James Patterson - Samos Laiskai Dzeniferei.2009.LT

JAMES
PATTERSO N
Samos laiškai
Dženiferei
ROMANAS
Iš anglų kalbos vertė

Birutė Bersėnienė
VILNIUS 2 009
UDK 820(73) 3 James PATTERSON
Pa377 SAM’S LETTERS TO JENNIFER
Headline Book Publishing,
London, 2004
Copyright © 2004 by James Patterson

© Birutė Bersėnienė, vertimas į
lietuvių kalbą, 2009
© Dona Kukenytė, viršelio dizainas,
2009
ISBN 978-9986-16-694-8 © .Tyto alba-, 2009
Esu nepaprastai dėkingas Florence Kelleher, supratusiai,
kiek nedaugji lig tol žinojo apie Leik Dženyvcy Viskonsino valstijos miestelį.
Dėkoju irLynn Colomello.
Bet labiausiai esu dėkingas Maxine Paetro, savo draugei ir patiketinei,
„
kuri padėjo sutvarkyti Laiškus*- nuo pradžios ir
beveik iki pat pabaigos.
MES SU SAMA sėdime tuštutėliame Mičigano ežero paplū
dimyje kiek šiauriau nuo Dreiko viešbučio Čikagoje. Drei-
ko viešbutyje pilna mudviem abiem brangių prisiminimų,
ir šiandien, dar visai neseniai, mes pietavome ten prie savo
mėgstamo staliuko. Šįvakar man reikia pabūti su Sama, nes
šiandien sukanka lygiai metai nuo, na, nuo tos dienos, kai at
sitiko tai, kas neturėjo atsitikti - sueina vieni metai, kai mirė
Denis.
- Čia aš ir susipažinau su Deniu, Sama. Gegužę, prieš šeše
rius metus, - ištariu aš.
Sama puiki klausytoja, ji žiūri pašnekovui j akis, ir beveik vi
sada jai būna įdomu, ką aš noriu pasakyti, net ir tada, kai imu
darytis nuobodi - kaip dabar. Mes geriausios draugės nuo to
laiko, kai man suėjo dveji, o gal ir dar nuo seniau. Beveik visi
mudvi vadina „mieliausia porele", bet mums abiem tai atrodo
per saldu. Nors, tenka pripažinti, tai tiesa.
- Sama, tąnakt, kai mes su Deniu susipažinome, šalo, ir aš
mirtinai peršalau. O blogiausia, kad sėdėjau lauke be raktų ir
10 JAMES PATTERSON □ SAMOS LAIŠKAI DŽENIFEREI
negalėjau įeiti į savo butą, nes mano buvęs vaikinas Krisas - tas
tikras bjaurybė - užtrenkė duris.
- Tas niekingas gyvulys, tas gyvatė, - pritaria man Sama. -
Visada nemėgau Kriso. O toliau?
- Taigi, tas šaunus vaikinas, Denis, bidzena pro šalį ir klausia,
kas atsitiko. Aš kosčiu, verkiu ir jaučiuosi visai sugniuždyta. Ir
sakau jam: „Tau atrodo, kad man kas atsitiko? Žiūrėk savo paties
suknistų reikalų. Tau nepavyks manęs pakabinti, jeigu šito sieki.
Šliaupa!“ - aš suprunkščiau ir atsigręžiau į Šamą.
- Taip man ir prilipo ta pravardė, „Sliaupa". Bet Denis vis
dėlto sugrįžo, jau bėgdamas atgal. Jis sakė girdėjęs mane ko
sint, kai bėgo paplūdimiu net už dviejų mylių. Sama, jis man
atnešė kavos. Jis bėgo paplūdimiu, nešdamas puodelį kavos vi
sai nepažįstamai merginai.
- Taip, bet reikia pripažinti, kad ta nepažįstamoji graži.
Aš nutilau, ir Sama, apglėbusi mane, tarė:
- Tau teko tiek daug išgyventi. Tai baisu ir neteisinga. Kaip
aš norėčiau turėti stebuklingą lazdelę ir viską perversti į gera.
Iš džinsų kišenės išsitraukiau sulankstytą ir jau apglamžytą
voką.
- Šitą paliko man Denis. Havajuose. Kaip tik prieš metus.
- Tęsk, Dženifere. Išsipasakok. Šįvakar aš noriu išgirsti viską.
Išskleidžiau laišką ir ėmiau skaityti. Vos pradėjau, ir man
tuoj pat užgniaužė gerklę.
Brangi, nuostabioji, žavingoji Dženifere...

Tai tu esi rašytoja, o ne aš, bet turėjau imti ir raštu išdėstyti
bent dalį savo jausmų apie tavo neįtikėtiną naujieną. Visada
maniau, kad jau nebegalėtum padaryti manęs laimingesnio,
bet klydau.
JAMES PATTERSON □ SAMOS LAIŠKAI DŽENIFEREI 11
Džene, dabar aš jaučiuosi toks pakylėtas, kad negaliu tuo

patikėti. Nėra nė mažiausios abejonės - esu laimingiausias
vyras pasaulyje. Esu vedęs geriausią moterį, o dabar su ja susi
lauksiu paties geriausio kūdikio. Argi galėčiau būti blogas tėtis,
kai viskas man šitaip sekasi? Būsiu geras tėtis. Pažadu.
Šiandien aš tave myliu dar labiau nei vakar, bet tu nepatikė
si, kaip stipriai mylėjau tave vakar.
Myliu tave ir mūsų mažąjį „riešutėlį"...
Denis
Skruostais man ėmė riedėti ašaros.

- Aš kaip vaikas, - tariau. - Per daug jausminga.
- Ne, tu esi viena stipriausių mano pažįstamų moterų. Tu
tiek daug praradai, bet vis tiek nepasiduodi.
- Taip, bet aš pralaimiu šią kovą. Tikrai pralaimiu. Visiškai
pralaimiu, Sama.
Tada Sama prisitraukė mane ir apglėbė, ir bent šią akimirką
pasijutau geriau - kaip ir visada.
P I R M A DALIS
Laiškai
cSiJ
Pirmas
MANO BUTAS su dviem miegamaisiais buvo prieškarinės

statybos name Riglivilyje. Mums su Deniu čia viskas patiko:
miesto vaizdai, arti iki tikrosios Čikagos, mūsų išsirinkti buto
baldai. Aš vis daugiau ir daugiau laiko leidau savo bute, „už
sibarikadavusi nuo visų", kaip sakė mano geriausi draugai. Jie
taip pat sakė, kad „ištekėjau už savo darbo", kad pavirtau j ne
gyvėlį automatą, kad esu „beviltiška darboholikė", „naujojo
tipo viengungė" ir „nepataisoma romantikė" - paminėjau tik
kelias labiausiai įsimintinas pravardes. Deja, visos jos kuo tai
kliausiai man tiko, ir aš pati būčiau galėjusi pratęsti šį sąrašą.
Aš stengiausi negalvoti apie tai, kas įvyko, bet sunkiai sekėsi.
Keletą mėnesių po Denio mirties niekaip negalėjau atsikratyti
šios baisios, įkyriai persekiojančios minties: Aš negaliu be tavęs
kvėpuoti, Deni.
Net ir po pusantrų metų vis dar turėjau prisiversti negalvoti
apie nelaimę ir visa, kas po jos įvyko.
Pagaliau pradėjau vaikščioti į pasimatymus - su Tedžiu,
aukštu dabita, rašančiu Tribune vedamuosius; su sportiškuoju
Maiku, kurį sutikau per varžybas; su Koriu, kuris man pakliuvo

iš dešimtojo pragaro rato per vieną aklą pasimatymą. Pasima
tymų negalėjau pakęsti, bet juk man reikėjo ką nors veikti, ar
ne? Turėjau daugybę gerų draugų - sutuoktinių porų, vieni
šų moterų, keletą vaikinų, bet jie buvo tik draugai. Tikrai. Vi
siems sakiau, kad gyvenu gerai, bet dažniausiai tai buvo melas,
ir mano geriausi draugai tai žinojo.
Taigi, atsitiko taip, kad po trijų valandų turėjau įteikti me
džiagą tos dienos Tribune apie neįtikimus, kvapą gniaužiančius
dalykus, o aš niekaip negalėjau už ko nors užsikabinti. Jau bu
vau nusviedusi į šiukšliadėžę tris skirtingus savo sumanymus ir
dabar spoksojau įsmeigusi tuščią žvilgsnį į monitoriaus ekraną.
Kebliausias dalykas kuriant „sąmojingą" laikraščio skiltį yra tas,
kad pradedant Marku Tvenu ir Oskaru Vaildu ir baigiant Doroti
Parker, visa, apie ką verta kalbėti, jau seniai yra pasakyta, ir daug
geriau, nei aš galėčiau sugalvoti.
Pakilusi nuo sofos, užsidėjau Elos Ficdžerald įrašą ir atsukau
kondicionierių iki galo. Siurbtelėjau kavos iš savo Uncommon
Ground kelioninio puodelio. Kava buvo to-o-okia skani. Maži
dalykai visada teikia vilties.
Tada ėmiau žingsniais matuoti kambarį; vilkėjau savo kas
diene rašytojos apranga - Denio sportinį kostiumą su Mičiga
no universiteto ženklu - ir mūvėjau savo raudonąsias, sėkmę
nešančias puskojines. Traukiau Newport Light cigaretę - rūky
mas buvo pats naujausias iš mano netikusių įpročių, į kuriuos
įnikau pastaruoju metu. Maikas Roiko kartą pasakė, kad esi
vertas tiek, kiek verta paskutinė tavo parengta skiltis, ir šis tei
ginys persekioja mane. Ši mintis ir mano dvidešimt devynerių
metų anoreksiška redaktorė Debi, kuri yra dirbusi reportere
viename Londono bulvarinių laikraščių, dėvi tik Versace dra-
JAMES PATTERSON □ SAMOS LAIŠKAI DŽ E N IFE R E I 17
bužius, visa kita perka Prada firminėje parduotuvėje, o aki

nius - iš Morgenthal Frederics firmos.
Svarbiausia, kad man iš tikrųjų labai rūpi ta skiltis. Aš labai
stengiuosi rašyti savitai, mano žodžiai kartais tikrai suskamba,
o straipsnių medžiagą įteikiu visada laiku, nevėluodama.
Todėl aš neatsiliepiau į telefono skambučius, kurie vis pra
trūkdavo jau kelias pastarąsias valandas. Porą kartų tas skam
bėjimas net privertė mane nusikeikti.
Tikrai nelengva parašyti patrauklų tekstą tris kartus per sa
vaitę penkiasdešimt savaičių per metus, bet, žinoma, kaip tik
už šį darbą Tribune man moka pinigus. O dabar darbas ir yra
visas mano gyvenimas.
Todėl būna kiek juokinga, kai gana nemažai skaitytojų rašo
ir aiškina, kad mano gyvenimas toks kerintis, jog jie mielai su
tiktų pasikeisti su manimi vietomis - palauk, ar tik nebūtų ga
lima užsikabinti už šios minties?
Staiga trenksmas man už nugaros - tai Soksė, mano raina
katė - jai tik metai - numetė nuo lentynos knygą „Velnias bal
tame mieste". Triukšmas išgąsdino Euforiją, snaudžiančią sau
ant spausdinimo mašinėlės, kuria F. Skotas Ficdžeraldas, spė
ju, parašė savo romaną „Švelni naktis". O gal ir kurį nors kitą
romaną. O gal Zelda' ja parašė „Pašokit su manim šį valsą"?
Ir, kai vėl suskambo telefonas, čiupau ragelį.
Pažinau, kas man skambina, ir per nugarą perbėgo šiurpas.
Prieš akis iškilo gerai pažįstamas Džono Farlio, šeimos draugo
iš Leik Dženyvos, miestelio Viskonsino valstijoje, paveikslas.
Pastoriaus balsas užsikirto, vos tik jis ištarė pasisveikinimo žo
džius, ir mane apėmė keistoka nuojauta, kad jis verkia.
- Sama, - ištarė jis.
V ”’
* F. Scotto Fitzgeraldo žm ona (čia ir toliau - vert. past.).
Antras
ABIEM RANKOM stipriai suspaudžiau telefono ragelį.

- Kas atsitiko?
Išgirdau, kaip jis įkvėpė oro prieš vėl prabildamas.
- Nežinau net kaip tau, Dženifere, viską pasakyti. Tavo se
nelė pargriuvo, - tarė jis. - Tai nieko gera.
- Ak ne, - ištariau ir mintimis nuskridau į poilsiavietę prie
Dženyvos ežero, į šiaurę nuo Čikagos, iki jos buvo pusantros
valandos kelio. Kaip tik prie Dženyvos ežero vaikystėje leisda
vau beveik visas vasaras, ir tai buvo geriausios mano gyvenimo
akimirkos.
- Ji buvo viena pati namuose, todėl niekas tiksliai nežino,
kas nutiko, - tęsė jis. - Dabar jai koma. Ar gali, Dženifere, at
važiuoti čia, į Leik Dženyvą?
Ta žinia mane pribloškė. Vos prieš dvi dienas mes telefo
nu kalbėjomės su Sama. Mudvi juokavome kalbėdamos apie
mano meilės reikalus, ir ji pagrasino atsiusianti man dėžutę im
bierinių meduolių vyro pavidalo. Sama - tikra komediante, ji
visuomet tokia buvo.
Man užteko penkių minučių persirengti ir įsimesti keletą

daiktų į kelioninį krepšį. Kiek ilgiau užtrukau, kol sugaudžiau
ir uždariau į narvelius šiai netikėtai kelionei Euforiją ir Soksę.
O tada aš jau spaudžiau savo senuoju „Jaguaru" Adisono
gatve Šiaurinio I-94-ojo kelio linkui. 1996-ųjų laidos „Jaguar
Vanden Plas", vidurnakčio mėlynumo sedanas - mudviejų su
Deniu džiaugsmas ir pasididžiavimas. Tai gražus daiktas, turin
tis vieną keistenybę: mašinoje yra dvigubas degalų bakas.
Stengiausi galvoti apie ką nors kita, kad nereikėtų galvoti
apie Šamą. Man buvo likusi tik senelė - tokia mano šeima.
Sama buvo geriausia mano draugė mirus mamai - tada bu
vau dvylikos metų. Jos pačios santuoka su seneliu Čarlzu man
ir kitiems atrodė sėkmingiausia iš visų, kokias tik galėtum įsi
vaizduoti. Mano senelis nelabai lengvai prisileisdavo žmones
artyn, bet jei kam pavykdavo įveikti jo uždarumą, su tuo jis
elgdavosi nuostabiai. Mes su Deniu per jų santuokos penkias
dešimtmečio puotą Dreiko viešbutyje linksminomės su jais iki
nukritimo. Du šimtai draugų plodami atsistojo, kai mano sep
tyniasdešimt vienų metų senelis šokių aikštelėje atlošė Šamą ir
pasilenkęs aistringai pabučiavo.
Kai senelis Čarlzas išėjo į pensiją, jis su Sama ilgiau gyvenda

vo savo namuose Leik Dženyvoje negu Čikagoje. Po kiek laiko
jų namuose svečių sumažėjo. Dar labiau jų sumažėjo, kai prieš
ketverius metus senelis mirė ir Sama visam laikui persikraustė
prie ežero. Tada žmonės kalbėjo, kad ir Sama netrukus mirs.
Bet ji nemirė. Ji visai gerai laikėsi - iki šiol.
Maždaug penkiolika minučių po aštuntos įvažiavau į Vaka
rinį 50-ąjį kelią ir lėkiau juo 12-ojo kelio link, to vietinės reikš
mės dviejų juostų kelio, kuris juosia Leik Dženyvą - „pačią
geriausią vietą pasaulyje". Nuvažiavusi tris mylias išsukau iš

12-ojo kelio į NN. Leiklando medicinos centras buvo vos už
poros minučių kelio, ir aš bandžiau pasiruošti susitikimui.
- Mes tuoj pasimatysim, Sama, - sušnibždėjau.
Trečias
NELAIMES PO VIENĄ nevaikšto, mąsčiau artėdama prie

Leiklando medicinos centro. Bet tuoj pat pasistengiau tą mintį
išmesti iš galvos. Negalvok taip, Dzenijere.
Išlipau iš mašinos ir pasukau į viršų prie pagrindinių durų.
Prisiminiau, kad prieš daugelį metų aš čia jau buvau, kad išim
tų man virš antakio įstrigusį žvejo kabliuką. Man buvo septy
neri, ir mane čia atvežė kaip tik Sama.
Įėjusi į vidų bandžiau susigaudyti, apžvelgdama Intensyvio
sios slaugos skyrių, kuriame ligonių palatos buvo išdėstytos U
raidės forma. Vyresnioji slaugytoja, liesa, kokių keturiasdešim
ties metų moteris su akiniais rožiniais rėmeliais, parodė man
senelės palatą.
- Labai džiaugiamės, kad atvykote, - tarė ji. - Beje, man pa
tinka jūsų skiltis laikraštyje. Mums visiems ji patinka.
- Ačiū, - atsakiau ir nusišypsojau. - Jūs labai maloni. Smagu
tai girdėti.
Skubiai nužingsniavau koridoriumi į Samos palatą. Pastū
miau duris ir įėjau.
JAMES PATTERSON □ SAMOS LAIŠKAI DŽENIFEREI
- Ak, Sama, - sušnibždėjau vos išvydusi ją. - Kas tau nutiko?

Buvo tiesiog baisu matyti jai į ranką įtaisytus vamzdelius ir ap
linkui cypsinčią medicinos aparatūrą. Sama bent jau buvo gyva.
Nors ir atrodė visai sumažėjusi ir pražilusi, lengva it šapelis.
- Tai aš, Dženiferė, - sušnibždėjau. - Dabar aš čia. Visai
čia pat.
Paėmiau jos ranką į savąją.
- Žinau, kad mane girdi. Kol kas kalbėsiu tik aš. Kalbėsiu
tol, kol tu atsimerksi.
Po kelių minučių išgirdau, kaip už manęs prasivėrė palatos
durys. Atsigręžusi išvydau pastorių Džoną Farlį. Jo tankūs balti
plaukai buvo išsitaršę, o šypsnis blankus. Buvo vis dar gražus
vyras, nors jau gunktelėjęs.
- Labas, Dženifere, - sušnibždėjo, švelniai apkabino pasi
sveikindamas.
Mes išėjome į fojė, ir man staiga išplaukė prisiminimai apie
tai, kaip artimai jis bendravo su mano seneliais.
- Labai smagu jus matyti. Ką žinote apie Šamą? - pasitei
ravau.
Jis papurtė galvą.
- Na, ji nebuvo atmerkusi akių, ir tai nekoks ženklas, Dženife
re. Iš tikrųjų gydytojas Vaisbergas rytoj tau pasakys daugiau. Aš
čia praleidau beveik visą dieną, kai tik sužinojau, kas nutiko.
Ir jis padavė man raktą.
- Čia tau. Nuo tavo senelės namų.
Jis vėl mane apkabino, šnibždėdamas, kad turi eiti pamiegoti,
kol dar pats neatgulė į ligoninės lovą. Tada išėjo, o aš vėl įslinkau
j Samos palatą. Vis dar negalėjau patikėti, kad taip atsitiko.
Ji visad buvo tokia stipri, beveik niekada nesirgo, kaip tik ji
rūpinosi visais, o ypač - manimi. Ilgokai sėdėjau, klausydama
si jos kvėpavimo, žiūrėdama j jos gražų veidą ir prisimindama

tuos laikus, kai viešėdavau Leik Dženyvoje. Sama man visada
atrodė panaši į Katariną Hebern, ir mes abi kartu peržiūrėjome
visus filmus, kuriuose ji vaidino, nors Sama primygtinai neigė
savo panašumą.
Išsigandau. Nejau galiu netekti Samos? Pasijutau, lyg vėl
prarasčiau Denį. Skruostais man ėmė riedėti ašaros. „Po ga
lais", - sušnibždėjau tyliai.
Kai truputį susitvardžiau, pasislinkau arčiau jos. Pabučiavau
į abu skruostus ir įsižiūrėjau jai į veidą. Vis laukiau, kad Sama
atsimerks ir prabils. Bet ji neatsimerkė. Ak, kodėl viskas šitaip
klostosi?
- Grįšiu namo. Pusryčiams bus blyneliai, - sušnibždėjau. -
Pasimatysime rytą. Ar girdi mane? Rytą tave aplankysiu. Tuoj
pat, kai tik išauš.
Viena mano ašara nukrito Šamai ant skruosto ir nusroveno
jos veidu žemyn.
- Labanakt, Sama, - tariau.
Ketvirtas
BEVEIK neprisimenu, kaip išvažiavau iš Leiklando medicinos

centro į Nolvudo kelią Dženyvos ežero link. Staiga atsiradau
tenai, savo senelės namuose, kur viskas atrodė neįtikėtinai pa
žįstama ir saugu.
Po senu ąžuolu kieme prie namo jau gal šimtmetį nuolatos
laikomos mašinos neleido prasikalti jokiai žolelei, ten aš ir su
stabdžiau savo „Jaguarą". Išjungiau variklį ir dar kelias minutes
pasėdėjau, kad šiek tiek nusiraminčiau prieš eidama į vidų.
Kairėje, pakalnėn ežero link, driekėsi pievelė. Mėnesienoje
buvo aiškiai matyti ilga balta prieplauka ir lygus Dženyvos eže
ro paviršius. Vandenyje lyg veidrodyje atsispindėjo žvaigždė
mis nusėtas dangus.
Dešinėje stovėjo senasis vasarnamis baltai apkaltomis sie
nomis ir priebučiais, iš kurių galėjai pakilti į jau vėliau sta
tytus nevienodus miegamųjų aukštus. Mano senelių namai,
mielieji namai. Čia žinojau kiekvieną posūkį, užkampį, bu
vau gerai įsidėmėjusi iš kiekvieno priebučio ar lango atsive
riančius vaizdus.
Atsisegiau saugos diržą ir žengiau iš automobilio į drėgną

vasaros orą. Ir kaip tik tada trenkė stiprus baltųjų lelijų kva
pas. Tai buvo mūsų su Sama mėgstamiausios gėlės - tikra sodo
puošmena, čia ant akmeninio suolo mudvi tiek sėdėjome nak
timis, gerdamos gėlių kvapą ir stebėdamos dangų.
Čia ji man pasakodavo Dženyvos ežero istorijas - kaip eže
ras užšąla nuo rytinio iki pat vakarinio kranto, kaip kasant žemę
Geneva National golfo laukams buvo atidengtos kapinės.
Sama galėjo pasakoti apie viską, niekas kitas nemokėjo pa
sakoti taip, kaip ji. Tai čia ir tapau rašytoja. Kaip tik šiuose na
muose, o Sama buvo mano įkvėpėja.
Staiga mane užplūdo jausmai. Visos anksčiau užgniaužtos
ašaros pagaliau prasiveržė netramdomai. Suklupau tiesiai ant
kieto mašinų stovėjimo aikštelės grendymo. Šnibždėjau Sa
mos vardą. Persmelkta siaubo suvokiau, kad ji gali niekada ne
begrįžti į šiuos namus. Negalėjau šito tverti.
Visada laikiau save stipria, o dabar - še tau. Kažkas bandė
mane palaužti. Na, ne, šito tai jau nebus.
Nežinau, kiek laiko išbuvau mašinų stovėjimo aikštelėje. Pa
galiau pakilau, atidariau bagažinę, užsimečiau ant peties kelio
ninį krepšį ir nešina narvais su katėmis pasukau į vidų.
Jos erzėjo narveliuose, ir jau ketinau jas paleisti, bet paste
bėjau, kad viename pakrantės name, esančiame už kokių šimto
jardų, užsidegė šviesa. Po akimirkos ta šviesa užgeso.
Pasijutau, lyg kažkas būtų mane sekęs. Bet kas galėjo žinoti,
kad aš čia?
Net ir Sama šito nežino.
Penktas
SAMOS NAMAS man patiko labiau už viską pasaulyje - svei

kiausia ir visada saugiausia vieta - bent jau iki šio vakaro.
Dabar viskas atrodė kitaip, neįprastai. Virtuvėje buvo tamsu,
todėl įžiebiau šviesą. Tada pastačiau ant žemės kačių narvelius
ir atidariau dureles.
Išdykėlės šovė iš narvo laukan kaip lenktynių žirgai, vos
jiems praveria vartus.
Trys iš keturių Soksės protėvių - mišrūnai, o viena senelė -
skardžiabalsė Siamo katė. Euforija yra grynaveislė ilgaplau
kė baltoji, žaliomis akimis ir švelnaus būdo. Kai šėriau kates,
mano rankos vis dar virpėjo nuo patirtos įtampos.
Tada perėjau visus kambarius, ir viskas juose atrodė kaip
buvę.
Senos poliruotos kietmedžio grindys, prikaltos stambiomis
vinimis. Ant valgomojo palangės be jokios tvarkos pristatyta
daugybė kambarinių gėlių. Į ežerą veriasi nepaprasto grožio
vaizdas.
Visur knygos. „Bel Canto1. „Karalienės Noor prisiminimai".
„Trumpa istorija beveik apie viską".
JAMES PATTERSON □ SAMOS LAIŠKAI D2ENIFEREI 27
Ir tie mūsų su Sama pamėgti dirbiniai: senovinės žnyplės

ledui - dar iš tų dienų, kai ledo luitus j Milvokį ir Čikagą ga
bendavo arklių kinkiniais; seni sniegbridžiai batai; paveikslai,
vaizduojantys rausvai žydinčias laukines obelis palei ežerą ir
senąjį traukinių depą.
Sunkiai atsidusau. Čia buvo tikrieji mano namai, nepanašūs į
jokius kitus, o ypač dabar, kai mūsų bute Čikagoje nebėra Denio.
Kelioninį krepšį užsinešiau į viršų, į „savo" kambarį, iš kurio
buvo matyti ežeras.
Kai ruošiausi mesti krepšį ant stalelio priešais veidrodį, pa
stebėjau, kad ten jau kažkas padėta.
Kas čia dabar?
Ant stalelio buvo koks tuzinas perrištų paketėlių su vokais, iš
viso gal šimtas vokų, o gal ir daugiau. Ant visų buvo numeriai
ir mano pavardė.
Mano širdis ėmė tankiai plakti, spėliojau, kokie čia laiškai.
Senų seniausiai vis prašydavau Samos papasakoti man savo gy
venimo istoriją. Norėjau ją išgirsti ir užsirašyti, kad sužinotų ir
mano vaikai. O dabar šitai. Ar Sama žinojo, kas jai nutiks? Gal
ji blogai jautėsi?
Nesivarginau nusirengti. Vikriai šmurkštelėjau į lovą ir įsi
taisiau tarp minkštų lovatiesės klosčių, pasiėmusi ant kelių šūs
nį laiškų.
Įdėmiai įsižiūrėjau į mėlynu rašalu užrašytą savo vardą. To
kia pažįstama Samos rašysena. Tada paėmiau pirmąjį voką ir
atsargiai atplėšiau.
Pats laiškas buvo parašytas ant puikaus plonyčio balto po
pieriaus.
Giliai įkvėpiau ir pradėdama skaityti pajutau, kad visa virpu.
Šeštas
Brangi Dženifere,
tu ką tik išvykai po mūsų, „mergaičių", paskutinio kartu pra
leisto savaitgalio, ir aš vis tebegalvoju apie tave. Tiesą sakant,
nusprendžiau parašyti šiuos laiškus, kai mudvi atsisveikinome
prie mašinos. Tada man ir toptelėjo ši mintis.
Kai žvelgiau tau tiesiai į akis, pajutau tokį aštrų - iki skaus
mo - dilgtelėjimą. Galvojau, kokios mes artimos - visada
tokios buvome - ir kad būtų apmaudu beveik išduoti mudviejų
draugystę, jei tau neatskleisčiau kai ko apie savo gyvenimą.
Todėl apsisprendžiau, Džene, išpasakoti tau paslaptis, kurių
niekad niekam nesu patikėjusi.
Kai kurios malonios; kitos tau gali pasirodyti galbūt pribloš
kiančios - galėčiau taip pavadinti.
Dabar sėdžiu tavo kambaryje, žvelgdama į ežerą, iš puode
lio geriu mudviejų mėgstamą stiprią šaltmėčių arbatą ir jau
čiuosi laiminga, įsivaizduodama, kaip tu skaitysi šiuos laiškus
po kelis iš karto - taip, kaip juos dabar tau rašau. Įsivaizduoju,
Dženifere, tavo veido išraišką. Matau tavo mielą šypseną.
Kaip tik dabar aš mąstau apie meilę: karštą, beprotišką,

kuri krūtinėje ima gausti it varpas, o širdis tampa to varpo šer
dimi. Mąstau ir apie tvaresnę meilę, atsirandančią, kai geriau
pažįsti kitą žmogų ir leidi, kad tave pažintų. Taip buvo tau su
Deniu.
Turbūt pripažįstu abi meilės rūšis; tikiu, kad taip galima
mylėti tuo pačiu metu ir tą patį žmogų.
Bet tikriausiai jau pradedi smalsauti, kodėl prabilau apie
meilę. Dabar ant piršto suktoji savo plaukų sruogelę, ar ne?
Na, argi ne taip, Dženifere?
Aš noriu, aš turiu tau papasakoti apie mudu su seneliu,
mano brangioji. Tai šit.
Tiesa yra ta, kad aš niekada iš tikrųjų Čarlzo nemylėjau.
Septintas
Dženifere,
o dabar, kai jau parašiau tą sunkųjį sakinį ir tu turėjai jį
perskaityti...
Gerai įsižiūrėk į tą nespalvotą fotografiją, kurią prisegiau
prie šio laiško. Ji daryta tą dieną, kai mano gyvenimas visam
laikui pasisuko į kitą pusę.
Menu, tai buvo drėgnas liepos rytas. Žinau, kad buvo drėgnas
oras, nes mano plaukai buvo sušokę į tokias kaip Širlės Tempi
kvailokai styrančias garbanėles, kurių tada negalėjau pakęsti.
Ar matai parduotuvės vitrinoje ui manęs stiklinius buteliukus su
medikamentais? Aš stoviu priešais tėvelio vaistinę, prisimerkusi
nuo saulės. Vilkiu mėlyna, kiek pablukusia suknele. Atkreipk
dėmesį, kaip stoviu įsisprendusi rankomis į klubus ir valdingai
šypsausi. Tai tokia aš buvau. Pasitikinti. Veržli. Naivi. Pasiryžusi
tapti kuo tik panorėsiu. Bent jau taip maniau.
Tai taip tada viską įsivaizdavau.
Mano motina buvo mirusi prieš kelerius metus, ir tą vasarą
aš dirbau parduotuvėje. Bet kitais metais turėjau išvykti iš Leik
JAMES PATTERSON □ SAMOS LAIŠKAI D Ž E N I F E REI 31
Dženyvos į Čikagos universitetą, kad kada nors tapčiau gydy

toja. Taip taip, aš ketinau tapti gydytoja akušere. Ir labai savi
mi didžiavausi sunkiai dirbdama, kad svajonė išsipildytų.
Kai padarėme šią nuotraukąj aš vėl grįžau paskui tėvą į silp
nai apšviestą ir siaurą parduotuvės patalpą. Išvaliau medines
grindis su Dust Down mišiniu ir ant radiatoriaus netoli durų
išdėliojau naujus laikraščius.
Tada, kai tryniau kempine marmurinį prekystalį prie gai
viųjų gėrimų aparato, atsidarė ir vėl užsiverdamos smarkiai
trinktelėjo durys.
Galiu tiksliai pasakyti, kad visas mano gyvenimas tuomet ir
apsivertė, nuo to durų trinktelėjimo!
Aš rūsčiai pažvelgiau iš padilbų, mano ir labai gražaus
vyriškio žvilgsniai susitiko ir nebeišsiskyrė. Akimirksnį vis
ką pastebėjau: jo nelygią eiseną - įdomu kodėl; jo brangius
drabužius - turbūt jis atvyko nuo ežero pakrantės, kur buvo
apsistojęs vasarai; kaip įdėmiai jis žvelgė į mane - tas trinkte
lėjimas - tarsi šūvis tiesiai man į širdį.
Nė vienas nenuleidome akių, kol jis priėjo prie gaiviųjų gėrimų
aparato ir atsisėdo ant sukamosios kėdutės prie prekystalio.
Geriau įsižiūrėjus, jis nebuvo tipiškas gražuolis. Nosis plato
ka, ausys kiek atsikišusios. Bet plaukai juodi kaip derva, tam
siai mėlynos akys ir graži burna. Tiksliai taip aš ir pamaniau.
Iki šiol puikiausiai atsimenu.
Jis užsisakė priešpiečių. Vos neper jėgą nusigręžiau ir pa
dariau jam sumuštinį su kiaušinių salotomis, be svogūnų, bet
dvigubai majonezo.
Įdėjau į aparatą kavos, jausdama, kad jis vis dar neati
traukia nuo manęs akių. Beveik jutau, kaip man sprandas
garuoja.
Tą rytą turėjau daugybę darbo. Reikėjo išpakuoti naujas

siuntas - didžiules dėžes vaistų nuo listeriozės, blokus Burma
Shave skutimosi peiliukų, be to, tėvas buvo prašęs padėti jam
pagaminti receptinius vaistus.
Bet likau prie gaiviųjų gėrimų aparato, nes tas jaunuolis nė
neketino išeiti. Atvirai šnekant, tai ir aš to nenorėjau.
Pagaliau jis atstūmė lėkštę ir paprašė dar vieno „kavelės
karštimo", tai mane tikrai prajuokino.
- Ar žinai, kad esi graži? - paklausė manęs, kai vėl pyliau
kavą į jo puodelį. - Atrodo, mes buvome kažkur susitikę. Gal
kuriame nors mano sapne? O gal taip noriu tave pažinti, kad
dabar galėčiau bet ką pasakyti.
- Aš Samanta, - sunkiai pratariau. - Mes nebuvome susitikę.
Jis man žaviai nusišypsojo.
- Sveika, Samanta. Aš Čarlzas, - tarė jis ir ištiesė man ran
ką. -A rg a li kareiviui padaryti malonę? Pavakarieniauk su
manimi šįvakar.
Argi buvo įmanoma nepriimti tokio kvietimo?
Aštuntas
Dženi,
tą vakarą mudu su Čarlzu vakarieniavome prabangioje ir
puikioje Leik Dženyvos užeigoje, kur mudvi su tavimi iki šiol
pietaujame po dvi ar tris valandas. Iki tol nebuvau buvusi vi
duje, ir mane apakino didingai išpuošta salė, apšvietimas, jos
klasė. (Nepamiršk, kad man buvo tik aštuoniolika.) Žvakių
liepsnelės mirkčiojo, stikliukai skimbčiojo, santūrūs padavėjai
nešė gausiai prikrautas patiekalų lėkštes, netrūko vyno - šam
pano irgi.
Nors Čarlzas buvo tik dvidešimt vienų, atrodė kur kas vy
resnis, ir mane žavėjo visa, ką tik jis sakė, ir tai, ko jis tą vakarą
nepasakė. Kai aš primygtinai paprašiau, jis papasakojo apie
Sicilijoje gautą kulką ir užsiminė apie daug sunkesnį sužeidimą,
bet apie tai pažadėjo man papasakoti kada nors vėliau.
Šiems Čarlzo žodžiams, žadantiems didesnį intymumą,
buvo sunku atsispirti.
Man, tuomet aštuoniolikametei, galėjai lengvai padaryti
įspūdį. Užaugau mažame miestelyje, o buvimas su Čarlzu
man atvėrė platesnį pasaulį, kuris labai viliojo. Kitaip ir nega

lėjo būti.
Turėtum suprasti, kad per karą pajutome gyvybės vertę,
Džene. Geilo Snaiderio brolis žuvo prie Perl Harboro, mano
dėdė Harmonas buvo sužeistas, o beveik visi mano pažįstami
berniukai kariavo kažkur užjūryje. (Sąmoningai sakau „ber
niukai", nes daugelis jų tokie ir buvo, todėl karas man visada
reiškia tą patį - vietą, į kurią berniukai siunčiami mirti.) A t
rodė tikras stebuklas, kad Čarlzas sugrįžo namo gyvas ir kad
mudu tą vasarą susitikome.
Pusantro mėnesio mudu kas vakarą kur nors eidavome,
paprastai jis dar užsukdavo ir per pietus. Įsidrąsinau ir ėmiau
linksmintis, kaip dar niekada gyvenime nesilinksminau. Čarl
zas noriai man pasakojo apie visas Europos šalis, kuriose jam
teko būti, ir pavergdavo mane prancūzišku akcentu dainuo
damas populiarias amerikiečių daineles. Kartais jis būdavo
paniuręs, bet dažniausiai atrodė, kad mano svajonė pildosi. Juk
jis buvo toks gražus, sąmojingas, o be to - karo didvyris.
Vieną mėnesienos naktį mums išplaukus į ežerą, Čarlzas
man pašnibždėjo, kad mane myli ir visada mylės, - pasakė
taip tvirtai, kad mane tuo puikiausiai įtikino. Praėjus devy
nioms savaitėms nuo mūsų pirmojo pasimatymo jis man pasi
piršo, ir aš vos nepašokau iki pat dangaus. Riktelėjau, ir jis tai
palaikė sutikimu. Tada Čarlzas mane švelniai pabučiavo ir už
movė didžiulį smaragdo žiedą su deimanto akute man ant be
vardžio piršto. Ak, aš buvau laimingiausia pasaulyje mergina.
Mes susituokėme rugsėjo pabaigoje, ir tą dieną tai švietė
saulė, tai vėl dingdavo už pilkų pūkuotų debesų. Ta besikai
taliojanti šviesa priminė scenos uždangą, užtraukiamą tarp
pjesės veiksmų, o ir pačios vestuvės panėšėjo į prabangų Brod
vėjaus spektaklį. Dėl Čarlzo ėjau iš proto. Viskas atrodė taip

netikroviška, bet buvo nuostabu.
Iškilmės vyko Leik Dženyvos užmiesčio klube. Mes nebuvo
me jo nariai, ir mano tėtis tikrai nebūtų išgalėjęs padengti tokių
vestuvių išlaidų, bet Stanfordai galėjo ir už viską sumokėjo,
todėl mes patikėjome beveik viską nuspręsti mano būsimiems
giminaičiams.
Bet mano tėtis mieste susitarė su ponia Sain, ir ši pasiuvo
gražiausią balto šilko suknelę. Tai buvo suknelė aukštu kaklu,
su daugybe sagučių nugaroje ir ant rankovių nuo alkūnės iki
riešo ir ilgu pūstu sijonu, kuris plaikstėsi pažeme.
Tu, Džene, gerai žinai tą suknelę, nes ją vilkėjai tekėdama už
Denio.
Ir dabar viską matau. Užmiesčio klubą, visus mūsų svečius,
Čarlzą glotniai atgal sušukuotais dervos juodumo plaukais,
visą kariškai pasitempusį. Tėtis mane perdavė tam gražiajam
jaunikiui. Ceremonijai vadovavo Ilinojaus Aukščiausiojo teis
mo teisėjas. Aš droviai pusbalsiu ištariau savo vedybinius pa
žadus, kuo nuoširdžiausiai tikėdama kiekvienu jų žodžiu. Mes
su Čarlzu pasikeitėme žiedais ir tuomet jis pakėlė mano šydą,
kad mane pabučiuotų. Pasigirdo džiaugsmingi sveikinimai ir
plojimai, ir visi svečiai iš pagrindinės klubo salės patraukė lau
kan ir pasklido ant greta besidriekiančios pievelės. Banguotos
baltos palapinės buvo įrengtos prie pat ežero. Buvo patiekti
brangiausi patiekalai - kokius tik buvo galima užsakyti, o
geriausias Čikagos orkestras grojo Benio Gudmeno ir Gleno
Milerio melodijas.
Pusė svečių išsiskyrė puikiomis manieromis ir drabužiais,
siūtais Čikagos ir Niujorko modeliuotojų; mano draugai ir šei
mos nariai vilkėjo geriausiais savo išeiginiais ir kiek per dažnai
žvilgčiojo į savo batelius. Bet šampanas darė stebuklus. Mes

šokome ant vejos neatsikvėpdami, o ilgiausios voros išskrendan
čių žąsų suko ratus virš mūsų galvų. Nusileidus saulei, mano
draugės apsupo mane ratu ir viena per kitą man sakė, kad jos
visos man be galo pavydi. Supratau, ką jos turi galvoje, ir prita
riau joms.
Viskas buvo nepakartojama, Dženifere.
Bent jau aš taip maniau tą vienintelę stebuklingą naktį, savo
vestuvių naktį prie mūsų gražiojo Dženyvos ežero.
Devintas
PERSKAIČIAU tik kelis laiškus, kaip ir buvau prašyta. Tada

užmigau apsirengusi, kaip buvau, ir, aišku, sapnavau Šamą - ir
buvusią, ir dabartinę. Pabudau apimta neaiškaus baimės jaus
mo, lyg ką tik būčiau nusipurčiusi bjaurų košmarą, vaizdinį,
kurio tikrai nenorėjau dar kartą išvysti.
Praėjo šiek tiek laiko, kol atpažinau obuolio žalumo sienas ir
vilnonį apklotą ant kojų, bet greitai visai atsitokėjau. Aš buvau
Samos namuose. Čia turėjau būti saugi, nuo visko apsaugota ir
laiminga. Visada čia taip jausdavausi.
Kažkas man spaudė krūtinę - ant manęs gulėjo giliai įmigu
si Soksė.
Vos spėjusi nukelti katę išgirdau spigų, vos ne kraują stingdan
tį riksmą, mane pasiekiantį per plonus miegamojo langų stiklus.
Ar ką lauke žudo? Žinoma, ne, bet iš kur tas baisus garsas?
Aš pasukau prie lango, praskleidžiau užuolaidą ir pažvelgiau
į kiemą prie gatvės. Buvo ankstyvas rytas.
Ne kažin kiek galėjau įžiūrėti pro langą, tik šešėlius ir nuo
ežero kylančios miglos šuorus. Pietinėje pusėje driekėsi virtinė
namų su advokatų iškabomis. Netrukus pamačiau ir išgirdau

vyriškį, klykiantį su dešimtmečio gyvybingumu. Jis skuodė
gal už kokių šimto jardų per pievelę šalia namo ežero link.
Bėgikas greitai perbėgo pievelę, vikriai perlėkė baltai dažytą,
išklerusią prieplauką ir nesustodamas nėrė į ežerą.
Gražus buvo tas nėrimas. Ir visai neįprastas tokį ankstyvą
rytą.
Kokią minutę stebėjau, kaip lygiai jis iriasi per vandenį lais
vuoju stiliumi ir dingsta migloje. Buvo geras plaukikas - grakš
tus, stiprus. Prisiminiau Denį. Jis irgi buvo puikus plaukikas.
Nusigręžiau nuo lango. Jaučiausi išsibudinusi, taigi nusiren
giau vakarykščius drabužius ir užsitempiau švarius džinsus ir
mėlynus storos medvilnės sportinius marškinėlius, kuriuos
buvau įsimetusi į savo kelioninį krepšį ant viršaus. Pakėliau
nuo žemės nukritusius Samos laiškus. Prisiminiau jos sakinį -
Aš niekada iš tikrųjų Čarlzo nemylėjau. Šito kol kas niekaip ne
pajėgiau suprasti. Aš mylėjau savo senelį. Ar galėjo būti, kad
Sama jo nemylėjo?
Nusileidau laiptais žemyn į jaukią, šviesiais ąžuolo baldais
apstatytą virtuvę, kur kadaise prasidėdavo tiek daug vasaros
rytmečių. Išsiviriau kavos ir paskambinau į ligoninę, norėda
ma pasiteirauti apie Šamą ir paprašyti, kad kiek vėliau šįryt
mane priimtų jos gydytojas. Samos būklė nesikeitė. Ji vis dar
nepramerkė akių.
Sukinėjausi po pažįstamą virtuvę, ruošdama sau pusryčius:
dribsniai su razinomis ir riešutais, apelsinų sultys, „kavelės
karštimo", neskaidytų kviečių duoniukas su saldžiu sviestu.
Pašėriau kates - ir vėl žvilgtelėjau pro langą, ar plaukikas jau
grįžo. Dar ne. O gal aš jį tik išsigalvojau.
Baigdama siurbčioti kavą vėl žiūrėjau į Dženyvos ežerą. Die

ve, koks jis gražus. Ryto rūkas jau beveik išsisklaidė. O kas čia
dabar? Plaukikas, pasirėmęs rankomis, išlipo iš vandens ant
prieplaukos ir delnais braukė vandenį nuo savęs. Pamačiau tai,
ko nebuvau pastebėjusi anksčiau. Jis buvo visai nuogas.
Kad ir kas jis buvo, turėjo gražų kūną. Akivaizdu, kad ir sau
pačiam patiko. Būdingas vyriškas narcisizmas, jei neminėsime
neapdairumo. „Bukagalvis", - burbtelėjau.
Gal po dešimties minučių mano „Jaguaras" jau švelniai burz
gė po ąžuolu. Greta, ant keleivio sėdynės, pasidėjau didžiulę
puokštę ką tik suskintų gėlių. Nuvažiavau tiesiai aplankyti Sa
mos. Ji turės man atsakyti į keletą klausimų.
Dešimtas
LIGONINĘ PASIEKIAU pora minučių greičiau nei įprastai,

dažniausiai sugaišdavau penkiolika. Įėjusi į vidų iškart radau
kelią į Intensyviosios slaugos skyrių. Prie slaugytojų posto jau
būriavosi lankytojai, bet mane pastebėjo vienas iš daktarų. Gy
dytojas Markas Ormsonas atsiprašė ir pasakė, kad turėsiu pa
laukti. Samos gydytojas ją kaip tik dabar apžiūrinėjo.
Laukiamajame už kampo buvo kavos aparatas. Sumetusi į jį
monetas pagalvojau, kad man reikia pamatyti Šamą, daugiau
kavos šįryt nebereikia.
Akies krašteliu pastebėjau kokių septyniasdešimt penkerių
vyriškį, įdegusį saulėje, tvarkingai apkirpta barzdele. Jis man
pamojo, pakilo nuo plastikinės kėdės, sukabintos su kitomis
į eilę, ir pasuko manęs link. Tai buvo Šepas Martinas, Samos
advokatas ir kaimynas, jis taip pat gyveno prie ežero.
Mes atsisėdome, ir prakalbus apie Šamą paaiškėjo, kad Še
pas taip pat nustebęs ir priblokštas dėl jos būklės, kaip ir visi
kiti, su kuriais man teko bendrauti.
- Aš keturiasdešimt metų žavėjausi Sama, - tarė jis man. -
Zinai, mes susipažinome kaip tik čia, ligoninėje.
Šepas man papasakojo istoriją, nuo kurios man nugara nuė

jo pagaugais.
- Kartą naktį, prieš keturiasdešimt metų, Dženifere, kai
buvau išvykęs iš miestelio, man pranešė, kad mano tėvas pa
puolė į automobilio avariją. Kitą rytą atlėkiau į ligoninę - ir
išvydau visiškai nepažįstamą moterį, budinčią prie sunkiai
sužeisto mano tėvo. Ta moteris laikė jį už rankos. Nežinojau
nė ką sakyti.
- Laimė, Sama prabilo pirmoji, - pasakojo jis. - Ji pasakė,
kad vakarykščiai ligoninėje lankiusi savo draugę. Tavo senelio
nebuvo namie. Ji kaip tik ėjo pro mano tėvo palatą, kai iš jos
išėjo slaugytoja. Ta slaugytoja palaikė Šamą mano seserimi
Adele. Slaugytoja čiupo Šamą už riešo ir atvedė prie mano tėvo
lovos sakydama: „Jūsų tėvas kviečia prieiti."
- Mano tėvas tai atgaudavo, tai vėl prarasdavo sąmonę. Jis nė
nesuprato, kad Sama visai svetima, o ji jam apie tai irgi nepra
sitarė. Sama ten liko per naktį - nes jam reikėjo kito žmogaus
šalia.
Kai Šepas baigė pasakoti, išgirdau, kad kažkas šaukia mane
vardu, ir net krūptelėjau.
Atsigręžusi išvydau laukiamojo tarpduryje stovintį gydytoją.
Tai buvo Maksas Vaisbergas, šviesiaplaukis ir švariai nusisku
tęs, vilkintis universiteto sporto komandos antrosios sudėties
marškinėliais. Rankoje jis laikė registracijos žurnalą. Maksas
keleriais metais vyresnis už mane, bet aš jį pažinojau nuo tada,
kai būdami vaikai vasarodavome prie ežero.
Jis prisiartino ir ištiesė ranką, jo veidas man pasirodė baugi
namai rimtas.
- Dženifere, džiaugiuosi, kad atvykai, - tarė jis. - Gali įeiti ir
pasimatyti su senele.
Vienuoliktas
KOL ĖJOME iki Samos palatos, Maksas Vaisbergas atsakė

beveik į visus man rūpimus klausimus ir liepė man pabūti su
ja. Vis dar laikydama rankose neseniai nuskintas gėles, priėjau
visai arti Samos lovos ir žemai pasilenkiau, tikėdamasi, kad ji
užuos tų gėlių kvapą.
- Sveika, čia aš, Dženiferė. Vėl atėjau tavęs pakamuoti. Ir
vaikščiosiu čia tol, kol man pasakysi, kad daugiau nebeičiau, -
pradėjau kalbėti.
- Visi mieste tik ir klausinėja apie tave. Jie nori, kad tu tuč
tuojau pasveiktum, tuoj pat. Mes tikrai labai tavęs pasigenda
me, Sama. Aš kalbu, beje, už visą miestelį. Bet labiausiai tavęs
reikia man.
Ant palangės netoli lovos radau tinkamą vietą gėlėms.
- Aptikau tavo laiškus, - tariau. - Negalėjau jų nerasti.
Pasilenkusi ranka paliečiau Samos skruostą ir jį pabučiavau.
- Ačiū už tai, kad parašei man tuos laiškus. Pažadu visų jų iš
karto neskaityti, nors ir labai norėčiau.
Įsižiūrėjau į Samos veidą. Maniau žinanti apie ją viską, bet
dabar supratau, kad ne. Ji vis dar buvo tikrai graži. Mano akys
vėl pasruvo ašaromis, o krūtinę suspaudė skausmas. Kurį laiką
negalėjau pratarti nė žodžio. Aš ją labai mylėjau. Ji su Deniu
buvo geriausi mano draugai, vieninteliai, kuriuos buvau įsilei
dusi į širdį. Ir atsitik tu man taip.
- Dabar papasakosiu tau kai ką, - pagaliau pratariau. - Ir tai
yra apie tuos laikus, kai man buvo ketveri ar penkeri. Kiekvie
ną vasarą mes atvažiuodavome prie ežero iš Madisono gal pus
tuzinį kartų. Tos dienos prie ežero ir buvo tikroji mano vasara.
- Ar prisimeni, Sama? Kai mes atsisveikindavome, jau susi
ruošę grįžti, visada, po kiekvieno apsilankymo, tu stovėdavai
prieangyje ir šaukdavai mums pavymui: „Sudie, aš jus myliu,
vaikai."
- O aš persisverdavau per mašinos langą ir atsakydama tau
irgi šaukdavau: „Sudie, senele, ir aš tave myliu! Sudie, senele,
aš tave myliu!" Bet tu nežinai, kad aš kartodavau tuos žodžius
iki pat namų - „Sudie, senele, aš tave myliu! Sudie, aš tave my
liu!" Aš tikrai tave myliu, Sama. Ar girdi mane? Aš tave be galo
myliu. Bet tikrai nesakau sudie.
Dvyliktas
LABAI NENORĖJAU išeiti, palikti Šamą, bet buvau susitaru

si pietauti ir nenorėjau to susitarimo atšaukti. Išriedėjau iš ligo
ninės automobilių stovėjimo aikštelės ir netrukus jau skriejau
pagrindine miestelio gatve.
Leik Dženyva panaši į žaislinį miestelį, tik natūralaus dydžio,
ir tikrai retam žmogui - nebent jis būtų koks užkietėjęs cinikas -
šis miestelis nepatiktų. Palei plačią ir judrią gatvę rikiuojasi geri
restoranai ir puikios antikvarinių daiktų parduotuvės, o netolie
se didingai blizga ežeras.
Stabtelėjusi prie šviesoforo stebėjau šaligatviu plaukiančius
būrelius besijuokiančių žmonių, ir vėl man iškilo pastarųjų va
sarų prisiminimai, kai ir mudu su Deniu panašiai leisdavome
laiką. O Deni, Deni, kaip aš norėčiau, kad tu būtum čia.
Automobilį pastačiau priešais buvusią savo prosenelio vais
tinę ir įėjau į vėsią patalpą. Pačiame parduotuvės gale Džonas
Farlis laukė manęs, įsitaisęs nišoje su raudonos odos minkšta
suoliais. Atrodė ryžtingai: balti tankūs plaukai, mėlynai gelto
nai dryžuoti regbio marškinėliai ir chaki spalvos kelnės.
Išvydęs mane, jis pakilo.

- Atrodai velnioniškai gražiai, - tarė jis švytėdamas.
- Girdėti tokį įvertinimą iš pragaro žinovo tikrai šį tą reiš
kia, - atsakiau, pirmą kartą šiandien nusišypsojusi.
Daugelis dvasininkų luomo atstovų gyvenimo išminties se
miasi iš knygų, bet Džonas gyvenimą išmanė ne blogiau nei
geras Čikagos psichoanalitikas. Užsisakėme karštų sumuštinių
su sūriu ir kakavos. Paauglė padavėja nė neįtarė, kad per seną,
tamsiai rusvą stiklą aš regiu gėrimų aparatą, primenantį Samos
pasakojimą apie tai, kaip čia ji susipažino su seneliu.
- Koks buvo mano senelis? - pasiteiravau Džono, kai mums
atnešė užsakytą valgį.
-J is buvo puikus teisininkas, ne pats geriausias golfo žaidė
jas, šeimos žmogus. Jį galima apibūdinti kaip vyrišką vyrą, -
atsakė jis.
- Čarlzas ir Sama kaip tik čia susipažino, - pasakiau. - Per
dešimt pėdų nuo mūsų.
Džonas tikriausiai pastebėjo, kaip mano veidu perbėgo liū
desio šešėlis. Jis palinko į priekį ir paėmė man už rankos.
- Kai galvoju apie tavo senelį, pirmiausia prisimenu, kaip
jis negalėjo pakęsti purvinų drabužių, Dženifere, bet jis nuo
lat triūsė kieme: tai grėbstė, tai nešiojo akmenis tavo senelei.
Tai rinko židiniui malkas, tai krapštėsi taisydamas senelės au
tomobilį.
- O senelė tuo metu rūpinosi juo. Gamindavo jo mėgsta
mus patiekalus. Palaikydavo jam gerą nuotaiką. Jie buvo savaip
vienas kitam atsidavę.
Aš linktelėjau galvą, o pati sau svarsčiau, ar jis man viską pa
pasakojo.
- O Sama? Kokia buvo ji?
Džonas Farlis plačiai nusišypsojo.

- Tavo senelė - pats stipriausias mano pažįstamas žmogus.
Esu tikras, kad ji išsikapstys, Dženifere. Nė neabejok, Sama
lengvai nepasiduos.
Tryliktas
TĄ POPIETĘ aš vėl grįžau prie Samos namų ir labai stengiausi

vyti šalin mintis apie tai, kas nutiko. Sugalvojau išsikepti „be
protiškų pyragėlių" pagal vieną garsiųjų Samos receptų ir viena
pati juos sukirsti. Lauke iš gatvės pusės didysis ąžuolas metė
vėsų šešėlį per visą kiemą. Kaip ir visada. Kažkokia porelė
vaikštinėjo pėsčiųjų taku palei ežerą, vandenį skrodė buriniai
laiveliai, į priekį nešami įvairiaspalvių burių.
Prie pat vandens neįgaliojo vežimėlyje sėdėjo senyvas rau
donskruostis vyriškis ir rudam mišrūnui terjerui mėtė žalią
teniso kamuoliuką. Šuo kiekvieną kartą atnešdavo kamuoliu
ką šeimininkui. Vyriškis pagaliau mane pastebėjo ir pamojavo
ranka, kaip paprastai daro paežerės gyventojai.
Aš jam irgi pamojavau ir įėjau į vidų. Grįžau į priebutį su
didele taure limonado ir pluoštu Samos laiškų.
Tiek daug norėjau sužinoti apie Šamą ir savo senelį. Aš nieka
da iš tikrųjų Čarlzo nemylėjau. Ar tai tiesa? Ar galėjo taip būti?
Kokios dar paslaptys slypi šiuose laiškuose?
Įsitaisiau pintoje supamojoje kėdėje, atrišau paketėlį ir
raištelį atidaviau Soksei, ta jį nusinešė į krūmelius ir ten pra

dangino.
Tada, lengvam pakrantės vėjeliui šiurenant mano plaukus,
ėmiau skaityti apie tai, kas iš tikrųjų buvo mano senelė.
Pirmieji keli laiškai buvo pastabos apie Samos sodą, ką ji pa
juto, perskaičiusi gana drąsų mano straipsnį apie nelaimę Či
kagos pašte, svarstymai apie prezidentą Klintoną, kuriuo Sama
iš pradžių labai žavėjosi, o vėliau smarkiai nusivylė.
Ir tada aš užčiuopiau jos pačios gyvenimo siūlą - Sama tie
siai man ant galvos numetė dar vieną bombą. Dieve, juk aš dar
ne iki galo atsitokėjau po pirmosios.
Keturioliktas
Dženifere,
šį laišką turbūt bus sunkiausia rašyti.
Kaip žinai, mes su Čarlzu medaus mėnesį leidome Majamy
je. Buvome apsistoję puikiame sename Fontainebleau viešbu
tyje Kolinso aveniu, prie pat vandens. Bet Čarlzas visą laiką
buvo blogai nusiteikęs. Skundėsi, kad viešbučio darbuotojai tie
siog vergiškai paklusnūs, kad maistas per riebus, kad per daug
smėlio paplūdimy. Švelniai tariant, jam niekas neįtiko.
O labiausiai jam neįtikau aš. Trečiąjį vakarą, tuoj po vaka
rienės, mes įsitaisėme mažoje terasoje šalia mūsų kambario ir
klausėmės, kaip vandenyno bangos daužo molą. Čarlzas jau
buvo išgėręs kelias taures.
Aš bandžiau palaikyti pokalbį.
- Man patiko ta pora iš Šiaurės Karolinos. Smagiai pasijuo
kėme, ame?
Jo veidas apsiniaukė it audros debesis - be menkiausios prie
žasties. Jis įrėmė žvilgsnį tiesiai į mane.
- Jei tu kada nors man pasipriešinsi, jei tu mane kada nors
dėl ko nors įsiutinsi, jei tapsi nuobodi arba imsi vaidinti kvaile
lę, aš tave pamesiu ir paliksiu be skatiko.
Tada jis pakėlė dešinę ranką ir sudavė man per veidą. Gana
stipriai. Vos nesulaužė skruostikaulio. Turbūt tai iš viso buvo
pirmas kartas, kai kas nors mane mušė.
Čarlzas nugrumėjo į vidų, palikęs mane terasoje išniekintą.
Viduje jutau tuštumą. Ugai sėdėjau lauke viena, klausydamasi
Atlanto vandenyno bangų mūšos, o gal tai buvo mano pačios
kraujo tvinksėjimas, aidintis ausyse. Norėjau viską mesti, bėgti
namo, bet ar galėjau taip padaryti?
Dženifere, aš buvau sugniuždyta ir siaubingai sutrikusi.
Ar tu supranti? Juk aš jau palikau namus, palikau visus savo
draugus, kad gyvenčiau kartu su Čarlzu. Tais laikais viskas
buvo kitaip, ypač mažo miestelio merginoms. Žmona nesiskir
davo su savo vyru, net jei tas ją muša.
Tą pirmąją mūsų medaus mėnesio naktį aš suaugau; savo
vaizduotėje mačiau mudu, gyvenančius drauge, ir supratau ne
kažin ką galėsianti padaryti, kad ir norėčiau ką nors pakeisti.
Bet vieną dalyką aš vis dėlto padariau. Prieš išvykdama iš
Majamio, pasakiau Čarlzui, kad jei jis man dar bent kartą su
duos, aš nedelsdama jį paliksiu ir nepaisysiu jokių pasekmių. Ir
tada visi sužinos, koks jis šunsnukis ir smurtautojas.
Po mūsų medaus mėnesio mes su Čarlzu persikėlėme į didelį
butą Čikagoje. Bet mudviejų gyvenimas nebuvo sklandus. Bai
gęs teisės mokslus, tavo senelis įsitraukė į savo šeimosfirmos rei
kalus. Netrukus man gimė tavo mama, paskui tavo teta Valeri.
Bet, Dženifere, visą laiką gyvenau vien laukimu vasarų, kai
galėdavau grįžti į Leik Dženyvą.
Ir labai bijojau tų savaitgalių, kai iš Čikagos atvažiuodavo
Čarlzas. Jis atsiveždavo blogą nuotaiką, nors, tiesa, retai be-
keldavo prieš mane ranką. Buvo savanaudis ir mėgo žeminti

mane mūsų vaikų ir draugų akivaizdoje. Bet jis išlaikė šeimą
ir galų gale išpildė seniai duotą pažadą atskleisti didžiąsias
savo praeities paslaptis. Tačiau dabartinių savo paslapčių apie
draugužes Čikagoje ir visur kitur Čarlzas tai tikrai man nepa
sakojo.
Apgailestauju, kad man tenka apie tai kalbėti, bet tu juk no
rėjai išgirsti mano gyvenimo istoriją.
Penkioliktas
Mano mylimiausioji,
o dabar tau papasakosiu šį tą daugiau apie tavo senely kad
suprastum, kaip jis toks tapo. Toks sutuoktinis, net toks senelis.
Įsivaizduok Čarlzą, pasakojantį man apie „savo tėvo nuodė
mes'" - kaip jis tai vadino - apie įvykius, nulėmusius jo gyveni
mą - ir kartu manąjį. Tai nutiko mūsų bute Čikagoje praėjus
trejiems metams nuo mudviejų vedybų. Tavo motina miegojo
lovelėje kitame kambaryje - maža ji taip gerai, kietai miegoda
vo. Mes su Čarlzu gulėjome lovoje, automobiliai švilpdami lėkė
lietuje pro šalį, ir jų šviesos atsimušdavo į mūsų langą, apšvies-
damos mudviejų veidus.
Kaip tik tą bjaurią naktį Čarlzas pagaliau man papasakojo
apie jo gyvenimą pakeitusį įvykį. Tai nutiko, kai jam buvo vos
šešiolika metų, ir man buvo sunku tuo patikėti.
Savo įspūdinguose namuose Čarlzo tėvai suruošė pobūvį
vyresniojo sūnaus Piterio mokyklos baigimo proga. Po pietų
svečiai perėjo į biblioteką gerti kavos. Piteris apžiūrinėjo gautas
dovanas, ir Čarlzas neapdairiai tarstelėjo tėvui, kad vyresnysis
brolis visada gauna tai, kas geriausia.
JAMES PATTERSON □ SAMOS LAIŠKAI D Ž E N I F ERE I 53
Artūras Stanįordas tiesiog pratrūko. Jis pasisuko į Čarlzą

ir apšaukė jį nedėkingu vaiku. Po to dar pridūrė, kad Čarlzui
seniai laikas išgirsti teisybę.
- Tu net ne mūsų sūnus. Mes tave įsisūnijome, - išrėkė tėvas
jam į akis. Tiesiog taip ir pasakė, girdint visai giminei. Pobūvis
pakriko ir, stojus nejaukiai tylai, Čarlzas užbėgo laiptais į vir
šų, į savo kambarį. Tėvas nusekė jam iš paskos. Nuo viršutinio
laiptelio Čarlzas dar suriko:
- Tai netiesa! Žinau, kad tai netiesa!
Artūras Stanfordas buvojau kiek susitvardęs.
- Patikėk manimi, Čarlzai. Aš tikrai ne tavo tėvas. Aš tavo
dėdė, - ištarė jis. - Tavo tėvas - mano brolis Benas. Savo mer
giną jis paliko nėščią, nežinia, nei kas ji, nei iš kur.
- Tu m-m-meluoji, - gailiai sumikčiojo Čarlzas.
- Tuomet eik ir pasiklausk savo tėvo, - tarė Artūras. - Šiaip
ar taip, tau jau laikas su juo susipažinti. Kiek girdėjau, pasta
ruoju metu jis dirbo Murėjaus aludėje Milvokyje.
Tai pasakęs Artūras Stanfordas jau kiek ramesniu balsu
pridūrė:
- Mes su Karolina paėmėme tave auginti. Mes stengėmės
tave mylėti, Čarlzai. Labai stengėmės.
Tą patį vakarą šešiolikmetis Čarlzas išsiruošė į Vabašo ir
Adamso traukinių stotį. Nusipirko bilietą už dolerį ir sėdo į
Šiaurinės pakrantės traukinį, važiuojantį į Milvokį.
Dženifere, pro mūsų miegamojo langą blykčiojančios auto
mobilių šviesos nutvieksdavo Čarlzo veidą, ir aš mačiau, koks
didelis skausmas slypi jo akyse. Širdyje aš jį labai užjaučiau.
Nors ir negalėjau jam visko atleisti, dabar bent jau supratau,
kodėl jis tapo toks piktas, o kartais net žiaurus.
Čarlzas pasakojo toliau, ir tarpais jis visa tai piešė taip vaiz
dingai, kad iki šiol prisimenu menkiausią smulkmeną.
Kelionė traukiniu truko dvi valandas. Galvoje jam įkyriai
aidėjo dėdės ištartas sakinys: „Visai nežinia, nei kas ji, nei iš
kur." Kai išlipo Mičigano gatvėje, buvojau vidurnaktis. Visai
netoliese buvo įsikūrusios dvi didelės Milvokio alaus daryklos,
ir aplinkui ore tvyrojo raugo kvapas.
Jis pasiklausė kelio ir, pasukęs į rytus, priėjo Murėjaus ave
niu. Vos nepraėjo pro šalį.
Nebuvo jokio ženklo, vien tik nešvarus langas į kairę nuo
durų, apšviestų iškabos „Geras Milerio gyvenimas". Čarlzas
patraukė į save girgždančias duris ir pateko į užeigą, kurioje
buvo dar tamsiau nei gatvėje. Buvo matyti ilgas baras, o virš jo
kybojo tirštas dūmų debesis.
Alaus daryklos darbininkai, nuo kurių trenkė suplėkusiu
salyklu, prabėgom žvilgtelėjo į jį. Nė vienas nieko nepratarė ir
atrodė, kad jiems visai nerūpi, kodėl jis čia atsirado.
Kai akys apsiprato su prieblanda, Čarlzas užsiropštė ant
baro kėdutės. Taip ir sėdėjo jis šešėlių pilnoje prieblandoje,
įsidėmėdamas kiekvieną smulkmeną: puodelius su kauliukais
ant baro - keli darbininkai bandė žaisdami kauliukais išlošti
gėrimų - taip pat užrašą:
YPATINGAS PASIŪLYMAS: PANTEROS PAMYLĖJIMAS
Beveik visą laiką jis nenuleido akių nuo barmeno - šiurkš
čios išvaizdos vyro su randu veide, bet neabejotinai turinčio
Stanfordams būdingų bruožų: aristokratišką, kumpą nosį ir
atlėpusias ausis. Čarlzas man pasakė: „Meilė, kurią jam jau
čiau, gėlė iki skausmo."
Ilgainiui jis pastebėjo, kad jo tėvas apskaičiavo klientą, kad
pasakoja nešvankius juokelius apie moteris - tai vaikiną vertė
raudonuoti.
Galiausiai jo tėvas riebaluotu skuduru nušluostė baro pre

kystalį, pasilenkė prie Čarlzo ir tyčiodamasis drėbė jam tiesiai į
veidą:
- Nešdinkis iš čia, vaike, po velnių. Kraustykis, nes aš tau
taip spirsiu į užpakali kad atsidursi kitame upės krante.
Čarlzas pravėrė burną, bet negalėjo ištarti nė žodžio. Ir ta
baisi akimirka, atrodė, tęsėsi amžinybę. Jo veidas degė, bet
Čarlzas jautėsi lyg stabo ištiktas.
- Lėlytė, - pasakė jo tėvas, kitiems garsiai kvatojant. - Jis
lėlytė. Tik kraustykis, po velnių!
Drebėdamas iš susijaudinimo, Čarlzas nuslydo nuo kėdutės
ir išėjo iš baro. Jis niekada tėvui daugiau nesirodė, niekada jam
nepratarė nė žodžio. Nei tada, nei kada nors vėliau.
As klausiau Čarlzo: „Kaip galėjai išeiti nė nepasišnekėjęs su
savo tėvu?" Jis atsakė bejausmiu balsu, tarsi būtų skaudu apie
tai kalbėti. Pratarė, kad, pažvelgęs tėvui į akis, išvydo Artūro
žvilgsnį - tokį pat bejausmį. Ir suprato, kad tėvas niekada jo
nemylėjo ir nemylės.
-Ju k taip lengvai jį radau, - tarė Čarlzas. - Tai kodėl jis
niekada manęs nesusirado?
Tą nakty Dženifere, apkabinau tavo senelį. Supratau, kad
aš jam esu vienintelis draugas, kad ir ką manė jis pats. Bet,
glausdama jo galvą sau prie krūtinės ir glostydama jam plau
kus, supratau ir kai ką daugiau. Supratau, kodėl Čarlzas mane
vedė. Aš buvau nežinia kas, nežinia iš kur. Mūsų vedybos buvo
savotiška nepaklusnumo apraiška - taip Čarlzas atsiteisė su
Stanfordų gimine.
Man buvo tik dvidešimt dveji, bet atrodė, kad gyvenimas jau
praėjo.
Šešioliktas
MAN SUKOSI GALVA nuo liūdno Samos pasakojimo apie

senelį. Kad ir kaip aš juo kadaise žavėjausi, turėjau pripažinti,
kad kai kas skambėjo labai tikroviškai. Nors Sama manęs prašė
šiuos laiškus skaityti lėtai, aš nekantravau sužinoti, kas buvo
toliau. Kaip ji visus tuos metus išgyveno kartu su Čarlzu?
Sėdėjau virtuvėje ką tik atplėšusi kitą voką, tik mane sutrik
dė vien akies krašteliu pastebėtas šešėlis, išgirdau žingsnius per
žolę kieme.
Kažkoks vyriškis suko mūsų namo link. Keisčiausia, kad aš
pamaniau, jog jį pažįstu, tik neprisimenu iš kur. Išėjau į priebu
tį sužinoti, ko jam reikia.
Jo plaukai buvo rusvi, gulė kiek išsitaršiusiomis bangomis, o
ant kaktos vis užkrisdavo viena neklusni garbana. Ryškiai mė
lynos akys.
- Labas, - tarė jis.
- Labas, - nedrąsiai ištariau.
Jam galėjo būti arti keturiasdešimt, jis vilkėjo chaki spalvos
šortus, Notr Damo universiteto marškinėlius, avėjo keisčiau
sius seniokiškus sandalus.
Staiga man toptelėjo. Juk tai jį praeitą kartą mačiau - tik be

drabužių. Ciagi tas pats karo šūksnius skardenęs plaukikas.
- Dženifere, - kreipėsi jis, ir aš kiek sutrikau. Nesupratau, iš
kur žino mano vardą, o jis įsitvėręs turėklų jau ketino sliuogte-
lėti laipteliais į Samos priebutį.
- Kas jūs? - tariau. - Ar mes pažįstami?
- Ak, atsiprašau. Aš Brendanas Keleris. Esu apsistojęs pas
savo dėdę Sepą - už keturių namų. Jis pasakė, kad susitiko tave
ligoninėje. Brendanas Keleris. Nepameni manęs, tiesa?
Papurčiau galvą, nepamenu. O paskui linktelėjau - prisi
miniau. Ėmiau viską prisiminti. Brendanas Keleris ir mano
pusbrolis Erikas buvo tų ankstyvų vasarų prie Dženyvos eže
ro dalis. Jie man atstojo brolius, kurių neturėjau. Kokią vasa
rą, gal dvi aš visur sekiojau jiems iš paskos. Jie mane vadino
Paukšteliu, kaip mažąją mergaitę iš knygos „Nežudyk strazdo
giesmininko".
Bet nuo vaikystės Brendano Kelerio daugiau nemačiau. Iš
tiesiau jam ranką.
- Sveikas, praėjo nemažai laiko.
Mes abu įsitaisėme Samos priebutyje ir plepėjome, pasiėmę
šaltosios arbatos. Daugiausia apie „tų laikų" Dženyvos ežerą.
Jis žinojo apie mano skiltį laikraštyje, o man pavyko iš jo išpeš
ti, kad tapo gydytoju.
- Mes su Eriku tave vadindavome Paukšteliu. Nors buvai tik
dešimties metų, turėjai daugiau sumanumo nei kiti tokio am
žiaus vaikai. Manau, kad tikrai buvai skaičiusi knygą „Nežudyk
strazdo giesmininko".
Nusijuokiau ir nuleidau akis kažko susigėdusi - pati gerai
nesupratau priežasties. Jis pasekė mano žvilgsnį.
- Žiūri į mano sandalus.
- Ne, a š...
Jo veidą nušvietė šypsena.
-Ju os pasiskolinau iš dėdės. Jei jau užsiminiau apie Sepą, tai
klausyk. Jis sako, kad Fontanoje Lions klubas rengia virtų oma
rų vakarėlį. Kviečiu tave, jei kartais norėtum ten nueiti.
Beveik nesąmoningai papurčiau galvą.
- Ne, apgailestauju. Ne šįvakar. Turiu parašyti tekstą savo
skilčiai. Ir taip jau uždelsiau.
- O jei aš persiaučiau batus? Turiu atsivežęs tikrai gražius
nevarstomus batus. O gal apsiauti sportinius batelius? Nors
galiu eiti ir basas.
Nusišypsojau.
- Negaliu, - pasakiau. - Deja. Man tai paskutinė diena. Tik
rai, nemeluoju.
Brendanas atsistojo ir pastatė savo arbatos stiklinę.
- Nieko tokio. Aš gyvenu visai netoliese. Tikiuosi, dar susi
tiksime. Brendanas Keleris.
- Paukštelis, - nusišypsojau.
Mes greitomis atsisveikinome, dar pamojavau jam, kai jau
suko dėdės namų link. Mano ankstesnį susimąstymą lyg vėjas
būtų nupūtęs. Samos laiškus atidėjau į šalį ir įėjau vidun.
Tą popietę rimtai padirbėjau, bet keletą kartų vis tiek buvau
prisiminusi, kad Fontanoje be manęs vyksta omarų vakarėlis.
Baigusi rašyti, pasidariau vakarienę, salotų, svarstydama, kodėl
aš trūks plyš siekiu valgyti viena.
Žinojau kodėl. Dėl Denio.
Ir dėl mudviejų mažojo „riešutėlio".
Septynioliktas
TĄ NAKTĮ vėl sapnavau Denį, tai buvo sapnas, kurio nekenčiu

labiau už viską pasaulyje, tas, kuriame aš esu Denis, bet kartu
pati stebiu jį iš šalies.
Tas sapnas vis kartojasi ir kartojasi.
Denis plaukia banglente šiaurinėje Oahu salos pakrantėje,
viename pačių gražiausių paplūdimių. Tenai vieną dieną ban
gos gali būti didžių didžiausios, o jau kitą dieną vandenynas
vėl tampa lygus it stiklas. Blogiausia, kad tą dieną Denis vienas.
Turėtume atostogauti kartu, bet paskutinę minutę man tenka
likti Čikagoje ir parašyti didelį straipsnį Tribune. Nusprendžiu
likti darbe.
Taigi jis laukia atplaukiančios bangos. Ir banga jį pakelia. Blo
giausia, kad bangos ketera iškyla daug greičiau, nei jis tikėjosi.
Staiga ta banga jį meta žemyn kokias dvidešimt pėdų. Denis
nesusigaudo, kur viršus, o kur apačia. Jis prisimena pagrindinę
taisyklę: vieną ranką reikia iškelti į viršų, kitą nuleisti žemyn;
svarbu pajusti, kur dugnas, o kur oras.
Tada jį vėl nubloškia į vandenyno gelmę, ir jis negali patikėti,
60 JAMES PATTERSON □ SAMOS LAIŠKAI D Ž E N I FEREI
kad banga tokia nežmoniškai galinga. Jam užgula ausis, į nosį

veržiasi vanduo. Kūną gręžia ir laužo. Kojos nutirpusios. Gal
jam kas nors lūžo? Plaučius baisiausiai degina.
Tada Denis pasiduoda... jam nebesvarbu niekas, tik aš su
kūdikiu... Jis surinka: Dženifere! Dženifere, padėk man!.. Prašau
tavęs, Dženifere, padėk man!
Pabudau iš to sapno savo senajame kambaryje Samos na
muose. Buvau visa išpilta šalto prakaito, o širdis smarkiai dau
žėsi. Kaip galiu užmiršti praeitį, kai sapnuose mane nuolat lan
ko Denis? Aš pavėlavau nuvykti pas jį į Havajus —viskas, kas
atsitiko, yra vien mano kaltė. Viskas.
Aštuonioliktas
GULĖJAU LOVOJE NEMIEGODAMA jau keletą minučių,

kol išgirdau kažką klykaujant lauke. Pagaliau pakilau ir pra-
skleidžiau miegamojo užuolaidas.
Ten buvo jis, bet šįryt bent jau vilkėjo maudymosi kostiu
mą. Stebėjau, kaip jis įsibėgėjęs gražiai neria nuo prieplaukos
į ežerą.
- Suauk pagaliau, - sumurmėjau ir nusistebėjau, nuo kada
tapau tokia bambeklė.
Nusiprausiau po dušu, apsivilkau vakarykščius džinsus ir
Tribune mažojo beisbolo komandos marškinėlius, susisegiau
plaukus į atvirkščią uodegėlę. Išėjau laukan, į kvapnų vasaros
rytą. Turėjau eiti kuo toliau nuo nakties slogučių.
Visoje Dženyvos ežero dvidešimt šešių mylių ilgio pakrantė
je yra apie tūkstantis du šimtai vienodų baltų prieplaukų. Kiek
viena jų aštuonių pėdų pločio ir maždaug trisdešimties pėdų
ilgio, ir po tokią prieplauką turi beveik visi pakrantės namai.
Lapkričio mėnesį tas prieplaukas ištraukia iš vandens žiemai;
pavasarį jos perdažomos ir vėl nuleidžiamos į vandenį.
Pasiėmusi kavos puodelį, nuėjau iki Samos prieplaukos galo

pasižiūrėti, kaip didžiosios antys ir žuvėdros ieško pusryčiams
žuvies. Viskonsine visi dėl žuvų eina iš proto, labiausiai mėgs
tami ešeriai, taip pat menkės, upėtakiai. Čia užgimė Respubli
konų partija, bet iš čia kilęs ir už fiskalinę politiką atsakingas
demokratas Viljamas Proksmiras, kurio įsteigtas Auksinės vil
nos ordinas teikiamas vyriausybinėms agentūroms, švaistan
čioms mokesčių mokėtojų pinigus. Įdomi valstija.
Kiek tolėliau ežere mačiau Brendaną Kelerį, veržliai plau
kiantį laisvuoju stiliumi kaip ir aną rytą. Man į jį bežiūrint, jis
ėmė plaukti artyn. Priplaukė prie pat Samos prieplaukos ir,
įsitvėręs krašto, užsikorė ant jos.
Pasipurtė, nusikratydamas vandenį, kaip daro šunys.
- Ei, - pašaukiau.
- Tau reikėtų lįsti į maudymosi kostiumą ir paplaukioti,
Paukšteli. Vanduo neįtikimai geras. Nė kiek neperdedu.
- Negaliu, - atsakiau taip, kad mano atsakymas man pačiai
nuskambėjo nemaloniai. - Esu susitarusi.
- Vis dirbi? - šypsodamasis jis braukė delnais vandenį nuo
kūno, kaip jau anksčiau buvau mačiusi.
- Ruošiuosi aplankyti Šamą, - pasakiau. - Kaip tik dabar
mąsčiau apie medžiagą savo skilčiai, kurioje ketinu parašyti
apie tai, kaip vyriausybė švaisto pinigus. Rimtai mąsčiau, su
pranti.
- A r j au valgei?
- Šįryt užuot pusryčiavusi tik geriu, - tariau, kilstelėdama
puodelį.
- Galima sugalvoti ir geriau, - pasakė jis. - Neversk manęs
ilgai prašyti. Aš moku kepti penkių žvaigždučių blynus su ši-
lauogėm. Labai greitai iškepu. Pasikliauk manimi, sutinki?
Pasikliauti juo? Išsižiojau ir vėl užsičiaupiau, nes man jau

buvo pabodę purkštauti. Visai nesinorėjo ginčytis ar atsikal
binėti.
Todėl pasielgiau taip, kaip jis ir prašė. Pasiklioviau jo gebėji
mu kepti penkių žvaigždučių blynus su šilauogėm.
Labai greitai iškepamus.
Devynioliktas
JAU EIDAMA su Brendanu paežere, vis savęs klausiau, ką aš

darau. Bet kas čia bloga? Tiesą sakant, aš buvau alkana, ir pen
kių žvaigždučių blynai su šilauogėm atrodė labai viliojamai.
Šepo Martino namas buvo naujas ir jaukus. Virtuvėje buvo
įstatyti aukšti langai, įrengti stoglangiai, spintelių marmuras
spindėjo švara, kietmedžio grindys. Skambėjo akustinio džia
zo įrašai (kažkuris iš žymiųjų dainininkų dainavo Stagger Lee).
Ir blynai nuostabiai pa vyko. Netąsūs, nesudeginti, ne per sausi.
Jie buvo kaip tik.
Deja, mudviem su Brendanu trūko laisvumo. Jis pasakė, kad
buvo atsivertęs Tribune interneto puslapį, norėdamas iš naujo
perskaityti kai kuriuos ankstesnius mano straipsnius. Jį sujau
dino pasakojimas apie vaiko pagrobimą, o mano tyrimas „Su
kuo verčiau sutiktumėte būti išmestas į krantą negyvenamoje
saloje - su sutuoktiniu ar savo kate?" jį labai prajuokinęs.
Aš maloniai linksėjau, bet kalbėjau mažai. Man darėsi nejau-
koka. Nebenorėjau ilgiau pasilikti, bet nesugalvojau, kaip čia
mandagiai išėjus.
Kai suvalgėme blynus, Brendanas man papasakojo, kad dir

ba gydytoju radiologu, kad gyvena Saut Bende, Indianos vals
tijoje. Atsakiau, kad tai puiku - vieną žodį, ir viskas.
Jis kiek suglumęs papurtė galvą.
- Paprastai aš apie save nepasakoju, - tarė. - Tikriausiai tas
gaivus oras šitaip mane veikia. Dabar esu paėmęs kūrybinių
atostogų. Sėdėti tamsoje ir tyrinėti rentgeno nuotraukas gali
tik tol, kol neapima nenumaldomas troškimas ištrūkti į dienos
šviesą ir išvysti saulę.
Aš užsibuvau gerokai ilgiau, nei buvau ketinusi. O ruošiausi
tik pavalgyti ir išeiti. Pagaliau padėkojau Brendanui už pusry
čius ir pasukau atgal, Samos namų link. Vos susilaikiau nepasi
leidusi bėgte.
Takeliu palei ežerą nužingsniavusi kokį šimtą jardų į rytus
priėjau Samos didžiosios vejos pakraštį. Abi katės mane pasi
tiko kniaukdamos, ir visos kartu ėmėme kopti į kalvelę takeliu
palei senelės gyvatvorę namų link. Sama mokėjo gerai atlik
ti daugybę darbų, tiesa? Gal tik vieno nesugebėjo - rasti sau
tinkamą vyrą. Ir tik vienas Dievas žino, kas dar paaiškės iš tų
laiškų.
Ji nusodino visus tris šimtus pėdų žydinčiais augalais - jie
driekėsi beveik per visą sklypą - nuo ežero pakrantės vos ne
iki pat kelio. Gyvatvorė dabar žydėjo visomis vasaros spalvo
mis. Puikavosi šviesių ir tamsiai raudonų rožių krūmai, o vilk
dalgiai lingavo ant ilgų stiebų, panašūs į skrendančių paukščių
pulkus.
Tada pastebėjau, kad sode yra dar kažkas, kažkoks vyras, ir
pasijutau besišypsanti.
- Ar tai tikrai tu, - pašaukiau jį.
Dvidešimtas
- HENRI! Kaip malonu tave matyti, - pasakiau aukštam,

liesam, bet tvirtam vyriškiui, kuris iš priekabos rinko sodininko
įrankius. Sniego baltumo plaukų likučiai buvo aprietę nuplikusį
viršugalvį, ryškios akys spindėjo, ir jis judėjo daug guviau, negu
galėjai tikėtis iš aštuntą dešimtį įpusėjusio žmogaus.
- Dženifere, vyliausi tave pamatyti, - tarė jis. - Vakar ligoni
nėje mes prasilenkėm tik pora minučių. Gražiai atrodai, mie
loji.
Tada Henris mane pabučiavo, taip stipriai suspaudęs glėby
je, kad dar ilgai jutau.
Pasakiau jam, ką rytą sužinojau paskambinusi į ligoninę -
kad Sama laikosi vis taip pat. Henris linktelėjo, ir iš akių supra
tau, kaip jam skaudu. Prisiminiau tą laiką, kai juodu su Sama
kartu, žingsnis po žingsnio, kūrė šį sodą.
Henris Bulokas, sodininko darbo išmokęs Vizlyje, Anglijoje,
jau seniai dirbo Leik Dženyvos vyriausiuoju sodininku. Sama
buvo aistringa sodininkė mėgėja. Bet Henris visada ją gyrė, sa
kydamas, kad „Sama turi puikią akį. Su ja dirbti puiku."
JAMES PATTERSON □ SAMOS LAIŠKAI D Ž E N I F E RE I 67
- Aš pats vos nenumiriau, kai radau ją ant virtuvės grindų, -

tarė jis man, purtydamas galvą, lyg norėdamas atsikratyti to
vaizdo.
- Tai tu ją radai? - paklausiau nustebusi.
- Aš, - atsakė jis, pakeldamas nosinę prie akių. - Kaip norė
čiau, kad Sama šįryt pamatytų savo gyvatvorę.
Dieve, jo skausmas vėl atgaivino manąjį. Vėl jį apglėbiau, ir
tyliai guodėme vienas kitą tikindami, kad Sama tikrai netrukus
grįš namo. Henrį visada laikiau mūsų šeimos nariu.
Netrukus žoliapjovės garsas mums nebeleido kalbėtis. Džo
zefas, vienas iš Henrio sūnų, kieme prie gatvės ėmė pjauti žolę.
Atsisveikinau ir užlipau į prieangį.
Mano laikrodis rodė be dvidešimt devynias, sumečiau, kad
dar turiu laiko perskaityti porą laiškų, prieš važiuodama lanky
ti Samos.
Dvidešimt pirmas
Brangi Dženifere,
dabar noriu nukrypti į šalį ir papasakoti apie tai, kaip svar
bu pasinaudoti antrąja ir net trečiąja proga. Kartą, kai buvau
pagelbėti bibliotekoje, iškrito žymeklis, įkištas tarp romano
puslapių. Tiesą sakant, tai buvo ranka rašyta pastaba, dvasi
ninkui Alfredui D'Souzai priskiriamas posakis. D'Souza rašė:
„Ilgą laiką man atrodė, kad mano tikrasis gyvenimas dar tik
prasidės - kada nors. Bet nuolat atsirasdavo kokių nors kliū
čių, vis ką nors reikėdavo nedelsiant padaryti, sutvarkyti kokius
nors nebaigtus reikalus, atitarnauti paskirtą laiką, sumokėti
skolą. Tada tai jau prasidės tikrasis gyvenimas. O vienąkart
staiga supratau, kad visos tos kliūtys ir buvo mano gyvenimas."
Dženifere, taip pat jaučiausi ir aš, mano gyvenimui girgž
dant į priekį. Žinau, kad kiti mane matė visada linksmą, bet
viduje aš jaučiausi taip pat, kaip buvo parašyta toje citatoje.
Kaip tik taip.
Praėjo daugiau nei dvidešimt metų nuo tos dienos, kai pri
siekiau suteikti sau dar vieną progą, bet taip ir nepadariau to.
JAMES PATTERSON □ SAMOS LAIŠKAI DŽENIFERE1 69
Užauginau dvi nuostabias dukteris. Išviriau gal dešimt tūks

tančių pietų, trisdešimt tūkstančių kartų klojau lovas, mano
širdį išdžiovino dalyvavimas Naminių pyragaičių pramogose,
pareigos mokyklos tėvų komitete ir teisininko žmonos padėtis.
Bet aš buvau susitaikiusi su tuo, kad esu ištekėjusi už Čarlzo,
ir žinai kodėl? - nebetikėjau, kad įmanoma ką nors pradėti iš
naujo.
Ta trumputė citata mane sujaudino.
Ir galbūt ji mane paruošė vienam svarbiausių mano gyveni
mo įvykių.
Man buvo dar tik keturiasdešimt treji, bet aš jau buvau
išgyvenusi santuokoje beveik dvidešimt šešerius metus. Vaikai
jau suaugo, ir jutau, kaip nyksta mano dvasia lyg ta musė, pa
kliuvusi į dulkėtame kampe suregztą voratinklį. Dženifere, aš
niekada iš tikrųjų nemylėjau. Argi tai nieko nesako?
Praslinkus trims savaitėms po to, kai bibliotekoje perskai
čiau tą pastabą, susipažinau su vienu žmogumi. Tikrojo jo
vardo nesakysiu, Dženifere. Net ir tau.
Aš jį vadinau Doku.
Dvidešimt antras
Brangioji Dženifere,
jei tai, ką aš ką tik parašiau, sujaukė tavo protą, tai gali įsi
vaizduoti, koks tai buvo smūgis man. POKŠT-BUM! Lyg kas
būtų iššovęs raketą į mėnulį!
Papasakosiu, kaip visa tai nutiko. Tiesą sakant, mes su
Doku jau seniausiai vienas kitą pažinojome, bet iš tikrųjų
jį pažinau vieną vakarą per ilgokai užsitęsusius Raudonojo
Kryžiaus pietus Komo viešbutyje. Mums pasitaikė susėsti prie
to paties stalo, ir, ėmę kalbėtis, visai nebenorėjome užbaigti.
Net negaliu to apsakyti žodžiais, bet netrukus aš tiesiog visa
nušvitau. Manyje iš naujo prabudo jausmai. Tarp mūsų atsi
radusi elektros srovė, greičiausiai, ištiesino mano garbanas iki
pat plaukų pašaknių. Aš būčiau galėjusi su juo kalbėtis visą
naktį, ligi pat ryto. Mes net pajuokavome, kad šitaip gali ir
nutikti.
Žinoma, Čarlzas nieko nepastebėjo.
Tiksliai prisimenu, kuo Dokas tą vakarą vilkėjo: smėlio
spalvos lininiu kostiumu, tamsiai mėlynais ruplėtosfaktūros
marškiniais, ryšėjo rankų darbo mėlyną kaklaraištį. Aukštas ir

lieknas, jo tankūs šviesūs plaukai kur ne kur jau buvo žilstelė
ję - tikrai gražiausias vyras salėje (bent jau man taip atrodė).
Per pietus jis man pasakojo apie žvaigždes, tiksliau - apie
kažkokią kometą, kuri netrukus turėjo praskrieti visatoje lyg
ir netoli mūsų ir nebesirodyti dar du šimtus metų. Jis išmanė
daugybę dalykų ir degė aistra gyvenimui, kurį aš irgi mylėjau ir
kurio man trūko jau daugelį metų.
Net ir atmetus fizinį potraukį, mus daug kas siejo, aš apskri
tai gerai su juo jaučiausi. Nuo pat pradžių. Jam patiko klausy
tis, ir kažkodėl man pasirodė, kad galiu juo pasitikėti, kad jis
mane priims tokią, kokia esu. Džene, bent jau tą vakarą aš jau
čiausi laisvai. Pirmą kartą per dvidešimt penkerius metus vėl
pasijutau savimi. Ar įsivaizduoji, ką tai reiškia? Tiesą sakant,
nesitikiu, kad gali.
Turėčiau tau atskleisti, kodėl tu niekada nieko apie Doką
negirdėjai. Tai nėra jo tikrasis vardas, bet jam puikiai tiko (nes
jis neturėjo nieko daktariška), ir man patiko jį vadinti vardu,
kuris priklausė tik mums. Tai buvo viena iš mudviejų „paslap
čių“- viena iš daugelio, kaip vėliau paaiškėjo.
Tą vasarą mes matėmės keletą kartų, visai atsitiktinai, bet
tie atsitiktinumai lyg tyčia mus suvesdavo, ir, manau, mes
vienas kitą jau buvome šiek tiek įsimylėję iki tol, kol patys susi
pratome pripažinti. Turbūt aš įsimylėjau pirmoji, bet netrukus
panašiai nutiko ir jam, ir jis pamilo mane taip pat stipriai kaip
ir aš jį.
Dženifere, aš žinau, kaip tu vis dar baisiai liūdi dėl Denio.
Suprantu tai labiau už bet kurį kitą žmogų. Ir niekas tau nepa
tars, kiek laiko turi gedėti. Bet noriu tau pasakyti vieną svarbų
dalyką. Neužsklęsk savo širdies meilei visam laikui. Aš tai la
bai gerai žinau, mano mieloji, mylimiausioji, gražioji, puikioji

mergaite. Dėl to ir rašau tau šiuos laiškus.
Neatstumk meilės - tai geriausia, ką gyvenime mes galime
patirti.
O dabar stabtelėk. Pagalvok apie tai, ką tau sakau. Šie laiš
kai nėra vien tik apie mano gyvenimą, Džene, jie - apie tavo
gyvenimą.
A N T R A DALIS
Jaunatviška meilė
Dvidešimt trečias
AŠ PRADĖJAU APSIPRASTI su savaip nuostabiu, besikaita

liojančių įvykių tėkmės nešamu Leik Dženyvos gyvenimu, ir
jis man ėmė patikti net labiau, nei iš pradžių įsivaizdavau.
Už kiekvieno kampo sutikdavau Samos draugų. Jei būčiau
panorėjusi, būčiau galėjusi kas vakarą vakarieniauti vis kituose
namuose. Tam tikra prasme man tai buvo vasaros atostogos.
Žinoma, jei ne tai, kad sirgo Sama, ir aš vis dar nežinojau, ar
jos sveikata pagerės.
Vieną ankstyvą popietę sėdėjau jos virtuvėje, senamadiško
juodo telefono laidu prisijungusi savo nešiojamąjį kompiute
rį prie interneto. Mano pašto dėžutę buvo užkimšę skaitytojų
laiškai, kuriuose daugelis rašė, kad manęs pasigedo ir kad linki
man visa ko geriausia.
Tuos saitus su skaitytojais aš labai vertinu. Tai vienas ge
riausių dalykų mano darbe. Tiesą sakant, nuo skaitytojų ir pri
klauso mano darbas. Jei į mano straipsnius skaitytojai atsiliepia
emocingai, jie perka Tribune. Todėl vos prieš valandą susitariau
su savo redaktore, kad kol kas rašysiu čia; po septynis su puse
'6 JAMES PATTERSON □ SAMOS LAIŠKAI DŽENIFEREI
šimto žodžių į numerį tris kartus per savaitę, kaip paprastai.

Tik medžiaga bus visai kitokia.
Įsijungiau teksto spausdinimo programą ir ėmiausi narplioti
keletą sumanymų, bet mano mintys vis grįždavo prie Samos.
Galvojau ir apie savo mamą, kuri turėtų būti su mumis, bet jos
nėra. Apie savo mamą, kuri neturėjo mirti, bet mirė. Ir, žino
ma, galvojau apie Denį. Jis man niekada neišeidavo iš galvos,
mintys apie jį nuolat buvo kažkur čia pat. Po to lioviausi galvo
jusi apie praeitį. Nes man sutrukdė.
Mano mintis pertraukė lengvas tapšnojimas į tinklelį nuo
vabzdžių, įtaisytą durų rėme. Priėjau prie durų ir radau ten sto
vintį Brendaną Kelerį. Jau keletą dienų jo nebuvau mačiusi ir
dabar nustebau, vėl jį išvydusi.
Jis nusišypsojo ir paklausė:
- Gal išeisi pasilinksminti?
Dvidešimt ketvirtas
- GERAI, - atsakiau, turbūt nustebindama mus abu. Ir, kol

dar kuris nepersigalvojome, žengiau laukan. Vis tiek nenorėjau
rašyti - tiksliau, spoksoti į tuščią monitoriaus ekraną.
- Tirštas dvigubas šokoladinis kokteilis, - tarė Brendanas, ir
aš iš karto supratau, ką jis turi galvoje.
- „Tėtušis Maksvelas", - atsakiau ir nusišypsojau.
„Tėtušio Maksvelo poliarinio rato" užkandinė - tai baltai
tinkuota iglu pavidalo vietinė valgykla, iš prastųjų virtuvių pati
geriausia. Yra mėlynai dryžuotos stoginės, o ne pačią aukščiau
sią klasę atperka labai geras maistas. Ji tik už dviejų mylių nuo
Nolvudo kelio, ir mes ten nukakome per tris minutes.
Atrodė, kad niekas nepasikeitė nuo vaikystės, kai „Maksvelas"
buvo dažnai mūsų lankoma vieta. Atsisėdome prie lango ir savo
aptarnavimą patikėjome Mari, naujai, žvitriai „Tėtušio Maksve
lo" padavėjai. Ji priėmė mūsų užsakymą ir dingo virtuvėje.
Nepraėjo nė dešimt minučių, ir per savo daržovių sumuštinį
aš spoksojau į Brendano lėkštę. Jis užsisakė dienos patiekalą. Ir
dar tirštą šokoladinį kokteilį. Dienos patiekalas buvo patrau
kliai atrodantis pietietiškas omletas iš trijų kiaušinių, įdarytas

ant grotelių pakepintais svogūnais, „bjauriosios" skrudintos
bulvytės - ir dar su čederio sūriu.
- Tu juk gydytojas, - pasakiau.
- Gyveni tik vieną kartą, - šyptelėjo Brendanas. - Nagi, ryž
kis, Dženifere. Paragauk. Ir omleto, ir gėrimo.
Aš nusijuokiau ir savo šakute iš jo lėkštės atsignybusi kąsnelį
garuojančio omleto įsidėjau į bumą. Po to atsignybau dar kąs
nelį.
Ir gurkštelėjau šokoladinio kokteilio.
Tada Brendanas ir man užsakė omleto ir gėrimo.
- Tu ir taip per daug sulysusi, - tarė jis, ir tai buvo viena kiek
mielesnių pastabų, kurias pastaruoju metu girdėjau.
Valgėme neskubėdami, paskui dar išgėrėme kavos. Nuste
bau, kad man visa tai savotiškai patiko. Mudu pasipasakojo
me, kas svarbiausia atsitiko mūsų gyvenime per pastaruosius
dvidešimt penkerius metus. Aš jam šiek tiek užsiminiau apie
Denį, bet jis tai jau žinojo. Brendanas man pasakė, kad prieš
pusantrų metų išsiskyrė su žmona - jo buvusioji nuosavoje tei
sės konsultacinėje firmoje užmezgė romaną su bendradarbiu.
- Įsivaizduoji, ma belle Mišelė įsitaisė meilužį darbe, - tarė
jis. - Visada buvo darboholikė - tebėra, beje.
Linktelėjau ir pasijutau kalta, prisiminusi, kad Denis mane
taip pat vadindavo darboholikė, ir buvo teisus. Pajutau, kaip
viską užtemdė liūdesys. Brendanas tai pastebėjo ir palietė man
ranką. Pasakiau, kad viskas gerai. Bet nesąmoningai atitraukiau
ranką. Tai gal nebuvo taip jau gerai.
- Man reikia grįžti, - tariau.
- Žinoma, - atsakė Brendanas. - Eime.
Kai jau sėdėjome automobilyje, pasakiau Brendanui, kad
JAMES PATTERSON □ SAMOS LAIŠKAI D2ENIFEREI 79
man vėl reikia atiduoti darbą ir tikriausiai pusę nakties teks

triūsti.
- Supratau, - tarė jis ir šyptelėjo. - Nori pasakyti - atsika
bink.
- Ne, visai ne, - pasakiau. - Na, gerai jau, atsikabink.
Tie žodžiai jį prajuokino.
Mes atsisveikinome Samos automobilių stovėjimo aikšte
lėje, ir aš iš karto išėjau kokias dvidešimt minučių pabėgioti
vingiuotomis gatvelėmis palei Nolvudo kelią. Aš vis dar sveriu
tuos pačius šimtą trisdešimt svarų, kaip ir mokydamasi kole
dže, ir norėčiau išsilaikyti, nors Brendanas mane ir pavadino
per liesa.
Bėgiodama mąsčiau ir apie jį. Moka juokauti. Ir tikrai gra
žus. Jis klausėsi, kai aš pasakojau, o daugelis vyrų to nedaro.
Bet negi nėra kokių nors paslapčių, problemų, praeities šleifo.
Ką jis čia, prie ežero, iš tikrųjų veikia? Vis dar gydosi žaizdas po
skyrybų? Jis per daug gražus, žavingas ir patrauklus, kad būtų
čia vienas pats.
Grįžusi ilgai stovėjau po dušu, leisdama stiprią vandens sro
vę sau ant įsiaudrinusios galvos. Paskui apsivilkau šortus ir tri
kotažinę palaidinę be rankovių, pasidariau šaltosios arbatos ir
išsinešiau kelis Samos laiškus į priebutį iš kiemo pusės.
Atsisėdau tiesiog ant grindų, sukryžiavusi kojas, ir iš karto
smigtelėjo saulė, atplėšiau dar vieną voką, ant kurio buvo rū
pestingai išvedžiotas mano vardas.
Dvidešimt penktas
Brangi Džene,
kai tu buvai mažytėj visa tokia mielutė, nepaprastai graži
ir iki skausmo man artima, labai verkdavai, kai baigdavosi
vasara. Ir taip kiekvienais metais. Kol man į galvą šovė mintis
palengvinti tau išvažiavimą.
Paskutinę vasaros viešnagės dieną įduodavau tau didelį stik
lainį nuo Hellmann’s majonezo ir liepdavau eiti į pakrantę,
kad „parsivežtum paplūdimį" namo į Madisoną.
Žinojau, kad prisiminsi ir branginsi nugludintus, kumštelio
dydžio pilkai juodus akmenis, kuriuos rasdavai braidyda
ma basa po seklumas. Ir tuos apvalius, šviesius akmenėlius,
kuriuos ežeras išplaudavo į krantą. Ir, žinoma, dar smėlis ir
šaltas skaidrus Dženyvos ežero vanduo. Būdavo nuostabu ste
bėti, kaip tu stengiesi sutalpinti visą savo vasarą į majonezo
stiklainį.
Vieną rytą rugpjūčio pabaigoje tau teko prie ežero eiti net
kelis kartus, o grįžusi vis manęs klausei: „Senele Sama, ar jau
pilnas? - kol pagaliau susiprotėjai, kad visą savo laimikį ge
riausia sukišti pradėjus nuo didesnių akmenų. Tada į tarpus

tilps ir mažesni akmenėliai, ir kriauklelės.
Kai atrodydavo, kad stiklainis jau pilnas iki pat viršaus, vis
tiek dar galėjai įberti kelias smilteles.
Ir galų gale, kai jau, atrodo, daugiau niekam neliko vietos,
panardindavai savo stiklainį į ežerą ir šitaip vanduo užbaigda
vo tavo „paplūdimio“kūrybą. Buvai sumani mergaitė!
Ir aš tau, Džene, sakiau, kad panašiai yra ir gyvenime - lyg
dėtum paplūdimį į stiklainį. Svarbu visai ne tai, kiek pavyks
sutalpinti, daug svarbiau pirma atsirinkti vertingiausius daly
kus - didžiuosius ir gražiuosius akmenis - tai brangiausi žmo
nės ir patirtis - one tiek reikšmingus išdėlioti aplink.
Nes kitaip patys geriausi dalykai taip ir liks nuošalyje.
Aš mąsčiau apie didžiuosius akmenis ir apie tai, kaip bėgant
metams pakito mano pačios vertybės. Anksčiau man svarbiau
sia buvo tenkinti kitų žmonių poreikius, tarkim, rūpintis tavo
seneliu ir anyta. Arba eiti į kviestinius pietus, tvarkyti namus,
kad atitiktų kariškus pono Čarlzo reikalavimus.
Dabar, kai jau gyvenu sau, vertybes atsirenku geriau. Tai
mano mylimi žmonės. Mano sveikata. Iš kiekvienos dienos
išgauti kiek tik pajėgsiu. Aktorius Danis Kėjus vis kartodavo:
„Gyvenimas - tai milžiniška dailininko drobė. Tapyk ją ko
kiomis tik gali spalvomis." Man ši mintis labai patinka. Maža
to - aš iš visų jėgų stengiuosi gyvenime ja vadovautis.
Beveik kas rytą keliuosi labai anksti, kad pamatyčiau tekan
čią saulę. Visuose namuose į vazeles primerkiu dar tik besisklei
džiančių žiedų pumpurų, kad visur mane lydėtų pražystančios
gėlės. Mėlynuosius kėkštus lesinu negliaudytais žemės riešutais,
nes jie mėgsta gauti supakuotą maistą, o man niekada nepa
bosta žiūrėti, kaip jie vis bando snapu pačiupti iš karto po kelis
riešutus. Aš skaitau geras, sunkias knygas, o kai negaliu užmig

ti, įmetu į židinį keletą pliauskų ir vėl iš naujo žiūriu „Įstatymą
ir tvarką“.
Dar štai ką mėgstu daryti. Kartą per mėnesį išverdu didžiulį
dubenį makaronų su raudonuoju padažu ir pasikviečiu savo
vienišus draugus suneštinės vakarienės. Jiems patinka pabend
rauti prie naminio valgio. Mes daug ir linksmai kvatojame, ir,
grįždami savo automobiliais namo, manau, jie manęs neapkal-
binėja.
Jei nori žinoti, į tas suneštines vakarienes visada atvyksta ir
Dokas. Tik kiti nežino, kad jis yra Dokas.
Dvidešimt šeštas
Brangi Džene,
dabar galėsim abidvi pasijuokti. Ką tik grįžau, mieste iš
buvusi visą popietę, ir tik dabar pamačiau, kad visą tą laiką
mano sijono apačia buvo prispausta pėdkelnių juosmens. Bu
vau bakalėjos, ūkinių prekių parduotuvėse, „Tėtušio Maksvelo"
užkandinėje - ir visą dieną vėjas man plazdeno plunksnų uo
degą. Ir niekas man to nepasakė. Tai bent! Man patinka vienas
posakis, Džene, bet turėjo praeiti nemaža laiko, kol iki galo
supratau jo prasmę. Tas posakis sako: jei ketini atsigręžęs pasi
juokti, tai gali nieko nelaukdamas juoktis jau dabar.
Juk beveik niekada nebūna taip blogai, kaip mums pasirodo iš
pirmo žvilgsnio. Atsipalaiduok, mano drauguže! Tu taip žais
mingai rašai straipsnius Chicago Tribune skiltyje. Man atro
do, kad ir gyvenime galėtum dažniau nerūpestingai nusijuokti.
Kažkur skaičiau, kad juokiantis smegenyse padaugėja mus
teigiamai veikiančių cheminių medžiagų. Pagerėja savijauta, ir
visai nieko nekainuoja!
Dvidešimt septintas
PASIJUOKIAU iš Samos laiško, bet greitai lioviausi. Skruos

tais ėmė ristis ašaros. Taip jos trūko, kad vos begalėjau ištverti.
Man buvo per maža tų dviejų apsilankymų ligoninėje per die
ną. Skaitydama jos laiškus pajutau nenumaldomą norą išgirsti
jos balsą, net jei tai būtų vienas vienintelis kartas. Reikėjo su
Sama kai ką išsiaiškinti.
Pavyzdžiui, kas buvo tas Dokas? Ar aš jį pažinojau? Ar jis dar
gyvas, o jei taip, argi jis nelanko Samos ligoninėje? Ar aš buvau
jį čia sutikusi?
Prisiminiau, kaip būdama gal penkerių norėjau sukišti Dže-
nyvos ežerą j majonezo stiklainį. Bet dabar mane tiesiog su
krėtė ir sugraudino mintis, kad Sama ne tik prisiminė, bet ir
įžiūrėjo čia tokią gilią prasmę.
Nuėjau į paežerę ir basa koja iš smėlio iškapsčiau gražų juo
dą akmenuką aštriais kraštais. Parsinešiau jį namo ir padėjau
ant kavos stalelio, ant vis didėjančios Samos laiškų krūvelės.
Visai greta mano nešiojamojo kompiuterio, kuris taikiai
dūzgė, laukdamas, kol pagaliau sėsiu rašyti.
JAMES PATTERSON □ SAMOS LAIŠKAI D Ž E N I F E RE I 85
Šiandien, Dženifere, turi padirbėti.

Pirmiausia išmečiau aną rytą pradėtą straipsnį. Man kilo
nauja mintis, tik ilgai nežinojau, nuo ko pradėti.
Galų gale parašiau:
Paskutinį kartą mačiau savo senelę Šamą jos namuose prie

Dženyvos ežero, kai skyrėmės puikiai praleidusios Darbo šven
tės savaitgalį.
Sama atrodė sveika ir laiminga, bet kai ji mane apkabino,
man dingtelėjo, kad ji nori man kažką pasakyti, tik nežino,
kaip. Tai truko tik akimirką, bet aš jos nieko nepaklausiau.
Sėdau į automobilį ir, išsukdama išjos kiemo keliuko,
spustelėjau signalą, taip dar kartą su ja atsisveikindama. Iš
kur tada galėjau žinoti, kad kitą kartą vėl išvysiu savo senelę
ligoninėje komos būklės ir galbūt jau niekada ji neprabils į
mane.
Man bedailinant savo straipsnį, diena virto naktimi. Pirmą

valandą nakties aš vis dar rašiau ir perrašinėjau apie tai, kaip
man pasisekė, kad Sama užrašė ką galvojusi, kad galėčiau tai
perskaityti. Ar daugeliui mano skaitytojų taip pasisekė? Ar
daug kas iš mūsų žino savo tėvų ir senelių tikrąsias gyvenimo
istorijas? Ar daug kas iš mūsų pasakoja vaikams savo gyvenimo
istorijas? Kiek daug netenka mūsų vaikai, jei to nedarome. Kas
gi mes būtume be savo gyvenimo istorijos?
Skiltį rašiau lyg nėrinį ardyčiau. Tempiau minties siūlą, o žo
džiai patys gulė į lygias, nepriekaištingas eilutes. Iš pradžių aki
vaizdžiai peržengiau pusaštunto šimto žodžių ribą, todėl teko
iš naujo perrašyti, trumpinti ir dar kartą trumpinti.
Kai rašiniu pagaliau buvau visai patenkinta, baigdama pa

prašiau skaitytojų papasakoti man apie savo mylimus žmones.
Jau iš anksto kiek nekantraudama įsivaizdavau gautus laiškus:
istorijas, kurias skaityti turėsiu pirmenybę, man atskleistas šei
mos paslaptis.
Antrą valandą nakties, kai nuo kompiuterio ekrano pavargu
sios akys nieko nebeįžiūrėjo, pagaliau paspaudžiau „siųsti". Po
mikrosekundės mano pasakojimas jau atsirado Tribe, Debės
elektroninio pašto dėžutėje.
Tada atsiguliau ir išsiverkiau į pagalvę. Ne todėl, kad man
būtų buvę liūdna, visai ne.
Buvo gera pajusti tokius jausmus ir kartu surasti jiems tinka
mus žodžius.
Kas gi mes būtume be savo gyvenimo istorijos?
Dvidešimt aštuntas
PABUDAU džiaugsmingai susijaudinusi ir savaip laiminga.

Savo skiltį parašiau - ir tikrai gerai - kaip sugebu rašyti - ir
visa diena laisva. Valio!
Mano mėlynasis maudymosi kostiumėlis tebegulėjo kelio
niniame krepšyje, kaip susidėjau Čikagoje. Apsivilkau jį, ištisi
nį, apskrita iškirpte, ir greitomis šį tą pasitvarkiau namuose. O
tada pasielgiau visai nelauktai pati sau. Išėjau pasidairyti Bren-
dano.
Jo dėdės namai tviskėjo ryto saulėje - ji atsispindėjo nuo
visų stiklų. Ežeras už namo buvo ramus, jo paviršius žvilgėjo.
Pabeldžiau į virtuvės duris, bet niekas neatsakė. Galų gale
prisidengiau veidą delnais iš šonų ir pabandžiau pažvelgti pro
langą vidun.
Pasijutau kiek nusivylusi, nes Brendano nebuvo matyti, o aš
norėjau pašėlti.
Tada išvydau jį pro svetainės langą, kai geriau įsižiūrėjau,
mano kojos lyg įaugo į žemę. Brendanas klūpojo ant kilimo pa
čiame kambario viduryje, sudėjęs rankas prieš save.
Jis meldėsi.
Dvidešimt devintas
VISAI SUTRIKUSI nusigręžiau, niekieno nepastebėta nulipau

nuo priebučio ir nuėjau veja. Staiga man už nugaros sugirgždė
jo atidaromos virtuvės durys ir trinktelėjo užsiverdamos. At
sigręžusi pamačiau manęs link einantį Brendaną. O ne, mane
užklupo.
- Ei, Džene. Man pasirodė, lyg kas beldė. Susiruošei paplau
kioti? - pašaukė jis.
- Aha, tikrai, - atsakiau.
Jis man plačiai nusišypsojo - tikras gražuolis, veide nė laše
lio varžymosi. Riktelėjo tą kvailoką šūkį - kuris bus supuvęs
kiaušinis - ir pasileido ežero link.
Nesąmoningai padariau tą patį - pasileidau paskui jį. Per
bėgau pievelę, paskui - trisdešimt pėdų baltai dažytos prie
plaukos ir, nulėkusi prie krašto, kritau į vandenį it iš patrankos
iššautas sviedinys. Nerk, ir viskas, ar ne?
Kritau į vandenį užpakaliu, iškilau į paviršių ir ėmiau irtis
paskui Brendaną, kuris plaukė atžymos vandenyje link, už ko
kių penkiasdešimt ar šešiasdešimt jardų. Labai stengiausi jį ap-
lenkti. Bet Brendanas buvo geras plaukikas, ir, reikia pripažinti,

aš tikrai negalėjau su juo lygintis.
Jis pasišaipė:
- Tai štai kuris iš mudviejų yra supuvęs kiaušinis, tu supuvęs
kiaušinis.
Mes laikėmės įsikibę plūduro, kuris suposi vandens sūku
riuose, sukeltuose triukšmingai po ežerą zujančios motorinės
valties. Pro primerktas blakstienas pažvelgiau į Brendaną. Šiaip
plaukiu labai gerai, bet, kai neseniai ėmiau rūkyti, nebepaplau-
kiu taip greitai kaip anksčiau, o Brendano laisvasis stilius buvo
tiesiog nuostabus.
- Galėjai leisti man laimėti, - pasakiau. - Arba bent kiek pri
sivyti.
Jis gūžtelėjo pečiais.
- Mūsų šalyje laimėjimas per daug sureikšminamas. Bet pa
plaukiojom gerai.
- Turbūt tu teisus, - tariau. - O rytas prie ežero tikrai per
menkai vertinamas.
Vandens temperatūra buvo kaip tik, saulė šildė man pečius
ir veidą.
- Dabar tikrai imu tave atpažinti, Paukšteli. Tu būdavai pasi
pūtusi ir labai patenkinta savimi.
Ar jis čia rimtai? Tai aš šauniai pasistengiau, jei jam vėl grįžo
prisiminimai.
- Aš ir dabar esu tokia pat, - tariau jam, tėkšdama vandenį
jam į veidą. - Nagi, - pasakiau, šypsodamasi jam j akis. - Man
gimė mintis.
Brendanas akimirksnį sutriko.
- Kitam straipsniui?
Trisdešimtas
- AR NORI PABURIUOTI? - paklausiau.

- Tu? Ruošiesi buriuoti? Argi nesi užsivertusi darbais?
- Tiesą sakant, aš ką tik parašiau vieną geriausių savo
straipsnių.
- Šampano! - sušuko Brendanas.
- Ne viskas iš karto.
Taip aš ėmiau pažinti Brendaną. Jis buvo tikrai puikus žmo
gus - įdomus, sąmojingas, neįkyrus. Jis ne tik leisdavo man
kalbėti apie Šamą, kiek tik norėjau, bet supratingai elgėsi ir ki
tais atvejais. Pavyzdžiui, padarė sumuštinių šiai mūsų netikėtai
išvykai ir paėmė man kepuraitę su snapeliu, kad per daug ne
nudegčiau saulėje. Kaip miela, iš tikrųjų.
Iš karto pastebėjau, kad Indianoje pragyventi metai nė kiek
nesumenkino Brendano gebėjimo buriuoti. Jis lygiai per de
šimt minučių sutvarkė takelažą ir savo dėdės šalandos įrangą ir
iš pirmo karto atstūmė valtį nuo prieplaukos.
Šalandą vairuoti yra sunku, tai burinė valtis plokščiu dugnu,
ji greita ir judri, kiek dar prisimenu iš tų vasarų, kai šį septynių
mylių ilgio ežerą raižydavau skersai išilgai su savo senelio še

šiolikos pėdų ilgio valtimi. Brendanas sutraukė grotą, o aš nu
leidau pakeliamąjį kilį ir ėmiausi kliverio - viską darėme taip
sutartinai, lyg jau senų seniausiai buriuotume drauge.
Diena pasakiškai tiko iškylauti ant vandens. Saulė ne per
daug karšta, pūtė gaivus vėjas, oras - septyniasdešimt penki
laipsniai (pagal Farenheitą).
Brendanas pasakojo apie ežero pakrantėse išsidėsčiusius
gražius senovinius namus. Tiek daug laiko jų nematęs, žiūrėjo
į juos lyg pirmą kartą. Tokias malonias mintis staiga nutraukė
greitaeigio katerio riaumojimas, nes pora paauglių ėmė sukti
aplink ratus, gramzdindami mūsų valtį. Aš vėl įsikibau į kliverį,
Brendanas užgulė iškilusį bortą - bet jau buvo vėlu.
Valtis ėmė svirti ant šono, ir mudu išvirtome į vandenį.
- Kaip tu? - išgirdau, kai, springdama vandeniu, iškilau į pa
viršių.
- Gerai. O tu?
- Aha. Nesirūpink, aš įsidėmėjau tų šunsnukių numerį.
Brendanas vėl išlygino šalandą ir padėjo man į ją įsiropšti,
nusijuokiau.
Plaukėme toliau - permirkę, bet visa kita buvo puiku. Kita
dienos dalis praėjo lyg malonioje migloje. Praplaukėme są
siauriu, sukome pro Užmiesčio klubą ir Juodąjį kyšulį - gana
ekscentrišką „vasarnamį" su trylika miegamųjų, pastatytą de
vyniolikto amžiaus pabaigoje. Kai veidai sustingo nuo saulės ir
vėjo, grįžome atgal į Nolvudo kelią - persirengti.
Brendanas pakvietė mane vakarienės.
O aš sutikau.
Trisdešimt pirmas
SAVO DRABUŽIŲ SPINTOJE turėjau kaip tik tinkamą suk

nelę: juodą, tiesaus kirpimo, laisvai krintančią - ji neblogai
derėjo prie saulės parusvintos mano odos. Tai visai ne pasima
tymas, pasakiau sau, truputį pasidažydama. Tai buvusių draugų
susitikimas. Paprastas pasiplepėjimas.
- Oho. Yra į ką pažiūrėti! - tarė Brendanas, atvažiavęs manęs
pasiimti į... na, ne taip jau ir svarbu, kaip pavadinsiu tą mud
viejų vakarą.
- Tu nė kiek ne blogiau atrodai! - atsakiau.
Jis buvo apsivilkęs išlygintus džinsus ir mėlyną kašmyro
megztinį, basnirčia įsispyręs į mokasinus, gražiai įdegęs.
- Esu tavo asmeninis paplūdimio palydovas, - ištarė jis,
mirktelėdamas man.
- Tikrai šauniai atrodai.
- Tai dėl tų batų, - šmaikščiai mestelėjo.
Vakarieniavome „Prancūzų kaimo" užeigoje, atviroje teraso
je, iš kurios buvo matyti prieplaukos, ant stalo tarp mudviejų
mirksėjo deganti žvakė, į polius teliūškavo ežeras. Dar nebuvo-
me baigę troškintos anties krūtinėlės su ryžiais, o Brendanas

ėmė pasakoti apie savo gimines ir pasiteiravo apie manuosius.
Atsakiau jam, kad abu mano tėvai jau mirę.
- Esame tik mudvi su Sama, - ištariau.
- Apgailestauju dėl tavo šeimos. Ir dėl viso to, kas tau yra
nutikę.
- Ką padarysi. Bet mes vėl čia, prie šito ežero.
Kai atnešė kavą, jau buvome perėję prie lengvesnio pokal
bio. Juokavome ir net kvatojome, ir taip sutartinai, kad pati la
bai stebėjausi. Bijojau, kad pokalbyje dažnai atsiras nejaukių
pauzių, bet jų beveik nebuvo. O jei ir pasitaikydavo, tai dau
giausia dėl mano perdėto atsargumo.
Vakarienė baigėsi, artėjo metas namo. Tada ir supratau, o gal
tiesiog prisipažinau sau, kad aš vis dėlto buvau pasimatyme. Tie
są sakant, jau seniai nebuvau tokiame puikiame pasimatyme.
Trisdešimt antras
ŽINOMA, NEBUVAU NUMAČIUSI, kad su Brendanu pra

leisiu beveik visą dieną. Ir dabar, atsisveikinant prie mano lau
kujų durų, stojo kiek nejauki tyla. Mes stovėjome taip arti vie
nas kito, kad aš užuodžiau jo odekoloną. Tuoj pat turiu baigti
šią nesąmonę, tariau pati sau. Taip mums abiem bus geriau.
Atsidūsėjau šiai minčiai persmelkus man protą. Tada įjun
giau stabdžius ir uždraudžiau sau galvoti apie tai, ko negalėčiau
suvaldyti, kad nepatirčiau nemalonumų. Aš žengiau žingsnį at
gal, atsitraukdama nuo Brendano.
- Žinai, pakviesčiau tave išgerti kavos, - tariau, - bet turiu
pradėti rašyti rytdienos skiltį.
- Gerai, - tarė Brendanas ir atsisėdo ant priebučio laipte
lių - neatrodė, kad ketintų nueiti.
- Eime kartu paplaukioti arba pasėdėk čia kartu su manimi,
dar paplepėkim. Na, sugalvok ką nors. Tik nedirbk šįvakar. Tau
nereikia dabar dirbti. Nagi, Dženi, atsipalaiduok.
Tas „atsipalaiduok" man truputį įgėlė. Bet jo ištarti žodžiai
mane pribloškė. Juk viename iš savo laiškų ir Sama panašiai rašė.
- Gerai, - tariau. - Bet negali vadinti manęs Dženi. Šitaip

Denis vadindavo mane.
- Atsiprašau. Tuomet pasipasakok man, Paukšteli. Tu be
veik nieko man apie jį nepasakojai.
- Kada nors papasakosiu. Galbūt. Bet ne šįvakar, - tariau. -
Apie Denį papasakosiu, kai jau galėsiu. Apie Denį ir kitką.
Jis atrodė sutrikęs, net susirūpinęs.
Įsitaisiau ant priebučio laiptelių greta Brendano.
- Kas nors nutiko? - pasiteiravau.
- Nieko ypatinga. Tiesiog noriu kam nors pasakyti, kad
šiandien mečiau darbą, - pagaliau ištarė Brendanas, atkišda
mas apatinę lūpą. - Mečiau kaip tik šiandien.
Aš loštelėjau galvą atgal.
- Tu metei darbą? Bet kodėl? Kas atsitiko, Brendanai?
- Nieko labai dramatiško. Per ilgai tyrinėjau šešėlius plastiko
lapuose. Pagalvojau, kad metas išsiaiškinti, kam teikti pirme
nybę, - pasakė jis ir pažvelgė į mane savo veriančiu žvilgsniu,
kuris mane tiesiog sukaustė.
Instinktyviai nusigręžiau. Mėnulio šviesa į ežerą metė blan
kų atšvaitą. Krūmuose čirškė svirpliai. Mes sėdėjome labai arti
vienas kito. Per daug arti.
- Man tikrai reikia eiti, - pasakiau. Pakilau nuo laiptelių. -
Ačiū už šią dieną. Buvo smagu.
Brendanas taip pat atsistojo. Jis buvo patrauklaus kūno ir
tikrai gražus. Pasilenkė ir pabučiavo mane į kaktą, ir tai buvo
keistai malonu. O tada apdovanojo savo gražiąja šypsena.
- Labanakt, Dženifere. Ir aš gerai praleidau laiką.
Netrukus aš jau gulėjau lovoje, toje pačioje, kurioje visa
da miegodavau, atvažiavusi prie ežero. Ant stalelio prie lovos
buvo puodelis šaltmėčių arbatos. Žiūrėjau į lubas, o mano gal
voje sukosi keistos, prieštaringos mintys. Su Brendanu puikiai

praleidome vakarą, mąsčiau. 0 viskas baigėsi šitaip. Kodėl? Nes
taip jau yra, štai kodėl.
Atplėšiau dar vieną Samos laišką.
Trisdešimt trečias
Dženifere,
nieko ypatinga, apie ką vertėtų rašyti, tarp Doko ir manęs
iš pradžių nevyko. Beveik jokių prisilietimų ar reikšmingesnio
žvilgsnio susitikus mieste. Padėtis buvo gana sudėtinga. Jo žmo
na buvo mirusi prieš kelerius metus, o aš, žinoma, buvau ištekė
jusi, turėjau vaikų, nors jie ir buvo suaugę. O Doko vaikai dar
gyveno su juo. Tą pirmąją vasarą nutiko tik vienas nepaprastas
dalykas, pagal kurį vėliau ėmėme vertinti viską.
Vieną vakarą, kai tavo senelis po golfo vakarieniavo su savo
draugais Medinoje, už Čikagos (bent jau jis man taip sakė),
Dokas pasinaudojo pažintimis, kad galėtume patekti į Jerkizo
observatoriją. Tais laikais Jerkizo observatorija buvo skirta
vien tik moksliniams stebėjimams, turėjo didžiausią pasaulyje
lęšinį teleskopą, bet lankytojų į observatoriją neleisdavo. Naktį
ten iš viso nieko nebūdavo.
Tik įsivaizduok mus abu, tvirtai susikibusius už rankų, vog
čiomis sėlinančius per parko veją prie Jerkizo observatorijos
pastatų komplekso, o nakties danguje dunkso trys didžiulių
kupolų siluetai. Mes užlipome plačiais laiptais ir patekome į

marmurines sales - gražesnių gyvenime nebuvau mačiusi.
Mudu su Doku turėjome prožektorių ir, sekdami paskui jo
spinduly laiptais atsargiai užlipome iki durų, už kurių atsivėrė
pats didžiausias skliautas. Aš žado netekau, išvydusi, kokia
milžiniška visa ta patalpa, lyg apskrita sporto aikštė. Viduryje
stovintis teleskopas pro skliaute esančią angą buvo nukreiptas į
kobalto mėlynumo dangų tenai, virš kupolo.
- Dabar žiūrėk, Samanta. Tu nepatikėsi, - tarė jis. - Pasi
ruošusi?
- Manau, kad taip, - nors nebuvau tuo tikra.
Jis patraukė svirti ir grindys, ant kurių mes stovėjome - bent
jau kokių septyniasdešimt pėdų plotas aplink mudu - pradėjo
kilti į viršų. Ir labai greitai mes jau galėjome pažvelgti pro nu
statytą okuliarą.
Buvo penktadienis, savaitgalio pradžia, ir aš žinojau, kad
netrukus iš Čikagos grįš Čarlzas. Vis dėlto mudu su Doku du
some išbūti po tuo giliai išgaubtu skliautu daugiau nei valan
dą. Žvaigždės tviskėjo stulbinamai, atrodė, kad visata mums
vieniems surengė paradą. Jis pasakojo, kad tai, ką mes dabar
stebime danguje, yra tik atvaizdas to, kas dėjosi prieš daugybę
šimtmečių, o vėliau Dokas prisipažino, kaip jau seniai slapčia
norėjo šitaip dviese pabūti su manimi.
- Ir aš to norėjau, - prisipažinau.
Norėjau, meldžiausi, svajojau beveik kasdien po tų Raudo
nojo Kryžiaus pietų.
Mes pasibučiavome po visais tais milijardais tvyksinčių
žvaigždžių. Po to vėl pasibučiavome, šįkart ilgiau ir stipriau.
Bet tik tiek. Taip mes ir stovėjome, du pradedantys įsimylėti
žmonės, kuriuos skyrė mano santuoka, mūsų abiejų šeimos,
bet labiausiai - jo vaikaikurie dar tebegyveno namuose, su

Doku.
Pagaliau jis mane parvežė iki Nolvudo kelio pradžios - ir
man išlipant iš automobilio manęs nepabučiavo, nors, Dieve,
kaip aš norėjau, kad pabučiuotų. Parėjusi namo radau Čarlzą
jau miegantį. Iš anksto nuogąstavau, kad tik man nereikėtų
kurti istorijų aiškinantis, bet nerimavau visai be reikalo.
Tyliai nusirengiau ir jau palindusi po antklode pažvelgiau
Čarlzui į veidą. Savo nuostabai, nejaučiau jokios kaltės dėl to
vakaro nuotykio su Doku - bet į galvą atėjo įdomi mintis. Pasi
darė smalsu, ar Čarlzas rytą pastebės, kad aš pasikeitusi. Ar jis
pastebės, kad, kol jis miegojo, aš tapau laiminga?
Trisdešimt ketvirtas
KAI PAKĖLIAU PRIE LOVOS PADĖTO TELEFONO RA

GELĮ, buvo dar tik šešios keturiasdešimt ryto, aš nustebau - tam
nebuvau pasiruošusi. Brendano balsas aidėjo man tiesiai į ausį.
- Pabusk, Dženifere. Ežeras kviečia.
Pati dar nesuvokdama, ką darau, nusišypsojau, paskui apsi
vilkau maudymosi kostiumėlį. Vėl pasijutau, lyg būčiau vaikas,
ir mane tai gerai nuteikė. Užvaldė laisvės pojūtis.
Lauke prisidėjau prie ristele bėgančio Brendano, ir mes iš
visų jėgų pasileidome ežero link. Galiausiai jau abu klykėme
tą jo karo šūksnį, kuris, tiesą sakant, gyvenimui suteikia ne
mažai prasmės. Vanduo buvo ledinis, tiesiog stingdė tokiu
metu.
- Dar nėra nė septynių, - pasakiau pūkšnodama vandenį,
kai plaukiau greta jo krūtine, irdamasi nuo šalčio sustingusio
mis rankomis.
- Pats tinkamiausias laikas plaukioti. Aš išmokau naują
mantrą: „Kasdien gyvenk nuo pirmojo aušros tvyksnio iki tos
minutės, kai akys ims merktis iš nuovargio."
JAMES PATTERSON □ SAMOS LAIŠKAI D Ž E N I FEREI 101
Gerai jau. Kas galėtų paneigti tokią filosofiją, tuo labiau kad
jo gyvybingumas toks užkrečiamas. Mes priplaukėme Samos
prieplauką ir užsiropštėme ant jos. Nusipurtęs vandenį, jis atsi
gulė ant nugaros. Padariau tą patį, ir šitaip abu gulėdami vienas
greta kito žiūrėjome į ryto dangų. O jis tikrai buvo nuostabus.
- Sugrąžina į praeitį, - ištariau.
- O gal nuneša į ateitį, - sumurmėjo jis tyliai.
Jutau, kad dešiniuoju šonu nuo peties iki pat čiurnos lie-
čiuosi prie Brendano. Nuo įtampos mano kūnas suvirpėjo, bet
aš gulėjau kaip gulėjusi.
Kai jis pasisuko į mane, vengiau jo žvilgsnio. Tada jis mane
apkabino per liemenį ir prisitraukė dar arčiau. Aš to nesitikė
jau, ir visu mano kūnu perbėgęs karštis, rodės, ištirpdys mau
dymosi kostiumėlį.
Ir tada Brendanas pabučiavo mane į lūpas. Tikru, ilgu buči
niu, tai buvo pats tikriausias bučinys.
O aš atsakiau į jo bučinį.
Ir nė vienas nieko nekalbėjome, nes nereikėjo jokių žodžių.
Trisdešimt penktas
NUO TO RYTO, kai mudu su Brendanu pasibučiavome, vis

daugiau laiko leisdavome kartu. Jei būčiau sau visai atvira,
turėčiau pasakyti, kad gerai žinojau, kaip visa tai vadinasi -
gražus, trumpalaikis vasaros romanas. Buvau įsitikinusi, kad
ir jis taip pat mano. Kaip sako žmonės, mes net „nieko tokio
nedarėme".
Mes su Brendanu beveik kiekvieną rytą pradėdavome plau
kiodami ežere, paeiliui ruošdavome pusryčius, kartais į tą ri
tualą įtraukdavom ir jo dėdę Šėpą. Ir kasdien iki vidudienio
ligoninėje aplankydavome Šamą, o po pietų aš pas ją nuva
žiuodavau dar kartą, apie septintą vakaro. Visada su Sama daug
kalbėdavau, kartais net kelias valandas. Aš jai pasakojau, kas
dedasi mano gyvenime, ir klausinėjau ją apie laiškus.
Vieną tokių dienų laukiau už Samos palatos durų, kol pasi
tars du daktarai - Brendanas Keleris ir Maksas Vaisbergas. Kai
juodu išėję pamatė mane koridoriuje, Brendano veidas atro
dė neįprastai rimtas. Pastebėjęs, kad žiūriu, jis greitai nutaisė
linksmesnę veido išraišką.
JAMES PATTERSON □ SAMOS LAIŠKAI D Ž E N I F EREI 103
Turiu pripažinti, kad jau tikėjausi geresnių naujienų. Gal

todėl, kad skaitydama Samos laiškus labai aiškiai girdėjau jos
balsą ir mačiau ją gyvą, man vis atrodė, kad ji pasitaisys, na, kad
turi pasitaisyti. O dabar pamaniau: Ji nepasitaisys. Matau iš jų
akių. Jie tik nenori man sakyti.
- J i stipri moteris, - tarė Brendanas ir palietė man ranką. - Ji
čia visai gerai laikosi, Džene. Gal tam yra svarbi priežastis.
Mums išvažiavus iš ligoninės, Brendanas visaip bandė
mane pralinksminti. Man patiko, kad jis toks jautrus man, ir
jaučiau, kad jis tikriausiai geras gydytojas. Bet kodėl tada jis
metė darbą?
Jis tarė:
- Ar nenorėtum šiandien pasivažinėti? Bus įdomu.
Diena nuostabiai tiko iškylauti automobiliu. Uždėjome
kompaktinę plokštelę su Džeimso Teiloro, Arėtos ir Elos Fic-
džerald žinomiausiomis dainomis, pasukome Čikagą juosian
čiu keliu į Saut Bendą, esantį Indianos valstijoje, ir prieš vidur
dienį jau buvome tenai.
Brendanas mirktelėjo man ir pasakė, kad man tikrai patiks.
Vienas jo draugas yra Fighting Irish komandos treneris ir šian
dien mes esame pakviesti pažiūrėti, kaip Notr Damo komanda
grumsis treniruočių aikštėje. Sėdėjome sukryžiavę kojas ne
aukštoje žolėje, o pora tuzinų pirmarūšių peštukų profesiona
lų dirbo savo darbą. Niekada nemėgau žiūrėti amerikietiškojo
futbolo rungtynių per televizorių, bet šis žaidimas veikia visai
kitaip, kai matai jį iš arti. Žaidimo greitis buvo neįtikėtinas, ir
veiksmas sparčiai kito, o, žaidėjams susidūrus, šalmai ir pečių
apsaugos net taukšėdavo.
Buvo neįtikėtinai smagu leisti popietę stebint Blue and Gold
komandos žaidimą. Gal ir dėl to, kad tai buvo Brendano mėgs
tama komanda. Taip pat būtų buvę smagu pamatyti, kur Bren
danas gyvena, bet jis atsisakė man parodyti ir savo senuosius
namus, ir net tą naująjį butą, į kurį persikėlė po skyrybų.
- Man būtų nesmagu - tiesą sakant, geriau nesirodyti ten,
kur įvyko nelaimė, - tarė jis.
Todėl mes pasukome atgal į Leik Dženyvą, nė neužvažiavę į
jo namus. Keistoka, mąsčiau pati sau, bet nedidelė bėda.
Kitą dieną po išvykos Brendanui padariau staigmeną. Nu-
sivedžiau jį į Jerkizo observatoriją. Visur įžiūrėjau sąsajas tarp
mudviejų ir Samos su Doku, todėl turėjau ten nueiti. Kadangi
buvo dienos metas, didįjį kupolą buvo apstojusi minia žmo
nių, bet vis tiek tai buvo nuostabi vieta.
Visą laiką mąsčiau apie tai, ką ši vieta reiškė Šamai ir Dokui.
Ir niekaip iš galvos neišėjo klausimas, kas tas Dokas. Kai kitą
kartą kalbėsiu su Sama, ji tikrai atskleis man savo paslaptį ir
padės susigaudyti.
Dar kitą rytą surengiau mums su Brendanu iškylą pašto ka
teriu - dvideniu keltu, plaukiančiu palei krantą ir pristatančiu
paštą į paežerės namus. Tos pačios dienos popietę mažame
miestelio kino teatre pažiūrėjome porą kvailų madingų filmų,
iš karto vieną po kito. Turėjome dar vieną įprotį. Vakare, kai
grįždavau aplankiusi Šamą, galiausiai leisdavomės į ilgus pasi
vaikščiojimus pėsčiųjų taku aplink ežerą.
Būdama kartu su Brendanu tikrai jaučiausi lyg senamadiš
kame vasaros romane - staiga prasidėjusiame, apsukusiame
man galvą ir tikriausiai kvailokame, bet net jeigu ir taip, atrodė,
kad tas romanas mums abiem vienodai patinka. Jaučiau, kad ir
Brendanui to reikia, nors pastebėjau, kad jis elgiasi santūriai,
gana atsargiai, kad viskas netaptų per daug rimta.
Aš jam net užsiminiau apie tai, kai mudu vežiojome paštą
Henko Misčiuko keltu.
Bet Brendanas tik nusijuokė prieš atsakydamas.

- Aš esu kaip atversta knyga, Paukšteli. Tai tu esi paslaptin
goji moteris.
O vieną dieną atsitiko keisčiausias dalykas. Neišsiunčiau
savo straipsnio! Tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai aš taip
padariau, tiksliau - nepadariau. Atsiprašiau Debės ir pažadėjau
parašyti daugiau, atsilygindama už neatliktą darbą, bet vidu
je džiūgavau. Sis tas keitėsi, ar ne? Gal aš dabar gyvenau „nuo
pirmojo aušros tvyksnio iki tos minutės, kai iš nuovargio ima
merktis akys“.
Tą rytą ligoninėje aš viską papasakojau Šamai, ir, nors ji ne
ištarė nė žodžio, nujaučiau, ko dabar Sama norėtų, kad padary
čiau. Ji ir pati būtų taip pasielgusi.
Trisdešimt šeštas
TĄDIEN, JAU VĖLYVĄ POPIETĘ, mes su Brendanu sėdėjo

me kartu pačiame Samos prieplaukos gale. Aš pliuškenau pė
domis vandenį. Brendanas irgi.
Man atėjo laikas pasipasakoti kai kurias paslaptis. Aš norė
jau tai padaryti. Buvau pasirengusi.
- Tai atsitiko visai netoli nuo paplūdimio Oahu saloje, -
prabilau tyliu, kimiu balsu. - Denis mėgo didmiesčių šviesas ir
šurmulį, todėl, jeigu būtų rinkęsis jis, būtume atostogavę Pary
žiuje, o gal Londone. Bet nusprendėme vykti į Havajus, nes aš
norėjau ten važiuoti.
Atsidusau ir įkvėpiau daugiau oro.
- Paskutinę minutę įsitraukiau į to baisaus pagrobimo istoriją.
Todėl Denis išvyko anksčiau, be manęs. Po poros dienų aš paga
liau iškeliavau iš Čikagos, - pasakojau toliau. - Tą pačią dieną,
jau vėlyvą popietę, jis išėjo paplaukioti - žinoma, vienas.
Brendanas atidžiai stebėjo mane ir matė, kaip sunkiai renku
žodžius.
- Tu gali nepasakoti, Dženifere, - pagaliau tarė jis.
- Ne, aš papasakosiu. Man reikia tai papasakoti. Turiu tai

išsakyti ir noriu, Brendanai, tai padaryti. Aš noriu tau viską pa
pasakoti. Daugiau nebenoriu būti paslaptinga moteris.
Brendanas linktelėjo galvą ir paėmė man už rankos. Per pas
tarąsias porą savaičių šis tas tarp mudviejų nutiko; net negalė
jau įsivaizduoti, kad kada nors taip imsiu pasitikėti Brendanu.
Jis tapo mano draugu. Ne, daugiau nei draugu.
- Oahu salos šiaurinėje pakrantėje - ta vieta vadinasi Kahu-
ku - buvo gražus vakaras. Perskaičiau visas orų prognozes. De
nis nusivilko marškinėlius ir nubėgo į bangas, jos buvo didžiu
lės, bet jis juk buvo sportininkas, geras plaukikas. Jis mėgdavo
čiupti pavojus už pakarpos. Vienas jo mėgstamiausių posakių
buvo: „Nagi, ryžkimės, Dženi!" Jis vis erzindavo mane, kad esu
per daug atsargi.
Jutau, kaip mano skruostais ritasi ašaros, bet verkti visai ne
norėjau. Ypač prieš Brendaną.
- Jis buvo geras, rūpestingas žmogus... jis dar tiek daug no
rėjo nuveikti...
Mano balsas nutrūko. Nebuvau tikra, ar pajėgsiu baigti ką
pradėjau.
- Aš labai jį mylėjau... Visą laiką regiu tai, kas atsitiko Hava
juose. Tą baisų pasikartojantį košmarą. Per pastaruosius pus
antrų metų aš nuolatos sapnuoju, kaip Denis miršta. Jis mane
šaukia. Paskutinį kartą įkvėpdamas šaukia mano vardą.
Stabtelėjau norėdama bent kiek susitvardyti. Ir supratau,
kad įsitvėrusi Brendano rankos spaudžiu ją iš visų jėgų.
- Tai aš dėl visko kalta, Brendanai. Jei aš būčiau išvažiavusi į
Havajus laiku, Denis šiandien būtų gyvas.
Brendanas laikė man už rankos.
- Na, nurimk, nurimk, - kalbėjo jis pašnabždomis, balsas
buvo švelnus ir meilus.
- Bet tai dar ne viskas, - ištariau taip tyliai, kad pati vos išgir
dau save. - Grįžusi į Čikagą, niekaip negalėjau nurimti ir visą
laiką verkiau, galvodama apie tai, kas atsitiko. Pas mane trum
pam atvažiavo Sama. Ji manimi nepaprastai rūpinosi.
Kurį laiką vėl nebegalėjau kalbėti. Jau beveik viską ir pasa
kiau, liko visai nedaug.
- Buvau tada vonios kambaryje. Staiga pajutau tą veriantį
skausmą ir susmukau ant grindų. Surikau, ir pas mane tekina
atbėgo Sama. Ji tuoj suprato, kad tai persileidimas. Apkabino
mane ir verkė kartu. Aš praradau kūdikį, Brendanai. Buvau pa
stojusi, bet netekau mūsų mažojo „riešutėlio".
Trisdešimt septintas
BRENDANAS ILGAI LAIKĖ MANE APKABINĘS prieplau

koje. O paskui atėjo laikas atsisveikinti prieš naktį su Sama,
todėl apie pusę devintos išvažiavau į medicinos centrą. Bren
danas siūlėsi važiuoti kartu, bet pasakiau, kad jaučiuosi gerai.
Šamai nuvežiau rožių iš jos sodo.
- Sama, pabusk, pažvelk, - tariau, - būtinai turi pamatyti
savo rožes. O ir man reikia su tavimi pasikalbėti.
Bet ji niekaip neatsiliepė. Kažin, gal manęs nė negirdėjo?
Gėles pamerkiau į molinį ąsotį ir pastačiau ant palangės; ke
denau jas tol, kol nutariau, kad puokštė atrodo kaip reikiant.
Tada vėl atsisukau į Šamą.
- Tu daug praleisi nepamačiusi. Aplink dedasi daugybė da
lykų, Sama.
Ji atrodė sumenkusi ir pablyškusi, tikrai nekaip. Niekada dar
taip nebijojau jos netekti kaip dabar. Nerimavau, kad kiekvie
nas mano pasimatymas su ja gali būti paskutinis.
Prisitraukiau kėdę visai prie lovos.
- Turiu tau paslaptį, - tariau. - Sama, prie ežero yra vienas
toks, jis man patinka. Aš labai stengiuosi per daug jo neįsižiū

rėti. Bet jis toks mielas; jis tikrai šaunus. Jis net savotiškas gra
žuolis. Žinau, žinau, tų trijų savybių niekada neturės tas pats
žmogus.
Truputį patylėjau, kad Sama kiek atsitokėtų po mano nau
jienos.
- Pavadinkime jį Brendami. Cha, cha. Nes toks ir yra jo var
das. Galėčiau jį vadinti ir Doku. Jis gydytojas.
- Ar tu pameni, kaip aš sekiodavau paskui Brendaną Kelerį
būdama maža? Dabar jis jau suaugęs. Ir aš tikrai juo pasitikiu,
Sama. Aš jam papasakojau apie Denį ir apie kūdikį. Nežinau,
kiek aš jam patinku. Noriu pasakyti, kad iš tikrųjų jam patinku,
tik jis labai atsargus. Manau, mes abu tokie atsargūs. Nelabai
aišku, ar ne? Ir man nelabai.
Pagaliau nustojau veblenti ir paėmusi palaikiau Samos ran
ką. Tai toks žaidimas: ką nors sugalvoji ir įsivaizduoji, kad kitas
skaito tavo mintis.
Sama, man reikia, kad tu pasimatytum su Brendanu. Ar gali tai
padaryti dėl manęs?Bent vieną kartelį.
Trisdešimt aštuntas
- ŽINAI, visa tai neįtikima, šis mudviejų buvimas prie ežero

šią vasarą, - pasakė Brendanas ir šyptelėjo.
Buvo jau kitos dienos vakaras, važiavome namo po vakarie
nės Leik Dženyvos užeigoje. Lietus tiesiog pliaupė, nieko ne
buvo matyti. Jau ketinau prašyti Brendano sustoti kelkraštyje.
- Tai buvo tavo sumanymas - mėgautis kiekviena akimirka
nuo pirmojo aušros tvyksnio iki kol ims merktis akys. Tai juk
tavo žodžiai, - tariau.
Parvažiavę į Samos namus, abu tekini per balų pilną kiemą
nulėkėme prie pagrindinio priebučio pastogės. Skubiai trūkte
lėjau ir atidariau duris.
- Palauk čia. Tuoj atnešiu rankšluosčius, - pasakiau ir pir
moji įėjau į vidų.
Kai buvau jau netoli baltinių spintos, užgeso stalinė lempa -
pajutau degėsių kvapą. Ak, ne. Tuojau koja atstūmiau nuo sie
nos fotelį ir pamačiau kampe gulintį sudribusį baltą skudurą.
Tai buvo Euforija.
Kažkas nutiko Euforijai.
112 JAMES PATTERSON □ SAMOS LAIŠKAI DŽEN1FEREI
- Brendanai, greičiau! - sušukau, ir jis tuoj pat atsirado greta

manęs.
Jis pakėlė katę ir atsargiai vėl ją paguldė vidury kilimo. Man
pasidarė bloga nuo to vaizdo. Plaukučiai apie Euforijos snukelį
buvo apsvilę ir kruvini. Ir tada supratau, kad ji nebekvėpuoja.
- Dieve, kas gi jai atsitiko?
- Atrodo, ji perkando elektros laidą, - tarė Brendanas ir pri
spaudė du pirštus virš jos užpakalinės kairiosios kojos sulenki
mo iš vidaus.
- J i dvesia, Dženifere. Vargšelės pulsas vos juntamas.
Be galo mylėjau šią katytę nuo tada, kai išgelbėjau ją iš gyvū
nų prieglaudos tuoj po Denio žūties. Euforija man buvo ne tik
katė. Mylėjau ją ir branginau. Čiupau Brendaną už rankos.
- Prašau! Ar gali jai padėti?
Jis giliai atsiduso.
- Gerai, dabar klausyk. Kai pasakysiu, spausk va čia.
Tada Brendanas pavertė Euforiją ant šono. Si nė nesujudėjo,
neišleido jokio garso.
Brendanas pražiodino ją ir pasilenkė, burna apžiojęs jos snu
kelį, penkis kartus trumpai pūstelėjo į jos plaučius.
Phh, phh, phh, phh, phh.
- Dabar daryk, ką sakiau. Spustelėk, Dženifere.
Aš spustelėjau kairįjį Euforijos šoną, kur buvo jos šonkau
liai, masažavau jos širdį, o savojoje meldžiausi. Kol Brendanas
man davė ženklą nustoti. O mano širdis vis daužėsi, nerimo.
Dar kartą pasilenkė prie jos ir trumpai įpūtė. Phh, phh, phh,
phh, phh. Jis labai stengėsi. Čia pat mano akyse jis dirbo gydy
tojo darbą.
Ir tada aš išvydau vos ne stebuklą nutinkant. Tiesiog pajutau,
kad po mano rankomis Euforija ima atsigauti. Ji pasijudino ir
sukosėjo. O tada atmerkė gražias žalias akis ir pažvelgė į mane

iš apačios. Jos akyse pamačiau meilę. Ji jau kvėpavo pati.
Galiausiai ji jau svirduliavo ant kojų ir miauktelėjo.
Čiupau ją į ranką ir pabučiavau. Kita ranka apkabinau Bren-
daną ir jį taip pat pabučiavau. Prispaudžiau prie savęs taip stip
riai, kad vos nesutraiškiau tarp mudviejų Euforijos.
- Tu išgelbėjai mano mažylę, - šnabždėjau.
Brendanas atsitūpė su pasitenkinimu veide. Tada pasakė pri
bloškiantį dalyką.
- Turi žinoti, kad aš tave myliu, Dženifere. Ką tik padariau
dirbtinį kvėpavimą katei.
Žiūrėjau jam į akis neatsitokėdama iš nuostabos - juk Bren
danas man ką tik pasakė: Aš tave myliu.
Trisdešimt devintas
PASTARUOJU METU man vis atrodydavo, kad vasara bėga

per daug sparčiai. Vėl buvo ta „stebuklingoji valanda" - mūsų
mėgstamiausias metas Samos prieplaukoje. Mes su Brendanu
sėdėjome šalia, tabaluodami kojomis, kiek pasvirę vienas prie
kito. Pastebėjau, kad jis įsižiūrėjęs į tolį, įsmeigęs akis į ežerą,
visai paskendęs mintyse, kažin kur jų nešamas.
- Kaip tu? - pasiteiravau jo.
Žinojau, kad jis laikosi gerai. Juk kitaip ir būti negalėjo.
- Aš... hmm... - ištarė jis.
Ir daugiau nieko nepasakė.
- Ką, tau pristigo žodžių? Kaip man tuo patikėti. Tiesiog ne
tikiu. Tu... hmm... kas? - ėmiau šaipytis.
Šįkart jis neatsiliepė į mano pašaipą. Ką tai turėtų reikšti? Ar
Brendanui taip pat atėjo laikas atskleisti kokias paslaptis? Ar
jau pakankamai pasitiki manimi?
- Turiu tau, Dženifere, kai ką pasakyti, - tarė jis.
Aš pasisukau taip, kad nebesiliestume pečiais. Dabar geriau
mačiau jo veidą. Brendanas žiūrėjo į šalį.
JAMES PATTERSON □ SAMOS LAIŠKAI D Z E N I F EREI 115
- Juk tu man dabar staiga nepasakysi, kad vis dar tebesi su
situokęs, - paklausiau, ir šie žodžiai man pačiai nuskambėjo
nemaloniai.
Jis pažvelgė į mane.
- Aš išsiskyręs, Dženifere. Tai visai kas kita... Reikalas tas,
kad kai susitikome prieš kelias savaites, nė nemaniau, kad vis
kas taip pasisuks. O ir kas būtų pamanęs? Nė minties neturė
jau, kad čia būsi tu.
- Kaip apmaudu, drauguži, - tariau. - Tikrai tave užjaučiu.
Bet Brendanas nesijuokė. Jis atrodė greičiau susirūpinęs. Ne
toks kaip visada. Dabar susiprotėjau. Jis mane ima vis labiau
įsimylėti.
- Bet...
Pajutau, kad man tikrai nepatiks tai, ką jis dabar pasakys. Ži
nojau taip tvirtai, kad mane net nukrėtė šaltis.
- Bet kas? - paklausiau.
Keturiasdešimtas
JIS ATSAKE NE IŠ KARTO, ir manyje viskas dar labiau susi

jaukė. Kad ir kas čia dėjosi, nieko gero negalėjai tikėtis. Bren
danas nenorėjo, o gal negalėjo žiūrėti man tiesiai į akis, ir tokio
jo aš dar niekada nebuvau mačiusi.
- Brendanai, kas yra?
Jis atsidūsėjo.
- Man bus sunku tai pasakyti. Gal pradėsiu kiek iš toliau.
- Gerai, - tariau. - Tik pasakyk man, kas darosi.
Jis kilstelėjo savo riešą.
- Ar tau kada nors rodžiau šitą, Dženifere?
Tai buvo gražus Rolex laikrodis. Žinoma, buvau jį pastebėju
si, bet jis man nieko nepasakojo apie šį laikrodį.
- Toks puikus - kaip tau, - tariau.
- Tai draugo dovana, jis gyveno visai šalia manęs Indiano
je. Jo pavardė Džonas Kernis. Džonas buvo profesorius Notr
Damo universitete. Labai šaunus žmogus. Turėjo keturis vai
kus, visas dukteris. Mes drauge eidavome žiūrėti amerikietiš
kojo futbolo, kartą per savaitę žaisdavome tenisą. Būdamas
penkiasdešimt vienų, jis nuėjo pas savo gydytoją dėl užsitęsu

sio nestipraus kosulio ir grįžo su rentgeno nuotrauka, kurioje
buvo matyti didžiulė dėmė plaučiuose, - pasakojo Brendanas.
- Parodė ją man. Pamatęs nuotrauką, pasirūpinau Džoną
paguldyti į Mėjaus kliniką, kur tuo metu dirbau gydytoju in-
ternu. Suradau jam geriausią chirurgą. Onkologą. Dženifere,
po šešių mėnesių Džonas svėrė tik šimtą dešimt svarų. Nebe
galėjo valgyti ir nebesikėlė iš lovos. Jį nuolat kamavo skausmai,
ir jis visai nesitaisė.
Brendanas pažvelgė man į akis. Sujaudino jo begalinis liūde
sys. Ir aš panašų išgyvenau; gal net iki šiol tebejaučiu jį.
- Ketinau Džoną siųsti dar į vieną švitinimo seansą, bet jis
griežtai atsisakė. Jis man tarė: „Brendanai, prašau, nereikia.
Myliu tave ir žinau, kad nori man gera. Bet aš savo gyvenimą
gerai nugyvenau. Turiu keturias puikias dukteris. Nebenoriu
daugiau kankintis. Prašau, leisk man numirti."
- Atsiprašiau, apkabinau jį, ir mes abu apsiverkėme. Žino
jau, kad Džonas teisus. Nebegalėjau pakeisti to, kas atsitiko,
bet mano požiūris į kraštutines gydymo priemones, kurių gy
dytojai kartais imasi vien todėl, kad gali, visiškai pasikeitė.
- Mirdamas Džonas man paliko šį laikrodį, - tarė Brenda
nas. - Man jis reiškia „kokybišką laiką" - nugyventą kaip gali
ma geriau. Todėl, šios vasaros pradžioje pažvelgęs į savo paties
tyrimų nuotrauką, nusprendžiau daryti tai, kas man patinka.
Apgailestauju, kad taip susiklostė. Negaliu net apsakyti, kaip
man gaila. Nemėgstu melodramų, ypač kai taip nutinka man
pačiam. Aš greitai mirsiu, Dženifere.
Keturiasdešimt pirmas
TURBŪT KELIAS AKIMIRKAS man viskas aptemo. Girdė

jau, kaip Brendanas ištarė „savo paties tyrimų nuotrauką", bet
nesu tikra, kad suvokiau, kas buvo vėliau. Kai jis vėl prabilo,
šįkart viską išgirdau labai aiškiai.
- Man nebegalima padėti. Patikėk manimi, aš apsvarsčiau
visas galimybes.
Pajutau tą nenusakomo skausmo branduolį pačiame krūti
nės vidury, o gal ten, kur kitados buvo mano širdis. Man svaigo
galva, pykino, ir niekaip negalėjau patikėti tuo, ką suvokiau ką
tik išgirdusi. Prieplaukoje viskas aplink mane susiliejo ir atrodė
netikra. Tas vanduo, kuriame mirko mano kojos, mano pačios
kūnas, Brendano ranka, gulinti ant manosios. Staiga aš ištie
siau rankas ir iš visų jėgų jį apkabinau. Pabučiavau jį į skruostą,
į smilkinį. Jaučiau begalinį liūdesį ir tuštumą.
- Pasakyk man, kuo tu sergi, - pagaliau ištariau.
- Na, tai vadinasi glioblastoma multiforme, Dženifere. Ypač
piktybinio smegenų auglio, kuris įsitaisė man va čia, įmantrus
pavadinimas.
Jis pirštu parodė vietą galvos šone, tuoj už kairiosios ausies.

Paaiškino, kad savo atvejį jau išsamiai išsinagrinėjo, tarėsi net
su geriausiais Londono specialistais, ir visų išvada, deja, buvo
tokia pati.
- Tokio vėžio gydymas tik eksperimentinis - griežtai chi
rurginis, - tarė jis man. - Operacija - tiesiog košmaras. Didelė
tikimybė likti paralyžiuotam. Visų ląstelių, matyt, nepavyktų
pašalinti. Vėžys dažnai atsinaujina net ir po švitinimo bei che
moterapijos.
Skruostais man riedėjo ašaros, jaučiausi išsekusi.
- Tai netiesa, - šnabždėjau.
- Nežinojau, Dženifere, kaip tau tai pasakyti. Ir dabar vis dar
nežinau.
Jis suėmė mane į glėbį, ir aš nesipriešinau. Kai jis vėl prabilo,
kalbėjo tyliai ir jau susitvardęs.
- Labai apgailestauju dėl to, Dženifere. - Jis guodė mane. -
Atsiprašau!
- Ak, Brendanai, - sušnabždėjau. - Kodėl šitaip nutinka?
- Tik truputėlis kokybiško laiko. Tenorėjau tik tiek, - jis
sušnabždėjo labai švelniai. - Todėl ir nusprendžiau paskutinę
savo vasarą praleisti čia. Ir tada aš vėl sutikau tave, Paukšteli.
Keturiasdešimt antras
MES SU BRENDANU net nepasimylėjom nė karto, ir dabar,

atrodo, supratau kodėl. Ir tai buvo vienas iš tų nedaugelio daly
kų, kuriuos tuo metu pajėgiau aiškiai suprasti.
- Šiąnakt nenoriu likti viena, - pasakiau, prigludusi prie jo
skruosto. - Ar tu sutinki?
Brendanas man atsakė ta karščiu nutvilkančia savo šypsena.
- Aš nenorėjau būti vienas jau trisdešimt keturias pastarą
sias naktis.
- Kas gi jas suskaičiavo?
- Aš suskaičiavau, - atsakė jis.
Paėmiau Brendano ranką ir ją pabučiavau.
- Tai tu skaičiavai.
Atrodė, kad nuo prieplaukos iki miegamojo mes ėjome ko
jomis žemės nesiekdami. Vos įžengę pro duris, puolėme vie
nas kitam į glėbį, šitaip apsikabinę linguodami stovėjome ant
slenksčio. Ilgai bučiavomės ir galų gale turėjau sau pripažinti,
kad man labai patiko Brendano bučiniai. Po to apgraibomis
nusimetėme drabužius ir griuvome į lovą mano kambaryje.
JAMES PATTERSON □ SAMOS LAIŠKAI D 2 E N I F E RE I 121
- Spėju, kad mano verksminga istorija atliko savo darbą, -

tarė jis kimiai.
- Ššš. Juokauti negalima.
Vis dėlto jis negalėjo patikėti:
- Paukšteli? Argi čia tu? - paklausė jis, ir mes abu vėl pra
pliupome juoktis. Tiesą sakant, man labai patiko kvatotis kar
tu, man patiko, kaip jis moka prajuokinti.
Panardinau rankas į jo tankius plaukus ir vis bučiavau jį.
Man patiko, kad jo oda liečia manąją. Man patiko jo kvapas.
Palytėjau susivėlusius plaukus ant jo krūtinės, tada rankomis
perbėgau žemyn visu jo kūnu. Aš jį visą lytėjau, troškau jį visą
pažinti. Norėjau Brendaną visą suimti į save ir dariau tai, kaip
tik mokėjau. Daugiau nebegalėjau slėpti savo jausmų. Ir nebe
norėjau ilgiau jų slėpti.
Brendanas švelniai bučiavo mano krūtis, mano kaklo įdubi
mą, mano lūpas, akių vokus; ir vėl pradėdavo iš naujo. Visai ne
jaučiau savęs. Jis buvo toks švelnus ir geras. Jis murmėjo mano
vardą, o jo rankos slydinėjo visu mano kūnu. Jo prisilietimas
taip veikė, kad visas kūnas man ėjo pagaugais.
- Be drabužių tu esi graži, net gražesnė, nei įsivaizdavau, -
tarė jis.
Tai girdėti buvo be galo malonu, kaip tik tai, ką ir norėjau
išgirsti. Kažin, ar jis žinojo, kaip svarbu man buvo tai išgirsti.
Aš su niekuo nesimylėjau jau daugiau nei pusantrų metų.
- Ir tu taip pat, - atsakiau.
- Aš graži?
- Taip, tikrai.
Mes nesivaržėme; nesidrovėjome, nesijaudinome, kaip būna
mylintis pirmą kartą. Atrodė, kad viskas taip ir turėjo tarp mu
dviejų įvykti. Gal taip ir buvo. Kurį laiką ilsėjomės vienas kito
glėbyje šnibždėdamiesi. Niekaip negalėjau atitraukti žvilgsnio

nuo įstabių Brendano akių.
Dingo visos mano baimės, netikrumas ir abejonės. Pagaliau
abu išsitiesėme ant šono, žiūrėdami vienas į kitą, vis dar apsi
kabinę taip stipriai, kad tarp mūsų nebuvo likę jokio plyšelio.
Kojomis apsivijau jo juosmenį, jis prisilietė keliais.
Taip ir miegojome.
Kai pabudau, Brendanas vis dar laikė mane savo glėbyje. Tu
riu pripažinti, kad man patiko taip būti.
- Paukšteli? - sušnibždėjo jis, o aš gnybtelėjau jam į ranką. -
Matai, tu vis dar tebesi vaikėzas.
- Kaip tu gali šitaip mane vadinti - po šios nakties?
- Gerai. Vaikėze. Žinoma, kad mergaitė. Ne, tu, Dženifere,
esi graži moteris. Aš toks laimingas su tavimi.
Aš jį stipriai apkabinau, ir kaip tik tada „pati aušra" įspindo
pro užuolaidų plyšelį. Beveik iškart Brendanas plačiai atsimer
kė, ir vėl toji miela jo šypsena.
- Bėgam! - tarė jis.
Argi galėjau jam pasipriešinti?
Be jokių maudymosi kostiumų lyg maži vaikai išbėgome į
kiemą. Išgąsdintų ančių pulkas pakilo ir nuskrido per virš eže
ro kylantį rūką, kai mes dundėjome prieplauka. Lentos bildėjo
po basomis mūsų kojomis.
Suklykėme ir šokome į krištolinio tyrumo vandenį.
Lyg ir viskas pasaulyje buvo gerai, išskyrus tą baisių baisiau
sią neteisybę.
Keturiasdešimt trečias
TĄ RYTĄ APLANKIAU ŠAMĄ ir turėjau jai viską papasakoti.

Jei jai būčiau taip pasakojusi anksčiau, Sama būtų sakiusi: „Tu
per daug tarški. Kalbėk lėčiau, Dženifere." Bet kalbėti lėčiau
dabar negalėjau, nebuvo laiko. Vis dėlto mes pasikalbėjome -
na, aš kalbėjau - daugiau nei valandą.
- Sama, aš daugiau nebesijaučiu kalta ir nelabai noriu aiš
kintis kodėl. Gal dėl to, kad Brendanas serga. Turiu pamėginti
ką nors padaryti. Ką tu, senele, apie tai manai? Man reikia tavo
pagalbos. Tu jau per ilgai ilsiesi.
Bet Sama nieko neatsakė, o tai baisiausiai liūdino ir trikdė. Ji
buvo šalia prireikus - visą gyvenimą.
Tą patį rytą, kiek vėliau, susiradau Maksą Vaisbergą. Man
reikėjo dar vienos nuomonės, šįkart ne apie Šamą. Su Maksu
norėjau pasikalbėti apie Brendaną.
Ėjau ten, iš kur sklido viliojantys prikepusių makaronų ir ka
vos kvapai, į ligoninės bufetą, įrengtą kaip kavinė, su Formica
stalais ir langais vien į automobilių stovėjimo aikštelę. Prisipy
liau kavos su cukrumi į popierinį puodelį ir pasukau pas gydy
toją Maksą, sėdintį prie staliuko netoli lango.
Per pastarąsias kelias savaites aš jau tiek daug kartų mačiausi

su Maksu, kad jis manęs beveik nebegąsdino. Tiesą sakant, jis
gana jaunai atrodė, sėdėdamas priešais mane sportiškai apsi
rengęs. Ežiuku kirpti šviesūs plaukai dėmesingai styrojo, o jis
sau kirto sausų ryžių paplotėlį užsigerdamas juoda kava.
- Hmm, - neaiškiai sumurmėjau.
- Nesikankink taip. Ar kas atsitiko?
Trumpai jam nupasakojau tai, ką vakarykščiai man buvo
pasakęs Brendanas, kad jam smegenyse pavojingas auglys, kad
ateitis labai liūdna ir kad jis pasirinko puikiai praleisti šią vasa
rą, bet nesiekia gydytis rimtai.
Kai baigiau, Maksas tarė:
- Kada ketini mesti rūkyti?
- Maksai. Na, nereikia. Prašau. Be to, aš jau beveik mečiau.
Nuo vakar.
- Tą ir norėjau pasakyti. - Jis atsiduso. - Paklausyk, neketinu
tau meluoti. Šis smegenų auglys yra tikras siaubas. Brendanas
dėl visko teisus. Operacija tikrai pavojinga, o ir pats gydymas
gali ir padėti, ir nepasiteisinti. Brendanas visa tai žino.
- Maksai, argi negalima nieko padaryti? Negi neįmanoma,
kad jis liktų gyvas ir galėtų gyventi kaip įprastai?
- Jeigu jis išgyventų po eksperimentinės operacijos, jeigu
pakeltų tą gydymą, jis turėtų trisdešimties procentų tikimybę
pagyventi dar dvejus-penkerius metus. Bet, Dženifere, po ope
racijos jis gali likti ir visiškai paralyžiuotas. Brendanas mąstys,
bet nekalbės, negalės apsitarnauti. Tiki tu ar ne, bet aš tikrai
suprantu tokį pavojų.
Nenorėjau pravirkti Makso akivaizdoje, bet kartais kalbėda
mas su ligoniais jis voždavo kaip su kuoka.
- Nežinau, ką daryti, - tariau. - Lyg kraustyčiausi iš proto.
Gal gali man patarti?
- Deja, - ištarė gydytojas Maksas. - Mano sritis - neurolo

gija-
Žvelgiau j jį piktai, skruostais man ėmė riedėti ašaros, ir,
mano nuostabai, jo šaltas elgesys sušvelnėjo.
- Atsiprašau. Ši žinia - nepakeliamai sunki, - tarė jis. - Net
ir man.
Jis pasirėmė alkūnėmis į stalą ir susiėmė rankomis galvą.
- Sakyčiau, kad šitaip yra geriau, Džene. - Man atrodo, kad
Brendanas nusprendė tinkamai nugyventi jam likusį laiką. Jis
pasirinko praleisti gražią vasarą su tavimi. Jam pasisekė, kad
gali vieną vasarą būti su tavimi, ir esu tikras, kad jis tai supran
ta. Kitaip sakant, manau, kad jis pasirinko labai protingai. Man
tikrai labai gaila.
Tai pasakęs Maksas suėmė man rankas.
- Tu šito nenusipelnei, Dženifere. Ir Brendanas nenusipelnė.
Keturiasdešimt ketvirtas
DAUGELĮ DALYKŲ, kuriuos man pasakė gydytojas Maksas

Vaisbergas, pergalvojau iš naujo, grįždama į Samos namus. Pa
stačiau automobilį po ąžuolu, nusispyriau batelius ir pasukau
Šepo prieplaukos link. Brendanas plaukiojo ežere. Jis atrodė
toks gyvybingas - visai ne ligonis, tuo labiau ne mirtinas ligo
nis. Man net susuko vidurius.
Mane pamatęs jis pamojavo ir šūktelėjo:
- Eikš čia, vanduo nuostabus. Ir tu atrodai nuostabiai.
- Ne, tai tu ateik čia, - tariau, parodydama vietą greta savęs
ant prieplaukos. - Atsisėsk šalia. Laikau tau vietą. Prieplauka
nuostabi.
Brendanas priplaukė prie manęs. Vienu grakščiu judesiu
liuoktelėjo iš vandens. Apkabino ir mes pasibučiavome.
- Tik ne dabar, - tarė jis.
- Kas tik ne dabar? - pasiteiravau.
- Nekalbėkim apie tai dabar, Džene, - tarė jis.
Pažvelgė man tiesiai į akis, prisimerkęs prieš saulę.
- Gaila būtų sugadinti tokią nuostabią dieną. Mums dar bus
laiko pasikalbėti rimtai.
JAMES PATTERSON* □ SAMOS LAIŠKAI D Ž E N I FE RE I 127
Puiku. Taigi aš paruošiau priešpiečius ir padengiau Samos

plačiajame priebutyje: vištienos salotos su baltosiomis vynuo
gėmis ant aštuonių grūdų duoniukų, traškučiai, šaltoji arbata.
Apačioje, priešais mus, saulė čiuožė ežero paviršiumi, o oras
buvo prisodrintas Samos rožių kvapo. Henris triūsė sode; at
rodė, kad jis iš čia nė neišeina.
Diena buvo tikrai nuostabi, ne kitaip. Vienas kitam puikiau
siai tinkantys vaikinas ir mergina, tik štai - susitiko ne laiku.
Vos ištvėriau, atrodė, kad tuoj apsipilsiu ašaromis ir nenusto
siu verkti per visus priešpiečius, bet sugebėjau ašaras suturėti.
Gal Brendanas jau ir susigyveno su mintimi, kad greit mirs, bet
aš niekaip negalėjau.
Jis taisė Sepo prieplauką, sutvirtindamas, kad neužlietų van
duo, ir darbą buvo dar tik įpusėjęs, todėl po priešpiečių nuėjo
darbuotis toliau. Nurinkdama indus, po savo lėkštele radau su
lankstytą raštelį. Jame buvo parašyta:
Dženifere,
esi oficialiai kviečiama į svečių namus vakarieniauti.
Apie septintą valandą vakaro.
Būk tokia miela kaip visada.
Brendanas
Keturiasdešimt penktas
VARLIŲ IR SVIRPLIŲ CHORAS lydėjo mane, kai temstant

perėjau pievelę ir pasukau taku palei ežerą j vakarus. Vakaras
buvo pasakiškas, dangus giedras, dvelkė švelnus vėjelis. Mūvė
jau juodomis kelnėmis, nuo kurių juosmens dar kilo ant spran
do surišama viršutinė dalis, buvau apsivilkusi juodą megztuką,
basutes nešiausi rankoje. Norėjau gražiai atrodyti prieš Bren
daną ir tikėjausi atrodanti tikrai neblogai. Nesu grožio karalie
nė, bet pasipuošti moku.
Miško proskynoje, prie ežero, buvo nedidelis svečių namelis
su melsvo smiltainio vidiniu kiemeliu. Pastebėjau marinuoja
mą kepsnį ir butelį raudonojo vyno, o Brendanas maišė anglis
kepsninėje, keldamas žiežirbas į dangų.
Jis mane pabučiavo - tikrai mokėjo bučiuotis. Jo bučiniai už-
silikdavo ant lūpų.
- Ypatinga proga, - tarė jis, paduodamas man taurę vyno. -
Mano gimtadienis.
- Ak, Brendanai. Švenčiausioji mergele. Na, kodėl gi man
nepasakei?
Žinau, kad tirštai nuraudau ir pasijutau labai nejaukiai.

- Nenorėjau jokio ruošimosi, - atsakė jis, truktelėjęs pe
čiais. - Ne apvali sukaktis. Be nulių.
Aš suskaičiavau. Jam buvo keturiasdešimt vieni. Tiktai ketu
riasdešimt vieni. Cinktelėjau savo taure į jo ir tariau:
- Laimingo, laimingo gimtadienio! - susilaikiau nuo tų
kvailų linkėjimų.
- Man patinka, kad tu esi čia, - tarė jis. - Gimtadienis yra
laimingas.
Skraidantys jonvabaliai brėžė kreives it neono raides naktyje,
aš ruošiau salotas, o Brendanas uždėjo jautieną kepti ant gro
telių. Svečių namelyje buvo kompaktinių plokštelių grotuvas
ir netrukus Eva Kasidi dainuodama prisiminė naktį, kaip tik ji
viena temoka. Brendanas pakvietė mane šokti. Aš paėmiau jį
už rankos ir iš karto pajutau, kaip į galvą man muša kraujas. Jis
mane apkabino ir ant žolės basas ėmė su manimi linguoti į mu
zikos taktą. Tai buvo taip paprasta, ir man tai patiko. Po Evos
dainavo Stingas jau iš Brendano atsineštos plokštelės.
Jis šoko gerai, prisitaikydamas, net ir basas ant žolės. Mokėjo
ir vesti, ir paklusti vedamas, o jo kojos judėjo taip lengvai, kad
pasijutau visa susiliejusi su juo. Mudu plaukėme virš pievelės,
liesdamiesi skruostais. Buvo taip gera - tikrai nuostabu. Mes
taip tikome vienas kitam.
- Kepsnys dega, - sušnibždėjau aš, kai Tonis Brakstonas
pradėjo dainuoti „Grąžink man mano širdį".
- Tegu, - tarė Brendanas.
- Žinai, tu esi tikras žavingasis princas. Visai ne kaip ameri
kietiškojo futbolo aistruolis - gražus, sąmojingas, jautrus.
Jis man nusišypsojo:
- Kokia puiki mintis gimtadienio proga.
- Kai pasivaišinsime, - tariau, - gražiai pasveikinsiu tave su

gimtadieniu. Apie tai mąsčiau visą popietę.
- Tai tu tikriausiai žinojai, kad šiandien mano gimtadienis?
- Aš improvizuoju, - atsakiau ir nusišypsojau.
Taigi mes iš pradžių valgėme ir gėrėme skanaus vyno iš Va
šingtono valstijos. Du butelius. Šokome pagal Džil Skot ir Sade
įrašus, o tada... na, juk tai buvo jo gimtadienis.
Svečių namelyje buvo pilna kartūnu dengtų baldų ir didžiu
lė graži lova, iš kurios buvo matyti ežeras. Joje mes su Brenda-
nu mylėjomės, kol „ėmė merktis akys". Jis buvo nepaprastas,
tikras žavingasis princas - visais įmanomais požiūriais. Net per
savo gimtadienį žavingas.
Prisimenu dar kai ką malonaus. Jau visai prieš mums užmin
gant, aš dainavau „Laimingo gimtadienio, mylimas Brendanai.
Laimingo tau gimtadienio". Dainavau iš visos širdies, ir jis dai
navo kartu, irgi iš visos širdies.
Keturiasdešimt šeštas
PABUDAU svečių namelyje šiek tiek maudžiančia galva nuo

išgerto vyno ir, supratusi, kad esu viena, pajutau atsėlinančią
baimę. Iš to, kaip aukštai jau buvo pakilusi saulė, supratau, kad
rytas seniai įpusėjęs. Susirinkau drabužius ir pajutau palengvė
jimą, radusi ant batelių raštelį.
Brangi Diene,
buvau teisus, tu pati geriausia. Čikagoje turiu sutvarkyti ne
didelį reikalą. Nieko labai svarbaus. Pasimatysim šįvakar? La
bai tikiuosi. Negaliu sulaukti, kada vėl galėsiu tave apkabinti.
Aš tavęs jau dabar pasiilgau. Viliuosi, kad ir tu manęs.
XOXO' -
Brendanas
Skubėdama namo per tris vejas apsirengusi vakarykščiais

juodais drabužiais vis dar spaudžiau prie krūtinės tą raštelį.
* X O X O - apkabinu ir bučiuoju (sutart. ženklai).

Euforija ir Soksė mane pasitiko Samos namų priebutyje ant laip

tų - pynėsi man apie kojas ir skundėsi, kad vėluoja jų pusryčiai.
Kol jų atsiprašinėjau, raudonas sunkvežimiukas įriedėjo į au
tomobilių stovėjimo aikštelę. Iš kabinos iššoko Samos sodinin
kas. Pastebėjau, kad Henris susijaudinęs. Kas gi dar nutiko?
Jis sušuko:
- Dženifere, visi tavęs ieško.
Tuo pat metu išgirdau, kad viduje čirškia telefonas. Tik ne
Sama, spėjau dar pagalvoti.
- Palauk minutę, Henri, - šūktelėjau jam. - Turiu atsiliepti
telefonu.
Greitai atplėšiau duris iš kiemo pusės, truputį sugaišau, kol
sugrabaliojau telefono ragelį, ir tada prispaudžiau jį prie au
sies. Tuoj pažinau, kas kalba - gydytojas Maksas - tik jo balse
skambėjo nerimas ir įtampa. Visai ne taip kaip visada.
- Sama pabudo, - tarė jis. - Tuoj pat atvažiuok.
Keturiasdešimt septintas
VAŽIUODAMA savo „Jaguaru" 50-uoju greitkeliu, spustelė

jau stabdžius sukdama dešinėn, į 67-ąjį, ir lėkiau toliau. Visos
mano mintys sukosi apie Šamą, todėl nė nepastebėjau, kad
man iš paskos važiuoja Henris. Iki tol, kol savo sunkvežimiuką
įsuko į ligoninės automobilių stovėjimo aikštelę ir sustojęs gre
ta nuleido mašinos stiklą.
- J i yra...
- Atsiprašau, ką sakai, Henri? - riktelėjau jam. - Negirdžiu.
- Sama jau nebe Intensyviosios slaugos skyriuje. Ji antrame
aukšte. Jos palata dvidešimt pirma B.
- Ačiū! - padėkojau.
Tada man į galvą šovė mintis. Gal kartais Henris yra Dokas?
Jis vienas pats užaugino du vaikus. Jis, galimas daiktas, net yra
parašęs doktoratą. Prisiminiau, kad lyg ir esu apie tai kažką gir
dėjusi.
Bet nebeturėjau laiko spėlioti, puoliau bėgti ir ne visai man
dagiai alkūnėmis skyniausi sau kelią pro daugybę žmonių, lau
kiančių ligoninės koridoriuje. Užlėkiau atsarginiais laiptais į
viršų, šokuodama per du laiptelius iš karto. Naująją Samos palatą

suradau pačiame gale koridoriaus blizgančio linoleumo grindi
mis. Pastūmiau suveriamąsias duris. Jau buvau paruošusi sąmo
jį: „Laikas vėl prisidėti prie gyvųjų!" Bet taip ir neteko ištarti.
Mano širdis apmirė. Sama ramut ramutėlė gulėjo lovoje. Jos
akys buvo stipriai užmerktos. Gydytojas Maksas, palinkęs prie
jos, tikrino būklę. Dieve, aš pavėlavau.
- Kas atsitiko? - paklausiau. - Lėkiau kiek įkabindama.
Maksas atsigręžė ir pamatė mane.
- Eime pakalbėti už durų, - tarė jis. - Ateik čia.
- Tai jai vėl koma, ar ne?
Maksas kilstelėjo ranką, kad nebeičiau atgal į palatą.
- Ne, Dženifere. Jai nebe koma. Bet dabar kaip tik gera pro
ga tau pranešti kai ką daugiau.
Nuėjome į jo kabinetą - smėlio spalvos kvadratinį kamba
rį su standartiniais baldais ir daugybe ant sienų priklijuotų
priminimo raštelių. Kaip ir pirmąjį kartą prieš kelias savaites,
Maksas pasiūlė man savo sukamąją kėdę, o pats atsisėdo ant
rašomojo stalo krašto priešais mane.
- Ji tiesiog miega, - pagaliau tarė jis. - Jau buvo pabudusi.
Stengėmės tave surasti. Niekas nekėlė ragelio.
- Bet jai nebe koma? - paklausiau.
- Koma - ne poilsio būsena, - kalbėjo toliau Maksas, lyg aš
jo nebūčiau ką tik paklaususi. - Nors ir neturėdamas sąmonės,
ligonis vis tiek rūpinasi daugybe smulkmenų: kas pamaitins
šunį, kas palaistys gėles, ar kartais nepaliktos degančios švie
sos. Jam daug lengviau, kai jis nuraminamas - todėl mes ir ne
leidome ligoninės administracijai Samos iškelti į Milvokio Šv.
Luko ligoninę. Norėjome, kad jos draugai - ypač tu - kalbėtų
su ja.
- Iškelti? Pirmą kartą apie tai girdžiu.

- Žinau. Klausyk, - Maksas tik numojo ranka, - nebuvo rei
kalo tavęs j tai velti. Šamą myli daugybė čionykščių.
Man bandant sugromuliuoti ką tik išgirstą naujieną, Mak
sas paaiškino, kad jo tėvas priklauso ligoninės tarybai. Jie abu
ir pasirūpino, pakalbėję su kuo reikia, kad Šamą būtų galima
laikyti Leik Dženyvoje. Gydytojas Maksas man dar paaiškino,
kad Leiklando medicinos centras yra per maža įstaiga, kad ga
lėtų ligoniams teikti ilgalaikę priežiūrą.
- Šamai jau nebe koma, bet patirta trauma gali turėti pasek
mių, kurios pasireikš fizine arba psichine negalia.
- Ar matyti tos pasekmės? - paklausiau. - Na, Maksai, pa
pasakok man daugiau.
- Ji daug šneka, bet ne visada rišliai. Ji silpna. Mes dar tru
putį ją čia palaikysime. O paskui reikės kantrybės ir geros prie
žiūros.
Maksas įsmeigė žvilgsnį į mane - bet kodėl? Akimirksniu
sumojau, ką jis išvydo. Nutekėjusį akių tušą, sugulėtus plau
kus, o dar - aš juk tebevilkėjau suglamžytus vakarykščius dra
bužius - vakarinius - dešimtą ryto šiokiadienį.
Susiėmusi stengiausi laikytis oriai.
- Noriu pamatyti Šamą, - pasakiau jam. - Ar galiu?
- Žinoma. Tik norėjau tave paruošti.
Maksas palydėjo mane atgal į Samos palatą ir išėjo. Aš tyliai
prisiartinau prie jos lovos. Švelniai paliečiau jai ranką. Sama
staiga atsimerkė, ir aš atšlijau. Bet ji nužiūrėjo mane nuo galvos
iki kojų spindinčiomis akimis.
- Dženiferė, - ištarė ji ir nusišypsojo. - Mano mergaitė atėjo.
Keturiasdešimt aštuntas
AŠ PRAPLIUPAU verkti ir apkabinau Samos kaklą. Buvo neį

tikėtina, neįsivaizduojama vėl justi jos rankas, girdėti jos balsą.
Aš jau buvau beprarandanti viltį, kad dar kada nors galėsiu su
ja pasikalbėti.
Ji švelniai tapšnojo man per nugarą, visai taip, kaip darė nuo
tada, kai man suėjo dveji. Aš taip mylėjau Šamą, kad negalėjau
nė pagalvoti, jog galiu jos netekti. Aš vis norėjau ją vėl išvysti,
pakalbėti su ja ir dabar šito sulaukiau.
Pakedenau Samos pagalvę ir prisėdau ant jos lovos kraštelio.
- Kur buvai iškeliavusi? - sušnabždėjau.
- Čia pat. Bent jau man taip sako.
- Na, pasakok, - tariau.
Tai buvo vienas mėgstamiausių mūsų posakių. Na, pasakok,
su kuo susitikinėji Čikagoje. Na, pasakok, kas naujo prie ežero.
- Na, buvo... keista, - tarė ji, papūsdama lūpas. - Nežinojau,
kur esu... bet aš girdėjau, Laura.
Hmm. Laura buvo mano motinos vardas.
Sama, nesupratusi, kad apsiriko, kalbėjo toliau.
- Ana tas prakeiktas dramblys vos neišvarė manęs iš proto.

Bet kai ateidavo slaugės, jos apkalbėdavo dukteris. Nieko sau!
Aš išsiverčiau, kaip sugebėjau. „Dramblys” tikriausiai buvo
ventiliatorius. Apkalbėjo dukteris ? Kas gali man pasakyti, ką tai
reiškia?
- Ar aš pasakiau „dukteris"? Norėjau pasakyti...
- Daktarus? - bandžiau atspėti.
- Taip. Žinojau, kad tu suprasi. Aš bandžiau kalbėtis su tavi
mi, Dženifere. Girdėjau tavo balsą, bet mano pačios balsas...
Ji keletą kartų be žodžių parodė sau į bumą.
- Nieko neišėjo.
Linktelėjau, nes ir mano balsas užsikirto. Tada mudvi vėl
apsikabinome. Kai nežinai, ko griebtis, apkabink. Per chalatą
jai galėjai suskaičiuoti šonkaulius, rankos drebėjo, o žodžiai
rikiavosi nelabai sklandžiai - bet nieko. Sama liko gyva. Ji vėl
kalbėjosi su manimi. Juk aš to troškau ir to meldžiau.
Sama norėjo, kad aš jai ką nors papasakočiau, taigi taip ir pa
dariau, ir papasakojau jai daugiau, negu ketinau - apie mus su
Brendanu.
Sama klausėsi, bet beveik nieko nesakė. Man parūpo, ar ji iš
viso klauso, ką jai sakau.
Tada Sama pažvelgė į mane skaisčiomis mėlynomis akimis
taip, kad man vos neplyšo širdis. Ji tarė:
- Prieš mirtį noriu pamatyti namus.
Keturiasdešimt devintas
PALENGVĖJIMAS, kurį patyriau išvydusi Šamą ir pakalbėju

si su ja, ėmė trauktis, ypač kai tą popietę važiavau atgal Nolvu-
do kelio link. Reikėjo paskambinti Samos draugams, bet aš jau
buvau pradėjusi nerimauti dėl Brendano. Ką jis veikia Čikago
je? Gal jam pablogėjo dėl auglio? Kodėl iš Leik Dženyvos jis iš
važiavo kaip tik dabar? Ir dar labai nekantravau jam papasakoti,
kas nutiko Šamai.
Nenoriu būti be Brendano - supratau šią popietę. Tiksliau
sakant, sunku iškęsti, tai blogas ženklas.
Įvažiavusi į kiemą apsukau savo „Jaguarą" ir pastačiau po
ąžuolu. Per tas kelias minutes visi mano būgštavimai susitven
kė j galvos skausmą tiesiai už kairiosios akies.
Įėjusi į vidų, nurijau dvi Advils tabletes. Tada patraukiau prie
Sepo namo pažiūrėti, ar Brendanas jau grįžo, bet langai buvo
tamsūs. Nieko nebuvo namie. Brendanas tikriausiai dar Čika
goje. Deja. Na, kur tu esi? Man labai jo trūko. Ir nerimavau dėl
jo. Įprastinis dirglios miesto panelės nerimas.
Kėblinau atgal į Samos namus, nežinodama, ko nusitverti.
Ir sugalvojau. Pasiėmiau pluoštelį Samos laiškų ir išsinešiau į

priebutį. Dabar dar labiau norėjosi išgirsti jos pasakojimą.
Kas nutiko tarp jos ir Doko? Kas jis? Ar kada nors ji man pa
pasakos visą tiesą? Ar Dokas yra Džonas Farlis? O gal Henris?
Gal Brendano dėdė Šepas? O gal kas nors, ko aš net nepažįs
tu?
Vos tik įsitaisiau savo mėgstamoje supamojoje kėdėje, dan
gus virš ežero apsiniaukė. Oras prisipildė ozono, ir artėjanti au
dra, atrodė, dar labiau stiprino mano troškimą perskaityti tuos
laiškus. Gamta man pritaria, pamaniau, kaip Brontė romane.
Man reikėjo sužinoti, kuo baigėsi Samos ir Doko istorija. Pa
maniau, kad norėčiau laimingos pabaigos. O kas gi nenorėtų?
Bet pastaruoju metu pastebėjau, kad laimingos pabaigos retai
pasitaiko.
Vis dėlto pradėjau skaityti.
Penkiasdešimtas
Dženifere, brangioji,
ilgesys, kurį jaučiau Dokui, tarpais darėsi nepakeliamas. Tu
gali tai įsivaizduoti. Kartais jis trukdavo ištisus mėnesius. Ir
štai kas nutiko toliau. Kiekvieną vasarą būdavo dešimt dienų,
kurios mane iškankindavo labiau nei visos kitos. Tomis dieno
mis Čarlzas su savo draugeliais išsibelsdavo į Airiją žaisti golfo,
nors aš nežinau, ką jie ten dar veikdavo, nes nugirsdavau viso
kių gandų. Kol jo nebūdavo, aš tik ir tegalvodavau apie Doką.
Nepajėgiau negalvoti, o gal ir nenorėjau.
Prisimenu vieną šeštadienio rytą 1972-ųjų rugpjūtį. Čarlzas
buvo Kilkenyje, o aš išsiruošiau į Leik Dženyvą.
Viena pati, kaip visada.
Džipo galas buvo prikrautas aptvarų elniams, aš sustojau
pasipildyti degalų. Jaunasis Džonis Mastersonas tą vasarą
dirbo degalinės prižiūrėtoju. Vos tik jis spėjo pripildyti mano
baką, į kitą degalinės eilę įsuko ir sustojo Doko automobilis.
Kai tik jį pamačiau, mano širdis ėmė daužytis. Taip būda
vo visada, gal ir dėl to, kad mus siejo tiek daug paslapčių, bet
labiausiai todėl, kad mes buvome stipriai vienas kitą įsimylėję.

Padaviau Džonui dešimties dolerių banknotą, ir kol jis ieškojo
grąžos, iš automobilio išlipo Dokas. Jis priėjo prie mano džipo.
Dieve, jis buvo tikras gražuolis, Džene, jo šypsena būtų sušil
džiusi bet kurią širdį. O dar tos jo akys.
- Padaryk man malonę, Sami, - tarė jis. - Nesipriešink šį
kartą. Kai tik aš išsuksiu, važiuok paskui mane.
Dokui iš paskos važiavau SO-uoju keliu kokias dešimt mylių,
paskui jis pasuko į pagrindinį greitkelį. Kai pasiekėme Alpaino
slėnio kurortą, pastatėme savo automobilius greta, ir aš persė-
dau į keleivio vietą šalia jo. Šito norėjo Dokas? Na, ir aš taip
pat.
Iš karto puoliau jam į glėbį.
- Aš tavęs pasiilgau. Dieve, nežinau, kiek dar galėsiu šitaip
kentėti, - prisipažinau.
Kai Dokas prabilo, jo balsas suvirpino kiekvieną mano kūno
ląstelę.
- Žinau, kad apie tai mes jau esame kalbėję daugybę kartų,
Samanta. Gal tai ir negerai, bet man jau nebesvarbu. Man
penkiasdešimt. Myliu tave labiau už viską pasaulyje. Noriu
būti tik su tavimi. Prašau, pažadėk, kad važiuosi su manimi.
Dabar pat, Samanta.
Dženifere, pasijutau lyg būčiau metų metais gniaužusi kva
pą ir pagaliau pradėjusi kvėpuoti. Staiga man pasitaikė proga.
Tereikėjo jos nepaleisti. Dabar galėjo išsipildyti tai, apie ką aš
jau seniai svajojau, bet nedrįsau tikėtis.
- Gerai, - sušnibždėjau, glausdamasi prie Doko skruosto. -
Sutinku važiuoti su tavimi. Bet važiuokime iš karto. Kol dar
nespėjau persigalvoti.
Penkiasdešimt pirmas
Dženifere,
niekas kitas to nežino - tik tu.
Mes su Doku ilgai šitaip apsikabinę sėdėjome automobilių
stovėjimo aikštelėje. Tikriausiai norėjome bent kiek nusiramin
ti. Neturėjau nė menkiausio supratimo, kur važiuosime, bet po
kelių minučių mes jau buvome kelyje.
Visą kelią nepaleidome vienas kito, bet šimtai įvairiausių, be
protiškų minčių kirbėjo man galvoje. Kas bus, jei mus pagaus?
Ką tai reikštų mudviejų ateičiai? Ar galėsime mudu su Doku
kartu pabūti visą savaitgalį?
Važiavome aštuonias valandas, kol automobilio priekiniai
žibintai nušvietė užrašą: SVEIKI ATVYKĘ Į KOPER HAR-
BORĄ, MIČIGANO VALSTIJĄ.
- Na štai, - tarė Dokas.
Aš stipriai suspaudžiau jo ranką ir pasistiebusi pabučia
vau jį. Na štai, padaryta. Noriu tik tau priminti, kad Koper
Harborasyra pačiame Mičigano valstijoje esančio Kivino
pusiasalio gale, iš trijų pusių jį supa Aukštutinis ežeras. Tai pri
trenkiančio grožio kampelis. Oras rugpjūtyje jau buvo vėsus, o

aš vilkėjau tik šortus ir berankovius marškinėlius. Dokas nusi
vilko švarką ir apgaubė mano pečius.
- Tai „Plėšrūnų medžioklės" namelis, visai mažas, tik ypatin
gas, - tarė jis man. - Jau seniai norėjau tave čia atsivežti.
Aš nusijuokiau.
- O aš norėjau su tavimi važiuoti, nesvarbu kur. Bet čia tik
rai gražu.
Nuėjome į pagrindinį pastatą ir užsiregistravome. Nea
bejoju, kad atrodėme labai įsimylėję, ir tikrai tokie buvome,
Dženifere. Paprastai man nepatinka poros, kurios atvirai rodo
jausmus, bet aš pati negalėjau to paslėpti, Dokas taip pat.
Iš pagrindinio namelio išėjome į mums paskirtą kambarį, ir
aš Doko nebepaleidau. Naktis buvo pilna garsų: girdėjosi ūka
vimas, švilpimas, gyvūnų užmintų šakų traškėjimas pomiškyje.
Bet man rūpėjo vien tik Dokas, buvimas greta jo ir tai, kas
vyksta su mumis dabar. Visą savo gyvenimą aš buvau vien tik
su Čarlzu, ir matai, kuo tai baigėsi.
Pagaliau mėnulio nušviestoje proskynoje, išklotoje pušų
spyglių kilimu, išvydome savo namelį. Burna man staiga
išdžiūvo, o Dokas ilgai krapštėsi, kol atrakino duris. Man
drebėjo kojos. Plačiai atvėręs duris, jis truktelėjo mane sau į
glėbį.
- Pagaliau, - tarė Dokas ir nusišypsojo.
Mes pasibučiavome ir pradėjome vienas nuo kito traukti
drabužius. Dokas mane glostė ir bučiavo taip, kaip aš dar
niekada nebuvau patyrusi. Jei tau nusibodo tai skaityti, pereik
prie kito laiško, bet man tada buvo nepaprastai gera. Aš tiesiog
tirpau jo rankose, išsisklaidė visos mano abejonės. Jaučiausi
esanti patraukli ir norima, graži ir net nusimananti lovoje. Nie
kada nežinojau, kad gali būti taip gera, nes nieko net panašaus
nebuvau patyrusi. Jaučiausi esanti gyva, laisva ir geidžiama.
Pasijutau esanti moteris ir mėgavausi tuo kiekvieną akimirką.
Pagaliau Dokas delnais suėmė mano veidą ir atidžiai pa
žvelgė man į akis.
- Tu net nežinai, kokia esi graži, juk nežinai? - paklausė jis
lyg nustebęs dėl mano naivumo.
- Ne, - pasakiau jam, - tikrai nežinojau. Kol nesutikau
tavęs.
Penkiasdešimt antras
Dženifere,
prisimenu keletą tikrai pikantiškų smulkmenų, jų net ir tau
neatskleisiu, bet ta naktis su Doku buvo visa, ko aš kadaise
troškau, ir net daugiau. Pabudau jo glėbyje ir pirmą kartą per
tuos metus, kiek prisimenu, pasijutau esanti pati savimi.
- Labas rytas, Samanta, - sušnibždėjo jis. - Tu vis dar to
kia pat graži kaip ir vakar.
Dokui buvau Samanta - tik jam.
Kitas dvi dienas daugiausia laiko mudu leidome savo
namelyje. Tiesą sakant, niekur nenorėjome eiti. Viskas
mums buvo nauja ir nepatirta, o vienas kito pažinimas teikė
didžiulį džiaugsmą. Antrąją naktį mus pabudino telefono
skambutis.
Įsikibau Dokui į ranką ir suvirpėjau. Niekas nežinojo, kad
mes čia. Negi mus surado Čarlzas?
- Labai gerai. Ačiū, - pasakė Dokas į ragelį.
Tai man atrodė dar paslaptingiau. Nesupratau, kodėl jis
šypsosi, jei jį pažadino iš gilaus miego be penkiolikos antrą.
- Renkis, Samanta, - tarė jis, ieškodamas savo drabužių. -

Tau patiks. Iš dalies todėl mes čia ir atvažiavome.
Dženifere, ar gali įsivaizduoti. Tu tik pamėgink įsivaizduoti,
ką mes tą naktį veikėme.
Mes truputėlį pavažiavome automobiliu, paskui ėjome
pėsčiomis, galiausiai susėdome ant milžiniško akmens luito ir
žiūrėjome į Aukštutinį ežerą. Sėdėjau apsikabinusi rankomis
kelius. Dokas apglėbė mane per pečius ir mudu nuo Kanados
skyrė tik ta didžiulė lygaus ežero platybė. Buvo be kelių minu
čių trečia valanda ryto.
Mes žiūrėjome, ir prieš mūsų akis per visą horizontą nu
sidriekė žalias švytintis kaspinas, netrukus jis tingiai pakilo
aukštyn ir virto permatoma, mirguliuojančia virš vandens
uždanga. Jos apatinis kraštelis nušvito rausvai, paskui plyks
telėjo dar purpurinė ir mėlyna skraistės, ir atrodė, kad dangus
siūbuoja ir virpa.
- Kažkas nugirdė vandenį, - aiktelėjau. - Arba regiu haliu
cinacijas.
Dokas nusijuokė.
- Tai aurora borealis'. Nemaža žmonių žino tą pavadini
mą, bet net neįsivaizduoja, kaip tai atrodo. Dabar, Samanta,
mes būsime ją matę. Na, argi ne nuostabu ?
Ta akimirka buvo nepamirštama. Mainėsi visas dangus, ir
kai vilnijanti uždanga užslinko virš mūsų, ryškūs šviesos taškai
ėmė suktis verpetais lyg vėjo malūnėliai. Dokas pasakojo, kad
pašvaistę sukelia saulės išspinduliuotas elektronų srautas, susi
dūręs su dujų atomais.
- Tas susidūrimas ir priverčia dujas išskirti šviesos srautus.
* aurora borealis - Šiaurės pašvaistė (vert. past.).

JAMES PATTERSON □ SAMOS LAIŠKAI DŽENIFEREI H"
Šviesos spalva priklauso nuo dujų rūšies. Deguonis nušvinta

žaliai ir raudonai, vandenilis ir helis nudažo šviesą mėlyna ir
purpurine spalvomis. Natris šviečia geltonai. Tai lyg neono švie
sos, tik be jokių vamzdelių, - tarė Dokas. - Tai gamtos neonas.
Apkabinau jį ir sušnabždėjau:
- Ačiū, kad parodei man visa tai.
Dokas gūžtelėjo pečiais.
- Aš tik pasistengiau, kad mudu nepramiegotume ir visa tai
pamatytume.
- Tegu tai niekada nesibaigia, - sušnibždėjau, prisiglaudusi
prie jo skruosto.
Ir tikrai nesibaigė. Tą naktį mes su Doku mylėjomės ant
akmens luito po žvaigždėtu dangumi. Dženifere, tai buvo ne
kūniška, nežemiška patirtis, ir aš patariu išbandyti „laukinį
neoną“visiems, kurie dar turi sieloje romantikos.
Net jei ir nemano, kad turi.
Penkiasdešimt trečias
Brangi Džene,
atėjo sekmadienio rytas, pabudau nuliūdusi ir apimta bai
mės. Norėjau palikti Čarlzą. Tyrinėdama Doko veidą, žiūrėjau
į jį miegantį, į jo vešlius šviesius, vietomis pasidabruotus plau
kus. Įsidėmėjau, kaip atrodo Dokas, ir išgyvenau, kad jau atėjo
laikas. Laikas rankioti prisiminimus.
- A š nemiegu, - tyliai tarė jis. - Tik galvoju užsimerkęs.
-A p ie ką?
- Apie viską, ką mes šį savaitgalį veikėme. Apie tave. Tu gra
žesnė ir už Šiaurės pašvaistę.
Aš nesiskundžiau nė vienu žodžiu, nė vienu žvilgsniu.
Bet Dokas suprato.
- Neliūdėk, Samanta, - tarė jis. - Juk mes praleidome patį
nuostabiausią savaitgalį.
- Aš noriu būti su tavimi, - tariau jam. - Nenoriu, kad gy
ventume atskirai. Manau, nepajėgsiu to pakelti.
- Tu skaitai mano mintis, - pasakė Dokas. - Aš apie tai
galvoju jau daugybę metų. Tas mudviejų padalytas gyvenimas
gali, na, tiesiog velniškai įsiėsti. Kai Sara sirgo, kai jau žinojom,
kad ji neišgyvens, aš jai pažadėjau, kad užauginsiu mūsų sū
nus taip, kaip ir jai patiktų. O tu, tu turėtum skirtis su Čarlzu,
o jis nesutiktų, juk taip ?
Uždėjau pirštą Dokui ant lūpų, bet ne todėl, kad nenorėjau
girdėti jo šnekant, bet todėl, kad mačiau, kaip jam tai skaudu.
- Kai tu galėsi, - tariau, - aš tavęs lauksiu. Reikia tik pa
sakyti dar vieną dalyką, ir pasakysiu. Aš tave labai myliu. Jau
čiuosi taip, lyg būtum išgelbėjęs man gyvenimą.
- Myliu tave, Samanta.
Dieve, kaip man patiko tai girdėti. Kai mes atsisveikinome
su užeigos šeimininkais ponu ir ponia Lundstromais, buvau lyg
apsvaigusi, ir tas svaigulys nepraėjo beveik iki pat Leik Dženy-
vos. Prisimenu, kad visą kelią laikiausi įsitvėrusi Doko rankos.
Įsukome į Alpaino slėnio kurorto automobilių stovėjimo
aikštelę. Tai buvo toks neapsakomas nusivylimas, tokia širdį
plėšianti akimirka. Mes ilgai sėdėjome apsikabinę Doko auto
mobilyje, vis dar laikėmės vienas kito.
- Reikia važiuoti, Samanta, - pagaliau tarė jis.
- Aš jau tavęs pasiilgau, o tu dar net nenuvažiavai, - su
šnibždėjau. - Prašau tavęs, tu irgi manęs pasiūk.
- Kaip tai gražiai skamba, - tarė man Dokas. - Myliu tavo
nuolankumą.
Tada mes paskutinį kartą pasibučiavome, vyliausi, kad tai
nebus paskutinis mudviejų kartas. Man teko sukaupti visą savo
stiprybę ir valią, kad jo glėbyje nepradėčiau verkti visu balsu it
kūdikis. Ir aš išsilaikiau neverkusi.
Mano džipas stovėjo ten pat, kur ir buvau palikusi. Įsėdau
į automobili bet viskas, prie ko liečiausi, atrodė netikra. Atsi
sveikinome abu paspaudę automobilių signalus ir išsukome į

greitkelį. Praleidau jį važiuoti pirmą.
Važiuodama viena pati atgal į Leik Dženyvą, galvojau apie
Šiaurės pašvaistę ir apie tai, kad netenku Doko, ir kaip man tai
pakelti. Verkiau visą kelią iki pat namų.
Penkiasdešimt ketvirtas
VARGŠELĖ SAMA. Vėjas su lietumi parginė mane iš priebu

čio į vakaro prieblandoje tamsėjantį namą. Dariau langus ir
nuo palangių šluosčiau jau iškritusius lietaus lašus, o Samos
vienatvė, tas netikėtas jos gyvenimo liūdesys lyg įsikabino į
mane. Mąsčiau apie jos atsisveikinimą su Doku, ir tos mintys
mane sugrąžino prie Brendano. Kur jis dabar? Lauke baisus
oras. Pliaupia lietus, o jis per šitokią liūtį važiuoja.
Likusius Samos laiškus padėjau ant lentynėlės virš židinio,
greta seno marmurinio laikrodžio - staiga dar kai ką prisimi
niau. Turėjau išsiųsti straipsnį iki šeštos valandos. Visai pamir
šau apie skiltį.
Įsitaisiau mėlyname aksominiame sofos glėbyje, įsijungiau
savo nešiojamąjį kompiuterį ir ėmiau žiūrinėti, kokių užrašų
turiu atsidėjusi atsargai. Nė viena pastaba neatrodė tinkama
išplėtoti į pusaštunto šimto žodžių rašinį, bet po poros valan
dų, atrodo, iš pačių smegenų užkaborių staiga išplaukė viena
išganinga mintis.
Tai buvo tokia puiki mintis, kad, tiesą sakant, negalėjau su
prasti, kodėl taip ilgai ji man neatėjo į galvą.
Pakėlusi telefono ragelį surinkau numerį, kurį žinojau at

mintinai.
- Debi, man nieko neišeina, - tariau. - Šiuo metu esu tie
siog netinkama rašyti į Trib, nes nesu atvira savo skaitytojams.
Sunku visa tai paaiškinti. Taip sunku, kad nė nemėginsiu.
Pasakiau savo redaktorei, kad labai apgailestauju, bet man rei
kia atostogų. Tik nepasakiau kodėl. Nenorėjau Debės užuojau
tos ir neprisiverčiau paaiškinti, kas nutiko Šamai ir Brendanui.
Padėjusi telefono ragelį, pajutau, kaip mane užplūsta neri
mas. Jaučiausi, lyg stovėčiau ant stačios uolos krašto ir žvelg
čiau žemyn į tamsą ir nežinomybę.
Man vis tiek reikėjo tą vakarą aplankyti Šamą, bet lietus
pliaupė be perstojo, užstodamas ežerą, net medžius šalia namo.
Jau buvau benusigaunanti prie savo „Jaguaro", tik mano dėme
sį patraukė automobilio signalas. Brendanas! Jis vairavo savo
juodąjį džipą iš už namo per purvinas skersgatvio balas.
Nuleidęs šoninį stiklą, jis nusišypsojo, ir iš karto viską pa
miršau.
- Dženiferrrre. Aš grįžau. Lietus siaubingai pylė visą kelią
nuo pat Čikagos.
Man buvo ta-a-aip gera matyti besišypsantį Brendano veidą.
Štai tau ir paaiškinimas, Debi! Tai jo šypsena. Aš perbėgau į kairę
ir pro atvirą mašinos langą įkišau varvančią, nuo lietaus saugo
mą geltono neperšlampamo apsiausto, alkūnę.
- Ei, drauguži, ar galima pas tave į vidų? Turiu naujieną.
Sama atsigavo iš komos.
Penkiasdešimt penktas
- TU JĄ PAMILSI. Su Sama dabar daug įdomiau, kai ji

atgavo sąmonę, - tariau Brendanui mums važiuojant į ligoni
nę. - Manau, kad ir tu jai patiksi. Arba ji apsimes, kad tu jai
patinki.
Brendanas pradėjo juoktis.
- Kas tave įgėlė, - paklausė jis.
- Na, aš ką tik perskaičiau liūdną pasakojimą, o paskui staiga
pamačiau tavo besišypsantį veidą. Keistas, įdomus sugretini
mas. Aš taip pat išėjau atostogų. Dabar aš paplūdimio dykinė
toja, kaip ir tu.
Ir mes su Brendanu tai patvirtindami sumušėme delnais.
Įėjome į Samos palatą ir - o kas gi čia? - dešimtys blizgančių
Mylar balionų ir plevėsuojančių kaspinų kabojo nuo lubų, ant
stalelių dėl vietos varžėsi celofanu apsuktos pintinės vaisių ir
įmantriausios gėlių puokštės. Akivaizdu, kad Leik Dženyvoje,
o gal ir visame Viskonsine ir Ilinojuje, jau pasklido žinia, kad
Sama atgavo sąmonę. Man buvo smalsu: gal kurie nors balio
nai ir gėlės nuo Doko?
Ji vilkėjo ligoninės chalatą mėlynais dryžiais. Jos veido oda vis

dar buvo pilkšva, bet plaukai jau sušukuoti. Pamačiusi mus abu ji
nusišypsojo. Laikėsi gana gyvai, beveik taip pat kaip visada.
- Sveiki. Sveika, Dženifere. O kas šis gražuolis? - paklausė ji.
- Tai Brendanas. Aš tau pasakojau apie jį, bet gal tu nepame
ni. Tikrai gražus, ar ne?
Brendanas ištiesė ranką ir paspaudė jai.
- Sveika, Samanta, - tarė jis.
Man net žandikaulis atkaro. Negalėjau suprasti, iš kur jis
žino. Samanta ?Visai kaip laiškuose. Juk šitaip visada ją vadino
Dokas.
- Ar aš kartais jūsų nepažįstu? - paklausė Sama. - Jūs pana
šus į - na, žinote, į ką.
- Savo dėdę Šėpą? - paklausė Brendanas. - Tiesiog spėju.
- Kaip tik į jį, - tarė ji. - Žinoma, esate panašus į jį.
Brendanas, paspaudęs rankenėlę, pakėlė Samos lovą per porą
padalų, arčiau prie lovos prisitraukėme porą kėdžių. Sama pra
dėjo mums pasakoti, retkarčiais susipainiodama, apie tai, kaip
ji praleido dieną. Paskui vėl nukreipė žvilgsnį į Brendaną. Vėl
atrodė šiek tiek sumišusi.
- Man viskas gerai, - tarė ji ir mirktelėjo man.
Ir vėl pažvelgė į Brendaną.
- Girdėjau, kad jūs labai geras gydytojas, Brendanai. Tai ko
dėl atsisakėte vilties? - paklausė Sama. - Kaip jūs galite be ko
vos palikti tokį nepaprastą žmogų, Dženiferę?
Mačiau, kad Brendanas loštelėjo atgal, lyg jam kas būtų su
gnybęs nosį, bet greitai vėl atsitokėjo.
- Tai geras klausimas, ar ne? Tą klausimą aš ir pats sau nuolat
užduodu.
Mūsų su Sama akys susitiko. Nežinau, kaip jai tai pavyko,

bet jos klausimas tikrai pataikė į dešimtuką. Tai bent, ačiū tau,
Sama.
- Kaip jūs, Samanta, ir sakėte, aš esu gydytojas. Dauguma
mūsų yra linkę vadovautis logika. Gal mes net per daug pasi
kliaujame logika, ypač spręsdami savo pačių problemas. Noriu
mėgautis ta man dar likusia laiko atkarpa, mums dar likusiu lai
ku, suprantate? Nenoriu nė sekundės praleisti veltui. Nė vie
nos sekundės. Ar jums tai neatrodo prasminga?
Sama, kurį laiką atidžiai žvelgusi jam j akis, linktelėjo.
- Skamba protingai, - tarė ji. - Sunku ginčytis su šia filo
sofija.
- Ačiū, - tarė Brendanas.
- Na ir ką? - ištariau ir drąsiai nusišypsojau.
Samos akys stabtelėjo ties Brendami.
- Kovok, - sušnabždėjo ji. - Aš kovojau.
Penkiasdešimt šeštas
KITOS KELIOS DIENOS turbūt buvo pačios geriausios ir

įsimintiniausios mano gyvenime. Aš labai stengiausi jas pragy
venti nuo pirmojo aušros tvyksnio iki tol, kol akys pačios ims
merktis. Staiga jos man tapo pačios prasmingiausios. Turėjau
daugybę laiko prisibūti ir su Sama, ir su Brendanu.
Brendanas mėgo viską apmąstyti iš naujo perkratydamas,
bet jam taip pat patiko rimčiausius apmąstymus apvainikuo
ti kuo nors juokingu, pasišaipant iš savęs, o visa tai atitiko ir
mano pačios gyvenimo sampratą. Supratau, kad jis yra labai
dosnios, linkusios dalytis su kitais prigimties. Jis nebuvo per-
nelyg globėjiškas, tačiau, kai tik man prireikdavo, visada būda
vo šalia.
Kas kartą, pažvelgusi jam į akis ar iš tolo jį išvydusi, negalė
jau atsikratyti minties, kaip beprasmiška, baisu ir neprotinga,
kad jam lemta netrukus mirti. Norėjau ginčytis dėl jo apsi
sprendimo, bet negalėjau su juo kovoti. Jis buvo per daug ža
vus, per daug mielas; be to, šitaip būtume švaistę mūsų bend
ravimo laiką.
Mes kasdien ėjome plaukioti, net lietui lyjant. Lankėme

Šamą, kartais net po tris kartus per dieną, ir ji susidraugavo su
Brendami. Jie turėjo tikrai daug ką bendra. Su Brendami eida
vome į ilgus pasivaikščiojimus ir kas vakarą kartu vakarieniau
davome. Dieną mes ne kažin ką valgydavome, bet vakarienė
visada būdavo ypatinga.
Išskyrus tuos blynus su šilauogėmis, Brendanas nebuvo ge
ras virėjas - nors jis prisiekinėjo, kad galėtų tapti vidutinioku,
jei tik daugiau padirbėtų. Todėl aš gamindavau, o jis dengdavo
stalą ir plaudavo indus. Tvarkydamasis jis vilkėdavo tuos Rau
donojo Kryžiaus gelbėtojo marškinėlius, su kuriais man labai
patiko.
Mums labai patiko šokti pagal mėgstamų kompaktinių
plokštelių ar tiesiog radijo muziką. Man patiko, kad jis mane
laiko apkabinęs, kad esu arti jo, patiko klausytis, kaip Brenda
nas niūniuoja kokią nors dainą - kad ir „Pakalbėkime apie tai“.
Arba Džil Skot dainuojamą „Ar tu meni", arba kitas - „Bran
gusis mažylis Džeimsas", „Logiška dainelė", „Blogesnio ne
būna", „Praleiskime nakt) drauge". Ir dešimtis kitų - roko ar
baladžių - ne taip ir svarbu, kokių.
Jos buvo mūsų dainos, mūsų vasaros dainos.
Vieną sekmadienio vakarą Brendanas užmigo anksčiau už
mane, todėl aš nusinešiau j virtuvę vieną paskutinių Samos
laiškų ryšulėlių. Neseniai suskaičiavau visus laiškus - jų buvo
šimtas septyniasdešimt. Ilgiausias buvo arti dvidešimties pus
lapių; trumpiausias - vos kelių pastraipų. Jau buvau perskai
čiusi mažiausiai tris ketvirtadalius visų laiškų. Samos palikimo
man. Greitai baigsiu visus.
Sėdėjau prie virtuvės stalo, virš mano galvos ryškiai plieskė
šviesa, ir skaičiau dar vieną senelės aprašymą.
Brangi Dženifere,
kai mudu su Doku grįžome iš Koper Harboro, mūsų atskir-
tis tapo dar sunkesnė, nei aš maniau. Daug sunkesnė. O tai
reiškė, kad mes buvome labai įsimylėję, iki ausų įsimylėję. Bet
tai aš ir taip žinojau. Tą rudenį kartą susiskambinę vėlai vaka
re mes abu nusprendėme: mums vėl reikia pabūti drauge.
Bet ir vėl teko laukti mėnesių mėnesius, ir kai birželį Čarlzas
surengė sau dar vieną golfo (ar kokią ten) išvyką, aš taip pat
susirengiau. Ir išsirinkau vietą: Holando miestelį rytinėje Miči
gano ežero pakrantėje.
Kaip ir anksčiau, mes su Doku susitikome Alpaino slėnio
automobilių stovėjimo aikštelėje. Mudu apsikabinome, bučia
vomės ir rodėme dantis it paaugliai, žiūrintys į povandeninį
gyvenimą. Tada leidomės į kelią. Kelionė truko dešimt va
landų: dvi valandos automobiliu, paskui keturios valandos
automobilių keltu Badger, plaukimas juo jau savaime buvo
mažytės atostogos.
Aš vėl norėjau nebesiskirti su Doku. Mudu persisvėrėme per
turėklus ir žiūrėjome, kaip laivo variklių sukelti vandens verpetai
vis tolina mus nuo gyvenimo tikrovės. Laivo restorane išgėrėme
karšto šokolado ir mažytėje kino salėje pirmą kartą drauge
pažiūrėjome „Rožinępanterą". Išlipome į krantą užkaitusiais
veidais, o širdys dainavo. Mes labai vienas kitą mylėjome, ir mu
dviejų savaitgalis Mičigane buvo dar nuostabesnis už pirmąjį.
Nilas Saimonas dar nebuvo parašęs savo pjesės „Kitais metais
tuo pačiu metu", o mudu su Doku visa tai jau išgyvenome.
Dženifere, ketinu sutraukti visa, pabrėždama tik įstabiau
sias ir liūdniausias akimirkas.
Kitą vasarą Čarlzas į savo kelionę susirengė liepos mėnesį,
ir vėl netrukus po jo išvykimo mes su Doku irgi susirengėme.
Važiavome į šiaurę, bet tąkart Dokas mane tikrai nustebino. Jis

buvo išnuomojęs mums jachtą Viskonsino valstijoje, La Kro
se - tai vieta, kur suteka trys upės: La Krosas, Juodoji upė ir
Misisipė. Išplaukėme ir po pusantros valandos išlipome maža
me Minesotos valstijos miestelyje Vabašoje. Mudu atšventėme,
vaišindamiesi keptu fazanu, keptomis pupomis, moliūgų ban
delėmis ir obuolių pyragu su brendžiu. Turbūt tai buvo pačios
gardžiausios mano valgytos vaišės. Ir vėl išplaukėme atgal, į
valčių prieplauką La Krose, kur apsistojome nakčiai. Įsitaisėme
dvivietėje kajutėje po viršutiniu deniu. Kitą rytą prausėmės ant
denio, spygaudami po vandens purslais. O vėliau prisidėjome
prie įvairiausių, kiek tik vaizduotė išneša, renginių flotilės kas
metinėje Upės šventėje. Iki vėlaus vakaro ant vandens grojo
muzikantai, leidofejerverkus, visur buvo pilna laimingų vaikų.
Ir mudu su Doku. Keturias dienas jaučiausi lyg danguje ir visai
nenorėjau grįžti į žemę. Bet, aišku, turėjau grįžti.
Ketvirtoji mūsų metinė išvyka turėjo būti įstabiausia kelionė
į Niujorką, ir aš jos nekantriai laukiau visus devynis mėnesius.
Išsipirkome kambarį Plaza viešbutyje su langais į Centrinį par
ką, bilietus į du spektaklius Brodvėjuje, gavome vietas ložėse
Yankee stadione, užsisakėme staliukus restoranuose. Svajojo
me, kad tai bus pats nuostabiausias mudviejų kartu praleistas
laikas.
Belaukiant skrydžio O’Hero oro uoste, mane pastebėjo Čarl
zo klientai, kurie turėjo bilietus tam pačiam reisui į Niujorką,
ir pašaukė vardu. Aš vos neapalpau ir tirštai nuraudau.
Dokas vos už kelių jardų nuo mūsų vartė New York Times,
ir pastebėjo, kad aš sveikinuosi su Henesiais ir paistau jiems
pasakas, jog išlydžiu draugę, skrisiančią kitu reisu. Dokas iš
karto suprato, kas vyksta, ir pasišalino. Kai tik buvo galima,
mes vėl suėjome draugėn. Nusprendėme į Niujorką nebeskristi

ir pasukome prie jo mašinos. Mano širdis buvo sudaužyta į
šipulius.
- Na, pakliuvome šįkart į spąstus, - tarė Dokas.
Jis įjungė mašinos variklį.
- A š pamelavau Henesiams, - tariau. - Jie tikrai papasakos
Čarlzui. Mums geriausia iš karto sukti namo.
Dokas liūdnai linktelėjo, atbulas išvairavo iš automobilių
stovėjimo aikštelės ir išsuko iš oro uosto. O buvo toks gražus
rytas, skaistus ir daug žadantis. Kaip apmaudu. Man galva
spengė nuo skaudaus nusivylimo - jau sukome nuokalne įsilieti
į pagrindinio kelio srautą.
- Žinai, - tariau, - turiu kitą sumanymą.
Dokas plačiai nusišypsojo.
- Žinojau, kad sugalvosi, Samanta. Vis tiek nebūčiau tavęs
vežęs namo.
Penkiasdešimt septintas
Dženifere,
Lundstromai akivaizdžiai nustebo, kai temstant mes pabel-
dėme į jų namelio duris, bet kartu ir apsidžiaugė•, išvydę mus, ir
davė kambarį. Gavę raktą, mudu su Doku patraukėme pažįs
tamu, mėnulio apšviestu taku, o jis skambėjo nuo miško garsų.
Nekantravau kuo greičiau atsidurti Doko glėbyje. Mes ir taip
jau praradome pusę dienos.
Prisiminsiu tai, kol gyva būsiu. Vos mes pasukome, kur ta
kas daro vingi keliuko vidury išdygo iš atžalyno išniręs šešėlis.
Nesupratau, kas tai, bet buvo didesnis už arklį ir bjauriai smir
dėjo. Tas kažkas subliovė ant mūsų! Turbūt ir mes jį išgąsdino
me. Mudu su Doku sustingome, o žvėris nukaukšėjo sau taku ir
nusileido šlaitu žemyn.
- Tai briedis, - tarė Dokas, galiausiai nuo žemės keldamas
mūsų lagaminus ir žibintuvėlį. Nuskubėjome į namelį. Aišku,
kad neužmigome. Kiek vėliau tą Briedžio Naktį mes jau kvato
jome iš netikėto susitikimo O’Hero oro uoste. Ir nusprendėme,
ką darysime toliau, kad ateityje tai niekada nepasikartotų.
Nuo tos dienos mes leidome savo nugvelbtus savaitgalius Miči

gano Aukštutinio ežero pusiasalyje. Maikas irMadži Lunds-
tromai tapo gerais mūsų draugais, o namelis Koper Harbore
su lauko akmenų židiniu miegamajame ir vaizdu į Aukštutinį
ežerą tapo mūsų slėptuve.
Toli namuose niekas šitos mūsų paslapties nesužinojo, Dže
nifere. Niekas nė neįtarė apie mus su Doku, apie mūsų dvigubą
gyvenimą.
Ir tu nedrįsk niekam apie tai pasakoti.
Ir nesugalvok aprašyti to jokioje savo skiltyje.
Ar, neduok Dieve, knygoje.
Penkiasdešimt aštuntas
Brangi Diene,
tai nutiko prieš ketverius metus, tik negalėjau tau papasako
ti, ką tada išgyvenau. Iki pat šiol.
Buvo žvarbi kovo mėnesio naktis, Čikagoje snigo minkštai ir
gausiai. Vėjas staugė it sužeistas žvėris. Mes su tavo seneliu jau
ruošėmės eiti miegoti, tik jis paprašė, kad nueičiau jam nupirkti
butelį anyžinės. Jam nevirškino, tad manė, kad stiprus gėrimas
apramins skrandį. Anksčiau padėdavo.
Aš visuomet nedelsdama atsiliepdavau į Čarlzo reikmes ir
kaip įmanydama juo rūpinausi, nepaisydama, kaip jis elgiasi
su manimi. Reikėjo skubėti, nes parduotuvę turėjo greit užda
ryti. Todėl iš karto išėjau į sniegą ir vėją. Kartais Čarlzas mane
vadindavo „patikimąja Sama“ir visada manėsi esąs meilus, o
ne maloningas.
Kaipo dvidešimties minučių grįžau, tavo senelis gulėjo lovo
je miręs.
Džene,jis atrodė taip pat, kaip jį palikau išeidama; apsivil
kęs Henri Bendel pižamą, peleninėje dar smilko jo Macanu-
do, o televizorius rodė naktines žinias. Mane vis dar nupurto

mintis, kaip greitai jis pasimirė. Infarktas jį ištiko tikriausiai
taip, kaip staiga sprogusi padanga bloškia automobilį į telefono
stulpą. Nelieka nieko.
Mes nė vienas nežinojom, kad jo širdis nesveika. Bet Čarl
zas niekada nežiūrėjo, ką valgo, geria ar rūko, o ypač mėgo
užsibūti vakarodamas. Dženifere, nors buvo visko, apie tai aš
rašiau šiuose laiškuose, mudu susilaukėme vaikų ir vaikaičių,
turėjome daugybę bendrų prisiminimų. Kai žvelgiau į mirusįjį,
mačiau veidą to jaunuolio, su kuriuo susipažinau prieš daugelį
metų. Sąmojingo vaikino, kuris kariavo, kutio nemylėjo tėvai
ir kuris sunkiai grūmėsi už savo vietą po saule. Prisiminiau
mūsų pirmųjų bendro gyvenimo metų lūkesčius, galvojau apie
savo meilę, kurią norėjau skirti Čarlzui, ir, žinoma, būčiau jam
atidavusi.
Kaip liūdna. Bet kartais gyvenimas tiesiog taip susiklosto.
Penkiasdešimt devintas
KITĄ RYTĄ ilgai ir jausmingai kalbėjomės su Sama apie mano

senelį ir apie Doką. Tai buvo pats širdingiausias pokalbis nuo
tada, kai Sama atsigavo iš komos, ir ji kasdien darėsi vis pana
šesnė į save.
- Vakar vakare perskaičiau dar kelis laiškus, - tariau vos tik
pas ją įžengusi. - Darau taip, kaip tu ir prašei, iš karto skaitau
tik po kelis. Vakar skaičiau apie tai, kaip mirė mano senelis
Čarlzas. Tai mane pravirkdė, Sama. O tu verkei? Laiške apie
tai nerašei.
Sama paėmė man už rankos.
- Aišku, kad verkiau. Mano širdis buvo pilna meilės Čarlzui,
tik jis jos nepriėmė. Daugeliu atžvilgių jis buvo šaunus žmogus,
bet dažnai ir pernelyg užsispyręs. Turbūt dėl tos skriaudos, ku
rią jam padarė tėvas ir dėdė, jis daugiau niekuo nebepasitikėjo.
Net nežinau, Dženifere. Matai, Čarlzas man nepasakojo savo
gyvenimo istorijos.
Man akys pasruvo ašaromis. Buvo taip liūdna to klausytis.
-J is visuomet buvo man geras, Sama.
166 JAMES PATTERSON □ SAMOS LAIŠKAI D Ž E N I F EREI
- Žinau, Dženifere. Žinau, kad buvo geras.

- Tačiau kartu ir reiklus, visada turėjome laikytis senelio
Čarlzo elgesio taisyklių ne tik Čikagoje, bet ir čia, prie ežero.
Sama pagaliau nusišypsojo.
- O, gali man nė nepasakoti apie Čarlzo gero elgesio taisyk
les. Jas žinau atmintinai. Ir viską apie jo reiklų charakterį.
Pažvelgiau jai į akis, norėdama viską suprasti.
- Tai kodėl tu jo nepalikai?
Sama tik nusišypsojo.
- Baik skaityti laiškus, ir tada mudvi pasikalbėsime dau
giau. Tik atmink, jie ne tik apie mane - tie laiškai ir apie tave,
brangute.
Tai mane prajuokino.
- Samos taisyklės?
- Ne taisyklės, Dženifere. Bet kitoks mano pasirinktas ke
lias. Kitoks požiūris.
- Ir tu neketini man pasakyti, kas tas Dokas, ar ne?
- Ne, neketinu, Dženifere. Skaityk laiškus. Gal ir pati atspėsi.
Šešiasdešimtas
MES SU BRENDANU kas vakarą temstant eidavome plau

kioti. Tą vakarą aš pasirodžiau vilkėdama mėlynu su raudo
nais apvadėliais Speedo varžybų maudymosi kostiumu - vis
kuo panėšėjau j Didžiojo dešimtuko plaukimo čempionę,
nors ja ir nebuvau. Brendanas buvo apsivilkęs juodas bok
sininko trumpikes - šios jam puikiai tiko, nes buvo ne per
plačios.
- Atrodai tikrai gerai, - tariau jam. - O gal nedera šitaip sa
kyti? Na, bet nesvarbu.
- Tai tu gražiai atrodai, - tarė Brendanas, ir jo veidas neį
prastai surimtėjo. - Tu esi žavi moteris, Dženifere.
Aš jau senokai negirdėjau tokių komplimentų, ir beveik
ėmiau jais tikėti. Žinoma, man patiko girdėti malonius žodžius
apie save. O ir kam tai nepatinka? Gal Kameron Dias jau yra
įkyrėję komplimentai, bet tik ne man.
- Tiesiog stulbinamai graži, Džene. Galėtum būti kino
žvaigždė, - kalbėjo jis toliau.
- Nepergirk, - tariau jam. - Čia ir sustokim.
168 JAMES PATTERSON □ SAMOS LAIŠKAI DZENIFEREI
- Atsiprašau, bet aš kaip tik taip manau. Tai vieno vyro nuo
monė. Kiti pažvelgę į tave išvys, ak, nežinau, miela Rožyt.
- Tu vis tiek giri.
- Bet aš matau gražiausią pasaulyje merginą.
Papurčiau galvą.
- Ne, Brendanai. Tikrai persistengi. Atsitrauk šiek tiek. Tik
n e per daug.
- O kaip dėl ežero? Pati gražiausia prie ežero?
Gūžtelėjau pečiais šaipydamasi.
- Galbūt. Šitokiu metu, kai prie ežero tuščia.
- Na, tai sutarta - gražiausia mergina prie ežero!
Ir tada Brendanas pasileido bėgti taip garsiai klykdamas -
kaip giltinės šūkį. Atrodė, tarsi jam skaudėtų. Jis atsispyrė ir
šoko į vandenį, aplenkęs mane kokiu žingsniu.
Bet tik per žingsnį.
- Kas paskutinis pasieks plūdurą... - suriko jis atsigręžęs.
- Pasieks plūdurą - ir ką?
- Tas didžiausias nevykėlis pasaulyje!
- Gerokai perdedi.
- Didžiausias nevykėlis Leik Dženyvoje! Visame tame plo
te, kiek aprėpia akys!
- Pirmyn!
Mes skrodėme vandenį, įnirtingai irdamiesi. Jaučiausi gerai
ir pamaniau, kad šįkart atsiliksiu mažesniu atstumu nei visada,
o tai, žinoma, bus didelis laimėjimas. Po kurio laiko išnirau iš
vandens prie plūduro. Mano nuostabai, Brendanas įsitvėrė į
vandenyje besisupantį plūdurą keliom sekundėm vėliau nei aš.
Nusipurčiau vandenį nuo veido ir plaukų.
- Taip nesąžininga. Tu leidai man laimėti, - sušukau.
Brendanas įdėmiai žiūrėjo man į akis. Šypsojosi, bet jo

žvilgsnyje šmėkštelėjo ir dar šis tas.
- Ne, Dženifere. Neleidau.
Šešiasdešimt pirmas
KITĄ DIENĄ be perstojo lijo, ir Brendano nebuvo jau kelias

valandas. Turiu pasakyti, kad jis ėmė kelti man nerimą. Bijo
jau, kad kurį nors kartą jis nebesugrįš, kad jam gali labai pablo
gėti arba staiga gali aptemti sąmonė vairuojant, kad gali nutikti
kažkas labai bloga. Lietus jau perėjo į lengvą dulksną, ir apie
ketvirtą jo automobilis įsuko į kiemą.
Nekantravau kuo greičiau jį pamatyti, todėl išbėgau laukan
į lietų ir pabučiavau pro atvirą mašinos langą. Aš buvau tokia
laiminga, matydama Brendaną.
- Kur tu buvai, - paklausiau. - Pabudau rytą septintą ir ta
vęs neberadau.
- Buvau susitaręs su gydytoju Čikagoje. Tu knarkei atmetus
žavią galvutę. Pamaniau - tegul sau miega.
Aš susiraukiau.
- Aš niekada neknarkiu.
- Žinoma, kad neknarki. - Brendanas pasiuntė man šypsnį.
Bet aš jam neleidau nusukti kalbos.
- Ką sakė gydytojas?
Brendanas sumirksėjo, aiškiai svarstydamas, ką man pasakyti.

- Auglys didėja, - pagaliau tarė jis. - Nekokios naujienos.
Nors nėra ko per daug stebėtis.
Jis uždėjo ranką sau ant kairės veido pusės. Pirštais patapš
nojo skruostikaulį.
- Aš darausi nebe toks judrus, Dženifere. Aptirpsta veidas.
Nejaučiu šitos vietos.
Aš paglosčiau jo skruostikaulį.
- Deja. Ir čia nejaučiu. Bet man patinka tavo prisilietimas.
Man tu visa patinki, Dženifere. Niekada šito nepamiršk.
Brendanas sunkiai iškėlė kojas iš automobilio. Jis vos ne
parpuolė. Tai mane suglumino, staiga supratau, kokia sunki
jam turėjo būti visa diena. Bet jis nusišypsojo, o paskui palietė
mano skruostą.
- Man reikia truputį numigti. Žadu eiti pas Sepą. Pasimaty
sime vėliau, Džene.
- Kaip jautiesi? - paklausiau.
Norėjau palaikyti Brendaną už parankės, padėti jam, bet bi
jojau, kad tai jam gali nepatikti.
- Žinoma, gerai. Tik pavargau. Jaučiuosi gerai. Tik reikia
pamiegoti.
Buvo dar tik ketvirta valanda dienos, bet vis tiek atsiguliau
greta Brendano. Norėjau būti šalia, jausti jo prisilietimą, norė
jau, kad jis žinotų, jog esu čia dėl jo. Mane buvo apėmusi klaiki
baimė, gal pirmą kartą suvokiau, kad aš neteksiu Brendano, pa
jutau, kaip tada bus, ir tiesiog nekenčiau to jausmo.
- Ačiū, - sušnabždėjo jis. - Pavargau.
Jis užmigo.
Brendanas miegojo neramiai. Keletą kartų per miegus jis su
gniaužė kumščius. Po kokių penkiolikos minučių jo akys staiga
atsimerkė, ir jis atrodė lyg apsvaigęs.
- O, Dieve, Dženifere. Atrodo, buvau užsnūdęs, ar ne? Jau

čiuosi lyg nukritęs nuo stačios uolos.
Paklausiau, ar jam kur nors skauda, bet užuot atsakęs jis pa
prašė iš švarko kišenės jam atnešti buteliuką piliulių. Kai grį
žau, jo lova buvo tuščia, ir aš girdėjau, kaip jis vonios kambary
je vemia. Dabar man ėmė darytis tikrai baisu. Šitam nebuvau
pasiruošusi. Brendanas man buvo sakęs ne kartą, kad jo sveika
ta gali pablogėti staiga, bet aš nenorėdavau tuo tikėti.
- Džene, Percocet mane tuoj atjungs, - tarė jis, pasirodęs iš
vonios kambario. - Aš kietai įmigsiu. Eik namo. Prašau tavęs.
Padaryk tai dėl manęs. Aš tave labai myliu. Ir tu esi pati gra
žiausia mergina - visame pasaulyje, ne tik prie šio ežero. Eik
kuriam laikui namo.
Tai buvo kiek netikėta, bet aš negalėjau - o gal nenorėjau -
su juo ginčytis. Pabučiavau Brendaną į kaktą, į skruostą, tada
atsargiai pabučiavau į lūpas.
- Šitą pajutau.
Jis nusišypsojo.
Tada vėl pabučiavau Brendaną.
Ir vėl.
Iš tikrųjų aš visai nenorėjau liautis jį bučiavusi.
Šešiasdešimt antras
NEGALĖJAU ATSIKRATYTI blogos nuojautos visą naktį.

Šepas buvo išvažiavęs namo j Čikagą, todėl kas porą valandų
vis ėjau pažiūrėti Brendano. Paskui galų gale užmigau Samos
namuose. Jis aiškiai man parodė, kad tą naktį nori likti vienas.
Jaučiau, kad turiu gerbti tokį jo pasirinkimą.
Kai pabudau, buvo jau rytas, o aš gulėjau savo kambaryje.
Pro plonytes užuolaidas į kambarį skverbėsi saulė, ir mintimis
tuoj pat atsidūriau prie Brendano. O galvojau aš apie tai, kad
Brendanas netrukus mirs. Ir aš nieko negalėjau padaryti.
Klausiausi, ar neišgirsiu įprasto šūksnio - ir tada staiga prisimi
niau. Aš juk palikau jį Šepo namuose, užmigdytą skausmą malši
nančių vaistų. Atsikėliau iš lovos ir apsirengiau po ranka papuolu
siais švariais rūbais: skalbyklės sulamdytomis chaki spalvos kelnė
mis ir baltais sportiniais marškinėliais. Be kojinių įgrūdau kojas į
sportinius batelius ir nulipau žemyn į virtuvę.
Pažvelgiau pro langą. Jokio klykiančio nuogalio. Keliuke
spindi džipas. Na, gerai, Brendanas namie. Tai gal bent galiu
paruošti jam pusryčius. Pasukau Šepo namo link.
Įėjau į vidų pro neužrakintas užpakalines duris. Šaukdama

Brendaną vardu peržvelgiau pirmo aukšto kambarius. Nema
tyti jokio ženklo, kad jo būta, todėl nuskubėjau į jo miegamąjį
viršuje iš kiemo pusės. Kambarys tuščias. Lova užklota gražia
balta medvilnine lovatiese.
Prireikė akimirkos susivokti. Brendano namuose nebebuvo.
Nebebuvo ir jo daiktų.
Plačiai atidariau duris į viršuje esančią pastogę, kurią dar vi
sai neseniai Brendanas buvo perdažęs ir užtaisęs, kad lyjant ne
lašėtų vanduo. Iš viršaus apžvelgiau kiemą ir apylinkes. Bren
dano niekur nebuvo matyti.
Mane apėmė baimė, bet stengiausi ją slopinti. Gal Šepas ži
nos, kur Brendanas. Vėl pasileidau laiptais į apačią, sportiniais
batais apautos kojos taukšėjo lakuotomis kietmedžio grindi
mis, akimis karštligiškai ieškojau virtuvėje telefono aparato.
Tada ir pamačiau įminimą - krūvelę daiktų, aiškiai paliktų
man. Sudėta ant baltai laminuoto virtuvės bufeto. Trys daiktai
sustumti į krūvelę; baltas pailgas vokas, mašinos raktų ryšulėlis
ir vizitinė kortelė su raudonu paukščiu.
Cardinal Transport, vietos taksi paslaugų firmos, vizitinė kor
telė.
Raktai nuo džipo.
Vokas, adresuotas man.
Kai paėmiau į rankas tą voką, pajutau, kad jo viduje kažkas
krustelėjo. Praplėšiau vieną kraštą, ir man į delną įkrito Bren
dano laikrodis. Mano širdis apmirė.
Ten pat buvo ir laiškas.
Šešiasdešimt trečias
Brangi Dženifere,
dabar truputis po penkių ryto, ir aš laukiu taksi į oro uostą.
Žinai, jaučiuosi daug vienišesnis, nei įsivaizdavau. Žinau, kad
tau bus skaudu dėl šitokio mano atsisveikinimo, bet prašau
tavęs išklausyti mane iki galo ir tik tada spręsti. Rašau, kol dar
galiu. Yra dalykų, kuriuos noriu tau pasakyti, kol dar pajėgiu.
Jei man pavyks, noriu sumažinti tau skausmą. Tikiu, kad ši
taip geriausia ir kad tai vienintelis man likusi galimybė.
Ar prisimeni, kaip vaikystėje mes gyvenome vien tik laukdami
vasarų? Tą laukimą aš pajusdavau gegužės pradžioje, kai pail
gėdavo dienos, ir vildavausi, kad šią vasarą saulė būtinai pakils
danguje taip aukštai, kad apšvies ir kitą pusę. Kad bus taip, kaip
šiaurės kraštuose, kur nesutemsta visą vasarą. Tada ateidavo
birželis, ir dienos jau tikrai būdavo ilgesnės. Bet po Liepos ketvir
tosios tamsa vėl imdavo priminti save, ir tekdavo vėl susitaikyti
su tuo, kad šviesa ir tamsa yra neatskiriamos.
Visiškai taip pat, Dženifere, aš tikėjausi ir meldžiausi, kad
mums būtų skirta daugiau laiko daryti visa tai, ką norėjome
176 JAMES PATTERSON □ S A MO S LAIŠKAI DŽ EN IF ER E I
kartu nuveikti. Norėjau nesibaigiančios vasaros su tavimi. Bet

juk jau artinasi tamsa, argi ne taip? Juk tokia tikrovė.
Pirmiausia štai ką gyvenime supratau: mudviejų buvimas
kartu buvo geriausia, kas tik galėjo man nutikti, ir aš noriu,
kad šis tikrumo jausmas liktų gražus ir nepakitęs. Aš tave labai
myliu. Ai tave dievinu, Dženifere. Tikrai. Tu mane įkvepi. Visa
širdimi tikiuosi, kad man atleisi ir suprasi, kaip man nepake
liamai sunku šįryt tave palikti. Nepaplaukiojus kartu. Ir ne-
suvalgius penkių žvaigždučių blynelių su šilauogėmis. Tai pats
sunkiausias dalykas per visą mano gyvenimą! Bet širdyje tikiu,
kad elgiuosi teisingai.
Aš tave taip myliu, kad man skaudu net galvoti apie tai.
Prašau tave, patikėk tuo.
Tu esi mano šviesa, mano nesibaigianti vasara.
Brendanas
T R E Č I A DALIS
Atsisveikinimas su
D ženyvos ežeru
Šešiasdešimt ketvirtas
KAI baigiau skaityti Brendano laišką, vos galėjau įkvėpti oro,

o ašaros man per skruostus sruvo upeliais. Negalėjau atsikra
tyti minties, kad buvau kažkaip kalta dėl jo išvykimo. Taip pat
jaučiausi kalta, kam palikau Danielį vieną tą dieną, kai jis žuvo
Havajuose. Užsimoviau ant riešo jo laikrodį. Tada paskambi
nau Šepui į Čikagą, į jo teisinės konsultacijos biurą. Pasakiau jo
padėjėjui, kad man reikia su juo pasikalbėti. Pagaliau telefono
ragelyje išgirdau pažįstamą, raminamą Šepo balsą.
- Šėpai, Brendanas išvažiavo, - vos pajėgiau ištarti.
- Žinau, Džene. Šįryt su juo kalbėjausi. Taip bus geriau.
- Ne, visai ne geriau, - pasakiau. - Prašau, pasakyk man, kas
darosi. Ką jis sumanė?
Šepas numykė, kažką neaiškiai sumurmėjo, o po to pakarto
jo man beveik tą patį, ką Brendanas parašė laiške. Kad jis ne
norėjo, jog aš matyčiau paskutinę jo ligos stadiją. Kad jis mane
myli ir labai nenorėjo manęs palikti. Ir kad Brendanas labai su
nerimęs.
- Turiu jį pamatyti, - tariau Šepui. - Viskas negali šitaip
baigtis. Aš to neleisiu. Šėpai, jei reikės, atvyksiu pas tave į Či

kagą.
Girdėjau, kaip giliai Šepas atsiduso.
- Manau, suprantu, kaip tu jautiesi, bet Brendanas mane
prisaikdino, kad tau nieko nesakyčiau. Aš jam pažadėjau.
- Šėpai, man dar reikia su juo pasimatyti. Ar mano žodis
čia visai nieko nereiškia? Labai neteisinga, kad Brendanas nu
sprendė be manęs, pats vienas.
Ragelyje kurį laiką buvo tylu, ir aš išsigandau, kad Šepas pa
dės ragelį. Pagaliau jis prabilo.
- Aš jam pažadėjau. Tu mane stumi į keblią padėtį. Po galais,
Dženifere... Jis dabar yra pakeliui į Mėjaus kliniką.
Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau.
- Ką tu pasakei? Tai jis gulasi į ligoninę?
- Mėjaus klinika tokiu atveju yra tinkamiausia vieta, - tarė
man Šepas. - Rytoj rytą jam atliks eksperimentinę operaciją.
Šešiasdešimt penktas
SKRANDĮ MAN TAMPĖ traukuliai, kaip ir prieš pusantrų

metų, kai vykau į Oahu salos ligoninę atpažinti Denio kūno.
Tik dabar aš važiavau savo automobiliu, perjunginėdama pa
varas ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, lėkiau I-94-uoju keliu į
pietus iki išsišakojimo. Tada pasukau j I-294-ąjį kelią, O ’Hero
oro uosto link.
Šamai paskambinau mobiliuoju telefonu ir, kiek galėjau, pa
aiškinau jai susiklosčiusią padėtį, o ji man pasakė, kad esu tikra
kovotoja ir kad ji manimi didžiuojasi. Tada, kalbėdamos tele
fonu, mudvi abi apsiverkėme kaip anksčiau.
Esu įsitikinusi, kad į mane tikrai spoksojo žmonės, kai sėdau
į Amerikos vidaus linijų lėktuvą skristi į Ročesterį, į Minesotos
valstiją. Sustingusiu veidu, suglumusi, užtinusiomis raudono
mis akimis.
Maždaug po pusantros valandos jau vairavau išsinuomotą
automobilį Mėjaus klinikos link. Tikėjausi pamatyti Brenda-
ną, o jis buvo ten, kur aš ir norėjau: vienoje geriausių pasaulyje
vėžio gydymo ligoninių.
Šešiasdešimt šeštas
SUKAMOSIOS STIKLINĖS durys stumtelėjo mane j Mėjaus

klinikos pagrindinio Šv. Marijos korpuso vėsų žalią vestibiulį -
milžinišką erdvę aukštomis marmuro sienomis, su atokiau vie
na nuo kitos stūksančiomis kolonomis. Tai čia turėjo operuoti
Brendaną. Žengiau prie registracijos stalo, paaiškinau, kas esu,
ir paklausiau, kaip man rasti Brendano palatą.
Man atsakė: „Gydytojas Keleris šiandien tik užsiregistravo.
Jis atvyks į Šv. Juozapo korpusą rytoj šeštą valandą ryto. Dabar
jo čia nėra."
Tikriausiai mano veide pasirodė begalinis nusivylimas, nes
gal kiek vyresnė nei dvidešimties metų registratorė atsivertė
storą segtuvą. Ji pirštu pervedė sąrašą ir pažvelgė į mane.
-J is minėjo, kad jo gali teirautis.
Nežinojau, nė ką pasakyti.
- Na, taip. Aš ir atvažiavau.
- Gydytojas Keleris apsistojo Colonial Inn viešbutyje, An
trojoje gatvėje šimtas keturiolika, pietvakarinėje miesto daly
je, - tarė ji.
Vos tik gavau adresą, išsinuomotu automobiliu vėl išlėkiau

į kelią. Prabėgo vos kelios minutės, bet mane pristabdė piko
valandos transporto kamščiai. Pagaliau prasibroviau pro susi
grūdusius automobilius - to Ročesteryje nesitikėjau. Dar po
kelių minučių jau stovėjau prie Colonial Inn viešbučio ir virpė
jau it lapas.
Susiradau šimtas keturiasdešimt trečią kambarį ir pasibel
džiau. Viduje nebuvo girdėti jokio garso.
- Brendanai, prašau, - ištariau. - Atvažiavau čia tokį kelią.
Tai Dženifere... gražiausia Leik Dženyvos mergina.
Lėtai atsivėrė durys, o jose stovėjo Brendanas visu šešių
pėdų ir vieno colio ūgiu. Vis dar plačių pečių ir atrodė pati
kimai. Akys šiaurinio dangaus liepos mėnesio mėlynumo. Jis
išskėtė rankas ir apglėbė mane.
- Nagi, sveika, Paukšteli, - sušnibždėjo jis. - Pati gražiausia
mergina Ročesteryje, Minesotos valstijoje.
Šešiasdešimt septintas
- LABAI ANT TAVĘS PYKAU, - pagaliau prisipažinau,

stipriai apkabinusi Brendaną.
- O dabar? O dabar ką tu jauti, Dženifere?
- Tavo žavumas ištirpdė visą mano pyktį.
- Nenumaniau, kad galiu būti žavus, - tarė jis.
- Žinau. Tai juk tavo asmenybės dalis. Kažkas yra tavo akių
mėlynėje.
Minutę ar dvi taip apsikabinę dar palingavome tarpduryje,
paskui paleidome vienas kitą. Tik dabar Brendanas nuleido
akis, ir buvo matyti, kad jo judesiai pastebimai sulėtėję ir ne
tvirti - nuo skausmą malšinančių vaistų ar dėl auglio? Mes pri
sėdome ant kušetės, ir aš sutaršiau jo plaukų sruogą.
- Dabar esi patenkinta? - paklausė jis.
- Ta-a-aip, - atsakiau.
- Dieve, kaip tavęs pasiilgau, - tarė jis, ir mes pasibučiavome.
Tada Brendanas atsilošė ir įsižiūrėjo į lubas. Atrodė, kad jis
yra kažkur toli.
- Nori išgirsti tvarkaraštį? - paklausė.
Linktelėjau galvą. Spėju, tai reiškė, kad Brendanas žino, jog

aš neišvažiuosiu.
Jis padėjo savo ranką ant mano kelio.
- Ligoninėje turiu būti šeštą valandą. Lygiai. Adamas Kols-
kis septintą valandą mane operuos. Jis gana geras chirurgas.
- Gana geras?
-J is tikrai geras. Tiesą sakant, jis yra ddddievas, - tarė Bren
danas. Ir staiga jo veidą nutvieskė įstabioji jo šypsena. - Aišku,
kad man paskyrė geriausią chirurgą.
- Panašu, kad taip ir yra, - pasakiau aš.
Ir pagaliau mano veide suspindo manoji šypsena.
- Turiu tave įspėti, kad po rytojaus operacijos aš atrodysiu
taip, lyg man per galvą būtų kiaurai perėjęs patrankos sviedinys
ir atsimušęs į mūro sieną. Jei viskas bus gerai. Viliuosi, kad tau
tikrai patinka mano žavesys, tas kažkas mano akyse.
- Man tavyje patinka viskas, - tariau. - O ypač tai, kad tu
tam pasiryžai.
Brendanas vėl mane pabučiavo, ir aš tiesiog ištirpau jo glė-
byje.
Tada jis tarė:
- Eime iš čia. Noriu tau parodyti Ročesterį. Tikrai, juk tai
pasimatymas.
Šešiasdešimt aštuntas
PASIMATYMAS. Tai buvo dar vienas malonus žodis, ir jis

man priminė visa, ką mudu su Brendanu turėjome geriausia.
Mus siejo toks pat veržlumas, tokia pat aistra daugeliui dalykų,
bendri interesai; mums abiem būdingas ir savitas žaismingo
humoro jausmas; o juk taip sunku rasti tau tikrai tinkantį žmo
gų. Dieve, kartais tai atrodo net neįmanoma. Ir kai kuriems
žmonėms tai yra neįmanoma.
Aš vairavau, o Brendanas rodė, kur sukti. Už kokių trijų ar
keturių mylių nuo viešbučio, netoli ligoninės, jis man liepė su
stoti, kur tik rasiu laisvos vietos. Tiesą sakant, ta šalutinė gatve
lė, kurioje stabtelėjome, atrodė neįprastai prigrūsta, nors buvo
šiokiadienio vakaras.
- Kas vis dėlto čia yra? - paklausiau.
- Stephen Dunbar alinė, - atsakė Brendanas. - Kai dirbau gy
dytoju intemu, mes kaip tik čia dažnai ir užsukdavome nuleisti
garo. Aš noriu ten tave nusivesti mudviejų pasimatymo proga.
- Į barą? - perklausiau jo. - Į Stephen Dunbar alinę?
Jis linktelėjo.
JAMES PATTERSON □ SAMOS LAIŠKAI DŽENIFEREI 18'
- Žinau, kad šįvakar man nereikia gerti, - tarė Brendanas. -

Bet esu tikras, kad man reikia pašokti.
Baras buvo puspilnis, susirinkusieji atrodė malonūs ir šau
nūs, o kelios poros šoko pagal mano mėgstamą Red Hot Chili
Peppers baladę „Po tiltu".
Brendanas iš karto mane apkabino.
- Man patinka ši daina, - sušnabždėjo jis, glustelėjęs man
prie skruosto.
Ir mes pradėjome šokti.
- O man patinka su tavimi šokti.
- Ačiū tau už Dženiferę, - jis šnabždėjo toliau. - Ji tikra to
bulybė. Aš visada to norėjau iš gyvenimo.
Man tai atrodė panašu į maldą.
- Kartą aš mačiau tave besimeldžiantį. Pro langą, - prisipa
žinau.
- Tai tiksliai ta pati malda, - tarė Brendanas ir mirktelėjo
man. - Aš meldžiausi visą vasarą.
Mes šokome pagal visas lėtąsias melodijas, grojamas automa
tinio patefono, taip pat ir pagal kelias greitąsias, tik lėtai. Visai
nenorėjau iš savo glėbio paleisti Brendano, nė vienai minutei.
- Ar galėtų kas nors būti geriau? - paklausė jis. - Pasimaty
mas su pačia geriausia mano mergina mano studijų metų mies
te, vienoje senųjų mūsų užeigų.
Jaučiau tokį neapsakomą artumą Brendanui, taip stipriai jį
mylėjau, kad visa, kas turėjo įvykti kitą rytą, atrodė neįsivaizduo
jama. Visai nenorėjau verkti, bet akys pačios sruvo ašaromis.
- Nebūk man toks be galo geras, - tariau Brendanui.
- Nereikia jokių ašarų, - tarė jis šluostydamas. - Kam rau
doti? Kam raudonuoti, - nusijuokė jis ir net nusipurtė nuo
savo paties sąmojo.
Brendanas mokėjo juoktis bet kada. Bet kuriuo metu. Pasi

juokti iš visko, net iš šito.
Mes šokome toliau pagal vieną seną Smokey Robinsono ir
The Miracles dainą.
- Kai viskas bus praeityje, - tarė jis, - pakeliaukime, gerai?
Aš nesu buvęs nei Florencijoje, nei Venecijoje. Džene, galima
tiek daug pamatyti - Kiniją, Afriką.
Vėl pravirkau.
- Negaliu susilaikyti. Šiaip nebūnu tokia jausminga, - tariau.
- Na, kad pats laikas labai jausmingas. Pabučiuok mane vėl.
Bučiuok mane visą laiką. Kol tik skambės muzika.
Ir mes vėl bučiavomės. Bet paskui vis tiek grįžome į Colonial
Itin viešbutį, ir aš maniau, kad Brendanas tuoj pat užmigs. Bet
jis neužmigo.
- Kiekvieną dieną nuo pirmojo aušros tvyksnio... - tarė jis.
O aš užbaigiau:
- ...tol, kol mūsų akys ims pačios merktis.
Apie trečią valandą nakties mes vis dėlto užmigome vienas
kito glėbyje, sunėrę rankų pirštus, mano galva ilsėjosi jam ant
krūtinės. Prisimenu, dar pagalvojau: Taip ir turėtų būti. Kaip tik
šitaip. Daug daug metų.
O paskui suskambo žadintuvas.
Šešiasdešimt devintas
BRENDANAS PASILENKĖ ir pabučiavo mane j lūpas. Jis jau

buvo pakilęs ir apsirengęs.
- Kaip tik aušta, - tarė jis. - Pasiruošusi paplaukioti ežere?
- Nereikia pokštų dabar, net ir pačių šmaikščiausių, gerai,
Brendanai?
- Mano šansai su GMB išgyventi trejus metus yra mažesni
negu...
Aš jį nutraukiau:
- Na, gerai, pokštauti nieko bloga, pokštauti sveika.
Persisvėriau per lovą ir pabučiavau jį:
- Aš myliu tave.
- Ir aš tave. Tikriausiai nuo to pirmojo karto, kai išvydau
tave prie ežero. Tu buvai ir dabar tebesi gražiausia mergaitė pa
saulyje. Visame pasaulyje. Supranti?
- Suprantu, - nusišypsojau. - Aišku, tai tik tavo nuomonė.
- Taikliai pastebėjai. Bet šįkart aš neapsirinku.
Manau, kad tokiu metu įstengiau neblogai valdytis. Todėl
nebuvau pasirengusi, kad toks menkniekis mane palaužtų.
Pastebėjau, kad Brendano rankos labai dreba, kai jis pasilen

kė autis naujų savo batų - tie buvo labai panašūs j jo turėtus
suvarstomus Nike sportinius batelius, bet iš tikrųjų kai kuo
skyrėsi. Be raištelių - batai užsegami Velcro lipukais. Brendanas
nebepajėgė užsirišti batų raištelių.
Jis pakėlė akis, pastebėjo, kad žiūriu.
- Man patinka šitie batai.
Staiga man prieš akis iškilo toks vaizdas: vasaros rytas, Bren
danas plaukia per ežerą galingais mostais. O dabar jis negalėjo
net sau batų užsirišti. Man pasidarė labai skaudu dėl jo. Bren
danas žinojo, kas jo laukia: skausmas, pooperaciniai silpnumo
priepuoliai, labai didelė tikimybė, kad gali mirti.
Aš apkabinau jį.
- Viskas bus gerai, - tariau.
Turėjau taip pasakyti.
Netruko nė dvidešimt minučių, ir mes su Brendanu žengėme
iš viešbučio į ūkanotą ryto prieblandą. Jis tyliai pastovėjo, vie
na ranka atsirėmęs į automobilio stogą - vis dar atrodė sveikai.
Gėrė į save neonines mirksinčias kavinukės iškabas, paskui jo
žvilgsnis stabtelėjo ties bažnyčia iš lauko akmens kitoje gatvės
pusėje, atrodė, kad jis stengiasi įsidėmėti kiekvieną kasdienio
gyvenimo smulkmeną.
- Graži užkandinė, graži bažnyčia, labai graži mergina, - iš
tarė jis.
Tada jis atsisėdo automobilyje į keleivio vietą šalia vairuo
tojo. Truputį nerangiai. Girdėjau, kaip spragtelėjo Brendano
segamas saugos diržas - pačiai svarbiausiai jo gyvenimo ke
lionei.
- Važiuojam, mano gražuole. Mums paskirtas pasimatymas
Samaroje arba kitoje panašioje vietoje.
Vieną vienintelį kartą šią vasarą mudu beveik visą laiką ty
lėjome. Tokį ankstyvą rytą iš Colonial viešbučio nuvažiuoti į
Šv. Marijos korpuso požeminį garažą truko vos kelias minutes.
Judančiais laiptais pakilome į pirmą aukštą. Iš ten vitražu puoš
tu koridoriumi perėjome į Šv. Juozapo korpusą, kur Brendaną
guldys ir ruoš operacijai.
Brendanas stabtelėjo ir uždėjo rankas man ant pečių. Jis pa
silenkė ir šitaip laikydamas mane ilgai žiūrėjo man į akis.
- Atrodo, kad mano pokštai baigėsi, Dženifere. Ar neprieš
tarausi, jei dar kartą tau pasakysiu, kad tave myliu?
- Ne. Prašau.
Sakyk, ką tik nori. Tik nepalik manęs.
- Aš tave be galo myliu, Dženifere. Kad ir kas dabar atsitiktų,
man svarbu, kad žinotum, jog man labai labai daug, tiesiog ne
įsivaizduojamai daug padėjai. Tu man suteikei tiek tvirtybės,
kad net įsivaizduoti negali. Tu padarei viską, kas tik įmanoma,
ir dar... Dženifere?
- Žinau, - pagaliau prabilau. - Suprantu.
Dar labiau prie jo prisiglaudžiau. Stipriai užmerkiau akis, bet
ašaros vis tiek riedėjo skruostais.
- Leidi man verkti, - pagaliau sunkiai ištariau.
- Hmm. Taip. Todėl, kad ir aš pats verkiu.
Pažvelgiau jam į akis ir išvydau, kad jis beveik taip pat sutri
kęs kaip ir aš. Brendanas pasilenkė ir pabučiavo mane į skruos
tus, tada akis ir galiausiai lūpas. Man patiko, kaip jis bučiuoja,
man viskas jame patiko. Nenorėjau jo paleisti.
- Visada pritrūksta laiko, ar ne? - tarė jis. - Turbūt jau reikia
eiti. Aš vėluoju, Dženifere.
Kai pakilome į penktą aukštą, priėmimo skyriaus seselė, ap
kūni moteris stipriomis strazdanotomis rankomis, dokumentų
krūvoje surado reikalingus lapus. Pašaukė sanitarą, šis pasiro

dė su vežimėliu. Ir tada ta mintis, kurią nuolat vydavau šalin,
iškilo man galvoje visu aiškumu. Aš galiu daugiau niekada nebe
pamatyti Brendam. Gali nutikti ir taip.
- Myliu tave, - pratariau. - Lauksiu čia, niekur neišeisiu.
Kur dabar stoviu, čia ir liksiu laukti.
Brendanas atsakė:
- Myliu tave, Dženifere. Argi galima nemylėti gražiausios
pasaulyje merginos? Kad ir kas būtų, susitiksim.
Kai sanitaras jau vežė jį vežimėlyje ilgu koridoriumi į ope
racinę, jis vėl nusišypsojo man savo nuostabiąja šypsena ir pa
rodė iškėlęs abiejų rankų nykščius. Paskui dar riktelėjo vieną
tų įžymiųjų savo šūksnių, kuriuos skanduodavo šokdamas į
ežerą.
Suplojau delnais ir nusijuokiau.
- Sudie, - sušukau. - Sudie.
Brendanas atsigręžė ir dar kartą nusišypsojo.
Jau visai prieš dingdamas man iš akių jis dar sušuko:
- Sudie!
Septyniasdešimtas
SUDIE?
Neleisk, kad tai būtų sudie.
Aš susmukau į minkštasuolį koridoriuje prie pat ligoninės
laukiamojo, bandžiau įsivaizduoti, kaip šešiais aukštais žemiau
vyksta operacija. Atvyko Šepas su abiem Brendano tėvais, ku
rių nebuvau mačiusi.
-J is nenorėjo, kad mes atvažiuotume, - tarė ponia Keler. -
Stengiasi, kad mums būtų lengviau. Bent taip mano.
- Visada toks buvo, - tarė Brendano tėvas. - Kartą mokyda
masis vidurinėje mokykloje susilaužė plaštaką ir nieko mums
nesakė, kol ranka beveik sugijo. Beje, aš Endrius. O mano žmo
na Ailin.
Mes visi apsikabinome. Ir Brendano motina, ir tėvas iš karto
pravirko. Mačiau, kaip stipriai jie myli savo sūnų, ir tai mane
sujaudino.
Kita dienos dalis slinko kankinamai lėtai. Kas penkias minu
tes vis žvilgčiojau į Brendano laikrodį, ir atrodė, kad rodyklės
visai nejuda. Brendano tėvas pokštavo, ir tai manęs nestebi
no. Man labiausiai patiko šis jo anekdotas: „Kaip nustatyti, ar

kompiuterių maniakas ekstravertas? Jis žiūrės i jūsų batus."
Kiti lankytojai tai įeidavo, tai išeidavo iš laukiamojo, kai ku
rie jų verkdami, beveik visi ne juokais susirūpinę. Televizoriaus
ekrane be perstojo mirgėjo naujienų programa, CNBC, ESPN
programos.
Laukdama svarsčiau, ar Šepas galėtų būti Dokas. Bet jis ne
pats vienas užaugino savo vaikus. Taigi, Dokas ne jis - nebent
Sama rašydama gudravo.
Apie ketvirtą valandą trumpam išėjau. Pasivaikščiojau po
Ramybės sodą prie Šv. Marijos korpuso - ryškiomis gėlėmis
apsodintos aikštės su šv. Pranciškaus statula. Girdėjau karilio
no koncertą - varpais skambino puikią „Nuostabi malonė"
variaciją. Atsiklaupiau ir pasimeldžiau už Brendaną. Paskui pa
skambinau Šamai ir papasakojau apie šią dieną.
Galop vėl grįžau į laukiamąjį. Pataikiau kaip tik. Praslinko
dešimt valandų nuo to laiko, kai aš atsisveikindama pabučiavau
Brendaną. Pro duris išėjo jaunas gydytojas tamsiais plaukais ir
angelišku veidu. Jis pasisakė esąs Adamas Kolskis. Atrodė per
jaunas, kad galėtų būti chirurgas, ką jau kalbėti apie buvimą
„tikru ddddievu".
Bandžiau ką nors išskaityti iš jo veido, bet tądien mano žur
nalistiniai gebėjimai buvo niekam tikę.
- Viskas praėjo, kaip ir buvo tikėtasi, - tarė gydytojas Kols
kis. - Brendanas operaciją atlaikė.
Septyniasdešimt pirmas
LANKYTOJAI Į INTENSYVIOSIOS SLAUGOS SKYRIŲ

buvo įleidžiami vos kelioms minutėms. Tik po vieną lankytoją.
Kai paeiliui užėjo Keleriai ir Šepas, įėjau aš. Kartu su manimi
pažiūrėti savo ligonio įėjo Adamas Kolskis.
-J is laikosi daug geriau, nei atrodo, - įspėjo mane Kolskis.
Brendanas buvo be sąmonės. Jo galva buvo aptvarstyta,
o veidas tamsiai mėlynas. Gydytojas Kolskis paaiškino, kad
Brendanui buvo atverta trachėja ir prie įvestų vamzdelių pri
jungti aparatai, kurie palaikytų jo gyvybines funkcijas, jei būk
lė staiga pablogėtų.
Vienas vamzdelis buvo įvestas į Brendano nosį, kitas į gerklę;
po lova nuo kateterio nuvestas kabojo maišelis; iš keturaukštės
lašelinių sistemos į veną lašėjo fiziologinis tirpalas ir ramina
mieji. Iš visų pusių kyšojo prijungti elektrodai, kurie keliems
monitoriams siuntė informaciją apie jo organizmo sistemų
veiklą; kraujo spaudimo matuoklis, užmautas ant vienos ran
kos, savaime tai išsipūsdavo, tai subliūkšdavo.
—Jis gyvas, - sušnabždėjau. - Tai svarbiausia.
- Jis gyvas, - tarė gydytojas Kolskis ir patapšnojo man per

petį. - Jis tai padarė dėl tavęs, Dženifere. Jis man sakė, kad tu
verta viso to ir dar daugiau. Pakalbėk su juo. Tu dabar Brenda-
nui gali būti geriausi vaistai, kurių jam taip reikia.
Kolskis išėjo iš palatos, ir aš likau viena su Brendanu. Nusi
ėmiau jo duotą laikrodį ir atsargiai užsegiau jam ant riešo gre
ta plastikinės apyrankės su jo pavarde. Spustelėjau Brendanui
pirštus ir pasilenkiau visai prie pat veido.
- Čia aš, - tariau, norėdama, kad jis išgirstų mano balsą. -
Zinai, man labai patiko kiekviena šios vasaros minaitė, praleista
su tavimi. Bet visų brangiausia man yra šita minutė.
Septyniasdešimt antras
ATRODĖ, kad tos brangios penkios minutės, skirtos man

pabūti su Brendanu, truko vos penkias akimirkas. Laikiau su
spaudusi jo ranką, kol mandagi, bet prieštarauti neleidžianti
slaugytoja mane svirduliuojančią išprašė lauk ir vėl nusiuntė
į laukiamąjį.
Abu ponai Keleriai ir Sepas kvietė mane vakarieniauti, bet
aš jaučiausi visai išsekusi ir siela, ir kūnu. Negalėjau taip iš kar
to imti ir palikti Brendaną. Kai jie išvažiavo, susmukau į fotelį
ir daviau valią ašaroms srūti skruostais. Beveik visą dieną save
tramdžiau, bet dabar jau nereikėjo valdytis. Mano galva buvo
pilna visokiausių minčių ir balsų. Brendanas gali greitai mirti.
Gera linkintys žmonės sakydavo: „Dženifere, tu dar jauna. Ge
dėk, bet kartu galvok ir apie savo gyvenimą. Neužsisklęsk nuo
meilės."
Aš ir neužsisklendžiau - aš mylėjau Brendaną. Meilės aš ne-
atstūmiau, ir matote, kas iš to išėjo. Nusišluosčiusi popierine
servetėle akis, užsižiūrėjau į tuščių kėdžių eiles, apšviestas ne
jaukios blankios šviesos. Už lango gatvė dūzgė nuo automobi-
lių, nenutrūkstamu srautu lekiančių pro šalį, nors eismas jau ir

buvo apmažėjęs. Ligoninėje pasijutau be galo vieniša.
Lėtai slinko minutės. Pagaliau praėjo valanda. Norėjau vėl
paskambinti Šamai, bet jau buvo per vėlu.
Galiausiai pasiraususi rankinėje išsitraukiau paskutinį jos
laiškų ryšulėlį. Patraukiau aptrintą raudoną kaspinėlį ir lyg
vėduoklę išskleidžiau laiškus rankoje. Ant visų jų sumirgėjo
mano vardas, užrašytas jos aiškia, lygia rašysena.
Prie automato nusipirkau puodelį kavos, susibėriau kelis pa
kelius cukraus. Ir smalsiai nuplėšiau voko atlanką.
- Man reikia išgirsti tavo balsą, Sama, - tariau.
Tą begalinę baltą naktį ligoninės laukiamajame pradėjau
skaityti Samos pasakojimo pabaigą.
Septyniasdešimt trečias
Brangi Džene,
o nutiko štai kas - tiesiog viskas per akimirką pasikeitė.
Vieną graudžiai šiltą rugpjūčio dieną Dokas pasibeldė į
mano virtuvės duris, ir vos tik jį išvydau, mano širdis ėmė dau
žytis krūtinėje. Apstulbau ir gal net išsigandau. Dženifere, iki
tol jis juk niekada šitaip nebuvo pas mane atėjęs.
- Ar kas nors nutiko ? - paklausiau. - Ar viskas gerai? Kas
gi atsitiko?
Jis tepasakė:
- Važiuojam pasivažinėti.
- Iš karto dabar? Nei iš šio, nei iš to?
- Taip. Tu puikiai atrodai, Samanta. Turiu tau staigmeną.
- Ar tai gera staigmena ?
- Atėjau pas tave su pačia geriausia iš visų. Jos laukiau jau
daugelį metų.
Kad ir ką jis buvo sugalvojęs, aš tam nebuvau pasiruošusi -
apsivilkusi purviną kombinezoną, įsispyrusi į sodininko klum
pes. Taigi, įleidusi jį į vidų, užlipau į viršų persirengti. Po pen-
kiolikos minučių aš jau buvau su gražia mėlyna linine suknele,

susitvarkiusi plaukus ir net pasidažiusi lūpas.
Pamatęs mane, Dokas nusišypsojo.
- Dieve, nuostabiai atrodai, - tarė jis.
Aišku, jis manytų, kad aš nuostabi net ir tada, jei būčiau
apsivilkusi šiukšlių maišą ir užsidėjusi skardinę nuo tuno ant
galvos. Taip jam ir pasakiau, ir mes abu prajukome, nes tai
buvo tiesa.
Ir tada jis pačiupo mane už abiejų rankų.
- Samanta, šiandien viskas keičiasi.
- O t ų nesiruoši man pasakyti, kas šiandien keičiasi?
- Ne, noriu tau parodyti.
Buvo ne tik smagiai nusiteikęs, bet ir labai paslaptingas,
Džene, todėl buvo dar linksmiau. Aišku, džiaugiausi vien todėl,
kad jį matau, žvelgiau į jo veidą ir regėjau, koks jis laimingas.
Ir žinai ką? Man tikrai patinka staigmenos!
Septyniasdešimt ketvirtas
Dženifere, Dženifere, Dženifere,

visą tą savaitę miestelyje visu smarkumu šėlo Venecijosfesti
valis, gatvės buvo užtvindytos turistų, suvažiavusių prie ežero
į vasaros pabaigos metinę šventę. Dokas pastatė automobilį
municipalinėje aikštelėje per kvartalą šiauriau nuo pagrindinės
gatvės ir į stovėjimo skaitiklį subėrė visą saują monetų. Atrodė,
kad mes išsiruošėme į mugę ir tikrai ilgokai tenai užsibūsime.
- Ar čia ir yra tavo staigmena? - paklausiau. - Nes aš bu
vau girdėjusi, kad mieste vyksta festivalis.
- Sutampa tik vieta, - tarė jis. - Nebūk tokia wisenheimer.
Tai buvo vienas mėgstamiausių Doko žodžių. Net nežinau,
ar tai žodis.
Vaikai spygaudami važinėjosi riedučiais, oras kvepėjo ku
kurūzų spragėsiais ir cukraus vata, ir staiga sukrėtė mintis,
kad dabar kaip tik ta akimirka, kuri, maniau, jau niekada
neateis. Štai mudu su Doku vaikštome susikibę už rankų pa
čiame Leik Dženyvos vidury. Aš žvelgiau į jį su aiškiu klausi
mu akyse.
- Ar tai čia ir yra tavo didžioji staigmena? Iš tikrųjų tai

nuostabu. Gal mes jau nuo nieko nebesislapstome?
Dokas man pasakė, kad jis ką tik nuvežė savo jauniausiąjį į
Vanderbilto universitetą.
- Lizdas pagaliau tuščias. Ponas Mama nebereikalingas, -
tarė jis. - Aš laisvas.
Staiga Dokas čiupo mane į glėbį ir pabučiavo Dievo ir visų
tuo metu buvusių Leik Dženyvoje žmonių akivaizdoje. Jo buči
nyje buvo tiek daug meilės, kad man iš akių pabiro ašaros.
Jis pažvelgė man į akis.
- Įdomu, ar kas nors yra turėjęs tokį meilės romaną kaip
mudviejų, Samanta? Žinai, aš abejoju.
- Gal iš dalies mudviejų romanas dėl to ir yra toks ypatingas.
Saulė maloniai švietė į veidą, oras buvo puikus, o aš supausi
Doko rankose ir jaučiausi tokia gyvybinga - kaip niekad. Buvo
net geriau negu mūsų savaitgaliais Koper Harbore, nes pirmą
kartą mudu buvome visiškai laisvi. Dženifere, aš skridau, nors
per stebuklą kojos vis dar lietėsi žemės, kai mes atsidūrėme prie
Bibliotekos parko.
Ant pylimo, visai netoli vandens, radome laisvą suoliuką.
Stebėjome, kaip nuo Rivjeros dokų atsišvartuoja Lady of the
Lake. Dokas nupirko karštų keptų dešrelių ir alaus iš Veterans
bufeto. Mes užsibuvome dar gerokai po saulės laidos, stebėda
mi apšviestų valčių paradą ir šventės pabaigos fejerverkus.
Ir štai kas stebino labiausiai. Būtų atrodę kaip įžeidimas,
jei nebūtų buvę taip juokinga. Per tą visą ilgą dieną mes su
Doku susitikome ir kalbėjomės su pažįstamais žmonėmis, bet
nė vienas jų nepastebėjo, kad mes abu tiesiog švytime. Aišku, aš
supratau, kodėl jie taip elgiasi. Žmonėms ir į galvą neatėjo, kad
mudu vienas kitą įsimylėję. Koks keistas ir atsilikęs kartais gali
būti pasaulis. Daugybė žmonių net nepripažįsta meilės, nors

meilė yra pats geriausias dalykas, kuris jiems gali nutikti.
Pasisukusi į Doką, pasakiau jam, kaip stipriai jį myliu ir
kad didesnės staigmenos nebūčiau galėjusi nė įsivaizduoti. Jis
prisitraukė mane arčiau.
- Laikykis, Samanta. Diena dar nesibaigė.
Septyniasdešimt penktas
Po šventės važiuojant miestelio pakraščiu Doko automobilis

maloniai murkė. Aš vis dar neįminiau, kas vyksta. Tol, kol
neįsukome į Jerkizo observatorijos automobilių aikštelę. Buvo
taip ramu, kad girdėjau tik čirpiančius svirplius ir gal dar savo
pačios kraują, mušantį smilkiniuose.
Dokas nuo galinės sėdynės pačiupo languotą antklodę, ir
kaip kadaise, prieš daugelį metų, pirštų galiukais perbėgome
veją priešais įspūdingąjį pastatą. Doko draugas buvo mums
palikęs raktą sienos plyšyje tarp plytų. Palypėjome tris laiptata-
kius iki didžiojo skliauto ir patekome į tamsą.
- Ar pasiruošusi? - paklausė jis.
Nusišypsojau ir jaučiausi galinti padaryti bet ką.
- Aš tam pasiruošusi jau daugybę metų.
Pasišvietęs rašiklio lempute, jis rado svirtį, kuri grindis pakė
lė į tokį aukštį, kad iki teleskopo okuliaro beliko vos kokios pen
kios pėdos. Tada jis ėmėsi rankenų ir suktuvų skliautui atverti,
ir pasirodė platus dangaus ruožas.
- Pažvelkį visa tai, Samanta. Tu tik pažiūrėk. Tai rojus.
- O, Dieve, - tik tiek tepajėgiau tuokart ištarti, nes jaučiausi

pakerėta.
Dokas stovėjo už manęs, uždėjęs rankas man antpečių, ir
mes žvalgėmės pro didžiausio pasaulyje lęšinio teleskopo objek
tyvą. Iš tikrųjų rodės, kad žiūrime į rojų. Dangus mažų ma
žiausia buvo akinamas. Nežinojau, į ką žiūrėti pirmiausia, bet
mano žvilgsnį pagavo dėmėtas raudonas apskritimas sidab
rinio dolerio dydžio.
- Tai Marsas, - tarė Dokas.
Dokas man papasakojo, kad tą naktį Marsas ir Žemė, skrie
dami savo orbitomis, atsirado vienas priešais kitą, ir Marsas
atsidūrė tarp Žemės ir Saulės. Jis man parodė ledo kepures
ašigaliuose, tamsias dėmes, vadinamas limbo ūku, ir tai, kas
galėjo būti dulkių audros, siaučiančios planetos paviršiuje po
jos ūkanotu rožiniu dangumi.
- Paskutinį kartą taip arti Žemės Marsas buvo tada, kai
Naujojoje Gvinėjoje urviniai žmonės vis dar šalo, laukdami,
kol kas nors išras ugnį, - tarė jis.
Tada Dokas patiesė antklodę ant kietų medinių grindų ir
pasikvietė mane. Susėdome, suglaudę pečius. Žinojau, kad ar
tėja kažkas gera, bet neturėjau nė mažiausio supratimo, kas tai
galėtų būti.
- K ą ? - sušnibždėjau.
- Aš vis laukiu tinkamos akimirkos, - tarė jis. - Juk tikrai
esi sakiusi, kad mėgsti staigmenas, Samanta.
Septyniasdešimt šeštas
- Samanta, man labai pasisekė, - tarė Dokas švelniai. - Aš

tave suradau kiek per vėlai, bet myliu tave labiau už viską pa
saulyje, ir štai dabar tu mano glėbyje. Tu pati tikriausia mano
draugė, sielos bičiulė, mano patikėtinė, mano brangioji, mano
meilė. Man nepatinka, jei tavęs nėra šalia. Vis dar negaliu pati
kėti, kad tave suradau arba kad tu mane suradai tame nelabai
vykusiame Raudonojo Kryžiaus pobūvyje. Tikrai negaliu tuo
patikėti, Samanta, bet štai dabar esame čia.
Vis dar nesupratau, kur viskas krypsta, bet mano širdis ėmė
nevaldomai daužytis. Visą tą laiką, kiek pažinojau Doką, jis
man sakydavo, kartais pačiais gražiausiais žodžiais, ką jis
man jaučia, bet ta naktis buvo lyg ir ypatingesnė, aistringesnė,
labiau jaudinanti ir gražesnė - o tai, mano nuomone, yra pui
ku. Jis man parodė mažą dėžutę, ir aš į ją pašviečiau rašiklio
lempute.
- Atidaryk, - tarė jis.
Atidariau, ir mano akys išsiplėtė iš nuostabos. Dėžutėje
buvo žiedas su safyro akimi, o aplink ją spindėjo mažyčiai
JAMES PATTERSON □ SAMOS LAIŠKAI DŽENIFEREI 20 7
nuostabūs deimantai. Aš sulaikiau kvėpavimą, bet visai ne dėl

tos priežasties, apie kurią tu pamanei. Kažkada seniai - vieną
vienintelį kartą - aš jam šį žiedą parodžiau Tiffany parduotu
vėje Čikagoje. Man tada jis be galo patiko, o dabar pravirkdė.
Negalėjau patikėti, kad Dokas tai įsidėmėjo ir kad dabar jį
man dovanoja.
Jis užmovė žiedą ant mano piršto, o tada tarė:
- Aš tave nepaprastai myliu, labiau už viską... Ar tekėsi už
manęs, Samanta?
Mano akys vėl išsiplėtė iš nuostabos, Dženifere. Doko veidą
rėmino dangus ir žvaigždės virš mūsų. Aš jį apkabinau ir stip
riai prisiglaudžiau. Sąžiningai sakau, niekada šito nesitikėjau,
niekada nedrįsau pagalvoti, kad taip galėtų būti.
Man buvo sunku kalbėti.
- Ir aš myliu tave labiau už viską. Kokia laimė, kad suradau
tave. Žinoma, kad tekėsiu. Būčiau kvailė, jei nesutikčiau.
Ir tada ištariau tikrąjį Doko vardą, pakartojau jį keletą kar
tų, o į mudu iš viršaus žvelgė žvaigždės, ir atrodė, kad viskas
visatoje klojasi kuo puikiausiai, po galais.
Septyniasdešimt septintas
Perskaičiusi paskutinį, tikrą nuostabą keliantį Samos laišką,

užmigau. Bet, vajetau, man kilo daugybė klausimų, kuriuos
būtinai užduosiu Šamai, kai tik grįšiu į Leik Dženyvą. Arba pa
skambinusi jai iš viešbučio. Kodėl ji taip ir neištekėjo už Doko?
Kas jiems nutiko?
Pabudau, nes kažkas švelniai judino man ranką ir kvietė
mane vardu. Pro laukiamojo langų veidrodinius stiklus skver
bėsi ryto šviesa. Virš manęs buvo palinkęs Adamas Kolskis.
—Labas rytas, Dženifere. Būtume tau radę ir patogesnę vietą
pamiegoti, - tarė jis.
—Kaip Brendanas? - iš karto paklausiau.
—Jis, kaip ir tu, išmiegojo visą naktį. Kol kas nieko negaliu
žadėti, bet kojų pirštus jis judina, —tarė gydytojas. —Prisimena
savo pavardę, taip pat ir tavo. Tiesą sakant, jis tavęs jau teiravosi.
Tai man iš karto suteikė žvalumo ir pastatė ant kojų.
—Ar galiu jį aplankyti?
—Aišku. Todėl ir atėjau pas tave. Noriu, kad tu pakalbėtum su
Brendanu. Reikia sužinoti, ar jis tikrai tave atpažins. Eime.
Kolskis, „tikras ddddievas", atidarė suveriamąsias duris į ne

didelę Brendano palatą Intensyviosios slaugos skyriuje.
—Duodu tik penkias minutes, —pasakė jis.
Įslinkusi į palatą, pro gydytojo Kolskio petį išvydau Bren-
daną. Jo dešinėje rankoje buvo frotinis skudurėlis. Paėmiau tą
skudurėlį ir įspraudžiau savo ranką jam į delną.
—Čia aš, Dženifere, —sušnibždėjau. - Ar jau pasiruošęs
mudviejų rytiniam plaukiojimui ežere?
Brendanas nieko neatsakė, ir nė kiek nenustebau, bet vis dar
buvo neaišku, kokia jo būklė. Man buvo sunku įsivaizduoti,
kiek operacija jį paveikė.
—Aš čia. Norėjau, kad tu tai žinotum. Taip pat ir tu esi čia.
Kažką nerišliai vapėjau, bet nekreipiau į tai dėmesio, o Bren-
danui, manau, irgi buvo vis tiek. Jei jis apskritai galėjo atpažinti
mano balsą.
Tada, man taip stovint prie jo lovos, įvyko stebuklas arba
bent jau man taip pasirodė. Brendanas suspaudė man ranką,
labai nestipriai, bet per visą mano kūną perbėgo virpuliukai.
Palenkiau galvą.
—Aš čia, Brendanai. Nekalbėk. Aš kalbėsiu už mus abu. Aš
čia, mano meile.
—Ar tu tikra?
Staiga kilstelėjau galvą ir vėl pažvelgiau į Brendaną. Dieve,
jis prakalbo.
—Aš čia, —tariau, o balsas man strigo nuo jausmų antplū
džio. Brendanas prakalbo. - Ar jauti mano ranką? Tai aš spau
džiu tavąją.
—Nematau tavęs, —kimiai sušnibždėjo jis.
—Tai todėl, kad tavo akys užtinusios ir užmerktos.
Jis ilgokai tylėjo, ir jau pamaniau, kad gal jis vėl užmigo.
—Nemaniau... kad man tai pavyks, - pagaliau tarė Brendanas.

Mačiau, kad jis labai stengiasi nepravirkti, bet vis tiek ašaros
veržėsi pro kietai suspaustus akių vokus.
—Mums viskas bus gerai, —tarė jis.
Staiga mane užvaldė toks visa nugalintis nuolankumo jaus
mas, sumišęs su meile šiam žmogui. Brendanas drąsino mane.
Jis darė tai dėl manęs, net ir dabar, po šios baisios operacijos.
Jo balsas dar aidėjo lyg iš toli, bet tai buvo Brendanas, pats tik
riausias mano vaikinas. Ir jis norėjo kalbėtis.
—Aš galvojau... tu sėdi prieplaukoje... prisidengi nuo saulės
akis... žvelgi į mane... aš nuolat apie tai galvojau.
Pažvelgiau j Brendano veidą, jausdama jam begalinę meilę.
O tada įvyko dar vienas stebuklas. Jo akių plyšeliai prasivėrė. Ir
jis per vargą nusišypsojo - veidas persikreipęs, vis dar veikia
mas vaistų.
Bet man tai buvo nuostabiausia šypsena iš visų, kokias bu
vau gyvenime mačiusi.
—Aš be galo tave myliu, —sušnibždėjau. —O Dieve, tikrai
tave myliu.
—Čia jau nesivaržykim... Aš tave myliu labiau.
Ir kaip tik tada supratau tai, kas dar visai neseniai atrodė ne
įmanoma - Brendanas gyvens.
Septyniasdešimt aštuntas
KELETĄ kitų savaičių viskas gyvenime man tapo neįtikėtinai

vertinga ir įgavo daugiau prasmės. Staiga tapau nuolatine lan
kytoja ir Mėjaus klinikoje, ir Leiklando medicinos centre Leik
Dženyvoje. Man trūko tik dryžuotos savanorio slaugytojo ap
rangos.
Brendanas sveiko kankinamai lėtai, bet savaitė po savaitės
su kiekviena diena jis po truputį stiprėjo. Jis buvo gydytojų nu
mylėtinis - iš dalies todėl, kad kasdien dėvėjo vis kitokią ir kuo
kvailesnę skrybėlę, iš dalies ir todėl, kad pratempė tris savaites
nuo visų slėpdamas, jog yra daug pasiekęs ir geras gydytojas,
bet labiausiai todėl, kad mokėjo taip maloniai elgtis.
Ir vieną lietingą spalio rytą mes buvome iškviesti į Adamo
Kolskio kabinetą Šv. Marijos korpuse. Tas „tikras ddddievas"
parodė mums keletą rentgeno nuotraukų, o paskui tiesiog
tarė Brendanui, kad jau galintis važiuoti namo. Jam dabar re
misija.
—Ir tu, Dženifere, gali važiuoti namo, - pridūrė Kolskis ir
nusišypsojo retai matoma šypsena.
Kitą dieną mes su Brendanu išsiruošėme j Leik Dženyvą. Pa

keliui į Viskonsiną netvėriau džiaugsmu ir net šiek tiek nerima
vau. Mes pamatysime Šamą. Ji grįžo namo, o su ja ir dar kai kas.
Kai jai paskambinau ir papasakojau Brendano naujienas, Sama
pasakė norinti supažindinti mus su Doku.
Ankstyvo spalio niekada nemėgau, nes kiekvieną popietę
saulė vis anksčiau slepiasi už horizonto. Bet šis spalis man buvo
laimingas. Buvau jam dėkinga už daugybę dalykų. Už Brenda
ną, už Šamą, o dabar dar susipažinsiu ir su Doku.
Ir staiga tiesiai prieš mus išniro Samos namas. Pastebėjau se
nąjį Henrio sunkvežimiuką, stovintį sodo pakraštyje. Hmmm.
Brendanas išlipo iš „Jaguaro" ir giliai įkvėpė ežero oro. Aš
garsiai sušukau:
- Sama! Mes jau čia. Pas tave atvažiavo svečių.
Tada Brendanas paleido vieną savo šūkių —ne visu balsu
kaip paprastai, bet ganėtinai garsiai, kad nuo nusvirusių me
džių šakų nuvytų kėkštus.
- Lekiam į ežerą? - pasakė ir nusišiepė.
Žinojau, kad jis vis dar silpnas, bet atrodė gerai, o veide vėl
švietė jo įprasta šypsena.
Kai Sama vis neatsiliepė, įsmukau į namo prietemą jos ieš
koti. Eidama per visus kambarius vis šaukiau ją vardu, mano
balsas skambėjo vis garsiau, o žingsniai aidėjo kietmedžio
grindimis. Pastaruoju metu mane labai greitai pagaudavo bai
mė. Nes buvo tekę per daug sunkių išmėginimų, o gal tiesiog
pastaruoju metu viskas per daug lengvai sekėsi.
- Džene, - išgirdau Brendano balsą iš priebučio. - Ji lauke.
Sama prie ežero.
Širdžiai dunksint, apimta beveik mergaitiško džiugesio, vėl
nudardėjau laiptais žemyn, išpyškėjau pro užpakalines duris
laukan. Pamačiau, kad Sama išsinešusi kėdes po didžiuoju me

džiu, —ir ne viena.
Pavėsyje greta jos sėdėjo vyriškis. Užsidėjęs amerikietiškojo
futbolo auksinio kamuolio kepurę su V raide, kuri turbūt reiš
kė Vanderbilto universitetą, ir tai staiga man viską paaiškino.
—Dokas, —tyliai ištariau. —Juk turėjau seniai susiprotėti.
Septyniasdešimt devintas
KIEK ĮKABINDAMA pasileidau pievele šlaitu žemyn ir kritau

tiesiai į Samos išskėstas rankas. Pasijutau taip puikiai vėl būda
ma čia. Po akimirkos Sama pasisuko j Brendaną ir apkabinusi
ilgai jo nepaleido iš glėbio. Atrodė, lyg visą gyvenimą jie būtų
buvę geriausi draugai.
Tada ji atsigręžė į savo svajonių vyriškį.
—Noriu jus supažindinti su Doku, —tarė ji man. Ir Brenda-
nui: —Tai Džonas Farlis. Tiesą sakant, jis tikrai daktaras. Filo
sofijos, iš Vanderbilto universiteto Teologijos fakulteto. Viskas
gražiai sueina draugėn, Dženifere. Kartais gyvenime taip nu
tinka.
Dieve mano, tai pastorius Džonas Farlis ir yra Dokas, ir jie su
Sama tokia graži pora. Man buvo labai smagu regėti juos šitaip
drauge. Mano širdis nesitvėrė džiaugsmu.
Keturiese mes įsitaisėme senojo klevo šešėlyje.
—Tai bent, —tegalėjau ištarti, nes mano lūpos šypsojosi ne-
susičiaupdamos, stebint kaip Sama su Doku —Džonu —apsi
keičia žvilgsniais ir prisilietimais.
Apkabinau Brendaną, ir jis taip pat sušnibždėjo man į ausį:

—Pritariu —čia tai bent.
Turėjau pripažinti, kad tikrai viskas gražiai suėjo draugėn.
Po valandėlės mes jau skardenome Samos virtuvėje. Dokas
lupo bulves - vyniojosi neįsivaizduojamai ilga ir plona lupena.
Brendanas lukšteno žirnius, kartu ir juos valgė. Aš visur pri
barsčiau miltų.
Pagaliau Sama neapsikentusi tarė:
- Nagi, keliaukite lauk iš mano virtuvės. Leiskite maistą ga
minti profesionalams!
Visi ėmėme juoktis ir būriu sugarmėjome j valgomąjį. Po ke
turiasdešimties minučių padėjome Šamai sunešti valgius ant
stalo. Keptą jautieną, saldžiąsias bulves, svogūnus ir žirnius,
naminius sausainius.
Per pietus uždaviau Džonui Farliui klausimą, kuris jau seniai
kirbėjo man galvoje:
-J ū s pasiūlėte Samantai už jūsų tekėti. O tu, Sama, atsakei,
kad būtum tikra kvailė, jei nesutiktum už jo tekėti. - Pažvel
giau į Šamą, o po to į jį. - Tai kas gi nutiko?
Sama pažvelgė į Doką.
- Na, iš pradžių aš ją prikalbinau tekėti, o paskui nuo to pats
ir atkalbėjau, —tarė jis.
Sama nusijuokė.
—Jis tik pateikė kelis tikslius klausimus ir padarė išvadas. Pa
vyzdžiui, kad ir tokį dėsnį, jog kai kuriems ilganosiams mieste
lyje kils daugybė neaiškumų , jie visa tai aptarinės ir pasmerks. Jie
šaipysis iš mūsų ir tapatins mus su „Erškėčių paukščiais". Negaliu
sakyti, kad man tai būtų labai patikę. Mes buvome per daug įpra
tę prie savo uždarumo. Tai galėjo pakenkti ir Džono kongregaci
jos bendruomenei. Ir tada jam į galvą šovė tikrai puiki mintis.
Jis linktelėjo galvą Samos pusėn:

- Aš tada pasiūliau iš viso niekam nieko nesakyti. Kodėl
mudviejų meilė negalėtų likti tik tarp mūsų? Mes pakalbėjome
ir nusprendėme kaip tik taip ir pasielgti. Juk vis tiek viskas tarp
mudviejų buvo kitaip nei įprasta.
Sama pasilenkė ir paėmė Džoną už rankos.
- Mes su Doku susituokėme prieš dvejus metus vieną rug
pjūčio sekmadienį Koper Harbore, Mičigano valstijoje. Niekas
be judviejų šito nežino.
Mes visi susidaužėme taurėmis:
—Už Samantą ir Doką! —tarėme mudu su Brendanu.
—Už Brendaną ir Dženiferę! —tarė juodu.
Sama mane vėl stipriai apkabino, tą patį padarė ir Dokas.
Paskui jie apkabino Brendaną. Ir dar kokias dvi valandas sėdė
dami prie stalo pasakojome savo istorijas. Žiūrėjome, kaip virš
ežero iš lėto renkasi sutemos, o Dokas mums pasakojo apie
žvaigždes, - tikrai abejoju, ar pats Stivenas Hokingas būtų ga
lėjęs geriau apie tai papasakoti. Jaučiausi neapsakomai laimin
ga ir iki smulkmenų prisimenu kiekvieną to vakaro, praleisto
Leik Dženyvoje, akimirką. Ir visada tai prisiminsiu.
Nes nepraslinkus nė trims savaitėms atsitiko kai kas tikrai
baisaus.
Aštuoniasdešimtas
KAIP SAKE SAMA, kartais gyvenime taip nutinka.

Vieną ankstyvo lapkričio dieną sėdėjau ant senos mėlyno
aksomo sofos Samos svetainėje. Vieną mano ranką laikė Bren
danas, o kitą - Dokas.
- Viskas bus gerai, —sušnibždėjo Dokas, virpančia ranka
braukdamas sau per krūtinę. - Ji saugoma mūsų viduje. Sama
dabar ilsisi ramybėje.
Beveik kas minutę priebutyje pasigirsdavo skėčio bilstelėji
mas į medines grindis, tada sugirgždėdavo veriamos paradinės
durys ir pasirodydavo dar vienas geras Samos draugas, vidun
įleisdamas drėgno vėjo gūsį. Netrukus namas buvo pilnas
žmonių, atvykusių čia iš Leik Dženyvos, Čikagos ir net Koper
Harboro, ir visi jie nejaukiai jautėsi, kad teko čia susitikti tokia
nelaukta proga.
Dairydamasi aplink visur mačiau Samos pėdsakus.
Mano pusbrolio Bobio kūdikiškai žydrose akyse, šeimos
nuotraukose ant sienos ir tetos Valeri ašarotame veide, kai ji
žvelgė pro langą į lietaus čaižomą ežero paviršių. Buvo be galo
21 8 JAMES PATTERSON □ SAMOS LAIŠKAI DŽENIFEREI
liūdna ir net sunkiai įsivaizduojama, kad žmogaus, gyvenime

siejusio tokią daugybę žmonių, paties nebėra tarp mūsų.
Pagaliau Dokas pasilenkė visai arti manęs.
—Jei tu jau gali, pradėkime. Samantai nepatiktų versti visus
laukti. O ir mes neturėtume taip elgtis.
Kai Dokas pradėjo pasakoti apie savąją Samantą —nors ir
neatskleisdamas jų ypatingosios paslapties —prispaudžiau savo
veidą Brendanui prie peties. Dokas atrodė toks drąsus, toks iš
kalbingas, kalbėjo jis ypač jaudinamai - tokio jo niekas iš esan
čiųjų kambaryje neprisiminė. Akimirksniu mano atmintyje
šmėkštelėjo kitų mano mylimų žmonių mirtys: senelio Čarlzo,
mano mamos, Denio. Brendanas laikė mane švelniai apglėbęs,
o aš klausiausi, ką sako Dokas, po to kiti Samos draugai - visi
jie dalijosi brangiausiais prisiminimais ir nutikimais.
Kai stojo minutė tylos, Brendanas pagaliau sušnabždėjo:
—Nagi, Džene. Dabar tavo eilė.
Aštuoniasdešimt pirmas
NEMEGSTU viešai kalbėti ar atkreipti visų dėmesį, bet jau

čiau, kad turiu atsistoti ir pakalbėti. Juk tai buvo mano senelė,
manoji Sama. Eidama į priekį, pajutau vos vos svaigstant galvą,
kaip būna prieš apalpstant.
Atsistojau nugara į ežerą, man iš dešinės kabojo mano mėgs
tama nespalvota Samos fotografija. Peržvelgiau senelės draugų
veidus, mačiau jų liūdnas, bet laukiančias akis. Brendanas pa
drąsinamai šypsojosi man. Dokas pamerkė akį, ir aš pagaliau
nusiraminau.
Šit ką pasakiau:
—Prašau, būkite man kantrūs. Nesu įgudusi kalbėtoja, bet
yra dalykų, apie kuriuos turiu papasakoti. Vaikystėje šiame
name su senele Sama leisdavau pačias nuostabiausias vasaros
atostogas.
Pirmą kartą ištarusi jos vardą staiga užsikirtau. Bet vėliau ne
bekreipiau dėmesio, kad kalbu verkdama, ir tęsiau toliau.
—Mudvi nuo pat pradžių tapome geriausimis draugėmis.
Mes tiesiog puikiai derėjome, sutapo mūsų pojūčiai, mes pa-
našiai žvelgėme į gyvenimą ir mąstėme, juokėmės ir verkėme

dėl tų pačių dalykų. Aš ją mylėjau labiausiai iš visų ir labai ja
žavėjausi.
- Atsigulusi visada jai papasakodavau savo slapčiausias min
tis - Sama sėdėdavo ant mano lovos krašto, tamsoje laikydama
mano ranką. Kartais vaikai bijo tamsos, bet man tamsa patik
davo, bent jau tada, kai greta būdavo Sama.
- Ir dabar jaučiuosi panašiai. Nors Samos nematau, žinau,
kad ji čia yra.
- Ne taip seniai buvau praradusi bet kokį norą gyventi, nes
turbūt negalėjau ištverti to skausmo, kurį kartais tenka gyveni
me patirti. Ir kaip tik Sama po truputį išviliojo mane iš mano
kiauto ir padėjo atsikratyti mane užvaldžiusio liūdesio. Kaip
tik Sama man vėl parodė kelią į meilę. Sama mane suvedė su
Brendanu, ir aš dabar jį labai myliu.
- Bet aš turiu vieną paslaptį, kuria nespėjau pasidalyti su
Sama, todėl pasakysiu ją Šamai dabar. Sama, brangioji - Sa-
manta, turiu tau pranešti šį tą nuostabaus. Mudu su Brendanu
turėsime kūdikį. Tai bus pirmasis tavo provaikaitis.
Tai pasakiusi jau visai apsipyliau ašaromis, bet vis tiek šyp
sojausi. Pažvelgiau į Doką - jis tiesiog švytėjo. Brendanas irgi.
- Argi jūs visi čia esantieji dabar nematote Samos veido?
Kaip jis nušvinta, kaip atidžiai Sama klausosi jūsų —lyg būtu
mėte svarbiausias žmogus pasaulyje?
- Kol kas dar negaliu patikėti, kad ji niekada neišvys mūsų
kūdikio, kad ji kaip nors nesuras galimybės.
- Bet kartu jau spėlioju, ar kūdikis paveldės gražiąsias Sa
mos garbanas. Tas spinduliuojančias žydras akis ir jos stulbina
mą gebėjimą mylėti tokią galybę žmonių, įgyti tokių nuostabių
draugų. Ir tikrai žinau štai ką. Mūsų vaikas sužinos viską apie
savo prosenelę, apie tai, koks ypatingas žmogus ji buvo. Aš pa

pasakosiu viską apie Šamą. Aš gerai žinau, kokia buvo mano
senelė, ir man tai didžiulis turtas.
—Ir savo kūdikį būtinai pavadinsime Samu arba Sama, ne
svarbu, kas gims, sūnus ar duktė.
Aštuoniasdešimt antras
DAR ILGAI tą popietę draugai ir šeimos nariai pasakojo apie

ją; patys artimiausi ir ne taip artimai ją pažinoję —visi liko iki
vėlumos, o kiekvienas naujas pasakojimas atrodė kuo nors
prasmingesnis už jau girdėtuosius. Žinoma, daugiausia nutiki
mų norėjau papasakoti aš. Turėjau Samos laiškus. Tik negalė
jau visiems atskleisti visko, ką žinojau. Tai buvo paslaptis, kurią
žinojo tik Dokas, Brendanas ir aš.
Prieš išvykdamas, jau vakare, prie manęs priėjo Brendano
dėdė. Šepas pasilenkė ir pabučiavo mane j skruostą.
—Norėjau luktelėti, kol viskas aprims, - tarė jis. —Šiandien
tu taip puikiai laikeisi, Dženifere. Man labai patiko tavo žodžiai
apie savo senelę. Sama norėjo, kad tai atitektų tau. Aš laikiau jį
savo biure.
Aš paėmiau iš Šepo baltą ploną voką. Ar tai dar vienas laiš
kas? Ką dar ji norėjo man pasakyti? Dar kokią nors ypatingą
paslaptį?
Pirštais suėmusi atplėšiau voką. Iš jo išėmiau vienintelį po
pieriaus lapą ir ėmiau skaityti.
Brangioji Dženifere,
manau, tai paskutinis mudviejų pokalbis, ir jokiu būdu
nedrįsk dėl to liūdėti. Mes niekada taip nesielgdavome. Kai
mudu su tavo seneliu prieš penkiasdešimt metų nusipirkome
šį namą ežero pakrantėje, jis tebuvo nameliukas akmeningoje
dirvoje, bet su žavingu vaizdu į ežerą. Man išliko daugybė
nuostabiausių prisiminimų, susijusių su šia vieta, tau juk irgi.
Vis dar regiu tave su mama, susiraičiusias ant minkštasuo
lio priešais židinį, kol aš kaip paprastai verdu pietus. Valeri
pagimdė Bobį antro aukšto rytiniame miegamajame, ir judu
abu, tu su pusbroliu, savo pačiūžomis subraižėte virtuvės
grindis. (Juk aš žinojau, kad tai buvo tavo darbas). Prisi
menu visas mūsų vasaras, praleistas sėdint verandoje, bet
labiausiai man įstrigo kartu su tavimi, Dženifere, praleistos
valandos. Tu visada buvai mano „pati geriausioji".
Dabar, rašydama šį laišką, aš žvelgiu pro langą į ežerą. Ne
trukus stos žiema, apledėjusios medžių šakos ims blizgėti, ir
sniegas užklos ežerą tarsi plona nėrinių užuolaida. Jau dabar
imu nekantraudama laukti to meto.
Bet mintimis aš užbėgu į priekį ir galvoju apie pavasarį. Ką
tik perdažytos prieplaukos vėl bus nuleistos į ežerą, sodas nu-
sipurtys sniegą, ir vėl sudygs daugiamečiai augalai. Tik aš ma
nau, kad pasakymas daugiamečiai augalai yra visai niekam
tikęs. Geriau būtų juos vadinti tiesiog ilgaamžiais, nes jie neau
ga amžinai. Net ir tie, patys atspariausieji, kažkuo panašūs į
mane. Todėl ir pradedu ruoštis ateičiai, šiandien pat.
Savaime aišku, man rūpi visi mano mylimi žmonės, bet tau
turiu ypatingą dovaną. Tiesą sakant, ji yra tame pat voke, kar
tu su laišku. Gerai šia dovana pasinaudok - esu įsitikinusi, kad
taip ir padarysi.
Dženifere, mano širdis patyrė pilnatvę, toks pat buvo ir visas

mano gyvenimas. Tai yra nuostabus dalykas. Turiu savo Doką.
Turiu tave, o tu turi Brendaną. Tikrai negalėčiau norėti jaustis
dar laimingesnė. Ar begalima tikėtis daugiau?
Siunčiu tau visą savo meilę, ir atmink - tu esi geriausia
mano draugė, tu esi mano „pati geriausioji" -
Sama
Voke sujudėjo kažkas svaraus, ir vokas išsprūdo man iš ran

kų. Pasilenkiau jo pakelti nuo žemės, tada iš jo išslydo žalvari
nis raktas, pririštas apsitrynusiu raudonu raišteliu prie apskri
tos kartono kortelės.
Pakėliau raktą ir pažvelgiau j kortelę.
Ant vienos jos pusės Sama buvo užrašiusi: Nolvudo kelias
Nr. 23. Dabar šis namas yra tavo, Dženifere.
Ant kitos kortelės pusės buvo trumpas įrašas. Perskaičiau,
ką Sama buvo užrašiusi. Pačius paskutinius jos žodžius, skirtus
man.
Meilė niekada nemiršta.
EPILOGAS
Filmas Šam ai
cS &
Aštuoniasdešimt trečias
MES SU BRENDANU įsitaisėme ant minkštasuolio priešais

gražią ir patogią naudoti moderniausią Sony vaizdo kamerą, -
ši jau nustatyta ir paruošta filmuoti pirmąjį mūsų namų kino
filmą.
Dabar mes Čikagoje, savo naujajame bute su vaizdu į Mi
čigano ežerą, ir mus yra apėmęs džiugus jaudulys. Tai svarbi
mūsų bendro gyvenimo akimirka, tikrai reikšmingas įvykis.
Bent jau mums taip atrodo.
—Jau pasiruošusi? Gerai, jungiu kamerą, - taria Brendanas ir
pašokęs spragteli vaizdo kameros mygtuką.
Pastaruoju metu jis tikrai labai gyvybingas - išgyvena remi
sijos laikotarpį - kaip ir mes visi, ar ne?
- Pradėk tu, Džene, —sako jis. —Tu niekada neieškai žodžio
kišenėje.
—Sveika, Samanta, - tariu aš ir kvailokai šypsausi, mojuoda
ma į kamerą. - Čia tavo mamytė, kai ji buvo trisdešimt penke
rių ir nė kiek nesibaimino pasakyti, kiek jai metų.
Greta manęs pasirodo Brendano galva.
22 8 JAMES PATTERSON □ SAMOS LAIŠKAI DŽENIFEREI
- O aš tavo besididžiuojantis, labai laimingas tėvelis. Juo ta

pau prieš keturiolika dienų ir maždaug vienuolika valandų.
- Mes tave, brangioji, labai labai mylime ir porą kartų per
metus...
- Gal daugiau nei porą kartų, - įsiterpia Brendanas. - Matai,
kokie nevykę aktoriai tavo mamytė ir tėvelis. Tikri vėjo pamu
šalai.
Aš sakau:
- Mes save filmuosime ir mėginsime tau parodyti, kokie
mes, ką mėgstame, apie ką mąstome ir, žinoma, kaip stipriai
tave mylime.
Pažvelgiu į Brendaną, ir jis tęsia toliau tai, ką mes tik apgrai
bomis buvome surepetavę.
- Kad kada nors, kai užaugsi ir nebebūsi tokia sveikutė ir
pasidarysi panašesnė į mudu - ar, greičiau, į mane - galėtum
peržiūrėti šią juostą ir sužinoti, kokie mes buvome. Argi ne
nuostabu?
- Ir kad pamatytum, kokie mes buvome kvailučiai... Taip pat
pamatysi ir tai, kaip mes džiaugėmės turėdami tave —savo duk
rą. Dabar tu kaip tik miegi, moki labai gerai miegoti.
Brendanas ima ploti delnais ir parodo Šamai savo ekrano
žvaigždės šypseną.
- Valio! Puiku, Samanta! Ir toliau šitaip daryk! Nagi, mer
gaite! Saldžių sapnų!
Aš sakau:
- Samanta, tu turi nuostabiausias žydras akis, kvapą gniau
žiantį šypsnį - visai kaip tavo tėvelio - ir mes abu niekaip ne
galime tavimi atsigėrėti.
- Be to, tavo galva yra visai plika, panaši į biliardo kamuo
liuką, bet mama tave rengia rožinės spalvos drabužėliais, kad
nepamirštume, jog tu tikrai esi mergaitė, - šaiposi Brendanas,

bet daro tai švelniai, kaip tik jis moka.
- Ir dar labai įdomus vienas mažmožis, - sakau aš. - Kai tu
gimei, vos tik atėjusi į šį pasaulį, apsidairei aplink it smalsus
paukštelis, pirmą kartą iškišęs snapelį iš savo lizdo. Tu pažvelgei
tiesiai į mane —lyg pasitikrinai, o tada nužvelgei savo tėvelį —ir
jį patikrinai, o tada mus abu apdovanojai savo nuostabiausiu
šypsniu. Žinoma, jei tikėtume tave prižiūrinčiu gydytoju, tu
tikrai negalėjai nė vieno mūsų įžiūrėti, bet mes gydytojo žo
džiais netikime.
- Aš pats esu gydytojas ir tuo visai netikiu, —sako Brenda
nas. —Ar jau sakiau, kad tavo galva plika it kiaušinis?
- Tikrai sakei, —tariu aš. —O dabar pradėkime šį nuostabų
pasakojimą nuo pradžių, nuo pat pradžių, Samanta. Papasa
kosime tau, kaip tu gavai savo vardą. Tai gražus vardas, o pats
pasakojimas dar gražesnis. Ir tu, Sama, esi laiminga šio pasako
jimo pabaiga.
Tada kurį laiką tyliu, ir nors garsiai to nepasakau, pagalvoju:
Meilė niekada nemiršta, Sama.
Patterson, James
Pa377 Samos laiškai D žen iferei: romanas / James Patterson ; iš anglų kalbos
vertė Birutė Bersėnienė. - Vilnius : Tyto alba, 2009. - 229, [ 1] p.
ISBN 978-9986-16-694-8
Jamesas Pattersonas (g. 1947 m .) - Floridoje gyvenantis amerikiečių rašytojas,
kuriam tarptautinę sėkm ę atnešė kriminaliniai romanai. Tačiau J. Pattersonas
garsėja ne tik detektyvais, bet ir romantiškais, jaudinančiais romanais apie šeimą,
meilę, netektį, skausmą ir viltį. Karštai mylima Dženiferės senelė Sama - ligoninėje.
Kad galėtų būti arčiau Samos, Dženifere grįžta į senelės namus, kuriuose praleido
daugybę laimingų valandų, ir supranta, kad prisilietė prie nuostabiausios m eilės
istorijos, kokią tik jai yra tekę girdėti; šią istoriją apie m eilę laiškais pasakoja pati
Sama. Iš senelės, kurios gyvenim as jau baigiasi, anūkė apie m eilę ir viltį sužino
daugiau, nei kada nors galėjo svajoti. Ir tuom et nutinka svarbiausias dalykas: po
m ylim ojo žūties praradusi viltį Dženifere sutinka naują savo gyvenim o žm ogų -
tačiau ir nuostabioje naujos m eilės istorijoje ne viskas lengva ir paprasta...
U DK 820(73)-3
JAMES PA TT ER S O N
SAMOS LAIŠKAI DŽENIFEREI

Romanas
Iš anglų kalbos vertė Birutė Bersėnienė
Viršelio dailininkė Ilona Kukenytė
Tiražas 2000 egz.

SL 1686. 2009 05 25. 5,65 apsk. 1.1.
Išleido „Tyto alba“, J. Jasinskio g. 10, LT-01112 Vilnius,
tel. 2497453, info(2)tytoalba.lt, www.tytoalba.lt
/
Spausdino UAB „Logotipas“, Utenos g. 41a, LT-08217 Vilnius
Perskaičiau, ką Sama buvo u
Pačius paskutinius jos žodžius, S i m i IU3 11ICI11*
Meilė niekada nemiršta.
Jamesas Pattersonas (g. 1947 m.) - Floridoje gyvenantis

amerikiečių rašytojas, kuriam tarptautinę sėkmę
atnešė kriminaliniai romanai. Dabar visame pasaulyje
parduota daugiau nei šimtas milijonų šio autoriaus
knygų egzempliorių. Tačiau J. Pattersonas garsėja ne tik
detektyvais, bet ir romantiškais, jaudinančiais romanais
apie šeimą, meilę, netektį, skausmą ir viltį. Tokios ir
lietuviškai išleistos jo knygos „Siuzanos dienoraštis
Nikolui" bei „Sekmadieniai pas Tifanį".
K arštai m y li m a D ž e n i f e r ė s s e n e l ė S a m a - lig o n in ė j e . K a d g a l ė
t ų b ū ti ar č iau S a m o s , D ž e n i f e r e g r įž ta j s e n e l ė s n a m u s , k u r i u o
se p r a le id o d a u g y b ę la i m i n g ų v a la n d ų , ir s u p r a n t a , k a d p r is ilie t ė
p r ie n u o s t a b i a u s i o s m e i l ė s is to r ij o s , k o k ią tik jai yra t e k ę girdėti;
šią istoriją a p ie m e i l ę la išk a is p a sa k o ja p a ti S a m a . Iš s e n e l ė s , k u
r io s g y v e n i m a s jau b a ig ia si, a n ū k ė a p ie m e i l ę ir v iltį s u ž i n o d a u
giau , n e i k a d a n o r s g a lė jo sva jo ti. Ir t u o m e t n u t in k a sv a r b ia u s ia s
dalykas: p o m y l i m o j o ž ū t i e s p r a r a d u si v iltį D ž e n i f e r e s u t in k a
nau ją s a v o g y v e n i m o ž m o g ų . T ačiau... d i d ž i a u s ia m e i l ė n e t ik ė t a i
a t n e š a ir d id ž ia u s i ą s k a u s m ą . T arp n e v ilt ie s ir s vajų a p ie a te itį b e
sib la š k a n č ia i D ž e n i f e r e i n e p r a r a s t i g y v e n i m o d ž i a u g s m o ir n o r o
g y v e n t i p a d e d a tik k u p in i s k a id r io s i š m i n t i e s S a m o s laiškai. Ir l a i
m ė , s t ip r e s n ė u ž m ir tį, v ė l su g r įž ta ...
„ S a m o s laiškai D ž e n ife r e i" - r o m a n a s a p ie m e i l ę , k u r is įt r a u
kia la b ia u n e i trileris. R o m a n a s a p ie tai, k a d v i s u o m e t lieka v iltis
ir ka d n e t pati b e v ilt iš k ia u s ia s itu a c ija tu ri s a v o šv ie sią ją p u s ę -
n e t jei ją regi p r o ašaras.
ISBN
Visagino viešoji biblioteka
00006111 »

James Patterson - Samos Laiskai Dzeniferei.2009.LT

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

James Patterson - Samos Laiskai Dzeniferei.2009.LT

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

JAMES

Iš anglų kalbos vertė

Copyright © 2004 by James Patterson

Brangi, nuostabioji, žavingoji Dženifere...

Džene, dabar aš jaučiuosi toks pakylėtas, kad negaliu tuo

Skruostais man ėmė riedėti ašaros.

MANO BUTAS su dviem miegamaisiais buvo prieškarinės

Maiku, kurį sutikau per varžybas; su Koriu, kuris man pakliuvo

bužius, visa kita perka Prada firminėje parduotuvėje, o aki­

ABIEM RANKOM stipriai suspaudžiau telefono ragelį.

Man užteko penkių minučių persirengti ir įsimesti keletą

Kai senelis Čarlzas išėjo į pensiją, jis su Sama ilgiau gyvenda­

geriausią vietą pasaulyje". Nuvažiavusi tris mylias išsukau iš

NELAIMES PO VIENĄ nevaikšto, mąsčiau artėdama prie

- Ak, Sama, - sušnibždėjau vos išvydusi ją. - Kas tau nutiko?

si jos kvėpavimo, žiūrėdama j jos gražų veidą ir prisimindama

BEVEIK neprisimenu, kaip išvažiavau iš Leiklando medicinos

Atsisegiau saugos diržą ir žengiau iš automobilio į drėgną

SAMOS NAMAS man patiko labiau už viską pasaulyje - svei­

Ir tie mūsų su Sama pamėgti dirbiniai: senovinės žnyplės

Kaip tik dabar aš mąstau apie meilę: karštą, beprotišką,

Dženyvos į Čikagos universitetą, kad kada nors tapčiau gydy­

Tą rytą turėjau daugybę darbo. Reikėjo išpakuoti naujas

man atvėrė platesnį pasaulį, kuris labai viliojo. Kitaip ir nega­

vėjaus spektaklį. Dėl Čarlzo ėjau iš proto. Viskas atrodė taip

žvilgčiojo į savo batelius. Bet šampanas darė stebuklus. Mes

PERSKAIČIAU tik kelis laiškus, kaip ir buvau prašyta. Tada

namų su advokatų iškabomis. Netrukus pamačiau ir išgirdau

Baigdama siurbčioti kavą vėl žiūrėjau į Dženyvos ežerą. Die­

LIGONINĘ PASIEKIAU pora minučių greičiau nei įprastai,

Šepas man papasakojo istoriją, nuo kurios man nugara nuė­

KOL ĖJOME iki Samos palatos, Maksas Vaisbergas atsakė

LABAI NENORĖJAU išeiti, palikti Šamą, bet buvau susitaru­

Išvydęs mane, jis pakilo.

Džonas Farlis plačiai nusišypsojo.

TĄ POPIETĘ aš vėl grįžau prie Samos namų ir labai stengiausi

raištelį atidaviau Soksei, ta jį nusinešė į krūmelius ir ten pra­

keldavo prieš mane ranką. Buvo savanaudis ir mėgo žeminti

Artūras Stanįordas tiesiog pratrūko. Jis pasisuko į Čarlzą

Galiausiai jo tėvas riebaluotu skuduru nušluostė baro pre­

MAN SUKOSI GALVA nuo liūdno Samos pasakojimo apie

Staiga man toptelėjo. Juk tai jį praeitą kartą mačiau - tik be

TĄ NAKTĮ vėl sapnavau Denį, tai buvo sapnas, kurio nekenčiu

kad banga tokia nežmoniškai galinga. Jam užgula ausis, į nosį

GULĖJAU LOVOJE NEMIEGODAMA jau keletą minučių,

Pasiėmusi kavos puodelį, nuėjau iki Samos prieplaukos galo

Pasikliauti juo? Išsižiojau ir vėl užsičiaupiau, nes man jau

JAU EIDAMA su Brendanu paežere, vis savęs klausiau, ką aš

Kai suvalgėme blynus, Brendanas man papasakojo, kad dir­

- HENRI! Kaip malonu tave matyti, - pasakiau aukštam,

- Aš pats vos nenumiriau, kai radau ją ant virtuvės grindų, -

Užauginau dvi nuostabias dukteris. Išviriau gal dešimt tūks­

marškiniais, ryšėjo rankų darbo mėlyną kaklaraištį. Aukštas ir

bai gerai žinau, mano mieloji, mylimiausioji, gražioji, puikioji

AŠ PRADĖJAU APSIPRASTI su savaip nuostabiu, besikaita­

šimto žodžių į numerį tris kartus per savaitę, kaip paprastai.

- GERAI, - atsakiau, turbūt nustebindama mus abu. Ir, kol

kliai atrodantis pietietiškas omletas iš trijų kiaušinių, įdarytas

man vėl reikia atiduoti darbą ir tikriausiai pusę nakties teks

riausia sukišti pradėjus nuo didesnių akmenų. Tada į tarpus

riešutus. Aš skaitau geras, sunkias knygas, o kai negaliu užmig­

PASIJUOKIAU iš Samos laiško, bet greitai lioviausi. Skruos­

Šiandien, Dženifere, turi padirbėti.

bužius, visa kita perka Prada firminėje parduotuvėje, o aki

Kai senelis Čarlzas išėjo į pensiją, jis su Sama ilgiau gyvenda

SAMOS NAMAS man patiko labiau už viską pasaulyje - svei

Dženyvos į Čikagos universitetą, kad kada nors tapčiau gydy

man atvėrė platesnį pasaulį, kuris labai viliojo. Kitaip ir nega

Baigdama siurbčioti kavą vėl žiūrėjau į Dženyvos ežerą. Die

Šepas man papasakojo istoriją, nuo kurios man nugara nuė

LABAI NENORĖJAU išeiti, palikti Šamą, bet buvau susitaru

raištelį atidaviau Soksei, ta jį nusinešė į krūmelius ir ten pra

Galiausiai jo tėvas riebaluotu skuduru nušluostė baro pre

Kai suvalgėme blynus, Brendanas man papasakojo, kad dir

Užauginau dvi nuostabias dukteris. Išviriau gal dešimt tūks

AŠ PRADĖJAU APSIPRASTI su savaip nuostabiu, besikaita

riešutus. Aš skaitau geras, sunkias knygas, o kai negaliu užmig

PASIJUOKIAU iš Samos laiško, bet greitai lioviausi. Skruos

Kai rašiniu pagaliau buvau visai patenkinta, baigdama pa

mylių ilgio ežerą raižydavau skersai išilgai su savo senelio še

SAVO DRABUŽIŲ SPINTOJE turėjau kaip tik tinkamą suk

ŽINOMA, NEBUVAU NUMAČIUSI, kad su Brendanu pra

KAI PAKĖLIAU PRIE LOVOS PADĖTO TELEFONO RA

TĄDIEN, JAU VĖLYVĄ POPIETĘ, mes su Brendanu sėdėjo

BRENDANAS ILGAI LAIKĖ MANE APKABINĘS prieplau

toks, jis man patinka. Aš labai stengiuosi per daug jo neįsižiū

JIS ATSAKE NE IŠ KARTO, ir manyje viskas dar labiau susi

penkiasdešimt vienų, jis nuėjo pas savo gydytoją dėl užsitęsu

TURBŪT KELIAS AKIMIRKAS man viskas aptemo. Girdė

- Deja, - ištarė gydytojas Maksas. - Mano sritis - neurolo

Euforija ir Soksė mane pasitiko Samos namų priebutyje ant laip

VAŽIUODAMA savo „Jaguaru" 50-uoju greitkeliu, spustelė

AŠ PRAPLIUPAU verkti ir apkabinau Samos kaklą. Buvo neį

PALENGVĖJIMAS, kurį patyriau išvydusi Šamą ir pakalbėju

VARGŠELĖ SAMA. Vėjas su lietumi parginė mane iš priebu

Pakėlusi telefono ragelį surinkau numerį, kurį žinojau at

Nuo tos dienos mes leidome savo nugvelbtus savaitgalius Miči