Versta

iš:
Nele Neuhaus, SCHNEEWITTCHEN MUSS STERBEN
List Taschenbuch

Ši knyga yra romanas. Visi jame aprašyti veikėjai ir įvykiai išgalvoti, bet koks gyvų ar mirusių asmenų arba jų gyvenimo istorijų
panašumas tėra sutapimas.

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio
kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti,
viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 9786090113660

© by Ullstein Buchverlage GmbH, Berlin. Published in 2010 by List Taschenbuch Verlag.

Knygos viršelis © Mark Owen/Arcangel Images
© Vertimas į lietuvių kalbą, Danutė Šaduikienė, 2014
© Leidykla „Alma littera“, 2014

Iš vokiečių kalbos vertė Danutė Šaduikienė

Redagavo Lina Kaminskienė
Korektorė Rasa Mielkuvienė
Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Edvardas Jazgevičius
E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius
Skiriu Simonai
Įžanga

Aprūdiję geležiniai laiptai buvo siauri ir statūs. Jis pagrabinėjo sieną ieškodamas jungiklio. Po
sekundės dvidešimt penkių vatų lemputė blausiai apšvietė mažą erdvę. Tyliai pravėrė masyvias
geležines duris. Vyrius jis tepdavo reguliariai, kad durų girgždėjimas nepažadintų, kai apsilankydavo.
Į nosį tvoskė tvankuma, sumišusi su vystančių gėlių salsvumu. Atsargiai uždarė duris, įjungė šviesą ir
sustojo kaip įbestas. Apie dešimt metrų ilgio ir penkių metrų pločio erdvi patalpa apstatyta kukliai, bet
čia jai buvo, regis, jauku. Priėjo prie stereofoninio grotuvo ir spustelėjo paleidimo klavišą. Sugriaudėjo
šiurkštus Adamso Brajano balsas. Šį kanadietį ji dievino, o jis visada skaitėsi su jos norais, nors pats
dėl muzikos nesikraustė iš proto. Juk jeigu jau paslėpė ją, turėjo pasirūpinti, kad nieko jai nestigtų. Ji
kaip visada tylėjo. Nekalbėjo, neatsakinėjo į klausimus, bet tai jo nė kiek netrikdė. Jis atitraukė širmą,
patalpą paslaptingai skiriančią perpus. Ji gulėjo siauroje lovoje, tokia rami ir graži, rankas sunėrusi ant
pilvo, ilgi plaukai tarsi juoda vėduoklė išdrikę palei galvą. Šalia lovos – jos bateliai, ant naktinio stalelio
– stiklinė vaza su nuvytusių baltų lelijų puokšte.
– Sveika, Snieguole, – tyliai pasilabino. Jam kaktą išpylė prakaitas. Čia buvo nepakenčiamai karšta,
bet jai tai patiko, mat buvo šalčmirė. Jis peržvelgė prie lovos iškabintas nuotraukas. Ketino prašyti, gal
leistų pakabinti dar vieną. Tačiau reikėjo palaukti tinkamesnės progos, kad neįsižeistų. Atsargiai
prisėdo ant lovos krašto. Nuo jo svorio čiužinys įlinko, ir vienu metu jam pasirodė, kad ji sujudėjo. Bet
ne. Ji nejudėjo. Ranka palietė jai skruostą. Per tiek metų oda išsausėjo ir pagelto, pasidarė trapi. Kaip
visada gulėjo užsimerkusi ir, nors veidas nebuvo švelnus ir rausvas kaip kadaise, lūpos išliko tokios pat
žavios, kai dar su juo kalbėdavosi ir jam šypsodavosi. Ilgai sėdėjo žiūrėdamas. Ir dar karščiau troško ją
saugoti.
– Man jau metas, – atsiduso apgailestaudamas. – Turiu daug darbų.
Atsistojo, išėmė iš vazos nuvytusias gėles, patikrino, ar kolos butelis ant naktinio stalelio dar pilnas.
– Jei tau ko nors reikės, pasakyk man, gerai?
Kartais pasiilgdavo jos juoko, tada nuliūsdavo. Aišku, suvokė, kad ji mirusi, bet jam buvo paprasčiau
dėtis nežinančiam. Vis dėlto neprarado vilties kada nors išvysti jos šypseną.
2008-ųjų lapkričio 6-oji, ketvirtadienis

Jis neištarė „iki pasimatymo“. Iš belangės išleidžiamas žmogus niekada nesako „iki pasimatymo“. Per
tuos dešimt metų dažnai, labai dažnai mintyse įsivaizduodavo paleidimo dieną. Dabar turėjo
pripažinti, kad nesitikėjo, jog išėjęs pro vartus į laisvę pasijus toks nesaugus. Ateities neplanavo. Jau
nebe. Jam nereikėjo ir socialinių darbuotojų pagraudenimų, esą ten jo niekas nelaukia išskėstomis
rankomis. Pats suprato: gyvenimas nebus saldus, teks su daug kuo susitaikyti ir daug ką prarasti.
Gydytojo karjera, apie kurią svajojo sėkmingai išlaikęs abitūros egzaminus, taip ir liko svajonė.
Kalėjime jis įgijo šaltkalvio specialybę, baigė mokslus, taigi gyvenime jam tai galėtų praversti. Šiaip ar
taip, dabar jis stos į akistatą su tikrove.
Kai dantyti pilko metalo Rokenbergo kalėjimo vartai žvangėdami užsidarė jam už nugaros, kitapus
gatvės pamatė stovinčią ją. Nors per dešimt metų vienintelė iš senų draugų reguliariai rašė jam
laiškus, labai nustebo ją išvydęs. Tiesą sakant, tikėjosi, kad pasitiks tėvas. Ji kalbėjo mobiliuoju telefonu
atsirėmusi į sidabrinio visureigio sparną ir godžiai traukė cigaretę. Jis sustojo. Atpažinusi jį atsitiesė,
įgrūdo telefoną į palto kišenę ir nuspriegė nuorūką. Jis šiek tiek sutriko, bet kairėje rankoje laikydamas
nedidelį lagaminą su manta netrukus perėjo akmenimis grįstą gatvę ir sustojo priešais ją.
– Sveikas, Tobi, – pasisveikino moteris ir nervingai šyptelėjo. Dešimt metų – netrumpas laiko
tarpas. Tiek metų juodu vienas kito nematė, nes jis nenorėjo, kad jinai jį lankytų.
– Sveika, Nadia, – pasilabino ir jis. Keista vadinti ją naujuoju vardu. Ji atrodė daug geriau nei per
televiziją. Jaunesnė. Juodu sutrikę stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą. Šaltas vėjas grindiniu gainiojo
sudžiūvusius rudens lapus. Tankūs, pilki debesys užslinko saulę. Buvo šalta.
– Kaip puiku vėl tave matyti, – apkabino per liemenį ir pakštelėjo į skruostą. – Džiaugiuosi. Tikrai.
– Aš irgi džiaugiuosi, – ištaręs tokiais atvejais įprastą frazę pagalvojo, ar iš tiesų ji taip džiaugiasi.
Juk džiaugsmu to svetimumo ir netikrumo nepavadinsi. Kadangi jos apglėbti neketino, netrukus
Nadia jį paleido. Kaimynų mergaitė kadaise buvo geriausia jo vaikystės draugė, jos buvimas šalia buvo
savaime suprantamas. Nadia atstojo seserį, kurios jis niekada neturėjo. Dabar viskas pasikeitė, net jos
vardas. Iš pajodžargos mergaitės vardu Natali, kuri gėdijosi savo strazdanų, breketų ir krūtinės, išaugo
garsi ir populiari artistė Nadia fon Bredov. Ambicingos merginos svajonės išsipildė, ji paliko gimtąjį
kaimą, kuriame abu užaugo, ir užkopė visuomenės hierarchijos laipteliais. O štai jam nedrąsu statyti
kojos net ant žemiausios pakopos. Nuo šiandien jis – buvęs kalinys, nors ir atsėdėjęs bausmę, tik va
visuomenė jo nelaukia išskėstomis rankomis.
– Tavo tėvas šiandien turėjo eiti į darbą, – ir staiga žengtelėjo nuo jo vengdama pažvelgti į akis, tarsi
bijodama užsikrėsti jo sumišimu. – Todėl aš atvažiavau tavęs paimti.
– Man labai malonu, – Tobijas padėjo lagaminą ant galinės sėdynės ir įsitaisė šalia jos. Šviesi
apmušalų oda buvo be menkiausio įbrėžimo, salonas kvepėjo naujumu.
– Oho, – nuoširdžiai stebėjosi apžiūrinėdamas valdymo skydą, panėšėjantį į lėktuvo, – puikus
automobilis.
Nadia šyptelėjo, apsijuosė saugos diržu, spustelėjo mygtuką ir variklis neįkyriai suburzgė – net
nereikėjo kišti raktelio į spynelę. Didelę mašiną sumaniai išvairavo iš stovėjimo vietos. Tobijas
nužvelgė du galingus kaštonus prie kalėjimo sienos. Dešimt metų tie medžiai už kameros lango buvo
jo vienintelis ryšys su išoriniu pasauliu. Keičiantis metų laikams jie buvo jam tarsi vienintelė
apčiuopiama tikrovė, nes gyvenimą anapus kalėjimo sienų gaubė neperregima migla. Atlikęs bausmę
už merginų nužudymą dabar priverstas brautis pro tą miglą. Nori jis to ar ne.
– Kur tave nuvežti? Gal pas mane? – paklausė Nadia įsukusi į automagistralę. Paskutiniuose
laiškuose nekart siūlė jam iš pradžių apsistoti Frankfurte, jos gana dideliame bute. Nors galimybė
nebegrįžti į Altenhainą ir nebesusidurti akis į akį su praeitimi labai gundė, jis nesusiviliojo.
– Gal kada nors vėliau, – tepasakė. – Pirmiau noriu namo.

*
Kriminalinės inspekcijos vyresnioji komisarė Pija Kirchhof pliaupiant lietui stovėjo buvusio karinio
aerodromo teritorijoje Ešborne ir abejingai žiūrėjo, kaip kolegos iš kriminalistinių ekspertizių
skyriaus dengia brezentu duobę jai prie kojų. Šviesius plaukus buvo susipynusi į dvi trumpas kasytes,
užsidėjusi beisbolo kepuraitę, rankas giliai sukišusi į pūkinės striukės kišenes. Ardydamas apgriuvusį
lėktuvų angarą vienoje tuščioje degalų talpykloje ekskavatorininkas aptiko kaulų bei žmogaus kaukolę
ir, dideliam viršininko pasipiktinimui, pranešė policijai. Darbai dviem valandoms buvo sustabdyti ir
dabar Pijos ausys turėjo atlaikyti suirzusio brigadininko keiksmų krušą, o daugiatautė jo žmonių
brigada pamačiusi policiją akimirksniu sutirpo. Vyriškis degėsi jau trečią cigaretę per penkiolika
minučių ir vis gaužė galvą į pečius, tarsi tai būtų padėję apsisaugoti nuo lietaus lašų, varvančių už
striukės apykaklės. Ir be paliovos plūdosi.
– Laukiame teismo medicinos eksperto. Jis tuojau atvyks, – Pijai kuo mažiausiai rūpėjo nelegalūs
darbininkai statybos aikštelėje ir valandinis darbų grafikas. – Juk galite ardyti kitą angarą.
– Bepigu jums šnekėti, – piktinosi vyras ir mostelėjo į stovintį ekskavatorių su sunkvežimiu. – Dėl tų
kelių kaulų smarkiai atsiliekame nuo grafiko, mums tai kainuos didelius pinigus.
Pija gūžtelėjo pečiais ir nusisuko. Suskeldėjusiu betonu atidardėjo automobilis. Žolė skverbėsi pro
kiekvieną plyšį ir kažkada lygus tūpimo ir kilimo takas virto tikra slalomo trasa. Nebenaudojamas
aerodromas buvo akivaizdus įrodymas, kaip gamta geba niekais paversti žmogaus rankų darbą.
Palikusi dejuojantį brigadininką Pija nuskubėjo prie sidabrinio mersedeso, sustojusio šalia policijos
mašinų.
– Galėjai vikriau suktis, – nelabai draugiškai pasisveikino su buvusiu vyru. – Jei peršalsiu, tik tu būsi
kaltas.
Daktaras Heningas Kirchhofas, Frankfurto teismo medicinos tarnybos viršininko pavaduotojas, nė
nemanė skubėti. Ramiai užsitempė tokiais atvejais privalomą kombinezoną, išblizgintus juodos odos
batus pakeitė į guminius aulinius, užsitraukė gobtuvą.
– Skaičiau paskaitą. Prie mugės pakliuvau į spūstį. Apgailestauju. Ką čia turime?
– Griaučius senoje požeminėje talpykloje. Maždaug prieš dvi valandas juos aptiko griovimo darbus
vykdanti įmonė.
– Ar niekas jų nelietė?
– Manyčiau, niekas. Jie išardė betoną, nukasė žemes ir metalo pjovimo aparatu nupjovė viršutinę
talpyklos dalį, nes viso to griozdo neįmanoma iškelti.
– Gerai.
Kirchhofas linktelėjo, pasisveikino su kriminalistais ir pakėlęs brezentą nulipo į talpyklą. Be abejo,
šis žmogus buvo geriausias savo srities specialistas, vienas iš nedaugelio teismo antropologų
Vokietijoje, jo specializacija kaip tik ir buvo žmogaus kaulai. Vėjas čaižė žemę lietaus čiurkšlių
botagais. Pija sustiro į ragą. Vanduo lašėjo nuo kepuraitės snapelio ant nosies, kojos pavirto
ledokšniais. Ji pavydėjo darbų brigados vyrams, kurie naudodamiesi prastova stovėjo angare ir iš
termosų gėrė karštą kavą. Heningas kaip visada kruopščiai ėmėsi darbo. Aptikus kaulų radinių jam
sustodavo laikas ir tai, kas dėdavosi aplink, visiškai nerūpėdavo. Atsiklaupęs žiūrinėjo juos vieną po
kito. Palindusi po brezentu Pija įsitvėrė kopėčių, kad neįkristų į duobę.
– Griaučiai gerai išsilaikę! – šūktelėjo jai Heningas. – Jie moters.
– Senos ar jaunos? Ar seniai jie čia?
– Dar negaliu tiksliai pasakyti. Kiek matau, minkštųjų audinių nebelikę, vadinasi, bus išgulėję
keletą metų.
Heningas Kirchhofas atsistojo ir išlipo iš duobės. Ekspertai kriminalistai atsargiai iškels palaikus ir
paims dirvožemio mėginių. Kol griaučius pristatys teismo medicinos tarnybai, kur juos Heningas su
kolegomis kruopščiai ištirs, dar šiek tiek užtruks. Kasinėjant žemę dažnai randama žmonių kaulų.
Labai svarbu tiksliai nustatyti, kiek palaikai išgulėjo, nes po trisdešimties metų sunkiems
nusikaltimams, įskaitant ir nužudymus, taikomas senaties terminas. Tik žinant palaikų amžių ir kiek
laiko jie išgulėjo, įmanoma nustatyti dingusių žmonių tapatybę. Senas karinis aerodromas buvo
uždarytas šeštą dešimtmetį, maždaug tada paskutinį kartą ir buvo naudotos degalų talpyklos.
Griaučiai galėtų būti amerikiečių karės iš JAV karinio dalinio, kuris netoliese buvo iki 1991-ųjų spalio.
Arba kokios nors moters iš senojo pabėgėlių centro anapus surūdijusios vielinės tvoros.
– Eime kur nors išgerti kavos, – nusiėmęs akinius Heningas nušluostė stiklus ir išsinėrė iš
peršlapusio kombinezono. Pija suglumusi dirstelėjo į buvusį vyrą. Eiti į kavinę darbo metu jam
nebūdinga.
– Ar kas atsitiko? – įtariai paklausė.
Jis patempė lūpas ir atsiduso.
– Turiu didelę bėdą, – prisipažino. – Man reikia tavo patarimo.

*
Kaimas kiūtojo slėnyje gožiamas dviejų bjaurių aštunto dešimtmečio daugiaaukštės statybos monstrų.
Anuomet tokie statiniai buvo kiekvienos bendruomenės garbės reikalas. Dešiniame šlaite plytėjo
„milijonierių kalva“. Taip senbuviai pašiepdami vadino dvi kvartalo, kuriame apsigyveno saujelė
naujakurių, individualių namų su dideliais sklypais gatves. Artėjant prie gimtųjų namų širdis pradėjo
smarkiai plakti. Paskutinį kartą čia būta prieš vienuolika metų. Karkasinis močiutės Dombrovski
namelis dešinėje, regis, tik todėl dar laikėsi nesugriuvęs, kad buvo įspraustas tarp kitų dviejų namų.
Tolėliau kairėje buvo Richterių kiemas su parduotuve. Priešais, dešinėje pusėje, kiek įstrižiau – tėvo
užeiga „Auksinis gaidys“. Kai Nadia sustabdė automobilį, Tobijui užėmė kvapą. Išpūtęs akis žiūrėjo į
griūvantį fasadą, byrantį tinką, nuleistas ritinines užuolaidas, nuo sienos atsiknojusį lietvamzdį. Pro
sueižėjusį asfaltą kalėsi vešli žolė, ant vyrių kabojo išsiklaipę kiemo varteliai. Dar kiek, ir būtų prašęs
Nadios vežti jį toliau – tuojau pat, kuo toliau nuo čia! Vis dėlto atsispyrė pagundai, trumpai padėkojo,
išlipo ir paėmė lagaminą nuo galinės sėdynės.
– Jei tau ko nors reikės, skambtelk, – atsisveikindama tarė Nadia, spustelėjo greičio pedalą ir
nudūmė.
Ko dar galėjo tikėtis? Džiaugsmingo sutikimo? Jis stovėjo vienas nedidelėje asfaltuotoje aikštelėje
šalia pastato, kuris anksčiau buvo šio užkampio centras. Akinamai baltas tinkas buvo sueižėjęs ir
aptrupėjęs, užrašas „Auksinis gaidys“ vos įžiūrimas. Už įskilusio matinio durų stiklo kabojo skelbimas
išblukusiomis raidėmis: „Laikinai nedirbame“. Tiesą sakant, tėvas jam buvo užsiminęs, kad uždaro
kavinę, neva dėl nugaros skausmų, bet Tobijas įtarė, kad žengti šį nelengvą žingsnį jį bus paskatinę
visai kiti dalykai. Trys Hartmuto Sartorijaus kartos buvo apsigimę smuklininkai, jo tėvas pats
skersdavo ir pjaudavo gyvulius mėsai, pats gamindavo, spausdavo obuolių sultis, iš jų darydavo vyną ir
net sirgdamas plušėdavo kavinėje. Turbūt pas jį nebeužsukdavo žmonių. Kas gi norės valgyti ar švęsti
pas dvi merginas nužudžiusio vaikino tėvus? Tobijas giliai įkvėpė ir žengė prie kiemo vartų. Ne iš karto
pavyko juos atverti. Atsidūręs kieme neteko žado. Kadaise po didžiulio kaštono šakomis ir laukiniais
vynuogienojais apsivijusioje pergolėje vasarą stovėdavo daugybė stalų ir kėdžių, o padavėjos vos
spėdavo suktis. Dabar čia buvo tuščia ir nyku. Pūpsojo netvarkingai suversti rakandai, sulūžę baldai ir
krūvos kitokio šlamšto. Pergolė aplūžusi, laukiniai vynuogienojai išdžiūvę. Niekas nešlavė nukritusių
kaštonų lapų, kelias savaites nevežė į gatvę šiukšlių konteinerio: dvokė šūsnis šiukšlių maišų. Kaip jo
tėvai gali gyventi tokioje kiaulidėje? Tobijas pajuto, kad tirpsta drąsos likučiai, kurių dar turėjo čia
ateidamas. Neskubėdamas šiaip taip nuslinko prie namo laiptelių, ištiesė ranką ir spustelėjo durų
skambutį. Širdis vos neiššoko iš krūtinės durims lėtai prasivėrus ir pamačius tėvą. Akys iškart sudrėko,
sykiu pašoko apmaudas, tūžo ant savęs ir žmonių, palikusių tėvus likimo valiai, vos jis atsidūrė
kalėjime.
– Tobijau! – sukritusiame Hartmuto Sartorijaus veide nušvito šypsena. Iš anų laikų guvaus, savimi
pasitikinčio žmogaus telikęs šešėlis. Kitados buvę tankūs tamsūs plaukai pražilo ir praretėjo, o
gunktelėjusi figūra rodė, kokią sunkią naštą jam užkrovė gyvenimas.
– Aš… tiesą sakant, ketinau apsitvarkyti, tik va neturėjau laisvadienio ir… – jis nutilo ir liovėsi
šypsotis. Stovėjo prieš sūnų gyvenimo palaužtas vyras, nežiūrėdamas jam į akis, nes suvokė, ką tasai
pamatė. Tobijui to buvo per daug. Jis pastatė lagaminą, ištiesė rankas ir negrabiai apglėbė sumenkusį,
pražilusį, vos beatpažįstamą tėvą. Netrukus juodu sumišę sėdėjo prie virtuvinio stalo. Turėjo tiek daug
visko vienas kitam pasakyti, bet žodžiai čia buvo nereikalingi. Ant margaspalvės klijuotės pritrupinta,
langų stiklai apmusiję, sudžiūvusi kambarinė gėlė ant palangės seniausiai buvo pralaimėjusi gyvenimo
kovą. Virtuvėje drėgna, atsidavė nemaloniu rūgusio pieno ir rūkalų kvapu. Nuo 1997-ųjų rugsėjo 16-
osios, kai jį suėmė ir išsivedė, nebuvo perstatytas nė vienas baldas, nuo sienos nenukabintas nė vienas
paveikslas. O kadaise čia buvo šviesu, jauku, namai spindėte spindėjo, nes motina buvo pavyzdinga
šeimininkė. Nejaugi ji galėjo taip apleisti namus ir pakęsti tokią netvarką?
– Kur mama? – ūmai nutraukė tylą Tobijas. Tas klausimas tėvą, regis, vėl išmušė iš vėžių.
– Mudu… mudu ketinome tau pasakyti, bet… bet paskui pamanėme, kad geriau, jei nežinosi, –
galiausiai išstenėjo Hartmutas Sartorijus. – Tavo motina prieš kurį laiką… išsikraustė. Bet ji žino, kad
šiandien grįši, ir mielai norėtų tave pamatyti.
Tobijas suglumęs žiūrėjo į tėvą.
– Kaip suprasti – išsikraustė?
– Mums nebuvo lengva tau… išėjus. Visi aplink apie tai tik ir kalbėjo. Ilgainiui ji nebeištvėrė, – jo
balse nesigirdėjo priekaišto, tik kalbėjo tyliau ir užsikirsdamas. – Prieš ketverius metus išsiskyrėme. Ji
dabar gyvena Bad Zodene.
Tobijas neteko amo.
– Kodėl man apie tai nepasakėte? – kuždomis paklausė.
– Ak, vis tiek niekas nebūtų pasikeitę. Nenorėjome tavęs jaudinti.
– Vadinasi, čia vienas gyveni?
 Hartmutas Sartorijus linktelėjo ir skiausčiu delnu ėmė stumdyti trupinius ant staltiesės simetriškai
juos rikiuodamas ir vėl išardydamas.
– O kiaulės? Karvės? Argi vienas spėji apsiliuobti?
– Gyvuliai seniai išparduoti, – paaiškino tėvas. – Žemės rėžį dar šiaip taip apdirbu. Be to, susiradau
visai gerą darbą Ešborne, tokioje virtuvėje.
Tobijas gniaužė kumščius. Kiek daug jis nežinojo, nes manė, kad jį vieną gyvenimas nuskriaudė!
Jam ir į galvą nešovė mintis, kad tėvai dėl to kenčia. Atėję jo aplankyti kalėjime piešdavo idealų pasaulį,
o juk tokio niekada nebuvo. Kiek daug jiems tai kainavo! Pyktis, tarsi kažkieno kibūs pirštai, gniaužė
gerklę. Jis atsistojo, priėjo prie lango ir įsmeigė tuščią žvilgsnį į lauką. Jo planai po kelių dienų tėvus
palikti, išvykti iš Altenhaino kur nors toli ir pradėti naują gyvenimą dabar subyrėjo it kortų namelis. Jis
pasiliks čia. Šiame name, šiame kieme, šiame apleistame užkampyje, kur jo tėvai turėjo kentėti, nors
nė trupučio nebuvo kalti.

*
Medinėmis dailylentėmis iškalta kavinė „Juodasis žirgas“ buvo sausakimša, triukšmas pragariškas.
Stalus ir barus apgulė pusė Altenhaino kaimo – neįprastas reginys tokį ankstyvą ketvirtadienio vakarą.
Amelija Frėlich, nešina trimis porcijomis „Medžiotojų“ kepsnių ir skrudintomis bulvytėmis, nusiyrė
prie devinto stalo, padėjo ir palinkėjo gero apetito. Stogdengys Udas Pyčas su sėbrais šiaip
nepraleisdavo progos pašmaikštauti dėl neįprastos jos išvaizdos. Tačiau jei šiandien Amelija būtų
aptarnavusi nuoga, niekas nebūtų į ją atkreipęs dėmesio. Kaip niekada ore tvyrojo įtampa, taip būdavo
nebent per Čempionų lygos rungtynių transliaciją. Kai Gerda Pyč palinko prie netoliese stovinčio stalo,
kur sėdėjo Richteriai, pagrindinėje gatvėje atidarę maisto produktų parduotuvę, Amelija pastatė ausis.
– …mačiau, kaip jis atvažiavo, – pasakė Margo Richter. – Argi ne įžūlu vėl čia pasirodyti, tarsi nieko
nebūtų nutikę!
Amelija grįžo į virtuvę. Prie maisto išdavimo langelio Rozvita laukė žlėgtainio, pusžalio, su
svogūnais ir žaliuoju sviestu, kurio užsisakė Fricas Ungeris prie ketvirto stalo.
– Kas per sujudimas šįvakar? – Amelija paklausė vyresnės bendradarbės. Šioji nusispyrė vieną šliurę
ir dešinės kojos pėda trynė kairės kojos venas. Rozvita dairėsi akimis ieškodama šefės, tačiau tai labiau
rūpėjo užsakytų gėrimų pilstymas nei pavaldiniai.
– Ogi šiandien iš belangės grįžo Sartorijaus bernas, – pritildė balsą Rozvita. – Dešimt metų atkalė
už dviejų mergiščių nužudymą kadaise!
– O Dieve! – Amelija nustebusi išpūtė akis. Šiek tiek pažinojo Hartmutą Sartorijų, vieną gyvenantį
dideliame apleistame kieme, už jos namo, bet apie jo sūnų nieko nebuvo girdėjusi.
– Taigi, – Rozvita mostelėjo galva baro pusėn, kur sėdėjo stalius Manfredas Vagneris. Spoksodamas
stiklinėmis akimis žmogelis maukė bent dešimtą ar vienuoliktą bokalą alaus. Paprastai tokio girtumo
jis būdavo dviem valandomis vėliau, – tas Tobijas užmušė Manfredo dukrą Laurą. Ir… Šnėberger. Iki
šiol neprisipažino, ką jai padarė.
– Žlėgtainis su žaliuoju sviestu ir svogūnais! – Kurtas, virėjo padėjėjas, padavė pro langelį lėkštę.
Rozvita įsispyrė į šliurę ir vikriai stambiu kūnu laviruodama per pilnutėlę salę nusigavo prie ketvirto
stalo. Tobijas Sartorijus… Apie šį žmogų Amelija dar nebuvo girdėjusi. Iš Berlyno į Altenhainą buvo
atvykusi tik prieš pusmetį ir ne savo noru. Šis kaimas ir jo gyventojai jai rūpėjo kaip pernykštis sniegas
ir, jei ne jos tėvo viršininkas, įtaisęs merginą į darbą „Juodajame žirge“, ji čia nieko nebūtų pažinojusi.
 – Trys kvietinio alaus, vienas mažas „Cola light“, – šūktelėjo Dženi Jagielski, gėrimus pilstanti
jaunoji šefė. Amelija čiupo padėklą, pastatė bokalus ir žvilgtelėjo į Manfredą Vagnerį. Jo dukrą užmušė
Hartmuto Sartorijaus sūnus! Nieko sau. Nė neįtartum, kad tokie dalykai galėtų dėtis
nuobodžiausiame pasaulio kaime. Tris bokalus kvietinio alaus Amelija pastatė ant stalo, prie kurio
sėdėjo Dženi Jagielski brolis Jorgas Richteris su kitais dviem vyrais. Šiaip jis turėtų stovėti už baro
vietoj Dženi, bet jis retai kada eidavo savo pareigas. Juolab jei nebūdavo šefo, Dženi sutuoktinio. „Cola
light“ nukeliavo pas ponią Unger prie ketvirto stalo. Trumpas atokvėpis virtuvėje. Visi svečiai jau
aptarnauti, tad Rozvita, vėl pasisukaliojusi salėje ir išgirdusi daugiau naujienų, išraudusiais skruostais
ir besikilnojančia krūtine dabar visa tai klojo smalsiems kolegoms. Be Amelijos, ausis pastatė ir virėjo
padėjėjai Kurtas su Achimu, vyriausiasis virėjas Volfgangas. Margo Richter maisto parduotuvė –
Altenhaine visi sakydavo „einame pirkti pas Margo“, nors iš tikrųjų krautuvė priklausė jos vyrui, – buvo
priešais „Auksinį gaidį“. Taigi Margo ir kirpėja Ingė Dombrovski tą popietę stabtelėjo paplepėti ir savo
akimis matė, kaip tas tipas atvažiavo. Jis išlipo iš prabangaus sidabrinio automobilio ir įėjo į tėvų
kiemą.
– Negirdėtas įžūlumas, – susijaudino Rozvita. – Mergaitės negyvos, o tas tipas vėl čia parsiranda lyg
niekur nieko!
– O tai kur jam eiti? – užsistojo Volfgangas ir gurkštelėjo alaus iš bokalo.
– Gal tau galvoje negerai! – užsipuolė Rozvita. – Kitaip kalbėtum pamatęs savo dukters žudiką!
Volfgangas gūžtelėjo pečiais.
– O toliau? – spaudė ją Achimas. – Kur jis nuėjo?
– Nagi į namą, – pasakė Rozvita. – Turbūt nustebo pamatęs, kaip viskas pasikeitė.
Prasivėrė stumdomosios durys. Į virtuvę įžengė Dženi Jagielski ir įsisprendė rankomis į šonus. Kaip
ir jos motina Margo, ji amžinai įtarinėdavo personalą vagiant iš kasos arba ją apšnekant. Trys vienas
po kito nėštumai visiškai sudarkė ir šiaip kresną Dženi figūrą, tad dabar ji buvo apvali kaip kubilas.
– Rozvita! – piktai šūktelėjo trisdešimčia metų vyresnei moteriai. – Dešimtas stalas nori atsiskaityti!
Rozvita iškart nukulniavo, Amelija ketino eiti įkandin, bet Dženi Jagielski ją sustabdė.
– Kiek kartų tau sakiau, kad negadintum žmonėms apetito ir išsivertum tuos auskarus, o eidama į
darbą normaliai susišukuotum! – jos apvalų veidą iškreipė pyktis. – Verčiau apsivilk palaidinukę vietoj
tos liemenėlės! Ko gero, dar sumanysi pusplikė aptarnauti svečius! Čia padori kavinė, o ne kokia…
pogrindinė Berlyno diskoteka!
– Bet vyrams patinka, – įgėlė Amelija. Dženi Jagielski prisimerkė, putlų kaklą išmušė raudonos
dėmės.
– Man tai nerūpi, – piktai sušnypštė. – Pasiskaityk higienos reikalavimus!
Amelijai ant liežuvio jau sukosi aštrūs žodeliai, bet paskutinę akimirką susigriebė. Nors Jagielski jai
buvo atgrasi pradedant jos pusmetine šukuosena ir baigiant mėsingomis kepimo dešreles
primenančiomis blauzdomis, Amelija nenorėjo patekti šefės nemalonėn ir prarasti darbą „Juodajame
žirge“.
– Na, o jūs? – šefė sužaibavo akimis. – Argi neturite, ko veikti?
Amelija išėjo iš virtuvės. Kaip tik tada kartu su baro kėde ant grindų nusirito Manfredas Vagneris.
– Ei, Mani, – šūktelėjo kažkuris iš vyrų, – dar tik pusė dešimtos!
Vyrai kvatojo. Niekas per daug nesijaudino, nes šis spektaklis panašiai kartodavosi kone kas vakarą,
dažniausiai prieš vienuoliktą. Tada skambindavo žmonai, toji po kelių minučių prisistatydavo,
atsiskaitydavo ir nuvilkdavo vyrą namo. Tačiau šį vakarą Manfredas Vagneris paįvairino
choreografijos numerį. Šiaip būdavo romus, bet šįkart atsistojęs priėjo prie baro ir šveitė ant grindų
alaus bokalą. Kalbos salėje nuščiuvo jam nusvirduliavus prie nuolatinių lankytojų stalo.
– Ak jūs, šikniai, – vapėjo nuo alkoholio apsunkusiu liežuviu, – sėdite čia ir pliauškiate liežuviais lyg
niekur nieko! Juk jums vis tiek!
Vagneris atsirėmė į kėdės atkaltę ir krauju pasruvusiomis akimis apžvelgė draugužius.
– Bet turiu šitą… niekšą… pamatyti ir… nuspręsti… – jis nutilo ir nuleido galvą.
Jorgas Richteris atsistojo ir uždėjo ranką Vagneriui ant peties.
– Eikš, Mani, – pasakė. – Kam tie piktumai. Paskambinsiu Andreai ir…
– Pasitrauk nuo manęs! – užsiuto Vagneris ir taip smarkiai pastūmė, kad tasai susvyravo ir
pargriuvo. Virsdamas nusitvėrė kėdės, ant jos sėdintis žmogus taip pat nusirito. Kilo sąmyšis.
– Aš užmušiu tą niekšą! – plyšavo Manfredas Vagneris.
Jis blaškėsi mostaguodamas rankomis, bokalai ant stalo apvirto, alus liejosi vyrams ant drabužių ir
varvėjo ant grindų. Stovėdama prie kasos Amelija apstulbo žiūrėdama į šį spektaklį, o jos kolegė tuo
metu skubinosi iš salės nešti savo kailį. „Juodajame žirge“ užvirė tikras pragaras! Pagaliau ir šiame
užkampyje gyvenimas atgijo! Dženi Jagielski nušleivojo į virtuvę.
– Nieko sau padori kavinė, – suprunkštė Amelija ir sulaukė jos pikto dėbtelėjimo. Netrukus Dženi
išpuolė iš virtuvės kartu su Kurtu ir Achimu. Abu vyrai kaipmat sutvarkė siautėjantį girtuoklį. Amelija
paėmė šepetį, semtuvą ir nuėjo prie stalo šukių sušluoti. Manfredas Vagneris nebesispyriojo ir leidosi
išvedamas. Tarpduryje ištrūko vyrams iš rankų ir atsisuko. Stovėjo svirduliuodamas, akys buvo
paraudusios. Pro burnos kamputį ant susivėlusios barzdos tįso seilės. Ant kelnių praskiepo plėtėsi
tamsi dėmė. Šįsyk turbūt bus padauginęs, dingtelėjo Amelijai. Dar nė karto nebuvo mačiusi jo
apsišlapinusio. Staiga pajuto gailestį tam žmogui, iš kurio dažnai patyliukais pasišaipydavo. Ar dėl tos
nužudytos dukters jis kasvakar taip geria, atkakliai ir reguliariai, iki sąmonės netekimo? Kavinėje
įsiviešpatavo mirtina tyla.
– Aš nutversiu tą niekšą! – šūkalojo Manfredas Vagneris. – Nusuksiu jam sprandą, tam… tam…
galvažudžiui!
Paskui nuleido galvą ir sukūkčiojo.

*
Tobijas Sartorijus išlipo iš dušo kabinos ir paėmė rankšluostį, kurį buvo pasidėjęs šalia. Delnu
perbraukė per aprasojusį veidrodžio stiklą ir apžiūrėjo save blausioje šviesoje, mat spintelę apšvietė
vienintelė lemputė. Paskutinį kartą prie šio veidrodžio stovėjo 1997-ųjų rugsėjo 16-osios rytą, kiek
vėliau atėjo jo suimti. Tą vasarą po abitūros egzaminų jautėsi toks subrendęs! Tobijas užsimerkė ir
kaktą priglaudė prie šalto stiklo. Čia, šiuose namuose, kur jam žinomas kiekvienas kampelis, dešimties
metų belangės atrodė kaip nebūta. Prisiminė kiekvieną paskutinės dienos iki suėmimo smulkmeną,
tarsi tai būtų įvykę vakar. Sunku patikėti, kad galėjo būti toks naivus. Tačiau ir dabar jo atmintyje likę
spragų, deja, teismas tuo nepatikėjo. Atsimerkęs įsižiūrėjo į veidrodį ir kone apstulbo išvydęs jame
kampuotą trisdešimtmečio vyro veidą. Pirštų galiukais palietė pabalusį randą, einantį nuo žandikaulio
iki smakro. Antrą buvimo kalėjime savaitę buvo sužalotas ir dėl to dešimčiai metų perkeltas į vienutę
beveik nebendravo su kitais kaliniais. Pagal kriminalinio pasaulio įstatymus merginos žudikas
prilyginamas kone vaikžudžiui. Vonios kambario durys nebuvo sandarios, nuo šalto oro gūsio drėgna
kūno oda pašiurpo. Apačioje girdėjosi balsai. Turbūt pas tėvą bus kas nors užėjęs. Tobijas nusisuko nuo
veidrodžio, apsimovė trumpikes, džinsus, užsitraukė marškinėlius. Apėjęs didžiojo kiemo užkaborius
įsitikino, kad priešais namą, palyginti su kiemu už namo, tvarka gana nebloga. Viską apsvarstęs
nusprendė atsisakyti ankstesnio sumanymo išvykti iš Altenhaino. Negalima palikti vieno tėvo be
globos. Kadangi greitai susirasti darbą vilčių mažai, pirmiausia kaip reikiant iškuops tą kiemą. Toliau
bus matyti. Išėjęs iš vonios žvilgtelėjo į uždarytas savo kambario duris ir nulipo laiptais, senu
papratimu peržengdamas girgždančias pakopas. Prie virtuvinio stalo sėdėjo tėvas. Nors svečias buvo
atsukęs nugarą, Tobijas iškart jį atpažino.

*
Kai vyresnysis komisaras Oliveris Bodenšteinas, Hofheimo kriminalinės inspekcijos Sunkių
nusikaltimų tyrimo skyriaus vadovas, pusę dešimtos grįžo namo, rado vienintelę gyvą būtybę – šunį, ir
jis šeimininką pasitiko ne tiek džiaugdamasis, kiek sutrikęs, o tai turėjo reikšti, kad jo sąžinė nešvari.
Bodenšteinas ir iš kvapo viską suprato. Įtempta darbo diena truko keturiolika valandų, įskaitant ir
veltui posėdžiavimui skiriamą laiką, griaučių radinį Ešborne, kurį Oliverio viršininkė, kriminalinės
policijos patarėja daktarė Nikola Engel, dievinanti angliškus terminus, pavadino Cold Case, ir galiausiai
atsisveikinimą su kolega iš K 23 skyriaus, perkeliamu į Hamburgą. Alkanas pilvas urzgė, nes alkoholį
užkando vien traškučiais. Suirzęs atidarė šaldytuvą, tačiau ten nieko nerado, kas būtų sudirginę
skonio receptorius. Nejaugi negalėjo nupirkti bent maisto, jei nepataisė jam vakarienės? Apskritai,
kurgi Kozima? Perėjo koridorių stengdamasis nematyti dvokiančios krūvelės ant šildomų grindų bei
pradžiūvusios balutės, jau virtusios lipnia gelsva tyre, ir užkopė laiptais į jauniausios dukrelės
kambarį. Sofijos lovelė, suprantama, buvo tuščia. Turbūt Kozima vaiką bus pasiėmusi. Jis jai
neskambins, nors žmona nepaliko raštelio ir neatsiuntė žinutės! Kai nusirengęs ketino lįsti po dušu,
suskambo telefonas. Žinoma, koridoriuje ant komodos jo nebuvo – nežinia, kur numestas. Vis labiau
tūždamas puolė ieškoti ir plūdosi užmynęs ant vaikiško žaislo svetainėje. Kai galiausiai rado ant sofos,
skambutis nutilo. Tuo pat metu trakštelėjo laukujų durų spyna ir sunerimęs šuo pradėjo skalyti. Įėjo
Kozima, vienoje rankoje nešina užmigusiu vaiku, kitoje – didele gėlių puokšte.
– Tai tu jau namie? – ištarė, užuot pasisveikinusi. – Kodėl neatsiliepi telefonu?
Jis įsiuto.
– Nes pirmiausia turėjau jį surasti. Kur buvai?
Nekreipdama dėmesio į pusnuogį vyrą ji tylėdama nuėjo į virtuvę, padėjo ant stalo puokštę ir
padavė Sofiją, kuri pabudusi įkyriai knerkė. Bodenšteinas paėmė ant rankų mažąją dukrelę. Iškart
užuodė pilnutėlius vystyklus.
– Rašiau tau ne vieną žinutę, kad iš Lorencų paimtum Sofiją ir parvežtum Tordis, – Kozima
nusivilko paltą. Ji buvo išvargusi ir suirzusi, tačiau vyras nesijautė kaltas.
– Negavau nė vienos žinutės.
Sofija muistėsi ir pravirko.
– Nes buvai išjungęs mobilųjį. Juk prieš kelias savaites žinojai, kad šią popietę turiu būti kino filmų
muziejuje, kuriame vyko Naujosios Gvinėjos fotografijų paroda, – pakėlė balsą Kozima. – Tiesą sakant,
pažadėjai šįvakar likti namie ir prižiūrėti Sofiją. Nesulaukusi turėjau ją vežti pas ponią Lorenc.
Bodenšteinas prisiminė, kad iš tiesų buvo žadėjęs šįvakar anksčiau grįžti. Tačiau pamiršo ir todėl
dar labiau niršo.
– Ji prisidirbusi, – tarė laikydamas vaiką kuo toliau nuo savęs. – Ir šuo pridergė koridoriuje. Galėjai
išleisti laukan prieš išvažiuodama. Ir parnešti maisto, kad po ilgos darbo dienos ką nors rasčiau
šaldytuve.
 Kozima nieko nesakė. Suraukusi kaktą tik dėbtelėjo ir jis vėl pyktelėjo ant savęs, kad toks
užuomarša ir nevykėlis. Paėmusi verkiantį vaiką moteris nuėjo į viršų jo pervystyti ir paguldyti.
Bodenšteinas neryžtingai trypčiojo virtuvėje. Jo puikybės ir proto balsai įnirtingai kovojo, galiausiai
pastarasis paėmė viršų. Atsidusęs surado spintoje vazą, pripylė vandens ir pamerkė gėles. Iš
sandėliuko atsinešė kibirą, ritinį „Kleenex“ ir ėmė valyti šuns pridergtą koridorių. Ko jau ko, bet
kivirčytis su Kozima tikrai nenorėjo.

*
– Sveikas, Tobijau, – draugiškai nusišypsojo Klaudijus Terlindenas ir kilstelėjęs nuo kėdės padavė
ranką. – Smagu matyti tave grįžusį.
Tobijas tylėdamas ją spustelėjo. Jo geriausio draugo Larso tėvas nekart buvo jį aplankęs kalėjime ir
tikino tėvams padėsiantis. Tobijas taip ir nesuprato, kodėl kaimynas toks malonus, juolab kad
duodamas parodymus tada buvo Terlindenui sukėlęs nemažai galvos skausmo. Tačiau šis nesinešiojo
pykčio širdyje, priešingai, per trumpą laiką Frankfurte surado Tobijui geriausią baudžiamųjų bylų
advokatą. Tačiau ir jam nepavyko išsukti ginamojo nuo griežčiausios bausmės.
– Nenorėčiau ilgiau jūsų varginti, atėjau su vienu pasiūlymu, – pradėjo Klaudijus Terlindenas ir vėl
atsisėdo. Jo išvaizda per tuos metus mažai pasikeitė. Lieknas, net dabar, lapkritį, įrudęs nuo saulės,
žilstelėję plaukai glotniai sušukuoti, tik kadaise ryškių bruožų veidas kiek papilnėjęs. – Jeigu jau
apsipratai namuose ir greitu laiku nerastum darbo, galėtum pas mane dirbti. Na, kaip?
Ir laukdamas atsakymo žiūrėjo į Tobiją pro skaitymo akinių viršų. Nors buvo neaukštas ir ne itin
išvaizdus, laikysena rodė jį esant įtakingą ir savimi pasitikintį verslininką, kuriam puikiai sekasi, su
kuriuo žmonės skaitosi ir netgi jam nuolaidžiauja. Tobijas nesėdo ant laisvos kėdės, bet liko stovėti
tarpduryje rankas sunėręs ant krūtinės. Nors kitokių variantų, be Terlindeno pasiūlymo, jaunuolis
neturėjo, vis dėlto kažkas privertė jį suklusti. Skurdžioje tėvo virtuvėje tas žmogus atrodė tarsi koks
svetimkūnis su brangiu, pagal užsakymą pasiūdintu kostiumu, tamsiu kašmyro paltu, išblizgintais
batais, ir Tobijas pajuto kylantį apmaudą. Jis neketina jam įsipareigoti. Žvilgtelėjo į tėvą, kuris sėdėjo
įgaužęs galvą ir tylėdamas žiūrėjo į sunertas rankas, tarsi nusižeminęs baudžiauninkas, pasitinkantis
turtingą poną. Šis vaizdas Tobijui buvo atgrasus. Jo tėvas neprivalo prieš ką nors lenkti nugaros, juolab
prieš Klaudijų Terlindeną, kurio kilniaširdystė daug kam kaime atsirūgo – pusė žmonių jam įsiskolino
ir neturi galimybės su juo atsiskaityti. Terlindenas visada taip elgdavosi. Beveik visi jauni žmonės
Altenhaine kada nors pas jį yra dirbę arba turėję iš jo naudos. Klaudijus Terlindenas tetroško iš jų
dėkingumo. Kadangi pas jį tarnavo pusė kaimo, vietiniai jį garbino kone kaip Dievą. Tyla darėsi
nepakenčiama.
– Na, ką gi, – Terlindenas atsistojo, tuojau pat pašoko ir Hartmutas Sartorijus. – Juk žinai, kur mane
rasti. Jei nuspręsi, ilgai neatidėliodamas pranešk.
Tobijas linktelėjo išeinančiam svečiui ir pasiliko virtuvėje, o tėvas išlydėjo pro duris.
– Jis tik gero linki, – pasakė netrukus grįžęs tėvas.
– Nenoriu priklausyti nuo jo malonės, – atkirto Tobijas. – Jis čia ateina lyg… koks karalius, vien savo
apsilankymu darantis malonę tarnui. Tarsi būtų daug viršesnis!
Hartmutas Sartorijus atsiduso. Įpylė į virdulį vandens ir užkaitė ant viryklės.
– Jis mums yra daug pagelbėjęs, – tyliai prabilo. – Mes neturėjome jokių santaupų, viską sukišome į
ūkį ir kavinę. Advokatui reikėjo daug sumokėti, o čia dar ir žmonės liovėsi pas mus ėję. Galiausiai
nebevaliojau atsiskaityti su banku už kreditą ir mums grėsė varžytynės. Klaudijus padengė mūsų
skolas.
Tobijas netikėdamas savo ausimis pažvelgė į tėvą.
– Vadinasi, visas ūkis priklauso jam?
– Tiesą sakant, taip. Tačiau mudu sudarėme sutartį. Galiu bet kada išsipirkti ir likti čia iki gyvos
galvos.
Ši žinia buvo tokia netikėta, kad Tobijas turėjo pirmiau ją sugromuliuoti. Jis atsisakė gerti tėvo
pasiūlytos arbatos.
– Ir kiek esi jam skolingas?
Hartmutas Sartorijus ne iš karto atsakė. Žinojo karštą sūnaus būdą.
– Tris šimtus penkiasdešimt tūkstančių eurų. Tokią sumą buvau skolingas bankui.
– Vien žemės sklypas vertas dukart daugiau! – stengdamasis iš paskutiniųjų tvardytis piktinosi
Tobijas. – Jis pasinaudojo tavo nelaime ir pigiai įsigijo sklypą.
– Kito pasirinkimo neturėjome, – Hartmutas Sartorijus gūžtelėjo. – Kitos išeities nebuvo, nes
bankas būtų pardavęs sklypą iš varžytynių ir būtume atsidūrę gatvėje.
Staiga Tobijas prisiminė vieną dalyką.
– O tas kitas sklypas?
Vengdamas į jį žiūrėti tėvas įsmeigė akis į virdulį.
– Tėve!
– Dieve mano, – Hartmutas Sartorijus pakėlė akis, – taigi ten tik pieva!
Tobijas pagaliau sumojo. Galvoje pamažu susidėliojo aiškus vaizdas. Motina paliko tėvą, kai šis
pardavė tą sklypą Klaudijui Terlindenui! Nes tai buvo ne vien bevertė pieva su obelų sodu, bet ir
motinos kraitis. Tačiau po teritorijų planavimo reformos 1992 metais 1500 kvadratinių metrų žemės
sklypas tapo kone vertingiausiu Altenhaine, nes atsidūrė gamybinės paskirties teritorijoje. Terlindenui
jis seniai rūpėjo.
– Kiek tau už jį sumokėjo? – paklausė Tobijas dusliu balsu.
– Dešimt tūkstančių eurų, – atsakė tėvas ir nuleido galvą. Tokio dydžio sklypas gamybinės
paskirties žemėje vertas penkiasdešimt kartų didesnės sumos! – Klaudijui skubiai reikėjo sklypo
namui statytis. Po viso to, ką jis dėl mūsų padarė, kitaip negalėjau. Turėjau sutikti.
Sukrėstas Tobijas sukando dantis ir sugniaužė kumščius. Neturėjo teisės priekaištauti tėvui, nes
pats kaltas dėl apgailėtinos padėties, kurioje atsidūrė jo tėvai. Staiga jam pasidarė trošku šiame name,
šiame prakeiktame kaime. Vis dėlto jis pasiliks ir bus čia tol, kol išsiaiškins, kas iš tikrųjų nutiko prieš
vienuolika metų.

*
Amelija prieš vienuoliktą išėjo iš „Juodojo žirgo“ pro užpakalines duris. Būtų mielai likusi ilgiau ir
daugiau sužinojusi apie šios dienos įvykius. Tačiau Dženi Jagielski griežtai paisė Nepilnamečių darbo
apsaugos įstatymo ir nenorėjo rizikuoti patekti valdininkų nemalonėn, nes Amelijai ėjo septyniolikti.
Merginai buvo vis tiek, ji džiaugėsi gavusi padavėjos darbą ir galimybę užsidirbti. Tiesą sakant, motina
buvo teisi jos tėvą pavadindama nagine. Jis atsisakė duoti pinigų naujam nešiojamajam kompiuteriui,
girdi, ir senas dar geras. Pirmi trys mėnesiai nykiame užkampyje buvo siaubingi. Kai priverstinis
buvimas Altenhaine ėjo į pabaigą, Amelija nusprendė dar penkis mėnesius padirbėti iki aštuonioliktojo
gimtadienio. Vėliausiai 2009-ųjų balandžio 21 dieną artimiausiu traukiniu grįš į Berlyną. Tada į jos
gyvenimą niekas nebesikiš. Amelija užsidegė cigaretę ir dairėsi tamsoje ieškodama Tyso, kasvakar jos
laukiančio, kad palydėtų namo. Jųdviejų artima draugystė jau sukosi visiems kaime ant liežuvio. Ko tik
apie juos nepripliaukšta, tačiau Amelijos tai nejaudino. Trisdešimtmetis Tysas Terlindenas tebegyveno
kartu su tėvais, nes jam, girdi, ne visi namie, – taip žmonės puse lūpų šnekėdavo apie jį. Amelija
užsimetė per petį kuprinę ir patraukė prie Tyso. Jis laukė po žibintu prie bažnyčios, rankas susigrūdęs
į kišenes, nuleidęs galvą. Kai ji praėjo pro šalį, tylėdamas nusekė įkandin.
– Žinai, šįvakar dėjosi įdomūs dalykai, – Amelija papasakojo Tysui, kas vyko „Juodajame žirge“ ir ką
sužinojo apie Tobiją Sartorijų. Sulaukti iš Tyso atsakymo nesitikėjo – jau buvo prie to pripratusi. Tas
bukagalvis per visą pilvą kvailas, girdi, net kalbėti nemoka. Tačiau tai netiesa. Tysas nebuvo kvailas, tik
kiek… kitoks. Amelija irgi kitokia. Jos tėvui nepatinka, kad dukra laiką leidžia su Tysu, bet negali jai
uždrausti. Piktdžiugiškai šypsodamasi Amelija ne kartą pagalvodavo, kad kietakaktis tėvas turbūt
gailisi pasidavęs pamotės Barbaros spaudimui ir priėmęs į savo namus nevisprotę dukrą iš pirmosios
jo trumpalaikės santuokos. Amelijai tėvas buvo tarsi pilka išplaukusi dėmė, be kampų, briaunų ir
stuburo, jis atsargiai laviravo įprastame buhalterio pasaulėlyje nuolat stengdamasis, ginkdie, nekristi
niekam į akį. Tėvui jo dukra, šokiruojančio elgesio septyniolikmetė, nekart turėjusi reikalų su
teisėsauga, veidą apsikarsčiusi puse svaro metalo, vilkinti vien juodais skarmalais, šukuoseną ir
makiažą greičiausiai nusižiūrėjusi iš Bilo Kaulico1, turėjo kelti tikrą pasibaisėjimą. Arnas Flėrichas,
nors Amelijos draugystė su Tysu buvo kaip krislas akyje, drausti nedrįso. Ne todėl, kad nebūtų paisiusi
tėvo, nes į kitų draudimus mergina jau seniai nusispjovė. Amelija įtarė, kad tėvas nieko nesako tik
todėl, jog Tysas yra jo viršininko sūnus. Ji numetė nuorūką į kanalizacijos šulinį ir nuėjo vis galvodama
apie Manfredą Vagnerį, Tobiją Sartorijų ir nužudytas mergaites.
Užuot žingsniavę apšviesta gatve, juodu pasuko siauru, tamsiu keliuku, vedančiu nuo bažnyčios
palei kapines ir sodus iki pat pamiškės. Po dešimties minučių atsidūrė Valdštrasėje, kur atokiau nuo
kaimo, dideliame žemės sklype, stovėjo trys namai. Viduryje – Amelijos namas, kuriame ji gyveno
kartu su tėvu, pamote ir dviem jaunesniais pusbroliais. Dešinėje – Lauterbachų vasarnamis, o kiek
tolėliau, kairėje, prie pat miško – parko medžių apsupta didelė, sena Terlindenų vila. Per kelis metrus
nuo kaltinių Terlindenų vartų buvo kita įvaža į Sartorijų namus, tas kiemas už namo užėmė visą šlaitą
iki pagrindinės gatvės. Kadaise tai buvo sodybos kiemas su karvide ir kiaulide. Šiandien jis pavirto
tikru kiaulininku, pašaipiai sakydavo Amelijos tėvas, ir visiems badė akis. Mergina stabtelėjo prie
namo laiptelių. Šioje vietoje juodu su Tysu išsiskirdavo, netaręs nė žodžio vaikinas sliūkindavo toliau.
Kai Amelija pastatė koją ant laiptelio, Tysas staiga prakalbo.
– Tame name kažkada gyveno Šnėbergeriai, – tarė kaip visada monotonišku balsu. Amelija atsisuko
nustebusi. Šį vakarą pirmąkart pasižiūrėjo draugui į akis, bet jis kaip visada liko abejingas.
– Tikrai? – perklausė netikėdama. – Viena iš Tobijo Sartorijaus nužudytų mergaičių gyveno mūsų
name?
Tysas nežiūrėdamas į ją linktelėjo.
– Taip. Čia gyveno Snieguolė.

1 Bill Kaulitz – popmuzikos dainininkas iš vokiečių grupės „Tokio Hotel“ (čia ir toliau vert. past.).
2008-ųjų lapkričio 7-oji, penktadienis

Tobijas atsimerkė ir sutriko: vietoj baltai tinkuotų kameros lubų išvydo plakatą su besišypsančia
Pamela Anderson. Netrukus sumojo, kad čia ne kalėjimas, o jo kambarys tėvų namuose. Gulėjo
nejudėdamas ir klausėsi garsų, sklindančių iš lauko pro išklypusius langus. Iš bažnyčios varpinės
ataidėjo šeši dūžiai. Ankstyvas rytmetis, kažkur sulojo šuo, jam atitarė kitas, netrukus abu nutilo. Tas
pats kambarys: rašomasis stalas ir knygų lentyna iš pigios faneros, spinta išgverusiomis durimis.
Plakatai su Frankfurto vaizdu, Pamela Anderson ir „Williams Renault“ su Deimonu Hilu, 1996-aisiais
iškovojusiu čempiono titulą „Formulės-1“ lenktynėse. Nedidelis erdvinis grotuvas, kurį jam buvo
padovanoję tėvai 1997-ųjų kovą. Raudona sofa, ant kurios… Tobijas pasikėlė ir nepatenkintas papurtė
galvą. Kalėjime jam geriau sekėsi suvaldyti mintis. Dabar jos vėl įkyriai brovėsi į galvą: kas būtų buvę,
jei Štefani tą vakarą nebūtų atsukusi jam nugaros? Kažin, ar šiandien ji tebegyventų? Jis žinojo, ką
padarė. Jam bene šimtąkart buvo kalama į galvą – iš pradžių policijoje, paskui tą darė jo advokatas,
prokuroras ir teisėja. Ratas užsivėrė: radosi įkalčių, liudytojų, kraujo – jo kambaryje, ant drabužių,
automobilyje. Vis dėlto atmintyje liko žiojėti dviejų valandų spraga. Ir iki šiol tebežiojėja.
Jis gerai prisiminė tą 1997-ųjų rugsėjo 6-ąją. Planuotos eitynės per parapijos šventę neįvyko – dėl
gedulo, nes tądien Londone buvo laidojama princesė Diana. Visame pasaulyje žmonės sėdėjo prie
televizorių ir žiūrėjo, kaip Anglijos sostinės gatvėmis vežamas karstas su anglų tautos numylėtinės
Rožės, žuvusios per nelaimingą atsitikimą, palaikais. Šiaip ar taip, norinčiųjų švęsti Altenhaine vis
dėlto radosi. Verčiau jie būtų tą vakarą likę namie!
Tobijas atsiduso ir apsivertė ant kito šono. Buvo taip tylu, kad girdėjo savo širdies plakimą.
Mintimis grįžo į praeitį, kai jam buvo dvidešimt ir dar nieko nebuvo nutikę. Jis ketino studijuoti
Miunchene. Geras brandos atestato vidurkis garantavo vietą universitete. Malonius prisiminimus
netrukus apkartino skaudūs išgyvenimai. Jie šventė išleistuves Šneidhaine, klasės draugo sode, ir
Tobijas ten pirmąkart pabučiavo Štefani. Laura vos nesprogo iš pykčio ir norėdama sukelti pavydą
puolė Larsui ant kaklo. Bet Tobijui nebuvo kada galvoti apie Laurą, nes laikė apglėbęs Štefani. Ji –
pirmoji mergina, apie kurią buvo verta rėžti sparną. Šiaip jis nebuvo pratęs meilintis, nes pačios
merginos puldavo jam į glėbį. Draugai jam to labai pavydėdavo. Net kelias savaites sukosi apie ją, kol
pagaliau prisimeilino. Tai buvo laimingiausias jo gyvenimo mėnuo, jis truko iki rugsėjo 6-osios, kai
jam atsivėrė akys. Štefani tą dieną buvo išrinkta šventės karaliene, anksčiau šį titulą nuolat pelnydavo
Laura. Bet šįkart Štefani ją nurungė. Kai jis palapinėje kartu su Natali ir kitais bendramoksliais pilstė
gėrimus, pastebėjo Štefani, flirtuojančią su keliais tipeliais. Netrukus ji dingo. Gal tąkart pats buvo
kiek padauginęs? Natali pamatė, kaip jis kankinasi. Eik ir susirask ją, patarė. Ir jis išbėgo iš palapinės.
Ilgai nereikėjo ieškoti, o kai rado, pavydas sprogo lyg bomba. Kaip jo mergina galėjo šitaip pasielgti,
įžeisti ir pažeminti jį visų žmonių akivaizdoje? Ir vis dėl to kvailo pagrindinio vaidmens dar kvailesnėje
pjesėje? Tobijas nubloškė antklodę ir pašoko. Jam reikia ko nors imtis, dirbti, atsikratyti kankinamų
prisiminimų.

*
Amelija panarinusi galvą žingsniavo per dulksmą. Kai šįryt pamotė pasisiūlė pavėžėti iki autobusų
stotelės, mergina kaip visada atsisakė. Tačiau turėjo paspartinti žingsnį, kad nepavėluotų į mokyklinį
autobusą. Lapkričio orai nemalonūs, migloti ir lietingi, tačiau niūraus mėnesio melancholija Amelijai
netgi patiko. Ji mėgdavo viena klaidžioti po miegantį kaimą. „iPodo“ ausinėse plyšavo „Šėšėlių
vaikai“2, viena jos mėgstamiausių Dark Wave3 grupių. Šiąnakt ilgai negalėjo užmigti galvodama apie
Tobiją Sartorijų ir nužudytas mergaites. Laura Vagner ir Štefani Šnėberger tąsyk buvo
septyniolikmetės, tokio pat amžiaus kaip ji. Ir gyvena kaip tik tame name, kuriame kadaise gyveno
viena iš nužudytųjų. Jai magėjo ką nors daugiau sužinoti apie merginą, kurią Tysas pavadino
Snieguole. Kas tada atsitiko Altenhaine?
Šalia stabtelėjo automobilis. Turbūt pamotė, tas įkyrus įsiteikinėjimas baigia ją išvaryti iš proto. Bet
mergina atpažino Klaudijų Terlindeną, tėvo viršininką. Nuleidęs dešinio lango stiklą ženklais kvietė
prieiti. Amelija išjungė muziką.
– Gal pavėžėti? – paklausė. – Kiaurai peršlapsi!
Tiesą sakant, lietus Amelijai netrukdė, bet pavažiuoti Terlindeno automobiliu mielai sutiko. Didelis
juodas mersedesas su šviesios odos sėdynėmis jai patiko, salonas dvelkė šviežumu, o naujausių
technikos įmantrybių, kurias dabar mielai demonstravo Klaudijus Terlindenas, dar nebuvo mačiusi.
Tas kaimynas jai kažkodėl buvo pakenčiamas, nors, sprendžiant iš jo prabangių kostiumų, galingo
automobilio ir miesčioniškos vilos, jis buvo tipiškas pinigų maišas, o šią supuvusią visuomenę ji pati ir
jos draugeliai iš visos širdies niekino. Prisidėjo ir dar kai kas. Kartais Amelija pagalvodavo, ar tai
normalu, nes pastaruoju metu, maloniai užkalbinta bet kurio vyriškio, pirmiausia pagalvodavo apie
seksą. Kažin kaip reaguotų ponas Terlindenas, jei uždėtų ranką jam ant šlaunies ir nedviprasmiškai
pasisiūlytų? Vargais negalais nuslopino isterišką kikenimą.
– Nagi, eikš! – šūktelėjo ir pamojo. – Lipk!
Amelija sugrūdo ausines į striukės kišenę ir įsitaisė šalia, ant priekinės sėdynės. Sunkios
prabangaus automobilio durelės tarsi savimi patenkintos pakštelėjo. Terlindenas nuvažiavo Valdštrase
ir šyptelėjo Amelijai.
– Kas tau? Ko tokia užsigalvojusi?
Amelija padelsė akimirką.
– Ar galiu jūsų kai ko paklausti?
– Žinoma. Drąsiau.
– Tos dvi mergaitės, kur tada dingo. Ar jas pažinojote?
Klaudijus Terlindenas žvilgtelėjo į ją. Šypsena jo veide išblėso.
– Kodėl nori tai žinoti?
– Man smalsu. Žmonės tik ir kalba tam vyrukui vėl parsiradus. Kažkaip įdomu pasidarė.
– Hm. Liūdnas įvykis. Iki šiol skaudu prisiminti, – prabilo Terlindenas. – Abi mergaites, žinoma,
pažinojau. Štefani – mano kaimyno dukra. Laurą irgi pažinojau, iš vaikystės. Jos motina dirbo pas mus
ekonome. Tikra tragedija tėvams, nes mergaitės iki šiol nerastos.
– Hm, – susimąsčiusi tarstelėjo Amelija. – Ar jos turėjo pravardes?
– Ką turi galvoje? – šis klausimas Klaudijų Terlindeną, regis, nustebino.
– Štefani ir Laurą.
– Nežinau. Kodėl… ak, tiesa. Štefani turėjo pravardę. Vaikai ją šaukdavo Snieguole.
– Kodėl?
 – Gal dėl jų pavardės. Šnėbergeriai4, – Terlindenas suraukė kaktą ir sulėtino greitį. Mokyklinis
autobusas stovėjo stotelėje įjungęs avarines šviesas ir laukė kelių vaikų, kurie turėjo važiuoti į
Kėnigšteiną. – Betgi ne, – staiga prisiminė Klaudijus Terlindenas, – manau, tai dėl ano mokyklinio
spektaklio. Štefani jame gavo pagrindinį vaidmenį. Turėjo vaidinti Snieguolę.
– Turėjo? – smalsavo Amelija. – Argi ji nesuvaidino?
– Ne. Prieš tai ji buvo… hm… ji prieš tai dingo.

*
Duonos riekės pliaukštelėdamos iššoko iš skrudintuvo. Pija abi aptepė sūdytu sviestu, storai užtepė
„Nutellos“ ir suvožė. Jai norėjosi neįprasto saldumo ir sūrumo derinio, laižydama ištirpusiu mišiniu
apvarvėjusius pirštus gardžiavosi kiekvienu kąsneliu. Bet užtiško ant išskleisto „Frankfurter Neue
Presse“. Vakarykščiam griaučių radiniui apleistame aerodrome laikraštis skyrė penkias eilutes, o
vienuoliktos dienos Veros Kaltenzė bylos teismo posėdis vietos kronikoje aprašytas net per keturias
skiltis. Šiandien devintą valandą Pija turi duoti parodymus Frankfurto apygardos teisme apie
pernykštės vasaros įvykius Lenkijoje. Nenoromis prisiminė Heningą. Vakar vieno puodelio kavos
neužteko, prireikė net trijų. Jis pirmą kartą su ja atvirai pasikalbėjo, ko nebuvo daręs per šešiolika
jųdviejų bendro gyvenimo metų, deja, Pija nežinojo, ką jam patarti dėl šio keblaus reikalo. Po tų įvykių
Lenkijoje jis susidėjo su geriausia Pijos drauge Miriam Horovič, tačiau netrukus neaiškiomis
aplinkybėmis, kurių vis dėlto nepanoro jai atskleisti, neatsispyrė savo aistringos gerbėjos prokurorės
Valeri Lėblich vilionėms ir su ja sugulė. Anot jo, pasidavė į kairę. Tik padariniai buvo liūdni, nes Lėblich
pastojo. Heningas pakliuvo į keblią padėtį ir svarstė galimybę sprukti į JAV. Tenesio universitetas jau
keletą metų jį viliojo siūlydamas gerai mokamą ir įdomų mokslo tyrinėtojo darbą. Kol Pija mąstė apie
Heningo bėdas ir svarstė, ar neprarijus dar vienos kalorijų bombos, iš vonios kambario išėjo Kristofas
ir prisėdo. Vyro plaukai dar buvo drėgni, jis kvepėjo skutimosi losjonu.
– Manai, iki vakaro apsisuksi? – paklausė ir įsipylė kavos. – Anika labai džiaugtųsi.
– Jeigu niekas nesukliudys, neturėtų kilti sunkumų, – Pija neatsispyrė pagundai ir pasidarė kitą
sumuštinį. – Devintą turiu duoti parodymus teisme, šiaip neatidėliotinų reikalų lyg ir nėra.
Kristofas, tyčiodamasis iš „Nutellos“ su sūdytu sviestu, išsišiepė ir atsikando išties sveikesnės
juodos duonos su grūdėtąja varške. Nuo jo žvilgsnio pilve vis dar jausdavo malonius kutuliukus.
Pirmąkart juodviem susitikus ją iškart sužavėjo jo tamsiai rudos tarsi „Toffifee“ saldainiai akys, ir
dabar tebetraukia. Kristofas Zanderis įspūdingas vyras, jam nebuvo reikalo įrodinėti savo pranašumo.
Tiesa, išvaizda negalėjo lygintis su Pijos viršininku, vis dėlto jo veide buvo kažkas tokio, kas versdavo
žmones dar kartą į jį žvilgtelėti. Pirmiausia traukė jo šypsena, iš pradžių blykstelėjanti akyse, paskui
nutvieskianti visą veidą, ir Pija iškart sutirpdavo svajodama atsidurti jo glėbyje.
Su Kristofu Pija susipažino prieš porą metų, kai sekdama karštais vieno nužudymo pėdsakais
nuvyko į Opelio zoologijos sodą Kronberge. Kristofas, sodo direktorius, jai patiko iš pirmo žvilgsnio.
Tai buvo pirmas vyras, kuris po skyrybų su Heningu jai krito į akį. Vienas kitam pajuto simpatiją.
Keista, kad Kristofas ilgą laiką Oliveriui Bodenšteinui atrodė įtartinas. Kai nusikaltimas buvo
išaiškintas ir įtarimai dėl Kristofo nepasitvirtino, draugystė sutvirtėjo ir liepsnojanti aistra peraugo į
meilę. Jau gerus dvejus metus juodu – pora. Tiesa, kiekvienas savo pastogėje, bet netrukus viskas
pasikeis, nes trys dukterys, kurias prieš septyniolika metų žmonai mirus Kristofas vienas užaugino,
jau pakėlė sparnus: vyriausioji Andrea šį pavasarį įsidarbino Hamburge, jauniausioji Antonija dažniau
būdavo pas draugą Luką, o vidurinė Anika su vaiku susiruošė į Australiją pas vaiko tėvą. Šįvakar Anikos
tėvo namuose bus atsisveikinimo vakarėlis, rytoj ji išskrenda į Sidnėjų. Pija žinojo, kad Kristofas labai
dėl to džiaugiasi. Iš pradžių jis griežė dantį ant jaunuolio, prieš ketverius metus palikusio Aniką
nėščią. Tiesa, jo kaltinti tarsi ir nėra už ką, nes Anika tada nuslėpė nėštumą ir pati nutraukė santykius.
Dabar viskas susitvarkė. Džaredas Gordenas, jūrų biologijos mokslų doktorantas, dirba vienoje
Didžiojo barjerinio rifo saloje mokslinių tyrinėjimų stotyje. Kitaip tariant, pagal profesiją jis dabar
tarsi Kristofo kolega, tad tėvas, nors ir labai nenoromis, palaimino dukros ir jos draugo sąjungą.
Kadangi iš Birkenhofo Pija neketino išsikelti, Kristofas iki sausio 1-osios išnuomos savo namą Bad
Zodene. Taigi Anikos atsisveikinimo vakarėlis šįvakar ir Kristofui bus atsisveikinimas su namu,
kuriame pragyveno daug metų. Manta jau sukrauta į dėžes, artimiausią pirmadienį baldams pervežti
užsakytas transportas. Kol iš Frankfurto statybos reikalų inspekcijos Pija gaus leidimą perstatyti mažą
namą, dideli baldai laikinai bus sukrauti sandėlyje. Pijai visai patiko asmeniniame gyvenime
prasidėjusios permainos.

*
Tobijas atitraukė visas ritinines užuolaidas ir dienos šviesoje apžiūrėjo skurdų interjerą. Tėvui išėjus
apsipirkti sūnus ėmė šveisti langus. Jam bevalant valgomojo langą, grįžo tėvas ir, nunarinęs galvą,
tylėdamas nuėjo į virtuvę. Tobijas nulipo nuo kopėtėlių ir nusekė jam įkandin.
– Kas nutiko? – paklausė pamatęs tuščią krepšį.
– Ji manęs neaptarnavo, – tyliai pasakė Hartmutas Sartorijus. – Nieko tokio. Nuvažiuosiu į Bad
Zodeno prekybos centrą.
– Bet iki tol apsipirkdavai pas Richterius, ar ne? – paklausė Tobijas.
Tėvas linktelėjo. Ilgai negalvojęs Tobijas nuėmė nuo kabyklos striukę, čiupo krepšį su tėvo pinigine
ir išėjo iš namų. Iš pykčio visas virpėjo. Kadaise Richteriai buvo geriausi jo tėvų draugai, o šiandien toji
perkarusi džiūsna jo tėvą išgujo iš krautuvės! Šito jis nepakęs. Kai ruošėsi pereiti gatvę, akies
kampučiu ant kavinės fasado užmatė kažką raudonuojant ir atsisuko. ČIA GYVENA IŠPERA ŽUDIKAS
raudonais dažais buvo užpurkšta ant pastato sienos. Tobijas be žado spoksojo į bjaurų užrašą, kuris
praeiviams iškart kris į akis. Širdis plakė taip smarkiai, rodos, tuoj iššoks iš krūtinės, net paširdžius
sutraukė. Tai kiaulės! Ko gi jie siekia? Išrūkyti jį iš tėvų namų? Gal net artimiausiu metu padegti?
Suskaičiavo iki dešimties, vėl apsisuko ir nosies tiesumu nudrožė per gatvę į Richterių parduotuvę. Pro
didelius vitrinos langus į jį stebeilijo pulkelis kaimo liežuvautojų. Suskambus durų varpeliui viduje visi
išsirikiavo tarsi teatro scenoje: Margo Richter kaip visada įsitaisė kasoje lyg mietą prarijusi, sudžiūvusi
kaip kempė ir atgrasi. Jai už nugaros kiūtojo jos dramblotas vyras, greičiau išsigandęs, nei pasirengęs
pulti. Tobijas permetė akimis parduotuvėje susirinkusius žmones. Visus juos pažinojo. Tai buvo jo
vaikystės draugų motinos. Ingė Dombrovski, kirpėja ir didžiausia kaimo liežuvautoja. Jai už pečių –
Gerda Pyč buldogo veidu, dvigubai stambesnė nei anksčiau ir turbūt tiek pat kandesnio liežuvio. Šalia
jos Nadios motina Agnesė Unger, sunykusi ir pražilusi. Sunku patikėti, kad ši moteris pagimdė
gražuolę dukterį!
– Labas rytas, – pasisveikino.
Vietoj atsako – mirtina tyla. Tačiau niekas nedraudė jam vaikščioti tarp prekių lentynų.
Įsiviešpatavusioje tyloje garsiai dūzgė šaldymo įrenginiai. Tobijas neskubėdamas prisikrovė į krepšį
prekių, kurias tėvas buvo surašęs lapelyje. Kai žengė prie kasos, visi tebestovėjo nejudėdami.
Nekreipdamas į juos dėmesio Tobijas sudėjo prekes ant juostinio konvejerio, tačiau Margo Richter
sunėrė ant krūtinės rankas ir nė krust. Suskambo durų skambutis, į parduotuvę įėjo ekspeditorius.
Pamatęs visus įsitempusius sutrikęs stabtelėjo. Tobijas nesitraukė nuo kasos. Tai buvo jėgų
išbandymas – kas ką įveiks: jis ar Margo Richter, jis ar Altenhaino kaimas.
– Leisk jam susimokėti, – atlyžo Lucas Richteris. Grieždama dantimis ir tylėdama jo žmona išmušė
kasos čekį.
– Keturiasdešimt du septyniasdešimt.
Tobijas padavė jai penkiasdešimties eurų banknotą, susukusi nosį ji atkišo grąžą. Apie kokį nors
mandagumą nė kalbos negalėjo būti. Nuo jos ledinio žvilgsnio galėtų užšalti Pietų jūra, tik Tobijui tai
nė kiek nerūpėjo. Ten, belangėje, jam nekart buvo tekę įrodinėti savo viršenybę ir gana dažnai išeiti
nugalėtoju.
– Savo bausmę atbuvau ir vėl grįžau, – tarė apžvelgęs visus paeiliui. Jie stovėjo sutrikę, nudelbę akis.
– Nesvarbu, ar jums tai patinka ar ne.

*
Davusi parodymus Frankfurto apygardos teisme Veros Kaltenzė byloje Pija pusę dvyliktos atvažiavo į
komisariatą. Kadangi per pastarąsias savaites neatsirado norinčiųjų neįprastu būdu atsisveikinti su
gyvenimu, K 11 skyriuje nelabai buvo ko veikti. Vienintelis rezonansinis įvykis – požeminėje Ešborno
aerodromo saugykloje rasti griaučiai. Teismo medicinos ekspertai dar negreit pateiks išvadas, todėl
kriminalinės policijos komisaras Kajus Ostermanas neskubėdamas peržvelgė praėjusių dešimtmečių
duomenis apie dingusius žmones. Pagalbos iš kolegų nesitikėjo. Frankas Benkė pirmadienį pristatė
geltoną lapelį, neva krisdamas nuo dviračio susižalojęs veidą, smarkiai susitrenkęs ir visą savaitę
būsiantis nedarbingas. Tai, kad kriminalistas Andreasas Hasė vėl susirgo, nė vienas jau nesistebėjo.
Darbas K 11 skyriuje buvo atitinkamai pertvarkytas ir niekas jo nepasigedo. Katrin Fachinger,
jauniausia Pijos kolegė, plepėjo koridoriuje prie kavos automato su kriminalinės policijos patarėjos
daktarės Nikolos Engel sekretore. Seniai praėjo tie laikai, kai Katrin nešiojo palaidinukes su
rauktinukais ir languotas kelnes. Apskritus akinius iškeitė į madingus stačiakampio formos, neseniai
įsispraudė į aptemptus džinsus, apsiavė aukštakulnius, užsitempė striuką nertinuką, gražiai derantį
prie grakščios figūros. Tų permainų priežastis Pijai nebuvo žinoma ir jai vėl dingtelėjo, kad asmeninis
kolegų gyvenimas jai tebėra paslaptis. Šiaip ar taip, toji mergaičiukė, regis, kaip reikiant apšilo kojas.
– Pija! Luktelk! – pašaukė Katrin ir ši stabtelėjo.
– Ko nori?
Katrin atsargiai apsidairė.
– Vakar su bičiuliais buvome užsukę į Zaksenhauzeną, – nuleidusi balsą pasakė Katrin. –
Nepatikėsi, ką ten sutikome!
– Tikriausiai ne Džonį Depą? – pašmaikštavo Pija. K 11 skyriaus kolegos žinojo, kad Katrin dievina
amerikietį aktorių.
– Ne, mačiau Franką, – Katrin pašmaikštavimas įspūdžio nepadarė. – Jis dirbo „Klapperkahno“5
bare ir anaiptol neatrodė ligonis.
– Nejaugi?
– Tikrai, tik nežinau, ką man toliau daryti. Tiesą sakant, turėčiau pranešti viršininkui, kaip manai?
Pija suraukė kaktą. Policijos pareigūnas antraeilėse pareigose gali dirbti tik pateikęs prašymą ir
gavęs leidimą. Darbas abejotinos reputacijos restorane tikrai nėra ta veikla, kuriai būtų pritarta. Jei
Katrin ten iš tiesų matė Benkę, jis rizikuoja užsidirbti įspėjimą, piniginę baudą ar net sulaukti
tarnybinio patikrinimo.
– Gal pavadavo kokį bičiulį? – nors Benkė Pijai nelabai patiko, jai dingtelėjo, kad jam gali liūdnai
baigtis, jei bus pateikti oficialūs kaltinimai.
– Nieko panašaus, – purtė galvą Katrin. – Pamatęs mane iškart užsipuolė. Įtarė mane šnipinėjant.
Nesąmonė! Ir dar pridūrė, kad man atsirūgs, jeigu jį įskųsiu!
Katrin, žinoma, jautėsi įskaudinta ir supykusi. Pija nė trupučio neabejojo jos pasakojimu. Iš mielojo
kolegos to ir buvo galima laukti. Tikėtis iš Benkės diplomatijos, kaip ir iš pitbulterjero, buvo beviltiška.
– Ar jau sakei apie tai Šneider? – paklausė Pija.
– Nesakiau, – Katrin papurtė galvą. – Nors mielai tai padaryčiau. Ne juokais supykau!
– Suprantu. Frankas sugeba visus apsukti aplink pirštą. Aš pakalbėsiu su viršininku. Galbūt reikalą
pavyks sutvarkyti diskretiškai.
– Bet kodėl? – pasipiktino Katrin. – Kodėl visi gina tą tipą? Jis gali sau viską leisti, lieti ant mūsų
apmaudą ir nieko jam nenutinka.
Katrin, regis, buvo ne juokais įširdusi. Jei Frankas Benkė gali sau tai leisti, vadinasi, turi tvirtą
užnugarį. Tą akimirką koridoriuje pasirodė Bodenšteinas. Pija žvilgtelėjo į Katrin.
– Daryk, kaip išmanai, – patarė jai.
– Aš taip ir padarysiu, – atsakė Katrin ir ryžtingai priėjo prie Bodenšteino. – Man reikia su jumis
šnektelėti, šefe. Akis į akį.

*
Nusprendusi, kad informacija apie merginų nužudymą Altenhaine daug svarbiau nei mokslai, Amelija
po trijų pamokų pasiskundė mokytojai prastai pasijutusi. Grįžusi namo įsitaisė prie rašomojo stalo ir
įjungė nešiojamąjį kompiuterį, „Google“ paieškoje įrašė kaimyno sūnaus pavardę ir aptiko šimtus
duomenų. Be galo susidomėjusi skaitė spaudos pranešimus apie 1997 metų vasaros įvykius ir Tobijo
Sartorijaus teismo procesą, jo nuteisimą dešimčiai metų nelaisvės bausmę atliekant jaunuolių
kalėjime. Teismas rėmėsi vien netiesioginiais įkalčiais, nes merginų kūnai nebuvo rasti ir visa kaltė
suversta Tobijui, kurio tylėjimą teismas įvertino kaip sunkinančią aplinkybę. Amelija žiūrinėjo
tamsiaplaukio vaikino nuotraukas, sprendžiant iš vyriškėjančių veido bruožų nebuvo sunku
įsivaizduoti, kaip jis atrodo dabar. Tobijas Sartorijus turėtų būti patrauklus. Nuotraukose buvo su
antrankiais, teismo salėje nedangstė veido nei striuke, nei aplanku, o žiūrėjo tiesiai į kameras. Jis buvo
apibūdinamas kaip „šaltakraujis žudikas“, pasipūtęs, ciniškas ir žiaurus.

„Teismo procesą prieš Tobiją S., kavinės savininko iš nedidelio kaimo Priešakiniame Taunuse sūnų,
stebi ir ieškovai, nužudytų merginų tėvai. Puikiai abitūros egzaminus išlaikiusio vaikino širdies vis
dėlto nesuminkštino nei beviltiški Andreos V., nei Beatos S. maldavimai. Paklaustas, ką padaręs su
abiejų merginų lavonais, S. tylėjo. Psichologų išduotoje pažymoje patvirtintas neeilinis jo intelektas.
Kas tai: taktika ar pasipūtimas? Net kai teisėja pažadėjo kaltinimą dėl Štefani S. nužudymo
perkvalifikuoti į nelaimingą atsitikimą apėmus afektui, jei S. prisipažintų padaręs nusikaltimą,
jaunuolis atkakliai tylėjo. Visiškas nejautrumas stebino net visko mačiusius proceso dalyvius.
Kadangi surinkta pakankamai įkalčių ir atkūrus nusikaltimą nerasta jokių spragų, prokuratūra
neabejoja jo kalte. Tiesa, šmeiždamas kitus asmenis ir teisindamasis neva visišku atminties
 praradimu S. iš pradžių bandė įrodyti esąs nekaltas, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Nuosprendį
Tobijas S. išklausė, regis, abejingai, teismas atmetė jo kasacinį skundą.“

Amelija skubiai peržvelgė ir daugiau panašios informacijos šia tema, kol galiausiai aptiko straipsnį,
kuriame aprašyta, kas vyko nusikaltimo išvakarėse. Laura Vagner ir Štefani Šnėberger be pėdsakų
dingo naktį iš rugsėjo šeštosios į septintąją. Altenhaine buvo surengta parapijos šventė ir visas kaimas
joje dalyvavo. Netrukus policijos ataskaitose išnyra Tobijo Sartorijaus pavardė, nes kaimynai esą matę,
kad abi merginos tą vakarą įėjusios į jo tėvų namus ir nebeišėjusios. Su Laura Vagner, buvusia drauge,
Tobijas prie namo durų smarkiai kivirčijęsis ir gestikuliavęs. Abu jaunuoliai per šventę buvo išgėrę
nemažai alkoholio. Kiek vėliau pasirodžiusi ir Štefani Šnėberger, Tobijo širdies draugė. Pats jis vėliau
sakęs, kad tą vakarą Štefani pareiškusi nutraukianti su juo ryšius, o jis iš tos širdgėlos savo kambaryje
išgėręs kone pilną butelį degtinės. Kitą rytą policijos šunys Sartorijų kieme užuodę kraujo pėdsakų.
Tobijo automobilio bagažinėje buvę daug kraujo, be to, ant jo drabužių ir namuose aptikta abiejų
merginų kraujo ir odos dalelių. Liudytojai matę Tobiją vėlią naktį prie automobilio vairo važiuojantį
pagrindine gatve. Galiausiai jo kambaryje rasta Štefani Šnėberger kuprinė, o sandėliuke, po plautuve –
Laurai Vagner priklausanti kaklo grandinėlė. Visų šių įvykių priešistorė buvusi tokia: Tobijas metęs
Laurą dėl Štefani, paskui šioji pati jį palikusi. Dėl tos priežasties ir padarytas nusikaltimas, tam
pastūmėti galėjęs ir nemažas išgerto alkoholio kiekis. Nors iki paskutinės dienos vaikinas atkakliai
tvirtino neturintis nieko bendra su merginų dingimu, teismas nepatikėjo jo versija apie neva
išsitrynusią atmintį, neatsirado ir žmonių, liudijančių jo naudai. Priešingai. Sprendžiant iš draugų
parodymų, Tobijas esantis karštagalvis, ūmus, išpaikintas merginų dėmesio, todėl, galimas daiktas,
pratrūkęs, kai Štefani jį metusi. Taigi išsiginti neturėjęs jokių šansų. Kaip tik ši aplinkybė sužadino dar
didesnį Amelijos smalsumą, nes labiausiai ji nekentė neteisybės ir nepamatuotų kaltinimų. Ji užjautė
Tobiją, juolab jeigu jis iš tiesų nekaltas. Ji pasigilins į šią istoriją, tik dar nežino kaip. Bet pirmiausia
reikėtų susipažinti su Tobiju Sartorijumi.

*
Dvidešimt minučių šeštos. Visą pusvalandį teks riogsoti perone laukiant vaikinų, kurie žadėjo
nusivesti į perklausą Jaunimo centre. Nikas Benderis praleido futbolo treniruotę, kad suspėtų iki
greitojo traukinio, atvykstančio iš Švalbacho be penkių šešios. Nors žaisti futbolą jam labai patiko, ne
mažiau viliojo ir vaikinų suburta muzikinė grupė. Kadaise visi buvo jo draugai, bet kai tėvai sumanę jį
perkėlė iš Švalbacho mokyklos į Kėnigšteino, jų draugystė nutrūko. Šiaip ar taip, jis daug geriau už
Marką ar Keviną groja mušamaisiais. Nikas atsiduso ir kitame perono gale pastebėjo barzdotą vyriškį
su beisbolo kepuraite, jau gerą pusvalandį stypsantį toje pačioje vietoje. Nors lijo, žmogus neieškojo
prieglaudos stoginėje, regis, jis visai nesijaudino, kad kiaurai peršlaps. Iš Frankfurto atvyko greitasis
traukinys. Aštuoni vagonai buvo pilnutėliai žmonių. Kažin, ar sėdėdamas stoginėje juos pamatys? Jei
vaikinai bus pirmame vagone, gali ir pražiopsoti. Atsivėrė durys ir pasipylė žmonės, išskleidę skėčius ir
įgaužę galvas vieni skubėjo prie pėsčiųjų tilto, kiti – į požeminę perėją. Jo bičiuliai neatvažiavo. Nikas
atsistojo ir lėtai patraukė peronu. Vėl išvydo tą patį vyrą su beisbolo kepuraite. Jis sekė paskui moterį,
einančią tilto link, netrukus ją užkalbino. Moteris sustojo, bet tuoj, regis, išsigandusi paleido iš rankų
pirkinių maišelį ir leidosi bėgti. Vyras ją pasivijo, čiupo už rankos, moteris gynėsi. Nikas sustojo kaip
įbestas. Viskas vyko tarsi filme! Peronas pamažu ištuštėjo, traukinio durys užsivėrė ir jis nuvažiavo.
Nikas vėl pamatė tuos pačius žmones ant pėsčiųjų tilto. Regis, juodu tąsėsi. Ūmai moteris dingo. Nikas
išgirdo stabdžių cypimą, paskui duslų smūgį, metalo džeržgesį, pažirusių nuolaužų žvangesį. Kitapus
perono akinamų žibintų srautas staiga sustojo. Apstulbęs Nikas iškart suprato tapęs ką tik įvykusio
nusikaltimo liudininku. Vyras nustūmė moterį per tilto turėklus į judrią Limešpangštrasę! Dabar tas
žmogus bėgo prie jo nuleidęs galvą, pačiupęs moters rankinę. Nikui širdis ėmė pašėlusiai daužytis. Jį
pagavo baimė. Juk gali ir jam liūdnai baigtis, jei tam žmogėnui kvoštelės, kad vaikinas jį matė.
Apniktas panikos Nikas leidosi į kojas. Kaip kulka šovė į požeminę perėją, nudūmė iki dviračio, palikto
kitapus Bad Zodeno perono bėgių. Draugai ir jų grupė, taip pat Jaunimo centras dabar jam mažiausiai
rūpėjo. Jis užšoko ant dviračio ir vos atgaudamas kvapą ėmė minti pedalus. Tas vyras jau buvo užbėgęs
laiptais ir kažką jam šaukė pavymui. Nikas išdrįso pasukti galvą ir atsikvėpė supratęs, kad jo
nebesiveja. Vis dėlto nemažindamas greičio prašvilpė palei ąžuolyną ir tik atsidūręs namie pasijuto
saugus.

*
Vaizdas sankryžoje šalia greitojo traukinio stotelės Zulcbachas–Šiaurinis mikrorajonas buvo
pasibaisėtinas. Susidūrė septyni automobiliai, apsiginklavę sunkiąja technika ugniagesiai gelbėtojai
mėgino pjaustyti sulankstytas skardas, smėliu barstė išsiliejusio benzino klanus. Vienas paskui kitą
išsirikiavę stovėjo greitosios pagalbos automobiliai ir medikai skubėjo padėti nukentėjusiesiems.
Nepaisydami šalčio ir lietaus apsaugines juostas apsupo žioplinėtojai ir neatitraukė akių nuo šiurpaus
reginio. Šiaip taip nusigavęs iki įvykio vietos Bodenšteinas sustojo pamatęs pirmą čia iš Ešborno
atvykusį vyriausiąjį policijos komisarą Hendriką Kochą.
– Aš jau daug patyręs, bet tai šiurpiausia, ką esu kada nors regėjęs.
Patyrusio policininko veide aiškiai matėsi siaubas. Jis Bodenšteinui ir Pijai keliais žodžiais nušvietė
padėtį. 17 valandą 26 minutės nuo pėsčiųjų tilto ant BMW, važiuojančio nuo Švalbacho pusės, priekinio
stiklo nukrito moteris. Vairuotojas nestabdydamas staiga pasuko į kairę ir atsidūrė priešingoje eismo
juostoje. Abiejose eismo juostose susidūrė daug automobilių. Priešais raudoną šviesoforo signalą
Zulcbache sustojęs vairuotojas matė, kad moterį per turėklus pastūmęs kitas asmuo.
– Kaip ta moteris? – paklausė Pija.
– Gyva, – atsakė vyriausiasis policijos komisaras Kochas ir pridūrė: – Kol kas. Greitosios pagalbos
automobilyje medikai teikia pagalbą.
– Gavome pranešimą apie mirusį žmogų.
– BMW vairuotoją ištiko infarktas. Turbūt dėl šoko. Atgaivinti nepavyko.
Vyriausiasis policijos komisaras Kochas linktelėjo galva sankryžos link. Šalia suknežinto BMW
tysojo lavonas. Iš po šlapio apdangalo kyšojo batai. Prie apsauginės juostos kilo sąmyšis. Du pareigūnai
mėgino sulaikyti į aptvertą teritoriją besiveržiančią žilaplaukę moterį. Ūžė vyriausiojo policijos
komisaro Kocho radijo stotis, šnypštė kažin kieno balsas.
– Turbūt ji bus BMW vairuotojo žmona, – įtemptu balsu Bodenšteinui ir Pijai pasakė vyriausiasis
policijos komisaras. – Atsiprašau, turiu eiti.
Jis kažką tarstelėjo į radijo stotį ir nuskubėjo per aptvertą teritoriją. Pija jam nepavydėjo. Pareigūno
laukė nelengva užduotis: artimiesiems pranešti apie mirtį. Nei psichologinis pasirengimas, nei
ilgametė patirtis tos užduoties nepalengvindavo.
– Pasidomėk ta moterimi, – tarė Bodenšteinas. – Aš pakalbinsiu įvykio liudininkus.
Pija linktelėjo ir nuėjo prie greitosios pagalbos automobilio, kuriame buvo gaivinama sunkiai
sužalota moteris. Pro galines dureles išlipo gydytojas. Pija jį pažinojo iš ankstesnių įvykių.
 – Ach, ponia Kirchhof, – tarsi pasisveikino, – jos būklę stabilizavome, moterį vešime į Bad Zodeno
ligoninę. Daugybiniai kaulų lūžiai, veido sužalojimai, greičiausiai ir vidiniai. Jums nepavyks jos
apklausti.
– Gal paaiškėjo jos tapatybė?
– Štai automobilio rakteliai… – nutilo gydytojas ir pasitraukė nuo ką tik pajudėjusio automobilio,
mat sukaukus sirenai nebuvo įmanoma susišnekėti. Pija trumpai pasikalbėjo su juo ir padėkojusi
nuskubėjo prie kolegų. Aukos striukės kišenėje buvo tik automobilio rakteliai. Moteris, kuriai galėjo
būti apie penkiasdešimt, rankinės neturėjo, apieškojus tiltą ir peroną buvo rastas tik pirkinių maišelis
su maisto produktais. Bodenšteinas tuo metu klausinėjo vairuotoją, mačiusį, kaip nuo tilto nukrito
moteris. Šis žmogus dievagojosi, esą kažkas ją nustūmęs – nors buvo tamsu ir lijo, jis įsitikinęs, kad
ten būta vyro.
Bodenšteinas su Pija laiptais užlipo ant tilto.
– Ji nukrito štai šioje vietoje, – Pija pažiūrėjo žemyn. – Kaip manai, kiek metrų galėtų būti?
– Chm, – Bodenšteinas žvilgtelėjo per turėklus, siekiančius jam klubus. – Kokie penki šeši.
Stebiuosi, kaip dar išliko gyva. Juk automobilis važiavo greitai.
Nuo čia gerai matėsi sudaužyti automobiliai, mėlyni ir oranžiniai švyturėlių žybsniai, šviesą
atspindinčios gelbėtojų liemenės, – viskas staiga susiliejo į siurrealistinį paveikslą. Vėjo pučiamas
lietus žibintų šviesoje krito įstrižai. Ką jautė moteris, ūmai praradusi pusiausvyrą ir suvokusi, kad
išsigelbėti nėra vilties? O gal viskas įvyko taip netikėtai, kad nespėjo nė pagalvoti?
– Ji turėjo angelą sargą, – pasakė Pija ir sudrebėjo. – Reikia tikėtis, kad jis jos dar nepaliks likimo
valiai.
Ji apsisuko ir lydima Bodenšteino nuėjo į peroną. Kas buvo toji moteris? Iš kur atvažiavo ir kur
norėjo nueiti? Dar neseniai nieko nenujausdama sėdėjo traukinyje, o po kelių minučių jau sulaužyta
gulėjo greitosios pagalbos automobilyje. Viskas įvyko žaibiškai. Pakako vieno lemtingo žingsnio, vieno
lemtingo susitikimo su blogu žmogumi – ir viskas apvirto aukštyn kojomis. Ko tam vyrui iš jos reikėjo?
Ar jis plėšikas? Veikiausiai taip, nes Bodenšteinui atrodė keista, kad moteris neturėjo rankinės.
– Kiekviena moteris nešiojasi rankinę, – pasakė Pijai. – Juk moteris buvo apsipirkti, o kaipgi be
pinigų, be piniginės.
– Manai, vyras norėjo apiplėšti, nors pusę šešių perone pilna žmonių? – Pija žvilgtelėjo į bėgius
kairėje ir dešinėje.
– Gal pasinaudojo tinkama proga. Per tokią darganą visi skuba namo. Turbūt nusižiūrėjo moterį
prie bankomato ir įkandin jos įlipo į traukinį.
– Hm, – Pija žvilgtelėjo į vaizdo kamerą perone, – reikės peržiūrėti įrašus. Galbūt kamera aprėpia ir
tiltą.
Bodenšteinas susimąstęs linktelėjo. Šįvakar dviejų žmonių artimųjų laukia blogos žinios vien dėl to,
kad atsitiktinis plėšikas sumanė pagrobti rankinę? Tragiškų padarinių nebepakeisi, vis dėlto
Bodenšteinui atrodė šiurpu, kad žmonės žuvo ir buvo sužaloti dėl tokios banalios priežasties. Iš
požeminės perėjos išėjo du pareigūnai. Automobilių stovėjimo aikštelėje prie šlaito, netoli perono,
rado raudoną „Honda Civic“ ir jį atrakino moters striukės kišenėje rastu raktu. Patikrinus automobilio
registracijos duomenis nustatyta, kad jo savininkė Rita Kramer gyvena Nojenhaine.

*
Bodenšteinas sumaniai įvairavo savo BMW į laisvą vietą priešais bjaurų daugiaaukštį Bad Zodene,
Nojenhaino mikrorajone. Pija truputį užtruko, kol tarp penkiasdešimt skambučių mygtukų rado Ritos
Kramer pavardę. Niekas neatsiliepė. Tada ėmė spaudinėti kitų butų mygtukus ir galiausiai kažkas
įleido. Nors iš lauko pastatas atrodė nykus, viduje buvo stebėtinai tvarkinga. Ketvirtame aukšte
jųdviejų laukė pagyvenusi dama, į rodomus tarnybinius pažymėjimus žiūrėjo ir smalsiai, ir įtartinai.
Pija nekantriai dirstelėjo į laikrodį. Artėjo devinta valanda vakaro! Buvo pažadėjusi Kristofui būtinai
ateiti į Anikos atsisveikinimo vakarėlį, tik nežinia, kiek laiko čia užtruks. Tiesą sakant, šįvakar buvo ne
jos eilė budėti. Patyliukais keiksnojo Hasę ir Benkę.
Ši moteris šiek tiek bičiuliavosi su Rita Kramer, tad padavė jos buto raktą, kai Bodenšteinas su Pija
jai prisistatė ir papasakojo apie nelaimę. Deja, kaimynė negalėjo pasakyti, ar Rita Kramer turi
artimųjų. Šiaip ar taip, pas ją niekas neateidavo. Butas atrodė nykus. Tiesa, viduje buvo švaru ir
tvarkinga, tik apstatytas labai kukliai. Apie Ritos Kramer asmenybę – jokio ženklo, asmeninių
nuotraukų niekur nebuvo matyti, ant sienų kabančių paveikslų už porą eurų galima nusipirkti
„Pasidaryk pats“ prekybos centruose. Bodenšteinas su Pija vaikščiojo po butą, darinėjo spintas ir
stalčius tikėdamiesi rasti bent kokią užuominą apie artimuosius ar sąsają su tuo išpuoliu. Ničnieko.
– Jokių privatumo ženklų, visai kaip viešbučio numeryje, – pareiškė Bodenšteinas. – Čia nieko nėra.
Pija įėjo į virtuvę. Jos dėmesį patraukė mirksintis autoatsakiklis. Ji spustelėjo balso įrašo mygtuką.
Deja, skambintojas įrašo nepaliko, tiesiog padėjo ragelį. Pija įsidėmėjo ekrane švytintį numerį su
Kėnigšteino kodu. Išsitraukė mobilųjį ir įsirašė. Po trečio skambučio kitame laido gale atsiliepė
atsakiklis.
– Gydytojo kabinetas, – pasakė ji. – Tik dabar ten nieko nėra.
– Ar daugiau skambučių nebuvo? – paklausė Bodenšteinas. Paspaudinėjusi mygtukus Pija papurtė
galvą.
– Sunku patikėti, kad čia gyvena žmogus, – ji padėjo telefoną ir apžiūrėjo virtuvinį kalendorių. Nuo
gegužės jo niekas nesklaidė, nebuvo jokio įrašo. Ant kamštinės sienelės prismeigta picerijos paslaugų
reklama ir balandį išrašyta pageltusi mėlyno baudos čekio kopija už draudžiamoje vietoje paliktą
automobilį. Neatrodė, kad žmogaus gyvenimas čia būtų buvęs nerūpestingas, laimingas.
– Rytoj paskambinsime į gydytojo kabinetą, – nusprendė Bodenšteinas. – Šiandien jau nieko
nenuveiksime. Važiuodamas pro šalį užsuksiu į ligoninę ir pasiteirausiu apie ponios Kramer būklę.
Juodu išėjo ir grąžino kaimynei buto raktą.
– Gal galėtum prieš važiuodamas į ligoninę išleisti mane prie Kristofo namų? – paklausė Pija, kai
leidosi liftu. – Juk tau pakeliui.
– Ak, tiesa, vakarėlis…
– Iš kur žinai? – Pija smarkiai stumtelėjo stiklines duris ir vos netrinktelėjo į nugarą vyrui, kuris
pasilenkęs skaitinėjo gyventojų pavardes.
– Dovanokite, – tarė ji. – Aš jūsų nepastebėjau.
Pija dirstelėjo ir sumišusi nusišypsojo.
– Nieko tokio, – pasakė vyras. Jie nuėjo.
– Esu neblogai informuotas apie kolegas, – Bodenšteinas pasistatė palto apykaklę. – Juk pati žinai.
Pija prisiminė rytinį pokalbį su Katrin Fachinger. Kaip tik pasitaikė tinkama proga.
– Na, tada jau žinai ir apie antraeiles kolegos Benkės pareigas, jam ten tikrai nebus leista dirbti.
Bodenšteinas suraukęs kaktą žvilgtelėjo.
– Ne, apie tai nieko nežinojau iki šio ryto, – prisipažino. – O tu?
 – Kam jau kam, bet man Benkė niekada nesiverš išlieti savo širdies, – atsakė Pija ir niekinamai
sušnirpštė. – Asmeninį gyvenimą jis ir toliau slepia po devyniais užraktais, tarsi tebetarnautų
specialiojoje policijoje.
Blausioje gatvės žibintų šviesoje Bodenšteinas žiūrėjo Pijai į akis.
– Jis turi didelių bėdų, – prabilo. – Prieš metus jį paliko žmona, jis nebegalėjo padengti banko
kredito už nuosavą būstą, tad turėjo jo atsisakyti.
Pija stabtelėjo ir tylėdama žiūrėjo į jį. Štai kodėl Benkė visąlaik toks suirzęs, prastai nusiteikęs,
agresyvus. Tačiau pajuto tik apmaudą, o ne užuojautą jam.
– Vadinasi, tu ir vėl jį užsistoji? – užsipuolė Pija. – Kas judu sieja, kad leidi jam kvailinti kitus?
– Nieko jis nekvailina, – paprieštaravo Bodenšteinas.
– Kodėl nebaudžiamas jis gali sau leisti klysti ir neprisiimti atsakomybės?
– Tikėjausi, kad sugebės susidoroti su savo bėdomis, jei per daug jo nespausiu, – Bodenšteinas
gūžtelėjo pečiais. – Bet jeigu jis iš tikrųjų dar kažkur dirba neturėdamas leidimo, tada ir aš jam
negalėsiu padėti.
– Tai praneši Engel?
– Manau, teks, – atsiduso Bodenšteinas ir vėl pradėjo žingsniuoti. – Šiaip ar taip, pirma pats
pasikalbėsiu su Franku.

2 „Schattenkinder“ – neoklasikinės muzikos grupė iš Dresdeno.

3 Tamsioji banga – XX a. 8–9 dešimtmečių muzikos stilius.
4 Schneeberg (vok. k.) – „sniego kalnas“.
5 Rokerių mėgstamas restoranas Frankfurte.
2008-ųjų lapkričio 8-oji, šeštadienis

– O Dieve, – apstulbo daktarė Daniela Lauterbach išklausiusi Bodenšteino paaiškinimą, kaip jis
sužinojo jos telefoną. Net pro įdegį buvo matyti, kad ji išbalo. – Rita – mano gera draugė. Prieš keletą
metų, kol dar nebuvo išsituokusi, gyvenome kaimynystėje.
– Vienas liudininkas tvirtino matęs, kad ponią Kramer kažkas nustūmė nuo pėsčiųjų tilto. Todėl
ieškome to nepažįstamojo, pasikėsinusio į ją.
– Kaip baisu! Vargšė Rita! Kaip ji jaučiasi?
– Prastai. Jos būklė kritinė.
Daktarė Daniela Lauterbach sudėjo delnus tarsi maldai ir sukrėsta purtė galvą. Ji galėtų būti mano
metų, dingtelėjo Bodenšteinui, bebaigianti ketvirtą dešimtį arba per penkiasdešimt. Jos figūra labai
moteriška, žvilgančius tamsius plaukus susukusi į paprastą kuodą. Iš šiltų rudų akių su juoko
raukšlelėmis kampučiuose dvelkė nuoširdumas ir motiniškumas. Turbūt ši gydytoja daug laiko skiria
savo pacientams ir jų poreikiams. Erdvus priimamasis aukštomis lubomis ir parketu įrengtas šviesiose
patalpose, Kėnigšteino pėsčiųjų zonoje, virš juvelyrinės parduotuvės.
– Eime į mano kabinetą, – pasiūlė gydytoja ir nusivedė Bodenšteiną į didelę patalpą. Į akis krito
masyvus senovinis rašomasis stalas. Ant sienų kabantys ekspresionistinio stiliaus didelio formato
paveikslai, nutapyti niūriomis spalvomis, tarsi nederėjo prie malonios aplinkos, nors, kita vertus,
atrodė gana originaliai.
– Gal galėčiau jums pasiūlyti kavos?
– O taip, mielai išgersiu, – nusišypsojęs linktelėjo Bodenšteinas. – Šiandien dar nespėjau.
– Nuo ankstaus ryto ant kojų? – Daniela Lauterbach pakišo puodelį po espreso kavavirės, stovinčios
ant spintelės, šalia krūvelės įvairios profesinės literatūros, piltuvėliu ir spustelėjo mygtuką. Malūnėlis
suburzgė ir netrukus pakvipo šviežiai malta kava.
– Jūs irgi, – tarstelėjo Bodenšteinas, – ir dar šeštadienį.
Vėlai vakare paskambinęs į priimamąjį jis paliko balso pranešimą, o šįryt pusę aštuntos ji pati jam
paskambino.
– Šeštadieniais iki pietų ligonius lankau namie, – ir padavė puodelį su kava, siūlomo pieno ir
cukraus dėkodamas atsisakė. – Paskui dar turiu surašyti duomenis į programą. Deja, popierizmo vis
daugėja. Verčiau tą laiką skirčiau pacientams.
Ji mostelėjo ranka kviesdama sėsti prie rašomojo stalo, Bodenšteinas įsitaisė ant vienos iš
lankytojams skirtų kėdžių. Pro langus atsivėrė gražus Kėnigšteino pilies virš parko griuvėsių reginys.
– Kuo galėčiau jums pagelbėti? – gurkštelėjusi kavos paklausė Daniela Lauterbach.
– Ieškodami ponios Kramer artimųjų jos bute neradome nieko, už ko galėtume užsikabinti, –
paaiškino Bodenšteinas. – Bet juk kam nors turėtume pranešti apie nelaimę.
– Rita vis dar palaiko ryšius su buvusiu vyru, – pasakė Daniela Lauterbach. – Manau, jis ja
pasirūpins, – ji vėl liūdnai palingavo galvą. – Bet kas galėjo šitaip pasielgti? – ir susimąsčiusi žiūrėjo į
Bodenšteiną rudomis it stirnos akimis.
– Mes irgi norėtume žinoti. Ar ji turėjo priešų?
 – Rita? Gink Dieve, neturėjo! Toks mielas žmogus ir tiek prisikentėjo. Šiaip ar taip, ji
neapmaudauja.
– Prisikentėjo? Ką turite galvoje? – Bodenšteinas susidomėjęs pažvelgė į gydytoją. Daniela
Lauterbach jam pasirodė miela, nes buvo santūri, ramaus būdo. Jo šeimos gydytojas ligonius
priimdavo tarsi stovėdamas prie konvejerio, o kabinete Bodenšteiną kaskart erzindavo karštligiškas
gydytojo skubėjimas.
– Jos sūnų pasodino į kalėjimą, – paaiškino daktarė Lauterbach ir atsiduso. – Ritą tai pribaigė.
Galiausiai dėl to ir iširo jos santuoka.
Nespėjęs gurkštelėti kavos Bodenšteinas sukluso.
– Ponios Kramer sūnus sėdi kalėjime? Dėl ko?
– Sėdėjo kalėjime, bet prieš dvi dienas buvo paleistas. Prieš dešimt metų nužudė dvi merginas.
Bodenšteinas įtempė atmintį, bet dviejų žmonių žudiko Kramer pavarde neprisiminė.
– Po skyrybų Rita susigrąžino mergautinę pavardę, kad niekas jai nebeprimintų skaudžios
praeities, – paaiškino Daniela Lauterbach, tarsi skaitydama Bodenšteino mintis. – Anksčiau ji buvo
ponia Sartorijus.

*
Pija netikėjo savo akimis. Skubiai peržvelgė raštą, biurokratine kalba surašytą ant aplinką tausojančio
pilko popieriaus lapo. Jos širdis džiaugsmingai suspurdėjo, kai pašto dėžutėje rado ilgai lauktą laišką iš
Frankfurto miesto planavimo ir statybos darbų priežiūros inspekcijos. Tačiau tokio atsakymo ji
nesitikėjo. Nutarę kartu apsigyventi Birkenhofe ji su Kristofu planavo perstatyti namelį, mat jis dviem
žmonėms buvo per ankštas, o ką jau kalbėti apie svečius. Pija užsisakė pas pažįstamą architektą namo
pertvarkymo projektą ir nusiuntė prašymą dėl statybos darbų leidimo. Nekantriai laukė, kada galės
pradėti darbus, kai jos prašymas bus patenkintas. Tris kartus perskaičiusi raštą padėjo jį į šalį, atsikėlė
nuo virtuvinio stalo ir nuėjo į vonią. Skubiai palindusi po dušu įsisupo į rankšluostį ir priekabiai
apsižiūrėjo veidrodyje. Ketvirtą valandą ryto grįžo iš vakarėlio, o septintą turėjo keltis išleisti laukan
šunis ir pašerti gyvulius. Kai lietus trumpam liovėsi, ištaikė progą pavedžioti abu jaunus arklius ir
išmėžti gardus. Nebe tie metai, kad galėtų ilgai naktinėti. Atsigauti po nemiegotos nakties sulaukus
keturiasdešimt vienų ne taip lengva kaip dvidešimt vienų. Susimąsčiusi susišukavo pusilgius šviesius
plaukus ir susipynė dvi kasas. Po tokios pritrenkiamos naujienos negalėjo būti nė kalbos apie miegą.
Pija grįžo į virtuvę, paėmė nuo stalo nelemtą laišką ir įėjo į miegamąjį.
– Ei, mieloji, – sumurmėjo Kristofas apsiblaususiomis akimis žiūrėdamas į šviesą. – Kelinta
valanda?
– Be penkiolikos dešimt.
Jis atsisėdo ir aimanuodamas trynė smilkinius. Nors šiaip neturėjo įpročio prisiliuobti, vakar
gerokai padaugino alkoholio.
– Kada išskrenda Anikos lėktuvas?
– Šiandien antrą valandą. Dar turime marias laiko.
– Kas čia? – paklausė pamatęs laišką jos rankose.
– Tikrų tikriausia nesėkmė! – paniurusi tarė. – Statybos darbų priežiūros inspekcijos atsakymas.
– Na, ir?.. – Kristofas stengėsi atsikratyti apsnūdimo.
– Nurodymas nugriauti!
– Ką sakai?
 – Įsivaizduoji, buvę savininkai pastatė namą be leidimo! Kreipdamiesi dėl leidimo pažadinome
miegančius šunis. Mums leidžiama pasilikti tik sodo namelį ir arklidę. Nesuprantu, kas čia dedasi.
Purtydama galvą prisėdo ant lovos krašto.
– Jau keletą metų čia deklaruoju gyvenamąją vietą, moku už šiukšlių išvežimą, vandenį ir
kanalizaciją. Ką jie sau mano? Kad galiu gyventi sodo namelyje?
– Parodyk.
Kasydamasis galvą Kristofas skaitė valdišką laišką.
– Mes skųsimės. To negali būti. Tavo kaimynas renčia didžiausią angarą, o tau neleidžiama
perstatyti namelio!
Ant naktinio stalelio suskambo mobilusis telefonas. Šiandien Pijai išpuolė budėjimas, todėl be
didelio džiaugsmo atsiliepė ir tylėdama klausėsi.
– Būsiu, – tepasakė, išjungė telefoną ir sviedė ant lovos. – Velniai rautų!
– Tau reikia važiuoti?
– Deja, taip. Nyderhechštate pareigūnams prisistatė vaikinas, matęs, kaip vyriškis vakar vakare
nustūmė moterį nuo pėsčiųjų tilto.
Kristofas viena ranka apkabino ją per pečius ir prisitraukė. Pija atsiduso. Jis pabučiavo ją į veidą,
paskui į lūpas. Nejaugi vaikinas negalėjo palaukti bent iki popietės ir tada pranešti? Pijai išvis
nesinorėjo dirbti. Iš tikrųjų šį savaitgalį turėtų budėti Benkė. Betgi jis mat serga. Ir Hasė serga. Velniai
rautų tuos slunkius! Pija pakluso ir prigludo prie įšilusio per naktį Kristofo kūno. Jo ranka palindo po
vonios rankšluosčiu ir glostė pilvą.
– Nesuk galvos dėl tos rašliavos, – kuždėjo bučiuodamas. – Rasime kokią nors išeitį. Taip greitai
nenugriaus.
– Kur tik pasisuksi, vien problemos, – sumurmėjo Pija ir nusprendė, kad vaikinas Nyderhechštato
policijoje galėtų dar palaukti kokią valandą.

*
Laukdamas kolegės Bodenšteinas sėdėjo automobilyje prie Bad Zodeno ligoninės. Daniela Lauterbach
pasakė jam buvusio Ritos Kramer vyro adresą Altenhaine. Prieš važiuodamas su liūdnomis žiniomis
pirmiau užsuko į ligoninę pasiteirauti apie Ritos Kramer būklę. Pirmą naktį po operacijos ji išgyveno ir
vaistais sukėlus miegą guli reanimacijos skyriuje. Pusę dvyliktos privažiavo Pijos automobilis. Ji išlipo
ir per balutes žirgliojo artyn.
– Vaikinas gali gana tiksliai apibūdinti to vyro išvaizdą, – ji atsisėdo šalia ir prisisegė saugos diržą. –
Jei Kajui dar pavyktų iš vaizdo kameros juostos iškirpti gana pakenčiamą nuotrauką, galėtume
fotoroboto portretą paskelbti spaudoje.
– Puiku.
Bodenšteinas paleido variklį. Jis prašė Pijos kartu važiuoti pas buvusį Ritos Kramer vyrą. Pakeliui į
Altenhainą papasakojo apie pokalbį su daktare Daniela Lauterbach. Pijai buvo sunku susikaupti. Jai
labiau rūpėjo tas nelemtas laiškas, kuriame nurodyta nugriauti namą! Ko jau ko, bet to ji tikrai
nesitikėjo! O jei valdininkai laikysis savo ir lieps nugriauti? Kur juodu su Kristofu gyvens?
– Ar bent girdi mane? – paklausė Bodenšteinas.
– Žinoma. Sartorijus. Kaimynė. Altenhainas. Dovanok. Grįžau namo ketvirtą valandą.
Ji nusižiovavo ir užsimerkė. Pasijuto be galo pavargusi. Mat negalėjo pasigirti tokia geležine
savitvarda kaip Bodenšteinas. Jis niekada nepraskysdavo ir po bemiegių naktų, ir sulaukęs nemalonių
pranešimų. Ar yra kada mačiusi jį žiovaujantį?
– Ši istorija prieš vienuolika metų mirgėjo visų leidinių antraštėse, – girdėjo sakant savo viršininką.
– Tobijui Sartorijui už žmogžudystę ir tyčinę žmogžudystę be sunkinančių aplinkybių buvo skirta
griežčiausia bausmė, nors byloje remtasi vien netiesioginiais įkalčiais.
– Šit kaip, – sumurmėjo Pija. – Prisimenu kaip per miglą. Dviejų žmonių nužudymas, o lavonų nėra.
Ar tas tipas tebesėdi?
– Jau nebe. Tobijas Sartorijus ketvirtadienį išleistas į laisvę. Dabar jis vėl Altenhaine, tėvo namuose.
Pija porą sekundžių pagalvojo ir atsimerkė.
– Manai, kad tai, jog jis išėjo į laisvę, galėtų būti susiję su jo motinos užpuolimu?
Bodenšteinas šelmiškai žvilgtelėjo į ją.
– Neįtikėtina, – pasakė jis.
– Kas neįtikėtina?
– Kad gali mąstyti net snūduriuodama.
– Jaučiuosi žvalutėlė, – teisinosi Pija iš paskutiniųjų tramdydama norą žiovauti.
Jie pravažiavo Altenhaino gyvenvietės ženklą ir pagrindine gatve priartėjo prie namo, kurio adresą
buvo užrašiusi Daniela Lauterbach. Bodenšteinas įsuko į apleistą stovėjimo aikštelę priešais
nebeveikiančią kavinę. Vyras bandė uždažyti raudonu grafičiu ištepliotą pastato fasadą. Ten buvo
užrašyta: ČIA GYVENA IŠPERA ŽUDIKAS. Tačiau raudonos raidės vis tiek švietė pro baltus dažus. Ant
šaligatvio priešais įvažą į kiemą stoviniavo trys pusamžės moteriškės.
– Ei tu, žmogžudy! – ambrijo viena, kai Bodenšteinas su Pija atidarė dureles ir ketino lipti. – Dink iš
čia, velnio išpera! Antraip pamatysi, kas tau bus! – ir nusispjovė.
– Kas atsitiko? – paklausė Bodenšteinas, bet trijulė tylėdama tučtuojau pasišalino. Vyras išvis
nereagavo į burnojančias moteris. Bodenšteinas mandagiai su juo pasisveikino ir abu su Pija
prisistatė.
– Ko toms moterims iš jūsų reikia? – pasiteiravo Pija.
– Jų pačių ir paklauskite, – šiurkščiai atrėžė vyras ir abejingai dėbtelėjęs dirbo toliau. Nors buvo
šalta, vilkėjo pilkais marškinėliais ilgomis rankovėmis, mūvėjo džinsais ir avėjo darbinius batus.
– Norėtume pasikalbėti su ponu Sartorijumi.
Vyras atsisuko ir Pijai pasirodė, kad jis jai matytas.
– Ar ne jūs vakar vakare buvote prie to namo Nojenhaine, kur gyvena ponia Kramer? – paklausė Pija.
Jis neišsidavė nustebęs ir nešyptelėjo. Tik įsmeigė į ją žydras akis, nuo to žvilgsnio jai pasidarė
nejauku.
– Buvau. Ar tai draudžiama?
– Ne, žinoma, ne. O ko jums ten reikėjo?
– Susitikti su motina. Buvome susitarę, tačiau ji nepasirodė. Labai sunerimau.
– Ak, vadinasi, jūs esate Tobijas Sartorijus?
Jo antakiai šovė aukštyn, lūpas iškreipė kandi šypsena.
– Taip, tai aš. Merginų žudikas.
Jo nerimastinga maniera atrodė patraukli. Siauras balzganas randas, einantis nuo kairės ausies iki
smakro, nedarkė taisyklingų bruožų veido, priešingai, savaip jį gražino. Nuo jo žvilgsnio Pijai galvoje
staiga susijaukė visos mintys ir ji pagalvojo – kodėl.
– Jūsų motina vakar vakare buvo sunkiai sužalota, – įsiterpė Bodenšteinas. – Šiąnakt ją operavo ir
dabar ji reanimacijoje. Jos būklė kritinė.
 Tobijo Sartorijaus šnervės išsiplėtė, lūpos susičiaupė. Sviedęs dažymo volelį į kibirą su baltais
dažais pasuko prie kiemo vartų. Bodenšteinas su Pija susižvalgė ir nusekė jam įkandin. Kiemas
priminė sąvartyną. Staiga Bodenšteinas vos susilaikė nešūktelėjęs ir sustojo tarsi suakmenėjęs. Pija
atsisuko.
– Kas atsitiko? – nustebo.
– Žiurkė! – sušvokštė Bodenšteinas. Jis išbalo kaip drobė. – Toji bjaurybė šmurkštelėjo man per koją!
– Nėra ko stebėtis, kai aplink tokie kalnai šiukšlių, – Pija gūžtelėjo pečiais ir ketino toliau eiti, bet
Bodenšteinas tebestovėjo kaip įbestas.
– Nieko taip neapkenčiu kaip žiurkių, – drebančiu balsu tarė.
– Juk išaugai kaimo sodyboje, – ramino Pija. – Ten tikrai buvai matęs ne vieną žiurkę.
– Kaip tik todėl ir bijau.
Pija netikėdama kraipė galvą. Ji sunkiai suvokė, kad viršininkas gali bijoti tokių dalykų!
– Nagi, eikš, – paragino. – Jos išsibėgioja mus pamačiusios. Šiukšlynų žiurkės bailios. Mano draugė
kadaise laikė dvi prijaukintas žiurkes. Tos visai kitokios. Mes su jomis…
– Aš visai nenoriu to girdėti! – Bodenšteinas įtraukė oro. – Ir eik pirma!
– Tai bent! – šyptelėjo Pija, kai Bodenšteinas ėmė sekti jai pridurmu. Jis visą laiką dairėsi į šiukšlių
krūvas abipus siauro tako, vedančio namo link, ir bet kurią akimirką buvo pasiruošęs sprukti.
– Štai ten dar viena! Ir kokia įsipenėjusi, – Pija ūmai sustojo. Bodenšteinas į ją atsitrenkė ir
baimingai žvalgėsi. Įprasto šaltakraujiškumo neliko nė padujų.
– Aš pajuokavau, – šaipėsi Pija, tik Bodenšteinui ne juokai rūpėjo.
– Jei vėl taip juokausi, galėsi sau drožti iš kur atėjusi, – pagrasino. – Manęs vos infarktas neištiko!
Jie ėjo toliau. Tobijas Sartorijus žengė į vidų, bet duris paliko praviras. Prie pat įėjimo Bodenšteinas
aplenkė Piją ir peršoko iškart tris laiptų pakopas, tarsi būtų ką tik išbridęs iš liūno ir pajutęs po
kojomis kietą žemę. Tarpduryje pasirodė pusamžis kumptelėjęs vyras. Buvo įsispyręs į nunešiotas
šliures, mūvėjo dėmėtomis pilkomis kelnėmis, vilkėjo nubrizgusiu megztiniu, kuris karojo ant jo lieso
kūno kaip ant mieto.
– Ar jūs būsite Hartmutas Sartorijus? – paklausė Pija ir vyras linktelėjo. Žmogus atrodė toks pat
varganas kaip ir jo kiemas. Siauras, pailgas veidas buvo išvagotas gilių raukšlių. Vienintelis panašumas
su Tobiju Sartorijumi buvo tokios pat kaip sūnaus neįprastai mėlynos, tačiau apsiblaususios akys.
– Sūnus minėjo, kad domitės mano buvusia žmona, – tarė trūkčiojamu balsu.
– Taip, – linktelėjo Pija. – Vakar ji buvo sunkiai sužalota.
– Užeikite, – jis nuvedė juos siauru, tamsiu koridoriumi į virtuvę, kuri, jei nebūtų buvusi tokia
apleista, būtų buvusi visai jauki. Tobijas stovėjo prie lango sunėręs rankas ant krūtinės.
– Ponia Lauterbach davė mums jūsų adresą, – prabilo iš baimės atsikvošėjęs Bodenšteinas. – Pasak
įvykio liudininkų, vakar vėlią popietę prie traukinio Zulcbachas–Šiaurinis mikrorajonas stotelės per
tilto turėklus kažkas nustūmė jūsų buvusią žmoną priešais atvažiuojantį automobilį.
– O Dieve, – jo liesas veidas išbalo, vyras griebėsi kėdės atkaltės. – Bet… bet kas tai galėjo padaryti?
– Šitai mes ir aiškinamės, – atsakė Bodenšteinas. – Gal numanote, kas tai galėjo padaryti? Ar jūsų
žmona turėjo priešų?
– Mano motina vargu, – įsiterpė Tobijas Sartorijus. – Bet aš jų turiu. Tai visa ta aplinkinė šutvė.
Jo balse suskambo kartėlis.
– Ar ką nors konkrečiai įtariate? – paklausė Pija.
 – Ne, – pasiskubino atsakyti Hartmutas Sartorijus. – Ne, negalėčiau įtarti nė vieno tokiais baisiais
dalykais.
Pija žvilgtelėjo į Tobiją Sartorijų, tebestovintį prie lango. Nors blausioje šviesoje jo veidas buvo vos
įžiūrimas, iš pakeltų antakių ir pašaipiai perkreiptų lūpų galėjai spręsti, kad jis nepritaria tėvui. Pija
kone kūnu jautė, koks jis įsitempęs ir įniršęs, o akyse dega ilgai tramdytas apmaudas, tarsi mažytė
klastinga žiežirba, kuri laukia tinkamos progos įskelti pragarišką liepsną. Tobijas Sartorijus, be abejo,
buvo bomba su tiksinčiu laikrodžio mechanizmu. O jo tėvas atrodė suvargęs ir nusikamavęs, tarsi
nukaršęs senukas. Pakako pažvelgti į apleistą namą ir kiemą. Žmogus buvo visiškai praradęs
optimizmą, galima sakyti, užsibarikadavęs gyvenimo griuvėsiuose. Būti žudiko tėvais išties nesaldu,
ką turėjo iškentėti Hartmutas Sartorijus ir jo buvusi sutuoktinė, priversti gyventi tokiame mažame
kaime kaip Altenhainas, kasdien čaižomi neapykantos rimbais, kol vieną dieną ponia Rita nebeištvėrė?
Ji paliko vyrą, nors ją ir graužė sąžinė. Sprendžiant iš jos nykaus buto Bad Zodene, naujas gyvenimas
irgi nesusiklostė.
Pija nenuleido akių nuo Tobijo Sartorijaus. Šis susimąstęs kandžiojo nykščio krumplį ir spoksojo
priešais save. Kažin, kokios mintys jam neduoda ramybės? Gal graužiasi dėl to, ką pridarė savo
tėvams? Bodenšteinas padavė Hartmutui Sartorijui savo vizitinę kortelę, tasai skubiai permetęs akimis
įbruko ją į megztinio kišenę.
– Gal galėtumėte jūs ir sūnus pasirūpinti moterimi? Jos būklė tikrai prasta.
– Žinoma. Tuojau pat važiuosime į ligoninę.
– Jei įtarsite, kas tai galėjo padaryti, nedelsdamas man paskambinkite.
Senasis Sartorijus į jo žodžius linktelėjo, o sūnus nė nekrustelėjo. Piją apėmė negera nuojauta. Ar
tik Tobijas Sartorijus pats neims ieškoti motinos užpuoliko?

*
Hartmutas Sartorijus įvairavo automobilį į garažą. Apsilankymas pas Ritą jį sukrėtė. Gydytojas, su
kuriuo kalbėjosi, nedrįso ką nors prognozuoti. Visa laimė, sakė gydytojas, kad jos stuburas bemaž
nepažeistas, užtat kone pusė iš dviejų šimtų šešių žmogaus griaučius sudarančių kaulų lūžę, jau
nekalbant apie sunkius vidinius sužalojimus nuo smūgio į važiuojantį automobilį. Pakeliui į namus
Tobijas nepratarė nė žodžio, tik niūriai dėbsojo. Juodu žengė pro vartus į kiemą. Prie namo durų
Tobijas stabtelėjo ir pasistatė striukės apykaklę.
– Ką čia sumanei? – paklausė Hartmutas Sartorijus.
– Dar truputį pakvėpuosiu grynu oru.
– Dabar? Juk jau pusė dvyliktos. Ir pila kaip iš kibiro. Per tokią darganą kiaurai peršlapsi.
– Pastaruosius dešimt metų aš apskritai nejutau jokių orų, – Tobijas žvilgtelėjo į tėvą. – Nieko tokio,
jei ir peršlapsiu. Tokiu vėlyvu metu bent niekas manęs nematys.
Hartmutas Sartorijus kiek padvejojo ir suėmė sūnaus ranką.
– Tik nedaryk kvailysčių, Tobi. Pažadėk man.
– Na, žinoma. Nesirūpink, – ir šyptelėjo, nors visai neturėjo ūpo. Luktelėjo, kol tėvas įeis į vidų, ir
panarinęs galvą leidosi tamsoje palei tuščius tvartus ir daržinę. Mintys apie motiną, suknežintais
kaulais gulinčią reanimacijoje, prijungtą prie aparatų, jį visiškai sugniuždė. Gal šis išpuolis sietinas su
jo paleidimu? Jeigu ji mirs, o gydytojai tokios galimybės neatmeta, užpuolikui sąžinę prislėgs
žmogžudystė.
 Priėjęs prie vartų už namo Tobijas stabtelėjo. Jie buvo uždaryti, apžėlę vijokliais ir piktžolėmis.
Turbūt per pastaruosius metus jų niekas nevarstė. Nuo rytdienos jis pradės tvarkytis. Po dešimties
metų buvo labai pasiilgęs gryno oro ir veiklos. Jau po trijų savaičių nelaisvės suprato, kad nukvaks, jei
nemankštins proto. Išeiti anksčiau laiko jam nėra jokių šansų, taip sakė advokatas, be to, jo kasacinis
skundas buvo atmestas. Todėl užsirašė nuotolinėms studijoms Hageno universitete ir pasirinko
šaltkalvio specialybę. Kasdien po aštuonias valandas dirbdavo, valandą pasportuodavo ir pusę nakties
sėdėdavo prie knygų, kad galėtų lengviau užsimiršti ir paįvairinti gyvenimo monotoniją. Per tiek metų
priprato prie griežtos dienotvarkės ir dabar dykinėjimas jo netraukė. Ne, jis netroško grįžti į belangę,
tik reikėjo daugiau laiko apsiprasti su gyvenimu laisvėje. Tobijas peršoko per vartelius ir atsidūrė po
lauravyšne, šis krūmas jau buvo išsikerojęs kaip didžiausias medis. Pasuko į kairę palei Terlindeno
vilos teritoriją. Dviejų sąvarų kaltiniai vartai buvo užsklęsti, ant stulpo įrengta nauja vaizdo kamera.
Čia pat, už namo, dunksojo miškas. Nužingsniavęs maždaug penkiasdešimt metrų Tobijas pasuko
vadinamuoju Rėžtuku. Taip vietiniai praminė siaurą taką, kuris vingiuoja skersai kaimą iki pat
kapinių, paskui eina palei sodus ir tankiai namais užstatytus sklypus. Tobijas prisiminė kiekvieną
kampelį, laiptelį, tvorą – niekas nepasikeitė! Būdamas vaikas ir paaugęs kartu su kitais dažnai čia
lakstydavo, eidavo į bažnyčią, sportuoti, pas draugus. Susigrūdo rankas į striukės kišenes. Kairėje
mažulytėje trobelėje gyveno senutė Marija Ketels. Ji vienintelė tvirtino tą vėlų vakarą Štefani mačiusi
dar gyvą, bet teismas į jos parodymus numojo ranka. Kiekvienas Altenhaine žinojo, kad Marija Ketels
serga senatvine demencija ir yra pusaklė. Jau tada jai buvo gerokai per aštuoniasdešimt, tad dabar
tikriausiai atgulusi kapuose. Šalia jos sklypo buvo Paškių žemės valda, besiribojanti su Sartorijaus
kiemu ir kaip visada kruopščiai prižiūrima. Senis Paškė nepakęsdavo nė menkiausios piktžolės –
tučtuojau griebdavosi cheminių priemonių. Anksčiau dirbo mieste ir prieidavo prie valdiško gero, kaip
ir kiti kaimynai, kurie dirbo Hechsto akcinėje bendrovėje ir be jokios sąžinės graužaties pasistatė bei
atnaujino savo namus grobstydami valdiškas medžiagas. Paškės turi dukterį Gerdą Pyč, kuri yra Tobijo
draugo Felikso motina. Žmonės čia giminiavosi vieni su kitais ir kaip savo penkis pirštus žinojo šeimų
istorijas, vieni kitų paslaptis, apkalbinėdavo kaimynų nuodėmes, nesėkmes ir ligas. Dėl nepatogios
geografinės padėties – kaimas įsikūręs siaurame slėnyje – Altenhainas išvengė naujų statybų.
Atsikėlėlių buvo vos vienas kitas, kaimo bendruomenė per kelis šimtus metų mažai tepasikeitė.
Pasiekęs kapines Tobijas stumtelėjo petimi medinius vartelius, gailiai cypdami jie prasivėrė.
Įsismarkavęs vėjas siūbavo plikas didelių medžių šakas. Neskubėdamas vaikščiojo tarp kauburėlių.
Kapinių niekada nebijojo. Jam patikdavo čia tvyranti tyla. Tobijas priėjo prie bažnyčios kaip tik tuo
metu, kai bokšto laikrodis suskaičiavo dvylika dūžių – vidurnaktis. Jis sustojo ir užvertęs galvą žiūrėjo į
masyvų pilko kvarcito bokštą. Gal reikėjo paklausyti Nadios ir pagyventi pas ją, kol tvirtai atsistos ant
kojų? Altenhaine jis aiškiai nepageidautinas. Bet negali palikti tėvo vieno! Jis skolingas tėvams, nes jie
niekada nuo jo, nuteisto už merginų žmogžudystę, nenusisuko. Tobijas apėjo bažnyčią ir artėjo prie
įėjimo. Staiga nustėro, nes jam iš dešinės kažkas sujudėjo. Blausioje gatvės žibinto šviesoje išvydo
tamsiaplaukę merginą. Ji sėdėjo prie įėjimo ant medinio suolo atkaltės ir rūkė cigaretę. Jo širdis ėmė
pašėlusiai daužytis, jis netikėjo savo akimis. Priešais jį buvo Štefani Šnėberger.

*
Amelija ne mažiau išsigando, kai priešais ją išdygo vyriškis. Sulyta jo striukė žvilgėjo, per veidą nuo
tamsių plaukų varvėjo lašai. Nors pirmąkart matė tą žmogų, bet jau suprato, kas jis.
 – Labas vakaras, – pasisveikino Amelija ir ištraukė iš ausų „iPodo“ ausinukus. Jos mėgstamiausios
grupės „Diary of Dreams“6 dainininkas Adrianas Heitsas vis dar rėkė iš ausinių, kol ji išjungė „iPodą“.
Aplink buvo tylu, tik lietus šnarėjo. Gatve palei bažnyčią pravažiavo automobilis. Žibintų šviesa
nepaprastai greitai šmėstelėjo vyro veidu. Be abejo, tai buvo Tobijas Sartorijus! Amelija internete buvo
peržiūrėjusi nemažai jo nuotraukų, todėl lengvai atpažino. Vyrukas išties atrodė šaunus. Netgi
patrauklus. Kitoks nei daugelis šiame užkampyje. Ir nė kiek nepanašus į žudiką.
– Sveika, – atsakė ir žiūrėjo į ją nutaisęs nenusakomą veido išraišką. – Ką čia taip vėlai veiki?
– Klausausi muzikos. Traukiu dūmą. Nesinori per tokį lietų šlepsėti namo.
– Šit kaip.
– Esu Amelija Frėlich, – prisistatė. – O tu būsi Tobijas Sartorijus, ar ne?
– Taip. Iš kur žinai?
– Esu daug apie tave girdėjusi.
– Nieko stebėtina, jei gyveni Altenhaine, – pašaipiai tarė jis ir turbūt susimąstė, kas ji tokia galėtų
būti.
– Gyvenu čia tik nuo gegužės, – paaiškino Amelija. – Šiaip atvykau iš Berlyno. Susiriejau su naujuoju
motinos draugu, todėl mane išgrūdo pas tėvą ir pamotę.
– Ir jie tau leidžia bastytis naktimis? – Tobijas Sartorijus atsišliejo į sieną ir ėmė įdėmiau ją
apžiūrinėti. – Juolab kai į kaimą grįžo žudikas.
Amelija vyptelėjo.
– Manau, jie to dar nežino. O aš žinau. Beje, vakarais ten dirbu, – ir ji mostelėjo galva į kavinę
kitapus automobilių stovėjimo aikštelės, šalia bažnyčios. – Ten apie tave šneka jau antrą dieną.
– Kur dirbi?
– „Juodajame žirge“.
– Šit kaip. Kadaise tokio nebuvo.
Amelija prisiminė, kad iki tų lemtingų įvykių Altenhaine vienintelė kavinė „Auksinis gaidys“ kaime
priklausė Tobijo Sartorijaus tėvui.
– Ką čia veiki tokiu metu? – Amelija iškrapštė iš kuprinės pakelį cigarečių ir atkišo jam. Kiek
padvejojęs paėmė vieną ir išsitraukęs žiebtuvėlį uždegė jos cigaretę.
– Šiaip sau bimbinėju, – Tobijas atrėmė į sieną sulenktą koją. – Dešimt metų atpyliau kalėjime, o ten
nebuvo kur vaikščioti.
Kurį laiką tylėdami rūkė. Kitapus automobilių stovėjimo aikštelės iš „Juodojo žirgo“ išsliūkino keli
vėlyvi lankytojai. Girdėjosi balsai, trinktelėjo durelės. Variklių ūžesys nutolo.
– Ar nebijai vakarais, tamsoje?
– Nė kiek, – Amelija papurtė galvą. – Aš iš Berlyno. Ne kartą su dviem draugužiais esame nakvoję
apleistuose pastatuose ir aiškinęsi santykius su kitais naktinėtojais. Arba su kriminalistais.
Tobijas Sartorijus išpūtė dūmus pro šnerves.
– Kur gyveni?
– Name šalia Terlindenų.
– Aaa.
– Taip, žinau. Tysas man pasakojo. Ten anksčiau gyveno Snieguolė.
Tobijas Sartorijus pastėro.
– Ar tik nemeluoji? – paklausė netrukus persimainiusiu balsu.
– Nemeluoju, – gynėsi Amelija.
 – Meluoji. Juk Tysas visada tyli. Kaip vandens į burną prisiėmęs.
– Su manimi kalbasi. Retkarčiais. Beje, jis mano draugas.
Tobijas įtraukė dūmo. Cigaretės ugnelė apšvietė jo veidą ir Amelija pamatė, kad Tobijo antakiai
kilstelėjo.
– Ne toks draugas, apie kokį pagalvojai, – skubiai pasitaisė. – Tysas yra geriausias mano bičiulis. Ir
vienintelis toks…

6 Vokiečių grupė, grojanti Dark Wawe stiliaus muziką.

2008-ųjų lapkričio 9-oji, sekmadienis

Grafienės Leonoros fon Bodenštein 70-ojo gimtadienio šventė vyko ne ištaigiame pilies viešbutyje, o
jojimo manieže, nors Bodenšteino svainė Marija Luiza tam smarkiai priešinosi. Bet grafienė pareiškė
netrokštanti pernelyg didelio triukšmo. Būdama kukli ir labai mylinti gamtą ji panoro surengti
nedidelį smagų susiėjimą arklidėse arba manieže. Taigi Marija Luiza turėjo jai paklusti ir prisiėmė
organizacinius rūpesčius. Ir dar taip energingai bei sumaniai, kaip tik ji mokėjo, tad jos triūso
rezultatai buvo stulbinami.
Bodenšteinas kartu su Kozima ir Sofija į Bodenšteinų dvaro sodybą prisistatė netrukus po
vienuoliktos ir šiaip taip įspraudė savo automobilį. Istoriniame lauko rieduliais grįstame vidiniame
arklidžių kiemelyje, kuriame rūpestingai atnaujinti visi karkasiniai statiniai, nebuvo nė vieno
šiaudelio, didelės arklidžių durys plačiai atvertos.
– Dievulėliau, – pralinksmėjo Kozima, – Marija Luiza turbūt privertė Kventiną darbuotis naktimis!
Apie 1850 metus statyti seni tvartai aukštomis lubomis buvo kitame stačiakampio formos arklidžių
komplekso kampe. Metų metus ant jų kaupėsi garbingos praeities voratinklių, dulkių ir balandžių
išmatų apnašos, bet dabar jų nelikę nė ženklo. Visi arklių aptvarai, sienos ir aukštos lubos tviskėjo
švara, langai su skersiniais nušveisti, atnaujintos net sieninių freskų su medžioklės scenomis spalvos.
Garduose stovintys arkliai smalsiai žvilgčiojo per durų viršų į visą tą bruzdėjimą. Šventės proga jų
karčiai buvo supinti. Tvartų prieangis išpuoštas kaip per derliaus šventę. Pasitikdami svečius pilies
viešbučio padavėjai čia pilstė šampaną.
Bodenšteinas šyptelėjo. Jo jaunesnysis brolis Kventinas buvo iš tų žmonių, kurie geba susikurti
patogų gyvenimą. Jis buvo ūkininkas, dvaro sodybos ir arklidžių savininkas, jo nė trupučio netrikdė
laiko paliktos žymės. Netrukus perleido žmonai pilyje veikiančios kavinės reikalus ir Marija Luiza
pastaraisiais metais ten įrengė aukščiausios klasės kelių žvaigždučių restoraną. Jis žinomas net už
apylinkės ribų.
Sukaktuvininkę jie rado šeimos ir sveikintojų apsuptą arklidžių prieangyje, kuris irgi buvo
šventiškai papuoštas. Kol Bodenšteinas taikėsi pasveikinti motiną gimtadienio proga, šventinę
programą manieže staiga pradėjo Kelkheimo raitelių draugijos medžiotojų ragų orkestras. Tai buvo
privačių arklių savininkų ir jojimo mokyklos mokinių staigmena jų mylimai grafienei. Bodenšteinas
apsikeitė keliais žodžiais su savo sūnumi Lorencu, kamera įamžinančiu šventines akimirkas. Jo draugė
Tordis vadovavo dailiojo jojimo, akrobatų ant žirgų grupės pasirodymui, vėliau ji pati dalyvaus
konkūre. Minioje Bodenšteinas pamatė savo seserį Terezą, specialiai atvykusią į šventę. Abu seniai
nesimatė ir turėjo daug ką vienas kitam pasipasakoti. Bodenšteino žmona kartu su dukrele įsitaisė
tribūnoje šalia Kozimos motinos grafienės Rotkirch stebėti dailiojo jojimo.
– Kozima atrodo dešimčia metų pajaunėjusi, – gurkšnodama šampaną pareiškė Bodenšteino sesuo.
– Pavydžiu jai.
– Štai ką reiškia kūdikis ir geras sutuoktinis, – atšovė Bodenšteinas ir šyptelėjo.– Kaip ir anksčiau
esi pasitikintis savimi, mažasis brolau, – atrėžė Tereza. – Tik kažin, ar graži moters išvaizda yra vyrų
nuopelnas!
 Ji buvo dvejais metais vyresnė už Bodenšteiną, kaip visada jos energija liejosi per kraštus. Nors
dailus veidas tapo kiek griežtesnis, o tamsius plaukus išmargino žilos sruogos, jos žavesys nė trupučio
nesumažėjo. Pasak jos, kiekviena raukšlelė, kiekvienas žilas plaukelis – tai atpildas už jos sunkų triūsą.
Po širdies infarkto anksti miręs vyras paliko jai žinomą, bet gerokai apleistą kavos skrudinimo įmonę
Hamburge, šeimos pilį Šlėzvige-Holšteine, kurią verkiant reikėjo atnaujinti, ir nemažai praskolinto
nekilnojamojo turto geriausiose Hamburgo vietose. Po vyro mirties su trimis vaikais likusios našlės
nelaukė džiugi ateitis. Turėdama vadybininkės išsilavinimą ji vis dėlto ryžtingai perėmė vadžias į savo
rankas ir narsiai stojo į kovą su kreditoriais ir bankais. Būdama sumani po dešimties metų atkaklaus
darbo išgelbėjo ir pastatė ant kojų įmonę, išsaugojo turtą, darbo vietas. Todėl darbuotojai ir verslo
partneriai Terezą labai gerbė.
– À propos, mielieji, – kreipėsi Kventinas. – Kaip sekasi, Tereza? Kas naujo?
Ji šyptelėjo.
– Dama mėgaujasi ir tyli.
– Kodėl jo nepasiėmei?
– Žinojau, vargšelį kaipmat užsipultumėte ir narstytumėte po kaulelį, – ji linktelėjo galva į tėvus ir
visą giminę, kurie susidomėję žiūrėjo, kas vyksta manieže, – neišskiriant ir visos tos šutvės.
– Vadinasi, turi draugužį, ar ne? – neatstojo Kventinas. – Nagi, papasakok mums ką nors apie jį.
– Ne, – ji atkišo jaunėliui broliui tuščią taurę, – galėtum pasirūpinti ją papildyti.
– Ir vėl aš, – piktinosi Kventinas, tačiau senu papratimu pakluso seseriai ir nuėjo.
– Ar judu su Kozima turite bėdų? – kreipėsi Tereza į Bodenšteiną. Šis sutrikęs dėbtelėjo.
– Ne, – atsakė. – Iš kur ištraukei?
Nenuleisdama nuo svainės akių gūžtelėjo pečiais.
– Vis dėlto tarp jūsų perbėgo juoda katė.
Bodenšteino sesuo visada pasižymėjo neklystančia nuojauta. Taigi beprasmiška išsisukinėti, nes jo
ir Kozimos santykiai išties ne per geriausi.
– Ką gi, tą vasarą, po sidabrinių vestuvių, buvo šiokia tokia trintis, – prisipažino. – Kozima buvo
išsinuomojusi vilą Maljorkoje, ketinome ten tris savaites atostogauti su šeima. Po savaitės turėjau
išvykti tirti ypatingo įvykio, todėl ji užsirūstino ant manęs.
– Šit kaip.
– Ji man prikišo, kad palieku ją vieną su Sofija, nors anksčiau buvome kitaip sutarę. Tačiau ką
turėjau daryti? Juk negaliu imti tėvystės atostogų ir tupėti namie!
– Bet trys savaitės atostogų tau priklauso, – paaiškino Tereza. – Nenoriu kištis į tavo reikalus, bet
juk pats esi valstybės tarnautojas. Kas nors tave turėtų pavaduoti per atostogas.
– Iš tavo balso sprendžiu, kad tau nepatinka mano profesija, ar ne?
– Nesikarščiuok, mano mielasis! – ramino sesuo. – Aš suprantu, kodėl Kozima nepatenkinta. Šiaip
ar taip, ji irgi turi specialybę ir nenori, kad jos pasaulis apsiribotų vien vaikais, virtuve ir bažnyčia, nors
tau, senam mačo, to labai norėtųsi. Ko gero, gal net džiaugiesi, kad ji nebegali vykti į ekspedicijas ir
kad laikai ją po padu?
– Netiesa! – paprieštaravo suglumęs Bodenšteinas. – Aš visada už tai, kad ji dirbtų. Man patinka jos
užsiėmimas.
Tereza žvilgtelėjo į jį ir jos veidą iškreipė kandus vypsnis.
– Niekus tauziji. Gali kam kitam pasakoti, tik ne man. Pažįstu tave kaip nuluptą.
 Bodenšteinas sugėdintas tylėjo ir pažvelgė į Kozimą. Vyresnioji sesuo ir šį kartą pataikė kaip pirštu
į akį. Ir buvo teisi. Jam išties palengvėjo, kai susilaukusi Sofijos Kozima nebegalėjo ištisas savaites
trankytis po pasaulį. Tik jam nebuvo malonu tai girdėti iš vyresniosios sesers lūpų.
Atskubėjo Kventinas, nešinas trimis taurėmis šampano, ir kalba pasisuko ne tokiomis kebliomis
temomis. Pasibaigus parodomajai jojimo programai Marija Luiza pakvietė visus prie bufeto, jos
bendradarbių greitosiomis įrengto arklidžių prieangyje. Svečiai galėjo įsitaisyti pie baro ir ant suolų su
patogiomis pagalvėlėmis prie ilgomis eilėmis sustatytų baltai padengtų stalų, papuoštų rudeninių
gėlių puokštėmis. Bodenšteinas susitiko su giminėmis ir senais pažįstamais, kurių senokai nebuvo
matęs, tad buvo daug kalbų ir juoko. Visų nuotaika buvo pakili. Pamatęs Kozimą šnekantis su Tereza,
vylėsi, kad sesuo savo emancipuotais pareiškimais nenuteiks prieš jį žmonos. Kitąmet Sofija eis į
darželį ir Kozima vėl turės daugiau laisvo laiko. Ji dabar kaip tik įsitraukusi į naujo filmo projektą.
Pasidavęs gerumo akimirkai pats sau pažadėjo anksčiau grįžti namo ir nebedirbti savaitgaliais, kad
ilgiau pabūtų su vaiku. Gal jų santykiai po tos nelemtos Maljorkos istorijos vėl grįš į normalias vėžes.
– Tėti, – patapšnojo per petį Rozali.
Jis atsisuko į vyriausiąją dukrą. Pilies viešbučio virtuvėje ji atliko mokomąją praktiką pas garsųjį
prancūzų virėją Žaną Ivą Sen Klerą ir dabar rūpinosi baro reikalais. Rozali laikė ant rankų nuo galvos
iki kojų rudai išsiterliojusią Sofiją. Bodenšteinas vylėsi, kad tas rudumas nebus tai, apie ką jis
pagalvojo.
– Aš niekur nerandu mamytės, – suirzusi tarė Rozali. – Gal galėtum pervilkti mažylę? Turbūt mama
bus įsimetusi į automobilį drabužėlių.
– Kuo ji išsiterliojo veidą ir rankas? – Bodenšteinas šiaip taip ištraukė iš po stalo ilgas kojas.
– Nebijok, tai plaktas šokoladas, – paaiškino Rozali. – Turiu dirbti.
– Ak tu, mažoji nevala, nagi eikš, – Bodenšteinas paėmė ant rankų dukrelę. – Į ką gi tu dabar panaši?
Sofija rėmėsi rankutėmis jam į krūtinę ir spardėsi. Mergytė priešinosi menkiausiam jos laisvės
suvaržymui. Žavus kūdikis: žandukai tarsi prisirpę persikai, tamsūs purūs plaukučiai ir rugiagėlių
mėlynumo akys. Tačiau pirmas įspūdis apgaulingas. Mat ji paveldėjo Kozimos charakterį ir mokėjo
laikytis savo. Bodenšteinas išėjo pro arklidžių vartus ir patraukė per kiemą. Visai atsitiktinai
žvilgtelėjo kairėn, į vidinį kiemą, ir pro praviras kalvės duris staiga pamatė Kozimą, vaikštinėjančią su
mobiliuoju prie ausies. Ji kalbėjo pakreipusi galvą ir juokdamasi, retkarčiais persibraukdama ranka
plaukus. Jis nemaloniai nustebo. Kažin kodėl ji slapstosi kalbėdama telefonu? Vyras pasistengė dingti,
kol jo nepastebėjo. Netrukus pajuto, kad ėmė graužti įtarumo kirminas.

*
Kiekvieną sekmadienį po pamaldų bažnyčioje į „Juodąjį žirgą“ rinkdavosi tie patys įtartini tipai.
Išlenkti kaušo alaus su draugais dažniausiai būdavo tik vyrų reikalas, moterys turėdavo namie
pasirūpinti sekmadieniniu kepsniu. Todėl paskutinę savaitės dieną Altenhainas Amelijai atrodydavo
apimtas tikros miesčioniškumo karštinės. Juolab kad šiandien teikėsi pasirodyti ir pats kavinės
savininkas. Kitomis savaitės dienomis Andreasas Jagielskis plušėdavo dviejuose prabangiuose
restoranuose Frankfurte, o vadžias „Juodajame žirge“ buvo perleidęs žmonai ir svainiui. Tačiau
sekmadieniais visada čia ateidavo. Amelija jo nemėgo. Jis buvo dramblotas, išsprogusiomis akimis ir
mėsingomis lūpomis. Pasak Rozvitos, susivienijus šaliai jis vienas pirmųjų atvyko į Altenhainą iš
buvusios Rytų Vokietijos. Iš pradžių dirbo virėju „Auksiniame gaidyje“, bet pajutęs pirmuosius
grėsmingos krizės požymius pasielgė niekšiškai: nusispjovė į darbdavį ir atidaręs „Juodojo žirgo“
kavinę tapo jo konkurentu. Sudarė tokį pat valgiaraštį kaip Hartmuto Sartorijaus kavinėje, tik
mažesnėmis kainomis, ir įrengė erdvesnę automobilių stovėjimo aikštelę, taigi taip perviliojo
nuolatinius buvusio darbdavio klientus ir prisidėjo prie to, kad „Auksinis gaidys“ būtų neišvengiamai
uždarytas. O Rozvita liko lojali Sartorijui iki galo, tik vėliau buvo priversta pereiti pas Jagielskį.
Amelija iš pat ryto rūpestingai ruošėsi darbui: išsivėrė visus auskarus, plaukus susipynė į dvi kasas
ir kukliai pasidažė. Iš pamotės spintos išsitraukė baltą XXS dydžio palaidinukę, pasiknaisiojusi po
savo drabužius išsirinko kuo trumpesnį languotą sijonėlį. Aprangos stilių pabrėžė juodos
nepermatomos kojinės ir ilgaauliai suvarstomi batai. Stovėdama priešais veidrodį kiek daugiau
atsisagstė ankštokos palaidinukės sagų, kad matytųsi juoda liemenėlė ir tarpkrūtis. Dženi Jagielski
nesileido provokuojama, tik paskersakiavo, užtat jos vyro žvilgsnis ilgėliau stabtelėjo prie Amelijos
iškirptės. Jagielskis jai mirktelėjo. Prie apskrito stalo salės vidury jis buvo įsitaisęs tarp nuolatinių
lankytojų Luco Richterio ir Klaudijaus Terlindeno. Pastarasis retai kada užsukdavo į „Juodąjį žirgą“,
tačiau šiandien buvo nusiteikęs artimiau pabendrauti su kaimo žmonėmis. Ir prie baro vyrai sėdėjo
susispaudę. Dženi su broliu Jorgu vos spėjo suktis pilstydami alų. Manfredas Vagneris jau buvo spėjęs
išsipagirioti, regis, net apsilankyti kirpykloje, nes atsikratė susivėlusios barzdos, ir apskritai visa jo
išvaizda buvo padoresnė. Amelija, kai priėjo prie stalo nešina bokalais kvietinio alaus, išgirdusi minint
Tobijo Sartorijaus vardą pastatė ausis.
– …toks pat įžūlus ir išdidus, – pasakė Lucas Richteris. – Argi čia pasirodęs jis neprovokuoja
žmonių?
Sušniokštė pritarimo murmesys, tylėjo tik Terlindenas su Jagielskiu.
– Jeigu jis ir toliau taip pūsis, anksčiau ar vėliau prisišauks bėdą, – pridūrė kitas vyras.
– Jis čia ilgai neužsibus, – tarė trečias. – Mes tuo pasirūpinsime.
Tai buvo Udas Pyčas, stogdengys, kiti vyrai jam pritarė linkčiodami galvomis ir murmėdami.
– Mieli žmonės, niekam nieko nereikia daryti, – įsikišo Klaudijus Terlindenas. – Vaikinas atsėdėjo
bausmę ir gali gyventi pas tėvą, kiek nori, ko čia piktintis.
Vyrai nutilo, nė vienas nedrįso jam prieštarauti. Tačiau Amelija matė, kad jie slapčiomis susižvalgė.
Net jei Klaudijus Terlindenas panašioms diskusijoms Altenhaine ir būtų galėjęs užkirsti kelią, vargu ar
pakeistų žmonių nusiteikimą prieš Tobiją Sartorijų.
– Prašom, ponai, aštuoni kvietinio, – pakėlė balsą Amelija, nes ilgiau išlaikyti padėklą buvo sunku.
– Ak, dėkoju, Amelija, – Terlindenas maloniai linktelėjo. Staiga jo veidas persimainė, bet netrukus
susizgribo ir išspaudė šykščią šypseną. Amelija sumojo, kad jį bus nustebinusi pasikeitusi jos išvaizda.
Ji irgi jam šyptelėjo, koketiškai pakreipė galvą ir atlaikė jo žvilgsnį ilgiau, nei derėtų padoriai merginai,
paskui nuėjo kraustyti kito stalo. Jautė, kad jis akimis seka kiekvieną jos judesį, todėl grįždama į
virtuvę su tuščiais bokalais ant padėklo neatsispyrė pagundai vikstelėti užpakaliuku. Matyt, vyrai buvo
ne juokais ištroškę, o ji smalsavo išgirsti daugiau įdomių dalykų. Tais įvykiais iki šiol domėjosi vien
todėl, kad su viena iš nužudytųjų merginų ją siejo atsitiktinis sutapimas. Tačiau po vakarykštės
pažinties su Tobiju Sartorijumi viskas pasikeitė. Tas vaikinas jai patiko.

*
Tobijas Sartorijus neteko žado, kai Nadia pasakė gyvenanti Karpfenvege, šalia Vesthafeno Frankfurte.
Iš pradžių manė, kad tai bus atnaujintas senas namas Gutloito kvartale, tad tokio vaizdo nesitikėjo
išvysti. Erdvioje nebeveikiančio uosto teritorijoje kiek įpiečiau per kelis gyvenamuosius kompleksus
nuo centrinės geležinkelio stoties buvo iškilęs naujas prabangus mikrorajonas su moderniais biurų
pastatais krantinėje. Ant buvusio uosto molo, pavadinto Karpfenvegu, išdygę dvylika septynaukščių
gyvenamųjų namų. Kelkraštyje paliko automobilį ir su gėlių puokšte po pažastimi apstulbęs
žingsniavo nauju tiltu virš buvusio uosto akvatorijos. Juodame vandenyje prie tiltelių plūduriavo
keletas jachtų. Nadia popiet paskambino jam ir pakvietė vakarienės. Tiesą sakant, Tobijo į miestą nė
kiek netraukė. Tačiau jis jautėsi skolingas Nadiai, visus tuos dešimt metų jį palaikiusiai. Taigi palindo
po dušu ir pusę aštuntos išvažiavo tėvo automobiliu. Jis nesitikėjo tokių didelių permainų. Pirmiausia
Bad Zodene, prie Tengelmano prekybos centro, atsirado naujutėlis žiedas, smarkiai išsiplėtė ir Maino–
Taunuso centras. Atsidūręs Frankfurte išvis nebesusigaudė. Neįgudusiam vairuotojui važiuoti per
miestą buvo tikra kankynė. Kol rado reikiamą namą, sumojo, kad vėluoja net keturiasdešimt minučių.
– Pasikelk liftu iki septinto aukšto, – išgirdo per telefonspynę džiugų Nadios balsą. Suzirzė durų
mygtukas ir Tobijas žengė į vestibiulį, tviskantį granitu ir stiklu. Stiklinė lifto kabina akimirksniu
pajudėjo ir jo akims atsivėrė užburianti, per pastaruosius metus neatpažįstamai pasikeitusi
Frankfurto panorama kitapus vandens baseino. Regis, pridygo dar daugiau dangoraižių.
– Pagaliau tu čia! – šypsodamasi pasitiko Nadia prie lifto septintame aukšte. Jis negrabiai padavė jai
į celofaną suvyniotas gėles, nupirktas pakeliui degalinėje.
– Ak, nereikėjo vargintis, – paėmusi puokštę ir įsitvėrusi jo rankos įsivedė vidun. Išvydęs erdvius
apartamentus neteko žado. Dideli langai siekė blizgantį parketą, į visas puses buvo matyti apylinkės.
Židinyje spragsėjo ugnis, iš nematomų garsiakalbių čiurleno malonus Leonardo Koheno balsas,
skoningas patalpų apšvietimas ir degančios žvakės darė dar didesnio erdvumo įspūdį. Vieną akimirką
Tobijas dvejojo, ar neapsisukus jam tuojau pat ir nesprukus. Jis nebuvo pavydus, bet išvydęs šį svajonių
butą pasijuto kaip koks niekam tikęs žmogelis, net gerklę sugniaužė. Juk Nadia visai iš kito pasaulio
nei jis. Po paraliais, kam jis jai reikalingas? Ji išgarsėjusi, turtinga, nuostabiai graži ir gali leisti vakarus
su pasiturinčiais, dvasingais žmonėmis, įdomiais pašnekovais, užuot pasikvietusi į svečius paniurusį
buvusį kalinį.
– Duokš striukę, – tarė ji. Jis nusivilko varžydamasis pigaus nunešioto apdaro.
Nadia išdidžiai nusivedė jį į erdvų valgomąjį su virtuviniu komplektu viduryje. Visur granitas,
nerūdijantysis plienas, virtuvinė įranga su „Gagenau“ prekės ženklu. Šnerves kuteno gardus keptos
mėsos kvapas, tuščias Tobijo skrandis suurzgė. Ištisą dieną kieme rūšiavo šiukšles, galima sakyti,
beveik nevalgė. Nadia išėmė butelį „Moët & Chandon“ iš chromu žvilgančio amerikietiško šaldytuvo ir
pasakė, esą šiuos apartamentus įsigijusi vien dėl to, kad turėtų kur nakvoti, jei reikėtų dalyvauti
Frankfurte vykstančiuose filmavimuose, mat negalinti pakęsti viešbučių, taigi kol kas čia yra jos
nuolatinė gyvenamoji vieta. Ji pripylė šampano į dvi krištolines taures ir vieną padavė jam.
– Džiaugiuosi, kad atėjai, – šyptelėjo.
– O aš dėkoju už kvietimą, – tarė Tobijas, atsikvošėjęs po pirmo šoko ir pagaliau įstengęs
nusišypsoti.
– Į sveikatą, – tarė Nadia ir smarkiai su juo susidaužė.
– Ir į tavo, – surimtėjo Tobijas. – Dėkoju tau už viską.
Kokia ji išgražėjusi! Kone androginiškas skaistus veidas su mielomis strazdanėlėmis, anksčiau
atrodęs šiurkštokas, nors ir taisyklingų bruožų, dabar sušvelnėjęs. Šviesios gyvos akys, medaus spalvos
plaukai susukti į kuodą, kelios išsipašiusios sruogos krito ant švelnaus, kiek įdegusio sprando. Ji buvo
liekna, bet ne per daug liesa. Putnios lūpos ir balti tiesūs dantys – štai ką padarė paauglystėje nešioti
nekenčiami breketai. Juodu vienas kitam nusišypsojo ir gurkštelėjo šampano. Žiūrėdamas į Nadią
staiga prisiminė kitą moterį. Jis irgi būtų galėjęs ne prasčiau gyventi kartu su Štefani, jei būtų baigęs
medicinos mokslus ir gerai uždirbtų. Buvo tvirtai įsitikinęs radęs savo gyvenimo meilę, svajojo apie
bendrą ateitį, vaikus…
– Kas gi tau? – paklausė Nadia įdėmiai į jį žiūrėdama.
– Nieko. Kodėl klausi?
– Staiga atrodei toks išsigandęs.
– Ar žinai, kada paskutinį kartą gėriau šampano? – jis prisivertė nusišypsoti, bet prisiminus Štefani
vėl skaudžiai sugildė širdį. Nors prabėgo daug metų, negali jos pamiršti. Toji beprotiškos laimės
iliuzija tetruko vieną mėnesį ir baigėsi nelaime. Nuvijęs šalin nemalonias mintis prisėdo prie
skoningai papuošto stalo virtuvėje. Vakarienei buvo patiekta rikota ir špinatais įdarytų koldūnų,
puikus jautienos nugarinės kepsnys su raudonojo vyno padažu, rukolos salotų su parmezano drožlių
pabarstais ir nuostabus penkiolikos metų senumo „Pomerol“. Tobijas atsipalaidavo, nes pasirodė, kad
bendrauti su Nadia daug lengviau, nei jis manė būsiant. Ji šmaikščiai, nesipuikuodama pasakojo apie
savo darbą, juokingus ir nepaprastus įvykius bei pažintis. Po trečios taurės vyno Tobijas svaigtelėjo.
Juodu išėjo iš virtuvės ir įsitaisė ant odinės sofos svetainėje: ji – viename kampe, jis – kitame. Visai kaip
seni geri bičiuliai. Įrėmintas plakatas, kabantis virš židinio ir reklamuojantis pirmąjį kino filmą,
kuriame vaidino Nadia, buvo vienintelis akivaizdus jos sėkmingos vaidybinės karjeros įrodymas.
– Tiesiog neįtikėtina, kad tiek daug pasiekei, – stebėjosi Tobijas. – Velniškai didžiuojuosi tavimi.
– Dėkoju, – ji šyptelėjo ir parietė vieną koją. – Taigi, kas tada galėjo pagalvoti, kad bjaurusis
ančiukas kada nors taps garsia kino žvaigžde.
– Tu niekada nebuvai bjaurusis ančiukas, – patikino Tobijas nesuvokdamas, kodėl ji save taip
menkai vertina.
– Šiaip ar taip, tu nekreipei į mane dėmesio.
Pirmąkart šįvakar kalba pasisuko apie delikačius dalykus, nors abu visaip stengėsi to išvengti.
– Tu visada buvai mano geriausia draugė, – tarė Tobijas. – Kitos mergaitės tau pavydėdavo, kad su
manimi daugiausia bendrauji.
– Bet niekada manęs nepabučiavai…
Ji tai pasakė, tarsi norėdama jį paerzinti, bet Tobijas staiga sumojo, kad ji tada turėjo įsižeisti. Būti
vien geriausia tokio šaunaus jaunuolio drauge nenorėtų nė viena mergina, nors jam atrodė, kad ne
kiekviena verta jo dėmesio. Tobijas stengėsi prisiminti, kodėl nebuvo įsimylėjęs Nadios. Gal kad ji
tebuvo jam kaip jaunėlė sesuo? Juodu kartu žaisdavo smėlio dėžėje, kartu lankė tą patį darželį, tą pačią
mokyklą. Jos buvimas šalia buvo tarsi savaime suprantamas dalykas. Tačiau dabar įvyko permainų.
Pati Nadia pasikeitė. Ji jau nebe ankstesnioji Natalija, patikima, sąžininga, nuoširdi vaikystės dienų
bičiulė. Šalia jo sėdėjo žavinga, nuostabiai graži moteris, ir jis pamažu suprato, ką reiškia šios gana
nedviprasmės užuominos. Nejaugi ji iš tikrųjų tikisi daugiau nei draugystės?
– Kodėl neištekėjai? – netikėtai paklausė prikimusiu balsu.
– Nesutikau tinkamo vyro, – Nadia gūžtelėjo pečiais ir pasilenkusi įpylė į taures raudonojo vyno. –
Dirbant tokį darbą kaip mano sunku išsaugoti tvirtus ryšius. Be to, daugelis vyrų negali pakęsti
karjeros siekiančios moters. Kokio nors tuščiagarbio savimylos kolegos pati nenoriu. Nes iš to nieko
gero neišeitų. Aš visiškai patenkinta tuo, kaip yra.
– Domėjausi tavo karjera. Kalėjime turėjau į valias laiko skaityti ir žiūrėti televizorių.
– Kuris mano filmas tau labiausiai patiko?
– Nežinau, – šyptelėjo Tobijas, – visi patiko.
 – Ak tu, pataikūne, – ji pakreipė galvą ir plaukų sruoga užkrito ant kaktos. – Tiesą sakant, tu beveik
nepasikeitei.
Nadia užsidegė cigaretę, užtraukė dūmą ir įkišo Tobijui tarp lūpų, kaip darydavo anksčiau. Jųdviejų
veidai priartėjo. Tobijas pakėlė ranką ir palietė jai skruostą. Ant veido pajuto jos šiltą alsavimą, paskui
jos lūpas ant savųjų. Abu trumpam sustingo.
– Jei kas sužinotų apie tavo ryšius su buvusiu kaliniu, galėtų pakenkti tavo geram vardui, –
sukuždėjo Tobijas.
– Būk ramus, dėl gero vardo niekada nesukau galvos, – atsakė kimiu balsu. Ji paėmė iš jo cigaretę ir
nenusisukdama sumaigė peleninėje už nugaros. Jos skruostai degė, akys žėrėjo. Nadios geismas
persidavė Tobijui ir jis prisitraukė ją prie savęs. Glostė jai šlaunis, apglėbė per klubus. Jo širdis ėmė
smarkiau plakti, aistros banga užliejo kūną, kai burnoje pajuto jos liežuvį. Kada paskutinį kartą
miegojo su moterimi? Tai buvo labai seniai. Štefani… raudona sofa… Jos bučiniai darėsi vis karštesni.
Nesiliaudami bučiuotis nusitraukė drabužius ir ėmė aistringai mylėtis, tylėdami, šnopuodami.
Švelnumui dar bus laiko.
2008-ųjų lapkričio 10-oji, pirmadienis

Klaudijus Terlindenas gėrė kavą stovėdamas prie virtuvės lango ir žiūrėdamas į kaimynų namą. Jei
pasiskubins, vėl suspės mergaitę pavėžėti iki autobusų stotelės. Prokuristas Arnas Frėlichas prieš du
mėnesius pristatė jam dukterį iš pirmosios santuokos, tada toji paauglė iš pradžių jam nepatiko. Jį
erzino gyva galybė auskarų, įmantri ševeliūra ir keistas juodas apdaras, surūgęs merginos veidas ir
atgrasus elgesys. Tačiau kai vakar „Juodajame žirge“ jam nusišypsojo, kaip žaibas trenkė mintis, kad
mergaitė primena Štefani Šnėberger: toks pat dailus alebastro baltumo veidas, pilnos lūpos, tamsios
protingos akys – tiesiog neįtikėtina!
„Snieguolė“, – sumurmėjo jis. Šiąnakt ją susapnavo, sapnas buvo toks keistas, nemalonus, jame
susipynė dabartis ir praeitis. Naktį pabudo išpiltas prakaito ir iš pradžių nesusigaudė, kol suprato, kad
tai sapnas. Išgirdęs žingsnius atsisuko. Virtuvės tarpduryje pasirodė žmona, jau spėjusi tvarkingai
susišukuoti, nors buvo dar ankstyvas rytmetys.
– Ko taip anksti? – jis priėjo prie plautuvės ir atsukęs karšto vandens čiaupą išskalavo puodelį. – Ar
turi kokių reikalų?
– Su Verena susitariau dešimtą susitikti mieste.
– Puiku.
Jis niekada nesidomėjo, kaip žmona leidžia dieną.
– Ir vėl prasideda, – tarė ji. – Ir lyg tyčia, kai ši istorija beveik pasimiršo.
– Ką turi galvoje? – Terlindenas suglumęs žvilgtelėjo į ją.
– Galbūt išties būtų buvę geriau, jei Sartorijai būtų išvažiavę iš kaimo.
– Kur jiems pasidėti? Kalbos greitai pasiekia žmonių ausis.
– Vis dėlto turėsime bėdų. Kaimo žmonės jau galanda dantį.
– Šito aš ir bijojau, – Klaudijus Terlindenas įdėjo puodelį į indaplovę. – Beje, penktadienio vakarą
per nelaimingą atsitikimą smarkiai sužalota Rita. Tiesa, kalbama, kad kažin kas ją nustūmęs nuo tilto
ant atvažiuojančio automobilio.
– Ką tu sakai? – Kristina Terlinden išpūtė akis. – Iš kur žinai?
– Vakar vakare šnektelėjau su Tobiju.
– Su kuo? Kodėl man nepasakei? – ji sutrikusi žiūrėjo į vyrą.
Kristina Terlinden ir sulaukusi penkiasdešimt vienų tebebuvo išvaizdi. Natūralūs šviesūs plaukai,
madinga pažo šukuosena. Nedidelio ūgio, grakšti net vilkėdama rytiniu chalatu atrodė elegantiškai.
– Nes vakar vakare nebuvome susitikę.
– Ką tu sau manai? Bendrauji su vaikinu, lankai jį kalėjime, padedi jo tėvams. Argi pamiršai, kad jis
tada buvo tave įpainiojęs į šią istoriją?
– Ne, nepamiršau, – atsakė Klaudijus Terlindenas. Žvilgtelėjo į sieninį laikrodį. Penkiolika po
septynių. Po dešimties minučių Amelija išeis iš namų. – Tobijas tada policijai pasakė tik tai, ką iš kitų
girdėjo. Tiesą sakant, taip gal net geriau nei… – ir nutilo. – Džiaukis, kad viskas taip baigėsi. Kitaip
Larsas tikrai būtų atsidūręs kur kitur.
Terlindenas kaip ir dera pakštelėjo žmonai į bučiniui atkištą skruostą.
– Man jau metas. Šįvakar galiu užtrukti.
 Kristina Terlinden luktelėjo, kol užsitrenks laukujės durys. Tada paėmė puodelį, pastatė į kavos
virimo aparatą ir spustelėjo dvigubo espreso mygtuką. Priėjusi prie lango su puodeliu rankoje stebėjo,
kaip juodas mersedesas pamažu išriedėjo pro vartus. Netrukus stabtelėjo prie Frėlicho namų, ankstyvo
ryto tamsoje žybčiojo raudoni gabaritiniai žibintai. Mergina, regis, jau laukė ir įlipo į automobilį.
Kristina Terlinden stipriai iškvėpė ir sugniaužė puodelį. Pirmąkart pamačiusi Ameliją Frėlich galėjo tai
numatyti. Jai iškart į akis krito nepaprastas panašumas. Nepatiko jai ir merginos draugystė su Tysu.
Jau tada nebuvo lengva iš šios istorijos išsukti neįgalų sūnų. Nejaugi viskas pasikartos? Senokai
primirštas nerimas vėl atgijo.
– O ne, Dieve brangus, – sumurmėjo. – Tik ne tai.

*
Nuotrauka, kurią Ostermanas iškirpo iš vaizdo kameros juostos perone, buvo nespalvota ir nelabai
ryški, tačiau vyras su beisbolo kepuraite buvo gana neblogai įžiūrimas. Gaila, įvykiai ant pėsčiųjų tilto
nenufilmuoti, nes jis nepateko į kameros apžvalgos lauką. Tačiau vyrui sulaikyti pakaktų ir svaraus
keturiolikmečio Niko Benderio parodymo, žinoma, jei įtariamasis būtų surastas. Bodenšteinas su Pija
nuvažiavo į Altenhainą parodyti nuotraukos Hartmutui ir Tobijui Sartorijams. Tačiau paspaudus durų
skambutį niekas jų neatidarė.
– Eime į parduotuvę parodyti nuotraukos, – pasiūlė Pija. – Nujaučiu, kad šis išpuolis susijęs su
Tobiju.
Bodenšteinas linktelėjo. Pija, kaip ir jo sesuo, turėjo gerą nuojautą ir jos spėjimai dažnai
pasitvirtindavo. Visą vakarą Bodenšteinas galvojo apie pokalbį su Tereza ir bergždžiai vylėsi, kad
Kozima pati pasakys jam, su kuo šnekėjosi telefonu kalvėje. Greičiausiai, raminosi Bodenšteinas, tas
skambutis išvis nereikšmingas, todėl Kozima jį pamiršo. Ji dažnai skambindavo kolegoms, tie irgi
skambindavo jai, net sekmadieniais. Šįryt per pusryčius Kozima elgėsi natūraliai, tad Bodenšteinas
nusprendė per daug neteikti tam reikšmės. Gerai nusiteikusi čiauškėjo apie šiandienos planus: filmo
montavimas, susitikimas su teksto įgarsintoju, pietūs su kūrybine grupe Maince. Tarsi nieko ypatinga.
Atsisveikindama pabučiavo kaip visais rytais tuos dvidešimt penkerius metus. Be reikalo jis graužiasi.
Apie tai, kad Bodenšteinas su Pija įėjo į maisto krautuvėlę, pranešė durų skambutis. Prie lentynų
stovėjo kelios moteriškės su pirkinių krepšiais ir sukišusios galvas gyvai kažką aptarinėjo.
– Pirmyn, šefe, – tyliai paragino Pija Bodenšteiną, mat jo nepriekaištingai išvaizdai ir Kerio Granto
žavesiui dažniausiai neatsispirdavo nė viena moteriška būtybė. Tačiau šiandien Bodenšteinas atrodė
kaip žemę pardavęs.
– Verčiau tu pradėk, – pasiūlė.
Pro praviras duris matėsi kiemas. Raumeningas žilaplaukis vyras iš furgono krovė medines dėžes
su vaisiais ir daržovėmis. Pija gūžtelėjo pečiais ir priėjo prie moterų.
– Labas rytas, – pasisveikinusi parodė pažymėjimą. – Hofheimo kriminalinė policija.
Į ją susmigo nepatiklūs ir smalsūs žvilgsniai.
– Penktadienio vakarą iš pasalų buvo klastingai užpulta buvusi Hartmuto Sartorijaus žmona, – Pija
rinko tyčia dramatizmo kupinus žodžius. – Manyčiau, turėtumėte pažinoti Ritą Kramer?
Moterys sutartinai linkčiojo galvomis.
– Štai vyro nuotrauka. Jis nustūmė Ritą ant atvažiuojančio automobilio.
Sprendžiant iš jų abejingų veidų žinia apie nelaimę jau bus apskriejusi kaimą. Pija išsitraukė
nuotrauką ir atkišo baltu chalatu vilkinčiai moteriai, greičiausiai parduotuvės savininkei.
 – Ar pažįstate šitą vyrą?
Moteris prisimerkusi dirstelėjo, pakėlė akis ir papurtė galvą.
– Ne, – atsakė dėdamasi dėl to apgailestaujanti, – deja, to žmogaus niekada nesu mačiusi.
Kitos trys moteriškės sutrikusios taip pat purtė galvas. Tačiau Pijai pro akis nepraslydo, kad viena
jų skubiai susižvalgė su savininke.
– Ar tikrai? Darsyk geriau pažiūrėkite. Nuotrauka nelabai kokybiška.
– Mes to vyro nepažįstame, – savininkė grąžino nuotrauką ir nė nemirkčiodama pažiūrėjo Pijai į
akis. Buvo aišku kaip dieną, kad meluoja.
– Gaila, – šyptelėjo Pija. – Ar galiu sužinoti, kuo jūs vardu?
– Richter. Margo Richter.
Tuo metu nešinas trimis vaisių dėžėmis pro duris atbildėjo vyras ir su trenksmu pastatė jas ant
grindų.
– Lucai, čia kriminalinė policija, – pasakė Margo Richter nespėjus Pijai išsižioti.
Vyras priėjo. Jis buvo aukštas, dramblotas, jo geraširdiškas veidas su drūta nosimi, panašia į bulvę,
buvo išraudęs nuo šalčio ir dėžių kilnojimo. Jis žvilgtelėjo į žmoną ir Pija iškart sumojo, kad toji laiko
vyrą po padu, taigi iš jo mažai ką peš. Ištiesęs stambią leteną grybštelėjo nuotrauką, bet nespėjo
žvilgtelėti, nes ją ištraukė Margo Richter.
– Mano vyras to tipo irgi nepažįsta.
Pijai pagailo vyro, turbūt su tokia pačia jam ne pyragai.
– Dovanokite, – Pija paėmė nuotrauką ir pakišo vyrui po nosimi nelaukdama, kol ponia Richter ims
protestuoti. – Ar kada nors esate matęs šį vyrą? Penktadienį jis pastūmė jūsų buvusią kaimynę ant
atvažiuojančio automobilio. Rita Kramer guli reanimacijoje, jai sukelta dirbtinė koma ir kol kas nėra
garantijų, kad išgyvens.
Richteris kurį laiką tylėjo, matyt, svarstė, ką atsakyti. Jis buvo prastas melagis, užtat paklusnus
sutuoktinis. Sutrikęs žvilgtelėjo žmonos pusėn.
– Ne, – pagaliau prabilo, – tokio nepažįstu.
– Na, ką gi. Ir už tai dėkui, – Pija prisivertė nusišypsoti. – Geros dienos.
Abu su Bodenšteinu išėjo iš parduotuvės.
– Jie visi jį pažįsta.
– Žinoma, – Bodenšteinas apsidairė gatvėje. – Antai kirpykla. Pamėginkime tenai.
Juodu patraukė siauru šaligatviu ir po kelių metrų priėjo nedidelį senamadiškai įrengtą saloną. Kai
pravėrė duris, suglumusi kirpėja kaip tik padėjo telefono ragelį.
– Labą rytą, – pasisveikino Pija ir mostelėjo į telefoną, – ponia Richter turbūt jau pranešė apie mus.
Manyčiau, beprasmiška jus klausinėti.
Moteris tarsi maišu trenkta žiūrėjo tai į Piją, tai į Bodenšteiną, galiausiai įsispoksojo į kriminalistą.
Jeigu viršininkas šiandien nebūtų toks apkiautęs, kirpėja tikrai prieš jį neatsilaikytų.
– Kas tau? – pyktelėjo Pija, kai juodu vėl stovėjo gatvėje. – Galėjai bent kartelį šyptelėti moteriškei, ji
tuojau pat būtų sutirpusi ir, ko gero, pasakiusi įtariamojo pavardę, adresą ir telefono numerį.
– Dovanok, – geibiu balsu atsakė Bodenšteinas, – šiandien man kažkodėl svyra rankos.
Siaura gatve vienas paskui kitą pravažiavo keli automobiliai. Juodu turėjo šlietis arčiau namo
sienos, kad neužkliudytų šoniniai veidrodėliai.
– Šiaip ar taip, šiandien popiet parsisiųsdinsiu senus Sartorijaus bylos dokumentus, – tarė Pija. –
Sakau tau, visi tie dalykai kažkaip susiję.
 Apsilankymas gėlių parduotuvėje, kaip ir vaikų darželyje bei pagrindinės mokyklos raštinėje, nieko
gero nedavė. Margo Richter jau buvo spėjusi perduoti telefonu atitinkamus nurodymus. Kaimo
bendruomenė surėmė pečius ir tarsi davusi tylėjimo įžadus mūru stojo ginti saviškio.

*
Amelija pamažu sūpavosi tysodama hamake, kurį Tysas buvo ištempęs tarp dviejų kubiluose augančių
palmių. Už langų pliaupiantis lietus barbeno į oranžerijos stogą. Šiltnamis buvo įrengtas erdviame
Terlindenų vilos parke, po išsikerojusiu svyruokliniu gluosniu. Pailgoje patalpoje vešėjo šalčiams
jautrūs paatogrąžių augalai, perkelti iš parko, buvo šilta ir jauku, kvepėjo aliejiniais dažais ir
terpentinu, nes Tysas čia buvo įsirengęs ateljė. Palei sienas pagal dydį buvo sustatyta šimtai gatavų
drobių. Dešimtys teptukų styrojo tuščiuose uogienių stiklainiuose. Tysas pedantiškai paisė tvarkos.
Augalai kubiluose – oleandrai, palmės, amerikinės lantanos, citrinmedžiai ir apelsinmedžiai – irgi
rikiavosi pagal dydį tarsi alaviniai kareivėliai. Kiekvienas daiktas turėjo jam skirtą vietą. Visi įrankiai ir
prietaisai, Tysui vasarą reikalingi dideliam parkui prižiūrėti, tvarkingomis eilėmis buvo sukabinti arba
sudėti prie sienos. Kartais Amelija imdavo ir patraukdavo kokį daiktą arba tyčia numesdavo nuorūką,
kad paerzintų Tysą. Kadangi jis negalėjo pakęsti nė menkiausios netvarkos, tuojau pat viską
sutvarkydavo. Jis iškart pastebėdavo net ir vietomis sukeistus kubilus.
– Mane ši istorija be galo traukia, – tarė Amelija. – Mielai daugiau ką nors sužinočiau, tik nežinau
kaip.
Žinoma, atsakymo nelaukė, vis dėlto paskersakiavo jo pusėn. Tysas stovėjo prie molberto ir
susikaupęs tapė. Jo paveikslai dažniausiai abstraktūs, niūrių spalvų. Amelijos nuomone, tokių neturėtų
būti depresija sergančių asmenų būstuose. Iš pirmo žvilgsnio Tysas atrodė visai normalus. Būtų buvęs
net gana išvaizdus: taisyklingi bruožai, tiesi, siaura nosis, švelnios, putlios lūpos, jei ne toji sustingusi
veido išraiška. Jo panašumas į gražuolę motiną neginčytinas – kaip iš akies trauktas. Iš jos paveldėjo
šviesius plaukus, dideles žydras akis su tankiomis tamsiomis blakstienomis. Labiausiai Amelijai patiko
jo rankos. Jausmingos, delikačios pianisto rankos, kurių nesudarkė net sodo darbai. Kai jis
susijaudindavo, rankos tučtuojau atgydavo, kartais imdavo plasnoti tarsi pabaidyti paukščiai
narvelyje. Tačiau dabar jis buvo ramus, toks visada būdavo tapydamas.
– Man smalsu, – kalbėjo sau toliau Amelija, – kur Tobijas dėjo tas merginas. Kodėl jis nieko apie tai
nepasakojo? Gal mažiau metų būtų gavęs? Labai keista. Bet kažkodėl jis man patinka. Jis kitoks nei tie
tipeliai šiame užkampyje.
Sukryžiuotas rankas pasikišo po galva, užsimerkė ir šiurpino save įvairiomis versijomis.
– Ar jis jas išmėsinėjo? Galbūt net užbetonavo kur nors savo kieme?
Tysas nekreipdamas dėmesio toliau triūsė: paletėje sumaišė tamsiai žalią spalvą su rubino raudona,
kiek pasvarstęs nusprendė įmaišyti baltos. Amelija liovėsi sūpuotis.
– Ar aš tau gražesnė atrodau be visų tų auskarų?
Tysas tylėjo. Amelija atsargiai išsiropštė iš hamako ir prisiartino. Žvilgtelėjo jam per petį į molbertą
ir neteko žado pamačiusi, ką jis nutapė per tas dvi valandas.
– Oho, – ištarė sukrėsta ir apstulbusi. – Kaip seksualu!

*
Šalia Pijos stalo stovėjo dėžės, jose – keturiolika nučiupinėtų segtuvų iš Frankfurto policijos
prezidiumo archyvo. 1997 metais Maino–Taunuso regione nebuvo sunkių nusikaltimų skyriaus. Iki
Heseno policijos reformos prieš keletą metų nužudymus, prievartavimus ir smurtą tyrė K 11 skyrius
Frankfurte. Bylas peržiūrėti teks vėliau, nes daktarė Nikola Engel paskyrė pasitarimą ketvirtą valandą.
Dar vienas jos taip mėgstamas tuščias pasisėdėjimas kartu su kolegomis.
Pasitarimų salėje buvo šilta ir tvanku. Kadangi šįkart į darbotvarkę nebuvo įtraukta rezonansinių
įvykių, kolegos sėdėjo apsnūdę ir apatiški. Už langų šniokštė lietus, dangų buvo aptraukę debesys ir
anksti sutemo.
– Įtariamojo fotorobotas šiandien bus paskelbtas spaudoje, – informavo kriminalinės policijos
patarėja. – Kas nors atpažinęs mums praneš.
Andreasas Hasė, kuris šįryt vėl pasirodė tarnyboje išbalęs ir nekalbus, nusičiaudėjo.
– Verčiau tupėtum namie, užuot mus visus čia apkrėtęs, – suirzo Kajus Ostermanas, sėdintis šalia.
Hasė tylėjo.
– Gal turite ką nors pridurti? – daktarė Nikola Engel įdėmiai peržvelgė visus paeiliui, tačiau
pavaldiniai dėl viso pikto nusuko akis, nes viršininkės žvilgsnis, regis, kiaurai gręžė. Jos vidinis
seismografas seniai užfiksavo ore tvyrančią įtampą ir dabar ji mėgino apčiuopti jos ištakas.
– Parsisiunčiau Sartorijaus bylos dokumentus, – prakalbo Pija. – Mano nuojauta kužda, kad ponios
Kramer užpuolimas gali būti tiesiogiai susijęs su Tobijo Sartorijaus išėjimu į laisvę. Altenhaino žmonės
šiandien atpažino vyrą nuotraukoje, tik visi tai neigia. Jie nori jį apsaugoti.
– Ar jūs irgi taip manote? – Nikola Engel paklausė visą laiką bukai dėbsojusio Bodenšteino.
– Visai galimas daiktas, – linktelėjo šis. – Šiaip ar taip, žmonės keistai reagavo.
– Na, gerai, – Nikola Engel žvilgtelėjo į Piją. – Pasklaidykite dokumentus. Tik negaiškite laiko su tuo
senu šlamštu. Pirmiau turime sulaukti teismo medicinos specialistų atsakymo.
– Tobijas Sartorijus Altenhaine yra nekenčiamas asmuo, – toliau kalbėjo Pija. – Ant jo tėvo namo
užpurkštas užrašas. Kai šeštadienį nuvykome pranešti jiems apie nelaimę, kitoje gatvės pusėje
pastebėjome stovinčias tris besiplūstančias moteriškes.
– Tada ir aš turėjau reikalų su tuo tipu, – prabilo dukart atsikrenkštęs Hasė. – Tas Sartorijus –
šaltakraujis žudikas. Arogantiškas, pasipūtęs dabita, visiems bandęs įteigti, esą jis praradęs atmintį ir
ničnieko negalintis prisiminti. Nors visi įkalčiai buvo akivaizdūs, bet vis tiek iki pat pabaigos
neprisipažino.
– Bet jis atliko bausmę ir turi teisę įsilieti į visuomenę, – užginčijo Pija. – O kaimo bendruomenės
elgesys man nepatinka. Kodėl jie meluoja? Ką jie gina?
– Tikiesi rasti atsakymą vartydama senus popierius? – Hasė purtė galvą. – Vyrukas nudobė draugę,
nes ji metė jį, o kadangi visa tai matė jo buvusi mergina, ir ji turėjo mirti.
Pija apstulbo dėl tokio netikėto ir šiaip gana abejingo kolegos įkarščio.
– Galbūt, – ramiai sutiko Pija. – Bet už tai jis atsėdėjo dešimt metų. Gal peržiūrėjus anuos apklausos
protokolus pavyks išsiaiškinti, kas nustūmė Ritą Kramer nuo tilto.
– Bet kam tau…– vėl pradėjo Hasė, tačiau diskusijas nutraukė Nikola Engel.
– Tegu ponia Kirchhof peržiūri bylas, kol gausime griaučių tyrimo rezultatus.
Kadangi daugiau nebuvo, ko aptarti, posėdis baigėsi. Nikola Engel įsmuko į savo kabinetą, o K 11
skyriaus kolegos skirstėsi.
– Man metas namo, – netikėtai tarė Bodenšteinas žvilgtelėjęs į laikrodį. Pasiėmusi dalį bylų Pija irgi
nusprendė važiuoti namo. Daugiau ypatingų atvejų neturėtų būti.
 *
– Ar jums panėšėti lagaminą iki namų, pone ministre? – paklausė vairuotojas, bet Gregoras
Lauterbachas papurtė galvą.
– Pats nusinešiu, – šyptelėjo. – Važiuokite namo, Forthuberi. Rytoj tik aštuntą ryto būsite man
reikalingas.
– Puiku. Taigi gero vakaro, pone ministre.
Lauterbachas linktelėjo ir čiupo nedidelį lagaminą. Jis nebuvo namuose tris dienas, iš pradžių
turėjo susitikimų Berlyne, paskui dalyvavo kultūros ministrų konferencijoje Štralzunde, per kurią
kolegos iš Badeno-Viurtembergo ir Šiaurės Reino-Vestfalijos ne juokais susirėmė ginčydamiesi dėl
direktyvų siekiant patenkinti pedagogų paklausą. Atrakinęs duris ir išjungęs signalizaciją išgirdo
viduje skambant telefoną. Įsijungė balso paštas, bet skambintojas nesivargino palikti žinutės.
Gregoras Lauterbachas pastatė lagaminą laiptų apačioje, įjungė šviesą ir įėjo į virtuvę. Užmetė akį į
korespondenciją, kurią namų tvarkytoja buvo dailiai sudėjusi į dvi krūveles ant virtuvės stalo. Daniela
dar nebuvo grįžusi. Jei neklysta, ji šįvakar turėjo skaityti pranešimą mokytojų konferencijoje
Marburge. Įėjęs į svetainę Lauterbachas kurį laiką apžiūrinėjo butelius indaujoje, paskui pasirinko
keturiasdešimt dvejų metų senumo škotišką viskį „Black Bowmore“. Kažkas jam padovanojo jį
norėdamas įsiteikti. Atsuko kamštelį ir įpylė per du pirštus į taurę. Kai tapo Vysbadeno kultūros
ministru, juodu su Daniela namie matydavosi arba atsitiktinai, arba norėdami suderinti savo
dienotvarkę. Jau dešimt metų juodu nebesidalijo bendru guoliu. Lauterbachas turėjo slaptą butą
Idšteine ir ten kartą per savaitę susitikdavo su meiluže. Jis iškart pareiškė jai neketinantis skirtis su
Daniela, tad ši tema daugiau nebuvo aptariama. Ar Daniela irgi įsitaisė meilužį, jis nežinojo ir niekada
jos neklaustų. Atlaisvino kaklaraiščio mazgą, nusivilkęs švarką atsainiai numetė ant sofos atkaltės ir
gurkštelėjo viskio. Vėl suskambo telefonas. Po trijų skambučių įsijungė balso paštas.
– Gregorai? – vyriškio balse suskambo nekantravimo gaidelės. – Jei esi, atsiliepk. Tai labai svarbu!
Lauterbachas delsė atsiliepti. Jis atpažino tą balsą. Viskas ir visada atrodo be galo svarbu. Galiausiai
atsiduso ir pakėlė. Skambintojas nesivargino berti mandagumo frazių. Klausantis per kūną nuėjo
pagaugai. Nė nepajuto, kaip pašoko nuo sofos. Grėsmė užklupo jį netikėtai tarsi plėšrus žvėris.
– Dėkoju, kad paskambinai, – pasakė kimiu balsu ir padėjo ragelį.
Tarsi suakmenėjęs stovėjo prieblandoje. Griaučiai Ešborne. Tobijas Sartorijus grįžo į Altenhainą. Jo
motiną kažkas nustūmė nuo tilto. O viena garbėtroška pareigūnė iš K 11 skyriaus Hofheime knaisiojasi
po senas bylas. Gal nieko baisaus neatsitiko? Tiesiog sutapimas, mėgino nusiraminti. Prakeikimas.
Brangus viskis apkarto burnoje. Palikęs taurę užlipo laiptais į miegamąjį. Lauterbachas atsisėdo ant
lovos, nusispyrė batus ir išsitiesė paslikas. Mintyse atgijo nemalonūs vaizdai. Nejaugi pakako to
vienintelio, regis, tokio nereikšmingo, klaidingo žingsnio, kad prasidėtų tikra griūtis? Jis užsimerkė.
Nuovargis apėmė kūną. Dabartis susipynė su praeitimi ir jis veikiai nugrimzdo į svajonių ir
prisiminimų pasaulį. Balta kaip sniegas, raudona kaip kraujas, juoda kaip juodmedis…
2008-ųjų lapkričio 11-oji, antradienis

– Tai mergaitės griaučiai. Mirties valandą jai buvo apie penkiolika–aštuoniolika metų. Daktaras
Heningas Kirchhofas skubėjo. Jis turėjo skristi į Londoną atlikti ekspertizės. Bodenšteinas sėdėjo ant
kėdės prie rašomojo stalo ir klausėsi Kirchhofo. Jis dėjo į lagaminą reikalingus dokumentus
pažerdamas krūvą mokslinių terminų apie kaukolės pamato siūlių sąaugas ir klubinės skiauterės būklę
bei kitus amžiaus nustatymo požymius.
– Kiek laiko ji išgulėjo angare? – pagaliau įsiterpė Bodenšteinas.
– Dešimt, daugiausia penkiolika metų, – teismo medicinos ekspertas priėjęs prie šviesdėžės palietė
rentgeno nuotrauką. – Štai čia kadaise buvo susilaužiusi žastą. Aiškiai matyti sugijęs kaulas.
Bodenšteinas įsmeigė akis į nuotrauką. Juodame fone ryškiai bolavo kaulai.
– Ak, štai dar viena labai įdomi detalė… – Kirchhofas buvo ne iš tų, kurie neraginami iškloja viską,
ką žino. Jam patikdavo aštrinti įtampą tyčia vilkinant laiką. Jis peržiūrėjo dar keletą rentgeno
nuotraukų, pakišo jas po neonine lempa ir atrinkęs pakabino šalia lūžusio žasto nuotraukos. –
Viršutiniame žandikaulyje išrauti du priekiniai krūminiai dantys: vienas kairėje, kitas dešinėje pusėje,
greičiausiai dėl vietos stokos.
– Ir ką tai galėtų reikšti?
– Ogi tai, kad mes atlikome jūsų kolegų darbą, – kilstelėjęs antakius Kirchhofas pažiūrėjo į
Bodenšteiną. – Kai palyginome šios merginos dantų formulę su esama duomenų bazėje, gavome
atsakymą, kad nuo 1997 metų ji laikoma dingusia be žinios. Taigi palyginome mūsų rentgeno
nuotraukas su pražuvėlės rentgeno nuotraukomis, darytomis jai gyvai esant, ir štai žiūrėkite… – jis
įkišo dar vieną nuotrauką į šviesdėžę, – čia matome naują lūžį.
Bodenšteinas stengėsi atidžiai klausytis ir jau numanė, ką darbininkai netyčia iškasė apleistame
aerodrome Ešborne. Ostermanas surašė visas per pastaruosius penkiolika metų dingusias ir
neatsiradusias merginas bei jaunas moteris. Pačiame sąrašo viršuje atsidūrė abi Tobijo Sartorijaus
nužudytos mergaitės.
– Kadangi organinių medžiagų likučių neaptikta, – kalbėjo toliau Kirchhofas, – neįmanoma atlikti
DNR sekoskaitos, bet mes ekstrahavome mitochondrinę DNR ir gavome dar vieną atsakymą. Toji
mergina iš angaro yra…
Jis nutilo, apėjo aplink rašomąjį stalą ir ėmė raustis dokumentų kalne.
– Laura Vagner arba Štefani Šnėberger, – spėliojo Bodenšteinas. Kirchhofas pakėlė į jį akis ir
nutaisęs rūgščią miną šyptelėjo.
– Bodenšteinai, jūs viską sugadinote nekantraudamas, – tarė. – Kadangi atėmėte iš manęs
malonumą priblokšti jus netikėta išvada, turėčiau jus dar mažumėlę pakankinti, kol grįšiu iš Londono.
Bet jei malonėtumėte tokiu sumautu oru pamėtėti mane iki greitojo traukinio stotelės, pakeliui jums
pasakyčiau, kuri toji mergina.

*
Pija sėdėjo prie rašomojo stalo ir mąstė. Vakar iki išnaktų vartė bylos dokumentus ir aptiko keletą
neatitikimų. Išdėstyti faktai Tobijo Sartorijaus byloje nekelia abejonių, įkalčiai prieš jį iš pirmo
žvilgsnio gana įtikimi. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Skaitančiai apklausos protokolus Pijai užkliuvo
daugybė neaiškių dalykų, tačiau atsakymo į juos kituose puslapiuose ji taip ir nerado. Dvidešimtmetis
Tobijas Sartorijus, mirtinai sumušęs septyniolikmetę Štefani Šnėberger ir nužudęs tokio pat amžiaus
Laurą Vagner, buvo nuteistas aukščiausia bausme, kokia skiriama tokio amžiaus jauniems
nusikaltėliams. Pasak vieno kaimyno, abi merginos vėlų 1997-ųjų rugsėjo 6-osios vakarą lankėsi
Sartorijų namuose, viena iš jų atėjusi keliomis minutėmis anksčiau už kitą. Dar gatvėje Tobijas
smarkiai susiginčijęs su ankstesne širdies drauge Laura Vagner. Prieš tai trijulė dalyvavusi kaimo
bendruomenės šventėje, mačiusieji paliudijo, kad jie gėrę daug alkoholio. Teismas pripažino, kad
Tobijo kaltės įrodymų surinkta pakankamai: ištiktas afekto jis automobilio kėlikliu užmušęs draugę
Štefani Šnėberger, paskui nužudęs ir buvusią merginą Laurą, nes ji viską mačiusi. Sprendžiant iš
daugybės kraujo pėdsakų, kurių rasta namuose, ant Tobijo drabužių ir jo automobilio bagažinėje,
Laura nužudyta itin žiauriai. Teismas pabrėžė, kad įvykdytas siaubingas nusikaltimas buvo nuslėptas.
Apieškant namus Tobijo kambaryje rasta Štefani kuprinė, kamaroje po plautuve – Lauros grandinėlė ir
galiausiai iš srutų duobės už karvidės ištrauktas žudymo įrankis – automobilio kėliklis. Į gynėjų
argumentus, esą Štefani po konflikto pamiršusi kuprinę draugo kambaryje, nebuvo atsižvelgta.
Liudininkai matė, kaip vėliau Tobijas tuojau pat po 11 valandos vakaro išvažiavęs iš Altenhaino savo
automobiliu. Tačiau be penkiolikos minučių dvyliktą jo draugai Jorgas Richteris ir Feliksas Pyčas
kalbėjosi su juo tarpduryje! Jis buvęs visas kruvinas ir atsisakęs eiti į budėjimą prie šventinio medžio.
Pijai labiausiai užkliuvo byloje nurodytas laikas. Teismas priėjo prie išvados, kad Tobijas
automobilio bagažinėje išgabeno abiejų merginų lavonus. Bet argi būtų spėjęs apsisukti per mažiau
nei keturiasdešimt minučių? Pija gurkštelėjo kavos ir mąstė pasirėmusi ranka smakrą. Jos kolegų tada
išties nemažai paplušėta, buvo apklausti beveik visi Altenhaino žmonės. Tačiau Pijos neapleido
nuojauta, kad kažkas pražiūrėta.
Prasivėrė durys ir pasirodė Hasė, baltas kaip sūris, tik jo nosis buvo paraudusi ir šnervės dėl dažno
braukymo paburkusios.
– Na, – tarė Pija, – ar tau geriau?
Užuot atsakęs, Hasė dukart paeiliui nusičiaudėjo, šnopuodamas įkvėpė ir gūžtelėjo pečiais.
– Žmogau, važiuok namo, – palingavo galvą Pija. – Gulk lovon ir gydykis. Kol kas mūsų padangėje
visiškas štilis.
– Ar jau toli pažengei? – pašnairavo mostelėjęs galva į aplankų šūsnis ant grindų šalia Pijos
rašomojo stalo. – Ar radai ką nors?
Ją truputį nustebino toks jo susidomėjimas, bet greičiausiai jis manė, kad Pija prašys jo pagalbos.
– Nelygu, kaip žiūrėsi, – atsakė. – Iš pirmo žvilgsnio tarsi viskas kruopščiai patikrinta. Vis dėlto šis
tas kliūva. Kas tuomet vadovavo tyrimui?
– Vyresnysis komisaras Brechtas iš Frankfurto K 11, – tarė Hasė. – Bet jei norėtum su juo pasikalbėti,
būtum turėjusi tai daryti prieš metus. Praėjusią žiemą jis mirė. Buvau jo laidotuvėse.
– Ak.
– Po metų, vos išėjęs į pensiją. Mūsų brangiai valstybei tai geriausia išeitis. Pluši iš peties iki
šešiasdešimt penkerių ir atguli duobėn.
Pija praleido pro ausis jo apmaudavimą. Kolega Hasė darbe tikrai dar nė karto nebuvo nusivaręs
nuo kojų.

*
Išlaipinęs daktarą Kirchhofą stotelėje prie stadiono, Bodenšteinas pasuko keliu, vedančiu į magistralę,
Frankfurto žiedinės sankryžos kryptimi. Lauros Vagner tėvai šiandien pagaliau sužinos apie dukters
likimą. Galbūt jiems palengvės, kai po vienuolikos metų galės palaidoti merginos palaikus ir galutinai
su ja atsisveikinti. Paskendęs mintyse ne iškart atsitokėjo pamatęs priešais tamsaus X 5 numerius. Ką
čia Frankfurte veikia Kozima? Argi šįryt neaimanavo, esą savaitgalį turėsianti paaukoti sėdėdama
Mainco televizijoje, nes montuojant filmą nedaug pasistūmėta? Bodenšteinas surinko jos telefono
numerį. Pro dulksmą ir apipurkštą automobilio stiklą vis dėlto įžiūrėjo, kad ji pakėlė prie ausies
mobilųjį. Išgirdęs pažįstamą balsą šyptelėjo. Žvilgtelėk į galinio vaizdo veidrodėlį, knietėjo ištarti, bet
kniostelėjusi mintis jį sulaikė. Prisiminė sesers žodžius. Jis patikrins Kozimą ir įsitikins, ar jo
būgštavimai pagrįsti.
– Kuo užsiimi? – paklausė. Atsakymas jį pribloškė.
– Tebesu Maince. Šiandien vėl nieko neišėjo, – atsiliepė. Balsas buvo toks ramus, kad niekaip
negalėtum jos įtarti darant ką nors bloga. Kozimos melas vyrą taip pribloškė, kad jį pagavo nervinis
virpulys. Smarkiai gniaužė vairą, nukėlė koją nuo greičio paminos, atsilošė ir leidosi aplenkiamas kitos
mašinos. Ji meluoja! Ji ir toliau meluoja! Įjungusi dešinį posūkį ir įsukusi į A5 kelią ėmė jam pasakoti,
kad iš pagrindų pakeitusi visą scenarijų, todėl filmo montavimas ilgiau užtruksiantis.
– Montažinėje mums leido dirbti tik iki dvyliktos, – pridūrė ji. Kraujas ūžtelėjo į galvą. Bodenšteinui
pasirodė daug sunkiau pakęsti tokį akiplėšišką Kozimos, jo brangios Kozimos, melą. Jam norėjosi
užrikti, sušukti: Tik nemeluok, aš važiuoju įkandin tavęs, bet tik kažką sumurmėjo ir baigė pokalbį. Tarsi
apdujęs nusigavo iki komisariato. Sustabdė mašiną prie garažų, kur stovėjo tarnybiniai automobiliai,
ir liko sėdėti. Lietus barbeno į BMW stogą, čiurkšlėmis liejosi per stiklą. Jo pasaulis sugriuvo kaip kortų
namelis. Velniai rautų, kodėl Kozima jam meluoja? Gal ką nors sugalvojusi, apie ką jam neturėtų
pasakoti? Kas tai galėtų būti, jis išvis nenorėjo žinoti. Panašūs dalykai atsitikdavo kitiems, tik ne jam!
Po penkiolikos minučių pagaliau prisivertė išlipti ir nužingsniavo prie pastato.

*
Nepaisydamas dulkiančio lietaus Tobijas prikrovė pilnutėlę traktoriaus priekabą. Vėliau ją nutemps iki
konteinerių, stovinčių šalia išsiurbtos srutų duobės. Medgaliai, visokie rakandai, buitinės atliekos.
Šiukšlių rinkėjas keliskart jį įspėjo, kad atliekas kruopščiai išrūšiuotų, antraip teks gerokai patuštinti
kišenę. Priešpiet buvo atvažiavęs metalo laužo supirkėjas. Vyrui net akys ant kaktos iššoko pamačius
kieme kalną gėrybių pradedant surūdijusiomis grandinėmis, prie kurių anksčiau rišdavo karves, ir
baigiant metaliniais griozdais iš tvarto ir daržinės. Su dviem pagalbininkais mikliai viską sukrovė.
Supirkėjas paklojo Tobijui keturis šimtus penkiasdešimt eurų ir pažadėjo kitą savaitę vėl atvažiuoti
paimti likučių. Tobijas žinojo, kad kaimynas Paškė, užlindęs už užuolaidos ir vis žvilgčiodamas pro
plyšelį, atidžiai seka kiekvieną jo krustelėjimą. Tobijas nekreipė į jį dėmesio. Kai tėvas pusę penktos
grįžo po darbo namo, kalno šiukšlių kieme už namo jau nebebuvo.
– Gaila kėdžių, – sutrikęs priekaištavo Hartmutas Sartorijus. – Dar buvo geros. Ir stalų. Būtų buvę
galima juos perdažyti…
Tobijas stumtelėjo tėvą pro duris, užsidegė cigaretę ir nuo pat ryto plušėjęs visą dieną leido sau
pirmąkart atsipūsti. Prisėdo ant viršutinės laiptų pakopos ir patenkintas dairėsi po tuščią kiemą, buvo
likęs vien senas kaštonas viduryje. Nadia. Tik dabar rado laiko prisiminti užpraėjusią naktį.
Trisdešimtmetis Tobijas meilės reikaluose buvo visiškas geltonsnapis. Palyginęs su tuo, ką naktį
išdarinėjo juodu su Nadia, ankstesni potyriai dabar atrodė išties vaikiški. Atsidūręs nelaisvėje ir
neturėdamas su kuo palyginti piešdavo juos vaizduotėje pernelyg idealizuodamas, užtat dabar jie
pagaliau tapo tikroviški. Tai ne anas vaikiškas glamžymasis, drovus trynimasis sujauktame patale
tebemūvint apatinėmis kelnaitėmis ir iki kelių nuleistais džinsais, visąlaik ištempus ausis, kad
netikėtai neįgriūtų tėvai, nes kambarys nebuvo rakinamas.
„Uf“, – atsiduso paskendęs mintyse. Kad ir kaip pompastiškai skambėtų, šiaip ar taip, permiegojęs
su Nadia jis tapo tikru vyru. Po pirmos skubios sueities ant sofos juodu persikėlė į lovą ir mylavosi iki
soties. Gulėjo apsikabinę, glostė vienas kitą, kalbėjosi, Nadia prisipažino seniai jį įsimylėjusi. Ir šitą
supratusi tik jam dingus iš jos gyvenimo. Per tą laiką esą nejučiomis lygindavo su juo kiekvieną sutiktą
vyrą. Išgirdęs meilės prisipažinimą Tobijas suglumo, bet buvo laimingas, nes toji gražuolė nė iš tolo
nebepriminė anos vaikystės dienų bičiulės. Ji sukurstė tokią aistrą, kokios net pats nesitikėjo turintis.
Jam atrodė, kad vis dar Nadią užuodžia, jaučia, ja mėgaujasi. Tiesiog nuostabu. Nepakartojama. Saldu.
Paskendęs mintyse neišgirdo lengvų žingsnių ir, kai žmogysta netikėtai išniro iš už kertės, išsigandęs
krūptelėjo.
– Čia tu, Tysai? – nustebo.
Atsistojo, bet neskubėjo prisiartinti prie kaimyno sūnaus, juolab apkabinti. Tysui Terlindenui toks
intymumas nepatikdavo. Todėl jaunuolis ir dabar nežiūrėjo jam į akis, tik stovėjo tylėdamas,
prispaudęs rankas prie šonų. Jo negalė, kaip ir anksčiau, nekrito į akis. Panašiai turėtų atrodyti ir
Larsas, dviem minutėmis jaunesnis brolis dvynys, dėl Tyso ligos nori nenori tapęs vieninteliu
Terlindenų dinastijos įpėdiniu. Nuo ano nelemto 1997-ųjų rugsėjo Tobijas nė karto nebuvo matęs savo
geriausio draugo. Tik dabar dingtelėjo, kad kalbėdamiesi su Nadia juodu net neužsiminė apie Larsą,
nors anksčiau jų trijulė buvusi kaip viena šeima. Buvo pasivadinę Kale, Andersu ir Eva Lota iš
„Baltosios rožės“ – visai kaip Astridos Lindgren knygoje. Tysas netikėtai priėjo prie Tobijo ir ištiesė
ranką delnu į viršų. Apstulbęs Tobijas tik dabar sumojo, ko Tysas iš jo laukia. Anuomet jie visada taip
sveikindavosi, trejopu pliaukštelėjimu delnais. Iš pradžių tai buvo jų slaptos gaujos narių atpažinimo
ženklas, vėliau tapo mėgstamu įpročiu. Kai Tobijas pasisveikino senu papratimu, dailų Tyso veidą
nušvietė šypsena.
– Sveikas, Tobi, – ištarė kaip visada monotonišku balsu. – Puiku, kad grįžai.

*
Amelija šluostė ilgą prekystalį. Pusę šeštos vakaro salė „Juodajame žirge“ tebebuvo tuščia, žmonės
rinkdavosi vėliau. Keista, šiandien atsisakyti įprastos aprangos jai buvo daug lengviau, nei tikėjosi. Gal
motina buvo teisi, kad tai galbūt esąs tik paauglystės maištas, nors Amelija tvirtino, jog gotų aprangos
stilius – tai jos naujas požiūris į gyvenimą? Vilkėdama duksliais juodais skudurais, apsikarsčiusi
papuošalais, pasidariusi ekstravagantišką makiažą ir šukuoseną Berlyne ji jausdavosi visai smagiai. Jos
bičiuliai irgi panašiai atrodydavo, tad praeiviai į juos nesigręžiodavo, kai jie traukdavo gatvėmis tarsi
juodų varnų pulkas auliniais suvarstomais batais spardydami gatvės žibintus arba vietoj futbolo
kamuolio pakeliui pasitaikančius šiukšlių kibirus. Į mokytojų ir kitų pamokslautojų kalbas jai buvo
nusispjaut, tiesiog jų nesiklausydavo. Tegu sau krutina lūpas ir paisto nesąmones! Tačiau netikėtai
viskas apsivertė. Jai patiko meilūs vyrų žvilgsniai aną sekmadienį, vis krypstantys, žinoma, į jos figūrą
ir gilią iškirptę. Negana to, sumojusi, kad visi vyrai „Juodajame žirge“, neišskiriant nė Klaudijaus
Terlindeno ir Gregoro Lauterbacho, stebeilija į jos užpakaliuką, ėmė skraidyti tarsi ant debesų. Iš
virtuvės atkrypavo Dženi Jagielski, guminiai batų padai čiuoždami grindimis cypė. Išvydusi Ameliją
užlaužė antakius.
 – Tai kaliausė, tai fatališka moteris, – įgėlė. – Na, kaip kam patinka.
Paskui priekabiai patikrino Amelijos triūso rezultatus, brūkštelėjo smiliumi per stalviršį ir liko
patenkinta.
– Galėtum ir bokalus išskalauti, – tarė ji. – Mano brolis ir vėl nespėjo.
Prie plautuvės rikiavosi keliolika nuo pietų likusių neplautų bokalų. Amelijai buvo vis tiek, ką dirbti.
Svarbu kas vakarą gauti pinigų. Dženi užsiropštė ant baro kėdės ir užsidegė cigaretę, nors rūkyti buvo
draudžiama. Ji sau tai dažnai leisdavo likusi viena ir būdama geros nuotaikos kaip šiandien. Amelija
pasinaudojo tinkama proga paklausinėti apie Tobiją Sartorijų.
– Aišku, pažįstu, – pasakė Dženi. – Tobis buvo geriausias mano brolio bičiulis ir dažnai lankydavosi
pas mus.
Ji atsiduso ir papurtė galvą.
– Vis dėlto verčiau būtų negrįžęs.
– Kodėl?
– Na, įsivaizduok sau, kaip turi jaustis Manfredas ir Andrea susitikę akis į akį su dukters žudiku!
Amelija šluostė ir blizgino išskalautus bokalus.
– Apskritai, kas atsitiko anuomet? – lyg tarp kita ko paklausė. Tik jai nereikėjo šefės traukti už
liežuvio, nes ji pati buvo nusiteikusi paplepėti.
– Iš pradžių Tobis draugavo su Laura, paskui su Štefani. Toji buvo neseniai atvykusi į Altenhainą. Tą
dieną, kai abi dingo, kaime vyko bendruomenės šventė. Visi susirinko palapinėje. Man tada buvo
keturiolika, džiaugiausi, kad leido ilgiau pavakaroti. Tiesą sakant, net nežinojau, kas atsitiko. Kitą rytą,
kai užgriuvo policija su šunimis ir sraigtasparniu ir taip toliau, išgirdau, kad dingo Laura su Štefani.
– Man nė į galvą nebūtų atėję, kad tokiame gūdžiame užkampyje kaip Altenhainas gali nutikti tokie
šiurpūs dalykai, – tarė Amelija.
– Iš tiesų šiurpūs, – pritarė jai Dženi ir susimąsčiusi storais pirštais sukiojo smilkstančią cigaretę. –
Bet nuo tos dienos kaimas pasikeitė. Anksčiau žmonės vieni su kitais bendraudavo. Dabar to nebėra.
Tobijo tėvas laikė „Auksinio gaidžio“ kavinę ir ten kas vakarą būdavo didžiausias šurmulys, dar
didesnis nei čia. Jie turėjo erdvią salę, joje kaimas visada švęsdavo Užgavėnes. „Juodojo žirgo“ tada dar
nebuvo. Mano vyras anksčiau dirbo virėju pas Tobijo tėvą.
Ji nutilo susimąsčiusi. Amelija pristūmė peleninę.
– Žinau tik tiek, kad policija ilgai kamantinėjo Jorgą ir jo draugus, – toliau pasakojo Dženi. – Bet
niekas nieko nežinojo. Tada pasklido kalbos, kad abi merginas nužudęs Tobijas. Policija radusi jo
automobilyje Lauros kraujo, o po lova – ir Štefani daiktus. Automobilio kėliklis, kuriuo Štefani buvo
užmušta, aptiktas Sartorijaus kieme, srutų duobėje.
– Tai siaubinga. Ar pažinojote Laurą ir Štefani?
– Laurą pažinojau. Ji buvo toje gaujoje kartu su mano broliu, Feliksu, Micha, Tobiu, Natalija ir
Larsu.
– Natalija? Larsas?
– Terlindenas. O Natalija Unger tapo garsia aktore. Dabar ji pasivadino Nadia fon Bredov.
Tikriausiai ne kartą būsi ją mačiusi per televiziją, – Dženi įsmeigė akis į tolį. – Abu jie išėjo į žmones.
Pasakojama, kad Larsas įsitaisė viename banke. Kuo jis ten dirba, niekas nežino. Jis nė karto nebuvo
pasirodęs Altenhaine. Na, aš irgi visada svajojau apie platųjį pasaulį. Tik dažnai gyvenime išeina
kitaip…
 Vietoj nutukusios, nuolat surūgusios viršininkės Amelijai nelengva buvo įsivaizduoti aną linksmą
keturiolikmetę mergiotę. Gal todėl ji tokia paniurusi, kad turėjo pasilikti šiame užkampyje su trimis
amžinai zirziančiais vaikais ir vyru, kuris prie žmonių šaukdavo ją Michelinos7 vardu aiškiai
traukdamas per dantį jos figūrą.
– Na, o Štefani? – smalsavo Amelija baimindamasi, kad Dženi per daug nenugrimztų į
prisiminimus. – Kokia ji?
– Hm, – Dženi susimąsčiusi įsmeigė akis į tolį, – buvo gražuolė. Balta kaip sniegas, raudona kaip
kraujas, juoda kaip juodmedis.
Ji pasisuko į Ameliją. Jos šviesios akys su balsvomis blakstienomis priminė kiaulės akutes.
– Tu į ją truputį panaši.
Tie žodžiai nuskambėjo ne kaip komplimentas.
– Nejaugi? – Amelija liovėsi mazgojusi.
– Štefani buvo visai kitokio sukirpimo nei kaimo merginos, – kalbėjo Dženi. – Ji kartu su tėvais
neseniai buvo atsikrausčiusi, Tobis ją kaipmat įsimylėjo ir metė Laurą, – pašaipiai sukikeno Dženi. –
Tada mano broliui radosi gera proga. Visi berniukai lakstė paskui Lauros sijoną. Ji buvo išties graži.
Bet ir nemažiau aikštinga. Kai šventės karaliene buvo išrinkta Štefani, o ne ji, labai įsiuto.
– Kodėl Šnėbergeriai išvyko?
– Argi būtum likusi kaime, jei tavo vaikui būtų taip atsitikę? Jie čia pagyveno kokius tris mėnesius ir
vieną dieną išvažiavo.
– Hm. O Tobis? Kas jis per vienas?
– Ak, visos merginos buvo dėl jo pametusios galvą. Aš irgi, – Dženi ilgesingai šyptelėjo prisiminusi
jaunystę, kai dar buvo liekna ir kupina svajonių. – Jis buvo dailus ir tiesiog… šaunus. Niekada
neriesdavo nosies kaip kiti vaikinai. Kai jie susiruošdavo į baseiną, jis neprieštaraudavo, kad ir aš
važiuočiau. O kiti bambėdavo, girdi, tegu mažvaikė lieka namie ar panašiai. Išties buvo labai mielas.
Sykiu išmintingas. Visi manė, kad jis daug pasieks. Taigi. Paskui štai kas nutiko. Bet dėl visko kaltas
alkoholis. Kai Tobis pasigeria, pasidaro nesavas…
Pro duris įėjo du vyrai ir Dženi skubiai užgesino cigaretę. Amelija nunešė išskalautus bokalus,
priėjo prie lankytojų ir padavė valgiaraštį. Nueidama paėmė nuo stalo laikraštį. Jos žvilgsnis užkliuvo
už atversto vietos kronikos puslapio. Policija ieško vyro, nustūmusio nuo tilto Tobijo motiną.
– Po šimts pypkių, – sumurmėjo Amelija išsproginusi akis. Nors ieškomo vyriškio nuotrauka
nebuvo ryški, ji iškart jį atpažino.

*
Bodenšteinas bijojo susitikimo su Kozima akimirkos. Sėdėdamas savo kabinete vis svarstė, kol ilgiau
atidėlioti nebegalėjo. Kai grįžo namo, ji buvo vonios kambaryje, sprendžiant iš vandens pliuškenimo,
maudėsi. Nežinodamas, ką daryti, stovėjo virtuvėje, akys užkliuvo už jos rankinės ant kėdės atkaltės.
Bodenšteinas iki šiol dar nebuvo kraustęs žmonos rankinės. Šniukštinėti po jos rašomąjį stalą jam irgi
niekada nebūtų šovę į galvą, nes ja pasitikėjo ir žinojo, kad nuo jo nieko neslepia. Dabar viskas kitaip.
Kiek pasiginčijęs su savo sąžine, paėmė rankinę, pasirausęs rado telefoną. Besidaužant širdžiai atvožė
dangtelį. Telefono nebuvo išjungusi. Nors gerai suvokė, kad taip elgdamasis pakerta abipusį
pasitikėjimą, negalėjo susiturėti. Susiradęs meniu žinučių funkciją spustelėjo. Vakar apie 21:48 gauta
nežinomo siuntėjo žinutė. Rytoj, 9:30? Toje pačioje vietoje? Po minutės ji atrašė. Kažin kur jis buvo tuo
metu? Kažkodėl jis negavo jos rašytos žinutės: Supratau, džiaugiuosi!!! Su trimis šauktukais. Jį apėmė
negera nuojauta. Visą dieną kankinę būgštavimai, regis, bus pasitvirtinę. Žinutė su trimis šauktukais
vargu ar skirta gydytojui bei kirpėjai. Kažin ar ši džiaugtųsi pirmadienio vakarą pusę dešimtos
paskirtu laiku? Bodenšteinas viena ausimi klausėsi, kas dedasi viršuje, ir toliau naršė žinutes. Matyt,
Kozima bus neseniai ištrynusi, nes nieko daugiau nerado. Jis išsitraukė savo mobilųjį ir įsirašė
nepažįstamojo numerį. Vadinasi, jis vėl susitinka su jo žmona antradienio rytą, pusę dešimtos.
Bodenšteinas užvožė telefono dangtelį ir įmetė į rankinę. Jautėsi kaip žemes pardavęs. Mintis, kad
Kozima slapukauja, meluoja jam, buvo tiesiog nepakenčiama. Juk nė karto per dvidešimt penkerius
santuokos metus nėra jai melavęs. Žinoma, ne visada naudinga būti principingam ir sąžiningam, bet
meluoti ir švaistytis tuščiais pažadais – ne jo būdui, jis buvo kitaip auklėtas. Gal dabar turėtų užlipti
laiptais ir išsakyti jai savo būgštavimus, paklausti, kodėl jam pamelavo? Bodenšteinas brūkštelėjo
rankomis per tankius tamsius plaukus ir atsikvėpė. Ne, nusprendė, nieko jai nesakysiu. Dar palūkėjęs
apsimetė nieko nežinantis ir guodėsi santuokos tvirtumo iliuzija. Galbūt atrodys kaip didžiausias
bailys, bet dar nebuvo pasirengęs savo gyvenimo sudaužyti į šipulius. Teberuseno vilties kibirkštėlė,
kad galbūt klysta.

*
Jie rinkosi po du ir nedideliais būreliais, žengė pro atsargines bažnyčios duris, prieš tai ištarę
slaptažodį. Visi buvo kviečiami žodžiu, slaptažodis būtinas norint įsitikinti, ar atėjusieji lojalūs. Po
vienuolikos metų surengtas slaptas susirinkimas turėjo užkirsti kelią dar didesnei nelaimei. Pats
metas vėl imtis priemonių, kol dar padėtis valdoma. Jis stovėjo viršuje, šalia vargonų, pasislėpęs už
medinės sijos, ir nervindamasis stebėjo, kaip ant suolų, apačioje, susėda vis daugiau žmonių. Ant lubų
ir išgaubtos bažnyčios navos sienų nuo altoriuje besiplaikstančių žvakių krito pamėkliški šešėliai.
Ryški elektros šviesa bažnyčioje gali prasiskverbti pro tirštą rūką, tvyrantį lauke, ir patraukti kitų
dėmesį. Jis atsikrenkštė, pasitrynė sudrėkusius delnus. Metė žvilgsnį į laikrodį ir sumojo, kad jau
metas. Visi buvo susirinkę. Apgraibomis leidosi žemyn mediniais įvijais laiptais, pakopos girgždėjo po
kojomis. Kai išniro iš tamsos į blausią žvakių šviesą, iki tol kuždėjęsi žmonės nuščiuvo. Bažnyčios
varpinėje nuaidėjo vienuolika dūžių – puikus muzikinis spektaklis. Jis sustojo bažnyčios viduryje
priešais pirmą eilę, peržvelgė pažįstamus veidus ir tai, ką juose pamatė, jam įkvėpė drąsos. Visų akys
buvo įsmeigtos į jį ir jose jis įžvelgė tokį pat ryžtą kaip kadaise. Visi suprato, apie ką čia bus kalbama.
– Dėkoju, kad šįvakar atėjote, – pradėjo kalbą, kurią mintyse ilgai gludino. Nors kalbėjo tyliai, jo
balsas pasiekė tolimiausius erdvios patalpos kampelius. Bažnyčios akustika buvo tobula, tą jis žinojo iš
choro repeticijų. – Kai jis čia vėl pasirodė, padėtis tapo nevaldoma, tad sukviečiau norėdamas su jumis
pasitarti, ką toliau darysime.
Jis nebuvo geras kalbėtojas, iš susijaudinimo pagavo lengvas virpulys, kaip visada, kai reikėdavo
sakyti kalbą. Vis dėlto pavyko keliais žodžiais pasakyti tai, ko norėtų jis ir visas kaimas. Čia niekam
nereikėjo aiškinti, ko jie šįvakar susirinko, tad visi nė nemirktelėję išklausė jo sprendimą. Iš pradžių
įsivyravo mirtina tyla. Kažkas baugščiai kosčiojo. Jam nugarą išpylė prakaitas. Nors ir buvo šventai
įsitikinęs tokio žingsnio būtinumu, sumojo, kad stovi bažnyčioje ir kursto šiuos žmones žudyti. Akimis
perbėgo trisdešimt keturis veidus. Pažinojo juos nuo pat savo sąmoningo gyvenimo pradžios. Nė
vienas jų neprasitars, apie ką čia buvo kalbėta. Tada, prieš vienuolika metų, irgi buvo ne kitaip.
Įsitempęs laukė.
– Aš pasirengęs, – pasigirdo balsas trečioje eilėje.
Vėl visi nutilo. Reikėjo dar vieno savanorio. Iš viso reikėjo trijų.
 – Ir aš, – pagaliau pasisiūlė kažkas. Per salę nuvilnijo palengvėjimo atodūsis.
– Puiku, – nusiramino jis. Vieną akimirką baiminosi jų išdavystės. – Tai bus įspėjimas. Jei ir tada
neišsinešdins, bus rimtesnė kalba.

7 Aliuzija į prancūzų padangų gamintojo „Michelin“ logotipą, kuriame vaizduojamas storulis.

2008-ųjų lapkričio 12-oji, trečiadienis

Daktarė Nikola Engel susiraukusi peržvelgė aptrupėjusį K 11 kolektyvą. Į rytinį pasitarimą atėjo keturi.
Nebuvo Benkės ir Katrin Fachinger. Kol Ostermanas informavo kolegas, kad dar niekas nesikreipė dėl
skelbimo, kuriame prašyta atsiliepti žmones, atpažinusius ieškomą nusikaltėlį, Bodenšteinas, nutaisęs
atsainią išraišką, maišė puodelyje kavą. Pijai jis pasirodė pavargęs po nemiegotos nakties, kaip reikiant
nepailsėjęs. Kas jam darosi? Jau keletą dienų atrodo kaip nesavas. Pija įtarė, kad veikiausiai turi
šeimyninių rūpesčių. Prieš porą metų gegužės mėnesį irgi buvo toks susigraužęs dėl Kozimos
sveikatos, bet vėliau paaiškėjo, jog sveikata čia niekuo dėta, tada jis dar nieko nežinojo apie žmonos
nėštumą.
– Taigi, – pradėjo daktarė Engel, nes Bodenšteinas tebetylėjo, – nustatyta, kad griaučiai, rasti
aerodromo angare, yra Lauros Vagner iš Altenhaino, dingusios be žinios 1997-ųjų rugsėjį. Jos DNR
sutampa, kairiojo žasto surandėjęs lūžis yra toje pačioje vietoje kaip ir rentgeno nuotraukose, darytose
jai gyvai esant.
Pijai su Ostermanu buvo gerai žinomos teismo medikų išvados, tačiau juodu kantriai klausėsi
viršininkės pranešimo. Gal daktarės Engel pareigos jai pačiai buvo nusibodusios, kad nuolat kišasi į K
11 skyriaus kriminalistų darbą? Jos pirmtakas daktaras Nyrhofas pasirodydavo kaip jaunas mėnulis, ir
dažniausiai tik tada, kai būdavo narpliojamos rezonansinės bylos.
– Man netelpa galvoje, – prabilo Pija baigus kalbėti daktarei Engel, – kaip per mažiau nei
keturiasdešimt minučių Tobijas galėjo suspėti nuvažiuoti iš Altenhaino į Ešborną, įsibrauti į aptvertą,
saugomą karinio aerodromo teritoriją ir įmesti lavoną į požeminę saugyklą?
Stojo tyla, visi, išskyrus Bodenšteiną, įsmeigė į ją akis.
– Sartorijus abi merginas neva nužudęs tėvų namuose, – toliau kalbėjo Pija. – Kaimynas matė jį
įeinant į namus pirmiau su Laura Vagner, paskui jis įleidęs pro duris Štefani Šnėberger. Vėliau, prieš
pat vidurnaktį, jį matę draugai, atėję jo paimti.
– Ką norite pasakyti? – sukluso daktarė Engel.
– Kad žudikas greičiausiai ne Tobijas Sartorijus.
– Žinoma, jis, – užsiplieskė Hasė. – Gal pamiršai, kad buvo nuteistas?
– Remiantis vien netiesioginiais įkalčiais. Peržiūrėjusi bylą aptikau keletą neatitikimų. Be
penkiolikos vienuoliktą jo kaimynas matė, kaip Štefani Šnėberger įėjo pro duris pas Tobiją Sartorijų, o
po pusvalandžio jo automobilį du liudininkai pastebėję Altenhaine.
– Viskas aišku, – tarė Hasė, – jis užmušė merginas, sėdo į automobilį ir išgabeno lavonus. Visa tai
buvo įrodyta.
– Tada buvo remtasi prielaida, kad jis lavonus paslėpęs šalia namo. Dabar jau žinome, jog tai
netiesa. Kaip jis galėjo patekti į aptvertą karinio aerodromo teritoriją?
– Jaunimas ten dažnai slapta linksmindavosi. Turbūt žinojo kokį nors įėjimą.
– Nesąmonė, – papurtė galvą Pija. – Argi nuo alkoholio apsvaigęs žmogus galėtų vienas susitvarkyti?
O kur dėjo kitą lavoną? Toje saugykloje kito neradome! Aš jums sakau, tam jis turėjo per mažai laiko!
– Ponia Kirchhof, mes čia neketiname tirti nusikaltimo, – įspėjo daktarė Engel. – Nusikaltėlis buvo
suimtas, perduotas teismui, nuteistas ir atliko bausmę. Patariu jums važiuoti pas mergaitės tėvus ir
pranešti, kad radome jų dukters palaikus. Štai ir viskas.

*
– Štai ir viskas! – mėgdžiojo Pija viršininkę. – Nė nemanau visko taip palikti. Akivaizdu, kad
nusikaltimas buvo aplaidžiai tirtas, o išvados neabejotinai pritemptos. Ir man smalsu – kodėl?
Bodenšteinas perleido jai vairą, o pats įsitaisė šalia, šiaip taip susirangęs nepatogiame ankštame
tarnybiniame opelyje, užsimerkęs tylėjo visą kelią.
– Sakyk, Oliveri, kas atsitiko? – pyktelėjusi paklausė Pija. – Koks malonumas visą dieną važinėti su
žmogumi, kuris tyli kaip vandens į burną prisisėmęs!
Bodenšteinas atmerkė vieną akį ir atsiduso.
– Vakar Kozima apsimelavo.
Aha. Šeimyninės problemos. Ji taip ir manė.
– Na, ir kas čia tokio? Daug kam pasitaiko bent kartą pameluoti.
– Tik ne man, – Bodenšteinas atmerkė kitą akį. – Kozimai nė karto nesu melavęs. Net papasakojau
jai istoriją su Kaltenzė, – ir kostelėjęs išklojo Pijai vakarykštį nutikimą. Ji klausėsi ir jos nerimas vis
stiprėjo. Padėtis iš tikrųjų atrodė rimta. Tačiau aristokrato savigarba jam neleido slapčia raustis
žmonos rankinėje, todėl jį graužė sąžinė.
– Galbūt nieko rimta nėra, – ramino Pija, nors pati taip nemanė.
Kozima fon Bodenštein, žavi, temperamentinga filmų prodiuserė, buvo savarankiška ir finansiškai
nepriklausoma moteris. Pastaruoju metu Pijos ausis dažnai pasiekdavo kalbos apie šiokią tokią trintį
Bodenšteinų šeimoje, tačiau jos šefas, regis, į tai per daug nekreipdavo dėmesio. Tad nėra ko stebėtis,
kad dabar jį ištiko šokas. Juk jis gyvena užsidaręs dramblio kaulo bokšte. Keista, kai pagalvoji, kad jį
visada domindavo tamsioji žmonių santykių pusė, su kuria juodu susidurdavo diena iš dienos.
Priešingai nei Pija, jis labai retai įsijausdavo tirdamas kokį nors atvejį, mat buvo įsitikinęs, kad nuo to
būtina truputį atsiriboti. Bodenšteinui galbūt atrodė, kad jam negalėtų nutikti kas nors panašaus, dėl
tokių proziškų dalykų kaip santuokos problemos neverta sukti galvos? Nejaugi iš tikrųjų manė, kad
Kozima turi jaustis laiminga tupėdama namie su kūdikiu ant rankų ir jo laukti? Juk ji buvo pratusi prie
kitokio gyvenimo.
– Bet jeigu ji su kuo nors susitikinėja, o man meluoja? – neatlyžo Bodenšteinas. – Argi tai ne rimta?
Ką man daryti?
Pija ne iškart atsakė. Juo dėta, ji stengtųsi kuo greičiau atskleisti tiesą. Turbūt pultų aiškintis su
partneriu, šaukti, verkti ir priekaištauti. Tačiau negalėtų apsimetinėti, tarsi nieko nebūtų nutikę.
– Imk ir paklausk ją, – pasiūlė. – Žiūrėdama į akis nedrįstų meluoti.
– Nė nemanau klausti, – ryžtingai atšovė.
Pija tyliai atsiduso. Bodenšteinas mąsto kitaip nei normalūs žmonės. Gal net galėtų pakęsti varžovą
ir tyliai kentėti, kad tik neišsklaidytų iliuzijų ir išsaugotų šeimą. Jei pažymys būtų rašomas už
savitvardą, Bodenšteinas, be abejo, galėtų pretenduoti į aukščiausią įvertinimą.
– Ar užsirašei telefono numerį?
– Taip.
– Duokš man. Paskambinsiu. Inscenizuotu numeriu.
– Ne, nereikia.
– Tai nenori žinoti tiesos?
Bodenšteinas abejojo.
 – Klausyk, – tarė Pija, – kam be reikalo graužiesi, jei nežinai, kaip iš tiesų yra?
– Velniai rautų! – užsiplieskė. – Verčiau būčiau jos nematęs! Verčiau būčiau jai neskambinęs!
– Bet paskambinai. Ir ji tau pamelavo.
Bodenšteinas atsikvėpė ir persibraukė plaukus. Pija retai kada matydavo šefą susikrimtusį, net
tada, kai paaiškėjo, kad Veros Kaltenzė duktė, siekdama sukompromituoti, buvo jį apsvaiginusi
narkotikais ir įsivertusi į lovą. Regis, šįkart jis ne juokais susirūpino.
– Ką man daryti, jei paaiškėtų, kad mane apgaudinėja?
– Gal pamiršai, kaip tada buvai suklydęs, nes padarei skubotas išvadas? – ramino Pija.
– Dabar viskas kitaip, – tarė jis. – Argi norėtum sužinoti tiesą, jei įtartum, kad esi apgaudinėjama?
– Žinoma.
– O jei… – jis nutilo.
Pija nieko nesakė. Jie privažiavo Manfredo Vagnerio dirbtuvę Altenhaine. Ak, tie vyrai, atsiduso
Pija. Jie visi vienodi. Su problemomis darbe lengvai susidoroja. O štai akis į akį susidūrę su
asmeniniais santykiais ir jausmais sprunka kaip zuikiai į krūmus.

*
Amelija palaukė, kol pamotė išeis iš namų. Barbara nieko neįtardama patikėjo, kad šiandien pirmos
pamokos nėra. Amelija šyptelėjo: ta moteris tokia patikli, kad kartais net pakyri jai meluoti. Jos pačios
motina – Barbaros priešingybė. Ji netikėdavo nė vienu dukters žodžiu, todėl Amelija pamažu priprato
jai meluoti. Motina dažniau patikėdavo dukters melu nei teisybe.
Amelija luktelėjo, kol Barbara su mažvaikiais išburzgės iš kiemo raudonu BMW mini, tada išsmuko
iš namų ir nubėgo į Sartorijaus kiemą. Buvo dar tamsu, gatvėje – nė gyvos dvasios, Tyso irgi niekur
nebuvo matyti. Širdis spurdėjo, bet vis tiek perėjo tamsų kiemą, nusėlino palei daržinę ir ilgą tvarto
pastatą, kuris seniai stovėjo tuščias. Glausdamasi arčiau sienos pasuko už kampo ir vos neapalpo
staiga išvydusi priešais save dvi žmogystas su kaukėmis. Nespėjus jai šūktelėti, vienas ranka užspaudė
burną. Šiurkščiai užlaužė rankas už nugaros ir pastūmė į sieną. Nuo skausmo užėmė kvapą. Kas tam
kvailiui šovė į galvą ją šitaip skriausti? Ir ko šiems tipeliams čia prireikė ankstų rytą, pusę aštuntos?
Amelijai ne kartą buvo pavykę pačiai susidoroti su grėsmingomis situacijomis, tad po pirmo šoko
apėmė veikiau ne baimė, o įtūžis. Atkakliai grūmėsi su užpuoliku stengdamasi nuplėšti jo ranką,
spardėsi ir taikėsi jam nutraukti kaukę nuo galvos. Vieną akimirką jai pavyko ištrūkti, ji įsikirto
dantimis į apnuogintą riešą tarp pirštinės ir striukės rankogalio. Vyras iš skausmo sudejavo ir parvertė
Ameliją ant žemės. Nei jis, nei jo sėbras nesitikėjo tokio įnirtingo pasipriešinimo, pailsę piktai
šnopavo. Paskui kitas vyras smarkiai spyrė į šonkaulius, net kvapą užėmė, tvojo kumščiu į veidą.
Amelijai akyse sužaižaravo ir savisaugos instinktas pakuždėjo jai gulėti ir tylėti dantis sukandus.
Žingsniai skubiai nutolo, aplink stojo mirtina tyla, girdėjosi tik tankus jos pačios alsavimas.
– Tai šūdžiai, – plūdosi ji ir vargais negalais atsistojo. Drabužiai buvo permirkę ir purvini. Per
smakrą ant rankų lašėjo kraujas. Regis, tie nenaudėliai bus ją kaip reikiant sumušę.

*
Vagnerio dirbtuvės ir pradėtas statyti gyvenamasis namas atrodė taip, tarsi įpusėjus darbus pristigta
pinigų. Sienos netinkuotos, kiemas pusiau grįstas, pusiau asfaltuotas, duobėtas. Trumpai tariant
nedaug kuo skyrėsi nuo Sartorijaus kiemo. Visur rietuvės storų ir plonų lentų, kai kurios nuo ilgo
gulėjimo jau apžėlė samanomis. Į dirbtuvių sieną atremtos į polietileno plėvelę supakuotos durys.
Visur buvo nešvaru.
Pija paskambino prie gyvenamojo namo durų, paskui – prie kitų, ant kurių kabojo kontoros iškaba,
tačiau niekas neatsiliepė. Dirbtuvėse degė šviesa, taigi ji stumtelėjo metalinius vartelius ir įėjo.
Bodenšteinas nusekė įkandin. Kvepėjo pjuvenomis.
– Ei! – šūktelėjo Pija. Jie žengė per dirbtuvę, per sąvartas ir už lentų rietuvės pamatė jaunuolį su
ausinukais, galva linguojantį į muzikos taktą. Burnoje laikydamas cigaretę viena ranka kažką lakavo.
Kai Bodenšteinas jam pastukseno per petį, jis pašoko, išsitraukė ausinukus ir nutaisė atsiprašymo
išraišką.
– Užgesinkite cigaretę, – paragino Pija ir jis tuojau pat pakluso. – Mes ieškome pono arba ponios
Vagnerių. Ar jie čia kur nors yra?
– Jie tenai, kontoroje, – paaiškino jaunuolis. – Bent turėtų būti.
– Dėkoju.
Pija susilaikė nepriminusi jam priešgaisrinių apsaugos taisyklių ir nuėjo ieškoti šefo, kuriam,
matyt, visa tai nė kiek nerūpėjo. Manfredą Vagnerį jie rado mažutėje belangėje kontoroje, kuri buvo
taip užgriozta, kad tik vargais negalais galėtum įsisprausti vidun. Vyras padėjo telefono ragelį šalia
aparato ir įniko į laikraštį „Bild“. Matyt, čia įprasta į klientus nekreipti dėmesio. Kai Bodenšteinas
pabeldė į praviras duris, jis nenoriai pakėlė galvą.
– Klausau.
Jam buvo apie penkiasdešimt, iš ankstaus ryto jau išgėręs. Rudas darbinis chalatas turbūt seniai
nematęs vandens.
– Ar jūs būsite ponas Vagneris? – paklausė Pija. – Mes iš Hofheimo kriminalinės policijos. Norėtume
pasikalbėti su jumis ir jūsų žmona.
Jis išbalo kaip popierius ir tarsi gyvatės užkerėtas triušis įsmeigė į atvykėlius paraudusias,
pavandenijusias akis. Tuo metu prie kontoros privažiavo automobilis, trinktelėjo uždaromos durelės.
– Tai… tai mano žmona, – mikčiojo Vagneris. Į dirbtuves įėjo Andrea Vagner, betoninėmis
grindimis kaukšėjo batų kulniukai. Šviesinti plaukai buvo trumpi, ji pati buvo liesa. Kadaise, matyt,
būta gražuolės, o dabar atrodė sunykusi. Sielvartas dėl nežinia kur dingusios dukters įrėžė jos veide
gilias raukšles.
– Atvykome jums pranešti, kad rasti jūsų dukters Lauros palaikai, – pasakė Bodenšteinas prisistatęs
poniai Vagner. Stojo mirtina tyla. Manfredas Vagneris sukūkčiojo. Per neskustą skruostą nuriedėjo
ašara, jis užsidengė veidą rankomis. Jo žmona buvo rami ir nepraskydo.
– Kur? – paklausė.
– Apleisto karinio aerodromo teritorijoje, Ešborne.
Andrea Vagner atsiduso.
– Pagaliau.
Sprendžiant iš to vienintelio žodžio, moteris, regis, pajuto tokį didelį palengvėjimą, kuriam išsakyti
daugiau nieko nebereikėjo. Kiek daug beviltiško laukimo ir nerimo dienų bei naktų teko iškęsti tiems
žmonėms! Ką jie turėjo patirti nuolat persekiojami praeities šmėklų!? Kitos mergaitės tėvai paliko
Altenhainą, tačiau Vagneriai turėjo įmonę, todėl negalėjo atsisakyti vienintelio pragyvenimo šaltinio.
Jie liko čia, o viltis sulaukti dukters vis geso. Vienuolika metų nežinios jiems turbūt virto tikru pragaru.
Gal dabar palengvės, kai galės palaidoti dukterį ir su ja atsisveikinti.
 *
– Nereikia, atstok, – gynėsi Amelija. – Nieko baisaus nėra. Liks mėlynė, ir tiek.
Ji tikrai nenusirengs, kad parodytų Tobijui, kur įspyrė tas šunsnukis. Jai ir be to nesmagu sėdėti
prieš jį tokiai purvinai ir subjaurotai.
– Prakirstą žaizdą reikėtų susiūti.
– Niekai. Sugis savaime.
Tobijas spoksojo į ją tarsi į vaiduoklį, kai kelios minutės po pusės aštuntos mergina atsidūrė prie
namo durų, kruvina ir purvina, ir papasakojo jo kieme ką tik buvusi užpulta dviejų kaukėtų vyrų! Jis
pasodino ją ant virtuvinės kėdės ir atsargiai šluostė sukruvintą veidą. Nosis liovėsi kraujavusi, bet
prakirsta žaizda virš antakio dar ilgai kraujuos, nors dviem pleistro juostelėmis šiaip taip suklijavo
kraštus.
– Tau puikiai pavyko, – karčiai šyptelėjo Amelija ir užsitraukė dūmą. Ji virpėjo, širdis daužėsi it
pašėlusi, tik ne dėl užpuolimo, veikiau dėl Tobijo. Iš arti matydama jį dienos šviesoje įsitikino, kad jis
dailesnis, nei manė. Nuo jo rankų prisilietimo per kūną ėjo šiurpuliukai, skaisčiai mėlynų akių
žvilgsnis, toks rimtas ir rūpestingas, ją tiesiog žudė. Ne veltui paskui jį kadaise lakstė visos Altenhaino
merginos!
– Kažin ko jiems čia reikėjo, – svarstė Amelija, kol Tobijas sukiojosi apie kavavirę. Ji smalsiai dairėsi.
Vadinasi, šiuose namuose buvo nužudytos dvi merginos, Snieguolė ir Laura.
– Greičiausiai jie tykojo manęs, o tu jiems pasimaišei po kojų, – paaiškino Tobijas. Pastatė ant stalo
du puodelius, cukrinę, iš šaldytuvo išėmė pieną.
– Tu taip ramiai apie tai kalbi! Argi nebijai?
Tobijas atsilošė į stalą ir sunėrė ant krūtinės rankas. Pakreipęs galvą žvilgtelėjo.
– O ką turėčiau daryti? Slėptis? Bėgti? Tokio malonumo jie tikrai nesulauks.
– Ar žinai, kas jie?
– Nelabai. Bet įtariu, kas tai galėjo būti.
Nuo jo žvilgsnių Amelija kaito. Kas jai darosi? Dar niekada nieko panašaus nejautė! Ji varžėsi
pažvelgti jam tiesiai į akis, ko gero, pastebės, kokią sumaištį pasėjo jos širdyje. Kavavirė blerbė
galuodamasi, paskendusi garų tumuluose.
– Reikėtų ištirpdyti kalkių nuosėdas, – patarė ji.
Šypsenos nutviekstas niūrus jo veidas staiga persimainė. Žiūrėdama į jį Amelija pajuto
nenumaldomą norą jį užsistoti, jam padėti.
– Kavavirė dar gali palaukti, – šyptelėjo. – Pirmiau turiu sutvarkyti kiemą.
Ūmai šaižiai sučirškė durų skambutis. Tobijas priėjo prie lango, šypsena kaipmat dingo.
– Vėl mentai, – pasakė staiga susierzinęs. – Verčiau išeik. Nenoriu, kad kas nors čia tave matytų.
Ji linktelėjo ir atsistojo. Jis palydėjo ją koridoriumi ir parodė duris.
– Iš sandėliuko pateksi į tvartą. Ar susigaudysi, kur eiti?
– Žinoma. Aš nebijau. Prašvitus tie nenaudėliai čia netykos, – pabrėžtinai drąsiai atsakė. Jie
žvilgtelėjo vienas į kitą ir Amelija nuleido akis.
– Dėkui tau, – tyliai tarė Tobijas. – Esi drąsi mergaitė.
Amelija atsainiai mostelėjo ranka ir pasisuko eiti. Staiga Tobijui kai kas dingtelėjo.
– Luktelėk, – sustabdė ją.
– Na?
 – Ko tau reikėjo mano kieme?
– Iš nuotraukos laikraštyje atpažinau vyrą, nustūmusį tavo motiną nuo tilto, – palūkėjusi paaiškino
Amelija. – Tai Manfredas Vagneris. Lauros tėvas.

*
– Jūs ir vėl čia? – pamatęs policiją Tobijas Sartorijus net nesistengė slėpti apmaudo. – Aš labai
skubu. Kas šį kartą jus atvijo?
Pija uodė orą. Kvepėjo šviežiai užplikyta kava.
– Ar buvo kas nors užėjęs? – paklausė. Bodenšteinui pasirodė, kad pro virtuvės langą jis ką tik matė
kieme kažin kokią žmogystą, tamsiaplaukę moterį.
– Ne, niekas, – Tobijas tebestovėjo tarpduryje sunėręs rankas ant krūtinės. Jis nekvietė užeiti vidun,
nors pradėjo lyti. Na, ką gi.
– Matau, padirbėjote iš peties, – pasakė Pija ir maloniai nusišypsojo. – Gražu žiūrėti.
Tačiau jos draugiškas tonas jam nepadarė įspūdžio. Tobijas Sartorijus tebebuvo abejingas, visa jo
povyza rodė atšiaurumą.
– Norėjome jums pranešti, kad rasti Lauros Vagner palaikai, – pasakė Bodenšteinas.
– Kur?
– Turėtumėte geriau už mus žinoti, – šaltai priminė Bodenšteinas. – Šiaip ar taip, pats tenai
nugabenote Lauros lavoną automobilio bagažinėje 1997-ųjų rugsėjo 6-osios vakarą.
– Ne, šito nedariau, – Tobijas pakėlė antakius, bet kalbėjo ramiai. – Kai Laura išbėgo, aš jos daugiau
nemačiau. Bet šitai, kaip žinote, esu tvirtinęs bent šimtą kartų.
– Lauros griaučius aptiko apleistame kariniame aerodrome Ešborne dirbantys žmonės, – paaiškino
Pija, – požeminėje saugykloje.
Tobijas žiūrėjo į ją netekęs amo, nieko nesuvokdamas.
– Aerodrome? – tarsi pats sau tarė. – Man ir į galvą nebūtų atėję.
Jo atšiaurumas kaipmat išgaravo, jis atrodė sukrėstas, sutrikęs. Pijai dingtelėjo, kad vienuolika
nelaisvės metų – pakankamas laiko tarpas pasirengti akistatai su savo nusikaltimo padariniais. Turbūt
jaunuolis suvokė, kad vieną dieną merginų lavonai bus rasti. Gal net gerai apsvarstė, kaip turės
reaguoti, dėtis apstulbęs. Kita vertus, kam jam apsimetinėti? Juk atliko bausmę, taigi dabar jam
neturėtų rūpėti. Pija prisiminė, kokiais žodžiais Hasė apibūdino šį žmogų: arogantiškas, atžarus,
šaltakraujis. Ar iš tiesų?
– Norėtume išgirsti, ar Laura jau buvo mirusi, kai įmetėte ją į saugyklą? – paklausė Bodenšteinas.
Pija akylai stebėjo Tobiją. Jis išbalo, jo lūpos suvirpėjo tarsi tramdydamos raudą.
– Negaliu jums atsakyti į šį klausimą, – nusiminęs atsakė.
– O kas galėtų atsakyti? – pasiteiravo Pija.
– Šis klausimas vienuolika metų mane patį kamuoja beveik kasnakt ir kasdien, – kalbėjo iš
paskutiniųjų tvardydamasis. – Man apskritai nerūpi, ar manimi tikite, ar ne. Jau seniai pripratau būti
laikomas piktadariu.
– Jūsų motiną būtų aplenkusi ta nelaimė, jei tada būtumėte prisipažinęs, ką padarėte mergaitėms, –
priminė Bodenšteinas.
Tobijas susigrūdo rankas į džinsų kišenes.
– Norite pasakyti, kad jau nustatėte tą niekšą, kuris nustūmė mano motiną nuo tilto?
 – Ne, dar nenustatėme, – prisipažino Bodenšteinas. – Tik darome prielaidą, kad tas žmogus iš jūsų
kaimo.
Tobijas karčiai nusijuokė.
– Labai dėkoju už begalinį jūsų įžvalgumą, – pašiepdamas tarė. – Galėčiau jums padėti, nes žinau,
kas tai padarė. Bet kodėl turėčiau jums sakyti?
– Nes tas žmogus padarė nusikaltimą, – paaiškino Bodenšteinas. – Turite mums viską papasakoti,
ką apie tai žinote.
– Papūskite man į uodegą! – Tobijas Sartorijus papurtė galvą. – Gal jūs ir sumanesni už anuos savo
kolegas. Jei policija tada būtų sąžiningai dirbusi ir sučiupusi tikrąjį nusikaltėlį, mano motina, tėvas ir
aš būtume išvengę tos nelaimės.
Pija ketino švelninti padėtį, bet ją aplenkė Bodenšteinas.
– Žinoma, – kandžiai tarė, – juk jūs nekaltas. Šitai mes žinome. Juk kalėjimuose pilna nekaltai
nuteistų.
Tobijas žiūrėjo į jį, o veidas suakmenėjo. Akys žėrėjo vos tramdomu įtūžiu.
– Jūs, mentai, visi vienodi – pasipūtę ir savimi patenkinti, – piktai sušnypštė. – Bet nė velnio
nenutuokiate, kas čia dedasi. O dabar dinkite! Gal pagaliau paliksite mane ramybėje!
Nespėjo Pija su Bodenšteinu išsižioti ir prieš nosis trinktelėjo durys.
– Be reikalo kalbėjai tokiu tonu, – priekaištavo Pija grįždama prie automobilio. – Dabar jis supyko ir
nieko doro iš jo nepešime.
– Aš buvau teisus! – stabtelėjo Bodenšteinas. – Ar matei jo akis? Tas vyrukas pasirengęs viskam ir, jei
žino, kas nustūmė nuo tilto jo motiną, tam žmogui gresia pavojus.
– Be reikalo esi prieš jį nusistatęs, – prikišo Pija. – Įsivaizduoji, žmogus daugiau nei dešimt metų
išsėdėjo kalėjime, gal net per klaidą buvo nuteistas, grįžęs namo mato, kaip čia viskas pasikeitė. Jo
motina užpulta ir sunkiai sužeista, nežinomi asmenys išterliojo tėvų namą. Nėra ko stebėtis, kad jis
nesitveria pykčiu.
– Bet palauk, Pija! Nejaugi iš tikrųjų manai, kad vyrukas per klaidą nuteistas už dvigubą
žmogžudystę?
– Nemanau. Tik gilindamasi į senas kriminalines bylas aptikau kai kurių neatitikimų ir todėl
suabejojau.
– To vyro širdis ledinė. O kaimiečių reakcija manęs nė kiek nestebina.
– Tai gal nori pasakyti, kad pritari sienų terliojimui ir nusikaltėlio slėpimui!? – apstulbusi kraipė
galvą Pija.
– Nesakau, kad pritariu, – teisinosi Bodenšteinas. Juodu stovėjo po vartų arka ir ginčijosi tarsi
pagyvenusių sutuoktinių pora, todėl nepamatė, kad Tobijas Sartorijus išėjo pro kitas duris ir dingo už
namo.

*
Andrea Vagner negalėjo užmigti. Pagaliau rastas Lauros lavonas arba tai, kas iš jos likę. Po šitiek metų
nežinios migla išsisklaidė. Stebuklu ji seniai nebetikėjo. Iš pradžių pajuto tarsi didelį palengvėjimą,
paskui apniko liūdesys. Vienuolika metų tramdė ašaras ir gedulą, nepalūžo ir morališkai palaikė vyrą,
kuris visiškai praskydo iš sielvarto dėl pradingusio vaiko. Ji pati negalėjo sau to leisti. Reikėjo išsaugoti
bendrovę, kad galėtų grąžinti bankui skolas. Be to, turėjo jaunesnių vaikų, kuriais reikėjo pasirūpinti.
Gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Manfredas nebeatsitiesė po likimo smūgio ir visiškai sugniužo,
nuolat verkšleno, įniko gerti ir tapo jai kaip akmuo po kaklu. Kartais jį dėl to niekindavo. Kur buvęs,
kur nebuvęs lengvindavo savo sielvartą degdamas neapykanta Tobijo šeimai.
Andrea Vagner įėjo į Lauros kambarį, kuriame per vienuolika metų niekas nepasikeitė. Manfredas
liepė palikti viską, kaip yra, ir ji pakluso. Įžiebė šviesą, paėmė nuo rašomojo stalo Lauros nuotrauką ir
prisėdo ant lovos. Veltui vylėsi pravirkti. Mintimis nuklydo į anas dienas prieš vienuolika metų, kai į
namus atvykusi policija pranešė, kad, sprendžiant iš paliktų pėdsakų, jų dukters nužudymu įtariamas
Tobijas Sartorijus.
Kodėl Tobijas? Jai niekaip netilpo galvoje. Greitosiomis sumetė, kad toks įtarimas galėtų kristi bent
ant dešimties kitų žmonių, kurie norėtų atkeršyti Laurai, tik ne ant Tobijo. Andrea Vagner žinojo apie
apkalbas kaime. Girdi, jos dukra laisvo elgesio, gudri savanaudė, turinti didelių išskaičiavimų. Tačiau
Manfredas vyriausiąją dukterį dievino, aklai mylėjo, kiekvienam blogam jos poelgiui ieškodavo
pateisinimo. O Andrea matė Lauros trūkumus, bet tikėjosi, kad po kurio laiko vaikas subręs ir ateis į
protą. Tačiau mergaitei nebuvo lemta suaugti. Andrea pati stebėjosi, kad jai kažkodėl sunku prisiminti
malonias akimirkas kartu su Laura. Į atmintį labiau įsirėžė nemalonūs dalykai. Antai Laura niekindavo
tėvą ir dažnai jo gėdydavosi. Ji norėjo turėti tokį tėvą kaip Klaudijus Terlindenas, kurio manieros
nepriekaištingos ir kuriam visi paklūsta, ir Manfredui tai primindavo kiekviename žingsnyje. Jis
tylėdamas išklausydavo tuos užgauliojimus, tačiau meilė gražuolei dukteriai nė kiek nesumažėdavo.
Tik Andrea šiurpdavo supratusi, kad per mažai pažįsta dukrą ir kad, regis, bus padariusi auklėjimo
klaidų. Sykiu ir jos prisibijojo. Kas būtų, jei Laura sužinotų apie motinos romaną su Klaudijumi, savo
viršininku?
Naktimis nesudėdavo bluosto galvodama apie dukterį. Vėliau prisidėjo nauji rūpesčiai, nes Laura
trankydavosi su kaimo vaikinais, kol pagaliau susidraugavo su Tobiju. Tada ji staiga pasikeitė – tapo
patenkinta ir laiminga. Draugystė su Tobiju jai išėjo į naudą. Be abejo, jis buvo ypatingas, išvaizdus,
mokslo pirmūnas ir sportininkas, kitiems kaimo vaikinams buvo tikras autoritetas. Laura visada
svajojo kaip tik apie tokį vaikiną, būdama šalia jo mergina kilo kaip ant mielių. Pusmetį viskas klostėsi
gerai, kol į Altenhainą atvyko Štefani Šnėberger. Laura iškart sumojo, kad ji gali būti jos varžovė, ir
pasistengė su ja susidraugauti. Bet ir tai nepadėjo – Tobijas įsimylėjo Štefani, o Laurą paliko. Toji
negalėjo susitaikyti su tokiu pažeminimu. Kas tą vasarą nutiko tarp jaunuolių, Andrea Vagner tiksliai
nežinojo, tik suprato, į kokį pavojingą žaidimą įsitraukė jos duktė, kai ėmė kurstyti draugus prieš
Štefani. Kartą kontoroje ji užklupo Laurą prie kopijavimo aparato su šūsnimi lapų. Laura supyko, kai
motina panoro žvilgtelėti į juos. Abi susiginčijo ir susijaudinusi Laura išbėgo pamiršusi pasiimti
kopijuojamą lapą. Ant balto lapo paryškintomis raidėmis buvo užrašytas vienas sakinys: SNIEGUOLĖ
TURI MIRTI. Andrea Vagner jį sulankstė ir pasiliko, tačiau nerodė nei vyrui, nei policijai. Jai netilpo
galvoje, kad jos vaikas kitam žmogui galėtų linkėti mirties. Gal Laura tapo savo pačios intrigų auka?
Andrea niekam apie tai neprasitarė, viską paliko savieigai ir kas vakarą turėdavo klausytis Manfredo
liaupsių, skirtų dukrai.
– Ak, Laura, – tyliai tarė ir perbraukė nuotrauką smiliumi, – ką tu padarei?
Per skruostą nuriedėjo ašara, paskui kita. Moteris sumirksėjo, nusišluostė delnu veidą. Ašaras
išspaudė ne Lauros praradimas, o prabudusi sąžinė, kad ji dukters nemylėjo.

*
Pusę antros jis atsidūrė prie jos namų. Tris valandas be tikslo suko aplink ratus. Šiandien jo pečius
prislėgė tokia didelė našta, kad nebegalėjo ilgiau tverti namie. Iš pradžių išdygo Amelija sukruvintu
veidu. Ją pamačius ištiko šokas. Tik kraujas čia buvo niekuo dėtas, veikiau jį sukrėtė iki širdies gelmių
neįtikėtinas merginos panašumas su Štefani. Vis dėlto Amelija buvo visai kitokia. Ne anoji pasipūtusi
grožio karalienė, jį apkvailinusi, suviliojusi, apipainiojusi tam, kad vėliau negailestingai nušveistų
šalin tarsi mazgotę. Amelija buvo dėmesio verta mergina. Ir, regis, nelinkusi per daug aikštytis.
Paskui užgriuvo mentai. Jie rado Lauros palaikus. Kadangi dėl smarkaus lietaus nebuvo įmanoma
suktis kieme, įniršęs puolė tvarkyti kambario. Nuplėšė nuo sienų kvailus plakatus, visa, kas buvo
spintose ir stalčiuose, ryžtingai sugrūdo į mėlynus šiukšlių maišus. Metas atsikratyti viso to šlamšto!
Staiga jo rankose atsidūrė CD. „Time to say goodbye“ su Sara Braitman ir Andrea Bočeliu. Diską jam
padovanojo Štefani, klausydamiesi šios dainos juodu pirmąkart pasibučiavo per išleistuvių vakarėlį tą
birželį. Jis paleido diską nė nenujausdamas, kad sulig pirmais akordais į jo sielą įsigaus tuštuma ir
niekaip nenorės jo paleisti. Dar niekada nesijautė toks vienišas, visų užmirštas net būdamas kalėjime.
Ten jis dar tikėjosi geresnių laikų, bet dabar žino, kad to niekada nebus. Gyvenimas prabėgo pro šalį.
Teko kiek palaukti, kol Nadia jį įleido. Buvo pradėjęs nuogąstauti, kad jos neras namie. Juk atvyko
ne tam, kad su ja permiegotų, net minties tokios nebuvo. Bet kai pamatė ją apsimiegojusią,
besimarkstančią nuo šviesos, palaidais plaukais ant pečių, tokią mielą ir šiltą, staiga nutvilkė toks
stiprus geismas, kad jau nebegalėjo atsispirti.
– Ko… – paklausė ji, bet Tobijas užčiaupė jai burną bučiniu, prisitraukė artyn, luktelėjo, ar
nesipriešins, neatstums. Bet nieko panašaus nenutiko. Priešingai, nutraukė jam nuo pečių šlapią
odinę striukę, atsagstė baltinius ir atraitojo marškinėlius. Netrukus juodu gulėjo ant grindų, jis
nekantriai įsismelkė į ją, pajuto burnoje jos liežuvį ir rankas ant sėdmenų, raginančias judėti stipriau
ir smarkiau. Pernelyg greitai įkaito užkluptas jaudulio, apsipylė prakaitu. Aistra nuvilnijo kūnu
sukeldama malonumo ir palengvėjimo bangą, jis suaimanavo ir tyliai riktelėjo. Besidaužančia širdimi
gulėjo ant jos pats nesuprasdamas, kad šitaip jam galėjo nutikti. Paskui atsigulė ant nugaros
užsimerkęs, gaudydamas orą tarsi žuvis, išmesta į krantą. Išgirdęs jos kikenimą prasimerkė.
– Kas yra? – sukuždėjo sutrikęs.
– Manau, mums reikėtų daugiau pasitreniruoti, – tarė ji, grakščiai atsikėlė ir padavė jam ranką. Jis
įsitvėrė, aikčiodamas pakilo ir nusekė paskui ją į miegamąjį, eidamas nusimetė batus ir džinsus.
Praeities šešėliai dingo. Bent trumpam.
2008-ųjų lapkričio 13-oji, ketvirtadienis

– Vakar pas mane buvo policija, – Tobijas pūsčiojo karštą kavą, kurią jam padavė Nadia. Praėjusią
naktį nenorėjo pradėti šios temos, bet dabar turėjo jai papasakoti. – Jie rado Lauros griaučius sename
aerodrome Ešborne. Požeminėje saugykloje.
– Ką sakei?
Nadia pakėlė puodelį prie lūpų ir sustingo. Jie sėdėjo virtuvėje, prie šio granitinio stalo vakar abu
kartu vakarieniavo. Buvo kelios minutės po septintos, anapus panoraminių langų miestas
tebeskendėjo tamsoje. Aštuntą valandą Nadia turi skristi į Hamburgą, ten bus toliau filmuojamas
serialas – ji vaidina kriminalinės policijos komisarę.
– Kada… – ji pastatė į šalį puodelį. – Norėjau pasakyti… iš kur jie žino, kad ten Laura?
– Neturiu supratimo, – Tobijas papurtė galvą. – Jie nedaug kalbėjo. Iš pradžių net nenorėjo pasakyti,
kur rado griaučius. Viršesnis mentas pareiškė, girdi, aš geriau turėčiau žinoti.
– O Dieve, – sukrėsta ištarė moteris.
– Nadia, – jis pasilenkė ir suėmė jos ranką. – Pasakyk man, jei norėsi, kad dingčiau.
– Kodėl turėčiau to norėti?
– Matau, kad esu tau atgrasus.
– Šneki nesąmones.
Tobijas paleido jos ranką, atsistojo ir nusisuko. Jį draskė prieštaringi jausmai. Naktį ilgai neužmigo,
gulėjo klausydamasis tolygaus Nadios alsavimo ir svarstė, kada jai atsibos. Bijojo net pagalvoti apie tą
dieną, kai ims sumišusi išsisukinėti, jo vengti, išsižadėti. Toji diena tikrai ateis. Jis netinka jai į
partnerius. Niekada nepritaps prie jos pasaulio, gyvenimo.
– Šios temos neįmanoma taip lengvai apeiti, – pasakė prislėgtas. – Buvau nuteistas už žmogžudystę
ir dešimt metų atpyliau kalėjime. Mes negalime apsimetinėti, tarsi nieko nebūtų nutikę, tarsi mums
vis dar po dvidešimt.
Jis atsisuko.
– Neįsivaizduoju, kas nužudė Laurą ir Štefani. Negaliu garantuoti, kad to nepadariau, bet juk ką
nors turėčiau prisiminti! O to iki šiol neprisimenu. Tėra tik ši… juoda atminties spraga. Tada
psichologė teisme tvirtino, esą žmogaus smegenys į tokius dalykus kaip šokas reaguoja savotišku
atminties praradimu. Ar tau neatrodo, kad vis dėlto turėčiau bent ką nors prisiminti? Tarkim, kaip
įgrūdau Laurą į bagažinę ir kažkur važiavau. Tačiau aš ničnieko apie tai nežinau. Prisimenu tik tiek,
kad Štefani man pasakė… manęs nebemylinti. Paskui kažkuriuo metu prie durų buvo priėję Feliksas su
Jorgu, bet aš buvau išgėręs per daug degtinės ir man pasidarė bloga. Staiga išdygsta mentai ir man
sako, kad užmušiau Laurą su Štefani!
Nadia nenuleido nuo jo didelių žalsvų akių.
– Ar supranti, Nadia? – kone maldaudamas kalbėjo Tobijas. Skausmas vėl draskė širdį, šįkart dar
smarkiau. Šis žaidimas per daug rizikingas. Nenorėtų susipainioti su Nadia, jei žinotų, kad vėl turės
patirti nusivylimo kartėlį. – Mane kankina baisi nežinia, kas tąsyk iš tikrųjų nutiko. Ar aš žudikas? Ar
ne?
 – Tobi, – tyliai prabilo Nadia, – myliu tave. Nuo pat mažumės. Man visai nesvarbu, jei tai ir būtum
padaręs.
Tobijas nusiminęs karčiai šyptelėjo. Ji nenori suprasti. Jam velniškai reikėjo tokio žmogaus, kuris
juo tikėtų. Kuriuo jis tikėtų. Juk nieko nepadarė, kad visuomenė jį atstumtų, ir tas suvokimas jį be galo
gniuždė.
– Užtat man svarbu, – atšovė jis. – Dešimt mano gyvenimo metų nuėjo vėjais. Aš neturiu ateities.
Kažkas ją sugriovė. Ir negaliu dėtis, tarsi viskas būtų pasimiršę.
– Tai ko ketini imtis?
– Noriu sužinoti tiesą. Kad ir kas man grėstų, išsiaiškinti, kas iš tiesų tai padarė.
Nadia atstūmė kėdę. Lengvais žingsniais priėjo, apkabino per liemenį ir pažvelgė jam į akis.
– Aš tavimi tikiu, – tarė tyliai. – Ir jei nori, paremsiu tavo sumanymą. Tik negrįžk į Altenhainą.
Prašau tavęs.
– Tai kur man dėtis?
– Lik čia. Arba mano name Tesine. Arba Hamburge, – ir šyptelėjo patenkinta šiuo pasiūlymu. – Iš
tiesų! Važiuojame tuojau pat! Tau patiks namas. Jis prie pat vandens.
Tobijas svyravo.
– Juk negaliu dabar palikti tėvo vieno. Ir motinai esu reikalingas. Jeigu jos būklė pagerėtų, tada gal
sutikčiau.
– Nuo ten pas tėvą tik ketvirtis valandos kelio automobiliu.
Žalsvos Nadios akys priartėjo prie jo veido. Jis užuodė odos, šampūno kvapą. Pusė vyrų Vokietijoje
dėl Nadios fon Bredov kraustosi iš galvos, norėtų su ja gyventi. Kas jį atbaido?
– Tobi, maldauju! – suėmė jam veidą delnais. – Aš nerimauju dėl tavęs. Nenoriu, kad tau kas
nutiktų. Kai pagalvoju, kad vietoj mergaitės tie tipai galėjo nutverti tave…
Amelija! Kaip galėjo ją pamiršti! Juk ji Altenhaine, kur slypi visa tiesa apie šiurpius įvykius.
– Pats savimi pasirūpinsiu, – patikino jis. – Nesuk galvos.
– Myliu tave, Tobi
– Ir aš tave, – atsakė ir prisitraukė ją artyn.

*
– Viršininke, – Kajus Ostermanas stovėjo prie savo kabineto durų laikydamas du lapus.
Bodenšteinas sustojo.
– Kas atsitiko?
– Štai gavome faksu, – Ostermanas padavė popierius ir įdėmiai pažvelgė jam į veidą. Bodenšteinui
tylint ir jis susilaikė nuo komentarų.
– Dėkoju, – pasakė Bodenšteinas ir įėjo į savo kabinetą, o širdis smarkiai daužėsi. Tai buvo Kozimos
mobiliojo telefono pokalbių per pastarąsias dvi savaites išklotinė, kurią vakar užsisakė iš „Telekomo“.
Pirmą kartą asmeniniais reikalais pasinaudojo tarnybine padėtimi. Noras sužinoti tiesą buvo
stipresnis už sąžinės balsą, nes tokį jo žingsnį koks nors piktavalis kolega galėtų pavadinti
piktnaudžiavimu tarnyba. Jis įsitaisė prie rašomojo stalo ir atitinkamai nusiteikė. Tai, ką skaitė,
išsklaidė visas iliuzijas. Tiesa, dvi dienas ji iš tikrųjų buvo Maince, tačiau ten prabuvo tik po vieną
valandą. Tačiau aštuonis pusdienius praleido Frankfurte. Bodenšteinas pasirėmė alkūnėmis į rašomąjį
stalą, parėmė kumščiais smakrą ir susimąstė. Paskui paėmė telefoną ir surinko Kozimos darbovietės
numerį. Po dviejų skambučių atsiliepė Kira Gasthuber, gamybos asistentė ir sekretorė. Kozima
trumpam išvykusi. Pasiūlė jam pamėginti paskambinti į mobilųjį.
„Kad vėl man primeluotų, ak tu, kvaila višta“, – pagalvojo Bodenšteinas. Jau buvo bebaigiantis
pokalbį, bet ragelyje išgirdo skardų dukrelės balsą. Jo galvoje kaipmat įsijungė aliarmo signalas. Šiaip
Kozima visada ir visur tempdavosi Sofiją. Kodėl šiandien vaiką paliko darbe? Į jo nebylų klausimą
tuojau pat atsakė viskam pasirengusi Kira, girdi, Kozima trumpam išvykusi, o Sofija puikiai jaučiasi
kartu su ja ir Renė. Baigęs kalbėti Bodenšteinas kurį laiką sėdėjo prie rašomojo stalo. Galvoje sukosi
ištisas minčių spiečius. Penkiskart Kozimos telefonas užfiksuotas šiauriniame Frankfurto
priemiestyje tarp Glauburgštrasės, Ėderio kelio, Ekenheimerio vieškelio ir Ešerheimerio skvero. Nors
miesto žemėlapyje tai tėra nedidelis lopinėlis, bet ten stovi šimtai namų su tūkstančiais butų. Velniai
rautų, kurgi ji trankosi? Svarbiausia su kuo? Ką jis turėtų daryti paaiškėjus, kad ji išties apgaudinėja? Ir
kodėl jis galvoja, kad ji turėtų jį apgaudinėti? Na, sakykim, jų seksualiniai santykiai po Sofijos gimimo
nebebuvo tokie intensyvūs. Juk taip dažnai būna atsiradus kūdikiui. Bet Kozima jam negali turėti
kokių nors pretenzijų. O gal? Susigėdęs pats sau prisipažino neatsimenantis, kada paskutinį kartą
miegojo kartu su žmona. Perkratė mintyse praėjusias dienas ir prisiminė vieną vakarą, kai truputį
apsvaigusi ir puikiai nusiteikusi ji grįžo iš vieno jų bičiulio gimtadienio šventės. Bodenšteinas susirado
įsimintinų datų kalendorių ir ėmė sklaidyti. Juo ilgiau sklaidė, tuo jautėsi nesmagiau. Nejaugi pamiršo
įrašyti Bernhardo gimtadienį? Vis dėlto rado. Penkiasdešimtmetį Bernhardas šventė rugsėjo 20-ąją,
Johanisbergo pilyje Reingau. Negali būti! Jis suskaičiavo ir susigėdo: vadinasi, nuo tada su Kozima
nemiegojo ištisus du mėnesius. Tai gal vis dėlto pats kaltas, jeigu ji pasuko į kairę? Į duris kažkas
pasibeldė, įėjo Nikola Engel.
– Kas yra? – paklausė jis.
– Nagi, – veidas nieko gera nežadėjo, – kada teiksiesi man pranešti apie vyresniojo komisaro Benkės
antraeiles pareigas Zaksenhauzeno smuklėje, nors tam neturi leidimo?
Po paraliais! Per asmeninius rūpesčius visiškai pamiršo. Jis neklausinėjo, iš kur ji sužinojo, ir net
nemanė teisintis.
– Norėjau pirma su juo pačiu pasikalbėti, – atsakė. – Iki šiol neturėjau tokios galimybės.
– Šįvakar 18:30 ją turėsi. Aš išsikviečiau Benkę, nesvarbu, serga jis ar ne. Žiūrėsim, kaip susidorosi
su šia problema.

*
Kai praėjęs muitinės kontrolę pasuko išėjimo link, suskambo mobilusis telefonas. Larsas Terlindenas
perėmė lagaminėlį kita ranka ir atsiliepė. Visą dieną Ciuriche turėjo aiškintis prezidiumo nariams dėl
vieno sandorio, už kurį šiandien visi buvo pasirengę kalti jį prie kryžiaus, nors vos prieš kelis mėnesius
šią žinią pasitiko džiaugsmingais plojimais. Velniai rautų, juk jis ne aiškiaregys! Iš kur galėjo žinoti,
kad daktaro Markuso Šėnhauzeno tikroji pavardė yra Matijas Mucleris ir kad jis kilęs ne iš Potsdamo, o
iš kažkokio Švabijos Albo kaimo ir yra sukčius, kokių reta! Galiausiai jis čia niekuo dėtas, jei banko
teisininkai laiku neatliko savo pareigų. Ne viena galva jau nusirito nuo pečių, o dabar jo eilė, jei
nesugalvos, kaip kompensuoti keliasdešimties milijonų eurų trūkumą.
– Po dvidešimties minučių būsiu darbe, – pasakė sekretorei prasivėrus matinio stiklo durims.
Jis buvo išsekęs, nusikalęs, ištampytais nervais ir įniršęs ant viso pasaulio. O juk jam tik trisdešimt.
Užmigdavo tik išgėręs tablečių, valgis nelindo, svaiginosi alkoholiu. Larsas Terlindenas suprato, kad
žengia tiesiausiu keliu į alkoholizmą, tačiau šią problemą išspręs vėliau, kai baigsis visi nemalonumai.
Nors laimingos pabaigos nesitikėjo. Pasaulio ekonomiką ištiko krizė, didieji Amerikos bankai
bankrutavo. „Lehman Brothers“ – tik pradžia. Jo paties darbdavys, šiaip ar taip, vienas didžiausių
Šveicarijos bankų, per pastaruosius metus jau atleido penkis tūkstančius darbuotojų visame pasaulyje,
kabinetuose ir koridoriuose tvyrojo išlikimo baimė. Vėl suskambo telefonas, bet jis nepaisė skambučio
ir įgrūdo į kišenę. Prieš pusantro mėnesio netikėtai trenkė žinia apie Šėnhauzeno nekilnojamojo turto
imperijos bankrotą, nors vos prieš dvi dienas pietavo kartu su juo Berlyne, „Adlono“ viešbučio
restorane. Tas žmogėnas seniai žinojo apie gresiantį krachą, tikras šunsnukis, slidus kaip žaltys, dabar
jis pabėgo ir jo ieško Interpolas. Vargais negalais Larsui Terlindenui pavyko apsaugoti didesnę dalį
kreditų portfelio ir parduoti investuotojams, tačiau 350 milijonų eurų nuėjo šuniui ant uodegos.
Kažkokia moteris pastojo jam kelią, jis mėgino apeiti, nes labai skubėjo. Tačiau ji atkakliai
tebestovėjo ir užšnekino jį. Pagaliau atpažino savo motiną, kurios nebuvo matęs aštuonerius metus.
– Larsai! – maldaudama tarė. – Larsai, prašau tave, sustok!
Kaip visada tebebuvo grakšti, išpuoselėta, šviesūs plaukai trumpai madingai pakirpti.
Nepriekaištingas makiažas, ant įdegusio kaklo – perlų vėrinys. Jos baugšti šypsena sukėlė įtūžį.
– Ko nori? – šiurkščiai paklausė. – Ar tave pasiuntė tavo vyras?
Ištarti mano tėvas niekaip negalėjo prisiversti.
– Ne, Larsai. Nagi sustok. Prašau.
Vartydamas akis pakluso. Vaikystėje garbino, dievino motiną, be galo jos ilgėdavosi, kai kelioms
dienoms ar savaitėms išvykdavo, o jį su broliu Tysu palikdavo globoti namų ekonomei. Jis jai viską
atleisdavo, siekdavo jos meilės, bet ji apsiribodavo vien šypsenėlėmis, gražiais žodžiais ir pažadais.
Daug vėliau suvokė, kad ko nors daugiau ji negali duoti, nes nieko neturi. Christinos Terlinden vidus
skurdus, grožis bedvasis, tuščia asmenybė, jos vienintelis rūpestis – tinkamai reprezentuoti sutuoktinį
– sumanų verslininką ir koncerno valdytoją Klaudijų Terlindeną.
– Puikiai atrodai, sūnau. Gal kiek sulysai.
Ji neišsižadėjo senų įpročių. Nors juodu seniai matėsi, pasitenkino viena iš nuvalkiotų frazių.
Supratęs, kad visą gyvenimą motina jam nebuvo nuoširdi, Larsas Terlindenas ėmė jos neapkęsti.
– Ko nori, motin? – nekantravo.
– Tobijas grįžo iš kalėjimo, – tarė prislopinusi balsą. – Policija rado Lauros griaučius. Ešborne,
apleistame aerodrome.
Jis prikando lūpą. Staiga jo gyvenimas tarsi magnetinė juosta ėmė pašėlusiu greičiu suktis atgal į
praeitį. Jis vėl pasijuto stovintis Frankfurto oro uosto atvykimo salėje, vėl tapo anuo spuoguotu
devyniolikmečiu, tirtančiu iš baimės. Laura! Niekada nepamirš jos veido, juoko, nerūpestingo
valiūkiškumo. Kaip greitai viskas nutrūko. Daugiau nebeturėjo galimybės pasikalbėti su Tobiju, nes
tėvas už jį žaibiškai nusprendė ir paskubėjo išsiųsti sūnų į pažįstamojo sodybą tolimiausiame
Oksfordšyro užkampyje. Pagalvok apie savo ateitį, vaike! Privalai ištverti, tik laikyk liežuvį už dantų.
Tada viskas bus gerai. Žinoma, jis pakluso tėvui. Ištvėrė ir tylėjo. Kai išgirdo apie teismo nuosprendį
Tobijui, jau buvo per vėlu. Vienuolika metų stengėsi negalvoti apie tą baisų vakarą, patirtą siaubą ir
baimę. Vienuolika sumautų gyvenimo metų plušėjo negailėdamas nei jėgų, nei laiko, kad tik kaip nors
užsimirštų. Ir štai prie jo atitrepsena kailiniuota motina ir savo lėliška šypsenėle vėl aitrina senas
žaizdas.
– Manęs visa tai nebedomina, motin, – šiurkščiai atrėžė. – Aš čia niekuo dėtas.
– Bet… – pradėjo ji, tik jis neleido jai baigti.
 – Palik mane ramybėje! – piktai sušnypštė. – Ar supratai? Nenoriu, kad manęs ieškotum! Tiesiog
stenkis laikytis atokiau nuo manęs, kaip tai darei visą gyvenimą!
Jis apsisuko, paliko ją stovinčią ir nužingsniavo prie eskalatoriaus, besileidžiančio į peroną.

*
Jie stovėjo garaže ir gėrė alų tiesiai iš butelio, visai kaip seniau. Tobijui nebuvo smagu, regis, kiti irgi
buvo susikaustę. Gal nereikėjo jam ateiti? Jis nustebo, kai popiet paskambino senas bičiulis Jorgas ir
pakvietė visiems kartu išgerti alaus. Atėjo dar Feliksas su keliais draugužiais. Erdviame Jorgo dėdės
garaže vaikinai dažnai krapštydavosi prie motorinių dviračių, vėliau – mopedų ir galiausiai
automobilių. Jorgas buvo nagingas automechanikas, dar jaunystėje svajojo tapti lenktynininku. Garaže
Tobijas vėl užuodė ankstesnius kvapus: variklinės alyvos, lako, odos ir politūros. Visi įsitaisė ant to
paties seno darbastalio, apverstų alaus dėžių ir padangų. Viskas čia buvo kaip kadaise. Tobijas
neskubėjo įsitraukti į pokalbį, visi nėrėsi iš kailio šmaikštaudami, matyt, dėl jo. Tiesa, pasisveikino
rankos paspaudimu, tačiau didelio susitikimo džiaugsmo jų veiduose nepastebėjo. Vienu metu
Tobijas, Jorgas ir Feliksas atsidūrė šalia. Paaiškėjo, kad Feliksas dirba stogdengiu tėvo įmonėje.
Paūgėjęs išsiskyrė didele fizine jėga, ilgainiui sunkus darbas ir alaus pomėgis padarė savo – tapo tikru
milžinu. Kai nusijuokdavo, geraširdės akutės beveik prasmegdavo riebalų raukšlėse. Tobijui jo veidas
priminė bandelę su razinomis. O Jorgas beveik nepasikeitė, tik virš kaktos pliktelėjo.
– O kuo užsiima Larsas?
– Visai ne tuo, apie ką jo senis tada svajojo, – tulžingai išsišiepė Feliksas. – Ir turtuoliai turi bėdų dėl
vaikų. Vienas nevisprotis, kitas irgi jam privirė košės.
– Larsas padarė stulbinamą karjerą, – paaiškino Jorgas. – Mano motinai pasakojo Larso motina.
Banko investicijos. Dideli pinigai. Vedęs, turi du vaikus, grįžęs iš Anglijos įsigijo didžiulę vilą
Glashiutene.
– Prisimenu, kad jis ketino studijuoti teologiją ir būti pastoriumi, – įsiterpė Tobijas. Keista, bet
prisiminimai apie geriausią draugą, kuris net neatsisveikinęs staiga dingo iš jo gyvenimo, jam buvo
skaudūs.
– Aš irgi neketinau būti stogdengiu, – Feliksas žiebtuvėliu atkimšo kitą alaus butelį. – Bet po
susivienijimo niekam nebuvau reikalingas, taip pat ir policijai, o kepėjo mokymo nebaigiau, kai…
atsitiko… na, jūs jau žinote… – nutilo jis ir sumišęs nudelbė akis.
– O aš po eismo įvykio turėjau atsisveikinti su svajonėmis tapti lenktynininku, – skubiai įsiterpė
Jorgas nelaukdamas, kol tyla taps nepakenčiama. – Taigi vietoj „Formulės-1“ nutūpiau „Juodajame
žirge“. Juk žinai, kad mano sesuo ištekėjusi už Jagielskio, ar ne?
Tobijas linktelėjo.
– Man tėvas pasakojo.
– Taigi, – Jorgas gurkštelėjo iš butelio, – atrodo, nė vienas mūsų nepasiekė to, apie ką kadaise
svajojo.
– Tik Natalija, – dingtelėjo Feliksui. – Prisimeni, kaip mes juokdavomės iš jos svajonių tapti garsia
aktore?
– Ji visada mokėjo siekti savo, – tarė Jorgas. – Ir mus tada gerokai šokdindavo! Bet kad taps
įžymybe, niekada nepagalvojau.
– Taigi taigi, – karčiai šyptelėjo Tobijas, – aš irgi nebūčiau pagalvojęs, kad kalėjime mokysiuos
šaltkalvystės ir ekonomikos.
 Draugai sutriko, bet tuoj nusikvatojo. Alkoholis sumažino įtampą. Po penkto butelio alaus Feliksas
pasidarė atviresnis.
– Žmogau, iki šiol negaliu sau dovanoti, kad tada prasitariau mentams, jog dar kartą buvome pas
tave užsukę, – pasisukęs į Tobiją uždėjo jam ant peties sunkią plaštaką.
– Juk pasakėte visą teisybę, kaip buvo, – Tobijas gūžtelėjo pečiais. – Niekas nenujautė, kuo viskas
baigsis. Bet dabar jau nebesvarbu. Esu čia ir nuoširdžiai džiaugiuosi, kad nevengiate manęs kaip
daugelis kitų kaime.
– Niekai, – Jorgas pliaukštelėjo jam per kitą petį. – Žmogau, juk mes draugai! Ar prisimeni, kaip
sudaužėme seną opelį, kurį mano dėdė po ilgo krapštymosi buvo prikėlęs gyvenimui? Tada užvirė
tikras pragaras!
Prisiminė ir Tobijas, ir Feliksas. Netrukus vienas po kito pasipylė „ar dar prisimeni?“ Vakarėlis
Terlindenų namuose, kai merginos nusimetė drabužius ir lakstė po namus įsisupusios į ponios
Terlinden kailinaičius. Michos gimtadienis, į kurį prisistatė mentai. Drąsos išbandymai kapinėse.
Kelionė į Italiją su jaunių komanda. Gaisras Šv. Martyno dieną per eitynes, kai Feliksas šliūkštelėjo
kanistrą benzino, kad laužas geriau degtų. Prisiminimai keitė vienas kitą, netilo kvatojimas. Jorgas
šluostėsi ištryškusias juoko ašaras.
– Ei, ar dar prisimenate, kaip mano sesuo nušvilpė iš mūsų senio aerodromo raktų ryšulį ir tada
surengėme automobilių lenktynes senajame angare? Tai bent smagiai pasivažinėjome!

*
Tuo metu, kai sėdėdama prie rašomojo stalo Amelija naršė internete, prie namo durų kažkas
paskambino. Ji užvertė nešiojamąjį kompiuterį ir pašoko. Be penkiolikos vienuolika! Velniai rautų!
Nejaugi tėvai bus pamiršę raktus? Vienomis kojinėmis nubildėjo žemyn laiptais nelaukdama, kol vėl
paskambins ir prižadins mažylius, kuriuos vargais negalais prieš valandą paguldė miegoti. Žvilgtelėjo į
nedidelį ekraną, sujungtą su vaizdo kameromis abipus namo durų, ir neryškiame nespalvotame
atvaizde pamatė šviesiaplaukį vyriškį. Amelija atidarė duris ir gerokai nustebo išvydusi Tysą. Nuo tada,
kai juodu susipažino, nė karto nebuvo prisiartinęs prie jų namo, juolab skambinęs prie durų.
Žvilgtelėjusi bičiuliui į veidą liovėsi stebėtis ir ne juokais susirūpino. Pirmąkart matė Tysą tokį
susijaudinusį. Jis nebenulaikė virpančių rankų, jo akys neramiai lakstė į šalis, kūną purtė drebulys.
– Ko atėjai? – tyliai paklausė Amelija. – Ar kas atsitiko?
Užuot atsakęs, Tysas padavė jai didelį popierinį ritinį, kruopščiai surištą plačia juosta. Stovint ant
šaltų laiptų Amelijos kojos virto ledo luitu, tačiau jai labiau rūpėjo draugo būsena.
– Gal užeisi?
Tysas smarkiai papurtė galvą ir vis dairėsi, tarsi bijodamas persekiotojų.
– Tų paveikslų niekam nerodyk, – staiga ištarė kaip visada kimoku balsu. – Paslėpk juos.
– Supratau, – atsakė ji. – Paslėpsiu.
Artėjančio automobilio žibintų šviesos perskrodė rūką ir trumpam juos apšvietė, kai mašina pasuko
prie Lauterbachų namo. Kaimynų garažas buvo penkiais metrais toliau nuo laiptų, ant kurių stovėjo
Amelija. Staiga Tysas tarsi skradžiai žemę prasmego. Daniela Lauterbach išjungė variklį ir išlipo.
– Sveika, Amelija! – šūktelėjo draugiškai.
– Sveika, daktare Lauterbach, – atsiliepė Amelija.
– Ko stovi lauke? Bene būsi užtrenkusi duris?
– Ką tik grįžau po darbo, – greitai sumetė Amelija pati nežinodama, kodėl pamelavo kaimynei.
 – Na, ką gi. Perduok linkėjimus tėvams. Labos nakties! – daktarė Lauterbach pamojo jai ir spustelėjo
dviviečio garažo vartų pultelį. Vartams pasikėlus automobilis įriedėjo ir jie vėl nusileido.
– Tysai! – šnipštelėjo Amelija. – Kur tu?
Ji krūptelėjo, kai jis išlindo iš už didelio kukmedžio, augančio prie durų.
– Ką tai reiškia? – sukuždėjo ji. – Kodėl?..
Žodžiai įstrigo gerklėje pamačius Tyso veidą. Jis buvo iškreiptas baimės – ko gi jis bijo?
Susikrimtusi ištiesė ranką ir palietė jo ranką norėdama nuraminti. Tysas atšoko.
– Privalai saugoti paveikslus, – kalbėjo užsikirsdamas, jo akys karštligiškai žėrėjo. – Niekam
nerodyk paveikslų. Ir pati nežiūrėk! Prižadėk man!
– Taip taip. Prižadu tau. Bet kas gi…
Nespėjo paklausti, nes Tysas dingo tamsiame rūke. Kraipydama galvą Amelija žiūrėjo draugui
pavymui. Ji niekaip negalėjo suprasti tokio keisto jo elgesio. Tačiau Tysą reikia priimti tokį, koks yra.

*
Kozima gulėjo ant sofos svetainėje ir kietai miegojo, šuo buvo susirangęs prie sulenktų jos kelių ir net
galvos nepakėlė, tik pavizgino uodegos galelį, kai Bodenšteinas įėjęs stabtelėjo pasigėrėti idilišku
vaizdeliu. Kozima tyliai šnopavo, skaitymo akiniai nuslydę nuo nosies, atversta knyga gulėjo jai ant
krūtinės. Šiaip būtų priėjęs ir pažadinęs švelniu bučiniu, kad jos neišgąsdintų. Tačiau jį sulaikė staiga
tarp jų iškilusi nematoma siena. Keista, kad nebeliko ankstesnio švelnumo vos pamačius žmoną. Pats
metas atvirai pasikalbėti, kol nepasitikėjimas dar nespėjo apnuodyti jų santuokos. Iš tiesų dabar ją
turėtų griebti už peties, papurtyti ir paklausti, kodėl jam meluoja. Tačiau ir vėl jį sulaikė tas prakeiktas
troškimas nesugriauti harmonijos ir baimė sužinoti tiesą, kurios negalėtų ištverti. Apsisukęs nuėjo į
virtuvę. Šuo, tas nepasotinamas ėdrūnas, nusekė įkandin. Šokdamas nuo sofos pažadino Kozimą.
Netrukus ji užsimiegojusi pasirodė virtuvėje, tuo metu Bodenšteinas atidaręs šaldytuvo dureles ėmė
jogurtą.
– Sveika, – tarė jis.
– Regis, būsiu užmigusi.
Jis kabino šaukštu jogurtą ir slapčia į ją dėbčiojo. Netikėtai pastebėjo jos veide raukšles, kurios
anksčiau niekada nebuvo užkliuvusios, apvytusią kaklo odą ir pabrinkusius paakius. Ji atrodė kaip
keturiasdešimt penkerių. Nejaugi susvyravus pasitikėjimui sykiu susilpnėja ir meilė?
– Kodėl šiandien skambinai į darbą, o ne į mobilųjį? – lyg tarp kitko paklausė apžiūrinėdama
šaldytuvą.
– Pats nežinau, – išsisukinėjo ir susikaupęs tuštino indelį jogurto. – Turbūt per klaidą ne tą numerį
surinkau ir paskui pamiršau. Nieko svarbaus.
– O aš buvau užsukusi apsipirkti į Maino–Taunuso centrą, – Kozima uždarė šaldytuvą ir
nusižiovavo. – Kira apsiėmė pagloboti Sofiją. Be vaiko greičiau apsisuku.
– Hm, žinoma, – sumurmėjo Bodenšteinas pakišdamas šuniui tuščią indelį. Kurį laiką svarstė, gal
paklausus, ką nusipirko, nes netikėjo nė vienu jos žodžiu. Bet staiga sumojo, kad niekada to nedarys.

*
Paveikslų ritinį paslėpusi drabužinėje Amelija ir vėl sėdo prie kompiuterio. Tik negalėjo susikaupti.
Regis, paveikslai tylutėliai jai šaukė: Žvilgtelėk į mus! Eikš! Išvyniok!
 Pasisukusi su kėde į spintą mėgino nutildyti sąžinę. Apačioje trinktelėjo automobilio durelės,
paskui laukujės durys.
– Mes grįžome! – šūktelėjo tėvas.
Amelija trumpam nulipo pasisveikinti su žmonėmis, pas kuriuos gyvena. Nors Barbara ir nervus
gadinantys pypliai buvo draugiški, negalėjo įsivaizduoti jų kaip savo šeimos, juolab vadinti jos mama.
Paskui grįžo į kambarį, atsigulė ir ėmė svarstyti. Šalimais, tualete, suūžė nuleidžiamas vanduo. Kas
galėtų būti tuose paveiksluose? Tyso teplionės buvo abstrakčios, išskyrus tą jos seksualų portretą, kurį
užvakar matė. Bet kodėl jam prireikė paslėpti tuos paveikslus? Regis, tas reikalas jam velniškai
svarbus, šiaip ar taip, juk paskambino prie jos durų ir paprašė niekam jų nerodyti. Išties labai keista.
Amelija palaukė, kol namuose vėl įsiviešpataus ramybė, nuėjo prie spintos ir ištraukė ritinį. Jis buvo
gana sunkus, ten turėtų būti daugiau nei du ar trys paveikslai. Ir kvepėjo jie visai ne šviežiais dažais.
Atsargiai atnarpliojo keliais mazgais užrištą juostą ir išvyniojo ritinį. Jame buvo susukti aštuoni
palyginti nedidelio formato paveikslai. Nutapyti visai kita maniera, su konkrečiomis, tikroviškomis
žmonių figūromis, kurie… Amelija suakmenėjo ir ėmė atidžiau apžiūrinėti pirmą paveikslą. Kūnas
nuėjo pagaugais, širdis pašėlusiai daužėsi. Priešais didelę daržinę su plačiai atlapotomis durimis du
jaunuoliai pasilenkę prie šviesiaplaukės merginos, gulinčios ant žemės, jai po galva telkšo kraujo
klanas. Trečias tamsiaplaukis garbanotas vaikinas stovi šalia, o ketvirtas, apimtas panikos, bėga tiesiai
į žiūrovą. Ir tas ketvirtas yra Tysas! Karštligiškai peržiūrėjo kitus paveikslus.
„O Dieve“, – sušnibždėjo. Daržinė atdaromis durimis, šalimais tvartas plokštesniu stogu, tie patys
žmonės. Tysas sėdi šalia daržinės, tamsiaplaukis garbanotas vaikinas stovi prie atdarų tvarto durų ir
žiūri, kas dedasi viduje. Vienas jaunuolis žagina šviesiaplaukę merginą, kitas ją laiko. Amelija
pakraupusi žiūrinėjo kitus paveikslus. Toji pati daržinė, joje su vyriškiu bučiuojasi kita mergina ilgais
juodais plaukais, vilkinti striuka žydra suknele. Jis uždėjęs ranką jai ant krūtinės, jos koja apžergusi jo
šlaunį. Situacija perteikta be galo tikroviškai. Tamsiame daržinės fone – vėl tas pats garbanotas
jaunuolis, matytas kituose paveiksluose. Šie paveikslai buvo visai kaip nuotraukos. Tysas atvaizdavo
visas detales: drabužių spalvas, grandinėlę merginai ant kaklo, užrašą ant sportinių marškinėlių.
Neįtikėtina! Paveiksluose, be abejo, pavaizduotas Sartorijų šeimos kiemas. Ir 1997-ųjų rugsėjo įvykiai.
Paskutinį paveikslą Amelija abiem rankomis išlygino ir sustingo. Namuose buvo taip tylu, kad ji
girdėjo, kaip kraujas tvinksi gyslose. Paveiksle aiškiai matomas vyriškis, kuris bučiavosi su
juodaplauke. Amelija jį pažinojo. Labai gerai pažinojo.
2008-ųjų lapkričio 14-oji, penktadienis

– Labas rytas, – linktelėjęs sekretorei Inesai Šiurman-Lytkei Gregoras Lauterbachas įėjo į savo erdvų
kabinetą Heseno žemės kultūros ministerijoje Vysbadene. Sudarytas ilgiausias šios dienos darbų
sąrašas. Aštuntą valandą paskirtas susitikimas su valstybės sekretoriumi, dešimtą valandą jis sakys
kalbą plenume pristatydamas kitų metų biudžeto projektą. Vidudienį užsakyti valandos pietūs kartu
su mokytojų delegacija iš Viskonsino. Hesenas su šia Amerikos valstija buvo pasirašęs partnerystės
sutartį. Ant rašomojo stalo gulėjo korespondencija, tvarkingai sudėliota pagal svarbą į skirtingų spalvų
aplankus. Pačiame viršuje aplankas su pasirašytinais dokumentais. Lauterbachas atsisagstė švarką ir
sėdo prie stalo peržiūrėti svarbiausių dokumentų. Be dvidešimt minučių aštunta. Valstybės
sekretorius atvyks laiku, jis niekada nevėluoja.
– Jūsų kava, pone ministre, – įėjusi Inesa Šiurman-Lytkė padėjo puodelį su garuojančia kava.
– Dėkoju, – šyptelėjo.
Ji buvo ne tik inteligentiška ir kvalifikuota sekretorė, bet ir labai patraukli moteris: stamantrios
figūros, tamsiais plaukais, didelėmis tamsiomis akimis, skaistaus veido, kaip iš pieno plaukusi.
Truputį panaši į Danielą, jo žmoną. Kartais drįsdavo nugrimzti į nuodėmingas svajones, kur visą
iniciatyvą perleisdavo jai, bet šiaip su ja bendraudamas neperžengdavo padorumo ribų. Prieš dvejus
metus pradėjęs eiti pareigas, tiesą sakant, turėjo teisę pakeisti personalą naujais darbuotojais. Bet
Inesa jam iškart patiko, už tai ji jam atsidėkojo visišku lojalumu ir nepaprastu stropumu.
– Jūs šiandien vėl žavi, Inesa, – pagyrė gurkštelėjęs kavos. – Žalia spalva jums nuostabiai dera.
– Dėkoju, – šyptelėjo viršininko pamaloninta, bet tuojau pat surimtėjo ir skubiai perskaitė sąrašą
skambinusių žmonių, primygtinai prašiusių atsakyti. Lauterbachas viena ausimi klausėsi
pasirašinėdamas Inesos rašytus atsakymus ir arba linksėjo, arba purtė galvą. Kai ji baigė skaityti,
padavė jai korespondenciją. Likęs vienas ėmė sklaidyti Inesos Šiurman-Lytkės jau surūšiuotus vokus.
Tarp jų buvo keturi laiškai, adresuoti asmeniškai jam. Visus keturis vokus įkišo į atidarytuvą,
pirmuosius du laiškus skubiai peržvelgė ir atidėjo į šalį. Išskleidęs trečiąjį neteko amo. Jei ir toliau
laikysi liežuvį už dantų, tau nieko neatsitiks. Jei ne, policija sužinos, ką esi pametęs daržinėje, kai tąsyk dulkinai
nepilnametę mokinę. Linkėjimai nuo Snieguolės.
Jam staiga išdžiūvo burna. Jis apžiūrėjo kitą lapą, kuriame buvo nufotografuotas raktų ryšulys.
Ledinė baimė sukaustė kūną, nors prakaitas žliaugte žliaugė. Juokai menki, padėtis išties rimta.
Galvoje sukosi mintys. Kažin kas tai parašė? Kas galėtų žinoti apie jo nuotykį su mergina? Ir kodėl, po
paraliais, šis laiškas atsiųstas kaip tyčia dabar? Gregorui Lauterbachui atrodė, kad širdis iššoks iš
krūtinės. Visus vienuolika metų jam pavykdavo išstumti iš atminties anų dienų prisiminimus. Bet
dabar jie vėl atgijo, tarsi viskas būtų atsitikę tik vakar. Jis atsistojo, priėjo prie lango ir įsmeigė akis į
tuščią Luizos aikštę, kuri pamažu šviesėjo rūškano lapkričio ryto aušroje. Neskubėdamas įkvėpė ir
iškvėpė. Negalima pasiduoti! Rašomojo stalo stalčiuje susirado nučiupinėtą bloknotą, kuriame daug
metų rašydavosi telefono numerius. Suirzęs pastebėjo, kad jo ranka, pakėlusi telefono ragelį, virpa.

*
Senas gumbuotas ąžuolas augo didelio parko priešakyje, per penkis metrus nuo mūro sienos,
juosiančios žemės sklypą. Anksčiau to namelio medyje nebuvo pastebėjusi, gal todėl, kad vasarą slypėjo
po tankia lapija. Ne taip paprasta segint mini sijonėlį ir mūvint pėdkelnes kopti sutręšusiomis
kopėčiomis, kurių skersiniai kėlė įtarimą, be to, buvo slidūs po pastarosiomis dienomis pliaupusio
lietaus. Kad tik Tysui dabar nešautų į galvą išlįsti iš ateljė! Tada iškart suprastų, ko ji čia atėjo. Pagaliau
užkopusi iki namelio keturpėsčia įrepečkojo vidun. Tai buvo tvirtai sukalta medinė būdelė, panaši į
medžiotojų bokštelį miške. Amelija atsargiai atsitiesė ir apsidairė, paskui įsitaisė ant suolelio ir
žvilgtelėjo žemyn pro priekinį langelį. Tai bent! Išsitraukusi iš striukės kišenės „iPodą“ susirado vakar
naktį nufotografuotus paveikslus. Viskas sutapo visu šimtu procentų. Iš namelio buvo puikiai
matomas pusės kaimo vaizdas, viršutinė Sartorijaus kiemo dalis su daržine ir karvide buvo žemai po
kojų. Net plika akimi buvo lengvai įžiūrimos visos detalės. Turint galvoje, kad prieš vienuolika metų
lauravyšnės krūmas buvo dar žemesnis, paveiksluose nupiešti įvykiai buvo stebimi kaip tik iš šios
vietos. Amelija užsidegė cigaretę ir atrėmė kojas į medinę sieną. Kažin kas čia galėjo lindėti? Tik ne
Tysas, juk jis pavaizduotas trijuose paveiksluose. Gal kas nors iš čia fotografavo, paskui Tysas surado
nuotraukas ir nupiešė? Dar smalsiau buvo, kas tie kiti žmonės paveiksluose. Dėl Lauros Vagner ir
Štefani Šnėberger, pravarde Snieguolė, jokių abejonių nebuvo. Atpažino ir vyriškį, kuris glamžėsi
daržinėje su Snieguole. Bet kas tie trys jaunuoliai? Susimąsčiusi Amelija traukė cigaretę ir svarstė, ką
jai toliau daryti. Pranešti policijai nė neketino. Su mentais susiję praeities prisiminimai nebuvo
malonūs. Juk dėl to ją ir išgrūdo į užkampį pas gimdytoją, kuris per dvylika metų primindavo dukrai
apie save tik sveikindamas ją gimtadienio ir Kalėdų progomis. Kreiptis į abu tėvus beprasmiška, nes
visas reikalas vėl atsidurs policijoje. Jos dėmesį patraukė kažkoks sujudimas Sartorijaus kieme. Į
daržinę įėjo Tobijas ir netrukus suburzgė senas raudonas traktorius. Turbūt nusprendė išnaudoti
dieną be lietaus ir toliau tvarkytis. Gal jam papasakoti apie paveikslus?

*
Nors ponia Engel ne kartą buvo pabrėžusi, kad neketinama atnaujinti prieš vienuolika metų iškeltos
nužudymo bylos, Pija toliau sklaidė dokumentus, susegtus į šešiolika aplankų. Veikiausiai mėgino
išmesti iš galvos grasinimą, kuris slypėjo lakoniškuose žodžiuose, kai ji perskaitė laišką, gautą iš
Statybos darbų priežiūros inspekcijos. Mintyse jau buvo įsirengusi naująjį namą Birkenhofe, ji visada
svajojo apie tokį stilingą ir jaukų būstą. Ne vienas Kristofo baldas galėtų papuošti jos įsivaizduojamą
interjerą: senovinis subraižytas stalas iš refektoriumo, prie kurio laisvai susėstų bene dvylika žmonių,
išduobta odinė sofa iš žiemos sodo, antikvarinė komoda, grakščios formos kušetė… Pija atsiduso. Gal
dar viskas bus gerai, valdininkai duos leidimą ir ji galės pradėti darbus.
Ji vėl įsigilino į atverstą bylą, permetė akimis tarnybinį raportą ir įsidėmėjo dvi pavardes. Pastarasis
susitikimas su Tobiju Sartorijumi padarė jai keistą įspūdį. O jeigu jis iš tikrųjų nė karto nemelavo, jei
abi merginas nužudė ne jis? Negana to, kad tikrasis žudikas vis dar laisvėje, neteisingas nuosprendis
išbraukė dešimt jo gyvenimo metų, o tėvą nuskurdino. Užsirašiusi šias pastabas Pija nubraižė
Altenhaino kaimo planą. Kur ir kas tada gyveno? Kas su kuo draugavo? Atrodo, Tobijas Sartorijus ir jo
tėvai kaime buvo gerbiami ir mėgstami. Vis dėlto skaitydama apklaustų žmonių parodymus tarp
eilučių aiškiai jautė pavydą. Tobijas Sartorijus buvo išvaizdus, inteligentiškas, sportiškas, kilniaširdis
jaunuolis. Regis, buvo garantuota puiki ateitis. Jam nieko netrūko: buvo mokslo pirmūnas, aistringas
sportininkas, turėjo pasisekimą tarp merginų. Pija apžiūrėjo kai kurias nuotraukas. Kažin kaip jautėsi
šalia Tobijo jo neišvaizdūs bičiuliai spuoguotais veidais, blizgančia oda? Ar jiems patiko nuolat būti jo
šešėlyje, bergždžiai tikėtis gražiausių merginų dėmesio? Gal jau tada pavydas buvo neišvengiamas? O
čia netikėtai pasitaikė proga atkeršyti už visus patirtus pažeminimus: …taip, Tobijas kartais galėdavo ne
juokais įniršti, – taip kalbėjo vienas jo geriausių draugų. – Ypač išgėręs. Tada jo saugokis.
Buvęs mokytojas apibūdino jį kaip gerą, ambicingą mokinį, jam visi mokslai lengvai sekdavęsi, nors
labai daug iš savęs ir reikalavęs. Jis buvo lyderis, be galo pasitikintis savimi, net pasipūtęs, kartais
karštakošis, gerokai brandesnis pagal savo metus. Vienturtis, tėvų dievinamas sūnus. Tačiau
nepakenčia konkurencijos ir praradimų. Po paraliais, kur ji apie tai jau skaitė? Pija ėmė sklaidyti
dokumentus. Kur dingo apklausos protokolas, surašytas apklausus Tobijo mokytoją, kuris sykiu tada
mokė ir abi tas merginas? Pija sutriko, surado ant stalo praėjusią savaitę pasižymėtas pastabas ir
palygino pavardes su šiandieniu sąrašu.
– Tai bent staigmena, – tarė ji.
– Kas atsitiko? – Ostermanas kramsnodamas iškišo galvą iš už kompiuterio.
– Štefani Šnėberger nužudymo byloje trūksta Gregoro Lauterbacho apklausos protokolų, – atsakė
toliau versdama lapus. – Argi taip galėtų būti?
– Gal jie kitame aplanke, – Ostermanas vėl įniko dirbti ir valgyti spurgas. Jis beprotiškai mėgo tuos
riebalų prisisunkusius kepinius. Pija stebėdavosi, kaip jos kolega tiek metų smaguriaudamas nė
trupučio netunka. Jo medžiagų apykaita turėtų būti velniškai sparti, kad sudegintų tūkstančius
kalorijų, kasdien patenkančių į organizmą. Jei Pija taip maitintųsi, netrukus pavirstų apvalainu
Kūlverstuku.
– Ne, – Pija papurtė galvą. – Jų niekur nėra!
– Pija, įsidėmėk, čia policijos įstaiga. Juk joks prašalaitis negalėtų be niekur nieko įeiti ir pavogti
protokolus iš senų segtuvų! – kantriai priminė Ostermanas.
– Na, žinoma. Bet jų čia tikrai nebėra. Praėjusią savaitę juos dar skaičiau, – Pija suraukė kaktą. Kas
galėtų susidomėti sena byla? Kam vogti šiaip beverčius apklausos protokolus? Ant rašomojo stalo
sučirškė telefonas. Ji pakėlė ragelį ir atsiliepė. Valau apylinkėse nuo kelio keliskart versdamasis nulėkė
prekių furgonas ir užsiliepsnojo. Vairuotojas patyrė sunkių sužalojimų, ugniagesiai sudegusiame
furgone aptiko mažiausiai du neatpažįstamai sudegusius lavonus. Atsidususi užvertė segtuvą, lapelius
su pastabomis įkišo į stalčių. Tokiu oru braidyti po purvynę jai tikrai nesinorėjo.

*
Vėjas stūgavo aplink daržinę, švilpavo pro grebėstų plyšius ir klebeno duris, tarsi ketindamas įsibrauti
vidun. Tobijas Sartorijus nekreipė dėmesio. Popiet susiskambino su nekilnojamojo turto agentu ir
susitarė dėl statinių apžiūros kitos savaitės trečiadienį. Iki tol turės išblizginti kiemą, daržinę ir senus
tvartus. Atsivėdėjęs mėtė į traktoriaus priekabą senas padangas. Daržinės kertėje jų buvo sukrauta dar
keli tuzinai, tėvas jomis prispausdavo brezentą, kai laukuose reikėdavo uždengti šieno ar šiaudų
kauges. Dabar nebėra nei šieno ritinių, nei šiaudų, taigi padangas galima išmesti.
Visą dieną jam ramybės nedavė kažkokia miglota mintis ir Tobijas veltui laužė galvą mėgindamas
prisiminti. Vienas iš draugų vakar garaže kai ką pasakė ir tie žodžiai jam žaibiškai sukėlė kažkokias
asociacijas. Tačiau netrukus viskas išgaravo iš galvos, kad ir kaip stengėsi atgaivinti, nieko neišėjo.
Uždusęs stabtelėjo ir dilbiu persibraukė per suprakaitavusią kaktą. Pūstelėjo šaltas oro gūsis, akies
kampučiu pamatė kažką sujudant ir atsisuko. Išsigandęs krūptelėjo. Į daržinę įsmuko trys juodai
apsirengusios žmogystos, ant veidų užsitempusios grėsmingas kaukes. Viena jų užstūmė sunkią
geležinę durų sklendę. Tylėdamos stovėjo ir spoksojo pro plyšelius akims. Beisbolo lazdos pirštinėtose
rankose rodė, ko jie čia apsilankė. Adrenalino banga užliejo visą kūną. Tobijas jau neabejojo, kad du iš
jų buvo partrenkę Ameliją. Jie vėl atėjo sučiupti žmogaus, kurio aną kartą ieškojo, vadinasi, jo. Traukėsi
atatupstas svarstydamas, kaip nuo jų pasprukti. Daržinėje nebuvo nei langų, nei kitų durų. Jis
prisiminė kopėčias, jomis galima užlipti ant aukšto, kur laikomas šienas, dabar ten tuščia! Tai buvo
vienintelis jo išsigelbėjimas. Stengėsi nežiūrėti ton pusėn, kad užpuolikai nesuprastų, ką sumanė.
Nors panika didėjo, jam pavyko susitvardyti. Jis puls prie kopėčių, kol jie dar nespėjo prie jo prišokti.
Kai tarp jų liko kokie penki metrai, Tobijas leidosi į kojas. Per kelias sekundes atsidūrė prie kopėčių ir
ėmė skubiai lipti aukštyn. Beisbolo lazda pataikė jam į blauzdą. Jis nejautė skausmo, tik kairė koja
kaipmat nutirpo. Sukandęs dantis kopė toliau, tačiau vienas persekiotojų irgi nesnaudė ir griebęs už
kojos ėmė tempti žemyn. Tvirtai įsikibęs rankomis į kopėčių skersinius Tobijas kita koja spyrė vyrui.
Išgirdo, kaip tasai dusliai riktelėjo iš skausmo, ir pajuto, kad gniaužtai aplink kulkšnį atsileido. Staiga
kopėčios susvyravo, jis graibstė ranka orą ir vos neprarado pagrindo po kojomis – stigo trijų skersinių!
Žvilgtelėjo žemyn ir pasijuto tarsi katė, kuri kabo įsikirtusi nagais į pliką medžio kamieną, o apačioje
jau tyko trys kraujo ištroškę rotveileriai. Per stebuklą įsikibo į aukščiau esantį skersinį, sukaupęs jėgas
prisitraukė, sutrenkta koja tebebuvo nutirpusi ir kaip ne sava. Pagaliau pavyko užkopti. Du vyrukai
ropštėsi jam įkandin, trečio niekur nebuvo matyti. Tobijas karštligiškai dairėsi prietemoje. Kopėčios
prie sijų buvo prisuktos varžtais, taigi jų negalėjo nuversti. Greitai nuklibikščiavo prie vietos po stogu,
kur buvo didžiausias nuolydis, ir išmušė delnu vieną čerpę, paskui kitą vis žvilgčiodamas per petį.
Angoje pasirodė pirmo persekiotojo galva. Velniai rautų! Landa buvo per siaura. Suvokęs, kad
nepavyks išlįsti ant stogo, puolė prie liuko. Apačioje po juo buvo sukrauta kelių metrų aukščio padangų
stirta. Neturėdamas, kur slėptis, ryžosi šokti žemyn. Vienas kopėčiomis lipantis persekiotojas apsisuko
ir tarsi didelis juodas voras skubiai ėmė leistis apačion. Tobijas nuslydo nuo padangų stirtos ir
susirietęs užsiglaudė priekabos šešėlyje. Grabinėjo žemę ieškodamas kokio nors daikto ir plūdo save
už idealią tvarką. Aplink nerado nieko, kuo galėtų apsiginti! Širdis pašėlusiai daužėsi krūtinėje,
luktelėjęs ryžosi ir puolė prie durų. Tobiją nutvėrė tą pačią akimirką, kai jo ranka apčiuopė velkę.
Pasipylė smūgiai: į pečius, rankas, strėnas. Keliai sulinko, jis susirietė dangstydamas rankomis galvą.
Tylėdami daužė ir spardė. Galiausiai atlaužė rankas, per galvą nutraukė nertinį ir marškinėlius.
Tobijas sukando dantis stengdamasis nedejuoti ar maldauti pasigailėjimo. Vienas vyras paėmė
baltinių virvę ir ėmė rišti mazgus. Kad ir kaip įnirtingai gynėsi, jų jėgos buvo didesnės, užlaužė rankas
už nugaros ir surišo jas per čiurnas kartu su kojomis, o kilpą užmovė ant kaklo. Negalėjo priešintis
surištas virvėmis tarsi kokonas, sukandęs dantis kentėjo, kai pusplikį be gailesčio jie vilko nelygiomis
šaltomis grindimis prie kitos sienos, paskui įgrūdo jam į burną dvokiantį skudurą ir užrišo akis.
Šnopuodamas gulėjo ant žemės. Širdis daužėsi. Sulig kiekvienu judesiu baltinių virvė smaugė gerklę.
Tobijas gaudė ausimis garsus, tačiau girdėjo vien nesiliaujamą vėjo šniokštimą už daržinės sienų.
Kažin, ar jie savo darbą baigė? Argi nesirengė jo užmušti? Ar jie išėjo? Įtampa kiek atslūgo, raumenys
truputį atsileido. Tik per anksti tikėjosi pabaigos. Išgirdo šnypštimą, užuodė dažus. Tą pačią akimirką
kažkas smogė į veidą, lūžo nosies kaulas ir tas trakštelėjimas tarsi šūvis pervėrė galvą. Akys paplūdo
ašaromis, iš nosies pasipylė kraujai. Kamštis burnoje trukdė kvėpuoti. Jį vėl apėmė panika, šįkart dar
didesnė, nes dabar negalėjo matyti užpuolikų. Pasipylė spyriai ir smūgiai, sekundės virto valandomis,
dienomis ir savaitėmis ir tada jis suprato, kad atėjo jo užmušti.

*
„Juodajame žirge“ tą vakarą lankytojų apgulties nebuvo. Skato lošėjų stalas taip pat apytuštis.
Nepasirodė ir Jorgas Richteris, todėl jo sesers nuotaika visai subjuro. Dženi Jagielski tą vakarą turėjo
dalyvauti tėvų susirinkime vaikų darželyje. Tačiau neatėjus broliui nesiryžo „Juodojo žirgo“ palikti
pavaldiniams, juolab kad Rozvita pranešė susirgusi, todėl aptarnauti svečius Dženi su Amelija teks
vienoms. Pusę dešimtos prisistatė ir Jorgas Richteris su Feliksu Pyču. Nusivilkę šlapias striukes susėdo
prie vieno stalo. Netrukus prie jų priėjo dar du vyrai, kuriuos Amelija dažnai matydavo Jorgo draugėje.
Dženi nupėdino prie brolio nutaisiusi rūstų veidą, tačiau šis atsikratė jos mestelėjęs kelias frazes. Ji
grįžo prie baro susičiaupusi, kaklą iš pykčio išmušė raudonos dėmės.
– Atnešk mums keturis alaus ir keturis degtinės! – šūktelėjo Amelijai Jorgas Richteris.
– Dar to betrūko, – piktai sušnypštė Dženi Jagielski. – Pašlemėkas!
– Juk tie kiti yra jo svečiai, – priminė Amelija.
– Ar jie kada nors yra tau sumokėję? – paklausė Dženi ir, kai Amelija papurtė galvą, pridūrė: – Kokie
jie svečiai, tai veltėdžiai!
Netrukus Jorgas Richteris pats nužingsniavo už prekystalio ir pripylė keturis bokalus alaus. Buvo
ne ką geriau nusiteikęs už seserį, juodu kuždomis kažką susijaudinę aptarinėjo. Amelijai buvo smalsu,
kas nutiko. Oras tiesiog kibirkščiavo nuo tramdomo pykčio. Storulis Feliksas Pyčas buvo išraudęs kaip
kalakutas, kiti du vyrai sėdėjo surūgę. Amelijos mintis išblaškė pro duris įvirtę dar trys nuolatiniai
lankytojai. Prieš sėsdami prie apskrito stalo užsisakė pas Ameliją pjausnį su keptomis bulvėmis,
žlėgtainį ir alaus. Paskui nusivilko sušlapusias striukes, paltą ir susėdo. Vienas jų, Lucas Richteris,
tučtuojau ėmė kažką pasakoti. Sukišę galvas vyrai atidžiai klausėsi. Kai Amelija priėjo nešina alumi,
Richteris nutilo, palaukė, kol ji atsitolins. Amelija per daug nekreipė dėmesio į keistai besielgiančius
vyrus, jos mintys vėl sukosi apie Tyso paveikslus. Gal būtų geriausia kol kas niekam apie juos
neprasitarti, kaip jos buvo prašęs Tysas.

*
Priėjęs prie durų dar namo prieangyje nusitraukė peršlapusią striukę ir purvinus batus. Žvilgtelėjo
koridoriuje į veidrodį ir pamatęs atvaizdą nejučiomis nudelbė galvą. Tai, ką jie padarė, nebuvo geras
dalykas. Visiškai nepateisinamas. Jei Terlindenas sužinos, jam – galas, ir kitiems dviem taip pat. Įėjęs į
virtuvę atidarė šaldytuvą, durų lentynoje rado dar vieną butelį alaus. Maudė raumenis, ant rankų ir
kojų rytoj atsiras mėlynių, nes vyrukas smarkiai priešinosi. Tik veltui. Trims pavyko jį įveikti. Išgirdo
žingsnius.
– Na? – atsistojusi už nugaros smalsavo jo žmona. – Kaip sekėsi?
– Viskas ėjosi pagal planą, – atsakė neatsisukdamas.
Išėmė iš stalčiaus kamščiatraukį ir uždėjo ant butelio. Šnipštelėjęs ir tyliai spragtelėjęs kamštis
nušoko ant grindų. Jis pašiurpo. Šis garsas priminė nosies kaulo trakštelėjimą, kai vožė kumščiu
Tobijui Sartorijui.
– Ar jis?.. – ji nebaigė sakinio.
Vyras atsisuko ir pažiūrėjo į žmoną.
– Tikriausiai, – atsakė ir atsisėdo. Išklerusi virtuvinė kėdė subraškėjo nuo jo svorio. Gurkštelėjo
alaus. Gėrimas buvo išsivadėjęs. Kiti vyrai būtų palikę vaikiną be sąmonės, kad uždustų, bet jis dar
spėjo slapčia ištraukti skudurą iš burnos. – Šiaip ar taip, prisimins visą gyvenimą.
Žmona pakėlė antakius, o jis nusuko akis.
– Tai sakai – visą gyvenimą? – pašaipiai paklausė.
 Prisiminė Tobijo žvilgsnį, mirties baimės iškreiptą veidą. Tik kai užrišo akis, pagaliau ir jis išdrįso
smogti ir spirti. Supykęs dėl savo silpnumo daužė ir spardė dar smarkiau. Dabar jam buvo gėda. Ne,
taip daryti nevalia!
– Ak, jūs, ištižėliai, – įgėlė žmona.
Šiaip taip sutramdė augantį įniršį. Ko ji iš jo tikėjosi? Kad užmuš žmogų? Kaimyną? Tik to betrūko,
kad pas juos užgriūtų mentai, kurie jau šniukštinėja po kaimą ir uždavinėja kvailus klausimus! Kaimas
turi per daug paslapčių, verčiau tegu jos lieka neatskleistos.

*
Hartmutas Sartorijus pabudo iškart po vidurnakčio. Televizorius tebeveikė, rodė žiaurų trilerį:
kažkoks veidą kauke prisidengęs psichopatas gainiojasi klykiančius, baimingai akis išsproginusius
nuo jo bėgančius paauglius ir vieną po kito galabija kirviu arba grandininiu pjūklu. Apsnūdęs apčiuopė
pultelį ir išjungė televizorių. Virtuvėje degė šviesa, keptuvė su pjausniu ir keptomis bulvėmis
tebestovėjo uždengta ant viryklės. Žvilgtelėjęs į virtuvinį laikrodį pasitikslino laiką. Tobijo striukės
nebuvo, bet automobilio raktelis tebegulėjo ant veidrodžio lentynėlės. Vadinasi, neišvažiavęs. Matyt,
užgaišo tvarkydamasis. Buvo užsibrėžęs iki kitos savaitės žūtbūt išblizginti kiemą prieš atvykstant
nekilnojamojo turto agentui. Hartmutas Sartorijus neprieštaraudavo sūnaus sumanymams, tačiau
klausimą dėl nekilnojamojo turto agento būtinai reikėjo suderinti su Klaudijumi. Šiaip ar taip,
Klaudijus Terlindenas buvo viso šio turto savininkas, nors Tobijui tai nepatiko. Hartmutas Sartorijus
nuėjo nusišlapinti, paskui sėdėdamas prie virtuvinio stalo surūkė cigaretę. Laikrodis rodė be dvidešimt
pirmą. Atsidusęs atsikėlė ir išėjo į koridorių. Užsitempė seną megztinį ir atidaręs laukujes duris išėjo į
šaltą, darganotą, lietingą naktį. Keista, kad prie namo kertės įrengtas prožektorius neįsižiebė, nors
Tobijas prieš tris dienas sumontavo judesio jutiklį. Perėjęs kiemą pamatė, kad ir tvarte, ir daržinėje
tamsu. Bet automobilis ir traktorius tebestovėjo savo vietose. Gal Tobijas nuėjo pas draugus? Dar
keisčiau pasidarė spustelėjus jungiklį prie karvidės durų. Po spragtelėjimo šviesa neįsižiebė. Gal
Tobijui nieko bloga nenutiko, kol jis patogiai miegojo prie televizoriaus. Hartmutas Sartorijus nuėjo į
sandėliuką, kur buvo saugiklių dėžė. Šviesa šioje patalpoje degė, nes kabelis buvo prijungtas prie namo
tinklo. Trys saugikliai buvo iššokę. Juos vėl įjungė ir virš tvarto bei daržinės durų įsiplieskė
prožektoriai. Hartmutas Sartorijus perėjo kiemą ir tyliai nusikeikė šlumštelėjęs su šliure į balą.
– Tobijau!
Stabtelėjęs klausėsi. Tylu. Tvartas buvo tuščias, sūnaus – nė pėdsako. Leidosi eiti toliau. Vėjas taršė
plaukus, smelkėsi pro palaikį megztinį. Buvo žvarbu. Storas debesų dangalas praplyšo, skystos
draiskanos tarsi burės čiuožė mėnulio pjautuvu. Blyškioje mėnesienoje tolėliau kieme stovintys
konteineriai atrodė tarsi priešo tankai. Negera nuojauta dar labiau sustiprėjo pamačius vėjo
trankomas daržinės duris. Jis pabandė nutverti, bet jos vos neištrūko iš rankų įsiūbuotos stipraus vėjo
gūsio. Įtempęs visas jėgas Hartmutas Sartorijus prisitraukė ir uždarė. Netrukus prožektoriai užgeso,
bet jis net tamsoje puikiai gaudėsi savo kieme ir lengvai apčiuopė jungiklį.
– Tobijau!
Neoninės lempos suūžė, plykstelėjo ir tą pat akimirką jis pamatė ant sienos užrašą raudonomis
raidėmis: KAS NENORI KLAUSYTI, TURI PAJŪSTI! Jam pirmiausia užkliuvo kalbos klaida, tik vėliau
pastebėjo ant žemės gulinčią susirietusią žmogystą. Jį pagavo toks siaubas, kad ėmė visas drebėti.
Klupinėdamas perbėgo daržinę, priklaupė ir baisėdamasis žiūrėjo, kas nutiko. Akys pasruvo ašaromis.
Tobijo rankos ir kojos buvo surištos, kilpa aplink kaklą stipriai suveržta, į odą giliai įsirėžusi. Tobijo
akys užrištos, ant veido ir nuogo kūno aiškiai matėsi žiauraus kankinimo pėdsakai. Jis čia bus
pragulėjęs kelias valandas, nes kraujas jau buvo sukrešėjęs.
– O Dieve, Dieve, Tobi!
Virpančiais pirštais Hartmutas Sartorijus ėmė atrišti mazgus. Ant plikos nugaros raudonais dažais
buvo užpurkštas vienas žodis: ŽUDIKAS! Jis palietė sūnui petį ir išsigando. Tobijo kūnas buvo ledinis.
2008-ųjų lapkričio 15-oji, šeštadienis

Gregoras Lauterbachas blaškėsi po kambarį. Nors buvo išlenkęs tris taures viskio, bet šįkart alkoholis
jo nenuramino. Dieną jam kažkaip pavyko išmesti iš galvos grasinamą anoniminį laišką, bet peržengęs
namų slenkstį vėl puolė į paniką. Daniela jau buvo atsigulusi ir jis nenorėjo jos trukdyti. Vienu metu
dingtelėjo paskambinti meilužei ir susitikus su ja slaptame bute šiek tiek prasiblaškyti, bet netrukus
persigalvojo. Dabar turėjo pats vienas susitvarkyti. Todėl atsigulė išgėręs tabletę migdomųjų. Tačiau
pirmą valandą nakties prikėlė telefono skambutis. Pokalbiai tokiu paros metu nieko gera nežadėjo.
Drebėdamas gulėjo lovoje, visas apsipylęs prakaitu ir pašiurpęs. Daniela savo kambaryje pakėlė ragelį
ir netrukus tyliai perėjo koridoriumi, kad jo nepažadintų. Kai laukujės durys užsitrenkė, jis atsikėlė ir
nulipo į apačią. Kartais naktį jai reikėdavo važiuoti pas ligonį. Jos darbo grafiko neįsiminė. Pradžia
ketvirtos, jo nervai baigia išsekti. Kas galėjo atsiųsti šį laišką? Kas žino apie jo santykius su Snieguole ir
pamestą raktų ryšulį? Dievulėliau! Jo karjerai, autoritetui, visam jo gyvenimui iškilo didelis pavojus! Jei
šis ar į jį panašus laiškas pakliūtų į blogas rankas – jam galas. Spauda taip ir tyko skandalų! Gregoras
Lauterbachas nusišluostė prakaituotus delnus į chalatą. Vėl įsipylė viskio, šįkart trigubą porciją, ir
įsitaisė ant sofos. Svetainėje buvo tamsu, tik koridoriuje degė šviesa. Danielai verčiau nepasakos apie
laišką. Jau tuomet jam reikėjo laikyti liežuvį už dantų. Prieš septyniolika metų šį namą pastatydino ir
apmokėjo Daniela. Iš savo kuklios tarnautojo algos pats jis niekada nebūtų galėjęs sau leisti tokios
vilos. Jai kažkodėl norėjosi priglobti po savo sparnu paprastą gimnazijos mokytoją, suvesti jį su
reikalingais verslininkais ir politikais. Daniela buvo puiki gydytoja, pačiame Kėnigšteine ir aplink
turėjo nemažai pasiturinčių ir labai įtakingų pacientų, kurie, įžvelgę organizacinį Gregoro
Lauterbacho talentą, netrukus ėmė jį raginti siekti politiko karjeros. Už viską jis dėkingas savo žmonai,
tuo kartą įsitikino savo kailiu, kai vos neprarado jos malonės ir paramos. Kai jam atleido, tarsi akmuo
nuo pečių nusirito. Sulaukusi 58-erių ji tebebuvo žavi moteris, tai irgi kėlė jam didelį nerimą. Nors nuo
to karto juodu nebesimylėjo, Danielą jis karštai mylėjo. Visos kitos moterys, trumpam atsidūrusios jo
gyvenime ir lovoje, tebuvo jam reikalingos vien kūniškiems poreikiams tenkinti. Jis nenorėjo prarasti
Danielos. Jokiu būdu neturėtų jos prarasti! Nes Daniela apie jį per daug žino, perprato visas jo
silpnybes, nevisavertiškumo kompleksus ir dažnus baimės atkryčius, tiesa, kartais jam pavykdavo jų
išvengti. Išgirdęs, kad rakinamos durys, Lauterbachas krūptelėjo. Atsistojo ir nušlepsėjo į koridorių.
– Jau nemiegi? – nustebo žmona, kaip visada rami ir savimi pasitikinti, o jis jautėsi tarsi audringos
jūros blaškomas jūrininkas, pamatęs tolumoje išganingą švyturį. Akylai jį nužvelgusi patraukė nosimi.
– Gėrei? Kas nutiko?
Pažinojo kaip nuluptą! Dar nė karto jam nepavyko jos apdumti. Jis atsisėdo ant žemiausios laiptų
pakopos.
– Negaliu užmigti, – tepasakė, bet nepaaiškino kodėl ir neišsisukinėjo. Netikėtai pajuto tokį
nesuvaldomą troškimą atsidurti jos motiniškame glėbyje, sulaukti jos paguodos, kad net pats
išsigando.
– Duosiu tau lorazepamo, – pasiūlė.
– Nereikia! – Gregoras Lauterbachas atsistojo svyrinėdamas ir ištiesė ranką. – Nenoriu piliulių. Aš
tik noriu…
 Jis nutilo pamatęs nuostabą jos veide. Staiga pajuto, koks jis menkas ir apgailėtinas.
– Tai ko norėtum? – tyliai paklausė.
– Šiąnakt norėčiau miegoti šalia tavęs, ir tiek, Dani, – sukuždėjo sumišęs. – Prašau.

*
Pija stebėjo prie virtuvinio stalo priešais ją sėdinčią moteriškę. Ji ką tik pranešė Andreai Vagner, kad
teismo medicinos ekspertai baigė tirti jos dukters Lauros palaikus. Kadangi nužudytos merginos
motina šią žinią sutiko gana ramiai, Pija uždavė jai keletą klausimų apie Laurą ir jos santykius su
Tobiju Sartorijumi.
– Kodėl jus tai domina? – nepatenkinta paklausė ponia Vagner.
– Pastarosiomis dienomis peržiūrėjau senas bylas, – paaiškino Pija. – Mane kamuoja nuojauta, kad
tada kažkas buvo pražiūrėta. Kai pasakiau Tobijui Sartorijui, kur buvo aptikti Lauros palaikai, man
pasirodė, kad jis labai nustebo. Prašau nesuprasti manęs klaidingai, nenoriu pasakyti, kad laikau jį
nekaltu.
Andrea Vagner įsmeigė į ją tuščią žvilgsnį. Kurį laiką nieko nesakė.
– Pasistengiau visa tai išmesti iš galvos, – pagaliau prabilo. – Manote, po viso to lengva gyventi
kaime, lyg nieko nebūtų atsitikę? Mano abiejų vaikų gyvenimą nuo mažumės temdė jų mirusios sesers
šešėlis, dariau viską, ką galėjau, kad jie turėtų normalią vaikystę. Bet argi tai įmanoma gyvenant su
tokiu tėvu, kuris kasvakar iki žemės graibymo prisilaka „Juodajame žirge“? Girdi, dėl to, kad negalintis
susitaikyti su tuo, kas nutiko, – moters balse nesigirdėjo kartėlio, ji tik pripažino faktą. – Nesigilinu į
šią temą. Kitaip viskas nueitų šuniui ant uodegos, – ji mostelėjo į dokumentų šūsnį ant stalo. – Tai
neapmokėtos sąskaitos, skolinių įsipareigojimų priminimai. Susiradau darbą Bad Zodene, prekybos
centre, kad namai ir dirbtuvė nebūtų išvaržyti arba nepakliūtume į tokią varganą padėtį kaip
Sartorijus. Kažkaip juk turiu suktis iš padėties. Negaliu sau leisti gyventi vien praeities prisiminimais
kaip mano vyras.
Pija tylėjo. Ji ne kartą buvo liudininkė kokio nors tragiško įvykio, kuris staiga apverčia aukštyn
kojomis visos šeimos gyvenimą ar net visam laikui jį sugriauna. Tegalima tik pavydėti dvasios
stiprybės tokiems žmonėms kaip Andrea Vagner, kuri kasryt keliasi neturėdama vilčių, kad jos
gyvenimas pagerės.
– Pažįstu Tobiją nuo gimimo, – kalbėjo moteris. – Mūsų šeimos draugavo kaip ir visi žmonės kaime.
Mano vyras vadovavo priešgaisrinės apsaugos tarnybai, treniravo jaunuosius sportininkus, Tobijas
buvo geriausias rinktinės puolėjas. Manfredas visada juo didžiavosi, – jos išbalusiame, sunykusiame
veide šmėkštelėjo šypsena, tačiau tuojau pat išblėso. – Niekas nebūtų patikėjęs, kad jis šitaip, aš irgi.
Bet juk negali žinoti, kas žmogaus galvoje, ar ne?
– Taip, jūs teisi, – pritardama linktelėjo Pija. Vagnerių šeimai dievaži teko nemažai iškęsti, todėl ji
nenorėtų aitrinti senų žaizdų. Apskritai nederėtų per daug klausinėti, juk byla seniai išspręsta. Tik
kažin kokia nuojauta vis neduoda ramybės.
Atsisveikinusi su ponia Vagner Pija išėjo ir per apleistą kiemą grįžo prie automobilio. Iš dirbtuvės
aidėjo šaižus pjūklo džeržgesys. Pija stabtelėjo, apsisuko ir pravėrė duris. Reikėtų pranešti ir
Manfredui Vagneriui, kad netrukus galės palaidoti dukterį ir visam laikui užversti šį baisų gyvenimo
puslapį. Gal vyras pagaliau susiimtų. Jis stovėjo prie staklių nugara į ją ir pjovė lentą. Jam baigus Pija
kostelėjo. Vyras dirbo be apsauginių ausinių, dėvėjo murziną beisbolo kepuraitę, burnos kamputyje
styrojo užgesusi cigarilė. Nedraugiškai dėbtelėjo į viešnią ir siekė paimti kitą lentą, ištampytos kelnės
smuktelėjo ir apnuogino plaukuotas vyriškio strėnas.
– Ko jums reikia? – burbtelėjo. – Turiu darbo.
Nuo ano susitikimo dar nebuvo skutęsis, drabužiai dvokė įsisenėjusiu prakaitu. Pija šlykštėdamasi
instinktyviai nuo jo atsitraukė. Kaip gyventi su tokiu nevala diena iš dienos? Pijos užuojauta jo žmonai
vis didėjo.
– Pone Vagneri, ką tik kalbėjau su jūsų žmona, norėčiau ir jums asmeniškai pranešti, – pradėjo Pija.
Vagneris atsitiesė ir atsisuko.
– Teismo medicinos ekspertai… – Pija sutriko. Beisbolo kepuraitė! Barzda! Abejonių nebeliko.
Priešais ją – ieškomas asmuo, kurį stoties perone užfiksavo vaizdo kamera.
– Kas yra? – jo akyse matėsi priešiškumas ir abejingumas, netrukus jis išbalo ir atšlijo, tarsi atspėjęs
Pijos mintis. Iš jo veido buvo matyti, kad jį graužia sąžinė.
– Tai… tai buvo nelaimingas atsitikimas, – išspaudė ir tarsi pasiduodamas iškėlė rankas. – Prisiekiu
jums, aš to nenorėjau. Aš… tik norėjau su ja pasikalbėti, dievaži!
Pija įkvėpė. Vadinasi, ji buvo teisi spėliodama, kad Ritos Kramer užpuolimas gali būti susijęs su
1997-ųjų rudens įvykiais.
– Bet… bet… išgirdęs, kad šis… niekingas žudikas jau laisvas ir vėl grįžo į Altenhainą, nebeištvėriau.
Pagalvojau apie Ritą, kurią gerai pažįstu. Juk anksčiau buvome draugai. Tenorėjau su ja pasikalbėti,
kad patartų sūnui kuo greičiau iš čia dingti… bet ji nuo manęs pabėgo… paskui man sudavė ir spyrė… ir
staiga… staiga taip įniršau…
Jis nutilo.
– Ar jūsų žmona apie tai žino? – paklausė Pija. Vagneris tylėdamas purtė galvą. Jis susigaužė.
– Iš pradžių nežinojo. Bet paskui pamatė nuotrauką.
Kaip ir visi Altenhaino žmonės, Andrea Vagner irgi greičiausiai atpažino tą vyrą. Tačiau visi tylėjo
norėdami jį apginti. Jis buvo savas žmogus, tragiškai praradęs dukterį. Galbūt jie manė, kad pakėlęs
ranką prieš Sartorijų šeimą taip atlygina kadaise jam pačiam padarytą skriaudą.
– Tikėjotės sausas išlipti iš balos, nes visas kaimas slepia jūsų nusikaltimą? – Pija nebejautė vyrui nė
kruopelytės gailesčio.
– Ne, – sukuždėjo jis. – Aš… ketinau eiti į policiją.
Nerimas ir pyktis jį visiškai sugniuždė. Jis trinktelėjo kumščiu į darbastalį.
– Tas niekšas jau atsėdėjo savo bausmę, bet mano Lauros niekas nebesugrąžins! Staiga man aptemo
protas, nes Rita nenorėjo manęs klausytis. Juk ten turėklai labai žemi.

*
Andrea Vagner stovėjo kieme sunėrusi rankas ant krūtinės ir abejingai stebėjo, kaip du policininkai
išveda jos vyrą. Žvilgsnis, kuriuo palydėjo vyrą, buvo daugiau nei iškalbingas. Jokie jausmai jų
nebesiejo, jau nekalbant apie meilę. Galbūt nenorėjo skirtis dėl vaikų, neaiškios ateities po skyrybų, gal
tiesiog pasidavė kasdienei rutinai. Andrea Vagner niekino vyrą, kuris nieko nedarė, tik skandino
svaigaluose rūpesčius ir problemas. Pijai nuoširdžiai pagailo gyvenimo naštos slegiamos moters.
Vagnerių šeimos ateitis, regis, bus ne ką geresnė už praeitį. Ji palaukė, kol iš kiemo išvažiuos policijos
ekipažas. Bodenšteinas jau įspėtas ir komisariate laukia Vagnerio, kad galėtų jį apklausti.
Pija sėdo į automobilį, prisisegė saugos diržus ir apsisuko. Ji važiavo per pramoninio komplekso
teritoriją, kurioje buvo daugiausia Terlindeno įmonių. Už aukštos tvoros dideliame žemės sklype su
išpuoselėtomis vejomis ir želdynais stovėjo erdvūs gamybiniai cechai. Norint patekti į didelį
pusapvalės formos pagrindinį pastatą su aukštu stiklo fasadu reikėjo pravažiuoti užkardus ir sargo
namelį. Prie vieno tokio užkardo laukdami įvažiavimo stovėjo krovininiai automobiliai, kitapus jau
vieną tikrino. Už nugaros pasigirdo automobilio pyptelėjimas. Ketindama sukti Hofheimo kryptimi
Pija buvo įjungusi kairiojo posūkio signalą, bet paskui apsigalvojo ir pasuko į dešinę – nusprendė
trumpam užsukti pas Sartorijų.
Ryto migla išsisklaidė ir aušo giedra, saulėta diena, sakytum, trumpas vėlyvos vasaros kvėptelėjimas
lapkritį. Altenhaimo kaimas atrodė kaip išmiręs. Pija pamatė tik vieną jauną moterį, išėjusią
pasivaikščioti su dviem šunimis, ir pusamžį vyriškį, kuris stovėjo kieme pasirėmęs į vartelius ir
šnekučiavosi su panašaus amžiaus moteriške. Pija pravažiavo palei „Juodąjį žirgą“ ir dar tuščią
stovėjimo aikštelę, bažnyčią, už staigaus posūkio į dešinę ūmai stabdė, nes per siaurą gatvę oriai,
neskubėdama tipeno didelė pilka katė. Prie buvusios Hartmuto Sartorijaus kavinės stovėjo sidabrinis
„Porsche Cayenne“ su Frankfurto numeriais. Pija pastatė automobilį šalia ir žengė pro plačiai atvertus
vartus. Šiukšlių kalno ir laužyno kieme nelikę nė kvapo, žiurkės irgi bus persikėlusios į kitas maisto
gausias vietas. Palypėjusi trimis laipteliais paskambino prie namo durų. Jas atvėrė Hartmutas
Sartorijus. Šalia jo stovėjo šviesiaplaukė moteris. Pija iš pradžių negalėjo patikėti, kad mato aktorę
Nadią fon Bredov, kuri išgarsėjo šalyje ne tik dėl policijos komisarės Štein vaidmens iš Hamburgo
kriminalinių nusikaltimų serialo. Kažin ką čia veikia ši moteris?
– Aš pati jį susirasiu, – kalbėjo Hartmutui Sartorijui, kuris atrodė dar labiau sugniužęs šalia šios
aukštos elegantiškos moters. – Dėkoju ir už tai. Pasimatysime vėliau.
Ji abejingai nužvelgė Piją ir nuėjo net nepasisveikinusi ar bent linktelėjusi. Pija žvilgtelėjo jai
įkandin, paskui atsisuko į Tobijo tėvą.
– Natali yra kaimynų duktė, – paskubėjo aiškinti išvydęs klausiamą Pijos žvilgsnį. – Abu su Tobiju
žaidė smėlio dėžėje, ji nuolat rašė jam į kalėjimą. Vienintelė iš visų draugų.
– Šit kaip, – linktelėjo Pija. Juk garsi aktorė irgi turėjo kur nors užaugti, kuo blogesnis Altenhainas?
– Kuo galėčiau būti jums naudingas?
– Ar sūnus namie?
– Ne. Išėjo pasivaikščioti. Bet prašome užeiti.
Pija nusekė paskui jį. Jis nusivedė ją į virtuvę, kuri, kaip ir kiemas, taip pat buvo aptvarkyta ir atrodė
geriau nei praėjusį kartą. Kaži kodėl jie pareigūnus visada kviečia tik į virtuvę?

*
Susigrūdusi rankas į striukės kišenes Amelija užsigalvojusi vaikščiojo pamiške. Po darganotos nakties
stojo rami, šilta diena. Virš vaismedžių sodų draikėsi plonytis miglos šydas, saulės spinduliai
prasismelkė pro pilkų debesų uždangą ir daiktais nudažė mišką rudeniškomis spalvomis. Ant medžių
žėrėjo dar nenukritę raudoni, geltoni ir rudi lapai, kvepėjo gilėmis ir drėgna žeme, kažkur sode degė
laužas ir ore pakvipo dūmais. Amelija, didmiesčio vaikas, godžiai traukė į plaučius gaivų kaimo orą.
Dar niekada nesijautė tokia atkutusi kaip dabar ir norom nenorom turėjo pripažinti, kad gyventi
kaime ne taip ir blogai. Apačioje, slėnyje, tysojo Altenhainas. Iš toli atrodė toks taikus kaimelis! Gatve
tarsi raudona boružė prašliaužė automobilis ir dingo ankštai vienas šalia kito susispietusių namų
raizgalynėje. Ant medinio suolo šalia seno kryžiaus sėdėjo vyriškis. Amelija priėjo arčiau ir nustebo
atpažinusi Tobiją.
 – Sveikas, – pasilabino ir sustojo. Jis pakėlė galvą. Pamačiusi jo veidą mergina pašiurpo. Kairė veido
pusė buvo išmarginta tamsiai violetinių kraujosruvų, viena akis užpurtusi, nosis ištinusi kaip bulvė.
Kirstinė žaizda virš antakio užklijuota pleistru.
– Sveika, – atsakė jis. Kurį laiką juodu žiūrėjo vienas į kitą. Jo žavių mėlynų akių žvilgsnis buvo
apsiblausęs, regis, jis kentė didelius skausmus. – Jie mane sučiupo. Vakar vakare, daržinėje.
– Tai bent, – Amelija prisėdo šalia. Abu kurį laiką tylėjo.
– Apskritai turėtum kreiptis į mentus, – netvirtai ištarė ji, nors pati tuo gerokai abejojo.
– Kaip gyvas to nedarysiu, – piktai atsakė. – Gal turi cigaretę?
Amelija panaršė kuprinėje ir ištraukė suglamžytą pakelį su žiebtuvėliu. Ji uždegė dvi cigaretes,
vieną padavė Tobijui.
– Vakar vakare Dženi Jagielski brolis kartu su sėbru storuliu Feliksu „Juodajame žirge“ pasirodė
gana vėlai. Su dar dviem vyrukais lindėjo salės kertėje ir elgėsi keistokai, – nežiūrėdama į jį kalbėjo
Amelija. – Prie nuolatinių lankytojų stalo stigo senio Pyčo, Richterio iš tos parduotuvės ir
Dombrovskio. Toji trijulė pasirodė tik be penkiolikos dešimt.
– Hm, – numykė Tobijas ir užsitraukė dūmą.
– Greičiausiai jie buvo iš tos draugijos.
– Visai galimas daiktas, – abejingai tarė Tobijas.
– Taigi, bet… jei vis dėlto žinai, kas tave galėjo užpulti… – Amelija atsisuko ir jų akys susidūrė. Ji
kaipmat nusuko žvilgsnį. Jai daug lengviau bendrauti nežiūrint jam į akis.
– Kodėl palaikai mane? – staiga paklausė. – Juk dešimt metų atpyliau kalėjime už dviejų merginų
nužudymą.
Jo balse jautėsi tik nuovargis ir neviltis, ne priekaištas.
– Ir aš tupėjau tris savaites belangėje, nes melavau mentams norėdama išsukti bičiulį iš bėdos,
girdi, pas jį rasta žolė priklauso man, – paaiškino Amelija.
– Ką nori tuo pasakyti?
– Netikiu, kad galėjai nužudyti tas dvi merginas.
– Malonu girdėti, – Tobijas pasilenkė ir jo veidas iš skausmo persikreipė. – Turiu tau priminti, kad
teismui buvo pateikta krūva įrodymų mano nenaudai.
– Žinau, – gūžtelėjo pečiais Amelija. Dar kartą užsitraukė dūmą, nukratė pelenus ir nuorūką
švystelėjo į žolę kitapus skalda išpilto kelio. Ji būtinai papasakos jam apie paveikslus! Bet kaip pradėti?
Nusprendė kalbėti užuolankomis.
– Ar Lauterbachai čia gyveno ir anksčiau? – paklausė.
– Na, taip, – nustebo Tobijas. – Kodėl klausi?
– Yra čia toks paveikslas, – paaiškino Amelija. – Net daugiau tokių paveikslų. Aš juos mačiau ir
manau, kad trijuose pavaizduotas Lauterbachas.
Tobijas įsmeigė į ją suglumusį žvilgsnį.
– Taigi, man rodos, kad tada kai kas stebėjo visus tuos įvykius, – patylėjusi toliau kalbėjo Amelija. –
Tysas man padavė paveikslus, kurie…
Ji nuščiuvo. Siaura gatve dideliu greičiu dūmė sidabrinis visureigis. Iš po plačių padangų pažiro
skalda ir prie jų stabtelėjo „Porsche Cayenne“. Iš automobilio išlipo graži šviesiaplaukė moteris.
Amelija pašoko ir užsimetė kuprinę.
– Palauk! – Tobijas maldaudamas tiesė į ją ranką ir stojosi raukydamasis iš skausmo. – Apie kokius
paveikslus kalbi? Kuo čia dėtas Tysas? Nadia yra mano geriausia draugė. Gali ir jai viską papasakoti.
 – Verčiau nepasakosiu, – Amelija nepasitikėdama dirsčiojo į moterį. Ji buvo liekna, atrodė itin
elegantiškai: aptempti džinsai, nertinis su atraitojama apykakle ir smėlio spalvos berankovis su
krintančiu į akis brangaus dizainerio prekės ženklu. Lygūs šviesūs plaukai susukti į kuodą, taisyklingų
bruožų veide atsispindėjo nerimas.
– Sveikas! – šūktelėjo moteris ir priėjo arčiau. Įtariai nužvelgė Ameliją ir pasisuko į Tobiją.
– O Dieve! Mielasis, kas atsitiko? – švelniai palietė jam veidą. To pakako, kad Amelijai sugnybtų širdį
ir ji pajustų neapykantą tai Nadiai.
– Pasimatysime vėliau, – skubiai tarstelėjo ir nuėjo.

*
Tą dieną Pija antrąkart prisėdo prie virtuvinio stalo ir mandagiai atsisakė siūlomos kavos. Prieš tai
papasakojo Hartmutui Sartorijui apie Manfredo Vagnerio prisipažinimą ir jo suėmimą.
– Kaip laikosi jūsų buvusi žmona? – paklausė Pija.
– Jos būklė tokia pat, – atsakė Sartorijus. – Gydytojai nieko aiškaus nepasako.
Pija žiūrėjo į išsekusį ir pavargusį senojo Sartorijaus veidą. Šis žmogus turėjo iškęsti ne mažiau už
Vagnerių šeimą, netgi dar daugiau. Nes nužudytųjų tėvus visi užjautė ir palaikė, o nuo žudiko tėvų
atsiribojo ir keršijo už sūnaus nusikaltimą. Tyla darėsi nepakenčiama. Pija ir pati nesumojo, ko čia
atvažiavo ir ko reikėtų imtis.
– Gal dabar paliks ramybėje jus ir jūsų sūnų? – atsargiai pasiteiravo. Hartmutas Sartorijus tik
karčiai nusijuokė. Ištraukęs stalčių padavė Pijai suglamžytą popieriaus lapą.
– Radau šiandien pašto dėžutėje. Tobijas buvo išmetęs į šiukšlių kibirą, bet aš ištraukiau. Galvažudy,
– perskaitė Pija, – nešdinkis iš čia, kol neatsitiko nauja nelaimė. Grasinamas laiškas, – pareiškė ji. – Ar jį
rašė anonimas?
– Žinoma, – Sartorijus gūžtelėjo pečiais ir vėl prisėdo. – Vakar jie sučiupo Tobiją daržinėje ir
sumušė, – užlūžo jo balsas, nors ir stengėsi valdytis, akyse pasirodė ašaros.
– Kas tie jie? – paklausė Pija.
– Visi, – Sartorijus bejėgiškai mostelėjo ranka. – Jie buvo su kaukėmis ir turėjo beisbolo lazdas. Kai
aptikau… Tobiją daržinėje… iš pradžių maniau… kad jis… negyvas.
Senukas sukando dantis ir panarino galvą.
– Kodėl neskambinote policijai?
– Nieko negelbės. Jie nesiliaus, – žmogus papurtė galvą, matyt, susitaikęs su likimu ir praradęs bet
kokią viltį. – Tobijas bandė šiaip taip aptvarkyti kiemą tikėdamasis sulaukti pirkėjo.
– Pone Sartorijau, – tarė Pija tebelaikydama grasinamą laišką, – aš susipažinau su jūsų sūnaus byla.
Ir man užkliuvo keletas neatitikimų. Tiesą sakant, mane stebina Tobijo advokatas, kad tada nepadavė
apeliacijos.
– Juk jis norėjo paduoti, bet teismas atmetė jo prašymą. Mat visi įkalčiai, liudytojų parodymai buvo
mano sūnaus nenaudai, – Sartorijus persibraukė ranka veidą. Jame matėsi didelė neviltis.
– Bet jau surasti Lauros palaikai, – varė toliau Pija. – Man galvoje netelpa, kaip vos per
keturiasdešimt minučių jūsų sūnus galėjo išgabenti iš namų merginos lavoną automobilio bagažinėje,
nuvažiuoti į Ešborną, įsibrauti į uždarą buvusio karinio aerodromo teritoriją ir įmesti į seną požeminę
saugyklą.
Hartmutas Sartorijus pakėlė galvą ir pasižiūrėjo į ją. Išblukusiose mėlynose akyse šmėstelėjo vilties
kibirkštėlė, bet veikiai užgeso.
 – Tai nieko nepadės. Juk naujų įrodymų nėra. O jei ir atsirastų, žmonėms jis buvo ir visada liks
žudikas.
– Gal jūsų sūnui būtų geriau laikinai palikti Altenhainą, – patarė Pija. – Bent kol bus palaidota
mergina ir paskui vėl viskas nurims.
– Kurgi jam pasidėti? Neturime pinigų. Tobijas negreitai susiras darbą. Kas priims į darbą buvusį
kalinį, nors ir baigusį mokslus?
– Galėtų laikinai apsistoti motinos bute, – pasiūlė Pija, bet Sartorijus papurtė galvą.
– Tobijui trisdešimt, – tarė jis. – Jūsų pasiūlymas neblogas, bet jam negaliu įsakyti.

*
– Kai pamačiau jus abu ant suolo, pasirodė, kad mergina man kažkur matyta, – kalbėjo Nadia.
Tobijas vėl atsisėdo ir atsargiai apsičiupinėjo nosį. Prisiminimai apie vakar naktį patirtą mirtiną
baimę tarsi juodas šešėlis temdė šią saulėtą dieną. Kai vyrai liovėsi jį mušę ir nuėjo, mintyse jau
atsisveikino su gyvenimu. Jei vienas jų nebūtų grįžęs ir ištraukęs jam iš burnos skuduro, jis būtų
uždusęs. Regis, jie turėjo rimtų užmačių. Tobijas net šiurpo pagalvojęs, kad mirtis jam žiūrėjo į akis.
Nors sužalojimai buvo skausmingi ir atrodė baisiai, jo gyvybei pavojus negrėsė. Tobijo tėvas vakar
vakare paskambino poniai daktarei Lauterbach ir ji tučtuojau atvažiavo. Užklijavo prakirstą antakį ir
paliko tablečių nuo skausmo. Regis, pamiršo, kad tada Tobijas buvo įvėlęs į bylą ir jos vyrą.
– Ar tau taip neatrodo? – pagaliau Nadios žodžiai pasiekė jo sąmonę.
– Ką turi galvoje? – perklausė. Ji atrodė jam tokia graži ir susirūpinusi. Juk ketino važiuoti į
Hamburgą filmuotis, bet jis turbūt buvo jai svarbesnis. Sulaukusi jo skambučio iškart atvažiavo. Štai
ką reiškia tikra draugė!
– Toji mergiūkštė kaip iš akies lupta Štefani. Tiesiog sunku patikėti! – pasakė Nadia ir paėmė jo
ranką. Nykščiu braukė jam per delną ir taip švelniai, kad jei ne ta bėda, jam būtų patikę, bet dabar
trikdė.
– Taip, sunku patikėti, kad Amelija tokia, – užsigalvojęs pasakė. – Tokia drąsi ir nelengvai
įbauginama.
Prisiminė, kaip ją užpuolė kieme. Kita mergina apsipylusi ašaromis būtų dūmusi namo arba į
policiją, tik ne Amelija. Kažin ką ji jam dar ketino papasakoti? Ką jai pasakė Tysas?
– Ar ji tau patinka? – smalsavo Nadia. Jei nebūtų buvęs taip užsigalvojęs, tikriausiai būtų paieškojęs
diplomatiškesnio atsakymo.
– Žinoma. Ji man atrodo miela. Ji yra visai… kitokia.
– Kokia kitokia? Ne tokia kaip aš?
Tobijas pakėlė galvą. Susidūręs su įdėmiu jos žvilgsniu norėjo šyptelėti, tačiau nieko neišėjo.
– Kitokia nei vietiniai žmonės, štai ką norėjau pasakyti, – jis spustelėjo jai ranką. – Amelijai tik
septyniolika. Ji man tarsi jaunėlė sesuo.
– Na, žiūrėk man, kad savo mėlynomis akimis neužkerėtum jaunėlės sesers, – Nadia ištraukė ranką
ir užsimetė koją ant kojos. Žvilgtelėjo į jį pakreipusi galvą. – Nejaugi nesupranti, kad prie tavęs taip ir
traukia moteris?
Jos žodžiai grąžino jį į praeitį. Kaip jis tąsyk nesusiprotėjo, kad pašiepdama kitas merginas Nadia
jam pavyduliavo?
– Ką tu, liaukis, – atsainiai mostelėjo ranka. – Amelija dirba „Juodajame žirge“ ir kartais šį bei tą
nugirsta. Beje, ieškomo nusikaltėlio nuotraukoje ji atpažino Manfredą Vagnerį. Tai jis nustūmė mano
motiną nuo tilto.
– Nejaugi?
– Taip. Be to, ji mananti, kad vakar naktį mane sumušė Pyčas, Richteris ir Dombrovskis. Vakar jie
sėdo žaisti skato kaip niekada vėlai.
Nadia spoksojo į jį netikėdama savo ausimis.
– Gal juokauji?
– Nejuokauju. Be to, Amelija įsitikinusi, kad vienas žmogus tada kai ką matė ir jo parodymai galėtų
prisidėti prie mano išteisinimo. Ji ketino man šį tą papasakoti apie Tysą, Lauterbachą ir kažkokius
paveikslus.
– Tai būtų… ak, tai būtų siaubinga! – Nadia pašoko ir paėjėjo iki automobilio, paskui apsisuko ir
susijaudinusi žiūrėjo į Tobiją. – Bet kodėl tas žmogus visąlaik tylėjo?
– Ir aš norėčiau tai žinoti, – Tobijas atsilošė ir atsargiai ištiesė kojas. Menkiausias krustelėjimas kėlė
skausmą, nepadėjo nė tabletės. – Šiaip ar taip, Amelija kai ką bus užčiuopusi. Štefani kartą man
užsiminė apie kažkokius ryšius su Lauterbachu. Ar tu jį prisimeni?
– Žinoma, – Nadia energingai linkčiojo žiūrėdama į jį.
– Iš pradžių maniau, kad ji tik nori prieš mane pasipuikuoti, bet paskui pats mačiau juodu už
palapinės per tą šventę. Štai kodėl nieko nelaukęs pardrožiau namo. Mane apėmė… – jis nutilo, ieškojo
tinkamų žodžių, kad apibūdintų sieloje kilusią sumaištį. Juodu stovėjo taip susiglaudę, kad, regis, nė
vandeniu jų neperliesi, negana to, Lauterbachas buvo uždėjęs ranką jai ant sėdmenų. Supratęs, kad
Štefani duodasi su kitais, jis visai pametė galvą.
– …įsiūtis, – baigė už jį Nadia.
– Ne, – pataisė Tobijas. – Tai nebuvo įsiūtis. Veikiau jaučiausi įžeistas ir nuliūdęs. Aš tikrai mylėjau
Štefani!
– Ar įsivaizduoji, kas būtų, jei tai iškiltų aikštėn? – piktai suprunkštė Nadia. – Kaip manai, kokiomis
antraštėmis mirgėtų spauda: „Kultūros ministras – vaikų tvirkintojas!“
– Nejau iš tikrųjų manai, kad tarp jų kas nors buvo?
Nadia surimtėjo. Jos akyse plykstelėjo jam nesuprantama išraiška. Ji gūžtelėjo pečiais.
– Šiaip ar taip, įtarinėjau jį. Lakstė paskui tą Snieguolę tarsi uodegon įkirptas, net patikėjo jai
pagrindinį vaidmenį, nors dideliu talentu ji negalėjo pasigirti! Vos ją pamatęs varvindavo seilę.
Pagaliau juodu perėjo prie temos, kurios iki šiol vengė. Kai Štefani tąsyk gavo pagrindinį vaidmenį
kalėdiniame spektaklyje, Tobijas nenustebo. Jau vien merginos išvaizda puikiai tiko Snieguolės
vaidmeniui. Jis gerai prisiminė tą vakarą, kai toji mintis jam pirmąkart šovė į galvą. Štefani įlipo į jo
automobilį, ji vilkėjo balta vasarine suknele, lūpas pasidažiusi raudonai, vėjas plaikstė juodus palaidus
plaukus. Balta kaip sniegas, raudona kaip kraujas, juoda kaip juodmedis, – pasakė ir ėmė juoktis. Kažin kur
juodu tada važiavo? Ūmai tarsi žaibui trenkus galvoje prašviesėjo. Štai kas jį kamavo pastarosiomis
dienomis, kai bandė atgaivinti atmintį! …ar prisimenate, kaip mano sesuo nušvilpė iš mūsų senio aerodromo
raktų ryšulį ir kaip surengėme automobilių lenktynes senajame angare? Taip sakė Jorgas garaže
ketvirtadienio vakarą. Na, žinoma, jis puikiai prisimena! Ir tą vakarą prieš vienuolika metų juodu ten
važiavo dviese, Štefani ragino jį kuo greičiau lėkti. Jorgo tėvas Lucas Richteris buvo ryšių tarnybos
aštuntą ir devintą dešimtmečiais paskirtas dirbti buvusio karinio aerodromo teritorijoje! Kartais jį ten
lydėdavo tarnybos darbuotojas ir vaikai – sūnus Jorgas su vienmečiais draugais, ir jiems būdavo
leidžiama žaisti apleistame sklype. Vėliau jau paaugę patys slapčiomis ten rengdavo automobilių
lenktynes arba vakarėlius. Kaip tik ten buvo rasti Lauros griaučiai. Ar tai tik sutapimas?
 *
Jis išdygo priešais tarsi iš po žemių kaip tik tą akimirką, kai ji ketino dar kartą atsisukti ir žvilgtelėti į
Tobiją su ta baltapūke šliundra ir jos prabangiais ratais.
– Po paraliais, Tysai! – išspaudė persigandusi ir slapčia nubraukė nuo veido ašaras. – Būtinai turi
mane išgąsdinti, velniai rautų!
Kartais jai darydavosi nejauku, kai Tysas lyg koks šešėlis išnirdavo ir vėl tyliai dingdavo. Tik dabar
atkreipė dėmesį į jo liguistą išvaizdą. Akys giliai įkritusios, karščiuojančios. Jį krėtė drebulys, sunertų
rankų plaštakas laikė pažastyse. Jai dingtelėjo, kad atrodo kaip beprotis. Bet tučtuojau susigėdo.
– Kas tau? Ar nesveikuoji?
Jis nieko nesakė, tik nervingai dairėsi. Šnopavo vos atgaudamas kvapą, tarsi būtų bėgęs. Netikėtai
sugriebė Ameliją už rankos ir toji labai nustebo. Šito niekada nedarydavo. Liestis prie kito žmogaus
jam būdavo nemalonu, ir ji tai žinojo.
– Snieguolės apginti negalėjau, – prabilo kimiu, trūkčiojančiu balsu. – Bet tave geriau saugosiu.
Jo akys neramiai lakstė į šalis, vis dairėsi į pamiškę, tarsi ten tykotų pavojus. Amelija pašiurpo.
Staiga merginai galvoje viskas susidėliojo.
– Juk tu matei, kas tąsyk atsitiko, ar ne? – sukuždėjo ji.
Tysas ūmai pasisuko ir nusitempė ją tvirtai tebelaikydamas už rankos. Amelija klupčiodama leidosi
įkandin per purviną griovį ir tankius krūmus. Kai juodu atsidūrė miško priedangoje, Tysas sulėtino
žingsnį, bet mergina pristigusi kvapo vis tiek vos spėjo paskui jį, nes per daug rūkydavo ir retai
sportuodavo. Jis nepaleido jos rankos, jeigu ji parklupdavo ar pargriūdavo, kaipmat pastatydavo ant
kojų. Juodu kopė aukštyn. Po kojomis traškėjo sausos šakelės, eglių viršūnėse čerškė šarkos. Staiga
Tysas stabtelėjo. Amelija uždususi apsidairė ir pro medžius už skardžio pamatė rausvų čerpių
Terlindeno vilos stogą. Jai veidą išpylė prakaitas, ji vis kosčiojo. Kodėl Tysas ją veda aplinkiniu keliu?
Juk būtų buvę patogiau eiti per parką. Jis paleido jos ranką ir tol krapštėsi prie siaurų surūdijusių
vartelių, kol tie gailiai girgždėdami atsivėrė. Amelija žengė paskui jį ir apsižiūrėjo, kad atsidūrė už
oranžerijos. Tysas vėl ketino griebti jai už rankos, bet mergina atšlijo.
– Ko lakstai po laukus kaip pamišėlis?
Ji stengėsi atsikratyti nesmagumo, kuris ją staiga apėmė, nes Tysas išties buvo kažkoks nesavas.
Nesudrumsčiamos ramybės, kuria šiaip pasižymėdavo, nebeliko nė ženklo ir, kai pakėlė galvą
žiūrėdamas jai tiesiai į akis, jo žvilgsnis ją baugino.
– Jei niekam nesakysi, – tyliai prabilo, – atskleisiu tau savo paslaptį. Eikš!
Ištraukęs raktą iš po durų kilimėlio atidarė oranžerijos duris. Amelija svarstė, ar jai nepasprukus.
Bet juk Tysas – jos draugas, jis ja pasitikėjo. Taigi ir ji nusprendė juo pasitikėti, tad nusekė įkandin į jai
žinomą patalpą. Jis rūpestingai užrakino duris iš vidaus ir apsidairė.
– Nagi, sakyk, kas tau darosi? – paklausė Amelija. – Ar kas nors nutiko?
Tysas tylėjo. Jis priėjo prie didelės palmės, augančios kubile tolimiausiame oranžerijos kampe,
pastūmė į šalį ir pakėlęs lentą atrėmė į sieną. Amelija smalsaudama prisiartino ir pamatė liuką
grindyse. Tysas atidarė ir atsisuko į ją.
– Lipk, – paragino.
Amelija lipo siaurais aprūdijusiais metaliniais laiptais, kurie stačiai leidosi į tamsą. Tysas uždarė
paskui save liuką, netrukus įsižiebė blausi elektros lemputė. Tysas prasispraudė pro merginą ir atidarė
sunkias metalines duris. Į veidą tvokstelėjo sausas, šiltas oras ir Amelija nustebo atsidūrusi erdviame
rūsyje. Šviesus grindų kilimas, sienos dažytos linksma oranžine spalva. Prie vienos sienos – knygų
prikrauta lentyna, prie kitos – jaukiai atrodanti sofa. Patalpos dalis atitverta širma. Amelijai širdis
pašėlusiai daužėsi. Tysas niekada neišsidavė, kad ko nors tikėtųsi iš jos, tad ir dabar ji nemanė, kad
galėtų ją užpulti ir išžaginti. Blogiausiu atveju keliais žingsniais įveikusi laiptelius pabėgtų į parką.
– Eikš, – vėl paragino Tysas. Jis pastūmė į šalį širmą ir Amelija pamatė senovinę lovą su aukštu
mediniu galugalviu. Ant sienos tvarkingai sukabintos nuotraukos – neabejotinai Tyso darbas.
– Eikš. Apie tave esu daug pasakojęs Snieguolei.
Amelija priėjo arčiau ir jai užėmė kvapą. Baisėdamasi ir tarsi užkerėta ji žvelgė į mumijos veidą.

*
– Kas tau? – Nadia pritūpė, atsargiai uždėjo rankas jam ant šlaunų, bet jis nekantriai nustūmė ir
atsistojo. Nuklibikščiavęs keletą metrų sustojo. Jo įtarimas vis didėjo!
– Lauros griaučiai aptikti požeminėje saugykloje, buvusio karinio aerodromo teritorijoje Ešborne, –
persimainiusiu balsu prabilo Tobijas. – Juk turėtum prisiminti, kad mes ten dažnai linksmindavomės.
Jorgo tėvas tada dar turėjo vartų raktą.
– Ką čia šneki? – Nadia nusekė jam įkandin ir pasižiūrėjo nieko nesuprasdama.
– Lauros neįmečiau į saugyklą, – ryžtingai tarė Tobijas ir sugriežė dantimis. – Velniai rautų, aš jos
neįmečiau, – jis gniaužė kumščius. – Noriu žinoti, kas iš tikrųjų įvyko! Mano tėvų gyvenimas žlugo,
dešimt metų atsėdėjau kalėjime, o štai neseniai Lauros tėvas nustūmė nuo tilto mano motiną!
Nebeištversiu! – šaukė priešais stovinčiai Nadiai.
– Eikš su manimi, Tobi. Prašau tave.
– Neisiu! – griežtai atkirto. – Argi nesupranti? Juk kaip tik to jie ir siekia, šitie šūdžiai!
– Vakar tave tik sumušė. O jeigu jie vėl ateis ir jau nepasigailės?
– Manai, mane užmuš? – Tobijas pasižiūrėjo į Nadią.
Jos apatinė lūpa virpčiojo, didelėse žaliose akyse spindėjo ašaros. Nadia išties nenusipelnė būti
apšaukta. Ji vienintelė jį palaikė. Netgi norėdavo lankyti kalėjime, tik jis neleisdavo. Jo pyktis staiga
išgaravo, jį ėmė graužti sąžinė.
– Dovanok man, – tyliai pasakė ir ištiesė rankas. – Netyčia tave aprėkiau. Eikš čia.
Ji prisiglaudė, nuleido galvą jam ant krūtinės ir jis tvirtai ją apkabino.
– Turbūt tu teisi, – kuždėjo jai į plaukus. – Laiko vis tiek nepasuksi atgal.
Ji pakėlė galvą ir pažvelgė į jį susirūpinusi.
– Man neramu dėl tavęs, Tobi, – virpčiojo jos balsas. – Nenorėčiau tavęs prarasti, juolab dabar, kai
tave pagaliau suradau!
Tobijas susiraukė. Užsimerkė ir prigludo skruostu jai prie veido. Kas galėtų jam pasakyti, ar
jųdviejų gyvenimas klostysis sėkmingai!? Nenorėjo dar kartą nusivilti. Verčiau liks vienas iki gyvenimo
pabaigos.

*
Manfredas Vagneris sėdėjo prie stalo apklausos kambaryje sugniužęs kaip lepšis ir vargais negalais
pakėlė galvą pro duris įžengus Pijai su Bodenšteinu. Jo akys buvo paraudusios ir pabrinkusios nuo
girtavimo.
 – Jums inkriminuojamas nusikaltimas pagal kelis straipsnius, – pradėjo Bodenšteinas įjungęs garso
įrašą ir pasirengęs protokoluoti. – Kūno sužalojimas, pavojingas eismo sutrikdymas ir netyčinė
žmogžudystė arba net nužudymas, nelygu, kaip kvalifikuos prokuratūra.
Manfredas Vagneris dar labiau pabalo. Jo akys šokinėjo nuo Pijos prie Bodenšteino. Jis sunkiai
nurijo seiles.
– Bet… bet… juk Rita dar gyva, – išlemeno.
– Jūs teisus, – pareiškė Bodenšteinas. – Bet žmogų, vairavusį automobilį, ant kurio užkrito moteris,
ištiko širdies smūgis ir jis mirė vietoje. Jau nekalbant apie automobiliui padarytą žalą. Tai, kad jūs pats
nepranešėte policijai, bus vertinama kaip sunkinanti aplinkybė.
– Aš ketinau pats prisistatyti, – verksmingu balsu teisinosi Vagneris. – Bet… bet tie visi mane
atkalbėjo.
– Kas tie visi? – paklausė Pija. Ji nebejautė gailesčio tam vyrui. Kad ir kokią sunkią netektį būtų
patyręs, Tobijo motinos užpuolimo negalima pateisinti.
Vagneris tik gūžtelėjo pečiais, bet nepakėlė akių.
– Tie visi, – atsakė nedrąsiai, visai kaip Hartmutas Sartorijus prieš keletą valandų, kai Pija paklausė,
kas galėjo parašyti anoniminį grasinamą laišką ir užpulti jo sūnų.
– Šit kaip. Ar jūs visada klausote, ką jums sako tie visi? – klausimas buvo gana provokuojantis, tačiau
pasiekė tikslą.
– Jūs neįsivaizduojate, ką aš praradau! – plykstelėjo Vagneris. – Mano Laura buvo šauni mergina. Ji
būtų daug pasiekusi. Ir tokia gražuolė. Kartais negalėdavau patikėti, kad ji – mano vaikas. Paskui
turėjau atsisveikinti su ja amžinai. Ją išmetė tarsi kokią šiukšlę. Mūsų šeima laimingai gyveno,
pradėjome plėsti statybas, kurtis naujame pramoniniame rajone, mano verslas klestėjo. Kaimo
bendruomenė buvo vieninga, žmonės vieni kitiems draugiški. Ir staiga… dingsta Laura ir jos draugė.
Jas nužudė Tobijas, tas šaltakraujis žudikas! Maldavau jį pasakyti, kodėl ją nužudė ir kur paslėpė jos
lavoną. Bet jis tylėjo.
Vyras susikūprino ir be paliovos kūkčiojo. Bodenšteinas jau ketino išjungti garso įrašą, tačiau Pija
sulaikė. Kažin, ar Vagneris rauda sielvartaudamas dėl prarastos dukters, ar gailėdamasis pats savęs?
– Liaukitės liejęs krokodilo ašaras, – tarė ji.
Manfredas Vagneris pakėlė galvą ir apstulbęs spoksojo į ją, tarsi gavęs spyrį į pasturgalį.
– Juk aš netekau vaiko, – pradėjo drebančiu balsu.
– Žinau, – atkirto jam Pija. – Ir dėl to jus labai užjaučiu. Bet juk turite dar du vaikus ir žmoną,
kuriems esate reikalingas. Ar pagalvojote, kas laukia jūsų šeimos, jei nuskriausite Ritą Kramer?
Vagneris nuščiuvo, bet staiga jo veidas iš pykčio persikreipė ir jis suriko:
– Jūs nežinote, kaip aš gyvenau tuos vienuolika metų!
– Užtat žinau, kaip gyveno jūsų žmona, – šaltai tarė Pija. – Ji prarado ne tik vaiką, bet ir vyrą, nes jis
kasvakar prisigerdavo gailėdamasis pats savęs ir palikdavo šeimą likimo valiai! Jo žmona plėšosi, kad
kaip nors ją išmaitintų. O ką darote jūs?
Vagneris sužaibavo akimis. Pija pataikė į skaudžią vietą.
– Koks jūsų reikalas, po velnių?
– Kas jums patarė nepranešti policijai?
– Mano bičiuliai.
– Ar tie patys bičiuliai, kurie kas vakarą abejingai žiūri, kaip prisiliuobiate „Juodajame žirge“ ir
žlugdote savo gyvenimą?
 Vagneris žiojosi ketindamas kažką sakyti, bet apsigalvojo. Iš padilbų žvilgčiojo į Bodenšteiną.
– Nesiduosiu suvystomas, – jo balsas užlūžo. – Be advokato daugiau nekalbėsiu.
Jis sunėrė ant krūtinės rankas, nuleidęs galvą prispaudė smakrą prie krūtinės ir tylėjo tarsi
užsispyręs vaikas. Pija klausiamai pažvelgė į viršininką. Bodenšteinas spustelėjo klavišą ir išjungė
garso įrašą.
– Galite keliauti namo, – pasakė.
– Argi aš… argi aš… nesuimtas? – suglumęs mikčiojo Vagneris.
– Jūs laisvas, – Bodenšteinas atsistojo. – Mes žinome, kur jus rasti. Prokuroras pateiks jums
kaltinimą. Šiaip ar taip, jums reikės advokato.
Jis atidarė duris ir Vagneris nulingavo lydimas pareigūno, kuris per apklausą buvo kambaryje.
Bodenšteinas palydėjo išeinantįjį akimis.
– Nedaug tetrūko, kad pravirkdytų su tuo savo verkšlenimu, – neištvėrė Pija. – Bet jam nepavyko.
– Ko tu jį taip piktai užsipuolei? – smalsavo Bodenšteinas.
– Mat nujaučiu, kad šuo visai kitur pakastas, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, – atsakė Pija. – Šiame
užkampyje dedasi paslaptingi dalykai. Ir jau senokai. Tuo aš neabejoju.
2008-ųjų lapkričio 16-oji, sekmadienis

Bodenšteinas išvis nebuvo nusiteikęs dalyvauti dar vienoje šeimos šventėje, bet kadangi šįkart viskas
vyko namie ir nedideliame būrelyje, nusileido. Išvakarėse Lorencas, kuriam sukako dvidešimt penkeri,
kartu su gyva galybe draugų linksminosi iki pat paryčių diskotekoje. Su jos savininku buvo pažįstamas
nuo tų laikų, kai vedė vakarus šokiuose. Tačiau sekmadienį panoro kartu su artimaisiais ir ramesnėje
aplinkoje atšvęsti pusiau apvalią sukaktį. Iš Bad Homburgo atvyko Kozimos motina, šaunią draugiją
papildė Bodenšteino tėvai ir brolis Kventinas su trimis dukterimis – Marija Luiza darbavosi pilies
restorane, taip pat Lorenco draugės Tordis motina veterinarė Inka Hanzen. Visi sėdėjo valgomajame
prie baltai padengto, rudeninėmis puokštėmis papuošto stalo. Sen Klero metrdotelis šauniausiai
darbuotojai Rozali sutiko duoti laisvadienį ir šioji nuo pat ankstyvo ryto įraudusiais skruostais bei
įtemptais tarsi styga nervais darbavosi virtuvėje, į kurią daugiau niekam nevalia buvo įžengti. Jos
triūso vaisiai apstulbino: į stalą patiektos keptos žąsų kepenėlės su migdolų kremu ir žaliosiomis
citrinomis, po jų trinta rėžiukų sriuba su marinuotais moliuskais ir putpelių kiaušiniais. Gamindama
pagrindinį patiekalą Rozali pranoko net save pačią: troškinta stirnienos nugarinė su žirneliais,
įdarytais traškiais makaronais ir morkų su imbierais tyre pavyko ne prasčiau nei jos šefui. Svečiai
išsijuosę žarstė komplimentus virtuvės šeimininkei, o Bodenšteinas tvirtai apglėbė vyriausiąją dukrą,
visiškai išsikvėpusią nuo darbo ir prisiimtos atsakomybės naštos.
– Manau, neturėtume tavęs paleisti, – pajuokavo ir pabučiavo į kaktą. – Tai buvo nepakartojama,
brangioji.
– Dėkui, tėti, – atsiliepė išvargusi. – Dabar man reikėtų išgerti ko nors stipresnio!
– Šventės proga turi tokią teisę, – šyptelėjo. – Kas dar norėtų išlenkti?
– Mes labiau norėtume šampano, – Lorencas mirktelėjo seseriai.
Toji staiga kai ką prisiminė ir nudūmė į virtuvę, paskui ją nuėjo ir Lorencas su Tordis. Bodenšteinas
atsisėdo ir susižvalgė su Kozima, kurią slapčiomis stebėjo nuo pat ryto. Rozali iškrapštė tėvus iš namų
dar prieš dešimtą, visi nuvažiavo į Taunuso kalnus pasivaikščioti po mišką aplink Glaskopfą ir
pasidžiaugti šiltais bobų vasaros orais. Kozima buvo tokia pat kaip visada, net buvo paėmusi jam už
rankos. Jo būgštavimai vis labiau sklaidėsi, šiaip ar taip, dar nesiryžo jos paklausti.
Rozali, Lorencas ir Tordis grįžo į valgomąjį balansuodami padėklais su pilnomis taurėmis šampano,
padavė kiekvienam po taurę, neaplenkė nė trijų paaugliško amžiaus dukterėčių, kurios sumišusios
prunkštė. Naudodamasis proga, kad šalia nėra griežtos motinos, Kventinas apsimetė to nematąs.
– Brangieji, – pradėjo rėžti iškilmingą kalbą Lorencas, – visos šeimos susibūrimo proga mudu su
Tordis norėtume pranešti, kad ketiname tuoktis!
Jis apglėbė merginą per pečius ir juodu laimingi šypsojosi vienas kitam.
– Nesijaudink, tėti, – išsišiepė Lorencas, – tuokiamės ne iš reikalo, tiesiog patys to norime!
– Tylos, ei, tylos! – šūktelėjo Kventinas.
Subildėjo atstumiamos kėdės, visi atsistojo norėdami pasveikinti jaunąją porą. Bodenšteinas
apkabino sūnų ir būsimą marčią. Jo akys susidūrė su Kozimos akimis. Ji šluostėsi iš susijaudinimo
ištryškusias ašaras.
– Še tau, – tarė šyptelėjusi, – jau ir mūsų vyresnėlis subrendo ir veda.
 – Pakankamai ilgai mus šiurpino savo nuotykiais, – priminė Bodenšteinas.
Baigęs mokyklą Lorencas ilgokai trynėsi klubuose vesdamas vakarus ir versdamasis iš atsitiktinių
darbų radijuje ir televizijoje. Bodenšteinas neapsikentęs ne kartą baudėsi tarti sūnui griežtą „ne“, bet
Kozima vis atkalbinėdavo, tikėjosi, kad vieną dieną Lorencas susitupės. Dabar sūnus kasdien veda trijų
valandų laidą privačioje radijo stotyje ir uždirba krūvą pinigų už pokalbių laidų, sporto ir įvairiausių
renginių organizavimą visoje šalyje.
Svečiai vėl susėdo, visų nuotaika buvo pakili ir nevaržoma. Rozali baigė tvarkytis virtuvėje ir dabar
gurkšnojo šampaną.
– Oliveri, – pasilenkė prie Bodenšteino motina, – gal atneštum man vandens atsigerti?
– Žinoma, – jis atstūmė kėdę, atsistojo ir į sandėliuką nužingsniavo per virtuvę, kurią jau buvo
spėjusi aptvarkyti darbštuolė dukra. Iš dėžės paėmė du butelius mineralinio vandens. Tą akimirką
suskambo mobilusis vienoje iš striukių, sukabintų ant sienos šalia durų, vedančių į garažą.
Bodenšteinas atpažino kvietimo signalą. Kozimos telefonas! Kurį laiką nepasidavė pagundai, bet
įtarumas nugalėjo. Skubiai pasikišo po pažastimi vieną butelį, kita ranka naršė žmonos striukės
kišenes. Aptikęs mobilųjį vidinėje kišenėje atidarė ir spustelėjo laiško simbolį: MIELOJI, VISĄ DIENĄ
GALVOJU APIE TAVE! RYTOJ PER PIETUS? TUO PAČIU LAIKU? TOJE PAČIOJE VIETOJE? LABAI
DŽIAUGSIUOSI! Raidės ekrane liejosi prieš akis, jam pakirto kojas. Nusivylimo kartėlis išmušė jį iš
pusiausvyros. Kaip ji drįsta apsimetinėti, jam šypsotis ir susikibus rankomis vaikščioti aplink
Glaskopfą? Kozima, be abejo, pastebės, kad kažkas perskaitė žinutę, nes laiško simbolis dingo. Jam
netgi norėjosi, kad ji pirmoji pradėtų tą kalbą. Įgrūdo telefoną į striukės kišenę, luktelėjo, kol širdis ims
vėl ramiai plakti, ir grįžo į valgomąjį. Kozima sėdėjo ant sofos su mažąja Sofi ant kelių, juokavo,
linksminosi lyg niekur nieko. Būtų geriausia dabar prie visų svečių į ją kreiptis, pasakyti, kad meilužis
atsiuntė žinutę į jos mobilųjį. Bet persigalvojo pažvelgęs į Lorencą, Tordis ir Rozali. Jis pasielgtų
egoistiškai ir neapgalvotai, nes neturėdamas kuo pagrįsti savo įtarimų tik sugadintų šią gražią šventę.
Tad nieko kita nebeliko kaip apsimesti, tarsi nieko bloga neatsitiko.

*
Tobijas vargais negalais praplėšė akis ir sudejavo. Galva plyšo iš skausmo, vos pajudėjus vėl pykino.
Pasilenkė per lovos kraštą ir gargaliuodamas išvėmė į kibirą, kurį kažkas buvo pastatęs šalia. Vėmalai
bjauriai atsidavė tulžimi. Jis krito ant pagalvės, persibraukė ranka burną. Liežuvis buvo išdžiūvęs,
galvoje pasiutusiu greičiu tebesisuko karuselė. Kas gi jam atsitiko? Kaip jis parsirado namo?
Aptemusioje atmintyje vienas po kito išniro paveikslai. Jis prisiminė Jorgą ir Feliksą, kitus senus
bičiulius, garažą, su „Red Bull“ gėrimu sumaišytą degtinę. Ten buvo ir keletas merginų, jos visąlaik
kuždėjosi tarpusavyje, kikeno ir vogčiomis į jį žvilgčiojo. Jis jautėsi kaip žvėris zoologijos sode. Kada tai
buvo? Kažin kiek dabar valandų?
Per didžiausius vargus pavyko atsisėsti ir nukelti kojas nuo lovos. Kambarys akyse sukosi. Amelija
irgi ten buvo, o gal jis viską sumaišė? Tobijas atsistojo, ranka nusitvėrė nuožulnios lubų sijos ir
nusvirduliavęs prie durų atidarė, ramstydamasis į sienas leidosi koridoriumi. Tokių sunkių pagirių
niekada nebuvo turėjęs! Vonios kambaryje šlapindamasis turėjo pritūpti ant klozeto, kitaip būtų
pargriuvęs. Jo marškinėliai dvokė cigarečių dūmais, prakaitu ir vėmalais. Kaip šlykštu. Pasikėlęs nuo
klozeto persigando išvydęs savo atvaizdą veidrodyje. Kraujosruvų apie akis nebelikę, užtat išbalęs
neskustas veidas buvo nusėtas violetinių dėmių. Jis atrodė ir jautėsi kaip zombis. Koridoriuje
sušlepsėjo žingsniai, kažkas beldėsi į duris.
 – Tobijau! – tai buvo tėvas.
– Užeik, – jis atsuko čiaupą, prileido į rieškučias šalto vandens ir gurkštelėjo porą kartų. Skonis
buvo bjaurus. Durys prasivėrė. Susirūpinęs tėvas žvilgčiojo į jį.
– Na, kaip jautiesi?
Tobijas vėl pritūpė ant klozeto.
– Šūdinai, – galva buvo tarsi švino pripilta ir sunkiai sekėsi ją nulaikyti. Kai pagaliau pavyko ją
pakelti ir pažvelgti į tėvą, šis vėl slydo iš jo akiračio tai priartėdamas, tai nutoldamas. – Kelinta
valanda?
– Pusė ketvirtos. Sekmadienio popietė.
– O Dieve, – Tobijas pasikrapštė galvą. – Negaliu gerti alkoholio.
Galvoje truputį prašviesėjo: kartu su juo buvo Nadia, ten, pamiškėje, juodu šnekėjosi. Paskui ji
nuvažiavo namo, nes turėjo suspėti į lėktuvą. Bet ką jis vėliau veikė? Jorgas. Feliksas. Garažas. Daug
alkoholio. Daug merginų. Jis prastai jautėsi. Bet kodėl? Ko jis ten apskritai ėjo?
– Ką tik skambino Amelijos Frėlich tėvas, – pasakė senukas.
Ak, tiesa, Amelija! Regis, ir su ja buvo susitikęs. Na, žinoma! Ji norėjo jam papasakoti kažką
svarbaus, bet tada pasirodė Nadia ir Amelija nuėjo.
– Vakar vakare ji negrįžo namo, – išgirdęs nerimą tėvo balse Tobijas sukluso. – Jos tėvai jaudinasi ir
ketina pranešti policijai.
Suglumęs Tobijas žiūrėjo į tėvą. Ne iškart suvokė, ką šis sako. Amelija negrįžo namo. O jis gėrė
alkoholio, labai daug. Visai kaip tąsyk. Širdis sustingo iš baimės.
– Juk nemanai… kad aš… dėl to… – jis nutilo ir sunkiai nurijo seiles.
– Ponia Lauterbach grįždama namo po iškvietimo vakar naktį rado tave prie autobusų stotelės šalia
bažnyčios. Buvo pusė dviejų. Ji tave ir atvežė čionai. Turėjome įtempti visas jėgas, kad išvilktume tave
iš automobilio ir užtemptume į tavo kambarį. Visąlaik minėjai Amelijos vardą…
Tobijas užsimerkė ir užsidengė delnais veidą. Veltui mėgino ką nors prisiminti. Bičiuliai garaže,
kikenančios, besikuždančios merginos. Ar ten buvo ir Amelija? Ne. O gal buvo? Bet verčiau tegu
nebūtų buvusi. O Dieve, ne.
2008-ųjų lapkričio 17-oji, pirmadienis

Pasitarimų kambaryje aplink didelį stalą buvo susirinkęs visas K 11 kolektyvas, išskyrus Hazę. Atėjo ir
Benkė, dar rūškanesnis nei anksčiau.
– Atsiprašau, – tarė Pija ir pristūmė prie stalo laisvą kėdę. Nusivilko striukę. Nikola Engel
demonstratyviai dirstelėjo į rankinį laikrodį.
– Dvidešimt devintos, – įgėlė ji. – Čia jums ne Rozenheimo detektyvai8. Ateityje prašyčiau taip
tvarkytis su kaimo darbais, kad nenukentėtų jūsų tarnyba!
Pija pajuto, kad veidą išmušė raudonis. Tai kvaila višta!
– Užtrukau vaistinėje, turėjau šio bei to įsigyti nuo peršalimo, – atkirto tokiu pat tonu. – Tai gal
jums labiau patiktų, jei paimčiau ligos lapelį?
Abi moterys tulžingai susižvalgė.
– Vadinasi, jau visi bus atėję, – pareiškė kriminalinės policijos patarėja nė nemanydama atsiprašyti
Pijos už nepelnytą repliką. – Turime dingusią merginą. Šįryt mums apie tai pranešė kolegos iš
Ešborno.
Pija apžvelgė susirinkusius kolegas. Benkė sėdėjo ant kėdės plačiai išsikėtojęs ir energingai kramtė
gumą. Retkarčiais piktai dėbčiodavo į priešais sėdinčią Katrin, o šioji sučiaupusi lūpas narsiai
atremdavo jo iššūkius. Pija prisiminė, kad Bodenšteinas, ponios Engel prispirtas, praėjusią savaitę
kalbėjosi su Benke. Bet kas iš to išėjo? Šiaip ar taip, Benkė suprato, kad Katrin įskundė šefui mačiusi jį
Zachsenhauzeno aludėje. Vadinasi, trintis tarp jųdviejų neišvengiama. Bodenšteinas sėdėjo galustalėje
nudelbęs akis. Jo veidas buvo neįskaitomas, tačiau tamsūs ratilai po akimis ir įsimetusi tarp antakių
raukšlė rodė, kad ir jo padangėje ne viskas puikiai klojasi. Keista, ir Ostermanas be ūpo. Jo padėtis
dabar tikrai nepavydėtina. Benkė buvo jo senas bičiulis ir visada užsistodavo jaunąjį kolegą,
ištaisydavo jo klaidas. Tačiau pastaruoju metu ėmė vis dažniau niršti, kam šis piktnaudžiauja jo
nuoširdžia pagalba. Ostermanas puikiai sutaria su Katrin Fachinger – įdomu, kieno pusę jis dabar
palaikys.
– Ar įvykis Valau išaiškintas? – paklausė Nikola Engel.
Pija kurį laiką tylėjo, kol suprato, kad klausimas skirtas jai.
– Taip, – atsakė ir susiraukė prisiminusi, kad į įvykio vietą buvo sutelktos didelės policijos pajėgos,
iškviesti teismo medikai pėdsakams užkonservuoti. – Tiesa, radome du lavonus, tačiau su jais per daug
nesiterliojome.
– Kaip tai suprasti?
– Viso labo tai buvo du kepti paršeliai, kuriuos tiekėjas turėjo pristatyti į kažkokią šventę, –
paaiškino Pija. – Automobilis visiškai sudegė, nes ant padėklo buvo palikti keli balionėliai su butano
dujomis. Įkaitę jie sprogo.
Ponios Engel veidas tebebuvo akmeninis.
– Juo geriau. Ritos Kramer byla perduota prokuratūrai, – ji pasisuko į Bodenšteiną. – Jums pavedu
tirti merginos dingimą. Gal netrukus pati parsiras. Devyniasdešimt aštuoni procentai dingusių
nepilnamečių grįžta namo po kelių valandų ar kitą dieną.
Bodenšteinas atsikrenkštė.
 – Bet du procentai ne.
– Pasikalbėkite su merginos tėvais ir draugais, – patarė Engel. – Turiu vykti į federalinį kriminalinės
policijos biurą. Informuokite mane apie tyrimo eigą.
Ji atsistojo, linktelėjo atsisveikindama ir išėjo.
– Na, tai kokius duomenis turime? – kreipėsi Bodenšteinas į Ostermaną, kai viršininkė uždarė
duris.
– Amelija Frėlich, septyniolikmetė iš Bad Zodeno. Vakar tėvai pranešė apie merginos dingimą.
Paskutinį kartą dukrą matė šeštadienio rytą. Bet kadangi dažnai sprukdavo iš namų, tėvai ne iškart
kreipėsi.
– Gerai, – linktelėjo Bodenšteinas. – Mudu su Pija važiuosime pas merginos tėvus. O tu su Franku ir
panele Fachinger važiuosite…
– Ne, – pertraukė Katrin nustebusį viršininką. – Su Benke niekur nevažiuosiu.
– Aš galėčiau važiuoti su Franku, – paskubėjo pasisiūlyti Ostermanas. Kurį laiką visi tylėjo. Benkė
tebežiaumojo gumą ir patenkintas šyptelėjo.
– Negi turėčiau paisyti, kas ko nemėgsta? – suirzo Bodenšteinas. Raukšlė tarp antakių pagilėjo,
atrodo, jis gerokai supyko, nors taip retai nutikdavo. Katrin tarsi aikštingas vaikas nepatenkinta
patempė lūpą. – Mielieji, paklausykite, – prabilo šefas pabrėžtinai ramiu balsu, – man nusispjauti, kas
su kuo nesutaria. Mūsų laukia darbas, tad tikiuosi, kad vykdysite mano nurodymus. Gal anksčiau
buvau kiek per geras, bet dabar manęs nebevedžiosite už nosies! Panelė Fachinger ir ponas Benkė
važiuos į mergaitės mokyklą ir pasikalbės su mokytojais bei klasės draugais. Paskui apklausite
mergaitės kaimynus. Ar viskas aišku?
Vietoj atsakymo gūdi tyla. Ūmai Bodenšteinas pratrūko, o to anksčiau niekada nedarydavo.
Trinktelėjo kumščiu į stalą.
– AR VISKAS AIŠKU? – suriaumojo.
– Aišku, – lediniu balsu atsakė Katrin Fachinger. Atsistojo, čiupo striukę ir krepšį. Benkė irgi
atsikėlė. Abu dingo už durų, Ostermanas grįžo į savo kabinetą.
Bodenšteinas atsikvėpė ir dirstelėjo į Piją.
– Tai tokios tokelės, – atsiduso kreivai šyptelėjęs. – Regis, padėjo.

*
– Kodėl Altenhainas? – nustebo Pija. – Juk Ostermanas minėjo Bad Zodeną.
– Valdštrasė 22, – Bodenšteinas mostelėjo į navigacijos sistemą, įrengtą jo BMW, kuria aklai
pasitikėdavo, nors ne kartą buvo jį suklaidinusi. – Ši gatvė yra Altenhaine. Bet priskirta Bad Zodenui.
Piją persmelkė negera nuojauta. Altenhainas. Tobijas Sartorijus. Nors ir nenoromis, vis dėlto turėjo
pripažinti, kad tam jaunam vyrui jaučia palankumą. Pija tikėjosi, kad dar dėl vienos merginos dingimo
šįkart jis bus niekuo dėtas. Ir nė trupučio neabejojo, kad kaimiečiai vis tiek jį įtars, nesvarbu, ar turės
alibi, ar ne. Dar didesnis nesmagumas ją suėmė atvykus nurodytu adresu. Arno ir Barbaros Frėlichų
namas buvo tik per kelis žingsnius nuo Sartorijaus kiemo tvoros. Graži vila su klinkerio apdaila,
valminiu stogu ir daugybe mansardų. Tėvai jau laukė. Pono Arno išvaizda visai nesiderino su jo
pavarde9. Solidus maždaug keturiasdešimt penkerių metų vyriškis, pliktelėjęs virš kaktos, smėlio
spalvos plaukai praretėję, akiniai metaliniais rėmeliais. Veido bruožai neįsimintini. Nei apkūnus, nei
lieknas, vidutinio ūgio, apskritai pilkas žmogelis, kokių pilna. Jo žmona, išvaizdi moteris, įkopusi į
ketvirtą dešimtį, buvo visiška priešingybė. Rusvi žvilgantys plaukai, išraiškingos akys, taisyklingi veido
bruožai, putlios lūpos. Riesta, trumpa nosis. Kuo ją sužavėjo tas žmogus?
Abu buvo susirūpinę, bet tvardėsi, nepasidavė isterijai kaip daugelis dingusių vaikų tėvų. Barbara
Frėlich padavė Pijai Amelijos nuotrauką. Be abejo, ir merginos išvaizda ne ką prastesnė, nors kitoks
stilius nei motinos: didelės tamsios akys paryškintos blakstienų tušu ir akių šešėliais, antakiai, apatinė
lūpa ir smakras padabinti įveriamais auskarais. Sušiaušti standinti tamsūs plaukai styro ant galvos
kaip vėjo išpūsta burė. Nors ir šitaip išsidarkiusi, Amelija – graži mergina.
– Ne kartą buvo pasprukusi iš namų, – paaiškino tėvas, kai Bodenšteinas paklausė, kodėl ne iškart
kreipėsi mergaitei dingus. – Dukra yra iš mano pirmosios santuokos ir truputį… problemiška
mergaitė. Prieš pusmetį pasiėmėme pas save, iki tol gyveno Berlyne su mano buvusia žmona, ir toji dėl
jos dažnai turėdavo didelių nemalonumų su… policija.
– Kokių? – paklausė Bodenšteinas. Arnas Frėlichas aiškiai varžėsi atsakyti.
– Vagystės iš parduotuvių, narkotikai, buitiniai konfliktai ir valkatavimas, – vardijo Amelijos tėvas.
– Kartais dingdavo iš namų ištisomis savaitėmis. Buvusiai žmonai vienąkart trūko kantrybė ir ji
paprašė manęs ją paimti. Todėl iš pradžių visur apskambinome ir laukėme grįžtant.
– Bet paskui apsižiūrėjau, kad išėjo be drabužių, – patikslino Barbara Frėlich. – Nepaimti ir pinigai,
uždirbti kavinėje. Man tai pasirodė keista. Ir dokumentai namie palikti.
– Ar Amelija su kuo nors pykosi? Gal skundėsi mokykla ar draugais? – toliau klausinėjo
Bodenšteinas.
– Ne, priešingai, – tarė pamotė. – Man regis, pastaruoju metu ji pasikeitė į gerąją pusę. Normaliau
susišukuoja plaukus ir drabužių skolinasi iš manęs. Šiaip mėgdavo rengtis juodai, bet kartą užsisegė
sijoną ir apsivilko palaidinukę… – nutilo ji.
– Gal tos permainos įvyko dėl kokio nors jaunuolio? – kamantinėjo Pija. – Gal su kuo nors
susipažino per internetą ir ten nuvažiavo?
Arnas ir Barbara Frėlichai sumišę susižvalgė ir gūžtelėjo pečiais.
– Mes nevaržome jos laisvės, – paaiškino tėvas. – Pastaruoju metu Amelija pradėjome pasitikėti.
Mano viršininkas, ponas Terlindenas, įtaisė ją padavėja „Juodajame žirge“, nes mergina panoro pati
užsidirbti.
– O kaip mokyklos reikalai?
– Ji nedaug su kuo draugauja, – patikslino Barbara Frėlich. – Mielai pasilieka viena. Apie mokyklą
mažai pasakoja, ji čia tik nuo rugsėjo. Vienintelis žmogus, su kuriuo reguliariai bendrauja, yra Tysas
Terlindenas, kaimyno sūnus.
Paminėjus Tysą Arnas Frėlichas kietai sučiaupė lūpas. Regis, jis nepritarė tai draugystei.
– Kaip manote, ar jie artimai bendrauja? – tiesiai šviesiai išdrožė Pija.
– O ne, – papurtė galvą Barbara. – Tysas yra… na, toks… kitoks. Jis serga autizmu, gyvena su tėvais ir
prižiūri sodą.
Bodenšteinas paprašė Barbarą parodyti Amelijos kambarį. Jis buvo didelis ir šviesus, su dviem
langais, vienas išėjo į gatvę. Tuščios sienos. Keista, jokių popžvaigždžių plakatų, kokiais Amelijos
amžiaus merginos mielai nukarsto sienas. Barbara Frėlich paaiškino, kad Amelija šiuose namuose
jautėsi gyvenanti laikinai.
– Kitąmet sulaukusi aštuonioliktojo gimtadienio sakė tuojau pat grįšianti į Berlyną, – pridūrė
Barbara ir jos balse nuskambėjęs apgailestavimas buvo nuoširdus.
– Kokie jūsų santykiai su podukra? – Pija vaikščiojo po kambarį, atidarinėjo rašomojo stalo stalčius.
 – Mudvi puikiai sutariame. Vengiu pamokslauti. Į piktus žodžius ji reaguoja ne protestuodama, o
užsisklęsdama savyje. Manau, per tą laiką man pavyko įgyti jos pasitikėjimą. Su mažyliais kartais būna
atšiauri, betgi tie jai labai įkyri. Jei manęs namie nėra, ji ištisas valandas dėlioja su jais įvairias dėliones
arba skaito.
Pija linktelėjo.
– Mano kolegos pasiims jos kompiuterį. Ar Amelija rašė dienoraštį?
Ji pakėlė nuo stalo nešiojamąjį kompiuterį ir nustėro. Ant kilimėlio buvo nupiešta širdis, viduryje
iškeverzotas vardas TOBIJAS.

*
– Nerimauju dėl Tyso, – teisinosi Christina Terlinden, kai supykęs vyras paklausė, kas tokio
neatidėliotina nutiko, kad iš svarbaus posėdžio išsikvietė jį namo. – Jis… kažkoks nesavas.
Klaudijus Terlindenas palingavo galvą ir nulipo laiptais į rūsį. Atidaręs Tyso kambario duris
suprato, kad žmona pasakodama apie jo būseną buvo teisi. Tysas nuogut nuogutėlis klūpojo vidury
kambario ant grindų. Aplink save iš vaikiškų žaislų buvo tvarkingai sudėliojęs ratą. Įsmeigęs į tolį buką
žvilgsnį vis talžė kumščiu sau per veidą. Iš nosies per smakrą sruvo kraujas, smarkiai dvokė šlapimu.
Terlindeną ištiko šokas, staiga atgijo skaudūs praeities prisiminimai. Ilgą laiką jis vis nenorėjo
pripažinti, kad jo vyriausiasis sūnus serga psichikos liga. Nenorėjo nieko girdėti apie gydytojų
nustatytą autizmo diagnozę. Tyso elgesio stereotipai buvo gana bauginantys, dar šlykštesnis buvo
vaiko įprotis viską aplink naikinti ir terlioti namus šlapimu bei išmatomis. Nematydami kitos išeities
tėvai turėjo jį uždaryti kambaryje ir neprileisti prie žmonių – pirmiausia prie brolio Larso. Bet kai
berniukas augdamas ėmė smarkiau siautėti ir agresyviai elgtis, tėvai ilgiau nebegalėjo to pakęsti. Nori
nenori Klaudijus Terlindenas turėjo susitaikyti su sūnaus negale, o gydytojai pasakė, kad išgydyti nėra
jokios vilties. Galiausiai kaimynė Daniela Lauterbach patarė sudaryti Tysui tokias sąlygas, kad jis
galėtų iš bėdos susigyventi su šia liga. Svarbu jam toliau gyventi įprastoje aplinkoje, nieko nekeisti ir
vengti bet kokių netikėtumų. Ne mažiau svarbu leisti jam užsidaryti savo pasaulėlyje su savo paties
susikurtais griežtais ritualais. Kurį laiką viskas ėjosi gerai, kol abiem broliams sukako dvylika metų. Tą
dieną kažkas tokio atsitiko, nes Tysas peržengė visas ribas. Jis taip įsišėlo, kad vos neužmušė brolio ir
pats sunkiai susižalojo. Klaudijui Terlindenui trūko kantrybė dėl berniuko nuolatinio siautėjimo ir
rėkavimo, todėl buvo nugabentas į uždarą vaikų psichiatrijos ligoninę ir ten išbuvo trejus metus. Jis
buvo gydomas raminamaisiais ir jo būklė pagerėjo. Atlikę testus psichologai nustatė gana aukštą
berniuko intelekto koeficientą. Tik kas iš to, juk Tysas ir toliau gyveno įkalintas savo uždarame
pasaulėlyje, visiškai izoliuotas nuo aplinkos ir artimųjų.
Po trejų metų Tysui pirmą kartą buvo leista peržengti valdiškos įstaigos slenkstį ir aplankyti šeimą.
Jis buvo ramus ir malonus, tik atrodė, tarsi būtų praradęs klausą. Tučtuojau nulipo į rūsį ir ėmė dėlioti
vaikiškus žaislus. Keista būdavo į jį žiūrėti, šitaip žaidžiantį ištisas valandas. Daugiau ligos atkryčio
nebuvo, nes vartojo vaistus. Netgi šiek tiek įsileido į savo pasaulį kitus. Padėdavo sodininkui, pradėjo
tapyti. Sėdėdamas prie stalo valgydavo, žinoma, iš vaikiškos lėkštutės su meškučiais ir naudodavosi
vaikiškais įrankiais, bet šiaip elgėsi visai normaliai. Gydytojai buvo patenkinti tokia pažanga ir patarė
tėvams atsiimti sūnų iš įstaigos. Nuo tada penkiolika metų viskas klostėsi puikiai. Tysas laisvai
vaikščiodavo po kaimą, dažniausiai triūsdavo sode ir po kurio laiko pats vienas suformavo simetrišką
parką su buksmedžių gyvatvorėmis, gėlių lysvėmis ir pietų krašto augalais. Daug tapydavo, dažnai iki
visiško išsekimo. Jo drobės buvo įspūdingos, didelio formato: keistos, niūrios, slogios vizijos,
išnyrančios iš paslaptingų autisto pasaulio gelmių. Tysas neprieštaravo, kad jo paveikslai būtų viešai
rodomi, dukart net lydėjo tėvus į vernisažą, netgi lengvai atsisveikindavo su parduotais kūriniais, nors
iš pradžių Klaudijus Terlindenas dėl to baiminosi. Taigi Tysas tapė, prižiūrėjo sodą, elgėsi
nepriekaištingai, jam net puikiai sekėsi bendrauti su aplinkiniais. Kartais ištardavo vieną kitą žodį.
Regis, nedaug trūko, kad galėtų kitiems mažumėlę praverti savo pasaulėlio duris. Še tau, kad nori.
Šitoks baisus atkrytis! Tylėdamas, susirūpinęs Klaudijus Terlindenas žiūrėjo į sūnų ir jam iš gailesčio
plyšo širdis.
– Tysai! – pašaukė švelniai, paskui kiek įsakmiau: – Tysai!
– Jis nebegeria vaistų, – pašnibždėjo už nugaros Christina Terlinden. – Imelda rado į klozetą
išbertas piliules.
Klaudijus Terlindenas įėjo į kambarį ir pritūpė prie žaislų rato.
– Tysai, – tyliai tarė, – ką čia darai?
– Kačiadarai, – vebleno Tysas monotoniškai talžydamas kumščiu sau per veidą. – Kačiadarai…
kačiadarai… kačiadarai…
Terlindenas pamatė, kad jis kažką laiko kumštyje. Ketino čiupti jam už rankos, bet Tysas staiga
pašoko ir puolė tėvą tvatyti kumščiais ir spardyti. Klaudijus Terlindenas nesitikėjo užpuolimo, todėl
ėmė instinktyviai gintis. Tačiau sūnus nebebuvo anas mažas berniukas, jis išaugo į vyrą, kuris sunkiai
dirbo sode ir užsiaugino raumenis. Jo žvilgsnis buvo paklaikęs, per smakrą pramaišiui su krauju
varvėjo seilės. Klaudijus Terlindenas šnopuodamas galynėjosi su sūnumi, tarsi pro miglą girdėdamas
isterišką žmonos klyksmą. Galiausiai pavyko atgniaužti Tyso kumštį ir ištraukti, ką slėpė. Keturiomis
Terlindenas nurepečkojo prie durų. Tysas nepuolė iš paskos, tik gūdžiai sustūgo, susirietė į
kamuoliuką ir tysojo nejudėdamas.
– Amelija, – vapėjo. – Amelija Amelija Amelija Amelija. Kačiadarai… kačiadarai… kačiadarai… Tėti…
tėti… tėti…
Vos atgavęs kvapą Klaudijus Terlindenas atsistojo. Visas virpėjo. Žmona spoksojo į jį pilnomis ašarų
akimis, užsispaudusi delnais burną. Terlindenas išvyniojo popierėlį ir jį kaip perkūnas trenkė, nes
suglamžytoje nuotraukoje atpažino besijuokiančią Štefani Šnėberger.

*
Šeštadienį Arnas ir Barbara Frėlichai priešpiet kartu su abiem mažyliais buvo nuvažiavę į Reingau
pasisvečiuoti pas draugus ir namo grįžo vėlai. Amelija tą vakarą dirbo „Juodajame žirge“. Nesulaukęs
dukters iki vidurnakčio tėvas paskambino į kavinę ir iš susijaudinusios viršininkės sužinojo, kad
Amelija išėjusi anksčiau, tuojau po dešimtos, nors prieš darbą nieko apie tai nebuvo minėjusi. Tada
Frėlichai suradę telefono numerius apskambino visus jos klasės draugus ir pažįstamus. Veltui.
Amelijos niekas nematė ir su ja nesikalbėjo.
Bodenšteinas su Pija apklausė Dženi Jagielski, „Juodojo žirgo“ savininkę, ir toji nieko nauja
nepasakė, išskyrus tai, ką buvo girdėjusi iš Arno Frėlicho. Visą vakarą Amelija keistai visų šalinosi, o
virtuvėje vis bandė kažkam prisiskambinti. Dešimtą valandą sulaukusi skambučio tučtuojau išbėgo. O
sekmadienį išvis nepasirodė, nors šiaip anksti ateidavo. Ne, ji nežinanti, kieno skambutis privertęs ją
taip skubiai pasišalinti, kolegos taip pat purtė galvas. Juolab kad vakare kavinėje visiems darbo būna
per akis.
– Stabtelk prie parduotuvės, – tarė Pija Bodenšteinui, kai jie vėl įsuko į pagrindinę gatvę. – Manau,
ne pro šalį būtų pasiklausyti, ką žmonės šneka.
 Regis, jie pataikė atvykti tinkamu laiku. Nedidelė Margo Richter krautuvėlė pirmadienio vidudienį,
atrodo, buvo sutraukusi visas Altenhaino moterėles. Šįkart jos pasirodė šnekesnės nei praėjusį sykį.
– Anąkart irgi panašiai viskas prasidėjo, – pareiškė kirpėja Inga Dombrovski ir visos pritardamos jai
linktelėjo. – Negaliu kategoriškai tvirtinti, bet Paškė Vilis sakė matęs Ameliją Sartorijų kieme.
– Ir aš mačiau, kaip neseniai ji buvo užėjusi į jų namus, – prabilo kita moteris ir pridūrė gyvenanti
priešais kiek įstrižai, todėl puikiai matanti jų kiemą.
– Be to, ji susiuosčiusi su mūsų kaimo kvaileliu, – pridūrė prie vaisių lentynos stovinti storulė.
– Iš tikrųjų, – skubiai sukudakavo trys ar keturios moteriškės.
– Su kuo? – pasmalsavo Pija.
– Su Tysu Terlindenu, – paaiškino kirpėja. – Tasai su ponu Dievu šnekasi, naktimis maklinėja po
kaimą ir mišką. Nenustebčiau, jei mergaitei būtų ką nors padaręs.
Kitos moterys pritariamai palinksėjo. Altenhaine sąmokslo teorijos, regis, rezgamos akies
mirksniu. Bodenšteinas su Pija tylėjo klausydamiesi, ką šneka moterys. Šios kaip reikiant pasigalando
liežuvius ir pasimėgaudamos narstė sensacingą naujieną, tarsi būtų pamiršusios, kad jų klausosi
policija.
– Terlindenams seniai reikėjo į beprotnamį uždaryti tą pakvaišėlį, – ėmė karščiuotis viena moteris.
– Tik čia niekas nedrįsta seniui drožti teisybės į akis.
– Na, žinoma, juk kiekvienas bijo prarasti darbą!
– Prisimeni, kaip tada Terlindenams pasipriešino Albertas Šnėbergeris? Netrukus dingo jo duktė,
paskui ir jis išvažiavo.
– Keista, kad Terlindenas ėmėsi globoti Sartorijų. Gal abiejų sūnūs buvo įmerkę uodegas?
– Juk ir Larsas labai greitai išrūko iš Altenhaino.
– Antai girdėjau, kad Terlindenas net siūlė žudikui darbą! Galvoje netelpa! Užuot pasistengęs jį iš
čia išrūkyti!
Kurį laiką krautuvėlėje buvo tylu, regis, moteriškės sumojo, kas joms galėtų grėsti už tokias kalbas.
Netrukus vėl visos suklegėjo. Pija apsimetė visiška kvailele.
– Dovanokite! – šūktelėjo mėgindama atkreipti jų dėmesį. – Kas tasai Terlindenas, apie kurį
kalbėjote?
Moteriškėms staiga toptelėjo, kad čia yra ir svetimų. Viena po kitos prasimetusios įvairiomis
dingstimis išskubėjo pro duris, ne viena – be pirkinių. Tik Margo Richter grįžo prie kasos. Iki šiol į
kalbas nesikišo, kaip ir dera parduotuvės savininkei, tik klausėsi pastačiusi ausis.
– Nenorėjome jų išbaidyti, – atsiprašė Pija.
– Nieko baisaus. Jos vėl grįš, – ramiai pasakė Richter. – Klaudijus Terlindenas vadovauja firmai štai
ten, pramoniniame komplekse. Jų šeima gyvena Altenhaine ir jau kokį šimtą metų turi savo verslą. Be
jų čia nieko nebūtų buvę.
– Ką turite galvoje?
– Terlindenai – kilniaširdžiai žmonės. Remia draugijas, bažnyčią, pagrindinę mokyklą, miesto
biblioteką. Tokia tos šeimos tradicija. Pusė kaimo žmonių dirba jo firmoje. Jų sūnus Tysas, kurį Christa
pavadino kaimo kvaileliu, labai draugiškas. Jis net musės nenuskriaus. Netikiu, kad merginai būtų
galėjęs padaryti ką nors bloga.
– Beje, ar pažįstate Ameliją Frėlich?
– Žinoma, – kreivai šyptelėjo. – Jos neįmanoma nepastebėti, juolab kad šitaip keistai rengiasi! Be to,
ji dirba „Juodajame žirge“ pas mano dukrą.
 Pija linktelėjo ir pasižymėjo bloknote, mat jos viršininkas nė piršto nepakrutino, tik stovėjo šalia
tylėdamas.
– Kaip manote, kas merginai galėjo nutikti?
Margo Richter mažumėlę pagalvojo ir dirstelėjo dešinėn. Pija iškart suprato, ką ji įtaria, nes poniai
Richter, stovinčiai prie kasos, buvo puikiai matoma „Auksinio gaidžio“ kavinė. Tad apie įtarimus
Terlindeno sūnui negalėjo būti jokios kalbos. Kaimo žmonių akys krypo į Tobiją Sartorijų, kuris kartą
tai jau buvo padaręs.
– Neįsivaizduoju, kas jai galėjo nutikti, – išsisukinėdama tarė Margo Richter. – Gal dar atsiras.

*
– Tobijui Sartorijui gresia linčo teismas, – grįžtant atgal susirūpinusi kalbėjo Pija. – Penktadienio
vakare buvo užpultas ir sumuštas daržinėje, be to, jo tėvas nuolat gauna anoniminius grasinamus
laiškus, nekalbant apie terliojamas namo sienas.
Tuo metu Ostermanas bandė naršyti Amelijos kompiuteryje ir gilintis į jos dienoraštį. Tačiau
nusivylė, nes didesnė dalis teksto buvo užšifruota ženklais, kurių jis negalėjo perskaityti. Kartu su
Bodenšteinu ir Pija į komisariatą parvažiavo Katrin Fachinger su Benke, bet ir tie grįžo nieko nepešę.
Amelija neturėjo patikimų draugių, nuo bendraklasių laikėsi atokiau, važiuodama autobusu
šnektelėdavo kartais su dviem mergaitėmis, kurios irgi gyveno Altenhaine. Vis dėlto viena tų
mergaičių pasakojo, kad Amelija pastaruoju metu vis klausinėdavo apie Tobiją Sartorijų ir tuos
siaubingus įvykius prieš vienuolika metų. Regis, ir pati buvo užšnekinusi tą vyruką, netgi ne kartą.
Į pasitarimų salę įžengė Ostermanas nešinas faksograma.
– Gavome Amelijos mobiliojo telefono išklotinę, – pareiškė. – Šeštadienio vakarą 22:11 ji paskutinį
kartą skambino į Altenhainą laidinio telefono numeriu. Aš patikrinau numerį.
– Sartorijui?
– Na, taip. Sujungimas truko septynias sekundes, greičiausiai pokalbis neįvyko. Prieš tai tas pats
numeris rinktas dvylika kartų, bet niekas neatsiliepė. Po 22:11 mobilusis telefonas išjungtas, jo buvimo
vietos nepavyko nustatyti, nes siunčiamus signalus užfiksavo vienintelė GSM bazinė stotis Altenhaine,
veikianti maždaug penkių kilometrų spinduliu.
– Ar įeinančių skambučių irgi neužfiksuota? – paklausė Bodenšteinas. Ostermanas papurtė galvą.
– Ką aptikote kompiuteryje?
– Nepavyko atskleisti slaptažodžio, – Ostermano veidas ištįso. – Tiesa, sklaidžiau dienoraštį, bent
iššifruojamas vietas. Ten dažnai minimi Tobijus Sartorijus, Tysas ir Klaudijus.
– Kokiame kontekste?
– Regis, daugiausia domimasi Sartorijumi ir šituo Klaudijumi. Kodėl – šito kol kas negaliu pasakyti.
– Puiku, – Bodenšteinas apžvelgė susirinkusius kolegas ir vėl atgavo ankstesnį ryžtą. – Beveik
keturiasdešimt valandų mergaitė dingusi. Pradedame visuotines paieškas, į jas įtrauksime mažiausiai
du šimtus žmonių, šunis, sraigtasparnį su termovizine kamera. Jums, Benke, pavedu suburti
specialiąsias pajėgas. Pareigūnai privalo apklausti visus kaimo gyventojus. Panele Fachinger, jūs
rinksite informaciją iš autobusų ir taksi vairuotojų. Mus dominantis laikotarpis yra šeštadienis nuo 22
iki, tarkime, 2 valandos ryto. Ar viskas aišku?
– Reikėtų pasikalbėti su tuo Tysu ir jo tėvu, – pasiūlė Pija, – ir su Tobiju Sartorijumi.
– Gerai. Mes tučtuojau ten važiuosime, – Bodenšteinas apsidairė. – Ak, tiesa, Ostermanai,
perduokite informaciją spaudai, radijui, televizijai ir kaip visada įtraukite dingusią merginą į
duomenų bazę. 18 valandą vėl visi čia susitinkame.

*
Po valandos Altenhaine knibždėte knibždėjo policijos. Buvo laukiama atvykstant kinologų su šunimis,
gebančių užuosti net keturių savaičių senumo pėdsakus. Šimtai policijos specialiųjų pajėgų pareigūnų
paeiliui šukavo kaimo apylinkėse kiekvieną pievų ir pamiškių kvadratą. Virš medžių skraidė
sraigtasparnis su termovizine kamera, specialiųjų pajėgų grupės kodiniu pavadinimu „Amelija“
kriminalistai Altenhaine beldėsi į kiekvieno namo ar buto duris. Operacijos dalyviai buvo optimistiškai
nusiteikę ir suinteresuoti kuo greičiau rasti mergaitę gyvą ir sveiką, kita vertus, jiems buvo aišku, kad
iš jų tikimasi kuo greitesnio rezultato. Bodenšteino telefonas be perstojo skambėjo. Jis perleido Pijai
vairą ir dabar pats galėjo susikaupti koordinuodamas operacijos veiksmus. Būtina apsauginėmis
juostomis užtverti gatvę prie Frėlichų namų, reikia juos apsaugoti nuo įkyrių žurnalistų ir smalsuolių.
Tegul kinologai pradeda ieškoti nuo tos vietos, kur mergaitę matė paskutinį kartą, tai yra nuo „Juodojo
žirgo“. Taip, draugei pas Frėlichus užeiti leidžiama, taip pat ir pastoriui. Taip, reikia peržiūrėti greičio
matuoklio užfiksuotus apylinkių vaizdus. Ne, civiliai asmenys neturėtų dalyvauti paieškoje. Tuo metu,
kai automobilis stabtelėjo prie „Auksinio gaidžio“, paskambino ponia Engel ir paprašė informuoti apie
operacijos eigą.
– Kai tik turėsiu, ką pranešti, pirmiausia, savaime aišku, informuosiu jus, – greitosiomis išbėrė
Bodenšteinas ir išjungė telefono garsą.
Hartmutas Sartorijus pravėrė grandinėlės prilaikomas duris ir žvilgtelėjo.
– Pone Sartorijau, norėtume pasikalbėti su jūsų sūnumi, – kreipėsi Bodenšteinas. – Prašyčiau mus
įleisti.
– Tai dabar jį nuolat įtarinėsite, jei kokia mergiščia laiku negrįš namo? – paklausė tulžingai, kone
piktai.
– Vadinasi, ir jūs apie tai jau žinote?
– O kaipgi. Kaime kalbos greitai sklinda.
– Tobijo mes neįtariame, – ramiai atsakė Bodenšteinas matydamas susijaudinusį Hartmutą
Sartorijų. – Tačiau tą vakarą, kai dingo Amelija, ji trylika kartų skambino jūsų laidinio telefono
numeriu.
Durys trumpam užsidarė, barkštelėjo grandinėlė ir jos atsilapojo. Hartmutas Sartorijus ištiesino
pečius ir pasirengė rimtam pokalbiui. Sūnaus išvaizda buvo apgailėtina. Sėdėjo kambaryje sudribęs
ant sofos, veidas vis dar išmargintas mėlynių, pamatęs Bodenšteiną ir Piją linktelėjo.
– Kur buvote šeštadienio vakarą nuo 22 valandos iki sekmadienio ryto? – užsipuolė Bodenšteinas.
– Vadinasi, ir vėl! – suirzo Tobijo tėvas. – Mano sūnus tą vakarą buvo namie. Praėjusį vakarą jis buvo
užpultas daržinėje ir žiauriai sumuštas!
Bodenšteinas nesileido išmušamas iš vėžių.
– Šeštadienio vakarą Amelija 22:11 rinko jūsų telefono numerį. Sujungimas įvyko, tačiau jis truko
neilgai, nes, matyt, niekas neatsiliepė. Prieš tai ji net kelis sykius skambino tuo pačiu numeriu.
– Pirmiau visada įsijungia atsakiklis, – paaiškino Sartorijus. – Mums pakyrėjo anoniminiai
skambučiai ir grasinimai.
Pija stebėjo Tobiją. Jis abejingai spoksojo buku žvilgsniu ir, regis, išvis nenorėjo girdėti, apie ką
kalbama. Nors greičiausiai numanė, kad visas šis triukšmas dėl jo.
– Kokiu reikalu Amelija galėjo jums skambinti? – tiesiai paklausė.
 Jis gūžtelėjo pečiais.
– Pone Sartorijau, – pakėlė balsą Bodenšteinas, – dingo jūsų kaimynystėje gyvenanti mergina, kuri
su jumis bendravo. Norite to ar ne, ir jūs siejamas su šiuo įvykiu. Mes norėtume jums padėti.
– Na, žinoma, – kandžiai tarė Hartmutas Sartorijus. – Tada jūsų kolegos irgi tą pat tvirtino. Girdi,
vaikine, norime tau padėti. Sakyk, kur paslėpei mergaites! Ir mano sūnumi tada niekas netikėjo. Eikit
sau. Visą šeštadienio vakarą Tobijas buvo namie!
– Na, gerai, tėve, – netikėtai įsiterpė Tobijas. Vargais negalais atsikėlė iš skausmo perkreipęs veidą.
– Žinau, tu visada mane užstoji.
Tobijas žvilgtelėjo į Piją. Jo akys buvo paraudusios.
– Šeštadienio vidudienį netikėtai susitikau Ameliją. Štai ten, prie miško. Ji ketino man papasakoti
kažką svarbaus. Turbūt ką nors sužinojo apie anuos įvykius. Bet staiga pasirodė Nadia ir Amelija
apsisukusi nuėjo. Turbūt vėliau mėgino su manimi susiskambinti. Neturiu mobiliojo, todėl ji rinko
laidinio telefono numerį.
Pija prisiminė šeštadienį mačiusi Nadią fon Bredov šalia sidabrinio automobilio. Gal jis nemeluoja?
– Ką ji jums pasakojo? – neatlyžo Bodenšteinas.
– Deja, labai nedaug, – patikino Tobijas. – Sakė, kad pažįsta žmogų, kuris tąsyk visa tai matė, dar ji
minėjo Tysą ir kažkokius paveikslus, kur pavaizduotas ir Lauterbachas.
– Kas toks?
– Gregoras Lauterbachas.
– Kultūros ministras?
– Taip. Jis gyvena šalia Amelijos tėvo namų. Kadaise Laura ir Štefani buvo jo mokinės.
– Ir jūs taip pat jo mokinys, ar ne? – Pija prisiminė skaičiusi apie tai bylos protokoluose, kurie vėliau
kažkodėl dingo.
– Taip, ir aš, – linktelėjo Tobijas. – Aukštesnėms klasėms jis dėstė vokiečių kalbą ir literatūrą.
– Ir ką Amelija apie jį sužinojo?
– Neturiu supratimo. Kaip minėjau, netrukus pasirodė Nadia ir Amelija daugiau nieko nekalbėjo,
sakė vėliau papasakosianti.
– Ką veikėte Amelijai nuėjus?
– Mudu su Nadia kurį laiką šnekučiavomės, paskui nuvažiavome į mano namus ir kokį pusvalandį
sėdėjome virtuvėje. Vėliau ji išvažiavo, turėjo skubiai skristi į Hamburgą, – Tobijo Sartorijaus veidas
persikreipė, jis persibraukė ranka nešukuotus plaukus. – O aš nuėjau pas vieną bičiulį. Ten kartu su
kitais draugais gėrėme. Nemažai, – jis pakėlė galvą. Jo veidas buvo neįskaitomas. – Gaila, neprisimenu,
kada ir kaip parsiradau namo. Man iš atminties išsitrynė dvidešimt keturios valandos.
Hartmutas Sartorijus nusiminęs purtė galvą. Žmogus buvo arti ašarų. Stojusią tylą ūmai perskrodė
Bodenšteino telefono skambutis. Jis pakėlė, išklausė ir trumpai padėkojo. Akimis susirado Piją.
– Kada jūsų sūnus grįžo namo, pone Sartorijau? – pasisuko į Tobijo tėvą. Tasai sutriko.
– Sakyk jam teisybę, tėte, – pavargusiu balsu ragino Tobijas.
– Apie pusę antros naktį, – pagaliau tarė tėvas. – Namo jį parvežė ponia Lauterbach, mūsų gydytoja.
Jinai jį rado vėlai naktį grįždama po iškvietimo.
– Kur?
– Autobusų stotelėje, prie bažnyčios.
– Ar vakar vakare kur nors buvote išvažiavęs automobiliu? – paklausė Bodenšteinas.
– Ne, ėjau pėsčiomis.
 – Kuo vardu jūsų draugai, su kuriais šeštadienį praleidote kartu? – Pija išsiėmė rašiklį ir užsirašė
pavardes.
– Mes su jais pasikalbėsime, – tarė Bodenšteinas. – Tik prašyčiau niekur neišvykti.

*
Specialiųjų pajėgų paieškos grupės vadovas Bodenšteinui pranešė radęs Amelijos kuprinę. Krūmuose
tarp „Juodojo žirgo“ automobilių stovėjimo aikštelės ir bažnyčios, netoli autobusų stotelės, kur ponia
daktarė Lauterbach aptiko Tobiją Sartorijų šeštadienio naktį.
– Tada irgi viskas vyko taip pat, – svarstė Pija, kai juodu važiavo į radinio vietą. – Tobijas gėrė
alkoholio ir ničnieko neprisiminė. O prokurorai ir teismas jo pasakojimu netikėjo.
– Ar dabar juo tiki? – paklausė Bodenšteinas. Pija susimąstė. Regis, Tobijas Sartorijus ką tik sakė
tiesą. Jam patiko kaimynų mergaitė. Bet juk jam patiko ir tos dvi mergaitės, kurias prieš dešimt metų
nužudė? Tąsyk jį galėjo pastūmėti pavydas, įžeista savimeilė, bet Amelijos atveju juk viskas kitaip. Gal
mergina išties sužinojo kažką tokio, kas tiesiogiai susiję su anais įvykiais, ar Tobijas Sartorijus tik
išsigalvojo?
– Negalėčiau ginčytis, ar tada viskas buvo tinkamai ištirta, – patikino ji, – tačiau manau, kad Tobijas
mums šįkart nemelavo. Jis iš tikrųjų nieko neprisimena.
Bodenšteinas susilaikė nuo komentarų. Ilgainiui ėmė vertinti kolegės nuojautą, kuri dažnai
pasitvirtindavo, o jo versijos daugeliu atvejų būdavo klaidingos. Vis dėlto jis nemanė, kad Tobijas
Sartorijus niekuo dėtas dėl tų dviejų merginų nužudymo ir dėl dabartinio įvykio, nors Pija, regis, buvo
kitokios nuomonės.
Kuprinėje buvo Amelijos delninukas, „iPodas“, kosmetikos priemonių ir visokių niekniekių, stigo
mobiliojo telefono. Buvo aišku viena: iš namų mergina nepabėgo, jai kažkas atsitiko. Automobilių
stovėjimo aikštelėje šuo pametė pėdsaką ir lekuodamas nekantriai laukė tolesnių vedlio komandų – ko
nors ieškoti jam buvo smagus žaidimas. Kalbėdamasi su pareigūnais, kurie apklausę gyventojus vienas
po kito rinkosi stovėjimo aikštelėje, Pija visą laiką turėjo galvoje pačios nusibraižytą kaimo planą. Deja,
ir jie nieko apčiuopiama nesužinojo.
– Pamiškėje šuo užuodė pėdsakus, jų buvo pilna toje gatvėje, kur gyvena mergina, šalia kaimynų
namo, prie jų oranžerijos, – raportavo grupės vadovas.
– Kas tie kaimynai? – paklausė Pija.
– Terlindenai, – paaiškino pareigūnas. – Ponia mums sakė, kad Amelija dažnai lankydavosi pas jų
sūnų. Taigi tas pėdsakas galėjo būti senas, – pridūrė nusiminęs. Žinoma, visiems nesmagu dėl
nesėkmingos paieškos.

*
Vis dėlto Kajui Ostermanui pavyko atskleisti Amelijos kompiuterio slaptažodį. Jis peržiūrėjo visus
interneto puslapius, kuriuose pastaruoju metu lankėsi Amelija. Priešingai, nei jis tikėjosi, mergina
retokai lankėsi tokiuose populiariuose tinklalapiuose, kaip moksleivių Online, Facebook, MySpace, arba
pažinčių svetainėse. Tiesa, visur buvo įdėjusi naudotojo profilį, bet bendravo retai. Užtat ieškojo
išsamios informacijos apie 1997 metais nužudytus žmones ir Tobijo Sartorijaus teismo procesą. Be to,
domėjosi Altenhaino gyventojais, į paieškos puslapius buvo įrašytos įvairios pavardės. Labiausiai jai
rūpėjo informacija apie Terlindenų šeimą. Ostermanas nusivylė, nes tikėjosi aptiksiantis
susirašinėjimo partnerį ar šiaip kokį įtartiną internetinę pažintį, ką nors konkretaus, kas padėtų
užčiuopti siūlo galą. Į pasitarimų salę aptarti paieškos rezultatų susirinkę dvidešimt penki K 11
skyriaus pareigūnai nieko gero nepranešė. Sutemus nesėkminga paieška buvo nutraukta.
Sraigtasparnio termovizinė kamera užfiksavo įsimylėjėlių porelę, sėdinčią automobilyje, atokioje
stovėjimo aikštelėje, taip pat mirtinai sužeistą, nuo medžiotojo pasprukusią stirną, bet Amelijos
pėdsakų – jokių. Buvo apklaustas maršrutu Bad Zodenas–Kėnigšteinas kursuojančio 803-iojo autobuso
vairuotojas, kuris apie 22:16 sustojo stotelėje prie Altenhaino bažnyčios, taip pat jo kolega, kiek vėliau
važiavęs priešinga kryptimi. Nei vienas, nei kitas nepastebėjo tamsiaplaukės merginos. Taksi
iškvietimo tarnyba pranešė minėtu laiku šiose apylinkėse nevežusi jokios merginos. Kolega iš K 23
skyriaus pranešė apie žmogų, kuris šeštadienio vakarą, apie pusę pirmos nakties, buvo išvedęs laukan
šunį ir matęs vyrą, sėdintį autobusų stotelėje ant suolo.
– Reikėtų apieškoti Sartorijaus namą ir sklypą, – pasiūlė Benkė.
– Kam? Juk neturime kratai jokio preteksto, – užginčijo Pija, nors suprato, kad ji neteisi, mat visi
faktai aiškiai bylojo Tobijo Sartorijaus nenaudai. Jo bičiuliai patvirtino, kad jis pasirodė garaže apie 19
valandą. Jorgas Richteris jam paskambinęs vėlią šeštadienio popietę ir jį pakvietęs. Tobijas išgėręs, bet
ne tiek daug, kad nebūtų galėjęs nieko prisiminti. Apie 22 valandą jis staiga išėjęs iš garažo. Iš pradžių
visi manę, kad nuėjo šlapintis, bet jis nebegrįžęs.
– Atsikvošėk, juk dingo septyniolikmetė mergina, bendravusi su nuteistu dviejų mergaičių žudiku!
– suirzo Benkė. – Ir aš turiu panašaus amžiaus dukrą, todėl įsivaizduoju, kas dedasi tėvų širdyse!
– Manai, kad neturintieji vaikų negalėtų įlįsti į tėvų kailį? – atkirto Pija. – Bet jei siūlai atlikti kratą
čia, tai kodėl neapžiūrėjus ir Terlindenų namų? Juk ten šunys užuodė gyvą galybę pėdsakų!
– Iš tikrųjų, – pasiskubino įsiterpti Bodenšteinas, kol viso kolektyvo akivaizdoje dar neįsisiūbavo
ginčas. – Bet Amelijos pamotė pati sakė, kad mergaitė labai dažnai lankosi pas kaimynus. Todėl tie
pėdsakai dar nėra įrodymas, kad ten įvykdytas nusikaltimas.
Pija tylėjo. Tobijas, nors žinojo, kad tai gali apsunkinti jo padėtį, prašė tėvo iškloti visą teisybę.
Verčiau būtų patylėjęs arba pasinaudojęs tėvo sukurptu alibi. Gal vis dėlto persigalvojo, nes panaši
taktika anksčiau nepasiteisino?
– Manau, kad Amelija kai ką aptiko, kas tiesiogiai susiję su anais įvykiais, – po kurio laiko prabilo
Pija. – Taip pat neatmetu, kad daugelis kaimo žmonių suinteresuoti išsaugoti paslaptį, kas iš tikrųjų
tada vyko.
– Nesąmonė, – Benkė įnirtingai purtė galvą. – Tas vyrukas prisilakęs visai pameta galvą. Grįžo iš
vakarėlio, Amelija pasipainiojo jo kelyje ir jis susidorojo su ja.
Pija nustebusi pakėlė antakius. Benkė kaip visada bandė ieškoti atpirkimo ožio.
– Tai kurgi jis padėjo lavoną? Juk automobilio nevairavo.
– Maža, ką sako, – Benkė mostelėjo galva į sieną, kur kabojo dingusios mergaitės nuotrauka. – Gerai
įsižiūrėkite.
Visi pasuko galvas.
– Visai kaip anoji, kurią tąsyk nužudė. Tas vyrukas nesveikas.
– Na, gerai, panele Fachinger, pavedu jums apieškoti Sartorijų namą, automobilį ir sklypą, –
nusprendė Bodenšteinas. – Kajau, toliau gilinkitės į dienoraštį. Kitų prašyčiau ilgam neišvykti, rytoj
aštuntą atnaujinsime paiešką didesniu spinduliu.
Subildėjo stumdomos kėdės ir visi ėmė skirstytis. Operacijos dalyviai buvo nusiteikę gana
optimistiškai. Daugelis pareigūnų pritarė Benkės siūlymui atlikti kratą Sartorijų namuose, gal ten ką
nors pavyks apčiuopti. Luktelėjusi, kol kolegos išeis iš pasitarimų salės, Pija buvo beketinanti savo
būgštavimais pasidalyti su Bodenšteinu. Tačiau pro duris įžengė Nikola Engel kartu su dviem
kostiumuotais, kaklaryšius ryšinčiais vyrais.
– Palaukite, – kreipėsi ji į išeinantį Benkę. Pija susižvalgė su Katrin Fachinger ir abi movė į
koridorių.
– Panele Fachinger? Prašyčiau jus palaukti už durų, – ir Nikola Engel uždarė paskui save salės duris.
– Na štai, – tarstelėjo Katrin. – Įdomu, kuo viskas baigsis?
– Kas tie vyrai?
– Iš vidaus tyrimų tarnybos, – neslėpė pasitenkinimo Katrin. – Tikiuosi, šįkart tą subingalvį kaip
reikiant pakratys.
Tik dabar Pija prisiminė netikėtą Katrin susitikimą su Benke toje užeigoje ir jos bergždžią
mėginimą atsisakyti dirbti su juo vienoje komandoje.
– Kaip jis šiandien su tavimi elgėsi? – smalsavo Pija.
Katrin pakėlė antakius.
– Manau, ir be žodžių aišku, – atsakė. – Elgėsi šlykščiai. Prie visų žemino mane tarsi kokią piemenę.
Tylėjau dantis sukandusi. Tik štai ką pasakysiu: jei ir šįsyk išbris sausas iš balos, pasiprašysiu
perkeliama į kitą skyrių. Nebegaliu akyse pakęsti to šikniaus.
Pija linktelėjo. Ji suprato kolegę. Tačiau ir ji nujautė, kad Frankas Benkė šįkart taip lengvai
neišsisuks, nes Nikola Engel, matyt, pasinaudos proga suvesti su juo kažkokias senas sąskaitas dar iš
tų laikų, kai juodu kartu dirbo K 11 skyriuje Frankfurte. Regis, virš to subingalvio telkiasi audra, bet ji
nė kiek jo negailėjo.

8 Užuomina į televizijos kriminalinį serialą „Rosenheim-Cops“.

9 Fröhlich (vok. k.) – „džiugus, linksmas“.
2008-ųjų lapkričio 18-oji, antradienis

Priešais jį ant rašomojo stalo gulėjo atverstas dienraštis. Altenhaine vėl dingo mergina ir lyg tyčia tada,
kai aptikti Lauros Vagner griaučiai. Larsas Terlindenas žinojo, kad pro perregimas stiklines kabineto
sienas jį gali matyti komercijos skyriaus arba priimamojo darbuotojai, todėl atsispyrė pagundai
užsidengti delnais veidą. Kurių galų reikėjo veržtis atgal į Vokietiją! Trokšdamas užsidirbti dar
daugiau pinigų prieš dvejus metus iškeitė gerai mokamą maklerio darbą Londone į vadovaujamą postą
Šveicarijos banko Frankfurto filiale. Viešojoje erdvėje tas jo žingsnis sulaukė didelio atgarsio. Šiaip ar
taip, jam tada buvo vos dvidešimt aštuoneri. Tačiau „vokiečių vunderkindui“, taip jį pavadino „Wall
Street Journal“, regis, viskas klostėsi kuo puikiausiai, todėl po kurio laiko ėmė apgaudinėti save
iliuzijomis, esą jis pats geriausias ir protingiausias. Bet štai dabar teks nutūpti iš padangių ant kietos
žemės, pažvelgti praeičiai į akis ir prisipažinti per tą savo bailumą prisivirus košės. Larsas Terlindenas
sunkiai atsiduso. Kadaise padarė didžiausią gyvenime klaidą, kai per šventę slapčia nusekė paskui
draugus, nes geidė prisipažinti mylintis Laurą. Verčiau būtų likęs toliau švęsti! Verčiau būtų…
Įnirtingai purtydamas galvą ryžtingai sulankstė laikraštį ir įmetė į šiukšlių krepšį. Beprasmiška
graužtis dėl praeities. Juk dabar būtina susikaupti užgriuvus naujoms problemoms. Jei įsivels į
panašias nesąmones, rizikuos daug ko netekti. Jis turi šeimą ir galybę finansinių įsipareigojimų,
kuriuos ne taip lengva vykdyti prasidėjus ekonominei krizei: didelė vila Taunuso kalnuose dar
neišmokėta, nekalbant apie vasarvietę Maljorkoje, o kur dar mėnesinė išperkamoji nuoma už jo ferarį
ir žmonos visureigį. Taigi ir vėl kaip kadaise pakliuvo į užburtą ratą. Ir šis ratas jau pajudėjo ir dabar
ėmė suktis pašėlusiu greičiu. Velniai rautų tą Altenhainą!

*
Kokias tris valandas sėdėjo priešais namą Karpfenvege spoksodamas į uosto akvatorijos vandenis. Jo
netrikdė nei žvarba, nei praeiviai, įtariai žvilgčiojantys į sudarkytą veidą. Namie ilgiau nebegalėjo
ištverti, nebebuvo daugiau su kuo pasikalbėti, išskyrus Nadią. Jam žūtbūt reikia išsikalbėti, kitaip
pratrūks. Dingus Amelijai, Altenhaine, kaip ir tada, policija vėl šniukštinėja kiekvieną kampą. Kaip ir
tada, nesijautė kaltas, tačiau abejonės graužė jo sielą aštriais dantukais. Prakeiktas alkoholis! Daugiau
niekada nė lašo neparagaus. Už nugaros sukaukšėjo kulniukai. Tobijas pakėlė galvą ir atpažino Nadią,
skubančią artyn su mobiliuoju prie ausies. Staiga jam dingtelėjo, ar jis iš tiesų čia laukiamas. Kaskart ją
pamatęs pasijusdavo nesmagiai, tarsi koks bėdžius nutrinta pigia odine striuke ir sumaitota
fizionomija. Gal geriau iš čia dingti ir niekada nebepasirodyti?
– Tobi! – Nadia įgrūdo telefoną ir susirūpinusi pasuko prie jo. – Ką čia veiki per tokį šaltį?
– Dingo Amelija, – paaiškino. – Pas mane jau buvo policija.
Jis sunkiai pakilo. Kojos sustingo į ledą, diegė nugarą.
– Kodėl pas tave?
Pūsčiodamas trynė delnus.
– Na, žinai, mergaičių žudikas visam gyvenimui toks lieka. Be to, lyg tyčia neturiu alibi tuo metu,
kai dingo Amelija.
Nadia įsmeigė į jį akis.
 – Nagi, eikš vidun, – išsiėmusi raktą atrakino duris. Jis sekė jai įkandin nesavomis kojomis.
– Kur buvai? – paklausė, kai juodu stiklo kabinoje kilo į apartamentus. – Laukiu tavęs kelias
valandas.
– Juk žinojai, kad Hamburge, – purtydama galvą švelniai palietė jam ranką. – Tau reikėtų įsigyti
mobilųjį telefoną.
Tik dabar prisiminė, kad šeštadienį Nadia skrido į Hamburgą filmuotis. Padėjo jam nusivilkti
striukę ir stumtelėjo prie virtuvės durų.
– Sėsk, – paragino. – Išvirsiu kavos, greičiau sušilsi. Ak tu, vargšeli!
Nusivilkusi numetė paltą ant kėdės atkaltės. Jos mobiliajame telefone suskambo polifoninė muzika,
tačiau ji nekreipė dėmesio ir toliau triūsė prie kavos aparato.
– Man labai neramu dėl Amelijos, – tarė Tobijas. – Neturiu supratimo, ar ji ką nors žino apie anuos
įvykius ir kam apie tai pasakojo. Bet jei merginai atsitiko kas nors bloga vien dėl to, kad norėjo man
padėti, vadinasi, aš kaltas.
– Juk ji savo noru knaisiojosi po tavo praeitį, – ramino Nadia. Pastatė ant stalo du puodelius kavos,
paėmė iš šaldytuvo pieno ir įsitaisė priešais. Šįkart buvo be makiažo, paakiai pamėlę, atrodė pavargusi.
– Nagi, išgerk kavos, – ji uždėjo delną jam ant rankos. – Paskui pagulėsi karštoje vonioje, sušilsi.
Nejaugi ji nesupranta, kas dedasi jo sieloje? Jam nerūpi nei jos sumauta kava, nei sumauta vonia! Jis
tenori išgirsti, kad ji tiki jo nekaltumu, ir kartu su ja apsvarstyti, kas galėjo nutikti Amelijai. Tarsi kava
ir šiluma jam dabar būtų svarbiau!
Vėl suskambo Nadios mobilusis telefonas, netrukus sučirškė ir laidinis. Atsidususi pakilo ir
atsiliepė. Tobijas sėdėjo nudelbęs akis į stalą. Nors vyresnysis mentas jo pasakojimu aiškiai nepatikėjo,
jis labiau jaudinosi dėl Amelijos, ne dėl savęs. Nadia priėjo už nugaros ir apsivijo rankomis per kaklą.
Pakštelėjo į ausį ir apžėlusį žandą. Tobijas iš paskutiniųjų valdėsi, kad jos neatstumtų. Jam dabar ne
glamonės galvoje. Nejaugi ji to nepastebi? Jis šiurptelėjo, kai smiliumi brūkštelėjo per smaugvirvės
rėžius ant kaklo. Per riešą suspaudė jai ranką, atstūmęs nuo stalo kėdę prisitraukė merginą ir
pasisodino ant kelių – kad liautųsi.
– Šeštadienį kartu su Jorgu ir Feliksu bei kitais draugais vakarojome Jorgo dėdės garaže, – skubėjo
jai kuždėti į ausį. – Iš pradžių gėrėme alų, paskui „Red Bullį“ su degtine. Tas kokteilis mane išvertė iš
klumpių. Pakirdęs iš miegų sekmadienio popietę kenčiau baisias pagirias ir nieko neprisiminiau.
Ji akylai žiūrėjo į jį prikišusi veidą.
– Hm, – tepasakė.
Regis, suprato, ką ji pamanė.
– Netiki manimi? – įsižeidęs atstūmė ją. – Manai, ir Ameliją… nužudžiau, kaip tada Laurą ir Štefani?
– Ne! Visai ne! – teisinosi Nadia. – Kodėl turėtum skriausti Ameliją? Juk ji tenorėjo tau padėti!
– Taigi. Ir aš nesuprantu, – atsistojęs pasirėmė į šaldytuvą ir persibraukė ranka plaukus. – Žinau tik
tiek, kad neprisimenu, ką veikiau nuo pusės dešimtos vakaro iki ketvirtos valandos ryto. Šiaip turėčiau
prisiminti ir mentai tą patį tvirtina. Negana to, Amelija velniažin kiek kartų man skambino. Tėvas
sako, kad naktį apie pusę dviejų ponia Lauterbach parvežė mane namo. Rado autobusų stotelėje prie
bažnyčios negyvai nusitašiusį.
– Prasti popieriai, – tarstelėjo Nadia ir atsisėdo.
– Tu teisi, – Tobijas mažumėlę apsiramino, čiupo nuo stalo pakelį cigarečių ir užsirūkė. – Mentai tik
įspėjo mane niekur neišvažiuoti.
– Ir kodėl?
 – Nes esu įtariamasis, viskas aišku.
– Bet… bet kokią jie turi teisę? – suabejojo Nadia.
– Turi, – patikino Tobijas. – Kartą jau pasinaudojo šia teise. Tai man kainavo dešimt nelaisvės metų.
Nežiūrėdamas į Nadią išpūtė dūmus į viršų ir įsmeigė akis į pilką, ūkanotą prieblandą. Trumpam
stojusi giedra baigėsi ir užleido vietą nemalonioms lapkričio darganoms. Iš žemų juodų debesų
prapliupęs smarkus lietus barbeno į didelius langus. Pro lietaus šydą vos įžiūrėjo tilto kontūrus.
– Matyt, vienas žmogus žino visą tiesą, – svarstė Tobijas imdamas puodelį.
– Ką turi galvoje? – pakreipusi galvą Nadia įdėmiai į jį žiūrėjo. Tobijas pakėlė akis. Jį erzino jos
ramumas ir šaltakraujiškumas.
– Ameliją, – ištarė jis ir pastebėjo, kaip šovė aukštyn jos antakiai. – Esu tikras, kad ji sužinojo
paslaptį. Tysas jai davė kažkokių paveikslų, bet kas juose pavaizduota, man nepasakė. Manau, kai kam
po kojomis ėmė degti žemė.

*
Aukšti vartai su paauksuotomis smailėmis užtvėrė įvažiavimą į privačią Terlindenų valdą, į
skambučius irgi niekas neatsiliepė. Tik nedidelės kameros blykčiojanti raudona akis sekė kiekvieną jų
judesį. Apie bevaises savo pastangas Pija gūžčiodama pečiais pranešė viršininkui, sėdinčiam
automobilyje ir kalbančiam telefonu. Prieš tai veltui mėgino susisiekti su Klaudijumi Terlindenu jo
įmonėje. Sekretorė apgailestaudama pareiškė, esą direktorius išvykęs asmeniniais reikalais.
– Važiuojame pas Sartorijus, – Bodenšteinas paleido variklį ir ketindamas apsisukti pavažiavo
atbulas. – Terlindenas niekur nedings…
Jie pravažiavo palei Sartorijaus kiemą už namo, kur knibždėte knibždėjo pareigūnų. Buvo nutarta
tuojau pat atlikti kratą. Apie tai Pijai vėlai vakare telefonu pranešė Katrin Fachinger. Tiesą sakant, jai
labiau knietėjo papasakoti, kuo baigėsi vidaus tyrimų tarnybos pareigūnų vizitas. Apie kokį nors
nuolaidžiavimą, kuriuo Benkė anksčiau piktnaudžiavo, dabar negalėjo būti nė kalbos, net Bodenšteino
įsikišimas nieko negelbėjo. Už tai, kad dirbo antraeilėse pareigose neturėdamas leidimo, Benkei gresia
tarnybinis patikrinimas, papeikimas su įrašymu į asmens bylą, galbūt net pareigų pažeminimas. Be to,
ponia Engel jam tiesiai šviesiai išdrožusi, kad netrukus kelsianti klausimą dėl jo nušalinimo nuo
tarnybos, jei jis nediskretiškai elgsis su kolege ar net grasins. Pati Pija niekada nebūtų išdrįsusi
oficialiai apskųsti kolegos. Gal kad būtų bijojusi ar norėjusi palaikyti bendradarbį? Tiesą sakant, jai
patiko jaunosios kolegės ryžtas įduoti bendradarbį vidaus tyrimų tarnybai. Regis, visas kolektyvas per
menkai vertino Katrin.
Šiaip visada tuščia automobilių stovėjimo aikštelė prie „Auksinio gaidžio“ buvo pilna policijos
mašinų. Nepaisydami lietaus ant šaligatvio būriavosi smalsuoliai. Šešetas septynetas neturinčių ką
veikti pagyvenusių žmonių. Bodenšteinas ir Pija išlipo. Hartmutas Sartorijus bandė šepečiu nuvalyti
naują užrašą ant buvusios kavinės fasado. Beviltiškos pastangos. Didelėmis raidėmis buvo užrašyta:
DĖMESIO! ČIA GYVENA MERGAIČIŲ ŽUDIKAS!
– Su pamuilėmis nenuvalysite, – tarė Bodenšteinas. Žmogus atsisuko. Jo akyse spindėjo ašaros, jis
atrodė toks varganas sulyta galva ir išblukusiu mėlynu chalatu.
– Kodėl jie mums neduoda ramiai gyventi? – nusiminęs paklausė. – Anksčiau su kaimynais
sutardavome puikiai. Visi vaikai žaisdavo kartu. O dabar mūsų nekenčia!
– Eime į vidų, – atsargiai pasiūlė Pija. – Atsiųsime jums žmogų, kuris nuvalys.
Sartorijus įmetė į kibirą šepetį.
 – Jūsų žmonės verčia aukštyn kojomis namus ir kiemą, – jo balsas skambėjo priekaištingai. – Visas
kaimas mus vėl apšneka. Ko norite iš sūnaus?
– Ar jis namie?
– Ne, – gūžtelėjo pečiais. – Nežinau, kur išvažiavo. Dabar tikrai nežinau.
Jis įsmeigė tuščią žvilgsnį į tolį. Ūmai pagautas netikėto pykčio čiupo kibirą ir leidosi tekinas per
aikštelę. Pija su Bodenšteinu apstulbo: tą žmogų staiga kažkas pakeitė, jis vėl tapo toks, koks, regis,
buvo anksčiau.
– Dinkite iš akių, nenaudėliai! – suriaumojo ir šliūkštelėjo ant žmonių karštas pamuiles.– Kad čia
jūsų daugiau nematyčiau! Palikite mus ramybėje!
Jo balsas užlūžo, regis, tuoj puls žioplinėtojus, bet Bodenšteinas spėjo jį nutverti. Visa jo energija
išgaravo taip staiga, kaip ir radosi. Prilaikomas Bodenšteino subliūško tarsi perdurtas oro balionas.
– Dovanokite, – tyliai prabilo ir jo veide virptelėjo šypsena. – Seniai turėjau taip pasielgti.

*
Kol kriminalistai apžiūrinėjo namą ieškodami galimų nusikaltimo pėdsakų, Hartmutas Sartorijus
uždarė kavinės duris, išeinančias į kiemą, ir nusivedė svečius į erdvią salę, kuri buvo įrengta kaimo
sodybos stiliumi. Čia viskas atrodė kaip prieš daugelį metų, sakytum, kavinė uždaryta pietų
pertraukai. Ant stalų sukrautos kėdės, švarutėlės grindys, prie kasos aparato tvarkingai sudėti į
dirbtinę odą įrišti valgiaraščiai. Iki blizgesio nušveistas baro prekystalis, tviskėjo alaus pilstymo
aparatas, baro kėdės dailiai sustatytos. Pija žvalgėsi ir per nugarą bėgo šiurpuliukai. Regis, laikas čia
buvo sustojęs.
– Užsuku kasdien, – pasakė Sartorijus. – Nuo seniausių laikų mano seneliai ir tėvai laikė užeigą.
Negaliu prisiversti imti ir viską išdraskyti.
Priėjęs prie apskrito stalo netoli baro, nuėmė kėdes ir rankos mostu pakvietė Bodenšteiną su Pija
sėstis.
– Gal norėtumėte ko nors išgerti? Gal kavos?
– Mielai išgertume kavos, – šyptelėjo Bodenšteinas. Sartorijus netrukus jau sukosi prie baro, paėmė
nuo lentynos puodelius, įbėrė į kavavirę pupelių. Atlikdamas šiuos įprastus, tūkstančius sykių kartotus
judesius jis vėl atgavo pasitikėjimą savimi. Su užsidegimu pasakojo apie tuos laikus, kai dar pats
skersdavo, taisydavo valgius ir gamindavo obuolių vyną.
– Net iš Frankfurto žmonių atvykdavo, – kalbėjo didžiuodamasis, – paskanauti mano obuolių vyno.
Kas tik čia nesilankė! Viršuje, didelėje salėje, kas savaitę vykdavo šventės. Anksčiau mano tėvai
rodydavo kiną, rengdavo bokso rungtynes ir kitokių pramogų. Tada žmonės dar neturėjo automobilių
ir nevažinėjo kitur linksmintis.
Bodenšteinas su Pija iškalbingai susižvalgė. Čia, savo karalystėje, Hartmutas Sartorijus vėl pasijuto
šeimininku, besirūpinančiu, kad svečiams nieko netrūktų ir niekas neterliotų jo kavinės sienų. Tai ne
tas gyvenimo naštos prislėgtas, sukumpęs žmogelis, kuris juos pasitiko prie durų. Dabar Pija suprato,
kiek daug šis žmogus prarado, ir pajuto jam užuojautą. Jai knietėjo sužinoti, kodėl po anų įvykių jis
neišvyko iš Altenhaino. Tačiau ir be žodžių buvo aišku. Hartmutas Sartorijus, kaip ir anas kaštonas
kieme, buvo giliai įleidęs šaknis į kaimą, kuriame gyveno jo giminės kartų kartos.
– Matau, sutvarkėte kiemą, – užvedė kalbą Bodenšteinas. – Turbūt teko paplušėti iš peties?
– Tai Tobijo darbas. Ketina viską išparduoti, – paaiškino Sartorijus. – Tiesą sakant, gerai daro, nes
mes niekada neprasimušime į žmones. Didžiausia bėda, kad žemės sklypas man nebepriklauso.
 – O kam gi?
– Pasiskolinome daug pinigų, nes reikėjo sumokėti Tobijo advokatui, – atviravo Sartorijus. – Šito
mūsų kišenė neišnešė, be to, ir anksčiau turėjome skolų už naujos virtuvės įrangą kavinėje, traktorių
bei kitus pirkinius. Trejus metus šiaip taip sukausi po truputį išmokėdamas skolas, bet paskui…
Lankytojų srautas išseko. Turėjau uždaryti kavinę. Jei ne Klaudijus, anksčiau ar vėliau būtume atsidūrę
gatvėje.
– Klaudijus Terlindenas? – perklausė Pija ir čiupo bloknotą. Staiga prisiminė Andreos Vagner
žodžius: girdi, ji niekam nelinkėtų tokios nepavydėtinos padėties, kokioje atsidūrė Sartorijus. Verčiau
dirbsianti, nei priklausysianti nuo Klaudijaus Terlindeno malonės.
– Taip. Klaudijus vienintelis mus palaikė. Parūpino advokatą, nuolat lankydavo kalėjime Tobiją.
– Šit kaip.
– Terlindenų giminė Altenhaine gyvena nuo senų laikų, panašiai kaip mūsiškė. Klaudijaus
prosenelis buvo kaimo kalvis, už kažkokį išradimą gavęs krūvą pinigų ir atidaręs šaltkalvio dirbtuvę.
Paskui jau jo senelis įsteigė įmonę ir štai ten, pamiškėje, pasistatė vilą, – toliau pasakojo Hartmutas
Sartorijus. – Terlindenai nuolat rūpinasi socialine žmonių gerove, daug gero yra padarę kaimui,
įmonės darbuotojams ir jų šeimoms. Klaudijus pasirengęs išklausyti kiekvieną, kam reikia pagalbos,
padėti išsikapstyti iš bėdos. Be jo paramos neišsiverstų nė viena kaimo draugija. Antai prieš keletą
metų ugniagesiams padovanojo naują gaisrinį automobilį. Yra sporto klubo prezidiumo narys,
pinigais remia dvi pirmąsias komandas. Jam turime dėkoti ir už aikštę su dirbtine veja.
Susimąstęs kurį laiką tylėjo, o Bodenšteinas su Pija stengėsi jo nenutraukti. Netrukus jis vėl prabilo:
– Klaudijus Tobijui net siūlė darbą savo įmonėje, kol tasai susiras ką nors geresnio. Larsas kadaise
irgi buvo geriausias Tobijo bičiulis. Dažnai pas mus ateidavo ir mums buvo kaip tikras sūnus, o Tobijas
Terlindenų namuose irgi buvo savas.
– Larsas? – pasitikslino Pija. – Tas, kur protiškai atsilikęs?
– Ne, ne Larsas, – Sartorijus energingai purtė galvą. – Tai Tysas, kitas sūnus. Tik jis nėra protiškai
atsilikęs, jis – autistas.
– Jei neklystu, – įsiterpė Bodenšteinas, mat padedamas Pijos buvo neblogai susipažinęs su sena
byla, – įtarimas tada buvo kritęs ir ant Klaudijaus Terlindeno. Argi ne jūsų sūnus sakė, kad Laurą su
Terlindenu kažkas siejo? Regis, už tai turėtų griežti dantį ant Tobijo.
– Nemanau, kad būta kokio nors ryšio tarp Klaudijaus ir mergaitės, – kiek pasvarstęs atsakė
Sartorijus. – Toji mergiūkštė buvo graži ir mėgo koketuoti. Jos motina dirbo namų ekonome
Terlindenų viloje, tad Laura ten dažnai būdavo. Pasigyrusi Tobijui, esą Klaudijus rėžia apie ją sparną,
tenorėjo sužadinti pavydą. Mat baisiausiai įsižeidė jo pamesta. Bet Tobijas jau buvo iki ausų įsimylėjęs
Štefani, taigi Laura neturėjo jokių šansų jį paveržti. Hm, toji Štefani irgi buvo ne iš kelmo spirta. Tokia,
sakyčiau, subrendusi, jauna, graži ir labai savimi pasitikinti moteris.
– Snieguolė.
– Taip, ją šitaip praminė dėl to vaidmens.
– Kokio vaidmens? – pasmalsavo Bodenšteinas.
– Ak, mokyklos teatro spektaklyje. Visos mergaitės troško gauti tą vaidmenį. Kaip tik Štefani, nors
buvo neseniai atvykusi į kaimą, ir gavo jį.
– Betgi Laura su Štefani buvo draugės, ar ne? – paklausė Pija.
– Jiedvi ir Natalija mokėsi vienoje klasėje. Visos puikiai sutarė ir net buvo vienoje gaujoje.
Sartorijus paskendo maloniuose prisiminimuose.
 – Kokioje gaujoje?
– Joje buvo Laura, Natalija ir vaikinai – Tobijas, Jorgas, Feliksas, Michaelis ir dar keletas. Į
Altenhainą atsikėlusi Štefani irgi įstojo.
– Vadinasi, Tobijas dėl Štefani metė Laurą?
– Taip.
– Bet paskui pati Štefani jį paliko. Kodėl?
– Šito tiksliai negalėčiau pasakyti, – gūžtelėjo pečiais Sartorijus. – Kas supaisys tą jaunimą. Kalbėta,
kad ji susiuostė su savo mokytoju.
– Su Gregoru Lauterbachu?
– Taip, – jo veidas apsiniaukė. – Tada teismui buvo pateikta ir ši versija. Esą Tobijas pavyduliavo
mokytojui mergaitės ir todėl ją… nužudęs. Tačiau tai netiesa.
– O kas atliko pagrindinį vaidmenį spektaklyje, kai nebebuvo kam vaidinti?
– Jei neklystu, Natalija.
Pija žvilgtelėjo į Bodenšteiną.
– Natalija? Vadinasi, Nadia. Ji nuolat palaikė jūsų sūnų. Ir iki šiol tai daro. Kaip manote, kodėl?
– Jos tėvai – geriausi mūsų kaimynai, – paaiškino Sartorijus. – Natalija Tobijui buvo tarsi jaunėlė
sesutė. Vėliau tapo geriausia drauge. Bendražyge. Ji tikra pajodžarga ir patrakėlė. Su tokia nebaisu ir
eiti obuoliauti. Tobijas ir jo draugužiai ją laikė sava. Ji visur kartu su jais eidavo, važinėdavo mopedu,
karstydavosi medžiais ir pešdavosi su kitais berniūkščiais, kai buvo dar vaikas.
– Grįžkime prie Klaudijaus Terlindeno, – įsiterpė Bodenšteinas, bet tuo metu pro pusiau praviras
kavinės duris įėjo Benkė su dviem pareigūnais. Rytą Bodenšteinas jį buvo paskyręs vadovauti kratai.
Dabar Benkė priėjo prie stalo, o jo palydovai tarsi kokie adjutantai sekė jam pridurmu.
– Jūsų sūnaus kambaryje šį tą įdomaus radome, pone Sartorijau.
Pijai į akis krito triumfuojanti Benkės išraiška, jo atšiaurus žvilgsnis. Jis aiškiai mėgavosi jam
suteiktais įgaliojimais. Pijai buvo atgrasi ši jo charakterio savybė.
Tarsi burtų lazdelei mostelėjus Sartorijus vėl įgaužė galvą.
– Štai, aptikome jūsų sūnaus kambaryje, – nenuleisdamas akių nuo Sartorijaus piktdžiugavo Benkė,
– jo džinsų užpakalinėje kišenėje, – iš susijaudinimo jam virpėjo šnervės. – Ar tai jūsų sūnaus? Ką?
Vargu ar jo! Kitoje pusėje vandeniui atspariu rašikliu užrašyti inicialai. Štai žvilgtelėkite!
Bodenšteinas reikšmingai krenkštelėjęs bakstelėjo į jį smiliumi. Dar kiek, ir Pija būtų puolusi
bučiuoti viršininką, bet šiaip taip susitvardė, kad neišsišieptų iki ausų. Netaręs nė žodžio
Bodenšteinas pastatė Benkę į vietą – ir dar kitų pareigūnų akivaizdoje. Iš įniršio sukandęs dantis
Benkė nenoromis padavė viršininkui plastikinį maišelį su radiniu.
– Dėkoju, – nežiūrėdamas į jį pasakė Bodenšteinas. – Galite tęsti paieškas.
Liesas Benkės veidas pirmiausia pabalo, paskui iš pykčio tirštai išraudo – kaip jam drįsta
nurodinėti! Neduok Dieve, jei dabar jam kas nors pasipainiotų po kojomis – sutrintų į miltus! Jis įrėmė
akis į Piją. Vis dėlto jai pavyko nutaisyti abejingą veidą. Bodenšteinas susikaupęs apžiūrėjo radinį
plastikiniame maišelyje ir raukė kaktą.
– Regis, tai Amelijos Frėlich mobilusis, – sunerimo išėjus Benkei ir dviem pareigūnams. – Kaip jis
atsidūrė jūsų sūnaus kelnių kišenėje?
Hartmutas Sartorijus išbalo ir sutrikęs papurtė galvą.
– Aš… nežinau, – kuždėjo. – Tikrai nežinau.
 *
Nadios mobilusis vis skambėjo ir vibravo. Tačiau ji tik žvilgtelėdavo į ekraną, ir tiek.
– Nagi, atsiliepk, – Tobiją ėmė nervinti ta pati melodija. – Kitaip neturėsime ramybės.
Ji atsiliepė.
– Sveikas, Hartmutai, – ir pasižiūrėjo į Tobiją. Tasai net kilstelėjo iš netikėtumo. Ko tėvui prireikė iš
Nadios?
– Nejaugi? Taip, suprantu, – ji klausėsi neišleisdama jo iš akių. – Ne… apgailestauju. Jo čia nėra… Ne,
nežinau, kur galėtų būti. Ką tik grįžau iš Hamburgo… Taip, na, žinoma. Jeigu jį pamatysiu, būtinai
pranešiu.
Ji baigė kalbėti. Kurį laiką abu tylėjo.
– Kodėl melavai? – paklausė Tobijas.
Nadia ne iškart atsakė. Nuleido galvą, atsiduso. Kai vėl į jį pasižiūrėjo, sunkiai tramdė ašaras.
– Policija dabar atlieka kratą jūsų namuose, – ištarė prislopinusi balsą. – Jie norėtų tave matyti.
Kratą? Kaipgi šitaip? Tobijas staiga atsistojo. Juk negali palikti tėvo vieno. Argi nepakanka, ką jis iki
šiol iškentėjo?
– Palauk, Tobi! – maldavo Nadia. – Nevažiuok! Aš… aš… neleisiu, kad jie tave vėl suimtų!
– Kas tau sakė, kad jie ketina mane suimti? – apstulbo Tobijas. – Galbūt tenori manęs kai ko
paklausti.
– Ne! – pašoko nuo kėdės ir toji bilstelėjo ant granito grindų. Buvo baisiai nusiminusi, iš akių
pasipylė ašaros.
– Kas tau darosi?
Ji apsivijo rankomis jam apie kaklą, prisiglaudė. Nadios elgesys Tobijui pasirodė keistas,
laikydamas glėbyje glostė jai nugarą.
– Džinsuose jie rado Amelijos mobilųjį telefoną, – įsikniaubusi jam į kaklą tarė slopiu balsu.
Tobijas neteko žado. Ūmai ištrūko iš Nadios rankų. Įvyko kažkoks nesusipratimas, ne kitaip! Kaip
jo džinsuose galėjo atsidurti Amelijos telefonas?
– Neišeik, – maldavo Nadia. – Išvažiuokime kur nors! Toli toli, kol čia viskas išaiškės!
Tobijas stovėjo tarsi apkvaitęs. Įsitempęs bandė sustabdyti galvoje minčių verpetą. Tai gniaužė, tai
atleido kumščius. Kas iš tikrųjų įvyko tuo laiku, kai jam viskas išsitrynė iš atminties?
– Jie vėl tave suims! – kartojo kiek susivaldžiusi, šluostydama atgalia ranka ašarotą veidą. – Juk ir
pats supranti! Neturi jokių šansų.
Ji teisi, pagalvojo jis. Įvykiai kartojasi ta pačia keista seka. Tada jo sandėliuke aptikta Lauros
grandinėlė buvo pateikta kaip tiesioginis kaltės įrodymas. Šalti baimės pirštai sugniaužė sprandą ir
vyras susmuko kėdėje. Na, žinoma, geresnio įkalčio nė nereikia. Radę Amelijos mobilųjį telefoną jo
kelnių kišenėje jie tikrai nepraleis progos iš musės padaryti dramblį ir užners apynasrį vos jam
pasirodžius. Staiga sena žaizda pratrūko ir jį vėl užgriuvo abejonės, tarsi nuodingi pūliai skverbėsi į
visas jo kūno ląsteles, kiekvieną smegenų kertelę. Žudikas, žudikas, žudikas! Jie tol kartojo jam šiuos
žodžius, kol ir pats įsitikino toks esąs. Pasižiūrėjo į Nadią.
– Gerai, – kimiai sukuždėjo, – aš pasilieku. Bet… kas, jei iš tikrųjų būsiu tai padaręs?

*
 – Kad man nė žodžio spaudai ar kam kitam apie mobilųjį! – nurodė Bodenšteinas. Kratą namuose
atlikę pareigūnai slėpdamiesi nuo lietaus stovėjo susibūrę prie vartų. Pylė kaip iš kibiro, per
pastarąsias dvi paras oras atšalo net dešimčia laipsnių. Kartu su lietumi maišėsi pirmosios snaigės.
– Bet kodėl? – šiaušėsi Benkė. – Tas vyrukas pasiteps slides, o mes stovėsime išsižioję kaip idiotai!
– Neketinu provokuoti raganų medžioklės, – atšovė Bodenšteinas. – Atmosfera kaime ir šiaip
įkaitusi. Taigi nedrįskite niekam prasitarti, kol nepasikalbėjau su Tobiju Sartorijumi. Ar aišku?
Visi linktelėjo, tik Benkė stovėjo sunėręs rankas ant krūtinės ir purtė galvą. Bodenšteinas numanė,
kad kažkur giliai tarsi padegamoji virvutė jame rusena neseniai patirtas pažeminimas. Kita vertus,
Benkė suprato, kad jo paskyrimas į paieškos grupę – ne kas kita kaip nuobauda. Susitikęs akis į akį
Bodenšteinas jam tiesiai išdrožė praradęs pasitikėjimą ir labai juo nusivylęs. Ištisus dvylika metų
viršininkas tempdavo Benkę už ausų, nes šis būdamas impulsyvus nuolat prisivirdavo košės. Bet dabar
šito nebebus, tai jam buvo aiškiai pasakyta. Nustatytų reikalavimų pažeidimų negalima pateisinti net
šeimyninėmis bėdomis. Bodenšteinas tikėjosi, kad Benkė vykdys jo nurodymus, kitaip jam grės
nušalinimas nuo pareigų. Viršininkas nusisuko ir paskui Piją nuskubėjo prie automobilio.
– Skelbsime Tobijo Sartorijaus paiešką, – jis paleido variklį, bet nepradėjo važiuoti. – Po paraliais,
juk buvau tikras, kad kieme aptiksime nors kokį mergaitės pėdsaką!
– Manai, kad tai vėl jis?
Pija čiupo telefoną ir paskambino Ostermanui. Valytuvai švytuodami čiuženo lietaus prausiamu
priekiniu stiklu, ventiliatorius ėmė pūsti karštą orą. Bodenšteinas prikando lūpą ir susimąstė. Turėjo
atvirai prisipažinti ir pats nežinantis, kur čia šuo pakastas. Vos mėgindavo susikaupti svarstydamas
kas ir kaip, prieš akis matydavo nuogą žmoną, besivoliojančią pataluose su svetimu vyriškiu. Gal vakar
vėl buvo susitikusi su tuo vyruku? Vėlai naktį grįžęs namo rado miegančią lovoje. Naudodamasis proga
patikrino jos telefoną ir pamatė, kad visi rinkti numeriai ir trumposios žinutės jau ištrinti. Šįkart nė
nemirktelėjęs iškratė jos rankinę ir palto kišenes. Visai nedaug trūko, kad ir vėl būtų suabejojęs, jog be
reikalo ją įtarinėja, jei ne du prezervatyvai, aptikti jos rankinėje, tarp dviejų kredito kortelių.
– Oliveri! – krūptelėjo išgirdęs Pijos balsą. – Amelijos dienoraštyje Kajus aptiko štai tokį įrašą: regis,
merginos kaimynas kiekvieną rytą laukia, kol ji išeis iš namų, kad galėtų pavėžėti iki autobusų stotelės.
– Na ir?
– Tas kaimynas yra Klaudijus Terlindenas.
Bodenšteinas nesuprato, kur link suka Pija. Jam sunkiai sekėsi regzti mintis. Jo galvoje apskritai
kirbėjo velniaižin kas, tad negalėjo iškart sugromuliuoti išgirstos informacijos.
– Mes turime su juo pasikalbėti, – Pija ėmė pastebimai nekantrauti. – Pernelyg mažai žinome apie
kitus žmones, bendravusius su mergina, todėl negalime apsiriboti vieninteliu galimu įtariamuoju
Tobiju Sartorijumi.
– Taip, tu teisi, – jis įjungė atbulinę pavarą ir išvažiavo į gatvę.
– Atsargiai! Autobusas! – sušuko Pija, bet buvo per vėlu. Sucypė stabdžiai, sudžeržgė metalas, nuo
smūgio automobilį krestelėjo. Bodenšteinas galva kaukštelėjo į šoninį stiklą.
– Še tau, kad nori, – Pija atsisegė diržą ir išlipo. Apkvaitęs Bodenšteinas pasuko galvą per petį ir pro
lietaus užlietą langą pamatė didžiulio autobuso siluetą. Per veidą nuvarvėjo kažkas šilta, jis palietė
skruostą ir apstulbęs stebeilijo į sukruvintą delną. Tik dabar sumojo, kas atsitiko. Tačiau per lietų lipti
iš automobilio ir vidury gatvės diskutuoti su įniršusiu autobuso vairuotoju nė už ką nenorėjo. Jam
viskas buvo įgrisę iki gyvo kaulo. Kažkas atidarė duris.
 – Žmogau, tu kraujuoji! – išsigando Pija, bet netrukus suprunkštė. Nepaisydami lietaus gatvėje
būriavosi žmonės. Prisistatė beveik visa paieškos grupė, kad įvertintų per susidūrimą autobusui ir
BMW padarytą žalą.
– Ko čia juokiesi? – įsižeidęs pašnairavo Bodenšteinas.
– Dovanok, – pastarųjų kelių valandų įtampą galiausiai pakeitė kone isteriškas kvatojimas. –
Kažkodėl maniau, kad tavo kraujas ne raudonas, o mėlynas.

*
Buvo beveik tamsu, kai pro šįkart plačiai atvertus Terlindenų valdos vartus Pija įvairavo sumaitotą, bet
vis dar važiuojantį BMW. Ponia Lauterbach tądien visai atsitiktinai užsuko į savo „filialą“, kaip pati
vadino. Šiaip pacientus priimdavo trečiadieniais popiet Altenhaine, senojoje rotušėje įrengtame
kabinete. Tačiau prieš važiuodama pas ligonį turėjo pasiimti jo ligos istoriją ir išgirdo, kad gatvėje
susidūrė mašinos. Kaipmat užklijavo Bodenšteinui plėštinę žaizdą galvoje, suleido vaistų ir patarė tą
dieną pagulėti, mat gali būti sukrėstos smegenys. Tačiau jis griežtai atsisakė. Suvaldžiusi linksmumo
priepuolį Pija ėmė nutuokti, kokios mintys sukasi viršininko galvoje, nors jis nebekalbėjo apie Kozimą
ir savo būgštavimus.
Juodu važiavo per parką palei senus medžius, buksmedžių gyvatvores, jau nužydėjusius gėlynus.
Vingiuotą kelią puikiai apšvietė žemėliau kabantys žibintai. Ūkanotoje artėjančio vakaro prieblandoje
už vingio išniro pastatas, didelė, sena karkasinės statybos vila su erkeriais, bokšteliais, nuožulniais
stogais ir jaukiai apšviestais langais. Įvažiavę į vidinį kiemą sustojo prie trijų pakopų laiptelių,
vedančių durų link. Prieangyje, po stogeliu, kurį laikė storos medinės sijos, atvykėlius pasitiko
nuotaikinga Helovino moliūgo kompozicija. Pijai trūktelėjus durų varpelį name ėmė skalyti šunys. Pro
senovišką matinį stiklą Pija įžiūrėjo visą jų būrį, šunys lodami šokinėjo ant durų. Aršiausiai už visus
plėšėsi ir garsiausiai ambrijo ilgakojis anglų terjeras. Šaltas vėjas bloškė į duris lietaus lašus pramaišiui
su aštriomis ledo kruopelytėmis. Pija vėl paskambino ir įnirtingas šunų lojimas apkurtino ausis.
– Gal teiksis kas nors pasirodyti, – piktai burbtelėjo ir pasistatė džinsinės striukės apykaklę.
– Anksčiau ar vėliau kas nors turės atidaryti, – Bodenšteinas, nutaisęs akmeninį veidą, stovėjo
atsirėmęs į medinius turėklus. Pija nepatenkinta pašnairavo. Kartais viršininko šaltakraujiškumas ją
siutindavo. Galiausiai prie durų priartėjo kažkieno žingsniai, šunys nutilo, tarsi juos vėjas būtų
nupūtęs. Durys prasivėrė ir ant slenksčio pasirodė jaunatviškos išvaizdos blondinė, vilkinti nertiniu
aukštu kaklu ir kailiais apkraštuota liemene, languotas sijonas siekė kelius, avėjo madingus
aukštakulnius batelius. Pija tai moteriai būtų davusi kokius dvidešimt penkerius, ne daugiau. Jos veido
oda buvo glotni, be menkiausių raukšlelių, didelės mėlynos lėliškos akys pirmiausia delikačiai įsmigo į
Piją, paskui – į Bodenšteiną.
– Ponia Terlinden? – Pija iš pradžių pasirausė pūkinės liemenės, paskui džinsinės striukės kišenėse
ieškodama tarnybinio ženklelio, o Bodenšteinas tylėjo lyg vandens į burną prisisėmęs. Moteris
linktelėjo. – Esu Kirchhof, o čia mano kolega Bodenšteinas. Mes iš Hofheimo K 11 skyriaus. Ar jūsų
vyras namie?
– Apgailestauju, jo nėra, – ponia Terlinden maloniai šypsodamasi padavė ranką ir toji išdavė tikrą
moters amžių, sumaniai dangstomą jaunatviško stiliaus drabužiais. Jai galėjo būti per penkiasdešimt.
– Kuo galėčiau būti naudinga?
Ji net nemanė kviesti jų užeiti. Pro praviras duris Pija spėjo pamatyti plačius tamsraudoniu kilimu
išklotus terasinius laiptus, vestibiulį marmuro grindimis su šachmatų lentos raštais ir aliejines drobes
ant aukštų, šafrano geltonumo apmušalais išklijuotų sienų.
– Turbūt girdėjote apie jūsų kaimynės dingimą šeštadienio vakarą? – pradėjo Pija. – Vakar šunys
pėdsekiai kinologus vis atvesdavo prie jūsų namų. Todėl norime žinoti, kodėl.
– Nieko nuostabaus. Amelija dažnai pas mus lankydavosi, – vaikiškai čiauškėjo ponia Terlinden ir
jos akys smigo tai į Piją, tai į Bodenšteiną. – Ji bendrauja su mūsų sūnumi Tysu.
Nejučiomis atsargiai persibraukė delnu nepriekaištingą pažo šukuoseną ir kiek sutrikusi žvilgčiojo
į Bodenšteiną, tyliai tebestovintį atokiau. Blausioje šviesoje jam ant kaktos bolavo užklijuotas pleistras.
– Bendrauja? Ar Amelija yra jūsų sūnaus draugė?
– Ne, ne, jokiu būdu. Juodu tik puikiai sutaria, – aiškino ponia Terlinden stengdamasi išlaikyti
santūrumą. – Tik tos mergaitės nekamuoja fobijos, ji neduoda jam pajusti, kad jis… kitoks.
Pareigūnės klausinėjama ponia Terlinden vis žvilgčiojo į Bodenšteiną, tarsi tikėdamasi užtarimo.
Pija buvo puikiai perkandusi moteris, sumaniai besinaudojančias savo bejėgiškumu ir koketavimu,
nes bemaž kiekvienas vyras instinktyviai stengiasi apginti silpną būtybę. Kai kurios moterys savo
kerais nepiktnaudžiauja, tačiau daugelis vėliau įsijaučia į šį vaidmenį ir puikiai juo manipuliuoja.
– Mielai norėtume pasikalbėti su jūsų sūnumi, – tarė Pija. – Galbūt jis galėtų mums truputį
papasakoti apie Ameliją.
– Gaila, nieko neišeis, – Christina Terlinden peštelėjo liemenės kailio apvadą, vėl čiuptelėjo
šukuoseną. – Tysas prastai jaučiasi. Vakar jį ištiko priepuolis, turėjome kviesti gydytoją.
– Koks priepuolis? – perklausė Pija. Ponia Terlinden smarkiai klysta, jei mano, kad policija
pasitenkins paviršutiniška apklausa. Regis, Pijos klausimas jai buvo nemalonus.
– Na, žinote, Tyso psichika nestabili. Menkiausios permainos kartais gali ilgam išmušti jį iš vėžių.
Tos frazės nuskambėjo kaip išmoktos mintinai, moters balse nesijautė nė krislelio atjautos. Ko
gero, poniai Terlinden nė trupučio nerūpi, kas atsitiko kaimynų mergaitei. Galėjo bent iš mandagumo
paklausti. Keista. Pija prisiminė moterų kalbas kaimo parduotuvėje, jų spėliones, esą mergaitę galėjęs
nuskriausti Tysas, mat jis dažnai naktimis bastosi gatvėmis.
– Ką jūsų sūnus veikia visą dieną? Ar jis dirba?
– Ne. Jis vengia svetimų žmonių, – paaiškino Christina Terlinden. – Tysas prižiūri mūsų sodą ir
kelių kaimynų želdinius. Jis puikus sodininkas.
Pijai netikėtai šovė į galvą Reinhardo Mėjaus daina, parodijuojanti Edgaro Voleso septinto
dešimtmečio filmus: Žudikas visada yra sodininkas. Nejaugi viskas taip paprasta? Galbūt Terlindenai
žino kur kas daugiau ir tai slepia norėdami apsaugoti neįgalų sūnų?

*
Lietus pagaliau perėjo į sniegą. Gatvės asfaltą užklojo purus baltas apklotas ir Pijai vos pavyko
sustabdyti sunkų BMW su vasarinėmis padangomis prie Terlindeno įmonės teritorijos vartų.
– Pasikeisk padangas, – priminė viršininkui. – Nuo spalio turi būti žieminės.
– Ką sakei? – Bodenšteinas suglumęs kilstelėjo antakius. Jo mintys buvo kur kitur, tik ne čia.
Suskambo jo telefonas.
– Klausau, ponia Engel… – atsiliepė žvilgtelėjęs į ekraną.
– Nuo spalio iki pavasario – žieminės, – burbtelėjusi pakartojo Pija, nuleido stiklą ir parodė sargui
tarnybinį ženklelį. – Ponas Terlindenas jau laukia mūsų.
Žinoma, tai buvo netiesa, bet vyriškis tik linktelėjo, įlindo į šiltą būdelę ir pakėlė buomą.
Baimindamasi slydimo Pija švelniai spustelėjo greičio paminą ir nuvairavo automobilį per tuščią
aikštelę prie pagrindinio pastato stiklinio fasado. Prie įėjimo stovėjo juodas S klasės mersedesas. Pija
sustabdė automobilį ir išlipo. Kada Bodenšteinas liausis kalbėjęs su Engel! Pijos pėdos virto
ledokšniais, nes automobilio salonas nespėjo įšilti važinėjant trumpais atstumais. Vis smarkiau dribo
sniegas. Kaip reikės nusigauti iki Hofheimo ir neatsidurti griovyje? Staiga pamatė, kad kairėje pusėje
galinis juodo mersedeso sparnas įlenktas. Geriau įsižiūrėjusi suprato: susidūrimas nesenas, kitaip
metalas būtų pradėjęs rūdyti.
Už nugaros trinktelėjo automobilio durelės ir Pija atsisuko. Bodenšteinas pasivijęs prilaikė jai duris
ir abu įžengė į vestibiulį. Už poliruoto riešutmedžio pertvaros sėdėjo jaunas vyras. Ant aukštos baltos
sienos jam už nugaros spindėjo užrašas aukso raidėmis: TERLINDEN. Kuklus ir kartu įspūdingas. Pija
išklojo savo reikalą ir netrukus po trumpo pokalbio telefonu jaunuolis palydėjo svečius iki lifto
vestibiulio gilumoje. Tylėdami pasikėlė į ketvirtą aukštą, ten jų laukė išsipusčiusi vidutinio amžiaus
moteris. Turbūt buvo beketinanti eiti iš darbo, nes jau vilkėjo paltu ir ryšėjo kaklaskarę, per petį turėjo
užsimetusi rankinę. Nesiraukydama palydėjo juos iki viršininko kabineto.
Prisiklausiusi kalbų apie Klaudijų Terlindeną Pija tikėjosi išvysti draugiškai nusiteikusį senolį, tad
iš pradžių net truputį nusivylė, nes už popieriais apkrauto stalo sėdintis vyras atrodė gana neblogai:
vilkėjo kostiumu ir buvo su kaklaryšiu. Jis atsistojo, susisagstė švarką ir priėjo.
– Labas vakaras, pone Terlindenai, – pakirdo iš stingulio Bodenšteinas. – Dovanokite už vėlyvą
trukdymą, tik šiandien veltui bandėme su jumis nekart susisiekti.
– Labas vakaras, – šyptelėjo Klaudijus Terlindenas, – sekretorė buvo man palikusi žinutę. Rytoj pats
būčiau jums mielai prisistatęs.
Jam galėjo būti apie šešiasdešimt, tankūs tamsūs plaukai smilkiniuose pražilę. Iš arti atrodė daug
geriau, nei ji tikėjosi. Tiesa, dėl stambokos nosies, kampuoto smakro, pilnokų lūpų gražuoliu jo
nepavadintum. Šiaip ar taip, buvo savaip žavus.
– Dievulėliau, jūsų ledinės rankos! – susirūpino savo šiltoje sausoje rankoje trumpai užlaikydamas
josios. Pija krūptelėjo, tarsi būtų gavusi elektros iškrovą. Terlindeno veide šmėkštelėjo nuostaba.
– Gal kavos ar karštos kakavos, greičiau sušilsite?
– Ne ne, nereikia, – atsisakė Pija varstoma vyro žvilgsnių, nuo kurių netikėtai paraudo. Juodu
ilgėliau, nei derėtų, nenuleido akių vienas nuo kito. Ką tai galėtų reikšti? Gal tiesiog mėginimas
švelninti įtampą ar kas nors kita?
Kol vienas ar kitas rengėsi užduoti pirmą klausimą, Terlindenas juos aplenkė pasiteiraudamas apie
Ameliją.
– Dėl jos labai nerimauju, – susirūpino. – Amelija yra mano prokuristo duktė, gerai ją pažįstu.
Pijai dingtelėjo, kad ką tik buvo pasišovusi kalbėtis su juo griežtai, prikišti pernelyg didelį
domėjimąsi mergaite. Tačiau iš viso to išėjo šnipštas.
– Deja, dar neturime nieko nauja, – paaiškino Bodenšteinas ir tuojau pat perėjo prie reikalo: –
Girdėjome, kad kelis kartus lankėte kalėjime Tobiją Sartorijų. Kas jus paskatino? Ir kodėl perėmėte jo
tėvų skolas?
Susigrūdusi rankas į liemenės kišenes Pija veltui bandė prisiminti, ką tokio svarbaus ketino
paklausti. Jos galva staiga pasidarė tuščia kaip ką tik ištrintas kietasis diskas.
– Po to baisaus atsitikimo kaimo žmonės pradėjo šnairuoti į Hartmutą ir Ritą, – aiškino Klaudijus
Terlindenas. – Nemanau, kad tėvai turi atsakyti už vaikų klaidas. Kad ir ką būtų padaręs sūnus, dėl to
jie nekalti.
 – Tobijas tada ir jus įtarė prisidėjus prie vienos iš tų dviejų mergaičių dingimo? Regis, dėl jo
parodymų tada turėjote nemalonumų?
Terlindenas linktelėjo. Įbruko rankas į kelnių kišenes ir stovėjo pakreipęs galvą. Nors Bodenšteinas
visa galva buvo aukštesnis ir žiūrėjo iš viršaus, Terlindenas vis tiek jautėsi pranašesnis.
– Pykčio užantyje nesinešioju. Remiamas prie sienos vaikinas iš paskutiniųjų turėjo gintis. Iš tiesų
du kartus per Laurą buvau pakliuvęs į itin nemalonią padėtį. Ji buvo mūsų namų ekonomės duktė,
dažnai pas mus lankydavosi ir įsikalė į galvą, kad mane įsimylėjusi.
– Gal galėtumėte tiksliau papasakoti, kaip viskas vyko? – paprašė Bodenšteinas.
– Sykį atsigulė į mano lovą, kol maudžiausi vonioje, – aiškino Terlindenas. – Kitą kartą kambaryje
nuoga išsirengė. Tuo metu mano žmona buvo išvykusi ir Laura tai žinojo. Tiesiai šviesiai išdrožė
norinti su manimi permiegoti.
Pija nesuprato, kodėl tie žodžiai ją suerzino. Vengdama žiūrėti jam į akis ėmė dairytis po kabinetą.
Griozdiškas rašomasis stalas su įspūdingais medžio raižiniais stovėjo ant keturių stambių liūto letenų.
Greičiausiai antikvarinis ir gana vertingas, tačiau bjauresnio baldo kaip šis Pija nėra mačiusi. Šalia –
senovinis gaublys, kukliuose paauksuotuose rėmuose ant sienų kabojo niūrūs ekspresionizmo stiliaus
paveikslai, panašūs į Pijos matytus už ponios Terlinden nugaros jų namuose.
– Ir kuo viskas baigėsi? – kamantinėjo Bodenšteinas.
– Aš ją atstūmiau, tada ji pravirko ir išbėgo. Kaip tik tuo metu įėjo mano sūnus.
Pija krenkštelėjo. Ji vėl susitvardė.
– Jūs dažnai pavėžėdavote Ameliją Frėlich, – prabilo Pija. – Mergina apie tai rašė dienoraštyje. Ji
mananti, kad jūs visada jos laukdavęs.
– Laukti nelaukdavau, – šyptelėjo Klaudijus Terlindenas. – Važiuodamas pro šalį gal keliskart būsiu
ją pamėtėjęs iki autobusų stotelės arba pasivijęs einančią iš namų, – jis kalbėjo ramiai, savimi
pasitikėdamas, neatrodė, kad būtų prikišęs nagus.
– Jūs išrūpinote jai padavėjos vietą „Juodajame žirge“. Kodėl?
– Amelija norėjo užsidirbti, o kavinės savininkas kaip tik ieškojo padavėjos, – vyras gūžtelėjo
pečiais. – Aš čia visus kaime pažįstu ir, jei galiu padėti, visada žmonėms mielai pagelbėju.
Pija įsmeigė į jį akis. Vyras skvarbiai į ją pasižiūrėjo, tačiau ji atlaikė jo žvilgsnį. Ji klausinėjo, o jis
atsakinėjo. Vis dėlto kažin kas tokio tvyro ore, tik kas tai galėtų būti? Keista, šis vyras Pijai buvo savaip
patrauklus. Gal dėl tamsių akių? Malonaus, sodraus balso? Dėl didelio pasitikėjimo savimi, kurį rodė
visa jo laikysena? Nėra ko stebėtis, kad galėjo susukti galvą tokiai jaunai merginai kaip Amelija, jei net
suaugusi moteris, šiuo atveju Pija, neatsispiria jo žavesiui.
– Kada paskutinį kartą matėte Ameliją? – dabar klausė Bodenšteinas.
– Negaliu tiksliai pasakyti.
– Tai gal prisimenate, kur buvote praėjusio šeštadienio vakarą? Mus domina gana tikslus laiko
tarpas – tarp 22 ir 2 valandos nakties.
Klaudijus Terlindenas ištraukė rankas iš kišenių ir sunėrė ant krūtinės. Ant kairės plaštakos buvo
matyti įdrėskimas, regis, visai naujas.
– Vakar vakare buvome su žmona išvažiavę į Frankfurtą pavakarieniauti. Kadangi žmona skundėsi
galvos skausmais, parvežiau ją namo, o pats buvau čia užvažiavęs padėti į seifą jos brangenybių.
– Kada grįžote iš Frankfurto?
– Prieš pusę vienuoliktos.
– Vadinasi, du kartus turėjote važiuoti pro „Juodąjį žirgą“? – pasitikslino Pija.
 – Taip, – Terlindenas atsakinėjo pareigūnei be galo susikaupęs, tarsi televizijos laidoje, kur
konferansjė rengiasi jam užduoti lemiamą klausimą, o Bodenšteinui atsakinėjo gana atsainiai. Toks jo
budrumas Pijai pasirodė keistokas, net Bodenšteinas tai įžvelgė.
– Gal ten matėte ką nors neįprasta? – įsiterpė Bodenšteinas. – Gal kokį žmogų gatvėje? Gal vėlyvą
praeivį?
– Ne, man niekas neužkliuvo, – užsigalvojęs kalbėjo Terlindenas. – Ta gatve kasdien važiuoju kelis
kartus, todėl man ten viskas įprasta.
– O tas įdrėskimas ant jūsų kairės rankos? – klausė Pija.
Terlindeno veidas apsiniaukė. Jis nebesišypsojo.
– Turėjau konfliktą su sūnumi.
Na, žinoma, juk Tysas! Pija vos nepamiršo, dėl ko čia apskritai atėjo! Regis, ir Bodenšteinui buvo
išgaravę iš galvos, bet jis laiku susigriebė.
– Ak, tiesa, jūsų žmona mums ką tik sakė, kad jūsų sūnų vakar buvo ištikęs kažkoks priepuolis, –
delikačiai užsiminė.
Klaudijus Terlindenas kiek sutrikęs linktelėjo.
– Ir koks tas priepuolis? Ar jis serga nuomariu?
– Ne. Tysas serga autizmu. Jis gyvena užsisklendęs savo pasaulėlyje ir į menkiausias permainas
įprastoje aplinkoje reaguoja kaip į grėsmę. Dažniausiai ima save žaloti, – Terlindenas atsiduso. – Bijau,
kad Amelijos dingimas jam galėjo sukelti priepuolį.
– Kaime sklinda kalbos, esą Tysas gali būti susijęs su jos dingimu, – tarė Pija.
– Nesąmonė! – atšovė Klaudijus Terlindenas, tačiau nė kiek nesipiktindamas, veikiau abejingai,
tarsi tokias kalbas būtų seniai girdėjęs. – Tysas puikiai sutarė su mergaite. Tačiau kaime kai kurie
žmonės mano, kad jo vieta psichoneurologijos įstaigoje. Aišku, jie to man nesako į akis, bet aš žinau.
– Norėtume su juo pasikalbėti.
– Apgailestauju, dabar neįmanoma, – Terlindenas nusiminęs papurtė galvą. – Turėjome jį išvežti į
ligoninę.
– Ką ten jam darys? – Pija jau įsivaizdavo surištus ir elektros srove tramdomus žmones.
– Bandys jį nuraminti.
– Kada galėtume su juo pakalbėti?
Klaudijus Terlindenas gūžtelėjo pečiais.
– Nežinau. Jau daug metų neturėjo tokio smarkaus priepuolio. Bijau, kad dabar jo liga dar labiau
paaštrės. Tai būtų tikra nelaimė mums ir jam.
Jis pažadėjo pranešti Bodenšteinui ir Pijai, kai tik gydytojai leis su Tysu kalbėtis. Palydėjęs iki lifto
padavė ranką atsisveikindamas ir vėl nusišypsojo.
– Buvo malonu su jumis susipažinti, – tarė. Šį kartą jo rankos prisilietimas Pijos nenutrenkė tarsi
elektros srovė. Šiaip ar taip, vis dar buvo suglumusi kabinos durims užsivėrus. Leisdamasi žemyn
mėgino susitvardyti.
– Mačiau, kaip jis varvino seilę į tave žiūrėdamas, – įgėlė Bodenšteinas. – O tu irgi nebuvai jam
abejinga.
– Netaukšk niekų! – atšovė Pija iki smakro užsitraukdama striukės užtrauką. – Tenorėjau jį labiau
perkąsti.
– Na ir? Kokią išvadą padarei?
– Manau, kalbėjo nuoširdžiai.
 – Šit kaip! O aš galvoju priešingai.
– Kodėl? Juk nedvejodamas atsakė į visus mūsų klausimus, net ir nemalonius. Galėjo mums ir
nepasakoti, kaip du kartus dėl Lauros buvo pakliuvęs į keblią padėtį.
– Kaip tik čia ir slypi jo gudrybė. Ar tau neatrodo keista, kad kai dingsta kuri nors mergaitė,
Terlindeno sūnus pranyksta iš teisėsaugos akiračio?
Liftas sustojo pirmame aukšte, durys atsidarė.
– Nepasistūmėjome nė per sprindį, – ūmai atsikvošėjo Pija. – Regis, niekas mergaitės nematė.
– Gal žmonės nenori prisipažinti matę, – padarė išvadą Bodenšteinas. Jie perėjo vestibiulį, linktelėjo
už pertvaros sėdinčiam jaunam vyrui ir išėjo į lauką. Veidus nutvilkė ledinio vėjo šuoras. Pija
spustelėjo signalizacijos mygtuką ir BMW durys atsirakino.
– Turime dar kartą pasikalbėti su ponia Terlinden, – stovėdamas prie durelių Bodenšteinas žiūrėjo į
Piją per automobilio viršų.
– Vadinasi, įtari Tysą ir jo tėvą?
– Galimas daiktas. Tysas kažką padarė mergaitei, jo tėvas nori viską užglaistyti, todėl ir įkiša sūnų į
beprotnamį.
Juodu įlipo, Pija paleido variklį ir automobilis išriedėjo iš dengto kiemelio. Sniegas kaipmat
apdrėbė priekinį stiklą, automatiniai jutikliai įjungė valytuvus.
– Norėčiau sužinoti, koks daktaras gydo Tysą, – susimąstė Bodenšteinas. – Ir ar Terlindenai
šeštadienį iš tiesų vakarieniavo Frankfurte.
Pija palinksėjo. Po susitikimo su Klaudijumi Terlindenu ją apniko prieštaringi jausmai. Šiaip ji
nelengvai pasiduodavo kieno nors kerams, tačiau šis žmogus moteriai padarė didelį įspūdį ir jai
knietėjo išsiaiškinti, kodėl.

*
Kai Pija pusę dešimtos vakaro įžengė į darbovietę, pastate buvo likęs tik sargas. Kelkheimo aukštumoje
sniegas vėl perėjo į lietų ir Bodenšteinas, nekreipdamas dėmesio į sužeistą galvą, užsispyrė vienas
važiuoti namo. Tiesą sakant, ir Pijai norėjosi baigti darbą, nes jos turbūt jau laukė Kristofas. Tačiau
niekaip negalėjo išmesti iš galvos susitikimo su Klaudijumi Terlindenu. Be abejo, Kristofas irgi turėtų
suprasti, kad retkarčiais tenka ilgėliau padirbėti. Ištuštėjusiais koridoriais ir laiptais pareigūnė nuėjo
iki savo kabineto, įjungė šviesą ir įsitaisė prie rašomojo stalo. Christina Terlinden pasakė jai gydytojos
pavardę, toji moteris daug metų rūpinasi Tyso sveikata. Nėra ko stebėtis, kad tai ponia Daniela
Lauterbach, juk ji gyvena Terlindenų kaimynystėje ir paaštrėjus ligai visada būna pašonėje.
Pija surinko savo slaptažodį. Mintimis vis grįždavo prie ano pokalbio Klaudijaus Terlindeno
kabinete, stengėsi prisiminti kiekvieną jo žodį, kiekvieną sakinį, menkiausias subtilias užuominas.
Kažin kodėl Bodenšteinas įsitikinęs, kad prie Amelijos dingimo Terlindenas galėjo prikišti nagus, nors
ji mananti priešingai? Nejaugi tas vyras ją apkerėjo?
Ji surinko naršyklėje Terlindeno pavardę ir parsisiuntė tūkstančius duomenų. Per pusvalandį daug
ką sužinojo apie jo įmonę ir šeimą, visokeriopą socialinę ir labdaringą Klaudijaus Terlindeno veiklą. Jis
aktyviai dalyvavo įvairiausių susivienijimų ir organizacijų priežiūros, labdaros tarybų veikloje, skyrė
stipendijas gabiausiems vargingiausių šeimų jaunuoliams. Terlindenas daug gero yra padaręs
jaunimui. Kažin kodėl? Oficialiame jo prisistatymo pareiškime teigiama, kad jei likimas jam
nepašykštėjo malonių, jis norintis jų nors kiek atseikėti visuomenei. Išties kilnus noras, negalėtum
jam nieko prikišti. Tik galbūt už to kai kas slypi? Jei patikėtum, jis du kartus atstūmė seksualiai prie jo
priekabiaujančią Laurą Vagner. Kažin, ar taip iš tiesų buvo? Pija peržiūrėjo internete įdėtas
nuotraukas ir susimąstė: keista, kad šis žmogus sukėlė tokius prieštaringus jausmus. Galbūt jo žmona
irgi žino apie vyro silpnybę jaunoms merginoms ir todėl jaunatviškai rengiasi? Ar galėjo Klaudijus
nuskriausti Ameliją, pasipriešinusią jo užmačioms? Pija prikando apatinę lūpą. Negalėjo tuo patikėti.
Uždarė naršyklę ir surinko jo pavardę policijos ieškomų asmenų puslapyje. Jokių duomenų. Jis nė
karto nebuvo baustas, nesusidūręs su teisėsauga. Staiga apačioje, dešinėje, pamatė nuorodą. Užvedė
žymeklį ir spustelėjo. 2008 metų lapkričio 16 dieną, sekmadienį, 1:15 gautas kažkieno skundas prieš
Klaudijų Terlindeną. Pija, atidariusi puslapį, įniko skaityti policijos raportą ir jos širdis ėmė pašėlusiai
daužytis.
– Nieko sau… – burbtelėjo.
2008-ųjų lapkričio 19-oji, trečiadienis

Kaip paprastai, žadintuvas rytą sučirškė lygiai 6:30, tik be reikalo varginosi, nes Gregoras Lauterbachas
seniai buvo pabudęs. Būgštaudamas, kad Daniela jo neimtų kamantinėti, nebegalėjo užmigti.
Lauterbachas atsisėdo lovoje, nuleido kojas ant grindų. Buvo suprakaitavęs, jautėsi tarsi sudaužytas
obuolys. Pagalvojęs apie numatytus susitikimus darbe net pasipurtė. Argi įmanoma susikaupti, jei
galvoje tarsi tiksinti bomba neduoda ramybės grasinimas? Vakar kartu su korespondencija vėl atėjo
anoniminis laiškas, šįkart dar grėsmingesnis nei pirmasis:

„Visai galimas daiktas, kad ant kėliklio, kurį įmetei į srutų duobę, tebelikę tavo pirštų atspaudų.
Policija išaiškins visą tiesą ir tada tau – galas.“

Kas galėtų žinoti tokias smulkmenas? Kas jam siunčia tuos laiškus? Ir kodėl tik dabar, po
vienuolikos metų? Gregoras Lauterbachas atsistojo ir nuslinko į vonios kambarį. Rankomis pasirėmęs į
praustuvą apžiūrėjo veidrodyje nemigos iškamuotą neskustą veidą. Gal reikėtų paimti nedarbingumo
pažymėjimą, įlįsti į kokį kampelį, kol praūš virš galvos besitelkianti audra? Bet ne, tai neįmanoma. Jis
privalo toliau gyventi kaip anksčiau, nė už ką nesileisti išmušamam iš vėžių. Juk neketina apsiriboti
kultūros ministro karjera, politikoje sieks dar daugiau, jei nepabūgs praeities šmėklų. Kur tai matyta,
kad prieš vienuolika metų padarytas klaidingas žingsnis galėtų sugriauti visą jo gyvenimą?!
Lauterbachas atsitiesė ir nutaisęs ryžtingą veidą pašnairavo į atvaizdą veidrodyje. Šis postas jam žada
daug galimybių, jis turi nemažai priemonių, apie kurias tada net nedrįso svajoti. Taigi dabar tuo
pasinaudos.

*
Buvo dar tamsu, kai Pija paskambino prie Terlindenų namų vartų. Nors metas ankstyvas,
telefonspynėje išgirdo ponios Terlinden balsą. Netrukus vartai prasivėrė tarsi mostelėjus nematoma
ranka. Šįkart jų automobilis buvo be atpažinimo ženklų, Bodenšteinas vairavo, o Pija sėdėjo šalia.
Įkandin jų važiavo policijos ekipažo automobilis ir transporto priemonių vilkikas. Privažiavimas prie
namų buvo vingiuotas, padengtas ką tik iškritusio sniego. Prie durų juos pasitiko maloniai
besišypsanti Christina Terlinden. Jos šypsena, kaip ir mandagus Pijos pasilabinimas, kurio ji
neskubėjo ištarti, šiomis aplinkybėmis nebūtų visai tinkami. Šiaip ar taip, bent ponui Terlindenui šis
rytas nieko gero nežadėjo.
– Norėtume šnektelėti su jūsų vyru.
– Pranešiau jam, kad atvykote. Netrukus ateis. Prašom į vidų.
Pija linktelėjo, o Bodenšteinas tebetylėjo. Vakar Pija jam paskambino, paskui pusvalandį telefonu
kalbėjosi su atsakingu prokuroru. Jis nesutiko suimti Terlindeno, tik teismui leidus nurodė apžiūrėti jo
automobilį. Jie atsidūrė prabanga tviskančiame vestibiulyje. Šeimininkė dingo, kažkur namo gilumoje
skalijo šunys.
– Labas rytas!
 Bodenšteinas su Pija pakėlė galvas ir išvydo laiptais lipantį Klaudijų Terlindeną. Buvo tvarkingai
apsirengęs – su kostiumu ir kaklaryšiu. Šįkart jo žvilgsnis, perliejęs Piją, buvo šaltas.
– Kokie jūs ankstyvi, – šyptelėjo sustojęs, bet rankos nepadavė.
– Kodėl galinis jūsų mersedeso sparnas įlenktas? – be jokių įžangų paklausė Pija.
– Nesuprantu, – nustebęs kilstelėjo antakius, – apie ką jūs?
– Tada jums padėsiu prisiminti, – neišleisdama jo iš akių kalbėjo Pija. – Sekmadienį žmogus,
gyvenantis Feldštrasėje, pranešė policijai, kad naktį kažkas kliudė jo automobilį ir nuvažiavo iš įvykio
vietos. Tas pilietis 23:50 pastatė automobilį prie namų, o apie 0:33 atsitiktinai išėjo į balkoną surūkyti
cigaretės ir išgirdo trinktelėjimą. Jis įžiūrėjo pažeidėjo automobilį ir net įsidėmėjo numerį: MTK–T
801.
Terlindenas neteko žado. Šypsena veide dingo. Raudonis pirmiau užliejo kaklą, paskui veidą.
– Kitą dieną tas žmogus sulaukė skambučio, – matydama, kad Terlindenas susijaudino, Pija varė
toliau: – Jūsų skambučio. Siūlėte jam incidentą išspręsti neformaliai. Žinoma, žmogus atsiėmė
skundą. Tačiau policijos duomenų bazėje informacija liko.
Klaudijus Terlindenas žiūrėjo į Piją nutaisęs akmeninį veidą.
– Ko iš manęs norite? – paklausė vos tvardydamasis.
– Jūs mums vakar melavote, – atsakė jam maloniai šyptelėjusi. – Kadangi neturėčiau jums aiškinti,
kur yra Feldštrasė, taigi dar kartą klausiu: ar grįždamas iš darbo namo važiavote pro „Juodąjį žirgą“, ar
pasirinkote prastesnį kelią per laukus?
– Ką visa tai reiškia? – Terlindenas pasisuko į Bodenšteiną, bet tas tylėjo. – Ką norite man primesti?
– Tą naktį dingo Amelija Frėlich, – vietoj Bodenšteino atsakė Pija. – Paskutinįkart žmonės matė ją
prie „Juodojo žirgo“ kaip tik tuo metu, kai važiavote tuo keliu į darbą, taigi pusę vienuoliktos. Po dviejų
valandų, apie pusę pirmos, grįžote į Altenhainą, bet visai kitu keliu, nei tvirtinote.
Jo apatinė lūpa atkaro, akys susiaurėjo.
– Ir iš to darote išvadą, kad patykojau bendradarbio dukterį, įsitempiau į automobilį ir nužudžiau?
– Jūs prisipažįstate tai padaręs? – šaltai paklausė Pija.
Ji net susierzino pamačiusi jo veide kone linksmą šypseną.
– Nė nemanau, – atkirto.
– Tada sakykite, ką veikėte nuo pusės vienuoliktos iki pusės pirmos. Gal ne nuo pusės vienuoliktos,
bet nuo 10:15?
– Pusę vienuoliktos buvau darbe.
– Darbe net dvi valandas į seifą dėjote žmonos brangenybes? – Pija kraipė galvą. – Gal norite mus
apkvailinti?
Padėtis akivaizdžiai pasikeitė Klaudijaus Terlindeno nenaudai. Suprato speičiamas į kampą. Šiaip
ar taip, neprarado savitvardos.
– Su kuo vakarieniavote? – paklausė Pija. – Ir kur?
Atkakli tyla. Pija ūmai prisiminė prie Terlindeno įmonės vartų vaizdo kameras, kurias juodu su
Bodenšteinu matė, kai važiavo pro šalį apklausę Vagnerius.
– Galėtume peržiūrėti įmonės vartų vaizdo kamerų įrašus, – pasiūlė Terlindenui. – Tada mums
įrodytumėte, kad nemelavote nurodydamas buvimo vietą mums rūpimu laiku.
– Jūsų sumanumas pagirtinas, – tarė Terlindenas. – Man patinka. Gaila, vaizdo kameros jau mėnesį
nebeveikia.
– O kameros prie jūsų namų vartų?
 – Irgi.
– Hm, tada jūsų popieriai išties prasti, – Pija apgailestaudama papurtė galvą. – Jūs neturite alibi
Amelijos dingimo metu. Įdrėskimai ant jūsų rankų rodo, tarsi būtumėte grūmęsis.
– Šit kaip, – Klaudijus Terlindenas buvo ramut ramutėlis, tik antakius kilstelėjo. – O kas toliau?
Suimsite mane dėl to, kad grįžau namo ne tuo keliu?
Pija atsispyrė jo provokuojamam žvilgsniui. Jis meluoja, gal net padarė nusikaltimą, vis dėlto
puikiai žino, kad tokių spėlionių nepakanka jam suimti.
– Mes jūsų nesuimsime, tik kuriam laikui sulaikysime, – pasakė išspaudusi šypseną. – Ir ne dėl to,
kad grįžote namo kitu keliu, bet kad mums melavote. Kai pateiksite įtikimą alibi mus dominančiu
laiku, mes jus paleisime.
– Gerai, – Klaudijus Terlindenas abejingai patraukė pečiais. – Tik nereikia antrankių. Esu alergiškas
nikeliui.
– Nemanau, kad sumanytumėte sprukti, – sausai tarė Pija. – Beje, mūsų antrankiai iš nerūdijančiojo
plieno.

*
Einant iš kabineto ant rašomojo stalo suskambo telefonas. Larsas Terlindenas nekantraudamas laukė
„Credit Suisse“ maklerio skambučio. Kadaise, dar prieš iškylant į viešumą šiam skandalui, tas žmogus
jam tarpininkavo parduodant didžiąją kredito portfelio dalį garsiajam sukčiui Mucleriui. Jis pasidėjo
portfelį ir atsiliepė.
– Larsai, tai aš, – išgirdus motinos balsą jam norėjosi tučtuojau padėti ragelį.
– Klausyk, mama, palik mane ramybėje. Aš neturiu laiko.
– Šįryt policija suėmė tavo tėvą.
Larsą mušė tai šaltis, tai karštis.
– Geriau vėliau negu niekada! – piktai atšovė. – Argi jis koks visagalis Dievas, kad gali šokdinti visą
Altenhainą, kaip jam patinka, mat turi daugiau pinigų už kitus? Tarp kita ko, pernelyg ilgai užsižaidė
nebaudžiamas.
Apėjęs apie rašomąjį stalą klestelėjo į fotelį.
– Atsipeikėk, Larsai! Tavo tėvas tau visada linkėjo vien gero!
– Netiesa, – šaltai atšovė Larsas Terlindenas. – Jis rūpinosi tik savimi ir savo įmone. Ir tada
pasinaudojo proga, kaip visada žiūrėdamas naudos tik sau, įtaisyti mane į tokį darbą, kurio niekada
nenorėjau dirbti. Patikėk, mama, jo bėdos manęs nė velnio nejaudina.
Staiga vėl pasijuto besimurkdantis tame mėšlyne. Tėvas vėl baudžiasi sujaukti jo gyvenimą lyg tyčia
tada, kai jam reikia sutelkti visas jėgas ir protą, kad galėtų išsilaikyti darbe, užsitikrinti ateitį! Jam
pašoko apmaudas. Kada, velniai rautų, jį paliks ramybėje! Regis, negrįžtamai pamiršta praeitis atgijo
prieš jo valią ir norą, vėl užgriuvo anie prisiminimai ir įvykiai. Jis žinojo, kad kai Larso motinos
nebūdavo namie, tėvas svečių kambario mansardoje nuolat dulkindavo Lauros motiną, kuri buvo
pasamdyta dirbti namų ekonome. Tačiau ir to jam buvo negana. Reikėjo į lovą įsitempti dar ir jos
dukterį, mat visus samdomus darbuotojus ir visą kaimą laikė savo nuosavybe. Tarsi viduramžių
feodalas pasinaudojo pirmosios nakties teise!
Klausydamasis motinos, kažką gailiai lemenančios į ragelį, Larsas gerai prisiminė tą vakarą. Grįžęs
namo po papildomų užsiėmimų koridoriuje kaktomuša susidūrė su Laura. Ji užsiverkusi puolė pro
duris laukan. Kai tėvas visas išraudęs, sutaršytais plaukais, brukdamas marškinius už kelnių
juosmens, išėjo iš svetainės, jis tada ničnieko nesuprato. Na ir kuilys! Laurai tada buvo keturiolika. Po
kelerių metų tėvas neigė įsitempęs Laurą į lovą, kai Larsas kartą jam tai prikišo. Girdi, mergina pati
buvo jį įsimylėjusi, tačiau jis ją atstūmęs. Larsas tada juo patikėjo. Kuris septyniolikmetis norėtų turėti
blogą tėvą? Vėliau suabejojo jo nekaltumu. Pernelyg dažnai jam meluodavo.
– Larsai, ar mane girdi? – paklausė motina.
– Reikėjo tada policijai pasakyti visą teisybę, – pasakė šiaip taip susivaldęs. – Bet tėvas prisakė
meluoti, nes nenorėjo susiteršti savo vardo! Tad kas gi dabar atsitiko? Gal vėl nutvėrė kokią mergiščią,
o ji ėmė ir pradingo?
– Kaip drįsti šnekėti tokius baisius dalykus? – kalbėjo sukrėsta motina.
Christina Terlinden kaip niekas kitas mokėjo apgaudinėti save iliuzijomis. Jei nenorėdavo ko nors
girdėti ar matyti, tiesiog negirdėdavo ir nematydavo.
– Atsikvošėk pagaliau, motin! – pakėlė balsą Larsas. – Galėčiau tau dar daugiau pasakyti, bet tiek to.
Nes tą savo gyvenimo puslapį jau seniai išplėšiau, ar supranti? Praeities nebesugrąžinsi. Turiu su ja
atsisveikinti visam laikui. Daugiau man neskambinėk.

*
Restoranas, kuriame, jei tikėtum ponia Terlinden, šeštadienio vakarą leido Klaudijus Terlindenas su
žmona ir draugais, buvo Gutloitštrasėje, priešais „Deutsche Bank“ stiklinius dangoraižius.
– Išleisk čia mane, paskui ateik, kai rasi, kur pastatyti automobilį, – pasiūlė Bodenšteinas, kai Pija
nuo Taunuso skvero trečią kartą mėgino įvažiuoti į Gutloitštrasę. Aikštelėje prie klubo „Ebony“ nebuvo
nė vienos laisvos vietos, prie įėjimo stoviniavo durininkai su angliškomis livrėjomis, pasirengę
nuvairuoti svečių automobilius į požeminę aikštelę. Pija privažiavo arčiau ir išsodino Bodenšteiną.
Pliaupiant lietui leidosi prie durų įgaužęs galvą į pečius. Jo niekas nesustabdė, įsmukusio į salę, nors
prie įėjimo buvo užrašas: „Please wait to be seated“. Tuo metu administratorius kartu su pustuziniu
personalo darbuotojų nerdamiesi iš kailio ieškojo laisvo staliuko kažkokiai garsenybei su visa svita,
mat atėjo papietauti iš anksto neužsisakę vietos. Per pietus restoranas būdavo sausakimšas, regis,
krizė nesumažino šalia įsikūrusių bankininkų apetito. Bodenšteinas smalsiai dairėsi. Jis buvo girdėjęs
apie „Ebony“ klubą, kolonijinio stiliaus indų restoraną, vieną brangiausių ir populiariausių Frankfurte.
Jo žvilgsnis stabtelėjo prie dviviečio staliuko galerijoje ir ten sėdinčios porelės. Neteko žado atpažinęs
Kozimą. Ji atidžiai klausėsi velniškai patrauklios išvaizdos vyruko, kuris gyvai gestikuliuodamas jai
kažką aiškino. Kozima sėdėjo palinkusi į priekį, remdamasi alkūnėmis į stalą, pasidėjusi smakrą ant
sunertų rankų. Bodenšteinui smegenyse kaipmat įsijungė aliarmo signalas. Jo žmona nubraukė nuo
veido plaukų sruogą, nusijuokė, kai tas tipas jai kažką pasakė, ir uždėjo delną jam ant rankos.
Bodenšteinas stovėjo tarsi stabo ištiktas, aplink zujo susirūpinę padavėjai ir jiems jis nė kiek nerūpėjo,
lyg būtų buvęs nematomas. Rytą Kozima jam užsiminė turėsianti darbo montažinėje, taigi visą dieną
leisianti Maince. Gal vėliau jos planai pasikeitė arba ji ir vėl pamelavo? Juk jai nė į galvą negalėjo ateiti,
kad šią popietę jos vyras turės reikalų Frankfurte ir užsuks kaip tik į šį restoraną.
– Gal galėčiau jums padėti? – paklausė prie jo stabtelėjusi jauna apvalutė moteriškė ir nekantriai
šypsojosi.
Jo širdis vėl ėmė pašėlusiai daužytis. Jis virpėjo, burna išdžiūvo.
– Dėkui, ne, – atsakė tebestebeilydamas į Kozimą ir jos palydovą. Padavėja nustebusi žvilgtelėjo, bet
jam buvo nė motais, ką apie jį galvoja. Vos per dvidešimt metrų sėdi jo žmona ir mėgaujasi to vyro
draugija – tą jis aiškiai matė jos veide. Dabar svarbiausia kuo greičiau numaldyti besidaužančią širdį.
Ar išdrįs tiesiog prieiti prie stalo ir be įspėjimo sugurinti tam tipui makaulę? Tačiau jį auklėjo valdytis
ir būti mandagiam, todėl stypsojo kaip stulpas ir nieko nedarė. Instinktyviai pajuto, kad juodu sieja
artimumas, nes dabar jie buvo sukišę galvas ir žiūrėjo vienas kitam į akis. Bodenšteinas akies
kampučiu pamatė, kad jaunoji padavėja priėjo prie administratoriaus, kuris per stebuklą rado vietą
garsenybei, ir mostelėjo galva į sutrikusį svečią. Dabar jis turėjo arba pasukti prie to staliuko, arba prie
durų. Kadangi apsidžiaugti pamačius žmoną anaiptol nebuvo nusiteikęs, pasirinko antrą variantą.
Apsisuko ant kulno ir išėjo iš pilnutėlio restorano. Išpuolęs pro duris kaip užkerėtas kurį laiką žiūrėjo į
aptvertą statybvietę kitapus gatvės, paskui apdujęs leidosi Gutloitštrase. Smilkiniuose be perstojo
tvinksėjo, regis, tuojau ims bloguoti. Akyse tebestovėjo Kozima ir jos draugužis. Dabar nutiko, ko jis
labiausiai bijojo. Nebeliko abejonių, kad Kozima jį apgaudinėja.
Staiga vos nesusidūrė su kažkokia moterimi. Mėgino prasilenkti, bet toji, nešina skėčiu, irgi
žingtelėjo į tą pačią pusę, todėl buvo priverstas stabtelėti.
– Ar ką nors sužinojai? – pro miglos uždangą pasiekė Pijos Kirchhof balsas. Atsitrenkė į ją tarsi į
sieną ir ūmai atsikvošėjo. – Ar Terlindenas čia buvo šeštadienį?
Terlindenas!? Žinoma, jį visiškai pamiršo.
– Aš… nepaklausiau, – prisipažino.
– Kas tau? – sunerimo Pija. – Atrodai ne veide, tarsi būtum regėjęs vaiduoklį.
– Ten sėdi Kozima, – kimiai ištarė, – su vyriškiu. Nors šįryt man sakė…
Nebaigė sakyti, nes tarsi gerklę užrišo. Linkstant keliams priėjo prie artimiausio namo durų ir
šleptelėjo ant šlapių laiptelių. Pija tylėdama žiūrėjo ir, regis, jį užjautė. Bodenšteinas panarino galvą.
– Duok man cigaretę, – paprašė prislopusiu balsu.
Pija pasirausė striukės kišenėse ir tylėdama kartu su žiebtuvėliu padavė pakelį. Prieš penkiolika
metų metė rūkyti ir jo daugiau nebetraukė. Tačiau dabar tas noras, giliai rusenęs viduje, vėl atgijo.
– Automobilį pastačiau Ketenhofvego ir Brentanštrasės kampe, – Pija padavė jam mašinos raktelį. –
Verčiau lipk į automobilį, kitaip galą gausi.
Bodenšteinas nė nekrustelėjo ir tebesėdėjo tylėdamas. Jo nė kiek nejaudino, nei kad sušlaps, nei kad
į jį smalsiai žvilgčioja praeiviai. Visa tai buvo nė motais. Nors senokai pats nujautė, kuo viskas baigsis,
tik slapčiomis vis dar tikėjosi kaip nors pateisinti Kozimos melą ir žinutes. Todėl dar nebuvo
pasirengęs išvysti žmoną kito vyro draugėje. Godžiai traukė į plaučius cigaretės dūmą, net galva
apsvaigo, tarsi būtų rūkęs hašišą, o ne „Marlboro“. Ūžtelėjęs minčių spiečius galvoje pagaliau liovėsi
pašėlusiai suktis ir stojo tyla, tuštuma. Jis sėdėjo vidury miesto ant kažkokio namo laiptelių ir jautėsi
nežmoniškai vienišas.

*
Larsas Terlindenas trinktelėjo telefono ragelį ir kurį laiką apmiręs sėdėjo. Viršuje jau buvo susirinkęs
banko prezidiumas. Kai kurie tarybos nariai skubiai atvyko iš Ciuricho, mat norėjo išklausyti jo
ataskaitą, kaip bus kompensuotas pradangintų trijų šimtų penkiasdešimties milijonų eurų nuostolis.
Deja, jis negali jų nudžiuginti. Paskui tie pasipūtę šikniai kreivai šypsodamiesi sudirbs jį į miltus, nors
vos prieš metus dėkodami už pelningą sandorį draugiškai plekšnojo jam per petį. Vėl sučirškė
telefonas, šįsyk vidinė linija. Larsas neatsiliepė. Ištraukęs viršutinį rašomojo stalo stalčių paėmė
firminį blanką ir „Montblanc“ rašiklį, kurį anais gerais laikais buvo gavęs dovanų, juo dažniausiai
pasirašinėdavo sutartis. Kokią minutę spoksojo į tuščią gelsvą popieriaus lapą, paskui ėmė rašyti. Nė
neperskaitęs sulankstė ir įkišo į standintą voką. Užrašė adresą, čiupo portfelį, paltą ir išėjo iš kabineto.
 – Šiandien pat išsiųskite, – pasakė sekretorei ir švystelėjo voką ant rašomojo stalo.
– Na, žinoma, – vyptelėjo. Anksčiau ji dirbo asistente prezidiumo taryboje, o dabar, paskirta
skyriaus vedėjo sekretore, nuolat jautėsi pažeminta. – Ar nepamiršote, kad jūsų laukia susitikimas?
– Ne, – jis pasuko prie durų nepakeldamas galvos.
– Vėluojate septynias minutes!
Išėjo į koridorių. Iki lifto, kuris pravėręs duris tarsi nekantriai jo laukė, yra dvidešimt keturi
žingsniai. Viršuje, dvyliktame aukšte, jau septynias minutes sėdi prezidiumas. Jo ateitis, autoritetas,
visas gyvenimas pakibo ant plauko. Įkandin į kabiną įsmuko dvi kolegės iš mokėjimų ir atsiskaitymų
skyriaus. Kikendamos ir šnibždėdamosi atsiliepė į jo pasisveikinimą galvos linktelėjimu. Lifto durys
tyliai užsivėrė. Jis persigando išvydęs nusiminusį, įkritusiu veidu vyrą, kuris bukai spoksojo į jį
veidrodyje. Tasai buvo išvargęs, velniškai nusiplūkęs ir išsunktas it mazgotė.
– Kur važiuojame? – paklausė išverstakė juočkė. – Aukštyn ar žemyn?
Jos pirštai ilgais dirbtiniais nagais sustingo ant valdymo skydelio. Terlindenas vis negalėjo atplėšti
akių nuo savo atvaizdo veidrodyje.
– Žemyn, – atsakė. – Tik žemyn.

*
Pija Kirchhof linktelėjo durininkui, paslaugiai atidariusiam duris, ir įėjo į „Ebony“ klubą. Neseniai ir ji
čia buvo kartu su Kristofu, Heningu ir Miriam. Heningas tada už pietus paklojo penkis šimtus eurų,
Pijos galva, visai be reikalo. Panašios vietos, į kurių valgiaraštį įrašyti negirdėti patiekalų pavadinimai,
o butelis vyno dažnai kainuoja keturženklę sumą, jos nė kiek netraukė. Apie vyno skonį spręsdavo ne iš
etiketės, bet jo paragavusi. Todėl užsukusi į kampinę piceriją pasitenkindavo „Bardolino“ vynu arba
kjančiu vakarienei.
Administratorius nusiropštė nuo aukštos kėdės ir žaviai šypsodamasis pasitiko Piją. Ši tylėdama
pakišo jam po nosimi tarnybinį ženklelį ir šypsena pradėjo blėsti. Potenciali indiškų patiekalų
gurmanė jo akyse staiga virto bjauria rupūže, su kuria niekam nesinori turėti reikalų. Kriminalinės
policijos pareigūnai visur nebuvo geidžiami svečiai, juolab prabangiame restorane per patį pietų
įkarštį.
– Ar galite pasakyti, kokiu reikalu? – sukuždėjo administratorius.
– Negaliu, – sausai atšovė Pija. – Tik ne jums. Pakvieskite direktorių.
Šypsena bemat dingo. Kartu su ja ir mandagus tonas.
– Luktelkite čia, – pasakė vyras ir nuėjo. Pija atsargiai apsidairė. Iš tikrųjų! Prie vieno stalelio sėdėjo
Kozima Bodenštein ir meiliai burkavo su kažkokiu vyru, kuris atrodė dešimčia metų už ją jaunesnis.
Vilkėjo glamžytu sportiniu kostiumu, marškiniais prasegta apykakle, be kaklaryšio. Sprendžiant iš
atsainios laikysenos tas žmogus labai pasitikėjo savimi. Ilgi tamsiai rusvi suvelti plaukai draikėsi ant
pečių, lenkta erelio nosis, atsikišęs smakras, kokią savaitę neskustas kampuotas veidas buvo
nugairintas saulės ir vėjo, o gal taip atrodė ir dėl alkoholio, dingtelėjo Pijai. Kozima Bodenštein gyvai
su juo šnekučiavo, o jis žiūrėjo į ją šypsodamasis ir neslėpdamas susižavėjimo. Tai nei dalykiniai
pietūs, nei atsitiktinis senų bičiulių susitikimas, net neatidus prašalaitis būtų iškart supratęs, kad
juodu sieja lovos reikalai. Arba buvo ką tik sugulę, arba ketino tuo užsiimti po vakarienės, kad patirtų
didesnį malonumą. Pija iš visos širdies užjautė savo viršininką, nors galėjo pateisinti ir Kozimą,
pasiilgusią nuotykių po dvidešimt penkerių metų santuokos rutinos.
 Pijos smalsavimą nutraukė pasirodęs generalinis direktorius. Jam galėjo būti daugiausia iki
trisdešimt penkerių, nors atrodė vyresnis dėl praretėjusių smėlio spalvos plaukų ir išpurtusio veido.
– Neketinu jūsų ilgai trukdyti, pone… – kreipėsi Pija apžiūrinėdama dramblotą vyrą, kuris nesiteikė
nei paduoti rankos, nei prisistatyti.
– Jagielskis, – burbtelėjo direktorius ir valdingu rankos mostu paliepė administratoriui grįžti į savo
vietą. – Kas nutiko? Pas mus per pietus didžiausias sujudimas.
Jagielskis. Ši pavardė Pijai girdėta.
– Nieko baisaus. Negi pats stovite prie puodų? – pašaipiai paklausė.
– Žinoma ne, – jis piktai patempė lūpą nenuleisdamas akių nuo salės. Apsisukęs sustabdė jauną
padavėją ir pakuždėjo jai pastabą, toji iškart išraudo.
– Sunku rasti tinkamų darbuotojų, – veidas buvo surūgęs. – Tas jaunimas – gyva bėda. Jau toks
nesusitupėjęs.
Į restoraną plūstelėjo dar daugiau lankytojų, stovėdami vidury vestibiulio trukdė jiems praeiti.
Staiga Pija prisiminė, kur girdėjo šią pavardę. Juk „Juodojo žirgo“ Altenhaine savininkė irgi Jagielski.
Ponas Jagielskis paklaustas patvirtino, kad tai nėra sutapimas. Jam priklauso ir „Juodasis žirgas“, ir
„Ebony“ klubas, ir dar kelios kavinės Frankfurte.
– Taigi, kas nutiko? – pakartojo Andreasas Jagielskis. Apie mandagumą neturėjo jokio supratimo.
Diskretiškumo irgi stigo. Juodu tebestovėjo vidury vestibiulio.
– Norėčiau sužinoti, ar praėjusio šeštadienio vakarą čia lankėsi ponas Klaudijus Terlindenas su
žmona?
Vyro antakiai šovė aukštyn.
– Kodėl tai rūpi policijai?
– Nes policija tuo domisi, – jo pasipūtimas pamažu varė iš kantrybės. – Na?
Kiek luktelėjęs skubiai linktelėjo.
– Taip, jis buvo.
– Dviese su žmona?
– Tiksliai negaliu pasakyti.
– Gal geriau prisimins jūsų administratorius? Turbūt vedate išankstinių užsakymų knygą?
Jagielskis niūriai pamojo ką tik pavytam administratoriui ir liepė atnešti knygą. Ištiesęs ranką
tylėdamas laukė, kol administratorius nusiropš nuo pakylos ir prisiirs iki jo. Jagielskis paseilino smilių
ir neskubėdamas vertė į odą įrištą knygą.
– Ak, štai, – pagaliau tarė. – Jie buvo keturiese. Dabar ir aš prisimenu.
– Kas tie jie? Sakykite pavardes, – ragino Pija. Nuo gretimo stalo pakilo būrelis lankytojų. Galop
Jagielskis susiprotėjo pavėdėti Piją iki pakylos.
– Nesuprantu, kodėl jus tai domina? – pritildė balsą.
– Klausykite, – neteko kantrybės Pija, – atliekamas tyrimas dėl jūsų padavėjos Amelijos dingimo.
Paskutinį kartą žmonės ją matė šeštadienį „Juodajame žirge“. Ieškome asmenų, galinčių paliudyti
mačius ją dar vėliau.
Išvertęs akis ir kiek pasvarstęs Jagielskis suprato, kad pavardes vis tiek reikės pasakyti.
– Su jais dar buvo Lauterbachų pora, – išklojo.
Pija nustebo. Kažin kodėl Klaudijus Terlindenas nutylėjo vakarieniavęs sykiu su kaimynais? Vakar
kabinete minėjo tik savo žmoną. Keista.
 Kozimos Bodenštein palydovas ką tik atsiskaitė už pietus. Padavėja nušvito, matyt, gavusi nemažai
arbatpinigių. Paskui jis atsistojo ir apėjo stalą, kad atitrauktų Kozimos kėdę. Nors jo išvaizda gerokai
skyrėsi nuo Bodenšteino, regis, ir jis pasižymėjo neblogomis manieromis.
– Gal kartais pažįstate tos raudonplaukės damos palydovą? – netikėtai paklausė Pija.
Nepasukdamas galvos Jagielskis sumojo, ką ji turi galvoje. Pija nusisuko, kad eidama pro šalį Kozima
jos neatpažintų.
– Na žinoma, – atsakė tokiu tonu, tarsi stebėtųsi, kaip galima jo nepažinoti. – Tai Aleksandras
Gavrilovas. Ar ir jis turi ką nors bendra su jūsų tyrimu?
– Galbūt, – atšovė šyptelėjusi. – Dėkoju už pagalbą.

*
Bodenšteinas rūkydamas tebesėdėjo ant laiptelių. Po kojomis mėtėsi keturios nuorūkos. Pija tylėdama
stabtelėjo ir sukrėsta žiūrėjo į nusiminusį viršininką.
– Na, ir kaip? – jis pakėlė galvą. Jo veidas buvo pabalęs.
– Gali įsivaizduoti: Terlindenai buvo kartu su Lauterbachais, – išdrožė Pija. – O „Ebony“ klubo
direktoriui priklauso ir „Juodasis žirgas“ Altenhaine. Argi tai ne sutapimas?
– Nemanau.
– Tai kas tada? – suglumo Pija.
– Ar tu… ją matei?
– Taip, mačiau, – pasilenkusi paėmė nuo laiptelių pakelį cigarečių, kurį buvo pasidėjęs šalia, ir
įsigrūdo į kišenę. – Eime. Nenoriu nušalti subinės.
Bodenšteinas sunkiai atsistojo, dar kartą užsitraukė dūmą ir sviedė nuorūką ant šlapio grindinio.
Pija eidama vogčiomis į jį žvilgčiojo. Nejaugi vis dar tikisi kaip nors pateisinti žmonos burkavimą su
tuo išvaizdžiu svetimšaliu?
– Tai Aleksandras Gavrilovas, – ištarė ir sustojo. – Šiaurės keliautojas ir alpinistas.
– Kas toks? – Bodenšteinas sužiuro apstulbęs.
– Tai vyras, su kuriuo pietavo Kozima, – paaiškino Pija, o pati pamanė: galvą dedu, kad juodu
dulkinasi.
Bodenšteinas persibraukė ranka per veidą.
– Šit kaip, – tarė greičiau pats sau nei Pijai. – Kažkur esu jį matęs. Kozima pati kartą man jį pristatė,
regis, per vieną jos naujausių filmų premjerų. Prieš kurį laiką abu planavo bendrą projektą, tačiau iš
viso to išėjo šnipštas.
– Gal juodu sieja tik darbo reikalai? – mėgino save įtikinti Pija. – Gal aptarinėjo kokį projektą, apie
kurį nežinojai. Be reikalo graužiesi.
Bodenšteinas suraukęs antakius žiūrėjo į Piją. Pašaipi kibirkštėlė, šmėstelėjusi jo akyse, netrukus
išblėso.
– Aš dar turiu akis, – atšovė. – Pats žinau, ką mačiau. Mano žmona miega su tuo vyruku velniaižin
kiek laiko. Gal ir gerai, nes jau nebegaliu savęs daugiau apgaudinėti.
Ir leidosi eiti sparčiais žingsniais, o Pija vos spėjo jam iš paskos.

*
 „Tysas viską žino ir policija jau šniukštinėja. Žiūrėk, nepaleisk šio reikalo iš rankų. Kitaip viską
prarasi!“

Raidės ekrane liejosi prieš akis. Laiškas atsiųstas ministerijos elektroninio pašto adresu! Dieve
brangus, o jeigu jį būtų perskaičiusi jo sekretorė! Šiaip rytais ji išspausdindavo gautą paštą ir palikdavo
ant jo stalo. Visa laimė, kad šiandien į darbą atvažiavo anksčiau už ją. Gregoras Lauterbachas prikando
apatinę lūpą ir paspaudė siuntėjo adresą. Snieguolė1997@hotmail.com. Ką galėtų slėpti šis adresas? Tas
klausimas jam nedavė ramybės gavus pirmą laišką, dieną naktį apie tai tegalvojo. Drebėjo iš baimės
tarsi epušės lapas.
Pasigirdo beldimas, durys prasivėrė. Jis pašoko tarsi nuplikytas. Inesa Šiurman-Lytkė maloniai
pasilabino su viršininku ir nustėro.
– Gal jūs nesveikuojate, šefe? – susirūpinusi paklausė.
– Niekis, – krenkštelėjo Lauterbachas ir vėl susmuko fotelyje. – Turbūt būsiu pasigavęs gripą.
– Gal atšaukti šios dienos priėmimus?
– Ar jie svarbūs?
– Ne. Nieko ypatinga. Paskambinsiu Forthuberiui, kad parvežtų jus namo.
– Gerai, dėkui, Inesa, – Lauterbachas linktelėjo kosčiodamas. Sekretorė išėjo. Jis žiūrėjo į laišką.
Snieguolė. Galvoje mintys vijo viena kitą. Ištrynė laišką ir užblokavo siuntėją.

*
Barbara Frėlich sėdėjo virtuvėje prie stalo ir veltui mėgino spręsti kryžiažodį. Po trijų parų
nežinomybės jos nervai visai pašlijo. Sekmadienį nuvežė abu mažylius į Hofheimą pas tėvus, Arnas
pirmadienį išėjo į darbą, nors viršininkas siūlė likti namie. Bet ką jam čia veikti? Taigi slinko
nuobodžios dienos. Amelija nei atsirado, nei kitaip atsišaukė. Jos motina tris kartus skambino iš
Berlyno, veikiau iš pareigos, nes neatrodė, kad būtų susikrimtusi. Pirmosiomis dienomis buvo
užsukusios kelios moteriškės iš kaimo, turbūt norėjo ją paguosti ir palaikyti. Kadangi jų gerai
nepažinojo, kalba nesimezgė, todėl tik trumpai pasėdėjo virtuvėje ir išėjo. Vakar vakare susiriejo su
Arnu, ko gero, pirmąkart per jų bendrą gyvenimą. Prikišo jam, kad per mažai rūpinasi vyriausiąja
dukra, įniršusi dar pridūrė, esą jis džiaugtųsi, jei mergaitė neatsirastų. Tiesą sakant, rietenų nebuvo,
nes Arnas tik žiūrėjo į ją ir tylėjo. Kaip visada tokiais atvejais.
– Policija ją suras, – burbtelėjo ir dingo vonios kambaryje.
Ji liko virtuvėje nusiminusi, bejėgė ir vieniša. Staiga vyrą pamatė visai kitomis akimis. Tas bailys vėl
sprunka į įprastą kasdienybę. Kažin, kaip elgtųsi, jei pradingtų Timas ar Jana? Jis visada vengdavo
išsišokti. Tą vakarą juodu išvis nesikalbėjo, tylėdami gulėjo lovoje. Po dešimties minučių jis jau knarkė,
ramiai ir tolygiai, tarsi nieko nebūtų nutikę. Dar niekada moteris nesijautė tokia vieniša kaip tą ilgą,
baisią naktį.
Prie durų paskambino. Barbara Frėlich krūptelėjusi atsistojo. Tikėjosi, kad šįkart nebus kuri nors
kaimo moterėlė, atėjusi neva užjausti, o iš tikrųjų vėliau raportuosianti krautuvėje, ką iš jos sužinojo.
Atidariusi pamatė nepažįstamą moterį.
– Laba diena, ponia Frėlich, – pasisveikino. Tamsūs trumpai kirpti plaukai, blyškus susirūpinęs
veidas, melsvi ratilai po akimis, kvadratiniai akiniai. – Vyresnioji kriminalistė Maren Kėnig iš
Hofheimo K 11 skyriaus, – ir parodė tarnybinį ženklelį. – Ar galėčiau užeiti?
 – Na, žinoma, prašom, – Barbaros Frėlich širdis baimingai daužėsi. Viešnia atrodė labai
susikrimtusi, tarsi pasirengusi pranešti blogą naujieną. – Gal ką nors žinote apie Ameliją?
– Ne, deja, ne. Bet mano kolegos sužinojo, kad Amelijos draugas Tysas dovanojo jai paveikslų. Tik
tada jos kambaryje policija nieko nerado.
– Aš irgi nieko nežinau apie paveikslus, – papurtė galvą nusiminusi, kad pareigūnė nieko nauja
nepranešė.
– Gal galėtume dar kartelį apžiūrėti Amelijos kambarį? – paklausė Maren Kėnig. – Jei tie paveikslai
iš tikrųjų yra, jie galėtų būti be galo svarbūs.
– Žinoma. Užeikite.
Barbara Frėlich nusivedė ją laiptais aukštyn ir atidarė Amelijos kambario duris. Pati liko stovėti
tarpduryje ir žiūrėjo, kaip kriminalistė naršo sienines spintas, atsiklaupusi apžiūrinėja palovį ir
palenda po rašomuoju stalu. Galiausiai nuo sienos atitraukė senovinę komodą.
– Matau duris, apklijuotas apmušalais, – kriminalistė atsisuko į Barbarą Frėlich. – Ar galiu atidaryti?
– Žinoma. Net nežinojau, kad ten durys.
– Jei namas su nuožulniu stogu, pastogės paprastai praverčia podėliui, – paaiškino pareigūnė ir
pirmąkart nedrąsiai šyptelėjo. – Juolab jei nėra sandėliuko.
Atsiklaupusi atidarė duris ir keturiomis įrepečkojo į nedidelę palėpę tarp sienos ir stogo.
Dvelktelėjo šalto oro gūsis. Netrukus išlindo nešina į popierių įsuktu dideliu ritiniu, rūpestingai
perrištu raudonu kaspinu.
– O Dieve! – nustebo Barbara Frėlich. – Jūs iš tiesų radote.
Vyresnioji kriminalistė Maren Kėnig atsistojo ir nusipurtė dulkinas kelnes.
– Aš pasiimu paveikslus. Jei norite, išrašysiu jums poėmio kvitą.
– Ne ne, nėra reikalo, – kratėsi Barbara Frėlich. – Jei paveikslai padės jums surasti Ameliją, imkite
juos.
– Dėkui, – kriminalistė paplojo jai per petį. – Ir nesikrimskite. Darysime viską, kas įmanoma, kad tik
rastume Ameliją. Pažadu jums.
Tai buvo pasakyta taip nuoširdžiai, kad Barbara Frėlich vos nepravirko. Tylėdama dėkingai
linktelėjo. Netrukus pagalvojo, gal reikėtų paskambinti Arnui ir pasakyti jam apie paveikslus. Tačiau
vis dar pyko ant jo, todėl nepaskambino. Jau vėliau, užsiplikius arbatos, dingtelėjo: argi negalėjo
pažiūrėti, kas tuose paveiksluose.

*
Tobijas blaškėsi po kambarį Nadios bute. Didžiulis televizorius ant sienos veikė be garso. Perskaitė
videotekstą: policija sieja jį su septyniolikmetės Amelijos F. dingimu ir jo ieško. Abu su Nadia pusę
nakties tarėsi, ką daryti. Ji pasisiūlė paieškoti paveikslų. Prieš pat pusiaunaktį mergina užmigo, o jis
vis dar laužė galvą. Buvo aišku viena: jei prisistatys policijai, bus tuojau pat suimtas. Paaiškinti, kaip jo
kelnių kišenėje atsidūrė Amelijos mobilusis, jis negalėjo, nes apskritai neprisiminė, kas vyko naktį iš
šeštadienio į sekmadienį. Amelija turbūt bus iškapsčiusi ką nors apie 1997 metų įvykius Altenhaine ir ši
informacija kai kam galėjo pasirodyti neparanki. Tačiau kas tas nežinomasis? Mintimis vis grįždavo
prie Klaudijaus Terlindeno. Vienuolika metų manė jį esant vieninteliu užtarėju, džiaugėsi jam
apsilankius, ilgais pokalbiais belangėje. Koks jis tada buvo kvailas! Juk Terlindenui terūpėjo jo paties
nauda. Gal ir neprikišo nagų prie Lauros ir Štefani dingimo, tačiau pasinaudojo vargana jo tėvų
padėtimi ir gavo, ko troško: pigiai žemės sklypą, kuriame išdygo jo įmonės administracinis pastatas.
 Tobijas užsirūkė. Peleninė ant stalelio šalia kušetės buvo pilnutėlė nuorūkų. Jis priėjo prie lango ir
nudelbė žvilgsnį į tamsius Maino upės vandenis. Laikas slinko nepakenčiamai lėtai. Kada Nadia išėjo?
Prieš tris valandas? Ar prieš keturias? Galbūt jai pavyks! Tai, ką ji sumanė, buvo tarsi šiaudas
skęstančiajam, į kurį jis įnirtingai kabinosi. Jei tie paveikslai, apie kuriuos šeštadienį jam pasakojo
Amelija, iš tikrųjų yra, gal bus įmanoma įrodyti savo nekaltumą ir sykiu nustatyti, kas pagrobė Ameliją.
Kažin, ar ji dar gyva? Kažin, ar… Tobijas atkakliai purtė galvą veltui mėgindamas atsikratyti
kniostelėjusios minties. O jeigu paaiškės, kad psichologai, ekspertai ir teisėjai tada buvo teisūs? Gal iš
tiesų alkoholis pražūtingai veikia ir paverčia jį pabaisa, kokiu pasimėgaudama vadina jį spauda? Juk ir
anksčiau jam nestigdavo agresyvumo, jis nemėgdavo prisipažinti pralaimėjęs. Buvo pripratęs siekti, ko
panorėjęs: tapti mokslo pirmūnu, merginų numylėtiniu, geriausiu sportininku. Retai kada
susimąstydavo apie savo poelgius, šiaip ar taip, bendraminčiai jį mėgo, jis buvo grupės lyderis. O
galbūt visa tai tik įsikalbėjo būdamas aklas ir išpuikęs, ribų nepripažįstantis egocentrikas?
Susitikęs su Jorgu, Feliksu ir kitais lyg pro miglą prisiminė seniai pamirštus dalykus, į kuriuos
anksčiau nekreipė dėmesio. Antai kaip be jokios sąžinės graužaties atmušė nuo Michaelio Laurą.
Merginas jis keisdavo kaip pirštines. Neapgalvotais veiksmais ne vienam buvo sugildęs širdį, sukėlęs
sielvartą ir galiausiai užsitraukęs pyktį. Ir pačiam vėliau, pamestam Štefani, atsirūgo. Negalėjo su tuo
susitaikyti, net klaupėsi prieš ją maldaudamas grįžti, bet ji tik pasijuokė. Ko tada griebėsi? Ką padarė
Amelijai? Kaip jo kelnių kišenėje atsidūrė jos mobilusis?
Tobijas susmuko sofoje, suspaudė rankomis smilkinius ir veltui mėgino prisiminimų nuotrupas
sudėlioti į logišką įvykių grandinę. Bet kuo labiau prievartavo protą, tuo sunkiau jam sekėsi. Rodėsi,
tuojau išprotės.

*
Nors priimamasis buvo sausakimšas pacientų, Daniela Lauterbach nevertė Bodenšteino su Pija ilgai
laukti.
– Na, kaip jūsų galva? – maloniai pasiteiravo.
– Nesiskundžiu, – Bodenšteinas nejučia palietė pleistrą ant kaktos. – Truputį smelkia galvą, bet
niekis.
– Gal norite, kad dar kartą jus apžiūrėčiau?
– Nėra reikalo. Nenorėtume jūsų ilgai trukdyti.
– Na, gerai. Juk žinote, kur mane rasti.
Bodenšteinas šyptelėdamas linktelėjo. Pagalvojo, gal jam reikėtų pereiti pas kitą šeimos gydytoją.
Daniela Lauterbach skubiai pasirašė tris receptus, padėjėjos paliktus ant stalelio, ir pareigūnus
nusivedė į kabinetą. Po kojomis girgždėjo parketas. Gydytoja mostu pakvietė prisėsti ant kėdžių.
– Atėjome dėl Tyso Terlindeno, – Bodenšteinas atsisėdo, o Pija liko stovėti.
Daniela Lauterbach įsitaisė už rašomojo stalo ir akylai į jį pažiūrėjo.
– Ką norėtumėte apie jį sužinoti?
– Tyso motina sakė, kad jį ištiko priepuolis ir dabar jis yra psichiatrijos ligoninėje.
– Tai tiesa, – patvirtino gydytoja. – Tik daugiau apie jį ką nors sakyti negaliu. Patys suprantate,
gydytojo garbės kodeksas. Tysas yra mano pacientas.
– Mums pasakojo, kad Tysas anksčiau visur sekiodavo paskui Ameliją, – įsiterpė Pija.
– Jis ne sekiodavo, o ją lydėdavo, – pataisė gydytoja. – Tysui Amelija labai patinka ir taip jis reiškia
jai savo simpatiją. Amelijai jis iš pat pradžių padarė gerą įspūdį. Mergaitė yra labai jautri, nors ir
keistokai rengiasi. Tysui be galo pasisekė.
– Tysas per konfliktą iki kraujų apdraskė tėvui rankas, – tarė Pija. – Ar Tysas linkęs smurtauti?
Daniela Lauterbach kiek sunerimusi šyptelėjo.
– Mes vėl veliamės į dalykus, apie kuriuos negaliu su jumis šnekėti, – priminė. – Tik numanau, kad
įtariate Tysą, galėjusį nuskriausti Ameliją. Tačiau aš kategoriškai paneigiu. Tysas yra autistas ir jo
elgesys skiriasi nuo „normalių“ žmonių. Jis nemoka rodyti savo jausmų ir net reikšti juos žodžiais.
Kartais jį ištinka šitie… priepuoliai, bet gana retai. Tėvai juo nežmoniškai rūpinasi, o vaistai, kuriuos
vartoja daugelį metų, jam padeda.
– Ar Tysą apibūdintumėte kaip psichiškai nesveiką?
– Jokiu būdu! – įnirtingai papurtė galvą Daniela Lauterbach. – Tysas be galo inteligentiškas, turi
tapytojo gyslelę.
Ji mostelėjo į abstrakčius didelio formato paveikslus ant sienos, panašius į tuos, kuriuos jau matė
Terlindenų namuose ir Klaudijaus darbo kabinete.
– Ar juos tapė Tysas? – nustebo Pija. Geriau įsižiūrėjusi krūptelėjo sukrėsta. Juose buvo žmonių
veidai, paklaikę, nusiminę, kančios, baimės ir siaubo kupinomis akimis. Tie paveikslai darė slogų
įspūdį. Kaip galima diena iš dienos tokius matyti?
– Pernai vasarą mano vyras buvo surengęs Tyso darbų parodą Vysbadene. Jie turėjo nepaprastą
pasisekimą, buvo nupirkti visi keturiasdešimt trys paveikslai.
Jos balse skambėjo pasididžiavimas. Nors Daniela Lauterbach mylėjo kaimynų sūnų, profesiniu
požiūriu gana blaiviai vertino savo pacientą ir jo elgesį.
– Kai Tobijas buvo nuteistas, Klaudijus Terlindenas daug metų globojo Sartorijų šeimą, – įsiterpė
Bodenšteinas. – Tada ir advokatą Tobijui buvo nusamdęs, net labai gerą. Kaip manote, ar jis tai darė
dėl to, kad jį graužė sąžinė?
– Kodėl turėtų graužti? – Daniela Lauterbach užkando šypseną.
– Galbūt žinojo, kad prie tų mergaičių dingimo Tysas buvo prikišęs nagus?
Kurį laiką įsivyravo tyla, už durų girdėjosi prislopintas telefono skambėjimas.
Gydytoja suraukė kaktą.
– Panaši mintis man niekada nebūtų dingtelėjusi, – susimąstė Daniela. – Žinoma, Tysas buvo
pametęs galvą dėl Štefani Šnėberger, to nepaneigsi. Daug laiko praleisdavo kartu su ja, kaip dabar su
Amelija…
Ji užsikirto supratusi, ko siekia Bodenšteinas taip klausdamas. Jos akys neramiai lakstė.
– O Dieve! – tarė sukrėsta. – Ne ne, aš tuo netikiu!
– Būtinai turime pasikalbėti su Tysu, – spyrė ją Pija. – Šis siūlo galas mus gali nuvesti iki Amelijos.
– Suprantu. Bet padėtis sudėtinga. Bijojau, kad įsisiautėjęs Tysas nesusižalotų, todėl jį paguldžiau į
uždarą psichiatrijos ligoninę, – Daniela Lauterbach suglaudė delnus ir susimąsčiusi smiliais
paplekšnojo į atkištas lūpas. – Neturiu galimybių suvesti jus su Tysu.
– Bet jei Tysas griebėsi prievartos prieš Ameliją, vadinasi, jai gresia didelis pavojus! – svarstė Pija. –
Gal ją kur nors įkalino ir mergina negali ištrūkti.
Daniela žvilgtelėjo į Piją. Gydytojos akyse šmėkštelėjo susirūpinimas.
– Jūs teisi, – ryžtingai prabilo. – Paskambinsiu vyriausiajam Bad Zodeno psichiatrijos ligoninės
gydytojui.
– Ak, štai dar vienas dalykas, – tarsi ką tik prisiminusi pridūrė Pija. – Tobijas Sartorijus mums sakė,
kad kalbėdamasi su juo apie 1997 metų įvykius Amelija minėjo jūsų vyro pavardę. Tada žmonės
šnekėjo, esą jūsų vyro pastangomis Štefani Šnėberger gavusi pagrindinį vaidmenį toje pjesėje, nes
mergaitė jam labai patikusi.
Danielos Lauterbach ranka, siekusi telefono ragelio, sustingo.
– Tobijas tada mėgino kaltę suversti kiekvienam, – pasakė. – Savaime suprantama, juk norėjo
išnešti sveiką kailį. Tačiau tardymo metu visi įtarimai tretiesiems asmenims subliūško. Žinoma, mano
vyras, tada vadovavęs teatro trupei, žavėjosi Štefani Šnėberger talentu. Prisidėjo ir jos išvaizda: ji kaip
niekas kitas tiko Snieguolės vaidmeniui.
Vėl buvo beimanti telefono ragelį.
– Kelintą valandą šeštadienį išėjote iš „Ebony“ klubo Frankfurte? – paklausė Bodenšteinas. – Gal
prisimenate?
Gydytojos veide šmėstelėjo sutrikimas.
– Net labai gerai prisimenu, – atsakė. – Buvo pusė dešimtos.
– Ar tada visi kartu su Klaudijumi Terlindenu grįžote į Altenhainą?
– Ne. Tą vakarą budėjau, todėl atvažiavau automobiliu į savo kabinetą. Pusę dešimtos buvau
iškviesta pas ligonį Kėnigšteine.
– Aha. O Terlindenai ir jūsų vyras? Kada jie išvažiavo?
– Christina važiavo su manimi. Nerimavo dėl Tyso, mat jis gripuodamas gulėjo lovoje. Išleidau ją
autobusų stotelėje prie namų, o pati nuvažiavau į Kėnigšteiną. Grįžusi antrą valandą namo vyrą radau
miegantį.
Bodenšteinas su Pija skubiai susižvalgė. Vadinasi, Klaudijus Terlindenas melavo pasakodamas apie
šeštadienio vakarą. Kodėl?
– Bet po iškvietimo juk ne iškart važiavote namo, ar ne? – kamantinėjo Bodenšteinas. Tačiau šis
klausimas neišmušė Danielos iš vėžių.
– Taip. Buvo pradžia antros, kai grįžau iš Kėnigšteino, – atsiduso. – Autobusų stotelėje pamačiau
ant suolo gulintį vyriškį ir sustojau. Tik tada atpažinau Tobiją, – ji papurtė galvą, jos akyse atsispindėjo
užuojauta. – Jis buvo mirtinai nusilakęs, iš šalčio vos leisgyvis. Apsivėmęs, be sąmonės. Tąsiausi dešimt
minučių, kol jį įtempiau į automobilį. Paskui mudu su Hartmutu nunešėme į kambarį ir paguldėme.
– Ar jis jums ką nors sakė? – paklausė Pija.
– Ne, – atsakė gydytoja. – Su juo nebuvo įmanoma susikalbėti. Iš pradžių ketinau kviesti greitąją
pagalbą ir vežti į ligoninę, bet žinojau, kad jis nesutiks.
– Kodėl?
– Prieš keletą dienų teko jam suteikti pagalbą, kai buvo sumuštas per tą užpuolimą daržinėje, –
palinkusi į priekį įdėmiai pažvelgė į akis Bodenšteinui, tam net nejauku pasidarė. – To žmogaus man
tikrai gaila, kad ir ką jis būtų padaręs. Tegu kiti sau šneka, ką nori, girdi, dešimt metų kalėjimo tokiam
per mažai. Manyčiau, Tobijas tos dėmės nenusiplaus visą gyvenimą.
– Kalbama, kad jis kažkaip susijęs su Amelijos dingimu, – prabilo Bodenšteinas. – Juk jį geriau
pažįstate nei visi kiti. Kaip manote, ar taip galėtų būti?
Daniela Lauterbach atsilošė fotelyje ir kokią minutę tylėjo nepakeldama akių.
– Labai norėčiau, – pagaliau ištarė, – tai drąsiai paneigti. Deja, šito negaliu padaryti.

*
Nusitraukusi nuo galvos peruką šveitė ant grindų. Drebančiais pirštais ilgai knebinėjo raudono
kaspino, kuriuo buvo perrištas popieriaus ritinys, mazgą. Galiausiai pritrūkusi kantrybės griebė
žirkles ir perkirpo. Širdis daužėsi. Padėjo paveikslus ant rašomojo stalo ir išvyniojo. Jų buvo aštuoni.
Užėmė kvapą, ji pašiurpo pamačiusi, kas juose pavaizduota. Kažkoks niekšas nutapė drobėje 1997 metų
rugsėjo 6-osios įvykius taip tiksliai tarsi nuotraukoje, viską perteikė su menkiausiomis detalėmis. Ant
tamsiai žalsvų sportinių marškinėlių buvo gerai įžiūrimas stilizuotas paršiukas ir tas kvailas užrašas!
Ji sukando dantis, kraujas ūžtelėjo į smilkinius. Anų laikų prisiminimai vėl atgijo. Širdį nusmelkė
pralaimėjimo kartėlis ir piktdžiuga, kai Laura, toji pasipūtusi kekšė, gavo, ko nusipelnė! Po vieną tiesė
paveikslus ant stalo ir lygino abiem rankomis. Kaip ir tada, ją pagavo baisi panika. Sutrikimas,
nežinojimas, ko griebtis, aklas įniršis. Ji atsitiesė ir prisivertė giliai kvėpuoti. Įkvėpė tris keturis kartus.
Svarbu nusiraminti. Gerai apsvarstyti. Tai kur kas baisiau nei katastrofa, tai visiška pražūtis. Ji sujauks
visus jos gerai apgalvotus planus, o šito ji negali leisti! Virpančiais pirštais užsidegė cigaretę. Baisu net
pagalvoti, kas būtų buvę, jei mentams į nagus būtų pakliuvę šie paveikslai! Nuo tokios minties net
bloga darėsi. Ko dabar griebtis? Kažin ar čia visi paveikslai, gal Tysas ir daugiau jų nutapė? Ji negali
rizikuoti, ant kortos pastatyta jos ateitis. Paskubomis užsitraukdama iki galo surūkė cigaretę ir
apsisprendė. Buvo įpratusi pati viena priimti sprendimus. Ryžtingai čiupo žirkles ir susiraukusi vieną
po kito visus paveikslus sukarpė į mažus gabalėlius. Paskui sugrūdo į popieriaus smulkintuvą, sužėrė
šiukšles į maišelį ir čiupo savo rankinę. Svarbiausia nepamesti galvos, ir viskas bus gerai.

*
Vyriausiasis kriminalistas Kajus Ostermanas turėjo norom nenorom pripažinti, kad negali iššifruoti
Amelijos dienoraščio teksto. Iš pradžių manė, kad lengvai pavyks, tačiau šis riešutėlis pasirodė per
kietas. Reikėjo perprasti sudėtingą šifruotės sistemą. Turbūt tos pačios raidės užšifruotos vis kitais
simboliais, todėl jam nesisekė atspėti kodo. Pro duris įvirto Benkė.
– Na, ir kokios naujienos? – paklausė Ostermanas. Bodenšteinas buvo įpareigojęs Benkę apklausti
Klaudijų Terlindeną, nuo ryto laikomą areštinėje.
– Tas pasipūtęs žaltys tyli kaip vandens į burną prisisėmęs, – Benkė išsekęs klestelėjo ant kėdės ir
sunėrė rankas už galvos. – Bepigu viršininkui šnekėti! Turėčiau tą tipą kaip reikiant paimti į nagą, tik
kaip? Mėginau provokuoti, įsiteikti, grasinti – sėdi sau ir šypsosi! Taip ir norisi vožti jam per marmūzę!
– Tik to betrūko.
Ostermanas šnairomis žvilgtelėjo į kolegą ir šis kaipmat užsiplieskė:
– Nereikia man priminti, kad esu įklimpęs iki ausų! – subliovė ir trinktelėjo kumščiu į stalą, net
klaviatūra pašoko. – Ir pats suprantu: senis mane terorizuoja, kad išeičiau!
– Šneki nesąmones. Beje, juk tau nebūtina imti jo į nagą, tik truputį pakutenk padus.
– Kurgi ne, kad vėliau pasistriksėdamas ateitų su savo princese, kai būsiu atlikęs purviną darbą! –
Benkės veidas iš pykčio pajuodo.
Ostermanui pagailo Benkės. Pažinojo jį dar iš policijos mokyklos laikų, abu važiuodavo patruliuoti,
įstojo į specialiosios paskirties būrį, o kartą dalyvaudamas operacijoje Ostermanas neteko blauzdos.
Benkę po kelerių metų perkėlė į kriminalinę tarnybą Frankfurte, galiausiai jis atsidūrė elitiniame K 11
skyriuje. Buvo puikus pareigūnas. Kadaise. Kol asmeninės bėdos nepakenkė jo tarnybai. Pasirėmęs
rankomis galvą Benkė narpliojo nelinksmas mintis.
Atsilapojo durys, įžengė iš pykčio išraudusi Katrin Fachinger.
– Ar tau galvoje negerai? – užsipuolė Benkę. – Palieki mane vieną su tuo tipu, o pats neši kudašių!
Kas čia vyksta?
– Juk už mane viską geriau išmanai! – įgėlė Benkė. Ostermanas suklusęs žiūrėjo tai vieną, tai į kitą.
 – Juk buvome aptarę strategiją, – priminė Katrin. – O tu imi ir nusiplauni. Nori tikėk, nori ne, bet
man pavyko jį prašnekinti, – triumfuodama tarė Katrin.
– Puikumėlis! Nagi dumk pas šefą ir išklok, karve neraliuota!
– Ką pasakei? – Katrin atsistojo priešais įsisprendusi rankomis į šonus.
– Karvė neraliuota, štai kas tu esi! – dar garsiau užriko Benkė. – Ir štai ką pasakysiu: esi klastūnė,
egoistė, bobpalaikė! Tu mane įskundei ir tau šito nedovanosiu!
– Frankai! – stodamasis šūktelėjo Ostermanas.
– Tu man dar ir grasini? – nepabūgo Katrin ir niekinamai nusijuokė. – Tavęs nė trupučio nebijau
tu… pagyrų puode! Temoki niekus taukšti ir kitiems užkrauti savo darbus! Nėra ko stebėtis, kad nuo
tavęs žmona pabėgo. Kas galėtų gyventi su tokiu kaip tu?
Benkė išraudo lyg kalakutas ir sugniaužė kumščius.
– Kolegos! – pakėlė balsą Ostermanas. – Nusiraminkit!
Bet buvo per vėlu. Ilgai tramdytas Benkės įniršis ūmai pratrūko. Pašoko apversdamas kėdę ir
smarkiai pastūmė Katrin. Ji trenkėsi į spintą, akiniai nulėkė ant grindų. Benkė puolė juos trypti, po
batais traškėjo stiklai. Katrin atsikėlė.
– Šit kaip? – pasakė ir kreivai šyptelėjo. – Dabar tau galas, pone Benke!
Po tų žodžių Benkė ne juokais įsiuto. Nespėjus Ostermanui sulaikyti smogė kumščiu Katrin į veidą.
Toji instinktyviai kilstelėjo koją ir pataikė jam keliu į tarpukojį. Dusliai šūktelėjęs iš skausmo Benkė
susmuko ant grindų. Tą pačią akimirką atsilapojo durys ir ant slenksčio išdygo Bodenšteinas. Jo akys
neramiai lakstė nuo Katrin Fachinger prie Benkės.
– Gal galėtumėte paaiškinti, kas čia dedasi? – vos tvardydamasis paklausė.
– Jis mane puolė ir nutraukė akinius, – pasakė Katrin Fachinger rodydama į sutryptus stiklus. – Aš
tik gyniausi.
– Ar tikrai? – Bodenšteinas pažvelgė į Ostermaną. Šis iš pradžių bejėgiškai skėsčiojo rankomis, bet
netrukus palinksėjo galvą žvilgtelėjęs į suklupusį kolegą.
– Na, ką gi, – prabilo Bodenšteinas, – čia jums ne vaikų darželis. Benke, stokitės.
Frankas Benkė pakluso. Jo veidas persikreipė iš skausmo ir pykčio. Žiojosi sakyti, bet Bodenšteinas
jį aplenkė.
– Maniau, supratote, ką mudu su ponia Engel jums buvome sakę, – šaltai tarė. – Nuo šios dienos jūs
nušalinamas nuo tarnybos!
Benkė įrėmė į jį buką žvilgsnį, paskui priėjo prie savo rašomojo stalo ir čiupo striukę nuo kėdės
atkaltės.
– Tarnybinį ženklelį ir ginklą palikite čia! – paliepė Bodenšteinas.
Benkė nusijuosė ginklą ir kartu su tarnybiniu ženkleliu švystelėjo ant stalo.
– Papūskit man į uodegą, – prakošė pro dantis, prasispraudė pro Bodenšteiną ir dingo. Kurį laiką
viešpatavo nejauki tyla.
– Ką sužinojote per Terlindeno apklausą? – ramiausiai tarsi nieko nebūtų atsitikę Bodenšteinas
kreipėsi į Katrin Fachinger.
– Jam priklauso „Ebony“ klubas Frankfurte, – atsakė Katrin. – Be to, „Juodasis žirgas“ ir dar vienas
restoranas, kuriam vadovauja Andreasas Jagielskis.
– Ir tai viskas?
– Ko nors daugiau nepavyko iškvosti. Manyčiau, iš turimos informacijos galima padaryti kai kurias
išvadas.
 – Ak! Kokias gi?
– Klaudijus Terlindenas materialiai rėmė Hartmutą Sartorijų tik todėl, kad pats jį ir sužlugdė
atidaręs „Juodąjį žirgą“, – paaiškino Katrin. – Manyčiau, jis tai darė ne kilniais sumetimais. Iš pradžių
Sartorijų nuskurdino, paskui sutrukdė jam parduoti sodybą ir išvažiuoti iš Altenhaino. Garantuoju,
kad į jo pinkles bus pakliuvę ir daugiau kaimo žmonių, pavyzdžiui, Jagielskis, paskirtas restorano
valdytoju. Man tai primena savotišką mafiją: jis juos gina, o šie laiko liežuvį už dantų.
Bodenšteinas žvilgtelėjo į jauniausią kolegę ir susimąstė. Netrukus linktelėjo.
– Puikiai padirbėjai, – pagyrė. – Išties puikiai.

*
Atsidarius durims Tobijas kaip įelektrintas pašoko nuo kušetės. Įėjo Nadia vienoje rankoje nešina
plastiko maišeliu, kita ranka mėgindama nusitraukti paltą.
– Na, kaip? – Tobijas padėjo jai nusivilkti ir pakabino paltą kabykloje. – Ar ką nors radai? –
nekantravo iškankintas ilgo laukimo ir įtampos.
Nadia įėjo į virtuvę, padėjo maišelį ant stalo ir atsisėdo.
– Ničnieko neradau, – pavargusi papurtė galvą, atrišo uodegą ir persibraukė ranka palaidus
plaukus. – Išnaršiau tą prakeiktą namą. Kiekvieną kertelę. Būčiau linkusi manyti, kad tuos paveikslus
Amelija išsigalvojo.
Tobijas apstulbęs žiūrėjo. Nusivylimo kartėlis buvo per daug skaudus.
– Negali būti! – suriko. – Kodėl juos turėtų išsigalvoti?
– Iš kur aš žinau! Gal norėjo pasipuikuoti? – gūžtelėjusi pečiais pasakė Nadia. Atrodė išvargusi,
paakiai patamsėję. Regis, ir jai, kaip ir jam, visa tai įsiėdė iki gyvo kaulo.
– Gal pirmiau pavalgykime, – pasiūlė siekdama maišelio. – Parnešiau kiniškų užkandžių.
Nors Tobijas tą dieną dar nieko nebuvo valgęs, gardus kvapas iš popierinio maišelio jo nesuviliojo.
Argi metas dabar galvoti apie valgį? Amelija paveikslų tikrai neišsigalvojo – to ji niekada nebūtų
dariusi! Ji nebuvo iš tų merginų, kurios nori pasipuikuoti. Nadia neteisi. Tylėdamas žiūrėjo, kaip ji
praplėšia paką, ima medines lazdeles ir valgo.
– Manęs ieško policija, – pasakė Tobijas.
– Žinau, – atsakė kramtydama. – Darau visa, kas įmanoma, kad tau padėčiau.
Tobijas prikando lūpą. Po paraliais, ko gi jis daugiau gali tikėtis iš Nadios? Tik tas prakeiktas dykas
buvimas varo įsiūtį. Geriausia būtų pačiam ieškoti Amelijos. Tik jį kaipmat sučiuptų, vos iškeltų koją
už durų. Taigi nieko kita nebeliko, tik apsišarvuoti kantrybe ir pasikliauti Nadia.

*
Bodenšteinas sustabdė automobilį kitapus gatvės, išjungė variklį, bet neišlipo. Iš čia galėjo matyti
apšviestą virtuvės langą ir viduje triūsiančią Kozimą. Būta ir pokalbio su Engel dėl Benkės. Incidentas,
aišku, žaibiškai apskriejo komisariatą. Nikola Engel pritarė Benkės nušalinimui nuo tarnybos, bet
Bodenšteinui kilo personalo stygiaus problema. Vienu metu iš kolektyvo iškrito Benkė su Hase.
Važiuodamas namo Bodenšteinas svarstė, kaip reikėtų elgtis prie Kozimos. Gal tylomis susikrauti
daiktus ir dingti? Ne, jis turi išgirsti visą teisybę. Ant jos nepyko, tik jautė širdį draskantį nusivylimą.
Kelias minutes luktelėjęs išlipo ir perėjo aplytą gatvę. Namas, kurį kartu su Kozima statė, kuriame abu
laimingai gyveno dvidešimt metų, kur jam buvo žinomas kiekvienas kampelis, staiga pasirodė visiškai
svetimas. Kas vakarą grįždamas namo džiaugdavosi pagalvojęs, kad jį pasitiks Kozima, vaikai, šuo, kad
vasarą galės plušėti sode. Bet šiandien baiminosi atverti duris. Kažin, kiek laiko Kozima naktimis
gulėdavo šalia jo ir ilgėdavosi to kito vyro, jo glamonių, bučinių, meilės? Verčiau šiandien nebūtų jos
matęs su tuo vyruku! Bet tai jau įvyko ir dabar viduje šaukte šaukė: kodėl? ar seniai? kaip? kur?
Niekada nebūtų patikėjęs, kad kada nors jam taip gali nutikti. Jo santuoka buvo laiminga iki… taip,
iki Sofijos gimimo. Tada Kozima pasikeitė. Nors ji visada buvo didelė nepasėda, laisvės ir nuotykių
troškulio poreikį tenkindavo dalyvaudama ekspedicijose po tolimus kraštus, kad grįžusi namo vėl
galėtų susitaikyti su kasdienybės nuobodybe. Jis tai žinojo ir visada išleisdavo ją nemurmėdamas, nors
ilgų išsiskyrimų nemėgdavo. Gimus Sofijai Kozima jau antrus metus sėdi namie. Ji niekada tuo
nesiskundė. Nors pasikuitęs mintyse prisiminė kai kurias permainas. Anksčiau juodu niekada
nesiginčydavo, o dabar tai dažnai nutikdavo. Daugiausia dėl smulkmenų. Abu imdavo nei iš šio, nei iš
to priekaištauti, traukti per dantį vienas kito ydas. Bodenšteiną, kai laikydamas raktą stovėjo prie
durų, netikėtai suėmė apmaudas. Juk net kelias savaites buvo nuslėpusi nuo jo nėštumą. Pati viena
apsisprendė dėl vaiko, o jam teliko susitaikyti su įvykusiu faktu. Juk turėjo suprasti, kad susilaukus
kūdikio kuriam laikui teks pamiršti klajoklišką gyvenimą. Atrakino duris. Iš pintinės iššokęs šuo jį
džiaugsmingai pasitiko. Virtuvės tarpduryje pasirodė Kozima ir Bodenšteino širdis nusirito į kulnus.
– Sveikas, – šyptelėjo ji. – Ilgokai užtrukai. Ar nori valgyti? – tas pats žalsvas kašmyro nertinis, kurį
šiandien per pietus vilkėjo „Ebony“ klube, ir išvaizda kaip visada.
– Ne, – atsakė jis. – Nesu alkanas.
– Jei užsinorėtum, šaldytuve yra kukulių ir makaronų mišrainės, – ir pasuko eiti į virtuvę.
– Juk šiandien nebuvai Maince, – prabilo jis. Kozima stabtelėjusi atsisuko. Nelaukdamas, kol ims
meluoti, varė toliau: – Mačiau tave „Ebony“ klube. Su Aleksandru Gavrilovu. Tik nesiteisink.
Ji sunėrė rankas ant krūtinės ir žiūrėjo į jį. Stojo tyla. Pajutęs augančią įtampą šuo tyliai susirangė
guolyje.
– Per pastarąsias savaites nė karto nebuvai Maince, – rėmė žmoną prie sienos Bodenšteinas. – Prieš
kelias dienas grįždamas iš teismo medicinos tarnybos kartą pastebėjau ta pačia kryptimi priekyje
važiuojantį tavo automobilį. Paskambinau ir mačiau, kad atsiliepei. Tada sakei, kad esi Maince.
Jis nuščiuvo. Kažkur giliai vis ruseno vilties kibirkštėlė, kad štai ji nusijuoks ir jo nuogąstavimai
išsisklaidys. Tačiau ji nesijuokė, nesiteisino. Tiesiog stovėjo sunėrusi rankas ant krūtinės, ir tiek. Ir
neatrodė, kad būtų jautusis kalta.
– Prisipažink, Kozima, – jam pačiam buvo gailu klausytis savo balso. – Ar tu… ar tu… susidėjai su
Gavrilovu?
– Taip, – ramiausiai atsakė.
Regis, visas pasaulis aplink sugriuvo. Vis dėlto Bodenšteinui kažkaip pavyko likti šaltakraujiškam.
– Kodėl? – iškankintu balsu paklausė.
– Oliveri, ką dar norėtum iš manęs išgirsti?
– Visą teisybę.
– Visai atsitiktinai susitikau su juo vasarą per vernisažą Vysbadene. Frankfurte jis turi įmonę,
ketina imtis tokio projekto ir ieško rėmėjų. Kelis kartus kalbėjomės telefonu. Pasiūlė man nufilmuoti
jo ekspediciją. Žinojau, kad tau nepatiks, tenorėjau pirmiau išklausyti, kaip jis įsivaizduoja tą filmą.
Todėl nepasakojau tau apie tuos susitikimus. Taigi. Vieną dieną… ėmė ir atsitiko tai. Iš pradžių
maniau, kad jis tik ieško nuotykių, bet paskui… – ji nutilo.
 Tiesiog galvoje netelpa, kad ji galėjo susipažinti ir susipainioti su kitu vyriškiu, o jis apie tai nieko
nežinojo. Kaip jis galėjo būti toks kvailas, pernelyg patiklus arba užsisklendęs savo pasaulyje? Staiga
jam dingtelėjo vienos dainos žodžiai. Kai paauglę dukrą Rozali buvo užgriuvusi hormonų audra,
namus kasdien drebindavo ši muzika. Ką gi jis tokio turi, ko neturiu aš? Sakyk man atvirai, kas tai? Nors jau
vėlu, bet sakyk, ko tu pasigedai. Kad ir kaip banaliai skambėtų šie žodžiai, staiga suprato, kad juose yra
tiesos. Bodenšteinas apsisuko, palypėjo laiptais į miegamąjį. Dar kiek – ir būtų pratrūkęs, drėbęs jai į
veidą, ką manantis apie tokius nuotykių ieškotojus kaip Gavrilovas, mezgančius romanus su
ištekėjusiomis, mažų vaikų turinčiomis moterimis. Greičiausiai tas šunsnukis suka galvas moterims
visame pasaulyje! Atsidarė spintas, nutraukė nuo viršutinės lentynos kelioninį krepšį ir susišlavė
apatinius baltinius, marškinius, kaklaryšius, ant viršaus užmetė du kostiumus. Paskui nuėjo į vonią ir
įsimetė keletą asmens higienos reikmenų. Po dešimties minučių nuvilko krepšį laiptais žemyn.
Kozima tebestovėjo toje pačioje vietoje.
– Kur eini? – tyliai paklausė.
– Išeinu su visam, – atsakė nežiūrėdamas į ją, atrakino laukujes duris ir dingo tamsoje.
2008-ųjų lapkričio 21-oji, penktadienis

Penkiolika minučių po penkių Bodenšteiną iš miegų prikėlė mobiliojo telefono skambutis. Ieškodamas
jungiklio užsimiegojęs ilgai grabinėjo, paskui dingtelėjo, kad jis ne savo namuose ir ne savo lovoje.
Miegojo prastai ir sapnavo nei šį, nei tą. Čiužinys buvo per minkštas, pūkų antklodė per šilta, jis tai
prakaitavo, tai šalo. Telefonas atkakliai skambėjo, trumpai nutilo, paskui vėl įsijungė. Bodenšteinas
išsirito iš lovos, apčiuopomis ėjo per kambarį tamsoje ir tyliai plūdosi į stalo koją užsigavęs nykštį.
Pagaliau nusigavo iki durų, susirado jungiklį ir grįžęs prie kėdės, ant kurios vakar buvo numetęs
švarką, iš vidinės kišenės išsitraukė mobilųjį.
Miške už Eichkopfo, tarp Rupertshaino ir Kėnigšteino, automobilių stovėjimo aikštelėje, eigulys
mašinoje aptiko negyvą vyrą. Teismo medicinos ekspertai jau ten nuvykę, ar jis galėtų užvažiuoti ir
pasižiūrėti. Žinoma, užvažiuos, kas jam belieka? Raukydamasis iš skausmo nušlubčiojo prie lovos ir
atsisėdo. Vakarykščiai įvykiai jam atrodė kaip blogas sapnas. Beveik valandą be tikslo klaidžiojo po
apylinkes, kol atsitiktinai pamatė kelio rodyklę į dvaro sodybą. Nei tėvas, nei motina nieko
neklausinėjo, kai prieš vidurnaktį atsidūrė prie durų ir pasiprašė nakvynės. Motina svečių kambario
mansardoje tik paklojo jam lovą ir daugiau nelindo į širdį. Veikiausiai iš jo veido suprato, kad atsibeldė
ne šiaip sau. Buvo dėkingas už tokį supratingumą, nes nebūtų turėjęs jėgų pasakoti apie Kozimą ir tą
vyruką.
Atsidusęs pakilo, susirado kelioniniame krepšyje tualetinius reikmenis ir koridoriumi
nužingsniavo į vonios kambarį. Jis buvo ankštas ir nešildomas, tokį jį prisiminė iš vaikystės ir
jaunystės, kai dar name nebuvo patogumų. Jo tėvai taupė kiek įmanydami, nes pinigų nuolat trūkdavo.
Pilyje, kurioje užaugo, žiemą buvo šildomos tik dvi patalpos, kituose kambariuose temperatūra
siekdavo vos aštuoniolika laipsnių, ir oras būdavo drungnas, kaip sakydavo motina. Bodenšteinas
apsiuostė savo sportinius marškinėlius ir suraukė nosį. Apie dušą tegalėjo svajoti. Liūdnai pagalvojo
apie šildomas grindis anuose namuose, „Lenor“ kvepiančiais minkštus rankšluosčius. Skubiai palindo
po dušu, apsitrynė šiurkščiu nubrizgusiu rankšluosčiu ir virpančiais pirštais nusiskuto stovėdamas
prie „Aliberto“ spintelės veidrodžio blausioje neoninėje šviesoje. Nulipęs žemyn virtuvėje prie
apibraižyto stalo rado tėvą, siurbčiojantį kavą ir skaitantį laikraštį.
– Labas rytas, – pakėlęs galvą maloniai linktelėjo sūnui. – Ar gersi kavos?
– Labas rytas. Ačiū, mielai, – Bodenšteinas atsisėdo.
Tėvas atsistojo, paėmė iš spintos puodelį ir įpylė kavos. Jis niekada nebūtų klausęs, kodėl naktį
sūnus atsibaladojo ir nakvojo svečių kambaryje. Jo tėvai apskritai buvo mažakalbiai. O ir pats nenorėjo
iš pat ankstaus ryto aptarinėti šeimos problemų. Taigi ir be žodžių suprasdami vienas kitą tėvas su
sūnumi tylėdami gėrė kavą. Tuose namuose taupumo sumetimais jau seniai kasdien buvo geriama ir
valgoma iš „Meiseno“ indų. Brangus porcelianas buvo šeimos paveldas, todėl būtų buvę neprotinga jo
nenaudoti ar pirkti naujus indus. Jei senoviniai indai nebūtų buvę po keliskart klijuoti, turėtų
neįkainojamą vertę. Antai puodelis, iš kurio Bodenšteinas gėrė kavą, buvo įskilęs, jo ąselė priklijuota.
Išgėręs atsikėlė nuo stalo, įdėjo puodelį į plautuvę ir padėkojo. Tėvas tik linktelėjo ir vėl įniko skaityti.
– Pasiimk durų raktą, – priminė. – Jis ant gembės šalia durų su raudonu pakabučiu.
– Dėkui, – Bodenšteinas paėmė raktą. – Iki pasimatymo.
 Tėvas tikriausiai nenustebs, jei vakare sūnus vėl grįš.

*
Kai už kelio vingio Bodenšteinas pasuko į miško stovėjimo aikštelę, lapkričio ryto miglą jau skrodė
prožektoriai ir tarnybinių automobilių švyturėliai. Jis sustojo šalia policijos patrulių mašinos ir
pėsčiomis leidosi prie įvykio vietos. Užuodė drėgnos žemės ir pūvančių lapų kvapą ir prisiminė kadaise
mintinai išmoktų eilių nuotrupas: „Jei vienišas – ilgai dar vienas bus… tuščiom alėjom klaidžios, kai
vėjai ūš, blaškys rudens lapus.“10 Vienatvė prislėgė jį tarsi sunkus akmuo. Kad ir kaip norėjosi įlįsti kur
nors į kamputį, turėjo save paimti į nagą, kad galėtų eiti pirmyn, atlikti savo darbą.
– Sveiki, – pasilabino su Kristianu Krėgeriu, teismo medicinos ekspertų grupės vadovu,
besirengiančiu fotografuoti. – Kas čia nutiko?
– Žinia jau spėjo pasklisti per policijos radijo ryšį? – šyptelėjo Krėgeris kraipydamas galvą. – Visai
kaip vaikų darželyje!
– Kokia žinia? – vis dar nesusigaudė Bodenšteinas stebėdamasis tokia daugybe čia sulėkusių
pareigūnų. Ankstyvą rytą žvyruotoje miško aikštelėje jau stovėjo penki patrulių automobiliai, šeštasis
suko iš kelio. Jau iš tolo girdėjosi balsų šurmulys. Uniformuoti pareigūnai ir baltais kostiumais
vilkintys teismo medicinos ekspertai buvo susijaudinę.
– Feraris! – informavo vienas patrulis žėrinčiomis akimis. – „599 GFB Fiorano“! Tokį esu matęs
vienintelį kartą automobilių parodoje!
Bodenšteinas prasibrovė pro susispietusius kolegas. Iš tiesų! Pačiame stovėjimo aikštelės
pakraštyje prožektorių šviesoje raudonavo feraris, iš visų pusių pagarbiai apsuptas kokių penkiolikos
policininkų. Visus juos labiau domino sportinio automobilio variklio darbinis tūris, arklio galia,
padangos, ratlankiai, sūkiai ir pagreitis nei negyvėlis ant vairuotojo sėdynės. Pro langą buvo įkišta
žarnelė, sujungta su chromuotu rankos storumo išmetimo vamzdžiu, iš vidaus kruopščiai pritvirtinta
sidabriška lipnia juostele.
– Tie ratai kainuoja du šimtus penkiasdešimt tūkstančių eurų, – žinovo balsu pareiškė vienas jaunas
kolega. – Pasiutusiai brangus, ar ne?
– Per naktį turėjo gerokai atpigti, – šmaikštavo Bodenšteinas.
– Kaipgi taip?
– Tai gal pamiršote, kad prie vairo – lavonas? – Bodenšteinas nebuvo iš tų, kurie kraustosi iš proto
dėl raudono sportinio automobilio. – Ar jau tikrinote registracijos numerį?
– Taip, – atsakė už susižavėjusių kolegų nugarų stovinti jauna pareigūnė, kuriai tokie dalykai, regis,
irgi nerūpėjo. – Automobilis priklauso vienam Frankfurto bankui.
– Hm, – Bodenšteinas stebėjo, kaip Krėgeris fotografuoja, paskui kartu su kolega atidaro dureles.
– Štai jums ir pirmoji ekonominės krizės auka, – pašiepė vienas iš susirinkusiųjų. Tada įsiplieskė
nauja diskusija. Girdi, koks turėjęs būti vyro atlyginimas, jei galėjęs sau leisti išsimokėtinai įsigyti tokį
brangų daikčiuką. Prie aikštelės artinosi dar vienas policijos patrulių automobilis, įkandin jo – dvi
mašinos be specialaus ženklinimo.
– Pasirūpinkite aptverti aikštelę, – nurodė Bodenšteinas jaunai pareigūnei. – Ir liepkite išsiskirstyti
kolegoms, kuriems čia nėra ko veikti.
Moteris linktelėjo ir energingai ėmėsi darbo. Po kelių minučių aikštelė buvo aptverta. Bodenšteinas
priklaupė prie atdarų durelių ir apžiūrėjo lavoną. Gana jaunas šviesiaplaukis vyras, jam galėtų būti per
trisdešimt. Vilkėjo kostiumu, pasirišęs kaklaryšį, segėjo brangų rankinį laikrodį. Galva palenkta į šoną,
atrodė tarsi užmigęs.
– Labas rytas, Bodenšteinai, – išgirdo už nugaros pažįstamą balsą ir dirstelėjo per petį.
– Sveikas, daktare Kirchhofai, – jis atsistojo ir linktelėjo teismo medicinos specialistui.
– Argi Pijos čia nėra?
– Nėra. Šiandien galiu ir be jos apsieiti, – pajuokavo Bodenšteinas. – Ar jos pasigedote?
Kirchhofas išspaudė šykščią šypseną, bet nesileido provokuojamas. Regis, šiandien išvis nebuvo
nusiteikęs šmaikštauti. Jo akys už akinių stiklų buvo paraudusios, atrodė išvargęs, tarsi per naktį
nesudėjęs bluosto. Bodenšteinas užleido jam vietą ir nuėjo prie Krėgerio, apžiūrinėjančio aplanką ant
priekinės sėdynės.
– Kas jis? – paklausė. Krėgeris padavė piniginę. Bodenšteinas išėmė asmens dokumentą ir nustėro.
Dar kartą perskaitė pavardę. Nejaugi tai sutapimas?

*
Vyriausioji psichiatrijos ligoninės gydytoja, stengdamasi nenusižengti profesinei etikai, kuo
smulkiausiai apibūdino Tyso Terlindeno sveikatos būklę. Pija nekantravo išvysti ligonį. Gydytoja
įspėjo, kad Tysas klausiamas gali ir neatsakinėti. Pija kurį laiką stebėjo jį pro durų stiklą. Tysas
Terlindenas išties buvo žavus jaunuolis tankiais šviesiais plaukais, malonaus veido. Žiūrėdamas į jį net
neįtartum, kad jis kovoja su piktais demonais. Apie dvasines kančias galėjai numanyti tik iš jo
paveikslų. Sėdėjo prie stalo šviesiame, jaukiame kambaryje ir susikaupęs piešė. Nors priepuolį pavyko
numalšinti vaistais, jam neduodavo jokių aštrių daiktų, kaip antai pieštukų ar teptukų. Tačiau jis
mielai piešdavo ir vaškinėmis kreidelėmis. Pijai įėjus pro duris kartu su gydytoja ir slaugytoju jis
nepakėlė galvos. Gydytoja pristatė jam Piją, paaiškino, ko čia atėjusi. Tysas dar žemiau palinko prie
piešinio, paskui staiga atsilošė ir padėjo kreidelę. Spalvotos kreidelės buvo tvarkingai išrikiuotos ant
stalo tarsi alaviniai kareivėliai. Pija įsitaisė ant kėdės priešais jį ir tylėdama žiūrėjo.
– Aš nieko nepadariau Amelijai, – prašneko keistu monotonišku balsu. – Prisiekiu. Aš nieko
nepadariau Amelijai, nieko nepadariau.
– Niekas tavęs ir nekaltina, – maloniai patikino Pija.
Tysas nesumanė, kur dėti rankas, visąlaik siūbavo pirmyn atgal įsmeigęs akis į piešinį ant stalo.
– Jums patinka Amelija ir ji dažnai pas jus užsukdavo, ar ne?
Jis energingai linktelėjo.
– Aš ją saugodavau. Saugodavau.
Pija susižvalgė su atokiau sėdinčia gydytoja. Tysas vėl čiupo kreidelę ir palinko prie piešinio. Stojo
tyla. Pija svarstė, ko dar paklausti. Gydytoja patarė šnekėtis su juo kaip su normaliu žmogumi, o ne
kaip su vaiku. Tačiau tai pasirodė ne taip paprasta.
– Kada matėte Ameliją paskutinį kartą?
Jis tylėjo, tik piešė kaip apsėstas, vis mainė kreideles.
– Apie ką kalbėdavotės su Amelija?
Ši apklausa visai kitokia. Tyso veidas buvo ramus, išraiška sustingusi tarsi marmuro skulptūros. Jis
neatsakė nė į vieną klausimą. Galiausiai Pija liovėsi klausinėti. Slinko minutės. Autistai laiko
neskaičiuoja, aiškino Pijai gydytoja, jie užsisklendę savo pasaulyje. Reikia apsišarvuoti kantrybe. Bet
vienuoliktą valandą Altenhaino kapinėse laidojami Lauros Vagner palaikai ir ten ji privalo susitikti su
Bodenšteinu. Kai galutinai nusivylusi ketino atsistoti ir išeiti, Tysas Terlindenas netikėtai prabilo.
 – Mačiau ją tą vakarą tūnodamas slėptuvėje. Ji stovėjo kieme prie daržinės. Ketinau jai šūktelėti, bet
tada atėjo… tas vyras, – jis kalbėjo aiškiai ir rišliai, taisyklingais sakiniais. Tik intonacija keistoka, tarsi
šnekančio roboto. – Juodu kalbėjosi, kikeno, paskui įėjo į daržinę, kad niekas nematytų, ką ten daro.
Užtat aš viską mačiau.
Sutrikusi Pija dirstelėjo į gydytoją, toji tik bejėgiškai gūžčiojo pečiais. Daržinė? Slėptuvė? Kokį vyrą
matė Tysas?
– Tik negaliu apie tai kalbėti, antraip atsidursiu beprotnamyje. Ir mane ten laikys iki mirties.
Staiga pakėlė galvą ir jo mėlynose akyse matėsi neviltis. Tokia pati išraiška buvo žmonių veiduose,
tuose paveiksluose, kuriuos Pija matė daktarės Lauterbach kabinete.
– Negaliu apie tai kalbėti, – pakartojo. – Negaliu. Kitaip atsidursiu beprotnamyje, – jis stumtelėjo
Pijai gatavą piešinį. – Negaliu, negaliu.
Įsižiūrėjusi į piešinį pareigūnė pašiurpo. Ten buvo mergaitė ilgais juodais plaukais. Ir sprunkantis
vyras. Dar vienas žmogus su kažkokiu į kryžių panašiu daiktu daužo galvą tamsiaplaukei.
– Bet juk tai ne Amelija, ar ne? – tyliai paklausė Pija.
– Negaliu kalbėti, – prislopino balsą. – Negaliu kalbėti. Tik piešti.
Jai suspurdėjo širdis supratus, ką Tysas mėgina pasakyti. Kažkas jam draudė kalbėti, ką jis matė. Jis
turėjo galvoje ne Ameliją. Ir nupiešė ne Ameliją, o Štefani Šnėberger ir jos žudiką!
Tysas vėl nusisuko, čiupo kreidelę ir susikaupęs ėmėsi kito lapo. Vėl įniko į savo darbą, veidas
tebebuvo toks pat sustingęs, tik vaikinas liovėsi lingavęs. Staiga Pijai dingtelėjo, kiek daug kančių teko
iškęsti šiam žmogui. Visus tuos metus jam darytas spaudimas, grasinta niekam nepasakoti, ką matęs
prieš vienuolika metų. Bet kas tas grasintojas? Ūmai sumojo, koks pavojus gresia Tysui Terlindenui, jei
tas kažkas sužinotų, ką jis pasakė policijai. Net ir prieš gydytoją Pija turi apsimesti, kad tai, ką išgirdo,
jai nepadarė jokio įspūdžio.
– Na, ką gi, – pasakė Pija. – Šiaip ar taip, dėkoju ir už tai, – ji atsistojo, kartu pakilo ir gydytoja su
slaugytoju.
– Jie sakė, kad Snieguolė turi mirti, – pridūrė Tysas. – Tik jau niekas nebegali to padaryti. Nes aš ją
saugau.

*
Nei dulksmas, nei migla neišbaidė Altenhaino žmonių, susirinkusių palydėti Lauros Vagner palaikų į
paskutinę kelionę. Aikštelėje prie „Juodojo žirgo“ nebebuvo kur pastatyti automobilio. Pija sustojo
gatvės pakraštyje, išlipo ir skubiai nužingsniavo prie bažnyčios, kur gedulingai gaudė varpai ir po
stogeliu jos laukė Bodenšteinas.
– Tysas tada viską matė, – išklojo jam naujieną. – Jis iš tiesų nutapė tuos paveikslus, apie kuriuos
Amelija pasakojo Tobijui. Kažkas jį nori įbauginti. Girdi, jei kada nors papasakosiąs apie anuos įvykius,
atsidursiąs beprotnamyje.
– Ką sakė apie Ameliją? – nekantravo Bodenšteinas, vadinasi, ir jis bus kai ką svarbaus sužinojęs.
– Nieko. Tik dievagojosi jai nieko nepadaręs. Tačiau kalbėjo apie Štefani, net nupiešė ją lape.
Pija ištraukė iš kišenės sulankstytą popieriaus lapą ir padavė Bodenšteinui.
Tas žvilgtelėjo, susiraukė ir bakstelėjo į kryžių.
– Tai automobilio kėliklis. Nusikaltimo įrankis.
Pija susijaudinusi linktelėjo.
– Kas jam grasino? Turbūt tėvas?
 – Galbūt. Jam tikriausiai būtų nesmagu matyti sūnų, įveltą į šį nusikaltimą.
– Betgi Tysas ten nedalyvavo, – piktinosi Pija. – Jis tik viską stebėjo.
– Aš Tyso ir neturiu galvoje, – atšovė Bodenšteinas. Varpas liovėsi gaudęs. – Šįryt buvau iškviestas į
savižudybės vietą automobilių stovėjimo aikštelėje už vingio miške. Automobilyje rastas negyvas vyras.
Jis yra Tyso brolis Larsas Terlindenas.
– Ką sakai? – Pija neteko žado.
– Tai, ką išgirdai, – linktelėjo Bodenšteinas. – Gal Larsas tada nužudė Štefani, o jo brolis viską matė?
– Merginoms dingus Larsas Terlindenas skubiai išvyko mokytis į Angliją, – Pija mėgino mintyse
visus 1997 metų rugsėjo įvykius sudėlioti chronologiškai. Senose bylose nė karto nebuvo paminėtas
Tyso brolis.
– Galbūt Klaudijus Terlindenas taip mėgino išsukti sūnų nuo dalyvavimo apklausoje. O kitą sūnų
įbaugino, kad laikytų liežuvį už dantų, – spėliojo Bodenšteinas.
– Kažin ką Tysas turėjo galvoje sakydamas, kad Snieguolės jau niekas nenuskriaus, nes jis ją saugo?
Bodenšteinas patraukė pečiais. Ši istorija darėsi vis painesnė. Apėję bažnyčią pasuko prie kapinių.
Gedėtojai su išskleistais skėčiais buvo apstoję kapo duobę, į ją laidojimo tarnybos vyrai kaip tik leido
baltą karstą su baltų gvazdikų puokšte. Paskui jie atsitraukė nuo kapo ir pastorius pradėjo sakyti
atsisveikinimo kalbą.
Vyriausiosios dukters laidotuvėse dalyvavo ir Manfredas Vagneris, trumpam išleistas iš areštinės.
Stovėjo pirmoje eilėje suakmenėjusiu veidu šalia žmonos ir dviejų jaunesnių vaikų. Jį atlydėję
pareigūnai laukė atokiau. Pro Bodenšteiną ir Piją nepakeldama akių prakaukšėjo jauna moteris, avinti
smailiakulniais. Šviesūs plaukai susukti į paprastą kuodą, vilkėjo juodą aptemptą kostiumėlį. Nors
diena ūkanota, buvo užsidėjusi didelius akinius nuo saulės.
– Tai Nadia fon Bredov, – pasakė Pija viršininkui. – Užaugo Altenhaine ir draugavo su Laura
Vagner.
– Mat kaip, – Bodenšteino mintys kažkur klajojo. – Beje, ponia Engel ką tik man pažadėjo
pasidomėsianti Gregoru Lauterbachu: ar iš tikrųjų kultūros ministras tą šeštadienį, kai dingo Amelija,
buvo kartu su Terlindenais.
Suskambo Pijos mobilusis. Skubiai iškrapščiusi iš kišenės pasuko už bažnyčios kampo, kol dar
nepradėjo jos varstyti smerkiantys žvilgsniai, ir atsiliepė.
– Pija, tai aš, – išgirdo Ostermano balsą. – Neseniai man sakei, kad tos bylos aplankuose trūksta
apklausos protokolų.
– Taip, sakiau.
– Klausykis. Man tiesiog liežuvis neapsiverčia taip kalbėti, bet užkliuvo pernelyg didelis Andreaso
domėjimasis tais segtuvais. Nors tą vakarą jis turėjo ligos pažymėjimą, vėlai vakare buvo užsukęs į
kabinetą ir aš…
Tolesnius jo žodžius nutraukė ant „Juodojo žirgo“ stogo įsijungusios sirenos kauksmas. Pija
užspaudė kitą ausį ir paprašė kolegos garsiau kalbėti. Trys vyrai sirenai sukaukus atsiskyrė nuo
palydos būrio ir tekinomis leidosi prie stovėjimo aikštelės.
– …nustebau… receptas… bet jis buvo darbe… – Pija išgirdo kelias nuotrupas. – …nesumojau…
paklausiau jo… kas ten nutiko?
– Tai sirena, – Pija dar smarkiau spūstelėjo prie ausies telefoną. – Kažkur dega. Nagi, pakartok. Kaip
ten buvo su tuo Andreasu?
Ostermanas pakartojo. Pija negalėjo patikėti savo ausimis.
 – Tu mane pribloškei, – tarė Pija. – Dėkui. Vėliau susitiksime.
Įgrūdo telefoną į kišenę ir susimąsčiusi grįžo prie Bodenšteino.

*
Sliūkindamas palei daržinę Tobijas Sartorijus įžengė į seną karvidę. Visas kaimas buvo susirinkęs
kapinėse. Taigi jo niekas nepastebės, net amžinai šniukštinėjantis kaimynas Paškė. Privažiavusi iš
kitos kiemo pusės Nadia jį išleido, o pati pasuko prie kapinių palydėti Lauros. Tobijas atrakino
sandėliuko duris ir pateko į namą. Jis nebegalėjo ilgiau slapstytis, tai ne jo būdui. Jau ketino lipti
laiptais, bet virtuvės tarpduryje šmėkštelėjo tėvo šešėlis.
– Tobijau! Dėkui Dievui! – sušuko. – Baisiai nerimavau dėl tavęs! Kur buvai dingęs?
– Tėti, – Tobijas apkabino tėvą. – Buvau pas Nadią. Juk mentai manimi nebūtų patikėję ir iškart
būtų supakavę.
Hartmutas Sartorijus linktelėjo.
– Atėjau pasiimti drabužių. Nadia dabar kapinėse ir po laidotuvių mane išsiveš.
Tik dabar jam dingtelėjo, kad tėvas namie, o ne darbe kaip visada.
– Jie mane atleido, – Hartmutas Sartorijus patraukė pečiais, – sugalvoję kažkokią menką dingstį.
Juk mano viršininkas yra Dombrovskio žentas.
Tobijas viską suprato. Gerklėje įstrigo kartėlio gumulas. Vadinasi, jis kaltas ir dėl tėvo atleidimo!
– Ak, aš ir pats ketinau nebedirbti, – pridūrė Hartmutas Sartorijus. – Dabar vėl turėsiu laiko
gaminti, pabodo šildytis šaldytą maistą, – netrukus prisiminė: – Šiandien tau atėjo laiškas.
Jis nusisuko ir įėjo į virtuvę. Tobijas nusekė įkandin. Ant voko nebuvo siuntėjo adreso. Geriausia
būtų jį tuojau pat šveisti į šiukšlių kibirą. Turbūt vėl koks nors užgauliotojas. Jis sėdo prie stalo, atplėšė
voką ir išskleidė rusvai gelsvą lapą. Apstulbęs žiūrėjo į blanką su Šveicarijos banko rekvizitais. Tik
paskui susizgribo skaityti ranka rašytą tekstą. Po pirmųjų eilučių tarsi kas būtų smogęs į paširdžius.
– Nuo ko jis? – paklausė tėvas. Pro šalį pradundėjo gaisrinis automobilis su blyksinčiais mėlynais
švyturėliais ir kaukiančia sirena. Tobijui sugniaužė gerklę.
– Nuo Larso, – kimiai prabilo. – Nuo Larso Terlindeno.

*
Vartai į Terlindenų sodybą buvo atlapoti. Aitrūs dūmai smelkėsi vidun net per uždarus automobilio
langus. Gaisriniai automobiliai paliko drėgnoje vejoje gilias provėžas. Liepsnojo ne vila, o atokiau
didžiuliame sklype stovintis pastatas. Pija pastatė automobilį aikštelėje prie namo ir drauge su
Bodenšteinu artinosi prie gaisravietės. Dūmai graužė akis ir varė ašaras. Regis, ugniagesiams pavyko
sutramdyti liepsną, atviros ugnies niekur nebuvo matyti, tik pro langų angas veržėsi tiršti juodų dūmų
kamuoliai. Christina Terlinden buvo su juodais gedulo drabužiais, turbūt irgi dalyvavo laidotuvėse ir
pamačiusi gaisrą skubiai parvažiavo. Be žado žiūrėjo į visą tą sambrūzdį: gaisrinių žarnų raizgalynę,
gėlynus ir veją trypiančius ugniagesius. Šalia stovėjo kaimynė Daniela Lauterbach. Išvydęs ją
Bodenšteinas nejučia prisiminė slogų praėjusios nakties sapną. Tarsi skaitydama jo mintis Daniela
atsisuko ir priėjo.
– Sveiki, – pasisveikino šaltai ir nešyptelėdama. Jos žvilgančios rudos akys šiandien priminė
sustingusį šokoladą. – Ar ką nors pavyko išgauti iš Tyso?
– Ničnieko, – atsakė Pija. – Kas čia nutiko? Kas dega?
 – Oranžerija. Tyso ateljė. Christina graužiasi dėl Tyso: kas bus, kai jis sužinos, kad visi jo paveikslai
sudegė.
– Deja, ir mes turime blogų naujienų poniai Terlinden, – tarė Bodenšteinas.
– Nemanau, kad gali būti blogiau nei dabar, – Daniela Lauterbach kilstelėjo dailiai išlenktą antakį ir
jos balse pasigirdo aštri gaidelė. – Girdėjau, kad Klaudijus vis dar sulaikytas. Kodėl?
Bodenšteinas ketino jai paaiškinti, teisintis, bet Pija užbėgo jam už akių.
– Tam turime savų priežasčių, – atšovė. – Deja, turime pranešti poniai Terlinden, kad jos sūnus
nusižudė.
– Ką? Tysas mirė? – ponia Lauterbach įrėmė žvilgsnį į Piją. Negi jos akyse tarsi šmėstelėjo
palengvėjimas, bet netrukus persimainė į sukrėtimą? Keistas įspūdis.
– Ne, ne Tysas, – paneigė Pija. – Larsas.
Bodenšteinas perleido Pijai iniciatyvą. Labiausiai niršo ant savęs, kad stengėsi įsiteikti Danielai
Lauterbach. Gal dėl to, kad moteris jam pasirodė nuoširdi ir šilta, o jam pačiam dabar kaip tik to
labiausiai stigo? Jis jautė, jog negali atitraukti akių nuo jos veido, ir kvailai troško, kad jam
nusišypsotų.
– Jis nusinuodijo savo automobilyje išmetamosiomis dujomis, – pasakė Pija. – Šįryt radome jo
lavoną.
– Larsas? O Dieve!
Kai Daniela Lauterbach sumojo, kad jos draugė netrukus išgirs dar vieną baisią žinią, ledas jos
akyse ištirpo, ji kiek sutriko, bet netrukus ištiesino pečius.
– Aš jai pati pasakysiu, – ryžtingai pareiškė. – Taip bus geriau. Aš ja pasirūpinsiu. Vėliau man
paskambinkite.
Ji apsisuko ir priėjo prie tarsi stabo ištiktos Christinos, tebespoksančios į degantį pastatą. Daniela
Lauterbach apglėbė ją per pečius ir tyliai kalbėjo. Christina Terlinden dusliai šūktelėjo, susvyravo, bet
Daniela Lauterbach ją tvirtai laikė.
– Eime, – paragino Pija. – Jos ir be mūsų apsieis.
Bodenšteinas pagaliau atitoko, nusuko nuo jų akis ir nuėjo paskui kolegę per suniokotą parką. Kai
jie artinosi prie automobilio, kelią pastojo moteris. Jos Bodenšteinas neprisiminė.
– Sveika, ponia Frėlich, – užšnekino Pija Amelijos pamotę. – Kaip laikotės?
– Prastai, – prisipažino moteris. Ji buvo išbalusi, bet laikėsi narsiai. – Norėjau paklausti ponios
Terlinden, kas nutiko, nes mačiau jos automobilį. Gal turite kokių naujienų? Ar jūsų kolegei tie
paveikslai padėjo?
– Kokie paveikslai? – nustebo Pija. Barbara Frėlich apstulbusi žiūrėjo tai į Piją, tai į Bodenšteiną.
– Bet… vakar pas mane buvo jūsų kolegė, – užsikirsdama kalbėjo. – Ji… ji sakė, kad ją pas mane
siuntėte. Dėl tų paveikslų, kuriuos Amelijai perdavė Tysas.
Bodenšteinas su Pija skubiai susižvalgė.
– Mes nieko pas jus nesiuntėme, – suraukusi kaktą atsakė Pija. Tai bent keisti dalykai dedasi!
– Tačiau toji moteris sakė… – pradėjo Barbara Frėlich, bet netrukus nutilo.
– Ar tuos paveikslus matėte? – paklausė Bodenšteinas.
– Ne… ji apieškojo visą kambarį ir už komodos aptiko apmušalais apklijuotas duris. O už jų,
pasirodo, būta į ritinį susuktų paveikslų. Turbūt juos ten paslėpė Amelija… Kas tuose paveiksluose,
nemačiau. Moteris juos pasiėmė, siūlė net poėmio kvitą man išrašyti.
– Kaip ji atrodė, ta mūsų tariama kolegė? – paklausė Pija.
 Barbara Frėlich sumojo padariusi klaidą. Ji staiga sugniužo, atsirėmė į automobilio sparną, ranka
užsispaudė burną. Pija priėjo ir uždėjo ranką jai ant peties.
– Ji… ji parodė tarnybinį ženklelį, – kuždėjo Amelijos pamotė vos nepravirkdama. – Ji buvo… tokia
supratinga ir maloni. Ji… ji… sakė, kad tie paveikslai labai pravers ieškant Amelijos, o man tai buvo
ypač svarbu!
– Nesikrimskite, – bandė ją nuraminti Pija. – Ar galėtumėte apibūdinti moters išvaizdą?
– Trumpi tamsūs plaukai. Akiniai. Liekna, – Barbara Frėlich gūžtelėjo pečiais. Jos akyse tvyrojo
baimė. – Manote, kad Amelija tebegyva?
– Na žinoma, – patikino Pija, nors pati nebuvo tuo tikra. – Mes ją surasime. Nesijaudinkite taip.

*
– Tyso paveiksluose pavaizduotas tikrasis žudikas, esu tuo įsitikinusi, – pasakė Pija viršininkui, kai
juodu sėdo į automobilį ir pasuko Nojenhaino kryptimi. – Jis davė juos Amelijai saugoti. Tik mergina
padarė klaidą kažkam papasakodama apie juos.
– Na žinoma, – Bodenšteinas niūriai linktelėjo, – kam gi kitam, jei ne Tobijui Sartorijui. O tasai
pasiuntė žmogų pas Frėlichus jų paimti. Turbūt jau seniai bus juos sunaikinęs.
– Kuo čia dėtas Tobijas, net jeigu jis ir pavaizduotas paveiksluose? – atrėmė Pija. – Jis savo bausmę
atsėdėjo. Taigi jam visa tai kaip nuo žąsies vanduo. Ne ne, čia bus įsivėlęs kažkas kitas, kam labiausiai
rūpi, kad tų paveikslų niekas nematytų.
– Kas jis?
Pijai neapsivertė liežuvis išsakyti savo įtarimų. Bet ji pasikliovė pirmu įspūdžiu, kurį jai padarė
Klaudijus Terlindenas pirmąkart susitikus.
– Tyso tėvas, – pasakė Pija.
– Galimas daiktas, – pritarė Bodenšteinas. – Bet gali būti ir kitas žmogus, apie kurį nepagalvojome,
nes jo nepažįstame. Dabar suk į kairę.
– Kur mes važiuojame? – Pija įjungė kairįjį posūkį, praleido priešpriešinį transportą ir įsuko į gatvę.
– Pas Hasę, – paaiškino Bodenšteinas. – Jo namas pamiškėje, pačiame gatvės gale, kairėje.
Nors Pijos pasakojimą apie telefoninį pokalbį su Ostermanu Bodenšteinas išklausė nutaisęs
akmeninį veidą, turbūt dabar ketino iškart griebti jautį už ragų. Netrukus jie sustojo prie namelio su
nedideliu sklypeliu, kurį Andreasas Hasė pirko išsimokėtinai. Pija žinojo tik tiek, kad skolą bankui jis
turės mokėti iki pat išėjimo į pensiją. Kolega dažnai piktindavosi, jo manymu, elgetišku policininko
atlyginimu. Abu išlipo ir nuėjo prie durų. Bodenšteinas spustelėjo skambutį. Duris atidarė pats Hasė.
Jis išbalo ir sutrikęs nuleido galvą. Vadinasi, Ostermano įtarimai ne iš piršto laužti. Neįtikėtina.
– Ar galime užeiti? – paklausė Bodenšteinas. Jie įėjo į tamsią priemenę, linoleumo grindys buvo
nuzulintos. Užuodė maisto kvapą, sumišusį su tabako dūmais. Kažkur dudeno radijas. Hasė uždarė
virtuvės duris. Jis nė nebandė išsisukinėti ir pats netrukus viską išklojo.
– Bičiulis manęs paprašė vienos paslaugos, – nesmagiai prabilo. – Nemaniau, kad tai gali blogai
baigtis.
– Susimildamas, Andreasai, ar su protu susipykai? – netvėrė apmaudu Pija. – Juk pradanginai bylos
protokolus!
– Man nė į galvą neatėjo, kad kam nors prireiks tų senienų, – mėgino teisintis. – Maniau, jau viskas
baigta, byla išspręsta… – nuščiuvo supratęs, ką padarė.
 – Ar žinote, kas jums už tai gresia? – užsirūstino Bodenšteinas. – Jūs būsite nušalintas nuo
tarnybos, turėsiu jums iškelti drausminę bylą. Kur yra tie dokumentai?
Hasė bejėgiškai mostelėjo.
– Sunaikinau.
– Kodėl? – Pija negalėjo patikėti savo ausimis. Nejaugi kolega tikėjosi, kad niekas jų nepasiges?
– Matai, Pija, nužudęs tas dvi merginas Sartorijus tada vertė kaltę ant kitų, netgi savo draugų ir
mokytojo! Buvau susidūręs su tuo niekšu, nuo pat pradžių dalyvavau tiriant tą bylą! Jis yra šaltakraujis
žudikas, o dabar vėl ketina užvirti košę iš naujo ir save…
– Tai netiesa! – pertraukė Pija. – Man pirmai kilo abejonių. Tobijas Sartorijus apskritai čia niekuo
dėtas!
– Kuo vardu bičiulis, paprašęs tos nelemtos paslaugos? – pasiteiravo Bodenšteinas. Hasė kurį laiką
delsė atsakyti.
– Gregoras Lauterbachas, – prisipažino ir nuleido galvą.

*
„Juodojo žirgo“ kavinė buvo sausakimša. Visas kaimas susirinko gedulingų pietų. Gerdami kavą ir
kramsnodami sumuštinius žmonės daugiausia kalbėjo ne tiek apie Laurą Vagner, kiek apie gaisrą
Terlindenų sodyboje, spėliojo, kėlė įvairias versijas. Gesinant gaisrą dalyvavo ir Michaelis
Dombrovskis, vadovaujantis Altenhaino savanorių ugniagesių rinktinei. Grįždamas iš gaisravietės
išlipo prie kavinės ir įėjo į vidų visas pradvisęs dūmais ir svilėsiais.
– Kriminalistai mano, kad tai padegimas, – pranešė bičiuliams Feliksui Pyčui ir Jorgui Richteriui,
kurie rūškani buvo įsitaisę kertėje prie nedidelio stalelio. – Kažin, kam galėjo magėti uždegti sodo
nameliūkštį? – tik dabar jam užkliuvo prislėgta vyrų nuotaika. – Kas jums yra?
– Turime surasti Tobį, – paaiškino Jorgas. – Ir visam laikui baigti tą istoriją.
Feliksas pritardamas linktelėjo.
– Ką turi galvoje? – suglumo Michaelis.
– Argi nematai, kokia košė čia vėl užvirė? Visai kaip tuomet, – Jorgas Richteris padėjo į lėkštę
prakąstą sumuštinį su sūriu ir piktindamasis papurtė galvą. – Aš daugiau šito neištversiu.
– Ir aš, – pritarė Feliksas. – Šiaip ar taip, kitos išeities neturime.
– Ar tikrai? – Michaelis nesmagiai žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą. – Juk žinote, kuo tai galėtų baigtis.
Kiekvienam.
Feliksas su Jorgu linktelėjo. Abu ir taip žinojo, kad atsirūgs.
– O ką sako Nadia?
– Mums nebesvarbu, – atsakė Jorgas ir įkvėpė oro. – Negalime ilgiau laukti. Kitaip dar atsitiks kokia
nelaimė.
– Verčiau akis į akį stoti prieš baimę, negu visą gyvenimą drebėti, – pritarė bičiuliui Feliksas.
– Velniai rautų! – Michaelis patrynė veidą delnais. – Aš negaliu! Aš… aš manau… kad visa tai jau
praeityje. Ar negalėtume visko palikti taip, kaip yra?
Jorgas įrėmė į jį akis ir ryžtingai papurtė galvą.
– Aš negaliu. Nadia kapinėse sakė, kad Tobijas grįžo namo. Tuojau pat važiuoju pas jį ir viską
užraukiu.
– Ir aš su tavimi, – tarė Feliksas.
Michaelis sutriko, veltui mėgino išsisukti ir galiausiai pareiškė:
 – Turiu vėl važiuoti į gaisravietę.
– Kaip nori. Iki, – tarė Jorgas. – Neturėtume ilgai užtrukti. Nagi, eime.

*
Daniela Lauterbach sunėrė rankas ant krūtinės ir apstulbusi žiūrėjo į vyrą neslėpdama paniekos.
Grįžusi iš kaimynės rado jį papilkėjusiu veidu, smarkiai susenusį sėdintį virtuvėje prie stalo. Dar
nespėjus jai nusivilkti švarko jis prapliupo apie anoniminius laiškus, elektronines žinutes ir
nuotraukas. Žodžiai liejosi kaip iš gausybės rago: pikti, beviltiški, verkšlenantys ir baikštūs. Sukaupusi
paskutinę kantrybę leido jam kalbėti, o pati tylėjo. Jo prašymas ją visiškai išmušė iš vėžių. Kurį laiką
erdvioje virtuvėje buvo mirtina tyla.
– Ko dar tikiesi iš manęs? – šaltai paklausė. – Argi tada nepadariau dėl tavęs daugiau, nei įmanoma?
– Verčiau būtum to nedariusi, – dusliai atsakė.
Po tų žodžių jai pašoko apmaudas, laukinis įniršis, kažkur giliai glūdėjęs visus tuos metus. Juk
daugybę kartų traukė iš bėdos tą skystablauzdį, pasipūtusį menkystą, kuris temokėjo riesti nosį ir
gražbyliauti! Prisidirbęs vis atšliauždavo it šunytis ir inkšdamas kabindavosi jai į padurkus. Anksčiau
mielai sutikdavo patarti, kai kreipdavosi į ją pagalbos nerasdamas kitos išeities. Žaviam, talentingam
dvidešimt vienų metų jaunuoliui ji ne kartą davė gyvenimo pamokas, jis buvo jos jaunatviškumo
šaltinis, jos kūrinys. Gregoro gabumus įžvelgė pirmąkart su juo susitikusi daugiau nei prieš dvidešimt
metų. Pati tuo metu jau buvo daug pasiekusi gydytoja, dvidešimt metų už jį vyresnė, materialiai
apsirūpinusi, gavusi solidų palikimą. Iš pradžių ketino tik pasivolioti su juo lovoje, bet vėliau parėmė
vargšą studentą iš darbininkų šeimos, plėtė jo akiratį meno, kultūros ir politikos srityse. Per pažintis
įtaisė mokytoju į gimnaziją, ruošė politiko karjerai ir galiausiai padėjo iškopti į kultūros ministro
postą. Tačiau po tų įvykių prieš vienuolika metų verčiau būtų išspyrusi jį pro duris. Jis nebuvo jos
vertas. Nedėkingas minkštaprotis, jam nusispjauti į jos pastangas ir investicijas.
– Jei tada būtum manęs paklausęs ir miške užkasęs kėliklį, viso to nebūtų nutikę. Kam reikėjo jį
stverti plikomis rankomis ir įmesti į Sartorijaus srutų duobę! – priekaištavo jam. – Bet norėjai būti
gudresnis. Dėl tavęs Tobijas sėdo į kalėjimą. Dėl tavęs, ne dėl manęs!
Jis gūžėsi nuo jos žodžių tarsi nuo rimbo kirčių.
– Padariau klaidą, Daniela! Dievas žino, juk mane rėmė prie sienos!
– Nereikėjo miegoti su nepilnamete mokine, – priminė jam lediniu balsu. – O dabar vėl ateini pas
mane ir lyg niekur nieko reikalauji pašalinti iš kelio liudininką, ir dar mano pacientą ir mūsų kaimynų
sūnų! Sakyk, kas tu per žmogus?
– Nereikalauju to iš tavęs, – kuždėjo Gregoras Lauterbachas. – Tik noriu pasikalbėti su Tysu, ir tiek.
Jis privalo ir toliau laikyti liežuvį už dantų. Tu esi jo gydytoja ir gali pas jį užeiti.
– Ne, – Daniela Lauterbach ryžtingai papurtė galvą. – Neisiu. Palik jį ramybėje, jis ir taip
prisikentėjo. Išvis tau būtų geriausia dabar kurį laiką dingti. Važiuok į Dovilį ir pabūk, kol audra
nurims.
– Policija jau sulaikė Klaudijų! – aimanavo Gregoras Lauterbachas.
– Žinau, – linktelėjo. – Įdomu kodėl. Ką judu su Klaudijumi veikėte šeštadienio vakarą?
– Prašau tave, Daniela, – maldavo. Jis nusliuogė nuo kėdės ir puolė priešais ją ant kelių. – Leisk man
pasikalbėti su Tysu.
– Jis su tavimi nekalbės.
– Gal kalbėsis, jei ir tu būsi šalia.
 – Tada tikrai ne.
Ji žvilgtelėjo į vyrą, klūpantį priešais tarsi koks prasikaltęs vaikėzas. Jis ją apgaudinėdavo ir
meluodavo kiekviename žingsnyje. Jos draugai prieš vestuves ją įspėjo, kad taip bus. Gregoras buvo
dvidešimčia metų jaunesnis, išvaizdus, iškalbingas, be galo patrauklus. Merginos ir moterys kraustėsi
dėl jo iš proto, nors tai, kokį jos matė jį, tebuvo apgaulė. Tik ji žinojo, koks jis iš tikrųjų silpnas. Vyro
priklausomybė nuo jos glostydavo jai savimeilę. Ji jam atleisdavo, kai jis pasižadėdavo daugiau taip
nesielgti. Negalima leisti, kad jo santykiai su mokine dabar iškiltų aikštėn. Kitos meilužės, kurias jos
vyras mainė kaip pirštines, Danielos nė kiek nedomino, iš to net juokdavosi. Ji viena žinojo jo
paslaptis, baimes ir kompleksus, perprato jį geriau nei jis pats save.
– Prašau tave, – maldaujamai inkštė žiūrėdamas į ją didelėmis akimis. – Padėk man, Daniela.
Nepalik manęs bėdoje! Juk žinai, kiek daug galiu prarasti!
Daniela Lauterbach atsiduso. Nors šįkart buvo pasiryžusi daugiau nebepadėti, netrukus kaip visada
atsileido. Dabar jis tikrai gali daug ką prarasti. Ji pasilenkė, paglostė jam galvą ir suleido pirštus į jo
tankius švelnius plaukus.
– Gerai, – tarė ji. – Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti. O dabar susirink savo daiktus ir išvažiuok kelioms
dienoms į Prancūziją, kol viskas susitvarkys, supratai?
– Dėkui, – sukuždėjo. – Dėkui, Daniela. Nežinau, ką be tavęs daryčiau.
Ji šyptelėjo. Pykčio kaip nebūta. Ji tyliai džiūgavo. Vėl viskas grįžo į vėžes, jie lengvai susidoros su
gresiančiu pavojumi, kad tik Gregoras mokėtų tinkamai įvertinti jos pastangas.

*
– Kultūros ministras? – Pija nesitikėjo to išgirsti. Toks atsakymas ją pribloškė. – Iš kur jį pažįsti?
– Jo žmona ir maniškė yra pusseserės, – paaiškino Andreasas Hasė. – Mes dažnai susitinkame per
šeimos šventes. Be to, kartu dainuojame Altenhaino vyrų chore.
– Tai bent, – tarė Bodenšteinas. – Sunku apsakyti, kaip jumis nusivyliau, Hase.
Andreasas Hasė pasižiūrėjo į jį ir tarsi užsispyręs vaikas atkišo smakrą.
– Nejaugi? – virpančiu balsu prabilo. – Net nežinojau, jog galiu jus nuvilti, juolab kad visąlaik buvau
jums tuščia vieta.
– Ką jūs šnekate? – Bodenšteinas kilstelėjo antakius.
Tada Hasė pratrūko supratęs, kad jo dienos komisariate, šiaip ar taip, suskaitytos.
– Jūs net nesiteikėte su manimi kalbėtis. Tai aš turėjau vadovauti šiam skyriui, bet iš Frankfurto
atvykote jūs, savimyla ir pasipūtėlis, ir viską apvertėte aukštyn kojomis, tarsi visas mūsų, paikų kaimo
policininkėlių, darbas būtų nė skatiko vertas. Ir jums į mus visus nusispjaut! Kvailiems mentams nėra
ko lygintis su jo didenybe ponu fon Bodenšteinu! – liejo tulžį Hasė. – Dar pamatysite, kas jūsų laukia.
Jūsų kėdė jau braška.
Bodenšteinas žiūrėjo į Hasę taip, tarsi tas būtų spjovęs jam į veidą. Pija pirmoji atsitokėjo.
– Bene iš proto išsikraustei? – užsipuolė kolegą. Tas tik karčiai nusijuokė.
– Verčiau žiūrėk savo kailio. Juk komisariate visi žino, kad judu susiuostėte! Tai irgi tarnybinis
pažeidimas, kaip ir Franko antraeilės pareigos, apie kurias maloningas ponas dėjosi nieko nežinojęs!
– Prikąsk liežuvį! – įspėjo Pija.
Hasė išsišiepė.
– Iš pat pradžių nutuokiau, kas čia vyksta. Kiti seniai susiprotėjo, kai išgirdo jus vienas kitą
tujinant.
 Bodenšteinas nusisuko ir tylėdamas išėjo. Pija mestelėjo Hasei dar keletą nemalonių frazių ir
nusekė viršininkui įkandin. Bodenšteino automobilyje nebuvo. Pija paėjo gatve tolyn ir rado pamiškėje
sėdintį ant suolo, užsidengusį rankomis veidą. Luktelėjusi priėjo ir tylėdama atsisėdo šalia ant suolo,
drėgno nuo miglos.
– Neklausyk to pagiežingo, suirzusio idioto sapaliojimų, – tarė ji.
Bodenšteinas sėdėjo tylėdamas.
Netrukus dusliu balsu sumurmėjo:
– Gal išties ką nors ne taip darau? Hasė rezga intrigas kartu su kultūros ministru ir išvagia iš bylų
protokolus, Benkė seniausiai darbuojasi kažkokioje smuklėje, o aš apie tai nieko nežinau, žmona jau
keletą mėnesių susiuosčiusi su kažkokiu vyruku…
Jis pakėlė galvą ir Pija nustėro išvydusi jo veide juodžiausią neviltį.
– Kodėl viso to nežinau? Nejau iš tikrųjų esu toks arogantiškas? Ir kaip galiu susidoroti su savo
pareigomis, jei nemoku susitvarkyti asmeninio gyvenimo?
Pija žiūrėjo į sukritusį viršininko veidą ir jo gailėjosi. Hasė ir kai kurie kolegos galėjo susidaryti
klaidingą įspūdį manydami, kad Bodenšteinas pasipūtęs ir kitus niekina. Bet tokia jo natūra. Jis niekur
nesikiša, nesistengia dėtis dideliu autoritetu. O jei kartais neatsispiria smalsumui, niekada
neklausinėja kolegų nediskretiškų dalykų. Jei esi santūrus, dar nereiškia, kad abejingas kitiems.
– Ir aš nieko nežinojau apie tą kitą Benkės darbą, – tyliai tarė Pija. – Tai, kad Hasė išvogė
protokolus, man irgi buvo naujiena, – šyptelėjo ji. – Kaip ir kalbos apie mudviejų slapukavimą.
Bodenšteinas nežinojo, ar jam juoktis, ar dūsauti. Paskui liūdnai papurtė galvą.
– Jaučiuosi taip, tarsi visas mano gyvenimas byrėtų kaip kortų namelis, – jis įsmeigė akis į tolį. –
Visos mano mintys sukasi apie Kozimos išdavystę. Kodėl ji šitaip? Ko jai stigo? Gal ką ne taip dariau?
Jis pasilenkė ir sudėjo rankas už galvos. Pija prikando lūpą. Kaip jį nuraminti? Ar tokiu atveju
apskritai įmanoma paguosti? Luktelėjusi palietė jam ranką ir švelniai spustelėjo.
– Galbūt ir tu padarei klaidų, – tarė ji. – Jei šeimoje kyla problemų, dažniausiai dėl to abu vienodai
kalti. Užuot kaltinęs save ir ją, verčiau pagalvok, ką toliau darysi.
Bodenšteinas pasikasė pakaušį ir atsitiesė.
– Žvilgtelėsiu į kalendorių, nes neprisimenu, kada paskutinį kartą su ja miegojau, – nusiminęs tarė.
– Bet su mažu vaiku ne taip paprasta, kartais tam nėra nei laiko, nei sąlygų.
Pijai buvo nesmagu klausytis. Nors pastaraisiais metais juodu dar artimiau susibičiuliavo nei
anksčiau, ji varžydavosi su viršininku aptarinėti intymius dalykus. Pija ištraukė iš striukės kišenės
pakelį cigarečių ir atkišo. Jis paėmė vieną cigaretę, užsirūkė ir keliskart užsitraukęs kalbėjo toliau:
– Kažin, kiek laiko tęsiasi ši istorija? Kiek naktų gulėjau šalia jos kaip paskutinis asilas, o ji tuo metu
galvojo apie tą kitą vyruką? Ši mintis mane varo iš proto!
Aha, nusivylimą pamažu išstumia pyktis. Vadinasi, gerai! Pija irgi užsirūkė.
– Tai imk ir paklausk ją, – patarė ji. – Geriausia neatidėlioti. Kam be reikalo ilgai kvaršinti sau galvą?
– O kas tada? O jeigu ji išklos visą teisybę? Po paraliais! Verčiau aš ją pats… – nutilo ir kulnu sumaigė
cigaretę.
– Taip ir padaryk. Gal tada geriau pasijusi.
– Ką man čia patarinėji? – apstulbęs žvilgtelėjo į Piją, mėgino nusišypsoti.
– O kas gi tau daugiau patars, jei ne aš? – atšovė. – Prisimenu, kaip kartą mokykloje mane paliko
draugas. Jaučiausi tokia nelaiminga, kad norėjau nusižudyti. Draugė Miriam prikalbėjo mane nueiti
kartu į vakarėlį ir ten susipažinau su vienu vaikinu. Tasai man nešykštėjo komplimentų. Iškart
atkutau. Juk pasaulyje tiek daug žavių vyrų. Ir moterų.
Suskambo Bodenšteino telefonas. Iš pradžių jis nepaisė skambučio, bet netrukus atsidusęs ištraukė
iš kišenės ir atsiliepė.
– Tai Fachinger, – paaiškino Pijai. – Jai skambino Hartmutas Sartorijus. Tobijas grįžo namo, – ir
pakilo nuo suolo.
– Gal dar jį užklupsime. Sartorijus skambino prieš dvi valandas, bet budintis komisaras tik dabar jai
pranešė.

*
Sartorijaus kiemo vartai buvo plačiai atlapoti. Juodu perėjo kiemą ir paspaudė durų skambutį, bet
niekas neatėjo.
– Durys neužrakintos, – pastebėjo Pija ir atidarė.
– Ei! – šūktelėjo įėjusi vidun. – Pone Sartorijau?
Niekas neatsiliepė. Ji paėjėjo koridoriumi ir vėl pašaukė.
– Turbūt vėl išnešė kudašių, – Pija nusivylusi apsisuko ir grįžo prie Bodenšteino, laukiančio už
durų. – Ir senio nėra. Tai bent.
– Apsidairykime po kiemą, – Bodenšteinas čiupo telefoną. – Iškviesiu pastiprinimą.
Pija apėjo aplink namą. Tobijas Sartorijus buvo grįžęs namo, kai kaimas laidojo Laurą Vagner.
Kapinėse jo, žinoma, nebuvo, bet per laidotuvių ceremoniją užsiliepsnojo Tyso Terlindeno ateljė.
Ugniagesiai ir kolegos iš gaisrų tyrimo skyriaus nustatė, kad tai buvo tyčinis padegimas. Peršasi
mintis, kad Tobijas galėjo padegti oranžeriją ir vėl dingti.
– …tik be sirenų, supratote? – pasakė į ragelį Bodenšteinas ir priėjo prie Pijos.
– Tobijas žinojo, kad visas kaimas bus susirinkęs kapinėse, tad galėjo padegti niekieno
nepastebėtas, – išsakė savo įtarimus Pija. – Tik nesuprantu vieno dalyko, kodėl jo tėvas mums
paskambino.
– Ir aš nesuprantu, – pritarė Bodenšteinas dairydamasis po kiemą. Po visų tų grasinimų ir išpuolio
prieš Tobiją vartai ir visos durys būdavo tvirtai užsklęstos. Kodėl šiandien visur atdara? Pasukę už
namo kampo pastebėjo du vyrus, skubančius iš kiemo pro užpakalinius vartus. Netrukus trinktelėjo
automobilio durelės, suburzgė variklis. Staiga Piją apėmė negera nuojauta.
– Ten ne Tobijas ir ne jo tėvas, – ji išsitraukė tarnybinį ginklą. – Čia kažkas ne taip.
Abu atsargiai pravėrė sandėliuko duris, apsižvalgė. Paskui pasuko prie senos karvidės. Prie pravirų
vartelių susižvalgė, Pija atkišusi ginklą įžengė į vidų. Apsidairiusi nustėro. Kertėje ant taburetės sėdėjo
Tobijas Sartorijus. Jo akys buvo užmerktos, galva atremta į sieną.
– Velniai rautų, – sumurmėjo Pija. – Regis, pavėlavome.

*
Aštuoni žingsniai nuo durų iki sienos. Keturi žingsniai nuo kitos sienos iki lentynos. Jos akys seniai
priprato prie tamsos, o nosis – prie puvėsių, pelėsių kvapo. Dieną pro plyšį dar įsismelkdavo silpna
šviesa, nes siauras rūsio langelis iš lauko buvo uždengtas. Tik iš šviesos pluoštelio galėjo spręsti, ar
diena, ar naktis. Abi žvakės jau kaži kada sudegė, tik ji ir tamsoje žinojo, kas dėžėje ant lentynos. Ten
liko keturi buteliai vandens, reikia pataupyti, nes nežinia, ar ilgam užteks. Sausainių irgi nedaug
teturėjo, baigėsi ir mėsos konservai, ir šokoladas. Daugiau nieko nebuvo. Niekis, bent numes keletą
kilogramų, jei jau čia atsidūrė.
Dažniausiai jausdavosi tokia pavargusi, kad užmigdavo, užuot galvojusi, kokią išeitį rasti. Kai
pabusdavo, kartais užgriūdavo baisi neviltis, tada daužydavo kumščiais duris, verkdavo ir šaukdavosi
pagalbos. Paskui vėl pasiduodavo melancholijai, ištisas valandas tysodavo ant dvokiančio čiužinio ir
mėgindavo įsivaizduoti, kas dedasi lauke, prisiminti Tyso ir Tobijo veidus. Deklamuodavo prisimintas
eiles, darydavo atsispaudimus ir taiči pratimus – išlaikyti tamsoje pusiausvyrą nebuvo lengva,
pusbalsiu niūniuodavo visas žinomas dainas, kad tik neišsikraustytų iš proto šiame drėgname
požemyje. Juk kas nors ateis ir ją išvaduos. Tikrai. Ji tuo šventai tikėjo. Negali būti, kad Dievas leistų jai
numirti nesulaukus aštuonioliktojo gimtadienio! Amelija susirangė ant čiužinio ir įsmeigė akis į
tamsą. Burnoje baigė ištirpti vienas paskutinių gabalėlių šokolado. Greitai sukramtyti ir praryti būtų
buvę nedovanotina. Kūną kaustė švininis sunkumas, visi prisiminimai ir mintys seko tarsi byrantis
smėlio laikrodis. Beviltiškai mėgino suvokti, kas nutiko. Kaip ji pateko į tą skylę? Vargais negalais
pavyko prisiminti, kad beviltiškai mėgino susisiekti su Tobiju. Bet kodėl, taip ir nesuprato.

*
Pija krūptelėjo, kai Tobijas Sartorijus atsimerkė. Bukai spoksojo į ją sėdėdamas. Nors kraujosruvos
veide išnyko, atrodė paliegęs ir nuvargęs.
– Kas nutiko? – Pija vėl paslėpė ginklą. – Kur iki šiol buvote?
Tobijas tylėjo. Paakiai pajuodę, nuo ano jų susitikimo buvo smarkiai sulysęs. Tarsi sukaupęs visas
jėgas pakėlė ranką, kurioje laikė sulankstytą lapą, ir padavė.
– Kas čia?
Nesulaukusi atsakymo Pija išskleidė laišką. Priėjo Bodenšteinas ir abu ėmė skaityti ranka rašytas
eilutes.

„Tobi, tikriausiai nustebsi, kad rašau tau po tiek metų. Per tuos vienuolika metų nebuvo nė dienos,
kad apie tave nebūčiau galvojęs ir nesijautęs kaltas. Tu atsėdėjai man skirtą bausmę, o aš tylėjau.
Tapau apgailėtinu žmogumi ir savęs nekenčiu. Tarnauju ne Dievui, nors visada to troškau, o
vergauju stabams. Vienuolika metų bėgau nuo praeities bijodamas atsigręžti į Sodomą ir Gomorą.
Bet dabar išdrįsau tai padaryti. Neketinu bėgti nuo atsakomybės. Esu visiškai žlugęs. Išdaviau visa,
kas kadaise man buvo brangu, sudariau sandėrį su velniu, kai paklausęs tėvo pirmą kartą
sumelavau. Išdaviau ir pardaviau geriausią savo draugą. Už tai sumokėjau begalinės kančios kainą.
Kaskart pažvelgęs į veidrodį matau jame tave. Koks bailys buvau! Tai aš nužudžiau Laurą. Netyčia,
tai buvo nelaimingas atsitikimas, bet per mano paikystę ji nebegyva. Paklausiau tėvo patarimo ir
tylėjau net tada, kai paaiškėjo, kad tave nuteis. Pasukau ne tuo keliu, kuriuo turėjau eiti, ir jis mane
atvedė į pragarą. Niekada nebesijaučiau laimingas. Atleisk man, Tobi, jei gali. Aš sau negaliu
dovanoti. Tegu mane teisia Dievas.“
Larsas

Pija nuleido ranką. Atsisveikinimo laiškas rašytas išvakarėse ant tarnybinio blanko su banko,
kuriame dirbo Larsas Terlindenas, rekvizitais. Bet kas jį galėjo paskatinti prisipažinti ir pastūmėti
tokiam žingsniui?
 – Larsas Terlindenas vakar nusižudė, – pasakė Bodenšteinas ir atsikrenkštė. – Šįryt radome jo
lavoną.
Tobijas Sartorijus nė nekrustelėjo, sėdėjo tylėdamas, ir tiek.
– Tokios tokelės, – Bodenšteinas paėmė laišką iš Pijos rankų. – Bent jau žinome, kodėl Klaudijus
Terlindenas perėmė jūsų tėvų skolas ir jus lankė kalėjime.
– Eime, – Pija palietė Tobijui ranką. Ji buvo šalta. Vyras buvo vien su sportiniais marškinėliais ir
džinsais. – Jūs čia peršalsite. Eime į vidų.
– Tai jie išžagino Laurą, kai ji išėjo iš mūsų namo, – staiga prabilo kimiu balsu. – Kaip tik čia, tvarte.
Bodenšteinas su Pija nustebę susižvalgė.
– Kas jie?
– Feliksas, Jorgas ir Michaelis. Mano bičiuliai. Buvo girti. Laura visą vakarą prieš juos staipėsi.
Padėtis tapo nekontroliuojama. Bėgdama nuo jų Laura kaktomuša susidūrė su Larsu. Pargriuvo ir
mirė, – kalbėjo ramiai, be jokio jaudulio.
– Iš kur žinote?
– Jie ką tik čia buvo atėję ir viską papasakojo.
– Deja, tik po vienuolikos metų, – pridūrė Pija.
Tobijas atsiduso.
– Jie įgrūdo Laurą į mano automobilio bagažinę ir įmetė į požeminę saugyklą sename aerodrome.
Larsas tada pabėgo. Taip jo daugiau ir nepamačiau, savo geriausio bičiulio. O šiandien gavau šį laišką…
Jis įsmeigė mėlynas akis į Piją. Tik dabar ji sumojo, kad neklydo tvirtindama, jog Tobijas Sartorijus
nekaltas, nors protas kuždėjo visai ką kita.
– O kas nutiko Štefani? – paklausė Bodenšteinas. – Ir kur Amelija?
Tobijas įtraukė oro ir papurtė galvą.
– Šito nežinau. Garbės žodis. Net nenutuokiu.
Į tvartą kažkas įėjo, Bodenšteinas su Pija atsisuko. Tai buvo Hartmutas Sartorijus. Išbalęs kaip
drobė ir vos tvardydamasis iš susijaudinimo.
– Tėve, Larsas negyvas, – tyliai tarė Tobijas.
Priėjęs prie sūnaus Hartmutas Sartorijus priklaupė ir apkabino. Tobijas užsimerkė ir prisiglaudė
prie tėvo. Tas vaizdas Piją sukrėtė. Kada gi baigsis tų žmonių bėdos? Tylą nutraukė Bodenšteino
telefono skambutis. Jis atsiliepė ir išėjo į kiemą.
– Ar jį… ar Tobiją suimsite? – netvirtu balsu paklausė Hartmutas Sartorijus ir žvilgtelėjo į Piją.
– Deja, taip, nes turime jį kai ko paklausti, – apgailestaudama paaiškino. – Mat jis vis dar įtariamas
prisidėjęs prie Amelijos Frėlich dingimo. Kol šis įtarimas nebus išsklaidytas…
– Pija! – pašaukė kieme Bodenšteinas. Ji apsisuko ir išėjo. Ką tik atvyko pastiprinimas, abu
pareigūnai išlipo ir ėjo artyn.
– Skambino Ostermanas, – pranešė Bodenšteinas rinkdamas kitą numerį. – Jis iššifravo Amelijos
dienoraščio tekstą. Paskutiniame įraše pasakojama, kad Tysas rūsyje, po savo ateljė, jai parodęs
Snieguolės mumiją… klausau… kalba Bodenšteinas… Krėgeri, važiuok su savo žmonėmis į Altenhainą,
prie Terlindenų vilos. Ten, kur šiandien buvo kilęs gaisras. Tik paskubėk!
Jis pasižiūrėjo į Piją ir toji iškart atspėjo jo mintis.
– Manai, ten galėtų būti ir Amelija?
Jis linktelėjo. Buvo įsitempęs, paskui pasikasė smakrą ir suraukė kaktą.
 – Paskambink Benkei, tegu paima keletą pareigūnų ir nuveža tuos tris vyrus į komisariatą, – nurodė
Pijai. – Vieną ekipažą pasiųsk į Lauterbachų namus, kitą – į jo įmonę Vysbadene. Norėčiau dar
šiandien su juo pasikalbėti. Turime susitikti ir su Klaudijumi Terlindenu, jis dar nieko nežino apie
sūnaus savižudybę. O jei rasime tą rūsį, mums reikės teismo medicinos eksperto.
– Juk tu atleidai Benkę, – priminė Pija. – Bet juk jį galėtų pavaduoti ir Katrin. Ką darysime su Tobiju?
– Pasakysiu kolegoms pristatyti jį į Hofheimą. Ten tegu mūsų palaukia.
Pija linktelėjo ir čiupo telefoną. Padiktavusi kolegei Felikso Pyčo, Michaelio Dombrovskio ir Jorgo
Richterio pavardes vėl grįžo į tvartą. Tobijas vargais negalais atsikėlė remdamasis į tėvą.
– Mūsų žmonės tuojau nuveš jus į Hofheimą, – tarė ji Tobijui. – Jie laukia jūsų kieme, kol
susiruošite.
Tobijas Sartorijus linktelėjo.
– Pija! – nekantriai šūktelėjo Bodenšteinas. – Eikš greičiau!
– Taigi vėliau pasimatysime, – Pija linktelėjo abiem vyrams ir išėjo į kiemą.

*
Bodenšteinas su Pija važiuodami matė, kad prie Lauterbachų vilos sustojo policijos ekipažo
automobilis. Pariedėję dar keletą metrų įsuko pro atdarus Terlindenų sodybos vartus, išlipo ir
pėsčiomis per veją leidosi prie teberūkstančių oranžerijos griuvėsių. Pajuodusios sienos dar laikėsi,
pusė stogo jau įgriuvo.
– Turime tuojau pat patekti į vidų, – tarė Bodenšteinas ugniagesiams, kurie liko budėti prie
gaisravietės.
– Tai neįmanoma, – papurtė galvą ugniagesys. – Sienos bet kurią akimirką gali subyrėti, stogas taip
pat. Dabar į vidų negalima eiti.
– Tačiau mes eisime, – spyrėsi Bodenšteinas. – Gavome informacijos, kad apačioje yra rūsys. O
jame, galimas daiktas, įkalinta pradingusi mergina.
Padėtis žaibiškai pasikeitė. Ugniagesys pasitarė su kolegomis, kažkur paskambino. Vis dar
kalbėdamas telefonu Bodenšteinas zujo apie sudegusį pastatą. Nenustygo vietoje. Kiek galima laukti?
Netrukus atvyko teismo medicinos ekspertai, paskui atriedėjo gaisrinis ir tamsiai mėlynas techninės
pagalbos automobiliai. Kolegos Pijai pranešė, kad Lauterbachų namuose nieko nebuvo. Iš Ostermano
sužinojusi kultūros ministerijos Vysbadene sekretoriato numerį paskambino ir išgirdo, kad ponas
ministras tris dienas sergantis ir nepasirodęs darbe. Kažin kur jis dabar? Atsirėmusi į užpakalinį
automobilio sparną Pija užsirūkė ir laukė, kol Bodenšteinas liausis kalbėjęs telefonu. Tuo tarpu
ugniagesiai ir techninės pagalbos darbuotojai ėmė ardyti stogo likučius ir sienas. Volu atsargiai žarstė
į šalis rūkstančius nuodėgulius, gaisro vietą apšvietė prožektoriais, nes jau pradėjo temti.
Paskambino Katrin Fachinger ir raportavo atlikusi užduotį: Feliksas Pyčas, Jorgas Richteris ir
Michaelis Dombrovskis jau pristatyti į komisariatą. Sulaikomi nė vienas nesipriešino. Bet ji pranešė
dar vieną naujieną, nuo kurios Pijai net širdis pašoko. Ostermanas peržiūrėjo Amelijos „iPode“ penkis
šimtus nuotraukų ir tarp jų aptiko nufotografuotus paveikslus, kuriuos greičiausiai jai buvo perdavęs
Tysas. Dairydamasi Bodenšteino Pija brido per sunkiasvorių mašinų išvažinėtą veją, dabar virtusią
ištisa purvyne. Jis abejingas stovėjo prie oranžerijos ir traukė cigaretę. Kai ji buvo beprašnekanti apie
tuos paveikslus, po griuvenas besikapstantys žmonės ėmė šaukti ir mojuoti. Bodenšteinas pakirdo iš
stingulio, metė nuorūką ir leidosi prie jų. Pija sekė jam įkandin. Viduje, kur vos prieš kelias valandas
siautėjo gaisras, vis dar buvo karšta.
 – Mes kai ką aptikome! – pranešė ugniagesys, kuris viršininkui nepasirodžius ėmė vadovauti
darbams. – Grindyse yra liukas! Ir jį įmanoma atidaryti!

*
Gatvės buvo sausos, spūstis už Frankfurto žiedo įsukus į A5 kelią išsisklaidė. Kai greičio ribojimo zona
baigėsi, Nadia padidino greitį iki 200 kilometrų per valandą. Tobijas sėdėjo šalia užsimerkęs ir
tylėdamas. Jam ir taip visko buvo per akis. Mintimis vis grįždavo prie šios popietės. Feliksas, Micha ir
Jorgas. Jis laikė juos savo bičiuliais! O Larsas jam buvo kaip tikras brolis! Dėl jų kaltės žuvo Laura, jos
lavoną įmetė į požeminę saugyklą sename aerodrome ir nieko jam nesakė. Vienuolika metų pasmerkė
jį tikram pragarui ir visą tą laiką tylėjo. Kodėl staiga nusprendė prisipažinti? Kodėl tik dabar? Jo
nusivylimo neįmanoma apsakyti žodžiais. Vos prieš keletą dienų visi kartu gėrė, juokėsi, dalijosi
prisiminimais – ir visą tą laiką žinojo, ką jie padarė, ką jie jam padarė! Jis sunkiai atsidūsėjo. Nadia
paėmė jo ranką, spustelėjo. Tobijas atsimerkė.
– Vis dar negaliu patikėti, kad Larsas nebegyvas, – sukuždėjo ir kelis kartus atsikrenkštęs nurijo
gerklėje įstrigusį kamuolį.
– Visa tai protu nesuvokiama, – pritarė ji. – Aš visada tikėjau tavo nekaltumu.
Jis prisivertė šyptelėti. Pro nusivylimo, apmaudo ir pykčio luobą nedrąsiai kalėsi silpnutis vilties
daigelis. Galbūt viskas laimingai baigsis juodviem su Nadia. Galbūt abu dar gali tikėtis geresnės
ateities, kai pagaliau išsisklaidys praeities šešėliai ir aikštėn iškils visa teisybė.
– Mentai supyks ant manęs, – tarė jis.
– Niekis, – mirktelėjo jam. – Juk po kelių dienų grįši. Tavo tėvas turi mano mobiliojo telefono
numerį, dėl viso pikto. Tave visi supras, juk tau reikia atsigauti.
Tobijas linktelėjo. Įtampa šiek tiek atslūgo. Širdį draskantis skausmas mažumėlę atlėgo.
– Džiaugiuosi, kad esi su manimi, – tarė Nadiai. – Tikrai džiaugiuosi. Tu tiesiog nuostabi.
Ji vėl šyptelėjo neatitraukdama akių nuo kelio.
– Mudu vienas kitam skirti – tu ir aš, – pasakė Nadia. – Šitą visada žinojau.
Tobijas pakėlė jos ranką prie lūpų ir švelniai pabučiavo. Kelias dienas turės ramybę. Nadia atšaukė
visus susitikimus. Niekas jų netrikdys, jam nebereikės nieko bijoti. Tyli muzika, maloni šiluma,
minkštos odos sėdynės. Pajuto, kaip jį suima nuovargis. Atsidūsėjęs užsimerkė ir netrukus kietai
užmigo.

*
Aprūdiję geležiniai laiptai buvo siauri ir statūs. Lipdamas jais Bodenšteinas grabinėjo sieną
ieškodamas jungiklio. Netrukus dvidešimt penkių vatų lemputė blausiai apšvietė nedidelę patalpą.
Bodenšteinui širdis pašėlusiai daužėsi. Tik po kelių valandų gaisravietė buvo išvalyta, kad būtų galima
įžengti į griuvėsius. Vyrai iš techninės pagalbos žemkase išstumdė į šalis kalnus degėsių, surėmę
pečius atplėšė metalines liuko duris. Vienas apsauginiu kombinezonu vilkintis vyras nulipo žemyn ir
pranešė, kad apačioje pavojaus nėra. Rūsys per gaisrą nenukentėjo.
Bodenšteinas luktelėjo, kol stačiomis pakopomis nulips Pija, Krėgeris ir Heningas Kirchhofas. Kai
visi susirinko nedidelėje aikštelėje, Bodenšteinas trūktelėjo sunkių geležinių durų rankeną. Durys
tyliai prasivėrė. Į nosį dūrė šiltas oras, dvelkė suvytusiomis gėlėmis.
 – Amelija! – pašaukė Bodenšteinas. Kažkas įjungė žibintuvėlį ir apšvietė erdvią stačiakampio
formos patalpą.
– Buvusi požeminė slėptuvė, – pareiškė Krėgeris. Brakštelėjo jungiklis ir palubėje spragsėdamas ir
ūždamas įsižiebė neono vamzdis. – Autonominis šviesos generatorius, kad sugriuvus pastatui rūsyje
nedingtų šviesa.
Rūsys buvo kukliai apstatytas: sofa, lentyna su erdvine garso aparatūra. Tolėliau – senamadiška
širma, atitvėrusi dalį patalpos. Amelijos nė kvapo. Nejaugi jie pavėlavo?
– Uch, na ir karšta, – sumurmėjo Krėgeris.
Bodenšteinas žengė toliau. Jo veidu ritosi prakaito lašai.
– Amelija!
Jis atitraukė širmą ir pamatė siaurą geležinę lovą. Pajuto gerkle kylantį kamuolį. Lovoje gulinti
mergina buvo negyva. Ilgi juodi plaukai buvo išsidraikę ant baltos pagalvės tarsi vėduoklė. Ji vilkėjo
balta suknele, rankos sunertos ant krūtinės. Raudoni lūpų dažai ant sudžiūvusių mumijos lūpų kėlė
šiurpą. Šalia lovos – batų pora. Vazoje ant naktinio stalelio pamerktos gėlės jau nuvytusios, šalia butelis
kolos. Tik po kelių sekundžių atsitokėjęs suvokė, kad lovoje gulinti mergina greičiausiai ne Amelija.
– Snieguole, – sukuždėjo Pija, – štai kur tu.

*
Buvo kelios minutės po devintos, kai jie atvyko į komisariatą. Prie areštinės durų trys policininkai
tąsėsi su įsisiautėjusiu girtuokliu, ne ką blaivesnė buvo ir jo besiskeryčiojanti palydovė. Prieš eidama į
pasitarimų salę antrame aukšte Pija pasiėmė iš automato butelį „Cola light“. Bodenšteinas stovėjo
palinkęs prie stalo ir žiūrinėjo Katrin išspausdintas paveikslų nuotraukas. Priešais jį sėdėjo
Ostermanas su Katrin. Pijai įėjus Bodenšteinas pakėlė galvą. Nors viršininko veide matėsi nuovargis,
Pija suprato, kad dabar jis negali sau leisti atsipalaiduoti. Juolab kai tikslas taip arti, be to, visa galva
pasinėrus į darbą lengviau pamiršti asmenines bėdas.
– Visus tris vyrus apklausime sykiu, – nurodė Bodenšteinas ir žvilgtelėjo į laikrodį. – Paskui
Terlindeno eilė. Ir Tobijo Sartorijaus.
– O kur jis? – nustebo Katrin.
– Manau, apačioje, kameroje.
– Pirmąkart girdžiu.
– Aš irgi, – pridūrė Ostermanas. Bodenšteinas pasižiūrėjo į Piją. Ši kilstelėjo antakius.
– Juk į Sartorijaus kiemą atvykusiam policijos ekipažui šią popietę buvai nurodęs jį atgabenti, ar ne?
– Ne. Aš jiems sakiau pirmiau važiuoti pas Lauterbachus, – teisinosi Bodenšteinas. – Maniau, tu
iškvietei kitą ekipažą?
– O aš maniau, kad tu tai padarei! – atkirto Pija.
– Ostermanai, paskambinkite Sartorijui, – nurodė Bodenšteinas. – Tegul tučtuojau čia prisistato.
Bodenšteinas susirinko nuotraukas ir išėjo iš pasitarimų salės. Pija leidosi jam įkandin.
– Ar galėčiau prieš apklausą į jas žvilgtelėti? – paprašė.
Toliau žingsniuodamas ir tebetylėdamas padavė nuotraukas. Graužėsi dėl padarytos klaidos.
Panašių nesusipratimų visada pasitaiko, kai įvykiai veja vienas kitą. Apklausos kabinetas buvo tuščias.
Bodenšteinas apsisuko, paskui vėl grįžo.
– Čia kažkas ne taip, – susierzinęs murmėjo.
 Pija tylėjo. Galvojo apie Tysą Terlindeną, kuris vienuolika metų saugojo Štefani Šnėberger lavoną.
Kodėl jis taip darė? Ar jam liepė tėvas? Kodėl Larsas Terlindenas kaip tik dabar parašė Tobijui laišką ir
nusižudė? O ką reiškia šiandien Tyso ateljė supleškinimas? Ar kas nors žinojo apie Snieguolę, o gal
padegė dėl Tyso paveikslų? Čia galėjo prisidėti tas pats žmogus, pasiuntęs pas Barbarą Frėlich
policininke apsimetusią moterį. Bet kur Amelija? Tysas jai tik parodė Snieguolės mumiją, bet nieko
bloga nepadarė, kitaip būtų parašiusi dienoraštyje. Kažin ką ji papasakojo Tobijui? Kodėl ji dingo? Gal
jos dingimas apskritai nesusijęs su senais įvykiais?
Jos galvoje ūžė minčių spiečius, sunkiai sekėsi suvaldyti nenutrūkstamą informacijos srautą.
Bodenšteinas vėl kalbėjosi telefonu, šįkart turbūt su kriminalinės policijos patarėja Engel. Labiau
klausėsi, ką jam sako, tik tarstelėdavo „taip“ arba „ne“. Pija dūsavo. Padėtis netikėtai taip susiklostė,
kad apsunkino ne tiek jų darbą, kiek aplinkybes, kuriomis jie turės atlikti tardymą. Pajutusi
Bodenšteino žvilgsnį pakėlė galvą.
– Kai baigsime tyrimą, ji iškart imsis mudviejų. Tiesą sakant, net grasino man, – jis atlošė galvą ir
prapliupo, žinoma, nelinksmu juoku. – Mat ji ką tik sulaukė anoniminio skambučio.
– Šit kaip, – Pijai dabar ne tas buvo galvoje. Jos laukia nelengva Klaudijaus Terlindeno apklausa, ji
turės iškvosti, ką jis dar žino. Bet kuri nauja informacija tik sunkino pastangas susikaupti.
– Kažkas jai sakė, kad mudu susiuostę, – Bodenšteinas abiem rankomis persibraukė plaukus. – Esą,
mus kartu matę.
– Tai bent naujiena, – ramiai atšovė Pija. – Juk visi žino, kad kiaurą dieną kartu dirbame.
Jų pokalbį nutraukė beldimas į duris. Pareigūnai įvedė tris Tobijo Sartorijaus bičiulius ir pasodino
prie stalo. Pija irgi atsisėdo. Bodenšteinas liko stovėti ir peržvelgė trijulę. Įdomu, kodėl dabar, po
vienuolikos metų, jie staiga sumanė atgailauti? Leido Pijai atlikti protokoluojamos apklausos
formalumus, paskui padėjo ant stalo aštuonias nuotraukas. Jas pamatę Feliksas Pyčas, Michaelis
Dombrovskis ir Jorgas Richteris išbalo.
– Ar jums žinomos šios nuotraukos?
Visi trys papurtė galvas.
– Bet suprantate, kas jose pavaizduota?
Trijulė palinksėjo.
Bodenšteinas sunėrė ant krūtinės rankas. Atrodė ramus ir kaip visada atsipalaidavęs. Pija negalėjo
atsistebėti jo savitvarda. Kas jo gerai nepažįsta, net neįtartų, kokia audra siautėjo jo krūtinėje.
– Ar galite pasakyti, kas tie žmonės nuotraukose?
Trijulė kurį laiką tylėjo, paskui prabilo Jorgas Richteris ir ėmė vardyti: Laura, Feliksas, Michaelis,
Larsas ir jis pats.
– O kas tas vyrukas žalsvais sportiniais marškinėliais? – paklausė Pija.
Vyrai sutriko ir susižvalgė.
– Tai ne vyrukas, – pagaliau tarė Jorgas Richteris. – Tai Natalija. Tai yra Nadia. Kadaise ji buvo
trumpai apsikirpusi.
Pija parodė keturias nuotraukas, kuriose pavaizduotas Štefani Šnėberger nužudymas.
– Kas tai? – Pija parodė Štefani apglėbusį žmogų.
Jorgas Richteris vėl sutriko.
– Greičiausiai tai Lauterbachas. Turbūt jis sekė paskui Štefani.
– Kas vyko tą vakarą? – paklausė Bodenšteinas.
 – Altenhaine buvo rudens šventė, – pradėjo pasakoti Richteris. – Visą dieną linksminomės, buvome
nemažai išlenkę. Laura pavydėjo Štefani, kad ši buvo išrinkta šventės karaliene. Laura norėjo sukelti
Tobijui pavydą ir ėmė begėdiškai su mumis flirtuoti. Ne juokais įkaitino mums kraują. Tobis su Nadia
palapinėje pilstė gėrimus. Paskui jis išėjo, greičiausiai susipykęs su Štefani. Laura leidosi jam įkandin,
o mes – iš paskos.
Trumpam nutilo.
– Ėjome aplinkiniu keliu, tai yra ne pagrindine, o Valdštrase. Paskui susėdome Sartorijų kieme, už
namo. Staiga pro sandėliuko duris išbėgo Laura ir puolė į tvartą. Ji raudojo ir buvo kruvina nosimi.
Mes ją truputį paerzinome, tada ji supyko ir trenkė Feliksui. Ir tada kažkaip… net nežinau, kaip
pasakyti, taigi… viskas ir prasidėjo.
– Jūs išžaginote Laurą, – pareiškė Pija tvirtu balsu.
– Juk ji visą vakarą mus vedė iš proto.
– Ar santykiavote jai sutikus, ar prieš jos valią?
– Hm, – Richteris prikando lūpą. – Turbūt prieš.
– Kas dar santykiavo su Laura?
– Aš ir… ir Feliksas.
– Kas buvo toliau?
– Laura spardėsi ir atsimušinėjo. Galiausiai pabėgo. Puoliau ją vytis. Staiga išdygo Larsas, Laura
pargriuvo ir paplūdo kraujais. Gal pamanė, kad ir jis ją puls žaginti. Griūdama trenkėsi galva į akmenį,
prilaikantį duris. Larsas baisiausiai išsigando, tik kažką sumurmėjo ir pabėgo. Mes irgi… puolėme į
paniką, ketinome sprukti, bet Nadia kaip visada nesutriko ir pasakė, kad turime atsikratyti Lauros,
antraip neišvengsime nemalonumų.
– Iš kur staiga atsirado Nadia? – paklausė Bodenšteinas.
– Ji… ji visąlaik buvo kartu.
– Tai Nadia žiūrėjo, kaip jūs žaginate Laurą Vagner?
– Taip.
– Bet kodėl nutarėte atsikratyti Lauros lavono? Juk ji mirė per nelaimingą atsitikimą.
– Na, žinoma, bet mes, šiaip ar taip, ją… išžaginome. Taigi ji tysojo kraujo klane. Aš ir pats nežinau,
kodėl taip pasielgėme.
– Ir ką toliau darėte?
– Kieme stovėjo Tobijo golfas, raktelis kaip visada buvo spynelėje. Feliksas įgrūdo Laurą į bagažinę,
o man toptelėjo mintis nuvežti ją į apleistą aerodromą Ešborne. Lyg tyčia turėjau vartų raktus, nes
prieš keletą dienų ten buvome nuvažiavę palenktyniauti. Įmetėme lavoną į angą ir grįžome. Nadia
mūsų laukė. Per šventę niekas nepastebėjo, kad dingome. Ten jau visi buvo kaip reikiant apsinešę.
Paskui atėjome pas Tobį į namus ir paklausėme, ar jis eis su mumis į naktinį budėjimą. Bet jis atsisakė.
– O kas nutiko Štefani Šnėberger?
Nė vienas apie tai nieko negalėjo pasakyti. Nuotraukose buvo matyti, tarsi Nadia būtų ją užmušusi
automobilio kėlikliu.
– Nadia, žinoma, nekentė Štefani kaip maro, – prabilo Feliksas Pyčas. – Vos ši pasirodė, nebuvo
įmanoma susišnekėti su Tobiju, buvo ją iki ausų įsimylėjęs. Be to, ji paveržė iš Nadios pagrindinį
vaidmenį tame spektaklyje.
– Šventės vakarą Štefani flirtavo su Lauterbachu, – prisiminė Jorgas Richteris. – Šis buvo dėl jos
pametęs galvą, visi tai matė. Tobis užklupo juos besiglamžančius šalia palapinės ir apsisukęs nuėjo
namo. Paskutinį kartą mačiau Štefani su Lauterbachu prie palapinės.
Feliksas Pyčas patvirtino jo žodžius linktelėdamas galva. Michaelis Dombrovskis nė nesukrutėjo, tik
išbalęs sėdėjo ir bukai spoksojo.
– Ar Nadia galėjo žinoti apie tuos paveikslus? – klausė Pija.
– Tikriausiai. Praėjusį šeštadienį Tobis mums sakė, ką jam pasakojo Amelija apie paveikslus ir kad
juose, atrodo, pavaizduotas Lauterbachas. Tobis visa tai, be abejo, bus pasakęs ir Nadiai.
Suskambo Pijos telefonas. Pamačiusi Ostermano numerį atsiliepė.
– Dovanok, jei trukdau, – pasakė. – Regis, turime bėdą. Dingo Tobijas Sartorijus.

*
Bodenšteinas nutraukė apklausą ir išėjo. Pija susirinko nuotraukas, sudėjo jas į permatomą aplanką ir
leidosi paskui jį. Viršininkas laukė koridoriuje atsirėmęs į sieną ir užsimerkęs.
– Nadia turėjo žinoti, kas tuose paveiksluose, – tarė jis. – Šįryt ji dalyvavo Lauros laidotuvėse, tuo
pačiu metu užsiliepsnojo Tyso ateljė.
– Ji gali būti toji apsimetėlė policininkė, atėjusi pas Barbarą Frėlich, – spėliojo Pija.
– Ir aš taip manau, – atsimerkė Bodenšteinas. – Baimindamasi, kad nebūtų daugiau tokių
paveikslų, ji padegė oranžeriją, kai visas Altenhainas buvo kapinėse.
Jis atšlijo nuo sienos ir ėjo koridoriumi, paskui ėmė lipti laiptais aukštyn.
– Jai, žinoma, negalėjo patikti, kad Amelija žino visą teisybę, kaip dingo abi merginos, – tarė Pija. –
Amelija ją pažinojo ir todėl nieko bloga nenujautė. Tą šeštadienio vakarą Nadia galėjo lyg niekur nieko
kokia nors dingstimi išsikviesti ją iš „Juodojo žirgo“ ir įsisodinti į automobilį.
Bodenšteinas susimąstęs linktelėjo. Visai galimas daiktas, kad Nadia fon Bredov, nužudžiusi
Štefani Šnėberger, pabūgo, jog po vienuolikos metų šis nusikaltimas gali iškilti aikštėn, todėl pagrobė
Ameliją ir galbūt ją nužudė. Ostermanas sėdėjo kabinete su telefono rageliu prie ausies.
– Kalbėjausi su jo tėvu ir tuojau pat išsiunčiau ekipažą. Tobijas Sartorijus šią popietę išvažiavo kartu
su drauge. Ši tėvui pasakiusi neva vežanti jį pas mus. Bet kadangi jų nesulaukėme, manau, jie
išvažiavo kitur.
Bodenšteinas suraukė kaktą, Pija greičiau atsitokėjo.
– Sakai, su drauge? – perklausė. Ostermanas linktelėjo.
– Ar tebeturi Sartorijaus numerį?
– Turiu.
Apimta negeros nuojautos Pija apėjo rašomąjį stalą ir prisitraukė telefoną. Nuspaudė paskutinio
pokalbio numerį ir įjungė garsiakalbį. Po trečio skambučio Hartmutas Sartorijus atsiliepė. Nieko
nelaukdama paklausė, nors jau nujautė:
– Kas toji Tobijo draugė?
– Nadia. Bet… bet juk ji ketino…
– Ar turite jos mobiliojo numerį? Ar prisimenate jos automobilio numerius?
– Žinoma. Bet kas vėl…
– Prašau jus, pone Sartorijau, sakykite jos telefono numerį, – Pija ir Bodenšteinas susižvalgė.
Tobijas Sartorijus kažkur važiuoja kartu su Nadia ir nė nenutuokia, ką ši padarė ir ką galbūt vėl
planuoja. Užsirašiusi Pija baigė pokalbį ir surinko Nadios fon Bredov numerį. The person you have called
is temporarily not available.
 – Kas dabar? – Pija nė neketino prikišti Bodenšteinui, kad šis nusiuntė ekipažą pas Lauterbachus.
Kas buvo, tas pražuvo.
– Tuojau pat paskelbsime paiešką, – nurodė Bodenšteinas. – Reikia nustatyti mobiliojo telefono
buvimo vietą, jei tai įmanoma. Kur gyvena toji moteris?
– Tuojau bus padaryta, – Ostermanas sėdėdamas kėdėje vėl privažiavo prie rašomojo stalo ir puolė
skambinėti.
– Ką darysime su Klaudijumi Terlindenu? – pasidomėjo Pija.
– Jis gali palaukti, – Bodenšteinas nuėjo prie kavavirės, paėmė dar pilną kavinuką ir įsipylė kavos.
Paskui įsitaisė tuščioje Benkės kėdėje. – Lauterbachas mums labiau rūpi.
Gregoras Lauterbachas 1997-ųjų rugsėjo šeštosios vakarą per kaimo šventę bučiavosi su Štefani
Šnėberger, kaimynų dukra, vėliau abu buvo pastebėti šalia Sartorijų daržinės. Viename paveikslų buvo
ne Nadia, besigalynėjanti su Štefani, bet greičiausiai su ja besimylintis Lauterbachas. Galbūt Nadia fon
Bredov pasinaudojo tinkama proga ir smogė automobilio kėlikliu nekenčiamai varžovei? Tysas
Terlindenas matė, kas įvyko. Kažin kas dar galėjo žinoti, kad Tysas tapo abiejų žmogžudysčių
liudininku? Sučirškė Pijos telefonas. Tai buvo Heningas, pradėjęs Štefani Šnėberger mumijos tyrimą.
– Pristatykite man nusikaltimo įrankį, – jo balsas buvo pavargęs ir nervingas. Pija užmetė akį į
sieninį laikrodį. Pusė vienuoliktos vakaro, o Heningas dar institute. Kažin, ar prisipažino Miriam apie
savo meilės žygius?
– Tu jį gausi, – patikino Pija. – Ar galima aptikti ant mumijos kito žmogaus DNR? Mergina prieš pat
mirtį turėjo lytinių santykių.
– Pabandysiu. Lavonas labai gerai išsilaikęs. Manau, ilgus metus išgulėjo toje patalpoje
nejudinamas, nes beveik nesuiręs.
– Kada galėtume tikėtis atsakymo? Laikas spaudžia.
Žinoma, ji sutirštino spalvas. Kai jie sutelkė visas pajėgas ir įtraukė į dingusios Amelijos paieškas
kuo daugiau pareigūnų, netikėtai suprato, kad laukia dar vienas tyrimas: prieš vienuolika metų
nužudytų dviejų merginų byla. Šįkart teks jį atlikti keturiems.
– Pats žinau! – atšovė Heningas. – Pasiskubinsiu.
Bodenšteinas baigė gerti kavą.
– Eime, – tarė Pijai. – Prie darbo.

*
Sustojęs automobilių aikštelėje prie tėvų sodybos Bodenšteinas neskubėjo išlipti. Buvo jau po
vidurnakčio. Jautėsi visiškai išsekęs ir pernelyg įsiaudrinęs, kad galėtų galvoti apie miegą. Baigęs
apklausą jau ketino paleisti Feliksą Pyčą, Jorgą Richterį ir Michaelį Dombrovskį, bet paskutinę
akimirką jam parūpo dar vienas svarbus klausimas: ar iš tikrųjų Laura buvo jau negyva, kai ją įmetė į
požeminę saugyklą? Visi trys vyrai kurį laiką tylėjo. Staiga susivokė, kad tai, ką jie padarė, nėra vien
išžaginimas ar nesuteikta pagalba nukentėjusiajam, tai daug sunkesnis nusikaltimas. Pija jų veiksmus
kvalifikavo kaip žmogžudystę siekiant nuslėpti sunkų nusikaltimą. Tada Michaelis Dombrovskis puolė
raudoti. Bodenšteinui to pakako, kad būtų galima tai vertinti kaip prisipažinimą, ir nurodė
Ostermanui įforminti trijulės suėmimą. Per apklausą jų pateikta informacija apie tuos įvykius buvo
gana išsami. Nadia fon Bredov ilgam buvo pamiršusi jaunystės draugus. Ji Altenhaine pasirodė prieš
pat Tobijui išeinant iš kalėjimo ir visaip spaudė trijulę laikyti liežuvį už dantų. Bijodami, kad po
vienuolikos metų neišaiškėtų visa tiesa apie nusikaltimą, greičiausiai jie būtų ir toliau tylėję, jei ne dar
vienos merginos dingimas. Daug metų juos graužė sąžinė dėl nekaltai nuteisto bičiulio. Nedrįso
prisipažinti, ką padarę, net tada, kai Altenhaine prasidėjo Tobijo pjudymas, nes baiminosi
neišvengiamos atsakomybės. Jorgas Richteris praėjusį šeštadienį Tobijui paskambino anaiptol ne iš
bičiuliškumo. Tai Nadia prašė jį tą vakarą pasikviesti Tobiją kartu išgerti. Šitai dar labiau sustiprino
Bodenšteino įtarimus. Labiausiai apstulbino Jorgo Richterio atsakymas jo pasiteiravus, kodėl trys
suaugę vyrai lengvai paklūsta Nadios fon Bredov nurodymams.
– Nuo seno ji turi kažką tokio, kas žmonėms įvaro baimės, – kiti linkčiodami jam pritarė. – Nadia
čia ne šiaip sau atsidangino. Jei ką nors užsibrėžia, būtinai savo pasiekia. Nesvarbu, kokiomis
aplinkybėmis.
Amelija Frėlich buvo neparanki Nadiai fon Bredov, todėl griebėsi smurto prieš nieko
nenutuokiančią merginą. Regis, ji galėtų ryžtis net nužudyti.
Paskendęs mintyse Bodenšteinas sėdėjo automobilyje. Na ir dienelė! Iš pradžių Larso Terlindeno
lavonas, paskui gaisras Tyso ateljė, kvailos Hasės sapalionės, susitikimas su Daniela Lauterbach…
Staiga prisiminė pažadėjęs jai vėliau paskambinti, mat ji iškart nuskubėjo pranešti Christinai
Terlinden tą baisią žinią apie sūnų. Išsitraukęs telefoną rausėsi vidinėje palto kišenėje, kol rado
gydytojos vizitinę kortelę. Širdžiai daužantis laukė. Veltui. Įsijungė balso paštas. Po signalo paprašyta
paskambinti bet kuriuo metu. Gal dar būtų sėdėjęs automobilyje, jei ne išgertos kavos spaudžiama
pūslė. Šiaip ar taip, metas eiti namo. Akies krašteliu užmatė šmėstelėjimą ir mirtinai persigando, kai į
stiklą kažkas pabeldė.
– Tėti! – tai buvo Rozali, vyriausia duktė.
– Rozi! – jis atidarė dureles ir išlipo. – Ką čia veiki?
– Šį vakarą nedirbu, – paaiškino ji. – Bet ką tu čia veiki? Kodėl ne namie?
Bodenšteinas atsiduso ir atsirėmė į automobilį. Buvo mirtinai išvargęs ir jam nesinorėjo narplioti
su dukra asmeninių bėdų. Džiaugėsi galėjęs visą dieną atsikratyti minčių apie Kozimą. Bet dabar tas
slogulys jį vėl prislėgė visu sunkumu.
– Senelė sakė, kad jau vakar pas juos nakvojai. Kas nutiko? – Rozali sunerimusi žiūrėjo į jį. Blausioje
žibinto šviesoje jos veidas atrodė pamėkliškai baltas. Gal išklojus jai visą teisybę? Juk mergina
pakankamai subrendusi, todėl supras, kas nutiko, anksčiau ar vėliau vis tiek sužinos.
– Vakar vakare tavo motina pareiškė užmezgusi romaną su kitu vyriškiu. Todėl apsisprendžiau
kelias dienas kitur pernakvoti.
– Ką? – apstulbo Rozali. – Juk tai… Ne, negaliu tuo patikėti.
Jos nuoširdumas įtikino Bodenšteiną, kad dukra nieko nuo jo neslepia ir nieko nežino apie motiną,
tad jam palengvėjo.
– Tokios tokelės, – patraukė pečiais. – Iš pradžių ir aš netikėjau. Bet ši istorija, regis, senokai tęsiasi.
Rozali kažką sušniaukrojo ir papurtė galvą. Toji gerokai subrendusi mergina staiga vėl tapo maža
mergaite, kuriai, kaip ir jos tėvui, buvo sunku suvokti netikėtai atsiskleidusią tiesą. Bodenšteinas
neketino prieš ją gudrauti, girdi, anksčiau ar vėliau viskas kaip nors susitvarkys. Tarp jųdviejų su
Kozima perbėgo juoda katė ir jų santykiai jau nebebus tokie kaip anksčiau. Padaryta skriauda jam
pernelyg skaudi.
– O kas toliau? Turiu galvoje… – Rozali nutilo. Sutriko. Nebeištvėrė ir apsipylė ašaromis.
Bodenšteinas apglėbė kūkčiojančią dukrą, įsikniaubė veidu jai į plaukus. Užsimerkęs dūsavo. Kaip jam
norėtųsi štai taip imti ir pravirkti, apraudoti Kozimą, patį save ir jų bendrą gyvenimą!
 – Rasime kokią nors išeitį, – kuždėjo glostydamas jai galvą. – Pirmiausia turiu pats tai
sugromuliuoti.
– Bet kodėl ji taip pasielgė? – šliurpčiojo Rozali. – Nesuprantu!
Kurį laiką juodu stovėjo, paskui Bodenšteinas suėmė delnais jos ašarotą veidą.
– Važiuok namo, brangioji, – tyliai tarė. – Nesirūpink. Mudu su motina kaip nors susidorosime.
– Juk negaliu tavęs čia vieno palikti, tėti! Juk ne už kalnų Kalėdos ir… jei tavęs nebus, tai nebebus ir
šeimos šventės! – ne juokais nusiminė Rozali. Dukra iš mažens buvo įpratusi prisiimti atsakomybę už
visos šeimos ir draugų reikalus ir dažnai ta našta būdavo ne jos pečiams.
– Iki Kalėdų dar kelios savaitės. Be to, juk nesu vienas, – guodė ją. – Turiu senelį ir senelę, Kventiną
ir Mariją Luizą. Nėra taip blogai.
– Bet juk tu toks liūdnas.
Jis neturėjo, ką atsakyti, nes ji buvo teisi.
– Esu taip užsiėmęs, kad nėra kada liūdėti.
– Ar tikrai? – drebančiomis lūpomis paklausė. – Man baisu ir pagalvoti, kad esi liūdnas ir vienišas,
tėti.
– Nesirūpink. Gali man visada paskambinti arba parašyti žinutę. Bet jau metas tau gulti, man irgi.
Rytoj mudu vėl pasikalbėsime, gerai?
Rozali susigraudinusi linktelėjo ir patraukė nosimi. Paskui pakštelėjo jam į skruostą, vėl apkabino,
įlipo į automobilį ir paleido variklį. Jis stovėdamas žiūrėjo, kol miške ištirpo gabaritinės šviesos.
Atsidusęs leidosi eiti. Net jeigu jo santuoka iširtų, vaikai jį ir toliau mylėtų. Ši mintis Bodenšteiną
nuramino ir paguodė.

10 Fragmentas iš R. M. Rilkės eilėraščio „Rudens diena“, vertė Henrikas Nagys.

2008-ųjų lapkričio 22-oji, šeštadienis

Ji pašoko. Širdis smarkiai daužėsi, išplėtusi akis ėmė dairytis, bet aplink kaip visada buvo tamsu. Kažin
kas ją galėjo pažadinti? Ar iš tiesų kažką išgirdo, ar tik prisisapnavo? Amelija įsmeigė akis į tamsą ir
įtempė ausis. Ničnieko. Turbūt pasirodė. Atsidūsėjusi nulipo nuo prašvinkusio čiužinio, suėmė
rankomis čiurnas ir ėmė trinti šaltas pėdas. Nors ir stengėsi sau kalti į galvą, kad ją suras, kad šis
košmaras kada nors baigsis, nejučia dingtelėdavo, jog vilčių mažai. Tas žmogus ją įkalino ne tam, kad
išvaduotų. Iki tol Amelijai kažkaip pavykdavo kovoti su vis dažnėjančiomis panikos atakomis. Bet jos
narsa pamažu blėso, mergina tiesiog tysojo ir laukė mirties. Susipykusi su motina dažnai sakydavo:
verčiau būčiau mirusi. Tik dabar susiprotėjo, kad be reikalo švaistėsi tokiais žodžiais. Dabar jau
apgailestavo, kad buvo daug kartų įskaudinusi motiną savo užsispyrimu ir abejingumu. Jei iš čia gyva
ištrūks, jos gyvenime viskas pasikeis. Ji bus geresnė. Nebepriešgyniaus, niekada nebėgs iš namų,
nebebus tokia nedėkinga.
Juk turėtų sulaukti laimingos pabaigos. Juk visada taip būna. Bent dažniausiai. Ji šiurpo
prisiminusi žinutes spaudoje ir televizijos pranešimus apie tragišką panašių įvykių baigtį. Apie
negyvas mergaites, užkastas miške, įgrūstas į dėžes, išžagintas, mirtinai nukankintas. Velniai rautų! Ji
nenori mirti, tik ne toje skylėje, tamsoje, visų apleista ir užmiršta. Iš bado taip greitai nemirs, greičiau
– iš troškulio. Vandens buvo nedaug likę, gerdama skaičiuodavo gurkšnius.
Staiga krūptelėjo. Išgirdo kažkokius garsus! Vadinasi, neklydo. Žingsniai lauke, už durų! Jie vis
artėjo, paskui nuščiuvo. Durų spynoje džergždamas sukosi raktas. Amelija norėjo atsikelti, bet daug
naktų ir dienų praleidus šaltyje, drėgmėje ir tamsoje kūnas buvo sustingęs ir jos neklausė. Ryškios
šviesos spindulys suplėšė tamsą kelias sekundes apšviesdamas patalpą ir ją apakindamas. Amelija
mirkčiojo, bet nieko nepamatė. Durys vėl užsidarė, raktas spynoje barkštelėjo, žingsniai nutolo.
Nevilties čiuptuvai apnarpliojo ją ir nebepaleido. Vadinasi, vandens nebus! Staiga jai pasirodė, kad
girdi alsavimą. Kažkas čia yra! Jai pašiurpo nugara, širdis daužėsi kaip kultuvė. Kas čia? Žmogus?
Žvėris? Baimės pirštai užgniaužė gerklę. Prisispaudė prie drėgnos sienos. Galiausiai sukaupė visą
drąsą.
– Kas čia? – kimiai paklausė.
– Amelija?
Netikėdama savo ausimis net sušniokštavo. Širdis džiaugsmingai suspurdėjo.
– Tysai? – sukuždėjo ir grabaliodama sieną pradėjo eiti. Nelengvai išlaikė pusiausvyrą, nors tamsoje
jai buvo žinomas kiekvienas šios patalpos kvadratinis milimetras. Ištiesusi rankas žengė du žingsnius
į priekį ir krūptelėjo palietusi šiltą kūną. Girdėjo tankų alsavimą, palietė Tysui petį. Užuot atšlijęs,
paėmė jai už rankos ir nebepaleido.
– Ak, Tysai! – staiga Amelija nebeištvėrė ir pravirko. – Ką čia veiki? Ak, Tysai, Tysai, kaip aš
džiaugiuosi! Nežmoniškai džiaugiuosi!
Ji prigludo prie jo, apsikabino ir davė valią ašaroms. Jai pakirto kelius, iškart palengvėjo, kai
suprato, kad pagaliau ji nebe viena. Tysas nesipriešino glėbesčiuojamas. Priešingai. Pajuto, kad ir jis ją
apkabino. Atsargiai ir negrabiai. Paskui prigludęs įsikniaubė jai į plaukus. Ūmai jos baimės nebeliko.
 *
Jį vėl prikėlė telefonas. Buvo dvidešimt po šeštos. Šįkart negailestingai iš miego išplėšė Pija, pranešė
apie Tysą, naktį dingusį iš psichiatrijos ligoninės.
– Skambino vyriausioji gydytoja, – pranešė Pija. – Esu ligoninėje, kalbėjau su budinčia gydytoja ir
naktine sesute. Paskutinįsyk apeidama palatas 23:27 matė miegantį lovoje. Kai 5:12 vėl nuėjo pažiūrėti,
jo nebebuvo.
– Ar jos gali ką nors paaiškinti? – Bodenšteinui nesinorėjo keltis. Išmiegojęs daugiausia tris
valandas jautėsi kaip sudaužytas. Vos užsnūdo, paskambino Lorencas. Paskui Rozali, vargais negalais
ją atkalbėjo, kad pas jį nevažiuotų. Sukandęs dantis šiaip taip atsisėdo lovoje, paskui atsikėlė. Šįkart
pavyko nueiti iki durų prie jungiklio ir neužsigauti.
– Ničnieko. Visur apieškojo, bet niekur jo nerado. Jo palatos durys buvo užrakintos. Tarsi būtų ėmęs
ir išgaravęs. Beje, kaip ir visi kiti. Mėšlas!
Jie neturėjo jokių žinių nei apie Lauterbachą, nei Nadią fon Bredov, nei Tobiją Sartorijų, nors per
spaudą, radiją ir televiziją buvo paskelbta visuotinė paieška.
Bodenšteinas nusvirduliavo į vonios kambarį. Dar naktį apdairiai įjungė šildymą ir uždarė atvertą
langą. Jo paties atvaizdas veidrodyje nenudžiugino. Toliau klausydamasis Pijos ėmė karštligiškai
svarstyti. Lengvabūdiškai patikėjo, kad uždaroje psichiatrijos įstaigoje Tysas bus saugus. O turėjo
numanyti, koks pavojus gresia jaunuoliui. Turėjo jam skirti apsaugą! Tai dar viena jo apmaudi klaida
per vieną parą. Jei ir toliau taip klostysis, jis bus antras pareigūnas, kuriam gresia nušalinimas nuo
tarnybos! Baigęs kalbėti išsinėrė iš prakaituotų marškinėlių ir trumpikių, palindo po dušu. Laikas
spaudžia. Regis, visi siūlai slysta jam iš rankų. Kurį reikėtų pirmiausia sulaikyti? Nadia fon Bredov ir
Gregoras Lauterbachas šioje tragedijoje, regis, bus pagrindiniai veikėjai. Žūtbūt reikia juos surasti.

*
Žinią apie sūnaus savižudybę Klaudijus Terlindenas išklausė, regis, gana ramiai. Po trijų parų
areštinėje malonių manierų neliko nė padujų, jis nusprendė atsitverti tylėjimo siena. Ketvirtadienį jo
advokatas padavė skundą dėl sulaikymo, tačiau Ostermanui pavyko įtikinti teisėją, kad įtariamasis gali
siekti nuslėpti nusikaltimą. Tik ilgiau jo nebegalės laikyti suimto, jei artimiausiu metu nepaaiškės
nenuginčijamų įrodymų, nes vien Amelijos dingimo metu trūkstamo alibi nepakanka.
– Jis visą gyvenimą buvo toks silpnadvasis, – tepasakė Terlindenas. Sėdėjo priešais atsagstyta
marškinių apykakle, neskustais žandais, sušiauštais plaukais ir atrodė kaip kaliausė. Ankstesnio
žavesio nelikę nė ženklo ir Pija stebėjosi, kuo jis ją buvo užkerėjęs.
– Užtat jūs esate tikras kietuolis, ar ne? – įgėlė jam. – Kietaširdis žmogus, kuriam nerūpi, kokia košė
užvirė per jo melą ir išsisukinėjimą. Larsas nusižudė nebegalėdamas ištverti sąžinės priekaištų, iš
Tobijo Sartorijaus gyvenimo išbraukėte dešimt metų, o Tysą taip įbauginote, kad vienuolika metų
saugojo negyvą mergaitę.
– Niekada jo nesu bauginęs, – Klaudijus Terlindenas tą rytą pirmąsyk pakėlė į Piją akis. Jose
šmėstelėjo susidomėjimas. – Apie kokią negyvą mergaitę kalbate?
– Ak, neapsimetinėkite! – Pija piktai papurtė galvą. – Gal norite mane apkvailinti, gal nežinote, kas
yra jūsų sode, rūsyje po oranžerija?
– Nežinau. Apie dvidešimt metų nebuvau ten kojos įkėlęs.
 Pija ištraukė iš po stalo kėdę ir įsitaisė priešais.
– Vakar rūsyje po Tyso ateljė radome mumifikuotą Štefani Šnėberger lavoną.
– Ką? – jo akyse pirmąkart žybtelėjo netikrumas. Geležinės savitvardos fasadas pirmąkart įtrūko.
– Tysas tąsyk matė, kas nužudė abi mergaites, – nenuleisdama akių nuo Terlindeno varė toliau Pija.
– Kažkas apie tai sužinojo ir pagrasino įkišti Tysą į beprotnamį, jei tasai kam nors prasitarsiantis.
Klaudijus Terlindenas papurtė galvą.
– Tysas šiąnakt dingo iš ligoninės, nes man prisipažino, ką tada matęs.
– Netiesa, – nesutiko Terlindenas, – Tysas negalėjo jums pasakyti.
– Pasakė. Tik jo paliudijimas nebuvo žodinis. Jis popieriuje nupiešė ir tiksliai, su visomis detalėmis
atkūrė anuos įvykius.
Pagaliau Klaudijus Terlindenas sunerimo. Vyzdžiai tai siaurėjo, tai plėtėsi, plaštakos nervingai
trūkčiojo. Pijai širdis džiaugsmingai spurdėjo. Gal vis dėlto pavyks pralaužti ledus, nes persilaužimas
jiems verkiant būtinas.
– Kur Amelija Frėlich?
– Kas?
– Klausykite! Juk čia sėdite ne šiaip sau, o dėl to, kad dingo jūsų kaimyno ir bendradarbio Arno
Frėlicho duktė.
– Ak, tiesa. Buvau visai pamiršęs. Nežinau, kur toji mergaitė. Kodėl ji man turėtų rūpėti?
– Tysas parodė Amelijai Štefani mumiją. Perdavė jai paveikslus, kuriuose pavaizduota
žmogžudystė. Mergina buvo pradėjusi narplioti tamsias Altenhaino žmonių paslaptis. Savaime
suprantamas dalykas, kad jums tai galėjo nepatikti.
– Nesuprantu, apie ką šnekate. Kokios čia gali būti tamsios paslaptys? – ir gaižiai nusijuokė. –
Turbūt per daug muilo operų būsite prisižiūrėjusi! Beje, netrukus turėsite mane paleisti. Nebent
pateiksite konkrečių įrodymų, nors tuo gerokai abejoju.
Pija nesileido išmušama iš vėžių.
– Kadaise sūnui Larsui patarėte neprisipažinti turėjus ką nors bendra su Lauros Vagner mirtimi,
nors, galimas daiktas, tai buvo nelaimingas atsitikimas. Dabar kaip tik tiksliname, ar to pakanka jūsų
sulaikymui pratęsti.
– Kad tenorėjau apsaugoti sūnų?
– Ne. Dėl to, kad trukdėte vykdyti teisingumą. Dėl melagingų parodymų. Štai mūsų argumentai.
– Bet juk įsigaliojo senatis, – Klaudijus Terlindenas perliejo Piją lediniu žvilgsniu. Tai bent kietas
riešutas, pagalvojo Pija ir jos savikliova ėmė blėsti.
– Kur važiavote sykiu su Gregoru Lauterbachu, kai išėjote iš „Ebony“ klubo?
– Koks jūsų reikalas? Mergaitės mes nematėme.
– Kur buvote? Kodėl pasprukote iš įvykio vietos? – kėlė balsą Pija. – Nejaugi buvote įsitikinęs, kad
niekas neišdrįs jūsų apskųsti?
Klaudijus Terlindenas tylėjo. Nesiruošė atsakyti į provokuojamus klausimus prieš tai gerai
neapgalvojęs. O gal jis išties nekaltas? Jo automobilyje ekspertai nerado nieko, kas galėtų būti susiję su
Amelija. Pabėgimas iš įvykio vietos buvo per menkas motyvas jį ilgiau laikyti suimtą, o dėl nusikaltimo
senaties, deja, jis buvo teisus. Velniai rautų!

*
Jis važiavo gerai žinoma pagrindine gatve palei Richterių krautuvę ir „Auksinį gaidį“, prie vaikų
aikštelės pasuko kairėn, į Valdštrasę. Gatvių žibintai buvo įjungti, nes ši diena, kaip ir visos kitos, buvo
apsiblaususi nuo pat ryto. Bodenšteinas vylėsi ankstyvą šeštadienio rytą užklupti Lauterbachą
namuose. Kodėl jis sukurstė Hasę sunaikinti senus protokolus? Koks jo vaidmuo per 1997 metų rugsėjo
įvykius? Sustabdęs automobilį prie Lauterbachų namų dideliam apmaudui nepastebėjo nė vieno
ekipažo, nė vieno automobilio be specialaus ženklinimo, nors buvo davęs nurodymą čia atvykti. Kol
ketino susisiekti su centru ir duoti pylos, garažo vartai prasivėrė ir blykstelėjo gabaritiniai automobilio
žibintai. Bodenšteinas išlipo ir priėjo artyn. Širdis smarkiau suplakė prie tamsiai pilko mersedeso
vairo pamačius Danielą Lauterbach. Ji sustojo šalia jo ir išlipo. Sprendžiant iš jos veido, matyt, šiąnakt
nedaug miegojusi.
– Labą rytą. Kokie vėjai atpūtė taip anksti?
– Norėjau paklausti, kaip jaučiasi ponia Terlinden. Visą naktį apie ją galvojau, – žinoma, tai buvo
melas, bet domėdamasis kaimynės savijauta Bodenšteinas tikėjosi palenkti Danielą Lauterbach į savo
pusę. Ir jis neklydo. Jos rudos akys atgijo, pavargusiu veidu slystelėjo šypsnys.
– Prastai. Kas gali būti baisiau – šitaip netekti sūnaus! Ir dar tas gaisras Tyso ateljė, ir lavonas
oranžerijos rūsyje – to jai buvo per daug, – apgailestavo. – Pasilikau su ja, kol atvyko sesuo, kuri ja
pasirūpins.
– Jūs mane ir vėl stebinate – šitaip stoti mūru už draugus ir pacientus! – smailino liežuvį
Bodenšteinas. – Tokių žmonių kaip jūs išties reta.
Jo komplimentas, regis, ją pradžiugino. Moters veidą vėl nušvietė šypsena, tokiai šiltai motiniškai
šypsenai būtų buvę sunku atsispirti tam, kuris ieško paguodos ir pasirengęs pulti jai į glėbį.
– Kartais kitų žmonių likimas man labiau rūpi nei mano pačios, – atsiduso ji. – Kitaip negaliu. Jei
matau kenčiantį žmogų, turiu jam padėti.
Bodenšteinas pašiurpo nuo ryto žvarbos. Ji tai iškart pastebėjo.
– Jums šalta. Eime į vidų, jei turite dar ką nors paklausti.
Jis nusekė paskui moterį per garažą laiptais aukštyn ir atsidūrė erdviame vestibiulyje, kuris buvo
tikras neracionalaus devinto dešimtmečio namų statybos planavimo įrodymas.
– Ar ir jūsų vyras namie? – lyg tarp kita ko paklausė ir apsidairė.
– Ne, – sutriko ji sekundę. – Mano vyras išvykęs komandiruotės reikalais.
Nors ji ir melavo, nedaug trūko, kad Bodenšteinas ja būtų patikėjęs. Gal ji iš tikrųjų nežino, į ką
įsivėlęs jos vyras?
– Turiu su juo būtinai pasikalbėti, – tarė jis. – Mes išsiaiškinome, kad jis turėjo romaną su Štefani
Šnėberger.
Nuoširdžios išraiškos kaip nebūta, ji nusisuko.
– Žinau, – patvirtino. – Gregoras tada man prisipažino tik mergaitei dingus.
Tikriausiai jai nelengva kalbėti apie vyro neištikimybę.
– Jis krimtosi, kad tada jį galėjo pamatyti… besismaginant Sartorijaus daržinėje ir įtarti padarius
nusikaltimą, – jos balse skambėjo apmaudas, akys buvo liūdnos. Užgauta savimeilė vis dar skaudino ir
Bodenšteinas netikėtai prisiminė savo bėdas. Daniela Lauterbach po vienuolikos metų dar galėjo
dovanoti vyrui, bet pamiršti tokį pažeminimą – ne. – Bet kodėl dabar tai svarbu? – sumišusi paklausė.
– Amelija Frėlich ėmė domėtis anais įvykiais ir tikriausiai šį tą užčiuopė. Jeigu jūsų vyras apie tai
sužinojo, Amelija galėtų būti jam neparanki.
Daniela Lauterbach netikėdama žiūrėjo į Bodenšteiną.
 – Ar tik neįtariate mano vyro prisidėjus prie Amelijos dingimo?
– Ne, mes jo neįtariame, – nuramino Bodenšteinas. – Bet norėtume su juo būtinai pasikalbėti. Jūsų
vyras padarė pažeidimą, dėl kurio gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.
– Ar galite pasakyti, kokį?
– Jūsų vyras įkalbino mūsų kolegą išplėšti apklausos protokolus iš 1997 metų bylų.
Ši žinia ją paveikė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Moteris išbalo.
– Ne, – ji ryžtingai papurtė galvą. – Ne, aš tuo netikiu. Kodėl jis turėtų tai daryti?
– Ir aš norėčiau žinoti. Kur galėčiau jį rasti? Jei artimiausiu metu mums pats neprisistatys, turėsime
skelbti paiešką. Atsižvelgdamas į jo einamas pareigas to nelinkėčiau.
Daniela Lauterbach linktelėjo. Giliai įkvėpė, vėl atgavo geležinę savitvardą. Kai pakėlė akis į
Bodenšteiną, jų išraiška buvo jau kitokia. Baimė ar pyktis – o gal viskas sykiu?
– Paskambinsiu jam ir pranešiu, – tarstelėjo kiek įstengdama abejingu balsu. – Greičiausiai įvyko
nesusipratimas, ne kitaip.
– Ir aš taip manau, – pritarė Bodenšteinas. – Bet juo greičiau išsiaiškinsime, tuo visiems bus geriau.

*
Seniai nebuvo taip kietai įmigęs kaip tą naktį. Tobijas apsivertė ant nugaros ir žiovaudamas atsisėdo.
Kurį laiką reikėjo susivokti, kur atsidūrė. Jie atvyko vėlai vakare. Nors smarkiai snigo, Nadia prie
Interlakeno išsuko iš automagistralės. Stabtelėjusi uždėjo ant ratų grandines ir atkakliai stūmėsi
stačiu vingiuotu keliu vis aukščiau ir aukščiau. Kai įvedė į trobelę, jis buvo per daug pavargęs ir
nusikalęs, kad dairytųsi. Net alkio nejautė, užlipęs paskui ją kopėtėlėmis į pastogę krito į lovą, kuri ten
stovėjo. Vos padėjo galvą, kaipmat užmigo. Nereikia nė sakyti, kad tas miegas jam išėjo į naudą.
– Nadia!
Niekas neatsiliepė. Tobijas klūpodamas žvilgtelėjo pro mažą langelį virš lovos. Neteko amo pamatęs
dangaus žydrynę, sniegą ir įspūdingą kalnų panoramą horizonte. Jis nė karto nėra buvęs kalnuose. Jo
vaikystės ir jaunystės metais retas kuris leisdavosi į kalnus slidinėti arba atostogauti prie jūros. Staiga
užsidegė noru paliesti sniegą. Nulipo kopėčiomis žemyn. Nedidelė trobelė buvo jauki, sienos ir lubos
išmuštos medinėmis lentelėmis, kertėje – suolas ir padengtas pusryčių stalas. Kvepėjo kava, židinyje
spragsėjo degančios malkos. Tobijas nusišypsojo. Įsmuko į džinsus, megztinį, apsivilko striukę,
apsiavė ir stumtelėjęs duris išėjo į lauką. Akimirką stovėjo apakintas ryškios šviesos. Traukė į plaučius
tyrą šaltą orą. Į veidą trinktelėjo sniego gniūžtė.
– Labą rytą! – Nadia juokėsi ir mojavo. Stovėdama laiptų apačioje spindėjo sniego fone tarsi saulė.
Jis nusijuokė, pasišokėdamas leidosi žemyn ir iki kelių prasmego puriame sniege. Mergina pribėgo, jos
skruostai buvo įraudę, atrodė dar gražesnė su kailiniu gobtuvu.
– Cha, kaip čia smagu! – šūktelėjo sužavėtas.
– Ar tau patinka?
– Kur tau! Tokius vaizdus esu matęs nebent per televiziją.
Apėjo trobelę su nuožulniu stogu, prisišliejusią prie stataus skardžio. Storas sniego apklotas
girgždėjo po kojomis. Nadia paėmė jam už rankos.
– Žiūrėk, – tarė. – Štai ten garsiausios Berno Alpių viršūnės: Jungfrau, Eigeris ir Mėnchas. Ak, kaip
man patinka šis reginys!
Paskui ji mostelėjo į slėnį. Apačioje vos įžiūrimi plika akimi vienas prie kito glaudėsi namukai,
tolėliau saulėje tyvuliavo pailgos formos mėlynas ežeras.
 – Koks čia aukštis? – pasidomėjo.
– Tūkstantis aštuoni šimtai metrų. Virš mūsų – tik ledynai ir gemzės.
Ji nusijuokė, apsivijo rankomis jo kaklą ir pabučiavo šaltomis, minkštomis lūpomis. Nepaleisdamas
iš glėbio atsakė į bučinį. Jam pasidarė taip lengva ir gera, tarsi praeities rūpesčiai būtų likę toli toli,
tuose slėniuose.

*
Jis visa galva pasinėrė į įvykių verpetą, todėl nebeturėjo laiko galvoti apie savo bėdas. Ir netgi džiaugėsi
tuo. Nors daug metų teko vos ne kasdien susidurti su žmonių ydomis, Bodenšteinas turėjo pirmąkart
sau pripažinti, kad ir jo gyvenime kažkas panašaus vyksta. Regis, Daniela Lauterbach apie savo vyrą
žino tiek pat, kiek ir jis apie Kozimą. Baisu ir pagalvoti, kad pragyvenęs dvidešimt penkerius metus su
žmogumi, su kuriuo miegojai vienoje lovoje ir susilaukei vaikų, negali būti tikras, jog jį gerai pažįsti.
Gana dažnai būna, kad artimieji ničnieko nenutuokdami ilgus metus gyvena su žmogžudžiais,
pedofilais, žagintojais, o kai baisi tiesa išaiškėja, netenka žado.
Bodenšteinas pravažiavo pro Frėlichų namą, Sartorijų kiemo vartus iš kitos pusės, nuriedėjo iki
Valdštrasės galo, apsisuko ir prisiartino prie Terlindenų namo. Duris atidarė nepažįstama moteris.
Turbūt Christinos Terlinden sesuo, nors į ją nė nebuvo panaši. Šioji buvo aukšta ir liekna, sprendžiant
iš to, kaip į jį žiūrėjo, atrodė labai savimi pasitikinti.
– Kokiu reikalu? – tiesiai ir įdėmiai žvelgė žalios akys. Bodenšteinas prisistatė ir pareiškė norintis
pasikalbėti su Christina Terlinden.
– Tuojau ją pakviesiu, – tarė moteris. – Beje, esu Heidi Briukner, Christinos sesuo.
Ji galėtų būti dešimčia metų jaunesnė už seserį ir, priešingai nei Christinos, jos išvaizda buvo
natūrali. Žvilgantys rusvi plaukai buvo supinti į kasą, lygus dailių bruožų veidas su išsišovusiais
skruostikauliais buvo be makiažo. Įleidusi svečią uždarė paskui jį namo duris.
– Luktelkite čia, – ir nuėjo. Laukdamas Bodenšteinas apžiūrinėjo paveikslus ant sienų, be abejo,
tapytus Tyso. Tokie patys, niūrios pranašystės paženklinti, kabojo Danielos Lauterbach kabinete:
perkreipti veidai, klykiančios burnos, supančiotos rankos, baimės ir kančios sklidinos akys. Pasigirdo
žingsniai ir jis atsisuko. Christina Terlinden buvo tokia pati, kokią pamatė pirmą kartą. Tvarkingai
sušukuoti šviesūs plaukai, atsaini šypsena glotniame veide.
– Priimkite mano nuoširdžią užuojautą, – tarė Bodenšteinas paduodamas jai ranką.
– Ačiū. Jūs labai mielas, – ji, atrodo, neįsižeidė dėl vyro sulaikymo. Regis, ir sūnaus savižudybė, ir
gaisras ateljė, ir Štefani Šnėberger mumija rūsyje šios moters nepaveikė. Keista. Ar ji taip moka
valdytis, o gal padaugino raminamųjų, todėl negali adekvačiai suvokti tikrovės?
– Šįryt ligoninėje pasigedo Tyso, – tarė jis. – Gal kartais jis grįžo namo?
– Ne, – atrodo, ji sunerimo, bet ne per daugiausia. Bodenšteinui pasirodė keista, kad jai niekas apie
tai dar nepranešė. Jis paprašė jos daugiau papasakoti apie Tysą ir buvo nuvestas į jo kambarį rūsyje.
Heidi Briukner tylėdama ėjo įkandin kiek atsilikusi ir susirūpinusi.
Tyso kambarys buvo jaukus ir šviesus. Kadangi namas stovėjo ant šlaito, pro didelius langus vėrėsi
nuostabus kaimo vaizdas. Lentynose rikiavosi knygos, ant kušetės buvo sudėlioti skuduriniai žvėreliai.
Lova paklota, visur tvarkinga. Tas kambarys panėšėjo veikiau į dešimtmečio berniuko, o ne
trisdešimtmečio vyro gyvenamą patalpą. Bodenšteino akį patraukė paveikslai ant sienų. Tysas buvo
nutapęs visos šeimos portretus. Ir juose atsiskleidė tikro menininko gyslelė. Jis ne tik tiksliai perteikė
veido bruožus, bet ir subtiliai įsigilino į kiekvieno jų asmenybę. Klaudijaus Terlindeno šypsena būtų
buvusi visai maloni, jei ne grėsminga laikysena, akių išraiška ir niūrus paveikslo fonas. Motina
nutapyta rausvomis ir linksmomis spalvomis, bet jos portretas pernelyg lėkštas. Tai moters be
savasties, pilkos asmenybės portretas. Taikliai pagauta charakterio savybė. Trečio paveikslo
Bodenšteinas vos nepalaikė autoportretu, tik netrukus prisiminė, kad Tysas turėjo brolį dvynį Larsą.
Portreto spalvos tarsi išplaukusios, veido bruožai neryškūs, akys baugščios.
– Jis nesugeba savimi pasirūpinti, – paaiškino Christina Terlinden, Bodenšteino paklausta apie
Tysą. – Negali savarankiškai tvarkytis, niekada nesinešioja pinigų. Vairuoti automobilio taip pat
nemoka. Dėl ligos nebūtų gavęs vairuotojo pažymėjimo. Taip net geriau, nes nemokėtų įvertinti
pavojaus.
– O kaip su žmonėmis? – Bodenšteinas įrėmė akis į Christiną Terlinden.
– Ką turite galvoje? – šyptelėjo sumišusi.
– Ar moka įvertinti žmones? Ar moka atskirti, kas jo draugas ir kas ne?
– Šito… negaliu pasakyti. Nes Tysas nešneka. Jis vengia bendrauti su svetimais žmonėmis.
– Jis puikiai atskiria, kas jam linki gero ir kas ne, – staiga nuo durų įsiterpė Heidi Briukner. – Tysas
– ne silpnaprotis. Tiesą sakant, jūs net nežinote, koks jis iš tiesų.
Bodenšteinas apstulbo. Christina Terlinden nieko nesakė. Tik stovėjo prie lango ir žiūrėjo į niūrų
lapkričio dienos pilkšvumą.
– Autizmas, – kalbėjo sesuo, – tai labai plati sąvoka. Be reikalo pradėjote jį šerti tais vaistais, kad
būtų ramus ir nepridarytų jums rūpesčių. Iš tikrųjų jį reikėjo toliau lavinti.
Christina Terlinden atsisuko. Jos veide nekrustelėjo nė vienas raumenėlis.
– Dovanokite, – kreipėsi į Bodenšteiną, – turiu išleisti laukan šunis. Jau pusė devynių, – išėjusi iš
kambario nukaukšėjo laiptais.
– Vėl skuba pasinerti į kasdienybę, – reziumavo Heidi Briukner su nevilties gaidele balse. – Visada
tokia buvo. Ir, matyt, nepasikeis.
Bodenšteinas žvilgtelėjo į ją. Regis, seserys nelabai sutaria. Bet kodėl ji čia atvyko?
– Eime, – tarė ji. – Kai ką jums parodysiu.
Jis nusekė paskui ją į vestibiulį. Heidi Briukner stabtelėjo dairydamasi sesers, paskui nuskubėjo
prie drabužinės ir čiupo nuo kabyklos krepšį.
– Tiesą sakant, ketinau parodyti pažįstamam vaistininkui, – tyliai tarė. – Bet kai reikalai šitaip
pakrypo, manau, būtų geriau informuoti policiją.
Bodenšteiną pagavo smalsumas:
– Kas tai?
– Receptas, – ji padavė sulankstytą lapelį. – Šiuos vaistus Tysas geria daug metų.

*
Pija paniurusi sėdėjo prie kompiuterio ir rašė Pyčo, Dombrovskio ir Richterio apklausos raportą. Ji
niršo, nes negalėjo rasti dingsties pratęsti Klaudijaus Terlindeno sulaikymą. Neseniai advokatas vėl
kreipėsi – reikalavo savo ginamąjį nedelsiant paleisti. Pasitarusi su kriminaline patarėja daktare Engel
Pija galiausiai turėjo nusileisti. Suskambo telefonas.
– Merginos kaukolė sutrupinta kaip tik šiuo automobilio kėlikliu, – net nesiteikęs pasisveikinti
monotoniškai dudeno Heningas. – Vaginoje iš tikrųjų aptikome svetimą DNR. Tik dar šiek tiek
užtruksime, kol patikslinsime rezultatus.
– Puiku, – atsakė Pija. – O kaip dėl kėliklio? Ar vis dar įmanoma rasti senų pėdsakų?
 – Paklausiu laborantų, ar labai užsiėmę, – trumpam nuščiuvo. – Klausyk, Pija…
– Na?
– Ar Miriam tau skambino?
– Ne. Kodėl turėtų?
– Nes vakar toji trenkta karvė jai skambino ir pasakė besilaukianti mano vaiko.
– Po šimts kelmų! Kas toliau?
– Hm, – atsiduso Heningas. – Miriam ramiai manęs paklausė, ar tai tiesa. Kai turėjau jai
prisipažinti, netarusi nė žodžio pasiėmė krepšį ir išėjo.
Pija susilaikė nepradėjusi pamokslauti apie ištikimybę ir klystkelius. Iš jo balso suprato, kad šiuo
metu jis nenusiteikęs klausytis pamokymų. Nors pati buvo niekuo dėta, jai pagailo buvusio vyro.
– Ar kartais Lėblich neketina tavęs apvynioti aplink pirštą? – pakišo jam mintį. – Tavimi dėta, labiau
pasidomėčiau, ar ji iš tiesų nėščia. O jei taip, gal čia įpainiotas kitas vyras?
– Man visai ne tas rūpi, – atšovė.
– O kas gi?
Heningas patylėjo, paskui pridūrė:
– Juk aš, mulkis, apgavau Miriam. Ir ji man nedovanos.

*
Bodenšteinas žiūrinėjo receptą, surašytą daktarės Danielos Lauterbach ranka: ritalinas, droperidolis,
flufenazinas, fentanilis, lorazepamas. Bodenšteinas irgi girdėjo, kad autizmas nėra liga ir jo nebūtina
gydyti psichotropiniais vaistais.
– Spręsti problemą, žinoma, lengviau cheminiais preparatais, užuot rinkusis ilgalaikį gydymą, –
nors Heidi Briukner prislopino balsą, jos žodžiai skambėjo piktai. – Mano sesuo visą gyvenimą
stengėsi plaukti pasroviui. Susilaukusi dvynių mieliau leisdavo laiką keliaudama sykiu su vyru, nei
rūpindamasi mažyliais. Tysui su Larsu nuo pat mažens stigo tėvų globos. Vargu ar vaikų auklė,
nemokanti nė žodžio vokiškai, galėjo jiems atstoti motiną.
– Ką norite pasakyti?
Heidi Briukner šnervės virpčiojo.
– Ogi tai, kad Tyso problema išsigalvota, – atšovė. – Netrukus pasipylė bėdos. Jis darėsi agresyvus,
dažnai pratrūkdavo nevaldomu pykčiu, priešgyniaudavo. Iki ketverių penkerių metų išvis nešnekėjo. O
su kuo būtų galėjęs šnekėti? Nejaugi su tėvais, kurių beveik nebūdavo namie? Jie net nemėgino gydyti
vaiko, paprasčiau buvo šerti jį vaistais. Kelioms savaitėms Tysą sutramdydavo, tada jis tūnodavo
apspangęs, ir tiek. Vos nutraukdavo gydymą, vėl šėldavo. Tada gabendavo į psichiatrijos įstaigą ir
palikdavo jį metų metus. Košmaras. Jautrus ir gabus vaikas turėjo augti tarp nevispročių!
– Tai kodėl niekas neįsikišo? – pasidomėjo Bodenšteinas.
– Nebuvo kam, – apmaudžiai tarė moteris. – Juk Tysas nebendravo su sveikais žmonėmis. Kitaip gal
mokytojai būtų pastebėję, kad vaikui blogai.
– Manote, kad tai ne autizmas?
– Nemanau. Bet autizmas nėra aiškiai diagnozuota liga. Jis pasireiškia tiek sunkiais psichikos
sutrikimais, tiek lengvesniais raidos sutrikimais kaip Aspergerio sindromas. Tokie žmonės geba iš
dalies tvarkytis savarankiškai. Daugeliui suaugusių autistų jų keistenybės netrukdo jiems normaliai
gyventi. Bet Tysas, – ji krestelėjo galvą, – yra tėvų egoizmo auka. Regis, ir Larsas toks tapo.
– Ką jūs sakote?
 – Larsas nuo pat mažens buvo labai baugštus. Retai kada praverdavo burną. Be to, religingas, ketino
tapti pastoriumi, – toliau pasakojo Heidi Briukner. – Kadangi Tysas nebūtų galėjęs vadovauti įmonei,
Klaudijus visas viltis dėjo į Larsą. Neleido jam studijuoti teologijos ir išsiuntė į Angliją mokytis verslo
vadybos. Larsas niekada nesijautė laimingas. O dabar štai nebegyvas.
– Argi visa tai žinodama negalėjote įsikišti? – stebėjosi Bodenšteinas.
– Seniai mėginau, – patraukė pečiais Heidi. – Neradusi bendros kalbos su seserimi kreipiausi į
Klaudijų. Tai buvo 1994 metais, puikiai prisimenu, tada ką tik buvau grįžusi iš Pietryčių Azijos, kur
dirbau labdaros organizacijoje. Altenhaine įvyko daug permainų. Po vyriausiojo brolio Vilhelmo
mirties mano svainis netrukus ėmė vadovauti jo įmonei ir su šeima persikraustė į šiuos namus. Būčiau
mielai kurį laiką pasilikusi ir padėjusi Christinai tvarkytis.
Moteris paniekinamai prunkštelėjo.
– Bet Klaudijui nepatiko. Nekentė manęs, nes nesileidau bauginama ar valdoma. Taigi dvi savaites
būdama čia stebėjau, kas vyksta. Mano sesuo duodavosi po golfo aikštynus, o vaikų priežiūrą
patikėdavo auklei iš kaimo ir šitai Danielai. Vieną dieną mudu su Klaudijumi ne juokais susikirtome.
Christina buvo Maljorkoje. Rūpinosi namų interjeru, – Heidi Briukner ironiškai nusijuokė. – Jai tai
buvo svarbiau nei sūnūs. Kartą grįžau pasivaikščiojusi ir į namus įėjau niekieno nepastebėta – per rūsį.
Negalėjau patikėti savo akimis, kai svetainėje užklupau svainį kartu su ekonomės dukra. Mergaitei
tada ėjo gal keturiolikti ar penkiolikti…
Ji nutilo ir prisiminusi tuos įvykius bjaurėdamasi papurtė galvą. Bodenšteinas sukluso. Juk tą patį
jam papasakojo ir Klaudijus Terlindenas, išskyrus vieną svarbią detalę.
– Kai įėjusi į kambarį šūktelėjau, jis buvo pačiame įkarštyje. Mergaitė pabėgo. Klaudijus stypsojo
nuleistomis kelnėmis, išraudęs kaip kalakutas. Ir be žodžių viskas buvo aišku. Staiga tarpduryje išdygo
Larsas. Niekada nepamiršiu jo veido. Turbūt pats suprantate, kad nuo tada šiuose namuose tapau
nepageidaujama. Christina niekada nedrįso kelti balso prieš vyrą. Ji manimi netikėjo net ir tada, kai
ant karštųjų išklojau jai telefonu, ką mačiusi. Esą aš pavyduolė ir melagė, štai ką ji pasakė. Po
keturiolikos metų mudvi šiandien vėl susitikome. Atvirai kalbant, neketinu čia ilgiau likti.
Apgailestaudama atsiduso.
– Mėginau suprasti savo seserį, – vėl prabilo. – Gal kad norėjau numaldyti sąžinės priekaištus. Visą
laiką baiminausi, kad vieną dieną gali atsitikti nelaimė, bet kad šitaip – tikrai nesitikėjau.
– Na, o dabar?
Heidi Briukner pati sumojo, ko jos klausia.
– Šįryt pagaliau supratau, kad giminystės ryšiai ne visada padeda norint apsaugoti savo
artimuosius. Mano sesuo, kaip ir anksčiau, labiau pasitiki ne manimi, o Daniela. Man čia nėra ko
veikti.
– Jūs nemėgstate ponios Lauterbach? – paklausė Bodenšteinas.
– Taip. Ir anksčiau ji man atrodė įtartina. Tas jos perdėtas rūpinimasis kur reikia ar nereikia. Ir tas
motiniškas tupinėjimas apie vyrą – man visa tai pasirodė keista, sakyčiau, nenormalu.
Heidi Briukner nusibraukė nuo veido neklusnią sruogą. Bodenšteinui krito į akis sutuoktuvių
žiedas ant kairės rankos piršto. Netikėtai smigtelėjo kažkas panašaus į nusivylimą, bet greitai
susigriebė, kad tai absurdiška. Juk tos moters visai nepažįsta ir kažin ar kada nors ją išvys.
– Pamačius kalnus išrašomų vaistų mano pasitikėjimas ja dar labiau susvyravo, – kalbėjo toliau
Heidi Briukner. – Nors nesu vaistininkė, bet gerai susipažinusi su Tyso liga. Ir manęs toji moteris
aplink pirštą lengvai neapsuks.
 – Ar šįryt su ja matėtės?
– Taip, buvo čia trumpam užsukusi Christinos aplankyti.
– Kada čia atvykote?
– Vakar vakare apie pusę dešimtos. Kai tik Christina man telefonu pranešė, kas atsitiko, tučtuojau
išvažiavau iš Šoteno. Nuo ten iki čia – valanda kelio.
– Vadinasi, ponia Lauterbach čia nebuvo per naktį? – apstulbo Bodenšteinas.
– Ne. Ji pasirodė pusę aštuntos, išgėrė kavos ir vėl išėjo. Kodėl klausiate?
Ji įsmeigė žalias akis į pareigūną, bet veltui laukė atsakymo. Bodenšteinui tos informacijos kaip tik
reikėjo norint užpildyti įvykių grandinės spragas. Daniela Lauterbach jam buvo sumelavusi. Ir turbūt
ne kartą.
– Štai mano numeris, – padavė jai vizitinę kortelę. – Širdingai dėkoju už jūsų atvirumą. Labai man
padėjote.
– Malonu girdėti, – Heidi Briukner linktelėjusi ištiesė jam ranką. Jos rankos paspaudimas buvo
šiltas ir tvirtas. Bodenšteinui staiga kai kas dingtelėjo.
– Ak, tiesa, kur galėčiau jus rasti, jei man kiltų daugiau klausimų?
Jos rimtą veidą nutvieskė šypsena. Ji čiuptelėjo rankinę ir padavė Bodenšteinui kortelę.
– Ilgiau čia greičiausiai neužsibūsiu, – pasakė. – Grįžęs namo svainis tuojau pat išgrūs mane pro
duris.

*
Po pusryčių juodu keletą valandų brido giliu sniegu ir gėrėjosi apsnigtomis Berno Alpėmis. Kaip
dažnai nutinka kalnuose, oras staiga subjuro. Giedra dangaus žydrynė per kelias minutes apsitraukė
debesimis ir ėmė smarkiai snigti. Susiėmę už rankų ir uždusę leidosi prie trobelės, viduje nusimetė
kiaurai peršlapusius drabužius ir kaip stovi užlipo į pastogę. Židinio karštis tvenkėsi palubėje. Gulėjo
lovoje prisispaudę vienas prie kito, už trobelės sienų ūžavo vėjas ir trankė langines. Neatitraukė akių
vienas nuo kito. Jos veidas buvo arti jo veido, jautė jos alsavimą. Nubraukė jai nuo skruosto plaukus ir
užsimerkė, kai atsigulusi ant jo liežuviu lyžtelėdavo ir glamonėjo kūną. Ėmė prakaituoti, šnopavo,
raumenys įsitempė kaip stygos. Suaimanavęs prisitraukė žiūrėdamas į aistros iškreiptą jos veidą. Jo
geisdama ji judėjo vis greičiau, vis smarkiau, prakaitas lašėjo jam ant kūno. Jį pagavo malonus
svaigulys, rodės, sienos susiūbavo ir žemė ėmė slysti iš po kojų. Netrukus gulėjo šalia vienas kito
šnopuodami, išsikvėpę ir laimingi ir laukė, kol jų širdys liausis pašėlusiai daužytis. Tobijas suėmė
delnais veidą ir įsisiurbė į lūpas.
– Buvo nuostabu, – tyliai tarė.
– Taip. Ir visada bus, – kuždėjo Nadia kimiu balsu. – Mudviem abiem.
Lūpomis palietė jam petį, šyptelėjusi dar arčiau prigludo. Jis užtraukė antklodę ir užsimerkė. Taip
visada bus. Jo raumenys atsileido, suėmė nuovargis.
Staiga jam pasivaideno Amelijos veidas. Tarsi žaibo trenktas pašoko, visi miegai akimoju išlakstė.
Kaip jis gali ramiai gulinėti, jei mergina nežinia kur dingusi ir galbūt grumiasi dėl gyvybės?
– Kas tau? – mieguistu balsu sumurmėjo Nadia. Žinoma, nederėtų lovoje kalbėti apie kitą moterį,
bet juk Nadia irgi nerimauja dėl Amelijos.
– Prisiminiau Ameliją, – atvirai prisipažino. – Kažin kur ji dabar? Tikėsimės, kad jai nieko bloga
nenutiko.
 Nesitikėjo šito iš Nadios. Ji suakmenėjo jo glėbyje, pašoko ir jį atstūmė. Jos gražų veidą iškreipė
įniršis.
– Ar tau galvoje negerai?! – riktelėjo. – Voliojiesi su manimi lovoje ir sapalioji apie kitą moterį! Ar
tau manęs negana?
Kumščiais trankė jam į krūtinę taip smarkiai, kad nesitikėjo iš jos tokios jėgos. Tobijas vargais
negalais atsigynė. Uždusęs ir apstulbęs žiūrėjo į ją.
– Ak tu, subinlaiži! – apsipylusi ašaromis rėkavo Nadia. – Tau amžinai rūpi kitos bobos! Kiek galiu
klausytis tavo kalbų apie mergšes ir ką su jomis išdarinėji! Ar nepagalvojai, kad tokios šnekos mane
žeidžia? Štai ir dabar guli su manimi lovoje ir tauziji apie šitą… šitą kekšytę!

*
Tirštas, drėgnas rūkas prasišvietė ir sklaidėsi virš Taunuso. Kai už Glashiuteno išnirę iš miško įsuko į
B8 kelią, juos džiugiai pasveikino pirmieji saulės blyksniai. Bodenšteinas nuleido apsauginį skydelį.
– Lauterbachas atsiras, – tarė Pijai. – Jis yra politikas, jam turėtų rūpėti geras vardas. Žmona jam
tikriausiai bus paskambinusi.
– Na, tikėkimės, – Pija netryško viršininko optimizmu. – Šiaip ar taip, Klaudijaus Terlindeno
neišleisime iš akių.
Telefono linijos tarp K 11 skyriaus, prokuratūros ir teismo buvo įkaitusios iki raudonumo, kai Jorgas
Richteris prisipažino kartu su draugais į požeminę saugyklą įmetęs Laurą dar gyvą. Girdėjo jos
maldavimus, raudas ir šauksmus, kol galiausiai užstūmė sklendę. Vadinasi, bus iš naujo pradėtas
Lauros Vagner bylos tyrimas, per kurį Tobijas Sartorijus bus išteisintas. Jei tik jis pasirodys. Iki šiol
apie jį negauta jokių žinių.
Bodenšteinas pasuko į kairę ir per Krėftelio kaimelį nuvažiavo į Hėftrichą. Netoli įvažiavimo į šį
kaimą buvo sodyba, kurią prieš dešimt metų nusipirko Štefani Šnėberger tėvai. Didžiulė reklama
kvietė užsukti į kaimo krautuvėlę, prekiaujančią vien pačių užaugintais ekologiškais produktais.
Bodenšteinas sustabdė automobilį kieme, tviskančiame švara ir tvarka. Išlipę apsidairė. Šioje vietoje
kaip grybų po lietaus septintą dešimtmetį buvo pridygę daugybė standartinių naujakurių viensėdžių.
Dabar vaizdas visiškai pasikeitęs: daug kur pristatyta ir perstatyta. Vidurinė pastato dalis, kurioje
veikė krautuvėlė, uždengta nauju stogu, pirkėjų laukė pasienyje išrikiuotos rudeninės puokštės. Ant
stogų spindėjo saulės ir fotovoltinių baterijų skydai. Šildydamosi šykščiuose saulės spinduliuose ant
namo laiptelių rąžėsi dvi katės. Krautuvėlėje buvo pietų metas, namo durų irgi niekas neatidarė.
Bodenšteinas su Pija įėjo į šviesų tvartą. Erdviuose aptvaruose iki kelių šiauduose stovėjo arba gulinėjo
karvės su veršiais ir patenkintos atrajojo. Tikras rojus, kai palygini ankštus gardus su kiaurymėmis
grindyse! Kieme už namo dvi aštuonerių devynerių metų mergaitės sykiu šukavo kantriai stovintį
arklį, kuriam aiškiai patiko ši procedūra.
– Laba diena! – pasisveikino Pija. Abi kaip du vandens lašai panašios viena į kitą, žinoma, jos turbūt
yra jaunėlės mirusios Štefani sesutės. Tokie pat tamsūs plaukai, didelės rudos akys. – Ar tėveliai
namie?
– Mama štai ten, tvarte, – atsakė viena jų ir mostelėjo į pailgą statinį už karvidės. – Tėtis išvežė
mėšlą traktoriumi.
– Šit kaip. Dėkoju.
Beatą Šnėberger rado šluojančią arklidžių koridorių. Moteris pakėlė galvą sulojus Džeko Raselo
terjerui, kuris ieškodamas pelių tuščiame garde šiugždeno šiaudus.
 – Sveiki! – šūktelėjo Bodenšteinas ir dėl visa pikta stabtelėjo. Tiesa, šuo buvo nedidelis, bet ir su
tokiu reikėtų skaitytis.
– Nebijokite, – nepaliaudama šluoti moteris maloniai šyptelėjo, – Bobis visada kelia daug triukšmo.
Kuo galiu būti naudinga?
Bodenšteinas su Pija prisistatė. Beata Šnėberger sutriko. Nustojo šypsotis. Moteris kadaise buvo
gražuolė, bet skausmas ir sielvartas paliko pėdsakų jos taisyklingų bruožų veide.
– Atėjome pranešti, kad rasti jūsų dukters Štefani palaikai, – tarė Bodenšteinas.
Ponia Šnėberger ramiai žiūrėjo didelėmis tamsiomis akimis ir linksėjo. Kaip ir Lauros motina, žinią
sutiko be didesnių emocijų.
– Eime į vidų, – pakvietė, – tuojau pašauksiu vyrą. Po kelių minučių turėtų grįžti. Atrėmusi šluotą į
aptvaro duris ištraukė telefoną iš pašiltintos striukės kišenės. – Albertai, ar gali pareiti namo? Atėjo
policija. Jie surado Štefani.

*
Amelija pabudo išgirdusi tylų vandens teškenimą, tik nesusigaudė, ar tai sapnas, ar ne. Ją kamavo
troškulys. Baisus, nepasotinamas. Liežuvis prilipo prie gomurio, burnoje buvo sausa kaip dykumoje.
Prieš kelias valandas sykiu su Tysu sutriauškė du paskutinius sausainius, išgėrė vandens likučius.
Amelija girdėjo apie žmones, kurie išsigelbėjo nuo mirties gerdami savo pačių šlapimą. Iš siauručio
šviesos ruožo virš galvos suprato, kad anapus kalėjimo durų dabar diena. Tamsoje įžiūrėjo prie sienos
stovinčios lentynos kontūrus. Tysas gulėjo ant čiužinio šalia jos ir, susirietęs į kamuolėlį, padėjęs galvą
jai ant kelių, kietai miegojo. Kaip jis čia pateko? Kas juos abu įkalino? Ir kas čia per vietovė? Amelijos
neviltis tolydžio didėjo. Dar kiek, ir būtų pravirkusi, tik nenorėjo žadinti Tyso, nors viena koja nuo jo
kūno svorio buvo nutirpusi. Sausu liežuviu perbraukė išdžiūvusias lūpas. Štai ir vėl! Tas tylus
gurgėjimas ir teškenimas! Tarsi kas būtų atsukęs vandens čiaupą. Jei iš čia ištrūks, pasižadės taupyti
vandenį. Anksčiau puspilnius butelius išsivadėjusios kolos išpildavo. Dabar kažin ką atiduotų už
gurkšnį šiltos persistovėjusios kolos!
Jos akys klaidžiojo po patalpą, stabtelėjo prie durų. Negalėjo patikėti savo akimis, kai pamatė
apačioje pro durų plyšį srūvantį vandenį. Susijaudinusi nustūmė Tysą ir tyliai plūdosi, nes nutirpusi
koja nenorėjo klausyti. Keturpėsčia nuropojo grindimis – jos jau buvo šlapios. Godžiai tarsi šuo lakė
vandenį, apsitaškė veidą ir nusijuokė. Viešpats Dievas išgirdo jos beviltiškus maldavimus ir neleido jai
mirti iš troškulio! Per durų apačią plūdo vis daugiau vandens, čiurlendamas bėgo nuo trijų pakopų
tarsi mažutis žavus vandens krioklys. Amelija liovėsi juoktis ir atsitiesė.
– Jau gana to vandens, mielas Viešpatie, – kuždėjo, bet Dievas jos negirdėjo.
Vanduo vis plūdo, ant betoninių grindų jau telkšojo didelė bala. Amelija virpėjo iš baimės. Ką tik
nieko daugiau taip netroško kaip vandens ir dabar jos noras išsipildė, bet ne šito ji tikėjosi! Pabudo ir
Tysas. Atsisėdęs ant čiužinio apsikabino rankomis kelius ir lingavo pirmyn atgal. Amelija greitai
sumetė, ką daryti: priėjo prie lentynos ir ją pajudino. Nors surūdijusi, regis, turėtų išlaikyti. Vandenį
greičiausiai paleido tas, kuris juos abu čia įkalino. Matyt, čia bus žemiausia rūsio vieta. Grindyse
nebuvo jokio nuotako, o siaurutis plyšelis, pro kurį skverbėsi šviesa, – žemose lubose. Jei vanduo
nesiliaus sruvęs, kada nors užtvindys patalpą. Juodu prigers kaip žiurkės! Pasibaisėjusi ėmė dairytis.
To dar betrūko! Jei tiek dienų ištvėrė ir neišsikraustė iš proto, nemirė iš bado ar troškulio, taip lengvai
nesileis paskandinama! Ji pasilenkė prie Tyso ir stipriai sugriebė jam už rankos.
– Kelkis! – griežtai paliepė. – Eikš, Tysai! Padėsi man užkelti čiužinį ant lentynos!
 Jos nuostabai, Tysas nustojo lingavęs ir atsikėlė. Abiem pavyko užvilkti ant lentynos sunkų čiužinį.
Jei vanduo aukščiau nekils, jie čia bus saugūs. Ir sulig kiekviena valanda didės tikimybė, kad bus
surasti. Juk plūstantį vandenį turėtų kas nors pastebėti – kaimynai, vandentiekininkai ar dar kas!
Amelija atsargiai užsiropštė ant lentynos, mat bijojo, kad ji nenuvirstų. Atsidūrusi viršuje ištiesė ranką
Tysui. Gal senas, surūdijęs griozdas kaip nors išlaikys abiejų svorį! Netrukus jis jau sėdėjo ant čiužinio
šalia jos. Vis dar sunkdamasis pro durų apačią vanduo jau užtvindė rūsio grindis. Jiems teliko laukti.
Atsargiai perkeldama kūno svorį Amelija išsitiesė paslika.
– Na štai, – tarstelėjo užsidegusi pakaruoklio humoru, – ir išsipildė mano noras! Vaikystėje visada
troškau turėti aukštai iškeltą lovą. Dabar ją turiu.

*
Beata Šnėberger nuvedė Bodenšteiną su Pija į valgomąjį ir pasodino prie masyvaus stalo šalia didelės
koklių krosnies, dvelkiančios malonia šiluma. Kaimo troba kadaise buvo pertverta į daugybę mažų
kambarėlių, išardžius pertvaras dabar atsirado daug erdvės, tik kur ne kur paliktos atraminės medžio
sijos. Modernu ir sykiu jauku.
– Luktelkite, kol ateis vyras, – tarė ponia Šnėberger. – Tuojau užplikysiu arbatos.
Ji nuėjo į virtuvę, kuri irgi buvo be durų. Priešingai nei Vagneriams, kurie dingus dukteriai
nusigyveno, Šnėbergeriams pavyko išsilaižyti žaizdas ir pradėti naują gyvenimą. Turbūt ir dvynių
vėliau susilaukė.
Nepraėjo nė penkios minutės ir į valgomąjį įžengė aukštas prakaulus žilaplaukis vyras languotais
marškiniais ir mėlynomis darbinėmis kelnėmis. Albertas Šnėbergeris pirmiau padavė ranką Pijai,
paskui Bodenšteinui. Kaip ir jo žmona, buvo santūrus, ramus. Kai ponia Šnėberger atnešė arbatos,
Bodenšteinas delikačiai išklojo palaikų radimo aplinkybes. Albertas Šnėbergeris stovėdamas už kėdės
uždėjo rankas žmonai ant pečių. Nors abu buvo nuliūdę, regis, jiems dabar palengvėjo sužinojus apie
vaiko likimą.
– Ar žinote, kas tai padarė? – paklausė Beata Šnėberger.
– Ne, dar ne visai, – atsakė Bodenšteinas. – Žinome tik tiek, kad ne Tobijas Sartorijus.
– Vadinasi, jis nekaltai nuteistas?
– Taip. Regis, taip ir bus.
Visi nutilo. Albertas Šnėbergeris susimąstęs žiūrėjo pro didelius langus į abi dukreles, uoliai
šukuojančias arklį.
– Nereikėjo man tada klausyti Terlindeno ir persikelti į Altenhainą, – netikėtai prabilo. – Frankfurte
turėjome butą, bet ieškojome namo kaime, nes mieste Štefani grėsė susidėti su įtartina draugija.
– Iš kur pažįstate Klaudijų Terlindeną?
– Tiesą sakant, pažinojau Vilhelmą, jo vyriausiąjį brolį. Sykiu studijavome, paskui tapome verslo
partneriais. Jam mirus susipažinau su Klaudijumi. Mano įmonė buvo sudariusi tiekimo sutartis su jo
bendrove. Tarp mudviejų užsimezgė kažkas panašaus į draugystę, bet aš klydau. Terlindenas mums
išnuomojo namą kaimynystėje, kuris jam pačiam priklausė, – Albertas Šnėbergeris atsidusęs atsisėdo
šalia žmonos. – Žinojau, kad jam labai rūpi mano įmonė. Mano veiklos patirtis ir patentai būtų jam
labai pravertę. Mat tuo metu kaip tik ketino įregistruoti savo įmonę biržoje ir tai galėjo padaryti tik
pertvarkęs ją į akcinę bendrovę. Kartą jis man pateikė tokį pasiūlymą. Nors radosi ir daugiau
norinčiųjų susijungti. Tais laikais Terlindenas turėjo daug konkurentų.
Trumpam nutilo, gurkštelėjo arbatos.
 – Tada dingo mūsų duktė, – nors vyro balsas neužlūžo, buvo justi, kaip jam sunku prisiminti anas
baisybes. – Terlindenas su žmona mus labai užjautė ir globojo. Nuoširdžiai, kaip tikri draugai. Taip iš
pradžių manėme. Po tos nelaimės neturėjau jėgų rūpintis savo verslu. Visą dėmesį skyrėme dingusios
Štefani paieškoms, kreipėmės į įvairias organizacijas, radiją, televiziją. Kai Terlindenas pateikė man
kitą pasiūlymą, sutikau. Įmonės reikalai mane mažiausiai domino, visos mintys sukosi tik apie
Štefani, vis puoselėjau viltį, kad kada nors atsiras.
Krenkštelėjo iš paskutiniųjų tvardydamasis.
– Sutarėme, kad Terlindenas nepertvarkys įmonės ir neatleis joje dirbančių žmonių, – toliau kalbėjo
vyras. – Bet atsitiko priešingai. Aptikęs spragų sutartyse Terlindenas jomis pasinaudojo. Nuėjęs į biržą
sužlugdė mano įmonę, pardavė viską, kas jam nebuvo naudinga, iš šimto trisdešimt darbuotojų atleido
daugiau nei pusę. Nebeturėjau jėgų tam pasipriešinti. Baisu ir apsakyti. Žmonės, kuriuos gerai
pažinojau, staiga liko be darbo. Jei mano galva nebūtų buvusi užimta kitais dalykais, to nebūtų
atsitikę.
Persibraukė delnu per veidą.
– Mudu su Beata nutarėme išvažiuoti iš Altenhaino. Negalėjome toliau gyventi šalia to… to žmogaus
ir pakęsti jo klastą matydami, kaip jis primeta savo valią įmonės darbuotojams, kaimo žmonėms ir
prisidengęs kilnumo skraiste jais manipuliuoja.
– Manote, kad siekdamas užvaldyti jūsų bendrovę Terlindenas galėjo ką nors bloga padaryti jūsų
dukrai? – paklausė Pija.
– Kadangi Štefani… lavoną radote jo sodyboje, turiu tokių įtarimų, – trūkčiojo Šnėbergerio balsas,
jis stipriai susičiaupė. – Atvirai kalbant, mudviem su žmona niekada nebūtų atėję į galvą įtarti Tobiją
nuskriaudus mūsų dukrą. Bet visi įkalčiai ir parodymai buvo jo nenaudai. Galiausiai ir patys
nežinojome, kuo betikėti. Iš pradžių įtarinėjome Tysą. Mat jis kaip šešėlis visur sekiodavo paskui
Štefani…
Sutrikęs gūžtelėjo pečiais.
– Nežinau, ar Terlindenas galėjo prikišti nagus, ar ne, – netrukus pridūrė. – Tik nė nemirktelėjęs
pasinaudojo mūsų beviltiška padėtimi. Tas žmogus yra didelis sukčius ir melagis, neturi sąžinės nė
trupinėlio. Galima sakyti, žengia per lavonus ir gauna tai, ko užsigeidžia.

*
Suskambo Bodenšteino telefonas. Jis perleido vairą Pijai ir atsiliepė nežiūrėdamas į ekraną.
Nesitikėjęs išgirsti Kozimos balsą krūptelėjo.
– Turime pasikalbėti, – tarė Kozima. – Tik nesikarščiuodami.
– Dabar esu užsiėmęs, – atšovė Bodenšteinas. – Atlieku tyrimą. Paskambinsiu vėliau, – ir nė
neatsisveikinęs baigė pokalbį. Taip niekada nesielgdavo.
Pakilus iš slėnio šilti saulės spinduliai iškart prasmego tirštame pilkame rūke. Tylėdami važiavo per
Glashiuteną.
– Ką darytum manimi dėta? – staiga paklausė Bodenšteinas.
Pija sutriko. Gerai prisiminė, kaip smarkiai nusivylė Heningu sužinojusi apie jo romaną su
prokurore Valeri Lėblich. Tada juodu gyveno skyrium daugiau nei metus. Bet Heningas viską neigė,
kol Pija nesusekė jųdviejų su Lėblich karštomis pėdomis. Jei tada jos santuoka dar nebūtų spėjusi
suirti, tokios išdavystės nebūtų dovanojusi. Bodenšteino vietoje ji nebepasitikėtų Kozima, galiausiai
jinai jį bjauriai vedžiojo už nosies. Romanas visai kas kita nei atsitiktinė neištikimybė, kurią tam
tikromis aplinkybėmis galima pateisinti.
– Būtinai su ja pasikalbėk, – patarė viršininkui. – Šiaip ar taip, turite mažą vaikiuką. Kartu
pragyventi dvidešimt penkeri metai – ne juokas.
– Nieko sau patarimas, – nusišaipė Bodenšteinas. – Ačiū. O ką pati manytum?
– Norėtum žinoti?
– Aišku. Kitaip nebūčiau klausęs.
Pija giliai įkvėpė.
– Įskilęs indas ir liks įskilęs. Net jei ir suklijuotum, bus nebe tas, – tarė ji. – Tokia mano nuomonė.
Apgailestauju, jei laukei kitokio atsakymo
– Nelaukiau, – šyptelėjo Bodenšteinas, nors neatrodė, kad būtų buvęs laimingas. – Labiausiai
vertinu tavo atvirumą.
Jo telefonas vėl suskambo. Šįkart apsidrausdamas nuo staigmenų dirstelėjo į ekraną.
– Ostermanas, – pasakė ir atsiliepė. Pasiklausęs linktelėjo. – Paskambinkite poniai Engel. Tegu ir ji
dalyvauja apklausoje.
– Tobijo?
– Ne, – atsikvėpė Bodenšteinas. – Ponas kultūros ministras išniro iš nežinios ir laukia mūsų kartu
su advokatu.

*
Jie pasitarė prieš įeidami į apklausos kabinetą, kuriame, Bodenšteino nurodymu, buvo atvesdinti
Gregoras Lauterbachas ir jo advokatas. Apie draugišką nevaržomą atmosferą negalėjo būti nė kalbos,
tegu Lauterbachas žino, kad jam išimčių nebus daroma.
– Kokios taktikos imsitės? – pasiteiravo Engel.
– Kaip reikiant prispausiu jam uodegą, – paaiškino Bodenšteinas. – Mums negalima ilgiau gaišti.
Amelija visą savaitę dingusi ir, jei norime rasti gyvą, nevalia su kiekvienu terliotis.
Nikola Engel linktelėjo. Apklausos kabinete viena siena buvo su dideliu veidrodžiu. Viduryje stovėjo
stalas, prie jo sėdėjo kultūros ministras Lauterbachas ir jo gynėjas daktaras Andersas. Bodenšteinui ir
Pijai šis nemalonus žmogus buvo gerai žinomas. Jis dažniausiai apsiimdavo ginti žmogžudžius ir
kitokius galvažudžius. Pralaimimos bylos jo nė kiek netrikdydavo, labiau trokšdavo išgarsėti spaudoje
ir kad kuo daugiau jo bylų atsidurtų Aukščiausiajame Teisme.
Gregoras Lauterbachas suvokė padėties rimtumą ir buvo pasirengęs atsakyti į pareigūnų
klausimus. Išbalęs ir prislėgtas prislopusiu balsu pasakojo, kaip viskas vyko 1997-ųjų rugsėjo 6-ąją. Tą
vakarą susitikęs su Štefani Šnėberger Sartorijų daržinėje ketino jai paaiškinti, kad nė nemanantis
prasidėti su mokine. Paskui grįžęs namo.
– Kitą dieną sužinojau, kad Štefani ir Laura Vagner nežinia kur dingusios, – kalbėjo Lauterbachas. –
Kažkas mums paskambino ir pasakė, kad policija įtaria abi merginas nužudžius Štefani draugą Tobiją
Sartorijų. Mano žmona šiukšlių konteineryje prie mūsų namo aptiko kruviną automobilio kėliklį. Aš
jai tada pasakiau, kad aiškinausi su Štefani, nes šventės vakarą ji vis neatstojo ir mane kabino. Mudu
su žmona supratome, kad Tobijas, supykęs ant Štefani, ją užmušė, o kėliklį įmetė į mūsų šiukšlių
konteinerį. Daniela norėjo mane apsaugoti nuo apkalbų. Taigi ji man patarė kur nors paslėpti kėliklį.
Pats nežinau, kodėl taip padariau, – matyt, ištiktas afekto, – įmečiau jį į srutų duobę Sartorijų namo
kieme.
 Bodenšteinas, Pija ir Nikola Engel tylėdami klausėsi. Andersas irgi nepratarė nė žodžio, tik
abejingai spoksojo į veidrodinę sieną sunėręs rankas ant krūtinės ir susičiaupęs.
– Buvau tvirtai… įsitikinęs, kad Tobijas nužudė Štefani, – toliau kalbėjo Lauterbachas. – Mat buvo
mus abu pastebėjęs, dar vėliau Štefani su juo susipyko. Keršydamas man pakišo mums tą kėliklį ir
tikėjosi, kad policija mane įtars.
Bodenšteinas pasipiktinęs neištvėrė:
– Jūs meluojate.
– Ne, nemeluoju, – Lauterbachas nervingai nurijo seiles ir įbedė akis į advokatą. Tačiau šis
tebemurksojo stebeilydamas į savo atvaizdą veidrodyje.
– Mes jau išsiaiškinome, kad Tobijas Sartorijus dėl Lauros Vagner nužudymo nieko dėtas, – kaip
kirviu nukirto Bodenšteinas, nors šiaip nebuvo linkęs kelti balso. – Suradome Štefani mumiją. Iš
saugojimo kameros paėmėme kėliklį ir perdavėme laboratorijai. Ant jo dar įmanoma aptikti pirštų
atspaudų. Be to, teismo medicinos ekspertas lavono vaginoje rado kito žmogaus DNR. Spermos. Jei
paaiškėtų, kad tai jūsų, tada jums būtų labai riesta, pone Lauterbachai.
Gregoras Lauterbachas neramiai pasimuistė kėdėje, nervingai perbraukė liežuviu per lūpas.
– Kiek metų tada buvo Štefani? – klausė Bodenšteinas.
– Šešiolika.
– O jums?
– Dvidešimt septyneri, – kuždomis išstenėjo Lauterbachas. Pabalusį veidą išpylė raudonis, jis
nukorė galvą.
– Ar 1997-ųjų rugsėjo šeštąją turėjote intymių santykių su Štefani Šnėberger, ar ne?
Lauterbachas suakmenėjo.
– Jūs blefuojate, – jam į pagalbą paskubėjo galiausiai atsikvošėjęs advokatas. – Panorėjusi mergina
gali tai daryti su kuo nori.
– Kokiais drabužiais vilkėjote 1997-ųjų rugsėjo šeštosios vakarą? – Bodenšteinas nesileido
išmušamas iš vėžių ir nenuleido akių nuo Lauterbacho. Šis sutrikęs spoksojo ir gūžčiojo pečiais.
– Aš jums priminsiu. Mūvėjote džinsais, vilkėjote melsvais marškiniais, ant viršaus – žalsvais
sportiniais su šventine emblema, avėjote rusvais batais.
– Kuo čia dėta apranga? – pasidomėjo Lauterbacho advokatas.
– Štai, žiūrėkite, – nekreipdamas į jį dėmesio Bodenšteinas išėmė iš aplanko Tyso paveikslų kopijas
ir vieną po kitos dėliojo ant stalo priešais Lauterbachą. – Juos piešė Tysas. Jis netikėtai tapo abiejų
merginų nužudymo liudininku ir tuose paveiksluose pasakoja, kaip viskas vyko.
Bodenšteinas dūrė pirštu į vieną žmogų nuotraukoje.
– Kas tai galėtų būti?
Lauterbachas dirstelėjo ir patraukė pečiais.
– Tai jūs, pone Lauterbachai. Jūs bučiavotės šalia daržinės su Štefani Šnėberger, paskui abu
mylėjotės.
– Ne, – murmėjo Gregoras Lauterbachas, baltas kaip drobė. – Ne ne, tai netiesa, patikėkite manimi!
– Jūs buvote jos mokytojas, – varė toliau Bodenšteinas. – Štefani buvo nuo jūsų priklausoma. Už tai,
ką padarėte, jums grėsė baudžiamoji atsakomybė. Tą jūs puikiai suvokėte. Ir baiminotės, kad Štefani
neišsiplepėtų. Permiegojusiam su nepilnamete mokine mokytojui tektų atsisveikinti su pedagogo
karjera.
Gregoras Lauterbachas purtė galvą.
 – Jūs kėlikliu smogėte Štefani, paskui jį įmetėte į srutų duobę ir nuėjote namo. Apie viską
prisipažinote žmonai, o toji jums patarė laikyti liežuvį už dantų. Jūs viską gerai apskaičiavote, nors ne
visai. Tiesa, policija nužudymu įtarė Tobiją, jis buvo suimtas ir nuteistas. Trūko vienintelės grandies:
Štefani lavonas staiga pradingo. Vadinasi, kažkas matė, kaip buvote susitikęs su Štefani.
Lauterbachas įnirtingai purtė galvą.
– Įtarėte, kad tai galėjo matyti Tysas Terlindenas. Tada jūsų žmona, Tyso gydytoja, reguliariai
svaigino jį narkotikais ir visaip baugino, kad tas tik ko nors neleptelėtų. Sumanymas pavyko.
Vienuolika metų viskas klojosi kuo puikiausiai, kol iš kalėjimo nebuvo paleistas Tobijas Sartorijus. Per
savo pažįstamą Andreasą Hasę, K 11 skyriaus pareigūną, sužinojote, kad mes susidomėjome tais
įvykiais ir netgi užsisakėme iš archyvo senas bylas. Tada jūs sukurstėte Hasę išplėšti iš bylų
atitinkamus apklausos protokolus.
– Netiesa, – kimiai kuždėjo Lauterbachas. Jam ant kaktos sužvilgo prakaito lašai.
– Jūs klystate, – įsiterpė Pija. – Hasė jau prisipažino ir todėl buvo atleistas. Argi dabar sėdėtumėte
čia, jei nebūtumėte to daręs?
– Kas čia vyksta? – įsikišo Andersas. – Net jei mano ginamasis ir būtų permiegojęs su mokine, nuo
nusikaltimo padarymo jau būtų suėjusi senatis.
– Senatis žmogžudystei netaikoma.
– Aš nenužudžiau Štefani!
– Tai kodėl įkalbėjote Hasę sunaikinti apklausos protokolus?
– Nes… nes aš… maniau, bus geriau, jei mano pavardė toje byloje niekur nebus minima, –
prisipažino Lauterbachas. Buvo smarkiai įkaitęs, prakaito lašai ritosi skruostais. – Ar negalėčiau ko
nors išgerti?
Nikola Engel tylėdama atsistojo ir išėjo. Netrukus grįžo nešina buteliu vandens ir stikline. Pastatė
priešais Lauterbachą ir vėl atsisėdo. Šis atkimšo butelį, įsipylė vandens ir vienu sykiu išmaukė.
– Kur yra Amelija Frėlich? – paklausė Pija. – Ir kur Tysas Terlindenas?
– Iš kur aš galėčiau žinoti? – irgi paklausė Lauterbachas.
– Juk supratote, kad Tysas matė tuos įvykius, – paaiškino Pija. – Be to, jums irgi nebuvo naujiena,
kad ir Amelija tuo domisi. Abu jie tapo jums labai neparankūs. Taigi darytina išvada, kad prisidėjote
prie jų dingimo. Juk judu su Terlindenu buvote kaip tik toje vietoje, kur paskutinį kartą buvo pastebėta
vėliau dingusi Amelija.
Ryškioje neoninių lempų šviesoje Gregoras Lauterbachas atrodė kaip zombis. Prakaituotas veidas
žvilgėjo, jis nervingai trynė delnus į šlaunis ir advokatas ramindamas uždėjo ranką jam ant peties.
– Pone Lauterbachai, – stodamasis grėsliu balsu tarė Bodenšteinas. Pasirėmęs rankomis į stalą
palinko, – mes palyginsime jūsų DNR su rastąja Štefani Šnėberger vaginoje. Jei mėginių rezultatai
sutaps, jums bus pareikštas kaltinimas dėl lytinio santykiavimo su nepilnamete mokine, nesvarbu, ką
jūsų advokatas postringauja apie senaties terminą. Tokie sunkūs kaltinimai jums neleis ilgą laiką
išsilaikyti kultūros ministro poste. Pažadu jums: padarysiu viską, kas įmanoma, kad stotumėte prieš
teismą. Manau, neturėčiau jums dabar pasakoti, kokie komentarai pasipiltų viešojoje erdvėje, jei
paaiškėtų, kad dėl jūsų tylėjimo jaunas žmogus, be to, dar ir jūsų mokinys, dešimt metų nepelnytai
atsėdėjo kalėjime!
Bodenšteinas nutilo laukdamas, kaip Lauterbachą paveiks jo žodžiai. Kultūros ministras virpėjo it
epušės lapas. Kažin kas jam buvo baisiau: ar jo laukiantis atpildas, ar viešas pasmerkimas?
 – Šįvakar jūs turite vieną šansą, – toliau ramiai kalbėjo Bodenšteinas. – Kol kas nesikreipsiu į
prokuratūrą ir neprašysiu pateikti jums kaltinimus, jei padėsite surasti Ameliją ir Tysą. Kartu su
advokatu apsvarstykite mano siūlymą. Skelbiame dešimties minučių pertrauką.

*
– Na ir niekšas, – piktinosi Pija žiūrėdama į Lauterbachą pro stiklo pertvarą. – Tai jis, ne kas kitas,
nužudė Štefani. O dabar jo naguose atsidūrė ir Amelija. Duodu galvą nukirsti!
Jie negirdėjo, apie ką Lauterbachas kalbasi su advokatu, nes Andersas reikalavo išjungti mikrofoną.
– Jo bendrininkas yra Terlindenas, – Bodenšteinas susimąstęs pasitrynė kaktą ir gurkštelėjo
vandens. – Bet kaip jis galėjo susiprotėti, kad Amelija apie tai žino?
– Sunku pasakyti, – gūžtelėjo pečiais Pija. – Gal mergina užsiminė Terlindenui apie paveikslus? Bet
ne, netikiu tuo.
– Aš irgi. Nusikaltimo grandinėje esama vienos spragos. Kažkas turėjo nutikti, kad Lauterbachas
taip išsigando.
– Gal Hasė? – pakišo mintį Nikola Engel.
– Ne, jis nieko nežinojo apie paveikslus, – užginčijo Pija. – Mes juos radome, kai jis jau buvo
nušalintas nuo tarnybos.
– Hm. Iš tikrųjų trūksta vienos grandies.
– Pala, – prabilo Bodenšteinas, – o kaip Nadia fon Bredov? Juk ji irgi buvo, kai vaikinai prievartavo
Laurą. Ir ji stovi tolėliau viename iš paveikslų, kur matome Lauterbachą su Štefani.
Nikola Engel su Pija sykiu lūkestingai sužiuro.
– Galbūt ji visą tą laiką buvo kieme? Juk nevažiavo kartu su vaikinais slėpti Lauros. Be to, Nadia
žinojo apie paveikslus. Tobijas pats jai papasakojo!
Engel ir Pija iškart sumojo, kur lenkia Bodenšteinas. Gal Nadia fon Bredov, kuri viską žinojo,
šantažavo Lauterbachą ir vertė jį imtis žygių?
– Nagi, eime vidun, – Bodenšteinas šveitė puodelį į šiukšlių kibirą. – Tuojau jį iškvosime.

*
Vanduo vis kilo. Centimetras po centimetro. Gęstančios dienos prieblandoje Amelija įžiūrėjo, kad jau
apsemtos trys laiptelių pakopos. Pakišusi po durimis storą vilnonę antklodę mėgino sulaikyti vandenį.
Veltui – srovė netrukus ją nuplovė. Paskui sutemo, nors akin durk, bet vanduo vamzdžiais
tebešniokštė. Beviltiškai bandė skaičiuoti, per kiek laiko potvynis pasieks viršutinę lentynos dalį. Tysas
gulėjo prie jos prigludęs, jautė tankiai besikilnojančią jo krūtinę. Retkarčiais užsikosėdavo. Regis, jis
karščiavo, drėgmė šioje skylėje jį galutinai pribaigs. Amelija prisiminė, kaip prastai jis atrodė
pastaruoju metu. Argi jis ištvers? Juk Tysas toks gležnas! Kelis kartus mėgino jį prašnekinti, bet jis
tylėjo.
– Tysai, – kuždėjo Amelija. Jai pačiai sunkiai sekėsi apversti liežuvį, nes dantys iš šalčio barškėjo. –
Tysai, nagi, atsiliepk!
Visiška tyla. Staiga visa jos narsa išgaravo. Ištvėrusi tamsoje daug dienų ir naktų ėmė ir netikėtai
palūžo. Apsipylė ašaromis. Vilčių išsigelbėti nebeliko. Vadinasi, jos laukia apgailėtinas galas
vandenyje! Juk Snieguolės irgi niekas nerado. Kuo ji geresnė? Ją surakino baimė. Krūptelėjo pajutusi
nugara prisilietimą. Tysas apglėbė ją, užkėlė koją ant jos kojų ir prisispaudė. Jo kūno karštis ją sušildė.
 – Neverk, Amelija, – šnibždėjo jai į ausį. – Neverk, juk aš su tavimi.

*
– Iš kur sužinojote apie tuos paveikslus? – perėjo prie reikalo Bodenšteinas, nusprendęs veltui
neaušinti burnos. Kaipmat įvertino Gregoro Lauterbacho būseną. Ponas ministras apskritai nebuvo iš
narsuolių, be to, įtampa darė savo. Sukrečiantys pastarųjų dienų įvykiai turėjo jį smarkiai sugniuždyti.
– Pradėjo plaukti anoniminiai laiškai ir trumposios žinutės, – atsakė Lauterbachas ir vangiai
mostelėjęs nutildė advokatą, pasirengusį protestuoti. – Tą vakarą daržinėje buvau pametęs raktų
ryšulį, o kartu su laišku atsiųstoje nuotraukoje juos atpažinau. Tada supratau, kad kažkas mudu su
Štefani stebėjo.
– Ką tuo metu darėte?
– Juk žinote ką, – Lauterbachas nudūrė akis, kai pakėlė galvą, jose blykstelėjo tik gailestis pačiam
sau. – Štefani mane provokavo, jau senokai taip elgėsi. Nenorėjau… neketinau su ja… permiegoti, bet ji
mane taip atakavo, kad… galiausiai neatsispyriau.
Bodenšteinas tylėdamas laukė, kol Lauterbachas verkšlenančiu balsu toliau pasakos.
– Kai… kai apsižiūrėjau pametęs raktų ryšulį, ėjau jo ieškoti. Mano žmona būtų man nusukusi
sprandą, nes ten sykiu buvo ir jos kabineto raktai!
Jis pažvelgė į Bodenšteiną laukdamas jo užuojautos, bet šis turėjo gerokai pasistengti, kad po
abejingumo kauke paslėptų vis didėjantį pasibjaurėjimą.
– Štefani man patarė greičiau iš ten nešdintis. Girdi, ji vėliau paieškosianti ir man grąžinsianti.
– Ir jūs jos paklausėte?
– Taip. Grįžau namo.
Bodenšteinas kol kas pasitenkino tokiu jo atsakymu.
– Sakote, gaudavote laiškų ir trumpųjų žinučių, – tarstelėjo. – Ir kas juose buvo rašoma?
– Kad Tysas viską žino. Ir kad policija nieko nesužinos, jei ir toliau laikysiu liežuvį už dantų.
– Dėl ko turėtumėte laikyti liežuvį už dantų?
Lauterbachas kilstelėjo pečius ir papurtė galvą.
– Kaip manote, kas jums rašė tuos laiškus?
Vėl toks pat trūktelėjimas pečiais.
– Vis dėlto numanote – kas! Pone Lauterbachai! – Bodenšteinas vėl pasilenkė prie jo. – Jūs darote
didelę klaidą tylėdamas!
– Net neįsivaizduoju! – sušuko Lauterbachas su baisia neviltimi, kuri neatrodė apsimestinė.
Pasilikęs vienas mūšio lauke ir įvarytas į kampą Gregoras Lauterbachas parodė savo tikrąjį veidą: jis
buvo menkysta, tūnantis žmonos šešėlyje, apgailėtinas bestuburis. – Išvis nieko nežinau! Žmona man
pasakojo apie kažkokius paveikslus, tik abejoju, ar Tysas galėjo rašyti tuos laiškus ir žinutes.
– Kada ji apie tai jums papasakojo?
– Kažkurią dieną, – Lauterbachas pasirėmęs rankomis papurtė galvą. – Negalėčiau tiksliai pasakyti.
– Pabandykite prisiminti, – spyrė Bodenšteinas. – Ar prieš Amelijos dingimą, ar po jo? Iš kur jūsų
žmona apie tai sužinojo? Kas jai galėjo papasakoti?
– Dieve brangiausias, nežinau! – aimanavo Lauterbachas. – Tikrai nežinau!
– Gerai pagalvokite! – Bodenšteinas vėl atsitiesė. – Tą šeštadienio vakarą, kai dingo Amelija,
vakarieniavote kartu su žmona ir Terlindenų pora Frankfurte, „Ebony“ klube. Jūsų žmona sykiu su
Christina Terlinden apie pusę dešimtos grįžo namo, o judu su Klaudijumi Terlindenu kažkur
važiavote. Ką veikėte išėję iš „Ebony“ klubo?
Gregoras Lauterbachas įtempė atmintį ir, regis, sumojo, kad policija žino kur kas daugiau, nei jis
manė.
– Atrodo, žmona apie tai užsiminė pakeliui į Frankfurtą, sakė, kad Tysas kaimynų mergaitei
perdavęs kažkokius paveikslus, o juose neva esu ir aš pavaizduotas, – prisipažino. – Ji sužinojusi
popiet, kai paskambino nepažįstama moteris. Vėliau nebeturėjau progos apie tai pakalbėti. Daniela su
Christina pusę dešimtos išvažiavo. Andreaso Jagielskio pasiteiravau apie tą Ameliją Frėlich, žinojau,
kad dirba padavėja „Juodajame žirge“. Jagielskis paskambino žmonai, o toji pasakė, kad Amelija
kavinėje. Taigi mudu su Klaudijumi nuvažiavome į Altenhainą ir laukėme tos merginos aikštelėje prie
kavinės. Bet ji neatėjo.
– Ką norėjote sužinoti apie Ameliją?
– Ar ji rašė man tuos laiškus ir žinutes.
– Ir ką? Rašė?
– Negalėjau to paklausti. Laukėme automobilyje, buvo apie vienuoliktą ar pusę dvyliktos. Tada
išdygo Natalija. Turiu galvoje Nadią. Regis, ji dabar vadinasi Nadia fon Bredov.
Bodenšteinas dirstelėjo aukštyn ir pagavo Pijos žvilgsnį.
– Ji šmižinėjo po aikštelę, – toliau pasakojo Lauterbachas, – dirstelėjo į krūmus, paskui nuėjo prie
autobusų stotelės. Tada pamatėme ant suolo sėdintį vyrą. Nadia bandė jį pažadinti, bet veltui.
Galiausiai ji nuvažiavo. Klaudijus paskambino į „Juodąjį žirgą“ ir paprašė pakviesti Ameliją, bet ponia
Jagielski pasakė, kad ji jau seniai išėjusi. Tada mudu su Klaudijumi važiavome į jo įstaigą. Jis
baiminosi, kad policija nepradėtų šniukštinėti. Nelaukdamas kratos nusprendė paslėpti kai kuriuos
dokumentus.
– Kokius dokumentus? – paklausė Bodenšteinas.
Gregoras Lauterbachas ėmė muistytis, tik neilgai. Pasirodo, Klaudijus Terlindenas savo pozicijas
pamažu sutvirtino žarstydamas kyšius kairėn dešinėn. Tiesa, jis ir anksčiau nebuvo vargšas, bet
dešimto dešimtmečio pabaigoje dar labiau pralobo išplėtęs įmonės veiklą ir prasimušęs į biržą. Taip
užsitikrino tvirtą ekonominę ir politinę padėtį. Sudarinėjo pelningiausius sandorius su šalimis, nors
joms oficialiai buvo paskelbtas ekonominis embargas, kaip antai su Iranu ir Šiaurės Korėja.
– Tą vakarą ketino atsikratyti tų dokumentų, – baigė Lauterbachas vėl atgavęs pasitikėjimą savimi,
kai kalba pasisuko ne apie jį. – Bet kadangi sunaikinti jų nenorėjo, nuvežėme į mano butą Idšteine.
– Šit kaip.
– Dėl Amelijos ar Tyso dingimo nesu kaltas, – tikino Gregoras Lauterbachas. – Ir nieko nesu
nužudęs.
– Pažiūrėsime, – Bodenšteinas susišlavė nuo stalo nuotraukas ir sudėjo jas į aplanką. – Galite grįžti
namo. Bet policija jus stebės, klausysis jūsų telefoninių pokalbių. Be to, prašytume niekur neišvykti be
mūsų žinios. Jei norėsite išeiti iš namų, turėsite mus informuoti.
Lauterbachas nuolankiai linksėjo.
– Gal galėtumėte neišduoti spaudai mano pavardės? – paprašė.
– Kad ir labai norėdamas, negaliu jums šito pažadėti, – Bodenšteinas ištiesė ranką. – Duokite šen
jūsų buto Idšteine raktą.
2008-ųjų lapkričio 23-ioji, sekmadienis

Po nemiegotos nakties Pija jau buvo pakirdusi, kai 5:15 paskambino patruliuojantys pareigūnai: Nadia
fon Bredov ką tik grįžo į butą Frankfurte, Vesthafene. Viena.
– Atvažiuoju, – tarė Pija. – Palaukite manęs.
Per durų viršų švystelėjo į aptvarą šieno pleką ir įgrūdo į kišenę telefoną. Užmigti negalėjo ir dėl
kito reikalo. Ryt 15:30 Birkenhofe laukė susitikimas su Frankfurto statybos reikalų inspekcijos
valdininkais. Jei sprendimas nugriauti nebus atšauktas, juodu su Kristofu ir gyvuliais netrukus liks be
pastogės.
Kristofas pastarosiomis dienomis intensyviai domėjosi šia problema ir veikiai ankstesnis jo
optimizmas išgaravo. Žemės sklypą su namu Birkenhofe Pijai pardavę buvę savininkai nutylėjo, kad
šioje vietoje uždrausta statytis dėl numatomų tiesti aukštos įtampos linijų. Kadaise po karo žmogus iš
pradžių buvo čia susirentęs lūšną, paskui po truputį plėtėsi. Ištisus šešiasdešimt metų savavališkos
statybos niekam neužkliuvo, kol nieko apie tai nežinodama Pija kreipėsi su prašymu leisti perstatyti
namą. Skubiai palesinusi sparnuočius paskambino Bodenšteinui. Kai jis neatsiliepė, parašė trumpąją
žinutę ir grįžo į namus, kurie staiga jai tapo be galo svetimi. Pirštų galiukais nustypčiojo į miegamąjį.
– Jau išvažiuoji? – paklausė Kristofas.
– Taip. Ar pažadinau tave? – ji įjungė šviesą.
– Ne. Aš irgi prastai miegojau, – pasižiūrėjo į ją susiėmęs rankomis galvą. – Pusę nakties svarsčiau,
ką darysime, jei nugriaus.
– Ir aš, – Pija prisėdo ant lovos krašto. – Šiaip ar taip, paduosiu į teismą nenaudėlius, pardavusius
sklypą. Aišku kaip dieną, kad jie mane apvyniojo aplink pirštą!
– Pirmiausia turime tai įrodyti, – nuramino Kristofas. – Šiandien pasitarsiu su vienu bičiuliu, kuris
išmano tuos reikalus. Kol kas nieko nedarykime.
Pija atsiduso.
– Kaip gerai, kad tu esi, – tyliai tarė. – Ką daryčiau be tavęs.
– Jei nebūčiau įsibrovęs į tavo gyvenimą, nebūtų reikėję kreiptis dėl namo perstatymo ir to nebūtų
atsitikę, – karčiai šyptelėjo Kristofas. – Na, nenusimink. Dirbk savo darbą, o aš pasirūpinsiu šiuo
reikalu, gerai?
– Gerai, – Pija prisivertė nusišypsoti, pasilenkė prie Kristofo ir pabučiavo. – Va, tik negaliu pasakyti,
kada šiandien grįšiu.
– Dėl manęs nesijaudink, – šyptelėjo Kristofas. – Šiandien man išpuola budėti zoologijos sode.

*
Iš tolo atpažino ją gatvės žibintų šviesoje. Stovėjo aikštelėje šalia jo automobilio, jos raudoni plaukai
buvo vienintelė ryški dėmė ūkanotoje prieblandoje. Bodenšteinas sutriko, bet netrukus ryžtingai
priėjo. Žinojo, kad nutraukęs su ja pokalbį telefonu taip lengvai neišsisuks. Tiesą sakant, turėjo tikėtis,
jog anksčiau ar vėliau jo patykos. Tik visa galva pasinėręs į darbą tam susitikimui nebuvo pasirengęs ir
jautėsi beginklis.
– Ko nori? – šiurkščiai paklausė. – Neturiu kada su tavimi šnekėtis.
 – Kodėl man nepaskambini? Man reikia su tavimi pasikalbėti.
– Nejau dabar pat? – sustojo žiūrėdamas į jos blyškų susikaupusį veidą. Besidaužanti širdis vargais
negalais nurimo. – Šitiek laiko nereikėjo, o dabar štai prašom. Jei taip norisi išsikalbėti, tai ir šnekėk su
tuo savo ruseliu.
Išsitraukė raktelį, bet ji nesitraukė nuo automobilio durelių.
– Norėjau tau pasakyti… – pradėjo.
Bodenšteinas neleido jai baigti. Po nemiegotos nakties jo laukė darbas, o čia lyg tyčia išpuolė
netinkamos aplinkybės tokiam svarbiam pokalbiui.
– Nenoriu tavęs klausytis. Be to, neturiu kada.
– Oliveri, patikėk manimi, nenorėjau tavęs skaudinti! – Kozima ištiesė ranką, bet ir vėl nuleido, nes
vyras atsitraukė. Ryto žvarboje jos iškvėptas oras akimirksniu virsdavo baltais garų tumulais. –
Nebūčiau taip toli nuėjusi, jei…
– Užsičiaupk! – išrėkė. – Jau įskaudinai! Dar niekas manęs taip nebuvo įskaudinęs! Nenoriu girdėti
tavo atsiprašymų ir pasiteisinimų! Kad ir ką sakytum, jau viską sugriovei! Viską!
Kozima tylėjo.
– Kažin, kiek kartų mane apgaudinėjai, meistriškai vedžiojai už nosies ir melavai! – varė sukandęs
dantis. – Įdomu, ką išdarinėjai per tas keliones? Su kiek vyrų voliojeisi lovoje, kai patiklus nulėpausis
vyrelis, ištikimai atsidavęs tau kaip koks šunelis, tupėjo namuose su vaikais ir laukė tavęs? Gal net
šaipydavaisi iš tokio didelio kvailo vyro patiklumo!
Tie žodžiai paplūdo tarsi įkaitusi lava, išsiveržė ilgai tramdytas apmaudas. Kozima klausėsi jo
tirados nutaisiusi bejausmį veidą.
– Ko gero, ir Sofija bus ne mano vaikas, o kurio nors tų susivėlusių plevėsų iš filmavimo aikštelių, su
kuriais meiliai burkuoji!
Nutilo staiga sumojęs, kad per daug įsismagino. Bet žodis – kaip žvirblis, išsprūdusio
nebesugrąžinsi.
– Dėl mūsų santuokos tvirtumo buvau pasirengęs galvą guldyti, – pridūrė. – Bet tu man melavai ir
apgavai. Kaip galiu tavimi pasitikėti?
Kozima trūktelėjo pečiais.
– Tai ir tikėjausi išgirsti, – šaltai atkirto. – Manai, tik tu teisus, o į kitus tau nusispjaut. Viską matai
tik iš savo varpinės.
– Tai iš kieno varpinės turiu matyti? Gal iš to tavojo ruselio meilužio? – piktai sušnarpštė. – Tai tau į
viską nusispjaut, ne man! Argi tuos dvidešimt metų kada nors pagalvojai apie mane, kai ištisomis
savaitėmis prašapdavai iš namų? Nors man niekada tai nepatikdavo, bet susitaikydavau, nes žinojau,
kad neįsivaizduoji savo gyvenimo be darbo. Paskui pastojai. Tu net nepaklausei, ar noriu dar vieno
vaiko, pati viena nusprendei ir – baigtas kriukis! Nors pati turėjai suprasti, kad susilaukusi kūdikio
negalėsi bastytis po pasaulį. Užmezgei romaną iš dyko buvimo ir dar drįsti prikišti, kad esu egoistas?
Nusijuokčiau, jei nebūtų taip graudu!
– Augindami Lorencą su Rozi kažkaip suderindavome darbą su šeima. Tada buvai prisiėmęs
atsakomybę, – priminė jam Kozima. – Bet čia atėjau ne ginčytis. Kas buvo, tas pražuvo. Padariau didelę
klaidą, tik nesu pasirengusi barstytis galvą pelenais ir maldauti tavo atleidimo.
– Tai ko čia atėjai? – Bodenšteino palto kišenėje suskambo, paskui ėmė vibruoti telefonas, bet jis
nekreipė dėmesio.
 – Po Kalėdų visam mėnesiui išvykstu kartu su Gavrilovo ekspedicija Šiaurės jūrų keliu, – šaltai
pareiškė Kozima. – Turėsi pasirūpinti Sofija.
Bodenšteinas spoksojo į žmoną be žado, tarsi ką tik būtų gavęs antausį. Vadinasi, Kozima atėjo ne
prašyti atleidimo, o pranešti apie savo ateities planus. Ir greičiausiai ji seniai nusprendė, kad ir toliau
jis bus vien vaikų auklė. Jam pakirto kelius.
– Gal juokauji? – sukuždėjo.
– Ne. Prieš kelias savaites pasirašiau sutartį. Žinojau, kad tau nepatiks, – gūžtelėjo pečiais. –
Apgailestauju, kad šitaip išėjo, man tikrai gaila. Bet pastaruoju metu viską apsvarsčiau. Jei tos kelionės
nenufilmuosiu, visą gyvenimą graušiu nagus…
Ji vis kalbėjo, bet jos žodžiai atsimušdavo kaip žirniai į sieną. Jis suprato jų esmę: jos dvasinė
išdavystė jau seniai įvykusi, ji nusispjovė į jų bendrą gyvenimą. Tiesą sakant, niekada ja per daug
nepasitikėjo. Ilgą laiką manė, kad skirtingi charakteriai tarsi paįvairina santuoką, kaip druska
pagardina sriubą. Tačiau dabar paaiškėjo, kad juodu vienas kitam netinka. Skausmas gniaužė jam
širdį.
Vadinasi, ir dabar pasielgė taip, kaip ne kartą buvo dariusi: primetė savo apsisprendimą prieš jo
valią. Tai ji visada rikiuodavo šeimos reikalus. Jos pinigais buvo pirktas sklypas Kelkheime ir pastatytas
namas. Jis nė už ką nebūtų galėjęs sau to leisti. Kad ir kaip skaudu, tą rūškaną lapkričio dieną
pirmąkart suvokė, kad tai nebe ta jo žavioji savimi pasitikinti partnerė, o moteris, kuri beatodairiškai
siekia primesti savo valią ir sumanymus. Koks jis anksčiau buvo kvailas ir aklas!
Kraujas mušė jam į galvą. Ji liovėsi kalbėti ir šaltai į jį žiūrėjo, tarsi laukdama atsakymo. Akyse jam
sužaibavo. Jos veidas, automobilis, aikštelė – viskas staiga išplaukė. Ji apsisuks ir nueis su kitu vyru.
Toliau gyvens savo gyvenimą, kuriame jam nebebus vietos. Ūmai plykstelėjo pavydas ir neapykanta.
Žengtelėjo artyn ir čiupo jai už riešo. Išsigandusi Kozima traukėsi atatupsta, tačiau jis lyg replėmis
laikė tvirtai suspaudęs ranką. Jos šaltas išdidumas kaipmat išgaravo, išsigandusi Kozima išsprogino
akis ir žiojosi pasirengusi šaukti.

*
Pusę septintos Pija nusprendė pati viena eiti į Nadios fon Bredov butą, Bodenšteinas telefono nekėlė ir
neatsakė į jos žinutes. Nespėjus paspausti skambučio namo durys atsidarė ir pro jas išėjo vyras. Pija
žengė vidun kartu su dviem civiliniais drabužiais vilkinčiais pareigūnais, kurie čia ėjo sargybą.
– Sustokite! – pastojo kelią pusamžis žilstelėjęs vyras apvaliais raginiais akiniais. – Taip nieko
nebus! Pas ką susiruošėte?
– Koks jūsų reikalas! – šiurkščiai atkirto Pija.
– Užtat kad mano, – vyras užstojo lifto duris, sunėrė ant krūtinės rankas ir niekinamai šnairavo. –
Esu šio gyvenamojo komplekso bendrijos pirmininkas. Čia draudžiama bet kam vaikščioti.
– Mes iš kriminalinės policijos.
– Šit kaip. Ar turite pažymėjimą?
Pija niršdama ištraukė tarnybinį ženklelį ir pakišo jam po nosimi. Paskui pasuko prie laiptų.
– Tu lauksi apačioje, – nurodė vienam pareigūnui. – Mudu eisime į viršų.
Kai jie priėjo prie buto durų, jos atsidarė. Nadios fon Bredov veide šmėkštelėjo lengvas išgąstis.
– Juk sakiau laukti apačioje, – nelabai draugiškai tarė. – Bet jei pasikėlėte, galėtumėte nunešti ir
lagaminus.
 – Tai jūs išvykstate? – Pija sumojo, kad Nadia fon Bredov ją palaikė taksi vairuotoja. – Juk jūs ką tik
grįžote.
– Koks jūsų reikalas? – suirzusi atšovė.
– Manyčiau, kad mano, ir dar labai svarbus, – Pija pakišo tarnybinį ženklelį. – Pija Kirchhof,
Hofheimo kriminalinė policija.
Nadia fon Bredov pašnairavo ir patempė lūpą. Vilkėjo tamsrude „Wellensteyn“ firmos striuke su
kailine apykakle, buvo džinsuota, avėjo ilgaaulius. Šviesūs plaukai suimti į kuodą, net po makiažo
sluoksniu buvo matyti pajuodę paakiai, paraudę vokai.
– Ne laiku atėjote. Skubu į oro uostą.
– Tada teks atidėti skrydį, – atšovė Pija. – Užduosiu jums keletą klausimų.
– Neturiu laiko panašiems pokalbiams, – ir spustelėjo lifto mygtuką.
– Kur buvote išvykusi? – klausinėjo Pija.
– Toli.
– Aha. O kur Tobijas Sartorijus?
Nadia fon Bredov nustebusi pavartė žalias akis.
– Kodėl turėčiau apie jį žinoti? – ji apstulbo taip nuoširdžiai, kad galėtum ja patikėti, tačiau ne veltui
ji buvo didžiausius honorarus gaunanti aktorė šalyje.
– Nes po Lauros Vagner laidotuvių išvažiavote kartu su juo, nors turėjote pristatyti mums į
apklausą.
– Kas jums taip sakė?
– Tobijo tėvas. Taigi kur jis?
Lifto kabina sustojo ir durys atsivėrė. Nadia fon Bredov atsisuko ir pašaipiai šyptelėjo.
– Manau, ne visi tiki to senio paistalais, – ji pažvelgė į Pijos kolegą. – Ak, ta policija, geriausias
draugas ir padėjėjas. Gal malonėsite įkelti mano nešulius į liftą?
Kai pareigūnas pasilenkė prie lagaminų, Pijos kantrybė išseko.
– Sakykite, kur Amelija? Ką padarėte mergaitei?
– Ar aš? – Nadia fon Bredov išpūtė akis. – Ničnieko nepadariau! Kodėl turėčiau daryti?
– Nes iš Tyso Terlindeno Amelijai perduotų paveikslų aiškėja, kad ir jūs ten buvote tuo metu, kai
jūsų draugai žagino Laurą, be to, galėjote matyti, kaip Gregoras Lauterbachas intymiai santykiavo su
Štefani Šnėberger Sartorijų daržinėje. Paskui automobilio kėlikliu smogėte Štefani per galvą.
Pija apstulbo išgirdusi Nadios juoką.
– Iš kur traukiate tokias nesąmones?
Pija vos nepapurtė jos už sprando ir neskėlė antausio.
– Jūsų bičiuliai Jorgas, Feliksas ir Michaelis jau prisipažino, – pareiškė. – Laura dar buvo gyva, kai
trijulei liepėte jos atsikratyti. Bijojote, kad pamačiusi Tyso paveikslus Amelija neatskleistų teisybės.
Todėl jums rūpėjo ją pašalinti.
– O Dieve, – nė kiek nesuglumo Nadia. – Kvailesnių prasimanymų net scenaristai nebūtų sugalvoję!
Tą jūsų Ameliją esu mačiusi tik vieną sykį ir nežinau, kur ji.
– Meluojate. Šeštadienį buvote aikštelėje prie „Juodojo žirgo“ ir į krūmus nusviedėte Amelijos
kuprinę.
– Nejaugi? – Nadia fon Bredov suraukusi antakius dėbčiojo į Piją, rodės, tuoj tuoj neteks kantrybės.
– Ir kas gi jums taip pasakė?
– Atsirado jus mačiusiųjų.
 – Nesistebiu, – atšovė išdidžiai. – Bet vienu metu būti skirtingose vietose tikrai negalėjau.
Šeštadienį buvau Hamburge, turiu liudininkų.
– Kas jie tokie?
– Galiu jums nurodyti pavardes ir telefono numerius.
– Ką veikėte Hamburge?
– Dirbau.
– Netiesa. Jūsų vadybininkas sakė, kad jums vakare nereikėjo filmuotis.
Nadia fon Bredov dirstelėjo į brangų rankinį laikrodį ir jos veidas ištįso iš apmaudo, girdi, kam ją be
reikalo gaišina.
– Buvau Hamburge, kartu su kolega Torstenu Gotvaldu vedžiau vakarą, į kurį, mano skaičiavimu,
buvo susirinkę apie keturis šimtus žmonių ir kurį rodė per televiziją, – pasakė. – Žinoma, visų ten
dalyvavusiųjų numerių negalėčiau nurodyti, gal tik režisieriaus, paties Torsteno ir dar kelių kitų. Argi
tai neįrodo, kad jūsų minimu metu vargu ar būčiau galėjusi blaškytis po Altenhaino aikštelę?
– Pasilikite tą šmaikštumą sau, – patarė jai Pija. – O dabar pasirinkite vieną lagaminą ir mano
kolega mielai jį panėšės iki mūsų automobilio.
– Ak, kaip puiku. Policija perima taksi tarnybos paslaugas.
– Su didžiausiu malonumu, – šaltai tarstelėjo Pija. – Ir, beje, nuveš jus tiesiai į kamerą.
– Gal juokaujate! – Nadia fon Bredov pamažu susivokė priėjusi liepto galą. Tarp rūpestingai
išpešiotų antakių susimetė gili raukšlė. – Hamburge manęs laukia svarbus susitikimas.
– Jau nebe. Jūs sulaikyta.
– Ar galiu paklausti, dėl ko?
– Dėl to, jog nė piršto nepajudinote, kad išgelbėtumėte klasės draugę Laurą Vagner, – Pija ironiškai
šyptelėjo. – Apie tai turėtumėte žinoti iš savo filmų. Tai vadinama nusikaltimo bendrininkavimu.

*
Kai abu pareigūnai ant galinės sėdynės pasodinę išsivežė Nadią fon Bredov į Hofheimą, Pija vėl
mėgino susisiekti su Bodenšteinu. Šįkart jis atsiliepė.
– Kur dingai? – piktinosi Pija. Parėmusi petimi telefoną prisisegė saugos diržą. – Pusantros
valandos vargstu bandydama tau prisiskambinti! Neskubėk važiuoti į Frankfurtą. Aš sulaikiau Nadią
fon Bredov ir nurodžiau nugabenti į komisariatą.
Bodenšteinas atsakinėjo taip neaiškiai, kad ji nieko negalėjo suprasti.
– Negirdžiu tavęs, – susierzino. – Kas nutiko?
– …pakliuvau į eismo įvykį… laukiame techninės pagalbos automobilio… išvažiavimas mugės link…
degalinė…
– To dar betrūko! Lauk manęs. Atvažiuoju tavęs paimti.
Pija baigė kalbėti ir keiksnodama išvažiavo. Pasijuto vėl viena likusi mūšio lauke ir lyg tyčia tokiu
metu, kai negalima sau leisti nė menkiausios klaidos ar ką nors pražiopsoti. Ką nors pražiūrėsi – ir
viskas išslys iš rankų! Ji padidino greitį. Ankstyvą sekmadienio rytą miesto gatvės buvo tuščios, tarsi
iššluotos. Tad važiuodama Gutloito kvartalu iki centrinės geležinkelio stoties, paskui iki mugės ji
sugaišo ne daugiau kaip dešimt minučių, o kitomis savaitės dienomis šį atstumą įveikdavo tik per
pusvalandį. Radijas grojo Emi Makdonald dainą, kuri iš pradžių Pijai patiko. Bet kai radijo eteryje ėmė
skambėti kiaurą parą, ilgainiui atsibodo. Brėkštančio ryto prieblandoje prieš pat aštuonias priešingoje
eismo juostoje išvydo blyksinčius oranžinius techninės pagalbos automobilio švyturėlius. Ant
platformos kaip tik buvo keliama tai, kas liko iš Bodenšteino BMW. Privažiavusi rodyklę pasuko kairėn
ir po kelių minučių sustojo priešais techninės pagalbos ir policijos patrulių automobilius. Pabalęs
Bodenšteinas sėdėjo ant apsauginio barjero alkūnėmis pasirėmęs į kelius ir bukai spoksojo.
– Kas nutiko? – prisistačiusi uniformuotam pareigūnui ir skersakiuodama į viršininką paklausė
Pija.
– Greičiausiai mėgino išvengti susidūrimo su gyvūnu, – aiškino kolega. – Iš automobilio liko laužas,
bet vairuotojui, regis, nieko blogo nenutiko. Šiaip ar taip, atsisakė važiuoti į ligoninę.
– Aš juo pasirūpinsiu. Dėkoju jums.
Ji atsisuko į Bodenšteiną. Jis net nepakėlė galvos pajudėjus techninės pagalbos automobiliui.
– Ei, – Pija priėjo arčiau. Ką jam patarti? Į namus, kad ir kur būtų prisiglaudęs, tikriausiai nesutiks
važiuoti. Be to, dabar jis verkiant reikalingas. Bodenšteinas dūsavo. Atrodė visiškai sutrikęs.
– Ji ruošiasi kartu su juo visam mėnesiui vykti į tolimą kelionę, tuojau pat po Kalėdų, – nusiminęs
tarė. – Darbas jai labiau rūpi nei aš ir vaikai. Jau rugsėjį pasirašė sutartį.
Pija nežinojo, ką daryti. Panašios frazės, kaip antai „kaip nors viskas susitvarkys“ arba „nenukabink
nosies“, vargu ar čia derėtų. Jai iš tikrųjų jo pagailo, tačiau ir laikas spyrė. Komisariate jų laukė ne tik
Nadia fon Bredov, bet ir kiti jiems į pagalbą atsiųsti kriminalistai.
– Eikš, Oliveri, – ragino sutelkusi visą kantrybę, nors taip magėjo čiupti jam už rankos ir nusitempti
į automobilį. – Juk negalime amžinai stypsoti šalikelėje.
Bodenšteinas užsimerkė ir dviem pirštais pasitrynė nosį.
– Jau dvidešimt šešerius metus man tenka turėti reikalų su žmogžudžiais ir kitais banditais, –
pareiškė susikrimtęs. – Tik negalėjau suvokti vieno dalyko: kodėl žmogus kelia ranką prieš kitą žmogų.
Šįryt supratau. Turbūt būčiau ją pasmaugęs toje aikštelėje, laimė, sukliudė tėvas su broliu.
Tarsi gindamasis nuo šalčio apglėbė rankomis krūtinę ir žiūrėjo į Piją paraudusiomis akimis.
– Dar niekada nesijaučiau toks apdergtas.

*
Hofheimo kriminalinės inspekcijos pasitarimų salėje vos tilpo Ostermano sukviesti pareigūnai.
Kadangi po eismo įvykio Bodenšteinas dar nebuvo spėjęs atsigauti, jo pareigas laikinai perėmė Pija.
Paprašiusi tylos nušvietė esamą padėtį, pateikė faktus, priminė kolegoms, kad dabar svarbiausia
surasti Ameliją Frėlich ir Tysą Terlindeną. Kai nebeliko Benkės, daugiau nebuvo kam šiauštis, todėl
kolegos atidžiai klausėsi. Ji žvilgtelėjo į Bodenšteiną. Jis sėdėjo tolėliau atsišliejęs į sieną šalia daktarės
Engel. Atnešusi iš degalinės kavos suvertė į jo puodelį visą buteliuką konjako. Jis neprieštaraudamas
išgėrė ir dabar, regis, kiek atsitokėjo, nors vis dar buvo ištiktas šoko.
– Pagrindiniai įtariamieji yra Gregoras Lauterbachas, Klaudijus Terlindenas ir Nadia fon Bredov, –
tarė Pija ir priėjo prie ekrano, kuriame buvo rodomas Ostermano pastangomis padidintas Altenhaino
kaimo ir jo apylinkių žemėlapis. – Šiai trijulei labiausiai atsirūgtų, jei paaiškėtų, kas iš tikrųjų vyko
Altenhaine. Šeštadienio vakarą Terlindenas su Lauterbachu atvažiavo štai iš tos pusės, – ji parodė į
Feldštrasę. – Prieš tai buvo užsukę į Idšteiną, tame bute jau atlikome kratą. Dabar mūsų dėmesys
sutelktas į „Juodąjį žirgą“. Kavinės savininkas su žmona pučia Terlindeno dūdelę ir, galimas daiktas,
jam padarė kažkokią paslaugą. Galbūt Amelija apskritai nebuvo išėjusi iš kavinės. Šiaip ar taip, dar
kartą apklausime šalia aikštelės gyvenančius žmones. Kajau, ar arešto orderiai jau išrašyti?
Ostermanas linktelėjo.
 – Puiku. Reikia pristatyti čionai Jorgą Richterį, Feliksą Pyčą ir Michaelį Dombrovskį, tegul pas juos
važiuoja Katrin su patruliais. Kiti du ekipažai vienu metu vyks pas Klaudijų Terlindeną ir Gregorą
Lauterbachą. Abu arešto orderiai jau išrašyti.
– Kas važiuos pas Lauterbachą ir Terlindeną? – paklausė vienas pareigūnas.
– Lauterbachą tardys vyriausiasis komisaras Bodenšteinas ir kriminalinės policijos patarėja daktarė
Engel, – paaiškino Pija. – Aš apklausiu Terlindeną.
– Su kuo?
Išties, su kuo? Benkės su Hase jau nebėra. Pija apžvelgė kolegų veidus ir ryžosi.
– Su manimi važiuos kolega Svenas.
Išgirdęs savo pavardę jis išsprogino akis ir netikėdamas dūrė pirštu į save. Pija linktelėjo.
– Ar dar bus klausimų?
Klausimų daugiau nebuvo. Šurmuliuodami ir stumdydami kėdes žmonės skirstėsi. Pija nuėjo iki
Bodenšteino ir Nikolos Engel.
– Ar gerai padariau ir jus įtraukdama? – pasiteiravo Pija.
– Žinoma, gerai, – linktelėjo kriminalinės policijos patarėja ir pasivėdėjo Piją į šalį. – Kodėl
pasirinkote kriminalistą Janseną?
– Šovė į galvą, ir tiek, – trūktelėjo pečiais. – Dažnai girdėdavau, kaip viršininkas giria Sveną.
Nikola Engel linktelėjo. Iš jos akių negalėjai suprasti, ką ji apie tai mano, bet dabar Pija neturėjo
kada svarstyti, ar pasirinko tinkamą kolegą. Priėjusiam komisarui Svenui Jansenui Pija skubiai išdėstė,
ko ji tikisi iš abiejų įtariamųjų vienu metu atliekamos apklausos ir kokios strategijos ketina imtis. Visi
sėdo į automobilius. Bodenšteinas sustabdė Piją.
– Puikiai sugalvojai, – tepasakė. – Ir ačiū tau.

*
Bodenšteinas su Nikola Engel tylėdami sėdėjo automobilyje ir laukė Pijos skambučio. Ji pasakė, kad
juodu su Jansenu jau stovi prie Terlindeno namo durų. Tada jie išlipo ir paskambino prie Lauterbacho
namo durų tuo pačiu metu kaip ir Pija į Terlindenų. Gregoras Lauterbachas ne iškart atidarė. Jis vilkėjo
kilpiniu vonios chalatu su tarptautinio viešbučių tinklo logotipu ant krūtinės.
– Ko jums dar reikia? – paklausė išvertęs akis. – Juk jau viską pasakiau.
– Paprastai mums kyla daugiau klausimų, – mandagiai paaiškino Bodenšteinas. – Ar jūsų žmonos
nėra?
– Nėra. Ji kongrese Miunchene. Kodėl klausiate?
– Šiaip sau.
Tebelaikydama prie ausies telefoną Nikola linktelėjo Bodenšteinui. Tuo metu Pija su Svenu Jansenu
irgi įžengė į Terlindenų vilos vestibiulį. Kaip ir buvo iš anksto sutarę, Bodenšteinas uždavė kultūros
ministrui pirmą klausimą.
– Pone Lauterbachai, – pradėjo, – dar kartą prisiminkime tą vakarą, kai judu su kaimynu laukėte
Amelijos automobilių aikštelėje prie „Juodojo žirgo“.
Lauterbachas neryžtingai linktelėjo. Jis nenuleido akių nuo Nikolos Engel. Matyt, jį trikdė jos
telefoninis pokalbis.
– Ir ten matėte Nadią fon Bredov.
Lauterbachas vėl linktelėjo.
– Ar esate tuo įsitikinęs?
 – Taip, tikrai.
– Iš ko atpažinote ponią fon Bredov?
– Aš… aš nežinau. Tiesiog pažįstu, ir tiek.
Jis nervingai nurijo seiles, kai Nikola padavė Bodenšteinui savo telefoną. Šis perbėgo akimis Sveno
Janseno rašytas trumpąsias žinutes. Priešingai, nei tvirtino Lauterbachas, tą šeštadienio vakarą
Klaudijus Terlindenas aikštelėje prie „Juodojo žirgo“ nepastebėjęs nė vieno pažįstamo veido. Daugybė
žmonių įeidavę ir išeidavę pro kavinės duris. Be to, kažkokia žmogysta sėdėjusi autobusų stotelėje, bet
jis jos neatpažinęs.
– Hm, – Bodenšteinas atsikvėpė. – Judu su ponu Terlindenu galėjote tiksliau susitarti, ką sakysite.
Nes ponas Terlindenas tvirtina nematęs nė vieno pažįstamo.
Lauterbachas išraudo. Kurį laiką vis lemeno tikrai matęs Nadią fon Bredov, netgi dievažijosi.
– Tą vakarą ji buvo Hamburge, – užbėgo jam už akių Bodenšteinas. Gregoras Lauterbachas, matyt,
bus prisidėjęs prie Amelijos dingimo, svarstė Bodenšteinas vis labiau tikėdamas šia versija. Tačiau jį
vėl apniko abejonės. O jei Nadia fon Bredov melavo? Galbūt jie abu atsikratė neparankaus liudininko?
O gal Klaudijus Terlindenas meluoja? Mintys vijo viena kitą ir Bodenšteinui dingtelėjo baisus įtarimas:
gal vėl bus ką nors svarbaus pražiopsojęs. Nikola Engel žiūrėjo į jį laukdama. Ką, po velniais, jis dabar
turėtų sakyti? Tarsi atspėjusi, kokia sumaištis verda jo galvoje, Nikola Engel ėmėsi gelbėti padėtį.
– Meluojate, pone Lauterbachai, – šaltai tarė. – Kodėl taip elgiatės? Kodėl įsikalėte į galvą, kad
aikštelėje matėte Nadią fon Bredov?
– Be advokato jums daugiau nesakysiu nė žodžio, – Lauterbacho nervai, rodės, nebeatlaikys, jis tai
raudo, tai balo.
– Jūsų valia, – linktelėjo Nikola Engel. – Paprašykite, kad jis atvyktų į Hofheimą. Mes jus dabar ten
nuvešime.
– Negalite manęs šiaip sau suimti, – piktinosi Lauterbachas. – Aš turiu neliečiamumo statusą.
Bodenšteino telefonas vėl suskambo. Tai buvo Katrin Fachinger. Kalbėjo be galo susijaudinusi, kone
isteriškai šaukdama.
– …nežinau, ką daryti! Jis staiga išsitraukė ginklą ir šovė sau į galvą! Kažkokia velniava dedasi! Čia
visi išprotėję!
– Katrin, nusiraminkite! – ramino ją Bodenšteinas, tuo tarpu Nikola Engel pakišo Lauterbachui po
nosimi arešto orderį. – Kur esate?
Ragelyje girdėjosi klyksmas ir balsų šurmulys.
– Atvykome suimti Jorgo Richterio, – drebančiu balsu aiškino Katrin Fachinger. Regis, padėtis, į
kurią pakliuvo, darėsi nekontroliuojama. – Nuvažiavome į namus, parodėme jam arešto orderį. Staiga
tėvas prieina prie stalčiaus, paima pistoletą, prisideda prie smilkinio ir pykšteli! Paskui pistoletas
atsiduria motinos rankose ir ji neleidžia mums suimti sūnaus! Ką turiu daryti?
Išgąstis jaunosios kolegės balse staiga paskatino Bodenšteiną atsitokėti ir jo galva vėl ėmė veikti.
– Dabar nieko nedarykite, Katrin, – patarė jis. – Po kelių minučių būsiu.

*
Pagrindinė Altenhaino gatvė buvo aptverta apsauginėmis juostomis. Prie Richterių krautuvės stovėjo
du greitosios medicinos pagalbos automobiliai su blyksinčiais švyturėliais, skersai kelią – dar kelios
policijos patrulių mašinos. Aplink rinkosi smalsuoliai. Bodenšteinas rado Katrin Fachinger kieme už
namo, sėdinčią ant laiptelių. Buvo išbalusi ir sukrėsta. Uždėjo ranką jai ant peties ir paklausė, ar
nesužeista. Name viešpatavo nenusakoma sumaištis. Gydytojas ir sanitarai tupinėjo koridoriuje prie
Luco Richterio, tysančio kraujo klane ant koklinių grindų, kitas gydytojas teikė pagalbą jo žmonai.
– Kas nutiko? – paklausė Bodenšteinas. – Kur ginklas?
– Štai, – pareigūnas padavė plastikinį maišelį. – Dujinis pistoletas. Vyras gyvas, jo žmona ištikta
šoko.
– Kur Jorgas Richteris?
– Vežamas į Hofheimą.
Bodenšteinas apsidairė. Pro raštuotą durų stiklą šmėkšojo išplaukę oranžinės ir baltos spalvos
gelbėtojų aprangos kontūrai. Pravėręs duris net žagtelėjo. Kambarys buvo užgrioztas iki lubų: ant
sienų kabojo medžioklės trofėjai ir kariški reikmenys – kardai, senoviniai šautuvai, šalmai ir ginklai,
ant komodos, stalo ir daugybės stalelių, lentynose – krūvos alavinių indų, obuolių vyno ropinių ir gyva
galybė kitokių rakandų. Pliušiniame fotelyje drybsojo suglebusi Margo Richter su lašelinės kateteriu
venoje. Laikydama maišelį su skysčiu šalia jos stovėjo sanitarė.
– Ar galiu ją pakalbinti? – pasiteiravo Bodenšteinas. Gydytojas linktelėjo.
– Ponia Richter, – Bodenšteinas priklaupė, nors aplink buvo pilna visokio šlamšto, – kas čia nutiko?
Kodėl jūsų vyras taip pasielgė?
– Kodėl suimate mano vaiką? – lemeno ponia Richter. Išsekusiame kūne slypėjusi narsa ir įtūžis
staiga išblėso, akys įkrito. – Jis nieko nepadarė.
– Tai kas tada kaltas?
– Mano vyras, – jos akys lakstė tai prie Bodenšteino, tai vėl į tolį. – Jorgas norėjo merginą ištraukti,
bet mano vyras atkalbėjo, girdi, taip būsią geriau. Tada pats nuvažiavo, užvertė ant viršaus plokštę ir
užžėrė žemėmis.
– Kodėl jis taip padarė?
– Kad pagaliau būtų ramybė. Toji Laura galėjo sugriauti vaikinų gyvenimą, tiesą sakant, juk nieko
tokio neatsitiko. Jaunimas pasilinksmino, ir tiek.
Bodenšteinas negalėjo patikėti tuo, ką girdi.
– Toji kekšytė grasino įskųsti vaikinus, kreiptis į policiją. Iš tikrųjų pati kalta. Juk visą vakarą
išsidirbinėjo, – pasakodama šokinėjo nuo praeities prie dabarties ir atvirkščiai. – Viskas būtų buvę
gerai, bet Jorgui mat būtinai reikėjo visiems išpliurpti, kas tada nutiko! Kvailas per visą pilvą!
– Jūsų sūnus dar turi sąžinės, – griežtai nukirto Bodenšteinas ir atsistojo. Gailestis tai moteriai
visiškai išblėso. – Nebūtų buvę gerai – greičiau priešingai! Tai, ką padarė jūsų sūnus, anaiptol ne
jaunatviškas kvailiojimas. Išžaginimas ir bendrininkavimas nužudant yra sunkūs nusikaltimai.
– Cha! – Margo Richter atsainiai mostelėjo ranka ir papurtė galvą. – Visi buvo pamiršę tą seną
istoriją, – karčiai pridūrė. – Bet grįžus Tobijui jie įklimpo į bėdą. Ši istorija nebūtų išaiškėjusi, jei tie…
tie skystatraidos būtų laikę liežuvį už dantų!

*
Nadia fon Bredov atsainiai linkčiojo, kai Pija jai pasakė, kad jos alibi tą šeštadienio vakarą patikrintas
ir viskas gerai.
– Puiku, – ji dirstelėjo į laikrodį. – Vadinasi, galiu eiti.
– Ne, dar ne, – papurtė galvą Pija. – Turime dar kai ko paklausti.
– Na, tai klokite, – Nadia žiūrėjo į Piją didelėmis akimis ir kovodama su žiovuliu aiškiai
nuobodžiavo. Ji nė kiek neatrodė susinervinusi ir Pijai dingtelėjo, ar tik ji ir vėl nevaidinanti. Kažin,
kokia iš tikrųjų ta nepriekaištingos reputacijos aktorė gražuolė Nadia fon Bredov? Ar iš ankstesnės
Natali apskritai kas belikę?
– Kodėl prašėte Jorgo Richterio tą vakarą pakviesti Tobiją ir kuo ilgiau jį užlaikyti?
– Baiminausi dėl Tobio, – sklandžiai atsakinėjo Nadia. – Po to užpuolimo daržinėje per menkai
įvertinau jam gresiantį pavojų. Norėjau, kad būtų saugus.
– Nejaugi? – Pija sklaidė bylą ieškodama teksto iš Amelijos dienoraščio, kurį iššifravo Ostermanas. –
Gal norite pasiklausyti paskutinio Amelijos įrašo apie jus?
– Tikiuosi, kad jį čia pat perskaitysite, – vartydama akis Nadia užsimetė koją ant kojos.
– Gerai, – vyptelėjo Pija. – …mane suėmė juokas, kai toji blondinė prišoko prie Tobijo. Ir kokiomis akimis ji
dėbsojo į mane! Net pažaliavusi iš pavydo, gatava mane suėsti. Paminėjus Nadios vardą Tysas puolė į paniką.
Kažkas su ja ne taip…
Pija pakėlė akis.
– Jums nepatiko Amelijos ir Tobijo draugystė, – pridūrė ji. – Tad Jorgui Richteriui prisakėte jį
prižiūrėti, o pati pasistengėte, kad Amelija dingtų.
– Paistalai! – atsaini Nadios šypsena dingo. Jos akys piktai kibirkščiavo. Pija prisiminė Jorgo
Richterio žodžius, esą Nadia jau būdama paauglė savaip mokėjusi įbauginti žmones. Ir nepabūgusi
jokių priemonių.
– Jus apėmė pavydas, – Pija rėmėsi Amelijos dienoraščiu. – Turbūt Tobijas jums pasakojo, kad
mergina kartais pas jį užsukanti. Manau, pabijojote, kad tarp Tobijo ir Amelijos įsiplieks jausmai. Jei
atvirai, panele fon Bredov, Amelija labai panaši į Štefani Šnėberger. O Štefani buvo jo didžioji meilė.
Nadia fon Bredov palinko prie stalo.
– Ką jūs išmanote apie didžiąją meilę? – sukuždėjo dramatizmo kupinu balsu, išplėtusi akis, tarsi
vaidindama kažkokią sceną. – Seniai myliu Tobiją. Dešimt metų jo laukiau. Jam reikėjo mano paramos
ir mano meilės, kad išėjęs iš kalėjimo galėtų pradėti naują gyvenimą.
– Ar tik neišsigalvojate? Nemanau, kad jūsų santykiai būtų buvę intymūs, – įgėlė Pija ir suprato, kad
pataikė kaip pirštu į akį. – Juk nekart ilgam palikdavote jį vieną.
Nadia fon Bredov susičiaupė. Jos dailus veidas staiga persikreipė iš apmaudo.
– Tai, kas mudu su Tobiju sieja, neturėtų jums rūpėti! – piktai atrėžė. – Apskritai, ko čia prikibote
prie manęs dėl to šeštadienio vakaro? Manęs ten nebuvo ir nežinau, kur toji mergaitė. Štai ir viskas.
Baigta.
– O kur dabar jūsų didžioji meilė? – neatstojo Pija.
– Neturiu supratimo, – ji nemirksėdama įsmeigė į Piją degančias žalias akis. – Žinoma, myliu jį, bet
nesu jo auklė. Ar dabar galiu eiti?
Pija pajuto, kad ją apima neviltis. Ji negali įrodyti, jog Nadia fon Bredov prikišo nagus prie Amelijos
dingimo.
– Jūs poniai Frėlich prisistatėte policijos pareigūne, – įsiterpė Bodenšteinas. – Taip elgtis
draudžiama. Pavogėte paveikslus, Tyso perduotus Amelijai. Vėliau padegėte oranžeriją, kad
sunaikintumėte daugiau tokių paveikslų.
Nadia fon Bredov atsisuko į Bodenšteiną.
– Prisipažįstu, jog pasinaudojau rekvizitiniu policijos ženkleliu ir peruku, kad galėčiau apžiūrėti
Amelijos kambarį. Bet ne aš padegiau.
– Kur dėjote tuos paveikslus?
– Sukarpiau į smulkius gabalėlius ir perleidau per popieriaus smulkintuvą.
 – Na, žinoma. Juk tuose paveiksluose matyti, kad jūs nužudėte, – Pija išėmė iš bylos paveikslų
nuotraukas ir padėjo ant stalo.
– Kaip tik priešingai! – Nadia fon Bredov atsilošė ir šaltai nusišypsojo. – Paveikslai įrodo mano
nekaltumą. Tysas daug pastabesnis nei jūs.
– Ką turite galvoje?
– Visos žalios spalvos jums atrodo vienodos. Ir visų plaukai vienodai trumpi. Bet geriau įsižiūrėkite
į žmogų, pasirengusį smogti Štefani. Palyginkite jį su stebinčiu Lauros žaginimą, – pasilenkusi
peržiūrėjo paveikslus ir dūrė pirštu į vieną figūrą. – Štai, žiūrėkite. To, kur šalia Štefani, plaukai
akivaizdžiai tamsūs, o scenoje su Laura plaukai daug šviesesni ir garbanoti. Dar reikėtų pridurti, kad
tą vakarą Altenhaine beveik visi vilkėjo žalios spalvos marškinėliais su šventės emblema. Ant jų dar
buvo kažkoks užrašas, jei gerai prisimenu.
Bodenšteinas palygino abu paveikslus.
– Jūs teisi, – sutiko. – Bet kas gi tas antras žmogus?
– Lauterbachas, – pareiškė Nadia fon Bredov ir patvirtino Bodenšteino spėjimą. – Laukiau ateinant
Štefani kieme už daržinės, norėjau su ja būtinai pasikalbėti dėl to Snieguolės vaidmens. Jai tas
vaidmuo buvęs nebuvęs. Apsiėmė vaidinti tik todėl, kad daugiau laiko galėtų būti su Lauterbachu.
– Palaukite, – pertraukė Bodenšteinas. – Ponas Lauterbachas mums sakė tik kartą intymiai
santykiavęs su Štefani. Kaip tik tą vakarą.
– Jis melavo, – sušnarpštė Nadia. – Juodu susitikinėjo visą vasarą, nors visi žinojo, kad ji draugauja
su Tobiu. Lauterbachas dėl jos buvo pametęs galvą ir jai tas patiko. Taigi stovėjau šalia daržinės, kai
Štefani išėjo iš Tobijo namų. Nespėjus jos užšnekinti išdygo Lauterbachas. Pasislėpiau daržinėje ir
netikėjau savo akimis, kai ten įėję pradėjo voliotis šiene visai netoli mano slėptuvės. Nebuvo kaip
pasprukti ir gerą pusvalandį turėjau žiūrėti, kaip juodu smaginasi. Ir dar klausytis, kaip mane juodina.
– Ir tada jus pagavo toks baisus įsiūtis, kad užmušėte Štefani, – spėliojo Bodenšteinas.
– O ne. Nė necyptelėjau. Staiga Lauterbachas apsižiūrėjo pametęs per dulkinimąsi raktų ryšulį.
Susijaudinęs ieškojo ropodamas keturiomis ir kone žliumbė. Tai prajuokino Štefani. Tada jis įsiuto, –
Nadia fon Bredov piktai juokėsi. – Jis paniškai bijojo savo žmonos, šiaip ar taip, jos rankose buvo
pinigai ir jai priklausė namas. Jis tebuvo apgailėtinas, gašlus menkysta, mėgdavęs rodyti skiauterę
prieš mokinius. O namuose cypdavo po žmonos padu!
Bodenšteinas net žagtelėjo pagalvojęs apie save. Kozima tvarkė pinigus, o jis neturėjo balso.
Pagaliau tai suprato ir šįryt jos vos nepasmaugė.
– Taigi Štefani atsipeikėjo. Matyt, tikėjosi romantiškos meilės, o čia paaiškėjo, kad mylimasis yra
menkysta ir bailys. Pasiūlė jam pasikviesti žmoną, tegu padeda jam ieškoti. Žinoma, ji tik norėjo jį
paerzinti, bet Lauterbachas juokų nepripažindavo. Tai pakurstė Štefani dar labiau įsijausti į savo
vaidmenį. Nepaliovė erzinti ir net grasino paviešinti jųdviejų romaną, tad jo nervai neišlaikė. Kai ji
pasuko eiti, jis ją nutvėrė. Juodu ėmė tąsytis, ji spjovė jam į veidą, jis kirto jai antausį. Tada Štefani ne
juokais įsiuto ir Lauterbachas suprato, kad ji ne šiaip sau grasina ir tikrai nueis pas jo žmoną. Griebė
po ranka pirmą pasitaikiusį daiktą ir smogė. Tris kartus.
Pija linktelėjo. Tyrinėjant Štefani Šnėberger mumiją matyti, kad kaukolė suknežinta trijose vietose.
Šiaip ar taip, tai dar neįrodo Nadios nekaltumo, nes nusikaltėlis dažniausiai žino visas detales.
– Paskui spruko uodegą pabrukęs. Beje, jau su žalsvais marškinėliais, nes smagindamasis
viršutinius madingus džinsinius daržinėje nusivilko. Kai radusi raktus išėjau iš daržinės, Tysas
klūpojo šalia Štefani. „Dabar galėsi prižiūrėti savo brangiąją Snieguolę“, – tarstelėjau ir nuėjau.
Automobilio kėliklį įmečiau į šiukšlių konteinerį prie Lauterbacho namų. Štai kaip viskas vyko iš
tikrųjų.
– Vadinasi, žinojote, kad Tobijas nenužudė nei Lauros, nei Štefani, – pareiškė Pija. – Tad jei Tobiją
labai mylėjote, kaip galėjote leisti, kad jis atsidurtų kalėjime?
Nadia fon Bredov ne iškart atsakė. Sėdėjo sustingusi ir pašė nuotrauką.
– Tada smarkiai buvau ant jo užsiširdijusi, – tyliai prabilo. – Metų metus klausydavausi jo istorijų su
merginomis, ką kalbėjęs ar daręs, kurią šiuo metu mylintis, o kurią jau metęs. Patarinėdavau, kaip
greičiau įsivilioti į lovą kurią nors mergšę arba jos atsikratyti. Buvau geriausia jo bičiulė, štai kas! – ir
karčiai nusijuokė. – Jo nedominau kaip moteris. Tiesiog buvau neatskiriama jo gyvenimo dalis. Kai
susidėjo su Laura, toji nenorėjo, kad visur – į kiną, baseiną, vakarėlius – paskui juos sekiočiau. Buvau
jiems kaip šuniui penkta koja, bet Tobis tikrai taip nemanė!
Nadia fon Bredov susičiaupė, jos akys sudrėko. Ji vėl tapo ana įsižeidusia, pavydo draskoma
mergaite, atsargine panele, neturėjusia jokių šansų laimėti šauniausio vaikino visame kaime širdies.
Nors vėliau pasiekė išsvajotą tikslą, patirtas pažeminimas visam gyvenimui paliko sieloje gilius
randus.
– Ir tada atsidangino Štefani, toji pamaiva, – atsainiai kalbėjo, bet sprendžiant iš apspurusios nuo
knebinėjimo nuotraukos jos krūtinėje šėlo baisi audra. – Ji įsismelkė į mūsų gaują, paveržė Tobį. Tada
viskas pasikeitė. Galiausiai dar ir Lauterbachui apsuko galvą ir gavo Snieguolės vaidmenį, anksčiau
pažadėtą man. Su Tobiu nebuvo įmanoma susišnekėti. Jam daugiau niekas neberūpėjo, jis tik svaičiojo
apie Štefani! – jos veidą iškreipė neapykanta, ji papurtė galvą. – Niekas iš mūsiškių nesitikėjo, kad
policija taip susimaus ir suims Tobį. Maniau, nepakenks jam patupėti areštinėje keletą savaičių. Kai
sumojau, kad jam gresia baudžiamoji byla, buvo jau vėlu ko nors imtis. Mes visi per giliai buvome
įklimpę į melą, per daug visko nutylėję. Tačiau nepalikau jo likimo valiai. Nuolat rašiau laiškus ir
laukiau grįžtant. Ketinau atitaisyti padarytą skriaudą, taip, troškau jam gero. Norėjau jį įkalbėti
nebegrįžti į Altenhainą, bet jis užsispyrė, nors tu ką!
– Jūs ne tik norėjote, bet turėjote tai žūtbūt padaryti, – pareiškė Bodenšteinas. – Nes, galimas
daiktas, jis perkando jūsų vaidmenį šioje liūdnoje dramoje. O šito jokiu būdu negalėjo nutikti. Taigi jūs
ir toliau dėjotės jo ištikima bičiule.
Nadia fon Bredov šaltai šyptelėjo ir tylėjo.
– Bet Tobijas grįžo pas tėvą, – toliau kalbėjo Bodenšteinas. – Taigi jums nepavyko jo atkalbėti. Ir štai
į kaimą atvyksta Amelija Frėlich, lyg tyčia tokia panaši į Štefani Šnėberger.
– Toji kvaila mergiščia pradėjo kaišioti nosį, kur nereikia, – sugriežė dantimis Nadia. – Mudu su
Tobiu kur nors kitur būtume pradėję naują gyvenimą. Aš turiu pakankamai pinigų. Taigi Altenhainas
tebūtų buvęs tarsi blogas sapnas.
– Ir niekada nebūtumėte jam prisipažinusi, – pasukiojo galvą Pija. – Ko verti tokie melu grindžiami
santykiai?
Nadia net nesiteikė į ją žvilgtelėti.
– Amelija tapo jums grėsme, – tarė Bodenšteinas. – Taigi jūs rašėte Lauterbachui tuos anoniminius
laiškus ir žinutes. Supratote, kad jis turės imtis priemonių norėdamas išnešti sveiką kailį.
Nadia fon Bredov gūžtelėjo pečiais.
– Ir pažadinote snaudžiantį ugnikalnį.
– Nenorėjau, kad Tobijas vėl nukentėtų nuo išpuolių, – aiškino ji. – Jam ir taip daug visko teko
patirti, o aš…
 – Tauškalai, ir tiek! – pertraukė Bodenšteinas. Priėjo prie stalo ir atsisėdo priešais žiūrėdamas jai į
akis. – Norėjote jam sukliudyti išsiaiškinti visą tiesą: ką tada padarėte arba, tiksliau, ko nepadarėte! Jūs
vienintelė galėjote išgelbėti jį nuo kalėjimo, bet šito nepadarėte. Koją pakišo įžeista savimeilė,
vaikiškas pavydas. Ramiai sau žiūrėjote, kaip Altenhaine žeminami ir žlugdomi jo tėvai, skatinama
egoizmo pavogėte dešimt jo gyvenimo metų, kad vieną dieną jūsų mylimasis priklausytų jums vienai.
Pirmąkart girdžiu apie tokias gana šlykščias priemones siekiant meilės!
– Vargu ar suprasite! – staiga pasipiktino Nadia fon Bredov. – Neįsivaizduojate, kaip jaučiasi nuolat
atstumiama moteris!
– Juk dabar jis ir vėl jus atstūmė, ar ne? – Bodenšteinas įsmeigė į ją akis tyrinėdamas jos veido
išraišką. Regis, ji nekentė savęs dėl šios išpažinties ir sykiu niršo ant viso pasaulio. – Jis supranta, kad
jums skolingas, bet to nepakanka. Jis nepradėjo jūsų karščiau mylėti. Negi visą gyvenimą pasirengusi
šalinti varžoves kitų rankomis?
Nadia fon Bredov žiūrėjo neapykantos kupinomis akimis. Kurį laiką įsivyravo gūdi tyla.
– Kur dėjote Tobiją Sartorijų? – paklausė Bodenšteinas.
– Jis gavo, ko nusipelnė, – atsakė. – Jei aš negaliu jo turėti, tai ir kita jo neturės.

*
– Jai pasimaišęs protas, – suglumusi tarė Pija, kai pareigūnai išsivedė Nadią fon Bredov. Supratusi,
kad nebus paleista, ji ėmė siautėti ir klykti. Bodenšteinas suėmimą grindė tuo, kad Nadia fon Bredov
veikiausiai paspruktų, nes užsienyje turi namų ir butų.
– Tikra psichopatė, – pritarė Bodenšteinas. – Ne kitaip. Nusprendusi, kad nepaisydamas viso to, ką
gera jam padarė, Tobijas Sartorijus vis tiek jos nemyli, ėmė jį ir nužudė.
– Manai, jis nebegyvas?
– Šito labiausiai bijau, – Bodenšteinas pakilo nuo kėdės, kai pareigūnas įvedė Gregorą Lauterbachą.
Netrukus prisistatė ir jo advokatas.
– Norėčiau pasikalbėti su ginamuoju, – pareiškė Andersas.
– Galėsite tai padaryti vėliau, – atšovė Bodenšteinas žiūrėdamas į Lauterbachą, kuris sėdėjo kėdėje
visiškai sugniužęs. – Taigi, pone Lauterbachai, šnekėsimės be užuolankų. Nadia fon Bredov ką tik jus
apkaltino sunkiu nusikaltimu. Išsigandęs, kad Štefani Šnėberger nepapasakotų jūsų žmonai apie
jųdviejų romaną, 1997-ųjų rugsėjo šeštosios vakarą jūs nužudėte ją šalia Sartorijaus daržinės
smogdamas automobilio kėlikliu, nes prieš tai ji jums grasino. Ką pasakysite?
– Jis nekalbės, – vietoj Lauterbacho atsakė advokatas.
– Įtarėte Tysą Terlindeną mačius tą nusikaltimą ir ėmėtės bauginti, kad tylėtų.
Suskambo Pijos telefonas. Dirstelėjusi į ekraną atsistojo ir paėjo nuo stalo. Tai buvo Heningas. Jis
ištyrė vaistus, kuriuos daktarė Lauterbach ilgus metus išrašydavo Tysui.
– Kalbėjausi su vienu pažįstamu psichiatru. Tas profesorius specializuojasi psichikos ligų srityje, –
pasakė Heningas. – Jis apstulbo gavęs iš manęs recepto faksogramą. Tie vaistai visiškai netinka
Aspergerio sindromui gydyti.
– Kodėl? – paklausė Pija delnu prisidengusi kitą ausį, nes viršininkas ne juokais įtūžo ant
Lauterbacho ir jo advokato, kuris kaip papūga kartojo: „Komentarų nebus!“, tarsi būtų davęs interviu
žurnalistams, susirinkusiems prie teismo pastato.
– Jei benzodiazepinas vartojamas kartu su kitais centrinę nervų sistemą veikiančiais
medikamentais, kaip antai neuroleptikais ir raminamaisiais, jų poveikis dar labiau sustiprėja.
Neuroleptikais, kurie buvo išrašomi Tysui, gydomi ūmūs psichikos sutrikimai su išreikštu pamišimu ir
haliucinacijomis, raminamieji malšina priepuolius, o benzodiazepinas slopina baimę. Kaip tik šio
vaisto šalutinis poveikis, manau, turėtų jus sudominti: jis slopina atmintį. Nuolat juos vartodamas
ligonis ją praranda. Šiaip ar taip, gydytojas, ilgą laiką skiriantis tokius vaistus autistui, rizikuoja
netekti licencijos. Tai vadinama sunkiu kūno sužalojimu.
– Ar jūsų profesorius gali pateikti rašytinę išvadą?
– Žinoma.
Iš susijaudinimo Pijos širdis ėmė pašėlusiai daužytis, nes ji suvokė, kur čia šuo pakastas. Ponia
Lauterbach daugiau kaip vienuolika metų Tysą gydė protinę veiklą slopinančiais vaistais – taip
lengviau jį kontroliuoti. Tyso tėvai galbūt tikėjo, kad išrašomi vaistai padeda sūnui. Galima pateisinti ir
Danielos Lauterbach elgesį. Norėjo apsaugoti vyrą nuo nemalonumų. Bet štai atsirado Amelija, Tysas
liovėsi gėręs vaistus.
Bodenšteinas atidarė duris. Lauterbachas sėdėjo delnais užsidengęs veidą ir kūkčiojo kaip mažas
vaikas, o Andersas dėjo į portfelį popierius. Įėjo pareigūnas ir išsivedė žliumbiantį Gregorą
Lauterbachą.
– Jis prisipažino, – Bodenšteinas buvo aiškiai patenkintas. – Jis nužudė Štefani Šnėberger. Gal
afekto ištiktas, o gal tyčia, ne taip svarbu. Šiaip ar taip, Tobijas nekaltas.
– Seniai taip maniau, – patikino Pija. – Tik dar nežinome, kur Amelija su Tysu. Dabar bent
paaiškėjo, kam juodu buvo tarsi krislas akyje. Vadinasi, ankstesnė mūsų versija buvo klaidinga.

*
Buvo velniškai šalta. Ledinis vėjas stūgavo ir šėlo, aštrios snaigių adatėlės badė veidą. Sunku buvo ką
nors įžiūrėti baltoje dykynėje, akys ašarojo taip smarkiai, kad vos įžlibino. Beveik nejautė kojų, nosies,
ausų ir pirštų galiukų, klupčiodamas brido per sniego pūgą nuo vieno atšvaito prie kito bijodamas
išklysti iš kelio. Laiko nuojauta išvis dingo, kaip ir viltis išvysti atsitiktinai pravažiuojantį sniego
valytuvą. Kodėl jis apskritai čia eina? Kur veržiasi? Klampojant per gilų sniegą plonais sportbačiais
apautos kojos sustiro į ledą, kiekvienas žingsnis braunantis per baltą pragarą kainavo nežmoniškas
pastangas. Vėl suklupo ir paslikas išsitiesė sniege. Ašaros sruvo veidu ir stingo. Liko gulėti ir
nebejudėjo. Maudė kiekvieną raumenėlį, kairysis dilbis buvo nutirpęs nuo smūgio geležiniu žarstekliu.
Puolė jį tarsi beprotė, kunkuliuodama pykčiu ir neapykanta, kumščiavo, spardė ir spjaudė. Paskui
išbėgo palikusi vieną Šveicarijos Alpių platybėse. Ištiktas šoko, ilgai tysojo ant grindų plikas. Sykiu ir
vylėsi, ir bijojo, kad grįš jo pasiimti. Bet veltui.
Kas nutiko? Juodu praleido nuostabią dieną tikroje sniego pasakoje, po dangaus žydryne, kartu
gamino valgyti, karštai mylėjosi. Paskui Nadia nei iš šio, nei iš to pasiuto. Bet kodėl? Juk buvo jo
draugė, pati geriausia, nuoširdžiausia, ištikimiausia bičiulė, niekada jo nepalikdavusi likimo valiai.
Tarsi žaibas staiga jį nutvilkė mintis. „Amelija“, – sumurmėjo sustingusiomis lūpomis. Juk ištarė
Amelijos vardą, nes dėl jos nerimavo, ir tada Nadia pratrūko. Susiėmęs už galvos Tobijas mėgino viską
prisiminti. Apdujusiose smegenyse mintys pamažu rikiavosi į logišką grandinę. Nadia juk ir anksčiau
buvo jį įsimylėjusi, tik jis to nepastebėjo. Ne kartą buvo ją įskaudinęs, kai su visomis smulkmenomis
imdavo kloti savo meilės nuotykius, kurių turėjęs gyvą galybę! Tik ji niekada neišsiduodavo, mielai jam
patardavo ir mokydavo kaip tikras draugas. Nors jam labai norėjosi toliau tysoti sniege, šnopuodamas
vargais negalais atsistojo linkstant keliams. Pasitrynė akis. Negali būti! Apačioje, slėnyje, mirgėjo
žiburiai! Prisivertė žengti toliau. Nadia jam pavydėjo draugių, taip pat ir Lauros su Štefani. Kai anąsyk
pamiškėje lyg tarp kitko paklausė, ar Amelija jam patinkanti, jis tai patvirtino nieko bloga
neįtardamas. Argi galėjo ateiti į galvą, kad išgarsėjusi aktorė pavydėtų jam paprastos septyniolikinės!
Gal Nadia susidorojo su Amelija? Dievulėliau! Neviltis suteikė daugiau jėgų leistis žemyn. Nadia bus jį
aplenkusi visa para. Jei Amelijai kas nors atsitiks, vadinasi, jis bus kaltas, nes kam reikėjo pasakoti
Nadiai apie Tyso paveikslus ir kad Amelija pasišovusi pagelbėti. Stabtelėjo ir suriko įniršio kupinu
balsu, o kalnai atkartojo aidą. Šaukė iš visos gerklės, kol balsas užlūžo.

*
Daktarė Daniela Lauterbach tarsi skradžiai žemę prasmego. Paskambinus į jos kabinetą buvo
pasakyta, kad išvykusi į kongresą Miunchene. Netrukus paaiškėjo, kad kongrese ji apskritai
nepasirodžiusi. Jos telefonas išjungtas, nežinia ir kur jos automobilis. Psichiatrijos ligoninės
personalas neatmetė galimybės, kad Tysą galėjo pasiimti daktarė Lauterbach. Ji turėjo etatą ligoninėje
ir bet kada galėdavo užeiti. Tą šeštadienio vakarą ji nebuvo iškviesta pas ligonį, bet prisidengusi
tariamu iškvietimu išlipo prie „Juodojo žirgo“ ir tykojo. Vėliau veždama Tobiją namo įgrūdo jam į
kelnių kišenę Amelijos telefoną, kad įtarimas kristų ant jo. Viskas ėjosi kaip per sviestą, kai kurios
aplinkybės irgi susiklostė jos naudai. Tikimybė surasti gyvus Ameliją Frėlich ar Tysą Terlindeną vis
mažėjo.
Dešimtą valandą vakaro Bodenšteinas su Pija sėdėjo pasitarimų salėje ir žiūrėjo per televiziją
Heseno įvykių kroniką. Buvo pranešta apie daktarės Danielos Lauterbach paskelbtą paiešką ir Nadios
fon Bredov sulaikymą. Laukdami sensacingų naujienų apie Nadią fon Bredov prie komisariato vis dar
būriavosi reporteriai ir dvi televizijos žurnalistų komandos.
– Turbūt važiuosiu namo, – žiovaudama ir rąžydamasi tarė Pija. – Galiu ir tave pavėžėti.
– Ne, ne. Važiuok sau, – tarė Bodenšteinas. – Pasiimsiu tarnybinį automobilį.
– Manai, galėsi vairuoti?
– Manau, taip, – patraukė pečiais Bodenšteinas. – Kaip nors susidorosiu.
Pakraipė galvą į jį žiūrėdama, čiupo striukę, rankinę ir išėjo. Bodenšteinas atsistojo ir išjungė
televizorių. Įvykių karuselė kiaurą dieną taip sukosi, kad buvo pamiršęs tą nelemtą susitikimą su
Kozima. Dabar tie prisiminimai užgulė krūtinę lyg slogulys. Kaip galėjo atsitikti, kad nesusivaldė?
Išjungęs neonines šviesas neskubėdamas nužingsniavo koridoriumi į savo kabinetą. Nakvynė tėvų
namuose viliojo tiek pat kaip ir pasisėdėjimas bare. Galėtų puikiausiai praleisti naktį kiūtodamas prie
rašomojo stalo. Uždaręs duris kurį laiką neryžtingai stovėjo vidury kabineto, apšviesto blausios šviesos
iš gatvės. Nevykėlis aš vyras ir policininkas, pagalvojo. Kozima išmainė į jaunesnį, trisdešimt penkerių,
o Amelija, Tysas ir Tobijas turbūt seniausiai negyvi, nes nepavyko laiku jų rasti. Praeitis sugriauta, o
ateitis vargu ar bus rožinė.

*
Kai pasilenkusi nuleisdavo ranką, pirštų galiukais liesdavo vandenį. Vanduo kilo daug greičiau, nei
Amelija tikėjosi, vadinasi, tikrai nebuvo jokio nuotako. Dar kiek – ir vanduo apsems lentyną. Ir jei
neprigers, jei vanduo imtų bėgti per plyšį lubose, tai mirtinai sušals. Išties buvo žvėriškai šalta. Be to,
stipriai pablogėjo Tyso sveikata. Jį krėtė drebulys ir pylė prakaitas, kūnas degė kaip ugnyje.
Dažniausiai, atrodo, miegodavo ją apsikabinęs, o nubudęs imdavo šnekėti. Tos jo šnekos buvo tokios
baisios ir kraupios, kad Amelija vos laikydavosi nepravirkusi. Merginai atrodė, tarsi jai galvoje kas nors
būtų praskleidęs juodą uždangą, nes ji vėl ėmė aiškiai prisiminti, kas nutiko prieš atsiduriant šiame
rūsyje. Ponia Lauterbach į vandenį ir sausainius turbūt buvo įmaišiusi kokių nors preparatų, nes
pavalgiusi ar išgėrusi ji visada užmigdavo. Bet dabar vėl viską prisiminė. Ji paskambino jai ir laukė
aikštelėje, tokia maloni ir susirūpinusi dėl Tyso sveikatos, prašė kartu pas jį užsukti. Amelija iškart
sutiko, įlipo į jos automobilį ir – pabudo rūsyje. Amelijai yra tekę anksčiau glaustis apleistuose
pastatuose, benamių prieglaudose, bastydamasi po Berlyną buvo ragavusi ir šilto, ir šalto. Bet kad
žmonės galėtų būti tokie žiaurūs, neįstengė įsivaizduoti. Kad Altenhaine, šiame idiliškame
kaimiūkštyje, gyventų tokie negailestingi, beširdžiai pabaisos, apsimetantys nekaltais avinėliais. Jei
gyva ištrūks iš šio rūsio, nė už ką gyvenime niekuo nepasitikės. Kaip galima taip nežmoniškai pasielgti
su artimu žmogumi? Nejaugi Tyso tėvai nesuprato, kad miela, draugiška kaimynė žaloja jų sūnaus
sveikatą? Kaip kaimo žmonės galėjo tylėti matydami dešimčiai metų nuteistą nekaltą jaunuolį, kai
tikrieji nusikaltėliai liko laisvėje? Ilgas valandas sėdėdamas su ja tamsoje Tysas atskleidė dar daugiau
Altenhaine nutikusių šiurpių įvykių, apie kuriuos nemažai žinojo. Nenuostabu, kad daktarė
Lauterbach trokšta jį nugalabyti. Ūmai Ameliją apėmė negailestinga nuojauta, kad ir jos laukia toks pat
galas. Toji Lauterbach ne tokia kvaila. Ji padarė viską, kad jų niekas nerastų. O jei ras, jau bus per vėlu.

*
Ranka pasirėmęs smakrą Bodenšteinas stebeilijo į tuščią taurę. Kaip galėjo leistis suklaidinamas
Danielos Lauterbach kerų! Tiesa, Štefani Šnėberger nužudė afekto ištiktas jos vyras, bet kaip tik ji
ramia sąžine slėpė jo nusikaltimą ir nuolat grasino Tysui Terlindenui, svaigino jį vaistais ir įvarė
baimę. Tai ji ramiausiai leido, kad Tobijas Sartorijus atsidurtų kalėjime, o jo tėvai patirtų tiek daug
kančių. Bodenšteinas čiupo butelį „Remy Martin“, kadaise gautą dovanų, kuris daugiau nei metus
neatkimštas stovėjo jo spintoje. Šiaip kratydavosi alkoholio, bet šįkart pajuto norą išgerti. Visą dieną
burnoje nė kąsnio neturėjo, tik kavos daug gėrė. Raukydamasis tuštino jau trečią taurę per penkiolika
minučių. Konjakas maloniai nutvilkė skrandį, šiluma sroveno gyslomis po visą kūną ir slopino įtampą.
Jo akys užkliuvo už įrėmintos Kozimos nuotraukos šalia telefono. Žiūrėjo kaip visada šypsodamasi. Jis
širdo, kad šįryt patykojusi išprovokavo jį prišnekėti baisių dalykų ir griebtis neleistinų veiksmų. Vėliau
labai gailėjosi taip pasielgęs. Jautėsi nesmagiai, nors kaip tik ji viską sugriovė, ir dėl to baisiai niršo ant
savęs ir kad per ilgai svaigo neva jų darnios santuokos iliuzijomis. Kozima apgaudinėjo jį susidėjusi su
jaunesniu, nes jis nebepatenkino jos kaip vyras. Gyvendama su juo tik nuobodžiavo ir ieškojo tokių pat
avantiūristų kaip ji pati. Dėl tokių nelinksmų minčių jo pasitikėjimas savimi dar labiau pašlijo.
Bemaukiant ketvirtą taurelę į duris kažkas pabeldė.
– Prašom.
Nikola Engel kyštelėjo galvą.
– Gal sutrukdžiau?
– Ne. Užeik, – nykščiu ir smiliumi pasitrynė šnerves. Ji įžengė, uždarė duris ir priėjo arčiau.
– Ką tik gavau informaciją, kad Lauterbacho neliečiamumas panaikintas. Teismas leido jį ir ponią
fon Bredov suimti, – stovėdama prie stalo įsmeigė į jį akis. – Dievulėliau, kaip tu atrodai! Nejaugi ši
byla tave taip pribaigė?
Ką turėtų jai atsakyti? Buvo per daug išsekęs, kad galėtų suregzti kokį taktišką, protingą atsakymą.
Nikola jam vis dar buvo kietas riešutėlis. Nesuprasi, ar klausia vien iš smalsumo, ar už jo klaidas ir
neveiklumą ketina užnerti jam kilpą ant kaklo, o tai reikštų, kad jis nebevadovaus K 11 skyriui.
 – Labiausiai siutina aplink mane užvirusi košė, – galiausiai prisipažino. – Benkė, Hasė. Kvailos
paskalos apie mane ir Piją.
– Juk tai netiesa, ar ne?
– Niekai, – jis atsilošė. Skausmas surakino sprandą ir vyras susiraukė. Nikola pamatė konjaką.
– Ar turi kitą taurelę?
– Spintoje. Apačioje, kairėje.
Nuėjusi prie spintos atidarė dureles, paėmė taurę ir įsitaisė ant lankytojams skirtos kėdės priešais
rašomąjį stalą. Jis vėl įpylė, jai – per pirštą, sau – beveik sklidiną. Nikola Engel pakėlė antakius, bet
nieko nesakė. Jis linktelėjo į jos sveikatą ir vienu gaistu išmaukė.
– Prisipažink, kas tau darosi? – ėmė smalsauti. Ji buvo įžvalgi moteris, juolab kad seniai jį pažinojo.
Iki pažinties su Kozima ir skubotų vedybų juodu dvejus metus su Nikola buvo pora. Ką čia nuo jos
beslėpsi. Vis tiek tuojau visi sužinos, nes turės nurodyti kitą gyvenamąjį adresą.
– Kozima mane išmainė į kitą, – prabilo dėdamasis kiek įmanoma abejingas. – Jau seniai ją įtariau.
Prieš keletą dienų pati prisipažino.
– Ak, – tepasakė, tik be jokios piktdžiugos. Vis dėlto nesiryžo tarstelėti: „Apgailestauju.“ Tik jam
mažai terūpėjo. Paėmęs butelį vėl įsipylė. Nikola sėdėjo tylėdama. Išgėrė. Greitai apsvaigo išgėręs ant
tuščio skrandžio ir suprato, kodėl žmonės tam tikromis aplinkybėmis tampa alkoholikais. Kozima
netrukus išsitrynė iš atminties, o kartu su ja – ir mintys apie Ameliją, Tysą ir Danielą Lauterbach.
– Prastas iš manęs policininkas, – tarė. – Ir toks pat nevykęs viršininkas. Turėtum vietoj manęs
pasiieškoti ko nors kito.
– Nieko panašaus, – ryžtingai tarė ji. – Kai pernai atėjau čia dirbti, iš pradžių taip ir galvojau. Visus
metus turėjau progą stebėti tavo darbą ir vadovavimą. Tokių žmonių kaip tu norėčiau turėti daugiau.
Tylėdamas vėl paėmė butelį, bet jis buvo tuščias. Atsainiai nusviedė į šiukšlių krepšį, ten pat
netrukus atsidūrė ir Kozimos nuotrauka. Pakėlęs akis susidūrė su įdėmiu Nikolos žvilgsniu.
– Galėtum jau baigti šią dieną, – pasakė dirstelėjusi į laikrodį. – Jau vidurnaktis. Eikš, parvešiu tave
namo.
– Nebeturiu namų, – priminė. – Vėl apsistojau pas tėvus. Keista, ar ne?
– Vis geriau nei viešbutyje. Nagi, eikš. Stokis.
Bodenšteinas nesujudėjo. Nenuleisdamas akių žiūrėjo jai į veidą. Staiga prisiminė, kaip prieš
dvidešimt septynerius metus pirmą kartą susitiko ją kolegos vakarėlyje. Ji visą vakarą stoviniavo
mažytėje virtuvėje su keliais vaikinais ir gurkšnojo alų. Į susirinkusias merginas visai nekreipė
dėmesio, vis dar skaudžiai išgyveno išsiskyrimą su jaunystės meile Inka, taigi megzti naujų pažinčių
nesinorėjo. Prie tualeto durų susitiko Nikolą. Ji nužvelgė jį nuo galvos iki kojų ir be didelių įžangų, kaip
buvo pratusi, jam kažką pasakė. Po tų žodžių jis išėjo su ja net neatsisveikinęs su vakarėlio šeimininku.
Tada buvo gerokai išgėręs ir panašiai įskaudintas kaip šiandien. Plūstelėjusi karščio banga užtvindė
kūną.
– Tu man patinki, – kimiu balsu pakartojo jos žodžius, tąsyk jam ištartus. – Gal norėtum pasimylėti?
Nikola žiūrėjo į jį apstulbusi, lūpų kampučiuose žaidė šypsena.
– Kodėl gi ne, – regis, ir ji nepamiršo jų pirmo pokalbio. – Tik užsuksiu į tualetą.
2008-ųjų lapkričio 24-oji, pirmadienis

– Su tais marškiniais ir kaklaryšiu mačiau tave vakar, – pasitiko Pija Bodenšteiną, įžengusį į dar
tuščią pasitarimų salę. – Ir nusiskusti nespėjai.
– Tavo akylumas pavydėtinas, – sausai atšovė ir nuėjo prie kavavirės. – Juk per tą skubą negalėjau
išsigabenti visos drabužinės.
– Mat kaip, o aš maniau, kad net apkasuose lindėdamas kasdien persivilktum, – šaipėsi Pija. – O
gal… paklausei mano patarimo?
– Tik prašom be kandžių replikų, – nutaisęs akmeninį veidą Bodenšteinas šliūkštelėjo į kavą pieno.
Pija ketino dar kai ką pridurti, bet duryse pasirodė Ostermanas.
– Kokių dar blogų naujienų mums pažersite, pone vyriausiasis komisare? – paklausė Bodenšteinas.
Ostermanas sutrikęs pažvelgė pirmiau į viršininką, paskui į Piją. Toji gūžtelėjo pečiais.
– Tobijas Sartorijus vakar naktį paskambino tėvui. Jis guli vienoje Šveicarijos ligoninėje, – išklojo. –
Apie Ameliją, Tysą ar ponią Lauterbach kol kas nieko nauja.
Įkandin jo pro duris įžengė Katrin Fachinger su Nikola Engel ir Svenu Jansenu.
– Labą rytą, – pasisveikino patarėja. – Pristatau Bodenšteinui žadėtą pagalbininką. Komisaras
Jansenas laikinai padirbės K 11 skyriuje. Ar sutinkate?
– Taip, sutinku, – Bodenšteinas linktelėjo kolegai iš vagysčių skyriaus ir atsisėdo. Juk jis vakar kartu
su Pija apklausė Terlindeną. Kiti pasekė jo pavyzdžiu, o Nikola Engel žingtelėjo durų link. Prieš
išeidama atsisuko. – Ar galėčiau jus trumpam sutrukdyti?
Bodenšteinas atsistojo ir išėjęs į koridorių uždarė paskui save duris.
– Benkė apskundė nušalinimą nuo tarnybos ir įteikė nedarbingumo pažymėjimą, – tarė pritildžiusi
balsą. – Jo gynėjas yra advokatas iš daktaro Anderso kanceliarijos. Juk tai dideli pinigai!
– Andersas rezonansinių bylų imasi ir be pinigų, – patikino Bodenšteinas. – Jam svarbu pakliūti į
spaudos antraštes.
– Ką gi, palauksime, kas bus, – Nikola Engel įsmeigė akis į Bodenšteiną. – Ir dar kai ką sužinojau.
Tiesą sakant, ketinau tam nutaikyti palankesnę progą, bet kol tavo ausų nepasiekė gandai…
Bodenšteinas sukluso. Dabar gali visko tikėtis: pranešimo apie jo atleidimą arba apie jos pačios
paskyrimą į aukštą kriminalinės policijos postą. Nikola buvo iš tų žmonių, kurie neskuba atversti savo
kortų.
– Nuoširdžiai sveikinu vyriausiąjį policijos komisarą Oliverį fon Bodenšteiną paaukštinimo proga, –
netikėtai pareiškė apstulbusiam Bodenšteinui. – Turiu galvoje ir algą su priedu. Ką į tai pasakysi?
Ji šypsojosi lūkestingai į jį žiūrėdama.
– Tai gal dabar turėčiau jaustis gavęs paaukštinimą per lovą? – pasišiaušė.
Nikola vyptelėjo, bet netrukus surimtėjo.
– Gailiesi dėl praėjusios nakties? – paklausė.
Bodenšteinas pakreipė galvą.
– Anaiptol, – atsakė. – O tu?
– Aš taip pat. Nors pašildytas maistas ne toks gardus kaip šviežias.
Jis išsiviepė, o ji pasisuko eiti.
 – Ak, štai dar kas, ponia patarėja…
Ji stabtelėjo.
– Gal… galėtume prie progos pakartoti?
Ji irgi vyptelėjo.
– Aš irgi taip manau, pone vyriausiasis komisare. Iki pasimatymo!
Jis palydėjo akimis nueinančią, paskui suėmė durų rankeną. Netikėtai jį skaudžiai persmelkė
džiaugsmas. Tik ne dėl to, kad dabar pats atkeršijo Kozimai ir sulaužė ištikimybę – ir dar su savo
viršininke, kurios taip nemėgo. Jis pirmąkart gyvenime pasijuto laisvas kaip paukštis. Praėjusią naktį
atsivėrė kvapą gniaužianti ateities vizija, naujos galimybės, apie kurias net nenutuokė. Be reikalo taip
ilgai jautėsi pažemintas ir gailėjosi savęs pasidavęs juodžiausiai nevilčiai. Gyvendamas su Kozima
anaiptol negalėjo skųstis buvęs supančiotas. Bet pagaliau suprato, kad iširus santuokai ne viskas
baigta. Priešingai. Juk ne visiems pasiseka pradėti gyvenimą iš naujo įkopus į šeštą dešimtį.

*
Ameliją, nors jos kojos buvo sustirusios nuo žvarbos, pylė prakaitas. Įtempusi paskutines jėgas
stengėsi virš vandens išlaikyti Tyso galvą. Kai pakilęs vanduo buvo apsėmęs keturiasdešimt centimetrų
viršutinės lentynos, jai dar pavyko šiaip taip jį pasodinti. Visa laimė, kad lentyna prisriegta prie mūro,
kitaip būtų nuvirtusi. Įkvėpė oro, kad atpalaiduotų mėšlungio sutrauktus raumenis. Dešine ranka
laikė apglėbusi Tysą, o kairę ištiesė į viršų. Iki lubų buvo likęs koks metras oro tarpo, ne daugiau.
– Tysai! – sukuždėjo ir lengvai papurtė. – Nagi, pabusk, Tysai!
Jis nereagavo. Pakelti jo galvą aukščiau nebevaliojo. Po kelių valandų ji atsidurs po vandeniu.
Amelija jautė, kad gali bet kada palūžti. Čia taip žvarbu! Ir toji kaustanti baimė prigerti. Į galvą brovėsi
vaizdai iš filmo „Titanikas“. Žiūrėjo tą juostą nesuskaičiuojamą galybę kartų ir kaskart raudojo, kai
Leonardas Di Kaprijas paleido lentą ir nugrimzdo į jūros gelmes. Šiaurės Atlanto vanduo turbūt buvo
ne ką šaltesnis nei šioje skylėje!
Nepaliovė šnekinti Tyso drebančiomis lūpomis, maldavo, purtė, žnaibė jam ranką. Žūtbūt turi jį
prižadinti!
– Nenoriu mirti, – kūkčiojo ir pavargusi atsirėmė galva į sieną. – Velniai rautų, nenoriu mirti!
Šaltis kaustė jos kūną ir mintis. Iš paskutiniųjų stengėsi judinti kojas vandenyje, tik ar ilgai jai
paklus. Kad nors neužmigtų! Jei paleis Tysą, abu prigers.

*
Kai sekretorė pro duris įleido Bodenšteiną ir Piją Kirchhof, Klaudijus Terlindenas nepatenkintas
pakėlė galvą nuo popieriais apkrauto rašomojo stalo.
– Ar suradote mano sūnų? – jis nesiteikė atsistoti ir neslėpė apmaudo. Geriau įsižiūrėjusi Pija
suprato, kad pastarųjų dienų įvykiai paliko pėdsakų ir Terlindeno veide, nors atrodė visiškai ramus.
Pabalęs, pajuodusiais paakiais. Gal tikėjosi, kad įprasta kasdienybė padės prasiblaškyti užgriuvus
rūpesčiams?
– Ne, – apgailestaudamas tarė Bodenšteinas. – Deja, neradome. Tik žinome, kas jį pagrobė iš
psichiatrijos ligoninės.
Klaudijus Terlindenas sukluso.
 – Gregoras Lauterbachas prisipažino nužudęs Štefani Šnėberger, – kalbėjo toliau Bodenšteinas. – Jo
žmona nuslėpė nusikaltimą norėdama apsaugoti jį patį ir jo karjerą. Ji žinojo, kad Tysas viską matė.
Nuolat baugino ir ilgus metus gydė jį psichotropiniais vaistais, nors jų visai nereikėjo. Supratusi, kad
Amelija Frėlich ir jūsų sūnus jam gali būti pavojingi, nusprendė griebtis priemonių. Būgštaujame, kad
su jais nebūtų susidorota.
Terlindenas išpūtė akis. Jo veidas suakmenėjo.
– Kaip manote, kas nužudė Štefani? – pasidomėjo Pija. Klaudijus Terlindenas nusiėmė akinius ir
ranka persibraukė per veidą. Atsikvėpė.
– Maniau, kad tai padarė Tobijas, – patylėjęs tarė. – Užklupęs Gregorą kartu su mergina paklaiko iš
pavydo. Numaniau, kad mano sūnus Tysas galėjo kai ką matyti. Bet kadangi jis nekalba, taip ir
nesužinojau, kas tada nutiko. Tačiau ir man pačiam jau daug kas aiškėja. Štai kodėl Daniela taip
rūpinosi mano sūnumi. Štai kodėl jis jos nuolat bijodavo.
– Ji grasino uždaryti jį į beprotnamį, jei nors žodeliu apie tai prasitartų, – toliau kalbėjo Pija. – Tik
nežinojo, kad Tysas oranžerijos rūsyje paslėpė Štefani lavoną. Greičiausiai jai apie tai pasakė Amelija.
Tada ponia Lauterbach padegė oranžeriją. Tik jos tikslas buvo sunaikinti Snieguolės mumiją, o ne
paveikslus.
– Dieve brangus! – Terlindenas atsistojo, priėjo prie lango ir kurį laiką žiūrėjo. Ar bent nujautė, kad
po jo kojomis jau svyla žemė? Bodenšteinas su Pija skubiai susižvalgė. Jam bus pateiktas ne vienas
kaltinimas, įskaitant ir skandalingą kyšių istoriją, kurią išklojo palūžęs Gregoras Lauterbachas
gelbėdamas savo kailį. Klaudijus Terlindenas viso to dar nežinojo, nors turbūt jau sumojo, kokią košę
užvirė nusprendęs tylėti ir nuslėpti nusikaltimą.
– Vakar mėgino nusižudyti Lucas Richteris, pareigūnams atėjus suimti jo sūnų, – nutraukė tylą
Bodenšteinas. – Prieš vienuolika metų jis įkalbėjo kaimo žmones duoti tylėjimo įžadus, kad
neišaiškėtų tiesa. Laura Vagner tebebuvo gyva, kai Richterio sūnus su draugais ją įmetė į tuščią
požeminę saugyklą Ešborno aerodrome. Tėvas tai žinojo ir vis tiek užžėrė žemėmis.
– Tobijui grįžus iš kalėjimo Richteris vėl griebėsi iniciatyvos surengti jo užpuolimą, – įsiterpė Pija. –
Ar tai jūs palaiminote šį reikalą?
Terlindenas atsisuko.
– Ginkdie. Net griežtai draudžiau tai daryti, – kimiai prabilo.
– Manfredas Vagneris nustūmė nuo tilto Tobijo motiną, – pridūrė Pija. – Jei tąsyk nebūtumėte
liepęs Larsui nuslėpti tiesos, viso to nebūtų atsitikę. Jūsų sūnus galbūt tebebūtų gyvas, Sartorijų šeima
nebūtų nusigyvenusi, Vagneriai anksčiau ar vėliau būtų susitaikę su dukters netektimi. Nejaugi
nesuprantate, kad dėl išvardytų šeimų kančių tik jūs vienas esate kaltas? Nekalbant apie jūsų paties
šeimą, dėl jūsų bailumo turėjusią tiek daug kentėti!
– Kodėl? – apstulbęs Terlindenas papurtė galvą. – Aš tik norėjau sumažinti padarytą žalą!
Pijai sunkiai tilpo galvoje. Klaudijus Terlindenas turbūt visada rasdavo, kaip pateisinti savo
poelgius, ką padarė ir ko nepadarė, ir meluodavo net pačiam sau.
– Nesuprantu, kokią žalą turite galvoje? – ironiškai paklausė.
– Kaimo bendruomenei grėsė suskilti, – paaiškino Terlindenas. – Prieš kelis dešimtmečius, gal net
šimtmečius, mano giminė buvo prisiėmusi atsakomybę už kaimą. Ir aš turiu būti atsakingas! Na,
pakvailiojo vaikinai, buvo išgėrę, o mergina juos išprovokavo, – pradėjęs netvirtu balsu perėjo prie
ryžtingo tono. – Maniau, kad Štefani užmušė Tobijas. Vis tiek būtų atsidūręs kalėjime. Koks skirtumas,
ar bus nuteistas už vieną ar du nusikaltimus? Kadangi jį nuteisus bausmės išvengė keturi bičiuliai,
rėmiau Tobijo šeimą ir visokeriopai rūpinausi…
– Nagi, liaukitės! – užsirūstino Bodenšteinas. – Jūs stengėtės išsukti tik savo sūnų Larsą! Jums
terūpėjo jūsų geras vardas, nes būtumėte buvęs viešai linksniuojamas, jei Larsas būtų įtartas
nužudymu. Kiti jaunuoliai ir kaimo žmonės jums buvo nė motais. Jau nekalbant apie Sartorijų šeimai
padarytą skriaudą, nes atidaręs „Juodojo žirgo“ kavinę nukonkuravote „Auksinį gaidį“ ir dar
persiviliojote Hartmuto virėją.
– Taigi ramia sąžine pasinaudojote jums palankiomis aplinkybėmis, – toliau kalbėjo Pija. – Albertas
Šnėbergeris nė neketino parduoti savo įmonės, bet jūs tol speitėte į kampą nelaimės prispaustą
žmogų, kol šis sutiko. Tada, nepaisydamas susitarimo sąlygų, atleidote visus darbuotojus ir sužlugdėte
jo verslą. Jūs vienintelis ir visais atžvilgiais pasipelnėte iš tų žmonių nelaimės!
Klaudijui Terlindenui atvipo apatinė lūpa, jis piktai dėbčiojo į Piją.
– Bet padėtis kardinaliai pasikeitė, tik šito nesitikėjote, – toliau puolė Pija. – Altenhaino žmonės
nelaukė jūsų tolesnių nurodymų ir ėmė savarankiškai veikti. Paskui atsirado Amelija, pati pradėjo
domėtis tais įvykiais, ir daugeliui kaimo žmonių atsivėrė akys. Tobijui grįžus lavina pajudėjo ir jums
neužteko jėgų jos sulaikyti.
Terlindeno veidas apniuko. Pija sunėrė ant krūtinės rankas ir nė nemirktelėjusi atrėmė jo tūžmingą
žvilgsnį. Vadinasi, pataikė kaip pirštu į akį.
– Jei paaiškės, kad Amelija su Tysu negyvi, – pagrasino jam, – jūs vienintelis už viską atsakysite!
– Kaip manote, kur jie galėtų būti? – pasiteiravo Bodenšteinas. – Kur yra ponia Lauterbach?
– Nežinau, – sukandęs dantis išspaudė Klaudijus Terlindenas. – Po paraliais, iš tiesų nežinau!

*
Virš Taunuso pakibę žemi švininiai debesys pranašavo snygį. Per parą oro temperatūra nukrito beveik
dešimčia laipsnių. Sniegas greičiausiai nebenutirps. Nekreipdama dėmesio į priekaištingus retų
praeivių žvilgsnius Pija riedėjo pėsčiųjų alėja. Virš juvelyrinės parduotuvės Kėnigšteine buvo daktarės
Danielos Lauterbach priimamasis. Ją pasitiko vidutinio amžiaus gydytojos padėjėja, ji kantriai
atsakinėjo į nesiliaujamus telefono skambučius ir ramino tai dienai užsirašiusius susinervinusius
pacientus.
– Ponios daktarės Lauterbach nėra, – paaiškino Bodenšteinui. – Jos neįmanoma pasiekti ir telefonu.
– Bet į kongresą Miunchene ji irgi nenuvažiavo.
– Taip, bet jis vyko tik savaitgalį, – vėl suskambus telefonui moteris bejėgiškai skėstelėjo rankomis.
– Tiesą sakant, šiandien turėjo būti. Patys matote, kas dedasi!
– Įtariame, kad ji gali slapstytis, – pareiškė Bodenšteinas. – Greičiausiai bus prisidėjusi prie dviejų
žmonių dingimo ir žino, kad jos ieškome.
Padėjėja purtė galvą išpūtusi akis.
– Negali būti! – šoko ginti. – Su ponia daktare kartu dirbame dvylika metų. Ji negalėtų nuskriausti
nė vieno žmogaus. Manau… ją gerai pažįstu.
– Kada paskutinį kartą matėte ponią daktarę Lauterbach ar su ja kalbėjotės? Gal pastarosiomis
dienomis ji elgėsi neįprastai, gal dažnai išvykdavo? – Bodenšteinas žvilgtelėjo į kortelę, prisegtą prie
balto krakmolyto chalato dešinėje krūtinės pusėje. – Ponia Vyzmejer, pabandykite prisiminti! Galbūt
jūsų daktarė padarė klaidą, nors norėjo padaryti gera? Galėtumėte jai padėti, kol nenutiko baisesnė
nelaimė.
 Po tokio asmeniško kreipimosi ir įkalbinėjimo Valtrauda Vyzmejer įtemptai galvojo suraukusi
kaktą.
– Šią savaitę daktarė Lauterbach atšaukė visus susitikimus, susijusius su ponios Šeithauer vila, –
pagaliau prisiminė. – Man pasirodė keista, nes po mėnesio intensyvių paieškų pagaliau atsirado tos
senos sodybos pirkėjas ir ketvirtadienį turėjo atvykti iš Diuseldorfo. Tačiau teko atidėti susitikimą tiek
jam, tiek dar dviem nekilnojamojo turto agentams.
– Kas tai per sodyba?
– Sena vila prie Žaliojo kelio su reginiu į Vugo slėnį. Ponia Šeithauer buvo mūsų ilgametė pacientė.
Paveldėtojų neturėjo ir, kai balandį mirė, visą turtą paliko vienam fondui, o vilą užrašė poniai
Lauterbach, – sumišusi šyptelėjo. – Manau, jai labiau būtų patikę priešingas padalijimas.

*
„Šįryt Kultūros ministerijos surengtoje spaudos konferencijoje jos atstovas paskelbė apie netikėtą kultūros ministro
Gregoro Lauterbacho atsistatydinimą dėl asmeninių priežasčių… – sėdėdama automobilyje išgirdo Pija, kai iš
Ėlmiulvego pasuko į Griunenvegą. Neskubėdama pravažiavo naujas statybas, įsuko į aklagatvį ir
sustojo prie masyvių kaltinio metalo vartų. – Vyriausybės kanceliarija kol kas neišplatino oficialaus
pareiškimo. Vyriausybės atstovas…“
– Štai toji vila! – Bodenšteinas atsisegė saugos diržą ir išlipo sustojus automobiliui. Ant vartų kabojo
grandinė su spyna, regis, neseniai pirkta. Už dviejų metrų aukščio tvoros su geležinėmis smailėmis
matėsi tik vilos stogas. Pija paklabeno geležinius strypus ir apsidairė.
– Iškviesiu šaltkalvį ir pastiprinimą, – Bodenšteinas išsitraukė telefoną. Jei Daniela Lauterbach bus
viduje, tikriausiai lengvai nepasiduos. Pija leidosi palei ilgą tvorą, kol priėjo siaurus vartelius, bet jie
buvo užrakinti ir tankiai apžėlę krūmokšniais. Netrukus atvažiavo šaltkalvis. Atokiau gatvėje sustojo
policijos ekipažas iš Kėnigšteino, iš jo išlipo pareigūnai ir priėjo.
– Namas jau keletą metų stovi tuščias, – raportavo vienas pareigūnas. – Senoji ponia Šeithauer
gyveno Kronberge, senelių namuose. Jai buvo per devyniasdešimt, kai balandį mirė.
– Tada paliko namą savo daktarei, – pridūrė Pija. – Na ir sekasi tokiems žmonėms!
Šaltkalvis padarė savo darbą ir ketino eiti. Bet Bodenšteinas paprašė dar palaukti. Kai jie įžengė į
žvyruotą kiemą, iš dangaus leidosi pirmos snaigės. Debesys uždengė toli horizonte matomus pilies
griuvėsius, regis, pasaulis susiaurėjo. Pririedėjo policijos automobilis ir sustojo prie įėjimo. Namo
durys irgi užrakintos ir šaltkalvis ėmėsi darbo.
– Ar girdite? – sukluso Pija, mat buvo be galo akyla ir ausyla. Bodenšteinas ištempė ausis, bet girdėjo
tik vėjo ošimą aukštose eglėse šalia namo. Jis papurtė galvą. Jie įėjo į erdvų tamsų koridorių, tvyrojo
negyvenamų patalpų ir pelėsių kvapas.
– Čia nėra nė gyvos dvasios, – nusivylė jis. Pija eidama toliau spustelėjo jungiklį. Ūmai pokštelėjo, iš
sienos pasipylė žiežirbos ir abu Kėnigšteino policijos pareigūnai griebėsi ginklų. Bodenšteinui širdis
vos neiššoko iš krūtinės.
– Čia tik elektros iškrova, – nuramino Pija. – Dovanokite.
Jie ėjo iš kambario į kambarį. Baldai užklostyti baltomis paklodėmis, aukštų langų langinės
užvertos. Bodenšteinas pasuko kairėn į didelę patalpą ir žengė prie lango. Po kojomis girgždėjo
parketlentės. Atitraukė sustirusias kandžių sukapotas aksomines užuolaidas, bet šviesos nepadaugėjo.
– Girdžiu kažkokį šniokštimą, – stovėdama tarpdury tarė Pija. – Prašau tylos!
 Visi nuščiuvo. Pagaliau ir Bodenšteinas išgirdo. Žemai, rūsyje, šniokštė vanduo. Išėjęs iš kambario
nusekė paskui Piją, lipančią įvijais laiptais žemyn.
– Gal kas turi žibintuvėlį? – paklausė imdama už rankenos, bet durys neatsidarė. Policininkas
padavė jai kišeninį prožektorių.
– Keista, durys neužrakintos, bet neatsidaro, – Pija pasilenkė ir pašvietė. – Žiūrėkite! Kažkas
silikonu užsandarino durų apačią. Kažin kodėl?
Policininkas priklaupė ir kišeniniu peiliu išpjovė silikoną. Pija smarkiau paklabeno duris ir jos
atšoko. Šniokštimas sustiprėjo. Pro šalį šastelėjo penki ar šeši šešėliai ir dingo tamsoje.
– Žiurkės! – Bodenšteinas žengtelėjo atatupstas, atsitrenkė į policininką ir vos jo neparvertė.
– Ar dėl to būtina žmogų partiesti ant menčių? – juokavo uniformuotas kolega. – Dabar jau galite
ramiai nulipti man nuo kojos.
Pija neturėjo kada jų klausytis. Jos mintys buvo kitur.
– Kam reikia silikonu užklijuoti rūsio duris? – garsiai stebėjosi lipdama laiptais ir pasišviesdama
žibintuvėliu. Nulipusi dešimt pakopų sustojo kaip įbesta.
– Velniava! – riktelėjo stovėdama iki kulkšnių vandenyje. – Turbūt sprogo vandentiekio vamzdis!
Štai kodėl viršuje kibirkščiavo. Elektros įvadas tikriausiai rūsyje.
– Paskambinsiu vandentiekininkams, kad išjungtų vandenį, – pasisiūlė vietinis policininkas.
– Dar geriau, jei iškviestumėte ir ugniagesius, – atsargiai dairydamasis, ar nėra žiurkių, paprašė
Bodenšteinas. – Eime iš čia, Pija. Ponios Lauterbach čia nėra.
Pareigūnė nepakluso. Jai galvoje įsijungė aliarmo signalas. Šis tuščias namas priklausė Danielai
Lauterbach. Praėjusią savaitę ji staiga atsisakė susitikti su galimais namo pirkėjais. Ir galbūt ne tik dėl
to, kad galėtų čia pasislėpti! Pijos batai ir kelnių apačia vis tiek jau sušlapo, todėl ji lipo toliau. Batuose
žliugsėjo vanduo, sąnarius kaustė šaltis.
– Ką ten darai? – pašaukė Bodenšteinas. – Eime iš čia!
Pija pasilenkusi žibintuvėliu pašvietė į tamsą. Vanduo buvo užtvindęs patalpą kone iki lubų, tetrūko
kelių sprindžių. Tvirtai įsikibo į turėklus, nusileido dar per vieną pakopą ir atsidūrė vandenyje virš
kelių.
– Amelija! – šūktelėjo iš šalčio kalendama dantimis. – Amelija! Ei!
Sulaikiusi kvėpavimą ir ištempusi ausis klausėsi, akys nuo žvarbos ašarojo. Ūmai sustingo.
Adrenalino banga tarsi elektros srovė sukrėtė visą kūną.
– Gelbėkit! – pasigirdo pro monotonišką vandens šniokštimą. – Gelbėkit! Mes čia!

*
Godžiai traukdama dūmą Pija blaškėsi po koridorių. Nebuvo kada pagalvoti apie permirkusius
drabužius ir batus, pernelyg jaudinosi. Nors lauke smarkiai snigo, Bodenšteinas nusprendė verčiau
palaukti kieme, kol bus galima įeiti į užtvindytą rūsį. Jam nesinorėjo būti po vienu stogu su didele
žiurkių armija. Vandentiekininkai užsuko pagrindinį čiaupą, Kėnigšteino savanoriai ugniagesiai
atitempė žarnas ir pumpavo vandenį iš rūsio į apleistą sodą pakriūtėje. Buvo įjungtas atsarginis
šviesos generatorius. Atskubėjo trys greitosios medicinos pagalbos automobiliai, policija apsupo
sodybą.
– Visos ventiliacijos angos, pro kurias turėjo išbėgti vanduo, užkimštos ir užsandarintos silikonu, –
raportavo ugniagesių būrio vadas. – Neįtikėtina.
Bet taip yra. Bodenšteinas su Pija jau neabejojo, kieno tai darbas.
 – Galime leistis! – paragino vienas ugniagesys. Kaip ir kiti du jo kolegos, mūvėjo
neperšlampamomis kelnėmis iki liemens.
– Ir aš einu! – Pija numetė nuorūką ant parketo ir užmynė.
– Ne, neik ten! – riktelėjo nuo durų Bodenšteinas. – Dar mirtinai peršalsi!
– Bent guminius apsiaukite, – atsisuko ugniagesių vadas. – Luktelėkite, tuojau atnešiu.
Po penkių minučių Pija jau brido paskui ugniagesius, vanduo rūsyje vis dar siekė kulkšnis.
Pasišviesdami kišeniniu prožektoriumi atplėšė paeiliui visas duris, kol surado ieškomas. Pija pasuko
spynoje raktą ir stumtelėjo duris, jos girgždėdamos atsivėrė į vidų. Širdis daužėsi kaip patrakusi, iš
susijaudinimo linko keliai, pagaliau prožektoriaus spindulys išplėšė iš tamsos išblyškusį, murziną
mergaitės veidą. Amelija Frėlich mirkčiojo apakinta šviesos. Pija peržengė iškart dvi laiptų pakopas,
išskėtė rankas ir apkabino isteriškai kūkčiojančią mergaitę.
– Nusiramink, – guodė glostydama susivėlusią galvą. – Dabar viskas gerai, Amelija. Tau nebėra ko
bijoti.
– Bet… bet Tysas, – lemeno Amelija. – Manau… jis negyvas.

*
Kėnigšteino kriminalinės inspekcijos pareigūnai lengviau atsikvėpė. Dešimt dienų senoje viloje
įkalinta Amelija Frėlich sunkesniais sveikatos sutrikimais nesiskundė. Žinoma, buvo išsekusi,
praradusi daug skysčių ir sulysusi, bet jos fizinė būsena po tų baisių sukrėtimų buvo nebloga. Kartu su
Tysu buvo nuvežti į ligoninę. Terlindeno sūnui ne taip pasisekė. Jo būklė buvo kritinė dar ir dėl to, kad
nebevartojo vaistų. Iš K 11 skyriaus pasitarimo Bodenšteinas su Pija nuvažiavo į ligoninę Bad Zodene ir
maloniai nustebo vestibiulyje išvydę Hartmutą Sartorijų su sūnumi.
– Buvusi žmona pabudo iš komos, – pasakė Sartorijus. – Mums leido su ja šnektelėti. Dabar jos
būklė palyginti nebloga.
– Smagu girdėti, – šyptelėjo Pija žiūrėdama į Tobiją. Jis atrodė gerokai susenęs, paliegęs,
patamsėjusiais paakiais.
– Kur buvote dingęs? – paklausė Bodenšteinas Tobiją. – Mes nerimavome dėl jūsų.
– Nadia buvo palikusi jį Šveicarijos kalnų trobelėje, – vietoj sūnaus atsakė tėvas. – Tobijas per sniegą
turėjo klampoti iki artimiausio kaimelio, – ir apkabino sūnų per pečius. – Koks aklas buvau
pasitikėdamas Nadia!
– Ponia fon Bredov suimta, – pasakė Bodenšteinas. – Gregoras Lauterbachas prisipažino nužudęs
Štefani Šnėberger. Artimiausiu metu atnaujinsime jūsų bylos tyrimą. Jus išteisins.
Tobijas tik gūžtelėjo pečiais. Tikriausiai jam dėl to buvo nei šilta, nei šalta. Joks išteisinimas
neatlygins patirtos skriaudos – dešimt prarastų metų ir sužlugdyto tėvų gyvenimo.
– Laura tebebuvo gyva, kai vaikinai ją įmetė į požeminę saugyklą, – pasakojo Bodenšteinas. – Kai
vėliau atsikvošėjo ir ketino ištraukti, Lucas Richteris neleido ir pats užvertė saugyklą žemėmis. Kaip tik
jis subūrė slaptą gaują Altenhaine ir prisakė žmonėms laikyti liežuvį už dantų.
Tobijas nė nekrustelėjo, bet jo tėvas išbalo kaip popierius.
– Lucas?
– Taip, – linktelėjo Bodenšteinas. – Richterio darbas – ir išpuolis daržinėje prieš jūsų sūnų. Abu su
žmona buvo prikišę nagus prie jūsų namo teplionių ir anoniminių laiškų jums rašymo. Viską darė, kad
nuslėptų tiesą. Kai atvykome suimti sūnaus, tėvas paleido sau į galvą kulką. Dabar ištiktas komos, bet
išgyvens ir turės už viską atsakyti.
 – O Nadia? – sukuždėjo Hartmutas Sartorijus. – Ar ji visa tai žinojo?
– Žinoma, – atsakė Bodenšteinas. – Ji matė, kaip Lauterbachas nužudė Štefani. Prieš tai liepė
vaikinams įmesti Laurą į saugyklą. Jei nebūtų tylėjusi, Tobijas nebūtų sėdėjęs kalėjime beveik
vienuolika metų. Išėjusį į laisvę visaip bandė atkalbėti grįžti į Altenhainą.
– Bet kodėl? – sukrėstas paklausė Tobijas. – Nesuprantu. Juk ji… vis rašė man laiškus, laukė manęs
ir…
Nutilo purtydamas galvą.
– Nadia jus buvo įsimylėjusi, – paaiškino Pija. – Bet ją vis atstumdavote. Tad jai reikėjo, kad Laura ir
Štefani dingtų. Tikriausiai nesitikėjo, kad jus nuteis. Bet kai taip nutiko, teliko laukti ir tikėtis jūsų
palankumo. Tik štai atsirado Amelija. Nadia ją laikė savo varžove, tačiau labiausiai baiminosi, kad
Amelija gali ką nors apie ją žinoti. Štai kodėl persirengusi policininke atėjo pas Frėlichus ieškoti Tyso
paveikslų.
– Žinau. Bet jų nerado, – tikino Tobijas.
– Deja, rado, – atsakė Bodenšteinas. – Žinoma, paveikslus sunaikino, kitaip būtų išsidavusi, kad yra
melagė.
Tobijas apstulbęs spoksojo į Bodenšteiną. Burna išdžiūvo, vyras nesitikėjo iš Nadios tokio melo ir
klastos.
– Altenhaino žmonės žinojo visą tiesą, – vis dar pasakojo Pija. – Klaudijus Terlindenas tylėjo
siekdamas apsaugoti sūnų ir savo vardą. Kadangi sąžinė nebuvo švari, materialiai rėmė jus ir jūsų
tėvus, ir…
– Ir ne tik dėl to, – pertraukė Tobijas. Jo sustingęs veidas atgijo, jis pažvelgė į tėvą. – Dabar pradedu
suprasti. Jam rūpėjo čia visus valdyti ir…
– Ir kas dar?
Tobijas tylėdamas papurtė galvą.
Hartmutas Sartorijus susverdėjo. Jis buvo sukrėstas išgirdęs visą tiesą apie kaimynus ir buvusius
draugus. Kaimo žmonės tylėjo ir melavo, visi tik žiūrėjo, kaip jis nusigyvena, suyra jo šeima, nukenčia
geras vardas, griūva visas gyvenimas, ir jiems buvo nė motais. Jis susmuko ant plastikinės kėdės,
stovinčios pasienyje, ir delnais užsidengė veidą. Tobijas prisėdo šalia ir apkabino tėvą per pečius.
– Bet turime jums ir gerų naujienų, – staiga prisiminė Bodenšteinas, dėl ko su Pija atėjo į ligoninę. –
Tiesą sakant, einame lankyti Amelijos Frėlich ir Tyso Terlindeno. Šią popietę radome abu Kėnigšteine,
vieno namo rūsyje. Ponia Lauterbach juos buvo pagrobusi ir ten paslėpusi.
– Ar Amelija gyva? – Tobijas pašoko it spyruoklės išmestas. – Ar jai nieko neatsitiko?
– Nieko. Eime kartu. Amelija džiaugsis jus pamačiusi.
Tobijas sutriko, bet tuoj atsistojo. Jo tėvas irgi pakėlė galvą ir nedrąsiai šyptelėjo. Netrukus šypsena
užgeso, jo veidą perkreipė įniršis ir neapykanta. Jis pašoko ir stebėtinai greitai nuskubėjo koridoriumi.
Tuo metu į ligoninės vestibiulį įėjo žmogus.
– Sustok, tėte! Nereikia! – Pija išgirdo Tobiją šaukiant ir tada atpažino Klaudijų Terlindeną, turbūt
atėjusį kartu su žmona ir abiem Frėlichais aplankyti vaikų. Hartmutas Sartorijus griebė Terlindenui už
gerklės ir ėmė smaugti, o Christina Terlinden, Arnas Frėlichas su Barbara stovėjo šalia tarsi stabo
ištikti.
– Ak tu, galvijau neraliuotas! – šnypštė Sartorijus. – Sumautas, klastingas parše! Tai tu suėdei mano
šeimą!
 Klaudijaus Terlindeno veidas išraudonijo, jis bejėgiškai mostagavo rankomis, atsimušinėjo.
Suvokęs padėties rimtumą Bodenšteinas puolė į pagalbą. Pija šoko jam įkandin, bet ją atstūmė Tobijas.
Pija atsitrenkė į Barbarą Frėlich, prarado pusiausvyrą ir pargriuvo. Ėmė rinktis smalsuoliai. Pribėgęs
Tobijas norėjo atitraukti tėvą. Mirties baimė suteikė nežmoniškų jėgų Terlindenui, ir jam šiaip taip
pavyko išsivaduoti iš Hartmuto gniaužtų. Pija pašoko nuo grindų ir tarsi sulėtintame kadre matė, kaip
Terlindenas pastūmė Sartorijų, tas suklupo ir atbulas trenkėsi į praviras ugniai atsparias duris. Tobijas
šaukdamas puolė prie tėvo. Staiga ant grindų plūstelėjo kraujas. Pija atsipeikėjo, nuplėšė melsvą
kašmyro šalį Barbarai Frėlich nuo kaklo ir priklaupė prie Sartorijaus tiesiai į kraujo klaną, kuris vis
labiau apie jį plėtėsi. Prispaudė prie žiojinčios žaizdos pakaušyje vildamasi sustabdyti smarkų
kraujavimą. Sužeistojo kojos mėšlungiškai trūkčiojo, jis ėmė gargaliuoti.
– Gydytoją! Skubiai! – suriko Bodenšteinas. – Velniai rautų, kur dingo visi gydytojai?!
Kosčiodamas ir gaikščiodamas Klaudijus Terlindenas nusvyravo į šalį susiėmęs kaklą. Akys vos
nevirto iš akiduobių.
– Aš to nenorėjau, – vis lemeno. – To… nenorėjau. Tai… tai nelaimingas atsitikimas…
Lyg pro stiklo sieną Pija girdėjo žingsnius ir šauksmus. Jos džinsai, rankos, striukė buvo iškruvinti.
Ją apsupo žmonės baltais batais ir kelnėmis.
– Pasitraukite! – sušuko kažkas. Ji pasislinko, pakėlė akis ir susitiko su Bodenšteino žvilgsniu. Per
vėlu. Hartmutas Sartorijus nebegyvas.

*
– Nieko negalėjau padaryti, – sukrėsta Pija papurtė galvą. – Viskas įvyko žaibiškai.
Ji drebėjo ir vos benulaikė butelį kolos, kurį Bodenšteinas įbruko į kruvinas rankas.
– Nekaltink savęs, – guodė Bodenšteinas.
– Negaliu kitaip, po paraliais. Kurgi Tobijas?
– Ką tik buvo, – Bodenšteinas apsidairė. Nors vestibiulis buvo aptvertas apsauginėmis juostomis,
čia knibždėte knibždėjo žmonių. Policininkai, gydytojai, į įvykio vietą atskubėję kriminalistai baltais
kombinezonais susijaudinę ir sukrėsti žiūrėjo, kaip negyvas Hartmutas Sartorijus perkeliamas į cinko
karstą. Niekas nebūtų spėjęs pagelbėti Tobijo tėvui. Klaudijaus Terlindeno pastumtas jis trenkėsi
pakaušiu į storo stiklo duris, nuo stipraus smūgio sutrupėjo kaukolės pamatas. Kaip nors padėti buvo
beviltiška.
– Pasilik čia, – Bodenšteinas paplojo Pijai per petį ir atsistojo. – Aš pats paieškosiu ir juo
pasirūpinsiu.
Pija linktelėjo spoksodama į sukrešėjusiu krauju aplipusias rankas. Atsitiesė ir ėmė giliai kvėpuoti.
Pamažu širdis liovėsi kalti ir ji vėl galėjo blaiviai mąstyti. Dirstelėjo į kėdėje sėdintį susikūprinusį
Klaudijų Terlindeną, jo veidas buvo bejausmis. Šalia stovėjo policijos pareigūnė, pasirengusi surašyti
įvykio protokolą. Be abejo, tai buvo nelaimingas atsitikimas. Terlindenas neketino nužudyti Hartmuto
Sartorijaus, tik gynėsi. Vis dėlto ir jis, regis, jautėsi kaltas. Prie Pijos pasilenkė susirūpinusi jauna
gydytoja.
– Gal norite raminamųjų?
– Ne, man viskas gerai, – atsakė Pija. – Gal galėčiau kur nors nusimazgoti rankas?
– Žinoma. Eime su manimi.
Nors keliai virpėjo, Pija nusekė paskui gydytoją. Visur dairėsi Tobijo, bet jo niekur nematė. Kur jis
prapuolė? Ar jam pavyks ištverti tokią nelaimę, kai tiesiog akyse mirė tėvas? Tiesą sakant, tokiais
atvejais Pija gana lengvai įveikdavo šoką, neprarasdavo blaivios galvos. Tačiau Tobijo istorija ją
smarkiai sukrėtė. Šio žmogaus patirti praradimai buvo vienas už kitą skaudesni.

*
– Tobi! – nustebusi Amelija atsisėdo lovoje ir šypsojosi. Per tas baisias dienas ir naktis dažnai apie jį
galvodavo, mintyse su juo kalbėdavosi, įsivaizduodavo, kaip viskas bus vėl abiem susitikus. Jei ne jo
mėlynos šiltos akys, kurias dažnai regėdavo vaizduotėje, tikriausiai būtų išprotėjusi. Ir štai jis stovi
priešais. Iš laimės širdis suspurdėjo. – O, kaip džiaugiuosi tave matydama! Aš tiek daug…
Liovėsi šypsojusis, kai prieblandoje pastebėjo, koks jis sukrėstas. Tobijas uždarė paskui save palatos
duris, netvirtais žingsniais prisiartino prie lovos ir sustojo kojūgalyje. Atrodė persimainęs, mirtinai
išblyškęs, akys paraudusios. Amelija suprato, kad atsitiko kažkas baisaus.
– Kas tau? – tyliai paklausė.
– Mano tėvas mirė, – dusliai tarė. – Tai įvyko ką tik… apačioje… vestibiulyje. Kai Terlindenas
prisiartino… mano tėvas… ir jis… – Tobijas nutilo. Gaudė orą, užsispaudė delnu burną, stengėsi
susivaldyti. Veltui.
– O Dieve, – išsigandusi Amelija tik žiūrėjo. – Bet kaipgi šitaip… tai yra kodėl…
Vyro veidas iš skausmo persikreipė, jis sulinko, lūpos virpėjo.
– Tėtis puolė… tą galviją, – užlūžo jo balsas. – Tada tas jį pastūmė ir jis trenkėsi į stiklines duris…
Tobijas nebeištvėrė. Ašaros paplūdo įkritusiais skruostais. Amelija nubloškė antklodę ir ištiesė
rankas. Jis susmuko ant lovos krašto ir atsidūrė Amelijos glėbyje. Įsikniaubė jai į kaklą ir jo kūną
supurtė širdį draskanti rauda. Mergina tvirtai laikė jį apglėbusi. Gailestis sugniaužė jai gerklę
supratus, kad, išskyrus ją, Tobijas nebeturi pas ką eiti ir lieti neišmatuojamo sielvarto.

*
Tobijas Sartorijus išėjęs iš ligoninės dingo kaip į vandenį. Bodenšteinas į jo tėvų namus nusiuntė
patrulius, bet čia jis nebuvo pasirodęs. Klaudijus Terlindenas su žmona išvažiavo namo. Kaltinimai dėl
Sartorijaus mirties jam nebuvo pateikti, nes tai buvo nelaimingas atsitikimas. Bodenšteinas žvilgtelėjo
į laikrodį. Šiandien pirmadienis, vadinasi, Kozima bus išėjusi pas motiną. Bridžo vakarėliai Rotkirchų
namuose – nuo senų laikų rūpestingai puoselėjama šeimos tradicija. Taigi buvo tikras, kad nesusitiks
su Kozima, jei užsuks į namus pasiimti švarių drabužių, paskui grįš į komisariatą. Be to, ketino po
dušu nusiplauti prakaitą ir purvą.
Namas skendėjo tamsoje ir jis lengviau atsikvėpė, koridoriuje švietė tik nedidelė lempa ant
komodos. Šuo pasitiko jį nuoširdžiai džiaugdamasis. Bodenšteinas glostydamas jį žvalgėsi. Čia viskas
kaip anksčiau ir iki skausmo miela, tačiau tai nebebuvo jo namai. Stengdamasis nepasiduoti
sentimentalumui ryžtingai užlipo laiptais į miegamąjį. Įjungė šviesą ir nustėro pamatęs fotelyje prie
lango sėdinčią Kozimą. Jo širdis nejučia suspurdėjo.
– Ko čia sėdi tamsoje? – paklausė, nes daugiau neturėjo ką sakyti.
– Norėjau ramiai viską apmąstyti, – mirkčiojo apakinta šviesos, netrukus atsistojo už fotelio tarsi
pasirengusi gintis.
– Apgailestauju, kad šįryt nesusivaldžiau, – patylėjęs prabilo Bodenšteinas. – Viso to… šįkart man
buvo per daug.
 – Viskas gerai. Aš pati kalta, – tarė Kozima. Tylėdami žiūrėjo vienas į kitą, kol tyla tapo
nepakenčiama.
– Užsukau pasiimti kelių drabužių, – paaiškino Bodenšteinas ir išėjo iš kambario. Argi galėjo tikėtis,
kad pragyvenęs su mielu žmogumi daugiau kaip dvidešimt penkerius metus sulauks tokios dienos, kai
bus jam visiškai abejingas? Gal iki tol tik save apgaudinėjo dėl šventos ramybės, o gal tai tebuvo
prisirišimas? Vis dažnesni smulkūs barniai pastaruoju metu pamažu klibino jų santuokos pamatus.
Bodenšteinas ir pats stebėjosi, kad geba taip blaiviai vertinti esamą padėtį. Atidarė koridoriuje sieninę
spintą dairydamasis tinkamo lagamino. Jis neims to, su kuriuo Kozima trankėsi po pasaulį. Ištraukė
du apdulkėjusius, visiškai naujus kietos odos lagaminus, kurie Kozimai buvo per sunkūs. Eidamas pro
Sofijos kambario duris stabtelėjo. Nors trumpam užmes akį į dukrelę. Pastatęs lagaminus įėjo į
kambarį, apšviestą nedidelės lempos šalia lovytės. Apžiojusi nykštį Sofija ramiai miegojo tarp minkštų
žaislų. Bodenšteinas žiūrėjo į mažylę ir atsiduso. Pasilenkė prie lovytės ir švelniai paglostė nuo miego
įšilusį žanduką.
– Apgailestauju, meilute, – kuždėjo. – Nors tave labai myliu, negaliu apsimesti, kad nieko neatsitiko.

*
Tobijas niekada nepamirš to vaizdo – kraujo klane klūpančios policijos pareigūnės. Nors dar niekas
nebuvo ištaręs lemtingo žodžio, suprato, kad tėvas negyvas. Stovėjo tarsi suakmenėjęs, kurčias ir
bejausmis, kol gydytojai, sanitarai, policininkai jį pastūmė į šalį. Po visų sukrėtimų sieloje buvo tuščia
ir nyku. Jis jautėsi taip, tarsi būtų skęstantis laivas, nuleidęs paskutines pertvaras, kad vanduo
nebepatektų į vidų.
Išėjęs iš ligoninės Tobijas leidosi tekinas namo. Niekas jo nemėgino sulaikyti. Perėjo tamsią ąžuolų
giraitę, šaltame ore galva prablaivėjo, mintys darėsi aiškesnės. Nadia, Jorgas, Feliksas, tėvas. Jie visi jį
paliko arba nuvylė, jis daugiau neturi pas ką eiti. Nevilties luobą praplėšė vis didėjantis apmaudas: kiek
daug žmonių sugriovė jam gyvenimą. Smaugiamas įniršio vos begalėjo atgauti kvapą, retkarčiais
uždusęs turėdavo stabtelėti. Širdis šaukėsi keršto tiems, kurie nuskriaudė jį ir jo tėvus. Šiaip ar taip,
jau neturi ko prarasti. Kadaise beviltiškai sutrūkinėję siūlai jo galvoje pamažu vėl vyniojosi į kamuolį ir
viskas ūmai stojo į savo vietas. Suprato, kad tėvui mirus jis turbūt vienintelis žino Klaudijaus
Terlindeno ir Danielos Lauterbach paslaptį. Tobijas gniaužė kumščius prisiminęs, kas nutiko tą vakarą
prieš dvidešimt metų ir kaip tėvas padėjo tuodviem išsisukti.
Jam tada buvo septyneri ar aštuoneri ir kaip visada trynėsi pagalbinėse užeigos patalpose. Motinos
tuo metu nebuvo ir niekam neatėjo į galvą nusiųsti jį miegoti. Vidurnaktį pabudo ant sofos. Atsikėlė,
nutykino prie durų ir klausėsi vyrų pokalbio, tik jo esmės tuo metu nesuprato. Prie baro tebesėdėjo
Klaudijus Terlindenas su senuoju Fuksbergeriu, beveik kas vakarą vakarieniaudavusiu „Auksiniame
gaidyje“. Tobijas buvo iki valiai prisižiūrėjęs girtuoklių ir iškart sumojo, kad garbusis notaras daktaras
Herbertas Fuksbergeris nusitašęs kaip pėdas.
– O kas čia tokio? – nustebo Klaudijus Terlindenas ir pamojo tėvui dar įpilti notarui. – Juk mano
broliui nei šilta, nei šalta, jis miręs.
– Aš žuvęs, – vos apversdamas liežuvį kalbėjo Fuksbergeris, – jei iškiltų aikštėn!
– Neiškils! Juk niekas nežino, kad Vilis pakeitė testamentą.
– Ne ne ne! Negaliu šitaip, – aimanavo Fuksbergeris.
– Padidinsiu sumą, – pasiūlė Terlindenas, – šimtas tūkstančių. Argi maža?
Tobijas matė, kad Terlindenas mirktelėjo tėvui. Po kurio laiko žmogus nusileido.
 – Gerai, – pasakė. – Pasilik čia. Nenorėčiau, kad kas tave pamatytų mano įstaigoje.
Tada Tobijo tėvas kartu su Fuksbergeriu išskubėjo pro duris, o Klaudijus Terlindenas liko prie baro.
Tobijas taip ir nebūtų žinojęs, apie ką buvo kalbėtasi tą vakarą, jei vėliau tėvo seife nebūtų radęs
testamento. Jo kabinete tada ieškojo draudimo liudijimo, be kurio negalėjo įregistruoti savo pirmojo
automobilio. Pamatęs tėvo seife Vilhelmo Terlindeno testamentą nustebo, bet jam labiau rūpėjo savi
reikalai. Vėliau Tobijas niekada dėl to nesuko sau galvos, tiesiog ėmė ir pamiršo. Bet dabar sukrėstas
tėvo mirties viską aiškiai prisiminė, tarsi jo galvoje staiga būtų atšokusi slapta užsklanda.
– Kur mes važiuojame?
Išgirdęs Amelijos balsą Tobijas atitoko iš slogių prisiminimų. Jis žvilgtelėjo į merginą, palietė jai
ranką ir krūtinę užliejo šiluma. Jos tamsiose akyse atsispindėjo nuoširdus susirūpinimas. Mergina
buvo dar žavesnė be metalinių puošmenų veide ir keistos šukuosenos. Daug gražesnė nei Štefani.
Amelija nė akimirkos neabejodama sutiko kartu su juo slapčiomis išsmukti iš ligoninės, kai jis pasakė
dar turintis nesuvestų sąskaitų. Pirmąkart susitikęs su ja prie bažnyčios suprato, kad merginos
šiurkštumas ir kandumas tėra apsauginis skydas. Tobijas pats daug kartų buvo apviltas ir išduotas, tad
negalėjo atsistebėti tokiu jos nuoširdumu ir nesavanaudiškumu.
– Trumpam užsuksime pas mane į namus, paskui eisiu pasikalbėti su Klaudijumi Terlindenu, –
paaiškino. – Palauksi manęs automobilyje. Nenoriu, kad tau kas atsitiktų.
– Su šituo išgama nepaliksiu tavęs vieno, – atkirto jam. – Jei būsime sykiu, jis tau nieko bloga
nepadarys.
Tobijas šyptelėjo. Ko jau ko, bet narsos merginai netrūksta. Širdyje sužibo vilties kibirkštėlė, tarsi
besiplaikstanti žvakės liepsna, kurios šviesa perdrėskė rūko ir tamsos šydą. Kai visa tai baigsis, gal ir
jam nušvis geresnė ateitis.

*
Kozima tebestovėjo už fotelio lyg užburta ir žiūrėjo, kaip Bodenšteinas atidaręs spintą deda į
lagaminus drabužius.
– Tai tavo namai, – netrukus prabilo. – Tau nebūtina išsikraustyti.
– Bet aš išsikraustau, – atsakė nepakeldamas akių. – Kadaise tai buvo mūsų namai. Bet aš nebenoriu
čia likti. Galiu apsigyventi tėvų sodyboje, virš senosios vežiminės. Tos patalpos seniai tuščios. Tai būtų
geriausia išeitis. Jei išvyktum, Sofija galėtų pasirūpinti mano tėvai arba Kventinas su Marija Luiza.
– Ar ne per greitai apsisprendei? – įgėlė Kozima. – Vadinasi, atsuki man nugarą.
Bodenšteinas atsiduso.
– Ne aš, o tu, – atrėžė. – Tai tu man atsukai. Aš tik gerbiu tavo apsisprendimą, kaip ne sykį
gerbdavau, stengiuosi susitaikyti su tuo, kas įvyko. Tu pasirinkai kitą, taigi aš nieko negaliu pakeisti.
Šiaip ar taip, turiu toliau gyventi.
Jam knietėjo iškloti Kozimai apie meilės naktį su Nikola. Prisiminė jos kandžias replikas Nikolos
adresu, kai sužinojo, kad jis dirba kartu su buvusia gyvenimo drauge. Tačiau tai būtų niekinga ir žema.
– Ir mudu su Aleksandru sieja vien darbas, – paaiškino Kozima. – Bet aš jo… nepasirinkau.
Bodenšteinas toliau tvarkingai lankstė marškinius.
– Bet jis turbūt tinkamesnis partneris nei aš, – ir žvilgtelėjo į ją. – Kodėl taip pasielgei, Kozima?
Nejaugi taip troškai nuotykių?
– Ne, netroškau, – gūžtelėjo pečiais. – Nežinau, kaip paaiškinti. Ir neketinu atsiprašinėti. Aleksas
pasipainiojo mano gyvenime netinkamu laiku. Buvau ant tavęs įširdusi dėl tos Maljorkos.
 – Ir tada pasiskubinai su juo sugulti. Vien dėl to, kad buvai supykusi, – Bodenšteinas palingavo
galvą, uždarė vieną lagaminą ir atsitiesė. – Tai bent.
– Oliveri, prašau tave, nedaryk skubotų išvadų, – maldavo Kozima. – Žinau, kad suklydau, ir labai
apgailestauju. Juk mus daug kas sieja.
– Ir dar daugiau dalykų mus skiria, – atšovė. – Niekada negalėčiau tavimi pasitikėti, Kozima. O be
pasitikėjimo negaliu ir nenoriu gyventi.
Bodenšteinas apsisuko ir nuėjo į vonios kambarį. Užsidarė, nusirengė ir palindo po dušu. Nuo
karšto vandens raumenys atsipalaidavo, įtampa kiek atslūgo. Pagalvojo apie praėjusią naktį ir kiek
tokių naktų jo dar laukia. Daugiau niekada nesivartys lovoje būdraudamas ir galvodamas apie Kozimą:
ką ji šiuo metu veikia svetur, ar jai viskas gerai, ar niekas negresia, ar neatsitiko nelaimė, o gal voliojasi
lovoje su kitu vyruku? Keista, bet dabar nebejautė jokios širdgėlos, tik palengvėjimą. Daugiau jis
nebešoks pagal Kozimos dūdelę. Tvirtai pasiryžo apskritai nebešokti pagal kieno nors dūdelę, o
gyventi savo gyvenimą.

*
Jie tikėjosi nepavėluosiantys, bet paaiškėjo, kad teks palaukti automobilyje. Po keliolikos minučių iš
tamsos išniro juodas mersedesas ir stabtelėjo prie dygliuotų Terlindeno įmonės vartų. Tarsi
nematomai rankai mostelėjus vartai prasivėrė. Gabaritiniai žibintai užgeso, automobilis įriedėjo ir
dingo.
– Paskubėkime! – šnipštelėjo Tobijas. Jie iššoko iš automobilio, tekini leidosi prie vartų ir spėjo
įsmukti jiems dar neužsivėrus. Sargo namelis buvo tuščias. Naktimis teritorija stebima vaizdo
kameromis, tuo metu apsaugos vyrų nėra. Visa tai Tobijas sužinojo iš bičiulio Michaelio, dirbančio pas
Terlindeną. Dirbusio, pasitaisė mintyse. Michaelis tupi areštinėje, kaip ir Jorgas, Feliksas, Nadia.
Vėl pradėjo snyguriuoti. Tylėdami ėjo Terlindeno mersedeso paliktomis vėžėmis. Tobijas sulėtino
žingsnį. Jautė delne sustirusią Amelijos ranką. Po ilgoko įkalinimo rūsyje mergina buvo smarkiai
sulysusi ir, atvirai sakant, šis žygis jai per sunkus. Bet vis tiek užsispyrė jį lydėti. Tylėdami ėjo toliau
pro gamybinius pastatus. Pasukę už kampo pastebėjo viršutiniame administracinio pastato aukšte
įsižiebusią šviesą. Prie pagrindinio įėjimo geltonų naktinių žibintų šviesoje stovėjo juodas mersedesas.
Tobijas su Amelija perbėgo tamsią stovėjimo aikštelę ir atsidūrė prie durų.
– Durys neužrakintos, – sušnibždėjo Amelija.
– Verčiau lik čia ir manęs palauk, – paliepė Tobijas, bet ji ryžtingai purtė galvą. Liesame,
išblyškusiame veide merginos akys atrodė tokios didelės.
– Nė nemanau. Eisiu su tavimi.
– Na, gerai, – jis įkvėpė oro ir apkabino ją. – Ačiū, Amelija. Už viską tau dėkui.
– Niekai, – atšovė. – Eime vidun.
Nusišypsojęs linktelėjo. Jie perėjo erdvų vestibiulį, kur buvo lifto kabina, ir atsidūrė laiptinėje,
laimei, taip pat neužrakintoje. Regis, Klaudijus Terlindenas nebijojo įsilaužėlių. Užkopusi iki ketvirto
aukšto Amelija pristigo kvapo ir trumpam atsirėmė į turėklus. Sunkios stiklinės durys pastūmėtos
barkštelėjo ir juodu įėjo į tamsų koridorių, palei grindis blausiai apšviestą mažų lempučių. Tobijas
nustėro ir pastatė ausis. Laikydamiesi už rankų tipeno koridoriumi pirštų galais. Vyro širdis krūtinėje
garsiai dunksėjo. Jis stabtelėjo pro praviras kabineto duris išgirdęs Klaudijaus Terlindeno balsą.
– …turiu paskubėti. Jei ims smarkiai snigti, lėktuvas gali nepakilti.
 Tobijas su Amelija susižvalgė. Terlindenas, atrodo, kalbėjo telefonu. Ko gero, jie atvyko pačiu laiku,
nes, sprendžiant iš jo žodžių, jis rengiasi sprukti lėktuvu. Jie ėjo toliau. Staiga pasigirdo kitas balsas.
Amelija krūptelėjo ir įsitvėrė Tobijo rankos.
– Kas tau darosi? – klausė Daniela Lauterbach. – Ko čia trypčioji?
Durys plačiai atsivėrė ir ryški šviesa užtvindė koridorių. Tobijas vos spėjo įsmukti pro vieno
kabineto duris ir įtraukti Ameliją. Stovėjo šalia jos tamsoje klausydamasis plakančios širdies.
– Ką toji išgama čia veikia? – kuždėjo apstulbusi Amelija. – Tai ji sumanė nužudyti mudu su Tysu!
Juk Terlindenas viską žino!
Tobijas palinksėjo. Paskui ėmė karštligiškai svarstyti, kaip galėtų abu sulaikyti. Jis sukliudys jiems
išvykti ir visam laikui dingti. Jei būtų vienas, tiesiog įeitų pas juos į kabinetą. Bet jis su Amelija nieku
gyvu negali rizikuoti! Dirstelėjo į stalą.
– Lįsk po juo, – tyliai paragino. Amelija priešinosi, bet jis neklausė. Kai ji palindo, nukėlė telefono
ragelį ir pridėjo prie ausies. Blausioje šviesoje vos įžiūrėjo mygtukus. Aklai spustelėjo tikėdamasis, kad
tai miesto linija. Iš tiesų! Pasigirdo signalas. Virpančiais pirštais surinko bendrosios pagalbos numerį
110.

*
Susimąstęs stovėjo prie atdaro seifo viena ranka trindamas skaudamą kaklą ir bukai spoksojo. Jį
visiškai pribaigė nelaimė ligoninėje. Vis prisimindavo, kaip spurdėjo širdis, rodės, tuojau nustos
plakti. Turbūt jam stigo kvapo? Sartorijus tarsi iš po žemių išdygo ir lyg replėmis suspaudė gerklę, net
žiežirbos iš akių pasipylė. Akimirką kniostelėjo, kad išmušė paskutinė valanda. Pirmąkart buvo taip
užpultas, tad nenumanė, kas yra mirties baimė. Dabar savo kailiu patyrė, kaip jautiesi žiūrėdamas
mirčiai į akis. Nė pats nesuvokė, kaip jam pavyko ištrūkti iš to bepročio gniaužtų. Bet netrukus
Sartorijus jau tysojo ant grindų kraujo klane. Pasibaisėtina! Terlindenas vis dar negalėjo atsigauti po to
sukrėtimo.
Dirstelėjo į Danielą, klūpančią po jo rašomuoju stalu ir rūpestingai prisukinėjančią išardyto
procesoriaus varžtus. Prieš tai įdėjo naują kietąjį diską, o seną įgrūdo į lagaminą. Daniela užsispyrė
juos pakeisti, nors, jo manymu, visai be reikalo. Jo kompiuteryje policija nebūtų radusi nieko įdomaus.
Viskas susiklostė kitaip, nei planuota. Vėliau pats sau turėjo pripažinti, kad padarė lemtingą klaidą
nuslėpdamas tiesą, nes nenorėjo Larso įpainioti į Lauros Vagner nužudymą. Nenumatė, kuo baigsis,
jei išsuks sūnų nuo apklausos. Žengęs klaidingą žingsnį buvo priverstas žengti kitą. Melo tinklas jį taip
apraizgė, kad nebepavyko išvengti dar skaudesnių praradimų. Jei tie kvaili kaimiečiai būtų klausę jo
patarimų, užuot patys ėmęsi daryti tvarką, viso to nebūtų atsitikę! Nedidelis įtrūkis, atsiradęs
Sartorijui grįžus, netrukus virto didžiuliu plyšiu, atsivėrusia gilia praraja. Visą ligšiolinį gyvenimą,
kuriame jautėsi saugus, visą tvarką, kasdienius įpročius staiga nušlavė pragariška jėga.
– Kas tau darosi? Ko čia trypčioji?
Danielos balsas pažadino jį iš minčių. Ji atsistojo dūsaudama ir niekinamai žiūrėjo į jį. Klaudijus
Terlindenas staiga sumojo tebestovintis susiėmęs kaklą ir nusisuko. Juk ir ji turėjo numanyti, kad
parako statinė kada nors susprogs. Jos genialus pabėgimo planas buvo apgalvotas iki smulkmenų.
Tačiau jo neviliojo sprukti į Naująją Zelandiją. Ką jis ten veiks? Jo gyvenimas čia, šiame kaime, šiame
pastate, šiame kabinete! Jis nenorėjo išvykti, net jei blogiausiu atveju grėstų dveji metai kalėjimo.
Gyventi svetimoje šalyje kita pavarde jam būtų nesmagu, net baisu. Jis čia svarbus, žmonės jį pažįsta,
su juo skaitosi, gal viskas vėl susitvarkys ir nurims. Naujojoje Zelandijoje jis būtų niekas, bevardis
pabėgėlis ir kelias atgal jam būtų atkirstas.
Apsidairė po erdvų kabinetą. Nejaugi viską mato paskutinį kartą? Niekada neįeis į savo namus,
neaplankys tėvų ir senelių kapų, nesigrožės įprasta Taunuso panorama? Toji mintis buvo tokia
nepakeliama, kad net privedė iki ašarų. Jis taip ilgai plušo, kad jo protėvių triūsas nenueitų veltui, – ir
štai dabar turi viską metęs palikti!
– Ei, Klaudijau, nagi, judinkis! – pakėlė balsą Daniela. – Sninga vis smarkiau! Metas eiti!
Jis įdėjo į seifą dokumentus, kuriuos ketino palikti. Užčiuopė dėžę su pistoletu.
Nenoriu iškeliauti, galvojo. Verčiau nusižudysiu.
Sustingo. Kas jam šovė į galvą? Lig šiol jam buvo sunku įsivaizduoti, kaip galima šitaip pabūgti ir
žudytis neieškant kitos išeities. Bet pažvelgus mirčiai į akis dabar viskas atrodė kitaip.
– Ar čia, be mūsų, daugiau nieko nėra? – paklausė Daniela.
– Nėra, – sukarkė Terlindenas ir ištraukė iš seifo dėžę su ginklu.
– Bet kodėl viena miesto linija užimta? – ji pasilenkė prie stalo, ant kurio buvo padėtas aparatas. –
Žybsi dvidešimt trečias skaičius.
– Tai buhalterija. Ten nieko nėra.
– Ar įėjęs užrakinai duris?
– Ne, – pakirdo jis iš minčių, atidarė dėžę ir apžiūrėjo „Berettą“.

*
Restoranas anapus Opelio zoologijos sodo lūžo nuo žmonių, o Pija šįkart troško atsidurti prieblandoje,
šilumoje ir šurmulyje. Juodu su Kristofu sėdėjo prie didelio lango, bet Pija nesiklausė, ką jam sakė
valdininkai iš Statybos reikalų inspekcijos, ir nesigrožėjo Kronbergo žiburiais ar tolumoje švytinčiais
Frankfurto dangoraižiais. Apskrudusio jautienos kepsnio kvapas lėkštėje kuteno šnerves, tačiau ji
dygėjosi maistu.
Iš ligoninės ji pasuko tiesiai į namus, sumetė drabužius į skalbyklę, paskui ilgai stovėjo po karštu
dušu, kol baigėsi pakaitintas vanduo. Vis tiek jautėsi nešvari, suteršta. Pijai lavonai nebuvo naujiena,
tačiau tas žmogus mirė ant jos rankų, o ji ką tik bendravo su juo ir nuoširdžiai gailėjosi. Ji nusipurtė.
– Gal važiuokime namo? – pasiūlė Kristofas. Jo tamsiose akyse šmėkštelėjo susirūpinimas ir Pija
nebeištvėrė. Ji buvo arti ašarų. Kur dingo Tobijas? Kad nebūtų dar ko nors iškrėtęs?
– Ne, viskas gerai, – išspaudė šypseną Pija, bet pažvelgusi į sultingą mėsos kepsnį vėl nusipurtė ir
atstūmė lėkštę.
– Dovanok, šiandien aš prasta draugė. Negaliu sau kai ko atleisti.
– Suprantu. Juk nieko negalėjai pakeisti, – Kristofas pasilenkęs paglostė jai skruostą. – Juk pati
sakei, kad viskas vyko žaibiškai.
– Taip, žinoma. Paistalai visa tai. Nieko negalėjau pakeisti, ničnieko. Ir vis dėlto… – atsidūsėjo. –
Tokiomis akimirkomis iš visos širdies nekenčiu savo darbo.
– Eikš, brangioji. Grįšime namo, atkimšime butelį raudonojo vyno ir…
Nespėjo baigti, nes suskambo Pijos telefonas. Tą vakarą jai išpuolė budėjimas.
– Va dabar ir sužinosime, kas bus po tavo žodžių „ir“, – šyptelėjo Pija, o Kristofas nustebęs pakėlė
antakius. Ji paėmė telefoną ir atsiliepė.
– Prieš septynias minutes pagalbos telefonu skambino toks Tobijas Sartorijus, – pranešė policijos
komisariato budintis pareigūnas. – Šiuo metu jis yra Terlindeno įmonės pastate, sakė, kad ten yra ir
tokia ponia Lauterbach. Išsiunčiau policijos ekipažą…
– O varge! – pertraukė jį Pija. Mintys vijo viena kitą. Ko Danielai Lauterbach prireikė Klaudijaus
Terlindeno darbe? Kaip ten atsidūrė Tobijas? Gal ketina keršyti? Iš jo galima visko tikėtis po tokio
sukrėtimo. Jis kaip tiksinti bomba. Ji pašoko. – Tučtuojau skambink vyrams. Tik, dėl Dievo, tegu
nejungia švyturėlių ir sirenų. Tegu ten palaukia manęs su Bodenšteinu!
– Kas nutiko? – sunerimo Kristofas. Pija keliais šykščiais žodžiais nušvietė jam padėtį ir skubiai
surinko Bodenšteino numerį. Lengviau atsikvėpė, kai šis netrukus atsiliepė.
– Aš nuvešiu tave, – pasiūlė Pijai. – Tik paimsiu iš drabužinės striukes.
Kristofas paaiškino restorano savininkui vėliau užvažiuosiantis ir atsiskaitysiantis, mat pradėjęs
vadovauti netoli esančiam zoologijos sodui jį gerai pažinojo.
Ji linktelėjo, išėjo pro duris į sniego pūgą ir nekantriai laukė. Kodėl Tobijas kviečia pagalbą? Gal jam
kas nors nutiko? Kad nors nepavėluotų!

*
– Po perkūnais! – kuždėjo Tobijas nesitverdamas apmaudu. Klaudijus Terlindenas ir Daniela
Lauterbach išėjo iš kabineto nešini lagaminais ir portfeliais, pasuko prie lifto koridoriaus gale. Kaip
juos sulaikyti? Kad tik greičiau atvyktų tie mentai! Prakeikimas! Jis pasisuko į Ameliją, iš po stalo
žiūrinčią į jį. – Būk čia, – paliepė iš susijaudinimo prikimusiu balsu.
– Kur eini?
– Turiu jiems užkalbėti dantį, kol atvyks policija.
– Ne, neik, Tobi! – Amelija išlindo iš slėptuvės. Blausioje gatvės šviesoje jos akys buvo kaip pelėdos. –
Prašau, Tobi, tegu jie sau eina! Aš bijau!
– Negaliu jiems leisti išsinešdinti lyg niekur nieko po tos velniavos, kurią jie užvirė! Turėtum tai
suprasti! – ryžtingai paaiškino. – Būk čia, Amelija! Pažadėk man!
Ji sunkiai nurijo seiles, apglėbusi krūtinę rankomis susigūžė ir linktelėjo. Jis įkvėpė ir suėmė durų
rankeną.
– Tobi!
– Na?
Priėjusi švelniai paglostė jam skruostą.
– Saugokis, – sukuždėjo. Veidu nusirito ašara. Tobijas žvilgtelėjo į ją. Dar kiek ir būtų čiupęs į glėbį,
puolęs bučiuoti ir tiesiog pasilikęs su ja. Bet jį čia atvijęs noras atkeršyti buvo stipresnis. Jis neleis
pasprukti Terlindenui ir Lauterbach. Nieku gyvu!
– Netrukus grįšiu, – šnipštelėjo. Bijodamas atsispirti pagundai pasilikti išėjo į koridorių. Lifto
kabina jau leidosi, atplėšęs ugniai atsparias duris skubiai šuoliavo laiptais žemyn per tris keturias
pakopas. Apačioje atsidūrė kaip tik tuo metu, kai abu išėjo iš lifto.
– Stokit! – suriko ir jo balsą pagavo aidas. Bėgliai krūptelėję sustojo ir be žado spoksojo. Terlindenas
paleido iš rankų lagaminus. Tobijas drebėjo. Nors labai knietėjo juos pulti ir iškaršti kailį, šiaip taip
susivaldęs nusiramino.
– Tobijau! – pirmas atsikvošėjo Klaudijus Terlindenas. – Man… nežmoniškai gaila, kad taip atsitiko.
Turėtum patikėti, kad to nenorėjau…
– Gana to melo! – suriko Tobijas ir nenuleisdamas akių ėmė vaikščioti aplink. – Pakankamai jo
prisiklausiau! Juk tai jūs dėl visko kaltas! Jūs ir toji… toji klastinga ragana!
Jis pirštu dūrė į Danielą Lauterbach.
 – Jūs visą laiką sąmoningai melavote, nors žinojote tiesą! Leidote mane įkišti į kalėjimą! O dabar
štai susiruošėte sprukti, ar ne? Po mūsų nors ir tvanas, ką? Bet jums nepavyks. Aš iškviečiau policiją, ji
tuojau bus čia.
Spėjo pamatyti, kad Terlindenas su Lauterbach skubiai susižvalgė.
– Papasakosiu viską, ką apie jus žinau. O žinau labai daug! Mano tėvas negyvas, jis nepasakys, užtat
aš žinau, ką judu iškrėtėte!
– Nusiramink, – tarė Daniela Lauterbach ir pražydo žaviausia šypsena, užburiančia nieko
nenutuokiančius žmones. – Apie ką čia išvis kalbi?
– Apie tavo pirmą vyrą, – Tobijas prisiartinęs sustojo. Šaltos rudos akys kiaurai jį pervėrė. – Apie
Vilhelmą, dėdę Vilį, vyriausiąjį Klaudijaus brolį, ir jo testamentą!
– Šit kaip, – Daniela Lauterbach toliau ramiai šypsojosi. – Kodėl manai, kad šis reikalas galėtų
sudominti policiją?
– Tai buvo ne tas testamentas, – atšovė Tobijas. – Tikrąjį testamentą daktaras Fuksbergeris paliko
mano tėvui, nes Klaudijus notarą nugirdė ir pažadėjo sumokėti jam šimtą tūkstančių tuometinių
markių.
Šypsena Danielos Lauterbach veide sustingo.
– Jūsų pirmas vyras sirgo mirtina liga ir negalėjo jums atleisti, kad apgaudinėjate su jo broliu. Todėl
likus dviem savaitėms iki mirties pakeitė savo valią ir jums abiem nieko neužrašė. Viską paliko savo
vairuotojo dukteriai, mat prieš mirtį sužinojo, kad 1976 metų gegužę Klaudijus buvo užtaisęs jai vaiką,
o jūs, jo nurodymu, pasirūpinote, kad merginai būtų nutrauktas nėštumas.
– Tai tų nesąmonių tau tėvas pripliauškė? – įsiterpė Klaudijus Terlindenas.
– Ne, – Tobijas nenuleido akių nuo Danielos Lauterbach. – Jam nė nereikėjo pasakoti. Daktaras
Fuksbergeris liepė tėvui testamentą sunaikinti, bet jis to nepadarė. Jis iki šiol tebėra.
Dabar jis įsmeigė akis į Klaudijų Terlindeną.
– Štai kodėl kliudėte tėvui išvykti iš Altenhaino, ar ne? Beje, nei įmonė, nei namas jums
nebepriklauso. O ponia Lauterbach irgi nebūtų turėjusi nei namo, nei pinigų, jei būtų buvusi vykdoma
jos vyro valia. Čia viskas priklauso Vilhelmo Terlindeno buvusio vairuotojo Kurto Kramerio dukrai… –
Tobijas pristigo kvapo. – Labai gaila, kad mano tėvas nedrįso paviešinti tikrojo testamento. Išties
gaila…
– Iš tikrųjų, – tarė Daniela Lauterbach. – Bet ir aš kai ką prisiminiau.
Terlindenas su Lauterbach stovėjo nugaromis į laiptinę, tad nepastebėjo pro duris įsmukusios
Amelijos. Kai Tobijas, pamatęs Ameliją, trumpam išleido juos iš akių, Daniela Lauterbach ištraukė
dėžę, kurią Terlindenas laikė po pažastimi. Tobijas pakėlė akis ir išvydo nukreiptą pistoleto vamzdį.
– Buvau bemaž pamiršusi tą bjaurų vakarą, bet dabar man jį priminei. Ar meni, Klaudijau, kaip
Vilhelmas staiga išdygo tarpduryje su tuo pačiu pistoletu rankoje ir nusitaikė į mus abu… – šyptelėjo ji
Tobijui. – Dėkoju, kad pakišai man gerą mintį, kvailuti.
Daniela Lauterbach nedvejodama iššovė. Tyloje nuaidėjo kurtinamas šūvis. Tobijui į krūtinę kažkas
smogė, jam atrodė, kad ji sprogs. Be žado spoksojo į Danielą, jau nusigrįžusią eiti. Dar išgirdo, kaip
sukliko Amelija, šaukė jį vardu, jis ketino kažką sakyti, bet pritrūko oro. Keliai sulinko. Tobijas
nebejautė, kaip susmuko ant granito grindų. Ūmai jį apgaubė tamsa ir mirtina tyla.

*
Kol buvo svarstoma, kaip patekti į aklinai aptvertą Terlindeno įmonės teritoriją, iš ten įjungęs
tolimąsias šviesas pajudėjo juodas limuzinas. Vartai tyliai šnarėdami prasivėrė.
– Štai kur jis! – šūktelėjo Pija ir davė kolegoms ženklą. Prie vairo sėdintis Klaudijus Terlindenas
turėjo staigiai stabdyti, nes kelią užtvėrė du policijos automobiliai.
– Matau jį vieną, – pasakė Bodenšteinas. Išsitraukusi ginklą Pija stabtelėjo šalia ir mostelėjo
Terlindenui nuleisti lango stiklą. Kiti du policininkai atkišę ginklus apsupo automobilį.
– Ko norite? – paklausė Terlindenas. Sėdėjo įsitempęs, sugniaužęs vairą. Nors buvo šalta, veidas
išpiltas prakaito.
– Išlipkite, atidarykite visas duris ir bagažinę, – įsakė Bodenšteinas. – Kur Tobijas Sartorijus?
– Kodėl turėčiau žinoti?
– Kur ponia Lauterbach? Nagi, išlipkite!
Terlindenas nė nekrustelėjo. Išplėstose akyse šmėkštelėjo panika.
– Jis nelips, – pasigirdo balsas salone, pro tamsintus stiklus vargiai ką nors galėjai įžiūrėti.
Bodenšteinas pasilenkė ir atpažino Danielą Lauterbach, sėdinčią ant galinės sėdynės ir įrėmusią
pistoletą Terlindenui į pakaušį.
– Tučtuojau pasitraukite, kitaip jį nušausiu, – grasino. – Bodenšteinas irgi apsipylė prakaitu. Jis nė
trupučio neabejojo, kad Daniela Lauterbach taip ir padarytų. Moteris turėjo ginklą ir jai nebuvo ko
prarasti – šie du dalykai be galo komplikavo padėtį. Mersedesui pajudėjus visos durelės savaime
užsitrenkia. Nei Bodenšteinas, nei policininkai jų neatplėštų norėdami nuginkluoti gydytoją.
– Manau, ji nejuokauja, – kimiu balsu išspaudė Terlindenas. Apatinė lūpa virpėjo, jis aiškiai buvo
sukrėstas. Bodenšteinas karštligiškai svarstė. Vargu ar jie galės lengvai nuo jų pasprukti. S klasės
mersedeso su žieminėmis padangomis greitis daugių daugiausia 120 kilometrų per valandą.
– Nagi, važiuokite, – pagaliau nusprendė. – Tik pirmiau pasakykite, kur Tobijas.
– Greičiausiai pas savo tėvelį danguje, – vietoj Terlindeno atsakė Daniela Lauterbach ir šaltai
nusikvatojo.

*
Bodenšteinas ir dar vienas policijos ekipažas iš gamybinio komplekso teritorijos išvažiavo paskui
juodą mersedesą, o Pija per tarnybinę radijo stotį iškvietė pastiprinimą ir greitąją medicinos pagalbą.
Terlindenas įsuko į keturių eismo juostų gatvę, vedančią automagistralės link. Prie Bad Zodeno prie jų
prisidėjo du policijos ekipažai, toliau palydą papildys dar trys. Laimei, eismas vakare nebuvo
intensyvus. Per spūstį padėtis galėtų tapti nevaldoma. Automobiliui judant dideliu greičiu vargu ar
Daniela Lauterbach ryžtųsi vairuotojui į galvą paleisti kulką. Bodenšteinas dirstelėjo į galinio vaizdo
veidrodėlį. Užėmę tris eismo juostas paskui juos dūmė keliolika policijos ekipažų su įjungtais mėlynais
švyturėliais.
– Jie važiuoja į miestą, – tarė Pija, kai Ešborno kryžkelėje mersedesas pasuko į dešinę. Nors
tarnybiniuose automobiliuose draudžiama rūkyti, Pija užsidegė cigaretę. Buvo girdėti, kaip kolegos
keičiasi informacija per policijos radijo stotį. Pareigūnai Frankfurte buvo įspėti sustabdyti eismą
gatvėse, jei Terlindenas sumanytų įvažiuoti į miestą.
– Turbūt važiuos į oro uostą, – garsiai svarstė Bodenšteinas.
– Nemanau, – atsakė Pija nekantriai laukdama Tobijo Sartorijaus skambučio. Bodenšteinas
pažvelgė kolegei į veidą, iš susijaudinimo ji buvo išbalusi. Na ir dienelė! Dar nespėjo atslūgti pastarųjų
savaičių įtampa ieškant Tyso su Amelija, ir še tau – kitos staigmenos! Ar šįryt jis tikrai pabudo Nikolos
lovoje?
– Jie suka į miestą! – šūktelėjo kolegoms Pija, kai Terlindenas prašvilpė pro vakarinį viaduką, užuot
sukęs į A5 kelią. – Kažin, ką bus sumanę?
– Jie mėgins mūsų atsikratyti mieste, – svarstė Bodenšteinas. Nesustodami švytavo stiklo valytuvai,
sniegas staiga perėjo į smarkų lietų, o Terlindenas kiek leidžiama padidino greitį. Vargu ar sustos
užsidegus raudonai šviesai. Tetrūko parblokšti kokį pėsčiąjį!
– Jis prie mugės, suka dešinėn Frydricho-Eberto skvero link, – informavo Pija. – Dumia mažiausiai
aštuoniasdešimties kilometrų greičiu, pasistenkite sustabdyti eismą!
Bodenšteinui nebuvo lengva susikaupti. Jį akino raudonos šalikelėje stovinčių automobilių šviesos,
atsispindinčios nuo šlapios gatvių dangos, ir mėlyni skersines gatves užtvėrusių policijos ekipažų
švyturėliai.
– Regis, greitai turėsiu nešioti akinius, – sumurmėjo Bodenšteinas ir padidino greitį
baimindamasis išleisti iš akių Terlindeną, kuris degant raudonam šviesoforo signalui jau kirto trečią
sankryžą. Kažin, ką bus sumaniusi ponia Lauterbach? Ko ji siekia?
– Ar tau neatrodo, kad ji galbūt… – prabilo Pija ir šūktelėjo: – Persirikiuojame! Dešinėn! Jis suka į
dešinę!
Nemažindamas greičio, net neįjungęs posūkio Terlindenas prie Respublikos aikštės staiga įsuko į
kelią Mainco link. Bodenšteinas irgi staigiai suktelėjo dešinėn ir sukando dantis, kai opelis pradėjo
slysti ir tik per plauką nesusidūrė su tramvajumi.
– Velniai rautų, buvome visai arti, – sušnypštė. – Kur jis dabar? Nebematau!
– Suk kairėn! Kairėn! – Pija taip susijaudino, kad jai iškrito iš galvos gatvės pavadinimas, nors daug
metų čia buvo dirbusi sename policijos prezidiumo pastate. Ji sumosavo rankomis rodydama, kur
nuvažiavo Terlindenas. – Štai kur jis, štai ten!
– Kur jūs? – sublerbė per radijo stotį. – Kur jie?
– Įsukome į Oto gatvę, – atsiliepė Bodenšteinas. – Vėl juos matau, ne, nematau. Po paraliais!
– Tegu kiti toliau važiuoja į stotį! – riktelėjo Pija. – Galbūt jis tik ketina mūsų atsikratyti!
Ji palinko į priekį.
– Kur dabar: dešinėn ar kairėn? – sutriko Bodenšteinas, kai jie privažiavo Postštrasę centrinės
geležinkelio stoties šiaurinėje pusėje. Buvo priverstas staigiai stabdyti, nes iš dešinės iššoko
automobilis. Pratrūkęs keiksmais vėl padidino greitį ir instinktyviai pasuko kairėn.
– Dievulėliau, – tarė Pija neatplėšdama akių nuo gatvės. – Nežinojau, kad sugebi šitaip plūstis!
– Aš turiu vaikų, – atkirto Bodenšteinas ir sulėtino greitį. – Ar matai tą automobilį?
– Čia jų šimtai, – nusiminė Pija. Ji nuleido lango stiklą ir įsispitrijo į tamsą. Priekyje stovėjo policijos
ekipažai su žybčiojančiais mėlynais švyturėliais, nepaisydami pliaupiančio lietaus praeiviai stabčiojo ir
smalsiai dairėsi.
– Štai jie! – sušuko Pija. Bodenšteinas krūptelėjo. – Štai kur jie! Išvažiuoja iš stovėjimo aikštelės!
Iš tiesų! Netrukus juodas mersedesas vėl išniro priešais ir privažiavęs Bazelio gatvę šovė pirmyn,
Bodenšteinas iš paskutiniųjų stengėsi neatsilikti. Nuo Bazelio aikštės nudūmė ant Taikos tilto.
Bodenšteinas mintyse nuolat meldė dangų, o Pija toliau sąžiningai ėjo savo pareigas. Mersedesas su
policijos ekipažų eskortu iš paskos prašvilpė Kenedžio alėja šimto dvidešimties kilometrų per valandą
greičiu. Kai kurie policijos automobiliai jau buvo jį aplenkę, tik niekas nesiryžo stabdyti.
 – Vis dėlto jie ketina patekti į oro uostą, – nusprendė Pija, kai jie pakilo iki Nyderrėderio
hipodromo. Vos ji tai pasakė, Terlindenas iš pirmos eismo juostos staiga pasuko į kairę skersai
pervažiavęs visas tris eismo juostas, atsitrenkė į kelkraštį ir slysčiodamas užšoko ant tramvajaus bėgių.
Pija vos spėjo Bodenšteinui sakyti, kur sukti, nes Terlindenas dažnai kaitaliojo kryptį. Priekyje
važiuojantys policijos ekipažai jau buvo įsukę į kelią, vedantį oro uosto kryptimi, ir nebegalėjo grįžti
atgal. Tačiau Bodenšteinas su Pija neatsilikdami sekė paskui mersedesą. Atlikęs pavojingą manevrą jis
įsuko į tiesią Izenburger Šneizės gatvę. Terlindenas dar padidino greitį, o Bodenšteinas net iš kailio
nėrėsi, kad spėtų iš paskos. Staiga plykstelėjo stabdymo žibintai, juodą mersedesą sumėtė ir jis
atsidūrė priešinėje eismo juostoje. Staigiai stabdomas Bodenšteino automobilis irgi ėmė slysti.
Nejaugi Lauterbach nušovė įkaitą, nors automobilis važiavo dideliu greičiu?
– Sprogo galinio rato padanga! – žaibiškai įvertinusi padėtį šūktelėjo Pija. – Dabar jau toli
nenuvažiuos!
Iš tikrųjų. Po beprotiškų lenktynių Terlindenas įjungė kairiojo posūkio žibintą ir įsuko į
Oberšveinštygės gatvę. Pariedėjęs Valdštrase keturiasdešimties kilometrų per valandą greičiu
pervažiavo bėgius ir po kelių šimtų metrų sustojo miško aikštelėje. Bodenšteinas irgi sustojo, iššokusi
Pija liepė policijos ekipažams apsupti mersedesą, pati vėl sėdo į automobilį. Bodenšteinas per radijo
ryšį patarė visiems likti automobiliuose. Daniela Lauterbach buvo ginkluota, todėl nenorėjo rizikuoti
kolegų gyvybe, juolab kad netrukus turėjo atvykti specialiosios paskirties policijos pareigūnai. Staiga
kairėje atsidarė mersedeso durelės. Bodenšteinui užėmė kvapą, jis įsitempė. Terlindenas išlipo.
Svirduliuodamas atsistojo laikydamasis pravirų durelių ir dairėsi. Paskui iškėlė abi rankas ir sustingo
prožektorių šviesoje.
– Kas nutiko? – vėl sušnarėjo per radijo ryšį.
– Jis sustojo ir išlipo, – pasakė Bodenšteinas. – Mes lipame.
Jis linktelėjo Pijai ir abu išlipę artinosi prie Terlindeno. Pija atkišo ginklą pasirengusi bet kurią
akimirką šauti.
– Nešaudykite, – tarė Klaudijus Terlindenas ir nuleido rankas. Pijos nervai įsitempė kaip styga, kai
atidariusi galines mersedeso dureles pažvelgė vidun. Galinė sėdynė buvo tuščia. Atslūgusi įtampa
užleido vietą baisiam apmaudui.

*
– Staiga ji išdygo mano kabinete ir ėmė grasinti pistoletu, – užsikirsdamas pasakojo Klaudijus
Terlindenas. Jis kumpsojo prie siauro staliuko policijos automobilyje baltas kaip drobė, regis, dar
neatsigavęs po patirto šoko.
– Toliau, – spyrė jį Bodenšteinas. Terlindenas kilstelėjo ranką ketindamas persibraukti per veidą,
bet sumojo, kad surakintas antrankiais. Juk alergiškas nikeliui, prisiminusi šyptelėjo Pija, bet
užuojautos jam nepajuto.
– Ji… privertė mane atidaryti seifą, – drebančiu balsu vėl dėstė Terlindenas. – Net gerai
neprisimenu, kaip viskas vyko. Staiga vestibiulyje pasirodė Tobijas. Su mergina. Jis…
– Su kokia mergina? – pertraukė Pija.
– Na, su ta… su… neprisimenu jos vardo.
– Amelija?
– Taip. Regis, toks jos vardas.
– Gerai. Pasakokite toliau.
 – Tada Daniela šovė į Tobiją. Paskui privertė mane lipti į automobilį.
– Kas nutiko Amelijai?
– Nežinau, – gūžtelėjo pečiais Terlindenas. – Išvis nieko nežinau. Aš tik vairavau, važiavau ten, kur
man liepė.
– O prie centrinės geležinkelio stoties ji išlipo, – tarė Bodenšteinas.
– Taip. Ji vis šaukė: dabar kairėn, dabar dešinėn! Aš ir važiavau, kaip man buvo liepta.
– Suprantu, – linktelėjo Bodenšteinas, paskui pasilenkė ir griežtai tarė: – Tik štai vieno dalyko
nesuprantu: kodėl ir jūs neišlipote prie geležinkelio stoties! Kam reikėjo tų pavojingų gaudynių po
miestą? Nejaugi nepagalvojote, kad galėjo įvykti avarija?
Kramtydama lūpą Pija nenuleido akių nuo suimtojo. Kai Bodenšteinas nusisuko, Klaudijus
Terlindenas padarė lemtingą klaidą: dirstelėjo į rankinį laikrodį ant riešo. Juk šoko ištiktam žmogui
laikas neturėtų rūpėti.
– Jūs išsijuosęs meluojate! – užsipuolė Pija. – Štai koks buvo jūsų slaptas susitarimas! Jums reikėjo
laimėti daugiau laiko! Kur dabar Lauterbach?
Terlindenas vis dar nesirengė atversti visų kortų, bet Pija neatlyžo.
– Jūs teisi, – pagaliau pripažino. – Ketinome abu sprukti. Lėktuvas išskrenda 23:45. Jei paskubėsite,
galbūt ją dar sučiupsite.
– Koks reisas? Kur ketinote skristi? – dar kiek ir Pija būtų nutvėrusi jį už pakarpos ir gerokai
papurčiusi. – Nagi, atverkite burną pagaliau! Juk ta moteris nušovė žmogų! Tai žmogžudystė. Jei
neatskleisite tiesos, būsite ir jūs apkaltintas, pažadu jums! Taigi klokite, kur ketina skristi Daniela
Lauterbach. Ir kokia pavarde.
– Į San Paulą, – sukuždėjo Terlindenas ir užsimerkė. – Konsuelos la Rokos pavarde.

*
– Važiuoju į oro uostą, – nusprendė Bodenšteinas išlipęs iš automobilio. – O tu toliau narstyk po
kaulelį Terlindeną.
Pija linktelėjo. Laukdama žinių iš Altenhaino kolegų ji labai nerimavo. Kas nutiko Amelijai? Gal
Daniela Lauterbach nušovė ir merginą? Ji paprašė patruliuojantį pareigūną pasidomėti, kur dabar
Amelija, ir vėl grįžo pas Terlindeną.
– Kodėl ryžotės šiam žingsniui? – klausė Pija. – Juk Daniela vos nenužudė jūsų sūnaus, jau
nekalbant apie tai, kad šitiek metų nuodijo jį narkotikais!
Terlindenas užsimerkė.
– Jūs šito nesuprasite, – atsakė pavargusiu balsu.
– Tada paaiškinkite man, – neatstojo Pija. – Paaiškinkite, kodėl Daniela Lauterbach žalojo Tysui
sveikatą ir padegė oranžeriją?
Klaudijus Terlindenas vėl atsimerkė ir žiūrėjo. Keletą minučių tylėjo.
– Įsimylėjau Danielą, kai brolis pirmąkart atsivedė į namus, – pagaliau prabilo. – Buvo sekmadienis,
1976 metų birželio keturioliktoji. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Tačiau po metų ji už jo ištekėjo,
nors juodu vienas kitam visiškai netiko. Jų santuoka nebuvo laiminga. Daniela darė karjerą, o mano
brolis visada buvo jos šešėlyje. Supykęs vis dažniau suduodavo jai, net prie žmonių. 1977 metų vasarą ji
persileido, kiti du nėštumai irgi liūdnai baigėsi. Mano brolis tikėjosi iš jos vaikų, todėl pyko,
priekaištavo. Kai vėliau mano žmona pagimdė dvynius berniukus, padėtis dar pablogėjo.
Pija klausėsi stengdamasi jo nepertraukti.
 – Gal Daniela būtų išsituokusi, bet po kelerių metų mano brolis susirgo vėžiu. Nepagydomu.
Nenorėjo ligoto palikti. Jis mirė 1985 metų gegužę.
– Jums abiem pavyko, – įgėlė Pija. – Bet kaip suprasti tokį dalyką: juk padėjote pasprukti šiai
moteriai, nors ji buvo pagrobusi Ameliją su Tysu ir juos laikė uždariusi rūsyje? Jei atsitiktinai
nebūtume radę, jie būtų prigėrę, nes ponia Lauterbach buvo užtvindžiusi rūsį vandeniu.
– Ką jūs čia paistote? – apstulbo Klaudijus Terlindenas.
Staiga Pijai dingtelėjo, galbūt Terlindenas iš tikrųjų nežino, ką iškrėtė Daniela Lauterbach. Juk buvo
atėjęs į ligoninę lankyti sūnaus, tik tas nelaimingas atsitikimas sukliudė su Tysu pasimatyti. Tiesa,
vaikinas vargu ar būtų galėjęs tėvui ką nors daugiau paaiškinti. Taigi Pija smulkiai papasakojo
Klaudijui Terlindenui, kaip Daniela Lauterbach buvo sumaniusi nužudyti Ameliją su Tysu.
– Negali būti, – kuždėjo negalėdamas atsistebėti.
– Deja, tai tiesa. Daniela Lauterbach ketino nužudyti Tysą, nes tasai matė, kaip jos vyras užmušė
Štefani Šnėberger. Ameliją irgi reikėjo pašalinti, nes tą paslaptį mergina sužinojo iš Tyso.
– Dievulėliau! – Terlindenas užsidengė rankomis veidą.
– Regis, per menkai pažįstate savo didžiąją meilę, jei ketinote kartu su ja sprukti, – palingavo galvą
Pija.
Terlindenas bukai spoksojo.
– Koks aš kvailas! Aš dėl visko kaltas! Pats tada pasiūliau Albertui Šnėbergeriui keltis į tą namą.
– Kuo čia dėtas Šnėbergeris?
– Taigi Štefani buvo apsukusi Tysui galvą. Mano sūnus paskui ją visur sekiodavo ir kartą pamatė,
kad ji su Gregoru… na… jūs jau žinote. Įsiutęs griebė Gregorą už pakarpos, tad turėjome jį išvežti į
psichiatrijos ligoninę. Likus savaitei iki nelaimės grįžo namo. Vėl buvo normalus. Vaistai išties padarė
stebuklą. Vėliau Tysas matė, kaip Gregoras užmušė Štefani.
Sulaikiusi kvapą Pija atidžiai klausėsi.
– Kai žudikas ketino sprukti, staiga išdygo Tysas. Tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į Gregorą, kaip visada
nieko nesakydamas. Gregoras puolė į paniką, parbėgo namo ir žliumbė kaip mažvaikis, – Terlindeno
balse skambėjo panieka. – Daniela paskambino ir mudu susitikome prie Sartorijaus daržinės. Tysas
klūpojo šalia negyvos merginos. Pradžioje man kniostelėjo, kad būtų geriausia paslėpti lavoną, tada
prisiminiau seną rūsį po oranžerija. Tik negalėjome atplėšti Tyso – įsitvėręs laikė Štefani ranką. Tada
Danielai šovė į galvą įkalbėti jį saugoti Štefani. Tai buvo gana rizikingas sumanymas, bet jis
pasiteisino. Ištisus vienuolika metų. Kol kaime atsirado Amelija. Toji smalsi gyvačiukė viską sugadino.
Vadinasi, juodu su Daniela Lauterbach žinojo visą tiesą apie Laurą ir Štefani, bet visus tuos metus
tylėjo. Gyventi žinant tokius baisius dalykus ir tylėti!?
– O kas gi, jūsų manymu, pagrobė merginą ir jūsų sūnų? – klausė Pija.
– Nadia, – dusliu balsu atsakė Klaudijus Terlindenas. – Mačiau ją daržinėje tą vakarą, kai Gregoras
užmušė Štefani, bet niekam apie tai nesakiau.
Jis atsiduso.
– Vėliau jai priminiau apie tai, – kalbėjo toliau. – Mergina pasirodė esanti ne iš kelmo spirta ir kai
vėliau per seną bičiulį įtaisiau į televiziją, pažadėjo niekam apie tai neprasitarti. Ji išvyko iš Altenhaino,
nes visada troško ištrūkti, ir padarė stulbinamą karjerą. Taigi į kaimą vėl grįžo ramybė. Viskas puikiai
klostėsi, – jis pasitrynė akis. – To nebūtų nutikę, jei visi būtų paisę žaidimo taisyklių.
– Žmonės – ne figūros ant šachmatų lentos, – nesutiko Pija.
 – Kaip tik jie tokie yra, – užginčijo Terlindenas. – Daugelis būna laimingi ir patenkinti kitiems
perleidę atsakomybę už savo varganą gyvenimą ir neprieštarauja, kad kas nors kitas už juos priimtų
sprendimus. Taigi kas nors turi kontroliuoti padėtį ir prireikus timptelėti už virvučių. O aš toks ir esu,
– jo veidą nutvieskė šypsena, regis, net didžiavosi savimi.
– Klystate, – drąsiai atrėmė Pija, nes dabar suprato, kas iš tikrųjų atsitiko. – Tik valdžia ne jūsų
rankose, o Danielos Lauterbach. Jūs viso labo tebuvote pėstininkas ant jos šachmatų lentos, ji stumdė
jus, kur panorėjusi.
Terlindeno šypsena užgeso.
– Melskite dangų, kad mano viršininkas dar spėtų ją nutverti oro uoste. Kitaip jūsų vieno pavardė
mirgės spaudos antraštėse ir likusį gyvenimą praleisite už grotų.

*
– Neįtikėtina, – Ostermanas kraipė galvą žiūrėdamas į Piją. – Jei gerai suprantu, pagal įstatymą
pusė Altenhaino kaimo priklauso Tobijo motinai.
– Žinoma, – linktelėjo Pija. Ant stalo gulėjo 1985 metais balandžio dvidešimt penktą dieną surašytas
ir notaro patvirtintas Vilhelmo Juliaus Terlindeno testamentas, pagal kurį jo žmona Daniela Terlinden,
mergautine pavarde Kroner, ir jo brolis Klaudijus Paulius Terlindenas netenka nuosavybės teisių į jo
turtą. Prieš lipdama į greitosios pagalbos automobilį, vešiantį į ligoninę Tobiją Sartorijų, Amelija šį
dokumentą storame voke perdavė vienam policijos pareigūnui. Jaunam vyrui labai pasisekė, nes
ginklo, iš kurio šovė Daniela Lauterbach, šaunamoji galia nedidelė, tad jis nebuvo mirtinai sužeistas.
Vis dėlto neteko daug kraujo ir, nors dabar išoperuotas, jo gyvybė tebekabo ant plauko.
– Nelabai suvokiu, kodėl Vilhelmo Terlindeno testamentą turėjo saugoti Hartmutas Sartorijus? –
stebėjosi Pija. – Jis pareiškė savo valią iki mirties likus kelioms savaitėms.
– Gal Vilhelmas kaip tik tada atsitokėjo ir suprato, kad abu seniai jį apgaudinėja.
– Hm, – Pija iš paskutiniųjų kovojo su žiovuliu. Ji senokai nebesusivokė, kiek laiko praėjo, buvo
velniškai nusikamavusi ir išsisunkusi. Tobijo šeima skaudžiai nukentėjo dėl bjaurių intrigų, finansinių
aferų ir valdžios troškimo. Bet Hartmutas Sartorijus išsaugojo testamentą, taigi Tobijo ir jo motinos
bent turtinė padėtis turėtų pagerėti.
– Eime, šiai dienai užteks, – tarė Ostermanas. – Rytoj turėsi laiko gilintis į popierius.
– Bet kodėl Hartmutas Sartorijus nepaviešino šio testamento? – paklausė Pija.
– Gal baiminosi padarinių, o gal ir pats buvo prikišęs nagus prie šio reikalo. Kažkaip testamentas
atsidūrė jo rankose, manyčiau, ne visai švariai, – paaiškino Ostermanas. – Be to, kaip ir kiekviename
kaime, čia yra savi įstatymai. Žinau tai iš patirties.
– Nejaugi?
Ostermanas išsišiepė ir atsistojo.
– Nemanau, kad norėtum klausytis mano gyvenimo istorijos pusę ketvirtos ryto, ar ne taip?
– Ką, jau pusę keturių? O Dieve… – Pija nusižiovavo ir pasirąžė. – Ar žinojai, kad Franką žmona
paliko? Ir kad Hasė bičiuliavosi su kultūros ministru?
– Apie Franką žinojau, apie Hasę ne, – atsakė Ostermanas ir išjungė kompiuterį. – Kodėl klausi?
– Šiaip sau, – gūžtelėjo pečiais Pija. – Matai, mes visi daugiau laiko praleidžiame kartu su kolegomis
nei su gyvenimo partneriais, bet apie juos mažai ką žinome. Kažin kodėl taip yra?
Jos mobiliajame suskambo signalas, priskirtas Kristofui. Jis laukė jos automobilių stovėjimo
aikštelėje. Pija dūsaudama atsistojo ir paėmė rankinę.
 – Ne kartą apie tai pagalvodavau.
– Na, tik nepradėk filosofuoti, – pridūrė Ostermanas eidamas pro duris. – Rytoj viską papasakosiu,
ką norėtum apie mane žinoti.
Pija vos vos šyptelėjo.
– Ar tikrai viską?
– Žinoma, – Ostermanas spustelėjo elektros jungiklį. – Neturiu, ko slėpti.

*
Nors nuo Hofheimo iki Unterlyderbacho buvo visai netoli, Pijos akys iš nuovargio sulipo. Ji net
nepajuto, kaip Kristofas išlipo atidaryti vartų. Paskui švelniai palietė jai petį, pabučiavo į skruostą ir ji
sutrikusi atsimerkė.
– Nori, nunešiu tave ant rankų? – pasiūlė.
– Nereikia, – Pija nusižiovavo ir nusijuokė. – Jei pasitempsi nugarą, kitą savaitę pati turėsiu tampyti
maišus su pašarais.
Ji išlipo ir svirduliuodama pasuko prie durų. Šunys pasitiko ją džiaugsmingai lodami ir prašėsi
paglostomi. Nusimetusi striukę ir batus Pija prisiminė, kad Kristofas šiandien buvo susitikęs su
Statybos reikalų inspekcijos valdininkais.
– Na, ir kuo viskas baigėsi? – paklausė Kristofo, įėjusio į virtuvę ir įjungusio šviesą.
– Deja, nieko gero, – nelinksmai tarė. – Nei namui, nei daržinei statyti niekada nebuvo išduotas
leidimas. Dėl elektros perdavimo linijų tiesimo beveik neįmanoma gauti naujo leidimo.
– Negali būti! – Pijai atrodė, kad žemė slysta iš po kojų. Čia jos namai, jos sodyba! Kur ji pasidės su
visais gyvuliais? Apstulbusi žiūrėjo į Kristofą. – Ir kas toliau?
Priėjęs apkabino ją.
– Namą vis tiek nugriaus. Jei apskųstume jų sprendimą, išloštume šiek tiek laiko, bet tik trumpam.
Be to, yra ir kita problemos pusė.
– O Dieve, – sumurmėjo Pija vos neašarodama. – Kas dar?
– Pirmenybę įsigyti šią žemę iš tikrųjų turi Hesenas, nes ten bus tiesiamas kelias iki
automagistralės, – aiškino Kristofas.
– Tai bent. Vadinasi, iš manęs atims nuosavybę! – Pija ištrūko iš jo rankų ir prisėdo ant virtuvės
stalo. Vienas iš šunų bakstelėjo ją snukiu, o ji susimąsčiusi glostė jam galvą. – Vadinasi, liksiu be
skatiko!
– Ne, neliksi, paklausyk, – Kristofas prisėdo šalia ir paėmė jai už rankos. – Yra ir viena gera žinia.
Pirkdama sklypą mokėjai po tris eurus už kvadratinį metrą. Valdžia tau sumokės po penkis.
Pija netikėdama išsprogino akis.
– Iš kur žinai?
– Hm, nemažai pažįstu žmonių. Šiandien su daug kuo kalbėjausi telefonu, – nusijuokė Kristofas. –
Ir sužinojau kai ką įdomaus.
Dabar ir Pija nusišypsojo.
– Jei neklystu, jau suradai naują sodybą?
– Atspėjai, nes gerai mane pažįsti, – pralinksmėjo Kristofas, bet netrukus surimtėjo. – Tiesą sakant,
vienas veterinaras, kuris anksčiau prižiūrėdavo zoologijos sodo gyvūnus, parduoda gyvūnų gydyklą
Taunuse. Neseniai buvau ją apžiūrėjęs, kai ieškojome karantino patalpų naujiems globotiniams.
Sodyba tam tikslui ne visai tinkama, bet… mums su tavimi ir tavo gyvūnams – tikras rojus. Šiandien
pasiimsiu raktą. Jei nori, galėtume rytoj ten nuvažiuoti, gerai?
Pija žvilgtelėjo į jo tamsias akis. Staiga ją užliejo šilta laimės banga. Kad ir kas nutiktų, – nugriautų
namą ar turėtų atsisveikinti su Birkenhofu, – ji nebus viena. Kristofas, priešingai nei Heningas, visada
bus šalia. Jis niekada nepaliks jos likimo valiai.
– Dėkui, – tyliai ištarė ir ištiesė ranką. – Dėkui, mielasis. Tu tiesiog nepakartojamas.
Jis paėmė jos ranką ir priglaudė prie šiurkštaus skruosto.
– Tai darau dėl to, kad noriu pas tave apsigyventi, – šyptelėjęs pajuokavo. – Juk žinai, kad ne taip
lengva manęs atsikratyti.
Pijai sugniaužė gerklę.
– Tikriausiai niekada to nenorėsiu, – sukuždėjo šypsodamasi.
2008-ųjų lapkričio 25-oji, antradienis

Buvo penkta valanda ryto, kai Bodenšteinas išėjo iš ligoninės. Spaudė širdį žiūrint į Ameliją, kantriai
budinčią prie ligonio patalo, kol šis atsigavo po narkozės. Pasistatęs palto apykaklę Bodenšteinas
pasuko prie tarnybinio automobilio. Paskutinę sekundę spėjo sulaikyti Danielą Lauterbach, jau įlipusią
į lėktuvą. Tiesa, ponia ketino skristi ne į Pietų Ameriką, o į Australiją. Paskendęs mintyse žingsniavo
pro ligoninės pastatą. Po kojomis gurgždėjo neseniai iškritęs sniegas. Jam atrodė, kad nuo tos dienos,
kai Ešborno aerodrome buvo aptikti Lauros Vagner griaučiai, prabėgo keli mėnesiai. Anksčiau panašūs
atvejai, kaip ir kiekvienam prašalaičiui, tebuvo proga akies krašteliu dirstelėti į svetimų žmonių
gyvenimą. Šį kartą įvykių verpetas jį patį nenorom įsuko. Keista, jo požiūris vis dėlto pasikeitė. Jis
suvokė, kad dabar nebebus toks kaip anksčiau. Priėjęs prie automobilio stabtelėjo. Pasijuto tarsi
nušluotas užgriuvusio krioklio ir plauktų per šėlstančias bangas visai kita kryptimi. Nors iki tol buvo
visai patenkintas nešamas ramios ir tingios gyvenimo tėkmės. Naujas potyris jį sykiu ir šiurpino, ir
traukė.
Įlipo į automobilį, paleido variklį ir laukė, kol valytuvai nubrauks nuo stiklo sniegą. Vakar žadėjo
užsukti pas Kozimą pusryčių, jei nesutrukdys tarnybiniai reikalai, ir juodu ramiai viską aptars. Keista,
bet nebejautė jai pykčio ir buvo psichologiškai pasirengęs pokalbiui. Kai išvažiavęs iš aikštelės pasuko
Kelkheimo kryptimi, mobilusis supypsėjo, nes ligoninės teritorijoje jis buvo atsidūręs už ryšio zonos
ribų. Išsitraukė telefoną ir perskaitė žinutę, atsiųstą 3:21. Prašymas paskambinti abonentui, kurio
numeris jam nebuvo žinomas. Jis paspaudė ekrane švytintį numerį.
– Klausau, – atsiliepė užsimiegojęs nepažįstamos moters balsas.
– Čia Bodenšteinas, – prisistatė. – Dovanokite už tokį ankstyvą trukdymą, bet gavau žinutę su
prašymu jums perskambinti ir pamaniau, kad tai svarbu.
– Ak… sveiki, – pasilabino moteris. – Su seserimi aplankėme Tysą ligoninėje ir tik neseniai grįžau
namo. Norėčiau jums padėkoti.
Bodenšteinas tik dabar suprato, su kuo šnekasi, ir širdis iš džiaugsmo suspurdėjo.
– Už ką? – pasidomėjo.
– Jūs išgelbėjote Tysui gyvybę, – tarė Heidi Briukner. – Galbūt ir mano sesers. Per televiziją pranešė,
kad suimtas mano svainis ir Lauterbach.
– Hm. Na, taip.
– Taigi, – staiga sumišo ji, – tai ir viskas, ką jums norėjau pasakyti. Tos dienos jums… kainavo
nemažai nervų, tikriausiai esate nuvargęs ir…
– Ne ne, – pasiskubino patikinti, – esu žvalutėlis. Tik neprisimenu, kada valgiau, ir dabar norėčiau
kur nors papusryčiauti.
Stojo tyla ir jis baiminosi, kad jųdviejų pokalbis dabar baigsis.
– Ir aš dabar galėčiau šiek tiek užkąsti, – netrukus pasakė moteris. Bodenšteinas iš jos balso pajuto,
kad ji šypsosi, jis irgi šyptelėjo.
– Gal išgertume kur nors abu kavos? – pasiūlė vildamasis, kad jo balsas skamba tvirtai. Tiesą sakant,
nežmoniškai jaudinosi, pirštų galiukuose tvinksėjo. Tarsi darytų ką nors draudžiama. Kažin, kada
paskutinį kartą kvietė į pasimatymą žavią moterį?
 – Būtų puiku, – atsakė Heidi Briukner ir jam iškart palengvėjo. – Gaila, bet jau grįžau į namus. Į
Šoteną.
– Vis geriau nei Hamburgas, – vyptelėjo Bodenšteinas nekantriai laukdamas atsakymo. – Nors
dabar ir į Hamburgą galėčiau važiuoti puodelio kavos.
– Verčiau užsukite į Fogelsbergą, – pasiūlė ji.
Bodenšteinas sulėtino greitį pastebėjęs priekyje sniego valytuvą. Už kilometro reikėtų sukti dešinėn
į B8 kelią Kelkheimo kryptimi. Pas Kozimą.
– Gal galėtumėte patikslinti? – paklausė, nors jos vizitinėje kortelėje buvo užrašytas namų adresas. –
Juk neimsiu Fogelsberge klausinėti visų žmonių.
– Jūs teisus, kam gaišti laiką, – nusijuokė. – Šlosgasė 19. Senamiesčio centre.
– Puiku. Rasiu.
– Ką gi. Iki pasimatymo. Atsargiai važiuokite.
– Pasistengsiu. Iki pasimatymo, – baigęs kalbėti Bodenšteinas atsiduso. Kažin, ar geras
sumanymas? Kabinete jo laukė šūsnys popierių, namie – Kozima. Sniego valytuvas tebebuvo jam
užtvėręs kelią. Posūkis dešinėn į Kelkheimą.
Darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs. Ir svarbus pokalbis su Kozima taip pat. Bodenšteinas atsikvėpė
ir įjungė posūkio žibintą. Kairėn. Automagistralės kryptimi.
Padėkos žodis

Nuo sumanymo parašyti knygą iki jo įgyvendinimo visada tenka nueiti ilgą ir nelengvą kelią. Dėkoju
savo vyrui Haraldui už supratimą, seserims Claudiai Cohen ir Camillai Altvater, dukterėčiai Carolinai
Cohen, Simonai Schreiber, Annei Pfenninger, Vanessai Müller-Raidt ir Susannai Hecker už teksto
skaitymą ir naudingas pastabas įvairiose knygos rašymo stadijose. Dėkoju Christai Thabor ir Iskai
Peller už nepakartojamą bendradarbiavimą.
Tariu ačiū ponui profesoriui daktarui Hansjürgenui Bratzkei, Frankfurto universiteto Teisminės
medicinos centro vadovui, už konsultavimą ir visokeriopą paramą teismo medicinos klausimais. Taip
pat norėčiau padėkoti Hofheimo kriminalinės inspekcijos K 11 skyriaus komandai, kuri maloniai
užleido savo darbo vietas Bodenšteinui, Pijai & Co. Argi būčiau galėjusi taip tikroviškai savo knygose
atvaizduoti kriminalinės policijos darbą, jei ne kriminalinės policijos vyriausiojo patarėjo Peterio
Öhmo, kriminalinės policijos pirmojo vyresniojo komisaro Berndo Beero, kriminalinės policijos
vyresniojo komisaro Jocheno Adlerio ir pirmiausia kriminalinės policijos vyresniosios komisarės
Andreos Schulzės dalykiniai patarimai?
Šį padėkos žodį skiriu visiems Altenhaino žmonėms, tikiuosi, jie nesupyks, kad jų kaimą pasirinkau
knygoje aprašomų įvykių vieta. Galiu juos patikinti, kad visi veikėjai ir įvykiai tėra mano vaizduotės
vaisius.
Nuoširdžiausią padėką tariu redaktorėms Marionai Vazquez ir Kristine’ai Kress. Mariona
padrąsino parašyti šią knygą ir talkino man, o Kristine’os ranka padailino stilių. Man buvo be galo
džiugu su jomis bendradarbiauti.
Pabaigoje norėčiau padėkoti brangiems skaitytojams ir platintojams, kurie skaitydami mano
knygas dar labiau skatina rašyti.

Nele Neuhaus, 2009-ųjų lapkritis

 DOSJĖ
Daugiau informacijos apie šauniąją Nelės Noihaus detektyvų porą

PIJA LUIZA KIRCHHOF OLIVERIS FON BODENŠTEINAS

POMĖGIAI
Šviesiaplaukei kriminalinės policijos komisarei, be
skrebučių, storai apteptų sūdytu sviestu ir „Nutella“,
labiausiai patinka gyvūnai. Ji laiko keturis arklius, keturis
šunis, turi kačių ir jūros kiaulytę.
DIDŽIAUSIA SVAJONĖ
Gyventi kaimo sodyboje Unterlyderbache, įsigytoje po
skyrybų su patologu Heningu Kirchhofu.
SKAITOMIAUSIA KNYGA
Kurios nors neišskirtų, tačiau laisvalaikiu policininkė
mielai skaito trilerius ir kriminalinius romanus.
MĖGSTAMIAUSIA MUZIKA
Patinka daug kas, išskyrus repą ir džiazo improvizacijas.
ASMENINĖS SAVYBĖS
Pozityviai mąstanti, apdovanota humoro jausmu, praktikė,
pragmatikė, patikima ir drąsi. Apsisprendžia dažniausiai
intuityviai ir daugeliu atvejų neklysta. Šią jos savybę
Oliveris ypač vertina.
NEPAKENČIA
Smulkmeniškumo, savimeilės, egoizmo. Aukodamasi dėl
tėvų ar sutuoktinio anksčiau jų norus vykdydavo nė
nesusimąsčiusi. Dabar moka pasakyti „ne“.
POMĖGIAI
Skaitymas, muzika, pasivaikščiojimas po Taunusą, sodo
darbai. Jaunystėje mielai jodinėdavo. Kaip ir dera grafui,
dievina, žinoma, „Porsche 911 Carrera“.
ŠAKNYS
Kilęs iš garbingos šeimos. Motina – grafienė Leonora fon
Bodenštein, tėvas – grafas Heinrichas fon Bodenšteinas.
Vyresnioji sesuo Tereza fon Freiberg, jaunesnysis brolis –
Kventinas.
SILPNYBĖ
Mėgsta gerai pavalgyti. Pirmenybę teikia italų ir prancūzų
virtuvėms.
MĖGSTAMIAUSIA MUZIKA
Klasika, rokas, popmuzika.
MĖGSTAMIAUSIAS FILMAS
Trijų vaikų tėvas retai kada žiūri televiziją. Dažniausiai
renkasi dokumentiką, pokalbių laidas politikos temomis ir
kriminalinius filmus. Pastarieji pirmiausia domina dėl
policijos darbo metodų.
ASMENINĖS SAVYBĖS
Mėgsta tvarką, supratingas ir nepriekaištingai mandagus.
Kartais per daug atlaidus.
 „PRISIPAŽINKITE,
PONIA NOIHAUS!“

Nelė Noihaus nusikaltimus tirti dažnai pavesdavo Pijai Kirchhof ir Oliveriui

fon Bodenšteinui. Juodu mielai tai darydavo. Šįkart knygų herojai
naudodamiesi proga keičiasi vaidmenimis su autore ir patys pateikia jai
klausimų.

Oliveris fon Bodenšteinas: Ponia Noihaus, atverskite kortas. Kur dažniausiai mėgstate rašyti ir kada jums ateina į galvą aštriausi
siužetai?
NELĖ NOIHAUS: Juk gyvename tarp žmonių. Kasdien susiduriu su jais ir įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis – visa tai
mane skatina rašyti. Knygos metmenis dažniausiai apgalvoju vedžiodama šunis. Man pakanka kompiuterio, rašomojo
stalo, šūsnies dokumentų ir užrašų knygelės. Negalėčiau dirbti traukinyje ar kavinėje prie stalelio, esu senamadiška.

O. B.: Dažnas detektyvų autorius daug dėmesio skiria nusikaltimų tyrimui. Kaip jums pavyksta išvengti klaidų, kur semiatės
informacijos?
Nusikaltimų narpliojimas yra varomoji mano detektyvų jėga. Žinoma, rašant praverčia internetas, knygų skaitymas,
pokalbiai su nukentėjusiais žmonėmis ir atitinkamų sričių žinovais. Kad ir kaip kruopščiai stengčiausi atlikti tyrimą, ne
visada pavyksta išvengti netikslumų. Vis dėlto mano skaitytojams nestinga akylumo, tad sulaukusi jų pastabų skubu
drauge su leidyklos darbuotojais taisyti klaidas.

O. B. ir P. K.: Jūs, kaip ir mudu, tikriausiai turite ir žmogiškų silpnybių. Taigi būtų smalsu sužinoti, su kuo Nelė Noihaus leistųsi į
atostogų kelionę: su Pija Kirchhof ar Oliveriu fon Bodenšteinu.
Manau, mudvi su Pija smagiau leistume laiką. Mudviejų pomėgiai ir požiūriai panašūs. Jei prieš kelionę eitume apsipirkti,
tikriausiai mūsų skoniai ir pasirinktų drabužių dydžiai būtų vienodi. Be to, galėčiau galvą guldyti, kad Pija, kaip ir aš,
mieliau keliautų į Airiją, Zilto salą ar Prancūziją nei į Maldyvus ar Floridą. Su Jumis, pone Bodenšteinai, būtų malonu
aplankyti keletą miestų. Tarkime, Veneciją, Sankt Peterburgą ar Niujorką.

P. K.: Mane labiau domina asmeninis Nelės Noihaus gyvenimas. Gal sužaiskime „taip“ ir „ne“? Rytinė kava ar arbata?
Nei viena, nei kita – sausi pusryčiai ir „Cola light“.

Vakaras prie televizoriaus: traškučiai ar šokoladas?

Traškučiai.

Atostogos: pažintinė kelionė po miestus ar poilsis gamtoje?

Lig šiol retai kada esu atostogavusi. Mielai leisčiausi ir į pažintines, ir į poilsines keliones.

Naminiai gyvūnai: jeigu jų turite, tai kokių?

Dievinu šunis. Džeko Raselo terjeras Šelbis drauge su manimi jau 14 metų.

Kokia draugija jums priimtinesnė: „pelėdos“ ar „vyturio“?

„Vyturio“!

Džinsai ar aukštoji mada?

Džinsai. Visais atvejais.

Klasika ar madinga muzika?

Ir viena, ir kita – nelygu nuotaika.
Ką rinktumėtės norėdama atsipalaiduoti: sveikatingumo centrą ar roko koncertą?
Roko koncertą.