E L E N A de S T R O Z Z I

A lm a littera
U D K 8 8 & 2 -3
De361

© Elena de Strozzi, 2005

ISBN 9955-08-821-4 © Leidykla „Alma littera“, 2005
M y lim a m sūnui M indaugui,
įt ik in u s ia m mane rašyti.
 PIRMOJI DALIS

Un amour fier et tviste avait fait son nid daigle

Dans mon coeur sombre et nu comme un creux de rocher;
Mais ii ne connaissait ni mesure ni regie
Cet amour tviste et beau tel le regard de Vaigle

Meilė, išdidi ir graži, aro lizdą susisuko

Mano širdyje, tuščioje ir atšiaurioje kaip uola;
Nepripažįstanti nei ribų, nei taisyklių
Šita meilė liūdna ir graži tarsi aro žvilgsnis.

O s k a r a s M ila š iu s

7
 Pirmas skyrius

ėktuvas kilo į mėlynas erdves lengvai, veržliai, tarsi

L pasišokinėdamas.
Skrydis visados būdavo džiaugsmas. Šiandien ne.
Nes šiandien Lukrecija slapčia palieka tėvynę ir tėvą -
visa, ką labiausiai myli.
Mergina pažvelgė žemyn, kur lengvos ryto mig­
los gaubiamas plytėjo miestas, brangus ir slėpiningai
gražus tarsi im presionistinis paveikslas. Ji pakilo dar
aukščiau ir vos begalėjo išskirti savo gimtąjį namą se­
name sode, pro medžių šakas blyksintį baseiną. Regi­
nys mažėjo ir tolo, bet sielos akys tebematė vaikystės
sūpuokles, apraizgytą vijokliais pavėsinę, miegantį
katiną ir paliktas ant suolelio knygas, nenustygstantį
linksm ą šuniuką Reksą.
Lukrecija sunkiai nugalėjo pagundą dar kartą ap-
skristi savo mylimą miestą, vėl išvysti aikštes, gatves,
namus, kaip visados pavasarį skendinčius tyroje žalu­
moje, bažnyčių bokštus ir varpines, vyriausybės, pre­
zidentūros rūmus, kur šiuo metu kaip tik posėdžiauja
jos tėvas, Aistijos prezidentas Gajus Daugėla.
Negrįžo, pakilo dar aukščiau.
Vėrėsi nauji vaizdai, o kartu su jais pamažu sklaidė­
si liūdnos sentimentalios m intys, kol pagaliau ją ap­

— 8 —
ėmė visiškos laisvės pojūtis. Ji vėl buvo savarankiška
ir drąsi kaip visada, kai valdydavo lėktuvą.
Tai gražiausia dovana, kokią yra gavusi savo gyveni­
me. Tėtis, jaunystėje dirbęs lakūnu-bandytoju, žinojo
jos pomėgį skraidyti, todėl aštuonioliktojo gimtadie­
nio proga ir padovanojo šį lėktuvą. Buvo ir kita prie­
žastis, kurios Lukrecija nenorėjo prisim inti.
Per trejus metus Lukrecija įgudo tobulai pilotuoti
bet kokiu oru. Skraidydavo ne vien savo džiaugsmui,
dažnai padėdavo bėdų ištiktiesiems.
Birželį jai sukaks dvidešimt vieneri. Paprastai tėvas
teiraudavosi, kokios dovanos ji norėtų. Šį kartą nebu­
vo jokių užuom inų ar klausimų, ir tai ją truputį stebi­
no. Juk dvidešimt vieneri - tas gimtadienis, data, nuo
kurios žmogus laikomas visiškai subrendusiu.
Tylėjimo paslaptis paaiškėjo, Scilė laiku prasitarė...
Keista, kad taip pasielgė Scilė, kuri jos nemėgo. Kol
Lukrecija buvo maža, Scilė tą savo pagiežą rodė atvi­
riau, po mamos netekties sugebėdavo meistriškai nu­
slėpti. O gal viskas liko po senovei, tik ji, Lukrecija, lai­
kui bėgant į tokius dalykus nebekreipdavo dėmesio.
O gal išvis jokios neapykantos nebuvo, gal tik mano
fantazijos ar keisti sutapimai... Negalvok apie tai. Tu
skrendi, kyli aukštyn, tau duotas šis džiaugsmas.
Aukštis yra grožis, įsitikinusi Lukrecija. Argi galima
bijoti to, kas gražu, kas atveria tau begalines erdves ir
tolumas?
Aukščio baimė - ne kas kita, kaip paties savęs baimė:
nežinai, kada g a li nušokti, - rašė Torntonas Vailderis.
Taip galvoja ir Lukrecija. Jos niekada negąsdino nei
kopimas į kalnų viršūnes, nei skraidymas, nei šuoliai
parašiutu. Na, prie atviro liuko prieš šuolį virpėda­
vo širdis, bet ne daugiau kaip kiekvienam normaliam
žmogui.
Lėktuvas pasiekė skrydžio aukštį, dabar ji mato visą
savo šalį, nuostabią, brangią, mylimą. Skaudu, kad
teko palikti tėvynę paslapčia, tačiau pasirinkim o ne­
buvo. T ik pasitraukdama gali išsaugoti savo orumą ir
laisvę. Gal meilės viltį...
Į gamtovaizdį jau ima skverbtis gretimos nuskur­
dusios karalystės Lansanijos pelkės - blanki žaluma su
smaragdiniais krūm ų taškeliais ir spindinčiais akiva­
rais.
Gerai, kad mūsų šalies ir kaimynų santykiai drau­
giški, sienos nesaugomos, aš laisvai pateksiu į šitą var­
ganą žemę, pamanė Lukrecija. Šitaip pasielgti jai pata­
rė Scilė:
„Skrisk per pelkes ir negyvąsias žemes, tenai nėra
jokių lokatorių ar pasienio policijos. Argi kas rūpinasi
radiacija užterštais plotais? Ties pelkėmis laisviausiai
praskrisi valstybių sienas“. •
Tokie argumentai ir nulėmė Lukrecijos pasirinkimą.
Be to, ši šalis bus paskutinė vieta, kur jos ieškos - kam
ateis į galvą, kad ji pati pultų liūtui į nasrus?
Liūtui? Absurdas! Jis panašesnis į išpampusią nusi­
šėrusią baidyklę. Koks niekingas turi būti vyras, suma­
nęs vedybomis pataisyti valstybės reikalus.
- Niekada! - garsiai pasakė Lukrecija. - Niekada, -
pakartojo.
Viskas, apie tai daugiau negalvosiu. Šiuo metu svar­
biau yra žinoti, ar tėtis pranešė apie mano dingimą.
Netrukus rytinės žinios, įjungsiu radiją.

10
 Ausinėse traškėjo, garsas momentais dingdavo, bet
ji kantriai klausėsi. Diktorė baigė vietinius praneši­
mus. Kaip Lukrecija ir tikėjosi, apie save neišgirdo nė
žodžio: tėtis ieško slapčia, kad nepakenktų dukters re­
putacijai. J i jau siekė išjungti aparatą, bet tuo momen­
tu aiškiai išgirdo:

Lansanijos princas kontroliniam e punkte nepasirodė

ir šį rytą. Paieškos tęsiamos. Jeigu princas artim iausiu
metu nebus surastas, šalyje g a li k ilti neramumai. R ia u ­
šes kelia...

Kas kelia tas riaušes ir kodėl, liko neaišku, nes pasigir­

do erzinamas traškesys. Teko radiją išjungti. Nelabai
jai ir rūpi, kas toje Lansanijoje ardosi. Kažkokie kon­
troliniai punktai, kuriuose reikia būti, tiesiog nesąmo­
nės. Tai tik dar vienas patvirtinim as, jog ji teisingai pa­
sielgė pabėgdama: Lansanijos princas ne tik baidyklė,
nevisprotis, bet ir bailys, pasprukęs iš tėvynės. Gal net
Aistijoje slėptis sumanys, o manęs ten nebus - pergud­
ravau kaliausę. Tokia m intis džiugino. Tačiau pergalę
švęsti dar anksti, nusprendė Lukrecija.
Šiuo metu svarbiausias uždavinys - praskristi pel­
kes ir negyvąsias žemes, nes labai nemalonu galvoti,
kad tokioje vietoje būsi priversta nusileisti. Nereikės,
kodėl turėtų, nusiramina ji ir veja visas keistas nuojau­
tas. Dėl viso pikto ji skris ekonomiškiausiu režimu, kol
pasieks šalia Lansanijos sostinės Elbingo esantį mažą
privatų oro uostą, priklausantį jos geram draugui gra­
fui Kasparui Kalvaičiui, jei galima draugu vadinti tave
m ylintį vyrą, vyresnį vienuolika metų. Hamletas pasi­

— 11 —
tikėjo Kasparu, tad pasitiki ir ji, šiomis aplinkybėmis
tai yra svarbiausia.
Benzino tokiam maršrutui pakaks, ji viską apskai­
čiavo, pasinaudodama tiksliu Lansanijos žemėlapiu.
Nusileidimas dar toli, nusprendžia Lukrecija, nė ne­
nujausdama, jog tas momentas nenumaldomai artėja,
benzinas jau visiškai baigiasi.
Signalinė lemputė, įspėjanti, kad bakas beveik tuš­
čias, raudonavo be paliovos, bet Lukrecija negalėjo tuo
patikėti.
Kontaktai susijungė, todėl ir dega, juk prieš tai nė
nemirksėjo, manė ji, bet dėl viso pikto pakreipė žemyn
lėktuvo nosį, ir tada, jos didžiausiam siaubui, lemputė
užgeso. Kai pasvirimą išlygino, lemputė vėl švietė rau­
donai. Vadinasi, kontaktai niekuo dėti, iš tikrųjų bai­
giasi benzinas.
Taip negalėjo būti, bet buvo.
Apačioje tyvuliavo pelkės, kuriose gąsdinančiai žyb­
sinčių akivarų buvo kur kas daugiau nei blankios žalu­
mos lopinėlių.
Galbūt iššokusi parašiutu ji ir pataikytų ant kietos
žemės plotelio ir kaip nors išsikapstytų iš tų pelkių, bet
tada netektų lėktuvo, kurį ji laiko draugu, suteikusiu
daugybę nepamirštamų valandėlių. To ji nedarys, nors
apskritai šuoliai parašiutu jos negąsdina, atvirkščiai -
tai nuostabus, sunkiai nusakomas jausmas, o sėkmin­
gai nusileidus ant žemės pasaulis ir gyvenimas tampa
nepaprastai malonūs ir brangūs, kiekviena smulkmena
ima džiuginti.
Pelkių pabaigos nesimato.
Prieš palikdama tėvynę Lukrecija uoliai ištyrinė­
jo Lansanijos žemėlapį, tad žinojo, jog už pelkių tįsta

12
nualintos žemės plotai, radiacija užterštos negyvena­
mos dykynės, kur bėdai ištikus įmanoma nusileisti.
Radiacija jos negąsdina, juk ilgai ten neužgaiš, prisi­
pils benzino ir skris toliau. Gerai, kad apdairiai viskuo
pasirūpino ir nurodė p ripilti atsarginį baką aviacinio
benzino. Tiesa, pilant nematė, bet Tadas Juodelė yra
stropus ir patikimas mechanikas, kuris viską patikrina
ir nieko nepamiršta.
Šiuo metu svarbiausia pasiekti nors kokį kietos že­
mės lopinėlį.
Tolumoje jau buvo galima įžvelgti pilkuojančius plo­
tus, tačiau variklis po truputį springo rodydamas, kad
geriausiu atveju benzino pakaks tik nusileidim ui.
Dabar ji turėjo palaipsniui m ažinti aukštį, bet to ne­
darė.
Lukrecija nusprendė kaip įmanydama manevruoti,
bandyti tai, ko nė vienas racionaliai mąstantis vyras
nedarytų...
Laimei, ji - moteris. Na, išoriškai kurį laiką mėgins
apsimesti vyru, bet trum pai nukirpti plaukai ir apran­
ga juk jos esmės nepakeitė.
Manydama, jog laikraščiuose mirgėte mirgės dingu­
sios prezidento dukters nuotraukos, prieš pat išskris-
dama ji trum pai nusikirpo plaukus, apsirengė vyriš­
kais džinsais ir languotais marškiniais. Užsimaukšlino
kepę su snapeliu, dengiančiu pusę veido.
Ir tapo panaši į paauglį.
Gaila, kad į labai dorą, toks toje šalyje bus itin pa­
stebimas, nes Lansanija - prievartautojų, plėšikų kraš­
tas. A r gali būti padorūs žmonės, kai jų valdovai tokie
niekingi? Šiuo metu Lukrecijos nuomonė apie kaimy­
ninę valstybę buvo prasta.
 Vis vien tokia mano išvaizda suklaidins paieškas,
kurių gal nė nebus, jei tėvas, Aistijos prezidentas Ga­
jus Daugėla, stengsis išvengti skandalo ir nemanys, jog
dukteriai gresia pavojus, šmėstelėjo m intis.
Daugiau jokių pašalinių m inčių Lukrecijai nebekilo:
ji susikaupė, tarsi susiliejo su savo mylimu lėktuvu, ti­
kėdama, jog žmogaus valia daro stebuklus.
Jeigu vanduo išlaikė Kristų, Žmogaus Sūnų, tai ir
ore galima šiek tiek pabūti, šypsodama aiškins savo
tėčiui, kai jai pagaliau pavyks sugrįžti namo, ir pabėgi­
mas bus tiktai prisim inim as - nelauktai skaudus, liūd­
nai malonus, neįtikėtinas.
O dabartinę valandėlę ji pasikliauja inercijos dės­
niais ir manevruoja lėktuvo greičiu taip, kad šis iš
inercijos, tuščia eiga nuskristų kuo toliau. Kai aukščio
praradimas ima artėti prie kritinės ribos, vėl paduoda
benziną. Beprotiškais ar mistiškais jos veiksmus pava­
dintų kiekvienas vyras.
Tačiau ji mergina, jauna, graži, vienturtė ir savava­
liška. Begalinės meilės kūdikis, iš gražuolės motinos
paveldėjusi ne tik nuostabius veido bruožus, figūrą,
skaisčią odos spalvą, bet ir jautrumą, švelnumą, intui­
ciją, menišką sielą; iš tėvo - ne tik gražias žalias akis,
bet ir ryžtą, įžvalgų protą, drąsą, kartais beatodairišką.
Kiekvienoje, net pačioje sunkiausioje ir beviltiš­
kiausioje situacijoje galima rasti išeitį, neabejoja Luk­
recija, reikia tik labai stengtis, mąstyti, jokiu būdu ne­
pasiduoti nevilčiai ir tikėti savo angelu.
Pelkės nėra beribės, tvirta žemė artėja...
Benzinas pasibaigė.

14
Aistijos sostinėje prabangiame bute didžiuliame krėsle
sėdėjo dar graži penkiasdešimtmetė moteris ir įtariai
žvelgė į priešais ją stovintį vyrą, kuris vilkėjo aviaci­
jos mechaniko kombinezoną, buvo tamsaus gymio ir
žemo ūgio.
- A r tu tikras, kad benzinas baigsis pelkių viduryje?
Juk ji gali pastebėti prietaisų parodymus anksčiau ir
kur nors nusileisti, - paklausė ji.
- Ponia, nepamirškite, kad turite reikalą su genialiu
mechaniku! Pareguliavau prietaisą, lemputė kurį laiką
nemirksės, o kai ištisai ims žibėti, logiškai mąstan­
ti mergaitė padarys vieną išvadą - prietaisas sugedo,
kontaktai susijungė, ir nebekreips dėmesio.
- O kaip nors patikrinti, ar tikrai nėra benzino, ji
negalės? - irzliai pasiteiravo ponia.
Mechanikas susimąstė.
f - Hm... galima, smigus nosimi, bet ne moters pro­
tui taip sugalvoti. T ik vyras tą padarytų.
- O jeigu jai užteks benzino perskristi pelkėmis?
- Jokiu būdu. Viską apskaičiavau ir įvertinau. Juk
pažįstate ją, ponia. Žinote, kokia ji, kaip myli tėvą ir
šį miestą: atsisveikindama suks ir suks ratus aplinkui,
žemai nusileis ties savo rūmais. Tada teks staigiai kilti.
Toks šuolis aukštyn reikalauja daug degalų. Aš ne kartą
mačiau, kaip nutrūktgalviškai skraido panelė, eikvoda­
ma degalus: aukštyn, žemyn, mirties kilpa... - mecha­
nikas Tadas Juodelė staiga nutilo: aviacijoje įprastas
terminas „mirties kilpa“ šį kartą nuskambėjo kraupiai.
Jis staiga suvokė, ką padarė. Pasijuto prastai - juk
mergina tokia graži ir jauna, lakūnė iš prigimties. To­
kią nejučia im i gerbti. Be to, visada būdavo mandagi,

15
gražiai vadindavo Tadu, o ne - Juodžiu, kaip kiti, dėl
jo tamsoko gymio ir pavardės, niekada nėra užgavusi
jo savimeilės... Tačiau vos tik jis prisim inė m ilžinišką
sumą, kurią grynais įteiks jam ši ponia, tuojau nuslo-
po sąžinė, pranyko malonus Lukrecijos veidas, užgož­
tas turto teikiamų džiaugsmų.
Ko negalima nupirkti už pinigus, galima nupirkti už
labai didelius pinigus, deja.
Mechanikas nebuvo blogas ar niekšiškas, tik silpna­
valis ir lengvabūdis pasaulio klajūnas, ieškantis turtų.
Čia ne mano tėvynė, mergina ne mano tautietė, tad
kodėl aš turėčiau jos gailėtis? Su tokia suma gretimoje
šalyje būsiu turtuolis, netgi kokį vargšą sušelpsiu, gal
jauną prostitutę iš to amato ištrauksiu, visiškai nura­
m ino savo sąžinės likučius Tadas Juodelė.
Scilė pažvelgė į laikrodį: Lukrecija jau turėtų būti
prasmegusi pelkėje. Niekas niekada jos nesuras, jei ir
ieškotų. Neieškos. Nežinos kur. Mechanikas nepasa­
kys. Jis tuojau ims švaistyti pinigus, kol koks plėšikė­
lis atkreips dėmesį ir visus atims, o patį nudobs. Jai nė
nereikės jo žudyti. Tą padarys nedori kruvini pinigai.
Visados padaro.
Tokie pinigai nieko gero neteikia, žino Scilė, todėl
visus pinigus, gautus už Lukrecijos pražudymą, be jo­
kio gailesčio ir atidavė godžiam mechanikui. Jų buvo
daug, penktoji kolona nešykštėjo: juk labai svarbu ne­
leisti suartėti didžiulei, bet nualintai ir varganai Lan-
sanijos karalystei su turtinga bei įtakinga, bet maža
plotu Aistija. Scilė jautėsi labai gudri: atkeršijo senam
įžeidėjui, prapuldydama jo vienintelę dukterį, o kerš­
tas jai nieko nekainavo.
 Po Lansanijos karaliaus žūties valdžios skeptras ati­
teko našlei karalienei Kornelijai ir jos favoritui Flavi­
jui Bleberiui, nes princas Joakimas buvo viengungis.
Lansanijos konstitucija leidžia karūnuoti tiktai vedusį
princą, todėl Bleberis negailėjo pinigų ir pastangų su­
tuoktuvėms išardyti.
Scilė neabejojo, jog netekęs dukters Aistijos pre­
zidentas Gajus Daugėla palūžtų, nebematytų jokios
prasmės dirbti, netgi gyventi. Be Daugėlos prasidėtų
laipsniškas Aistijos žlugimas, ir šios turtingos valsty­
bėlės prijungimas prie Lansanijos tebūtų laiko klausi­
mas... Flavijus taptų turtingiausiu ir galingiausiu poli­
tiku Europoje, o tada, atsidėkodamas Scilei už paslau­
gą, ją vestų... Žinom a, pradanginęs karalienę Korneli­
ją. Kaip? Apie tai Scilė net nesusimąstė, smulkmenoms
laiko negaišdavo. Flavijus Bleberis pats rastų būdą.
Puikios perspektyvos, ir vienintelė kliūtis buvo pai­
ka mergiotė. Nebėra.
- Tam Gajui ir reikia: atstūmė mane, nebeturi duk­
ters. Aš būsiu karalienė, o tu, Gajau Daugėla, varganas
pamišėlis. Žinok, paniekinta moteris skriaudos nepa­
miršta, - garsiai ištarė Scilė.
Pinigus skaičiuojantis mechanikas nė neišgirdo jos
žodžių ir vėl įniko dėlioti šimtinius banknotus, ant ku­
rių šypsojo gražuolė Žygimanto Augusto žmona, kara­
lienė Barbora. Staiga karalienės šypsena išblėso, verian­
tis žvilgsnis nutvilkė mechaniką, ir ji griežtai pasakė:
- Am žinai degsi pragaro liepsnose, nedorėli, parda­
vęs sielą, panorėjęs nuskriausti nekaltą kūdikį!
Mechanikas krūptelėjo, išblyško ir sustingo iš siau­
bo. Bijojo im ti kitą pinigą, kad vėl neišgirstų prakeiks­

— . 17 —
mo. Pakėlė akis į Scilę. Ši sėdėjo paskendusi mintyse,
suakmenėjęs veidas įkūnijo blogį.
- A r ką sakėte, ponia?
- Ką? Nieko. Baigei skaičiuoti? - Scilė sugrįžo į re­
alybę iš savo ambicingų svajonių, kur ji buvo galinga
valdovė ir aistringai mylima moteris.
Mechanikas nespėjo atsiliepti, nes vėl išgirdo:
- Degsi pragaro liepsnose, Tadai Juodele! Per amžių
amžius degsi! Degsi! Degsi!
Lagaminėlis nuslydo nuo jo kelių, pažiro banknotai,
ir tūkstančiai karalienių nepaliaujamai kartojo:
- Degsi, degsi, degsi...
Stingstančiais iš baimės pirštais mechanikas rinko
ir kimšo į lagaminą pinigus. Jo rankos virpėjo, širdis
daužėsi, veidu ritosi šalto prakaito lašai. Vos ne vos už­
darė lagaminą ir išbėgo nė žodžio neprataręs, lydimas
jam vienam girdimo gaudimo: degsi pragaro liepsnose...
degsi, degsi...
- Ne kiekvienas ištveria didelius pinigus, bet šitas
mechanikas pernelyg greitai išprotėjo, taip dar ge­
riau, - sumurmėjo Scilė, pati užverdama duris, nes vi­
sus tarnus buvo išsiuntusi - nepasitikėjo niekuo.
Mažiau žinančių, saugesnė paslaptis. Reikės užjaus­
ti kenčiantį Lukrecijos tėvelį. Kuri suknelė geriausiai
tiktų? Bus laiko apsvarstyti, nes šiandien ir rytoj pro­
tingiau apie tai tylėti ir pasvajoti apie karališką atei­
tį. T ik sapne Scilė taps karaliene. Realiame gyvenime
baigs dienas vargšų prieglaudoje.

Benzinas pasibaigė prieš kelias minutes. Iš inercijos, o

gal smarkaus vėjo bloškiamas, lėktuvas dar skrido, bet
kartu grėsmingai leidosi žemyn.
- Pirmyn, mano drauguži, nepasiduok! Štai aš gra­
žiai tave pasukau pavėjui, tad dabar tau vėjas truputį

— 18 —
padeda, tiesiog jaučiu, kaip galingi gūsiai neša mus į
priekį. Juk mudviem nesvarbu, kur nusileisime, kad
tik būtų kietos žemės lopinėlis, ir išvengtume tų klam ­
pynių... - tiksliais judesiais Lukrecija truktelėdavo vai­
ralazdę tiek, kiek reikia, nė m ilim etro daugiau. Šitaip
puikiai pilotuoti gali tik žmogus, jaučiantis lėktuvą
kaip save patį. - Na, pirmyn, aukseli mano! Per trejus
metus mudu nepatyrėme jokios avarijos, tai negi da­
bar pasiduosime? Na, ne. Pamanyk, traukos jėga! Argi
mums jos bijoti? Traukos jėga tebūnie serui N iutonui
ir jo obuoliams, ne mums.
Vis dėlto lėktuvas grėsmingai leidosi žemyn. Lukre­
cija jau galėjo m atyti ne tik pelkių žolę, bet ir geltonųjų
vandens lelijų žiedus. Arba jai atrodė, jog mato.
- Nesmik žemyn, laikykis, ištikimasis drauguži! Kam
mudviem tos nelemtos pelkės, kur rūdys ar maurai ap­
trauktų tavo žvilgančius sidabrinius sparnus, ir tu nie­
kada nebepakiltum į begalinę dangaus žydrynę. Na, dar
truputį, dar šiek tiek į priekį, mudu privalome! - Luk­
recija trumpam išlygino lėktuvą. - Prašau, nesmik že­
myn, ne. Tik pirmyn! Puiku, pirmyn. Pirmyn, pirmyn, -
kartojo ji, prarasdama aukštį, bet ne viltį.
Pelkėmis bėgantis lėktuvo šešėlis nenumaldomai
didėjo...
Galingas dunkstelėjimas sukrėtė Lukreciją. D in ­
go saulė. Tamsu, lyg panirus į juodą drumstą vande­
nį... Tačiau smarkus nesiliaujantis kratymas ir duslus
dunksėjimas reiškė, jog lėktuvas rieda žeme.
O gal taip keistai smunkama gilyn į pelkę?
Dunksėjimas liovėsi. Tamsa pilkėjo, vėjas sklaidė
smulkesnes dulkeles, stambėlesnės po truputį leidosi,
bet dar nieko aplinkui nebuvo galima įžvelgti.

— 19 —
 Vis dėlto pasiekėme žemę, suprato Lukrecija. Esu
akivaizdi traukos dėsnio negacija. Pats seras Izaokas
Niutonas nustebtų, jei papasakočiau. Angelas padėjo,
ne kitaip.
Pro ilium inatorių ji jau galėjo įžvelgti pilką žemę,
nors ore tebesūkuriavo lėktuvo sukeltos dulkės. Jų
buvo devynios galybės, skverbėsi į vidų, trukdė kvė­
puoti, bet Lukrecijai tai buvo pačios mieliausios dulkės
pasaulyje.
- Nesakyčiau, jog gražus vaizdelis, bet vis dėlto la­
bai malonus, - tarė pati sau Lukrecija. - Palauksiu, kol
dulkės kiek nusės, ir išlipsiu apsidairyti.
Nusiėmė šalmą, atsegė saugos diržą.
Susimąstė.
Ką darys tėtis, kai grįžęs ras jos laišką? Ji viską pa­
aiškino, gal supras, juk ji paliko ir laikraščius. Na, ne,
vargu ar supras. Kad tik neliūdėtų. Ji labai m yli savo
tėtį. Jis jai vienintelis. Tai kodėl tėtis sumanė tokį ne­
gražų dalyką? Ir dar slapta nuo jos. Kodėl panoro tokio
bjauraus vyro savo dukteriai?
Kitos išeities ji neįžvelgė, tik pabėgti. Tą ir padarė.
Tekėti už to fizinio ir dvasinio pabaisos negalėjo netgi
dėl tėčio. Ją įžeidė jo tylėjimas, slaptumas. Tėtis priva­
lėjo su ja bent pasitarti.
Dulkės sėdo lėtai, už ilium inatoriaus dar tvyrojo
pilkuma. O gimtajame mieste žydi medžiai, dunkso
namai ūksmingose gatvėse, krauna pumpurus rožės.
Jos kambaryje murkia katinas, ir sode vos vos linguoja
vaikystės sūpuoklės.
Universiteto auditorijų langai pilni pavasario sau­
lės, pro juos ilgesingai žvelgia studentės, negirdėda-
mos orių dėstytojų žodžių. Jos vieta tuščia. Šiemet ji

— 20 —
tenai turbūt nebesėdės. Po savaitės baigsis paskaitos,
prasidės egzaminai, bakalaurantai ir magistrantai gins
diplom inius darbus.
Nereikia apie tai. J i sugrįš.
Į vidų dulkių pateko mažai, tik dideliu greičiu rie­
dant žeme galėjo įsiskverbti. Pasirodo, jos lėktuvas her­
metiškas, tad ir pelkėje kurį laiką būtų tvėrusi gyva, kol
pakaktų oro. Lėta, kankinanti mirtis...
Jaukioje kabinoje padvelkė kapinių šalčiu, o niūrus
gamtovaizdis už ilium inatorių, kur vienoje pusėje tvy­
rojo klampios pelkės, kitoje - radioaktyviais nuklidais
užteršti negyvi plotai, tapo visai malonus.
Įtampa slūgo, m intys aiškėjo. Lukrecija puikiai ži­
nojo, ką darys toliau.
Pasiekęs žemę lėktuvas ilgai riedėjo ir smarkiai
drebėjo, vadinasi, gruntas kietas, pakilti neturėtų
būti sunku. Reikia tik truputį pailsėti, atsipeikėti po
patirto siaubo, susikaupti. Tada išlip ti ir supilti ap­
dairiai pasiim tą atsarginį benziną. J i ryžtingai liuok­
telėjo iš lėktuvo.
Deja...
Lukrecijai sunku patikėti - atsarginis bakas pilnas
vandens. J i sukniumba šalia bako, pila ant veido šal­
tą skystį, jokio kvapo, pagauna lūpomis srovelę, skonis
paprasto vandens. Abejonių nelieka.
Ir vis dėlto ji tuo netiki. Taip negali būti!
Ne.
Vanduo šuliniuose šventą Kūčių naktį virsta vynu,
bet pavasarį benzinas - vandeniu?! Ne, ne, ne.
Smulkutės piktos dulkelės gula ant jos gražaus vei­
do, lim pa prie drėgnų skruostų, lūpų. Lukrecija nema­

— . 21 —
to ir nejunta, stovi nejudėdama, apkabinusi dulkėtą
lėktuvo sparną, o saulė džiovina jos liūdną veidą.
Pagaliau visos dulkės nusėdo. Iki pat horizonto,
kiek akys užmatė, plytėjo pilki laukai, nykūs ir nualin­
ti, be medžių, krūmų ar kokių pastatėlių.
Nesvetinga, niūri žemė, kurioje nėra pavasario.
Vargšas lėktuvas, nebus kuo jį užmaskuoti, net žolė
čia neauga - tokia buvo pirm oji m intis, kilusi po patir­
to šoko.
Saulė plieskė į akis, ir Lukrecija užsimerkė. Ką da­
ryti, pamąstys vėliau, kai nusipraus, pavalgys, gal net
pamiegos. Jeigu įstengs užmigti.
T ik blaivaus proto, visiškai ramus žmogus gali
spręsti teisingai. Baimė - prastas patarėjas.
Nereikia panikuoti. J i turi šiek tiek maisto ir pa­
kankamai vandens. Čia ramu, nėra jokių žmonių, jokių
gyvūnų. Netgi vabzdžių ir vabalų nepastebėjo. Be to,
ji turi mobilųjį telefoną, visada galės paskambinti tė­
čiui... Ir grįžti į pirm inę padėtį. Tai ne išeitis. Vis dėl­
to žinojimas, jog kiekvienu momentu gali išgirsti tėvo
balsą, nuostabiai guodė ir ramino.
M an niekas negresia. Čia kilom etrų kilom etrus nėra
jokio žmogaus. Aš vienų viena.
Kai po valandėlės Lukrecija pramerkė akis, tolum o­
je išvydo žmogaus siluetą. Apstulbusi papurtė galvą,
tačiau vaizdinys nepranyko, priešingai - artėjo.
Netrukus abejonių neliko - tai buvo aukštas, plačia­
petis, puikios figūros, kitokiom is aplinkybėmis gal net
gražus vyras. Dabartinėje būklėje Lukrecija norėjo, kad
tai būtų vaiduoklis, miražas.
Gyvas žmogus kėlė grėsmę ir baimę.

22
 Antras skyrius

au ištisus aštuonerius metus išvydęs savo senąjį

J namą Gajus Daugėla pajunta ir džiaugsmą, ir liūde­

sį. Kiekvieną kartą praverdamas duris džiaugiasi, kad
pamatys dukterį, ir nuliūsta, nes žino, niekada jo ne-
bepasitiks mylimiausia, brangiausia žmona. Daugelis
nustebtų sužinoję, kad griežtas prezidentas bei apdai­
rus politikas širdies gelmėse yra sentimentalus vyras,
nepaliovęs mylėti, ilgėtis ir gedėti mirusios žmonos.
Laikas prislopino netekties sielvartą, bet neišdildė
meilės. Kitų moterų Gajui nėra ir nebus. Nes nėra pa­
saulyje antros tokios, kokia buvo jo mylimoji.
Jaunystėje Gajus labiau vertino moterų nei vyrų
draugiją. Turėjo daugybę pažįstamų, draugių, meilu­
žių. Garsėjo kaip aistringas, dosnus, bet visiškai nepa­
tikimas kavalierius. Turbūt rizikinga lakūno-bandytojo
profesija, kai kiekvienas skrydis galėjo būti paskutinis,
nulėmė tokį jo gyvenimo būdą. Jis tiesiog mėgavosi
moterimis, jų švelnumu, aistringumu ir laisvu nuo skry­
džių metu džiaugėsi aukštuomenės plevėsos gyvenimu.
Vėliau, kai bus sutikęs savo didžiąją meilę, jam ims
atrodyti, jog tada ieškojo jos, tos vienintelės... Ir sura­
do, iškrito jam laimingas burtas, tiksliau - rūbinės nu­
merėlis.

-----23 — •
 Tai nutiko Operos ir baleto teatro vestibiulyje. Ga­
jus Daugėla stovėjo eilėje paim ti savo ir naujausios pa­
sijos apsiaustų, tylutėliai niūniavo įstrigusią melodiją,
kai išgirdo taukštelėjimą į marmuro grindis - priekyje
stovinčiai būtybei nukrito rūbinės numerėlis. Daugė­
la pasižymėjo puikiom is manieromis, tad pastebėjęs
po kojomis gulintį numerėlį pasilenkė pakelti. Tą patį
padarė priekyje stovėjusi jaunutė mergina. Jų rankos
susilietė, žvilgsniai susitiko... Akim irksnį Gajui pra­
nyko viskas: liko tik ji, jos mėlynų akių gelmė... Gajus
atsitiesė, spausdamas delne numerėlį. Mergina jo nė
nepaprašė. Jis paėmė jos apsiaustą, taip pat savąjį ir
panelės, su kuria buvo atėjęs. Šios paltą numetė ant
rampos ir tuojau pamiršo kaip ir jo savininkę. Galan­
tiškai pagelbėjo nepažįstamajai apsirengti, paėmė ją
už rankos, ir abu išėjo į rudens naktį, kad niekados
nebeišsiskirtų.
Scilės (tai buvo ji) paltas liko gulėti ant rampos.
Žmonėms išsiskirsčius, ji apsirengė, bet liko laukti Ga­
jaus teatro vestibiulyje. Rūbininkės užrakino rūbinę,
valytojos išvalė patalpas, išsiskirstė artistai. Scilė lau­
kė. Negalėjo patikėti, jog jis negrįš.
Negrįžo nei tą vakarą, nei kada nors vėliau. Nesitei­
kė pasiaiškinti, net trum po žodelio „atleisk“ neištarė.
Lakūnas-bandytojas Gajus Daugėla tarsi užbraukė
prieš tai buvusį gyvenimą kartu su visomis turėtomis
pasijomis. Jis atvertė naują švarų lapą, kuriame įrašė
vienintelį vardą.
Deja, paliktos meilužės jo nepamiršo. Kai kurios
m aloniai prisim indavo kartu praleistą laiką, kitos puo­
selėjo didesnius ar mažesnius keršto planus, kurie me­

— 24 —
tams bėgant blanko ar nyko, bet Scilė nieko nepamiršo
ir neatleido - tas vakaras, kai ji liko teatro vestibiulyje
viena, jai nepasibaigė ir niekuomet nepasibaigs.
Scilės pyktis ir neapykanta laikui einant neslopo.
Ji kūrė nuožmius keršto planus. Tai graužė ją, nelei­
do džiaugtis gyvenimu. Nors jos grožis ir traukdavo
vyrus, bet piktos akys gąsdindavo, tad liko netekėjusi.
Pati Scilė nieko negalėjo pam ilti, gyveno vien būsimo
keršto planais.
Jeigu po žmonos netekties Gajus Daugėla būtų
dėkingai priėmęs jos užuojautą ar suteikęs nors men­
kiausią viltį, Scilė gal būtų jam atleidusi, gal jos širdis
suminkštėtų, bet jis beviltiškai gedėjo žmonos, gyveno
ir dirbo, tarsi Scilė nė neegzistuotų. To išdidi moteris
negalėjo atleisti.

Po žmonos žūties Gajus Daugėla savo egzistenciją sky­

rė tėvynės labui ir dukters laimei. Jis paniro į politinę
veiklą, tapo prezidentu, po penkerių metų buvo išrink­
tas antrai kadencijai. M intys apie dukterį ir gražią tė­
vynės ateitį jam teikdavo jėgų, šildydavo širdį, keldavo
nuotaiką. Kitokios laimės nereikėjo.
Į dukters dvidešimt pirmojo gimtadienio puotą Ga­
jus Daugėla, norėdamas padaryti jai malonią staigme­
ną, pakvietė gretimos karalystės - Lansanijos - princą
Joakimą, kurį senokai pažinojo, nes jaunystėje bendra­
vo su jo tėvu, šiek tiek ir su motina. Kai Daugėla buvo
išrinktas prezidentu, vaikiną matydavo dažniau.
Princo natūralumas bendraujant, humoro jausmas,
pareigingumas, išm intis darė Daugėlai puikų įspūdį.
Jis neabejojo, jog ir duktė susižavės gražuoliu princu,

— 25 —
o šis, kaip dovaną, jai pasiūlys savo širdį ir ranką, taigi
ir karalienės karūną... Džiugi staigmena jo neprilygs­
tamai dukrelei. Ji verta karūnos kaip ir jos m otina, ku­
riai deja, jis negalėjo suteikti.
Gajui Daugėlai, užimtam valstybės reikalais, nė ne­
kilo m intis, kad Lukrecija, kitaip nei daugelis jos am­
žiaus merginų, po Hamleto žūties nesidomės vyrais,
laisvalaikiu skraidys, o ne vartys moterų žurnalus, kur
daug vietos buvo skiriama gretimos šalies princui, bu­
simajam karaliui ir geidžiamiausiam Europos Sąjun­
gos jaunikiui - Joakim ui Trečiajam. Apie jį rašydamos
žurnalistės nešykštėdavo liaupsių: žudančiai žavingas,
neprilygstamas, neatremiamas, planetos nuotakų sva­
jonė ir panašių.
Lukrecija apie gretimos šalies princą Joakimą žino­
jo tik tiek: toksai egzistuoja. Ne tik jo paties, bet ir jo
nuotraukos nebuvo mačiusi.
Tuo laikotarpiu, kai mergaitės ima domėtis ber­
niukais, kalnuose po sniego griūtim i žuvo jos motina.
Netekties sielvartas sulėtino Lukrecijos brendimą bei
pakeitė jos interesus. J i pradėjo daugiau bendrauti su
tėčiu ir Hamletu, tad moteriškos pokalbių temos, ob­
jektai ir pomėgiai keitėsi.
Hamletas buvo geriausio Daugėlos draugo Simplici-
jaus Starkaus sūnus. Berniukui buvo beveik septyneri,
kai gimė Lukrecija. Ham letui atrodė, jog jau tada jis tą
mažylę mylėjo. O kai žuvo Hamleto mama, Daugėlos
paprašė Simplicijų Starkų leisti sūnui pagyventi jų
šeimoje, gal berniukas mažėliau sielvartaus dėl m oti­
nos netekties. Palaužtas skausmo Simplicijus Starkus
neprieštaravo, nors vienam tuščiuose namuose buvo

26
labai gūdu. Gal todėl nė metams nepraslinkus, jo gy­
venime atsirado kita moteris. Hamletas pateisino tėvo
poelgį, bet į gimtuosius namus nebegrįžo, liko Daugė­
lų šeimoje.
Kartu augdami vaikai labai susidraugavo. Paauglei
Lukrecijai Hamletas buvo didelis autoritetas: ji žavė­
josi tuo, kuo ir jis, bendravo su visais jo draugais. Ž i­
noma, vaikystėje kildavo ir peštynių, bet vėliau juodu
tapo neatskiriami. Hamletas slapčia nuo tėvo mokė ją
pilotuoti. J i jau buvo atlikusi devynis šuolius parašiu­
tu, o tėvas to nė neįtarė.
Visi Hamleto draugai lakūnai žavėjosi drąsia mer­
gyte, noriai bendravo ir nuolaidžiavo. Ilgainiui Lukre­
cija ėmė bodėtis merginų kompanijomis. Paauglystėje
ji nepasigesdavo artim ų draugių, su kuriom is būtų ap-
tarinėjusi vaikinus, kino aktorius, pirmąsias meiles.
Sulaukusi šešiolikos, Lukrecija skyrėsi iš kitų savo
amžiaus merginų, bet pati to nesuvokė. Kartais budė­
davo dėl mamos netekties, bet netrukus vėl virsdavo
linksma, geranoriška, atlaidžia, kokie būna aplinki­
nių m ylim i žmonės. Tiek mokykloje, tiek universite­
te draugės mėgo ir gerbė Lukreciją, žavėjosi ja. Deja,
jos tėvo, įtakingiausio valstybės politiko, turtai ir šlo­
vė atskyrė ją nuo bendraamžių neįveikiama siena. To
tėvas nenutuokė, manė, jog jo duktė lygiai tokia pati
kaip visos jos amžiaus merginos. Nebent gražesnė,
protingesnė už kitas, juk jos mama - neprilygstamiau-
sia pasaulyje.
Žmonos paveikslas širdyje metams bėgant tobulėjo,
meilė neblėso.
Šį vakarą duktė Gajaus Daugėlos nepasitiko. Tai

— 27 —
buvo neįprasta, bet nerimo nekėlė: ji galėjo užgaišti
oro uoste arba krautuvėje - juk laukia gimtadienio iš­
kilmės.
Daugėla palindo po dušu, persirengė, neskubėda­
mas svetainėje pervertė laikraščius.
Kai duktė nepasirodė vakarienei, tėvas nustebo:
Lukrecija būdavo punktuali. Nesėdo prie stalo, nu­
sprendė palūkuriuoti savo kabinete. Štai čia ir pamatė
laišką.
Tėveliui - buvo užrašyta ant didelio voko. Daugėla
išėmė laikraščius ir ranka rašytą lapelį.

M ielas tėti, bijau, mano pasitraukimas Tave nuliūdi­

no, bet kitaip pasielgti negalėjau. Jeigu būtum bent man
pasakąs, paaiškinąs motyvus, g al aš būčiau įstengusi Tave
suprasti.
Tu man nieko nesakei, viską darei slapta, ir tai mane
labai skaudina.
A š nenoriu tekėti už to pabaisos Lansanijos princo. Ne
vien dėl jo klaikios išvaizdos, bet todėl, kad jis žiaurus silp­
naprotis. A š viską žinau, Scilė man atnešė laikraščių ir vis­
ką papasakojo. Visuose laikraščiuose princas yra baidyklė,
spardo šunis. A š negalėčiau su tokiu gyventi.
Tėveli, nesijaudink, man nieko blogo nenutiks, juk ne
pirm ą kartą iškeliauju. Neieškok manąs, aš p ati Tau pa­
skambinsiu. M o b ilų jį pasiėmiau, bet laikysiu išjungtą.
Po savo gim tadienio sugrįšiu. A rb a tada, kai perskaity­
siu laikraščiuose, jog Lansanijos princas jau tu ri nuotaką.
Neabejoju, ras turtingą kvaišelą, kuri panorės būti kara­
liene.
A š nepykstu ant Tavąs, tėveli, suprantu, jog norėjai

— 28 —
padėti vargstančiai kaimyninei Lansanijai. Vis dėlto ma­
nau, jog galėjai rasti ir kitokių būdų, filantropija dukters
sąskaita nėra geriausias dalykas.
Bučiuoju stipriai,
Tave m ylinti Lukrecija

Gajus Daugėla perskaitė laišką. Aiškiau nepasidarė.

K la ik i išvaizda, žiaurus silpnaprotis... Kodėl duktė
taip parašė? Juk princas gražuolis, net jis, vyras, jau­
čia tą jo žavesį, patrauklumą. Žiaurus, spardo šunis?
Betgi jis uždraudė savo šalyje pramogines medžiokles,
nes myli gyvūnus. Yra drąsus, puikus lenktynininkas.
Garsėja meilės nuotykiais? Na, gal kiek ir drastiškai
garsėja, bet tai nereiškia, jog bus prastas vyras savo
žmonai.
Šitokių nuodėmių ir aš jaunystėje turėjau, bet suti­
kęs savo tikrąją meilę nebepastebėdavau kitų moterų.
Filantropija dukters sąskaita... Mažute mano, tavo
sąskaita niekada nieko nesu padaręs ir nepadarysiu,
gyvenu tik tau, tu - mano gyvenimo prasmė. Nejaugi
šito nesupratai?
Tada išskleidė laikraštį, ir baimė sugniaužė jo širdį.
Beveik visą puslapį užėmė spalvota vyro nuotrauka:
jis buvo storas kaip arbūzas, trum pomis kojomis, plau­
kuotomis, ilgomis, į beždžionės letenas panašiomis
rankomis. Veidas būtų lyg ir princo Joakim o, bet su
daugybe pūlingų spuogų, karpų. Užrašas skelbė: Lan-
sanijos princas Joakimas. Kitoje nuotraukoje tas pats
vyriškis taikosi spirti į šunį.
Blogiausia, viskas sumontuota profesionaliai: tikras
laikraštis „Aistijos aidas“, kurį jis prieš kelias dienas

— . 29 -----
skaitė, tie patys jau žinom i straipsniai, išskyrus pusla­
pį, kuriame rašoma, jog Lansanijos princas Joakimas,
sėkmingai startavęs Europos automobilių lenktynėse,
tarpinius kontrolinius punktus pasiekė pirmas. Dau­
gėla gerai prisimena nuotrauką, kurioje raudono auto­
m obilio fone žaviai šypsosi gražuolis princas ir jo štur­
manas.
Dar kartą pervertė visą laikraštį. To puslapio nera­
do, bet tekstai bei numeracija buvo taip gudriai sutvar­
kyti, jog neįtartum apgavystės.
Štai kokio laikraščio net tris egzempliorius atnešė
Scilė! Iš kur gavo? Pati šitaip nesugebėtų, aiškiai maty­
ti, jog patyrusių profesionalų darbas, atliktas spaustu­
vėje. Kas tie niekšai?
Ką dar, be šio laikraščio, parodė ar pasakė dukrelei
Scilė? Turėjo įtikinam ai kalbėti, kad Lukrecija ja pati­
kėtų. Ką primelavo? Kokie jos tikslai?
Jeigu tik kerštas jam už kadaise atstumtą meilę,
tada pusė bėdos. Kita vertus, mažai tikėtina, juk pra­
ėjo daugybė metų. Greičiausiai penktosios kolonos už­
mačios, o Scilė tapusi intrigų auka. Galbūt priešai pasi­
naudojo įžeista moterimi, kad pražudytų jo dukterį...
Lukrecija protinga, ji nepasiduotų Scilės pinklėms.
Tačiau laikraštis su baisia princo nuotrauka galėjo duk­
relę įtikinti. Štai tau ir m aloni gimtadienio staigmena!
Apie vakarienę Daugėla pamiršo. Nedelsdamas pra­
dėjo dukters paieškas. Žinojo, veikti turi slapta, kad
nesukeltų valstybėje panikos. Gajus Daugėla prisi­
traukė telefoną, vėliau pasikvietė patikimiausius rūmų
darbuotojus...

— 30 —
 Nepraėjus nė pusvalandžiui Daugėla jau žinojo, jog
duktė, vos jam išvykus į prezidentūrą, skubiai persi­
rengė ir paprašė vairuotojo nuvežti ją į privatų oro
uostą, kurio angare stovėjo jos lėktuvas. Tai, jog pati
nevairavo ir vežėsi kelioninį krepšį, turėjo sukelti abe­
jonių vairuotojui, bet šis tepamanė, jog merginai nėra
rytinių paskaitų, todėl ji nusprendusi paskraidyti. K i­
tokių m inčių vairuotojui nekilo. Oras buvo gražus, o
jos aistrą skrydžiams žinojo visa Aistija, ne tik artim ie­
ji ar draugai. Oro uoste jis pasiteiravo, ar jos palaukti.
Išgirdęs, jog nereikia, ramus grįžo į rūmus.
Dabar vairuotojas jautėsi kaltas. Daugėla jam neprie­
kaištavo, nes buvo stiprus ir garbingas žmogus, savo
bėdų nesuversdavo silpnesniems, neiškodavo kaltųjų,
veikdavo racionaliai, nukreipdamas m intis į ateitį.
Juk praeitis nepasikeis, jei priekaištausi, tik susi­
krim tę žmonės bus mažiau dėmesingi ar darbingi, gal­
vojo jis.
Oro uoste Daugėla sužinojo, jog lėktuvą prieš duk­
ters skrydį tikrino mechanikas Juodelė. Tai įėjo į p ri­
valomas jo pareigas. Skirtumas šį kartą buvo tik tas,
jog Lukrecijai pakilus į orą, mechanikas nė nepamoja­
vęs jai, su niekuo neatsisveikinęs sėdo ant motociklo ir
dingo. Iki šiol jo nėra.
Tai Daugėlai pasakė senasis oro uosto budėtojas Be-
nignas Bartininkas.
- Ir dar vienas dalykas, - tarstelėjo senukas ir stai­
ga nutilo.
- Koks? Prašau, sakyk, Benignai. Kiekviena smul­
kmena reikšminga.
- Taip, dabar suprantu, reikšminga. Tuo metu buvo

31
malonu, ir tiek. Lukrecija mane pabučiavo į skruostą.
To niekada nedarydavo. Vadinasi, ji su manim atsisvei­
kino.
Senasis uosto budėtojas paslapčia nubraukė ašaras.
Lukreciją jis mylėjo labiau už savo tris vaikaites. Gal
dėl to, jog šios visai nesidomėdavo aviacija, šalia sene­
lio nuobodžiaudavo. O ši mergaitė... M intyse senasis
romantikas Lukreciją vadino sielos bičiule.
- Gal galėtume apžiūrėti mechaniko Juodelės darbo
vietą? - budėtojo m intis pertraukė prezidento patarė­
jas ir jaunystės draugas Simplicijus Starkus, Hamleto
tėvas. Mergina, kurią sūnus labai mylėjo, jam brangi
kaip duktė.
Mechaniko spintelė buvo tuščia, vadinasi, savo ne­
gausią mantą susirinko vakar ar dar anksčiau, kadangi
budėtojas aiškiai prisim inė, jog pakilus Lukrecijos lėk­
tuvui, Juodelė nebeužėjo į personalo patalpas, tuojau
pat sėdo ant m otociklo ir nuparpė.
Šeimininkė, pas kurią mechanikas nuomojo butą,
tepasakė, kad jis užsimokėjo už pragyventą laiką, ati­
davė raktus, ir tiek. Mieste nei jo, nei jo m otociklo nie­
kas nematė. Niekas jo nė nepasigedo.
T ik po kelerių metų, sausinant pelkes, aptikti žm o­
gaus griaučiai ir rūdžių suėstas motociklas leis policijai
spėti, jog tai yra dingusio mechaniko Juodelės palai­
kai. Bet niekam tai neberūpės. Žmonės jį bus pamiršę,
tarsi nė nebūtų gyvenęs. Tokia niekšų dalia.
Kokia kryptim i išskrido duktė nustatyti nepavyko.
Suko ratą aplink miestą, buvo visai žemai nusileidu­
si - tiek tegalėjo pasakyti negausūs liudininkai.

— . 32 —
 Atsisveikino su namais bei miestu, suprato tėvas, ir
jo akyse tvenkėsi ašaros - antrą kartą po žmonos ne­
tekties. Pirmą - Ham letui žuvus.
Tai, jog duktė pakilo į orą pati viena, teikė šiokių to­
kių vilčių. Vadinasi, pagrobta nebuvo ir skrendant jos
niekas nenužudys.
Mechaniko dingimas tas viltis griovė. Juk nežinia,
ką ir kieno užsakymu šis galėjo būti padaręs lėktuvui,
jeigu slapstosi.
Kadangi duktė laiške m ini Scilę, būtina ją nedel­
siant išklausinėti. Nesvarbu, jog artėja vidurnaktis.
Deja, namas, kuriame gyveno Scilė, buvo tylus ir
tamsus. Daugėla nenustebo, to ir tikėjosi, tad jau buvo
davęs nurodymus ieškoti jos tarnų.
Kambarinės ir virėjos rasti nepavyko, bet ateinantis
sodininkas ramiai miegojo savo namelyje, priem iesty­
je. Pažadintas noriai atsakinėjo į klausimus, mat pa­
šnekėti mėgo, o savo darbdavės Scilės ne.
Taip, jis vakar atėjo į darbą pas ponią Scilę, bet vos
pradėjus karpyti gyvatvorę, ponia liepė jam eiti namo
ir pasirodyti tik kitą savaitę, mat ji išvažiuojanti. Sodi­
ninkas stebėjosi, kodėl nereikia prižiūrėti sodo poniai
išvykus, juk piktžolės nepaiso, yra šeimininkė ar ne,
auga sau, ypač dabar, pavasarį, itin spėriai, bet ponia
liepė, jis ir išėjo, pakasinėti savo menką sodelį, o ir nu­
garą pailsinti malonu. A r nematė ko keisto išeidamas?
Ne, nieko. Ką ten matysi? Nei šuns, nei katino ponia
nelaiko, nemėgsta gyvūnų, vyro ir vaikų neturi, tai
nebuvo ko ir pamatyti. Virėjos tą dieną irgi nebuvo. Iš
kur žino? Kaipgi nežinos, juk užsuka rytais į virtuvę.
Virėja puiki moteris, visada randa jam karštos kavos

33
šlakelį, tada ir darbas spėresnis. Tą rytą ne virėja, o
kambarinė virtuvėje plikė kavą. Jis nustebo, bet nieko
nesiteiravo, Kamilė pikta, vis vien nebūtų atsiliepusi.
- Gal gatvėje ką neįprasto matėte?
- Ką čia matysi. Tiesa, motociklas nuplerpė.
- Rokeris?
- Ne, tikrai ne rokeris. Motociklas - senas kledaras,
rokeriai tokiais nevažinėja. Be to, lėtai važiavo, dairėsi,
tie laksto greitai ir nesidairydami. Kaip atrodė m oto­
ciklininkas, negaliu pasakyti, buvo su šalmu, akiniais.
Pala, pala, rodos, įsuko į ponios kiemą. Nors ne, nega­
lėjo, aš palikau uždarytus vartus.
- Gal kas atidarė? - paklausė Gajus Daugėla.
- Nee, - nutęsė sodininkas. - Nebuvo kam. Ponia
neis prie vartų, Kamilė tuo labiau.
- Kam ilė - ta kambarinė, taip? Sakėte, kad kavą
virė, ko niekada nedarydavo, tai ir vartus galėjo atkel­
ti...
- Spyna sudėtinga, ne jos, mergelytės, protui. Ka­
milė pakalnutės nuo kroko neatskiria, niekada pati gė­
lių nepaskina, man liepia. Ji visada didele ponia dedasi
ir vartų neatidarinėtų. - Aiškiai matėsi, jog sodininko
nuomonė apie kambarinę prasta.
Po įvairių apklausų mažai kas paaiškėjo. Daugiausia
pasakyti būtų galėjusi Scilė, bet jos nebuvo.

Kai Gajus Daugėla užvėrė savo kabineto duris, rytuose

jau šviesėjo dangus.
Žinių nėra daug, bet proto galia ir įžvalgumas, kai
reikia gelbėti dukterį, sustiprėja dešimteriopai. Daugė­
la linkęs manyti, jog Scilė nusamdė mechaniką, kad šis

— 34 —
pagadintų Lukrecijos lėktuvą. Kitaip - ko jai slėptis?
Kiek yra pakenkta, pasakytų tik mechanikas Juodelė
arba Scilė, nes jis turbūt veikė jos papirktas. Tuo norė­
tų tikėti Daugėla, nes jam atrodo, jog moteris negalėtų
trokšti nekalto vaiko mirties.
Doras žmogus, net ir labai įžvalgaus proto, sunkiai
suvokia niekšybės gelmes.
Jeigu šis košmaras sumanytas Scilės iniciatyva, ge­
dimas nebus m irtinas, mąstė Gajus Daugėla, bet jei
finansavo penktoji kolona, tada... Pasakyti gali tik ji
pati.
Daugėla neabejojo, jog jau ryte Scilė pasirodys. Juk
slapstydamasi tarsi apkaltintų save. Galbūt Scilė netgi
bandys jį guosti, o tada jis pasiteiraus, iš kur ji žino,
juk žiniasklaida apie dingimą tyli...
Pažvelgė į laikrodį. G ulti nebebuvo prasmės - vis
tiek neužmigs. Daugėla nuėjo į vonią ir palindo po
karštu dušu.
Kai grįžo, jį pasitiko šviežios kavos aromatas, jau­
kus židinio ūžesys. Pačios ekonomės kambaryje nebu­
vo. Jau trečią dešimtmetį dirbanti moteris buvo tapusi
šeimos nare, neturėdama savo vaikų, visus motiniškus
jausmus skyrė Lukrecijai. Jai Gajus Daugėla buvo paro­
dęs dukters paliktą laišką, žinojo, jog moteris niekam
neprasitars.
Daugėla įsipylė kavos, įjungė televizorių. Vietinės
žinios baigėsi, jo dukters dingimas nebuvo paminėtas.
Patekėjusi saulė ir kava kėlė nuotaiką, jis viltingai
žvelgė į telefoną - dukrelė paskambins, ir viskas bus
gerai. Nerim o naktis pasibaigė.
Telefonas tylėjo.

— . 35 —
 Televizoriaus ekrane žurnalistė pasakojo užsienio
naujienas:

... Tęsiamos Lansanijos princo Joakim o ir jo šturmano

Sančo paieškos. J ų ekipažas vakar neatvažiavo į kontrolinį
punktą.
Iš lenktynių trasos išklydęs princo Joakim o automobilis
jau surastas. Sudaužyti abu priekiniai žib in tai ir įlenktas
kairysis sparnas. Autom obilio viduje kraujo dėmių neap­
tikta. Nuostabą kelia jokių asmeninių daiktų ir prietaisų
nebuvimas.
Spėjama, jog princas Joakim as ir jo šturmanas Sančas
pėsti bando pasiekti artim iausią kontrolinį punktą ar g y ­
venvietę. Žvalgant vietovę iš malūnsparnio, jokių keleivių
iki šiol nepastebėta. Siunčiam i papildom i m alūnsparniai
su medikais ir vaistais.
Paieška tęsiama.

Jeigu princas valstybės ir meilės reikalus retkarčiais

galėdavo traktuoti lengvabūdiškai, tai automobilių
lenktynėms visada ruošdavosi labai rimtai. Tai buvo
vieša paslaptis, kurią žinojo ir Aistijos prezidentas Ga­
jus Daugėla. Jis buvo girdėjęs ir apie princo Joakim o
šturmaną, puikia orientacija pasižym intį ištikim ąjį
Sančą. Juodu dalyvaudavo automobilių lenktynėse
visame pasaulyje ir dažnai laimėdavo prizus. Niekada
nėra pasiklydę, net Sacharos dykumoje orientavosi.
Per smėlio audrą, kai dauguma ekipažų nukentėjo, Jo ­
akimas buvo vienas iš tų, kurie pasiekė finišą.
Dėl žymių princo nuopelnų automobilių sportui, da­
bartinių lenktynių trasa ėjo per Lansanijos teritoriją.

— 36 —
 Legendinis lenktynininkas pasiklydo savo žemėse?
Be priešų pagalbos taip negalėjo atsitikti.
Baimė vėl sugniaužė Daugėlos širdį, prašviesėjusi
nuotaika be pėdsakų išsisklaidė.
Įžvalgus protas neleido Aistijos prezidentui abejoti,
jog princo dingimas susijęs su jo dukterim i. Ir kaltinti
galėjo tiktai save.
Jei princas dar gyvas, Lukrecijai gresia m irtinas
pavojus. Jei nužudytas, gal dukrelė liks gyva. Juk
priešai siekia išardyti vestuves. O tam pakanka vieno
iš jų žūties.
Abiejų labai gaila, abu jauni, turi gyventi, kurti,
džiaugtis. Kaip juos gelbėti, kai nežinia, kur yra? Į šį
klausimą Daugėla neturėjo atsakymo.
Kodėl apdaužytas sportinis automobilis buvo tuš­
čias? Kas nutiko Lansanijos princui? Kur jis dabar?

37
 Trečias skyrius

T Tyras artėjo. Lukrecija jau matė iškankintą, bet gra-

V žų jo veidą, apdulkėjusią, sudriskusią ir keistą ap­
rangą - raudoną kombinezoną su numeriu ir populia­
rių cigarečių pavadinimu. Eisena pavargusio žmogaus,
bet išdidi. Jis nepanašus į niekšą, gal jis pateko į bėdą,
kaip ir aš, ramino save Lukrecija.
Tačiau ją apėmusi baimė nesisklaidė.
- Oo, nejaugi techninė pagalba?! Dangus man
maloningas, - prisiartinusio vyro balse nuostaba ir
džiaugsmas.
Lukreciją apstulbino tokie nepažįstamojo žodžiai,
bet pasistengė to neparodyti, tylėdama jį apžiūrinėjo.
Iš arti vyro išvaizdoje matė ir trūkumų: pilkas veidas,
paraudusios akys, smilkinyje didelė mėlynė, lūpos su-
skeldėjusios, plaukai sulipę, neaiškios spalvos. Ir žvel­
gė jis ne į ją. Vyras atidžiai tyrinėjo lėktuvą.
- Nebesitikėjau, jog man taip pasiseks ir surasiu
techninės pagalbos punktą, - balsas žemas ir švelnus
kaip brangiausias aksomas, bet žvilgsnis, kai jis į ją pa­
žvelgė, labiau panėšėjo į plieną: valdingas ir griežtas.
- Hm ... lėktuvas ne mūsų. Keista. Tu iš Aistijos,
berniuk? Kur yra lakūnas? - įsakmiai paklausė.
Aiškiai jautėsi, jog valdingumas įgimtas, todėl neer­
zino.

— 38 —
 - Aš esu lakūnas, - atsiliepė Lukrecija.
- Tu, mažyli?! Nors neturėčiau stebėtis, juk Aistija
stebuklų šalis, - pašaipiai pasakė ir tuojau pridūrė: -
Neįsižeisk, užaugsi, visi užauga. Gal atneštum šlakelį
vandens?
- Nors ir visą baką, - atsainiai tarstelėjo Lukrecija,
bet balse skausmingos gaidelės, nes to nelemto bako
prisim inim as kėlė neviltį.
- Leidžiu įpilti, - tarė vyriškis ir staigiai pasitai­
sė: - Gal kokį puodelį malonėtum, berniuk? - papra­
šė ir savimi nepatenkintas susiraukė. Vėl nesąmonę
leptelėjau, privalau nepamiršti, jog esu paprastas vai­
kinas, lenktynininkas, patekęs į avariją, nežinantis
jokių mandagumo form ulių, šiurkštus ir paprastas.
Jokiu būdu negalima išsiduoti, kas aš, nes aplinkybės
ir avarija pernelyg keistos. Dar nežinia, koks ir iš kur
yra tikrasis lakūnas, gal kartu ir samdomas žudikas.
Turbūt miega lėktuvo salone arba nežymiai stebi mane
pro ilium inatorių.
Lukrecija šoktelėjo į lėktuvą. Vyriškis paskui ją.
Spėjo apžvelgti vidų - jokio žmogaus nebuvo.
Lemčiai dėkingas ir už tai, pamanė. Atsitraukė nuo
durų pačiu laiku ir spėjo pagauti jam mestą butelį su
m ineraliniu vandeniu.
Jo reakcija puiki, sugavo butelį vikriai, tik atrodo
labai nuvargęs, - Lukrecija žiūrėjo į godžiai geriantį
vyrą.
Bematant vandens neliko nė lašo.
- Ačiū, mažiau! Išgelbėjai gyvybę, - pasakė. Norėjo
pridurti: Lansanija tavęs nepamirš. Laiku susigriebė,
jog nereikia išsiduoti, tad tik nusišypsojo.

— 39 —
 Tai ne šypsena, tai tiesiog ginklas, prieš kurį ne­
atsilaikys jokia moteris, suprato Lukrecija. Na, aš da­
bar nesu mergina, tikiuosi, jog ši aplinkybė apsaugos
mane nuo nepažįstamojo kerų. Keista, kad suvirpėjo
ne tik širdis, bet ir visas kūnas - taip niekados nebūda­
vo. Žaibiškai susitvardė ir ramiai tarė:
- Gal norite nusiprausti? Kaip jau minėjau, vandens
pilnas bakas.
- Su didžiausiu malonumu nuplaučiau dulkes.
- Tada pasiimkite^ iš lėktuvo, jeigu užteks jėgų pa­
kelti. Bake yra trisdešim t litrų.
Nors vyras buvo išvargęs ir nuilsęs, sunkų baką
nešė lengvai. Atsargiai, kad nesukeltų dulkių, nuleido
žemėn. Tada truktelėjo kombinezono užtrauktuką ir
nedelsdamas išniro iš dulkėto drabužio, likdamas tik
su glaudėmis ir trikotažiniais marškinėliais, kuriuos
jau tempė per galvą. Lukrecija nusigręžė ir apdairiai
paėjo toliau nuo jo: juk tuojau ir glaudes nusimaus ne­
naudėlis.
- Ei, mažiau! Kur pėdini, gal paduotum muilo?
Mergina nesureagavo į šį šūksnį.
- Mažiau! Tau sakau.
Šį kartą valdingos gaidelės suerzino. Tuoj jis išgirs,
ką apie tokius manau. Sklidina piktų žodžių Lukrecija
atsigręžė ir akim irksniu pamiršo, ką ruošėsi sakyti: vy­
riškis stovėjo nuogas, vandens lašeliai spindėjo ant jo
tobulo raumeningo kūno. Jis buvo gražesnis už visus
jos muziejuose matytus m arm urinius apolonus, dovy­
dus ir hermius kartu sudėjus...
Apstulbusi Lukrecija liuoktelėjo į lėktuvo saloną.
Širdis daužėsi krūtinėje tarsi lėktuvui smingant į pel­

— 40 —
kės, tik šį kartą ne iš baimės. Paėmė muilo gabalėlį, lė­
tai nunešė.
- Prašau, - sušnabždėjo tiesdama ranką su blyškiai
rausvu aromatingu m uilu, o jos akys išdavikiškai kry­
po į nuogo kūno apačią.
Vyras m uilo nepaėmė.
- Ko žiūri toks nustebęs? Nesi matęs tokio? Tavo k i­
toks? Ką? Bus ir tavo neblogas, nenusim ink, juk tu dar
vaikas. Pamuiluok nugarą, - įsakė ir nusigręžė. Paskui
truputį pasilenkė: - Na, ko gaišti, mažiau?
Lukrecija tarsi nesavom rankom kelis kartus brūkš­
telėjo per raumeningą nugarą, numetė muilą ir nu­
skuodė į lėktuvą.
- O kas vandens užpils? Mažiau, ateik! - niurzgėjo
vyriškis, bet Lukrecija nesirodė.
Na, ir dienelė. Lyg jai maža būtų savų bėdų...
Reikėjo galvoti, kaip elgtis toliau, kas jis, iš kur toks
atsirado, bet visos protingos m intys išgužėjo. Prieš
akis tebebuvo gosliai gražus vyriškas kūnas su žudan­
čiai žavinga šypsena veide.
Niekas nepasikeitė, viskas buvo kaip anksčiau: vie­
noje pusėje, kiek akys užmato, driekėsi negyva sveti­
ma žemė, kitoje - klastingos pelkės su bedugniais aki­
varais, negailestingai deginanti saulė, įkyrios pilkos
dulkės, vanduo vietoj benzino. Ir vis dėlto pasaulis
tapo meilesnis. Dingo baimė. Dabar Lukrecijos širdyje
skleidėsi visai kitokie jausmai.
- Rankšluostį prašyčiau, - lėktuvo salone pirm iau­
sia pasirodė graži galva drėgnais plaukais, platūs pe­
čiai, raumeninga krūtinė. Daugiau Lukrecija nepama­
tė, nes tuoj puolė prie kelioninio krepšio ir ištraukė

— 41 .—
rausvomis rožėmis margintą rankšluostį. Mestelėjo
jam. Tiktai tada, kai vyras apsivyniojo rankšluosčiu
klubus, pakėlė į jį akis. Nejučia šyptelėjo: rausvos rožės
juokingai kontrastavo su stipriom is ilgomis kojomis ir
piratišku veidu, jau dengiamu tamsios, gal kelias die­
nas neskustos barzdos.
Neapgalvotai susikroviau daiktus, pagalvojo Luk­
recija. Pernelyg moteriškas rankšluostis, kvapus m ui­
las - vaikinukui tokie netinka. Keista, bet vyriškis
neatkreipė jokio dėmesio į tai, naudojosi lyg niekur
nieko.
Karalienė nepastebi tokių dalykų, - pasakė Elžbieta
Antroji Margaretai Tatčer, kai ši atsiprašinėjo, jog yra
apsirengusi tokios pat spalvos suknele kaip ir karalie­
nė.
Kodėl aš prisim iniau karalienės žodžius, žvelgdama
į šį nudriskėlį? Ir kodėl aš su juo taip mandagiai kalbu?
Nusprendė, daugiau to nebus, ir tada išgirdo:
- Išvalyk ir ištiesk prieš saulę mano kombinezoną,
berniuk! Labai apdulkėjau keliaudamas. - Valdingos
gaidos buvo tokios natūralios, jog Lukrecija vos nepuo­
lė vykdyti jo paliepimo. Valios pastangomis susilaikė ir
pašaipiai šūktelėjo:
- Kuoktelėjai, ar kaip? Pats tvarkyk tą savo kaliošą.
Vyras kiek nustebęs pažvelgė į ją.
- Na, taip, tu juk esi Aistijos pilietis, tačiau...
Tolesni žodžiai - greitai būsi ir man pavaldus, nes
aš privalėsiu vesti tą jūsų baidyklę prezidentaitę - ne­
buvo ištarti.
Vedybų prisim inim as sugadino ir taip prastą vyro
nuotaiką. Jo veidas apsiniaukė, vėl pajuto nuovargį,

■— 42 —
skausmą visame kūne, kuris buvo kiek apmalšęs nu­
siprausus. Jis atsainiai užmetė savo kombinezoną ant
lėktuvo sparno.
Puikus lėktuvėlis, nejučia šmėstelėjo m intis. Kodėl
tokioje keistoje vietoje techninė pagalba? Ir kodėl p ri­
klausanti Aistijai, kai niekas iš šios šalies tokiose lenk­
tynėse, žinau, nedalyvauja? T ik „Formulę-1“ pripažįsta
pasipūtėliai aisčiai. Visos kitos - ne jų lygio. Kažkas ne
taip. Privalau atsargiai išsiaiškinti, kas čia slypi. Ber­
niukas pernelyg jaunas, kad būtų piktadarys. Nors nie­
kada negali būti tikras.
Palikęs kaboti savo kombinezoną vyras pasitaisė
sm unkantį nuo klubų rankšluostį ir pasuko Lukrecijos
link.
- Kuo tu vardu? - paklausė.
- Lukas, - atsiliepė ji, iš anksto sumąsčiusi kaip va­
dinsis, ir pažvelgė į vyrą, kurio savaiminga arogancija
žadino jos smalsumą. - O tu?
- Aš... - vyras nutilo.
Niekas niekada nėra jam pateikęs tokio absurdiško
klausimo, net sapne tokio nėra girdėjęs. Buvo tikras,
jog ne tik tėvynėje, bet ir visoje Europoje yra pažįsta­
mas, gerbiamas, mėgstamas. Be to, tik m otina į jį krei­
piasi „tu“. Na, dar asmens sargybinis Seimas, kai būna
vieni, nes juodu pieno broliai, ir jo mama.
Aš - princas, šlovingosios Lansanijos busimasis val­
dovas Joakimas Trečiasis, turėtų išdidžiai ištarti. O jei
šis lėktuvas spąstai jam?
Tyla.
- Gali ir nesakyti, man nerūpi. Turbūt klaikų vardą
turi. Nesikrimsk, visaip būna. Ne vardas puošia žmo­
gų, o žmogus - vardą.

•
— 43 —
 Vyras vos valdėsi: su juo, būsimu karaliumi, šitaip
drįsta kalbėti kažkoks vaikiščias! Gaila, kad išnyko pa­
protys kapoti galvas. Nušniotų tokiam įžūluoliui, ne­
pasigailėtų.
Jis piktai pažvelgė į akiplėšą. Ir pyktis dingo: ber­
niuko akys buvo nuostabiai gražios, protingos, žalios
kaip medžių lapai, gaubiami lengvos ryto miglos.
Gamta nedovanotinai suklydo, suteikdama šitokias
akis vyriškos giminės atstovui, pamanė princas.
- M ano vardas... Kimas.
- Kimas, - pakartojo Lukrecija. - Turbūt tavo tėvai
žavėjosi Radjardu Kiplingu. Arba tikėjosi, jog surasi
Strėlės Upę.
- Tada būčiau Radjardas...
- O dabar esi asilas ilgaausis, - nusijuokė ji, pažvel­
gė į jo basas pėdas ir pridūrė: - Tačiau ne raudonais ba­
tais. Pasiguosk bent tuo.
Princui pakako proto nutylėti. T ik jis pablyško iš
pykčio. Nepaisant gražių akių, tam vaikiščiui būtų ne
pro šalį nušnioti galvą.
Galima ir padelsti, juk vaikinukas turi jį nuskraidin­
ti namo, į Lansanijos sostinę Elbingą. Velniop tuos ra­
šytojus, strėles ir upes, reikia tartis dėl skrydžio.
- Aš lenktynininkas, Lukai. Patyriau keistą avariją.
Tarsi būčiau užmigęs prie vairo. Bet taip niekada nėra
buvę ir negalėjo būti. Dingo mano šturmanas ir visi
prietaisai, išskyrus kompasą, taip pat žemėlapiai, le­
gendos, netgi termosas su kava ir mineralinio vandens
buteliai. Žodžiu, viskas.
- Turbūt šturmanas pasiėmė.

44
 - Ne pirm us metus mudu komanda, Sančas šitaip
negalėjo padaryti. Juo visiškai pasitikiu. Jis greičiau
m irtų, nei išduotų savo vald... - Kimas staigiai nutilo:
vėl vos neleptelėjo, ko nereikia! - Antras keistas daly­
kas: aš ėjau tiksliai pietų kryptim i, nes kompasas, kaip
minėjau, nedingo, o atsidūriau šalia pelkių, esančių va­
karuose. Neįtikėtina, argi ne?
Šiandien Lukrecijos niekas nebegalėjo nustebinti,
tad tylėjo.
- Džiaugiuosi, tave čia radęs. Jei ne tu, būčiau miręs
iš troškulio arba nusinuodijęs pelkių vandeniu. Ačiū,
Lukai!
- Smulkmena, pamiršk, - didžiadvasiškai tarė Luk­
recija.
- Niekada nepamiršiu. Nors esu ne iš tavo šalies, ti­
kiuosi, galėsi mane pamėtėti į Elbingą. O tenai... - Joa-
kimas ruošėsi pasakyti, jog gausiai atsilygins, prisista­
tys, kas esąs, bet buvo pertrauktas pašaipaus balselio:
- O tu iš tiesų taupiai protu apdovanotas, Kimai.
Argi aš gaiščiau šioje klaikioje vietoje, jeigu galėčiau
pakilti?
- Maniau, tarnauji techninėje pagalboje ir lauki ne­
laimėn patekusių lenktynininkų.
- Laukiu, kurgi ne! Tokioje vietoje! Aš buvau p ri­
versta...sss nusileisti, - Lukrecija prisim inė savo skry­
dį benzinui besibaigiant, kai kiekviena akimirka galėjo
būti paskutinė jos gyvenime. Vėl sublyksėjo bedugniai
pelkių akivarai, ir baimė grįžo į širdį.
- Priverstas? Kodėl?
- Todėl. Benzinas virto vandeniu, - piktai mestelėjo

ji-

— 45 —
 - Taip nebūna...
- O nutiko.
- Paaiškink, Lukai.
Paaiškinti jam... Kad bent pati suprasčiau. Nenoriu
nieko įtarinėti. Tadas Juodelė - stropus mechanikas.
Mes gerai sutardavome. Budėtojas niekada šitaip nepa­
darytų - nuo jo sklido meilė ir prielankumas. Kiti? Ne,
nė vieno negaliu įtarti. Nebent netyčia galėjo supainioti.
Lukrecija net pralinksmėjo: nagi tikrai, juk netyčia galė­
jo apsirikti. Tada pasaulis vėl suprantamas ir šviesus.
- Nežinau nieko tikro, turbūt įvyko lemtinga klai­
da: netyčia įpilta mažiau benzino, gal prietaisas blogai
parodė. Laimė, gerai baigėsi. Sudėtingai manevruoda­
ma...sss sugebėjau sėkmingai nutūpti ant kietos že­
mės, - pasakė ir nejučia pagalvojo: jeigu būtų dar nors
vieną ratą apsukusi apie gimtąjį miestą, dabar gulėtų
uždususi... Ne, nereikia tokių m inčių, privalau pam irš­
ti tą košmarą, galvoti apie rytojų. Dabar aš ne viena.
T ik klausimas, ar galiu pasitikėti šiuo vyru? Teks pasi­
tikėti, kitokios išeities nėra. - O atsarginis bakas p ri­
pildytas vandens vietoj benzino. Na, tu pats matei, juk
prauseisi.
- Hm ... Kam reikėjo pilti vandenį, jei tu ir taip turė­
jai nukristi pelkėse? Jokios logikos.
- Sakiau, turbūt netyčia taip padarė. Būna gi klai­
dų... - Lukrecija įtikinėjo ne jį, o save. Nes sunku gal­
voti, jog kažkas nori tavo mirties, kai niekam nesi blo­
go padariusi, nė nelinkėjusi ir visą gyvenimą buvusi
labai mylima.
- Puikus lėktuvas, - pasakė princas Joakimas. - Tu
vienas skridai?

— 46 —
 - Taip, - kiek padvejojusi prisipažino Lukrecija.
- Aš neklausiu, kur ir kodėl. Tu - ne mano galies p i­
lietis, tad aš nesu atsakingas už tavo veiksmus.
- M įslingai kalbi, Kimai. Galbūt ir nėra blogai, kad
Lansanijoje kiekvienas jaučiasi atsakingas už kitą. Ta­
čiau aš į savo reikalus niekam neleidžiu ir neleisiu kai­
šioti ilgos nosies. Turiu telefoną, išsikviesiu pagalbą,
padėsime ir tau.
- Turi telefoną! - jeigu princas Joakimas ir buvo įsi­
žeidęs dėl nosies, tai tuojau pamiršo, išgirdęs apie te­
lefoną. - Esi šauniausias vaikinas visoje savo Aistijoje,
Lukai! Duok man tą telefoną, mano... draugai, čia pa­
teks greičiau nei tavieji!
Gera žinia nuėmė nuovargį: princas džiugiai iškėlė
rankas, pasitempė, pasirąžė, šoktelėjo aukštyn. Dabar
jis buvo tik veržlus jaunas vyras. Gėlėtas rankšluostis
nuslydo nuo klubų...
Negaus telefono, kol neapsirengs. Lukrecija skubiai
šmurkštelėjo į lėktuvą.
Dailus, specialiai jai pagamintas aparatėlis maloniai
slėgė ranką. Jai tereikia spustelėti vieną mygtuką, ir ji
išgirs mielą gerą tėčio balsą... Mažute mano, pasakys
tėtis, netekėk už nieko ir niekados, jei nenori! M udu
gyvensime, dirbsime, minėsime tavo mamą ir būsime
laim ingi. O jeigu tu kada nors pamilsi, kas jis bebū­
tų - vargšas, karalius, baltasis ar juodaodis - aš gerb­
siu tavo pasirinkim ą ir laim insiu judu abu...
Telefono mygtuko Lukrecija nepaspaudė, nuspren­
dusi pirm iau pasiklausyti, ką kalbės vyriškis. Galbūt ji
galės vykti su juo arba išreikalaus, kad tie jo draugai
pristatytų aviacinio benzino. Svarbiausia, kad jis ne­

47
įtartų, jog ji mergina, be to, išsilavinusi. Būtina su juo
kalbėti gatvės padaužų žargonu.
- Ei, tu! A r jau įlindai į tą savo raudoną kaliošą?
Renkis greičiau, o tai palaikysiu žydru.
- Duok telefoną ir nezirzėk, atlėpausi!
Kūdikystėje m ylinti mama Lukrecijos ausytes gra­
žiai privystydavo, todėl buvo dailiai prigludusios.
- Galvok, ką kalbi, plikas kaliause!
- Tai tau vertėtų galvoti, kol tebeturi galvą ant pe­
čių. Gali greitai netekti, - princas žinojo, jog aisčiai yra
pasipūtėliai, bet šis vaikėzas peržengė ribas.
- Tiesa, dar neminėjau, jog turiu ginklą, - ramiai
pasakė Lukrecija, pasirodžiusi durų angoje su mažo
kalibro senoviniu pistoletu rankoje. - M ikliai apsirenk,
tada pasikalbėsim, ir galbūt duosiu telefoną.
Princas dvejojo.
- Elkis, kaip tau liepiama, Kim ai, nes šausiu neper­
spėjęs. Žinok, šaudau taikliai! - sušuko, nors buvo pa­
spaudusi pistoleto gaiduką vienintelį kartą gyvenime,
kai panoro įsitikinti, ar šis šauna.
Lengvai galėčiau iš to įžūlaus vaiko atim ti ir ginklą,
ir telefoną, neabejojo stiprus aukštas princas, bet ka­
rališka garbė neleido skriausti silpnesnių. Tad jis vėl
apsivyniojo klubus rankšluosčiu, pasiėmė savo marški­
nėlius, glaudes, kombinezoną ir nuėjo.
Keista, galvojo Lukrecija, sekdama jį akimis: pus­
nuogis, basas, bet atrodo oriai, tarsi karūna būtų ant
galvos, o ne rausvos rožytės ant šiknos.
Kai apsirengęs princas Joakimas grįžo, Lukrecija
sėdėjo durų angoje ir tabalavo kojomis. Jos skreite gu­
lėjo telefonas, rankoje laikė pistoletą, nukreiptą į vyrą.

— 48 —
 Tokioje situacijoje princui dar neteko būti. Joks
lenktynininkas nėra išvengęs didesnės ar mažesnės
avarijos. Lūžių ar žaizdų kiekvienas yra patyręs, tai jų
darbo kasdienybė, todėl ir negąsdinanti. Vis dėlto pas­
taroji avarija sveiku protu nepaaiškinama: automobilio
salone nebuvo kraujo, bet neliko ir šturmano. Negana
to, dingo visi prietaisai, net jo laikrodis, termosas su
stipria kava, tačiau liko kompasas, kuris, kaip dabar
paaiškėjo, klaidingai rodė pasaulio šalis.
Pakankamai keistų nemalonumų, o dar šis vaikėzas,
įžūlus ir nemandagus, grasinantis jam pistoletu.
Princas buvo protingas. Jis tepasakė:
- Turi ginklą? Puiku! Tikėkimės, jog mums ginklo
neprireiks. Čia m irusi žemė, net žvėrelių nėra. Be to,
mano Lansanijoje ne tik žmonės, bet ir gyvūnai tai­
kūs, - balsas ramus, bet akys neslėpė pašaipos.
- Įtikinai, čiupk telefoną, - kairiąja ranka ištiesė
aparatuką, dešiniąja tvirtai tebelaikė ginklą.
- Ačiū, Lukai, - pašaipiai tarstelėjo, bet nepajudėjo
jos link.
- Štai, rink savo numerį! Nebandyk sužinoti manų­
jų! - Lukrecija švystelėjo jam telefoną. Benzino ji pa­
prašys arba ne, kai bus išgirdusi vyro pokalbį.
Būdamas puikios reakcijos princas aparatą sugavo,
bet pasijuto smarkiai įžeistas.
- Daug sau leidi! Užsičiaupk! Mažiausiai man rūpi
tu ir tavo sumauti numeriai, šikniau, - sušuko princas,
o žodis, kurio nebuvo ištaręs nuo vaikystės, atpalaida­
vo, pyktis nuslopo. Pasirodo, pavadinti žmogų šikniu-
m i beveik tas pats, kaip nušnioti jam galvą, ironiškai
pamanė apžiūrėdamas aparatuką. - Dailus ir lengvas,
tiesiog meno kūrinys, - pasakė šyptelėjęs.

— 49 —
 Vyras ėmė rinkti numerį. Dar ir dar kartą. Šypsena
išblėso. Aparatukas buvo be baterijų.
Įtempusi žvilgsnį ir klausą, Lukrecija neatitrau­
kė akių nuo telefono ir vyro rankų. Girdėjo jo svarius
keiksmažodžius, kiek vėliau - sarkastišką juoką, bet
manė, jog niekas nekelia ragelio, todėl vyras ir širsta.
Išvydusi, jog jis paleido iš rankų aparatuką, ir šis
m inkštai dunkstelėjo į pilkas dulkes, viską staiga su­
prato.
Beje, juodu taip ir paliks gulėti dulkėse brangų, spe­
cialiai jai dizainerių sukurtą prietaisą. Princas buvo
įpratęs, kad kiti tvarkytų jo buitinius reikalus ir jo
daiktus, o Lukrecija pernelyg susikrimto supratusi, jog
kažkas išėmė baterijas. Kada? Kas? Rūmuose negalėjo,
prieš pat važiuodama specialiai įdėjo naujas, vadinasi,
lėktuve... Tada ir vandenį benzino bake nebeįmanoma
laikyti atsitiktinum u, deja.
Žinojimas, jog kiekvienu momentu gali išgirsti tėvo
balsą, buvo ne tik didžiulė paguoda, bet ir ryšys su tė­
vyne, su viskuo, kas jai brangu. Netekusi šios iliuzinės
gijos, pasijuto vieniša ir pažeidžiama.
Šitiek nelemtų sutapimų galėjo turėti vienintelį pa­
aiškinimą - kažkas siekia jos mirties.
Ši baisi m intis pribloškė Lukreciją. Skruostais ėmė
riedėti didelės ašaros, palikdamos dulkėtame veide
šviesius ruoželius. J i nė nepajuto, jog verkia, ranka te-
bespaudė ginklą.

50
 Ketvirtas skyrius

erkianti būtybė princui visados keldavo gailestį.

V Šia silpnybe dažnai pasinaudodavo jo paliekamos

moterys ir ašaromis siekdavo bendravimo tęsinio,
glamonių. Žinojo - pakanka apsiverkti, ir princas p ri­
glaus, paguos, padovanos dar vieną meilės naktį...
Tai truko tol, kol jis surado išeitį: nieko nepasakius
išeiti, bet palikti brangią atsisveikinimo dovaną.
Jeigu ryte meilės guolyje dama pabusdavo viena,
o ant spintelės išvysdavo puikų papuošalą - auksinę
grandinėlę ar apyrankę, brangakmenių vėrinį, perlų,
gintaro karolius ar įspūdingą sagę - suprasdavo, jog
daugiau nebebus kviečiama, o princą nuo šiol matys
tik iš tolo.
Kaip dabar paguosti šį verkiantį vaiką, Lansanijos
princas nežinojo, nes neturėjo nei sesutės, nei bro­
liuko.
- Nusiprausk, dryžuotas tigre, - tiek tepasakė, tie­
sa, švelniu balsu.
Nesulaukęs jokios reakcijos, priėjo artyn, palietė
ranką su ginklu. Lukrecija krūptelėjo.
- Manęs tau mažiausiai reikia bijoti, berniuk. Ne­
abejoju, jog ir tavo ginklas be šovinių. Duok, patikrin­
siu, - princas siekė pistoleto.

— 51 —
 - Pasitrauk, pati patikrinsiu, - pasakė Lukrecija, ta­
čiau nei ji, nei princas, sunerimęs dėl pastarųjų įvykių,
šios klaidos nepastebėjo.
Dėtuvė buvo pilna, visi penki šoviniai savo lizduose.
Šeštąjį ji iššovė prieš metus tikrindam a, ar pistoletas
veikia. Tai ir buvo tas vienintelis jos šūvis.
Virpančiom is rankomis Lukrecija atlaužė saugiklį.
- Apkaboje šoviniai visi, tad būk protingas, Kimai.
Kaip jau minėjau, šausiu neperspėjęs ir esu taiklus.
- A r neblefuoji, mažiau? Jei išėmė baterijas, kodėl
turėjo palikti šovinius? Sutik, jokios logikos.
- Pats sakei, jog Aistija stebuklų šalis, tai ir nesiste­
bėk, - replikavo Lukrecija. Ašaros jau buvo nudžiūvu­
sios, tik šviesūs ruoželiai veide pasilikę. - Einu praus­
tis, tikiuosi, vandens liko, - tarstelėjo ir nuėjo prie
bako.
- Seniai metas nusiprausti, dryžuotas tigre. Būk at­
sargus su ginklu! Bėdų ir taip per akis. Mažiausiai man
dabar reikia sužeisto vaiko...
Laikant dešinėje rankoje pistoletą, kairiąja pakreip­
ti sunkų vandens baką nesisekė. Princas pašaipiai ste­
bėjo šį procesą ir neskubėjo į pagalbą, juk buvo įpratęs,
kad jam visi tarnautų, be to, vaikinukas pernelyg įžū­
lus, tegul sau vargsta.
Vis dėlto Lukrecijai pavyko - vandens srovė nuplo­
vė dulkes, ašarų pėdsakus, atgaivino. Čia pat mėtėsi
muilas, vadinasi, vyras nesiteikė jo pakelti.
- Ei, mažiau, nusivilk marškinius, visai sušlapsi!
- Užsičiaupk, raudonas kalioše! Ko spoksai? N usi­
bodai, dink iš mano akių! Fugink!

— 52 —
 Princas nužingsniavo, nes jį prispaudė neatidėlio­
tini reikalai, juk išgėrė didelį butelį m ineralinio van­
dens...
Nuėjo tolokai, bet nebuvo jokio augalėlio, kuris už­
stotų. Je i krūm ai nepakankamai tankūs, ar žmonių per
daug - vadinasi, dar nenori myžti, sakydavo jo šturma­
nas Sančas. Jis neklydo, šyptelėjo Joakimas, sustojo ir
daugiau nebekreipė dėmesio į priedangą.
Grįždam as atgal nejučia pagalvojo apie berniu­
ko ištartą fugink. Jo šalyje paauglys sakytų: čiuožk,
šiaušk, mauk, varyk, atsiknisk. Fug ink pakėlė jo akyse
Aistiją, juk vaikinukas tebuvo paprastas techninis
darbuotojas.
Matydam a tolyn žingsniuojantį vyrą, Lukrecija
lengviau atsiduso: ramiai galės nubėgti į lėktuvą ir
persirengti, nes prilipę šlapi m arškiniai pernelyg iš­
ryškino krūtinę, kiekvienas suvoktų, jog mergina. Su­
šlapę džinsai pusė bėdos, išdžius ant kūno. Atsarginių
neturėjo.
Persirengusi Lukrecija pasijuto geriau. Pistoletą
saugiai paslėpė. Širdies gilumoje vyrui ji nejautė bai­
mės, netgi atvirkščiai - jis kėlė pasitikėjimą ir keistus,
niekada nepatirtus jausmus, kitokius nei Hamletas.
Gal tada buvo pernelyg jauna arba pripratusi laikyti jį
broliu.
Atsisėdo į piloto kėdę, švelniai palietė vairalazdę.
Apėmė begalinė nostalgija.
Jeigu galėtų pakilti... Skristų namo. Vargšas tėtis,
kaip jis dabar jaudinasi! Gal ir jį bando nužudyti?
Kodėl? Juk Aistija - viena turtingiausių šalių Euro­
poje, o jos tėvas ne tik gerbiamas, bet ir mylimas. Jis

53
netgi neturi asmens sargybinių, tik vizitų į svečias ša­
lis metu yra saugomas.
Kas dabar nutiko?
Visada atsiranda nepatenkintų nevykėlių, kuriais
bando pasinaudoti agresyvus kaimynas, kalbėdavo tė­
tis. Penktoji kolona, stipresnė ar silpnesnė, yra kiek­
vienoje šalyje, ne išim tis ir mūsų Aistija, - Lukrecija
prisim inė kažkada ištartus tėvo žodžius ir susimąstė.
Kažką ne taip padariau. Supykau ir pasikarščiavau.
Scilė tada kalbėjo, jog vyrai dėl valdžios ir šlovės au­
koja savo vaikus. Kiekviename jų slypi Kronas, ryjantis
savo vaikus. Nemanyk, kad tavo tėvas kitoks. Kodėl tu­
rėtų būti išimtis?
Priblokšta Lukrecija patikėjo ta pikta m oterimi, bet
dabar pamažu pradeda suvokti, jog ją kažkaip apgavo.
J i privalėjo pasikalbėti su tėčiu. Jis visada mane su­
prasdavo, vardan mano norų peržengdavo savo baimes
ir ambicijas. Būtų supratęs ir šį kartą. M an nereikėjo
bėgti, pirm a privalėjau pasikalbėti...
Negalvok apie praeitį, vis vien nepakeisi. Yra ši aki­
mirka, bus rytojus. Jeigu bus... Nepulk į neviltį, prisi­
m ink skrydį per pelkes. Dabar kur kas geresnė padėtis.
Tu suaugusi, tad negražu verkšlenti, kai negali kreiptis
į tėtį. Privalai pati įveikti savo negandas.
Atlošė galvą, užsimerkė. Turi būti išeitis, tereikia
sukaupti protą, m ąstyti ir nepanikuoti.
Princas Joakimas tyliai užlipo laipteliais. Apsidairė.
Žinovo žvilgsniu įvertino subtilią lėktuvo vidaus ap­
dailą. Vis dėlto kažkas čia jam pasirodė keista.
Kas?
Negalėjo suvokti, ir tai truputį erzino, gal jaudino.

— 54 —
Nukreipė žvilgsnį į piloto vietą. Čia sėdintis berniukas
tiesiog stebėtinai tiko šiam lėktuvo salonui, kaip kokia
neatskiriama dalis. Tai ir buvo keisčiausia, nes vaikas
aiškiai per jaunas tokiam darbui. Dar viena mįslė, ku­
rią reikėjo įm inti.
Joakimas nepajėgė atitraukti žvilgsnio nuo stebė­
tinai gražaus berniuko veido. Gamta suklydo, suteik­
dama vyrui ilgas tankias blakstienas, skaisčią, tiesiog
švytinčią odą, auksu spindinčius plaukus. Kai jis nu­
prausė nuo veido ir plaukų tas dulkes, labai pasikeitė.
Kam vyrui toks tobulas grožis? T ik apsunkins jam
gyvenimą. Kad premjero dukrelei nors lašelis tokio
grožio būtų kliuvęs... Deja, ji tiesiog baidyklė, stam­
bių kaulų skeletas, aptrauktas geltona oda. Laikraštyje
skaičiau, kokia ji nepasotinamai aistringa, tiesiog mo-
teris-voras. Gal vore arba vorienė. Šiurpas krečia pagal­
vojus, kad privalėsiu tokią vesti ir šalia gulėti... Kitos
išeities nėra. Parodykite man sosto įpėdinį, kuris vedė
mylimą moterį. Pareiga tėvynei svarbiau už asmeninę
laimę. Nolens volens - norom nenorom aš ją vesiu. Na,
visų pirma, reikia iš čia ištrūkti, - tokios m intys sukosi
jo galvoje, žiūrint į tobulą mažojo lakūno veidą.
Saulės spindulys įlindo pro dulkėtą ilium inatoriaus
stiklą, palietė Lukrecijos plaukus, kaktą, ir ji pravėrė
akis. Pirmiausia pamatė vyrą, esantį grėsmingai arti ir
ją stebintį.
- Ką čia veiki? Tuojau dink iš čia! Pranyk iš mano
lėktuvo!
- Nerėkauk, - princas labai stengėsi suvaldyti pyktį.
Parodyti berniukui jo vietą - per didelė prabanga šiuo
metu, verčiau tarsiu ką nors malonaus. Tačiau ką? Na,

— 55 —
pavyzdžiui: - Anksčiau tu man liepei fuginti. Mokeisi
lotynų? Lansanijos vaikų žargonas kitoks.
Žodis „vaikų“ papiktino Lukreciją. Atsirado mat se­
nolis, kuriam aš vaikas, kurgi ne.
- Dar meni, kaip šneka vaikai, senuk? Nejaugi?
- Girdžiu tarpusavyje besikalbančius savo sargybi­
nius, dauguma dvidešimtmečiai, dar nepamiršę vai­
kystės...
- Savo sargybinius? Tu per avariją susitrenkei sme­
genis, arba Lansanijoje visi tokie pat trenkti, kaip ir
jūsų princas. Gyvenate sapnų pasaulyje ir sapnuojate
turtingas nuotakas.
- Mažiau, jausk saiką! Kaip drįsti?! Mūsų princas
protingiausias, drąsiausias...
Lukrecija nusijuokė.
- Dar pridėk, jog ir gražiausias.
- Na, nenoriu girti, bet Europos žurnaluose vadina­
mas gražuoliu svajonių princu.
- M eluok melą ir pakovok galą, - Lukrecijai atrodo,
jog šis auklytės Sigitos priežodis čia labai tinka. Seno­
ji auklė Sigita jų žino galybę, kaip ir Servanteso San-
ča Pansa, kiekvienam gyvenimo atvejui. Visus prie­
žodžius Sigita paveldėjusi iš bobutės, kuri nemokėjo
skaityti ir rūkydavo pypkę. Kad nemokėjo skaityti, ti­
kėtina, bet dėl pypkės nelabai.
- Aš niekada nesakau netiesos, - princo balsas rūs­
tus. Net Flavijus Bleberis nuleisdavo akis, pajutęs to­
kias gaideles. Pabrukdavo uodegą, pasak sargybinio
Seimo.
Tačiau Lukrecijos negąsdina vyriškio rūstumas. Pa­
manyk, įsižeidė teisuolis. Jeigu pyksti, apžiok nykštį, -

— 56 —
galėtų pritaikyti priežodį iš Sigitos repertuaro, tačiau
pasako kitaip:
- Gerai, tarkim, tu blefuoji.
- Tai tu, mažyli, m oki lošti pokerį? - pašaipiai klau­
sia princas.
- Mačiau lošiant, - replikuoja ji. - Tačiau žodį
„bluff“ jau vartojo Šekspyras, tad tavo pokeris niekuo
dėtas.
Gal ir vartojo, nežinia, kas dėjosi rašytojų galvose
prieš kelis šimtus metų, ir kas dabar dedasi neaišku.
Tačiau tas mažius pernelyg gudrus, jau man ima pa­
bosti tas jo gudrumas, mąstė Joakimas, bet atsiliepė
mandagiai:
- Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Siūlau atidėti
Šekspyro studijas, kol pasieksime Elbingą. Šiuo metu
bemeilyčiau pakalbėti apie tolesnius mūsų veiksmus,
num atyti planą...
- Pasilaikyk sau savo kvailus planus arba susikišk,
žinai kur. M an tavo planai rūpi kaip pernykštis snie­
gas, tad kicenk greičiau iš lėktuvo ir netrukdyk mąsty­
ti, - pertraukė jį Lukrecija.
Vaikėzo įžūlumas beribis, tokio dar nebuvau regė­
jęs. Tačiau savo nuomonę išsakysiu vėliau, kai ateis
laikas, ir būsime saugūs. Tai susigės mažius! M intis iš­
vysti sutrikusį, atgailaujantį akiplėšą buvo maloni.
- Lukai, dabar ne metas pyktis. Protu nepaaiški­
nama, bet mudviejų būklė vienoda. Kažkas trokšta
tavo ir mano m irties. Dėl savosios turiu tam tikrų
prielaidų...
- Ir turėk sau! Arba... .
- Neper traukinėk vyresnių, mažiau. O aš laikiau

— 57 —
Aistiją kultūringa šalimi, - princas nutilo. Šį kartą ty­
lėjo ir ji, tik žvelgė į vyro veidą.
Išblyškęs, turbūt alkanas, juk ilgai keliavo, pama­
nė Lukrecija, man ir pačiai ne pro šalį būtų pavalgyti.
M udu alkani, užtat ir pikti. J i atsistojo.
- Zinai ką, Kimai? Užvalgykime. Gerai?
Ž in a i k ą ? - daugybę metų niekas jam taip nebesako.
Jis buvo tikras, jog ir nebesakys, o štai išgirdo.
- Turi maisto? M aloni staigmena, leidžiu paruoš­
ti, - išsprūdo princui.
- Oo, kokios manieros! Turbūt Lansanijoje visi be
išimties mėgdžioja karalius. Apskurę, bet išpuikę, visai
kaip toje senovinėje dainoje, kur vyžotas kunigaikštis
išdidžiai pėdina į girią žagarų glėbelio prisirinkti, - iro­
nizavo Lukrecija.
Princas ignoravo jos pašaipą, ramiai tarė:
- Kažkas siūlė užvalgyti...
Užkandžiaujant abiejų nuotaika pasitaisė. Princas
tikėjosi, jog geriausiu atveju gaus sviestainį su dešra ar
ferm entiniu sūriu ir kavos šlakelį. Neatspėjo. Tai buvo
ir malonu, ir netikėta, nes berniuko valgiai nebūtų pa­
darę gėdos karališkajam stalui: kepta sultinga žąsiena,
plonyčiai, tiesiog perregimi rūkyto kumpio griežiniai,
švelnaus sūrio riekelės, dideli prinokę pomidorai, ma­
žyčiai kieti rauginti agurkai... Sidabrinis peilis su mo­
nograma, kuriuo juodu paeiliui naudojosi, dailios ser­
vetėlės bei vienkartinės stiklinės stebino Joakimą.
Tai man, princui, turėtų priklausyti visos tos gėry­
bės, ir aš maloningai teikčiausi vaišinti šį vaiką. Beje,
jis mažai valgo. Nejaugi maistas užnuodytas?!
- Mažai valgai, Lukai. Bijai nuodų?

— 58 —
 - Nesapnuok vidury šviesios dienos! - mestelėjo
Lukrecija, prisim inusi, jog taip sakydavo auklė Sigita,
kai nugirsdavo kokią nesąmonę. - Nevalgyk, jei bijai, -
ji paėmė iš jo peilį, šiltu delniuku paliesdama jo ranką,
ir atsipjovė didelį gabalą žąsienos.
- Aš pajuokavau. Nepyk, Lukai, - princas pirmą
kartą gyvenime buvo toks atlaidus ir mandagus. Jo
šturmanas net varžybų įkarštyje nepamiršdavo, jog
bendrauja su busimuoju karaliumi, elgdavosi pagar­
biai, neįsižeisdavo dėl įsakmaus tono.
- M an nepatinka kapinių humoras, Kimai. Supran­
tu, jog tokioje situacijoje visokios m intys lenda, tačiau
dėl valgių būk ramus: tetutė Sigita su mumis gyvena
dvidešimt vienerius metus, nuo pat mano gimimo, ir
labai mane myli, be to, į virtuvę nieko svetimo niekada
neįleistų, - pasakė Lukrecija, ir prieš akis iškilo senoji
geroji Sigita, kurios meile ir ištikimybe neabejojo. Iš­
vykdama pasakė jai, jog skrenda į saugią vietą, nieko
jai nenutiks, pabus svetur savaitę, gal dvi, dažnai pa­
skambins.
„Žinoma, nieko blogo nenutiks, mažute mano, an­
gelas tave saugos, bet tėtis vis vien galuosis, kol grįši,
juk matau, slapčia sprunki“, - pasakė senutė ir peržeg­
nojo Lukreciją. Nepamiršo maisto krepšelį suruošti.
Nenorėdama užrūstinti senutės, Lukrecija padėkojo
ir paėmė. Lėktuve vietos daug, o skaniais valgiais galės
Kasparą pavaišinti, štai dabar šį priklydėlį valgydina.
Joakimas nepatikėjo išgirdęs, jog berniukui dvide­
šim t vieneri, tačiau nutylėjo: tegul vaikas vaidina su­
augusį, gal tada drąsiau jaučiasi, o jam tas pats.
Baigė valgyti tylėdami. Princas pažvelgė į apelsinų

— 59 —
sultis, kurių niekada nemėgo, nes mažas buvo verčia­
mas jas gerti, ir ilgesingai sušuko:
- Už skardinę alaus atiduočiau pusę karalystės!
M an visą veltui norėjo įbrukti, ironiškai pamanė
Lukrecija, ir liūdesio šešėlis nuslinko jos veidu, tačiau
palinko prie krepšio ir ištraukė gero alaus skardinukę.
Buvo pasiėmusi dvi skardines maskuotės tikslais: juk
ji vyras ir privalo mėgti alų. Be to, tėvas vakarais ret­
karčiais išgerdavo gero alaus, šaldytuve visada būdavo
keli buteliai ar skardinės.
- Zinai ką? Tu šauniausias vaikinas visoje Europoje,
Lukai! - Joakim ui smagu tarti tą „žinai ką“, bet Lukre­
cijai nedaro jokio įspūdžio, įprasta frazė, ir tiek.
Princas išgėrė alų, padėkojo ir susižavėjo pats savi­
m i - koks mandagus ir nuovokus. Kas galėtų įtarti, jog
jis - princas?! Tai bent nustebs šis vaikas, kai atėjus
laikui paaiškės tiesa! Gal mėgins atsiprašyti... Jis jam
maloningai atleis. Tokios m intys ramino. Princas atsi­
rėmė į m inkštą atkaltę ir akim irksniu užmigo.
Lukrecija surinko maisto likučius - nežinia kada,
kokio ir kur begaus. Visus tuščius butelius pripildė
vandens ir sudėjo kartu su valgiais į kelioninį krepšį.
Pistoletą, detalų Skalvijos žemėlapį ir pinigus - į vidi­
nes striukės kišenes. Tualeto reikmenis, būtiniausius
asmeninius daiktus, apdairiai pasiimtas šokolado ply­
teles sutalpino lengvame plastiko krepšelyje. A n t vir­
šaus užmetė striukę - tai ji pati neš. Visa kita temps
tiesiog iš dangaus nukritęs vyras. Na, iš tikrųjų tai ji iš
dangaus nukrito, vyras atklydo nežinia iš kur.
Buvo gaila palikti likim o valiai lėktuvą, bet kitos iš;
eities Lukrecija nematė. Apsidairė po mielą erdvę, ir jos

■— 60 —
akys nukrypo į miegantį vyrą. Ramus atitolęs veidas
nebuvo praradęs žavių vyriškų bruožų, bet vis dėlto at­
rodė bejėgis, pažeidžiamas, jaudinamai gražus. Reikėjo
žadinti ir keliauti, nes saulė nenumaldomai krypo va­
karop, bet Lukrecija negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo
to kerinčio veido, plačios raumeningos krūtinės, siau­
rų aristokratiškų plaštakų su ilgais stipriais pirštais.
Į galvą lindo keistos geidulingos mintys.
- Metas keliauti, - pagaliau tarė ir palietė jo ranką.
Vyras nė nekrustelėjo. Tada Lukrecija paėmė iš
krepšio butelį vandens ir šliukštelėjo šlakelį ant nuo­
gos vyro krūtinės.
- Kaip drįsti, - sumurmėjo princas, nepramerkda­
mas akių.
Kai Lukrecija užpylė daugėliau vandens, vyras pašo­
ko. Jo akys svaidė žaibus.
- Viskam yra ribos! Tu jas peržengei, įžeidei karališ­
ką... - jis staiga nutilo. Po valandėlės pasakė: - Buvau
užmigęs ir sapnavau, kad esu...
- M an nerūpi tavo kvaili sapnai, Kim ai. Reikia ke­
liauti. Iš žemėlapio sprendžiant, iki artimiausios gy­
venvietės toloka, per parą nenueisime.
- Kaip drįsti mane pertraukti...
- Tu tebesapnuoji, Kimai. Gurkštelėk kavos, gal
prabusi pagaliau, - Lukrecija atsuko termoso dangtelį
ir įpylė truputį karštos kavos.
Sandarus termosas, puikiai laiko šilumą, pagalvojo,
dėdama atgal krepšin, kai jis išgėrė kavą. Į vyro aro­
ganciją nebekreipė dėmesio.
Juodu išėjo. Lauke Lukrecija pajuto, jog negali pa­
likti lėktuvo. Negali, ir viskas. Uždėjo delną ant šilto

— 61 —
dulkėto sparno, akyse vėl tvenkėsi ašaros. Joakimas
jos neragino - viską suprato, nes pats tarsi gyvą my­
lėjo savo sportinį automobilį. Žinoma, paliko be jokių
ašarų, kai įsitikino, jog neįmanoma užvesti.
- T ik vieną raidę gerai uždažei ar nugramdei, ma­
žiau, - pasakė žvelgdamas į lėktuvo korpusą, kur
per dažų sluoksnį galima buvo įskaityti pavadinimą
„Luką“. Vadinasi, tai to vaiko lėktuvas, nevogtas. Hm...
Kur ir kodėl tokiu atveju tas Lukas sprunka? Kas ga­
lėtų trokšti vaiko m irties? Kiek žinau, Aistijos prezi­
dentas neturi jokio sūnaus, tik pabaisą dukrelę. Antro
tokio įtakingo ir galingo žmogaus Aistijoje nėra. Tad
kieno jis sūnus? O gal jo vardas ne Lukas? Pavogė lėk­
tuvą iš kokio nors Luko ir pamelavo savo vardą? Kokiu
tikslu?
Mįslės, daugybė mįslių, kurias būtų galima įm inti,
jei tik tas Lukas juo pasitikėtų ir pradėtų apie save pa­
sakoti...
Nepalyginamai sunkiau suvokti, kodėl aš, keliauda­
mas pietų kryptim i, atsidūriau šalia pelkių, esančių va­
karuose. Kompasas negalėjo sugesti be kieno nors pa­
galbos. Norėta mane nuvilioti į pelkes, kad pražūčiau?
Ir kodėl čia aptikau šį lėktuvą su keistu lakūnu?
- Dabar neabejoju, Lukai, čia tavo asmeninis lėktu­
vas, - pasakė Joakimas. Savo m intis, jog lėktuvas vog­
tas, apdairiai nutylėjo. - Kai išvydau, pamaniau, jog
manęs laukia techninė pagalba.
- Keista, kad tavęs neieško. Juk lenktynių trasoje
yra kontroliniai punktai, turėtų būti žinoma, jog din­
gai, - kalbėjo Lukrecija. Ištarusi „kontroliniai punktai“
m iglotai prisim inė pro trukdžius ir tarškesį išgirstas

— . 62 .—
rytines žinias, bet nesusiejo su šiuo vyru ir tuojau pat
pamiršo. - Mūsų Aistijoje kaipmat būtų suradę.
- Manęs ieško, - oriai atsiliepė princas, - tačiau pie­
tinėse žemėse, nes Elbingas yra į pietus nuo lenktynių
trasos. Aš nuklydau tolokai į vakarus, į pelkynus, nes
mano kompasui kažkas nutiko.
- Kompasui ar tavo galvai? - tyliai suniurnėjo Luk­
recija.
Princas išgirdo. Jis galėjo parodyti kompasą, ku­
rio raudona pietų rodyklė buvo nukrypusi ne į saulės
pusę, o gerokai dešiniau, tiesiai į vakarus, tačiau iš­
didžiai tylėjo: jam nesvarbu, ką įžūlus vaikas galvoja
apie jo karališkąją didenybę. Užtat koks susigėdęs bus
mažius, kai sužinos, jog įžeidinėjo busimąjį Lansanijos
valdovą... Jis jam atleis, nors vertėtų nušnioti galvą.
Tiek to, dovanos gyvybę.
Ir princo m intys nejučia nukrypo į valstybės valdy­
mą, teisėtvarką. Rim tai pamąsčius, turėtų galioti m ir­
ties bausmė. Jeigu už baisius nusikaltimus nusiristų
kelių piktadarių galvos kaip kopūstai, kiti im tų bijoti,
ir pasaulyje įsivyrautų tvarka.
Lukrecija atitraukė delną nuo lėktuvo korpuso.
Reikėjo keliauti.
Aš grįšiu, mano drauguži, mudu pakilsime į begali­
nes erdves. Aš tau pažadu, tyliai sušnabždėjo.

63
 Penktas skyrius

ilkos dulkės, pikta saulė, įkyrus vėjas, jokios žalu­

P mos, nė menkiausios žolytės.
Jau keturias valandas juodu kelyje, o gamtovaizdis
nesikeičia - visur ta pati negyva žemė. Einant kyla p il­
ki dulkių debesėliai. Pilki Lukrecijos kedai, papilkėjo
melsvieji džinsai, ypač gerai dulkės lipo prie raudonojo
Joakim o kombinezono.
Visas pasaulis pilkas.
Nejaugi kur nors žaliuoja žolė, auga žali medžiai,
teka gaivus vanduo?
Niekas ir nesakė, jog Lansanija - gamtos dovana, ta­
čiau kad būtų šitokia... Kodėl tėtis trokšta tą nualintą
kraštą prijungti prie mūsų gražios žydinčios Aistijos?
Kam? A r nepakaktų suteikti humanitarinę pagalbą?
Gal ir gerai, kad tai išvydau, grįžusi viską papasakosiu.
Grįžusi... Nežinia, kada tai bus.
Tokios mintys sukėlė begalinę nostalgiją, net kanki­
nantis troškulys pasimiršo. Vandens juodu turi pakan­
kamai, bet visi gėrimai krepšyje, kurį tempia Kimas, o
šio povyza tokia išdidi ir niūri, jog nesinori kreiptis.
Mergina niekaip nesupranta, kodėl jis toks piktas. Jai
ir į galvą neateina, jog jos šūksnis, jam žirgliojant tuš­
čiomis rankomis, - „Paimk miegmaišį ir krepšį, juk ne­

— 64 —
šulinio mulo mudu neturim e“, - galėjo vyrą įžeisti. Ir
įžeidė. Tiktai nuo mažens ugdoma savitvarda neleido
parodyti, koks jis įžeistas. Jis grįžo, lengvai užsimetė
ant nugaros miegmaišį, pritaikytą nešioti kaip kuprinę,
paėmė krepšį ir nesidairydamas nuėjo tiesiai į saulę.
„Kimai, stok, tu eini pietvakarių link, saulė jau nebe
zenite, vadinasi, pasislinkusi į vakarų pusę. Štai tau ir
lenktynininkas! Nebesistebiu, jog paklydai!“ - sušuko
jam tada, bet vyras neatsiliepė, net neatsigręžė į ją. Vis
dėlto pakeitė kryptį.
Taip ir keliavo tylėdami, kiekvienas savo mintyse
paskendęs.
Bjaurus vaikiščias, nušniočiau tokiam galvą pats,
o dar geriau būtų, jei kokias tris turėtų, riedėtų visos
kaip kopūstai, galvojo vyras, bet nieko neištarė. Tokios
mintys slopino pyktį, o iš tikrųjų tai jis nė mažiausios
varlytės nenuskriaustų. Netgi išdrįso sulaužyti karališ­
kąją tradiciją - uždraudė Lansanijoje pramogines me­
džiokles. Jis mylėjo gyvūnus. Žudyti pramogai - kas
galėtų būtų bjauriau?! Gyvūnai dori ir nekalti, deja,
apie kai kuriuos žmones to negalima pasakyti. Kompa­
sas juk sugadintas.
Pavasario oras permainingas: danguje kaupėsi ir vėl
sklaidėsi debesys, būriukais palydavo. Tada pamiršę
priešiškumą abu susigūždavo šalimais, prisidengdavo
miegmaišiu ir tylomis laukdavo saulės pasirodymo.
Pavakarę debesys išsisklaidė, nurim o vėjas. Tvan­
kus karštas oras vargino labiau nei lietus. Abu kamavo
troškulys, Lukreciją dar ir kitas dalykas, kurį princas
nesivaržydamas atliko. J i to padaryti negalėjo, nes vy­
ras tuojau suvoktų, jog ji mergina.

— 65 —
 Jokio krūmo ar medžio, bent kokia įduba ar kalvelė
būtų... Deja, nieko. Bjaurus kraštas, tokiame tik pabai­
sa princas ir tegalėjo gim ti, niūrios m intys sukosi Luk-
recijos galvoje.
Šešėliai ilgėjo, bet gamtovaizdis nesikeitė. Svetima
nualinta žemė žadino liūdnas m intis. Galbūt rudenį,
kai gamta pavargusi ir visa atidavusi ruošiasi žiemos
miegui, m irusi žemė nekeltų tokio aštraus liūdesio, bet
pavasarį, kai visa atgyja, kai net pro betoną kalasi glež­
ni daigeliai, regėti šiuos negyvus plotus buvo skaudu.
Kim ui dar liūdniau, nes čia jo tėvynė, staiga suvokė
ji, ir visas pyktis dėl jo pasipūtimo dingo. Jis juk taip
pat ištroškęs ir pavargęs.
- Kimai, sustokime atsigerti, - šūktelėjo Lukreci­
ja. - Kažkas yra žadėjęs pusę karalystės už alų, - ban­
do juokauti, kad praskaidrintų žmogui nuotaiką.
Jokio atsako, gal tik kiek lėtesni vyro žingsniai.
Lukrecija jį pasivijo ir tada išgirdo:
- Paeikime dar truputį. Negyvoji žemė netru­
kus baigsis. Kuo greičiau iš čia ištrūksime, tuo geriau
mums. Tos dulkės gali būti radioaktyvios.
- Nemanau, - atsiliepė ji. - Neteko girdėti, jog Lan-
sanija būtų atlikusi branduolinius bandymus ar sprog­
dinimus.
Atsako neišgirdo. Princas bendrakeleiviu nepasiti­
kėjo.
Gal tas berniukas - dar vieneri spąstai man, kas
žino? Jo telefonas be baterijų, bet pistoletas su šovi­
niais. Beje, keistas ginklas, tiesiog m uziejinis ir atro­
do brangus. Na, šioje kelionėje niekas manęs nebenu­
stebins.

— . 66 —
 Princas klydo. Didžiausia staigmena jo dar laukė.
Raudonas saulės diskas grimzdo lėtai, kartu gramz­
dindamas Lukrecijos viltį apie šaltinėlį, medžius, žalias
pievas ar bent menkiausią žolytę. J i vos vilko kojas, ge­
rokai atsilikusi nuo vyro, o juk laikė save ištverminga.
Pastebėjo, jog jis sustojo, padėjo krepšį, numetė nuo
pečių miegmaišį.
Keista, dulkės nepakilo, pamanė ji. Nejaugi baigėsi
šie tyrai...
Ir tada pasigirdo pergalingas šūksnis:
- Valio! Lukai, žolė! Auga žolė!
Nežinia iš kur atsirado jėgų: ji pribėgo ir suklupo
ant žemės, delnais pajuto šiurkščią dygią žolę. Vyras
atsisėdo greta. Jo veidas buvo pavargęs, bet gražios
akys laim ingai šypsojo. Lukrecija matė jo aukštą kaktą,
tiesią aristokratišką nosį, valingą smakro liniją. Kelias
dienas neskusta barzda teikė veidui jaudinančio at­
šiaurumo.
Jo barzdytė turbūt tokia pat šiurkšti kaip ta žolė,
nejučia pamanė ji ir vos sutramdė norą paliesti vyro
smakrą.
- Dabar galime ir atsigerti, - pasakė jis.
- Gėrim ai tavo krepšyje, Kimai.
- Leidžiu išim ti, - įsakmiai tarė vyras.
- Pripratai įsakinėti savo šturmanui? Pats pasi­
imk, - pasakė Lukrecija ir nustebo, kad vyras šiek tiek
sutriko ir netgi bandė pasiteisinti.
- Na, pats drįsčiau tik vandens paim ti. O tu gal
alumi mane pavaišinsi? Tada jau ir visą karalystę tu­
rėtum.
- Deja, karalystės dovanojamos kartu su karalai­

— 67 — ■
čiais, - išsprūdo Lukrecijai. J i prisim inė laikraštyje
matytą Lansanijos princo nuotrauką ir apsiniaukė.
- Arba su karalaitėmis, Lukai. Tikram vyrui tai ne
dovana, suprantu tave, - jis norėjo kalbėti linksmai,
gal pašaipiai, bet balsas skambėjo apmaudžiai.
Kodėl? Mįslingas vyras. Lukrecija norėtų jį įm inti.
Joakimas išgėrė alų, skardinę įdėjo atgal į krepšį.
Nenori palikti pėdsakų ar saugo gamtą? Lukrecijai
buvo įdomu, bet ji nesiteiravo - juk vis vien neišgirstų
teisingo atsakymo. Turbūt automobilių lenktynės iš­
mokė tvarkingumo, nusprendė. Jam taigi nėra ko bai­
m intis, pasiklydo, ir tiek. Aš - kas kita. Tad jiems pa­
valgius panaudotas servetėles taip pat sudėjo į krepšį.
Temo. Danguje suspindo pirmosios žvaigždės, di­
delės ir ryškios, visai tokios, kaip jai skrendant. Juodu
sėdėjo atsirėmę į miegmaišį, nuo vyro sklido jaudinan­
ti šiluma, nepaaiškinama ramybė, jėga. Jis neprim inė
Lukrecijai jokio iki tol sutikto vyro, nebent tėtį, nes
šalia jo jautėsi saugi. Vyriškis, kuris atrodys panašus į
tėvą, bus tavasis likimas, sakydavo senoji auklė. Tėvo
prisim inim as sukėlė graudžias m intis. Vargšas tėtis
nerimauja, kremtasi, o ji sau sėdi čia ir žavisi nepažįs­
tamuoju. Tiesiog gėda, reikia kuo greičiau keliauti.
- Metas eiti, Kimai. Strėlės upė, tiksliau, kaimelis
su paštu ir telefonu mūsų laukia.
Tiktai aš, valdovas, galiu spręsti, kada eiti, - Joa­
kimas priekaištingai dirstelėjo į bendrakeleivį, tačiau
nieko neištarė. Lėtai atsistojo, užsimetė ant nugaros
miegmaišį, bet nepajudėjo, dairėsi.
- A r nenuklysime tamsoje atgal į pelkes, Lukai?
Saulė nusileido, net gaisai baigia užgesti...

— 68 —
 - Jokio pavojaus nėra, naktis giedra. T ik pažvelk,
kiek žvaigždžių, Kimai.
- M oki orientuotis pagal žvaigždes? Zinai, kur
Paukščių Takas? Neįtikėtina.
- Nepamiršk, jog aš lakūn...as. Teko skraidyti nak­
tim is be kompaso, - pabrėžtinai kukliai tarė Lukre­
cija. Tai būdavo mokomieji skrydžiai, šalia sėdėdavo
instruktorius, bet juk nebūtina tam pasipūtėliui viską
sakyti.
- Be kompaso?! O jeigu staiga apsiniauktų, prasidė­
tų audra?
- Visada galima kur nors nusileisti, Kimai...
Joakimas nieko neatsakė, pakėlė nuo žemės krepšį.
Lukrecija pasiėmė savo krepšelį.
Keista, galvojo ji, esu svetimame krašte, su nepa­
žįstamu vyru, o jaučiuosi rami, net savotiškai linksma.
Tai įdomiausias nuotykis mano gyvenime... kol kas.
Įkyrių dulkių nebebuvo, bet keliauti tamsoje darėsi
sunkiau: juodu kliuvinėjo už aštrių žolių kupstų, bai­
dėsi iššokusios varlytės, įvairiausių garsų prisipildžiu-
sios nakties.
- Jeigu yra vištų, yra ir medžiotojų, - suniurnėjo
Lukrecija.
- Kokių dar medžiotojų?
- Kurie medžioja lapes. O i, Kimai, tu turbūt jokios
knygos nesi perskaitęs. Nežinoti „Mažojo princo“! Tik
Lansanijoje tokių tamsuolių gali pasitaikyti.
Joakimas nepuolė aiškinti, jog ne tik „Mažąjį prin­
cą“, bet ir Antuano de Sent-Egziupery „Citadelę“ yra
perskaitęs. Jis pasakė:
- Suprantu, po tokios kelionės tyrais Lansanija tau

— 69 —
prasta atrodo. Bet tu pamatysi ir kitokią, prižadu. Ir tu
ją pamilsi. O rašytojas Sent-Egziupery man patinka,
nes lakūnus ir lenktynininkus daug kas sieja.
- Ir vieni, ir kiti bėga nuo gyvenimo, - liūdnai tarė
Lukrecija. Tai nebuvo kur nors nugirsti ar perskaityti
žodžiai. Tai nuosava patirtis, nes po Hamleto žūties
tiktai skraidydama mažiau jausdavo netekties gėlą.
- Aš galėčiau pasakyti: skaitome knygas, kad pa­
mirštume vienatvę, - tarė Joakimas.
Tas vaikas nė neįsivaizduoja, koks aš vienišas, kokie
vieniši yra visi valdovai, mąstė jis.
- Nuo vienatvės gelbsti tik meilė, Kimai. Turėtum
žinoti.
- Tu mane stebini, mažiau. Tau keturiolika metų, ne
daugiau. Nemėgink prieštarauti, jog dvidešimt vieneri.
Aiškiai matyti: balsas vaikiškas, barzdos nė užuominų
nėra, o kalbi brandžiai, daug skaitęs, netgi apie žvaigž­
dynus nutuoki. Nejaugi turtinga šalis teikia žmonėms
tiek galimybių? Turbūt teikia, t u - gyvas įrodymas
arba... priekaištas man.
- Priekaištas? - Lukrecija nustebo.
- Nekreipk dėmesio. Naktis mane šitaip veikia, einu
miegodamas, - pasakė Joakimas. Nors iš tikrųjų jautė­
si labai kaltas, kad jo šalis tokia nualinta. Net ir nebū­
damas karūnuotas galėjo daugiau nuveikti. Nenuveikė,
deja. - Gal jau sustokime nakvynei ir išsitieskime, Lu­
kai? Tu man parodysi žvaigždynus. Bus įdomu miegoti
lauke. Juk ne dažnai tenka, ar ne?
M iegoti lauke jai tekdavo vaikystėje, kol mama buvo
gyva. Jie visi trys kopdavo į kalnus. Nuostabios dienos
ir naktys šalia laim ingų gražių tėvų... Akim irksniu to

----- 7 0 -----
neteko. Sniego griūtis palaidojo jos mamą, sulaukusią
vos trisdešim t penkerių metų. Jai tada buvo trylika -
ištįsusi liesutė paauglė, bjaurusis ančiukas, bet links­
ma ir guvi. Tėtis jas abi vadino vienodai: mano gražuo­
lės. Tėčio ir mamos dėka ji yra išsilavinusi, pasitikinti
savimi. Valstybė? Na, ne. T ik tėvai viską duoda savo
vaikui. Arba ne.
- Sustoti poilsiui? Protinga m intis, Kimai. Čia sau­
sa, ir krūmelis šioks toks yra, - pagaliau atsiliepė ji. -
Ištiesk miegmaišį.
Princas Joakimas numetė krepšį ir miegmaišį.
- Tai tu privalai man tarnauti, o ne aš, - murmtelė­
jo ir oriai pasišalino.
Jeigu tas vaikas nenurodinėtų, ką man daryti, būtų
visai normalus bendrakeleivis. Ir kodėl jis toks įžūlus?
Betrūksta, kad pats į maišą sulįstų, o man, valdovui,
tektų ant žemės miegoti, galvojo grįždamas atgal.
Taip ir buvo: Lukas jau gulėjo miegmaišyje, net už­
trauktuką iki pat smakro užsitraukęs.
- Gali pasikloti mano striukę, Kimai, žemė nuo ra­
sos drėgnoka. Rankšluostį pasidėk po galva, man ne­
reikia, aš pasikišau savo džinsus.
- O savo striukę susikišk į vieną vietą, mažiau! - Jo ­
akimas išniro iš kombinezono, staigiu judesiu trukte­
lėjo miegmaišio užtrauktuką. - Pasislink, - mestelėjo
ir nelaukdamas, kol Lukrecija tą padarys, įsiropštė į
miegmaišį, tiesiog ant jos užgriūdamas.
Lukreciją prislėgė ne tik jo karštas kūnas. Vyriškas
kvapas, pyktis, agresyvumas, žavesys užgriuvo ją, ne­
turinčią tokios patirties. Hamletas būdavo švelnus...
Vos ne vos išsivadavo, atsigulė ant šono, atsukdama

— 71 —
jam nugarą. Jis padarė tą patį. Taip ir gulėjo suglaudę
nugaras, pamiršę žvaigždynus.
Pirmas užmigo Joakimas, juk jis nenutuokė, jog
guli šalia moters. Lukrecijai buvo sunkiau užmigti. Vis
dėlto lygus tylus vyro kvėpavimas, nuo jo sklindanti
šiluma nuramino Lukreciją. J i šiek tiek atsipalaidavo,
ir nuovargis prišaukė miegą.

Saulės spindulys prasiskverbė pro krūmo lapelius, šil­

dė kaktą, kuteno blakstienas. Lukrecija pravėrė akis.
Dilgčiojo nutirpusią ranką, truputį skaudėjo kojų rau­
menis.
Reikėtų keltis, palįsti po šiltu dušu, tingiai pamanė
ir staiga viską atsiminė.
- Oo, - tylutėliai sudejavo, bet šalia gulintis vyras
nė krust.
Išlindo iš miegmaišio. Rasa buvo šalta, bet maloni.
Nusprendusi, jog tokį ankstyvą metą visi vabalai dar
miega, nusprendė eiti basa. Lukrecija buvo tikras mies­
to vaikas, šiek tiek įtariai žiūrėjo į pievas ir tniškus. Ją
viliojo aukštis, begalinis dangus. Su ilgesiu žvelgdavo į
skrendančius paukščius.
Vabalai tikrai dar miegojo arba jų čia nebuvo: Luk­
recija sėkmingai nuėjo toli, kur vyras jos nepastebėtų,
jei ir nubustų. Grįžo sužvarbusi, bet pažvalėjusi, netgi
savotiškai laiminga.
Likau gyva, kai viltis buvo mažulytė, priklydo kelio­
nės draugas, kuris, nors ir nenoromis, bet neša daik­
tus, dar turiu vandens, pakelį sulčių ir dvi plyteles šo­
kolado. Jeigu aimanuočiau, užrūstinčiau lemtį.

— . 72 —
 Lukrecija atsigėrė vandens, truputį užsipylė ant
rankų ir veido. Kojos ir taip buvo šlapios nuo rasos ir
šaltos.
Vyras tebemiegojo. Lukrecija prisim inė, koks jis
karštas, ir panoro sušilti. Šmurkštelėjo į miegmaišį,
priglaudė pėdutes prie jo šiltų kojų ir akim irksniu be
sapno užmigo.
O vyras sapnavo. Sapnas buvo nuostabus. Neapsa­
komai graži ir švelni moteris glaudėsi prie jo, glamonė­
jo, lietė, jaudino... Geismas buvo toks stiprus, atnešė
tokią palaimą, kokios net realiame gyvenime nebuvo
patyręs. Paskui nuostabiosios moters paveikslas blan­
ko, malonumas slopo, iš lėto į sąmonę skverbėsi realy­
bė, o kartu ir gėdos jausmas, kad jis sugrįžo į paauglys­
tės laikus, kai sapnuose patirdavo orgazmą.
Tai buvo labai seniai. Likus gal savaitei iki penkio­
liktojo gimtadienio, guvernantas jį nuvedė pas savo
„gerą pažįstamą, panelę be skrupulų“. Tada jis manė,
jog guvernantas tai padarė iš draugiškumo, tik vėliau
suprato, kad šis dalykas įėjo į jo pareigas, juk tėvas ka­
ralius, užimtas valstybės reikalais, niekada neturėjo
laiko sūnaus auklėjimui. Trečią kartą pas ją apsilankęs
princas pastebėjo, jog moteris nėra jauna, bet tada jau
nebebuvo svarbu.
Geraširdė ir labai patyrusi kurtizanė atskleidė busi­
majam valdovui visas erotikos paslaptis, ir geidulingi
sapnai išnyko. Princas savo m alonumui pas ją lankėsi
beveik dvejus metus. Juodu ne tik mylėdavosi, bet ir
kalbėdavosi. Jeigu jis dabar garsėja kaip neprilygsta­
mas meilužis, tai turi būti dėkingas savo pirmajai mei­
lei. Tada jis neabejojo, jog moterį myli. Rausvoje sil­

— 73 —
pnoje šviesoje gundančiais nėriniuotais drabužėliais ji
jam atrodydavo gražuolė. Bet ne tai buvo princui svar­
biausia. Labiau nei fizinio artumo, jam reikėjo nuošir­
džių pokalbių, supratimo, pasitikėjimo.
Kartą atėjęs dienos metu nepažino ir palaikė jos
m otina. Abu kurį laiką pasijuto nejaukiai, tačiau lovoje
tai buvo pamiršta. Nustojo pas ją lankytis tik tada, kai
netikėtai užsukęs aptiko miegamajame savo guvernan-
tą. Nepyko, suprato, jog tai jos gyvenimo būdas, bet
pasitikėti nebeįstengė. Į jos pašto dėžutę įmetė didelę
sumą pinigų be jokio raštelio. Neabejoja, jog moteris
suprato, kieno yra toks atsisveikinimas.
Septynioliktojo gimtadienio proga jis su Seimu nu­
ėjo į prabangų viešnamį. Droviam Seimui tai buvo tik­
ras žygdarbis, bet jis nedrįso atsisakyti. Dar vėliau pa­
simylėjimai su moterimis Joakim ui tapo kasdienybe.
Erotiniai sapnai? Jie praėjo kaip ir vaikystė. Tačiau šią
naktį...
Delnas tebejautė tobulą moters krūtį, švelnią odą...
M ano sapnas tęsiasi ar...
Vyro ranka atsargiai nuslydo bendrakeleivio kūnu,
apėmė kitą krūtį, stebėtinai puikiai telpančią delne.
Vos vos liesdamas slydo vis žemiau ir žemiau... Vėl kilo
nenumaldomas geismas.
O ne! Po galva ji turi užtaisytą pistoletą ir gali pra­
busti. O tada jį nužudys. Arba...
Ne, jis neturi teisės rizikuoti. Jis - valdovas.
Nuo mažens griežtai ugdoma savitvarda padėjo: vy­
ras atsargiai pakėlė ranką, atsitraukė, kiek leido ankš­
ta miegmaišio erdvė. Jautėsi neregėtai nustebintas,
apstulbintas, tiesiog apkvailintas.

— 74 —
 J i vedžiojo mane už nosies. Niekados jokia moteris
nėra manęs šitaip apmulkinusi. Turėjau seniai supras­
ti, bet ne. Ir lėktuvo pavadinimas „LUKĄ“. O aš dar pa­
gyriau, kad gerai raidę „S“ nuvalė. Tikras tešlagalvis.
Nuogas vaikščiojau. Na, ir vaizdelis jai buvo... Esu vi­
siškas idiotas.
Pasiteisinti galėjo tik tuo, kad lenktynės yra grynai
vyriška vertybė, čia moterims ne vieta. Techninėje pa­
galboje dirba išim tinai vyrai. Be to, kai pirm ą kartą iš­
vydo, veidas buvo nuo dulkių pilkas, neišvaizdus. O vė­
liau jos kaip ir nebematė, karaliai abejingi kai kuriems
dalykams ir žmonėms. Jo kūnas pasirodė įžvalgesnis
už protą.
Na, bent dėl šito galiu būti ramus, tebesu normalus
vyras, nusprendė jis, tačiau visa kita dar labiau kom ­
plikavosi. Vaikas jam buvo kur kas mažiau pavojingas
nei graži protinga mergina. Jei susitikimas su berniu­
ku galėjo būti atsitiktinis, tai su gražuole - vargu. Ji
ginkluota ir visapusiškai pavojinga.
Reikėjo apsispręsti, kaip elgtis. Princas galėjo pa­
im ti jos ginklą, surišti miegančią ir palikti tame mai­
še. Parą ji tikrai išgyventų. Per tiek laiko jis pasiektų
gyvenvietę ir išsikviestų savo vyrus su visureigiu arba
malūnsparniu.
O gal nieko jai nedaryti? Apsimesti, jog nieko nenu­
tiko?
Princas pažvelgė į miegančiąją. Jos veidas buvo ra­
mus, tyras, daug žavesnis nei dieną, kai ji jam nurodi­
nėdavo, šaipydavosi.
O jeigu paliktą merginą kas nors užpuls? Kaip su­
rišta apsigins?

— 75 .—
 Skriausti už save silpnesnę moterį, kuri valgydino
jį, negailėjo vandens (jis vėl prisim inė savo maudynes,
kai prašė jos patrinti nugarą, o ji nustėrusi žiūrėjo į jį),
vaišino alumi ir šokoladu, princas vis dėlto negalėjo.
Žinojo, jog valdovas turi būti griežtas, netgi žiaurus.
Sentimentalumas - poetų dalia, valdovus tik pražudo.
Galbūt ji ir siųsta jį nužudyti? Tai kodėl nenužudė?
Ju k progų turėjo daugybę. Pagaliau jis visą laiką ėjo
priekyje, o ji nešėsi ginklą, užtektų spustelėti gaiduką.
Gal siuntė jo suvilioti? Tada neturėjo apsimesti vyru ir
būti tokia atžagari. Mįslė.
Pamąstęs nusprendė situacijos nekeisti. Jis tik bus
budresnis ir... paslaugesnis, juk ši būtybė moteris,
o apie karališkąjį mandagumą nuo amžių glūdumos
sklinda legendos.

Lukrecija pabudo. Jautėsi puikiai. Vyro šalia nebuvo.

Nejaugi iškeliavo?
Vos taip pamanė, akys užkliuvo už raudono kom bi­
nezono. Žinom a, jis pakankamai įžūlus, kad vaikščiotų
nuogas jos akivaizdoje, bet toli tai neis.
Kai Joakimas grįžo, Lukrecija jau buvo apsirengusi
ir nusipraususi, tiksliau, drėgna servetėle nusišluos­
čiusi veidą ir rankas.
- Labas rytas, Lukai! A r gerai miegojai?
- Ačiū, puikiai, ypač tą pusvalandį, kai tavęs nebuvo
šalia.
- M alonu girdėti, - tepasakė Joakimas, nors knie­
tėjo replikuoti: ne taip ir puiku tau be manęs buvo, jei
kelios minutės ištįso į pusvalandį.
Nieko daugiau nekalbėdamas nusigręžė, paėjėjo ir
apsivilko kombinezoną.

— 76 —
 - Tu įtartinai mandagus, Kimai. Ką būsi sumanęs?
- Aš visada toks, mažiau! Tai tu dygus kaip ežys. Vis
grasini ginklu, tik aš nesibaiminu - esu tikras, jog ble­
fuoji. Arba apkaba be šovinių. Arba iš to tavo pistole­
to paskutinį kartą šauta prieš šimtą metų. Jeigu išvis
šauta.
Netikėtai Lukrecija palinko prie savo krepšelio. Kai
ji atsitiesė, rankoje laikė pistoletą, nukreiptą tiesiai į
vyrą.^
- Štai ir išsigandai! - nusijuokė.
Joakim ui pasirodė, kad nieko gražesnio už tą neti­
kėtą juoką nėra girdėjęs. Žmogus, kuris šitaip juokiasi,
nežudys savo artimo.
Keisto impulso pagauta Lukrecija pasakė:
- Jeigu nori, ginklas gali būti pas tave. Aš vis vien
negalėčiau šauti į žmogų ar gyvūną. Pagal žemėlapį,
šiandien jau turėtume pasiekti kokį kaimelį. Kai gam­
ta tokia klaiki, gyventojai irgi gali būti pikti. Jeigu
mums kiltų pavojus, geriau, jog tu turėtum pistoletą,
tad paimk. Ko spoksai nustebęs? Pistoleto nesi laikęs
rankoje, ar kaip?
- Jei negalėtum šauti, kam įsigijai ginklą? - įtariai
paklausė princas, bet pistoletą paėmė, patikrino. - A p­
kaboje trūksta tik vieno šovinio, iš tikrųjų, - pasakė
ir toliau tyrinėjo ginklą. - Dram blio kaulo rankena,
įmantrūs papuošimai. Pistoletas senovinis arba tobula
tokio imitacija, turėtų būti labai brangus. Kam vis dėl­
to tokį nešiojiesi?
Nes kitokio neturėjau, galėtų pasakyti Lukrecija.
Tėvas šį pistoletą pirko Satebio aukcione Londone.
Ryšių su visuomene direktorė Margaretė Kaja, sena jo

— 77 —
pažįstama, pranešė, jog yra gautas parduoti Lukrecijos
Bordžijos palikuonims priklausęs pistoletas. Pradinė
kaina visai protinga, o daug norinčių nebus, nes mažai
kam pranešta, pasakė direktorė.
Ginklas buvo labai dailus, padabintas menišku or­
namentu, primenančiu raidę L, tad Gajus Daugėla,
nors ir nepatikėjo Bordžijos legenda, vis vien jį įsigijo.
Jo dukteriai Lukrecijai pistoletas keistai patiko, tar­
si jai kalbėjo: nepadėk manęs, aš tau tarnausiu, būsiu
tavo talismanas. Totemizmas, antgamtiniai ryšiai su
daiktais tebegyvavo Aistijoje, ilgus amžius buvusio­
je pagoniška. Nors ir turtingi, aisčiai tausojo ir gerbė
daiktus, ypač meniškus, tad Lukrecijai atrodė norm a­
lu, kad ji akim irksniu pamėgo daiktą. Be to, laikydama
rankoje pistoletą pasijusdavo saugi.
Tėvas jai ir padovanojo. Jam ir į galvą neatėjo, jog
pistoletas veikia, o duktė apie tai neužsiminė.
Šios istorijos pasakoti pasipūtėliui bendrakeleiviui
Lukrecija nė nemanė, į jo klausimą atsakė trumpai:
- Tokiems kaip tu pagąsdinti.
- Dabar aš galiu tave gąsdinti...
- Jei pavyks, - atsiliepė ji.
- Vaidini labai kietą, mažiau.
- Toks esu, Kimai. Po to, kai įveikiau tas pelkes, bi­
joti savo pač...ties pistoleto, būtų kvaila.
- Net kai tavo pistoletas mano rankoje?
- Net ir tada, - ramiai atsakė Lukrecija. - Nes aš tau
reikalingas, tu be manęs paklystum, Kimai.
Keista, bet šį kartą įžūlūs žodžiai neįžeidė princo.
Ši būtybė netgi ėmė kelti pagarbą. T ik tiek, nieko dau­
giau, nes buvo įsitikinęs, jog meilė jį aplenks, kaip ap­

— 78 —
lenkdavo iki šiol.
Joakimas įsidėjo ginklą į kombinezono kišenę.
- Jei persigalvosi, kiekvienu momentu galėsi atsi­
im ti.
- Atsiim siu tik mums išsiskiriant. Kol būsime kar­
tu, ginklas tebūnie pas tave, Kimai.
Šis mažas pistoletas sukėlė princui daugybę didelių
spėlionių.
Gudrus manevras, siekiant užliūliuoti jo budrumą,
ar pasitikėjimas? Beviltiška spėlioti, kas vyksta moterų
galvose, nusprendė jis. Ne veltui Frydrichas Nyčė per­
spėdavo: Niekada nebūk visiškai tikras, kai turi reikalų
su m oterimi. Ne, Nyčė buvo griežtesnis: Pasiim k rimbą,
eidamas pas moterį.
O ką reikėtų paimti, jei ši moteris apsimeta vyru?
Ką patartų tokiu atveju filosofas? O gal tiesiog jos pa­
čios paklausti? T ik ar išgirstų teisingą atsakymą?
Princas Joakimas sulankstė miegmaišį, užsimetė
ant nugaros, pakėlė nuo žemės krepšį.
- Eime, Lukai.
- Nenori sulčių, Kimai?
- Ačiū, atsigėriau vandens prabudęs. Pataupykime.
- Tada eime. Laikas nelaukia.

79
 Šeštas skyrius

yto migla išsisklaidė, bet saulė tebebuvo švel­

R ni, m aloniai šildė, džiovino rasą. Neįtikėtina, ta­
čiau keliauti Lukrecijai buvo smagu, ji netgi ėmė švil­
pauti linksmą melodiją. Jos širdis juokėsi. J i neklausė
savęs kodėl. Džiaugsmą temdė vienintelis dalykas - dėl
jos labai nerimaujantis tėtis. Vos pasiekusi gyvenvie­
tę, paskambins, o dabar nieko negali padaryti, nebent
paspartinti žingsnį ir negadinti sau ir bendrakeleiviui
nuotaikos.
Švilpti yra vyrų privilegija, kodėl gi man ja nepasi­
naudojus, mąstė ji. Kas galėtų paneigti, jog nesu vy­
ras? Šitas nepažįstamasis? Na, ne! Šauniai jį apmul­
kinau. Juodu buvo taip arti vienas kito, tiesiog susi­
glaudę miegojo, ir jis vis vien nesuvokė, jog ji mergina!
Šis žinojimas kėlė didelį pasitenkinim ą ir pasitikėjimą
savimi.
Gal be reikalo pasirinkau studijuoti archeologiją?
Būčiau puikia aktore arba politike.
Juk vyras gerokai vyresnis už mane ir šiaip jau ne­
kvailas, vadinasi, kiekvieną galėčiau apm ulkinti. To­
kios mintys džiugino širdį šioje vargingoje kelionėje, o
jai kliuvęs išbandymas ėmė panėšėti į savotiškai įdo­
mų nuotykį.

— 80 —
 Princas jautė pistoleto svorį. Ši neįm inta mįslė jį er­
zino. Norėjosi manyti, jog mergina juo pasitiki, ir tiek.
Tačiau negalėjo - per daug keistų dalykų nutiko pasta­
ruoju metu.
Joakimas atsigręžė ir paklausė:
- Gal stabtelėkime atsigerti?
Tai buvo pirmas kartas, kai jis taip pasielgė. Vakar
visą laiką keliavo nieko jai nepratardamas.
- Gerk, vanduo tavo krepšyje, - mestelėjo ji nesu­
stodama.
- A r tavo Aistijoje visos merginos yra pikčiurnos? -
išsprūdo princui.
- Ką?! Ką tu pasakei, asile?
- Pasiteiravau, kokios merginos tavo tėvynėje, Lu­
kai. Juk esu normalus vyras, dar nė nevedęs, tad mane
domina moterys. Pagalvojau, gal jau žinai. Niekada ne-
simylėjau su aiste. Įdomu, ar jos aistringos? Bijau, pik­
tos kaip žiežulos ir šaltos kaip žuvys. Mūsų Lansanijo-
je merginos švelnios, nuolankios, paklusnios...
- M an nerūpi nei tavo Lansanija, nei tavo kvaila
seksualinė patirtis, taigi užsičiaupk, - pertraukė prin­
cą Lukrecija.
- Na, taip, tu dar mažas. Po kelerių metų ir tau rū­
pės. Tada ir pasikalbėsime apie paneles, pasidalysime
patirtim i, - princas atvirai šaipėsi.
- Neabejoju, jog turi didelę patirtį šioje srityje. Re­
gis, Lansanijos merginos nėra išrankios... Jei kada gir-
siesi savo pergalėmis, tai ne man: pasibaigus šiai kelio­
nei mudu daugiau niekada nesimatysime, žinok!
- Nebūk toks tikras, mažiau! Argi negirdėjai, jog
Lansanijos princas ves jūsų prezidento dukrelę? M udu

— 81 —
būsime bendrapiliečiai, patinka tau tai ar ne, tad susi­
tiksime per bendras šventes ar kitas iškilmes.
- Nebent sapne! Prezidento duktė niekada netekės
už jūsų princo! Esu visiškai tikras.
- Įdomu, kodėl esi toks tikras? Jau viskas sutarta:
princas pakviestas į tos kaliausės gimtadienį...
- Kaliausės?! Tai jūsiškis princas - kaliausė! Ir dar
nenaudėlis, siekiantis prabangos moters sąskaita.
- Kaip drįsti, kvailas mažiau, šitaip kalbėti apie jo
didenybę Lansanijos valdovą?! M ūsų princas...
- Tiek to, palikime princą ramybėje. Nuobodi
tema, - netikėtai ramiai pertraukė jį Lukrecija. Nėra jo­
kios prasmės tam priklydėliui ką nors įrodinėti, be to,
ji neturi į save atkreipti jokio dėmesio. Dabar ji tėra pa­
prastas vaikinukas, techninis darbuotojas, kurį domina
tiktai lėktuvai: - Atsigerkime ir keliaujame, Kimai.
Jos nuostabai, vyras neprieštaravo.
- Vertinga m intis, Lukai. Protingiausia pam iršti vi­
sokias vedybas.

Kemsynai, aštri dulkina žolė, pilki negyvos žemės lopi­

nėliai, krūmynai. Jokio kelio ar bent takelio, rodančio,
jog artėja prie gyvenvietės.
- Sultingas mėsos kepsnys nepamaišytų, ar ne, Lu­
kai? - paklausė Joakimas. Dabar, kai jis žino, jog ke­
liauja su mergina, norisi ją kalbinti. Provokuoju, gal
išsiduos, kas tokia esanti, teisinasi pats sau princas.
Iš tikrųjų tai jį labai sudomino ši mergina, graži,
protinga, gailestinga, bet nenuspėjama. Ir švelni... kai
miega. Princas nepajėgia pam iršti sapno - tokių malo­
nių pojūčių nebuvo patyręs net realybėje. ‘

■— 82 —
 - Dar turim e vieną šokolado plytelę, Kimai, - Luk­
recija išėmė iš krepšelio paskutinę plytelę ir perlaužė į
dvi nelygias dalis. Didesniąją padavė jam, savąją įdėjo
atgal į krepšelį. - Tu sunkiau neši, tau reikia labiau pa­
sistiprinti.
Joakim ui tai padarė įspūdį: juodu labai alkani, juk
ji galėjo kiek atsilikti ir viena pati suvalgyti - jis nė ne­
žinotų, bet jai toks dalykas turbūt nė į galvą neatėjo.
Turi prigim tinio kilnum o, pagalvojo, būtų puiki kara­
lienė. Pikčiurna, bet aš ją sutramdyčiau...
J į patį apstulbino tokios mintys, apie jokią merginą
nėra taip galvojęs. Kas man darosi? Turbūt nuo troš­
kulio minkštėja pilkosios ląstelės, ne kitaip.
Liuoktelėjo varlytė, pasirodė kelios nugeibusios m u­
sės - žm onių gyvenvietė buvo netoli.
- A r nemanai, jog mūsų kelionė greitai baigsis, Lu­
kai? M an regis, tuojau pasieksime kaimelį.
- Tavo kraštas, Kimai, tau geriau matyti. Stabtelė­
kime, pažiūrėsiu žemėlapyje, - atsiliepė Lukrecija. A t­
sisėdo ant šiurkščios žolės, išsitraukė žemėlapį.
- Sunku tiksliai orientuotis, kur mudu dabar esame.
Kai išvysime upę, bus aiškiau. Kažkoks kaimelis pažy­
mėtas už upės. Tikėkimės, jog per ją yra tiltas.
- Nejaugi nemoki plaukti, mažiau? Nebijok, pagel­
bėsiu. Drabužius į neperšlampamą maišelį sukimšime.
Ta proga ir išsimaudysime. Nuogiems plaukti - smagu­
mėlis! Kažkodėl negirdžiu džiugių šauksmų. Nemėgsti
maudytis? - ironiškai šypsojo Joakimas.
- Mėgstu, bet tavo upė bus tokia pat užteršta, kaip
ir tos žemės, kuriom is keliaujame.
- Nekvarksėk, mažiau! Tavo Aistija tokia švari ir
tvarkinga, jog normaliam žmogui staugti norisi iš

— 83 —
maudulio ir nuobodžio. Turbūt šaligatvius kvepiančiu
šampūnu plaunate, ne kitaip.
Lukrecija neatsiliepė, nė akių nepakėlė į vyrą, įdėjo
į krepšelį žemėlapį ir nužingsniavo.
Princas spėjo pam atyti tą žemėlapį, itin tikslų ir iš­
leistą ne Lansanijoje. Tokie žemėlapiai nepardavinėja­
mi. Iš kur ji gavo? Panelė pavojinga. Ir žavinga, nejučia
pagalvojo. Netrukus pasieksime gyvenvietę, o aš nieko
apie ją nesužinojau. Na, ir jai apie save nieko neprasi­
tariau. Šiokia tokia paguoda, vargingųjų elfų dovanėlė.
Netrukus juodu pajuto bjaurų kvapą, o vėliau iš­
vydo upelį, jei taip galima pavadinti dvokiantį, šiukš­
lėmis bei visokiausiomis atliekomis užterštą, lėtai te­
kantį vandenį.
- Paeikime palei tėkmę, kol pasimatys kaimelis, gal
ties juo bent palaikis tiltukas bus, - pasakė Lukrecija.
Juodas, dvokiantis, alyvuotas, neperregimas vanduo
kėlė jai šiurpą.
Princas tikėjosi patyčių dėl jo ankstesnių kalbų apie
maudynes, bet mergina nesišaipė, nesiūlė nuogam iš­
simaudyti, tik graudžiai žvelgė į tą nykią upę. Tokia re­
akcija truputį stebino Joakimą.
- Paėjėkime, - sutiko jis. - Nors anas krantas atro­
do lygesnis, švaresnis, būtų maloniau keliauti, Lukai.
- Sena tiesa: kitas upės krantas visados atrodo gra­
žesnis.
Po valandos kelio kitame upelio krante juodu išvy­
do kelis varganus namelius, griūti bebaigiančią baž­
nyčią, nuo kurios akmeninių sienų aukštyn stiebėsi
medeliai ir piktžolės. Žemėje medžių nesimatė, ir tai
stebino Lukreciją. Vėliau ji supras, kad vos paaugusius

— 84 —
medelius ir krūmus nugraužia kaimo žm onių ožkos.
Karvėms turbūt nepakaktų pašaro.
Tilto nebuvo. Ties kaimu upė atrodė dar bjauresnė.
Lukrecija vėl pasiėmė žemėlapį pažiūrėti, ar nėra ne­
toliese kito kaimelio. Kaimas buvo pažymėtas, tačiau
gerokai nutolęs nuo upės, tad tilto tikėtis nevertėjo.
- Teks bristi, Lukai. Nemanau, jog čia gilu, - tarste­
lėjo Joakimas ir ėmė autis batus, raitoti kombinezono
klešnes.
Kiek padelsusi Lukrecija padarė tą patį, bet bristi į
drum zliną vandenį nesiryžo. Princas pažvelgė į jos ma­
žytes pėdas ir širdį suvirpino keistas, dar nepatirtas
jausmas.
- Aš tave pernešiu, - pratarė dusliu balsu. Jis nebe­
buvo princas, o tik vyras, sutvertas globoti moterį.
- Nesąmonė, užsičiaupk, Kimai.
Jos atžagarumas nebeerzino, greičiau kėlė gailestį,
norą padėti.
- Bent savo krepšį duok man. Dėl pusiausvyros.
Arba geriau ranką...
- Krepšį gali paimti. Visa kita pamiršk ir klampok
sau vienas. Aš maža...ss įveikdavau sraunias kalnų
upes, - pasakė Lukrecija. Tai buvo tiesa, bet ne visa:
tėtis ją stipriai laikydavo už rankutės, kiekvieną aki­
m irksnį pasiruošęs čiupti dukrytę į glėbį.
Vyras jau perbrido upelį, o ji tebestovėjo ant kranto.
- Aš tuojau grįšiu tavęs! Čia visai negilu, man vos
iki kelių, - šūktelėjo princas.
Ir tada ji žengė į juodas drumzles.
Lukrecija nemėgo drumsto vandens, jautė pasibjau­
rėjimą, sumišusį su savotiška baime, o šis vanduo tie­

85
siog lipo prie kojų, rodėsi, niekada nebepaleis. Atsar­
giai dėliojo pėdas, stengėsi nežiūrėti žemyn, galvojo
apie šiltas stiprias vyro rankas, kurios būtų patikim ai
ją laikiusios.
Sėkmingai įveikė pusę kelio. Arčiau kranto šiukšlių
pagausėjo. Ir tada, kai bebuvo likę vos keli žingsniai,
koja slystelėjo ir smarkiai užsigavo į aštrią šukę. Luk­
recija aiktelėjo ir suklupo. Joakimas vikriai liuoktelėjo
į vandenį, sučiupo ją į glėbį, stipriai priglaudė.
Ją apėmęs jausmas buvo toks netikėtas ir jaudinan­
tis, jog net kojos skausmą užgožė.
- A r viskas gerai? - klausė švelnus princo žvilgsnis.
- Taip. T ik koją įsipjoviau.
- O, ne. T ik ne šiose nuodingose srutose, mieloji.
Nė vienas nepastebėjo klaidos: pernelyg buvo susi­
rūpinę.
Joakimas nunešė ją į pakrantę ir atsargiai pasodino
ant sulankstyto miegmaišio. Ištraukė paskutinį bute­
lį vandens, bet negėrė. Taupydamas vandenį nuplovė
pėdą. Kraujas tebelašnojo.
- Gerai, kad kraujas teka, stabdyti neverta...
- Priešingai, turėsiu paspausti pėdutę, kad dar dau­
giau kraujuotų, - pertraukė ją Joakimas. - Dabar teks
pakentėti, Lukai, - jis suėmė šiltais delnais Lukrecijos
pėdą ir kelis kartus stipriai spustelėjo. Palaukė, vėl pa­
spaudė. - Tikėkimės, jog užkratas giliau neprasiskver­
bė. Na, stabligės, bijau, neišvengsi. Reikėtų aprišti, tik
nėra kuo. M ano kombinezonas tam netinka, hm... po
juo vilkiu marškinėlius. Paieškosiu takažolės, ant žaiz­
dos uždėsiu nuplautų lapelių, tada tiks ir marškinėliai,
nors ir ne itin švarūs.

— . 86 —
 Lukrecija klausėsi šypsodama. Nepažįstamojo globa
buvo maloni, tik geras žmogus gali šitaip rūpintis sve­
timu.
- Neieškok takažolės, turiu pasiėm...ęs vaistų. Ge­
rai, kad nešei mano krepšį, aš būčiau išbarstęs. O to­
kiame bjauriame vandenyje argi surastum...
- Surasčiau, - tvirtai tarė jis. - Pasitikėk manimi,
mažiau.
Atsakymo neišgirdo.
Lukrecijos krepšelyje buvo ne tik vaistų, bet ir bin­
to. Joakimas lėtai, bet taisyklingai subintavo koją. Su­
gavęs jos nustebusį žvilgsnį paaiškino:
- Kiekvienas lenktynininkas moka suteikti pirmąją
pagalbą. O aš jau devynerius metus dalyvauju automo­
bilių lenktynėse.
- Tai tavo profesija ar pomėgis?
- Pomėgis, - atsakė jis. - Premijas už pirmąsias vie­
tas atiduodu vaikų namams.
- Neabejoju, jog tenai auga daug tavųjų kūdikių, R i­
mai! - Lukrecijai sunku susilaikyti nepasišaipius.
Įžūli panelė, širsta Joakimas. Gal man ją paerzinti,
kad po devynių mėnesių ir ji mudviejų kūdikėlį galės
ten nunešti? Įdomu, kaip reaguotų ši pasipūtėlė? O jei
dar stipriai pabučiuočiau, kad įtikinam iau skambėtų
teiginys... Deja, karališkasis galantiškumas neleidžia
įžeisti moters, privalau kalbėti mandagiau. Be to, ne­
verta atskleisti, jog žinau jos paslaptį.
- Laikai mano patrauklumą fatališku, Lukai? M a­
nai, jog moterys nepajėgia man atsispirti? Gaila, kad
tu nesi moteris, mažiau, tiek progų turėjome... - prin­
co akys pašaipios.

— 87 —
 Lukrecija nieko neatsakė, pasiėmė vaistus. Joakimas
nedelsdamas padavė jai butelį su likusiu vandeniu.
- Prašau, nugerk.
- Tu šiandien įtartinai mandagus, Kimai. A r nerez-
gi ko nors?
- Ką galėčiau?
- Kas žino? M an labiau patiko, kai aš tau tarsi neeg­
zistavau.
- Nejaugi? - atsiliepė jis. Po valandėlės, žiūrėdamas
jai į akis, apgalvotai pridūrė: - Visos moterys trokšta
vyrų dėmesio. Tai jų būties prasmė.
Vaistai jau veikė, tad Lukrecijos reakcija nebuvo
audringa. Apsimetė nesupratusi užuominos.
- Nepažįstu moterų, juk esu mažas, pats sakei. Tad,
kalbant politikų žargonu, negaliu nei patvirtinti, nei
paneigti.
Joakimas nusikvatojo, bet staiga surimtėjo.
- Metas keliauti. Norėčiau iki sutemų pasiekti sosti­
nę. T ik tada pasijusiu saugus ir galėsiu tave apsaugoti.
- Aš prašiau tavo apsaugos? Neprisimenu, - griež­
tai pasakė Lukrecija ir pamėgino atsistoti.
- Atsargiai! - Joakimas palinko prie jos. - Pirma
apsiauk sveikąją koją.
Jis pakėlė nuo žemės jos kedus: kairįjį padavė jai,
dešinįjį įmetė į krepšį.
- Duok ir antrą, - paprašė ji. - Kaip aš eisiu su vienu?
- Argi kas nors sakė, jog tu eisi? Pamiršk. Aš tave
nešiu, nes žaizda gili, einant prasidėtų kraujoplūdis,
tik to mums ir betrūksta...
- M an, ne mums, Kimai, - Lukrecija bandė pasiekti
krepšį ir pasiim ti kedą.

— 88 —
 Joakim as patraukė krepšį, ram iai užsirišo batų
raiščius.
- Miegm aišį paliksime, nebereikės. Hm... Didžiaja­
me krepšyje tik tavo batas ir šiukšlės. Taip pat paliksi­
me. Nesijaudink, kedą perkelsiu į tavąjį krepšelį.
- Nedrįsk liesti mano daiktų! - sušuko Lukrecija,
bet jis nekreipė jokio dėmesio, įgrūdo kedą į krepšelį.
- Galėčiau tave nešti ir glėbyje, jei tu mane stipriai
apkabintum ir prisiglaustum. Hm ... iki tos trobos tolo­
ka. Kur kas patogiau būtų tave nešti ant nugaros kaip
kuprinę ar miegmaišį, kurį paliekame, - pasakė ir, p ri­
klaupęs ant vieno kelio šalia jos, atsuko nugarą. - Na,
dėk rankas man ant pečių, kojomis apglėbk liemenį...
- Nė nemanau!
- Pagalvok ramiai, ar gali rinktis, Lukai. Einant la­
bai skaudėtų, o jei dar pradėtų kraujuoti?
- Galiu pasėdėti ir palaukti čia, kol tu grįši su tele­
fonu.
- Tu tikiesi, jog šitame kaimelyje kas nors turi m o­
bilųjį?! Bijau, jokio telefono aplinkui nėra. Vietiniai gal
net tokio žodžio nėra girdėję.
- Esi prastos nuomonės apie savo tautiečius, Kimai.
Apie save, deja, ne apie juos, liūdnai pamanė jis. Bu­
vau patiklus ir nusikalstamai lengvabūdis. Nesirūpinau
savo šalimi, nesidomėjau, kaip gyvena paprasti kaimo
žmonės, bet daugiau to nebus, mintyse prisiekė princas.
- Ne apie juos, deja. Tačiau tai ne tavo dalykas, Lu­
kai. Palikti tave vieną ir sužeistą rizikinga. Bet kas ga­
lėtų nuskriausti. Pats minėjai, jog nesiryžtum šauti į
gyvūną. Tad nebedelsk, lipk man ant nugaros. Nesu­
prantu, ko tu spyriojiesi, juk mudu vyrai, - Joakimas
specialiai pabrėžė tą žodį.

— 89 —
 Mane nešdamas iš karto suprastum, kad nesu vy­
ras, pamanė Lukrecija.
- Pamėginsiu eiti...
- Liaukis priešgyniauti. Tai įsakymas!
- Daug sau leidi, Kimai. Kas tu toks, kad man įsaki­
nėtum?!
- Lansanijos valdovas, - pasigirdo atsakymas.
Lukrecija ironiškai nusijuokė. Valdovas, kurgi ne,
taip ir patikėsiu. Lyg nebūčiau mačiusi to baidyklės
nuotraukos. Vis dėlto užmetė rankas ant jo pečių. Vy­
ras nesunkiai atsistojo, tarsi merginos svoris jam būtų
nė motais, delnais suėmė jos kojas ir nužingsniavo.
Abu tylėjo, apim ti keisčiausių jausmų.
Kaimo trobelės tikrai buvo toliau, nei atrodė Lukre­
cijai.
Pasirodo, lenktynininkas tiksliau įvertino nuotolį,
pagalvojo ji. Arba jis lėtai žingsniuoja. J i nieko prieš,
nes visai malonu šitaip keliauti, prisiglaudus prie jo
nugaros, jaučiant šiltus delnus ant savo kojų.
M an atrodo, jis jau supranta, jog esu mergina. Įdo­
mu, kada pastebėjo? Iš pradžių tikrai nenutuokė. Tur­
būt naktį arba ryte. Ne, tik ne naktį, oi ne... Imsiu ir
paklausiu!
- Kimai, kada supratai?
- Ką supratau? - balsas tingus, jokios ironijos.
- Kad aš... - ji nutilo. O gal vis dėlto nesupranta,
kam išsiduoti?
- Dabar ne tai svarbiausia, - atsakė jis, labai paten­
kintas savim: ir nepamelavo, ir neprisipažino, jog buvo
apmulkintas. Svarbiausia, kad kiti, ypač mano sargy­
biniai, palaikytų ją jaunuoliu, nes esu kaip ir pažadėjęs
vesti Aistijos prezidento dukterį.

90
 Vis dėlto jis suprato, nuliūdo Lukrecija, o buvo sma­
gu vaidinti jaunuolį, tai teikė pranašumo ir pasitikėji­
mo savimi.
- Na, ne! Negudrauk! Prisipažink, kada. Manau, tu
supratai tik šiandien, kai aš nusiaviau kedus, bet del­
siau lįsti į tas srutas. Aš tave gražiai apmulkinau, K i­
niai, - nepaisydama padėties rimtum o, Lukrecija nusi­
juokė.
Jos juokas, šilta m inkšta krūtinė, prigludusi prie
jo nugaros, švelni kojų oda po delnais užliejo Joakimą
karšta geismo banga. Jis panoro sustoti, paguldyti ją
ant tos šiurkščios žolės... Susitvardė.
- Buvo visai kitokios aplinkybės, panele, - pasakė
dusliu balsu. - Aš neabejojau, jog pasiekiau techninės
pagalbos punktą, kurių būna visoje lenktynių trasoje.
O tenai dirba išim tinai vyrai. Be to, buvau nežmoniš­
kai nuvargęs, ištroškęs, o netekus daug skysčių žmo­
gaus sąmonė aptemsta. Vėliau tiesiog... - jis sulaikė
žodžius „tavęs nebepastebėdavau“ ir užbaigė manda­
giau: - Mąsčiau apie keistąją avariją, ieškojau geriau­
sios išeities. Vis dėlto mano kūnas suprato.
- Kepurę puikią pasirinkau: tokią vyrišką, su dide­
liu, veidą dengiančiu snapeliu. Oi! - beviltiškai sušuko
Lukrecija. - Palikau prie upės kepurę!
- Ne, - pasakė Joakimas. - Mum s nueinant aš apsi­
dairiau ir krepšį patikrinau: tavo kepurės nebuvo. To­
kią ryškiai raudoną būčiau tikrai pastebėjęs.
- Taip. Ir aš nepamenu, kad būčiau ją nusiėmusi.
Kam? Vadinasi, įkrito į upę, kai paslydau.
- Jeigu ir sužvejočiau, negalėtum dėvėti, nes dvok­
tų, tad nėra prasmės grįžti.
- Nejaugi grįžtum, Kimai? Su m anim i ant kupros?

— 91 —
 - Kodėl, galėčiau tave ir čia palikti, kol grįžčiau.
- O jei bijočiau viena likti, - šypsojo Lukrecija.
- Tu visai nepanaši į bailę. Daugiau nieko apie tave
nežinau, net vardo.
- Vardą žinai - tau esu Lukas. Nenorėčiau, kad va­
dintum Luką.
LU K Ą... Taip buvo užrašyta ant lėktuvo. A r tai jos
vardas, ar tikrosios lėktuvo savininkės? Gal ji tiesiog
pavogė tą lėktuvą? Nieko nežinau, bet pasitikiu. Jeigu
dabar mus kas nors užpultų, ginčiau ją, rizikuodamas
gyvybe. Protu nepaaiškinama, bet taip yra.
- Beje, ar tas tavo pistoletas tikrai veikia? Pernelyg
senoviškai atrodo, - paklausė princas.
- Jis senoviškas, aukcione įsigytas, tačiau veikia -
išbandžiau pati. Gal pastebėjai, vieno šovinio dėtuvėje
trūksta.
- Taip, mačiau.
Praskrido būrelis varnų, maži didgalviai varniukai
kapstėsi šiukšlyne. Artėjant prie kaimelio vaizdai buvo
dar nykesni, Joakim o veidas apsiniaukė, jis pamiršo
savo naštą. Beužgimstančią meilę ir švelnumą nepa­
žįstamajai užgožė tėvynės vargai. Mergina nebeegzis­
tavo, nors jautė jos svorį, rankas ant kaklo, šve ln i kvė­
pavimą.
Juodu priėjo pirm ąjį kiemą. Kažkada tai buvo ap­
tverta sodyba, dabar tvorų vos pėdsakai belikę.
- Padėk mane ant žemės, Kimai. Šeim ininkai nu­
stebs pamatę...
- Jeigu jie dar geba stebėtis, - atsiliepė jis, bet pa­
dėjo jai nuslysti nuo savo nugaros. Patikimai apglė­
bė. - Remkis tvirtai į mane, nestatyk sužeistos kojos
ant žemės. *

— 92 —
 Po kadaise bešluotą kiemą vaikščiojo višta - tokia
sulysusi, jog atrodė sudėta tiktai iš snapo ir plunksnų,
besilaikančių ant dviejų naguotų šakaliukų. Nuo iškle­
rusio suolelio nušoko liesas katinas ir akim irksniu din­
go. Iš žemo, begriūvančio statinio, gal vištidės ar šuns
būdos, išlindo dvi pasišiaušusios vaikiškos galvutės.
- Ten vaikai. Matei? - sušnabždėjo Lukrecija. - La­
bas, vaikučiai!
Tyla.
- Kur tėveliai? Nebijokite, išlįskite, - kalbėjo ji, bet
galvos nesirodė. - M an rodos, aš ne visą savo šokoladą
suvalgiau. Pasirausk krepšyje, Kimai.
Pasigirdo šlamėjimas, Joakimas surado šokolado
gabalėlį.
- Ateikite, vaikučiai! Pavaišinsiu labai skaniu šoko­
ladu, - Lukrecija ištiesė ranką.
Jokio atsako.
- Bijau, jie pirmą kartą išgirdo šį žodį, - tarstelėjo
Joakimas ir sušuko: - Vaikai, turiu duonos! Na, kuris
bus pirmas?
Išlindo mergytė. Po valandėlės pasirodė kita, ma­
žesnė, kuri tuojau pat pasislėpė sesutei už nugaros,
bet smalsiai kaišiojo galvytę. Sunku buvo nustatyti jų
amžių, nes atrodė labai murzinos ir liesutės. Princas
nusišypsojo mergytėms, ir Lukrecijai smilktelėjo širdį,
kad per visą kelionę jis neapdovanojo jos tokia kerin­
čia, malonia šypsena. Net mažos mergytės neatsispyrė
tos šypsenos žavesiui: priėjo artyn ir stovėjo pravėru-
sios burneles, nenuleisdamos akučių nuo vyro veido.
- Štai, prašau, valgyk, - pasakė jis, paduodamas šo­
koladą vyresniajai.

— 93 —
 Mergytė laikė rankutėje į žvilgantį popierių suvy­
niotą šokoladą ir nežinojo, ką su juo daryti. Princas
švelniai paėmė iš jos rankutės plytelę, išvyniojo, atlau­
žė kąsnelį ir įdėjo į burnytę. Mažame veidelyje nuosta­
bą pakeitė palaima. J i pati atsilaužė dar vieną gabalėlį,
o kitą, didesnį, padavė mažesnei sesutei. Paskui atlau­
žė dar vieną ir ištarė:
- Kac, kac, kac!
Nežinia iš kur, tuojau atsirado katinas, ir Lukreci­
jai dar nespėjus pamanyti, jog katinai šokolado neėda,
prarijo jam ištiestą kąsnelį.
- Kaip gaila, jog nebeturime jokio valgio, - atsiduso
Lukrecija. - Jei būtume žinoję...
Tačiau ji nė neįsivaizdavo, jog pasaulyje yra tiek
skurdo. Liesutės, kažkokiais draiskalais apsirengusios
mergytės gildė širdį. Lukrecija impulsyviai nusivilko
brangią striukę, iškraustė kišenes. Žemėlapį padavė
Joakim ui, pinigus sukimšo į džinsų kišenę. Tada tarė
vyresniajai:
- Štai, kišk rankutes, tau bus kaip paltukas.
Mergytė pakluso. Lukrecija atraitojo rankoves.
M ažoji vienu piršteliu palietė sesers gautą drabužį;
Lukrecija prisim inė, jog turi mažą ploną megztinį.
- O štai šitas bus tau, mažute...
Princo veidas panėšėjo į niūrų lietaus debesį. Jei
anksčiau jis išdidžiai svajojo nustebinti merginą, kai
sulaukęs savo sargybinių prisistatysiąs jai Lansanijos
valdovu, tai dabar įsivaizdavo, kokią panieką pamatys
jos akyse. Galbūt ji nieko neištars, bet tas nebylus prie­
kaištas bus dar skaudesnis: Koks tu valdovas, jei visiš­
kai apleidai savo tautą.

— 94 —
 - Kur jūsų mamytė ir tėvelis? - paklausė mergyčių
Joakimas.
Tiedvi žiūrėjo, išputusios akutes.
- Mamytė, - pakartojo jis, bet mergaitės tik purtė
galveles.
- Jos nesupranta, - tyliai pasakė Lukrecija ir garsiai
paklausė: - K u r m om a?
- Stuboje, - pasakė vyresnioji mergytė ir piršteliu
parodė į sukrypusį namelį.
- Prašau pakviesti, - tarė princas, bet ji nė nekrus­
telėjo.
Apgriuvę pastatai, piktžolės, pakrypusi šulinio svir­
tis šalia sutręšusio, bet apynauju dangčiu uždengto
rentinio, musių spiečiai ir vikriai jas gaudantys varniu­
kai - viskas čia buvo nerealu, tarsi siaubingos pasakos
ar slogaus sapno vaizdiniai.
Cyptelėjo vyriai, ir trobelės tarpduryje pasirodė ne­
nusakomo amžiaus pasišiaušęs vyras. Jis viena ranka
trynėsi akis, kita prilaikė kelnes. Į mandagų princo pa­
sisveikinimą nepratarė nė žodžio.
- Kur galėtume rasti šio kaimo seniūną? - paklausė
Joakimas.
Vyras vėl nieko neatsakė, tik pasuko galvą trobos
link ir suriko:
- Mote, nuogiai čion! Andai kaži kokie smirdai at­
ėjo.
Išlindo vienmarškinė moteris. Pamačiusi Joakimą
akim irksniu dingo, girdėjosi tik jos žodžiai:
- Drim eli, tu drimeli, ar nematai, kad čia viežlybi
šulni piloniai?! Aš tuoj, tik ploštę užsimesiu.
Lukrecija klausėsi jos žodžių ir įtem ptai mąstė. D eja
entendu - tai girdėta. Turiu prisim inti, kada ir kur. Kas

95
taip kalbėjo? Niekas. Tai skaityta, o ne girdėta. Prisi­
miniau! Tada seniūną jie turėtų vadinti Šulcu.
- Kur gyvena Šulcas? - paklausė ji.
- Aa, Šulcas. Ašmas kiemas nuo mūsų. Šalia bažny­
čios, - atsitokėjo vyras.
- Iš kur tu žinai, kad Šulcais jie vadina seniūnus? -
nustebo Joakimas, bet Lukrecijai nespėjus atsiliepti,
kieme pasirodė moteris, jau apsirengusi ilgu sijonu ir
apsisiautusi didele languota skara. J i netiksliai nugir­
do paskutinį princo ištartą žodį ir prašneko:
- Senųjų nebėra gyvų. Likome tik mudu ir dvi mer-
gatės: Selma ir Laura. Buvo Lauras, geras, gražus, su­
manus, - moters balsas sudrebėjo, užlūžo. - Užpernai
vasarą į šulinį įkrito, - pasakė ir persižegnojo.
- Priim kite mūsų nuoširdžiausią užuojautą, - tarė
Lukrecija ir nutilo, puikiai žinodama, jog nėra žodžių,
kurie num alšintų šios šeimos sielvartą.
M oteris nieko neatsakė. Lukrecija žvelgė į jos be
garso judančias lūpas. Turbūt meldžiasi, suprato ir p ri­
ėjo prie moters, pamiršusi sužeistą koją. .
- Uždegsiu bičių vaško liktį ant altoriaus už jūsų sū­
naus vėlę. Ir šventajam Laurynui pasimelsiu.
M oteris nusišypsojo. Ta šypsena, graudi ir blanki,
jos vyrui spindėjo kaip šviesiausios vilties pažadas.
- Teatlygina jums Viešpats už jūsų gerumą, gražioji
ponia, - pasakė jis.
Jo žmona baigė maldelę, persižegnojo, maloniai pa­
žvelgė į netikėtą viešnią.
- Tesiunčia judviem Viešpats puikiausių sveikiausių
vaikučių, - palinkėjo. - Pirmasis kūdikėlis pasibelstų
į šį pasaulį po metų, jau kitą pavasarį, jeigu... - mote­

— . 96 —
ris nutilo ir paėmė Lukreciją už rankos, bet žiūrėjo ne
į delną, kaip daro čigonės, o į veidą. Moters ir Lukre-
cijos žvilgsniai - liūdnas ir smalsus - susitiko. M ote­
ris tylėjo. Lukrecija neabejojo, jog ši nenori ištarti: je i
lik site gyva. J i ištraukė ranką iš moters delnų ir tada
išgirdo: - Jeigu meilė nugalės puikybę.
- Ačiū, tai mes ir eisime, - padėkojo Joakimas, nu­
sprendęs, jog klausti apie telefoną būtų juokinga, o
gerti jų vandenį rizikinga. Vos pažvelgęs į šulinį, ku­
riame nuskendo Lauras, suvokė, jog turės praeiti daug
laiko, kol vėl galės ramiai gerti vandenį. Jis nenugirdo
tylių moters žodžių, buvo nepatenkintas, kam mergina
vaikšto po šį šiukšliną kiemą, bet nepriekaištavo, tik
prisiartino, priklaupė ant purvinos kiemo žolės, kad
Lukrecija pasiektų jo pečius, atsistojo ir neatsigręžda­
mas nužingsniavo duobėtu keliu, lydimas mergyčių
juoko ir šūksnių:
- K ro m a is neša! K ro m ais! . .
Šie vaikai dar gali juoktis, stebėjosi Joakimas, alka­
ni, apdriskę, gyvendami tarp šiukšlių ir piktžolių.
Čia jo tėvynė.
Buvo nepakeliamai sunku, nenorėjo nieko nei gir­
dėti, nei matyti. Jautė dėkingumą merginai, kad ši
tyli. Užuojauta būtų jį žeidusi. Nes svetimšalė negalėtų
nuoširdžiai užjausti. Ne jos tauta, ne jos ir skausmas.
Lukrecija nepratarė nė žodžio. J i mąstė apie moters
pranašystę: P irm a s is kūdikėlis pasibelstų į šį p a sa u lį po
metų, ja u k itą pavasarį... Je ig u m eilė nugalės puikybę.
Kieno meilę ir kieno puikybę? Nejaugi mano pa­
čios?

97
 Septintas skyrius

ažnyčios fasadui prabėgę amžiai buvo maloningi.

B Tiktai kur ne kur ištrupėjusios plytos, išbyrėję vit­
ražo stiklai, bet abipus durų esančiose nišose tebesto­
vėjo skulptūros: šventasis Steponas su knyga rankoje
ir šventasis Antanas su lelija. Aukštas frontonas slėpė
apgriuvusias šonines sienas ir stogo liekanas. Švento­
rius švarus, palei akmenų tvorą vešėjo aukštos pilia­
rožės, ant senų kapelių rymojo samanoti kryžiai, augo
žalios rūtos, žydėjo pakalnutės. Viskas čia dvelkė seno­
ve, ramybe, rim tim i.
Atskriejo vėjo gūsis, juk bažnyčios statomos ant
kalvelių ar aukštumėlių, sugirgždėjo durų vyriai. Luk­
recijai pasirodė, kad tuoj prasivers tos senutėlės, droži­
niais ornamentuotos durys, ir pats Kristijonas Done­
laitis pasitiks juos bylodamas:

Sveiks, svieteli m args! šventes pavasario šventęs;

Sveiks ir tu, žm ogau! sulaukęs vasarą mielą;
Sveiks kvietkelėm is pasidžiaugęs, sveiks prisiuostęs;
Sveiks, D ieve duok! su lau k d a r d au g pavasario švenčių...

Nusišypsos savo svečiams kilnusis kunigas ir pakvies

įeiti vidun:

— 98 —
 Eikš, m ano m iels gentie-, m ano išrin k ta sis broleli!
Eikš, m ylėkivos taip, kaipo m ylėdavos b ro liai!

Durys neprasivėrė. T ik saulė žaidė baltose piliarožėse,

ir linksmas pavasario vėjas virpino jų tamsius šešė­
lius...
- Turim e eiti, - pasakė Joakimas. - Įdomu, ar seniū­
nas taip pat nesuprantamai kalbės? Keista, mūsų šalių
kalba beveik nesiskiria, aš tave puikiausiai suprantu, o
savųjų - ne. Beje, iš kur tu moki jų kalbą?
- Šių žm onių kalba tokia pati, tik daugiau Prūsijoje
vartotų žodžių. Keista, kad taip mažai pakito nuo Do­
nelaičio laikų. Ir tu suprastum, jei būtum skaitęs „Me­
tus“ ar „Pasakėčias“.
- Donelaitis man girdėtas. XVIII amžiaus pradžia,
ar ne?
- Taip, beveik 300 metų mus skiria nuo tų laikų, o
žmonės dar išsaugoję senąją kalbą. Turėtum jais di­
džiuotis. •
- Jais - taip. Bet ne savimi. Norėčiau prasmegti, bet
ir to negaliu sau leisti, - vyro balsas toks, jog Lukrecijai
norisi paim ti jį už rankos ir priglausti. Tačiau nevalia.
- M įslingai kalbi, Kimai.
- Netrukus suprasi, - mestelėjo jis. - Metas eiti.
Manau, jog šis kiemas mums ir reikalingas.
- Teisingai pasakei, pats Donelaitis būtų užganėdin­
tas, - šypsojo Lukrecija. - Čia sodybos ir vadinamos
kiem ais.
- Ačiū, paguodei, - žodžiai geri, bet jo balsas sar­
kastiškas.

— 99 ----
 Sodyba skyrėsi nuo kitų, tad nereikėjo skaičiuoti, ar
ji aštuntoji, - buvo akivaizdu, jog čia gyvena kaimo se­
niūnas. Svariai iššluotas kiemas, gėlių darželis, drau­
giškas šuo, orus rainas katinas - visa rodė, jog gyvena
darbštūs, dori žmonės. Tiesa, juos pasitikusios moters
šnektos princas negalėjo suprasti, bet Lukrecija vėl
puikiausiai susikalbėjo ir jam aiškino.
- A lu č iu s - tai alus, skin kis - gira, y n a - mykia. Ji
teiravosi, ar nesame ištroškę, ir sakė, jog alus pasibai­
gė, giros yra, o pieno puodynę apvertė nevidonas kati­
nas. Dar minėjo, jog jie laiko šim elį - turbūt šyvą, o gal
širmą arklį.
Nepaisant to, kad princas nesuprato jos šnekos,
moteris ir toliau kalbėjo žiūrėdama į jį.
Nejaugi ji mane pažino iš laikraščiuose matytų nuo­
traukų? Šiuo metu man šito mažiausiai reikia, suneri­
mo princas Joakimas.
Netgi kaimo senutė negali nuo jo atitraukti akių,
nepaisant dulkių ir mėlynės smilkinyje. Tai bent turi
žavesio nenaudėlis, tuo tarpu galvojo Lukrecija.
Grįžo, arkliu vedinas, pats seniūnas. Arklys buvo
šviesiai pilkas, tarsi pražilęs.
Paaiškėjo, jog telefono nėra, visus u rdelius (nuro­
dymus) iš valsčiaus jis sužino nuvažiavęs ar nujojęs
į miestelį. Kartais svarbią žinią gauna per edelmono
pasiuntinį. Nei autom obilio, nei m otociklo niekas jų
kaimelyje neturi, nes jaunų žm onių mažai belikę, dau­
gelis išvažiuoja į miestus. Jauniausia šeima gyvena
kaimo gale, netoli upelio. Darbštūs, draugiški žmonės
buvo, bet palūžo, kai užpernai vasarą jų sūnus Lauras
prigėrė šulinyje. M o t ė kaltina save, kam sūnelį užsi­

100
spyrė pavadinti Lauru, kai jau augo duktė Laura, - an­
gelui buvę per sunku abudu žemėje saugoti, tai ir pasi­
ėmė anksčiau laiko vieną į dangų. Vyras kaltino save,
kam nepadaręs šuliniui dangčio. Tu nekaltas, guodė
žmona, pavasarį pats darbymetis, išeidavai į laukus
saulei tekant, grįždavai leidžiantis, o dar tas upelio
valymas... Tebūnie prakeiktas tas upelis, jį bevalyda­
mas savo kiemą pamiršau, daugiau nė artyn neisiu,
kalbėjo vyras.
Ir nėjo. Upelis virto atmatų kloaka.
Štai ką juodu sužinojo apie nelaimingą šeimą.
Kol seniūnas kinkė arklį, žmona pavaišino keliauto­
jus pavakariais. Naminės duonos skonis patiko Lukre­
cijai. Jie gėrė kvapią čiobrelių arbatą, valgė saldų sūrį.
Lukrecija pagyrė duoną, pamaloninta šeimininkė šyp­
sojo, bet žvelgė tik į princą. Šis tylėjo. Kildamas nuo
stalo vis dėlto pratarė „labai ačiū“. Lukrecija taip pat
padėkojo ir paliko ant stalo pinigų.
- Nereikia, - pasakė moteris. - Čia labai daug, ne­
galiu paimti. ‘
Lukrecija nenorėjo likti skolinga šiems neturtin­
giems žmonėms, bet suprato: jei Kimas nelieps, mote­
ris pinigų neims.
Reikalą išsprendė įėjęs seniūnas.
- Paimk, mote, jei viežlybi piloniai nori duoti. Bus
širm iui avižoms ir tau smagurėlių iš miesto parvešiu.
D u o d a - imk, m uša - bėk, sakydavo, amžinatilsį, mama-
tė. Galim judėti, nes kelias tolimas. Gerai, kad seno­
kai lijo, gal neįklimpsime, ale dulkių bus sočiai. Ponui
mučės reikėtų, o poniai - plošnės. Šieno į ratus prikro­
viau, kad mažiau kratytų.

— .. 101 -—
 Į klausiamą Kim o žvilgsnį, kas ta mučė ir plošnė,
Lukrecija tyliai atsakė: kepurė ir skara.
Išvažiavo.
Kelias buvo duobėtas. Įklim pti neįklimpo, užtat
dulkės įkyrėjo labiau nei kratymas. Joakimas apgaubė
Lukreciją šeimininkės duota skara. Jis buvo labai švel­
nus. Tokie švelnūs moterims gali būti tik žinantys savo
galią, nepaprasta vidine stiprybe pasižymintys vyrai.
Kitokie nedrįsta ir nesugeba parodyti švelnumo.
Tokį vyrą lengva pam ilti, suprato Lukrecija. Jai
buvo įdomu, ką jis veikia, kai nelenktyniauja. Minėjo,
jog autom obilių sportas jam - tik pomėgis, o laimėtus
pinigus atiduodąs labdarai. Vadinasi, turi kitą pragy­
venimo šaltinį.
Kokį? Tokiomis aplinkybėmis sunku atspėti, be to,
jis mažai kalba, o jos galva užim ta savomis bėdomis.
O gal likti kurį laiką Lansanijoje su juo ir viską su­
žinoti? Jis nieko neįtartų, nes ji turi puikiausią dings­
tį - jai skauda koją, negali vaikščioti.
Ne, ji neliks. Pasakys tėčiui miestelio vardą, jis ne­
delsdamas atskris su savo patikimiausiais sargybiniais
ir ją paims. Vyrą, sukėlusį tiek keistų, niekada nepatir­
tų jausmų, pamirš. Jis bus tik neišsipildžiusi svajonė,
sunkių dienų šviesus miražas.
O gal namuose jai tebegresia pavojus? Gal Lansa­
nijoje, kur jos niekas nepažįsta, ji saugesnė ir todėl
turi čia likti? Lukrecija puikiai žinojo, jog žmogus,
norėdamas ką nors iškrėsti, visada ras tam daugybę
dingsčių, tad galiausiai atmetė visus savo argumentus
ir nusprendė grįžti į tėvynę. Nebent tėvas jai kitaip
patartų.

— .. 102 —
 Privažiavo kryžkelę. Į miestelį vedantis kelias buvo
lygesnis, platesnis. Netrukus išvydo ir baltą lentelę su
užrašu: TALOKINAS.
- Gražiai pavadintas miestelis, - pasakė Lukrecija.
- Senovėje, kai visoje Lansanijoje tebebuvo bau­
džiava, vietos dvarininkas suteikė savo būrams laisvę.
Iš čia ir tas vardas - Talokininkų, tai yra laisvųjų, kai­
mas. Žinia, laisvi geriau dirba ir tvarkosi, netruko kai­
mas išaugti į miestelį, nes norinčių jame gyventi dau­
gėjo, - paaiškino seniūnas vardo kilmę.
Įdomu, atklydo Lukrecijai m intis, ar Donelaičio
Tolminkiemis irgi su žodžiu „laisvė“ susijęs? Visai gali
būti, juk kunigai laisvi.
Klausti nebebuvo kada, nes seniūnas sustabdė arklį
prie didoko m ūrinio pastato - Talokino valsčiaus val­
dybos.

Lukrecija sėdėjo ant plataus drožinėto suolo prieškam­

baryje, kur ją atsargiai pasodino Joakimas, truputį įsi­
žeidusi, nes jis pirmas nuėjo į viršaičio kabinetą skam­
binti savo žmonėms, nepamiršęs užsidaryti durų.
Privalėjo būti mandagesnis ir palikti duris praviras.
Kam tas paslaptingumas? Nejaugi jis vis dar manim i
nepasitiki, nors aš jam netgi pistoletą daviau? P u lo ­
k ą - pasakytų Kristijonas Donelaitis. Hm... skamba
rim tai ir grėsmingai, nuo šiol taip ir vadinsiu. Pulokas!
Tai prim ins man šitą kelionę ir... Kimą. Beje, jis ilgai
kalba. Su kuo? Norėčiau žinoti. Kam - mudu netrukus
išsiskirsime ir niekada nebesusitiksime. Atskris mano
tėtė ir...
M intis nutraukė sugrįžęs Joakimas.

— 103 -—
 - Paskambinau. Po trijų valandų atvyks mūsų paim ­
ti, - pasakė.
- T ik po trijų?!
- Vargu ar spės greičiau. Beveik 400 kilom etrų, o
keliai, deja, prasti, juk matei.
- Iki sostinės tiek. Nejaugi arčiau neturi jokio
draugo?
- Turiu, bet nenoriu rizikuoti, - mįslingai atsakė.
- Aš nusprendžiau išsikviesti lėktuvą. Nebus jokios
rizikos. Tave išlaipinsime netoli Elbingo, privačiame
oro uoste, kuris priklauso doram žmogui, - ji nepami­
nėjo ne tik pavardės, bet ir savininko vardo. Privačių
oro uostų Lansanijoje mažai, jei ji būtų pasakiusi nors
vardą, viskas būtų susiklostę kitaip.
Joakimas ne tik neįsidėmėjo jos žodžių, nepasitei­
ravo, kam priklauso oro uostas, jis tiesiog nesiklausė,
ką ji kalba. Vėliau jis dėl to graušis.
- Viskas suderinta, ir jie jau važiuoja. Tad komenta­
rus pasilaikyk sau, - griežtai pertraukė ją princas.
Lukrecija supykusi pašoko ir nustriksėjo į kabinetą.
Joakimas ją aplenkė, pirmas sučiupo telefono ragelį.
- Pasitrauk! Daug sau leidi, Kimai!
- Esu ginkluotas, todėl ir drąsus, - bandė pajuokauti.
- M ano dėka, nepamiršk!
- Nepamiršiu, būk rami. Kai tik būsime sostinėje,
grąžinsiu ir ginklą, ir visus pinigus, kuriuos palikai
mano žmonėms.
- Jie ir man padėjo, Kimai. Pasitrauk, aš privalau
paskambinti ir nuram inti. Nebijok, nekviesiu lėktuvo.
- Duodi žodį? - paklausė žiūrėdamas į akis.
Lukrecija valandėlę tylėjo.

— - 104 —
 - Taip, - pagaliau ištarė.
- Tada kalbėk, - mestelėjo ir diskretiškai paliko ją
vieną.
Tiek ilgai mąsčiau, ar kviesti tėtį, o štai vienas mano
„taip“ viską išsprendė. Negaliu laužyti savo žodžio,
netgi duoto kažkokiam įžūliam klajūnui. Nebegerb­
čiau savęs. Kim o naudai turiu pripažinti, jog jis lengvai
patikėjo. Hm... tik garbingi žmonės taip natūraliai tiki
kitais. Pasirodo, Lansanijoje yra padorių žmonių, gaila,
kad jų princas, busimasis valdovas, ir kūnu, ir siela ne­
vykėlis, - tokios m intys šmėstelėjo Lukrecijos galvoje,
renkant tėčio asmeninį telefono numerį.
Tėvas atsiliepė dar nepasibaigus pirmajam sujungi­
mo signalui.
- Klausau, - viename trumpame žodelyje tilpo vis­
kas - viltis, malda, atodūsis.
- Tėveli...
- Dukryte mano, pagaliau! Kaip tu? Kur tu? -
džiaugsmo ir meilės tėvo balse tiek daug, jog aki­
m irksniu dingsta svetimas kraštas, visos negandos ir
baimės.
- Aš saugi, tėtuk, tikrai. Nesirūpink.
- A r tu nesužeista? - tėvas paklausė būtent taip, ir
Lukrecija nebe pirm ą kartą nustebo, kad tėvai kažko­
kiu būdu jaučia, kas nutinka jų vaikams.
- M an viskas gerai, tėtuk. Upelyje truputį įsipjoviau
koją, žaizdelė menkutė, nesijaudink, tėti. Dabar mes
pakeliui į Lansanijos sostinę. Rytoj ryte tau paskam­
binsiu ir pranešiu viešbučio pavadinimą.
- Tu pasakei „mes“. Tu ne viena? Kiekvienas esantis
šalia tau kelia m irtiną pavojų, patikėk. O tu beginklė...

105
 - Negalėčiau šauti į žmogų, juk žinai, tėti.
- Žinau, mažute. Bent pagrasintum, vis šis tas.
- Pistoletą turiu, tą senovinį, kurį man padovano­
jai. Būsiu atsargi. Vos nuvažiavusi paskambinsiu.
- Ilga man bus naktis. Jei pasakytum, kur esi, duk­
ryte, aš atskrisčiau.
- Ne, tėveli.
- Nepasitiki? Vis dar manai, jog versčiau tekėti?
M ažute mano, aš tik norėjau tau padaryti m alonią
staigmeną - per gim tadienį supažindinti su princu.
Nieko daugiau, patikėk. O jeigu jis tave būtų suža­
vėjęs...
- Sužavėjęs?! Tėtuk, jis gi kaliausė!
- Ką?! - Gajus Daugėla nuoširdžiai nustebo, pam ir­
šęs tą apgaulingą laikraštį. - M an su juo yra tekę ben­
drauti; jis pasirodė kaip protingas, normalus vyras.
Na, apie vyrišką grožį sunkiau spręsti. Galiu pasakyti
tik tiek: aukštas, plačiapetis, taisyklingų veido bruožų,
be to, puikus lenktynininkas, buvo kviestas į „Formu-
lę-1“, atsisakė...
- A r apie tą patį vyrą mudu kalbame, tėti? Aš juk
mačiau laikraštyje jo nuotrauką.
- Oo, tiesa, kaip galėjau pamiršti! - Tau Scilė parodė
keistą laikraštį su dar keistesne princo nuotrauka. Ten
buvo meistriškai atlikta klastotė. Tikriausia klastotė.
Penktosios kolonos darbas, manau.
- Kieno? - Lukrecija buvo primiršusi, kas ta penk­
toji kolona. Gudrios politikų sąvokos jos galvoje nesi­
laikydavo.
- Taip vadinami valstybės viduje esantys priešiš­
kai nusiteikę, visados viskuo nepatenkinti, kitiems

— - 106 —
kenkiantys žmonės. Juos finansiškai remia priešiškos
šalys, dažniausiai kaimyninės... - staiga kiek sutrikęs
nutilo: dukteriai gresia pavojus, o jis politikuoja. Štai
ką reiškia šitiek metų būti politiku. - Kai grįši, pakal­
bėsime tokiom temom. Su kuo tu dabar? Gal aš jį pa­
žįstu?
- Nemanau. Jis dalyvavo autom obilių lenktynė­
se, patyrė avariją, pasiklydęs atėjo prie mano lėktuvo.
Bet aš jį apmulkinau: apsimečiau vaikinu, kurio vardas
Lukas, - ji linksmai nusijuokė, nes kalbėdama su tėvu
atgavo džiaugsmą, vėl buvo guvi nerūpestinga mergai­
tė. - Šauniai apmulkinau, ar ne?
- Tada jis aklas arba kvailas. Arba apsimetėlis. Ne­
patinka man visa tai. Būk labai atsargi. Jei tik pasaky­
tum, kur esi...
- Tėtuk, ryte pranešiu viešbučio pavadinimą. Išsi­
miegosiu ir grįšiu. Aš jau suaugusi, noriu būti savaran­
kiškas žmogus, o ne amžinoji prezidento dukrelė.
- Suprantu tave. Bet tėvams vaikai visados liks vai­
kais, kuriais reikia rūpintis.
Baigti pokalbį nenorėjo nė vienas: Lukrecija jau­
tėsi saugi ir laim inga, o tėvas, girdėdamas jos balsą,
pagaliau pasijuto bent šiuo metu ramus - dukrelei
viskas gerai.

Princas Joakimas sėdėjo prieškambaryje ant medinio

suolo ir ramiai laukė bendrakeleivės. Pasikliovė jos žo­
džiu, jog neiškvies lėktuvo. Be to, jis nelabai tikėjo, jog
mergina turi galimybių išsikviesti lėktuvą. Nors Aisti-
ja - turtinga valstybė, nors autom obilių tenai yra tiek
pat, kiek gyventojų, o televizorių, telefonų bei kom­

— - 107 —
piuterių tenka kiekvienam po kelis, asmeninių lėktuvų
nėra daug. Jis žino, kad gamtosaugininkai priešinasi
oro uostų steigimui.
Kas ji, ta gražuolė? Piktadarė, apiplėšusi banką ir
pavogusi lėktuvą, kurios ieško Interpolas? Jautė, jog
padėtų jai slapstytis. Svarbu tik, ar ji nieko nenužudė.
Kitokią žalą galima atitaisyti: grąžinti bankui pinigus,
savininkui - lėktuvą.
Tačiau ji nėra plėšikė, mąstė jis, aš tik norėčiau to.
Juk geriau plėšikė, nei patyrusi žvalgė, siųsta man pa­
kenkti. Ji nepakenkė. Atvirkščiai - padėjo.
Dar turiu kelias valandas, pamėginsiu išaiškinti.
Jeigu ja nesižavėčiau, kur kas lengviau viską suvok­
čiau. Dabar žvelgdamas į ją nieko kito negaliu mąstyti,
o tik trokštu jos...
Sulig ta m intim i princas atsistojo - gal mergina jau
baigė kalbėti, o eiti negali ir laukia jo pagalbos. Jis pra­
vėrė duris ir išgirdo:
- ...Tu man taip pat vienintelis, ir aš tave labai labai
myliu.
Balsas buvo toks švelnus, nuoširdus, džiugus, jog
princas tiesiog apstulbo. Nusiminė, kad tos malonios
gaidos skirtos kitam, ne jam. Mergina padėjo ragelį.
Kai ji vėl prašneko, švelniosios būtybės nė užuom inų
nebebuvo likę, tarsi kalbėtų visiškai kita - atsaini, abe­
jinga, šiurkšti.
- Išsigandai, ar neiškviečiau lėktuvo ir lendi klausy­
tis? Aš laikausi netgi tokiems šikniams duoto žodžio,
taigi būk ramus kaip belgas.
Princo pasipiktinimas buvo toks didelis, jog net žo­
džio negalėjo ištarti. To dar nėra girdėjęs, niekados ir
neišgirs.

— - 108 -—
 - Tavo įžūlumas neturi ribų, - mestelėjo jis ir tren­
kė durimis. Nebenešios, pakanka. Tegul šuoliuoja ant
vienos kojos nors ir pragaran. Ten raganoms ir vieta.
Išėjęs į gatvę princas įkvėpė gaivaus, gėlėmis dvel­
kiančio oro. Prie jo priėjo senyvas vyras. Pasisveiki­
no. Pasisakė esąs sargas. Viršaitis liepęs jam užrakinti
duris ir palydėti pas jį, jei pilonys turėtų kokį reikalą.
Princas atsakė jokių reikalų neturįs, tik norėtų padė­
koti viršaičiui ir atsisveikinti. Viršaitį rasiąs pats, lydė­
ti nereikia, pakanka parodyti kryptį. Sargas paaiškino,
kad reikia eiti tiesiai gatve iki kalkėmis tinkuoto dviejų
aukštų namo su keturiomis kolonomis. Daugiau namų
su kolonomis nėra, tad lengva bus atskirti.
- Ačiū, tarstelėjo princas ir piktdžiugiškai šypso­
damas nuėjo: tegul panelė pasinervina, kai neras jo be­
laukiančio.
Sargas kiek palūkuriavo. Pamatęs tarpduryje Lukre­
ciją, sušuko:
- Palaukite, žiupone, pavelykite man padėti tamstai
nulipti trepais.
Lukrecija atsirėmė į jį ir nulipo.
- Būtų gerai, kad kokią lazdą turėčiau. Nors p in ą iš-
silaužk, - nusišypsojo ji sargui.
Šypsena buvo tokia graži, jog netgi senyvas sargas
buvo pasiryžęs visus tvoros statinius jai išlaužti.
- A r ne patogiau būtų šluotos kotas, žiu po n e? - pa­
klausė jis. - Aš tuojau.
Netrukus pasirodė dailiu šluotkočiu nešinas. Aštriu
peiliu patrumpino, bematant prikalė dailų skersinuką.
Tokie darbštūs, sumanūs žmones šitaip varganai
gyvena, galvojo Lukrecija, žiūrėdama į spėriai dirbantį
sargą.

— - 109 -—
 Remtis buvo patogu.
- Labai ačiū. Išgerkite, prašau, alučiaus į mano svei­
katą, - pasakė Lukrecija, tiesdama pinigus.
- Negaliu tiek im ti, čia labai daug, visai statinei už­
tektų.
- Tai bent sveikutė būčiau, ir koja greičiau sugytų, -
vėl gražiai nusišypsojo ji, ir sargas priėmė pinigus.
Nors ir keistos drapanos, buksvos juk tiktai vyrams
dera, bet vis tiek žiu po nė yra labai viežlybas žmogus,
nusprendė vienas likęs sargas. Jei ne darbas, būtų ją
į karčemą palydėjęs. Dabar niekaip nevalia: pamatytų
kokie nevidonai, apskųstų viršaičiui, tas tuojau kitą į
jo vietą padėtų. Juk darbas lengvas: saugoti raštinę,
kurios niekas nėra bandęs apiplėšti. Kai ponia pasitei­
ravo, kur čia galėtų pavalgyti, jis pasakė, kad visame
miestelyje yra tik viena užeiga, „Edelmonų karčema“
vadinama. Nupasakojo jai, kaip ten nueiti: tiesiai gatve
link bažnyčios bus aikštė, ten krautuvė, o dešiniau -
karčema.
^Odabar štai sėdi sargas ant laiptelių ir nuogąstauja,
kad ponia tenai prastai jausis, nes aplinkui bus vieni
vyrai: edelmonai, liktores bekilnojantys, būrai alučių
iš kragų pilstantys, d rim e lia i lum p erį lošiantys, b lo zn i
šiaip bespoksantys. Negerai, kad jis neperkalbėjo po­
nios tenai neiti. Nors ir alkana sakėsi esanti, bet kąs­
nis gerklėje strigs, kai tiek akių sužiurs. Nebežinos nė
ką daryti - bėgti ar rėkti.
Senukas nusprendė surizikuoti savo geru darbu ir
tekinas pasileido užeigos link...
Paskum įsitikinęs, jog užeigoje poniai viskas gerai,
pavaišintas alumi trumpiausiu, iš vaikystės žinom u ta­

— 110 -—
keliu sargas grįš į savo postą, bet su Joakimu, einančiu
pagrindine gatve, prasilenks, tad ir nepasakys jam, kur
pradingo jo bendrakeleivė.

Padėkojęs viršaičiui, princas Joakimas atsisakė vaišių

ir tuojau atsisveikino, vengdamas būti atpažintas. Juk
ir nuošaliame miestelyje žmonės skaito laikraščius, gal
net televizorius turi, tad gali būti jį matę. Apdulkėjęs,
išvargęs, su mėlyne smilkinyje jis mažiausiai panašus į
princą, bet vis vien geriau nerizikuoti.
Valsčiaus valdybos pastato link ėjo neskubėdamas,
kad merginai tektų kuo ilgiau jo laukti. Jis iš anksto
mėgavosi, kokia ji bus sunerimusi, kaip nudžiugs jį iš­
vydusi. Tačiau...
Gatvė buvo tuščia: nei merginos, nei sargo, tik rai­
nas katinas tupėjo ant laiptelių ir žaliomis akimis įžū­
liai žvelgė į princą.
Jos akys taip pat žalios, kaip jauni medžiai miglotą
rytm etį, nejučia prisim inė ir nustebo: niekados nema­
nė, jog galėtų būti sentimentalus. Ta mergina keistai
mane veikia, reikia kuo greičiau išsiskirti. Protingiau­
sia būtų vienam išvykti, o ją palikti. Neprapultų - išsi­
kviestų lėktuvą, ir tas, kurį ji „labai labai m yli“, tuojau
būtų čia. Nuo tokių m inčių dar labiau gedo nuotaika.
Nepaisydamas protingo nutarimo, princas nepalio­
vė jos ieškojęs. Jis sparčiai žingsniavo gatvelėmis, ne­
pastebėdamas pro apdulkėjusius langelius jį lydinčių
žvilgsnių. Į miestelį retai užklysdavo naujas žmogus,
tad vyras neregėtu raudonu kombinezonu buvo tiesiog
įvykis.
Paieškos nebuvo sėkmingos. Nusprendęs, jog mer-

— - 111 -—
gina galėjo jo laukti viduje, vėl pasuko prie valsčiaus
valdybos pastato. Katinas žaliomis akimis ant laiptelių
nebetupėjo. Kur tas rainuolis? Apsidairė, pakacnojo,
niekur nieko.
Durys užrakintos. Pažvelgė pro langą. Viduje viskas
kaip anksčiau: rašomasis stalas su telefonu, lentyna su
bylomis, kėdės, apšiuręs kilim as ant grindų.
Merginos kabinete nebuvo.
Kur ji? Kaip rasti žmogų, kai nė tikrojo vardo ne­
žinai?
Nejaugi pavirto kate?
Nenustebtų. Iš tokios galima laukti visko.

112
 Aštuntas skyrius

itrūs tabako dūmai, tvankus oras, grėsminga tyla

A ir daugybė į ją įsmeigtų akių - į tokią aplinką pa­

teko Lukrecija, pravėrusi „Edelmonų karčemos“ duris.
Tiesiog kaip pasakoje - vos ją išvydę vyrai sustingo:
vieni su pakelta taurele, kiti su korta rankoje, treti su
kąsniu burnoje. Ir negalėjo atsitokėti. Visų akyse nuo­
staba mainėsi su įžūlumu. Laimė, Lukrecija pamatė
atokesnėje kertelėje laisvą stalą, net skausmą pam ir­
šusi nusiyrė prie jo ir atsisėdo. Pasijuto kiek laisviau,
ėmė dairytis, kas valgius nešioja.
Priėjo stambokas vyras. Lukrecija nusišypsojo.
Smalsumas ir nuostaba vyro veide akim irksniu virto
prielankumu. O kai mergina aiškiu maloniu balsu pa­
prašė krapelių ir skinkio, visi aplinkiniai ėmė šypsoti.
- K ra p e lia i ir p lyckai šilti tebėra, panele. Gal dar ko
bevelytum ėte? M a n d in g , sm alstum ų ar k a b ia rų neturi­
me, bet pečenką iš riebios pylės slūginė veikiai steliuotų,
kakalys kūrenas, netruktų.
- Pylės stu k į su kartupelėm mielai suvalgyčiau, - pa­
galvojusi atsakė Lukrecija. Jeigu ji gerai atsimena, tai
pylė yra antis, o antieną ji mėgsta. Pagaliau labai išal­
kusiai tiks viskas. Anot Donelaičio, tų kraštų žmonės,
nors ir bėdžiai, bet valgius skanius „k u k o ria i steliav o“.

— - 113 -—
 Būrai - ne kokie šveisteriai, kad varles rytų, tad rami
laukė patiekalo.
Žmogus, kuris moka tavąją kalbą, darosi savas, tad
nuostabą vyrų žvilgsniuose ėmė keisti susižavėjimas,
ir netrukus visi jau maloniai žvelgė į merginą, net jos
keisti apdarai nebeglumino.
Su buksvom, bet mūsiškė, - nusprendė karčemoje
esantieji. Gal didžiajame pasaulyje visos taip dabar rė­
dosi, kas žino. Na, savo m otei aš neleisčiau, pagalvojo
. ne vienas.
Kai apibėgęs visą miestelį „Edelmonų karčemos“
tarpduryje pasirodė susirūpinęs Joakimas, Lukreci­
ja jau valgė puikiai iškeptą sultingą antieną, pasigar­
džiuodama apskrudusiom bulvėm ir raugintais gry­
bais. Išgėrusi du puodelius (čia vadinamus k ra žu k a is)
skinkio, jautėsi puikiai, šnekučiavo su šeimininku, pri­
sėdusiu prie jos stalelio, šypsojo aplinkiniams.
Žmonės jau nebesistebėjo jos apranga, bet smalsu­
mas iš akių nenyko. Jie tyliai spėliojo, iš kur tokia ra­
dosi, ką čia veiks, ar ilgai bus jų miestelyje, tačiau nie­
kas jokio klausimo nepateikė, net karčemos šeim inin­
kas drįso teirautis tik apie patiektų valgių skonį.
Išvydęs Lukreciją, Joakimas nudžiugo - sveika ir
gyva, tai svarbiausia. Nuostaba atklydo kiek vėliau:
svetimoje vietoje, tarp nepažįstamų žmonių, kelionė­
je susiglamžiusiais drabužiais ji atrodė kaip maloninga
karalienė tarp savo ištikim ų pavaldinių.
Nejučia princas prisim inė, kaip ilgai viešiesiems pa­
sirodymams ruošdavosi jo motina: psichologas, mo-
distas, įvaizdžio kūrėjas (būtent vyrai, moterimis ka­
ralienė nepasitikėjo) valandų valandas diskutuodavo

— 114 -—
dėl drabužių spalvos, skrybėlaitės formos ir įvairiausių
kitų menkniekių. Kartą jis netyčia aptiko m otiną prieš
veidrodį repetuojančią judesius, bekartojančią išmok­
tas frazes... O štai sėdi mergina, gal lakūnė, gal plėši­
kė, nuvargusi, sužeista, negandų ištikta ir šypso taip,
jog visi nori jai tarnauti.
Paradoksas: jeigu ji tvirtin tų esanti karalienė, nie­
kas nesuabejotų, o jei aš - vargu ar kas patikėtų, pa­
manė princas, žiūrėdamas į bevalgančią merginą. Štai
ir dabar manęs niekas nė nepastebėjo, nors jau kelias
minutes čia stoviu ryškiu, jiems neregėtu kom bine­
zonu.
Princas suklydo: Lukrecija jį pamatė ir pamojo ran­
ka. Tada ir k iti atkreipė dėmesį, o storulis užeigos šei­
mininkas ėmė maloniai šypsoti.
Valgius išsirinkti princui padėjo Lukrecija. Kai šei­
mininkas pasiūlė jam brangvyno, o Joakimas neabejo­
damas sutiko, ji šyptelėjo.
- B ran g y yn u čia vadinama degtinė, - tyliai pasakė.
- Žinau, - atsiliepė jis, nors nežinojo, tačiau orumas
neleido prisipažinti, jog svetimšalė geriau pažįsta jo tė­
vynę. - Kadangi nebūsiu prie vairo, galiu ir išgerti.
- Maniau, pats vairuosi. Juk tu - lenktynininkas, o
tavo draugas bus pavargęs.
Jis nepanoro jai aiškinti, tik mestelėjo:
- Atvažiuos keliese, - pakėlė atneštą taurę ir visą iš­
gėrė.
- Dar vieną legėrę? - paklausė šeimininkas, im da­
mas tuščią taurę.
- Ačiū, ne, - atsakė.
Legėrė visai tinkamas taurei pavadinimas. Įdomu,

— - 115 -—
iš kokios kalbos atėjęs. Panelė, aišku, žino, bet jos ne­
klausiu, mąstė Joakimas.
- Ką, jums, ponia, galėčiau dar atnešti? - nusilen­
kė šeimininkas, nors niekada to nedarydavo. Jam prie
širdies ši žiuponė, norisi rodyti pagarbą, gal simpatiją.
- Ačiū, nieko. Labai skaniai pavalgiau, pone. Nebent
aviečių vyno išgerčiau šlakelį, jeigu turėtumėte.
- Turime! Pilna kelnorė vyno! Tuojau nusiųsiu slū g i­
nę atnešti, - džiugiai sušuko jis labai patenkintas, kad
gali pasitarnauti tokiai maloniai viešniai.
Vynas buvo kvapus, m aloniai saldus, dvelkė vasara.
Šeimininkas nušvito, išgirdęs Lukrecijos pagyras savo
gaminiui.
- Miško avietės, ponia, užtat toks kvapus. Sodo
aviečių būtų kitoks, prastėlesnis.
Laikas bėgo greitai. Žmonės ėmė pamažu skirstytis.
- Turbūt mums metas eiti, Kimai. Šeimininkai pa­
vargo, mes trukdome jiems...
- Koks dar nuovargis! Jiems didelė garbė, kad sve­
čiuojasi... - Joakimas staiga nuščiuvo: žodžis „princas“
liko neištarti. Kodėl - ir pats nesuprato, juk vis tiek
netrukus pasirodys prabangių automobilių kortežas
(pernelyg keista buvo paskutinioji avarija, kad drįstų
tokį ilgą kelią važiuoti be apsaugos), ir jo paslaptis at­
siskleis. - Taip, eime, - jis atsistojo.
- Tuojau, tik užsimokėsiu, - tarė Lukrecija, akimis
ieškodama šeimininko.
Princas paniuro, bet prieštarauti negalėjo. Sunku
vaizduoti paprastą žmogelį, pamanė, na, jau nebeilgai:
netrukus pasirodys mano pavaldiniai, vėl būsiu tas,
kas ir esu. Visas išlaidas jai su kaupu grąžinsiu.

116
 Kai Lukrecija gausiai atsilygino už vaišes ir pasi­
teiravo, ar jie galėtų palaukti po valandos ar dviejų jų
paim ti atvažiuosiančio automobilio karčemos terasoje,
šeimininkas ne tik sutiko, bet ir pats asmeniškai atne­
šė mažą grafiną aviečių vyno ir degančią žvakę.
- Išeidami užpūskite lik t į ir užkabinkite tvore­
lės vartelius. Laimingos kelionės! Jei dar kada būsite
mūsų kraštuose, užsukite! Sudieu, - atsisveikino.
- Ačiū! Būtinai aplankysime. Sudie, pone, - pamojo
Lukrecija.
Šeimininkas uždarė karčemos duris. Pasijuto keistai
laimingas, ir ne dėl pinigų, kurių ponia nepašykštėjo,
visai ne. Kodėl? Nebūtų mokėjęs paaiškinti. Tas gyve­
nimas, tie žmonės, tas pavasaris, gražus ir ankstyvas,
žadantis puikų derlių, mėnesiena, užliejusi jų mažą
miestelį, besiskverbianti pro trobos langus. Jis stip­
riai pabučiavo žmoną, ko nebuvo daręs daug metų, ši
nustebo ir jaunatviškai sukikeno. Stebuklų naktis, pa­
galvojo žmogus. A r ta žiuponė nebus burtininkė? Ir dar
kartą pabučiavo prisiglaudusią žmoną.

Kai juodu liko terasoje vieni, Joakimas pasakė:

- Tu patikai mano žmonėms...
- Džiaugiuosi, - tarstelėjo ji ir pagalvojo: jis kalba
arogantiškai to nė nejausdamas. „Mano žmonėms“
ištarė tarsi valdovas. Turėtų juos vadinti savo gentai­
niais, tautiečiais. Kodėl aš nepaliaujamai galvoju apie
jį, svarstau jo elgesį, kalbėjimo manierą? Po kelių va­
landų mudu išsiskirsime, ir ši šalis, šis vakaras bus tik
prisim inimas. Jam - vienas iš daugelio. M an - vienas

— .. 1 1 7 -----
iš maloniausių. Nes kiekvienas prisimename tą pačią
praeitį skirtingai.
Ryškios žvaigždės, vos girdimas drugelių sparnų
šnarėjimas, aviečių dvelksmas - tokią Lansaniją prisi­
mins ji, grįžusi į savo tėvynę. Ir vyrą - išdidų, bet savo­
tiškai bejėgį, stiprų, bet švelnų...
Ne, vyrą ji pasistengs pamiršti, taip bus geriau vi­
siems. J i turi pareigų savo tėvynei. Ir tiems suvargu-
siems, bet geriems žmonėms, kuriuos ji spėjo pam ilti.
Galbūt iš meilės ar gailesčio jiems ji pasiryš tekėti už
pabaisos Lansanijos princo. Kas žino, kiek gali auko­
tis moteris... Tekės, jeigu įsitikins, jog gali princą tei­
giamai paveikti. Jei ne, tada nėra prasmės tekėti, nes
niekuo negalės padėti tiems žmonėms ir ištekėjusi, o
jos pinigus princas iššvaistys savo užgaidoms ir pra­
mogoms. Vargdieniams bus dar sunkiau.
Neverta galvoti apie kažkokį princą, kai šalia šis
vyras, nusprendė Lukrecija. Įdomu, apie ką jis dabar
mąsto? Tikriausiai apie sužadėtinę. J i pasistengs ne­
pavyduliauti, džiaugsis kiekviena buvimo kartu aki­
mirka, nes nežinia, kiek jų beliko, gal jo draugas jau
privažiavo Tolokiną, ir automobilio žibintai netrukus
sugriaus jų idilę...
- Žinai, ką? Aš tau parodysiu žvaigždynus, kad kitą
kartą naktį nebepaklystum, Kimai. Nes žvaigždės nie­
kada neišduoda. Prietaisai genda arba sugadinami. Juk
ne visada tavęs lauks mano lėktuvas...
- Tai tu neabejojai, jog kompasas kaltas! O vadinai
mane kvailiu!
- Na, privalėjau vaizduoti kietą vaikinuką, su­
prask, - atsiprašomai šypsojo Lukrecija, bet jos veidas

— - 118 -— •
skendėjo šešėlyje ir princas šypsenos nematė. - Dabar
nebesvarbu, verčiau pažvelk į dangų! Čia tokios ryš­
kios žvaigždės, kokios būna tik aukštai skrendant. Aš
tau parodysiu pavasario žvaigždynus. Pradėsime nuo
aiškiausių. Tiesiai virš mūsų galvų spindi ryški septy­
nių žvaigždžių figūra - Didieji Grįžulo Ratai. Matai?
- Matau. Hm ... iš tikrųjų primena ratus.
- Sujunk mintyse dvi galines vežimo žvaigždes ir tą
liniją pratęsk į viršų kokius penkis kartus - pataikysi
tiesiai į Siaurinę žvaigždę. Radai?
- Taip, spindi ryškiau už kitas.
- Puiku! Tai štai, visai greta jos ir yra šiaurinis dan­
gaus polius. Vadinasi, priešingoje pusėje bus pietūs.
O tada jau paprasta: į dešinę nuo Siaurinės - rytai, į
kairę - vakarai.
Princas žvelgė į dangų, mirgantį žvaigždėmis, sklei­
džiantį palaimą, išvaduojantį nuo menkų m inčių. Kiek­
viena žvaigždė, netgi vos įžvelgiama, turi vardą, o jis
nė žvaigždynų nežino, net to, kurį kiekvienas paukšte­
lis randa.
- Parodyk Paukščių Taką.
- Gaila, - tarė Lukrecija, - Paukščių Tako dar nema­
tyti. Tai vasaros dangaus papuošalas, ypač ryškus ger­
vėms išskrendant. Vienintelis liūdnas žvaigždynas...
- Liūdnas?
- M an liūdnas. Pamiršk, Kimai, - pasakė Lukrecija.
Ne, nebe Lukrecija, tai mažutė Luką žvelgė į dangų.

„Mama, žiūrėk, koks paukščiukų trikampis danguje!

Kur jie skrenda?“
„Tai gervės išskrenda į šiltuosius kraštus“.

— 119 —
 „Kodėl?“
„Kad nesušaltų, nes ateina žiema“.
„Kaip žino, kur skristi?“
„Yra toks žvaigždynas - Paukščių Takas, tarsi kom­
pasas paukščiams. Kai sutems, aš tau jį parodysiu“.
„Ar gervės grįš, mamyte?“
„Taip, pavasarį. Kai kitas būrys atskris, įsiklausyk.
Jos šaukia: Sudie, mes grįšime! Mes grįšime!“

- Na, ne, paaiškink, - Kim o balsas sugrąžino ją į dabar­

tį, maža mergytė dingo kartu su gervių pulkais. - Tu
nieko nekalbi apie save. Žvaigždynai mažiau paslap­
tingi, nei tu. Kodėl Paukščių Takas kelia tau liūdesį?
- Nes rodo išskrendančioms gervėms kelią. Jos lėk­
davo pro mūsų užmiesčio namą ir graudžiai klykdavo
atsisveikindamos. M udvi su mama visados jas išlydė-
davome, kol vieną rudenį likau viena. M an buvo try­
lika metų. Nuo tada gervių nebeišlydžiu. Ir nebepasi-
tinku.
- Užjaučiu. Esu patyręs netekties skausmą. Atleisk,
jog prim iniau.
- Nieko, tu juk nežinojai, - ramiai tarė, netgi nu­
sišypsojo Lukrecija. - Dabar aš tau parodysiu Cefėjo
žvaigždyną. Pažvelk dar kiek aukštyn nuo Siaurinės į
tą draugišką žvaigždžių būrelį. Matai? Tai ir yra Cefėjo
žvaigždynas, o nuo jo į vakarus - Kasiopėjos, panašus į
raidę W. A r radai?
Nors Joakimas neatsiliepė, Lukrecija nepaliovė ro­
dyti:
- Vėl pažvelk į Grįžulo Ratus, Kimai. Dabar sujunk
dvi priekines vežimo linijas, pratęsk gerokai į pietus ir

— - 120 -—
pataikysi į Liūto žvaigždyną. M atai žydrai baltą ryškią
žvaigždę? Tai priekinė Liūto letena, viena ryškiausių
pavasario dangaus žvaigždžių - Regulas. M atai ją?
Tačiau Joakimas matė tiktai Lukreciją. Dabar ją sie­
kė žvakės šviesa. Liepsnelės apšviestas jos veidas atro­
dė slėpiningas, nerealus, tarsi galintis kiekvieną aki­
mirką išnykti. Sunku buvo atitraukti nuo jos akis net į
žvaigždes. J i turėjo viską, ko jis ieškojo moteryse - ge­
rumą, švelnumą, išm intį, žavesį.
Tačiau ji mylėjo kitą vyrą, ir princas jos nekentė.
Jam nerūpėjo žvaigždės, jis tenorėjo įskaudinti ją.
Demonstratyviai nebežiūrėjo į dangų.
- Gaila, kad pametei kepurę...
- Mučę, taip turėjai pasakyti, Kimai, - pataisė sa­
vaimingai, tebeklajodama žvaigždynuose, nusiminusi,
kad jo nedomina dangus. - Čia kepures vadina mučė-
mis.
- Tada gaila, kad pametei mučę, - jo balse keista pa­
gieža, kurios Lukrecija tokią gražią tylią naktį nenori
girdėti. Gerai, ji nusileis iš dangaus į šią žemę, bet ne­
kalbės apie menkaverčius dalykus.
- Žinai, kas šiame krašte mane labiausiai sužavėjo,
Kimai? Tavo žm onių pasakojimai apie praėjusius lai­
kus. Apie Kristijoną Donelaitį čia kalbama taip, tarsi
jis tebegyventų, o apie jo aštuonioliktąjį amžių - kaip
apie praėjusios savaitės įvykius. Argi ne nuostabu? Ta­
rytum būtume patekę į ramų Laiko upės užutekį.
Princas mintyse pakartojo: L a ik o upės užutekis...
Si mergina tikrai pajuto jo šalį. Jis pats, grįždamas iš
kokios nors Europos šalies sostinės ir žvelgdamas pro
ilium inatorių į siauras vingiuotas Elbingo gatves, di­

— - 121 -—
dingus rūmus, gotikinių bažnyčių bokštus ir varpines,
upę su daugybe m ūrinių arkinių tiltų, dažnai pajuo­
kaudavo, jog lėktuvo įgulos vadas turėtų prim inti ke­
leiviams ne vien užsisegti diržus, liautis rūkyti, bet ir
pasukti laikrodžių rodykles šimtu metų atgal.
Kodėl ji, svetimšalė, supranta jo tėvynę? Taip netu­
rėjo būti.
Kuo žaviau ji elgėsi ir protingiau kalbėjo, tuo dides­
nė neviltis ir neapykanta draskė jo širdį. Nes ji mylėjo
kitą, ne jį. Šiuo metu princui nerūpėjo jo žmonės su
savo pasakojimais. Jis norėjo tik vieno - įskaudinti
merginą, kad ji kamuotųsi kaip ir jis.
- Su kepure tu panašesnė į vyrą. Norėjau, kad atva­
žiavę mano... hm... draugai laikytų tave vyru.
- Kodėl? M an niekas negresia, Kimai, rytoj grįšiu
namo. Nebėra prasmės apsim etinėti vyru.
- Yra. Nes vėliausiai po mėnesio turi būti mano ves­
tuvės. Negaliu leisti, kad neįvyktų, - kalbėjo jis, įdė­
miai žvelgdamas į jos veidą, gal šmėkštelės skausmo ar
liūdesio šešėlis - bent šiokia tokia satisfakcija.
Tačiau tik drugių sparneliai šmėkščiojo aplink lieps­
ną. Lukrecija ramiai atsiliepė:
- Sveikinu,- tik ji viena žinojo, kiek valios pastangų
pareikalavo ši tariama ramybė ir vienintelio žodžio iš­
tarimas.
- Su jos tėvu viskas sutarta... - tęsė jis.
Jei su tėvu, tai rimta, švystelėjo Lukrecijai m intis ir
priekaištas, jog savo tėčiui net nepasakė, kur esanti. J i
verčia nerimauti, kad nors kelias valandas pabūtų su
vyru, kuris ramiausiai pareiškia, jog po mėnesio kels
vestuves. J i tuoj pat paskambins tėčiui.

— - 122 -—
 Lukrecija pašoko nuo suolo, čiupo savo krepšelį ir
puolė prie terasos vartelių, pamiršusi skaudamą koją.
Princas liuoktelėjo iš paskos, brutaliai pakėlė nuo že­
mės, stipriai priglaudė. Ir...
Ir staiga jis pajuto niekada nepatirtą palaimą, bega­
linį švelnumą šiai nepažįstamajai. Pyktis blėso, užplū­
do keisčiausi, prieštaringiausi jausmai. Jo kūnas stip­
riai, tiesiog skausmingai veržėsi prie tos moters, valia
ir protas priešinosi. Tačiau nesėkmingai.
Jo lūpos ėmė nenumaldomai artėti prie jos lūpų...
Lukrecija valios pastangomis mėgino ištrūkti iš
plieninio glėbio.
- Paleisk mane, kaip drįsti, Kimai! Atsipeikėk, po
mėnesio tavo vestuvės...
Tai buvo tik žodžiai, kuriais ir pati netikėjo. Proto
šauksmui jos kūnas nepakluso. Krepšelis dunkstelėjo į
grindis. J i nė nepajuto, jog apsivijo rankomis Kimą. Jo
lūpos, stiprios šiltos aistringos dvelkė avietėmis, svai­
gino, laužė visas užtvaras. Valdingas bučinys darėsi
švelnus, jaudinamai lėtas. Princas suprato, jog neįma­
noma priešintis tam, kas neišvengiama. Jis troško šio
bučinio vos suvokęs, jog ji mergina, o gal ir dar anks­
čiau. Tai ne vien tik aistra ar susižavėjimas, tai meilė,
žinojo jis.
Deja, žinojo ir kitą dalyką - jo gyvenimas nepriklau­
so jam. Jis - Lansanijos princas, busimasis valdovas.
Joakimas atitraukė nuo Lukrecijos lūpų savąsias.
- Atleisk, mieloji, - pasigirdo prikimęs, skaudžios
nevilties sklidinas balsas. Žinojimas, jog jis turės iš­
duoti merginą, kuriai žvaigždės yra draugės, buvo ne­

— - 123 —
pakeliamas. Jis privalėtų prisipažinti, kas esąs. Tačiau
kam griauti paskutines šio vakaro minutes? Vis tiek ji
netrukus sužinos.
Skausmas ir aistra jo balse sujaudino Lukreciją. Ji
pamiršo viską: liko tik jis, mylimas ir geidžiamas, švel­
ni naktis, dvelkianti avietėmis, jos kūnas, išvengęs
m irties, trokštantis glamonių. Lukrecija stipriai pri­
siglaudė ir pajuto, kaip jo lūpos, šiltos ir reiklios, vėl
prigludo prie josios... Bučinys buvo švelnus, sklidinas
nesulaikomos maudžiančios būtinybės, nes abu suvo­
kė, jog neįmanoma priešintis tam, kas neišvengiama.
Princo lūpos ėmė lėtai slysti jos veidu žemyn, pasiekė
kaklą, apibėrė bučiniais krūtinę... Svaigaus malonumo
banga užliejo Lukreciją, tarsi visi jos mylimi žvaigždy­
nai būtų nusileidę ant žemės.
Naktis gaubė juos kaip švelni skraistė. Lukrecijos
marškinėliai gulėjo ant terasos grindų, Joakimas gla­
monėjo jos nuogą virpantį kūną. Jo veidas palinko
prie jos, bučiavo vėl ir vėl. Bučiavo reikliai, jausmingai,
nepasotinamai. Lukrecijos aistra augo, gąsdindama ją
savo jėga - tokio jausmų stiprumo ji nebuvo patyrusi.
J i mylėjo Hamletą visa širdim i nuo pat vaikystės, bet
niekada nejautė tokios sukrečiančios aistros, tokio de­
ginančio geismo, koks dabar ją užplūdo šiam nepažįs­
tamajam...
Taip negalėjo būti, bet buvo. Ji troško susilieti su
juo, ištirpti jame, visiškai atsiduoti. J i girdėjo stiprų
Joakim o širdies dunksėjimą, jautė jo virpulį, jo geismą.
Ištiesė rankas, truktelėjo jo kombinezono užtrauktuką
iki galo, prigludo prie nuogos, stiprios vyro krūtinės.
Ir tada, kai Lukrecijai pasirodė, jog niekas jų nebe­

— - 124 -—
skiria, vyras staigiai atsitraukė, tiesiog plėšte atsiplė­
šė, bet leido remtis į savo ranką.
- Tu įsiveržei į mano gyvenimą pačiu netinkamiau­
sių momentu, - sudejavo jis.
Šalčiu dvelkė jo žodžiai. Lukrecija pasijuto atstum­
ta. M aži drugeliai tebeskrido į liepsną, vis nauji ir nau­
ji. Žvakė baigė sudegti. Lukrecija pakėlė nuo grindų
marškinėlius, apsivilko.
Kai pagaliau prabilo, jos balsas vos vos virpėjo.
- Pamiršk viską, Kimai. Tai tik nakties burtai.
- Burtai? Taip, burtai ar apžavai! Buvai visai mane
užbūrusi. Nenustebsiu, jei pavirsi į katiną žaliomis
akimis.
- Leisk man eiti, - tarė ji, bet nepajudėjo.
- Aš tavęs nelaikau. Deja, neturiu jokios teisės tavęs
laikyti, - princo rankos bejėgiškai nusviro.
Lukrecija nustriksėjo į terasos pakraštį, kur nesiekė
žvakės šviesa, ir jis negalėjo m atyti jos nevilties, gėdos,
liūdesio ašarų. Atsisėdo, įkvėpė nakties oro. Pirmą kar­
tą gyvenime buvo atstumta.
Atstumta? Gal ne. Gal jis tik susitvardė, tas išdidus,
neįmenamas vyras?
Viskas teisingai, turėčiau tiktai džiaugtis, jog jis su­
sitvardė, ir nieko neįvyko... Tai kodėl jaučiuosi įskau­
dinta?
Jis priėjo prie jos.
- Atleisk, nežinau, kas man pasidarė. Jaučiuosi taip,
lyg būčiau pirm ą kartą gyvenime patyręs bučinį. Iš kur
atsiradai mano žemėse? Imu tikėti, jog skridai be ben­
zino. Gal esi fėja, nusileidusi iš dangaus? Nežinau, kuo
tave laikyti - skausmu ar lemties dovana.

125
 - Laikyk aviečių vynu, - tyliai tarė Lukrecija, dar
neatgavusi savitvardos, bet jau nusišluosčiusi ašaras.
Princas nebuvo nusiteikęs juokauti ir m enkinti to,
ką jautė šiai merginai.
- Ne. T u - skaudžiausia dovana, kurios neturėjo
būti, - meste išmetė žodžius pro sukąstus dantis.
- Suprantu, minėjai, kad po mėnesio tavo vestu­
vės, - dabar, kai ji pajuto, jog ir jam sunku, būsimos jo
vestuvės žeidė mažiau. Nebesmerkė jo. Visaip būna.
Juk ir pati mylėjo Hamletą, o dabar savotiškai išdavė
tą gražią meilę. Ir vėl pakartotų tai, jeigu...
- Niekada neminėk man tų vestuvių, - griežtai pa­
sakė. - Tai tu myli kitą vyrą. Tu!
Paneigti? Kam? Vis vien nepatikės, jeigu nesuprato
bučiuodamas. Lukrecija nustriksėjo prie stalelio, kur
tebedegė žvakė. Pažvelgė į laikrodį.
- Praėjo beveik penkios valandos, netrukus turėtų
atvykti tavo draugas, - pasakė ji, tarsi nebūtų išgirdusi
priekaišto apie kitą vyrą.
- Tikiuosi, dar kiek užgaiš. Juk kelias prastas, - jis
priėjo prie jos ir apglėbė. - Tau bus šilčiau, tik tiek,
mieloji. Juk atidavei mergytei savo striukę.
- M an nešalta. Paleisk mane, Kimai.
- Negaliu. Norėjau. Pati matei, kaip tvardžiausi.
Deja, nepajėgiu, - tai buvo ne žodžiai, dejavo stipraus
vyro širdis. Viena ranka dar tvirčiau ją priglaudė, o
kita apnuogino jos krūtinę, švelniai glamonėjo, palin­
kęs apibėrė trumpais bučiniais. Bučiavo skubėdamas,
skausmingai svaigdamas nuo jos kvapo, šilumos, nuo­
lankumo. - A r vis dar nori, kad paleisčiau? Pasakyk
tiesą.

— - 126 -—
 - Ne, - atsiduso ji. - Laikyk mane stipriai.
- Taip, - suniurnėjo jis ir valdingai pridūrė: - Aš ne­
leisiu tau jo mylėti. M ano glėbyje tu pam irši jį... Tu esi
mano, tiktai mano.
Jokio kito nėra. Aš kalbėjau su tėčiu, Kimai. Tu esi
mano vienintelė, nelaukta ir netikėta meilė. Lemties
dovana už karūną, kurios atsisakiau. Nuo likim o nepa­
bėgsi, sakydavo senovės išminčiai. Štai ir ne! M an pa­
vyko pasprukti, norėtų prisipažinti Lukrecija, bet jos
lūpos patekusios į svaiginančią jo lūpų nelaisvę. Kam
kalbėti? Kimas jaučia, negali nejausti, jog esu tiktai
jo... Ir jis tik mano. Šitaip vyras bučiuoja savo vieninte­
lę. Mes bandėme nepasiduoti šiai beprotybei, bet jaus­
mai pasirodė stipresni už mus. Taip turėjo būti. Aš esu
jo. Aš noriu būti jo.
Kai pagaliau surandi savo vienintelę, nėra pra­
smės kovoti su jausmais. Karališka garbė, valstybė,
šlovė prieš meilę bejėgės. J i bus mano - čia, dabar ir
visada...
Aštrios žibintų šviesos išplėšė juos iš tamsos, bet
nei Joakimas, nei Lukrecija nepajuto. Jie buvo kita­
me - meilės - pasaulyje.
Pirmasis automobilis nuvažiavo. Du jame sėdintys
sargybiniai nepažino princo. Įsimylėjusi porelė, pama­
nė. Antrame automobilyje sėdėjęs Seimas buvo ne tik
princo asmens sargybinis, bet ir geriausias draugas.
Net ir menkoje žvakės švieselėje jis iš karto pažino
savo princą, neabejojo, jog ir aklinoje tamsoje pažintų,
bet nuvažiavo pro šalį, nemažinęs greičio. Paskui jį nu­
lėkė ir trečiasis automobilis.

— 127 —
 Vėliau, pavedęs kolegoms tirti miestelio pakraščius,
esančius toli nuo tos vietos, Seimas sugrįžo, diskretiš­
kai atkreipė į save dėmesį.
- Tu vienas? - paklausė Joakimas, laikydamas Luk­
reciją savo rankų žiede.
- Dabar taip, jūsų didenybe. Atvažiavome penkie­
se trim is automobiliais, kaip jūs ir įsakėte. Likusiems
liepiau jūsų dairytis priešingoje miestelio pusėje, bet
miestelis mažas. Manau, jie netrukus pasirodys.
Princas iš karto suprato ir įvertino draugo poelgį.
- Tu, Seimai, kaip visada, randi teisingiausią spren­
dimą, - pasakė princas, švelniai tebelaikydamas mer­
giną.
- Tarnauju jums ir Lansanijai!
- Baik, Seimai, - šyptelėjo Joakimas. Jis pažvelgė į
Lukreciją ir tarė: - Susipažink, Lukai, mano geriausias
draugas ir asmens sargybinis Seimas.
- Malonu, - tyliai atsakė apstulbusi Lukrecija ir vėl
išgirdo princo balsą:
- O čia lakūn...as, išgelbėjęs man gyvybę. Ja...m su­
žeista koja.
- Pone, - pagarbiai nusilenkė Seimas. - Jūs padarė­
te neįkainojamą paslaugą Lansanijai. Nerandu žodžių
išreikšti savo dėkingumui, - pasakė jai ir vėl kreipėsi į
princą: - Jūsų didenybe, leiskite nunešti lakūną į au­
tom obilį. Kiekvienu momentu gali pasirodyti saugos
palyda.
- Nedrįsk, - atsiliepė šis. - Aš pats nunešiu. Su­
rask čia krepšelį, užgesink žvakę, tada paruošk vietą
automobilyje. Tikiuosi, nepamiršai paim ti pagalvių ir
pledo.

— - 128 -—
 - Kaip galėčiau! M ano mama įdavė pačias m inkš­
čiausias pagalves ir gražiausią apklotą. Lakūn...ui tik­
rai bus patogu.
- Džiaugiuosi, - tarstelėjo princas.
Lukrecija nustebusi klausėsi šio pokalbio. Joaki-
mas pats nunešė ją į automobilį. Atsargiai pusiau gu­
lom pasodino ant galinės lim uzino sėdynės, atrėmė į
pagalves. Tada nuavė kedus, apklojo pledu. Įsitikinęs,
jog jai patogu, atsisėdo priekyje. Lukrecija buvo tokia
priblokšta, jog nė žodžio nepratarė, leido princui ja rū­
pintis.
Jeigu ir labai stebėjosi princo elgesiu sargybinis Sei­
mas, tai to neparodė: susikaupęs tikrino benzino lygį,
padangų slėgį.
Tai rim ta, neabejotinai rimta, galvojo Seimas, pa­
žįstantis princą nuo kūdikystės. Tačiau nepratarė nė
žodžio. Ir niekam niekada apie tai neprasitars.

129
 Devintas skyrius

rys karališkieji lim uzinai, galingais žibintais raižy­

T dami nakties tamsą, lėkė duobėtais Lansanijos ke­
liais. Nors vyrai jautėsi gerokai pavargę, trumpas ato­
kvėpis ir džiaugsmas, kad surado savo valdovą, nuo­
vargį išsklaidė. Namo grįžti visada lengviau ir greičiau,
nei važiuoti į nežinią.
Priekiniame ir galiniame automobiliuose sargybi­
niai tarpusavyje šnekučiavo, buvo puikios nuotaikos,
nes princas sveikas ir gyvas. Juk su Joakim o karūna­
vim u Lansanijos jaunimas siejo gražiausias viltis. Ka­
ralienė m otina aklai vykdžiusi savo favorito Flavijaus
Bleberio nurodymus, buvo visiems įsipykusi. Jaunimas
tikėjosi, jog karūnuotas Joakimas pateisins jų lūkes­
čius, reformuos valstybės valdymą ir ekonomiką, sieks
pilietinės visuomenės sukūrimo ir gerovės. Iš Joakimo
laukė stebuklo, nors puikiai suvokė, jog nėra pasaulyje
tokios ekonominės sistemos, kuri leistų padalyti visa
visiems po lygiai.
Lansanijos piliečiai troško, kad jų šalis būtų gerbia­
ma Europos Sąjungoje. Inteligentams atrodė, kad Eu­
ropos didžiūnai tyčiojasi iš Lansanijos. Pavyzdžių turė­
jo daugybę, ir visiškai pritarė rašytojo Malkolm o Bred-
berio m intim s apie įvairias sąjungas, kai, pavyzdžiui,

— 130 -— ■
į Bulgariją siunčiamos slyvos. Į Grenlandiją turbūt
ledą imsis gabenti, juokavo vyrai, perskaitę Bredberio
romaną „Valiutų keitimas“. O mums ką? Gal grybus ir
cukrų?
Abu nusijuokė, bet juokas nebuvo linksmas, greitai
užgeso. Juk visi turėjo artimųjų ar draugų, talentingų
ir nelabai, kurių karjerai pasaulyje trukdė būtent jų
tautybė. Kadangi Europa niekino Bleberį, ignoravo ir
visą Lansaniją.
Trečiame automobilyje sėdėjo jaunesni vaikinai,
ir jų kalbos buvo kategoriškesnės. Kadangi abu buvo
viengungiai, ėmėsi kritikuoti Lansanijos konstituciją,
neleidžiančią vainikuoti karaliumi nevedusio princo.
Viduriniam e automobilyje buvo tylu. Seimas, nors ir
jautėsi esąs princo draugas, nedrįso jo kalbinti pirmas.
Tai princo teisė. O princas laukė, kol užmigs Lukrecija.
J i nuvargusi, išsekusi, turėtų jau miegoti, pagalvo­
jo, o kad visiškai tuo įsitikintų, pasiteiravo:
- Gal norėtum kavos ar limonado, Lukai?
Tyla.
Lukrecija nemiegojo - buvo pernelyg sukrėsta, kad
užmigtų. J i tik gulėjo užsimerkusi, vis dar svaigina­
ma aistringų bučinių ir glamonių, kuriuos nutraukė iš
tamsos išnirę automobilio žibintai. Ją nustebino atvy­
kusiųjų ištarti keisti žodžiai: „Mes jau atvykome, jūsų
didenybe...“ Pagarbus sargybinių tonas, automobilių
palyda neleido abejoti, jog apdriskęs klajūnas, kurį gir­
dė, valgydino, iš kurio šaipėsi, vadino asilu, kvailiu, ka­
liošu, yra Lansanijos princas.
Si žinia ją tiesiog pribloškė. Sunku buvo patikėti
pastarųjų įvykių realumu, tam reikėjo laiko ir ramybės.

— . 131 -— •
Vienintelė protinga išeitis buvo apsimesti miegančia ir
viską apmąstyti.
Jeigu šis gražuolis yra Lansanijos princas, tada laik­
raštis ir Scilės pasakojimai tik bjauri apgaulė. Kokiu
tikslu? Neabejojo, jog žino atsakymą. Kur kas sunkiau
suvokti, kodėl jis ją apgaudinėjo, kai galėjo išdidžiai
prisipažinti, kas esąs. Tiesa, prie upelio į savo pasipik­
tinim ą - „Kas tu toks, kad man įsakinėtum“ - išgirdo
pašaipiai ištartus žodžius: „Lansanijos valdovas“. Ž i­
noma, nė nemanė tuo patikėti. Juokauja, ir tiek, tada
pagalvojo. O jeigu ji būtų patikėjusi, bent paklaususi,
ar tai teisybė, kaip jis būtų reagavęs? Nusijuokęs ar
prisipažinęs? Neverta spėlioti. Privalėjo rim tai prisipa­
žinti. Jis apsimetėlis. Ir savo tautiečius Talokino mies­
telyje apgaudinėjoį nes jiems nepasisakė, kas esąs, ne­
sidomėjo jų gyvenimu. Tada ir jo meile negalima tikėti.
Ir vis dėlto meile ji tiki, bučiniai nebuvo apgaulingi. Jis
bučiavo ne tik imdamas, bet ir dovanodamas save.
J i nekaltina savęs, kad atsidavė to vyro apžavams.
Galinga aistra, švelnumas ir reiklumas - tokiems vyro
jausmams neatsispirs jokia moteris.
Šis vakaras yra gražiausia ir maloniausia, ką jai savo
gyvenime teko patirti. Lukrecija palaimingai atsiduso:
šalia jos princas, nuo kurio ji bėgo. Jos lūpos šypsojo.
Bedugniai pelkių akivarai buvo pamiršti.
- O gal muziką įjungti? Kokios pageidautum, Lu­
kai? - vėl pasigirdo princo balsas.
Lukrecija ir dabar neatsiliepė. J i labai norėtų su juo
kalbėtis, bet dviese. Nepažįstamo žmogaus buvimas ją
varžė. J i nežinojo, kaip jai elgtis, kaip dabar į jį kreip­
tis, ar metas atskleisti tiesą apie save. Be to, jis nenori,

— - 132 -—
kad sargybinis suprastų, jog ji mergina. Ir kreipiasi į ją
„Lukai“, vadinasi, protingiausia patylėti, kol juodu liks
vieni. Per tą laiką ji pamąstys, nurim s, susitvarkys su
savo jausmais šitam... Lukrecija nerado tinkamo žo­
džio. Dar nepajėgė suvokti, kas jis jai - princas ar kla­
jūnas.
Žmogaus planai, Dievo k e lia i- Homo proponit, sėd
Deus disponit.
Klydo manydama, jog galima išvengti skirtos lem­
ties: bėgo nuo princo ir pataikė tiesiai į jo glėbį...
- Užmigo, - tyliai tarė Joakimas. - Nuvargo, neteko
daug kraujo.
Dabar Seimas jau galėjo prabilti:
- Kai netenki daug kraujo, labai ima miegas. Prisi­
menu, ištisą parą miegojau neprabusdamas, kai man
peršovė ranką. Šauniai tąkart mudu pakovojome: dvie­
se įveikėme visą būrį samdomų žudikų...
Joakimas šypsojo, bet nepaneigė, jog tų galvažu­
džių tebuvo trys. Ir jie greičiausiai turėjo užduotį tik
pagąsdinti jaunąjį princą, kad tas liautųsi važinėjęs po
atokius šalies kampelius, o ne žudyti. Kam paneigti
gero draugo nuomonę? Juk kiekvienam malonu jaus­
tis didvyriu. Seimas turėjo šią silpnybę.
- Taip, Seimai, tu visada buvai narsus. A r mano
šturmanas Sančas atsirado?
- Dar ne. Vietovė intensyviai žvalgoma iš malūn­
sparnių. Lakūnai nusileidžia pavojingai žemai, netgi
aptiko įtartinas automobilio vėžes, - pasakė Seimas,
bet nepatikslino, jog žemai skraidė, ieškodami prin­
co. - Gaila, kad nesu tavo šturmanas, nebūčiau leidęs,
jog taip nutiktų.

— 133 .—
 - Sančas nekaltas - jis man ištikimas, kaip ir tu.
Turbūt aplinkybės buvo už jį stipresnės, - pasakė prin­
cas, bet pastebėjęs, jog nepasitenkinimo šešėliukas nu­
slinko Seimo veidu, pridūrė: - Tu man esi ne tik drau­
gas, bet ir brolis, kurį visados norėjau turėti.
Tai buvo tie žodžiai, kuriuos ištikimasis sargybinis
troško išgirsti.
- Ir tu man, juk žinai. O mano mama nuo ryto iki
vakaro tik meldėsi ir ašarojo. Kartais net suabejoda­
vau, ar taip sielvartautų man dingus.
- Kur kas labiau, Seimai. Kraujas - ne vanduo. A p­
lankysiu ją anksti ryte.
- Jei miegosi su lakūne, tai tas rytas bus kitos die­
nos vakare... - leido sau pajuokauti Seimas.
Joakimas paniuro. Draugo žodžiai grąžino į dabar­
tinę tikrovę. Nepaaiškinama nuojauta jam kuždėjo, jog
tai nebus įprastinis meilės nuotykis. To, ką jaučia ši­
tai merginai, niekada ir niekam nėra jautęs. Prisiminė,
kaip svajojo pam atyti jos reakciją, veido išraišką supra­
tus, jog jis yra princas. Dabar tai atrodė vaikiška. Jam
visiškai neberūpėjo, kokia jos nuomonė apie jį - prin­
cą. Svarbu tik viena - ar jis patinka jai kaip vyras, ar
jis sugebės išstum ti iš jos širdies kitą vyrą ir tapti jai
vieninteliu.
- Kai pasieksime sostinės priemiesčius, paleisime
apsaugą. Tikiuosi, jie nepamatė merginos. Saugumo
sumetimais niekas neturi žinoti, jog ji gyvens mano
bute, - pasakė Joakimas. '
- Žinom a, - pritarė Seimas. - Ir nesužinos: tikiuosi,
nė vienas iš keturių sargybinių merginos nepastebėjo.
O jeigu pastebėjo, aš jiems pasakysiu, kad tai buvo la­

— 134 —
kūnas, padėjęs jo didenybei kelionėje. Nesuabejos, nes
Lansanijoje nėra moterų lakūnių. Dabar svarbiau, ar
tuščias butas, gal kokia pasija tavęs nekantriai lūku­
riuoja.
- Ne. Po to, kai tiedvi katės susipešė, net langą iš­
daužė, visa laimė, kad neiškrito ar neišstūmė viena
kitos, raktų nė vienai nebeduodu ir rytais liepiu išeiti.
Jokios panelės nebepalieku bute vienos, - Joakim o žo­
džius palydėjo abiejų vyrų juokas.
Lukrecijai tas juokas nuskambėjo ciniškai. Tai buvo
pirmasis akibrokštas jos romantiškoms svajonėms, bet
ne paskutinis.
- Tada tvarka, Joakimai.
- Visiška. Aukštu žemiau gyvenusi šeima iškeldin­
ta, dabar ten glaudžiasi viengungiai sargybiniai...
- Taip, žinau. Gudriai sumanyta, yra kur pakyrėju­
sias paneles nusiųsti, - ši Seimo frazė buvo paskutinis
dalykas, kurį Lukrecija išgirdo. Ji pasibjaurėjusi susi­
gūžė, užsitraukė ant galvos antklodę, užsikimšo ausis,
todėl princo atsakymo draugui - kaip tau ne gėda, Sei­
mai, juk žinai, jos pačios pas mane veržiasi, aš su jomis
elgiuosi padoriai, gausiai atsilyginu ir nieko niekada
nežadu - nebegirdėjo.
Lukrecijos romantiškos viltys ir svajonės sklaidėsi.
Jei Scilės duotame laikraštyje Lansanijos princas tu­
rėjo kaliausės išvaizdą, tai sutiktasis buvo nepalyginti
bjauresnis. Jei už ano, įsitikinusi, jog galėtų pagelbėti
Lansanijos žmonėms, būtų ryžusis tekėti, tai už tokio
ciniko - niekados.
Tik nepravirk, maldė save. Jis nevertas netgi pykčio
ašarų. Jokių. Ir džiaukis, laiku sužinojusi apie jį teisybę.

135
 Jei ne perrėžta koja, Lukrecija paprašytų sustoti ir
dingtų nakties tamsoje. Su tokia koja toli nepabėgs. Ją
surastų, tektų aiškintis, princas pradėtų teisintis. Ne,
triukšm o ji nenori, elgsis civilizuotai, kaip ir dera Ais-
tijos prezidento dukteriai.
Dabartinis princas jai bjauresnis už tą storą baidyk­
lę, matytą Scilės atneštame laikraštyje. Lukrecija leng­
vai sugebėtų nepastebėti fizin ių trūkumų, nes dėl šių
žmogus nėra kaltas, tiesiog toks buvo Viešpaties su­
manymas.
Lukrecijai svarbiausia, kad žmogus būtų kilnus,
taurus, garbingas, T ik už tokio ji norėtų ištekėti.Ne,
ji niekada netaps šio ciniško gražuolio žmona. Ryte
nuvažiuos į Elbingo geležinkelio stotį ir sės į traukinį.
Skristi būtų greičiau, bet oro uoste keleiviai tikrina­
mi, o ji turi ginklą. Tiksliau, turės, kai atsiims iš to ne­
naudėlio savo pistoletą. J i išbrauks iš savo gyvenimo
šią atkarpėlę, viską pamirš kaip nebūtą: jo bučinius,
dvelkiančius avietėmis, glamones, įstabų vyrišką švel­
numą, nes tai buvo netikra, apgaulinga... Ir niekada
daugiau jo nebematys. Gyvens rami ir laiminga. Viskas
bus gerai, viskas yra gerai. Tačiau kodėl širdis sklidina
ašarų ir begalinio liūdesio?
Tylus variklio dūzgimas, monotoniškas supimas vis
dėlto užmigdė Lukreciją. Nepaisant liūdesio, sapnai
buvo gražūs.
Vyrai tyliai kalbėjosi tarpusavyje, bet ji negirdėjo
nė žodžio. Joakimas papasakojo draugui apie keistąją
avariją, savo ilgą kelionę m irusiomis žemėmis, kur net
lašelyčio rasos negalėjai tikėtis.

— 136 —
 - Ėjau tik valios pastangomis. Ir tada, kai, rodėsi,
krisiu į tas juodas dulkes ir nebeatsikelsiu, tolumoje
pamačiau lėktuvą. Bijojau, jog tai tik miražas. Tačiau
lėktuvas nenyko, net lakūną galėjau įžvelgti. Pagal­
vojau, jog pasiekiau techninės pagalbos punktą. La­
bai nudžiugau. Lakūnas, tada aš tuo neabejojau, davė
man ne tik atsigerti, bet ir visą baką vandens dulkėms
nuplauti... - Joakimas prisim inė savo prausimąsi, kai
vaikščiojo nuogas, nė neįtardamas, jog jį stebi mergi­
na; slėpimąsi nuo lietaus susiglaudus, miegą siaura­
me miegmaišyje, jos nuostabią krūtinę, švelnią odą...
Nors Seimas yra patikimas draugas, bet jis jam to ne­
pasakos.
- Kada supratai, kad ji mergina, Joakimai?
- Gana greitai.
- Žinoma, ji mažiausiai panaši į vyrą, turėjai greitai
suvokti, - sutinka Seimas, mintyse pridurdamas, kad
princas yra neprilygstamas moterų žinovas, tai yra iš
tos vyrų padermės, kurie užrištomis akimis, į kitą pusę
žiūrėdami neklystamai įvertina gražuolę.
Ir būčiau suvokęs, galėtų atsakyti jam princas, ta­
čiau esu nuo lopšio pratinamas nekreipti dėmesio į
aptarnaujantį personalą, tad tiesiog nebemačiau to
lakūno. Apdairiai nutylėjo: Seimas geras draugas ir
protingas vyras, tačiau suprasti tam tikrus dalykus ga­
lim a tik tada, jei esi gimęs karaliumi. Gal auklėjimas,
gal aplinka, princas negalėtų paaiškinti, bet taip yra, ir
viskas. Kitaip auklėti žmonės jo teisybės nesuprastų,
tiktai įsižeistų.
- O tu jai pasakei, kad esi princas, būsimas Lansani-
jos valdovas? A r ji pati tave pažino?

— - 137 -—
 - Keista, bet nepažino.
- Sunku patikėti, visos Europos žurnaluose mirga
tavo nuotraukos. Gal apsimetinėjo?
Joakimas pagalvojo. Tarsi pagreitintoje kino juosto­
je praskriejo kelionės vaizdai. Ne, jos elgesyje neįžvel­
gė nei pabrėžtino atsainumo, nei pagarbos. Laikysena
buvo natūrali, nors kartais ir įžūli.
- Ne, ji neapsimetinėjo, elgėsi natūraliai. Buvo ori,
kartais pikta ir išdidi, bet visada galėjai jausti, kad blo­
go ji nepadarys. Paprasta, nekilminga mergina, sklidi­
na įgim to orumo, - taip aš ją apibūdinčiau.
- T ik taip, Joakimai, nieko daugiau? Apie jos žavesį
netartum nė žodžio?
-N e .
- Tu nenori apie ją kalbėti. Taip niekada nebūdavo.
Paslaptinga moteris.
- O ar būna nepaslaptingų moterų? - gūžtelėjo pe­
čiais princas.
- Iki šiol būdavo.
- Užsičiaupk, Seimai.
Vadinasi, aš nesuklydau, jis ją myli. Ir kodėl man at­
rodo, kad princo pasirinkimas puikus, kai aš jos beveik
nemačiau ir negirdėjau? Turbūt iš mamos paveldėjau
intuiciją, ne kitaip.
Kurį laiką važiavo tylėdami. Seimas neįsižeidė dėl
„užsičiaupk“, juk juodu artim i draugai ir tik širsdami
vienas ant kito tapdavo pabrėžtinai mandagūs ir ofi­
cialūs. Tiesiog Seimas buvo įpratęs tylėti, kol princas
nekalbina, žinojo, jog šis prašneks. Nesuklydo. Netru­
kus princas pasakė:
- J i nežinojo, jog keliauja su busimuoju valdovu.

----- 138
Kartą beveik prisipažinau, bet ji nepatikėjo, pamanė,
vėl juokauju, nes prieš tai mainais už alaus skardinę
jau buvau jai, tiesa, tada dar „jam“, pažadėjęs savo ka­
ralystę.
- Pasiūlei karalystę? Ir ką ji tau atsakė?
- Kažką mįslinga: „Karalystės, deja, duodamos kar­
tu su princais“... A r panašiai. Kodėl ištarė „deja“, ne­
klausk. Aš nežinau, kodėl jai nepatinka princai.
- Gal ne visi. Esu tikras, jog ne mūsų Lansaniją tu­
rėjo galvoje.
- Lansaniją ji pamatė ne iš geriausios pusės.
- Pamatys ir kitokią, neabejoju. Blogiau, kad tu ją
apgaudinėjai, moterims tai nepatinka, manau. Bent
jau kelionei baigiantis reikėjo prisipažinti, kas esi.
- Negalėjau, vėliau atsirado svarių priežasčių, - at­
siliepė Joakimas, prisiminęs savo neviltį, bejėgiškumą,
maudžiantį gėdos jausmą matant nualintą tėvynę. Po
valandėlės pridūrė: - Kiek dabar valandų? Mano laik­
rodis per avariją nukentėjo.
Seimas suprato, jog klausimas apie laiką yra tik
mandagus temos nukreipimas, ir daugiau apie mergi­
ną nebeklausinėjo. Juodu ėmė kalbėti apie Lansanijos
reikalus. Tiksliau, Seimas pasakojo naujienas, o p rin ­
cas labiau klausėsi tylaus Lukrecijos kvėpavimo, nei
sargybinio žodžių.
Rytuose jau šviesėjo dangus, viena po kitos geso
žvaigždės, balo mėnulio ragelis.
Drum zlinas upelis, varganas kaimas, nesupranta­
mai kalbantys žmonės svetingame Talokine jau prisi­
minimas. Reali tik ji, jos tylus kvėpavimas. Brėkštančio
ryto šviesoje princas įžvelgia jos veide šypseną ir pasi­

139
junta laimingas. Tai dėl to, jog artėjame prie sostinės,
jog likau gyvas, įtikinėja save, nors žino - niekados su­
grįžimas neteikė tiek džiaugsmo.
Kai Joakimas iškišo pro langelį galvą, kad pažvelgtų
į Grįžulo Ratus, šie nebespindėjo.
Baigėsi švelni naktis, baigėsi ir kelionė.
Kelyje daugėjo automobilių, vadinasi, Elbingas jau
arti.
Lukrecija miegojo. Autom obiliui sustojus pabudo ir
negalėjo suvokti, kur esanti.
- Atvažiavome, mieloji, - išgirdo švelnų princo bal­
są. - Mes Lansanijos sostinėje Elbinge. Nunešiu tave į
saugią pastogę, būsi mano viešnia.
Lukreciją tebegaubė malonus sapnas, kur draugiš­
koje jūroje suposi baltas laivas. A n t denio stovėjo nuo­
stabus vyras, šypsojo ir kvietė į savo glėbį... Tad žemas
jaudinantis princo balsas čia visai derėjo. Jos lūpose
jau virpėjo žodis „nuostabu“, rankos savaime tiesėsi
švelniojo balso link, ji pabandė atsikelti, žiauriai su­
skaudo koją, ir visi geri pojūčiai žaibiškai dingo...
Grįžo realybė. Lukrecija griežtai atstūmė princo pa­
galbą: nesileido nešama, ėjo pati, pasiramsčiuodama
ramentu, kurį apdairiai buvo paėmęs Seimas. V isi trys
liftu pakilo į m ūrinio namo penktąjį aukštą. Korido­
rius išklotas m inkštu prabangiu kilim u, vienerios, be
numerėlio, durys. Seimas jas atrakino, plačiai atvėrė,
praleido ją ir princą, o pats liko už durų.
Lukrecija ir Joakimas atsidūrė dviese tuščiame
bute.

140
 Dešimtas skyrius

ro pravirą langą į vidų sruvo gaivus ryto oras, sau­

P lės spindulius sulaikė sunkios užuolaidos, tad sve­
tainėje tvyrojo rausva prieblanda.
Lukrecija pramerkė akis. Apsidairė po elegantiškai
ir prabangiai įrengtą kambarį. Jei ne avietinės spalvos
portjeros ant langų, kambarys būtų pabrėžtinai vyriš­
kas. Dabar gi rausva prieblanda teikė aplinkai keisto
pasakiškumo. M odernistiniai paveikslai ir senovinės
graviūros ant sienų tarpusavyje nekontrastavo, netgi
atvirkščiai - paryškino vieni kitų žavesį ir gražiai derė­
jo. Lukrecijos akys nukrypo į didelį kilim ą ant grindų,
nusėtą baltais žiedlapiais.
Ne, tai tik popierėliai, prisim inė ji, ir tuojau iškilo
pabalęs iš įniršio princo veidas. Atrodė, jog jai smogs.
Nesmogė, stebėtinai susitvardė, tik primerktos akys ir
tvirtai sučiauptos lūpos išdavė vidinę kovą.
Nereikia apie jį galvoti. Esu viena, jis išėjo, ir mudu
daugiau nepasimatysime. Aš galiu iškeliauti bet kuriuo
momentu, nė lagamino susikrauti nereikia.
Pažvelgė į laikrodį: vienuolika valandų ir kelios m i­
nutės.
Turėčiau keltis, pamanė Lukrecija, bet vėl užsimer­
kė. Sofa, ant kurios ji gulėjo, buvo plati ir patogi, ap­
klotas šiltas, pagalvės minkštos.

— - 141 -—
 Kojos neskaudėjo, tik širdį.
Prieš savo valią ji vėl ir vėl mintyse grįžo į praeitos
nakties įvykius...
Bučiniai ir glamonės Talokino miestelyje. Taloki-
nas... Išvertus vadintųsi laisvasis arba laisvūnas. Pui­
kus pavadinimas miestui. Ir buvome mudu tenai laisvi.
Ne tik laisvi, aš - laiminga. O jis?
J i tarsi pajuto princo rankas ant savo kūno, jo stip­
rias šiltas valdingas lūpas, ir tokia palaima, toks bega­
linis geismas užliejo ją visą, jog nejučia sudejavo.
Ne, tik ne tai. Privalau pam iršti jo glamones. Jokių
iliuzijų, aš buvau tik viena iš daugelio, pasipainiojusių
jo kelyje.
Po to, kai tiedvi katės susipešė, raktų nė vienai ne­
beduodu ir rytais liepiu išeiti. Jokios panelės nebepa-
lieku - prisim inė nugirstus automobilyje princo žo­
džius ir Seimo atsakomąją frazę: Gudriai sumanyta,
yra kur pakyrėjusias paneles nusiųsti.
Ji niekados netaps tokia įkyrėjusia panele, kurią
reikia kažkam nusiųsti. J i pati tuojau iš čia išeis. Gerai,
jog apsimetė miegančia ir sužinojo truputį teisybės.
Lukrecijos akys nukrypo į raktą, gulintį ant stalelio,
ir atmintyje atgijo vakarykštė naktis, kai juodu per­
žengė šio buto slenkstį...
...Joakimas numetė pagalves ir pledą ant krėslo.
Abu tylėjo. Kai pagaliau jis prabilo, balsas buvo duslus:
„Gal norėtum ko nors? M ineralinio ar šampano?“
„Norėčiau šio buto rakto“, - pareikalavo ji.
„Liko pas Seimą“.
„O tu neturi?“
„Ne, aš juk tiesiai iš lenktynių, - nelinksmai šypte-

— - 142 -—
Įėjo. - Atvirai pasakius, tai man nė nereikia to rakto,
Seimas atrakina ir užrakina duris“.
Ji tylėjo.
„Nesijaudink, čia niekas neišdrįs tavęs trukdyti“, -
pasakė jis.
„Žinau. Bet noriu turėti nors iliuzinę galimybę rink­
tis - išeiti arba lik ti“.
„Mūsų pasirinkimas visados iliuzinis. Net gim i­
mas“.
„Aš nelinkusi paryčiais filosofuoti. N oriu miego“.
„Atleisk“, - pasakė princas ir pats nustebo, kad pa­
vartojo žodį, kurio neprireikdavo daugelį metų.
J i tylėjo.
„Vis dėlto atsarginis raktas čia turėtų būti, - sumur­
mėjo jis ir ėmė traukyti rašomojo stalo stalčius. - Štai!
Manau, šitas ir bus“, - pergalingai šūktelėjo.
„Ačiū. Išeidama paduosiu budėtojui. Mačiau, sėdi
prie lauko durų“.
„Taip, sėdi. Nevargink kojos ir nebandyk eiti: budė­
tojui duosiu nurodymą tavęs neišleisti, - pasakė ir tuo­
jau pridūrė: - Tavo pačios labui, kol gydytojas neapžiū­
rės sužeistos kojos“.
„Nesirūpink mano žaizdomis, pati susitvarkysiu“.
„Jaučiu kaltę, nes susižeidei mano žemėje “, - Joa-
kimas prisim inė tą dvokiantį upelį ir paniuro.
Lukrecija pažvelgė į jį, bet nieko neištarė. Tada jis
vėl prabilo:
„Man regis, bute nėra valgių. Užsisakyk restorane
telefonu, arba galiu įsakyti, kad atneštų“.
„Ačiū, nesivargink ir negaišk laiko“.
„Gerai. Turbūt nori, kad aš išeičiau?“ - paklausė, bet
nepajudėjo iš vietos, viltingai delsė, gal išgirs prašymą

143
pasilikti. Jis būtų pamiršęs savo pareigas valstybei ir
likęs su ja.
Deja, išgirdo tik tiek:
„Taip. Sudie, jūsų didenybe“.
Princas valandėlę svarstė, nors žinojo, jog turi išei­
ti neatsigręždamas, nes jį, Lansanijos princą, varo iš jo
paties namų. Tačiau...
Kai jis pajudėjo iš vietos, pasuko ne durų link, bet
prie rašomojo stalo. Stovėjo žiūrėdamas į ją, tarsi dve­
jodamas, galiausiai paėmė lapelį popieriaus, užrašė de­
vynis skaitmenis.
„Štai mano slaptasis telefono numeris, kurį žino
tiktai du žmonės: m otina ir sargybinis Seimas. Tu būsi
trečioji“, - pasakė tiesdamas lapelį.
Lakūnė bei politiko duktė Lukrecija buvo pastebėju­
si princo delsimą, gal dvejonę. J i paėmė popierių, per­
plėšė pusiau, paskui dar ir dar kelis kartus. Tada grakš­
čiai švystelėjo į viršų skiauteles ir šypsodama žvelgė,
kaip jos sklando bei leidžiasi ant grindų.
Princo veidas iš įniršio pablyško. J i netgi pamanė,
jog smogs. Stebėjo jo vidinę kovą.
„Tavo manieros galėtų būti geresnės“, - mestelėjo
vis dėlto susivaldęs, juk ne veltui buvo metų metus ug­
domas tvardytis.
„Esu viešnamyje, tai ir elgiuosi atitinkam ai“.
„Viešnamiuose nešiukšlina. Ten visai ką kitą daro“, -
pašaipiai tarė princas, šiek tiek atgavęs savitvardą, bet
jo veidas tebebuvo išblyškęs.
„Neabejoju, jog tu išsamiai pažįsti šios rūšies įstai­
gas, tad priim u tavo nuomonę“.
„Tušė - liesta“, - primerkęs akis tarstelėjo.

— 144 .—
 „Aš nekovoju su tavim i“.
„Bet paguldei mane ant menčių“, - linksm ai atsilie­
pė princas.
Jei ir buvo balse pašaipa, tai skirta pačiam sau. Luk­
recija nustebo. Nuostaba nepraėjo iki šiol. Tačiau da­
bar, dienos šviesoje, ji suvokia: kai esi labai galingas,
lengva pasišaipyti ir iš savęs, ar tariamai nusižeminti.
Tada, naktį, ji ne tik nustebo, ją apėmė šilti jausmai
princui. Išsigando, kad jis nepastebėtų, todėl paprašė
jį išeiti.
„Leisk prim inti, jog čia mano valdos“.
„Žinau“.
„Bet išvarai?“
Klausimas liko be atsako.
Vis dėlto jis išėjo. Lukrecija atsimena tą piktą trink­
telėjimą durimis, savo būseną, kai nesuprato, ar džiau­
giasi, ar liūdi, kad princas jos prašymą įvykdė. Prisi­
mena, likusi viena nušlubavo į miegamąjį, kur didžiulė
lova sukėlė tokį pyktį, jog staigiai užvėrė duris.
Nejaugi aš pavyduliauju visoms jo mylėtoms mote­
rims?
M iegoti įsitaisė svetainėje. Manė, jog neužmigs, vis
dėlto užmigo ir ilgokai miegojo.
Įdomu, kiek dabar galėtų būti valandų, pagalvojo,
turbūt vėlu, jaučiuosi išalkusi.
- Oi, kokia aš begėdė! - garsiai sušuko Lukrecija. -
Galvoju apie valgį, kai tėtis nerimauja, nesulaukdamas
mano skambučio. J i pamatė ant rašomojo stalo telefo­
no aparatą ir nustriksėjo skambinti.
Tėvas jos daug neklausinėjo, tad ir pameluoti jam
beveik neprireikė. Pasakė, jog Lansanijos sostinėje yra
visiškai saugi, ir ryt poryt grįš; jos m obiliojo telefono

— 145 .—
baterijos išsikrovė, skambina iš buto, kuriame yra ap­
sistojusi, telefono numerio nepasiteiravo, bet būtinai
paklaus ir praneš.
- Būk Elbinge, kiek reikės, dukryte. Pasitikiu tavo
protu ir sumanumu. Na, ir laiminga lem tim i. T ik paža­
dėk, jog būsi labai atsargi...
Po pokalbio su tėvu jautėsi stipri ir rami, tarsi kartu
su jo gerais žodžiais ir meile, ją būtų pasiekęs ir jo tvir­
tumas.
Nusprendė pavalgyti ir nustriksėjo į virtuvę.
Šaldytuve aptiko bent tris butelius šampano, didelį
indelį juodųjų ikrų, dėžę saldainių, dvi plyteles šoko­
lado, kelis padžiūvusius mandarinus - daugiau nieko.
Šaldytuvo turinys aiškiai rodo, kokiems tikslams skir­
tas šis butas, ironiškai pamanė.
Ikrų Lukrecija nemėgo. Kažkodėl nejučia pamany­
davo, kiek linksm ų žuvyčių būtų išsiritę iš tų kiaušinė­
lių, ir dailutis sumuštinis su ikrais likdavo gulėti lėkš­
tėje. Ačiū, aš soti, atsakydavo m alonių šeim ininkų ra­
ginama. Apskritai ji nemėgo valgyti svečiuose, nebent
kokį retesnį saldumyną ar ledų.
Kodėl kartu susirinkę žmonės valgo? Na, kodėl iš­
geria, galima suprasti: mano tautiečiai santūrūs, tik
truputį apsvaigę nuoširdžiau bendrauja. Tačiau valgyti
kartu susirinkus yra kvailas įprotis, turbūt susiforma­
vęs badmečio laikais.
Lukrecija žvelgė į šaldytuvo lentynėles: brangiausi
skanėstai, o juk būtų kur kas labiau patenkinta, apti­
kusi bulvių ar keptos mėsos gabalėlį. Pasišildytų m ik­
robangų krosnelėje ir skaniai suvalgytų. Pagalvojus
apie apskrudusias bulves, suurzgė skrandis, burnoje
prisirinko seilių.

— - 146 -—
 Galiausiai išgėrė mineralinio vandens, suvalgė šo­
koladą ir nuėjo praustis.
Elgiuosi kaip katinas, šypsojo Lukrecija, dairyda­
masi po didelį, švarų, prabangiai įrengtą vonios kam­
barį. Kai čia prausėsi paryčiais, vos atvykusi, nieko
nematė - akyse šmėžavo plati miegamojo lova. Dabar
jautėsi ramesnė, niekino save dėl pavyduliavimo. Lėtai
nusirengė, kiek leido aprišta koja nusiprausė, išplovė
plaukus. Gailėjosi, kad negali visa panirti į tą vilioja­
mai skaidrų vandenį.

Lodžija buvo pilna saulės, bet ne gėlių. Sėdėdama su­

pamoje kėdėje Lukrecija džiovino plaukus. Kol šie
džiūvo, nubintavo koją. Žaizda nebekraujavo, nebuvo
jokio paraudimo, tad kelias minutes palaikė prieš sau­
lę.
Čia puiku, bet viena iš jo panelių aš nebūsiu. Sumąs-
tysiu, kaip pergudrauti budėtoją, ir paspruksiu. Reikia
tik kaip nors sužinoti adresą, kad galėčiau išsikviesti
taksi.
Galvoti trukdė nepaliaujamai skambantis telefonas.
Nekėlė ragelio - juk nieko negali pasakyti princo pasi­
joms. Išgirdusios moterišką balsą jos nuliūstų, tik tiek.
Plaukai išdžiūvo, Lukrecija apsirengė, susišukavo,
sulankstė pledą. Energingai merginai nieko neveikti
buvo sunku. Prisiminė savo apdairiai pasiimtą Džono
Kytso poezijos tomelį. Ir tada pamatė knygų spintą.
Žmogaus biblioteka yra intymus dalykas, ir apžiū­
rėti be savininko leidim o negalima, žinojo ji. Vis dėlto
nusprendė, jog šis atvejis išskirtinis, ir atvėrė spintos
duris. Vydūnas, Maceina, Nyčė, Aristotelis, Platonas...

— - 147 —
Nenuostabu - filosofų raštai yra privalomos busim ų­
jų karalių knygos. Jeigu ir neskaitytų, vis vien laikytų
bibliotekoje. Merės Margaretės Kei detektyvai buvo
maloni staigmena. Šia talentinga, išm intinga ir subti­
lia rašytoja Lukrecija labai žavisi. Antroji staigmena -
Radjardo Kiplingo poezija. Keista, juk „Kimo“ jis ne­
žinojo. Arba apsimetė, kaip ir vaizduodamas paprastą
lenktynininką.
Knyga sučiurusi, vadinasi, dažnai skaitoma. Ties
vienu eilėraščiu buvo įdėta daili juostelė. Atsivertė tą
pažymėtą puslapį. Eilėraščio pavadinimas lakoniškas:
„ I f “(„Jeigu“).
Lukrecija ėmė skaityti:

Jei sugebi kantrybės nestokoti,

Neatsakyti šmeižiamas melu,
Ir neapykantai nepasiduoti,
Neapsimest išminčiumi didžiu;

Jei tu gali ir Nesėkmei, ir Sėkmei vienodai abejingas būti,

Ir vertinti abi tokiu pačiu mastu;

Jei tu gali tarp sukčių doras likti,

Ir su karaliais elgtis taip kaip minioje,
Jei tu gali pasiekti, kad pelnytai gerbtų
Tave ne tik draugai, net priešai kovoje...

Eilėraštis ilgas, daugybė reikalavimų, pagal kuriuos

galima save laikyti žmogumi, kol pagaliau eilutė:

Tiktai tada esi Žmogus.

— 148 -—
Kai kurie posmeliai ar eilutės buvo vos matomai paraš­
tėje pažymėti pieštuku. Šiuos Lukrecija perskaitė dar
kartą. Keista, ir ji būtų pasirinkusi būtent tuos reika­
lavimus.
Tarsi atsiskleidė naujas, jai nepažįstamas princas.
Imsiu manyti, jog nugirstą pokalbį automobilyje su­
sapnavau. Ne, nereikia šitaip galvoti, prabudimas būtų
pernelyg skaudus.
Pasigirdo beldimas į duris.
- Kas ten?
- Jo didenybė Lansanijos princas, ponas daktaras
Dočys ir karališkojo asmens sargybinis Seimas. Norė­
tume užeiti.
Lukrecija padėjo knygą ant stalelio. Koks galantiš­
kumas: nors ir turi raktą, neina be leidimo.
- Prašom, - šūktelėjo ir išgirdo rakinant duris.
Įėjo trys vyrai. Seimas glėbyje laikė daugybę paketų,
daktaras - profesinį lagaminėlį.
Vyrai pasisveikino. Princas Lukrecijai pristatė Dočį
ne tik kaip gydytoją, bet ir kaip savo seną draugą, ku­
riuo pasitiki.
- Malonu, - tarstelėjo ji.
Lukrecijos daktarui princas nepristatė. Žvilgtelėjęs
į nublukusiais džinsais ir vyriškais languotais marš­
kiniais apsirengusią, nė kiek nepasidažiusią merginą,
daktaras nusprendė, jog ji ateinanti tarnaitė, tad atsai­
niai linktelėjo ir nebekreipė jokio dėmesio.
Dočys retkarčiais užsukdavo į šį butą, kai norėdavo
su princu neoficialiai pabendrauti, atvirai pasišneku­
čiuoti, mat jis visiškai nepasitikėjo karalienės motinos

— - 149 -—
favoritu Flavijumi, neabejojo, jog šis princą seka, nori
jam pakenkti. Šitame slaptame bute jie jausdavosi sau­
gūs. Dočys nujautė, jog čia princas dažnai atsiveda pa­
nelių, bet pats nebuvo matęs.
Ir štai pagaliau pasitaikė proga išvysti princo pasi­
ją! Tad negaišuodamas pasuko tiesiai į miegamąjį, kur
vaizduotėje jau matė gundančių formų, perregimais
drabužėliais prisidengusią gražuolę, kuriai ne tik prin­
cas, bet ir jis, gydytojas, bus patrauklus ir geidžiamas.
- Kur pėdini? - sušuko Joakimas.
Tuo tarpu Seimas, sukrovęs maisto pakus virtuvė­
je, kyštelėjo pro duris galvą ir suvokęs, kur eina Dočys,
ironiškai šyptelėjo.
- Pas ligonę, - atsiliepė gydytojas ir pažvelgė į prin­
cą, palinkusį prie tos tarnaitės su aprišta pėda. Nejaugi
ji? Tokia princo, kurį jis laikė didžiausiu moterų žinovu
visoje Lansanijoje, mylimoji?! Na, ne!
Dočio nuostabos nei Lukrecija, nei Joakimas ne­
pastebėjo: juodu matė tik vienas kitą. Švelni laisvojo
miestelio naktis vėl apgaubė juos žvaigždžių spiečiais,
aviečių dvelksmu, gal mėnesiena ir svaiginamais nepa­
mirštamų bučinių burtais.
Pagaliau gydytojas Dočys atsitokėjo.
- Privalau apžiūrėti žaizdą, - pasakė.
Princas nenoromis pasitraukė į šalį.
Nors žaizda buvo pradėjusi gyti, daktaras kalbėjo,
jog įpjovimas gilus ir pavojingas, prirašė penkis la­
pelius receptų. Iš įpročio pažymėjo namo adresą, kad
vaistinė žinotų, kur atgabenti.
Gal tokios gausos vaistų ir nereikėjo, bet daktaras
Dočys laikėsi taisyklės: bet kokį negalavimą būtina

— - 150 -—
keleriopai sureikšminti. Jei pasveiks - daugiau jam
garbės, jei gis lėtai - niekas jo nekaltins, juk liga labai
sunki. Nenusižengė šiam savo principui ir dabar. Prin­
cas patikėjo ir susirūpino, Lukrecija šyptelėjo, bet ne­
paneigė.
- Dar reikėtų patikrinti kraujo spaudimą, širdies
darbą, - kalbėjo Dočys.
- Ačiū, jaučiuosi puikiai, nereikia. Viskas, tik paliki­
te binto, aš pati...
- Ką, jūs! Būtina patikrinti, apsidrausti nuo galimų
komplikacijų. A prišti turi specialistas... - prieštaravo
daktaras, bet netikėtai jį pertraukė princas.
- Girdėjai, kas tau buvo sakyta, Dočy? Palik binto ir
keliauk! Jei neturi binto, vis vien keliauk, Seimas nu­
bėgs į vaistinę atnešti.
- Atleiskite, taip, žinoma, turiu eiti. Palieku binto,
buvau paėmęs, - Dočys mandagiai nusilenkė ir bema­
tant dingo... virtuvėje, netverdamas noru sužinoti, kas
čia vyksta: Joakimas ne toks kaip visados, ir jo panelė
toli gražu neprimena kurtizanės. Kažkas čia ne taip.
Na, pamėgins išklausinėti Seimą.
Virtuvėje Seimas rūšiavo maisto produktus: ką į šal­
dytuvą, ką į spintelę, ką dabar paruošti.
Dočys įsimetė burnon saujelę migdolų, įsipylė obuo­
lių sulčių.
- Kas ji? Iš kur? M ažai kalbėjo, bet man pasigirdo
aistiškas akcentas. A r atspėjau? - ėmė tyliai klausi­
nėti.
- Nežinau, patikėk, - atsiliepė Seimas.
- Tokio Joakim o nebuvau matęs. Gerai žinojau,
jog jis ne iš tų vyrų, kurie susipažinę su gražia mergi­

— - 151 -—
na mato ją balta suknele ir nuotakos šydu bažnyčioje.
Princas iš tų, kurie regi nuogą lovoje. O dabar jis ki­
toks. Nejaugi įsimylėjo? Bet ji mažiausiai panaši į fa­
tališką moterį. Na, pėdos tobulos, daugiau nelabai ką
ir mačiau, mane kaustė princo žvilgsnis, žinai, kaip jis
sugeba. Jis ją myli, ar ką?
- Į visus tavo klausimus atsakymas bus vienodas:
nežinau. Aš tikrai šį kartą nieko nežinau, Dočy. Jeigu
žinočiau...
- Vis vien neprasitartum. Pažįstu tave.
Užuot atsakęs Seimas tik šypsojo. Taip ir išėjo dak­
taras Dočys nieko nesužinojęs, sklidinas įvairiausių
spėlionių. Paskutinis dalykas, kurį vogčia pamatė pro
praviras svetainės duris buvo tragiškai švelnus princo
veidas.

Antrą kartą dunkstelėjo svetainės durys, vadinasi, iš­

ėjo ir Seimas.
Lukrecija ir Joakimas liko vieni. Įtampa augo. Ro­
dėsi, pakaks vienintelio švelnaus žodžio, žvilgsnio, ir
aistra prasiverš, sugriaudama visas gynybines sienas,
uoliai abiejų statytas.
A n t židinio tiksėjo laikrodis, langai buvo pilni sau­
lės, niekas nepriminė tamsios Talokino nakties, bet jos
burtai buvo čia, su jais.
Princas baigė bintuoti Lukrecijos pėdą, užklojo
pledu.
- Šilumoje greičiau gyja žaizdos, - ramiai, pernelyg
ramiai ištarė.
- Taip. Ačiū, Kimai, - ji vėl pavadino princą Kim u,
nes tai buvo ne tik dėkingumas. Tai atsisveikinimas,

— - 152 -—
žinojo ji. Atsisveikinim as su Kimu, kuris ją nešė, bu­
čiavo ir kurio bučiniai dvelkė avietėmis. Kim o nebėra
ir niekados nebebus. Yra arogantiškas, ciniškas prin­
cas, kuris naudojasi ne tik moterų kūnais, bet ir nori
turėti jų pinigus.
Lukrecija atitraukė akis nuo princo rankų, apglėbu­
sių jos kojas, net per apklotą jautė jų šilumą, ir nejučia
nukreipė žvilgsnį į ant stalelio gulinčią Kiplingo poezi­
ją. Prisim inė eilutes:

Jei tu gali priversti širdį, protą

Įveikti neviltį, kai visko netekai...

Kiplingo eilės visiškai nederėjo prie princo paveiks­

lo, kokį ji stengėsi susidaryti, įžūliai ardė jį. Tačiau šie
žodžiai tiko jai, nes ji privers savo širdį ir protą įveikti
neviltį.
O princo lūpos nenumaldomai artėjo prie josios.
Trauktis nebuvo kur - už jos bolavo siena. J i ir neno­
rėjo trauktis, juk tai atsisveikinimas.
Ir tada iš vaistinės grįžo Seimas.
- Štai vaistai, ponia. Aš tuojau atnešiu mineralinio
vandens, ponia, - pasakė ir nuėjo į virtuvę.
Netrukus grįžo. Sidabrinį padėklą su buteliu van­
dens ir krištolo stikline padėjo ant stalelio taip, kad
Lukrecija pati galėtų pasiekti. Pažiūrėjo į laikrodį.
- Jūsų didenybe, po trisdešim ties m inučių svar­
bus vyriausybės posėdis, kuriame jūs žadėjote daly­
vauti. Pakviestas Valstybės saugumo departamento
vadas ir...
- Žinau, - pertraukė jį princas. - Lauk manęs auto­
mobilyje.

— - 153 —
 - Taip, jūsų didenybe. Leiskite atsisveikinti, po­
nia, - Seimas pagarbiai nusilenkė ir išėjo. Jo žvilgsny­
je, vogčia mestame į Lukreciją, liūdesys, gal skausmas,
bet nei ji, nei Joakimas to nepastebėjo.
Lukrecija tiktai atkreipė dėmesį į pabrėžtinai man­
dagų Seimo elgesį. Šitos manieros - tiktai man skirta
vaidyba, pagalvojo ji. Juodu visai kitaip bendravo, ma­
nydami, jog aš miegu.
- Kam tas oficialumas? Juk judu esate ne tik drau­
gai, bet ir pieno broliai, - tarstelėjo Lukrecija, kai Sei­
mas uždarė duris.
Šie paprastai, abejingai ištarti žodžiai pribloškė
princą.
- Tu žinai, jog mudu pieno broliai?! O, ne... Prakei­
kimas! Vadinasi, girdėjai mūsų pokalbį automobilyje.
Nemiegojai? Ką dar išgirdai?
- Nieko. Užsikimšau ausis.
- Netikiu. Moterys smalsios kaip katės.
- Netikėk, man vis vien, - abejingai reagavo Lukre­
cija. T ik ji viena žino, kiek jai kainavo šis tariamas abe­
jingumas.
- Tau neturėtų būti tas pats...
- Kodėl? Rytoj aš išeisiu iš čia, ir mudu daugiau ne­
pasimatysime.
- To nebus, - griežtai tarė princas.
- Nepamiršk, aš nesu Lansanijos pilietė. Ir tu nesi
mano valdovas. Galiu elgtis kaip tinkama.
- Tu sužeista, mieloji. Jeigu tau nejauku, kad Sei­
mas turi šio buto raktą, tuojau pat įsakysiu, kad at­
neštų.
- Nereikia. Priešingai, taip geriau. Tegul lieka pas jį.

— . 154 -—
 - Teisingai nusprendei. Seimas labai doras ir išti­
kimas draugas, ne kartą tuo įsitikinau. Kol tu būsi čia
viena, jis niekada nepasinaudos tuo raktu. Seimu visiš­
kai pasitikiu.
- Neabejoju Seimo dorybėmis, - Lukrecijos balsas
be menkiausios ironijos. - Tikrai džiaugiuosi, jog jis
turi kitą raktą: nereikės laužti spynos, kai išeidama už­
trenksiu duris ir paliksiu viduje savąjį. Nenorėčiau p ri­
daryti keblumų.
Princas klausėsi jos šypsodamas, netikėdamas tuo
išėjimu.
- Mieloji, tau nepavyks: jei apm ulkintum budėtoją,
lauke stovės sargybinis. Tu mano belaisvė, - švelniai
tarė jis.
- Pastatei sargybinį?
- Dar ne, juk negali vaikščioti. Po poros dienų vėl
ateis daktaras. Jei žaizda nebebus grėsminga, gerai
gis, gal ir nuspręsiu atsiųsti patikimą sargybinį. Neno­
riu rizikos: ką brangini, turi saugoti.
Nors tardamas šiuos žodžius Joakimas šypsojo,
Lukrecijai neatrodė, jog jis juokauja: sargybinis stovės,
tai tik laiko klausimas.
Galbūt man beliko rytojus.Verčiau nerizikuosiu:
sumąstysiu planą ir kuo greičiau dingsiu. Gaila, neatsi­
ėmiau ginklo. Su savim pistoleto jis tikriausiai neturi,
o paprašiusi atnešti pasmerkčiau save dar vienam susi­
tikim ui. Laimei, dabar jis privalo skubėti į posėdį. Pro­
tingiau apie pistoletą neužsiminti, nes jeigu mudu dar
kartą pasimatysime, aš nebepajėgsiu iš čia ištrūkti.
- A r nepavėluosite į posėdį, jūsų didenybe? - Luk­
recijos balse vos girdima ironija, bet princas ją pajun­

— - 155 -—
ta, šį prim inim ą priim a kaip mandagų išvarymą ar jos
norą likti vienai, kad galėtų skambinti tam, kurį myli.
Įžeistas ne karališkasis asmuo - įskaudintas vyras, ku­
ris neliks skolingas.
Princas primerkė akis, sarkastiškai nusišypsojo.
- Dėkoju už rūpestį, ponia. M an malonu, jog prisi­
menate mano dienotvarkę, vadinasi, neužlaikytumėte
lovoje, būtumėte ideali meilužė. Būtinai prisim insiu
jus, sudarinėdamas kandidačių į savo lovą sąrašą, - nu­
silenkė ir paliko svetainę.
Dunkstelėjo uždaromos durys.

156
 Vienuoliktas skyrius

lbinge, dabartinėje Lansanijos sostinėje, jau sep­

E tintame amžiuje gyveno prūsų gentys. Miestas
dvelkė tikra, neišgalvota senove, garsėjo savita gotiš­
kąja architektūra - monumentalia ir prakilnia, tačiau
be pompastikos. Pastatų didingumas žmogaus ne­
gniuždė, nes pasižymėjo ypatingu lengvumu bei sub­
tilumu.
Švč. Jėzaus Širdies katedrą ir Karalių rūmus Joaki-
mas mintyse vadina monumentaliosios gotikos perlais
ir įsitikinęs, jog jų grožis taurina žm onių sielas. Prin­
cas bendrauja su architektais, ragina juos siekti tradi­
cijų ir modernumo dermės.
Joakimas dažnai susimąsto, ar tik ne karališkųjų
rūmų grožis padeda jo šaliai išsaugoti tikrą monarchi­
ją, kuri daugumoje Europos šalių baigia sunykti. Juk
negalima princu laikyti to, kuris veda buvusią nusikal­
tėlio ar gangsterio meilužę. Aristokratai turi būti do­
rovės ir kilnum o pavyzdžiai. Jeigu jauti, jog nepajėg­
si taip gyventi, atsisakyk karališkojo titulo. Priešingu
atveju karalystės praranda prasmę, o karalius lieka tik
abejotinu simboliu.
Viskas buvo princui Joakim ui paprasta ir aišku, kol
jo gyvenimo kelyje nepasirodė mergina žaliomis, kaip

— . 157 -—
medžiai miglotą rytą, akimis. Jis nieko nežino apie ją,
net jos vardo. Ir jis privalo ją pamiršti, tačiau...
Jei ji nusikaltėlė, jis ją slėps; jei bus sugauta - prisi­
ims jos kaltę. Ir nuo šiol nebesmerks jokio princo, dėl
meilės pamynusio karališkąją garbę. Nes meilė stipresnė
už viską. Meilė akimirksniu pakeičia žmogų. Juk visai
neseniai ir jis pats buvo kitoks. Pakanka prisim inti po­
kalbį su Flavijumi, kai tas pasiūlė vesti Aistijos preziden­
to dukterį ir iš jos gautais milijardais gelbėti Lansaniją.
„Niekinga naudotis moters pinigais“, - atsakė jis
tada Flavijui.
„Keistas požiūris, - ciniškai išsišiepė Flavijus. -
Naudotis moters kūnu tau normalu, o štai jos p in i­
gais - kažkodėl niekinga. Nematau jokio skirtumo.
Moterys tam ir egzistuoja, kad jomis naudotumėmės,
vienaip ar kitaip“.
Tada jis Flavijui neprieštaravo.
Kadangi karalienė m otina buvo asmeniškai pažįs­
tama su Aistijos prezidentu, be didelių formalumų pa­
kvietė jį vizito. Gajaus Daugėlos protas, taktas visiems
darė didelį įspūdį. Joakimas priėmė kvietimą dalyvau­
ti jo dukters gimtadienyje. Tolesniuose pokalbiuose di­
plomatinėmis užuominomis buvo išsakyta, jog Aistijos
prezidentas neprieštarautų dukters sužadėtuvėms, o
princas - būti tuo sužadėtiniu.
Gajui Daugėlai išvykus iš jų šalies, Joakimas ilgai
mąstė apie galimas vedybas. Kai po tam tikro laiko
pranešė m otinai bei Flavijui savo apsisprendimą ves­
ti, jį nustebino pastarojo reakcija: užuot nudžiugęs dėl
gausimų milijardų, šis apniuko, gal neverta, sumurmė­
jo, jos tėvas pernelyg gudrus ir stiprus.

— 158 —
 Nėra jokio pavojaus, mėgino nuram inti Flavijų prin­
cas, juk po vestuvių aš būsiu karūnuotas, ir valdžios
skeptras atsidurs mano rankose.
„Nerizikuokime, neduok jokių pažadų, Joakimai,
Rytų šalyse yra daug turtingesnių nuotakų“, - sumur­
mėjo šis, nes nujautė, jog įžvalgusis Gajus Daugėla
bematant jį išsiųstų iš šalies, dingsties tam ilgai ne­
ieškodamas. Karalienė nesipriešintų - jis aiškiai matė,
kokiomis susižavėjusiomis akimis ji žvilgčiojo į Aisti-
jos prezidentą ir kaip ją nudžiugino žinia apie galimas
sūnaus vedybas.
M otina neslėpė džiaugsmo: puikiai, sūnau, nu­
sprendei, merginos tėvas tiesiog žavingas, padarė man
neišdildomą įspūdį, tik pagalvok, aštuonerius metus
našlauja, Aistijoje neatsirado moters, sugebančios pa­
guosti... Potekstėje liko neištarta, jog jai pačiai visai
patiktų būti žavingojo prezidento guodėja. Flavijus
per tuos vienuolika metų jai šiek tiek įgriso. Nors buvo
įšventintas į riterius ir apdovanotas titulu, vis tiek liko
prasčiokas, vienam dalykui tetinkantis, mąstė karalie­
nė. Beje, rytais ir dienomis ją dažnokai aplankydavo
protingos m intys, deja, vėlyvais vakarais ji vėl būdavo
palanki Flavijui.
Joakim as anksti suprato, jog m otinai ir Flavijui ne­
rūpėjo nei jo, nei busim osios marčios ateitis, o tik sa­
vieji reikalai. Tuo m etu Joakim as galvojo apie tėvynę
ir žm onių vargus. Aistijos prezidento duktė - nieka­
da neregėta mergina - buvo tiktai abstrakcija. Rūmai
didžiuliai, jaunoji karalienė gautų puikius kambarius,
o jis gyventų kaip iki šiol savo apartamentuose, ret­
karčiais slaptajame bute, jeigu jo dėmesį patrauktų
daili panelė.

— - 159 -—
 Viskas buvo aišku, nes princas neabejojo - meilė
poetų išmonė. Poetai meluoja ir patys to nežino. Gal
tai ir yra jų paskirtis, kaip valdovų - rūpintis tėvyne.
Dabar niekas nebeaišku, nes jo gyvenime atsirado
mergina žaliomis, kaip medžiai miglotą rytą, akimis...
Seimo vairuojamas automobilis įlėkė pro ketaus
vartus ir sustojo prie karališkųjų rūmų.
- Laiku suspėjome, bet turėjau spausti, įjungęs lem­
putes ir sireną. Greičio rekordas! Juk busimasis valdo­
vas privalo būti tikslus kaip mūsų bokšto laikrodis...
- Ačiū, Seimai, - savaimingai atsiliepė princas, nė
negirdėjęs tų sirenų, tebebūdamas m inčių nelaisvėje.
Mažiausiai jis mąstė apie būsimą posėdį. Nieko tokio,
susikaups, kol Ministras pirm ininkas postringaus. Se­
nukai mėgsta pakalbėti, kartoti visiems žinomus da­
lykus, dažniausiai tai praverčia - atsipalaiduoji, pailsi,
apmąstai savo veiksmus.
Šį kartą posėdyje dalyvavo vienos Rytų šalies tur­
tuolis, naftos magnatas. Siūlė Lansanijai neterm inuo­
tą paskolą už įtartinai menkas palūkanas.
- Turi keturias gražuoles dukteris, - spėjo pašnabž­
dėti Joakim ui Flavijus, - ir visoms be jokių sąlygų duo­
tų pasakiškai didžiulius kraičius.
Princas nesiteikė reaguoti. Po valandėlės vėl išgirdo:
- Beje, sklinda kalbos, jog dingo Aistijos preziden­
to duktė. Laikraščiai dar nerašo, bet mūsų žvalgybos
žiniom is, pabėgo pas kažkokį šeichą m ilijardierių. A p­
simuturiuos skaromis, ir gaudyk vėją laukuose, tiks­
liau - gražuolę hareme.
Ir į šią žinią princas neatsiliepė, tik pasuko galvą
nuo Flavijaus, kad šis jam nebetrukdytų. Prieš panir­

— - 160 -—
damas į valstybės reikalus, dar pagalvojo, jog labai įžei­
dė savo bevardę merginą. Nereikėjo to blefo apie mei­
lužių sąrašus. Turėčiau atsiprašyti. Įdomu, ką ji dabar
veikia? Gal mąsto apie mane? Arba keiksnoja. Būtinai
atsiprašysiu.

Dunkstelėjo lauko durys. Princas išėjo, suprato Lukre­

cija. Jo žodžiai („Prisiminsiu jus, sudarinėdamas savo
m eilužių sąrašą) neįžeidė ir nesupykdė jos tiek, kiek
privalėjo. Tai princas buvo įniršęs, ji - ne. Jo prim erk­
tos pilkos akys tiesiog svaidė žaibus. J i galėjo jam pa­
vymui sušukti:
„Įdomu, kaip įtrauksi mane į tą sąrašą, jei nė vardo
nežinai?!“
Tačiau ji tylėjo, nes nepyko. Princas mano, jog labai
ją įžeidė. Įdomu, kaip atsiprašys?
Atsiprašymo laukimas keistai jaudino.
Seimo atneštų skanėstų valgymas buvo malonus.
Nepraslinkus nė valandai nuo princo išėjimo Lukre­
cija išgirdo barbenimą į duris. Nejaugi grįžo princas?
Lukrecijos širdis linksm ai sudunksėjo.
- Jo karališkosios didenybės sargybinis Seimas. A r
galiu įeiti?
- Prašau, - atsiliepė ji.
Prasivėrė durys. Pirmiausia ji pamatė didžiulę mar­
gą puokštę.
- Kadangi jo didenybė nežinojo, kokios rožės jums
labiausiai patinka, tai įsakė atgabenti įvairiausių spal­
vų, - paaiškino Seimas.
Lukrecijai labai knietėjo pasiteirauti, kokia princo
dienotvarkė, kelintą jo priešpiečiai, bet susivaldė - juk

— - 161 -—
ištikimas draugas arba nieko neprasitartų, arba ne­
delsdamas išpasakotų princui apie jos klausinėjimus.
Greičiausiai - ir neprasitartų, ir išpasakotų, tad pro­
tingiau nieko neklausinėti, nusprendė Lukrecija ir tik
padėkojo Seimui už rožes, visos labai gražios, pasakė.
- Jo didenybė prašė perduoti, kad po devynių pen­
kiolika jums paskambins. Malonėkite pakelti ragelį.
Jei nepakeltumėte, princas manytų, jog užmiršau jums
pranešti, likčiau kaltas. Turėčiau nemalonumų, - pasa­
kė Seimas. Dabar buvo tikras, jog ji atsilieps. Jautė, jog
ši mergina vengs menkiausios piktadarystės. Kodėl
tuo neabejojo, nebūtų galėjęs paaiškinti, tiesiog žino­
jo, ir viskas.
- Neturėsite, Seimai.
- Ačiū, ponia. Leiskite atsisveikinti, ponia.
Rožės, gražios gaivios įvairiaspalvės, kėlė džiaugs­
mą. Tai preliudija į atsiprašymą, suprato Lukrecija ir
dar nekantriau laukė vakaro. J i troško pažinti princą.
Trumpiausias kelias - sužinoti, ką jis skaito. Tad likusi
viena Lukrecija vėl grįžo prie jo knygų.
Skaitymas Joakim o knygų - tai nebylus ir nuošir­
dus bendravimas, atveriantis ne tik autoriaus, bet ir
paties princo slaptąsias sielos gelmes...
Albero Kam iu esių rinkinys ir „Užrašų knygelės“,
kurių neprisiversdavo skaityti namuose, dabar dova­
nojo daugybę m alonių akimirkų. Kai kurios mintys
nustebino ją ne savo filosofinėm is prasmėmis, bet tuo,
jog jas pasižymėjo būtent princas:

Nežabotas seksualumas stumia į pasaulio beprasmiš­

kumo filosofiją. Skaistybė sugrąžina pasauliui prasmę ir
paslaptį.

— . 162 ■—
 Faustas, turėdamas tokį galingą sąjungininką, padarė
tik tai, ką sugeba kiekvienas dvidešimtmetis - suviliojo
modistę.

Paraštėje pieštuku parašyta: Bravo! Lukrecijai buvo

smalsu, kam šį pagyrimą princas skyrė: Faustui, Joha­
nui fon Gėtei ar Alberui Kamiu. Nesužinos.

Kiekvienas gyvenimas, kurio tikslas tik pinigai, yra

mirtis.

Jeigu nebuvai mylimas, - tiktai nesėkmė; jeigu nemylė­

jai - ja u nelaimė.

Salia šių žodžių, paraštėje, veržliu vyrišku braižu

buvo kažkas parašyta, tačiau artėjančios sutemos ne­
leido perskaityti.
Ką jis galėjo parašyti? Buvo labai smalsu, ir ji nu­
striksėjo prie lango. T ik trys vos matomi, pieštuku už­
rašyti žodžiai: Vadinasi, esu nelaimingas.
„Vadinasi, esu nelaimingas“, - pakartojo Lukrecija.
Nejaugi princas nieko nemylėjo? Sunku patikėti. Jis
juk vyresnis už mane. Aš mylėjau Hamletą. Jei ne ta
žūtis, dabar būčiau jo žmona. Tačiau... A r laiminga? A r
tikrai mylėjau? Gal tik leidau mylėti save?
Šie nejučia kilę klausimai nepatiko Lukrecijai. Ji
tuojau nusikratė šių išdavikiškų spėlionių.
Vėl pasiėmė knygą ir taip įsitraukė į skaitymą, jog
nebejuto laiko tėkmės. Jai atsiskleidė kitoks princas.
Su liūdesiu atvertė paskutinį Kam iu „Rinktinių esė“
puslapį, užmerkė pavargusias akis. Spėjo pastebėti, jog

— . 163 -—
yra pažymėtos dvi eilutės. Truputį pailsės ir viską per­
skaitys.
Paskutinė princo pažymėta mintis:

A š susikuriu griežtas taisykles, norėdamas pakoreguoti

savo prigimtį. Ir galiausiai paklūstu prigimčiai. Rezultatas
nebūna ypač puikus.

Vakarės sutemos tirštėjo, rožės prarado spalvas.

Raidės liejosi, skaityti buvo tamsu, bet degti šviesos
nesinorėjo. Visai ne todėl, jog šviesūs langai traukia
žvilgsnius. Ne, ji nieko nebijojo, jautėsi rami. Tiesiog
norėjo pamąstyti apie tai, ką perskaitė.
Paskutinė naktis čia, rytoj tokiu metu jau būsiu
namie, jeigu... Jokių „jeigu“, man turi pavykti, viskas
labai paprasta, įtikinėjo save. Sėkmė priklausys nuo
tinkamo laiko pasirinkim o, būtų puiku žinoti princo
dienotvarkę, mąstė ji, laukdama telefono skambučio.
Po devynių penkios minutės sučirškė telefonas.
Turbūt mano laikrodis vėluoja, pamanė Lukrecija.
Kad princas nekantrauja ir paskambino anksčiau žadė­
to laiko, - tokia m intis nekilo.
- Kalba Kimas. Sveika, mieloji, - net telefonu bal­
sas buvo toks kerintis, jog Lukrecija neįstengė pratarti
žodžio.
- Nenori su manim kalbėti? Suprantu tave. Kaltas.
Įskaudintas aš būnu šiurkštus.
- Įskaudintas? - pagaliau pajėgė ištarti žodį Lukre­
cija.
- Taip, buvau įskaudintas, nes tu mane išvarei.
Privalau nepasiduoti jo žodžių, jo balso kerams, pa­
m iršti bučinius, atgauti šaltą protą.

164
 - Apgailestauju, tu mane blogai supratai: negalėjau
varyti iš tavo nuosavų apartamentų, būdama tavo be­
laisvė.
- Savo žaizdos belaisvė, mieloji. Nuojauta man kuž­
da, jog vos galėsi vaikščioti, tuojau rasi būdą dingti. Be
reikalo. Saugiausia esi čia, pas mane. Pasitikėk manim.
Aš net vardo neprašau pasakyti. Nes kas tu bebūtum
ir ką bebūtum padariusi, aš vis vien tave apginsiu.
O štai tas, kurį tu myli, nesugebėjo apginti, turėjai
bėgti, - princui nebuvo lengva kalbėti tokius žodžius,
bet jis ištarė.
Deja, Lukrecija neįsiklausė.
- Kurį aš myliu? Iš kur tokios žinios, Kimai?
- Iš pirm ų lūpų. Netyčia nugirdau tavo telefoninio
pokalbio pabaigą Talokine. Gal paneigsi savo žodžius?
- Ne. Pakartosiu mėgstamiausią pretenzingų p oliti­
kų frazę: „Negaliu nei paneigti, nei patvirtinti“.
Pasigirdo atviras vyriškas juokas, bet greitai užgeso.
- Norėčiau, kad paneigtum.
- Kam? Juk minėjai, jog turi sužadėtinę, kurią ne­
trukus vesi.
- M ano sužadėtinė dingo pačia tikrąja šio žodžio
prasme, - abejingai mestelėjo jis, tačiau Lukrecija su­
reagavo žaibiškai.
- Dingo?! Kas tau pasakė? Būtinai prisim ink!
- Argi svarbu? Smulkmena, neverta dėmesio, tavo
dėmesio...
- Kim ai, tai ne smulkmena, tai rimta. Aistijos prezi­
dento duktė nedingo, ją tik norėjo pradanginti. Norėjo!
Niekam nebuvo pranešta apie tuos kėslus. Jeigu žmo­
gus tikisi, jog dingo, vadinasi, pats organizavo tą dingi­

— - 165 — -
mą ir bus tau m irtinai pavojingas, kai mergina atsiras.
Dingim o organizatorius supras, jog jam nepavyko.
- Hm... Bet iš kur tu žinai? Nejaugi esu minėjęs, jog
vesiu būtent Aistijos prezidento dukterį?
Lukrecija truputį sutriko ir vos neprisipažino, kas
esanti, bet susitvardė.
- Visai nesvarbu, iš kur žinau, negalvok apie tai, R i­
mai.
- M an svarbu. Kas pasakė? - Joakim o balsas įsak­
mus.
- Juk tu man leidai naudotis telefonu, tai aš ir pasi­
kalbėjau su žmonėmis.
- Su tuo, kurį labai myli?
- Rimai, pamiršk. Ne tai dabar svarbu. Patikėk, tau
grės rimtas pavojus, kai tam niekšui paaiškės, jog pre­
zidento duktė gyva. Saugokis to žmogaus. Kas jis?
- Tu vis tiek nežinosi. Ne tavo sluoksnio. Jis her­
cogas. Na, titulą vos prieš kelerius metus jam suteikė
mano mama, bet snobas labai pučiasi.
- Vadinasi, saugokis Flavijaus Bleberio, - pasakė ji
neabejodama.
Princas buvo priblokštas tokio įžvalgumo, bet išva­
dų, deja, nepadarė. Šiuo momentu jam rūpėjo visai ki­
tokie dalykai.
- Tu mane nustebinai. Daug žinai apie Lansaniją.
Kodėl? Tolesnis pokalbis telefonu darosi pavojingas.
Gal galėčiau atvažiuoti? Aš tuojau pat išsikviesčiau
Seimą ir...
- Neverta, Kimai, aš pasakiau viską, ką žinojau.
Svarbiausia, saugokis Bleberio, - pertraukė jį Lukreci­
ja. - Jau vėlu. Atidėkim e rytojui.

— 166 ..—
 Lukrecija bijojo susitikim o, puikiai žinojo, kuo
baigtųsi jųdviejų pasimatymas vėlų vakarą. Jeigu ji
svaigsta iš geismo girdėdama jo balsą, tai pažvelgusi į
jo akių gelmes, pajutusi jo stiprias rankas, reiklias lū ­
pas ant savųjų, atsivertų jam visa. Nors ji nėra prince­
sė ar nekalta mergelė, vis vien privalo oriai elgtis. Nes
kiekvienas pilietis svečioje šalyje yra tarsi savosios
ambasadorius.
- Labai ilgai laukti, mieloji, - princo balsas ilgesin­
gas. - Dieną aš nepriklausau sau, deja. Per tą laikotar­
pį, kol manęs nebuvo, susikaupė daug neatidėliotinų
reikalų. Ir rytoj susitvarkyčiau ne ką anksčiau nei da­
bar, tik devintą vakaro. Na, geriausiu atveju pusę aš-
tuonių, jei pavyks išvengti „didžiųjų vakarinių pietų su
m otina“. Taip vadinama ši nyki ceremonija. Šiandien
atsėdėjau, rytoj tikiuosi išvengti. Gerai, pasistengsiu
atvykti kuo anksčiau. A r lauksi?
Lukrecija nepasakė „lauksiu“, ji tik padėkojo už ro­
žes ir paprašė pasiim ti iš Seimo raktą, kad pats galėtų
atsirakinti duris, prim inė, jog valgių turi pakankamai
ir nenori, kad Seimas dieną ateitų. Joakimas į tokius
pageidavimus neatkreipė rim to dėmesio.
Pačiam teks atsirakinti duris? Puiku, tai jis sugebės
atlikti. Gal ji lauks jo lovoje...
T ik rytoj vakare jis prisim ins jos žodžius, tada su­
pras, kodėl ji taip pasakė.

167
 Dvyliktas skyrius

iekada vyriausybės posėdžiai neatrodė Joakim ui

tokie ištęsti. Jam buvo sunku susikaupti, m inty­
se matė žavius vakaro vaizdus. Kartą daktaras Dočys,
būdamas gerokai išgėręs, į Joakim o pasipiktinim ą jo
atviru cinizm u pasakė: „Nesmerk manęs. Juk ir pats
išvydęs gražią merginą, pirm iausia įsivaizduoji ją nuo­
gą lovoje, o ne su nuotakos šydu bažnyčioje“. Tada jis
su Dočiu nesiginčijo, tačiau dabar yra tikras, jog iš šios
bevardės merginos jam reikia kur kas daugiau, nei jos
kūnas. Jis norėtų stovėti šalia jos bažnyčioje.
Nes su ja jaučiasi laimingas ir galingas.
Per posėdį Joakimas neleistinai užsisvajojo, ko nie­
kada nedarydavo. Susirūpino, ar nepraleido ko nors
svarbaus. Netrukus nurim o: Flavijus vis dar gražbylia­
vo. Sukluso tada, kai šis ėmė reikšti savo nuomonę dėl
kaim yninių santykių su Aistija. Atkreipė dėmesį, jog
Flavijus siūlo nutraukti bendrus Lansanijos ir Aistijos
projektus, proteguoja įtartinų šalių kapitalą. Į Finan­
sų m inistrės pastabas, jog negalima bendradarbiauti
su terorizmą remiančiomis šalimis, Flavijus reagavo
įžūliai:
- Jeigu mes turėsime su jais bendrų įm onių, tai
mūsų teroristai nelies. O jei Aistijoje ar kur kitur išlėks

— - 168 -—
į orą koks dangoraižis, tai mums dėl to blogiau nebus,
tik geriau.
Pasipiktino visi, bet prakalbo Finansų ministrė:
- Palaikyti blogį - amoralu, džiaugtis kitų nelaimė­
mis - niekšinga. Kol esu ministrė, joks, net menkiau­
sias nusikaltėlių kapitalas nepateks į mūsų šalį, ir Lan-
sanija niekada nebus nešvarių pinigų skalbėja.
- Visada tvirtinau, kad politika - ne bobų reika­
las, - sumurmėjo Flavijus, bet Joakimas išgirdo.
- Finansų m inistrė teisi, Lansanija smerkia ir
smerks terorizmą be jokių išlygų, - aiškiai tarė jis. - Iš­
duos kiekvieną teroristą, patekusį į mūsų šalį.
Vyriausybės nariai pritariam ai sulinksėjo, ministrė
šypsojo, Flavijus niūriai tylėjo.
O jeigu ta mergina pasirodytų esanti teroriste, ar
aš ją išduočiau, staiga atklydo Joakim ui m intis. Baisi
m intis, į kurią neturėjo atsakymo. Ir dar nekantriau
laukė pasimatymo.

Vakare, atsisveikindamas prie karališkųjų rūmų su Sei­

mu, Joakimas paprašė viengungiškojo buto rakto.
- Kelintą važiuosi? Aš tave pametėsiu: laikai nera­
mūs, pavojinga ilgai laikyti toje pačioje vietoje karališ­
ką automobilį.
- Stovėdavo anksčiau, ir nieko. Jei nebūčiau prašęs
rakto, nė nežinotum.
- Bet žinau. Prisim ink keistąją avariją. Sančas iki
šiol neapsireiškė, nors intensyviai ieškomas.
- Tiesa, per tuos reikalus visai pamiršau tau pasa­
kyti, Seimai, jog viskas gerai: Sančas paskambino iš Pa­
gilk). Sakė, prabudęs Gilijos pakrantėje basas, pusnuo­

— . 169 -—
gis, apsvaigęs. Neatsimena, kaip ten atsidūrė. Palaukė
sutemų, nuėjo į miestelį, rado gerų žmonių, kurie leido
paskambinti. Paieška atšaukta, nusiųstas automobilis
jo parvežti.
- Gimtajame krašte pasiklydo vienas iš geriausių
Europoje šturmanų, kuris ir užrištomis akimis rastų
kelią! To dar nebuvo! A r tavęs tai nestebina? Pagilys
prasideda už kelių šim tų kilom etrų nuo lenktynių tra­
sos. Kas jį ten nudangino?! - apstulbo Seimas. - Keis­
čiausi dalykai dedasi, Joakim ai, pats matai. Privalai
saugotis. Leisk tave nuvežti.
- Įtikinai, Seimai. Būk prie rūmų septintą.
- Taip, jūsų didenybe! - šauniai kilstelėjo dešinę
prie menamos kepurės Seimas.
Joakim ui pavyko išsisukti nuo vakarienės su m oti­
na. Si netgi neniurzgėjo: būk atsargus, nepradink vėl,
tepasakė.
Džiugiai nusiteikęs, apimtas nekantravimo, kokį
jausdavo tik ankstyvoje jaunystėje, Joakimas išėjo pro
rūmų duris sutartu laiku. Seimo nebuvo. Tai kėlė neri­
mą, nes Seimas niekados nevėluodavo. Priešingai, vi­
sados atvažiuodavo anksčiau nustatyto laiko. Pagaliau
sargybinis pasirodė pavėlavęs septynias minutes. A ti­
darė princui dureles.
- Mane sekė. Pasprukau. Nors gali būti, kad supra­
to, kur važiuoju, ir dabar kur nors netoliese tyko. A r
turi ginklą, Joakimai? Tada galėtume surizikuoti ir
vykti.
- Neturiu. Kas ima ginklą, vykdamas pas damą?
- Gal vertėtų grįžti ir paim ti? Tavo taiklumu, Joaki­
mai, labiau pasitikiu nei savuoju.

— - 170 -—
 - O, taigi turiu, - staiga prisim inė merginos duotą
pistoletą, kurį visą laiką nešiojosi kišenėje ir ruošėsi jai
grąžinti, tačiau vis užmiršdavo.
- Neblefuoji? Turbūt nenori grįžti, nes sutiktum
karalienę m otiną, kuri tave užgaišintų.
- Nesutikčiau, aš su ja atsisveikinau. M otina vaka­
rieniauja. Kompaniją jai palaiko Flavijus. Štai pistole­
tas, leidžiu pačiupinėti, netikėli Tomai!
- Mažas, bet dailus, sakyčiau, moteriškas. A r bent
šovinių jame yra? - Seimas niurzgėjo, bet pradėjo va­
žiuoti.
Juodu vingiavo siauromis Elbingo senamiesčio gat­
velėmis. Susimąstęs princas nieko nepastebėjo, o spe­
cialiai apmokytas Seimas suprato, kad jie yra sekami.
- Mes rizikuojame atskleisti slaptojo buto vietą, -
tarstelėjo jis.
- Kurią visi seniai žino, - šyptelėjo princas.
- Teisybė, - niūriai pritarė Seimas. - Juk tiek pane­
lių pabuvojo...
- Nepradėk, Seimai. Verčiau paskubėk!
- Aš ir taip spaudžiu neleistinai greitai. Turiu jų at­
sikratyti.
- Žadėjau būti pusę aštuonių, o jau...
- Vis tik ją rasi. Juk išeiti negali. Ilgiau laukusi la­
biau džiaugsis.
- Užsičiaupk, Seimai! Apie ją - jokių komentarų!
Nepamiršk.
Tai rim ta, daug rimčiau, nei galėjau įsivaizduoti, pa­
galvojo sargybinis, bet atsiliepė linksmai:
- Klausau, jūsų didenybe.
Vyšnių gatvėje, kur stovėjo namas su princo ir jo

— - 171 -—
sargybinių butais, buvo ramu, nieko įtartino juodu ne­
pastebėjo. Seimas išlipo, ir tada didžiuliu greičiu pra­
ūžė automobilis tamsiais stiklais. Nešaudė. Iš tolygiai
slopstančio burzgimo buvo galima spręsti, jog nesto­
damas važiavo tolyn.
- Nesiryžo dviejų užpulti, - Seimas jautėsi išdidus.
Gal nė nesiruošė, pamanė princas, bet norėdamas
pam aloninti draugą pasakė:
- Žinom a, juk apie tavo taiklumą sklinda legendos.
- Manai, pažino mane?
- O kas gi kitas galėjo būti su manim, jei ne tu, Sei­
mai?
- Tikrai, tik aš, - pasakė sargybinis, ir abu pra­
trūko kvatoti. Tai buvo atsipalaidavimas po patirtos
įtampos.
- A r laukti, Joakimai, ar atvažiuoti ryte?
- Kad bent žinočiau.
- Tada nelauksiu. Jei kas, skambink, būsiu namie.
- Sutarta. Iki.

Raktas buvo ištrauktas kaip ir žadėta. Princas atrakino

duris. J į pasitiko tamsa, keista tyla ir rožių dvelksmas.
Turbūt belaukdama manęs užmigo, juk sprukdami
nuo uodegos ilgokai lakstėme gatvėmis, pagalvojo dar
nejusdamas pavojaus.
Svetainėje merginos nebuvo.
Nuostabu, ji miegamajame, tai daug žadantis žen­
klas... Aš jos nežadinsiu, tyliai atsigulsiu šalia, klausy­
siuosi kvėpavimo, atsargiai priglausiu, tai tik tavo sap­
nas, mieloji, sušnabždėsiu.
Lova nejudinta, dailiai užklota, įvairiaspalvės deko­

— - 172 -— •
ratyvinės pagalvėlės išrikiuotos vaivorykštės principu.
Taip jas išdėliodavo ateinanti tarnaitė, taip ir tebėra.
Vadinasi, ji čia nemiegojo. Turbūt miegamasis jai pasi­
rodė pernelyg erotiškas.
Tada kur ji? Nei virtuvėje, nei vonioje žmogus pa­
tamsyje nesėdės. Nejaugi pagrobė?!
O, ne! T ik ne tai, sudejavo princas. Vienintelis troš­
kimas - kad nieko blogo jai nepadarytų, tik tai svarbu.
Jis sutiks su bet kokiomis pagrobėjų sąlygomis, pamirš
savo griežtuosius principus nenuolaidžiauti niekšams.
Ją išvaduoti - vienintelis svarbus dalykas.
Ką daryti? Ko griebtis pirmiausia? Nusprendė
skambinti Seimui į mobilųjį. Dar pagaus jį kelyje - te­
gul apsigręžia ir važiuoja čia.
Svetainėje šalia telefono gulėjo buto raktas, po juo -
perlenktas lapas popieriaus su užrašu: KIMUI.
Puolė skaityti neabejodamas, jog pagrobėjai priver­
tė parašyti laišką, kad supainiotų paieškas.

Mielas Kimai,
Atleisk, jog neatsisveikinusi išvykau.
Nekaltink budėtojo, juk galėjau išlipti ir pro langą. P ri­
simink, oras man nėra pavojingas, skrisdama pasiekiau
sausumą be benzino. Vanduo - štai tikrasis mano priešas.
Gal niekados nebesimaudyti? Juk ne visada bus šalia ma­
nęs kilnusis riteris arba... nešulinis mulas. Pasirink, kuris
vaidmuo tau labiau patinka.
A š nujaučiu, jog tau dabar pikta, gal net liūdna: kandi­
dačių į meilužes sąrašas sumažės viena persona. Beje, kaip
būtum mane įrašęs, nežinodamas vardo? Įdomu, kokį man
sugalvotum. Nesužinosiu.

— . 173 -—
 Tavo dėka žaizda gyja gerai, vaistus pasiėmiau. Rožių
pasiimti, deja, negalėjau: mergina neskalbtais džinsais su
karališkų rožių puokšte pernelyg atkreiptų dėmesį. M an
to dabar mažiausiai reikia. Vis vien labai Tau ačiū, dabar
žvelgiu į jas. Rožių ir aviečių dvelksmas nuo šiol man pri­
mins Lansanijos princą.
Menkai paguodžiau, ar ne? Gal ši žinia Tave labiau
pradžiugins: tie mano žodžiai telefonu, kuriuos girdėjai
Talokine, buvo skirti tėčiui. Atsisveikindamas tėtis pa­
prašė saugoti save, nes aš jam vienintelė ir mylimiausia.
A š jam atsakiau: „Tėtuk, tu man taip pat vienintelis, ir aš
tave labai myliu“. Turbūt nenugirdai kreipinio „Tėtuk“.
Kodėl aš dabar tau prisipažįstu? Nes mudu nebesusi­
tiksime. Tokiais atvejais žmonės būna atviri ir kalba tik
tiesą. Nes išsiskyrimas panašus į mirtį... kai žinai, jog ne­
bebus susitikimo.
Tokioje šviesoje ir mano bjaurus poelgis, kad nepa­
prašiusi leidimo varčiau Tavo knygas, nėra neatleistinas.
Sutinku, jog tai beveik prilygsta dienoraščio skaitymui ir
lindimui į kito sielą. Bet juk mudu nebepasimatysime, ir aš
niekam apie tai nesakysiu, tad galima man atleisti. Galiu
Tau prisipažinti, jog vežiojuosi su savimi Oskaro Milašiaus
ir Džono Kytso poezijos knygas. Tavo bibliotekoje jų neap­
tikau. Štai, Kimai, paskaityk:

Je reconnais en toi dės ėtres mysterieux,

Dės voyageurs au but secret
Rencontres autrefois dans la brume dės garės
Oū tous les bruis ont des inflexions d ’adieux.

174
 Tavyje atpažįstu slėpiningas būtybes,
Keliautojus, turinčius paslaptį,
Susitikusius kadaise stočių migloje,
K ur visi garsai yra atsisveikinimas.

Tas eiles Oskaras parašė tarsi mudviem, argi ne?

Dėl pistoleto nesirūpink. Manyk, jog tai mano dovana.
Kas žino, gal mano ginklas kada nors išgelbės Tau gyvybę.
Ir tada Tu prisiminsi mane, bevardę merginą.
M an patinka galvoti, jog niekas daugiau nevadina Ta­
vęs Kimu, tiktai aš. Ir aš vien tik Tau esu Lukas, berniukas
iš techninės pagalbos tarnybos. Tarsi mįslės raktas, ar ne?
Reikia baigti rašyti, nes liko valanda iki traukinio. Ne­
trukus atvažiuos taksi, kurį išsikviečiau.
Kaip sužinojau šio namo adresą? Tik negalvok, jog tei­
ravausi Seimo. Žinoma, ne, nes jis nebūtų pasakęs, o tik
Tau nedelsdamas pranešęs. Šerlokas Holmsas susiprotėtų.
O Tu? Gaila, ir šito dalyko nesužinosiu.
Nors mudu susipažinome ir labai drastiškomis aplinky­
bėmis, vis dėlto džiaugiuosi, jog tai įvyko.
Lik sveikas, Kimai.
Geriausios sėkmės L.

Laiškas pasirodė Joakim ui keistokas, nes malonus ir

romantiškas, o juk mergina būdavo su juo atšiauri. Per­
skaitė dar kartą. Koks aš mulkis, nagi ji specialiai rašė
tik mudviem žinomus dalykus, kad nemanyčiau, jog tai
pagrobimas. Tokio laiško niekas negalėjo padiktuoti, ir
su įremtu pakaušin pistoletu šitaip neparašysi.
J i pati pabėgo, nepanorusi su juo atsisveikinti, ne­
leidusi paskutinį kartą priglausti...

— - 175 -—
 Jos nepagrobė, taigi ir ieškoti nėra prasmės, ir
skam binti Seimui. Na, nebent, kad parvežtų mane į
rūmus. Princas surinko sargybinio numerį.
- Atvažiuok manęs paim ti ryte, septintą trisdešimt,
Seimai.
- Gerai, bet... - valandėlę buvo tylu.
- Tęsk, Seimai.
- Leisk prim inti, jog Sosto menėje aštuntą valandą
tavęs lauks ambasadorius iš Didžiosios...
- Nepamiršau, Seimai, važiuosime tiesiai į rūmus.
- Joakim ai, - draugas vėl nesiryžo kalbėti.
- Šį vakarą tu neįprastai kuklus, Seimai.
- Aš tik norėjau pasakyti, jog džiaugiuosi dėl tavęs,
Joakimai. J i labai puiki mergina. Tokios niekada nebu­
vo ir nebus.
- Taip, tu teisus, Seimai. Niekada nebus.
Princas išjungė telefoną. Sėdėjo susimąstęs.
Niekada nebus ir nėra - taip turėjau atsakyti drau­
gui. Jeigu būčiau atskleidęs tiesą, Seimas netvertų
nenusijuokęs: tave išdūrė. Mergina išdūrė Lansanijos
princą!
Nors Seimas ir labai ištikimas bei geras draugas,
bet neįmanoma kitaip reaguoti, nes ji tikrai mane ap­
m ulkino, ir ne vieną kartą. Dėl pirmojo savęs nekalti­
nu: techninėje pagalboje dirba išim tinai vyrai, be to,
buvau pervargęs, ištroškęs, natūralu, jog apsigavau,
palaikęs ją jaunuoliu. Šį kartą neturiu kuo pasiteisinti,
nes ji žaidė atviromis kortomis: perspėjo mane, jog iš
čia išeis, paprašė pasiim ti iš Seimo raktą, įspėti jį, kad
dieną neateitų. Išeidama užtrenkė duris, buto raktą
padėjo prie telefono. Kultūringas pabėgimas. Gal kada

176
nors ir man pačiam ši situacija atrodys žaisminga, bet
ne dabar... Neturiu kuo pasiguosti, nebent Napoleono
Bonaparto žodžiais: Vienintelė pergalė meilėje - pabėgi­
mas. Tačiau pergalė yra jos, ne mano.
Du kartus mane, Lansanijos princą, apmulkino jau­
nutė mergina. Esu visiškas idiotas. Daugiau to nebus!
Tačiau sąmonės gelmėse nedrąsiai krebždėjo nuo­
jauta, jog bus ir trečias kartas. Nes princas žinojo am­
žinąjį visatos dėsnį: dalykai, kurie nutinka du kartus,
būtinai nutiks ir trečią.
Šis žinojimas vis dėlto guodė, nes lėmė susitikimą.
Naktį Joakimas nusprendė praleisti čia: nereikės
aiškinti Seimui, kodėl anksti baigėsi pasimatymas, ir
išvengs m otinos favorito Flavijaus, kurio klastingas
veidas sugadintų apetitą pusryčiaujant. Kad tai vie­
nintelė vieta visoje Lansanijoje, prim enanti bevardę
merginą, ir čia jis jaučiasi esąs arčiau jos, nenorėjo net
sau prisipažinti.
Jis vienas, o galėjo būti kartu. Nekaltino mergi­
nos, kaltino tik save, kam buvo arogantiškas, atsainus,
šiurkštus. Buvau valdovas, kai privalėjau būti tik my­
lintis vyras. Kodėl pasirodei mano gyvenime, kai nebe­
tikėjau nei meile, nei moterimis? Jau buvau susitaikęs
su m intim i, jog negalima turėti visko: jei gavau valdžią
ir šlovę, man neduota patirti meilės.
Kodėl pamilau ją, bevardę merginą?
Ir tada jis pamatė, jog šalia telefono guli ne tik laiš­
kas, bet ir knyga - Oskaro Milašiaus poezijos tomelis.
Taip, jis buvo matęs jos krepšelyje šią knygą. Įdomu,
pamiršo ar jam paliko? Sužinos, nes jis ją ras, nors tek­
tų visą pasaulį išnaršyti.

— - 177 -—
 Puolė skaityti, tarsi knygoje glūdėtų atsakymai į jį
kankinančius klausimus.
Kartu su Milašiaus poezija kambarį užliejo begali­
nis nakties švelnumas.
Nuskambėjo dvylika laikrodžio dūžių, bet princas
vis dar skaitė. Jis žinojo, jog tai paskutinė naktis šia­
me bute, niekada daugiau jis nebeateis čia, kur viskas
skaudžiai primena ją. Ir jokių kitų moterų jo širdyje
nebebus. Nes jam tereikia jos...
Geso žvaigždės, šviesėjo dangus. Netrukus aušra
išsklaidys tamsą, ir Joakimas privalės pam iršti poezi­
ją, bevardę merginą, nakties švelnumą... Jis bus tiktai
princas ir Lansanijos valdovas. Tačiau dabar jį gaubia
nakties burtai, ir jo lūpos kartoja:

...Susitikome kadaise stočių migloje,

Kur visi garsai yra atsisveikinimas.

178
 ANTROJI DALIS

Ištikima meilė saugo visa, kas žmoguje geriausia.

Tokia meilė anapus amžinybės ribų.

A lbert Camus

179
 Pirmas skyrius

elionė į Lansaniją, trukusi vos porą dienų ir

K vieną naktį, subrandino Lukreciją
tais. Namo grįžo kita mergina. Jai atrodo, jog tai
ilgais me­

buvo ne vien kelionė, o daug daugiau. Kas? Gal­

būt talismanas, saugantis nuo gyvenimo kvailysčių.
Vasaros šiluma, šviesa ir kvapai užtvindė Lukrecijos
mergautinį kambarį senajame name, Aistijos sostinės
priemiestyje. Viskas buvo lygiai taip, kaip paliko - su­
sirangęs į kamuoliuką ant jos plačios lovos miegojo ka­
tinas, lentynose šalia pasakų knygų rikiavosi Marijos
Gimbutienės, Kurto Keramo, sero M ortim erio Vylerio,
Žano Žoreso veikalai, ant spintelės puikiai sutarė kriš­
tolinė fėja ir metalinis žadintuvas; netgi baltas tušinu­
kas, kuriuo išvažiuodama rašė tėčiui laišką, tebegulėjo
ant rašomojo stalo toje pačioje vietoje - ir kartu viskas
kitaip, nes ji dabar kita.
Kur bebūdavo, ji visados ilgėdavosi to kambario,
saugančio prisim inim us apie m otiną, vaikystę, pirm ą­
ją meilę... Gal todėl ir nedžiūgavo, kai tėvas buvo iš­
rinktas prezidentu, nes žinojo, jog dabar teks gyventi
svetimoje rezidencijoje miesto centre.
Štai ji namie, o ilgisi mažo dulkėto miestelio Talo-
kino.

— - 180 -—
 Vis dėlto senasis namas, kuriame gyveno nuo pat
gimimo, kur praėjo nerūpestinga vaikystė, kai viskas
būdavo tyra ir aišku, kur kiekvienas kampelis ar daik­
tas jai gerai pažįstami, draugiški, mieli, guodė ir rami­
no, teikė saugumo jausmą. Buvo malonus šuns Rekso
triukšmingas džiaugsmas, oraus katino murkimas.
Lukrecija dairėsi po savo kambarį, tokį iki šiol pa­
žįstamą ir priprastą, jog nebematydavo jame esančių
daiktų. Šiandien matė viską: gėlių vazonėlius ant pa­
langės, truputį pablukusias tapetų roželes, pliušinį
meškiną, lėlę ir spalvingas pagalvėles ant sofos, seno­
vinę žvakidę ant židinio.
Kaip kvaila laikyti vaikystės žaislus! Privalėjau se­
niausiai supakuoti ir nunešti į palėpę arba padovanoti
Sigitos anūkams. Iki gimtadienio padarysiu, nuspren­
dė. M intis apie gim tadienį negailestingai prikėlė Lan-
sanijos princo vaizdą, bet ne to, matyto Scilės atnešta­
me laikraštyje, o kelionės draugo Kimo. Prisim inim ai
užvaldė ją, ir ji nenorėjo išsivaduoti.
Reikėjo grįžti į dabartį.
Lukrecija įjungė kom piuterį - užbaigs rašyti kursinį
darbą, jau spėjo išlaikyti du egzaminus, beliko vienas.
Praktikos metu tyrinės savo krašto senovę.
Nors tėvo draugai ir pažįstami žavėjosi jos protu ir
pranašavo puikią politikės karjerą, ji atsispyrė pagun­
dai studijuoti teisės mokslus. Ją visados viliojo archeo­
logija.
Dėkinga tėvui, kad šis užgniaužė ambicijas, nieko
nesiūlė ir leido rinktis.
Tu pati geriau žinai, dukrele, kur širdis linksta, ten
ir mokykis, o jei sunku apsispręsti, pabandyk įvairius

— - 181 -—
užsiėmimus, padirbėk archeologų ekspedicijoje, jei te­
nai traukia.
Tai buvo tie žodžiai, kuriuos ji norėjo išgirsti...
O kai ji pasirinko studijuoti archeologiją, tėvas pa­
sakė:
„Neabejoju, dukrele, jog tu būsi tokia archeologė,
kuri radusi statinę, pastebės ir Diogeną joje“.
Lukrecijos pasirinkim u labiausiai stebėjosi Hamleto
draugai lakūnai. Kaip galima raustis žemėse, kadaise
išblėsusiuose pelenuose, kai gali kilti į dangų! Lukreci­
ja tylėjo, už ją atsakė Hamletas:
„Lukrecija paims iš praeities ugnį, ne pelenus“.
Praeis vieneri metai, ji, diplomuota archeologė,
dirbs, kels iš praeities Aistijos senovinę kultūrą ir šlo­
vę, ieškos tos ugnies, kuria tikėjo Hamletas.
Skraidymas Lukrecijai tebuvo pomėgis, laisvalaikio
džiaugsmas, nereikalaujantis mąstymo, protinių galių
sutelkimo. Galbūt kada nors vėl pasitaikys toks mo­
mentas, kaip skrydis per pelkes, reikalaujantis didžiu­
lių dvasinių jėgų, bet apskritai lakūno profesija yra tik
amatas, ir autopilotai ateityje šį darbą atliks patiki­
miau nei žmonės, neabejoja Lukrecija.
Ji archeologė. Viskas paprasta ir aišku.
Jeigu taip aišku būtų ir kitur. Po trejų metų liūdesio
ir susitaikymo su vienatve, meilė užklupo ją ir pribloš­
kė tarsi galingas viesulas, keista ir nereali lyg nakties
sapnas. O, jeigu ji būtų išsisklaidžiusi, kaip dingsta
sapnai rytui išaušus! Deja, ne. Jausmai, apie kurių eg­
zistavimą ji nė neįtarė, užvaldė ją...
Kom piuterio ekrane vienos fantastiškos gėlės keitė
kitas, bet ji nematė jų, buvo tenai, laisvame miestelyje,
avietėmis dvelkiančioje naktyje, stiprių princo rankų

— - 182 -— •
nelaisvėje, ir nenorėjo ištrūkti. Nors jis jokio žodelio
jai neatsiuntė, ji tikisi ir laukia.
Kiekvieną rytą Lukrecija puola vartyti laikraščius,
gal ras tarp skelbimų kokią žinutę, pasirašytą Kim o ir
skirtą Lukui. Princas protingas, negalėjo nesuprasti
tos užuominos laiške.
Kodėl jis nieko jai neparašo, nejaugi spėjo ją pa­
miršti?
Neapsakomai sunku galvoti, jog ji tebuvo malonus
kelionės paįvairinimas, o vesti rengiasi turtingą pre­
zidento dukterį. Pavyduliauja pati sau. Ir guodžia save
pati: gimtadienis visai čia pat, o Lansanijos princas
nepranešė, jog dalyvaus. Nors ir neoficialus vizitas,
vis tiek būtina žinoti iš anksto: pasiruošti, sustiprinti
apsaugą. O jeigu nesiruošia atvykti, vadinasi, nebenori
vesti prezidento dukters, tad gal ir pamilo ją, kelionės
draugę Luką. Nejaugi įmanoma šitaip bučiuoti nemy­
lint? Tada atrodė, jog ne, dabar ima abejoti. Juk jis vy­
ras, o vyrai kiek kitaip savo jausmams pavaldūs.
Neturi kam pasiguosti, su kuo pasitarti. Tėvo ga­
lia ir šlovė atskyrė ją nuo bendraamžių. Turėjo artimą
draugą Hamletą, bet jis žuvo sklandydamas kažkokia­
me Lotynų Amerikos paplūdimyje. Tokia buvo oficiali
versija. Lukrecija netikėjo, ji neabejojo, jog jos m yli­
mas Hamletas žuvo gindamas žmones nuo kom unis­
tinių jėgų, norinčių užvaldyti riaušių nukamuotus, bet
gamtiniais ištekliais turtingus kraštus. Tokie jau tie
aisčiai - jiems rūpi visas pasaulis!
Hamletas buvo aviacijos karininkas, drąsus, nuošir­
dus draugas. Juodu kartu augo. Būdamas beveik sep-
tyneriais metais vyresnis, Hamletas ją globojo ir rūpi­

— 183 -— •
nosi kaip brolis. Juodu buvo labai artim i, o po m oti­
nos žūties tapo tiesiog neatskiriami. Jeigu ne Hamleto
meilė, m otinos netektis būtų palikusi gilius randus jos
sieloje. Hamletas rasdavo tinkamiausius žodžius.
„Įsivaizduok atvirkštinį variantą: mama lieka gyva,
tavęs nebėra. Tokios tragedijos mama nebūtų pakėlusi.
Tu privalai gyventi ir būti laiminga, juk mama šito ir
tetroško... V isi mirsime. T ik išrinktiesiems duota žūti
už mylimiausią žmogų ar kilniausią idealą“.
Po penkerių metų žuvo Hamletas. Už kokius idealus
atidavė gyvenimą jis? Jam dar nebuvo suėję nė dvide­
šim t penkeri, jai tuo metu iki aštuoniolikos trūko vie­
no mėnesio. Per jos gim tadienį juodu būtų susituokę.
Pirm oji meilė baigėsi tragiškai.
Po Hamleto netekties Lukrecija užsisklendė, dve­
jus metus vaikščiojo kaip išblyškęs šešėlis, vienintelė
užmarštis būdavo skraidymas. Pamažu jaunystė ir gy­
vybinga prigim tis nugalėjo, ėmė suvokti, jog liūdesys
nėra tikroji ištikimybė mirusiajam. Geri darbai, tikslai,
žodžiai yra amžinasis atminimas.
Ir štai, praėjus trejiems metams po Hamleto žūties,
ją netikėtai ir galingai užvaldė meilė Lansanijos prin­
cui. Dabar Lukrecija ima suprasti, jog Hamletą ji dau­
giau mylėjo kaip brolį, ne kaip vyrą. Gal ir Hamletas
ją mylėjo kaip seserį. Ji labai nori tuo tikėti, nes tada
nesijaustų išdavusi Hamletą ir lengviau susitaikytų su
savo beatodairiška meile Lansanijos princui.
Lukrecija jaučiasi bejėgė, pasimetusi ir savo jaus­
muose, ir šiame dideliame pasaulyje.
Mama, jei tu būtum su m anim i... Kas sakė, jog ma­
žai mergytei labiau reikalinga motina nei užaugusiai?

— • 184 -—
Šį rytą kartu su laikraščiais Lukrecija gavo gražią dė­
žutę - Lansanijos princo dovaną gim tadieniui. Dėžu­
tėje žėrėjo vėrinys iš stambių smaragdų ir smulkių dei­
mantų. Sveikinimas gimtadienio proga parašytas pagal
visus protokolo reikalavimus: mandagus, pagarbus ir...
šaltas, niekuo neįpareigojantis. Nekvailus padėjėjus
turi princas, ironiškai pagalvojo perskaičiusi. Tačiau
papuošalas buvo tikrai nuostabus, apie tokį tik svajoti
galima. Ir labai tiko prie jos žalių akių.
Jeigu princas man, bevardei merginai, būtų šį vėri­
nį padovanojęs, kokia laiminga būčiau. Tačiau dovana
rodo, jog neatvyks, vadinasi, nepasipirš. Tai teikė vil­
čių.
Lukrecija atsainiai pastūmė dėžutę su puikiuoju vė­
riniu (ko čia žavėtis, juk kaip ir ne jai skirtas) ir ėmė
uoliai vartyti laikraščius - gal šiandien ras žinutę Lu­
kui nuo Kimo. Pakaktų vieno žodžio, ir ji būtų laim in­
ga, bematant sugalvotų, kaip prisipažinti princui, jog ji
yra prezidento duktė.
Jokios žinutės, jokio žodelio, skirto Lukui, neaptiko.
Vakare į senąjį namą atvažiavo ir tėvas. Šokas, patir­
tas dukrai dingus, nebuvo praėjęs. Jausdavosi visiškai
ramus tik matydamas savo vaikelį, tad atsisakydavo ne­
labai svarbių vizitų ir daugiau laiko praleisdavo su ja.
Po vakarienės Lukrecija parodė tėvui Lansanijos
princo atsiųstą dovaną. Daugėla pagyrė vėrinį, nors ne
ką išmanė apie papuošalus, tau tinka, dukrele, pasakė.
- Nereikia man to vėrinio, nors ir labai puikus, nes
padovanojo ne man, o turtingajai prezidento dukrelei.
- Betgi tu ir esi ta duktė, - nesuprato jos žodžių tė­
vas, nors garsėjo ypatingu įžvalgumu. - Grąžinti būtų

— - 185 -—
nemandagu. Pasilik papuošalą, aš rasiu padorų būdą
atsilyginti Joakim ui, juk mudu geri pažįstami. Apie
vestuves pamiršk...
- Kodėl, aš tekėčiau už Lansanijos princo, - per­
traukė tėvą Lukrecija, - jei jis praneštų tau, jog atsisa­
ko vedybų su tavo dukterimi.
- Kuo toliau, tuo mįslingiau kalbi. Nieko nesupran­
tu. Am žinieji moterų m inčių paradoksai! Vyriškiems
protams jų neįveikti, beviltiška net mėginti, - atsiduso
tėvas.
- O kalbama, kad prezidentas Daugėla - įžvalgiau­
sias politikas ir nuovokiausias diplomatas Europos Są­
jungoje, tėtuk, - šypsojo Lukrecija.
- Vyrus lengviau suprasti. M ano laimei, politikoje
mažai moterų.
- N ori pasakyti, jog moterys prastos politikės?! Oi,
tėti, išgirstų tave kokia feministė, tokią antikampaniją
suorganizuotų, niekados nebebūtum išrinktas prezi­
dentu.
- Dukrele, aš gerbiu moteris. Yra ir labai puikių po­
litikių. Pavyzdžiui, prezidentė Vaira Vykė Freiberga: iš­
m intinga, išsilavinusi, drąsi diplomatė. Štai ir tu tikra
gudragalvė - meistriškai nukreipei mūsų pokalbį nuo
vedybų į kitas sferas.
- Norėjai pasakyti - į lankas.
Abu nusijuokė. Netrukus tėvas vėl prabilo:
- Nebeverta galvoti apie Lansanijos princą, tai buvo
mano klaida. Laimė, gerai baigėsi.
Baigėsi? Na, ne, turės būti tęsinys, mintyse priešta­
ravo Lukrecija.
- Tai aš suklydau, tėtuk, pasikarščiavau. Privalė­

— 186 -—
jau su tavim pasikalbėti. Suteikiau tau tiek rūpesčių ir
skausmo. M an labai gaila, - pasakė, bet pagalvojo, jog
nepaisant patirtų grėsmingų pavojų, ji džiaugiasi, jog
taip nutiko. Tačiau tėveliui nebūtina tai žinoti.
- Viskas praėjo, dukrele. Pamirškime. Beje, princas
Joakimas anaiptol ne toks, kokį matei Scilės duotame
laikraštyje.
- Žinau, - pasakė Lukrecija, bet tėvas neatkreipė
dėmesio.
- Svarbiausia, grįžai, dukrele. Tačiau esi liūdna. Kodėl?
- Aš nesu liūdna, tėti. Aš susimąsčiusi. Nežinau,
kaip pasielgti, - tik tiek pasakė tėvui Lukrecija, mo­
tinai būtų galėjusi daugiau. Jai įstrigo kaimo moters
žodžiai: ...Jeigu meilė nugalės puikybę. Tada jų nesu­
prato, dabar pradeda manyti, jog išdidumas neleidžia
prisipažinti princui, kas ji iš tikrųjų yra.
- Susimąsčiusi? Apie ką, mano mažute? - klausia
tėvas, bet balse tik meilė, ne smalsumas.
- Apie gyvenimą, savo ateitį. Nerandu išeities.
- Suprantu tave, - tarė tėvas, nors nieko nesuprato.
Tačiau jis ne tik labai mylėjo, jis ir gerbė dukterį, to­
dėl nebeklausinėjo. - Gyvenime, kaip ir šachmatuose,
neišvengiamai pasitaiko neįveikiamų derinių. Bet ne­
sijaudink, dukryte, tu jauna, tau laikas viską išspręs.
- Taip, tėti, - atsiliepė ji ir nusišypsojo, bet linksma
nebuvo, tiesiog nenorėjo, kad tėvas dėl jos nerimautų,
pridarė pakankamai rūpesčių.
- Tu man mažai pasakojai apie kelionę, tik paminė­
jai, jog benzinas virto vandeniu. Beje, mechanikas Juo­
delė taip ir neatsirado. Pranešta policijai, bet paieškos
bergždžios.

— - 187 -—
 - O Scilė?
- Nežinau, aš su ja nesikalbėjau.
- Vis dėlto įdomu, kas Scilę apmulkino. Žinotum e,
kas Aistijos ir Lansanijos priešai, jeigu ji prisipažintų.
- Jeigu... - tiek tepratarė tėvas. Jis žinojo, jog ne-
klausinės Scilės ir nekerštaus, nes jautėsi prieš ją savo­
tiškai kaltas.
Tą vakarą Lukrecija papasakojo tėvui apie skrydį
per pelkes,’mirusias žemes, užterštą upelį, liesą katiną
ir alkanus vaikus. Apie susižeidimą nutylėjo, nes tėvas
nepastebėjo jos šlubčiojimo, ir žaizda beveik užgijo.
Kam kelti bereikalingą rūpestį?
Apie priklydusį bendrakeleivį netvėrė nepasakiusi:
- Prisimeni, tėti, skambindama iš Talokino m inė­
jau, kad pasiklydęs lenktynininkas palaikė mano lėk­
tuvą technine pagalba.
- Ką daugiau galėjo pamanyti tokioje vietoje apti­
kęs lėktuvą? Tuo labiau kad keliaudamas apie tai te­
svajojo, - dabar, kai duktė šalia, tėvas į tą pačią žinią
reaguoja visai kitaip.
- Žinok, jis nė neįtarė, jog esu mergina. Tiesa, ka­
dangi perukai visados atrodo įtartinai, aš trum pai nu­
sikirpau plaukus, kaip matai, ne visai ataugo, ir dar
kepurę su snapeliu buvau užsimaukšlinusi. T ik įsivaiz­
duok, tėti, kuo gražiausiai apmulkinau tą vyrą... - Luk­
recija linksm ai nusijuokė, prisim inusi savo išdaigą.
- Sunku įsivaizduoti.
- Bet faktas, tėtuk. Na, vėliau jis suprato, tačiau
aš jam jau buvau Lukas, nė vardo manęs nebesiteira­
vo, - pasakė Lukrecija ir po pauzės pridūrė: - Taip ir

— - 188 -—
likau bevardė mergina, - tariant šiuos žodžius ramus
jos balsas virptelėjo. M ylin tis tėvas išgirdo prislopin­
tą ilgesį, gal liūdesį, prarastą viltį. Jam pagailo duk­
ters. Koks šaltas ir bejausmis turėjo būti vyras, jei net
atsisveikinant nepanoro sužinoti jo gražuolės dukters
vardo.
- Pamiršk ir jį, ir princą. Europos žm onių vidutinis
amžius pailgėjo dvidešimčia metų, tiek pat galima nu­
kelti ir vedybas. Taigi turi labai daug laiko laukti tau
skirtojo, - pasakė tėvas, nedrįsdamas daugiau guosti
dukters. M otina greičiau rastų reikalingus žodžius. -
Aš labai tave myliu, dukrele, - tai buvo viskas, ką jis
galėjo pasakyti.
Tai buvo viskas, ką Lukrecija norėjo išgirsti.
Vėlai vakare, jau gulėdama lovoje ir negalėdama už­
m igti, Lukrecija mąstė apie Lansanijos princą. Įdomu,
ką šiandien veikė Kimas? A r nors kartelį mane prisi­
minė?

Posėdis Sosto menėje baigėsi, pavaldiniai išsiskirstė,

princas liko vienas. Reikėjo eiti į savo apartamentus,
palįsti po dušu, pavalgyti, persirengti paradine uni­
form a ir priim ti garbingus svečius iš turtingos Rytų
šalies. Juos pakvietė Flavijus Bleberis be jo, princo, ži­
nios. Tiktai karalienė m otina ryte pranešė, jog jis tu­
rįs juos iškilm ingai priim ti. Ji pati negalinti, kadangi
moterų musulm onai nepripažįsta ir pasijustų įžeisti,
jei ji pasirodytų derybose, o Flavijus jiems - tuščia
vieta.
- Ne tokia jau ir tuščia, jei jo kviečiami atvyko,
mama.

189
 - Flavijus juos kvietė tavo vardu, Joakimai. Beje, tai
pasakiškai turtinga šalis. Flavijus mano, jog galėtume
gauti neribotą paskolą. Ir be jokių palūkanų.
- Mam a, taip nebūna. Tokios paskolos summa sum-
marum yra pavojingesnės už didžiausias palūkanas.
Rytų kraštų valdovai apsukrūs, nepaliaujamai ieško
baltųjų kvailių. Ir randa, bijau.
- Sūnau, kalbi kaip rasistas. Lansanija visados pasi­
žymėjo tolerancija. Visas pasaulis tokiais mus laiko, -
pasakė karalienė ir sau būdinga maniera peršoko prie
kito dalyko: - Be to, tenai įstatymiškai įteisinta poli­
gamija, galima turėti keturias žmonas. Jeigu ir tektų
vesti kokio šacho ar kieno ten dukterį, galėtum paim ti
ir savo paties išsirinktą kitą žmoną. Argi jau taip blo­
gai? Juk ne? - goslios gaidelės karalienės m otinos bal­
se jam kokčios.
- Galbūt, - mestelėjo Joakimas.
Jis nori kuo greičiau baigti šį gėdingą pokalbį. Įrodi­
nėti, ginčytis su m otina beprasmiška, tad sūnus man­
dagiai atsisveikina, grįždamas prie savo minčių.
M otina tik kartoja Flavijaus žodžius, deja, nesveti­
mus ir jai pačiai, o šis dabar tenori susigim iniuoti su
kokia nors turtinga musulmonų šalimi. Aistijos idėja
jau pamiršta. Kodėl? Jis nujaučia, jog kliūtis - perne­
lyg protingas prezidentas. Kai tik Flavijus suprato, jog
su tokiu nepagudraus, tuojau ėmė ieškoti kitos nuota­
kos. Kadangi susipykti ar bent nutraukti santykius su
Aistija būtų rizikinga, mama, Flavijaus patarta, ir per­
davė brangų senovinį vėrinį prezidentaitei gimtadienio
dovanų. Pats princas neva neturi laiko atvykti į šventę,
tačiau gražiai, bet neįsipareigodamas, pasveikina.

190
 Jokio žingsnelio nei pirm yn, nei atgal.
Joakimas neprieštaraudamas padėjo savo parašą po
sveikinimo tekstu. Jam vis vien, tegul nuveža ir įteikia
prezidentaitei. Dabar jo mintys užimtos kitkuo - jis
privalo rasti pabėgusią merginą. Užuom iną apie var­
dus kaip raktus jis suprato, bet į laikraščius jokio skel­
bimo neduos, nes laukti jos atsiliepimo reikštų vėl p ri­
klausyti nuo jos malonės - ji gali atsiliepti arba ne. Jis
pats suras ją, kur ji bebūtų. Jau žino kaip. Tuo tikslu
jam teks skristi į Londoną. Reikalas delikatus, su kuo
kitu Satebio aukciono reklamos skyriaus direktorė
Margaretė Kaja nekalbės, tik su juo pačiu. Jis keliaus
inkognito. Tai lengva, kol nėra karūnuotas. Ta proga
kiek pabus Londone, mieste, kuris jam brangus ir ku­
riame mažiausiai ilgisi tėvynės.
Kai kitą dieną Joakimas pranešė savo asmens sar­
gybiniui Seimui apie kelionę, šis nenustebo.
- Tu nė neklausi, kokiu tikslu, Seimai.
- Argi reikia tikslo, kad aplankytum puikų neaprė­
piamą miestą?
- Tu teisus, nereikia. Tačiau šį kartą ne šiaip sau
vykstame, - Joakimas paėmė Lukrecijos paliktą pisto­
letą, suspaudė delne ir plūstelėjo prisim inim ai:

„Dabar aš galiu tave gąsdin ti...“

„Jei pavyks, - atsiliepė j i “.
„Vaidini labai kietą, mažiau“.
„Toks esu, Kimai. Po to, kai skrisdamas virš tų bjaurių
pelkių supratau, jog visai baigiasi benzinas ir vis dėlto jas
įveikiau, bijoti savo paties pistoleto, būtų kvaila“.
„Net kai tavo pistoletas mano rankoje?“

— 191 ■—
 „Net ir tada, - ramiai atsakė Lukrecija. - Nes aš tau
reikalingas, tu be manęs paklystum, Kim ai“.

Taip, tu man reikalinga, mieloji, labai. Aš be tavęs pa-

klysčiau šiame triukšmingame pasaulyje ir savo jaus­
muose. Aš rasiu tave, kur tu bebūtum. Ir nebeleisiu pa­
sprukti, laikysiu stipriai visą gyvenimą.
Seimas žvelgė į staiga pasikeitusį princo veidą, ku­
riame buvo tiek meilės ir seniai regėto švelnumo, jog
negalėjo suvokti, kas nutiko. Norėčiau žinoti, kieno
tas ginklas, pagalvojo, bet tylėjo: karališkų asmenų ne­
galima klausti.
- Pistoletas merginos, tai yra lakūno Luko. Paskoli­
no kelionės metu. Nes pati vis vien negalėtų šauti nei į
žmogų, nei gyvūną.
Nors ir knietėjo pasiteirauti, kodėl negrąžino jai
ginklo, Seimas pasakė tik tiek:
- Nejaugi tas žaisliukas veikia? Atrodo itin senoviš­
kas.
- Atvirai kalbant, neteko įsitikinti, niekas mūsų ne­
užpuolė. Šovinių dėtuvėje yra. T ik vieno trūksta, - at­
siliepė Joakimas ir ištiesė sargybiniui pistoletą.
Šis paėmė, apžiūrėjo, iškratė šovinius ir ilgai juos
tyrinėjo.
- Labai susidomėjai, Seimai. Kodėl?
- Senoviški šoviniai, niekur tokių negalėjau maty­
ti, o vis dėlto toks keistas jausmas, lyg būčiau matęs.
Jeigu iššautume, paėmęs kulką prisiminčiau, kur tokią
mačiau.
- Įdomu, hm... aš jaučiuosi panašiai. Eime į sodą.
Sužinosime, ar veikia. Kodėl gi nepašaudžius...
Karališkame sode nuaidėjo šūvis.

— - 192 -—
Princas vartė ant delno kūgio formos mažą švino ga­
balėlį su šonuose išraižytais vos matomais keistais
ženklais ir staiga viską atsiminė. Išblyško, pažvelgė į
Seimą trokšdamas, jog šis viską paneigtų. Tačiau...
- Taip, tokia pati, Joakimai, vos paėmęs supratau.
Padaviau tau tylėdamas, kad neįteigčiau savo nuomo­
nės. Tada mes ilgai sukome galvas, iš kokio pistoleto
šauta, kulka neatitiko jokių standartų.
- Štai ir nebeliko problemų, Seimai. Ir į Londoną
nebereikia vykti, - princo balsas negyvas. - Viskas aiš­
ku, aiškiau nebūna.
- Tai tu norėjai vykti į Londoną, kad sužinotum,
kam priklauso ginklas?
- Turėjau vilčių, kad toks brangus antikvarinis
daiktukas pirktas Satebio aukcione. Tikėjausi, jog
Margaretė Kaja pasakys man, kas jį įsigijo, ir taip aš
rasiu merginą. Dabar nebėra prasmės - ji man nebe­
egzistuoja.
- Joakimai, atsipeikėk! - sušuko Seimas. - Nejaugi
manai, kad ji susijusi su tavo tėvo žudikais?! Praėjo be­
veik dvylika metų, ji tada buvo kūdikis, gal kokių sep-
tynerių aštuonerių, ne daugiau.
- Devynerių, - gąsdinamai ramiu balsu tarė prin­
cas, - Lukas kelionėje yra minėjęs savo metus. Tada
nepatikėjau, jog jam dvidešimt vieneri, maniau, ble­
fuoja mažius.
- Gerai, devynerių, jokio skirtumo. Dabar kaip tik
būtina vykti į Londoną sužinoti, kas atnešė parduoti šį
pistoletą, tas ir gali būti žudikas. Šioks toks pėdsakas
atsirado. Gal mergina ką nors žino, nors abejoju, grei­
čiausiai ji tik pirko ginklą arba gavo dovanų. Kadangi

— 193 -—
vaikams tokių dovanų niekas nedovanoja, vadinasi,
gavo neseniai, o tai tik dar kartą įrodo, jog ne ji...
- Aš ir nemanau, jog ji nužudė, tai yra paspaudė gai­
duką. Tačiau būtybė, net menkiausiai susijusi su mano
tėvo žudikais, man neegzistuoja. Taškas. Niekada apie
ją neprim ink, Seimai, jei nori būti su manim. A r aiškiai
pasakiau?
- Aiškiau nebūna, jūsų didenybe. Klausau, jūsų di­
denybe, - sarkastiškai šypsojo Seimas.
Joakim o tai nepaveikė, jis ramiai tarstelėjo:
- Į Londoną kelionė atidedama. Vyksime į Aistijos
sostinę pas prezidentą. Pranešk mano patarėjui užsie­
nio politikos klausimais, kad nedelsdamas susisiektų
su Aistijos prezidentūra dėl galimo vizito laiko.
Į tokį oficialų pareiškimą atsakymas taip pat buvo
oficialus:
- Klausau, jūsų didenybe.
Seimas nuėjo atlikti pavedimo. Vargšai karaliai,
mąstė eidamas, jų gyvenimas suvaržytas visokių rei­
kalavimų, priedermių, protokolų. Net vesti privalo tą,
kuri tinka valstybei, o ne tą, kurią myli. Jeigu aš kada
nors nuspręsiu baigti viengungio dieneles, tai galėsiu
vesti, ką norėsiu.
Lemtis šyptelėjo - norėti ir galėti visiškai skirtingi
dalykai.
Seimui teks patirti šį lemties šypsnį, deja. O kol kas
jis jaučiasi pranašesnis už karalius.
Likęs vienas princas atidarė seifą ir išsiėmė mažą
dėžutę, kurioje gulėjo kūgio pavidalo švino gabalėlis,
prieš dvylika metų išimtas iš nužudyto tėvo kūno. Ša­
lia padėjo neseniai iššautąjį. Buvo vienodi. Tuo neabe­

— . 194 -—
jojo. Tėvas nužudytas dviem šūviais. Kulkos, išėjusios
kiaurai, nesurado, turbūt ją pasiėmė žudikas, slėpda­
mas pėdsakus. Kas jis - nenustatyta iki šiol.
Jeigu tuo metu, kai nužudė tėvą, Joakimas būtų bu­
vęs dvidešimt vienerių, pagal Lansanijos konstituciją
būtų galėjęs dalyvauti šalies valdyme kartu su karalie­
ne motina. Tačiau jis neturėjo nė aštuoniolikos metų,
todėl oficialia valdove tapo motina. Netrukus į visus
valstybės reikalus visai atvirai ėmė kištis iš kažkur at­
siradęs jos meilužis Flavijus Bleberis.
Kai Joakimas sulaukė dvidešimt vienerių, Flavijus
jau buvo neoficialus Lansanijos valdovas. Atsikovoti
valdžią Joakim ui nesisekė, nes jis nebuvo karūnuotas.
Pagal Lansanijos konstituciją galima karūnuoti tiktai
vedusį princą, kai jam sueina trisdešim t metų. Neve­
dęs karalium i negali būti. Valdžios ribos priklauso nuo
karalienės geros valios. Žinoma, protinga m otina pati­
kėtų valdymą sūnui, o ne meilužiui.
Deja, karalienė Kornelija nebuvo protinga.
Flavijui įgijus valdžią, žudikai nebuvo rasti. Dabar,
po dvylikos metų, atsirado siūlo galas, ir tyrim ą galima
atnaujinti. Žudikas privalo būti nubaustas. Galbūt tos
pačios jėgos dabar bandė pradanginti Aistijos prezi­
dento dukterį. Gal ir į jį patį kėsinosi, nes patirta ava­
rija pernelyg keista...
Kai jis bus paskelbtas Lansanijos valdovu Joakim u
Trečiuoju, karalienė motina praras visas galias, o jos
meilužis bus niekas. Joakim ui taps pavaldžios visos
šalies institucijos.
Jo gimtadienis po mėnesio, vadinasi, jis turi nedels­
damas vesti, tad privalo pranešti Aistijos prezidentui,

— - 195 —
kad norėtų susipažinti su jo dukterimi. Išvertus diplo­
matų kalbą į paprastą, tai reiškia: Sutinku vesti jūsų
dukterį. Prezidentas puikus ir išmintingas žmogus, gal
ir duktė ne kvaila. Tiesa, ji labai atstum ianti baidyklė,
tačiau dabar jos grožis nebeturi reikšmės - jis vis vien
nieko nepamiltų. Jo širdis sužeista.
Ir sužeidė princo širdį bevardė mergina, galbūt su­
sijusi su jo tėvo žudikais.

Nuimk rankas nuo mano širdies, neverta moterie!

196
 Antras skyrius

isados švarūs ir tvarkingi Aistijos prezidentūros

rūmai šiandien tiesiog švytėte švytėjo: spindė­
jo langai, blizgėjo grindys, mirgėjo spalvomis kilim ai.
Darbuotojai taip pat buvo pasipuošę: prezidento pata­
rėjai - sniego baltumo marškiniais, o visos tarnauto­
jos, nuo seniausios iki jauniausios, išeiginiais drabu­
žiais, kirpyklose sušukuotais plaukais, šviežiai lakuo­
tais nagučiais... Uniform uoti asmens sargybiniai vog­
čia blizgino sagas.
- Kai laukėme Amerikos prezidento buvo mažiau
šurmulio, - tarstelėjo Lukrecija panelei Gretai, prezi­
dento atstovei spaudai, staipančiai prieš veidrodį. Po
trumpos pauzės Lukrecija pašaipiai pridūrė: - Galima
pagalvoti, jog ruošiasi atvykti geidžiamiausias Europos
Sąjungos jaunikis.
- Taip ir yra, - rim tai atsakė Greta. - O kodėl tu
stovi nudėvėtais džinsais ir languotais šiukšlininko
marškinėliais? Ką pasakys ponas prezidentas tokią
tave pamatęs? A r nevertėtų dum ti persirengti, panele
Lukrecija? Mažesnis blogis pavėluoti, nei pasirodyti su
šiais skarmalais.
- To betrūko! Nė nemanau persirengti, Gretute.
- Pietūs bus oficialūs. Protokolas reikalauja, kad
damos būtų...

— . 197 -—
 - Šiknon tą tavo protokolą, - pertraukė ją Lukre­
cija.
- Visada tvirtinau, jog rūbai turi tiesioginės įtakos
žmogaus elgesiui: tobulai apsirengęs žmogus ir elgsis
tinkam ai. Tu esi gyvas šios minties patvirtinim as, -
Greta buvo savimi patenkinta, nes mėgo būti teisi
visur ir visada. Sį trūkum ą prezidentas lengvai atleis­
davo Gretai, kadangi kebliose situacijose ja būdavo
galima pasikliauti: ji žaibiškai rasdavo tinkamiausius
atsakymus bei formuluotes į žurnalistų klausimus.
Kitus darbuotojus savo amžinuoju teisumu Greta tru­
putį dirgindavo. - Bent jau dėl tėvo privalėtum pasi­
puošti, panele Lukrecija. Pagalvok, kaip turės jaustis
ponas prezidentas, matydamas šitaip apsirengusią
dukterį. Baisu!
Lukrecijai labai knietėjo pasakyti: „Užsičiaupk, di­
džioji teisuole, ir nebambėk, kaip ubagas kruopas pa­
bėręs“, bet susitvardė. Bjauru savo blogą nuotaiką
išlieti ant niekuo dėtų žmonių. O nuotaika buvo itin
prasta. Kai tėvas jai pasakė, jog princas nori atvykti
neoficialaus vizito, ją apėmė liūdesys, skausmas, grau­
dulys, pyktis... Daugybė jausmų ir nė vieno malonaus.
Jau aštunti metai, kai ji prezidento duktė, tad puikiai
supranta diplomatinę kalbą. Toks vizitas sako tik vie­
na: N oriu vesti jūsų dukterį, aptarkime sąlygas. Nors
princas jos, bevardės merginos, neieškojo, bet ir prezi-
dentaitei nesisiūlė, į gim tadienį neatvyko, tad ji turėjo
viltį. Dabar viltis subyrėjo. J i jam pasakys, ką galvoja
apie tokius vyrus kaip jis.
Gal reikėtų įspėti tėtį? Esu minėjusi, jog neketinu
tekėti, jei pasipirštų, bet taip gudriai tada kalbėjau, jog

— 198 —
tėtis palaikė humoru. A r neatsidurs dabar keblioje pa­
dėtyje, išgirdęs mano atsisakymą? Reikia perspėti.
Deja, Lukrecija nebespėjo: jai buvo pranešta, jog
prezidentas sutinka Lansanijos princą Joakimą.
Ne tik Lukrecija, princas irgi buvo prastos nuotai­
kos, kurią bandė paslėpti po gražia šypsena. Vienintelė
paguoda, kad Gajus Daugėla yra išmintingas žmogus,
tad ir duktė nebus kvaila, supras, jog ši santuoka yra
fikcija, juos sies tiktai pareiga, niekas daugiau. Gal ji
nereikalaus meilės? Nereikalaus? Nebūk naivuolis, ge­
riau klausykis, ką tau kalba prezidentas.
Kol kas juodu gvildeno neutralias temas. Preziden­
to Daugėlos dėka, princas Joakimas nejučia įsitraukė
į pokalbį, ėmė pasakoti apie keistąją avariją, dingusį
šturmaną ir visus prietaisus, ilgą ėjimą, pelkių pakraš­
tyje aptiktą lėktu vą...
Kai Gajus Daugėla išgirdo, jog princas pradžioje la­
kūną palaikė jaunuoliu, abejonių nebeturėjo - duktė
kelionėje susipažino su Lansanijos princu, pati to ne­
nujausdama. Prisiminė jos žodžius:
Žinok, jis mane palaikė jaunuoliu, nė neįtarė, jog aš
mergina. Gražiausiai apmulkinau tą vyrą, tėtuk.
Grįžusios iš kelionės dukters akyse tėvas aiškiai
matė ilgesį, liūdesį be priežasties, pablyškimą - šiuos
prabudusios meilės ženklus. Dabar Gajus Daugėla dar
atidžiau klausėsi princo ir veikiai pajuto, kad šio balsas
m inint merginą pakisdavo, akys tapdavo ilgesingos.
- Lakūnė išgelbėjo man gyvybę. J i viskuo dalijosi,
suprato senąją mano tautiečių kalbą, nedejavo dėl ke­
lionės vargų...

— . 199 —
 Tai tiesiog nuostabu, pamanė Daugėla, kaip juodu
nudžiugs, išvydę vienas kitą, kokie pasijus laim ingi.
Jam norėjosi, kad jaunuoliai kuo greičiau susitiktų.
Visa kita nebeturėjo jokios reikšmės.
- Joakim ai, aš turiu neatidėliotiną reikalą, gal tu
keletą minučių pabendrautum su mano dukterim i
Lukrecija? J i taip pat patyrė keistą kelionės nuotykį,
bėgdama nuo galimų vedybų. Neabejoju, jog judviem
bus malonu pasimatyti, - reikšmingai pasakė prezi­
dentas. - Netrukus ir aš prie jūsų prisijungsiu. Šiuo
momentu turiu palikti judu vienus.
Tai buvo pirm oji prezidento klaida.
Šitą kaliausę kažkas norėjo vesti, nustebo princas,
bet neparodė nuostabos, maloniai nusišypsojo ir atsi­
stojo.
Kai asmens sargybinis pravėrė mažosios svetainės
duris, Daugėla į vidų nėjo, tik pasakė:
- Dukrele, m aloniai užim k mūsų garbingą svečią
princą Joakimą.
Tėvas labai norėjo pam atyti laimingą dukters vei­
dą išvydus princą, bet susitvardė: nevalia jaunuoliams
trukdyti, tegul išsiskyrusieji patirs susitikimo palaimą
Vieni. Ir jis skubiai nuėjo šalin.
Tai buvo antroji prezidento klaida.
Princas Joakimas žengė į elegantišką, skoningai
įrengtą svetainę. Merginą jis pažino iš karto. Ir ne
todėl, kad ji buvo apsirengusi tais pačiais džinsais ir
marškinėliais, o plaukai dar nedaug ataugę. Jos veidas
tebebuvo gyvas jo atmintyje, sapnuose, delnai tebejau­
tė jos kūno švelnumą...
- Tu?! Tu prezidento duktė Lukrecija? Ne! - Joaki­
mas nustebęs, tiesiog priblokštas. Per trumpą jų pa­

— . 200 —
žinties laikotarpį trečią kartą pasijunta kvailiu, turbūt
šalia jos jis praranda gebėjimą mąstyti.
Lukrecija, Lukas, užrašas ant lėktuvo - jis privalėjo
suvokti... Jo bevardė mergina yra prezidento Daugėlos
duktė Lukrecija. Ir...
Ir pistoletas, kuriuo nužudytas jo tėvas, priklauso
jai.
Ši baisi m intis perrėžia princo smegenis, veide
šmėkšteli skausmo šešėlis. Ne, jis nepagalvojo, jog ji
nužudė. Tačiau jos šeima gali būti su tuo susijusi...
Lukrecija troško tik vieno - pulti jam į glėbį ir vis­
ką pam iršti jo rankų žiede. J i žengė pirm yn. Pažvelgė
į jo veidą, kuriame ryškėjo nuostaba ir dar kažkas, gal
skausmas, tik jokiu būdu ne džiaugsmas.
Ne džiaugsmas - Lukrecija sustingo, akys aptemo,
tiršta tamsa prislėgė ją, ir tik didžiulėmis valios pa­
stangomis neprarado sąmonės. Šiek tiek atsigavo. N u­
sivylimą ėmė keisti pyktis.
- Taip, čia aš! O tu tikėjaisi kokios žiopliukės, kuri
tavęs nepažįsta, todėl galėtum lengvai ją m ulkinti,
švaistyti jos turtą žaidimams su panelėmis. Gal pritru­
kai pinigų konspiraciniam butui? .
Joakimas galėjo pasakyti, kad jai išvykus butą su
visais baldais ir daiktais (išskyrus knygas, kurias įsakė
nuvežti į rūmus, o jos paliktą Oskaro Milašiaus tomelį
tą patį rytą pat£ išsinešė) padovanojo vieno doro rūmų
sargybinio šeimai. Nes jam nereikia kitų moterų, tik
jos. Nepasakė. Mažutė senovinė kulka smigo į jo sme­
genis, neleisdama kalbėti.
- Žinok, už to kaliausės, storo spuoguoto nevėkšlos
gal būčiau ryžusis tekėti, kai išvydau Lansanijos žmo­

— - 201 -—
nių skurdą ir vargus, bet už tavęs - niekados. Nes tavo
siela juoda. Tai daug baisiau nei varganas kūnas.
- Kokio dar spuoguoto nevėkšlos? Nieko nesupran­
tu, - vis dėlto pratarė Joakimas ir nejučia perbraukė
delnu savo lygų veidą.
- Nesupranti? Nesistebiu, protu ir kelionėje nepa­
sižymėjai. Tuojau parodysiu tau kelis laikraščius, -
Lukrecija nuėjo prie staliuko ir tarp įvairių spaudinių
greitai rado sukarikatūrintą Joakim o nuotrauką. - Pri­
sipažįstu, bėgau nuo tokių vedybų, bet dabar im u gal­
voti, kad tu esi daug bjauresnis. Su fiziniais trūkumais
įmanoma susitaikyti, bet su tavo būdu - ne. Tu tiesiog
nepakenčiamas apgavikas!
Tai tu nepakenčiama apgavikė: apsimetei vaikinu,
o dabar įžeidinėji mane, nors aš esu svečias, norėtų
pasakyti princas, bet išsiauklėjimas neleidžia įžeisti
damos. Tylėdamas paėmė laikraštį ir ilgai žiūrėjo į tą
nuotrauką.
Dabar jam pradėjo aiškėti, kodėl kelionėje Lukreci­
ja blogai atsiliepdavo apie Lansanijos princą, kodėl jos
veide šmėkštelėjo liūdesys, kai jis pasiūlė karalystę už
alaus skardinę. Deja, karalystės dovanojamos kartu su
karalaičiais, pasakė ji tada.
- Štai kaip! O aš ant savo stalo rasdavau laikraščių
su klaikiom is Aistijos prezidento dukters nuotrauko­
mis. A r tau neatrodo, jog kažkas labai nenori mūsų
vedybų ir daro viską, kad tai neįvyktų? - paklausė Jo ­
akimas.
Jeigu Lukrecija būtų įsigilinusi į šiuos žodžius, per­
žengusi savo išdidumą ir moteriškas nuoskaudas, jų
susitikimas būtų visai kitaip pasibaigęs. Tačiau ji nega-

— . 202 —
Įėjo pamiršti, kad princo žvilgsnyje vos ją išvydus ne­
buvo nei džiaugsmo, nei meilės, kai ji vos nepuolė jam
į glėbį. Jam tereikia mano pinigų. Jis įsitikinęs, jog bu­
simosios karūnos spindesys užtemdys mano protą, ir
aš jam dėkosiu už suteiktą garbę. Ne, to nebus.
- Labiausiai šių vedybų dabar nenoriu aš, - išdidžiai
tarė ji.
- Tu?! Nejaugi? - Joakimas žengė link jos, bet Luk­
recija pasitraukė kuo toliau. Pavojingas buvo ne jis, o
ne! Jos pačios jausmai galėjo ją išduoti, jos akys sken­
do jo valdingame žvilgsnyje.
- Taip, aš. Nedrįsk artintis! Niekada už tavęs nete­
kėsiu. Niekada!
- Puiku, labai džiaugiuosi, jog netekėsi, - jame su­
liepsnojo karališkasis kraujas. - Tu būtum prasta kara­
lienė!
- Ach taip?! Tai ko tada atvykai pirštis?
- Dėl pinigų, - princo balse sarkazmas, kurio nė ne­
mano slėpti. - Juk pati tai nepaliaudama tvirtini, - jis
jau buvo prie pat jos, spinduliuodamas žavesį, vyrišku­
mą, jėgą. J i laukė, kad jis ištiestų rankas, stipriai p ri­
glaustų, esu neapsakomai laimingas tave suradęs, iš­
tartų, ir ji pamirštų tą skausmo šešėlį jo veide, įtikintų
save, kad to nė nebuvo.
Tačiau princas jos neapglėbė, jo žvilgsnis buvo
griežtas.
- Kodėl mums keliaujant neprisipažinai esanti Ais-
tijos prezidento duktė?
- Keistas klausimas žmogaus, slėpusio, jog yra prin­
cas, - piktai atsiliepė Lukrecija.

— - 203 -—
 - Tačiau mano paslaptis paaiškėjo, o tu vis vien ty­
lėjai. Tu nenorėjai būti mano žmona. Arba esi nusikal­
tusi karališkajai šeimai. Kitokią išvadą sunku padaryti.
Aš nusikaltusi?! Įžeidimas buvo toks gilus, jog Luk-
recijos pyktis virto tiesiog įniršiu.
- Tu teisus, nenorėjau, - tarė ji. Nes nenorėjau būti
žaisliuku, nenorėjau ir nenoriu sutuoktuvių be meilės,
galvojo ji, tačiau tepasakė: - Veltui sugaišai laiką. Tau
manęs nėra ir nebus. Tuojau pat dink iš čia, karališkas
kvaily!
- Lankausi tavo tėvo kvietim u, tad tu man neįsaki­
nėk ir nepamiršk, su kuo bendrauji, plebse!
- Aš - plebsė?! O tu arogantiškas žioplys, nenaudė­
lis, lovelasas! - pristigusi piktų žodžių čiupo nuo židi­
nio atbrailos antikvarinę vazą ir sviedė į princą. Pasi­
žymėdamas puikia reakcija, jis spėjo pasilenkti.
Vaza atsitrenkė į durų staktą ir subyrėjo.
- Tikrai džiaugiuosi, kad laiku pamačiau, kokia tu
bjauri, nesivaldanti pikčiurna. Būtum tikra nelaimė
Lansanijai, o ne karalienė. Niekados tavęs nevesiu.
- Tai aš už tavęs netekėsiu! Greičiau pragaras sule-
dės, nei aš tapsiu tavo žmona. Jeigu būtum vienintelis
vyras visoje žemėje, vis vien netekėčiau, netgi nepa­
žvelgčiau į tave, - kita vaza atsidūrė Lukrecijos ranko­
je, bet Joakimas spėjo išeiti. Jis tik išgirdo aidų trenks­
mą nuo smūgio į uždarytas duris ir pažirusių šukių
skimbtelėjimą - subyrėjo antra antikvarinė vaza.
Princas buvo niūrus kaip audros debesis. Šuoliavo
laiptais per tris pakopas ir tuojau atsidūrė prie lauko
durų. Prezidentūros budėtojas nusilenkė ir atvėrė du­
ris. Joakimas sustojo.

— - 204 -—
 Esu princas, negaliu pasiduoti jausmams. Privalau
atsisveikinti su prezidentu. Turiu pareigas ir įpareigo­
jimus, tad negaliu elgtis, kaip man norėtųsi, o tik taip,
kaip reikia.
O norėjo jis tik vieno - grįžti ir sutram dyti tą užsi­
spyrėlę. Kaip - dar nežinojo, bet neabejojo, jog pajėg­
tų. Nors...
Lansanijos princas ramiai užlipo laiptais atgal, stab­
telėjo, tarsi ketintų grįžti į Lukrecijos svetainę, bet pa­
suko prezidento kabineto link. Prezidento padėjėja vi­
liojamai tūptelėjusi atidarė jam duris. J į išvydęs Dau­
gėla pakilo nuo kėdės ir m aloniai šypsodamas ėjo pasi­
tikti. Tačiau princo veidas buvo niūrus, ir jis pasakė:
- Atleiskite, jūsų ekscelencija, turiu skubiai išvykti.
M an labai gaila. Jūsų duktė paaiškins.
Būdami dviese juodu jokių formalumų neprisilaiky­
davo, vadindavo vienas kitą vardu, todėl prezidentas
dėl tokio kreipinio truputį nustebo. Šypsena užgeso,
kažkas ne taip, suprato. Ką vėl iškrėtė mano mylim iau­
sioji?
- Bet, Joakim ai...
- Sudie, jūsų ekscelencija, - princas nusilenkė ir pa­
suko prie durų.
- Minutėlę, aš tave palydėsiu į personalo valgyklą,
kur šiuo metu pietauja tavo asmens sargybinis.
- Ačiū, - tarstelėjo neatsigręždamas Joakimas.
Tylėdami juodu pasiekė valgyklą, kurioje prie dvi­
viečio stalelio žavingos merginos kompanijoje Seimas
valgė - grietininius ledus, apibarstytus šokolado trupi­
niais ir smulkintais migdolais. Beje, jau antrą porciją.
Nusprendė užsisakyti dar ir trečią - ne vien dėl nuo­

205
stabaus ledų skonio, labiau dėl to, kad dar nežinojo
žaviosios palydovės telefono numerio ir pavardės, tik
va rd ą - Fernanda. Išvydęs niūrų princo veidą, aki­
m irksniu suprato, jog ledai ir Fernandos telefonas liks
neišsipildžiusia svajone - juodu išvyksta.
Seimas paniuro. Jis jau buvo susižavėjęs mergina,
kuri padėjo išsirinkti valgius, m aloniai šnekino pietų
metu, tikėjosi, jog ir ji jam neabejinga. Nežinojo, kad
prezidentūra turi keletą vertėjų etatų, kuriems p ri­
imamos tik malonios išsilavinusios merginos, kurių
svarbiausia pareiga yra pagloboti atvykusius svečius,
vertėjauti tenka rečiau. Dėl darbo specifikos Seimui
retai tekdavo bendrauti su jaunomis merginomis, tad
ši pažintis padarė jam įspūdį. Jis netgi ėmė kurti toles­
nius draugystės planus. Ir štai kokia nesėkmė - nespė­
jo nė telefonais pasikeisti, o jau reikia išsiskirti. Sunki
jo tarnystė.
Atsisveikindamas Daugėla tyliai princui pasakė:
- Aš neįsivaizduoju, kas tarp judviejų nutiko, ir duk­
ters neklausinėsiu. Tačiau žinok, Joakimai, kad aš esu
ir visados būsiu tavo draugas. Niekada tuo neabejok!
- Ačiū, - vis dėlto ištarė princas.
Nors prezidentas kalbėjo tyliai, o Seimas buvo su­
sirūpinęs savos širdies dalykais, profesionalumas bei
išlavinta sargybinio klausa leido viską išgirsti. Supra­
to tik tiek: šių vestuvių nebus. Gaila, pamanė. Seimui
visada patiko Aistijos prezidentas Daugėla, buvęs pro­
fesionalus lakūnas-bandytojas, o dabar - atsargus, ap­
dairus, bet doras ir sąžiningas politikas.
Išleidęs garbųjį svečią, Daugėla pakilo į mažąją sve­
tainę. Kadangi dėl princo vizito visi susitikim ai buvo

— - 206 -—
nukelti, turėjo valandą kitą laisvo laiko, praleis su
dukrele. Tylutėliai pravėrė duris: susigūžusi dideliame
krėsle sėdėjo jo duktė. Jis matė tik nuo verksmo krūp­
čiojančią jos nugarytę. Skausmas suspaudė širdį, pano­
ro apkabinti, nušluostyti ašaras, guosti kaip vaikystė­
je. Tačiau... dar tyliau uždarė duris. Nes geriausia, ką
jis gali padaryti, tai duoti jai ramybę. Du kartus bandė
padėti ir abu nesėkmingai, daugiau to nebus. Galbūt
užuojauta dukterį dar skaudžiau sužeistų.
Kas įvyko? Tėvas labai norėtų sužinoti, bet nieko
nesiteiraus.

Nes geras žmogus niekada nepaklaus nuogo: „Kur tavo

drabužiai?“
Ir nepaklaus benamio: „Kas atsitiko tavo namams?“

Atėjus pietų metui Daugėla nusileido į prezidentūros

valgomąjį. Stalas padengtas iškilmingiems pietums:
sniego baltumo staltiesė, spindintis sidabras, siuvi­
nėtos drobinės servetėlės, žemoje vazoje subtili gėlių
puokštė. Serviruota trims asmenims. Deja, teks valgyti
vienam, pagalvojo Daugėla. Ir tuomet prasivėrė durys.
- Labas, tėtuk. Kokie viliojantys kvapai sklinda!
Jaučiu, šiandien pietums bus daugybė gardumynų, -
kaip įskilęs krištolas skambėjo dukters balsas, bet pati
atrodė oriai: papudruota nosytė ir skruostai slėpė aša­
rų pėdsakus, lūpos šypsojo.
Tėvas pakilo nuo kėdės, švelniai pabučiavo savo
narsiąją dukterį. Jautėsi bejėgis jai padėti, ieškojo žo­
džių, kurie neskaudintų. Būtų mama, ji žinotų, ką da­
ryti ir sakyti. Diplomatas ir politikas, apie kurio puikią

— - 207 -—
orientaciją, humoro jausmą, sugebėjimus rasti teisin­
gas išeitis kebliausiose situacijose sklido legendos, ne­
rado žodžių savo brangiausiam kūdikiui.
Pietavo beveik tylėdami. Lukrecija prisim inė, kaip
ji valgydino Kimą lėktuve, jo pažadėtą pusę karalystės
už alaus skardinę... Šiandien ji prarado tą karalystę ir
karalaitį.
Nereikia liūdėti, dar labiau įskaudinsiu vargšą tėtu­
ką, pakanka, kad sugrioviau jo viltis.
- Tėti, ar tos vazos ant židinio mažojoje svetainėje
buvo labai brangios?
- Buvo? - nustebo Daugėla. - Nejaugi tu jas pado­
vanojai princui?
Abu nusijuokė.
Keista, nepraėjo nė valanda, kai nenumaldomai ver­
kiau, o štai juokiuosi. Nejaugi aš tokia lengvabūdė? Gal
ir prasta būčiau karalienė? Lemtis žino, ką daro...
- Galima ir taip traktuoti, tėtuk. Aš jas... norėjau
suskaldyti į kietą princo galvą.
- Dukrele, iki šiol mes svečių neskriausdavome. T i­
kiuosi, nepataikei?
- Deja. Jis spėjo išsisukti. Abu kartus.
- Du nulis Joakim o naudai. Vadinasi, tavęs laukia
revanšas. Kai vėl susitiksite, labiau seksis tau.
- Nebebus jokių susitikimų. Jam nereikia tokios ka­
ralienės. Pats pasakė.
Tėvas atsiduso ir nusišypsojo. Gal dar ne viskas
blogai?
- Jeigu taip pasakė, netikėk. Tam ir žodžiai, kad pa­
slėptume savo m intis. Tikriausiai ir tu pasakei, jog ne­
nori už jo tekėti. Argi ne?

— 208 -—
 Dukters paraudimas buvo aiškiausias įrodymas, jog
jis atspėjo. Tada nebereikia apie tai kalbėti.
- Pamiršk tas vazas, Luką. Restauratoriai suklijuos,
nė ženklo neliks. Ir žmonės užsidirbs. Be to, mamai jos
nelabai patiko, jaučiau. Jei kas mamai patikdavo, lai­
kydavo namie, o kas ne, atiduodavo mano įstaigoms.
Buvau tik seimo narys, kai mama tas vazas pasiūlė
mano kabinetui papuošti. Prisim ink, ką patarlė sako
apie brangius daiktus: Sunku nešti, gaila pamesti. O kai
sudūžta, ramu. A r įtikinau, jog neverta krim stis dėl tų
vazų?
- O taip, tėti, jaučiuosi tiesiog gerą darbą padariusi.
O jeigu dar būčiau į princą pataikiusi... - Lukrecija vėl
pabandė nusišypsoti.
M ano narsioji dukrele, menkai tave paguodžiau, bet
labai to norėjau. Gal reikėjo bent kokią protingą Chali-
lio Džubrano m intį pasakyti, jei savų stokoju, bet neiš­
drįsau. Si būtų tikusi:

Kas žino, gal tai, kas mums atrodo praleista šiandien,

laukia rytojaus...

209
 Trečias skyrius

alingas automobilis lėkė plačiais lygiais Aistijos

keliais. Abu vyrai buvo prastos nuotaikos. Sei­
mas - dar ir smalsumo kamuojamas. Klausinėti kara­
liškus asmenis nevalia, žino jis, be to, Joakimas ne iš
tų, kurie atveria širdį, ypač pastaruoju metu.
Tylėdami privažiavo pasienio punktą. Užkardas
buvo tik Aistijos pusėje. Uniform uotas tarnautojas ne­
delsdamas jį pakėlė, atidavė pagarbą. Lansanijos pusė­
je - nei užkardo, nei pasieniečių.
Kelias iš karto pasidarė visai kitoks: siauresnis,
duobėtas, asfalto vos pėdsakai belikę. Skirtum ai buvo
tokie ryškūs, jog prasta princo nuotaika visai subjuro.
Baigėsi pasienio ruožas, prasidėjo miškai. Staiga au­
tom obilis smarkiai susimėtė, bloškėsi į priešingą eis­
mo pusę. Seimui pavyko išlyginti ir sustabdyti prie pat
gilaus griovio krašto.
- Prakeikimas! Padangą pradūrė! - sušuko jis. -
Teks keisti.
- Pasiguoskime bent tuo, kad ne mums vieniems
taip nutiko, - atsiliepė Joakimas, žiūrėdamas į prieky­
je stovintį automobilį.
Seimas vikriai išlipo, atidaręs bagažinę ištraukė at­
sarginį ratą, keltuką.

— - 210 -—
 - Pradurta galinė padanga. Gali likti mašinoje, Joa-
kimai. Aš greitai apsisuksiu.
Pro priekinį neperšaunamą stiklą princas žiūrėjo į
netoliese stovintį automobilį. Buvo kažkas keista, bet
nesuvokė kas, ir tai jį dirgino.
Nagi šie nekeičia rato ir stovi viduryje kelio.
Nepaaiškinamo impulso pagautas princas pasiėmė
pistoletą, kurį pamiršo Lukrecijai grąžinti, ir nuleido
šoninį stiklą.
Įtarus darausi, gal vairuotojas sumanė atsigerti ar
benzino pritrūko, pagalvojo jis, tuo momentu iš auto­
mobilio išlipo du vyrai, ginkluoti automatiniais šau­
tuvais, bet be kaukių. Tai, kad jie neslėpė veidų, galėjo
reikšti tik viena - liudininkų palikti jie neketino...
Princas paleido šūvį sekundės dalim i anksčiau. Pas­
kum antrą, trečią. Žinojo, jog beturi dėtuvėje vieninte­
lį šovinį. Ir tada pasigirdo atsakomieji Seimo šūviai.
Saudo, vadinasi, gyvas, atlėgo princo širdis.
Užpuolikai liovėsi šaudę, sulipo į mašiną, vienas
gana sunkiai, ir nuvažiavo. Seimas sodriai nusikeikė:
veržlės dar neprisuktos, pavyti nespės. Keiktelėjo dar
kelis kartus, kai skubant nusprūdo veržlė.
Tuo metu princas laikė delne mažą senovinį pisto­
letą ir mąstė, kaip neįtikėtinai susiklosto gyvenimo
įvykiai: ginklas, kuriuo buvo nužudytas tėvas, išgelbė­
jo sūnaus gyvybę.
Jeigu ji nebūtų tada m animi pasitikėjusi, aš jau bū­
čiau negyvas arba belaisvis. Dar nežinia, kas blogiau.
Dabar jis laisvas ir nė nesužeistas! Sprendžiant iš
nuotaikingų keiksmažodžių, Seimas taip pat.

— - 211 —
 - Žmogau, turėtum dėkoti šaulių patronui šventa­
jam Mauricijui, kad likome gyvi, o tu, nedėkingasis,
keikiesi!
Abu ėmė kvatoti. Tai buvo reakcija į ką tik grėsusią
m irtį.
- Kaip nesikeiksi, paspruko niekšai! Štai, pažvelk,
ką iš padangos ištraukiau. Specialus smaigas! Tyčia to­
kių pribarstyta. Reikės surankioti, - kalbėjo Seimas.
Kai rankiodamas smaigus sargybinis priėjo vietą, kur
stovėjo galvažudžių automobilis, aptiko kraujo dėmes.
- Abu niekšelius sužeidėme, Joakimai! Abiejose pu­
sėse yra kraujo, - sušuko Seimas.
Prisiartino princas.
- Taip, pataikėme. Pažvelk, Seimai: dešinėje pusėje
kur kas daugiau kraujo, vadinasi, vienam stipriai kliu­
vo, - konstatavo princas.
- Niekados sau neatleisiu, kad nesuvokiau situaci­
jos, juk šiaip sau viduryje kelio automobilis nestovės.
Joakim ai, jei ne tavo žaibiška reakcija, manęs nebūtų
gyvo. Tiesiog stebuklas, kad turėjai ginklą...
- Galim a ir taip pasakyti, - m įslingai atsiliepė
princas.
Juodu grįžo prie užkardos, tikėdamiesi gauti kokių
žinių apie grėsmingąjį visureigį, bet tarnautojas patiki­
no, jog joks visureigis jo pamainos metu nepravažiavo.
- Girdėjau šaudant, - pasakė pasienietis, - tačiau
negalėjau palikti posto ir važiuoti' į pagalbą. Džiau­
giuosi, jog judu nesužeisti. Tuojau patikrinsiu, kokie
visureigiai pravažiavo per pastarąsias dešimt dienų.
Kompiuteris parodė, jog nebuvo jokio. Per dvide­
šimt dienų - taip pat. Tai tik patvirtino princo nuo­

— - 212 -—
monę, jog automobilis iš Lansanijos. Dabar jam reikėjo
nuspręsti: rizikuoti ir tęsti kelionę į Elbingą, ar išsi­
kviesti apsaugą ir laukti.
- A r turi antrą ginklą, Seimai? - tyliai pasiteiravo.
Šis linktelėjo.
- Tada važiuojame.
- Mūsų laukia aštuoniolika kilom etrų miško keliais,
Joakimai. Pavojinga. Leisk iškviesti apsaugą.
- Iš Elbingo?! A r bent nutuoki, po kiek laiko jie pa­
sirodytų?
- Lygiai po trijų valandų ir septyniolikos minučių.
Princas pažvelgė į laikrodį.
- Vadinasi, mudu būsime Elbinge lygiai pusę sep­
tynių, - tarstelėjo slėpdamas šypseną. - Nenoriu ma­
nyti, jog tu, Seimai, blogiau vairuoji už savo kolegas.
Statau šimtą prieš vieną, kad antro užpuolimo nebus.
Šitie sužeisti, o naujų taip greitai neras. Važiuojame!
Vis dėlto jis už mane protingesnis, ilgesingai pa­
manė Seimas, o juk mano mama visais atžvilgiais pra­
noksta karalienę. Hm ... ne vien genai lemia protą. Kas
dar galėtų?
Pašalinės m intys netrukdė Seimui būti budriam ir
akylam. M iško ruožą juodu pralėkė be kliūčių. Jokios
pasalos nebuvo. Aplinkui tęsėsi besibaigiančios vasa­
ros laukai su pabarstytomis sodybomis juose, pavar­
gusios pievos su besibūriuojančiais išskristi gandrais.
Artėjant prie sostinės vietovaizdį paįvairindavo viena
kita senobinė pilis - galingos ir turtingos praeities pa­
likimas. Iš toli tos pilys atrodė didingos.

Praėjo savaitė, graži, saulėta, rami. Karalienė Kornelija

ir Flavijus atostogavo, aršiausieji žurnalistai taip pat.

— - 213 -—
Žiniasklaida aptarinėjo tik objektyvias, todėl daugu­
mai nuobodžias žinias.
Princas suprato, jog tai prieš audrą, ir nepaliaujamai
veikė, kad sustiprintų savo įtaką valstybėje. Grįžus Fla­
vijui Bleberiui, prasidės intrigos, įvairiausi trukdymai,
nujautė jis. Paniuręs, susimąstęs, pasinėręs į darbus
princas tiesiog neigė nuostabų besibaigiančios vasaros
grožį, kai atsisveikindama saulė nešykštėjo spindulių,
o gėlės skubėjo išskleisti paskutinius žiedus.
Seimui labai rūpėjo, kaip baigėsi princo piršlybų
reikalai, bet pastaruoju metu, grįžęs po tos nelemtos
avarijos, princas labai pasikeitė. Jis visados pasižy­
mėjo uždaru būdu, bet savo draugui Seimui vis dėlto
kartais būdavo atviras. Dabar ne. Seimas sugalvojo
gudrybę: paprašė mamos, kad sekmadienį paruoštų
mėgstamiausių Joakim o valgių. T ik ji viena šitai suge­
bėjo, nes stebėdavo m ažutį, ką jis noriai valgo, o ką -
pareigos verčiamas. Jai būdavo nuoširdžiai gaila tokio
mažo vaikelio, jau slegiamo didelių priederm ių bei pa­
reigų, tad nors jo mėgstamais valgiais palepindavo.
Pietūs pas Enskius praėjo linksmai. Princas juokavo,
kalbėjo, buvo toks, kaip iki tos avarijos. T ik baigiantis
pietums, kai mama atnešė ledų, užpiltų kvapiausiu
aviečių sirupu, Joakimas staiga paniuro, veidas vėl
tapo atitolęs ir liūdnas.
Tačiau ledus, dvelkiančius avietėmis, jis valgė.
- Gal tau dantytį skauda, šalti ledai užgavo? Tada
nevalgyk, Joakimai. Yra kitokio deserto - tavo mėgsta­
mų m igdolinių pyragaičių su ypatinguoju kremu, - pa­
sakė akyloji Seimo mama.

— . 214 -—
 - O, ne! Nesirūpinkite, ledai nuostabūs ir dantų
neužgavo, dar visi sveiki. Aviečių dvelksmas man p ri­
mena naktį, kurią privalau išbraukti iš savo gyvenimo,
tik tiek.
Toks netikėtai atviras princo prisipažinimas su­
trikdė ir sugraudino ponią Evę Enskienę. Ji panoro
priglausti jį kaip vaikystėje, paguosti. Žinom a, to ne­
padarė: varžėsi ir užaugusio princo, ir savo sūnaus,
tad nuėjo į virtuvę. Grįžo į svetainę su pilnu kavinuku
šviežios kavos ir vaza pyragaičių.
Kai juodu likę vieni gurkšnojo kavą, o besileidžian­
čios saulės spindulių nuspalvinta svetainė tapo dar
jaukesnė, princas atgavo santarvę su savimi.
- Ačiū, kad pakvietei, - pasakė. - Seniai taip skaniai
buvau valgęs.
- Šitai pasakyk mamai, bus labai laiminga.
- Būtinai pasakysiu atsisveikindamas.
- Žinau, tu niekada nieko nepamiršti. Net smulk­
menų.
- Padėkoti mamai už tokius nuostabius pietus nėra
smulkmena, Seimai. Būna, jog stebėtinai kai ką pa­
mirštu. Bet paskum pasirodo, jog lemtis turėjo savo
sumanymą, blokuodama mano atm intį.
- Jei manai, kad aš ką nors supratau, labai klysti,
Joakimai.
- Turėjau galvoje šį pistoletą, - pasakė princas ir iš­
siėmė mažą senovinį pistoletą. Laikė rankoje švelniai,
tarsi gyvą. Atidarė dėtuvę. - Liko vienintelis šovinys, -
pasakė. - Įdomu, kam jis skirtas? Gyvybei išgelbėti ar
niekšui nubausti?
- Niekam. Tegul lieka kaip talismanas.

— - 215 -—
 - Atsisveikinim o laiške ji parašė: Dėl pistoleto nesi­
rūpink. Manyk, jog tai mano dovana. Kas žino, gal mano
ginklas išgelbės Tau gyvybę. Ir tada Tu prisiminsi mane,
bevardę merginą. Taip ir nutiko. Negalėčiau paaiškinti,
kam jį pasiėmiau važiuodamas pas Aistijos prezidentą
ir kodėl jo nesviedžiau į tą akiplėšą, kai ji apmėtė mane
vazomis...
Seimui buvo daugybė mįslių: kodėl palikdama vien­
gungišką princo butą lakūnė Luką rašė laišką, kai ga­
lėjo atsisveikinti žodžiais ar bučiniais, kuo iki šiol ne­
abejojo Seimas; kodėl Astijos prezidento duktė svaidė
į princą vazas ir kodėl visados galantiškas su damomis
princas gailisi, kad nepraskėlė galvos prezidentaitei.
Žvelgdamas į suglumusį savo geriausio sargybinio
veidą, princas pasakė:
- Prezidentaitė Lukrecija pasirodė esanti lakūnė, iš­
gelbėjusi man gyvybę. J i - Lukas.
- Ką?! Negali būti! Taigi matėme prezidento duk­
ters nuotraukas laikraštyje: dvimetrinė geltona ilgšė
gauruotom kojom...
- M ano nuotraukos dar baisesnės jos turim uo­
se laikraščiuose, kuriuos ji man parodė. Abu buvome
bjauriai klaidinami.
- Kažkas labai nenori šių vedybų, - rim tai tarė
Seimas.
- Kitokią išvadą sunku padaryti, - sutiko Joaki-
mas. - Tačiau ji šito nenorėjo pripažinti.
Po išgirstų naujienų Seimas atrodė dar labiau su­
trikęs.
- Nieko nebesuprantu. Jeigu Lukas yra prezidento
duktė, kodėl tu... - Seimas nutilo, nedrįsdamas pa­

— - 216 -—
baigti: - ...pabėgai iš prezidentūros niūresnis už aud­
ros debesį, kai turėjai būti neapsakomai laimingas, juk
aiškiai supratau, kad esi įsimylėjęs, net balsas pakis­
davo apie Luką kalbant. Nemaniau, jog sugebėsi šitaip
pam ilti. Ne veltui mama kartoja: Jei kam Dievulis duo­
da, tai ir dribteli. Tu ne tik protu, bet ir jausmais gausiai
apdovanotas.
- Ką aš? - įsakmiai paklausė Joakimas, bet Seimas
tebetylėjo. - Gali nesakyti, supratau, kas tau neaišku,
Seimai. Tu nesuprasi, jei ir mėginsiu paaiškinti, nes esi
kitaip auklėtas. Tai jos ginklas. Jos. Ginklas, iš kurio
buvo nužudytas mano tėvas.
-A tle is k , Joakim ai, bet kalbi be jokio ryšio. Kai
nužudė tavo tėvą, ji buvo mažytė. Jau šnekėjome
apie tai.
- J i turi tėvą...
- Joakimai, atsipeikėk! Koks tėvas dovanos dukte­
riai ginklą, iš kurio nužudė žmogų?! Įmes į giliausius
vandenis.
- Arba nuneš parduoti, Seimai.
- Taip pasielgtų tik klaikiai šykštus ir įžūliai kvailas
žmogus. Daugėla protingas ir taurus, juk pats ne kar­
tą tvirtinai. Manau, čia ir bus ta klaida, kurią anksčiau
ar vėliau padaro kiekvienas žmogžudys. Mes jį rasime.
Vykime į Londoną pas Margaretę Kają. J i tau palanki,
gal pasakys, kas atnešė šį pistoletą parduoti.
- Manai, jog Daugėla pirko ginklą Satebio aukcione?
- Pagaliau išgirdau protingus žodžius, - lengviau
atsiduso Seimas. - Žinoma, prezidentas Daugėla pirko
šį dailų daiktuką, ne kitaip.

— - 217 -—
 - Hm ... gali būti. Seniai esu pastebėjęs, jog domisi
senoviniais daiktais. Nieko keisto, juk duktė studijuoja
archeologiją.
- Nejaugi? Maniau, lakūnė.
- Ne. J i sėkmingai mokosi universitete, baigė ketu­
ris kursus. Kaip matai, prieš vykdamas pirštis atlikau
namų darbus ir tikrai žinau, jog bus archeologė. Anot
vieno straipsnio, kurį perskaičiau internete, ieškos
praeityje ugnies, ne pelenų.
- Tai bent archeologė, pyškinanti senovines va­
zas, - nustebo Seimas. - Turbūt smarkiai jai nusikal­
tai, jei net vazų nepagailėjo!
- Seimai, nenaudėli, kieno tu pusėje - mano ar jos?
O dar draugu dediesi. Kaip negražu.
- Kol nežinau visų aplinkybių, esu gražios moters
pusėje.
- Taip ir žinojau: vos horizonte šmėkšteli moteris,
galas vyriškai draugystei. Tau vertėtų dažniau prisi­
m inti šmaikštų prancūzų posakį: Gare aux femmes -
saugokitės moters.
Joakimas atsistojo. Vakarienė baigėsi.
Grįždam i į karališkuosius rūmus juodu stengėsi
juokauti, bet linksm i nebuvo. Kitaip auklėtas Seimas
nepajėgė suprasti būsimo valdovo elgesio ir principų, o
Joakim ui buvo svetimas paprastų žmonių mąstymas.
Jeigu dabar jiems kas nors pasakytų, jog ateis laikas,
kai jų principai tarsi susikeis vietomis, abu sarkastiš­
kai nusijuoktų iš teiginio absurdiškumo.
- Galbūt mudu abu esame teisūs, - pasakė atsisvei­
kindamas Joakimas. - Tačiau teisybė ir tai, jog daugelį
dalykų traktuojame skirtingai. Kartais man atrodo, tik

— - 218 -—
dėl vieno visados sutarsime: tavo mama - nuostabiau­
sia pasaulyje.
- Sugraudinai mamą taip gražiai dėkodamas.
- Buvo už ką, - tarė Jokimas, nepamiršęs Seimo
m otinos žvilgsnio, sklidino meilės, supratimo ir užuo­
jautos.
Svetimos moters gerumas žadino ir liūdnas mintis:
mano m otina nėra šitaip pažvelgusi į mane. Įdomu,
kur dabar ji? Atspėti lengva: su Flavijum i kokiame ypa­
tingai prašmatniame kurorte.
M intyse Joakimas palinkėjo jiems kuo geriausio
oro - tada ilgiau negrįš ir netrukdys jam tvarkyti vals­
tybės reikalų.

Nei ilsėdamasis prabangaus viešbučio apartam entuo­

se, nei tysodamas balčiausio smėlio paplūdimyje Fla­
vijus Bleberis nesijautė laimingas. Nes aplinkui buvo
daug turtingesnių už jį, o svarbiausia, turinčių tikrą
valdžią ir galią. Jo valdžios dienos suskaičiuotos: Jo ­
akimas atšvęs trisdešim tm etį, ves, bus karūnuotas.
Flavijus puikiai žinojo, ką pirm iausia padarys Joa­
kimas, tapęs Lansanijos valdovu - išsiųs jį iš šalies.
Nepadės karalienės prašymai. Atvirkščiai, pasiūlys jai
kartu išvykti.
Na, ne. To nebus. Per tas man likusias apgailėtinas
dienas privalau pašalinti Joakimą. Nebent jis sutiktų
likti viengungiu, tada galėtų sau gyventi. Keistoki tos
Lansanijos įstatymai, bet man visai naudingi. Viskas
papuvę šioje valstybėje, ritasi žemyn. Netgi samdomi
žmogžudžiai, ir tie pavėpę: nesugebėjo pašalinti mer­
ginos. Dar didelis klausimas, ar mechaniko Juodelės

219
tikrai nebėra gyvo, gal kur pabėgo, ir Scilė kiekvienu
momentu gali viską išplepėti. Du vyrai nesugebėjo nu­
dėti princo, tik virkauja, jog smarkiai sužeisti. Gaila,
kad liko gyvi, nes sugauti, neabejoju, pirm iausia iš­
duotų mane. Tikras pragaras, o ne gyvenimas. Ir ta ka­
ralienė man pakyrėjo. Tiek jaunų, aistringų gražuolių
paplūdimiuose, o turiu taikstytis su sena kvėša. Jeigu
bent būčiau jai pirmoje vietoje, bet ne - sūnus jai svar­
besnis, tokios tos bobos, vištos perekšlės.
Flavijus prisim inė neseniai įvykusį nutikim ą, kai
užmiesčio dvare šuo sudraskė vištą, gynusią savo viš­
čiukus. Vargšelė gulėjo be jokių gyvybės ženklų. Tik
staiga ėmė gailiai cypsėti viščiukai, ir višta atgijo: at­
sistojo ant kojų, bandė eiti link jų. Po kelių žingsnelių
krito negyva. Jis būtų nė nepastebėjęs to įvykio, jei ne
karalienės ašaros ir savigrauža: ji dar ilgai kalbėjo, jog
višta geresnė m otina už ją pačią.
Pasikliauti karaliene negalima, kritišku atveju ji
stos į sūnaus pusę. Visa laimė, kad yra patikli, tad ją
nesunku apm ulkinti, tokios mintys klaidžiojo Flavi­
jaus galvoje, begulint gražiausiame Viduržem io jūros
paplūdimyje.
- Apie ką susimąstei, brangusis? - karalienė uždėjo
jam ant šlaunies ranką. - Gal grįžkime į viešbutį? Čia
darosi karšta.
Nepasotinama boba, žinau tą tavo karštį, tik netu­
riu nei noro, nei jėgų su tavim dulkintis, pamanė Fla­
vijus, tačiau pasakė visai ką kita:
- Išsimaudysiu ir galėsime eiti, Kornelija. A r Joa-
kimas neskambino? Įdomu, ar ves Aistijos prezidento
dukterį? Kuo baigėsi piršlybos? A r sutarė dėl vedybų?

— - 220 -—
 - Blogai baigėsi, deja. Joakim as man sakė, kad jos
neves. O pakeliui į Elbingą kažkas kėsinosi jį nužu­
dyti...
- Nejaugi? Kaip baisu! - Flavijus stengiasi atrodyti
susirūpinęs ir nustebęs. - Ir kodėl tie sumauti prancū-
zėkų laikraščiai nieko apie tai neparašė? Tikiuosi, jis
nesmarkiai sužeistas? - paklausė Bleberis, nes samdi­
niai jam gyrėsi sužeidę princą.
- Joakimas visai nesužeistas. Nei jis, nei sargybinis
Seimas. Bent jau man taip sakė sūnus. O gal nenorėjo
manęs jaudinti?
- Žinoma, nesužeidė, - nepaisant visų pastangų,
Flavijaus Bleberio balsas irzlus: nesugebėjo kvėšos nė
sužeisti, vis būtų pristabdyta aktyvi princo veikla. -
Jei būtų rūpinęsis tavo ramybe, Kornelija, tai išvis
būtų tylėjęs apie kažkokį kvailą užpuolimą.
- Betgi, Flavi, aš iš laikraščių sužinočiau...
Nieko neatsakęs Bleberis pakilo ir nuėjo prie van­
dens. Nuotaika buvo itin prasta. Pataisytų nebent ge­
ras preferansas vakare, žinoma, jei laimėtų stambią
sumą, šalia sėdėtų seksuali blondinė, ir karalienė ne-
kiurksotų prie stalo...
Aukštas, apkūnokas, goslios ir ciniškos veido išraiš­
kos Flavijus dar traukė tam tikro amžiaus moteris, ir
jų alkani žvilgsniai truputį kėlė nuotaiką.
Karalienė žiūrėjo į tolstantį draugą. Štai jau dvylika
metų, kai juodu artim i. Flavijus Bleberis atsirado tuo­
jau po vyro žūties, įtikino, kad seniai yra ją įsimylėjęs,
vien dėl jos apsigyvenęs Lansanijoje. Šitiek metų pa­
žįstami, o ji iki šiol nežino jo tautybės. Tada ji jautėsi
labai vieniša, o jis buvo nepailstantis meilužis, ir to jai

— - 221 -—
visiškai pakako. Tekėti nenorėjo, nes vedybos su neaiš­
kios kilmės žmogumi galėjo nepatikti sūnui ir pakenkti
valstybės prestižui. Štai dabar, jei sūnus vestų ir būtų
karūnuotas, ji im tų gyventi vien sau. Galėtų nuvykti
su Flavijum i į puikią švelnaus klimato salelę ir laim in­
gai gyventi. Turtų jiems nestigtų.
Nepaaiškinama nuojauta jai kuždėjo, jog m eilužiui
ji reikalinga tol, kol yra karalienė, tačiau moteriška
tuštybė tuojau paneigdavo tokias mintis. J i gražuolė,
ir Flavijus ją myli. Juk ji žino gausybę pavyzdžių, kai
karštai mylimos būdavo kur kas vyresnės už ją mo­
terys daug jaunesnių vyriškių. O ji ir Flavijus beveik
vienmečiai.
Kornelija sekė akimis Flavijų, galingais rankų mos­
tais raižantį vandenį ir laukė nakties, kai tos rankos
darys su ja visa, ką panorėjusios. Nekantriai laukė. Sū­
naus gimtadienis neberūpėjo.

222
 Ketvirtas skyrius

T ikus savaitei iki Lansanijos princo gimtadienio Ais-

J_#tijos prezidentūra dar neturėjo kvietim o į iškilmes.
Lukrecija neabejojo, jog ir nebegaus. Ji nė nebūtų va­
žiavusi, bet kvietim as reikštų, jog yra vilčių susitai­
kyti.
Gliai širdyje Lukrecija tikisi stebuklo: Joakimas ne­
patikėjo jos žodžiais ir neįsižeidė, jis paskambins arba
įdės skelbimą Lukui, kad būtų romantiškiau.
Kiekvieną vakarą Lukrecija uoliai peržiūri visus
laikraščius.
Tu tikra kvaiša, jokio skelbimo nebus, turėk bent
kruopelytę orumo, pamokslaudavo pati sau, bet nepa­
liaudavo vartyti abiejų šalių spaudos. Jeigu ir nuspręs­
davo nebeskaityti skelbimų ištisą dieną, tai vėlai vaka­
re vis vien pažvelgdavo.
Taip nutiko ir šį vakarą...
J i tiesiog bijojo patikėti savo akimis, skaitė ir skaitė
tuos kelis žodžius:
Lukai, paskambink man telefonu Nr. 8-68435...
Ir viskas, jokio parašo. Neabejojo, jog princo žinutė.
Kam gi daugiau ji - Lukas? Niekam, tik princui.
Pažvelgė į laikrodį: po vienuolikos dvidešimt. Vėlo­
ka, gal jau miega? Gal atidėti rytojui? Mąstė protingai,

— - 223 -—
bet delne jau laikė telefono aparatuką ir rinko numerį.
V iltingi signalai.
Pagaliau pasigirdo mieguistas balsas.
Nors ji niekada nebuvo kalbėjusi su princu telefo­
nu, vos išgirdusi vieną trum pą žodelį „klausau“, tuojau
pažino, jog tai ne jis. Tada kas? Aišku, Seimas, tiktai jis
galėjo nugirsti šį vardą, daugiau niekas.
- Labą vakarą, Seimai. Kalba Lukrecija. Atleiskite,
jog taip vėlai skambinu, tik dabar pamačiau jūsų skel­
bimą. Pagalvojau, skubus reikalas.
- Labas vakaras, panele Lukrecija. Tai jūs man at­
leiskite už drąsą. Taip, čia tiktai aš, Seimas. Kaip ir pa­
žinote?
Lukrecija ignoravo jo klausimą, juk savaime aišku.
- Ką norėjote man pasakyti, Seimai?
- Labai daug ką. Bet pirm iausia turiu prisipažin­
ti, jog skambinu savo iniciatyva. Mažai turėjau vilčių,
kad pastebėsite šį skelbimą, bet skęstantis ir už šiaudo
griebiasi.
- Jums taip blogai?
- Blogai jam, patikėkite.
Lukreciją užliejo baimė. Nejaugi visi, ką ji myli, turi
ją palikti, kaip paliko mama, Hamletas. Ne, ne.
- Manote, jog galėčiau padėti, Seimai?
- Kitaip nebūčiau jūsų ieškojęs. Aš nežinau, kas tarp
judviejų nutiko. Iki šiol princas būdavo su m anim i at­
viras. Aš juk ne tik jo asmens sargybinis, bet draugas ir
pieno brolis. Apie jus jis tyli.
- Turbūt nėra ką pasakoti, Seimai. Bet mudu nukry­
pome į šalį. Koks pavojus gresia princui?
- Grįžtant į Elbingą miško kelyje buvo pribarstyta

— - 224 -—
specialių aštrių smaigų, o kai sustojome pakeisti pra­
durtos padangos, du vyrai ėmė šaudyti į mus iš auto­
matų. Kadangi jų visureigis stovėjo tiesiog kelio vi­
duryje, ir jie buvo be kaukių, darau išvadą, kad turėjo
užduotį mus nužudyti. Jei tik pagąsdinti, būtų kiūtoję
pasaloje.
- Kaip princas? - Lukrecijos balse didžiulis neri­
mas.
- Nesužeistas.
- O tu? - išsigandusi ir susijaudinusi dėl užpuoli­
mo, ji nejučia ėmė kreiptis vienaskaita, kaip į draugą.
Tačiau Seimui ji liko busimoji karalienė, mintyse jis
kiekvieną kartą pridurdavo „jūsų didenybe“.
- Taip pat ne. Atvirai sakant, tai princo dėka likau
gyvas. Aš keičiau ratą ir buvau nedovanotinai aplaidus.
Matydamas kelio viduryje visureigį, privalėjau suvokti
pavojų...
- Be reikalo save grauži, Seimai. Tu nekaltas.
- Ir princas taip sako, bet aš sau negaliu atleisti...
- Svarbiausia, viskas gerai baigėsi, - lengvai atsi­
duso Lukrecija. - Ačiū kelionių globėjui šventajam
Rapolui.
Nors ir nematė vienas kito, abu jautė, jog šypso.
- Įdomu, - tarė Seimas. - Princas reagavo panašiai:
sakė, jog nesu kaltas ir turėčiau dėkoti šaulių patronui
šventajam M auricijui, o ne keiktis.
- Tu keikeisi, Seimai? Kodėl?
- Nes dėl sprūstančių veržlių gaišau su tuo ratu, kai
reikėjo niekšus vytis.
- Gal veržlės vykdė šventojo Rapolo nurodymus,
kas žino?

— - 225 -—
 Šiuo momentu Seimas mylėjo ir gerbė Lukreciją
labiau nei savo vienintelį draugą Joakimą, bet jis p ri­
valėjo tarnauti tėvynei, taigi veikti tiktai Lansanijos
princo gerovei.
- Kažkas labai nenori, kad Joakimas vestų, nes
tada jis būtų karūnuotas ir taptų Lansanijos valdovu.
Žurnalistai landūs, tad princo kelionė pas jus dauge­
liu i buvo žinoma. Turbūt niekas neabejoja, kad judu
tuoksitės, todėl princui gresia m irtinas pavojus, - Sei­
mas nutilo. Sunku prašyti merginos tokio dalyko, bet
teks - kitos išeities jis neranda.
Kol sargybinis ieškojo tinkam ų žodžių delikačiam
prašymui išreikšti, Lukrecija suvokė, ko jis siekia.
- Tu nori, kad aš paneigčiau šiuos gandus, - Lukre­
cija ne klausė, o teigė. - Suprantu, karališkam asme­
niui bendrauti su žurnalistais neoru, tuo labiau p ri­
sipažinti, jog jį atstūmė paprasta mergina. Be to, kas
tuo patikėtų? O pareiškimas, kad pats atsisakė vesti,
būtų nelogiškas - ko tada važiavo, jei ne pirštis? Gerai,
aš pranešiu žurnalistams, jog esu atstumta ir jokių ve­
dybų nebus. Ką nors sumąstysiu, kodėl taip yra. Savo
misiją atlikai, Seimai, gali ramiai miegoti.
- Ačiū jums. Labai ačiū. Ir.:. - Seimas nutilo.
- Dar ką nors turėčiau padaryti Lansanijos labui? -
Lukrecijos balse ironija, bet tokia menka, jog Seimas
nė nepajunta.
- Ne, tai yra - taip. N oriu paprašyti, niekada nie­
kam, ypač princui, neprasitarkite, kad aš jums skam­
binau. Jei princas sužinotų, man neatleistų. Išbrauktų
mane iš sąrašo, jis karališkai išdidus.
Lukrecija nelinksmai nusijuokė.

— . 226 —
 - Gerai, kad perspėjai. O tai buvau pradėjusi galvo­
ti, kam čia pirm iausia pasakius.
Hum orą Seimas vertino, tad savaimingai šyptelėjo,
nors jautėsi bjauriai: negana to, kad aitrina merginai
širdį, dar ir įžeidė.
- Atleiskite, buvau grubus. Vienintelis pasiteisini­
mas, kad aš bendrauju išim tinai su vyrais, na, ir savo
mama. Artimesnės draugės niekada neturėjau. Toks
darbas...
- Nesijaudink, Seimai, suprantu tave. Apie šį pokal­
bį niekam neprasitarsiu. Juo labiau princui, nes nieka­
dos nebematysiu. M udu išsiskyrėme kaip priešai. Jis
manęs nemyli. Mane išvydęs neparodė nė menkiausio
džiaugsmo, tik labai nustebo, gal nuliūdo, nežinau.
- Tai dėl to pistoleto, kurį jam davėte. Iš jo buvo nu­
žudytas princo tėvas. Juk sakiau, jis visai kitaip auklė­
tas, man kartais sunku suprasti jo mąstymą.
- Užjaučiu princą, žinau, ką reiškia netekti artimo
brangaus žmogaus, - gražiame Lukrecijos balse Seimas
girdi sielvarto gaideles ir nori prasmegti, kad skaudina
šią nuostabią merginą. Tuo tarpu ji ramiai kalba: - Tu­
rėčiau apie šį nužudymą žinoti, juk mūsų šalys geros
kaimynės, o tokie įvykiai nepamirštami, tačiau negaliu
prisim inti.
- Jūs buvote mažutė. Praėjo dvylika metų.
- Tada aišku, kodėl nebuvau nė girdėjusi: tebegy­
veno mama, tėtis dar nebuvo prezidentas, mes daug
keliaudavome, laimingiems mažiau rūpi išorinis pa­
saulis. Beje, tą pistoletą tėtis pirko Londone, Satebio
aukcione.
- Kada?

— - 227 -—
 - Prieš dvylika metų. Padovanojo ginklą savo mažai
dukrytei, ši nedelsdama nužudė tavo tėvą, tad visai pa­
grįstai mane įtari - šitaip atsakyčiau princui, Seimai.
- Būkite jam atlaidesnė. Karališkas auklėjimas...
- Būsiu atlaidi tau, Seimai. Pistoletą tėtis pirko prieš
metus. M an tada atrodė, jog turėti ginklą romantiška,
plius jautiesi subrendusi. Tėtis nemanė, jog pistoletas
dar veikia, tad ir gavau tokią dovaną po mėnesio, dvi­
dešimtojo gimtadienio proga. Lengva prisim inti, ar
ne? Beje, kai tėčio nebuvo namie, aš išbandžiau pisto­
letą, užtat dėtuvėje ir trūko vieno šovinio...
- Hm ... Jei nupirkus buvo pilna dėtuvė, pardavė­
jas turėjo kažkam užsakyti, kad padarytų trūkstamus
šovinius pagal senovinių imitaciją, - pertraukė ją Sei­
mas. - Gal dar įmanoma rasti tą meistrą? Gal jis prisi­
m intų užsakovą?
- Vargu, didesnė tikimybė, jog nebėra gyvo.
- Greičiausiai, - pritarė Seimas. - Vadinasi, jūs iš-
bandėte pistoletą.
- Taip. Iššovė galingai, ko nepagalvotum, žiūrėda­
mas į tokį mažą gražų daiktuką. Tėčiui to nepasakiau.
Nes jis nepasiteiravo. Tėčiui šis ginklas tebėra tik žais­
liukas, kitaip nebūtų man padovanojęs. Paklausiu tė­
čio, gal žinos, kas atnešė parduoti. Londono Satebio
aukcionas labai saugo savo reputaciją, esu tikra, ano­
nim iškai vertybių nepriima ir metų metus saugo do­
kumentus.
- Pardavėjas ir bus tas žudikas.
- Arba ne. Sunku patikėti, kad žmogus pats sau ner­
tų kilpą ant kaklo. Greičiausiai žudikas pistoletą nevy­
kusiai paslėpė, kas nors rado ir nuvežė parduoti.

— . 228 -— ■
 - Vis šioks toks siūlo galas. Aš pasistengsiu, kad
princas nuvyktų pas Margaretę Kają į Londoną.
- Daryk, kaip išmanai, Seimai, saugok savo draugą.
Labos nakties.
- Saugosiu. Labanakt, jūsų didenybe, - savaimin­
gai pasakė Seimas. Ši mergina jam tapo karaliene dar
tenai, nuošaliame, avietėmis dvelkiančiame pasienio
miestelyje Talokine, ir tokia liks visados.

Ne tik Aistijos, bet ir Lansanijos dienraščiai į pirmus

puslapius įdėjo Lukrecijos Daugėlaitės nuotraukas.
Antraštės skelbė: „Jis ją paliko“, „Lansanijos princas
neves prezidentaitės“, „Aš netinku būti karaliene",
„Antikvarinės vazos sutrukdė vedyboms“, ir panašiai.
Tačiau Lukrecijos atsakymai buvo vienodai protingi,
logiški, įtaigūs, truputį graudūs. Taip atsakinėja išm in­
tingi, nuoširdūs, bet santūrūs žmonės.
Seimas skaitė tuos atsakymus nė nejausdamas, kad
jo veidu rieda ašaros. Gerumas jį visados jaudindavo.
Vis dėlto nebuvo verkęs gal kokius dvidešimt metų,
nuo vaikystės.
Kai mažutis susipešdavo su princu, ateidavo guver-
neris, juos išskirdavo. Švaria nosine nuvalydavo princo
drabužėlius, o jį, Seimą, negailestingai prikuldavo, kad
nebedrįstų kovoti su jo didenybe. Seimas neverkdavo,
kentėdavo sukandęs savo gražius dantukus. Tačiau...
Kai po kiek laiko atbėgdavo Joakimas, ar tau labai
skauda, klausdavo, tai bent spyriau tam guveriui į šik-
ną, žinos kaip tave m ušti bjaurybė, Seimas apsipilda­
vo ašaromis, nors fizinis skausmas jau būdavo kiek
atlėgęs.

— - 229 -—
 Dabar verkė. Mergina tiesiog nuostabi, o jis ją taip
įskaudino. Bet juk neturėjo kitos išeities - Lansanijai
reikalingas Joakimas. O Lukreciją pamils kiekvienas
vyras ir visai ne dėl jos tėvo milijonų. Gaila, kad tai
nebus Joakimas. Turbūt jis dar labiau supyko ant Luk-
recijos, skaitydamas laikraštyje jos atsakymus. O gal ir
ne, nes yra protingas. Pagaliau ir pati Lukrecija, panei­
gusi vedybas, yra saugesnė. Kas žino, kas jai grėsė, juk
princas pasakojo, kad vos nenuskendo pelkėse su visu
lėktuvu.
Gerai, kad jai paskambinau, nusiramino Seimas.
Tiktai gailėjosi, jog neišdrįso pasiteirauti apie Fer­
nandą. Jei bent pavardę žinotų, turėtų daugiau vilčių
ją rasti. Ne, ne Fernandos pavardė yra svarbiausia - ji
dirba prezidentūroje, taigi nuvykęs į Aistijos sostinę
bematant ją susirastų. Svarbu kitkas: ar ji netekėju­
si, gal turi mylimą draugą ar gyvena su kuo... Seimo
mintys nukrypo į tamsiaplaukę gražuolę, nors žvelgė į
Lukrecijos nuotrauką laikraštyje.

Princas taip pat skaitė tos dienos laikraščius ir nega­

lėjo atitraukti akių nuo liūdno Lukrecijos veido. Nuo­
traukoje ji šypsojo, bet akyse princas matė skausmą,
tad jos atsakymai („Turbūt jo didenybės rūmuose yra
daugybė antikvarinių vazų, ir princas pagrįstai bijo,
jog sukelsiu joms grėsmę...“) neatrodė įžūlūs. Jis dar
kartą perskaitė visą interviu.
Lukrecijos atsakymas į žurnalisto klausimą, ar turi­
te draugą, už kurio galėtumėte tekėti, Joakimą guodė:
„Draugų turiu daug, bet tebelaukiu savo svajonių prin­
co“. Tačiau kitas atsakymas skaudžiai žeidė: „Ne, už

----- 230 — «
Lansanijos princo Joakim o niekados netekėsiu. M udu
pernelyg skirtingai suprantame daugelį nuostatų. Ve­
dybos neįmanomos, mūsų draugystė pasibaigė nė ne­
prasidėjusi“.
Kodėl ji nusprendė apie tai pranešti visai Europai?
Kad jį įžeistų? Bet savo atsakymais, išskyrus vieną, jo
neįžeidinėja, greičiau kenkia sau, tokios m intys blaš­
kėsi princo galvoje. Jeigu Lukrecija ir norėjo man pa­
kenkti, tai jai nepavyko, man ji tik padėjo. Savo gim ­
tadienį ramiai atšvęsiu, ir mano sargybiniai, ypač Sei­
mas, ramiau atsikvėps - pastarųjų dienų įtampa visus
nualino. Sklandė gandai, jog mane nori nunuodyti,
Seimas net pradėjo maistą iš savo namų man nešti.
Dabar bus truputį ramiau.
Ji man padėjo. Kodėl?

Viduržem io jūros paplūdimyje, gulėdamas ant didžiu­

lio patiesalo, Flavijus Bleberis vartė laikraščius. Pirmą
kartą po to nepavykusio bandymo nužudyti princą jis
nusikvatojo - suirusios vedybos jį labai džiugino.
- Ką gero rašo? Kas tave taip pralinksm ino, brangu­
sis?- paklausė karalienė.
- Nežinau, beveik nieko neskaičiau. Stora boba juo­
kingai šleptelėjo į vandenį, tai ir nusijuokiau. Atosto­
gos, visus laikraščius į šiukšliadėžę! - Flavijus pašoko,
surinko dienraščius ir nužingsniavo įm antrios šiukšlių
dėžės link: nereikia, kad Kornelija pamatytų šį inter­
viu, dar susikrims dėl savo vaikelio ir užsimanys grįžti.
Tiesa, jis pats buvo jai sakęs, kad rytoj juodu išvyks.
O dabar nebėra reikalo skubėti, galima likti ir ramiai
apmąstyti sąmokslą prieš Joakimą.

231
 Tiesiausias kelias būtų panaikinti monarchiją, pa­
vadinti Lansaniją demokratine respublika, pačiam tap­
ti šalies gelbėtoju ir pirm uoju prezidentu. Kiekvienoje
valstybėje yra daugiau ar mažiau žmonių, kuriems pa­
tinka griauti. Visada atsiras kvailių, nepatenkintų gy­
venimu. Jų skaičių nesunku padidinti, pavyzdžiui, pa­
branginus alkoholinius gėrimus. Tokį dekretą pasirašy­
tų karalienė Kornelija, o gandai skelbtų, jog tai padarė
sūnaus Joakim o verčiama. Kitu dekretu amnestuotų
kalinius. Kaipmat padaugėtų nusikaltėlių, nusikaltim ų
ir riaušininkų. Be to, galima ir pasamdyti iš kitur...
Nuversti monarchiją - lengvas, daugelio išbandytas
būdas nuo seniausių laikų.
Prezidento institucija turi vieną trūkumą - rin ki­
mus. Daugumai žm onių terūpi prim ityvūs m alonu­
mai, tokie pasirinks tą, kuris juos pažadės. Tad Flavi­
jus neabejoja, jog pirm ą kartą būtų išrinktas. O antrą?
Vargu bau. Taigi geriau būti karaliumi. Jei nebebūtų
gyvo Joakim o, Bleberis įsitikinęs, jog sugebėtų užim ­
ti sostą. Pašalinti jį? Netinka. Miręs princas gali tapti
stipresnis už gyvą, tai priklauso nuo žūties aplinky­
bių. M irusiam atleidžiamos nuodėmės. Hm ... arba su­
galvojama naujų.
Lėtai grįžo prie karalienės.
- Brangioji, tu tokia graži šiandien, tau labai tinka
įdegimas saulėje, tai vienas dalykas. O antras daly­
kas - gal dar pabūkime čia kokią savaitę?
- M ielai. Bet ar ne tu ryte kalbėjai, jog metas grįžti,
artėja Joakim o trisdešimtmetis?
- Nejaugi buvau toks kvailys? Negali būti. Ne m ud­
viejų pareiga ruošti gimtadienio šventę, tam yra tuntai

— . 232 -—
patarėjų. M udu turim e savų reikalų... - Flavijus gosliai
pažvelgė, palinko prie karalienės, uždėjo smėlėtą delną
jai ant krūtinės. - O čia puiku, brangioji. Galėtume va­
kare nueiti į kazino, palošti.
Kazino vaizdai užtemdė sūnaus gimtadienį. Juk Jo-
akimas nebe mažutis - susidoros pats, svitos padeda­
mas. Na, į šventės iškilmes ji parvažiuos.
- Sutinku, Flavijau, galime čia dar pabūti. Bet loš-
kime naktį. Vakarą geriau praleisti restorane, pašokti,
svajingoms melodijoms skambant. Kaip seniai mudu
šokome, mielasis, - atsiduso Kornelija.
Sena kvėša šokti užsimanė, to dar betrūko, pamanė
Flavijus, bet pasakė:
- Puiki m intis, brangioji, būtinai nueisime pašok­
ti, - entuziazmo jo balse nebuvo, gera nuotaika dėl
iširusių Joakim o vestuvių ėmė sklaidytis. Koks žavus
vakaras lauktų jo, jei būtų vienas... Vis dėlto teks nu­
versti monarchiją, kaip kitaip tos bobos atsikratyčiau?
Taip Viduržem io jūros paplūdimyje akim irksniu
buvo nuspręstas Lansanijos likimas. Flavijus gulė­
jo saulėje ir svarstė perversmo detales: kaip, kada, su
kuo.

233
 Penktas skyrius

T T a ra lišk ie ji rūmai skendi gėlėse. Dega žvakės, spin-

X \ .d i krištoliniai sietynai, madingiausias melodijas
groja Karališkosios filharm onijos orkestras. Rūmus
supančiame parke vos vos linguoja vėjelio siūbuojami
geltoni, raudoni, mėlyni žibintai, šnara Lansanijos vė­
liavos spalvomis apšviestas fontanas. Saugumo sume­
timais svečių pakviesta mažai, tad nėra kam visu tuo
grožiu gėrėtis.
Daugiau linksmumo yra Elbingo gatvėse, kur žm o­
nės, vaišinami lim onadu ir saldumynais, juokiasi ir
šūkauja ilgiausių metų princui. Merginos neša gėles ir
deda prie vartų, nes sargybiniai nieko neįleidžia net į
rūmų kiemą: po antrojo mėginimo nužudyti princą
im tasi griežčiausios apsaugos. Kiekviena puokštė pa­
tikrinam a, ar nėra paslėptų sprogmenų.
Įsibaiminusi karalienė m otina nenuleidžia akių nuo
savo sūnaus, tuo labai erzindama Flavijų Bleberį. Jo-
akimas stengiasi būti linksmas, visoms puotos vieš­
nioms dovanoja šypsenas ir komplimentus. Pašokęs
senovinį valsą su m otina, kviečia šokio kitas kilmingas
damas, nepaisydamas jų amžiaus.
Moteris niekada nejaučia savo metų, žino Joaki-
mas, jam pakanka pažvelgti į m otiną, kad tai prisim in­

— 234
tų. Dažnai jis pasijunta už ją vyresnis. Jis myli savo
lengvabūdę mamą, bet norėtų, jog ji būtų kitokia.
Kokia?
Princas sakalo žvilgsniu apžvelgia į jo gim tadienį
susirinkusias viešnias. Nėra tokios, kuri jį žavėtų. Tada
jo žvilgsnis užkliudė princesę Silviją - išdidžią raudon­
plaukę karaliaus Karlo pirmagimę dukterį. Juodu geri
draugai. Silvija yra baigusi Dailės akademiją, puikiai
tapo portretus. Gražuolį Joakimą daug kas tapė, bet
jam patinka tik Silvijos dovanotas paveikslas, kuriame
jis pavaizduotas toks, kokiu norėtų būti. Na, Silvijai at­
rodo, jog jis toks ir yra. Nuo to paveikslo ir prasidėjo jų
draugystė. Bulvariniai laikraščiai retkarčiais pasvars-
tydavo, ar atsisakys Silvija sosto vardan meilės. Joaki-
m ui toks klausimas niekada nekildavo, įsitikinęs, jog
Silvijai taip pat. Nors...
Jųdviejų žvilgsniai susitinka, abu nusišypso, ir Joa-
kimas prieina, nusilenkia kviesdamas Silviją šokiui.
- Koks jausmas, įžengus į ketvirtą dešimtį, Joaki-
mai?
- Puikus, - atsako jis, nes Silvija penkeriais metais
už jį vyresnė.
- Turbūt džiaugiesi, nes dabar galėsi būti vainikuo­
tas karaliumi?
- Dar negalėsiu. Lansanijos konstitucijoje yra antra
būtina sąlyga: karalius privalo būti vedęs, - pasako jis
ir tuoj pasigaili ištartų žodžių, kuriuos Silvija gali p ri­
im ti kaip subtilią užuominą.
- Nieko nėra lengvesnio, argi ne? Kiekviena šioje
salėje sutiktų.

235 ■— >
«
 Dabar privalėčiau paklausti: Ir tu, Silvija? Tačiau
negaliu, nes mainais nesuteiksiu jai meilės. Ir jis pasi­
teirauja visai ko kito:
- O kada tu žadi vainikuotis karaliene? Kiek žinau,
mama jau senokai tau siūlo sostą.
- O aš visai nenoriu būti karalienė. Mane traukia
dailė.
- Manau, tai suderinami dalykai, Silvija.
- Taip, suderinami, - nelauktai sutinka princesė. -
Tiktai vardan meilės galėčiau atiduoti sostą. Dėl to ir
delsiu.
Kol Joakimas svarsto, ką jai atsakyti į tokius žo­
džius, nutyla muzika. Šokis baigėsi. Joakimas priglau­
džia Silvijos pirštus sau prie lūpų, su tavim nuostabu
šokti, pasako ir palydi ją prie stalelio.
Vėl skamba muzika, prasideda kitas šokis.
- Atleisk, Silvija, - atsiprašo princas. - Turiu eiti, šį
vakarą privalau pašokti su kiekviena čia esančia dama.
- Žinom a, prašau, - m aloniai šypso princesė, gerai
įsim inusi rūmų etiketą.
Princas pakviečia šokio kunigaikštytę Melaniją, pa­
sakiškai turtingą dvidešimtmetę gražuolę, atvykusią
iš Ukrainos. Princas žvelgia į jos dideles rudas akis,
primenančias ką tik išlukštentus kaštonus, bet mato
kitas, žalias kaip medžiai ankstyvą rytm etį. Jis šypso­
si, glaudžia ją, kalba malonius žodžius, bet iš tikrųjų
jo nėra čia, šioje prabangioje, šviesioje, egzotiškomis
gėlėmis dvelkiančioje salėje, jis toli, pilkose negyvose
žemėse... Jis labai ištroškęs, bet šaltas šampanas troš­
kulio nemalšina, tam reikia skardinės alaus.
Atiduočiau pusę karalystės už alaus skardiną. O gal tu
mane alumi pavaišinsi? Tada jau ir visą karalystę turėtum.

— - 236
 Joakimas prisimena, jog tada nesuvokė jos atsaky­
mo prasmės: Deja, karalystės dovanojamos kartu su ka­
ralaičiais...
- Jūsų didenybe, šokis netrukus pasibaigs, o jūs te­
besate kažkur toli. Nejaugi nenusipelnau kruopelės dė­
mesio? - Melanijos balsas kaip mažos mergytės, kuriai
nedavė pažadėto saldainio.
- Savo nuostabiu grožiu jūs verta viso pasaulio vyrų
dėmesio, kunigaikštyte Melanija, - kalba princas, o jo
m intys vis dar tenai, kelyje negyvosiomis žemėmis.
- Tada sugrįžkite, prince Joakimai. M an nereikia
jokių kitų vyrų dėmesio, vien jūsų. Nors princai dabar
nebemadingi, jūs man patinkate.
- O kas dabar madingi? - savaimingai klausia jis.
- Šiuo metu madingiausi yra bobo vyrai.
- Bobo? - princas pirm ą kartą girdi šį žodį, nors visi
jį laiko išsilavinusiu ir šiuolaikišku.
- Taip, bobo. Trum pai sunku apibūdinti šį vyrų tipa­
žą. Pats žodis bobo yra bourgeois-bohėmien abreviatūra.
Tokį apibūdinimą sugalvojo Deividas Bruksas. Vadina­
si, Lansanijoje dar neišleista jo knyga „Bobo rojuje“.
- Didelė spraga mūsų išsilavinime, - ironiškai šypso
princas.
Kunigaikštytei Melanijai princo ironija nė motais.
J i visu kūnu glaudžiasi prie jo, o akyse kaštonuose -
geismo migla.
- Paskirkite man dar vieną šokį, kunigaikštyte. Įsa­
kysiu, kad pagrotų senąjį ugningąjį tango.
- Su džiaugsmu skiriu visus, jei jums protokolas lei­
džia tokią prabangą, jūsų didenybe.
Princas nusišypsojo.

— .. 237 -—
 - Deja, jūs teisi, aš nepriklausau sau. Privalau skirti
dėmesį visoms čia esančioms damoms.
- Suprantu, kitaip kiltų pasaulinis karas, - kvatojo
Melanija, bet Joakimas girdėjo kitą juoką.
Tada jis nešė ją, jausdamas jos švelnią krūtinę, buvo
tylu... Dabar skamba muzika, prie jo glaudžiasi kita
mergina, žavi graži protinga, bet nejaudina - atm in­
ties Luką realesnė už Melaniją, esančią čia, jo glėbyje.
Šokis pasibaigė. Joakimas norėjo, kad ši puota baig­
tųsi, užgestų žvakės ir sietynai, po senuosius rūmus vėl
be garso klaidžiotų vaiduokliai. O išaušęs rytas atneš­
tų naują prasmingą dieną, jis tęstų pradėtus darbus.
Rytoj jam Flavijus Bleberis dar netrukdys, nes visą va­
karą nesivaržydamas lenkia taurę po taurės, jo veidas
raudonesnis už rubinus, žėrinčius ant m otinos kaklo.
Rytoj Flavijus ilgai miegos, vėliau taisys sveikatą.
Aš turėsiu visą dieną, mąstė Joakimas. Viena diena
mažai, labai mažai, bet aš bandysiu paveikti m otiną ir
duosiu nurodymus mokslininkams, - žavingai šypso­
damas ir žarstydamas damoms komplimentus, princas
planavo rytdienos darbus.

Ruduo neatnešė Lansanijai ramybės ir gerovės. Pailsė­

jusiam Bleberiui per kraštus liejosi griaunamoji ener­
gija. Piketai prie vyriausybės rūmų, nedidelės riaušės
provincijos^, naujų draugijų kūrimasis - toks buvo šis
spalvingas ruduo.
Karalienė Kornelija, paveikta meilužio, staiga pa­
sielgdavo visai kitaip, nei būdavo pažadėjusi sūnui.
Keisti, pražūtingi šaliai dekretai dažnėjo. Artim iausi
princo patarėjai, laimė, neslėpė nuo jo tikrosios padė­

— • 238 -—
ties, nesistengė užliūliuoti gražiomis viltim is. M in ist­
ras pirm ininkas, pasižym intis gyvenimiška išm intim i,
pasakė:
- Norėti ir galėti - skirtingi dalykai, jūsų didenybe.
Karalienė savo dekretais atšaukė visus jūsų pradėtus
projektus. Darbai sustojo, jiems skirtos lėšos nusėdo
nežinia į kieno kišenes. M ano dabartinėje vyriausybė­
je yra m inistrų, kuriems aš net nuosavų vištų nepati­
kėčiau lesinti, o jie atsako už gyvybiškai svarbius Lan-
sanijai reikalus. Negaliu jų atšaukti be karalienės suti­
kimo. Kol jūs nekarūnuotas, atleiskite man už drąsą,
jūsų žodis nieko nelemia.
- Žinau, esu tuščia vieta... - Joakim o neįžeidė se­
nojo pareigūno pastaba.
- Ne, jūsų didenybe, bet... - labai sumišęs ministras
pirm ininkas bandė sušvelninti savo žodžius, bet prin­
cas jį pertraukė:
- Kalbėjau su m otina, pirm ininke. Pažadėjo atšauk­
ti du paskutinius dekretus...
- Jūsų didenybe, ji jums pažadėjo dieną, o naktį... -
Ministras pirm ininkas staiga nutilo: jam Joakimas te­
bėra berniukas, kurį reikia saugoti. - Jūsų didenybe,
jums reikia vesti. Kai būsite vainikuotas karaliumi, ga­
lėsite tęsti reformas.
Atsakymo ministras pirm ininkas neišgirdo.
Pokalbis su Seimu buvo atviresnis. ,
- Joakimai, sklando gandai, jog ruošiamas pervers­
mas. Tie karalienės dekretai kartais ligos istorijos šau­
kiasi, taip žmonės kalba. Manau, tokius dalykus tau
reikia žinoti šiandien. Rytoj gali būti vėlu.
- Pats prasitarei, jog tai gandai, o argi aš kada nors
kreipiau į gandus dėmesį? Nepatariu ir tau.

— - 239 —
 - M ano mama galvoja kitaip: jeigu sklinda gandai,
o nori žinoti tikrąją padėtį, paim k patį blogiausią va­
riantą, padidink blogybes dešimteriopai ir turėsi blan­
kų tikrovės vaizdą, - pasakė Seimas, įsitikinęs, jog vai­
kystės įspūdžiai neišdildomi: į neva mamos žodžius
princas įsigilins rimčiau.
- Abejoju, ar čia tavo mamos žodžiai, - šyptelėjo Jo-
akimas. - Taip mąstant reikia laukti ne vieno, o dešim­
ties perversmų. Saugumo šefas turėtų žinoti. Negavau
jokių signalų.
- Saugumo šefas griežtai laikosi Lansanijos įstaty­
mų: galima inform uoti tik valstybės valdovą. Kol tu
nekarūnuotas, valdo karalienė Kornelija.
- Manai, jai ką nors sakė? Būtų aptarusi su manimi.
- Saugumo šefas ne kvailys, suvokia, jog inform uoti
karalienę beprasmiška. Juk pirm iausia ji pasidalytų ži­
niom is su Flavijumi, tas ją nuram intų, o vėliau... - Sei­
mas nutilo.
- Taip - vėliau?
- Joakimai, man nesinori sakyti, bet Flavijus ir gali
būti sąmokslo organizatorius.
- Tas tipas nėra m aloni asmenybė, bet ruošti są­
mokslą prieš monarchiją jam nėra jokios prasmės. Pats
pagalvok, Seimai, kas jis būtų be karalienės? - Mėšlo
maišas, ir tiek.
- Jis nieko ir nedarė, kol tau nesuėjo trisdešimt.
Dabar viskas keičiasi. Jeigu Flavijus būtų tikras, jog tu
niekada neveši ir nebūsi karūnuotas, tada taip. O gal
tu davei skaistybės įžadus? - pajuokavo Seimas, bet
princas atsiliepė rimtai:
- Nedaviau. Vesčiau nors ir šiandien, jeigu būtų ką.
Turi pasiūlymų?

— 240
 - Neabejoju, jog žinai mano atsakymą: Aistijos pre­
zidento dukterį.
Toks draugo pasiūlymas buvo netikėtas Joakim ui.
Seimas įžvalgesnis, nei maniau, beje, stebėtis neturė­
čiau, juk pažįstu jo motiną, pagalvojo princas.
- J i niekados už manęs netekės, vazomis apmėtė.
Galiu guostis tik tuo, kad labai brangiomis, antikvari­
nėmis, - ironizavo jis.
- Joakim ai, ne metas juokauti. Padėtis šalyje labai
rimta. Delsti negalima, tau būtina vesti. Jeigu leistum,
aš pasikalbėčiau su prezidento dukterimi.
- Tu, Seimai?! Įdomu, kas iš mudviejų dabar juo­
kauja? Manai, ji tave prisimena? Juk matė vos porą
kartų...
- Prisimena, nes aš tavo sargybinis ir draugas, Jo ­
akimai. Be to, ji ypatinga. Tegul tavo patikimiausias
patarėjas praneša man jos tiesioginį telefoną. Nuvykęs
į Aistiją aš susitarsiu dėl susitikim o ir prikalbinsiu ją
tekėti.
- Atsipeikėk, Seimai! Nuo visų rūpesčių ir įtampos
dėl mano saugumo tu pervargai, tau reikia pailsėti...
- Laikai mane išprotėjusiu? Ne, esu sveiko proto ir
atsakau už savo žodžius. O kaip prikalbinti, pasiklau­
siu mamos. Ji žinos, ką patarti, pamatysi.
- Nežinau... - sumurmėjo princas, nustebintas sar­
gybinio pasitikėjimo savimi. Vis dėlto Seimo užmačia
neatrodė tokia beprotiška. Vaikystėje Seimo mama
rasdavo išeitį iš bet kokios padėties. - Telefoną aš tau
pasakysiu. Vykti turėsi slaptai. Be tavo mamos, niekas
daugiau neturi žinoti.
- Savaime aišku, kitaip - nė sienos neperkirtus man

— 241 ..—
būtų amen. T ik būdamas Aistijoje paskambinsiu prezi-
dentaitei, ne anksčiau.
- O jei jos nerasi, bus kur iškeliavusi?
- Joakimai, ji studentė, universitete vyksta paskai­
tos, kur jau ten keliaus.
- Manai, sąžiningai lanko? Juk joks profesorius
neišdrįstų mažiau kaip dešimtuku įvertinti preziden-
taitės žinių, - pasakė princas, prisim inęs savo studijas
Lansanijoje. Gal todėl po pirm o kurso išvyko mokytis
į Kembridžą.
Seimas stebėjosi: princas myli Lukreciją, bet nepa­
žįsta jos. Jis, Seimas, jaučia ją kaip save patį.
- Beje, Seimai, iš kur žinai, jog ji studijuoja tėvynė­
je? Gali ir^kitur.
r Kai buvome Aistijoje, pietavau kartu su preziden­
tūros darbuotoja Fernanda. Ji ir prasitarė, - prisim i­
nęs Fernandą, tą gražią malonią merginą, Seimas pla­
čiai nusišypsojo. Nuvažiuos, sutvarkys princo reikalus,
susitiks su Fernanda...
- Matau, jog neleidai veltui laiko, - susimąstęs atsi­
liepė Joakimas. Jam visai nepatiko siūlytis merginai,
kuri jį atstūmė. Karališkas kraujas tam priešinosi. M in ­
tyse jis rūstavo, bet pasakė: - Važiuok Seimai, tačiau
nekaltink manęs, jeigu ji atsisakys su tavimi susitikti
arba svies tau į kaktą kokią vazą - aš tave perspėjau.

Mažojoje svetainėje žėravo židinys, kvepėjo kava. Ge­

rokai ištuštėjusios lėkštės skanių sviestainiukų ir pyra­
gaičių rodė, jog Seimo vizitas užsitęsė.
Išgirdusi Seimo prašymą susitikti, Lukrecija nesi-
brangindama sutiko. Ji pasiūlė pasimatyti kavinėje,

■— - 242 -—
bet Seimas turėjo mažai eurų. Žinoma, to jis neprisi­
pažino, spėriai sumąstė kitokią priežastį: gali kas nors
pamatyti, princo gyvybei vėl iškiltų pavojus. Saugiau­
sia būtų, jei jį į prezidentūrą nusivestų panelė Fernan­
da, kuri jį lydėjo praeitą kartą į valgyklą. Tada niekam
nekiltų jokio įtarimo.
„Fernanda... - Lukrecija nutilo, tarsi mėgintų p ri­
sim inti, kuri iš vertėjų galėjo jį tada lydėti. Nenorėjo
Seimui atskleisti Fernandos paslapties, jog šis padarė
įspūdį merginai. - Tamsiaplaukė, aukšta, tvirtai sudė­
ta? Manau, pažįstu. Gal ir protinga m intis, Seimai. Ge­
rai, Fernanda lauks tavęs prie viešbučio...“
Tad pradžia buvo stebėtinai puiki, ir Seimas savimi
didžiavosi: bus priimtas Lukrecijos ir dargi pasimatys
su Fernanda, gal net susitikimą jai vakare paskirs. Jam
norėjosi galvoti, jog ji netekėjusi ir jo nepamiršo.
Taip ir buvo: Fernanda jį prisim inė, sutiko malo­
niau, nei jis drįso tikėtis, pažadėjo kartu pavakarie­
niauti ir netgi išlydėti, tad į susitikimą su Lukrecija
Seimas nuėjo geros nuotaikos.
Deja, pokalbio pradžia nieko gero nežadėjo. Lukre­
cija net girdėti nenorėjo apie sutuoktuves. Seimui pa­
sirodė, jog ji, kaip ir princas, palaikė jį kvailiu apie tai
išgirdusi. Seimui nebeliko nieko kito, kaip pasinaudoti
mamos patarimu.
„Moterys linkę aukotis. Kai kitaip nepavyks įkalbė­
ti, pasakyk, jog vardan vargšų žmonių ji turi pasiaukoti.
Jeigu Joakimas netaps valdovu, Lansanijoje prasidės
suirutė, žudynės, bėgliai plūste plūs į Aistiją. Pasienyje
vargšus žmonelius gaudys, šaudys, bus galybė nekaltų
aukų. Vaikai liks našlaičiais, o gal ir žus. Jei tai nepa­

— - 243 -—
veiks, atskleisk paskutinę kortą. Tačiau tik tuo atveju,
jei nebeturėsi kitos išeities. Geriau būtų, jei išvengtum
nepasakęs - blogų žodžių ar pranašysčių reikia lenktis“.
Seimas, kaip ir visi vyrai, nebuvo labai supratingas.
„Kokia ta paskutinė korta, mama? Ką man mesti?
Aiškiai pasakyk, negudrauk, mama“.
„Pamąstyk, sūnau, ko m ylinti moteris labiausiai
bijo? - retoriškai paklausė ir pati atsakė: - Netekti my­
lim ojo“.
Daugiau mama nepridūrė nė žodžio, bet Seimas pa­
galiau suprato. Kalbėdamas su Lukrecija labai norėjo
išvengti blogų pranašysčių princui, bet kai nieko nelai­
mėjo, ryžosi.
- Seimai, gana apie tas vedybas! Jis net pats neat­
vyko, o tu nori, kad aš sutikčiau tekėti. A r begerbtum
po to tokią žmoną, būsimą karalienę? Aš savęs - ne.
- Tai priklauso nuo aplinkybių, - pasakė jis galvoda­
mas, jog jau metas mesti lemtingą kortą. - Susitikti su
jumis, tolygu pasirašyti sau m irties nuosprendį. Princas
norėjo važiuoti, neįsivaizduojate, kiek jėgų padėjau, kol
įtikinau to nedaryti. Nesu tikras, jog grįžęs rasiu Joaki-
mą gyvą. Dabar rūmuose tokia padėtis, jog aš princui iš
namų nešioju savo mamos paruoštus valgius.
- Juokauji, Seimai. Galima pamanyti, jog Lansanija
grįžo į viduramžius. A r nesiruošiate įsigyti šunų de­
gustatorių?
- Princas niekados neleistų, kad dėl jo žūtų nekal­
tas gyvūnas, - Seimas tuo neabejojo ir širdyje nutarė:
jeigu ir dabar spyriosis netekėti, daugiau nė žodelio
nebeišgirs: vadinasi, ji nemyli Joakim o ir netinka būti
Lansanijos karaliene.

— - 244 -—
 Kurį laiką Lukrecija tylėjo. J i pati mylėjo gyvūnus,
jų gailėjo. Princas niekados neleistų, kad dėl jo žūtų ne­
kaltas gyvūnas - tie žodžiai ir mirties grėsmė princui
nulėmė Lukrecijos sprendimą.
Seimas suprato, jog situacija keičiasi, ir nuščiuvęs
laukė, ką ji pasakys.
- Jeigu princas Joakimas priim tų vieną mano sąly­
gą, aš sutikčiau tekėti.
- Priims, panele Lukrecija.
- Abejoju. Tai rim ta sąlyga, - pasakė. Ir labai įžei­
džianti, pagalvojo. - Perduoti neturiu teisės. Galiu pa­
sakyti tik jam pačiam. Taigi teks atvykti.
- Padėtis tokia grėsminga, jog menkiausias delsi­
mas kraštui pražūtingas. Kada siūlote susitikti? Mes
rizikuosime atvykti, gal inkognito.
- Galite bet kuriuo princui patogiu laiku, be jokio
susitarimo diplom atiniais kanalais. Aš tau pasakysiu
savo senųjų namų telefoną, tu man paskambinsi, tenai
ir susitiksime. A r žinai, kur mūsų užmiesčio rūmai?
Aišku, ne. Fernanda tau parodys. Pravažiuok pro šalį
nesustodamas.
- Puiku! - Seimas tiesiog nušvito: viskas geriau, nei
jis drįso tikėtis. Pasivažinės su gražuole! Konspiracijos
tikslais galės ir pabučiuoti. Pamačiau kažką įtartina,
turime vaidinti įsimylėjusius, pasakys jai seną, visų
žvalgų mėgstamiausią fintą. Sustoję nuošalioje ūks­
mingoje gatvelėje juodu bučiuosis ilgai ir aistringai,
kartu vakarieniaus, vėl bučiuosis... Seimas, paspen­
dęs tokius gudrius spąstus gražuolei Fernandai, laikys
save tiesiog Makiaveliu, nė nenujausdamas, kad ji pati
pajuto jam simpatiją.

— . 245 -—
 M isiją atlikau puikiai, grįždamas į Lansaniją galvojo
Seimas ir ateityje jau matė save gaunantį Užsienio rei­
kalų m inistro portfelį.
Žinojo, jo laukia ne mažiau sudėtingas uždavinys
įtikin ti princą, kad vyktų į Aistiją tartis dėl vedybų, juk
išleido jį, nes neabejojo, jog Lukrecija su juo nė nekal­
bės. Jei nepavyks pačiam, vėl prašys mamos pagalbos.
Jam, kaip ir vaikystėje, mama viską žino ir viską gali.
Net griežtasis princo guvernantas, pamatęs jo mamą,
sukdavo iš tako. Mama, kuri vos siekia jam iki peties,
tebėra visagalė, nors pati to nė neįtaria.
...Kartą princo guvernantas, išskyręs besipešančius
vaikus, taip spyrė Seimui, jog šis net pakilo į orą ir tren­
kėsi į suplūktą parko tako dangą. A tsitiktinai pamatė
mama, grįžtanti iš rūmų. J i pribėgo prie guvemanto ir
skėlė jam tokį antausį, jog šis, stambus aukštas vyras,
prieš dešimtmetį buvęs jaunių bokso čempionas, nu­
griuvo! Tai išvydęs mažutis Seimas net savo skausmus
pamiršo, stovėjo išsižiojęs ir žiūrėjo į tysantį grėsmin­
gąjį guvernantą. Matė, kad mama truputį palinko prie
jo ir kažką pasakė. Ką, vaikai neišgirdo. Tačiau garsiai
ištartą mamos klausimą - „Ar supratai, tešlagalvi?“-
puikiausiai girdėjo.
Tebesėdėdamas ant žemės guvernantas kažką su­
murmėjo.
„Aiškiai sakyk!“
„Taip, ponia, supratau. Niekada daugiau nepaliesiu
jūsų sūnaus“, - išgirdo Seimas, neatpažįstamai pasikei­
tusį, nuolankų grėsmingojo vyro balsą. Nejaugi šitokio
vyro jis bijodavo? Nuo šiol guverneris Seimui baimės
nebekėlė. Ir ne tik jis. Kiekvieną kartą ištikus pavojui

246
Seimas prisim ins tą įvykį ir atmintyje išgirs mamos
žodžius: Ne toks velnias baisus, kokį j į nupiešia.
Nuo to karto savo neapykantą berniukui guvernan-
tas sukaupdavo tiktai žvilgsnyje, skriausti nebedrįs-
davo. Kadangi pikti žvilgsniai atšoka vaikų nepalietę,
Seimas to nė nepajusdavo. Guvernantas dar bandė Sei­
mą skųsti karaliui, jog šis skriaudžiąs princą, darąs jam
blogą įtaką, bet jo didenybė buvo išmintingas žmogus
ir vadovavosi savo protu.
Po kelių mėnesių princui buvo pasamdytas kitas gu­
vernantas. A r ankstesnysis pats atsisakė tarnybos, ar
buvo atleistas, berniukai nežinojo, jiems tai ir nerūpė­
jo. Naujasis buvo išsilavinęs jaunuolis, mėgo skaityti,
mažiau dėmesio skyrė fizinei kultūrai. Pamokos, ku­
riose dabar galėjo dalyvauti ir Seimas, įgijo kitokį po­
būdį.
Įdomu, ką tada mama pasakė guvernantui? Jis nie­
kada to mamos nepaklausė, įvykį prim iršo. Kodėl gi
dabar prisim inė šį nutikim ą, kai laiko smėlis jau seniai
užpustė tuos mažus naivius berniukus, kai abu atšven­
tė savo trisdešimtmečius ir yra vyresni už anų laikų
mamas?
O gal berniukai visgi tebėra, pasislėpę po aukštuo­
menės narių manieromis?

Kartais žmonės nugyvena gyvenimus, užima atsakin­

gus postus ir miršta nesugebėję nusikratyti to šešėlyje glū­
dinčio vaiko, - rašė Romėnas Gari.

Seimas neskaitė šio rašytojo kūrinių, bet jam kilo

tos pačios mintys. Nes abiejų mamos buvo įstabios.

247
 Šeštas skyrius

rincas Joakimas nemėgo skraidyti. Ne, jis nebijojo

P aukščio, bet žemėje jausdavosi nepalyginamai ge­

riau nei ore. Kadangi važiuoti į Aistiją vienu automo­
biliu, be apsaugos, buvo pavojinga, o sargybinių palyda
atkreiptų abiejų šalių gyventojų dėmesį, princas nu­
sprendė kreiptis į savo seną pažįstamą grafą Kasparą
Kalvaitį, kilusį iš garbingosios lietuvininkų giminės,
tauriojo Viliaus Kalvaičio palikuonį. Kasparas netoli
Elbingo turėjo angarą ir du lėktuvus. Grafui Kalvaičiui,
Interpole dirbančiam karininkui, lėktuvai ir skraidy­
mas buvo tiktai pomėgis, visai netrukdantis pagrin­
diniam darbui. Joakimas seniai pažinojo Kasparą, juo
pasitikėjo, tačiau bendraudavo juodu retai.
Išgirdęs princo prašymą, Kasparas nesiteiravo nei
kur, nei ko reikia skristi. Klausimas buvo tik vienas -
kada. Tokius žmones princas gerbė.
Lėktuvą pilotavo pats Kasparas. Joakimas su Seimu
sėdėjo patogiose keleivių kėdėse. Triukšmas trukdė
jiems kalbėtis, tad princas turėjo laiko pamąstyti apie
Kasparo žodžius, ištartus sužinojus, jog reikės skristi į
Aistijos sostinę.
„Puiku, - atsiliepė tada Kasparas, - aplankysiu savo
draugę Lukreciją, senokai matėmės. Buvo žadėjusi pa­

•
— ■ 248 -—
vasarį atskristi į Elbingą, ilgiau pabūti, bet kažkodėl
negalėjo. Taip ir nežinau, kas jai buvo nutikę. Sklandė
gandai apie jos pagrobimą, bet tėvas paneigė. Bus ma­
lonu su ja pasikalbėti“.
Princas pasiteiravo, kada Lukrecija buvo žadėjusi
aplankyti Kasparą. Kai išgirdo atsakymą, gerokai nu­
stebo: būtent tuo metu Lukrecija ir skrido į Lansaniją.
Vadinasi, ji planavo nusileisti Kasparo oro uoste. Ta­
čiau kilo kitas klausimas: kodėl planuodama pabėgimą
iš jo, princo, viengungiško buto nesikreipė į Kasparą?
Kodėl su skaudama koja važiavo taksi ir šlubčiojo į ge­
ležinkelio stotį, kai galėjo būti patogiai nunešta ir nu­
skraidinta?
Saugojo mano reputaciją, gal net gyvybę? Kokiais
atvejais moterys šitaip elgiasi? Jeigu myli. Arba yra ge­
ros ir garbingos. J i manęs nemyli, tai aiškiai parodė ir
pasakė. Vadinasi, Lukrecija tiesiog puikus žmogus. To­
kia bjaurios sąlygos nesugalvos, galiu būti ramus. Ge­
rai, kad ryžausi paim ti sužadėtuvių žiedą, mąstė Joaki-
mas, lėktuvui artėjant prie Aistijos sostinės.
Iš didelės karališkosios brangenybių kolekcijos
princas išrinko senovinį reto grožio žiedą. Karalienei
m otinai buvo per mažas, didinti nesiryžo, kad meistrai
nesugadintų tokios brangenybės. Tad dabar Joakimas
ir vežėsi šį puikųjį žiedą. Neabejojo, jog Lukrecijai tiks:
dar nepamiršo, kokios mažos jos pėdutės. Vadinasi, ir
plaštakos, ir pirštai smulkučiai.
Prisim inim ai buvo malonūs, kelionė princui nepra­
ilgo.
Oro uoste, dideliam Seimo džiaugsmui, jų laukė
Fernanda. Seimas atsisėdo automobilio priekyje. Joa-

— . 249 -—
kimas su Kasparu sėdėjo šalimais ant galinės sėdynės,
atskirti nuo kitų stikline pertvara, tad galėjo pakeliui
atvirai pasikalbėti.
- A r seniai pažįsti prezidento dukterį, Kasparai?
- O taip! Ji dar buvo vaikas, kai pirmą kartą pama­
čiau lankydamasis pas savo draugą Hamletą.
- Nežinojau, jog draugauji su Aistijos piliečiais.
- Abu su Hamletu dirbome Interpole. Jo m otinai
žuvus, jis gyveno pas Daugėlas. Po metų jo tėvas vedė,
ir sūnus nepanoro grįžti į gimtuosius namus. Ne, ne­
galvok, kad Hamletas smerkė tėvą. Jų santykiai išliko
puikiausi. Jis toleravo naująją tėvo žmoną, kuri nuo­
širdžiai stengėsi pamėgti berniuką. Lukrecija ir Ham ­
letas kartu užaugo, labai mylėjo vienas kitą.
Joakimas net neįsivaizdavo, kad tokie žodžiai jį taip
skaudžiai sužeis.
- Pasakei - mylėjo... Dabar - ne?
- Hamletas žuvo likus vos mėnesiui iki jų sutuok­
tuvių ir aštuonioliktojo Lukrecijos gimtadienio. Ram i­
nau kiek įstengdamas, Lukrecija buvo nepaguodžiama.
Dvejus metus vaikščiojo kaip ne šio pasaulio būtybė,
trečiaisiais sielvartas gal apmalšo. Nežinau, atitolome.
Hamletas mudu siejo. Geriau aš būčiau žuvęs.
Geriau aš būčiau žuvęs - ši tyliai pasakyta frazė pri­
bloškė princą: reikia labai mylėti moterį, kad ištartum
tokius žodžius. Na, žinoma, Kasparas myli, tik taip
galima paaiškinti, kodėl toks gražus, drąsus, kilm in­
gas, turtingas vyras iki šiol nevedęs. Turbūt viliasi, jog
Lukrecija jį pamils. Betgi praėjo treji metai... Vis vien
negerai, kad jis kreipėsi būtent į Kasparą, bet iš kur ga-

— - 250 —
Įėjo žinoti, kad šis visada ramus, šaltas, santūrus vyras
yra sentimentaliai ir stipriai įsimylėjęs?
- Nekalbėk taip, Kasparai, tu labai reikalingas Lan-
sanijai. Turi vilčių? - princas neabejojo, jog draugas
suprato jo klausimą.
Išgirdęs teigiamą atsakymą, turėčiau įsakyti Fernan­
dai apgręžti automobilį ir vežti atgal į oro uostą. Taip ir
padarysiu: grįšiu į tėvynę, nepamatęs Lukrecijos, ne­
griausiu dviejų žmonių laimės dėl savo interesų, liūd­
nai mąstė Joakimas, laukdamas Kasparo atsakymo.
- Galėčiau pasakyti, jog viltis miršta paskutinė.
Bet man jau eina trisdešim t treti - nebe tuščių vilčių
metas. M udu geri draugai, gija, jungianti ją su Hamle­
tu - tokia Lukrecijos nuomonė. Be to, aš už ją vienuo­
lika metų vyresnis, o dirbant tokį pavojingą darbą išvis
geriau neturėti šeimos.
Aš už ją vyresnis devyneriais. M etai niekada nebū­
na kliūtis, svarbu visai kiti dalykai, pamanė princas.
- Kasparai, atleisk, aš nė neįtariau, jog tu ją myli.
Dalykas tas, jog aš noriu vesti Lukreciją. Tačiau dabar,
kai sužinojau...
- Pamiršk tai. Kaip jau minėjau, man protingiau ne­
turėti šeimos. Be to, šį kartą vedybos ne nuo mudviejų
priklauso, Lukrecija nuspręs, - ramiai atsiliepė Kaspa­
ras. - Beje, kaip judu susipažinote, Joakim ai?
- Labai keistomis aplinkybėmis. Mus abu ištiko
protu nepaaiškinama avarija. M udu keliavome kartu
ieškodami kokios gyvenvietės, miegojome viename
miegmaišyje, aš nė neįtariau, jog ji prezidento duktė.
Tu nepatikėsi, bet maniau, jog ji nusikaltėlė, sprun­
kanti nuo policijos.

— - 251 -—
 - Sunku patikėti, jog Lukreciją įmanoma palaikyti
nusikaltėle.
- Kasparai, ji pasakė, jog yra Lukas. Todėl aš ją ne
tik nusikaltėle, netgi jaunuoliu palaikiau.
Nepaisant jį apėmusio liūdesio, Kasparas nusikva­
tojo.
- Negali būti! Lansanijoje tu garsėji kaip didžiausias
moterų žinovas. Jei kas kitas sakytų, jog tave apm ulki­
no mergaitė, palaikyčiau nesąmone, anekdotu.
- Nesijuok, buvau po avarijos, labai išsekęs, nemie­
gojęs...
- Nesiteisink, Joakim ai, mano akyse praradai ne­
prilygstamojo donžuano reputaciją, - šypsojo Kaspa­
ras. Po pauzės pridūrė: - Keista, man netgi linksma.
Tikrai nemaniau, kad amžinai praradęs Lukreciją dar
galėsiu juoktis.
- Kasparai, gal ir nepraradai. Pats sakei, jog spręs
Lukrecija. Aš nesu tikras, jog sutiks už manęs tekėti.
Yra dalykų, kurie mus skiria. Aš tikrai nenujaučiu, kuo
baigsis šis susitikimas. Bet tu geriau nei kas kitas ži­
nai, kas dedasi Lansanijoje. Aš privalau būti karūnuo­
tas, o tam reikia vesti.
- Turbūt mano lemtis būti tuo bereikalingu trečiuo­
ju. Pirma Hamletas, dabar tu.
- M an labai gaila...
- Viskas gerai, Joakim ai. Taip turėjo būti. Lukreci­
ja sutiks už tavęs tekėti. Aš netgi džiaugiuosi, jog judu
susituoksite. Lukrecija gimė būti karaliene.

Į ovalinę svetainę svečius palydėjo Fernanda. A tidariu­

si duris atsiprašė, jog turi neatidėliotinų reikalų, Sei­
mas taip pat, ir juodu dingo.

252
 Svetainėje degė židinys, garbingo svečio laukė Aisti-
jos prezidentas su dukterimi. Joakimas nustebęs žvel­
gė į Lukreciją: elegantiška suknelė ją labai pakeitė. Juk
tebuvo matęs su džinsais ir duksliais, figūrą slepian­
čiais marškinėliais. Pasirodo, jos lieknas liemuo, tobu­
la, nors ir nedidelė krūtinė, gražios rankos, o pėdutės
su dailiomis kurpaitėmis dar mažesnės nei jo atm inty­
je. Mandagiai tūptelėjusi princui, Lukrecija apsikabino
su grafu Kalvaičiu.
- O, Kasparai, šimtas metų! Kaip malonu tave ma­
tyti! - Lukrecija atvirai rodė džiaugsmą.
Tas nuoširdus merginos džiaugsmas temdė prin­
co nuotaiką. Jis negalėjo žiūrėti, kaip kitas vyras ją
glaudžia, todėl ėmė dairytis po svetainę. Palyginti su
jo karališkųjų rūmų salėmis, ši nebuvo nei didelė, nei
prašmatni, tačiau jauki, elegantiška, kas svarbiau už
prabangą. Paveikslų nebuvo daug, todėl visi puikiai de­
rėjo tarpusavyje.
Gal iš tikrųjų patalpos atspindi savo šeim ininkų
įpročius ar gyvenimo būdą, pagalvojo princas.
Svečiams buvo pasiūlyta aperityvo, įvairių šviežių
sulčių, limonado ir m ineralinio - laukta pietų. Po kelių
mandagių frazių prezidentas pasakė:
- Kasparai, vakar gavau mūsų pirm ųjų lėktuvų mo­
delius. Pagaminti masteliu 1:50 iš autentiškų medžia­
gų. Norėtum pamatyti?
- Dar klausi?! Žinoma, nekantrauju, - nedelsdamas
atsiliepė Kasparas. Kitokio atsakymo iš tokio protingo
vyro Daugėla ir nesitikėjo.
- Tad eime.
- Tėtuk, po dvidešimties minučių pietausime. Žinai,
kaip širsta tetutė Sigita, jei vėluojame, tad neužgaiškite.

— 253 -—
 - Pasistengsime būti valgomajame laiku, - atsakė.
Tada tyliai, kad išgirstų tik princas, pridūrė: - Tinka­
mų svaidyti vazų šioje svetainėje nėra, tavo gyvybei
pavojus negresia. M ano kabinetas šalimais, jeigu kas,
tik sušuk, mudu su Kasparu atbėgsime į pagalbą. Pasi­
kliauk vyrišku solidarumu.
Princas šyptelėjo, bet nieko nepratarė.
Abu vyrai išėjo.
Svetainėje tapo tylu, tik laikrodis tiksėjo ir sprag­
sėjo degdamos židinyje malkos. Naujoji, nepažįstamai
pasikeitusi Lukrecija trikdė princą. Pro gilų suknelės
skeltuką jis matė dailią koją, pro iškirptę - krūtinę. Si
gražuolė labai skyrėsi nuo ano kelionės draugo Luko.
Reikėjo prie jos priprasti, o laiko turėjo nedaug.
Lansanijos princas buvo drąsus ir veržlus vyras,
pratęs veikti.
J i garbinga, tad jos sąlyga neturėtų žem inti kara­
liaus garbės. Tiesiog imsiu ir užmausiu jai ant piršto
žiedą.
Nors princas visados pasikliaudavo savimi, o prieta­
ringus, į mistiką linkusius žmones laikė truputį kvaiš­
telėjusiais, šį kartą imdamas iš dėžutės žiedą nejučia
pagalvojo: jeigu žiedas užlįs ant piršto, - ji yra man
skirtoji, ir viskas mums seksis. Jei ne, tada geriau grįž­
ti ir ieškoti kitos nuotakos. Ši perspektyva neviliojo,
tad žiedo tikim o ribas kiek išplėtė: jei nors ant mažojo
pirštelio užmausiu, irgi bus geras ženklas.
Princas laikė rankoje žiedą tarsi savo likim ą ir ne­
siryžo prieiti prie Lukrecijos, kuri atrodė tokia graži,
išdidi, šalta. Iš tikrųjų tai ji buvo labai susijaudinusi ir
vos valdėsi, kad nepultų jam į glėbį. Jis traukė ją, atro-

— - 254 -—
dė dar žavingesnis, aukštesnis, vyriškesnis nei jos sva­
jonėse. Tačiau...
Jis manęs nemyli. Jam reikia tik pinigų, kad padė­
tų savo šaliai, ne manęs. Šito neturiu pamiršti. Ne vien
karaliai gali būti išdidūs. Paprasti žmonės taip pat.
- Manau, pageidauji išgirsti mano sąlygą, Kimai? -
oriai paklausė.
Tas vienintelis kreipinys „Kim ai“ staiga nubloškė
princą į pilkąsias žemes. Mergina vėl buvo bevardė ne­
pažįstamoji avietėmis dvelkiančiame miestelyje, ir jis
valdingai žengė prie jos. Paėmė ranką ir užmovė žiedą.
Šis puikiai tiko, tarsi jai būtų sukurtas.
Pagaliau viskas gerai. Laimingas Joakimas priglau­
dė lūpas prie jos delno, kvėpė jai vienai būdingą aro­
matą ir negalėjo atsitraukti.
Lukrecija švelniai išlaisvino ranką, koks nuostabus
žiedas, tiesiog svajonė ir meno kūrinys, - pasakė, -
gražiai susipynę ornamentai primena mano monogra­
mą, neįtikėtina.
- Žiedas priklausė princesei Livijai... prieš du šim t­
mečius. Daugiau princesių negimė, tik sūnūs, tad ir
gulėjo nenaudojamas skrynioje.
- Nebuvo tradicijos dovanoti žmonoms?
- Ne todėl. Visoms būdavo per mažas, manau. Bent
jau mano mamai tai tikrai. Prisimenu, ji gėrėdavosi tuo
žiedu, o močiutė draudė duoti auksakaliams, kad padi­
dintų. Gąsdino mamą visokiausiomis bėdomis. M očiu­
tė tvirtino, jog mano žmonai tiks. Tai yra, kuriai tiks,
su ta būsiu laimingas.
- Ir jau daug kartų tikrinai? Tiek to, nesakyk, man
nerūpi. O pasaką apie šį žiedą tikrai gražią sukūrei.
Ačiū. Niekada nepamiršiu.

— - 255 -—
 Princas galėjo pasakyti nieko nekūręs, taip tikrai
buvo, bet karališkas išdidumas neleido. Valdovais rei­
kia besąlygiškai tikėti, tad jis teištarė:
- Džiaugiuosi, jog tau patinka žiedas. Belieka tikė­
tis, močiutės pranašystės pildysis.
- Dar negirdėjai mano sąlygos, Kimai.
- Aš priim u tavo sąlygą, kokia ji bebūtų.
- Rizikuoji, Kimai.
- Ne kartą teko lošti va bank.
- Šį kartą statymas didesnis - galbūt tavo laimė.
Joakimas žvelgė į ją primerkęs akis, valandėlę paty­
lėjo. J i tik bando mane, nusprendė.
- Atiduodu savo laimę į tavo rankas, - akinančiai
šypsojo.
- Nejuokauk, Kimai. Aš nežaidžiu, kalbu rimtai.
Privalėsi tesėti duotą žodį.
- Karaliai pažadų nelaužo. Sakyk tą savo sąlygą.
Lukrecija mąstė. Buvo sunku ryžtis, juk įsižeidęs
princas gali išeiti ir niekada negrįžti. Ir žiedo istorija
patikėjo, nes norėjo tikėti. Vis dėlto įgimtas orumas
neleido jai būti viena iš daugelio.
- Mūsų santuoka bus tik formali, Kimai. Aš reika­
lauju atskiro miegamojo, į kurį tau bus draudžiama
įžengti.
Princo ego buvo giliai užgautas. Kiekvieną vyrą to­
kia sąlyga įžeistų, o jis dar ir karalius. Nušnioti jai gal­
vą turėčiau, o ne vesti, pamanė, tačiau...
- Bijai sekso? - pašaipiai paklausė.
Lukrecija papurtė galvą.
- Ne. Tiktai nenoriu būti patelė.
- Tai mane laikai kovo katinu! Priim u tavo sąlygą,

256
Lukrecija. Tačiau žinok, tokia pati galioja ir tau: ilgai
ir nuolankiai turėsi prašyti, kad priim čiau tave į savo
lovą. Užeiti į miegamąjį leisiu.
- Nesulauksi!
- Mes dar pažiūrėsim! - išdidžiai atsiliepė princas. -
Beje, viešose vietose griežtai reikalausiu, jog vaizduo­
tum m ylinčią žmoną ir karalienę.
- Reikalavimą priimu: apsimesiu mylinčia žmona.
- Dėkoju. Tikiuosi, žodžio laikysies.
- Ne tik karaliai laikosi duoto žodžio, žmonės iš gat­
vės taip pat. Dar nesu sulaužiusi jokio pažado.
- M alonu girdėti, - princo balse sarkazmas, - kad
nelaužai pažadų. - Beje, tėvui prisipažinsi, jog santuo­
ka formali?
Apie tėvą Lukrecija nebuvo pagalvojusi. Tėtis jokiu
būdu neturi sužinoti. Jeigu jis ką nors įtars, pradės
save kaltinti, pasijus labai nelaimingas, nusiminė Luk­
recija.
- Ne, negaliu jam šito pasakyti, Rim ai.
- Neleistų tekėti?
- Blogiau: graužtųsi, liūdėtų.
- Tada tu labai rizikuoji, Lukrecija. Prezidentas pro­
tingas ir įžvalgus, supras, jog ne viskas gerai.
- Taip, tu teisus. Gal galėtum pasistengti ir atrodyti
mylintis?
Princas pašaipiai pažvelgė į ją. Po pauzės tarstelėjo:
- Pabandysiu, gal pavyks.
Aš neklydau, jis manęs nemyli. Tad privalau slėpti
savo meilę.
- Kodėl turėtų nepavykti, Rimai, jei visą gyvenimą
repetuoji?

— - 257 -—
 - Labai svarbu gera partnerė.
Meilė, pyktis, puikybė jaukė jųdviejų protus. Šiomis
absurdiškomis frazėmis juodu mėtėsi rim tai, be men­
kiausių šypsenų. Abu jautė, jog po ironiškomis įžei­
džiomis replikomis, tarsi po teatro uždanga, abu slepia
tai, apie ką jų išdidumas neleidžia kalbėti.
Laikas bėgo, bet nei Lukrecija, nei princas nejuto jo
tėkmės...
Kai juodu pagaliau įžengė į valgomąjį, Daugėla su
Kuršaičiu buvo išlenkę ne vieną taurę aperityvo ir gy­
vai gvildeno pasaulines problemas. Lėktuvų tema jau
išsemta, Kasparui padovanoti du modeliai, kuriais jis
papuoš savo viengungiškus rūmus. Dabar vyrai svars­
tė tarptautinio terorizmo ištakas. Abiejų nuomonės
sutapo: terorizmas - pasekmė. Būtina naikinti prie­
žastis.
- Tėveli, turiu tau pasakyti, jog mudu su princu su­
sižadėjome, - ji pakėlė kairę ranką, kur ant bevardžio
piršto spindėjo žiedas. - Kasparai, kurį laiką tai turėtų
būti paslaptis, ypač Lansanijoje. Princo saugumo su­
metimais.
Tėvas priblokštas tylėjo. Pirmas prabilo Kasparas:
- Sveikinu, Lukrecija. Tu būsi gražiausia ir puikiau­
sia visų laikų Lansanijos karalienė! Ir ačiū už pasitikė­
jimą, niekam neprasitarsiu, - Kasparas priėjo ir ją pa­
bučiavo. Tai buvo liūdniausias atsisveikinimo bučinys,
kai žinai, jog visos viltys žlugo. Mergina, kuriai atida­
vei širdį, nuo šiol priklauso kitam. O tas kitas yra tavo
draugas ir Lansanijos valdovas. Kasparas žengė link
princo: - Nuoširdžiai tave sveikinu, Joakimai, - stip­
riai paspaudė ranką ir pridūrė: - Džiaugiuosi tavo lai-

258
me, tu jos vertas, ir lieku draugu, kuriuo visada gali
pasikliauti.
- Ačiū, Kasparai. M an brangi mūsų draugystė. N o­
rėčiau, kad tu atsisakytum darbo Interpole, nuolat gy­
ventum Lansanijoje ir sutiktum būti Krašto apsaugos
m inistru.
Jeigu ir labai nustebo Kasparas, kad tokiu svarbiu
savo gyvenimo momentu princas sprendžia valstybi­
nius reikalus, tai pasistengė neparodyti. Jis buvo pa­
tyręs žvalgas ir karininkas, gebantis valdyti savo jaus­
mus.
Priglaudęs dukterį tėvas nesiklausė vyrų pokalbio,
tačiau Lukrecija girdėjo. Princo pasiūlymą draugui to­
kiu momentu ji palaikė dar vienu įrodymu, jog nėra
mylima. Dėl Kasparo džiaugėsi, nes jis puikiai tinka
tokioms pareigoms, padarys tvarką Lansanijoje, o
svarbiausia, jo gyvybei nebegrės pavojus.
Per pietus buvo aptarta vestuvių data.
- Kadangi man buvo parodytas didelis pasitikėji­
mas, leiskite pareikšti savo nuomonę. Siūlau kelti su­
tuoktuvių iškilmes po savaitės, kitą šeštadienį. Primo,
neįmanoma ilgesnį laiką nuslėpti sužadėtuvių: kam tas
dalykas rūpi, tas žinos jau rytoj, - patikėkite senu žval­
gu. Secundo, Lansanijoje kiekvienu momentu gali kilti
neramumai, delsti būtų pražūtinga, - kalbėjo Kasparas.
- A r įmanoma suspėti? Reikia sukviesti Europos
monarchus ir kitus šio pasaulio galinguosius.
- Šiuolaikinių technologijų pasaulyje pranešimus
svarbiausiems asmenims galima išsiųsti dar šiandien,
kad galėtų planuoti laiką. Vėliau gautų gražius paauk­
suotus kvietimus...

— - 259 -—
 - Tuojau po sutuoktuvių, tą pačią dieną, galima at­
likti ir karūnavimo ceremoniją...
- A r fiziškai įmanoma per tokį trumpą laiką viską
paruošti?
- Pakanka turėti du energingus, sugebančius vado­
vauti žmones, ir jie viską sklandžiai suorganizuos. Vie­
nas veiks čia, kitas - Lansanijoje.
Lukrecija šiame aptarime nedalyvavo. Jai nerūpėjo,
kada įvyks sutuoktuvės, nes princas jos nemyli, ir pir­
mosios nakties nebus. J i prisim inė Hamleto švelnumą.
Jų draugystė regėjosi nuostabi. Tačiau jai buvo lemta
pam ilti princą. Hamleto nebėra. O išėjusieji tampa ne­
prilygstamais. Gal užmarštis ne visados praradimas?
Kartais - dovana.
- Tylėjimas reiškia pritarim ą, - išgirdo princo balsą
ir pakėlė į jį akis. - Taigi kitą šeštadienį mūsų sutuok­
tuvės ir karūnavimo ceremonija, brangioji. Tau belieka
pasirūpinti nuotakos suknele.
- Per tiek laiko nespėsiu, - sumurmėjo Lukrecija.
- Tu nespėsi?! Luką, taigi sėsk į savo lėktuvą ir tuo­
jau būsi Paryžiuje, - tarė Kasparas.
- Kur nusileisiu? Gal Eliziejaus laukuose? Pranersiu
pro Trium fo arką ir nutūpsiu Žvaigždės aikštėje, - pa­
sakė Lukrecija. Šarlio de Golio aikštę ji vadino Žvaigž­
dės. Jai nepatiko prancūzų būdo bruoželis: gyvą igno­
ruoti, po mirties šlovinti.
- Nenustebčiau... - Joakimas šypsojo.
- Geriau tiesiai ant mados salono stogo. Ką tau reiš­
kia, dukryte, po visų skrydžių be benzino? T ik lengvą
pasivaikščiojimą, argi ne?
Kasparui knietėjo sužinoti apie skrydžius be benzi-

— • 260 -—
no, bet delikatumas neleido teirautis. Tad tokia links­
ma gaida ir baigėsi vestuvių ceremonijos aptarimas.
Vyrai juokavo, netgi Kasparas neatrodė liūdnas, nes
princo karūnavimas žadėjo pažangias reformas ir gra­
žią ateitį Lansanijai, o kiekvienam aristokratui tėvynės
likimas svarbiau už asmeninę laimę.
Atsisveikindamas princas stipriai priglaudė Luk­
reciją. Nespurdėk, sušnabždėjo pajutęs, jog ši bando
priešintis, mus stebi, ir vyriškai bučiavo, kol ji ėmė
virpėti, paklusdama jo aistrai. Tada paleido iš glėbio.
Buvo labai savimi patenkintas.
- Iki susitikim o Lansanijos katedroje, mieloji, -
princo balsas duslus, sklidinas aistros pažado, bet
žvilgsnis valdingas. Jis sutramdys šią išdidžią užsispy­
rėlę.

261
 Septintas skyrius

utuoktuvių ceremonija didingoje Elbingo katedro­

S je, princo Joakim o karūnavimas, gausūs sveikini­
mai, puota, linksmybės, saliutai - jau praeitis. Išlydėti
paskutiniai svečiai, išklausyti paskutiniai laimės linkė­
jimai.
Po tokio m ilžiniško šurmulio karališkųjų rūmų tyla
Lukrecijai atrodo nyki, ji jaučiasi vieniša ir apleista.
Vakar išvyko ir tėvas. Atsisveikindamas glaudė ją, kal­
bėjo geriausius žodžius. Tėvo lūpos šypsojo, bet akyse
tvenkėsi ašaros.
Palikti šioje nenuspėjamoje šalyje savo brangiausią
vaikelį, savo gyvenimo prasmę ir akių šviesą jam buvo
neapsakomai sunku. Kaip jis galėjo būti toks tuščiagar­
bis ir norėti, kad jo duktė taptų karalienė? Jo mažutė
nuo šiol gyvens atskirai. Jis nebegalės jos saugoti, jo
gyvenimas virs tik ilgų dienų virtine.
Aš egoistas, nereikia taip galvoti.
Duktė yra karalienė, privalau džiaugtis. Ir vis dėl­
to... A r ne per jauna nešti tokią naštą? Vienintelė pa­
guoda, kad princas, dabar jau Lansanijos valdovas Jo-
akimas Trečiasis, labai myli jo dukrelę ir pažadėjo sau­
goti. Tad kodėl jo brangiausioji neatrodo laiminga? Gal
pati jo nemyli ar nepamiršo Hamleto? Tekėjo, kad pra­

— 262 •
džiugintų tėvą? Ir vėl Daugėla kaltino save, kad darė
įtaką dukteriai, rodydamas palankumą Joakim ui. Vėl
ir vėl liūdnai mąstė: jei būtų gyva žmona, viskas būtų
kitaip, geriau ir gražiau...
Atsisveikinti su tėvu, tai nutraukti paskutinį ryšį,
siejantį su gimtaisiais namais, vaikyste. Lukrecija aiš­
kiai suvokė, kokia ji svetima šioje šalyje. J i čia niekam
nereikalinga. J i jau atliko savo pareigą - ištekėjo, p ri­
siekė. Gaila, per sutuoktuvių apeigas kunigas neklau­
sia jaunojo: A r myli savo pasirinktąją? Ką būtų atsakęs
princas? Be abejo, būtų pamelavęs ir pateisinęs save,
jog tai šventas melas vardan Lansanijos gerovės.
Pirm oji povestuvinė naktis...
Žengdama didingos katedros marmuro plokštė­
mis, vilkdam a sunkų, nusagstytą perlais suknelės šlei­
fą, stovėdama priešais altorių po aukštais skliautais,
papuoštais baltų gėlių girliandom is, netgi virpančiu
balsu kartodama priesaikos žodžius, Lukrecija svajojo
apie jųdviejų pirmąją naktį. Vylėsi, jog princas nepai­
sys jos iškeltos sąlygos, supras išdidžios širdies norą
išsaugoti trupinėlį savigarbos ir nusineš ją į karališką­
ją lovą...
Į miegamąjį Lukreciją vyras palydėjo, atvėrė duris,
bet neperkėlė per slenkstį.
- Štai tavo miegamasis, mieloji. Raktas duryse, ne­
pamiršk užsirakinti. Kitos durys, į mano miegamąjį te­
gul lieka atviros. Tau jos visada bus atviros, ir dėl lovos
galėsiu pakeisti nuostatą, jei tu nuolankiai paprašysi, -
pasakė ir nutilo laukdamas, ką ištars Lukrecija, bet ji
neatsiliepė. Tada Joakimas pridūrė: - Labos nakties,
karaliene, ir gražių sapnų naujoje vietoje.

263
 Truputį nusivylusi, kad princas nepasisiūlė padėti
nusirengiant šiuos įm antrius karališkus apdarus, Luk­
recija suknelę įveikė pati. Visa kita nusirengti buvo
paprasta. Šiltas vanduo nuplovė dienos nuovargį, ji pa­
laim ingai išsitiesė plačioje lovoje. Prieš akis slinko šios
dienos įvykiai. J i matė nušvitusį, laimingą princo vei­
dą, kai jo eminencija kardinolas uždėjo karūną ir iškil­
mingai pasakė: „Nuo šios akimirkos per amžių amžius
princas Joakimas yra Lansanijos karalius ir valdovas
Joakimas Trečiasis“.
Tuo metu tikra laime švietė jo veidas. O prie alto­
riaus, kai ji užmovė jam sutuoktuvių žiedą? J i nežino,
nes buvo tiek susijaudinusi, jog išorinis pasaulis ne­
egzistavo. J i nematė ašarų tėvo akyse, liūdesio svitos
merginų veiduose, Bleberio pagiežingų žvilgsnių.
Lėtai slinko nakties minutės. Pro atviras duris į
savo vyro miegamąjį Lukrecija girdėjo drabužių šlame­
sį, uždaromo lango girgždesį, jungiklio spragtelėjimą.
Ir tada išgirdo žingsnius, išvydo jo siluetą tarpduryje.
Iš džiaugsmo širdis šokinėjo krūtinėje, ir visas liūdesys
akim irksniu pradingo. Jis ateina! Tačiau... Joakimas
net nepasuko galvos į lovos pusę. Jis nuėjo prie durų,
spragtelėjo spynoje raktas.
- Sakiau, kad užsirakintum, - sumurmėjo. - Turbūt
nė lango neužsidarei, - priėjęs uždarė langą, užtrau­
kė sunkias aksomines portjeras. - Tu gali galvoti apie
mane ką nori, bet esi mano žmona ir privalai man pa­
klusti. Nepamiršk šito, tai įsakymas.
Lukrecija neatsiliepė. Joakimas vėl prabilo:
- Apsim esti miegančia lengviausia. Šitai tu sugebi,
abu žinome. Lansanija šiuo metu nėra pati saugiausia

— - 264 -—
valstybė. Jeigu tau kas nutiks, Aistija paskelbs mums
karą, o tavo tėvas mane sudraskys. Tu šito sieki? - ka­
dangi ir dabar nebuvo jokios reakcijos, Joakimas m in­
tyse vyriškai nusikeikė ir nuėjo į savo miegamąjį, pa­
likdamas praviras duris.
J i bjauri užsispyrėlė, įžūli pasipūtėlė. Turėčiau pasi-
guldyti ant kelių ir gerokai įkrėsti, rūstavo princas, bet
nuo tokių m inčių tik dar stipriau jos geidė.
Karališka lova didelė ir plati, o štai jau trisdešimt
metų miega joje vienas. Bet dabar, po teisėtų vedybų,
taip neturėjo būti. Ir nebus. Jis sugebės sutramdyti
nuosavą žmoną.
Lukrecija girdėjo lovos girgžtelėjimą princo miega­
majame. Suprato, jog jis atsigulė ir nebeateis pas ją.
Jautėsi vieniša, nereikalinga.
Štai kokia buvo jos pirm oji naktis.
Pati taip norėjau, tokią sąlygą kėliau tekėdama. Va­
dinasi, viskas yra teisinga. Tai kodėl jaučiuosi apvilta?

Joakimas pabusdavo rytais anksti. Žinojimas, jog vos

už kelių žingsnių yra ji, geidžiamiausia moteris pasau­
lyje, būdavo nepakeliamas. Sulig kiekviena diena jo
geismas stiprėjo. Nebepadėdavo ir vėsus dušas. Pusry­
čiaudavo vienas. Pavalgęs eidavo į sosto menę. Tai buvo
prabangiausias rūmų kambarys, dekoruotas meniškais
paauksuotais lipdiniais, originaliais geriausių dailinin­
kų paveikslais, protėvių portretais, tačiau Joakim ui čia
buvo nesmagu, nes pernelyg ilgai šioje menėje karalia­
vo Flavijus Bleberis.
Reikėtų remontą padaryti, naujų paveikslų paka­
binti ar bent sienų apmušalus ir baldus pakeisti, kad to

— - 265 —
perėjūno pėdsakai greičiau išnyktų, kiekvieną rytą pa­
galvodavo jis. Tokios mintys greitai pradingdavo neati­
dėliotinų reikalų ir darbų gausybėje. Be kita ko, buvo
tęsiamos ir žudiko paieškos. Joakimas neabejojo, jog
Bleberis nužudė jo tėvą, tačiau jokių įrodymų neturėjo,
tad negalėjo jo suimti.
Dabar, kai jau pasirašytas dekretas dėl grafo Kas­
paro Kalvaičio paskyrimo Krašto apsaugos m inistru,
o Aistijos prezidentas Gajus Daugėla saugumo sume­
timais ieško įkalčių prieš Bleberį, Joakimas neabejoja,
jog piktadarys gaus pelnytą bausmę. Tai tik laiko klau­
simas, nes Kalvaičiui ir Daugėlai sąvokos garbė, sąžinė,
teisingumas - ne žodžiai, o jų gyvenimo būdas.
Išvykdamas iš Lansanijos Daugėla griežtai pasikal­
bėjo su Bleberiu. Princas netyčia girdėjo tą pokalbį,
matė, kaip išblyško ir sunerimo Flavijus.
„Aš nesikišiu į tavo, kaip Lansanijos piliečio, reika­
lus, Bleberi, nors atskleidžiau tavo bjaurius darbelius,
už kuriuos iki gyvos galvos tupėtum kalėjime, - kalbė­
jo Aistijos prezidentas. - Tačiau nepamiršk vieno: jeigu
tu bandysi pakenkti mano dukteriai ar jos vyrui Joaki-
mui, aš rasiu tave, kur tu bebūtum: žemėje ar pragare“.
Vėliau Daugėla Joakim ui prisipažino, jog nieko kon­
kretaus prieš Flavijų Bleberį dar nepavyko gauti, tie­
siog pagąsdino jį, pasinaudodamas rašytojo Radjardo
Kiplingo grynai angliška m intim i:
Parašyk bet kuriam žmogui, jog viskas išduota, ir netgi
popiežius nebegalės ramiai miegoti.
Abu vyrai žinojo, jog išgąsdintas priešas ima skubė­
ti, daryti klaidas arba... pulti.

266
Didžiuliame valgomajame, prie ąžuolinio stalo, kur
tilptų penkiasdešimt žmonių, Lukrecija pusryčiavo
viena. Nepaisant vienišų naktų, apetitu nesiskundė.
Lansanijos valgiai mažai skyrėsi nuo Aistijos, ir jai pa­
tiko. Bebaigiant valgyti atėjo karalienė m otina.
- Jūsų didenybe, - Lukrecija atsistojo ir tūptelėjo.
- Baik, mieloji, - pasakė karalienė. - Mes čia jokio
etiketo nesilaikome, kai nėra pašalinių, vadiname vie­
ni kitus vardais. Gali mane vadinti Kornelija.
- Ačiū, jau esate sakiusi. Pasistengsiu. M an patinka
jūsų vardas.
- O man tavasis. Kas išrinko, tėvas ar mama?
- Nežinau, nekilo toks klausimas, - atsiliepė Lukre­
cija. - Gal abu, jų nuomonės visados sutapdavo.
- Prisimenu, legendos sklido apie jų ypatingą meilę.
Scilė baisiai sielojosi netekusi Gajaus, tiesiog iš proto
kraustėsi. Nesistebėk, jog viską žinau: am žinatilsį ka­
ralius, mano vyras, draugavo su tavo tėvu.
' Lukrecija stebėjosi ne tuo, kad karalienė tiek daug
žino apie jos šeimą. Ją pribloškė, jog Scilė labai mylėjo
tėvą. Vadinasi, ir nekęsti galėjo, kai jo neteko. Banali
tiesa: nuo meilės iki neapykantos vienas žingsnis.
Karalienė išgėrė kavą, prisipylė antrą puodelį, įsidė­
jo cukraus, paėmė m ažytį sviestainį ir vėl prašneko:
- Tavo mama buvo gražuolė, bet tu panaši į tėvą.
Lukrecija nusijuokė.
- Taip, žinau, aš nesu gražuolė.
- Kaip kvailai pašnekėjau! Rytais mano galva nedir­
ba. Aš tipiškiausia pelėda. Štai išgersiu antrą puodelį
kavos, tada... - karalienė ėmė gurkšnoti kavą. - O tu
valgyk, Lukrecija, nebijok pakenkti figūrai, juk vis vien

— . 267 -—
teks. Labai laukiu vaikaičių. Gal pagaliau gims mergy­
tė, du šimtus metų karaliavo vyrai.
Vadinasi, pasakoje apie šį žiedą buvo dalis tiesos,
pagalvojo Lukrecija ir nejučia pažvelgė į žiedą. Karalie­
nė pastebėjo tą žvilgsnį.
- Puikus žiedas, gaila, man netiko, o padidinti any­
ta neleido, Joakim o žmonai skirtas, vis šnekėjo. Pasi­
rodo, neklydo senutė. Džiaugiuosi, kad tau tiko, bran­
gioji. Po tavo mirties liks dukteriai, žinoma, jei būsi ją
pagimdžiusi, - nesusimąstydama barstė žodžius kara­
lienė. O Lukrecijai mirties paminėjimas prikėlė bedug­
nius pelkių akivarus, kai kiekvienas m irksnis galėjo
būti paskutinis. Tada tik gandai sklido apie galimas jos
vestuves, dabar ji karalienė, ar ne didesni pavojai jos
tyko? Nereikia taip galvoti ir im ti į galvą visokias šne­
kas, ramino save ir tarė:
- Taip, Kornelija, po mano mirties liks dukteriai.
O karalienė jau pamiršo ir žiedą, ir būsimas vaikai­
tes. Dabar ji grįžo į jaunystę.
- Žinok, kai aš pirm ą kartą pamačiau tavo tėvą, jis
dar buvo nevedęs ir žudomai gražus. Prisimenu, pagal­
vojau, kam vyrui tokios ilgos blakstienos ir nuostabios
akys. Pirmą kartą gyvenime mačiau taip puikiai išlenk­
tas lūpas, kokias tik paveiksluose tekdavo matyti. Jūs
toks gražus, sunku patikėti, jog esate tikras, pasakiau
jam. Ir kaip manai, ką jis man atsakė?
- Neįsivaizduoju, - atsiliepė Lukrecija, kuri, bręsda­
ma be motinos, vyriškoje kompanijoje, nebuvo pratusi
prie tokių kalbų.
- Jis atsakė... - karalienės balsas duslus, akys jau­
natviškai žvilga, pamiršo savo kavą: - Dar šią naktį

— - 268 -—
įrodyčiau, jog esu tikrų tikriausias, jei jūs nebūtumėte
karalienė. Nes karalius - mano geras draugas, - štai ką
jis atsakė.
- Tėvelis visada buvo ir tebėra garbingas žmogus.
Karalienė Kornelija nesureagavo į Lukrecijos žo­
džius, prisim inim ai jai užgožė dabartį.
- Kai antrą kartą sutikau Gajų, nuo jo tebesklido
neatremiami apžavai, bet jis jau buvo vedęs. Supratau,
jog kitos moterys jam nebeegzistuoja, deja. Savo vyrą
aš savotiškai mylėjau ir buvau jam ištikim a, nes antro
tokio vyro, kaip tavo tėvas, niekada nebesutikau. Ir ne
grožis svarbiausia. Jame buvo dar kažkas, ką kiekviena
moteris instinktyviai pajunta ir negali atsispirti.
Lukreciją ėmė varginti šis pokalbis. Būdama užda­
ro būdo, ji jautriai reaguodavo į kitų žm onių atvirumą.
Mam a niekada su niekuo neaptarinėdavo nei jos, nei
savo vyro, nei Hamleto, kai šis tapo jų šeimos nariu.
- Jūsų kava atšals, Kornelija, - tik tiek galėjo pasa­
kyti.
- Jau atšalo. Nieko, tuojau įsakysiu atnešti šviežios.
Tuo metu atsidarė valgomojo durys, ir įžengė Flavi­
jus Bleberis.
- Mano pagarba gražiosioms karalienėms, - manie­
ringai nusilenkė.
Lukrecija niekada nemanė, jog Bleberio pasirody­
mas galėtų ją nudžiuginti. O šį kartą apsidžiaugė - ne­
bereikės tęsti delikačios temos, galės išeiti.
- Leiskite jums palinkėti gero apetito, - pasakė ji. -
Aš jau baigiau pusryčiauti, tad atsisveikinu, iki malo­
naus, - nusišypsojo ir skubiai išėjo, kad Kornelija ne­
spėtų jos sulaikyti.

— - 269 -—
 Flavijus nulydėjo ją akimis. Ta naujoji karalienė kėlė
jam keisčiausius jausmus: neapykantą, geismą, nepa­
aiškinamą baimę. Niekaip negalėjo apsispręsti, ką su
ja darys, nuvertęs monarchiją. Planų buvo įvairiausių,
bet vos ją išvydus, žaibiškai pakisdavo.
- Sutrukdei įdomų pokalbį, mielasis. Gersi kavos?
- Taip. Su grietinėle ir cukrumi. Tavo sūnus paskyrė
Kasparą Kalvaitį Krašto apsaugos m inistru. Jau pasi­
rašė dekretą!
- Grafą Kalvaitį? Nieko sau vyras, gal kiek ūgio sto­
koja, bet raumeningas, jaunas, gerų manierų.
Tikra kvaiša, jai tik vienas dalykas galvoje. Viskas,
versiu monarchiją. Gaila, kad šiemet vasara buvo gera
ir ruduo itin gražus, - sunkiau bus riaušes organizuoti.
Kai metai derlingi, žmonės sotūs, kovoti niekas neno­
ri, tik geria ir valgo. Na, nepatenkintų visados galima
rasti, nes žmonių pavydas ir turtų troškimas beribis.
O gal tegul Joakimas „suvedžioja“ kokią jauną nekaltą
mergelę, o ta nusiskandina? Ofeliją sukurti nebūtų su­
dėtinga, kaimuose netrūksta naivių mergelių. Nuskan­
dinti dar lengviau. Reikia vieno - kad Joakimas bent
iš tolo būtų tokią regėjęs ar bent jos kraštuose būtų
buvęs. Visa kita - technikos reikalas. Neblogai sumąs­
čiau. Sugalvoti - tai vienas dalykas, o antras dalykas -
įtikinti. Gal pabandyti?
Ciniška šypsena iškreipė Bleberio lūpas.
- Apie ką taip susimąstei, Flavijau?
- Nenorėčiau tau sakyti, Kornelija. Labai susirūpin­
si, juk žinau, kaip myli sūnų...
- Negąsdink, sakyk greičiau. Nejaugi kažkas nutiko
Joakim ui?

— - 270 -—
 - Jam gal ir nieko, - Bleberis reikšmingai patylė­
jo. - Žinai, kodėl pakeistas Krašto apsaugos ministras?
Netyčia per daug žinojo žmogus. Joakimas pasimylėjo
su gražia mergaite...
- Na, kas čia baisaus? Parodyk bent vieną kitokį
vyrą. Lukrecija širsta? Betgi ji protinga.
- Lukrecija dar nežino. Bet kai sužinos... Ta mer­
gina nusiskandino viename iš renovuotų kanalų. Joa­
kimas tikisi, kad naujasis ministras, jo draugas, viską
užglaistys.
- Nesąmonės kažkokios. Netikiu.
- O ką Joakimas veikė, kai dingo per automobilių
lenktynes, ir kelias dienas niekas negalėjo jo rasti? Pa­
sirodo, su pana smaginosi.
Karalienė susimąstė. Tą laikotarpį gaubė kažkokia
paslaptis. Grįžęs sūnus jai nieko nepasakojo ir buvo vi­
sai kitoniškas. Nejaugi teisybė? Tačiau kodėl ta mergi­
na žudėsi? Juk turėti vaikelį, dargi karaliaus, didžiau­
sia laimė. Gal netyčia įkrito?
- Negalima leisti, kad sužinotų Lukrecija, - pasa­
kė karalienė. - J i tokia... Net nežinau, koks čia žodis
tiktų. Flavijau, daryk viską, kad niekas nesužinotų.
Viską!
- Gerai, brangioji. Juk žinai, m anim i galima pasi­
kliauti, - ciniška šypsena nenyko nuo Bleberio lūpų.
Kaip lengvai vieną kvaišą įtikinau. Jei jau tikroji mo­
tina patikėjo, tai argi suabejos svetimi? Reikia tik pra­
džią padaryti, apviltų panų ir daugiau atsiras.
- A r žinai, kur ši nelaimė nutiko, Flavijau?
- Kažkur Talokine ar jo valsčiuje, ten, kur po lenk­
tynių Joakimą rado apsauga, - pasakė šis, nes laikėsi

— . 271 —
gudrios taisyklės: jei įmanoma, kalbėti tiesą. Melagys­
tėmis, kuriose yra bent dalelė tiesos, niekas neabejoja.
- Talokine... Kur tas Talokinas? Pirmą kartą gir­
džiu.
- Trisdešim t vienerius metus gyveni Lansanijoje,
tryliktus metus valdai ir nežinai, ką turi! Tavo laimė,
kad aš viską žinau, be manęs būtum prapuolus, - Fla­
vijus stengėsi kalbėti žaismingai, bet panieka karalie­
nei buvo juntama kiekviename jo žodyje. - Kur įvyko,
nesvarbu. Tai pirmas dalykas.
- O koks antras? - paklausė Kornelija.
Antras ir svarbiausias, - kad sužinotų Daugėla, gal­
vojo Flavijus, pats jokiu būdu negaliu jam pranešti,
viską sugadinčiau.
- Taktiškai pranešti Lukrecijos tėvui, nes nugirdęs
iškreiptą variantą, gali nužudyti Joakimą, neabejoju.
- Nekalbėk taip, Flavijau! Gajus puikus žmogus...
- Aš ir nesakau, jog jis galvažudys, bet savo dukterį
labai myli, tad įsiūčio apimtas yra neprognozuojamas.
- M yli, - sutiko Kornelija.
- Pagalvojau, jog tu sugebi taktiškai paaiškinti, gal
tau pačiai vertėtų paskambinti Daugėlai? Juk geriau,
kai sužinos iš savų, ne svetimų.
Kornelijai labai patiko šie Flavijaus žodžiai, ypač,
jog ji nėra svetima Daugėlai. Tad jis nepavyduliautų,
jeigu ji sumanytų ir daugiau...
- Aš paskambinsiu, brangusis, šiandien pat.
- Ne, šiandien dar neskambink. Pirma reikia pa­
tikrin ti žinias. Kam gąsdinti žmogų, kol patys abejo­
jame, - kalbėjo Flavijus. Būdamas patyręs lošėjas, ži­
nojo, kada mesti svarbiausiąją kortą. - Be mano žinios

— - 272 -— ■
Daugėlai apie tai neužsimink. Jis perdėtai rūpinasi
savo dukrele ir sukels baisų triukšmą. Praneši tada,
kai atidėlioti nebebus galima. Ir Lukrecijai nieko nesa­
kyk. Bus geriau, jei tėvas jai pats paskambins, - pasa­
kė Flavijus, tikėdamasis, jog jam pavyks išgirsti tėvo ir
dukters pokalbį, kai šis skambins: svetainėje, esančioje
šalia Lukrecijos miegamojo, buvo įrengta naujausia pa­
siklausymo aparatūra.
Ką jie benuspręstų, nėra esminis dalykas, mąstė
Flavijus. Kai iš anksto žinai priešininko sprendimą, iš
visko galima sukelti didelį triukšmą, aišku, naudingą
sau. Kuo kvailesni gandai, tuo labiau prim ityvūs žmo­
nės tikės.

273
 Aštuntas skyrius

uo senų senovės didelė Lansanijos žemių dalis

buvo išvagota ilgesniais ar trumpesniais kanalais,
jungiančiais upes ir ežerus. Dancigo ir Karaliaučiaus
perkasos juos siejo su Aistmarėmis. Po karaliaus žū­
ties, prasidėjus ekonomikos nuosmukiui, neprižiūrim i
kanalai iro, buvo užnešami smėlio. Visai išdžiūvo No-
gato upė, smėlis kaupėsi Dancigo perkasoje. Elbingas,
davęs m iestui vardą, ėmė sekti, vasarą galima būdavo
perbristi.
Pradėjus kanalų sistemos tvarkymo darbus, Nogate
vėl atsirado vandens; po truputį ėmė kilti vandens pa­
viršiaus lygis Elbinge, kurį vikingų palikuonys vadino
Ilfingu. Tai džiugino Lansanijos sostinės gyventojus,
nes kartu su atgaivinta upe atgytų ir ją supančios že­
mės, pagražėtų miesto apylinkės.
Kadangi Joakimas neabejojo Nogato atgaivinimu,
o prasidėjus rudens liūtim s vanduo galėjo gerokai pa­
kilti, nusprendė vietoj sugriuvusio medinio tilto, kurio
tik keli sutrešę poliai bebuvo likę, pastatyti modernų
ir platų gelžbetoninį. Juk buvo laikai, kai Lansanijos
tiltų statytojai garsėjo Europoje.
Į naujojo tilto statybos pradžią - suduoti sim bolinį
smūgį pirmajam kalamam poliui - jis ir atvyko. Kartu

— - 274 ■—
su juo buvo jaunoji karalienė. Žmonės nenuleido nuo
jos akių.
Po oficialiosios ceremonijos dalies, atkimšus šam­
pano butelį karalius pasakė:
- Tegul Nogato gelmėje visados nardys upėtakiai,
ir upė bus sklidina skaidraus vandens, kaip mūsų tau­
rės - šampano!
Visiems šaukiant valio, dar pridūrė: .
- O tiltas testovi amžių amžius! Tegul juo naudojasi
mūsų vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai, ne viena, ne dvi,
ne trys, o ištisos kartų kartos! - Joakimas pasisuko į
Lukreciją. - Tad pakelkime taures, kad šiuo tiltu bėgio­
tų mūsų vaikai!
Valdovo balsas buvo toks jaudinantis, jog niekas ne­
suabejojo: mažieji princai ir princesės jau pakeliui į šį
pasaulį. Žmonės spontaniškai ėmė ploti ir skanduoti:
- Tegyvuoja karalius ir karalienė!
- Valio! Valio!
Joakimas apglėbė žmoną. Lukrecija pajuto jo jėgą.
Prisiminė žodžius: Viešose vietose griežtai reikalausiu,
jog būtum mylinti žmona. Jo bučiuojama nesipriešino,
o ir nesinorėjo to daryti, kai vyro lūpos, dvelkiančios
vynuogėmis, ją užvaldė...
Aplinkiniai žmonės buvo laim ingi. Meilės bangos
pasiekė juos, kelios moterys nubraukė džiaugsmo, gal
gerumo ašaras.
Lydim i šiltų žodžių ir linkėjim ų abu išvažiavo. Au­
tomobilyje sėdėjo atokiai vienas nuo kito ir susimąstę
tylėjo. M intys buvo panašios, bet jie to nė neįtarė.
Keista, galvojo Lukrecija, jis bučiuoja taip, tarsi my­
lėtų. O nemyli. Vakarais net nebeužeina į miegamąjį

■— - 275 -—
patikrinti, ar užrakintos durys. Didžiulėje karališkoje
lovoje jau daugybė naktų esu vieniša ir apleista.
Būti šalia tokios moters ir jos neturėti didelis išban­
dymas vyrui, bet kitaip negaliu: jeigu aš jai nusileisiu,
niekada jos nebesutramdysiu. Aš valdovas, ji privalės
tai suvokti ir man paklusti, mąstė jis, ignoruodamas
širdies troškimus.
Taip ir grįžo į rūmus nepratarę nė žodžio.
Vakarienės metu valdovas buvo tobulai mandagus,
bet tik tiek. Daugiausia šnekėjo karalienė m otina. Ji
atrodė keistoka: nekantraujanti, įsiaudrinusi. M at pa­
sikalbėjo su Daugėla ir papasakojo jam apie Joakim o
bėdą, išgirstą iš Bleberio. Jos nuostabai, Daugėla ne­
pasipiktino, reagavo ramiai, gražiai padėkojo Korneli­
jai, nepamiršo pažerti komplimentų. Dabar ji netvėrė
kuo greičiau viską papasakoti Flavijui. Tad po vakarie­
nės Joakimas ir Lukrecija buvo palikti ramybėje.
Pavalgius Joakimas paklausdavo žmonos, kur ją
palydėti. Šį kartą nieko neklausdamas nusivedė į savo
miegamąjį, uždarė abejas duris. Išvydęs priekaištingą
Lukrecijos žvilgsnį, nusijuokė.
- Turiu tave nuvilti: bus visai ne tai, ko tu tikiesi.
Na, nebent gražiai paprašysi, - pasakė ir laukė audrin­
gos reakcijos, kad ji nieko nesitiki ir nesitikės, o jis yra
nenaudėlis ar dar blogesnis...
Apsiriko.
- Pasvajok, - tepasakė žmona.
Jeigu princas būtų pažvelgęs jai į akis, būtų jose iš­
vydęs ilgesį. Tačiau jis į akis nežiūrėjo, tik rim tai tarė:
- M udu turime pasikalbėti, o tavo miegamajame
gali būti pasiklausymo įtaisai. Ši patalpa turi specialią

— 276 -—
blokavimo sistemą. Gal duoti nurodymą, kad ir tavo
miegamajame įrengtų?
- Nesivargink, miegodama aš nekalbu, tad pasiklausy­
mo įtaisai pavojaus nekelia, - ramiai reagavo Lukrecija.
Sunku nemylėti tokios moters, atsiduso karalius.
- Džiaugiuosi, kad miegi tyliai. M an tiesiog paleng­
vėjo, vadinasi, kai kartu gulėsime, negrės pavojus būti
naktį pažadintam, - pašaipiai atsiliepė jis.
- Negrės dėl dviejų priežasčių...
- Gali ir nevardinti, - pertraukė ją valdovas. - Pri­
sėsk, - pasakė, pastumdamas prie židinio dvivietį
minkštasuolį. - Aš, tau leidus, atsisėsiu šalimais: prie­
taisai prietaisais, o vis dėlto patikim iau kalbėtis tyliai.
- Klausa nesiskundžiu, gali šnabždėti nors ir ato­
kioje lovoje gulėdamas.
- Puiki užuomina, gaila, neturime tam laiko, - iro­
nizavo, laukdamas jos pasipiktinim o, tačiau Lukrecija
tylėjo.
Karališka savitvarda, žavėjosi jis, žvelgdamas į žmo­
ną su meile, bet ji to nepastebėjo, sėdėjo nuleidusi akis
į židinio liepsnas.
- M udu turime skristi aplankyti tavo tėvo, Lukre­
cija.
Štai dabar savitvardos neliko nė ženklo.
- Kas nutiko tėčiui?! Ir ko tu tauški visokius niekus,
užuot pasakęs?!
- Tikrai nieko blogo. Tavo tėčiui, mieloji, viskas ge­
rai, - mandagiai tarė, tarsi nepastebėjęs žmonos gru­
bių žodžių.
- Tai kodėl turime naktį skristi? Sakyk gi pagaliau!
Tu tikras asilas raudonais batais!

— - 277 -—
 Šito ir mylinčiam vyrui buvo per daug.
- Jeigu neatsiprašysi, nieko daugiau neišgirsi, -
griežtai tarė karalius, nors žinojo, jog rizikuoja, reika­
laudamas atsiprašymo. Skristi būtina, Gajus Daugėla
dėl menko dalyko jų naktį nekviestų, o Lukrecija gali
užsispirti ir neatsiprašyti.
- Gerai, tu asilas ne raudonais batais. Atleisk.
Žinom a, dėl tėvo ji viską padarytų, tad kodėl dau­
giau nepareikalavus.
- Tokio atsiprašymo nepriimu.
- Kokio tau reikia? - Lukrecija sunkiai nurijo asilą
ir dar keletą žodelių.
- Bučinio. Jei negali kitaip, bent per šilko skarelę
pabučiuok.
- Nėra laiko ieškoti skarelės, - Lukrecija palinko
prie jo ir pakštelėjo į skruostą. Pajuto prasikalusios
barzdos dygumą, jam vienam būdingą malonų kvapą.
Joakimas nesitikėjo, kad mažas bučinėlis sukels
tokią didžiulę jausmų audrą. Tačiau sukėlė. Turėjo su­
telkti visą karališką savitvardą, kad nesuspaustų jos
glėbyje.
- Tavo tėvas skambino man, sakė turįs mums abiem
įdom ių žinių. Siūlo nejučia pasprukti, nenori, jog Fla­
vijus žinotų, - stengėsi dalykiškai kalbėti, bet balsas
prikim o, tebejautė jos lūpas ant skruosto.
Tėvas kažkodėl skambino ne jai, o Joakim ui. Vyriš­
kas solidarumas? Arba Joakimas ne viską jai pasakė.
Tiek to, nuskris ir sužinos.
- A r įmanoma iš rūmų išeiti nepastebėtiems? - te­
paklausė Lukrecija.
- Bandysime, - Joakimas pažvelgė į laikrodį. - Po

— - 278 -—
dešimties m inučių mūsų lauks Seimas. Nuveš į Kaspa­
ro oro uostą. Aš jo prašiau paruošti skrydžiui tavo lėk­
tuvą, maniau, norėsi pati pilotuoti.
Jis viską už mane nusprendė, man belieka tik vyk­
dyti, mintyse rūstavo Lukrecija, bet ramiai tarė:
- Gerai, einu persirengti ir ruoštis kelionei. Nesijau­
dink, man pakaks kelių minučių.
- Luką, neimk jokių daiktų. Durininkas tada ma­
nys, jog išėjome pasivaikščioti. Seimo automobilis sto­
vės už vartų.
- Gerai, tada dar greičiau būsiu pasiruošusi, - pasa­
kė ir uždarė miegamojo duris.

Savo privačiame oro uoste jų laukė grafas Kasparas

Kalvaitis. Jam nepatiko Joakim o idėja leisti pilotuoti
Lukrecijai, norėjo pats juos nuskraidinti.
- Kasparai, suprask, šalyje neramūs laikai. Kadangi
nebus manęs, privalai likti tu. Luką - puiki lakūnė, aš
ja visai pasitikiu. Ji ir be benzino sugeba išsilaikyti ore.
- Taip ir patikėjau, barone Miunhauzene! Kodėl ne­
leidi man pilotuoti? Juk naktis! Tu nesi lakūnas, tad nė
nesuvoki, ką reiškia skristi nakčia, - tik būdamas labai
sunerimęs Kasparas kalbėdavo su valdovu taip aštriai.
Joakimas suprato draugą ir neįsižeidė.
- Jau minėjau: mano žmona puiki lakūnė, pažįsta
visus žvaigždynus...

- Zinai, ką? A š tau parodysiu žvaigždynus, kad kitą

kartą naktį nebepaklystum, Kimai. Nes žvaigždės niekada
neišduoda, prietaisai genda arba sugadinami. Juk ne visa­
da tavęs lauks mano lėktuvas...

— - 279 -—
 - Tai tu neabejojai, jog kompasas kaltas! O vadinai
mane kvailiu!
- Na, privalėjau vaizduoti kietą vaikinuką, suprask, -
atsiprašomai šypsojo Lukrecija, bet jos veidas skendėjo
šešėlyje ir princas šypsenos nematė. - Dabar nebesvarbu,
verčiau pažvelk į dangų! Čia tokios ryškios žvaigždės, ko­
kios būna tik aukštai skrendant. A š tau parodysiu pava­
sario žvaigždynus. Pradėsime nuo aiškiausių. Tiesiai virš
mūsų galvų spindi ryški septynių žvaigždžių figūra - D i­
dieji Grįžulo Ratai. M atai?

- Pažvelk aukštyn - dangus nuklotas debesimis. Kokie

dar žvaigždynai! - Kasparas išblaškė Joakim o prisim i­
nimus. Nyko švelni Talokino naktis su žvaigždėtu dan­
gumi, jis vėl stovėjo ant kietos oro uosto dangos šalia
angaro.
- Vyrai, liaukitės! Kalbate apie mane tarsi apie
kokį autopilotą. Aš galiu turėti nuomonę šiuo klau­
simu, ar ne? - nelaukdama atsakymo nuėjo prie savo
lėktuvo.
Jos lėktuvas, brangusis ištikimasis draugužis...
Lukrecija palietė lėktuvą, ir akim irksniu pradingo
nyki neoninių lempų šviesa, angaras, betoninė aikštės
danga. J i vėl buvo tenai, mirusioje žemėje, ant lėktu­
vo sparnų pilkavo dulkės, džiūvo raudonas lenktynių
kombinezonas, gegužės saulėje spindėjo vandens laše­
liai ant nuogo nepažįstamojo kūno...
Vyrų balsai grąžino ją į dabartį. Lukrecija papurtė
galvą ir ryžtingai įlipo į lėktuvą. Susikaupusi ėmė ruoš­
tis skrydžiui.
Kasparas atsiduso. Jo žvilgsnyje, nukreiptame į ka-

— - 280 -—
ralių, priekaišto nebebuvo. Atsisveikindamas tvirtai
paspaudė Joakim o dešinę.
- Tu teisus, Joakimai, protingiau skristi dviese.
Šiuolaikiniai lėktuvai tobuli: automatinė valdymo sis­
tema ir prietaisai garantuoja saugius skrydžius tiek
dieną, tiek naktį, - teištarė Kasparas, nes suprato: Jo-
akimas mąsto kaip valdovas, kuriam pirm iausia rūpi
tėvynė. Jis, Kasparas, šitaip nepajėgtų - visur ir visa­
dos svarbiausia būtų Lukrecija.
Seimas visą laiką tylėjo. T ik paskutiniu momentu
šoktelėjo į lėktuvą ir kažką pasakė Lukrecijai. Joakimas
nenugirdo jo žodžių, bet aiškiai girdėjo jos atsakymą:
- Gerai, Seimai, būtinai perduosiu. Lauk mūsų, par-
vešime tau nuostabią lauktuvę! Būsi laimingas ir visą
amžių dėkingas!
Kokių lauktuvių mes galime parvežti sargybiniui,
kad būtų laimingas? Be to, jis mano sargybinis, kurį
pažįstu visą gyvenimą, tik aš vienas galiu žadėti, rūs­
tavo Joakimas, bet lėktuvas ėmė kilti, ir mintys apie
žmonos pažadus Seimui išlakstė. Šis momentas jam
visados nemalonus. Skristi pusė bėdos, bet kilim o ir
nusileidim o norėtų išvengti. Aišku, to niekas nežino ir
nesužinos, nes Joakimas sugeba slėpti savo silpnybes.
Šalia angaro stovėjo Kasparas su Seimu ir mojo ky­
lančiam lėktuvui, kurį netrukus uždengė debesys, akys
nebegalėjo įžvelgti blyksinčių švieselių, ir vyrai liovėsi
mojavę. Nutrūko paskutinis ryšys su išskrendančiais.
Beliko laukti sugrįžtant.
Kasparas nemėgo atsisveikinimų, išsiskyrimų, gal
todėl ir šeimos nekūrė. Meilė Lukrecijai - tik gražus
pasiteisinimas, žinojo jis, daugybė žm onių m yli vie-

281
nūs, veda kitus ir puikiausiai gyvena be tų idealių ro­
mantiškų jausmų.
- Tai aš jau ir važiuosiu, pone Kalvaiti, - išgirdo Sei­
mo balsą, ir filosofinės m intys dingo.
- Gerai, Seimai. Rytoj pasitiksi juos tu vienas, ma­
nęs čia nebus. Pareigos man neleidžia ilgam pasitrauk­
ti, reikia būti savo poste, jeigu neišskridau.
- Suprantu, pone Kalvaiti. Bleberis kažką rezga,
jaučiu. Atvažiuosiu kokią septintą valandą ryte.
- Gal per anksti. Manau, juodu atskris devintą, ne
anksčiau. Dėl viso pikto, gali atvažiuoti aštuntą. Bū­
čiau dėkingas, jei rastum minutėlę ir man skambtelė­
tum, kai juodu grįš. Laikas neramus, - pasiteisino.
- Gerai, būtinai jums paskambinsiu. O čia būsiu
pusę aštuonių, juk vis tiek neturiu ką veikti, kai nėra
princo, - nusišypsojo Seimas.
- Karaliaus, - pataisė jį Kasparas. - Pagaliau kara­
liaus. Tikėkimės, jog ne per vėlai.
Vyrai paspaudė rankas ir išsiskyrė. Abu buvo sune­
rimę. Seimui labiau rūpėjo Joakim o likimas, Kaspa­
rui - Lukrecijos.
Jie ne valdovai - abstrakti tėvynė jų nejaudino.

Gajus Daugėla nepaliaujamai žvilgčiojo į dangų ir į

laikrodį. Laukti sunku. O jeigu lauki savo vienintelės
dukrelės, kuriai gresia pavojai, netgi nepakeliama. La-
kūnas-bandytojas, drąsiai priimdavęs rizikingiausius
iššūkius, dabar bijojo.
Laikas tarsi sustojo.
Pagaliau! Jis ne tik klausa, bet ir širdim i išgirdo
dukters lėktuvo ūžesį ir palaimingai atsiduso: dar m i­

— . 282 —
nutė, kita, ir jis glaus savo didžiausią turtą prie širdies,
vėl gyvens.
- Tėti, ar tau tikrai viskas gerai? - pirm iausia pa­
klausė Lukrecija. - Visą kelią nerimavau.
- Gerai. Dabar tikrai gerai, dukryte. Ir Aistijoje
ramu. Sužinojau pavardę žmogaus, pardavusio tą pis­
toletą, tai ir panorau judu pamatyti, - pasakė tėvas. -
Buvau Londone, Margaretė Kaja daug padėjo. Na, bet
pakalbėsime, kai grįšime. Dabar sėskite į mašiną, va­
žiuosime.
- Tu pats prie vairo, tėveli? Kodėl? Nejaugi nebepa-
sitiki savo vairuotoju?
- Pasitikiu. Tačiau kuo mažiau žm onių žinos, jog
Aistijoje lankėsi Lansanijos valdovas su žmona, tuo
saugiau.
- Visiškai teisingai, - pritarė Joakimas.
Senuosiuose užmiesčio rūmuose jų laukė tik išti­
kim oji Sigita. Senutė glėbesčiavo savo numylėtinę ir
braukė džiaugsmo ašaras. Atrodė, jog visą amžinybę
nesimatė, o praėjo vos kelios savaitės.
Nors buvo vakarieniavę Elbinge, negalėjo atsisakyti
Sigitos paruoštų valgių.
- Judu valgykite, o aš pasakosiu. Gal labai nesuga­
dinsiu apetito, - kalbėjo Daugėla. - Taigi į Satebio auk­
cioną Londone tas pistoletas pateko 2003-iųjų pavasarį.
- Tėvą nužudė 1992-ųjų vasarą. Vadinasi, piktada­
rys buvo tikras, kad žmogžudystė pamiršta. Ginklas
labai brangus, gailėjo išmesti ir nusprendė parduoti, -
įsiterpė Joakimas.
- Galime daryti išvadą, jog žudikas didelis šykštuo­
lis, priklausantis aukštesniems sluoksniams: jis ne tik

— 283 -—
žinojo, jog vyksta toks Satebio aukcionas, bet ir pasi­
rūpino visais formalumais. Taigi pistoletą atnešė žmo­
gus, vardu ir pavarde - Grandas Pliuškinas. Londone
mane patikino, jog pasas buvo tikras, nesuklastotas,
išduotas Gudijoje. Sis aukcionas rim ta įstaiga, susisie­
kė su muziejais pasitikrinti, ar nėra ginklas pavogtas,
ar gyvena toks Pliuškinas. „G. Pliuškinas“ tikrai buvo
įregistruotas nurodytu adresu Gudijoje. Argi doruo-
liams anglams galėjo kilti įtarimas, jog cinikas Bleberis
pasinaudos genialių rašytojų - Balzako ir Gogolio - su­
kurtų šykštuolių personažų pavardėmis? Skurdžioje
šalyje už eurus nusipirkti pasą - vieni niekai. Gerai
sumokėk, milicija išduos tikrų tikriausią pasą su egzis­
tuojančiu adresu.
- Kaip jums ir pavyko tiek daug sužinoti? - stebėjo­
si Joakimas.
- Turiu draugų. Dažnai dalyvauju aukcionuose, do­
miuosi senove, žaviuosi senoviniais daiktais. Luką net
archeologiją studijuoja, juk žinai?
- Studijavo, tėtuk.
- Neabejoju, jog gausi diplomą, - šypsojo tėvas, -
kai tas sunkus metas baigsis.
Iš kur tėtis žino apie mano bėdas, sunerimo Lukre­
cija. Netrukus jai paaiškėjo, jog tėvas visai ką kita turė­
jo galvoje.
- Iš patikim ų šaltinių gavau žinių, kad Lansanijoje
ruošiamasi nuversti monarchiją. Dabartiniame etape
siekiama sukom prom ituoti valdovą. Kadangi Joaki­
mas nevartoja nei alkoholio, nei narkotikų, azartiškai
nelošia, buvo pasirinktas daugybę kartų patikrintas
būdas - sukompromituoti, pasinaudojus moterimi.

284
 - Bet aš...
- Joakim ai, mažiausiai svarbu, ką darai tu. Svar­
biausia - ką apie tave sugalvoja. Šmeižto kampanija
jau pradėta. Dėl to aš judu abu ir pakviečiau. Apie tą
pistoletą jau prieš savaitę turėjau žinių. Tačiau naudos
mažai, nes konkrečių įrodymų, jog būtent Flavijus Ble-
beris apsimetė Grandu Pliuškinu, nėra. Kaip nors įro­
dysime, neabejoju, bet dabar pamirškite tą pistoletą,
nes yra svarbesnių dalykų, - pasakė Daugėla. Patylėjo
valandėlę ir vėl prabilo, žiūrėdamas į dukterį: - Šian­
dien po pietų man paskambino karalienė...
- Mano mama?! - Joakimas nustebo.
- Taip, tavo mama. Taigi Kornelija man pasakė,
neva Lansanijoje plinta kalbos, jau ir vienas kitas bul­
varinis laikraštukas parašė, kad Talokino valsčiuje Jo-
akimo apvilta nusiskandino mergina. Karalienė bijo,
kad tų paskalų neišgirstų Lukrecija, todėl prašė manęs
taktiškai pasikalbėti, - baigė Daugėla, patenkintas,
kad duktė ėmė juoktis. To jis ir tikėjosi.
Joakim as pažvelgė į Lukreciją, ir dabar jau kvato­
jo abu.
- Nematau nieko linksm o, tai labai rimtas kaltini­
mas, juk nusižudė žmogus! Yra netgi liudytojų, ma­
čiusių tave, Joakim ai, pavasarį Talokine su jauna gra­
žia nekalta mergaite, dėl kurios tu metei lenktynes ir
praleidai su ja kelias dienas. O lenktynių tu nebaigei,
pradingai - tai žmonės pamena, be to, visi laikraš­
čiai daug rašė, - Daugėla vos valdėsi, kad pats neim tų
juoktis.
- Betgi, tėti, matai mane gyvą ir sveiką. Tai aš bu­
vau Talokine!

— - 285 -—
 - Vadinasi, iš tikrųjų žmonės matė princą su mergi­
na Talokine. Melas su teisybės priemaiša pavojingas...
- Aš galiu duoti interviu rim tam Lansanijos dien­
raščiui.
Joakimas tylėjo. Jis visą vakarą, net ir klausydamas
Daugėlos žodžių, stebėjo Lukreciją, kuri čia, savo vai­
kystės namuose, buvo visiškai kitokia - linksma, lais­
va, nesuvaržyta, žavinga aikštinga mergaitė. Neliko nė
pėdsako orios, susikaupusios damos. J i skambiai juo­
kėsi, laidė žaismingas replikas. Štai ir dabar bjaurios
paskalos ją tik juokina. A r taip būtų reagavusi Elbingo
karališkuose rūmuose? Vargu. J i nėra laiminga Lansa-
nijoje, suprato Joakimas ir nuliūdo. Ką turėčiau pada­
ryti, kad karalių rūmai taptų jai namais, kur skambėtų
jos juokas ir negestų linksmumas?
- M ano nuomone, dėl interviu nereikia skubėti,
nes tada im tų regzti ką nors naujo, gal dar bjauresnio.
Judviem vertėtų pasitarti su grafu Kalvaičiu, jis jaučia,
kokia padėtis šalyje. Kaip manai, Joakimai?
Susimąstęs Joakimas neišgirdo Daugėlos klausimo,
bet savaimingai linktelėjo.
- Taip, jūs teisus, Gajau.
- Savo pabėgimą laikiau kvailiausiu poelgiu, o pasi­
rodė visai kitaip. Nebesigailėsiu, jog buvau pabėgusi.
Iki šiol gailėjosi, vadinasi, Lukrecijai mūsų kelionė
nieko nereiškė, nusiminė Joakimas, bet tylėjo. Prabilo
Daugėla:
- Fato regimur - likimas valdo. Kiekvienas dalykas
anksčiau ar vėliau įgyja prasmę. Nors nesu fatalistas,
tačiau pripažįstu, jog būna reiškinių, kuriuos tegalima
vadinti lemties išdaigomis, ne kitaip.

— 286 -—
 V isi susimąstė, nepratardami nė žodžio, net malkos
židinyje liovėsi spragsėti - tarytum praskrido tylos an­
gelas.
- Valgomajame vėsoka, o ir visuose rūmuose taip
pat. A r judu nesušalote? - po valandėlės paklausė
Daugėla. - Vienas likęs gyvenu prezidentūroje, tad čia
beveik nešildoma. Nors šiandien, tikėdamasis jūsų su­
laukti, liepiau kūrenti židinius nuo pat ryto, vėsa tebe­
sijaučią. Tavo kambaryje, Luką, gal kiek šilčiau. Na, bet
ką čia šneku, judviem niekur nebus šalta, - tėvas dro­
viai nusišypsojo ir pakilo: - Pavargote, vaikai, o rytoj
anksti teks keltis. Būtų geriau, jei niekas nepastebėtų
jūsų išvykimo.
Iš šių tėvo žodžių Lukrecija suprato, jog jiems abiem
paruoštas bendras kambarys. Nenorėdama prie visų
rūpesčių tėvui suteikti dar vieną - savo šeimynines bė­
das - ji tepasakė:
- Tikrai nesušalsime, tėveli. Beje, karališkuose rū­
muose taip pat nėra šilta: patalpos didžiulės, aukštos,
visas miškas malkų neprišildytų, - kalbėdama vogčia
pažvelgė į Joakimą. Šio veide šmėstelėjo skausmo še­
šėlis, ir ji apgailestavo, kam papeikė jo rūmus.

287
 Devintas skyrius

ukrecijos kambaryje skaisčiai liepsnojo židinys! Kol

L jie valgė, senoji auklė vis ateidavo pakurstyti ugnį.
M ielos knygos, vaikystės žaislai, rožių puokštė
ant komodos - viskas buvo kaip kadaise. Daiktus
gaubė graudaus džiaugsmo, švelnaus ilgesio patina:
jie buvo jos ir kartu nebe jos. O tas aukštas valdingas
vyras pripildė kam barį keistų lūkesčių, nuodėm ingų
troškim ų...
Mergautinė lova, paklota dviem, pranašavo Lukreci­
jai neramią naktį. Kambaryje buvo ir nedidelė sofa, ant
kurios snūduriuodavo mama arba auklė, kai mažutė
Luką sunegaluodavo. Dabar ji nusprendė ant tos sofos
miegoti. Ištverti naktį šalia nuogo vyro ne jos jėgoms.
J i paėmė vieną pagalvę, pledą ir padėjo ant sofos.
- Nepasitiki savim? - Joakimas atvirai šaipėsi. - Be
reikalo, ši lova kur kas platesnė už miegmaišį.
Nakties Lansanijos žemėse prisim inim as karšta
geismo banga užliejo Lukreciją. Tada buvo lengviau,
nes jis tebuvo priklydęs nepažįstamasis, d ab a r- jos
vyras ir valdovas. Ji nedrįso atsiliepti, kad balsas neiš­
duotų jausmų.
- Kuris pirmas eisime į vonią? - paklausė Joaki­
mas.

— 288 -—
 Tylėti nebebuvo galima.
- Tu. Aš nueisiu į kitą.
Kitoje vonioje, skirtoje svečių kambariui, nebuvo
karšto vandens, tad Lukrecija ilgai neužgaišo. Kai ji
grįžo, Joakimas tebesimaudė. J i vikriai nusivilko cha­
latą, šmurkštelėjo po pledu ir užsimerkė, neabejoda­
ma, jog vyras bus nuogas, nes juodu atvyko tuščiomis
rankomis. Truputį suklydo: Joakimas iš vonios išėjo
klubus apsukęs rausvu rankšluosčiu. Nenustebo, jog
lova palikta jam, tik kietai sučiaupė lūpas, priėjo prie
sofos, vienu staigiu judesiu nubloškė pledą, paėmė
Lukreciją ant rankų ir nė nespėjus jai susivokti, pagul­
dė ant lovos.
- Priprask manęs klausyti. Aiškiai buvau pasakęs,
jog lova pakankamai plati dviem.
- Bent pledą man paduok, - suniurzgėjo ji.
- Nematau reikalo, antklodės pakaks abiem, - jis
leido nuslysti nuo klubų rankšluosčiui ir atsigulė.
- Neužgesinai šviesos.
- Aš noriu mylėti tave šviesoje.

A š noriu mylėti tave šviesoje- šie žodžiai persmelkė

mane visą, sukėlė širdyje geismų audrą. Jaučiau, jog
virpu ir prisispaudžiau prie sienos. Jis neturi to pa­
stebėti, aš neleisiu, priešinsiuos jo įnirtingom s glamo­
nėms. Tačiau...
Įnirtingų glamonių nebuvo. Ne tik įnirtingų, jokių.
Joakimas tebegulėjo ant nugaros, net galvos nepasuk­
damas į mano pusę. Neabejojau, jog pašaipiai šypsosi,
ir dar tvirčiau spaudžiausi prie sienos. Buvau tikra, jog
užm igti neleis jo artumas ir deganti šviesa, guodžiausi

— - 289 —
tik tuo, kad nakties vos kelios valandos, reikės anksti
keltis.
Vis dėlto užmigau, turbūt vaikystės kambarys pa­
dėjo.
Prabudau brėkštant. Vakare mudu neužtraukėme
užuolaidų, mačiau už langų šviesėjantį dangų. Ryto
aušra buvo pilka, kaip ir mano mintys. Šviesa nebe­
degė. Kada jis išjungė? Šitai man rūpėjo mažiausiai.
Svarbu buvo kas kita - Joakim o abejingumas. Širdies
gelmėje jaučiausi apvilta, kad jis nebandė suartėti.
Tarsi pajutęs mano slaptas m intis, Joakimas apsi­
vertė ant šono, ištiesė ranką, pirštų galiukais perbrau­
kė mano skruostą, kaklą. Ranka lėtai, nepaprastai lėtai
slinko žemyn, pasiekė krūtinę, sukeldama neapsakomą
malonumą... Stengiausi neišsiduoti, jog pabudau, nes
tada turėčiau priešintis, bet visas mano kūnas veržėsi
prie jo, mano valia slopo. Joakimas švelniai palietė an­
trą krūtį, pirštai atsitraukdavo ir vėl lėtai priartėdavo.
Apsim esti miegančia buvo vis sunkiau. Jo ranka lėtai
glamonėdama slydo žemyn... M ano geismas augo, aš
nebepajėgiau slopinti apėmusių jausmų, išsiveržė ato­
dūsis, panašesnis į dejonę, gal maldavimą. Joakimas
sumurmėjo „brangioji“, pakišo po manim kitą ranką ir
apvertė mane ant nugaros. Brutaliai nubloškė antklo­
dę, palinko prie manęs, atrišo mergautinių naktinukų
kaspiną. Šie, kaip ir daugelis kitų mano drabužių, buvo
likę senojoje spintoje, juk vestuvės įvyko taip staiga, aš
mažai ką pasiėmiau išvykdama.
- Kokie dori naktinukai, - pašaipiai pasakė. - M an
visai nepatinka, teks perplėšti, - stiprūs pirštai tim p­
telėjo kaspinų kraštus, akim irksniu buvau apnuoginta.

— 290 —
Jo delnai suėmė mano krūtis, jo lūpos prisiglaudė prie
manųjų. Priešintis nepajėgiau, pati jo troškau. Pajutau
jo liežuvį savo burnoje, glamonės darėsi aistringesnės.
- Nebijok, mano mažute, aš būsiu švelnus ir atsar­
gus, tau neskaudės, - kalbėjo truputį atsitraukdamas.
Aš nenorėjau, kad jis trauktųsi, man reikėjo jo, troš­
kau visiškai atsiduoti, bet jis neskubėjo. Lėtai, labai
lėtai bučiavo mane, glamonėjo vietas, kurių Hamletas
niekada nebuvo drįsęs paliesti, patraukdavo pirštus
ir kankinamai lėtai grįždavo, tarsi laukdamas, kad aš
prašyčiau tęsti. Ne, jis neskubėjo užvaldyti. Delnais
vos vos liesdamas krūtis, stebėjo mane, o aš veržiausi
prie jo, glaudžiausi visu kūnu, nuolankiai atsidavusi,
be žodžių prašydama mane paimti. Jo delnai paleido
mano krūtis, pakilo aukštyn, glostydami kaklą, pirštai
lietė mano lūpas. Aš bučiavau jo delnus, bet jis atitrau­
kė savo rankas nuo mano lūpų.
- N ori būti mano? - tai buvo valdovo įsitikinim as,
ne klausimas.
- Taip, - pasakiau.
- Tada nusirenk tuos marškinius, - jis padėjo man
atsisėsti. Išnirti iš perplėštų naktinukų buvo lengva.
- Eikš pas mane, - įsakė, tiesdamas rankas. Aš puo­
liau į jo glėbį.
Laikas sustojo. Išnyko visas pasaulis. Liko tik jis, jo
lūpos, rankos ir mano kūnas, trokštantis daugiau nei
bučiniai ir glamonės.
- O, mielasis, prašau... Dabar, Kimai. Prašau.
Jis įėjo į mane atsargiai, švelniai, vos vos judėdamas
ir staiga paliko.
- O ne, Kim ai, ne. Prašau.

— 291 —
 Tada įsiveržė galingai ir stipriai... Malonumas augo,
didėjo, aš nebepriklausiau sau, tai buvo stipriau už
mane, už visa, ką buvau iki šiol patyrusi... Ekstazė. V i­
siškas išsipildymas.
Tebejaučiau jį savyje. Apglėbiau kojomis ir ranko­
mis, neleisdama pasitraukti. Jo svoris mane jaudino,
švelniai liečiau jo nugarą, kaklą, panardinau pirštus į
plaukus, aistringai glaudžiausi. Pajutau, kaip jo mažas
gumulėlis manyje standėja, auga tarsi žiedo pumpuras,
užpildo mano visą atsidavusią esybę...
Antrąjį kartą malonumas buvo toks neapsakomas,
jog akim irkai praradau sąmonę. Kai pasaulis sugrįžo,
Joakimas gulėjo šalia ir tingiai glostė mano krūtinę.
Jaučiausi nuostabiai. Pirmą kartą gyvenime supra­
tau žodžių „saldus nuovargis“ prasmę. Troškau, jog ši
palaiminga būsena tęstųsi iki begalybės, kad ilgai ne-
prašvistų rytas ir nereikėtų keltis, o dangų aptrauktų
audros debesys, prasidėtų smarkiausia liūtis, ir mudu
galėtume visą dieną būti čia, lovoje... Neabejojau, jog ir
jis apie tai svajoja.
Suklydau.
Joakimas atsikėlė, apsisuko klubus pledu.
Girdėjau tylų krebždesį, žiebtuvėlio spragtelėjimą,
pajutau brangaus tabako dvelksmą. Jis pravėrė langą
ir užsirūkė. Mačiau jo gražų profilį lango fone, raudo­
ną cigaretės žėravimą. Baigęs įmetė nuorūką į židinį.
Dabar jis grįš į lovą, aš vėl jausiu jo stiprų kūną, galė­
siu bučiuoti jo gražias lūpas, veidą, šiltus delnus.
Negrįžo. Užsidegė kitą cigaretę, vėl godžiai rūkė.
- Maniau, tu nekalta, aš būsiu pirmas. Kada pradė­
jai? - Joakim o balsas žeidė mane kaip rim bo kirčiai.

— 292 — >
 Kada pradėjau?
Aš prisim iniau švelnius Hamleto bučinėlius. Pirmą
kartą Hamletas mane pabučiavo į lūpas per mano še­
šioliktąjį gimtadienį. Po to gal dar vieną kartą, nesu
tikra. Septynioliktą gimtadienį šventėme triukšmingai,
tėtis nedraudė gerti šampano. Tas šampanas purslojo
manyje, neleido užmigti. Basa nutipenau į Hamleto
kambarį. Jis prašė išeiti, mudu susipešėme, svaidėmės
pagalvėmis, dūkome kaip jauni kačiukai. Paskui jis del­
nais ėmė šildyti mano šaltas pėdutes, aš įsiropščiau į jo
lovą, mudu bučiavomės, supratau, jog jis manęs trokš­
ta, ir tai įvyko. Nepajutau nei skausmo, nei malonumo,
užtat mano smalsumas buvo patenkintas.
Tam nuotykiui aš neteikiau reikšmės, bet Hamletas
labai krim tosi. Nunešė mane į mano kambarį, apklojo,
prašė atleisti. Aš jį raminau, sakiau, jog esu laiminga,
anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykti.
Kitą dieną Hamletas padovanojo man nuostabiai
gražų žiedą, pasakė tėčiui, jog labai mane myli ir no­
rėtų vesti. Tėčiui patiko Hamletas, tad neprieštaravo,
tik pasiūlė sulaukti aštuoniolikos metų, nes Aistijos
įstatymai draudė tuoktis jaunesniems. Aš pasijutau
tokia svarbi, tokia patyrusi, tokia sužadėtinė. Išdidžiai
rodžiau klasiokėms žiedą. Netvėriau noru papasakoti
apie savo naująją patirtį, deja, neturėjau geros drau­
gės, kuriai galėčiau.
Mūsų antras suartėjimas įvyko po kelių mėnesių,
vasarai baigiantis, kai tėtis buvo išvykęs vizito į M ad­
ridą. Šį kartą patyriau malonumą, tačiau žinojau, kad
puikiausiai galėčiau gyventi ir be to. Dabar suprantu,

— 293 -—
jog aš tik leisdavau Ham letui save mylėti, o mano pa­
čios jausmai nebuvo prabudę arba dar nepažadinti.
Jeigu Joakimas būtų manęs šito pasiteiravęs kitu
laiku ir kitaip, gal ir būčiau papasakojus šią teisybę
apie savo pirmąją meilę. Dabar tylėjau.
- Nenori sakyti? Gal pamiršai, nes pradėjai anksti?
Kiek vyrų esi turėjusi?
Ir tai klausia jis, kuris nė suskaičiuoti negalėtų visų
užvaldytų moterų. Galėjau prim inti jam jo viengungiš­
ką butą, pasuojamas sargybiniams pabodusias mote­
ris... Įsipliekstų barnis, gal netgi man palengvėtų. Bet­
gi kuo tada skirčiausi nuo jo?
- Daug, - atsiliepiau. - Visus „Geležinio vilko“ ka­
riūnus, - pasakiau ir nutilau. Daugiau nepratarsiu nė
žodžio, kiek jis mane betardytų. Tačiau jis nebeklausi-
nėjo.
Abu tylėjome. Tai nebuvo ta gera, angelo nešama
tyla.
Skausmas manyje augo, užgoždamas visus kitus
jausmus. Nejaugi tai aš vos prieš keliolika m inučių
buvau laim ingiausia pasaulyje? Štai kokia yra mei­
lė - iki skausmo žeidžianti, nieko neduodanti, bet vis­
ką paim anti. Paimanti? Ne, nežinau. Nes aš jį vis vien
m yliu.
Galbūt Joakim ui tereikėjo nusijuokti, žaismingai
sureaguoti į tokius mano žodžius, ir būčiau tą įžeidi­
mą atleidusi, viską pamiršusi. Juk nepaisant nieko, aš
jį mylėjau, jis tebebuvo mano princas. Deja, jis niūriai
tylėjo ir įnirtingai rūkė, o nuorūką sviedė į židinį taip
stipriai ir paniekinam ai, tarsi mano nuodėmingą pra­
eitį.

— .. 294 —
 Tačiau mano praeitis nebuvo nuodėminga. Ir aš vi­
siškai nesigailiu, jog atsidaviau Hamletui. Priešingai,
aš džiaugiuosi, tai mane guodžia - Hamletas žuvo, pa­
žinęs mylimą moterį. Nenorėčiau, jog būtų kitaip. M ei­
lė Ham letui tebėra ramus, gražus, geras jausmas.
Trinktelėjo durys, ir likau kambaryje viena. Vonioje
šniokštė vanduo, pro atvirą langą veržėsi žvarbus ru­
dens oras. Prieš aušrą šalčiausia.
Privalėjau nurim ti ir nepravirkti, nes tėtis pastebė­
tų ašarų pėdsakus ir dar labiau susirūpintų, o padėti
juk negalėtų. Neišverktos ašaros spaudė krūtinę. Ką
daryti? Dangus saugo našlaičius, žinojau. Turbūt sau­
go nuo rim tų nelaimių, o paguodos meilės reikalais
nedalija. Su savo jausmais žmogus privalo pats susido­
roti.
Mama, jei tu būtum... Nukreipiau akis į mamos
portretą, bet blausioje rudens ryto šviesoje negalėjau
m atyti m ylimų bruožų. Nesvarbu, puikiai atsiminiau
gerą šypseną ir žvilgsnį.
Mano akys merkėsi. Tiesiog stebėtina, bet aš tuojau
pat užmigau.
Kai pravėriau akis, jau buvo prašvitę, visi daiktai
kambaryje atgiję, ir mama paveiksle man šypsojo. Ne-
besijaučiau nelaiminga, nors gulėjau viena.
Joakim o nei lovoje, nei kambaryje nebuvo.
Vos prabudusi pamirštu visus sapnus. Šį kartą sap­
nas buvo toks ryškus, tarytum būčiau nesapnavusi, o
tikrai girdėjusi mamos žodžius.
Dukrele, kalbėjo mama, moterys gali rinktis. Tu
pasirinkai ne tik gražuolį, bet ir valdovą. Teks išmok­
ti gyventi su juo. Argi jis galėtų būti kitoks? Negalėtų.

— - 295 —
Jis pripratęs, kad visi jo klausytų, nedelsdami vykdytų
įsakymus. Jam skaudu, kad ne jis tau pirmasis, ir pyk­
čiu bando nuslopinti širdperšą. Laikui bėgant suvoks,
jog buvo neteisus, prašys atleidimo. Jeigu tu būtum
norėjusi vienodo, nuobodaus, ramaus gyvenimo, ne­
būtum tekėjusi už Joakimo. Ieškotum vyro, panašaus
į Hamletą, kuris tave ne tik mylėjo, bet tave garbino,
adoravo. Tau šito nepakanka, tu nori mylėti pati. Jei­
gu Hamletas būtų gyvas, tu vis vien būtum pamilusi
princą, juk žinai. Taip tau lemta, tad nesijausk išdavusi
Hamletą. Nes ne mes meilę pasirenkame, o meilė mus.
Meilė mus pasirenka. Tikėjau tuo ir vis vien jaučiausi
pamynusi Hamleto atminimą. O bjaurus Joakim o el­
gesys keistai nutolo.

296
 Dešimtas skyrius

udens migla sklaidėsi, balta saulė ir šerkšnota žolė

R žadėjo gražią dieną. Geras oras skrydžiui, pagalvo­

jo Lukrecija, eidama pusryčiauti.
Valgomajame sėdėjo tiktai auklė. Stalas buvo pa­
dengtas vienam asmeniui.
- Labas rytas, auklyte.
- Labas, mažute mano. Jau būčiau ėjusi žadin­
ti. Apkepas dar šiltas, tuojau įdėsiu, sėskis, valgyk, o
šviežios kavos bėgsiu užplikyti. Aš tuojau, - subruzdo
ruoštis Sigita.
- Neskubėk, auklyte. Vyrai jau valgė?
- Taip, abu kartu. Dabar užsidarė kabinete ir jau
gerą valandą tariasi. Gal susitars dėl tavo skyrybų...
- M ano ko?!
- Skyrybų, dėl ko gi daugiau tokiais rūsčiais veidais
taip ilgai tartųsi? Aš juk matau, koks liūdnas ir nesavas
tavo tėvelis pasidarė po tavo vedybų. Sublogo, į tuos
namus negrįžta, prezidentūroje gyvena. Graužiasi ati­
davęs tave tiems nelaimėliams lansanams.
- Auklyte, juk tėtis norėjo tų vedybų...
- Dėl to ir kremtasi, jaučiasi kaltas. Jam pavyks,
susitars gražiuoju, tu nebijok, mano mažute. O jei ir

— 297 —
reikės sumokėti, tai nieko tokio, Lansanijos žmonėms
bus, girdėjau labai skursta tenai.
- Bet aš visai nenoriu skirtis, man patinka būti ka­
raliene! - Tai buvo tiesa, bet ne visa: Lukrecija tikrai
nenorėjo skyrybų, nes mylėjo Joakimą, tačiau karalie­
nės karūna ją slėgė. Kai nuo lopšio žinai, jog būsi kara­
lienė, yra lengviau, bet kai karūna nukrinta nelauktai,
lyg perkūnas iš giedro dangaus, sunku priprasti. Dabar
ji ėmė atjausti princesę Dianą, kuri nepakėlė karališkos
naštos, nors buvo metas, kai ją smerkė.
- Einu užplikyti kavos, - tepasakė auklė, nepatikė­
jusi, jog jos mažutei patinka būti karaliene.
Po pusryčių Lukrecija nuėjo į tėvo kabinetą. Abu vy­
rai ją išvydę atsistojo, Joakimas nusilenkė.
- Pagarba miegaliams, - linksm ai šypsojo tėvas, ne­
įtartum , jog prieš valandėlę buvo niūriai nusiteikęs. -
A r jau pusryčiavai...
Buvo aišku, jog jis norėjo kreiptis „mažute mano“,
bet šių žodžių neištarė. Kodėl, spėliojo Lukrecija, dėl
Joakim o ar dėl karalienės statuso? Norėjosi galvoti,
jog dėl Joakimo. Kas ir kokia ji bebūtų, tėčiui visados
liks mažute jo dukrele.
- Taip, tėtuk, labai skaniai prisikimšau.
- Tai gerai, kad nenuvylei Sigitos: nuo ankstyvo
ryto ruošė tavo mėgstamus valgius.
Joakimas tylėjo. Rodėsi, nė negirdi tėvo ir dukters
dialogo. Jo nuotaika prasta, pokalbis su prezidentu
nebuvo malonus. Ne, ne dėl skyrybų juodu tarėsi, nė
vienam tokia m intis nė nekilo. Kalbėjo apie energijos
išteklius, negyvų žemių atgaivinimą, apie Europos
banko atsisakymą suteikti Lansanijai ilgalaikę pasko­

— - 298 -— "
lą, kol ši nepadengs metų metais susikaupusių procen­
tų. Gajus Daugėla kalbėjo apie viską atvirai, kadangi
dėl sunkios padėties šalyje kaltino Flavijų Bleberį, ne
Joakimą, nesusimąstydamas, jog dabartinis valdovas
prisiim a visą atsakomybę ne tik už dabartį, bet ir už
praeitį.
- Manyčiau, metas skristi, - pasakė Lukrecija. - A r
judu dar ne visus reikalus aptarėte?
Tėvas pažvelgė į laikrodį.
- Tuojau turėtų pasirodyti Fernanda...
- O, tėtuk, tu prisim inei jai paskambinti, puiku! Va­
kar pasivėlinau, o šį rytą visai pamiršau.
Nenuostabu, jog pamiršai. Ir Joakimas, abejoju, ar
girdėjo, ką aš jam kalbėjau, toks susimąstęs, atitolęs,
pagalvojo tėvas, bet pasakė:
- Bijojau, jog pažadinta ankstyvą rytą Fernanda
spyriosis, nenorės skristi į Elbingą, o buvo priešingai:
džiugiai sutiko ir pasiteiravo, kelintą ir kur būti. Ne­
maniau, jog jai nepatinka darbas prezidentūroje ar gy­
venimas Aistijoje.
- Tėti, jai patinka ir darbas, ir gyvenimas, tačiau... -
Lukrecija nebaigė ir pakeitė temą: - Tai Fernanda atva­
žiuos čia, o ne į oro uostą?
- Taip, čia. J i ir nuveš jus, mažiau bus pastebima.
Aš atsisveikinsiu su jumis dabar. Tavo tokia šelmiška
šypsena, dukrele. Aš ko nors nežinau, ar kaip? - pa­
klausė Daugėla, nors atsakymas jam nelabai ir rūpėjo.
Svarbiausia, šalia dukrytės bus patikimas žmogus iš
savos šalies.
Kol Lukrecija galvojo, ką atsakyti tėvui, netikėtai
viską suprato ir paaiškino Joakimas:

— 299 —
 - M ano sargybinis Seimas susižavėjo ta mergina.
Gal ir ji, jei noriai sutiko skristi.
- Tada viskas aišku. Džiaugiuosi, nors ir gaila ne­
tekti geros darbuotojos... - pasakė Daugėla, vos neiš­
taręs: atiduočiau visas prezidentūros damas mainais į
savo dukterį.

Oro uoste jų laukė Laisvūnas, Lukrecijos vaikystės

draugas, kurį Hamletas irgi mokė skraidyti. Jis buvo
keleriais metais vyresnis už ją, pernai baigęs Aviacijos
akademiją. Daugėla juo labai pasitikėjo, laikė perspek­
tyviu darbuotoju, talentingu lakūnu.
- Sveikas, Laisvi! Kaip laikaisi? M alonu tave ma­
tyti, - Lukrecija pakštelėjo jam į skruostą. - Lėktuvas
paruoštas?
- Taip. Pats viską patikrinau, niekur nebuvau pasi­
traukęs ir akių nenuleidau nuo lėktuvo.
- Tada gerai. M an nebereikės tikrinti. Sutaupei
mums laiko. Ačiū, Laisvi.
- Tarnauju Aistijai, jūsų didenybe, - juokais nusi­
lenkė Laisvūnas.
- Ir Lansanijai, - šyptelėjo ji. - Čia mano keleiviai -
Kimas ir Fernanda. Malonėkite į lėktuvą. Nesijaudink,
Fernanda, tavo bagažu bus pasirūpinta. Autom obiliu
taip pat.
- Dėkoju, - pasakė Fernanda, bet nelipo į lėktuvą.
Stovėjo ir laukė, kol tai padarys valdovas. Laisvūnas to
nė nepastebėjo, nes visą dėmesį buvo sutelkęs į savo
mylimą vaikystės draugę.
- Sudie, Laisvūnai. Ačiū tau, buvo tikrai malonu pa­
simatyti, - juodu draugiškai apsikabino.

— 300
 Kai Lukrecija atsisėdo į piloto vietą, Joakimas pa­
klausė:
- Šitas irgi iš „Geležinio Vilko“ būrio?
- Ne. Iš „Sidabrinio Aro“. Jie, kaip lakūnai, dar pa­
jėgesni vyrai už geležinius vilkus, - ramiai atsiliepė ji.
Knietėjo pridurti „asile raudonais batais“, tačiau nuri­
jo užgaulų kreipinį ir ne todėl, jog salone buvo Fernan­
da. Pilotuodama ji visą dėmesį ir m intis stengdavosi
sutelkti skrydžiui. Na, šį kartą mestelėjo repliką apie
„Sidabrinį Arą“, bet Joakimas pats prisiprašė.
Koks dar geležinis vilkas ir sidabrinis aras, ir kodėl
man atrodo, jog jaunavedžiai pykstasi, mąstė Fernan­
da, bet tylėjo. Dėl sudėtingos padėties šalyje juodu ne­
galėjo išvykti medaus mėnesiui, žinojo ji.
Argi medaus mėnesį lemia vieta? Su tokiu vyru man
visas gyvenimas tekėtų medumi. Žinom a, Seimas šau­
nus, patrauklus, ir man labai patinka, bet šalia princo
Joakim o kiekvienas vyras tampa nematomas. Fernan­
da vogčia į jį pažvelgė. Karaliaus išraiška buvo tokia
niūri ir grėsminga, jog sukėlė abejonių dėl tų medaus
metų. Gal vis dėlto paprastas vyras geriau nei karalius,
kas žino, susimąstė Fernanda.
Lėktuvas staigiai smego į oro duobę, mergina išsi­
gandusi aiktelėjo. Joakimas uždėjo šiltą delną ant Fer-
nandos rankos ir raminamai spustelėjo.
- Nesibaiminkite, panele Fernanda. M ano žmona
puiki lakūnė, galbūt vienintelė tokia visame pasaulyje.
Mudviejų gyvybės patikimose rankose, - jis nusišyp­
sojo, ir akim irksniu Fernandai dingo ne tik visos skry­
džio baimės, bet ir abejonės dėl medaus metų - toks
malonus buvo šilto delno prisilietim as ir žavinga kara­
liaus šypsena.

— - 301 -—
 Kai lėktuvas po truputį ėmė leistis žemyn ir pasi­
matė gotikinės katedros 90 metrų aukščio bokštas
su auksiniu kryžium i viršūnėje, senamiesčio raudoni
čerpių stogai, upė su daugybe grakščių tiltų, Fernan­
da nuliūdo, jog kelionė baigiasi. Galėjo būti ilgesnė, juk
daugiau niekada ji nebesėdės šalia karaliaus.
Tas liūdesys be pėdsakų dings, vos tik ji pamatys
oro uoste jų laukiantį Seimą ir laimingas, meilę spin­
duliuojančias jo akis. Fernanda bus tikra, jog ši meilė
skirta jai vienai. Turės prabėgti nemažai dienų, kol su­
pras, jog klydo.
Į rūmus važiavo senomis siauromis Elbingo gat­
vėmis. Seimas padarė vieną kitą lankstą, norėdamas
parodyti miestą iš gražiausios pusės. Karalius neprieš­
taravo - jam pačiam malonu jausti amžių dvelksmą,
didingąją šalies senovę, kai šiomis gatvėmis vaikščiojo
narsieji vikingai ir baltai - mėlynakiai šviesiaplaukiai
dabartinių aisčių ir lansanų protėviai.
- Kaip tau patinka lauktuvės, Seimai? - paklausė
šypsodama Lukrecija.
- Malonesnių nesu gavęs, - atsiliepė jis, ir Fernan-
dos širdį užliejo džiaugsmas, bet ji prašneko nekalčiau­
siu balseliu:
- O aš ir nepastebėjau, kad Seimas būtų gavęs kokių
lauktuvių.
Autom obilyje Lukrecija juokavo ir palaikė lengvą
pokalbį, nors buvo truputį susirūpinusi, kad nepasi­
kalbėjo su Joakim u dėl Fernandos apsigyvenimo E l­
binge. Jis gali uždrausti jai lik ti čia. Dabar, Fernandai
girdint, vėlu apie tai kalbėti. Be to, jie jau įvažiavo į
rūm ų kiemą.

— • 302 —
 - Seimai, nuvežk panelę Fernandą į „Svečių namus“.
Pasakyk adm inistratoriui, jog tai mano nurodymas. Jei
kils kokių nesklandumų, skambink mano asmeniniam
sekretoriui Pimui, aš jį įspėsiu. Tu laisvas iki keturio­
liktos valandos, bet laikyk mobilųjį įjungtą.
- Supratau, jūsų didenybe. Ačiū, jūsų didenybe! -
Seimas nušvito supratęs, jog Fernanda lieka Lansani-
joje, ir jų meilei nebėra kliūčių.
- Baik, Seimai. Fernanda savas žmogus, - tarė Joa-
kimas ir pasiūlė ranką žmonai.
Lukrecija simboliškai atsirėmė ir lengvai atsiduso:
Fernandos klausimas teigiamai išspręstas. Kimas būna
įžeidžiamai bjaurus, bet blogas tikrai nėra. Norėjo pa­
dėkoti, bet susilaikė: jos padėką jis galėjo palaikyti at­
siprašymu. To ji nenorėjo. Tai jis turėtų jos atsiprašyti,
o ji dar pagalvotų: atleisti jam ar ne.
- Iki pietų, brangioji, - hole Joakimas atsainiai link­
telėjo.
- Geros dienos, - tarė ji. Vis dėlto pridūrė: - Ačiū,
kad pasirūpinai Fernanda.
- Nėra už ką. Rūpintis žmonos favoritėmis - mano
pareiga, - mestelėjo ir pasuko į savo kabinetą.

Rūmuose tvyrojo įprastinė rytinė ramybė, tik m onoto­

niškai ūžė dulkių siurblys ir retkarčiais sudunksėdavo
varstomos durys.
Lukrecija palindo po dušu, persirengė ir nuėjo į savo
kabinetą peržiūrėti korespondencijos bei šiai dienai
numatytos dienotvarkės. Kompiuteryje jokių žinučių
nebuvo, ji pati neatidėliodama parašė tėčiui, jog skry­
dis sėkmingas, Fernanda nuvežta į viešbutį „Svečių

— 303 —
namai“, kuriame apgyvendinami garbingiausi Lansa-
nijos svečiai.
Kadangi Lukrecija vis dar neturėjo asmeninės sek­
retorės, karalienės motinos padėjėja arba sekretorė
palikdavo žinutes, kur kokiu laiku ji privalo būti. Kol
kas pavedimų buvo nedaug. Šią dieną nebuvo nieko.
Tai patiko Lukrecijai, nes vakare su vyru reikėjo da­
lyvauti Prancūzijos ambasados priėmime. Privalėjo
atrodyti elegantiška, nes ambasadorė Gabrielė Kolet
yra rafinuota dama, kuriai priim tiniau kelios raukšlės
veide, negu viena ant kojinės. Lukrecija susimąstė. J i
čia tokia vieniša, neturi su kuo pasitarti. Fernanda čia
kol kas svetima, nieko nežino nei apie Lansanijos ma­
das, nei apie papročius. Ir apie Europos aukštuomenės
gyvenimą taip pat. Scilė gudri, jos patarimai pravers­
tų, tačiau Scilė nėra geranoriška. Belieka pasikliauti
savimi ir vaikystėje girdėtais mamos žodžiais: „M yli­
mo vyro artumas bei parama yra geriausi papuošalai ir
makiazas .
Lukrecija dar nežino, jog laiko ruoštis pobūviui am­
basadoje visai neturės.
Pietų metu karalienė m otina pasakė:
- Penkioliktą valandą naujo skyriaus atidarymas
miesto vaikų ligoninėje. Tau reikia dalyvauti, brangioji.
- Žiūrėjau savo dienotvarkę - toks renginys nenu­
matytas.
- Aš pamiršau įspėti savo sekretorę, kad negalėsiu
vykti, todėl ji tau ir neužrašė, brangioji. Nieko tokio, ar
ne? Dabar žinai.
- Betgi dabar jau po dviejų penkiolika, - ėmė kalbė­
ti Lukrecija, bet karalienė ją pertraukė.

— 304 —
 - Spėsi. Juk jau desertą valgome. Baigsime pietauti,
įspėsiu savo vairuotoją, jis tave nuveš, o po kelių va­
landų atvažiuos paimti.
Senosios karalienės vairuotojas M ikis Slunkius, iš­
vaizdus apyjaunis vyriškis, garsėjo išpuikim u, dailiais
ūsais ir prastu vairavimu. Jei nori pavėluoti, paprašyk
Slunkiaus nuvežti, juokaudavo rūmų tarnautojai.
- Po kelių valandų?! Jūsų didenybe, juk šį vakarą
priėmimas Prancūzijos ambasadoje...
Karalienė neleido Lukrecijai baigti.
- Galėsiu ir aš pabūti sūnaus palydove. Madam
Gabrielė Kolet mano gera pažįstama, tad su malonu­
mu tave pavaduosiu, brangute. Ką manai, Flavijau?
- Puiki m intis, Kornelija, susitiksi su gera drauge.
Madam Kolet tikrai džiaugsis tave matydama, - pritarė
Bleberis. - M an šis vakaras laisvas, aš neleisiu nuobo­
džiauti jaunajai karalienei: aprodysiu rūmus, paveikslų
galeriją su visais garbingaisiais protėviais...
Kol jiedvi kalbėjosi, Joakimas nepratarė nė žodžio,
tačiau dabar, išgirdęs Bleberio šneką, vos tvardėsi ne­
nusikeikęs.
- Į vaikų ligoninę mano žmoną nuveš Seimas. O fi­
cialioji dalis, manau, ilgai neužtruks. Gydytojai bran­
gina laiką ir netuščiažodžiauja. O patalpų apžiūrą, pa­
šnekesius su ligoniukais ir dovanėlių dalijimą užbaik,
kada panorėjusi, mieloji. Pati geriau jauti, kiek tau
reikės laiko pasiruošti priėm im ui. Kada beišeitum iš
ligoninės, Seimas tavęs lauks prie durų. Į Prancūzijos
ambasadą išvyksime devyniolika keturiasdešimt, -
valdingai pasakė. Kai jis kalbėdavo tokiu tonu, m otina
nesiginčydavo, vis tiek niekas nepasikeistų, tik užrūs­
tintų sūnų.

— 305 —
 Bleberis mažiau pažinojo Joakimą.
- A r ne per daug garbės ambasadai, jei atvyks net
trys karališkos šeimos asmenys? Būsi pagerbtas tarp
moterų. Gal ir man vykti drauge? Prancūzų puikus
vynas...
- Ačiū, Flavijau, - Joakimas mokėjo karališkai
tvardytis. - Į ambasadą aš važiuosiu tik su Lukrecija.
Džiaugiuosi, jog turi laisvą vakarą, neabejoju, mamai
bus malonu praleisti jį su tavim.
- Bet aš... - Bleberis bandė kalbėti, bet Joakimas
atsistojo. Kai karalius pakyla, pietūs laikom i baigtais.
Eidamas iš valgomojo Joakimas palinko prie Lukre-
cijos ir negarsiai pasakė:
- Ligoninei kiekviena suknelė tiks, nes teks apsi­
vilkti personalo chalatą. Tokios taisyklės galioja ir ka­
raliams. Svarbu skrybėlaitė. A r turi madingą ir praš­
matnią?
- Taip, keletą. Su tėčiu dalyvaudavau juostelių kir­
pimuose. A r padėsi išsirinkti tinkamą?
- M ielai, bet... - Joakimas nutilo. Po valandėlės pa­
šaipiai pridūrė: - M an draudžiama užeiti į tavo miega­
mąjį. Nebent atneštum skrybėlaites į manąjį. Galėčiau
ta proga ir intymesnius tualetus parinkti...
Kol Lukrecija mąstė, kaip replikuoti, juodu pasiekė
miegamojo duris.
- Pagalvosiu, jūsų didenybe, - pasakė ji jausdama,
jog balsas ją išduoda.
- Lauksiu, - išgirdo atsakymą. Karaliaus balsas
buvo prikimęs. Tai guodė ir teikė vilčių.
Lukrecija išsirinko pastelinę rausvą ir ryškiai žalią
skrybėlaites. Pasipuošė žaliąja ir pabeldė į Joakim o
miegamojo duris, kitoje rankoje laikydama rausvąją.

306 -—
 - Na, kaip? - paklausė.
Žalios skrybėlaitės fone jos akys prim inė spindin­
čius smaragdus, o veido oda - rausvai baltą rožę.
- Nuostabi, gražiausia pasaulyje, - pasakė jis, -
...skrybėlaitė.
- Tada rausvosios nebesimatuosiu, - Lukrecija nu­
sivylusi, jog ne ji, o skrybėlaitė gražiausia pasaulyje.
- Taip, nebeverta. Žalia spalva labai tinka ligoninei,
raminamai veikia.
Lukrecija grįžo į savo kambarį. Karalius žvelgė jai
įkandin ir kažkodėl šypsojo.

į vaikų ligoninės atidarymo iškilmes Lukrecija nuvyko

laiku ir buvo labai m aloniai sutikta gausiai susirinku­
sių svečių bei personalo, juk smalsu pam atyti jauną­
ją karalienę iš arčiau. Jos taktas ir natūralumas visus
sužavėjo. Lukrecija atidžiai klausėsi kiekvieno pašne­
kovo, pakalbino, pamylavo vaikus. Vizitas į ligoninę
jai buvo ne naujiena. Svarbiausias dalykas tokiais at­
vejais - maloniai šypsotis ir nešykštėti komplimentų.
Įvardyti trūkumus reikia darbo metu, o ne per šventes,
sakydavo tėtis.
Taip Lukrecija ir elgėsi. V isi buvo patenkinti.
Labiau nerimavo dėl vizito į Prancūzijos ambasadą.
Savo Aistijoje ji artim ai pažinojo daugumą ambasado­
rių, kilus kokiam neaiškumui galėjo ir skambtelėti, juk
tada ji buvo tik jaunutė prezidentaitė. Lansanijoje jos
statusas visai kitas: ji - karalienė, privalo būti ori ir
viską išmananti. Jei su vyru būtų kitokie santykiai, pa­
sitartų. Dabar neturi net sekretorės, Fernanda nieko
nenutuokia apie Lansaniją, o klausti karalienės Kor­

— . 307 -----
nelijos neatsargu: įsižeidusi, kam sūnus jos nesiveža,
gali tyčia blogai patarti. Ne, taip nepadarytų, nes myli
sūnų, tačiau Lukrecijai reikia jaunos patarėjos.
Nusprendė užsivilkti puošnią ir brangią, bet trumpą
suknelę. Trum pa neatrodys iškilmingai, o kadangi bus
brangi, neįžeis dalyvių savigarbos. Pirmiausia prideri­
no prie gražiojo žiedo vėrinį, o tada ėmė ieškoti sukne­
lės, derančios prie vėrinio. Lukrecijos laimei, Joakim o
proprosenelė buvo žaliaakė, ir vėrinyje vyravo smarag­
dai, apsupti skaidrių deimantų, tad galėjo rinktis žalio
atspalvio vakarinius drabužius.
Tuo tarpu karalienės Kornelijos nuotaika buvo
prasta: praleisti vakarą namuose visai nesinorėjo.
Sėdėti prie televizoriaus, kai programos skirtos pra­
stuomenei?! Prancūzijos ambasadoje skambės gyva
m uzika, suksis poros, krištolo taurėse putos šampa­
nas, galantiški vyrai žarstys damoms kom plim entus.
Jos ten nebus. J i suprato sūnų ir neįsižeidė, jog jis eis
su žmona. Tai teisingas poelgis, sakė protas, bet jaus­
mai nerimo, troško linksm ybių.
Vis dėlto sunku susitaikyti su m intim i, jog nebesi
karalienė-valdovė, o tik vargana karalienė-motina. Na,
sūnus visados buvo jai geras, tad pamėginti galima...
Sosto menėje Joakimas nagrinėjo Lansanijos kana­
lų sistemos projektą.
Vyrams taip paprasta tinkamai apsirengti, ilgesingai
pamanė Kornelija. Ištisus metus, o gal ir šimtmečius tie
patys smokingai, balti marškiniai, juodi batai. Keičiasi
tik medžiagų kokybė ar kaklaskarių spalva ir forma.
Karalienė buvo gudri, žinojo, jog pirmiausia reikia
pašnekovą maloniai nuteikti, tad pasakė, žvelgdama į
brėžinį:

— 308 —
 - Širdis džiaugiasi, kai pagalvoju, jog tu atgaivinai*
benusenkančias upes. Tiesiog nuostabu, sūneli, vėl tu­
rėsime didžiausią pasaulyje vandens sistemą.
- Dar negreitai, mama. Bet darbas vyksta. Nogate
jau teka vanduo! Ir tilto statyba sparčiai vyksta: atra­
mos baigtos, skersinės sijos sumontuotos, o dangos
klojimo darbams atšalę orai mažai trukdys. Jeigu ne-
snigs ir nepustys, iki Kalėdų tiltas bus baigtas.
Karalienei atrodė, kad jau pakankamai pasikalbėjo
apie nuobodžius dalykus, galima ir apie vizito tikslą
pradėti.
- Sūnau, Lukrecija dar negrįžo iš tos vaikų ligoni­
nės. Bijau, jog nebespės tinkam ai apsirengti, o gal ir
neturi nieko deramo. Šį vakarą Gabrielė, žinau, pa­
kvietė daug kilm ingų asmenų, dalyvaus netgi Velso
princas...
- Mam a, Lukrecijos tėvą kviečia visi Europos mo­
narchai. Kadangi žmona mirusi, su juo kartu keliau­
davo duktė, tad Lukrecija yra bendravusi su daugybe
pasaulio galingųjų. Prisim ink, kiek jų sugužėjo į mūsų
vestuves, nors kvietimus gavo vos ne paskutinę dieną.
- Į tavo, Lansanijos valdovo, vestuves, sūnau.
- Manau, Lukreciją taip pat norėjo pagerbti.
- Tuo puikiau ji turi atrodyti šiandien. Gal savo pur­
purinę, auksu siuvinėtą suknelę pasiūlyti?
Karalienė turėjo galybę suknelių. Joakim o nuomo­
ne, visos buvo siuvinėtos auksu ir pernelyg puošnios,
tad Lukrecijai netiktų. Tačiau jis pasakė:
- Ačiū, mama, bet, bijau, Lukrecijai bus platoka.
- Taip, tikrai, o susiaurinti laiko nebėra.
Visa laimė, galvoja jis.

— - 309 —
 - Gaila, negalėsime pasinaudoti tavo gerumu.
- Tai gal man eiti su jumis kartu? Atitraukčiau dė­
mesį, galėtume visi keturi prie vieno stalelio susėsti...
Žinom a, keturiese, juk ir Flavijus eitų, dar ką nors
bjauraus suregztų... Na, ne, šito nebus.
- Ačiū, mama, tu labai maloni. Bet kvietime aiškiai
parašyta, jog kviečiamas Lansanijos valdovas su žmo­
na, - pasakė mandagiai: juk žodžiai tam ir yra, kad pa­
slėptum m intis.
- Gabrielė mano draugė, tai...
- Tokiais atvejais tuo labiau reikia laikytis etiketo,
mama. Juk pati taip mane mokei. Atleisk, mama, man
jau metas rengtis, - pasakė ir atsistojo.
- Jeigu žmona prastai pasirodys, nekaltink manęs -
aš tave perspėjau, sūnau.
Likęs vienas Joakimas vėl atsisėdo ir įsigilino į brė­
žinius, laiko dar turėjo. Jis pamiršo ir m otiną, ir būsi­
mą vakarą. Etiketai, tualetai, banketai tėra smulkme­
nos, nevertos tikro vyro dėmesio. Daug svarbiau yra
prikelti savo šalį iš skurdo.

310
 Vienuoliktas skyrius

V
idinio laikrodis išmušė aštuonias. Lukrecija krūp­
Ž telėjo ir pašoko nuo krėslo, kur patogiai ilsėjosi
laukdama vyro. J i susiruošė pobūviui prieš aštuonias,
bet nenusileido žemyn tikėdamasi, kad Joakimas už­
suks į jos kambarį, pagirs tualetus, palaikys jai paltą, ir
abu kartu išeis. Taip tėtis elgdavosi su mama, o vėliau
ir su ja. To tikėjosi ir iš savo vyro.
O jeigu karalių rūmuose priim ta kitaip elgtis? Gal
Joakimas laukia manęs hole ir nekantrauja manyda­
mas, jog dar nepasipuošiau, sunerimo Lukrecija. Va­
landėlę pasvarsčiusi čiupo iš didžiulės spintos apsiaus­
tą, skubiai apsivilko ir nukaukšėjo laiptais žemyn.
Didžiuliame hole Joakim o nebuvo. Lukrecija priėjo
prie veidrodžio, kritiškai save nužvelgė ir lėtai užsi­
sagstę ilgo palto sagas.
Nejaugi išvažiavo be jos? Pasijuto vieniša ir niekam
nereikalinga. Ką daryti? Ir tada išvydo jį, juodu smo­
kingu, baltumu spindinčiais marškiniais, purpurine
juosta ant krūtinės, šuoliuojantį laiptais per tris pako­
pas iš karto.
- Labas vakaras! Kaip sekėsi ligoninėje? - šūktelėjo
Joakimas ir nelaukdamas atsakymo tęsė: - Žinok, ra­

— 311 -—
dau kanalą! Sulyginau senuosius brėžinius su dabarti­
niais, būta kanalo, jungiančio...
Tuščias, tylus holas atgijo, bematant prigužėjo tar­
nų: vienas nešė apsiaustą, kitas - skrybėlę, trečias lai­
kė du šepečius... Netgi karalienė Kornelija atėjo: per­
duok nuo manęs linkėjim ų Gabrielei, gerai pasilinks­
m ink, sūnau, pasakė.
Visų žvilgsniai buvo nukreipti tik į Joakimą, tarsi ji,
Lukrecija, būtų nematoma.

Seimas važiavo neskubėdamas, nors laikrodis rodė po

aštuonių dvidešimt m inučių. Lukrecijos tėvas niekur
nevėluodavo, net į pobūvius. Bet jis nebuvo karalius.
- Mes vėluojame, Joakimai.
- Garbingiausi svečiai atvyksta paskutiniai, - šypso­
jo jis, mintyse svarstydamas, ar tas senajame brėžiny­
je esantis kanalas visai sunykęs, ar dar bent kiek išlikę
jo kontūrai. Vietovės izohipsės rodo tinkamą nuolydį,
nebereikėtų papildomų žemės darbų, kanalo įrengimas
atpigtų... Tai buvo malonios, valdovo vertos mintys.
Puiki Joakim o nuotaika be pėdsakų dingo, vos tik
prancūzų ambasadoje patarnautojas paėmė Lukrecijos
paltą.
- Prakeikimas, - sušnypštė jis, išvydęs trum pą suk­
nelę, atidengiančią kojas gerokai virš kebų. - Esi kara­
lienė, o ne naktinio baro kekšė! Darai man gėdą. Priva­
lėsi sėdėti kamputyje, pamėginsiu pridengti...
Pasislėpsiu už portjerų, norėjo mestelėti įžeista
Lukrecija, bet nespėjo: besišypsanti Prancūzijos amba­
sadorė Gabrielė Kolet buvo visai šalia.

— - 312 ■— ■
 - Lukrecija, mieloji, tu dar gražesnė nei anksčiau,
nors buvau tikra, jog nebeįmanoma! - Gabrielė ištiesė
rankas, prancūzų papročiu pabučiavo ją į abu skruos­
tus. - Joakimai, malonu tave matyti, - padavė karaliui
ranką.
- Ir mums, jūsų ekscelencija.
- Baik, Joakim ai, pataupyk savo karališkas manie­
ras naujai iškeptiems didikams. Lukrecija, gražesnės
karalienės už tave Lansanijoje nebuvo! Ir nebus, nes
neįmanoma. Tu neprilygstama! Ir suknelė tobula, tie­
siog naujo gyvenimo pažadas. Jeigu madose padvelks
gaivūs vėjai, tai ir kituose baruose atsiras. Žvelgdama į
tave neabejoju geromis pažangiomis permainomis šio­
je šalyje, - nuoširdžiai kalbėjo Gabrielė.
Atėjo dar viena vėlyva garbi pora, kuriai ambasado­
rė turėjo skirti dėmesį, tad juodu pasuko į salę. Lukre­
cija ėjo išdidžiai kilnodama savo ilgas dailias kojas: jei­
gu Gabrielė pagyrė jos suknelę, vadinasi, tokia ir yra.
Nes prancūzės turi įgimtą elegancijos, grožio jausmą ir
visada tiksliai žino, kur, kada ir kas tinka. Pakanka pa­
žvelgti į ambasadorės tualetą.
Joakimas tylėjo ir dairėsi į svečius. Jis matė, jog
visų žvilgsniai krypsta į jo karalienę: vyrų akyse nesle­
piamas susižavėjimas, sumišęs su nuostaba ir pagar­
ba. Jos kojomis sunku nesižavėti, suprato Joakimas,
o gerbti galima turbūt už drąsą, ne kiekviena ryžtųsi
apsirengti tokią trum pą suknelę.
- Moterys žvelgia į tave su pavydu, Lukrecija...
- Kurgi ne! Juk esu šalia tokio neatremiamo vyro
ir plius tobulai apsirengusio, - jos balse švelni ironija,
įžeidimas dėl suknelės dar nepamirštas.

— 313 -—
 - Kaltas. Suknelė tau tinka, nuodėmė būtų slėpti
tokias dailias kojas, - tarstelėjo karalius. Niekada ne­
manė, jog atsiprašinės žmonos. Visą gyvenimą laikė
moteris kvailutėmis. Nejaugi klydo?
Kai kviesdamas šokiui Lukrecijai nusilenkė Velso
princas, Joakimas turėjo būti patenkintas: nebereikės
skirti dėmesio žmonai, galės aptarti svarbius Lansa-
nijai reikalus. Juk tokie pobūviai tam ir vyksta, kad
vyrai neoficialioje aplinkoje galėtų susitikti bei spręsti
įvairius klausimus. Dabar jis galėtų atidžiai klausytis
pašnekovų, bet... Visas karaliaus dėmesys buvo ten,
aikštelėje, kur gracingai šoko jo žmona. Velso princas
buvo tikras džentelmenas, apglėbė Lukreciją pagar­
biai, išlaikydamas pakankamą atstumą, bet Joakim ui
vis vien gedo nuotaika. Jis laukė šokio pabaigos, kad
pats galėtų priglausti žmoną.
Pagaliau šokis baigėsi, bet tuojau prie Velso princo
atsirado patarnautojas, laikydamas padėklą su šam­
pano taurėmis. Joakimas negalėjo atitraukti akių nuo
jų, stovinčių greta ir geriančių šampaną. Lukrecija
šypsojo.
Jo žmona šypso svetimam vyrui! Ne, ji tiesiog kva­
toja, širdo Joakimas. To jam buvo per daug. Jis pakilo
nuo kėdės ir nuėjo prie jų, palikęs nustebusius pašne­
kovus. Ką netinkamo jie pasakę?
Joakimas net nesiteikė apsikeisti mandagiomis
banalybėmis su Velso princu, o nedelsdamas pakvie­
tė žmoną šokti. Valdingai apglėbė, stipriai priglaudė.
Pajuto jos kūno šilumą, jai vienai būdingą kvapą. Dau­
gybę geriausių žodžių norėjo jai ištarti, tačiau banaliai
paklausė:

— 314 —
 - Brangioji, ar tau patinka pobūvis?
- Taip. Vyrai labai dėmesingi.
Dėmesingi, kurgi ne. Palikę likim o valiai savo žmo­
nas, spokso į tavo kojas, pagalvojo Joakimas, bet pa­
sakė:
- Žinoma, juk Gabrielė skrupulingai apsvarsto ką
kviesti. A tsitiktinių svečių čia nebūna. Pastebėjai? V i­
sos damos labai žavios.
Vadinasi, žavios? O mane, kol Gabrielė nepagyrė
suknelės, buvai pasiruošęs nugrūsti po stalu, norėtų
pasakyti, bet ji taip pat yra įvaldžiusi aukštuomenės
etiketą, tad įduria rafinuotai:
- O taip, žavios, tu teisus, bet vyrai tiesiog nepri­
lygstami! Velso princas šoka nuostabiai. Patyriau tikrą
malonumą jo draugijoje.
Tai girdėdamas Joakimas akim irksniu pamiršo ka­
rališkas manieras.
- Velso princas - sukriošęs senukas. Jam penkias­
dešimt ketveri, žinok, vyresnis už tavo tėtį...
Lukrecija nusijuokė. Pirmą kartą taip linksm ai šį
ilgą vakarą - juk malonu, kai karalius tavęs šiek tiek
pavyduliauja.
Prancūziškas šampanas pasižymėjo puikiu skoniu,
tad svečiai smarkiai įsilinksm ino, valstybiniai reikalai
niekam neberūpėjo...
T ik grįžtant į rūmus Joakimas suvokė, jog buvo pa­
miršęs visus rūpesčius, dalykiškus pokalbius. Na, nie­
ko tokio, nusprendė, reikia ir pasilinksm inti, šiek tiek
pailsėti. To, jog visą vakarą saugojo žmoną nuo kitų
vyrų dėmesio, net sau neprisipažino.
- Puikus pobūvis, ar ne, brangioji?

— - 315 —
 - Taip, - santūriai atsiliepė Lukrecija.
- Tu vis dar širsti dėl tos nelemtos pastabos apie
suknelę? Aš juk atsiprašiau.
- Atsiprašymas priimtas, suknelė pamiršta, jūsų di­
denybe, - pasakė ji. - Tačiau įžeidimo tada, mūsų mei­
lės naktį, bijau, negalėsiu pamiršti, - tylutėliai, grei­
čiau pati sau nei jam, sušnabždėjo.
Joakimas išgirdo, nes žvelgė tiesiai į jos lūpas. Svai­
ginanti meilės naktis, kai jis jautėsi neapsakomai lai­
mingas, laikydamas ją savo glėbyje, kai jausmai tarsi
galinga upė (manoji Strėlės upė, kurią pagaliau radau,
šmėstelėjo tada Joakimui) nešė jį į palaimos viršūnę,
kai jis iš visų jėgų valdėsi, kad nekeltų jai skausmo ir
stengėsi būti ypatingai švelnus... Ir nusivylimas, ne­
pakenčiamos mintys, jog visos jo pastangos buvo be­
reikalingos, gal net juokingos, nes jis ne pirmas vyras
jos gyvenime. Kažkas kitas jau buvo turėjęs tą begalinį
džiaugsmą.
- Tada aš buvau teisus, - niūriai atsakė ir ėmė ieš­
koti cigarečių.
Lukrecija tylėjo. Argi žodžiai ką pakeistų?

Paskutinės rudens dienos, gražios ir švelnios, kokios

būna tik prie Aistm arių, gamtos rim tis prieš žiemą ra­
minamai veikė žmones. Nekilo jokių riaušių. V isi dien­
raščiai daug rašė apie parlamento būtinybę, tuo tikslu
buvo ruošiamasi referendumui. Parlamentinė monar­
chija daugumai piliečių atrodė priim tiniausia šalies
valdymo forma. Lukrecija džiaugėsi, kad Joakimas su­
tinka apriboti savo, vienvaldžio monarcho, teises. Kuo
daugiau įsitrauks piliečių, tuo geriau ir teisingiau vyks
šalies valdymas, neabejojo ji.

316
 Kiekvienas turi jaustis atsakingas.
Pažangios permainos Lansanijoje nedžiugino Fla­
vijaus Bleberio. Atvirkščiai: jis nerimavo, kad vis sun­
kiau bus sukelti revoliuciją. Strigo grupuočių, priešiškų
esamai tvarkai, subūrimas. Bleberis pasiūlė jas vadinti
„tarybomis“, bet naujas vardas populiarum o nepridė­
jo. Neplito ir šmeižtas apie Joakim o meilės istorijas ir
nusiskandinusią merginą - įtaigus Lukrecijos interviu
tam sutrukdė.
Flavijus kūrė naujus vienas už kitą žiauresnius pla­
nus. Jam besąlygiškai pritarė trys patarėjai. Iš viso tu­
rėjo penkis, bet du patarėjai kartais paprieštaraudavo
Bleberiui. Jais po perversmo atsikratys pirmiausia, ži­
nojo Bleberis. Kitais trim is taip pat.
Kai pastangos sukom prom ituoti karališką šeimą ir
išprovokuoti riaušes pasirodė bergždžios, Bleberis nu­
sprendė pagrobti Lukreciją, išprievartauti ir nužudyti.
Joakimą irgi, gal ir karalienę motiną. Liks vienas ir ap­
siskelbs valdovu: kas jo nepripažins, tuos tyliai žudys
ir mes į pelkes. Paprasta ir aišku, juk taip darydavo visi
diktatoriai. Kuo šiems anksčiau ar vėliau baigdavosi,
Flavijus pasistengė užmiršti. O jeigu ir prisimindavo
kartais, tuojau nusiramindavo: visų laikų diktatoriai
buvo žiopliai ar bepročiai. Jis gi - šaunuolis ir gudruo­
lis, kuriam viskas pasiseks, kadangi sugeba mokytis iš
svetimų klaidų, savų nedaro ir nedarys. Patarėjai jam
pritardavo. Trys norėjo kuo greičiau griauti šalį, du
siūlė delsti, palaukti žiemos šalčių, tada varguomenė
pagiežingesnė.
Kasparas Kalvaitis nuolatos sekė Bleberio veiklą.
Kadangi Lukrecija atsisakė sargybos (Mudvi su Fer-

— 317 -—
nanda apsiginsime pačios, juokaudavo ji), Kasparas
davė nurodymą slapta ją saugoti. Apie tai Joakim ui
nepranešė. Kam gąsdinti vyrą, karštai m ylintį savo
žmoną? Jam ir taip visokie pavojai vaidenosi. Kaspa­
ras ne kartą dalyvavo pokyliuose kartu su karališkąja
pora ir matė išdidųjį Joakimą, nenuleidžiantį akių nuo
savo žmonos. Įžvalgusis Kalvaitis pastebėjo vieną keis­
tą dalyką: nors juodu įsimylėję vienas kitą, laim ingi
neatrodo. Kodėl? Kasparas galėjo tik spėlioti. Galbūt
Lukrecija nepamiršo Hamleto, arba išdidusis, moterų
išpaikintas Joakimas nerodo savo jausmų. Sąžiningas
Kasparas nuoširdžiai linkėjo savo vienintelei meilei lai­
mės ir ginė kuo toliau visas asmeniškas m intis apie ją.
Lukrecija - gero draugo žmona ir Lansanijos karalienė,
jam rūpi tik jos saugumas, niekas daugiau.
Kiekvienoje valstybėje gyvuoja aršesnė ar nuosai­
kesnė opozicija, nes visi negali būti viskuo patenkinti,
žinojo Joakimas. Tą rodė pasaulio istorija ir dabarties
įvykiai. Tačiau jis nemanė, jog grėstų pavojus jo žmo­
nai. Matė, jog Lukrecija yra ne tik gerbiama, bet ir my­
lima. Taip, pasaulyje vyksta revoliucijos, perversmai,
bet kitur, ne brangiojoje tėvynėje Lansanijoje. Nema­
nė, kad Bleberis, tingus ir kvailas padaras, galėtų su­
kelti riaušes. Kam jam kelti? Juk dabar puikiai gyvena,
naudojasi beveik visomis karališkomis privilegijom is ir
neturi jokios atsakomybės. Tad ko dar Bleberiui turėtų
trūkti?
Valdovu gimusiam Joakim ui nė į galvą neateidavo,
jog žmonės gali trokšti valdžios ir galios taip stipriai,
jog visos priemonės jiems atrodo geros, o žm onių gy­
vybės nustoja šventos vertės.

— - 318 — «
•
Nogato upe jau plaukė mažutės ledo lytys, panašios į
cukruotus blynus. Tilto statybos darbai sulėtėjo. Pa­
grindinės konstrukcijos jau buvo užbaigtos, suklota
beveik pusė dangos plokščių. Nepaisant statybvietės
aptvarų ir įspėjamųjų plakatų, ant tilto vis pakliūdavo
vaikų, kurie lakstydavo sijomis, šiurpindam i mamas ar
aukles.
Joakimas dirbo daug. Anksti keldavosi, pusryčiau­
davo vienas, pietaudavo dažniausiai mieste. Vakarie­
nei taip pat ne visada sugrįždavo. Tai buvo itin paran­
ku Flavijui, kuris nesivaržydamas karalienės motinos
pasakodavo Lukrecijai tariamas jo meilės istorijas. Jei
karalienė Kornelija ir pamėgindavo jį užčiaupti ar už­
stoti sūnų, Flavijus turėdavo paruoštų argumentų: Ge­
riau tegul išgirsta blogas žinias iš savų, o ne iš svetimų;
mudu vyriškai pasikalbame, užtat aš ir žinau; motinos
visados laiko sūnelius angelėliais, kuriems betrūksta
sparnelių... Ir pats vienas kvatodavo iš neva nusiseku­
sio sąmojaus.
Per šiandieninius pietus Flavijus Bleberis dau­
giausia kalbėjo apie princesę Silviją. Dingstį suteikė
straipsniai Europos dienraščiuose, pranešantys, jog
Silvija atsisakė sosto jaunesnės sesers naudai.
- Nustebau, tikrai labai nustebau perskaitęs, - kal­
bėjo Flavijus. - Juk vos pusmetis, kai Joakimas jai pir­
šosi, bet ji atsisakė už jo tekėti, nes Lansanijoje būtų
tik karaliaus žmona, o savo šalyje - karalienė. Da­
bar staiga atsižadėjo sosto! Meilė ne seilė, neišspjau­
si, - pasakė vulgarybę ir pats vienas ėmė kvatoti. Jis
visiškai nesivaržydavo, kai prie stalo nesėdėdavo ka­

— 319 ^
—
ralius. - Pajuto vargšė, jog be mūsų Joakim o gyventi
negali, ir še - išmainys karūną į vyrišką....
- Liaukis! Nesąmones tauški, Flavijau, bjauru klau­
syti, - širdo Kornelija. - Ką jaunoji karalienė apie tave
pagalvos?
Bleberiui tai buvo nė motais.
- Ką čia galvoti? Sakau tiesiai šviesiai, nevynioda­
mas į vatą, - vaipėsi Bleberis.
Lukreciją stulbino tokios šnekos, nes jos hierarchi­
jų skalėje karalių rūmai užėmė antrą vietą - po bažny­
čios. Godotinos institucijos - universitetas, filharm o­
nija, biblioteka buvo žemiau.
- Aš nesiklausau, ką jūs kalbate, Bleberi, - ramiai
tarė Lukrecija.
- Aš hercogas, beje, - įsižeidė jis. - Taip ir derėtų
kreiptis.
- Na, ką tu, Flavijau, kam tas oficialumas šeimoje, -
bandė užglaistyti padėtį Kornelija. - O jeigu princesė
Silvija ir atsisakė sosto, tai tikrai ne dėl Joakim o. Ko­
kia prasmė dabar, kai jis vedęs? Be to, ji penkeriais me­
tais už jį vyresnė, Joakimas niekada į ją nežiūrėjo kaip
į būsimą žmoną. Aš žinočiau, jeigu juodu būtų...
Dar garsesnis ir įžūlesnis Flavijaus juokas užgožė
jos žodžius.
- Mamos sužino paskutinės apie sūnelių meiles,
brangioji. Aš viską žinojau. Kaip manai, kur visas po­
pietes šį rudenį leidžia Joakimas? Juk sosto salėje vos
kelias ankstyvas ryto valandas pabūna. Nežinojai? Gal
pasakyti?
- Užsičiaupk, Flavijau! Per daug vyno geri ir šne­
ki nežinia ką. Joakim as dirba, važinėja. Jis siekia su­

4
— 320 -----
grąžinti Lansanijai buvusią didybę. Ketina atnaujinti
kanalų sistemą. Vien jo pasirodymas statybose kelia
darbuotojams entuziazm ą. Lukrecija, brangioji, nesi­
klausyk. Joakim as tau ištikim as, jis - puikus, pado­
rus vyras.
Panašios kalbos kartodavosi kasdien, ir Lukrecija
nereaguodavo, tačiau šiandien pati perskaitė žinutę
apie princesės Silvijos atsisakymą vainikuotis karalie­
ne. Tai rimtas dalykas. Širdžiai neįsakysi. J i nepyktų
ant Joakimo, jeigu jis būtų garbingai jai pasakęs, bet
dabar... Ji neis miegoti, kol jis negrįš, ir paklaus jo. Ji
turi žinoti.
Kai į rūmus įžengdavo Joakimas, kildavo sujudimas,
bruzdesys, kažkas, ką Lukrecija pajusdavo širdimi. Ir
šį vakarą ji suprato, kada vyras grįžo. J i žinojo, jog po
vienišos vakarienės Joakimas užsidaro privačiame ka­
binete dar kiek padirbėti, peržiūri sekretoriaus surū­
šiuotus laiškus, pasirašo neatidėliotinus dekretus. Ilgai
neužgaišta, tad Lukrecija palaukė pusvalandį, ilgiau ne­
rizikavo - gali išeiti į savo miegamąjį, o kalbėtis šalia di­
džiulės lovos nebūtų protinga, kur kas saugiau rūsčioje
patalpoje, kur kompiuteris, daugybė knygų, telefonai.
Lukrecija pabeldė į kabineto duris.
- Prašau, - balsas buvo griežtas, tokiu tonu lanky­
tojai siunčiami kuo toliau, o ne kviečiami užeiti. Tačiau
ji pravėrė duris.
Joakimas nepakėlė galvos, įsigilinęs skaitė patarėjų
suformuluotą dekretą, kurį privalėjo pasirašyti. Veidas
rūstus, kairėje rankoje smilko cigaretė.
- Labas vakaras... - Lukrecijai nejauku, gailisi, kam
atėjo, norėtų tarstelėti „atsiprašau“ ir sprukti atgal.

321
 - Tu? M aloni staigmena, - karalius atsistojo, užge­
sino cigaretę, patraukė jai krėslą. - Prisėsk. A r kas nu­
tiko?
- Nieko...
- Na, be reikalo nebūtum ėjusi. Trečias mėnuo, kai
vedę, o tu čia pirm ą kartą.
J i galėjo tarstelėti „visada būna pirmas kartas, tai
kodėl ne šį vakarą“, ar dar ką nors šmaikštaus, bet su­
sitvardė.
- Princesė Silvija atsisakė sosto sesers naudai.
- Taip, žinau, skaičiau dienraštyje. Vis dėlto ryžosi,
gaila. Kokį dešimtmetį svarstė. Aš atkalbėdavau nuo
tokio žingsnio.
- Tau gaila?! Tu atkalbėdavai?
- Ko taip nustebai? Taip, atkalbėdavau, nes atsisaky­
mo priežastis, mano nuomone, buvo nerimta. Gal dabar
rimtesnė. Nežinau. Be to, jos sesuo įtari, stokoja valsty­
binio mąstymo. Silvija būtų geresnė karalienė, manau.
Lukrecija dar labiau nustebo - pasirodo, jis netgi
nežino, jog dėl jo m ylim oji atsisakė sosto. Gal blefuo­
ja? Laiko ją naivia kvailute?
- Tikrai nežinai priežasties, Joakimai?
- Taip. Kodėl turėčiau žinoti? Senokai matėmės.
- Flavijus šiandien per vakarienę sakė, jog dėl ta­
vęs...
- Na, jeigu tu klausaisi Flavijaus, tai mums nėra
apie ką daugiau kalbėti, - Joakimas demonstratyviai
pradėjo skaityti dekretą.
- Kaip aš galėjau nesiklausyti, jei jis prie stalo vien
apie tai tekalbėjo? Jeigu būčiau juo patikėjusi, tavęs
nebeklausčiau. Ir manęs čia nebūtų.

— . 322 -—
 - Kur? M ano kabinete ar Lansanijoje? - Joakimas
pakėlė akis ir pašaipiai pažvelgė.
Atsakymo neišgirdo.
Jis galėtų jai paaiškinti, jog asmeniškai susipažino
su Silvija prieš dvylika metų, per tėvo laidotuves. Tada
jis buvo beveik aštuoniolikos, o j i - dvidešimt trejų
princesė, baigusi Dailės akademiją, surengusi ne vie­
ną savo darbų parodą. J į sužavėjo merginos nuoširdu­
mas, ašarotos akys. Silvija ne pareiškė užuojautą, o nuo­
širdžiai užjautė vaikiną, likusį be tėvo. Nuo to karto
juodu susitikdavo įvairiomis progomis. Kai Joakimas
susidomėjo autom obilių sportu, Silvija laisvalaikiu at­
vykdavo su draugėmis į lenktynes, gražiai sveikindavo
laimėjusį, linksm ai guosdavo nesėkmei ištikus, piešda­
vo jo portretus, draugiškus šaržus. Princesės dalyvavi­
mas kėlė lenktynių prestižą, gausino turtingų žiūrovų
skaičių. J i visados kartu su laimėjusiąja komanda pa­
keldavo šampano taurę.
Vis dėlto daugiausia dėmesio Silvija skyrė dailei. J i
buvo talentinga. Karūna ir talentas - nesuderinami
dalykai, kalbėdavo ji, jeigu sesė būtų kitokia, seniai bū­
čiau atsisakiusi sosto. Joakimas ją guosdavo, jog ir ka­
ralienės gali tapyti, nors jam, vyrui, buvo visiškai nesu­
vokiama atsisakyti valdžios, kuriai esi gimęs. Anglijos
karalius Edvardas Aštuntasis atsisakė, paminėdavo Sil­
vija. Tai dėl meilės, ne dėl tapybos, sakydavo princas,
bet manydavo, jog jis pats nė dėl meilės neatsisakytų
sosto. Jo širdis buvo laisva, o didžiausia problema bū­
davo ne suvilioti moterį, o vice versa - mandagiai jos
atsikratyti.
Nejaugi dabar Silvija įsimylėjo? Sulaukusi trisde­
šimt penkerių? Kodėl gi ne...

— . 323 -—
 - Labanakt, jūsų didenybe, - išgirdo jis, ir visos
m intys apie Silviją išlakstė, rūpėjo tik toji, kuri šalia ir
kuri jau ketina išeiti. Joakimas svajodavo apie santū­
rią ir išdidžią žmoną, bet dabar, išvydęs, jog Lukrecija
atsistojo ir tuojau išeis, nusiminė. Jis ilgesingai pano­
ro, kad ji liktų, jeigu ir bartųsi, rėkautų, pyktų. Jis su­
tramdytų ją, priverstų liautis. Tačiau sulaikyti išeinan­
čią žmoną karališkas išdidumas neleido.
Lansanijos valdovas atsistojo, nusilenkė.
- Labos nakties, mano brangioji. Kai sužinosiu, ko­
dėl princesė Silvija atsisakė sosto, tu būsi pirm oji, ku­
riai šią žinią pranešiu.
Tačiau Lukrecija išgirs tai ne iš jo.

324
 Dvyliktas skyrius

\S
arm oti medžiai gražūs, tarsi atklydę iš vaikystės
Š pasakų. Po ankstyvųjų šalnų prasideda lietūs, žino­
jo Lukrecija, bet vis vien džiaugėsi baltuoju žavesiu.
- Argi galima liūdėti, kai taip nuostabu? - žvelg­
dama pro langą į rūmus supantį sodą linksm ai sušu­
ko Lukrecija, nors savo miegamajame ji buvo viena.
Tikroji linksm um o priežastis - tėvo skambutis anksti
ryte. Ji su malonumu prisim inė jų pokalbį.
„Iš balso jaučiu, jog pažadinau tave, mažute mie­
gale, - tėvo balsas švelnus ir laimingas, - bet norėjau,
jog šią naujieną išgirstum iš manęs, o ne iš žiniasklai-
dos“, - jis nutilo.
„Tėti, sakyk, nekantrauju išgirsti“.
Tėvas delsė.
„Tėtuk“, - ragino duktė ir išgirdo žinią.
Lukrecijai buvo sunku patikėti: Silvija atsisakė sos­
to, nes susižadėjo su jos tėčiu!
„Mudu jau dvejus metus artim ai draugaujame, bet
aš nesiryžau žengti lemiamo žingsnio, nes tau būtų
buvę skaudu m atyti kitą m oterį mamos vietoje. Dabar
pasijutau toks vienišas be tavęs. Vis dėlto nesu tikras,
ar teisingai elgiuosi...“
„Tėtuk, - pertraukė jį džiugus Lukrecijos balsas, - tu

— . 325 -—
labai teisingai nusprendei, tiesiog puikiai! Gyvenimas
tęsiasi, negalima vien sielvartauti“.
Jeigu Gajus Daugėla ir nustebo dėl dukters nuo­
širdaus džiaugsmo, tai to neparodė. Duktė ne tik ne­
smerkia jo, netgi džiaugiasi. Tai buvo netikėta, todėl
dar maloniau.
„Sakai, teisingai? Nežinau, Silvija už mane beveik
trylika metų jaunesnė“.
„Ne metais žmogaus amžius matuojamas, tėti. Tu
geidžiamiausias jaunikis Europos Sąjungoje!“
„Geidžiamiausiąjį, manau, tu pasiėmei, Luką“, - juo­
kėsi Daugėla.
„Taigi, pasiėmiau, nebėra. Vadinasi, dabar esi tik tu,
tėti. Silvijai labai pasisekė“.
„Greičiau man, dukrele, Silvija talentinga, protinga,
nuoširdi. Norėčiau, kad judvi susidraugautumėte“.
„Žinoma, protinga, kitaip nebūtų tavęs pasirinkusi!
Aš labai džiaugiuosi, prezidentas privalo turėti žmoną,
šalis negali būti be pirmosios damos! Ir aš dabar būsiu
ramesnė dėl tavęs, o tai graužė sąžinė, kam palikau“.
Juodu dar valandėlę maloniai pasikalbėjo, jausda­
mi, jog supranta vienas kitą ir yra laimingi.
Po šio pokalbio rytas Lukrecijai tapo kerinčiai gra­
žus. Šarmoti sodo medžiai ir krūmai, gėlės ant stalo,
šypsantis angeliukas virš lovos - viskas buvo laimės
pažadas. Jeigu dabar lytų - jai būtų sidabrinis lietutis,
jei snigtų - šypsomai baltas sniegas. Laimės spalvų yra
daugybė, ir visos nuostabios. Sielvarto spalva tiktai
viena - juoda.
Vadinasi, Joakimas kalbėjo tiesą apie Silviją, o aš
nepatikėjau, be reikalo spirgėjau. Reikia pasakyti jam

— - 326 —
tokią naujieną. Tikriausiai Joakimas Sosto menėje.
Jeigu dumsiu pirm a ten, o ne į valgomąjį, tikrai dar
nebus išėjęs.
Lukrecija palindo kelioms minutėms po dušu, vik­
riai apsirengė, truputį pasigražino ir nusileido plačiais
laiptais tiesiai į menę. Prie durų stabtelėjo: gal negerai
trukdyti, gal jis rūstaus, pamanė. Aš žmona ir karalie­
nė, metas atitinkam ai ir elgtis. Lukrecija atidarė duris.
Sosto menėje sėdėjo tik sekretoriaus padėjėjas. Tur­
būt žaidė ar naršė nepadorius puslapius internete, nes
karalienę išvydęs paraudo ir žaibiškai spustelėjo m oni­
toriaus ekrano užsklandą.
- Jūsų didenybe, - sekretoriaus padėjėjas pašoko
nuo kėdės, nerangiai nusilenkė, jo veidas liepsnote
liepsnojo.
Lukrecija pasijuto nejaukiai. Jai visados taip būna
matant, jog žmonės jos varžosi ar prisibijo. Stengėsi
prisim inti vaikino vardą, neįstengė.
- Gal žinote, kur Joakimas? - paklausė.
- Jo didenybę skubiai iškvietė į Briuselį, prieš va­
landą išskrido.
Vėl ministras pirm ininkas bijo savarankiškai priim ­
ti sprendimą, arba jo tenai niekas nesiklauso, pagalvo­
jo Lukrecija, bet pasakė:
- Ačiū. Maniau, dar rasiu.
- Ne. Labai skubėjo. M an jokių nurodymų nepaliko.
Turbūt jūsų didenybei jo didenybė pats paskambins.
- Taip, žinoma, - Lukrecija paliko menę ir susijau­
dinusį sekretoriaus padėjėją.

Flavijus Bleberis nusprendė veikti ryžtingai. Gaišti ne­

bėra kada: gruodį prasidės kalėdiniai šurmuliai, žmo­

327
nėms neberūpės riaušes kelti. Reikia šiandien pat pa­
grobti Lukreciją. Žinojo, jog Joakim o rūmuose nėra.
Kur jis, nesvarbu, nes kur bebūtų vis vien atsilieps,
suskambėjus slaptajam telefonui, kurio num erį teži­
no gal trys žmonės. Flavijaus laimei, tarp tų trijų yra
ir karalienė motina, o ką žino ji, tą ir jis. Taigi priversti
Joakim ą atvykti į nurodytą vietą kliūčių nebus. Reikia
tiktai išvilioti iš rūmų Lukreciją.
Sunku nebus, nes moterys kvailos, neabejoja Flavi­
jus. Išgirdusi, jog ją kviečia vyras, Lukrecija nudžiugs ir
nieko neklausinėdama važiuos.
Metas veikti!
Likimas man palankus, nusprendė Flavijus, išvydęs
hole Lukreciją.
- Jūsų didenybe, aš jūsų visur ieškau! Ką tik skam­
bino Joakimas, prašė, kad kuo greičiau pas jį atvažiuo­
tumėte!
- Atvažiuočiau?!
- Taip. Ir kuo greičiau, jūsų didenybe, - pasakė Fla­
vijus, o mintyse pridūrė: kvaiša boba, ko čia stebiesi?
- Į Briuselį? Kuo greičiau? Tada skrisiu. Tuojau pa­
skambinsiu Kasparui, kad duotų komandą paruošti
mano lėktuvą, nes su karališkuoju vyras pats išskri­
do, - pasakė Lukrecija ir žengė prie telefono.
Pragarai! Tūkstantis pragarų, - mintyse keikėsi
Bleberis. Kas galėjo pamanyti, jog būtent šiandien tas
karaliukas nusitrenks į Briuselį?! Ko? Ten aš turėčiau
sėdėti, o ne jis. Bet sėdi jis, o aš čia turiu vargti.
- Lukrecija, palaukite! Gal aš blogai nugirdau. Jis
turbūt skambino iš salės, girdėjosi daugybė kitų bal­
sų. O gal ne Joakimas kalbėjo. Reikia jam perskambin­

— 328 -—
ti. A r turite ypatingąjį numerį? - paklausė ir lengviau
atsiduso, išgirdęs, jog neturi. - Atleiskite, bet šito nu­
merio jums pasakyti negaliu. Esu prisiekęs, jog niekam
neprasitarsiu. Tada aš pats perskambinsiu, nes kitu
numeriu iš tenai jo didenybė neatsilieps.
- Suprantu, - ramiai atsiliepė Lukrecija, nors pasi­
juto įskaudinta: Bleberis slaptą num erį žino, o ji, žmo­
na, ne. Jai ir į galvą neatėjo, jog tai tas pats numeris,
kurį jai pasakė Joakimas dar pavasarį, apgyvendinęs
savo viengungiškame bute. Štai mano slaptasis telefono
numeris, kurį žino tiktai trys žmonės. Tu būsi ketvirtoji,
pasakė tada jis, tiesdamas lapelį su užrašytu numeriu.
Lukrecija suplėšė lapelį nė nepažvelgusi. Joakimas to­
kio įžeidimo nepamiršo ir po vestuvių slaptojo telefo­
no numerio nebesiūlė.
Bleberis išėjo. Lukrecija liko viena didžiuliame hole,
kur ant sienų kabėjo didingi buvusių Lansanijos valdo­
vų portretai, ir pasijuto menka, svetima, nereikalinga.
Skaisčios ryto spalvos ėmė blankti.
Grįžęs Bleberis smulkmeniškai aiškino, kodėl jis
apsirikęs. Jeigu Lukrecija būtų labiau patyrusi, tuojau
būtų suvokusi, jog žmonės taip detaliai teisinasi, kai
kalba netiesą. Tačiau ji dar jaunutė ir patikli. Suklydo
žmogus, nieko tokio, gerai, kad laiku atsitokėjo, o būtų
nuskridusi į Briuselį be reikalo, juoktųsi vyras, gal net
supyktų, kam jį sekioja.
- Nieko tokio, Flavijau, - tarstelėjo Lukrecija ir nu­
ėjo peržiūrėti rytinio pašto.

Vakarieniavo visa šeima kartu. Flavijus buvo suneri­

męs: juk kiekvienu momentu Lukrecija galėjo pasitei­

— 329 -—
rauti vyro apie tą skambutį ir kvietimą. Jis daug kalbė­
jo, pasakojo kvailas istorijas apie žmones, kurie sapnus
palaikydavo tikrove, ir dėl to laidavusias bėdas. Visą
laiką vogčia stebėjo Lukreciją ir jai mėginant ką nors
ištarti tuojau pradėdavo naują istoriją arba pasiūlyda­
vo vyno ir kokį patiekalą.
Pagaliau vakarienė baigėsi.
- Kur tave palydėti, mieloji žmona? - paklausė Jo-
akimas.
- Iki miegamojo durų, - atsiliepė ji.
- Mielai. Galėčiau ir iki pat lovos, - sušnabždėjo
prie jos palinkęs.
Visa tai matė Flavijus. Pernelyg meiliai burkuoja,
reikia man paskubėti, nusprendė jis. Šiandien vos ne­
sudegiau, užtat įgijau patirties. Rytoj man pavyks nu­
vilioti tą kvaišelę į reikiamą vietą, o tada...
Prie valgomojo durų Flavijus žemai nusilenkė ka­
rališkai porai. Jo akys sklidinos pagiežos: jis, Flavijus
Bleberis, turi lankstytis tokiems kvėšoms! Na, nieko,
tai paskutinė jo pagarbos duoklė - rytoj jie lenksis jam,
jeigu... bus gyvi.
Matydam i tiktai vienas kitą nei Lukrecija, nei Jo-
akimas nekreipė į Bleberį rim to dėmesio. T ik lipant
laiptais Joakimas tarstelėjo:
- Flavijus keistokas šį vakarą, tiek daug šnekėjo,
kažkodėl trukdė tau bent žodį ištarti.
- Gal bijojo, jog papasakosiu, kaip jis apsižioplino,
ir tu im si jį barti. Mačiau, jog sunerimęs, tai nieko ir
nesakiau.
- O ką Bleberis šį kartą iškrėtė?
- Ryte pasakė man, jog tu manęs lauki Briuselyje.

— .. 330 — •
 - Nedaug suklydo: aš visuomet tavęs laukiu, - Joa-
kimas buvo žaismingai nusiteikęs.
- M udu jau vieni, nebėra prasmės vaizduoti m ylintį
vyrą.
Joakimas nereagavo į šią frazę, nes nejučia įsigilino
į ankstesnius jos žodžius: ...tu manęs lauki Briuselyje. Jis
neplanavo skristi į Briuselį, sprendimą priėmė staigiai,
kai jam paskambino senukas M inistras pirm ininkas
ir paprašė pagalbos. Iš kur Flavijus sužinojo? Nejaugi
turi savo žm onių rūmuose ar vyriausybės komandoje?
- A r tu gerai prisim eni, Lukrecija? Flavijus minėjo
Briuselį? - Joakim o balsas rimtas. Žaismingas vyras
dingo be pėdsakų.
- Tuojau susikaupsiu ir tiksliai pakartosiu jo žodžius.
Aš nekantravau iškloti tau stulbinamą naujieną, todėl
ryte nuėjau į Sosto menę. Sekretoriaus padėjėjas pasa­
kė, jog tu išskridęs į Briuselį. Hole prie manęs priėjo Fla­
vijus, šnekėjo, jog tu ką tik jam skambinai ir liepei man
atvažiuoti. Aš pasakiau, kad į Briuselį geriau skristi...
- Tu esi tikra, Jog jis ištarė žodį atvažiuoti?
- Taip, nes nustebau, kad liepi važiuoti, žinodamas,
jog aš geriau pilotuoju lėktuvą, nei vairuoju automobilį.
- Vadinasi, jis nežinojo, kur aš. Manė, jog netolie­
se, - lengviau atsiduso karalius: nebereikia įtarinėti
savo artim iausių pavaldinių.
- Turbūt, nes ėmė murmėti, gal blogai išgirdęs, per­
skambinsiąs slaptuoju numeriu, kurio aš neturinti.
- To numerio Flavijus neturi. O tau aš jį kartą užra­
šiau, bet tu suplėšei lapelį nė nepažvelgusi.
- Tada aš dar nebuvai tavo žmona, ir man nieko iš
tavęs nereikėjo.

— - 331 -—
 - O dabar reikia? - pašaipiai paklausė Joakimas.
Atsakymo nesulaukęs tęsė: - Beje, ką tokio stulbina­
mo norėjai man pranešti? Gal mūsų meilės naktis ne­
praėjo be pėdsakų?
Lukrecija ignoravo pastarąjį klausimą: jeigu ir būtų
pasekmės, ji apie būsimą kūdikį nekalbėtų koridoriuje,
nes tai džiaugsmas, neprilygstantis jokiai šlovei ir tur­
tams. Deja, dar ne.
- Anksti ryte skambino tėtis: jis ir Silvija susižadė­
jo! Norėjo, kad būčiau pirm oji tai sužinojusi, - kalbėjo
stebėdama vyro veidą. Jos didžiuliam pasitenkinim ui,
jis tik nustebo ir nudžiugo, veide nešmėkštelėjo nė
menkiausias liūdesys.
- Čia tai bent naujiena - Silvija ir tavo tėtis! Turėjau
atspėti, užuom inų būdavo, turbūt trukdė įsitikinim as,
jog visos merginos trokšta už manęs tekėti.
- Kai Viešpats dalijo kuklumą, tavęs tikrai tenai ne­
buvo, - šyptelėjo Lukrecija.
- Užtat dalijant protą, pats pirm utinis eilėje stovė­
jau, - replikavo Joakimas ir tęsė: - Džiaugiuosi dėl Sil­
vijos. Su tavo tėčiu ji bus laiminga. Gal ir jis, jei suge­
bės prim iršti netektį.
Ši įdom i naujiena visai išstūmė iš jų galvų Bleberio
išsidirbinėjimus. Tiktai atsisveikindamas, palinkėjęs
žmonai labos nakties karalius pridūrė:
- M ieloji, neklausyk Bleberio ir niekur su juo neva­
žiuok. Jis labai klastingas, maža kur gali tave nuvežti.
Venk Bleberio. Žmogus, iš pasalų nužudęs mano tėvą
ir jo asmens sargybinį, jauną vaikiną, skrupulų netu­
ri. Tokio reikia saugotis. Aš tau skambinsiu pats arba
Seimui pavesiu, daugiau niekam. Žinok, rytoj po pie­

— . 332 —
tų važiuosiu į tilto per Nogatą statybas. Bėdojom, kai
buvo nusekęs, o dabar upėje taip sparčiai kyla vanduo,
ėmiau baim intis, kad tilto atramos nebūtų per žemos.
- Nepasitiki inžinierium i?
- Pasitikiu, labai talentingas, yra suprojektavęs pui­
kų tiltą per Dunojų. Tačiau jis užsienietis, o aš savo
žemę ir upes širdim i jaučiu. Todėl ir noriu pats pama­
tyti.
Aš taip pat svetimšalė, gal todėl ir manęs nekviečia,
šmėstelėjo m intis, bet Lukrecija pasakė:
- Suprantu tave. O dėl manęs nesijaudink. Vengsiu
Bleberio. Labanakt, - ji tebestovėjo laukdama, gal vy­
ras ją pabučiuos. Nebučiavo. Slaptojo telefono taip pat
nesiūlė.
Kai Lukrecija jau gulėjo lovoje, išgirdo durų, jun­
giančių jų miegamuosius, virstelėjimą. Džiugiai su­
dunksėjo jos širdis, tačiau...
- Mieloji, ar dar nemiegi? Noriu palikti tau tą seno­
vinį pistoletą. Jame vienas šovinys. Žinau, tu negalė­
tum šauti į žmogų, bet piktadarys juk to nežinos, tad
galėsi grasinti. Šis ginklas aną kartą išgelbėjo man gy­
vybę. Nesu mistikas, bet vis dėlto nešiokis pistoletą su
savim, jausiuosi ramesnis. A r prižadi?
- Taip. Ačiū, - padėkojo ji.
Ne pistoleto, visai ko kito reikėjo Lukrecijai: vyro
glamonių, bučinių, šiltų rankų... Štai kas išvaikytų bai­
mes ir apsaugotų nuo negandų.
Tačiau šito vyrui neprisipažins. O jis nesisiūlys. Nes
abu išdidūs.

333
 Tryliktas skyrius

T Takarykštės saulės ir šerkšno neliko nė pėdsakų.

V Žem i debesys, nepaliaujantis lietus kėlė rūpestį
Lukrecijai, juk dar daugiau pakils Nogato vanduo, o til­
tas nebaigtas.
Kim o atgaivintas Nogatas. Gal tai ir yra jo Strėlės
upė?
Kimas... Lukrecija myli jį, nors dabar jis ne Kimas,
bet arogantiškas Lansanijos valdovas Joakimas Trečia­
sis. Na, arogancijos netrūko ir Kim ui. J i abejoja, ar be­
bus tokie artim i, kokie buvo kelionėje. Po tos nakties
ji nė karto nebesikreipė į jį „Kim ai“ ir turbūt nebesi­
kreips, nes juodu susvetimėjo. Taip jai atrodo.
Lietus smarkėjo. Lukrecija žvelgė į riedančius langų
stiklais lietaus lašus, ir jos mintys pakrypo kita linkme:
tilto danga dar nepritvirtinta, tokią lengva nuplauti,
atsiras dejuojančių, kad nebegalima pasiekti kito kran­
to, ir upė be vandens buvo geriau...
Ne, nebus tokių, juk ji pati matė, kaip žmonės džiau­
gėsi tekančiu vandeniu, kaip entuziastingai dirbo tilto
statyboje. Atgijus upei ir atsiradus šiam tiltui, atgaus
ankstesnę šlovę ir grožį sunykęs apleistas priemiestis,
prasidės naujų modernių namų statybos.

----- 334 -—
 T iltai lemia miestams laimę, kuo jų daugiau, tuo
geriau.
Visą rytą aš galvoju apie Joakimą arba jo šalį, nepri­
siminiau nei tėčio, nei savo tėvynės, pasibaisėjo Lukre­
cija. Lansanija man ima labiau rūpėti nei Aistija.
Patria ūbi amas - Tėvynė ten, kur tu myli.
Kas šitaip pasakė, Lukrecija nežinojo, bet neabejo­
jo, jog moteris. Ji žino daugybę pavyzdžių, kai moterys
dėl m ylimų svetimšalių pamiršo tėvynę. J i smerkdavo
tokias. O dabar?
Na, aš esu Lansanijos karalienė, todėl įsipareigoju­
si šiai šaliai, nusprendė Lukrecija ir tuojau prisim inė
savo pareigas. Juk ji dar neperžiūrėjo dienotvarkės,
neperskaitė laiškų, žinučių kompiuteryje. Reikia vienai
pačiai viską padaryti, nes Fernandos šiandien rūmuo­
se nebus: ji jau išsinuomojo butą ir dabar perka bal­
dus, tvarkosi. Lukrecija mielai atleido Fernandą nuo
pareigų ir patarė kviestis į pagalbą Seimą - abiem bus
smagiau ir lengviau. Bet Fernanda atsakė, jog norinti
padaryti malonią staigmeną Seimui.
Flavijus netruko sužinoti, jog Lukrecijos sekretorės
šiandien rūmuose nebus. Tai palaikė savo sėkme ir nu­
sprendė nebeatidėlioti savo planų.
Nedelsdamas davė nurodymus visiems penkiems
patarėjams ir vairuotojui, kurio ištikimybe ir godumu
neabejojo. Priešais veidrodį parepetavo išgąstį, pašiau­
šė plaukus ir puolė į Lukrecijos kabinetą šaukdamas:
- A r tau skambino Seimas? Ne? Turbūt ir jis sužeis­
tas. Detalių nežinau, inžinierius persigandęs man pa­
skambino, kad tiltas griuvo ir sužalojo jo didenybę. Aš
važiuoju tenai!

— - 335 -—
 - Ir aš su jumis, - Lukrecija akim irksniu pamiršo vi­
sus įspėjimus saugotis.
- Gal ten pavojinga, gal likę sprogmenų. Geriau ne­
važiuokite ir karalienei m otinai nieko nesakykite, kol
aš negrįšiu visko išaiškinęs, - kalbėjo Flavijus, puikiai
žinodamas, jog tokie jo žodžiai tiktai išsklaidys įtari­
mus apie galimą klastą, o drąsuolės merginos, kuri net
viduryje pelkių nepametė galvos, nesulaikys. Tai jam
papasakojo Scilė, kai jis jai priekaištavo dėl neatliktos
užduoties. Vis vien Scile jis nebepasitiki, nes aiškiai
matė, kaip ši džiaugėsi, kad mergina liko gyva. Scilė
per menka tokiems darbams. T ik jis, Flavijus, viską
gali. Su Lukrecija susidoros pats. - Jei norite su ma­
nim vykti, negaiškite, jaunoji karaliene, nes aš galiu
persigalvoti, - pridūrė, slėpdamas įžūlią šypseną.
Taip kalbėdamas išsklaidė paskutinius įtarim ų liku­
čius. Lukrecija, šūktelėjusi „neišvažiuokite be manęs“,
nubėgo rengtis. Nors ir labai skubėjo, nepamiršo į
džinsų kišenę įsidėti pistoletą. Gal ten kokia diversija?
Užsimetė lietpaltį su gobtuvu, kas labai patiko Flavijui:
veido beveik nesimato, niekas neįtars, jog karalienė.
Net ir gamta jam padeda - lietus kaip užsakytas pila!
Gatvėse žmonių bus mažai, ir tie patys iš po skėčių
nieko nematys.
Susirūpinusi Lukrecija nepastebėjo pakilios Flavi­
jaus nuotaikos. Svarbiausia buvo tai, kad vairuotojas
lekia greitai ir teisinga kryptim i. Reikia pranešti Kas­
parui Kalvaičiui, staiga dingtelėjo jai m intis. Protingas
ir organizuotas žmogus ten labai reikalingas, juk gali
būti ir daugiau aukų. J i pasiėmė mobilųjį ir spustelėjo
ypatingą mygtuką. Tuojau išgirdo susirūpinusį „klau­

— - 336 —
sau“, nes tegalėjo skambinti Joakimas ar Lukrecija la­
bai svarbiu atveju.
- Griuvo statomas tiltas per Nogatą. Sužeistas Joa­
kimas. Aš dabar ten važiuoju. Flavijus galvoja, jog...
Vos išgirdęs savo vardą Flavijus atsitokėjo ir išplėšė
aparatuką. Kadangi ji nerinko numerio, jis ne iš karto
atkreipė dėmesį į tai, kas vyko.
- Kam skambinai?! - suriko.
- Kasparui, jis turi žinoti...
Bjaurus juokas buvo paskutinis ją pasiekęs garsas:
Lukrecija staiga viską suprato ir nualpo.
Lėtai grįžo sąmonė. Iš nebūties išniro šiukšlinas,
netinkuotas kambarys, žemi grotuoti langeliai, kurių
net liūtis nepajėgė nuplauti. J i guli ant purvinų, šlapių
grindų. Ir ji pati šlapia, gal aplieta vandeniu, gal sulyta,
kol buvo tempiama į šią landynę.
Čia pusrūsis vieno tų apgriuvusių namų, kokių ėmė
rastis šiame priemiestyje Nogatui nusekus, suprato ji.
Flavijus mane apmulkino. Tada Joakim ui nieko blogo
nenutiko. Ši paguoda truko vos kelias minutes. Netru­
kus prasivėrė durys, pasigirdo pagiežingas balsas:
- Atsigaivelėjai, karaliaus kekše? - įėjusysis buvo
Flavijus Bleberis, bet visiškai kitas: piktdžiugos ir ne­
apykantos iškreipti veido bruožai vulgarūs, nuožmūs,
balsas prasčiokiškai grubus, manieringo dvariškio neli­
kę nė padujų. - Aš dabar karalius! Netrukus čia įžengs
Joakimas ir mirs. Ne iš karto: dar leisiu jam pažiūrėti,
kaip tave dulkinu.
- To nebus, - ramiai ir tvirtai tarė Lukrecija. Drą­
sos jai teikė senovinis pistoletas. J i grasins, gąsdins,
blogiausiu atveju paleis kulką, aišku, ne m irtiną, ne į
širdį.

— - 337 -—
 Pasigirdo klaikus juokas.
- Joakimas čia bus, karališkai išauklėtas negelbėti
žmonos negali. Liepiau eiti pėsčiomis ir vienam, pa­
grasinau, kad tuojau tave nudėsiu, jei tik mano žm o­
nės praneš apie sargybinius jam iš paskos. Tad niekas
jo neseks, jis to neleis. O tu drąsi. Kitom is aplinkybė­
mis palikčiau tave gyvą, tokios meilužės nesu turėjęs...
Tuo momentu Lukrecija pašoko ant kojų, nukreipė į
Bleberį pistoletą.
- Rankas aukštyn, nejudėk! Čia tas pats ginklas,
kuriuo nušovei senąjį karalių, Joakim o tėvą. Nuo jo tu
mirsi! Tavo lemtis prieš tave.
Flavijus Bleberis iš karto pažino ginklą ir krūptelė­
jo. Jeigu Lukrecija būtų į jį nukreipusi galingiausią gin­
klą, jis nebūtų išsigandęs, šauktų sėbrus, galbūt pultų
ją pats, bet šis mažas senovinis pistoletas jį tiesiog su­
stingdė iš baimės, tarsi nužudytojo karaliaus šmėklą
būtų išvydęs.
Perbalęs Bleberis pakėlė rankas. Lukrecija, nenu­
leisdama nuo jo akių atbula pasiekė duris. Pavyko ati­
daryti.
Deja, mažame prieangyje ir ant laiptukų stovėjo
tuntas vyrų. Arčiausiųjų veidai buki, gal kiek nustebę,
kitų prietemoje neįžvelgė.
- Lauk iš čia, žengte marš! - sukomandavo Lukre­
cija.
Vyrai aiškiai sutriko, vienas kitas apsigręžė ir ėmė
lip ti laiptais aukštyn, prie lauko durų.
Nejaugi aš ištruksiu, pagalvojo Lukrecija ir akim ir­
kai nukreipė žvilgsnį nuo Bleberio. To užteko, kad jis
atsitokėtų. Tuojau suklykė:

— - 338 -—
 - Čiupkit ją! Užmuškite! Tai pirmas dalykas!
Vyrai šoko prie Lukrecijos - juk ginklas ne į juos
buvo nukreiptas. Vienas spyrė, kitas užlaužė ranką,
norėdamas atim ti pistoletą. Baimė dėl Joakim o gyvy­
bės teikė jai jėgų, Lukrecija nepaleido ginklo.
Reikia surišti bjaurybę, pamanė Bleberis ir pasilen­
kė pakelti virvių, kurių iš anksto buvo liepęs atvežti.
Tuo momentu nuaidėjo šūvis - besigrumdama Lukre­
cija nejučia paspaudė pistoleto gaiduką...
Pasipylė smūgiai. J i girdėjo keiksmus, Bleberio
klyksmus, juto vyniojamą ir veržiamą virvę apie ran­
kas ir kojas. Ją sviedė į patalpos kertę, ir tada užliejo
palaiminga nebūtis...
O gretimoje patalpoje, už sutrešusių lentų pertva­
ros, siautėjo sužeistas Bleberis. Vienas iš jo patarėjų
buvo felčeris. Jis liepė atnešti iš automobilio vaistinė­
lę ir ėmėsi tvarkyti savo pono žaizdą. Žviegdamas iš
skausmo Bleberis pareikalavo spirito ir vos atskiedęs
vandeniu išgėrė pilną stiklinę. Nesusimąstydamas apie
pasekmes, felčeris suleido didelę dozę nuskausmina­
mųjų vaistų. Tada spirito gurkštelėjo ir pats, nes rei­
kėjo sum ažinti šių įvykių įtampą, išstum ti iš atminties
žiauriai sumuštą gražią ir narsią karalienę Lukreciją.
Įkaušus tragiški dalykai blanko, ryškėjo kiti, juo­
kingi.
- Bet ir pataikyk tu man - tiesiai į šikną! Gerai, kad
šonu kulka kiaurai pralėkė, - kikeno tvarstydamas. -
Dar truputį ir naujasis, atsiprašant, karalius būtų be
šiknos ir be ...
Nors Bleberio galvoje maišėsi ir kriko mintys, felče­
rio žodžius girdėjo ir nusprendė nedelsdamas jį nudė­

— 339 — ,
ti. Kitas po Joakim o bus šitas niekšelis, širdo jis, o vė­
liau amen visiems, kurie žino apie šią nelemtą kulką.
Visiems!
Felčeris baigė bintuoti. Flavijus skausmo nebejuto,
išgėrė dar spirito ir nuėjo į patalpą, kur gulėjo surišta
Lukrecija.
- Iš kur gavai tą pušką, mergše? Sakyk, nes užmušiu!
Atsakymo nebuvo.
- Nenori kalbėti? Per prastas tau? Kurgi ne, visada
rietei nosį, mačiau, - priėjęs bandė spirti, bet susvir-
duliavo ir vos nenugriuvo. Svariai nusikeikė, atsirėmė
į sieną. - Su ta puška nudėjau senąjį karalių, dabar eilė
atėjo jo sūnui. Bet prieš tai dar pamatys, kaip tave dul­
kinu! - Bleberis pajuto geismą, net pats nustebo, juk
prieš valandėlę su pačia m irtim i grūmėsi. Pasilenkė
prie Lukrecijos. - Na, ir apraizgė tave virvėmis neat-
mazgomai! Reikia peilio, kitaip nepasieksiu tos tavo
vietelės, - urzgė jis.
Vis dėlto turėjo atsitiesti, nes pasilenkus skaudėjo
žaizdą. Tiek to, tas malonumas palauks, nusprendė,
atriš tuos mazgus vyrai, kai atitemps čia karalių. Da­
bar jie visi jo tykojo gatvėje.
Nepaisant peršauto užpakalio, Bleberį užplūdo per­
galingos mintys: nužudys Joakimą ir paskelbs, kad jis
pabėgo su meiluže į kitą šalį. Kur ir su kuo? Kam berū­
pės, kai krautuvėse ištisą parą svaigalai bus pardavinė­
jami pusvelčiui. Gatvėse skambės linksmos melodijos,
jo šalininkai šokdins mergas ir dairysis: kas nepaten­
kintas, nešoka - tam kulka į kaktą. Tai bus pirmas da­
lykas. O antras dalykas - patrauks į savo pusę kariuo­
menę. Vienam kitam bukam kareivai suteiks generolo

340
laipsnį ir jokių problemų dėl kareivėlių nebeturės. Per­
versmų istorijas jis buvo uoliai išstudijavęs. Pasimokė
iš svetimų klaidų.
Dėl Lukrecijos likim o buvo sunkiau nuspręsti. Ji ga­
lėtų būti jo meilužė, gal net žmona, bet tokiu atveju ji
turėtų viešai pasmerkti savo vyrą, tariamai pabėgusį
su kita. Net ir alkoholio aptemdytu protu Bleberis su­
vokė, kad Lukrecija to nepadarys. Gaila, teks tą kvaišą
nužudyti ir čia pat, rūsyje, užkasti. Paskui „nežinos“,
kur ji dingo, ir paves ieškoti.
Bleberis pažvelgė į laikrodį. Jau metas pasirodyti
Joakim ui, nebent paklydo savo paties sostinėje, iro­
niškai nusišiepė. Tai buvo paskutinė šypsena Bleberio
gyvenime.
Su trenksmu atsidarė durys, įsiveržė Joakimas ir
Kasparas su savo vaikinais. Smūgiu pašalinęs iš kelio
Flavijų, karalius puolė prie žmonos, atsargiai pakėlė
ant rankų...
- O dangau! Ką jie padarė mano žmonai...
- Lukrecija gyva, Joakimai, gyva, - Kasparas ir jo
sargybinis atsargiai bandė nupjauti virves. Tai nebu­
vo paprasta, nes virvės įsirėžusios į kūną, smarkiai
suveržtos ir sumazgytos. - Niekšai, padugnės, išga­
mos, - tyliai keikėsi Krašto apsaugos ministras Kaspa­
ras Kalvaitis. - Dar gerai, jog mes gana greitai susku­
bome. Jei nebūtų paskambinusi ir pasakiusi, kad Ble­
beris ją veža, be kojų galėjo likti dėl tokio nežmoniško
užveržimo. Beširdžiai...
Visų vyrų dėmesys buvo sutelktas į karalienę Luk­
reciją, tad Bleberis niekieno nepastebėtas smuko pro
duris ir nudūmė prie netoliese stovinčio automobilio.

— - 341 .—
Raktelį buvo palikęs neištrauktą, bematant įjungė, ir
automobilis riaumodamas šoko iš vietos. Jam tereikia
pasiekti savo jachtą, o tada Aistmarėmis į Baltijos jūrą,
ir pašvilpkite visi! Gaudykite vėją laukuose arba žuvį
vandenyse.
Autom obilis lėkė staugdamas, taškydamas balutes.
Bleberis iš visų jėgų spaudė akceleratorių. Jeigu tiktai
pasieks jachtą, bus išgelbėtas, visi Kasparo šuniukai
liks su ilgomis nosimis.
Jau matėsi upė, jam tereikia nusigauti į kitą krantą,
o tada ir marias pasieks. Jachta pasiruošusi plaukti, jis
viską numatė, jis protingas, jis karalius...
Nogatas patvinęs. Galima daryti lankstą, važiuoti
pylimu, bet tada spėtų jį nutverti. Tiltas!
Flavijus Bleberis išvydo naująjį tiltą ir pasileido tie­
siai jo link statybininkų išvažinėtu keliu. Šiandien čia
buvo ramu: dėl stipraus lietaus dangos plokštės ne­
buvo montuojamos, darbininkai patogiai įrengtame
namelyje ant ratų gurkšnojo arbatą, tad Bleberio au­
tomobilis, griaudamas apsaugines tvoreles ir juostas,
niekieno netrukdomas užlėkė ant tilto. Apsvaigęs nuo
pragariško spirito su vaistais m išinio, Flavijus Bleberis
lėkė nemažindamas greičio, drebindamas dar nebaig­
tas pritvirtin ti dangos plokštes. Jeigu ir būtų pastebė­
jęs, jog danga baigiasi, nebebūtų galėjęs sustabdyti au­
tomobilio. Tačiau jis nematė - kitokie vaizdai šmėžavo
prieš jo beprotiškas akis...
Taip ir nugrimzdo į amžinąjį upės dumblą nesu­
pratęs, kas nutiko. Valandėlę kitą burbuliavo tamsios
drumzlės, vėliau nurim o, nutyko, tarsi niekas nė ne­
būtų prasmegęs.

— - 342 -—
 Po kurio laiko statybininkai pasakos, jog matė
tiltu skriejantį autom obilį, girdėjo klaikias dejones,
baisų juoką, sieros kvapą, prasivėrusią bedugnę upės
dugne...
Patiklūs žmonės tuo tikės. Tokie gandai sklis tada,
kai klastingos Flavijaus Bleberio užmačios bus atskleis­
tos. Ilgainiui šis įvykis taps legenda.
O šiandien nieko mistiško čia nėra. Energingas
Krašto apsaugos ministras Kasparas Kalvaitis organi­
zuoja prasmegusio automobilio iškėlimą.

343
 Keturioliktas skyrius

ušo rytas, giedras ir gaivus, neįtikėtinai gražus po

A tokios audrotos nakties.

Joakimas sėdėjo palatoje, laikė delnuose Lukrecijos
ranką ir liūdnai žvelgė į jos sutvarstytą galvą, sudaužy­
tą veidą. Jam skaudu m atyti kenčiančią mylimąją. Jei­
gu galėtų paim ti jos negalę sau, nė akimirkos nedvejo­
tų. Blausioje ryto šviesoje Lukrecija atrodė dar labiau
išblyškusi, bet Joakim ui vis vien buvo gražiausia ir
nuostabiausia.
Visai neseniai toks pat rytas aušo Aistijoje, jos vai­
kystės kambaryje, ir jis prikalbėjo žm onai daugybę
žiaurių žodžių. Kaip galėjo? Buvo nusim inęs ir įžeistas,
jog ne pirmas jai vyras? Koks menkysta ir egoistas jis
tada buvo... Jeigu galėtų sugrąžinti tą jų nuostabiąją
meilės naktį, neištartų jokio priekaišto, nes negalima
kaltinti moters, kam ji mylėjo kitą vyrą, galima tik liū ­
dėti, jei nemyli tavęs.
Lukrecijos praeitis priklauso tiktai jai.
Dabar Joakimas žvelgia į žmonos veidą, ir niekas
jam neturi jokios reikšmės, išskyrus vieną vienintelį
dalyką - Lukrecijos gyvybę. Tegul ji atm erkia akis, te-
suvirpa jos blakstienos... Jam ir tiek užtektų.
Jeigu ji negalės vaikščioti, jis ją nešios; jei negalės

— 344 —
kalbėti, jis bus jos žodžiai... Jeigu tie niekšai ją prie­
vartavo, jo meilė išdildys iš jos atminties tą košmarą.
Atm erk akis, Lukrecija, pažvelk į manąsias ir supra­
si, kokia tu man neapsakomai brangi. Aš m yliu tave,
Lukrecija. Niekada nemaniau, jog galima taip mylėti
moterį. Meilės jausmų pasaulis, kuris man buvo už­
daras, atvėrė savo erdvę... Nors akim irksnį pažvelk į
mane, suteik viltį.
Tačiau Lukrecija nejudėjo. Jos ranka, šalta ir bejėgė,
gulėjo Joakim o delne be gyvybės ženklo.
Įėjo gydytoja ir medicinos sesuo. Karalius paliko
palatą.
Laukiamajame sėdėjo Gajus Daugėla ir princesė
Silvija. Joakimas žengė prie jų, pasiruošęs išklausyti
žmonos tėvo priekaištus. Jis jų nusipelnė, neapsaugo­
jo savo Lukos. Vyrai apsikabino.
- Kaip ji?- unisonu paklausė Silvija ir Gajus.
- Be sąmonės, - atsiliepė Joakimas ir laukė priekaiš­
tingų skaudžių žodžių, tačiau Gajus Daugėla pasakė:
- O gal ji tiesiog miega? Gal tai apsauginė organiz­
mo reakcija? Gydytoja minėjo, jog pasitaiko labai svei­
kos ir stiprios psichikos žmonių, kurių sąmonė blo­
kuoja išorės veiksnius. Ignoruoja, ar kaip? Na, medici­
na niekada nebuvo mano stiprioji sritis, - jis pabandė
šyptelėti, nors akyse tvyrojo begalinis skausmas.
Išvydęs Gajų Daugėlą, Joakimas tikėjosi visko, bet
tik ne šypsenos jo išvargusiame veide. Pavydėtina sa­
vitvarda, pagalvojo. Ne veltui dirbo lakūnu-bandytoju.
- Jaučiuosi labai kaltas, privalėjau apsaugoti žmoną.
- Kas turi būti, to neišvengsi, - maldė jį Daugėla. -
Nekaltink savęs, Joakimai. Atvirkščiai, tu laiku spėjai,

— - 345 -—
padarei viską, kas įmanoma, išgelbėjai Lukreciją. Juk
nežinojai, kad Kasparo vyrai supa tą rajoną, puolei ne­
mąstydamas apie tau gresiantį pavojų... Pats galėjai
žūti. Juk žinai, kad valdžios troškimo apim ti žmonės
yra pavojingi, klastingi, žiaurūs...
Lukrecijos tėvas mane ramina ir guodžia, nuste­
bęs Joakimas klausėsi Daugėlos žodžių. Beje, iš kur jis
žino, kaip viskas vyko? Nejaugi laikraščiai?
Tarsi supratęs jo m intis Daugėla pasakė:
- Žinau apie tuos nelemtus įvykius, nes Kasparas pa­
skambino. Jis ne tik tavo ministras, bet ir geras mano
draugas. Žurnalistai tik spėlioja, nieko tikro nenutuo­
kia. Kasparo vyrai profesionalai, nieko neatskleis...
Tuo metu Lukrecijos palatos durys atsidarė, ir visų
akys susmigo į gydytoją.
- Kraujo spaudimas lėtai, bet kyla. Apie smegenų
veiklą dar anksti kalbėti, paaiškės, kai nubus...
- Daktare, jūs pasakėte „nubus“! Nejaugi tai mie­
gas?! - Joakim o balse viltis, gal tėvas ir neklydo, juk
gerai pažįsta dukterį.
- Tikėkimės, jūsų didenybe. Atviras smegenų su­
trenkimas, kai nubėga kraujas, yra mažiau pavojin­
gas... - gydytoja ėmė aiškinti, nešykštėdama medici­
ninių term inų, bet Joakimas jos žodžiuose girdėjo tik
viena - žmona gyvens. Visa kita nebuvo svarbu. Kiek­
vieną jos gyvasties būklę jis priim s dėkingai ir lauks
stebuklo.
- Galite grįžti į palatą, - leido gydytoja. - Jeigu pa­
stebėsite nors menkiausią pokytį, kvieskite.
Kai jie suėjo į palatą, Lukrecija atrodė lygiai taip
pat, bet Joakimas įžvelgė teigiamas permainas.

— - 346 -—
Gajus Daugėla privalėjo grįžti į Aistiją, kur laukė svar­
būs valstybės reikalai. Atsisveikindamas priglaudė lū­
pas prie dukters kaktos, tvirtai paspaudė ranką Joaki-
mui, lauksiu gerų žinių, pasakė.
- Aš tave palydėsiu, brangusis, - Silvija išėjo kartu
su prezidentu.
Joakimas liko vienas. Sunkios vilties ir skausmo va­
landos... Jokių permainų, bet kvėpuoja. Lemties dova­
na Joakimas laikė kiekvieną oro gurkšnį, kurį įkvėpda­
vo Lukrecija. Kvėpuok, mieloji, nesiliauk kvėpavusi...
Grįžo princesė Silvija.
- Gajus išskrido į savo Aistiją. Jis nepanoro, kad
kartu su juo skrisčiau, - liūdnai tarė. - Kokie jūs, vy­
rai, stiprūs. Ir Gajus, ir tu. Žinau, Gajui plyšta širdis
dėl dukters, bet jis išvyko tvarkyti valstybės reikalų. Ir
sėkmingai tvarkys, neabejoju.
Juodu ilgai sėdėjo tylėdami. Po kurio laiko Silvija
pasakė, jog yra susižadėjusi su Gajumi.
- Girdėjau, - atsiliepė Joakimas. - Lukrecija minėjo.
- O, ji kalbėjo apie tai! Kaip tau pasirodė, Joakimai,
ar ji nenusim inusi dėl to? - Silvijos balse įtampa.
- Tikrai ne. Netgi atvirkščiai, man susidarė įspūdis,
jog Lukrecija džiaugiasi.
- Džiaugiasi?! Būtų nuostabu, nedrįstu tikėtis. Ne-
nuliūdo, ir tai gerai. Jeigu tėvas suabejos, ar duktė nori
jo vedybų, paliks mane. Jau trejus metus mudu artimai
draugaujame, bet jis slėpė mūsų santykius, kad nenu­
liūdintų dukters.
- Trejus metus?! Na, ir apgavikė tu, princese! M a­
niau, jog už manęs nori ištekėti. Per gim tadienį šitaip
glausteisi ir meiliai žiūrėjai...

— - 347 -—
 - Atleisk, Joakimai, per tą pokylį truputį vaidinau.
Neklausk, kodėl. Beje, nebuvo sunku, priešingai - ma­
lonu. Nes jaunystėje, žinok, tikrai tave mylėjau. Visos
tave mylėjome, buvai Europos nuotakų svajonių prin­
cas. Gajų myliu kitaip. Jei jis manęs neves, prisiekiu,
už nieko kito netekėsiu. M an liks tik mano dailė... Ta­
pysiu, tarnausiu tėvynei, kaip kadaise Anglijos karalie­
nė Viktorija.
- Karalienė Viktorija turėjo vyrą, - pasakė Joaki-
mas ir pasijuto kvailiu.
Silvija neatsiliepė, gal neišgirdo. J i buvo toli nuo čia,
už trejų metų sienos, jai švietė karšta Ispanijos saulė...
J i prisim inė pokylį karališkuose rūmuose, kur spindin­
čioje salėje, tarp šimtų svečių ji tematė vienintelį vyrą,
liūdną ir atitolusį. Tebegirdėjo jo žodžius į savo kvailą
klausimą, gal jai nuo jo pasitraukti.
„Likite, jei jūsų nevargina nuobodūs pašnekovai“.
„Jūs nesate nuobodus, tik liūdnas. Kodėl?“
„Palaidojau žmoną“.
„Praėjo penkeri metai! Net griežčiausių puritonų
gedulas tetrunka dvejus metus“.
„Tai nėra gedulas, princese Silvija. Tai tik ilgesys“.
„Suprantu“.
„Vargu, jūs tokia jauna“, - pasakė Gajus, ir ji tada
pagalvojo, jog jis tuojau nusigręš nuo jos, nueis, ir gal­
būt juodu niekada nebesusitiks. J i suklydo.
„Aš turiu dukterį“, - netikėtai tarė Gajus ir aki­
m irksniu jo veidas nušvito, pasikeitė. O Silvija liūdnai
pamanė, jog nėra ir nebus žmogaus, kuris ją prisim i­
nęs šitaip nušvistų.
Tokia buvo jų draugystės pradžia. Trapiai užsimez-

— . 348 -—
gę santykiai Silvijos dėka nenutrūko. Kuo baigsis, ji
net dabar nežino. N ori tikėti, jog juodu bus kartu, ta­
čiau viskas priklausys nuo Lukrecijos, nes duktė Gajui
svarbiausia.
Energingai atsivėrė palatos durys. Atėjo karalienė
m otina.
- Mielasis, taip ir maniau, jog tu čia. O kur Flavi­
jus pradingo? Visą naktį laukiau, bet jis negrįžo. N ie­
kas nieko man nesako. Tavo sekretoriai nudelbia akis
mane pamatę, M inistras pirm ininkas kažką suvebleno
ir padėjo ragelį, nesuprantu, kodėl neišleidai jo į pen­
siją, seniai metas, gal kada ir turėjo kokių nuopelnų,
kuriuos ne tik kiti, bet ir pats pamiršo. Ta Fernanda,
kur iš Aistijos atvažiavusi, antra diena pro ašaras žo­
džio ištarti negali. Norėčiau žinoti, kas dedasi mūsų
Lansanijoje!
- Viskas gerai, mama. Flavijus padarė avariją. Va­
žiuok namo, nesijaudink, grįžęs viską paaiškinsiu. A r
tavo apsauga sustiprinta?
- Taip, ir mane tai gąsdina. Panašiai jaučiausi po
am žinatilsį karaliaus, savo vyro, mirties. Tačiau tada
nebuvo jokių mįslių...
- Jeigu nelaikei mįsle, kas žudikas, mama, - neiš­
tvėrė nepasakęs sūnus.
- Didelis nedorėlis, savaime aišku. Beje, iki šiol ne­
surastas, ar kaip? Tiek daug lėšų skiriame Vidaus rei­
kalų m inisterijai ir panašioms institucijom s, o jokios
naudos. Teisingai kalbu, sūnau? - ir nelaukdama atsa­
kymo tęsė: - Važiuokime į rūmus, Joakim ai. M an ne­
ramu vienai.
- Turiu būti šalia Lukrecijos, mama.

— - 349 -—
 - Tai ir ją galime vežtis, kartu su visais tais vamzde­
liais ir daktarais.
- Gal rytoj, mama, ne šiandien. Kai atgaus sąmonę.
Tu važiuok be mūsų.
M otina apsidairė, tik dabar ji pamatė princesę Sil­
viją.
- Sveika, Silvija.
- Laba diena, jūsų didenybe.
- Susirūpinusi dėl tos suirutės nė tavęs nepastebė­
jau. Ką čia veiki, Silvija? Girdėjau, atsisakei sosto. Ko­
dėl? Juk Joakimas vedęs. Argi Lukrecijai taip blogai?
Nepasveiks? Iš tikrųjų kaip negyva guli...
Silvija matė, kad Joakimas vos tramdo įniršį, bet
nemanė, jog įmanoma padėti, gal geriausia palikti juos
vienus.
- Aš eisiu, Joakimai, - Silvija uždėjo delną ant jo
rankos. - Sudie, jūsų didenybe, - tarstelėjo karalienei.
- Palydėsiu, - Joakimas atidarė jai duris.
- Nereikia, nelydėk, būk šalia žmonos. Norėčiau tau
padėti. Pasimelsiu, malda ramina. Graži m intis įrengti
ligoninėse koplytėles, kur artim ieji gali rasti tikrą pa­
guodą ir ramybę.
- Ačiū, Silvija. Viskas bus gerai, mes šoksime tavo ir
Gajaus vestuvėse.
- Tu tikrai stiprus...
Stiprus? Joakimas prisim inė savo ašaras ir neviltį.
- Nesu stiprus, bet tikiu: Lukrecija gyvens, kitaip
viskas prarastų prasmę.
- Taip, gyvens. Gerai pasakei. Grįžk pas ją.
Silvija tyliai užvėrė duris. Kas galėjo pagalvoti, kad
didysis neatremiamas viliotojas sugebės taip stipriai

— 350 ..—
mylėti? O gal neturėčiau stebėtis, tiesiog mes visos bu­
vome ne tos moterys Joakim ui. O kai rado savąją...
Koplytėlė buvo tuščia. Silvijos veidu sruvo ašaros,
vilties, skausmo, bejėgiškumo.
Ir princesės verkia.

Karalienė m otina dairėsi po palatą, bet spėjo nugirsti

sūnaus ištartą frazę: Viskas bus gerai, mes šoksime tavo
ir Gajaus vestuvėse.
Nejaugi Gajus vestų šitą Silviją? Ne. Ypač dabar, kai
Flavijus kažkur dingo. Gajus jai visą laiką patiko, nuo
pirmojo pasimatymo padarė neišdildomą įspūdį. Tada
jis buvo gražuolis, viengungis, lakūnas-bandytojas.
J i nedviprasmiškai jam siūlėsi, jis nenorėjo suprasti.
Kai Gajus vedė, ji palaidojo visas savo viltis, nes apie
jo meilę ir ištikimybę žmonai sklido legendos. Nejaugi
toks vyras teks Silvijai? Ką ji turi be jaunystės? Nieko.
O ir jaunystė nebe pirmoji.
- Gaila, kad Lukrecija be sąmonės, paklausčiau, ar
jos tėvas ruošiasi vesti tą Silviją. Ji tikrai žinotų teisy­
bę, o Silvija gali prisikurti nebūtų dalykų, jos teirautis
neverta. O kur ji nuėjo? Gal paklausčiau...
Joakimas mintyse skaičiavo iki dešimties, kad ne-
pratrūktų.
- Važiuok į rūmus, mamyte. Tuojau pat, - įsakmiai
tarė, ir m otina jo balse pajuto įtampą, tad nesiprieši­
no, kai sūnus apglėbė per pečius ir išvedė į laukiamąjį.
Čia stovėjo karalienės padėjėja ir trys sargybiniai. Joa­
kimas palinko prie padėjėjos ir davė keletą nurodymų.
- Taip, jūsų didenybe. Gerai, jūsų didenybe. Klau­
sau, jūsų didenybe, - linksėjo tarnautoja.

— - 351 .—
 - Iki pasimatymo, mama. Niekur iš rūmų neik, kol
aš negrįšiu, nebent tik į sodą.
- Palauk, Joakimai, kodėl nori mane uždaryti rū­
muose? Kas dedasi? Aš dar turiu reikalų, man reikia
rasti princesę Silviją. O gal ir Gajus atvyks dukters ap­
lankyti? Palaukčiau...
- Gajus buvo ryte, mama, - tarė Joakimas ir žvilg­
telėjo į laikrodį. - Šiuo metu jau bus grįžęs į Aistiją,
nėra prasmės laukti. G rįžk į rūmus, mama. Ten dabar
saugiausia.
Karalienė buvo nepatenkinta tokiu sūnaus elgesiu,
bet žingsniavo oriai, lydima savo sekretorių ir sargy­
bos.
Nebesuprantu, kas vyksta. Pasaulis sparčiai keičiasi,
arba aš pasenau, - mąstė nusiminusi.

Sutemo, trumpa rudens diena baigėsi.

Vėlai vakare Joakim ui pasirodė, jog suvirpėjo Luk-
recijos blakstienos. Palatoje buvo prietema, spingsinti
maža lemputė galėjo sukelti šešėlių žaismą, tačiau Jo­
akimas neabejojo - m ylimoji grįžo gyventi. Jis priglau­
dė prie lūpų jos delną, viltingai žvelgė į brangų veidą,
išblyškusį, sudaužytą, dėmėtą nuo kraujosruvų, bet
jam vis vien gražiausią.
Karalius laukė stebuklo. Deja...
Nejaugi jam tik pasivaideno blakstienų virpesys ir
į jos delnus grįžtanti šiluma? Joakimas pasijuto labai
pavargęs ir išsekęs. Užsimerkė, atlošė galvą, pailsės.
Kai jis išgirdo tylų „Kim ai“, neabejojo, jog sapnas
tęsiasi, jis neša savo Luką šiurkščia žole apaugusiais
Lansanijos laukais. Nenorėjo atsimerkti - vizijų pasau­
lis kartais supratingesnis už realųjį.

— 352 -—
 - Kimai, kur mudu? - Joakimas pajuto švelnų spus­
telėjimą, Lukrecijos ranka jo delne buvo nebe ledinė,
bet šilta.
- Luką, mieloji, tu sugrįžai! Tu pavadinai mane
Kimu. Bijojau, niekados nebeišgirsiu to vardo, - jis bu­
čiavo jos rankas ir jautėsi neapsakomai laimingas. Ka­
rūna, palyginti su dabartine laime, tik menkniekis, na,
malonus priedas.
- M udu ligoninėje, Kimai, taip? A r tau jie nieko ne­
padarė?
- Ne. Kasparo vyrai po tavo skambučio apsupo prie­
m iestį palei Nogatą, tad eidamas buvau saugus. Tavo
dėka, mieloji, man tebuvo pasivaikščiojimas, tiksliau,
bėgimas.
- Galėjai netekti gyvybės, Kimai. Ten skubėdamas
apie Kasparo vyrus juk nežinojai...
- Tiesą sakant, tada galvojau tiktai apie tau gresian­
tį pavojų, kitų m inčių nebuvo, - nuoširdžiai prisipaži­
no. - Mieloji, kaip jautiesi? Gal tau negalima kalbėti?
Pakviesiu gydytoją, gerai? - Joakimas spustelėjo myg­
tuką.
- Jaučiuosi gerai, tik galva keistai sunki. A r aš ilgai
miegojau?
Miegojai taip ilgai, jog bijojau, niekados nebeprabu-
si, galvoja Joakimas, bet sako:
- M an tos laukimo valandos ištįso į amžinybę. Svar­
biausia, esi čia su manimi.
Įėjo du gydytojai ir slaugytoja. Visų veidai sunerimę.
- Jūsų didenybe...
- Viskas gerai! Žm ona prabudo, - sako karalius ir
plačiai šypsosi.

— - 353 -—
 Penkioliktas skyrius

angai pilni saulės, o kambarys - gėlių. Retai pasi­

L taiko tokia giedra diena, nes Lansanijos rudenys
darganoti.
Jau savaitė, kai Lukrecija karališkuose rūmuose.
Mėlynės iš veido nyksta, galvos nebeskauda, žaizda
smilkinyje beveik užgijusi, bet vis vien ją kasdien lan­
ko du gydytojai, gretimame kambaryje budi slaugė,
kuri jai padeda praustis, valgyti, pasikeisti drabužius.
Iš pradžių tos paslaugos Lukreciją vargino, bet kai
slaugė pasakė, jog ji nepaprastai patenkinta tokiu dar­
bu, lengvu ir puikiai apmokamu, nebedejuoja, leidžia
apie ją šokinėti.
Fizinė negalia sparčiai traukiasi, bet Lukreciją ka­
muoja kitas dalykas. Kuo geriau jaučiasi fiziškai, tuo
labiau kremtasi. Ir nėra žmogaus, kurio galėtų pasi­
klausti ar atvirai pasikalbėti. Gydytojai visada būna
dviese, lengvabūdė karalienė Kornelija beveik nieko
nenutuokia apie įvykius, netgi buvusio meilužio Blebe-
rio žūtis jai tebėra mįslė. Žino, jog patyrė avariją, nu­
skendo Nogate, bet kodėl lėkė per nebaigtą tiltą kaip
akis išdegęs, nesupranta.
Fernanda nesirodo. Seimas kartą ją aplankė, bet
toks nedrąsus ir sutrikęs, jog ko nors teirautis būtų

— . 354 -—
žiauru. Geriausiai jaučiasi, kai aplanko tėvas, bet to­
kio dalyko jo nepaklausi, be to, jis nė nežino, juk apie
nelaimę jam pranešė, kai ji jau gulėjo ligoninėje. Teks
kaip nors išklausinėti Joakimą, jis vienintelis gali ži­
noti, nes šis dalykas jam labai svarbus.
Joakimas visą laiką švelnus ir jaudinamai geras...
Kaip paklausti? Juk tai būtų prim inim as to, ką abu
siekia pamiršti.
Negausūs Lukrecijos lankytojai kalba tik apie malo­
nius bereikšmius dalykus. Toks gydytojų nurodymas,
supranta ji.
- Patyrėte didelį smegenų sukrėtimą, ilgai buvo­
te be sąmonės. Dabar svarbiausia ramybė. Reikia kuo
daugiau gulėti, pasidėjus pūslę su ledu po galva, nesi­
jaudinti. Vaistai nėra visagaliai, jie tik pagelbsti arba
ne. Pagijimą lemia pats ligonis, - kalbėjo senas medici­
nos profesorius, atvykęs iš Aistijos.
Jis gydė Lukreciją dar mažutę. Jau tais laikais Luk­
recijai jis atrodė senas, nes pasakodavo, jog ir jos tėvas
vaikystėje buvęs jo pacientas, ir kad ji serga tomis pa­
čiomis ligomis, tad jam lengva ją gydyti.
Kiek ji prisimena, daktaro kalba visados mirgėte
mirgėdavo lotyniškais žodžiais, posakiais. Išrašęs re­
ceptą sakydavo: „Ergo, po arbatinį šaukštelį keturis
kartus per dieną“. Lukrecija taip pat ėmė sakyti ergo.
Ją mėgdžiojo visi klasės vaikai. Jei kiti m okiniai šauk­
davo „jam šakės“, tai Lukos klasiokai - „jam fin is“.
Senojo daktaro vizitai patinka Lukrecijai. J i atsike­
lia iš pabodusios lovos, eina į mažąją svetainę, kur visi
geria arbatą arba kavą, šauniai juokauja.
- In vino veritas, - pakėlęs taurę sušunka daktaras,

— 355 -—
bet tuojau pat pasitaiso: - Dum virtum intrat, exit sa-
pientia - K ai degtinė įeina, protas išeina.
Kai jiems šnekučiuojantis karalienė Kornelija ėmė
kartoti gandus apie Flavijaus žūtį, daktaras pasakė:
- Ventis verba profundam - Kalbų ir vėjų nesugaudysi,
jūsų didenybe.
- Ir kodėl jis važiavo tuo tiltu?! Juk puikiai žinojo,
kad nebaigtas statyti, - stebėjosi karalienė m otina.
- Gal manė kitaip...
- Kaip galėjo taip manyti, jeigu nebuvo atidarymo
iškilmių?! Ir kvailiui turėjo būti aišku.
- Quos Deus perdere vult, dementat prius - Ką Dievas
nori nubausti, tam atima protą, - tarė senasis daktaras.
Kol visi esantys menėje mąstė, kaip nukreipti Kor­
nelijos m intis kita linkme, ji pati paklausė:
- Kodėl jums taip patinka lotynų kalba, daktare?
- Nes tai angelų kalba. Angelai kalbasi tarpusavyje
lotyniškai, jūsų didenybe, - rim tai paaiškino šis.
- Reikėtų ir man išm okti. Dabar, kai nebėra Flavi­
jaus ir nebesu karalienė, turiu galybę laisvo laiko.
- Puiki m intis! - sušunka visi, ir Kornelija ima šyp­
sotis.
Nors senasis daktaras, regėjęs galybę kančių, nebu­
vo idealistas, tačiau su juo bendraujant rodėsi, jog blo­
gis neegzistuoja.
Vieną dieną, kai svečiai atsisveikino, Joakimas pa­
reiškė, jog suteiks daktarui kunigaikščio titulą, nes jis
didesnis aristokratas nei jam pažįstami grafai ir mar­
kizai.
- Jeigu jis sutiks. Aistijoje titulai neturi jokios reikš­
mės, - tarstelėjo Lukrecija.

— - 356 —
 - Neabejoju, sutiks. Net protingiausieji vyrai yra
truputį tuščiagarbiai, patikėk.
Lukrecija šypsojo ir tylėjo, jai rūpėjo kiti dalykai.
Dabar ne metas apie tai klausti, Joakim o laukia dar­
bas, bet šį vakarą ji privers savo vyrą kalbėti atvirai.

Trum pai dienai begęstant, miegamojo duris pravėrė

Joakimas - veržlus, stiprus, besišypsantis, dar drėg­
nais plaukais. Kambarys akim irksniu prisipildė ne
tik gaivaus vyriško aromato, bet ir šviesos, šilumos,
džiaugsmo...
Lukrecija klausėsi jo pasakojimų apie dienos dar­
bus, bet m intys buvo kitur - Nogato priemiestyje, pur­
viname rūsyje. Kaip paklausti? Jeigu nepaklaus, visą
likusį gyvenimą neturės ramybės ir netikės Joakimo
glamonių nuoširdumu.
- A r gerai jautiesi, mieloji? Atrodai susirūpinusi. Ką
sakė gydytoja?
- Jaučiuosi puikiai. Esu tikra, jei būčiau ne karaliaus
žmona, gydytoja seniai būtų leidusi vaikščioti. Dabar
bijo atsakomybės, nori kviesti konsiliumą.
- Pritariu. Tave reikia saugoti - esi didžiausias Lan-
sanijos turtas.
- Lansanijos? Norėčiau būti tavo turtas, - tylutėliai
tarė Lukrecija, bet Joakimas išgirdo.
- Tu man už gyvybę brangesnė, juk žinai.
Lukrecija tylėjo.
- Apie ką susimąstei, mieloji?
- Prisim iniau tuos įvykius, - pasakė. Tai nebuvo
teisybė, nes tų įvykių prisim inti nereikia, jie nepalieka
jos, graužia kaip rūdys geležines tilto konstrukcijas.

357
 - Pamiršk viską. Arba prisim ink, jog aš spėriai bė-
gau tavęs vaduoti. Ir laiku spėjau, - pabrėžtinai išdi­
džiai šypsojo karalius.
- Laiku? Kodėl taip manai?
- Nes virvės buvo žiauriai suveržtos, ypač ant kojų,
jokios kraujo apytakos, tavo žaviosioms pėdutėms grė­
sė gangrena...
- Aš buvau surišta, kai tu atėjai? - Lukrecija jį per­
traukė. - A r tikrai? Gal tu mane guodi?
- Guodžiu? Nesuprantu, kokia čia būtų paguoda, -
karalius nustebęs.
Atėjo momentas pasakyti savo baimę. Lukrecija del­
sė. Dabar arba niekada. Vis dėlto pasiryžo.
- Bleberis mane gąsdino, jog prievartaus tau ma­
tant...
- Niekšas!
- Jeigu tebebuvau surišta...
- Tu buvai surišta, tiesiog apraizgyta virvėmis, tarsi
būtų labai tavęs bijoję...
- Gal ir bijojo. Žinok, aš turėjau tą pistoletą, laiku
man jį grąžinai. M an pavyko jį išsitraukti ir pagrasin­
ti. Flavijus baisiai persigando, sutriko. Būčiau pabėgu­
si, bet jų buvo daug aplinkui, negalėjau visų aprėpti ir
vienu metu grasinti. Besigrumdama netyčia iššoviau.
Sprendžiant iš Flavijaus riksmų ir keiksmų, jam kaž­
kur pataikiau. Bet gal ir ne. Tada jie puolė mane visi:
daužė, rišo ir nusviedė kaip ryšulį. Turbūt krisdama
susitrenkiau galvą, nes nebeprisimenu, kas nutiko vė­
liau. Jei radai mane surištą, tai nieko blogo man nepa­
darė, - Lukrecijos akyse viltis.
- Nieko blogo, - karaliaus balsas virpa nuo tramdo­
mo skausmo ir pasipiktinim o. - Jei nelaikai blogiu raa-

— '- 358 —
žutės moters spardymą... O, jei aš būčiau atėjęs anks­
čiau, kai tu juos gąsdinai ginklu! Aš bėgte bėgau visą
kelią, bet šis namas tolokai nuo statomo tilto, o Kas­
paro vyrai tiksliai nežinojo, kur tu laikoma. Bleberio
niekšeliai manęs laukė gatvėje, užmetė maišą ant gal­
vos ir nuvedė prie šio namo. Kasparo vyrai, persirengę
valkatomis, spėjo pam atyti ir kaipmat įsiveržė paskui
mane. Aš partrenkiau Bleberį, paėmiau tave ant rankų,
Kasparas turėjo durklą, nedelsdamas nupjaustė virves,
kažkas iš jo vyrų iškvietė greitąją pagalbą. Susirūpinę
dėl tavo gyvybės į Bleberį nekreipėme dėmesio, turbūt
tuo momentu jis ir paspruko.
Lukrecija klausėsi vyro. Sulig kiekvienu jo žodžiu
blėso ir traukėsi nerimas. Bleberis kažkodėl savo grasi­
nim ų neįvykdė. Kodėl, kas jam sutrukdė?
- Įdomu, kodėl Bleberis ramiai laukė tavęs nieko
neveikdamas? Keista, iškrinta koks pusvalandis.
Joakimas sarkastiškai nusijuokė. Tikrai nemanė,
jog galės juoktis iš tų baisenybių.
- M ieloji, tu pataikei Bleberiui, atleisk... į minkštą
vietą.
- Pataikiau? Vis dėlto pataikiau! Tada aišku, kodėl
kurį laiką buvau palikta ramybėje.
- Kai Bleberį ištraukė iš Nogato, buvo mįslė, iš kur
jo kišenėje senovinis pistoletas ir kodėl peršauta sė­
dynė. Kasparo vyrai įsiveržę į tą rūsį nešaudė, vengė
triukšmo, tiesiog kumščiais susitvarkė su Bleberio sėb­
rais. Beje, jie mažai priešinosi, vapėjo, ar bus atsižvelg­
ta teisme, kad patys pasidavė. Aš ir pagalvojau, jog tu
gyneisi. Laiku grąžinau ginklą. Argi ne?
- Taip, tas pistoletas išgąsdino Bleberį, aiškiai ma­

— 359 —
čiau. Vėliau supratau kodėl: jis pats prisipažino būtent
juo nušovęs tavo tėvą. Aš galėsiu liudyti teisme.
- Nebereikės...
- Kodėl? Juk minėjai, kad ištraukė iš Nogato. Ne­
jaugi vėl paspruko?
- Nugarmėjo amžiams į pragarą - nuskendo upėje.
Nebeminėkime jo niekados.
Ko linki kitam, pačiam nutinka, atklydo Lukrecijai
m intis, nes Flavijus siekė, kad ji su lėktuvu prasmegtų
pelkėse, tačiau garsiai pasakė ką kita:
- Džiaugiuosi, kad viskas gerai baigėsi. Gal netinka
sakyti „gerai“, kai žmogų ištiko tokia klaiki m irtis?
- Kaip gyveno, taip ir mirė. Negailėk Bleberio, jis vi­
sokiais būdais skatino riaušes, važinėjo po šalį pjudy­
damas tarpusavyje žmones, siekė užgrobti valdžią.
- Išėjo vilnų, grįžo nukirptas, - tarė Lukrecija.
Joakimas nesulaikė juoko. Pajuto, jog šiurpiųjų įvy­
kių tragizmas blanksta, eižėja, o šukės rikiuojasi į juo­
kingas dėliones.
- M an patinka, jog nelaikai pykčio širdyje, mieloji.
- Kaip galėčiau, Kimai, juk per tą skrydį susipaži­
nau su tavim!
- Ir apm ulkinai mane gražiai! Turėčiau siekti revan­
šo...
Dabar jau abu kvatojo. Benzino trūkumas, pelkių
akivarai, keistoji Joakim o automobilio avarija, kelionė
negyvomis žemėmis tebuvo įspūdingi nuotykiai, ku­
riuos bus smagu pasakoti vaikams ir anūkams.
- Truputį apmulkinau, bet ir pagelbėjau. Daviau tau
vandens, prisim eni?
- Niekados nepamiršiu. O dabar tu esi mano van­
duo, - karaliaus balsas prikim o.

— - 360 -—
 Tai tu esi mano vanduo, kartoja mintyse Lukrecija.
Tai tu pripildei mane kaip Lansanijos upes. Gal aš tavo
Strėlės upė, Kimai, kurią atgaivinai... Tu grąžinai gyve­
nimo džiaugsmą, privertei pam iršti m irusią meilę.
- Tu - Strėlės upė, kurios visą gyvenimą ieškojau,
nors nežinojau, jog tokia egzistuoja, - pasakė Joaki-
mas, tarsi nujausdamas jos mintis. Jis apglėbė ją, p ri­
glaudė, bet staiga pasitraukė, atsistojo: - Labos nak­
ties, mieloji. Bijau, sulaužysiu mūsų vedybinę sutartį,
jeigu tuojau pat neišeisiu.
Šitie karaliai siaubingai auklėjami, likusi viena mąs­
tė Lukrecija. Kiekvienas vyras būtų likęs, tik ne kara­
lius. Dabar jau gailiuosi, kad pareikalavau tokios sąly­
gos. Tada buvau įsitikinusi, jog Kimas manęs nemyli,
veda iš reikalo, tad privalėjau gelbėti savo orumą.
O gal visgi mylėjo?

Artėjo Kalėdos, Elbingo aikštėse ir skveruose mirgėjo

įžiebtos eglutės, skambėjo vaikų juokas. Riaušių kaip
nebūta, niekas jų neminėjo.
Šventės, ypač prieššventiniai laikotarpiai karališ­
koms šeimoms reiškė daugybės pareigų ir darbų metą.
Nepaisydamas užimtumo, Joakimas daug valandų pra­
leisdavo su žmona.
- Kaip mieste? A r ramu? - išvydusi vyrą visados
klausia Lukrecija, nors žino atsakymą - Joakimas taip
linksm ai nešypsotų, jei šaliai grėstų pavojus.
- Taip, viskas gerai. Kasparas sakė, kad tariam i
riaušininkai prisipažino, jog imdavo iš Bleberio pini­
gus, bet jokio perversmo nerengė, tiesiog naudojosi
proga pasipelnyti. Dabar jie visi yra rėksmingi patrio­

— 361 ..—
tai ir monarchijos šalininkai, dauguma iš daboklių jau
paleisti ir ruošiasi švęsti Kalėdas.
- A r galima jais tikėti, Kimai?
- Esu tuo tikras, nes Kasparas labai įžvalgus ir vi­
suose sluoksniuose turi patikim ų žmonių.
- Džiaugiuosi, jog šios bėdos pasibaigė, ir nuskriaus­
tų beveik nėra, - pasakė Lukrecija, tikėdamasi išgirsti:
„Taip, m ieloji“.
Tačiau Joakimas ištarė visai kitus žodžius:
- Deja, yra nepataisomai nuskriaustų. Fernanda te­
beverkia, praradusi draugą, gal vyrą. Ruošiasi grįžti į
tėvynę.
- Nejaugi Seimui kas nutiko? Betgi jis aplankė
mane, neatrodė sužeistas.
- Jis ir nėra sužeistas. Nors aš, vykdydamas Blebe-
rio nurodymus, draudžiau Seimui mane sekti, šis užsi­
maukšlinęs statybininko šalmą, ėjo iš paskos. Būtent
Seimas ir pamatė, jog Bleberis sprunka. Sėdo į pirm ą
pasitaikiusią mašiną ir vijosi jį. Kai šis važiavo per ne­
baigtą tiltą, Seimas signalizavo, kad sustotų, mėgino
peršauti padangas, bet buvo per toli - nepavyko. Sei­
mas žinojo, kad dangos plokštės suklotos tik iki pusės,
ir pats laiku sustojo. Matė Bleberio pražūtį. Įstrigęs
tarp sijų armatūros automobilis valandėlę laikėsi paki­
bęs erdvėje. Seimas bandė atsargiai privažiuoti, užka­
binti lyną, bet nespėjo. Bleberis nugarmėjo į dumblą, -
baigė Joakimas. Gailėjosi, kad papasakojo. Geriau ne­
žinoti, tik veltui graužatis, kai pakeisti nebegali.
Lukrecija atsiduso.
- Tai kodėl Fernanda lieja ašaras, jei Seimui nieko
blogo nenutiko?
- Nes Seimas jai negali atleisti. Bijau, neatleis, toks
jau jis. Vadinasi, Fernanda tau nesiguodė, mieloji.

— 362 —
 - J i nebuvo atėjusi. Maniau, jiedu taip mylisi, skuba
įsirengti butą, kad laiko man neberanda. Aš suprantu
ir nė kiek nepykstu, tikrai.
- Tačiau Seimas pyksta.
- A n t Fernandos? Kodėl? - nustebo Lukrecija.
- Kam paliko tave vieną tą nelemtą rytą...
- Betgi aš pati jai leidau, Kimai. Gal jis to nežino?
Reikia jam pasakyti.
- Žino, jog leidai, mieloji. Aš Seimui taip ir pasa­
kiau.
- Tada Seimas neturėtų pykti. Arba jis Fernandos
nemyli, tik taip galima paaiškinti tokį jo elgesį.
- Manau, mylėjo, tačiau Seimui pareiga - šventas
dalykas. Aš bandžiau su juo kalbėti, nes žinau, tau
smagiau, kai šalia tėvynainė, kurią seniai pažįsti. Sei­
mas kategoriškas, nesutinka Fernandos vesti.
- Gal man pavyktų jiems padėti, Kimai?
- Na, jeigu galima mylėti kieno nors nurodymu, tai
tu esi tas žmogus, kuriam pavyks, - tiek tepasakė Joa-
kimas.
- Gaila Fernandos. Seimo meilė neišlaikė tokio
menko išbandymo, - liūdnai tarė Lukrecija, neabejo­
dama, jog principingumas ir beribė ištikimybė karališ­
kajai šeimai neleidžia Seimui būti atlaidžiam.
Draugių atsisveikinimas dar neįvyko. Fernanda dar
nepakuoja savo daiktų, neturi lėktuvo bilieto grįžti į
tėvynę, dar neištarė žodžių, jog gyventi su vyru, kuris
beviltiškai įsimylėjęs kitą moterį, yra pragaras. Lukre­
cija dar neišgirdo liūdnos tiesos, jog Seimas ją myli, to­
dėl nesijaučia kalta. Šiuo momentu jai atrodo, jog lai­
kas viską sudėlios į savo vietas, užmaršties dulkės su­

— . 363 —
švelnins Seimo nuostatą, jis įveiks šį išbandymą, atleis
Fernandai, juodu susituoks ir bus laim ingi...
- Sakai, menko išbandymo, mieloji? Na, ne, Seimui
tai didelis dalykas, kurio niekados neatleis Fernan­
dai, - tarė Joakimas ir nusijuokė.
Lukreciją nustebino tas juokas, tiesa, nelinksmas,
bet vis vien. J i klausiamai pažvelgė į vyrą.
- Nusijuokiau, nes pagalvojau: visi auklėtojai idea­
lius elgesio principus diegė man, o įdiegė Seimui. Štai
kas karališkai reiklus - mano sargybinis, ne aš! Lemtis
kartais pokštauja, argi ne?
Lukrecija tylėjo. J i prisim inė jų meilės naktį, kai Jo ­
akimas negalėjo susitaikyti su m intim i, jog jis ne pir­
mas jai vyras. O jeigu Bleberis būtų ją išprievartavęs,
ar Joakimas dabar šalia jos sėdėtų? Sunkios mintys...
Karalius ir vėl suvokė, ką ji mąsto.
- Ne, vis dėlto principai niekuo dėti. Tiesiog Seimas
nemylėjo Fernandos, jautė potraukį, tik tiek. Kai myli,
viską atleidi ir pateisini. Aš anksčiau tave laikiau nu­
sikaltėle, pavogusia lėktuvą ir apiplėšusia banką, ir vis
vien tave mylėjau, svajojau vesti, atitaisyti tavo pada­
rytas skriaudas. Tiesa, dėl to tavo pistoleto, iš kurio
nužudytas mano tėvas, jaučiausi nelaimingas, bet my­
lėti nepalioviau, nors ir labai stengiausi.
Lukrecija nušvito, liūdnos mintys žaibiškai dingo.
- Tu mane mylėjai? Norėjai netgi vesti?! O, Kim ai,
kokia aš buvau kvaila. Maniau...
- Nesakyk, ką tada manei, mieloji, jaučiu, jog nieko
gero. Kitaip nebūtumei pabėgusi ir po vedybų uždrau­
dusi įžengti į tavo miegamąjį, - kalbėjo karalius, bet jo
akys juokėsi. - Beje, gal galėtume rasti kompromisą?
M an draudžiama miegoti tavo lovoje, tai aš prižadėjau,

— . 364 —
tačiau mudu nieko nekalbėjome apie manąją. Gal aš ga­
lėčiau nusinešti tave į savąją? Sutartis pažeista nebūtų...
- Pagaliau, Kim ai. Bijojau, kad niekados nesusiprasi
šito padaryti.
Joakimas nieko neatsakė, tik pakėlė Lukreciją, val­
dingai priglaudė ir nunešė į savo miegamąjį.
Jie akim irksniu pamiršo Lansanijos politinę padėtį
ir kitus laikinus dalykus.
T ik vėlai ryte ėmė jausti išorinį pasaulį.
- Mielasis, ar šiandien sekmadienis?
- Taip, mano džiaugsme. Rytoj taip pat bus sekma­
dienis, ir poryt...
- Nuostabu. Netrukus Kalėdos, Naujieji metai,
mudu turim e daugybę švenčių, galėsime mylėtis ir my­
lėtis, - palaimingai šypsojo Lukrecija.
- Na, tenka truputį išsklaidyti tavo goslias viltis,
mylimiausioji, - Joakimas stipriai priglaudė žmoną
ir pabučiavo tiesiai į lūpas. - Per šventes karaliai turi
daugiausia darbų ir pareigų.
- Tai malonūs darbai ar pareigos, - sumurkė Luk­
recija, svaigdama nuo bučinio. - Svarbiausia, pasibai­
gė riaušės, penktoji kolona greitai neatsigaus. Manau,
kiekviena valstybė turi savąjį bleberį. Mūsų šalis jau
išsivadavo.
- Mieloji, tu pasakei „mūsų šalis“! - Joakim o bal­
se pergalingas džiaugsmas. - Vadinasi, Lansanija tau
sava? Tikrai sava?
- Kvailas klausimas, Kim ai. Aš juk Lansanijos kara­
lienė. O gal tu nutarei skirtis?
- Niekas niekada mūsų neišskirs, mylimiausioji.
- Net m irtis?
- Meilė stipresnė už m irtį. Aš amžinai tave mylėsiu.

— 365 —
 Epilogas

o sėkmingų Joakim o ir Lukrecijos vedybų Aistijos

ir Lansanijos santykiai tapo itin glaudūs. Abi šalys
klestėjo, o politikų kuluaruose netgi pradėtos vadinti
Jungtine karalyste.
Nogatas, kurio krantus jau jungė septyni aukšti sti­
lingi tiltai, srauniai tekėjo pro švarius priemiesčius,
žaliuojančias pakrantes, pribarstytas birželio gėlių su
dūzgiančiomis bitėmis, ir plukdė savo skaidrius vande­
nis į Aistmares, kur sūpavosi balta karališka jachta.
Denyje žaidė keturios žavios mergytės ir valdingas
berniukas.
r Aš - jūsų dėdė, turite manęs klausyti! - šūkavo
jis.
- Koks tu dėdė, jei tau kaip ir man penkeri metai, -
prieštaravo vyriausioji mergytė.
- Vis vien esu dėdė! Ot!
- Tada panešiok mus kaip dėdė Seimas!
- Aš myliu dėdę Seimą! - sušuko mažesnioji.
O mažiausioji mergytė ištiesė putlias rankutes.
- Opa, opa!
Atokiau, šešėlyje, sėdėjo karalius Joakimas, apglė­
bęs savo Lukreciją, ir svečiai: Gajus Daugėla su žmo­
na Silvija. Meilė ir džiaugsmas sklido nuo jų, žaižara­

— - 366 -—
vo Aistm arių bangelėse, plazdėjo ant kirų ir žuvėdrų
sparnų.
Karalienės Kornelijos su jais nėra. J i pamilo svečios
šalies ambasadorių ir, šio kadencijai pasibaigus, išvyko
į jo tėvynę, kur jie susituokė.
Seimas jau turi majoro laipsnį, jo mama neabejoja,
jog pasieks ir generolo. Panelės mėgina flirtu o ti su iš­
vaizdžių majoru, paties karaliaus draugu, bet jis abe­
jingas jų kerams. Laisvalaikiu žaidžia su mažutėmis
princesėmis ir jaučiasi laimingas, nes tai mylimos mo­
ters dukterys.
Fernanda taip pat neištekėjo. J i turi vilčių, jog Kas­
paras Kalvaitis pasiūlys jai ranką ir širdį. Juodu daug
laiko praleidžia kartu.
Šešėliai ilgėja, aidi linksm i vaikų balsai.
Gajus Daugėla didžiuodamasis žiūrėjo į savo sūnų,
kuris nesiliovė vadovavęs mergytėms. Nejučia jo akys
nukrypo į papilnėjusį dukters liemenį.
- Turbūt be sūnaus judu nenurimsite.
- Taip, - atsiliepė Lukrecija. - Iki sūnaus.
- Tikiuosi, tiktai dešimtasis mūsų kūdikėlis bus sū­
nus, - šypsojo Joakimas. - Nes nėra nieko gražiau už
devynias žavias princeses.
- Yra, mielasis.
- Nejaugi, mano karaliene? Ir kas?
- Dešimt žavių princesių...

367
 De Strozzi, Elena
De361 Lansanijos princas/Elena de Strozzi. - Vilnius: Alm a littera, 2005.
- 368 p. - (Lietuvių meilės romanas)

ISBN 9955-08-821-4

Dešimtasis leidyklos „Alma littera“ išleistas rašytojos Elenos de Strozzi

romanas apie dviejų žmonių meilę įsivaizduojamoje autorės šalyje - Lansa-
nijoje...

U D K 888.2-3

Elena de Strozzi
LA N SA N IJO S PRINCAS
Romanas

Viršelio dailininkė J u r g a D o m e re c k a itė

Korektorė M a r ij a T re ig ie n ė
Maketavo Z i t a P ik t u m ie n ė

Tiražas 3000 egz.

Išleido leidykla „Alma littera“, A. Juozapavičiaus g. 6/2, 09310 Vilnius
Interneto svetainė: http://www.almalittera.lt
Spaudė AB spaustuvė „Spindulys“, Gedimino g. 10, 44318 Kaunas
Interneto svetainė: http://www.spindulys.lt