Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose,

muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių

teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių
tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti
viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų
patalpose.

ISBN 978-609-01-2889-3

Viršelyje panaudotos fotografijos

© Stephen Mulcahey / Trevillion Images
© ssguy / Shutterstock
© Olga Rutko / Shutterstock © Gina Viliūnė, 2017
© Leidykla „Alma littera“, 2017

Redaktorė Rita Markulienė

Korektorius Vainius Bakas
Viršelio dailininkė Jūratė Šatūnė
E. knygą maketavo Jurga Morkūnienė
 1430
metų spalio 27 diena

– Žmonės, ar pašėlot, tprūū!.. – Ramvydo žirgas stojo

piestu, pakliuvęs į vežimų ir genamų galvijų spūstį. – Iš
kelio, traukitės iš kelio.
Būriai išsigandusių miestelėnų su visa manta ir vaikais,
su prekių prikrautais vežimais slinko keliu iš Vilniaus,
nekreipdami dėmesio į vienišo raitelio šūksnius.
– Kad jus kur nelabasis, – pyko Ramvydas, šiaip taip
pasitraukęs į pažliugusio kelio pakraštį, – negi gaisras?
Moterys vežimuose sėdėjo užsidengusios akis
skepetomis, vaikai dairėsi baimės ir smalsumo pilnomis
akimis, o vyrai vadelėjo tylėdami. Ramvydas nieko
nesuprato, paragino arklį ir vežimų vilkstinės pakraščiu
prieš srovę ėmė irtis miesto link.
Vilniaus Aukštutinės pilies kuorai jau švietė
paskutiniuose besileidžiančios saulės spinduliuose.
Leidžiantis nuo kalvos prieš Ramvydo akis atsivėrė visas
dauboje plytintis miestas.
Tvirtų sienų apsupta pilis, kelios bažnyčios ir cerkvės,
kreivos gatvės ir netvarkingai į šalis pabirę mediniai namai.
Tolumoje kilo naujos statybos, miestas plėtėsi. Keistas
miestas, ne itin patogus gyventi, juosiamas upių, išraižytas
upelių, pelkėtas, tačiau nežinia kuo traukiantis žmones. Net
didysis kunigaikštis, nors ir labai Trakus mylėjo, Vilnių
laikė visos kunigaikštijos sostine, pilį sutvirtino, katedrą
didžiulę pastatė, vienuolius kurdino. Matė Ramvydas – jei
taip toliau, greitai Vilnius dydžiu bei puošnumu nenusileis
vokiečių miestams. Tik kažin ko tie žmonės bėga lyg
išgąsdinta avių banda? Rudenį juk miestas nedega, ypač po
tokių liūčių...
Savaitę trukęs rudens lietus netikėtai baigėsi tik
Ramvydui pasiekus Vilniaus prieigas. Kad taip anksčiau
būtų prasigiedriję, būtų grįžęs greičiau, bet liūtys kelius
pažliugino ir kelionę pailgino. Tik šeštą dieną po šventosios
Uršulės pavyko Ramvydui Vilnių pasiekti, nusilpusius
palydovus Punios smuklėje palikus kvapo atgauti. Mielai
būtų ir pats sustojęs atokvėpio, tik svarbus ir slaptas
nešulys prie juostos tarsi degino, skubino. Didžiūnas turbūt
jau laukia nesulaukia jo su geromis žiniomis ir brangiuoju
siuntiniu grįžtančio. Tik jaunystės įkarštis ir lyg geležinis,
kelionėse užgrūdintas Ramvydo kūnas pajėgė šį ilgą kelią
nuo Oderio per dešimt dienų įveikti, jojo lyg patrakęs, lyg
vilkų genamas. Paskutiniai žingsniai sunkiausi, akyse ėmė
temti, o dar tie vežimai iš miesto, visą kelią užtvindę.
Vos išsimušė Ramvydas iš spūsties, žirgą pilies pusėn
pasuko, kai sugaudė sudejavo didysis katedros varpas. „Ar
mišioms šaukia?“ – pamanė Ramvydas, bet varpas nenutilo,
o skambėjo ir skambėjo, liūdnai, vienodai, graudžiai, tarsi
nelaimę skelbdamas.
Įjojęs į Goštauto kiemą, Ramvydas šoko nuo žirgo ir vos
ant kojų išsilaikė, dar kiek – būtų susmukęs. Tik kodėl
kiemas tuščias, kas gi čia dabar? Nėra net kam žirgo
pririšti, pagirdyti. Nuvedęs nusivariusį žirgą į arklides,
Ramvydas aptiko senį Gaudrį, kampe pakinktus taisantį.
– Ar šeimininkas namie? – paklausė Ramvydas.
– Taigi, – pražiojo bedantę burną Gaudrys, – ką tik grįžo,
žirgas dar garuoja.
– O ko žmonės iš miesto bėga? Ir tas varpas nenutyla? Ar
nutiko kas?
– Taigi, – Gaudrys susigūžė savo kampe, – taigi, kad
nutiko. Baisi nelaimė.
Jau pasisukęs eiti, Ramvydas su nekantrumu atsigręžė į
senį:
– Sakyk gi, – paragino.
– Nebėr šviesiausio kunigaikščio, – užsidengė senis be‐
spalves akis, – Vytauto tėvelio nebėr...
Ramvydas nebegirdėjo tolesnių Gaudrio rypavimų, tik
įsitvėrė staktos, kad nepargriūtų, staiga nevilčiai ir
silpnumui apėmus. Varpo dūžiai suskambo galvoje dan-dan,
skausmas nusmelkė paširdžius, nejaugi viskas veltui? Tiek
jėgų padėta, tiek dirbta, siekta, kovota, ir viskas perniek?
Ak, jeigu jis, Ramvydas, būtų bent keletu dienų anksčiau
grįžęs, jei nebūtų Ragainėje tąkart užtrukęs, jei Elbinge,
jei...
Dan-dan, nesiliovė varpas. Nejau lemtis piktu jo kelią
pažymėjo? Ir ne tik jo, ir Goštauto, ir valdovo, ir Lietuvos...

Tokį į duris galvą bedaužantį Ramvydą ir rado Vainius,

Goštauto raštvedys. Bemaž klejojantį nuvedė tiesiai į
šeimininko kambarius.
Jonas Goštautas, valdovo dvaro maršalka, ką tik grįžęs iš
Trakų, buvo jau nusivilkęs purvinus kelionės drabužius ir
moliniame dubenyje prausėsi veidą. Pamatęs Ramvydą,
skubiai pastūmė suolą jaunuoliui pasodinti. Mostelėjęs
Vainiui išeiti, duris stipriai užvėrė ir pats šalia atsisėdo.
Kurį laiką abu tylėjo.
Jonas Goštautas buvo nedaug už Ramvydą vyresnis,
kokių trijų dešimčių metų, neaukštas, bet tvirtai sudėtas,
plaukais iki pečių, tamsiai pilkų akių, siaurų lūpų ir
ryžtingo smakro. Veidas, paprastai švariai nuskustas, šįkart
buvo retais šeriais apžėlęs, paakiai pajuodę, akys įkritusios,
o tarp plačių antakių gili raukšlė susimetusi. Ramvydas
šalia jo atrodė tik jaunuolis, nors turėjo jau dvi dešimtis ir
penkerius metus. Šviesios giedros akys, gelsvi plaukai ir
švelni barzda teikė Ramvydui nerūpestingo jaunuolio
išvaizdą, o siauras pailgas veidas po kelionės buvo visai
sulysęs. Tačiau tvirtas kūnas ir ryžtingas žvilgsnis bylojo
apie patirtį ir ištvermę.
– Na, – pirmas prabilo Goštautas, – turi?
Ramvydas linktelėjo galva ir ėmė krapštytis prie juostos,
kur virve buvo tvirtai pririštas odinis maišas. Lyg akmenį iš
po kaklo nusiėmė ryšulį pasiuntinys ir atsargiai padėjo ant
stalo. Abu vyrai žiūrėjo į jį neatitraukdami akių, bet
delsdami iškratyti.
– Ar tiesa, kad šviesiausias kunigaikštis?.. –
nepakeldamas akių tyliai paklausė Ramvydas.
Goštautas sunkiai atsiduso.
– Šįryt. Trakuose. Savaitę gulėjo patale, jokie pavilgai nė
žolės negelbėjo. Kunigaikštienė Julijona visas akis išverkė.
Užgeso kaip žvakė mūsų valdovas.
– Kaipgi taip staiga? Ar užkalbėjo kas?
Goštautas nebyliai gūžtelėjo pečiais.
 – Ar nebus čia lenkai nagų prikišę? – plykstelėjo raudoniu
Ramvydas.
– Ir aš taip manyčiau, jei pats nebūčiau virėjų ir
ragautojų paskyręs. Ne, lenkai negalėjo, nors ir būtų
norėję. Anei vokiečiai. Mes čia, dvare, turim savų žmonių,
tik žmonės bejėgiai prieš Aukščiausiojo valią.
– O kaip karalius, kaipgi Jogaila? – klausinėjo toliau
Ramvydas, vis aiškiau suvokdamas atsitikimo tikrumą.
– Išbuvo šalia iki paskutinio atodūsio, paskutinę valią iš
Vytauto lūpų išgirdo, jam valdovas ne tik kunigaikštienę –
visą Lietuvą globoti patikėjo. Tik kažin, ar bepajėgs senelis
Jogaila už tėvų žemę prieš lenkų vilkų gaują kovoti,
Olesnickiui pasipriešinti.
– Tai kas gi bus? – su siaubu akyse žvelgė pasiuntinys.
Goštautas staiga atsistojo, ėmė sukti ratus po ankštą
menę, kalbėjo garsiai, bet lyg sau:
– Pirmiausia palaidosim valdovą su derama pagarba, kaip
Lietuvos karalių. Dabar jo kūnu pranciškonai rūpinasi, rytoj
palydėsim į Vilnių ir pagal krikščioniškas apeigas savaitę už
valdovo sielą melsimės. Jokių veiksmų nesiimsim, kol kated‐
ros sienos nepriglaus pavargusio valdovo kūno. O tada
matysim. Ginsim savo tėvų žemę kalaviju ir plunksna.
Tęsim Vytauto pradėtą darbą, neleisim Lietuvos išdraskyt.
Lengva nebus, šitą tai tikrai žinau.
Raukšlė Goštauto kaktoje dar pagilėjo jam sustojus prieš
Ramvydo atgabentą ryšulį. Jau lyg tiesė bajoras ranką, bet
sustojo, pasisuko į pasiuntinį ir šeimininko balsu įsakė:
– Eik ilsėtis, kai reikės, pašauksiu. Iš rūmų – nė žingsnio.
Nusilenkęs Ramvydas pasiskubino palikti didžiūno
kambarį. Lyg apdujęs nuo slogių minčių nuslinko į virtuvę.
Virėjas totorius, kiek pramokęs švebeldžiuoti lietuviškai,
Ramvydą pasveikino ir neragintas karšto viralo įpylė,
duonos atriekė. Šiltas maistas ir virtuvės garas nulenkė
pavargusią Ramvydo galvą, ir šis užsnūdo kampe ant kieto
suolo.
Sapnavo senolį, sutiktą žemaičiuose, kai į slaptąją kelionę
prieš mėnesį leidosi. Sustojo Ramvydas su palydovais
tąkart ąžuolyne žirgų pailsinti, duonos užkąsti. Atsigėrė iš
šalia almėjusio šaltinio ir jau rengėsi joti, kai iš už medžių
senolis pasirodė. Visas baltas, barzda ilga vėjyje plaikstosi,
raguota lazda rankoje, drapanos apiplyšusios. Atlaužė
Ramvydas senoliui duonos, geru žodžiu pavadino. Palydovai
nujojo, o Ramvydą lyg sulaikė kažkas, ėmė jis apie
pakinktus knebinėtis, tarsi ko laukdamas. Senolio akys
ūmai sužaibavo ir piktai į Ramvydą pažvelgęs jis prabilo:
– Nebus taikos ir ramybės Lietuvoj, protėvių tikėjimą
pamynusioj. Pakirsta tėvynės galia su šventais žemaičių
ąžuolynais. Tavo kelionė bus sunki, bet bevaisė. Šviesios
dienos, sūneli, nebematysi.
– Nejaugi nesugebėsiu užduoties įvykdyti? – nustebo
Ramvydas.
– Užduotį tu įvykdysi, bet niekada ir jokios galvos nepuoš
tas prakeiktas vainikas.
Apstulbęs Ramvydas apsidairė, ar niekas senolio žodžių
nenugirdo, o kai vėl pažvelgė ton pusėn, senojo nebebuvo.
Ramvydas pabėgėjo šen bei ten, norėjo surasti baltabarzdį,
išklausti, kaip jis apie slaptąją užduotį sužinojo, tačiau
senasis lyg į vandenį puolė. Kurį laiką Ramvydas dar mąstė
apie keistus senolio žodžius, tačiau kelionės sunkumai ir
nuotykiai greitai jam iš galvos slogias mintis išginė. Kol
pasiekė prūsus, jau ir pamiršo keistąją pranašystę. O dabar
štai sapne vėl senolis jam rodosi, pranašiškus savo žodžius
kartoja ir iš akių žaibus laido.
Ramvydas pramerkė akis ir apsidairė, stengdamasis
susivokti, kur esąs. Šalia stovėjo Vainius ir iš tiesų barėsi:
– Na, tu ir paršelis, Ramvydai, net drabužių nepasivalęs
virtuvės kampe trūniji. Eik, tave šeimininkas kviečia.
Paskubėk.
Ramvydas susirado kubilą, užsipylė kaušą ledinio
vandens ant apsvaigusios galvos ir kiek atsigavęs
nuskubėjo pas Goštautą.
Ryšulio, kurį taip sunkiai atgabeno Ramvydas, ant stalo
nebebuvo. Dabar stalas buvo nuklotas popierių ritiniais,
rašalinėmis ir pabarstais, degė žvakės, kvepėjo
antspauduojamų laiškų vašku.
– Įeik, Ramvydai, sėskis, – sausai tarė Goštautas, tarsi nė
nebuvo prieš kelias valandas atvirumo minutės ir ašaros,
nesigėdint nubrauktos nelaimės akivaizdoje. – Dabar klok
viską, kaip buvo.
Goštautas atsilošė ąžuoliniame krėsle pasirengęs
klausytis. Ramvydas pasakojo beveik neužsikirsdamas,
paminėjo visus miestus, per kuriuos jojo, žmones, kuriuos
aplankė, kaip imperatoriaus Zigmanto pasiuntinius surado,
kiek pinigų išleido, kaip lenkų sargybą apgavo, persirengę
pranciškonais su karališka karūna pro pat nosį šiems
prasmuko. Nenutylėjo ir apie raitelį, kuris juos keliantis per
Vyslą užklupo ir užsidirbo Ramvydo peilį tarp šonkaulių...
Juk sakė išleisdamas Goštautas – bet kokia kaina. Suabejojo
tik, ar pasakoti apie žemaičių senolį, tačiau nusprendė
nutylėti, nes ir pats nebuvo tikras, ar išties jį matė, ar tik
susapnavo. Jam baigus pasakoti įsivyravo slogi tyla.
Goštautas žvelgė rūsčiu žvilgsniu, o jo kaktoje jau ryškėjo
dvi gilios raukšlės. Ramvydas pasimuistė, lyg sėdėtų ant
žarijų, lyg raukšlės Goštauto kaktoje lemtų jo tolesnį likimą.
– Ne tavo kaltė, kad karūna pavėlavo, – galop prabilo
Goštautas. – Gal dar atsiras galva, verta Vytauto vainiko.
Atlikai didį darbą, bet tavo paties labui sakau – pamiršk šitą
užduotį. Jei pas mus ar lenkų žemėj bent lapė sulos apie
tavo nešulį, iš po žemių tave iškasiu. Padėsi galvą ir tu, ir
tėvai, ir žmona su vaiku.
Ramvydas nejučia susigūžė – toks negailestingas
pasirodė jam Goštauto žvilgsnis. Žinojo, kad nejuokauja
grasindamas. Jonas Goštautas ne tik puikiai valdė kalaviją,
turėjo savo raitelių būrį, bet ir slaptų pasiuntinių, patikimų
žmonių visoje didžiulėje Vytauto kunigaikštijoje.
– Būsi reikalingas man po septynių dienų, lydėsi
maršalkienę, mano žmoną, į Astravą, pas seserį. O iki tol
aplankyk šeimą, žmona su dukra ir tėvai seniai tave
bematė.
– Norėčiau sulaukti savo bičiulių, su kuriais keliavau. Jie
Punios smuklėj liko nakvoti, greitai turėtų atvykti.
– Tavo bičiuliais jau pasirūpinta, – sausai metė
Goštautas, – išvyko į Kijevą pas mano dėdę pilies nuo
totorių ginti. Eik, septintoj dienoj grįžk. Ir nepamiršk, ką
tau sakiau.
Ramvydui pasiekus duris, Goštautas pašaukė:
– Vos nepamiršau. Už darbą, – pakilnojęs pastūmė per
stalą skimbčiojantį kapšą.
 Ramvydas gulėjo ant lokena užklotos skrynios, po galva
jausdamas kapšo kietumą. Dosnus šįkart buvo didžiūnas,
tačiau atlygis nedžiugino. Galybė minčių lindo į jo vargšę
iškamuotą galvą. Ar tikrai jo palydovai į Kijevą išsiųsti? O
gal jau kokio ežero dugne žuvis maitina? Suprato
Ramvydas, kad nedaug trūko ir jam įkandin nukeliauti, o
kad ir išnešė sveiką kailį, tai toji nelemta karūnos paslaptis
gulės jam ant širdies lyg akmuo, užsimiršti neleis. Daug
sumokėtų priešai už paslaptį, į Goštautą ne vienas lenkų
didikas nusitaikęs, tik nedrąsu Ramvydui net galvoti apie
tai. Oi, baisus gali būti Goštautas, jei jo valiai nepaklusi,
tvirtas ir negailestingas savo sprendimais. Gudrus kaip
lapinas, įžvalgus kaip sakalas. Ne veltui Vytautas jį dvaro
maršalka paskyrė, nors buvo ir vyresnių, ir labiau
patyrusių. Valdovas žmones kiaurai permatė, o Goštautu
visad pasitikėjo, malonėmis ir turtais apipylė, lyg maža iš
tėvo būtų paveldėjęs. Mylėjo Joną Goštautą ne už kilmę, o
už protą ir narsą.
Bet kas žino, kokie dabar Lietuvoj vėjai papūs, juk
nepaliko Vytautas sosto ir karūnos įpėdinių. Švitrigaila
turbūt su savo šutve jau atsibastė, pagaliau progos
sulaukęs. Ir Žygimantas Kęstutaitis, žemaičių remiamas,
savo pretenzijas į sostą pareikš. O lenkai, vokiečiai tik ir
taikysis sukiršint, savo pusėn palenkt. Bus karas, žmonės
tai geriausiai jaučia, ne veltui iš miesto bėga. Vėl lėks
galvos, vėl tekės kraujo upeliai. Teisybę senolis sakė...
Nuo tokių minčių net šiurpas per kūną nubėgo, o kad
miegas neėmė, atsikėlęs išslinko į tamsų kiemą. Juodi
debesys dangų aptraukę – tamsu nors į akį durk. Įsiklausė
Ramvydas, iš Goštauto menių lyg kokie balsai girdėti, į pilį
raitelių būrelis nujojo, paskui vėl tyla, tik vėjas kaminuose
staugia. Apgraibom nusigavęs iki arklidės, ketino žirgą
apžiūrėti, o galvoj mintis sukirbo – gal sėst ir jot kur akys
mato? Bet ponas pasakė – iš po žemių iškas, nepasislėpsi.
Staiga užkliudė kažkieno koją, iš šiaudų kaugės kyšančią.
– Ką čia kaukai nešioja? – pažino Gaudrio balsą.
– Čia aš, Ramvydas, – atsakė tyliai.
Šiaudai sučežėjo.
– Ar vėl užduotį gavai?
– Ne, tik užmigti negaliu. Baisios mintys persekioja.
– Kad tave Perkūnėlis, tokioj jaunystėj. Na, tai sėsk, klok,
kas tau ramybės neduoda. Senis gal ir nepatars, bet
paklausys.
Apčiuopom atsisėdęs šalia Gaudrio, Ramvydas susimąstė.
Ramus žirgų alsavimas, šiltas arklidžių kvapas veikė
raminamai. Todėl beveik juokais paklausė:
– Kaip manai, Gaudry, ar vėl kariausim?
– Taigi, be to neapsieisime.
– Ir Goštautas?
– O kaipgi be jo? Ar karas tau ramybės neduoda?
– Ne, Gaudry, – atsiduso Ramvydas, – buvau aš
žemaičiuose tokį senolį sutikęs. Baltas visas, su raguota
lazda. Pasėjo jis man nelaimės nuojautą širdyje,
išpranašavo, kad šviesios dienos nebematysiu. Ir Lietuvai
baisius vargus žadėjo už tai, kad protėvių tikėjimą pamynė.
Sakė, kad Vytauto karūna prakeikta, o tas prakeikimas
kartų kartoms krenta ir visus darbus niekais paverčia. 
Pamąstęs vaikinas tęsė: 
– Sakytum, netikėk, maža ko senis prikalbėjo, bet jis
viską apie mano slapčiausią užduotį žinojo, valdovo mirtį
numatė ir prasmego po to lyg skradžiai žemę. Ne kitaip,
tikrą žemaičių krivį krivaitį būsiu užrūstinęs. Tai ką man
dabar su visu tuo daryti?
Senis kiek patylėjo, pačepsėjo bedante burna.
– Nežinau, bet kaip senas žmogus štai ką tau pasakysiu:
jei senolio lūpomis tikrai lemtis kalbėjo – nieko nebepakeisi,
taigi ir graužtis nėra ko. Nekartink savo jaunų dienų,
pamiršk tą žynį, Ramvydai, ir eik ramia širdim miegoti.
– O gal tas protėvių tikėjimas tikrai geresnis buvo? Mane
motulė krikščioniškai auklėjo, senųjų dievų nė žinoti
nežinau. O tu, Gaudry?
Senasis arklininkas ilgai tylėjo prieš atsakydamas:
– Dievai ar Dievas, sūneli, visur – tereikia apsidairyti. Ar
kryžiui, ar ąžuolui lenksiesi, svarbiausia – žmogaus širdis.
Jei ji drąsi ir dora – argi svarbu, kokiu vardu savąjį Dievą
šaukia?
Lyg ir lengviau tapo Ramvydui, Gaudrio išminties
paklausius. Ramesne širdimi grįžo į savo kietą guolį.
Tamsoje bemaklindamas, lyg pastebėjo šešėlį už kampo
šmėkštelint, bet kas čia supaisys tuos šešėlius. Ėmė svajoti,
kaip rytoj namolio parjos, ir pagaliau miegą prisišaukė.

Kitą dieną su aušra išskubėjo Ramvydas aplankyti savo

jaunos žmonos su dukrele, tėvų dvarelyje prisiglaudusios.
Piktus sapnus nuvaikęs, mintimis veržėsi namo, pas savus.
Radęs arklidėje Gaudrį, tylomis įspaudė jam į delną pinigėlį
iš savo kapšo. Senis godžiai išsišiepė bedante burna,
paslėpė pinigą skarmalų klostėse ir palaimino Ramvydą
nežinia kokio dievo vardu.
 Tėvų dvaro Ramvydas taip ir nepasiekė, žmonos ir
dukrelės daugiau nebepamatė. Vos išjojęs iš miesto, buvo iš
pasalų užkluptas ir durklu nudurtas. Palaidojo jį jau kitą
dieną, skubomis, tačiau su krikščioniškomis apeigomis.
Didžiojo kunigaikščio Vytauto laidotuvių šurmulio užgožta,
jaunojo pasiuntinio Ramvydo žūtis liko niekieno
nepastebėta ir nugrimzdo užmarštin.
 2005
metų gegužė

Lietus pylė kaip iš kibiro. Pliaupė šuorais, rodės, pats

dangus liejosi ant žemės. Nuokalnėn garmėjo purvino
vandens upeliai. Algė sunkiai ką beįžiūrėjo pro savo
automobilio langą – valytuvai nespėjo braukti nuo stiklo
vandens. Priekyje matėsi tik mirgančių raudonų švieselių
girlianda, visą kelią užkimšo mašinos. Šimtai vairuotojų
sėdėjo beviltiškai įkalinti savo automobiliuose, ir, lyg
negana to, pavasarinė liūtis ežerais vertė ant jų vandenį,
atskirdama skaidria uždanga nuo viso pasaulio.
Algė nervinosi. Lyg tyčia, šįryt turėjo susitikti su svarbiu
užsakovu, pristatyti pirmojo savo milijoninio projekto
apmatus. Ir štai – įstrigo. Prabėgo pusvalandis, o
automobilių virtinė nepajudėjo iš vietos. „Prakeiktos
spūstys, – širdo Algė, – tarsi bjauri liga, paralyžiuojanti
svarbiausias miesto arterijas, užkemšanti magistrales ir
įkalinanti žmones jų automobiliuose kartu su įniršiu,
neviltimi ir žlugusiais planais.“ Laikrodis begėdiškai
skaičiavo minutę po minutės, bet nei lietus, nei spūstis
nepasidavė.
Kas rytą Algė nuskriedavo nuo šio kalno per keletą
minučių, dar suspėdama pasigrožėti dauboje atsiveriančiu
Vilniaus peizažu. Jai patikdavo kasdien ištrūkti iš
simetriškos naujųjų rajonų monotonijos ir priartėti prie
chaotiško, nenuspėjamo, bažnyčių smailėmis
apsiginklavusio ir šiek tiek baugaus senojo Vilniaus.
Algės kabineto langas žvelgė tiesiai į upę, kuri lyg riba
skyrė senąjį Vilnių nuo stiklinio modernaus. Algė džiaugėsi,
kad dirba naujajame, stikliniame, aiškių formų ir siekių
Vilniuje. Darbas klestinčioje įvaizdžio agentūroje buvo kaip
tik tai, apie ką ji visą gyvenimą svajojo. Pagaliau po dvejų
metų sunkaus triūso Algė buvo įvertinta – jai patikėtas
milijono vertės projektas. O dabar jau gerą pusvalandį
vėluoja į pristatymą. Aloyzas Tarvydas tikrai pasius. Jis pats
niekada nebendrauja su vadybininkais, visi darbai derinami
su pono Tarvydo pavaduotojo pavaduotoju. Šiandien –
beveik per stebuklą – „pats pačiausiasis“ sutiko atvykti
peržiūrėti projekto. Ir štai – jos nėra darbo vietoje. Algė
įsivaizdavo išraudusį nuo pykčio užsakovą ir nusipurtė.
Ypačiai nemalonus tipas. Nutukęs, liulantis kūnas, stori lyg
dešrelės pirštai, mėsingas veidas, juodi, akivaizdžiai dažyti,
reti plaukai – vaizdas ne iš maloniųjų. O kur dar įprotis
kalbant nuolat laižytis lūpas... Pirmą sykį pamatęs, nė už ką
neįtartum šį poną esant stambiausios lošimų imperijos
Vilniuje šeimininką, nekilnojamojo turto magnatą, miesto
valdžios atstovą. Vien tik akys išdavė stiprų to žmogaus
charakterį, geležinę valią ir gilų protą. Juodos, gyvos,
spindinčios kibirkštim, lyg gyventų atskirai nuo nejudraus
kūno. Dabar jos tikriausiai žaibuoja iš pykčio.
Atsidususi Algė surinko kolegės numerį ir vietoj
pasisveikinimo išgirdo klyksmą:
– Kur tu dingai? Tavęs jau laukia pati žinai kas.
 – Aš spūstyje, – paaiškino Algė, – visas Ozo kalnas
užkimštas lyg šampano butelis. Matyt, kažkas atsitiko.
– Tu ką, žinių neklausai? – sucypė Rasa. – Ten baisi
avarija. Paryčiais policija gaudė kontrabandininkus. Šie
bėgo, autobusiukas apvirto sankryžoje, du žmonės žuvo, o
visa gatvė buvo nusėta vežtu kroviniu. Dabar, kol ekspertai
nugramdys nuo asfalto tai, kas liko iš keleivių ir krovinio,
gatvė bus užtverta.
Ir kodėl taip turėjo nutikti kaip tik šiandien? Ir direkto‐
rius, lyg tyčia, išvykęs.
– Velnias, – nesusilaikiusi Algė trinktelėjo kumščiu į
vairą. – Rasa, darykim taip. Mano stalčiuje yra visa
pristatymo medžiaga, paduok ją Tarvydui, pristatyk kaip
nors. Tegul jis studijuoja, kol aš iš čia ištrūksiu.
– Gerai, – nutęsė Rasa, aiškiai nepatenkinta. – Tik
paskubėk.
Algė keikė savo žioplumą – kitu keliu jau būtų seniai
pasiekusi darbovietę.
Lietus pamažu rimo, apačioje ryškėjo dulksna
apsigaubusio miesto kontūrai. Tai teikė vilties, kad ir
automobilių lavina pagaliau išjudės iš mirties taško.
Suskambo mobilusis. Pažvelgusi Algė ekrane pamatė
mamos numerį. Keista. Jau senokai su ja nekalbėjo.
– Labas, Alge. Kaip laikaisi? Viskas gerai? – kaip visada
skubomis pylė žodžius mama. – Mirė Jadvyga. Rytoj laidos.
Atvažiuosi?
– Rytoj? Nežinau... Turiu daug darbo, – pasakė Algė,
mėgindama prisiminti, kas toji Jadvyga.
– Rytoj šeštadienis. Mes jos vienintelės giminaitės.
Išlydės trečią iš laidojimo namų antrosios salės. Lauksiu.
Ate.
– Ate, – liūdnai tarė Algė pypsinčiam telefonui ir numetė
jį ant sėdynės.
Galiausiai prisiminė, kad Jadvyga buvo senelio sesuo.
Apie ją Algė beveik nieko nežinojo, jos praeitį gaubė keista
paslaptis. Mirus močiutei, senelis liko vienas su mažu
sūnumi, Algės tėčiu. Tada į jų namus atsikraustė senelio
sesuo, senmergė Jadvyga. Ji šeimininkavo namuose, skalbė,
virė valgį, tačiau senelis su ja beveik nesikalbėjo. Jie tarsi
nepastebėdavo vienas kito. Anuomet, kai senelis dar buvo
gyvas ir Algė su tėvais viešėdavo jų namuose, Jadvyga lyg
šmėkla sušmėžuodavo prie stalo, paduodavo valgyti ir
dingdavo savo kambaryje. Niekas niekada apie ją
nekalbėjo. „Keista, reikės paklausti apie tai mamos“, –
pagalvojo Algė. Paskutinį kartą matė ją per senelio
laidotuves. Tada Algei buvo devyneri. Tetulė tikra ilgaamžė.
Tačiau mama teisi, daugiau giminių Jadvyga neturėjo,
vadinasi, Algei teks važiuoti į laidotuves, užuot susikaupus
prie svarbiojo projekto. Na, ką dar iškrės šis bjaurus, pilnas
nemalonių netikėtumų rytas?
Puolusi neviltin Algė nepastebėjo, kad automobilių
kolona pagaliau pajudėjo ir už nugaros pasigirdo nekantrūs
pypsėjimai. Atitokusi įjungė pavarą ir vėžlio greičiu
pagaliau pasiekė darbą, pavėlavusi beveik valandą.

Ponas Tarvydas suirzęs žvelgė į krūvą popierių ir

nervingai laižė lūpas. Vos Algei pravėrus duris, jis atkišo
dokumentus klausdamas:
– Kas čia?
 Algė užmetė akį į popierius ir nustėro – užsakovo rankose
buvo pernykštė mėsos gamintojų reklamos kampanijos ata‐
skaita su nuodugniais mėsos rinkos tyrimais.
– Mano kolegė bus supainiojusi segtuvus... – Algė pajuto,
kaip iš pykčio ir apmaudo raustelėjo skruostai.
Akimirkos sutrikimas užsitęsė. Dalykinis pilkas kelnių
kostiumas, glotniai susegti tiesūs šieno spalvos plaukai,
išdidi pasitikinčios savimi moters povyza – Algei pavyko
įveikti netikėtą sumišimą. Tarvydo žvilgsnis sušvelnėjo, jis
net nusišypsojo ir mostelėjo į gretimą kėdę.
Algė santūriai atsiprašė ir jau ramiai pastūmė užsakovui
reikalingus popierius.
– Štai „Pompėjos“ atidarymo scenarijus. Čia straipsniai į
moteriškus žurnalus ir dienraščius, jų pasirodymų
kalendorius. Radijo ir televizijos reklamos scenarijai,
skrajutės, stendai ir jų maketai. Prašau perskaityti, jums
reikės pasirinkti.
Užsakovas perbėgo akimis šūsnį popierių, stabteldamas
tik prie galutinių skaičių.
– Pigu, panele Alge, pigu... Padidinkit išlaidas čia, čia ir
čia. Visais klausimais konsultuokitės su mano
pavaduotojais. Svarbiausia dabar, ar spėsite sukurti dainą
„Pompėjai“.
– Šiuo metu vedame derybas su keletu žinomų grupių.
Kai tik bus rezultatai, aš jums pranešiu.
– Kokių grupių? – sučepsėjo laižydamasis lūpas
Tarvydas. – Mes tarėmės, kad dainuos mergina. Graži,
seksuali, na, jūs suprantate.
– Pagal atliktus rinkos tyrimus, lankytojų amžių... –
mėgino teisintis Algė, bet Tarvydas neklausė.
 – Velniop tuos jūsų tyrimus. Tai mano centro atidarymas
ir aš noriu, kad „Pompėjos“ dainą dainuotų graži moteris.
Pavyzdžiui, Raimonda. Gaukite man ją, ir aš sumokėsiu
jums premiją.
Algė tylėjo. Žinojo, kad tokiais atvejais geriau nesiginčyti.
Tarvydas sunkiai pūkšdamas atsistojo ir pridūrė:
– Kai turėsit dainą, atvežkit paklausyt. Visa kita – jūsų
atsakomybė.

Išlydėjusi užsakovą, Algė giliai atsiduso. Svarbusis

pristatymas tetruko dešimt minučių. Ji taip nervinosi, dirbo
naktimis, kad pateiktų keletą visų scenarijų variantų, o
užsakovui rūpi tik sumauta daina. Ką gi, teks ieškoti
didžiakrūtės Raimondos. Bet iš pradžių dar reikia
pasikalbėti su kolege.
Ramiai priėjusi prie Rasos darbo stalo, Algė paklojo šiai
prieš akis šūsnį popierių.
– Kas? – nepatenkinta išsivėpė Rasa, nutraukusi
blakstienų dažymo procedūrą.
– Ar matei, ką padavei Tarvydui? – nekeldama balso
paklausė Algė.
– Nu? Popierius iš tavo stalčiaus? O ką?
– Kitą kartą pažiūrėk, prieš ką nors duodama, – Algė vis
dar atrodė rami.
Nuo gretimo stalo pasilenkęs Dainius pačiupo
dokumentus ir sududeno:
– Ei, čia tai geras. Rasa davė Tarvydui paskaityti dešrų
gamintojų ataskaitą. Gal dabar Tarvydas vietoj kazino
atidarys mėsinę? U-hu-hu...
 Netrukus kvatojosi visa kontora. Algė, nieko netarusi,
patraukė į rūkomąjį. Viduje virte virė, bet dukart per dieną
apsijuokti – to tai jau per daug. Reikia atvėsti. Dabar be
puodelio kavos ir valandėlės tylos susikaupti tikrai
nepavyks.

Po minutės į rūkomąjį įslinko Rasa.

– Nepyk, aš netyčia.
– Gerai. Eik.
– Alge, aš tiesiog apsirikau. O tu persidirbai.
– Gerai.
– Man atrodo, kad Tarvydui tie popieriai apskritai
nerūpėjo. Jis tiesiog norėjo į tave pažiūrėti. Sako, kad taip
jis žmones renkasi. Klausyk, gal vakare nueinam kur nors,
nupirksiu tau išgerti...
– Išnyk.
Rasa patraukė pečiais ir išėjo. Algė dar minutėlę pakeiks‐
nojo bjauriai prasidėjusį penktadienį ir nejučia paniro į
skaičiavimus. Raimondos vadybininkas, žinoma, užsiplėš
kosminę sumą, bet „Pompėjos“ biudžetas, atrodo, kasdien
vis didėja. Įprasta, kad užsakovai nuolat pigina projektus.
Branginti Algei dar neteko, bet, geriau pagalvojus, čia išties
atsiveria nepaprastos galimybės dirbti su geriausiais
gamintojais, pirkti geriausią laiką... Gana dykaduoniauti,
laikas imtis darbo. Greitai kiekvienas vilnietis sužinos, kad
nesilankydamas „Pompėjoje“ jis negyvena visai.
Įsijautusi į darbą Algė nepastebėjo, kaip ištuštėjo
kontora. Vakarop prasišvietusi saulė išviliojo laukan
paskutinius dirbančiuosius, bet tik ne Algę. Jai patiko dirbti
vakarais, kai nutildavo plepūs kolegos ir įkyrūs telefonai.
Tuomet pavykdavo geriausiai susikaupti ir skaičiai bei
diagramos suskambėdavo jos galvoje lyg muzika.
Iš susikaupimo pažadino apsaugininko Mariaus balsas:
– Sveika, ar jau baigi? Reikia jungti signalizaciją.
Jei ne jis, Algė visai užmirštų išeiti namo.
– Kiek valandų? – paklausė nustebusi.
– Devynios.
– Et, kaip greitai. Dar minutėlę ir bėgu.

Liftas iš šešto aukšto leidosi kaip niekad lėtai. Algė vos

neužduso nuo stipraus Mariaus odekolono kvapo. Atlaikiusi
aromato ir žvilgsnio ataką, ji ištrūko lauk ir giliai įkvėpė
gaivaus vakaro oro. Po ilgo lietaus buvo viliojamai šilta ir
drėgna. Balose mirko nuplauti paskutiniai balti kaštonų
žiedai.
Penktadienis. Miestas tuščias, žmonės švenčia ir
linksminasi, kepa dešreles kepsninėse ir gurkšnoja alų. O
Algė neturi net kam paskambinti. Žinoma, yra Kęstas, bet
su juo derinti susitikimą tenka gerokai iš anksto. O gal? –
sukirbėjo kvaila viltis. Kęstas neatsiliepė.
„Na ir gerai, – atsiduso, – dar truputį padirbėsiu. O
rytoj...“ Prisiminus rytdienos užduotį nuotaika vėl subjuro.
„Ką gi, rytoj bus sunki diena, todėl neprošal gerai
išsimiegoti“, – nusprendė Algė, įsėsdama į vienintelį
aikštelėje likusį savo automobilį.

„Ji visai nepasikeitusi“, – galvojo Algė, žvelgdama į karste

gulinčią Jadvygą, tokia pat, kokią ją matė vaikystėje.
Išdžiūvusi, atsikišusia kumpa nosimi, tvirtai sučiauptomis
plonomis lūpomis. Kažin, kiek jai buvo metų?
 Kapinėse karstą lydėjo tik kunigas ir Algė su mama.
Pasamdyti nešikai skubėjo, atrodė, lyg visi susirinkusieji
norėtų kuo greičiau baigti šią nemalonią prievolę.
Ceremonija tetruko keliolika minučių ir Algė su mama
netrukus liko dviese prie smėlio kauburėlio su dviem
vainikais ir žvakėmis. Eleonora Gustienė, nekreipdama
dėmesio į nekantrų dukros trypčiojimą, susimąsčiusi rymojo
prie kapo, taisė vainikų kaspinus ir sunkiai dūsavo.
– Tave parvežti? – paklausė Algė.
– Jei gali, iki stoties, – atsakė Eleonora ir paskutinį kartą
pataisiusi vainikus pasuko prie vartelių.
Važiuodamos jiedvi ilgai tylėjo. Pirmoji prabilo mama:
– Na, kaip tu? Viskas gerai?
– Taip, – šyptelėjo Algė. Mama mėgo klausti ir pati
atsakyti, – žinoma, viskas gerai. O tu?
– Gerai, – linktelėjo mama, stebėdama pro šalį lekiantį
miestą.
Po nejaukios pauzės tyliai tęsė:
– Tau liko senelio namas. Turėsi atvažiuoti pasirašyti
dokumentus. Bet tikriausiai jie atsiųs pranešimą.
Mama atrodė liūdna ir susirūpinusi. Gal tai dėl palikimo?
Apie motinos finansinę padėtį Algė neturėjo jokio
supratimo. Šiais laikais kaime milijonų neužsidirbsi, todėl
tikriausiai nedidelis kapitalas jai būtų labai pravartus.
Namo Kaune mamai reikia labiau nei jai, – pagalvojo Algė, –
galėtų ten gyventi ar parduoti.
– Perduosiu jį tau, – pasakė.
– Ką? – nesuprato mama.
– Tą namą. Galėsi jame gyventi. Arba parduoti.
– Ne, ne, – Eleonora net nusipurtė.
 – Tikrai, mama. Juk žinai, aš turiu butą Vilniuje.
Sutvarkysiu popierius ir dovanosiu jį tau.
Staiga Eleonora Gustienė atsisuko į dukrą:
– Tu nieko nesupranti. Tai TAVO palikimas. TU vienintelė
paveldėtoja. O aš nebenoriu turėti nieko bendro su Gustų
gimine. Beje, aš išteku.
Algė pamanė, kad jai pasigirdo. Įvairavusi automobilį į
aikštelę ji sustojo ir pažvelgė į motiną:
– Ką tu sakei?
Mama pasimuistė.
– Aš išteku.
– Už ko gi? – Algė išjungė variklį neatitraukdama akių
nuo sutrikusios motinos.
– Jis mano kaimynas, ūkininkas. Petras Užkuris.
Algė nerado, ką atsakyti. Motina suirzo:
– Tu visai kaip tėvas. Amžinai tyli lyg žuvis. Gal tau ir
nepatinka, bet aš taip nusprendžiau. Turiu teisę būti
laiminga.
– Žinoma, mama, – Algė tiesiog juto, kaip tarp jos ir
motinos kyla nematoma, bet neįveikiama siena. Reikėtų ką
nors pasakyti, pasidžiaugti, pasveikinti, o gal
papriekaištauti, tačiau žodžiai užstrigo kažkur giliai
gerklėje. Algė jautė, kaip iš rankų slysta paskutinės gijos,
dingsta paskutinė galimybė suartėti su motina.

Šitokios tylos Eleonora Gustienė negalėjo pakęsti.

Tipiškas Gustų giminės bruožas. Taip elgdavosi jos vyras, ir
vyro tėvas, ir štai jos dukra tapo tokia pat. Algė nieko
neperėmė iš jos. Ir išore, ir vidumi ji buvo tikra tėvo ir
senelio kopija. Toks pat nuolat susirūpinęs žvilgsnis,
priekaištingai suspaustos lūpos ir tyla lemiamais gyvenimo
momentais. Eleonora buvo paruošusi ilgą kalbą, norėjo
viską paaiškinti dukrai, išeiti palengvėjusia širdimi, tačiau
ta tyla viską sugadino.
Žinoma, ji mylėjo dukrą. Juk viena ją augino nuo pat
vaikystės, galima sakyti, kad jiedvi viena be kitos nieko
daugiau neturėjo. Po to lemtingo įvykio, sugriovusio jų
iliuzijas, Eleonora ir Algė liko vienut vienutėlės,
sukramtytos ir išspjautos sovietų saugumo sistemos.
Tačiau, užuot tapusios viena kitai atrama, užsivėrė
kiekviena savo pasaulėlyje. Jos mėgo skirtingas knygas,
žiūrėjo skirtingus filmus, skirtingai vaizdavosi ateitį.
Eleonora mėgo gamtą, tik miške atgaudavo sielos ramybę.
Algė to negalėjo pakęsti. Eleonora mylėjo šunis ir vaikus.
Algė buvo jiems alergiška. Eleonora mėgino pamiršti buvusį
vyrą ir buvusį gyvenimą. Algė nuolat jai tai primindavo. Ko
gero, jos abi nesąmoningai jautė kaltę. Ir tas jausmas jas
galutinai išskyrė.
Tačiau dabar Algė jau suaugusi. Ji neprapuls, Gustų
giminė atspari. O Eleonora tikisi taip pat dar truputėlį
laimingai pagyventi. Tegul Petras ne jaunas, ne gražuolis,
bet sujungus jų žemes išeis didžiulis ūkis, galintis
pretenduoti į Europos Sąjungos fondų paramą. O tai jau
visai kitos apimtys, kiti pinigai, kitos galimybės.
Visa tai išsakiusi mintyse, Eleonora Gustienė aprimo.
– Na, tai aš eisiu, – tarė taikiai.
Algė linktelėjo galva, po to susizgribo paklausti:
– O kada vestuvės?
– Vestuvių nebus, – sausai paaiškino mama, – mes tik
susirašysim. Liepos pirmąją.
 Algė tylėjo. Eleonora atidarė dureles, lėtai išlipo, bet
delsė nueiti. Lyg laukė, kad Algė ką nors pasakys. Pagaliau
užtrenkusi dureles tarė:
– Nesivargink atvažiuoti, neverta.
Nueidama nubraukė ašarą, tikėdamasi, kad paskutinių
žodžių dukra neišgirdo.

Algė dar kiek pasėdėjo, tada užvedė variklį ir lėtai išsuko

į gatvę. Vairuodama ji nurimdavo, surikiuodavo mintis,
kartais pati su savimi pasikalbėdavo. Kai paskutiniai Kauno
daugiaaukščiai liko už nugaros, spustelėjo akseleratorių.
Reikėjo kur nors išlieti susikaupusį pyktį ir ji skriete
nuskriejo magistrale.
Iš pradžių mintyse, vėliau garsiai Algė vis klausė – kodėl?
Pyko ant savęs, ant mamos ir galiausiai ant tėvo. Nors iš
tiesų ji puikiai viską suprato, žinojo, kad tėvas nebegrįš,
tačiau vaikiškai atkakliai atsisakė sau tai pripažinti. Juk
mama mylėjo tėvą, tad kaip gali dabar lengva ranka
nubraukti praeitį ir pradėti viską iš naujo?
Algė jautė, kad kažkur plačiame pasaulyje vis dar gyvena
Jonas Gustas, jos tėvas, ir kasdien ilgisi savo dukters.
Galbūt taip pat stipriai, kaip Algė ilgisi jo.
Prieš dešimtmetį ji bandė ieškoti tėvo, naršė internete,
siuntė užklausas įvairiausioms tarnyboms. Gavo keletą
atsakymų, bet visi šeši rastieji bendrapavardžiai neatitiko
tėvo duomenų. Metusi paieškas, pasiliko tik viltį, kad vieną
dieną tėvas pats parsiras ir viską viską dukrai paaiškins.
Kodėl prieš beveik trisdešimt metų paliko ją su mama ir
pabėgo iš tuometės TSRS į tolimąją Ameriką? Kodėl nerašė
ir nepasiėmė jų kartu? Kodėl, iš pradžių taip beprotiškai
mylėjęs savo šeimą, staiga visiškai ją pamiršo? Paliko
sudraskyti saugumo maitvanagiams?
Tada mama visiškai palūžo, susirgo ir net saugumiečiai
galiausiai patikėjo, kad ji nežinojo apie rengiamą tėvynės
išdavimą. Tėvas kaip paprastai išvyko į eilinę stažuotę ir su
kolega slapta įsėdo į laivą, plaukiantį Pietų Amerikon.
Daugiau apie juos niekas nieko negirdėjo. Algės ir mamos
gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Nesiliaujantys
tardymai išklibino ir taip pašlijusius nervus. Buvę šeimos
draugai nebenorėjo jų pažinoti, kaimynės šnabždėdavosi už
nugarų, o darbe mamai pažemino pareigas. Iš vargano
pardavėjos atlyginimo jiedvi šiaip taip vertėsi keletą metų.
Kai Algė įstojo į universitetą, mama staiga nusprendė keltis
gyventi į kaimą ir dirbti grąžintąją senelių žemę. Išsiskyrė
ramiai, be didelių barnių. Pradžioj Algė vasaromis dar
važiuodavo pas mamą į Žemaitiją, bet ilgainiui bulvių
kaupimas jai nusibodo ir vizitai į kaimą tapo vis retesni. Jau
kokius penkerius metus ten nesirodė.
Iš tiesų, kodėl gi Algė taip skaudžiai priėmė žinią apie
mamos vedybas? Juk ji turi teisę būti laiminga, turėti
artimą žmogų. O tėvas? Net jei jis grįžtų, ar galėtų viskas
būti taip, kaip buvo? Ne, tikriausiai ne...
 2005
metų birželis

Visa širdimi atsidavusi „Pompėjos“ pramogų centro

projektui, Algė nepastebėjo, kaip į Vilnių atėjo vasara.
Bendradarbiai didžiausią dienos dalį praleisdavo ieškodami
internete pigių kelionių pasiūlymų, Rasa per pietų
pertraukas naršė parduotuves, kaupdama garderobą
atostogoms. Biure sklandė artėjančių atostogų dvasia.
Vienintelė Algė, paklausta apie atostogų planus,
sumurmėdavo nei šį, nei tą ir vėl įnikdavo į darbus.
Penktadienio rytą Algę netikėtai pasikvietė direktorius.
– Jau gavau Tarvydo atsiliepimus apie tavo rengtą
„Pompėjos“ projektą, – rūgščiai šypsodamasis tarė šefas.
Algė apmirė, tikėdamasi blogiausio.
– Jis labai patenkintas, – tęsė direktorius tokiu balsu, lyg
praneštų apie atleidimą iš darbo. – Ypač jam patiko
Raimondos daina. Ponas Tarvydas pageidauja, kad kaip tik
tu vadovautum „Pompėjos“ šiųmetei Kalėdų kampanijai.
– Gerai, – Algė apsisuko eiti.
– Beje, panele Alge, – sustabdė ją direktoriaus balsas, –
kada planuoji atostogauti?
Algė nustebusi atsigręžė. Atostogos nebuvo įtrauktos į jos
planus.
 – Pernai ir užpernai tu neatostogavai, todėl šiemet
privalau išleisti tave pailsėti. Liepą atostogaus Rasa ir
Marija, rugpjūtį – Dainius.
– Taip?
– Todėl būtų geriausia, jei tu išeitum atostogų birželį, –
direktorius pažvelgė į sutrikusią Algę, tada į kalendorių, –
tarkim, nuo pirmadienio, birželio septynioliktosios. Dvi
savaitėlės. Tinka?
Algė gūžtelėjo pečiais. Jei jau reikia, tegu. Koks
skirtumas, vis vien nežino, ką veikti per atostogas.
– Puiku, – šefas kažką užsirašė, – perduok einamuosius
darbus Rasai, ne, gal geriau Marijai, pateik ataskaitas ir
gero poilsio.
– Tiesa, – vėl šūktelėjo direktorius tarpduryje stovinčiai
Algei, – kitą savaitę „Pompėjos“ centro atidarymas.
Tarvydas atsiuntė kvietimą ir tau. Tavo pačios labui patariu
nueiti.
Algė išslinko iš direktoriaus kabineto visiškai sutrikusi.
Ką ji veiks dvi atostogų savaites? Vos pagalvojus apie tai,
akyse susitvenkė ašaros. Kolegės susirūpino:
– Ar kas blogai? Kas atsitiko? Ką pasakė?
– Viskas gerai, – Algė prisivertė nusišypsoti, – nuo
pirmadienio atostogauju.
– Tai bent sekasi, – pavydžiai tarė Rasa, – o man dar
mėnesį čia tūnoti.
– Gal lėksi kur į šiltus kraštus? – spėjo Marija.
– Skrisk į Ispaniją, – iš savo kampo sududeno Dainius, –
ten geriausi kurortai.
– Pagalvosiu, – burbtelėjo Algė, sėsdama tvarkyti ir taip
idealiai tvarkingo savo darbo stalo.
 Bendradarbiai stebėjosi, dar niekada nematę žmogaus,
taip nesidžiaugiančio atostogomis. Tik viską apie visus
žinanti Rasa su nuoširdžiu gailesčiu žvelgė į išblyškusią
Algę. Darbas Algei yra visas gyvenimas. Ji nebemoka
gyventi neaukodama savęs eiliniam projektui. Kas žino,
šyptelėjo sau Rasa, gal šios netikėtos atostogos
darboholikei Algei išeis į naudą.

Pirmąją atostogų dieną Algę apėmė neviltis. Savaitgalį

dar šiaip taip prastūmė, sumaniusi iš pagrindų tvarkyti
butą, tačiau pirmadienis kirto iš pasalų. Atsibudusi anksti
kaip visada, Algė tįsojo lovoje ir apmaudžiai mąstė, kad visi
normalūs žmonės tokiu laiku renkasi į darbovietes, geria
rytinę kavą ir sėda prie savo darbų. O ji, Algė, išmesta iš
šios įprastos kasdienybės lyg žuvis į krantą ir nežino ko
imtis. Kam atostogos vienišei Algei? Ar dabar ji būtinai turi
skristi į kokį nors karščiu alsuojantį kurortą ir apsimesti,
kad smagu vienai stumti dienas pliaže? Ar prikimštu
autobusu privalo kratytis per visą Europą pamatyti didingų
griuvėsių? Tai juk nuobodu! Ne, Algei reikia veiklos, į kurią
visa pasinertų, priverstų maksimaliai dirbti smegenų
ląsteles, dėliotų užduotį lyg smulkiausią dėlionę, kol
galiausiai gautų visą vaizdą, iliustruotą grafikais ir aiškiais
skaičiais. Tada ateitų ta trumpa palaimos minutė, didysis O
po gerai atliktos užduoties. Užsakovas sužavėtas,
direktorius patenkintas, o Algė jau kimba į naują projektą.
Štai koks gyvenimas patiko Algei, todėl neprašytos
atostogos buvo panašesnės į nuobaudą nei į apdovanojimą.
 Prisivertusi išlipti iš lovos ir išsivirti kavos, Algė vartė
savaitės senumo laikraščius. Staiga laikraščių krūvoje
pastebėjo didelį voką. Prisiminė, kad prieš kurį laiką jį
atnešė pašto kurjeris. Tada įnikusi į darbus Algė tik
permetė akimis laiško turinį ir atidėjo vėlesniam laikui.
Paskui pamiršo. Tai buvo kvietimas atvykti pasirašyti
senelio palikimo dokumentų. Algė stvėrėsi šios užduoties
lyg skęstantis šiaudo. Žinoma, turtas menkutis, tačiau kol
sutvarkys dokumentus, apžiūrės palikimą, parduos ar
išnuomos namą, turės užsiėmimą keletui dienų.
Nedelsdama surinko nurodytą notarų kontoros telefono
numerį, tačiau niekas neatsiliepė. Keista, kad pirmadienį iš
ryto kontora dar nedirba. Po valandos vėl
neprisiskambinusi reikiamu numeriu, Algė apsisprendė
važiuoti į Kauną ir vietoje viską išsiaiškinti. Dėdama voką
su dokumentu į rankinę, ji išgirdo lyg ką barkštelint.
Atidžiau apžiūrėjusi voką, rado mažutėlį raktelį su prisegtu
kartono gabalėliu, ant kurio buvo užrašyta CP 50. Daugiau
nebuvo nieko, kas galėtų paaiškinti raktelio paskirtį.
Sugrūdusi į rankinę voką su paslaptinguoju raktu, Algė
išdūmė į Kauną.
Visą kelią ji suko galvą, ką galėtų rakinti mažasis raktelis
ir ką reiškia užrašas ant jo. Pasiekusi miestą, Algė sustojo
šalikelėje ir išsitraukė žemėlapį. Ieškodama Lydos gatvės,
kur buvo įsikūrusi jai reikalinga notarų kontora, užkliudė
akimis raides CP, kuriomis buvo pažymėtas Kauno centrinis
paštas.
Jono Monkaus notarinė kontora buvo įsikūrusi
Žaliakalnio papėdėje, mažutėje šoninėje gatvelėje.
Gremėzdiškas penkių aukštų pastatas buvo neskoningai
aplipdytas gipsinėmis vazomis. Duris radusi atviras, Algė
įžengė į erdvų dirbtinio marmuro holą. Prie pirmųjų durų
kabėjo varinė lentelė su J. Monkaus pavarde. Minutę
padvejojusi, Algė nuspaudė durų rankeną. Vaizdas, kurį
pamatė atidariusi duris, pribloškė. Kontora priminė
sąvartyną: išvartyti baldai, išmėtyti popieriai, grindys
nuklotos knygomis, segtuvais ir dar balažin kuo. Algė
neteko žado ir dairėsi išplėtusi akis. Nuo gelsvų sienų
žvelgė baltos paveikslų dėmės – po jos kojomis gulėjo Jono
Basanavičiaus portreto reprodukcija sulaužytais rėmais. Iš
pirmojo kambario, matyt, buvusio laukiamojo, dvivėrės
durys vedė į kabinetą, kuriame vaizdas buvo toks pats.
Masyvios įstiklintos knygų spintos stovėjo tuščios lyg atviri
langai, o šalia jų į didžiules krūvas buvo suversti įvairiausi
spaudiniai. Žmonių nesimatė. Tik po kurio laiko už didžiulio
ąžuolinio stalo pasigirdo tylus šnaresys ir pagaliau
nedrąsiai pasirodė šviesiaplaukė galva. Apvalus veidas
atrodė išsigandęs, o per toli viena nuo kitos įstatytos kiek
išsprogusios akys baugščiai lakstė į šalis. Įsitikinęs, kad, be
Algės, kontoroje daugiau nieko nėra, į varliūkštį panašus
jaunuolis išlindo iš už stalo. Pasitempęs savo pilką kostiumo
švarką, jis oriai atsikrenkštė ir paklausė:
– Jūs kokiu klausimu?
Algė vos susilaikė nenusijuokusi, nors juokas šiame
popierių kapinyne būtų nuskambėjęs šventvagiškai.
– Ieškau notaro Monkaus, – paaiškino išverstakiui.
– A, Monkaus, – nutęsė vaikinas pilku kostiumu, – nėra
Monkaus. Mirė.
– Kaip mirė? – nustebo Algė.
 – Paprasčiausiai mirė. Miegodamas. Jam buvo jau per
aštuoniasdešimt metų.
– Bet aš... – Algė sutriko, – aš gavau jo laišką. Visai
neseniai. Aš dėl palikimo.
– Jei dėl palikimo, tai kreipkitės į kaimyninę kontorą, jie
perėmė visas rastas Monkaus bylas.
Algė apsidairė – ar šiame chaose dar buvo įmanoma ką
nors rasti? Pastebėjęs Algės žvilgsnį, vaikinas prabilo
draugiškiau:
– Neblogai pasidarbavo, ką?
– Kas? – ne iškart suprato ji.
– Nežinau, – vaikinas gūžtelėjo pečiais, – matyt, ponas
Monkus buvo kažkam užmynęs ant nuospaudos. Mane čia
atsiuntė savivaldybė. Turiu likviduoti kontorą.
– Kaip likviduoti? – nepaliovė stebėtis Algė.
– Matot, panelyte, Monkus giminių neturėjo ir testamento
nepaliko. Neįprasta kaip notarui, tiesa? Todėl jo turtas
perėjo savivaldybės žinion. Butą ir baldus parduosim, o ką
daryti su visais šiais popieriais ir knygomis – neišmanau.
Algė dar kartą apžvelgė popierių krūvas. Kur ne kur
matėsi iš žurnalų ar laikraščių iškirpti straipsniai,
rūpestingai surūšiuoti ir susegti į segtuvus. Gal tai buvo
visas senuko gyvenimas, darbas ir pomėgis, dabar taip
primenantis šiukšlių krūvas. Algė niekada nebuvo mačiusi
Jono Monkaus, nors miglotai prisiminė jį buvus senelio
draugu. O jei ir ne, jokio žmogaus palikimas nenusipelno
būti likviduojamas tokio nesimpatiško savivaldybės
tarnautojo.
– Gal atiduokite šią medžiagą bibliotekai ar kokiam
archyvui, – patarė Algė. – Čia gali būti retų ir vertingų
spaudinių.
– Tiesą sakai, – nušvito tarnautojo veidas, – puiki mintis.
Šiandien pat jiems paskambinsiu, tegul pasiima. Liks
mažiau šiukšlių.
Algė dar kiek pasidairė ir apsisuko eiti.
– Dėl palikimo kreipkis į Staškų ir partnerius, pirmos
durys dešinėje.
Algė dar girdėjo pilkašvarkį kažką šaukiant apie
pasiūlymą kartu papietauti, bet nuo šios minties
nusipurčiusi užtrenkė duris.
Šalia įsikūrusioje Staškaus kontoroje maloni notarė
greitai surado Algės dokumentus. Jokių pinigų ar vertybių,
testamente minimas tik namas Kaune ir du arai žemės prie
jo. Notarė perskaitė prieš mirtį sudarytą senelio
testamentą, kuriuo jis savo namelį iki mirties palieka
naudotis Jadvygai, o po to Algei. Keistokai skambėjo
paskutinė senelio valia, kuria jis griežtai draudžia namą
parduoti arba išnuomoti.
Sužinojusi, kad paveldėtu turtu galės naudotis tik po
keleto mėnesių, Algė atsiduso. Atrodo, kad jos planas
užtrukti Kaune keletą dienų sugriuvo. Ką gi, bent jau bus
proga aplankyti senąjį namą, saugantį tiek gražių vaikystės
prisiminimų.
Palikusi notarų biurą Algė prisiminė centrinį paštą. Jis
buvo netoliese, tad nusprendė eiti pėsčiomis. Išsipuošusi
batų parduotuvių vitrinomis Laisvės alėja buvo pilna
žmonių. Lėtai žingsniuodama Algė prisiminė vaikystę, kai
jie visa šeima eidavo į Muzikinį teatrą, senelis vesdavosi ją į
pieno barą skanauti ledų ar į „Lėlės“ teatro kavinę gerti
sulčių kokteilių. Žinoma, tai buvo labai seniai ir ne taip
dažnai, kaip norėdavosi, tačiau tie reti šventiniai įvykiai
giliai įsirėžė atmintyje. Įsisukusi į vaikystės prisiminimų
sūkurį, Algė panoro kuo greičiau pasiekti senąjį senelio
namą, kuris saugo dar daugiau gražių praeities akimirkų.
Gal peržiūrėjusi senelio dokumentus Algė ras bent kelis
atsakymus į ją kankinančius klausimus. Gal sužinos ką nors
apie tėvą? Pagaliau tai bus gera proga atsisveikinti su
neišsipildžiusiomis svajonėmis ir užversti šį savo istorijos
puslapį. Taip, kaip padarė mama. Laikas atsikratyti
praeities vaiduoklių ir gyventi šia diena, nusprendė Algė,
kopdama centrinio pašto laiptais.
Didžiulė pastato salė buvo vėsi ir tyli, tarsi sugėrusi į
save kur ne kur šmėkščiojančių lankytojų sukeltą triukšmą.
Algė nejučia susigūžė ir pasuko prie sienos su daugybe
mažų sunumeruotų durelių. Dėželėje gulėjo storas, į rudą
popierių įsuktas paketas be jokio užrašo. Pasiėmusi jį, Algė
užrakino dėžę ir įsidėjo raktą – dėl visa ko: jei paketas bus
adresuotas ne jai, galės padėti viską atgal.
Skubiu žingsniu pasiekusi mašiną, Algė pasuko
Žaliakalnio link. Siauroje gatvelėje sustojo prie mažutėlio
mūrinuko. Vaikystėje, kai gyveno su tėvais ankštame bute,
senelio namas jai rodėsi didžiulis ir gražus lyg paslaptingi
rūmai. Dabar, šalia puošnių triaukščių pilaičių, namelis
atrodė mažas ir sukrypęs. Stogas buvo kiauras, kaminas
aprūkęs, langų rėmų dažai apsilaupę, o metaliniai turėklai
surūdiję. Tik visą kiemo sieną apsiviję vijokliai priminė
senus laikus, kai šviesgelsviai mėsingi žiedai mažajai Algei
atrodė lyg išsižioję drakonai, ketinantys įtraukti ją į
rausvomis gyslelėmis išvingiuotas gerkles. Nusiskynusi
vieną žiedą Algė pauostė ir nusišypsojo.
 Ankštas kiemas ir mažutėlis daržas buvo apleisti. Matyti,
kad jau daug metų čia niekas nesitvarkė. Tikriausiai
Jadvyga, likusi viena, nebematė reikalo auginti morkas ir
svogūnus. Trys senelio pasodintos obelys kiemo gale buvo
išsišakojusios ir gumbuotos, nors Algė puikiai atsiminė,
kaip senelis jas sodino. „Taip niekada ir neparagavau nė
vieno obuolio“, – liūdnai pagalvojo ir pasuko link namo
durų. Rankinėje žvangėjo notarės paskolintas senų raktų
ryšulys, tačiau jų neprireikė. Durys buvo neužrakintos.
Koks nerūpestingumas – pasipiktino Algė, žengdama į
virtuvę, ir nustėro.
Senelio namai buvo išversti dar labiau nei Monkaus
kontora. Virtuvės grindys baltavo nuo išpiltų maisto atsargų
ir stiklo šukių. Atrodo, kad čia darbavęsi niekšai buvo
patyrę niokotojai – apsidairiusi Algė nerado nė vieno sveiko
indo. Ar plėšikai ko nors ieškojo virtuvės rakandų viduje?
Po miltų, kruopų ir cukraus krūvas ropojo vabalai, ore
skraidė spiečiai riebių musių, o troškus gendančio maisto
kvapas suko nosį. Tarp išvartytų kuklių baldų ant grindų
buvo matyti didžiulės batų pėdos.
Algė pajuto gerkle kylantį šleikštulį ir skubiai išbėgo
lauk. Kojos nebelaikė, todėl prisėdo ant laiptelio ir susiėmė
galvą.
Pirmoji mintis buvo apsisukti, sėsti į automobilį ir
niekada nebesirodyti. Tačiau noras sužinoti, kas čia
atsitiko, buvo stipresnis, todėl ji pakilo ir, užsiėmusi nosį,
dar kartą žengė pro duris. Greitai perbėgusi virtuvę,
pasuko į senelio kambarį ir uždarė paskui save duris. Kaip
ir tikėjosi, čia buvo viskas išrausta, tačiau bent jau taip
nedvokė. Dėl visa ko Algė pravėrė langą ir, pakėlusi kėdę,
atsisėdo prie rašomojo stalo. Kėlė nuo grindų popierius ir
mėgino rūšiuoti. Senelis, pasirodė, buvo tikras stropuolis –
Algė rado begalę senų sąskaitų, čekių ir kitokių popierių.
Keletas laiškų taip pat nieko nepaaiškino, juose senelis
aptarinėjo vieno vokiečių poeto eilių vertimo subtilybes.
Dar Algė rado krūvą iškarpų iš „Ūkininko patarėjo“,
„Mokslo ir gyvenimo“ ir kitų žurnalų bei daugybę
buhalterinės literatūros, mat senelis dirbo buhalteriu. Jokių
kitų laiškų, dienoraščių ar užrašų knygelių čia nebuvo. Arba
jas išsinešė nusiaubėjai, arba senelis savo svarbius
popierius kur nors slėpė. Tačiau kur? Algė ėmė dairytis.
Kambarėlis toks mažas, kad čia ką nors paslėpti tiesiog
nėra galimybių. Tuščia spinta stovėjo atlapotomis durimis.
Lova sujaukta, čiužinys supjaustytas. Jei čia buvo kažkas
vertingo, nebeliko jokių šansų tai rasti. Atsidususi Algė
nupėdino į buvusį Jadvygos kambarį. Didžiulė krūva
drabužių kūpsojo kambario viduryje, o pačiame jos viršuje
puikavosi juodas nėriniuotas apatinukas. Neįtikėtina, kad
senoji Jadvyga turėjo tokių drabužių. Buteliukai su vaistais,
kelios pigios brošiūros ir mažutėlis radijo imtuvas voliojosi
šalia drabužių, supjaustytas čiužinys gulėjo skersai lovos
lyg negyvėlis ir Algė nusipurčiusi uždarė duris. Trečiasis
kambarys, buvusi svetainė, atrodė padoriausiai. Ji buvo taip
kukliai apstatyta, kad tiesiog nebuvo ką vartyti. Matyt,
Jadvyga sunkiai vertėsi ir išpardavė senelio daiktus,
toptelėjo Algei. Iš nedidelės krūvos knygų išsirinko vieną
gražiausiu viršeliu – ketvirtojo dešimtmečio leidimo
kulinarijos knygą. Ši, matyt, priklausė močiutei, kuri mirė
Algei dar negimus.
 Pasidairiusi nutarė, kad čia jai daugiau nėra kas veikti.
Artėjo vakaras, o šiame name likti nakčiai būtų daugiau nei
siaubinga. „Ką gi, – svarstė ji, – kažkas žiauriai su manim
pajuokavo. Kaip tik tada, kai aš nusprendžiau susitaikyti su
praeitimi ir ją pamiršti, niekšinga nepažįstama ranka
išniekino viską, kas buvo gražu ir prasminga.“ Dabar Algė
jau tvirtai pasiryžo atskleisti šią naujai užgriuvusią paslaptį,
išsiaiškinti, kas ir kodėl nusiaubė Monkaus ir senelio
namus. Ji išsiėmė pašte rastąjį paketą ir įsitaisė prie
aptvarkyto senelio stalo.
Atplėšusi popierių rado dar vieną, parudusį nuo laiko
ryšulėlį, ant kurio buvo užrašyta: Algei Gustaitei. Algė ir
tikėjosi, ir bijojo, kad raktas jai atsiųstas per apsirikimą.
Antrojo paketo viduje buvo kartoninis segtuvas, laiškas ir
daili, plona, vos poros centimetrų storio ir dviejų delnų
pločio, medinė raižyta dėželė.
Algė atsivertė segtuvą – pirmame puslapyje puikavosi
įmantrus herbas ir tekstas senąja rusų kalba. Likę lapai taip
pat buvo prirašyti rusiškai, neįskaitomu braižu.
Paskutiniame puslapyje buvo kažkas panašaus į genealoginį
medį, tačiau net vardai, užrašyti rusiškai, buvo
nesuprantami. Užvertusi segtuvą, Algė paėmė dėžutę.
Šviesus medis buvo tamsiai nulakuotas, todėl išraižymai
švytėjo lyg paauksuoti. Viduje kažkas šnarėjo. Paspaudus
įrantą dėžutė atsidarė ir Algė rado seną pageltusį
popieriaus lakštą su smulkiai surašytu tekstu. Prisikišusi
arti ji bandė skaityti, tačiau tekstas buvo panašus į
lotynišką ar kokį nors kitą, tad nė vieno žodžio nesuprato.
Nebuvo ten nei parašo, nei datos, todėl įdėjo popierių atgal
į jo dėželę. Liko laiškas – paskutinė viltis ką nors suprasti.
Languotas popierius buvo išmargintas smulkiu taisyklingu
braižu.

Alfredas Gustas, 1983 liepos 19, Kaunas.

Tais metais senelis mirė – dingtelėjo Algei. Jis parašė

man laišką, nors aš tada buvau tik vaikas. Jis turi ką nors
paaiškinti.
Algė atitraukė akis nuo laiško ir atsiduso – taip sujaudino
ją netikėtas susitikimas su praeitimi. Apsidairiusi pagalvojo,
kad daugiau nei prieš dvidešimt metų senelis tikriausiai
sėdėjo prie štai šio stalo ir rašė laišką į ateitį, anūkei, kuri
tuo metu mokėsi tik pradinėje mokykloje.

Brangi Alge,
kai gausi šį laišką, būsi likusi vienintelė Gustų giminės
paveldėtoja. Tikiuosi, kad tai įvyks negreitai.
Paveldėsi tai, kas suteiks tau daugiau rūpesčio nei
džiaugsmo. Tokią lemtį Gustų giminei davė Viešpats.
Dėželė, kurią gausi kartu su laišku, slepia amžių paslaptį.
Privalai saugoti ją, kaip saugojau aš ir mūsų protėviai.
Negali ilgam laikui palikti Lietuvos, kol neperdavei dėžutės
savo palikuonims. Negali niekam apie ją pasakoti.
Jei atsitiktų taip, kad neturėtum vaikų, privalai surasti
Adelinos Gustaitės-Rudzinskienės, mirusios 1894 metais,
palikuonis ir jiems perduoti dėželę, nors tikiuosi, kad to
neprireiks.
Ši paslaptis turi priešų. Privalai apsaugoti save ir
paslaptį. Padėsiu tau, kiek galėsiu.
Telaimina tave Dievas.
 Algė žvelgė į laiško eilutes, negalėdama patikėti, kad
senelis perduoda jai paslaptį ir ničnieko nepaaiškina.
Perspėja apie pavojų, tačiau nė žodeliu neužsimena, ko ji
turėtų saugotis. Ir kodėl, po galais, tas popierius toks
vertingas? Ar tai jo ieškojo milžiniškų batų savininkas,
nusiaubęs senelio namą?
Prisiminusi piktadarį, Algė krūptelėjo. O jei jis sugrįš?
Senelio laiškas ne juokais privertė sunerimti. Skubiai
susikrovusi popierius į rankinę, Algė užrakino namą ir
pasuko automobilį namų link. Po dienos įspūdžių ji kaip
niekada troško grįžti namo į savo jaukų būstą ir pasijusti
saugi, užsirakinusi šarvuotas duris.

Visą kelią iki namų Algė suko galvą, bandydama suprasti

tai, ką šiandien sužinojo ir pamatė. Padrikos mintys niekaip
nenorėjo sueiti į visumą, į galvą neatėjo joks protingas
paaiškinimas. Dėl visa ko nuolat žvilgčiojo į galinio vaizdo
veidrodėlį, tačiau nieko įtartino nepastebėjo.
Namuose Algė vėl atidarė dėžutę ir atidžiai apžiūrėjo
svarbųjį popierių. Nieko ypatinga – senas popierius ir
rašalu užrašytas tekstas – muziejuose tokių pilnos vitrinos.
Įkišusi dėžutę į stalčių vėl išsiėmė laišką. Perskaitė kartą,
kitą, bet vis vien nieko nesuprato.
Besvarstant suskambo telefonas.
– Panelė Algė? – paklausė duslus vyriškas balsas.
– Aš klausau.
Trumpos pauzės metu girdėjosi tik sunkus šnopavimas.
Galiausiai vyriškis vėl prabilo:
– Tu turi kai ką, kas priklauso man. Rytoj mes susitiksim
ir tu man juos atiduosi.
 – Nesuprantu, apie ką jūs? – atsakė apstulbusi Algė, iš
tiesų nesuprasdama, ką turi galvoje vyriškis, sakydamas
„juos“.
Vėl kurį laiką girdėjosi šnopavimas.
– Ko jūs norite? Manau, kažką supainiojote...
– Palikimas, kurį gavai, priklauso man. Atsiimsiu jį bet
kokia kaina. Nuo manęs nepasislėpsi – žinau apie tave
viską. Šiandien siūlau sąžiningą sandėrį. Sakyk kainą. Kol
nevėlu, dar galim susitarti gražiuoju.
Algė išraudo. Giliai įkvėpusi pabandė nurimti. Ar čia
pokštas? Ar kažkas ją bando papirkti? Ar jai grasina?
– Aš nieko neparduodu, – tvirtai atsakė Algė ir išjungė
telefoną.
Apsukusi kelis ratus po kambarį, ji nurimo ir vėl išsiėmė
paslaptingąją dėžutę. Ar tai ji reikalinga įžūliam
skambintojui? O gal senelio namas? Bet kodėl reikalavo
atiduoti juos? Ne, kažkas čia ne taip. Tiesiog klaida,
apsirikimas.
Vėl suskambo telefonas, rodydamas nepažįstamą numerį.
Nekelti? Ne, reikia atsiliepti ir pamėginti išsiaiškinti, ko iš
tiesų jis nori, – sufleravo blaivus protas.
– Klausau.
– Tai klausyk, – šįsyk balsas buvo jau piktas, – rytoj tu
perduosi antspaudus mano žmogui. Atsiųsiu jį prie tavo
namų. Kol nevėlu, gali sakyti kainą.
Antspaudus? Prie namų? Po galais, kokius antspaudus?
Algė susivaldė ir atsakė:
– Neturiu jokių antspaudų. Bijau, kad negalėsiu jums
padėti.
Šnopavimas virto keistu kikenimu:
 – Matai, net pati nežinai, ką turi. Atiduok juos man ir tau
nieko nenutiks.
– Bet aš nesuprantu...
– Rytoj ryte paskambinsiu. Turi laiko pagalvoti.
Algė padėjo telefoną ir susimąstė. Antspaudai? Ar ant
senojo popieriaus yra antspaudai? Dar kartą įdėmiai jį
apžiūrėjo – nieko. Jokių antspaudų, vien tik tekstas. Gal
šiame tekste kalbama apie antspaudus? Ir kokie antspaudai
galėtų būti tiek vertingi, kad verstų net grasinti? Algė
stengėsi mąstyti blaiviai. Piniginį sandėrį atmetė iš karto –
tikrai neparduos senelio palikimo, kad ir kas tai būtų. Lieka
viena – pačiai išsiaiškinti, kokia paslaptis slypi senelio
dėžutėje. Bet kaip? Kas gali perskaityti lotynišką tekstą?
Vertimų biuras? Ne, nepatikima. Reikia rasti savą,
pažįstamą žmogų.
Algė išvertė stalčius ir susirado senas savo užrašų knyge‐
les – kaip gerai, kad jas išsaugojo. Staiga prisiminė vieną
bendraklasį. Žygimantas ypač domėjosi istorija ir mokėsi
lotynų kalbos. Su šypsena prisiminė aukštą perkarusį
paauglį dideliais akiniais, nuolat įkišusį nosį į knygą. Nors
Algė labiau mėgo skaičius, juodu su Žygiu buvo geri
draugai. Gal Žygis buvo ją net truputėlį įsimylėjęs? Taip,
reikia susirasti Žygimantą, jis neatsisakys pagelbėti, jei tik
galės. Čiupusi telefoną, Algė pastebėjo, kad jau beveik
dvylika. Ką gi, paskambins ryt iš ryto. Staiga pasijuto labai
pavargusi – pirmoji atostogų diena buvo tikrai ilga.
 2005
metų birželis

Žygis prabudo nuo saulės spindulių, įkyriai

besibraunančių į kambarį pro neužtrauktas užuolaidas.
Šalia gulėjo knyga – vakar vėl užmigo skaitydamas po
pusiaunakčio. Sapnavo, kad jis – Julijus Cezaris,
žygiuojantis iškilmingoje procesijoje į Kapitolijaus kalvą. Ką
gi, nors sapnuose aplankau Romą, nusišaipė jis iš savęs ir
tingiai pasirąžė. Apgraibomis nušlepsėjo į vonią ir pakišo
galvą po šaltu vandeniu. Baigiant valytis dantis pamažu
atsikratė sapno likučių ir grįžo į realybę. Nužvelgė atvaizdą
veidrodyje. Plinkanti kakta, šviesios trumparegės akys,
įkritę skruostai ir dvi dienas neskusta barzda. Padvejojęs
Žygis susirado keliskart naudotą skutimosi peiliuką ir ėmė
gramdyti smakrą. Gal šiandien teks išeiti iš namų, taip
atrodančio jo nepriims nė vienas darbdavys. Žygis jau antrą
mėnesį nesėkmingai kamavosi ieškodamas darbo. Jei ir
toliau taip eisis, nebeturės už ką valgyti, o dar Lina
neduoda ramybės, sūnui atostogos, reikia pinigų. Istorijos
institutas išmetė Žygį lyg panaudotą popierių, be jokių
sentimentų jo atsidavimui. Etatų mažinimas. Istorikai šiais
laikais niekam nereikalingi. Kartais Žygis gaudavo
nelegalių darbelių – išversdavo kokį seną tekstuką ar
vesdavo užsieniečiams ekskursiją, bet nuolatinio darbo
niekas nesiūlė. Galiausiai bandė įsidarbinti taksi vairuotoju
ar nors sargu, bet net ir ten buvo reikalingos pažintys. O
tokių naudingų pažinčių Žygis neturėjo. Tiesa, vienas senas
pažįstamas buvo užsiminęs apie galimybę neblogai
užsidirbti. Jo veikla buvo ne visai legali, lyg ir susijusi su
meno vertybių kontrabanda, prieš pusmetį Žygis griežtai
atmetė pasiūlymą prie to prisidėti. Tačiau šiandienė
situacija vertė Žygimantą perkainoti vertybes. Jam verkiant
reikėjo pinigų, o bevaisės legalaus darbo paieškos greitino
apsisprendimą. Na ir kas, kad padės įkainoti ir išvežti iš
Lietuvos kokią ikoną ar seną knygą, jų Lietuvoje vis vien
niekas nevertina, matė kalnus istorinių vertybių, sukrautų
muziejų archyvuose. Keliais daugiau ar mažiau – kam rūpi...
O Žygimantas gaus pinigų skoloms sumokėti ir pagaliau
nusiveš sūnų prie jūros. Sykį neatsargiai pažadėjo Mantui
nusivežti jį į Klaipėdą, parodyti laivus ir delfinus Jūrų
muziejuje. Berniukas laukia, o Žygį siaubingai kremta
sąžinė. Koks gi jis tėvas, jei net tokio menko pažado sūnui
išpildyti negali. Pagaliau, jei gerai sektųsi, gal Žygis galėtų
nuvykti į Romą, savo svajonių miestą, kurio kiekvieną
kampelį jau pažįsta iš knygų.
Šitaip užsisvajojęs jis išsiėmė vizitinę kortelę ir pakėlė
telefono ragelį. Bet tuojau ir vėl padėjo. Ne, dar ne
šiandien. Dar peržiūrės darbo skelbimus, dar palauks. O jei
nepasiseks, rytoj tikrai paskambins kontrabandininkui
Aleksandrui.
Telefonas sučirpė taip netikėtai, kad Žygis krūptelėjo.
Kas gali skambinti tokį ankstyvą rytą. Gal koks darbdavys
persigalvojo?
 – Klausau, – žvaliai atsiliepė. – Algė? Gustaitė? Sveika.
Taip... Gerai. Laukiu.
Apstulbęs Žygis padėjo ragelį ir įsispoksojo į seną
raudoną telefono aparatą. Algė Gustaitė, buvusi klasiokė ir
jo slapta pirmoji meilė, nematyta daugiau kaip dešimt
metų, atvažiuoja pas jį su vienu tekstu. Ką gi, net ir kelios
dešimtys litų jam dabar labai praverstų. Bet dar labiau
norėjosi ją pamatyti. Nieko nebuvo girdėjęs apie Algę nuo
mokyklos baigimo, manė, kad išvažiavo į Ameriką pas savo
tėtušį, o štai, pasirodo, ji čia, Vilniuje, ir netgi netrukus pas
jį atvažiuos. Pašokęs Žygis puolė tvarkyti savo kuklų būstą,
sugrūdo patalynę į sofos vidų, ko nebuvo daręs jau labai
seniai. Pasvarstė, ar nevertėtų nuvalyti dulkes, bet numojo
ranka, aprinko ant stalo ir grindų besimėtančias knygas ir
laikraščius, vakarienės likučius išnešė į virtuvę ir net
pradėjo plauti indus, kai išgirdo nervingą durų skambutį.
Širdis nusirito į kulnus, grįžęs jaunatviškas nerimas net
nustebino Žygį. „Mat, kokia greita“, – pamanė rakindamas
duris. Už durų stovėjo Algė, jo slapta mokyklinė meilė.
Šviesūs plaukai vis dar ilgi, surišti į „arklio uodegą“,
drabužiai kuklūs, jei nepasakytum – griežti, o žvilgsnis
nervingas. Žygis pasitraukė, praleisdamas viešnią ir kartu
mėgindamas suvaldyti sukilusias emocijas. „Kažin, ar ji
prisimena?“ – spėliojo jis. Nužvelgęs Algę nuo galvos iki
kojų, Žygis konstatavo, kad iš drovios apkūnios paauglės ji
virto gražia moterimi. Mokykloje berniukai vadindavo Algę
pampuška. Dabar ji buvo liekna, gal net liesa. „Ji tikrai
puiki“, – nusprendė Žygis, sekdamas akimis Algę. Šioji
ryžtingai įžingsniavo į jo kuklų butą ir patraukė tiesiai į
virtuvę. Sutrikęs šeimininkas nubėgo iš paskos,
bandydamas kūnu pridengti neplautų indų stirtą.
Nekreipdama dėmesio į jo bergždžias pastangas, Algė pati
išsiplovė stiklinę ir įsipylusi šalto vandens ėmė godžiai
gerti. „Kas tai? – sutriko Žygis, – nejaugi ir ji taip
jaudinasi?“
– Velnias, – tarė vietoj pasisveikinimo Algė, pastačiusi
tuščią stiklinę, – ką tik vos nesudaužiau mašinos, kažkoks
žąsinas išlindo prieš pat nosį. Sveikas, – nusišypsojo
pagaliau, – tai tebegyveni senajame bute?
– Taip, – Žygis gūžtelėjo pečiais, argi tai nuostabu?
– O kur dirbi?
– Eee, tiesą sakant, – vaikinas užsikirto, – kaip tik šiuo
metu ieškausi darbo. Gal žinai ką?
Algė smalsiai dairėsi ir lyg nepastebėjo Žygio sumišimo.
– Šeimą turi? – klausinėjo toliau.
Žygis jautėsi priblokštas. Ne taip įsivaizdavo susitikimą
su buvusia klasioke. Atsikrenkštęs atsakė:
– Na, taip. Tai yra – turėjau. Išsiskyriau. O tu?
– Ne, – abejingai atsakė Algė. – Klausyk, aš su reikalu.
– Gal nori kavos? – pasiūlė vaikinas.
– Gerai, galim išgerti.
– Tuomet aš tuoj išvirsiu, bet tu lukterėk kambaryje,
gerai?
Algė dairydamasi nuėjo į kambarį. Žygis nusibraukė
išrasojusią kaktą, nesitikėjo, kad bus taip sunku. Algė elgėsi
taip, lyg išsiskyrę būtų tik vakar, tačiau abejingai, tarsi tos
mokyklinės meilės nė būti nebuvo. O, jei ji žinotų, kiek
laiškų jis buvo jai parašęs, kiek eilių paskyręs... Gerai, kad
nežino.
 Įžengusi į Žygio kambarį Algė nustebo. Prisiminimuose ji
saugojo visai kitokį šio kambario vaizdą. Kai lankėsi čia
mokykliniais metais, kambarys atrodė lyg jaukus
miesčioniškumo etalonas. Krištolas sekcijoje, nertos
staltiesėlės, raštuotos lovatiesės ir nepriekaištinga tvarka.
Dabar gi tvarkos neliko nė pėdsako, kaip ir krištolo,
staltiesėlių ir mielų niekučių lentynose. Senoji sekcija,
nuėmus visas dureles, buvo grūste prigrūsta knygų. Knygos
krūvomis gulėjo ant lentynų, stalo ir net senoji siaura Žygio
lova buvo nukrauta jų stirtomis. Ant rašomojo stalo stovėjo
nenaujas kompiuteris. Kažko šiam kambariui trūko... Algė
dar kartą apsižvalgė ir pagaliau suprato – Žygis neturi
televizoriaus. „Taip, jam visai prastai einasi“, – pamanė ji ir
pastebėjo į knygas atremtas kelias nuotraukas. Priėjusi
arčiau apžiūrėjo – viena buvo Žygio mamos, perjuosta juodu
kaspinėliu. Kitoje nuotraukoje buvo mažas pailgaveidis
berniukas liūdnomis akimis, tikriausiai sūnus. Visai kaip
Žygis vaikystėje, rimtas, paskendęs savo mintyse. Algė
mokėsi su Žygiu nuo pat pirmos klasės. Jis buvo kitoks
berniukas, nevejojęs mergaičių, nekilnojęs sijonų ir išvis jų
vengęs. Algė buvo bene vienintelė, su kuria jis bendravo
tomis retomis valandėlėmis, kai nebuvo įnikęs į knygą. Ką
gi, apsidairiusi atsiduso Algė, atrodo, kad skaitymo aistra
įgavo pavojingą mastą.
– Čia dalis mano dėdės bibliotekos, – įėjęs paaiškino
Žygis, pastebėjęs Algės žvilgsnį. – Pusbrolis norėjo išmesti,
tad aš atsiboginau, nors vietos ir nėra. Dar nespėjau
sutvarkyti.
Dulkių sluoksnis rodė, kad tvarkymas čia vyksta labai
lėtai. Algė stengėsi nežiūrėti į netvarką, tad nukreipė
žvilgsnį į žydrą puodelį su kava. Ši buvo rūgšti ir neskani,
pasigailėjo paprašiusi. Verčiau iš karto būtų ėmusis reikalo.

– Na, tai kokią „chaltūrėlę“ man atvežei? – pasidomėjo

Žygis, lyg atspėjęs Algės norą, – gal ir tu susidomėjai savo
genealoginiu medžiu? Dabar tai labai madinga.
Algė tylomis išsiėmė iš rankinės popieriaus lapą. Žygis
susidomėjęs pažvelgė ir susiraukė:
– Tekstas lotyniškas, bet neaiškus ir dar pilnas
gramatinių klaidų. Kokia keista frazė genius dominus
architecto. Iš kur jį ištraukei?
– Perrašiau iš vieno seno popieriaus. Ar galėsi išversti?
– Na, pabandysiu. Bet kas tai?
– Nežinau, – rimtu veidu atsakė Algė. – Tikiuosi sužinoti
iš vertimo. Bet atrodo, kad tai labai svarbu. Ir dar – ar gali
niekam apie tai neprasitarti?
– Gerai, gerai. Bet...
– Kiek tau reikės laiko?
– Nežinau, trijų keturių dienų... Aš juk sakiau – ieškausi
darbo, daug laiko sugaištu važinėdamas į pokalbius.
Algė padėjo ant stalo šimto litų banknotą ir tarė:
– Pasistenk kaip galėdamas greičiau.
– Ne, ne, iš tavęs tiek tikrai neimsiu, ką tu...
Algė atsistojo, nekreipdama dėmesio į Žygio
prieštaravimus.
– Vakare užsuksiu, pažiūrėsiu, kaip sekasi. O jei baigsi
anksčiau, paskambink.
Šalia pinigų Algė padėjo savo vizitinę kortelę ir ryžtingai
patraukė prie durų. Žygimantas nepakilo jos lydėti, tik
žvelgė apsiblaususiu žvilgsniu į pinigus, auksu spindinčią
kortelę ir keikė savo liūdną likimą. Kaipgi taip? Jis ima
išmaldą iš savo pirmosios, didžiosios meilės. Tikriausiai ji
už tai jį niekina.
– Viskas, – tarė ryžtingai Žygis, – rytoj paskambinsiu
Aleksandrui. Ir tada pamatysim... Gal dar viską bus galima
pakeisti.

Algė lėtai žingsniavo senamiesčio gatve paskendusi

painiose mintyse. Atrodė, kad telefoninis grasintojas,
kuriam ji ką tik rėkte išrėkė „ne“, ne juokais supyko. Ir apie
kokius antspaudus jis kalbėjo? Kažin, ar teksto vertimas
atskleis palikimo paslaptį? Nežinia ir laukimas tiesiog
dusino Algę, jau verčiau Žygis tegul paskuba, kitaip ji visai
nusigaluos. Tvirčiau prispaudusi prie šono rankinę su
paslaptingąja dėžute, Algė pasuko į banką. Palikusi ją
saugykloje, pasijuto kiek ramiau. Žinoma, yra teksto kopija,
kurią paliko Žygimantui, bet ją sunaikins, kai tik gaus
vertimą. Pažvelgė į laikrodį – praėjo vos valanda, Žygis dar
nebus spėjęs nieko padaryti. Ką veikti?
Algė pasuko iš Pilies gatvės į nedidelį skersgatvį, kur
buvo įsikūrusi Kęsto kelionių agentūra. Be išankstinio
susitarimo dar niekada nėra jo aplankiusi, tačiau šįkart
nutarė surizikuoti.
Jau dvejus metus Algė pažįsta Kęstą, tačiau jų santykiai
vis dar sunkiai įvardijami. Visiškai nenuspėjamas jos
draugas, meilužis, mylimasis ar partneris susitikimus skyrė
pats. Kęstas pernelyg nepriklausomas, kad įsileistų kokią
nors moterį į savo namus ilgesniam laikui. Prabangiame
bute senamiestyje, virš kelionių agentūros, jis karaliavo
vienas.
 Juodu susipažino interneto platybėse. Ten tylioji Algė
atsiskleisdavo visa savo vienišos sielos grožybe. Inkognito,
žinoma. Mėgo kalbėtis. Tiesa, geras pokalbis pavykdavo
nedažnai. Juk, geriau pagalvojus, vyro ir moters pokalbis –
kaip tango, su savo taisyklėmis, žingsneliais, priartėjimais
ir nutolimais, įtampa ir aistra. Geras pokalbis gali dovanoti
tokią pat palaimą kaip seksas, gal net geresnę. Kęstas buvo
tobulas Algės pokalbių partneris. Tiesa, labai retas. Tačiau
tos naktys, kai abu pasileisdavo šuoliais per virtualius
interneto tolius, visam laikui liks Algės atmintyje. Po kurio
laiko Kęstas pasiūlė susitikti. Jo nuotrauka internete buvo
tokia puiki, kad Algė net neabejojo, jog netikra. Dažna
gudrybė – papuošti savo anketą kokio aktoriaus atvaizdu.
Todėl ji išties apstulbo, pamačiusi į kavinę įeinantį tą patį
nuotraukos gražuolį. Be to, Kęstas buvo dar ir turtingas,
vadovavo savo kelionių agentūrai. Jis nebuvo panašus į jokį
kitą Algės pažįstamą vyrą. Jaunatviškas
keturiasdešimtmetis, žavus, netgi pašėlęs ir kartu labai
vyriškas, nepriklausomas. Su juo Algė pasijusdavo lyg
vaikystėje – saugi ir dievinama. Kęstas net trumputį
susitikimą sugebėdavo paversti nepamirštama švente. Jis
buvo aktorius ir gyvenimo džiaugsmo režisierius. Moteris
jam – nepasiekiama viršukalnė, kurią kiekvieną kartą reikia
nugalėti ir užkariauti, pasitelkiant iškalbą, žavesį,
prabangą. Deja, viskas, kas nuostabu, turi savo kainą.
Kęstas neieškojo rimtų santykių ir atvirai tą sakė. Algei
teko rinktis būti viena iš daugelio arba nebūti visai. Ji
pasirinko būti. Nors ir retai. O tas jausmas, kad kiekvienas
susitikimas gali būti paskutinis, suteikdavo jų santykiams
savotiško rafinuotumo.
 Artėdama prie plakatais aplipdytos agentūros, Algė
pajuto, kaip smarkiai ji pasiilgo Kęsto ir kaip labai jai reikia
jo palaikymo.
Kelionių agentūroje birželis – pats darbų įkarštis. Trys
vadybininkės net suplukusios kalbėjo telefonais, o eilėje
laukė pulkelis ištroškusių keliauti piliečių. Vyresnioji,
pamačiusi Algę, linktelėjo ir uždengusi ragelį šūktelėjo:
– Kęstai, pas tave atėjo!
Algė nekantraudama pravėrė kabineto duris ir truputį
nustebo, pamačiusi draugą, apkabinusį jos kolegę Rasą.
Kęstas, nė trupučio nesutrikęs, šoko pasitikti Algės,
pakštelėjo į skruostą ir paaiškino:
– Rasa atėjo išsirinkti kelionės.
Algės bendradarbė abejingai išsitraukė lūpdažį ir
pasigražinusi tarė:
– Na, aš jau eisiu, dar šefas pasiges. Atsiųsk man tuos
pasiūlymus elektroniniu paštu. Ciao.
Uždaręs paskui Rasą duris, Kęstas apdovanojo Algę ilgu
bučiniu.
– Pasiilgau, – sušnabždėjo į ausį, – reikia susitikti.
– Taip. Kada gali?
Kęstas, nutaisęs kankinio miną, ėmė vardyti:
– Šiandien vakarieniauju su partneriais. Rytoj atvažiuoja
Hansas iš Hamburgo, tikras nuoboda. Gal ketvirtadienį?
Užsuksi?
– Gerai. Kęstai, man nutiko keistas dalykas. Žinai... –
Algės žodžius nutraukė telefono skambutis.
Atsiprašęs Kęstas pakėlė ragelį ir nugrimzdo į verslo
reikalus. Algė stebėjo jį ir tyliai žavėjosi, kaip lengvai ir
žaismingai jis užgesina beįsiplieskiantį konfliktą. Vos
padėjus ragelį, telefonas suskambo vėl ir skėstelėjęs
rankomis Kęstas atsiliepė. Po pusvalandžio laukimo Algė
suprato, kad pasikalbėti nepavyks.
– Tai iki ketvirtadienio, – sušnabždėjo ji ir tyliai uždarė
kabineto duris.

Palikusi Kęsto kontorą Algė pajuto apmaudo kartėlį – taip

norėjosi su kuo nors pasikalbėti. Laukti susitikimo teks
ištisas dvi dienas – tikra kankynė. Nors Žygis paskubėtų su
vertimu... Lėtai žingsniuodama senamiesčio gatvėmis, ji
žvelgė į žmones su neslepiamu pavydu. Visi ką nors veikia.
Įsimylėjėlių porelės glamonėjasi ant suolelių. Draugų ar
draugių kompanijos klega užtūpusios lauko kavines. Jaunos
mamos išdidžiai stumdo vaikiškus vežimėlius. Vienas kitas
vienišas praeivis skuba savo reikalais. Algė niekada
nesiglamonėjo ant suolelio ir nesėdėjo kavinėse su
draugėmis. Niekada neturėjo tokių draugių.
Vaikystėje Algė nebuvo mėgstama. Jos tylėjimas erzino
bendraamžius labiau nei bet kokie įsivaizduojami trūkumai.
O tėvo pabėgimas dar įliejo žibalo į patyčių ugnį. Tik
gerokai paaugę klasiokai aprimo, supratę, kad nuo Algės
sąsiuvinio visada galima nusirašyti matematikos namų
darbus. Paliko Algę ramybėje. Bet ir draugauti nesiūlė.
Žygimantas taip pat buvo vienišius – dėl storų akinių stiklų
ir nuolatinio skaitymo. Juodu su Alge sudarė savotišką
tandemą – ji padėjo jam su tiksliaisiais mokslais, o jis darė
istorijos ir literatūros namų darbus.
„Neįtikėtina, – stebėjosi Algė, – kad trumputis susitikimas
su Žygiu prikėlė visus mokyklos prisiminimus, taip saugiai
ir patikimai užmirštus.“
 Baigus mokyklą, jų keliai išsiskyrė. Algė studijavo
matematiką. Universitete tokių artimų draugų
nebesusirado. Su grupiokėmis po kavines nevaikščiojo.
Tuomet joms su mama labai stigo pinigų ir studentiškus
metus Algė praleido išskirtinai prie knygų.
Gavusi matematikės diplomą, Algė įsidarbino institute
laborante. Mama jau buvo išsikrausčiusi į savo kaimą. Algė
liko viena. Ir tada, vieną liūdną naktį, ji prisiekė sau du
dalykus: atsikratyti taip pakyrėjusio antsvorio ir užsidirbti
pinigų, kad daugiau niekada netektų jausti jų stygiaus.
Tais metais įstojo į pašėlusiai brangią ir nepaprastai
prestižinę specialybę, ėmėsi visų darbų, kokių tik gaudavo.
Pradėjo sportuoti. Neįtikėtinomis pastangomis sukūrė save
tokią, kokia yra dabar. Todėl griežtai draudžiama pačiai
savęs gailėtis ar virkauti dėl praeities nuoskaudų.
Gyvenimas tęsiasi ir tampa vis labiau intriguojantis...
Laikui prastumti, Algė mėgino pasirausti internete,
tačiau jokios lotyniškos teksto frazės, net ir Žygio minėta
genius dominus architecto, apčiuopiamų rezultatų nedavė.
Todėl vakarop paskambinęs Žygis ją išties nudžiugino.
Tekstas išverstas. Spurdančia širdimi Algė nuskubėjo pas jį.

Žygis vėl pasiūlė kavos, tačiau Algė tik papurtė galvą ir

nekantraudama paprašė vertimo. Rašalinis spausdintuvas
tyliai sudūzgė ir išspjovė puslapėlį. Paėmusi jį Algė skubiai
atsisveikino, stengdamasi neparodyti savo susijaudinimo.
Išeidama dar kartą primygtinai paprašė laikyti viską
paslaptyje ir ištrinti iš kompiuterio atminties atspausdintąjį
tekstą.
 Tik peržengusi savo namų slenkstį ir užsirakinusi duris,
Algė išsiėmė gautąjį popierių ir puolė skaityti, tikėdamasi
visų pastarųjų nesusipratimų paaiškinimo.

Tekstas buvo gana trumpas, atspausdintas didelėmis

raidėmis ir be rašybos klaidų. Deja, jis Algei ničnieko
nepaaiškino.

Kadaise žmonės gyveno taikoje su savo dievais ir jokie

priešai nepajėgė Lietuvos didžiosios kunigaikštijos
užkariauti. Bet vienas valdovas panoro karaliaus skeptro ir
paniekino protėvių tikėjimą. Iškirto šventąsias girias, išvijo
krivius, o žinyčiose įkurdino svetimą dievą. Įtūžo
vyriausiasis žynys, pasitelkė dangaus, žemės ir ugnies
galias ir pasiuntė prakeiksmą karaliaus vainikui.
Kunigaikštis mirė nesulaukęs karūnos, o jo darbus naikino
laikas ir jo paties palikuonys. Atėjo negandų laikai.
Tarpusavio rietenos ir vaidai nualino didžiąją kunigaikštiją.
Kiekvienas, mėginęs vainiką užsidėti, užtraukė prakeiksmą
sau ir savo giminei...
(neįskaitomas sakinys)
... lobis, kartu su kitom relikvijom, paslėptas Vilniuje.
Slėptuvė užrakinta trimis užraktais ir trys antspaudai yra
raktai. Genijus meistras statytojas palaidojo antspaudus
trijose didingose Vilniaus šventovėse. Vilnius per amžius
saugos savo paslaptis. Viskas Dievo valioje.

Žygis išlydėjo skubančią Algę netaręs nė žodžio. O taip

norėjo ją sulaikyti, bent paplepėti, prisiminti senus laikus,
nerūpestingą jaunystę. Nebyliai užvėręs duris, jis pasuko
tiesiai prie telefono stalelio. Ten jau kelias savaites gulėjo
lapelis su numeriu ir vardu – Aleksandras. Ryžtingai
pakėlęs ragelį, Žygis surinko numerį ir giliai įkvėpė.
– Aleksai? Čia Žygis, pameni? Turi laiko susitikti? Aludėj
už valandos? Tinka.
Štai beveik ir viskas. Nebuvo taip labai sunku. O po kelių
bokalų alaus ir suvis paprasta pasirodys. Įsidėjęs į piniginę
Algės paliktą šimtinę, Žygis užtrenkė buto duris. Nueis ten
anksčiau. Į susitikimą su kontrabandininkais vėluoti
nedera.

Aleksandras buvo nedidelio ūgio, kresnas, trumpai

kirptas vyrukas žvitriai lakstančiomis mažomis akutėmis
apvaliame veide. Jo šypsena atrodė labai draugiška:
– Žygis, šimtas metų, kaip laikaisi? Ar vis dar institute
darbuojiesi?
– Nebe, – Žygis mėgino šypsotis, o mintyse svarstė, nuo
ko pradėti dėstyti reikalą. Laimė, Aleksandras prabilo
pirmas:
– Na, gal darbelio papildomo ieškaisi? Galiu šį bei tą
pasiūlyti.
Aleksandras taip piktdžiugiškai šypsojosi, kad Žygiui teko
sukaupti visą valią atsakant:
– Taip, norėčiau pamėginti.
– Matai, seniai taip reikėjo. Mums reikia tokių žmonių, su
smegenim ir patirtim. Žinok, pas mus gali ir karjerą
padaryti, jei tik netingėsi ir per daug neplepėsi, –
Aleksandras apsidairė, bet aludė buvo tuščia, tik apsnūdęs
barmenas tvarkėsi už baro.
 – Pradėti reikės nuo mažiausio, visi pas mus taip
pradeda. Šefas tikrina, jam vien rekomendacijų neužtenka.
Teks ir tau pradžioj paplušėt, nors aš apie tave bosui jau
anąsyk pasakojau ir tavo kandidatūra patvirtinta.
– Ir ką gi man reikės daryti? – be didelio džiaugsmo
paklausė Žygis.
Aleksandras dar kartą apsidairė:
– Geriausia pradėti nuo kaimo. Turi giminių kaime?
– Tik dėdę.
– Gerai, nuvažiuok pas jį į svečius ir imkis atsargios
žvalgybos. Apžiūrėk bažnyčią, pasiklausinėk žmonių, kas
kokių senienų turi, ar parduoda, ar brangiai prašo.
Pašniukštinėk kaimo bažnyčioj – ar turtinga, kaip
klebonas – sukalbamas ar ne. Silpnybes sužinok, kuriuo
būdu jį geriausia paimti, ką pasiūlyti. Kad tu žinotum, –
nusijuokė, – kokių tik tie klebonėliai užgaidų neturi... Į
vietinį muziejų užeik, jei yra. Po savaitėlės kitos turėsi
sąrašėlį su planais, brėžiniais, aprašymais. Tą sąrašėlį
atiduosi man, o aš jau perduosiu kam reikia. Nuo jo
priklausys ir tavo uždarbis, nebijok – nenuskriausim. Na ką,
tinka?
Žygis klausėsi ir stebėjosi, kaip viskas iš tiesų paprasta.
Jokio kriminalo, tik žvalgyba, šnipinėjimas, lyg kokiam
filme. Bet po to su jo sąrašu atvyks vandalai, nusiaubs
kapus, šventas vietas, bažnyčią, išvilios iš patiklių žmogelių
vertybes pusvelčiui, gal net apvogs, apiplėš, o kaltų niekas
niekada nesuras.
– Nežinau, – suabejojo Žygis, – matai, dabar negaliu iš
miesto išvažiuot, o pinigų verkiant reikia.
 – Gali ir Vilniuj padirbėt, – atsakė Aleksandras. – Čia kiek
kita specifika, reikalaujanti daugiau įgudimo, bet ir pinigai
kiti. Žiūrėk, prasizonduoji pažįstamus, draugų pažįstamus ir
taip toliau. Tarkim, sakai, kad ieškai dėdei nupirkt kokį
antikvarinį daiktą, bet kad pigiau, be tarpininkų... Atsiras
pasiūlymų. Turi apžiūrėt, įvertint, kokia būklė, kiek prašo,
ką dar gali pasiūlyti. Su adresais, charakteristikomis ir
panašiai. Ieškoti geriausia tarp pensininkų, buvusių
nomenklatūrininkų ir inteligentėlių. Apie šeimininką
maksimalią informaciją, kartu su planeliais, sąrašėliais man
atiduodi – aš tau apvalią sumelę į rankas. Sutarta?
– O kokios konkrečiai prekės jus domina?
– Visos. Tu juk istorikas, atskirsi antikvarinę vertybę nuo
šiuolaikinio pigaus plagiato. Daugiau dėmesio skirk
ikonoms, papuošalams, numizmatikai. Toliau – baldai,
paveikslai, žodžiu, viskas absoliučiai. Mes jau po to
atsirinksim, ko mums reikia. O jeigu turi priėjimą prie
bažnyčių, muziejų fondų ar dar kur – čia jau komisiniai
fantastiški, – Aleksas net švilptelėjo. – Na, tai lauksiu
skambučio, kai tik turėsi ką perduot.
Žvilgtelėjęs į laikrodį, Aleksas pašoko:
– Man laikas. Darbuokis. Tik žiūrėk, niekam nė šnipšt,
nes kitaip... – atsainiu rankos mostu brūkštelėjęs per kaklą
nusijuokė ir nuėjo.
Žygis liko sėdėti prie tuščio alaus bokalo svarstydamas,
ar dėl senos meilės verta parduoti velniui dūšią. Nors, kita
vertus, ne kaži kiek toji dūšia ir verta... Dabar reikia tik
surasti kokį nors niekšą, prisivogusį senienų, ir užsiundyti
ant jo Alekso maitvanagius. Apie vieną tokį Žygis yra
girdėjęs, tad kodėl gi nepabandyti? Likusių pinigų kaip tik
užteks nuvažiuoti į Ukmergę, kur gyvena pusbrolis. Jis daug
pasakojo apie savo kraugerį viršininką, turintį liguistą
potraukį antikvariniams blizgučiams.
 2005
metų birželis

Konstantinas mėgavosi rytiniais saulės spinduliais savo

žiemos sode. Tai buvo milžiniškas įstiklintas balkonas
viršutiniame namo aukšte. Kuplūs egzotiški augalai užstojo
dalį vaizdo, tačiau ir patį šeimininką slėpė nuo svetimų
akių. Įsitaisęs minkštame krėsle Konstantinas gurkšnojo
stiprią turkišką kavą, paduotą rytietiško porceliano
kavinuke. Jo ryškių bruožų veidas su ereliška nosimi ir
skvarbiomis akimis po kupliais antakiais spinduliavo ramią
didybę. Apsitaisęs šilkiniu chalatu jis atrodė lyg koks turkų
paša, iš aukšto žvelgiantis į savo valdas.
Po jo langais driekėsi Vilniaus senamiestis. Į dangų šovė
bažnyčių smailės, kiek akys užmato tęsėsi laužytas stogų
raudonis su siaurų gatvelių properšomis, o pakraštyje,
gerokai iškilęs virš miesto, stūksojo vienišas Gedimino
pilies bokštas. Gaivi birželio žaluma gražiai rėmino senąjį
miestą, tartum užbaigdama didžiulį paveikslą.
Konstantinas mėgo stebėti miesto šurmulį iš savo
slėptuvės. Butą įsirengė senamiesčio pakraštyje, ant kalvos,
kad kasdien galėtų sekti Vilniaus alsavimą. Konstantinas
mylėjo Vilnių, buvo suaugęs su šiuo miestu, įleidęs šaknis,
todėl nuskridęs į kitą pasaulio miestą dusdavo, jam
prasidėdavo astmos priepuoliai, ir ilgiau kaip savaitės be
savojo Vilniaus jis negalėjo išgyventi.
Užaugęs pas dėdę kleboną mažame Dzūkijos miestelyje,
Konstantinas visa širdimi neapkentė provincijos. Vos
pabaigęs mokyklą atsikraustė į Vilnių ir iškart jį pamilo.
Naktimis sargaudavo gamykloje ir skaitė, o dienomis
klaidžiodavo po senamiestį, kol nuodugniai pažino
kiekvieną skersgatvį, kiemą ir užkaborį. Ypač mėgo
bažnyčias, niūrią jų apleistų navų vėsą ar auksu spindinčias
puošmenas. Jausdavosi ten lyg namie, puikiausiai žinojo
visų bažnytinių daiktų paskirtį ir meninę vertę.
Konstantinas iš prigimties mokėjo vertinti grožį, o
trūkstamų žinių įgijo studijuodamas naktimis savo sargo
kambarėlyje.
Savamokslis meno vertybių žinovas intelektu gerokai
lenkė akademijų auklėtinius, tad pagaliau jo talentą
pastebėjo vienas įtakingas muziejininkas. Užtaręs, kur
reikia, jis priėmė Konstantiną dirbti konsultantu muziejuje.
Štai tuomet Konstantinui ir atsivėrė akys. Pamatęs, kiek
neįkainojamų vertybių paliekama trūnyti provincijos
archyvuose, kiek jų sukūrenama šaltomis žiemomis ar
iškeičiama į degtinę, jis ėmėsi darbo. Lyg skruzdė po šapelį
tempė namo viską, ką galėdavo gauti, nupirkti, išmainyti ar
tiesiog pavogti. Kai viengungiškas jo butas ėmė
nebesutalpinti visų senienų, pradėjo pardavinėti. Už
nemažus pinigus ir tik tiems, kurie suprato paslaptingą
senų daiktų kalbą. Konstantinas buvo įsitikinęs, kad jo
darbas nepaprastai svarbus, beveik šventas – juk jis gelbėjo
vertybes nuo tikros pražūties.
 Nukritus geležinei uždangai, atsivėrė keliai į Europą, kur
žmonės daug labiau vertino senienas, klojo didžiausius
pinigus už mažas ikonas ar lietuvišką rūpintojėlį. Per
dvidešimt metų verslas taip įsisuko, kad pinigai byrėjo
patys, užtekdavo tik telefono skambučio ar laiško. Draugai
Paryžiuje, Tokijuje ar Niujorke laukė jo prekių, agentų
tinklas nuosekliai šukavo Lietuvos kaimelius ir miestus,
ieškojo, mainė, pirko, vežė, pardavinėjo ir vėl ieškojo. Prieš
porą metų įkūrė savo atstovybę Tverėje, juk Rusija –
neišsemiamų lobių šalis. Konstantinas mokėjo pasirinkti
draugus ir buvo negailestingas priešams. Korumpuoti
valdininkai ir įtakingi draugai buvo Konstantino sėkmės
garantas.
Visuomenėje Konstantinas buvo gerai žinomas kaip
garsaus antikvariato šeimininkas, mecenatas ir Vilniaus
mylėtojas. Be jo neapsieidavo nė vienas svarbus miesto
renginys ar labdaringas vakaras. „...čia kiekvienas akmuo
alsuoja, kiekvienas statinys turi savo legendą, o pro
kiekvieną senojo miesto namo langą matosi bent trys
bažnyčios“, – gražbyliauja jis iškilminguose priėmimuose, ir
visi sutartinai jam pritaria. Bet argi jie, menki žmonės,
moka įvertinti tikrąjį grožį, istorijos pėdsaką pastatuose ir
daiktuose? Naujieji turčiai perka antikvarinius daiktus, nes
tai madinga, o patys neatskiria ampyro baldų nuo secesijos.
Tačiau jie turi pinigų ir Konstantino verslas klesti. Tiesa,
pasitaiko retkarčiais menkų nesusipratimų. Štai kažkas
įskundė jo kurjerį, policija konfiskavo krovinį. Tačiau jo,
boso, vardas čia neminimas. Nuostoliai nemenki, tačiau
viskas pataisoma. Tam yra draugai, paskolos ir garantijos.
 Iš esmės viskas klojasi taip puikiai, kad net truputėlį
nuobodu. Norėtųsi kažko gaivaus, kaitinančio kraują...
– Panelė Algė Gustaitė... – ištarė sau pusbalsiu,
pasimėgaudamas.
Šio seniai laukto projekto Konstantinas ėmėsi pakiliai
nusiteikęs. Panelė Gustaitė spyriojasi, tačiau tai jį netgi
džiugina – lengvas grobis būtų pernelyg paprasta ir
neįdomu.
„Nori žaisti katę ir pelę, Alge Gustaite? – nusišypsojo
jis. – Puiku, pažaiskime.“
– Benediktai, – šūktelėjo, – atnešk mano telefoną.
Senasis ūkvedys neatsiliepė.
– Benediktai... Na kur tas sukriošėlis vėl prasmego?..
Amžinai nėra, kai jo reikia, – bambėdamas Konstantinas
sunkiai pakilo iš minkšto krėslo.
Kabinete sieninis laikrodis ėmė mušti devynias. Jam
atitarė milžiniškas pastatomas laikrodis svetainėje.
– Atnešiau laikraščius, pone. Ar skaitysite? – liesas senas
vyras baltais lyg sniegas plaukais nuolankiai ištiesė šūsnį
spaudos.
– A. Gerai, duokš. Ir surask mano telefoną.
Po minutės Benediktas grįžo su telefono aparatu ir stora
užrašų knygele.
Nors jau įpusėjęs aštuntą dešimtį, senasis ūkvedys buvo
nepamainomas Konstantino pagalbininkas: ruošėsi po
namus, virė valgį ir prižiūrėjo ūkį. Jis tvarkė kasdienius
reikalus taip puikiai, kad Konstantinas apie daugelį tų
reikalų net nenutuokė. Kartais pagalvodavo, kas būtų, jei
Benediktas imtų vieną dieną ir numirtų...
 „Reikės rasti kokį vyruką jam į mokinius“, – pagalvojo
Konstantinas ir atsivertė „Lietuvos dienraštį“. Įdomių
naujienų nebuvo. Ministras vėl prisidirbo – anokia čia
naujiena? Seimo narys be leidimo išvyko į kurortą – na,
nejaugi gaila? Būsimam „Pompėjos“ atidarymui skirtas
visas puslapis. Prabanga. Skelbimų skiltyje taip pat nieko
įdomaus. Žmonės tapo godūs, už parduodamus varganus
paveikslėlius prašo milžiniškų sumų. Čia jums ne Vakarai,
brangieji, ieškokit kvailių. Konstantinas žino, kur tokių
dalykų dar gauti pusvelčiui.
Permetęs akimis kitų laikraščių antraštes, nušlavė ant
grindų. Gurkštelėjo atšalusios kavos, susiraukė ir surinko
numerį. Po trumpo įsakmaus pokalbio Konstantinas
piktdžiugiškai nusiviepė. Rytoj Algė gaus jo paruoštą
staigmeną. Jei bus protinga – padarys teisingas išvadas.
Kad tik jai užtektų proto neplepėti apie jo palikimą
kiekvienam sutiktajam. Žinoma, jis galėtų nutildyti Algę,
dar ne tokius konkurentus nutildydavo. Bėda buvo ta, kad
Konstantinas nežinojo, ką apie palikimą žino Algė.
Informatorius pasakojo jam apie tris XVI a. antspaudus, o
tai jau, žinoma, didelė vertybė. Tačiau antspaudai tėra
raktai, atvesiantys prie tikrojo lobio. Nors Konstantinas ir
mėgo galvosūkius, juk nepuls jis lakstyti kaip koks skalikas
po Vilnių, ieškodamas tų antspaudų. Tegul šį darbą padaro
panelė Algė. Svarbiausia – jauką ji jau prarijo, ėmėsi
ieškoti. Budrios Konstantino agentų akys seka kiekvieną šio
proceso žingsnį. Tegul pažaidžia lobio ieškotoją. Ateis
laikas, ir Konstantinas perims viską į savo rankas. O tada
jau jis mokės palikimu tinkamai pasinaudoti. Juolab kad šis
palikimas teisėtai priklauso jam, ir atsiimti jį – Konstantino
garbės reikalas.

Ketvirtadienis Algei pasirodė ilgiausias gyvenime. Visą

rytą praleido vonioje. Nuo pietų pradėjo rengtis, kelis
kartus pakeitė drabužius, truputį pasidažė, skrupulingai
sudiktavo užsakymą japonų restorano administratorei. Iš
namų išėjo gera valanda anksčiau, nusprendusi sutrumpinti
laukimą ir nukeliauti į pasimatymą pėsčiomis.
Kęsto durų skambutį Algė paspaudė lygiai devintą.
Antrame aukšte degė šviesa, vadinasi, Kęstas bus grįžęs
namo. Ir iš tiesų po sekundės pasigirdo dunksėjimas
laiptais, durys atsilapojo. Tvirtas glėbys ir karštas bučinys
buvo tai, ko Algei labiausiai trūko pastarąjį laiką. Pakilusi į
palėpę, ji rado puokštę rožių ir šampaną kibirėlyje ant
stalelio prie neįsivaizduojamai plačios lovos. „Gerai, kad
Kęstas moka viską daryti paprastai, be ilgų įžangų“, – spėjo
pagalvoti, kai jis ėmė nurenginėti taip ilgai rinktus ir
derintus drabužius. Aistra įsiplieskė lyg perdžiūvęs miškas,
neprireikė nei įžangų, nei afrodiziakų.
Po valandėlės patenkintas gyvenimu Kęstas pasiekė
šampano butelį ir jį atidarė. Algė gurkšnojo šaltą gėrimą ir
susižavėjusi stebėjo tobulą vyro kūną, tįsantį šalia jos.
– Gyvenimas yra gražus, – tarė jis, pastebėjęs Algės
žvilgsnį, – kol jame yra tokių nuostabių moterų.
– Tu mane lepini, – nusišypsojo Algė.
– Moterys sukurtos tam, kad jas lepintų. Na, dar
šampano? Už tavo atostogas, – paskelbė tostą.
Algės žvilgsnis minutėlei apsiblausė.
 – Žinai, tos atostogos... Šią savaitę man nutiko šis tas
keisto.
– Mėgstu keistus nutikimus, – nusijuokė patogiau
įsitaisydamas Kęstas, – nagi, pasakok.
Algė trumpai nupasakojo pastarųjų dienų nuotykius, o
kad būtų aiškiau, rankinėje surado popierių su
paslaptingojo teksto vertimu. Kęstas tik permetė jį akimis ir
nusikvatojo:
– Gryni niekai. Ir dėl šitos pasakos tu suki savo gražią
galvą? Mesk jį į šiukšliadėžę.
Algė pabandė susigrąžinti savąjį popierių, Kęstas
erzindamas jį paslėpė už nugaros. Žaismingai susigrūmę
juodu ritinėjosi per milžinišką Kęsto lovą, kol Algė netyčia
alkūne užkliudė pilną šampano taurę. Kęstas suskubo ją
gaudyti ir šampanas išsiliejo tiesiai ant Algės popieriaus.
Akimirką abu suglumę stebėjo, kaip putojantis skystis
tirpdo popieriuje atspausdintus žodžius ir juodi nuo rašalo
purslai teka ant šilkinių paklodžių. Pirmasis atitoko Kęstas.
Pašokęs jis nupurtė popierių ir nusausino po ranka
gulėjusiu rankšluosčiu.
– Štai, – parodė iš netikėtumo sustingusiai Algei, – pusė
teksto dar liko. Ir koks kvailys atspaudė tai rašalu?
Algė liūdnai pažvelgė į suniokotą dokumento vertimą, bet
tuoj sumetė, kad Žygis tikrai neatsisakys išversti jo dar
kartą.
– Nieko baisaus, – nusišypsojo, – paprašysiu kopijos.
Reiktų jį išdžiovinti. Ir tavo paklodes.
– Kaip įsakysi... Einu padžiauti brangųjį dokumentą, o tu
pasirūpink vakariene, – Kęstas mirktelėjo, – mačiau, kad
atsinešei kažką skanaus.
 Kol Algė, apsisiautusi raudonu kimono, dėliojo ant stalo
japoniškus užkandžius, Kęstas plaukų džiovintuvu pūtė
nelaimingąjį popierių. Dar kartą perskaitęs tai, kas liko iš
teksto, jis patraukė į savo kabinetą. Pakėlęs telefono ragelį,
surinko numerį ir po minutės pasisveikino:
– Labas, mama. Kaip tu?.. Džiaugiuosi. O kaip tėvas? Vis
taip pat? Na, ką padarysi. Matyt, kitaip jau nebus, – tarė
švelniu, paguodžiančiu balsu. – Pasakyk jam, kad įjungtų
fakso aparatą, atsiųsiu tokį tekstą, manau, jam bus įdomu.

Grįžęs į svetainę, Kęstas grąžino Algei nelaimingąjį

popierių ir nukreipė savo dėmesį į sušį. Algė stebėjo gražų
kaip Adonis nuogą vyrą, su pasimėgavimu kertantį ikrų
ritinėlius, užgeriantį juos šampanu, ir galvojo, kad toks
vaizdas – kaip ikrai – negali būti kasdienybė.
Gerokai po pusiaunakčio ji įsėdo į taksi ir grįžo į savo
viengungišką butą. Šventė baigėsi, o kada bus kita – niekas
nežinojo.
 2005
metų birželis

Atsargiai pravėrusi duris, Ona apsidairė. Vyras sėdėjo

įsmeigęs akis į kompiuterio ekraną.
– Antanai, – tyliai pašaukė, – įjunk fakso aparatą, Kęstas
tau kažką nori atsiųsti. O paskui ateik valgyti, sriubos
išviriau.
Vyras, nepakeldamas akių nuo šviečiančio ekrano,
paspaudė mygtuką ir iš aparato zvimbdamas ėmė vyniotis
primargintas popierius. Nesulaukusi atsakymo, Ona uždarė
duris ir atsidususi grįžo prie savo siuvinio. Ir kas man iš
tokio vyro, liūdnai svarstė ji, dygsniuodama siuvinėjamą
staltiesę, jei jis kalbasi tik su ta velnio dėže, į mane
nekreipdamas jokio dėmesio. Nors, kita vertus, juk negeria,
nerūko, nesimuša, o ir visuomenėje žinomas, garsus
žmogus. Tai gal ir nėra ko skųstis... Tik kad nors kartais iš
padebesių nusileistų, bulvių iš rūsio atneštų ar vonioje
čiaupą pataisytų. O ir jauniausieji Mortelė su Vaišvilku visai
tėvo nemato. Gerai, kad vyresnieji vaikai jau suaugę,
gyvenimą susitvarkę, tik jie motinai ir padeda. Anądien
Vytukas produktų du maišus atvežė, Kęstutis paslapčia vis
kelias šimtines į kišenę įkiša. Dukra Tautvilė prieš savaitę
buvo užbėgus, grindis iššveitė, kilimus išdulkino. Supranta,
kad sunku motinai lankstytis, nugarą skauda. Tik mažieji
abu lyg susitarę vis iš namų ir iš namų... Nėra griežto balso
namie, tai ko gi norėt. Reiktų apie tai su vyru pakalbėti, tik
kada? Ir sriuba vėl ataušo.
– Antanai, – šūktelėjo ji jau garsiau, kaisdama
praaušusios sriubos puodą, – valgyti išvirta.
Antanas jau kelias dienas kankinosi prie Tikrųjų tikėjimų
manifesto, kurį reikėjo baigti iki savaitgalį vyksiančios
konferencijos. Atvažiuos pagonys iš Airijos, Skandinavijos,
Amerikos, o ką jis, Antanas, jiems pasakys? Ne, pasakyti jis
turi ką, tačiau reikia ir susisteminti, užrašyti, kiekvienam į
rankas įduoti, tegul žino, kad Lietuvos pagonybė ne tik
gyva, bet gyvesnė už visas kitas. Deja, Antanas norėjo
pasakyti labai daug. Apie senąjį baltų tikėjimą jis galėtų
kalbėti valandų valandas. Pirmieji penkiasdešimt keturi
punktai ėjosi kaip iš pypkės, tik pajuto, kad pernelyg
išsiplėtė, o sumažinti nepavyksta, nors tu ką.
– Netrukdyk man, Ona, su savo sriuba! – riktelėjo
supykęs ir vėl paniro į apmąstymus.
Pagaliau, gerokai po pusiaunakčio, užrašęs
šešiasdešimtąjį punktą, Antanas su palengvėjimu atsikvėpė.
Dabar pailsės, o rytoj rytą peržvelgs, pataisys.
Apspangusiom nuo įtempto darbo akim pastebėjo šalia
gulintį primargintą fakso popierių. Miglotai prisiminė, kad
kažką Ona apie tai sakė. Pažvelgė atidžiau: pusė popieriaus
– marmalienė kažkokia, tačiau kita pusė... Antanas neteko
žado, skaitė ir skaitė juodu ant balto atspaustus žodžius, o
galvoje rikiavosi tokios mintys, nuo kurių jam pačiam baisu
darėsi. Deja, pačioje svarbiausioje vietoje tekstas tapo
neįskaitoma keverzone. Čiupęs popierių, Antanas viesulu
nuskriejo į gretimą kambarį. Žmona jau miegojo.
– Ona! – sušuko jis. – Pabusk, moterie. Svarbu. Sakyk, kas
šitą faksą atsiuntė?
– Pažiūrėk, tėvai, į siuntėjo numerį, – sumurmėjo Ona, –
Kęstas atsiuntė, vakare, kai tu dirbai. Ar eisi pagaliau
miegoti?
Antanas jau negirdėjo švelnių žmonos priekaištų, jis
spaudė telefono mygtukus ir besidaužančia širdimi klausė
ilgų šaukiamųjų signalų. Surinkęs numerį trečią kartą,
pagaliau išgirdo užsimiegojusį Kęsto balsą.
– Sūnau, man reikia viso teksto, – sušuko Antanas nieko
nesusigaudančiam Kęstui. – Turi gauti man likusią teksto
dalį. Tai tikrai labai svarbu.
Keletą minučių Kęstas bandė suvokti, apie ką rėkia tėvas,
paskambinęs antrą valandą nakties. Pagaliau supratęs,
žiovaudamas ištarė:
– Na, čia Algės, mano draugės, popierius. Tik mes jį
šampanu apliejome. O ką, tai taip svarbu?.. Gerai,
pabandysiu gauti, jei taip reikia. Gal kitą savaitę?
Antano pyktis veržėsi per kraštus. Viskas, ką jam pavyko
išpešti, tai merginos, turinčios visą tekstą, adresas ir
telefonas. Nieko daugiau nepešęs, jis numetė ragelį ir grįžo
prie savo kompiuterio. Skubiai, labai skubiai Antanui
reikėjo gauti likusią teksto dalį. Gal paskambinti tai
merginai tuojau pat? – svarstė jis. Ne, naktinis skambutis
gali ją išgąsdinti. O gal geriau parašyti? Taip, Antanas
parašys jai laišką ir įmes tiesiai į jos pašto dėžutę. Jei ji
protinga mergina, tai tučtuojau atiduos jam dokumentą su
visu tekstu. O jei ne? Apie tai Antanas bijojo net pagalvoti...
 Rytą Algė vis dar gyveno vakarykštės šventės nuotaika. Ji
subjuro tik prisiminus, kas nutiko jos paslapties vertimui.
Nusprendė vėl paskambinti Žygiui ir paprašyti pakartoti
vertimą. Vos jai taip pagalvojus, suskambo telefonas.
Skambino pats Žygis ir niūriu balsu pranešė:
– Manau, turėtum atvažiuoti tai pamatyti ir galbūt kai ką
man paaiškinti.
Važiuodama Algė jau įsivaizdavo, ką ten pamatys.
Prisiminė nusiaubtą notaro biurą, senelio namą, o dabar
dar ir Žygis kažkam užkliuvo. Bet kaip jie apie jį sužinojo?
Ar tai reiškia, kad tas tekstas iš tiesų svarbus? Grasintojas
nejuokauja?
Reikia skubiai veikti – nusprendė Algė, tik niekaip
negalėjo sugalvoti, kokia tai turėtų būti veikla.
Žygimanto namai iš tiesų priminė Monkaus kontorą.
Tūkstančiai knygų buvo tirštai nukloję buto grindis. Visas
Žygio turtas gulėjo Algei po kojomis, o pats Žygis sėdėjo
viduryje kambario ant taburetės ir beviltiškai klaidžiojo
žvilgsniu aplink. Įėjus Algei, jis nebyliai mostelėjo sienos
link. Ant vinies, vietoj vienintelio Žygio namuose paveikslo,
buvo pasmeigtas popierius su užrašu: „Aš laukiu, panele
Alge.“ Žygis sunkiai atsiduso, o Algė išraudusi pajuto
užplūstant pykčio energijos bangą.
– Buvau išvykęs, grįžau šįryt ir štai ką radau...
– Ar tu išmetei mano atneštąjį tekstą? – pirmiausia
susirūpino Algė.
– Ne, – prisipažino Žygis, – man jis pasirodė įdomus
profesiniu požiūriu. Bet aš jį tebeturiu, buvau pasiėmęs su
savimi.
– O vertimas?
 – Iš kompiuterio vertimą ištryniau. Manai, kad jie ieškojo
to teksto?
Algė linktelėjo galva ir pasiteiravo:
– Ar niekas nedingo?
Žygis tik truktelėjo pečiais, nužvelgdamas kambario
chaosą.
– Tada eik į virtuvę ir išvirk stiprios kavos, kol aš čia
aptvarkysiu. Po to viską papasakosiu.
Žygis pakluso nedvejodamas. Tokiose situacijose jis
džiaugėsi galėdamas pasiduoti protingam vadovavimui, nes
pats vadovauti nemokėjo. Paklusniai nušlepsėjo į virtuvę,
pakeliui rankiodamas knygas ir glostydamas jas lyg
kūdikius.
Tuo tarpu Algė kibo į darbą. Pamažu knygos ir kitas
menkutis Žygio turtas grįžo į savo vietas lentynose. Baigusi
pasijuto lyg iškrovusi vagoną plytų ir tyliai pasidžiaugė, kad
jos namuose knygų beveik nėra.

Susėdę virtuvėje prie kavos puodelių kurį laiką abu

tylėjo. Žygis kantriai laukė žadėto pasakojimo. Algė svarstė,
ar iš tiesų reikia atskleisti Žygiui visą tiesą. Nužvelgė jį –
gyvenimo rūpesčių prislėgtas, liesas ir jau pradėjęs plikti
moksliukas, nė iš tolo nepanašus į gyvybe trykštantį Kęstą
ar kurį kitą stiprų vyrą. Vargu ar iš Žygio galima tikėtis
rimtos pagalbos. Kita vertus, Žygis – istorikas, ir tas tekstas
kaip tik jo sritis. Gal jis galėtų nusakyti bent kryptį, kuria
Algei toliau ieškoti atsakymų. Pagaliau juk reikia su kuo
nors apie tai pasikalbėti. Gal Žygis nepasijuoks iš jos kaip
vakar Kęstas, juk ir pats patyrė, kad anoji pusė nejuokauja.
Tegul bus taip, nusprendė Algė, papasakosiu viską.
 Ji išklojo visą istoriją nuo laiško dėl testamento iki vakar
dienos, praleisdama tik popieriaus sulaistymo aplinkybes.
– O šiandien pašto dėžėje radau štai ką, – baigdama tarė
ir ištiesė Žygiui voką.
Žygio akys iš nuostabos tolydžio plėtėsi ir galų gale tapo
beveik apvalios. Atsargiai paėmęs voką, jis pirštų galais
išėmė popierių. Laiškas buvo trumpas ir gana juokingas.
Didelės drebančia ranka išvedžiotos raidės skelbė, kad dėl
tautos gerovės Algė privalo išsiųsti dokumentą nurodytu
adresu. Arba susisiekti telefonu.
– Ką pasakysi? – paklausė Algė.
Žygis nusiėmė akinius ir ėmė valyti stiklus marškinių
skvernu. Taip visad darydavo sutrikęs.
– Šitas laiškas, regis, nuo kažkokio pamišėlio. Gal tai tas
pats, kuris tau grasina telefonu?
– Nemanau, – Algė papurtė galvą, – visai kitas stilius.
Anas tvirtina, kad palikimas priklauso jam. O šis, –
mostelėjo į laišką, – kalba apie tautos gerovę. Čia jau visa
pamišėlių grupuotė, tik aš niekaip nesuprantu, ko jiems iš
tiesų reikia. Nejaugi tas tekstas toks vertingas?
– Na, tekstas, – atsargiai pradėjo Žygis, – aš apie tai ilgai
mąsčiau. Turiu keletą minčių. Bet pirma pasakyk, ką
rengiesi daryti?
Algė atsakė iškart, net nesvarsčiusi:
– Turiu atskleisti paslaptį, jei ji iš tiesų tokia yra. Ir jokie
pamišėliai man nesutrukdys. Tik nežinau, nuo ko pradėti.
Viskas taip painu ir taip neįtikėtina, kad man būtinai reikia
pagalbos, – pažvelgusi Žygiui į akis, tvirtai pridūrė, – tavo
pagalbos.
 Žygimantas pajuto, kaip kūnu perbėgo šiluma ir užkaito
viršugalvis. Norėjo pažadėti Algei viską, ką tik galėjo jai
duoti, bet šioji neleido jam išskysti.
– Pirmoji sąlyga – viską padaryti reikia labai greitai, nes
mano atostogų liko tik kiek daugiau kaip savaitė.
– Bet tai gali užtrukti... Juk mes nežinome...
– Reikia, – tvirtai tarė Algė. – Todėl negaiškim ir klok tas
savo mintis. Ką supratai iš teksto. Beje, sugadintą vertimą
tikriausiai reikės pakartoti?
– Nereikia, – droviai atsakė Žygis, – aš jį beveik visą
atsimenu. Tik norėčiau pamatyti originalą.
– Neįmanoma, – atrėžė Algė, – aš jį padėjau į banko
saugyklą. Jeigu atsimeni, tai ir puiku. O dabar sakyk
greičiau, ką supratai.
Žygis susikaupė ir pradėjo:
– Matai, Alge, žodis „supratau“ čia netinka. Viskas, ką
pasakysiu, yra tik spėjimas, prielaida, hipotezė. Jei ji
neteisinga, teks pradėti viską iš naujo, todėl tavo duotas
terminas yra labai trumpas.
– Bet pradėti vis vien nuo ko nors reikia, – pertraukė jį
Algė.
– Gerai. Na, pirmoji teksto dalis, legenda, yra
pakankamai aiški. Manau, čia kalbama apie Vytauto
karūną, kurios jis taip ir neužsidėjo. Manoma, kad toji
karūna, siųsta Šv. Romos imperijos imperatoriaus, dingo
pakeliui į Lietuvą. Oficialiai jos niekas taip ir nerado. Be to,
būtent Vytautas apkrikštijo Žemaitiją, taigi pamynė tėvų ir
protėvių tikėjimą. O kad jo darbus naikino palikuonys, tai
irgi visiška tiesa, mat Maskvos valdovas Ivanas Rūstusis
buvo Vytauto proprovaikaitis. O ir kiti Vytauto kraujo
turintys carai niokojo LDK žemes ir kėlė rimtą grėsmę
valstybei.
– Supratau... – nutęsė Algė, – lobis yra Vytauto karūna.
Nieko sau. Ir dar kažkokios kitos relikvijos... O dabar apie
antrąją teksto dalį, apie antspaudus. Štai kur įdomiausia...
– Čia jau nieko negaliu pasakyti. Neįsivaizduoju, nei apie
kokią slėptuvę, nei apie kurį meistrą čia kalbama. Bet
galime patyrinėti tekstą iš esmės. Manau, kad jis parašytas
devyniolikto amžiaus pirmoje pusėje. To laikotarpio
romantizmo, praeities heroizavimo dvasia. Be to, naudota
lotynų, o ne kokia kita kalba, nors matyti, kad autorius ją
nelabai gerai mokėjo. Tekste pilna klaidų. Todėl spėju, kad
jis nesimokė ar nebaigė universiteto, nes po sukilimo šis
buvo uždarytas. Toliau, pats šaltinis neabejotinai senesnis,
siekiantis LDK laikus. Koks tai šaltinis, man labai sunku
pasakyti, gal iki tol jis buvo perduodamas žodine tradicija, o
gal slaptu dokumentu. Teksto forma panaši į legendą ar jos
imitaciją.
Algė klausė Žygio ir negalėjo atsistebėti – drovus
akiniuotas moksliukas staiga tarsi persimainė, virto
autoritetingu mokslo žmogumi ir kalbėjo tokius dalykus,
apie kuriuos Algė niekada gyvenime nebūtų pagalvojusi.
Tačiau ją erzino Žygio savybė nukrypti nuo esmės ir
pasinerti į, kaip jai atrodė, smulkmenas. Todėl ji vėl
įsiterpė:
– Bet ta antroji teksto dalis – ką manai apie ją?
– Čia sakoma, kad lobio slėptuvė yra Vilniuje ir ji
užrakinta trimis antspaudais.
– Na? Ką apie tai pasakysi?
 – Tiksliai nežinau. Vargu ar galima naudoti antspaudą
kaip raktą tiesiogine prasme. Sigilium gali reikšti ir ženklą,
atvaizdą. Tikriausiai tai tik metafora, reiškianti, kad,
sudėjus kažkokius tris antspaudus ar ženklus juose, bus
galima gauti nuorodą į lobio buvimo vietą.
Žygis patylėjo svarstydamas ir tęsė:
– Apie tuos antspaudus beveik nieko nežinome. Tačiau čia
sakoma, kad genijus meistras statytojas paslėpė juos trijose
didingose Vilniaus šventovėse. O chronologiškai, manau,
galime brėžti ribą ties devynioliktojo amžiaus pradžia. O tai
jau šis tas.
– Ką manai apie tą genijų statytoją?
– Nežinau. Tačiau esu tikras, kad Vilniuje nebuvo labai
daug genijų, kurie būtų pastatę net tris šventoves. Tikiuosi,
kad statytojas čia reiškia architektą.
– Bet... – užsikirto Algė, – Vilniuje juk dešimtys bažnyčių,
o dar cerkvės ir kitokios šventovės?..
– Reikia ieškoti. Ką renkiesi – knygą ar internetą?
– Internetą, – nedvejodama atsakė Algė.
– Gerai. Tu imkis XVII amžiaus, o aš XVI ir XVIII. Štai
popierius, surašyk to šimtmečio bažnyčių architektų ir
statytojų vardus. Ir metus, dėl visa ko. Gal ir rasime, už ko
užsikabinti.
Algė nudžiugo. Pagaliau tuščios kalbos baigėsi ir
prasidėjo darbas. Konkreti veikla jai visada labiau
patikdavo.
Vos pradėjusi skaityti, Algė šūktelėjo:
– Betgi tos bažnyčios perstatytos keletą kartų. Ar tuos,
kurie rekonstravo, irgi rašyti?
 – Taip, – nedvejodamas atsakė Žygis, – reikia surašyti
visus, kurie pridėjo ranką prie bažnyčios statymo ar
perstatymo. Tai svarbu, nes jei bažnyčia buvo perstatyta, tai
ir antspaudas galėjo būti surastas.
Porą valandų abu naršė tylėdami – Algė įbedusi nosį į
kompiuterio ekraną, o Žygis susikrovęs ant stalo krūvą
knygų. Baigę suvedė rezultatus.
– Na, pažiūrėkime, – Žygis susijaudinęs žvelgė į
primargintą sąsiuvinio lapą, – taip: karališkasis architektas
Tenkala turi du projektus, jėzuitas Tomas Žebrauskas – taip
pat du plius observatorija, bet turbūt šioji nepriklauso
šventovėms, Karolis Podčašinskis – taip pat du projektus
plius Šv. Jonų bažnyčios vidaus rekonstrukcija, taigi iš viso
trys, genialusis Laurynas Gucevičius – vienintelę katedrą, o
štai Jonas Kristupas Glaubicas atstatė net septynias
Vilniaus bažnyčias. Taigi – lieka du: Podčašinskis ir
Glaubicas. Nagi, pažiūrėkime dar kartą, kaip ten parašyta.
Žygis vėl žvilgterėjo į lotyniškąjį tekstą:
– Trijose didingose Vilniaus šventovėse... Vadinasi,
Podčašinskis atkrinta, jo pastatytos Evangelikų reformatų
bažnyčios tikriausiai nepavadintum didinga, ar ne?
Algė sutrikusi spoksojo į Žygio pribraukytą lapą ir likusią
vienintelę pavardę – Glaubicas. Tokio architekto ji niekada
nebuvo girdėjusi. Tačiau tai buvo žingsnis pirmyn, jeigu jie
teisingai atspėjo pirmąją mįslę apie genijų statytoją.
– O tas, kaip ten jis, Glaubicas tikrai buvo genijus? –
paklausė Algė, stengdamasi nenutolti nuo pradinio teksto.
– O taip, – nusišypsojo Žygis, – tuo galima neabejoti. Pati
pamatysi. Tai jo dėka Vilnius vadinamas baroko miestu.
– O kaip iš septynių atrinkti tris?
 – Čia jau sunkiau, – atsiduso Žygis, – reikia pamąstyti.
Palauk, atsinešiu vieną knygą.
Žygis užsilipo ant kėdės ir ėmė ieškoti, tyliai
keiksnodamas niekdarius, sujaukusius jo butą, dėl to knygų
tvarka prarado sistemą. Pagaliau išsitraukė storą
architektūros istoriją ir, suradęs reikiamą vietą, tarė:
– Vienu objektu lieka mažiau, nes Didžioji sinagoga buvo
nugriauta pokario metais.
– Jei ten buvo antspaudas, jis prarastas, – atsiduso Algė.
– Likusios šventovės, – tęsė Žygis, – yra Evangelikų
liuteronų bažnyčia, Šv. Jonų bažnyčia, Šv. Kotrynos
bažnyčia, Šventosios Dvasios cerkvė, Misionierių bažnyčia,
Bazilijonų bažnyčia. Dar būtų galima pridėti Šv. Onos
altorius ir Bazilijonų vartus. Ką manai?
– Nieko. Net neįsivaizduoju tų bažnyčių, ką jau kalbėti
apie visa kita.
– Ką – visa kita? – nesuprato Žygis.
– Na, kurioje vietoje gali gulėti tas antspaudas.
– Taip, – sutriko Žygis, – tai problema. Jeigu jo iki šiol
niekas nerado, tai kaip rasime mes? Turi būti kažkokia
nuoroda, – ir jis užsidegęs vėl įsikniaubė į lotyniškąjį
tekstą. – Tikrai turi būti.
Tačiau kuo ilgiau jis tyrinėjo tekstą, tuo labiau niaukėsi jo
veidas.
– Nieko nėra, – pagaliau pripažino, – nieko negaliu
apčiuopti. Atrodo, kad autorius buvo fatalistas ir tikėjo, jog
reikalingam žmogui tas antspaudas bažnyčioje nukris
tiesiai ant galvos...
– O gal mes ir esame tie reikalingi žmonės? – šyptelėjo
Algė. – Reiktų pamėginti pasivaikščioti po tą bažnyčią...
 – Tas... – pataisė Žygis, turėdamas galvoje visas sąraše
esančias šventoves, – gali tekti ilgai vaikščioti. Be nuorodos
mūsų užduotis panaši į adatos ieškojimą šieno kupetoje.
Kaip reikiant įstrigome.
– Nepanikuok, – ramino įsiaudrinusį Žygi Algė. – Juk pats
sakei, kad turi kažkas būti, kitaip nebūtų buvę prasmės
rašyti. Gal reikia ten nuvažiuoti ir nuorodą rasime vietoje?
– Nežinau, – Žygio akyse atsispindėjo neviltis, – ar tu bent
įsivaizduoji, kaip pasikeitė bažnyčios nuo Glaubico laikų?
Praėjo daugiau kaip du šimtai metų. Carinė valdžia jas buvo
uždariusi. Vėliau grąžintos tikintiesiems, tarybiniais metais
jos vėl buvo uždarytos, paverstos sandėliais ir sporto
salėmis. O kur dar plėšimai, karo metai. Ne, Alge,
nebeišmanau, ką daryti.
Ką tik buvęs autoritetingu istoriku, Žygis virto neryžtingu
moksliuku. Algei nepatiko silpni vyrai, tačiau palikti Žygį ir
vienai imtis sekti teksto pėdsakais buvo neįmanoma.
Reikėjo jį grąžinti į vėžes. Mintyse pabandė pažvelgti į visą
reikalą iš šalies... Antspaudai, jiems reikalingi antspaudai,
paslėpti bažnyčiose. Kol neras jų, negalės veikti toliau.
– O kokie ten atspaudai? – paklausė Algė. – Na, ant ko jie
uždėti? Man įdomu, kokio dydžio galėtų būti mūsų ieškomi
daiktai.
Žygis vėl sublizgėjo žiniomis:
– Kalbama neabejotinai apie senovinius antspaudus. Jais
būdavo antspauduojama korespondencija, virvele
pritvirtinant prie popieriaus ar įspaudžiant vaško
apskritime. Tačiau tas pats žodis gali reikšti ir prietaisą
antspaudui uždėti. Šis panašus į pinigų kalyklos klišę,
metalinis išraižytas apskritimas su rankena. Jį aplipdydavo
specialiu antspaudų vašku, apačioje padėdavo kitą klišę ir
taip suspausdavo arba kaldavo plaktuku. Karališkasis
antspaudas galėjo būti ir 10 cm skersmens, taigi daiktas,
kurio ieškome, neturėtų būti visai mažas.
– O kieno antspaudai tai galėtų būti?
– Kieno tik nori, – truktelėjo pečiais Žygis, – antspaudus
turėjo valdovai, valstybės pareigūnai, miestai, cechai,
vienuolijos, didikai, bajorai ir kartais net pasiturintys
valstiečiai. Kaip matai – platus pasirinkimas.
Algė vėl kiek pamąstė.
– Peržvelk dar kartą tekstą, – paprašė Žygio, – jei kol kas
nieko jame suprasti negalime, reikia važiuoti į vietą. Nuo ko
pradėsim?
– Gal pradėkim nuo Šventosios Dvasios cerkvės, –
nenoriai pasiūlė Žygis, – ji stačiatikiška, taigi mažiausiai
nukentėjo per rusų invazijas.
Žygį kiek glumino Algės ryžtas ir šaltakraujiškumas. Jis
pats netroško niekur važiuoti. Jam norėjosi likti namie,
susitvarkyti sujauktas knygų lentynas ir ramiai pagalvoti.
Tas tekstas vis dėlto keistas ir kažkas jame tokio yra, tik
Žygis niekaip negali suprasti – kas? Reikia susikaupti,
gerai, labai gerai pagalvoti... Bet jei Algė nori važiuoti,
tegul, Žygis neprieštaraus.

Kai Algė savo „Alfa Romeo“ pasistatė aikštelėje prie

Medininkų vartų, buvo jau pavakarys. Aušros Vartų gatvėje
šurmuliavo turistai ir po darbų į barus traukiantys
vilniečiai. Šiltas birželio vakaras maloniai nuteikė, o
vakarop krypstanti saulė metė ilgus senamiesčio bokštų
šešėlius. Visai netoli paėjus, Žygis parodė įėjimą pro
ažūrinius geležies vartus. Įmetę po centuką gausiam elgetų
būriui, Algė ir Žygis pateko į erdvų, žalią ir keistai tylų
kiemą. Dingo miesto garsai ir skuba. Algė nustebo išgirdusi
tylią paukščio giesmę, o vėjas atnešė vos juntamą
bebaigiančių žydėti jazminų dvelksmą. Keista, pamanė
Algė, kad skubėdama senamiesčiu niekad nepastebėdavo
šios jaukios priebėgos nuo miesto šurmulio. Žygis
nesidairydamas, lyg viską čia puikiausiai žinotų, patraukė
cerkvės link. Šviesiomis santūriomis spalvomis nudažyta
cerkvė stūksojo kiemo gale, dviem aukštais bokštais tvirtai
atsirėmusi į žemę. Pro atlapotas duris Algė ir Žygis pateko į
didžiulę vėsią šventovės erdvę. Lankytojų buvo nedaug, tad
Žygis nusivedė Algę tiesiai prie didžiulio, puošnaus, keistai
žalio altoriaus.
– Tai ikonostasas, – paaiškino tyliai Žygis. – Glaubico
darbas. Na, pasakyk, argi jis ne genijus?
Algė neatsakė. Iš pradžių šis milžiniškas kūrinys jai
pasirodė pernelyg ryškus ir puošnus. Raibo akys ir ji
nepajėgė įžiūrėti detalių, tik bėgiojo akimis nuo vieno
krašto prie kito, negalėdama atsistebėti. Žygis lenkėsi jai
dar kažką sakyti, bet staiga jų ausis pasiekė nepaprasti
garsai. Nutilę abu sužiuro į kairįjį cerkvės kampą, iš kur
sklido ta ausiai maloni giesmė. Juodai apsirengę vyrai
giedojo choralą. Tylūs, švarūs ir nepaprastai švelnūs jų
balsai sklido cerkvės erdve, pripildydami ją visą iki pat
kupolo, užvaldydami kiekvieną klausytoją, liudydami
dieviškąjį tobulumą. Algė atsirėmė į koloną ir leidosi
nešama garsų. Ūmai ikonostasas prieš jos akis atgijo,
subangavo ir ėmė kilti viršun drauge su dangiškąja giesme.
Kai vyrai nutilo, Algė negalėjo pasakyti, kiek laiko tai truko.
Iš malonaus snūdulio ją pažadino Žygis, timptelėjęs už
skverno:
– Ten Fiodoras, truputį jį pažįstu. Eime, pasisveikinsim.
Fiodoras buvo kuprotas, liesas senis su ilga barzda. Žili
plaukai ir juodas kuklus apdaras vertė manyti jį esant
vienuolį ar cerkvės tarnautoją. Tačiau paaiškėjo, kad jis tik
sodininkas, pastaruoju metu saugantis cerkvę nuo
įsismarkavusių turistų. Senolis buvo plepus ir Žygis kiek
nekantriai klausė jo detalaus pasakojimo apie jaunosios
kartos nepagarbą Dievo namams.
Algė jau buvo bepradedanti nekantrauti, kai staiga jai
šovė puiki mintis.
– Juk jūs seniai čia dirbate? – paklausė ji Fiodoro. – Gal
atsimenate, ar restauruojant cerkvę ir vienuolyną nebuvo
rasta kokių nors neįprastų radinių?
– Buvo, buvo, – apsidžiaugė klausytoja Fiodoras, – o
kaipgi? Ten, prie rytinės kiemo sienos, vežant šiukšles
radom nuo karo laikų likusius šautuvus. Matyt, kažkas
paslėpė ir pamiršo. O moterų pusę restauruojant buvo rasta
net Napoleono laikų gertuvė. Ant jos buvo metai išraižyti.
Galėčiau parodyti, jei norit.
Algė papurtė galvą ir patikslino klausimą:
– O pati cerkvė ar seniai restauruota buvo? Ir
ikonostasas?
– Na, – Fiodoras pasikasė pakaušį ir minutėlę pagalvojo, –
tarybiniais metais dažniau apsišvarindavom, sienas
padažydavom, ir varpinės tinkas jau nubyrėjęs. O
ikonostasą tai kam gi restauruoti, jis visai dar geras. Štai
studentai iš akademijos kai praktiką atlieka, tai tik dulkes
nuo viršaus nuvalo...
 Algė jau ėmė gailėtis pradėjusi su Fiodoru šią ilgą kalbą,
kai staiga senuko veidas nušvito:
– Prisiminiau, prieš keletą metų, kai mokslininkai buvo
susirinkę paveikslų ištirti, vienas studenčiokas, ant viršaus
užsilipęs, vazą pastūmė. Kažkurią iš tų, kur prie Mergelės
skulptūros, matote? Tai štai, po ta vaza jis rado kažkokią
dėžutę. Mokslo žmonės susijaudinę labai ginčijosi ir po to
tą radinį į muziejų išsivežė. Sakė, lyg senovinis antspaudas
buvo, tik ne mūsų, ne slaviškas. Ir stebėjosi visi, iš kur jis
čia atsirado, mūsų klausinėjo... – Fiodoras pastebėjo
ugneles Algės akyse ir priskyręs sau gero pasakotojo
nuopelnus varė toliau, – o dar seniau, jau prieš kokias dvi
dešimtis metų, archeologai čia kasinėjo. Aplink šulinį buvo
išrausę, sodą iškapstę. Tada tai įdomių daiktų rado, ir batą,
ir indų šukių gražiausių. Tik nieko mums nepaliko, išsivežė.
Geros širdies mūsų archimandritas, veltui atidavė.
Algė toliau nebesiklausė, tik blykčiojo akimis Žygiui, kad
jis kuo greičiau Fiodoru atsikratytų. Išgirstoji naujiena
deginte degino, reikėjo ją tučtuojau aptarti. Algė tiesiog
negalėjo patikėti, kad jiems šitaip pasisekė.
Žygis vis klausė Fiodoro atsiminimų, nerasdamas
galimybės įsiterpti ir atsisveikinti. Tuomet Algė
demonstratyviai žvilgterėjo į laikrodį ir nutraukusi Fiodorą
sušuko:
– Vėluojam. Atleiskit, bet turim bėgti. Gaila, gal kitą kartą
baigsit...
Stvėrusi už rankos Žygį, išsitempė jį lauk. Kieme Žygis
atitoko ir papriekaištavo:
– Negalima taip su žmogum elgtis, jis juk garbaus
amžiaus, ką pagalvos?
 – Susiras kitą auką, – atsakė Algė. – Tuščia jo, ar girdėjai
apie antspaudą? Ar gali patikėti, kaip mums pasisekė?
– Kokia gi čia sėkmė, jei nežinome, kur jis? – sumurmėjo
Žygis.
– Kaip nežinome? – Algė jau skubėjo išėjimo link. – Juk
girdėjai, muziejuje.
Nelaukusi atsakymo, Algė bėgte pasileido prie aikštelėje
stovinčios savo mašinos. Žygis uždusęs pasivijo ją,
mėgindamas kažką pasakyti.
– Sėsk greičiau, – šūktelėjo Algė, – važiuojam.
– Kur?
– Kaip kur? – linksmai atsakė ji. – Į muziejų.
Žygis sudejavo.
– Ar tu bent įsivaizduoji, ko ten ieškosi?
– Antspaudo, – ramiai tarė Algė.
– O ar tu įsivaizduoji, kiek įvairiausių antspaudų yra
muziejuje? Ar tu kada nors matei muziejaus saugyklas? Turi
ten pažįstamų, kurie galėtų padėti?
– Aš ne, – vėl šyptelėjo Algė, – bet tu, galvą guldau, turi.
Žygis nutilo. Susikaupęs ramiu balsu tarė:
– Gerai, Alge, sutinku, kad šį tą sužinojome. Tekstas
nemelavo, antspaudai, ar bent jau vienas iš jų, tikrai
egzistuoja. Bet dabar reikia važiuoti namo ir viską ramiai
apsvarstyti. Pasidomėti, kada tai įvyko, paskambinti,
paklausinėti.
– Nėra laiko, – atrėžė Algė ir atkišo savo mažutį mobilųjį
telefoną, – skambink.
– Kam? – apstulbo Žygis.
– Savo pažįstamiems muziejuje. Dar tik septynios, turime
rasti ką nors vietoje.
 Algei ėmė patikti šis žaidimas. Ji buvo tikra, kad gali
atskleisti senovinę paslaptį, nes toji paslaptis yra skirta
kaip tik jai. Veikti reikėjo staigiai ir užtikrintai. Delsti
negalima nė minutės. Todėl ji drąsiai mynė akseleratoriaus
paminą, akies krašteliu stebėdama, kaip Žygis spaudo
telefono mygtukus ir nedrąsiai kažką tariasi.
– Negaliu patikėti, – pralemeno Žygis, baigęs pokalbį
telefonu. – Tau tikrai sekasi. Vienas mano draugas
muziejininkas dar dirba ir sutiko mūsų palaukti.
– Matai, – nudžiugo Algė. – Juk sakiau.

Netrukus jie sustojo prie didelio, ilgo pastato. Muziejus

nebeveikė, bet kiemų labirintais Žygis nusivedė Algę prie
tarnybinio įėjimo. Apsaugininkas paskambino vidaus
telefonu ir netrukus jų pasitikti atšlepsėjo šviesiaplaukis
jaunas vyras purvinu mėlynu chalatu.
– Alge, čia Evaldas, – supažindino juos Žygis.
– Evka, – pataisė vyrukas ir linksmai išsišiepęs mostelėjo
ranka laiptų link. – Prašom užeiti.
Atsivedęs svečius į tamsų kambarį, grūste prigrūstą
etnografijos eksponatų: senų geldų, pintinių, suolų,
anglimis kaitinamų lygintuvų, Evka mostelėjo tuščio suolo
link ir išsiėmė cigaretę.
– Dūmelį? – galantiškai pasiūlė Algei, šypsodamasis
dideliais baltais dantimis, kurie, atrodė, netilpo jo burnoje.
– Kaip čia įdomu, – žvalgėsi Algė, traukdama karčią ir
stiprią Evaldo cigaretę. – Niekada nesu mačiusi muziejaus,
taip sakant, vidinės pusės.
– O taip, – šeimininko žvilgsniu Evka apžvelgė kambarį, –
mes čia turime labai įdomių egzempliorių. Ar panelė Algė
domisi etnografija? Istorija? O ar žinai, kad tavo vardas
reiškia dievų pasiuntinę? Tikiuosi, atnešei man gerų žinių.
Nusijuokęs Evka lyg netyčia uždėjo delną kiek aukščiau
Algės kelio. Žygis tuo metu bandė sugalvoti nors vieną
pateisinamą priežastį savo apsilankymui. Pamatęs, kad
draugas jau pradėjo aktyvų flirtą su Alge, piktai išraudo. Jis
nespėjo perspėti Algės apie nesveiką Evkos apetitą
moterims, tad nesumetė, ką pasakyti, kad išgelbėtų Algę ir
nesugadintų reikalo.
– Ee, matai, Evka, – neryžtingai pradėjo jis, – mes su Alge
čia tokiu klausimu, ee...
Staigus ir daug sakantis Algės žvilgsnis nutraukė jo
nevykusią prakalbą. Algė nusišypsojo Evkai, švelniai
nustūmė jo ranką nuo savo kojos ir tarė:
– Žygis man daug apie tave pasakojo, – angeliškai
nusišypsojusi, ji nudelbė akis ir tęsė, – aš dirbu viename
moteriškame žurnale ir dabar rašau tokį straipsnį, kur be
tavo pagalbos tiesiog neišsiversiu. Juk tu neatsisakysi man
trupučiuką padėti?
Žygis išpūtė akis. Jį stebino ne tiek Algės išgalvota
versija, kiek netikėtas staigus jos persikūnijimas.
Evaldas tiesiog tirpo iš nekantrumo padėti šiai kukliai
viliokei.
– Mano straipsnis yra apie antspaudus, – tęsė Algė, – juk
nepaprastai įdomu sužinoti, kokį kelią jie nuėjo, kol tapo
tokie, kokius dauguma mūsų naudoja kasdien. Pati
pasiūliau redaktorei šią temą, tačiau nespėjau surinkti
medžiagos, todėl tu – mano vienintelė viltis.
Algė maldaujančiu žvilgsniu pažvelgė į mergišių ir šiek
tiek nuraudo. Evaldas supratingai šypsojosi.
 – Labiausiai mane domina senoviniai antspaudai, –
kalbėjo Algė, – gal penkiolikto, šešiolikto ar septyniolikto
amžių, jų savininkai ir radimo vieta. Esu tikra, kad čia,
muziejuje, jūs turite labai įdomiomis aplinkybėmis surastų
antspaudų...
Evka pasikasė šviesiais šeriais apžėlusį kaklą:
– Tiesą sakant, tai ne visai mano sritis. Jeigu ateitum
rytoj, supažindinčiau tave su tikrai geru šios srities
specialistu...
– Bet rytoj aš jau turiu priduoti straipsnį, – graudžiu
balsu nutraukė jį Algė, – be to, aš norėčiau jame paminėti
būtent tavo, kaip konsultanto, pavardę...
Evka buvo nuginkluotas. Plačiai išsišiepęs, jis prisidegė
naują smirdančią cigaretę ir oriai pradėjo:
– Žinau keletą istorijų, kurios tau patiktų. Vienas iš
rečiausių mūsų radinių buvo Žygimanto Augusto asmeninis
antspaudas, rastas žemutinės pilies teritorijoje. Jis yra 12
milimetrų skersmens...
– Minutėlę, – nutraukė jį Algė, rausdamasi rankinėje, –
man reikia užsirašyti. Taip, kur sakei jis rastas? Žemutinėje
pilyje? Oi, kaip įdomu. O kur apskritai randami antspaudai?
Evka sutrikęs trūktelėjo pečiais:
– Na, nežinau. Visur. Vieni kasinėjant. Kiti asmeninėse
kolekcijose. Keletą esam išsipirkę iš užsienio kolekcininkų.
Tiesą sakant, tų senovinių antspaudų turime ne taip labai
daug.
– O ar tiesa, kad kažkoks antspaudas buvo rastas cerkvės
altoriuje? – lyg tarp kitko pasiteiravo Algė.
Žygis sustingo iš įtampos. Algė meistriškai apsimetė tik
smalsaujanti. Evkos šypseną trumpam pakeitė nustebusi
mina.
– Iš kur tai ištraukei? – paklausė jis.
– Rašiau straipsnį apie stačiatikius Vilniuje, – ramiu balsu
paaiškino Algė, – ir senukas vienuolyno sodininkas man
papasakojo. Tiesą sakant, kaip tik ši istorija ir paskatino
mane parašyti apie antspaudus. Juk parodysi man tą, iš
cerkvės, ar ne?
Kurį laiką strazdanotame Evkos veide kovojo šypsena ir
abejonė.
– Matai, tie saugyklos fondai jau nėra mano žinioje, bet...
Algė nutaisė graudų veidą ir pasiskundusi karščiu
prasisegė dvi viršutines marškinių sagutes.
– ...bet aš pabandysiu gauti raktus... Jūs čia truputuką
pasėdėkit, aš tuoj, – apimtas azarto, vaikinas pašoko nuo
suolo ir išlėkdamas dar spėjo gudriai mirktelėti.
Žygis nusišluostė išrasojusią kaktą, bet metęs žvilgsnį į
atsivėrusią Algės iškirptę vėl buvo išpiltas prakaito. O kai ji
šypsodamasi atsigręžė, Žygiui pradėjo virpėti rankos. Algė
atrodė tokia graži, gundanti, degančiomis akimis ir triumfo
šypsniu lūpose.
Iš už durų atsklido šūksnis:
– Gavau. Eime, turim mažai laiko.
Algė su Žygiu pašoko lyg nuo ugnies ir nuskubėjo
koridoriumi paskui susišiaušusį, savimi patenkintą Romeo.
Šis vedė juos ilgais tamsiais koridoriais, kartkartėm vis
atsigręždamas ir paglamonėdamas žvilgsniu savo naująjį
grobį.
Pagaliau Evka sustojo prie vienų iš šimto vienodų durų ir
ėmė žvanginti raktų ryšulį. Po minutės trijulė įžengė į
nedidelį kambarį, apstatytą vienodais stelažais. Preciziškai
sunumeruotos čia gulėjo dėžės, dėžutės, dėželės.
Prabėgomis Algė pastebėjo ir plastikinius maišelius su
įvairiausiomis monetomis, sagomis ir dar nežinia kokiomis
geležėlėmis. Evka patraukė į patį tolimiausią kampą ir
pasišviesdamas žibintuvėliu ėmė ieškoti.
– Aš tiksliai nežinau, kur jį įkišo Valentas, – paaiškino, –
tačiau turėtų būti kažkur čia.
Po kurio laiko jis atsisuko į apmirusius iš nekantrumo
draugužius:
– Štai jis, – tarė tiesdamas kartoninę dėžę. – Alberto
Goštauto asmeninis antspaudas. Dar netirtas, neaprašytas,
laukiantis sau skirto istoriko.
Algė drebančiais pirštais paėmė dėželę ir smalsiai
pažvelgė į jos turinį. Viso labo dvi geležėlės, sujuostos
virvele su inventoriniu numeriu. Prietemoje nebuvo matyti
antspaudo įrantų. Meistriškai suvaldžiusi virpantį balsą,
Algė tarsi abejingai tarė:
– Įsivaizdavau kiek kitaip.
– Istorija toks jau dalykas, – išdidžiai atsakė Evaldas, –
pačios didžiausios paslaptys slepiasi išoriškai
neišvaizdžiuose daiktuose.
– O ta dėžė, kurioje jį rado? Gal ji buvo kokia nors
ypatinga? – vėl paklausė Algė.
– Dėžė kaip dėžė, – gūžtelėjo pečiais muziejininkas. –
Geležinė, parūdijusi. Be jokių ženklų ar užrašų. Net
nežinau, ar muziejus ją pasiliko.
Žygis ir Algė be žado spoksojo į pirmąjį surastą
antspaudą ir nežinojo, ką daryti. Pirmoji atitoko Algė:
– Gal galiu jį nufotografuoti? – paklausė.
 – Ė, ne, – užprotestavo Evka, – šito tai negalima. Juk
sakiau, jis dar neištirtas, net detaliai neaprašytas. Būtų
geriau, kad jo išvis savo straipsnyje neminėtum. Pamatei, ir
gana.
– Ak, kaip gaila, – apsimetė nuliūdusi Algė, – tai gal gali
parodyti kokį kitą, kurį galėčiau paminėti?
– Mielai prašom, – Evaldas ėmė raustis tarp dėželių, –
štai vyskupo Valavičiaus antspaudas, jo nuotrauką rasi
muziejaus interneto svetainėje. Arba štai pilininko
Senkevičiaus, XVIII amžius.
Algė ėmė dėželes vieną po kitos, apžiūrinėjo antspaudus,
aikčiojo, kikeno, flirtavo, tačiau nepaleido iš rankų pirmojo,
savojo egzemplioriaus. Po kurio laiko Evaldas susivokė:
– Oi, man reikia grąžinti raktus. Panele Alge, labai gaila,
tačiau laikas baigti apžiūrą.
– Žinoma, – linktelėjo Algė, – aš labai dėkinga, tu man iš
tiesų labai pagelbėjai.
Ji padėjo Evaldui sudėlioti dėželes atgal, tvarkingai jas
surikiuoti, kad net pastabiausia akis nepamatytų, jog čia
buvo ko nors ieškota.
– Na, dabar gal išgersi su manim arbatos? – plačiai
atlapojęs kabineto duris paklausė Evaldas.
– Oi, – susiėmė už galvos Algė, pažvelgusi į laikrodį, – jau
greitai devynios, o man dar reikia spėti parašyti straipsnį.
Norėčiau pabūti, tačiau tikrai turiu bėgti. Bet nebijok, –
nusišypsojo ji Evaldui plačia šypsena, – tikrai neliksiu
skolinga. Juk jau žinau, kur tave rasti. Kitą straipsnį
rašysime kartu...
Ir, metusi neva priekaištingą žvilgsnį į Žygį, nusitempė jį
laiptais žemyn. Evka liko stovėti tarpduryje, užsisvajojęs
apie laukiančius malonumus.
Prie durų budintis apsaugininkas stebėjo krepšinio
varžybas. Jis tik parodė raktus spynoje ir netrukus Algė jau
kvatojosi, tempdama žado neatgaunantį Žygį paskui save į
mašiną.

– Kaip tau patiko mano spektaklis? Seniai taip

nesilinksminau... – vis dar juokėsi ji, sukdama automobilį
link Žygio namų.
Linksmumu užsikrėtė ir Žygis. Jis pripažino, kad
retkarčiais tokius savimi pasitikinčius donžuanus verta
pamokyti.
– Bet esu tikras, – kvatojo jis, – kad nuo šiol Evka visada
reikalaus apmokėjimo avansu. Ir vargšės tos studentės,
kurios paklius jam į nagus artimiausiu metu.
Prisilinksminę iki soties, pagaliau jie surimtėjo. Žygis
pakvietė Algę į savo butą pasitarti.
– Na gerai, – tarė jis vis dar džiūgaujančiai Algei, –
sužinojome iš tiesų daug. Pirma, antspaudas realiai
egzistuoja. Antra, jis priklausė Albertui Goštautui. Tačiau jis
nėra aprašytas, todėl duomenų apie jį gauti negalime. Tai
tikrai truputį keista. Gal verta panaršyti internete? Gal visgi
Evka suklydo? Priešingu atveju mes taip ir nepajudėsime iš
mirties taško.
Kol Algė plikė arbatą, Žygis įlindo į internetą, tačiau apie
jokį Goštauto asmeninį antspaudą žinių nerado.
– Kaip visa tai sudėtinga, – apmaudžiai tarė jis, pūsdamas
karštą gėralą. – Juk turėtų būti ten išraižyta kažkas, kas
padėtų mums ieškoti toliau.
 – O tu imk ir pažiūrėk, – linksmai tarė Algė, traukdama iš
rankinės dvi geležėles, perjuostas inventoriniu numeriu.
Žygis būtų sušukęs, tačiau neteko žado ir liko sėdėti
plačiai išsižiojęs.
– Tu, tu... – pagaliau išstenėjo jis, – tu pavogei
antspaudą?
– Na, na, ne pavogiau, o pasiskolinau, – patikslino Algė. –
Niekas jo ir nepasiges. Juk pats matei, kad šitiek metų
pragulėjo net nesulaukęs detalaus aprašymo. Vadinasi,
niekam jis neįdomus. O mums jo reikia, todėl ir paėmiau. O
kai atskleisim paslaptį, būtinai grąžinsime.
– Tu išprotėjusi, – neatlyžo Žygis.
Algė staiga surimtėjo ir palinko prie jo:
– Nori dalyvauti žaidime? Nori atskleisti šią paslaptį?
Vadinasi, turi imtis visų įmanomų priemonių. Kitaip
nelaimėsi.
– Evka gali už tai netekti darbo.
Algė suirzo:
– Kiek galiu kartoti – niekas to antspaudo nepasiges. Ir
tavo draugui viskas bus gerai. Nagi, pažvelk į jį, gal rasi ką
neįprasta.
Žygiui teko susitaikyti su Algės požiūriu į leistinas ir
neleistinas priemones. Nugalėjęs savo teisuolišką prigimtį,
jis nukreipė dėmesį į antspaudą.
Įrantos buvo gana gilios, gilesnės nei paprastai, bet tik
herbinėje dalyje. Alberto Goštauto herbas pavaizduotas be
jokių pagražinimų, tik dviguba V, vadinamasis „habdankas“,
o aplink – užrašas Albertus Gastold, MDL cancellarius ir
metai: 1522.
– Na, – nekantravo Algė, – ką radai?
 – Nieko ypatingo, – nuvylė ją Žygis. – Čia jo herbinė
figūra. O čia pareigos, LDK kancleris. Ir metai, kuriais jis
tapo kancleriu. Viskas.
– Negali būti, – nenurimo Algė, – tiek vargo dėl tokio
menko daikčiuko. Gal pabandykime ką nors
užantspauduoti? Turi vaško?
– Išprotėjai? – Žygis atėmė iš jos brangenybę ir atsargiai
suvyniojo į švarią nosinę. – Palauk, man reikia pagalvoti.
Per daug įvykių vienai dienai.
Tuo metu suskambo Algės mobilusis. Linksmai
nusiteikusi ji pakėlė ragelį ir tuojau pat gera nuotaika dingo
kaip nebuvus. Po ilgo šaižaus juoko ji išgirdo:
– Šauniai apsisukai su pirmuoju antspaudu, panele Alge.
Ar grąžinsi man dabar, ar kai surinksi visus tris?
Nesumanyk jo sugadinti, nepamiršk, tai mano palikimas...
Algė įniršo, metė telefoną ir riebiai nusikeikė, smarkiai
nustebindama Žygį.
– Kas čia buvo? – paklausė jis.
– Jis. Grasintojas, – atsiduso Algė, – buvau jį beveik
pamiršusi. Keista, kad jis sužinojo apie antspaudą. Nejaugi
Evka taip greit pranešė apie dingimą?
– Tik ne Evka, – paprieštaravo Žygis. – Jis tikrai
pirmiausia paskambintų man. Kažkas čia ne taip.
– Viskas čia ne taip, – supyko Algė ir išėjo į virtuvę plauti
puodelių.
Po kelių minučių paskui ją tylus ir išblyškęs atslinko
Žygis.
– Kas tau? – išsigando Algė, bet jis pridėjo pirštą prie
lūpų, parodęs tylėti.
 Tada paėmė rašiklį ir drebančia ranka ant servetėlės
užrašė: „Mūsų klausosi.“
– Kas? – sušuko Algė, bet Žygis vėl parodė ženklą tylėti ir
užrašė: „Nežinau.“ Tada paėmė ją už rankos ir nusivedęs į
kambarį pirštu parodė nedidelį aparatėlį, pritvirtintą prie
kompiuterio nugarinės dalies. Algė išraudo iš pykčio ir jau
norėjo pasiųsti tiradą keiksmažodžių tiesiai slaptam
klausytojui į mikrofoną, bet Žygis kuo skubiausiai išstūmė
ją iš kambario.
– Neišsiduokim, – sušnibždėjo į ausį. Algė linktelėjo. Kurį
laiką jie taip stovėjo susiglaudę, Žygis uodė vos juntamą
Algės kvepalų aromatą ir svarstė, ar ji leistųsi
pabučiuojama.
Pagaliau Algė paklausė:
– Ką dabar darysime?
– Gal apsimeskime, kad jau einam miegoti? – pasiūlė
Žygis.
Nusišypsoję kaip sąmokslininkai jie grįžo į kambarį. Algė
garsiai nusižiovavo ir tarė:
– Jau vėlu, norisi miego. Tegul eina po velnių visi sumauti
grasintojai su savo antspaudais. Aš pavargau.
– Tuoj paklosiu lovą, – atsakė Žygis ir sugirgždino sofą. –
Tu gulk čia, o aš atsigulsiu ant čiužinio štai ten.
– Puiku, – garsiai atsakė Algė, vos tramdydama juoką. –
Išeik, man reikia nusirengti.
Žygis iš tiesų išėjo ir po minutės grįžo nešinas nedideliu
radijo imtuvu.
– Gal norėtum paklausyti muzikos prieš miegą? – garsiai
paklausė.
– O taip, paklausykime Lietuvos radijo.
 Nesitverdamas juoku, Žygis pastatė radiją prie
kompiuterio ir įjungė. Transliavo populiariosios muzikos
popuri. Susižvalgę ir tyliai nusijuokę, Žygis su Alge ant
pirštų galų išsliūkino į koridorių. Greitai susirinkę daiktus,
jie užrakino duris ir iškūrė laukan.
Buvo jau visai tamsu.
– Ką darysime? – paklausė Žygis.
– Važiuojam pas mane, – pasiūlė Algė. – Tikiuosi, ten tie
įkyruoliai dar neįsibrovė.
– Kodėl taip manai?
– Mano bute įrengta signalizacija, o apačioje budi
apsaugininkas. Niekada nemaniau, kad šios investicijos
atsipirks...
Staiga Algė sustojo kaip įbesta ir mostu sustabdė Žygį.
– Matai tą mašiną? – tyliai paklausė. – Per dvi už
maniškės? Joje sėdi kažkoks tipas.
– Tikrai, – patvirtino Žygis. – Ką darom?
– Teks važiuoti taksi, – Algė skubiai pasisuko ir patraukė į
priešingą pusę.
Laisvų taksi nesimatė, tad abu nutarė pasivaikščioti.
Apsidairiusi Algė tvirčiau prispaudė prie šono kabančią
rankinę su brangiuoju antspaudu.
– Kieno, sakei, buvo tas antspaudas? – paklausė.
– Alberto Goštauto. Jis buvo didis žmogus. Garsios
giminės palikuonis. Senelis Jonas Goštautas tarnavo
Vytautui, vėliau, prie kunigaikščio Kazimiero, buvo faktinis
Lietuvos valdovas. Iš senelio Albertas paveldėjo ne tik
turtus, bet ir protą bei įžvalgą. Tikras Renesanso epochos
didikas, apsišvietęs, plačių pažiūrų, bet nepajudinamas
principiniuose dalykuose. Karjerą pradėjo Aleksandro dvare
vėliavininku, pasižymėjo mūšiuose, įkliuvo į politinių intrigų
žabangas, išsiteisino ir galiausiai užėmė aukščiausias
Lietuvoje pareigybes – kanclerio ir Vilniaus vaivados.
Prisidėjo prie pirmojo LDK statuto rengimo. Rėmė gabius
menininkus, garsėjo kaip mecenatas. Sėkmingai vedęs
kunigaikščio Baziliaus dukterį Zofiją, gyveno su ja iki dienų
galo. Galiausiai iš Šventosios Romos imperijos
imperatoriaus gavo net Geranainių grafo titulą. Žodžiu –
laimės kūdikis, jei tik ne įnoringo likimo nulemta pabaiga.
– Kokia pabaiga? Pasakok.
– Vienintelis sūnus Stanislovas mirė pačioje jaunystėje,
nepalikęs palikuonių. Visas Goštautų turtas atiteko
valdovui, o didinga giminė virto legenda... – Žygis
atsiduso. – Toks žiaurus likimas: pradžioje pats kuri
legendas, o vėliau tavo triūsas pavirsta viso labo legenda,
nes nebelieka, kas tęstų tavo darbus.
– Ką reiškia „pats kuri legendas“? Jis buvo rašytojas?
– Na, lyg ir taip. Jis vadovavo kanceliarijai, kurioje, kaip
manoma, buvo sukurta Bychovco kronika. Perrašyta
istorija, įdėta Palemono legenda. Kada nors tau
papasakosiu...
– Gerai, kada nors paklausysiu, – pažadėjo Algė.
Kurį laiką žingsniavo tylėdami. Abu mintydami savo
mintis. Algės galvoje sukosi daug daugiau klausimų nei
atsakymų.
– Klausyk, Žygi, o tas, kaip jį ten, Goštautas, manai,
galėjo turėti užkeiktąją karūną? Mėginu susieti abi teksto
dalis.
– Hm, aš irgi apie tai mąsčiau. Visiškai tikėtina, kad
Albertas Goštautas gavo karūną iš savo senelio Jono, kuris,
kaip jau sakiau, buvo Vytauto bendražygis. Be to, Goštautas
buvo tikrai turtingas ir galingas. Nors ir labai sunkiai siekė
kanclerio ir vaivados urėdų.
– Ko tokių? – nesuprato Algė.
– Urėdai – tai pareigybės, lyg ir valstybės tarnyba.
Tarkim, Albertas Goštautas buvo toks savotiškas vidaus ir
užsienio reikalų ministras, pavaldus valdovui.
– Ir lojalus?
– Na... Pasakysiu banaliai – prastas tas ministras, kuris
nesvajoja tapti valdovu. O juk Goštautas net kunigaikščio
titulą turėjo. Ir, labai tikėtina, pačią karūną.
– Tai kodėl jos neužsidėjo?
Žygis skėstelėjo rankomis:
– Per mažai galios, per stipri opozicija. Be to, Goštautas
daug vilčių dėjo į mažametį Žygimantą Augustą. O kartais
planams įgyvendinti gali sutrukdyti visiškas atsitiktinumas,
pikta lemties užgaida.
– Vadinasi, jis galėjo turėti karūną. O koks jo ryšys su ta
cerkve, kur gulėjo antspaudas?
– Jokio, – užtikrino Žygis, – absoliučiai jokio ryšio. Štai ir
vėl aklavietė. Teks pradėti nuo pradžių.
 1521
metų rugpjūtis

Mažojo karalaičio pirmasis gimtadienis Vilniuje buvo

pažymėtas ne ką prasčiau nei Krokuvoje. 1521 metų
rugpjūčio pirmąją šventė visas miestas. Gal todėl, kad taip
ilgai lauktas paveldėtojas Žygimantas Augustas buvo maža
viltim gauti savą LDK valdovą, o gal tiesiog maloniai šiltas
vasaros oras kvietė žmones linksmintis. Juolab kad dosniu
valdovo potvarkiu Rinkos aikštėje buvo kepami paršeliai ir
pilstomas alus kiekvienam norinčiam.
Trakų vaivada Albertas Goštautas, neatsilikdamas nuo
kitų aukščiausių pareigūnų, savo rūmuose ištaisė prabangią
puotą. Svečių pas jį susirinko daugiau nei pas
nekenčiamiausią priešą, Vilniaus vaivadą Mikalojų Radvilą.
Be to, Goštautui pavyko persivilioti pas save ispanų pirklių
delegaciją, ne dėl reikalo, o tiesiog dėl smagumo. Įsižeidęs
Radvila pasamdė triukšmadarių būrį, prie Goštauto namų
turėjusį apmėtyti svečių karietas arkliašūdžiais. Laimė,
rėksniai buvo tokie girti, kad nepataikė. Svečių susirinko
beveik pusantro šimto. Tarnai vos spėjo suktis, nešdami ant
stalo vis naujus prabangių valgių dubenis. Kepta elniena ir
šerniena plunksnomis apkaišyti kimšti povai, gulbės ir
kurapkos prašyte prašėsi į burną. Mėsa buvo vilgoma
riebiuose padažuose, kurie gausiai varvėjo ant baltų
Damasko staltiesių. Desertui buvo patiekta keptų cukruotų
obuolių, rytietiškų saldumynų ir marcipanų. O kur dar
brangūs reinvyniai ir antpilai, neskaičiuojant alaus ir
midaus, gorčiais semiamo. Svečiai nesibrangino – kimšo
pilvus, tuštino taures, varinėjo kalbas. Rėžė tostus už
jaunąjį karalaitį ir dosnųjį Trakų vaivadą. Puota vyko visu
smarkumu. Menės kampe griežianti kapela turėjo rimtai
stengtis, kad muzikos neužgožtų įsismarkavusių puotautojų
balsai.
Vakaro šeimininkas Albertas Goštautas, keturių dešimčių
metų vyras, vakarietiška mada apsitaisęs, bebarzdis,
griežto veido ir ryžtingo smakro, juodomis, kiaurai
veriančiomis akimis žvelgė į savo svečius. Viskas vyko kaip
įprastai – vieni jau laidė gerkles ir varinėjo riebius
juokelius, stalo gale kažkas mėgino dainuoti, vyskupas, kaip
visada, užsnūdo, panardinęs smakrą į riebų pagurklį.
Svečiai ispanai, prie lietuviško midaus neįpratę, gana
greitai nusitašė ir jau sunkiai liežuvius beapvertė. Tik
vienas iš jų – jaunas vyras trumpa juoda barzdele – gėrė
vandenį ir valgė saikingai. Sėdėjo tylėdamas, lyg savo
mintyse paskendęs. Greta jo įsitaisęs žilabarzdis, plikas,
apkūnus pirklys nerišliai sapaliojo:
– Sakau aš jums, tie alchemikai – tikri melagiai. Visi iki
vieno. Niekada jiems aukso nepavyks išvirti. O filosofinis
akmuo neegzistuoja. Štai astrologija – tai kitas dalykas.
Visada tariuosi su savo astrologu. Ar ne, Medėjau?
Šalia sėdintis tamsiabarzdis jaunuolis linktelėjo.
„Vadinasi, astrologas, – pagalvojo Goštautas, – jis man
patinka, tas vaikis. Gal pamėginti perpirkti?“
 – Medėjas niekada nemeluoja. Skaito iš žvaigždžių,
krištolo rutulio, net veidrodžio. Jo dėka aš jau patrigubinau
iš tėvų paveldėtą turtą.
„Įdomu, – mąstė Goštautas, patogiai atsirėmęs į krėslo
atkaltę, – labai įdomu.“ Tuo tarpu jaunuolis patenkintas
pasiglostė barzdelę. „Mėgsta pagyras, – pastebėjo
vaivada, – greičiausiai neabejingas pinigams. Kažin, kiek
jam pasiūlyti?..“
Staiga šalia tėvo Alberto sėdėjęs šešiolikmetis
Stanislovas Goštautas, visas perbalęs, su trenksmu nuvirto
nuo kėdės. Svečiai nuščiuvo. Vaivada kaipmat pašokęs
pripuolė prie sūnaus, šaukdamas:
– Daktarą, kvieskit daktarą greičiau...
Stanislovas gulėjo be gyvybės požymių. Vienintelis
vaivados sūnus, į kurį sudėtos visos viltys, paveldėtojas ir
darbų tęsėjas, mokytas ir gražus jaunuolis tįsojo ant grindų,
o jo tėvas plyštančia iš skausmo širdimi tegalėjo šaukti
„daktarą“. Deja, visi gerai suprato, kad šį vakarą surasti
blaivų eskulapą bus gana sudėtinga.
Svečiai, atsigavę nuo pirmojo išgąsčio, mėgino tęsti
puotą. Pasigirdo komentarų, esą vaikis nepratęs prie vyno
ar midaus padaugino.
– Išneškit vaikiną į kitą menę, – išgirdo Albertas tylų
balsą. Greta stovėjo ispanas astrologas, susirūpinusiu
žvilgsniu tiriantis ligonį. – Aš daktaras.
Tuoj pat keli tarnai kuo atsargiausiai pergabeno
Stanislovą į gretimą patalpą. Ispanas iškart atvėrė langus,
įleisdamas vidun bent kiek gaivaus oro. Tada atsagstė
vaikino drabužius, nuvilko krūtinę spaudžiančią liemenę,
užčiuopė pulsą. Iš atsinešto krepšio išėmęs buteliuką,
prikišo Stanislovui prie šnervių. Vaivada stebėjo daktarą
labai įdėmiai. Įkvėpęs vaistų, jaunuolis sukrutėjo, tuo tėvas
kuo nuoširdžiausiai apsidžiaugė.
– Gyvens, – nusišypsojo daktaras, – apalpo nuo karščio,
jaudulio ir įtampos. Dabar jam reikia pailsėti. Rytoj
sutaisysiu vaistų, keletą dienų turės pagerti, kad sustiprėtų.
Jaunasis ispanas dėjo į savo krepšį vaistus, kai Albertas
Goštautas pastebėjo tarp daiktų kažin ką blykstelint.
– Krištolo rutulys, – pastebėjęs paaiškino astrologas, –
visada turiu jį su savim, nežinai, kada ponas sumanys į
ateitį pažvelgti.
– O mano ateitį galėtum pamatyti? – pasiteiravo vaivada.
– Jeigu tik tamsta nebijai, – atvirai nusišypsojo ispanas. –
Ne visi tai pakelia.
– Nebijau, – šyptelėjo vaivada, – skolingas neliksiu,
patikėk. Ir tave, ir tavo poną auksu apipilsiu, jeigu gerą
ateitį pažadėsi.
– Ateitis yra tokia, kokia yra, – ramiai tarė astrologas,
traukdamas iš krepšio rutulį, – ji jūsų, šviesiausiasis pone.
O jeigu norite gražų melą išgirsti, tai prašykite ko nors kito.
– Tiesą, tik tiesą man pasakyk, – sutiko Goštautas,
mintydamas, kaip šį protingą jaunuolį į savo dvarą
persivilioti. Kuo toliau, tuo labiau jis jam patiko.
Nuo alpulio atsigavęs Stanislovas snūduriavo ant lovos,
kambario kampe. Albertas su astrologu įsitaisė prie lango.
Ant juodos pagalvėlės gulintį krištolo rutulį apšvietė blyški
mėnesiena. Žvakių nebedegė. Būrėjas apsisiautė tamsiu
apsiaustu ir kurį laiką tylėdamas kaupė jėgas. Tada delnais
ėmė tarsi glostyti rutulį, iš tiesų jo neliesdamas. Atrodė,
kad nuo rankų šilumos rutulys atgyja ir šešėliai ima plaukti
jo blizgiu paviršiumi.
– Šviesiausiasis pone, matau jūsų ateitį miglotai. Daug
įvykių ir dramų jūsų laukia, negaliu visko keliais žodžiais
pasakyti. Bus geriau, jeigu jūs klausimus užduosite. Į
konkretų klausimą rutulys duos aiškų atsakymą.
Pirmąjį klausimą Goštautas uždavė nedvejojęs:
– Kada mano nekenčiamas Amor Poloniae, lenkų
mylėtojas Mikalojus Radvila pagaliau nusibaigs ir Vilniaus
vaivados bei LDK kanclerio urėdus atlaisvins?
Ispanas kurį laiką žvelgė į rutulį neatitraukdamas akių ir
pagaliau žemu, dusliu balsu ištarė:
– Jūsų minimas asmuo dar šiais metais atsisveikins su
šiuo pasauliu. Į jo postus pretenduos keletas didžių vyrų,
svariausias konkurentas bus jūsų draugas, bet kartu ir
priešas, iš tolimų žemių...
– Konstantinas Ostrogiškis, – pertraukė pranašavimą
Goštautas, – negali būti, kad stačiatikiui valdovas Lietuvos
antspaudą ir Vilniaus vaivadiją patikėtų...
– Rutulys rodo, kad, nugalėjęs visas kliūtis, jau greitai,
gal kitais metais, jūs užimsite abu postus ir turėsite juos iki
mirties, – vis tokiu pat dusliu balsu ištarė būrėjas. – Matau
daug popierių, knygų, dokumentų. Dideli turtai ir valdžia
jūsų laukia.
– Pagaliau, – nudžiugo Trakų vaivada ir vos susilaikė
ispano už gerą žinią neapkabinęs. – O sakyk, kaipgi
karalaitis, mažasis Žygimantas Augustas? Ar valdys
Lietuvą? Ar turėsime atskirą nuo lenkų valdovą?
– Karalaičio likimas paženklintas ypatinga žyme. Jo
gyvenime matau ir labai didelę laimę, ir labai sunkią
netektį, kuri ne tik jo, bet ir visos šalies likimą pakeis. Jo
valdymas bus permainingas, bet pabaigoje matau didžiulę
tragediją, priversiančią net stiprius vyrus verkti. Apie tą
tragediją kalbės net po penkių šimtų metų, valdovo vardą
kaip išdaviko minėdami. Ir dar – tai bus paskutinis šios
dinastijos atstovas.
Goštautas susimąstė. Nekokia žinia, tačiau juk negalima
aklai būrimu tikėti. Gal šis jaunas ispanas ne taip ir gerai
rutulio ženklus skaito.
– O kaipgi mano sūnus, Stanislovas? Kokį likimą jam
dievas skyrė? – paklausė jau be didelio džiugesio.
Burtininkas ilgokai tylėjo, o kai prabilo, balsas buvo dar
žemesnis ir duslesnis, lyg kokia nelaba dvasia būtų už jį
kalbėjusi:
– Stanislovas sutaikys Goštautų giminę su pikčiausiais
jūsų priešais. Dabar dar kūdikis yra toji moteris, kurios
dėka jūsų ir kita galinga giminė susivienys prieš tamsiąją
karalienę. Toji užjūrio valdovė trukdys jums viešpatauti,
kovosite su ja, pasitelkęs plunksną ir popierių, daug jėgų ši
kova pareikalaus. Stanislovas gyvenimo pabaigoje pasieks
atsakingą postą, bet nebespės juo pasinaudoti. Mirtis bus
netikėta ir ankstyva. Vaikų jis neturės. Visi giminės turtai
atiteks buvusiems jūsų priešams ir juodajai karalienei.
Baigęs kalbėti, ispanas nusibraukė prakaito išpiltą kaktą.
Goštautas, žinią išgirdęs, pašoko nuo kėdės ir ėmė sukti
ratus po kambarį.
– Žiūrėk dar, žiūrėk į savo rutulį, vaikine, – beveik šaukė
jis, – ką galima padaryti, kad šią lemtį atšauktume? Kaip
giminę išgelbėti? Kaip Lietuvą apsaugoti?
 Šaltis ėmė krėsti į rutulį žiūrintį jaunąjį burtininką. Dar
niekada tokių ženklų jis nebuvo matęs. Net pats gerai
nesuvokė, kokius žodžius tuokart sakė, tik jautė visa savo
esybe, koks juodas ir prakeiktas likimas rutulyje ryškėjo.
– Baisus prakeikimas kabo virš tavo giminės, virš tavo
šalies. Tu turi protėvių paliktą daiktą, kurį galingas
burtininkas užkeikė. Tas palikimas pritraukia turtus ir
valdžią, tačiau sunaikina tavo darbus ir atima paveldėtojus.
Niekas kitas, tik toks pat burtininkas, gali prakeikimą
panaikinti. Tačiau matau, kad dar ilgus šimtmečius
sklandys prakeikimo šmėkla virš šios šalies, sunaikindama
vis kitas galingas gimines. Valstybę valdys godulys,
gašlumas ir neapykanta. Kol galiausiai visa prapuls.
Baigęs kalbėti burtininkas atsistojo ir kaip girtas
išsvirduliavo iš kambario, net neatsigręžęs. Albertas
Goštautas ilgai sėdėjo tamsoje, mėgindamas suvokti visą
išgirstų žodžių baisumą. Galiausiai ryžtingai atsistojo,
pažvelgė į ramiai miegantį vienturtį sūnų ir pats sau tarė:
– Nėr ko niekų paisyti. Ir sumanyk tu man – krištolo
rutulio klausyti... Reikia dirbti. Tiesiog dirbti – giminės ir
valstybės labui. Diplomatija, įstatymų rengimas, sienų
saugojimas – štai darbai, kurie neišnyks be pėdsako. O dėl
prakeiktos karūnos – vienintelė yra išeitis. Ieškoti galvos,
kuri šios karūnos svorį atlaikyti pajėgtų. Tikiu, kad tokia
atsiras.

Kitą dieną Goštautas nusiuntė maišelį auksinių ispanų

pirklio astrologui. Nenorėjo likti skolingas. Tačiau netrukus
pasiuntinys grįžo su pinigais ir paaiškino, esą ponaitis
atlyginimo atsisakė ir su visa kompanija skubiai namo
išsiruošė. Goštautas tik šypsojosi, džiaugdamasis, kad tokio
nemokšiško astrologo nepaskubėjo į savo dvarą persivilioti.
O jaunasis ispanas, Lietuvą palikdamas, prisiekė niekada į
šiuos kraštus nebegrįžti. Jis tikrai žinojo, kad jau labai
greitai išsipildys kiekvienas kraupios pranašystės žodis.
 2005
metų birželis

Užtrenkusi savo buto duris, Algė lengviau atsikvėpė.

– Jauskis kaip namie, – šyptelėjo ji. – Įkursime čia savo
štabą.
Žygis nustebęs dairėsi po Algės apartamentus. Butas
buvo nedidelis, dviejų kambarių, tačiau naujutėlaitis ir
moderniai apstatytas. Prie vienos iš tuščių sienų glaudėsi
garso aparatūra ir kompaktinių plokštelių lentynos. Ant
žemo stalelio stovėjo milžiniškas plačiaekranis televizorius.
Viduryje kambario prisėsti viliojo balta odinė sofa. Šviesūs
ar stikliniai minimalistiniai baldai darė kambarį dar
erdvesnį, tačiau truputėlį šaltą. Ideali tvarka namuose rodė
šeimininkės polinkį į pedantizmą. Virtuvė buvo sujungta su
kambariu ir Algė jau kuitėsi prie virtuvinės technikos.
– Šildau picą, – šūktelėjo ji, – gersi baltojo vyno?
Raudonojo nebeturiu...
– Puiku, – atsakė negalvodamas Žygis. Jis vis dar negalėjo
atsitokėti. Kiek, pagaliau, reikia uždirbti, kad galėtum
įsirengti šitokius namus? Gal Algė iš tiesų gavo palikimą?
– Tai čia viena pati ir gyveni? – paklausė jis, įsitaisydamas
prie virtuvės stalo.
Algė kramtydama linktelėjo.
 – Turbūt visa tai kainavo krūvą pinigų? – įsidrąsino
paklausti Žygis.
– Taip, – Algė gurkštelėjo vyno ir nusišluostė lūpas linine
servetėle, – bet viskas skolinta. Įklimpau į skolas
dvidešimčiai metų.
– A... – numykė Žygis. Daugiausia, kiek jis buvo
pasiskolinęs, tai vargani trys tūkstančiai litų kompiuteriui
įsigyti. Ir tai metus gyveno susiveržęs diržą, kol pagaliau
įstengė grąžinti.

Kai paskutinis picos gabalėlis dingo nuo lėkštės, Algė

įdėjo ją į indaplovę ir paspaudė kavos aparato mygtuką.
– Siūlau kavos, nes laukia darbas, – paaiškino rimtai.
Žygis buvo minutėlei užsimiršęs. Sėdėdamas Algės
tvirtovėje ir matydamas savo svajonių princesę nesivaržant
kertančią picą, jis trumpam pamiršo tekstą, pavogtą
antspaudą ir tipą, laukiantį prie jo namų. Juk tai galėtų būti
jųdviejų pasimatymo tęsinys...
Algė tučtuojau grąžino jį į realybę. Išdėliojo ant stalo visą
turimą turtą: aplietą teksto vertimą, pavogtą antspaudą,
lotyniškąjį nuorašą ir net gautą laišką. Tada žvilgsniu
paragino bendražygį – na, pirmyn.
Žygis pamėgino susikaupti. Garsiai dėstydamas mintis,
bandė jas rikiuoti. Algė klausėsi nepertraukdama.
– Taigi, ką turime? Mūsų spėjimai dėl Glaubico
pasitvirtino. Tikėtina, kad tokiu būdu jis išslapstė visus tris
antspaudus, nors kaip jie pateko jam į rankas, nesuprantu.
Ką bendro galėjo turėti Glaubicas su Albertu Goštautu?
Nieko. Jis gyveno beveik dviem šimtais metų vėliau už
garsųjį kanclerį. Palauk, man šovė viena mintis –
antspaudas yra kanclerio pareigybės simbolis. Pavyzdžiui,
paveiksluose kancleriai vaizduojami su valstybės
antspaudais, taip kaip etmonai, tarkim, su buožėm.
Tikėtina, kad ir kiti antspaudai priklausė kancleriams. Per
kanclerio rankas ėjo visi valstybinės svarbos dokumentai,
jis patvirtindavo didžiojo kunigaikščio potvarkius. Mūsų
rastasis antspaudas gal labiau asmeninio pobūdžio, bet tais
laikais viešų ir privačių interesų niekas neišskirdavo.
– Ir kas iš to? – kilstelėjo antakius Algė.
– Nieko... – atsiduso Žygimantas. – Tiesiog svarstau.
Taigi, kokios Glaubico statytos šventovės dar tebestovi
Vilniuje?
Algė išsitraukė ryte jų sudarytą sąrašėlį.
– Štai jos: Evangelikų liuteronų, Šv. Jonų, Šv. Kotrynos,
Misionierių, Švč. Trejybės bokštai ir Sinagoga. Šventosios
Dvasios cerkvė atkrenta. Dar kažkokie Bazilijonų vartai.
– Gerai, – šyptelėjo Žygis. – Pradėkim nuo pirmosios.
Evangelikų liuteronų bažnyčia buvo pirmoji, kurią
atstatinėjo Glaubicas. Tai jo tikėjimo bažnyčia, taigi ten
tikrai galėjo paslėpti vieną iš antspaudų, jei juos jau turėjo.
Tiesa, – Žygis pakėlė akis nuo knygos, – devyniolikto
amžiaus viduryje bažnyčia buvo restauruota, bet,
sprendžiant iš aprašymo, tik pagražinta, taigi antspaudas
ten dar gali būti. Reikės nuvažiuoti.
Algė žvilgterėjo į laikrodį ir susiraukė. Ji būtų mielai
važiavusi tuojau pat, bet vėlyvą vakarą visos bažnyčios bus
uždarytos. Žygis pastebėjo Algės nekantrumą ir nežymiai
šyptelėjo, pamanęs, kad pagaliau turės visą naktį ramiems
apmąstymams. Padėjęs šauktuką ties Liuteronų bažnyčia,
jis tęsė:
 – Toliau – Šv. Jonų bažnyčia. Tikra šventovė, tačiau
nuojauta man kužda, kad ten jau nieko nebėra.
– Kodėl? – sukluso Algė.
– Tai atskira istorija. Nori išgirsti?
– Vis tiek niekur važiuoti naktį negalime. Rėžk.
Žygis pasirėmė į stalą ir ėmė pasakoti:
– Maždaug dešimtmetį po Napoleono žygio į Rusiją
Vilniaus universitetas gyveno palyginti gerus laikus. Dirbo
daug puikių dėstytojų, mokėsi talentingi studentai. Ore
sklandė revoliucijos dvasia, o slaptosios draugijos tiesiog
klestėjo. Aktyviausieji sugebėjo priklausyti net keletui
slaptųjų draugijų vienu metu. Žinoma, visų galvose kirbėjo
laisvės, išsivadavimo idėja. Romantizmas nebetilpo tarp
universiteto sienų, jis buvo kaip užkrečiama liga, kuri
prasiveržė skirtingomis formomis. Tarkim, Adomo
Mickevičiaus ar Simono Daukanto kūryba. O kiek dar buvo
mums nežinomų, neišlikusių kūrinių.
Algė nusižiovavo ir pakilusi įjungė kavos aparatą. Žygis
tęsė:
– Pasakoju tai todėl, kad manau mūsų teksto autorių
buvus vienu iš jų. Beje, to meto inteligentai buvo iš tiesų
išprusę ir kūryboje naudojo tokius simbolius bei metaforas,
kurių daugelis šiuolaikinių žmonių jau nebesupranta.
Algė pastatė prieš Žygį puodelį kavos ir paprašė:
– Arčiau reikalo, jei gali.
Žygis atsiduso.
– Gerai, bandysiu neišsiplėsti. Taigi, 1823 metais filaretų,
filomatų ir „spindulingųjų“ draugijų vadai buvo suimti,
įkalinti ir ištremti. O 1824 metais į universiteto rektoriaus
kėdę sėdo toks Pelikanas. Vieša paslaptis, kad karjerą jis
padarė būtent šnipinėdamas ir skųsdamas tautiečius caro
valdžiai. Jo parankinis, irgi puikus skundikas, buvo Karolis
Podčašinskis, architektas.
Žygis nutilo, stebėdamas Algę. Jos akys merkėsi. Pajutusi
Žygio priekaištingą žvilgsnį, mergina pyktelėjo:
– Klausyk, pasprukome nuo seklių juk ne tam, kad
klausyčiau tavo graudžių praeities istorijų. Reikia veikti,
nes ryte jie mus vėl susiras. Todėl neišsiplėsk.
– Jau nedaug liko, – patikino Žygis. – Tai štai, tas caro
pakalikas ir ne itin ryškių gabumų architektas sumanė
įamžinti savo vardą, taip sakant, palikti žinią apie save
ateities kartoms. Ir nusiaubė Šv. Jonų bažnyčią.
– Ar maža kas siaubė ir niokojo bažnyčias? – gūžtelėjo
pečiais Algė.
– Ne, – paprieštaravo Žygis, – tai buvo visai kitoks
nusiaubimas. Ne priešų, o savomis rankomis. 1827 metais
prasidėjo oficiali bažnyčios rekonstrukcija, kurios metu
buvo sugriauta beveik viskas, ką sukūrė genialusis
Glaubicas. Išgriauti altoriai, uždažytos freskos, nudaužyti
lipdiniai, per du tūkstančiai vežimų lūženų išvežta į
sąvartyną.
Algė sukluso.
– Ar tu nenori pasakyti, kad...
– Nepamiršk, kad tas pats architektas Podčašinskis buvo
šnipas, itin domėjęsis slaptųjų draugijų paslaptimis.
– Taip! – sušuko Algė. – Žinoma, jie ieškojo antspaudo.
Vadinasi, jis tikrai buvo toje bažnyčioje. Bet ar jie jį rado?
– Apie tai istorija nutyli. Bet sprendžiant iš to, kad
Goštauto antspaudas iki nesenų laikų saugiai gulėjo
cerkvės ikonostase, jie arba nieko nerado, arba tiksliai
nežinojo, ko ieškoti.
– Tai ką dabar darysim? Važiuosim ten ar ne?
– Naktį į tą bažnyčią vis vien neįeisim. Gal peržiūrėkim
likusias sąraše?
Žygis vartė savo knygą, grauždamas rašiklio galiuką.
Stengėsi iš paskutiniųjų, troško pasirodyti, nustebinti Algę,
gal net trupučiuką sužavėti. Tačiau skuba ir sukilusios
emocijos neleido susikaupti ir po gero pusvalandžio
atsidusęs Žygis tarė:
– Daugiau nieko įdomaus neradau. Misionierių bažnyčia
atkrenta, joje Glaubicas iš esmės perstatė tik fasadą.
Bazilijonų vartai turi viršuje mažą kambarėlį, tačiau kažin,
ar jis yra tiek dekoruotas viduje, kad būtų kur slėpti
antspaudą.
Algė prabudo iš snaudulio:
– Taigi, – tarė rimtai, – turime nusigauti ir įeiti į tris
bažnyčias: Šv. Jonų, Šv. Kotrynos ir Liuteronų. Nuo ko
pradedam?
Žygis apstulbo:
– Tu nori važiuoti ten dabar?
– Nežinau, o kaip ten galima patekti?
– Na, Liuteronų bažnyčios kunigą aš truputėlį pažįstu,
taigi paprašysim, kad ryte mus įleistų, nes dažniausiai ta
bažnyčia būna užrakinta. Į Šv. Jonus nedarbo valandomis
tikrai nepakliūsi – universiteto vartai rakinami. O Šv.
Kotrynos bažnyčia remontuojama ir turbūt apskritai
užrakinta.
Algės akys sužibo, mieguistumas dingo be pėdsako.
 – Ar Kotrynos bažnyčia ta, kuri apkalta pastoliais?
Amžinai restauruojama? Ta, kur prie Salomėjos mokyklos?
– Taip, tai ji, – nustebo Algės žiniomis Žygis.
– Lekiam, – sušuko pašokusi Algė, – paskubėk, kol sekliai
mūsų dar nepasigedo.
Žygis išpūtė akis.
– Greičiau, – ragino jį Algė, vilkdamasi lengvą striukytę.
– Tu... tu žinai, kiek dabar valandų? – suvapėjo Žygis.
– Pirma, – linksmai atsakė ji, – pats tinkamiausias laikas
laužtis į užrakintą bažnyčią.

Vos spėdamas paskui skubančią senamiesčio link Algę,

Žygis murmėjo panosėje. Vadino ją beprote, kvaištelėjusia
merga ir net idiote. Kaip istorikas, dalyvavęs paminklų
restauravimo darbuose, jis negalėjo patikėti, kad tose
bažnyčiose dar kas nors neatrasto galėtų būti likę. Juk tik iš
šalies atrodo, kad senieji pastatai stovi neliesti amžius, o iš
tiesų daug kas yra atnaujinta, perdaryta, net ne visada
sėkmingai. Štai seni, paslaptingi tekstai – tai kas kita. Jie
slepia tikras mįsles, amžių paslaptis, ir Žygiui patinka
pamažu, žodis po žodžio, jas atskleisti. Net Algės atneštąjį
tekstą jam pavyktų iššifruoti, jei tik galėtų ramiai ir
niekieno netrukdomas dirbti. Tačiau landžioti po uždarytas
bažnyčias, vogti iš muziejų – tai ne Žygio stilius. Bet negi
paleisi Algę vieną naktį klaidžioti po miestą? Jai užteks
užsispyrimo iš tiesų įsibrauti į šventovę. Kita vertus,
pripažino Žygis, iki šiol Algei tikrai sekėsi. Sakytum,
paslaptys tik ir laukė jos, kad galėtų atsiskleisti. Senis
Fiodoras niekad nėra užsiminęs Žygiui apie tą radinį
cerkvėje, nors jau ne vienus metus jie pažįstami. Gal ir šis
žygis bus sėkmingas?

Vilniaus gatvės pabaigoje Algė su Žygiu pamatė tamsoje

skendinčią, pastoliais paramstytą Šv. Kotrynos bažnyčią.
Naktį ji atrodė dar didesnė ir didingesnė nei dienos
šviesoje. Žygio drąsa ėmė blėsti, jis nebeturėjo jokio noro
eiti toliau. Tačiau Algė ramiai apsidairė ir nusitempė
išsigandusį bendražygį tiesiai į Moniuškos skverelį. Pro šalį
ėjo įsilinksminusi kompanija ir Algė prigludo prie Žygio,
nuduodama vienumos ieškančią įsimylėjėlių porelę. Gatvei
vėl ištuštėjus, mergina drąsiai pasuko prie tvoros už
didžiojo kompozitoriaus paminklo.
– Kilstelėk mane, – sušnabždėjo Žygiui.
Šis nesiginčydamas padarė, ko prašomas, ir Algė
persirito per tvorą. Sukaupęs visą drąsą, paskui persiropštė
ir Žygis. Prieš juos dunksojo dviaukštis apleistas pastatas,
buvęs vienuolynas. Algė įdėmiai dairėsi, lyg mėgindama ką
prisiminti. Netikėtai anapus tvoros pasigirdo žingsniai. Algė
pritūpė tarp neaukštų krūmelių, Žygis prigludo prie jos.
Žingsniai nutilo ir iš už tvoros pasigirdo čiurlenimas. Baimė
atlėgo.
– Bjaurybės, – sumurmėjo Žygis, – rado kur, atsiprašant...
Bet Algė jau žengė plytomis ir stiklo šukėmis nusėta žole
prie vieno iš senojo pastato langų. Patikrino – šis
neatsidarė. Tada paklebeno antrą, trečią. Galiausiai vienas
langas cypdamas prasivėrė. Žygis neragintas pakišo Algei
petį ir padėjo įlįsti vidun. Kažkur netoliese pasigirdo šuns
lojimas, ir Žygis pats nepajuto, kaip atsidūrė viduje.
Kambario nebepasiekė gatvės žibintų šviesa, todėl Algė
išsitraukė iš rankinės žibintuvėlį. Silpnas jo spindulys
trumpai šokčiojo ant apsilaupiusių sienų, apšvietė durų
angą ir Algė ryžtingai patraukė prie jų.
– Šio vienuolyno planas yra sudėtingiausias iš visų
vilnietiškų, – jai pavymui tarė Žygis, – būtų gerai
nepasiklysti.
– Aš esu čia buvusi, – nuramino jį Algė, – studentavimo
metais tokie chemikai buvo sumanę mus nustebinti ir
atsivedė čionai. Tiesa, tai buvo dieną ir viskas atrodė kiek
kitaip. Bet aš prisimenu, kad už šio pastato turi būti vidinis
kiemas, o iš jo – antras įėjimas į bažnyčią.
Iš apleisto kambarėlio Algė su Žygiu išėjo į ilgą ir siaurą
koridorių. Lengvai stuktelėjusi, Algė pravėrė langą ir ėmė
ropštis lauk. Ir iš tiesų, jie pakliuvo į didelį uždarą kiemą,
dešinėje dunksojo juodi bažnyčios bokštai, o puspilnis
mėnuo kabėjo kažkur ties kairiojo bokšto kryžiumi.
Naktinio miesto garsų nesigirdėjo. Gūdi tamsa sėjo baimės
sėklas, bet tik ne Algei. Ji tarsi jautė, kur eiti, lyg ją kas
nematomas būtų vedęs už rankos. Žygio neryžtingumas
erzino, tačiau ir palikti jo negalėjo. Jis dar tikrai bus jai
reikalingas. O kol kas pakentės tą burbėjimą, tegul tik
neatsilieka ir neišsisuka kojos, šlepsėdamas iš paskos per
statybinio šlamšto sąvartynu paverstą kiemą.
Priėjusi pirmąsias duris, Algė pabandė atidaryti. Šios
nepasidavė. Pašvietusi žibintuvėliu pamatė naują blizgančią
spyną.
– Velnias, – neiškentė neburnojusi. – Šitos spynos taip
lengvai neišlauši.
Jos pastangas stebėjęs Žygis šyptelėjo:
 – Regis, čia saugomi statybininkų daiktai. Įėjimas tikriau‐
siai bus ten.
Algė paėjėjo Žygio nurodyta kryptimi ir iš tiesų rado
dideles senas medines duris. Ant jų kabojo masyvi
senoviška spyna.
– Paieškok didesnio akmens, – griežtai paliepė Algė.
Žygis nenorom pakluso ir pakėlė prie kojų gulėjusį
riedulį.
– Palaikyk, – įdavė ji Žygiui žibintuvėlį ir trinktelėjo
akmeniu per spyną.
Sudundėjo medinės durys. Spyna kabojo kaip kabojusi.
Algė pyktelėjo ir trenkė dar kartą. Šįkart smarkokai įrėžė
duris.
– Palauk, – sušuko Žygis, – šitaip duris sugadinsi. Atrodo,
kad ateinančioms kartoms po tavęs jau nieko nebeliks.
Duok man.
Algė nenorom pakluso. Kliūtis ją truputėlį nervino.
Žygis neskubėdamas pasidairė aplink, ištraukdamas iš
nakties tamsos nedidelius apšnerkšto kiemo plotelius, kol
rado gerą aštriabriaunį akmenį. Pakišęs mažesnį po spyna,
didesniuoju užsimojęs trinktelėjo. Spyna pasidavė. Atšovę
velkę, Algė ir Žygis pagaliau įžengė vidun. Perėję nedidelį
prieangį pro arką pateko į bažnyčios erdvę. Žingsnių aidas
atsimušė į aukštas sienas ir dingo tamsioje bedugnėje.
Žibintuvėlio šviesa paskendo bekraštėje juodumoje.
– Kaip čia tamsu, – sušnabždėjo Algė.
– Tikriausiai langai užkalti, – spėjo Žygis.
Jie lėtai, apgraibomis patraukė didžiojo altoriaus link.
Kiekvieną kartą, kai Algės žibinto švieselė išplėšdavo iš
tamsos kokią šventojo skulptūrą ar angelėlį, Žygis nejučia
krūptelėdavo. Priėję artyn jie įsistebeilijo į apšviestą vietą,
kur turėjo būti altorius, tačiau baltavo tik kryžmų ir
lygiagrečių lentų raštas. Žygis pamanė, kad jam vaidenasi,
ir jau buvo bekeliantis ranką žegnotis, kai Algė šūktelėjo:
– Čia juk pastoliai.
– Negaliu patikėti, – pralemeno jis.
– O ko kito tu tikėjaisi remontuojamoje bažnyčioje?
Grigališkųjų choralų? – nusijuokė Algė ir ėmė apžiūrinėti
pastolius. Radusi tinkamą vietą, ji gana lengvai užsikorė ant
pirmosios plokštumos ir pradėjo kabarotis į viršų. Žygis
nebežinojo, ko griebtis: ropštis paskui ją ar stovėti apačioje
ir laukti, kol ji nukris.
Tačiau Algė nesirengė kristi. Ji užsiropštė į patį viršų ir,
atsargiai tikrindama lentas, pasuko prie kairiojo altoriaus.
Apčiuopomis ėmė liesti skulptūras, patikrino kolonos
vientisumą ir pagavusi dulkių skardžiai nusičiaudėjo. Žygis
šoko jos gaudyti, už kažko užkliuvo ir griuvo paslikas.
„Kryžiumi prieš altorių“, – pagalvojo ir išgirdo Algės juoką:
– Ką ten veiki?
– Pagalvojau, kad krenti, – susigėdęs atsakė.
– Nė nemanau, – vėl sukikeno Algė ir jau rimtai tarė: –
Klausyk, čia nėra vazų.
– Kokių vazų? – nesuprato Žygis.
– Na, vazų, tokių kaip cerkvėje. Juk senis sakė, kad
dėžutę rado vazoje.
– Manai, kad Glaubicas buvo toks neišradingas, kad visus
antspaudus paslėpė vienodai? – paironizavo nelaimingasis
gelbėtojas.
– Nežinau, – ataidėjo vėl Algės balsas iš aukštybių, – bet
manau, kad koks nors nuoseklumas turi būti. Žiūrėk, ir
Švč. Mergelės skulptūra yra. Ji tarsi žvelgia kažkur... ten, į
tave...
– Mergelės skulptūrų yra kiekviename barokiniame
altoriuje, – supyko nežinia ko Žygis. – O žvelgia ji tikriausiai
į besimeldžiančiuosius, tai yra žemyn, čia, į...
Algė tyliai aiktelėjo. Žygiui vėl pasidingojo, kad ji krenta,
bet tik išgirdo:
– Jos čia yra...
– Kas?
– Vazos, – sušnabždėjo Algė, – štai ten, kairiau, tik aš
negaliu jų pasiekti. Teks pastumti pastolius. 
Ir ji ėmė kabarotis žemyn. Treniruotės sporto klube
šįkart kuo puikiausiai pravertė.
Nulipusi pakėlė žibintuvą ir apšvietė dvi dideles
dekoratyvines vazas, vainikuojančias kolonas kairėje nuo
altoriaus.
– Matai? – drebančiu balsu paklausė.
Žygis norėjo atsakyti, kad tokių vazų yra kiekvienoje
bažnyčioje, bet nutylėjo. Nieko nesakęs, jis padėjo Algei
stumtelėti nedidelę pastolių dalį į kairę.
Algė jautėsi tarsi giliame sapne, kuriame nėra baimės,
abejonių ar netikrumo. Ji beveik žinojo, kad tai TOS vazos,
o iš kur toks žinojimas, neturėjo laiko spėlioti. Šįkart ropštis
buvo sunkiau, ji paslydo ir pametė žibintuvėlį. Žygis švietė
iš apačios, tačiau tai menkai tegelbėjo. Jos šlapi nuo
prakaito marškinėliai lipo prie kūno. Oras bažnyčioje buvo
užsistovėjęs, nuo pastolių kilo dulkės ir graužė akis. Tačiau
Algė lipo viršun, matydama tik vieną tikslą. Pagaliau
pasiekusi pastolių viršų, ji prislinko kaip įmanoma arčiau
krašto. Vazas pasiekė tik vos vos, pirštų galais, o atsiremti
nebuvo į ką. Sukaupusi jėgas, Algė dar truputį pasilenkė ir
susvyravusi netyčia užkliudė vazą. O šioji, lyg to telaukusi,
švilpdama nulėkė žemyn. Algė norėjo sušukti Žygiui, kad
pasisaugotų, tačiau pati vos nenulėkė iš paskos. Neįtikėtinu
būdu jai pavyko susigrąžinti pusiausvyrą ir grįžti ant
pastolių. Išgirdusi dūžtant sunkų gipso gabalą, Algė
apmirė. Bet tuoj nudžiugo išgirdusi Žygį šaukiant:
– Beprote, ar pakvaišai? Lipk žemyn, kol nesugriovei
paskutinių Glaubico šedevrų. Kas manaisi esanti?
„Gyvas“, – šyptelėjo sau Algė ir pradėjo leistis. Vis vien
nepasiekė antrosios vazos, reikėjo dar pastumti pastolius.
Jai pasiekus grindis, Žygis nukreipė šviesą į vazos duženas.
Giliai įkvėpusi Algė sušuko:
– Žiūrėk, tai jis!
Žygis tylėjo. Jis jau nieko nebesuprato, nieko net
nebepajėgė galvoti, tik iš paskutiniųjų stebėtis. Ir nors iš
tikrųjų taip nebūna, šiandien, akivaizdu, dedasi kažkas
nepaprasto. Ir kaip pagaliau ji žinojo, kurią vazą reikia
numesti? Laimė, kad Glaubicas antspaudą paslėpė tik
vazoje, o ne centrinio altoriaus kompozicijoje. Juk Algė būtų
nepagailėjusi ir to...
Kol Žygis pražiota iš nuostabos burna gaudė dulkes, Algė
atidarė gipse gulėjusią dėželę ir išėmė iš jos dar vieną ant‐
spaudą. Prikišusi šviesą bandė skaityti, tačiau nesėkmingai.
– Nagi, pažvelk, kieno šis? – pažadino ji iš sąstingio
draugą.
Žygis perskaitė:
– Nikolaus Radivil MDL cancellarius, tai yra Mikalojus
Radvila, LDK kancleris, ir metai 1550, matyt, bus Radvila
Juodasis. Negaliu patikėti...
 Algė laiminga nusijuokė. Jos juokas tuščioje bažnyčioje
nuskambėjo kažkaip pamėkliškai.
– Matai, viskas kuo puikiausiai einasi. Tuoj rasim ir
trečiąjį. O dabar gal jau eikime.
Pravėrus išėjimo duris juos apakino šviesa. Nors dar tik
brėško rytas, po aklinos bažnyčios tamsos balkšvas paryčio
dangus privertė markstytis. Išėjimą jie rado lengvai ir
netrukus jau kulniavo tuščia Vilniaus gatve, lyg kokie
pavėlavę iš baro išeiti studenčiokai.
Algės nuotaika buvo pakili. Ji net pamanė, kad Žygis jai
atnešė sėkmę, juk be jo pagalbos nieko nebūtų radusi. Du
antspaudai gulėjo jos didelėje rankinėje. Trūksta tik vieno
vienintelio. O paskui? Et, paskui ir pamatysim, nesuko sau
galvos Algė, dabar reikia rasti trečiąjį. Energijos antplūdis
tiesiog stebino, visai nesinorėjo miego. Ji troško veikti,
veikti dabar pat.
– Prisėskime, – pasiūlė Žygiui, pamačiusi suolelį.
Žygis šlumštelėjo šalia jos ant suolo ir įbedė į tolį
sustiklėjusį žvilgsnį.
– Kas tau? – paklausė Algė.
Patylėjęs jis paklausė:
– Iš kur tu žinojai, kurią vazą numesti?
– Aš jos nenumečiau, – ramiai teisinosi Algė, – aš tiesiog
suklupau ir ji pati nulėkė. Atrodo, kad visai nebuvo
pritvirtinta. Tiesą sakant, ir pati vos nenulėkiau paskui ją.
Tai tu pyksti dėl vazos? – paklausė.
Žygis papurtė galvą.
– Aš dėl tavęs jaudinausi. Labai.
– Niekis, – nusijuokė Algė. – Dėl tokio tikslo verta
mažumėlę surizikuoti. Klausyk, – staiga prisiminė ji, – tu
sakei, kad pažįsti tos kitos bažnyčios kunigą...
Žygis pašoko lyg įgeltas:
– Na jau ne, – beveik šaukė jis, – tik neprašyk. Net
nemanau ketvirtą ryto žadinti kunigą, kad įleistų mus į
bažnyčią. Kad ir ją suniokotum? Niekada.
– Ko tu užsivedei: suniokotum, suniokotum... Aš gi
sakiau – netyčia ją numečiau, norėjau tik apžiūrėti. Ar maža
tų vazų, padarys kopiją.
– Kaip paprasta tau kalbėti... O antspaudo iš muziejaus
irgi kopiją padarys?
– Ant-spau-dą aš grą-žin-siu, – išskiemenavo Algė. –
Pagaliau jis – mano palikimo dalis. Na, nepyk. Nejaugi
nesidžiaugi?
– Džiaugiuosi, kaipgi... – susmuko be jėgų ant suolo šalia
Algės. – Tiesiog vis dar negaliu patikėti paskutinės paros
įvykiais. Man reikia apžiūrėti antspaudus, pagalvoti,
paskaityti... Tai išties labai įdomu.
– Skaityti galėsi, kai viskas baigsis. O dabar eime.
Žygis nutaisė užsispyrusio vaiko veidą.
– Juk sakiau – kunigo iš miego nekelsiu.
– Gerai jau gerai, – nusileido Algė. – Tai gal einam ir mes
valandėlę numigti?
– O kaip persekiotojai? – prisiminė Žygis.
– Na, mažų mažiausiai jie nežinos, kad mes turime antrąjį
antspaudą. Einam pas mane, juk reikia truputį pamiegoti.
Kelias atgal buvo tolimas. Lėtai žingsniuodami
ištuštėjusiomis gatvėmis abu nuotykių ieškotojai pajuto
užslenkant visos paros nuovargį. Kalba nesimezgė. Algė,
norėdama pasigerinti, paprašė:
– Papasakok apie tą Radvilą, antspaudo šeimininką.
 Žygio dukart prašyti nereikėjo.
– Mikalojus Radvila Juodasis buvo neeilinių gabumų
žmogus. Aišku, turtingas, paveldėjęs turtus ir padėtį iš tėvo
ir senelio. Į politines aukštumas iškilo, kai su pusbroliu
Radvila Ruduoju apsukriai pasinaudojo Barboros
Radvilaitės ir Žygimanto Augusto romanu. Prispyrė valdovą
vesti Barborą. O šis ne tik nesupyko, bet netgi laikė Juodąjį
geriausiu savo draugu. Mirus pirmajai Augusto žmonai
Elžbietai, kaip tik Juodajam buvo patikėta grąžinti kraitį į
Habsburgų rūmus. Iš ten Radvila parsivežė kunigaikščio
titulą. Pradžioj juodu su Ruduoju dirbo ranka rankon.
– Aš niekaip nesuprantu, – pertraukė jį Algė, – kodėl tie
Radvilos vadinami Ruduoju ir Juoduoju? Ar čia pravardės
tokios?
– Taip. Matai, Radvilos turėjo tradiciją pirmagimiui duoti
Mikalojaus vardą. Taigi vienu metu buvo keletas Mikalojų
Radvilų ir reikėjo juos kaip nors atskirti. Šiuos pavadino
pagal plaukų spalvą. Dar buvo Senasis, Našlaitėlis, o kitus
tiesiog numeravo. Taigi, grįžkime prie Juodojo. Svarbiausias
jo gyvenimo darbas buvo, žinoma, kalvinizmo įtvirtinimas
Lietuvoje. Yra manančių, kad taip jis ruošė dirvą atsiskirti
nuo Lenkijos ir Radvilas karūnuoti. Turėdamas neribotą
valdžią, Juodasis beveik visą etninę Lietuvą buvo pavertęs
protestantiška. Savo lėšomis išleido lenkišką Bibliją,
vadinamą Brastos. Juodasis Radvila buvo suktas politikas,
manipuliavo ne tik tingiu valdovu, bet ir savo bendražygiu,
pusbroliu Ruduoju. Rezgė politinį voratinklį. Būdamas
kancleriu, dirbo prie antrojo Lietuvos statuto rengimo. Tik
mirė netikėtai anksti, nesulaukęs jo patvirtinimo. Ir dar šio
to nesulaukė. Po jo mirties prabėgus vos ketvertui metų,
Žygimantas Augustas pasirašė gėdingąją Liublino uniją,
sujungdamas Lietuvą su Lenkija nenutrūkstamais saitais.
Jei Juodasis būtų buvęs gyvas, kažin, kaip viskas būtų
pasibaigę...
– O legendoje minimas vainikas ar jam tiko?
– Kaip nulietas. Turtai, galia ir darbai, kuriuos naikino jo
paties vaikai.
– Kaip suprasti?
– Visi Radvilos Juodojo vaikai po tėvo mirties atsivertė į
katalikybę. Vienas net tapo vyskupu. Jie dirbo išsijuosę,
naikindami protestantizmo apraiškas Lietuvoje. Baisiausia,
kad sūnūs surengė inkvizicijos laužą pačiam mylimiausiam
Juodojo kūdikiui...
Algė krūptelėjo ir išgąstingai paklausė:
– Argi Vilniuje buvo deginami žmonės?
– Ne žmogus tai, o knyga. Brastos biblija, kurią minėjau.
Protestantizmo esmė. Šventasis Raštas, skirtas žmonėms.
Kiekvienam, mokančiam skaityti. Štai koks laužas liepsnojo
po kardinalijos langais. Piktos, nedoros likimo išdaigos.
Algė atsiduso. Pamanyk, knygą sudegino. Ar maža tų
knygų? Bet Žygiui geriau to nesakyti. Todėl nukreipė kalbą:
– O kas bendro tarp abiejų antspaudų savininkų?
– Na, abu jie buvo kancleriai. Be to, Alberto Goštauto
sūnus Stanislovas buvo vedęs Juodojo pusseserę Barborą
Radvilaitę.
– O aš maniau, kad ją vedė Žygimantas Augustas, –
sužibėjo žiniomis Algė.
– Taip, tik vėliau. Stanislovas jaunas mirė. Kai valdovas
susipažino su Barbora, ji jau buvo našlė. Na, daugiau
bendrumų negaliu prisiminti. Man reiktų ramiai pagalvoti,
paskaityti...
– Galvoti galėsi pas mane, – tarė rakindama buto duris
Algė, – juk žinai, kad dabar negali grįžti namo. O ir laiko
nėra. Nusnūsim ir eisim apžiūrėti kitų bažnyčių.
 1583
metų gruodis

– Išklausyk ir palaimink, dvasiškasis tėve. Nusidėjau.

Sodrus balsas tamsioje skliautuotos navos tyloje
nuskambėjo kiek per garsiai. Jam atsakė tylus, seniokiškas
šnabždesys:
– Esu tik senas pranciškonas, jūsų ekscelencija. Girdėjau,
kad rytoj būsit įšventintas į Vilniaus vyskupus. Jūsų
šviesybei tiktų atlikti išpažintį pas aukštesnio rango
dvasininką.
– Žinau, dvasiškasis tėve, tik tarp aukšto rango
dvasininkų jau seniai politika vertinama aukščiau už šventą
išpažinties slaptumą. Vardan Kristaus malonės, meldžiu
neatstumti ir išklausyti.
– Ką gi, jūsų šviesybės valia, – atsiduso senasis
pranciškonas ir, peržegnojęs klūpantįjį, tarė: – Kalbėk,
mano sūnau Kristuje.
– Nusidėjau mintimis ir darbais, dvasiškas tėve. Kasdien
nusidedu gerajam Viešpačiui, išpažįstu ir gailiuosi. Slegia
mane senos nuodėmės. Gal Visagalis teiksis palengvinti
mano naštą. Išklausyk, vardan Viešpaties gailestingumo.
Ėjo 1565-ieji Viešpaties metai. Buvau devynerių. Tą
pavasarį su broliais ir seserimis gyvenome užmiesčio dvare.
Mokiausi jodinėti ir kautis, kaip reikalavo tėvas, nors pats
labiau mėgau knygas ir vienumą. Mėgau stebėti. Ir tąkart
jaučiau kažin ką grėsmingo besiartinant. Iš tiesų, į
pavasario pabaigą mano tėvas, Vilniaus vaivada ir LDK
kancleris, kunigaikštis Mikalojus Radvila, žmonių Juoduoju
vadinamas, atgulė ligos pakirstas. Būrys daktarų, žiniuonių
ir šarlatanų niekaip negalėjo pagelbėti. Tą baisią dieną, kai
pamačiau, kad į dvarą atvyko kunigaikštis Radvila, tėvo
pusbrolis, Ruduoju vadinamas, supratau artėjant nelaimę.
Net pats nežinau kodėl, tarnų sumaištimi pasinaudojęs,
prasmukau į tėvo menę ir pasislėpiau už draperijos.
Niekieno nematomas, galėjau stebėti viską, kas vyksta.
Girdėjau kiekvieną žodį. Netrukus tėvas visus išvarė ir liko
vienudu su pusbroliu Ruduoju. Neturėjau ten būti. Štai,
dvasiškasis tėve, pirma mane slegianti nuodėmė – nedoras
smalsumas.
– Viešpats lengvai atleidžia vaikystės nuodėmes, sūnau
mano.
– Gal ir taip, bet klausyk toliau, dvasiškasis tėve. Kurį lai‐
ką pusbroliai tylėdami žvelgė vienas į kitą. Žvelgiau ir aš.
Turiu prisipažinti, kad dorai nepažinojau savo pono tėvo. Jis
nuolat buvo užsiėmęs svarbiais reikalais ar išvykęs. Todėl
tuokart žiūrėjau atidžiai. Tėvas, nuo ligos dar labiau
apsunkęs, lyg nejudrus kalnas tįsojo po apklotais. Veidas
išpurtęs, skausmo perkreiptas, akių po užkritusiais vokais
veik nematyti. Rankos, kadaise stiprios, gulėjo bejėgės,
ligos išsukiotais sąnariais ir žaizdotos. Dėdė Rudasis buvo
dar stiprus vyras, beveik nepražilęs, išsipustęs šilkais ir
atlasais, su kardu prie šono. Tačiau kai tėvas prabilo, man
pasirodė, jog dėdė jo kiek prisibijo. Tėvas kalbėjo tyliai ir
ramiai:
– Palieku tau Vilniaus vaivados postą ir LDK didįjį ant‐
spaudą. Saugok mūsų Lietuvos gerovę ir tikrąjį evangelikų
tikėjimą. Taip pat ir Livoniją gink, ji bus mums parama
tinkamu momentu. O su Maskva derėkis, jėgų neeikvok.
Nespėjau aš universiteto mūsiško Vilniuje įkurti – palieku
tau šį svarbų darbą. Remk ir globok tikėjimo brolius. Bibliją
mano, Brastoje atspausdintą, žmonėms duok, tegul
nušvinta jų protai ir širdys.
Sunkiai, drebančia ranka, tėvas paėmė šalia gulėjusią
knygą, taip jo mylimą Brastoj spausdintą Bibliją, ir švelniai
paglostė. Aš drebėjau po sunkia užuolaida užsiglaudęs, visa
širdimi trokšdamas, kad ne knygą, o mane tėvas šitaip
priglaustų. Nekenčiau tos knygos, mano vietą užėmusios.
Štai ir antroji vaikiška nuodėmė – pavydas.
Klausiausi tėvo kalbos toliau, iš netikėtumo kartais net
kvėpuoti pamiršdamas. Jis tęsė:
– Tiek pastangų įdėjome, kad mūsų seseriai Barborai
lenkų karūną parūpintume. Viskas veltui. Reikėjo mudviem
išvien laikytis. Labiau vienas kitu pasitikėti. Ryžtingus
sprendimus priimti. Nespėjau aš karūnos užsidėti,
nesulaukiau tinkamo laiko ir progos. Todėl palieku tau
didžiojo valdovo vainiką, nepaliauk ieškojęs tinkamo
kandidato. O jei nerasi – pats karūnuokis, bet Lietuvą nuo
pražūties gelbėk.
Dėdė Rudasis, apie karūną išgirdęs, nuo kėdės pašoko ir
prie ligonio lovos pasilenkė.
– Kur karūna? – sušuko jis nepagarbiai, – kur paslėpei tą
karūną, po Goštauto mirties mums per seserį Barborą
atitekusią? Turtus ir šlovę žadančią?
Tėvas nesupyko, tik liūdnai nusišypsojo ir atsakė:
– Vietoj Goštauto paliktos karūnos Barbora gavo Lenkijos
karalienės sostą. Tai buvo sąžiningi mainai. Nelemtasis
Goštautų palikimas jų pačių giminę sunaikino. Ar pameni,
koks galingas buvo kancleris Albertas Goštautas? Kur jis
dabar? Kur jo vaikai ir vaikaičiai? Kur jo darbai ir turtai?
Viena tik karūna ir teliko. Patikėk, brangus pusbroli, toji
karūna dar niekam laimės neatnešė, kaip matai, ir man taip
pat. Grąžinu tau ją, bet būk atsargus, silpnuosius jos
užkeikimas kaipmat sutrypia, o stipriuosius lėtai kamuoja.
– Nebijau užkeikimų, – atšovė dėdė Rudasis, – sakyk, kur
ji?
Tėvas tylėjo. Aš laukiau užgniaužęs kvapą ir pagaliau
išgirdau:
– Senuosiuose Vilniaus rūmuose, kur mudu vaikais
būdami taikoje sugyvenome, įrengiau slaptavietę su
užraktu. Ten guli užkeikta karūna. Ten rasi ir mano slaptus
dokumentus, laiškus, planus. Tebus tai ginklas tavo
rankose, kai už Lietuvos kunigaikštiją kovosi. Neprašyk,
kad pasakyčiau slėptuvės vietą, kartais ir sienos turi priešų
ausis. Pažvelk atidžiau į šios Biblijos graviūrą ir rasi
atsakymą. O raktas – štai jis, ant mano kaklo. Malonėk,
pone, paimti.
Tėvas sunkiai sugraibė ploną grandinę, todėl dėdė
Rudasis jam padėjo ir raktą savo užantin užsikišo. Dar daug
juodu toliau kalbėjo apie valstybės reikalus ir tikėjimą, bet
aš jau neklausiau. Galvojau, kaip taip atsitiko, kad tėvas
karūną ne savo vaikams, o pusbroliui paliko. Savo kūną ir
kraują apiplėšė. Tuomet tvirtai pasiryžau slėptuvę surasti ir
karūną sau pasiimti. Juk ji žadėjo turtus ir šlovę, tad tegul
viskas Nesvyžiaus Radviloms per amžius priklauso. Štai,
dvasiškasis tėve, dar viena nuodėmė – godumas.
Galiausiai, valstybės reikalus aptaręs, tėvas prisiminė ir
vaikus. Liepė visus į jo kambarį sukviesti, tad nemačiom iš
už užuolaidos išlindęs prie brolių prisidėjau. Tėvas tarė:
– Kai mane Viešpats Dievas pas save pašauks, liks šie
mano vaikai našlaičiai. Prisiek, brangus pone pusbroli,
globoti ir rūpintis jais. Sūnus išsiųsk mokytis į geras
mokyklas, tarnybas parūpink. Dukterims tinkamus vyrus
surask. O jūs, vaikai, Viešpaties akivaizdoje prisiekite, kad
pono etmono, kunigaikščio Mikalojaus Radvilos klausysite
ir juo visuose reikaluose pasikliausite. Taip pat prisiekite,
kad niekada neatsimesite nuo tikrojo evangelikų tikėjimo, o
stiprinsite jį ir ginsite.
Ar supranti, dvasiškasis tėve, kad jau po kelerių metų, į
katalikybę atsivertęs, šią priesaiką sulaužiau? Nusigręžiau
nuo to, ką prisiekiau prie mirštančio tėvo patalo.
– Viešpats gailestingas, sūnau mano.
Vos kelios dienos po to įsimintino pokalbio buvo praėję,
kai į dvarą atvyko svetimšalis daktaras. Apsivilkęs
nemūsiškai, susipynęs ilgus plaukus į kasą, jis panėšėjo
labiau į raganių, nei į gydytoją. Jau žinojau būdą, kaip galiu
tėvo pokalbius girdėti, tad negaišau. Nėriau už užuolaidos
ir įsitaisiau senojoje vietoje. Nepakeliamas skausmas tėvo
veide kasdien atsispindėjo vis labiau. Už lango buvo beveik
vasara, Neries šlaitai apsipylę žiedais ir kuplia žaluma, o
tėvo kambary tvyrojo slogus gydomųjų tepalų ir tinktūrų
kvapas. Tačiau net ligos pakirstas tėvas spinduliavo
nepalaužiamą valią ir negalėjai leisti sau jo gailėtis.
 Naujai atvykęs daktaras netrukus atėjo. Žemai
nusilenkęs, jis pradėjo sveikinimo kalbą, bet tėvas jį
nutraukė, šiurkščiai klausdamas: „Turi?“
Daktaras padėjo ant stalo prie tėvo lovos nedidelį
buteliuką. Jame kažkas gražiai spindėjo.
– Štai jis, jūsų šviesybe, skystas metalas arba gyvasis
sidabras. Nuo senų senovės daugybę ligų gydantis. Net
pats Hipokratas šį vaistą savo knygose minėjo. Mažiausias
jo lašas gali padaryti stebuklus. Atsargiai patepsime
skaudamas vietas, aprišime ir lauksime. Tačiau, jūsų
šviesybe, turiu jus perspėti. Būsiu atviras – ne visus gydymo
atvejus lydi sėkmė. Galima proto netekti ar net su
gyvenimu anksčiau laiko atsisveikinti. Tik jums spręsti, jūsų
šviesybe.
– Nedaug man jėgų beliko su skausmu kovoti, – tyliai tarė
tėvas, neatitraukdamas akių nuo vaistų buteliuko. –
Negalima man dar išeiti, tiek darbų nepadarytų. Vaikai
mažutėliai. Lietuva mirtiname pavojuje. Reikia dirbti,
kovoti. Tad tegul dabar pats Dievas apsisprendžia: gyventi
man dar ar jau mirti... Išeik, daktare, palik mane vieną.
Kurį laiką buvo tylu. Mačiau, kaip juda tėvo lūpos.
Supratau – meldžiasi. Bijojau net kvėpuoti. Storose
draperijose susikaupusios dulkės graužė gerklę, bet aš
žiūrėjau, neatitraukdamas akių, suprasdamas, kad tuoj
atsitiks kažkas nepataisoma. Tėvas baigė melstis, pakėlęs
pabučiavo šalia gulinčią Bibliją. Tada garsiai sušuko: „Tau
spręsti, Viešpatie“, ir nusibloškė apklotus, apnuogindamas
ligos subjaurotą savo kūną. Stvėręs gyvojo sidabro
buteliuką, jį atkimšo ir negrabiom, neklausančiom rankom
ėmė pilti blizgų skystį ant savo žaizdų. Tepė kojas, rankas,
ūmai įgavęs naujų jėgų, trynė vaistu kruvinas savo opas.
Pradžioj kentė sukandęs dantis, vėliau, neiškentęs
skausmo, sustūgo lyg sužeistas vilkas. Buteliukas išsprūdo
jam iš rankų, bet jau buvo beveik tuščias. Pastėręs tėvo
žvilgsnis kurį laiką klaidžiojo po menę, po to sustojo. Tėvas
žvelgė man tiesiai į akis, tačiau tas žvilgsnis jau nebebuvo
tėvo. Galiausiai sudejavęs jis be gyvybės susmuko į patalus.
Jaučiau, kaip temsta mano sąmonė, tepajėgiau iš už
užuolaidos iššliaužti, tad ten mane surado subėgę tarnai.
Savaitę gulėjau drebulio krečiamas. Pasveikęs sužinojau,
kad tėvas kankinosi tris dienas. Blaškėsi, klejojo, staugė ir
dejavo, lyg pragaro ugny degė, kol galiausiai užgeso,
sąmonės taip ir neatgavęs. Dievas nusprendė ne jo naudai.
Ar gali suprasti, dvasiškasis tėve, kad aš mačiau, kaip mano
tėvas pats pasiuntė save į mirtį, ir nieko nepadariau, kad
tam sukliudyčiau. Dar ir dabar kartais sapne jaučiu į save
įsmeigtą paklaikusį jo žvilgsnį. Tėvo Dievas buvo žiaurus ir
negailestingas, todėl vos progai pasitaikius grįžau į tikrąjį
katalikų tikėjimą, kad galėčiau Jėzaus Kristaus ir jo
šventosios motinos melsti pasigailėjimo.
– Dievas siunčia mums išbandymus, sūnau mano.
– Taip, dvasiškasis tėve, siunčia. Ir kartais mes per silpni
juos išlaikyti. Meldžiu klausyti toliau.
Praėjo keleri metai. Grįžau į Vilnių po studijų, mano
turtiniai ir karjeros reikalai klostėsi kuo puikiausiai. Dėdė
Radvila Rudasis priesaikos tėvui laikėsi ir mus globojo kaip
pajėgdamas. Nors dėl tikėjimo skirtumų mes retai
susitikdavom, jaučiau už nugaros jo palaikymą. Tačiau man
to atrodė vis maža. Troškau rasti tėvo minėtąją karūną.
Maniau, kad tik aš vertas ją turėti. Štai mano puikybė,
dvasiškasis tėve, prieš jus atsiskleidžia visu savo bjaurumu.
Kadangi dėdė Rudasis žygių nesiėmė, spėjau ją tebesant
tėvo slėptuvėje. Iššniukštinėjau visus Radvilų dvarus
Vilniuje, colis po colio ištyrinėjau tėvo Biblijos viršelio
graviūrą, tačiau slėptuvės neradau. Tada ėmiau ieškoti kitų
Biblijų, maniau, gal kitose kas paslėpta bus. Kaip apsėstas
rinkau, pirkau, atiminėjau Brastoje spausdintas Biblijas,
tačiau paslapties jos neatskleidė. Tada, brolio Kristupo
paakintas, sumaniau atsikratyti tėvo šešėlio visiems
laikams.
Mes paskelbėme nuosprendį eretiškoms knygoms ir
sudeginome jas viešai, prie Šventųjų Jonų bažnyčios.
Ištikimi katalikai vežimais vežė eretikų spaudinius ir vertė į
laužą, tačiau man rūpėjo vien tėvo Biblija. Vis mačiau, kaip
jis švelniai glosto knygą, kaip pabučiuoja prieš mirtį.
Nebegalėjau su tais prisiminimais gyventi. Maniau, ugnis
apvalys. Tačiau žvelgdamas į kaitrias liepsnas ūmai
supratau, kad tėvo Biblija – tai tas pats Dievo žodis.
Nesvarbu, kokia kalba atspausdintas. Sudeginau Dievo
žodį, tėvo krauju parašytą. Ar tai ne šventvagystė,
dvasiškasis tėve?
Ir dabar dienąnakt neapleidžia manęs mintys, kad
nebegaliu toliau kovoti su tėvo tikėjimu. Ir maldos
Švenčiausiajai Mergelei nebepadeda. Ar verta tiek jėgų
eikvoti kovai su kalvinistais ar liuteronais, kai tuo tarpu
paprastų žmonių tamsumas peri pagoniškus gaivalus? Tik
pagalvok, dvasiškasis tėve, kad trobose dar kai kur net
gyvatės, žalčiai ir kitokia bjaurastis už dievą laikoma. Vaikai
upeliuose krikštijami. Tad ar svarbu tuomet, kokia kalba
Biblija atspausdinta? Žmonių širdys alksta gyvo Viešpaties
žodžio, o Bažnyčia tuo tarpu vien tik politikuoja ir postus
skirstosi. Net mūsų sostinėje, Vilniuje, pagoniški pranašai
klausytojų suranda. Ką čia ir kalbėti, juk ir aš pats, protui
aptemus, patikėjau užkeiktos karūnos galiom. Tėvo
atminimą pamyniau. Krikščionys turi vienytis, o ne
tarpusavy kariauti. Štai kokios mintys mane kamuoja.
Įsigraužė širdin abejonė – pati didžiausia nuodėmė. O rytoj
turėsiu vyskupo mitrą priimti. Kaip mano lūpos tars Dievo
žodžius, jei širdis abejoja?..
– Melskis, mano sūnau, už kiekvieną nuodėmę. Viešpats
teisingas ir gailestingas. Abejonė tavo širdy tik parodo, kad
esi žmogus. Melsdamasis prašyk Viešpaties pastiprinimo ir
eik dirbti savo darbo. Tikiu, kad abejonė ir malda parodys
tau teisingą kelią. Tęsk savo tėvo pradėtus darbus, kovok
tais ginklais, kuriuos Aukščiausiasis tau į rankas įdėjo. O
užkeiktąją karūną pamiršk. Jei tėvas ją ne tau paliko,
vadinasi, tokia buvo Dievo valia.
 2005
metų birželis

Konstantinas žvelgė į šviesėjantį dangų virš Vilniaus iš

savo mėgstamo krėslo žiemos sode. Tačiau įniršis temdė jo
žvilgsnį, o paūmėjęs kosulys trukdė mąstyti. Ir nors žiopli
sekliai jau pranešė suradę Algę ir nenuleidžiantys nuo jos
akių, Konstantino pyktis neblėso.
Viskas vyksta ne taip, kaip jis tikėjosi. Algė Gustaitė
pasirodė kietesnis riešutėlis, nei jis manė. Pernelyg daug
laiko skyrė jai stebėti ir apleido savo kasdienius reikalus.
Rezultatų ilgai laukti neteko. Kažkas įskundė jo žmones –
šie bėgdami nuo policijos apsivertė, prarastas visas
brangus krovinys. Bet tai dar būtų pataisoma. Šiąnakt jam
pranešė apie pasienyje sulaikytą ikonas vežusį autobusiuką.
O juk viskas buvo sutarta ir suderėta. Lyg įskundė ar
užkeikė kas... Viską būtų dar galima sutvarkyti, jei ne jo
verslo partneris, pareikalavęs atsiskaitymo kaip tik dabar,
sunkiausiu Konstantinui metu.
Aloyzo reikalavimas buvo lyg perkūnas iš giedro
dangaus. „Viską suprantu, – sausai aiškino jis, – bet ir man
ne geriausi laikai. Atidarymas ir rinkimai artėja. Turi
savaitę surinkti reikiamai sumai.“
 Savaitę, dejavo Konstantinas, bukai žvelgdamas į nuosta‐
bią birželio aušrą virš miesto. Man reikia mažiausiai kelių
mėnesių, kad atsistočiau ant kojų.
Vienintelė viltis buvo palikimo lobis. Greitai jį realizavus
reikalai pasitaisytų.
– Taip, – ryžtingai tarė Konstantinas, stodamasis iš savo
krėslo. – Turiu rasti lobį kuo greičiau.
Per tuščius ir tylius kambarius jis nužingsniavo į savo
darbo kabinetą.
Didelis kambarys su langais į senamiestį buvo apstatytas
XVII–XVIII a. baldais. Lentynose pramaišiui stovėjo
senovinės ir tarpukariu išleistos knygos, ąžuolo plokštėmis
išmuštas sienas puošė didžiuliai paveikslai. Virš židinio
kabojo paties Konstantino portretas, tapytas dar
sovietmečiu vieno prasigėrusio dailininko už saujelę
nuvertėjusių rublių. Paveiksle Konstantinas stovėjo visu
ūgiu, apsivilkęs tamsiai žalio velveto kostiumu, juodais ligi
pečių plaukais, kyšančiais iš po fetrinės skrybėlės su
koketiška plunksna. Tikras dabita. Jau kurį laiką jis galvoja
pertapyti portretą ir įkomponuoti jame giminės herbą,
tačiau vis neranda laiko. Žinoma, dabar kiekvienas kvailys
gali nusipirkti herbą, bet Konstantino kilmės dokumentai
buvo tikri, nesuklastoti. Visas kuplus giminės medis
išpieštas puikavosi greta portreto. Auksiniuose rėmuose
medis šakojosi nuo XVI a., ties XVIII a. vos tilpo, o štai
XX a. nunyko. Paskutinėje eilutėje tebuvo vienas vardas –
Konstantino.
– Štai taip ir baigiasi didžios giminės, – atsiduso jis ir
pravėręs duris šūktelėjo: – Benediktai!..
 Niekas neatsiliepė. Konstantinas apsuko keletą ratų
aplink kambarį, nesumodamas, ko griebtis. Nusprendė
išgerti kavos ir vėl sušuko:
– Benediktai, kur tave velnias nešioja?..
Benediktas tuoj pat prisistatė, pasirengęs pildyti visas
pono užgaidas.
– Stiprios kavos, drauguži, – įprastas prašymas.
Kol senasis tarnas ruošė kavą, Konstantinas paniro į
prisiminimus. Benediktas, plikas, liesas, bet žvalus senis,
gyveno su juo jau bene penkiolika metų. Susipažino juodu
muziejuje, kur šis dirbo ūkvedžiu. Benediktas anksčiau už
patį Konstantiną suprato apie jo aistrą jauniems vaikinams
ir atvedė į „Vyrų klubą“. Iš šalies stebėjo aistringus, nors
trumpalaikius Konstantino romanus, guodė ir drąsino. Pats
niekada nemėgino siūlytis, tik žvelgė romiai ir atsidavęs.
Kai Konstantino verslas suklestėjo, o muziejus nuskurdo ir
atleido ūkvedį, Konstantinas nedvejodamas pasikvietė jį
namų prižiūrėti ir niekad nesigailėjo. Kito tokio atsidavusio
tarno nebūtų radęs nė su žiburiu. O tokios kvapnios
turkiškos kavos tikrai niekas kitas išvirti nesugebėtų. Jau
pirmasis puodelis suteikė jėgų ir praskaidrino mintis.
Čiupęs telefoną, surinko Algės numerį. Išgirdęs ne itin
malonų atsakymą tik nusišypsojo. Tada paskambino Aloyzui
ir patikino, kad po savaitės atsiskaitys, kaip žadėjęs.
Benediktas, ilga šluotele valantis dulkes nuo Konstantino
paveikslų, sunerimęs žvelgė per petį, tačiau tylėjo, kaip ir
pridera geram tarnui.
– Ką gi man daryt, Benediktai? – tarsi sau tarė
Konstantinas. – Kaip rasti tą prakeiktą lobį? Kad bent
žinočiau, koks jis, galėčiau klientų iš anksto paieškoti.
Mirtinai pinigų reikia – tos nelaimės tarsi koks užkeikimas,
ir Aloyzas spaudžia. O mergšė paspruko visai nakčiai.
Kažin, ar ji ką rado? Daug paaukočiau, kad tik greičiau tas
lobis pakliūtų į mano rankas. Mano palikimas.
Konstantinas svajingai žvelgė į savo giminės medį ir
dulkes nuo jo šluostantį tarną.
– Turiu šiek tiek santaupų, – nedrąsiai prabilo
Benediktas, – man būtų garbė...
Konstantinas tik numojo ranka:
– Čia santaupos nepadės, drauguži. Turėkis. Dabar mane
gali išgelbėti tik stebuklas. Arba lobis...
– Jei nueitumėt į „Vyrų klubą“, tikrai rastumėt, kas
paskolintų...
– Tai jau ne, – supyko Konstantinas, – išmaldos
neprašysiu. Aš bajoras, pats susitvarkysiu su savo
problemom. Rasiu lobį ir susitvarkysiu.
Benediktas nieko neatsakė, tik sunkiai atsiduso ir vėl
ėmėsi ruošos. Iš virtuvės atsklido radijo žinių vedėjos
balsas:
„Policija praneša, kad šiąnakt nežinomi plėšikai įsilaužė į
Šv. Kotrynos bažnyčią. Apie įvykį policijai pranešė ryte į
darbą atvykę darbininkai. Nudaužta bažnyčios spyna,
apgadintas altorius. Sudaužyta viena iš puošnių XVII a
gipsinių vazų. Įtarimai kol kas nepareikšti, manoma, kad tai
galėtų būti neblaivių asmenų išpuolis.“
– Ar girdi, Benediktai, drauguži? – sušuko Konstantinas. –
Supranti, ką tai reiškia? Toji mergšė rado dar vieną
antspaudą. Greitai lobis bus mano rankose.
 Žygis nenorėjo miego. Įspūdžiai sujaukė protą. Pagaliau
ėmė tikėti, kad Algės rankose atsidūrė tikra, reikšminga
paslaptis. Pati Algė elgiasi kaip kokia mergaitė, radusi
smagų užsiėmimą, tačiau jei paslaptis tikra, tai ir pavojus
tikras. Ir grasintojas nejuokauja. Dabar Žygiui kaip niekad
reikėjo blaivaus proto, o atgauti jėgas geriausiai padėtų
sveikas miegas, tačiau užmigti niekaip nesisekė.
Žvalgydamasis Žygis pastebėjo storą segtuvą ant žurnalinio
staliuko. Netverdamas smalsumu atsivertė jį ir net
užgniaužęs kvapą ėmė studijuoti. „Tai bent, nieko sau...“ –
sumurmėdavo protarpiais pusbalsiu.
Segtuve buvo Algės tėvo giminės genealoginis medis,
apie kurį ji nė žodžiu nebuvo užsiminusi. Sekdamas vis
ankstesnes kartas, Žygis tyliai švilpčiojo. Pirmieji duomenys
siekė šešiolikto amžiaus pradžią. Aštuonioliktame giminė
turėjo net vienuolika brandos sulaukusių vyrų ir dešimt
moterų. Devynioliktasis – sukilimų šimtmetis – praretino
Gustų gretas. Keista, kad tuomet jie vadinosi Gustaičiais.
Tarpukariu būta dar dviejų vyriškų giminės atšakų. O
paskutinė šiame įspūdingame sąraše buvo viena vienintelė
Algė Gustaitė. Kažin ar pati Algė visa tai žino? Ir kokiu
titulu į ją reikėtų kreiptis? Panelė bajoraitė?.. Žygis
prisiminė paskutinę garsiosios Gustų giminės atstovę,
besiropščiančią ant klibančių pastolių ir metančią žemyn
Glaubico vazą...

Ankstyva birželio saulė jau švietė pro langus, kai Algės

bute sučirškė telefonas. Ir Algė, ir Žygis pašoko iš savų
lovų, kurį laiką nesusigaudydami situacijoje. Ji buvo beveik
pamiršusi, kad, be mobiliojo, turi dar ir laidinį telefoną.
Pagaliau išpuolusi iš miegamojo, ji paspaudė
triukšmaujančio ragelio mygtuką.
– Sumanei mane apgauti, panele Alge? – pasigirdo
pažįstamas dusulio kamuojamas balsas. – Niekur nuo
manęs nepabėgsi. Atiduok antspaudus. Abu.
– Išgraužk, – atrėžė jam pikta, iš miego prižadinta Algė.
Balsas kuriam laikui nutilo. Po gilaus atodūsio prabilo jau
taikiau:
– Neatiduosi gražiuoju – paimsiu jėga. Patikėk, su manim
geriau nežaisti...
– Kas tu toks? – suraukė antakius pagaliau prabudusi
Algė.
Balsas ragelyje sukikeno:
– Ateis laikas – sužinosi. Na, tai kur perduosi man mano
palikimą?
Algė patylėjo, giliai įkvėpė ir ramiai atsakė:
– Tai mano palikimas. O tu pasiieškok savojo kitur.
Numetusi ragelį atsikvėpė ir užsidarė vonioje.
Žygis, nuklausęs Algės pokalbį, pagalvojo, kad kaip tokiai
kilmingai bajoraitei, kalbos stilius atžarokas.

Bepusryčiaujant Algė įjungė savo mobilųjį telefoną. Vos

įsižiebus ekranui, aparatas ėmė skambėti.
Nustebusi atsiliepė:
– Kęstai? Tu?
Kęstas buvo labai susirūpinęs. Išsakęs savo susijaudinimą
dėl Algės dingimo, jis tuoj perėjo prie reikalo: esą dėl to
teksto, kurį jam Algė anądien rodžiusi. Yra vienas žmogus,
kuris norėtų jį pamatyti. Sakosi galįs paaiškinti. Ar negalėtų
jis, Kęstas, dabar pat atvažiuoti ir paimti popierių? Tuo
pačiu kartu kur nors papusryčiautų...
– Juk tau pats darbų įkarštis, – nustebo Algė.
Darbas palauks, juokėsi Kęstas, juk ne vilkas... Tai jis jau
gali važiuoti?
– Aš dabar turiu reikalų, – šaltai atsakė Algė, – bet vėliau
gal pati paskambinsiu.
Gelbėdamas padėtį, Kęstas paleido į mūšį „sunkiąją
artileriją“. Jis kaip tik turįs dvi degančias vietas į Kiprą,
nuostabus viešbutis, smėlio paplūdimys, keletui dienų ir
jam pačiam būtų ne pro šalį pailsėti, atsigauti... Jei Algė
perleistų savo paieškas profesionalams, o pati pasimėgautų
atostogomis kartu su juo...
Pasiūlymas buvo viliojantis, bet įtartinas.
– Aš pagalvosiu ir paskambinsiu, – griežtai užbaigė
pokalbį Algė. – Va, dar vienas užsigeidė mano palikimo, –
piktokai pasakė ji Žygiui. – Ir ko jie visi iš manęs nori? Ką,
po galais, iš tiesų slepia tas tekstas?
Žygis suprato paskutinius žodžius kaip priekaištą. Juk jis,
istorikas ir senųjų tekstų žinovas, iki šiol nesugebėjo jo
iššifruoti.
– Viskas, – nutraukė jo mintis žvalus Algės balsas, – eime.
– Kur? – nesusivokė Žygis.
– Aplankysime likusias bažnyčias. Turiu rasti trečiąjį ant‐
spaudą.
– A... – nuliūdo Žygis. Jis tikėjosi ramiai parymoti prie
teksto, pamąstyti. Dabar teks vėl maklinėti po miestą.

Vokiečių gatvėje Žygis paliko Algę ant suolelio ir nuėjo

pas savo pažįstamą kunigą. Netrukus grįžo:
 – Eime, bažnyčia atrakinta. Ten dabar repetuoja
dainininkai.
Ankštais senamiesčio kiemais Žygis atvedė Algę prie
mažutės, neišvaizdžios Evangelikų liuteronų bažnyčios,
aplipdytos apšepusiais mūrinukais, durų.
– Keista, – nustebo Algė, – niekada net neįtariau, kad čia
yra bažnyčia.
Žygis tik palingavo galva, mintyse smerkdamas
vilniečius, visiškai nepažįstančius savo miesto.

Liuteronų bažnyčios vidus buvo ne ką įspūdingesnis už

išorę. Tiesa, altorius meniškas, tačiau, palyginti su
Šventosios Dvasios cerkvės puošnumu, labai jau kuklus.
Nors galėjai justi talentingo kūrėjo ranką, bažnyčioje
vyravo asketiška dvasia. Algė dairėsi, įdėmiai kažko ieškojo.
– Kodėl čia taip mažai puošmenų? – galiausiai paklausė.
– Juk jie liuteronai, – paaiškino pusbalsiu Žygis. –
Reformatai, supranti? Jie atsisakė katalikiško puošnumo ir
paradiškumo, visą dėmesį sutelkdami į dvasios tobulinimą.
– A... – apsimetė supratusi Algė. – Bet čia tikrai nėra
vazų.
Žygis truktelėjo pečiais. Jis neturėjo nė mažiausio
supratimo, kur tokioje bažnyčioje būtų buvę galima ką nors
paslėpti. Ir apskritai, bažnyčios interjeras yra meno
kūrinys, vazos, kaip ir kiti papuošimai, tėra jo dalys,
sudarančios darnią visumą. Altorius turi traukti žmonių
akis, kreipti jas ir mintis viršun, į dangų, liudyti Dievo
didybę... O slaptavietės altoriuje – tai jau truputį
šventvagiška. Nejaugi architektui neužteko pasaulietinių
statybų, ar negalėjo savo antspaudų palikti kad ir Olizarų
rūmuose ar pagaliau savo pasistatytuose namuose? Nors,
kita vertus, gyvenamieji namai juk dažnai perstatomi. O
bažnyčios altorius saugomas amžiais. Ko gero, Glaubicas ar
kas ten toks su juo buvo, pasirinko išties ilgaamžes
slaptavietes.
– Čia nieko nėra, – nutraukė jo mintis Algė. – Galime eiti.
– Ar tu tikra?
– Čia nėra nė vienos vazos, – paprastai paaiškino Algė, –
vadinasi, nėra ir antspaudo. Eime į tą kitą bažnyčią.

– Klausyk, – kulniuodamas su Alge gatve pasiteiravo

Žygis, – o jeigu kitoje bažnyčioje rasi vazų, tai ką – lipsi?
Ten juk veikianti bažnyčia, pilna žmonių.
– Nežinau, – abejingai patraukė pečiais Algė, – ką nors
sugalvosiu. Pirmiausia reikia ją pamatyti.
– Ką gi, nors su Vilniaus įžymybėmis pagaliau
susipažinsi, – pajuokavo Žygis, nors nerimas virpino jo širdį.

Pro senovinius vartus įėjusi į universiteto Sarbievijaus

kiemą, Algė smalsiai apsidairė.
– Tik nesakyk, kad dar nesi čia buvusi, – nustebo Žygis.
Algė šyptelėjo:
– Buvau, žinoma. Tik labai seniai, kai dar mokiausi. Gražu
čia.
Kieme šurmuliavo studentai, gidai skambiais balsais
pasakojo istorijas turistams. Žmonių gausa priminė turgų.
Nieko nelaukusi, Algė pasuko į Skargos kiemą ir beveik
bėgte užbėgo bažnyčios laiptais. Už sunkių durų jų
nepasitiko bažnyčios tyla. Buvo pats turistinio sezono
įkarštis ir kelios grupės skirtingomis Europos kalbomis
gilinosi į buvusios jėzuitų šventovės subtilybes. Algė
žingsniavo tiesiai didžiojo altoriaus link ir priėjusi visai arti
užvertė galvą. Figūrų ir detalių gausa stulbino. Po to ji
atsigręžė, permetė akimis visą bažnyčios erdvę ir paklausė:
– Kiek, sakei, vežimų iš čia išvežė?
– Per du tūkstančius, – skubėjo atsakyti Žygis,
apsidžiaugęs, kad gali sublizgėti žiniomis. – Liko dešimt
altorių, – parodė, – o dar dvylika sunaikinta.
– Tai bjaurybės, – pasipiktino Algė, toliau apžiūrinėdama
altorių.
– O šias skulptūras prie kolonų vėliau pastatė, –
nenustojo pasakoti Žygis, – kai suprato, ką padarė, bandė
suktis iš keblios padėties ir pristatė čia galybę šv. Jonų.
– O kiekgi jų buvo, tų šventų Jonų? – susidomėjo Algė, vis
dar klaidžiodama žvilgsniu palubėje.
– Tiksliai nežinau, bet kažkur per septyniasdešimt.
– Čia tai geras, išeitų, kad maždaug kas penktą dieną
galėtume švęsti Jonines?
Žygis neatsakė. Jis pasekė Algės žvilgsnį altoriaus viršaus
link, su siaubu tikėdamasis išvysti kokią vazą. Jau
įsivaizdavo Algę, besiropščiančią viršun... Vazų nesimatė.
Sunku patikėti, kad visoje toje glaubiciškoje gausoje tarp
šventųjų, apaštalų, angelų, kartušų, augalų ir herbų nebūtų
nė vienos vazos. Žygis lengviau atsikvėpė. Algė suirzo:
– Čia irgi nėra. Kažkokia nesąmonė. Taip negali būti... –
staiga jos akys pragiedrėjo. – Štai jos, – parodė.
Išties, šoninių altorių viršų puošė kuklių vazų poros,
tiesiog nekrentančios į akis puošnioje gausybėje.
Žygis nuščiuvo, tikėdamasis blogiausio. Atsigręžė, už
nugaros išgirdęs malonų balsą:
 – Dabar pažvelgsime į didįjį altorių, genialaus XVIII a.
architekto Jono Kristupo Glaubico kūrinį. Tai vienas iš
gražiausių Vilniaus barokinių šedevrų...
Nebejaunas vyras vedė ekskursiją grupelei studentų.
Algė, nežinodama ko griebtis, prisidėjo prie grupės ir dar
kartą išklausė pasakojimą apie Podčašinskio vandališką
rekonstrukciją.
Studentams pabirus po bažnyčią, vyriškis prisėdo
pailsėti. Algė tūptelėjo šalia jo ir lyg tarp kitko paklausė:
– Man smalsu, o šis altorius ar seniai restauruotas?
Nustebęs gidas pažvelgė į Algę ir paaiškino:
– Paskutinį kartą maždaug prieš dešimtmetį, kai muziejus
vėl tapo bažnyčia. O ką?
– Žinot, mane domina altoriaus vazos, – tiesiai šviesiai
pareiškė Algė, apstulbindama pašnekovą ir šalia stovintį
Žygį.
– O... o kas konkrečiai jus jose domina? – sutriko gidas.
– Tarkim, ar jos originalios, likusios iš Glaubico laikų?
– A, – lengviau atsikvėpė vyriškis, – suprantu. Ieškote
autentikos, amžių dvasios, taip sakant, – šyptelėjo. – Deja,
turiu jus nuvilti. Tik dvi iš aštuonių gipsinių vazų išliko iš
altoriaus sukūrimo epochos. Kitos, gi, pagamintos pagal
pirmųjų pavyzdžius. Net neatskirsite.
Algė akivaizdžiai nuliūdo, tačiau nusprendė išsiaiškinti
viską iki galo:
– O kai darė kopijas, abi vazas buvo nuėmę?
Gidas nepatikliai pašnairavo į Algę ir sumurmėjęs kažką
panašaus į „taip, savaime suprantama“, pakilo kviesti savo
studenčiokų.
 Iš bažnyčios Algė išėjo nukabinusi nosį. Pakili nuotaika ir
entuziazmas išgaravo, užleisdami vietą nusivylimui ir
pykčiui. O juk iki šiol viskas taip gerai klojosi... Ir še tau –
trečiasis antspaudas tarsi išgaravo. Algė pakėlė galvą
aukštyn ir, lyg piktą likimo šypsnį, ant varpinės viršūnės
pamatė aštuonias milžiniškas vazas. „Kad tu prasmegtum, –
pasiuntė piktą vypsnį dangop, – kartu su visom savo
vazom...“
 2005
metų birželis

Namo lobio ieškotojai parėjo tylėdami. Algė širdyje tyliai

niršo ant viso pasaulio, o labiausiai ant senelio, palikusio jai
šį nelemtą palikimą. Ji nesidairė, todėl ir nepastebėjo už
namo kampo užsiglaudusio vyriškio, stebinčio, kaip jie įeina
vidun.
Kambarys Algei ėmė rodytis nemielas, kava – neskani, o
Žygis – tikras vėpla.
– Na, – gaižiai tarė ji, – dabar tavo eilė. Sėsk, skaityk,
galvok. Gal ką nors praleidom? Gal yra dar viena Glaubico
bažnyčia?
– Man geriausia būtų namuose, – prisipažino Žygis.
– Ne, – nukirto Algė, – jei jau kartu, tai kartu, – ir jau
švelniau pažvelgusi pridūrė: – Prašau.
Tokiam prašymui Žygis atsispirti negalėjo, todėl įsitaisė
virtuvės kampe ir įniko į knygas. Algė pradžioje blaškėsi po
kambarį, pradėjo tvarkyti ir taip tvarkingą butą, pašildė
paskutinę picą iš šaldytuvo atsargų, galiausiai įsijungė
televizorių. Vakarėjo. Algė vis dažniau su viltim
žvilgterėdavo į susikaupusį, kažką panosėje murmantį
istoriką. Guodėsi viltimi, kad tuoj tuoj Žygis pašoks ir
sušuks „eureka“...
 Televizorius rodė visokius niekus. Ji maigė nuotolinio
valdymo pultelį, nerasdama jokio padoraus filmo. Staiga
kažkas pasivaideno, todėl spustelėjo atgal Lietuvos pirmojo
kanalo mygtuką ir įdėmiai įsižiūrėjo. Plačiaveidis
intelektualas kalbėjo apie religijų sąveiką, idėjų vienijimosi
svarbą ar kažką panašaus. Aplink apvalų stalelį sėdėjo
pašnekovai – du vyresnio amžiaus vyrai tamsiais vienuolių
drabužiais. Vienas iš jų – kiek jaunesnis, nors smarkiai
pliktelėjęs vyriškis giedru veidu – Algei buvo pažįstamas.
Tas veidas, nors ir pasidengęs amžiaus raukšlelėmis, buvo
iš jos vaikystės ir iš jos sapnų. Algė sėdėjo įsmeigusi akis į
ekraną, užgniaužusi kvapą ir laukė, kol kamera parodys tą
žmogų stambiu planu. Negalėjo patikėti savo akimis.
Apsidairė, pasitrynė akis ir įsitikinusi, kad nesapnuoja, vėl
įsisiurbė akimis į spalvotąjį ekraną. Laidos vedėjas pagaliau
baigė savo monologą ir suteikė žodį pašnekovams. Giedro
veido vyriškis prabilo ir tas balsas išsklaidė paskutines
abejones. Nejučia riktelėjo. Iš savo kampo atbėgo
susijaudinęs Žygis. Algė, neatitraukdama akių nuo ekrano,
išlemeno:
– Matai tą žmogų vienuolio apdaru? Tą, kairėje... –
sukaupusi valią pratęsė: – Tai mano tėvas.
Žygis žinojo Algės tėvo pabėgimo istoriją, puikiai
atsiminė, kaip mokykloje vaikai erzino Algę, vadindami
amerikono dukra. Tuomet visi, ir Žygis taip pat, įsivaizdavo
Algės tėvą tapus storu, gyvenimu patenkintu turtuoliu.
Todėl liesas pliktelėjęs vyriškis pranciškono abitu ekrane
niekaip negalėjo būti pabėgėliu Algės tėvu.
– Ar tu tikra? – nepatikliai pasiteiravo.
 – Absoliučiai, – užtikrino Algė ir subruzdo: – Reikia ką
nors daryti. Turiu jį susirasti. Žygi, kaip man jį susirasti? –
atrodė, Algė tuoj puls į isteriją.
– Žiūrėk, – parodė į televizorių Žygis, – laida tiesioginė.
Vadinasi, jis dabar televizijos studijoje.
– Lekiam, – Algė bėgte pakeliui susirinko daiktus ir jau
dardėjo laiptais žemyn.
Apačioje apsidairė ir nusikeikė:
– Velnias, ot velnias, mašina liko prie tavo namų. Ką
daryti?
– Gal išsikvieskime taksi?
– Ne, – sušuko Algė, skuosdama gatvės link, – nėra laiko.
Susistabdysim ką nors pakeliui.
– Laida tik ką prasidėjo, – ramino ją vydamasis Žygis, –
spėsim, neskubėk taip.
Algė nėmaž nelėtino tampo, tik atsisukusi per petį pa‐
aiškino:
– Aš dvidešimt metų laukiau šios dienos. Negaliu
pavėluoti.
Pašėlusiais mostais sustabdytas vairuotojas tik
pašnairavo į susijaudinusią Algę ir nuvežė prie pat
televizijos pastato.

Kaip Žygis ir numatė, televizijos fojė budinti moteriškė nė

nemanė įleisti jų vidun. Be leidimo negalima, aiškiai
pasakė. Nepadėjo jokie Algės aiškinimai ir maldavimai.
Įtarusi kažką negero, budėtoja pasikvietė apsaugininką, tad
Algei neliko jokios vilties prasmukti vidun. Išpuolusi laukan
ji tiesiog plyšo iš apmaudo ir bejėgiškumo:
– Turiu jį surasti, supranti? Privalau jį surasti.
 Žygis atsargiai mėgino raminti draugę:
– Jie išeis pro šias duris. Nesijaudink, laida dar tikrai
nesibaigė. Tos kultūrinės laidos būna labai ilgos. Pamatysi,
tuoj jie išeis ir viskas bus gerai.
Susėdę ant gėlių klombos kraštelio tylėdami laukė. Algė
nenuleido akių nuo durų ir kiekvieną kartą joms atsiveriant
Žygis tarėsi girdįs jos širdies tuksėjimą. Po gero
pusvalandžio pagaliau pro duris išėjo smagi kompanija: trys
vyrai vienuolių apdaru ir dar keletas juos lydinčių vaikinų.
Algė pašoko ir staiga sustingo. Degančiomis akimis
pasisuko į Žygį:
– O kaip man jį šaukti? Jei šauksiu „tėve“, tai gal... Juk jis
vienuolis... Dieve, jie jau ruošiasi išvažiuoti... Tu nueik,
pakviesk, jo vardas Jonas, – ir stumtelėjo Žygį pirmyn.
Žmonių būrelis jau buvo besėdąs į automobilį, kai prie jų
priėjo Žygis. Pasisukęs tiesiai į Algės tėvą, jis tyliai tarė:
– Ar jūs Jonas Gustas? Prašau, ateikite minutėlei.
Vienuolis pasakė kažką kolegoms ir nusišypsojęs Žygiui
nusekė paskui. Didžiulio gluosnio šešėlyje jų laukė Algė.
Vienuolis nesuprasdamas žvilgtelėjo į merginą, tada į Žygį.
Algė nebeiškentė ir pribėgo artyn.
– Tėve, – sušnabždėjo tyliai, visiškai tyliai, tačiau vyras
išgirdo. Krūptelėjęs jis įsižiūrėjo į ją ir paklausė:
– Alge?
To užteko, kad dukra pultų į tėvo glėbį ir išlietų taip ilgai
tramdytas ašaras. Ji jautė skruostu šiurkštų tėvo abito
audinį ir tas vienuoliškas apdaras reiškė nepaprastai daug.
Visą gyvenimą, nugyventą be tėvo, Algė labiausiai bijojo,
kad tėvas bus sukūręs naują šeimą, turės kitų vaikų ir bus
ją pamiršęs. Dabar buvo aišku, kad jis pasirinko kitokį
gyvenimo kelią, ir tai glostė Algės širdį. Apsikabinę ilgai
stovėjo tylomis.
Pagaliau vyriškis paleido dukrą iš savo glėbio ir ėmė
apžiūrinėti.
– Tu užaugai tikra gražuolė, – nusišypsojo, – mano mažoji
Algutė... Bet ką tu čia veiki? Ar manęs laukei?
– Pamačiau tave per televiziją ir atlėkiau, – paaiškino ji,
braukdama ašaras. – Negalėjau patikėti savo akimis – po
šitiek metų, tėti... Gal važiuojam pas mane, čia netoli. Juk
gali, ar ne?
– Man labai gaila, Alge – papurtė galvą tėvas, – bet
manęs laukia kolegos. Turiu lydėti savo vyresnybę į
Krokuvoj vyksiantį Pasaulio pranciškonų vyskupų
suvažiavimą. Tačiau po to, pažadu, atvažiuosiu ilgesniam
laikui. Jau ir autobuso bilietą nusipirkau.
– Na, nors valandėlei, – meldė Algė. – Tu net
neįsivaizduoji, kas man nutiko. Ir man labai reikia kai ką
sužinoti.
Jonas Gustas kažką paaiškino savo kolegoms ir atsisuko:
– Manęs truputį palauks. Galim pasivaikščioti ir
pasikalbėti.
Algė mėgino tramdyti įsiaudrinusias emocijas. Mintyse
kirbėjo daugybė klausimų, iš kurių atkakliausias buvo –
kodėl? Bet šį klausimą ji pasiliko ateičiai, kai bus nurimusi
ir turės daugiau laiko. O dabar – kas svarbiausia dabar?
Antspaudai? Palikimas?
– Neseniai mirė Jadvyga. Man atiteko palikimas – senelio
paslaptis. Pats senelis mirė netrukus po to, kai tu... – Algė
užsikirto.
 Jonas Gustas linktelėjo, tarsi viską būtų žinojęs. Algė
susikaupė ir vienu atsikvėpimu, glaustai išpasakojo tėvui
visą palikimo istoriją. Paminėjusi Žygį, prisiminė jį esant
šalia ir pristatė tėvui:
– Žygimantas, mano draugas.
Jonas Gustas maloniai linktelėjo, o Algė tęsė apie
grasinimus, surastus du antspaudus ir pradingusį kaip į
vandenį trečiąjį.
Jai bebaigiant, tėvo laukiantis automobilis pyptelėjo –
laikas važiuoti. Jonas mostelėjo ranka ir įdėmiai išklausė
visą dukros pasakojimą. Jo veide nebuvo nuostabos, tik
nuoširdus susirūpinimas.
Algei baigus pasakoti, Jonas Gustas atsiduso ir tarė:
– Aš žinau, kur trečiasis antspaudas.
Algė ir Žygis apmirė iš netikėtumo, o tėvas tęsė:
– Žaliakalnyje, mano tėvo name, yra slėptuvė. Palėpėje,
virš miegamojo. Toje vietoje, kur būdama maža tu nukritai
ant tuščių stiklainių ir susipjaustei koją.
Algė tylomis linktelėjo, ji gerai prisiminė tą vietą.
– Pakėlusi trečiąją lentą, smėlyje rasi dėžę. Ten yra ant‐
spaudas ir šiek tiek mano motinos brangenybių. Jos tavo,
daryk su jomis, ką išmanai.
Brangenybės Algei nerūpėjo, galvoje mintys sukosi tik
apie antspaudus ir jų slepiamą paslaptį.
– O kaip jis ten atsirado? – neiškentė nepaklausęs Žygis.
– Jį po karo iš vieno seno žydo nusipirko mano tėvas, –
paaiškino Jonas Gustas.
Žygis su Alge susižvalgė:
– Vadinasi, sinagoga, – ištarė vienu balsu.
Tėvas vėl mostelėjo nekantraujančiam vairuotojui.
 – Turiu važiuoti, – ištarė.
– Jau? – nustebo Algė. Juk ji dar nespėjo tiek daug
paklausti. – O ką mums daryti su tais antspaudais?
– Nežinau, – prisipažino. – Turiu vieną abejotiną idėją,
tačiau turėsi palaukti, kol grįšiu. Suvažiavimas baigsis po
dviejų dienų, taigi vakare atvažiuosiu iš Krokuvos autobusu.
Tada prie jūsų prisijungsiu, o kol kas surask trečiąjį
antspaudą ir, prašau, būk atsargi.
– Lauksiu, – sušnabždėjo Algė, – pasitiksiu stotyje.
– Netrukus susitiksime, – Jonas Gustas pabučiavo Algei į
kaktą ir skubiu žingsniu patraukė prie automobilio.

Likę dviese, Algė ir Žygis kurį laiką žingsniavo tylėdami.

Algė šypsojosi, galvodama, kad ši diena jai laimingiausia
gyvenime, juk po tiek metų sutiko savo tėvą. Jau
įsivaizdavo, kaip jie vėl susitiks ir kalbėsis, kalbėsis, kol
iškalbės viską, kas susikaupė širdyje.
Žygis svarstė, kad po tiekos metų susitikę tėvas ir dukra
vis dėlto elgėsi gan keistai, kalbėjosi apie kažkokius
antspaudus, lyg jie būtų svarbiausi jų gyvenime. Keista taip
pat, kad antspaudų istorija tėvui nebuvo netikėta, lyg jis
būtų apie juos žinojęs. O ir senelis – išpirko iš žydo trečiąjį
antspaudą ir paslėpė, vadinasi, žinojo, apie kokius
antspaudus kalba tekstas. Ir abu vyrai paliko visą košę
srėbti Algei. Keista šeimynėlė, pamanė sau Žygis ir tuoj pat
pasidžiaugė, kad jei ne ši istorija, Algės gal būtų daugiau
niekada nesutikęs.
Tylą nutraukė Algės mintis, ištarta garsiai:
– Tai štai kodėl senelis testamente uždraudė parduoti ar
išnuomoti namą.
 – Jis viską numatė, – pritarė Žygis.
– Taip, – nukaito iš susijaudinimo Algė. – Reikia važiuoti.
– Gal rytoj? – pasiūlė Žygis, – vis tiek turim dvi dienas
laukti tėvo, galim neskubėti.
Algė kurį laiką abejojo, bet galiausiai sutiko.
– Jei jau taip, einam kur nors pavakarieniauti, – džiugiai
pareiškė. – Šią dieną reikia atšvęsti, be to, į picas jau žiūrėti
negaliu.
Žygis neprieštaravo. Nors jo kišenėse švilpė vėjai,
vakarienė su Alge viliojo. „Tik šį kartelį, – pažadėjo sau
mintyse, – o kai Aleksandras atsiskaitys, tada jau ir aš
galėsiu pakviesti vakarienės.“

Kiniško maisto restoranas „Ugninis drakonas“ buvo vos

už kelių žingsnių nuo Algės namų. Barmenas ir padavėjai su
Alge sveikinosi kaip su sena pažįstama ir pasiūlė staliuką
pačiame salės kampe, tolėliau nuo didžiojo šurmulio. Net
nepažvelgusi į meniu, Algė užsisakė savo mėgstamus
patiekalus ir butelį raudonojo vyno.
– Už sėkmę, – pakėlė ji savo taurę. Žygis pritarė.
Plepėdama šį bei tą Algė vis bėgiojo akimis po salę. Po
kurio laiko tyliai tarė Žygiui:
– Matai tą tipą? Jis atėjo iškart po mūsų ir visą laiką sėdi
prie baro, siurbdamas „Kruvinąją Merę“. Man atrodo, kad
jis mus seka.
Įkaitęs nuo vyno, Žygis jau norėjo kviesti tą tipą į lauką
pasiaiškinti, bet Algė jį numaldė.
– Tyliai, neišsiduok. Mums reikia sugalvoti, kaip
pabėgsime nuo jo rytoj.
 Greitai pabėgimo planas buvo paruoštas. Algė pasitikėjo
savo vairavimo įgūdžiais, todėl rami laukė rytojaus. Žygis
manė, kad geriau būtų tą tipą pakratyti tuojau pat, išmušti
iš jo šeimininko vardą ir grįžti pas Algę su nugalėtojo
laurais, bet ji tik prunkštelėjo:
– Prisižiūrėjai kovinių filmų? Atšalk, herojau. Tu man
reikalingas gyvas.

Prisišveitę aštrių jautienos juostelių su kepintais ryžiais,

Algė su Žygiu jautėsi sotūs ir beveik laimingi. Atrodė, kad
fortūna vėl nusišypsojo jiems ir įtampa kiek atslūgo.
Pokalbis tapo atviresnis. Gurkšnodama vyną Algė klausė
mažos Žygio išpažinties.
– Vedžiau paskutiniame kurse. Lina buvo mano
bendrakursė. Specializavosi baltų priešistorėje ir
mitologijoje. Dėstytojai daug iš jos tikėjosi. Vakarais prie
arbatos dalydavomės atradimais ir diskutuodavome, kartais
iki paryčių. Maniausi radęs giminingą sielą. Po to gimė
sūnus. Katastrofiškai trūko pinigų, juk vaikui tiek visko
reikia. Mano atlyginimo nepakako normaliam
pragyvenimui. Dirbau ir vakarais, tačiau Lina priekaištavo,
kad jai nepadedu. Su mano mama ji nesutarė. Nuomojomės
kambarį. Pamenu, grįžtu namo, svajodamas apie ramų,
šeimynišką vakarą, o ten rėkiantis vaikas, susivėlusi,
pajuodusiais paakiais žmona, pilna plautuvė nešvarių indų
ir krūva skalbinių. Pokalbius iki paryčių pakeitė rietenos.
Negana to, institute panaikino Linos skyrių. Tad paaugus
Mantui ji nebeturėjo kur grįžti į darbą. Sirgo depresija,
ilgai gydėsi, o tada pasiuntė institutą ir visus istorikus po
velnių, įsidarbino pardavėja. Ilgainiui abu supratom, kad,
be istorijos, neturėjome nieko bendro. Išsiskyrėme gana
taikiai. Jau ketveri metai, kaip aš vienišas. Sūnų matau
retai, jį augina Linos mama. Kol dirbau, viskas dar buvo
pakenčiama, aš net ketinau siekti mokslinio laipsnio. Bet
prieš keletą mėnesių viskas staiga apvirto aukštyn kojomis.
Institutą reorganizavo. Mane atleido. Nebeturiu iš ko
mokėti alimentus. Dėkui Linai, kad į teismą nesikreipia,
sako palauksianti dar šiek tiek. Bet prieš sūnų gėda. Kartą
neatsargiai pažadėjau nusivežti jį vasarą prie jūros. Vaikis
svajoja pamatyti laivus. Štai vasara jau įsibėgėjo, o aš be
skatiko. Kaip man jam į akis pažiūrėti, kaip pasakyti, kad jo
tėvo žinios ir patirtis niekam nereikalingi?
– Kartais žmonės keičiasi, – patylėjusi pratarė Algė. –
Pavyzdžiui, mano mama yra diplomuota inžinierė. Tėvui
pabėgus, buvo atleista, todėl ilgus metus pradirbo
pardavėja mažoje maisto prekių parduotuvėlėje. Po
Nepriklausomybės galėjo grįžti į ankstesnį darbą, vadovauti
statyboms ar ką ji ten tokio darė, tiksliai nežinau. Bet
mama pasiryžo, nubraukė praeitį, atsiėmė senelių žemę
Žemaitijoje ir išvažiavo ūkininkauti. Nemaniau, kad ji avižas
nuo runkelių atskiria, o pasirodė, kad pagaliau surado savo
vietą po saule. Tame ūkyje jaučiasi geriau nei kur kitur. Ir
nieko daugiau jai nebereikia.
– Tavo mama ūkininkauja? – nustebo Žygis,
neįsivaizduodamas tos inteligentiškos moters su auliniais
braidančios kaimo purvą.
– Na, ji daugiau vadovauja, samdo darbininkus, –
paaiškino Algė. – O paskutinė žinia mane visai išmušė iš
vėžių – ji sumanė ištekėti. Už kaimyno, ūkininko. Gal ir
gerai, jai turbūt sunku be vyro, nors neįsivaizduoju, kaip po
tėvo galima dar kažką pamilti. Bet svarbiausia, kad tėvas
atsirado ir dabar ji turėtų su juo susitikti, išsiaiškinti.
Sudėti taškus ir pradėti viską iš naujo.

Jau bebaigianti gerti vyną, Algė staiga susiraukė. Žygis

nustebo, nes vynas buvo tikrai puikus. Tačiau ji piktai
stebeilijosi į kažką jam pro petį. Tik to betrūko... Link jų
staliuko, išsišiepęs lyg Holivudo dievaitis, lėtai ėjo Kęstas.
– Sveika, mano gražuole, – sučiulbėjo priėjęs ir nieko
nelaukęs įsitaisė šalia Algės. – Taip ir maniau, kad čia tave
rasiu.
Žygis piktai šnairavo į atėjūną, bet Kęstas į jį nekreipė
jokio dėmesio.
– Kaip atostogauji? – meilinosi Algei. – Pradingai iš
akiračio, puikus Kipro variantas nuplaukė. Nesitikėjau, kad
atsisakysi.
– Kai aš siūliau, sakei negalįs palikti darbo, – priminė
Algė.
– Persigalvojau, – žavingai šypsojosi Kęstas, – pasiilgau
tavęs. Tai kuo užsiimi?
– Šiuo bei tuo, – pasimuistė Algė. Kęsto lipšnumas jai
atrodė kažkoks nenatūralus.
– Šmaikštuolė, – nusijuokė vyriškis, – lauke vasara. Aš
tavęs pasiilgau. O tu užsiimi tik šiuo bei tuo...
Žygis nukaito, pajutęs jam smygtelėtą užuominą, tačiau
Kęstas neatitraukė akių nuo Algės.
– Taip ir sakyk, kad vaikaisi tas savo praeities šmėklas, –
blykstelėjo dantimis gražuolis atėjūnas, – atspėjau?
Algė vėl nejaukiai pasimuistė. Ko jis siekia? Kęstas dabar
jai atrodė lyg atėjęs iš tolimos praeities, kažkoks netikras,
pernelyg lipšnus ir pernelyg gražus. Ir dar – pernelyg
pasitikintis savimi. Baltutėliai be raukšlelės jo marškiniai
paryškino rudą soliariumo įdegį, prabangūs kvepalai stelbė
restorano kvapus, o išpuoselėtos rankos lyg tarp kitko vis
paliesdavo Algės plaukus. Dar prieš savaitę ji būtų ištirpusi
iš malonumo, leistųsi vedama bet kur ir saltų nuo jo
artumo. Bet dabar, kai visos mintys sukosi apie tėvą ir trijų
antspaudų paslaptį, Algei mažiausiai reikėjo jo glamonių.
Taip, Kęstas tai tikrai paguldytų ant menčių tą tipelį prie
baro, tačiau Algė puikiai žinojo, kad jis to niekada nedarys.
Vien iš estetinių sumetimų, pavyzdžiui, saugodamas
brangius džinsus. Taigi, padėti jis niekuo negalėjo, bet
prilipo ir net nesirengė jos paleisti. Dar blogiau, nuo
gretimo stalelio prie jų priėjo kažkoks vyras ir Kęstas
pristatė:
– Alge, čia Antanas.
Antanas nesivaržydamas atsisėdo šalia Žygio ir įsmeigė
akis į Algę. Aukštas, puikiai sudėtas, po drobiniais
marškiniais galėjai įtarti esant tvirtą kūną. Kokių šešių
dešimčių metų, pražilęs, ilgokus tankius plaukus susirišęs į
uodegą. Veidas malonus, smakrą puošė trumpa, manieringa
barzdelė. Algei jis pasirodė kažkur matytas.
– Antanas yra istorikas, – pristatė Kęstas, – ir puikiai
gliaudo senovinius tekstus. Tai aš ir pamaniau, kad jis
galėtų tau padėti.
– Tu labai malonus, – susiraukė Algė, – bet aš jau beveik
išsiaiškinau tą tekstą ir pagalbos man nereikia.
Tada prabilo Antanas ir jo balsas pasirodė esąs maloniai
žemas, beveik kaip Kęsto.
 – Alge, – kreipėsi jis, perverdamas ją skvarbiu žvilgsniu, –
prašau suprasti mane teisingai. Tai, ko tu ieškai, yra svarbu
ne tik tau. Nuo to priklauso tautos ateitis. Artėja Rasos, ir
tai pats tinkamiausias laikas panaikinti užkeikimą. Aš galiu
tai padaryti. Prašau atiduoti man vainiką ar raktą nuo jo
slaptavietės. Jis tau laimės vis vien neatneš. Suprask, vaike,
laikai rankose visai tautai gyvybiškai svarbų dalyką, negali
galvoti apie save, kai...
– Gana, – nutraukė Antano kalbą atsistodama Algė. – Aš
pati žinau, ką galiu ir ko ne. Pati nuspręsiu, kaip man elgtis
su savo palikimu.
Ji pamojo Žygiui ir ryžtingai pasuko link durų. Padėjusi
pinigus ant baro, rūsčiai nužvelgė tipelį, kuris ką tik
nusipirko naują kokteilį. Vargšas tik atsiduso ir palikęs
pilną taurę nuslinko Algei ir Žygiui iš paskos.
Kęstas su Antanu liko sėdėti. Išeidama Algė dar spėjo
pastebėti, kaip Antanas, mojuodamas rankomis, kažką
aiškino Kęstui.
Prie pat namų Žygis įsidrąsino paklausti:
– Ten buvo tavo draugas?
Algė nebežinojo, ką atsakyti, tik truktelėjo pečiais, tuo
gestu suteikdama Žygiui truputėlį trapios vilties.
 2005
metų birželis

Rytas išaušo gražus ir saulėtas. Žygis visai neblogai

išsimiegojo ant Algės sofutės, atsibudo žvalus ir
energingas. Algė, linksmai niūniuodama, paruošė
pusryčius. Išsikvietę taksi, jie nuvažiavo prie Žygio namų
pasiimti Algės „Alfa Romeo“. Nepastebėję nieko įtartino,
sėdo važiuoti. Tačiau vos išvairavus į gatvę Algė pamatė tą
patį pilkąjį automobilį, atkakliai sekantį jiems iš paskos.
– Na, dabar laikykis, – pasakė Žygiui ir staigiai suktelėjo
vairą.
Laimė, Karoliniškes Algė pažinojo puikiai, juk užaugo
žaisdama šiuose klaidžiuose kiemuose. Todėl nardė po
ankštas aikšteles, suko ratus, vis stebėdama galinio vaizdo
veidrodėlį. Nutaikiusi progą, kai persekiotojas atsiliko, ji
staiga išsuko į gatvę ir nuskriejo Pilaitės link. Posūkis, dar
vienas posūkis, didžiulis greitis ir jau matėsi pirmieji
Pilaitės daugiaaukščiai. Žygis, stengdamasis nešūkčioti ties
kiekvienu staigiu posūkiu, įsitvėręs durelių rankenos,
susigūžęs stebėjo lenktynes. Sėkmingai pravažiavusi
Pilaitę, Algė atsikvėpė.
– Atrodo, atsikratėm, – tarė linksmai, – bet tempo reikia
laikytis.
 Ir užmynė akseleratorių. Jos nedidukė „Alfa Romeo“
skriejo kaip lenktyninė. Žygis truputį atsipalaidavo, Algė
vairavo tikrai gerai.
– Kur mes važiuojam? – pasiteiravo.
– Į Kauną, kurgi daugiau, – paaiškino Algė ir pridūrė, –
šis kelias patogesnis bėgti. Autostradoje niekur
nepasislėpsi, ten laimi tas, kieno mašina galingesnė.
– Arba tas, kurio nesustabdo policija, – pridūrė Žygis,
mintyse žegnodamasis.
Pro Sudervę ir Dūkštas jie pasiekė Vievį. Iki Kauno dar
buvo likęs gabalas kelio. Nutraukdamas nejaukią tylą, Žygis
paprašė:
– Papasakok apie savo senelį. Jei jau aš turiu garbės
dalyvauti tavo palikimo paieškose, įdomu sužinoti apie tą,
kuris jį paliko.
Algė kiek patylėjo.
– Senelis gyveno Kaune, tad nedažnai jį matydavau. Mirė,
kai buvau dar pradinukė, todėl ir mano atsiminimai tik
vaikiški. Labai jį mylėjau. Mėgo pasakoti visokias istorijas,
juokaudavo. Nedraudė man nieko – leido tyrinėti pasaulį,
elgtis kaip norėjau. Lepino mane. Už tai mama ant jo
pykdavo, – Algė šyptelėjo. – Žinai, senelis buvo ypatingas
žmogus. Labai apsišvietęs, mokėjo keletą kalbų, domėjosi
literatūra, istorija. Į jo namus ateidavo įvairūs žmonės,
dailininkai, poetai. Net kunigai – šių kiek prisibijodavau. O
apie jo gyvenimą žinau labai nedaug. Po karo dirbo
buhalteriu. Pasistatė namą. Vienas augino mano tėvą, nes
močiutė mirė labai jauna. Tiesa, su juo dar gyveno senoji
Jadvyga, bet apie ją išvis nieko nežinau.
– Manai, senelis bandė ieškoti antspaudų?
 – Niekada man apie juos nebuvo užsiminęs. Ir laiške liepė
tik saugoti popierių, apie jokius antspaudus ar lobį nė
žodžio neparašė.
– O tu, kaip matau, viską darai savaip, ar ne?
Algė nepanoro aiškinti Žygiui apie senelio priesaką
perduoti palikimą vaikams. Kas žino, ar ji jų kada nors
turės? Ar sutiks tą žmogų, su kuriuo norės auginti vaikus?
Kęsto pozicija šiuo klausimu buvo kategoriška...
Prisiminusi Kęstą Algė susimąstė. Vakar jis elgėsi truputį
keistai. Ir tas vyras ilgais žilais plaukais, postringaujantis
apie tautos gerovę...
– Klausyk, Žygi, – pažadino draugą iš apmąstymų Algė, –
tas vyras, kuris vakar su Kęstu atėjo į restoraną, ar jo
žodžiai tau nepasirodė kažkokie girdėti?
– Jis kliedėjo kažką apie užkeikimo panaikinimą ir tautos
ateitį? – prisiminė Žygis ir tik ištaręs balsu šiuos žodžius
suprato: – Laiškas. Žinoma, jis ir yra to keisto laiško
autorius.
– Man iškart Antanas pasirodė truputį trenktas, –
nusijuokė Algė, – bet nepavojingas.
– Tikėkimės, kad taip ir yra, – pritarė Žygis ir
pasidomėjo, – sakei, tavo senelis buvo tikintis žmogus. Ir
tėvas. O tu? Koks tavo santykis su Dievu?
Algė nesvarsčiusi gūžtelėjo pečiais.
– Tai kad joks... Vaikystėj tėvas ir senelis vedėsi į
bažnyčią. Po to tėvas dingo, netrukus ir senelis pasimirė.
Krikščioniška tradicija mūsų šeimoje nutrūko. Taip ir likau
nesusipratusi. Na, tiesą sakant, labai apie tai ir negalvoju.
O tu, ar tikintis?
 – Mėgstu bažnyčias, jų puošybą, apeigų mistiką, vargonų
ir varpų skambesį. Bet, geriau pagalvojus, tikrą dieviškumą
geriausiai jaučiu gamtoje.
– Kaip čia taip? – nesuprato Algė.
– O ar tau neatrodo, kad tobula gamtos darna,
egzistuojanti be žmogaus įsikišimo, yra pati savaime
dieviška? Juk tokiu pasakišku grožiu pražysta gamta
pavasarį, subręsta, o rudenį numiršta, kad ir vėl prisikeltų.
Nepermaldaujamai vyksta kažkieno nustatyta amžina
gyvybės programa. O ir žmogus, kaip gamtos dalis, yra pats
savaime stebuklas... Štai, mano galva, pats tikriausias
Dievo buvimo įrodymas.
– Kalbi kaip koks pagonis, – nusijuokė Algė.
– Gal... – neįsižeidė Žygis, – bet ir tu nesi dora krikščionė,
kai taip drąsiai mėtai vazas nuo altorių.
– Ar prikaišiosi man tą vazą iki dienų galo? – sudejavo
šypsodamasi Algė.
– Žinoma, – patvirtino draugas, – iki paskutinio atodūsio...

Kaunas pasitiko juos vasariškai ištuštėjęs. Nepakliuvę į

jokias spūstis, Žaliakalnį pasiekė per keletą minučių. Nors
persekiotojų nesimatė, Algė paliko automobilį gretimoje
gatvėje. Praėję keletą ištaigingų trijų keturių aukštų
pilaičių, aptvertų milžiniškomis tvoromis, jie priėjo Algės
senelio namą. Mažutis mūrinukas stovėjo prie pat šlaito,
tarsi pasiruošęs šuoliui į apačioje kunkuliuojantį Kauno
gyvenimą.
Pravėrusi girgždančius vartelius, Algė patraukė prie
durų, tarusi:
– Na, dabar laikykis.
 Iš tiesų, vaizdas buvo pritrenkiantis. Po paskutinio Algės
apsilankymo čia niekas nebuvo pasikeitę: ta pati smarvė ir
spiečiai musių. Po spintele išgąsdintos šmurkštelėjo kelios
pelės. Algė užsispaudė nosį ir mostu paragino Žygį sekti
paskui ją. Pro apšnerkštą virtuvę siauru koridoriumi ji atėjo
prie mažų, nekrintančių į akis durų. Už jų laiptai vedė į
palėpę.
Ten buvo tik vienas mažas belangis kambarėlis, o kita
palėpės dalis tiesiog užversta senu šlamštu. Pro mažutį
trikampį langelį vidun sruvo gaivi birželio dienos šviesa, bet
Žygiui atrodė, kad jie pakliuvo į stovinčio laiko karaliją.
Seni daiktai, nukloti laiko dulkėmis tiesiogine prasme,
pasakojo namo istoriją geriau už pačią Algę. Žygis mielai
būtų praleidęs čia valandėlę kitą, vartydamas smetoniškus
laikraščius, tačiau Algė jau stovėjo palėpės kampe,
rodydama:
– Štai ta vieta. Čia aš kadaise griuvau ir susižeidžiau
koją. Teko siūti ir liko bjaurus randas.
Dabar ten pūpsojo kalnas šlamšto: sulūžusių taburečių,
kiaurų pintinių, senų lagaminų, nutrintų batų ir dar balažin
ko. Nukrausčius tas lūženas pasirodė, kad po jomis vis dar
slepiasi seni stiklainiai. Žygiui ir Algei teko gerokai
paplušėti, kol pagaliau prisikasė iki grindų. Atskaičiavo
trečiąją lentą, kaip kad ir sakė tėvas. Grindys buvo suleistos
iš plačių, tvirtų lentų ir Žygiui prisiėjo ieškoti instrumentų.
Atsinešęs įrankių dėžę, jis ilgai pūkštė, bet lenta nejudėjo.
Slėptuvė buvo kaip reikiant. Nugara žliaugė prakaitas, o
grindys nė už ką nesutiko skirtis.
– Reikia laužtuvo, – galiausiai konstatavo Žygis, – kitaip
nieko nebus.
 Algė susimąstė, kur galėtų gauti laužtuvą, kvailai
spoksodama į užsispyrusias lentas. Staiga jai kilo idėja:
– Reikia pradėti nuo pirmos lentos, ji silpnesnė, po to
prisikasim ir iki trečiosios.
Idėja pasirodė verta dėmesio. Bendromis jėgomis juodu
šiaip taip atlupo pirmą lentą. Dusliai pokštelėjusi, ji pakėlė
debesį dulkių. Antroji ir trečioji pasidavė be vargo.
Po lentomis buvo pilkas, nešvarus smėlis. Nekreipdama į
tai dėmesio, Algė puolė rankomis rausti ir greitai rado
apvalią skardinę dėžę. Nubraukusi smėlį ant dėžutės
perskaitė: „Rūtos“ saldainių fabrikas, 1933“. Iš jaudulio
pradėjo trupučiuką drebėti rankos. Ji nusinešė dėžę prie
vienintelio palėpės lango ir atlupo prirūdijusį dangtelį.
Saulės spinduliuose sužvilgo brangieji akmenys. Per petį
spoksantis Žygis švilptelėjo. Jono Gusto paminėtas truputis
motinos brangenybių buvo didžiulis lobis. Ilgi perlų
karoliai, brangiaisiais akmenimis inkrustuotos sagės ir
auskarai, auksiniai žiedai ir grandinės, visa tai savo
spindesiu rėžė akį ir kėlė malonų virpulį.
– O tavo močiutė nebuvo vargšė, – suvapėjo apstulbęs
Žygis.
Algė išėmė vieną didelį auskarą, apžiūrėjo ir prisidėjo
prie ausies:
– Šie papuošalai truputį ne mano skonio, – nusijuokė, –
bet aš juos vis dėlto paimsiu.
Padėjusi atgal auskarą, Algė išžvejojo iš dėželės trečiąjį
antspaudą.
– Turime, – pergalingai tarė, sugniaužusi jį saujoje. –
Nagi, perskaityk, kieno jis.
 – Leo Sapieha, MDL cancellarius, 1589. Dar vienas
kancleris, Leonas Sapiega. Negaliu patikėti, tau pavyko, –
susijaudinęs išlemeno Žygis, bet Algė jį pataisė:
– Mums pavyko, – ir netikėtai pačiai sau apkabinusi stip‐
riai pabučiavo Žygį.
Šis karštas, nors labiau draugiškas nei meilus bučinys
Žygiui buvo didžiausias apdovanojimas. Drėgnomis nuo
ašarų akimis ir visiškai šlapiais nuo prakaito marškinėliais
jis būtų stovėjęs ir stovėjęs toje apšnerkštoje palėpėje,
pamiršęs viską, jei Algė nebūtų jo grąžinusi į realybę.
– Važiuojam namo! – šūktelėjo ji, susigrūdusi radinius į
rankinę. – Baisiai noriu nusiprausti.
– O šitą paliksim? – parodė Žygis į išraustą palėpės
kampą.
– Kokia prasmė slėpti tuščią slėptuvę? – numojo ranka
Algė.
Pakeliui namo Žygis papasakojo apie trečiąjį kanclerį.
– Leonas Sapiega, Lietuvos kancleris, – dar vienas didis
savo epochos žmogus. Šviesuolis. Padaręs stulbinamą
karjerą ir sukaupęs milžiniškus turtus. Įsivaizduok,
trisdešimt dvejų metų amžiaus jis jau LDK kancleris, be jo
žinios ir antspaudo Lietuvoje nepriimamas joks nutarimas.
Vos tapęs kancleriu, Sapiega ima kaip pašėlęs plėsti savo
valdas, nesustodamas perka dvarus ir žemes, teisiasi ir
gauna pasakiškus palikimus. Gyvenimo pabaigoje jis iš savo
kišenės mokėjo atlyginimus LDK kariuomenei ir, patikėk,
nuo to nenuskurdo. Galėtum sakyti, kad jį lydi laimės
žvaigždė, jei ne kita medalio pusė. Pirmąją žmoną palaidojo
po penkerių bendro gyvenimo metų, antrąją, visai jaunutę,
po dvylikos. Iš keturių vaikų jį patį pergyveno tik du, bet ir
tie mirė bevaikiai. Pasakiškų turtų nebebuvo kam paveldėti.
O ir valstybę netrukus po jo mirties ištiko krizė.
– Vadinasi, jis taip pat turėjo užkeiktąją karūną, –
reziumavo Algė.
 1632
metų rugsėjis

Švenčiausiosios Mergelės Marijos vardo šventė Vilniuje

buvo švenčiama ilgai ir iškilmingai. Vilniaus vaivada Leonas
Sapiega, 76-us metus einantis, visur, kur kviečiamas, jau
nebespėjo – sveikata nebe ta. O ir pastarųjų mėnesių
įtampa davė savo vaisių. Nuo balandžio, kai jo šviesybė
Zigmantas Vaza, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis
kunigaikštis, šią ašarų pakalnę palikti teikėsi, užgriuvo
garbųjį vaivadą darbų našta. Nors jo šviesybės sūnus,
karalaitis Vladislovas, beveik be trukdžių paskelbtas
įpėdiniu, iki jo karūnavimo valstybėje viešpatavo
bekaralmetis. Teko į Varšuvą važinėti, kariuomenę rinkti,
sienas stiprinti, piktų kaimynų saugotis. O kur dar visokie
savi gaivalai, tik ir laukiantys, kada budrios valdžios vyrų
akys prisimerks...

Šventas Mišias Mergelės Marijos vardo dienos garbei

Leonas Sapiega išklausė savo funduotoje bažnyčioje. Tris
dešimtmečius statyta, pagaliau prieš trejetą metų
pašventinta, Šv. Mykolo bažnyčia buvo daili, nei per didelė,
nei pernelyg puošni, tačiau jauki ir sielai maloni, vienuolių
bernardinių gražiai prižiūrima.
 Po mišių garbusis vaivada pageidavo vienumoje prie
stebuklingojo Madonos paveikslo pasimelsti. Taip ilgai
neišėjo, kad sunerimęs tarnas ėmė pro durų tarpą
žvilgčioti.
Niekas kitas to padaryti neišdrįstų, bet Vasylius jau daug
metų buvo vaivadai artimiausias ir ištikimiausias tarnas.
Vasylio amžiną atilsį motutė buvo vaivados šviesiausios
motinos tarnaitė, vėliau už dvaro raštininko ištekinta. Kai
tėveliai mirė, Vasylius buvo dar visai vaikas. Tuomet
pasiėmė jį Leonas Sapiega sau už tarną ir niekada
nesigailėjo. Jau kone tris dešimtmečius Vasylius nuo pono
nė per žingsnį nesitraukia, rengia ir maitina, susirgusį
slaugo, visas pono paslaptis žino. Štai ir dabar širdim jautė,
kad reikia jo garbiajam vaivadai. Todėl pro duris įslinko ir
kampe atsistojo. Pamatė – keliasi ponas Sapiega nuo
akmeninių grindų, o pavargusios kojos neklauso, klumpa.
Suskubo ištikimasis poną pakelti, į suolą pasodinti. Pamatė
sename veide ašarų žymes – širdį suspaudė.
– Visas gyvenimas prieš akis prabėgo čia beklūpant, –
tarė vaivada. – Toks ilgas ir toks nelaimingas.
Vasylius tik atsiduso. Tokio susikrimtusio savo pono jau
seniai nematė.
– Nesuteikia laimės nei turtai, nei valdžia. Šitai aš dabar
jau tikrai žinau, – kalbėjo lyg sau vaivada. – Jie mano, kad
aš nesuprantu, kodėl mano vaivadiškus gabumus liaupsina,
keliaklupsčiauja. Nes aš vienas galiu išalkusią valstybės
kariuomenę pamaitinti. Jiems nereikia savo aukso skyrių
praverti. Et, tebūnie. Į kapą aukso nenusineši. Tokį ilgą
gyvenimą Viešpats man paskyrė, kad galiausiai
suprasčiau – tik meilė suteikia gyvenimui tikrąją prasmę. Ir
kančia, kaip Viešpaties išbandymas. Meilė ir mirtis – štai du
tikri dalykai šioje žemėje.
Vasylius šiuo klausimu kitą nuomonę turėjo, tačiau
garsiai neišsakė.
– O juk ir aš kadaise mylėjau, Vasyliuška. Visa širdimi.
Gražiąją Mariją... Rodos, ir dabar girdžiu jos juoką, ramų
balsą, kai skaitydavo mano motinėlei. Jos dainas,
plevenančias po laukus lyg drugiai... Jos žingsnių aido
koridoriuose nesupainiodavau su niekuo kitu – taip lengvai
ji ėjo, beveik sklendė... Jos plaukai švelnesni už brangiausią
šilką, o kvepėjo ji medum ir čiobreliais... Jos akys, Vasyliau,
tai dvi bedugnės, pažvelgus į kurias krenti žemyn, ir tik jos
juokas, tik tas juokas gali tave iš bedugnės atgal
sugrąžinti...
Atsidusęs tęsė:
– Ir ji mane mylėjo, Vasyliau. Juk buvau tada jaunas,
gražus ir stotingas. Tik nelemta buvo mūsų meilei ilgai
gyvuoti. Nuvogėm iš rūstaus likimo vieną vasarą, pačią
gražiausią. Kaip dabar matau Marijos akis, kai lydėjo mane
išvykstantį. Daugiau jos nebepamačiau. Tik šį paveikslą kai
išvydau, supratau – grįžo Marija manęs sergėti. Tokia
panaši... Kaip gyva... Kasmet per Marijos vardo šventę čia
už ją meldžiuosi. Prašau atleidimo ir dangiško užtarimo.
Vasylius dar kartą nužvelgė šventąjį paveikslą. Jei Dievo
Motina būtų moteris, tikrai daili būtų. Šiek tiek į jo paties
motutę panaši. O gal į kiekvieną mylinčią motiną?..

Vilnių ėmė gaubti sutemos. Žvakės jau bebaigią sudegti.

Prietema pridengė senojo pono ašarotą veidą, tad tik iš
virpančio balso Vasylius jautė, koks jausmų ir prisiminimų
viesulas kamuoja garbųjį vaivadą.
– Pradėjau karjerą karaliaus Stepono dvare. Turėjau
įtakingų globėjų, tad kilau į viršų taip greitai, kaip tik
galėjau svajoti. Ėmė rastis piršlių, siūlančių turtingas
nuotakas. Bet Marijos veidas niekaip nesitraukė iš mano
sapnų. Dirbau kaip pašėlęs, kad tik apie ją negalvočiau.
Galiausiai atėjo laikas vesti. Dvi žmonas turėjau per ilgą
savo gyvenimą, abi stengiausi mylėti, tinkamai užlaikyti.
Štai abiejų jų antkapiai stovi greta. Skirtingos buvo, o
mirtis sulygino. Pirmoji, Darata, buvo labai kilminga ir
protinga, kraitį didelį atsinešė. Jos patartas, ne vieną gerą
sandėrį esu sudaręs. Darata užkrėtė mane turto troškimu,
baisia nuodėme, kuriai visą gyvenimą vergavau. Antroji,
Elžbieta, buvo labai graži. Ji dovanojo man savo skaisčią
jaunystę. Su kraičiu atsinešė ne vien padėtį ir Radvilų
turtus, bet ir Perkūno prakeiksmą. Dabar jų visų jau
nebėra, o aš dar gyvenu – turtingas, galingas ir prakeiktas.
– Mano mieliausias pone, – švelniai prakalbo Vasylius, –
nebesikamuokite, eime namo, pailsėsit.
Tačiau senolis net nepajudėjo. Ilgai žvelgęs į šventąjį
paveikslą, ūmai atsigrįžo ir tarė:
– Sėsk šalia, Vasyliau. Artimas tu man, nelyg sūnus, noriu
tau kai ką papasakoti. O Švenčiausioji Mergelė Marija tegul
bus liudininkė.
Ar pameni, Vasyliau, tą baisią naktį, kai virš Vilniaus aud‐
ra su žaibais siautėjo ir mano naujųjų rūmų bokštas įskilo?
Žmonės gatvėse meldėsi, pasaulio pabaigos laukdami.
Atsitiko tai iškart po mano vestuvių su jaunąja Radvilaite.
Tą naktį į mano kambarius atėjo ne jauna žmona, o rūstusis
jos tėvas, mano uošvis Radvila Perkūnas. Atnešė jis žmonos
kraitį. Gal užmokestį už jauną kraują, gal už aukštą postą...
Padėjo ant stalo sidabro skrynią. O joje – užkeiktoji karūna.
Kalbėjo man uošvis, kad jo giminei jau gana to prakeiksmo.
Jau gana Radvilos prisikentėjo. Kalbėjo, kad jis esąs
veiksmo, karo žmogus ir nežinąs, ką su ta prakeiktąja
daryti. O aš, sakė, esu diplomatas, gudri lapė, tad
susitvarkysiu. Sugebėsiu dievus perkalbėti ir prakeiksmo
rūstybę nuo Lietuvos nukreipti. Mėginau išsiginti, tačiau
Perkūno neperkalbėsi. Tepasakė, kad atsiminčiau, kieno
dėka tapau didžiuoju kancleriu. O karūna nuo seno
kancleriams priklausė. Nelemta, sakė, Lietuvai karalių
vainikuot, tad tenka nešti šią karūną ant pečių kaip Sisifo
akmenį.
Ir teisybę juk uošvis kalbėjo – kiek nelaimių, negandų
patyrėme. Pradžioj tas nelemtas karas su švedais, tikras
prakeiksmas. Po to į Rusiją patraukėm su netikruoju
Dmitrijumi. O juk sakiau, kalbėjau, bet argi kas klausė?
Dirbau, stengiausi, vedžiau derybas, visas mano darbas
tebuvo svetimas klaidas taisyti. Mokėjau kariuomenei savo
auksinius, stačiau mokyklas, cerkves, bažnyčias,
meldžiausi, tik Dievas mano maldų negirdėjo. Ir nemačiau
laimės, nes už jokius turtus meilės nenusipirksi. Aplink vien
pataikavimas, melas, intrigos... Gal tik vaikai, dukrelė
Onutė, mylėjo mane nuoširdžiai, be išskaičiavimo. Tačiau
anksčiau laiko pas Viešpatį iškeliavo. Ir sūnus Kristupas šią
ašarų pakalnę paliko. Vyresnysis Stanislovas ėmė sveikata
skųstis. Tai jau veikia karūnos prakeikimas. Ar žinai,
Vasyliau, koks jis? O, žiaurus ir siaubingas. Nenutrenkia
tavęs žaibas, žemė nepraryja... Ne, karūna suteikia tau
galią ir valdžią, turtus didžiausius pritraukia. Tačiau atima
paveldėtojus. Ir neturi kam savo turtų ir darbų palikti.
Viskas, viskas perniek nueina... Savo vaikams daviau viską,
ką galėjau. Jie nedavė man vienintelio, ko troškau –
vaikaičių. Nelaiminga, prakeikta padermė... O juk mėginau
to išvengti. Nesėdėjau rankų sudėjęs. Pameni, Vasyliau,
kaip atvyko į rūmus slaptas lankytojas, juodu apsiaustu
apsigobęs. Tu pats jį į mano kambarius atlydėjai. Mačiau,
kaip slapta iš baimės žegnojaisi. Ne šėtonas tai buvo, o
meistras statytojas, iš Nyderlandų mano iškviestas. Pastatė
jis slėptuvę prie Vilniaus, Antakalnyje. Kalbama, kad
kadaise buvo ten pagonių dievų šventykla. Sena medine
pašiūre prisidengę, pastatė užjūrio meistrai man akmeninį
urvą, lapės landą. Įrengė angliškus, ypatingus užraktus.
Štai į tą slėptuvę po trimis užraktais padėjau aš prakeiktąją
karūną. Ten pat ir popierius slaptus, iš Radvilų gautuosius.
O nuo savęs pridėjau Jeremijo II kryžių, Konstantinopolio
patriarcho dovaną, religinį santarvės ženklą – auksinį,
rubinais ir perlais nusagstytą. Labai jį branginau. Paslėgiau
karūną tuo kryžium, maniau, gal padės?.. Nepadėjo. Tai štai
dabar ir galvoju, Vasyliau mano mieliausias, gal būtų mano
gyvenimas daug laimingesnis, jei būčiau su Marija likęs,
kad ir neturtingas, bet mylimas. Vaikų ir vaikaičių apsuptas.

Nedaug ką suprato Vasylius iš ilgos pono kalbos. Tik tiek,

kad sunkia našta gyvenimo sunkumai vaivadai ant pečių
gulė, net toks didus vyras sunkiai bepaneša. Negalėjo ir
pagelbėti, tik ištikimai šalia budėti, nuoširdžiai kartu
patylėti.
 Dar kiek pasėdėjęs, pakilo vaivada Leonas namo. Prieš
Mergelės paveikslą persižegnojo. Tarpduryje ūmai sustojo
ir tarnui tarė:
– Savo testamente, Vasyliau, tave paminėjau. Kai mane
Viešpats pasišauks, pasiimk pinigus ir grįžk į gimtinę.
Nusipirk namelį, vesk mylimą merginą, kad vaikelių būrį
tau padovanotų. Gyvenk laimingai, Vasyliau, – už mane.

Daugiau niekada ponas vaivada prie šio pokalbio negrįžo.

Dirbo savo valstybei, kiek jo seniokiškos jėgos leido. Kitą
vasarą Leonas Sapiega mirė ir buvo palaidotas šalia abiejų
žmonų Šv. Mykolo bažnyčioje, po stebuklinguoju Mergelės
Marijos paveikslu, ilgainiui Sapiegų Madona pavadintu.
 2005
metų birželis

Popiet lobio ieškotojų euforija išsisklaidė. Algė ir Žygis

pasijuto vėl atsidūrę aklavietėje. Ant virtuvės stalo gulėjo
trys senoviniai antspaudai. Tyla užsitęsė.
– Na, – pagaliau prabilo Algė, – kas toliau?
Žygis sunkiai atsiduso ir paskelbė kapituliaciją. Jokių
idėjų. Jokių protingų minčių. Trys antspaudai – trys
kancleriai – trys garsios pavardės. Kas jas sieja? Šiokį tokį
ryšį tarp jų Žygis vis dėlto atkapstė.
– Radvilos Juodojo pusseserė buvo ištekėjusi už Alberto
Goštauto sūnaus. Juk žinai Barborą Radvilaitę?
– Aha, aišku. O tas kitas, kaip jis ten, Sapiega?
– Sapiega artimai bendravo su Radvilos Juodojo vaikais.
Kartu vyko mokytis ir panašiai. Be to, jis buvo vedęs
Radvilos Rudojo anūkę Elžbietą. Bet tai ir viskas, ką galiu
pasakyti. Leono Sapiegos antspaudas paskutinis ir nėra
jokio ryšio tarp jo ir Glaubico, paslėpusio antspaudus.
– Ką darysim? – dalykiškai paklausė Algė.
Žygiui teko dar kartą giliai atsidusti ir dar kartą gėdingai
kapituliuoti. Jis nebežinojo, ką toliau daryti.
Po valandėlės slegiančios tylos Žygis atsargiai prabilo:
– Ar tu galėtum visą šią istoriją patikėti vienam žmogui?
 Algė susiraukė:
– Jau ir taip per daug žmonių gviešiasi mano palikimo.
– Suprantu, – pritarė Žygis, – bet kitos išeities nematau.
Tik profesorius Poška galėtų mums padėti.
– Koks dar profesorius?
– Jis išėjo iš Istorijos instituto prabėgus metams nuo
mano įsidarbinimo ten. Ketinau jo padedamas rašyti
daktaro darbą, – Žygis tyliai nurijo gerkle pakilusį kartėlį. –
Užkulisiuose kalbėta, kad Poškos raštai perdėm reakcingi ir
neatitinka oficialiosios instituto politikos. Tada jis į visus
nusispjovė ir išėjo į pensiją. Dabar jau atvirai kalbama, kad
Poškai pasimaišė protas, bet aš manau, – Žygis reikšmingai
patylėjo, – kad jis yra didžiausias Lietuvos istorijos mokslo
šviesulys. Tiesa, jo bandymas eiti į politiką buvo
nesėkmingas, bet kam nebūna. Dabar jis sėdi namuose ir
rašo kažkokį amžiaus veikalą, kurio kratosi visos Vilniaus
leidyklos. Gyvena vienui vienas ir su niekuo nebendrauja.
Taigi gali būti tikra, kad nieko niekam neišplepės. O jo
žinios ir patirtis narpliojant istorijos mįsles galėtų mums
labai praversti.
– Gal galėtume jam neatskleisti viso reikalo, o tik
detales? – pasidomėjo Algė.
Žygis papurtė galvą.
– Tai keistas žmogus. Pajus, kad gudraujam, ir parodys
duris. Be to, kiekviena detalė gali būti svarbi. Tačiau aš už
jį galėčiau galvą guldyti, patikimesnio žmogaus gyvenime
nebuvau sutikęs.
Žygiui nutilus, Algė ilgai nesvarstė. Daug vilčių ji dėjo į
tėvo užuominą, tačiau sėdėti ir laukti buvo ne jos jėgoms.
 – Et, bus kas bus. Važiuojam pas tavo išprotėjusį
profesorių.

Pasiekę apšepusį chruščiovinį daugiabutį, Algė ir Žygis

pridusę užlipo į penktą aukštą ir paskambino į duris. Po
ilgos pauzės už durų kažkas sučežėjo. Durys prasivėrė tiek,
kiek leido stora grandinė, ir pro plyšį pasirodė piktas
veidas. Apžiūrėjęs svečius, veidas nusigiedrijo. Durys
užsitrenkė, bet netrukus vėl atsivėrė, jau be grandinės, ir
įleido atėjūnus. Profesorius Severijus Poška buvo nedidelio
ūgio, įkūnus ir beveik plikas senolis šviesiai melsvomis
akimis. Jis nusišypsojo raukšlėtu veidu ir paplekšnojo
Žygiui per petį. Nužvelgęs Algę, tarė neįtikėtinai dusliu
balsu:
– Na, marčią man atvedei?
– Ne, tiesą sakant, aš kitu reikalu, profesoriau, – sutrikęs
kostelėjo svečias. Sekdamas paskui senąjį istoriką į jo
darbo kambarį, Žygis pradėjo savo pasakojimą,
nepraleisdamas nė menkiausios smulkmenos.
Kol jis dėstė viską apie palikimą, antspaudus, Glaubicą,
kol rodė paslaptingąjį tekstą su Žygiui būdingais
nuklydimais į smulkmenas, Algė apstulbusi apžiūrinėjo
butą. Ji manė, kad Žygio bute knygų yra, švelniai tariant,
per daug. Tačiau profesoriaus kambaryje jų buvo keliskart
daugiau. Čia nebuvo baldų, išskyrus keletą medinių kėdžių
ir primityvų senovinį stalą. O sienų apmušalus visame bute
atstojo knygų nugarėlės įvairiausiomis kalbomis. Su siaubu
žvelgdama į ankštą erdvę, perpildytą spausdintų žodžių, ji
visai nesistebėjo profesoriaus pamišimu. Matant, kaip
puikiai vienas kitą supranta besikalbantys vyrai, Algę
apėmė grėsminga nuojauta. Jeigu niekas neišgelbės Žygio,
po kelerių metų jis taps toks pat pamišęs, kaip ir jo
profesorius. Nustebusi suvokė, kad jaučia pareigą pati
išgelbėti Žygį iš knygų ir teorijų nelaisvės. Va, tik suras jai
patikėtą palikimą, o tada imsis draugą gelbėti.
Profesorius Poška klausė Žygio pasakojimo nerodydamas
per didelio susidomėjimo, nors Algei pasirodė, kad ilgainiui
jo blausios akys ėmė keistai žibėti. Išklausęs iki galo Poška
atsilošė kėdėje ir užtikrintai tarė:
– Slaptoji kanceliarija, kaip kažin ką.
Žygis atrodė sukrėstas:
– Argi anuomet buvo slaptoji kanceliarija?
– O kaip tu manai? – dusliai sušnopavo profesorius. – Visi
šitie trys ne pirštu penėti. Jie ir vedė slaptąją kanceliariją.
O paveldėjo ją iš Goštauto, Alberto senelio. Jau Vytautas,
draugų užnugaryje derėdamasis, žodžiu nepasitikėjo. O
Radvilų laikais, oho, kokie dalykai vyko. Viskas buvo
surašyta ir gerai saugoma. Taip gerai, kad dar iki šiol
niekas nerado.
– Bet aš maniau... – sumikčiojo Žygis, – kad mes ieškome
karūnos.
– Kas yra karūna, vaike? Puošnus metalo gabalas,
ženklas, didelės valdžios simbolis... O dokumentai –
politikos įrankis. Štai kur tikrasis lobis. Jau tarpukariu visi
kaip į uodegą įkirpti tų popierių ieškojo, fantastiškiausias
teorijas kūrė, – tęsė profesorius, – tik Vilnius tuomet lenkų
buvo. Vytauto metinių vajus gausybę istorikų buvo
priperėjęs. Visi liko it musę kandę. Nei karūnos, nei
popierių, nei Vytauto kapo...
 – Na gerai, – nusileido Žygis. – Tačiau kur ryšys tarp
paskutiniojo antspaudo savininko Sapiegos ir Glaubico?
– Ryšys? – Profesorius nustebęs pakėlė baltus antakius. –
Taigi jėzuitai. Jiems Sapiegos sūnus Kazimieras Levas tėvo
biblioteką paliko, ranka ranką mazgojo. Nors manau, kad
juodaskverniai pačių popierių neturėjo, tik raktus. Kas jau
kas, o anie tikrai būtų vieną kitą dokumentėlį į apyvartą
paleidę... Nepaleido – šitą tikrai žinau.
– Iš tiesų, – sutiko Žygis, – viskas sutampa. Jėzuitai ir
Glaubicą samdė savo bažnyčiai rekonstruoti.
– Taigi. O vėliau, pajutę svylant uodegą, antspaudus
įmūrijo, Gliaubičiaus padedami. Gali būti, kad jis pats nė
žinot nežinojo, ką į savo altorius kiša.
– Vadinasi, slėptuvė ne Glaubico bažnyčioje?
– Nemanau, – papurtė galva profesorius ir pavargęs
atsidūsėjo. – Tavo vietoj ieškočiau Levo Sapiegos aplinkoj.
Jis kanceliariją tvarkė, istoriją perrašinėjo, jis ir nukišo kur
nors tuos popierius, toliau nuo pašalinių akių. Dėl šventos
ramybės.
– Kodėl tuomet nesunaikino? – suabejojo Žygis.
– O, vaike, juk pats puikiai žinai, anuomet giminių klanai
kovėsi dėl valdžios ne ką prasčiau už dabartines partijas.
Kiekvienas kompromituojantis dokumentas tinkamu laiku
galėjo būti aukso vertės. Štai ir paslėpė Levas Sapiega
slaptuosius popierius. Tikrą lobį.
Žygis patylėjo, mėgindamas susivokti profesoriaus
iškeltoje hipotezėje. Viskas atrodė pernelyg miglota.
Griebėsi lyg šiaudo:
– Profesoriau, o tekstas? Gal jame yra nuorodos, tik aš jų
nesuprantu?
 Poška numojo ranka:
– Nieko čia nėra. Rašė kažkoks savamokslis entuziastas,
viena ausim ką nugirdęs. Kitaip šios kebeknės negaliu
paaiškinti. Apie užkeikimą aišku – visais laikais tai buvo
populiari žmonių mulkinimo priemonė. Apie antspaudus,
matyt, neblogai nutuokė, nes nedaug laiko buvo praėję,
žodinis liudijimas dar gyvas. O štai slėptuvės vietos, galvą
guldau, jis nė žinoti nežinojo. Todėl ir nenurodė. Bandė
užrašyti bent trupinius ir teisingai padarė. Kaip, sakei, buvo
pavardė to žmogaus, kuris šį popiergalį saugojo?
– Gustas, Alfredas Gustas, – atsakė Žygis, susigėdęs dėl
profesoriaus familiarumo.
– A, girdėjau apie tokį, iš Kauno šutvės. Keisto likimo
žmogus.
Algė sukluso. Jai norėjosi iškvosti, ką šis pamišęs
profesorius žino apie senelį, bet Poška pavargęs užsimerkė.
– Eime, – ženklais parodė Žygis.
Jiems žengiant pro duris, pasigirdo silpnas profesoriaus
balsas:
– Žygimantai, jei rasi tuos popierius, norėčiau pavartyti.
– Būtinai, profesoriau, – atsakė Žygis ir užtrenkė duris.

– Vadinasi, mes ieškome tik krūvos senų popierių? –

apmaudžiai tarė Algė, įsėdusi į mašiną.
– Slaptoji kanceliarija būtų tikra bomba visam mūsų
istorijos mokslui, – entuziastingai atsiliepė Žygis.
– Bet man visai nerūpi tavo istorijos mokslas.
– Iš tiesų, – šyptelėjo Žygis, – mes niekada apie tai
nesikalbėjom. Ko gi tu tikiesi? Ką norėtum rasti? Be
karūnos, žinoma.
 Algė surimtėjo ir minutėlę svarstė.
– Nežinau, – galiausiai atvirai prisipažino. – Gal monetas
ar kokias brangenybes... Nors, teisybę pasakius, labiausiai
norėjau atskleisti savo šeimos paslaptį. Dabar, kai atsirado
tėvas, galbūt ir galėsiu tai padaryti. O lobių ieškojimas juk
tiesiog nuotykis. Čia svarbiausia procesas. Et, bala
nematė, – nusijuokė Algė, – tegu bus popieriai. Eisim iki
galo. Gal po to vieną muziejaus salę pavadins mūsų vardu.
Tai dabar tu jau žinai, kur ieškoti?
Žygis apsiblausė. Deja, jis iš tiesų nežinojo. Profesoriaus
nuoroda buvo miglota ir atrodė nepatikima.
– Poška siūlė ieškoti Leono Sapiegos aplinkoje, – iš lėto
pradėjo jis. – Pagalvokime: iš Sapiegos rūmų Dominikonų
gatvėje neliko beveik nieko. Didžiuma jo dvarų buvo
dabartinėje Baltarusijoje. Vilniuje vienintelis Leono
Sapiegos palikimas – klarisių vienuolynas ir Šv. Mykolo
bažnyčia. Ten ir reikėtų ieškoti.
Algė sustojo prie šviesoforo ir atsigręžė:
– Tu kalbi apie tokią bažnyčią su dideliais mūriniais
vartais ir dviem bokšteliais, panašiais į bumbulus su
antenomis?
– Tokio apibūdinimo dar nesu girdėjęs, – nusijuokė
Žygis, – bet atrodo, kad kalbame apie tą pačią.
– Toji, kur priešais Onos bažnyčią? – patikslino Algė.
– Taip, tikrai ta pati.
– Greičiausiai ten nieko nėra, – liūdnai tarė Algė.
Šviesoforas jau seniai degė žalias, mašinos laidė signalus ir
atsipeikėjusi Algė smarkiai truktelėjo iš vietos. Pasiekusi
tinkamą greitį teikėsi paaiškinti: – Matai, kaip tik toje
bažnyčioje dirbo mano tėvas, prieš išvykdamas, tai yra
pabėgdamas į Ameriką. Jis su kolegomis iškniso tą bažnyčią
skersai išilgai, o baigęs ir išvyko. Buvo mane ne kartą ten
nusivedęs, pamenu, kad buvo šalta ir baisu, o žmonės
paminkluose atrodė kaip gyvi.
– Įdomu, – nutęsė Žygis.
– Taip, – Algė akivaizdžiai susinervino. – Tikrai įdomu. Ir
žinai, ką aš manau? Kad mano nelemtoji šeima viską
puikiausiai žinojo, tik kažkodėl nesiteikė man pasakyti.
Paliko tą prakeiktą popierių be jokių paaiškinimų... Šitiek
laužėme galvas tam, kad sužinotume seniai jau atrastą
tiesą. Ir, lyg to būtų negana, visokie bepročiai lipa mums
ant kulnų, o tėvas, vos pasirodęs, išdumia į savo
suvažiavimą...
– Gali būti, kad tu turi pati nueiti visą kelią ir rasti tą lobį,
kad ir koks jis būtų, – Žygis minutę patylėjo. – Gal kaip tik
tau lemta atskleisti šią paslaptį.
– Aš tokiais dalykais netikiu, – atrėžė Algė. – Likimai,
užkeikimai – vaikų pasakos... Gyvenam XXI amžiuje ir...
Staiga Algė, nebaigusi sakinio, suktelėjo vairą ir iš
Antakalnio gatvės nuvairavo į siaurą skersgatvį. Prie stulpo
kabanti lentelė skelbė, kad tai Leono Sapiegos gatvė.
Sustabdžiusi mašiną, ji klausiamai pažvelgė į Žygį.
– Matai, čia šioks toks nesusipratimas, – sumišęs
paaiškino Žygis. – Taip, čia yra Sapiegų rūmai, bet jie
pastatyti visai kito Sapiegos, prabėgus beveik
šešiasdešimčiai metų po Leono mirties.
Algė gūžtelėjo pečiais ir užvedė mašinos variklį.
– Tau geriau žinot...
– Čia netoliese yra ir bažnyčia, pastatyta Jono Kazimiero
Sapiegos. Gal nori pažiūrėti?
 – Ne, jei sakai, kad tai ne ta vieta. Palauksime tėvo ir visi
kartu pagalvosime.

Netrukus Algė įvairavo mašiną į savo kiemą, o įėjusi pro

namų duris pasijuto mirtinai pavargusi ir alkana. Tiesiu
taikymu patraukusi prie šaldytuvo konstatavo žiaurų faktą –
picų atsarga pasibaigusi. Į parduotuvę važiuoti nebėra jėgų,
o eiti į restoraną valgyti nesaugu, vėl gali užklupti svetimų
paslapčių medžiotojai. Padėtis atrodė be išeities, kol į
šaldytuvą nežvilgterėjo Žygis.
– Yra padžiūvusio kumpio, kiaušinių ir pomidorų. Išeis
karališka kiaušinienė. Nors gal tokiai tituluotai bajoraitei
kiaušinienė ir netinkamas valgis, – pajuokavo.
Algė ištraukė seniai naudotą keptuvę ir užsidarė vonioje.
Po valandėlės ant stalo garavo puikiausiai sutaisyta
kiaušinienė. Abu šveitė apsilaižydami, užgerdami vandeniu,
nes vyno nebebuvo. Ištuštinusi lėkštę Algė lyg tarp kitko
paklausė:
– Ką turėjai galvoje kalbėdamas apie tituluotą bajoraitę?
– Tave, žinoma, – paaiškino nurinkdamas lėkštes Žygis. –
Nejau nežinojai?
– Iš kur galėčiau žinoti? – nustebo Algė.
– Ten, ant stalelio, guli segtuvas su tavo giminės medžiu.
Tu tikrų tikriausia bajoraitė. Turi Lelijos herbą, gali išpiešti
jį ant savo mašinos durelių.
Algė prunkštelėjo ir nuskuodė atsinešti segtuvo.
– Šitas? – parodė. – Nieko sau. Radau jį prie senelio
laiško, bet nesupratau nė žodžio ir numečiau. Tai sakai, kad
aš kilminga?
– Nė šešėlio abejonės, – patvirtino Žygis.
 – Jaučiuosi lyg koks rotveileris su kilmės dokumentais, –
nusikvatojo Algė ir ėmė smalsiai apžiūrinėti užrašus.
Visi dokumentai buvo surašyti senąja rusų kalba ir įmant‐
riu braižu, bet Žygis įsigudrino lengvai juos perskaityti.
Paaiškėjo, kad jokių giminės dvarų ir kitokių turtų seniai
nebėra, Algės tėvas buvo vienturtis vaikas, senelio sesuo
mirė bevaikė, todėl net tolimų pusbrolių ar pusseserių
susirasti nepavyks.
– Na ir velniop, – numetė segtuvą pyktelėjusi Algė, –
geriau normali šeima nei kilmės dokumentai ir visiška
vienatvė. Net į mano laidotuves nebūtų kam ateiti.
– Juk dar galima viską pataisyti, – pusbalsiu atsakė Žygis,
bet Algė jo neišgirdo. Keisdamas temą Žygis pasmalsavo: –
Nežinojau, kad tavo tėvas restauravo bažnyčias.
– Taip, jis buvo architektas restauratorius. Gana garsus.
Ir aš vaikystėje svajojau būti kaip jis. Tačiau baigusi
mokyklą nunešiau prašymą į matematikos fakultetą –
protestuodama. Ir nesigailiu, nes apgriuvę statiniai manęs
visai nevilioja.
– O ką veikei baigusi matematiką?
– Įsidarbinau vienoje reklamos agentūroje popierių
nešiotoja ir įstojau į Tarptautinio verslo mokyklą. Taupiau
juodai, mokslas buvo pasiutusiai brangus, bet baigusi gavau
gerą darbą.
Algė nutilo ir susimąsčiusi pridūrė:
– Žinai, jau beveik savaitę nė karto nepagalvojau apie
darbą. To dar niekad nėra buvę, bet man patinka.
 1773
metų sausis

Mylimas broli Džuzepe,

vėl rašau tau paskendęs giliausiame liūdesyje dėl jėzuitus
ištikusios nelaimės. Atsisveikinu su savo biblioteka ir
Vilniumi, kur tiek palieku širdies... Visgi neprarandu vilties,
kad su Viešpaties malone viskas greitai susitvarkys ir
teisingumas bus atkurtas. Didžiai gerbiamas tėvas
provincijolas po Trijų Karalių rengiasi vykti prie Šventojo
Sosto ir gauti atsakymus į mums visiems rūpimus
klausimus. Provincijolą lydės keletas brolių ir aš taip pat
būsiu tarp jų. Jei kelionė seksis, su Viešpaties padėjimu,
pavasarį jau būsime Romoje. Negaliu sulaukti, kada vėl
pamatysiu savo mylimą miestą ir galėsiu atlankyti tave,
mano mielas broli. Kaip ir mūsų jaunystės metais,
vaikštinėsime po žydinčiais apelsinmedžiais... Tiek daug
turiu tau papasakoti...
Taip pat prašau surasti man nebrangų kambarį, nes gali
būti, kad teks Amžinajame mieste kurį laiką pagyventi.
Telaimina tave Viešpats.
Tavo brolis Kristuje Laurynas
Datuota Vilniuje, 1773 Viešpaties metais
 Senasis bibliotekininkas padėjo plunksną, žvilgsniu
nuklydęs kažkur tolin – į praeitį. Prisiminė saulės
nutviekstą jaunystės miestą ir mielas draugo akis, užuodė
svaiginantį apelsinmedžių kvapą. Rodės, ką tik ten buvo, o
jau trisdešimt metų prabėgo. Trys dešimtmečiai, praleisti
Vilniaus universiteto bibliotekoje, saugant ir puoselėjant. Ir
štai – vienu akimirksniu nieko nebeliko. Jėzuitų ordinas
panaikintas. Apšmeižtas, apiplėštas. Atimtas brangiausias
jėzuitų turtas, jų kūdikis – universitetas...
Laurynas nusibraukė ašarą ir grįžo prie laiško. Dar kartą
perskaitė, susuko. Tačiau rašymo reikmenų nesusidėjo.
Nužvelgė kampe sukrautą savo kuklią mantą. Menkai
teužgyventa – krepšys ir kelioninė skrynia: su tiek daiktų jis
kadaise atvyko iš Romos, ką tik baigęs mokslus. Su
geriausiomis rekomendacijomis. Kupinas gražiausių vilčių.
Ak, kaip ilgesingai jis svajodavo apie savo jaunystės miestą
ilgais tamsiais lietuviško rudens vakarais. Prisimindavo
vaiskų Romos dangų, džiugų gatvių šurmulį, didingas ir
puošnias bažnyčias, elegantiškas aikštes ir fontanus... Kiek
daug būtų atidavęs už galimybę ten sugrįžti. Dabar ruošiasi
keliauti atgal į šventąjį miestą, o tikro džiaugsmo nėra.
Širdyje rusena viena vienintelė viltis – gal Šventasis Tėvas
suklydo, gal netrukus viskas bus kaip buvę, jėzuitai atgaus
turėtą įtaką, o Laurynas – savo biblioteką.
Virš Vilniaus stogų nuvilnijęs varpų skambesys aidu
atsimušė į uždaro kiemo sienas ir įsiskverbė į nedidelę
Lauryno celę. Vakarinėms pamaldoms kviečia, – tarė sau
Laurynas, tačiau iš vietos nesikėlė. Jėzuitų bažnyčia atimta,
Komunijos iš parsidavėlio vyskupo rankų jis neims. Be to,
šiąnakt jo laukia dar vienas darbas. Paskutinė svarbi
užduotis. Kad rytoj galėtų keliauti ramia širdimi.
Paėmęs plunksną, senasis bibliotekininkas palinko prie
švaraus popieriaus lapo. Tačiau nieko neparašęs ir vėl
įsižiūrėjo į tamsų langą. Apledėjusiame stikle krūpčiojo
blausi žvakės švieselė. Pamėkliškai išblyškęs, iš tamsos į jį
žvelgė pavargęs, raukšlėtas veidas. Kadaise žydrų akių
spalva išblukusi, o žvilgsnis prigesęs. Žili, trumpai nukirpti
plaukai išdavikiškai išretėję, nebedengiantys susirūpinimo
raukšlių kaktoje. Laurynas žvelgė į savo atvaizdą ir mėgino
įžiūrėti bent menką bruožą to jaunuolio, kuris kadaise
atvyko į Vilnių, karštai pasiryžęs tapti jėzuitu ir kovoti už
Kristaus tiesą. Po gimtųjų Užpalių, Vilnius atrodė
milžiniškas miestas, pilnas žmonių, sklidinas garsų ir
kvapų, kviečiantis tyrinėti ir pažinti. Studijuodamas
kolegijoje, po to – naujokyne, išvaikščiojo kiekvieną jo gatvę
ir skersgatvį. Gerokai vėliau, kai grįžo čia po dešimties
studijų metų Romoje, aplankęs ir kitus gražiausius Europos
miestus, Vilnius pasirodė beesąs tik nedidelis provincialus
miestelis su vieninteliu šviesuliu – jėzuitų Akademija. Nors
bažnyčių Vilnius turėjo nemažai, dauguma jų buvo
šiaurietiškai rūsčios, kresnos ir tik viena kita mėgino
atkartoti nuostabiųjų Romos šventovių formas. Ką čia ir
sakyti, visa milžiniška Lietuvos ir Lenkijos valstybė tuolaik
panėšėjo į žydo užvažiuojamąjį kiemą – į akis krito skurdas
ir prasčiokiškumas, nesiliaujančios didikų rietenos, o priešų
armijos vaikštinėjo čia skersai išilgai, niekieno
netrukdomos. Kaip tuomet jis ilgėjosi Romos, studijų
draugų ir tamsių supratingų brangiojo Džuzepės akių... Jei
ne knygos, Laurynas būtų ir nusigalavęs iš nuodėmingo
ilgesio. Laimė, jį išgelbėjo tėvas Pijus, pasiėmęs
pagalbininku į Akademijos biblioteką. Po keleto metų, Pijui
mirus, Laurynas tapo bibliotekos šeimininku. Aistringu
kovotoju už Viešpaties tiesą, atspaustą juodu ant balto. Argi
ne knygose telpa visas pasaulis, kupinas išminties ir
paslapčių? Senieji leidiniai ir inkunabulai, filosofija ir
teologija, senos ir naujos knygos iš visos Europos buvo
tvarkingai Lauryno renkamos ir saugomos. Ypač jis mylėjo
senuosius leidinius, stropiai juos rinko ir brangino. Nors
Akademijos leidykla kasmet išleisdavo puikių naujų knygų,
jos negalėjo prilygti senosioms, saugančioms amžių
paslaptis. Bet ne tik knygos saugojo paslaptis.
Pačią baisiausią paslaptį Laurynui patikėjo
bibliotekininkas Pijus prieš pat mirtį. Drebančiu balsu
senolis išklojo tokią istoriją, nuo kurios Laurynui net oda
pašiurpo.
– Kadaise pagonių žynys užkeikė karūną to valdovo, kuris
senuosius stabus paniekino ir tikrojo tikėjimo įžadus
priėmė. Valdovas mirė taip ir nekarūnuotas. Nuo to laiko
šio užkeikto valdžios vainiko trokšta visi didieji Lietuvos
vyrai, nes tas, kas turi karūną, turi nesuskaičiuojamus
turtus, valdžią ir galią. Tačiau tas, kas turi karūnos galią,
neturi asmeninės laimės, o svarbiausia – jo viso gyvenimo
darbai vienaip ar kitaip virsta plėnimis. Nebelieka
tęstinumo, nes nelaimina tikrasis Viešpats jo darbų.
Kiekvienam, vienaip ar kitaip susijusiam su užkeiktąja
karūna, likimas žadėjo vien užmarštį. Ilgą laiką didžiūnai
atsisakė šitai suprasti, vis mėgino užkeikimą pergudrauti.
Tačiau veltui. Tik didysis kancleris Sapiega, tas Lietuvos
Solonas, šią baisią tiesą suprato. Jis pastatė Vilniuje
slėptuvę, kurioje amžiams užrakino užkeiktąją karūną. Ten
pat paslėpė ir gėdingus dokumentus, pakliuvusius į jo
rankas iš pirmtakų. Kad sumažintų užkeikimo galią,
išmintingasai Sapiega įdėjo į slėptuvę Santarvės kryžių,
kadaise priklausiusį pačiam Bizantijos imperatoriui,
išpuoštą brangakmeniais, turintį stebuklingų galių. Visa tai
Leonas Sapiega užrakino trimis užraktais. Raktus jis paliko
savo sūnui, šviesiausiajam Kazimierui Leonui, kuris išėjo
pas Viešpatį nepalikęs jokio įpėdinio. Su juo baigėsi
šlovinga Sapiegų giminė ir didžiojo kanclerio darbai
pamažu virto plėnimis. Užkeikimas pildėsi. Visus
nesuskaičiuojamus Sapiegos turtus paveldėjo kitos atšakos
giminaitis Kazimieras Jonas, pradėjęs toli gražu ne tokią
šlovingą giminės istoriją. Pabijojęs patikėti paslaptį
nevaldomam sūnėnui, Kazimieras Leonas paliko slėptuvės
užraktus kartu su savo ir tėvo biblioteka mums... Jau
penkios bibliotekininkų kartos saugo šią paslaptį.
Senis ištraukė iš po antklodės ryšulėlį ir įdavė tardamas:
– Būk atsargus, Laurynai. Saugoti šiuos antspaudus yra
pavojinga. Laikai keičiasi ir jėzuitai jau ne tokie galingi,
kaip kadaise. Tačiau ir sunaikinti antspaudų nevalia. Rask
amžiams tinkamą slėptuvę. Ir paslėpk. O tada jau tebūnie
viskas Dievo rankose.
Ilgai Laurynas negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo. Būdamas
jėzuitas, turėjo atmesti šią istoriją kaip kliedesius, bet buvo
žmogus ir suabejojo. Tik metams bėgant ėmė suprasti
paprastą tiesą – čia, Vilniuje, gali įvykti pačių keisčiausių ir
netikėčiausių dalykų, nes šis miestas nepavaldus visatos
dėsniams. Tik čia jėzuitas gali saugoti pagonių žynio
užkeiktą karūną ir netgi tuo tikėti. Tik Vilniuje prie vieno
stalo gali susėsti jėzuitas, protestantas ir žydas ir rasti
bendrą kalbą. Niekur nerasi miesto, tokio atviro naujovėms
ir taip besipriešinančio reformoms. Geras dešimtmetis
turėjo praeiti, kol Laurynas lyg seną luobą nusimetė
vakarietišką mokymą ir tapo tikru vilniečiu. Paribio
gyventoju. Tarp Rytų ir Vakarų. Tarp asketizmo ir prietarų.
Tarp sveiko proto ir apnuogintų jausmų. Kad galėtų patikėti
užkeiktos karūnos istorija.
Ilgą laiką antspaudai gulėjo Lauryno skrynios dugne,
tačiau nebuvo dienos, kad bibliotekininkas apie juos
negalvotų. Kartkartėmis jam užeidavo noras rasti slėptuvę,
ištraukti į dienos šviesą prakeiktąjį lobį ir įrodyti, kad visa
tai – netiesa. Tokioms mintims užėjus, Laurynas karštai
melsdavosi ir prašydavo Dievo stiprybės bei atlaidumo. Juk
jis tik įrankis, tik vykdo paskutinę valią. Jis tik paslėps tuos
antspaudus, ir viskas. Tik štai – amžiams tinkamos
slėptuvės vis neatsirasdavo.
O tada į Vilnių atvyko didysis meistras. Kai Laurynas
išvydo jo perstatytą Akademijos bažnyčią, viską suprato. Tai
buvo Dievo ženklas. Bažnyčios išorė bangavo ir skambėjo
lyg vargonai. Saulė ir šešėliai, debesys, vėjas, lietus ir
speigas išgaudavo vis kitokias melodijas, galėjai valandų
valandas stovėti ir klausytis. Ir visai nesvarbu, kad didysis
meistras buvo protestantas. Tai, ką jis kūrė, liudijo Dievą –
vienintelį ir tobulą. Laurynas pamilo šį meistro kūrinį iš
pirmo žvilgsnio. Kaip ir patį meistrą, sukūrusį neįmanoma.
Netrukus gavo su juo asmeniškai susipažinti, mat kurdamas
bažnyčios altorius architektas atėjo į biblioteką šio bei to
sužinoti. Meistras Jonas Kristupas pasirodė beesąs
paprastas ir darbštus žmogus, kaip dauguma Liuterio
sekėjų. Nesipūsdamas ir nesididžiuodamas jis rodė
Laurynui savo brėžinius, ir negalėjai suprasti, ar jis pats, ar
angelai naktimis visa nupaišo. Bibliotekininkas atsidėjęs
sekė meistro kūrybą. Šventovės seserims benediktinėms,
stačiatikiams, žydams, misionieriams, bazilijonams. Viena
už kitą nuostabesnės. Savo formomis aplenkusios laiką ir
iškilusios aukščiau religinių priešpriešų. Laurynui atrodė,
kad į šias šventoves gyvo alsavimo įpučia pati Vilniaus
dvasia. Jose atsispindi keistas, kiek perdėtas ir egzaltuotas
lietuvių tikėjimas, jų fanatiškas pamaldumas ir pagoniškas
nuodėmingumas. Daugybė šventų, stebuklingų paveikslų ir
būriai didžiausių nusidėjėlių, nuoširdžiai besimušančių į
krūtinę ir nutrinančių kelius iki kraujo. O po to vėl darančių
tas pačias nuodėmes. Laurynas negalėjo atsikratyti jausmo,
kad lietuviai, asketiškai marinantys save pasninkais ir
sukantys rankose rožinius, vis vien tiki kažkokį savą, slaptą,
vilniškį, lietuvišką Dievą, apimantį ir šventuosius, ir
angelus, ir ąžuolus, ir upelius... O didysis meistras tik
perkelia visuotinio Dievo tobulumo idėją ir pačią Vilniaus
esensiją į savo statomų šventovių pavidalus, išgaudamas
neįtikėtinas formas ir skambesius.
Greitai Laurynas ir meistras tapo tikrais draugais.
Bibliotekininkas padėjo kuo galėdamas: skolino knygas,
pasakojo, ką žinojo. Meistras, nuvogdamas valandą kitą nuo
šeimos, bendruomenės ir darbo, jam pirmam atskleisdavo
savo kūrybinius sumanymus. Laurynas jau neabejojo, kad
architektas Jonas Kristupas atsiųstas pačios Apvaizdos
slaptajam planui įgyvendinti.
Antspaudus meistras paėmė be jokios nuostabos, tarsi iš
anksto būtų žinojęs apie savo misiją. Tepasakė, kad paslėps
juos bažnyčių altoriuose. Nes altorius – tai pusiaukelė tarp
žmonių ir Aukščiausiojo. Riba. Dieviškosios paslapties
žemiškoji buveinė. Laurynas nepanoro sužinoti, kurios
šventovės priglaudė jo paslaptį. Juk taip sakė Pijus – tebus
viskas Viešpaties valioje...
Prieš keletą dienų Laurynas užlipo stačiais mediniais
laiptais į patį Šv. Jonų bažnyčios varpinės viršų. Apžvelgė iš
viršaus visą Vilnių, vertindamas, kaip pakeitė šį miestą
architektas Jonas Kristupas per tris dešimtis metų. Apačioje
skambėjo Šv. Jonų fasado muzika. Netoliese į dangų dailius,
moteriškai koketiškus bokštus kėlė Šv. Kotryna. Raizgiame
žydų kvartale stūksojo kresna, santūri ir nepajudinama lyg
pats Talmudas Didžioji sinagoga. Žvelgdamas iš viršaus net
neįtartum, kokį grožį meistras sukūrė jos viduje. Nuo
Rojaus kalno lyg dvi gulbės pakilti bandė Misionierių
bažnyčios bokštai. Pakalnėje, abipus Medininkų trakto,
viena kitai naujas puošmenas demonstravo Šventosios
Dvasios cerkvė ir Bazilijonų bažnyčia. Šios dvi amžinos
konkurentės buvo taip išpuoštos, kad niekaip negalėjo kuri
kitos nurungti. Žinoma, paskutinį žodį šiame ginče tarė
vartai. Tuomet įsižeidusi Šventosios Dvasios cerkvė
atšaudavo savo nuostabaus ikonostaso vaizdu. O netoliese,
Rinkos aikštėje, išdidžiai į visus žvelgė baltas
aštuoniakampis Rotušės bokštas, retsykiais prabildamas
griežtu varpų skambesiu. Iš tamsaus, kresno ir pilko Vilnius
virto šviesiu, kilti dangun besiruošiančiu miestu. Ir visa tai
– vieno žmogaus dėka.
Deja, jau šešeri metai, kaip didžiojo meistro nebėra. Jis
ilsisi ant kalvos miesto pašonėje, greta paties sukurtos
koplytėlės. Laurynas atsiduso ir persižegnojo. Tesiilsi
ramybėje. Dabar ir jėzuitų Vilniuje neliks. Kas laukia šio
keisto miesto? Klestėjimas ar, priešingai, visiška užmarštis?
Senasis bibliotekininkas nuvijo niūrias mintis ir padrąsino
save tardamas, kad išvyksta iš Vilniaus tik trumpam. Kol
išsispręs visa ši kebeknė dėl jėzuitų ordino. O dabar reikia
ryžtis padaryti tai, ko niekas niekada nedarė, – patikėti
antspaudų legendą popieriui. Nes niekada negali žinoti, kur
baigsis tavo žemiška kelionė. Išsinešti tokią paslaptį anapus
būtų didžiulė, nepakeliama našta...
Užsidegęs naują žvakę, Laurynas palinko virš popieriaus.
Ranka lyg pati guldė žodį po žodžio, sakinį po sakinio. Apie
didį valdovą ir prarastą vainiką. Apie pagonių žynį, piktą ir
galingą. Apie užkeikimą. Apie nelaimes, kurias atnešė
prakeiksmas. Vardų Laurynas minėti neketino. Tik patį
svarbumą. Štai istorija jau suguldyta popieriuje lygiomis,
smulkiomis lotyniškomis raidėmis. Pabaigai svarbiausia –
didysis meistras statytojas paslėpė antspaudus trijose
didingose Vilniaus šventovėse. Antspaudai – tai raktai nuo
slėptuvės. Viskas. Ir taip parašė per daug.
Laurynas rūpestingai nudžiovino rašalą ir sulankstė
popierių. Liko paskutinis žingsnis. Ryžtingai atsistojęs,
bibliotekininkas apsivilko kailinius ir jų kišenėje užčiuopęs
raktą nusišypsojo. Tegul vyskupas nemano, kad
bibliotekininkas iškeliaus neatsisveikinęs su savo knygomis.
Durys iš kiemo pasidavė lengvai. Tyliai užlipęs į antrąjį
aukštą, Laurynas pravėrė bibliotekos duris. Jos negirgždėjo,
mat buvo rūpestingai prižiūrimos ir laiku sutepamos. Dabar
jau buvo galima ir žvakę užsidegti.
Laurynas meiliai nužvelgė erdvią patalpą, giliai įkvėpė
dulkėmis ir sena oda dvelkiančio kvapo. Nuo sienų į jį
žvelgė pažįstami šventieji, saugantys retas graviūras ir
žemėlapius. Prie langų išsirikiavę skaitymo pultai su
taburetėmis. Itin vertingi leidiniai prirakinti prie sienų
grandinėlėmis. Kiek dienų, kiek naktų čia praleista –
tvarkant, kataloguojant ar negalint atsitraukti nuo pradėtos
knygos. Kiek vakarų čia rymota, sukišus veidus į naujų,
meistro kuriamų šventovių brėžinius... O juk brėžinių
nebeliko. Netrukus po meistro mirties kilęs gaisras
pasiglemžė viską, ką genijaus ranka buvo nupiešusi ir
nubraižiusi. Dabar štai ir biblioteka lieka be rūpestingo
šeimininko... Ar tai ne karūnos prakeikimas?.. Baimės šaltis
sukaustė senus Lauryno kaulus. Ne, nevalia pasiduoti
tokioms mintims, – tramdė jis save. Su Viešpaties pagalba
gal viskas susitvarkys.
Susijaudinęs iki ašarų Laurynas priėjo prie pirmosios
lentynos ir ranka perbraukė knygų nugarėles. Filosofija – jo
mėgstamiausia. „Likit sveikos“, – sukuždėjo ir nusibraukė
ašaras. Jam net pasirodė, kad girdėjo atsakymą... Taip pat
atsisveikino su teologijos lentynomis, ėjo vis gilyn ir gilyn.
Pačiame kampe, teisės skyriuje, rado iš anksto nusižiūrėtą
knygą. Romėnų teisės sąvadas iš Leono Sapiegos
bibliotekos. Viršelis nušiuręs, be auksavimų – kaip tik tiks.
Išsiėmęs užrašytą legendą, Laurynas atsargiai įdėjo ją tarp
knygos puslapių, o pačią knygą užkišo taip giliai, kaip tik
pajėgė.
– Tik trumpam, – lyg sau, lyg knygai ištarė
bibliotekininkas, – kol grįšiu.
Palikęs knygų buveinę, Laurynas ramus grįžo atgal.
Dabar jau galėjo prigulti ir šiek tiek pailsėti prieš kelionę.
Nors negalėjo žinoti, bet širdyje Laurynas jautė, kad
daugiau niekada nebepamatys savo bibliotekos.
 2005
metų birželis

Konstantinas sėdėjo oranžerijoje ir stebėjo vakarėjantį

Vilnių. Įkypi besileidžiančios saulės spinduliai grėsmingai
degė senamiesčio langų stikluose. Žiemos sode tvyrojo
prieblanda.
Konstantinas nemėgo saulėlydžių. Vilniuje saulė leidosi į
miegamuosius rajonus, vakarų peizažas buvo subjaurotas
gremėzdiškų monolitų ir panašaus į gigantišką ūmėdę
televizijos bokšto. Ir nors tikrai gražus senasis Vilnius
vakarui gęstant, kai virš įkaitusių mūrų kyla tingus, vos
pastebimas rūkas, Konstantinui vakaro valandos sukelia
nepaaiškinamą, maudžiantį nerimą. Jis mėgo saulėtekius,
kai dangus tik ima brėkšti, o apsnūdęs miestas nusimeta jį
klojančias sutemas ir atsidengia visa savo nuogybe. Gražus,
išdidus, bet beviltiškai sugedęs miestas primena vyriškį už
pinigus, apgailėtinai dangstantį neišvengiamos senatvės
požymius.
Konstantinas žvelgė iš viršaus į savo miestą ir negalėjo
jam atleisti. Šitiek metų jis klaidžiojo Vilniaus skersgatviais
ir užkaboriais, žingsnis po žingsnio išnaršė kiekvieną
kampelį, žinojo menkiausias bažnyčių interjerų detales, o
didžiąją paslaptį miestas patikėjo ne jam. Algė Gustaitė
atėjo iš niekur ir lyg pyrago razinas susirinko visus
Konstantino lobius. Šiandien ji vėl įsigudrino pabėgti nuo jo
pėdsekių ir iš Kauno – iš kur gi dar? – parsivežė trečiąjį
antspaudą. Dabar Algė turi raktą, liko paskutinis žingsnis.
Štai ji ir atėjo – lemiama akimirka. Užbaigti žaidimą,
perimti vadžias, pasiekti tikslą. Tačiau Konstantinas tik
sėdėjo ir žvelgė į savo miestą. Laukė užuominos, nebylaus
ženklo, tylaus kuždesio... Miestas tylėjo. Konstantino
užkaboriai buvo tušti, jų turtai seniai suskaičiuoti ir
parduoti. Vilnius nesiteikė atskleisti Konstantinui savo
paslapties. Dar blogiau – jis pasirinko Algę, atsivėrė jai,
atsidavė... Senas parsidavėlis...

Ką gi, nenorėjot gražiuoju – Konstantinas jau mokės

pasiimti savo. Reikia tik gerai pagalvoti – kaip?
Staiga pakilęs užsikosėjo. Tuoj prisistatė Benediktas su
vaistų balionėliu. Priepuolis atslūgo.
– Pone, per daug jaudinatės. Sveikata neleidžia, – švelniai
žvelgė senasis tarnas. – Juk sakė daktaras...
Senioko pamokymus nutraukė šaižus telefono skambutis.
– Juk sakiau, Aloyzai, po savaitės bus...
Aloyzo balsas ragelyje visai nebuvo draugiškas.
– Žinau, Konstantinai, kad tikiesi gauti palikimą. Žinau,
kad ruošiesi jį atimti iš panelės Algės Gustaitės.
– Bet kaip, po galais, tu?..
– Aš viską žinau, – Aloyzas buvo kategoriškas. – Siūlau
sandėrį. Tu atiduodi man viską, ką randi, savo lobį, o aš
nurašau tavo skolą.
– Bet, Aloyzai, aš manau, kad tas lobis bus vertas daugiau
nei tavo nedidukė paskolėlė, – išblyško Konstantinas, –
turėk sąžinę.
– Apie sąžinę pakalbėsim kitą kartą. Rinkis – grąžini skolą
sutartu laiku arba atiduodi lobį, jo aš galiu ir lukterėti.
Laikrodis tiksi, nepamiršk to.
Iš ragelio pasigirdo įkyrus pypsėjimas. Konstantinas
sunkiai gaudė kvapą. Valandėlę sėdėjo užsimerkęs, kol vėl
pajuto ritmingą širdies tvinksėjimą.
„Iš kur jis sužinojo? Ko siekia? – balsu svarstė
Konstantinas, padėjęs ragelį. – Nejaugi netyčia užlipau jam
ant nuospaudos? Įžeidžiau? Kodėl taip staiga, pačiu
netinkamiausiu metu? Juk žino mano padėtį... O gal kaip tik
todėl, kad žino? Nusitaikė į mano verslą? Nutarė mane
sunaikinti?..“
– Pone, jūs to lobio ieškodamas visai nusigaluosit, – tyliai
pratarė Benediktas, statydamas ant stalelio puodelį kvap‐
nios arbatos.
Konstantinas bejėgiškai nuleido galvą.
– Ne mano reikalas, žinoma, – tęsė Benediktas, – bet
geriau, pone, nueikit į „Vyrų klubą“. Ten jus supras ir
pinigų paskolins. Bus geriau, nei vaikytis vaiduoklius
miesto užkaboriais. Visa ta lobio istorija keista ir negera.
– Ką tu apie tai supranti? – supyko Konstantinas. – Ką tu,
ūkvedžiu būdamas, gali suprasti apie giminės garbę ir
protėvių palikimą? Tai mano palikimas ir jokiai mergšei jo
neatiduosiu. Tik per mano lavoną...
Benediktas susirūpinęs palingavo, tačiau atkakliai tęsė:
– Neduok Dieve... Aš tik sakau, kad negalima visos
ateities ir verslo statyti ant palikimo kortos. Pasirūpinkite
paskola, o jau po to...
 Konstantinas susiraukė ir užrikęs pavarė senąjį tarną. Tik
jo patarimų tetrūko. O ir kaip paaiškinti senajam, kad jei
jau pats Aloyzas ėmėsi šio reikalo, nė vienas „Vyrų klubo“
narys pinigų jam neskolins. Per aukštai sėdi Aloyzas, per
daug virvelių tampo. Teks pačiam suktis, pričiupti Algę
Gustaitę. Pirmiausia pažiūrės, koks tas lobis, įvertins, o
tada jau mėgins su Aloyzu derėtis. Tik štai dar lobį reikia
surasti. Pats metas imtis ryžtingų priemonių. Konstantinas
dar parodys, ką gali. Laikykis, Alge... Laikykis, senasis,
neištikimasis mieste...

Iki vėlaus ryto kiūtojo Konstantinas savo pamėgtame

krėsle, kurdamas ir atmesdamas įvairiausius veiklos
scenarijus. Protarpiais nusnūsdavo ir vėl grįždavo prie savo
planų. Jau beveik įdienojus suskambo telefonas. Išgirdęs
žinią, Konstantinas žvaliai šoko iš krėslo ir niūniuodamas
nuskubėjo rengtis. Štai ir išmušė lemtinga valanda. Gal
Vilnius dar jo neišdavė, gal Fortūna neatsuko nugaros?..
Dabar tai tikrai laikykis, panele Alge Gustaite...
 2005
metų birželio 23 diena

Rytas išaušo stebėtinai tvankus, visai nebūdingas

birželiui. Algė pabudo išpilta prakaito – dėl sapnuoto
košmaro ar dėl neįprastos ryto kaitros. Prisiminusi, kad
vakare vėl susitiks su tėvu, apsidžiaugė ir akimirksniu
pamiršo slogų sapną.
Su puodeliu kavos ėmėsi žadinti Žygį – šis vakar skaitė
ligi išnaktų, tad niekaip nenorėjo ristis iš guolio.
Pagaliau atėjo laikas, kai visi įmanomi ryto ritualai buvo
atlikti ir Algei su Žygiu teko grįžti prie vakarykščio
klausimo – kur ieškoti toliau.
– Na, ką išmąstei, istorijos genijau? – nepiktai paklausė
Algė, nubraukdama paskutinius trupinius nuo pusryčių
stalo.
Žygis muistėsi, mykė ir galiausiai prisipažino, kad beveik
nieko.
– Poškos versija lyg ir pasitvirtina. Vilniaus jėzuitai iš
tiesų buvo artimi su Sapiegos sūnumi, o tas neturėjo vaikų,
taigi tikėtina, kad tėvo paslaptį patikėjo kaip tik jiems.
O vėliau jėzuitai paprašė jiems dirbančio architekto
Glaubico paslėpti antspaudus. Šis ir sukaišiojo, kur
papuolė. Bet kodėl tuomet nepaslėpė jų jėzuitų bažnyčioje,
o pasirinko skirtingas konfesijas? Šito negaliu suprasti. Iš
viso keista, kad jėzuitai, galingiausias Vilniuje ordinas, savo
šventovę patikėjo perstatinėti protestantui, nors savo
gretose turėjo puikių architektų, pavyzdžiui, Žebrauską. Ar
žinojo Glaubicas, kokią paslaugą daro jėzuitams? Ar
apskritai jis pats tai padarė? Gal buvo tik prisidengta jo
vardu? Žinai, kas keisčiausia? – žvelgdamas pro langą
paklausė Žygis. – Jonas Glaubicas yra vienas garsiausių
Vilniaus architektų, o žinių apie jį turime juokingai mažai.
Daug dirbo, dalyvavo liuteronų bendruomenės veikloje,
turėjo devynis vaikus. Mokėsi Vokietijoje, mirė Vilniuje. Tai
beveik ir viskas. Neliko net jo kapo. Tarsi būtų buvęs
paprastas miesto amatininkas. O juk jis kūrė Vilniaus
baroką. Barokas – tai ne tik puošmenos – tai visa filosofija...
Gyvenimo šėlsmas ir mirties alsavimas susipina
neišskiriamoje sueity, susilieja, vienas kitą papildo...
Algė ėmėsi šluostyti dulkes. Žygio postringavimai jos jau
nebeerzino – priprato klausyti viena ausimi. Visos mintys
sukosi apie artėjantį pasimatymą su tėvu.
Baigęs pamąstymus balsu, Žygis staiga pakilo:
– Trumpam tave paliksiu. Turiu grįžti namo pasiimti
keleto knygų. Ir drabužius būtų gerai pasikeisti.
– Aš nuvešiu, – pasisiūlė Algė. Neįsivaizdavo nieko
blogiau, kaip likti vienai ir tuščiai stumti valandas laukiant
vakaro.
Žygis paprieštaravo tik iš mandagumo. Jautėsi taip, lyg
gyventų su Alge jau metų metus, ir pripažino, kad taip
puikiai dar nesijautė nė su viena moterimi.
Algė susišlavė visą lobio medžiotojų arsenalą į talpią
rankinę ir pasiėmė su savim. Dėl viso pikto – paaiškino.
 Privažiavusi Karoliniškes, sustojo per puskvartalį nuo
Žygio namų. Šis pažadėjo greitai sugrįžti ir namo nubėgo
vienas.
Radijas vis dar plyšavo, kaip buvo paliktas. Išjungęs jį,
Žygis skubėdamas puolė raustis tarp išmėtytų popierių,
kažko ieškodamas. Vieną popierių įsikišo į kišenę, kitą
nusinešė prie telefono.
Kontrabandininkas atsiliepė po pirmojo šaukinio, lyg būtų
laukęs.
– Aleksai, čia Žygis, – prislopintu balsu prisistatė šis,
bijodamas pasiklausymo aparato.
– Kur dingai, seni? – akivaizdžiai nudžiugo Aleksandras. –
Ieškojau tavęs.
– Turėjau reikalų, – sausai paaiškino Žygis. – Klausyk,
turiu tau kai ką, gal susitinkam?
– Jokių problemų, – nesitvėrė džiaugsmu pašnekovas. –
Žinai tą nedidelę užeigėlę Bokšto gatvėje? Lauksiu tavęs po
pusvalandžio.
– Nežinau, ar spėsiu, – suabejojo Žygis, galvodamas, kaip
reikės įkalbėti Algę jį pavėžėti, – jeigu ką, tu palauk.
Pasičiupęs iš spintos apyšvarius drabužius, Žygis
nuskubėjo pas laukiančią Algę. Vos įsėdęs, užvedė kalbą:
– Mes juk niekur neskubam, ar ne? Tėvas atvažiuoja
vakare, gal galėtum, na, man labai reikia trumpam užsukti į
vieną vietą...
Algė buvo gerai nusiteikusi. Ją prajuokino draugo
kuklumas.
– Gerai, sakyk, kur važiuoti, – šyptelėjo.
– Į senamiestį, Bokšto gatvę. Labai trumpam. Susitiksiu
su vienu pažįstamu.
 Senamiestis buvo lyg užkimštas, apsukusi tris ratus, Algė
nerado, kur pastatyti mašinos. Stabtelėjo prie Rotušės:
– Tu eik, – tarė, – o aš surasiu, kur sustoti, ir ateisiu.
– Geriau palauk mašinoje, – Žygis nenorėjo, kad Algė
pamatytų Aleksą. – O aš greitai grįšiu.
– Kaip nori, – nesiginčijo ji.

Užeigoje lankytojų nebuvo. Žygis nusileido laiptais į rūsį,

kur buvo įrengtas tarsi koks alaus baras, su plačiais suolais,
masyviais ąžuoliniais stalais ir senienomis, puošiančiomis
arkas. Skliautai buvo žemi ir Žygiui teko pasilenkti, kad
neprasimuštų galvos.
Aleksandras laukė toliausiame kampe. Prieš
atsisėsdamas prie stalo, Žygis dar spėjo pagalvoti, jog
baras keistai visiškai tuščias.
– Na, drauguži, sveikas. Paėmiau tau alaus, – sušuko
Aleksandras ir stumtelėjo Žygiui bokalą. – Pradingai lyg
skradžiai, kur basteisi?
– Aš tik trumpam, manęs laukia, – nesileido į kalbas
Žygis, – štai adresas ir informacija, kurios prašei.
Aleksas susidomėjęs permetė akimis Žygio ištiestą
popierėlį.
– Neblogai, – šyptelėjo, – ir aš tau kai ką turiu. Užeikim į
kontorą.
Aleksandras, vis dar šypsodamasis, atsistojo ir atidarė
šalia esančias mažutes duris. „Keista, – nustebo Žygis, –
maniau, kad tai dekoracija.“
Už durų buvo tamsus koridorius.
– Gal aš čia palauksiu, – persmelkė bloga nuojauta.
 – Čia netinkama vieta tokiems sandėriams, – Aleksandras
paėmė jį už alkūnės ir kilstelėjo. – Sakau, einam.
Žygis nenorom pakluso. Juk pats pasirinko šį būdą
užsidirbti, dabar turi prisitaikyti prie kontrabandininkų
darbo metodų.
Mažosios durelės paskui juos užsivėrė ir klanktelėjo.
Koridoriaus gilumoje švietė mažas žiburėlis. Pasiekęs jį,
Žygis pamatė, kad tai dar vienos durys su langeliu. Tačiau
Aleksandras pečiu stumtelėjo greta esančias geležines
duris ir įstūmė Žygį į visiškai tamsų, belangį kambarį.
– Ką tai reiškia? – ėmė muistytis Žygis, bet Alekso jau
nebebuvo.
Storos, geležimi kaustytos durys, bjauriai sucypusios,
atskyrė jį nuo pasaulio. Žygis sudejavo ir atsirėmė į sieną.
Kažkas sužvangėjo. Krūptelėjęs jis ėmė apgraibomis
tyrinėti drėgną sieną ir, savo siaubui, aptiko geležines
grandines, kabančias ant sienos galvos aukštyje.
– Viešpatie, – sudejavo Žygis ir susmuko ant kietos
aslos. – Kur aš pakliuvau? Ko jiems iš manęs reikia?
Ir staiga suprato – Algė. Jiems reikia Algės ir jos
paslapties.
Žygis pradėjo melstis. Seniai nebuvo to daręs, bet dabar
iš atminties užkaborių savaime kilo maldos žodžiai.
Pašnibždomis berte bėrė žodžius. Tegul Algė išvažiuoja.
Tegul nelaukia jo. Tegul bėga, slepiasi, sulaukia tėvo ir pati
viską išsiaiškina. Tegul pamiršta jį. O Žygis jau kaip nors,
išsikapanos. Juk pats kaltas, kad susidėjo su šiais
žmonėmis. Žinojo, kad pavojinga. Tegul tik Algė lieka saugi.
Tegul tik ji pasprunka...
 Algė sėdėjo mašinoje ir klausėsi „M-1“. Niūniavo sau
tyliai ir svajojo, kaip pasitiks tėvą, kalbėsis, kartu įniks į
paslaptingąjį tekstą. Antspaudai yra, dabar reikia sužinoti,
kam jie skirti, kokią paslaptį jie slepia.
Telefono skambutis nutraukė jos mintis. Numeris
neatpažįstamas. Ir vėl.
– Klausau, – Algės balsas išdavė staiga atsiradusį nerimą.
– Panele Alge, – linksmai kreipėsi grasintojas, – malonu
tave girdėti, mergyt.
Algė tylėjo. Vyriškis tęsė:
– Atėjo laikas mums susipažinti. Čia tavęs laukia toks
vyrukas, Žygimantas.
Algė išblyško, bet vis dar klausė tylėdama.
– Juk tu nenori, kad jam kas nors atsitiktų? Nenori, žinau.
Todėl būk maloni, paskubėk. Aš nemėgstu laukti.
– Kur? – pro sukąstus dantis iškošė Algė.
– Senamiesčio antikvariatas. Turi tris minutes
prisistatyti. Nespėsi – rasi savo draugą ketvirčiu mažesnį.
Chi, chi, chi...

Algė instinktyviai pažvelgė į laikrodį. Tada apsidairė. „Gal

kviesti policiją?“ – pamanė ir tuoj nuvijo šią mintį,
pamačiusi pažįstamą siluetą. Kokia laimė, kad jos kolegė
darbo metu vaikštinėja po miestą. Sutvarkė reikalą be jokių
paaiškinimų ir stingstančia širdimi nuskubėjo grasintojo
nurodytos vietos link.

Senamiesčio antikvariatas buvo įsikūręs Subačiaus

gatvėje, prie pat sankryžos su Bokšto gatve. Milžiniška
žalvarinė iškaba matėsi iš tolo. Artėdama Algė vis lėtino
žingsnį, tikėdamasi, kad tuoj tuoj kas nors atsitiks ir viskas
susitvarkys, Žygis išeis šypsodamasis pro senovines
antikvariato duris, pasakys, kad tai buvo tik nevykęs
pokštas.
Minutę padelsusi, ji pastūmė sunkią medinę varčią ir
įžengė į pritemdytą salę.
Senoviniai baldai skleidė specifinį senos medienos,
trūnėsių, beico ir praeities kvapą. Kas gali pirkti šiuos
svetimų laimių ir nelaimių prisigėrusius daiktus? Kampe
milžiniškas stelažas buvo kimštinai prikimštas senų knygų.
Ir vėl knygos, jos visur... Kitoje pusėje nuo sienos į ją žvelgė
keliolika auksu įrėmintų nepažįstamų šventųjų. Jų žvilgsniai
nežadėjo nieko gero...
Tik tiek spėjo pamatyti Algė, kai iš už nugaros ją sugriebė
stiprios rankos. Užspaudę burną ir užlaužę už nugaros
rankas, du vyrai nutempė ją gilyn į pastatą, pro eksponatų
sales, po to laiptais žemyn, tamsiais koridoriais, kol
galiausiai grubiai įstūmė į visiškai tamsų kambarį ir
užtrenkė sunkias duris.

Algė sunkiai gaudė kvapą ir tramdė nevilties ašaras. Nors

ir tikėjosi, kad taip gali atsitikti, realybė pasirodė
žiauresnė. Jai nedavė galimybės pasiaiškinti, tik panaudojo
brutalią jėgą. Ir kas dabar garantuos, kad Žygiui viskas
gerai? Gal jo jau seniausiai nebėra gyvo ir ji be reikalo
rizikavo?
Iš tamsos pasigirdo tylus balsas:
– Alge?
– Žygi, – sušuko ji džiugiai. – Tu sveikas? Ką jie tau
padarė?
 – Man viskas gerai, – nuramino ją draugas. – O tu? Kaip
tu čia pakliuvai?
– Man paskambino, – pradėjo aiškinti Algė, apgraibomis
eidama Žygio balso link. – Pasakė, kad tau padarys kažką
bloga, jei neateisiu.
– Atėjai dėl manęs? – tyliai paklausė Žygis, suimdamas
Algės rankas ir glausdamas ją prie savęs. Naivu buvo
tikėtis, kad Algė Gustaitė paliks savo bendražygį nelaimėje,
pati jį ten įstūmusi. „Tik ne Algė, ne ji“, – suprato Žygis. Ir
dar tvirčiau priglaudė išsigandusią merginą.
„Štai taip, – mintyse prašė Algė, – apkabink, priglausk ir
tik dėl Dievo meilės nieko nesakyk... Kaip tėtis kadaise. Kol
vėl pajusiu ramų širdies plakimą...“
Tie, kurie klausėsi už durų, liko nustebinti visiškos tylos
dviejų nelaimėlių kameroje.
– Ko jie nori? – pagaliau prabilo Algė.
– Nežinau, – atsakė Žygis. – Man nieko nepasakė.
– Kaip tu čia atsidūrei?
Nenorom Žygiui teko papasakoti Algei istoriją su
Aleksandru.
– Prisiekiu, aš tikrai nemaniau, kad jis turi ką nors
bendro su tavo grasintoju, – karštai pridūrė.
– Tikiu, – Algė jau aprimo ir ėmė mąstyti. – Ką žinai apie
Senamiesčio antikvariatą?
– O kuo jis čia dėtas? – nesuprato Žygis.
– Tuo, kad mes ten ir esame. Aš įėjau pro paradines
duris.
– Čia tai bent, – nustebo Žygis, – o mane atitempė iš
Bokšto užeigos. Vadinasi, tai to paties žmogaus valdos.
– Kokio žmogaus?
 – Antikvariatas priklauso tokiam žymiam veikėjui
Konstantinui. Jis turtuolis, senovinio meno žinovas, nors
sklinda kalbos, kad už jo nugaros vyksta nešvarūs darbeliai.
Antikvariatas tik priedanga kontrabandai iš Rusijos į
Europą. Na, kaip aš anksčiau to nesupratau? – pliaukštelėjo
sau per kaktą Žygis.
– Ko nesupratai?
– Kad Aleksandras priklauso šiai gaujai. Jis kalbėjo kažką
apie didelį bosą, kurį asmeniškai pažįsta tik aukščiausia
gaujos grandis. O eiliniai gauna nurodymus iš savo
kuratorių.
– Vadinasi, ir man skambino tas pats Konstantinas? –
reziumavo Algė.
– Gali būti, – sutiko Žygis ir krūptelėjo išgirdęs veriantis
geležines duris.
Staiga palubėje užsižiebusi lemputė apšvietė skliautuotą
patalpą ir pro duris įėjusį žaliūką. Jis nužvelgė abu kalinius,
sustingusius nenatūraliomis pozomis, ir išsiviepė. Paskui jį
įėjo nedidelio ūgio, senyvas vyras. Jo povyza, savimi
patenkinta šypsena ir ori laikysena bylojo, kad Algę ir Žygį
aplankė pats šeimininkas. Pečius siekiantys žilstelėję
plaukai, blyški oda, šviesaus aksomo senovinis kostiumas ir
prancūziška skarelė po kaklu darė šį žmogų panašų į
požemių vaiduoklį, atkeliavusį iš praeito amžiaus. Vos jam
prabilus, Algė iškart atpažino grasintojo balsą. Kaip ir
telefonu, taip ir dabar vyriškio balse buvo jaučiamas
liguistas pasimėgavimas situacija, netgi žaismingumas,
kuris Algę kuo toliau, tuo labiau erzino.
Įdėmiai nužvelgęs savo kalinius, Konstantinas
nusišypsojo.
 – Norėjai susipažinti, panele Alge? – paklausė jis.
Algė neatsakė.
– Štai mes ir pažįstami, – tęsė šeimininkas. – Ar gerai
įsikūrei?
Algė vos susilaikė nepuolusi įžūlėlio. Tai pajutęs Žygis
tvirtai suėmė jos ranką.
– Turiu tau tik vieną klausimą, panele Alge. Vienintelį. Į jį
atsakiusi galėsi eiti kur tinkama kartu su savo draugu.
Išlaikęs tinkamą pauzę, Konstantinas ištarė:
– Kur antspaudai?
Žygis nustebo. Buvo tikras, kad antspaudus, buvusius
Algės krepšyje, paėmė juos sučiupę žaliūkai. Jis net
nesusiprato apie tai paklausti.
Konstantinas tikriausiai nesitikėjo greito atsakymo. Jis
mostelėjo savo apsaugininkui ir po minutės patogiai įsitaisė
atneštame krėsle.
Algė tylėjo. Nejudėdama, neatitraukdama akių stebėjo
savo kankintoją.
Konstantinas atsirėmė į aukštą krėslo atkaltę ir atsiduso.
– Tu puiki žaidėja, Alge. Prisipažinsiu, man patiko su
tavim dirbti. Tačiau žaidimas baigėsi. Esi mano valdžioje ir
neišeisi iš čia tol, kol neatiduosi antspaudų.
Algė sunkiai valdėsi neišrėkusi ką nors įžeidžiančio tai
savim pasitikinčiai žmogystai. Konstantinas tęsė:
– Būsiu garbingas žaidėjas ir atskleisiu savo kortas.
Sekiau tave nuo to momento, kai nuvykai į Monkaus
kontorą. Tiesą sakant, tikėjausi, kad tavęs net nereikės
painioti į šią istoriją, bet senis Monkus, lyg nujausdamas
savo liūdną galą, suskubo perduoti tau dokumentą. Jei jis
būtų žinojęs, kas tavęs laukia, būtų atidavęs viską man be
jokių abejonių. Taigi, sekiau kiekvieną tavo žingsnį, netgi
žavėjausi drąsa ir išradingumu. Žygimantas čia taip pat
pasitarnavo mano reikalui, bet ir be jo tavo nuotykis būtų
pasibaigęs mano rūsyje. Patikėk.
„Savim pasitikintis senas bezdalius, – kartojo Algė
mintyse, – išgraužk, nieko tu iš manęs negausi.“
Jos tyla ėmė po truputį erzinti Konstantiną.
– Tiesą sakant, vos atsispyriau pagundai įkurdinti rūsyje
ir tavo brangųjį tėtušį. Leidau jam nuvažiuoti į Krokuvą,
kad nekiltų tarptautinis skandalas. Bet kai jis vėl atvyks čia
ieškoti, ko nepametęs, būk tikra, savo draugijoje turėsite ir
vienuolį. Jis galės suteikti jums nuodėmių atleidimą, –
Konstantinas kimiai sukikeno.
– Neliesk mano tėvo, – nesusivaldžiusi sušuko Algė, – jis
čia niekuo dėtas ir nieko nežino.
– Jis žino daugiau, nei tu manai, – palingavo galva
patenkintas Konstantinas. Jam pagaliau pavyko prakalbinti
įžūliai tylėjusią mergiūkštę. – Ir kodėl jis tau toks svarbus,
a? – smalsiai paklausė. – Juk jis tave paliko, išdūmė į laisvą
pasaulį išpirkinėti giminės nuodėmių. Tu jam buvai
reikalinga tik kaip palikuonė, perimsianti dokumentą.
– Ką tu gali žinoti apie mano šeimą? – pasipiktino Algė ir
karingai pasisuko į Konstantiną. Šis atlaidžiai nusišypsojo.
– Žinau viską. Aš esu, tam tikra prasme, tavo šeimos
narys.
Algė užgniaužusi žadą laukė paaiškinimo. Konstantinas
mėgavosi sukurta įtampa. Išlaukęs pakankamai ilgai, tęsė:
– Nustebai? Neradai mano vardo savo genealoginiame
medyje? Taip, Gustų giminė išbraukė mane iš savo tarpo,
atsikratė lyg gėdos dėmės, jie nesuprato, kad tik aš vienas,
vienintelis iš visos supuvusios Gustų giminės esu vertas
perimti paslaptį ir ją atskleisti.
– Kas tie jie? – virpančiu balsu tyliai paklausė Algė.
– Tavo senelis Alfredas Gustas ir jo tėvas Ignotas
Kazimieras, du niekšai, tebūna amžiams prakeikti. Tai jie
privertė mano motiną atiduoti mane vos gimusį į
tolimiausią užkampį auginti klebono šeimininkei. Toji bjauri
boba lupdavo mane kasdien, o nuo aštuonerių aš dar
turėjau patenkinti ir ištvirkusio klebono intymias užgaidas.
Kaip matai, turiu už ką nekęsti tavo sumautos giminės.
Algės akys plėtėsi, galva ėmė tvinkčioti. „Jis meluoja“, –
įtikinėjo ji save, tačiau kažkas viduje sufleravo, kad tai vis
dėlto gali būti žiauri tiesa.
Konstantinas išsiėmė iš kišenės inhaliatorių ir įsipurškė
vaistų į pradedančią dusinti gerklę. Nesitikėjo, kad šie
prisiminimai taip jį sujaudins. Šiaip ne taip susitvardęs, jis
tęsė, panoręs vienu mostu išlieti Algei visą savo metų
metus kauptą apmaudą.
– Mano motina kentėjo ne mažiau už mane. Tačiau ji buvo
silpnavalė ir pakluso giminės vyrams. Visą gyvenimą
ji mylėjo mane, nors mudu matėmės tik vieną vienintelį
kartą. Girtas klebonas atvirumo akimirką išpasakojo mano
atsiradimo istoriją. Kai sulaukiau pilnametystės, pabėgau iš
kaimo ir pakeliui į Vilnių aplankiau ją. Tada ji ir papasakojo
apie antspaudus. Kaip kompensaciją už mano sužlugdytą
vaikystę. Daugiau matyti manęs nepanoro, tačiau kol buvo
gyva, aš negalėjau ieškoti antspaudų. Toks buvo mūsų
susitarimas. Ar dabar supranti, kad šis palikimas priklauso
tik man?
Algė patylėjo, kol sukaupusi jėgas pagaliau išlemeno:
 – Tavo motina buvo...
– Jadvyga, – pertarė ją Konstantinas, – tavo senelio sesuo.
Ji tarnavo jam visą gyvenimą, negaudama jokio atlygio, net
dėkingumo. Juk suteršė garbingosios Gustų giminės vardą,
pagimdė nesantuokinį vaiką... Na ir kas, kad mano tėvas
buvo nežinomas rusų kareivis? Juk jai buvo jau netoli
trisdešimt, paskutinis šansas palikti ką nors pasauliui po
savęs. Ji vienintelė toje giminėje išsaugojo bent kiek
žmogiškumo. Juk tu nežinai, Alge, istorijos apie tavo
močiutę?
Konstantinas kalbėjo lyg apsėstas. Jo akys pamišėliškai
žibėjo.
– Stefanijos Gustienės tėvas nuo 1925 metų buvo
Lietuvos banko valdybos narys. Ji ištekėjo už Alfredo Gusto
dar visai jaunutė, naivi salonų panelė. Prieš pat karą gimė
tavo tėvas. Stefanijos tėvai emigravo į Vakarus su pirmąja
pabėgėlių banga. Kartu su tėvais ruošėsi bėgti ir ji, tačiau
Alfredas Gustas negalėjo palikti Lietuvos jokiomis
aplinkybėmis, nes manė, kad toji prakeikta paslaptis
svarbesnė už viską. Taigi, jie liko. Prasidėjus sovietmečiui
Alfredas rado sąskaitininko darbą, o Stefaniją įtaisė į
siuvimo fabriką. Ar gali įsivaizduoti salonų panelę, iki tol tik
skambinusią pianinu ir rengusią vakarėlius, sėdinčią prie
siūlų sukimo staklių po 10 valandų per dieną? Stovinčią
eilėje prie duonos? O kur dar nuolatinė tremties grėsmė?
Stefanija Gustienė pasikorė nuomojamo kambario virtuvėje
ant dujų vamzdžio. Ją surado tavo septynmetis tėvas.
Konstantinas nutilo ir stebeilijo į Algės veidą. Kaip ji
moka tvardyti jausmus. Tik degančios akys išdavė, kas
vyksta jos širdyje. Kietai sučiauptos lūpos neišleido nė
garso. „Tvirta mergina“, – nusprendė Konstantinas. Visą
laiką, kol pasakojo Algei šiurpias giminės istorijas, jo
neapleido keistas jausmas. Jis nejuto Algei neapykantos.
Nors išoriškai ir būdo bruožais Algė buvo panaši į
Konstantino taip nekenčiamą Alfredą Gustą, ši mergina kėlė
jam simpatiją. Protinga, veikli, susitvardanti, galėtų dirbti
jo organizacijoje, juodu galėtų puikiai bendradarbiauti.
Žinoma, tik po to, kai ji atiduos jam antspaudus.
Algė grūmėsi su savo jausmais iš paskutiniųjų. Troško tik
vieno, kad tas pamišęs senis pagaliau išsinešdintų ir paliktų
ją vieną. Tačiau jis net nesiruošė išeiti, tik stebeilijo į ją, lyg
norėtų pragręžti kaukolę ir perskaityti ten antspaudų
buvimo vietą.
– Na, apsisprendei? – pagaliau nutraukė tylą
Konstantinas. – Kur antspaudai?
Algė tylėjo.
– Antspaudų nėra nei tavo rankinėje, nei mašinoje, – jau
griežčiau prabilo bosas, – jų nėra ir tavo bute, aš
patikrinau. Kur juos įkišai?
Algė tylomis grūmėsi su noru pasiųsti bosą velniop. Arba
dar toliau. Tik niūrios jų kalėjimo sienos vertė ją susivaldyti
ir neaštrinti ir taip jau nekokios situacijos.
Konstantinas atsistojo.
– Manai, kad pergudravai mane? – piktai metė jis. –
Apsidairyk. Ten už sienų verda gyvenimas. O čia jis sustoja.
Bet tai dar ne blogiausia.
Nusišypsojęs šeimininkas pakilo ir, nusisegęs nuo diržo
raktą, atrakino nedideles duris. Atlapojęs jas, Konstantinas
įėjo į gretimą patalpą ir įžiebė šviesą. Svetingu mostu
pakvietė Algę ir Žygį užeiti. Peržengus slenkstį, Algei
užgniaužė kvapą, o Žygio širdis nusirito į kulnus. Ankšta
belangė patalpa buvo pilna keisčiausių dalykų. Vos
apžvelgę tai, juodu abu prisiminė tą patį – aštuntoje klasėje
mokytoja vedė jų klasę į Ateizmo muziejų, sovietų valdžios
įkurtą Šv. Kazimiero bažnyčioje. Tos bažnyčios rūsyje buvo
įrengtas viduramžiškas kankinimų kambarys su
aprūdijusiais budelių prietaisais. Tokie patys eksponatai
puikavosi Konstantino rūsyje.
Su pasitenkinimu senas dabita pakilnojo vieną kitą įrankį,
skirtą plėšyti kūną ar pilti į gerklę vandenį, paglostė vinimis
nusagstytą geležinį krėslą ir sustojo prie pasieniui stovinčio
ilgo suolo. Virš jo kabėjo stori odiniai rimbai.
– Taigi, mano vaikučiai, – mėgaudamasis akimirka beveik
iškilmingai tarė Konstantinas, – iki rytojaus ryto turite laiko
apsispręsti.
Konstantinas nerūpestingai užvėrė savo kankinimų
kameros duris ir nieko daugiau nebetaręs išėjo. Blausi
švieselė palubėje užgeso ir Algė su Žygiu liko vieni aklinoje
tamsoje.
 2005
birželis

Užgulęs kompiuterio ekraną, Antanas nepajuto, kaip

namai pamažu ištuštėjo. Vaikai išsilakstė kas sau, žmona
iščiuženo pas kaimynę, stojo palaiminga tyla. Kiek kartų jis
meldė tokios tylos ir vis vien kęsdavo šurmulį. O šiandien
būtų daug atidavęs už kokį nors veiksmą. Laukiant tyloje
laikas bėga nepalyginamai lėčiau. Belieka tik pasjansas –
maža Antano silpnybė. Bet korta nėjo, nors tu ką. Suko ir
suko malką ratu – nė per kur... Kai galiausiai pavyko
sudėlioti kortas ir tvarkingos jų krūvelės pažiro viražais po
ekraną, Antanas pajuto kone fizinį pasitenkinimą. Ot, kad
taip viską imtum ir surikiuotum į tvarkingas eiles... Jeigu
viskas priklausytų tik nuo jo vieno... Kodėl Algė nesupranta,
kad būtina panaikinti tą užkeikimą? Prakeiktoji karūna. Tai
dėl jos Lietuvoje prasidėjo chaosas, sugriovęs per amžius
nusistovėjusią tvarką. Tai dėl jos Vytautas pamiršo tėvų
tikėjimą, suklupo prie kryžiaus. Iškirto ąžuolynus, išvarė
žynius. Sugriovė tradicijas. O ką davė mainais? Lenkų
kunigus, švebeldžiuojančius nesuprantama kalba? Svetimą,
impotentišką dievą, kuris deklaravo meilę, o skleidėsi per
žudynes, prievartą, bausmes? Krikščionybė supriešino
žemdirbius ir tautos vadus – vieni virto baudžiauninkais,
kiti – veltėdžiais, šlėktelių ir plikbajorių būriu, cirku,
vadinamu seimais... Saujelė didikų, realiai valdžiusių šalį,
suvis atitrūko nuo tautos, netgi ėmė kildinti save iš romėnų.
Tik pamanyk! O iš paprasto žmogaus jėga mėgino
paskutinius senojo tikėjimo lašus išsunkti. Bet juk reikėjo
žmogui kuo nors tikėti, o krikščionių dievas buvo
nesuprantamas, svetimas. Bepiga didikams – su naujuoju
tikėjimu jie gavo daugiau galimybių mokytis, keliauti,
suprasti. Pavirto vakariečiais. Ir prarado savastį. Užuot
mylėję savo tautą, ėmė vergauti užkeiktai karūnai. Tas
prakeiksmas paženklino lietuvių tautą karūnos kompleksu –
trokšti karūnuotis bet kokia kaina, tačiau atėjus lemtingai
akimirkai sustoti. Teisintis aplinkybėmis, Dievo valia ar dar
kuo. Tai senųjų, pagoniškų dievų piktas pokštas. Galiausiai
duoti tai, ko trokšti, tik tam, kad nepajėgtum panešti...
O štai vakar, konferencijoje, Antanas dėstė viską nuodug‐
niai ir aiškiai. Lietuvių kalba išlaikė visą pasaulio sampratą.
Lietuviški žodžiai: darbas, dermė, dora – štai pamatas.
Šventas darbo ritualas kuria darną, iš chaoso atkariauja
tvarkingą vietą gyventi. Tvarkoje ir darnoje su dievais,
žmonėmis, pasauliu kiekvienas yra doras. O dabar kas? Štai
visa masinė žiniasklaida šaukte šaukia – atidaromas
„Pompėjos“ centras, milžiniški lošimo namai. Iš reklaminių
stendų šypsosi pusnuogės moterys, siūlančios prabangą,
spindesį, šlovę. Niekas nebenori dirbti. Visi nori gauti
dovanų iš likimo deivės. O už ką? Ar nusipelnę? Net
valdžios vyrai – gėdų gėda – sėda prie lošimo stalų, užuot
tvarkę valstybę. Juk kuo aukščiau iškilai, tuo daugiau
įsipareigojimų turi. Prieš save, prieš tautą, prieš dievus... O
ne – pas mus nuo senų laikų valdžia reiškė ne atsakomybę,
o nebaudžiamumą. Tik kokia menka ir apgaulinga ta viltis,
kad galingam viskas galima. Pamiršta ponai, kad dievai
stebi. Ir atlygina. Kiekvienam pagal nuopelnus. Senieji
lietuvių dievai – tai ne raudančios mūkelės, jie galingi ir
kerštingi. Štai Lietuva ir velka keršto prakeiksmą per amžių
amžius. Gal viskas pasikeistų, jei tą karūną pavyktų rasti
laiku. O laiko lieka vis mažiau. Šiąnakt Rasos – pats metų
smaigalys, aukščiausias taškas. Visa, kas gyva – augalai,
gyvūnai, žmonės, dvasios – susilieja siautulingame saulės
triumfo šokyje, švenčia gyvybės šventę. Šiąnakt dievai
arčiausiai žmonių. Rytoj bus vėlu. Bet jis, Antanas, nieko
negali padaryti – tik laukti ir tikėtis stebuklo. Tyla slėgė.
Net pats nepastebėjo, kaip pradėjo niūniuoti. Toliau vis
garsiau ir garsiau liejosi giesmė lyg malda:

Aina saulala aplinkui dangų

Oi tu kupole, kupolėla
Aplinkui dangų mėnulio kelti
Oi tu kupole, kupolėla
Kelkis, mėnuli, kelkis šviesusai
Oi tu kupole, kupolėla
Jau aš šviesi seniai besikėlau
Oi tu kupole, kupolėla
Jau aš nušvietau per visą svietą
Oi tu kupole, kupolėla
Senų ir jaunų, mažų ir didų
Oi tu kupole, kupolėla...

Staiga suskambėjęs telefonas nutraukė liūdną giesmę.

Išgirdęs Kęsto žodžius ragelyje, Antanas persimainė,
pašoko ir sušukęs: „Laukiu, paskubėk“, puolė ruoštis.
Atrodo, kad dievai dar suteikė Antanui šansą. Jo pražiopsoti
negalima.

Beviltiškai susmukusi ant grindų Algė valandėlę tylėjo.

Draugas lyg ir bandė ją guosti, bet bijojo, kad savo
drebančiomis rankomis tik užkrės paniška baime.
– Ar manai, kad jis nejuokauja? – pagaliau išdrįso
paklausti Žygis.
Algė papurtė galvą, bet susivokė, kad aplink tamsa, ir
atsakė:
– Nežinau.
Dar minutėlę patylėjo ir pagaliau leido išsiveržti ilgai
slėptam įtūžiui:
– Dabar juk ne viduramžiai. Jis negali mūsų kankinti.
Pagaliau yra policija, saugumo tarnybos, mūsų būtinai kas
nors pasiges.
– Na, manęs tai gali nepasigesti ir po mėnesio, – atsiduso
Žygis.
– Nesuskysk, – piktai metė Algė, – turi būti kokia nors
išeitis.
Ji atsistojo ir apgraibomis ėmė tikrinti sienas. Aptiko tik
keletą įmūrytų į sieną antrankių ir grandinių. Jokio lango,
tik nedidelė ventiliacijos anga. Durys storos, apkaustytos
geležimi. Pats tikriausias kalėjimas.
– Už tos sienos tikriausiai gatvė. Ja vaikšto žmonės ir net
neįtaria apie mūsų kamerą, – liūdnai tarė Žygis.
Algė stengėsi nekreipti dėmesio į Žygio pastabas. Ji ėmė
energingai daužyti duris šaukdama:
 – Ei, jūs ten! Aš noriu valgyti! Ir atneškite bent kibirą
arba pridirbsiu tiesiai prieš duris!
Niekas neatsiliepė. Vadinasi, už durų nėra apsaugininko,
taigi nėra ir galimybės jį papirkti.
Algė grįžo į savo vietą ir susirangė šalia Žygio ant vėsių
grindų.
– Kurgi tu dėjai antspaudus? – paklausė Žygis.
– Nesakysiu, – tvirtai atsakė Algė. – Jei jie mus kankins,
tau geriau to nežinoti.
– Nejaugi manai, kad tie antspaudai yra svarbiau už
mūsų gyvybę? – pasibaisėjo Žygis ir, prisiminęs Konstantino
pasakojimą, pašiurpo.
– Niekas neatims mūsų gyvybės, – užtikrintai atsakė
Algė. – Patikėk, aš tai jaučiu. Reikia tik truputį palaukti.
Vakare atvažiuos tėvas, jis ieškos mūsų. Ir Kęstas. Jie mus
suras, tikrai.
Paminėjus Kęstą, Žygiui tarsi širdin smigtelėjo. Žinoma,
tasai gali išgelbėti Algę. Tai ne jis, Žygis, – tik įklampino
draugę ir net paguosti nemoka. Kokia paguoda, kai pačiam
širdis kulnuose. Pagaliau nesvarbu, tebūnie Kęstas, bet
tegul ištraukia juos iš šitos skylės. Juk jo, Žygio, žmona
nepasiges. O Mantas taip ir nenuvažiuos prie jūros... Žygis
nenuves jo už rankutės į mokyklą. Nepamatys daugiau jo
smalsių žibančių akių... Po galais, nevalia praskysti. Reikia
kalbėti, nusikelti mintimis į kitą laiką, kitą erdvę...
– Ar žinai, kas buvo tavo prosenelis? – nei iš šio, nei iš to
paklausė Žygis.
– Ką tik sužinojau, kad jo vardas buvo Ignotas
Kazimieras, – gana ramiai atsakė Algė. – Žinoma, jei tas
šmikis nemelavo. Daugiau nieko nežinau. Kaip matai, mano
giminė turi daugiau paslapčių nei kokia saugumo tarnyba.
Todėl ir griebiausi to lobio kaip šiaudo, slapčia vildamasi ką
nors sužinoti. Tik bijau, kad tai, ką sužinojau, pranoksta
visus lūkesčius. Kažkokia prakeikta giminė, argi ne?
– Neskubėk teisti, – Žygis išdrįso paglostyti Algės petį. –
Gyvenime būna visko. Gal tavo protėviai darė didžius
darbus, todėl ir jų istorijos tokios painios. Pavyzdžiui, mano
senelis ir prosenelis buvo ūkininkai. Tiesiog dirbo žemę ir į
politiką nesikišo. Istorijoje savo pėdsakų jie nepaliko.
– Taip, tačiau tokie ūkininkai ir buvo didžiausias
valstybės ramstis, tiesa? Politikai – kaip kometos, sužimba
ir užgęsta, o javus reikia kasmet sėti ir pjauti. Beje, kodėl
paminėjai politiką? Juk maniškiai, rodos, nebuvo kokie
garsenybės...
– Ne, turbūt nebuvo. Bent jau aš negirdėjau tokios
pavardės... Bet žinai, ką prisiminiau? Kadaise rašiau kursinį
darbą apie pokario rezistenciją ir radau tokią įdomią
istoriją. Nori išgirsti?
– Kalbėk. Greičiau laikas praeis.
– To žmogaus slapyvardis buvo Krivis. Po karo Kėdainių
apskrityje veikė stebėtinai gerai organizuota pasipriešinimo
grupuotė, ir sovietų agentai ilgai nepajėgė jos susekti. Buvo
spausdinami partizanų laikraščiai, platinami atsišaukimai.
Miško vyrai buvo gerai aprūpinti, nestokojo ginklų ir
maisto, palaikė ryšius su kitų rajonų partizanais ir užsieniu.
Pasižymėjo drausmingumu, neplėšikavo ir kulkų be reikalo
nelaidė. Tačiau žiaurūs ir negailestingi buvo KGB šnipams
ir išdavikams. Buvo aišku, kad toks būrys turi turėti
protingą vadą, tik enkavedistams niekaip nepavykdavo jo
susekti. Buvo pasitelktos milžiniškos pajėgos, iššukuoti
miškai, iškrėsti kaimai. Neišdegė. Galiausiai iš pačios
Maskvos atvyko grupė elitinių KGB strategų likviduoti
Kėdainių partizanų būrio. Žinoma, galų gale viskas baigėsi
liūdnai. Lietuvių pasipriešinimas buvo palaužtas. Žinai,
kokiu ginklu KGB kovojo su mūsų partizanais?
Išdavystėmis. Papirkdavo, infiltruodavo... Žmogiškoji
grandis – silpniausia. Be to, daugelis jau netikėjo sėkme,
neturėjo vilties. Tai štai, galiausiai Kėdainių partizanų būrį
išdavė vienas iš saviškių. Bet vado taip ir nerado. Tik po
Nepriklausomybės buvo paskelbti vieno partizano užrašai,
iš kurių paaiškėjo, kad būrio vadas Krivis visą laiką dirbo
Kėdainių KGB skyriaus pastate sargu. Toks malonus
žilabarzdis senukas. Jis ir spaustuvėlę to pastato rūsyje
buvo įsitaisęs, kur antisovietinius raštus spausdino. Niekas
jo taip ir nesusekė, sava mirtimi mirė. Tikrasis vardas, jei
gerai pamenu, buvo Ignas Gustaitis. Panašus į tavo
prosenelio, tiesa?
Algė neatsakė. Gal nesiklausė, o gal tiesiog nežinojo, ką
pasakyti. Žygis atsiduso:
– Na, atvažiuos tėvas ir viską sužinosi. O aš čia tik šiaip,
laikui prastumti kalbėjau.
 1871
metų spalis

1871 metų ruduo buvo ankstyvas. Tuoj po Mykolinių

stipriai pašalo ir laikė tol, kol visa, kas žalia, pasidavė.
Klevai nuraudo lyg susigėdę, beržai apsipylė sodriu auksu.
Tik pušynas tolumos miglose nepasidavė rudens vilionėms.
Babėnų dvarelis paskendo spalvose, mat buvo apsuptas
šimtamečių klevų, beržų ir liepų. Keistas tat buvo dvarelis –
labiau troba nei dvaras. Medinis, nedideliais langais, rąstai
vietomis jau patrešę, keturšlaitis skiedrų stogas pakraščiais
apsilaupęs. Tik dangų remiantys parko medžiai ir aukštos
gonkelės su netikėtai dailiomis tinkuotomis kolonomis
bylojo, kad kadaise čia būta dvaro. Ogi iš tiesų būta, bet
maždaug prieš šimtmetį, per pirmąjį sukilimą, dvaras
sudegė. O atstatyti lėšų nebepakako. Tad pastatė nei šiokį,
nei tokį – laikinai, o geresni laikai vis neateina.
Ne mažiau keistas buvo ir dvarelio šeimininkas
Kazimieras Gustaitis. Mokytas ir raštingas, o juodžiausiems
darbams savo rankų negailėjo, ir vaikus prie darbo spaudė.
Tylus, nuolat nelinksmas, šykštus žodžio, bet dosnus
paramos. Ne sykį apylinkių žmonėms padėjęs ir raštą
parašyt, ir prašymą valdžiai. Ir atrodė jis neįprastai –
augino ilgokus plaukus ir ūsus kaip šepečiai. Rengėsi
senybiškai, naujovių į savo garderobą neįsileido. Užtat
ūkyje turėjo nemažai naujos technikos ir net, kas labiausiai
aplinkinius stebino, buvo išsirašęs gazietą apie žemės ūkio
modernizavimą. O ką gi ten modernizuosi, kai darbininkai
aplink – vien seniai arba pijokai. Pats Kazimieras arielkos
neragavo ir vaikams draudė, Kėdainių smukles ratu
apeidavo, tuo dar labiau nuostabą keldamas. Žodžiu –
keistuolis, ir tiek. O kad ilgai jau Babėnų dvarelyje gyveno,
tai apsiprato apylinkių žmonės, ir kepurę sutikę nukeldavo,
kad ir žinojo atsakymo nesulauksią.
Tą rudenį žmonės vis rečiau keistuolį dvarininką
bematydavo. O po šalnų Kazimieras ir suvis atgulė, diena
po dienos jausdamas silpstančias jėgas ir besitraukiančią iš
jo gyvastį. Įpusėjęs šešiasdešimt aštuntus metus,
Kazimieras jautėsi gana pagyvenęs ir pavargęs. Tik vienas
nebaigtas darbas slėgė jo seniokiškus išdžiūvusius pečius,
ir tam darbui jis kelias pastarąsias savaites ruošėsi.
Vieną ankstyvą rytą, saulės spinduliams dar klaidžiojant
po rūko draiskanas, Kazimieras pasišaukė sūnų Igną.
Žvitrus ir prie darbų, ir prie kalbų, meilaus būdo Ignas tuoj
pat metė pradėtą drožti sūnėnui švilpuką, pasirengęs
patarnauti tėvui.
– O kad taip išeit ant kiemo, Igneli, – paprašė
Kazimieras, – apsidairyti, akis pradžiuginti...
– Šaltoka šįryt, bet gražu, ir ąžuolai jau nurudę, matyt,
bus ankstyva žiema, – kalbėjo Ignas, supdamas liesus tėvo
pečius į seną surdutą ir džiaugdamasis tokia elgesio
permaina.
Lėtu žingsniu Kazimieras, prilaikomas sūnaus, perėjo per
kiemą ir pasuko prie kalvelės sodo gale, kur stovėjo senas
suolas. Įsitaisęs mėgstamoje vietoje, Kazimieras, rodės,
įkvėpė pilna krūtine ir pasijuto stipresnis. Pakankamai
stiprus išpažinčiai. Tačiau ilgokai delsė, žvelgdamas į tolį, į
tamsų Babėnų mišką, į dangų remiančius ąžuolus. Tėvas
pasakojo, kad tuos ąžuolus sodino pats Mikalojus Daukša,
kadaise gyvenęs šiose vietose. Didus, kone šventas žmogus
lietuvių tautai, o jau beveik pamirštas, net gimtinėje retai
beminimas. Kazimieras atsiduso ir nukreipė žvilgsnį į sūnų.
Ignas – dailus jaunikaitis, dar tik dvidešimties metų
amžiaus, tačiau jau visus ūkio darbus nudirbantis. Ne
tinginys ir rankas turi auksines. Neprapuls. O jei žmoną
gerą gaus, tai gal dar pamatys Babėnų dvarelis ir
gražesnius laikus...
Dar kartą atsidūsėjęs, Kazimieras susisupo stipriau į
drabužį ir prabilo.
– Negaliu numirt, Igneli, tau vienos istorijos
nepapasakojęs. Nereikia, nieko nesakyk, tu tik paklausyk,
sūnau, tik pasiklausyk. Visus mus Viešpats pasišauks, ir aš
jau greitai būsiu pasirengęs keliaut. Nuėjau ilgą kelią.
Niekada niekam nepasakojau apie savo jaunystę. Buvo tai
taip seniai, o aš viską pamenu lyg vakar. Mano tėvas,
šviesaus atminimo Dominykas Gustaitis, paskutinius syvus
iš šio dvarelio išspaudęs, išleido mane į mokslus, į Vilnių.
Nuvykau ten kupinas gražiausių vilčių ir viskas man tada
regėjosi gražiau, ryškiau, rodės, net saulė, ir ta virš
Vilniaus skaisčiau švietė. Profesoriai, orūs ponai, paskaitas
skaitė lotynų kalba. Universiteto biblioteka lūžo nuo
įvairiausių knygų, šviesiausia amžių išmintis buvo čia pat –
ranka pasiekiama. Tik imk ir mokykis. Ak, sūnau, kokie tai
buvo laikai... Savas, vilnietiškas universitetas! – Kazimieras
svajingai šypsojosi, žvelgdamas į tolį. Ignas taip pat
šypsojosi, nuo tėvo akių neatitraukdamas. Dar nebuvo
matęs jo tokio paslaptingo.
– Jau pirmomis dienomis, išgirdęs lietuvišką šnektą,
susipažinau su būreliu kraštiečių. Tarp išdidžių, lenkiškai
kalbančių, turtingų ponaičiukų mes jautėmės drąsiau,
laikydamiesi išvien. Tarpusavy vien žemaitiškai kalbėjomės,
keldami nuostabą ir kartais panieką. Pamažėl iš naivaus
sodiečio tapau tikru miesto žmogumi, dargi studentu. O
studentas, žinok, buvo mieste išskirtinis asmuo. Iš tolo
atpažįstamas, mat jis ne ėjo grindiniu, o kone sklendė,
nešamas gražiausių idėjų... Prancūzų revoliucijos atgarsiai
buvo jau ne tik mus pasiekę, bet ir tvirtai mūsų protuose
nusėdę. Visi tikėjome, kad esam šviesi tėvynės ateitis, kad
kaip tik studentijai patikėta misija sugriauti senąjį pasaulį
ir pastatyti naują. Galbūt be revoliucijos, be kraujo
praliejimo, vien protu, žiniomis apsiginklavus. Tais metais
mūsų universitetas knibždėte knibždėjo nuo įvairiausių
slaptųjų draugijų. Kodėl slaptųjų? Viena vertus, draugijos
valdžios buvo griežtai kontroliuojamos, kita vertus, slapti
susirinkimai žadino pačių studentų vaizduotę ir kaitino
kraują. Po rimtų susirinkimų kalbų sekdavo linksmybės,
vynas ir alus, moterys, žinia, studentus mylėjo, o šie joms
atsilygindavo eilėmis ir dainomis. Pačių įvairiausių tų
draugijų buvo – Mąstančio jaunimo, Mokslo bičiulių,
Nenaudėlių ir Spindulingųjų, Lenkų patriotų ir karbonarų.
Na, o užvis labiausiai išplitę buvo filomatai, o tai reiškia
mokslo mylėtojai. Vienas iš filomatų vadovų buvo poetas
Adomas Mickevičius, kurio knygas taip mėgsta tavo sesuo
Adelina. Tiesa, mokslus jis jau buvo baigęs, bet man
pasitaikė laimė kelis kartus sutikti. Gražus buvo žmogus,
aistringas. Gaila jo liūdno likimo...
Kazimieras trumpam sugrįžo iš praeities atsiminimų,
patrynė sužvarbusias rankas, vogčia žvelgdamas į medžio
kamieną parėmusį sūnų. Ignas klausėsi užgniaužęs kvapą,
nepertraukdamas ir neklausinėdamas, tarsi bijodamas
nubaidyti tėvo mintis. Kazimieras niekada nepasakojo Ignui
apie savo jaunystę, bijojo uždegti jo širdyje liepsną, kuri ne
vieną likimą pavertė pelenais. Tačiau štai – sūnaus akyse
jau žibėjo ta pažįstama kibirkštis ir kiekvienas tėvo žodis
krito į pažinimo išalkusį jaunuolio protą. Ir nieko čia dabar
nebepadarysi. Kazimieras tik atsidūsėjo ir tęsė toliau.
Bekalbant senas veidas giedrėjo, lūpos kreipėsi užmirštai
šypsenai, o akyse blyksėjo kibirkštys.
– Buvome mes penki draugai – Jonas nuo Raseinių,
Kristijonas nuo Kražių, broliai Simonas ir Ignotas, Ariogalos
dvarininko sūnūs, ir aš. Negaliu dabar atsiminti, kuriam iš
mūsų pirmajam kilo mintis įsteigti savą, lietuviškąją
draugiją. Tačiau visiems ši idėja labai patiko. Sukūrėm
įstatus, šūkį, Jonas nupiešė ženklą su Lietuvos vyčiu.
Pirmininku išrinkome Kristijoną, jis buvo karščiausias.
Rinkdavomės į slaptus susirinkimus, svajojom apie Lietuvos
laisvę ir klestėjimą, skaitėm istoriją. Visi sutarėm vienu
principiniu klausimu – Lietuvai nereikia jungtis prie
Lenkijos, iš ten visos mūsų bėdos. Laisvės neturi mums
atnešti svetimi, laisvė turi gimti čia, Žemaitijoje, ir apimti
visą Lietuvą. O tada prasidės ir ūkio klestėjimas, ir vaikai
mokyklose lietuviškai mokysis...
Kazimieras patylėjo ir tęsė:
 – Vieną dieną aš aptikau legendą. Kaip dabar pamenu –
buvo tamsi, apniukusi rudens diena. Ruošiausi egzaminui ir
pačiame tamsiausiame bibliotekos užkampyje radau seną
romėnų teisės sąvadų tomą. Ėmus vartyti, iš jo iškrito
popierius, primargintas smulkiu raštu. Iš pirmo žvilgsnio
pasirodė, kad tai dar viena legenda, kurių buvome surinkę
jau ne vieną. Tad apsidairęs įsikišau rastą popierių užantin,
nusprendęs vakare draugams parodyti. Susirinkę ėmėme
studijuoti rastąjį raštą ir iš karto visi supratome, kad tai ne
šiaip legenda. Tai raktas. Į Lietuvos laisvę. Tereikia rasti
vainiką, panaikinti užkeikimą ir visos bėdos nuo Lietuvos
atsitrauks. Šitaip mūsų draugija įgijo konkretų tikslą.
Legendą išmokome visi atmintinai ir prisiekėme, padėję
delną ant rastojo dokumento, kad iki paskutinio kraujo lašo
kovosime už tėvynės laisvę, visą laisvą laiką skirsime
paslaptingųjų raktų paieškoms. Tie raktai-antspaudai,
pasak legendos, buvo paslėpti trijose Vilniaus šventovėse.
Kas juos ten paslėpė, negalėjome net įsivaizduoti.
Nesustodami ieškojome, tačiau tuščiai. Turiu pasakyti, kad
apieškoti bažnyčias buvo gan keblu. Nesyk buvom
zakristijono išprašyti lauk. Bet mes nenuleidome rankų,
studijavome Lietuvos istoriją ir svajojome, svajojome...
Pamažėl šypsena senio veide nunyko, akyse atsirado
liūdesys.
– Taip netruko prabėgti antrieji mūsų studijų metai.
Gegužės mėnesį ėmė dėtis baisūs dalykai. Areštavo
universiteto rektorių. Po to prasidėjo filomatų ir kitų
draugijų narių suėmimai. Užgniaužę kvapą laukėme, kas
bus. Ir sulaukėme. Į nuomojamo kambario duris vieną rytą
pabeldė šeimininkės duktė. Sušnabždėjo, kad žandarai jau
kyla laiptais. Kol jie mano palėpę pasiekė, aš tą popierių su
legenda, nepatikėsi, sūnau – suvalgiau. O po to, geležine
karieta vežamas, bijojau tik vieno – kad neapsivemčiau.
Neduokdie koks gudresnis žandaras imtų ir perskaitytų.
Nuo to karto, sūnau, joks maistas manęs nebedžiugina – vis
jaučiu burnoje kartoką Lietuvos laisvės skonį.
Kreivai šyptelėjęs, senolis kalbėjo toliau, nejausdamas
nei rudenio žvarbos, nei vėjo.
– Tardė mus gubernatoriaus rūmuose, visai šalia
universiteto. Kalino vienutėse, buvusiam vienuolyne. Pro
savo kameros langą mačiau pavasarinę žalumą ir nežinojau,
ar kada nors dar išvysiu pavasarį.
Nutilęs trumpam atsikvėpti, Kazimieras sudvejojo – ar
pasakoti sūnui apie šeimininkės dukterį, kurios tuomet
ilgėjosi ne mažiau nei laisvės. Ne, ko gero, nederėtų. O juk
skaistus Nastutės veidas iki šiol iškyla prieš akis vos
užsimerkus. Ką gi, netrukus jau sutiks savo Nastutę ten,
kažkur, anapus...
– Taigi, tardė ir kalino mus po vieną. Neskubėdami. Mušti
nemušė, tik kankino dar žiauriau. Kaskart vis girdėdavau,
kad draugai viską prisipažino, tad nebėra reikalo slėpti...
Žinojau, kad draugais galiu pasikliauti, bet širdyje pasėta
abejonė kerojosi ir baisiausiai žeidė. Galiausiai, neišlaikęs
įtampos, aš iš tiesų prisipažinau. Išklojau visų draugų
pavardes, susitikimų vietas, net knygas, kurias kartu
skaitėme. Iš gėdos norėjau nusižudyti, bet kameroje
apdairiai nebuvo ničnieko tinkamo. Iš kur galėjau žinoti,
kad mano draugus suėmė tą pačią dieną kaip ir mane. Jie
taip pat viską prisipažino. Neišdavėme tik legendos,
saugančios raktą į Lietuvos laisvę. Nė vienas neišdavėme.
Todėl ir bausmes mums paskyrė nedideles. Neįkalino,
neištrėmė, į armiją neišsiuntė. Buvome tik pašalinti iš
universiteto. Ir valstybės tarnybos gauti nebegalėjome. Štai
taip baigėsi mano svajonė. Žlugo seno tėvo viltys. Grįžau į
nugyventą tėvų dvarelį. Bet, Dievas mato, sūnau, nė vienos
savo valandos Vilniuje nesigailėjau. Ir iki šiol nesigailiu.
Grįžęs dirbau iš visų jėgų, kad nebūtų kada galvoti apie
sužlugdytas laisvės viltis. Draugai išsibarstė, kas kur
mėgino kabintis į gyvenimą. Tiesa, kartkartėmis dar
susirinkdavome į vadinamąsias slaptas sueigas, bet be
Vilniaus aplinkos mūsų sueigos nebeteko prasmės. O tada
prasidėjo sukilimas. Vilniuje buvo renkamas akademinis
batalionas. Pradėjau ruoštis ir aš. Atvyko visi keturi mano
draugai. Susėdome štai ten, po ąžuolais. Pakartojome duotą
priesaiką, nesitverdami džiaugsmu netrukus žygiais įrodyti
savo pasiryžimą. Taip pat visi nutarėm, kad nevalia
užmaršties upėje nuskandinti mūsų legendos. Juk jei ne
dabar, tai vėliau privalo kas nors tuos raktus surasti. Visi
kartu pasistengę, atsiminėm legendos tekstą. Užrašėme
lotyniškai. Dar kartą pakartojom priesaiką. O tuomet
reikėjo nuspręsti, kuriam patikėti saugoti paslaptį. Visi
penki mes nekantravome prisijungti prie sukilėlių.
Kristijonas pasiūlė mesti kauliukus. Jis visada juos nešiojosi
pramogai. Metėme. Taip aš likau namie, legendos saugoti.
Draugai išėjo į sukilimą. Ir negrįžo. Nė vienas.
Senos akys apsitraukė balzgana migla, balsas šiek tiek
drebėjo, bet žodžiai liejosi lyg pratrūkusi užtvanka,
nebesustabdomai.
– Štai taip po ąžuolais aš išlošiau gyvenimą. Tik
nepalioviau manyti, jog gyvenimas liko ten, mūšio lauke. O
čia... Et. Universitetą uždarė. Paskutinė viltis žlugo. Tuomet
ėmiausi vykdyti duotą draugams priesaiką. Vedžiau. Vos
galą su galu sudūrėme. Trys sūnūs gimė pamečiui:
Dominykas, Simonas, Kristijonas. Po to Adelina. Na, o tu,
mažėlis, atėjai po ilgos pertraukos, netikėtai. Kaip mama
tavim džiaugėsi, kaip mylėjo. Dievas pasišaukė per anksti –
kūdikis likai ant mano rankų. Laimė, Adeliukė jau buvo
paaugusi, mėgino tau motiną atstoti. O sūnūs su manim į
laukus ėjo, dirbome, kiek pajėgėme. Tada vėl prasidėjo
sukilimas. Tavo broliai net nesvarstė. Išėjo. Palaiminau po
ąžuolais. Tikėjau. Laukiau. Jie negrįžo. Likai man, Ignai,
vienas.
Kazimiero balsas ėmė strigti gerklėje, o ranka, ištiesta į
sūnų, drebėjo. Virpančia ranka tėvas palaimino Igną ir
išsitraukė iš užančio susuktą popierių.
– Tikiu, ateis dar šviesūs laikai. Prisikels Lietuva. Vėl
atvers duris universitetas – jei ne tau, tai tavo vaikams.
Ignai, sūneli, saugok šią legendą. Ji labai svarbi Lietuvai.
Tai dalelė mūsų istorijos – gyvos, krauju sulaistytos. Prisiek
ją saugoti. Vardan mano draugų. Ir tavo brolių. Prisiek
nepalikti Lietuvos, kad ir kas nutiktų, kol neperduosi
paslapties į patikimas rankas. Prisiek auginti vaikus,
skiepyti jiems laisvės troškimą ir atėjus laikui perduoti šią
relikviją su priesaika.
Ir jau ne taip iškilmingai, tyliai pridūrė:
– Nenorėjau ant tavo jaunų pečių tokios naštos užkrauti.
Bet, matyt, tokia Dievo valia...
Ignas laikė rankose brangią relikviją ir iš jo žvilgsnio
tėvas suprato: pažadas bus ištesėtas.
 Po poros savaičių, dar Visiems šventiesiems neatėjus,
Kazimieras Gustaitis tyliai užgeso. Palaidojo jį sūnus
kapinėse ant kalvelės, po šimtamečiais Daukšos ąžuolais.
 2005
metų birželis

Algė vis suko pastarųjų dienų prisiminimų filmą.

Kažkokia kvaila, nelemta istorija.
Staiga iš toli lyg pasigirdo silpnas balso aidas. Abu
įsiklausė. Ne, nieko. Jokių garsų, tik tolimas dūzgimas, lyg
variklio ar ventiliatoriaus. Tačiau toks silpnas, kad
neužgožė Algės širdies dūžių ir trūkčiojančio Žygio
alsavimo.
Algės tikėjimas greitu išlaisvinimu nebuvo toks stiprus,
kokį rodė Žygiui. Ji jautė, kaip apmaudas ir baimė stiprėja
su kiekvienu širdies dūžiu, tačiau laikėsi. Nevalia išskysti
vien dėl Žygio, juk įvėlė jį į šią istoriją, dabar turi laikytis,
ką nors sugalvoti. Tačiau ką sumąstysi sėdėdama aklinai
tamsiame užrakintame rūsyje? O juk šiandien grįžta tėvas.
Jis stiprus, jis turi ką nors sugalvoti.
Vėl prisiminusi tėvą, Algė sunkiai atsiduso.
– Kas? – sujudėjo šalia Žygis.
– Tėvas atvažiuoja šiandien vakare. Svajojau, kaip
pasitiksiu jį stotyje ir mes kalbėsimės, kalbėsimės. Su juo
būtume tikrai atskleidę tą paslaptį. Tas ir skaudžiausia, kad
negalėsiu jo pasitikti. Šitiek metų laukiau, o kažkoks senas
pirdžius turėjo įkišti mane į belangę būtent dabar, kai
pagaliau grįžo tėvas.
Algė stuktelėjo kumščiu į cementines grindis ir sušuko iš
skausmo.
– Po perkūnais, – nusikeikė, – kad jums visiems galai
nudžiūtų, šūdžiai nelaimingi.
Ūmai pašokusi, Algė pribėgo prie ventiliacijos angos ir
visa gerkle sušuko:
– Girdit jūs, gaidžiai, nuoperdos, suskiai paskutiniai?!
Prasmekit skradžiai! O tu, senas pirdžiau, nieko iš manęs
negausi! Antspaudai saugūs, tu jų niekada nerasi! Ir
pabučiuok man į subinę...
Apmaudo išsekinta Algė susmuko šalia Žygio ir pagaliau
leido sau apsiverkti. Raudojo balsu, garsiai kūkčiodama ir
traukdama nosį, o Žygis tik glaudė ją prie savęs ir iš
paskutiniųjų valdėsi, kad neapsižliumbtų drauge.

Po valandėlės kažkas ėmė krebždėti už durų. Kaliniai

sukluso. Algė susigūžė ir sušnabždėjo:
– Na va, prisirėkavau. Nusprendė nelaukti ryto. Ir tegu –
kuo greičiau, tuo geriau.
Žygis jos minčiai nepritarė, bet nieko nesakė. Jis
drąsinosi kovoti iki paskutiniosios, bet neleisti skriausti
savo pirmosios didžiosios meilės.
Durys prasivėrė labai atsargiai. Kurį laiką niekas nėjo
vidun. Algei nuo įtampos suskaudo stipriai sukąstus
žandikaulius. Pagaliau neištvėrusi ji netvirtu balsu
šūktelėjo:
– Ką, nuopirda, ryto nesulaukei?
 Už durų pasigirdo juokas ir Algei pasivaideno pažįstamas
mielas balsas. Tuojau pat sunkios durys plačiai prasivėrė ir
į kameros tamsą kažkas įėjo.
– Alge, tu čia? – pasigirdo tamsoje Kęsto balsas.
Kalinė pašoko ir pasileido balso link. Nepataikiusi
atsitrenkė į sieną ir nusikeikė.
– Nesiblaškyk, – tarė kitas pažįstamas balsas, – ar čia yra
elektros lemputė?
Žygis, iki tol praradęs amą, pagaliau atitoko ir paaiškino:
– Šviesa įsijungia kažkur už durų.
Po neilgo krebždėjimo pagaliau įsižiebė blausi šviesa ir
kaliniai išvydo savo gelbėtojus. Išsipuošęs lyg į šventę
Kęstas su begaline nuostaba veide ir jau kartą matytas
Antanas su ilgu, baltu, lyg apeiginiu drabužiu. Algė
markstėsi, trynė akis ir vis dar negalėjo patikėti tuo, ką
mato. Pirmasis susigriebė Antanas:
– Nesužeisti? – paklausė ir nužvelgęs abu kalinius
paragino: – Einam iš čia, turim mažai laiko.
Algė ir Žygis neprieštaravo ir, palikę tamsiąją kamerą,
patraukė koridoriumi šviesos link.
– Kaip jūs mus suradote? – paklausė Algė šalia einančio
Kęsto.
– Ilga istorija, – nusijuokė šis, – papasakosiu mašinoje.
Žinok, sunkiausia buvo rasti jus šioje klaidžioje tvirtovėje.
Tikras labirintas. Gerai, kad išgirdom iš rūsio sklindantį
tavo balsą. Nežinojau, kad moki taip keiktis.
Kai pagaliau, palikę Konstantino tvirtovę, bėgliai su savo
gelbėtojais išgužėjo į gatvę, saulė jau krypo vakarop.
Netoliese stovėjo Kęsto visureigis.
 Automobiliui išsukus iš Bokšto gatvės, Algė lengviau
atsiduso.
– Kaip mus radote? – vėl paklausė ji.
Pasakoti pradėjo Antanas:
– Viskas labai paprasta. Kai tu atidavei antspaudus prie
Rotušės sutiktai Rasai, ji pastebėjo tavo veide kai ką keisto
ir nusprendė pasekti. Kai įėjai į antikvariatą ir ilgai neišėjai,
Rasa atėjo tiesiai pas Kęstą ir viską jam papasakojo. Kęstas
paskambino man ir mudu suorganizavom gelbėjimo
operaciją. Antspaudai saugūs, nesirūpink, jie pas mane.
Algė pašnairavo į tautos gelbėtoją ir toliau kamantinėjo:
– O kaip pakliuvote pas Konstantiną?
– Mano vyresnėlis sūnus Vytukas yra policijos komisaras.
Susisiekėm su juo ir paaiškėjo, kad ponas Konstantinas jau
seniai yra įtariamas nešvariais darbeliais. Vytukas gavo
prokuratūros leidimą ir išvežė garbųjį poną su jo gauja į
cypę. O mes kone valandą klaidžiojom po Konstantino
bastioną ieškodami jūsų. Kai išgirdom tave burnojant,
nustatėm apytikslę buvimo vietą. Taip ir suradom.
– O kokių grožybių pas tą Konstantiną prisižiūrėjom, –
pridūrė Kęstas, – tau tokie dalykai net nesisapnavo. Gal
reikės aplankyti tą poną, kai grįš, ir įsigyti kai ką iš tų
pikantiškų rytietiškų daikčiukų...
– Bėda ta, – nutraukė sūnaus svaičiojimus Antanas, – kad
grįžti jis gali labai greitai. Vytas ne visagalis, o
Konstantinas turi įtakingų draugų. Todėl laiko labai mažai.
Turime kuo skubiau surasti karūną, kol nesibaigė
trumpiausia metų naktis.
Algė tramdė susierzinimą. Antano vadovavimas ją
gerokai nervino, tačiau dėkingumo jausmas stelbė pyktį.
Todėl tepridėjo:
– Konstantinas sakė, kad lobis – tai dideli pinigai.
– Kvailys tas Konstantinas, – atrėžė Antanas. – Jam
daugiau niekas ir nerūpi.
– Na gerai, Vytauto karūna, suprantu – tai turtas, valdžia,
pagaliau garbė, – susimąstė Algė, – bet kodėl ji paslėpta?
– Nes ji užkeikta, – paaiškino Antanas.
– Na, žinote, – šyptelėjo mergina, – aš jau senokai
nebetikiu pasakomis.
Antanas neįsižeidė, tik pažvelgė į Algę lyg į
besispyriojantį vaiką ir atsakė:
– Be reikalo. Tik labai trumparegiai žmonės mano pasaulį
egzistuojant mokslo apibrėžtose ribose.
Algė žiojosi kažką sakyti, tačiau pajuto Žygio
kumštelėjimą į pašonę ir nutilo.
Automobiliui sukant pro katedros varpinę, ėmė mušti
valandas. Algė žvilgterėjo į riešą, bet laikrodžio nebeturėjo.
Garsiai šūktelėjo:
– Kiek valandų? Man reikia pasitikti tėvą autobusų
stotyje. Jis atvažiuoja iš Krokuvos, iš konferencijos.
Antanas susiraukė:
– Neturime laiko, gal gali atidėti susitikimą iki rytojaus?
– Be tėvo niekur nevažiuosiu, – užsispyrė Algė, –
nepamirškite, kad vis dėlto tai mano palikimas. Be to, jis
sakė, kad žino, kur gali būti lobis.
– Na, gerai, – nusileido Antanas, – Kęstuti, pasuk į stotį.
Paimsime ir tėvą.
Visureigis, žvygtelėjęs padangomis, apsisuko ir nurūko į
stotį ištuštėjusiomis miesto gatvėmis.
 Autobusų stoties aikštelė buvo tuštutėlė. Algę nusmelkė
mintis, kad tėvas jos nesulaukė. Staiga iš už kolonos
pasirodė žmogaus ilgu drabužiu siluetas. Pašokusi
išsiropštė iš mašinos ir pasileido tekina jo link.
Jonas Gustas pastebėjo atbėgančią dukrą ir susirūpinusį
veidą nušvietė šypsena.
– Tėve, tėve, – kuždėjo Algė, įsikniaubusi į tėvo petį. – Tu
neįsivaizduoji, kas man nutiko. Jau maniau, kad negalėsiu
tavęs pasitikti. Eime, ten mūsų laukia...
Pasitikti Algės tėvo iš mašinos išlipo visa kompanija.
Antanas pirmasis ištiesė ranką. Abu vyrai susidomėję
nužvelgė vienas kitą. Jonas, kaip įprastai, dėvėjo
pranciškono abitą, avėjo sandalus ir per petį buvo
persimetęs nedidelį kelioninį krepšį. Trumpi žilstelėję
plaukai gražiai rėmino aukštą kaktą ir įdegusį veidą.
Antanas buvo apsirengęs ilgą šviesų lininį drabužį, aplink
kaklą išsiuvinėtą raudonais saulės ženklais. Iš po plačių
lininių kelnių kyšojo patogūs storapadžiai batai. Ilgi balti
plaukai šįkart nebuvo surišti ir plaikstėsi vėjyje. Abiejų vyrų
veidai buvo išvagoti patirties raukšlelėmis. Jono akyse vis
dar buvo matyti susirūpinimas, o Antano akys degė ryžtinga
liepsna.
– Mergina sakė, kad žinai, kur paslėpta karūna, – pradėjo
jis.
Jonas atsakė ne iš karto. Jis atidžiai nužvelgė visą
kompaniją, po to klausiamai pažvelgė į Algę. Ši sumišusi
paaiškino:
– Jie žino mūsų paslaptį. Ir... turi antspaudus. Matai, mus
buvo pagrobęs Konstantinas, o Antanas su Kęstu išgelbėjo.
Antanas sako, kad jis gali panaikinti kažkokį karūnos už‐
keikimą.
– Antanas yra krivis, – pridūrė Žygis.
Jonas linktelėjo ir atsiduso.
– Matyt, tokia Dievo valia, ir ši sunki giminės našta
pagaliau bus nuimta nuo mūsų pečių. Suraskime tą
slėptuvę, jei ji iš tiesų egzistuoja.
Visi nustebę sužiuro.
– Bėda ta, – suskubo aiškinti Jonas, – kad aš iš tiesų
nežinau, kur yra lobis.
– Bet jūs sakėte... – įsiterpė Žygis, – kad turite idėją.
– Turėjau. Krokuvoj gyveno vienas senas kunigas,
tarpukariu dirbęs Vilniuje. Jis saugojo daugybę Vilniaus
šventovių paslapčių. Tačiau nuvykęs išgirdau, kad mano
draugas jau miręs. Taigi nieko nesužinojau ir vargu ar
galėsiu jums padėti.
Veidais nuvilnijo nusivylimas. Kęstas skėstelėjo rankomis,
Algė su Žygiu liūdnai žvelgė vienas į kitą, tik Antanas
neprarado tikėjimo ir vėl ėmėsi vadovauti.
– Turime ją surasti, – kartojo be paliovos. – Nagi,
pamąstykime. Tekste nieko neparašyta apie karūnos
buvimo vietą. Vadinasi, raktas yra antspaudai. Bet aš juos
apžiūrėjau ir nieko neradau.
– Ar galėčiau pamatyti? – paprašė Jonas.
Antanas atnešė į skepetą suvyniotus tris antspaudus.
Jonas apžiūrėjo juos su dideliu susidomėjimu.
– Negaliu patikėti, kad tau pavyko juos rasti, –
nusišypsojo dukrai.
– Mes su Alge priėjome prie išvados, kad lobis paslėptas
Leono Sapiegos laikais ir ieškoti reikėtų jo aplinkoje, –
įsiterpė Žygis ir nuraudo truputį pamelavęs.
– Logiška išvada, – pritarė Antanas. – Ką gi mes turime
išlikusio iš garbiojo kanclerio laikų?
– Šv. Mykolo bažnyčia, ko gero, vienintelė, – sutarė visi.
– Deja, turiu jus nuvilti, – pertarė Jonas, – prieš
trisdešimtį metų buvau restauratorius ir ištyrinėjau
kiekvieną šios bažnyčios centimetrą. Ten nėra jokių
slėptuvių.
Po ilgos tylos pirmasis prabilo Kęstas:
– Kiek aš pamenu, Sapiega turėjo rūmus Vilniuje. Gal ten
ją ir paslėpė?
Antanas tik atsiduso:
– Turėtum žinoti, Kęstuti, kad mokykla, kurioje mokeisi,
stovi kaip tik ten, kur kadaise dunksojo Leono Sapiegos
rūmai. Liko tik nedidelis fragmentas, bet ir tas perstatytas
dominikonų.
Kęstas skėstelėjo rankomis:
– Aš tik samprotauju. Gal yra išlikę rūsiai ar kas nors
panašaus?
– Iš tiesų dabar mums pagelbėtų pačios neįtikinamiausios
idėjos, – pritarė ir Jonas.
– Pagaliau Sapiega buvo ir kitų Vilniaus bažnyčių
mecenatas, – padrąsintas tęsė Kęstas, – kad ir Šv.
Kazimiero. Be to, ji juk papuošta karūna...
– O gal dominikonų rūsiai? Jie šalia buvusių rūmų ir ne iki
galo ištyrinėti.
– Palaukit, Sapiega turėjo valdų visoje Lietuvoje ir dar
daugiau dabartinėje Baltarusijoje. Kodėl negalėjo paslėpti
savo lobio kur nors ten?
– Ne, karūna turi būti Vilniuje, sostinėje. Tik čia.
 Diskusija darėsi vis karštesnė. Algė klausėsi išsiblaškiusi,
tarsi mėgindama susivokti, kas vyksta. Staiga ji lyg prabudo
ir tyliai tarė:
– Gana. Važiuojam į Antakalnį.
Vyrai smalsiai sužiuro į ją, laukdami paaiškinimo. Tačiau
Algė nieko neaiškino, tepasakė:
– Jei lobis yra, jis ten.
– Kur? – sušuko ketvertas balsų.
– Antakalnyje. Ten, kur aš mačiau Leono Sapiegos gatvę.
Visi minutėlei nuščiuvo, nustebę dairėsi vienas į kitą.
– Tu supainiojai, dukra, – pirmas paprieštaravo Jonas, –
ten gyveno kitas Sapiega.
– Ir gerokai vėliau, – pritarė Antanas.
Žygis, nekantriai pasimuistęs, išrėžė:
– Algė teisi. Reikia ieškoti būtent Antakalnyje, buvusiose
Sapiegų valdose. Taip, rūmus ir bažnyčią ten pastatė ne
Leonas, bet ta žemė nuo seno vadinama Sapiegų valdomis.
Vadinasi, galėjo jiems priklausyti ir Leono laikais. Patys
pagalvokit, jei toji karūna išties buvo užkeikta, slėpti ją
geriausiai tiktų ne savo namuose, o kokiame nors
užkampyje, koks Leono laikais ir buvo Antakalnis.
– Bet Leono Sapiegos testamente nieko nesakoma apie
Antakalnio valdas, – dar bandė prieštarauti Jonas.
– Ar jūs testamente nurodytumėte lobio slaptavietę? –
paklausė Žygis. – Svarbiausia čia ne istoriniai faktai, o
Algės nuojauta. Jai lemta atskleisti šią paslaptį, niekam
kitam. Aš mačiau, kaip ji rado antspaudus, – šie tarsi
nukrito jai į rankas. Turite pasitikėti jos nuojauta, jei norite
rasti palikimą. Galiausiai, gal ir keistai nuskambės, bet imu
tikėti, kad jai iš tiesų padeda kažkas iš anapus, gal senelis...
 Apstulbinti atviros Žygio kalbos vyrai susižvalgė, o Algė,
dėkinga už palaikymą, spustelėjo draugo delną.
– Ką gi, – pamąstęs pratarė Antanas, – dėl senelio – visai
tikėtina. O dėl Antakalnio... galbūt čia ir yra krislelis tiesos.
Viename sename dokumente buvau radęs parašyta, kad
kažkur ten esą buvusi didelė pagonių šventykla, veikusi
kone ligi jėzuitų atsiradimo. Netgi planelis buvo
nubraižytas.
– Ir Kirkoras rašė, kad Sapiegų rūmų Išganytojo bažnyčia
pastatyta ant šventyklos pamatų, – prisiminė Žygis. –
Vadinasi, Leonas galėjo puikiausiai žinoti apie šventyklos
egzistavimą ir, vengdamas religinių konfliktų, pats įsigyti tą
žemę. Sakoma, kad jo religinė tolerancija buvo išties
beribė.
– Man patinka tavo idėja, sūnau, – pritarė Antanas, – bet
vargu ar kas bus išlikę iki mūsų dienų...
– Kad taip gavus detalų tos vietovės planą, – susimąstė
balsu Jonas Gustas. – Kai dirbau paminklų restauravimo
institute...
– Gera mintis, – nemandagiai nutraukė kolegą Antanas, –
pagal planą gal atsiminčiau bent apytikrę šventyklos vietą.
Žinau šiokių tokių užuominų.
– Planas padėtų susiorientuoti tose griuvėsių ir naujųjų
statybų džiunglėse...
– Deja, šį vakarą mes jau nepakliūsim į jokią įstaigą ar
archyvą. Viskas uždaryta. O delsti negalime. Turite
minčių? – Antanas klausiamai nužvelgė pasitarimo dalyvius.
Netikėtai prabilo iki šiol nuošaliai stovėjęs Kęstas:
– Yra viena galimybė. Gal girdėjote apie tokį projektą
„Sapiega palace“? Prabangių gyvenamųjų namų kvartalas
pačiame Sapiegų parke, sukėlęs daug tuščių kalbų ir
pasipiktinimo? Taigi, jo statytojai tikrai turi turėti detalų
vietovės planą, vien jau tam, kad nenugriautų kokio likimo
nuskriausto architektūros paminklo.
– Na, ir?.. – sukluso visi.
– Nesu tikras, kad ten bus pažymėta pagonių šventykla,
bet pamėginti verta.
– Ką pamėginti? Kur tie planai?
– Ogi pas vieną gerą Algės pažįstamą, – nusijuokė
Kęstas. – „Sapiega palace“ savininkas yra tas pats
gerbiamas ponas Tarvydas, šiandien švenčiantis lošimo
namų sostinės „Pompėjos“ atidarymą.
Algė sutriko. Pametusi galvą dėl lobio paieškų visai
pamiršo Tarvydo kvietimą. Tai štai kodėl Kęstas šitoks
išsipustęs – ketino eiti į „Pompėjos“ atidarymą.
– Gal dėl senos draugystės Tarvydas paskolins tau
brėžinius?
– Nebūk bjaurus. Pats žinai, kad joks jis man draugas, –
pyktelėjo Algė, o kitiems paaiškino: – Dirbau su „Pompėjos“
projektu, ir tiek.
– Alge, mums reikia tų planų, – susirūpino Antanas. – Gal
pamėgintum gauti?
Algė minutei susimąstė. Po Konstantino kalėjimo ji
netroško kišti nosies į panašius reikalus, bet, ko gero,
išvengti nepavyks.
– Ką gi, – atsiduso, – jei jau taip reikia. Tikiuosi,
„Pompėjoje“ belangių rūsių nėra.
Jonas neramiai pasimuistė, bet Antanas prabilo pirmas:
– Nebijok, mes būsim netoliese. O Kęstutis eis su tavim.
Apsisukti turite greitai.
 Žygis norėjo įsiterpti, pasisiūlyti pats lydėti Algę, bet, nu‐
žvelgęs raumeningą Kęsto figūrą, draugės labui nutylėjo.
– Man reikia persirengti, – susizgribo Algė.
Antanas iškalbingai pažvelgė į laikrodį. Kęstas pasiūlė:
– Užlėksim pas mane, rasiu ką nors tinkamo.
Algė nebespėjo nustebti, nes visa pasitarimo dalyvių
grupė jau grūdosi į džipą. Žygis nervingai žvelgė pro langą.
Kęstas vairuodamas švilpiniavo.
Palikę abu tėvus su Žygiu mašinoje, Algė ir Kęstas pakilo
į butą.
– Nesakei, kad Antanas tavo tėvas, – pratarė Algė.
– Na, kai turi tokį tėvą, nepuoli pernelyg reklamuotis, –
numykė Kęstas. – O ir tu nesakei, kad tavo tėvas vienuolis...
– Pati ką tik sužinojau, – atsakė Algė prieš užtrenkdama
vonios duris.
Dušas kiek praskaidrino jos mintis, bet nuo to užduotis
netapo aiškesnė. Kaip gauti Tarvydo planus, ji neturėjo nė
menkiausio supratimo. Tiek to, pamatys vietoj.
Apsisupusi rankšluosčiu Algė išėjo iš vonios kambario ir
ant bekraštės Kęsto lovos rado išskleistą tamsiai raudono
šilko suknelę. Šalia stovėjo sidabro spalvos basutės
nežmoniškai aukštomis pakulnėmis.
– Čia tau, – šypsojosi fotelyje nugrimzdęs Kęstas. –
Nupirkau Paryžiuje gimtadieniui, bet jei jau toks reikalas...
Algė sutriko. Pritemdytas kvepiantis aistra miegamasis,
nuostabi suknelė ir beprotiškai gražus vyras, žvelgiantis
godžiu žvilgsniu... „Ne, ne, – subarė save Algė, – mašinoje
prie durų laukia tėvas ir Žygis, o suknelė yra tik priemonė
brėžiniams gauti.“ Nieko nelaukusi, Algė nusimetė
rankšluostį ir įsliuogė į švelnaus audinio drabužį. Šis tiko
kaip nulietas, jei taip buvo galima pasakyti, nes didžioji
dalis audinio plevėsavo visai nepridengdama kūno
nuogybės. Įsispyrusi į basutes Algė nedrąsiai nužingsniavo
prie veidrodžio ir sutiko, kad suknelė stulbinanti. Kęstas
pakilo iš krėslo ir su katiniška gracija prisiartino. Jo juodas
kostiumas, nepaisant nuotykių antikvariato požemiuose, vis
dar atrodė puikiai.
– Gražiai atrodom, – sumurkė Algei į ausį, atrišdamas ir
iškedendamas jos plaukus. Nuo netikėto prisilietimo
mergina suvirpėjo.
– O gal neskubėkim?.. – Kęstas perbraukė ranka per
nuogą merginos nugarą.
– Mūsų laukia, – susitvardė Algė ir ryžtingai nucaksėjo
link durų. Po to staiga grįžo ir susirinko į glėbį senuosius
drabužius – juk neieškos lobio šitaip apsirengusi...

„Pompėja“ pasitiko šurmuliu, garsų ir šviesų jūra. Žygis

skaudama širdimi nulydėjo tolstančią beprotiškai gundamai
atrodančią Algę ir jos gražųjį palydovą.
Prie įėjimo budinčiai apsaugai Algė oriai tarė:
– Algė Gustaitė. Esu pakviesta.
– Su ponu? – nužvelgęs palydovą paklausė apsaugininkas.
Nors Kęstas turėjo asmeninį kvietimą, nusišypsojęs
linktelėjo. Jam patiko būti Algės Gustaitės ponu.
– Čia kaip Las Vegase, – dairėsi Algė, žengdama raudonu
kilimu. – Tiesiog akys raibsta.
– Na, iki Las Vegaso jiems dar truputį trūksta, – nusijuokė
Kęstas. – Galėtume kada nulėkti ten apsidairyti.
Algė valandėlę markstėsi, kol akys apsiprato su
beprotišku šviesų mirgėjimu. Kelios dešimtys lošimo namų
ir restoranų įvairiausiais triukais bandė atkreipti į save
dėmesį. Buvo čia ir pusnuogių „pikų damų“, ir
pypkiuojančių džentelmenų, ir sukčių, ir net, didžiausiai
nuostabai, klounų, taip graudžiai panašių į kai kuriuos be
saiko išsipusčiusius svečius. Šurmuliuojanti minia jau buvo
šiek tiek pasiskirsčiusi ir iš visų pusių sklido aistringi lošėjų
šūksniai, stelbiantys nuolat grojamą „Pompėjos“ dainą.
Netoliese Algė pastebėjo ir pačią atlikėją, žaviąją
Raimondą, meiliai įsikibusią į parankę apkūniam ponui.
Dauguma svečių veidų buvo iki skausmo pažįstami iš
laikraščių ir televizijos. Nepasikuklinę politikai gausiu
dalyvavimu pagerbė „Pompėjos“ atidarymą. Atvyko net
keletas tų, kurie aršiai priešinosi azartinių žaidimų
legalizavimo įstatymui, matyt, vadovaudamiesi posakiu
„pažink savo priešą“... Už dyką pilstomi gėrimai priviliojo ir
būrį etatinių vakarėlių lankytojų, pasižyminčių pabrėžtinai
laisvomis ir įžūliomis povyzomis. Algė viena žinojo, kokiais
būdais visus šiuos veltėdžius sukvietė. „Viskas pavyko
puikiai, kaip ir planavau“, – spėjo pagalvoti Algė, vos
apžvelgusi profesionalo akimis „Pompėjos“ salę.
– Panelė Gustaitė! – pasigirdo šūksnis.
Link jos išsišiepęs iki ausų ėjo pats ponas Tarvydas su
pilnu stiklu šampano. Jo nenatūraliai juodi plaukai blizgėjo
sutepti balažin kuo, o liulantis kūnas su vargu buvo
įspraustas į naujutėlaitį fraką.
– Jau nebesitikėjau jūsų išvysti, – suburkavo „Pompėjos“
šeimininkas, storais trumpais pirštais spausdamas Algės
delną ir tuo pačiu gosliai nužvelgdamas nuo galvos iki
kojų. – Atidarymas buvo puikus. Ir tik jūsų dėka. Šampano?
Primygtinai prašau. Kai tik užkąsite, eikite tiesiai į „Casino
Pompėja“. Stalelis su žetonais laukia jūsų. Visą šio vakaro
pelną skirsime labdarai.
Laimė, Tarvydas pamatė kitą svarbų svečią ir paliko Algę
su pilnu stiklu putojančio šampano. Ji pastatė nepaliestą
taurę ir apsidairė.
– Negalime gaišti. Tarvydo kabinetas antrame aukšte. Tu
užkalbinsi apsauginį, jei toks bus, ir neleisi nieko į viršų. O
aš apieškosiu popierius. Įėjimo spynos kodą žinau, teko
dažnokai čia važinėti. Eime, – neleidusi paprieštarauti ji
nusitempė Kęstą į pastato gilumą.
Erdvioje galinėje salėje milžiniški stalai, vakaro pradžioje
nukrauti gurmaniškais užkandžiais, atrodė lyg po karo. Dar
keletas niekaip nepasisotinančių svečių krovėsi į lėkštes
menkus likučius. Užuodusi maistą Algė pajuto alkį ir
pasičiupo porą mikroskopinio dydžio sumuštinukų. Bet
prisiminusi, kad mašinoje laukiantis Žygis taip pat alkanas,
ryžtingai patraukė pro stalus laiptų link. Kęstas ėjo kiek
atsilikęs ir susikaupęs stebėjo aplinką. „Regis, tokie žygiai
jam ne naujiena“, – pagalvojo Algė, artėdama prie biuro.
Jokių apsaugininkų ir praviros durys sukėlė įtarimą. Kol ji
svarstė, iš už durų atsargiai išlinko nedidelio ūgio, bet
tvirtai sudėtas vyrukas suktomis akimis apvaliame veide.
Pamatęs Algę loštelėjo, bet tuoj nusišypsojo dirbtine
šypsena ir paklausė:
– Jūs pas ką?
– Vakar palikau čia aplanką su dokumentais. Norėčiau
pasiimti.
– Mat kaip? Žinoma. Prašom, prašom, – apskritaveidis
maloniai pasitraukė, praleisdamas Algę. Kęstas liko ant
laiptų.
 Įsmukusi pro duris Algė giliai įkvėpė. Tarvydo kabinetas
pačiame gale. Čiupusi į ranką aukštakulnes basutes,
nubėgo per kilimu išklotą biurą iki plačių dvivėrių durų su
užrašu „Direktorius“. Neužrakinta. Pravėrus jas Algei
atėmė žadą. Kabinetas buvo apvalus, stiklinėmis sienomis.
Kur pažvelgsi, aplink matėsi tūkstančiais šviesų nubertas
Vilniaus centras. Masyvus raudonmedžio stalas stovėjo
viduryje. Algė patraukė tiesiai prie jo ir pačiame popierių
krūvos viršuje pamatė segtuvą su užrašu „Sapiega palace“.
Viduje tvarkingai susegti rikiavosi brėžiniai. „Štai jie“, –
atsiduso Algė ir paėmė segtuvą. Kažkokia įtari mintis
šmėkštelėjo pavargusioje galvoje, bet mergina greitai ją
nuvijo. Žinoma, „Pompėja“ jau atidaryta, todėl dabar
Tarvydas užsiima savo Sapiegų statybomis, štai ir brėžinius
po nosimi pasidėjo. Nedelsdama nė sekundės išskubėjo
atgal. Švilptelėjo ant laiptų laukiančiam Kęstui ir įgrūdo
popierius jam už diržo po švarku.
– O tu puiki vagilė, – šyptelėjo šis.
– Žinosiu, kuo užsiimti, jei išmes iš darbo, – atšovė Algė,
leisdamasi laiptais.
Prabėgomis dar susikimšo į burną ikrų ritinėlį ir, įsikibusi
Kęstui į parankę, įsiliejo į margą žmonių minią.
Iš tolo pastebėjusi Tarvydą, Algė išsišiepė ir pamojavusi
ranka lyg vėduokle parodė terasos link. Tegul mano, kad
mergina padaugino ir eina atsigaivinti.
Prie išėjimo budėję vyrukai nustebo:
– Ar jau išeinate?
– Palikau mašinoje rankinę, – mestelėjo jiems Algė ir
nukaukšėjo link visureigio. Kęstas pasileido jai iš paskos ir
įšokęs užvedė automobilį.
 Tegul mano kas ką nori – rytoj sugalvos, kaip pasiteisinti.
Tik išsukęs į ramią nuošalią gatvę Kęstas pergalingai
išsitraukė iš už diržo segtuvą. Neryški automobilio salono
lempelė apšvietė išskleistą planą ir penkias galvas, smalsiai
palinkusias virš jo.

– Nieko nesuprantu, – pirmasis po ilgos tylos pratarė

Antanas. – Gal tai neteisingi brėžiniai? Čia nėra nieko, kas
primintų senąją šventyklą.
– Žiūrėkit, čia „Sapiega palace“ pagrindinis korpusas, –
bakstelėjo pirštu Kęstas. – Puikus projektas, kiek žinau, visi
butai buvo parduoti dar neiškasus pamatų. Prasisuko
Tarvydas.
– Nekalbėk niekų, Kęstuti, – subarė jį Antanas, –
šventvagiškai uždirbti pinigai anksčiau ar vėliau įstringa
gerklėje.
Tėvo ir sūnaus ginčą nutraukė tylus Jono Gusto balsas:
– Brėžiniai geri. Štai čia sunumeruoti devyniolikto
amžiaus pastatai, daugiausia kareivinės. O raudonai
apvesta tai, kas išliko iš XVII–XVIII amžių. Čia Sapiegų
rūmai, vartai, buvusios pagalbinės patalpos, – rodė pirštu
jis, – o čia Išganytojo bažnyčia, dar vadinama Trinitorių, ir
vienuolynas. Bet senesnio mūro statybos neišlikę. Jei čia ir
buvo kokia nors senovinė šventykla, jos akmenis galėjo
sumūryti į šias sienas.
– Pagonių šventykla galėjo būti medinė, – svarstė
Antanas, – tuomet tikėtis ką nors rasti beprasmiška. Dar,
kiek pamenu, ten buvo aprašyta giria ir upelis, tačiau
planuose nieko panašaus nėra. Ko gero, ne ten ieškome.
 – Na, aš juk sakiau, kad su ta pagoniška šventykla jūs
kiek perlenkiat. Jeigu ji būtų išlikusi, apie ją skelbtų visi
reklaminiai leidiniai ir minios turistų plūstų jos pamatyti, –
Kęsto gerai nuotaikai nekliudė menki paieškų
nesklandumai.
Algė dairėsi nieko suprasdama. Argi ji be reikalo rizikavo
„Pompėjoje“? Argi keturi protingi vyrai negali sugalvoti
nieko naudingo? Ko nors, už ko būtų galima nusitverti
tęsiant paieškas? Bent menko šiaudelio?

Ilgai tylėjęs prabilo Žygis:

– Gal jums pasirodys kvaila, bet ar nemanot, kad toji
bažnyčia kažkokia keista?
Visi nustebę sužiuro, o Žygis tęsė mintį:
– Ji aštuoniakampė ir labai nedidelė.
– Na ir? – nesuprato pašnekovai.
– Ji per maža būti bažnyčia ir per didelė būti koplyčia.
Kompanija vis dar nieko nesuprato.
– Egzistuoja hipotezė, kad į Lietuvą atsikraustę trinitoriai
planavo pasistatyti didžiausią Vilniuje bažnyčią, puošnumu
ir mastais nurungsiančią Laterano kanauninkų Šv. Petro ir
Povilo šventovę. Tačiau nelemtas Valkininkų mūšis sutrukdė
finansavimą ir statybas teko nutraukti pastačius vos vieną
koplyčią. Iš pradžių ji buvo apvali, tik vėliau prie jos
prilipdė tuos bokštus...
Žygis nutilo. Keturios poros akių žvelgė į jį su vos
rusenančia viltimi. Algė neiškentusi sušuko:
– Kalbėk iš esmės. Kas gi yra su ta nelemta bažnyčia?
– Žinoma, kupolinių bažnyčių mada atėjo iš Italijos ir
nieko čia stebuklingo. Bet jos dydis...
 – Kuo čia dėtas bažnyčios dydis? – ne juokais susinervino
Algė.
Žygis dar kiek patylėjo lyg svarstydamas ir ištarė:
– Aš manau, kad ši bažnyčia galėjo būti pastatyta ant
pagoniškos šventyklos pamatų. Juk jos būdavo apvalios,
tiesa?
Visi lyg susitarę palinko prie išskleisto brėžinio.
– Panašu, labai panašu, – pralemeno Antanas.
– Iš tiesų daug bažnyčių pastatyta buvusių pagoniškų
šventviečių vietose, – pritarė Jonas Gustas. – O jei ši buvo
mūrinė, kodėl gi negalėjo panaudoti jos pamatų? Galėjo...
– Na ir? – nekantravo Algė. – Tarkime, kad Žygis teisus.
Ką mums tai duoda? Juk šventyklos nebėra, jos vietoje jau
šimtus metų stovi bažnyčia?
– Rūsiai... – vienu balsu ištarė Žygis, Antanas ir Jonas. –
Jei lobis išliko nepaliestas, jis gali būti tik po žeme.
– Nors neteko girdėti apie Trinitorių bažnyčios rūsius... –
susimąstė Jonas, bet Kęstas jau užvedė variklį ir pasuko
riaumojantį automobilį Antakalnio link.
– Įsitikinsim patys, – paaiškino vairuotojas, aiškiai
užsikrėtęs lobių ieškojimo dvasia. Jam pritarė ir Algė,
spėjusi persirengti senaisiais savo drabužiais ir apsiauti
patogiais batais.

Išsukęs iš pagrindinės gatvės, Kęstas sustabdė

automobilį nedidelėje aikštelėje. Už aukštos aklinos
mūrinės tvoros matėsi nedidelės bažnyčios bokštai ir
kupolas. Ant užrakintų vartų kabanti lentelė skelbė, kad
bažnyčia priklauso Šv. Jono kongregacijos broliams.
Kompanija susižvalgė. Jonas atsiduso:
 – Ką gi, teks kalbėti man, – ir garsiai pabeldė į vartus.
Nors buvo vėlyvas vakaras, vartus netrukus atidarė brolis
baltu drabužiu. Nepatikliai nužvelgė kompaniją ir tik
pamatęs Jono abitą įleido pro vartelius. Jonas Gustas
katalikiškai pasisveikino ir pasivedėjo brolį joanitą į šalį.
– Meldžiu atleisti už sutrukdymą, broliai turbūt ruošiatės
rytdienos iškilmėms.
– Ruošiamės, – atsakė vienuolis su neryškiu akcentu.
– Esu brolis Jonas iš Kalifornijos šv. Pranciškaus
vienuolyno. Būsim Vilniuje tik vieną dieną. Nieku gyvu jūsų
netrukdyčiau, bet pažadėjau draugams aplankyti šią
šventovę. Mums ji labai brangi. Gal leistumėte, broli, mus
valandėlei pasimelsti į bažnyčią?
Šeimininkas susimąstė. Vėlyvi svečiai, o ypač Antanas su
ilgu keistu apdaru, jam, matyt, visai nepatiko. Jonas pajuto
abejonę ir tęsė įkalbinėjimą kita linkme:
– Prieš dvi savaites svečiavausi Romoje. Turiu įdomių
naujienų. Girdėjau šį tą apie mūsų ambasadorių prie
Šventojo Sosto. Galėtume pasikalbėti, kol mano draugai
pasimels.
Brolis joanitas vis dar abejojo, tačiau smalsumas jau ėmė
viršų.
– Vyresnybė neleistų, bažnyčia papuošta ir parengta, bet
jei tik valandėlei...
– Trumpai valandėlei, broli. Pasimelsti vienumoje.
Vis dar kiek abejodamas, brolis išsitraukė ryšulį raktų ir
atrakino bažnyčios duris. Įžiebęs neryškią šviesą, jis įleido
svečius. Jonas Gustas, paėmęs brolį joanitą už parankės,
išsivedė tardamas:
 – Toks gražus vakaras, pasikalbėkime lauke, aprodysite
man savo sodą. Taigi girdėjau, kad mūsų ambasadorius...

Durys užsivėrė ir Algė su kompanionais liko prietemoje

skendinčioje ir gėlėmis kvepiančioje bažnyčioje. Virš galvos
kilo aukštas kupolas, pro kurio langelius buvo matyti
šviesus birželio nakties dangus. Keista bažnyčios erdvė
užbūrė Algę. Ji užvertė galvą ir užsisvajojo, pajutusi ramų
atokvėpį po pilnos įvykių dienos. Iš saldaus svaigulio
pažadino Antano balsas:
– Po altoriumi yra rūsio anga. Greičiau. Čionai.
Kęstas už rankos nusitempė Algę, o paskutinis, nepatik‐
liai dairydamasis, laiptais leidosi Žygis. Apačioje driekėsi
siauras koridorius. Dešinėje jis baigėsi nedidele skliautuota
patalpa su išrašytomis plokštėmis sienose. Tai, matyt, buvo
laidojimo rūsys. Kairiau nuo stačių laiptų koridorius leidosi
žemyn ir siaurėjo. Pirmasis juo žengė Antanas,
pasišviesdamas rankiniu žibintuvėliu. Likusieji slinko
paskui jį apčiuopomis. Netrukus koridorius atvedė į kitą
skliautuotą patalpą, pilną plytgalių, statybinio šlamšto,
aiškiai seniai nenaudojamą. Siauras žibinto spindulėlis
šokčiojo nuo sienos prie sienos, o lobio ieškotojų komanda
sunkiai tvardė nusivylimo atodūsius. Staiga Antano ranka,
vedžiojanti žiburį, sudrebėjo ir grįžo prie aptrupėjusio mūro
sienos, iki pusės paslėptos skaldytų akmenų kauge. Visi
geriau įsižiūrėjo ir šūktelėjo – sienoje buvo žemos, geležim
kaustytos durys. Patraukę šalin riedulius, sukaitę vyrukai
ėmė knebinėti užraktą. Algė drebančiomis rankomis vos
išlaikė žibintą. Senas, surūdijęs, seniai nebenaudojamas
užraktas atrodė neįveikiamas be laužtuvo.
 – Gal grįžti paprašyti rakto? – leptelėjo Žygis ir pats
suprato, kad pasakė kvailystę.
– Nieko nebus, – konstatavo Kęstas.
– Praleiskit, – Algė neketino taip lengvai pasiduoti.
Apžiūrėjusi užraktą, ji nukreipė žibinto šviesą į vyrius. –
Kažkokiame filme mačiau, kaip panašias duris atidarė
iškeldami jas iš vyrių. O šie kaip tik atrodo visai menki.
Žygis pirmas puolė kelti duris, bet jo pastangos pasirodė
per menkos. Kęstas kiek padvejojo, tada nusirengė švarką
ir atsiraitojo marškinių rankoves. Jam į porą stojo Antanas.
Viens, du, keliam – pasigirdo komanda ir po minutėlės iš
sienos pabiro plytgaliai. Durys neišsikėlė iš vyrių, jos
tiesiog atsiskyrė nuo sienos su visa nestora stakta.
Išdžiūvęs skiedinys sutrupėjo į miltus. Algė linksmai
sušuko, vyrai apstulbę tik neaiškiai vapėjo. Jų nuostaba
padvigubėjo, kai žibinto spindulys išplėšė iš tamsos
atsivėrusią tuštumą. Paaiškėjo, kad tai kitas koridorius,
išmūrytas nebe iš plytų, o iš akmenų, ir kur kas žemesnis.
Vyrukams teko pasilenkti, bet ryžto apžiūrėti naujai
atsivėrusią erdvę netrūko. Užgniaužę kvapą vorele
patraukė gilyn. Žygis mėgino susiorientuoti, kokia kryptimi
jie eina, ir apytikriai nustatė, kad požeminis koridorius veda
upės link. Nieko ypatingo koridoriuje nebuvo – akmenų
sienos ir aklina tamsa. Staiga tunelis pasisuko
devyniasdešimties laipsnių kampu. Už posūkio dešinėje
pusėje juodavo erdvi niša. Antanas stabtelėjo, einantieji iš
paskos vos neišvertė jo iš kojų.
– Jūs tik pažvelkit, – pratarė jis, nors visi ir be raginimo
spoksojo į žibinto apšviestą plotą.
 Nišos gilumoje, sienoje, buvo įmūryta didžiulė akmeninė
plokštė su herbu ir tekstu – išties keistas dalykas sename
akliname koridoriuje.
– Perskaityk, Žygi. Kas čia? – paragino Algė.
Žygis prasispraudė į priekį ir ėmė skaityti.
– Užrašas ne lotyniškas, – pareiškė po minutės, – čia
rusėnų kalba. Panašu į maldos tekstą.
– Bet herbas tai juk lapė! – sušuko Antanas. – Lapės
herbas priklausė Sapiegoms. Ir urvas primena lapės olą.
Viskas sutaptų, jei mes žinotume, kaip iškelti šią plokštę.
– Antspaudu, – ramiai tarė Algė.
– Kaip antspaudu?
– Paprasčiausiai. Juk tekste parašyta, kad antspaudai yra
raktai. Traukite juos, greičiau.
Antanas iš už diržo nusikabino maišelį su barškančiais
antspaudais. Paieškojęs išėmė su Sapiegos herbu ir padavė
Algei.
– Mėgink, moterie, – tarė pagarbiai.
Visi užgniaužė kvapą, o Algė, pasišviesdama žibintuvėliu,
ėmė apžiūrinėti plokštę. Didžiulis herbas, iškaltas plokštės
viduryje, buvo per didelis, bet ji buvo tikra, kad šalia turi
būti dar vienas, atitinkantis antspaudo dydį. Ir iš tiesų,
pačiame plokštės viršuje, aukščiau teksto, buvo neryškus
apskritimas su kryžiumi paženklinta strėle. Nedelsdama
Algė pridėjo antspaudą, kuris visiškai atitiko įrėžtąjį. Tačiau
plokštė stovėjo kaip stovėjusi.
– Prispausk smarkiau, – patarė Žygis.
Kažkas viduje trakštelėjo, tačiau plokštė nepajudėjo.
Žygis pirmasis puolė į priekį ir užgulė petimi plokštę. Jį
švelniai stumtelėjo į šoną Antanas, užgulęs akmenį dviguba
jėga. Kęstas vienu pečiu stūmė plokštę, o laisvąja ranka
laikė raktą-antspaudą. Plokštė sujudėjo ir su didžiuliu
trenksmu griuvo žemyn, pakeldama debesį dulkių ir
atverdama dar vieną juodą ertmę. Iškosėję gerkles
graužiančias dulkes ir perlipę nustumtąjį akmenį, nuščiuvę
lobio ieškotojai pateko į taisyklingai kvadratinį ir visiškai
tuščią kambarį. Sienos jame buvo lygios, sudėtos iš didelių
šlifuotų akmeninių plokščių. Oras atsidavė rūgštimi ir ėdė
gerkles, tačiau kompanijai tai buvo nė motais.
– Neįtikėtina, – vapėjo Žygis.
– Čia tai geras, – pritarė Kęstas.
– Jis veikia, veikia! – šaukė iš laimės Algė, puldama
glebėsčiuoti tai Žygį, tai Kęstą. – Ieškokime kito antspaudo
žymės. Koks kitas antspaudas, parodyk, – pripuolė ji prie
Antano.
– Liko du antspaudai – Goštauto Habdankas, dviguba V, ir
Radvilų erelis.
– Radau erelį, – po minutėlės sušuko Kęstas, – štai jis,
ties kampu, per metrą nuo grindų. Alge, pamatuok.
Algė nedelsdama pridėjo antspaudą, o vyrai užgulė
akmenį ir šis sunkiai pajudėjo, atverdamas nedidelę landą.
– Pirmyn, – sušuko Algė, nerdama į tamsą.
Paskui ją pasekė vyrai, žibintu apšvietę naują priplėkusią
patalpą, panašią į ankstesniąją.
– Liko tik Goštauto antspaudas, dviguba V, – priminė
Antanas, žibintu šviesdamas sienas.
Kęstas pasišvietė žiebtuvėliu, kartkartėmis
nusikeikdamas nusideginęs pirštą, Algė ir Žygis ieškojo
apgraibomis. Kartkartėmis tamsoje jie susidurdavo ir vėl
naršė sienas, tačiau įspaudo nesimatė.
 – Jis turi būti čia, – nesitvėrė pykčiu Algė, – privalo būti.
Tačiau sienos buvo lygios. Ieškotojai užduso, juos pylė
prakaitas, o akys plūdo ašaromis. Kęstas numetė ant grindų
savo brangų švarką ir vienmarškinis, prikandęs liežuvį
grabaliojo sienas. Algė atėmė iš Antano žibintuvėlį ir pati
švietė į kiekvieną sienos kvadratinį centimetrą. Užkliudžiusi
koja Kęsto švarką nukreipė spindulį žemyn ir sušuko:
– Jis čia!
Visi sužiuro į vos matomą įrantą ant grindų plokštės.
Tiksli dviguba V. Be komentarų, sunkiai tramdydami
jaudulį, visi ėmėsi darbo. Spausti akmens plokštę žemyn
buvo daug lengviau. Prispaudus antspaudą, ji trakštelėjo ir
įsmuko. Šįkart prasivėrė tik nedidelė ertmė. Algė drebančia
ranka nukreipė šokčiojantį spindulį vidun ir išvydo
žėrėjimą. Pačiame viršuje, atspindėdamas žibinto šviesą
tūkstančiais blyksnių, gulėjo didžiulis auksinis kryžius,
nusagstytas spalvotais akmenimis. Algė ištiesė ranką ir
nedrąsiai paėmė jį. Kryžius buvo sunkesnis, nei ji manė.
Nužvelgusi perdavė brangenybę Žygiui ir puolė naršyti
slėptuvę. Žygis, paėmęs į rankas dailų, brangakmeniais
puoštą kryžių su auksiniu nukryžiuotuoju, prispaudė jį prie
lūpų. Tuo tarpu Algė jau traukė iš slėptuvės knygas ir odinį
maišą. Pašvietusi dar kartelį įsitikino, kad daugiau nieko
neliko.
Maišą iš Algės tuoj pat paėmė Antanas ir net neatrišęs
apčiupinėjo.
– Čia ji, karūna, – susijaudinęs sukuždėjo, – greičiau,
turime atlikti apeigas.
– Paskubėkime, tėvas turbūt mūsų jau užsilaukė, – pritarė
Algė.
 – Bet kaip mes išeisime su šiuo maišu ir knygomis? –
paklausė Kęstas, – ir kryžiaus niekur nepaslėpsi. Dar
apkaltins vagyste.
– Man svarbiausia karūna, – atsiliepė Antanas, – o visa
kita galime palikti.
– Nieku gyvu, – užprotestavo Žygis. – Jei čia, kaip aš
manau, slaptoji LDK kanceliarija, ji padarys perversmą
istorijos moksle. Negaliu jos palikti.
– O šitas kryžius turbūt kainuoja krūvą pinigų? – lyg tarp
kitko pridūrė Kęstas.
– Reikėtų sukviesti mokslininkus ir užregistruoti šį
atradimą. Kitaip jis bus nelegalus. Mus gali apkaltinti
slaptavietės išgrobstymu, – išsakė protingą mintį Žygis,
tačiau jį nutraukė pasipiktinę balsai.
– Neturiu laiko laukti, – sugriaudėjo Antanas, – naktis
tuoj baigsis. Turime skubėti.
– Iš tiesų, – pritarė Algė, – kur rasime naktį
mokslininkus? Geriau dabar nešdinamės, o vėliau gal
atskleisime savo radinį. Jei panorėsim.
– Gerai jau, gerai, – ilgai nesiginčijo Žygis. Jam niežtėjo
rankos kuo greičiau pavartyti rastus popierius. – Klausykit,
juk šis tunelis turi kur nors išeiti. Jei rastume kitą išėjimą...
– Lapės ola visada turi kelis išėjimus, – patikino Antanas
ir pirmas patraukė tolyn.
Pasileidę beveik bėgte, jie greitai pasiekė koridoriaus
pabaigą. Panašios į pirmąsias geležinės durys beveik iki
viršaus buvo užpiltos akmenimis ir plytgaliais. Pasidėję
savo nešulius, ketveriukė puolė rausti ir po valandėlės
durys buvo atlaisvintos. Pašvietę žibintuvėliu visi nustebę
sušuko:
 – Betgi jos neužrakintos!
– Keista, kad durys, vedančios prie Sapiegos lobio, tik
užverstos šiukšlėmis, – nusistebėjo Antanas, – nagi,
pažiūrėkime, kas už jų.
Baisiai girgždėdamos durys prasivėrė ir jie išgirdo
vandens šniokštimą.
– Jei čia upelis, jis labai jau sraunus, – tarė Kęstas.
– Tai ne upelis, – atsakė pažiūrėjęs žemyn Antanas, – tai
požeminis kanalas. Sprendžiant iš sienų – senas. Gal tai tas
pats mano minėtas šventas šaltinis? O gal tiesiog
drenažas... Pažiūrėkime, ar gilus.
Antanas paėmė iš Žygio rankų didįjį kryžių ir be
sentimentų įmerkė jį į po kojomis šniokščiantį vandenį.
– Negilu, bus gal iki juosmens. O ten, kairėje, lyg ir
šviesa matosi. Na, jaunuoli, eini? – paklausė Žygio.
Nors nejausdamas didelio noro, Žygis vis dėlto pasiryžo,
šoko į vandenį ir pasuko pasroviui. Algė nulydėjo jį
susirūpinusiu žvilgsniu. Po keleto minučių Žygis grįžo ir vos
pajėgęs perrėkti vandens šniokštimą iš toli sušuko:
– Jūs nepatikėsit, šis kanalas išeina į Neries pakrantę.
Landa nedidelė, bet pakankama. O vanduo įteka į upę po
krantine. Nagi, duokit man lobį ir skubėkite.
Antanas labai nenoriai atidavė Žygiui maišą su brangiąja
karūna.
– Saugok, – tarė rūsčiai ir įsakė, – sėdėk viduj, pašauksiu,
kai privažiuosim. O tai dar atims kas...
– Jeigu duotumėt man truputį šviesos... – nuleidęs akis
paprašė Žygis.
Antanas susiraukė, bet Kęstas nedvejodamas ištiesė jam
savo prabangų „Zipp“ žiebtuvėlį.
 Žygis nusiyrė, aukštai iškėlęs brangųjį radinį, o Algė,
Kęstas ir Antanas pasileido tekini atgal į bažnyčią.
Žinodami kelią ilgai neužtruko. Sugaišo tik įstatydami duris
į jų buvusią vietą ir užversdami akmenimis. Rūpestingai
uždarę rūsio dangtį, jie išskubėjo laukan. Laimė, nakties
tamsa paslėpė purvinus veidus ir drabužius.
Jonas ir brolis joanitas sėdėjo ant suolelio po sena
obelimi ir karštai ginčijosi.
Antanui pašaukus, diskusija nutrūko, tačiau užsidegęs
brolis nenorėjo paleisti pašnekovo ir primygtinai kvietė
visus svečius arbatos. Pasiteisinęs vėlyvu metu, Jonas
pažadėjo užsukti kitąkart ir kuo skubiausiai nėrė pro
vartus. Prietemoje net jis nepastebėjo, kad vieno
ekspedicijos nario nebėra.
– Na? – užvėręs šventoriaus vartus nekantravo Jonas. – Ar
radote? Kur taip ilgai užtrukote?
– Važiuojam, tėve, – šūktelėjo Algė, – tuoj pamatysi, ką
radome. Tai neįtikėtina. Gaila, kad tavęs su mumis nebuvo.
– Na, aš taip pat maloniai leidau laiką, – nusišypsojo
Jonas.
Netrukus Kęstas jau sustabdė mašiną prie Neries
krantinės.
– Kur tas kanalas? – apžvelgęs krantinę suglumo Antanas.
– Reikia šaukti, – nutarė Algė ir pasileido palei upę rėk‐
dama: – Žygi, Žygi...
Staiga visai šalia jų sušnarėjo žolė ir iš jos išlindo
besišypsantis Žygio veidas.
– Maniau, jau nebeatvažiuosite. Štai, imkite maišą.
Netrukus šlapias šlaputėlis Žygimantas, tvirtai apkabinęs
senąsias knygas, visas išlindo iš slėptuvės.
 – O kur išbėga vanduo? – nesuprato Kęstas.
– Ten žemiau, – mostelėjo Žygis.
Algė apkabino varvantį ir drebantį draugą.
– Ar jau suvokei, kad mes jį radome? – paklausė.
– Taip, – laimingas nusišypsojo Žygis, – mes jį iš tiesų
radome. Nors vis dar negaliu tuo patikėti.
Viena ranka glausdama Žygį, kita ranka Algė apkabino
tėvą ir tą akimirką jautėsi laimingiausia pasaulyje. Jonas
smalsiai apžiūrinėjo radinius, vis kartodamas, kad to negali
būti, tai neįmanoma ir visiškai neįtikėtina.
Vos trumpą minutėlę leidęs visiems pasidžiaugti savo
laime, Antanas tvirtai tarė:
– Rasti dar ne viskas. Dabar reikia panaikinti užkeikimą.
Važiuojam.
Kęstas susiraukė, bet nieko nepasakė, kai šlaputėlis
Žygis įsitaisė ant odinės jo visureigio sėdynės.
– Vežk prie Gedimino kapo kalno, sūnau, – sukomandavo
Antanas, – ši naktis pati tinkamiausia užkeikimui panaikinti.
Šiąnakt dievai išpildo mūsų prašymus. Rasų naktis –
stebuklinga.
– Išpildo prašymus? – susidomėjo Kęstas, išsukdamas į
kelią. – Kodėl tuomet neprašai ko nors sau? Pavyzdžiui,
pinigų? Ir mamai būtų lengviau... O gal tavo dievai myli
beturčius, kaip ir krikščionių?
Antanas neįsižeidė dėl pašaipaus sūnaus tono. Jis buvo
pratęs ginti savo tikėjimą nuo pačių įvairiausių įtarinėjimų.
Pastebėjęs susidomėjusius žvilgsnius, gamtameldis žynys
noriai paaiškino:
– Pinigai, sūnau, yra ne tikslas, o priemonė. Jei turi dorą
tikslą, kuriam reikia pinigų – prašyk ir tau bus duota. Dievai
dosnūs prašantiems. Bet priemonė be tikslo veda į pražūtį.
Tai didžiulė nelaimė, ir žmogui, ir valstybei. Ir mūsų
istorijoje yra tokių pavyzdžių...
Antanas būtų dar ilgai kalbėjęs, bet automobilis,
riaumodamas ir urgzdamas, užkilo į kalną ir sustojo prie
Kalnų parko estrados.
Trumpiausią vasaros naktį po parką klaidžiojo keletas
neblaivių įsilinksminusių kompanijų, tad keista grupė,
vedama žilstelėjusio ilgaplaukio vyro su maišu po
pažastimi, neatkreipė niekieno dėmesio. Palūžusiais
laipteliais užkopė į kalną.
– Jei ne tie krūmai, iš čia atsivertų puiki panorama, –
pastebėjo Algė.
– Šiandien krūmai – mūsų sąjungininkai, – atsakė jai
Antanas ir priėjęs apžiūrėjo akmeninį aukurą.
Po pelenų sluoksniu žėravo žarijos.
– Mūsiškiai paliko, – su palengvėjimu atsiduso Antanas ir
tuoj ėmė vadovauti, – Kęstai, tau teks nubėgti į apačią
vandens, o tu, jaunuoli, – kreipėsi į Žygį, – padėsi man
atnešti glėbį ąžuolinių malkų. Turiu netoliese pasidėjęs.
Algė liko viena su tėvu. Kurį laiką abu sėdėjo tylėdami.
– Štai ir viskas, – pagaliau pratarė Algė, – paslaptis
atskleista. Žaidimas baigėsi.
– Taip. Dėkui Dievui, viskas baigėsi laimingai.
– Pagaliau mūsų giminė vėl bus normali, be jokių
paslapčių, – šyptelėjo sau Algė.
– Didžiuojuosi tavim, – tėvas uždėjo ranką Algei ant
pečių. – Net neįsivaizduoji, kiek žmonių metų metais
mėgino įminti šią mįslę. Tu tai padarei.
– O tu? Tu irgi bandei rasti lobį? Ir senelis?
 Tėvas patylėjo, liūdnai šyptelėjęs.
– Ir prosenelis... Visi studijavo tą tekstą. Tik tada Vilnius
buvo rusų, tarpukariu – lenkų, o po to užėjo sovietai ir rasti
lobį pasidarė pavojinga. O kai gimei tu, uždraudžiau tėvui
tave į tai įtraukti.
– Štai kodėl senelis man nieko nepaaiškino, tik liepė
saugoti tą popierių.
– Taip. Bet Dievo valia išsipildo be papildomų raginimų.
Algė atsistojo ir žengusi kelis žingsnius pakėlė maišą.
Atrišusi įkišo ranką ir išėmė karūną.
– Ar ji kaip nors susijusi su mūsų gimine? – paklausė tėvo.
Šis papurtė galvą.
– Mūsų giminė saugo ją ne taip seniai, tik nuo
devynioliktojo amžiaus, kai Kazimieras Gustaitis,
studentaudamas Vilniuje, aptiko knygoje paslėptą tekstą.
– O kodėl pavardė pasikeitė?
– Ją pakeitė tavo senelis, mat prasidėjus sovietų
okupacijai stengėsi išvengti tremtinio likimo. Dabar gali
susigrąžinti senąją.
Algė papurtė galvą:
– Mano senelio pavardė man puikiausiai tinka.
 1940
metų birželis

Jei ne tas nulūžęs kulnelis, viskas galėjo visai kitaip

pasibaigti.
Pobūvis buvo jau kaip reikiant įsisiūbavęs. Orkestras,
tėčio dovana, griežė valsą po valso, kartkartėm įterpdamas
aistringąjį tango ar šarmingąjį fokstrotą. Puotos šeimininkė,
jubiliatė Stefutė, nepailsdama sukosi šokio sūkury. Visa eilė
malonių jaunuolių prašė jos rankos valsui. Šiandien,
1940 metų birželio keturioliktąją, Stefutei sukako
dvidešimt. Kone pusė Kauno susirinko jos pasveikinti.
Tėvelis užleido savo rūmų pirmąjį aukštą ir sodelį, tad
svečiams vietos netrūko. Šalia nuolat sukosi ir kvatojo
vyresnėlė sesuo Verutė. Abi seserys, Centrinio banko
valdytojo pavaduotojo dukterys, buvo ištekėjusios už brolių
Gustaičių. Henrikas ir Alfredas, nors jauni, bet mokslus
Paryžiuje išėję, sėkmingai kopė karjeros laiptais uošvio
valdomame banke. Gražūs tat buvo jaunuoliai, bet baisiai
rimti. Štai ir šiandien, vos vieną valsą su žmonomis apsukę,
kažkur dingo, palikę svečius vienus linksmintis. O visi ir
linksminosi, kojų negailėdami. Švytravo frakų uodegos,
plaikstėsi ponių suknios, žėrėjo perlais ir deimantais nuogi
gražuolių kaklai... Nepaisant artėjančio karo grėsmės, o gal
kaip tik dėl to, visi susirinkę pobūvin šventė iš širdies.
Rūmų salės oras tirštai pritvinko kvepalų, brangaus tabako
ir flirto aromatų. Per trumpas pertraukėles, kol orkestras
gaudė kvapą, šokėjai vėsinosi šaltu šampanu, kurio
jubiliatės tėvas šiuo sunkiu laikotarpiu iš kažin kur buvo
apsčiai gavęs.
Jubiliatės Stefutės garderobas buvo ilgai ir kruopščiai
šiai progai ruošiamas. Pilką suknelę atvira nugara, ilgas
pirštinaites ir derančią prie jų mažutę skrybėlaitę su
gėlėmis parsisiųsdino tiesiai iš Paryžiaus. Šilkines kojines
pavyko rasti Kaune, Kelertienės madų salone. Perlų
karolius, auskarus ir apyrankę Stefutė gavo dovanų iš
mielosios mamos jubiliejaus proga. Jų švytintis baltumas
nuostabiai suderėjo su pilka suknele ir rausvais laimingos
merginos skruostais. Tik su bateliais išėjo konfūzas –
nespėjo atkeliauti iš Anglijos, kur buvo prieš gerą laiką
užsakyti. Teko Stefutei bėgti pas vietinį Kauno batsiuvį ir su
ašaromis maldauti, kad skubiai ir tiksliai pagal pavyzdį
pasiūtų. Pasiūt pasiuvo, tik, matyt, nelabai tvirtai. Fokstroto
žingsnelyje Stefutė kryptelėjo koją ir batelio kulnas liko
gulėti ant grindų. Bet argi dėl tokio menko nieko leisi
gadinti šventinę nuotaiką? Pasičiupusi nelaimingą kulnelį, ji
nuklibinkščiavo į drabužinę ieškoti kitų batelių. Pagaliau
šventė jau įpusėjo, niekas nepastebės, kad bateliai nenauji.
Drabužinių banko valdytojo pavaduotojo namuose buvo
keletas. Vienoje nieko tinkamo neradusi, Stefutė nušlubavo
į mamos, tolimesniąją. Atvėrusi duris, mergina atidžiai
nužvelgė aplink įtaisytas lentynas su daugybe batelių,
skrybėlaičių ir rankinių. Kuriuos gi man išsirinkti? –
kankinosi Stefutė, kai staiga kitapus plonos drabužinės
sienos išgirdo pažįstamus balsus. Būtų svetimi – nebūtų
klausiusi, bet čia juk jos vyras Alfredas, sesers vyras
Henrikas ir jų tėvas, rūstusis Stefutės šešuras Ignotas
Kazimieras. Užsidegusi smalsumu, ji pamiršo nelemtąjį
kulnelį ir prisiglaudė prie siauro lentų tarpelio, pro kurį
gretimą kambarį puikiausiai matė ir girdėjo. Ignotas
Kazimieras, aukštas, prakaulus, žilas vyras švariai nuskustu
veidu, buvo ne juokais susirūpinęs. Prislopintu balsu jis
kalbėjo:
– Situacija priėjo prie baisaus krizio. Šiandien sovietų
Rusija įteikė mūsų vyriausybei ultimatumą, kuriame
reikalaujama sudaryti naują, sovietams palankią vyriausybę
ir įsileisti į Lietuvą skaitlingus Raudonosios armijos būrius.
Faktiškai tai mūsų valstybės pabaiga. Nors rytoj vyriausybė
svarstys šį klausimą, tas jau nieko nebepakeis. Ar sutiks su
reikalavimais, ar ne – sovietams vis tas pats. Nespėsi
apsižiūrėt, o už tavo tvoros jau stovės raudonarmiečių
sunkiosios mašinos.
– Kaip taip gali būti, tėve? Juk gyvename Europoje, dargi
dvidešimtame amžiuje! – pasipiktino Henrikas, jaunas
dabita pomada suteptais juodais plaukais ir plonais ūseliais.
– Europai rūpi ir visada rūpėjo savas kailis. Mes jiems –
tik nežymus slenkstis sovietų kelyje į vakarus. Menka
kliūtis.
– O ką prezidentas, tėve? – pasiteiravo Alfredas.
Jaunesnysis sūnus buvo tikra tėvo kopija, toks pats kaulėtas
kūnas, aukšta kakta, mąslios akys ir į ploną susirūpinimo
giją suspaustos lūpos.
– Prezidentas, manau, mėgins priešintis, bet ką gali varlė
prieš vežimą? Ar sukels armiją – nežinau. Abejoju, per daug
mūsų vyriausybėje ir generolų štabe bailių priviso. Kita
vertus, laimėti vis vien nepavyks, tai kam dykai žmones į
mirtį siųst? Savi juk...
Visi trys sunkiai atsiduso. Henrikas pažvelgė į savo
atvaizdą sienos veidrodyje, persibraukė žvilgančius pomada
plaukus ir mėgino pralinksmėti:
– Na, bet mūsų juk tai neliečia, ar ne? Bankas dirbs ir
toliau – pinigų gi visiems reikia? Išgyvensim...
Tačiau nei tėvo Ignoto Kazimiero, nei Alfredo akyse jokia
viltis nesužibo.
– Klysti, sūnau, – rūsčiai tarė Ignotas Kazimieras, – mus
tai liečia visa savo padėties sunkenybe. Dėlei to jus čia
vienus ir pasikviečiau. Ponas banko valdytojo pavaduotojas,
jūsų uošvis, šiąnakt palieka Kauną. Per Vokietiją ir Italiją jis
tikisi pasiekti Jungtines Valstybes. Mergaitės, žinoma,
vyksta drauge, tik dar nieko nežino. Joms bus pranešta, kai
pobūvis baigsis. O jums, mano vaikai, teks likti ir iki galo
iškęsti visą Lietuvai skirtą likimą.
– Bet taip negalima, – pasipiktinęs suriko Henrikas, – jos
mūsų žmonos. Aš be Verutės...
– Man labai gaila, Henrikai, – nutraukė jį tėvas, – bet mes
esam bajorai ir lietuviai. Tėvynės reikalai visada yra
svarbiau už meilę moteriai. Žinote priesaikos žodžius –
jokiomis aplinkybėmis nepalikti Lietuvos, kol neperduosit
paslapties paveldėtojui...

Stefutė drabužinėje klausėsi visa apmirusi. Net nepajuto,

kaip ašarų upeliai nuplovė taip kruopščiai salone užteptus
veido dažus. Negalėjo patikėti, kad visa tai girdi, ir visiškai
negalėjo patikėti, kad visa tai tiesa. O užvis skaudžiausia,
kad jos Alfredas, išgirdęs baisią žinią, net nepaprieštaravo,
tarsi jos, Stefutės, nė būti nebūtų. Bet ji šito taip nepaliks!
Neleis, kad vyrai už jos nugaros spręstų jos pačios likimą!
Giliai įkvėpusi, mergina išbėgo iš drabužinės ir, pro ašaras
nematydama kelio, šlubčiodama bekulniu bateliu,
nuskubėjo į vyrų pasitarimo kambarį.
– Aš viską girdėjau, – sušuko pro ašaras.
Trys vyrai nustebę sužiuro į įsibrovėlę. Buvo į ką
pažiūrėti – batelio kulnas rankoj, pirštinaitės nusmukusios,
garbanėlės išsitaršiusios, skrybėlaitė suvis pakeliui
pamesta, o jau veidas – visas ašarų ir akių dažų upeliais
išvagotas... Alfredas šoko prie žmonos, išsitraukęs iš frako
kišenės nosinaitę puolė valyti šlapią nuo ašarų veidą ir
kažkaip nejučia jam išsprūdo tylus atodūsis: „meile
mano“... Suprato Stefutė, kad vyro ramybė – tik išviršinė
povyza, o širdyje jis taip pat dėl išsiskyrimo gedi. Tą
supratusi nurimo, vyrą stipriau apkabino ir jau beveik
garsiai pratarė:
– Aš niekur nevažiuosiu. Ir Verutė be Henrio, žinau,
nevažiuos. O tada mano mieliems tėveliams iš skausmo plyš
širdis. Reikia štai kaip padaryti – tegul Henris mano vietoje
važiuoja ir Verutę išsiveža. O aš liksiu čia su Alfredu.
Pagaliau juk negali visi imti ir pabėgti...
Alfredas, neslėpdamas džiaugsmo, tvirčiau apkabino
žmoną. Henrikas dėkingas nusišypsojo. Tik rūstusis šešuras
nepasidavė:
– Nesupranti, vaike, viso padėties rimtumo. Nebebūsi
salonų panelė, turtingo tėvo dukra. Neliks nieko iš
dabartinio gyvenimo: nei rūmų, nei tarnų, nei pobūvių. Bus
vargas. Gal net skurdas.
 – Svarbiausia, kad Alfredas bus šalia, – ramiai atrėmė
marti.
– Sovietų valdžia žiauri ir negailestinga, – toliau gąsdino
Ignotas, – Rusijoj visus inteligentus į lagerius sukišo, bus ir
čia tas pat. Greitai Kaune karaliaus rusų kareiviai ir
proletarai. Ir visus čionykščius mėgins rusais padaryt.
– Niekas mūsų rusais nepadarys, iš širdies juk neišimsi
to, kas su meile buvo įdėta. Ar ne, Alfuk?
Stefutės ašaros nudžiūvo, dar truputį vaikiškas veidelis
nugiedrėjo. Broliai nejučia ėmė šypsotis. Senasis Ignotas
Kazimieras vis dar netikėdamas purtė galvą, tačiau jo akyse
buvo galima įžvelgti vos pastebimą pritarimo ar net
pasididžiavimo jauna moterimi kibirkštėlę. Pajutusi
palaikymą, Stefutė švelniai nusišypsojo ir išklojo savo
gerąją naujieną:
– Štai jūs sakėte, kad turite kažkokią paslaptingą paslaptį
ir turite perduoti ją paveldėtojams. Ogi greitai ir galėsite
tai padaryti. Žiemą gims mūsų su Alfredu vaikelis. Jaučiu,
kad bus sūnelis. Niekam dar nesakiau, tik Verutei. O dabar
visi žinokit – mūsų vaikas gims Lietuvoj, kad ir kas ją
valdytų.
Kuriam laikui į saloną grįžo gera nuotaika. Laimingas
būsimasis tėvas glaudė žmoną ir priiminėjo sveikinimus.
Bet Ignotas Kazimieras neleido jaunimui ilgai džiaugtis:
– Bijau, kad banko valdytojo pavaduotojas tau, Stefanija,
pasilikti neleis.
– Taip, tėvelio neperkalbėsi, – susirūpino mergina, – o
mes imkim ir išeikim tuojau pat. Paliksiu tėveliams laišką,
viską paaiškinsiu. Šventės šurmuly niekas nepastebės.
Bėgu, kelis daiktelius pasiimsiu. Neužtruksiu.
 Kai džiugi Stefutė išbėgo rinktis daiktų naujam
gyvenimui, Ignotas Kazimieras sūnui Alfredui tarė:
– Važiuokit į mano butą. Vėliau nusamdysiu jums
kambarį, parūpinsiu naujus pasus, darbą. Tavo užduotis –
rūpintis žmona ir vaiku bei saugoti paslaptį. Niekur
nesikišk, sėdėk tyliai ramiai. Gal ir perkentėsi kažkaip
sovietų valdžią. Visokių tironų Lietuva matė, o juk prisikėlė.
Prisikels ir vėl.
– O tu, sūnau, – pasisuko į Henriką, – užsienyje dirbsi
Lietuvos labui, bursi tautiečius, organizuosi spaudą, radiją,
lietuviškas mokyklas. Tik jokių laiškų čia nerašyk, neišduok,
nuo šiol mes ne giminės.
– O tu, tėve? – paklausė abu sūnūs vienu balsu.
– Aš kovosiu, kiek pajėgsiu. Išeisiu į pogrindį – darbo bus.
Grįšiu į Babėnų dvarelį su jūsų seserimi Jadvyga. O jeigu
ką – ten mane ir palaidos. Laiminu jus, sūnūs mano, naujam
gyvenimui. Būkit verti bajorų Gustaičių vardo. Eikit ruoštis.
Stefutė savo kambaryje greitai brūkštelėjo tėvams
atsisveikinimo žodžius. Dar keletą žodžių sesei Veronikai –
nedaug, kad neimtų raudoti rašydama. Tada greitosiomis
peržvelgė spintą, įsimetė į krepšį vieną kitą paprastesnį
drabužį ir pagaliau persiavė batelius. Senuosius, su
nulūžusiu kulnu, taip pat įsidėjo – atminimui. Pasiėmė
šeimos nuotrauką rėmelyje ir keletą knygų. Apsižvalgė –
nenorėjo į naują gyvenimą žengti apsikrovusi daiktais.
Gana. Tačiau nuo slenksčio grįžo ir paėmė savo
brangenybių dėželę. Ji tai jau turbūt neturės progų segėti
šių grožybių, bet gal dukra, marti ar anūkė?..
Šitaip Stefutė išėjo į nežinią.
 Po kelių dienų juodu su vyru gavo naujus dokumentus –
tapo Stefanija ir Alfredu Gustais. Jis dirbo buhalteriu pieno
centre, vėliau tapusiame tarybiniu pieno kombinatu. Ji
augino sūnų Joną. Pabėgusių iš Lietuvos giminaičių jie
daugiau nebematė. O kad laiškų negaudavo, tai ir
nesužinojo, jog laivas, plukdęs buvusį banko valdytojo
pavaduotoją su šeima ir visais turtais, nuskendo nepasiekęs
Amerikos krantų.
 2005
metų Rasų naktis

Algė negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo karūnos. Ši buvo

kukli, plonomis aukso sienelėmis, smailėjantys lapeliai
nusagstyti pusbrangiais ir brangiais akmenimis. Auksas,
keistai dukslus, nežvilgėjo, akmenys atrodė apsiblausę.
Tačiau karūna magiškai traukė, spinduliavo galią ir valdžią.
Neatsispyrusios pagundai, rankos pačios ėmė kelti karūną
viršun.
– Ne, moterie, nedaryk to, – pasigirdo riksmas ir iš
tamsos išpuolęs Antanas čiupo karūną Algei iš rankų.
Atgavęs kvapą jau ramiai paaiškino: – Prisišauksi nelaimę,
nejau nesupranti? Tiki tu tuo ar ne, prakeiksmas vis vien
veikia.
Žvelgdama Antanui į akis Algė nejučia tuo patikėjo.
Neramiai dairydamasis Antanas greitai įkūrė aukure
nedidelę ugnį. Naktis buvo šviesi, nors danguje kabėjo tik
plonas dylančio mėnulio pjautuvėlis. Apačioje, virš miesto,
tvyrojo švytinti migla, lyg aureolė, gaubianti senąjį
paslaptingąjį Vilnių. Miestas buvo šalia, tačiau jo artumas
labiau gąsdino, nei ramino. Algė jautė, kad oras vibruoja,
nors vėjo nebuvo ir krūmai netoliese atrodė lyg užmigę.
Žingsnių garsas privertė ją krūptelėti. Laiptais uždusęs kilo
Kęstas, nešinas kliuksinčiu maišeliu.
– Kur taip užtrukai? – nutraukė tylą rūstus Antano balsas.
– Ieškojau, į ką prisemti vandens, – susierzinęs atsakė
Kęstas, – galėjai pats nusileisti žemyn.
– Pilk, – paliepė Antanas ir priėjęs atkišo Kęstui rankas.
Šis papylė kiek vandens ant rankų. Palaukęs šliūkštelėjo
dar. Antanas prausėsi susikaupęs, tarsi kiekvienas lašelis
būtų svarbus jo rituale. Apsišvarinęs pakilo ir
nesidairydamas žengė prie aukuro. Minutėlę pastovėjo,
žvelgdamas į ugnį, tada nusiėmė nuo juostos maišelį ir
kažko į ją pabėrė. Liepsnos šoktelėjo, suspragsėjo. Antanas
iškėlė rankas virš ugnies, murmėdamas nesuprantamus
žodžius.
Likusieji lyg užburti stebėjo baltąjį vyrą, negalėdami
atitraukti akių nuo ugnies nušviesto jo veido. Algei atrodė,
kad šis pasikeitė, staiga atjaunėjo, žvilgsnis tapo tuščias,
tarsi nukreiptas į save. Lūpos bėrė žodžius, kurių
klausantieji nesuprato. Žygis stipriau apkabino Algę. Jonas
suspaudė rankoje laikomą kryžių, lyg norėdamas juo
prisidengti, tačiau nenuleido akių nuo su ugnimi kalbančio
Antano.
Kęstas pasilenkė ir sukuždėjo Algei į ausį:
– Saviškiai jį vadina „kalbančiuoju su ugnimi“. Sako, kad
iš tiesų kalbasi.
Lėtai atitraukęs rankas nuo ugnies, Antanas pasilenkė ir
paėmė karūną. Pagarbiai iškėlė ją virš degančio aukuro ir
sušuko:
– O dievai! Žvelkit į mane, išklausykit. Didysis Perkūne,
gana nelaimių mūsų žemei. Žemyna, motinėle, užtark
mane. Gabija, spragsėk, žėrėk, panaikink užkeikimą
amžiams.
Algė krūptelėjo, pažvelgė į Žygį. Šis stovėjo net
nekvėpuodamas, įsmeigęs akis į karūną. Antanas tęsė:
– Meldžiu tavęs visos Lietuvos vardu. Nuimk šią naštą
nuo mūsų pečių.
Ugnis degė kaip degusi, nieko neatsitiko, tik Algei
pasirodė, kad oras aplinkui tapo tirštas.
Staiga Antanas atsigręžė:
– Sustokit ratu aplink aukurą, – paliepė griežtai.
Algė, Žygis ir Kęstas pakluso nedvejodami. Jonas dar
tvirčiau suspaudė kryžių ir tarė:
– Mano tikėjimas neleidžia dalyvauti pagoniškose...
– Atsistok čia, – Antanas bedė pirštu į laisvą vietą tarp
Kęsto ir Žygio.
Jonas priėjo, spausdamas prie krūtinės kryžių. Dabar visų
dalyvių veiduose mirgėjo ugnies atšvaitai. Kryžius Jono
rankose žaižaravo tūkstančiais atspalvių, bet Antanas
nekreipė į jį jokio dėmesio. Vėl iškėlęs aukštai virš ugnies
nelemtąją karūną, tarė stipriu, sodriu balsu:
– Šventoji ugnie, Perkūno ugnie, išdegink skausmą ir
pyktį iš mūsų širdžių. Sudegink neviltį ir baimę. Sunaikink
pataikavimą ir godumą. Ištrink pavydą ir neapykantą.
Panaikink amžių prakeiksmą, kritusį ant Lietuvos.
Panaikink karūnos prakeikimą. Panaikink karūnos
prakeikimą...
Algė stovėjo įsmeigusi akis į ugnį ir nejučia pati ėmė
tyliai kartoti Antano žodžius. Šalia išgirdo tokį pat Žygio
šnabždesį. Staiga ugnis akimirkai pakilo, pasiekdama
aukštai virš jos laikomą karūną. Algei pasirodė, kad tą
akimirksnį pajuodavęs auksas nušvito. Ji sumirksėjo
negalėdama patikėti savo akimis, o kai atsimerkė, ugnis vėl
degė kaip degusi. Antano veidas švytėjo. Jis atsidusęs
nuleido karūną ir ištarė:
– Dėkoju, galingasis Perkūne.

– Nagi, nagi, visa kompanija čia, – išgirdo Algė už

nugaros pažįstamą pridususį balsą. – Jei niekas nejudės,
niekam nieko nenutiks.
Į ugnies apšviestą plotą įžengė Konstantinas. Šalia jo
stovėjo du juodai apsirengę vyrai. Vienas nukreipė savo
revolverį į Antaną. Kitas, neaukštas ir kresnas, įrėmęs
vamzdį į šoną Žygiui, nusijuokė:
– Nepyk, seni. Toks gyvenimas.
Konstantinas pasimėgaudamas ėjo ratu, žvelgdamas į
sutrikusius veidus. Vienintelis Antanas atrodė ramus. Jis
numetė laikytą karūną žemėn lyg nieko nevertą daiktą ir
sukryžiavo ant krūtinės rankas. Buvo panašus į
nepajudinamą akmeninę statulą. Konstantinas pakėlė
karūną tardamas:
– Argi galima taip elgtis su šventomis relikvijomis? – ir
nusijuokęs tęsė: – jūs savo apeigas jau baigėte, o aš dar net
nepradėjau. O gal ponas pabėgėlis rudaskvernis, Gustų
nuodėmių atpirkėjas, norės atlikti savo ritualą?
Jonas tylėjo nudūręs akis. Algė stebėjo tėvą
neatitraukdama akių ir troško, kad jis apsigintų ar bent jau
spjautų Konstantinui į veidą, bet tėvas tylėjo.
– Su tavim, Jonai Gustai, turiu asmeninių sąskaitų, tik
suvesiu jas vėliau. Mielai išguldyčiau visą jūsų kompaniją.
Tai būtų sensacija žurnalistams – grupinė žmogžudystė
pagoniškų apeigų metu, – Konstantinas sukikeno ir
pradėjęs dusti įsipurškė į gerklę vaistų. – Tiek to, aš ne
koks žudikas, atėjau pasiimti to, kas teisėtai man priklauso.
– Taip taip, teisėtai man priklauso, – pakartojo priėjęs
prie Algės. – Ir tu, panele Alge, puikiai tai žinai. Atlikai savo
užduotį labai uoliai. Gal net pernelyg. Paskutinį žingsnį
buvau suplanavęs atlikti pats, tik draugai policininkai per
ilgai užlaikė, – metė piktą žvilgsnį į Antaną ir tęsė: –
Antspaudėlius taip pat norėčiau pasilikti, kaip atminimą
apie mūsų šaunų bendradarbiavimą.
Algė sukando dantis ir tylėjo. Konstantinas pamojo savo
ginkluotam bendrui. Šis be ceremonijų skaudžiai įrėmė
pistoletą Algei į skruostą. Žygis sujudėjo lyg mėgindamas
padėti, bet seno pažįstamo ginklas vis dar buvo nukreiptas į
jį.
– Atiduok jam, Alge, – sušnabždėjo Žygis.
Konstantinas nusišypsojo ir pritariamai palingavo galva.
Algė pažvelgė į tėvą. Liūdnos tėvo akys žvelgė kažkur pro
šalį. Jo lūpos vos vos krutėjo ir Algė suprato, kad tėvas
meldžiasi. Nukreipė nevilties kupiną žvilgsnį į Antaną. Juk
jis stiprus, tegul iškviečia žaibus ar audrą. O ir be jų galėtų
vienu smūgiu paguldyti užpuoliką. Antanas atrodė ramus ir
labai pavargęs. Į nebylų Algės prašymą tik mostelėjo ranka:
– Atiduok. Jokios geležėlės nevertos žmogaus gyvybės.
Rodos, tik tada Algė suvokė visą situacijos grėsmę, pajuto
ledinį ginklo šaltį. Lėtai ištraukė iš kišenių skubomis
sugrūstus antspaudus ir numetė juos į žolę. Konstantinas
tik šyptelėjo, o jo pakalikas surinkęs pagarbiai padavė
grobį.
 – Šaunuolė mergaitė, – Konstantino veide švietė
piktdžiuga, – o dabar norėčiau gauti likusius daiktus.
Jonas Gustas nedvejodamas atidavė kryžių. Knygas ir
karūnos maišą, nenuleisdamas ginklo, paėmė buvęs Žygio
draugas. Kęstas stovėjo išbalęs ir beveik nekvėpuodamas,
nors į jį ginklo niekas nebuvo nukreipęs.
– Štai ir viskas, – skėstelėjo rankomis Konstantinas, –
buvo malonu pabendrauti.
Penkios poros akių palydėjo Konstantiną ir jo sėbrus
laiptais žemyn. Po kelių minučių visi išgirdo tolstantį
mašinos variklio garsą. Algė apsidairė. Ugnis aukure vos
ruseno. Dangus jau buvo paraudęs. Švito.
Tyla užsitęsė, niekas nedrįso prabilti pirmas. Algė
susmuko ant žolės ir iš pykčio bei nevilties suspaustais
kumščiais trinktelėjo į žemę.
– Niekšas.
Antanas, vis dar ramus ir pavargęs, įsitaisė ant žemės,
žvelgdamas į rausvėjantį dangų.
– Neširsk, – taikiai tarė jis, – mes spėjome atlikti savo
darbą, tai svarbiausia. O atimtas lobis jam laimės neatneš.
Pamatysi.
– Kodėl? – pasidomėjo Žygis, prisėsdamas šalia Algės.
– Ši karūna nešė nelaimes visiems, kas ją turėjo. Todėl vis
vien būtų tekę jos atsikratyti.
– Nesąmonė, – burbtelėjo Algė. – Negi tiek ieškojau jos
tam, kad po to atsikratyčiau?
– Tik įsivaizduokite, – užsisvajojo Žygis, – jeigu katedroje
pagaliau būtų surastas Vytauto kapas, karūna galėtų grįžti
pas savo tikrąjį šeimininką. Po tiekos amžių...
 – Negalėtų, – tvirtai atrėžė Antanas. – Negalima rasti to,
ko nėra, vaikine.
– Ar jį lenkai pavogė? Girdėjau tokią versiją.
– Kokie niekai. Kam jis būtų lenkams reikalingas? Jo nėra,
nes kunigaikštis Vytautas iškeliavo pas protėvius senuoju
papročiu, raitas ant žirgo, su meškos nagais ant kaklo ir
ištikimu tarnu pašonėje...
– Jūs kažką painiojate, – nuraudo istorikas, – čia Kęstutis,
jo tėvas... O Vytautas Vilniaus katedroje buvo palaidotas,
krikščioniškai... Jis juk apsikrikštijęs buvo.
– Tai jau taip, net kokius penkis kartus...
– Norite pasakyti, kad pradžioj jį katedroj palaidojo, o po
to išvogė ir sudegino?
– Žodžio „išvogė“ aš nevartočiau, bet iš esmės mintis
teisinga... – šyptelėjo Antanas ir pavargęs užsimerkė.
– Na gerai, balon tą karūną, bet slaptosios kanceliarijos
dokumentai, – sudejavo prisiminęs netektį Žygis, – šiek tiek
spėjau pavartyti, ten tokių dalykų radau, net
neįsivaizduojate.
– Nagi, nagi... – susidomėjo Kęstas, sėsdamas šalia ir
užsirūkydamas. – Papasakok, šiaip ar taip, aš irgi kadaise
buvau istorikas, – pridūrė pašnairuodamas į Algę.
– Mačiau dokumentą apie Radvilos rengimąsi karūnuotis.
Niekad nemaniau, kad šios kalbos remiasi faktais, o
pasirodo – pasiekti tikslą jam sutrukdė tik staigi ir netikėta
mirtis, viskas buvo parengta. Net karūna.
– Nuo jūsų karūnų man jau bloga, – tėškė Algė ir paliko
istorikus vienus. Pasėdėjo minutėlę, žvelgdama į du
besišnekučiuojančius vyrus. Vienas – trykštantis gyvybe,
gražus ir tai žinantis, visa savo povyza spinduliuojantis
pasitenkinimą, tačiau netikras, tarsi medus už stiklo.
Kitas – liesas ir plinkantis, slegiamas begalės kompleksų,
tačiau nuoširdus ir per pastarąsias dienas tapęs artimas lyg
brolis. Jeigu juos abu sudėtum į vieną – išeitų tobulas vyras.
Nors, jei Algei tektų eiti į žvalgybą, ji rinktųsi Žygį. Gal
kumščiais kelio jis nepraskirtų, bet bent jau ja pasitikėtų...
Mintyse perkračiusi daugybę kartų visą situaciją, Algė
grįžo prie vaikinų su nerimstančiu klausimu:
– Bet iš kur Konstantinas sužinojo, kad mes esame čia?
Klausimas, rodės, pakibo ore. Kęstas nusišypsojo ir
pirmas rado atsakymą:
– Saulele, dabar žmogaus buvimo vietą galima nustatyti
pagal jo mobilųjį.
– Aš savo mobilųjį išjungiau, – atrėžė Algė.
– O aš išvis jo neturiu, – liūdnai konstatavo Žygis.
– Vadinasi, pagal maniškį, – vis dar neprarado geros
nuotaikos Kęstas, išsiimdamas iš kišenės mažutėlį aparatą.
– Bet kaip jis žinojo, kad ir tu čia įsipainiojęs? – nenurimo
Algė, – neturėjo žinoti. Juk niekas daugiau nieko nežinojo...
– Ee, tiesą sakant, – išsprūdo Kęstui. Visi sužiuro, tad
teko tęsti: – Visą šią istoriją aš papasakojau vienam žmogui.
Geram žmogui. Jis juk tavo draugas, Alge...
– Koks draugas? – Algės balsas nežadėjo nieko gero.
– Aloyzas Tarvydas, „Pompėjos“ savininkas.
– Joks jis man ne draugas, – supyko mergina, – ir kodėl tu
jam papasakojai svetimą paslaptį?
– Na, kokia gi čia paslaptis? – nusišypsojo Kęstas, –
žaidimas... Mes su Tarvydu kartu einame į vieną prabangią
pirtelę, o ten, malonioje aplinkoje...
 – Tu, – Algė pribėgo išraudusi, – tu išplepėjai tam pūzrui
apie mano giminės palikimą?
Įsiutusi piktai užsimojo, bet Kęstas vikriai sugavo jos
ranką ir saldžiai šypsodamasis pamėgino apkabinti. Algė
pasibjaurėjusi nusipurtė:
– Mes taip rizikavom, o tu...
Kęstas vėl pamėgino meilikaujamai prisitraukti prie savęs
Algę. Tuomet Žygio kantrybė trūko ir jis iš visų jėgų, beveik
nežiūrėdamas, vožė Kęstui kumščiu į veidą. Šis iš
netikėtumo net loštelėjo. Minutėlę visi sutrikę tylėjo. Algė
apdovanojo Žygį dėkingu žvilgsniu.
– Palaukit, aš nesupratau... – Kęstas palietė tinstantį
paakį.
– Ko čia nesuprasti? – atšovė Algė. – Tarvydas gerai
pažįsta Konstantiną. Štai juodu prieš mus ir sužaidė
šachmatų partiją. Ir laimėjo. Tavo dėka.
– Aš nenorėjau, – ėmė teisintis Kęstas, – nemaniau, kad
tai rimta.
Vis dar čiupinėdamas pamuštą akį, Kęstas dairėsi
užtarimo. Žygis nusisuko. Antanas, ramiai stebėjęs visą
sceną, tarstelėjo:
– Užsidirbai.
Algė su neslepiama panieka žvelgė į buvusį meilužį.
Kęstas skėstelėjo rankomis ir tyliai pratarė:
– Na, atsiprašau, jei jums nuo to palengvės. Negerai
išėjo. Leiskit pasiūlyti bent vairuotojo paslaugas, kai būsit
pasirengę. Lauksiu mašinoje.

Jonas Gustas stovėjo atokiau nuo visų ir žvelgė į vis

sparčiau švintantį dangų virš miesto. Algė atsistojo greta ir
nukreipė žvilgsnį ton pačion pusėn.
– Ar tiesa, kad Konstantinas Jadvygos sūnus? – ištarė po
ilgos tylos.
Tėvas atsiduso, pasitrynė kaktą.
– Tiesa. Ar jis pats tau papasakojo?
– Taip. Kai buvau jo rūsyje, pripasakojo daug baisių
dalykų. Ir apie močiutę... Ar tiesa, kad ji pati?..
Tėvas įsižiūrėjo į tolį. Tik dabar Algė pastebėjo, kaip
smarkiai raukšlėmis išvagotas jo veidas.
– Mano mama sirgo nepagydoma liga, – tėvo balsas
truputį drebėjo, – plaučių vėžiu. Todėl ir pakėlė prieš save
ranką. Ji buvo tokia graži ir gyvybinga. Negalėjo susitaikyti
su artėjančia agonija. Nenorėjo būti našta.
Kelios šykščios ašaros nusirito tėvo veidu.
– Nežinau, ko tau pripasakojo Konstantinas, bet jis baisus
žmogus. Nemokantis atleisti. Man labai gaila, kad tau teko
jį pažinti.
– Ar senelis privertė Jadvygą jo atsikratyti?
Jonas Gustas krūptelėjo ir nustebęs atsisuko:
– Jis taip sakė? Vargšas, vargšas Konstantinas. Susikūrė
pasaką ir šitiek metų ja tiki. Viskas buvo visai kitaip.
Jadvygą anuomet mergino toks karininkas. Kai ji susigraibė
vaiką nuo nežinia ko, gražios svajos sudužo. Tėvas ir senelis
griežtai uždraudė jai darytis abortą, bet vos pagimdžiusi
Jadvyga atsikratė vaiko ir toliau laukė savojo karininko.
Mano tėvas bandė ieškoti to vaikelio, bet bergždžiai. O po
dvidešimties metų jis pats parsirado ir pareikalavo neva
jam priklausančios turto dalies. Tėvas kurį laiką šelpė
Konstantiną, bet ilgainiui jo reikalavimai didėjo, pinigų
nebuvo, aš mokiausi. Po vieno konflikto, matydamas tėvo
kančias, parodžiau Konstantinui duris. Jadvyga, pasijutusi
įžeista, slapčia papasakojo jam apie giminės paslaptį.
– Štai kodėl senelis laiške mane perspėjo.
– Taip, jis žinojo, koks godus yra tas žmogus.
– O senelio testamentas įsigaliojo po Jadvygos mirties?
Tada ir užvirė ši košė, – Algė atsiduso. – Ką gi, paslapties
nebėra. Palikimo irgi nebėra. Tegul Konstantinas
paspringsta tuo lobiu. Nuotykiai baigėsi. Beje, senelio
namas Kaune tavęs visada laukia, jei nuspręsi pasilikti.
Galėtum ir čia nuveikti ką nors vienuoliško, argi ne?
Tėvas vis dar žvelgė į rytinės saulės nurausvintą
bundantį Vilnių. Nesinorėjo niekur skubėti. Netoliese
susėdę Žygis su Antanu taikiai šnekučiavosi. Algė priglaudė
galvą tėvui ant peties ir pasijuto be galo pavargusi.
Po kurio laiko tyliai pratarė:
– Tėti, mama išteka.
Jonas Gustas lyg ir su palengvėjimu atsiduso.
– Ar ji laiminga? – paklausė.
– Nežinau, – Algė vis dar žvelgė į tolį, – mes mažai bend‐
raujam. Tikriausiai aš per daug iš jos tikėjausi, kai likom
vienos.
– Tėvai tik žmonės, Algute. Tik žmonės... Vieni stipresni,
kiti silpnesni. Jie klysta ir gailisi.
Algė tylėjo, mėgindama susivokti jausmuose. Tėvas buvo
jos vaikystės herojus, stiprus ir drąsus, nugalintis visas
kliūtis ir žinantis atsakymus į visus klausimus. Dabar šalia
jos stovėjo žmogus rudu abitu, nešiojantis kaltės akmenį
širdyje, teturintis vienintelę paguodą – maldą. Šis žmogus
nebuvo panašus į jos svajonių tėvą, bet jis buvo tikras ir
žmogiškas.
 Pajuto, kad atėjo metas pačiam svarbiausiam klausimui:
– Kodėl tu mus palikai?
Tėvas atsiduso.
– Net neįsivaizduoji, kiek kartų repetavau atsakymą į šį
klausimą. Nesitikiu, kad atleisi, bet gal suprasi. Jei ne
dabar, tai vėliau.
Algė tylėjo užgniaužusi kvapą. Labai norėjo suprasti. Ir
atleisti. Tėvas tęsė:
– Kiekvienas žemėje turim savo misiją. Aš savo
pašaukimą atradau dar mokykloje. Buvau tvirtai
apsisprendęs tapti kunigu. Tada tėvas man papasakojo apie
palikimą... Ne, jis manęs nespaudė, aš pats priėmiau
sprendimą. Įstojau studijuoti architektūrą, vedžiau, gimei
tu. Ieškojau atsakymų į teksto mįsles, bet radau tik savąjį.
Atsakymą. Supratau, kad esu ne ten, kur turiu būti. Ilgai
gyvenau bandydamas nekreipti į tai dėmesio. O tada Dievas
man suteikė progą pradėti viską iš naujo. Atleisk man, Alge.
 1981
metai

– Saricha!.. saricha! – plyšavo visa gerkle arabų

berniukas, įsikibęs į rankovę išsigandusiam europiečiui.
Jonas Gustas, aukštas plačiapetis vyras su tankia tamsia
barzda ir geraširdišku melsvų akių žvilgsniu, iš kitapus
purvinos gatvės atbėgo gelbėti draugo.
– Ce qui s’est passé? – pasiteiravo jis. – Kas atsitiko?
– Il a volé! – rodė berniukas į Jono kambarioką
Valdemarą, nepaleisdamas jo rankovės.
„Vagis, jis pavogė!“ – šūkčiojo aplinkui besirenkanti
minia. Alžyriečiai vyrai, apsitaisę baltais ilgais drabužiais,
rodos, nieko kito ir neveikė, tik ieškojo priežasties
patriukšmauti. Išblyškęs Valdemaras tik purtė galvą.
Kažkas pasisiūlė pakviesti policiją. Vagyste apkaltintas
baltasis vyras ėmė neramiai dairytis. Tai neįmanoma. Jie
atvyko į draugišką Tarybų Sąjungai Alžyrą su kilnia misija –
dalytis patirtimi, padėti restauruoti XVIII amžiaus citadelę.
Dori tarybiniai specialistai – architektai restauratoriai.
Policijos įsikišimas reikštų tarptautinį skandalą, gal netgi
deportavimą iš šalies, o tada jau sudie, užsienio kelionės,
sudie, karjera ir sotus gyvenime...
 – Peut être accepté, – taikiai tarė Jonas Gustas. Štai kaip
jam pravertė prancūzų kalbos mokėjimas. – Susitarkime.
Kiek kainavo pavogtas daiktas?
Pardavėjo akys sužibo – štai čia tai galimybė pasipelnyti...
– Šilko skara, tikro šilko skara, va tokia, – plačiai išskėtė
rankas, – labai graži, labai brangi...
Jonas nesiderėjo. Sumokėjo visą paprašytą sumą, nors ir
suprato, kad už tiek būtų galima nusipirkti visas
parduotuvėje esančias skaras. Išsiskyrė taikiai. Pardavėjas
patenkintas šiureno kupiūras, Valdemaras lengviau
atsikvėpė, o Jonas Gustas džiaugėsi taikiai išspręstu
konfliktu. Jau žingsniuojant gatve, jį pasivijo tas pats gerai
uždirbęs pardavėjas ir įspraudė į delną pigių akmenėlių
vėrinį. „Tavo moteriai, – sušnabždėjo vaikinas, – jie neša
laimę.“ Jonas tik šyptelėjo – štai kokie alžyriečių verslo
principai: pradžioj apvagini nekaltą žmogų, užsiprašai
milžiniškos išpirkos, o po to dovanoji niekutį, kad
nuramintum savo sąžinę... Et, niekis, išgyvensim, juk tai tik
pinigai. Valdemaras ėjo namo tylėdamas. Bendrabutis, kur
buvo apgyvendinta grupė tarybinių restauratorių, stovėjo
visai greta. Kambarys pasitiko malonia vėsa, nes saulės
spindulius sulaikė medinės langinės. Jau dvi savaites jie
dirbo Alžyre, o prie vietinio klimato vis negalėjo įprasti.
Svilinantis karštis dieną ir stingdantis šaltis naktį. Tačiau
šalis graži ir įdomi. Laisvomis dienomis vietiniai kolegos
organizavo ekskursijas, į kurias mėgstantis bendrauti Jonas
Gustas mielai vykdavo. Kartu nuolat keliaudavo ir tylus bei
paniuręs Valdemaras. Jis kalbėti nemėgo, bet Jonas priėmė
žmones tokius, kokie jie buvo, ir dėl kambarioko
nesiskundė.
 Šįkart vos įžengęs kambarin, Valdemaras išsitraukė iš
krepšio kažin kaip užslėptą degtinės butelį.
– Nemėgstu likti skolingas, – tarstelėjo ir pripylė
stiklines.
Žinoma, vykstantiems į arabų kraštus būdavo griežtai
prisakoma nevartoti alkoholio, bet kas tų draudimų paisys...
Valdemaras ištuštino savo stiklinę vienu mauku. Jonas
nebuvo gėrėjas, bet įžeisti draugo nenorėjo, tad neatsiliko.
Ar dėl afrikietiško karščio, ar dėl patirto streso ir
nuovargio, vyrai netrukus nusitašė iki žagsulių. Jonas
patenkintas atsilošė kėdėje tardamas:
– Geras dalykas tos užsienio komandiruotės... Ir pasaulio
pamatai, ir žmones pažįsti... Tik šeimos labai pasiilgstu.
Rytoj mažosios Algutės gimtadienis, o aš nei pasveikinsiu,
nei šventę pamatysiu...
– Tu savo šeimos, Jonai, daugiau išvis nepamatysi, – nei iš
šio, nei iš to pareiškė Valdemaras, sunkiai versdamas
liežuvį. Ir pridūrė: – Niekada.
Jonas suglumęs pažvelgė į kambarioką, kurio apsunkusi
girta galva sunkiai besilaikė ant tęvo kaklo. Apsiblaususios
akys žvelgė kažkur Jonui pro petį.
– Kodėl taip sakai, Valdemarai? – paklausė nieko
neįtardamas, – juk trys mėnesiai greitai prabėgs ir grįšime
namo.
– O aš tau sakau – niekada, – spyrėsi kolega, pagaliau
pataikęs ranka paremti svirduliuojančią galvą. – Ši
komandiruotė tau – mano atsisveikinimo dovana. Nereikia
dėkoti, aš pats taip norėjau. Galėjau juk anksčiau raportą
paduoti. Pagailėjau. Tariau sau – tegul žmogus pasidžiaugia
paskutinį kartą. Kartu su juo ir aš pakeliausiu...
 – Nesuprantu, Valdemarai, koks raportas? Apie ką tu
kalbi? Man atrodo, mes gerokai padauginom...
Jonas guodėsi, kad tai tik girtos sapalionės, bet jautė,
kaip girtumas po truputį išgaruoja, užleisdamas vietą
baimei.
– Mes padauginom?.. Ne, aš nepadauginau... –
Valdemaras beviltiškai mėgino pataikyti supilti į stiklinę
degtinės likučius. Nepavykus, užsivertė visą butelį, – dabar
dar išgersiu, ir tu, drauge Gustai, paklausysi, kaip aš rašiau
raportą. Išbalai? Baisu? Ir turėtų būti. Laiko atgal
nepasuksi. Mano raštas jau perskaitytas, užregistruotas,
išnagrinėtas. Dabar tavo kelias bus iš lėktuvo tiesiai į
saugumo rūsį. O iš ten niekas neišeina – tu žinai.
– Bet kodėl? Kaip?
– Paprastai, – Valdemaras žagtelėjo. – Yra struktūra. Yra
raportas. Yra nusikaltėliai. Ir tu tarp jų. Žinoma, dabar ne
Stalino laikai, gal jums net teismą surengs – dėl akių. O po
to – pykš pokšt. Už tėvynės išdavimą, – vėl žagtelėjo. – Bet
aš tau tiesą pasakysiu. Tu man visada patikai. Kiti – ne, o tu
patikai. Ir šiandien mane išsukai. O aš tą skarą juk
pavogiau. Štai ji... – gudriai šypsodamasis, Valdemaras
išsitraukė iš užančio žalią šilko skepetą. – Parvešiu meilužei
dovanų iš Alžyro.

Jonas jautė, kaip šalti baimės pirštai sugniaužia gerklę ir

ima stigti oro.
– Bet... Valdemarai, mes juk buvome draugai? Kiek
komandiruočių kartu išvažinėjome, kiek vakarų „Neringoj“
prasėdėjome...
 – Taip. „Neringa“ tave ir pražudė. Per daug sau leidote.
Inteligentėliai. Ir tos jūsų kalbos apie Amerikos radiją,
socialistinį lagerį... Kol dejavote ir dūsavote, nuskriausti ir
užguiti šlamštėte Kijevo kotletus, niekas jūsų nelietė. Bet
kai pradėjote planuoti perversmą... viskas baigta. Dabar,
dabar... – Valdemaras reikšmingai iškėlė rodomąjį pirštą ir
mojavo juo kažkur sau apie nosį, – baigta. Nebebus
„Neringoj“ profesorių stalo, nebebus menininkų nei
architektų. Dabar „Neringoj“ kotletus valgys paprasti
proletarai. O jūs visi – pif paf...
– Tu – saugumo agentas? – pagaliau galutinai praregėjo
Jonas Gustas.
– Agentas. O ką? Toks mano darbas. Galiu žmones už
grotų įkišti, o galiu ir ne. Štai tu – išvažiavai į Alžyrą.
Džiaukis. Mano dovana. Raportą palikau generolui ant
stalo. Žinojau, kad jo dar savaitę nebus darbe – dukrai
vestuves kelia. Spėjom išvažiuoti. Džiaukis saule, kol gali.

Pamažu Jono Gusto galvoje ėmė ryškėti visas situacijos

rimtumas. Štai kodėl Valdemaras lydėdavo jį į visas
komandiruotes. Štai kodėl nė vienas susiėjimas be jo
neapsieidavo. Ir draugams jau niekuo padėti nebegalima. O
šeima? Kaipgi šeima? Argi šitaip galima? Jonas pažvelgė
tiesiai į akis savo kambario draugui. Pavandenijęs agento
žvilgsnis neatlaikė. Jis nudelbė akis ir liūdnai žagtelėjo.
Kurį laiką sėdėjo tylėdami. Galiausiai Gustas atsiduso ir
kone švelniai tarė:
– Vargšas, vargšas tu žmogus, Valdemarai. Visą gyvenimą
šitokią sielos naštą nešioji. Kaip sunku tau turėtų būti...
 Saugumietis keletą minučių sutrikęs spoksojo į giedrą
Jono veidą ir netikėtai pravirko. Didelės girtos ašaros ritosi
jo įrudusiu veidu, o balsas staiga prarado pasipūtėlišką
skambesį.
– O tu manai, man lengva? – raudodamas klausė jis. –
Manai, kad man nesisapnuoja tie žmonės? Jų žmonos,
vaikai, tėvai... Manai, kad dirbu dėl malonumo? Klysti.
Buvau visai neblogas architektas. Projektavau namus, kur
laimingi žmonės turėjo kurti savo gyvenimus. Tada atėjo jie.
Maloniai priminė man praeitį, kurią taip sunkiai buvau iš
atminties ištrynęs. Apie senelį – vokiečių pakaliką. Ir tėvą –
partizaną. Net žeminę parodė, kurioje jis nušautas buvo.
Viską, viską apie mane tie išperos žinojo, ką mėgstu, ką
myliu, net tai, kiek kartų pajėgiu pamylėti savo žmoną... Ir
kas man beliko? Sakyk, kas man beliko? Arba dirbti jiems,
arba... Ne, pasirinkimo nebuvo. Ir aš dirbau. Sąžiningai.
Daug žmonių už grotų įkišau. O dabar tu sakai, kad aš
vargšas... tu, pasmerktasis...
– Tik Dievas mus teis, – atsidusęs tepasakė Jonas.

Kitą dieną abu mėgino apsimesti, kad vakarykščio

pokalbio nebuvo. Dirbo tylėdami, kas sau.
Vakare Valdemaras grįžo vėlai. Rado Joną Gustą
besimeldžiantį. Tarė be užuolankų:
– Klausyk įdėmiai. Rytoj vakare iš Orano uosto išplaukia
laivas į Braziliją. Plukdo kvarcinį smėlį. Jame mes ir
pasislėpsime. Viską sutariau. Tai vienintelė galimybė tau ir
man pradėti gyvenimą iš naujo. Kol ne vėlu.
 Po penkiolikos dienų du sulysę, išsekę vyrai išlipo Natalio
uoste Brazilijoje. Be dokumentų, be pinigų, be praeities. Čia
jų keliai išsiskyrė ir daugiau juodu niekada nebesusitiko.
 2005
metų birželio 24 diena

Sulipę į pakalnėj laukiantį Kęsto visureigį, pasuko į stotį.

Jonas Gustas nusprendė išvykti nieko nelaukęs. Algė jo ir
neįkalbinėjo. Pokalbis nesirezgė, tad Kęstas įjungė radiją.
Po trumpos muzikėlės žinių pranešėjos balsas tragiška
intonacija prabilo: „Kraupi nelaimė įvyko ankstų šios dienos
rytą Vilniuje. Prabangaus „Mersedes-Benz“ vairuotojas,
dideliu greičiu važiuodamas Alberto Goštauto gatve,
nesuvaldė automobilio, apsivertė ir deganti mašina,
nusiritusi nuo šlaito, įkrito į Nerį. Žuvo keturi automobiliu
važiavę žmonės. Ką tik gavome patvirtinimą, kad vienas iš
žuvusiųjų – garsus mecenatas, verslininkas, Senamiesčio
antikvariato savininkas Konstantinas. Tai didžiulė netektis
ne tik Vilniaus miestui, bet ir visos Lietuvos kultūrai...“
– Čia tai bent, – sušuko Kęstas, spausdamas stabdžius
taip, kad gale sėdintieji vos nenuskrido į priekį. – Lekiam,
pažiūrėsim, ką ten išžvejojo iš upės dugno.
Apsukęs automobilį, jis nurūko atgal ir netrukus sustojo
prie policijos barjero.
Po trumpo skambučio prie mašinos priėjo augalotas vyras
ir apžvelgęs vis dar žado neatgaunančius keleivius,
maloniai pasisveikino, trumpai nupasakojo situaciją. Kūnai
jau buvo išvežti, narai baigė kelti iš vandens paskutines
nuolaužas. Komisaras patvirtino, kad nors ir sumaitotas,
Konstantino kūnas buvo atpažįstamas.
– O mašinoje neaptikote kokių nors vertingų daiktų? –
paklausė Algė.
Pareigūnas nustebo, pagalvojo.
– Nežinau, ką turite galvoje, panele, – nusišypsojo
švytinčia, panašia į Kęsto šypsena, – Konstantinas buvo
turtingas žmogus, taigi jei klausiate apie jo „Rolex“ laikrodį
ar ką panašaus, tai iš jų ne kas teliko.
– Ne ne, – sumišo Algė, – aš kalbu apie aukso dirbinius,
na, kryžių su brangakmeniais ir karūną...
– Ir dar senovinės knygos, – pridūrė nedrąsiai Žygis.
Komisaro šypsena dingo. Jis suglumęs pažvelgė į Algę, po
to į ramiai žvelgiantį Antaną, smalsumu nesitveriantį Kęstą
ir galiausiai pakraipęs galvą atsakė:
– Nesuprantu, apie ką kalbate. Jokių panašių daiktų
automobilyje nebuvo. Aš tikrai žinočiau. Žinoma, mašina
apdegė, bet dauguma daiktų, apie kuriuos klausiate, būtų
likę atpažįstami.
Jis dar kartą įtariai apžvelgė visą kompaniją ir
atsisveikinęs nuėjo. Kęsto automobilyje liko tvyroti
dvigubas sumišimas.
– Nieko nesuprantu, – sumurmėjo Algė, – kurgi jis spėjo
viską padėti?
– Kam nors atidavė? Padėjo į slėptuvę? – svarstė Kęstas
su Žygiu.
Jonas Gustas sėdėjo tylėdamas, giliai susimąstęs.
Antanas, kupinu nuovargio veidu, atsisuko ir lėtai tarė:
 – Tai karūnos prakeikimas. Tikėkimės, kad jis išsipildė
paskutinį kartą.
– Bet... juk jūs panaikinote prakeikimą, – nesuprato
Žygis, kartu su kitais klausiamai žvelgdamas į Antaną.
– Visko pasitaiko. O kai kurie dievų malonės
nenusipelno, – vos šyptelėjo Antanas ir atsirėmė
užsimerkdamas.
Kęstas užvedė automobilį ir lėtai pajudėjo. Rytinio po‐
šventinio miesto gatvės dar buvo tuštutėlės. Kur ne kur
svirduliavo pavėlavę grįžti Joninių dalyviai, o automobilių
suvis nesimatė.
– Pasuk per senamiestį, Kęstuti, – netikėtai paprašė Jonas
Gustas, – noriu dar kartelį jį pamatyti.
– Kaip pasakysit, – šyptelėjo Kęstas ir pasuko pro
katedrą, Barboros Radvilaitės gatve.
Jonas Gustas žvelgė pro automobilio langą, žvilgsniu
aprėpdamas ir tarsi glostydamas kiekvieną širdžiai mielą
Vilniaus kertelę. Nužvelgė Šiltadaržių gatvę, kur gyveno
studentaudamas, atsisveikino su Vilnios krantine, kur tiek
vaikščiota ir rymota, ilgėliau žvilgsniu užsilaikė ties Šv.
Mykolo bažnyčia, kur dirbo ir meldėsi keletą metų... Širdies
neapleido jausmas, kad daugiau nebepamatys savo mylimo
Vilniaus.
Vienintelis Kęstas atrodė žvalus ir kupinas energijos.
– Ei, kompanija, – atsigręžė jis, – kur pageidausit
pristatyti karietą?
Nespėjus niekam prasižioti, Kęstas pašnairavo į galinio
vaizdo veidrodėlį ir švilptelėjo:
– Sustojimas atidedamas. Atrodo, mus kažkas vejasi.
 Keturios galvos vienu metu pasisuko pažiūrėti, kas
dedasi, o Kęstutis staiga užmynė akseleratorių ir kryptelėjo
vairą. Tuo pat metu ausis pasiekė keistas pokštelėjimas.
– Ei, – sušuko perpykęs Kęstas, – šiai mašinai dar nėra nė
metų...
Pasigirdo dar vienas trankus „pokšt“ ir Kęsto visureigis
nuskriejo tolyn, sumušdamas greičio rekordus ir
riaumodamas lyg perpykęs žvėris.
– Kas čia dedasi? – atitokusi paklausė Algė.
– Į mus šaudo, – metė neatsigręždamas Kęstas, – bando
sustabdyti. Pasilenkit ir laikykitės.
Šūviai kuriam laikui nutilo. Tuščiu keliu lekiantys du
naujutėlaičiai visureigiai mėgino kits kito variklio
galingumą.
– Laikykitės, suksiu pro degalinę, – sušuko Kęstas,
mažindamas greitį, bet tik garsiai nusikeikė ir padidinęs
apsukas nuskriejo Markučių link.
Algė akies krašteliu spėjo pastebėti sunkvežimį, užtvėrusį
reikalingą kelią.
Po minutės automobilis jau skriejo miško keliu ir
siaubingai kratėsi. Antanas, vos pataikydamas į mygtukus,
skambino sūnui Vytautui.
– Dabar reikia išlošti laiko, – pasakė baigęs trumpą
pokalbį Antanas, – Vytukas jau važiuoja.
– Nepatinka man šitas kelias, – iškošė susikaupęs Kęstas,
užguldamas vairą. Miškas aplink darėsi vis tankesnis, kelias
siauresnis. Posūkis sekė posūkį, įkalnė nuokalnę, o
persekiotojai lipo ant rato, nors nebešaudė.
– Keista, – sušuko iš galo Algė. – Juk Konstantino nebėra,
kas gali mus medžioti?
 Į jos klausimą niekas neatsakė.
Visų keleivių akys buvo įsmeigtos į artėjantį posūkį, kurį
sėkmingai įveikus netrukus pasirodydavo kitas.
Staiga už krūmais apaugusio posūkio kažkas subolavo.
Kęstas užmynė stabdžio paminą, automobilis lėtėdamas
niro į posūkį ir prieš akis staiga iškilo baltas milžiniško
sunkvežimio šonas. Matydamas, kad sustabdyti nepavyks,
Kęstas beveik nesąmoningai pasuko vairą ir užsimerkė.
Džipas su visa Algės kompanija atsiplėšė nuo žemės ir
tarsi koks nerangus paukštis mutantas nuskrido žemyn.

Algė atsipeikėjo nuo įkyraus skausmo pakaušyje.

Pramerkusi akis išvydo prieš save tik kažką balto ir tuoj vėl
užsimerkė. Tačiau veriantis skausmas neleido patikėti
niekuo kitu, kaip tik kad esanti gyva ir turinti kuo greičiau
krapštytis iš tos baltumos, kad ir kas ji būtų. Pramerkė akis
vėl ir pamėgino pajudėti. Kojos neklausė. Pakėlė nepatogiai
prispaustą dešinę ranką ir dūrė baltumon. Šioji pasirodė
besanti minkšta ir subliuško. Oro pagalvė, toptelėjo Algei,
tai štai kaip ji atrodo. Pro bestiklį kreivų durelių langą
padvelkė drėgme. Atsargiai pasukusi skaudamą galvą Algė
apsidairė ir neteko amo. Perlinkęs Kęsto visureigis kabojo
virš smėlingo upės skardžio, sulamdytu šonu įsirėmęs į
didžiulį, storakamienį medį. Pažvelgusi aukštyn Algė
įvertino skrydžio atstumą – geri penki šimtai metrų
nuožulniu šlaitu. Plati šliūžė per suvešėjusius krūmynus
rodė džipo nusileidimo kelią. Sunkvežimio, užtvėrusio kelią,
nebebuvo, tačiau juos persekiojęs visureigis vis dar stovėjo.
Atitokusi Algė šūktelėjo:
 – Ei, ar gyvi? – ir nustėro suvokusi klausimo siaubą.
Nejaugi ją vienintelę išgelbėjo baltoji pagalvė?
Priekyje kažkas sujudėjo. Pasigirdo neaiškus mykimas.
Kęstas ir Antanas rodė gyvybės ženklus. Gerai. Žygis gulėjo
šalia, ant galinės sėdynės, užsiklojęs subliuškusia oro
pagalve ir atrodė saldžiai miegantis.
– Žygi, Žygi, pabusk, – purtė jį Algė. Sužeidimų nesimatė.
Tik palietus kairiąją alkūnę Žygis staiga krūptelėjo ir
sudejavo.
– Gyvas, – apsidžiaugė Algė ir staiga jos mintis nustelbė
siaubingas suvokimas: tėvo mašinoje nebuvo.
Šiurendami aukšta žole artėjo žingsniai. Dusliu balsu
kažkas šūktelėjo:
– Šitas gatavas. Pažiūrėk, kaip anie.
Algė apmirė. Žingsniai sulėtėjo ir galiausiai sustojo.
Čirkštelėjo degtukas, pasmirdo pigiu tabaku ir kitas balsas,
su ryškiu akcentu, tarė:
– Nu bet i pataikyk tu šytaip. Vienas medis ir į tą įkalė.
– Nu tak i dobže, – atitarė bosas, – bus patogiau ieškoti.
To reiktų brist į upę tos karonos. A upė čia gyli. Įdomu, kas
do daiktas, kad šefas šytaip stengiasi...
– Nu karona tak karona, – nusispjovė antrasis, – einam,
pažūrėsim, o tai Andžejka jau signalina.
Žingsniai vėl ėmė artėti. Algei pradėjo svaigti galva. Tuo
metu sudejavo šalia gulintis Žygis. Žingsniai nutilo,
pasigirdo metalinis trakštelėjimas.

Viskas, pagalvojo Algė, dabar jau viskas. Ausyse ėmė

zvimbti. Tai štai kokiais garsais pasitinka atkeliaujančius
anapilin, graudžiai šyptelėjo. Garsas vis stiprėjo ir netrukus
tapo nepakeliamai šaižus. Algė suprato, kad reikia bėgti,
slėptis, bet kojų nejautė. Mėgino pajudinti rankas –
nepavyko. Akyse aptemo, sąmonę pasiekė garsų nuotrupos,
pulsuojantis sirenų kauksmas ir balsai:
– Neštuvus, čionai, pjaukit stogą...

Kai vėl atsipeikėjo, Algė virš galvos pamatė žarnelių

raizginį ir baltą užuolaidėlę. Po minutės kitos pradėjo
susivokti. Pasimuisčiusi vargais negalais nusitraukė nuo
veido deguonies kaukę. Tikriausiai greitosios automobilis,
suprato Algė ir tuoj pat prie jos pasilenkė susirūpinęs
jaunos gydytojos veidas.
– Nesijaudink ir nejudėk, – tarė ji maloniai, – tuoj
atvažiuosim.
Jau rengėsi vėl uždėti kaukę, bet Algė karingai sumosavo
rankomis:
– Kaip... kiti? Kaip tėvas? Žygis?
– Visi likote gyvi, – nusišypsojo gydytoja, – tikras
stebuklas.
– Ir tėvas? – dar kartą perklausė Algė.
– Ar tas vienuolis? – pasitikslino malonioji medikė. –
Nesijaudink, jam viskas bus gerai. Sužeidimai rimti, bet
reanimacijos automobilis suskubo laiku. Gyvens.
Gyventi... Kaip neįprastai maloniai suskambo šis žodis.
Algė atsiduso ir nurimo. „Mes visi gyvensim, – pagalvojo
nirdama į miegą, – o visa kita – nesvarbu...“

Žygis sapnavo, kad jis – imperatorius Augustas, jojantis

po triumfo arka ir sveikinantis susirinkusius romėnus.
Dangus virš Romos kalvų buvo vaiskaus lazurito spalvos,
saulė ryškiai oranžinė, o procesijos vėliavos plevėsavo
vėjyje nepaprastai didelės ir ryškios. Žygis-Augustas
nekantravo ir skubino procesiją, nes ant kalvos,
šventykloje, jo laukė ištikimoji Oktavija...
Staiga vaizdas ėmė lietis, spalvos virto besisukančia
mozaika, kol galiausiai visai išnyko. Iš tuštumos jį lyg kas
šaukė: „Žygimantai...“ Gal Oktavija nebesulaukia? Ne,
balsas aiškiai vyriškas ir visai nešvelnus. Žygis supykęs
praplėšė akis, mėgino aiškinti:
– Ten Oktavija... ten... spalvos... daug spalvų...
– Tai nuo vaistų, – paaiškino vyriškas balsas ir Žygis pro
miglą įžiūrėjo baltai apsirengusį vyrą su auksiniais akinių
rėmeliais.
– Viskas gerai, – tęsė daktaras, – prabudo. Vežkite į
palatą.
Čia ligoninė, suprato Žygis, vadinasi, Romą ir vėl
sapnavo. Ir Oktaviją. Bet po truputį grįžtant sąmonei
Oktavijos vietą mintyse užėmė visai kitas vardas, kitas
veidas.

Algė įsiveržė į Žygio palatą viesulu.

– Pagaliau, – sušuko šypsodama ir pribėgusi skambiai
pakštelėjo draugui į skruostą.
Tiesa, bėgiojo ji dar labai lėtai, nes kojos po avarijos buvo
mėlynos ir nejudrios. Bet jokie sesučių maldavimai gulėti
lovoje Algės neveikė.
Įsitaisiusi greta Žygio, džiugiai pranešė naujienas:
– Visi gyvi. Tik tėvui nepasisekė, jis verčiantis iš mašinos
iškrito, lūžo keli šonkauliai, raktikaulis ir dar kažkas,
smegenys sutrenktos, bet nieko, svarbu gyvas. Kęstas
išvažiavo gydytis namo, jis nepakenčia ligoninių. Jam
beveik nieko, tik sumušimai. Antanui taip pat. Daktarai
nesupranta, kaip po tokios avarijos apskritai išgyvenome.
Bet čia jau Kęstui dėkui, kad pirkdamas mašiną netaupė
saugos įrangai ir rėmą specialiai sutvirtintą užsakė. Na, jis
buvęs lenktynininkas, teisingai įvertino riziką. Todėl mes
beveik kaip Ostapas Benderis – atsipirkome lengvu
išgąsčiu, – Algė nusijuokė, tačiau žvelgė į Žygį su švelniu
rūpesčiu.
– O tu kaip jautiesi? – paklausė vis dar tylinčio draugo. –
Pasakyk ką nors.
– Gerai, – tyliai atsakė Žygis, – man viskas gerai. Tik
ranką truputį skaudą.
– Ten tau kažkoks kaulas sutrupėjo, – paaiškino Algė, – tik
tu nesijaudink, jie viską sutvarkė, geležėlėm sutvirtino.
Panešiosi porą mėnesių gipsą ir bus tvarka.
– O tu sveika?
– Kuo sveikiausia, – pasigyrė Algė, – tik namo dar
neišleidžia. Stebi. Bet ir gerai, aš tai pas tėvą pasėdžiu, tai
pas tave. Žinai, nuo ko mes visi labiausiai nukentėjom? Ogi
nuo šoko. Na ir nieko keisto, patyrėm tai, ką papasakojus
nieks nepatikėtų.
– O karūna? Dokumentai? – viltingai paklausė Žygis.
Algė papurtė galvą:
– Nieko nerado. Aš jau policijai parodymus daviau. Jie
visur iškniso, Kęsto brolis pats tyrimui vadovauja. Gal dar
ras... Na, nevarginsiu tavęs, pamiegok. Vėliau užeisiu.
Nušokusi nuo lovos, Algė nuklibinkščiavo iki durų ir tik
koridoriuje susiraukė. Kojas skaudėjo, bet pasakyta – lūžių
nėra, nejau gulėsi kaip rąstas. Aplankys tėvą, o po to jau
priguls minutėlei.

Vidurvasario saulė negailestingai plieskė į didžiulius

palatų langus. Karštis darėsi nepakeliamas. Dauguma
vaikštančių ligonių slėpėsi nuo kaitros ligoninės sode.
Pasinaudoję ištuštėjusia palata, Algė ir Žygis užėjo
aplankyti Jono Gusto. Tėvas retokai ištaikydavo Algei
valandėlę, nes po ligoninę žaibu apskriejus žiniai apie
pranciškoną vienuolį sunkiai atsigindavo lankytojų.
– Gera žinia, tėve! – sušuko nuo durų Algė. – Šiandien
mane išleidžia. O Žygį rytoj.
– Džiaugiuosi, – nusišypsojo patogiau įsitaisydamas Jonas.
– Į darbą dar neisiu, paprašiau nedarbingumo lapelio
mėnesiui. Tegul dirba patys, man patiko atostogauti.
Algė įsitaisė ant lovos tėvo dešinėje, Žygis prisėdo ant
taburetės.
– Ką planuoji veikti? – pasiteiravo Jonas, švelniai
žvelgdamas į dukrą.
– Na, lobių turbūt daugiau nebeieškosiu, nors pirmoji
paieškų dalis man visai patiko. Jei ne tas Konstantinas,
viskas būtų buvę nuostabu.
Jonas Gustas palingavo galva, nors mintimis atrodė
nuklydęs kažkur toli. Patylėjęs tarė:
– Aš vis galvoju ir nesuprantu. Tie žmonės, kurie mus
vijosi, juk buvo ne Konstantino žmonės.
– Taip, Konstantino nebėra, bet jo sėbrai juk liko. Kodėl
jie negalėjo išpildyti paskutinės savo boso valios?
– Ne, Alge. Konstantiną aš pažįstu. Jis godus, kupinas
neapykantos ir pagiežos, bet jis ne žudikas. Juk būtų
nušovęs mus visus ant kalno, jei būtų norėjęs.
Algė gūžtelėjo pečiais:
– Vadinasi, jis turėjo bendrininką. Turbūt jam ir lobį
atidavė.
– Ko gero, teisus buvo Antanas sakydamas, kad toji
karūna laimės neatneša. Gal ir gerai, kad ji dingo, – žvelgė
pro langą Jonas Gustas, – viskam Dievo valia.
Algė nieko neatsakė. Ji nebuvo tokia tikra.
– Ot kad taip dar kartelį pažvelgus į tuos dokumentus, –
neiškentė nepasvajojęs Žygis. – Karūna tiek to, gal ji ir iš
tiesų užkeikta, bet kanceliarija... Su ja visą Lietuvos istoriją
būtų galima aukštyn kojomis apversti.
Jonas Gustas, su ligoninės pižama visai nepanašus į
vienuolį, švelniai pažvelgė į Žygį:
– Istorija – tai tik mokslas apie praeitį, jaunuoli. Gyventi
reikia šia diena. O jums, jauniems, ir apie ateitį galvoti...

– Rodos, sutrukdžiau šeiminį pokalbį, – pasigirdo nuo

durų skambus Kęsto balsas.
Jis atrodė puikiai, kaip visada. Aukščiausios klasės
drabužiai, „Gucci“ saulės akiniai ant viršugalvio ir plati
šypsena veide.
– Čia tau, – ištiesė Algei gėlių puokštę. – Girdėjau, vyksti
namo?
– Taip, net nežinosiu, ką veikti po tokios pastarųjų įvykių
gausos.
– Tai jau tikrai, – nusijuokė Kęstas, – truputį
pasismaginom.
– Apgailestauju dėl automobilio, – ištarė pasisveikinęs
Žygis, – jis mus visus išgelbėjo.
 Kęstas nerūpestingai įsitaisė ant kaimyninės lovos ir
numojo ranka:
– A, džipas... Draudimas jau sumokėjo. Užsisakiau naują.
Na, tai kaip jūs čia? Naujienas girdėjot?
Algė su Žygiu sukdami galvas vos neišsinarino kaklų. Ir
Jonas smalsiai pažvelgė į suintrigavusį svečią.
– Nieko negirdėjom, pasakok, – paragino neiškentusi
Algė.
– Atrodo, galai po truputį vyniojasi, – užsimetęs koją ant
kojos pareiškė Kęstas, – Pirma, Konstantinas ne šiaip sau
nuskriejo su savo mersu į upę. Jam peršauta padanga.
Antra, merso padanga peršauta tuo pačiu ginklu, kuriuo
šaudyta į mano džipą, atsarginiam rate įstrigo kulka. Sekat
mintį? Dabar įdomiausia dalis. Konstantino namuose
gyveno toks seniokas, lyg tarnas, lyg draugas, nesuprasi.
Tai štai, kitą dieną po visų mums žinomų įvykių tas senis,
atrodo, Benediktas vardu, pasiėmė iš Konstantino
kolekcijos du senovinius pistoletus, išvalė, užtaisė ir išėjo
pasivaikščioti.
Klausytojai beveik nekvėpavo. Kęstas nužvelgė juos ir
tęsė:
– Ir nuėjo jis ne šiaip kur nors, o į mums gerai žinomą
„Pompėjos“ pramogų centrą. Patraukė tiesiai į biurą, į
akvariumu pramintą pono Tarvydo kabinetą. Ten seniokas
lyg niekur nieko išsitraukė pistoletą ir paleido kulką tiesiai
mūsų mylimam milijonieriui į galvą. Kaip jums, a?
Klausytojai tylėjo prasižioję.
– Nušovė? – tyliai paklausė Algė.
– Visiškai. Absoliučiai tikslus šūvis. Aišku, tuoj atbėgo
apsauga, klyksmas, sąmyšis... O seniokas ramiausiai
išsitraukė antrąjį pistoletą ir susiknežino sau makaulę. Be
jokių paaiškinimų ir priešmirtinių raštelių.
– Tai reiškia... – pradėjo suprasti Algė.
– Kad ponas Tarvydas tikrai buvo prie šios istorijos
prikišęs savo riebius pirštelius, – pabaigė jos mintį Kęstas. –
Vytas, aišku, tiria šį įvykį, nors vargu ar policija čia ką nors
išknis. Tiesioginių įkalčių nėra.
– Bet... kodėl? – negalėjo patikėti Algė.
– Auksas, vaikuti, – nusijuokė Kęstas atsistodamas, – vien
tik auksas valdo mus.
– O lobis? Ar jį rado pas Tarvydą?
– Deja, – skėstelėjo rankomis Kęstas, – dingo kaip į
vandenį. Beje, mano tėvas sako, kad jis iš tiesų dingo į
vandenį, tai yra į upę. Bet narai išrausė visą Neries dugną
ir nieko nerado. Gal dievai pasiėmė? – nusijuokė Kęstas,
metęs žvilgsnį į lubas.

Kompanija pokšto nesuprato, visų žvilgsniai atspindėjo

minčių sąmyšį.
– Na, sveik, vaikuti, – pabučiavo Kęstas apstulbusios
Algės kaktą, – turiu bėgti, mergina laukia, aš juk be
mašinos. Užsuk, kai užsimanysi pakeliauti ar dar ko nors...
– Ir tu sveik, boksininke, – ištiesė Žygiui ranką, o Jonui
pagarbiai linktelėjo.
Jau išėjęs už durų, Kęstas dar kartą jas pravėrė:
– Svarbiausia, galite jaustis saugūs. Atrodo, šįkart tikrai
viskas baigėsi.

Penktadienis Žygiui prasidėjo prastai. Gydytojas,

apžiūrėjęs jį, konstatavo: „Gali važiuoti gydytis namo.“
Žinoma, ligoninė jau buvo pakyrėjusi, bet į vienišus savo
namus visai netraukė. Priprato prie kasdienio plepėjimo su
Algė, malonių diskusijų su Jonu, o dabar teks kraustytis
namo ir grįžti prie rutinos. Su sugipsuota ranka darbo
ieškotis beprasmiška, buvusi žmona vėl prašys pinigų ir
telefonas tylės, kaip paprastai.
Atsidusęs Žygis pradėjo krautis daiktus, kurių, tiesą
sakant, beveik ir neturėjo. Į plastikinį maišelį sumetė kelis
Algės atneštus žurnalus, puspilnį pakelį sulčių ir Jono
dovanotą kišeninę Bibliją. Pinigų neturėjo net autobuso
bilietui, bet skolintis neišdrįso. Užsuko atsisveikinti su Jonu
Gustu, pažadėjo greitai aplankyti. Jau einant pro skyriaus
duris jį pasivijo šūksnis:
– Žygi, – uždususi prisivijo jį Algė, – tu kur dabar
žygiuoji? Sumanei pabėgti? Nejau manei, kad neparvešiu
tavęs namo?
Žygis vos suturėjo spurdančią širdį, bet džiaugsmo
stengėsi neparodyti. Juk nuotykis baigėsi, tuščių vilčių
geriau nepuoselėti.
– Gerai, kad atvažiavai, – tarė sumišęs, – būtų tekę eiti
pėsčiomis.
– Aš tau, pėsčiomis, – pagrūmojo juokais Algė ir pasuko
laiptų link.
Mašinoje abu tylėjo. Žygis sumišęs žvelgė pro langą, Algė
paslaptingai šypsojosi.
Įvairavusi savo „Alfa Romeo“ į aikštelę, Algė pasišovė
užsukti į svečius.
– Kad kažin, ar aš kavos dar turiu, – teisinosi Žygis.
– Nenoriu aš tavo kavos, – nusijuokė Algė, įžengdama į
kuklų draugo būstą. – Kraukis daiktus, palėksim prie jūros
porai dienelių.
– Prie... jūros?.. – nesuprato Žygis.
– Į Nidą ar į Klaipėdą. Juk sakei, kad sūnus nori laivus,
delfinus pamatyti. Tai paskambink jam, ko lauki?

Žygis neleido sau džiaugtis. Žinoma, Algė jo sūnaus

pagailėjo, nieko daugiau. Tačiau rankos drebėjo, kol rinko
numerį, kalbėjosi su Mantu, tarėsi su buvusiąja.
– Po valandos suruoš Mantą, – tarė atsisukdamas.
– Gerai. Tik man pakeliui reikės užsukti į vieną vietą. Tu
neprieštarausi? Ilgai nebūsim.
– Gerai, – net nesiruošė prieštarauti Žygis. – O kur?
– Ten toks kaimas prie Kretingos. Mano mama gyvena.
Supranti, rytoj jos vestuvės. Nesiruošiau važiuoti, bet jei
jau netoliese būsim, galėčiau aplankyti.
– Žinoma, turi ją pasveikinti, – sutiko Žygis, – bet gal
geriau važiuotum viena pati?
– Nieku gyvu, – nukirto Algė, – be to, ji sakė, kad puotos
nebus, taigi tik pasisveikinsim ir...
Algės kalbą nutraukė telefono skambutis. Kol Žygis
kalbėjosi, Algė rausėsi savo didelėje rankinėje. Žygiui
pasirodė, kad tuoj ji vėl išsitrauks antspaudus ir viskas
prasidės iš pradžių. Bet Algė išėmė iš rankinės nedidelį
aplanką.
– Čia tau, – ištiesė ji.
Padėjęs ragelį, Žygis nedrąsiai paėmė dovaną ir nesiryžo
atversti. Algė stovėjo priešais ir šypsojosi pašėlusiai
gundančia šypsena. Kiek padvejojęs, Žygis atvertė aplanką
ir neteko amo.
 – Taip ir maniau, kad tau patiks, – nusijuokė Algė. –
Bilietai į Romą kitam šeštadieniui. Juk nebūsi užsiėmęs, ar
ne? Rezervavau viešbutį pačiame centre. Dviem asmenims.
Neprieštarausi, jei vyksiu drauge?
Dabar jau Žygis pasiryžo ir sveikąja ranka stipriai
apkabino Algę. Ir šioji visai nesipriešino pabučiuojama.
– Bet iš kur? – vis dar negalėjo patikėti Žygis, – juk lobis
pradingo?
– Atsikračiau keleto močiutės paliktų brangenybių, juk
sakiau, kad jos ne mano skonio, – nusijuokė Algė ir
pridūrė, – nebijok, jų ten dar liko užtektinai. Mums
abiem... – ir nieko nelaukdama užčiaupė bučiniu Žygio
lūpas.

– Beje, kas skambino? – pasmalsavo atgaunanti kvapą

Algė.
– Nepatikėsi, – Žygis paslaptingai šypsojosi, valydamas
aprasojusius akinius, – skambino Antanas. Pasiūlė darbą
kolegijoje. Dirbsiu dėstytoju. Turbūt tu atnešei man sėkmę.
Ir aš neketinu nei jos, nei tavęs daugiau paleisti.
 Po dvejų metų, birželis

– Suteikiu tau Ievos vardą ir prašau deivės Laimos

dovanoti laimingą dalią, – nuskambėjo iškilmingas Antano
balsas ir nuogutėlis kūdikis trumpam paniro į skaidrų
šaltinio vandenį. Pasigirdo verksmas, bet stiprios rankos
tuoj pat iškėlė mažylę ir atsargiai padavė motinai,
laikančiai baltą lino rankšluostį. Suvystytas ir priglaustas
kūdikis nurimo, o Antanas tęsė apeigas.
Nedidelę laukymę, kurioje susirinko vardynų dalyviai,
supo seni ąžuolai. Čia pat gurgėjo šaltinis, o kiek atokiau
ruseno akmeninis aukuras. Ant medinio suolo buvo
išdėliotos apeiginės vaišės – duona, pyragas ir ąsotis alaus.
Gėrimą šiai progai gamino pats Antanas.
Įpylęs į puodelį alaus, jis nuliejo tris kartus žemėn
tardamas:
– Žemyna, Žemynėle, dovanok naujagimei priteklių ir
skalsą.
Tuomet nugėrė didelį gurkšnį ir tęsė:
– Linkiu mažajai Ievai ilgo ir darnaus gyvenimo.
Padavė alaus puodelį Algei. Jos gėlėta suknutė ir palaidi
plaukai plaikstėsi vėjyje, rankos švelniai glaudė prie
krūtinės dukrelę, o lūpose žaidė paslaptinga jaunų mamų
šypsena. Nuliejusi auką, Algė paragavo gėrimo ir pabučiavo
snaudžiančios mažylės kaktą.
Žygis atliko ritualą nenuleisdamas akių nuo savo
mylimiausių moterų. Nors prabėgo jau dveji metai, jis vis
dar negalėjo atsistebėti jį ištikusia laime. Toji nelemta
antspaudų paslaptis, vos per plauką nepražudžiusi,
galiausiai dovanojo Žygiui naują gyvenimą, meilę, šeimą,
draugus...
Antanas netruko papildyti puodelį. Atėjo eilė kūmams.
Kęstas su Rasa atrodė žavinga pora. Nors iš tiesų jau
senokai abu buvo pasukę skirtingais keliais, šiai ypatingai
progai trumpam susiėjo. Kęstas, kaip visada švytintis
prabanga, nuliejo alaus, linkėdamas mažylei turtingo
gyvenimo. Jis su nuostaba žvelgė į pasikeitusią,
sumoteriškėjusią Algę, švelniai glaudžiančią prie savęs
dukrelę. Nors Kęstui kūdikiai visada keldavo
nepaaiškinamą baimę, ši mažylė atrodė ypatinga. Tarsi
dievų kompensacija už pražuvusį lobį. „Gal ir man
vertėtų?“ – toptelėjo netikėta mintis ir Kęstas pašnairavo į
šalia besišypsančią Rasą. Šioji su neslepiamu pavydu žvelgė
į laimingą porą su kūdikiu. Pagavusi dviprasmišką Kęsto
žvilgsnį nuraudo, vos nepaspringo apeiginiu gėrimu ir
palinkėjo mažylei būti visada apsuptai gerų draugų.
Eleonora, laikydama alaus puodelį, svarstė: „Pagaliau
Algė tapo panaši į mane. Žvelgia į savo mergytę lygiai taip,
kaip aš kadaise glaudžiau mažąją Algutę. Lygiai taip pat
glosto ir niūniuoja. Dievų keliai nežinomi. Ir netgi jei
kartais atrodo, kad vilties nebėra, likimo deivė ima ir
iškrečia linksmą pokštą.“ Eleonora meiliai pažvelgė į savo
antrąjį vyrą Petrą. Stambus, apskritaveidis, didelėmis
sudiržusiomis kaimiečio rankomis. O koks linksmuolis! Ir ne
tik... Štai prieš kelis mėnesius nusivežė žmoną į Paryžių.
Kas galėjo pagalvoti, kad po tiekos nesėkmių ji ras savo
laimę gūdžiame Žemaitijos kaime...
Pats Petras, su kreiva šypsena stebėjęs vardynas,
nejaukiai muistėsi įspraustas į ankštą kostiumą. Jis
nepatikliai žvelgė į žmogų pagonių apdaru, tačiau anūkės
vardynų nė už ką nebūtų praleidęs. Atsinaujinę Eleonoros ir
Algės santykiai jį nepaprastai džiugino, dėl to galėjo ištverti
šią juokingą ceremoniją. Pagaliau, jei jau vienuolis gali...
Iš tiesų, greta stovėjo Jonas Gustas vienuolio abitu,
laikydamas rankoje uždegtą baltą žvakę, šįryt pašventintą
bažnyčioje. Mat į pamiškę visi atvyko tiesiai iš Bernardinų
bažnyčios, kur naujagimė buvo pakrikštyta Marijos vardu.
Išėjęs iš ligoninės Jonas buvo paviliotas Vilniaus
pranciškonų ir į Ameriką nebegrįžo. Liko mylimame
Vilniuje, arčiau širdžiai brangių žmonių. Senąjį namą Kauno
Žaliakalnyje pavertė labdaros valgykla, tad veiklos turėjo į
valias. Su Antanu juodu kartkartėmis susitikdavo ir,
nepaisant religinių skirtumų, vyrus siejo graži draugystė.
Be to, dėl mylimos anūkės Jonas buvo pasiryžęs bet kam,
tad kvietimą į apeigas priėmė net nedvejojęs. Nugėręs
alaus, jis palinkėjo mažylei tikėjimo paguodos.
Tačiau pačią didžiausią nuostabą šios apeigos kėlė de‐
šimtmečiui Mantui. Stovėdamas tarp mamos Linos ir jos
naujo vyro Vaido, Mantas žvelgė apvaliomis akimis ir beveik
nekvėpavo, stengdamasis išgirsti kiekvieną žodį. Antanas,
apsivilkęs ilgu baltu apdaru, besiplaikstančiais žilais
plaukais, jam atrodė lyg burtininkas, nežinia, geras ar
blogas. Kai kūdikį panardino į vandenį, Mantas ne juokais
išsigando. Juk sesė dar tokia maža, kažin, ar jai patinka
nardyti... Bet jeigu tėtis leidžia, tai tebūnie. Mantas su
nekantrumu laukė sesutės gimimo, jau spėjo ir panešioti, ir
kojytes rankytes pačiupinėti. Toks nuostabus padarėlis! O
svarbiausia, tėtis dabar laimingas – turi darbą, naujus
didelius namus ir nepamiršta Manto nusivežti prie jūros.
Vadinasi, naujas vaikas nieko baisaus – o juk po poros
mėnesių ir mama pagimdys Mantui broliuką. Argi ne
stebuklas – dar visai neseniai Mantas gyveno tik su
močiute, o dabar turi du tėčius, dvi mamas, sesę ir dar tuoj
turės brolį... Užsisvajojęs berniukas nepastebėjo, kaip prie
jo priėjo Antanas ir ištiesė gėrimo puodelį.
Iš arti burtininkas pasirodė besąs visai paprastas senelis.
Mantas pakėlė puodelį prie lūpų ir po to kiek galėdamas
drąsiau tarė:
– Linkiu, kad niekas niekada nesipyktų.
Susirinkusieji nuoširdžiai nusijuokė. Mantas susigėdo,
bet Antano delnas ant peties spustelėjo pritariamai. Juk
linkėjimai iš širdies – lyg burtažodžiai, būtinai pildosi.
Kai alaus puodelis apkeliavo ratą, Antanas sušaukė visus
aplink aukurą. Iš už juostos išsiėmęs saują kažko, pabėrė į
ugnį. Ši sušnypštė. Krivis pradėjo kalbą su ugnimi. Iš
pradžių tyliai, po to vis garsiau. Galiausiai sušuko:
– Galingasai Perkūne, saugok ir globok tau patikėtą
kūdikį, kad ugnyje nedegtų, vandeny neskęstų, su dievais ir
žmonėmis darnoje gyventų. Laimink šį vaiką, kad būtų
laimingas, tėvams ir seneliams teiktų džiaugsmą, o
Lietuvai – garbę. Laimink, Perkūne, visus čia susirinkusius,
tavęs prašome...
Nors dangus virš laukymės buvo vasariškai giedras,
netikėtai iš už miško, Vilniaus pusėje, pasigirdo galingas
Perkūno trenksmas, nuaidėjęs tolyn tolyn pamiške...