Versta

iš:
Mary Higgins Clark, ALL BY MYSELF, ALONE
Simon & Schuster, Inc, New York, 2017

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis

Redaktorė Rita Markulienė
Korektorė Marijona Treigienė
Viršelio dailininkas Donatas Gendvila
E. knygą maketavo Ligita Plešanova

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorių vaizduotės
kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra
visiškai atsitiktinis.

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio
autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių
tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais
tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-3631-7

Copyright © 2017 by Nora Durkin Enterprises, Inc.

Viršelio nuotrauka © plprod, ID: 617936096 / „Shutterstock“
© Vertimas į lietuvių kalbą, Vytautas Petrukaitis, 2019
© Leidykla „Alma littera“, 2019
Su meile skiriu savo tėvų Luke’o ir Noros Higgins
bei brolių Josepho ir Johno atminimui
 PADĖKA

Taigi gerasis laivas „Karalienė Šarlotė“ pasirengęs išplaukti. Tikiuosi, visiems mano
skaitytojams kelionė patiks.
Metas dar kartą nuoširdžiai padėkoti Michaelui Kordai, mano redaktoriui
daugiau kaip keturiasdešimt metų. Kaip visada, be jo išsiversti neįmanoma. Jo
siūlymu šios knygos veiksmas vyksta kruiziniame laive ir jis vadovavo man iki pat
kelionės galo.
Dėkoju Marysue Rucci, vyriausiajai leidyklos „Simon & Schuster“ redaktorei už
išmintingus patarimus ir kūrybiškus siūlymus.
Esu dėkinga savo nepaprastajam sutuoktiniui Johnui Conheeney, kuris
užjausdamas klausosi, kai esu giliai panirusi į rašymo procesą. Žemai lenkiuosi savo
vaikams ir anūkams – jie visada drąsina ir palaiko.
Ypatingą dėkingumą reiškiu savo sūnui Dave’ui už jo atliktą tiriamąjį darbą ir
pagalbą redaguojant.
Dėkoju tau, įstabusis juvelyre Arthurai Groomai, kad nepagailėjai laiko ir lėtai
bei kruopščiai aiškinai man apie stebuklingą brangiųjų akmenų pasaulį.
Labai ačiū jūrų teisės žinovui Jimui Walkeriui, pateikusiam minčių, kaip laivo
vadovybė gali reaguoti jame kilus nepaprastoms situacijoms.
Ačiū tau, buvęs FTB specialusis agente Wesai Rigleri, už naudingus patarimus.
Negaliu nepagerbti Emily Post, visuomenės papročių žinovės, atminimo. Ji
suteikė man žavingą galimybę pažvelgti į papročius ir elgseną prieš šimtą metų.
Galiausiai, bet ne mažiausiai dėkoju jums, mano brangieji skaitytojai. Be galo
vertinu nenutrūkstamą jūsų palaikymą.
Sveikinu ir laiminu
Mary.
PIRMA DIENA
 1

Didingas kruizinis laineris „Karalienė Šarlotė“ ruošėsi išplaukti į pirmąją savo kelionę
iš Hadsono upės, kur buvo prisišvartavęs. Pasak pažadų, prabangos įsikūnijimas, jis
buvo lyginamas su pirmąja „Karaliene Marija“1 ir net su „Titaniku“ – prabangiausiais
laivais prieš šimtą metų.
Keleiviai vienas paskui kitą vorele sulipo į laivą, užsiregistravo ir buvo pakviesti į
didįjį holą. Ten juos pasitiko šampano siūlantys padavėjai baltomis pirštinėmis.
Įlipus paskutiniam svečiui, kapitonas Ferfaksas pasakė sveikinimo kalbą.
– Pažadame jums maloniausią kelionę, kurią kada nors esate turėję ar dar
turėsite, – tarė jis. Britiškas akcentas suteikė jo žodžiams dar daugiau žavesio. –
Pamatysite, kad jūsų liukso klasės kajutės apstatytos laikantis šlovingų tradicijų,
būdingų minėtiems didingiausiems praėjusių laikų okeaniniams laineriams.
„Karalienė Šarlotė“ buvo suprojektuota lygiai šimtui svečių. Aštuoniasdešimt penki
mūsų įgulos nariai pasiryžę jums tarnauti visais įmanomais būdais. Pramogos
prilygs Brodvėjui, Karnegio salei ir „Metropolitan“ operai. Galėsite pasirinkti iš
plataus paskaitų rato. Tarp jas skaitančiųjų bus įžymūs rašytojai, buvę diplomatai,
Šekspyro kūrybos ir gemologijos ekspertai. Valgius, naudodami tiesiai iš gamintojų
gautus produktus, ruoš geriausi viso pasaulio virėjai. Mes žinome, kad plaukdami į
kruizą žmonės ištrokšta. Siekiant palengvinti jų dalią, įvyks nemažai vyno
degustacijų, jas ves garsūs vynų žinovai. Laikantis kruizo dvasios, vieną dieną
išgirsite paskaitą, pagrįstą prieš šimtą metų gyvenusios legendinės visuomenės
papročių žinovės Emilės Post knyga. Paskaitoje bus nušviestos žavingos praeities
manieros. Tai tik viena kita iš gausybės veiklų, kuriose galėsite dalyvauti.
Pabaigai: valgiaraščiai sudaryti iš geriausių pasaulio virėjų receptų. Dabar dar
kartą sveikinu jus atvykus į naujuosius jūsų namus ateinančias šešias dienas.
O dabar norėčiau pristatyti Gregorį Morisoną, „Karalienės Šarlotės“ savininką. Tai
jis sumanė, kad šis laivas bus tobulas kiekviena smulkmena, – štai kodėl ši kelionė
taps maloniausia, kokią kada nors turėsite.
Į priekį žengė Gregoris Morisonas, apkūnus rausvaveidis vyras sidabriniais
plaukais.
– Noriu pasveikinti jus visus, esančius šiame laive. Šiandien išsipildo tai, ko prieš
daugiau negu penkiasdešimt metų ėmė trokšti vienas mažas berniukas. Stovėdavau
šalia savo tėvo, vilkiko kapitono, kai jis tempdavo prabangiausius to meto kruizinius
laivus į Niujorko uostą ir iš jo. Tiesą sakant, kol mano tėvas žvelgdavo į priekį, ten,
kur link mes plaukdavome, aš žiūrėdavau atgal ir su nuostaba stebėdavau
įspūdingus kruizinius lainerius, grakščiai raižančius pilkus Hadsono vandenis. Jau
tada žinojau norintis vieną dieną pastatyti dar nuostabesnį laivą už tuos, kuriais
žavėjausi prieš šitiek metų. „Karalienė Šarlotė“ su visa savo didybe yra tikrove virtusi
svajonė, kurią išdrįsau regėti mintyse. Nesvarbu, ar būsite su mumis penkias dienas
kelionėje iki Sautamptono, ar visas devyniasdešimt kelionėje aplink pasaulį, tikiuosi,
kad ši diena ženklins pradžią potyrio, kurio niekados neužmiršite.
Pakėlęs taurę jis tarė:
– Pakelti inkarą!
Pasigirdo skysti plojimai, tada žmonės pasisuko į kitus arčiausiai stovinčius
keleivius ir ėmė šnekučiuotis. Keturiasdešimt penktas vestuvių metines švenčiantys
Alvira ir Vilis Mijanai mėgavosi jiems nusišypsojusia didžiule sėkme. Prieš jiedviem
laimint loterijoje, ji valydavo namus, o jis taisydavo užsikimšusius klozetus ir
trūkusius vamzdžius.
Trisdešimt ketverių metų Tedas Kavano paėmė nuo padėklo šampano taurę ir
apsidairė. Kai kuriuos žmones laive pažino: bendrovių „General Electric“ ir „Goldman
Sachs“ valdybų pirmininkus, keletą garsiausių Holivudo porų.
Šalia išgirdo klausiant:
– Ar kartais nesate ambasadoriaus Marko Kavano giminaitis? Jūs stulbinamai į jį
panašus.
 – Taip, esu, – nusišypsojo Tedas. – Aš jo sūnus.
– Žinojau, kad neklystu. Leiskite prisistatyti. Esu Čarlzas Čilingsvertas.
Tedas atpažino dabar jau į pensiją išėjusio ambasadoriaus Prancūzijoje pavardę.
– Mudu su jūsų tėvu būdami jauni kartu dirbome atašė, – tarė Čilingsvertas. –
Visos ambasados merginos buvo įsimylėjusios jūsų tėvą. Aš jam sakydavau, kad
niekas nenusipelno būti toks išvaizdus. Kiek prisimenu, jis tarnavo JAV
ambasadoriumi Egipte valdant dviem prezidentams, paskui Didžiosios Britanijos
ambasadoriumi.
– Tikrai taip, – patvirtino Tedas. – Mano tėvas žavėjosi Egiptu ir aš jaučiu tą pačią
aistrą. Augdamas ten praleidau daug metų. Paskui, jam tapus ambasadoriumi
Didžiojoje Britanijoje, mes persikėlėme į Londoną.
– Nuėjote jo pėdomis?
– Ne, esu advokatas, bet didelę savo praktikos dalį skiriu atgauti senienoms ir
įvairiems dirbiniams, pavogtiems iš kilmės šalies.
Jis tik nepasakė, kad konkreti priežastis, kodėl jis plaukia į šią kelionę, – susitikti
su ledi Emile Heivud ir prikalbinti ją grąžinti garsųjį Kleopatros smaragdų vėrinį
teisėtiems jo savininkams – egiptiečiams.
Nugirdęs šį pokalbį profesorius Henris Longvertas susidomėjęs pasilenkė arčiau,
kad geriau girdėtų, ir jo akys sužibo. Į laivą jis buvo pakviestas skaityti paskaitų. Jo,
garsaus Šekspyro žinovo, paskaitos, per kurias jis būtinai cituodavo ištisas
pastraipas, visada džiugindavo klausytojus. Šis vidutinio sudėjimo maždaug
šešiasdešimt penkerių metų vyras retėjančiais plaukais buvo geidžiamas
paskaitininkas turistiniuose laivuose ir aukštosiose mokyklose.
Devonas Maiklsonas stovėjo kiek atokiau nuo kitų svečių. Jam nereikėjo ir
nesinorėjo banalių pokalbių, o jie būdavo neišvengiami nepažįstamiems žmonėms
susitikus pirmą kartą. Buvo panašaus amžiaus kaip profesorius Longvertas,
nepasižymėjo nei dideliu ūgiu, nei nuostabiais veido bruožais.
Viena stovėjo ir dvidešimt aštuonerių metų Silija Kilbraid. Aukšta ryškiai mėlynų
akių juodaplaukė nepastebėjo susižavėjimo kupinų žvilgsnių, kuriuos į ją laidė kiti
keleiviai, o jeigu ir būtų pastebėjusi, būtų nekreipusi į juos dėmesio.
 Pirmą kartą šioje kelionėje aplink pasaulį laivas sustos Anglijos uoste
Sautamptone. Ten ji ir išlips. Kaip ir profesorius Longvertas, ji buvo pakviesta skaityti
paskaitų laive. Jos, gemologės, paskaitų tema bus garsių brangakmenių istorija
šimtmečiams bėgant.
Labiausiai susijaudinusi keleivė hole buvo išsiskyrusi penkiasdešimt šešerių metų
Ana Demil iš Kanzaso valstijos. Ji laimėjo šią kelionę kaip pagrindinį bažnyčios
loterijos prizą. Dažyti juodi jos plaukai ir antakiai išryškino liesą veidą ir kūną. Ji
meldėsi, kad kelionė taptų proga susitikti poną Tinkamiausiąjį. „Kodėl gi ne? –
klausė ji savęs. – Juk laimėjau loterijoje. Gal pagaliau šie metai man bus laimingi.“
Aštuoniasdešimt šešerių ledi Emile Heivud, garsėjančia turtais ir filantropija,
rūpinosi jos pasikviesti svečiai: Brenda Martin, jos padėjėja ir kompanionė
pastaruosius dvidešimt metų, Rodžeris Pirsonas, jos finansų patarėjas ir testamento
vykdytojas, bei Rodžerio žmona Ivona.
Klausinėjama apie kruizą ledi Emilė pareiškė ketinanti pasiimti savo legendinį
Kleopatros smaragdų vėrinį ir pirmą kartą viešai jį užsidėti.
Kai keleiviai ėmė skirstytis linkėdami vienas kitam geros kelionės, jie nežinojo,
kad mažiausiai vienas jų Sautamptono gyvas nepasieks.

1
Daugiausia po Šiaurės Atlantą 1936–1967 m. plaukiojęs kruizinis laineris. (Čia ir toliau pastabos vertėjo.)
 2

Užuot nuėjusi į savo kajutę, Silija Kilbraid stovėjo prie kruizinio laivo turėklų ir
žiūrėjo, kaip jis plaukia pro Laisvės statulą. Laive ji praleis mažiau negu savaitę, bet
tiek užteks pabėgti nuo įkyraus žiniasklaidos dėmesio suimant Stiveną per vestuvių
vakarienės repeticiją, likus parai iki jų sutuoktuvių. Nejaugi tai išties nutiko vos prieš
keturias savaites?
Jie daužėsi stiklais vienas į kito sveikatą, kai į privatų „21 Club“2 kambarėlį įėjo
FTB agentai. Fotografas viename kadre užfiksavo juodu drauge, kitame stambiu
planu sužadėtuvių žiedą su penkių karatų deimantu ant jos piršto.
Gražus, sąmojingas, žavingas, Stivenas Tornas apgaule prikalbino jos draugus
investuoti į jo ribotos rizikos fondą, įsteigtą vien tam, kad duotų jam naudos ir leistų
prašmatniai gyventi. „Ačiū Dievui, jis buvo suimtas mums nespėjus susituokti, –
pamanė Silija laivui išplaukiant į Atlantą. – Bent tiek gerai.“
Gyvenime taip gausu atsitiktinumų, dingtelėjo mintis. Netrukus po tėvo mirties
prieš dvejus metus ji dalyvavo gemologijos seminare Londone. „Karutersų
juvelyrikai“ nupirkus jai lėktuvo verslo klasės bilietą, ji pirmą kartą skrido ne antra
klase.
Silija sėdėjo savo vietoje skrisdama atgal į Niujorką ir gurkšnojo vyną, kuriuo
vaišino oro linijos, kai nepriekaištingai apsirengęs vyras padėjo savo lagaminėlį ant
lentynos virš galvų ir atsisėdo šalia.
– Stivenas Tornas, – prisistatė ištiesdamas jai ranką ir maloniai šypsodamasis.
Paaiškino jai grįžtąs iš konferencijos finansų klausimais. Iki lėktuvui nusileidžiant
ji sutiko su juo pavakarieniauti.
Silija papurtė galvą. Kaip galėjo ji, gemologė, pastebinti menkiausią bet kurio
brangakmenio trūkumą, šitaip neteisingai įvertinti žmogų? Ji giliai įkvėpė ir į
plaučius susigėrė nuostabus vandenyno kvapas. „Nebegalvosiu apie Stiveną“, –
pažadėjo sau. Tačiau buvo sunku užmiršti, kiek jos draugų investavo pinigus, kurių
prarasti negalėjo sau leisti, nes ji supažindino juos su Stivenu. Jai teko leistis
apklausiamai FTB agentų. Kažin ar jie manė, kad ji įsivėlusi į tą vagystę, nors į
sumanymą ji investavo ir savo pinigus.
Ji vylėsi nepažįstanti kitų laivo keleivių, bet plačiai buvo apskelbta, kad juo
plauks ledi Emilė Heivud. Ji nuolat atnešdavo papuošalų iš milžiniškos savo
kolekcijos „Karutersų juvelyrikai“ Penktojoje aveniu valyti ir taisyti; ji reikalaudavo,
kad Silija kiekvieną patikrintų – ar niekas nenuskelta ar neįbrėžta. Ją visados
lydėdavo jos padėjėja Brenda Martin. O Vilis Mijanas, žmogus, atėjęs pirkti dovanos
keturiasdešimt penktųjų vestuvių metinių proga žmonai Alvirai, jai papasakojo, kad
juodu loterijoje laimėjo keturiasdešimt milijonų dolerių. Jis iškart jai patiko.
Bet, kadangi laive tokia daugybė žmonių, ji turės į valias laiko sau – nekalbant
apie dvi paskaitas ir vakarą, kai ji atsakinės į keleivių klausimus. Ji keletą kartų skaitė
paskaitas „Castle Line“ laivybos bendrovės laivuose. Kassyk už pramoginius
renginius atsakingas bendrovės atstovas jai sakė, esą keleiviai kaip už įdomiausią
paskaitininkę balsavę už ją. Vos prieš savaitę jis paskambino jai ir pakvietė pavaduoti
paskutinę minutę susirgusį paskaitininką.
Pabėgti nuo kai kurių draugų užuojautos ir kitų, pinigų praradusiųjų, pagiežos
buvo nelyginant dangiška malonė. „Kaip džiaugiuosi esanti čia“, – pamanė ji,
apsisukdama ir lipdama žemyn į savo kajutę.
Kaip ir kiekvienas „Karalienės Šarlotės“ lopinėlis, rafinuotai apstatyta kajutė
buvo suprojektuota skiriant daug dėmesio smulkmenoms. Ją sudarė svetainė,
miegamasis ir vonios kambarys. Drabužių spintos buvo erdvios – kitaip negu
senesniuose laivuose, kuriais ji plaukė, kur prabangios kajutės su balkonais buvo
perpus mažesnės. Durys vedė į balkoną – ji galėjo sėdėti lauke ir justi nuo vandenyno
pučiančius vėjelius būdama viena.
Kilo pagunda dabar išeiti į balkoną, bet nusprendė išsikrauti daiktus ir įsikurti.
Pirma jos paskaita bus rytoj po pietų, todėl ji norėjo peržiūrėti savo užrašus. Paskaita
bus apie retus brangakmenius nuo senovės civilizacijų laikų.
Suskambo jos telefonas. Atsiliepusi išgirdo pažįstamą balsą – Stiveno. Prieš
teismą jis buvo paleistas už užstatą.
– Silija, galiu viską paaiškinti, – pradėjo jis.
Ji nuspaudė pokalbio pabaigos mygtuką ir metė telefoną. Vos išgirdus jo balsą, ją
užliejo gėdos banga. „Galiu pastebėti menkiausią bet kurio brangakmenio
trūkumą“, – vėl karčiai pagalvojo ji.
Ji nurijo gumulą gerklėje ir skubriai nusišluostė iš akių ištryškusias ašaras.

2
Amerikietiškos virtuvės restoranas Niujorke, įkurtas 1922 m., bet paskui daug kartų keitęs vietą. Šiuo metu jis
yra Vakarų 52-os gatvės 21-ame name. Jame lankėsi beveik visi JAV prezidentai ir daugybė įžymybių.
 3

Ledi Emilė Heivud, visų vadinama ledi Em, tiesia nugara sėdėjo gražiame krėsle
aukšta atkalte brangiausioje laivo liukso klasės kajutėje. Ji buvo paukštiškai liesa, su
grynai baltų plaukų kupeta ir raukšlėtu veidu, kuriame vis dar galėjai įžvelgti grožio
pėdsakų. Lengva buvo įsivaizduoti ją kaip stulbinančią amerikiečių primabaleriną,
kuri būdama dvidešimties pavergė širdį keturiasdešimt šešerių serui Ričardui
Heivudui, garsiam ir turtingam britų tyrinėtojui.
Ledi Em atsiduso ir apsidairė. Visa tai tikrai verta tokių pinigų, pamanė sėdėdama
didžiajame kajutės kambaryje. Didžiulis televizorius virš židinio, grindys, klotos
senoviniais persiškais kilimais, abiejuose kambario galuose po sofą, apmuštą šviesiai
auksiniu gobelenu, kontrastiškų spalvų kėdės, senoviniai stalai ir baras. Kajutėje dar
buvo labai didelis miegamasis ir vonios kambarys su gariniu dušu ir sūkurine vonia.
Vonios kambario grindys buvo šildomos, sienos puoštos marmuro mozaikomis.
Miegamojo ir didžiojo kambario durys atsidarė į atskirą balkoną. Šaldytuve buvo
pridėta jos pasirinktų užkandžių.
Ledi Em nusišypsojo. Ji pasiėmė kai kuriuos geriausius papuošalus –
pademonstruos juos laive. Šioje pirmojoje laivo kelionėje plauks daug garsenybių ir
kaip visada ji norėjo jas visas užtemdyti. Užsirašydama į kelionę ledi Em paskelbė,
kad derindamasi prie savo prabangios aplinkos ji pasiims pasakiškąjį smaragdų
vėrinį, kaip manoma, priklausiusį Kleopatrai, ir juo pasipuoš. Po kelionės ketino
dovanoti jį Smitsono institutui. „Jis daugiau negu neįkainojamas, – svarstė ji, –
giminaičių, kurios man rūpėtų, neturiu, tai kam galėčiau jį palikti?“ Be to, Egipto
vyriausybė dėjo pastangas jį atgauti ir tvirtino, esą jis iš apiplėšto kapo, todėl turi
būti sugrąžintas šaliai. „Tegul dėl jo pešasi Egipto valdžia ir Smitsono institutas, –
pamanė ledi Em. – Pasirodysiu su vėriniu pirmą ir paskutinį kartą.“
Durys į miegamąjį buvo kiek pravertos ir ji girdėjo po jį vaikščiojant savo
padėjėją Brendą. Ši iškraustė plokščią skrynią ir lagaminus su ledi Em atrinktais į
kelionę drabužiais iš milžiniško jos garderobo. Vienai Brendai buvo leidžiama liesti
asmeninius ledi Em daiktus. Liokajai ir kamerdineriai to daryti negalėjo.
„Ką be jos daryčiau? – paklausė savęs ledi Em. – Aš dar pati nežinau, ar ko noriu,
ar man ko nors reikia, o ji jau nuspėja! Tikiuosi, kad tie dvidešimt metų, kuriuos ji
buvo atsidavusi man, neatėmė iš jos galimybės turėti asmeninį gyvenimą.“
Visai kas kita – Rodžeris Pirsonas, jos finansų patarėjas ir testamento vykdytojas.
Ji pakvietė Rodžerį su žmona į šią kelionę ir visuomet nekantriai laukdavo jo
draugijos. Pažinojo jį nuo tada, kai jis dar buvo vaikas, o jo senelis ir tėvas buvo
patikimi jos finansų patarėjai.
Tačiau prieš savaitę ji susitiko seną draugą Vintropą Holousą, kurio nebuvo
mačiusi daug metų. Kaip ir ji, šis buvo Pirsonų apskaitos ir audito bendrovės klientas.
Išgirdęs iš jos, kad ji vis dar samdo Rodžerį, jos draugas tarė:
– Žinok, kad jis ne toks žmogus, kokie buvo jo senelis ir tėvas. Patariu, kad tavo
finansus nuodugniai patikrintų kokia nepriklausoma bendrovė.
Ji ėmė jį spausti, kad paaiškintų, ką turi galvoje, bet nieko iš jo neišpešė.
Ji išgirdo žingsnius, paskui atsidarė miegamojo durys. Į didįjį kambarį įėjo
Brenda Martin – stambi moteris, ne tiek nutukusi, kiek raumeninga. Buvo
šešiasdešimties, bet atrodė senesnė, nes žilstančius plaukus kirposi trumpai ir tai jai
netiko. Apvaliame jos veide nesimatė nė pėdsako kosmetikos, o jos jai labai reikėjo.
Dabar šiame veide matei susirūpinimą.
– Ledi Em, – pradėjo ji nedrąsiai, – jūs susiraukusi. Kas nors ne taip?
„Būk atsargi! – įspėjo save ledi Em. – Ji neturi žinoti, kad tu nerviniesi dėl
Rodžerio.“
– Aš susiraukusi? – paklausė ji. – Neįsivaizduoju kodėl.
Dabar Brendos veide pasirodė didžiulis palengvėjimas.
– Ak, ledi Em, – tarė ji, – aš taip džiaugiuosi, kad nėra nieko, kas neduotų jums
ramybės. Noriu, kad mėgautumėtės kiekviena šios nuostabios kelionės akimirka. Gal
man telefonu užsakyti arbatos?
– Būtų labai malonu, Brenda, – pritarė ledi Em. – Labai norėčiau rytoj dalyvauti
Silijos Kilbraid paskaitoje. Nuostabu, kad tokia jauna moteris tiek daug išmano apie
brangakmenius. Ir manau jai papasakoti apie užkeikimą, siejamą su Kleopatros
vėriniu.
– Man rodos, jūs niekad man apie jį nepasakojot, – atsakė Brenda.
Ledi Em sukikeno.
– Kleopatrą paėmė į nelaisvę Cezario įsūnis ir įpėdinis Oktavianas. Ji žinojo, kad
jis ketina savo laivu gabentis ją į Romą kaip belaisvę ir įsakė jai kelionėje nešioti tą
smaragdų vėrinį. Ruošdamasi nusižudyti Kleopatra liepė atnešti jai vėrinį ir jį
užkeikė: „Tas, kuris pasiims šį vėrinį į jūrą, kranto gyvas nepasieks.“
– Ak, ledi Em, – atsiduso Brenda. – Kokia siaubinga istorija! Gal geriau palikite
vėrinį seife.
– Nieku gyvu, – ryžtingai atkirto ledi Em. – O dabar užsisakykime arbatos.
 4

Rodžeris Pirsonas su žmona Ivona pavakare gėrė arbatą savo prašmatnioje

„Karalienės Šarlotės“ kajutėje. Mėgstantis bendrauti, draugiškas, stambaus
sudėjimo, retėjančių rusvų plaukų Rodžeris – jam šypsantis aplink akis susimesdavo
raukšlelės – buvo iš tų, kurių draugijoje visi jausdavosi smagiai. Jis vienintelis
drįsdavo su ledi Em juokauti apie politiką. Ji buvo aistringa respublikonė, jis – ne
mažiau aršus demokratas.
Dabar juodu su Ivona žiūrėjo į rytojaus renginių sąrašą. Kai jie pamatė, kad pusę
trijų numatyta Silijos Kilbraid paskaita, Ivona nustebusi kilstelėjo antakius.
– Argi ji ne ta, kuri dirba „Karutersų juvelyrikos“ bendrovėje ir yra susijusi su ta
ribotos rizikos fondo afera? – paklausė.
– Tas sukčius Tornas mėgina ją į tai įvelti, – abejingai atsakė Rodžeris.
Ivona susimąsčiusi susiraukė.
– Esu tai girdėjusi. Kai ledi Em atneša savo papuošalus taisyti ar iš naujo įsodinti
kokį akmenį, ji kreipiasi į ją. Man taip sakė Brenda.
Rodžeris pasukęs galvą į ją pažiūrėjo.
– Vadinasi, Kilbraid dirba ten pardavėja?
– Kur kas daugiau negu pardavėja. Skaičiau apie ją. Ji yra aukščiausio lygio
gemologė ir keliauja po pasaulį išrinkti brangakmenių „Karutersų juvelyrikai“. Ji
skaito paskaitas tokiuose laivuose kaip šis, stengdamasi paskatinti pinigingus
žmones investuoti į brangius juvelyrinius dirbinius.
– Sprendžiant iš tavo žodžių, ji ganėtinai protinga, – atsakė Rodžeris ir nukreipė
dėmesį į televizorių.
Ivona įdėmiai į jį pažiūrėjo. Kaip visada jiedviem esant vieniems, jis nustodavo
elgtis draugiškai ir, galima sakyti, jos nepastebėdavo.
Toliau gurkšnodama arbatą ji paėmė dailų sumuštinuką su agurku. Mintys
nukrypo į apdarus, kuriais vilkės šįvakar, – naują kašmyrinį „Escada“ švarkelį ir laisvas
kelnes. Švarkelis buvo juodų ir baltų raštų, kelnės juodos. Odos lopai ant švarkelio
alkūnių suteikė apdarui sportinę išvaizdą – jos reikalavo šio vakaro aprangos kodas.
Ivona žinojo atrodanti kur kas jaunesnė negu keturiasdešimt trejų, kiek iš tikrųjų
buvo. Ji gailėjosi nesanti aukštesnė, bet jos figūra buvo daili, o jos kirpėja pasiekė
kaip tik tokį šviesų plaukų atspalvį, kokio ji pageidavo. Praėjusį kartą plaukai atrodė
pernelyg auksiniai.
Ivonai jos išvaizda buvo labai svarbi, kaip ir jos visuomeninė padėtis, butas Parko
aveniu ir namas Hamptone, kurortinėje Long Ailando vietovėje. Rodžeris jau seniai
jai baisiai nusibodo, bet jai labai patiko jųdviejų gyvensena. Vaikų jie neturėjo, ir iš
Rodžerio vargu ar reikėjo tikėtis, kad mokės už studijas trims našle likusios jo sesers
sūnums. Ivona jau daug metų nesikalbėjo su moša, bet įtarė, kad Rodžeris vis tiek
apmoka jų koledžo sąskaitas.
„Svarbu, kad tai netrukdytų mano norams“, – pamanė ji baigdama valgyti
sumuštinį su agurku ir gerti arbatą.
 5

– Čia pernelyg brangu, Vili, nors tai keturiasdešimt penktos mūsų vedybų
metinės, – atsiduso Alvira dairydamasi po kajutę, Vilio užsakytą šiai progai atšvęsti.
Nors žmona purkštavo, jos balse Vilis juto jaudulio gaideles. Jis kajutės svetainės
dalyje kimšo laivo dovanotą šampano butelį, ligi tol vėsusį sidabriniame ledų
kibirėlyje. Traukdamas kamštį jis žiūrėjo į veidrodžius per visą kajutės aukštį ir į
tamsiai mėlynus Atlanto vandenis.
– Vili, mums nereikėjo kajutės su nuosavu balkonu. Galėjome kada panorėję
išeiti į denį pasižiūrėti į vandenyną ir pajusti vėją.
Vilis nusišypsojo.
– Mieloji, galiu lažintis, šiame laive kiekviena kajutė turi nuosavą balkoną.
Alvira dabar buvo prie miegamojo įrengtame vonios kambaryje.
– Vili, ar gali patikėti? – vos ne šaukte paklausė ji. – Vonios veidrodyje įmontuotas
televizorius! Visa tai tikriausiai kainavo baisius pinigus.
Vilis atlaidžiai nusišypsojo.
– Mieloji, mes kasmet gaunam du milijonus neatskaičius mokesčių. Jau penkeri
metai, be to, tu uždirbi pinigų rašydama į „Globe“.
– Žinau, – atsiduso Alvira, – bet aš kur kas mieliau tuos pinigus atiduočiau
kokiam kilniam tikslui. Juk žinai, Vili, „daug tikimasi iš tų, kuriems daug duodama“3.
„O varge! – pamanė Vilis. – Ką ji pasakys, kai šįvakar dovanosiu jai tą žiedą?“ Jis
nusprendė apie jį užsiminti.
– Mieloji, ką apie tai manai? Niekas nesuteikia man daugiau džiaugsmo, kaip tai,
kad švenčiame drauge nugyventus metus. Man bus tikrai skaudu, jei neleisi man
parodyti, koks laimingas esu su tavim jau keturiasdešimt penkeri metai. Be to,
šįvakar duosiu tau dar kai ką. Jeigu nepriimsi, labai mane įskaudinsi.
„Pakalbėjau kaip politikas“, – pamanė.
Alvira lyg ir nusiminė.
– Ak, Vili, labai atsiprašau. Žinoma, džiaugiuosi, kad čia esu. Ir, žinai, kai
pagalvoju, tai tu tą dieną pasiūlei pirkti loterijos bilietą. Aš sakiau, kad geriau
sutaupytume tą dolerį. Esu didžiai sujaudinta, kad aš čia, ir būsiu didžiai sujaudinta
visko, ką gali man duoti.
Juodu grožėjosi vandenyno vaizdu stovėdami prie balkono durų. Vilis ją
apkabino.
– Čia jau kita kalba, mieloji. Tu tik pagalvok: ateinančią savaitę mes mėgausimės
kiekviena kiekvienos dienos minute.
– Taigi, – pritarė Alvira.
– O tu gražiai atrodai.
„Dar daugiau išlaidų“, – dingtelėjo Alvirai. Kirpėja, pas kurią ji visada kirpdavosi,
atostogavo, todėl dažytis plaukų ji nuėjo į itin brangų saloną. Ten eiti patarė jos
draugė baronienė fon Šraiber, „Kiparisų kyšulio SPA“ savininkė. Alvira ten nuėjo, vos
juodu su Viliu laimėjo loteriją. „Turėjau žinoti, kad Minė pasiūlys tik tą saloną“, –
pamanė ji, bet turėjo prisipažinti, jog jos plaukai dabar buvo visada jai patikusio
rausvo atspalvio. Be to, mesjė Leopoldas deramai juos sušukavo. Ir dar: nuo Kalėdų ji
numetė septynis kilogramus, tad dabar vėl galėjo vilkėti išties gražius drabužius,
Minės jai išrinktus prieš dvejus metus.
Vilis priglaudė ją prie savęs.
– Mieloji, man malonu, nes žinau, kad tokiame laive kitai savo skilčiai galėsi
rašyti vien apie kelionę be rūpesčių.
Bet jau tai sakant Vilį apėmė bloga nuojauta, kad viskas susiklostys ne taip.
Niekada taip nebūdavo.

3
Garsi Billo Gates’o frazė.
 6

Reimondas Brodas, liokajus, paskirtas į ledi Em kajutę, įėjo su padėklu išnešti indų
po popietės arbatos. Jis matė ją išeinančią, o iš paskos nusekė padėjėja – tikriausiai į
laivo kokteilių barą septintame aukšte.
„Bare leisti laiką išgali tik keleiviai su storiausiomis piniginėmis, – pamanė jis. –
Žmonės, kurie man patinka labiausiai.“ Jis įgudusiai sudėjo arbatos servizą,
sumuštinių likučius ir įvairius saldumynus ant padėklo.
Paskui nuėjo į miegamąjį ir apsidairė aplink. Ištraukė spintelių abipus lovos
stalčius. Labai dažnai turčiai tiesiog numesdavo papuošalus į juos, užuot padėję į
seifą drabužių spintoje. Jis laukdavo tokių progų.
Be to, žmonės kartais nerūpestingai elgiasi ir su pinigais. Jeigu kelionei baigiantis
kas nors viename iš stalčių palieka išsipūtusią piniginę, jis nepasiges poros šimtų
dolerių, nes nesivargino jų suskaičiuoti.
Reimondas labai kruopščiai rinkdavosi, ką vogti, todėl per dešimt metų, kai dirbo
„Castle Line“ bendrovėje, niekas niekada jo neįtarė. O kas čia bloga, jeigu jis užsidirbs
šiek tiek pinigų papildomai papasakodamas pikantiškų nutikimų bulvarinei spaudai
apie laivu plaukiančių garsenybių šėliones? Vyras žinojo, kad yra laikomas puikiu
liokajumi.
Jis grįžo į didįjį kambarį, paėmė padėklą ir išėjo iš kajutės. Pasitenkinimo
šypsena, visada pasirodydavusi jo veide apžiūrėjus patalpą, dingo jam atidarius
duris. Rimtu veidu, tvarkinga uniforma, retėjančiais juodais plaukais rūpestingai
užšukavęs praplikusį lopą viršugalvyje, jis nutaisė pataikūnišką išraišką, jeigu kartais
koridoriuje susitiktų kokį svečią.
 7

Profesorius Henris Longvertas patikrino, ar varlytė parišta tiesiai per vidurį. Nors
šįvakar buvo pasiūlytas kasdienis aprangos kodas, jis nemanė vilkėti marškinių
atviru kaklu. Tokie jam paprasčiausiai nepatiko. Jie primindavo varganus drabužius,
kuriais dėvėjo augdamas Liverpulio lūšnynuose. Vos aštuonerių jam užteko
įžvalgumo suprasti, kad vilties sulaukti sėkmės ateityje jis gali tik per mokslus. Kai po
pamokų kiti vaikai žaisdavo futbolą, jis sėdėdavo prie knygų.
Aštuoniolikos gavo stipendiją studijuoti Kembridže. Jam ten pasirodžius, kiti
studentai šaipėsi iš liverpulietiškos jo tarties. Prireikė nepaliaujamų pastangų, bet iki
studijų pabaigos jos neliko nė ženklo.
Studijuodamas jis aistringai pamėgo Šekspyrą, galop tapo Oksfordo dėstytoju ir
dėstė didžiojo rašytojo kūrybą, kol išėjo į pensiją. Jis žinojo, kad jo kolegos Oksforde
juokauja, girdi, miręs jis bus paguldytas į karstą su smokingu ir balta varlyte. Bet jam
tai buvo nė motais.
Varlytė po marškinių apykakle buvo parišta tiksliai per vidurį. Jis apsivilko lengvą
languotą švarką, puikiai tinkamą rugsėjo vidurio orui, ir žvilgtelėjo į laikrodį: be
dešimties minučių septynios. „Punktualumas – karalių mandagumas“, – pamanė.
Jo apartamentai buvo prašmatniausiame aukšte ir jis maloniai nustebo pamatęs,
kad šiame naujame laineryje patogumai gerokai prabangesni negu senesniuose
laivuose. Aišku, žodį „apartamentai“ galėjai nebent juokais taikyti miegamajam ir
svetainei viename kambaryje, bet bala nematė. Jis priėjo prie aukšto veidrodžio
vonios kambario duryse ir nužvelgė save nuo galvos iki kojų siekdamas įsitikinti, kad
viskas su jo išore gerai. Atspindyje išvydo šešiasdešimtmetį vidutinio ūgio vyrą su
akiniais be rėmelių, skvarbių rudų akių, pliku viršugalviu ir jį juosiančiu žilų plaukų
lanku. Jis pritariamai linktelėjo ir nuėjęs prie tualetinio stalelio dar kartą peržiūrėjo
keleivių sąrašą. Nenustebo, kad laivu plaukia garsenybės iš įvairių visuomenės
sluoksnių. „Kažin kiek jų pakviesti „Castle Line“ plaukia nemokamai? – pamanė. –
Nemažai“, – nusprendė.
Išėjęs į pensiją jis dažnai skaitydavo paskaitas šios laivybos bendrovės laivuose ir
šio kruizo direktorius labai jį mėgo. Prieš šešis mėnesius, perskaitęs išankstinę
reklamą apie pirmąją „Karalienės Šarlotės“ kelionę, jis susisiekė su bilietų
platintojais ir užsiminė, kad mielai plauktų į ją kaip paskaitininkas.
Ir štai jis čia. Jusdamas savimeilę glostantį pasitenkinimą, profesorius Henris
Longvertas išėjo iš savo kajutės ir pasuko į „Karalienės Šarlotės“ kokteilių barą
pabendrauti su svarbiausiais laivo keleiviais.
 8

Tedas Kavano paskubomis apsidairė po savo kajutę ir daugiau nekreipė į ją dėmesio.

Jis, ambasadoriaus sūnus, buvo įpratęs prie prabangios aplinkos. Ir nors kajutė jam
pasirodė stebėtinai prabangi, jis nesiruošė gaišti laiko tuo mėgaudamasis.
Trisdešimt ketverių metų Tedas iki studijų gyveno su tėvais užsienyje ir lankė
tarptautines mokyklas kiekvienoje šalyje, į kurią būdavo paskirtas jo tėvas.
Sklandžiai kalbėjo prancūziškai, ispaniškai ir egiptietišku arabų kalbos dialektu. Kaip
tėvas ir senelis baigęs Harvardo universitetą, paskui Stenfordo teisės mokyklą,
aistringai domėtis senienomis pradėjo dar jaunystės metais Egipte.
Prieš aštuonis mėnesius jis perskaitė, jog ledi Emilė Heivud užsirašė į pirmąją
„Karalienės Šarlotės“ kelionę, ir suprato, kad kaip kitas laivo keleivis gaus progą
išdėstyti ledi Heivud, ko siekia. Kavano ketino jai išaiškinti, kad nors jos uošvis
Ričardas Heivudas prieš šimtą metų vėrinį nusipirko, esama nenuginčijamų įrodymų,
kad dirbinys buvo pavogtas. Jeigu ji atiduos jį Smitsono institutui, o jo advokatų
kontora paduos šį į teismą, kad vėrinį susigrąžintų, velioniui jos vyrui ir jo tėvui tai
bus nemaloni reklama. Abu vyrai buvo garsūs tyrinėtojai, bet Tedas išsiaiškino, kad
jie prasikalto, nes keletą kartų apiplėšė senovinius kapus.
Toks bus jo pagrindinis argumentas. Buvo gerai žinoma, kad ledi Heivud
neapsakomai didžiuojasi vyro palikimu. Galimas daiktas, ji veikiau paklausys proto
balso, negu leis bjauriai bylai suteršti vyro ir jo tėvo reputaciją.
Apie tai galvodamas Tedas nusprendė, kad iki ateis metas eiti į kokteilių barą,
trumpai pasimėgaus prabanga: jaukiai įsitaisys su knyga, kurią jau daug mėnesių
norėjo perskaityti.
 9

Devoną Maiklsoną prabangi jo aplinka menkai tedomino. Jo bagažą tesudarė

drabužiai, reikalingi tokiai kelionei. Šviesiai rudos akys ramiame jo veide buvo
budrios ir skvarbios. Viską jis pastebėdavo ir išgirsdavo.
Vyras nusiminė sužinojęs, jog laivo kapitonui ir saugos viršininkui buvo pranešta,
kad jis laive. Kuo mažiau žmonių tai žino, tuo geriau, pamanė. Bet jeigu jis nori
padaryti, ką sumanęs, jam reikia, kad laivybos bendrovė padėtų jam atsisėsti prie
staliuko šalia ledi Emilės Heivud, iš kur jis galėtų stebėti ją ir jos aplinkos žmones.
„Tūkstantveidis Žmogus“ buvo gerai žinomas Interpolui. Akiplėšiškos jo
vagystės, įvykdytos keliose šalyse, darė gėdą šiai organizacijai. Naujausias jo
apiplėšimas – dviejų Anri Matiso paveikslų vagystė iš Paryžiaus šiuolaikinio meno
muziejaus – įvyko vos prieš dešimt mėnesių.
Vagiui patikdavo šaipytis iš Interpolo didžiuojantis savo laimėjimais; paskui po jų
jis kelias savaites dažnai pranešdavo nusikaltimo smulkmenas. Šįsyk vagis, matyt,
nusprendė imtis kitokios taktikos. Iš neatsekamos elektroninio pašto paskyros
kažkas, tvirtinantis esąs Tūkstantveidžiu Žmogumi, pranešė trokštantis turėti
Kleopatros vėrinį. Pranešimas pasirodė netrukus po to, kai ledi Emilė Heivud kvailai
pasigyrė žiniasklaidai vėrinį parodysianti šioje kelionėje.
Kai Devonas kreipėsi į „Castle Lines“, bendrovė jau žinojo apie grėsmę ir tuoj pat
sutiko jam padėti.
Bendrauti nelinkęs Devonas baiminosi būsiąs pasodintas prie stalelio, kur jam
teks kalbėtis su nepažįstamais žmonėmis, kurie visi, jis neabejojo, bus baisūs
nuobodos. Tačiau, kadangi ledi Heivud plauks tik iki Sautamptono, jis irgi ten išlips.
„Tiek daug esu girdėjęs apie tą Kleopatros vėrinį: kaip tobulai suderinti tie
įstabūs smaragdai, kaip užgniaužia kvapą į juos žiūrint. Būtų įdomu pamatyti juos iš
arti“, – pamanė jis.
Tariamas jo kelionės tikslas – išbarstyti jūroje prasimanytos žmonos pelenus,
šitai jis ir papasakos kitiems keleiviams. Jo manymu, ši gera priedangos istorija
paaiškins, kodėl jis nori ilgai būti vienas.
Artinosi septynios, laikas, kai prašmatniame „Karalienės“ kokteilių bare, į kurį
patekti gali tik liukso klase plaukiantys keleiviai, bus geriami kokteiliai.
 10

Atidariusi savo kajutės duris Ana Demil aiktelėjo. Ligi tol vandenynu ji plaukė tik
Volto Disnėjaus bendrovei priklausančiu laivu. Jame vienintelės įžymybės buvo
Peliukas Mikis, Pelytė Minė ir Peliukas Kliunkis. Kelionė nebuvo smagi, nes aplink
buvo gausu šeimų su mažais vaikais, o vieną kartą, kai denyje sėdėjo ant šezlongo,
jai prie naujų kelnių prilipo sukramtytos burbulinės gumos gabalas.
Bet čia! Čia buvo rojus!
Savo bagažą iškrovė. Drabužiai kabojo ant pakabų drabužių spintoje arba buvo
tvarkingai sudėti lentynose. Tualeto reikmenys išdėlioti vonios kambaryje. Negalėjo
atsidžiaugti, kad, be dušo, buvo dar ir garo vonia, tad nusprendė išmėginti ją iš pat
ryto.
Ji vaikščiojo po kajutę apžiūrinėdama kiekvieną daiktą. Galvūgalio lenta buvo
dygsniuota gėlių raštu kaip ir lovatiesė.
Atsisėdusi ant lovos pašokinėjo. Čiužinys buvo puskietis – kaip tik toks, koks jai
patiko. Ji pamatė, kad jį galima pakelti į sėdimą padėtį, jei norės žiūrėti televizorių
lovoje.
Atidariusi duris išėjo į balkoną ir nusivylė: jis buvo visiškai atskirtas nuo gretimų
abiejose pusėse. Ji tikėjosi, kad šnekučiuodamasi su kaimynais gretimuose
balkonuose įsigis draugų.
Metė tą mintį iš galvos. Turės per akis laiko bendrauti per vakarienę ir renginius.
Nuojauta jai kuždėjo, kad jai pasiseks užmegzti pažintį su vyru.
Penkiolika metų išsiskyrusi, ji vis dar prisiminė apsižodžiavimą teisme, kai buvo
skelbiama nutartis. Ką tik buvusiu tapęs jos sutuoktinis jai pasakė: „Ana, esi
įkyriausia moteris, kurią man, nelaimė, teko kada nors sutikti.“
 Vėliau Glenas vedė antrą kartą ir susilaukė dviejų vaikų. Antroji jo žmona
nuolatos lindėdavo feisbuke – apsiputojusi pasakojo apie nuostabų vyrą ir tobulus
vaikus. „Šleikštu!“ – pamanė Ana, bet kartais ji išties pasvarstydavo, kaip viskas
galėjo susiklostyti, jeigu juodu su Glenu būtų turėję vaikų.
„Juk rytoj bus jau kita diena“, – buvo mėgstamas jos posakis, nusižiūrėtas nuo
Skarletės O’Haros, jos moters idealo. Jos mintys tuoj pat nukrypo prie kai ko
svarbesnio negu kokios nors paslėptos Gleno savybės, kurių ji nepastebėjo.
Ką vilkėti šįvakar? Ji žinojo, kad renginys neoficialus, bet pasitikrino, kad neliktų
abejonių. Nusprendė, kad naujasis mėlynas languoto audeklo kostiumėlis tiks
puikiai.
Vis labiau nekantraudama ėmė ruoštis pirmam vakarui „Karalienėje Šarlotėje“.
 11

Septintą vakaro Silija svarstė, ar eiti į „Karalienės“ kokteilių barą, bet galop
nusprendė eisianti. Nors jai reikėjo daug laiko vienumoje, ji taip pat suvokė tokiu
atveju turėsianti neigiamų padarinių – pernelyg daug laiko galvoti. Laive, žinoma,
bus žmonių iš Niujorko apylinkių, bet dauguma, be abejo, nei žinos apie Stiveno
apgaulę su ribotos rizikos fondu, nei jiems ji rūpės.
Pirmam pasimatymui Stivenas pasirinko puikų restoraną. Metrdotelis
pasisveikino su juo vardu. Stivenas buvo užsakęs jiems staliuką ramioje nišoje salės
gale.
„Jis pasakė komplimentą apie mano auskarus. Kai išsitariau, kad anksčiau jie
buvo mano motinos, nė nepajutau, kaip ėmiau pasakoti apie abiejų tėvų netektį.
Stivenas labai mane užjautė. Sakė retai kalbantis apie savo gyvenimo tragediją.
Jis taip pat esąs vienturtis. Tėvams žuvus automobilio avarijoje, kai jam buvo dešimt,
mylintys seneliai užaugino jį miestelyje už trisdešimties kilometrų nuo Dalaso. Su
ašaromis akyse jis pasakė man, kad senelė mirė prieš kelerius metus. Ji rūpinosi jo
seneliu – šiam tuo metu buvo prasidėjusi Alzheimerio liga. Jo nebeprisimenantis
senelis šiuo metu privačiuose slaugos namuose.
Stivenas pasakė man muzikanto Adamo Lavino žodžius, kurių jis negali užmiršti:
„Esu žvėriškai nepriklausomas, bet bijau būti vienas.“ Radau giminingą sielą.
Pajutau įsimylinti Stiveną, įsimylinti melą.“
Ji nepersirengė šviesiai mėlyno švarko ir laisvų kelnių, kuriuos vilkėjo įlipdama į
laivą. Vieninteliai jos papuošalai buvo plonas auksinis vėrinys, į ausį įsegami
deimantukai ir žiedas, kadaise nešiotas motinos. Ji prisiminė, ką sakė tėvas,
dovanodamas jai šį žiedą šešiolikto gimtadienio proga: „Žinau, kad jos neprisimeni,
bet tai pirma gimtadienio dovana, mano įteikta tavo motinai tais metais, kai mudu
susituokėme.“
Ji liftu pasikėlė į „Karalienės“ kokteilių barą. Kaip ir tikėjosi, jis buvo beveik pilnas.
Bet padavėjas rinko indus nuo stalelio dviem ir ji prie jo pasuko. Kol priėjo, staliukas
buvo paruoštas, ir netrukus padavėjas jau laukė jos užsakymo.
Ji nusprendė išgerti taurę „Chardonnay“ ir ėmė dairytis po salę. Atpažino kelių
garsenybių veidus. Išgirdo balsą, mandagiai klausiantį:
– Ko nors laukiate? Jeigu ne, gal galiu prisėsti prie jūsų staliuko? Žmonių gausu ir
atrodo, kad ši vieta vienintelė laisva.
Silija pakėlė akis. Prieš ją stovėjo liesas plinkantis vidutinio ūgio vyras. Mandagų
prašymą išsakė gražių intonacijų balsu su akivaizdžiu britišku akcentu.
– Žinoma, galite, – atsakė ji prisiversdama nusišypsoti.
Išsitraukęs kėdę iš po staliuko jis tarė:
– Žinau, kad esate Silija Kilbraid ir kad skaitysite paskaitą apie garsius
brangakmenius. Aš irgi esu paskaitininkas, Henris Longvertas. Domiuosi Bardu –
Šekspyru – ir jo pjesių veikėjų psichologija.
Šįkart Silija nusišypsojo nuoširdžiai.
– Labai malonu su jumis susipažinti. Man labai patiko studijuoti Šekspyrą
mokykloje ir kai kuriuos jo sonetus aš net išmokau atmintinai.
Padavėjui grįžus su jos vyno taure, Longvertas užsisakė viskio „Johnny Walker“ su
ledukais, tada visą dėmesį nukreipė į Siliją.
– Kuris sonetas buvo jūsų mėgstamiausias?
– „Tu motinai – jos atšvaitas esi...“ – pradėjo ji.
– „Kruopelė jos jaunystės aromato“4, – užbaigė Longvertas.
– Aišku, kad jūs jį žinote, – tarė Silija.
– Ar galiu paklausti, kodėl jis jums patinka labiausiai?
– Motina mirė, kai buvau dvejų. Kai man buvo apie šešiolika, tėvas jį man
padeklamavo. Ir žiūrėdama į jos ir savo nuotraukas beveik nematau skirtumo.
– Vadinasi, jūsų motina buvo labai graži moteris, – dalykiškai tarė Longvertas. –
Ar jūsų tėvas vedė antrą kartą?
 Silija pajuto, kaip akyse sužvilga ašaros. „Kurių galų aš įsivėliau į šį pokalbį?“ –
klausė ji savęs.
– Ne, jis taip daugiau ir nevedė.
Norėdama užbėgti už akių kitiems asmeniniams klausimams ji tarė:
– Jis mirė prieš dvejus metus.
Šie žodžiai jai vis dar atrodė netikroviški.
„Tėčiui tebuvo penkiasdešimt šešeri, – pamanė. – Per visą gyvenimą nesirgo nė
dienos, bet tuomet jį ištiko smarkus širdies smūgis ir jis mirė.
O jeigu būtų buvęs gyvas, Stiveną būtų kiaurai permatęs“, – pagalvojo.
– Labai užjaučiu, – atsakė Longvertas. – Žinau, kokia skausminga jums tikriausiai
ši netektis. Leiskite jums pasakyti, kad džiaugiuosi, jog mūsų paskaitos ne vienu
metu. Labai noriu išgirsti jūsų paskaitą rytoj. Kadangi studijuoju įstabiąją karalienės
Elžbietos erą, sakykit, ar pasakosite apie kokius nors to meto brangakmenius?
– Taip, pasakosiu.
– Kaip jūs tapote žinove būdama tokia jauna?
Kalba nukrypo į nepavojingus dalykus.
– Apie brangakmenius sužinojau iš savo tėvo, – atsakė ji. – Nuo trejų metukų
Kalėdų ir gimtadienio proga labiausiai norėdavau vėrinių ir apyrankių savo lėlėms ir
sau. Iš pradžių tėvui tai kėlė šypseną, bet paskui jis suvokė, kad papuošalai mane
žavi, ir ėmė mokyti, kaip vertinti brangakmenius. Paskui, koledže išklausiusi
geologijos ir mineralogijos kursus, gavau gemologės diplomą ir tapau Didžiosios
Britanijos gemologų draugijos nare.
Padavėjui atnešus Longverto gėrimą, prie stalelio stabtelėjo ledi Em. Buvo
pasipuošusi trigubu perlų vėriniu ir perlų auskarais. Silija žinojo, kokie jie vertingi.
Prieš mėnesį ledi Em buvo atnešusi vėrinį į „Karutersų juvelyriką“ išvalyti ir suverti iš
naujo.
Ji norėjo keltis, bet ledi Em sulaikė ją uždėdama ranką ant peties.
– Prašau, nereikia, Silija. Tik norėjau pasakyti, kad paprašiau, jog jūs abu
būtumėte pasodinti prie mano stalo valgomajame.
Ji žvilgtelėjo į Longvertą.
 – Pažįstu šią gražią jauną moterį, – pasakė ji jam, – ir žinau, kad garsėjate kaip
Šekspyro tyrinėtojas. Jūsų draugija man bus maloni.
Nelaukdama atsakymo ji nuėjo pro juos su vyru ir dviem moterimis iš paskos.
– Kas čia? – paklausė Longvertas.
– Ledi Emilė Hamilton, – paaiškino Silija. – Ji truputį valdinga, bet galiu jus
patikinti, kad su ja labai smagu bendrauti.
Ji žiūrėjo, kaip metrdotelis palydi ledi Em prie laisvo stalo šalia lango.
– Tikriausiai tą stalą ji buvo rezervavusi, – pridūrė Silija.
– O kas tie žmonės su ja? – paklausė Longvertas.
– Kitų dviejų nepažįstu, bet ta stambesnė moteris – Brenda Martin, ledi Em
asmeninė padėjėja.
– Atrodo, kad ledi Em, kaip ją vadinate, mėgsta įsakinėti, – sausai tarė
Longvertas, – bet nesigailiu, kad sėdėsiu prie jos stalo. Turėtų būti ganėtinai įdomu.
– Nė kiek tuo neabejoju, – pritarė Silija.
– Panele Kilbraid, – kreipėsi jai už nugaros priėjęs padavėjas. Jis laikė rankoje
telefoną. – Jums skambina.
Jis padavė jai telefoną.
– Skambina man? – nustebo Silija. „Kad tik ir vėl neskambintų Stivenas!“ –
mintyse maldavo.
Skambino Randolfas Noulzas, advokatas, kurį ji nusisamdė, kai su ja susisiekė
FTB ir paprašė duoti raštiškus parodymus. „Ko jis skambina?“ – mintyse paklausė ji.
– Sveikas, Randolfai. Kokia nors bėda?
– Silija, turiu tave įspėti. Stivenas davė ilgą interviu žurnalui „People“. Žurnalas
išeis poryt. Jis tvirtina, neva tu žinojai, kad jis apgaudinėja tavo draugus. Man
paskambino iš žurnalo ir paprašė komentaro. Atsisakiau. Straipsnyje rašoma, kad
judu su Stivenu kartu iš to juokėtės!
Silija pajuto, kad ją krečia šaltis.
– Dieve brangus – kaip jis galėjo?! – suniurnėjo ji.
– Stenkis per daug neimti į širdį. Visi žino, kad jis apsigimęs melagis. Mano
šaltinis JAV prokuratūroje man sakė, kad šiuo metu jos nedomini, bet, galimas
daiktas, ji prašys FTB dar kartą tave apklausti apie tam tikrą straipsnyje pateikiamą
informaciją. Kad ir kas atsitiktų, bijau, kad bus bjaurių atgarsių. Rimtas argumentas
mūsų naudai, kad tu pati investavai ketvirtį milijono į jo ribotos rizikos fondą.
Ketvirtis milijono dolerių, pinigai, kuriuos testamentu paliko jai tėvas. Viskas, ką
ji turėjo, iki paskutinio cento.
– Toliau tau viską pranešinėsiu.
Ji pamanė, kad girdi jo balse nerimą. Jis vos prieš kelerius metus gavo teisininko
diplomą. „Ar tik nebūsiu padariusi klaidą jį nusamdydama? Galbūt padėtis, kurioje
atsidūrė, jam per kebli.“
– Ačiū, Randolfai.
Ji grąžino telefoną padavėjui.
– Silija, atrodote sunerimusi, – tarė Longvertas. – Kas nors negerai?
– Kaip čia pasakius, – atsakė Silija varpeliams pranešant, kad pateikiama
vakarienė.

4
V. Šekspyras, „Dramos. Sonetai“. Vilnius, „Vaga“, 1986. Vertė A. Churginas.
 12

Devonas Maiklsonas nudžiugo pamatęs, kad „Karalienės“ kokteilių bare nėra laisvo
staliuko, ir nusileido į „Lido“ barą išgerti martinio. Prie baro pamatė dvi tvarkingas
poras, laimė, abi buvo įnikusios į pokalbį. Suskambus varpeliams nuėjo į valgomąjį.
Kaip ir „Titanike“, pirmos klasės keleiviai vakarieniavo itin prabangiai.
Valgomasis buvo kaip prašmatniausias „Titanike“, nusileido tik dydžiu. Puoštas
karaliaus Jokūbo I laikų stiliumi, gelsvai dažytas; baldai, stalai ir kėdės buvo
ąžuoliniai ir skirti bet kuriuo metu sukelti didesnį prabangos ir patogumo pojūtį.
Ypatingai pakabinti sietynai suteikė salei karališką išvaizdą. Kiekvieną staliuką
puošė žvakių pavidalo lempos. Švieslangius dengė šilkinės užuolaidos. Ant pakylos
tyliai grojo orkestras. Puikios lininės staltiesės sudarė foną Limožo porcelianui ir
sidabriniams stalo reikmenims.
Netrukus Maiklsoną į valgomąjį atsekė pora, jo manymu, įkopusi į septintą
dešimtį. Visiems trims atsisėdus jis ištiesė ranką ir prisistatė:
– Devonas Maiklsonas.
– Vilis ir Alvira Mijanai.
Pavardė užgavo kažkokią Devono atminties stygą. Kur jis juos matęs ar apie juos
girdėjęs? – klausė jis savęs. Jiems besikalbant, prie stalo priėjo dar vienas vyras.
Aukštas, tamsiaplaukis, šiltų rudų akių, nuolatos besišypsantis, atsisėdęs jis
prisistatė:
– Tedas Kavano.
Netrukus pasirodė ketvirtas svečias.
– Ana Demil, – garsiai pranešė ji. Devonas spėjo, kad jai apie penkiasdešimt.
Labai liesa, link smakro smailėjančiais juodais kaip varno sparnas plaukais, nuožmiai
juodų antakių, ji šypsojosi taip plačiai, kad matėsi dantys.
– Ak, koks nuotykis! – sušuko ji. – Dar niekada nesu plaukusi į tokį prašmatnų
kruizą.
Alvira plačiai atmerktomis iš nuostabos akimis dairėsi po valgomąjį.
– Kaip čia gražu! – tarė ji. – Į kruizus esame plaukę, bet niekados nematėme
nieko tokio įspūdingo. Sunku įsivaizduoti, kad žmonės keliauja šitaip. Tiesiog
užgniaužia kvapą.
– Brangioji, „Titaniko“ keleiviams irgi užgniaužė kvapą: dauguma jų paskendo, –
priminė Vilis.
– Mums taip neatsitiks, – tvirtai pareiškė Alvira ir pasisuko į Tedą Kavano. –
Įlipusi į laivą nugirdau jus sakant, kad jūsų tėvas, dabar pensininkas, buvo
ambasadorius Egipte. Visad norėjau ten pabūti. Mudu su Viliu buvom karaliaus
Tutanchamono parodoje, kai ji buvo eksponuojama Niujorke.
– Yra į ką pažiūrėti, ar ne? – tarė Tedas.
– Man visada buvo labai gaila, kad apiplėšta tiek kapų, – pasakė Alvira.
– Visiškai su jumis sutinku, – tvirtai atsakė Tedas.
– Ar matėte visas įžymybes, kurios yra čia, šiame valgomajame? – paklausė Ana
Demil. – Toks jausmas, lyg pats eitum raudonu kilimu, tiesa?
Niekas neatsakė, nes tuo metu ant stalo buvo atneštas pirmas patiekalas: dosni
porcija juodųjų ikrų su grietine ant trikampiais supjaustytų skrebučių kartu su
stikliukais itin šaltos degtinės.
Nemažai užkandusi Ana nukreipė dėmesį į Devoną.
– O kuo jūs verčiatės? – paklausė ji.
Devonas buvo sugalvojęs, kad yra Monrealyje gyvenantis į pensiją išėjęs
inžinierius. Anai to neužteko.
– Keliaujate vienas? – smalsiai paklausė ji.
– Taip. Mano žmona mirė vėžiu.
– Užjaučiu. Kada tai įvyko?
– Prieš metus. Ketinome kartu leistis į šią kelionę. Pasiėmiau urną su jos
pelenais – išbarstysiu Atlante. Toks buvo paskutinis jos noras.
 Dabar kamantinėjimas turėtų baigtis, pamanė jis, bet Ana neatlyžo.
– Ar rengsite laidotuvių apeigas? – paklausė ji. – Esu skaičiusi, kad kai kas taip
daro. Jeigu jums reikia draugijos, mielai prisidėsiu.
– Ne, noriu padaryti tai vienas, – atsakė jis prikišdamas smilių po akimi nubraukti
ištryškusią ašarą.
„Dieve mano! – pagalvojo. – Ko gero, ta moteriške nepavyks atsikratyti.“
Alvira, regis, pajuto, kad jis nebenori daugiau asmeninių klausimų.
– Ana, papasakokit man, kaip laimėjote šią kelionę, – paprašė ji. – Mes
laimėjome pagrindinį loterijos prizą. Todėl išgalim čia būti.
Alvirai nukreipus dėmesį nuo jo, dėkingas Devonas sutelkė dėmesį į stalą jam iš
dešinės. Įdėmiai apžiūrėjo ledi Emilės Heivud perlus. Nuostabūs, pamanė, bet
blizgučiai, palyginti su jos smaragdais – iššūkiu, vertu tarptautinio brangakmenių
vagies, žinomo kaip Tūkstantveidis Žmogus. Jis suplojo krūvą pinigų, kad galėtų būti
šalia ledi Em ir brangiojo Kleopatros vėrinio.
Staiga prisiminė, ką buvo girdėjęs apie Alvirą Mijan. Ji padėjo išaiškinti daugybę
nusikaltimų. Bet būtų geriau, jei šįkart ji nesikištų. „Jiedvi su Ana galėtų apsunkinti
man užduotį“, – niūriai pamanė.
Po ikrų buvo patiekta po nedidelį dubenėlį sriubos, salotų, žuvies ir pasirinktas
pagrindinis patiekalas. Prie kiekvieno valgio buvo pasiūlyta tinkamo vyno. Po
deserto prieš kiekvieną keleivį buvo pastatytas puspilnis vandens dubenėlis ant
lėkštelės.
Vilis maldaujamai pažvelgė į žmoną. Toji – į Tedą Kavano ir žiūrėjo, kaip jis
įmerkia į dubenėlį pirštus, nusišluosto juos į servetėlę ant kelių, tada pastumia
dubenėlį su lėkštele į kairę nuo savo lėkštės. Alvira pasekė jo pavyzdžiu, Vilis – jos.
– Šitas daiktas vadinasi dubenėliu pirštams? – paklausė Ana.
„Kažin, kaip dar jį būtų galima vadinti“, – mintyse nusišaipė Devonas.
– Dar kelios tokios vakarienės ir aš būsiu sulig namu, – atsiduso Ana.
– Jums dar toli šaukia, – nusišypsojo Vilis.
Ana nukreipė dėmesį į Devoną. Vakarienei baigiantis, ji tarė:
– Žinau, kad šįvakar banketų salėje vyks pramogos. Ar norėtumėte mane lydėti?
 – Ačiū, bet vargu.
– Tai gal kartu išgerkime po taurelę prieš miegą?
Devonas atsistojo.
– Ne, – ryžtingai atsakė.
Jis ketino pasekti ledi Heivud su draugais, jeigu tie eis žiūrėti pramogų ar išgerti
po kokteilį viename iš laivo barų. Devonas norėjo pamėginti įsitrinti į jos draugiją,
bet jam nepavyks, jeigu prie jo priskres tokia kaip Ana Demil.
– Deja, turiu atskambinti keliems žmonėms. Visiems labos nakties.
 13

Per vakarienę ledi Em pristatė savo svečius profesoriui Henriui Longvertui, tada
pasisuko į Siliją.
– Brangioji, žinau, kad esi mačiusi Brendą, bet nemanau, kad pažįsti Rodžerį
Pirsoną ir jo žmoną Ivoną. Rodžeris – mano finansų patarėjas ir testamento
vykdytojas. Žinoma, viliuosi, kad jo paslaugų pastarajame amplua man neprireiks
dar daug metų.
Ledi Em nusijuokė.
– Girdėjau kai ką vadinant mane „kieta sena paukštyte“. Nors šis apibūdinimas
man nėra malonus, manau, kad jis teisingas.
„Ak, kad jis būtų teisingas!“ – ilgesingai pamanė ji. Visi nusijuokė ir pakėlė vyno
taures, nes Rodžeris tarė:
– Siūlau tostą už ledi Em. Žinau, kad mums visiems garbė būti čia su ja.
Silija pastebėjo, kad Henris Longvertas pakėlė savo taurę, bet kiek nustebo, kad
tostas visų vardu. „Jis bemaž jos nepažįsta, – pamanė ji. – Jis tiesiogine šių žodžių
prasme buvo priverstas prie jos prisidėti, o dabar jam neva garbė būti šalia.“ Paskui,
kai jis pažiūrėjo į ją suraukęs kaktą, ji suprato, kad kaip tik taip jis ir mano.
Atnešus ikrus, ledi Em su pasitenkinimu į juos pažiūrėjo.
– Štai taip ikrai kruize būdavo patiekiami senais laikais.
– Spėju, kad restorane kiekvienas mokėtume po du šimtus dolerių už tokį kiekį, –
įsiterpė Rodžeris.
– Turint galvoje, kiek mokėjome už šią kelionę, tų ikrų turėtų būti visas dubuo, –
balsu svarstė Brenda.
– Tai nereiškia, kad jie mums nepatiks, – nusišypsojo Rodžeris.
 – Brenda labai rūpestingai elgiasi su mano pinigais, – pagyrė ledi Em. – Ji
nepanoro gyventi liukso klasės kajutėje šalia manosios. Prisispyrė apsistoti vienu
aukštu žemiau.
– O ten – visiškai prabangu, – tvirtai pareiškė Brenda.
Ledi Em pasisuko į Siliją.
– Ar prisimeni mano mėgstamą frazę apie brangakmenius, kurią kartą tau
citavau?
Silija nusišypsojo.
– Taip, prisimenu. „Žmonės spoksos – žiūrėk, kad ne be reikalo.“
Visi prie stalo nusijuokė.
– Puiku, Silija. Garsusis Haris Vinstonas5 man pasakė tuos žodžius, kai su juo
susipažinau per iškilmingą vakarienę Baltuosiuose rūmuose.
Ji paaiškino kitiems:
– Silija – brangakmenių žinovė. Su ja konsultuojuosi pirkdama papuošalus ir jai
nešu savo brangakmenius patikrinti, ar nesubraižyti ir nenuskilę. Nėra ko nė sakyti,
man patinka nešioti geriausius savo papuošalus. Dėl Dievo meilės, kam žmogui
turėti papuošalus, jeigu ne tam, kad juos nešiotų? Galbūt kai kurie jūsų skaitėte, kad
šioje kelionėje pasipuošiu smaragdų vėriniu, pasak gandų, sukurtu Kleopatrai.
Velionio mano vyro tėvas pirko jį daugiau kaip prieš šimtą metų. Niekad nesu
pasirodžiusi su juo viešumoje. Jis tiesiog neįkainojamas. Bet man pasirodė
priderama, kad šiame didingame, gražiame laive nešiočiau jį per oficialius renginius.
Grįžusi į Niujorką ketinu dovanoti jį Smitsono institutui. Jis toks dailus, kad noriu,
jog jį pamatytų visas pasaulis.
– Ar tiesa, kad esama Kleopatros skulptūros, kaip manoma, su šiuo vėriniu ant
kaklo? – paklausė profesorius Longvertas.
– Taip, tai tiesa. Ir, neabejoju, tu žinai, Silija, Kleopatros laikais į smaragdus buvo
žiūrima kitaip negu dabar siekiant išryškinti kiekvienos jų briaunelės spindesį. Šiuos
smaragdus apdirbęs meistras buvo toli pralenkęs savo laiką.
– Ledi Em, jūs įsitikinusi, kad norite skirtis su tuo vėriniu? – piktinosi Brenda.
– Įsitikinusi. Metas leisti plačiajai visuomenei jį įvertinti.
 Ji pasisuko į Henrį Longvertą.
– Ar savo paskaitose cituojate Šekspyrą?
– Taip, cituoju. Kai kurias citatas parenku pats, paskui teiraujuosi klausytojų,
kokias konkrečiai jie norėtų išgirsti.
– Sėdėsiu vienoje iš priekinių eilių, – ryžtingai pareiškė ledi Em.
Visi suniurnėjo irgi ten būsią, išskyrus Rodžerio žmoną Ivoną – ši nė nemanė
klausytis paskaitos apie Šekspyrą.
Prieš kelias minutes pastebėjusi pažįstamų iš Ist Hamptono, ji atsiprašė ir nuėjo
prie jų.
Kapitono Ferfakso stalas buvo salės viduryje. Vakarienei baigiantis jis atsistojo.
– Šiaip išplaukus pirmą vakarą iškilmingų vaišių nerengiame, – tarė jis, – bet
šįsyk padarėme išimtį. Norėjome, kad pradėtumėte mėgautis įstabia kelione,
laukiančia jūsų ateinančias penkias dienas. Šįvakar mus džiugins operos dainininkai
Džiovanis Dibiasas ir Meredit Karlino. Jie padainuos ištraukų iš „Karmen“ ir „Toskos“.
Linkiu jums labai malonaus vakaro.
– Labai norėčiau juos išgirsti, – atsistodama tarė ledi Em, – bet esu šiek tiek
pavargusi. Kviečiu visus norinčius prisidėti prie manęs „Eduardo VII“ bare išgerti po
taurelę prieš miegą.
Kaip ir Ivona, Silija atsisakė, paaiškinusi, kad turi ruoštis paskaitai. Grįžusi į savo
kajutę ėmė galvoti apie galimus Stiveno teiginio žurnalui „People“, esą ji prisidėjusi
prie apgaulės, padarinius.
„Koks melagis! – pamanė ji. – Jis gimė su melu lūpose. Visa, ką jis man sakė, buvo
melas.“
Spaudos atsiliepimai po Stiveno suėmimo per jų vakarienę vedybų išvakarėse ją
pribloškė. Tai dar nebuvo blogiausia. Paskui jo tėvas, turtingas naftos ir dujų
verslininkas iš Hjustono, paskambino jai ir paaiškino, kad šeima Stiveno išsižadėjo.
Jis dar pasakė, kad Stivenas turi žmoną su vaiku Teksase ir kad jie juodu išlaiko.
„Karutersų juvelyrikos“ vadovybė pasiūlė jai išeiti nemokamų atostogų kilus
skandalui – mažiau kaip prieš mėnesį. Ji pasiūlė ir vadovybė sutiko, kad ji paims
kelias savaites neišnaudotų atostogų, kol viskas „susitvarkys“.
 „Kas žino, kas nutiks, kai bendrovės galvos rytoj pamatys straipsnį?“ – svarstė ji.
Tą naktį ji visai nesumerkė akių.

5
Harry Winston (1896–1978), amerikiečių juvelyras.
 14

Ivona su draugais pasimėgavo išlenkdami taurelę po vakarienės „Princo Jurgio“ bare.

Į savo kajutę ji grįžo vėlai, Rodžerio joje nebuvo. „Tikriausiai nekantravo eiti į
kazino“, – pamanė ji. Neabejojo, kad jis nulėkė ten, vos ledi Em nuėjo į savo kajutę.
Jis lošė visada, bet dabar šis pomėgis ėmė kelti jai nerimą. Jai nerūpėjo, kaip jis
leidžia laiką, – kad tik ir toliau parūpintų užtektinai pinigų, reikalingų tokiai
gyvensenai.
Ji jau gulėjo lovoje, bet dar nemiegojo, kai atsidarė durys ir jis įėjo. Nuo jo
smarkiai trenkė svaigalais.
– Ivona... – tarė jis netvirtu balsu.
– Kalbėk tyliau – gali pažadinti mirusiuosius, – tarė ji rūsčiai ir pridūrė: – Šįvakar
vėl pralošei? Žinau, kad baisiausiai nekantravai ten eiti.
– Ne tavo reikalas! – atkirto jis.
Ta širdinga gaida Rodžeris ir Ivona Pirsonai baigė savo pirmą vakarą „Karalienėje
Šarlotėje“.
 15

Viliui pasiūlius, juodu su Alvira nusprendė praleisti vakaro pramogą. Jis norėjo
padovanoti Alvirai žiedą, kurį nupirko keturiasdešimt penktųjų vedybų metinių
proga.
Grįžus į kajutę, jis pripylė dvi taures šampano, gauto dovanų nuo laivo vadovybės
įlipus į laivą. Vieną padavė žmonai.
– Už laimingiausius keturiasdešimt penkerius mano gyvenimo metus, – pasiūlė
jis tostą. – Negalėčiau išgyventi be tavęs nė dienos, Alvira.
Akys jai apsitraukė migla.
– Kaip ir aš negalėčiau išgyventi dienos be tavęs, Vili, – pareiškė ji karštai ir
žiūrėjo, kaip jis išsitraukia iš kišenės mažą įvyniotą dėželę. „Tik nesakyk jam, kad
nereikėjo to daryti ir kad jis per daug išlaidauja“, – įspėjo ji save.
Jam padavus dėželę, ji lėtai ją išvyniojo, atidarė ir pamatė deimantukų apsuptą
apvalainą safyrą.
– Ak, Vili, – atsiduso ji.
– Jis bus gero dydžio, – didžiuodamasis atsakė Vilis. – Buvau pasiėmęs kitą tavo
žiedą, kad neapsirikčiau. Gemologę, kuri padėjo man jį išsirinkti, matei šįvakar prie
gretimo stalo. Tai ta graži juodaplaukė. Jos pavardė Silija Kilbraid.
– Iš tikrųjų ją pastebėjau, – tyliai atsakė Alvira. – Jos nepastebėti neįmanoma.
Pala – ar ne jos vaikinas visus apgavo su savo ribotos rizikos fondu?
– Taip, čia ta pati.
– Vargšė mergina! – sušuko Alvira ir gurkštelėjo šampano. – Turiu su ja
susipažinti.
Ji užsimovė žiedą.
 – Ak, Vili, jis tobulas. Man jis labai patinka.
Vilis su palengvėjimu atsiduso. „Ji nepaklausė, kiek jis kainavo, – dingtelėjo
jam. – Ne tiek jau ir daug: dešimt tūkstančių dolerių. Silija man sakė, kad žiedą po
motinos mirties pardavė viena moteris. Jis būtų vertas kur kas daugiau, bet safyre
įbrėžimas, kurį pamatyti gali tik pro mikroskopą.“
Alvirai šovė nauja mintis.
– Vili, tas vargšas Devonas Maiklsonas. Nujaučiu, kad Ana Demil neduos jam
ramybės. Ji girdėjo jį sakant, kad jis turi išbarstyti vandenyne žmonos pelenus.
Spėju, kad ji mielai pati juos išbarstytų. Ji nė vieną dieną nuo jo neatstos. Aišku, aš
suprantu, kodėl ji galbūt nori ištekėti dar kartą, o jis patrauklus vyras, – kalbėjo
Alvira. – Bet ji to imasi ne taip, kaip reikia.
– Brangioji, prašau: nepradėk jai patarinėti. Nesikišk.
– Norėčiau padėti, bet tu teisus. Šiaip ar taip, su ledi Emile aš išties noriu
susidraugauti. Esu tiek daug apie ją skaičiusi.
Šį kartą Vilis nemėgino žmonos atkalbėti. Jis puikiai žinojo, kad kelionei
baigiantis Alvira bus nauja geriausia ledi Emilės draugė.
ANTRA DIENA
 16

Kitą rytą septintą valandą vyko jogos užsiėmimas. Silija buvo vos tik užmigusi, bet
prisivertė atsikelti ir nueiti. Susirinko apie dvidešimt žmonių.
Nenustebo pamačiusi, kad užsiėmimą ves Betė Madison, garsi jogos instruktorė,
parašiusi bestselerį šia tema. „Šiame laive mėgėjų nėra“, – pamanė ji išvyniodama
savo kilimėlį ir įsitaisydama. Mėgėjų nebuvo ir kituose kruiziniuose laivuose,
kuriuose ji skaitė paskaitas. Tose kelionėse ji kviesdavo į palydoves artimą draugę
Džoaną Lamot. Šį kartą nedrįso jos kviesti: Džoana su vyru prarado du šimtus
penkiasdešimt tūkstančių dolerių, investuotų į Stiveno fondą.
„Tiek pat, kiek ir aš, – dingtelėjo Silijai, – bet aš buvau ta ožka, kuri piemenų
apmokyta veda ėriukus į skerdyklą.
Požymių būta tiek daug, – pamanė. – Kodėl aš jų nemačiau? Kodėl visada juo
tikėjau? Mudviem su Stivenu patikdavo drauge eiti į muziejus, teatrą ar bėgioti
Centriniame parke. Kai ką nors veikdavome su kitomis poromis, jos visos būdavo
mano draugai. Jis paaiškino, kad jo jaunystės draugai liko Teksase. O nebendrauti su
kolegomis ne darbo valandomis – gera praktika, tikino Stivenas. „Taip
profesionaliau“, – aiškino jis.“
Dabar, po laiko, buvo kuo akivaizdžiausiai matyti, kodėl juodu nebendraudavo
su Stiveno draugais: tokių jis neturėjo. Saujelę „draugų“, atėjusių į vakarienę
vestuvių išvakarėse, jis pažinojo arba todėl, kad kartą per savaitę vakare žaisdavo su
jais krepšinį, arba kartu mankštindavosi sporto salėje.
Pasibaigus jogos užsiėmimui, Silija grįžo į kajutę ir užsisakė pusryčius. Naktį po
durimis buvo pakišta keturių puslapių laivo naujienų santrauka. Ji baiminosi, kad
Volstrito skiltyje bus pranešta apie Stiveno žurnalui „People“ duotą interviu. Šitokios
paskalos tikrai sukeltų sensaciją. Atsivertusi leidinuką lengviau atsiduso pamačiusi,
kad apie Stiveną neužsimenama.
Bet kas bus rytoj, kai pasirodys „People“? Ta mintis vis lindo į galvą lyg įkyrus
būgno tratėjimas.
 17

Kapitonas Ronaldas Ferfaksas plaukiojo „Castle Lines“ laivais dvidešimt metų. Visi iki
vieno jo laivai buvo aukščiausios klasės, bet „Karalienė Šarlotė“ juos visus pranoko.
Užuot sekę kitų kruizinių bendrovių, tokių kaip „Carnival“, pavyzdžiu ir statę daug
itin didelių laivų, gabenančių per tris tūkstančius keleivių, „Šarlotės“ statytojai
apsiribojo šimtu, kur kas mažesniu skaičiumi, negu kadaise tilpdavo į pirmos klasės
laivus.
Žinoma, todėl laive buvo tokia daugybė garsenybių, trokštančių kaip išskirtiniai
svečiai patekti į pirmąją laivo kelionę.
Kapitonas Ferfaksas išplaukė į jūrą kitą dieną po koledžo Londone baigimo. Jis
buvo įspūdingas vyras: aukštas, plačiapetis, vešliais baltutėliais plaukais, vėjo kiek
nugairintu veidu. Daug kas laikė jį puikiu kapitonu ir įstabiu šeimininku, laisvai
besisukiojančiu tarp aukščiausios kilmės keleivių.
Gerai žinantys visą padėtį keleiviai nekantriai laukdavo pakvietimo prie jo
vakarienės stalo ar dalyvauti viename iš jo privačių kokteilių vakarėlių gražioje,
erdvioje jo kajutėje. Kvietimai buvo skiriami tik svečių grietinėlei. Išrašyti laivo
finansininko ranka, jie būdavo pakišami po durimis gavėjams, kuriems nusišypsojo
laimė atitikti keliamus reikalavimus.
Apie visus tuos dalykus kapitonas Ferfaksas negalvojo stovėdamas ant savo
tiltelio.
Niekam nebuvo paslaptis, kad šio nepaprasto laivo pastatymo ir įrengimo
išlaidos galop beveik dusyk viršijo iš pradžių numatytą sumą. Dėl šios priežasties
Gregoris Morisonas, „Castle Lines“ savininkas, aiškiai jam pasakė, kad neleistinas nė
menkiausias nesklandumas. Bulvarinė spauda ir socialiniai tinklai trokšte trokš
pasakojimų apie tai, kas galėtų nenusisekti šioje neapsakomai svarbioje pirmojoje
kelionėje. Jie jau pasičiupo palyginimą su „Titaniko“ patogumais. Dabar kapitonui
Ferfaksui atrodė, kad šitaip reklamuoti laivą buvo klaida.
Jis susiraukė. Vienas dalykas jau rodė, kad laukia nemalonumai, nors į
Sautamptoną jie išplaukė vos prieš pusantros paros.
Jis pasižiūrėjo į laikrodį. Jo laukė nepaprastai slaptas susitikimas jo kajutėje.
Interpolo agentas, kitiems keleiviams žinomas tik kaip Devonas Maiklsonas, paprašė
pasimatyti slapčia.
Apie ką kalbėtis su juo gali norėti Maiklsonas? Kapitonui jau buvo pranešta, kad
laive gali būti vadinamasis Tūkstantveidis Žmogus.
Jis nulipo nuo tiltelio ir pasuko į savo kajutę. Netrukus kažkas pabeldė į duris ir jis
jas atidarė. Devoną Maiklsoną pažino, nes žinojo, kad jis sėdėjo prie vieno stalo su
ambasadoriaus sūnumi Tedu Kavano.
Ferfaksas ištiesė jam ranką.
– Pone Maiklsonai, negaliu apsakyti, kaip džiaugiuosi, kad plaukiate su mumis
šiuo laivu.
– Aš irgi džiaugiuosi, kad esu čia, – mandagiai atsakė Maiklsonas. – Esu tikras, jūs
žinote, kad kelias pastarąsias savaites vadinamasis Tūkstantveidis Žmogus
įvairiuose socialiniuose tinkluose laidė užuominas, neva jis plauksiąs į šią kelionę.
Prieš valandą jis išsiuntė žinutę, kad yra laive, mėgaujasi prabangia aplinka ir
nekantriai laukia, kada papildys savo brangių papuošalų kolekciją.
Ferfaksas pajuto, kaip visas sustingsta.
– Ar nėra galimybės, kad šias žinutes kas nors siuntinėja juokais? – paklausė jis.
– Deja, ne, pone. Jos atrodo pernelyg tikroviškai. Be to, jos sutampa su ligšioliniu
jo veikimo būdu. Jis nesitenkina vien pavogdamas tai, ko nori. Jis junta papildomą
malonumą laidydamas užuominas apie tai, ką ketina padaryti, o paskui, įvykdęs
savo kėslus, įžeidinėdamas teisėsaugą.
– Padėtis blogesnė, negu įsivaizdavau, – tarė Ferfaksas. – Pone Maiklsonai,
manau, suprantate, kaip svarbu, kad šioje kelionėje nekiltų nieko panašaus į
skandalą. Ar aš arba mano darbuotojai galime padaryti ką nors, kad užkirstume kelią
baisiai nelaimei?
– Galiu tepatarti būti budriems – aš pats irgi būsiu budrus, – atsakė Maiklsonas.
– Puikus patarimas. Ačiū, pone Maiklsonai, – lydėdamas jį prie durų tarė
kapitonas.
Likęs vienas su savo mintimis Ferfaksas guodėsi žinąs, kad laive yra slaptųjų
tarnybų agentas. Saugos viršininkas Džonas Sondersas ir jo komanda puikiai dirbo
savo darbą. Sondersas turėjo puikią reputaciją kaip savo srities specialistas ir plaukė
su juo į ankstesnes „Castle Line“ laivų keliones. Saugos viršininkas mokėdavo
patyliukais susitvarkyti su neklusniais keleiviais. Ferfaksas neabejojo, kad laivo
darbuotojai iš beveik dvidešimties šalių prieš nusamdant buvo nuodugniai
patikrinti. Bet visai kas kita – sunkumai, keliami tarptautinio masto brangakmenių
vagies.
Suvokdamas, kas gali pakrypti ne taip, jis grįžo į kapitono tiltelį sunkiai
prislėgtas.
 18

Kaip ir Silija, Ivona nuėjo į jogos užsiėmimą anksti ryte. Juk nieko nėra svarbiau, kaip
išlaikyti dailią figūrą ir jaunatvišką išvaizdą.
Jai išeinant Rodžeris miegojo, bet grįžusi į kajutę jo neberado. „Tikriausiai
sekioja paskui ledi Em ir išsižiojęs klausosi kiekvieno jos žodžio“, – niekinamai
pamanė Ivona.
Ji išsimaudė po dušu, užsisakė lengvus pusryčius, apsivilko megztinį, laisvas
kelnes ir nuėjo į SPA. Buvo iš anksto susitarusi dėl įvairių kūno ir individualiai
pritaikytų veido masažų. Paskui, pavakare, eis darytis makiažo.
Ji jau ėmė įprasti prie patogumų laive. Vis dėlto buvo maloniai nustebinta
procedūrų kabinetų grožio ir kaip su ja elgiasi aukštos kvalifikacijos kosmetologai.
Artinantis pietų metui ji įsitaisė denyje ant šezlongo ir tuoj pat kažkas paplekšnojo
jai per petį.
– Aš Ana Demil, – prisistatė moteris jai iš kairės. – Deja, nesu jokia Sesilio B.
Demilio giminaitė. Jūs, aišku, prisimenate jį ir nuostabią jam nutikusią istoriją? Jis
režisavo mūšio sceną su šimtais aktorių ir neapsakomai džiaugėsi, kad scena
nusisekė. Tada paklausė operatoriaus: „Viską užfiksavai?“ O operatorius jam atsakė:
„Būsiu pasiruošęs, kai pasiruošite jūs, režisieriau.“
Ana nuoširdžiai nusijuokė.
– Argi ne puiki istorija apie mano negiminaitį?
„Dieve brangus! – pamanė Ivona. – Nejaugi aš įkliuvau su šia moterimi?!“
Ji prisivertė trumpai su ja pasišnekėti, paskui atsistojo.
– Buvo malonu su jumis paplepėti, – pamelavo.
Matydama, kad ji nueina, Ana pasisuko į moterį sau iš kairės. Ši atrodė kiek
daugiau negu šešiasdešimties ir ką tik užvertė savo knygą.
– Aš Ana Demil, – tarė ji. – Ši kelionė tokia įdomi. Vargiai galėčiau ja mėgautis, jei
nebūčiau laimėjusi savo bažnyčios kasmetės loterijos. Jūs tik įsivaizduokit: kelionė
su visomis iš anksto apmokėtomis išlaidomis pirmajame „Karalienės Šarlotės“ reise!
Vis dar negaliu tuo patikėti!
– Visiškai suprantama.
Ana nekreipė dėmesio į vėsoką moters balso toną.
– Kuo jūs vardu? – paklausė ji.
– Robin Rivs, – glaustai atsakė moteris ir atsivertė ką tik užverstą knygą.
„Visi šįryt ganėtinai nekalbūs, – pamanė Ana. – Pasivaikščiosiu, pasižiūrėsiu, gal
kur netoliese Devonas. Vargšelis!
Jis tikriausiai jaučiasi toks vienišas: šalia – jokio žmogaus, vien žmonos pelenai.“
 19

Ivona pietavo su savo draugėmis Deina Teras ir Valere Konrad restoranėlyje,

įrengtame kaip angliška arbatinė. Moterys sutarė, kad nereikia trukdyti vyrams jų
planų. Mat jos ketino paliežuvauti, o tai, ką norėjo pasakyti, vyrams bus neįdomu.
– Halas žaidžia skvošą, – pranešė Deina.
– Klaidas taip pat, – abejingai tarė Valerė.
Ivona nieko nesakė. Ji neabejojo, kad Rodžeris dabar kazino. Ji slapčia juto
jiedviem pagarbią baimę, nes joms pavydėjo: Deina buvo tiesioginė laivo
„Mayflower“6 keleivio palikuonė. O Valerės tėvas buvo ne tik aristokratiškų manierų,
bet dar ir sėkmingas investuotojas.
Nuo vaikystės Ivona turėjo vieną tikslą: gerai ištekėti, ne vien dėl pinigų, bet ir dėl
visuomeninės padėties.
Ivonos tėvas ir motina, abu vidurinės mokyklos mokytojai, jai baigus vietinį
valstijos koledžą, laimė, išėjo į pensiją ir išsikėlė į Floridą. Apie juos kalbėdama ji
pasakodavo, neva jie buvę koledžo profesoriai. Kadangi puikiai kalbėjo prancūziškai,
vieną priešpaskutinių studijų metų semestrą mokėsi Sorbonoje, tad dabar girdavosi
ten baigusi aukštąjį.
Deina ir Valerė lankė privilegijuotos Dirfildo akademijos parengiamąją mokyklą,
o Vasaro koledže mokėsi viename kurse. Kaip ir Ivona, abi buvo keturiasdešimties su
trupučiu ir labai patrauklios. Nuo jos skyrėsi tuo, kad jų padėtis visada buvo
užtikrinta, o jai pačiai teko planuoti, kaip nusigauti į viršų.
Kai Ivona susipažino su Rodžeriu Pirsonu, jai buvo dvidešimt šešeri, jam –
trisdešimt dveji. Jos tikslui jis tiko. Buvo ganėtinai išvaizdus, bent jau tada, kai
susipažino. Baigęs Harvardą, kaip jo tėvas ir senelis, jis taip pat buvo prestižiškiausių
universiteto klubų narys. Buvo aukštos kvalifikacijos finansininkas kaip ir jie.
Paaiškėjo, kad, kitaip negu jie, jis nėra labai ambicingas. Mėgo gerti ir lošti azartinius
žaidimus. Abu šiuos pomėgius rūpestingai slėpė. Tik negalėjo paslėpti nemenko
pilvuko, užaugusio per beveik dvidešimt jųdviejų santuokos metų.
Ivona netruko pamatyti tikrąjį Rodžerio veidą ir kad šis yra tinginys. Prieš
penkerius metus, po tėvo mirties, jis tapo šeimos turto valdymo bendrovės
prezidentu ir prikalbino daug jos klientų, svarbiausia – ledi Emilę, toliau bendrauti
su juo. Ledi Emilė paskyrė jį naujuoju testamento vykdytoju.
Ledi Em girdint jis pasikeisdavo ir autoritetingai kalbėdavo globaliais finansų,
politikos ir meno klausimais.
Juodu su Ivona vaizdavo laimingą sutuoktinių porą ir lankydavosi
visuomeniniuose bei labdaros renginiuose, kuriuos abu labai mėgo. Tik Ivona
nenustojo dairytis ką tik išsiskyrusio daug pasiekusio vyro arba – dar geriau – našlio,
bet nei vienoks, nei kitoks nepasirodė jos horizonte. Dvi geriausios jos draugės,
Valerė ir Deina, antrą kartą sėkmingai ištekėjo už išsiskyrusių vyrų. Ji troško prie jų
prisidėti.
Dabar, gurkšnojant „Prosecco“ ir valgant salotas, jos šnekėjosi apie laivo
patogumus ir keleivius. Valerė ir Deina pažinojo ledi Heivud ir, kaip visi kiti, žvelgė į
ją su pagarbia baime. Jas abi stebino, kad Ivonai ledi Em atrodo nuobodi.
– Esu prisiklausiusi dukart, kur ten – dvidešimt du kartus – pasakotų jos istorijų
apie velionį didįjį serą Ričardą tiek, kad negaliu jums apsakyti, – kaip paslaptį pasakė
Ivona grakščiai išmesdama pomidorą iš savo salotų. „Kodėl vis pamirštu pasakyti
padavėjui, kad nemėgstu pomidorų?“ – paklausė ji savęs.
Valerė turėjo dienos renginių tvarkaraštį.
– Galim pasiklausyti buvusio diplomato – jis gvildens įtemptų santykių tarp
Vakarų ir Artimųjų Rytų istoriją.
– Negaliu įsivaizduoti, kas galėtų būti nuobodžiau, – smagiai muktelėdama vyno
pareiškė Deina.
– Gerai, į šią paskaitą neisim, – pritarė Valerė. – O kaip šita? Aukštos klasės virėjas
parodys, kaip greitai ir lengvai net paprasčiausiam valgiui suteikti gurmanišką skonį.
 – Čia galėtų būti įdomu, – balsu svarstė Ivona.
– Mudvi su Valere turim aukštos klasės virėjus savo namuose, – paaiškino
Deina. – Gaminti valgius patikim jiems.
Ivona pamėgino darsyk.
– Štai kas gali būti įdomu: „Klasika tapusi Emilės Post knyga apie etiketą:
devyniolikto amžiaus ir dvidešimto amžiaus pradžios manieros.“ Kodėl mums
nenuėjus? Labai norėčiau išgirsti, kaip žmonės elgdavosi tais laikais.
Valerė nusišypsojo.
– Mano senelė man pasakojo, kad mano prosenelė laikėsi to meto visuomenės
taisyklių. Pirmas jos būstas ištekėjus buvo namas rausvo smiltainio fasadu
Penktojoje aveniu. Tais laikais svečiai palikdavo vizitines korteles vyresniajam
liokajui. Kiek žinau, mano proseneliui mirus visas namas buvo aptrauktas gedulo
audeklu. Kam nors atėjus pareikšti užuojautos, vyresnysis liokajus dieniniais
drabužiais atidarydavo duris jam už nugaros stovint kambarinei, o paskui liokajus
parūpindavo juodas livrėjas visiems tarnams.
– Mano senelis vienas pirmųjų ėmė kolekcionuoti šiuolaikinį meną, – prisiminė
Deina. – Emilė Post jį vadino „baisiais šiandien madingais dalykais – akį rėžiančių
spalvų, su komiškais trikampiais žmogeliais ir raštais, labai prasto skonio, tik
naujoviškais“. Mano senelė mėgino priversti jį tuos paveikslus išmesti. Ačiū Dievui,
jis to nepadarė. Šiandien jie verti milijonų.
Ivona pridūrė:
– Jeigu ruošiamės išmokti geresnių manierų, pradėkim nuo šios paskaitos. Gal
jos dalis bus skirta tam, kaip deramai pasitraukti iš vienos santuokos ir pradėti kitą.
Visos nusijuokė. Valerė ženklu pasikvietė padavėją ir parodė į apytuštes jų
taures. Jos greitai buvo pripildytos.
– Na gerai, – tarė Deina. – Kas dar siūloma šiandien?
– Paskaita apie Šekspyrą, – tarė Ivona.
– Mačiau, kad su tavim pietavo profesorius Longvertas, – prisiminė Valerė. – Koks
jis?
– Nuoboda, – atsakė jai Ivona. – Turi įprotį kilnoti antakius. Ko gero, todėl jo
kakta tokia raukšlėta.
– O Silija Kilbraid? – paklausė Deina. – Čia ta, kuri kaltinama dalyvavusi toje
ribotos rizikos fondo apgavystėje. Stebiuosi, kad ji pakviesta į šį laivą. O kaip
kapitonas postringavo, girdi, viskas čia geriausia, kaip tik gali būti. Kurių galų kviesti
čia apgavikę?
– Skaičiau, kad ji tvirtina pati tapusi auka, – atsakė Ivona. – Ir žinau, kad ji
laikoma labai kompetentinga gemologe.
– Reikėjo parodyti jai Herbo man dovanotą sužadėtuvių žiedą, – nusijuokė
Valerė. – Kadaise jis buvo jo senelės. Prisimerkęs gali šiaip ne taip pamatyti
deimančiuką. Išsiskyrusi jį grąžindama jam pasakiau: „Nenoriu atimti iš kokios
moters, kuriai nusišypsojo tokia laimė, galimybės juo pasipuošti.“
Visoms besijuokiant Ivona pamanė, kad abi draugės pirmą kartą ištekėjo už
elegantiškų vyrų, užtat antrą – už pinigingų. „Turiu budriai dairytis. Arba dar
geriau...“
Kai visos gerokai nugėrė iš savo taurių, Ivona tarė:
– Turiu judviem užduotį.
Jos pažiūrėjo į ją laukdamos, ką ji pasakys toliau.
– Abi metėte vyrus, nuo kurių pradėjot, – tarė ji. – Ar turėjot numačiusios kitą?
– Aš turėjau, – patvirtino Valerė.
– Aš irgi, – pritarė Deina.
– Kalbant atvirai, tai, kas buvo tarp mudviejų su Rodžeriu, jau seniai baigėsi, taigi
dairykitės akylai.
– Pakalbėkim vėl apie tas paskaitas. Tai ką darysim? – paklausė Valerė.
– Aš nusiteikusi pramogoms, – atsakė Deina. – Eime į visas tris – apie Emilę Post,
Šekspyrą ir į Silijos Kilbraid paskaitą.
– Už pramogas, – atsakė Valerė ir visos susidaužė taurėmis.

6
Laivas, 1620 m. atplukdęs pirmuosius puritonus iš Anglijos į Naująjį pasaulį.
 20

Anai Demil buvo nesmagu prisiminti, kaip buvo pradėjusi gerti vandenį iš savo
dubenėlio pirštams plauti, kol nematė, kad Tedas Kavano pamirko pirštus į savąjį.
Buvo beveik tikra, jog niekas to nepastebėjo, bet nedavė ramybės mintis, kad kam
nors vis dėlto galėjo neprasprūsti pro akis. Todėl ir nusprendė eiti į paskaitą apie
etiketą. „Gal išgirsiu kokių patarimų, – pamanė. – Blogiau nebus. Juolab kad matau,
jog žmonės šiame laive gana aristokratiški.“
Be to, ji dar vylėsi, kad netyčia paskaitoje bus Devonas Maiklsonas.
Ji laukė iki paskutinės akimirkos, kol prasidės paskaita, ir nesisėdo – jei kartais jis
įeitų ir juodu galėtų sėdėti šalia.
To neatsitiko. Ji tik pastebėjo, kad Tedas Kavano, profesorius Longvertas ir
Mijanai sėdi priekyje.
„Suprantu, kodėl Mijanai galėtų čia būti, pamanė ji. Bet kam reikėjo ateiti
Kavano ir Longvertui?“ – stebėjosi ji.
Ana įsitaisė šalia senyvo pono, kuris atrodė esąs vienas. Ji jau norėjo prisistatyti ir
papasakoti nutikimą su Sesiliu B. Demiliu, bet tada ant pakylos užlipo paskaitininkė.
Džulija Viterspun buvo rūsčios išvaizdos kokių septyniasdešimties metų moteris.
Prisistačiusi ji paaiškino dažniausiai kalbanti vien apie stalo etiketą, bet šioje
kelionėje jai atrodo esant tinkama apžvelgti, kas buvo laikoma gero skonio esme
prieš šimtą metų.
Pradėjusi kalbėti Viterspun negalėjo žinoti, kad Tedas Kavano – vienas iš
labiausiai susidomėjusių jos klausytojų. Dar vaikystėje jis labai pamėgo Egipto
senienas, be to, domėjosi tuo, kas buvo laikoma geromis manieromis gilioje
senovėje. Jis žinojo prasiblaškysiąs klausydamasis apie visuomenės papročius prieš
šimtą metų, o prasiblaškyti jam reikėjo.
– Dėl to, kad šiandien taip gėdingai stokojama to, kas prieš šimtmetį buvo
žinoma kaip etiketas, jums gali būti įdomu išgirsti apie gražius papročius, vyravusius
devyniolikto amžiaus pabaigoje ir dvidešimto pradžioje.
Pradėkime nuo vedybų etiketo. Kai jaunuolis dovanoja išrinktajai sužadėtuvių
žiedą, jis laikosi prieš daugiau negu aštuonis dešimtmečius prasidėjusios tradicijos.
Tikras sužadėtuvių žiedas puošiamas vienu deimantu, nes tai įprastas pavyzdys,
cituoju, „būsimojo jaunikio vienintelės meilės vienaties ir tvarumo“.
Per pirmą po sužadėtuvių šeimos vakarienę merginos tėvas pakeldavo taurę ir
šitaip kreipdavosi į susirinkusiuosius: „Siūlau išgerti į mano dukros Merės ir
jaunuolio, kuriuo ji nusprendė nuolatinai papildyti mūsų šeimą, Džeimso
Manlingtono, sveikatą.“
Jaunuolis turi atsakyti šitaip: „Aš... e... mes dėkojame jums visiems už gražius
linkėjimus. Manau, man nereikia jums sakyti, kad aš turiu įrodyti, jei sugebėsiu, jog
Merė nepadarė didžiausios klaidos savo gyvenime pasirinkdama mane, ir viliuosi,
kad gana greitai mes vėl pamatysime jus visus prie savo stalo. Merė sėdės
garbingiausioje vietoje – krikštasuolėje, aš niekingiausioje – priešais ją.“
Viterspun atsiduso.
– Kaip gaila, kad šiandien gyvename be tokių gražių manierų.
Ji atsikrenkštė.
– O dabar apie vestuves. Nuotakos suknelė turi būti balta, labiausiai jai tinka
atlasas ir / arba nėriniai.
Na, o apie jaunąją ir pamerges Emilė Post rašo šitaip: „Vieno iškilaus dėdės
kažkas paklausė: „Jums neatrodo, kad vestuvės buvo neapsakomo grožio? Argi
pamergės buvo ne nuostabios?“
Jis atsakė: „Man vestuvės visiškai nepasirodė gražios. Visos pamergės buvo tiek
išsipudravusios ir išsidažiusios, kad nemačiau nė vieno mielo veidelio. Labai panašų
pulkelį kas vakarą matau muzikinės komedijos scenoje.“
Paskui Viterspun pasakojo apie tinkamą nuotakos namų apstatymą, taip pat kiek
tarnų reikia: vyresniojo liokajaus, dviejų liokajų, virėjo su dviem pagalbininkais,
ekonomės ir dviejų kambarinių.
Tuomet ji papasakojo, kaip paruošti namus gedului.
Paskaitai baigiantis tarp klausytojų nebuvo nė vieno, kuris nebūtų jautęsis kaltas
dėl daugybės praeityje padarytų etiketo klaidų.

Kol Viterspun kalbėjo, Tedas Kavano susigriebė klausantis tik viena ausimi: jo mintys
bemat pakrypo prie jo laukiančios sudėtingos užduoties. Ledi Heivud pagaliau
pasakė tiesą: ji pasiėmusi vyro dovanotą Kleopatros vėrinį. „Patinka jai tai ar ne, bet
seras Ričardas ir jo tėvas buvo ne tik garsūs tyrinėtojai, bet ir kapų plėšikai, – pamanė
Tedas. – Visus tuos metus šis vėrinys turėjo būti eksponuojamas Kairo muziejuje. Ji
neturi teisės atiduoti jį Smitsono institutui. Jeigu ji šitaip pasielgs, veikiausiai
prasidės ilgai truksiantis bylinėjimasis, kad jis būtų sugrąžintas. Galėčiau uždirbti
krūvą pinigų teisdamasis su Smitsono institutu, bet nenoriu, kad taip nutiktų.
Paaiškinsiu jai: jeigu nenori, kad jos vyras ir uošvis pagarsėtų kaip kapų plėšikai,
ji turi sutikti vėrinį atiduoti Kairo muziejui. Gal man pavyks ją įtikinti, – vylėsi jis. – Aš
tikrai stengsiuosi iš paskutiniųjų.“
Tedas Kavano ne vienintelis tarp susirinkusiųjų ne itin įdėmiai klausėsi
Viterspun. Profesorius Longvertas įprato dalyvauti paskaitoje prieš jo paties, mat
taip gaudavo galimybę įvertinti auditorijos reakciją, pasižiūrėti, kokie dalykai ją
patraukia.
Longvertas nenorėjo prisipažinti, kaip trokšta dalyvauti Viterspun paskaitoje.
Jam taip ir nepavyko atsikratyti karčių prisiminimų apie vargingus metus Liverpulyje,
juo labiau pašaipų, kurių sulaukė pirmąkart atvykęs į Kembridžą. Per studentų
vakarienę jis įsipylė arbatos į lėkštelę po puoduku, pakėlė prie lūpų ir ėmė šliurpti.
Tada pastebėjo, kad kiti studentai prie to ilgojo stalo į jį žvilgčiodami krizena.
Krizenimas virto kvatojimu, kai šalia jo sėdintis studentas taip pat prisipylė arbatos į
lėkštelę ir ėmė iš jos šliurpti. Tuomet jo pavyzdžiu pasekė kiti studentai prie to ilgojo
stalo.
Henris vis dar girdėjo ausyse aidintį jų juoką. Štai kodėl jis studijavo etiketą kaip
šalutinę discipliną. Ir tai jam gerai pasitarnavo. Jis žinojo, kad atsainoka jo laikysena
ir nepaprastai įdomios paskaitos prisidėjo prie jo susikurtos paslaptingumo
aureolės.
Kiti nežinojo, kad jis turi namą prašmatniame Londono Meifero rajone – jį
nusipirko seniai, kai kainos buvo prieinamos. Jis įdėmiai studijavo žurnalus, kuriuose
buvo rodomi aukštuomenės namai, ir pamažėle savuosius pavertė gero skonio
įsikūnijimu. Daugybę metų jis rinko juose gražius daiktus, įsigytus kelionėse, kuriose
skaitydavo paskaitas. Apie juos žinojo tik jo valytoja. Net laiškų atsiimti eidavo į
paštą, kur turėjo savo dėželę. Namas ir viskas jame buvo jo. Vilkėdamas aksominį
švarką jis sėdėdavo bibliotekoje ir jo akys lakstydavo aplink, kai jis vienu po kito
mėgaudavosi gražiu paveikslu ar puikia skulptūra. Šiame kambaryje jis išties
tapdavo savimi, „lordu“ Henriu Longvertu. Tai buvo fantazijų pasaulis, virtęs jo
tikrove. Po kiekvienos kelionės jis džiaugdavosi ten sugrįžęs.
Vyras klausėsi, kaip pramogų organiztorius Entonis Breidinbakas praneša, kad jo
paskaita apie Šekspyrą prasidės po penkiolikos minučių pertraukos. Pusę keturių
paskaitą skaitys gemologė Silija Kilbraid.
 21

Silija nudžiugo pamačiusi pirmoje auditorijos eilėje sėdinčius ledi Emilę, Rodžerį
Pirsoną ir profesorių Henrį Longvertą. Negana to, ten buvo ir per vakarienę
sėdėjusieji prie gretimo stalo.
Į jos paskaitą susirinko maždaug tiek pat žmonių kaip į Longverto. Prieš pat
pradėdama pasakojimą ji, kaip visada, pajuto, kaip ją paralyžiuoja nervingumas, bet
jis tuoj pat praėjo.
– Paskaitą apie juvelyriką reikėtų pradėti apibrėžiant patį žodį. Jo šaknis kilusi iš
prancūziško žodžio „jouel“, kurį galima versti kaip „žaislas“. Nors senovėje žmonės
kūrė papuošalus iš kriauklių ir kitų daiktų, pirmas jiems panaudotas metalas bemaž
be abejonės buvo auksas. Visiškai aišku, kodėl buvo pasirinktas šis metalas: jis
plačiai paplitęs visame pasaulyje ir ankstyvosios žmonių bendrijos lengvai galėjo
prisirinkti jo upelių vagose. Aukso pranašumas tas, kad jį lengva apdirbti.
Ankstyvosios bendruomenės pastebėjo, kad jis nejuosta ir nerūdija. Dėl šio tvarumo
pojūčio daugelyje kultūrų ir senovinių tekstų jį netrukus imta sieti su dievais ir
nemirtingumu. Senajame Testamente minimas aukso veršis, o Jasonas su
argonautais ieškojo aukso vilnos maždaug 1200 metų prieš Kristų. Nuolatinė
Artimųjų Rytų karalysčių tema buvo aukso troškimas. Babilono karalius rašė: „Na, o
aukso kuo greičiau siųskite tiek, kiek turite.“ Hetitų karalius viename laiške rašė:
„Siųskite man didelius kiekius aukso, daugiau, negu siuntėte mano tėvui.“ Pats
patvariausias senovės Egipto įvaizdis sukurtas iš aukso, nes jis laikomas dievų kūno
medžiaga, o jo spalva – dieviška.
Kitas dvidešimt minučių ji pasakojo apie juvelyrikos raidą ir kada imta naudoti
įvairius brangakmenius.
 Silija nusprendė: kadangi ledi Em atvirai prisipažino turinti Kleopatros vėrinį ir
pasipuošianti juo laive, ji papasakos šio papuošalo ir kitų pasakiškų brangakmenių,
puošusių Kleopatrą per trisdešimt devynerius jos gyvenimo metus, istoriją.
Auditorija klausėsi labai dėmesingai, šitaip patvirtindama, kad ji nusprendė
teisingai.
Ji pasakojo susirinkusiems istorijas apie senovės Egipto juvelyriką apskritai, be
kita ko, apie galvos ir kaklo papuošalus, apykakles ir juostas kūnui puošti, žiedus,
apyrankes ir apykojes.
Silija nežinojo, kad įdėmiausiai jos klausosi žmogus, jau žinantis visų jos minėtų
brangakmenių istoriją ir tylomis sveikinantis ją už tikslų faktų pateikimą.
Ji pasakė klausytojams, kad antroje paskaitoje skirs daug dėmesio išskirtiniam
smaragdų vaidmeniui juvelyrikos istorijoje. Ji taip pat kalbėsianti apie tokius
legendinius deimantus kaip „Koh-i-Noor“ ir Houpo deimantą7, kuris buvo dovanotas
Smitsono institutui.
Paskaitą Silija baigė žodžiais:
– Ledi Emilė Heivud, šiandien esanti čia, šiuo metu yra neįkainojamo Kleopatros
vėrinio savininkė ir, kaip suprantu, ketina pasipuošti juo šioje kelionėje prieš
dovanodama jį Smitsono institutui, kai grįš į Niujorką. Kaip ir Houpo deimantą, jį
kasmet pamatys milijonai žmonių.
Ledi Em atsistojo.
– Silija, turite papasakoti Kleopatros vėrinio užkeikimo legendą.
– Jūs tikrai to norite, ledi Em?
– Nė neabejokite.
Silija dvejodama papasakojo apie užkeikimą.
– Kai Kleopatrai buvo įsakyta nešioti vėrinį laive, kai buvo belaisve gabenama į
Romą, Kleopatra jį užkeikė: „Kad ir kas nešios šį vėrinį jūroje, kranto gyvas
nepasieks.“
Ji paskubomis pridūrė, kad legendos savo kilme nėra pagrįstos tiesa ir ji
neabejojanti, kad tokia yra ir Kleopatros vėrinio legenda.
Iš plojimų Silija suprato, kad paskaita labai pavyko. Nemažai žmonių prie jos
priėję pasakė, kad paskaita jiems labai patikusi, o trys moterys paklausė, ar jų
paveldėti senoviniai papuošalai negali būti vertingesni, negu joms atrodo.
Į šį klausimą ji visuomet atsakydavo vienodai:
– Grįžusi į Niujorką, atneškite papuošalą, kurio vertę norite sužinoti, man į
„Karutersų juvelyriką“ ir aš mielai įvertinsiu.
Viena moteris, iš pažiūros – netoli septyniasdešimties, taip lengvai nenusileido.
Ant kairės rankos bevardžio ji buvo užsimovusi žiedą.
– Argi šis deimantas nenuostabus? – paklausė ji. – Naujasis mano draugas,
kilmingas ponas, man jį dovanojo prieš išplaukiant. Jis man sakė, kad deimantas
keturių karatų, tik pernai iškastas Pietų Afrikoje.
Silija pasirausė rankinėje ir išsitraukė lupa vadinamą lęšį. Prikišusi jį prie akies
žiedą apžiūrėjo. Vos žvilgtelėjusi Silija pamatė, kad akmuo – cirkonis.
– Eime prie lango, kad galėčiau pažiūrėti į jį geresnėje šviesoje, – tarė ji.
Nusišypsojusi ir padėkojusi moterims aplinkui, Silija priėjo prie lango.
– Keliaujate su draugais? – lyg tarp kitko paklausė ji.
– Taip. Mes keturios. Vadiname save „Plaukiojančiomis našlėmis“. Kartu
keliaujame po visą pasaulį. Aišku, visos sutariame, kad būtų kur kas maloniau
keliauti su savo vyrais, bet yra, kaip yra, ir mes turim kuo geriau pasinaudoti esama
padėtimi.
– Sakėte, kad turite draugą, – priminė Silija.
– Taip, turiu. Jis dešimčia metų jaunesnis. Man septyniasdešimt, bet jis sako
visada susitikinėjąs su vyresnėmis moterimis. Jis išsiskyręs.
– Atsiprašau. Rodos, nepaklausiau jūsų vardo, – tarė Silija.
– Esu Alisa Somers.
– Kur susipažinote su savo kilmingu ponu? – paklausė Silija stengdamasi, kad jos
klausimas atrodytų atsainus.
Alisa Somers išraudo.
– Žinau, jums gali pasirodyti kvaila, bet grynai norėdama pasismaginti
užsiregistravau internetinėje pažinčių svetainėje „Tu ir aš kartu“, ir Dvaitas atsiliepė į
mano įkeltą profilį.
 „Dar vienas sukčius, – pamanė Silija, – o sprendžiant iš to, kaip keturios našlės
gali leisti sau keliauti kur tik nori, jos ganėtinai pasiturinčios.“
– Alisa, – tarė Silija, – būsiu atvira. Čia ne deimantas, o cirkonis. Nors žiedas
gražiai atrodo, jis bevertis. Man nėra lengva tai sakyti ir jūs tikriausiai pasijusite
įskaudinta ir sugėdinta, nes pati taip pasijutau. Mano sužadėtinis dovanojo man
gražų sužadėtuvių žiedą, bet paskui sužinojau, kad jis apgaule prikalbina žmones
investuoti į savo ribotos rizikos fondą, o už tuos pinigus, be kita ko, nupirko šį žiedą.
Patariu jums išmesti jį į vandenyną ir džiaugtis draugėmis, su kuriomis keliaujate.
Alisa Somers klausėsi. Valandėlę patylėjusi sukando lūpą.
– Jaučiuosi kaip kvaiša, – tarė. – O draugės mėgino mane perspėti! Silija, ar
nueitumėt su manim į denį ir pažiūrėtumėt, kaip išmesiu šią šiukšlę į vandenyną?
– Mielai, – šypsodama atsakė Silija, bet jau sekdama paskui Alisą laukan suprato
davusi jai gardų kąsnelį paskaloms. Viena jų susiras jos pavardę internete ir sužinos
visas smulkmenas apie jos ryšį su Stivenu. O pasaulis taip jau sutvarkytas, kad žinia
žaibiškai pasklis po laivą.
„Nė vienas geras poelgis nelieka nenubaustas“, – pamanė ji, kai netrukus Alisa
Somers ryžtingai šypsodama nusimovė žiedą su cirkoniu nuo piršto, švystelėjo
aukštai į orą ir žiūrėjo, kaip jis pranyksta vis labiau įsibanguojančiame vandenyne.

7
Šis deimantas, kartais dar vadinamas „Vilties“, vienu metu priklausė Londono bankininkui, pavarde Hope, – šis
žodis anglų kalboje reiškia viltį.
 22

Vilis su Alvira nuėjo į paskaitas apie Šekspyrą ir etiketą, paskui dar ir į Silijos paskaitą.
Paskiau jie išėjo pasivaikščioti po denį.
Alvira atsiduso.
– Ak, Vili, argi neįdomu buvo klausytis apie visuomenės papročius prieš šimtą
metų? O Silijos pasakojimai apie brangakmenius buvo tokie neįtikėtini! O kai
profesorius Longvertas deklamavo tuos Šekspyro sonetus, pasigailėjau jų
neišmokusi jauna būdama. Jaučiuosi tokia neišsilavinusi.
– Nesi neišsilavinusi, – karštai patikino Vilis. – Esi protingiausia iš visų mano
pažįstamų moterų. Galiu lažintis, daug žmonių norėtų turėti tavo sveiką protą ir
gebėjimą vertinti žmones.
Alviros veidas nušvito.
– Ak, Vili, su tavim man visada taip gera. Bet, kalbant apie žmonių vertinimą, ar
pastebėjai, kad vakar po vakarienės Ivona Pirson išlėkė kaip į gaisrą? Ji net
nepalaukė, kol kiti bent jau atsistos.
– Ne, aš nelabai kreipiau į ją dėmesį, – prisipažino Vilis.
– Mačiau, kaip ji priėjo prie kito stalo ir ėmė bučiuotis su sėdinčiais prie jo
žmonėmis. Manau, kaip ledi Heivud viešnia, ji pasielgė labai nemandagiai išeidama
pirma jos.
– Turbūt, – sutiko Vilis, – bet tai juk nesvarbu, tiesa?
– Dar kai kas, Vili. Laikau save šiokia tokia žmogaus prigimties žinove. Spėju, kad
Rodžeris ir Ivona Pirsonai vienas kito nemėgsta. Nors mes sėdėjom prie kito stalo,
pastebėjau, kad jie nekreipia kits į kitą dėmesio. Bet žinai, kas man atrodo žavingas?
Tas jaunasis Tedas Kavano. Ir man baisiai gaila tos gražios merginos Silijos Kilbraid.
Tik pagalvok, ką tas klastūnas sužadėtinis jai iškrėtė! Beje, Tedas nemūvi vestuvinio
žiedo. Sėdėdama prie stalo vis žvilgčiojau į jį ir Siliją Kilbraid. Galvojau, kokia graži
pora juodu būtų ir kokie nuostabūs būtų jų vaikai.
Vilis nusišypsojo.
– Žinau, ką pasakysi, Vili. „Piršle, piršle, rask man porą.“8 Ir, Vili, ar pastebėjai kitą
moterį prie ledi Em stalo? Turiu galvoje Brendą Martin, ledi Em palydovę. Ta stambi
moteris trumpais žilais plaukais.
– Tikrai ją pastebėjau, – atsakė Vilis. – Ne gražuolė.
– Tu teisus. Vargšelė. Bet šįryt vaikščiodama prie jos priėjau, kai tu sprendei
kryžiažodį, ir mudvi ėmėm šnekučiuotis. Iš pradžių ji buvo nekalbi, bet paskui ėmė
atsiverti. Ji man sakė, kad dirba ledi Em dvidešimt metų ir keliauja su ja po visą
pasaulį. Aš pasakiau: „Tikriausiai jums labai įdomu?“ O ji nusijuokė ir atsakė:
„Įdomybės ima pabosti“ ir prisipažino man, kad jiedvi ką tik grįžo iš Ist Hamptono,
kur vasarojo.
– Tu tikrai juos visus greitai perpranti, – giliai įkvėpdamas tarė Vilis. – Man labai
patinka vandenyno kvapas. Prisimeni, kaip vasarą sekmadieniais eidavome į
Rokavėjaus paplūdimį?
– Prisimenu. Galvą guldau, gražesnio paplūdimio nerasi niekur, net Hamptone.
Šiaip ar taip, eismas Hamptone siaubingas, nors man patinka tie pigūs viešbutukai,
kuriuose ten apsistodavom. Brenda man sakė, kad ledi Em turi ten ištaigingą namą.
– Nėra nieko, ko Brenda nebūtų tau pasakiusi? – paklausė Vilis.
– Ne, nieko daugiau ji nesakė. O, taip! Kai pasakiau: „Brenda, tau turbūt labai
patinka gyventi ištaigingame name“, ji atsakė: „Man žiauriai nusibodo.“ Argi
nekeista šitaip kalbėti apie savo darbdavę? – Alvira papurtė galvą. – Vili, iš to, ko ji
balsu nepasakė, man susidarė įspūdis, kad Brendai baisiausiai įgriso šokti pagal ledi
Em dūdelę. Ji laidė tokias frazes: „Ledi Em skaito knygą ir pasakė man, kad galiu
pasivaikščioti valandą. Lygiai vieną valandą.“ Ar tau neatrodo, kad Brenda turi būti
pasiruošusi patarnauti jai ištisą parą septynias dienas per savaitę ir jai tai nė kiek
nepatinka?
– Panašu, – sutiko Vilis ir pridūrė: – Man tai irgi nepatiktų. Kita vertus, kam
Brendai keisti darbą po šitiek laiko? Ledi Em jau aštuoniasdešimt šešeri ir nedaug
žmonių išgyvena gerokai ilgiau.
– Sutinku, – tuoj pat atsakė Alvira. – Bet man tikrai susidarė įspūdis, kad Brendai
Martin ledi Em įgriso iki gyvo kaulo. Ir tai gali turėti rimtų padarinių.

8
Žodžiai iš populiaraus 1964 m. miuziklo „Smuikininkas ant stogo“ Š. Aleichemo kūrinių motyvais.
 23

Silija nėjo vakarienės. Kitą popietės dalį ji praleido skaitydama ant šezlongo savo
atskirame balkone.
Šitaip ji galėjo gerai atsipalaiduoti po savo paskaitos, tačiau sunkiai sekėsi
įsitraukti į knygą. Vos sukaupdavo dėmesį, tuoj pat jį išblaškydavo vis ta pati mintis:
„Kas, jeigu JAV prokuratūra vis dėlto nuspręs pareikšti man kaltinimą? Neturiu
pinigų toliau samdytis advokatą.“
„Karutersų juvelyrikos“ vadovybė iki šiol ją užjautė, bet pasirodžius straipsniui
žurnale „People“ veikiausiai ją atleis ar mažų mažiausiai paprašys išeiti
neapmokamų atostogų.
Šeštą ji užsisakė vakarienės – salotų ir lašišos. Nors valgis buvo kuklus, įveikti
neįstengė. Grįžusi į kajutę persirengė laisvomis kelnėmis ir marškiniais, bet dabar
nusprendė apsirengti pižamą ir gultis į lovą. Staiga pasijuto labai išvargusi ir
prisiminė, kad praėjusią naktį visai nesudėjo akių.
Kad liokajus neateitų pakloti lovos, pakabino ant durų rankenos lentelę PRAŠAU
TYLOS. „Manau, skamba draugiškiau negu NETRUKDYTI“, – pašaipiai pamanė.
Užmigo beveik akimirksniu.
 24

Vakarienės aprangos kodas buvo oficialus, todėl vyrai atėjo su smokingais, o moterys
vilkėjo kokteilių ar vakarines sukneles. Prie Alviros ir Vilio stalo kalba sukosi apie tris
paskaitas ir kokios įdomios jos buvo.
Už poros žingsnių ledi Em gražbyliavo apie išlikusius nuo protėvių sero Ričardo
namus.
– Jie buvo ganėtinai didingi, – kalbėjo ji. – Prisiminkite „Dauntono abatiją“9.
Žinoma, po Pirmojo pasaulinio karo viskas supaprastėjo, bet mano vyras man
pasakojo, kad jo tėvo laikais buvo laikoma net dvidešimt tarnų. Vakarienei visi
pasipuošdavo. O savaitgaliais namuose visada būdavo gausu svečių. Daugybę kartų
lankėsi „princas Bertis“, kaip jį vadino. Kaip visi žino, karaliui Edvardui VII atsisakius
sosto, Bertis tapo Jurgiu VI, karalienės Elžbietos tėvu.
„Visi žinom“, – pagalvojo Ivona, bet jai pavyko ir toliau dėmesingai šypsotis.
Po vakarienės ledi Em nusprendė iškart eiti į savo kajutę, bet Rodžeriui atkišus
ranką ji tarė:
– Rodžeri, norėčiau ramiai su tavim pasikalbėti rytoj vienuoliktą ryto savo
kajutėje. Ateik vienas.
– Kaip pageidaujate, ledi Em, – atsakė Rodžeris. – Ar reikia aptarti ką nors
ypatinga?
– Kodėl nepasikalbėjus apie tai ryte? – pasiūlė ji.
Kai Rodžeris paliko ją prie durų, ji nenumanė, kad nerūpestingas jos prašymas
sukėlė jam didžiulį nerimą.

9
Britų televizijos serialas, atkuriantis XX a. pradžios Anglijos atmosferą.
 25

Vakarienei einant į pabaigą Devonas Maiklsonas nusprendė būsiant verta įtvirtinti

savo tapatybę stalo draugų – Tedo Kavano, Mijanų ir Anos Demil – akyse, esą jis
našlys, plaukiantis šiuo laivu su vieninteliu tikslu – išbarstyti vandenyne velionės
žmonos pelenus.
– Nusprendžiau išmesti juos nuo viršutinio denio rytoj aštuntą ryto, – paskelbė
jis. – Pagalvojęs nutariau būsiant gerai, jei ceremonijoje dalyvausite visi. Alvira ir
Vili, judu švenčiate keturiasdešimt penktas vedybų metines. Ana, jūs švenčiate
laimėjimą bažnyčios loterijoje. Tedai, nežinau, ar ką nors švenčiate, bet kviečiu ateiti
ir jus. Aš pats savaip švenčiu tris dešimtis metų laimės su savo mylimąja Monika.
– Aš ateisiu, – karštai pareiškė Ana Demil.
– Mudu, žinoma, ateisim, – maloniai tarė Alvira.
Devonas pasuko galvą apsimesdamas, kad mirksi tramdydamas ašaras. Iš tikrųjų
jis stebeilijosi į rubinų ir deimantų vėrinį bei prie jo priderintus auskarus, kuriais tą
vakarą nusprendė pasipuošti ledi Em.
„Labai gražūs, – pamanė jis, – labai brangūs, bet toli šaukia iki Kleopatros
vėrinio.“
Jis vėl nukreipė dėmesį į savo stalą.
– Ačiū, – tarė kimiu balsu. – Jūs visi labai geri.
 26

Kol Rodžeris lydėjo ledi Em į jos kajutę, Ivona nuėjo tiesiai į savąją. Jam įėjus, ji buvo
bjaurios nuotaikos: Deina ir Valerė susitiko su kitomis draugėmis, nepakvietusios jos
prisidėti.
Ji ėmė klykti Rodžeriui:
– Neištversiu klausytis tos nepakenčiamos senos raganos dar penkias minutes. Ji
nėra tavo savininkė. Pasakyk, kad jai dirbi nuo pirmadienio iki penktadienio – nė
minutės daugiau.
Rodžeris leido jai baigti tiradą, tada pats ėmė ant jos rėkti:
– Manai, man patinka bučiuoti kojas tai šlykščiai senei? Man tenka išpūsti
kiekvieną sąskaitą, kad tu toliau galėtum gyventi taip prašmatniai, kaip įpratai. Žinai
tai ne blogiau už mane.
Ivona sužaibavo į jį akimis.
– Malonėk nuleisti balsą. Tave girdi net ant kapitono tiltelio.
– Manai, tavęs negirdi? – atšovė Rodžeris, bet balsą nuleido.
– Rodžeri, būk geras, pasakyk man, kodėl tu...
Tada ji pamatė, kad jis gausiai prakaituoja, o veidas papilkėjęs.
– Atrodai lyg sirgtum. Kas tau atsitiko?
– Atsitiko tai, kad ledi Em nori mane matyti iš ryto vieną savo kajutėje.
– Na ir kas?
– Man rodos, ji kažką įtaria.
– Ką įtaria?
– Kad daug metų klastojau jos buhalterines knygas.
– Ką?!
 – Girdėjai, ką sakiau.
Ivona įsmeigė į jį akis.
– Tu rimtai?
– Brangioji, labai rimtai.
– Jeigu ji išties įtaria, ką ji gali dėl to padaryti?
– Galimas daiktas, grįžusi į Niujorką nusamdys kitą apskaitininkų firmą toms
knygoms peržiūrėti.
– Ką tai reikštų?
– Tarkim, dvidešimt metų federaliniame kalėjime.
– Tu rimtai?!
– Kuo rimčiausiai.
– Tai ką dėl to darysi?
– Ką siūlai – kad išmesčiau ją už borto?
– Jeigu tu to nepadarysi, padarysiu aš.
Juodu spoksojo vienas į kitą, tada Rodžeris drebančiu balsu tarė:
– Gal prie to bus prieita.
 27

Eidami pro Rodžerio ir Ivonos kajutę, Alvira su Viliu negalėjo neišgirsti, kaip juodu
vienas ant kito šaukia. Alvira tuoj pat sustojo, kad išgirstų kiekvieną žodį.
Paskutiniai, kuriuos suprato, buvo „federaliniame kalėjime“, bet tuomet koridoriumi
atėjo kita pora ir jai teko eiti toliau.
Vos tik Vilis uždarė jų kajutės duris, ji kreipėsi į jį:
– Vili, ar girdėjai? Jie nekenčia tos vargšės senutės.
– Girdėjau šį tą daugiau. Man atrodo, jis iš jos vagia. Paskutiniai žodžiai, kuriuos
nugirdau, buvo „dvidešimt metų federaliniame kalėjime“.
– Vili, aš tau sakau: atrodo, kad jie pasiryžę viskam. Ir man regis, kad ji nusiteikusi
dar ryžtingiau negu jis. Kaip manai, ar kuris nors iš jų gali padaryti ką nors bloga ledi
Em?
 28

Profesorius Henris Longvertas pajuto įtampą prie ledi Em vakarienės stalo ir

atsiprašė neateisiąs gerti kokteilių po vakarienės. Nuėjęs tiesiai į savo kajutę,
užsirašė kompiuteryje keletą pastabų.
Truko neilgai. Parašė apie priešiškumą, slypintį po mandagiais pokalbiais
valgant, ir kaip kažkas prie gretimo stalo vogčiomis žvilgčioja į ledi Em papuošalus.
Šie faktai jam gerai pasitarnaus. Labai įdomu, šypsodamas pamanė jis.
Paskui valandą žiūrėjo televizijos žinias. Galiausiai, prieš guldamasis į lovą,
pagalvojo apie Siliją Kilbraid. Telefono skambutis jai kokteilių bare vakar tiek jį
suintrigavo, kad jis internete ėmė ieškoti informacijos apie ją. Tai, ką sužinojo, jam
buvo nauja. Gražioji jaunoji gemologė galbūt įsivėlusi į apgavystę, nors gal ir ne,
perskaitė jis, tačiau kaltinimai jai nepareikšti.
„Kas būtų galėjęs pamanyti?“ – kiek pašaipiai klausė jis savęs. Apie tai
galvodamas nusprendė eiti miegoti. Kokį pusvalandį negalėjo užmigti: jau laukė
kapitono kokteilių vakarėlio. Ar ta proga ledi Em pasipuoš savo Kleopatros vėriniu,
savo neįkainojamuoju smaragdų vėriniu?..
 29

Kapitonas Ferfaksas gulėjo lovoje, savo kajutėje. Jis, įpročių žmogus, žinojo, kad
atsipalaiduoja paskaitęs dvidešimt minučių prieš miegą. Kai buvo beišjungiąs
skaitymo lempą, suskambo jo telefonas. Skambino vyriausiasis laivo inžinierius.
– Kapitone, susidūrėm su greičio problema. Ji nedidelė, mes tikrinam visus
variklius. Tikimės pašalinti priežastį per artimiausias dvidešimt keturias valandas.
– Ar laivui teko sumažinti greitį?
– Taip, pone, bet mes galim palaikyti dvidešimt penkių mazgų greitį.
Ferfaksas ėmė mintyse skaičiuoti.
– Puiku. Toliau viską man pranešinėkit, – tarė ir padėjo ragelį.
Kapitonas ėmė galvoti, koks karštymetis laukia jų Sautamptone. Nedidelė
valytojų armija bus pasiruošusi nuodugniai išvalyti laivą, paruošti jį naujiems
keleiviams, kurie į jį įlips. Bus atgabenta maisto atsargų ir pašalintos šiukšlės. Visa tai
įvyks per trumpą laiką nuo keleivių išlipimo įpusėjus rytui iki naujų svečių įlipimo
pavakarę. Darbai vyks tiksliai kaip pagal laikrodį. Tačiau laikrodis turi pradėti eiti
kaip numatyta – „Karalienei Šarlotei“ atplaukus į Sautamptoną šeštą ryto.
„Viskas mums bus gerai, – mėgino įtikinti jis save. – Per ateinančias dvidešimt
keturias valandas sugaištą laiką galėsime kompensuoti plaukdami greičiau
išsprendę variklio problemą. Viskas mums bus gerai, svarbiausia, kad neatsitiktų
nieko daugiau, dėl ko uždelstume atplaukti.“
TREČIA DIENA
 30

Silija nustebo atsibudusi pusę aštuonių ryto, tokioje ankstybėje. „O ko tu tikėjaisi? –

paklausė ji savęs. – Vakar atsigulei pusę devynių, taigi išmiegojai vienuolika
valandų.“ Jai vis dar atrodė, kad pečius slegia viso pasaulio svoris. „Nagi, – nusprendė
ji, – ko nors imkis! Pasivaikščiok. Mesk visas mintis iš galvos.“
Šitaip nusprendusi, paskubomis apsirengė sportinį kostiumą, apsiavė
sportbačius ir užlipo į viršutinį denį. Nustebo pamačiusi ten stovinčius Vilį ir Alvirą.
Jau norėjo praeiti pro juos draugiškai pamojusi ranka, bet Alvira nesiruošė taip
lengvai ją paleisti.
– Silija, – tarė ji, – noriu su jumis susipažinti. Žinau, kad padėjot Viliui išrinkti
man tą gražų žiedą su safyru. Nieko gražesnio dar nesu turėjusi.
– Labai džiaugiuosi, kad jis jums patinka, – nuoširdžiai atsakė Silija. – Jūsų vyras
labai vylėsi, kad taip bus.
– Žinau, ką norit pasakyti, – tarė Alvira. – Jis tikriausiai buvo tikras, kad pasakysiu,
jog jis per brangus. Ar žinot, kad Devonas Maiklsonas ruošiasi išberti žmonos
pelenus į vandenyną? Jis paprašė stalo kaimynus prisidėti prie jo nedidelėje
ceremonijoje.
– Tuomet aš eisiu, – atsakė Silija.
Bet ji pavėlavo. Nespėjus jai nueiti, prie jų priėjo Maiklsonas.
– Pasakiau Silijai, kodėl mes čia, – paaiškino Alvira.
Maiklsonas abiem rankomis laikė sidabrinę urną.
– Ketinau pasakyti, kad man labai patiko jūsų paskaita, panele Kilbraid.
– Vadinkit mane Silija. Ačiū. Jums ši akimirka tikriausiai sunki. Kai prieš ketverius
metus mirė mano tėvas, aš nusivežiau jo pelenus į Menkių kyšulį ir taip pat išbėriau
juos į vandenyną.
– Buvot viena?
– Ne, kartu buvo keli artimi draugai.
– Tuomet gal prisidėsit prie manęs, kartu su stalo kaimynais?
Devono Maiklsono veide buvo sukrėsto žmogaus išraiška. Siliją persmelkė
gailestis.
– Žinoma, jeigu tik norit, kad pasilikčiau.
Vos po minutės prie jų prisidėjo Tedas Kavano ir Ana Demil.
– Čia vėsu, – tarė Demil. – Reikėjo apsirengti šiltesnę striukę. Tiek to, –
paskubomis pridūrė. – Mes visi norim būti čia su jumis, Devonai.
Ašarotomis akimis ji patapšnojo jam per petį.
„Ji stengiasi būti svarbiausia gedėtoja“, – pamanė Alvira. Žvilgtelėjo į Vilį, šis
linktelėjo galvą parodydamas suprantąs, ką ji mano.
– Dėkoju visiems, kad esate šiandien su manimi, – pradėjo Devonas. – Noriu
labai trumpai papasakoti jums apie Moniką. Mes susipažinome koledže Londone
prieš trisdešimt penkerius metus. Kai kurie iš jūsų galbūt supranta, kokia būna meilė
iš pirmo žvilgsnio.
Alvira žvilgtelėjo į Vilį tarsi sakydama: „Mes žinom.“
Ana Demil susižavėjusi žiūrėjo į Devoną Maiklsoną. Šis kalbėjo:
– Nesu dainininkas, bet jeigu būčiau, pasirinkčiau Monikos mėgstamiausią
giesmę iš filmo „Titanikas“ – „Dieve, arčiau Tavęs“.
– Eidamas pro šalį netyčia nugirdau.
Prie pulkelio sustojo kapelionas Kenetas Beikeris. Jis pažiūrėjo į Devoną.
– Ar galiu palaiminti urną su jūsų žmonos pelenais?
Iš Devono Maiklsono veido išraiškos Alvira suprato, kad jis išsigandęs. Išraudusiu
kaip burokas veidu jis dvejodamas atsakė:
– Žinoma, tėve, ačiū jums.
Tėvas Beikeris tyliai perskaitė krikščioniškų laidotuvių žodžius, o baigdamas tarė:
– Tepriima tave angelai. Amen.
Prieš Devonui pasisukant ir aukštai iškeliant urną, kad išbertų pelenus į
vandenyną, Alvira pamatė, kad jo veidas persimainė. „Ne, jis ne liūdnas, – pamanė
ji. – Jam gėda, nes tėvas Beikeris pasisiūlė palaiminti urną. Svarbus klausimas:
kodėl?“
Visiems žiūrint, Devonas pakėlė ir apvertė urną. Pelenai šoktelėjo vėjelyje, o
paskui nusileido į greitai judančias laivo sukeltas bangas.
 31

Ledi Em ėmė rinktis papuošalus, kuriuos šįvakar užsidės eidama į kapitono kokteilių
vakarėlį.
– Manau, šįvakar pasipuošiu Kleopatros vėriniu, – pasakė ji Brendai. – Ketinau
pirmą kartą užsisegti jį rytoj per vakarienę su kapitonu, bet kodėl nepasipuošus juo ir
šįvakar? Penkiasdešimt metų jį turiu, bet niekada viešumoje nebuvau su juo
pasirodžiusi.
Jos akys tapo svajingos, kai prisiminė intymias vakarienes su Ričardu, per kurias
jis pasakodavo, kaip jo tėvas vėrinį nusipirko. Ji pažiūrėjo į Brendą.
– Ką manai?
– Kodėl gi ne? – abejingai atsakė Brenda, bet tuoj pat susigriebė. – Ledi Em,
norėjau pasakyti, kad turite tiek mažai progų juo pasipuošti, tad kodėl neparodžius
savo vėrinio keletą kartų laive, juolab kad po Silijos Kilbraid paskaitos visi žiūrės į jį
žavėdamiesi?
– Ir galbūt žiūrės, ar per ateinančias kelias dienas neišsipildys Kleopatros
prakeiksmas, – sausai pareiškė ledi Em ir nusistebėjo, kodėl jos kūną nukrėtė
šiurpas.
– Nieko panašaus, – tvirtai pareiškė Brenda. – Esu šalia jūsų jau dvidešimt metų,
ledi Em, ir niekada negirdėjau jūsų sakant ką nors panašaus. Ir turiu jums pasakyti,
kad man nesmagu girdėti jus šitaip kalbant. Nė karto nemačiau to Kleopatros
vėrinio, bet jis man jau dabar nepatinka.
– Per pastaruosius šimtą metų jį matė tik mano vyras, jo tėvas ir aš, – atsakė ledi
Em.
Brenda taip aistringai ir nuoširdžiai išsakė savo susirūpinimą, kad ledi Heivud
subarė save už tai, kad įtarė, jog ilgą laiką jai tarnavusi padėjėja nėra lojali. „Aš taip
nervinuosi dėl padėties su Rodžeriu, kad galbūt pastarąsias kelias dienas stačiokiškai
su ja elgiausi, – pamanė ji, – o jos atžvilgiu tai tikrai nesąžininga.“
Susidėjusios maišelius su papuošalais ant lovos, jos ėmė atidarinėti juos vieną po
kito. Pirmajame gulėjo perlai, auskarai ir žiedas, kuriais ji buvo pasipuošusi pirmą
vakarą laive. „Tikriausiai jie – vertingiausi papuošalai po Kleopatros vėrinio“, –
nusprendė ledi Em.
– Brenda, gal jau pasakojau tau, kaip garsiojo operos dainininko Karuzo
dvidešimt vienerių metų žmona parašė prisiminimus apie gyvenimą su juo. Ji
pasakoja, kaip kartą po operos nuėjo į „Delmoniko“ restoraną ir visi svarbūs asmenys
ėjo prie jo staliuko pareikšti jam pagarbos. Prisiminimuose ji rašo: „Ir mane gaubė
sabalų kailiai, perlai ir susižavėjimas.“
– Man rodos, jau pasakojot, – maloniai atsakė savo darbdavei Brenda.
– Taip, esu tikra, kad pasakojau, – žvaliai pritarė ledi Em. – Turbūt sendamas
žmogus vis daugiau kalba apie praeitį.
Ji pakėlė deimantų apyrankę.
– Daug metų nesu jos užsimovusi. Brangiausi papuošalai, kuriuos pasiėmiau
nešioti šioje kelionėje, tai perlai, su kuriais buvau pirmą vakarą išplaukus, rubinų ir
deimantų vėrinys ir, aišku, smaragdų vėrinys. Juo pasipuošiu šįvakar. Bet ši apyrankė
man be galo patinka. Ričardas ją nupirko, kai vieną rytą ėjome pro Hario Vinstono
juvelyrinių dirbinių krautuvę Penktojoje aveniu. Mudu stabtelėjome pasižiūrėti į
vitriną ir aš prasitariau, kad ji mane žavi. Ričardas stumte įstūmė mane į vidų ir
netrukus apyrankė buvo ant mano riešo. Jis sumokėjo už ją aštuoniasdešimt
tūkstančių dolerių. Kai paprieštaravau, jis atsakė: „Ne tokia ji ir brangi. Nešiok ją per
iškylas.“ Dieve brangus, kaip jis mane paikino! Bet jis dar buvo vienas dosniausių
žmonių pasaulyje. Jis aukojo tokiai daugybei labdaringų sumanymų.
Ji įdėmiai apžiūrėjo apyrankę ir jos išraiška pasikeitė.
– Ji atrodo ne taip, – tarstelėjo. – Kažkas atsitiko deimantams – nebesimato to
žydro jų atspalvio.
Žvilgtelėjusi į Brendą, iš veido suprato, kad ji išsigandusi ir net nustėrusi. „Kas jai
atsitiko?“ – paklausė savęs ledi Heivud, paskui darkart pažiūrėjo į apyrankę. „Ne ją
man dovanojo Ričardas, – pamanė ji. – Žinau, kad ne ją. Kiek daug savo papuošalų
nesu užsisegusi daugybę metų, – kilo jai mintis. – Ar gali būti, kad ji juos vogdavo ir
pakeisdavo niekučiais?“
Tą akimirką ji neabejojo esanti teisi. „Neparodyk jai, kad žinai“, – įspėjo save.
– Kai būsi laisvesnė, gali pablizginti ją audeklu, Brenda, – tarė ji, – o jeigu
nepadės, paprašysiu Siliją Kilbraid nuodugniai ją išvalyti, kai grįšim namo.
Ledi Em atsiduso.
– Su savo papuošalais pažaidžiau užtektinai. Manau, dabar truputį pailsėsiu.
Paprašiau Rodžerį užsukti vienuoliktą ryto. Noriu pasikalbėti su juo akis į akį. Kodėl
tau šiek tiek nepabuvus vienai?
 32

Po ceremonijos su Devonu Maiklsonu Silija ne itin noriai sutiko prisidėti prie Alviros
ir Vilio per pietus laivo švediško stalo restorane.
– Skaičiau, kad čia galima gauti visko, pradedant sušiais ir baigiant kinišku bei
Vidurio Europos maistu, – pasakė jai Alvira.
Jie susitarė susitikti restorane pirmą valandą; prieš tai Silija ilgai vaikščiojo
viršutiniame denyje.
Grįžusi į savo kajutę, palindo po dušu, apsirengė laisvas mėlynas kelnes, mėlyną
ir baltą palaidinukę, užsisakė pusryčius ir peržiūrėjo savo paskaitų užrašus. Šiandien
ji pasakos apie kitus visais laikais garsius brangakmenius ir atskirų brangakmenių,
dovanotų iš meilės, užuojautos ar mėginant papirkti, istorijas.
Viena istorija buvo apie gerai išauklėtą Viljamo Randolfo Hersto žmoną. Ji
sužinojo, kad jos vyras pastatė San Simeono pilį savo meilužei, aktorei Marionai
Deivis. Silija mintyse peržvelgė, ką sakys.
„Kai jis ėmėsi laikraščių verslo, buvau šalia ir pagimdžiau jam penkis sūnus“, –
pasak pranešimų, taip vienai draugei sakiusi ponia Herst. Tuomet ji nuėjo į
prabangią „Tiffany’s“ parduotuvę, užsisakė nuostabų ilgą perlų vėrinį ir liepė
pardavėjai sąskaitą nusiųsti jos vyrui. Pasakojama, kad gavęs sąskaitą vyras niekada
jai apie tai nė neužsiminė.
Paskui viena Hersto turtų paveldėtoja su vyru buvo pakviesti į oficialią vakarienę
laive „Britannia“, kai juo į Los Andželą plaukė karalienė Elžbieta II. Ponia Herst buvo
pasipuošusi šeimos smaragdais.
Jai įlipus į „Britannia“, karalienė buvo pasidabinusi savo smaragdais. Ponia Herst
kaip paslaptį draugei pasakė: „Palyginti su jos, maniškiai papuošalai atrodė it
stikliukai.“
Paskutinė asmeninė istorija bus apie Saudo Arabijos karalių, dukros atlydėtą į
oficialius pietus Baltuosiuose rūmuose. Dvidešimt dvejų metų princesė privertė
prezidentą laukti dvidešimt minučių ir šitaip nedovanotinai pažeidė etiketą. Tačiau
žiniasklaida tai užmiršo, nes visas jos dėmesys buvo nukreiptas į trigubą vėrinį –
stulbinantį rinkinį neįkainojamų brangakmenių, nuo deimantų ir rubinų iki
smaragdų ir safyrų.
„Mėgautis paskalų lygio istorijomis – žmogiška, – pamanė Silija, – o viena kita
visada suteikia paskaitai pikantiškumo.“
Įsitikinusi, kad paskaitai pasiruošė, Silija pasižiūrėjo į laikrodį: be ketvirčio pirma,
laikas eiti į restoraną pietų su Alvira ir Viliu. „Vargu ar ten bus tikras švediškas
stalas“, – pamanė ji prisiminusi kitus prabangius lainerius, teikiančius tą pačią
paslaugą. Keleiviui išsirinkus patiekalus, visada prieidavo padavėjas, nunešdavo
padėklą ant stalo ir patiekdavo pageidaujamą gėrimą.
Dar kartą pasižiūrėjusi į laikrodį, Silija nusprendė turinti užtektinai laiko
paskambinti savo advokatui. Ji norėjo sužinoti, gal jis ką nors girdėjo, ar po
straipsnio žurnale „People“ požiūris į ją pasikeitė. Randolfo Noulzo kontoroje
nebuvo. Sekretorė pažadėjo, kad jis jai atskambins. Silija nesusilaikė nepaklaususi:
– Ar nėra žinių iš JAV prokuratūros?
– Ne, jokių. Luktelkit – ką tik įėjo ponas Noulzas.
Silija išgirdo ją sakant:
– Skambina panelė Kilbraid.
Kai Randolfas tarė: „Labas, Silija“, ji suprato gerų naujienų neišgirsianti.
Numojusi ranka į formalumus, ji nepasilabinusi paklausė:
– Kas naujo, Randolfai?
– Silija, prasti popieriai, – atsakė Randolfas. – Buvęs tavo sužadėtinis meluoja
taip įtikinamai, kad man ką tik paskambino iš JAV prokuratūros ir pranešė, esą
galbūt bus prašoma FTB dar kartą tave apklausti, kai grįši namo.
Lyg apdujusi Silija pamanė: skrisiu iš Londono tą pačią dieną, kai atplauksim į
Sautamptoną. Taigi liko vos kelios dienos. Ji prisiminė akmeninius ją apklausiančių
FTB agentų veidus.
– Silija, jie jau tave kamavo ir tavim patikėjo, – kalbėjo Randolfas. – Tai viso labo
dar viena kliūtis, kurią reikia peršokti.
Bet iš jo balso ji suprato, kad jis pats nelabai tuo tiki.
– Tikiuosi.
Silija nuspaudė raudoną savo mobiliojo telefono mygtuką. „Ak, kad nebūčiau
pažadėjusi Mijanams kartu papietauti!“ – kilo piktoka mintis. Bet ji pažadėjo, tad po
kelių minučių padavėjas ištraukė jai kėdę iš po stalo, prie kurio pora sėdėjo.
Abu nusišypsojo, o Alvira šiltai su ja pasisveikino.
– Silija, kaip jau sakiau, mes labai džiaugiamės turėdami galimybę su jumis
pasišnekėti. Vilis man sakė, kad iš pradžių gailėjosi užsukęs į „Karutersų juvelyriką“
pasiteirauti stenduose matytų žiedų kainų, bet tada priėjote jūs ir jis pasijuto kuo
laisviausiai.
Ji nepridūrė, kad jai baisiausiai knieti pasikalbėti apie suktą jos buvusį vaikiną. Ji
neabejojo, kad, prasidėjus teismui, jos bus paprašyta rašyti apie jį savoje laikraščio
„Globe“ skiltyje.
Aišku, ji nepuls stačia galva to klausinėti.
– Gal pasirinkim, ką valgysim, – pasiūlė ji. – O tada galėsim pasišnekučiuoti.
Bet po kelių minučių, kai Vilis patenkintas kirto sušius, o ji įpusėjo dubenį itališkų
lakštinių su jūrų moliuskų padažu, Alvira pastebėjo, kad Silija suvalgė vos kelis
kąsnelius savo vištienos salotų.
– Silija, jei jums nepatinka salotos, galit užsisakyti ką nors kita, – tarė Alvira.
Silija staiga pajuto gumulą gerklėje ir suprato, kad jos akys pritvinko ašarų. Ji
tuoj pat išsitraukė iš rankinės akinius nuo saulės. Bet Alvira spėjo pastebėti.
– Silija, – tarė ji susirūpinimo kupinu balsu, – mes žinom, kokia įtampa jus slegia.
– Turbūt visi žino. O jeigu ligi šiol nežinojo, sužinos šiandien.
– Silija, deja, tai, ką padarė jūsų sužadėtinis, nutinka pernelyg dažnai, bet visi jus
užjaučia, kad įklimpote į tą jovalą.
– Visi, išskyrus artimiausius mano draugus, praradusius pinigus, kurių negalėjo
sau leisti prarasti, ir dabar smerkiančius mane už tai, kad supažindinau juos su
Stivenu.
– Jūs irgi praradote pinigų, – priminė Vilis.
– Du šimtus penkiasdešimt tūkstančių dolerių! Kitaip sakant, viską, ką turėjau, iki
paskutinio cento, – atsakė Silija.
Nenoromis suvokė juntanti paguodą, kai atveria širdį bemaž nepažįstamiems
žmonėms. Bet tuomet prisiminė, kad Vilis tiek daug apie juodu papasakojo, kai ji
padėjo jam išsirinkti žiedą. Jis paaiškino jai, kaip Alvira subūrė grupę remti
laimėjusiems loterijoje, kad šių neapgautų sukčiai. Ji žinojo, kad Vilis jai patiko iš
pirmo žvilgsnio, o Alvira – vos tik Vilis apie ją papasakojo.
Kita vertus, ji juto palengvėjimą galėdama pasidalyti nerimu su žmonėmis, kurie
žiūrėjo į ją geraširdiškai ir užjaučiamai. Žodžiai liete liejosi.
– Stivenas davė interviu žurnalui „People“ ir pasakė, neva aš padėjau įgyvendinti
jo sumanymą sukurti fondą supažindindama jį su savo draugais. Šiandien apie tai
praneš visa žiniasklaida. Matyt, dėl to straipsnio FTB vėl mane apklaus, kai grįšiu į
Niujorką.
– Bet jūs juk sakėte tiesą, – tarė Alvira. Tai buvo ne klausimas.
– Žinoma.
– O tas Stivenas jums ir visiems kitiems melavo?
– Taip.
– Tai kodėl jis negalėtų meluoti ir žurnalui „People“?
Silija juto, kaip ją ramindama Alvira palengvina gniuždančio nerimo naštą. Ne
visai. Dabar ji nesiruošė kalbėti apie jai kilusį pavojų prarasti darbą „Karutersų
juvelyrikoje“. Ji žinojo, kad generalinis direktorius susirūpino, jog bendrovės
darbuotojas siejamas su afera. Kuo daugiau apie tai dabar galvojo, tuo labiau buvo
įsitikinusi, kad grįžus į Niujorką jai geriausiu atveju bus pasiūlyta išeiti neapmokamų
atostogų. „Neišgalėsiu mokėti už buto nuomą ir visas pridėtines išlaidas, tokias kaip
draudimas ir komunaliniai mokesčiai, ką jau kalbėti apie advokato paslaugas,
daugiau kaip tris mėnesius, – pamanė ji. – O kas toliau? Ar bent viena juvelyrikos
firma mane nusamdys?“
Visos tos mintys akies mirksniu pralėkė jos galvoje, bet tada ji pamirksėjo, kad
sulaikytų neiškritusias ašaras, ir prisivertė nusišypsoti.
– Jaučiuosi lyg po išpažinties.
– Turėkite galvoje štai ką, Silija, – Alviros balsas buvo tvirtas. – Jums visiškai
nereikia nuodėmių atleidimo – nė menkiausio. O dabar valgykit savo salotas. Viskas
susiklostys gerai. Nuojauta man taip sako.
 33

Brendos kajutė buvo aukštu žemiau negu ledi Em. Ji buvo mažesnė, bet taip pat
aptarnaujama liokajų. Ledi Em nusprendus užsisakyti pietus į kajutę ir valandą
pailsėti, Brenda nuėjo į švediško stalo restoraną. Nors nerimas kone vedė ją iš proto,
apetitu nesiskundė. Nuėjusi į kiniškos virtuvės skyrių, įsipylė sriubos su kiaulienos ir
krevečių virtiniais, įsidėjo keptų ryžių su daržovėmis ir kiaulienos gabaliukais. Paskui
impulso pagauta pasičiupo laimės sausainį. Padavėjui nešant jos padėklą link
staliuko prie lango, ji apsidairė po salę. Maždaug už šešių staliukų nuo savo
pasirinktojo pamatė Siliją su Alvira ir jos vyru. Jie atrodė įnikę į pašnekesį. „Šitie ne
niekus tauškia“, – pašaipiai pamanė.
Žiūrint į Siliją jos akys suliepsnojo neapykanta. „Štai kas gali įkišti mane į
kalėjimą“, – karčiai pagalvojo.
– Prašom, ponia, – tarė padavėjas, gražus azijietis, imdamas lėkštes nuo padėklo
ir dėdamas ant staliuko.
Brenda jam nepadėkojo. Jis paklausė, ar ji pageidauja ko nors išgerti.
– Paprastos kavos su grietinėle ir cukrumi.
Jos balsas parodė, kad daugiau bendrauti su juo neketina.
„Ką man daryti?“ – klausė ji savęs. Ir kodėl dabar staiga ledi Em šovė mintis, kad
jos papuošalai atrodo ne taip, kaip turėtų? Daugybę metų ji nekreipė dėmesio į savo
kolekcijos brangenybes, vien į pačias vertingiausias. Ir daugybę metų ją papildydavo:
nupirkdavo žiedą už dešimt tūkstančių ar apyrankę už keturiasdešimt tūkstančių –
taip ji pasielgė per Atvelykį. Naujus papuošalus keletą kartų užsisega, paskui meta į
pagrindinį seifą savo bute.
Brenda ėmė siurbčioti sriubą ir prisiminė Ralfą. Susipažino su juo prieš penkerius
metus ir nuo tol juodu kartu. Aišku, ledi Em apie jį nepasakojo. Ralfas buvo
šešiasdešimt septynerių metų draudimo agentas ir ji mielai jį išlaikė ledi Em jai
nupirktame trijų kambarių bute, kur Brenda leisdavo laisvus savaitgalius. „Tokių
pasitaiko retai, – dingtelėjo jai apmaudi mintis. – Bet kai ledi Em nueina miegoti, o
bute yra su ja gyvenanti namų tvarkytoja, galiu tenai pabėgti.“
Kai papasakojo Ralfui apie neįtikėtiną ledi Em papuošalų kolekciją, jis paklausė
jos, kaip dažnai ji jais dabinasi. Ji atsakė, kad ledi Em neretai nusiperka jai akį
patraukusį vėrinį, žiedą, apyrankę ar auskarus, kelis kartus jais pasipuošia, paskui
visiškai juos užmiršta ar tiesiog nesivargina vėl jų naudoti.
Kitas Ralfo klausimas buvo: „Ar visi papuošalai apdrausti?“
Brenda atsakė, kad ledi Em apdraudžia tik papuošalus, kainuojančius per šimtą
tūkstančių dolerių.
Nuo to viskas ir prasidėjo. Ralfas turėjo draugą juvelyrą, šis veikdamas išvien su
jais papuošalus iš ledi Em seifo pakeisdavo klastotėmis. Viskas buvo labai paprasta.
Brenda žinojo seifo kodą. Ji paimdavo iš jo papuošalą ir duodavo Ralfui. Šis
nunešdavo jį juvelyrui, o tas pagamindavo iš pažiūros panašų. Kai klastotė būdavo
baigta, Brenda padėdavo ją į seifą. Vienintelis papuošalas, kurio nebuvo seife ir kurio
ji niekada nebuvo mačiusi, buvo Kleopatros vėrinys.
Dabar, pastūmusi į šalį tuščią sriubos dubenėlį ir kibusi į keptus ryžius su
daržovėmis ir kiaulienos gabaliukais, Brenda keikė save, kad jai neužteko proto ir
iškrėtė kvailystę su „iškylų“ apyranke, kurią seras Ričardas nupirko ledi Em, kai juodu
vaikštinėjo po Penktąją aveniu. Ledi Em nepaprastai brangino šį papuošalą. „Dievas
žino: taip dažnai girdėjau šią istoriją, kad turėjau suvokti, jog nevalia kišti prie jos
nagų“, – karčiai pagalvojo Brenda.
Pardavę ledi Em papuošalus, juodu su Ralfu dabar turėjo du milijonus dolerių,
bet kokia nauda iš jų bus, jeigu ledi Em paprašys Siliją Kilbraid patikrinti tą apyrankę,
juolab kitus sukeistus papuošalus? Ji tikrai patrauks juodu baudžiamojon
atsakomybėn. Kartą ji taip pasielgė su virėju, kuris išpūsdavo maisto produktų
sąskaitas. „Aš labai gerai tau mokėjau, – pasakė ji jam, – o dabar tu man mokėsi už
savo godumą.“
 Brenda išvalgė viską iš lėkštės ir nuėjo prie desertų skyriaus. Išsirinkusi nemažą
riekę sluoksniuoto šokoladinio torto grįžo prie staliuko. Jis jau buvo nutvarkytas, liko
tik iš naujo pripiltas puodelis kavos.
„Man patinka šitaip keliauti, – pamanė. – Bent jau patikdavo, kol susipažinau su
Ralfu ir jį pamilau. Turiu pasakyti, kad tie dvidešimt metų su ledi Em buvo įdomūs:
dėl kelionių po visą pasaulį, spektaklių Brodvėjuje, žmonių, su kuriais susipažinau.“
Ketvirtadienį grįžus į Niujorką ateis pabaigos pradžia – ir greitai. Bet jeigu ligi tol
kas nors nutiktų ledi Em, nebūtų dėl ko nerimauti, ir trys šimtai tūkstančių, kuriuos
ledi Em ketino palikti testamentu, atitektų jai.
Brenda išlankstė laimės sausainio popieriuką. Tavo gyvenime ateina didelės
permainos. Būk pasiruošęs! „Na, tos permainos gali būti labai geros arba labai
blogos“, – svarstė ji suglamžydama ir numesdama popieriaus skiautę.
Ji pasižiūrėjo į stalą, po kuriuo Silija Kilbraid ir Mijanai stūmė savo kėdes. Staiga
jai toptelėjo mintis. Ar ledi Em taip nerimaus, kad parodys apyrankę Silijai prieš
grįžtant į Niujorką? Jeigu taip, ar Silija pamatys, kad ji niekada negalėjo būti išstatyta
Hario Vinstono juvelyrinių dirbinių parduotuvės vitrinoje? Žinoma, pamatys.
Tai buvo dar viena bauginanti galimybė.
 34

Rodžeris grįžo iš pokalbio su ledi Em. Jo nerimauta ne be pagrindo. Kalbą ji užvedė

atsargiai.
– Rodžeri, žinai, kokia dėkinga tau esu už tai, kaip tvarkei mano reikalus, bet aš
labai sena ir mano širdis nesveika. Kaip žinai, beveik visi mano pinigai atiteks
labdaringiems siekiams, kuriuos visada palaikiau. Jeigu paaiškėtų, kad esama kokių
nors neatitikimų mano turimose lėšose ar iš kur jos atsirado, noriu padėti juos
išsiaiškinti, kol dar esu gyva. Štai kodėl, nors pasitikiu tavim ir tavo atliekamu darbu,
manau, būtų neprošal paprašyti kokios apskaitos bendrovės iš šalies peržiūrėti visus
popierius ir įsitikinti, kad jie kuo tvarkingiausi.
Iš pradžių Rodžeris mėgino prieštarauti, bet ledi Em nenorėjo klausytis – girdi,
nenorinti pavėluoti pas kirpėją.
Po dviejų valandų Ivona su Rodžeriu pirmi atsisėdo prie jos stalo pietauti
oficialiame valgomajame. Ten juodu nuėjo vildamiesi pasikalbėti su ledi Em. Jie
mėgins atkalbėti ją nuo didelių išlaidų jos finansų patikrai.
Rodžeris naktį beveik nesudėjo akių – svarstė, kaip elgtis, jei ledi Em pradės apie
tai kalbėti jiedviem susitikus.
Gavęs progą Rodžeris primins ledi Em, kad visos labdaros organizacijos nurodys
savo juridiniams patarėjams patikrinti jos testamento sąlygas ir turtą. Nereikia
užmiršti savo garbaus amžiaus – kurių galų jai vargintis pačiai? Pagrindinis jo
argumentas bus toks: visus tuos metus mokesčių inspekcija peržiūrinėjo jos
mokesčių deklaracijas, bet nė karto neliepė atlikti audito. „Ir patikėkite manim, ledi
Em, – pasakys jis jai, – mokesčių inspekcija tikrina jūsų deklaracijas itin nuodugniai.“
Mintyse perspektyva atkalbėti ją nuo dokumentų peržiūros pasidarė tokia
tikėtina, kad jis net geriau pasijuto. Jiems su Ivona sėdint prie stalo ir laukiant ledi
Em, jis vis dėlto perspėjo žmoną:
– Ir nerodyk, kad tau velniškai nuobodu. Žinok, kad pati nesi labai įdomi.
– Kam kalbėti, o kam tylėti, – atkirto Ivona, bet vis dėlto nutaisė malonią veido
išraišką. Praėjus penkiolikai minučių jie suprato, kad valgys vieni, ir užsakė pietus.
Padavėjui atnešus valgius, į valgomąjį įėjo profesorius Longvertas ir prie jų prisėdo.
– Beveik neturėjom progos pasišnekėti, – šypsodamas tarė jis. – Taigi būtų
malonu paplepėti vien su judviem.
Rodžeris atsakė, kad jam irgi būtų malonu, o Ivona paklausė savęs, ar profesorius
ims kalbėti apie Šekspyrą. Vakarykščią paskaitą ji ištvėrė, bet į kitą neketino eiti. Ji
nelabai norėjo kalbėtis su profesoriumi apie visokius niekus.
Ją vėl apėmė tas pats nerimas: jeigu ledi Em užsakys nepriklausomą savo finansų
auditą, Rodžeris sės į kalėjimą. Ji visiškai netikėjo, kad Rodžeriui pavyks įtikinti ledi
Em audito atsisakyti.
Ji ėmė svarstyti, kas lieka jai pačiai. Išsiskirti su Rodžeriu prieš kylant
neišvengiamam skandalui? Gal tai padėtų išvengti teisinių nemalonumų, bet jeigu
paaiškės, kad jis eikvodavo ledi Em pinigus, juodu tikriausiai praras didumą pinigų
savo sąskaitose.
Į galvą atėjo kita galimybė: „Rodžeris apdraudęs savo gyvybę penkiais milijonais
dolerių, o aš vienintelė į juos pretenduoju. Jeigu jam kas nors atsitiktų, pinigai
atitektų man. O jam taip patinka sėdėti mūsų balkone ant turėklo, net kai jūra
audringa.“
 35

Į antrą Silijos paskaitą klausytojai susirinko net gausiau negu į pirmą. Ji nusišypsojo
pamačiusi ledi Em, sėdinčią pirmoje eilėje šalia Alviros ir Vilio. Alvira šnekučiavosi su
ledi Em ir Silija neabejojo, kad kol ji pradės paskaitą, Alvira bus nauja ledi Em
draugė. Jai einant prie kalbėtojo pulto, visi nuščiuvo, bet prieš prabildama ji
žvilgtelėjo į Alvirą ir ši drąsinamai jai nusišypsojo.
„Mano nauja geriausia draugė“, – pamanė ji.
Padėkojusi visiems, kad atėjo, Silija pradėjo:
– Smaragdus imta naudoti papuošalams netrukus po aukso. Smaragdų
pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio „žalias“. Pirmos žinomos
smaragdų kasyklos buvo Egipte. Tyrėjai nustatė, kad jos atsirado 330 metų prieš
Kristų. Jos vis dar buvo eksploatuojamos net aštuoniolikto amžiaus pradžioje. Pasak
amžininkų, Kleopatra iš visų brangakmenių teikė pirmenybę smaragdams.
Ji kalbėjo apie gydomąsias smaragdų galias ir kad ankstyvieji gydytojai juos
naudojo tikėdami, jog geriausias būdas akims sustiprinti – žiūrėti į smaragdą.
Švelniai žalias šio brangakmenio spindesys pašalina nuovargį ir įtampą. Tiesą
sakant, tame būta tiesos. Net šiandien pripažįstama, kad žalia spalva mažina įtampą
ir ramina akis.
Buvo tikima, kad smaragdo papuošalas atskleidžia, ar mylimojo arba mylimosios
priesaika yra tiesa ar melas. Be to, jis tariamai darydavo savininką iškalbingu
oratoriumi. Silija uždėjo ranką ant savo pakabučio, atitraukė jį nuo palaidinukės ir
tarė:
– Smaragdo neturiu, taigi šiandien negaliu patikrinti šios teorijos.
Visi klausytojai nusijuokė.
 Paskui ji kalbėjo apie faraonų ir karalių brangakmenius, kurie buvo naudojami
išpirkai, skoloms apmokėti, ir apie kitus brangakmenius, pasak gandų, turinčius
gydomųjų galių.
Jai baigus atsakinėti į klausimus vienas svečių tarė:
– Panele Kilbraid, po jūsų paskaitos mes visi panorome turėti daugiau
brangakmenių arba kasdien nešioti tuos, kuriuos turim.
– Gaila, bet daug žmonių laiko gražius juvelyrinius dirbinius banko seife ir
niekada jais nepasipuošia, – atsakė Silija. – Aišku, su jais reikia būti atsargiems, bet
kodėl jais nepasimėgavus?
Pietūs su Alvira ir Viliu bei akivaizdžiai pavykusi paskaita, po kurios klausytojai
smarkiai plojo, kuriam laikui pataisė Silijai ūpą. Ji grįžo į kajutę. Kadangi kėlėsi
anksti ryte, o paskui ilgai vaikščiojo denyje, jautėsi išvargusi, tad nusprendė
nusnausti prieš pasirengdama kapitono kokteilių vakarėliui ir vakarienei po jo.
Žinoma, tai jai dar kai ką priminė. Brangią suknelę, kurią vilkės, ji nusipirko
medaus mėnesiui, kurio, laimė, taip ir nebuvo.
„Ko gero, reikėtų elgtis, kaip patariu kitiems, ir ja pasidžiaugti, – pamanė ji. – Dar
labai negreitai aš vėl galėsiu šitaip leisti pinigus.“
 36

Devonas Maiklsonas svarstė, ar nebus padaręs klaidos pasikviesdamas stalo

kaimynus į nedidelę ceremoniją šį rytą. Jis žinojo, kad Alvira Mijan, o gal ir kiti iš to
negausaus būrelio pastebėjo išgąstingą jo reakciją kapelionui – tėvui Beikeriui –
pasisiūlius palaiminti urną. Jis vylėsi juos pamanysiant, kad jis ateistas.
Iš tikrųjų jis augo pamaldžių katalikų šeimoje. Nors religijos visai nepraktikavo,
jis įsivaizdavo, kaip pasibaisėtų jo motina sužinojusi, kad leido kunigui palaiminti
cigarų pelenus.
„Negaliu leisti, kad kam nors kiltų klausimų apie mane, – pamanė jis. – O iki
dabar man jau derėtų žinoti, jog niekada negalėjau sau leisti prabangos daryti
klaidas.“

Ivona, Deina ir Valerė buvo bebaigiančios po antrą vyno taurę. Vėlų rytą ir ankstyvą
popietę jos praleido degindamosi saulėje prie baseino. Kol jos šnekučiavosi, Valerė
skaitė renginių sąrašą.
– Tik paklausykit, – įsiterpė Ivona. – Bus paskaita apie Hamptonus, be kita ko,
apie tikrą raganą iš Ist Hamptono.
– Tikriausiai žinau, kas ji, – spėjo Deina. – Džulė Vinston, buvusi manekenė,
ištekėjusi už „Brolių Brauningų“ bendrovės valdybos pirmininko. Kartą man
nepasisekė: buvau pasodinta šalia jos per vieną labdaros renginį ir...
– Jei kalbam apie raganas, tai tikriausiai Etelė Pruner. Mes septynios buvom su ja
komisijoje, kuriai buvo patikėta papuošti salę gėlėmis, ir po pirmo posėdžio visos
norėjom atsisakyti dirbti toliau...
 Valerė nusijuokė iškėlusi abi rankas.
– Man rodos, turima galvoje ragana, gyvenusi septynioliktame amžiuje. Paskaita
prasideda po penkiolikos minučių. Ką manot?
– Eime, – vienu balsu atsakė Deina su Ivona ir visos atsistojo.

Paskaitininkas prisistatė Čarlzu Dilingamu Čadviku. Liesas kokių keturiasdešimt

penkerių metų vidutinio ūgio vyras pasižymėjo Hamptonų gyventojams būdingu
gebėjimu kalbėti nejudinant apatinio žandikaulio, bet jo akys spindėjo ir jis mielai
pasišaipydavo iš savęs.
– Labai ačiū jums visiems, kad susirinkote. Vienas iš ankstyviausių malonių
vaikystės prisiminimų – kaip tėvas aiškino, kad mūsų šeima kilusi dar iš
atplaukusiųjų laivu „Mayflower“ ir kad mūsų protėviams priklausę nemaži žemės
plotai dabartiniuose Hamptonuose. Labiausiai įstrigęs nemalonus mano vaikystės
prisiminimas – kai sužinojau, kad prieš šimtą metų jie pardavė tą žemę už skatikus.
Visi nusijuokė. Deina kreipėsi į Valerę ir Ivoną:
– Bus smagiau, negu manėm.
Čadvikas atsikrenkštė ir kalbėjo toliau:
– Tikiuosi, jums bus ne mažiau įdomu kaip man sužinoti, kaip saujelė
apsnūdusių kaimų ryčiausiame Long Ailando pakraštyje ilgainiui virto viena
svarbiausių pasaulyje turtuolių ir garsenybių poilsio ir pasilinksminimų vieta. Bet
pradėkime nuo istorijos apie kaimynų ginčą, dėl kurio viena iš ankstyvųjų Hamptonų
kolonisčių vos nebuvo, kaip čia pasakius, iškepta ant laužo.
Hamptonų istorijos pradžioje įtakingiausi buvo puritonai. Trisdešimt penkeri
metai prieš gėdingus raganų teismus Masačusetso valstijoje, Seileme, Ist
Hamptonas irgi susidūrė su „raganavimo“ atveju.
1658-ųjų vasarį netrukus po gimdymo šešiolikmetė Elizabet Gardiner sunkiai
susirgo ir ėmė svaičioti tapusi raganavimo auka. Jaunoji Gardiner kitą dieną mirs, bet
spėjusi savo kankintoja įvardyti Gudę Garlik. Jau anksčiau vargšė Gudė buvo tapusi
bjaurių kaltinimų taikiniu. Ji būdavo kaltinama, kai paslaptingai gaišdavo naminiai
gyvuliai.
Peržvelgę to meto Hamptonų teismų dokumentus matome, kad žmonės
nuolatos riedavosi, kaltindavo vieni kitus ir paduodavo į teismą dėl menkiausių
niekų – man kyla pagunda pridurti, kad iki šių dienų mažai kas pasikeitė. Matyt,
vargšės Gudės laukė šlykšti lemtis.
Bet Gudei, galima sakyti, šiek tiek nusišypsojo laimė, nes Ist Hamptono teisėjai,
neįstengę priimti sprendimo, persiuntė jos bylą aukštesniam teismui Hartforde,
kolonijai, kuriai tuo metu priklausė Hamptonai.
Jos bylą nagrinėjo gubernatorius Džonas Vintropas jaunesnysis. Vintropas buvo
mokslingas žmogus, manęs, kad įvykius lemia ne tiek žmonės, kiek stebuklingos
gamtos jėgos. Galbūt čia pasireiškė šioks toks snobizmas. Gubernatorius negalėjo
patikėti, kad mažaraštė ūkininko duktė gali daryti stebuklus. Jis priėmė sprendimą –
Gudė nekalta ir davė nešališką patarimą vaidingiesiems Hamptonų gyventojams.
Cituoju: „Šis teismas pageidauja ir tikisi, kad elgsitės kaimyniškai ir taikiai,
neįžeidinėdami pono Garliko ir jo žmonos, ir kad jie taip pat elgsis su jumis.“
Ar šis trumpas juokingas nutikimas svarbus? Manau, taip. Po Vintropo
sprendimo Ist Hamptone niekas nieko daugiau nekaltino raganavimu, nors
Masačusetso bendruomenės dėl šio dalyko bus paralyžiuotos dar daug metų
ateityje. Na, o kaimyniško elgesio tarp Hamptonų gyventojų dar reikės palaukti.
 37

Kapitono kokteilių vakarėlis vyko didelėje, gražiai išpuoštoje kajutėje. Jos spalvinę
gamą sudarė neryškūs mėlyni ir žalsvi atspalviai. Besišypsantys padavėjai siūlė
gėrimus ir užkandžius. Silija tamsius plaukus prie pakaušio susegė auksiniu segtuku
ir leido jiems laisvai kristi ant pečių. Samanų žalumo ilga jos suknelė buvo iš
žvilgančio šifono. Vieninteliai jos papuošalai buvo iš motinos paveldėti auskarai.
Ji to nesuvokė, bet jai besišnekučiuojant su kitais svečiais kapitonas ir dauguma
kitų čia esančių vyrų į ją vis žvilgčiojo. Ledi Em pasirodė netrukus po jos. Vilkėjo
paprastą juodą suknelę, išryškinančią kvapą gniaužiantį trigubą smaragdų vėrinį,
kuris kadaise puošė Egipto karalienę Kleopatrą ir kuris viešai nebuvo rodomas šimtą
metų. Kiekvienas stulbinančio grožio smaragdas nepriekaištingai ryškiai žaižaravo.
Balti ledi Em plaukai buvo laisvai sudėti ant viršugalvio; šviesiai rudos jos akys ir ilgos
blakstienos tebepriminė, kokia gražuolė ji kadaise buvo, o tiesi laikysena suteikė
karališką, valdingą įvaizdį. Jos auskarai buvo kriaušės pavidalo deimantai; be jų,
buvo užsimovusi tik vestuvinį žiedą su deimantu, kad niekas neatitrauktų dėmesio
nuo nuostabą keliančio vėrinio.
Kaip ir Silija, ji nusprendė užmiršti savo rūpesčius iki vakaro. Norėjo mėgautis
sensacija, kurią žinojo sukelianti. Jai tai priminė tuos senus laikus, kai ji,
primabalerina, sausakimšuose teatruose lenkdavosi aidint griausmingiems
plojimams.
Nors jis niekada neišnykdavo iš jos pasąmonės, ji be galo aiškiai prisiminė
Ričardą, taip pat ir tą kartą, kai jis laukė prie durų į sceną tą įstabų vakarą Londone,
kai juodu susipažino. Gražus, mandagus Ričardas, kuris žengė į priekį iš gerbėjų
minios, suėmė jai ranką ir pabučiavo.
 Ir niekada tos rankos nepaleido, dingtelėjo ilgesinga mintis imant padavėjo
pasiūlytą vyno taurę.
Alvira vilkėjo smėlinę suknelę ir priderintą švarkelį, kuris Viliui patiko labiausiai.
Pavakare kirpėja sutvarkė jai plaukus grožio salone ir ji net leidosi įtikinama šiek tiek
pasidažyti.
Kapitonas Ferfaksas kaip visada buvo nepriekaištingas šeimininkas. Nors slėgė
didžiulis nerimas, nei veidu, nei laikysena to neparodė. Rūpinosi dėl trijų dalykų: kad
dabar šioje kajutėje Tūkstantveidis Žmogus galbūt varvina seilę į ledi Em
smaragdus, kad vandenynas jau rodo artėjančios audros požymius ir kad dėl
sugedusio variklio laivas jau atsiliko nuo grafiko.
Kitas prie jo priėjęs svečias buvo Tedas Kavano, advokatų kontoros partneris.
Ferfaksui buvo papasakota apie jo šeimą ir praeitį. Buvusio ambasadoriaus Egipte ir
Didžiojoje Britanijoje sūnus, išgarsėjęs siekiu sugrąžinti pavogtas senovines
vertybes. Kapitonas turėjo dvidešimt trejų metų dukrą. „Norėčiau, kad Liza atsivestų
į šeimą štai tokį vyruką, – pamanė jis. – Gražus, daug pasiekęs, iš nepriekaištingos
šeimos – čia tau ne tas lūpine armonikėle grojantis ilgaplaukis muzikantas.“
Jis ištiesė Tedui ranką.
– Malonu jus matyti, pone Kavano. Tikiuosi, kelionė jums patinka.
– Net labai, – atsakė Tedas tvirtai spausdamas kapitonui ranką.
Ferfaksas nusišypsojo. Jo dėmesį atitraukė pasirodęs Devonas Maiklsonas,
Interpolo agentas, apsimetantis į pensiją išėjusiu inžinieriumi. Kapitonas pasuko per
kajutę su juo pasisveikinti, bet jam sukliudė prie Maiklsono prišokusi Ana Demil.
Taigi Ferfaksas pasisuko į porą sau iš kairės. Jam buvo apie ją papasakota. Mijanai
laimėjo keturiasdešimt milijonų dolerių maždaug prieš penkerius metus, o ponia
Mijan išgarsėjo kaip laikraščio skyrelio redaktorė, dar ir gebanti išaiškinti
nusikaltimus.
– Sveiki, pone ir ponia Mijanai, – tarė jis su malonia šypsena veide – ji visuomet
slėpdavo tikruosius jo rūpesčius.
– Vadinkite mus Alvira ir Viliu, – tuoj pat paprašė Alvira. – Kapitone, mums
didžiulė garbė plaukti į pirmąją šio gražaus laivo kelionę.
Tą akimirką atsidarė durys ir į kajutę įsiveržė Ivona Pirson.
– Mano vyras nukrito už borto! – suspigo ji. – Mano vyras nukrito už borto!
 38

– Eime su manim.
Šitaip besikraustančiai iš proto Ivonai atsakė kapitonas Ferfaksas. Jis išsivedė ją iš
sausakimšo poilsio kambario į privatų. Pakeliui telefonu paliepė savo saugos
viršininkui Džonui Sondersui susitikti su juo finansininko kabinete. Tik Sondersui
įėjus ir uždarius mažo kabineto duris, Ferfaksas su juo ėmė klausinėti Ivoną.
– Ponia Pirson, – tarė Ferfaksas, – tiksliai papasakokit man viską, ką matėt ir
girdėjot, kas susiję su tuo, kas nutiko jūsų vyrui.
Ivona prašneko trūkčiojamai, stengdamasi sutvardyti raudą.
– Mes, tai yra Rodžeris ir aš, buvom savo kajutėje. Kalbėjomės balkone. Abu
buvom šiek tiek išgėrę. Rodžeris sėdėjo ant turėklo. Paprašiau jį to nedaryti. Jis
atkirto, kad tai ne mano reikalas. Paskui jis nukrito.
Ivona užsidengė veidą delnais ir ėmė raudoti.
– Ponia Pirson, – pradėjo iš naujo kapitonas, – žinau, kaip jus tai slegia, ir
apgailestauju, kad turiu užduoti jums visus šiuos klausimus. Patikinu jus: mes norim
rasti jūsų vyrą ne mažiau kaip jūs. Bet prieš nuspręsdamas apsukti laivą ir grįžus
mėginti jį rasti, turiu tiksliai žinoti, ką matėt.
Ivona nusišluostė ašaras ir paėmė Sonderso atkištą servetėlę. Bešnirpščiojant jai
šovė mintis. Ji tučtuojau nulėkė į kapitono kajutę pranešti, kad Rodžeris iškrito už
borto. Dabar ji velniškai gailėjosi nepalaukusi ilgiau. Ji nenumanė, kiek užtruks, kol
laivas apsisuks ir grįš. O gal greitai bus išsiųstas laivelis jo ieškoti? „Bet neatrodo, kad
kapitonas skubėtų pradėti paiešką“, – pamanė ji.
– Atleiskit. Man taip skaudu. Turiu prisipažinti: susinervinau, kai Rodžeris atrėžė,
esą tai ne mano reikalas. Grįžau į kajutę piktai užtrenkusi balkono duris. Kai po
minutės vėl išėjau jam pasakyti, kad laikas eiti į kokteilių vakarėlį, jo nebebuvo.
Ji vėl apsiašarojo, paskui pasvarstė, ar nenualpus – gal net ne apsimestinai, bet
nebuvo tikra, ar tai atrodys nuoširdu.
Kitą klausimą atkišęs dar vieną servetėlę pateikė Sondersas.
– Ponia Pirson, sakėte, kad jūs „po minutės“ išėjote į balkoną ir jūsų vyro ten
nebebuvo. Mes klausinėjame jūsų taip nuodugniai dėl tos priežasties, kad diduma
pranešimų apie laive dingusius žmones paaiškėja esą nepagrįsti. Beveik visada
dingęs žmogus randamas kur nors kitur laive, kartais, deja, ten, kur jam nederėtų
būti. Ką konkrečiai jūs veikėte tą minutę nuo tada, kai paskutinį kartą matėte savo
vyrą balkone sėdintį ant turėklo, iki tada, kai grįžote paraginti jo eiti į kokteilių
vakarėlį?
Ivona stengėsi paslėpti ją užliejusią palengvėjimo bangą.
– Labai trumpai nuėjau į vonios kambarį.
– Ar įėjusi į vonios kambarį uždarėte duris? – paklausė Sondersas.
– Žinoma.
– Vadinasi, mažiausiai minutę buvot vonios kambaryje uždarytomis durimis? –
svarstė kapitonas. – Ir, galimas daiktas, jūsų vyras išėjo iš kajutės, – jis padvejojo,
paskui pridūrė: – kai vonios durys buvo uždarytos?
– Tikrai manau, kad būčiau išgirdusi balkono, o paskui kajutės duris atsidarant ir
užsidarant, – atsakė Ivona. – Bet, žinot, vanduo unitaze nusileidžia gana garsiai.
– Tikrai taip, ir aš dėl to atsiprašau, – atsakė kapitonas. – Bet jeigu aš sumažinsiu
laivo greitį ir jį apsuksiu, mes prarasim galimybę laiku atplaukti į Sautamptoną. Tai
bus didelis nemalonumas mūsų svečiams, mat dažnas jų važiuos tiesiai į oro uostą,
nes turi skristi planiniais skrydžiais. Patariu nuodugniai apieškoti laivą ir mėginti
surasti jūsų vyrą. Jeigu nepavyks, svarstysime, ką daryti toliau.
Sondersas ištiesė Ivonai popieriaus lapą ir rašiklį.
– Ponia, tokiose nelaimingose situacijose mes laikomės tam tikro protokolo.
Paprašysiu jus užpildyti šią formą ir raštu papasakoti, kas atsitiko jūsų kajutėje tuo
metu, kai paskutinį kartą matėte savo vyrą. Jums baigus ir peržiūrėjus, ar viskas
teisinga, mes su jumis formą pasirašysime.
 Ivona pasijuto lyg ant sparnų.
– Esu labai dėkinga, kad visi dedam visas pastangas rasti mano vargšą brangųjį
Rodžerį.
 39

Kapitonas Ferfaksas pasiūlė, kad koks jo pavaldinys palydėtų Ivoną atgal į kajutę, bet
toji atsisakė.
– Viskas man bus gerai, – patikino ji. – Man tik reikia šiek tiek laiko pabūti vienai
ir pasimelsti už savo brangųjį Rodžerį.
Jai išėjus kapitonas paklausė Sonderso:
– Ką manot?
– Ji prisipažino nemačiusi, kaip jis iškrito už borto. Ji dar prisipažino, kad abu
nemažai išgėrė. Ir dar prieš eidami į jūsų kokteilių vakarėlį. Aš toli gražu neįsitikinęs,
kad jis iškrito už borto.
– Aš irgi, – pritarė Ferfaksas. – Kai pastarąjį kartą panašus incidentas įvyko laive,
kuriam vadovavau, žmona įtikinėjo, neva jos vyrą nuplovė banga, kai laivas atsidūrė
audringame vandenyne. Tam vyrukui labai pasisekė: jis gyvas ir sveikas nukrito į
ištvirkusios keleivės lovą keliais aukštais žemiau.
– Tai ką darysime? – paklausė Sondersas.
Kapitonui nespėjus atsakyti, suskambo jo telefonas. Jis atsiliepė. Nors telefono
garsiakalbis nebuvo įjungtas, Sondersas girdėjo kiekvieną įsismarkavusio laivo
savininko Gregorio Morisono žodį.
– Kas čia per velniava vyksta?! – paklausė pašnekovas.
– Keleivė pranešė, kad jos vyras galėjo...
– Po perkūnais, šitiek žinau! – užkriokė Morisonas. – Noriu žinoti, ką, po šimts
velnių, dėl to darote?!
– Mudu su ponu Sondersu apklausėme naš... – kapitonas norėjo pasakyti „našlę“,
bet susigriebė, – ...vyro, kuris galbūt iškrito, žmoną. Juodu su vyru daug išgėrė ir ji
prisipažįsta iš tikrųjų nemačiusi, kaip jis iškrito. Aš rekomenduoju...
– Pasakysiu tau, ko tu nedarysi, Ferfaksai. Nieku gyvu neapsuk laivo. Nenoriu
girdėti nė žodžio apie Viljamsono posūkį.
Kapitonas pasitrynė smilkinius neatitraukdamas telefono. Viljamsono posūkis,
arba manevras, reiškia, kad dideliu greičiu plaukiantis laivas apsukamas. Kaip ir visi
kapitonai, jis buvo apmokytas, kaip elgtis tokiais atvejais. Būdamas įsitikinęs, kad
Pirsonas iš tikro iškrito iš laivo, jis įsakytų atlikti Viljamsono posūkį ir lieptų įgulai
šviesti į vandenį galingais prožektoriais. Į vandenį būtų nuleisti specialūs laiveliai su
pakabinamais varikliais. Savo nuožiūra jis dar galėtų pasiųsti gelbėjimo valtis padėti
ieškoti nelaimėlio. Jo „Saugos ir kokybės vadove“ buvo išdėstytos instrukcijos, kurių
jis privalo laikytis.
Bet griebtis priemonių jis privalėjo tik tuo atveju, jei liudytojas, o dar geriau du,
matė, kaip keleivis iškrito už borto. Šįsyk jis turėjo tik vieną neblaivią liudytoją, kuri,
kiek pakamantinėta, prisipažino nemačiusi, kaip jos vyras iškrito iš laivo. Be to, laivo
savininkas iš paskutiniųjų priešinsis, jeigu jis imsis aktyvių veiksmų ieškoti Pirsono
vandenyje.
– Įsakysiu laivą nuodugniai apieškoti. Turime visų keleivių pasų nuotraukas.
Liepsiu padaryti Pirsono nuotraukos kopijas ir išdalyti tiems įgulos nariams, kurie
vykdys paiešką.
– Gerai, – kiek nusiraminęs sutiko Morisonas. – Bet aš nenoriu, kad keleiviams
būtų įsakyta grįžti į kajutes. Tegul įgulos nariai beldžia į kajučių duris ir klausinėja
apie Pirsoną. Jeigu jis bus kurioje nors kajutėje, atsilieps.
Ferfaksui nespėjus nieko atsakyti, pokalbis baigėsi.
Pirmas prašneko Sondersas.
– Antrą kartą klausiu: ką darysime?
– Girdėjot, ką jis sakė, – atsakė kapitonas. – Mes apieškosim laivą.
 40

Ledi Em, Brenda ir Silija tylomis meldėsi, kad Rodžeris būtų išgelbėtas, nors suvokė:
jeigu jis iškrito už borto, beveik nėra vilties, kad jis įstengs išsilaikyti vandens
paviršiuje, kai vandenynas toks audringas.
Per laivo garsiakalbius pasigirdo Ferfakso balsas:
– Kalba jūsų kapitonas. Mes mėginame rasti tokį poną Rodžerį Pirsoną. Pone
Pirsonai, jei girdite šį pranešimą, malonėkite susisiekti su kapitono tilteliu. Jeigu
kuris keleivis matėte poną Pirsoną per pastarąsias dvidešimt minučių, malonėkite
paskambinti į kapitono tiltelį. Pranešimo pabaiga. Dėkui už dėmesį.
Pirma prabilo Silija:
– Kažin ar taip įprasta: pirma apieškoti laivą, kai manoma, kad žmogus iškrito už
borto.
Ledi Em pasisuko į Brendą.
– Nueik pas Ivoną, – tarė. – Jai reikia, kad šalia būtų koks pažįstamas žmogus.
– Bijau, kad iš manęs būtų menka nauda, – Brendai išėjus ji atskleidė paslaptį
Silijai.
Ledi Em kankino kaltė ir pyktis. Ji žinojo, kad pranešusi, jog nusisamdė kitą
apskaitos bendrovę peržiūrėti jos finansus, galėjo paskatinti Rodžerį iššokti iš laivo.
Per pietus ji jo nematė, bet netyčia susitiko su juo, kai penktą valandą išėjo trumpai
pasivaikščioti po denį. Jis nervindamasis karštai ėmė aiškinti, kodėl jai nereikėtų
švaistyti pinigų tokioms nereikalingoms išlaidoms. Galiausiai ji nutraukė jį tardama:
– Nenoriu apie tai kalbėtis. Tikiuosi, kuo aiškiausiai išdėsčiau savo sprendimą. Ir,
kalbant atvirai, man kelia susirūpinimą, kodėl tu taip tvirtai prieš jį nusistatęs.
Tai buvo paskutiniai Rodžeriui ištarti jos žodžiai. „Ar jis nukrito netyčia, ar aš
privedžiau jį prie savižudybės?“ – svarstė ji.
Po dvidešimties minučių įgulos nariui einant nuo vieno keleivių būrelio prie kito
ir raginant skaniai pavakarieniauti, ji nenoromis paėmė į rankas valgiaraštį.
– Siūlau mums visiems išgerti po taurelę ko nors stipraus, – tarė profesorius
Longvertas.
– Manau, sumanymas labai vykęs, – noriai pritarė Silija pastebėjusi, kad ledi Em
staiga ima atrodyti labai nesveika.
„Ir labai sena, – dingtelėjo jai. – Ji tokia valdinga ir veikli, kad mes užmirštame jos
amžių. Ir, žinia, Rodžeris ne tik dirbo jai daugybę metų, bet buvo dar ir artimas
draugas.“
Per vakarienę visi tylėjo, paskendę savo mintyse.
 41

Prie Alviros ir Vilio stalo sėdinčiųjų reakcija buvo tokia pat kaip kaimynų. Vilis net
prisispyrė, kad Alvira išgertų su juo martinio. Taip pat nusiteikę buvo ir Devonas
Maiklsonas, Tedas Kavano ir Ana Demil. Visų nuotaiką balsu išsakė Ana:
– Sunku patikėti, kad vakar tokiu metu tas vargšelis sėdėjo vos už poros žingsnių
nuo mūsų.
Išgirdę kapitono pranešimą apie Rodžerio paiešką jie sutriko. Prašneko Tedas:
– Kažkodėl kyla abejonių jo žmonos pasakojimu, neva jis iškrito už borto.
Po jo žodžių Alvira prisiminė, kaip išvakarėse juodu su Viliu nugirdo Rodžerio ir
Ivonos ginčą. Ji spėliojo, ar aistros buvo įsiliepsnojusios tik trumpai. Ar prisipažinęs
Ivonai, kad jam gresia dvidešimt metų kalėjimo, jis nusprendė šokti už borto? Ji
neabejojo, kad Vilis galvoja tą patį, bet jis, aišku, to nepasakė.
Ana Demil slapčia gailėjosi, kad Rodžeris per anksti iškrito iš laivo. Jai patiko
kapitono vakarėlyje. Į jį atėjo ne mažiau kaip gera dešimtis įžymybių. Ji pasitraukė
nuo Devono ir prisigretino prie repo žvaigždės Bi Bazo ir jo žmonos Tifanės. Jie abu
elgėsi su ja labai draugiškai ir juokėsi jai papasakojus, kad ji nėra Sesilio B. Demilio
giminaitė. Čia buvo visai nepanašu į tuos kartus, kai ji mėgino užmegzti pokalbius
denyje. Paskui, jiems visiems sėdantis klausytis naujausių žinių apie Rodžerį Pirsoną,
ji kluptelėjo ir Devonas Maiklsonas ją apkabino, kad ji nepargriūtų. Pojūtis buvo be
galo malonus. Ji tikėjosi, kad jis niekada jos nepaleis. Paskui ji dar kartą apsimetė
klumpanti, bet šįkart jis, regis, to nepastebėjo. Ji apsidairė.
– Kai pagalvoji, mes visi dar pasipuošę vakarėliui, – tarė ji be sąryšio. – Kyla
visokių minčių, tiesa?
– Niekada, žmogau, nežinai, kas gali nutikti kitą akimirką, ar ne? – pritarė Alvira.
 Nei Devonas, nei Tedas Kavano nesivargino jai atsakyti – vienas ir kitas buvo
pasinėręs į savo nerimastingas mintis.
 42

Už daugelio kilometrų nuo jau dingusio iš akių laivo Rodžeris Pirsonas žūtbūt
stengėsi lėtai, tolygiai plaukti. „Galvok racionaliai, – sakė jis sau. – Esu labai geras
plaukikas. Jeigu įstengsiu nenustoti judėjęs, gal ir pasiseks.“
Nenustodamas plaukti godžiai rijo orą. „Šiuo maršrutu praplaukia daugybė
laivų, – sakė mintyse. – Pro šalį gali plaukti kitas laivas. Turiu išlikti gyvas. Man nė
motais, jeigu galop sėsiu į kalėjimą. Ji mane pastūmė. Ji mane pastūmė! Ji irgi sės į
kalėjimą. O jeigu pareigūnai manimi nepatikės, galiu padaryti dar kai ką. Galiu
anuliuoti tą penkių milijonų dolerių vertės draudimo polisą. Tikriausiai dėl jo ji ir
bandė mane nužudyti. Aš kovosiu su ja tol, kol neliks nė kruopelės jėgų. Turiu likti
gyvas, kad anuliuočiau tą draudimo polisą.“
Tuomet Rodžeris prisiminė išgyvenimo kursą, lankytą, kai buvo šešiolikmetis
skautas. Baseine jis pasiteisino. Ar jam pavyktų padaryti tai dabar, kai šis veiksmas
gali išgelbėti jam gyvybę?
Sulaikęs kvapą Rodžeris paniro po vandeniu ir vargais negalais išsirangė iš
kelnių. Tada, smarkiai plakant kojomis, kad išsilaikytų paviršiuje, jam pavyko
dvigubu mazgu surišti klešnių galus. Tuomet užnėrė kelnes ant galvos taip, kad
mazgas būtų ant sprando. Kitas, sunkiausias veiksmas – prisemti vandens ir oro pro
atvirą kelnių juosmenį, paskui suėmus juosmenį apsukti, kad oras laikytųsi kelnėse.
Tikra viltis įsižiebė, kai oras kelnėse virto pagalve, plūduriuojančia maždaug
penkiolika centimetrų virš vandens. Norėdamas išbandyti šį savadarbį plūdurą,
nustojo plakęs kojomis ir gulėjo nejudėdamas. Be menkiausių jo pastangų ta
greitosiomis padirbta gelbėjimosi liemenė laikė jį paviršiuje.
Nors žinojo, kad oras pamažu išeis ir jam reikės procesą pakartoti, neabejojo, kad
dabar gerokai ilgiau galės išlikti paviršiuje neįveiktas nuovargio. Ar to laiko pakaks?
Banga jį užliejo, akys prisipildė sūrių purslų, bet jis užsimerkė ir iš visų jėgų
plaukė toliau.
 43

Reikėjo neleisti suimti Rodžerio. Pavakare pasivaikščiojęs po denį, į kajutę jis grįžo
išbalęs ir suprakaitavęs.
– Beviltiška, – tarė jis. – Mėginau atkalbėti ją nuo nepriklausomo jos finansų
audito, bet ji tik tapo įtaresnė.
Dabar, kai tai buvo padaryta, Ivoną apėmė siaubinga baimė. Vos kelias minutes
pasėdėjęs ant turėklo, Rodžeris tarė:
– Jūra pernelyg audringa šičia tupėti.
Mėgindamas pajudėti į priekį, jis vos neprarado pusiausvyros. Tada ji šoko prie jo
ir iš visų jėgų pastūmė.
Prieš nukrentant jo veide pasirodė nuostaba. Tada, pradėjęs kristi, jis suspigo:
– Ne, ne, ne...
Paskutinį kartą Ivona jį pamatė, kai jo kojos ir pėdos ritosi per turėklą.
Ji žinojo turėjusi palaukti ilgiau prieš visiems pranešdama, kad jis nukrito už
borto. Jai atrodė, kad vos po kelių minučių kapitonas ir kiti įgulos nariai ėmė ieškoti
jo laive.
Tik tada ji prisiminė, kad Rodžeris geras plaukikas ir buvo net koledžo plaukimo
komandos narys. Kas, jeigu jis bus rastas gyvas? Ji niekaip neįtikins jo pastūmusi
netyčia, norėdama padėti jam nulipti nuo turėklo.
Jeigu Rodžeris būtų išgelbėtas, padariniai jai būtų tokie klaikūs, kad ji visa
drebėjo, kai gydytojas davė jai raminamųjų. Brenda pasisiūlė apsiausti ją vilnone
antklode, kai ji sėdėjo ant sofos kajutės svetainėje.
Atėjo metas atsikratyti Brendos – ši su jai nebūdinga užuojauta pasisiūlė atsigulti
ant kitos sofos.
 Kai Brenda laikė antklodę, jos išgirdo garsiai beldžiant į duris kitoje koridoriaus
pusėje. Jaunas įgulos narys sušuko pro duris:
– Atsiprašau. Mes ieškome tokio pono Rodžerio Pirsono. Ar jis šioje kajutėje?
Jiedvi išgirdo negarsų „ne“ iš žmogaus kajutėje.
– Ačiū, – atsakė įgulos narys nueidamas prie kitų durų.
Brenda atsigręžė į Ivoną.
– Ar padedu jums būdama šalia, ar mieliau liktumėte viena?
– Ačiū. Manau, kad man vienai viskas bus gerai. Man gali tekti pratintis būti
vienai. Dar kartą ačiū – man viskas bus gerai.
Brendai pagaliau išėjus, Ivona atsikėlė ir įsipylė viskio su ledukais. Palenkė stiklą
tylomis pagerbdama Rodžerį. „Nusižudei, nes tau grėsė dvidešimt metų kalėjimo“, –
pagalvojo. Ji spėliojo, kaip greitai gaus penkis milijonus – draudimo sumą.
Tikriausiai praėjus ne daugiau kaip savaitei po grįžimo į Niujorką. Jeigu Rodžeris iš
tiesų pasisavino didelius ledi Em pinigus, kur jie? Ar jis turėjo slaptų bankų sąskaitų,
apie kurias jai nesakė? Aišku tik viena: jeigu FTB agentai kada nors ją tardys, ji
neabejojo įstengsianti juos įtikinti, kad ničnieko nežinojo apie Rodžerio finansinius
reikalus.
Guodžiama tokios minties, ši našlė savo noru nusprendė pasivaišinti antra dosnia
viskio „Chivas Regal“ porcija.
 44

– Užeikit, – tarė Ferfaksas saugos viršininkui Sondersui pabeldus į jo duris. – Ką

nors radot?
– Nieko, kapitone. Niekas nepranešė jį matęs per pastarąsias dvi valandas. Esu
įsitikinęs, kad laive jo nėra.
– Vadinasi, jis tikriausiai nukrito už borto tada, kaip ir sakė jo žmona.
– Bijau, kad taip, pone.
Ferfaksas pasvarstė.
– Pirsonai buvo kajutėje aukštutiniame denyje, tiesa?
– Taip.
– Vadinasi, jis krito į vandenį iš ne mažesnio kaip dvidešimties metrų aukščio.
Kaip manot, kokios buvo jo galimybės išlikti gyvam?
– Menkos arba jokių, pone. Jis krito aukštielninkas ir buvo išgėręs. Jeigu
krisdamas ir nežuvo, veikiausiai prarado sąmonę. Tokiu atveju jis greitai būtų
nugrimzdęs, ypač turint galvoje, kokie sunkūs turėjo būti šlapi jo drabužiai. Net
jeigu tuoj pat būtume pradėję jo ieškoti, kapitone, nemanau, kad baigtis būtų buvusi
kitokia.
– Žinau ir su jumis sutinku, – atsiduso kapitonas. – Paskambinsiu Morisonui ir
informuosiu. Noriu, kad paskambintumėt kapelionui Beikeriui ir lieptumėt ateiti čia
pas mane.
– Klausau, pone, – eidamas prie durų atsakė Sondersas.
Morisonas atsiliepė po pirmo skambučio. Paaiškinęs, kaip juodu su Sondersu
padarė išvadą, kad Pirsonas tikriausiai negyvas, kapitonas pasakė laivo savininkui su
kapelionu eisiantis pasikalbėti su Pirsono žmona.
 Morisono balsas tapo griausmingas.
– Žinau, kad judu sugebėsite puikiai pranešti tai moteriai blogą naujieną.
Sakykite viską, ką galite, kad ją nuramintumėte, bet mes nieku gyvu negrįšime jo
ieškoti.
 45

Niekas, atrodė, nenori eiti miegoti. Nors vakaro pramoga – dueto atliekamos arijos iš
garsių operų – buvo atšaukta, barai su stalais ir kėdėmis buvo artipilniai. Kazino
lankytojų buvo net daugiau negu įprastai.
Stengdamasi pabėgti nuo savo minčių ledi Em pakvietė stalo kaimynus išgerti su
ja po taurelę prieš miegą. Ten Brenda juos ir rado, kai Ivona liepė jai išeiti. Visi
klausinėjo, kaip laikosi Ivona.
Brendai atsakinėjant aplinkui pasklido kalbos, kad Rodžerio rasti nepavyko.
Kapitonas su kapelionu Beikeriu nuėjo į Ivonos kajutę ir pranešė: kadangi Rodžeris
beveik neabejotinai negyvas, laivo įgula paieškos ir gelbėjimo operacijos nepradės.
Savo pulkelio priekyje einantis Tedas Kavano išsirinko staliuką keturiems. Su juo
buvo Alvira ir Vilis. Alvirai pro akis neprasprūdo, kad Tedas, pastebėjęs, kur sėdi ledi
Em, nuskubėjo užimti gretimą staliuką. Neprasprūdo ir tai, kad ledi Em staigiai
nusisuko, vos pagavusi Tedo žvilgsnį. Devonas Maiklsonas ir vėl nepanoro prie jų
prisidėti. Ana Demil šoko į kėdę prie baro šalia savo amžiaus vyro – šis, matyt, atėjo
vienas.
Tuomet ledi Em netikėtai atsistojo.
– Sąskaitą už mane pasirašys Brenda, – tarė ji. Jai sunkiai sekėsi kalbėti ramiai. –
Esu labai pavargusi. Linkiu jums visiems labos nakties.
Brenda pašoko ant kojų.
– Aš jus palydėsiu.
„Gink Dieve, vagile!“ – pamanė ledi Em, bet atsakė paprastai ir įsakmiai:
– Ne, to nereikės.
Kairį petį maudžiantis skausmas slinko žemyn į ranką. Jai reikėjo tuoj pat
nusigauti į savo kajutę ir išgerti nitroglicerino tabletę.
Eidama pro Tedo Kavano kėdę padvejojo, bet nestabtelėjo.
Alvira netruko pastebėti niūrią ledi Em veido išraišką. „Ji atrodo ant jo supykusi –
kažin kodėl?“
Po kelių minučių, visiems susiruošus eiti, jai pavyko šnektelėti su Silija.
– Per kapitono vakarėlį negavau progos pasakyti jums, kad šįvakar atrodote
nuostabiai. Kaip laikotės?
– Bemaž kaip visada, – prisipažino Silija ir pridūrė: – Nuojauta vis dar man kužda,
kad viskas susitvarkys.
Tedas Kavano nugirdo jų pokalbį, valandėlę stovėjo suglumęs, paskui suvokė,
kodėl mergina jam atrodo pažįstama. Juk tai Silija Kilbraid – mergina Stiveno Torno,
sukčiaus, mulkinusio žmones su ribotos rizikos fondu. „Daug kas mano, kad ji su juo
bendrininkavo, – pamanė jis. – Įdomu, ar tikrai? Dievas mato, – dingtelėjo jam, – jos
veidas angeliškas.“
 46

Tūkstantveidis Žmogus negaišo laiko gedėdamas dėl Rodžerio Pirsono netekties. Gal
net priešingai: džiaugėsi, kad įvykis atitraukė visų dėmesį. Žmonės apie jį kalbėjo, jį
svarstė, apgailestavo, kad taip atsitiko. Visi sutarė: tai buvo ne vien asmeninė
netektis Rodžerio šeimai ir draugams, bet dar ir nelaimingas incidentas „Castle Line“
bendrovei. Pirmoji „Karalienės Šarlotės“ kelionė ilgiausiai bus prisimenama ne vien
dėl keleiviams pasiūlytos prabangos, bet ir dėl šios tragedijos.
„Kaip gaila!“ – pamanė jis, pajusdamas staigų energijos antplūdį – taip būdavo
visada prieš pat jam pradedant veikti. Dažniausiai jam pavykdavo įsigyti trokštamą
daiktą neatimant žmogui gyvybės, kad tikslą pasiektų, – šito jis labai nenorėdavo. Jis
žinojo, kad šįvakar to gali neišvengti. Vargu ar ledi Em išmiegos per jo apsilankymą
jos kajutėje. Jis nugirdo ją bėdojant, kad miega kaip zuikis ir ją gali pažadinti
menkiausias garsas.
Tačiau laukti ilgiau jis negali. Per kokteilių vakarėlį jis girdėjo kapitoną raginant
ledi Em atiduoti vėrinį saugoti jam. Jeigu ji taip pasielgtų, jis gali niekados
nebeturėti progos jį pavogti.
Per kapitono vakarėlį jis tik vargais negalais atitraukdavo akis nuo vėrinio.
„Nuostabus“ – per menkas žodis jam apibūdinti. Jis neprilygstamas.
O po kelių valandų vėrinys vienaip ar kitaip atsidurs jo rankose.
 47

Alvira, vos parėjusi su Viliu į savo kajutę, neramiu balsu paklausė:

– Vili, ar pastebėjai, kad ledi Em buvo beeinanti prie Tedo Kavano, bet paskui
tarsi apsigalvojo?
– Maniau, kad ji tik linki labos nakties, – atsakė Vilis. – Kas čia bloga?
– Man neramu, kad jis taip sekioja paskui ledi Em, – griežtai pareiškė Alvira.
– Ką nori pasakyti, mieloji?
– Patikėk manim, jis ją tiesiog persekioja. Šįvakar geriant kokteilius jis priėjo
tiesiai prie ledi Em ir įsispitrijo į jos vėrinį. Nugirdau jį sakant: „Tai labiausiai
stulbinantis senovės Egipto papuošalas, kurį esu kada nors regėjęs.“
– Man panašu į malonų komplimentą.
Vilis nusižiovavo vildamasis šitaip duosiąs ženklą Alvirai, kad yra pasiruošęs eiti
miegoti. Bet jeigu ji tą ženklą ir pastebėjo, jai vis tiek reikėjo apie šį tą pasikalbėti.
– Vili, šiandien po pietų vaikštinėjau denyje, kai tu grįžai spręsti kryžiažodžio.
Ledi Em buvo priekyje už kokių penkių metrų. Tada kažkas nuskubėjo pro mane.
Pažinau Tedą Kavano. Jis priėjo tiesiai prie ledi Em ir ėmė su ja kalbėtis. Žinai, kad
dauguma po denį vaikštinėjančių žmonių nelinkę pradėti pašnekesį su menkai
pažįstamais, ypač su tokiais kaip ledi Em.
– Ledi Em ne iš tų žmonių, su kuriais stengiamasi bičiuliautis, – pritarė Vilis.
– Esu visiškai tikra, kad jis ėmė su ja ginčytis, nes prie vienų durų ji pasisuko ir
nuskubėjo link jų, tarsi sprukdama nuo jo.
– Galiu lažintis, prieš taip padarydama ji parodė jam jo vietą, – tarė Vilis
stodamasis ir nusivilkdamas smokingą. – Brangioji, diena buvo sunki. Kodėl mums
ne...
 – Pastebėjau dar vieną dalyką, – pertarė jį Alvira lygindama savo vakarinės
suknelės klostę. – Vakar vakare mes galėjom gerai matyti, kas dedasi prie ledi Em
stalo, ir aš žiūrėjau į tą pusę, nes ji mane žavi. Bet tuomet atkreipiau dėmesį į Rodžerį
ir Ivoną. Vili, jie varstė vienas kitą žvilgsniais, kurie, regis, galėjo papjauti. Ypač
Ivona. Jos veido išraiška buvo tiesiog klaiki, kai į jį spoksojo. Man įdomu, kaip ji
jaučiasi dabar, po to siaubingo nelaimingo atsitikimo. Kaip jaustumeisi tu, jeigu mes
susipyktume ir aš iškrisčiau už borto?
– Mieloji, mudu niekada nesipykstam, taigi per daug dėl to nesijaudinčiau.
– Galbūt, bet aš negaliu atsikratyti minties, kad Ivona be galo graužiasi, jeigu
prieš tą nelaimingą atsitikimą juodu su Rodžeriu susivaidijo.
Miego ji nenorėjo ir troško tęsti pokalbį, bet pamačiusi Vilį darkart
nusižiovaujant nusprendė atidėti jį rytojui. Paskui, jau atsigulusi, negalėjo užmigti.
Nuojauta jai sakė, kad artinasi bėda.
Rimta bėda.
 48

Kai ledi Em ramiai atmetė Brendos pasiūlymą palydėti ją į kajutę, šioji suprato, kad
tai yra dar vienas ženklas, rodantis, jog darbdavė žino apie sukeistus savo
papuošalus. Ji nė kiek neabejojo, kas atsitiks, kai ledi Em įtarimai pasitvirtins.
Savo kajutėje Brenda su ryškiomis smulkmenomis prisiminė, kaip Žeraras,
aštuoniolika metų pradirbęs ledi Em virėju, maldavo netraukti jo baudžiamojon
atsakomybėn, kai iškilo aikštėn jo vagiliavimas. Ledi Em jam atsakė, kad kalėjimo
bausmė išeis į gera. Ji tada sakė: „Aš mokėjau, kad trys tavo vaikai galėtų mokytis
geruose koledžuose. Prisimindavau jų gimtadienius. Pasitikėjau tavim. Dabar
nešdinkis. Pasimatysime teisme.“
„Lygiai tą patį ji pasakys ir man, – šiurpdama pamanė Brenda. – Negaliu leisti,
kad taip atsitiktų.“ Jos beveik nebekamavo klaustrofobijos priepuoliai, bet dabar
patyrė bauginantį pojūtį įsivaizduodama, kaip yra įstumiama į kalėjimo kamerą ir
durys užsitrenkia.
Liko vienintelė išeitis. Prie stalo ledi Em prisipažino prastai besijaučianti. Jeigu ji
mirtų, jos gydytojas tikrai patvirtintų, kad jos širdis buvo prastos būklės. Ji geria
daug vaistų. „Aš turiu jos kajutės raktą. Kai ji išeis pasivaikščioti, galėčiau įeiti ir
sukeisti vietomis kai kurias jos tabletes. Jos tabletės širdžiai labai stiprios. Jeigu kai
kurias įdėsiu į kitus buteliukus, jos gali sukelti širdies smūgį. Tik tai galėtų išgelbėti
mane nuo kalėjimo, – pamanė Brenda. – Nebent sugalvočiau ką nors geriau.
Gal ir sugalvosiu.“
 49

Atsikračiusi Brendos, Ivona mėgaudamasi išgėrė du stiklus viskio, paskui iškvietė

kambarių tarnybą. Jeigu jos liokajus ir nustebo pamatęs tariamai sielvartaujančios
našlės užsakytą trijų patiekalų vakarienę ir butelį „Pinot Noir“, to neparodė. Viską
santūriai patiekdamas jis priminė, kad jeigu jai bent ko prireiktų, būsiąs jos
paslaugoms kiaurą naktį.
Ivona nudžiugo, kad liokajus išgabeno maisto vežimėlį vos kelios minutės prieš
kapitonui ir kapelionui Beikeriui ateinant su ja pasikalbėti. Klausydamasi kapitono
aiškinimo, kodėl laivas negrįš ieškoti Rodžerio, ji nuogąstavo, kad nuo viskio jos akys
paraudo, bet paskui nusiramino. „Esu sielvartaujanti našlė, mano akys ir turi būti
raudonos. O jeigu kelios taurelės viskio padeda man pakelti tragediją, kas galėtų
mane kritikuoti?“
Jiedviem išėjus, gurkšnodama paskutinius šlakelius, Ivona ėmė galvoti apie
ateitį. Net jeigu ji gaus penkių milijonų dolerių draudimo išmoką, kiek ilgai jų
užteks? Butas Parko aveniu ir namas Ist Hamptone neįkeisti, bet jie neabejotinai bus
konfiskuoti, jeigu bus išaiškinta, kad Rodžeris vogė. O turint galvoje švaistūnišką jos
gyvenseną, penki milijonai netruks pasibaigti.
Gurkšnodama švelnų vyną Ivona ėmė svarstyti, kokių galimybių turi. Akivaizdu,
kad ledi Em pradės tą nepriklausomą auditą, vos tik grįš namo. Ar įmanoma jai
sukliudyti? Juk tą Kleopatros vėrinį lydi užkeikimas. „Tas, kuris pasiims šį vėrinį į jūrą,
kranto gyvas nepasieks.“ Pašaipiai šypsodamasi ji pagalvojo, ar ledi Em, kaip velionis
jos vyras, mėgsta sėdėti ant turėklo savo kajutės balkone.
Ilgai svarstė galimus savo problemų sprendimo būdus. Rodžerio ji atsikratė gana
lengvai.
Ar bus gana lengva atsikratyti ir ledi Em?
 50

Su palengvėjimu atsidususi Silija uždarė savo kajutės duris ir metė delninukę ant
kavos stalelio. Regis, taip seniai ji pietavo su Alvira ir Viliu, guodžiama žvalaus tos
moters optimizmo, kad viskas bus gerai. Ji žinojo, kad kai kurie keleiviai pažino ją
kaip buvusią Stiveno Torpo sužadėtinę ir galbūt bendrininkę. Keletą kartų
apsidairiusi ji pastebėjo susigėdusią tiesiai į ją žiūrinčio žmogaus išraišką.
Ji ilgai sėdėjo ant lovos krašto mėgindama įtikinti save nenuleisti rankų. Dabar
svarstė, ar nepadarė klaidos apsivilkdama šią suknelę vakarui. Dėl jos sulaukė daug
komplimentų, bet, galimas daiktas, juos sakę žmonės spėliojo, ar ji nebuvo jai
nupirkta Stiveno už kitų žmonių pinigus. Galbūt šiuo metu laive yra net kai kurie jo
investuotojai. Jis padarė didžiulį įspūdį žmonėms, patikėjusiems jo gundančiais
neregėto pelno pažadais.
„Tokios mintys neduoda man nieko gero“, – tarė ji sau siekdama auskaro, kad jį
nusisegtų. Tą akimirką suskambo telefonas.
Žmogus kitame laido gale net negaišo laiko pasisveikinimui.
– Silija, čia ledi Em. Žinau, kad prašymas akiplėšiškas, bet ar galėtumėte dabar
ateiti į mano kajutę? Reikalas be galo svarbus. Ir žinau, kad tai gali pasirodyti
juokinga, bet ar galėtumėte atsinešti savo didinamąjį stiklą?
– Jeigu pageidaujate, – atsakė Silija. Jai nepavyko nuslėpti nuostabos balse.
Jai knietėjo paklausti, ar ledi Em nesusirgo, bet tepasakė:
– Tuoj ateisiu.
Ledi Em kajutės durys buvo šiek tiek praviros. Nedrąsiai pabeldusi Silija jas
pastūmė ir įėjo vidun. Ledi Em sėdėjo dideliame raudonu aksomu trauktame krėsle
aukštu atlošu. Silijai susidarė įspūdis, kad prieš ją – karalienė soste. „Ledi Em išties
kažkuo didinga“, – dingtelėjo jai. Bet senutė prašneko nuvargusiu balsu:
– Ačiū, Silija. Nenumaniau, kad prašysiu jus ateiti čionai tokiu metu.
Silija nusišypsojo, greitai perėjo per kambarį ir atsisėdo ant kėdės arčiausiai ledi
Em. Matydama akivaizdų nuovargį jos veide, netuščiažodžiavo.
– Ledi Em, kuo galiu jums padėti?
– Silija, prieš pasakydama, kodėl paprašiau jus ateiti, noriu, kad žinotumėte du
dalykus. Žinau apie gėdingą padėtį, kurioje atsidūrė jūsų sužadėtinis. Noriu jus
patikinti: esu visiškai tikra, kad jūs čia niekuo dėta.
– Ačiū, ledi Em. Man labai svarbu tai girdėti iš jūsų lūpų.
– Silija, man labai malonu, kad turiu galimybę atvirai kalbėtis su žmogumi,
kuriuo pasitikiu. Dievas žino: šiuo metu pasaulyje mažai žmonių, kuriais jaučiu
galinti pasitikėti. Ir dėl to mane graužia baisiausias kaltės jausmas. Esu visiškai tikra,
kad Rodžerio mirtis buvo ne atsitiktinumas, bet savižudybė, ir dėl jos kalta aš.
– Kalta jūs?! – sušuko Silija. – Bet kokį pagrindą jūs galėtumėte turėti...
Ledi Em pakėlė ranką.
– Silija, išklausykit mane. Galiu labai paprastai viską paaiškinti. Vakarą prieš
mums išplaukiant aš buvau kokteilių vakarėlyje. Prieš daug dešimtmečių mudu su
Ričardu nusamdėme buhalterinės apskaitos ir finansų valdymo įmonę, įsteigtą
Rodžerio senelio, ir palaikėme su ja santykius, kai vadovavimą jai perėmė Rodžerio
tėvas. Kai prieš septynerius metus jis žuvo avarijoje, nusisamdžiau Rodžerį. Tame
vakarėlyje pamačiau seną draugą, jis mane įspėjo būti labai atsargiai. Esą Rodžeris
nėra toks doras žmogus, kokie buvo jo senelis ir tėvas. Girdi, sklinda gandai, neva
buvę Rodžerio klientai manė, kad jis savindavosi pinigus iš jų sąskaitų. Tas mano
draugas patarė, kad mano finansus patikrintų nepriklausoma firma – tada
įsitikinsiu, jog viskas gerai. Tas įspėjimas sukėlė man didžiulį nerimą ir aš pasakiau
Rodžeriui apie savo sprendimą atlikti auditą.
Ūmai nuliūdusiu balsu ji tarė:
– Pažįstu Rodžerį nuo tada, kai jis dar buvo vaikas. Kai turėjau savo jachtą, dažnai
kviesdavausi jo motiną ir tėvą su manim atostogauti. Aišku, jie pasiimdavo ir
Rodžerį. Juokaudavau, esą jis mano netikras sūnus. Paaiškėjo, kad nekoks.
 – Ką būtumėte dariusi, jeigu jūsų finansų auditas būtų įrodęs, kad buvote teisi?
– Būčiau patraukusi jį baudžiamojon atsakomybėn, – tvirtai pareiškė ledi Em. – Ir
jis tai žinojo. Vos prieš kelerius metus virėjas, kuris man dirbo du dešimtmečius ir
kurio vaikus aš leidau į koledžą, ėmė klastoti mano maisto produktų ir gėrimų
sąskaitas. Dažnai kviečiuosi svečių, taigi susigriebiau tik praėjus daug mėnesių. Jis
buvo nuteistas dvejiems metams kalėjimo.
– Jis to nusipelnė, – nė kiek neabejojo Silija. – Jeigu apgaudinėji kitus žmones,
juolab tuos, kurie gerai su tavim elgiasi, turi sėsti į kalėjimą.
Kiek patylėjusi ledi Em paklausė:
– Silija, ar atsinešėte savo mikroskopą?
– Taip, atsinešiau. Jis vadinamas lupa.
Tik dabar Silija suvokė, kad ledi Em laiko rankose kažkokią apyrankę.
– Prašom pažiūrėti ir pasakyti savo nuomonę apie ją, – tarė ji paduodama ją
Silijai.
Silija išsitraukė iš rankinės lupą. Prisikišusi ją prie akies ir lėtai sukiodama prieš ją
apyrankę ji tarė:
– Bijau, kad negaliu pasakyti apie ją nieko gero. Deimantai žemos kokybės, tokie
naudojami vadinamuosiuose pigių papuošalų centruose.
– Kaip tik tai ir tikėjausi iš jūsų išgirsianti.
Silija pamatė, kad ledi Em tirta lūpa. Netrukus ji tarė:
– Ir, liūdna, nes tai reiškia, kad Brenda, mano patikima darbuotoja ir draugė jau
daugiau kaip dvidešimt metų, taip pat mane apvaginėjo.
Ji atsiėmė apyrankę.
– Padėsiu ją atgal į seifą ir apsimesiu, kad nieko nenutiko. Bijau, jau parodžiau
Brendai esanti susirūpinusi, jog papuošalas atrodo ne taip, kaip turėtų.
Pakėlusi ranką ji atsegė Kleopatros vėrinį.
– Silija, baisiausiai nerimauju, kad elgiausi kaip sena kvailė pasiimdama šią
brangenybę į mūsų kelionę. Aš apsigalvojau – neatiduosiu jos Smitsono institutui.
Grįžusi į Niujorką perduosiu jį savo advokatams ir liepsiu jiems susitarti su pono
Kavano bendrove, kad ši grąžintų ją Egiptui.
 Silija nujautė, koks bus atsakymas, bet vis dėlto paklausė:
– Kodėl apsigalvojote?
– Ponas Kavano – labai malonus jaunuolis. Jis privertė mane prisipažinti: kad ir
kiek Ričardo tėvas sumokėjo už vėrinį, jis yra iš apiplėšto kapo. Todėl pridera jį
grąžinti Egiptui.
– Neklausėte mano nuomonės, ponia Em, bet aš manau, kad nusprendėte
teisingai.
– Ačiū, Silija.
Ledi Em perbraukė pirštais vėrinį.
– Šiandien per kokteilių vakarėlį kapitonas Ferfaksas maldavo duoti jį jam – jis
padėsiąs jį į asmeninį seifą ir pastatysiąs apsaugininką prie savo kajutės durų, kad
jam nieko neatsitiktų. Anot jo, Interpolas jam pranešė manąs, jog laivu plaukia
Tūkstantveidis Žmogus, visame pasaulyje žinomas brangenybių vagis. Kapitonas
ragino mane duoti jį jam ir šiandien po vakarienės. Atsakiau ketinanti pasipuošti juo
rytoj vakare, bet manau, kad tai galėtų būti klaida.
Vėriniui nuslydus nuo kaklo senutė jį paėmė ir padavė Silijai.
– Prašyčiau jį paimti. Padėkite į seifą savo kajutėje, o ryte perduokite kapitonui.
Rytoj nesiruošiu išeiti iš savo kajutės visą dieną. Liepsiu patiekti valgius čia, o Brendai
duosiu laisvės. Kalbant atvirai, man reikia šiek tiek ramybės norint apsispręsti, ką
daryti dėl Brendos ir Rodžerio vagysčių.
– Padarysiu viską, ko manęs prašote, – stodamasi tarė Silija. Ji suėmė vėrinį į
saują, tada impulso pagauta apkabino ledi Em ir pabučiavo į kaktą.
– Nei jūs, nei aš nenusipelnėme to, kas mums nutiko, bet mudvi ištversime.
– Taip, ištversime.
Silija priėjo prie durų ir netrukus dingo koridoriuje.
 51

Auka žmogaus, kuris ne tik ją apgavo, bet paskui dar ir mėgino susieti ją su savo
nusikaltimu. „Vargšė Silija, – pamanė ledi Em ruošdamasi miegoti. – Džiaugiuosi,
kad daviau jai vėrinį. Kapitono seife jam bus saugiau.“
Staiga ji pasijuto baisiausiai išvargusi. „Turbūt man pavyks kiek nusnūsti“, –
pamanė pradėdama grimzti į miegą. Po kokių trijų valandų ji išsigandusi prabudo:
apėmė jausmas, kad kajutėje ji ne viena. Visiškai tamsu nebuvo: švietė mėnuo ir
naktinė lempa, tad ji pamatė kažką artinantis prie jos.
– Kas tu? Eik lauk! – sušuko ji, kai kažkas minkšta greitai nusileido ir uždengė jai
veidą.
– Aš dūstu, aš dūstu... – mėgino pasakyti ji. Iš paskutiniųjų mėgino nustumti ją
dusinančią kliūtį, bet neužteko jėgų.
Sąmonei pradedant temti šmėstelėjo paskutinė mintis, kad Kleopatros vėrinio
prakeiksmas pasitvirtino.
KETVIRTA DIENA
 52

Ledi Em pusryčius liepė patiekti aštuntą. Reimondas pabeldė į duris, paskui jas
atrakino ir įrideno vežimėlį su valgiais. Miegamojo durys buvo pusiau praviros ir jis
pamatė, kad ledi Em miega lovoje. Nežinodamas, ką daryti, nusprendė eiti į savo
postą. Iš ten paskambinęs pasakys, kad pusryčiai atnešti.
Kai po septinto skambučio ji neatsiliepė, jam ėmė kilti įtarimas. Ledi Em sena.
Tvarkydamas kajutę vonios kambario spintelėje matė daugybę vaistų. Kruiziniuose
laivuose senyvi žmonės miršta dažnai.
Prieš susisiekdamas su gydytoju grįžo į kajutę. Pabeldė į praviras miegamojo
duris ir pašaukė ledi Em vardu. Neišgirdęs atsako kiek padvejojo, paskui įėjo į
miegamąjį. Palietė jos ranką. Kaip ir įtarė, ji buvo šalta. Ledi Emilė Hamilton buvo
negyva. Susijaudinęs pakėlė telefono ant naktinio staliuko ragelį.
Jis matė, kad seifas atidarytas, o papuošalai išmėtyti ant grindų. „Geriau jų
neliesiu, – pamanė jis. – Nereikia, kad mane apkaltintų vagyste.“ Šitaip nusprendęs
paskambino laivo gydytojui.
Šešiasdešimt aštuonerių daktaras Edvinas Bleikas plieno spalvos plaukais prieš
trejus metus baigė kraujagyslių chirurgo darbą ir išėjo į pensiją. Seniai tapęs našliu,
turėjo suaugusių vaikų. Draugas iš „Castle Line“ bendrovės pasiūlė jam plaukti
okeaniniu laineriu medikų komandos vadovu – jam turėtų patikti. Paaiškėjo, kad ši
galimybė jam išties be galo patiko ir jis buvo labai patenkintas pasiūlymu pereiti į
„Karalienę Šarlotę“.
Po Reimondo skambučio jis nuskubėjo į ledi Em kajutę. Vos metęs žvilgsnį
įsitikino, kad ji negyva. Tačiau tuomet jam iš karto tapo neramu, kodėl viena ranka
nukarusi nuo lovos krašto, o kita iškelta virš galvos. Pasilenkęs prie pat veido jį
apžiūrėjo ir pastebėjo išdžiūvusį kraują lūpų kamputyje.
Kilus įtarimui apsidairė ir pamatė, kad kita pagalvė kaip pakliūva numesta ant
užtiesalo. Ją pakėlęs apvertė ir pamatė ant jos išdavikišką kraujo dėmę.
Nenorėdamas, kad Reimondas bent jau įtartų, ką jis mano, kiek padvejojęs tarė:
– Matyt, vargšė moteris paskutinę akimirką kentė baisų skausmą ištikus jos
gyvybę nusinešusiam širdies smūgiui.
Paėmęs Reimondą už rankos išlydėjo iš kajutės ir uždarė duris.
– Pranešiu kapitonui Ferfaksui, kad ledi Heivud mirė, – tarė. – Turėkite galvoje,
kad negalite niekam pasakyti apie tai nė žodžio.
Išgirdus valdingą jo balsą, Reimondui dingo noras paskambinti visiems
draugams tarp laivo darbuotojų ir pranešti, kas nutiko.
– Be abejo, pone, – atsakė jis, – bet šis įvykis labai liūdnas, tiesa? Ledi Heivud
buvo labai maloni dama. Kai pagalvoji, kad vos vakar ponas Pirsonas patyrė tokį
šiurpų nelaimingą atsitikimą...
Čia nebuvo nelaimingas atsitikimas, niūriai pagalvojo daktaras Bleikas
nueidamas kalbėtis su kapitonu, bet stabtelėjo.
– Reimondai, noriu, kad eitumėt sargybą prie šių durų. Ničniekas negali įeiti į šią
kajutę, kol aš negrįšiu, aišku?
– Kaip dieną. Kajutės raktą turi ledi Heivud padėjėja. Ji siaubingai išsigąstų čia
atėjusi, kol jai dar nepranešta, kas įvyko, ar ne?
„Ar prieš tai, kai ji mėgins sunaikinti bet kokius įkalčius, jeigu senutę nužudė ji“, –
pamanė Edvinas Bleikas.
 53

Saugos viršininkas Sondersas, daktaras Bleikas ir kapitonas Ferfaksas į kajutę atėjo

kartu. Prieš išgabenant lavoną į laivo morgą buvo padaryta daugybė ledi Em veido,
jos dešinės rankos padėties ir kraujo dėmės ant pagalvės nuotraukų.
Jiems iškart kilo įtarimas, kad žmogžudystės motyvas buvo apiplėšimas. Kitiems
stebint Sondersas priėjo prie atdaro seifo ir pažiūrėjo vidun. Jis pamatė, kad, be
išmėtytų ant grindų žiedų ir apyrankės, ant seifo lentynėlės į krūvą sumesta kitų
papuošalų. Ant grindų dar mėtėsi kapšeliai su papuošalais, iš dalies dengiami
vakarinių suknelių.
– Ar smaragdų vėrinys ten? – tyliai paklausė kapitonas.
Sondersas buvo matęs jį ant ledi Em kaklo per vakarienę.
– Ne, pone, jo nėra. Esu dar labiau įsitikinęs, kad turim reikalą su apiplėšimu, dėl
kurio įvyko žmogžudystė.
 54

Gregoris Morisonas buvo milijardierius, mėgstantis patraukti aplinkinių dėmesį savo

apranga bei kalbos maniera ir kadaise svajojęs turėti nuosavą kruizinių laivų
bendrovę.
Jam užteko proto nepaklausyti tėvo, vilkiko kapitono, patarimo nestoti į aukštąją
mokyklą ir baigus mokyklą iškart imtis darbo – tempti okeaninius lainerius į
vandenyną. Taigi jis baigė koledžą tarp geriausių studentų ir stojo į verslo
magistrantūrą. Paskui dirbo Silicio slėnyje analitiku ir parodė įžvalgą nuspėdamas,
kurios naujai įsisteigusios bendrovės siūlo perspektyviausias naujas technologijas.
Įsteigęs savo investicinį fondą, po penkiolikos metų jį pardavė ir tapo
milijardieriumi.
Morisonas tuoj pat vėl ėmė siekti savo gyvenimo tikslo – tapti keleivinių laivų
savininku. Pirmą laivą nusipirko aukcione, jį atnaujino ir suplanavo pirmą jo kelionę.
Dirbdamas su įtakinga viešųjų ryšių agentūra, priviliojo didžiausias įvairių profesijų
įžymybes vykti į tą pirmąją kelionę. Mainais už nemokamą kruizą gavo jų pažadus,
kad įspūdžiais apie jį pasidalys su begale savo gerbėjų feisbuke ir tviteryje. Pavyko.
Žinia apie naująją jo laivybos bendrovę plačiai pasklido.
Nepraėjus nė metams, bilietai į laivo keliones buvo išpirkti dvejiems metams į
priekį. Netrukus jis įsigijo antrą, trečią ir ketvirtą laivą, kol galop Gregorio Morisono
upių kruizai tapo populiariausi tarp mėgstančiųjų tokias keliones.
Tuo metu Morisonui buvo šešiasdešimt treji. Jis išgarsėjo kaip reikalaujantis
tobulumo ir negailestingai triuškinantis viską ir visus, kas stoja jam skersai kelio.
Visa, ko jis ligi tol pasiekė, tebuvo pasirengimas jo didžiajai svajonei: sukurti ir
eksploatuoti į jokius kitus nepanašų okeaninį lainerį, kurio niekas niekados
nepranoktų prabanga ir elegancija.
Morisonas ypač norėjo pralenkti „Karalienę Mariją“, „Karalienę Elžbietą“ ir
„Roterdamą“. Jis nenorėjo partnerių ar akcininkų. Laivas, kurį jis pasistatydins, bus
vien jo šedevras. Ištyręs tų kitų laivų įrangą suprato, kad prabangiausias iš visų kada
nors pastatytų buvo „Titanikas“. Jis paliepė architektui suprojektuoti tikslią didingų
laiptų ir pirmos klasės valgomojo kopiją. Laive turėjo būti ir senoviški patogumai,
tokie kaip rūkomasis ponams, skvošo ir raketbolo aikštelės bei 50 metrų ilgio
plaukimo baseinas.
Visos kajutės irgi bus kur kas didesnės negu konkurentų laivuose. O valgomųjų
detalės pranoks net „Titaniko“: pirmos klasės keleiviai valgys geriausio sidabro stalo
įrankiais, kiti sidabruotais. Indai bus tik iš geriausio porceliano.
Kaip „Karalienėje Elžbietoje“ ir „Karalienėje Marijoje“, sienas puoš britų
monarchų ir Europos valstybių karališkųjų šeimų narių portretai. Gregoriui
Morisonui nė viena smulkmena nebuvo pernelyg nereikšminga ar pernelyg brangi. O
laivą pavadino „Karaliene Šarlote“ princesės Šarlotės, karalienės Elžbietos II
proanūkės, garbei.
Gregoris tik nesuvokė, kaip smarkiai šis sumanymas išsekins net jo finansinius
išteklius. Taigi pirmoji laivo kelionė privalėjo žūtbūt sulaukti didžiulės sėkmės.
Jis galėjo tūkstantį kartų nusikąsti liežuvį už tai, kad leido viešųjų ryšių agentūrai
paminėti „Titaniko“ pavadinimą pranešimuose žiniasklaidai. Mat šiai buvo nė
motais, jog turėta galvoje „Titaniko“ prabanga, o ne liūdnai pasibaigusi pirmoji jo
kelionė.
Pirmas tris kelionės dienas Gregoris Morisonas nuolat budriai stebėjo, kad nė
menkiausia smulkmena nestokotų tobulumo.
Morisonas, stambus, metro aštuoniasdešimties centimetrų ūgio vyras tankiais
sidabriniais plaukais, skvarbiomis rudomis akimis, darė grėsmingą įspūdį vien savo
išvaizda. Visi jo bijojo – nuo virėjo su jo padėjėjais iki įvairių raštininkų ir
aptarnaujančio restoranų ir kajučių personalo. Štai kodėl kapitonui Ferfaksui
paprašius su juo pasimatyti, pirmas klausimas buvo:
– Kas nors ne taip?
 – Manau, mums reikėtų pasikalbėti jūsų kajutėje, pone, kad niekas negirdėtų.
– Tikiuosi, man nepasakysi, kad dar vienas keleivis iškrito už borto, – užriaumojo
Morisonas. – Ateik tuoj pat.
Jis jau laikė duris atdaras, kai kartu pasirodė kapitonas Ferfaksas, Džonas
Sondersas ir daktaras Bleikas. Pastarąjį pamatęs Morisonas sušuko:
– Tik nesakykit man, kad mirė dar kas nors!
– Bijau, kad dar blogiau, pone Morisonai, – atsakė kapitonas. – Ne kas nors. Ledi
Heivud šįryt buvo rasta negyva savo kajutės miegamajame.
– Ledi Emilė Heivud! – suriko Morisonas. – Kas jai atsitiko?
Atsakė daktaras Bleikas:
– Ledi Heivud mirė ne savo mirtimi. Ji buvo uždusinta pagalve, prispausta prie
veido. Neturiu nė menkiausios abejonės, kad įvyko žmogžudystė.
Įprastai Morisono veidas būdavo raudonas, lyg pabuvus šaltame vėjyje. Dabar,
trims vyrams bežiūrint, jis nesveikai papilkėjo.
Gniaužydamas kumščius jis tarė:
– Vakar vakare ji buvo užsidėjusi Kleopatros vėrinį. Ar kajutėje jį radot?
– Seifas buvo atidarytas, papuošalai išmėtyti. Kleopatros vėrinio tarp jų
nebuvo, – tyliai tarė Sondersas.
Morisonas ilgai tylėjo. Pirmiausia susimąstė, kaip padaryti, kad nepasklistų žinia
apie jos nužudymą. Ir kokio siaubingo atgarsio bus sulaukta, jeigu įvykis iškils
aikštėn.
– Kas dar apie tai žino? – paklausė jis.
– Be mūsų keturių – Reimondas Brodas, liokajus, aptarnaujantis ledi Em kajutę.
Jis ir rado kūną. Pasakiau jam manantis, kad ji mirė savo mirtimi, – atsakė daktaras
Bleikas.
– Žinia, kad ji buvo nužudyta, žūtbūt turi likti tarp šios kajutės sienų. Kapitone
Ferfaksai, surašysite pranešimą visam laivui, kad ji ramiai mirė miegodama. Ir nė
žodžio apie dingusį vėrinį.
– Pone Morisonai, man kilo viena mintis. Kai Sautamptone į laivą įlips
pareigūnai, jie pirmiausia paklaus, ką mes darėme siekdami apsaugoti nusikaltimo
vietą ir kontroliuoti visus įeinančius į jos kajutę ir iš jos išeinančius, kad būtų
išsaugoti visi galimi įkalčiai. Vadinasi, mes turėsim grįžti į kajutę ir išgabenti kūną į
morgą, – tarė Sondersas.
– Ar negalime palaukti iki vidurnakčio ir tik tada išgabenti kūną? – paklausė
Morisonas.
– Pone, tai būtų neišmintinga ir galėtų sukelti įtarimų, – atsakė daktaras
Bleikas. – Apie mirtį vis tiek turime pranešti, todėl nepasirodys neįprasta, kai kūnas,
aišku, uždengtas, bus perneštas į laivo morgą.
– Išneškite ją, kai dauguma keleivių pietaus, – paliepė Morisonas. – Ką mes
žinom apie tą liokajų – Reimondą Brodą? – paklausė jis.
– Kaip jau sakiau, – atsakė Sondersas, – kūną rado jis. Išvakarėse ji paprašė, kad
pusryčiai būtų patiekti jai į kajutę, ir jis juos pristatė. Kai jis ją rado, buvo mirusi
mažiausiai prieš penkias ar šešias valandas. Tas, kuris įvykdė šį nusikaltimą, tai
padarė apie trečią valandą nakties. Na, o ponas Brodas dirba jūsų bendrovėse
penkiolika metų, dar nuo Morisono upių kruizų laikų. Jo pavardė niekada nebuvo
minima dėl jokių pažeidimų.
– Ar tas, kuris tai padarė, į kajutę įsilaužė?
– Nematyti jokio ženklo, kad durų spyna būtų pažeista.
– Kas dar galėjo turėti jos kajutės raktą?
– Mes žinom, kad ilgametė jos padėjėja Brenda Martin turėjo antrą raktą, –
atsakė Sondersas. – Bet jums leidus priminsiu, kad, pasak gandų, laivu plaukia
tarptautinio masto brangenybių vagis, pramintas Tūkstantveidžiu Žmogumi. Tiesą
sakant, jei tikėsime internetu, jis net apsiskelbė čia esąs. Toks sumanus žmogus
žinotų, kaip įveikti durų spyną ir atidaryti seifą.
– Kodėl man niekas nepranešė, kad laive brangenybių vagis? – užriaumojo
Morisonas.
Šįsyk atsakė Ferfaksas:
– Aš siunčiau jums žinutę, pone, pranešdamas, kad Interpolo agentas plaukia
kaip svečias siekiant užtikrinti didesnį saugumą.
– Akivaizdu, kad tas mulkis dirba puikiai!
 – Pone, – paklausė Sondersas, – ar pranešti teisės skyriui ir paprašyti nurodymų?
– Man nereikia jų nurodymų, – netvėrė pykčiu Morisonas. – Man reikia daugiau
be jokių incidentų atplaukti laiku į Sautamptoną ir iškelti iš laivo tą prakeiktą kūną!
– Dar kai kas, pone. Tos brangenybės ant grindų veikiausiai labai vertingos. Jeigu
jas ten paliksime, rizikuojame, kad jos... – jis padvejojo, – ...dings. Jeigu į kajutę
įeisim ir jas paimsim...
– Žinau, – pertarė Morisonas. – Rizikuojame be reikalo pažeisti nusikaltimo vietą.
– Pone, leidau sau pastatyti apsaugininką prie jos kajutės durų, – tarė Sondersas.
Morisonas nuleido jo žodžius negirdomis.
– Jūs tikri, kad to negalėjo padaryti tas liokajus? Jeigu tai jo darbas, nenoriu apie
tai žinoti. Jūs žinot – ar bent jau turėtumėt žinoti, kad jeigu nusikaltimą įvykdo
darbuotojas, aš, laivo savininkas, būčiau atsakovas bet kurioje byloje, kuri galėtų
būti iškelta.
Morisonas gniaužydamas kumščius ėmė vaikštinėti pirmyn atgal po kajutę.
– Apie tą Brendą Martin, jos padėjėją, žinom, – tarė jis. – Kas dar keliavo drauge
su ledi Heivud?
– Rodžeris Pirsonas, žmogus, iškritęs už borto, buvo jos finansų patarėjas ir turto
administratorius. Jis, jo žmona Ivona ir Brenda Martin buvo ledi Heivud svečiai.
– Mačiau žmones prie jos vakarienės stalo, – tarė Morisonas. – O kas ta graži
jauna moteris? Mačiau ją kokteilių vakarėlyje, bet neprisimenu jos vardo.
– Silija Kilbraid. Ji, kaip ir profesorius Longvertas, mūsų viešnia paskaitininkė, –
paaiškino Sondersas.
– Jos paskaitų tema – garsių brangakmenių istorija, – pridūrė kapitonas
Ferfaksas.
– Pone Morisonai, – tarė Sondersas, – manau, man reikėtų pasikalbėti su
keleiviais kajutėse šalia ledi Heivud – gal jie girdėjo kokį triukšmą ar matė ką nors
koridoriuje priešais jos kajutę.
– Nieku gyvu. Taip kuo aiškiausiai išsiduosim, kad kažkas negerai. Mes
nemėginam išaiškinti nusikaltimo. Man nerūpi, kas jį įvykdė, – svarbiausia, kad tai
nebūtų darbuotojas.
 Morisonas nutilo ir giliai susimąstė.
– Priminkit, ką sakė tas liokajus.
Sondersas atsakė:
– Jo pavardė – Reimondas Brodas. Tai, ką jis pasakoja, ganėtinai įtikinama. Kaip
žinot, keleiviui užsakius valgį tam tikrai valandai, mūsų liokajams leidžiama
pasibeldus įeiti į kajutę ir palikti vežimėlį su valgiu. Ši paslauga ypač reikalinga
vyresnio amžiaus mūsų svečiams, dažnas kurių neprigirdi. Kadangi ledi Em
miegamojo durys buvo atdaros, jis sako pažvelgęs vidun ir pamatęs, kad ji vis dar
lovoje. Tada jis sušukęs jai, kad pusryčiai patiekti. Jai neatsakius, jis grįžęs į savo
postą, paskambinęs jai į kajutę, bet ji neatsiliepusi. Jis pamanė, kad kažkas turbūt
negerai, grįžo į jos kajutę ir įėjo į miegamąjį. Tada pastebėjo, kad seifo durelės
atdaros, o papuošalai išmėtyti ant grindų. Priėjus prie lovos jam pasirodė, kad ji
nekvėpuoja. Jis palietė jos ranką – sakė, kad oda buvusi šalta. Tada jis kajutės
telefonu paskambino daktarui Bleikui.
– Perduokit jam: jeigu nori dirbti toliau, tegul niekam nesako nė žodžio apie tai,
ką matė toje kajutėje. Velniai rautų, jis turi aiškiai suprasti, kad ji mirė miegodama.
Viskas.
 55

Profesorius Longvertas vienas sėdėjo prie pusryčių stalo, kai prie jo priėjo Brenda
Martin. „Man ši moteris atrodo itin nuobodi“, – pamanė jis mandagiai atsistodamas
ir nusišypsodamas.
– Kaip šį rytą jaučiasi ledi Em? – paklausė jis. – Vakar vakare dėl jos nerimavau. Ji
atrodė labai išblyškusi.
– Iki devynių ji manęs nepasikvietė ir supratau, kad ji pusryčiauja savo kajutėje, –
atsakė Brenda.
Prie jos stovėjo padavėjas. Moteris užsisakė sau įprastus sočius pusryčius:
apelsinų sulčių, meliono, be lukšto virtų kiaušinių su olandišku padažu, dešrelių ir
kavos.
Tuo metu prie stalo priėjo Ivona Pirson.
– Nebeištvėriau toliau būti viena, – lūžinėjančiu balsu paaiškino ji. – Norėjau būti
su draugais.
Norėdama pabrėžti tariamai sielvartingą išvaizdą, veido beveik nepasidažė.
Kadangi į kelionę nepasiėmė jokių juodų drabužių, pasirinko artimiausius jiems –
pilką treniruočių kostiumą. Vienintelis papuošalas buvo vestuvinis žiedas su
deimantu. Ji gerai išsimiegojo ir žinojo neatrodanti labai išvargusi, kaip labiausiai
derėtų. Bet, padavėjui atitraukus jai kėdę, ji atsiduso.
– Visą naktį verkiau. Neįstengiau galvoti apie nieką daugiau, tik kaip iškrenta
mano brangusis Rodžeris. Ak, kad jis būtų manęs paklausęs! Dažnai maldaudavau jį
nesėdėti ant to turėklo.
Ji nusibraukė įsivaizduojamą ašarą ir atsisėdusi paėmė nuo stalo valgiaraštį.
Brenda užjaučiamai palinksėjo, bet profesorius Longvertas, įžvalgus žmogaus
prigimties tyrėjas, puikiai matė, kas slypi po apgaulinga jos išore. „Gera aktorė, –
nusprendė jis. – Nemanau, kad juodu buvo laimingi drauge. Tarp jų akivaizdžiai
tvyrojo įtampa. Rodžeris nuolatos sekiojo paskui ledi Em, o Ivona neslėpė, kad jie
abu jai nuobodūs.“
Tuo metu per laivo garsiakalbius kapitonas paskelbė niūrų pranešimą, kad ledi
Em mirė miegodama.
Brenda aiktelėjo:
– O varge! – atsistojo ir išbėgo iš valgomojo. – Kodėl niekas man nepasakė? Kodėl
niekas man nepranešė?
Henris Longvertas ir Ivona Pirson priblokšti susižvelgė, paskui įsmeigė
apdujusius žvilgsnius į savo lėkštes.
Alvira, Vilis, Ana Demil ir Devonas Maiklsonas, prie savojo stalo išgirdę
pranešimą, negalėjo patikėti savo ausimis. Pirma prašneko Ana.
– Per dvi dienas miršta du žmonės, – aikčiojo ji, – o mano mama mėgdavo sakyti:
„Mirtis pasiima po tris.“
Atsakė vienintelė Alvira:
– Ir aš esu girdėjusi šį posakį, bet esu tikra, kad tai tik bobučių pasakos.
„Bent jau meldžiu, kad taip būtų“, – pamanė ji.
 56

Silija tiesiog negalėjo užmigti. Nepakeliamai slėgė atsakomybė turėti Kleopatros

vėrinį, nors vos kelias nakties valandas. Pykino nuo minties, kad ledi Em padėjėja
Brenda Martin ir jos finansinis patarėjas Rodžeris Pirsonas tikriausiai ją apvaginėja.
„Kokia nelaiminga turi jaustis, kai, būdama aštuoniasdešimt šešerių, suvoki, kad
žmonės, kuriuos laikei artimais draugais ir gerai apmokamais darbuotojais, gali
šitaip su tavim elgtis?! Kaip gaila, kad ledi Em neturi jokių artimų giminių“, – pamanė
Silija.
„Kaip ir aš“, – tada atėjo kita nyki mintis. Nuo tada, kai prasidėjo šios baisios
bėdos, ji vis labiau ėmė ilgėtis tėvo. Ji kažkaip beprotiškai piktinosi, kad jis taip ir
nevedė antrą kartą – tada ji būtų galėjusi turėti brolių ar seserų. „Įbrolių ar įseserių, –
pasitaisė mintyse, – bet mane tai tenkintų.“ Ji numanė, kad vos vienas kitas draugų,
investavusių į Stiveno ribotos rizikos fondą, tiki ją žinojus apie jo suktybę. Vis dėlto
bemaž visi elgėsi su ja akivaizdžiai šaltai. Pinigai, kuriuos jie taupė naujam namui,
butui ar vaikams, pradingo. „Be kaltės kalta“, – persmelkė karti mintis akims imant
merktis.
Kai miegas pagaliau išties ją aplankė, ji penkias valandas išmiegojo – giliai,
sunkiai. Pusę dešimtos ją galiausiai pažadino kapitono Ferfakso balsas.
– Su giliu liūdesiu pranešame, kad šiąnakt mirė ledi Emilė Heivud...
„Ledi Em mirė! Negali būti“, – dingtelėjo Silijai. Ji atsisėdo, išlipo iš lovos. Mintys
karštligiškai vijo viena kitą. „Ar pasigesta Kleopatros vėrinio? Ar jo ieškant iškart
buvo atidarytas jos seifas? Ką apie mane pagalvos, jeigu aš tuoj pat nueisiu pas
kapitoną, atiduosiu jam vėrinį ir paaiškinsiu, kokiomis aplinkybėmis man jį davė ledi
Em?“
 Svarstydama šią problemą ėmė rimti. Atiduodama vėrinį kapitonui ji parodys
nesanti vagilė. Koks vagis varginsis kokį daiktą vogti, o vos po kelių valandų jį
grąžins?
„Nebūk tokia paranojiška! – paliepė ji sau. – Viskas bus gerai.“
Jos mintis pertraukė suskambęs telefonas. Skambino jos advokatas Randolfas
Noulzas.
– Silija, apgailestauju, kad turiu tau pranešti. Ką tik kalbėjau su FTB agentais. Jie
labai nori apklausti tave, vos grįši į Niujorką.
Tik padėjus ragelį telefonas vėl suskambo. Šįsyk skambino Alvira.
– Silija, nenoriu, kad nežinotum, kas darosi. Žiūrėjau per televizorių ryto žinias.
Jau pranešama apie straipsnį žurnale „People“.
Kiek patylėjusi, ji kalbėjo toliau:
– Tikriausiai girdėjai kapitono pranešimą, kad mirė ledi Em.
– Taip, girdėjau.
– Kapitonas, žinoma, to nesakė, bet visi kalba, kad ji buvo nužudyta, o
neįkainojamas Kleopatros vėrinys dingęs.
Baigusi kalbėtis Silija nupėdino iki sofos ir apstulbusi atsisėdo. „Ledi Em
nužudyta? – galvojo ji. – O vėrinys dingęs?“ Ji stengėsi likti rami, nors ją draskyte
draskė pribloškiančios mintys apie tai, ką tai reiškia.
„Vėrinį turiu aš, – karštligiškai svarstė. – Buvau ledi Em kajutėje vos kelios
valandos prieš jai mirštant, prieš tai, kai ji buvo nužudyta. Ar kas nors patikės, kad
ledi Em man jį davė? Kai šiandien žurnale „People“ pasirodė straipsnis, kuriame
Stivenas prisiekinėja, neva aš dalyvavau ribotos rizikos fondo apgaulėje, kas patikės,
kad progai pasitaikius aš nevogčiau? Kiekvienas suktas prekiautojas senienomis už
vėrinį sumokėtų didžiulius pinigus, o paskui parduotų jį kokiam privačiam
kolekcininkui, kurie geidžia tokios brangenybės vien savo pasitenkinimui. Arba tie
neįtikimi smaragdai galėtų būti parduoti juvelyrams po vieną. O kas turi ryšių
slaptam sandėriui organizuoti? Aš, gemologė, keliaujanti po visą pasaulį.“
Ji priėjo prie seifo, išsiėmė vėrinį ir įsižiūrėjo į nepriekaištingus smaragdus. Pati
nesuprato, ar nesvarsto – gal reikėtų išeiti į balkoną ir sviesti juos į vandenyną
apačioje.
 57

Priėjusi prie ledi Em kajutės, Brenda pamatė prie durų apsaugininką.

– Atleiskite, ponia, bet kapitonui įsakius niekam neleidžiama įeiti į šią kajutę, kol
neatplauksime į Sautamptoną.
Brenda suirzusi atšovė:
– Dvidešimt metų dirbau asmenine ledi Em padėjėja. Nejaugi aš negaliu...
Apsaugininkas ją pertarė:
– Atleiskite, ponia, taip įsakė kapitonas.
Brenda staigiai apsisuko ir nuėjo koridoriumi tiesutėle nugara rodydama
pasipiktinimą apsaugininku. „Tegul mano, kad ji man bent kiek rūpi, – pamanė ji. –
Na, o iš tikrųjų dabar nebereikės sekioti jai iš paskos ir stengtis nuspėti kiekvieną jos
užgaidą ar poreikį.“
Ralfas! Dabar ji galės būti su juo visą laiką. Dabar jai nebereikės jo slėpti, o
žinojo, kad ledi Em jis būtų nepriimtinas. Butas, kuriame ji gyvena su Ralfu,
priklausė ledi Em. „Jai nė velnio nereiškė palikti jį man. Kas žino, kaip ilgai jos turto
administratorius leis man jame pasilikti? Kol kas už nuomą mokėti nereikia.
Pagyvensiu jame, kol kas nors lieps man išsikraustyti.“
Vėl prisiminė ledi Em. „Ji palieka man tris šimtus tūkstančių dolerių, – pamanė
Brenda. – O mudu turim du milijonus, gautus už sukeistus ir parduotus
brangakmenius. Laisva! Man nebereikės keliaklupsčiauti kaip visus tuos metus.
Bent jau vertinant papuošalus nereikės nerimauti, kad kas nors manęs paklaus,
kodėl tarp jų tiek daug pigių. Gal vertintojai pamanys, jog per daugybę metų ji tiek jų
prisipirko, kad ją galėjo apgauti koks sukčius juvelyras, įkišdavęs jai šlamšto. Ledi Em
drausdavo tik per šimtą tūkstančių dolerių kainavusius papuošalus. Į juos ir kryps
dėmesys. Laimė, mudu su Ralfu nekišom nagų prie apdraustų brangenybių.“
Brenda guodė save šia mintimi, kol jai toptelėjo, kad ledi Em galėjo paprašyti
Silijos Kilbraid pasižiūrėti į jos „iškylų“ apyrankę. „Man reikėtų sužinoti daugiau apie
tą gemologę“, – pamanė Brenda atsidarydama skreitinuką. Guglo paieškoje surinko
Silijos Kilbraid pavardę. Pirmiausia sužinojo, kad Silija galbūt susijusi su buvusio
sužadėtinio ribotos rizikos fondo apgaule. Tačiau Brendai akys iššoko ant kaktos
pamačius kitą antraštę, šaukiančią: „Filantropė ledi Emilė Heivud nužudyta
prabangiame kruiziniame laive“.
Perbėgusi akimis pranešimą uždarė kompiuterį. Pajuto, kad tankiai alsuoja.
„Viskas man būtų gerai, – pamanė, – jeigu ledi Em būtų mirusi miegodama. Taip
nutinka senukams. Jeigu rašoma tiesa ir ji buvo nužudyta, ar dėl to nebus imta kitaip
į mane žiūrėti?“
Kita vertus, tai gali apsaugoti juodu su Ralfu. Straipsnyje rašoma, kad dingo
Kleopatros vėrinys. Vadinasi, žudikas veikiausiai įlindo į ledi Em seifą. Jeigu jis nebus
sugautas, niekas nesužinos, kokie papuošalai pavogti. „Jeigu manęs paklaus, galėsiu
pasakyti, kad ledi Em darydavosi įvairių papuošalų kopijas. Į kelionę ji pasiėmė daug
tikrų brangenybių ir daug jų kopijų. Vagis tikriausiai pasiėmė kai kurias tikrąsias, o
šlamštą paliko.“
Dabar Brenda pasijuto kur kas geriau. „Aišku, kodėl prie kajutės durų stovėjo
apsaugininkas ir manęs neįleido, – pamanė. Laivo vadovybė mėgina nuslėpti
žmogžudystę ir vagystę sakydama, kad ji mirė savo mirtimi.
Ledi Em nebėra, aš turiu alibi dėl jos papuošalų, bet tai dar nereiškia, kad galiu
jaustis ramiai.
Jeigu ledi Em pasakė Silijai įtarianti, kad aš sukeičiau apyrankes, ar Silija praneš
apie tai policijai, kai laivas atplauks į uostą? O gal ji dabar pasakys kapitonui ir
policija jau lauks manęs? Jeigu ledi Em buvo nužudyta, gal Silija manys esant dar
svarbiau pranešti viską, ką jai sakė ledi Em? Bet ar po tos fondo apgaulės kas nors
tikės Silija?
Jeigu ji ką nors pasakys pareigūnams, šie turės tikėti arba jos, arba mano
žodžiais, – nervingai sakė sau Brenda grįždama į valgomąjį ir paprašydama padavėjo
atnešti jai puodelį kavos ir keksiuką su mėlynėmis. Po penkių minučių, atsikandus
didelį kąsnį keksiuko, jai surakino žandikaulį. – Aš vienintelė turiu ledi Em kajutės
raktą. O jeigu kas nors pamanys, kad aš galėjau ją nužudyti?“
 58

Tedas Kavano buvo bebaigiąs pusryčiauti ir kalbėtis su kolega, kai per laivo
garsiakalbius buvo pranešta apie ledi Heivud mirtį. Jam teko tvirčiau suimti kavos
puodelį, kad šis neiškristų iš rankos.
Jam pagailo ledi Em, bet kita jo mintis buvo: „Tikiuosi, Kleopatros vėrinys
saugioje vietoje. Kažin ar žinia apie jos mirtį pasiekė spaudą?“ – pamanė jis ir ėmė
maigyti savo „iPhone“ klavišus.
Jahu naujienų antraštė skelbė: „Ledi Emilė Heivud nužudyta, galbūt dingęs
garsusis vėrinys“. „Negali būti“, – pamanė jis, nors suvokė, kad turėjo būti koks nors
patvirtinimas. Kapitonas pranešime nieko neminėjo apie nužudymą. Internete
visada sklando neįtikimų gandų, bet jis nujautė, jog šis pernelyg neįprastas, kad
būtų melas. Toliau buvo rašoma, kad paryčiais lovoje gulinti ledi Heivud uždusinta
pagalve. Esą seifas buvęs atdaras, o brangenybės išmėtytos ant grindų.
Kleopatros vėrinys. Kokia tragedija, jeigu jis prarastas! Tai buvo paskutinis
papuošalas, kurį Kleopatra įsakė atnešti ruošdamasi nusižudyti, kad netaptų
Oktaviano belaisve.
Jis pagalvojo apie senienas, kurias su savo partneriais atgavo teisėtiems
savininkams. Paveikslus Aušvico aukų šeimoms. Paveikslus ir skulptūras Luvro
muziejui, pavogtus, kai Prancūzija buvo okupuota per Antrąjį pasaulinį karą. Be to,
jie laimėjo bylas prieš prekiautojus senienomis ir meno kūriniais, kurie kaip
originalus įkišdavo nieko neįtariantiems pirkėjams vertingų kūrinių kopijas.
Jis ėmė karštligiškai galvoti apie žmones laive, kurie buvo artimi ledi Em.
Žinoma, Brenda Martin.
Rodžeris Pirsonas, bet šis negyvas. Ar ledi Em ir Pirsono našlė buvo artimos?
 O Silija Kilbraid? Ledi Em klausėsi jos paskaitų, joms pasibaigus su ja
šnekučiavosi ir pakvietė gemologę prie savo stalo.
Guglo paieškoje jis surinko Silijos Kilbraid pavardę. Daugiausia vietos buvo skirta
interviu žurnalui „People“, kuriame nusikaltimu apkaltintas jos buvęs sužadėtinis
prisiekinėjo, kad ji dalyvavusi jo apgaulėje.
Jis, advokatas, žinojo, kad pasirodžius interviu FTB agentai privalės įdėmiau
ištirti galimą jos dalyvavimą nusikaltime. Ji tikriausiai moka pasakiškus honorarus
advokatams.
Gal ji buvo priversta pavogti vėrinį? Jeigu jį pavogė Silija, kaip ji pateko į ledi Em
kajutę?
Mėgino įsivaizduoti, kas įvyko ledi Em kajutėje. Gal ledi Em pabudo ir užklupo ją
atidarant seifą?
Ir, jeigu taip nutiko, gal Silija Kilbraid puolė į paniką, čiupo pagalvę ir uždusino
ledi Em?
Bet apie visa tai galvodamas Tedas mintyse regėjo Siliją Kilbraid, ateinančią į
vakarykštį kokteilių vakarėlį. Ji šiltai pasisveikino su žmonėmis kambaryje. Buvo be
galo graži.
 59

Vis labiau puldamas į neviltį Rodžeris Pirsonas žiūrėjo, kaip pateka saulė. Rankos
buvo švininės, jis kaleno dantimis. Šaltas lietus davė jam taip reikalingo gėlo
vandens atsigerti, bet po jo visas kūnas drebėjo.
Reikėjo daug pastangų judinti rankas ir kojas. Jis žinojo, kad jo kūno
temperatūra sumažėjusi jeigu ne iki kritinės ribos, tai labai arti jos. Jis abejojo, ar
jam užteks jėgų iš naujo pripūsti oro į kelnes, kurias naudojo kaip virš vandens
padedančią išsilaikyti priemonę, kai iš jų išeis likęs oras. „Ilgai nepratempsiu“, –
pamanė.
Ir tada jam pasirodė, kad mato jį – į jo pusę plaukiantį kažkokį laivą. Jis jau seniai
atsisakė bet ko panašaus į tikėjimą, tačiau dabar pajuto besimeldžiąs. „Dieve
brangus, tegul kas nors pasižiūri į šitą pusę! Tegul kas nors mane pamato!“
„Apkasuose nebūna ateistų“, – buvo jo paskutinė sąmoninga mintis prisiverčiant
nemosuoti, kol laivas neatsidūrė tokiu atstumu, kad juo plaukiantys žmonės galėtų
jį matyti. Dabar jis iš paskutiniųjų stengėsi plūduriuoti supamas bangų, kurios staiga
ėmė kimšti šnerves ir stumti jį tolyn nuo besiartinančio laivo.
 60

Alvira ir Vilis įnikę į pokalbį kaip kasdien pasivaikščiodami ėjo tris kilometrus
viršutiniame laivo denyje.
– Vili, grėsmės, jog kas nors pavogs Kleopatros vėrinį, būta visąlaik, bet kaip
siaubinga, kad kažkas uždusino vargšę moterį norėdamas jį gauti!
– Godumas – siaubingas motyvas, – niūriai atsakė Vilis, tada pastebėjo, kad
Alvira užsimovusi žiedą su safyru, kurį jis dovanojo jai keturiasdešimt penktųjų jų
vedybų metinių proga. – Brangioji, dieną tu niekada nenešioji papuošalų, išskyrus
vestuvinį žiedą. Kodėl dabar puikuojiesi naujuoju?
– Nenoriu, kad kas nors įsėlintų į mūsų kajutę ir jį pavogtų, – atsakė Alvira. – Ir,
galiu lažintis, diduma žmonių šiame laive elgiasi taip pat. O jeigu jie nenori nešioti
papuošalo, įsideda jį į rankinę. Ak, Vili, kai pagalvoji, pirmos šios kelionės dienos
buvo tokios nuostabios! Paskui vargšelis Rodžeris Pirsonas iškrito už borto, o dabar
nužudyta ledi Em. Kas būtų galėjęs tuo patikėti?
Vilis nieko neatsakė. Jis žiūrėjo į tamsius debesis, besikaupiančius virš galvos, ir
juto, kad laivas labiau sūpuojasi į šonus. „Nenustebčiau, jeigu užeitų audra, –
pamanė jis. – Jeigu taip, tikiuosi, nepasijusime kaip „Titanike“: visi mėgaujasi
begaline prabanga, bet galop ištinka tragedija.
Kokia beprotiška mintis!“ – papriekaištavo jis sau suimdamas Alviros delną ir jį
paspausdamas.
 61

Tūkstantveidis Žmogus niūriai klausėsi kapitono pranešimo apie ledi Em mirtį per
laivo garsiakalbius.
„Apgailestauju, kad teko ją nužudyti, – pamanė. – Nieko tuo nepešiau. Vėrinys
dingo. Seife jo nebuvo. Apieškojau visus miegamojo stalčius. Neturėjau laiko ieškoti
svetainėje, bet esu tikras, kad ji nebūtų jo ten palikusi.
Kur jis? Kas jį turi? Kiekvienas šiame laive galėjo pasekti ją ir pamatyti įeinančią į
savo kajutę. Kas dar galėjo turėti jos kajutės raktą?“
Vaikštinėdamas po viršutinį denį, jis ėmė rimti ir kurti planus. „Tokie žmonės,
kokie plaukia šiuo laivu, tikrai nevogtų vėrinio“, – nusprendė.
„Per vakarienę ji akivaizdžiai jautėsi prastai. Kiekvienas, stebėjęs ją taip įdėmiai
kaip aš, būtų tai matęs. Gal jos padėjėja Brenda po vakarienės nuėjo į jos kajutę?
Įmanoma, net tikėtina.
Matyt, tarp jos ir ledi Em būta tam tikros įtampos. Ar vėrinys dabar Brendos
rankose?“
Prieš save denyje jis pamatė Mijanus. Nuojauta jam sakė saugotis Alviros. Jis
rado informacijos apie ją internete. „Šio nusikaltimo geriau nesiaiškink“, – pamanė.
Jis sulėtino žingsnį, kad su jais nesusilygintų. Jam reikėjo laiko pagalvoti, sukurti
planą. Teliko trys dienos, iki jie atplauks į Sautamptoną, o iš šio laivo be Kleopatros
vėrinio jis nieku gyvu neišlips.
Vienintelė Brenda turi ledi Em kajutės raktą, tuo jis neabejojo. Taigi žinojo, koks
turės būti kitas jo veiksmas.
 62

Silija valandą pabėgiojo, paskui palindo po dušu, apsirengė ir užsisakė į kajutę kavos
su keksiuku. Galvoje sukosi žodžiai: „Ką man daryti? Tarkim, nueisiu pas kapitoną ir
atiduosiu jam vėrinį, – klausė ji savęs, – ar jis manimi patikės? O jeigu ne – ar
užrakins patalpoje suimtiesiems? Ar galiu nuvalyti nuo vėrinio savo pirštų atspaudus
ir palikti jį ten, kur kas nors jį rastų? Tai viena galimybė. Bet kas, jeigu kas nors mane
pamatys ar užfiksuos kamera? Kas tuomet? Ar bus leista apieškoti kajutes ieškant
vėrinio? Ne, jeigu tai būtų buvę padaryta, vėrinys jau būtų buvęs rastas mano seife.
Nuo šios minties ištikta panikos Silija karštligiškai apsidairė po kajutę. Priėjusi
prie seifo atidarė ir išėmė iš jo Kleopatros vėrinį. Prieš savo paskaitą ji apsirengė
švarką ir laisvas kelnes. Švarkas buvo platus, su viena didele saga prie kaklo, kelnės
su giliomis kišenėmis. „Gal galiu laikyti jį prie savęs?“ Drebančiomis rankomis ji
įsikišo nemenką papuošalą į kairę kelnių kišenę ir pribėgo prie veidrodžio.
Kišenė nebuvo išsipūtusi.
„Nieko geriau nesugalvosiu“, – dingtelėjo neviltinga mintis.
 63

Kim Volpoun labiausiai mėgo prieš pusryčius pasivaikščioti. Ji plaukė „Rojumi“, laivu,
kuris pirmiausia užsuks į Sautamptono uostą. Visą naktį pliaupęs lietus aprimo, ką
tik išlindo saulė. Denyje keleivių beveik nebuvo.
Vaikščiodama ji giliai kvėpavo. Jai labai patiko gaivaus vėjo nešamas vandenyno
kvapas. Keturiasdešimties, ką tik išsiskyrusi, Kim plaukė į kruizą su artimiausia
drauge Lora Bruno ir juto didžiulį palengvėjimą, kad baigėsi bjaurus turto dalybų
reikalas. Paaiškėjo, kad jos vyras Valteris yra atitrūkęs nuo tikrovės ir gyvena
fantazijų pasaulyje.
Kurį laiką pavaikščiojusi ji stabtelėjo ir pasižiūrėjo horizonto pusėn. Prisimerkė,
sumirksėjo. Ką ji regi? Kokią nors plūduriuojančią šiukšlę, kokios, deja, patekdavo į
šiuos vandenis? Galbūt, bet atrodė, tarsi kažkas juda pirmyn atgal.
Maždaug už penkių metrų nuo jos vyresnis vyras stovėjo apkabinęs bendraamžę
moterį. Jam po kaklu ant dirželio kabojo žiūronai.
– Atleiskit, pone, mes turbūt nepažįstami. Aš esu Kim Volpoun.
– Ralfas Mitlas, o čia mano žmona Mildred.
– Ralfai, ar negalėčiau pasiskolinti iš jūsų žiūronus?
Jis nenoriai sutiko.
– Prašyčiau elgtis atsargiai, – įspėjo jis. – Jie labai brangūs.
– Gerai, – daug negalvodama pažadėjo Kim paimdama žiūronus jam iš rankų.
Užsikabinusi dirželį ant kaklo sureguliavo lęšius. Kai nukreipė juos į tą judantį
daiktą, jai užgniaužė kvapą. Atrodė, kad vandenį plaka ranka. Ji aiktelėjo, nusiėmė
dirželį nuo kaklo ir grąžino žiūronus savininkui.
– Pažiūrėkite tenai, – rodydama į tą pusę tarė Kim. – Ką matote?
 Nustebintas nekantraus jos balso, jis paėmė žiūronus, sureguliavo savo regai ir
nukreipė į horizontą.
– Ten kažkoks žmogus! – sušuko jis ir pasisuko į ją. – Aš jį stebėsiu. Eikit ir
pasakykit kokiam įgulos nariui pranešti kapitonui, kad vandenyje žmogus. Jis bando
duoti ženklą mūsų laivui.
Po dešimties minučių valtis su keturiais įgulos nariais buvo nuleista ir nuskubėjo
prie žmogaus vandenyje.
 64

Kapitonas Ferfaksas ir Džonas Sondersas atsiliepė į įsakmius Morisono šūksmus tuoj

pat ateiti į jo kajutę.
– Kaip tapo žinoma apie šį įvykį? – baisiausiai įširdęs paklausė laivo savininkas. –
Kas pranešė, kas nutiko?
– Galiu tik spėti, kad tai padarė Tūkstantveidis Žmogus, – atsakė Sondersas.
– O daktaras Bleikas? O tas liokajus?
Kapitonas Ferfaksas įsitempė, bet stengėsi neparodyti supykęs.
– Duodu galvą nukirsti, kad daktaras Bleikas niekada neatskleistų tokios
informacijos. Na, o kalbant apie Reimondą Brodą, kaip jau esu jums sakęs, aš net
nesu tikras, kad jis žinojo, jog ledi Heivud buvo nužudyta. Jeigu man reikėtų spėti,
pritarčiau tam, ką sakė ponas Sondersas. Veikiausiai čia dar vienas pavyzdys, kaip
Tūkstantveidis Žmogus giriasi žiniasklaidai.
– Pala. O tas vyrukas, Interpolo detektyvas? Kokia jo pavardė? – paklausė jis ir
raukšlės jo kaktoje pagilėjo.
– Devonas Maiklsonas, pone, – atsakė kapitonas Ferfaksas.
– Perduokit jam, kad noriu, jog jis dabar čia ateitų. Turiu galvoje tučtuojau, –
užkriokė Morisonas.
Nieko nesakydamas Ferfaksas pakėlė ragelį.
– Sujunkit mane su Devono Maiklsono kajute, – tarė.
Po trijų skambučių Maiklsonas atsiliepė.
– Pone Maiklsonai, čia kapitonas Ferfaksas. Aš pono Morisono kajutėje. Jis nori,
kad tuoj pat pas jį ateitumėte.
– Aišku. Žinau, kur ji. Netrukus būsiu.
 Ištisas tris minutes kajutėje vyravo nejauki tyla. Ją nutraukė į duris pabeldęs ir jas
atidaręs Devonas Maiklsonas.
Morisonas negaišo laiko mandagumo frazėms.
– Girdėjau, dirbate Interpole, – pareiškė jis be užuolankų. – Laive nužudytas
žmogus ir pavogtas brangus papuošalas. Ar jūs neturėjote užkirsti tam kelio?
Maiklsonas nė nemėgino paslėpti pykčio veide.
– Pone Morisonai, – tarė jis lediniu balsu, – kaip suprantu, jūs pateiksite man
saugos vaizdo įrašus iš valgomojo ir koridoriaus, vedančio iki ledi Heivud kajutės.
Atsakė kapitonas Ferfaksas:
– Pone Maiklsonai, turbūt nežinote, kokia padėtis didumoje kruizinių laivų. Mes
labai gerbiame savo svečių privatumą, todėl kameros koridoriuose nemontuojamos.
– Vadinasi, jūs taip pat saugote vagies ir žudiko privatumą. Jums neatėjo į galvą,
kad dėl vertingų daiktų, kuriuos jūsų svečiai turi savo labai brangiose kajutėse,
derėtų ištisą parą laikyti apsaugininką?
– Neaiškinkite man, kaip vadovauti mano laivui! – atšovė Morisonas. – Visur
apsaugininkai?! Aš vadovauju prabangiam laineriui, o ne kalėjimui! Esu tikras, kad
esate puikus detektyvas ir jau išaiškinote šį nusikaltimą. Kodėl nepasakius mums
visiems, kas atsitiko?
Maiklsonas atsakė tokiu pat lediniu balsu:
– Galiu jums pasakyti, kad labai įdėmiai tiriu keletą žmonių.
– Noriu sužinoti, kas jie, – pareiškė Morisonas.
– Patirtis išmokė mane pirmiausia sutelkti dėmesį į tą, kuris rado lavoną. Labai
dažnai tas žmogus nepasako visko, ką žino. Toliau aiškinuosi jūsų liokajaus
Reimondo Brodo praeitį ir dabartį.
– Aš jus užtikrinu: kiekvienas šio laivo darbuotojas buvo nuodugniai ištirtas prieš
nusamdant, – patikino Sondersas.
– Nė kiek neabejoju, – atsakė Maiklsonas, – bet aš užtikrinu jus, kad Interpolo
galimybės tirti gerokai pranoksta jūsų turimas.
– Kas dar? – paklausė Morisonas.
– Keletas kitų keleivių, žinios apie kuriuos mane domina. Kol kas atskleisiu tik
vieną pavardę – pono Edvardo Kavano.
– Ambasadoriaus sūnaus? – priblokštas paklausė Ferfaksas.
– Tedas, kaip jis save vadina, Kavano daug keliauja po Europą ir Artimuosius
Rytus. Peržiūrėjau jo skrydžių duomenis, atspaudus pase ir viešbučių įrašus.
Nežinau, ar čia sutapimas, ar ne, bet pastaruosius septynerius metus jis buvo visai
netoli Tūkstantveidžio Žmogaus vagysčių vietų. Be to, jis atvirai rodė susidomėjimą
vadinamuoju Kleopatros vėriniu. Dabar, kai atsakiau į jūsų klausimus, išeisiu.
Jam išėjus ir durims užsidarius kapitonas Ferfaksas tarė:
– Pone Morisonai, dar vienas reikalas. Mane skambučiais ir elektroninio pašto
žinutėmis atakuoja žurnalistai, prašantys pakomentuoti, kaip mirė ledi Em, ir
klausiantys, ar pavogtas Kleopatros vėrinys. Kaip man atsakyti?
– Laikysimės savo versijos, kad ledi Em mirė savo mirtimi, ir taškas, – atsakė
Morisonas.
– Bet mes žinom, kad Kleopatros vėrinys dingęs. Ar neturėtume įspėti keleivių
rūpestingai saugoti savo vertybes? – paklausė Ferfaksas.
– Kad man nė žodžio apie dingusią ar pavogtą brangenybę! – pyktelėjo
Morisonas. – Viskas.
Du lankytojai nusprendė, kad tai ženklas, jog pokalbis baigtas, ir išėjo iš kajutės.
Nors buvo tik dešimta ryto, Gregoris Morisonas priėjo prie kajutės baro ir įsipylė
nemažą stiklą degtinės. Jis nebuvo linkęs melstis, bet dabar galvojo: „Viešpatie, kad
tik tas, kuris ją nužudė, nebūtų laivo darbuotojas!“
Po dešimties minučių Morisonui paskambino iš jo bendrovės viešųjų ryšių
agentūros ir pranešė, kad prie gandų apie tai, jog ledi Em nužudyta, o jos vėrinys
pavogtas, prisidėjo pranešimai žiniasklaidoje, esą po interviu „People“ Silija Kilbraid
bus apklausiama FTB agentų dėl jos ryšio su ribotos rizikos fondo apgaule. Kadangi ji
pakviesta į „Karalienę Šarlotę“ skaityti paskaitų, jis ir kapitonas turi būti pasiruošę
atsakyti į keleivių klausimus.
– Tikrai turiu tai žinoti, – užriko Morisonas. Jis padėjo ragelį ir paskambinęs savo
saugos viršininkui liepė ateiti į jo kajutę.
Pasirodžius Sondersui, Morisonas kuo ramiausiu balsu paklausė:
 – Ar žinojai, kad vienas iš mūsų paskaitininkų, Silija Kilbraid, yra įtariama
dalyvavusi apgaulėje?
– Ne, nežinojau. Paskaitininkus kviečia renginių režisierius. Daugiausia dėmesio,
aišku, skiriu keleiviams ir „Castle Line“ bendrovės darbuotojams.
– Kada Kilbraid vėl turi skaityti paskaitą?
Sondersas išsitraukė „iPhone“, kelis kartus brūkštelėjo ir atsakė:
– Šiandien po pietų teatre. Bet tai nebus dar viena paskaita. Ji kalbėsis su ponu
Breidenbaku, renginių režisieriumi, be to, atsakys į susirinkusiųjų klausimus.
– Perduok jai, kad nesivargintų eiti. Man tetrūko, kad žmonės sužinotų, jog
nusamdžiau vagilę skaityti paskaitų savo laive!
Sondersas atsargiai atsakė:
– Pone Morisonai, manau, mums naudinga, kad iki kelionės galo padėtis išliktų
kuo įprastesnė. Ar suvokiate: jei atšauksime panelės Kilbraid pasirodymą, ne tik
nuvilsime keleivius, kurie ketina į jį ateiti, bet dar pranešime, kad įtariame ją vagyste
ir žmogžudyste ledi Heivud kajutėje? Ar mums to reikia?
– Ji gemologė, tiesa?
– Taip.
– Vadinasi, bus kalbama apie brangakmenius, ar ne? Ar nepagalvojai, kad
diduma keleivių renginyje žinos, kad Kilbraid tiriama dėl dalyvavimo apgaulėje?
– Manyčiau, taip, jie žinos. Tačiau kadangi mes žinom, kad laive įvyko
žmogžudystė, o Interpolo agentas neminėjo jos tarp įtariamųjų, jūs leisite suprasti
manantis, jog ji prie jos prisidėjusi. Galima sulaukti labai nemalonių padarinių. Jeigu
paaiškės, kad ji nekalta, ji gali mėginti jums atsilyginti už šmeižtą. Labai labai
patariu neatšaukti jos pasirodymo.
Morisonas pasvarstė.
– Gerai, jei ji valandą bus scenoje, aš bent jau žinosiu, kad ji nežudo kitos senutės
ir nevagia daugiau papuošalų. Tegul viskas vyksta pagal tvarkaraštį. Būtinai ateisiu
jos pasiklausyti.
 65

Dvidešimt po trijų Silija stovėjo auditorijos užkulisiuose. Iš už užuolaidos matė, kad

beveik visos vietos užimtos. Alvira ir Vilis Mijanai, Tedas Kavano, Devonas
Maiklsonas ir Ana Demil sėdėjo pirmoje eilėje, ten pat žmogus, kurį ji pažino kaip
Gregorį Morisoną, „Karalienės Šarlotės“ savininką. „Kodėl jis čia?“ – stebėjosi ji staiga
pajutusi, kad perdžiūvo burna.
Jai dingtelėjo mintis, kad prieš parą pirmoje eilėje sėdėjo ir ledi Em. Nevalingai
ranka sugniaužė kišenę, kurioje gulėjo didelis vėrinys.
Ji išgirdo, kaip jos vardą praneša Entonis Breidenbakas, renginių režisierius.
Stengdamasi šypsotis ji užlipo ant scenos ir paspaudė jam ranką. Jis prašneko:
– Silija Kilbraid yra garsi gemologė iš „Karutersų juvelyrikos“ Niujorke.
Ankstesnėse paskaitose ji sužavėjo mus savo kompetencija vertinant
brangakmenius ir jų istorijos žiniomis. Šiandien viskas vyks kiek kitaip. Ji atsakinės į
mano, paskui į susirinkusiųjų klausimus.
Silija ir renginių režisierius priėjo prie dviejų viena priešais kitą pastatytų kėdžių
ir atsisėdo.
– Silija, pirmas mano klausimas – apie Zodiako ženklų akmenis ir ką jie
simbolizuoja. Pradėkime nuo gintaro.
– Gintaras yra akmuo, astrologiškai siejamas su Jaučio Zodiako ženklu.
Ankstyvieji gydytojai rekomenduodavo jį nešioti, kad apsaugotų nuo galvos
skausmų, širdies ligų ir daugybės kitų negalavimų. Senovės egiptiečiai dėdavo
gintaro gabaliuką prie mirusiųjų, kad kūnas neirtų, – atsakė Silija. Dabar, pokalbiui
nukrypus į jai gerai žinomus dalykus, jautėsi patogiai.
– O akvamarinas?
 – Tai gimusiųjų kovą, Žuvų akmuo. Manoma, kad jis neša džiaugsmą ir laimę,
darną vedybiniame gyvenime. Senovės graikai laikė jį šventu jų dievo Poseidono
akmeniu. Puikiai tinka imti su savimi per atostogas ir keliones jūra.
– Pereikime prie kai kurių labai brangių akmenų, – tarė renginių režisierius. – O
kaip deimantai?
– Deimantas – gimusiųjų balandį, Avinų akmuo, – Silija nusišypsojo. – Tikima,
kad jis užtikrina skaistumą, darną, meilę ir skalsą. Tie laimingieji, kurie išgali jį
įsigyti, tikėdavo, kad jis apsaugo juos nuo maro.
– O smaragdas?
– Smaragdas – kitas Jaučių, gimusiųjų gegužę, akmuo. Jis turi užtikrinti meilę ir
pritraukti turtus. Renesanso laikais aristokratai mainydavosi smaragdais kaip
draugystės simboliu. Tai šventas deivės Veneros akmuo.
– Dar vienas klausimas. Papasakokite mums apie auksą.
– Jis neturi konkrečios vietos astrologiniame kalendoriuje. Šis metalas glaudžiai
susijęs su dieviškumu ir dievais, siejamais su saule. Jis yra geros sveikatos simbolis.
Buvo manoma, kad auksiniai auskarai stiprina akis, o jūreiviai ir žvejai tikėjo, kad jis
neleidžia paskęsti.
Vos baigusi sakinį Silija prisiminė Rodžerį. Jeigu renginių režisieriui kilo ta pati
mintis, jis to neparodė.
– Na, gerai, dabar atėjo klausytojų eilė, – tarė Breidenbakas. – Jei turite klausimą,
prašau pakelti ranką. Mano padėjėja prineš jums mikrofoną.
Silija nerimavo, kad pirmas klausimas bus apie Kleopatros vėrinį. Tačiau moteris
paklausė apie smaragdų ir deimantų vėrinį, kurį seras Aleksandras Korda 1939
metais nupirko aktorei Merl Oberon.
– Tas vėrinys buvo įstabus, – atsakė jai Silija. – Jame buvo dvidešimt devyni
smaragdai. Manoma, kad jie buvo vienodos formos ir dydžio – tiesą sakant,
akmenys, puošę Indijos maharadžas penkioliktame amžiuje.
Vos Silijai baigus, pakilo gera dešimtis rankų. Vienas po kito pasipylė klausimai:
„Kokia Houpo deimanto istorija?“, „Ką galite pasakyti apie brangakmenius Britanijos
karūnavimo karūnoje10?“, „Ar tiesa, kad tradicija dovanoti sužadėtuvių žiedą su
deimantu atsirado dėl bendrovės „De Beers“11 sėkmingos reklamos kampanijos
ketvirtajame devyniolikto amžiaus dešimtmetyje?“ Juoką sukėlė šis: „Ar iš Kim
Kardašian pavogtas žiedas kainavo keturis milijonus dolerių?“
Pačiame renginio gale buvo pateiktas klausimas apie Kleopatros vėrinį: „Ar jis
išties buvo pavogtas ir ar ledi Heivud buvo nužudyta?“
– Nenumanau, ar vėrinys buvo pavogtas, – atsakė Silija. – Ir neturiu jokio
pagrindo tikėti gandu, esą ledi Heivud mirė ne savo mirtimi.
„Šaunuolė!“ – pamanė Morisonas. Lengviau pasijuto nusprendęs leisti Kilbraid
susitikti su keleiviais. Kol nebuvo užduotas paskutinis klausimas.
– Panele Kilbraid, daugelis mūsų, jūs taip pat, buvote kapitono kokteilių
vakarėlyje ir vakarienėje po jo. Matėme ledi Emilę, pasipuošusią Kleopatros vėriniu.
Nors plačiai pasklido gandas, kad vėrinys pavogtas, laivo vadovybė tvirtina, kad taip
nėra. Ar galite tai patvirtinti?
– Niekas iš laivo vadovybės nesikreipė į mane dėl vėrinio, – nesmagiai
jausdamasi atsakė Silija.
– Ir ar nesama prakeiksmo, susijusio su vėriniu, pasak kurio, tas, kuris pasiims jį į
jūrą, kranto gyvas nepasieks?
Silija aiškiai prisiminė, kaip ledi Em juokavo apie šį prakeiksmą.
– Taip, – atsakė ji. – Anot legendos, šis vėrinys užkeiktas.
– Ačiū jums, Silija Kilbraid, ir ačiū visiems susirinkusiesiems, – tarė Breidenbakas
atsistodamas. Keleiviai pradėjo ploti.

10
Britų monarcho karūna, uždedama per karūnavimą.
11
1888 m. Pietų Afrikos Respublikoje įkurta tarptautinė korporacija, užsiimanti deimantų gavyba, pirkimu,
pardavimu, apdirbimu ir sintetinių deimantų gamyba.
 66

Ivona, Valerė Konrad ir Deina Teras dalyvavo susitikime su Silija. Paskui jos nuėjo į
„Eduardo VII“ barą išgerti po kokteilį. Ivona paaiškino draugėms, kad jai tiesiog
nepakeliama būti vienai kajutėje.
– Kiekvieną akimirką, kai būnu ten, – liūdnu, drebančiu balsu kalbėjo ji, – matau
Rodžerį. Ir mintyse dar kartą išgyvenu tą siaubingą akimirką, kai jis atsilošė, o paskui
krisdamas sumostagavo rankomis. Stovėdama prie balkono durų jį įspėjau:
„Rodžeri, būk geras, nesėdėk ant turėklo. Tu iškrisi iš laivo.“ Jis nusijuokė ir atsakė:
„Nesijaudink, aš gerai plaukiu.“
Jai pavyko iš dešinės akies išspausti ašarą.
Valerė ir Deina užjaučiamai suniurnėjo.
– Turėjai pasijusti siaubingai, – tarė Valerė.
– Negaliu įsivaizduoti nieko baisesnio, – pridūrė Deina.
– Teks gyventi su šiuo prisiminimu kiekvieną savo gyvenimo dieną, – sielojosi
Ivona.
– Ar pagalvojai apie simbolines laidotuves arba atminus? – paklausė Deina.
– Vos įstengiu aiškiai mąstyti, – atsakė Ivona. – Bet, žinoma, surengsiu atminus.
Manau, tokiomis aplinkybėmis po dviejų savaičių būtų tinkamas metas.
„Ir per tą laiką būsiu gavusi draudimo išmoką“, – pamanė Ivona.
– Girdėjau, kad vienas vyras laive surengė apeigas, per kurias išbarstė žmonos
pelenus, – tarė Deina.
– Jis bent jau turėjo pelenus, kuriuos galėjo išbarstyti, – atsakė Ivona.
– Ivona, mes tikimės, kad viskas tau bus gerai, – tapšnodama jai per ranką
kalbėjo Valerė. – Ar Rodžeris buvo apsidraudęs gyvybę?
 – Taip, buvo, ačiū Dievui. Jo gyvybė buvo apdrausta penkiais milijonais dolerių.
Bet, aišku, mes turim kito turto – akcijų ir obligacijų.
– Gerai, nes esu beveik tikra, kad draudimo bendrovė tuoj pat nemokės, jei kūnas
nebus rastas.
Ivona nepagalvojo apie galimą išmokos atidėjimą. Ji tylomis pasimeldė
padėkodama, kad ledi Em buvo nužudyta nespėjusi užsakyti nepriklausomo savo
finansų audito.
– Ivona, dar gerokai per anksti tai sakyti, bet stenkis žvelgti į priekį, – patarė
Valerė. – Esi patraukli. Esi jauna. Neturi vaikų ar kito nereikalingo bagažo. Būsi
turtinga našlė. Užjaučiu dėl vargšo Rodžerio, bet yra ir šviesioji viso šio reikalo pusė.
Jeigu būtum išsiskyrusi, tau būtų tekę viską dalytis su Rodžeriu. Dabar tau atiteks
viskas.
– Niekada apie tai negalvojau, – purtydama galvą suniurnėjo Ivona.
– Mes dairysimės tau tinkamo vyro, – pažadėjo Deina.
Kai gerdamos po antrą kokteilį nusprendė dėl Ivonos ateities, nukreipė savo
dėmesį į Siliją Kilbraid.
– Jos atsakymai šiandien buvo labai įdomūs, – tarė Ivona.
– Ji tikrai nepanaši į moterį, kuri galėtų uždusinti senutę, – svarstė Valerė. –
Ivona, tu sėdėjai prie jos. Kokį įspūdį ji tau padarė, kai susipažinai su ja ir kitomis
moterimis prie stalo?
– Ganėtinai tyli, bet manau, kad ją slegia nemenkas rūpestis. Nenorėčiau būti
apklausiama FTB agentų.
„Bet būčiau jų apklausiama, jeigu ledi Em tebebūtų gyva, – dingtelėjo jai. – Ką
gali žinoti – gal Rodžeris užrašė mano pavardę kai kuriuose dokumentuose, kuriais
dangstė vagystes. Jeigu ledi Em iš tikrųjų nužudė Silija, sakau: „Telaimina ją Dievas!“
– Jeigu vėrinį turi Silija, ką ji su juo darys? – paklausė Deina. – Jis juk
neįkainojamas. Nežinau, kas jį pirktų – nebent koks Saudo Arabijos princas.
– Spėju, kad ji išardys jį į atskirus smaragdus, – įsiterpė Valerė. – Už kiekvieną
gautų pasakišką sumą. Neužmirškit, kad ji dirba šiame versle. Ji tikriausiai pažįsta
daugybę pirkėjų, kurie neklausinėtų, iš kur tie brangakmeniai.
 Trijulė nukreipė dėmesį į Tedą Kavano.
– Velnioniškai gražus, – sutarė jos.
– Ar pastebėjot, kaip jis stengėsi atsidurti kuo arčiau ledi Em? Kai pirmą vakarą
ledi Em atsisėdo prie stalo, jis atlėkė, kad atsisėstų prie gretimo, – prisiminė Ivona. –
Sėdėjau šalia ledi Em ir mačiau, kad jis vos nepargriovė žmonių, kad užimtų stalą
mums iš kairės. Jis sėdėjo su tais loterijos laimėtojais, Devonu Maiklsonu, tuo
sielvartaujančiu našliu, kuris tikriausiai turėjo meilužę žmonai dar nė nemirus, ir ta
davatka iš Vidurio Vakarų... – ji nuščiuvo.
– O tas Šekspyro žinovas? – paklausė Deina.
– Tas, kuris nuolat kilnoja antakius, – pasufleravo Valerė pamėgdžiodama jo
judesį.
– Šitas, – patvirtino Deina. – Sakyčiau, jis man nepanašus į žmogų, kuris galėtų ką
nors nužudyti.
– Man irgi, bet jam labai patinka kalbėti apie žmogžudystes, – neatlyžo Ivona ir
žemesniu balsu tarė: – „Išnyk, prakeikta dėme! Išnyk, aš tau sakau! Ar vandenynai
didžiojo Neptūno nuplaus jų kraują?“12 Ar kažkas panašaus.
Deina ir Valerė pratrūko kvatoti.
– Puikiai vaidini ledi Makbet, – pagyrė Deina. – Kas čia bloga, jeigu išgersim dar
po vieną „Manhatano“ kokteilį?
– Visiškai nieko bloga, – pritarė Valerė rankos mostu pasikviesdama padavėją.

12
„Makbetas“, penktas veiksmas, pirma scena ir antras veiksmas, antra scena. Šekspyras, „Raštai“, II t. Valstybinė
grožinės literatūros leidykla, Vilnius, 1961. Vertė A. Churginas.
 67

Tedas Kavano dalyvavo pokalbyje apie brangakmenius. Jam padarė įspūdį Silijos
mokėjimas kalbėti jai atsakinėjant į pasipylusius klausimus. Be to, jis dar kartą
įsitikino, kad ji graži moteris. Ir jį sužavėjo, kaip šaltakraujiškai ji atsakė į klausimą
apie ledi Em mirtį.
„Tikriausiai visi klausytojai žinojo apie interviu žurnale „People“ ir buvusio
sužadėtinio tvirtinimą, esą ji buvusi jo vagystės bendrininkė“, – pamanė Tedas.
Pokalbiui pasibaigus nemažai klausytojų laukė norėdami su ja pasikalbėti.
Paskutiniam išėjus, Tedas atsistojo ir sustabdė Siliją prie durų. Kokteilių vakarėlyje
juodu pasisveikino, bet nieko daugiau.
– Silija, – kreipėsi jis, – tikiuosi, prisimenate mane iš kapitono kokteilių vakarėlio.
Tedas Kavano, – ištiesdamas ranką tarė. – Šitiek daug kalbėjus jums tikriausiai
perdžiūvo gerklė. Gal išgerkime po taurę vyno ar kokteilį?
Pirma Silijai kilusi mintis buvo atsisakyti, bet ji sudvejojo. Jai tikrai nesinorėjo
būti vienai su nė akimirką neapleidžiančiomis slegiančiomis mintimis. „Ir su
slegiančiu vėriniu“, – pridūrė mintyse.
– Būtų malonu, – atsakė ji.
– Arčiausiai – „Regentystės“ baras. Gal pabandom?
– Kodėl gi ne?
Po kelių minučių padavėjas dėjo ant stalo gėrimus – taurę „Chardonnay“ Silijai ir
stiklą degtinės su ledukais Tedui.
Tedas laikėsi savo plano nekalbėti apie ledi Em mirtį ar Kleopatros vėrinį. Taigi jis
paklausė:
– Tikriausiai daug studijavote, Silija, kol tapote taip daug išmanančia gemologe.
Ar lankėte kokią ypatingą mokyklą?
Klausimas buvo lengvas, tema nepavojinga.
– Baigusi koledžą išvykau į Angliją ir tapau Didžiosios Britanijos gemologijos
instituto bendradarbe. Bet, kaip sakė vienas profesorių, „prireikia viso gyvenimo
norint tapti aukštos klasės gemologu“.
– Kas paskatino susidomėti šia sritimi kaip profesija?
Tedas pastebėjo sunerimusią Silijos veido išraišką. Ji prisiminė panašų pokalbį
vos prieš kelias dienas su profesoriumi Longvertu apie tai, kaip ji ėmėsi juvelyrikos
verslo. Nejaugi vos prieš kelias dienas? Ji prisiminė tuomet pasijutusi nesmagiai, bet
su Tedu Kavano kalbėtis kažkodėl buvo gera.
– Mano tėvas buvo gemologas. Maža būdama labai mėgau brangenybėmis,
aišku, netikromis, puošti savo lėles. Jis ėmė mokyti mane atskirti klastotes nuo tikrai
vertingų akmenų ir naudotis lupa.
Paskui ji pridūrė:
– Jis mirė prieš dvejus metus. Paliko man du šimtus penkiasdešimt tūkstančių
dolerių, bet aš juos praradau per vieną apgaulę.
Ji pažiūrėjo tiesiai į jį.
– Skaičiau, kas jums nutiko, – prisipažino Tedas.
– Vadinasi, žinot, kad daug žmonių mano, jog aš dalyvavau toje aferoje ir
padėjau išvilioti iš jų sunkiai uždirbtus pinigus.
– Skaičiau, ką jūsų buvęs sužadėtinis sakė žurnalui „People“...
– Ten vien tik melas! – karštai tarė Silija.
Kiek pasvarstęs, Tedas atsakė:
– Nežinau, ar tai jus paguos, bet aš tiesiog negaliu įsivaizduoti jūsų vagiant. Ar
nužudant žmogų.
„Kam aš tai sakau? – paklausė jis savęs. – Todėl, kad tai tiesa.“
– Kodėl jis šitaip su manim pasielgė?
– Manau, akivaizdi pagrindinė priežastis yra kerštas už tai, kad jo nepalaikėte.
Antra akivaizdi priežastis yra ta, kad jis nori sulaukti palankesnių šalies prokuratūros
nuolaidų, jei prisipažins kaltu. Tame straipsnyje jis iš esmės jau prisipažino, bet
jis žino, kad pareigūnai jau turi įkalčių, kurių pakanka jį nuteisti. Jis sako
kaltintojams, kad dalyvavote apgaulėje ir kad bendradarbiaus su jais prieš jus. Iš
tikrųjų manau, kad būtent tai ir vyksta.
– Bet aš ir pati buvau auka, – paprieštaravo Silija.
– Žinau, Silija, žinau.
Jis grįžo prie saugios temos.
– Sakėt, jūsų tėvas buvo gemologas ir mirė prieš dvejus metus. O jūsų motina?
– Ji mirė, kai buvau kūdikis.
– O broliai? Seserys?
– Nieko neturiu. Mano tėvas taip ir nevedė antrą kartą. Galit patikėti? Pykstu ant
jo dėl to. Labai norėčiau turėti brolių ir seserų.
Tedas pagalvojo apie savo paties šeimą. Jo motina ir tėvas tebebuvo puikios
sveikatos, jis dažnai matydavosi su jais ir dviem broliais.
– Esu tikras, turite daugybę draugų?
Silija papurtė galvą.
– Anksčiau turėjau. Kai kuriuos geriausius draugus, bijau, praradau – tuos, kurie
investavo į Stiveno fondą.
– Bet jie juk tikrai jūsų nekaltina?
– Supažindinau juos su Stivenu, o jis moka labai įtikinamai pakalbėti. Dabar nesu
labai jų mėgstama. Mano draugai nebuvo turtingi. Jiems buvo labai skaudu, kai
prarado pinigus.
„Neabejoju, tau irgi buvo labai skaudu, – pamanė Tedas, bet balsu to nepasakė.
Jis tik atsilošė, gurkštelėjo degtinės ir pažiūrėjo į Siliją. Buvo visiškai tikras, kad ji
nekalta dėl ledi Em mirties ir nėra vagilė. – Kokios liūdnos jos akys! – dingtelėjo
jam. – Kiek daug jai teko ištverti!“
 68

Brenda klausėsi Silijos atsakymų į klausimus ir pripažino, kad ji labai gerai išmano
apie brangakmenius. „Ji buvo besuartėjanti su ledi Em, – pamanė Brenda. –
Nenustebčiau, jeigu ledi Em paprašė jos įdėmiai pasižiūrėti į „iškylų“ apyrankę. Bet
net jeigu taip, pareigūnai turės patikėti arba Silija, arba manimi, – patikino ji save. –
Kadangi jos sužadėtinis tvirtina ją prisidėjus prie nusikaltimo, guldau galvą, kad
pareigūnai nepatikės nė vienu Silijos žodžiu.“
Ralfas elektroninio pašto žinute pareiškė užuojautą dėl ledi Em mirties. Pasielgė
išmintingai: visiškai neužsiminė apie ledi Em brangenybes.
Brenda užlipo laiptais į viršų ypač plačiai šypsodamasi keleiviams, kurių veidus
pažino. Dažnas jų pareiškė užuojautą, pažinę ją kaip daugiametę ledi Em padėjėją.
Atėjusi į savo kajutę tuoj pat priėjo prie telefono ir paskambino Ralfui.
Jam atsiliepus ji pirmiausia įspėjo:
– Per daug nekalbėk. Negali žinoti, ar šie pokalbiai nėra įrašomi.
– Suprantu, – atsakė jis. – Kaip laikaisi, brangioji?
Brenda išraudo. Buvo taip malonu po šitiek metų išgirsti kreipiantis į ją
„brangioji“. Net jos motina nebuvo linkusi balsu tarti kokius švelnius žodžius.
– Gerai, mielasis, – patikino ji, – nors, žinoma, mane labai prislėgė ledi Em mirtis.
Užtat dabar esu visiškai nuo jos nepriklausoma. Taigi jei vis dar nori mane vesti, šį
sekmadienį aš grįžtu namo.
– Žinoma, aš lauksiu tavęs, – tarė Ralfas. – Norėjau tave vesti nuo tos dienos, kai
mudu susipažinom. Pažadu: dabar, kai ledi Em nebėra, viskas iš pagrindų pasikeis.
– Taip, be abejo, – pritarė Brenda. – Kol kas tavo pupa sako tau „iki pasimatymo“,
Ralfai. Bučiuoju.
 Ji šypsodamasi padėjo ragelį. „Įdomu, po kiek laiko aš gausiu tuos tris šimtus
tūkstančių palikimo? Galėjo palikti man ir pusę milijono ar net milijoną žalių, –
pamanė. – Aš to nusipelniau.“
Patenkinta šitokiu savęs pateisinimu Brenda paėmė knygą, kurią ketino pradėti
skaityti. Priėjusi prie balkono durų jas atidarė. Vėjas buvo per stiprus eiti laukan. Ji
troško, kad ši kelionė baigtųsi, knietėjo kuo greičiau grįžti į Niujorką.
Pradėdama skaityti švelnius epizodus Džeinės Eir kelionėje iš vienos tragedijos į
kitą iki susitaikymo su ponu Ročesteriu, ji juto, kaip ją apkabina Ralfo rankos. „Jis
primena man Ralfą“, – pamanė mintyse iškilus Džeinės Eir didvyrio – vyro milžino –
įvaizdžiui. Ji įsitaisė fotelyje ir vėl ėmė skaityti.
 69

Devonas Maiklsonas dalyvavo susitikime su Silija ir renginių režisieriumi, bet

klausimų ir atsakymų klausėsi tik viena ausimi. Jis vis dar netvėrė pykčiu po pokalbio
su Gregoriu Morisonu ir šio telefono skambučio vos po kelių minučių.
– Jūs dirbate Interpole, tiesa? – paklausė Morisonas.
– Taip.
– Ir šiame laive esate konkrečiai tam, kad saugotumėte Kleopatros vėrinį?
– Tiesa.
– Ką gi, turiu pasakyti, kad dirbate prastai. Iškiliausia mūsų keleivė buvo
nužudyta, o vėrinys pavogtas. Ir akivaizdu, kad nė kiek nepažengėt į priekį
ieškodamas Tūkstantveidžio Žmogaus. Visą tą laiką tik barstėte pelenus per mano
laivo bortą. Jeigu būčiau jūsų darbdavys, jus atleisčiau.
– Laimė, nesu jūsų pavaldinys, pone Morisonai. Dirbu geriausioje pasaulyje
tarptautinėje detektyvų agentūroje. Galėčiau pridurti, kad nieku gyvu negalvočiau
dirbti pas jus.
Pasibaigus pokalbiui apie brangakmenius, Devonas ilgokai stoviniavo prie durų
ir pamatė Siliją išeinančią su Tedu Kavano. „Mezgasi romanas? – spėliojo jis. – Ir
vienu, ir kitu atveju man nė motais. Liko mažiau negu dvi paros kelionės. Ketinu rasti
tą vėrinį, kol priplauksime Sautamptoną. Ir labai norėčiau sukišti jį Morisonui į
gerklę“, – pamanė.
 70

Profesorius Henris Longvertas nesiruošė eiti į trečią Silijos pasirodymą, tačiau greitai
papietavęs po savo paskaitos nusprendė eiti. Į auditoriją atėjo vos kelios minutės
prieš renginių režisieriui pristatant Siliją ir stovėjo salės gale prieš pat prasidedant
pokalbiui.
Pamatęs įeinančią Brendą, prisiplojo prie sienos. Mažiausiai norėjo klausytis
nuobodžių jos komentarų per pokalbį apie brangakmenius. Palaukęs, kol ji atsisėdo,
apėjo ratu ir atsisėdo kuo toliau nuo jos.
Įsitaisęs įdėmiai apsidairė aplink. Susigraužė pamatęs, kad Silija surinko beveik
dukart didesnę auditoriją, negu atėjo į jo paskaitą. „Ji kalba apie papuošalus,
niekingus mažmožius, – pamanė, – aš – apie Bardą, geriausią rašytoją, kurį kada
nors pažinojo pasaulis!
Pavydžiu? Prisipažinsiu: taip, – pasakė sau. – Vis dėlto ji ganėtinai maloni jauna
moteris. Kas ji, vargšė Kordelija, melagingai apkaltinta ir nesuprasta, ar ledi
Makbet – šaltakraujiška žudikė, apgaubta žavingo moteriškumo?“ – svarstė.
Susigriebė ėmęsis mėgstamiausio užsiėmimo – tuščiai gaišti laiką mėginant
nuspręsti, ar kas nors atspės, kas nužudė ledi Em.
Pokalbiui su Silija baigiantis, neabejojo, kad niekas neįtars jos. Ką tuomet
žmonės įtars?
Apsidairė. Gal Brendą Martin? Štai ji sėdi penkiomis eilėmis į priekį nuo jo ir toli
kairėje. Prisiminė, kaip ji nurūko nuo stalo kapitonui pranešus, kad ledi Heivud mirė
miegodama, bet grįžo vos po kelių minučių. Žinia apie darbdavės mirtį, turėjusi
sukelti jai sielvartą, akivaizdžiai neatsiliepė jos apetitui. Deja, ji nekalbėjo apie tai,
kas atsitiko, kol ji priėjo kajutę. Iki to laiko interneto naujienų svetainėse, žinoma,
pasklido daug gandų, kad ledi Em nužudyta, o garsusis jos vėrinys pavogtas.
Netyčia žvilgtelėjo į Brendą ir jų žvilgsniai susitiko. „Norėčiau skaityti tavo
mintis, – pamanė jis. – Įdomu, ką ten pamatyčiau. „Padėk man, šypsena saldi,
pridengti klastą, paslėptą širdy!“13
Pokalbiui pasibaigus atsistojo kartu su kitais, palaukė, kol Brenda išėjo iš
auditorijos, tada iškėblino kartu su saujele likusių svečių. Draugijos poreikio nejautė,
todėl nuėjo tiesiai į savo kajutę. Ten atsidarė barą ir susitaisė martinį su džinu.
Patenkintas atsiduso, įsitaisė fotelyje, užsikėlė kojas ant pufo ir ėmė gurkšnoti.
„Gal ši kelionė ir beprotiška, – pamanė jis, – bet visi žadėti patogumai tikrai yra. O
žmogžudystė laive – toks įdomus siužeto posūkis.“ Jis ėmė juoktis.

13
„Makbetas“, pirmas veiksmas, septinta scena. Šekspyras, „Raštai“, II t. Valstybinė grožinės literatūros leidykla,
Vilnius, 1961. Vertė A. Churginas.
 71

Palikusi Tedą Kavano, Silija nuėjo tiesiai į savo kajutę. Ji prisipažino, kad jai labai
patiko bendrauti geriant vyną su juo, bet nenorėjo daug apie tai galvoti. Žūtbūt
troško sužinoti, ką žmonės iš tikrųjų apie ją mano.
Tarp klausytojų ji pastebėjo Ivoną su dviem draugėmis. Galėjo tik įsivaizduoti,
kaip jaučiasi Ivona. „Tikiuosi, mano pasirodymas kuriam laikui atitraukė jos
dėmesį“, – pamanė Silija. Vos įėjus į kajutę suskambo telefonas. Ji tikėjosi, kad
skambina Alvira, ir nudžiugo išgirdusi jos balsą.
– Silija, jūsų pasirodymas buvo tiesiog nuostabus, – pagyrė Alvira. – Maniau, kad
jūs puikiai pakalbėjote aną dieną, bet šiandien šnekėjote dar geriau.
„Net nežinau, ar turiu dėkoti už šį komplimentą“, – pamanė Silija, bet turėjo
prisipažinti, kad nuo jo pasijuto kur kas geriau.
– Daug galvojau apie jūsų padėtį, – kalbėjo toliau Alvira. – Norėčiau ateiti pas jus
į kajutę pasikalbėti.
– Draugė man dabar praverstų. Užeikit.
Ji buvo tiek įpratusi matyti Alvirą ir Vilį drauge, kad nustebo prie savo durų
išvydusi moterį vieną. Įėjusi Alvira paklausė:
– Tikrai jums netrukdau? Žinau, kad po pasirodymo galit būti pavargusi.
– Atvirai pasakius, džiaugiuosi jūsų draugija, Alvira. Viena būdama turiu per
daug laiko galvoti.
– Tuomet man lengviau ant širdies, – sėsdamasi ant sofos tarė Alvira.
– Silija, mudu su Viliu puikiai žinom, kad jūs nieku gyvu nebūtumėt padariusi ką
bloga ledi Em ar pavogusi jos vėrinį, ar kad galėjote taip pasielgti.
– Ačiū, – sumurmėjo Silija.
 „Gal jai papasakoti?“ – paklausė ji savęs. Nusprendė, kad taip.
Įkišusi ranką į kišenę, išsitraukė Kleopatros vėrinį. Pamačiusi sukrėstą Alviros
veidą, tarė:
– Aš jo nepavogiau. Paaiškinsiu, kas atsitiko.
Vos grįžus į savo kajutę vakar vakare, paskambino ledi Em ir paprašė ateiti pas ją.
Liepė man atsinešti lupą, įrankį, kurį naudoju brangenybėms apžiūrėti. Man atėjus į
jos kajutę, ji padavė man apyrankę ir paklausė mano nuomonės apie jos vertę. Iškart
pamačiau, kad papuošalo deimantai prastos kokybės. Iš esmės jis buvo bevertis. Kai
pasakiau tai ledi Em, ji baisiai nuliūdo. Pasakė mananti, kad jos padėjėja Brenda
keičia gerus jos brangakmenius į pigius pakaitalus.
„Bet juk Brenda dirba su jumis dvidešimt metų!“ – pasakiau jai. Ledi Em man
atsakė nė kiek neabejojanti tuo, ką sako, ir kad Brenda atrodė nepaprastai sutrikusi,
kai ji jai pasakė, esą jos papuošalas atrodantis ne taip, kaip turėtų.
Tada ji pasakė, kad jaučiasi labai nusivylusi, nes visuomet buvo be galo gera ir
dosni Brendai.
– Kaip liūdna! – atsiduso Alvira.
– Tai dar ne viskas, – kalbėjo toliau Silija. – Ledi Em man dar pasakė esanti
įsitikinusi, kad Rodžeris Pirsonas ją apgaudinėja. Kaip supratau, vakar ji jam pasakė
ketinanti prašyti nepriklausomą buhalterinės apskaitos bendrovę peržiūrėti jos
finansinius dokumentus, ir jis labai susinervino.
– Suprantu, – atsakė Alvira. – Mudu su Viliu nugirdom jį rėkiant ant Ivonos, kai
ėjom pro jų kajutę. Jis jai sakė, kad gali sėsti į kalėjimą dvidešimčiai metų.
– Alvira, ką man daryti su vėriniu? Ledi Em man sakė nusprendusi padaryti tai, ko
prašė Tedas Kavano: grįžusi į Niujorką atiduoti papuošalą savo advokatams, o šie
perduosią jį Tedui. Matyt, per kokteilių vakarėlį kapitonas pasiūlė ledi Em duoti jį
jam, kad padėtų į savo asmeninį seifą. Vakar vakare ledi Em davė jį man ir paprašė
ryte nunešti kapitonui, – Silija papurtė galvą. – Labai bijojau kam nors pasakyti, kad
jį turiu. Neabejoju, daugybė žmonių jau mano, kad esu vagilė dėl tos ribotos rizikos
fondo aferos. Jie lengvai patikės, kad nužudžiau ledi Em ir pavogiau vėrinį.
– Jūs teisi, – sutiko Alvira. – Bet negalit nešiotis jo kišenėje. Kita vertus, atrodys
siaubingai, jei kas nors ras jį jūsų kajutėje.
– Tą ir noriu pasakyti, – atsiduso Silija. – Pakliūsiu į bėdą, jeigu prisipažinsiu jį
turinti, ir pakliūsiu į bėdą, jeigu toliau jį laikysiu.
– Silija, ar norit, kad jį palaikyčiau vietoj jūsų? Duosiu jį Viliui – tegul jis nešiojasi.
Su juo vėrinys bus saugus, galiu jums užtikrinti.
– Bet kas bus, kai atplauksim į Sautamptoną? – paklausė Silija. – Ką judu su Viliu
darysite su juo tuomet?
– Turiu šiek tiek laiko tai nuspręsti, – niūriai atsakė Alvira. – Esu laikoma nebloga
detektyve. Pažiūrėkim, ar man pavyks išspręsti šį klausimą iki mums atplaukiant į
Sautamptoną.
Jusdama nusikračiusi naštos Silija paėmė vėrinį ir padavė Alvirai.
– Koks jis gražus! – tarė Alvira įsikišdama jį į savo rankinę.
– Tikrai, – sutiko Silija. – Manau, tai gražiausias papuošalas, kokį kada nors esu
mačiusi.
Alvira valandėlę patylėjo, pasižiūrėjo į Siliją ir šypsodama paklausė:
– Ar man reikėtų nerimauti dėl Kleopatros prakeiksmo?
– Ne, – šypsodama jai atsakė Silija. – Prakeiksmas byloja: „Tas, kuris pasiims šį
vėrinį į jūrą, kranto gyvas nepasieks.“ Jeigu tas prakeiksmas turėjo pagrindą, jo auka
tapo vargšė ledi Em.
Tai sakydama Silija mintyse matė kupiną nerimo, liūdną ledi Em veidą, kai ši jai
sakė, kad du žmonės, kuriais pasitikėjo, Brenda ir Rodžeris, ją apgaudinėja.
 72

Reimondas Brodas, ledi Em liokajus laive, buvo tikras, kad bus išsiaiškinta, jog
informaciją apie ledi Em nužudymą ir pavogtą vėrinį interneto paskalų svetainei
PMT perdavė jis. Jo nuostabai, jis nebuvo apklaustas po to, kai iš pradžių paliudijo
radęs ledi Em negyvą jos kajutėje. Saugos viršininkas paskambinęs jį įspėjo
nesikalbėti su svečiais ar dar kuo nors apie tai, ką matė ledi Em kajutėje. Bet, matyt,
dabar kaltė už pranešimus žiniasklaidai buvo verčiama paslaptingam brangakmenių
vagiui, neva plaukiančiam šiuo laivu.
Mintimis grįžo į tą metą, kai įėjo į kajutę ir suvokė, kad ledi Em negyva. Už poros
žingsnių nuo jos lovos sieninio seifo durelės buvo atdaros, o papuošalai išmėtyti ant
grindų. Jis gailėjosi nepasidavęs pirmam impulsui – paimti kai kuriuos papuošalus. O
gal net visus. Niekam nebūtų kilę abejonių, kad juos pasiėmė tas, kuris nužudė ledi
Em ir atidarė seifą. Jis net svarstė grobį paslėpti pusryčių vežimėlyje, kurį išrideno
daktarui Bleikui liepus jam išeiti.
O kas, jeigu būtų buvęs palaikytas įtariamuoju? Ar jis ir jo vežimėlis būtų buvę
apieškoti? Jis graužėsi supratęs, kad jam būtų užtekę uždaryti seifo dureles ir niekas
nebūtų sutelkęs dėmesio į vagystę. Jis galėjo išsinešti papuošalus ir niekas nebūtų to
sužinojęs.
Jis gailėjosi dar ir dėl to, kad visi žinojo, jog ledi Em duoda labai daug
arbatpinigių. „Taigi pralošiau visais atžvilgiais“, – nusprendė jis.
Dabar, kai į ledi Em kajutę niekas nebuvo įleidžiamas, jis gavo kitą užduotį –
patarnavo profesoriui Longvertui ir Brendai Martin. Jis buvo nekokios nuomonės
apie juos abu. Profesorius beveik jo nepastebėdavo, kol jis būdavo kajutėje. O
Brenda Martin nuolatos prašydavo to ar ano.
 Brodui paskambino jo ryšininkas PMT. Jis patvirtino, kad jam sumokėta už
pranešimą apie ledi Em, ir paprašė būtinai tuoj pat pranešti, jei nutiks kas nors dar,
susiję su nužudymu ir vagyste. Reimondas mielai sutiko, nors sau prisipažino, kad
mažai tikėtina sužinoti ką nors nauja, iki „Karalienė Šarlotė“ atplauks į Sautamptoną.
Jo virtuvėlėje suskambo telefonas. Skambino Brenda Martin ir paprašė patiekti
pavakario arbatą į jos kajutę. Jai nereikėjo pridurti, kad nori mažyčių sumuštinių ir
pyragaičių, kurie visuomet būdavo patiekiami su pavakario arbata. „Jai pavalgius
neliks nė trupinėlio“, – pamanė Reimondas.
 73

Tūkstantveidis Žmogus susiaurino ratą įtariamųjų, kurie galėjo paimti vėrinį, iki
vienintelio žmogaus – Brendos Martin. Jis žinojo, kad ji turi ledi Em kajutės raktą.
Visiškai natūralu, kad ji galėjo įeiti – tariamai pasidomėti ledi Heivud sveikata. Visi
aiškiai matė, kad ledi Em prastai jautėsi, kai atsistojo nuo stalo po vakarienės
paskutinį kartą.
Pasitaisęs kaklaraištį nuėjo vakarieniauti. Svarstė, ką pasakys Brendai, jeigu ją
sutiks. Kilo pagunda pasakyti: „Brenda, gerai pavalgyk. Labai galimas daiktas, kad tai
bus tavo paskutinė vakarienė.“
 74

Rodžeris nejuto, kad nustojo plakęs vandenį rankomis. Negirdėjo balso, šaukiančio:
„Griebkit jį, jis grimzta!“ Nepajuto, kad rankos pakišamos po abiem jo pažastimis.
Nesuprato, kad yra pakeliamas ir ant kažko paguldomas.
Nejuto, kad ant jo užmetama vilnonė antklodė. Negirdėjo pradedančio riaumoti
variklio, nejuto esąs pakeliamas į viršų, paskui per turėklą. Mintyse jis buvo pradedąs
grimzti. Bangos ritosi per jį ir jis neįstengė kvėpuoti.
Vos išgirdo laivo gydytoją sakant: „Neškit į ligoninę. Turim jį sušildyti.“
Sulig tais raminančiais žodžiais Rodžeris užmigo.
 75

Smarkiai gniauždama rankinę Alvira išėjo iš Silijos kajutės ir grįžo į savąją. Vilis
klausiamai į ją pažiūrėjo. Jis nustebo, kad Alvira, dar net su juo nepasisveikinusi,
apsisuko ir užšovė durų skląstį.
– Kas čia? – paklausė Vilis.
– Tuoj parodysiu tau, kas čia, – sukuždėjo ji. – Ir kalbėk tyliau.
Ji pradarė rankinę ir įkišusi ranką ištraukė Kleopatros vėrinį.
– Ar čia tai, ką aš manau? – paklausė jis imdamas iš jos rankos trigubą vėrinį.
– Taip, – atsakė Alvira.
– Kur jį gavai?
– Silija man jį davė.
– Iš kur jinai jį gavo? Tik nesakyk, kad vargšę senutę uždusino ji.
– Vili, ne blogiau už mane žinai, kad Silija Kilbraid ne žudikė ir ne vagilė. Nutiko
štai kas.
Vis dar nuleidusi balsą ji papasakojo viską, ką išgirdo iš Silijos. Baigdama tarė:
– Tikriausiai supranti, kokia ji išsigandusi. Ji buvo visiškai įsitikinusi, kad jeigu
žmonės sužinos, jog ji turi vėrinį, nieku gyvu nepatikės, kad jį jai davė ledi Em.
– Suprantu, – pritarė Vilis. – Tai ką dabar darysim? Nenoriu, kad kas nors
sužinotų, jog vėrinį turi tu, ir galop tave nužudytų.
– Tu teisus, Vili, todėl tu turėsi jį saugoti, visą laiką nešiotis su savimi. Prie tavęs
jam bus saugiausia.
– Bet ką mes su juo darysim išlipę iš laivo? – paklausė Vilis.
– Silija man sakė, kad ledi Em ketino atiduoti jį Tedui Kavano, nes pritarė jam,
kad jis priklauso egiptiečiams.
 – Tikiuosi, aš nebūsiu apieškotas, – dalykiškai pareiškė Vilis.
Jis atsistojo, įsikišo vėrinį į kelnių kišenę ir ji bemat regimai išsipūtė. Alvira
pamatė, kad jis sunerimo.
– Kai apsivilksi švarką, niekas nepastebės, – patikino ji.
– Tikiuosi.
Kiek patylėjęs Vilis paklausė:
– Gerai, ką darysim dabar?
– Vili, juk žinai, kad esu gera detektyvė.
Jam pasidarė neramu.
– Tik nesakyk man, kad ruošiesi įminti šią paslaptį. Neužmiršk: turi reikalą su
žudiku, negavusiu to, ko jam ar jai reikėjo.
– Suprantu. Bet tu pagalvok: ledi Em sakė Silijai neabejojanti, kad abu – Rodžeris
Pirsonas ir Brenda – ją apgaudinėja. Argi tai ne siaubinga?
– Mudu girdėjom, kaip Rodžeris ir Ivona riejosi aną vakarą. Velnioniškas
sutapimas, kad nepraėjus nė dvidešimt keturioms valandoms Rodžeris buvo
negyvas.
– Žinau, kad tai velnioniškas sutapimas. O ledi Em mirė vos po kelių valandų nuo
tada, kai pasakė Silijai, kad Brenda sukeisdavo jos brangakmenius. Žinai, Vili, aš
svarstau, ar Rodžeris Pirsonas pats iškrito už borto, ar Ivona jam šiek tiek padėjo.
– Juk nemanai, kad jinai jį pastūmė? – negalėjo patikėti Vilis.
– To nesakau, bet apie tai galvoju, svarstau. Turiu galvoje, aiškiai matyti, kad
juodu nebuvo artimi. Šiandien ji su dviem draugėmis buvo Silijos pokalbyje ir man
tikrai nepasirodė panaši į sielvartaujančią našlę. Kai pagalvoji, dabar, kai ledi Em
negyva ir Rodžeris negyvas, klausimas, ką jis darė su jos finansais, tikriausiai tiesiog
nebekils. O Ivonai tai labai gera naujiena.
Jie įdėmiai žiūrėjo vienas į kitą. Pirmas prašneko Vilis.
– Manai, Ivona galėjo nužudyti ir ledi Em?
– Nenustebčiau.
– O kaip dėl to gando apie brangakmenių vagį, Tūkstantveidį Žmogų?
– Nežinau. Tiesiog nežinau, – susimąsčiusi atsakė Alvira.
 76

Žmonės po vieną rinkosi į oficialią vakarienę. Prie vieno stalo sėdėjo profesorius
Longvertas, Ivona, Silija ir Brenda, prie gretimo – Alvira ir Vilis, Devonas Maiklsonas,
Tedas Kavano ir Ana Demil. Pokalbis prie abiejų vyko sunkiai ir nesmagiai.
– Akupunktūra – nuostabus dalykas, – Tedui Kavano aiškino Alvira. – Nežinau, ką
be jos daryčiau. Kartais užmigusi sapnuoju, kad esu badoma tomis adatėlėmis. Ir
atsibudusi visada jaučiuosi geriau.
– Suprantu, – atsakė jai Tedas. – Mano mama gydosi akupunktūra klubo sąnario
artritą. Pasak jos, tos adatėlės neapsakomai padeda.
– Jūsų mama serga artritu? – sušuko Alvira. – Ji airė?
– Taip, jos mergautinė pavardė Morin Berns. O mano tėvas – pusiau airis.
– Klausiu, – atsakė Alvira, – nes artritas laikomas airių liga. Aš laikausi teorijos,
kad mūsų protėviai airiai daug laiko praleisdavo lauke rinkdami durpes savo
krosnims. Drėgmė prasiskverbė į jų DNR.
Tedas nusijuokė. Jis prisipažino, kad Alvira jam įdomi ir maloni.
Anai Demil nepatikdavo, kai jos ilgai nepriimdavo į pokalbį.
– Mačiau jus geriant bare su Silija Kilbraid, – tarė ji Tedui, – ir jos pasirodyme.
Manau, ji labai įdomiai kalba – o kaip manot jūs?
– Aš irgi taip manau, – tyliai atsakė Tedas.
Besiklausant šio pašnekesio nenustygstanti Vilio ranka palietė kišenę, kurioje
gulėjo Kleopatros vėrinys. Jis džiaugėsi neįsitraukęs į diskusiją apie akupunktūrą.
Alvira nuolat ragino jį šitaip gydyti nugaros skausmą. Jis pasijuto nesmagiai išgirdęs,
kad tokio protingo vyro kaip Tedas Kavano giminaitė naudojasi šiuo gydymo
metodu.
 Devonas Maiklsonas klausėsi beveik nesusidomėjęs, bet tada pamatė Gregorį
Morisoną, einantį nuo vieno stalo prie kito. „Tikriausiai visiems sako, kad nėra ko
jaudintis“, – pamanė.
Jo dėmesys nukrypo į artimiausią stalą. Dabar prie jo sėdėjo vos keturiese. Jis
matė, kad pokalbis šaltas. Nė vienas, regis, nesidžiaugė ten esąs. Tada pastebėjo,
kad Morisonas eina prie Longverto stalo. Jis pyktelėjo, bet tuomet priminė sau, kad
neverta reaguoti į kritiką.
Devonas ištempė ausis norėdamas išgirsti, kas kalbama, bet neįstengė suprasti
nė žodžio. Be to, jo dėmesį blaškė tai, kad Ana Demil uždėjusi delną jam ant rankos
švelniu balsu klausia:
– Šiandien jaučiatės geriau, brangusis Devonai?
Gregoris Morisonas aiškiai matė, kad prie staliuko, link kurio jis artinasi, kėdės
atitrauktos toliau viena nuo kitos, idant nebūtų taip akivaizdu, jog trūksta dviejų
žmonių: ledi Heivud ir Rodžerio Pirsono, mulkio, iškritusio per bortą. Jo nuomone,
nė vienas jų nebuvo didelė netektis žmonijai. Tačiau jam atrodė priderama pareikšti
užuojautą Pirsono našlei, nors ši vargu ar atrodė priblokšta netekties. Jis pažindavo,
kada žmonės verkia krokodilo ašaromis. Jį guodė mintis, jog jo laivo niekas negalės
kaltinti dėl žmogaus, kuris buvo toks kvailas, kad sėdėjo ant turėklo, mirties.
Tarstelėjęs keletą žodžių Ivonai, jis uždėjo ranką ant peties Brendai.
– Kiek žinau, dvidešimt metų buvote patikima ledi Heivud draugė, – tarė jis. „Ir
kažin ar tik jos nenužudėte“, – mintyse pridūrė.
Brendai sudrėko akys.
– Tai buvo dvidešimt geriausių mano gyvenimo metų, – atsakė ji paprastai. –
Amžinai jos ilgėsiuosi.
„Ledi Heivud tikriausiai paliko jai pinigų, – pamanė Morisonas. – Įdomu kiek?“
– Pone Morisonai, – atsakė Brenda, – be dingusio Kleopatros vėrinio, ledi Em
buvo pasiėmusi į šią kelionę daug kitų brangių papuošalų. Kaip suprantu, jie gulėjo
ant grindų prie jos lovos, kai ji buvo rasta. Ar ėmėtės priemonių siekdami užtikrinti,
kad jiems nieko neatsitiks?
– Neabejoju, kad kapitonas ir saugos viršininkas laikosi visų tokiais atvejais
tinkamų instrukcijų.
Morisonas nusisuko nuo stalo ir pamatė, kad Devonas Maiklsonas, nevykėlis
Interpolo detektyvas, sėdi prie gretimo stalo, todėl jį aplenkė. Apdovanojęs savo
žavesiu kitus stalus, vėl atsisėdo prie kapitono.
– Atrodo, jie visi atsitokėjo nuo tų nelaimingų atsitikimų, – tarė jis Ferfaksui, tada
nukreipė dėmesį į rūkytą lašišą lėkštėje priešais.
 77

Nors profesoriui Longvertui Brenda atrodė nuobodi, jis nebūtų apsidžiaugęs

sužinojęs, kad ji tokios pat nuomonės apie jį. Laikė jį visišku nevykėliu. „Jeigu jis dar
kartą kilstelės tuos antakius, sviesiu į jį savo desertą“, – nusprendė. Nelaukdama, kol
taip nutiks, ji kuo greičiau sukirto šiltą obuolių pyragą su vanilės skonio grietinėle.
Išgėrusi pusę puodelio kavos atsistojo. Jai norėjosi tik kalbėtis su Ralfu. Pasižiūrėjo į
laikrodį – pusė devynių, vadinasi, pusė penkių ar šešių Niujorke. Tinkamas metas
skambinti.
Įėjus į savo kajutę Brendą apėmė keistas jausmas. Įdėmiai apsidairė, bet, be jos,
nieko daugiau akivaizdžiai nebuvo. „Paskambinsiu Reimondui ir pasakysiu, kad
noriu dar vienos pyrago riekės, – pamanė, – ir dar vieno puodelio kavos.“ Pateikusi
užsakymą pridūrė:
– Atnešk po kokių dešimties minučių.
Baigusi pokalbį paskambino Ralfui.
Brenda negalėjo žinoti, kad Ralfas susikrovęs visus daiktus ir pasiruošęs išvykti.
Taip pat nežinojo, kad ką tik jis persivedė sunkiai uždirbtus vogtus pinigus iš jų
bendros sąskaitos į atidarytą savo vardu.
Jis atsiliepė po trečio telefono pyptelėjimo. Kažkodėl į lojimą panašus jo
„Klausau“ neatrodė meilus.
– Ralfai, čia tavo pupa, – suulbėjo ji.
– Tikėjausi, kad čia tu, – atsakė jis jau šiltu, meilės sklidinu balsu.
– Be galo tavęs pasiilgau, – atsiduso Brenda, – bet po trijų dienų būsiu namie.
Sumaniau tau staigmeną, kai tave pamatysiu. Pirkau ją laivo juvelyrinėje
parduotuvėje.
 – Nekantriai lauksiu, – nuoširdžiai tarė Ralfas. – Beje, aš irgi turėsiu tau
staigmeną.
– Ak, tu toks mielas! – netvėrė džiaugsmu Brenda. – Skaičiuoju, kiek valandų liko,
kol tave pamatysiu. Iki pasimatymo, mano brangusis Ralfai. Bučiuoju.
– Iki pasimatymo, mano pupa, – atsakė Ralfas ir išjungė ryšį.
„Ką gi, su pupa baigta“, – pamanė jis uždarydamas trečią lagaminą.
Žvilgtelėjo į laikrodį. Jis turėjo susitikti su naująja meiluže – ne visai nauja, bet
dabar jiedviem bent jau nereikės slapstytis. Dešimtą vakaro jie naktiniu „Amtrak“
bendrovės traukiniu išvažiuos į Čikagą. Prieš išeidamas jis ilgai dairėsi po butą.
„Labai patogus“, – dingtelėjo. Tam tikra prasme jam labai nesinorėjo iš jo išeiti.
Jis balsu nusijuokė.
„Vargšė brangioji Brenda, jeigu ji įskųs mane, atsidurs kalėjimo kameroje šalia
manosios.“
Lulu butas buvo pirmame to paties pastato aukšte. Jis buvo ne jos – ji
nuomodavosi jį pamėnesiui. Užuot išėję iš pastato drauge, juodu susitarė susitikti
Didžiojoje Centrinėje stotyje. Jis nežinojo, kaip ilgai bendraus su Lulu, bet kol kas ji
buvo gaivaus oro gurkšnis po penkerių metų su drimba „pupa“.
 78

Eidamas pro kajutę, Reimondas Brodas išgirdo telefonu kalbančios Brendos balsą.
Prikišo ausį prie durų jai sakant: „Iki pasimatymo, mano brangusis Ralfai. Bučiuoju.“
Paskui ji keletą kartų meiliai čeptelėjo lūpomis.
„Ji turi kavalierių! – pamanė. – Niekada nebūčiau pagalvojęs.“
Prieš pabelsdamas į duris pakėlė užtiesalą norėdamas įsitikinti, kad virtuvė
atsiuntė reikiamo skonio pyragą. Kartą, kai atnešė karijų pyragą, Brenda jį jau aprėkė
pareiškusi esanti alergiška riešutams.
– Velniava! – tarė jis sau pamatęs, kad virtuvė vėl padarė tą pačią klaidą. Jis
nuskubėjo atgal pakeisti pyrago.
Savo kajutėje Brendą apėmė keistas jausmas, kad kažkas ne taip. Tada pajuto,
kad jai ant galvos užmaunamas kažkoks audeklas, o gerklė kažkuo suveržiama. Kitą
akimirką pasijuto įmetama į tai, ką pamanė esant drabužių spinta.
„Nepulk į paniką! – įspėjo ji save. – Tegul jis nemato, kad tu vis dar gali kvėpuoti.“
Visomis valios pastangomis ji sulaikė kvėpavimą, kol išgirdo spintos duris
užsidarant, tada ėmė kuo tyliau kvėpuoti. Sulig kiekvienu įkvėpimu jos alsavimas
darėsi vis normalesnis. Nors jos kaklas buvo suveržtas kažkuo labai standžiu, jai
pavyko pakišti pirštą po tuo daiktu ir gerklė atsilaisvino tiek, kad ji įstengė įkvėpti
oro.
Tūkstantveidis Žmogus neabejojo, kad niekas nematė, kaip jis koridoriumi atėjo
į jos kajutę. Mikliai darbuodamasis jis ištuštino Brendos rankinę ant grindų, tada
puolė prie seifo. Vėrinio nerado ir ten. Tada išnaršė lagaminus ir tualetinio staliuko
stalčius.
– Būčiau galėjęs prisiekti, kad jinai jį turi, – bambėjo jis per plyšelį pravėręs
kajutės duris. Pamatęs, kad kliūčių nėra, sparčiu žingsniu, bet tuo pat metu
stengdamasis atrodyti nerūpestingai, jis greitai įveikė atstumą iki savo paties
kajutės.
Mažiau negu po dviejų minučių Reimondas grįžo prie Brendos kajutės ir pabeldė
į duris. Nieko neišgirdęs jas atidarė ir įėjo vidun. Nustebo pamatęs, kad joje nėra
nieko. Padėjęs kavą ir desertą ant kokteilių staliuko, išgirdo kažką stenant ir
spardantis drabužių spintoje. Nebūdamas tikras, kad jam nesivaidena, lėtai priėjo
prie spintos durų ir jas atidarė. Išvydo prieš save išsikėtojusią ant grindų Brendą;
vieną ranką ji laikė ant galvos, uždengtos pagalvės užvalkalu, kitą ant gerklės.
Reimondas paknopstomis nulėkė prie tualetinio staliuko žirklių. Grįžęs
atsiklaupė ir tarė:
– Aš jums padėsiu. Paleiskit virvę.
Užkišęs pirštą ten, kur savąjį laikė Brenda, atsargiai įkišo vieną žirklių pusę tarp
kaklo ir virvės. Spustelėjo žirkles ir kitą akimirką virvė trūko. Tada perkirpo pagalvės
užvalkalą ir nuplėšė jai nuo veido.
Ji ėmė kvėpti gyvybę gelbstintį orą. Jis palaukė kelias minutes, kol ji ėmė
glostinėti sau kaklą, tada padėjo jai atsisėsti, o paskui pastatė ant kojų.
– Kur taip ilgai buvai? – gaudydama orą paklausė ji. – Aš galėjau uždusti!
– Panele Brenda, – atsakė jis, – leiskite, padėsiu jums atsisėsti. Puodelis kavos
padės jums apsiraminti.
Atsišliejusi į jį Brenda susmuko į krėslą ir paėmė puodelį kavos.
Reimondas pakėlė telefono ragelį ir paskambinęs saugos viršininkui pranešė
apie „incidentą“, įvykusį Brendos kajutėje. Sondersas pažadėjo tuoj pat ateiti ir
atsivesti daktarą Bleiką.
Pasisukęs į Brendą Reimondas tarė:
– Ar galiu kuo nors...
– Atnešk man rankšluostį su ledukais, – pertarė ji. – Noriu apsivynioti juo kaklą.
– Ponia, manau, būtų gerai man pabūti su jumis, kol...
– LIEPIAU ATNEŠTI MAN ŠALTĄ RANKŠLUOSTĮ!
– Tučtuojau, ponia, – atsakė Reimondas neapsakomai nudžiugęs, kad gavo
dingstį išeiti iš kajutės.
Jam nespėjus išeiti, Brenda sušuko:
– Perduok kapitonui, kad kažkas mėgino mane pasmaugti ir aš reikalauju
geresnės apsaugos, kol atplauksim į Sautamptoną.
„Kaip gaila, kad šalia nėra jos brangiojo Ralfo“, – išeidamas pirštų galiukais
pamanė Reimondas. Jis nuėjo tiesiai į sandėliuką ir uždarė jo duris. Vos atsiradus
ryšiui, sukuždėjo:
– Dar vienas pasikėsinimas nužudyti. Šį kartą numatyta auka buvo ledi Heivud
asmeninė padėjėja Brenda Martin. Užpuolikas mėgino ją pasmaugti, bet jai pavyko
pakišti po virve pirštą ir kvėpuoti. Ji nesakė, kad kas nors iš kajutės dingo, taigi
motyvas neaiškus.
Reimondas įsikišo mobilųjį atgal į kišenę ir išėjo iš sandėliuko.
Po minutės telefonas pranešė gavęs SMS. Džonas Sondersas, saugos viršininkas,
kvietė jį grįžti į Brendos kajutę – ten jo laukia kapitonas ir laivo savininkas.
Reimondas nuskubėjo atgal į jos kajutę, nešinas rankšluosčiu ir kibirėliu su ledukais.
Brenda tebesėdėjo krėsle, kur Reimondas ją ir paliko. Iš pirmo žvilgsnio jis
pamatė, kad per tas kelias minutes, kol buvo viena, ji sukirto obuolių pyragą ir išgėrė
kavą. Jis negalėjo nepastebėti šlykščios raudonos žymės aplink visą jos kaklą. „Ji
galėjo uždusti“, – pamanė jis, bet pirmiausia išgirdo ją sakant daktarui Bleikui, kad
jeigu Reimondas nebūtų jos išgelbėjęs, ji nebūtų gyva. Ji pridūrė ketinanti paduoti
laivybos bendrovę į teismą: nors jos vadovybė žinojo, kad laive žmogžudys, ji
nepasivargino užkirsti kelią į koridorius žudikui maniakui.
Kapitonas Ferfaksas pradėjo ilgą atsiprašymą, bet jį pertraukė Gregoris
Morisonas. Laivo savininkas pažadėjo Brendai gerai ja rūpintis, jeigu ji sutiks
nesakyti kitiems keleiviams nė žodžio apie tai, kas jai atsitiko.
– Suma, kurią man išmokėsite, nepasikeis nuo to, pasakysiu aš kam nors žodį ar
ne.
Brenda aiktelėjo pirštais braukdama per skaudamą kaklą.
– Aš galėjau mirti, – aimanavo ji, – tik todėl, kad jūs visi neįvykdėte savo pareigos
mus saugoti. Nė mirktelėti nespėsim, kai visi sustoję denyje giedosim „Dieve, arčiau
Tavęs“14.

14
XIX a. krikščioniška giesmė. Be kita ko, ją paskutinę tariamai grojęs orkestras prieš nugrimztant „Titanikui“.
 79

Už penkių šimtų jūrmylių laivo „Rojus“ gydytojas susirūpinęs apžiūrinėjo naująjį

pacientą. Jis net nežinojo jo pavardės. Jokio asmens dokumento nebuvo rasta
negausiuose drabužiuose, kuriuos vis dar vilkėjo, kai buvo ištrauktas iš vandens.
Žmogų ištiko hipotermija ir pneumonitas. Vos keli jo ištarti žodžiai buvo beveik
nesuprantami: „Mane išstūmė, suimkit ją.“ Vyras juos pakartojo kelis kartus. Tačiau
kadangi jo kūno temperatūra siekė 40 laipsnių, gydytojas nusprendė, kad jis tiesiog
kliedi.
Jis pakėlė akis, kai atsidarė durys ir į kambarį įėjo laivo kapitonas. Šis negaišo
laiko mandagioms frazėms.
– Kaip jis? – tiesiai paklausė įdėmiai žiūrėdamas į netikėtą keleivį, įkeltą į denį
prieš dešimt valandų.
– Nežinau, pone, – atsakė gydytojas. Kaip visada kalbant su kapitonu jo tonas
buvo pagarbus. – Jo būklė stabilizavosi, bet jis labai sunkiai kvėpuoja. Pavojus dar
nepraėjo, bet aš manau, kad jis išgyvens.
– Turint galvoje, kokie šalti šie vandenys, stebiuosi, kad jam pavyko likti gyvam.
Kita vertus, mes nežinom, kiek laiko jis prabuvo vandeny.
– Taip, nežinom, pone. Bet jam padėjo du dalykai. Mes, medikai, juokaujame,
kad atspariausi šalčiui yra raumeningi ir stori. Veikiausiai gausūs riebalai izoliavo
kūno vidurį, todėl jam mažiau grėsė hipotermijos pavojus. Užtat jo pečiai ir kojos
raumeningi kaip plaukiko. Jam judant vandeniu tie raumenys išskyrė karštį ir šis
tapo papildoma apsauga nuo šalčio.
Patylėjęs kapitonas paliepė:
– Stenkitės kiek įmanydamas ir nuolat mane informuokit. Ar jis jau pasakė savo
pavardę?
– Ne, pone, dar nepasakė.
Gydytojas nepridūrė, kad pacientas murma buvęs „išstumtas“, nes žinojo:
kapitonui faktai patinka labiau negu spėlionės. Jis buvo tikras, kad kai pacientas
atsigaus, – jeigu taip įvyks, – tie nuolat kartojami žodžiai paaiškės tebuvę
hipotermijos sukelti paistalai.
– Manot, jis ištemps? – paklausė kapitonas.
– Manau, kad taip, pone, ir nesitrauksiu nuo jo, kol nebūsiu tikras, kad pavojus
praėjo.
– Kaip manot, kada tai paaiškės?
– Po ateinančių septynių valandų žinosim daugiau, pone.
– Tučtuojau man praneškit, jeigu jis atgaus sąmonę.
Kapitonas išėjo iš kambario. Gydytojas tuoj pat prisitraukė poilsio krėslą prie
lovos krašto, atsilošė ir užsitraukė antklodę iki kaklo.
„Saldžių sapnų, pone Paslaptingasis Svety“, – pamanė užsimerkdamas ir kietai
užmigdamas.
PENKTA DIENA
 80

Alvira su Viliu, Devonas Maiklsonas, Ana Demil ir Tedas Kavano susirinko ramių
pusryčių, bet šie praėjo toli gražu ne ramiai.
Jiems susėdus, po kelių minučių prie savo stalo atėjo Brenda. Ten jau sėdėjo
Ivona ir profesorius Longvertas. Ką tik patyrusi šlovės malonumą, Brenda su raudona
smaugimo žyme ant kaklo iš pradžių ketino pusryčiauti savo kajutėje. Patvirtinęs,
kad ji rimčiau nesužeista, daktaras Bleikas ragino ją pernakvoti laivo ligoninėje. Ji
atsisakė – jai mieliau būti vienai savo kajutėje.
Brenda nusprendė būsiant kur kas įdomiau papasakoti stalo kaimynams
valgomajame, kaip buvo per plauką nuo mirties. Sėsdamasi ji pabrėžtinai
glostinėjosi kaklą, paskui garsiai dejavo gerdama iš stiklinės šviežias apelsinų sultis.
Stalo kaimynams sušukus: „Kas jums atsitiko?“, ji mielai papasakojo nutikimą
nepraleisdama nė vienos smulkmenos.
– Jūs tikrai nematėte užpuoliko? – išgąstingai paklausė Ivona.
– Jis tikriausiai slėpėsi drabužių spintoje. Kai buvau nusisukusi į kitą pusę, jis
puolė mane iš užpakalio, – atsakė Brenda ir tai prisiminusi prispaudė delną prie
krūtinės.
– Ar pastebėjot ką nors, kas padėtų nustatyti užpuoliko tapatybę? – paklausė
Ivona.
Brenda papurtė galvą.
– Nelabai. Tas žmogus, kad ir kas jis, buvo labai stiprus, – aiškino ji.
„Ji nieko nenumano, – dingtelėjo Longvertui. – Labai įdomu!“
Brenda pasakojo toliau:
– Tuo daiktu, kurį apsuko man aplink kaklą, jis ruošėsi mane pasmaugti. Man
ėmė temti akyse. Prisimenu, kad buvau įstumta į drabužių spintą. Man pasisekė, kad
pavyko užkišti pirštą už kilpos prieš jam pradedant ją veržti. Iš pradžių priešinausi,
bet paskui nusprendžiau būsiant geriau apsimesti, neva prarandu sąmonę. Dar
truputis, ir išties būčiau ją praradusi, bet tada pajutau, kad jis veržia kilpą nebe taip
smarkiai.
– Dieve mano! – tarstelėjo Ivona.
– Tai jau tikrai – Dieve mano! – pakartojo Brenda. – Visas mano gyvenimas ėmė
bėgti man prieš...
Dabar atėjo eilė Longvertui tarti:
– Dieve mano – kada visa tai baigsis? Nejaugi mums visiems gresia pavojus?
Brenda kalbėjo toliau:
– Bet aš gulėjau nejudėdama, vos kvėpuodama. Jis kurį laiką išbuvo mano
kajutėje, nežinia ką darė. Klausiausi, kol išgirdau kajutės duris atsidarant ir
užsidarant – tas, kuris tai padarė, išėjo.
Dabar Ivona atrodė tokia pat uždususi kaip Brenda.
– Koks siaubingas išgyvenimas! – sudejavo ji. – Klausydamasi, kaip jums buvo
sunku kvėpuoti, suvokiu, kaip siaubingai turėjo jaustis mano brangusis Rodžeris.
Longvertas aiškiai matė, kad Brenda suirzo, nes penkiolikos jos minučių šlovės
pasigviešė kita nelaimėlė.
Brenda dar nebaigė.
– Trumpai tariant...
„Nieko sau trumpai!“ – mintyse atsiduso Longvertas.
– ...likau gyva ir galiu pasakoti, kas atsitiko. Tik šį rytą, po viso kito, suvokiau, kad
dingo labai vertingas mano vėrinys.
Pajutusi, kad stalo kaimynai jos nebesiklauso, Brenda baigė valgyti, priėjo prie
kito, atsisėdo ir ėmė glostinėti mėlynę ant kaklo.
Ji netvėrė džiaugsmu, kad Alvira su Viliu ir Tedas Kavano be galo susirūpino jai
pasakojant savo šiurpų nuotykį. O Anos Demil reakcija buvo kitokia.
– Tam tikra prasme aš jums pavydžiu, – atsiduso ji. – Tiesiog įsivaizduoju
atsidūrusi tokiose aplinkybėse.
 Ji pasisuko į Devoną ir uždėjo delną jam ant rankos.
– Tikiuosi, kad mane išgelbėtumėt jūs, – tarė ji lipšniai.
Tedas pabuvo vos kelias minutes, tada atsiprašė ir sukuždėjo Alvirai:
– Turiu paskambinti vienam klientui į Prancūziją, bet paskui noriu pažiūrėti, kaip
laikosi Silija.
– Geras sumanymas, – patvirtino Alvira.
Po kelių minučių apsidairiusi Brenda pamatė Ivonos drauges iš Hamptono.
Masažuodama sau kaklą ir raukydamasi iš skausmo ji pasuko tiesiai prie jų stalo.
Alvira nurijo paskutinį kavos gurkšnį ir tarė:
– Vili, eime pasivaikščioti po denį.
Vilis pažvelgė pro langą.
– Brangioji, lyja kaip iš kibiro.
Alvira pažiūrėjo į tą pačią pusę.
– Tikrai. Tu teisus. Geriau eikim į viršų. Noriu paskambinti Silijai ir paklausti, kaip
ji laikosi.
 81

Silijos laimei, po vakarienės miegojo gerai: našta nukrito nuo pečių, nes
nebesinešiojo Kleopatros vėrinio ir atskleidė visą tiesą Alvirai. Bet pusę septynių ryto
atmerkusi akis ji suvokė dar kai ką. Jai be galo patiko kalbėtis su Tedu Kavano.
Ji žinojo, kad jis kalba nuoširdžiai, kai pasakė jai manantis, jog ji niekuo dėta dėl ledi
Em mirties. Ji gailėjosi nepasakiusi jam, ką išgirdo iš ledi Em apie Brendą ir Rodžerį,
bet nusprendė, kad jam būtų galėję parūpti, iš kur ji tiek daug žino.
Mintyse atgaminusi jųdviejų pokalbį, dėmesį nukreipė į ramybės neduodantį
klausimą, kodėl ji leido Stivenui ją apkerėti? Kodėl nebuvo atsargesnė? Reikėjo tik šį
bei tą patikrinti, ir ji būtų sužinojusi, kad daug kas iš to, ką jis sako, – netiesa. Jai
dingtelėjo, ar ne tėvas kaltas, kad mirė toks jaunas ir paliko ją tokią pažeidžiamą. Bet
tos minties ji susigėdo ir ant savęs užpyko, kad jai apskritai atėjo į galvą kaltinti jį.
„Myliu tave, tėveli, – sušnabždėjo ji paplūdus paguodos ašaroms. – Kaltinti galiu tik
save.“
Ji atsisėdo, apsivilko chalatą ir telefonu paprašė atnešti kavos ir keksiuką.
„Neleisiu, kad taip atsitiktų dar kartą, – nusprendė. – Turiu būti įsitikinusi.“
Priėjusi prie stalo atsidarė skreitinuką. Silija neprisiminė Tedo advokatų kontoros
pavadinimo, todėl atsidarė guglą ir surinko: „Tedas Kavano, Niujorko advokatas“.
Viena nuorodų buvo į „Bosvelo, Bicerio ir Kavano“ advokatų kontorą. Spragtelėjus
pelę ties ja, atsidarė jos svetainė. Tada ji spragtelėjo „Mūsų darbuotojus“ ir
pasirodžius Tedo nuotraukai perskaitė trumpą jo biografiją. Silija su palengvėjimu
atsiduso: Tedas yra tas, kas sako esąs.
Po kelių minučių paskambino Alvira.
– Silija, aš tik norėjau pasakyti, kad būtumėt atsargi, – įspėjo ji. – Ką tik pusryčių
buvo atėjusi Brenda. Ji sakė, kad kažkas mėgino ją pasmaugti ir ji būtų mirusi, jeigu
liokajus nebūtų įėjęs į jos kajutę jai nespėjus uždusti.
– Vargšė Brenda! – atsiduso Silija, nors prisiminė, kad ledi Em jai sakė, jog
Brenda vagilė.
– Nerimauju, kad vagis galbūt ieško Kleopatros vėrinio, – kalbėjo toliau Alvira. –
Taigi ateinančias dvi paras turit būti labai atsargi. Ir atsargiai vaikščiokit. Laivas
pradeda sūpuotis į šalis. Jeigu dar nebuvot išėjusi iš kajutės, galbūt nežinot, kad
siaubingai lyja.
– Nebuvau, – atsakė Silija. – Alvira, man neramu, kad galėjau įstumti judu su
Viliu į pavojų.
– Viskas mums bus gerai, – Alviros balsas buvo kupinas pasitikėjimo savimi. –
Niekas manęs nenužudys, kol Vilis šalia, ir nemanau, kad kas nors susiremtų su Viliu.
– Man geriau nuo jūsų žodžių, – atsakė Silija, – bet prašau pasisaugoti.
– Būtinai, – pažadėjo Alvira.
Vos Silijai baigus kalbėti, telefonas vėl suskambo. Tedo Kavano balsas buvo
susirūpinęs.
– Silija, neatėjote pusryčių. Gerai jaučiatės?
– Kuo geriausiai, – patikino jį Silija. – Šįryt miegojau iki vėlumos – pirmą kartą
pastaruoju metu.
– Skambinu norėdamas įspėti, kad būtumėt atsargi, – tarė Tedas. – Šiąnakt tik
per plauką nebuvo nužudyta Brenda. Ji sakė, kad kažkas užpuolė ją kajutėje ir bandė
pasmaugti. Iš jos pavogtas labai vertingas perlų vėrinys.
Silija nesakė, kad jai ką tik skambino Alvira. Taip pat nepasakė Tedui, kad
vienintelis vėrinys, kurį ji matė nešiojant Brendą, buvo labai prastos kokybės.
Nebent, Brendos tvirtinimu, pavogtas vėrinys buvo ledi Em. Tačiau balsu šios
minties ji neišsakė.
– Silija, mano kontora ką tik atsiuntė medžiagos bylos santraukai, kurią turiu
baigti šįvakar. Pavalgykime drauge rytoj.
– Gerai, – paprastai atsakė Silija.
– Puiku. Tarkim, apie pirmą arbatinėje jūsų aukšte?
 – Tinka, – patvirtino Silija. Tedui išjungus ryšį valandėlę dar laikė ragelį rankoje. –
Dabar nesijaučiu vienui viena, – tarė balsu padėdama ragelį ir paimdama kavos
puodelį.
 82

Gregoris Morisonas atsisuko į jo kajutėn įeinančius kapitoną Ferfaksą ir jo saugos

viršininką. Žiūrėjo į juos ir jiems už nugaros.
– Kur tas Interpolo inspektorius Kliuzo15? – piktai paklausė. – Sakiau, kad ir jį
noriu matyti čia.
– Prašiau poną Maiklsoną prie mūsų prisidėti, – nervindamasis atsakė kapitonas
Ferfaksas, – bet jis atsakė neturintis jokio noro ateiti čia ir klausytis, kaip jį žeminate.
– Jūs neturėjot prašyti jo čia ateiti. Aš jums sakiau liepti jam ateiti, – Morisonas
atsiduso. – Bala nematė. Vis tiek iš jo jokios naudos.
Morisonas kalbėjo vaikščiodamas po kajutę:
– Ta karvė Brenda Martin laksto po visą valgomąjį rodydama ištinusį kaklą
kiekvienam, kas bent jau su ja pasilabina. Nejaugi jūs nesuprantate, kad visi keleiviai
bijos vieni būti savo kajutėse?
Jis pažiūrėjo Džonui Sondersui tiesiai į akis.
– Ar galit pateikti man vieną įtikinamą priežastį, kodėl turėčiau toliau jums
mokėti? Kodėl po to, kai keleivė buvo nužudyta, o jos papuošalas pavogtas, jums
neatėjo į galvą pasatyti apsaugininką koridoriuje?
Sondersas buvo įtikinęs save nepaisyti nesiliaujančių Morisono pašaipų.
– Norėčiau jums priminti, pone Morisonai, jog mes susitarėme stengtis, kad
padėtis laive būtų kuo įprastesnė. Ginkluoti apsaugininkai koridoriuje prie keleivių
kajučių nėra įprastas dalykas. Prisimenu jus konkrečiai sakius, kad mes vadovaujame
ne kalėjimui.
– Ko gero, jūs teisus, – nenoromis sutiko Morisonas.
Prašneko kapitonas Ferfaksas.
 – Pasakysiu atvirai, pone Morisonai, – tvirtai pareiškė jis, – mes turime sutelkti
dėmesį į tai, kaip reaguoti į naujausią... e... incidentą. Prieš man čia ateinant
naujienų svetainės nebuvo apie jį suuodusios, bet...
Pasirausęs kišenėje Morisonas išsitraukė mobilųjį. Surinko laivo pavadinimą.
– Kaip tik to aš bijojau, – suurzgė. – Pirma antraštė skelbia: „Dar vienas keleivis
užpultas „Karalienėje Šarlotėje“?“
Morisonas skaitė toliau.
– Ar galit patikėti? Laivas jau vadinamas dvidešimt pirmo amžiaus „Titaniku“.
Pašnekovai patylėjo.
– Mano laivas, – lūžinėjančiu balsu pridūrė Morisonas. – Dabar abu nešdinkitės iš
čia ir žiūrėkit, kad nieko daugiau neatsitiktų, kol priplauksime uostą.
Kapitonas Ferfaksas ir Džonas Sondersas palinksėjo ir išėjo iš kajutės. Morisonas
įsitaisė patogiame krėsle, įsijungė mobilųjį ir peržiūrėjo elektronines žinutes iš savo
raštinės. Viena, atėjusi prieš dešimt minučių, buvo jo vyriausiojo finansininko. Jis
pranešė, kad trisdešimt keleivių, turėjusių įlipti į laivą Sautamptone, užsakymus
anuliavo.
Jis tuoj pat atsistojo ir priėjo prie baro. Šįsyk pasirinko „Johnny Walker“ mėlyna
etikete ir prisipylė stiklą. Gurkšnodamas galvojo: „Tai buvo prieš Brendos Martin
nutikimą. Kažin, kiek man teks suploti už jos skaudamą gerklę?“

15 Žioplas detektyvas, serialo „Rožinė pantera“ veikėjas.

 83

Rodžeris Pirsonas prasimerkė praėjus dešimčiai valandų nuo tada, kai užmigo. „Aš
gyvas, aš gyvas! – pamanė. Jis juto kvėpuojantis pro ventiliacinį vamzdelį, kai palietė
kaktą, ji buvo karšta. – Ir, manau, viskas man bus gerai.“
Žvilgtelėjęs į šoną pamatė vyrą baltu gydytojo chalatu, miegantį ant poilsio
krėslo šalia savo lovos. „Na ir gerai“, – pamanė. Jis norėjo pasakyti savo pavardę ir
kad iškrito iš „Karalienės Šarlotės“. Labai aiškiai prisiminė pamišėlišką Ivonos veido
išraišką, kai jį puolė ir iš visų jėgų pastūmė. Jis tikrai ketino jai pranešti puikiai žinąs,
ką ji padarė, bet nesiruošė pasakoti, kas nutiko, tiems žmonėms laive, kurie jo
klausinės.
Rodžeris užsimerkė ir, apkamšytas storomis antklodėmis, mėgavosi palaimingos
šilumos pojūčiu. „Kol gyvas būsiu, niekada daugiau neisiu plaukioti“, – pamanė
mintis užplūdus prisiminimui, kaip, sustiręs į ožio ragą, stengėsi išspjauti sūrų
vandenį.
 84

– Vili, turim pasitarti, – tvirtai pareiškė Alvira įsitverdama jam į ranką, kad
išlaikytų pusiausvyrą siūbuojančiame laive.
– Brangioji, aš tave laikau, – ramiai atsakė Vilis viena ranka laikydamas žmonos
ranką, kita įsikibęs turėklo.
– Nueikime į kokią ramią patalpą, – pasiūlė Alvira. – Mums reikia pasikalbėti.
– Maniau, kad norėjai pasivaikščioti.
– Ne, vaikščioti nenoriu. Niekad negali žinoti, ar kas nors negalės mūsų nugirsti.
– Man rodos, esam čia vieninteliai, bet tiek to.
Jie įsitaisė „Angliškoje arbatinėje“ ir užsisakė po puodelį kavos. Įsitikinusi, kad
padavėjas grįžo į virtuvę, o durys uždarytos, Alvira sukuždėjo:
– Vili, turim dabar viską nuspręsti.
Vilis nurijo didelį, pasitenkinimą sukeliantį gurkšnį.
– Brangioji, aš labiau nerimauju dėl to, ką daryti su tuo prakeiktu vėriniu, negu
dėl dar ko nors.
– Nesijaudink, ką nors sugalvosim, – su pasitikėjimu savimi atsakė Alvira. – Bet
apsvarstykim, ką iki šiol žinom. Kažkas nužudė vargšę ledi Em ir mėgino ją apvogti.
Mes žinom, kad žudikas negavo Kleopatros vėrinio, nes ji jau buvo atidavusi jį Silijai.
Ir žinom, kad prieš pat mirtį ledi Em pasakė Silijai, kad amžinatilsį Rodžeris Pirsonas
ir Brenda Martin ją apgaudinėjo.
Vilis pritariamai linktelėjo.
– Tikiu kiekvienu Silijos pasakytu žodžiu, o tu?
– Žinoma, tikiu. Jeigu Silija būtų kalta, kodėl ji būtų atidavusi mums vėrinį?
Kiek patylėjusi Alvira pridūrė:
 – Bet ne tai svarbiausia.
– O kas?
– Vili, viskas aišku kaip dukart du. Tas ar ta, kuris nužudė ledi Em, gviešėsi
vėrinio, o kai jo negavo, nusprendė, kad jį turi Brenda, ir užpuolė ją.
– Tas ar ta? – paklausė Vilis.
– Žinoma, tai galėjo būti ir vyras, ir moteris. Ir žinai, ką aš įtariu labiausiai?
Klausimas buvo retorinis.
– Ivoną.
– Ivoną?
– Vili, akimirką pamirškim tą Tūkstantveidį Žmogų. Niekas net gerai nežino, ar
jis laive. Sutelkim dėmesį į Ivoną. Žiūrėk, kaip ji laksto po visą laivą nuo tada, kai jos
vyras iškrito – ar buvo išstumtas – už borto.
Vilis suraukė kaktą.
– Nori pasakyti, tu manai, kad Ivona išstūmė Rodžerį iš laivo?
– Nesakau, kad tuo tikiu, bet tai visiškai įmanoma. Tik pažiūrėk į ją. Nepraleido
nė vienų pusryčių. Vaikštinėja su tomis dviem draugėmis iš Hamptono. Stebiu jas ir
pasakysiu tau štai ką: Ivona nė iš tolo nepanaši į besisielojančią našlę. Kaip
jaustumeisi, jeigu aš iškrisčiau už borto?
– Taip niekad nebūtų atsitikę, – tvirtai pareiškė Vilis. – Visų pirma, nebūčiau tau
leidęs sėdėti ant turėklo. O antra, būčiau tave sugriebęs, kai pradėjai kristi. Jeigu
man nebūtų pavykę tavęs sulaikyti, pats irgi būčiau šokęs iš laivo tau padėti.
Alviros žvilgsnis sušvelnėjo.
– Žinau, kad taip pasielgtum, todėl tave taip myliu, – tarė. – Bet turiu pasakyti,
kad stebiu ne vien Ivoną. Kas dar? Ana Demil...
Vilis ją pertarė.
– Čia ta, kuri pasakoja kvailą juokelį, kad nėra Sesilio B. Demilio giminaitė?
– Ta pati. Manau, kad ji nekalta avelė.
– Sutinku, – baigdamas kavą tarė Vilis. – Ji per daug užsiėmusi viliodama Devoną
Maiklsoną, kad imtų ką nors žudyti dėl kažkokio vėrinio.
– Pritariu. Išbrauk ją iš sąrašo. Dabar pasikalbėkim apie kitus žmones prie dviejų
mūsų stalų. Profesorius Longvertas.
– Šekspyro žinovas, – Vilis papurtė galvą. – Nieko apie jį nežinau. Jis man atrodo
keistokas, bet į žudiką nepanašus. O kaip Tedas Kavano? Jis tikrai stengėsi įsiteikti
ledi Em.
– Taip, stengėsi, – sutiko Alvira. – Bet kažkodėl negaliu įsivaizduoti, kad jis
nužudė ledi Em. Ir kam jam tai daryti? Silija sakė, kad ledi Em ketino atiduoti
Kleopatros vėrinį Kairo muziejui.
– To ir norėjo Kavano, bet ar jis tai žinojo tuo metu, kai buvo nužudyta ledi Em?
Alvira papurtė galvą parodydama taip nemananti.
– Silija tikriausiai jam nesakė, nes šitaip būtų prisipažinusi mačiusi ledi Em jos
mirties išvakarėse. Beveik neabejoju, kad Silija mums vieninteliams papasakojo apie
ledi Em ketinimą. Bet aš tiesiog netikiu, kad Kavano galėtų ką nors nužudyti. Jis iš
tokios geros šeimos. Juk jo tėvas du kartus buvo ambasadoriumi.
– Daug žmonių iš gerų šeimų paaiškėja esą žmogžudžiai, – paprieštaravo Vilis.
Alvira nenorėjo kalbėti apie tokią galimybę.
– Pakalbėkime apie tai. Kas dar sėdėjo prie mūsų stalų?
– Devonas Maiklsonas?
– Žinoma, žudikas galėjo būti jis, bet kažkodėl taip nemanau. Juk vargšelis
išplaukė šiuo laivu išbarstyti žmonos pelenų. Tikriausiai didumą laiko jis slapstosi
nuo Anos Demil. Grįžkim prie profesoriaus Longverto. Jis daug keliauja. Reguliariai
skaito paskaitas tuose kruizuose, visai kaip Silija.
– Skirtumas tik tas, kad Longvertas pensininkas, o Silija visu etatu dirba
„Karutersų juvelyrikos“ bendrovėje.
– Ji tikisi, kad ten tebedirba. Ji nežino, kas gali atsitikti, kai tas niekingas buvęs
sužadėtinis mėgina pavaizduoti ją vagile.
– Jam nepavyks, esu tuo tikras.
– Gal jam nepavyks susieti jos su savo afera, bet gyvenimą Silijai jis jau apkartino.
– Brangioji, man darosi neramu. Ką darysim su tuo vėriniu, kai atplauksim į
Sautamptoną ar parskrisim namo?
Kalbėdamas Vilis grabaliojo savo kelnių kišenėje, bet nurimo, kai pirštai palietė
smaragdų vėrinį.
– Grįšim namo, paskambinsim Tedui Kavano ir atiduosim vėrinį jam.
– O kaip mes paaiškinsim, iš kur jį gavom?
– Vis dar apie tai galvoju, – atsakė Alvira. – Ledi Em kaip tik norėjo atiduoti vėrinį
Tedui. Tedas teisus. Jis priklauso egiptiečiams. Kleopatra buvo jų karalienė.
– Bet dėl to nebuvo labai laiminga.
Vilis spitrijo į tuščią savo puodelį, bet žinojo, kad Alvira nenori kviestis padavėjo.
– Vis dar turiu klausimų dėl Ivonos, – svarstė Alvira. – Bet pagalvok apie štai ką:
kažkas pasiryžęs viskam, net žudyti, kad gautų tą vėrinį, sutinki?
– Sutinku.
– Tas kažkas nužudė ledi Em ir mėgino nužudyti Brendą, bet vis dėlto vėrinio
negavo.
– Logiška, bent jau sprendžiant iš to, ką šiuo metu žinom.
– Kapitonas galėjo paskelbti, kad vėrinys saugiai guli jo seife, bet to nepadarė. Ką
tai sako žudikui?
– Kad vėrinį turi kažkas kitas, vienas iš keleivių.
– Taigi jei esi žudikas, nesvarbu, ar koks nors mūsų pažįstamas laive, ar tas
Tūkstantveidis Žmogus, ir mėgini išsiaiškinti, kas turi vėrinį, ir žinai, kad tai ne ledi
Em, ne Rodžeris ir ne Brenda, ką spėtum jį turint?
– Siliją Kilbraid, – bemat atsakė Vilis.
– Aš irgi taip manau, – patvirtino Alvira. – Nėra abejonių, kad kol žudikas vis dar
laisvėje, Silijai gresia rimtas pavojus.
Pažiūrėjusi į puodelį, ji suvokė nurijusi vos kelis gurkšnelius savo kavos.
Atsispyrusi impulsui jį pagriebti, stumtelėjo Viliui.
– Mačiau, kaip spoksai į savo tuščią puodelį. Tau praverstų dar šlakelis.
– Ačiū, – tarė Vilis noriai tiesdamas ranką prie puodelio.
– Vili, mudu turim užtikrinti, kad Silijai nieko neatsitiks, kol atplauksim į
Sautamptoną.
– Jeigu atplauksim į Sautamptoną, – pataisė ją Vilis, nes abu pajuto, kad laivas
itin smarkiai susiūbavo.
ŠEŠTA DIENA
 85

Pasikalbėjusi su Alvira ir Tedu Silija mėgavosi prabangiu pojūčiu, kad gali

padykinėti. Paskaitų nebebus, pamanė ji, viso labo paskutinė poilsio diena prieš
Sautamptoną.
Ji nusimetė šiltą antklodę, išlipo iš lovos, pasirąžė ir priėjo prie balkono durų. Jas
atidariusi pajuto smarkų, vėsų vėją, nuo kurio net naktiniai marškiniai plaikstėsi.
Vakar labai audringas, banguotas, vandenynas šį rytą aprimo tik šiek tiek.
Silija telefonu užsisakė plaktos kiaušinienės, skrudintą, sviestu suteptą bandelę
ir kavos. Viską atnešus ant padėklo gulėjo dar ir dienraštis. Norėjo nekreipti į jį
dėmesio, bet neatsispyrė pagundai perbėgti jį akimis.
Nenustebo, kad jame nebuvo užsiminta, kas nutiko ledi Em ar vėriniui, užtat
pamatė pranešimą apie Stiveno bylą. Užstatas jam buvo padidintas po straipsnio
žurnale „People“, kuriame jis atvirai pripažino savo kaltę; teisėjas pareiškė manantis,
kad tikimybė, jog paleistas į laisvę Stivenas mėgins bėgti iš šalies, itin didelė.
– Tai jau tikrai, – balsu tarė Silija.
Nustūmė į šalį mintį, kad vos grįžus namo ją vėl apklaus FTB agentai.
Ji baigė pusryčiauti, neskubėdama išgėrė kavą, tada iš lėto atsistojo, atsuko dušo
kabinoje vandenį ir įjungė garo generatorių. „Dangiška!“ – pamanė stovėdama ten ir
trinkdamasi galvą. Jai atrodė, kad iš kiekvienos kūno poros lauk ištrūksta baimė ir
bloga nuojauta. Užsukusi dušą losjonu pasitepė veidą, visą kūną ir pasijuto
neapsakomai atsigaivinusi.
Paskui jos mintys nukrypo kitur: mėgino sugalvoti, ką sakys, jei paaiškėtų, kad
Kleopatros vėrinys buvo jos kajutėje tą naktį, kai buvo nužudyta ledi Em.
„Kodėl kas nors turėtų tikėti, kad ledi Em man jį davė?“ – svarstė ji. Aišku, niekas
netikės. „Sutelk dėmesį į dabartį“, – liepė ji sau vėl apsirengdama chalatą, įjungdama
plaukų džiovintuvą ir šukuodamasi plaukus. Kiek pasidažiusi priėjo prie drabužių
spintos ir išsitraukė naują kelionei pirktą kostiumėlį.
„Nebūk kvaila! – rengdamasi tarė sau. – Tu nė kiek nedomini Tedo Kavano, ypač
po to straipsnio žurnale „People“. Tokio vyro norėtų kiekviena moteris. Jis tik iš
mandagumo pakvietė tave kartu pavalgyti.“
Buvo dar anksti, bet baigusi rengtis ji pasižiūrėjo į veidrodį. Paskui priėjo prie
seifo ir išsiėmė auksinius auskarėlius, dovanotus tėvo jai išvykstant į koledžą.
– Jie buvo tavo motinos, – pasakė jis tada. – Noriu, kad dabar tu juos turėtum.
Paskui pridūrė:
– Tu paveldėjai jos veidą, jos akis ir jos juoką.
„Kokia buvo mano mama? – klausė savęs Silija. – Tikriausiai man derėjo ilgėtis
jos labiau, negu ilgėjausi, bet aš buvau tokia maža, o tėtis dieną naktį būdavo šalia,
pasiruošęs man padėti. Gal aš per daug iš jo reikalavau? Gal jis būtų susipažinęs su
kita moterimi ir ją pamilęs, jeigu visą laiką nebūtų taip rūpinęsis manimi.“ Mintis
nebuvo maloni. „Kokia savanaudė buvau, kad dėl savo bėdų kaltinau jį! Būtų buvę
sąžiningiau kaltinti save. Kaltinau jį, kad mirė prieš man susipažįstant su Stivenu,
kad nebuvo šalia ir man nepatarė.
Ko aš taip skubėjau įsimylėti? Pasielgiau kvailai. Baisiai kvailai. Bet žinau viena:
tėtis dabar su mama ir esu tikra, kad jis laimingas.“
Neturėjo laiko rutulioti tos minties, nes suskambo telefonas.
– Ar galiu po kelių minučių užsukti tavęs paimti? – paklausė Tedas.
– Būsiu pasirengusi, kai būsi pasirengęs tu.
Jam pabeldus į duris, ji jas atidarė. Pamatė pritariantį jo žvilgsnį, kai paėmė ją už
parankės.
– Laivas gana smarkiai siūbuoja, – tarė jis. – Manau, verta laikytis vienas kito.
Silija susičiaupė, kad neleptelėtų: „Mielai, Tedai, mielai.“
 86

Gregoris Morisonas prisivertė ateiti pusryčiauti į valgomąjį. Jis neturėjo jokio noro
matyti klausiamai į jį žiūrinčius žmones ar atsakinėti į kvailus jų klausimus, ar jis
manąs, kad dar kas nors bus uždusintas ar pasmaugtas. Bet jeigu valgys savo
kajutėje, atrodys, kad nuo jų slapstosi.
Tarsi jam būtų dar per mažai dėl ko nerimauti, paskambino kapitonas Ferfaksas
ir pranešė, kad audra, užuot rimusi, tik stiprėja. Daktaras Bleikas jam pranešė, kad
ligoninė vos spėja dorotis su apsirgusiais jūros liga. „Tiesiog puiku! – dingtelėjo karti
mintis. – Mano gražiajame laive, jeigu tau pasisekė ir nebuvai uždusintas ar
pasmaugtas, dalį kelionės praleidi įkišęs galvą į unitazą.“
Vienintelė paguoda – Brenda Martin dar neatėjo prie savo stalo. „Tikriausiai
virtuvėje svilina padus konditeriui“, – nusprendė jis.
Iš tikrųjų Brendą supykino laivo siūbavimas. Jai teko atsisakyti savo sumanymo
nusigauti į tris apatinius aukštus ir suteikti malonumą likusiems keleiviams
pasakojant apie ištikusią nelaimę.
Profesorius Longvertas ir Ivona sėdėjo prie stalo. Morisonas buvo taip paskendęs
mintyse, kad nesuvokė, jog Ivona didžiai susidomėjusi jį nužiūri. Iš interneto ji
sužinojo, kad jis išsiskyręs prieš dešimt metų ir neturi vaikų. Jis ne tik vienintelis
„Karalienės Šarlotės“ savininkas, bet turi dar dvidešimt laivų, kurių specializacija –
upių kruizai. „Jam šešiasdešimt šešeri, – prisiminė ji. – Maždaug dvidešimčia metų
vyresnis už mane, bet čia nieko baisaus. Turėsiu pakviesti jį apsilankyti Ist Hamptone
per Velykas.“
Ji nusišypsojo Morisonui pasirinkus kėdę šalia jos. Ką jis kalba? A, taip.
– Ar jūs suprantate, kad „Karalienė Šarlotė“ visiškai neatsako, jei keleivis iškrinta
už borto?
„Dar pažiūrėsim“, – pamanė ji dar plačiau jam nusišypsodama. Tada pastebėjo,
kad įgulos narys pripuolė prie kapitono Ferfakso ir kužda kažką jam į ausį. Jai
bežiūrint kapitono veide pasirodė nuostaba ir jis atskubėjo prie Morisono.
– Man reikia šnektelėti su jumis, pone Morisonai. Prašom mums atleisti, ponia, –
tarė Ferfaksas ir juodu pasitraukė per porą žingsnių. Kapitonas kalbėjo pernelyg
tyliai ir ji nieko neišgirdo, bet Morisono atsakymą suprato puikiai:
– Nori pasakyti, vargšelis išsilaikė paviršiuje beveik vienuolika valandų?!
„O ne, Dieve brangus, ne!“ – pamanė Ivona, bet veidu nieko neparodė, kai
Morisonas greitai prie jos priėjo ir tarė:
– Nuostabi žinia, ponia Pirson. Jūsų vyrą išgelbėjo pro šalį plaukiantis laivas. Jam
plaučių uždegimas, bet jis sparčiai taisosi. Jis bus Sautamptone viena diena vėliau už
mus.
– Nė nežinau, ką sakyti, – įstengė pasakyti Ivona prieš užsimerkdama ir
nualpdama.
 87

Laiko liko vis mažiau. Rytoj švintant jie prisišvartuos Sautamptone. Lieka mažiau
negu dvidešimt keturios valandos gauti Kleopatros vėrinį. Jis buvo visiškai įsitikinęs,
kad vėrinį ledi Em būtų patikėjusi Brendai. Jis akivaizdžiai suklydo.
„Kam dar?“ – klausė jis savęs vaikštinėdamas po viršutinį denį.
Jo nė kiek nejaudino, kad Brenda liko gyva. Iš jos pasakojimo apie tai, kas nutiko
jos kajutėje, buvo aišku, kad ji nenutuokia, kas ją užpuolė. Jis spėliojo, kas paskatino
ją prasimanyti pasakėlę, neva užpuolikas pavogė iš jos kambario perlų vėrinį.
Užtraukęs jai ant galvos pagalvės užvalkalą, o paskui įmetęs ją į drabužių spintą,
jis galėjo apieškoti jos kajutę. Kleopatros vėrinio joje nebuvo.
Jis nenorėjo žudyti Brendos, kaip nenorėjo žudyti ir ledi Em, bet senutė prabudo
ir spėjo aiškiai jį pamatyti, tad galėjo atpažinti jį net užsimaskavusį. Brendos atveju
jis išsisuko tik per plauką. Jis net nespėjo uždaryti savo kajutės durų, kai išgirdo
liokajų beldžiantis į jos kajutės duris.
Kapitono kokteilių vakarėlyje jis nugirdo kapitoną prašant ledi Em leisti saugoti
vėrinį jo asmeniniame seife. Kas, jeigu ji apsigalvojo ir nusprendė duoti jį jam? Tą
paskutinį vakarą ji prastai jautėsi, bet jai grįžtant į savo kajutę vėrinys buvo ant jos
kaklo.
Ji neleido Brendai jos lydėti. Tiesą sakant, atrodė, kad tą vakarą ji labai šaltai
bendravo su Brenda. Gal ji kažkodėl ant jos pyko? Jeigu taip, tai paaiškintų, kodėl ji
nepaskambino savo padėjėjai, kad ateitų ir paimtų vėrinį.
Kuo dar ji galėjo pasitikėti? Tikriausiai Rodžeriu, bet šis iškrito iš laivo. Neatrodė,
kad ji buvo artima su Ivona. O šiai, atrodo, visada būdavo nuobodžios ledi Em kalbos.
Tūkstantveidis Žmogus pyko ant savęs. Jam reikėjo kruopščiau viską apgalvoti prieš
einant į Brendos kajutę ir ten laukiant.
Ar buvo dar kas nors? Mintimis jis vis grįžo prie Silijos Kilbraid. Ledi Em
prisispyrė, kad jaunoji gemologė valgytų prie jos stalo. Per abi jos paskaitas sėdėjo
pirmoje eilėje. Iš vieno ledi Em užduotų klausimų buvo aišku, kad jiedvi pažįstamos
ir jų santykiai draugiški. Iš pažiūros ledi Em labiau patiko kalbėtis su Silija negu su
velioniu finansų patarėju ar asmenine padėjėja.
Gal kapitono prašymas padėti vėrinį į jo seifą ją išgąsdino? Gal jis pasakė jai, kad
laive gali būti Tūkstantveidis Žmogus? Jeigu taip ir ji staiga sunerimo dėl vėrinio,
kam jį būtų patikėjusi? Logiška: būtų davusi jį draugiškai jaunajai gemologei.
Iš savo sportinio švarko kišenės jis išsitraukė keleivių sąrašą ir susirado Silijos
Kilbraid pavardę. Jos kajutė buvo netoli ledi Em, tame pačiame koridoriuje.
„Vėrinys turi būti pas ją“, – nusprendė.
 88

Nueiti į kajutę Ivonai padėjo du stiuardai. Ji paprašė juos pasodinti ją ant vieno iš
fotelių, paskui prisispyrė, kad jie išeitų. Ji pamažu ėmė suvokti to fakto, kad iškritęs iš
laivo Rodžeris liko gyvas, padarinius. „Ką man daryti, jeigu jis sakys, kad aš jį
pastūmiau? – klausė ji savęs. – Iš paskutiniųjų tai neigsiu. Abu buvome daug išgėrę.
Jau sakiau visiems, kad buvau vonios kambaryje prieš jam iškrintant. O kai iš jo
išėjusi balkone jo neradau, baisiausiai persigandau, kad jam galėjo kas nors atsitikti,
ir kreipiausi pagalbos.
Šis aiškinimas atrodo visai logiškai“ , – patikino ji save. Tada suprato turinti dar
vieną kortą. „Niekas nežino, kas nužudė ledi Em. Pasakysiu Rodžeriui, kad aš tai
padariau norėdama apsaugoti jį nuo kalėjimo. Vargu ar ledi Em dar kam nors sakė
sumaniusi auditą.
Aš išsisuksiu. Žinau, kad galiu tai padaryti. O jeigu jis nepatikės manim,
pasakysiu, kad eisiu tiesiai į policiją ir pranešiu, kokią finansų problemą turėjo ledi
Em. To turėtų pakakti.
Valerė ir Deina jau tikriausiai žino, kad Rodžeris gyvas. Ką man sakyti joms?
Pasakysiu, esą išgirdusi, kad jis gyvas, noriu tik pamėginti dar vieną kartą išsaugoti
mūsų santuoką. Neva tikiuosi, jog mes dar įstengsime vėl vienas kitą pamilti.
Jiedvi tuo patikės. Juk aš – labai gera aktorė.“
 89

Tedas tvirtai suėmė Silijai ranką, o kita įsikibo į koridoriaus turėklą.

– Gal eime į žemutinį denį? Teoriškai tai stabiliausia vieta laive.
– Man tinka, – pritarė Silija.
– Nemanau, kad ten būtų labai daug žmonių, – tarė Tedas. – Labai gaila, kad
paskutinė mūsų diena jūroje tokia.
Lifte jie buvo vieni. Jiems išlipus denyje laivo siūbavimas buvo juntamas kur kas
mažiau. Jie pasirinko nedidelį barą. Jiems atsisėdus, Tedas atvertė jai valgiaraštį.
– Ką rinksies? Aišku, po taurės „Chardonnay“, – šypsodamas pridūrė.
– Iki šiol valgiau labai daug sotaus maisto. Ar ruginės duonos skrebutis su keptu
ant grotelių sūriu, pomidoru ir šonine neatrodo banalu?
– Atrodo, – patvirtino Tedas. – Užsisakykim du.
Priėjus padavėjai jis pateikė užsakymą, o jai nuėjus pažiūrėjo į kitoje staliuko
pusėje sėdinčią Siliją.
– Sakei, kad miegojai gerai. Ar tai reiškia, kad jautiesi geriau dėl to, kas vyksta?
– Taip, geriau, – atvirai atsakė Silija. – Pasakysiu kodėl. Žinau, vakar sakiau, kaip
ilgiuosi tėvo, bet paskui suvokiau pykstanti ant jo dėl to, kad mirė nevedęs antrą
kartą, todėl neturiu brolių nei seserų. Šįryt gerdama kažkelintą puodelį kavos
supratau esanti labai įžūli, kad kaltinu jį. Ir suvokiau, kokia savanaudė buvau. Jis
buvo šalia, pasiryžęs man padėti kiaurą parą, septynias dienas per savaitę, visą mano
gyvenimą. Ką gali žinoti – jeigu būtų skyręs daugiau laiko sau, gal būtų susipažinęs
su kokia moterimi?
– Ganėtinai drąsu taip spėlioti, – tarė Tedas.
– Bet būtina, – atsakė Silija. – Papasakojau tau viską apie save, gal net daugiau,
negu norėjai išgirsti.
– Tikiuosi, žinai, kad mano savimeilė buvo labai paglostyta, kai parodei manim
pasitikinti, – tarė Tedas.
– Džiaugiuosi. Bet dabar tavo eilė. Papasakok man apie save ir savo šeimą.
Tedas atsilošė.
– Manau, girdėjai, kad mano tėvas buvo ambasadorius Egipte...
– Ir Didžiojoje Britanijoje, – pridūrė Silija.
– Tikrai taip. Mano tėvai susituokė vos baigę Prinstono universitetą. Tėvas toliau
studijavo teisės mokykloje ir galop tapo federaliniu teisėju. Mano mama mielai būtų
visą gyvenimą praleidusi Niujorko Vestčesterio apygardoje ir auginusi mus ten, bet
mano tėvui buvo pasiūlytos diplomatinio atašė pareigos Egipte. Mes ten
persikėlėme, kai man buvo šešeri. Du jaunesnieji mano broliai gimė ten.
– Kur lankei mokyklą? – paklausė Silija.
– Ėjau į Tarptautinę Amerikos mokyklą Kaire. Ją lankė dauguma diplomatų
vaikų. Gyvenau ten aštuonerius metus, paskui mano tėvas buvo paskirtas
ambasadoriumi Didžiojoje Britanijoje. Taigi ketverius metus, kol jis ten tarnavo,
gyvenom Londone.
– Man rodos, juntu nedidelį britišką akcentą. Aš teisi?
– Teisi, – patvirtino Tedas. – Mokiausi privačioje Itono berniukų mokykloje,
paskui Prinstono universitete, vėliau Jeilio teisės mokykloje.
– Tau patiko gyventi užsienyje?
– Labai. Be kita ko, mane žavėjo, kaip metams bėgant sąveikavo britų ir
egiptiečių kultūros.
– Nepasiilgsti gyvenimo užsienyje?
– Ne, kalbant visiškai atvirai, nepasiilgstu. Man patiko kiekviena ten praleista
minutė ir aš džiaugiuosi ten grįždamas. Vienas mano klientų – Egipto senienų
ministras. Aš stengiuosi atgauti dingusius ir pavogtus Egipto artefaktus iš visos
Europos ir Jungtinių Valstijų. Bet, kaip ir mano motinai, man labiau patinka gyventi
Niujorko apylinkėse.
– Labai įdomu. Kaip ėmeisi šios teisės srities?
 – Atsitiktinai, kaip dažnai nutinka gyvenime. Trečiame teisės mokyklos kurse
nežinojau, kuo noriu užsiimti. Kalbėjausi dėl darbo su keliomis garsiomis Niujorko
advokatų kontoromis, bet paskui pamačiau mažos, keistos advokatų firmos
Manhatane skelbimą. Ji specializavosi atgauti vogtas senienas. Darbo aprašyme, be
kita ko, buvo parašyta: „Pranašumas – Egipto pažinimas.“ Nėra ko nė sakyti, buvau
suintriguotas. Nuėjau į pokalbį. Du kontoros partneriai ieškojo šviežio kraujo. Mes
radom bendrą kalbą. Nuėjau dirbti ten. Po septynerių metų pats tapau partneriu.
– Kurioje miesto vietoje esate?
– Mūsų biuras – Šeštosios aveniu ir 47-osios gatvės sankryžoje. Mano butas Grinič
Vilidže, už trijų metro stotelių.
– Gyveni vienas? – paklausė Silija.
– Be abejo, – nė kiek negalvodamas atsakė jis. – Spėju, tu irgi?
– Žinoma, – patvirtino Silija.
Jie baigė valgyti sumuštinius.
– Sakyčiau, reikia dar po stiklą vyno, – pasiūlė Tedas.
– Rizikuoju pasikartoti, bet žinoma, – pritarė ji.
Visą rytą Silija svarstė, ar gali atskleisti Tedui paskutinio savo pokalbio su ledi Em
esmę. Ji palaukė, kol nuėjo vyną jiems atnešusi padavėja.
– Noriu išgirsti tavo, kaip teisininko, nuomonę apie tai, ką tau papasakosiu, –
gurkštelėdama šalto „Chardonnay“ tarė ji.
– Mielai tau ją pasakysiu ir pažadu, kad mūsų pokalbis liks konfidencialus, – tarė
Tedas ir prisimerkęs ėmė klausytis.
– Vakarą prieš tą naktį, kada mirė ledi Em, apie dešimtą, kai buvau ką tik grįžusi į
savo kajutę, ji man paskambino. Paprašė tuoj pat ateiti į jos kajutę ir atsinešti lupą.
Man atėjus, ji prastai jautėsi ir buvo aiškiai susinervinusi. Ji pasakė man esanti tikra,
kad ir finansinis jos patarėjas Rodžeris Pirsonas...
– Tas, kuris iškrito iš laivo?
– Taip, ir jos asmeninė padėjėja Brenda ją apgaudinėja. Ji padavė man apyrankę
ir paprašė į ją pažiūrėti. Tai aiškiai buvo šlamštas. Apyrankę apžiūrėjusi įsitikinau,
kad tai ne ta labai brangi apyrankė, kurią jai prieš daug metų padovanojo vyras. Ledi
Em pasakė man nenumananti, kiek kitų jos papuošalų per daugybę metų galėjo
pavogti ir sukeisti Brenda. Tada ji man pasakė, kad ryte pranešė Rodžeriui ketinanti
prašyti nepriklausomą bendrovę peržiūrėti jos finansinius dokumentus. Pasak jos, ji
labai bijanti, kad jųdviejų pokalbis prisidėjo prie to, jog tą vakarą jis iškrito už borto.
Silija pažiūrėjo į Tedą, bet jo reakcijos nesuprato.
– Galiausiai, ir tai itin svarbu tau, ledi Em padavė man Kleopatros vėrinį. Paprašė
nusinešti jį į savo kajutę, o ryte atiduoti kapitonui. Ji man sakė apsigalvojusi ir
pritarianti tau, kad vėrinys priklauso egiptiečiams. Ji ketino perduoti jį tau grįžusi į
Niujorką.
– Visiškai to nenumaniau, – prisipažino Tedas.
– Ji nenorėjo, kad jums tektų dėl vėrinio bylinėtis su Smitsono institutu ir kad jos
vyro ir uošvio pavardės būtų įveltos į skandalą. Ji manė, kad jos uošvis sumokėjo už
vėrinį didžiulius pinigus.
– Kur jis dabar? – paklausė Tedas.
Silija giliai įkvėpė, paskui pasakojo toliau:
– Žinai apie mano bėdą dėl buvusio sužadėtinio ir jo fondo. Sužinojusi, kad tą
naktį ledi Em buvo nužudyta, supratau atsidūrusi siaubingai keblioje padėtyje.
– Suprantu, – stengdamasis paguosti atsakė Tedas. – Norėčiau paklausti dar
kartą: kur tas vėrinys?
– Man reikėjo nuspręsti, kuo galiu pasitikėti. Kreipiausi į Alvirą Mijan ir
paaiškinau, kokioje keblioje padėtyje esu. Ji pasiūlė duoti vėrinį jai – Vilis jį
saugosiąs.
– Silija, pasielgei labai išmintingai apsaugodama vėrinį. Niekas neįtars, kad jį turi
Vilis Mijanas. Bet dabar man labai neramu dėl tavęs. Tas, kuris uždusino ledi Em ir
mėgino nužudyti Brendą, akivaizdžiai ieškojo vėrinio. Kiekvienas, stebėjęs ledi Em
nuo šios kelionės pradžios, aiškiai matė, kad judvi labai susidraugavote. Nei ledi Em
finansinis patarėjas, nei Brenda vėrinio neturėjo. Kas lieka?
Jis švelniai bakstelėjo pirštu į ją.
– Tu.
Silija atsiduso.
 – Aš taip nerimavau dėl vėrinio, kad visiškai apie tai nepagalvojau.
– Silija, pastaruoju metu tau buvo siaubingai sunku. Praeis truputis laiko ir
padėtis dėl tavo buvusio vaikino susitvarkys, tau viskas bus gerai. Bet šiuo metu
privalai būti labai atsargi. Tas, kuris nusitaikęs į vėrinį, žino, kad šiąnakt turės
paskutinę galimybę. Tu negali įeiti į savo kajutę ar iš jos išeiti viena. Užrakindama
duris turi visuomet pasukti raktą du kartus. Aš ne tik būsiu naujasis tavo advokatas,
aš dar išrinkau save tavo palydovu.
– Ačiū, patarėjau16. Man akmuo nuo širdies nusirito.
Tedas ištiesė virš staliuko ranką ir suėmė jos delną.
– Savo darbe esu susidūręs su labai nemaloniais tipais, bet likau gyvas. Kol aš
būsiu šalia, tau nieko neatsitiks, – pažadėjo jis.

16 Pašaipi užuomina į mafijos „šeimą“, kur patarėjas yra trečias asmuo pagal svarbą po jos vadeivos ir
pavaduotojo.
 90

Morisonas labai nudžiugo pamatęs, kad Silija Kilbraid irgi sėdi prie stalo. Jai esant
jam buvo kur kas lengviau leisti ten laiką. „Ir turiu pasakyti, kad ji – graži moteris“, –
pamanė eidamas per patalpą.
Nusiminė pamatęs, kad valgomasis pustuštis. Paskutinė vakarienė turėjo būti
šventiška. Per ją keleiviai keisdavosi telefonais ir adresais sutvirtindami naujas
draugystes.
Pasiguodė gera naujiena, kurią šįryt gavo iš savo bilietų platintojų. Nors
pasklidus žiniai apie ledi Em nužudymą ir Brendos užpuolimą kai kas atsisakė
užsakytų bilietų, norėdami rezervuoti vietas į atsilaisvinusias kajutes skambino nauji
keleiviai. Neapsidžiaugė išgirdęs, kad Sautamptono uoste laukia prekiautojai
marškinėliais su užrašu: AŠ LIKAU GYVAS PO KRUIZO „KARALIENE ŠARLOTE“.
„Lengviau atsikvėpsiu, kai pamatysiu šią šutvę paskutinį kartą“, – pamanė jis
linktelėdamas galvą į gretimo stalo pusę, o paskui plačiai nusišypsodamas Silijai ir
profesoriui Longvertui.
Paskui suirzo pamatęs, kad pasirodė Brenda, nė nemėginanti slėpti mėlynių ant
kaklo. „Stebuklų stebuklas – ji atgavo apetitą! – pamanė jis. – Įdomu, su kiek dar
žmonių jai pavyko pasikalbėti prieš ateinant vakarieniauti.“
Jis buvo tikras dėl viena: „Karaliene Šarlote“ ji daugiau nebeplauks. Jo kontora
jam patvirtino, kad ledi Em sumokėjo ne tik už linksmąja našle per plauką netapusią
Ivoną ir dabar išgelbėtą jos vyrą, bet ir už ją.
Apsidairęs aplink nudžiugo, kad Ferfaksas prie kapitono stalo linksmina naują
būrelį keleivių. Jis žinojo, kad iš mandagumo jam derėtų paklausti Ivonos, ar jai
pavyko pasikalbėti su vos nenuskendusiu savo vyru. Jis pastebėjo, kad vietoj pilkų
drabužių, kuriuos vilkėjo tikėdamasi – jis neabejojo – pakeisti juodais, buvo
apsitaisiusi rožiniu švarkeliu ir laisvomis priderintos spalvos kelnėmis. Ji patvirtino
kalbėjusi su to laivo gydytoju. Rodžeris gražiai sveiksta, bet jai paskambinus
miegojęs. Ji paprašė jo nežadinti ir paliko jam žinutę, kupiną meilių žodžių.
„Man beveik norisi verkti“, – pašaipiai pamanė Morisonas.
Jis pasisuko į Siliją. Jam patiko tamsiai mėlynas jos švarkelis ir po kaklu pasikištas
paprastas šalikėlis.
– Nors liūdna, kad ledi Em nebėra, – pradėjo jis, – tikiuosi, ši kelionė buvo jums
maloni, panele Kilbraid.
– Man buvo didelė garbė plaukti šiuo gražiu laivu, – nuoširdžiai atsakė ji.
Pajutusi, kad į ją nekreipiamas dėmesys, Brenda pareiškė:
– Pone Morisonai, tikiuosi, mums pavyks greitai ir draugiškai išspręsti mūsų
nesutarimus po... e... įsibrovimo į mano kajutę. Bet žinau, kad išsprendus šį reikalą
mudu su mano artimu draugu džiaugsimės proga vėl plaukti su jumis. Aišku, kaip
jūsų svečiai, – pridūrė be užuolankų.
Morisonas pamėgino iki ausų nusišypsoti. Pirmas patiekalas jau buvo atneštas ir
jis pastebėjo, kad Brenda jau sukirto didžiulę porciją ikrų ir davė ženklą atnešti dar.
Profesorius Longvertas suprato, kad atėjo metas priminti apie save.
– Galiu tik pasakyti, kad kelionė buvo nuostabi, – pradėjo jis kraudamasis ikrų į
savo lėkštę, – ir kad man labai patinka plaukioti paskaitininku jūsų laivuose, pone
Morisonai. Kaip sakė Bardas: „Išsiskyrimas – toks saldus liūdesys.“
„O mano tėvas sakydavo: „Ačiū Dievui, atsikračiau!“ – pamanė Morisonas.
 91

Tedas ir Silija nuėjo į savo kajutes krautis daiktų. Jų bagažas iki dešimtos vakaro
turėjo būti paliktas už durų. Tedas palaukė, kol išgirdo raktą jos durų spynoje
pasisukant du kartus, ir tik tada grįžo į savo kajutę.
Septintą vakaro jis palydėjo Siliją į valgomąjį, bet ji atmetė jo siūlymą atsisėsti
prie jo staliuko.
– Tedai, juk žinai, kad tokiuose kruizuose laivo vadovybė nepataria keleiviams
sėdėti ne jiems nurodytose vietose. Jeigu noriu ir toliau skaityti paskaitas, turiu
laikytis taisyklių. Be to, mes sėdėsim vos už poros metrų vienas nuo kito.
Tedas nenoromis sutiko, bet atsisėdęs suvokė, kad į kitus keleivius prie jųdviejų
stalų žiūri tarsi kitokiomis akimis. Šiltai žvilgtelėjo į Alvirą ir Vilį žinodamas, kad
Silija jais pasitiki. Žinojo, kad dabar Kleopatros vėrinį turi Vilis – tikriausiai laiko jį
kišenėje – ir kad jis ten tikrai saugus. Vilis buvo stambus, stiprus vyras
raumeningomis rankomis. Mėginant ką nors iš jo pavogti, tektų ne juokais
susigrumti.
Anos Demil nė nesvarstė. Ji tikrai panėšėjo į žmogų, pirmąkart išplaukusį į
kelionę, kai laimėjo bažnyčios loteriją. Tai buvo pirma jos kelionė į užsienį. Jeigu
Tūkstantveidis Žmogus – moteris, ją jis įtartų paskutinę.
Devonas Maiklsonas? „Vargu, – pamanė Tedas. – Tikiu jo pasakojimu, kad
plaukia šiuo laivu išbarstyti žmonos pelenų. Ir tai, kaip jis stengiasi atsispirti Anos
mėginimams suartėti, yra deramas elgesys sielvartaujančiam našliui.“
Apsvarstęs savo stalo kaimynus pažiūrėjo į gretimą. Iškart suprato, kad jam
nepatinka Gregoris Morisonas. Nesvarbu, kad jis laivo savininkas, – jį pastatyti
kainavo milžiniškus pinigus. Ledi Em vėrinys būtų jam didžiulis prizas. Žinia, niekas
negalėtų rizikuoti mėgindamas jį parduoti, bet kiekvienas šio trigubo vėrinio
smaragdas brangakmenių rinkoje pelnytų jam pasakišką sumą.
Giliau apie tai susimąstęs Tedas pasvarstė, ar Kleopatros vėrinys, visai kaip ir šis
laivas, Morisonui nebūtų dar vienas fantastiškas trofėjus. Net paslėptas nuo akių,
papuošalas Morisonui būtų patvirtinimas, kokios sėkmės jis sulaukė pasaulyje. Jis
išties gali gauti, ką tik užsimanęs, ir pajėgtų padaryti viską, kad gautų.
Morisoną tikrai būtų galima įtarti. Tedui dar nepatiko, kad laivo savininkas
paslinko savo kėdę arčiau Silijos.
Na, o Ivona? Jeigu ledi Em pagrasino užsakyti nepriklausomą auditą norėdama
patikrinti, kaip jos finansinius reikalus tvarkė Rodžeris, visiškai galimas daiktas, kad
būtų buvę išsiaiškinta, jog ji prisidėjo grobstant jos turtą.
„Ji nėra labai sumani, – nusprendė Tedas, – bet jai užtenka gudrumo ir galbūt
žiaurumo gintis visais įmanomais būdais.“
Brenda Martin? Ne, dusinti savęs ji negalėjo, be to, kokia būtų buvusi prasmė?
Kleopatros vėrinį jau turėjo Silija.
Profesorius Longvertas? Aišku, įmanoma, bet mažai tikėtina. Tedas žinojo, kad jis
daug keliauja skaityti paskaitų aukščiausio lygio universitetuose ir kruiziniuose
laivuose visame pasaulyje. Egipte taip pat. Bet jį tikrai būtina turėti galvoje.
Tedo akys nukrypo į kapitono stalą. O Ferfaksas? Jis lengvai keliauja po visą
pasaulį ir ne kas kitas kaip jis ragino ledi Em duoti vėrinį jam. Gal jis supyko jai
nesutikus? Taip supyko, kad ją nužudė? Kita vertus, jeigu jinai būtų jį jam davusi, jis
nebūtų turėjęs pagrindo atsisakyti grąžinti jį jai ar jos testamento vykdytojui. Taigi
vargu ar jis gali būti žudikas ir vagis.
Nepatenkintas savo paties samprotavimu Tedas vėl nukreipė dėmesį į savo stalą.
Pastebėjo, kad, kaip įprastai, Ana Demil švelniai liečia Maiklsoną. „Dieve brangus,
kokia ji įkyruolė! – dingtelėjo Tedui. – Vargšas Maiklsonas. Jeigu Ana Demil iškris už
borto, jis bus vienas pagrindinių įtariamųjų.“
Mėgindamas prisidėti prie pokalbio Tedas paklausė:
– Tikiuosi, visi jau susikrovę daiktus?
– Mes susikrovę, – pranešė Alvira.
 – Aš taip pat, – tarė Ana. – Nors turiu pasakyti, kad ašaros tryško man iš akių, kai
uždariusi lagaminą pamaniau galbūt niekada daugiau nepamatysianti nė vieno
jūsų.
Jos žodžiai akivaizdžiai buvo skirti Devonui Maiklsonui ir šis išraudo iš pykčio.
Alvira bandė išsklaidyti susidariusią įtampą.
– Labai norėtume palaikyti su jumis ryšį, Ana.
Nekreipdama dėmesio į nepatenkintą Vilio miną, ji išsitraukė iš rankinės
popieriaus lapą ir iškeverzojo jame jų elektroninio pašto adresą. Kiek padvejojusi
savo namų adreso ir telefono numerio nusprendė neužrašyti. „Tuoj išvarysiu Vilį iš
kantrybės“, – pamanė.
Paskutinė vakarienė buvo prašmatni – visi dėl to sutarė. Ir vėl ikrai apetitui
sužadinti, paskui jūrų liežuvio filė arba rostbifas, salotos, sūrio pyragas ir ledai,
užpilti įvairiomis uogomis su alkoholiniu gėrimu, taip pat kava, espresas, kapučinas
arba arbata.
Prie kiekvieno patiekalo gausiai buvo pilama vyno. Tedas ilgesingai prisiminė
priešpiečių sumuštinį su keptu ant grotelių sūriu, pomidoru ir šonine. „Gurmaniško
maisto nenorėsiu dabar mažiausiai metus“, – pamanė.
Vilis, matyt, galvojo panašiai.
– Vėl eisiu į sporto salę, vos pasieksim Niujorką, – pasakė jis griežtai.
– Aš irgi, – atsiduso Alvira. – Kažin ar kurį laiką įlįsiu į prašmatniuosius savo
drabužius. O man taip gerai sekėsi laikytis dietos.
Ana Demil irgi atsiduso.
– Tokio maisto Kanzase negaunu.
Ji meiliai pažvelgė į Devoną.
– O koks maistas Monrealyje?
Devonas, atrodė, vis labiau niršta ir vėl stumiamas į tokią padėtį, kai turi
dalyvauti jam visiškai neįdomiame pokalbyje, jei nenori pasirodyti nemandagus.
– Monrealis – labai kosmopolitiškas miestas. Jame gali rasti beveik bet kokio
maisto.
– Nė kiek neabejoju. Visada norėjau jame pabūti. Šįryt pasižiūrėjusi savo
kompiuteryje maloniai nustebau pamačiusi, kad esama tiesioginių skrydžių iš
Kanzas Sičio į Monrealį.
Prie gretimo stalo vakarienė ėjo į pabaigą. Morisonas nesiruošė likti čia visą
vakarą, bet jam vis didesnį smalsumą ėmė žadinti Silija. Pagaliau jis suprato, į ką ji
panaši, – aišku, į Džekę Kenedi. Vieną iš gražiausių ir protingiausių moterų, kada
nors įkėlusių koją į Baltuosius rūmus.
Jiems baigus gerti kavą, jis tarė:
– Silija, aš dažnai vykstu į savo kontorą Niujorke. Jūs tikriausiai suprantate, kad
negaliu likti laive per visą trijų mėnesių kelionę aplink pasaulį. Tikiuosi, labai greitai
suteiksite man malonumą papietaudama su manimi Manhatane ar leisdama
atostogas mano laive.
Nugirdęs jo žodžius Tedas akimirksniu atsidūrė Silijai už nugaros. Jis paklausė
taip, kad girdėtų Morisonas ir visi kiti netoliese:
– Pasiruošusi eiti, brangioji?
Ji nusišypsojo atsakydama į jo klausimą. Tarsi davus slaptą ženklą, visi atsistojo ir
palinkėjo vieni kitiems labos nakties. Kadangi ryte reikės labai anksti keltis, niekas
nepasiūlė paskutinį kartą išgerti po taurelę prieš miegą.
 92

– Tas vyrukas bandė tave pakabinti, – piktai sučiaupęs lūpas tarė Tedas.
– Tai jau tikrai, – įsiterpė Vilis nuspausdamas lifto mygtuką. – Nejaugi jis mano
turintis teisę prie jūsų gerintis vien todėl, kad yra šio laivo savininkas?
– Jis elgiasi gėdingai, – pareiškė Alvira, bet jos mintys buvo kitur.
Jiems koridoriumi patraukus į savo kajutes, ji pasisuko į Siliją.
– Turiu pasakyti, kad man labai neramu dėl to, kad būsit viena, – pradėjo ji. –
Kaip visi žinom, kažkam pavyko patekti į ledi Em, paskui ir į Brendos kajutę. Ir galvą
guldau, kad tas, kuris ieško Kleopatros vėrinio, jau suprato, kad ledi Em davė jį jums.
– Visiškai sutinku, – įtaigiai tarė Tedas. – Ką dėl to darysim?
– Rimtai apie tai pagalvojau ir man kilo puiki mintis, – tarė Alvira. – Silija, jums
reikėtų eiti su manim, o Vilis gali miegoti jūsų kajutėje. Galiu jums drąsiai pasakyti:
niekas neuždusins ar nepasmaugs Vilio.
– Manau, tai puiki mintis, – pritarė Tedas.
Silija papurtė galvą.
– Nieku gyvu. Visi esam išvargę. Neleisiu Viliui nesudėti akių didumą nakties, o
Alvirai dėl jo nerimauti. Prižadu uždėti grandinėlę ant savo durų. Tuomet niekas
negalės patekti vidun.
Alvira, Vilis ir Tedas aiškiai matė, kad Silijos neperkalbės. Alviros ir Vilio kajutė
buvo trečia nuo Tedo, Silijos trečia nuo jo ir kitoje koridoriaus pusėje. Viliui su Alvira
atsisveikinus, Tedas palydėjo Siliją iki jos kajutės.
– Silija, man labai neramu dėl tavęs, – prisipažino jis. – Gal leistum man
susirangyti ant krėslo tavo svetainėje?
Silija papurtė galvą.
 – Ačiū, bet ne.
– Maniau, kad taip atsakysi. Bet aš turiu įeiti ir įsitikinti, kad tavo kajutėje saugu.
Kai užrakinsi duris, turiu būti visiškai tikras, kad viduje esi vienintelė.
Silija linktelėjo įkišdama į užraktą elektroninį raktą. Tedas ėjo pirmas.
– Prašau palaukti čia, – tarė jis, greitai perėjo per kambarį ir atidarė drabužių
spintos duris. Ji žiūrėjo, kaip jis įeina į miegamąją kajutės dalį, atidaro spintą ir,
priklaupęs ant vieno kelio, patikrina po lova. Paskui jis atitraukė stiklines balkono
duris, išėjo laukan ir apsidairė.
– Džiaugiuosi, kad palikau kajutę tvarkingą, antraip dabar man galėjo būti
baisiai gėda, – tarė Silija.
– Silija, būk gera. Dabar ne metas juokauti. Paskutinį kartą noriu tave paprašyti...
Silija papurtė galvą.
– Esu labai dėkinga už pasiūlymą, bet ne. Visi turim anksti keltis, o tada būsim
išginti iš laivo. Pažadu: jei kas nors mėgins patekti į mano kajutę, klyksiu kaip banšė.
– Po tavo žodžių man nė kiek ne lengviau, – atsakė Tedas. – Airių folklore banšė –
moters pavidalą turinti dvasia, pasirodanti šeimai ir aimanuojanti prieš mirštant
kokiam nors jos nariui.
– Tariausi esanti legendų žinovė, – šypsodama atsakė Silija. – Viskas man bus
gerai, patarėjau.
– Esi labai užsispyrusi, – tarė Tedas ją apkabindamas. Net nusiminė suvokęs,
kokia liesa ir trapi ji jo rankose. Jis neabejojo, kad nuo įtampos, kilusios dėl buvusio
sužadėtinio arešto ir kaltinimų jai, ji numetė svorio.
– Gerai, tavo viršus, – pripažino Tedas. – Noriu išgirsti, kad raktą pasuki du
kartus.
– Tučtuojau, – pažadėjo Silija. Pakštelėjęs jai į kaktą, Tedas išėjo, uždarė duris ir
stovėjo, kol išgirdo žvangtelint užkabinamą grandinėlę.
Valandėlę stovėjo prie durų, nuojauta kuo aiškiausiai jam sakė nenueiti. Bet tada
atsiduso, pasisuko, koridoriumi nuėjo iki savo kajutės ir įėjo vidun.
 93

Vilis kaip visada kietai užmigo, vos tik nusimetė drabužius ir atsigulė į lovą. Nakčiai
jis mėgdavo rengtis trumparankovius marškinėlius ir trumpikes, nors Alvira
dovanodavo jam pižamas ir chalatus. Šias dovanas jis tuoj pat iškeisdavo į
marškinėlius ir rusvai žalsvas trumpikes.
Alvira nakčiai rengdavosi patogius naktinius marškinius ilgomis rankovėmis;
lovūgalyje visuomet pasidėdavo medvilninį chalatą. Vienoje jo kišenėje visada
gulėdavo akiniai ir buteliukas tailenolio tablečių, jeigu jos poilsiui grasintų
įsismarkėjantis artritas.
Kaip ir Vilis, užmigo greitai. Kitaip negu jis, po kelių valandų pabudo. Net
krūptelėjo suvokusi, kad jos mėgstama kūno padėtis – petimi įsirėmus į Vilio petį –
nepadeda.
Ji nervinosi, rūpinosi, didžiai nerimavo dėl Silijos. „Kodėl ji nepanoro ateiti čia ir
likti su manim? – klausė ji mintyse. – Kas, jeigu kas nors pateko į jos kajutę? Brenda –
stambi, stipri moteris, bet ir ją įsilaužėlis įveikė. Kokių galimybių turėtų Silija, jei jai
tektų susigrumti?“
Tos mintys nepaliovė suktis jos galvoje. Paprastai ją nuramindavęs pirmas
užknarkusio Vilio švilptelėjimas šįsyk nepadėjo.
 94

Dabar arba niekada. Tūkstantveidis Žmogus tyčia užlipo du aukštus, kad nieko
nesusitiktų koridoriuje. Iš lėto įėjo į savo kajutę ir ėmė vykdyti sumanymą.
Pirmiausia reikėjo visiškai pakeisti išvaizdą. Nors buvo beveik įsitikinęs, kad
niekas jo nematė tas naktis, kai įsilaužė į ledi Em ir Brendos kajutes, šįkart maskuosis
kitaip. Pradėjo nuo akių. Išėmęs iš dėželės tamsiai rudus kontaktinius lęšius, juos
įsidėjo. „Čia lengviausia dalis, – pamanė, – kitai reikės laiko ir įgūdžių.“ Atsidarė
grimavimo rinkinį, pasižiūrėjo į veidrodį ir ėmėsi meno, kurio išmoko, kai pasisiūlė
dar besimokydamas vidurinėje mokykloje savanoriauti teatre statant spektaklius.
Veido kremas suteikė jo odai gelsvą atspalvį. Antakių pieštukas siaurus antakius
pavertė tamsiai rudais, grėsmingais. Gilios raukšlės iš pagrindų pakeitė veidą.
Priklijavo vidutinio ilgio žilstančią barzdą. Įsitikinęs, kad ji tiesi, išsitraukė rudą
peruką, užsitempė ant galvos ir aptapšnojo, kad priglustų. Iš patirties žinojo, kad
potencialus liudytojas dėmesį veikiau nukreips į kontrastą tarp tamsių plaukų ir
žilstančios barzdos, todėl mažiau laiko žiūrės jam į veidą.
Sukiodamas galvą į šalis ilgai, lėtai apžiūrinėjo save veidrodyje. „Puiku!“ –
patenkintas nusprendė. Išsitraukė iš lagamino batus. Papildomas sluoksnis
kulnuose paaukštins jį gerais septyniais centimetrais.
Apsivilko liokajaus švarką, kurį pasivogė savo aukšto virtuvėje. Tiko visai
neblogai, tik buvo laisvokas per pečius ir juosmenį. Išsitraukė iš lagamino skyrelio
lipnios juostos ritinėlį ir įsikišo į šoninę švarko kišenę. Į kitą atsargiai įsidėjo žnyples
vielai kirpti.
Kitas penkiolika minučių praktikavosi šlubčioti kaire koja ir eiti abi vilkdamas.
 95

Po kelių valandų Alvira krūptelėjo ir atsibudo. Juto, kad po sapno, kuriame regėjo
Siliją, širdis pašėlusiai daužosi. „Jokiu būdu nebeužmigsiu“, – pamanė ji, apsivilko
chalatą ir išėjo į kajutės prieškambarį.
Pati nelabai suprasdama kodėl, atidarė duris į koridorių. Nors šviesa buvo
neryški, sumirksėjo. „Reikėtų nueiti iki Silijos kajutės, pabelsti į duris ir įsitikinti, kad
jai viskas gerai, – pamanė, bet žvilgtelėjusi į laikrodį pasijuto kvailai. – Kad mirtinai
išgąsdinčiau Siliją, tetrūksta pabelsti į jos duris pusę keturių ryto. Man reikėtų nekišti
nosies ne į savo reikalus ir grįžti į lovą.“
Buvo beuždaranti duris, kai jį išgirdo – iš Silijos kajutės pusės koridoriumi
atsklido lūžtančio metalo garsas. Gal jos ausys krečia jai pokštus? Po kelių akimirkų
išgirdo prislopintą klyksmą. Jis nutrūko vos prasidėjęs, bet ji buvo tikra žinanti, iš kur
jis.
Jau norėjo eiti žadinti Vilio, bet apsigalvojo: Tedas gali nusigauti ten greičiau,
pamanė tekina pasileisdama koridoriumi ir imdama trankyti į Tedo duris.
– Tedai, kelkis! Silija pateko į bėdą.
Pižama vilkintis Tedas pašoko vos išgirdęs pirmą garsą, prilėkė prie durų ir jas
atidarė. Koridoriuje persigandusi stovėjo Alvira.
– Girdėjau kažkokį triukšmą iš Silijos kajutės.
Tedas nelaukė, kol ji baigs aiškinti, ir nurūko koridoriumi Silijos kajutės link.
Pirma Alviros mintis buvo bėgti jam iš paskos, bet paskui sustojo, parskubėjo į
savo kajutę, priėjo prie lovos ir papurtė Vilį.
– Vili, Vili, pabusk! Silijai mūsų reikia. Eime. Vili, kelkis!
Kol mieguistas Vilis movėsi kelnes, kurias buvo pasidėjęs rytui, uždususi Alvira
papasakojo, ką išgirdo. Paskui ji paskambino apsaugininkams ir paprašė atsiųsti
pagalbos.
Kietai įmigusi Silija neaiškiai išgirdo iš koridoriaus sklindantį garsą. Metalinis
spragtelėjimas žnyplėms perkirpus durų grandinėlę įsipynė į jos sapną, kuriame ji,
maža mergaitė, buvo žaidimų aikštelėje su tėvu. Kai suprato, kad garsas – link jos
besiartinančių žingsnių, įsibrovėlis buvo jau čia pat. Jai pavyko spygtelėti prieš tai,
kai stipri ranka uždėjo jai ant burnos audeklą. Muistydamasi, kad galėtų kvėpuoti, ji
pakėlė akis ir pamatė virš savęs nepažįstamą veidą. Kitoje rankoje nepažįstamasis
laikė pistoletą, nutaikytą jai į kaktą.
– Išleisi dar vieną garsą, ir iškeliausi pas savo draugę ledi Em, supratai?
Nors persigandusi, Silija pritariamai linktelėjo galvą. Ji pajuto, kad audeklas
spaudžia burną mažiau, bet tuomet jį pakeitė kažkas vėsaus ir lipnaus jai ant lūpų ir
smakro – kažkokia juosta. Kitaip negu tada, kai audeklas buvo uždengęs jai nosį,
dabar ji galėjo laisvai kvėpuoti. Ji nenumanė, kas tas užpuolikas, bet jo balsas atrodė
šiek tiek pažįstamas.
Jis vėl prašneko surišdamas jai rankas priekyje, paskui ir kojas. Jo balsas buvo
stebėtinai ramus ir lygus.
– Silija, tik nuo tavęs priklauso, ar mirsi šiąnakt. Duok man tai, ko aš noriu, ir tavo
draugai iš ryto ras tave čia gyvą ir sveiką. Jei nori gyventi, pasakyk man, kur
Kleopatros vėrinys. Ir įspėju – nemeluok man. Žinau, kad jį turi.
Silija linktelėjo galvą. Jai žūtbūt reikėjo išlošti laiko – kam? Niekas net nežino,
kad ji pakliuvusi į bėdą. „Negaliu jam pasakyti, kad vėrinį turi Vilis – jis nužudys jį ir
Alvirą.“
Ji suklykė iš skausmo jam nuplėšus lipnią juostą.
– Na, Silija, kur vėrinys?
– Nežinau. Jo neturiu. Atsiprašau, aš nežinau.
– Labai gaila, Silija. Ar žinai seną posakį? Niekas geriau nepadeda sukaupti
minčių kaip baimė.
Lipni juosta vėl buvo priplota jai prie lūpų. Stiprios rankos išplėšė ją iš lovos ir
nusitempė prie balkono durų. Viena ranka apkabinęs ją per liemenį, vyriškis atidarė
duris ir išstūmė ją į balkoną. Čia buvo šalta, pūtė smarkus vėjas. Silija ėmė drebėti. Jis
pasodino ją ant turėklo ir palenkė virš tamsaus vandenyno, banguojančio kokiais
dvidešimt metrų žemiau. Ji nenukrito tik todėl, kad jis laikė ją už virvės, kuria buvo
surištos jos rankos.
– Na, gerai, Silija, paklausiu tavęs dar kartą: kas turi vėrinį? – tarė jis
nuplėšdamas juostą jai nuo lūpų. – Jei vis dar nežinai, patikėsiu tavim. Bet tada man
nebus jokios prasmės laikyti šią virvę.
Jis atleido gniaužtus ir leido jai šiek tiek kristi prieš vėl ją prisitraukdamas. Silija
juto, kaip ją bangomis užlieja šleikštulys ir siaubas.
– Na tai kaip, Silija? Kas turi vėrinį?
– Ji jo neturi! – sušuko Tedas, įpuldamas pro duris į balkoną. – Tuoj pat nukelk ją
nuo to turėklo!
Įsibrovėlis ir Tedas žaibavo vienas į kitą akimis; juodu skyrė mažiau negu
pusantro metro. Viena ranka laikė virvę, neleidžiančią Silijai nukristi, kita – pistoletą,
dabar nutaikytą Tedui į krūtinę.
– Nori būti didvyris? Gerai, kur vėrinys?
– Neturiu jo, bet galiu gauti, – atsakė Tedas.
– Niekur iš čia neisi. Klaupkis ant kelių. Susidėk rankas už galvos. TUČTUOJAU!
Tedas pakluso nė akimirkos neatitraukdamas akių nuo Silijos. Nors Silijos kojos
buvo surištos, jis pastebėjo, kad ji įsigudrino užkišti vieną už stulpelio po ja.
– Na, gerai, pone Kavano, pasakykit man, kur vėrinys, antraip panelė eis
plaukioti.
– Palaukit! – suriko Alvira atidarydama duris, ir juodu su Viliu įlėkė į balkoną. – Jis
jo neturi. Vėrinys mūsų kajutėje. Paleiskit Siliją ir mes nuvesim jus prie jo.
Alvirai kalbant Vilis įsikišo ranką į kišenę. Užčiuopęs Kleopatros vėrinį, kurį ten
paslėpė praėjusį vakarą, išsitraukė.
– Šito ieškai? – sušuko Vilis tabaluodamas juo priešais įsibrovėlį – šis negalėjo
atitraukti akių nuo brangenybės. Vilis trumpai susižvelgė su Tedu, šis linktelėjo
galvą. Tai buvo rizika, bet jie turėjo rizikuoti. – Tikriausiai labai jo nori, jeigu dėl jo
ryžtiesi žudyti žmones. Štai, imk jį.
 Vilis metė vėrinį aukštai į orą įsibrovėlio pusėn; šis galėjo jį išgelbėti, kad
nenukristų pro laivo šoną, tik sugriebdamas pistoletą laikančia ranka. Kai ištiesė ją į
vėrinio pusę, atleido virvę, laikančią Siliją ant turėklo. Ji pradėjo kristi aukštielninka,
bet už stulpelio užkišta koja sulėtino jos kritimą.
Tedas, Alvira ir Vilis puolė veikti. Tedas pašoko į viršų, ištiesė ranką virš turėklo ir
sugriebė Siliją už rankų. Jos kritimo jėga ėmė tempti jį virš turėklo. Alvira griebė
Tedui už kojų ir iš paskutiniųjų jas laikė.
Vilis pajudėjo, vos tik įsibrovėlis nukreipė dėmesį į krintantį vėrinį. Per tą laiką,
kurio Viliui prireikė pereiti per balkoną, vagis sugavo vėrinį ir vėl nutaikė pistoletą į
Vilio pusę. Vilis galingu smūgiu vožė įsibrovėliui per ranką. Pistoletas iššovė ir vos
nepataikė Viliui į galvą. Ginklas ir vėrinys žvangėdami nukrito ant balkono grindų.
Vilis sugriebė nekviestą svečią už rankų.
Tedas įtempęs visus kūno raumenis laikė Siliją. Kai sustabdė jos krytį, jo liemuo
atsidūrė ant turėklo. Jis neleido jai nukristi, bet jam neužteko jėgų pritraukti ją iki
turėklo aukščio. Kitą akimirką jis pajuto, kaip Alvira tvirtais gniaužtais suima jam
kojas ir neleidžia persiristi per turėklą.
– Tedai, paleisk! – sukliko Silija. – Tu nukrisi. Tu nukrisi!
Ji beviltiškai bandė ištraukti rankas iš jo gniaužtų.
Vilis ir įsibrovėlis piktai dėbsojo vienas į kitą. Be pistoleto nekviestas svečias
neprilygo stambiam buvusiam santechnikui. Pamatęs, kad Alvira ir Tedas vargsta
gelbėdami Siliją, šis atleido gniaužtus ir įsibrovėlis išbėgo iš balkono pro duris.
Tedas juto, kad viršutinė kūno dalis toliau smunka žemyn virš turėklo. Vilis
prilėkė prie turėklo ir ištiesęs ilgas rankas sugriebė Tedą už alkūnių.
– Trauk ją, aš trauksiu tave, – tarė jis.
Galiausiai žūtbūtinėmis pastangomis jam pavyko įtraukti Tedą atgal į balkoną.
Netrukus juodu su Tedu pakėlė Siliją virš turėklo. Trijulė kartu su Alvira parkrito ant
balkono grindų – išvargę, gaudydami kvapą.
Įsibrovėlis žinojo: jam tereikia įveikti trumpą atstumą iki savo kajutės ir bus
saugus. Jis buvo įsitikinęs, kad niekas jo neatpažins. Perukas, barzda ir liokajaus
švarkas bus skubiai išmesti į vandenyną apačioje.
 Jis atidarė duris į koridorių ir sustingo. Saugos viršininkas Džonas Sondersas laikė
pistoletą nutaikęs jam į kaktą. Jis išsitempė jį į koridorių, o ten kapitonas Ferfaksas ir
Gregoris Morisonas, abu su „Karalienės Šarlotės“ chalatais, palaikė rankas jam už
nugaros, kol Sondersas uždėjo antrankius jam ant riešų ir pastūmė atgal į kajutę.
Į ją įsvirduliavo Siliją apsikabinęs Tedas ir Alvirą apsikabinęs Vilis.
– Ar kas nors sužeistas? – paklausė Sondersas.
– Ne, man rodos, visi esam sveiki, – atsakė Tedas.
– Atsiprašau, kad užgaišau kelias minutes, kol čia nusigavau, – tarė Sondersas ir
pasisukęs į Alvirą pridūrė: – Kai jūs paskambinot apsaugininkams, mes klaidingai
pamanėm, kad apiplėšimas vyksta jūsų kajutėje, todėl pirmiausia puolėm ten.
– Atsiprašau, – tarė Alvira. – Seniai turiu įprotį skambindama pirmiausia
nurodyti kajutės numerį.
Vilis padėjo Alvirai atsisėsti ant kėdės, tada grėsmingai pasuko per kajutę prie
įsibrovėlio.
– Man nepatinka žmonės, kurie nutaiko pistoletą į mano žmoną, – tarė jis ir jo
ranka šovė į priekį.
Įsibrovėlis susigūžė laukdamas didžiulio Vilio kumščio smūgio, bet Vilio ranka
sustojo prie pat veido, sugriebė barzdą ir smarkiai ją trūktelėjo. Barzda atsiskyrė nuo
veido ir pasigirdo skausmingas riksmas.
Numetęs barzdą ant grindų, Vilis suėmė į saują įsibrovėlio plaukus ir patraukė;
perukas liko jo rankoje. Visi kajutėje įsispoksojo į maskuotės netekusio įsibrovėlio
veidą.
Vilis prašneko pirmas.
– Ar tik ne vargšas našlys, išplaukęs išbarstyti žmonos pelenų? Tau velniškai
pasisekė, kad neišbarsčiau tavo kauliukų po Atlanto vandenyną.
Dabar atėjo Morisono eilė. Jo balsas buvo sunkte persisunkęs sarkazmo.
– Ė – čia juk Interpolo inspektorius Kliuzo! Žinojau, kad iš tavęs jokios naudos.
Mano „Karalienėje Šarlotėje“ yra graži patalpa suimtiesiems. Būsi pirmas jos svečias.
 96

Kai Morisonas, Sondersas ir kapitonas Ferfaksas išstūmė Devoną Maiklsoną iš

kajutės, valandėlę buvo mirtinai tylu. Tada, Viliui uždarius duris, Alvira priėjo prie
drabužių spintos ir ištraukė „Karalienės Šarlotės“ chalatą.
– Silija, tu visai sustirusi. Apsigaubk juo.
Silija leido įkišti į jį savo rankas, paskui pajuto, kaip liemenį suveržia diržas.
Suvokė vis dar esanti ištikta didesnio ar mažesnio šoko. Mintyse be perstojo sukosi
prisiminimas, kaip krisdama aukštielninka užkabinusi koja stulpelį stengėsi
išsilaikyti ant turėklo. „Viskas baigta“, – spėjo pagalvoti prieš Tedo rankoms ją
sugriebiant ir išgelbstint nuo kritimo. Prisiminė, kaip veidu ir rankomis juto šaltą
vėją ir grėsmingą artėjančios mirties pojūtį. Mėgindama atsikratyti tų prisiminimų,
pažiūrėjo į Alvirą, paskui Vilį ir Tedą.
– Jums trims turiu dėkoti, kad nesu vandenyne, – tarė. – Tik jūsų dėka nemėginu
plaukte pasiekti Sautamptoną.
– Mes nieku gyvu nebūtume leidę, kad taip atsitiktų, – tvirtai pareiškė Alvira. – O
dabar visi geriau eime gulti.
Juodu su Viliu pasuko prie durų. Jiems išėjus Tedas jas uždarė.
– Šįsyk neleisiu tau atsisakyti. Ir dar šis tas, – jis apkabino Siliją. – Malonėk man
pasakyti, kodėl mėginai ištraukti rankas, kai jas sugriebiau?
– Nenorėjau, kad nukristum. Negalėjau leisti, kad nukristum. Aš įstūmiau jus
visus į pavojų ir...
Tedas pertraukė ją bučiniu.
– Šį pokalbį baigsim vėliau. O dabar paguldykim tave į lovą. Tu visa drebi.
Jis nusivedė ją į miegamąjį ir, jai atsigulus, apkamšė patalais.
 – Pristumsiu krėslą prie durų ir jame miegosiu, kol mums ateis metas išeiti. Nesu
tikras, kad jie nepaleis to vyruko, kol tu išlipsi iš laivo.
Silija suvokė, kaip džiaugiasi nesanti viena.
– Neprieštarauju, patarėjau, – tarė ji pradėjus merktis akims.
 97

Visi, išskyrus Vilį, nulipo į apačią pusę aštuonių ryto, kai „Karalienė Šarlotė“ ėmė
švartuotis Sautamptone. Pasklidus garsui, kad Devonas Maiklsonas,
„sielvartaujantis našlys“, kaip jį imta vadinti, – ledi Em žudikas, visi buvo nustebę ir
sukrėsti.
Prie ledi Em stalo Ivona, Brenda ir profesorius Longvertas varstė vienas kitą
žvilgsniais.
– Maniau, kad tai galėjot būti jūs, – Longvertui leptelėjo Brenda.
– Turbūt man gerokai trūktų jėgų įkišti jus į drabužių spintą, – piktokai atrėžė
profesorius.
Ivona tylėjo. Dabar, išaiškėjus ledi Em žudiko tapatybei, Rodžeris žinos, kad ji jos
neuždusino gelbėdama jo kailį. Jį išgelbėjęs laivas atplauks į Sautamptoną diena
vėliau už „Karalienę Šarlotę“. Jeigu jis mėgins sakyti žmonėms, kad ji nustūmė jį nuo
turėklo, ji tvirtins, kad po savo sunkaus išbandymo jis patyrė milžinišką psichologinę
traumą. O jeigu jis ims elgtis šlykščiai, ji pasakys jam, kad įskųs jį vogus iš ledi Em.
Silija priėjusi atsisėdo ant kėdės, kuri anksčiau buvo Devono Maiklsono, prie
stalo, kur jau sėdėjo Ana Demil, Tedas ir Alvira. Ana kaip prisukta pasakojo, kaip
atstūmė beširdiškus Devono Maiklsono mėginimus ją merginti.
„Devonas ją mergino? – užjaučiamai pagalvojo Alvira. – Tikrai palaikysiu ryšį su
ta vargšele.“
Po kelių minučių pasirodė Vilis. Atrodė, kad jam akmuo nuo širdies nusirito.
– Mudu su Alvira kalbėjomės su Tedu prieš eidami pusryčiauti. Jis mums sakė,
kad vėrinys yra ledi Em nužudymo ir Brendos užpuolimo daiktinis įrodymas ir kad jį
reikia atiduoti FTB agentams. Vajetau, su kokiu džiaugsmu jį jiems atidaviau!
 Prie stalo niekas neužsibuvo. Naujiems draugams buvo tarta „viso gero“.
Valgomasis ėmė tuštėti, kai išlipantys keleiviai visi kaip vienas patraukė į viršutinį
denį.
Juos trumpai užlaikė du Skotland Jardo pareigūnai, stabdantys išlipančius
keleivius. Pro langus jie matė, kaip du vyrai su FTB agentų švarkais laiko Devoną
Maiklsoną už rankų, antrankiais surakintų jam už nugaros. Jo kojos buvo
supančiotos. Agentai vedė įtariamąjį trapu.
Vos praėjus muitinės patikrą, Brenda išsitraukė mobilųjį. Žinodama, kad
Niujorke dabar ketvirta ryto, surinko meilią žinutę, ją pasirašė „Amžinai tavo pupa“.
Tedas nusisamdė automobilį nuvežti jį tiesiai į oro uostą. Nepašykštėjo pinigų
dideliam automobiliui talpia bagažine ir prisispyrė, kad Alvira su Viliu ir Silija
važiuotų kartu. Visi buvo mieguisti, todėl per dvi valandas trukusią kelionę beveik
nesikalbėjo. Jis buvo paskambinęs iš anksto ir užsakęs Silijai pirmos klasės bilietą
kėdėje šalia savęs.
Alvira su Viliu skrido tuo pačiu lėktuvu, tik ekonomine klase.
– Niekada nešvaistyčiau pinigų pirmai klasei, – griežtai pareiškė Alvira. – Lėktuvo
galas atskrenda beveik taip pat greitai kaip priekis.
– Man tai naujiena, – suniurnėjo Vilis. Jis mielai būtų išsikėtojęs pirmos klasės
salone, bet žinojo, kad tai siūlyti beviltiška.
Visi keturi užmigo vos lėktuvui atsiplėšus nuo pakilimo tako. Alvira pasidėjo
galvą Viliui alkūnės linkyje, Silija – Tedui ant peties.
Kažkodėl mintis, kad grįžus vėl teks atsakinėti į FTB agentų klausimus, taip
nebebaugino kaip vos prieš kelias dienas. Tedas prisispyrė susisiekti su jos advokatu
ir pasiūlyti savo bei jo tyrėjų paslaugas.
– Mes puikiai išmanom savo darbą, – patikino jis ją. Ji žinojo, kad galų gale viskas
bus gerai.
 EPILOGAS

Po trijų mėnesių

Alvira su Viliu surengė šventinę vakarienę Tedui ir Silijai savo bute Niujorko
Centrinio parko pietinėje dalyje. Lauke siautė audra, parką gaubė vėjo pustomas
sniegas. Kaukšėjo arklių kanopos, dardėjo jų tempiamos karietos, ir pažįstamas jų
varpelių tilindžiavimas prabėgusiems metams suteikė laikui nepavaldų pojūtį.
Viduje, gerdamas kokteilius, ketvertas prisiminė nuotykingą savaitę „Karalienėje
Šarlotėje“. Kaip buvo žadėjusi, Ana Demil palaikė glaudų ryšį su Alvira ir tvirtino, esą
nieko negali būti įdomiau už tą kruizą, nors „tas vagis mėgino mane merginti“.
– Vis dar negaliu atitokti nuo naujienos apie Devoną Maiklsoną, – tarė Alvira.
Netrukus po Maiklsono arešto Interpolas paskelbė pranešimą: „Nei dabar, nei
kada nors praeityje Interpolas neturėjo darbuotojo tokia pavarde. Akivaizdu, kad jis
pateikė suklastotus dokumentus. Atliekamas tyrimas siekiant išsiaiškinti, ar jam
nepadėjo kas nors iš „Castle Lines“ bendrovės darbuotojų, kai jis tarėsi dėl šios
kelionės.“
– Jeigu taip buvo, galvos lėks nuo pečių, – tarė Vilis.
Silija jautė privalanti papasakoti FTB, kad ledi Em manė, jog Brenda vogė jos
papuošalus. Nors šiek tiek gailėjo Brendos, buvo įsitikinusi, kad nedera leisti vagilei
likti nenubaustai. Bet tuomet Ralfo draugas juvelyras, bendrininkas sukeičiant ledi
Em papuošalus, buvo suimtas pateikus kaltinimus dėl panašaus sukčiavimo. Mainais
už švelnesnę bausmę jis tuoj pat išdavė Ralfą, šis savo ruožtu papasakojo FTB
agentams apie Brendos vaidmenį apvagiant ledi Em. Brenda iškart sutiko
prisipažinti kalta, kad gautų teismo nuolaidų.
 Tedo tyrėjams pavyko rasti trūkumų Stiveno pasakojime, neva Silija nuo pat
pradžios susimokė su juo ribotos rizikos fondo apgavystėje. Jiems pavyko įrodyti,
kad pinigus iš klientų sąskaitų jis pradėjo savintis dveji metai prieš susipažindamas
su Silija. Kai FTB agentai susitiko su Silija, jiems tereikėjo, kad Silija liudytų prieš
Stiveną.
Per tą vakarienę Tedas papasakojo, kas naujo istorijoje, kurią jie visi sekė.
Laikraščiai rašė, kad bus atliktas nuodugnus ledi Em turto auditas. Keli buvę
Rodžerio Pirsono firmos klientai jau buvo kreipęsi į teisėtvarką ir išreiškę
susirūpinimą dėl „pažeidimų“ Rodžerio darbe, kai šis tarnavo jiems. Rodžerio
nusamdytas advokatas paskelbė pranešimą jo vardu. „Po siaubingo potyrio
vandenyne ponui Pirsonui labai pablogėjo atmintis ir jis galbūt neįstengs adekvačiai
apginti praeityje nuveiktų darbų.“ Nuotraukoje jam prie šono buvo mylinti žmona
Ivona.
– Užmirškime juos, – pasiūlė Alvira iškeldama tostui šampano taurę. – Silija, man
labai patinka tavo sužadėtuvių žiedas. Labai džiaugiuosi dėl jūsų abiejų.
Silijos žiedas buvo su gražiu smaragdu.
– Pasirinkti šį brangakmenį atrodė priderama, – tarė Tedas. – Juk ne kas kita, kaip
smaragdai mudu suvedė.
Žiedą jie išsirinko „Karutersų juvelyrikoje“. Ankstesnis Silijos darbdavys priėmė
ją atgal išskėstomis rankomis ir paaukštino jai pareigas.
Silija prisiminė, kaip ledi Em davė jai Kleopatros vėrinį. Kai jis buvo atiduotas
FTB, Smitsono institutas paskelbė pranešimą. Jame sakė esąs įsitikinęs, kad istoriškai
papuošalo savininkas yra Egiptas ir todėl vėrinys turi būti grąžintas jam. FTB padarė
jo nuotraukų kaip įkalčio Devono Maiklsono baudžiamajame teismo procese ir
dabar jis keliavo namo.
Per Kūčias juodu skris į Auksines salas Džordžijos valstijoje praleisti švenčių
savaitės su Tedo tėvais ir broliais. Silija prisiminė, kaip jautėsi pirmąją dieną laive –
vienui viena.
Kai ji ir Tedas vienas kitam nusišypsojo, ji pamanė: „Niekada daugiau nebebūsiu
vienui viena.“