Aleksandras Diuma

MARKIZE
D’ESKOMAN
Aleksandras Diuma

MARKIZE
D ’ESKOMAN

Romanas
Iš prancūzų kalbos vertė
VITAMALINAUSKIENĖ

Kaunas
1997
UDK 840-3 Versta iš leidinio:
Du218 Alexandre Dumas
La marquise d'Escoman
Sociėtė Belge de Librairie Hauman
Bruxelles, 1860

ISBN 9986-779-10-3 © Vertimas į lietuvių kalbą,

paaiškinimai,
Vita Malinauskienė, 1997
 PIRMA DALIS
PIRMAS SKYRIUS,

panašus į visus kitus pirmuosius skyrius

Prašome malonių skaitytojų sutikimo nusikelti kartu
V

su mumis j Satodeną.
V

"O kas yra Satodenas?" - klausia manęs keletas švel­

nių moteriškų balselių.
V _
_

Satodenas, malonios ponios, - senoji Diunua grafystės,

V

esančios Bose, sostinė. Į Bose sudėtį dar įeina Sartras ir

Verdamua.
Jei į šį kraštą pažvelgtume dailininko, poeto ar šiaip
romantiko akimis, kuriems visai nerūpi žemės našumas,
jis mums pasirodytų gana nykus. Bet praktiškiems
žmonėms, kurie pirmenybę atiduoda ne vaizdingiems
Šveicarijos, Tirolio ar Pirėnų vaizdams, o derlingoms dir­
5
voms, trąšioms ganykloms ir bekraštėms pievoms, - taigi
tokiems žmonėms Bose - pats nuostabiausias kraštas.
V

Si vietovė tokia monotoniška ir nyki, kad keletas ža­

liuojančios augmenijos salelių šalia milžiniškų dirvonų
panėši į puikias oazes.
Važiuojant j Šartrą, pakėlus akis virš Luarą supančių
topolių viršūnių, galima išvysti kalnų keteras. Ten išsi-
V

barstęs Satodenas, ten stovi senovinė nuostabi Monmo-

ransi pilis.
Bose mus pasitinka bedugnėmis, uolomis, medžiais ir
puikia augmenija. Visai nesunku įsivaizduoti, kad tai
galėtų būti teatro dekoracijos, kur bus vaidinama vidur­
amžių drama.
V

Sis kraštas, panašiai kaip Paryžiaus priemiesčiai,

nusėtas pilimis ir vasarnamiais. Ten, kaip ir Paryžiuje, vy­
ko audringas visuomeninis gyvenimas. Jis ypač pagyvėjo
Prancūzijos karaliaus Luji Pilypo1pirmaisiais valdymo
metais, tuo metu ten veikė garsieji Satodeno rateliai. Ten
mes ir sužinojome apie įvykius, kuriuos norime aprašyti
šiame pasakojime.
Įvykiai, apie kuriuos ketiname jums papasakoti, vyko
tuo metu, kai dabartinės gyvenimu ir jaunyste trykštan­
čios kartos dar nebuvo sukausčiusios santuokinio gyve­
nimo grandinės.
Mes turime galvoje kartą, kuri, gimusi keletą metų
vėliau nei mūsiškė, atsidūrė 1830 metų revoliucijos sū­
kuryje.

l Luj i P i l y p a s (1773-1850) - Prancūzijos karalius (1830-1848). Kilęs

iš jaunesniosios Burbonų (Orleano) dinastijos atšakos. Per 1830 metų Lie­
pos revoliuciją šalininkų iniciatyva paskelbtas karaliumi. 1848 metais jj nu­
vertė Vasario revoliucija.

6
 Kaprizinga ir išblyškusi, ugninga, nerami ir irzli, tary­
tum iš drakono dantų atsiradę Kadmo2kareiviai, pradėta
tarp dviejų mūšių, auklėta aidint būgno garsams, ji, užuot
žaidusi vaikiškus žaidimus su savo vienmečiais, su ginklu
rankoje stojo ginti Paryžiaus, nespėjusi nusivilkti moks­
leiviškos uniformos.
Ojų tėvai, tai yra tos kartos žmonių tėvai, krito kovo­
dami už Prancūzijos laisvę!
Tos kartos žmonės savo tėvus galėjo matyti tik prore­
čiais, nes jie, panašiai kaip donas Rodrigas, atšuoliuoda­
vo ant kruvino arklio ir, net nenulipę ant žemės, apka­
bindavo savo žmonas, priglausdavo prie krūtinės vaikus,
pamojuodavo atsisveikindami savo motinoms ir vėl išvyk­
davo j kelią, nes juos ginė į priekį jų tėvynė Prancūzija.
Vargšai šlovės našlaičiai!
Genialus vadas, buvęs narsios kariuomenės siela, žuvo
it Romulas3nenutrūkstamų kautynių lauke. Jam išėjus
2K a d m a s - Finikijos karaliaus Agenoro ir Telefasos sūnus, Europės,
Foiniko ir Kiliko brolis. Dzeusui pagrobus Europę, Agenoras išsiuntė bro­
lius jos ieškoti, įsakęs grįžti tik tada, kai suras seserį. Po nesėkmių Kadmas
nuvyko į Delfus paklausti orakulo patarimo. Jis gavo įsakymą - liautis ieško­
ti ir sekti paskui karvę, kurią pamatys išėjęs iš šventyklos. Kadmas, kaip ir
buvo liepta orakulo, ėjo paskui karvę ir sustojo ten, kur ji atsigulė. Nu­
sprendęs karvę paaukoti dievams, Kadmas nusiuntė bendražygius prie ne­
toliese buvusio Arėjo šaltinio atnešti vandens, tačiau juos sudraskė šaltini
saugojęs Arėjo sūnus - drakonas. Tada Kadmas nuėjo pats ir akmenimis
užmušė drakoną, o paskui, patartas Atėnės, apsėjo lauką drakono danti­
mis, iš kurių išaugę ginkluoti žmonės kaudamiesi išžudė vieni kitus.
’ Ro mu l a s - pirmasis Romos miesto karalius. Jo vardu buvo pavadinta
Roma. Taip pat teigiama, kad Romulas ir Rėmas buvę Enėjaus sūnūs arba
anūkai, tačiau žinomiausias yra mito variantas, kuriame pasakojama, kad
jų motina buvo Rėja Silvija, o tėvas - Marsas. Dvynius Alba Longos kara­
lius Amulijus liepė išmesti į Tiberį, tačiau vanduo juos išnešė Į krantą, o
vilkė ir genys išmaitino. Suaugę broliai nužudė Amulijų, grąžino valdžia
savo seneliui, o toje vietoje, kur juos surado vilkė, nutarė įkurti miestą. Kaip
dievų valios ženklas, Rėmui Aventine pasirodė šeši. o Romului Palatine -
dvylika vanagų. Tai pranašavo, kad Romos valstybė klėstos dvylika amžių.

7
pas Aukščiausiąjį, liko pritvinkusi parako ir nuolat nu­
tvieskiama žaibų atmosfera. Naujoji karta suklupo užkliu­
vusi už imperijos griuvenų. Gimusi kariauti, ji buvo pa­
smerkta taikai ir tik sapnuose klaidžiodavo po Egipto
smėlynus ir Rusijos sniegynus. O pabudusi ji veltui laukė
kvietimo kautis, veltui norėjo išvysti kruvinų mūšių atšvai-
tus-milžinus, grėsmingai šmėstelėjusius tarytum žaibo
blyksniai.
Naujajai kartai teko kitokia dalia: ji susižavėjusi bėgo
paskui didžiulę paauksuotą karietą, kurią tempė šeši
plunksnomis papuošti arkliai, o toje karietoje sėdėjo su­
kriošęs podagros kamuojamas karalius, seną mantiją pa­
keitęs nauja: ten, kur anksčiau buvo išsiuvinėtos bitės,
dabar puikavosi lelijos.
Taigi akis į akį susidūrė dvi kartos: senoji savo istoriją
V

pradėjo nuo Liudviko Šventojo4laikų, naujoji - nuo Na­

poleono5epochos.
Ojas skyrė nerimastingos, išdidžios ir rūsčios revoliu­
cijos šešėlis.
Tai buvo karštligiški, neramūs laikai, o asmenybės -
ryškios ir nuo nieko nepriklausomos.
Spekuliacijos karštinė dar nebuvo sukrėtusi mūsų vi­
suomenės, o Prancūzijos peras dar nesiryžo paduoti ran­
kos biržos pelnininkui vien tik todėl, kad paisė viešosios
nuomonės.
4Li udv i ka s Š v e n t a s i s (1214-1270) - Prancūzijos karalius nuo 1226
m. Valdyti pradėjo nuo 1236 m. Iš Kapetingų dinastijos. Padarė reformų,
kuriomis vis labiau centralizavo valdymą. Paryžiuje įsteigė teismo rūmus,
kurie vėliau buvo pavadinti parlamentu. Vadovavo septintam kryžiaus ka­
rui (1248). Per aštuntą kryžiaus karą (1270) mirė. 1279 m. kanonizuotas.
• N a p o l e o n a s I Bo n a p a r t a s (1769-1821) - Prancūzijos karvedys,
valdovas. 1804-1814 metais ir 1815 metais buvo Prancūzijos imperatorius.
Bonapartų dinastijos pradininkas.

8
 Visa tai darė blogą įtaką jaunimui. Suvokdami, kokia
neaiški jų padėtis, širdyje jausdami nenusakomą troški­
mą kažko siekti, panarinę galvas, kuriose virė dideli, bet
neįgyvendinami sumanymai, jaunuoliai pasinėrė arba į
įvairiausius užsiėmimus, arba į pramogas, ir tam eikvojo
visas savojėgas, narsą ir švelnius jausmus. Jie leido laiką
klaikiose orgijose, jie žaidė azartinius žaidimus, stebėda­
vo ir dalyvaudavo arklių lenktynėse, medžiodavo ir švais­
tydavo pinigus parsiduodančioms moterims.
' v
Šiojevisuotinio pakrikimo epochoje provincijos gyven­
tojai nė kiek nenusileisdavo paryžiečiams - apie tai gali­
ma spręsti iš daugybės iki šiolei išlikusių griuvėsių.
Satodeno miesto visuomenė elgėsi taip pat kaip ir visų
kitų provincijų gyventojai. Mieste irjo apylinkėse šlaistėsi
apie dvidešimt mamyčių sūnelių. Jie propagavo dykaduo-
nišką ir linksmą gyvenimo būdą.
Ryškiausias to laiko aukštuomenės liūtas - anuomet
ir buvo pradėti vartoti žodžiai "aukštuomenės liūtas" -
buvo markizas d'Eskomanas.
Jis buvo vedęs, bet vedybinis gyvenimas kaip tik ir su­
darė jam materialines sąlygas gyventi palaidą gyvenimą
ir, turime sutikti, jis puikiai tuo naudojosi.
Lengvabūdis prancūzas, vedęs iš išskaičiavimo, švaistė
žmonos pinigus taip pat lengvai kaip ir savuosius, tiks­
liau, tuos, kuriuos buvo paveldėjęs iš tėvo.
Per Liepos revoliuciją6jis tarnavo dragūnų pulke jau­
nesniuoju leitenantu. Tuomet jam buvo trisdešimt metų.
6Prancūzijos Li e p o s revoliucija (1830) - revoliucija, nuvertusi Prancūzi­
jos Burbonų monarchiją. Svarbiausia priežastis - visuotinis nepasitenkini­
mas restauracijos režimu, stabdančiu šalies ekonominę raidą. 1830 m. rug­
pjūčio antrą dieną Karolis X atsisakė sosto, rugpjūčio septintąją karaliumi
buvo paskelbtas Luji Pilypas. Prancūzijoje įsitvirtino Prancūzijos liepos mo­
narchija.

9
Markizo, malonaus ir švelnaus draugo, o ne uolaus ka­
reivio vardą dažniau buvo galima išvysti damų šokių part­
nerių, o ne karo ministro apdovanojamų asmenų sąrašuo­
se. Kaip valso, kadrilio ar polkos partneris jis figūravo
daugybės damų šokių lentelėse.
Jis buvo kilęs iš senos aristokratų šeimos, o tai turėjo
garantuoti jam puikią ateitį, bet Liepos revoliucija staiga
sugriovė visus jo planus.
Išdidusis markizas nusprendė, kad gėdinga tokios kil­
mingos šeimos atstovui tarnauti miesčioniui karaliui, ku­
ris išeina pasivaikščioti su skėčiu rankose, mūvėdamas
popierinėmis pirštinėmis, ir kuris, amatininkams parei­
kalavus, lankstosi balkone ir gieda "Marselietę"7.
Markizas d'Eskomanas išėjo j atsargą ir išvyko į savo
dvarą.
Tenjis nuobodžiai leido dienas laukdamas medžioklės
sezono, kuris turėjo prasidėti po mėnesio. Tuo metu į sos­
tą atsisėdo naujas karalius.
Paskui lydimas šuns markizas medžiojo ištisus tris
mėnesius, tai yra iki to laiko, kai, paspaudus šaltukui, din­
go kurapkos.
Grįžęs namo, jis staiga pasijuto esąs provincijoje, su-
V

pamas garsių našlių, Liudviko Šventojo laikų kavalierių

ir palaidūnų studentų.
Markizas d'Eskomanas vėl neapsakomai nuobodžia­
vo ir ilgai svarstė, kaip prastumti laiką ir ko nors imtis.
Provincijos vienatvė taip slėgė markizą, kad jis niekaip
negalėjo su tuo apsiprasti ir nusprendė žūtbūt ją įveikti
arba, kaip sako ispanai, griebti jautį už ragų.

"Ma r s e l i e t ė ”- prancūzų revoliucijos daina. Nuo 1975 m. Prancūzijos

himnas (atkūrus Burbonų monarchiją, buvo uždrausta iki 1879 m.).

10
 Svarbiausia buvo suburti linksmų žmonių kompaniją,
tarp kurių jis būtų galėjęs jaustis kaip savas žmogus. Jis
pradėjo nuo to, kad Įsitaisė nuostabią meilužę.
Margarita Želi tapo pirmąją markizo d'Eskomano in­
tymaus ratelio nare. Ji jau nebebuvo kurtizane, bet dar
nebuvo ir laisvo elgesio moteris. Joje susiliejo abu
prancūzės moters tipai.
Mes jau buvome užsiminę apie markizo d'Eskomano
žmoną: dabar papasakosime, kaip vedė šis plevėsa ir kas
buvo jo žmona.
Markizė d'Eskoman, mergautine pavarde de Nantel, bu­
vo kilusi iškilmingos šeimos, kurios šaknys siekė tolimą pra­
eitį. Jai pavyko išvengti visų audringo laikmečio vilionių.
Sutuoktiniai Nanteliai dar nebuvo spėję pasidžiaugti
savo laime, kai jaunasis grafas turėjo palikti žmoną ir stoti
tarnauti į Napoleono armiją.
Beje, jiems gimė duktė, kurią jie pavadino Ema. Ji ir
bus pagrindinė mūsų pasakojimo herojė.
Meilės kūdikis nuo pat lopšio jautė motinišką rūpestį
ir globą. Po gimdymo ponia de Nantel buvo labai silpna,
jai neliko nieko kito, kaip tik pasisamdyti žindyvę. Siuza-
na Molė be galo pamilo mažylę, kartu su pienu ji atidavė
jai savo vienišą širdį.
Kūdikis irgi be galo prisirišo prie Siuzanos. Dalyda­
masi motinos ir žindyvės meile, mergaitė vis dėlto pir­
menybę atiduodavo savo gimdytojai.
Augdama Ema vis labiau jautė artumą motinai. Kai
mažylės lovelė buvo pernešta išžindyvės kambario į kam­
barį, esantį šalia motinos miegamojo, Siuzanai atėjo pa­
čios sunkiausios išbandymų dienos. Jai dingojosi, kad
kažkas atėmė išjos laimę - jai nebeliko naktų, kurias au­
kodavo savo numylėtinei.
11
 Dažnai patykom, kai grafienė jau miegodavo, Siuza-
na, drebėdama visu kūnu, tarytum būtų sumaniusi kokj
nusikaltimą, ant pirštų galų atslinkdavo į mažylės kam­
barį tik tam, kad nors kartelį pabučiuotų savo mieląją
Emą. Bet retsykiais, nors ir kokia atsargi būdavo Siuza-
na, grafienė de Nantel prabusdavo, ir tuomet žindyvė,
nežinodama, kaip išsisukti, sakydavo, kad atskubėjo tik
todėl, kad išgirdo mažylės verksmą.
Visi šie įvykiai klostėsi kruvinų imperijos mūšių fone.
Pulkininkas grafas de Nantelis tuo metu kovėsi Napo­
leono armijos gretose.
Sužeistas prie Borodino8, prie Leipcigo9ir prie Mon-
miralio, jis buvo nukautas prie Vaterlo10.
Kai grafienė de Nantel gavo karo ministro pranešimą
apie savo vyro žūtį, Emai buvo sukakę tik dveji metukai.

8B o r o d i n o mūšis - Rusijos ir Prancūzijos armijų mūšis, vykęs 1812 m.

rugsėjo septintą dieną prie Borodino, 124 km į vakarus nuo Maskvos.
132 000 rusų armijai vadovavo M. Kutuzovas, o 135 000 prancūzų armijai -
Napoleonas I. Napoleonas siekė šiame mūšyje sutriuškinti pagrindines Ru­
sijos pajėgas ir neleisti joms pasitraukti į Maskvą. Mūšis nulėmė Prancūzi­
jos pralaimėjimą 1812 m. Rusijos-Prancūzijos kare.
9L e i p c i g o mūšis, Tautų mūšis - Napoleono karų 1813 m. kampanijos
lemiamasis mūšis. Įvyko 1813 m. spalio šešioliktą-devynioliktą dienomis
netoli Leipcigo. Dalyvavo 1813 m. susidariusios VI antiprancūziškos koali-
cijos (Rusija, Didžioji Britanija, Austrija, Prūsija, Švedija) kariuomenė (dau­
giau kaip 300 000 žmonių) ir Napoleono I armija (prancūzai, lenkai, italai,
belgai, olandai ir kt.; apie 200 000 žmonių). Netekęs apie 80 000 žmonių,
Napoleonas atitraukė kariuomenę prie Reino, o vėliau į Prancūziją. Sąjun­
gininkai neteko daugiau kaip 54 000 žmonių. Tautų mūšio padariniai pa­
greitino Napoleono I žlugimą.
10V a t e r 1o mūšis - Didžiosios Britanijos, Olandijos ir Prūsijos kariuome­
nių lemiamasis mūšis su Napoleono I vadovaujama Prancūzijos kariuome­
ne. Įvyko 1815 m. birželio aštuonioliktą dieną prie Vaterlo. Napoleonas I,
palikęs pakrikusią savo kariuomenę, pabėgo į Paryžių. Prancūzija neteko
32 000 žmonių, sąjungininkai - 23 000 žmonių. Po pralaimėjimo Napoleo­
nas I antrą kartą buvo priverstas atsisakyti sosto.

12
 Praradę artimuosius, prislėgti baisios netekties naštos,
mes dar labiau prisirišame prie savo artimųjų. Taip atsiti­
ko ir grafienei de Nantel. Netekusi vyro, ji dar stipriau
pamilo savo dukterį, o vargšės Siuzanos širdis patyrė dar
didesnį skausmą.
Nuo trejų iki dešimties metų vaikas beveik nesiskyrė
su motina ir, nors jautė prieraišumą savo žindyvei, pa­
mažu nuo jos nori nenori atitolo.
V

Sį smūgį Siuzana pakėlė itin sunkiai: vargšė moteris

daugybę kartų rengėsi prašyti grafienės, kad ji išleistųjų
į tėvynę ir daugybę kartų atidėliojo savo ketinimą, nes
pritrūkdavo ir jėgų, ir ryžtingumo. Tą akimirką, kai ji nu­
spręsdavo pasakyti savo sprendimą grafienei, ji praras­
davo ryžtą ir imdavo guosti save: "Palauksiu dienelę ki­
tą".
Taip slinko dienos, o ji vis nesiryžo palikti Emos.
Kartą vakare, grįžusi iš pasivaikščiojimo, grafienė de
Nantel pajuto stiprų skausmą šone. Važiuodama atvira
karieta, ji pasijuto sužvarbusi, ir, bijodama, kad neperšaltų
dukrytė, apsiautė ją savo apsiaustu. Nekreipdama dėme­
sio į negalavimą, ji neliepė pakviesti gydytojo. Deja, ne­
galavimas nepraėjo.
Po paros ji susirgo plaučių uždegimu, liga progresavo,
ir po trijų parų grafienė de Nantel atsisveikino su šiuo
pasauliu.
Mirdama ji palaimino dukterį ir patikėjo ją Siuzanos
Molė globai.
Paskutinėmis savo gyvenimo minutėmis grafienė įver­
tino tos moters meilę ir atsidavimą.
Žmogaus širdyje slypi daug nesuprantamų dalykų: nors
Siuzana Molė be galo mylėjo grafienę, vos tik toji visiems
laikams užmerkė akis, jai pasivaideno, kad kažkoks pa­
13
slaptingas balsas sušnibždėjo: "Dabar Ema priklauso tik
tau. Niekas nebemylės jos labiau nei tu".
Siuzana išsigando išgirdusi šį balsą, ji pravirko ir stip­
riai priglaudė Emą prie savo mylinčios širdies.
Grafienės de Nantel dėdė pagal motinos liniją, atsi­
davęs rojalistas", beveik niekada nelankydavęs savo duk­
terėčios tik todėl, kad jos vyras tarnavo sosto grobiko ar­
mijoje, tapo Emos globėju. Jis atidavė ją į geriausią Pa­
ryžiaus pensioną ir, paklusdamas velionės grafienės va­
liai, leido Siuzanai Molė likti mergaitės globėja. Ovargšei
moteriškei tik to ir reikėjo.
Praėjo šešeri metai.
Ema suaugo, o dėdės globėjo rūpestis nenuėjo veltui:
jos turtas per tuos šešerius metus padvigubėjo.
Kartą, 'kalbėdamas su savo notaru, Emos dėdė tarp
kitko pasakė:
- Taip, malonusis prevo, ar žinote, kad mano auklė­
tinė jau tinka į nuotakas? Laikas išleisti ją už vyro. Aš
Emai neieškau turtingo jaunikio, bet norėčiau, kad ji
ištekėtų už kilmingo, savo vardo nesuteršusio dvarinin­
ko.
Praėjus trims dienoms po šio pokalbio, markizas d'Es-
komanas atvyko pas poną prevo pasiskolinti pinigų ir šis
staiga pasiūlė jam vesti panelę de Nantel.
Išgirdusi žinią apie būsimas Emos vedybas. Molė, kaip
pati rūpestingiausia motina, panoro sužinoti viską apie
būsimą jaunikį.
Ji neieškojo atsakymo aukštuomenės salonuose, kur
tiesa dažniausiai slepiama tikintis naudos sau arba, ge­
riausiu atveju, ją bandoma pagražinti. Siuzana pirmiau-1

11 R o j a l i s t a s - monarchistas. karaliaus valdžios šalininkas.

14
šia išklausinėjo tarnus, jie buvo geriausiai informuoti, nes
likimas lėmė jiems tarnauti tiems ponams.
Emos žindyvę sukrėtė tarnų pasakojimai apie marki­
zo d'Eskomano įpročius. Dabar jai dingojosi, kadjos mie­
las vaikas gali tapti vieno iš stebuklinėse pasakose ap­
rašyto pabaisos auka. Siuzana maldavo, prašė Emos atsi­
sakyti šios santuokos, kuri, anot jos, veda tik į pražūtį.
Deja, apie markizo nuotykius buvo net baugu pasakoti
jaunai merginai.
Vargšei moteriškei neliko nieko kito, kaip tik tylėti, ji
nedrįso atvirai papasakoti to, ką sužinojo, o įjos nuogąs­
tavimus Ema atsakydavo tik nerūpestingujuoku. Ji šaipėsi
iš savo auklės būgštavimų ir, rodydama į gražų savo jau­
nikio paveikslą, klausdavo Siuzanos:
- Ar jis panašus į mėlynbarzdį Raulį?
Ema ištekėjo.
Praėjo savaitė po tos akimirkos, kai ji ištarė svaigų ir
kartu baugų žodį "taip", nekreipdama dėmesio į savo
auklės paniurusį veidą ir užverktas akis.
Ema netrukus pasijuto esanti nelaiminga.
Vedybos nepateisino jos vilčių. Jaunos širdies fantazi­
joms nebuvo lemta išsipildyti. Veltui ji tikėjosi tos idea­
lios laimės, tų džiaugsmų, kurie, anot jos, turėjo ateiti su
ta diena, kai ji prisiekė amžiną meilę ir ištikimybę savo
išrinktajam.
Ema tikėjosi pasinerti į švelniai mylimo vyro gyveni­
mo džiaugsmus ir rūpesčius. Ji tikėjosi susilieti su jo sie­
la, bet, deja, - dideliam jos nustebimui, - ji liko, kaip ir
anksčiau, vieniša. *
Raulis neslėpė jai savo šaltumo ir abejingumo, Ema
manė, kad taip ir turi elgtis aukštuomenės žmogus, iš
pradžių toks jo elgesys jai netgi patiko. Bet greitai ji nu­
15
sivylė pamačiusi, kad ir po vestuviųjos vyras liko toks pat
abejingas kaip ir prieš jas.
Kaip keleivis, trumpam susižavėjęs miražu, kurį pa­
laikė taip trokštamu šaltiniu, tikisi numalšinti troškulį ir
staiga apsižvalgęs aplinkui mato tik dykumą ir smėliojūrą,
taip ir Ema išsigando ne markizo d'Eskomano, o gyveni­
mo, teikiančio vien siaubingus nusivylimus.
Dabar Siuzanos būgštavimai jai atrodė panašūs tik į
naivią vaikišką baimę.
Markizas po vestuvių nepakeitė savo įprasto gyveni­
mo būdo: tik arklidėje padaugėjo arklių, o virtuvėje atsi­
rado naujas virėjas.
Margaritai Želi, kuri mylėjo markizą, be jokios abe­
jonės, šios vedybos buvo nemalonus dalykas ir, norėda­
mas ją šiek tiek paguosti, markizas d'Eskomanas, kaip
tikras dvarininkas, padovanojo jai vieną iš trijų puikių
šalių, kuriuos vestuvių proga buvo padovanojęs savo nuo-
V

takai. Kai Satodeno gyventojos pamatė ant Margaritos

pečių tokį nuostabų šalį, vos nesprogo iš pavydo.
Vedęs markizas ir toliau lankė Margaritą, mylėjo ark­
lius, šunis ir lošdavo kortomis.
V

Satodene biarkizas labai nuobodžiavo, todėl, kaipjau

sakėme, bandė prasiblaškyti ir subūrė ypač linksmą
draugų ratelį.
Su Liudviko Šventojo laikų kavalieriais jis neturėjo ką
veikti: visą savo dėmesį jie sutelkdavo į laikraščių straips­
nius ir didžiąją dalį savo laisvalaikio skirdavo pokalbiams
apie politiką. Taigi markizui d'Eskomanui neliko nieko
kito, kaip tik bendrauti su studentais. Jis nusprendė tapti
jaunimo auklėtoju.
Praėjo pusmetis, ir markizas galėjo didžiuotis savo mo­
kinių pasiekimais: gyvenimas Satodene smarkiai pasi­
16
keitė. Vargu, ar kokiam nors diplomatui yra pavykę taip
sėkmingai atlikti savo misiją ir per tokį trumpą laiką pa­
siekti tokių puikių rezultatų.
Bulvaruose zujo dabitų ekipažai. Anksčiau tik varpų
gaudesys sudrumsdavo taikių miesto gyventojų nakties
ramybę, dabar rytaisjį nustelbdavo medžioklės ragų gaus­
mas. Pernakt jaunuoliai plyšaudavo linksmas dainas, tai­
gi miestiečiai norom nenorom leisdavo bemieges naktis.
Miestietės savo kartūnines sukneles pakeitė šilkinėmis ir
aksominėmis suknelėmis. Ne viena motina apverkė
bežūstančią savo dukterį. Pakraupę šventeivos žegnoda­
vosi ir skaičiuodavo siaubingas sumas, kurias jaunieji
dykūnai pralošdavo klubuose.

ANTRAS SKYRIUS
Liudvikas de Fontanjė
Mūsų pasakojimą, tai yra pirmos dalies prologą
pradėjome nuo trečių markizo d'Eskomano ir Emos
de Nantel santuokinio gyvenimo metų. Viskas, ko bu­
vo galima laukti iš tokių vedybų, išsipildė per dvejus
metus.
Bet kokia laiku neperrišta žaizda pamažu ima pūliuo­
ti - toks yra gamtos dėsnis. Visus tuos dvejus metus Emos
nusivylimas vis didėjo, o markizas ir toliau gyveno ne­
tvarkingą gyvenimą, kartais peržengiantį visas padoru­
mo ribas.
Jis elgėsi ciniškai, net nebandydamas visko užglaistyti
išoriniu padorumu. Pagaliau visuomenė, paprastai tokia
abejinga vedybinio gyvenimo nesėkmėms, ėmė piktintis
17
markizo elgesiu. O šis, nebepaisydamas jokio padorumo,
atsidavė savo aistroms.
Vargšė Ema iš pradžių nusiminė, paskui puolė į ne­
viltį, o galiausiai susitaikė su vargana savo dalia.
Sakoma, - o didžias tiesas nuolat reikia kartoti, taigi
pakartosime ir mes, - kad nelaimė nesugniuždo tvirto
charakterio žmonių.
Taip atsitiko ir Emai. Per savo neilgą gyvenimąji buvo
patyrusi daug nelaimių.
Dar būdama vaikas, ji matė savo motiną, dėvinčią ge­
dulą, pati anksti pradėjo dėvėti gedulo drabužius. Supran­
tama, Siuzanos Molė meilė tik iš dalies padėjo jai susitai­
kyti su žiauriu likimu.
Ema augo vieniša, jos dvasia sustiprėjo, ji išmoko ne­
pasiduoti negandoms. Taigi, kai, trumpai pasidžiaugusi
vedybiniu gyvenimu, Ema juo nusivylė, savo naują būse­
ną ji sutiko ramiai ir nuolankiai.
Dėdamasi viskam abejinga, jaunoji moteris sugebėjo
paslėpti liūdesio ašaras, ėmė niekinti meilę, sakydavo,
kad šis jausmas nevertas tikrųjų jos dvasios turtų. Kai
meilė mirė, ji neieškojo paguodos žemiškuose džiaugs­
muose, o su savo gerbėjais būdavo švelni, šmaikšti ir
linksma - atrodė, niekas negali palaužti šios išdidžios
moters.
Visi ją lygindavo su šaltu marmuru. Ema su juo lenk­
tyniavo net savo veido spalvos blyškumu.
Bet šalia Emos buvo būtybė, kuri nebuvo tokia stipri,
kad susitaikytų su likimu. Mes turime galvoje Siuzaną. Ji
kaltino markizą, kad šis neįstengė įvertinti gerųjų Emos
charakterio savybių ir paniekino jos grožį, privertė lieti
ašaras tas mėlynas akutes, kurios Siuzanai buvo pačios
gražiausios visame pasaulyje, kad sukėlė tiek skausmojau­
18
nai moteriai, kurią ji ir dabar retkarčiais pagal seną Įproti
pasisodindavo ant kelių tarytum mažą mergytę. O mar­
kizas d'Eskomanas atsilygindamas laikė Siuzaną didžiau­
siu savo priešu.
Jos neapykanta virto įsiūčiu tą dieną, kai ji susitiko
savo ponios vyrą, vaikštinėjantį už parankės su Margari­
ta Želi.
Siuzana metė į jį pilną paniekos žvilgsnį, tikėdamasi
tuo jį priblokšti, bet, matydamas beviltišką jos pyktį, mar­
kizas tik nusikvatojo.
Ema rodydavosi aukštojoje visuomenėje nenoriai, tai
neteikė jai jokio malonumo. Jai arčiau prie širdies buvo
ramus ir uždaras gyvenimas, o ne aukštuomenės šurmu­
lys, bet Siuzanai toks jos elgesys nepatiko, atvirkščiai, ne­
turėdama galimybės atkeršyti markizui, ji naiviai tikėjo­
si. kadjos auklėtinės pasisekimas aukštojoje visuomenėje
išves iš kantrybės markizą.
Kai Ema nutardavo vykti į kokį nors vakarą su vyru,
Siuzana rengdavo ją kaip pati rūpestingiausia motina,
puošdavoją atsidėjusi kaip koks bramanas12savo altorių.
Ji be galo žavėjosi savo auklėtinės grožiu, elgėsi su ja la­
bai švelniai ir dar labiau niekino markizą.
Jai dažnai tekdavo lydėti savo ponią į vakarėlius. Ten
ji prasiverždavo pro tarnų minią ir pro durų plyšį gėrėda­
vosi jaunąja markize. Pro akyląjos žvilgsnį neprasprūsda­
vo nė vienas jos judesys, ji patykom šypsodavosi tiems,
kuriems šypsodavosi Ema. Kai Siuzana matydavo aplin­
kui Emą besigrūdantį jos garbintojų būrį, jos širdį užlie­
davo džiaugsmas.

' B r a m a n a s —Indijoje bramanizmo dvasininkas, aukščiausios kastos

atstovas.

19
 Beje, markizo d'Eskomano visai nejaudino tai, kas vy­
ko jo namuose. Jis visiškai nekreipė dėmesio j Siuzanos
nuotaikas.
V

Štai kaip klostėsi reikalai, kai staiga 1835 metų pradžio- V

je ėmė dėtis dalykai, sukėlę daug triukšmo tarp Satode-

no aristokratų.
Apygardos suprefektas13priėmė dirbti pas save naują
sekretorių - jauną senos normandų šeimos palikuonį. Jis
atvyko į tarnybą pas savo giminaitį, vieną iš Bose senbu­
vių, su rekomendaciniu laišku.
Laišką buvo parašiusi jaunuolio motina: ji prašė pus­
brolio globoti jos sūnų ir padėti jam pakliūti į aukštuo­
menę.
Taigi Liudvikas de Fontanjė - toks buvo atvykusio
sekretoriaus vardas - nesunkiai pritapo prie aristokratų.
Beje, į jų ratelį iki šiolei neįstengdavo pakliūti nė vienas
naujajam karaliui tarnavęs valdininkas.
Daugumas šio uždaro ratelio žmonių nenorėjo tarp
savųjų matyti jokio valdininko. Ir nėra ko stebėtis - kam
galėtų būti malonu į savo tarpą priimti kažkokį de Fon­
tanjė - Liepos mėnesio vyriausybės tarnautoją.
Tik su užuojauta galėjai žvelgti į jaunuolį, kuris būtų
galėjęs tapti įtakingu žmogumi aukštuomenėje, jei nebūtų
buvęs karaliaus valdininko pavaldiniu.
Didžiausi priešininkai primygtinai reikalavo pašalinti
iš savo draugijos šį žmogų.
V

Si žinia netruko pasklisti, apie tai sužinojo ir Liudviko

de Fontanjė giminaitis ponas de Morojus, kuris ir pri­
statė jaunuolį aukštuomenei.

13S u p r e f e k t a s - Prancūzijos ir kai kurių kitų šalių prefekto atstovas

administracinėje apygardoje.

20
 Jis ėmė karštai ginti savo giminaitį ir darė viską, kad
išteisintąjį kitų akyse, savo priešininkams primindamas,
kad Liudviko de Fontanjė tėvas buvo garbingas žmogus,
kuo negalėtų pasigirti kiekvienas draugijos narys.
1830 metais jis tarnavo pulkininku karaliaus gvardijo­
je ir atidavė savo gyvybę už karalių. Vieta, kurią gavo jo
sūnus, buvo senojo rojalisto nuopelnų pripažinimas. Taip
buvo pagerbta ištikimo kario šeima - jaunojo sekreto­
riaus motina ir Liudviko de Fontanjė pusseserė.
Bet bukaprotės kamarilės14nė kiek nesujaudino pono
de Morojaus argumentai. Jo nuomonei pritarė tik arti-
V

mieji ir bičiuliai, o daugumas Satodeno aristokratų buvo

opozicijoje ir užsispyrė žūtbūt neįsileisti jaunuolio į savo
tarpą.
Vienas iš aršiausių pono de Fontanjė nedraugų buvo
markizas d'Eskomanas.
Mes skubame pranešti, kad markizas atsidūrė opozi­
cijoje visai ne todėl, kad buvo įsitikinęs, jog elgiasi teisin­
gai, o todėl, kad ieškojo preteksto priešpriešai.
Bet, malonus skaitytojau, leiskite supažindinti jus su
Liudviku de Fontanjė.
V

Sis gamtos apdovanotas jaunuolis buvo dvidešimt ket­

vertų metų. Aukšto ūgio, puikaus sudėjimo, taisyklingų
veido bruožų jaunuoliui tetrūko šiek tiek grakštumo ir
švelnių manierų. Tik tai ir gadindavo pirmą įspūdį. Jam
trūko judesių laisvumo, kaip ir visiems neseniai karinin­
ko mundurą fraku pakeitusiems vyriškiams.
Iš tikrųjų Liudvikas de Fontanjė, kaip ir daugumas to
meto jaunuolių, ruošėsi tapti karininku ir tikriausiai būtų
tarnavęs armijoje, jei tik jo tėvas būtų buvęs gyvas. Sen

,4Ka ma r i l ė - karalių privilegijuotų dvariškių grupė, klika.

21
Siro auklėtinis tik motinos spiriamas atsisakė karininko
karjeros ir sutiko tapti suprefekto sekretoriumi. Šit
kodėl iki dvidešimties metų jis vilkėjo karininko mundu­
ru ir, be jokios abejonės, neseniai iškeitęs jį į fraką, at­
rodė šiek tiek sukaustytas.
Papasakoję apie fizines jaunuolio savybes, dabar pa­
pasakosime apie dvasines.
Gabus mokslams jaunuolis nebuvo kantrus ir uolus,
taigi gabumai jam daugiau kenkė nei teikė naudos. Grei­
tai viskuo susižavintis jis neturėjo kantrybės užsiimti rim­
tais dalykais, reikalaujančiais išsamių studijų.
Liudvikas de Fontanjė buvo geraširdis ir atsidavęs
žmogus. Šios geros jo būdo savybės kenkė ne tik jam,
bet ir jo artimiesiems, mat Liudvikas tapo be galo ner­
vingas ir irzlus. Kartais jo jausmai staiga pratrūkdavo,
o toks jausmų protrūkis būdingesnis moterims nei vy­
rams.
Patiklusis Liudvikas de Fontanjė visą žmonių giminę
buvo linkęs laikyti savo draugais. Jis, kaip ir Kaligula15,
troškęs, kad Romos liaudis turėtų vieną, o ne daug galvų,
kad būtų patogiau nukirsti ją vienu kirčiu, to paties geidė
ir visam pasauliui, bet tik tam, kad galėtų jį išbučiuoti į
abu skruostus.
Taip nusiteikęs, jis ėmė į viską žiūrėti tarsi pro rusvus
akinius, todėl, pradėjęs tarnauti prefektūroje, parašė mo­
tinai du laiškus, kuriuose sujaunatvišku įkarščiu pasako­
jo apie tai, kaip šiltai Šatodeno bendruomenė priėmė jį į
savo būrį. Liudvikas įsivaizdavo, kad vyrai ir moterys

' - Ka l i g ul a (12-41) - Romos imperatorius nuo 37 m. Iš Julijų Klaudijų

dinastijos. Siekė neribotos valdžios, iš savo pavaldinių reikalavo, kad jį gar­
bintų kaip dievą.

22
lenktyniauja norėdami suteikti jam kuo daugiau malo­
numų, jis be perstojo gyrė vienų protą, o kitų grožį,
norėdamas bent šiek tiek atsilyginti už jam parodytą
dėmesį.
Bet netruko ateiti nusivylimo akimirkos.
Kaipjis nustebo, kai vieną rytą suprefektas, nusivedęs
jį toliau nuo žmonių būrio, papasakojojam, kaip iš tikrųjų
klostosi reikalai, kokie sklando gandai, apie kuriuos jau­
nuolis nieko net neįtarė.
Suprefektas, atvėręs jam akis, savo ir Fontanjė šeimos,
su kuria draugavo, vardu, taip pat vyriausybės, kuriai tar­
navo, vardu pareikalavo, kad jaunasis sekretorius nesu­
terštų savo garbės ir tinkamai susireguliuotų santykius
su valdžios priešininkais.
Jei žaibas staiga būtų trenkęs Liudvikui po kojų, tai
šis įvykis tikriausiai nebūtų jo pribloškęs labiau nei žinia,
kurią jaunajam sekretoriui perdavė jo viršininkas. Ne-
beišklausęs iki galo jo kalbos ir netgi nepasitaręs su savo
pusbroliu ponu de Morojum, Fontanjė nuskubėjo į klu­
bą tvirtai nutaręs iškviesti į dvikovą pirmąjį jo kelyje pa­
sitaikiusį žmogų.
Tai vyko iškart po vidurdienio, tuo metu klubo salės
dažniausiai būdavo tuščios.
Ten buvo tik markizas d'Eskomanas su dviem savo
V v

pažįstamais: dvidešimtmečiu vėjavaikiu Zoržu de Ziska-

ru ir daugiau kaip šešiasdešimties metų plevėsa ševaljė
de Mongla. Jie stovėjo atsirėmę į balkono turėklus ir
laukė, kol jiems atves arklius, kuriais ketino pajodinėti.
Eidamas pro šalį, Liudvikas de Fontanjė išgirdo juoką
v

ir pamanė, kad draugužiai šaiposi būtent išjo. Sis juokas

įsiutino jį taip, kaip ieties smaigas įsiutina į kovos areną
įbėgantį jautį.
23
 Liudvikas de Fontanjė nuskubėjo į vidų ir greitai užli­
po laiptais.
Prieš keletą dienųjis buvo pasiūlytas kaip galimas kan­
didatas į klubą, o jo pavardė kartu su jį rekomendavusių
žmonių pavardėmis buvo iškabinta skelbimų lentoje.
Jaunuolis nuskubėjo prie sienos, nuplėšė skelbimą ir
ėmė trypti kojomis skelbimų lentą.
Tuo metu markizas d'Eskomanas pasakojo Zoržui de
Ziskarui apie neseniai nusipirkto arklio privalumus.
Priešais balkoną stovintis grumas16laikė arklį už pa­
vadžių.
Įsigilinę į pokalbį, jie nepastebėjo, kaip pro šalį nu­
skubėjo Liudvikas de Fontanjė, kaip įbėgo į klubą. Jie
net nebūtų išgirdę kojomis trypiamos skelbimų lentos
traškesio, bet tuo metu ševaljė de Mongla atsisuko, nes
jo nedomino svetimi arkliai, juolab savojo jis dar ne­
turėjo.
V V

Sevaljė de Mongla buvo vienintelis iš senųjų Satode-

no viengungių, kurio dėmesį vekseliais ir politika gebėjo
patraukti markizas d'Eskomanas.
Ir iš tiesų ševaljė de Mongla visur, kur tik reikėdavo,
pagelbėdavo markizui.
Senis buvo neaukšto ūgio, apkūnus žmogus. Bet ap­
kūnumas - pirmasis senatvės požymis - nė truputėlio ne­
varžė jo judrumo. Jis buvo išsaugojęs stamantrų kūną,
kojomis tvirtai rėmėsi į žemę, o jo rankos buvo baltos ir
švelnios.
Nors ševaljė de Mongla buvo solidaus amžiaus ir gy­
veno palaidą gyvenimą, jo spuogais nusėtas veidas buvo
išsaugojęs bruožus geručio pažo, kuris kadaise versdavo

16Gr u ma s - tarnas, lydintis raitelį arba ekipažą.

24
jaunutes kunigaikštienes svajoti apie jį ir leisti bemieges
naktis.
Jaunystėje jis buvo puikus šokėjas, bet ir sendamas ne­
prarado šio talento, dabar gerokai primiršto apsnūdusiuo­
se salonuose.
Stebėdamas šiuolaikinius šokius, ševaljė de Mongla
niekaip negalėdavo suprasti, kodėl dvi skirtingų lyčiųpart­
nerių poros sustoja viena priešais kitą ir pradeda nedide­
liais žingsniukais judėti pirmyn ir atgal, paskui pasikeičia
vietomis ir netrukus vėl grįžta į ankstesniąsias vietas. Vi­
sa tai būdavo atliekama taip rimtai, kad jam be galo pri­
minė laidotuvių eiseną.
De Mongla buvo išsaugojęsjaunatvišką meilę aukštuo­
menės gyvenimui ir saloniniams susibūrimams.
Visos puotos jam būdavo labai svarbios, dar savaitę
prieš joms įvykstant jis svajodavo apie jas ir joms rengda­
vosi - visus šokius repetuodavo namuose. Daug kas pa- V

šakodavo, kad jis, pakviestas į puotą, kuri vykdavo Sato-

deno apylinkėse, vos tik išvažiavus už miesto išlipdavo iš
karietos, atsistodavo užkarietyje tarno, kurio niekada ne­
būdavo, vietoje ir per visą kelionę išdarinėdavo įvairiau­
siuspa, tarytum koks fechtuotojas, kuris nuolat mankšti­
nasi puldamas sieną.
Nors ševaljė de Mongla jaunystė buvo labai audringa,
šešiasdešimtmečio kūnas tebebuvo gerai išsilaikęs, o jo
širdyje virė karštos aistros.
Jis pats pirmasis atskubėdavo ten, kur būdavo rengia­
masi medžioti elnius. Vydamasis žvėris, jis vikriau nei ki­
ti peršokdavo tvoras ir griovius. O dešimt medžioklėje
praleistų valandų nė kiek jo nenuvargindavo. Prie pietų
stalo jis ypač stebindavo visus senojo orgijų titano šlove.
Niekas iš Šatodeno lėbautojų negalėjo atsiminti, kad
nors sykelį ševaljė de Mongla veide būtų matęs nuovar­
gio pėdsakus, nors jis niekada neleisdavo sau atsipūsti ir
niekuomet neatsisakydavo pramogų. Jo veide niekas
niekada neįžvelgdavo rūpesčių ar nusivylimo šešėlio.
Galų gale, kad geriau susipažintume su de Mongla as­
menybe, mes pridursime, jogjo gyvenime būdavo atvejų,
kai jis, nepaisant amžiaus, gebėdavo kuo puikiausiai išsi­
sukti iš nemalonių situacijų, į kurias įsiveldavo per mote­
ris; jis meistriškai mokėjo išvengti susidūrimų ir su jų vy­
rais.
Kaip žinome, idealius herojus galima sutikti tik roma­
nuose, o kadangi mūsų pasakojimas nėra romanas, mes
privalome pasakyti, kad ševaljė de Mongla turėjo ir
trūkumų. Vienas iš jų buvo juokingas įprotis pernelyg
dažnai prisiminti senus laikus. Jis labai mėgo pasakoti
apie išskirtinį savo vaidmenį, kurį esą jam tekę vaidinti
andainykščiais laikais. Tai buvo laikai, kai tikrasis gyveni­
mas beveik nesiskirdavo nuo pasakos. V

Viskas pasaulyje atsibosta, galų gale ir Satodeno vi­

suomenei atsibodo nepabaigiamos - tikros ar išgalvotos -
senojo de Mongla istorijos. Visus savo pasakojimus jis
paprastai baigdavo tokia fraze: "Mano špagos rankena
jam atstojo trauklapį". Taigi į mūsų herojų visi kreipda­
vosi ševaljė de Mongla, o už akių jį vadindavo "ševaljė
trauklapiu".
Į triukšmingą ir audringą gyvenimą jis vėl pasinėrė ta­
da, kai markizas pirmasis parodė pavyzdį. Tačiau sena­
jam ševaljė tai neišėjo į gera, jį ypač žlugdė polinkis žaisti
azartinius žaidimus.
V

Ševaljė de Mongla nebuvo turtingas ir juo toliau jis

ėjo lėbavimo bei ištvirkavimo keliu, juo labiau jautė savo
varganumą.
26
 Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad ševaljė de Mongla
buvo priverstas skolintis pinigų iš ko tik pakliuvo; be abe­
jo. skolų grąžinti jis negalėjo. Tatai labai nepatiko jau­
nuoliams. kurie, beje. elgėsi taip pat nedorovingai kaip ir
jis.
Tokia ševaljė de Mongla padėtis skaudino tikruosius
jo bičiulius, bet karštakošiškuose šio pono poelgiuose bu­
vo tiek geraširdiškumo, kad. švelniai juokdamiesi iš jo
išpuolių, bičiuliai visai nesmerkė seno plevėsos elgesio.
Mes jau sakėme, kad jis atsisuko, išgirdęs lentos, ku­
rią kojomis trypė Liudvikas de Fontanjė, traškesį. Pa­
matęs išblyškusį ir susijaudinusį jaunuolį, ševaljė de Mon­
gla iš karto suprato, kas atsitiko. Jo galvoje šmėstelėjo
mintis, kad ši aplinkybė suteikia jam puikią progą sustip­
rinti savo autoritetą draugiškame ratelyje, kurio nariai
jau ėmė šaipytis iš jo plepumo ir pomėgio be paliovos
pasakoti apie savojaunystės žygdarbius. "Dvikova, sulau­
kus tokio garbaus amžiaus, - pagalvojo ševaljė. - sukels
daug triukšmo ir privers visuomenę vėl atkreipti į mane
dėmesį".
- Atleiskite, garbingasis pone! Jūs verčiate mane
gailėtis, kad mes ką tik paleidome savo tarnus! - sušuko
ševaljė de Mongla.
V

Šiuos žodžius jis ištarė įžūliu tonu, būdingu praėjusio

šimtmečio dvarininkams.
Išgirdęs šiuos žodžius, Liudvikas de Fontanjė pasijuto
taip, tarytum jam būtų įgėlęs skorpionas ar bitė.
- Garbusis pone, norėčiau sužinoti, kodėl? - išdidžiai
paklausė jis.
- Ogi todėl, gerbiamas pone, kad dabar nėra kam pa­
prašyti vieno bepročio savo įsiūtį išlieti namuose arba pre­
fektūroje.
27
 - Visai be reikalo gailitės taip pasielgęs, - papriešta­
ravo Liudvikas de Fontanjė, visai nekreipdamas dėme­
sio į tai, kad peržengia visas etiketo leistinas ribas. - Man
regis, jūs pats geriau nei bet kas kitas galite atlikti jų pa­
reigas.
- O! O! - sušuko ševaljė de Mongla ir atšoko tarytum
būtų gavęs stiprų antausį. - Ar žinote, maloningas pone,
tokio šiurkštaus įžeidimo kainą?
- Supraskite, kaip norite, jūs geriau nei kas nors kitas
galite tai nuspręsti.
- Taigi... - pradėjo ševaljė de Mongla, bet staiga,
užmiršęs įžeidimą, ėmė postringauti apie savo praeitį. -
Bet leiskite papasakoti, kad kartą vienas anglas - kapito­
nas Džervilas - mane įžeidė kur kas mažiau nei jūs, ir vis
dėlto aš koviausi su juo dvikovoje ir išgarsėjau kaip pui­
kus dvikovininkas. Tuo metu, kai jis ketino smogti man
lemiamą smūgį, aš spėjau vikriai atšokti atgal ir atremti
jo kirtį. Paskui iš visų jėgų kapitonui dūriau taip...
- ... kad jūsų špagos rankena pasitarnavo jam kaip
___ V

trauklapis, - nutraukė jo žodžius Fontanjė. - Ševaljė, tai

sena giesmelė, ir, nors aš čia esu ne daugiau kaip savaitę,
iš anksto žinau, ką jūs pasakysite.
- Iš anksto! - sušuko ševaljė de Mongla. - Ką jūs sa­
kote - iš anksto! O, aš pasirengęs kautis su tūkstančiu
žmonių!
Po šių žodžių, kurie paliudijo, kad iš tiesų šaipomasi iš
senojo de Mongla įpročio leistis į prisiminimus, ševaljė
užliejo pykčio banga.
- Aš tikiuosi, - pareiškė jis, - kad jūs neatsisakysite su
manimi kautis.
- Aš pasirengęs, garbusis pone, - pareiškė Fontanjė, -
bet pirmiausia norėčiau atsiskaityti su akiplėšomis, kurie
28
ieškojo progos mane pažeminti, su įžūlėliais, kurie, prisi­
dengę išorinio mandagumo kauke, pasirodė esą išdavikai.
Jiems besiginčijant, prie jų priėjo markizas d'Eskoma-
nas.
- Leiskite paklausti, malonusis pone, kuo jūs skun­
džiatės? - šaltakraujiškai paklausė jis.
- Garbusis pone, aš skundžiuosi tuo, kad kai kurie as­
menys išdrįso reikalauti pašalinti mane išjūsų draugijos,
kurioje aš turiu teisę užimti vietą, pritinkančią man pa­
gal mano kilmę ir turimus ryšius. Aš kaltinu tuos žmo­
nes, kad jie sumanė slapčia mane įžeidinėti ir neišdrįso
visko man pasakyti į akis.
- Niekas nesiginčija, kad jūsų šeimos šaknys siekia se­
nus laikus, malonus pone, - ironiškai atsakė markizas
d'Eskomanas. - Visiems aišku, kad de Fontanjė pavardė
viena iš labiausiai gerbiamų Normandijoje. Bet jūsų kilmė
nesuteikia jums teisės bendrauti su tais žmonėmis, ku­
riems ištikimybė - svarbiausia privilegija.
Liudvikas de Fontanjė, nors ir koks buvo įniršęs, vis
dėlto suprato, kad jam bus sunku įrodyti, jog yra teisus.
Jis suprato, kad, prakalbęs apie- piniginius savo šeimos
reikalus, gali pasirodyti juokingas.
Šis argumentas nenurungs riteriškos frazės, kurią it
Don Kichotas išdidžiai ištarė markizas d'Eskomanas.
Bet Liudvikas de Fontanjė buvo toks įniršęs, kad,
bėgdamas nuo vilko, pataikė tiesiai ant meškos.
- O! Jei aš žinočiau, kas tie niekšingi šmeižikai, - at­
sakė jis, - ašjiems įrodyčiau, kad iš tėvo paveldėta špaga,
ant kurios tebėra išlikę priešų kraujo pėdsakų, pakliuvo į
rankas, mokančias garbingai ja naudotis.
- Saugokitės, malonus pone! - pašaipiu tonu pasakė
markizas d'Eskomanas. - Jūs tikriausiai nepamiršote,
29
kad tarnaujate prefektūroje karaliui miesčioniui, kuriam
svetimos riteriškos manieros? Bet man tai nerūpi.
Grįžkime prie savo reikalų: jūs tikriausiai nekantraujate
sužinoti, kas būtent pasakė, kad ponui suprefekto sekre­
toriui ne vieta mūsų salone?
- Pasakykite, kas jis toks! - sušuko Liudvikas de Fon-
tanjė, nesupratęs, kas slepiasi po. atrodytų, viskam abe­
jinga markizo d'Eskomano išvaizda. - Malonus pone, pa­
sakykite man jo vardą, o aš savo ruožtu atsidėkosiu savo
draugiškumu.
- Aš tai labai vertinu, todėl su didžiausiu malonumu
išpildysiu jūsų prašymą.
Liudvikas de Fontanjė nekantravo - tiesiog nenusty­
go vietoje.
- Taigi, malonusis pone, tas žmogus esu aš! - ramiu
balsu pareiškė markizas.
Iš nuolankaus ir kartu ryžtingo markizo veido aiškiai
buvo galima spręsti, kad jis nė kiek nesibijo dvikovos, at­
virkščiai, jis net norėtų, kad dvikova įvyktų.
Liudvikas de Fontanjė žvelgė į jį su tokia naivia nuo-
V v

staba, kad Zoržas de Ziskaras niekaip neįstengė sutram­

dyti savo juoko, o kartu su juo ėmė kvatotis ir ševaljė de
Mongla.
v

Sisjuokas įtikino de Fontanjė, į kokią nepatogią padėtį

jis pakliuvo, ir jaunuolio įkarštis šiek tiek atlėgo.
- Jūsų ginklas, valanda ir vieta! - trūkčiojančiu balsu
pasakė Liudvikas, kreipdamasis į markizą d'Eskomaną.
- Ramiau, ramiau, malonusis pone! - atsakė marki­
zas. - Jūs labai skubate. Iš karto matyti, kad esate naujo­
kas. Visa tai nuspręs mūsų sekundantai.
Paskui, žengęs keletą žingsnių atgal ir rodydamas į sa­
vo bičiulius, markizas pridūrė:
30
 - Štai mano sekundantai.
Bet senasis dvikovininkas netikėtai priėjo prie marki­
zo d'Eskomano ir pareiškė:
- Prašyčiau man atleisti, markize, bet aš ir ponas sek­
retorius prakalbome apie dvikovą dešimčia minučių
anksčiau nei jūs.
- Liaukitės, pone de Mongla! Liaukitės! - nerūpes­
tingai atsakė markizas d'Eskomanas. - Mano ir pono
de Fontanjė byla labai rimta, aš esu tuo įsitikinęs. Jūsų
juokeliams dabar ne laikas. Pakaks, jei jūs, sulaukęs
tinkamo momento, kausitės su savo priešais žodžių
mūšyje.
Užuomina apie jo plepumą visiškai išvedė iš pusiau­
svyros ševaljė de Mongla.
- O! Jei jau taip, markize, - sušuko jis, - tai aš, velniai
rautų, jums įrodysiu, kad mano špaga po kelių dvikovų
dar neatšipo! Aš kovosiu dėl savo pirmumo!
- Zinai ką, d'Eskomanai, - įjų kalbą įsikišo Ziskaras, -
pasiūlyk jam dvidešimt luidorų mainais ir patikėk, kad
ševaljė de Mongla užsispyrimas išgaruos nelyginant
dūmas. Mes ne kartą esame susidūrę su tokiais užsi­
spyrėliais kaip jis. Aš priminsiu ševaljė de Mongla, kad
jis iš manęs pasiskolino tiek pinigų, kiek pralošė - tai bu­
vo dideli pinigai. Ar reikia ir vėl rizikuoti?
Nors šie žodžiai buvo pasakyti juokaujamu tonu, de
Mongla įsižeidė, juolab kad pokalbis vyko ne akis į akį.
Liudvikas de Fontanjė virpėjo iš džiaugsmo, jausda­
mas, kad net savo priešui negalėtų išsakyti to. ką taip drą-
V

šiai kalbėjo d'Eskomanas ir de Ziskaras tiesiai į akis savo

draugui.
- Malonus pone, - eidamas prie ševaljė de Mongla,
pasakė Liudvikas, - aš galėčiau būti jums naudingas ir
31
pasiūlyti keletui dienų savo piniginę, deja, nelabai di-
V

dėlę. Šiaip ar taip, jūs galėtumėte ja naudotis.

V

Sevaljė de Mongla visai nesutrikęs paėmė piniginę,

kurią jam ištiesė Liudvikas de Fontanjė, ir padėkojo
žvilgsniu: jam buvo įprasta imti pinigus iš beveik nepažįs­
tamo žmogaus.
Sevaljė ramiai atsegė piniginę. Ten buvo du banko
čekiai: vienas tūkstančiui, kitas - penkiems šimtams
frankų, ir keletas luidorų. Išėmęs tūkstančio frankų čekį
V

ir keturis luidorus, jis ištiesė juos de Ziskarui, o piniginę

įsikišo į kišenę. V

- Pirmiausia mes atsiskaitysime, - pasakė jis de Ziska­

rui, duodamas jam pinigus.
- Su mielu noru, - atsakė šis, imdamas pinigus. - Ir
jeigu jūs, pone ševaljė, būsite toks rūpestingas su visais
savo kreditoriais, nemažai laimėsite.
-Aš skolingas jums tūkstantį aštuoniasdešimt frankų.
Dabar jūs juos atgavote, ar ne? - pasitikslino de Mon­
gla. V v
- Be abejonės, - atsakė Zoržas de Ziskaras.
- Dabar aš esu skolingas gerą špagos dūrį, ir rytoj jūs
jį gausite.
- Iš tikrųjų? - ironiškai paklausė Zoržas de Žiskaras.
- Galite būti ramus: nuo šios akimirkos aš būsiu tiks­
lus kaip laikrodis, kad tik suteikčiau jums malonumą.
- Aš atgavau skolą, o dėl špagos dūrio norėčiau pati­
kinti jus, kad tikrai neliksiu skolingas.
Markizas d'Eskomanas ir Žoržas de Žiskaras tylėda­
mi nusilenkė vienas kitam ir išėjo iš salės.
Kai ševaljė de Mongla ir Liudvikas de Fontanjė liko
vieni, ševaljė priėjo prie jaunuolio, ištiesė jam ranką ir
pasakė:
 - Na, jaunuoli, dabar esame vieni, gal norėtumėte
manęs atsiprašyti?
- Atsiprašyti! - netikėdamas savo ausimis sušuko
Liudvikas de Fontanjė. - Atsiprašyti!.. Niekada!
- Velniai neraliuoti! Ne veltui sakoma, kad šiame pa­
saulyje nėra tobulybės! - papurtęs galvą, sušuko ševaljė
de Mongla. - Jūs ką tik pasielgėte kaip didžiadvasis žmo­
gus, o štai dabar ėmėte viską ir sugadinote! Aš pasisko­
linau išjūsų pinigų, taigi nebegaliu išsitraukti špagos, o
jūs verčiate mane kalbėti visokius niekus. Ar dabar lai­
kas tai daryti? Hm! Nejaugi revoliucija ir jus taip suga­
dino?
- Jūs manęs nesupratote, - atsakė Liudvikas de Fon­
tanjė. - Jeigu aš nusprendžiau tapti jūsų kreditoriumi,
tai tik todėl, kad tikėjausi, jog kažkokie niekingi pinigai
nesutrukdys mūsų dvikovai.
- O jei aš nusprendžiau tapti jūsų skolininku, malo­
nus pone, - atsakė ševaljė de Mongla, - tai tik todėl,
kad nebenoriu laikyti jūsų savo priešu. Buvo laikas, kai
jūsų paslauga nebūtų pakeitusi mūsų santykių. Taip, po
perkūnais! Dabar kiti laikai!.. Dabar, jei nukaučiau jus
dvikovoje, tikriausiai visi imtų tvirtinti, kad paprasčiau­
siai su jumis susidorojau tik todėl, kad nenorėjau jums
grąžinti skolos. Išlikite kilniaširdis - nulenkti galvą prieš
žilą plauką nėra gėdingas dalykas... O juk aš jau senis,
velniai rautų! Deja, ne kartą buvau priverstas tai pri­
pažinti.
Aukštojoje visuomenėje apie žmonių silpnybes sužino­
ma taip pat greitai kaip sužinomi jų vardai. Liudvikas de
Fontanjė apie ševaljė irgi sprendė iš gandų ir laikė jj pa­
gyrūnu ir ištvirkėliu. Bet vargana šio senio padėtis, kaip
aiškiai dabar įsitikino, sukėlė nelaimingajam užuojautą
2 438
. 33
ir panieką tiems, kurie taip negailestingai šaipėsi išjo ne­
laimės.
Nuoširdūs, atviri žodžiai, atviraširdis de Mongla vei­
das dabar sukėlė Liudvikui de Fontanjė visai kitokius
jausmus: jis pajuto jam užuojautą ir simpatiją.
Jis paėmė senio jam ištiestą ranką ir iš visos širdies
atsiprašė už tai. kad neparodė tinkamos pagarbos, ku­
rios yra nusipelnęs žilo plauko sulaukęs žmogus.
- Teisybė, - sušnibždėjo ševaljė de Mongla, - aš viską
suprantu, bet ir aš neturėjaubūti toks griežtas. Rytoj, ogalbūt
po kelių dienų mūsų santykiai pasikeis. Ir, Dieve mano, gali
atsitikti taip, kad mes tapsime gerais draugais. O dabar, kai
mano dėkingumas irjūsų pagarba ištirpdė leduką, esujūsų
paslaugoms. Paliepkite, ir aš padarysiu viską, ko tikjūs pa­
norėsite. Aš kaltas dėl visų šių nesusipratimų ir norėčiau
išpirkti savo kaltę kuo nors jums pasitarnaudamas.
- Dėkoju už pasiūlymą ir leiskite įrodyti, kaip ašjį bran­
ginu - tuojau pat juo pasinaudosiu... Prašyčiau man pa­
aiškinti, kodėl markizas d’Eskomanas taip labai manęs
nekenčia. Ar gali būti, kad jo neapykantą sukėlė tik tai,
kad mūsų pažiūros tokios skirtingos?
V

Sevaljė de Mongla šelmiškai nusišypsojo.

- Ar jūs pažįstate markizo meilužę? - paklausė jis
Liudviko de Fontanjė.
- Ne, nepažįstu. V

-Jus nepažįstate Margaritos Želi? - nustebęs paklausė

de Mongla.
- Niekada nesu girdėjęs šios pavardės.
- Juo blogiau jums, jaunuoli.
- Kodėl?
- Ogi todėl, kad nepakenktų žinoti, kasyrajūsų draugų
meilužės, o juo labiau - priešų.
34
 - Ką turite galvoje taip sakydamas? - sutrikęs tebe-
klausinėjo Liudvikas.
- Gerai, galiujums paaiškinti. Markizas d'Eskomanas
neatsisakė malonumo perverti jus špaga todėl, kad jūs. V

nors ir nesąmoningai, labai užgavote jo savimeilę. Štai

V

jau savaitė jo meilužė, Margarita Želi, be paliovos giria

jam jūsų išvaizdą. Jūs, atrodo, labai jai patikote.
V ___

Si žinia apstulbino Liudviką de Fontanjė, dabar jam

paaiškėjo visų nesusipratimų priežastys.
Jaunuolis susimąstė.
Kiek patylėjęs, jis tarė:
- Ševaljė, norėčiau paprašyti dar vienos paslaugos. Ar
ji iš tikrųjų labai graži, koks. sakėte, jos vardas? Margari­
ta Želi?..
- Hm! - reikšmingu tonu tarė ševaljė de Mongla. - Ar
graži? Čia skonio dalykas!.. Kad ir kokiaji būtų, aš, būda­
mas jūsų vietoje...
- Ir ką gi darytumėte būdamas mano vietoje? - pa­
klausė jaunuolis.
- Būdamas jūsų amžiaus aš per vieną parą priversčiau
siautėti markizą d'Eskomaną - ne tik sukelčiau įtarimą,
bet pasiekčiau teisėtą pergalę.
- Ką jūs sakote! - tarsi kalbėdamas pats su savimi
V

pridūrė ševaljė. - Štai jūs ir vėl, senas kriene, norite su­

vedžioti jaunuolį, o, regis, dar taip neseniai prisiekėte at­
sispirti šėtono pagundoms ir jo vilionėms.
Po šių Liudviko žodžių ševaljė grakščiai apsisuko ant
kulno ir lengva eisena išskubėjo iš salės.
 TREČIAS SKYRIUS

Dvikovos išvakarėse

Liudvikas de Fontanjė grįžo į prefektūrą.

Jis ėjo neskubėdamas. Žinia apie būsimą dvikovą grei­
tai pasklido po miestą, netruko apie tai sužinoti ir pre­
fektūroje.
V

Štai kodėl ponas de Morojus nekantriai laukė pre­

fektūroje savo pusbrolio. Liudvikas kartu su savo geru
pažįstamu panoro pasimatyti su markizo d'Eskomano
sekundantais ir pasikalbėti su jais apie dvikovos sąly­
gas.
Viską išsiaiškinęs, Liudvikas de Fontanjė liko vienas.
Skaitytojau, nemanykite, kad mūsų herojus iš prigim­
ties buvo nedrąsus žmogus. Toli gražu! Bet sutikime, kad
ir kokie drąsūs būtume, atleistina jausti nerimą pirmo­
sios dvikovos išvakarėse. Kiekvienas suvirpa pagalvojęs
V

"Šiandien dar esu gyvas, o rytoj galiu būti miręs".

Kad bent kiek prablaškytų niūrias savo mintis, Liud­
vikas de Fontanjė išėjo iš namų ir be jokio tikslo pa­
traukė, kur akys veda. Taip, žingsnis po žingsnio, jis pa­
galiau atėjo prie Luaros upės.
Vaikščiodamas upės pakrante, kur augo topoliai, ski­
riantys kelią nuo upės, Liudvikas mąstė apie tai, kas pa­
prastai galvojama tokiomis sunkiomis gyvenimo mi­
nutėmis.
Jis prisiminė savo gimtinę, savo draugus, senutę moti­
ną, kuri tikriausiai tuo metu net neįtarė apie jos myli­
mam sūnui gresiantį pavojų.
Retkarčiais de Fontanjė mintys tarytum nuslopdavo
ir tuomet, persekibjama baisios jo kraują jaudinančios
36 Jr
nuojautos, jo siela apmirdavo, ir jis jausdavo einąs be­
dugnės pakraščiu - tarp gyvenimo ir mirties.
Topolių alėja vedė toli už miesto ir panėšėjo j didelį
kelią, o ne į pasivaikščiojimų vietą.
Tai buvo nuošali vieta, o metančios šešėlį vakaro sute­
mos apylinkę darė dar niūresnę. Šis liūdnas vaizdas labai
atitiko Liudviko sielos būseną.
Tyloje staiga pasigirdo arklio kanopų bilsmas.
Liudvikas, trokšdamas nuvyti liūdnas savo mintis,
žvilgtelėjo norėdamas išvysti raitelį. Jis iš karto atpažino
ir raitelį, ir arklį.
Tai buvo markizas d'Eskomanas, jis jojo garsiuoju sa­
vo arkliu, kuriuo šįryt gyrėsi Zoržui de Ziskarui.
Pamatęs priešininką, Liudvikas sunkiai atsiduso.
Nebuvo už ką ypatingai neapkęsti markizo, taigi jau­
nuolis jau norėjo nekreipdamas į jį dėmesio eiti savo
keliu, bet staiga išgirdo, kad d’Eskonanas sustabdė
arklį.
Tuo metu, kai, jį aplenkęs, markizas dingo už alėjos
posūkio, Liudvikas išgirdo keletą balsų, iš kurių vienas
nuskambėjo be galo švelniai. Tai buvo moters balsas.
Jei Liudvikas de Fontanjė toliau būtų ėjęs savo ke­
liu, jis nebūtų išvengęs susidūrimo su raiteliu, o šis susi­
dūrimas, be jokios abejonės, nebūtų buvęs malonus
mūsų pašnekovui. Grįžti atgalios tokią minutę? Tatai
būtų žeidę jo savigarbą. Taigi jis nusprendė nusileisti
šlaitu prie upės.
JCai jis leidosi žemyn, sausų lapų traškėjimas po kojo­
mis nustelbė markizo žodžius, bet kai tik Liudvikas su­
stojo, niekas nebetrukdė jam girdėti besikalbančiųjų bal­
sus. Dabar jisjau tikrai galėjo pasakyti, kad markizas šne­
kučiuojasi su moterimi.
37
 Smalsumas nugalėjo, ir Liudvikas vėl užsiropštė
aukštyn. Geriau Įsižiūrėjęs, už pilkų medžių kamienų jis
pamatė ant kelio stovinčias dvi moteris.
Viena iš jų, vyresnė, stovėjo šiek tiek nuošaliau. Kita,
padėjusi ranką ant markizo d'Eskomano arklio, drau­
giškai kalbėjosi su markizu.
Ji buvo jauna ir žavinga.
Mūsų herojus neabejojo, kad su markizu kalbanti da-
V

ma ir yra Margarita Želi. kuriai, anot ševaljė de Mongla,

jis taip labai patiko. Tai glostė jaunuolio savimeilę. Jis
dar labiau tuo patikėjo, kai markizas pasilenkė prie jos iš
balno, paspaudė jai ranką ir, pabučiavęs į kaktą, užuot
atsisveikinęs keliais mandagiais žodeliais, familiariai pa­
sakė:
- Iki vakaro!
Toks markizo elgesys suerzino Liudviką. Anksčiau jis
nejautė markizui neapykantos, bet tą minutę kilęs pavy­
das atvėrė kelią į jaunuolio širdį šiamjausmui.
Beje, nepamanykite, kad Liudviką papiktino familia-
___ V _
_

rus markizo d'Eskomano elgesys su Margarita Želi. Dėl

to jis nė truputėlio nesijaudino. Jaunuolis pavydėjo mar­
kizui, kad šis tokią liūdną gyvenimo akimirką gali rasti
paguodą meilėje, tuo tarpu jis tuo pasidžiaugti negali.
Jaunuolis kaltino likimą už tokią baisią neteisybę. Tai pri­
vertė prisiminti patarimą, kuri jam paryčiu davė ševaljė
de Mqngla. De Fontanjė buvo naujokas ir meilės, ir dvi­
kovos reikaluose. Nors jam ir trūko patyrimo, kurį ne­
galėjo atstoti teorinės žinios, užtat jis buvo be galo valin­
gas jaunuolis, o tai galėjo daug ką kompensuoti.
Dvikovos laukimas taip sujudino visusjo jausmus, kad
tą minutę jis buvo pasirengęs imtis pačių ryžtingiausių
veiksmų.
38
 Jauna dama būtinai turės grįžti Į miestą pro pat ji. Jis
sustojo ir ėmė jos laukti prie kelio, visiškai nesuvokda­
mas, kodėl taip elgiasi. Jis buvo pasiryžęs bet kokiai be­
protybei, jei aplinkybės to pareikalaus.
Nakties tamsa suteikė Liudvikui de Fontanjė drąsos.V

Ir vis dėlto, kai dama, kurią jis palaikė Margarita Želi,

priartėjo priėjo per keletą žingsnių, kai jaunuolis išgirdo
jos liečiančios smėlį šilkinės suknelės šlamesį, jo drąsa
ėmė silpti, jam užkando žadą.
Bet štai Liudvikui prieš akis iškilo visas rytojaus die­
nos baisumas: ir šaltas špagos ašmenų blizgesys, ir įjį nu­
kreipto užtaisyto pistoleto vamzdžio kiaurymės juodu­
ma.
Jis prisiminė, kad rytojus bus visai kitoks nei šiandie­
na ir, daugiau nieko nebesvarstydamas, ryžtingai atsi­
traukė nuo medžių, vikriai peršoko griovį ir atsidūrė ant
kelio taip staigiai, tarytum būtų skubėjęs užimti priešo
redutą.
V ___

Šiandieną Liudvikas de Fontanjė patyrė tiek daug

įvairiausių įspūdžių, kadjie negalėjo neatsispindėti jo vei­
de, kuris tikriausiai atrodė baisus dėl vidinių išgyvenimų,
nes jaunoji dama, jį pamačiusi, baimingai šūktelėjo.
Gerokai už ją vyresnė jos palydovė, matyt, labiau pa­
tyrusi moteris, tuojau puolė tarp Liudviko irjos ir drąsiai
įrėmė savo lietsargį į užpuoliko krūtinę, kuris, beje, net
negalvojo prieiti arčiau.
Nors ševaljė de Mongla buvo išgyręs Margaritą Želi,
jos grožis, puikios jaunos moters manieros pribloškė
Liudviką de Fontanjė. Jam atrodė, kad jos išvaizda visai
neatitiko jos dviprasmiškos padėties.
Jaunuolis pajuto, kad jam daug lengviau bendrauti su
markizu d'Eskomanu, nei matyti puikias mėlynas aku-
39
tęs, žvelgiančias i jį su tokia baime, kad net jos žavingos
išblyškusios lūputės virpėjo iš siaubo.
Liudvikas prarado pasitikėjimą savo jėgomis ir jau
ketino gėdingai pabėgti, bet vyresnioji dama jam su­
kliudė.
Nakties tamsoje ji nepastebėjo, koks sutrikęs Liud­
vikas. Ji tik dairėsi aplinkui, matyt, tikėdamasi sulaukti
kieno nors pagalbos. Moteriškė tebestovėjo karinga po­
za, nepaleisdama iš rankų savo ginklo.
- Paklausykite, pone! - sušuko vyresnioji dama, ma­
tyt, palaikiusi jį vagimi. - Mes tik turime žinoti, ko nori­
me vienas iš kito, ir viskas bus baigta. Jei gerai elgsiesi,
ponia atiduos tau savo piniginę, į kurią išeidama iš namų
įdėjau luidorą - tai viskas, ką turime su savimi. Galite
neabejoti, drauguži, tai tikra, kaip ir tai, kad Siuzana
Molė - garbinga moteris. Sutik, kad niekam nešaus į gal­
vą mintis einant pasivaikščioti pasiimti su savimi šimtą ar
tūkstantį frankų, be to, luidoras - visai neprastas pinigas,
už jį gali išsimaitinti keletą dienų. Aš manau, kad tik di­
delės bėdos verčiamas ryžaisi tokiam poelgiui.
Vis dar karingai nusiteikusi drąsioji Šiužant, nesulau­
kusi Liudviko atsakymo, prislinko atsargiai prie savo po­
nios ir išėmė išjos kišenės žalią šilkinę piniginę, pro ku­
rios siūles ryškėjo auksinė moneta.
Siuzana Molė numetė piniginę prie jaunuolio kojų.
Toks Siuzanos poelgis visiškai išmušė išvėžių Liudviką
de J'bntanjė. Matydamas, kad jį palaikė vagim, jis tapo
toks įžūlus, kad, be abejonės, kitomis aplinkybėmis jam
būtų pritrūkę drąsos taip elgtis.
- Jūs klystate, brangute, - keldamas nuo žemės pini­
ginę, pasakė Liudvikas de Fontanjė. - Man visai nereikia
piniginės išpirkos.
40
 - Gailestingasis Dieve! - sušuko išsigandusi Siuzana. -
Tai ko tuomet jūs norite?
- Ir nieko, ir labai daug, ir išmaldos, ir brangenybės -
trumpiau tariant, noriu, kad jūsų palydovė mane pabu­
čiuotų, - pareiškė Liudvikas de Fontanjė.
Tardamas šiuos žodžius, jis stengėsi, kad jo balsas
skambėtų kaip galima švelniau ir mandagiau.
Iki šiolei markizė d'Eskoman, - jauna dama, kurią
Liudvikas palaikė Margarita Želi dėl familiaraus jos el­
gesio su markizu, - tebebuvo pasyvi šios scenos stebėto­
ja, nors ji apie žmogų, užtverusį joms kelią, buvo kur kas
geresnės nuomonės nei jos žindyvė. Ir vis dėlto ji labai
išsigando, mat vieta buvo atkampi, beveik už keturių my­
lių nuo miesto. Naktį pasijusti užpultai nepažįstamo žmo­
gaus...
Markizė pajuto Liudviko balse jaudulį, mat jaunuolis
dar nebuvo išmokęs apsimetinėti. Tai šiek tiek ją nura­
mino. O išgirdusi paskutinius jo žodžius ir supratusi, kaip
stipriai buvo užgauta jo savimeilė, ji ir visai atsitokėjo.
Stumtelėjusi Siuzaną, ji priėjo prie Liudviko, o šis, ne­
supratęs, ką ji ketina daryti, atiduodamas jai piniginę
ištiesė rankas, norėdamas gauti reikalaujamą Margari­
tos Želi išpirką.
- Atleiskite, pone, - šaltai pasakė markizė d'Esko­
man, atstumdama jį ranka. - Viską palikime taip, kaip
nori Siuzana. Patikėkite, manęs visai nenuliūdins tai, kad
iš manęs bus atimtas koks nors niekutis, užtat labai skau­
dins prisiminimas, kad, atrodo, gerai išauklėtas žmogus
drįs įžeisti jam nepažįstamą moterį.
- Nors ir kaip trokštu jums patikti, mieloji, - tuo pačiu
tonu atsakė Liudvikas, - vis dėlto nenorėčiau jūsų akyse
likti kelio perėjūnu.
41
 - Pone, jūs kvailai elgiatės, - nutraukė jo žodžius mar­
kizė d'Eskoman. - Man regis, perėjūno vaidmuo geres­
nis už tą, kurį sumanėte vaidinti, taip šiurkščiai su mumis
elgdamasis.
Liudvikas de Fontanjė apstulbo klausydamasis da-
V

mos, kurią jis palaikė Margarita Želi, žodžių. Jam atrodė

V

neįtikėtina, kad Satodeno grizetė gali taip nesivaržyda­

ma kalbėti. Jos balse buvo justi pasitikėjimas savimi ir
panieka, ir jaunuolis ėmė jaudintis, ar nepadarė kokios
nors šiurkščios klaidos. Paskui stojo tyla, sutrikęs
Liudvikas kurį laiką stovėjo nuščiuvęs.
■V

Šią paslaptingą ir nemalonią nuotaiką būtų išsklaidęs

tik vienas žodis, tereikėjo, kad markizė pasisakytų, kas ji
tokia. O susijaudinęs de Fontanjė turėjo suprasti, kad
markizas d'Eskomanas nebūtų palikęs savo meilužės toli
už miesto kelyje vienos, kad taip pasielgti jis galėjo tik su
savo žmona. •
Deja, Liudvikas neturėjo patyrimo ir nebuvo toks įžval­
gus, kad galėtų išspręsti tą tokį, atrodytų, nesudėtingą
uždavinį.
Išėmęs iš piniginės luidorą, Liudvikas de Fontanjė vie­
na ranka padavė jį markizei, o kita prispaudė piniginę
prie savo širdies.
- Ne, pone, - nulenkusi galvą, pasakė markizė, - vie­
no be kito aš nepriimu.
Liudvikas de Fontanjė su apmaudu numojo ranka ir
pasakė:
- Ar beverta mums ginčytis? Dabar naktis, kas minutę
darosi vis tamsiau, tikiuosi, leisite man palydėti jus iki
miesto vartų, o eidami mes apie viską pasišnekėsime.
- Atsiprašau, ponia, - atsakė markizė, - šiaip ar taip,
mes jau esame apiplėštos, taigi daugiau nebeturime dėl
42
ko baimintis. Prašau, pasiimkite piniginę su luidoru ir
leiskite mums ramiai eiti savo keliu.
- Iš tikrųjų? - ironiškai paklausė de Fontanjė, suer-
V

zintas tokio netikėto tariamosios Margaritos Želi abe­

jingumo. - O juk man buvo sakyta, kad jūs bendrausite
su manimi ne tokiu šaltu tonu.
-Ar galėčiau sužinoti, kas malonėjo jums kalbėti apie
mano jausmus?
V

- Žmogus, gerai žinantis padėtį, į kuriąjus pastatė mar­

kizas d'Eskomanas.
- Vadinasi, jūs pažįstate markizą d'Eskomaną ir žino­
te tą padėtį, į kurią mane pastatė markizas? - nustebusi
sušuko markizė d'Eskoman.
V

- Čia tai bent! - sušuko Siuzana. - Padėtis, į kurią jis

V

ją pastatė! Aha, viskas aišku... Visas Satodenas žino tik­

rąją padėtį. Gali būti, kad markizas pats pastatė mus į
tokią padėtį...
- Aš esu Liudvikas de Fontanjė, - nutraukė jos žodžius
jaunuolis, kurį baisiausiai nustebino tariamosios Margari-
V

tos Želi vardu ką tik pasakyti žodžiai, - ir nėra ko stebėtis,

kad aš pažįstamas su vienu iš mano rato žmonių.
- Pone, - griežtu tonu pasakė Ema, - iki šiolei jūsų
poelgį aš vertinau kaip atsitiktinį dalyką, o dabar, kai
išklausiau jūsų, man regis, šis jūsų sumanymas yra kvai­
las. Bet jūs esate toks jaunas ir tikriausiai visokios kvai­
lystės neprislopinojūsų garbės jausmo?.. Turėtumėte su­
prasti, kad improvizuota mūsų pažintis visai neįpareigo­
ja užmegzti artimą pažintį. Maldauju, nebetęskime šios
liūdnos scenos: juk jūs net nežinote, su kuo kalbate,
todėl negalite suprasti, kad paskutiniai jūsų žodžiai bė­
gai žeidžia mano širdį, kuri ir be viso šito yra patyrusi
daug kančių.
43
 Markizė d'Eskoman buvo susijaudinusi, jos balsas
drebėjo, ji tramdė krūtinę draskančią raudą.
Liudvikas de Fontanjė, matydamas tokią nesume­
luotą kančią, susijaudino, jį ėmė kamuoti sąžinės
graužatis.
- Atleiskite man, - pasakė jis, - aš jus labai įžeidžiau.
Aš apsirikau patikėdamas ta reputacija, kurią turite šia­
me mieste, bet jaučiu dar didesnę kaltę todėl, kad tega­
liu atsiprašyti: juk aš irgi liūdžiu ir kenčiu kaip ir jūs.
- Kaip?! Jūs irgi liūdite ir kenčiate? - markizės d’Es-
koman klausime nuskambėjo ironiška gaidelė.
V

- Čia nėra ko stebėtis, - atsakė Liudvikas de Fon­

tanjė.
- Ir vis dėlto aš esu labai nustebusi! Aš netikiu
žmonėmis, kurie pareiškia kenčią, kai žinau, kad jie gali
daug ko tikėtis iš ateities. Ojūs, man regis, pernelyg jau­
nas, kad būtumėte praradęs visas ateities viltis.
- Vadinasi, jūs netikite mano žodžiais? - paklausė
Liudvikas de Fontanjė.
- Argi jums taip labai svarbu - tikiu aš ar netikiu? Aš
pažįstu jus tik iš vieno gana grubaus poelgio. Man visai
nerūpi, kas dabar dedasi jūsų širdyje, aš tik reikalauju,
kad jūs duotumėte man kelią.
- Maldauju, nepalikite dabar manęs vieno! Antraip
aš imsiu nekęsti pats savęs. Dabar man būtina, kad jūs
manęs išklausytumėte. Aš viskąjums papasakosiu kėliais
žodžiais, nors rizikuoju apsijuokti. Tebūnie! Geriau būsiu
juokingas, o ne neapkenčiamas. Juk matote, daugiau ne­
ketinu teisintis... Rytoj aš susikausiu dvikovoje - tikriau­
siai jums tai žinoma!.. Apie tai dabar kalba visas Šatode-
nas, nes bet koks niekingas įvykis tuojau pat būna apta­
riamas šiame miestelyje...
44
 - Aš pirmą kartą girdžiu žinią, kad jūs rytoj turite kau­
tis dvikovoje, - atsakė markizė d’Eskoman, o jos balse te­
bebuvo girdėti ironijos gaidelė, - ir vis dėlto manau, kad
jūsų liūdesys ir kančia visai nesusiję su būsima dvikova.
Liudvikas de Fontanjė paraudęs prikando lūpą.
- Jūs nesuklydote, - pasakė jis, - aš visai nebijau mirti.
Bet esu toks vienišas prie galbūt man jau iškastos kapo
duobės: aš gyvenu tarp man svetimų žmonių tarytum dy­
kumoje, ir nėra nė vienos ištikimos širdies, kuri draugiškai
priglobtų galbūt paskutinius mano žodžius. Aš negirdžiu
nei mylimo balso, kuris lydėtų mane tokią svarbią mano
gyvenimo valandą, nei tos širdžiai atgaivą teikiančios kal­
bos, kuri tokia būtina mirties akivaizdoje. Matote, aš tik
pradedu gyventi ir galbūt rytoj žūsiu nuo pirmojo mano
nekenčiamo priešininko dūrio. Sprendžiant iš žavingo
jūsų veido išraiškos, iš jūsų jausmų, aš esu įsitikinęs, kad
jūs nesuteiksite man galimybės atsiprašyti. Tai suteiktų
džiaugsmo mano sielai ir nuramintų sąžinę. Aš pasiel­
giau sujumis bjauriai, bet mano prisipažinimo ir atgailos
turėtų išklausyti kilni širdis.
Liudviko de Fontanjė žodžiuose nuskambėjo tiek
širdgėlos, kad tai negalėjo nesujaudinti jaunos moters sie­
los.
- Paklausykite, jaunuoli! - pasakė markizė d'Esko-
man, - nežinau, kas privertė jus mane įžeisti, gal susijau­
dinimas, kurį galima pateisinti dabartine jūsų būsena, o
gal klaida, kurią išprovokavo kokia nors intriga, bet aš
suprantu, kad jūs kalbate visiškai atvirai, todėl leiskite
paduoti jums ranką - tai reikš, kad mes susitaikėme.
- Pagaliau jūs supratote, kad aš nesu toks kaltas, kaip
jums iš pat pradžių pasirodė! - atsiklaupęs ant vieno ke­
lio priešais jauną moterį, sušuko Liudvikas de Fontanjė. -
45
Maldauju, priimkite piniginę ir monetą... Jei ir norėčiau
juos išsaugoti, tai tik kaip talismaną, kaip prisiminimą,
bet ne kaip išmaldą ar grobį, atiduotą kelyje sutiktam
niekšui.
Markizė d'Eskoman paėmė piniginę ir. vartydama ją
rankose, regis, pasinėrė į gilius apmąstymus.
Tuo metu kelyje pasigirdo artėjančios karietos ratų bil­
desys. Triukšmas išblaškė jaunos moters mintis. Ji žengė
keletą žingsnių ir gana draugiškai jam nusilenkusi pasakė:
- Nenusiminkite, jaunuoli! Ne aš turėčiau jus guosti,
bet jei jūs įsitikinęs, kad net pašalinio asmens malda gali
sušvelninti jūsų sielvartą, galiu jums pažadėti, kad užjus
pasimelsiu.
Ir markizė skubiu žingsniu nuėjo tolyn.
Liudvikas de Fontanjė net nebandė jos sustabdyti.
Jis liko klūpoti lydėdamas akimis nuo jo tolstančias
moteris. Jaunuolis žvelgė įjas iki tolei, kol tamsoje dingo
jų siluetai. Kai jos išnyko iš akių, jis atsistojo, bet tuo me­
tu, atsirėmęs ranka į žemę, apčiuopė piniginę, kurią
skubėdama markizė netyčia buvo pametusi.
Pirma jam į galvą šovusi mintis buvo pabučiuoti pini­
ginę, kita - kad reikėtų nedelsiant ją grąžinti. Bet trečia
mintis iš karto nuvijo abi pirmąsias, ir toji mintis plaukė
tiesiai iš Liudviko širdies, pamalonintos žavingos jaunos
moters atsisveikinant ištartais žodžiais. Jaunuolio širdis
jam pašnibždėjo, kad jis it šventenybę išsaugotų daiktą,
priklausantį tai būtybei, kuriai širdyje pats to iki galo ne­
suvokdamas prisiekė skirti visą savo gyvenimą.
Tą akimirką, kai jis norėjo nuvyti savo abejones, leng­
vas stuktelėjimas į petį išblaškė jo mintis.
Liudvikas de Fontanjė atsisuko ir pamatė priešais sa­
ve sugrįžusią atgalios damos, su kuria ką tik išsiskyrė, pa-
46
Iydovę. Jis jau norėjo atiduoti jai piniginę, bet toji mote­
ris staiga pasakė:
- Pone! Girdėjau, kad rytoj jūs ketinate kautis dviko­
voje. Ir aš žinau, su kuo jūs kausitės. Jaunuoli, nesigailėki­
te jo, maldauju, nesigailėkite!.. Ir jei Aukščiausiasis pasi­
rinko jus savo keršto įrankiu, tiksliau pasakius, teisingu­
mo įrankiu, patikėkite, aš palaikysiu jūsų pusę, aš būsiu
dėkinga jums už tai, kad grąžinote vargšui mano kūdi­
kiui laisvę ir laimę, kurią išjos atėmė tas baisus žmogus.
Ir, nesulaukusi Liudviko de Fontanjė atsakymo, Siu-
zana Molė vėl dingo tamsoje. Kad ir kokie paslaptingi
pasirodė Liudvikui paskutinieji Siuzanos žodžiai, jie įti­
kino jį, kad piniginė ne šiaip sau buvo pamesta.

KETVIRTAS SKYRIUS

' Dvikova
Sunku apsakyti tą susijaudinimą, kurio apimtas grįžo
namo Liudvikas de Fontanjė.
Viskas, ką pasakojo ševaljė de Mongla apie beprotišką
markizo d'Eskomano aistrą Margaritai Želi, dabar jam
atrodė suprantama. Ji buvo nepaprastai graži, jos kerams
neįmanoma atsispirti, vadinasi, jiems neatsispyrė net mar­
kizas.
Bet pamažu žavingo vaiduoklio, išlikusio Liudviko at­
mintyje kaip nuostabi vizija, vietą užėmė rūsti realybė.
Rytoj jis kausis dvikovoje su markizu d'Eskomanu - gar­
siu dvikovininku ir taikliu šauliu, o Liudvikui ši dvikova -
pirmoji. Gal mano nuomonė skaitytojams pasirodys para­
doksali, tačiau, šiaip ar taip, aš ir toliau tvirtinu, kad drąsa
47
ne tik išsiugdoma, tai gali būti ir temperamento savybė.
Prie pavojų priprantama kaip ir prie visko. Nemalonūsju­
timai susilpnėja, kai mesjau ne kartą būnamejuos patyrę.
Kas bent keletą kartų sėkmingai pergyveno pavojus, tas
pasitinka juos kur kas ramiau nei pirmąjį kartą.
Nors Liudviko de Fontanjė būsena buvo tokia, kad jis
galėjo nukreipti savo dėmesį į pašalinius dalykus, retkar­
čiais, kai jis pagalvodavo apie neišvengiamai artėjančią
lemtingą dvikovą, jo širdis nevalingai susigniauždavo.
Ypač stipriai ji ėmė plakti tada, kai apie dešimtą valandą
vakaro pasigirdo skambutis ir įėjęs į kambarį tarnas pra­
nešė:
- Ponas de Morojus ir ponas d'Apremonas!
V

Čia derėtų prisiminti, kad ponas de Morojus, Liudviko

de Fontanjė pusbrolis, buvo tas žmogus, kuris įvedė jį į
V

Satodeno draugiją ir, būdamas atsakingas už jį, sutiko

būti Liudviko sekundantu. Jis atėjo pas Liudviką papa­
sakoti jam apie savo pokalbį su markizo d'Eskomano se­
kundantu.
Jo draugas ponas d'Apremonas irgi dalyvavo derybo­
se.
Viskas buvo sutvarkyta greitai ir paprastai. Dėl ginklų
jokių ginčų nekilo: abiejų pusių sekundantai pasirinko
špagas. Dvikovą jie paskyrė rytojaus dieną, septintą va­
landą ryto Landri miške - nedidelėje, netoli Šatodeno
esančioje giraitėje.
Pasakodamas visas susitarimo smulkmenas, ponas de
Morojus įdėmiai žvelgė į Liudviką de Fontanjė, bandy­
damas įžvelgti, kokios nuotaikos užvaldė jo jaunąjį gimi­
naitį ir ko iš jo galima tikėtis per dvikovą.
Liudvikas de Fontanjė klausėsi pasakojimo visiškai ra­
miai.
48
 - Taigi, - paklausė ponas de Morojus, - jūs meistriškai
valdote špagą?
- Deja, negalėčiau tuo pasigirti, - atsakė Liudvikas, -
rytoj man pirmą kartą teks rimtai ja pasidarbuoti, bet iki
šiol aš pakankamai vikriai fechtavausi rapyra per pratybas.
- Iš tikrųjų matau ant sienos daug rapyrų ir kaukių, -
pasakė ponas d'Apremonas.
- Ar nesupyksite, brangus mano pusbroli, - paklausė
ponas de Morojus, - jei paprašysiu pademonstruoti savo
meną?
- Nė truputėlio, - atsakė Liudvikas. - Bet pirmiausia
leiskite man uždegti keletą žvakių, bus daug šviesiau.
Ir Liudvikas nuėjo uždegti žvakių ir lempų.
Netrukus kambarys nušvito ryškia šviesa.
Paskui ponas de Morojus ir Liudvikas de Fontanjė
užsidėjo kaukes, paėmė rapyras ir pradėjo fechtuotis.
Liudvikas de Fontanjė, Sen Siro auklėtinis, kaip jau
sakėme, mokėsi fechtuotis pas garsų to meto mokytoją
Monė. /

Aukšto ūgio, lankstus, puikaus kūno sudėjimo de Fon­

tanjė buvo geras mokinys ir po kurio laiko tapo pirmuo­
ju tarp antraatskyrininkių, kaip sako fechtuotojai.
Ponas de Morojus praleido tris Liudviko dūrius, o
Liudvikas jo - tik vieną.
- Aš jumis labai patenkintas, mano mielasis giminai­
ti, - pasakė ponas de Morojus, - bet, kadangi man nieka­
da neteko kautis su markiau d'Eskomanu, negaliu pasa­
kyti, ar jis puikus fechtuotojas. Bet ponas d'Apremonas
taip pat vikriai ir meistriškai fechtuojasi kaip ir markizas.
Ar nenorite, kad aš jam perduočiau rapyrą?
- Tikiuosi, ponas d'Apremonas bus toks malonus ir
sutiks su manimi kautis, - atsakė Liudvikas de Fontanjė
49
taip mandagiai, kad tokį jo elgesį buvo galima palaikyti
netgi ceremonialumu, kuris vyrauja fechtavimosi salėse,
turinčiose vadinamąjį mandagumo kodeksą.
Ponas d'Apremonas tylėdamas nusilenkė, paėmė iš po­
no de Morojaus rankų rapyrą ir užėmė kovinę poziciją.
V

Sį kartą kovotojų jėgos buvo daugmaž lygios. Reikia

pasakyti, kad ponas d'Apremonas buvo laikomas vienu
geriausių fechtuotojų visoje provincijoje.
Per ketvirtį valandos Liudvikas de Fontanjė atrėmė tris
pono d'Apremono dūrius, o pats puolė keturis kartus.
- - Jūs drąsiai galite kautis su ponu d’Eskomanu, - pa­
sakė jam nusilenkdamas ir nusiimdamas kaukę ponas
d'Apremonas.
Jaunuolis padėkojo savo sekundantams, irjie, paprašę,
kad jis rytoj pusę septynių ryto būtų pasiruošęs, ir
pažadėję sutartą valandą užvažiuoti jo pasiimti, išėjo.
Pagaliau Liudvikas de Fontanjė su kauke ant veido,
su dviem rapyromis ir kita kauke rankose, liko visiškai
vienas. Pakabinęs į vietas rapyras ir kaukes, jis atsisėdo
už rašomojo stalo ir, apie nieką negalvodamas, paėmė į
rankas plunksną ir pradėjo rašyti laišką savo motinai.
Laiškas buvo parašytas tam atvejui, jei jis žus ir, savai­
me suprantama, jame Liudvikas išsakė pačius švelniau­
sius savo jausmus. Paskutiniosios laiško eilutės buvo ap­
laistytos karštomis mylinčio sūnaus ašaromis.
Pagaliau laiškas buvo užantspauduotas. Bet dabar
Liudvikui atrodė, kad jis dar daug ko neišsakė, todėl, su­
laužęs antspaudą, jis prirašė dar du puslapius.
Paskui jaunuolis atsigulė ir užsnūdo svajodamas apie
Margaritą Želi.
Jaunuolio miegas buvo ramus. Jis sapnavo kapą, dvi
moteris angelų pavidalu, per miegą girdėjo žodžius ir
50
mirštančiojo dejones, trumpiau tariant, viską, kas galėjo
sužadinti vaizduotę ar sujudinti kraują.
Liudvikas de Fontanjė prabudo apie penktą valandą,
kai aušra jau buvo pradėjusi brėkšti. Po kelių minučių jis
išgirdo mušant laikrodi, vadinasi, iki lemtingo susitikimo
su varžovu liko dvi valandos.
Lygiai šeštą Liudviko sekundantai - de Morojus ir
d’Apremonas - pasibeldė į jo kambario duris.
Kai jie įėjo j jo kambarį, Liudvikas de Fontanjė jau
buvo apsirengęs ir pasiruošęs išvykti.
Sekundantai atsinešė dvi puikias špagas, kurių nebu­
vo išbandęs nei Liudvikas de Fontanjė, nei markizas d'Es-
komanas.
Metas buvo ankstyvas, todėl jie penkiolika minučių
kalbėjosi apie reikalus, visai nesusijusius su dvikova, ir
tik paskui sėdo į jų laukiantį pono de Morojaus ekipažą
ir išvažiavo į paskirtą vietą.
Sekundantai iš anksto buvo pasikvietę jauną chirurgą,
kuris privalėjo atvykti prieš prasidedant dvikovai.
Po penkių minučių Liudvikas de Fontanjė jau buvo
sutartoje vietoje, o po kelių minučių atvažiavo marki­
zas d'Eskomanas, Žoržas de Žiskaras ir ševaljė de Mon-
gla.
Varžovai mandagiai nusilenkė pasisveikindami. Ketu­
ri sekundantai nuėjo pasitarti, atokiau nuo jų stovėjojau­
nas chirurgas.
Abiejų dvikovininkų sekundantai iš anksto buvo ap­
tarę dvikovos sąlygas, taigi dabartinis jų pasitarimas bu­
vo tik paprasčiausias formalumas.
Išmetus burtus paaiškėjo, kad pirmasis ginklą rinksis
markizas d'Eskomanas. Būdamas be galo delikatus, jis
net nežiūrėdamas pasirinko savo varžovo špagą.
51
 Dvikovininkai pasiėmė špagas. Nusimetę apsiaustus,
jie užėmė kovines pozicijas, o ševaljė de Mongla ir ponas
de Morojus, laikydami rankose lazdas, atsistojo šalia
varžovų it kokie senovinių turnyrų teisėjai.
- Pradedam! - sukomandavojie, ir varžovų špagos su­
sikryžiavo.
Markizas d'Eskomanas, regis, buvo ramus, net perne­
lyg ramus. Jo veide buvo matyti vos pastebima panieka,
o ant lūpų žaidė pašaipi šypsenėlė. Jei jo antakiai nebūtų
buvę suraukti, būtų buvę galima pagalvoti, kad veiksmas
vyksta fechtavimosi salėje, o fechtuotojai paprasčiausiai
treniruojasi. O Liudvikas de Fontanjė, iš visko spren­
džiant, atrodė laisvas ir nesutrikdomas. Jis tvirtai stovėjo
ant žemės. Buvo aišku, kad jis davė sau žodį nesitraukti
nė per žingsnį. Iš po lūpų, virš kurių kalėsi vos įžiūrimi
ūsai, švietė dvi eilės baltų it perlai dantų. Jis žvelgė ryžtin­
gu žvilgsniu. Suprantama, kadjaunuolis, kupinas gyveni­
mo ir vilčių, netroško mirties, jis sutelkė visą savo valios
jėgą, kad liktų gyventi šioje žemėje.
Puikus karys markizas d'Eskomanas manė lengvai su­
sidorosiąs su savo varžovu, bet po pirmo puolimo, pa­
matęs, koks energingas ir vikrus Liudvikas de Fontanjė,
suprato, kad kaunasi jei ir ne su patyrusiu dvikovininku,
tai mažų mažiausia su vikriu mokiniu.
Jis ėmė veržtis į kovą dar atkakliau, bandydamas per­
prasti savo priešininko taktiką, kuris dabar, regis, tik at­
mušinėjo smūgius, bet pats nepuolė.
Po kelių minučių markizas d'Eskomanas smogė lem­
tingą ir baisų smūgį, kuris tikriausiai būtų pervėręs varžovą
kiaurai, jei markizo špagos smaigalys nebūtų atsimušęs į
kažką kietą, slypintį po jaunuolio drabužiais, taigi špaga
nuslydo į šoną ir tik lengvai kliudė Liudviko krūtinę.
52
 Fontanjė, pajutęs šalto plieno prisilietimą prie savo
kūno, instinktyviai atmušė varžovo špagą, ir tai padarė
su tokia jėga, kad pono d'Eskomano špaga nukrito ant
žemės.
Tuo metu Liudviko krūtinė nusidažė krauju.
Markizui nespėjus pakelti savo špagos, Liudvikas de
Fontanjė, vikriai ir stipriai primynė ją koja.
Nors markizas d'Eskomanas dėjosi esąs ramus, buvo
aiškiai matyti, kad mirties šaltis akimirksniu jį prablaivė.
Jo galvoje šmėstelėjo mintis, kad sunkiai sužeistas
varžovas, sprendžiant iš kruvinųjo marškinių, netruks at­
simokėti tokiu pat stipriu smūgiu.
Užuot smogęs markizui, Liudvikas pasilenkęs pakėlė
nuo žemės špagą ir pagarbiai padavė ją savo priešinin­
kui. Paskui jie vėl užėmė kovinę poziciją ir netrukus su­
kryžiavo savo špagas. Ir vėl turėjo užvirti kova, bet ševaljė
de Mongla atsistojo tarp priešininkų ir stipriu lazdos
smūgiu išskyrė jų špagas.
- Prisiekiu savo gyvybe, ponai! - sušuko jis. - Jūs dau­
giau nebesikausite! Nors ir kaip labai įžeidėte vienas ki­
tą, jūsų garbė dabar turi būti patenkinta. Paklausykite,
markize, jūs privalote pamiršti pono de Fontanjė klaidą,
pamiršti, kad jis, nepaisant jo padėties ir kokardos spal­
vos, sumanė užimti vietą mūsų draugijoje. Ne, jūs turite
draugiškai paspausti tą ranką, nuo kurios dabar, be jo­
kios abejonės, priklausė jūsų gyvybė.
Kiti sekundantai irgi prisijungė prie ševaljė de Mon­
gla ir vienbalsiai pareiškė, kad neleis, jog dvikova tęstųsi.
Markizas d'Eskomanas net nebandė prieštarauti, jis net­
gi mielai pritarė jų nuomonei.
- Aš esu pasirengęs išpildyti jūsų prašymą, juolab kad
ir pats suprantu, kaip labai esu nusikaltęs savo varžovui.
53
Ponas de Fontanjė taip kilniai gynė savo garbę, kad man
belieka ieškoti galimybės tapti jo draugu.
Atsakydamas jam, Liudvikas padėjo špagą į šalį.
- Patikėkite, - kalbėjo toliau markizas, spausdamas
Liudvikui janką, - nors aš labai mėgstu kautis dvikovo­
se, nuoširdžiai džiaugiuosi, kad mano smūgis nebuvo
labai vykęs. Šį kartą mano savimeilę įveikė sąžinė: aš
buvau įsitikinęs, kad mano smūgis bus tikslus, mat jo
mokiausi pas garsų mūsų pulko fechtuotoją - puikų ko­
votoją. Ir vis dėlto prašyčiau paaiškinti, kodėl mano špa­
ga, užuot mirtinai jus sužeidusi, nuslydo į šalį? Sutikite,
kad taip atsitiko ne todėl, kad jūs vikriai išvengėte
smūgio, greičiausiai po jūsų drabužiais slėpėsi koks nors
daikčiukas...
Liudvikas de Fontanjė, tebegyvendamas ką tik patir­
tais jausmais, markizo klausimą suprato ne vien kaip pa­
prastą smalsumą. Dabar jam dingojosi, kad markizas įta­
ria jį nesąžiningumu, taigi jis nedelsdamas perplėšė savo
marškinius ir apnuogino krūtinę, ant kurios buvo matyti
kruvinas markizo špagos pėdsakas.
D'Eskomanas, supratęs, kokios mintys apniko
Liudviką, tarė:
- Liaukitės, pone de Fontanjė! Nejaugi galėjote pa­
galvoti, kad po ką tik atlikto riteriško jūsų poelgio, kurio
liudytojais visi esame, aš būčiau galėjęs įtarti, kad jūs ne­
garbingai pasielgėte! Aš paprasčiausiai pamaniau, kad
mano špagos smaigalys atsimušė įjūsų laikrodį arba kokį
nors talismaną, kuriuos paprastai nešiojajaunuoliai. Tokį
talismaną turiu netgi aš, nors ir nesu jaunas.
- Taip, šį kartą markizas visiškai teisus, - pasakė ševaljė
de Mongla. - Nėra nieko keisto, jei norima išsiaiškinti
V

tokio neįprasto nutikimo aplinkybes. Štai paklausykite,

54
ką jums papasakosiu: aš mačiau - tai buvo 1814 metais, -
kaip, atsimušusi j mano karulį puošusį topazą, sulūžo
dragūnų karininko špaga, kuri, jei ne ta kliūtis, tikrai būtų
įsmigusi iki pat širdies. Taigi špagos nuolauža įsmigo į
topazo apsodą ir aš, prisiekiu savo garbe...
Netikėtai raudonis užliejo senojo ševaljė veidą, ir jo
pasakojimas nutrūko. Jis prisiminė, nors ir pavėluotai,
V V

kad jam dar teks kautis su Zoržu de Ziskaru, taigi savo

pasakojimą jis pradėjo nelaiku.
- Man regis, jūs esate teisus, ševaljė! - pasakė
Liudvikas de Fontanjė, čiuopdamas savo švarko kišenę
tuo metu, kai ševaljė leidosi į savo praėjusios jaunystės
prisiminimus.
Staiga Liudviko veidas nušvito.
- Būkite toks malonus, ir pats tuo įsitikinkite.
Ir jaunuolis išsitraukė iš kišenės tą pačią piniginę, ku­
rią vakar paėmė iš sutiktos damos ir kurią buvo pamiršęs
per dvikovą. Piniginė išslydo iš kruvinų Liudviko pirštų ir
nukrito į žolę.
Ševaljė de Mongla, pakėlęs ją ir ištraukęs iš jos auk­
sinę monetą, įdėmiu žvilgsniu ėmė apžiūrinėti ir luidorą,
ir krauju nusidažiusią piniginę.
- Atsitiko tas pats, kas ir su mano topazu, - iškilmin­
gai sušuko senis. - Tik pažiūrėkite, markize! Auksas, nors
ir koks tvirtas metalas, įrėžtas.
Tai pasakęs, ševaljė de Mongla padavė markizo d’Es-
komanui piniginę kartu su moneta.
Kol šis apžiūrinėjo daiktus taip pat įdėmiai kaip ir se­
nasis ševaljė, Liudvikas de Fontanjė čia balo, čia raudo iš
baimės, kad markizas neatpažintų daiktų, anot Liudviko,
priklausiusiųjo meilužei. Bandydamas išvengti pavojaus,
jaunuolis pašakė:
55
 - Atvejis labai keistas, juolab kad piniginė ne mano.
- Iš tikrųjų? - nustebęs paklausė markizas d'Eskoma-
nas.
- Velniai rautų! - sušuko ševaljė de Mongla. - Beje,
tai matyti plika akim: ar tinka tokį megztą niekalą nešio­
ti vyriškiui? Aš manau, kad tai susiję su kokiais nors pla­
toniškais prisiminimais. V

- Jūs klystate, ševaljė, - atsakė Liudvikas. - Šią pini­

ginę vakar aš rądau ant kelio.
- Tokiu atveju, - atsakė plepusis senukas, - būtinai
reikia surasti jos šeimininką ar šeimininkę ir parklupus
ant kelių prašyti padovanoti šį laimę nešantį talismaną,
kurį nuo šiolei turite nešioti ant kaklo kaip angelą sargą.
- De Mongla, jūs sakote tiesą, - prabilo markizas d'Es-
komanas, tebevartydamas piniginę ir įdėmiai ją apžiū­
rinėdamas. - Aš būtinai palydėsiu poną de Fontanjė pas
šios piniginės šeimininkę ir, jei reikės, pats prašysiu, kad
ji būtų padovanota.
- Jūs, markize?
- Taip, aš, ševaljė!
Paskui, atsisukęs į Liudviką de Fontanjė, markizas
d'Eskomanas pasakė:
- Ar tik šio daikčiuko neradote ant Luaros kranto?
- Regis, ten ir radau, - sutrikęs sušnibždėjo Liudvi­
kas. V

- Šit matote, - paprieštaravo ševaljė de Mongla, kuris

tebedegė noru paerzinti markizą, - netrukus paaiškės,
kad piniginę ir luidorą pametė gražioji Margarita, matyt,
išėjusi pasivaikščioti ant Luaros upės kranto, kad topo­
lių šešėlyje išvaikytųvisas liūdnas savo mintis. Saugokitės,
markize! Kažkodėl šiandieną jums nesiseka: jūs labai ne­
atsargus.
56
 - Aš žinau, kieno ši piniginė, - šypsodamasis atsakė
markizas. - Galite būti tikras, pone de Mongla, jei jau
ištiesiau kam nors savo ranką ir pasivadinau draugu, ne­
paisant negeranoriškų jūsų pranašysčių, aš pasirengęs pa­
sitarnauti savo draugui.
V

- Žinoma, tik ne toliau vieno man gerai žinomo slenks­

čio! -ironiškai atsakė ševaljė de Mongla.
- Jūs klystate, - suerzintas užuominų, paprieštaravo
jam markizas d'Eskomanas. - Ir kad tai jums {rodyčiau,
kviečiu jus kartu su ponu de Fontanjė šiandieną pavaka-
V

rieniauti pas Margaritą Želi.

Ir markizas d'Eskomanas vėl padavė ranką nesenam
savo varžovui.
Pokalbis staiga pasisuko taip, kad Liudvikas de Fon­
tanjė sunerimo, todėl, norėdamas šiek tiek atsipalaiduo­
ti, jis nuėjo prie jaunojo chirurgo, kurį, kaip žinome, iš
anksto buvo pakvietę ponai de Morojus ir d'Apremonas.
Liudvikas parodė jam savo žaizdą.
Markizas d'Eskomanas iš visos širdies prašė ševaljė de
V V

Mongla susitaikyti su Zoržu de Ziskaru, kuris puikiai su­

prato, kad, kaudamasis su seniu, gali likti kvailio vietoje.
Kad ir kaip įtikinėjo markizas, senis tebesispyriojo. Tai­
gi markizas d' Eskomanas išvažiavo namo ir išsivežė su
savimi Liudviką de Fontanjė, paprašęs sėsti jį į savo ka­
rietą.
Kai markizo ekipažas privažiavo pirmuosius priemies­
čio namus, už vieno namo sodo sienos Liudvikas pa­
stebėjo pažįstamą moters veidą. Jis metė greitą žvilgsnį
pro karietos langą ir atpažino tą pačią pagyvenusią da­
mą, kuri vakar vakare maldavo nesigailėti markizo. Re­
gis, ji laukė parvykstant šio ekipažo, nes, pamačiusi jį
artėjant, įbedė žvilgsnį į karietos vidų. Bet kai ji pamatė
57
šalia markizo sėdintį Liudviką de Fontanjė, jos veide
šmėstelėjo pykčio ir paniekos šešėlis. Ji staiga pasislėpė
už sienos ir dingo iš akių.
Markizas d'Eskomanas, sėdėjęs užLiudvikode Fontanjė,
negalėjo pastebėti Siuzanos de Molė, o jaunuolis nemanė,
kad būtina pranešti apie tokį keistą moters elgesį.
Liudvikas de Fontanjė, tikėjęsis, kad markizas d'Es-
V

komanas vešis jį pas Želi, gerokai nustebo, kai karieta

V

sustojo prie vienos iš seniausių Satodeno pilių aukštos

akmeninės sienos.
Kai girgždėdami ėmė vertis sunkūs pilies vartai, jau­
nuolis, pasisukęs į markizą, paklausė:
- Kur jūs mane vežate?
- Ten, kur turiu įvykdyti jums duotą pažadą.
- Apie kokį pažadą jūs kalbate? - nustebęs paklausė
Liudvikas.
- Nedėkingasis! Jūs jau spėjote pamiršti mažąją pini­
ginę?
- Aš jos nepamiršau!
- Bet juk aš privalau supažindinti jus su būtybe, kuri ir
yra tos pinįginės šeimininkė!
- Nieko nesuprantu! - sušuko Liudvikas de Fontanjė. -
V

Argi šiame name gyvena Margarita Želi?

- O, Dieve mano! O ar aš jums esu užsiminęs apie
v

Margaritą Želi?.. Ar tik jūs nesusimokėte su ševaljė de

Mongla?.. Kad ir kaip ten būtų, mes jau atvažiavome,
prašyčiau išlipti!
Ir markizas d'Eskomanas, rodydamas pavyzdį
Liudvikui de Fontanjė, iššoko iš ekipažo.
Dabar mes keliais žodžiais papasakosime apie tai, kas
V

tuo pačiu metu vyko tarp ševaljė de Mongla ir Zoržo de

Ziskaro.
58
 Kai senasis ševaljė atsisakė taikytis ir priimti atsi-
V V

prašymą, Zoržas de Ziskaras pareiškė, kad jis pasirengęs

priimti visas senio sąlygas.
Paskui priešininkai paėmė tas pačias špagas, kuriomis
ką tik kovėsi Liudvikas de Fontanjė ir markizas d'Esko-
manas, ir stojo į dvikovą. V

Trečią kartą smogęs, ševaljė de Mongla sužeidė Zoržą

de Ziskarą į šoną.
Jaunasis chirurgas, apžiūrėjęs jo žaizdą, pasakė, kadji
nėra mirtina, bet pakankamai pavojinga.
Dvikova buvo nutraukta, ir abu priešininkai, manda­
giai vienas kitam nusilenkę, atsisveikino: ševaljė de Mon-
i V V

gla į miestą patraukė pėsčias, o Zoržą de Ziskarą išvežė

karieta.

PENKTAS SKYRIUS
Pitmas melagingas žingsnis - tiesiausias
kelias į pragarą
Mes išsiskyrėme su Liudviku de Fontanjė prie įėjimo j
markizo d'Eskomano pilį.
Susirūpinęs ir žinodamas, kuo gali baigtis šis nuoty­
kis, Liudvikas, visai nesipriešindamas, pakluso markizui
d'Eskomanui.
Dabar jie buvo prie vieno iš niūriausių šešioliktojo
amžiaus pastatų durų.
Markizo karieta buvo sustojusi prie puslankiu išsilen­
kusios terasos - ši detalė būdinga to meto architektūrai.
- Ar markizė namuose? - paklausė d'Eskomanas ka­
rietos duris atidariusio tarno.
59
 Tik dabar Liudvikas de Fontanjė suprato, su kuo jis
buvo susitikęs vakar vakare, ir, galų gale suvokęs neat­
leistiną savo klaidą, mintyse ėmė regzti planą, kaip
išvengti pasimatymo, kuris dabar jam atrodė labai dvi­
prasmiškas.
- Dėl Dievo meilės, markize, - pasakė jis, - leiskite
man pasišalinti!
- Pasišalinti? Betgi kodėl?
- Juk negaliu toks pasirodyti damai: sukruvintais
marškiniais ir purvinais batais!
- Bet jei toji moteris turi būti dėkinga, kad pasigailėjote
jos vyro gyvybės...
- Spręskite pats, toji dama...
Ir Liudvikas de Fontanjė užsikirto.
- Taip, dama, kurios piniginę jūs radote, - markizė
V

d'Eskoman. Čia nėra nieko keisto, kodėl jūs taip stebitės?

- Bet...
- Galbūt jūs nežinojote, kad aš esu vedęs?
- Niekada nesu apie tai girdėjęs.
- Visai nesistebiu - gyvenu kaip viengungis. Patariu ir
jums laikytis tokios taktikos, jei kada nors sumanysite ves­
ti.
Ir, neleidęs savo palydovui daugiau abejoti, markizas
d’Eskomanas stumtelėjo jj terasos link sakydamas lioka­
jui:
- Paklausk Siuzanos, ar markizė gali dabar mus priim­
ti!
- Siuzana iš pat ryto kažkur išėjo, - atsakė liokajus.
Tuo metu atsidarė stiklinės balkono durys, ir ant slenks­
čio pasirodė ponia d'Eskoman. Jos akys buvo pasruvu­
sios ašaromis. Ji buvo taip susijaudinusi, kad net nepa­
stebėjo Liudviko de Fontanjė.
60
 Markizė, pamačiusi savo vyrą linksmą ir besišypsantį,
ištiesė rankas ir prigludo prie durų staktos, kad nepar-
griūtų. Labai jaudindamasi ji teįstengė ištarti vieną vie­
nintelį žodį:
- Gyvas!
Markizas d'Eskomanas nuskubėjo prie žmonos, norė­
damas ją prilaikyti.
- Liaukitės! - pusbalsiu, ironišku tonu, kuris ne kartą
žeidė vargšę moterį, pasakė markizas. - Maldauju, gal
galėtume apsieiti be melodramų! Mes ne vieni!
Paskui jis tarė:
- Taip, dėkui Viešpačiui, gyvas! Gyvas ir sveikas, - už
tai turiu būti dėkingas ponui de Fontanjė. Aš nenorėjau
vėlesniam laikui atidėti progos pristatyti jį jums ir ti­
kiuosi, kad jūs džiaugsitės galimybe susipažinti su žmo­
gumi, kuris nepanoro, kad nešiotumėte gedulą, nors ge­
dulo spalva ir tiktų prie jūsų nuostabių šviesių plaukų.
Jei Siuzana dabar būtų čia, esu įsitikinęs, ji man pri­
tartų.
- Ak, markize! Argi galima juokauti tokią minutę?.. -
pasakė Ema ir palenkė galvutę, atsakydama į Liudviko
de Fontanjė pasisveikinimą.
- Velniai rautų! - sušuko markizas. - Juk būtent da­
bar turiu būti linksmas! Beje, jei norite būti rimta, būki­
te, nes ponas de Fontanjė nori kai ko jūsų paprašyti.
- Manęs? - tyliu balsu paklausė nustebusi markizė.
- Taip, jūsų!
- Aš klausau, - pasakė markizė.
- Taigi kalba sukasi apie piniginę, kurią, beje, jūs pa­
metėte, nes toji piniginė be galo mums abiems pasitar­
navo. Ponas de Fontanjė išsamiaujums viską papasakos...
Palieku jus vienus, nes vyro buvimas gali jus varžyti.
61
 Ir markizas, džiaugdamasis, kad taip lengvai atsikratė
dėl jo grįžimo džiūgaujančios žmonos, niūniuodamas ėmė
lipti laiptais Į savo kambarį.
Liudvikas de Fontanjė, likęs vienas su markize, laukė
jos kvietimo sekti paskui ją. Jis jautė, kaip iš susijaudini­
mo daužyte daužosi jo širdis.
Jie iėjo i sale.
L J L C

Markizė atsisėdo ir parodė jam krėslą priešais save.

- Mielas pone, - pasakėji, neleidusi jampirmampradėti
pokalbio. - Ašjums be galo dėkinga už tai, kad išgelbėjote
mano vyro gyvybę. Jei kada nors mums bus lemta susitikti
kokioje nors draugijoje, pažadu niekada nepriminti jums
jūsų poelgio, aš atleidžiujums užjūsųjaunystę ir lengvabū­
diškumą. Bet ir jūs savo ruožtu turite man prižadėti pa­
miršti vakarykštį nemalonų susitikimą, dėl kurio tikriau­
siai gailėjotės... Aš esu tuo įsitikinusi.
Liudvikas de Fontanjė tikėjosi pasimatyti su Margari-
V

ta Želi, o susitikimas su dama iš aristokratinių sluoksnių

dabar jam atrodė kaip vienas iš tų laimingų atsitikti­
numų, kuriuos likimas pamėtėja toli gražu ne kiekvie­
nam.
Taigi išsisklaidė vakarykštės dienos slogutis, žodžių,
kuriuos jam sakė Siuzana, anksčiau jis nesuprato, dabar
viskas tapo aišku, o panieka, kurią markizas rodė žmo­
nai jo akivaizdoje, teikė Liudvikui vilčių.
Liudviko sumišusios mintys, norai ir viltys atsi­
spindėjo jo veide. Jis visai nenorėjo dėkoti Emai už jos
didžiadvasiškumą, jisjos netgi neatsiprašė, jis norėjo, kad
vakarykštis jo poelgis būtų laikomas apgalvotu, o ne ko­
kiu nors atsitiktiniu žingsniu.
- Deja, markize, - atsakė jis, - pats likimas priešinasi,
kadjūsų prašymas nebūtų išpildytas. Nedrįstu manyti, kad
62
jūsų piniginė liko mano rankose jums panorėjus, bet vi­
sada didžiuodamasis galiu tvirtinti, kad ji apsaugojo ma­
no krūtinę nuo lemtingo smūgio. Nežinau, ką turi jausti
širdis, kuri visą gyvenimą bus dėkinga jums ir tik jums
vienai. Tarkime, tai atsitiktinumas. Sakykite, ar galiu
užmiršti vakarykštį mūsų susitikimą, nors, man regis, tik
nuo tos minutės aš ėmiau gyventi ir, leiskite pridurti, ne
tik fiziškai, bet ir dvasiškai.
Markizė paskubėjo nutraukti Liudviko žodžius.
- Mielas pone, prašyčiau nesupykti, - pasakė ji, - bet
aš negaliu leisti, kad jūs ir toliau kalbėtumėte apie savo
jausmus. Nepamirškite, kad vakar palaikėte mane visai
kita moterim... Nemanau, jog per naktį taip labai galėjo
pasikeisti jūsų simpatijos. Man būtų gėda ir nejauku
pradėti vaidinti svetimą vaidmenį.
Kai markizė užuominom prakalbo apie savo vyro mei­
lužę, jos balsas pastebimai pasikeitė.
Liudvikas de Fontanjė pastebėjo, kad jaunos moters
akys sudrėko, ir jis pamatė dvi ašaras, virpančias ant jos
ilgų ir tankių blakstienų. O markizė iš jaunuolio žvilgs­
nio matė, kad jis, nors ir kaip stengėsi paslėpti savojaus­
mus, irgi be galo susijaudinęs.
- Prašyčiau man atleisti, - kalbėjo ji toliau, - kad aš
nemoku valdyti savo jausmų. Nelaimė irgi reikalauja sa­
vo teisių, bent jau žmogiškos teisės verkti.
Paskutinioji frazė buvo pasakyta labai šiltai. Ji padarė
Liudvikui de Fontanjė didžiulį įspūdį, ir jis keletą minu­
čių tylėjo. Menkus savo jausmus jis lygino su giliais šios
moters išgyvenimais, su tragiška jos padėtim, ir jam pasi­
darė gėda.
Meilės jausmas dabar persipynė su kitu jausmu -
nuoširdžia užuojauta išdidžiai ištvirkusio vyro kankinei.
63
 Liudvikas gailėjosi Emos ne tik kaip mielos moters,
bet ir kaip asmenybės, kurią gyvenimas išvargino anks­
čiau, nei ji spėjo jį pažinti.
Jis bandė slėpti pirmą kartą patirtą jausmą, bet tasjaus­
mas taip greitai ir taip stipriai užvaldė jį, kad iš veido
galėjai matyti, kokia audra šėlsta jo sieloje. Jis čia raudo,
čia blyško, paskui staiga parklupo prie markizės kojų.
- Atleiskite man, - tarė jis taip neapsimestinai atgai­
laudamas, kad abejoti jo nuoširdumu buvo neįmanoma.
- Gana, liaukitės, matau, kad esate nuoširdus, - drau­
giškai spausdama Liudvikui ranką, pasakė Ema. - Ma­
nau, kad mes galėtume likti draugais, jei tik jūs sutik­
tumėte elgtis protingai.
- Markize, anot jūsų, protingai elgtis - tai būti abejin­
gamjums, ar ne? Tai neįmanomas dalykas tam, kuris ge­
ba įvertinti visus jūsų privalumus. Aš negaliu pasigirti,
kad gerai pažįstu žmones, juolab nepažįstu mįslingos mo­
ters prigimties, bet intuicija man sako, kad jūs galite da­
ryti poveikį bet kokiai natūrai. Leiskite būti man atviram
ir pasakyti, kad nuo šiolei mano gyvenimas priklauso nuo
jūsų valios ar net kaprizo. Sutikite, aš pernelyg jaunas,
kad leisčiau sau žaisti panašiomis frazėmis, kurios turi
atgarsį tik tada, kai jas taria salonų liūtai, ojūs esate per­
nelyg jautrios sielos moteris, kad laikytumėte mano
žodžius paprasčiausiu melu.
- Gana! - pakartojo Ema. - Argi galima mylėti netu­
rint vilties?
- Ne aš, ojūs, markize, turėtumėte atsakyti į šį klausi­
mą.
Ema išblyško.
- Taip, - pasakė ji ir jos balse pasigirdo nerimo gai­
delė. - Štai kodėl nereikia, kad jūs mane pamiltumėte.
64
Dar vakar skundėtės, kad esate nutolęs nuo jūsų širdžiai
brangių žmonių. Pasistenkite surasti manyje draugę, mo­
tiną. Bet pirmiausia nuslopinkite, kol dar nevėlu, visus
meilėsjausmus man, nes tokie jausmai būtų tik mūsų ne­
laimės šaltinis. Jei jūs žinotumėte, kiek kančios patiria
meilė be atsako! Jei kada nors būtumėte patyręs, kaip ji
drasko širdį, jei žinotumėte, kokia kančia tampa gyveni­
mas, kai imama manyti, kad geriausia išeitis - pasitraukti
iš gyvenimo. Aš noriu, kad jums netektų patirti šios kan­
kinančios gėlos. Ir, jei norėdama jums pagelbėti, galiu
padaryti tai, ko nedrįstu prisipažinti netgi pati sau, aš tai
padarysiu! Aš parodysiu savo širdies žaizdas, papasako­
siu, kąjaučiau, kąjaučiu kiekvieną valandą - nežmonišką
kančią, kuri trunka šit jau treji metai... Ne, aš klystu!.. Ji
trunka jau tris šimtmečius! Aš tikrai tai padarysiu... Kad
ir kaip ten būtų, pasistengsiu tai padaryti... Tik nemylėkite
manęs. Paklausykite mano patarimo...
- Man nelieka nieko kito, kaip tik jums padėkoti, bet
negaliu su jumis sutikti! Aš gerai žinau, kokie yra jūsų ir
jūsų vyro santykiai, veltui bandytumėte juos nuo manęs
nuslėpti. Tironiškas jo elgesys sujaukė jūsų gyvenimą, esu
tikras, kad neapsirinku darydamas tokią išvadą. Mano
meilę - pritariu jums - galite vadinti beprotyste, bet toji
beprotystė, kad ir kiek skausmo atneštų, vis dėlto galbūt
suteiks man keletą džiaugsmingų akimirkų, o juk jų taip
nedaug pasitaiko mūsų gyvenime... Jūs negalite iš manęs
atimti teisės kentėti, jei kančioje aš regiu išsipildant pa­
čią didžiausią viltį! Pagalvokite apie tai, kad jūs dar ne-
patyrėte viso meilės žavesio, o aš ateinu pas jus su atvira
širdim, kuri, jei ir neverta jūsų užuojautos, vis tiek be ga­
lo jums atsidavusi. Ir jei toji širdis apgautų jus, pirmas
išplėščiau ją iš savo krūtinės.
3. 438 ' 65
 - Ne!.. Tai neįmanoma!.. - pasakė Ema. - O aš, be­
protė, patikėjau jūsų žodžiais. Nepraeis nė naktis, ir jūsų
meilė išgaruos, teliks užuojauta mano nelaimėms.
- Laikas parodys, kad jūs klystate. Dabar galiu pasakyti
tik tiek, kad mano meilė tokia nuoširdi, tokia stipri, o jūsų
laimė man tokia brangi, kad aš, jei tik tatai būtų mano va­
lioje, parklupdyčiau prie jūsų kojų markizą - nė kiek nesvy­
ruodamas, nors ir prieš savo valią, su skaudama širdimi.
- Dėkoju! - spausdama jaunuolio ranką atsakė Ema. -
Dieve mano! Nejaugi nebeįmanoma jo sugrąžinti?.. Jeigu
kas nors iš jo draugų papasakotų jam, kokios niekingos
tos moterys, į kurias jis iškeičia mane... Jeigu jam papasa­
kotų apie mano kančias, apie mano nusivylimą, markizas
tikriausiai nesielgtų taip blogai... Ir kokia aš tuomet būč­
iau laiminga! Kaip melsčiausi už žmogų, kuris sugrąžintų
man šią laimę!.. De Fontanjė, jūs draugaujate su markizu,
jūs šiandieną išgelbėjote jam gyvybę ir jis greičiausiai jūsų
paklausytų. Padarykite tai, meldžiu jus, padarykite!
- Dėl jūsų laimės, markize, aš galiu paaukoti savąją,
vienintelis mano noras - tapti jūsų draugu, daugiau nie­
ko netrokštu... Aš jums aukosiuos... ir toji auka bus... nė
vienas mano žodis, nė vienas žvilgsnis, nė vienas judesys
neišduos, kiek pastangų turėjau padėti...
Tuo metu, kol Liudvikas de Fontanjė kalbėjo, Ema,
nutvilkyta įsiliepsnojusios aistros, pasinėrė į savo mintis.
Jos sieloje atgijo tos svajonės, kurios kadaise taip labai ją
malonino.
Staiga ji kažkaip netikėtai prisiminė, kad buvo metas,
kai ji ieškojo savojaunikio tokio aistringo žvilgsnio, norėjo
girdėti tokį malonų balso tembrą. Ji svajojo susikursianti
savo šeimos laimę, ji svajojo apie tylius palaimingus va­
karus su savo išrinktuoju, su savo vyru.
66
 Ir visos jos svajonės išsisklaidė kaip sapnas pačiomis
pirmomis vedybinio gyvenimo dienomis. Ir kuo labiau ji
buvo nusivylusi savo praeitimi, tuo labiau jos širdis
šaukėsi Liudviko. Dabar jos padangėje nušvito nauja vil­
ties žvaigždė.
"O gal, - galvojo ji, - jis iš tikrųjų yra tas, kurio seniai
šaukėsi mano siela. Jeigu jis bus mano atgaiva, jeigu jis
padės atgauti tasjėgas, kurias buvau praradusi skendėda-
ma ašarose?" Dabar Ema ėmė kurti naujus planus, kurie
suteikėjai mažytę viltį. Dabar ji įsivaizdavo esanti situa­
cijos viešpatė.
Ir markizė ėmė raudoti tarytum kūdikis, dabar ji buvo
pasirengusi pulti į de Fontanjė glėbį. Atsipeikėjusi ji plyks­
telėjo raudoniu ir sutrikusi išėjo iš kambario.
Tuo metu atsidarė durys, ir ant slenksčio pasirodė Siu-
zana Molė. Ji įdėmiu žvilgsniu nužvelgė kambarį, tary­
tum norėdama įsitikinti, kad jame nėra nieko, išskyrus
Liudviką de Fontanjė.

SESTAS SKYRIUS

Siuzana Molė įsisiautėja

Siuzanos Molė balsas ir stuktelėjimas per petį galų gale
paveikė Liudviką de Fontanjė, ir jis atsigavo iš letargo
būsenos.
- Gal norėtumėte, kad jus palydėčiau? - juokaujamu
tonu paklausė Siuzana.
Liudvikas de Fontanjė pakėlė galvą. Prieš jį stovėjo
pagyvenusi moteris, kurią jis buvo susitikęs dvikovos išva­
karėse ir kuri tik prieš valandą žiūrėjo pro sodo sieną.
3" 67
 Liudvikas, ją atpažinęs, tuojau pat atsitokėjo ir sutelkė
į ją visą savo dėmesį, tarytum nujausdamas, kad toji vi­
siškai jam svetima moteris nuo šiolei darys didelę įtaką
tolesniamjo gyvenimui.
Mes papasakojome tik apie dvasines Siuzanos Molė
savybes, bet neaprašėme jos išorės, taigi dabar skubame
tai padaryti.
Siuzana buvo penkiasdešimties metų, apkūni, žemo
ūgio, gana pilkos išvaizdos moteriškė. Šelmiškumo rūsto­
kai jos fizionomijai teikė apvalūs skruostai. Pagurklis ir put­
lios, pūkeliu padengtos mėsingos lūpos rodė valingą jos
V

būdą. Žema kakta, tankūs ir stori plaukų kirpčiai, kren­

tantys iki pat žilų antakių, darė Molė veidą šiek tiek ko­
mišką, bet viską gelbėjo šviesiai mėlynos gyvos akys, ku­
rios įdėmiai žvelgdavo į tuos, į kuriuos ji įsistebeilydavo.
Kol Liudvikas de Fontanjė įdėmiu žvilgsniują stebėjo,
Siuzana atsisėdo į vieną iš svetainėje stovėjusių krėslų. Iš
visko buvo matyti, kad ji ką tik sukorė nemažą kelią. Jos
V

kakta buvo nurasojusi stambiais prakaito lašais. Šluosty­

dama kaktą didele languota nosine, moteris sunkiai
kvėpavo tarytum pavargęs arklys.
- O gal būtų geriau, jei aš jus palydėčiau? - sėdėdama
krėsle dar kartą paklausė ji.
- Ne, - atsakė Liudvikas, - užtat dabar paprašysiu
kitos paslaugos.
- Kokios?
- Prašyčiau paaiškinti, ką reiškia vakarykščiai paskuti­
nieji jūsų žodžiai, aš iki šiolei negaliu suprasti, ką jūs
turėjote galvoje.
- O aš ir neprisimenu, ką kalbėjau.
- Aš viską prisimenu kuo puikiausiai, viską galiu pa­
kartoti žodis žodin, tegul juos apsvarsto markizas d'Es-
68
komanas. Jis tikriausiai nustebs išgirdęs žodžius moters,
kuri gyvena jo namuose.
Siuzanos žvilgsnis blykstelėjo tarytum žaibas.
- Aš nesu markizo d'Eskomano patarnautoja, - pasakė
ji, neslėpdama savo paniekos. - Aš esu markizės žindyvė
ir auklė, ponas d'Eskomanas neturi teisės mus išskirti.
-Ar labai ją mylite?-paklausė Liudvikas de Fontanjė,
kuriam proga pakalbėti apie Emą jau buvo laimė.
- Apie ką jūs kalbate?.. Apie mano dukterį?
- Aš kalbu apie markizę d'Eskoman.
- O kodėl aš neturėčiau jos mylėti, juolab kad ją užau­
ginau? O ir jūs, vos tik vieną kartą ją pamatęs, ėmėte ir
įsimylėjote?
- Jūs, man regis, klausėtės mūsų pokalbio?
Siuzana Molė nusikvatojo. Liudvikas įdėmiai pažvelgė
į ją-
- Ir kas čia juokingo? - paklausė jis.
- Jūs tikriausiai nustebsite, kai jums pasakysiu, kad
nebūna nakties, kad aš nenueičiau pažiūrėti, kaip ji mie­
ga. Aš ištisas valandas stoviu klausydamasi jos kvėpavi­
mo, žvelgiu įjos veidą, kad galėčiaują pažadinti, kai sap­
ne ją aplanko nelaimė. Ar gali jus nustebinti mano noras
sužinoti, ką sako jai žmogus, nuo kurio valios priklauso
jos likimas?
- Paklausykite, noriujūsų paklausti: argi jūs galėtumėte
norėti, kad mano ir jūsų pono dvikova baigtųsi jo nesėk­
me? - tyliu balsu paklausė Siuzanos Liudvikas de Fon­
tanjė.
- O kodėl gi ir ne? - savo ruožtu paklausė Siuzana
Molė, įdėmiai žvelgdama į Liudviką.
Priblokštas Liudvikas de Fontanjė net krūptelėjo iš nu­
stebimo.
69
 O Siuzana Molė kalbėjo toliau:
- Ar jūs gailėtumėtės ir lietumėte ašaras dėl žudiko,
kuris atperka ant ešafoto savo kaltes?
- Bet juk markizas d'Eskomanas...
- Kaip! - rūsčiu balsu sušuko Siuzana. - Jūs galite ne­
sigailėti nelaimingojo, kuris norėjo žudydamas iškovoti
duonos gabalą savo vargšams vaikams, o draudžiate man
neapkęsti žudiko, atėmusio, ne! tiesiog... pavogusio ma­
no vaiką; ir mano akyse jis marina ją baisiausiai kankin­
damas, žudo versdamas patirti siaubingus skausmus: ne­
rimą ir nusivylimą. Ir jūs draudžiate man jo neapkęsti!
Jūs ką, iš proto išsikraustėte?!
- Dėl Dievo meilės, tyliau! Jus gali išgirsti!
- Na ir kas! Tegul girdi - aš neturiu ko slėpti! Šiuos
žodžius galiu pakartoti girdint pačiam markizui! Aš jam
pasakysiu, kad šiandien rytą uždegiau žvakelę Dievo Mo­
tinos katedroje ir iš visos širdies meldžiausi, kad ji, šven­
čiausių švenčiausioji, susimylėtų ir galų gale išklausytų
kasdieninę mano maldą... O, jūs net nežinote, kas yra mo­
tina! Jūs... jūs net nežinote, kad aš esu jos motina! Aš
maitinau krūtimi vargšą savo kūdikį!.. Kiekviena mano
akių ašara... ar girdite?., deginte degina mane... Jau se­
niai mano širdis sužeista... Bet ar patikėsite? Ema jau pra­
deda žilti, ji - dvidešimt dvejų metų mergina!.. Pone, ar
tai ne nusikaltimas? Siaubingas nusikaltimas! Aš visa tai
numačiau iš anksto ir nenorėjau, kad jis ją vestų. Dievas
gali paliudyti, kaip aš priešinausi!.. Matyti, kaip vėjais
švaistomas palikimas, kaip pardavinėjamos puikios
žemės... Visa tai dar būtų niekis, jeigujis nors kartelį pra­
biltų jai apie meilę, kaip kad prakalbote jūs. O kaip ji
geba mylėti!.. Niekas nežino, niekada niekas ir nesužinos,
kokie turtai slypi jos širdyje. Kai būdama kūdikis ji bu­
70
čiuodavo mane, kažkaip ypatingai prispausdavo lūputes
prie mano skruostų - nejučia aš imdavau dėl jos neri­
mauti. Vargšas kūdikis! Ji negali tenkintis pusiniais jaus­
mais! Būdavo, išbaru ją, o ji neapsiribodavo vien ašaro­
mis ar kaprizais kaip kiti vaikai. Ne! Ji puldavo man po
kojų ir imdavo šaukti: "Siuzana, mano brangioji, geroji
Siuzana! Pasakyk man, kad vis dar myli mane!" O aš to­
mis akimirkomis galvodavau: "Viešpatie, kas bus su tuo
vargšu kūdikiu, kai tas, kuris pakeis jai mane, nesupras
jos ir negalės kaip aš į jos meilę atsakyti švelnumu!.." O
juk kaip tik taip ir atsitiko. Aš neapsirikau taip labai dėl
jos nerimaudama. Vienas Dievas žino, kaip Ema kenčia,
jai viskas žuvę... ji neįstengs toliau taip gyventi...
Paskutiniuosius žodžius Siuzana ištarė trūkčiojančiu
balsu, nulenkusi ant krūtinės savo galvą. Regis, ji su siau­
bu prisiminė šią savo pranašystę. Ji raudojo. Po kelių se­
kundžių Siuzana priėjo prie markizės darbo stalo ir,
paėmusi kažkokį nebaigtą jos darbą, išbučiavo jį ir ap­
laistė karčiomis ašaromis.
Tokia beprotiška vargšės moteriškės aistra labai sujau­
dino ir nustebino Liudviką. Jis net neįsivaizdavo, kad ji
taip stipriai prisirišusi prie markizės d'Eskoman, jį labai
sukrėtė ką tik matyta ir girdėta scena.
Nejučia lygindamas karštą Siuzanos meilę su savąja,
jis turėjo prisipažinti, kad pirmosios jausmai kur kas stip­
resni nei jo. Nors Siuzanos lūpos tarė paprastus liaudiškus
žodžius, toji moteris dabar jam atrodė tauri ir kilniadvasė.
Liudvikas smalsiai žvelgė į ją pavyduliaudamas ugningų
vargšės moteriškės žvilgsnių. Jis pats, nesuvokdamas, ką
kalba, ėmė teisinti markizą d'Eskomaną.
- Ar tik neperlenkiate lazdos kalbėdama apie marki­
zo d'Eskomano elgesį? - paklausė jis. - Man regis, negali
71
viskas baigtis taip liūdnai, kaip jūs sakote. Ir ko taip neri­
mauti? Reikia tikėtis, kad viskas pakryps į gera.
Siuzana trūktelėjo pečiais ir abejodama pažvelgė įjau­
nuolį. Buvo aišku, kad ji girdėjo visą jo pokalbį su marki­
ze d'Eskoman.
- Paklausykite, - galų gale pasakė ji. - Ar jums neat­
rodo, kad aš labai gerai pažįstu markizę? Kaskart, vos tik
įją žvilgtelėjusi, jau galiu pasakyti, kas dedasi jos širdyje.
O markizą pažįstu dar geriau... Grįžti pas žmoną? Argi
manoji Ema nenuostabi? Argi ji galėtų vaidinti, norėda­
ma jam patikti?
- Aš kartoju jums tai, ką prieš keletą minučių pasa­
kiau markizei d'Eskoman: jei man nepasiseks, kaltas ne­
sijausiu, bet aš padarysiu viską, kas mano valioje...
- Liaukitės, jaunuoli, nejaugi manote, kad galite šai­
pytis iš manęs, kaip kad šaipėtės iš jos? Juk ji patikli ir
nuolanki kaip angelas, o aš į visa tai žiūriu kaip į komedi­
ją. Kas gali paneigti, kad čia atėjote ne jo pasiųstas, juk
jam nesvetima bet kokia niekšybė! Be jokios abejonės,
jam būtų malonu, jei duotume dingstį mus apkaltinti...
Taip, - susimąsčiusi kalbėjo toliau Siuzana, mintyse svars­
tydama ką tik pasakytus savo žodžius. - Taip, tai marki­
zas jus atsiuntė... esu įsitikinusi. Bet galite būti ramus, aš
perspėsiu Emą, dar prieš jums ateinant į šiuos namus ji
jau žinos viską.
- Jūs to nepadarysite! Maldauju jūsų! - sušuko
Liudvikas de Fontanjė.
- Ir kai jūs vėl čion ateisite, - šaltakraujiškai dėstė
Siuzana, - ji priims jus su panieka, kurios esate nusi­
pelnęs.
- Bet juk ašją myliu! Jūs negalite abejoti! - priblokštas
pridūrė Liudvikas.
72 -
 - Mane ne taip lengva įtikinti! - pareiškė Siuzana. -
Argi taip mylima? Jei jūs ją mylėtumėte, pirmiausia pa­
sistengtumėte išplėšti ją iš budelio rankų... Ne! Ne! Ji vis­
ką sužinos... Ji negali jumis pasikliauti, nes pojūsų gražiais
žodžiais slepiasi išdavystė.
- Vardan jūsų meilės jai, maldauju to nedaryti! Neat-
imkite išjos vienintelio draugo, kurį ji turi šiame pasau­
lyje.
Tardamas šiuos žodžius, Liudvikas it maldai sudėjo
rankas.
- O, ne!.. Ji privalo žinoti viską, nes tai gali baigtis nauja
nelaime...
Nespėjo Siuzana baigti šių savo žodžių, kai kambario
durys triukšmingai atsidarė ir ant slenksčio pasirodė mar­
kizas d'Eskomanas.
Pamatęs iškilmingą Siuzanos gestą ir susijaudinusį
Liudviko de Fontanjė veidą, markizas d'Eskomanas gar­
siai nusikvatojo.
- Velniai rautų! - sušuko jis. - Regis, esu čia pašalinis
žmogus, taigi išeinu!
- Markize, ką norite tuo pasakyti? - tyliai paklausė
Liudvikas de Fontanjė.
- Mano drauge, aš noriu jums pasakyti, kad dabar jūs,
kaip tas Jupiteris17, turintis savo žinioje debesį, neatsisa­
kytumėte kuo greičiau iš čia išskristi, vietoj savęs palikęs
draugą...
- Markize, jūs neapsirikote, aš iš tiesų taipjaučiuosi, -
stengdamasis būti ramus, atsakė Liudvikas. - Labai
norėčiau, kad užimtumėte jums priklausančią vietą...

" J u p i t e r i s - romėnų dievų valdovas: dangaus ir šviesos dievas, griaus-

mavaldys.

73
 - Pone markize, - išdidžiai pasakė Siuzana Molė, nė
truputėlio neslėpdama savo pykčio. Jos akys svaidė žai­
bus. - Pone markize, man atrodo, kad jums tik ir rūpi
patraukti mus per dantį... Beje, tai visai manęs nestebi­
na: jūs, pone markize, visuomet toks dėmesingas mote­
rims.
- Juolab jums, Siuzana, ypač kai bet kokia proga sten­
giatės skirti man tiek dėmesio.
Paskui, atsisukusi j Liudviką de Fontanjė, pridūrė:
- Galiu kirsti lažybų, malonus pone de Fontanjė, kad
mano žmonos žindyvė tikriausiai liaupsino mane prieš
man ateinant.
Mandagusis Liudvikasjau žiojosi norėdamas sumeluo­
ti, bet Siuzana Molė prakalbo pirmoji:
- Markize, jūs turėtumėte žinoti, kad aš neturiu įpro­
čio pasakoti nebūtus dalykus.
Nė trupučio neįsižeidęs dėl tokio įžūlumo, markizas
nusikvatojo.
V

- Šaunu! - sušuko jis. - Už tai jus ir myliu, griežtoji

mano storule! Jūs vienintelis džiaugsmas šiuose nuo­
bodžiuose namuose!
- Visai nebūtina kalbėti man tokias įžūlybes!.. Ačiū
Dievui, esama daugiau priežasčių, dėl ko turėčiau jūsų
neapkęsti.
V

- Štai šitai mane ir žavi. Kaip tik dėl šito jus ir brangi­
nu. Aš viską gerai suprantu: jūs nekenčiate manęs, ir ne
V

tik manęs. Žinau, kad negalite pakęsti net mano draugų!

Nagi pasakykite, kaip juos vadinate vaizdinga savo kal­
ba?
- Niekšais! - atrėžė Siuzana.
- Štai taip! Niekšais!.. Taigi, brangusis de Fontanjė,
jei jūs turėjote bent mažytę viltį susidraugauti su Siuza-
74
na, apsirikote, nes tapote vienu iš mano draugų. Jos aky­
se jūs virtote tikra pabaisa.
- Negali būti, - nustebo Liudvikas de Fontanjė.
- Vadinasi, mano spėjimas buvo teisingas!.. - garsiai
pareiškė Siuzana.
Tai pasakiusi, Molė iškilmingai išėjo iš markizės d'Es-
koman kambario.
Liudvikas de Fontanjė labai norėjo ją sulaikyti, mat
suprato, kad ji skubės pranešti markizei nepalankią nuo­
monę. Jis gali prarasti jos pasitikėjimą.
Markizas d'Eskomanas, palydėjęs akimis Siuzaną,
trūktelėjo pečiais ir pasakė:
- Man atrodo, kad toji senutė šiek tiek kuoktelėjusi.
Ji kaip šuo prisirišusi prie savo šeimininkės ir tarytum
pudelis galanda dantis į kiekvieną, kas tik prie jos pri­
siartina. Taigi aš nusprendžiau šiek tiek pasišaipyti iš jos
keistenybių, man regis, tai geriausia išeitis.
- Aš irgi manau, kad ji labai atsidavusi markizei, - pa­
galiau atsitokėjęs atsakė Liudvikas de Fontanjė.
Jis tikėjosi, kad Siuzana, kaip buvo įpratusi, klausosi
jų pokalbio už durų ir, išgirdusi jo žodžius, bus jam atlai­
desnė.
- Taip, be jokios abejonės. Beje, ar markizė sutiko pa­
dovanoti jums stebuklingą luidorą?
Tik dabar Liudvikas de Fontanjė prisiminė, kad jis vi­
sai pamiršo piniginę ir auksinę monetą, kuri davė dingstį
susipažinti su markize d'Eskoman.
Jis mašinaliai išsitraukė iš kišenės žalią piniginę.
- O, be jokios abejonės! Vadinasi, jis liko jums? - pa­
klausė markizas d'Eskomanas. - Sveikinu su tokia sėkme!
Bet sakykite, ką jūs manote apie markizę?
Jaunuolis atsakė:
75
 - Neslėpsiu, markizė paliko man labai malonų įspūdį.
Ji be galo žavinga, ji daro mielos ir švelnios moters įspūdį.
- O, velniai rautų, kiek aistros jūsų žodžiuose, galima
pamanyti, kad jūs ją įsimylėjote. Liaukitės raudonavęs!
Iš anksto jus įspėju, kad aš esu vienas iš tolerantiškiausių
vyrų! Taip, ji iš tikrųjų miela, be to, ji turi be galo bran­
gintiną savybę - visiškai nevaržo mano laisvės.
Liudvikas de Fontanjė pagalvojo, kad atėjo tinkamas
metas atakuoti markizą.
- Taip, - atsakė jis, - bet jūs, regis, linkęs manyti, kad
ji jūsų nekenčia, o iš nuolankaus jos būdo sprendžiate,
kad ji laiminga arba, blogiausiu atveju, abejinga.
- Bet juk taip ir yra! - sušuko markizas d'Eskomanas. -
Burtininkė jau prisilietė priejūsų savo lazdele. Prisipažin­
kite, Siuzana, matyt, prikalbėjo jums visokiausių niekų!..
Ne, mano bičiuli! Aš palieku markizei visišką laisvę, o
laisvė moteriai - didžiausia vertybė šioje žemėje!
- Prašyčiau man atleisti, markize, - šypsodamasis pa­
sakė Liudvikas de Fontanjė, - aš manau, kad ji geriau
rinktųsi nelaisvę, jei tik jūsų meilė paauksintų ją kaus­
tančias grandines.
- Mano drauge, sentimentaliomis frazėmis tegul kal­
ba konditeriai ir poetai, - nuo linksmo tono pereidamas
prie rimto atsakė markizas. Tokia pokalbio maniera ne­
buvojam įprasta. - Mano žmona tikriausiai kaip reikiant
verkavo. Tai jos stilius: moterys linkusios lieti ašaras, kaip
ir juoktis, jei tik ašaros ar šypsena negadina jų išvaizdos.
Prisipažinkite, tikriausiai ji prašė, kadjūsją užtartumėte?
Aš jau seniai esu prie to pripratęs ir manęs nestebina jos
polinkis išsipasakoti mūsų šeimynines paslaptis. Mielas
bičiuli, jūs nesate pirmas jos gynėjas. Bet aš nepykstu dėl
tokio vaikiškojos elgesio, neketinu ir teisintis, nes, būda-
76
mas jūsų vietoje, galvočiau taip pat kaip ir jūs, bet po
kiek laiko, kai jūs vesite, tikiuosi, samprotausite lygiai taip
kaip aš dabar. Tik tuomet suprasite, ką laisvam žmogui V

reiškia žodis "pareiga". Ar jūs pažįstate Margaritą Želi?

- Ne, neturiu garbės jos pažinoti.
- Iš tikrųjų? Juo blogiau jums! Kai jūs ją pamatysite,
geriau suprasite, kodėl manęs nežavi markizės d'Esko-
man žavumai. Man regis, markizei pakaktų ramios su­
tuoktinių draugystės, draugystės, kurią visuomet jai tei­
kiau, galite manimi tikėti. Bet gana tų kalbų, ar jums ne­
atrodo, kad laikas liautis aptarinėjųs tokius rimtus daly­
kus? Nėra nieko nuobodžiau, kaip gilintis į rimtus šei­
myninius santykius.
Tonas, kuriuo markizas d'Eskomanas ištarė paskuti­
niuosius žodžius, jo abejingumas visiškai sutrikdė
Liudviką de Fontanjė. Jis suprato, kad atakuoti šį žmogų
ne taip lengva, kaip galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Supratęs, kad dabar tęsti pokalbį nebėra jokios prasmės,
jis atsisveikino su markizu d'Eskomanu. Neliko nieko ki­
to, kaip tik grįžti prie savo reikalų.

SEPTINTAS SKYRIUS

"Auksinės saulės viešbutis

"

v
Satodene, kaip ir visuose provincijos miesteliuose, pui­
kavosi garsus "Auksinės saulės" viešbutis. Jo šeimininkas
buvo ponas Bertranas. Paryžiuje, anot posakio, kurį no­
rime jums priminti: sol luset omnibus (saulė šviečia vi­
siems), - į smuklių sales susirenka labai marga publika.
Ten susitinka, geria, valgo įvairiausių įsitikinimų ir įvai­
77
rių visuomenės sluoksnių žmonės. Taip yra todėl, kad jie
nepažįsta vieni kitų.
Provincijoje visai kas kita: ten nėra neutralių zonų, kur
galėtų draugingai sutarti kelių labai skirtingų draugijų at­
stovai. Ten iš tikrųjų esama aiškios demarkacinės linijos,
skiriančios antagonistus vienus nuo kitų.
Toks požiūris nelabai patiko Bertranui, bet pelno sie­
kimo demonas buvo stipresnis už jo įsitikinimus. Mat jo
V

įstaigos lankytojai, kurių daugumas buvo Satodeno drau­

gijos žmonės, sušlamšdavo Bertrano smuklėje gausybę
triufelių, šampaną maukdavo kaip vandenį, valgydavo iki
apsirijimo ir švaistydavosi pinigaisjų neskaičiuodami. Tei­
sybė, ne visi. Taigi Bertranas jau buvo bepradedąs galvo­
ti, kad visiškos lygybės ne tik kilmės ar gabumų, bet ir
skrandžių ar kišenių atžvilgiu realiame gyvenime būti ne­
gali.
Griežtai atskyręs vienus lankytojus nuo kitų, nenorėjo
painioti dvarininkų su miestiečiais, taigi suskirstė juos ne
pagal kilmės teikiamas privilegijas, o pagal tai, kas ir kiek
buvo naudingas jo įstaigai. Toje pačioje salėje, prie vieno
ir to paties stalo galėdavo susitikti ir senos baronų šei­
mos palikuonis, ir mėsininko sūnus, jei tikjie neatsisaky­
davo skiauterėtosios celiozijos ir seno burgundiškojo vy­
no po penkis frankus už butelį.
Bertranas, kaip riteris Frambuazi, vedė, bet jo pasi­
rinkimas buvo kur kas laimingesnis nei to kilmingo
kryžiuočio.
Ponia Bertran buvo dievota moteriškė ir nenuilstanti
šeimininkė. O Bertranas, puikus pilietis ir stropus nacio­
nalinės gvardijos kareivis, buvo žmogus, kuris laikėsi
griežtų taisyklių ir labai gerai atlikdavo savo, prekybinin­
ko, pareigas.
78
 Būdamas įsitikinęs, kad šių savybių pakanka tam, kad
būtų išsaugota reputacija ir kad bloga linkintys žmonės
negalėtų jam pakenkti, jis po savo sparnu priglaudė mar­
kizo d'Eskomano ratelio žmones.
V

Bet staiga abiejų Satodeno ratelių žmonės - nuolatos

tarp savęs besivaržantys dvarininkai ir valdininkai, - lyg
būtų susitarę, nustojo lankytis "Auksinėje saulėje". Tai bu­
vo vienintelė vieta, kur abi pusės, iki šiolei skiriamos
kažkokios prigimtinės antipatijos, rasdavo bent šiokį tokį
sutarimą; svarbiausia, jų abiejų nuomonės nesutapo su
ekonominiais Bertrano įsitikinimais.
"Auksinės saulės" šeimininkas ne tik prarado vertingus
užsakymus vestuvėms ir oficialiems pietums, bet ir visus
miestelio išlaikytinius. Reikalai pasisuko taip, kad kiekvie­
na padori moteris laikė negarbe užeiti į viešbutį, o virėjos
dievobaimingai žegnodavosi eidamos projo įstaigos langus.
Kodėl taip atsitiko? Ogi Bertrano namuose apsigyve­
no keletas laisvo elgesio moterų.
Taigi Bertranas, kuris pradėjo savo darbą vedamas gerų
ketinimų, nusirito iki gėdingo verslo.
Jis, kaip ir daugelis to meto žmonių, neatsilaikė pa­
gundai praturtėti.
Bertranas, labai padorus žmogus, nors daug kam do­
roviniai jo principai kėlė abejonių, išsigando pamatęs, kad
visi padorūs žmonės jį paliko, nors jis ir negalėjo skųstis,
kad jo viešbutis būtų ištuštėjęs.
Iš pradžių jis bandė kovoti su pasipiktinusiais žmonė­
mis, teisino savo klientų ir klienčių elgesį, jis rasdavo
būdų ginti valiūkišką jų elgesį, jis netgi teigdavo, kad jie
taip elgiasi todėl, kad nori būti laisvi...
Dėdamasis liberalu, tarytum mėgdžiodamas Luji Pi­
lypą, jis aiškindavo, kad naktinės orgijos - šio laikmečio
79
bruožas, žmonių siekimas suartėti. Damas, kurios, ne­
kreipdamos dėmesio į tai, kad jos moterys, atėniškuose
vakaruose siautėjančias lygiai kaip ir vyrai, jis vadindavo
emancipuotomis prancūzų moterimis.
Ciniškus pasakojimus, nešvankius anekdotus ir kvai-
V

lūs Satodeno gyventojų juokelius jis apibūdindavo kaip

būtiną visuomeninio gyvenimo sąlygą ir sakydavo, kad
tai yra ypatingas naujosios kartos išsilavinimo požymis.
Trumpiau tariant, pagal Bertrano filosofiją, laimingiau­
sia žmonijai buvo toji epocha, kai visas pasaulis buvo tar­
si viena didžiulė karčiama. V

Kartą kitą apsilankęs Šventojo Lozoriaus gatvėje ir ten

pasiklausęs socialinio vystymosi teorijos, jis garsiai kar­
todavo, kaip Furjė, kad po sunkaus darbo būtina pasi­
linksminti, sava valia pasirenkant užsiėmimą, o savo kal­
bą baigdavo teiginiu, kad lėbavimas smuklėse yra geriau­
sia šeimyninio ar vienuolių asketizmo ir prietarų refor­
ma.
Bertranas ypač kovojo su šventeivomis ir tartiufaisl!\
mat, anot jo, jie kenkė "Auksinės saulės" interesams.
"Tebūnie kaip bus, - dažnai sakydavo jis, - bet norma­
li visuomenė be gerų kavinių ir prašmatnių viešbučių ne­
gali egzistuoti".
V

Siam savo įsitikinimui jis buvo toks pat ištikimas kaip

jo sąskaitų knyga bufetui, o kieme pririštas šuo savo šei­
mininkui.
Tame viešbutyje dažnai lankydavosi markizas d’Esko-
manas - vakarinių puotų prezidentas ir Satodeno jaunuo­
menės, išauklėtos pagal Bertrano teorijas, vadas. Čia būda-18

18T a r t i u?f a s - veidmainis, dviveidis žmogus, šventeiva; pagal prancūzu

rašytojo Moljero (1622-1673) komedijos herojaus Tartiufo vardą.

80
vo sprendžiami visi medžioklių, dvikovų, meilužių, tin­
kamų partijų ir kiti klausimai. Čia suplaukdavo visos mies­
to paskalos, taigi dešimtą valandą vakaro čia būdavo gali-
V

ma sužinoti viską, kas skandalingo įvyko Satodene.

O dabar grįžkime pas Liudviką de Fontanjė.
Nuo to laiko, kai jaunuolis išėjo iš markizo d'Eskoma-
no pilies, jis buvo išgyvenęs daugybę įvairiausių jausmų.
Vargšo jaunuolio vaizduotė taip įsiaudrino, kad jos
žaismas pagavo visąjo esybę ir bemąstant apie pastarųjų
dienų įvykius jam nebeliko laiko kitiems reikalams.
Prieš akis nuolatos iškildavo vargšės Emos paveikslas.
Jis įsivaizduodavo ją liūdinčią, vienišą, įžeistą ir panoro
sugrąžinti jai teisę gyventi ir būti laimingai.
Savo fantazijosejis įsivaizdavovaidinąs taikintojovaid­
menį, jis įsivaizdavo save kaip vienas nuo kito atitolusių
sutuoktinių tarpininką. De Fontanjė norėjo, kad iš pra­
džių Ema susitaikytų su vyru, jis norėjo įrodyti jai, koks
yra atsidavęs, o paskui pasirodyti kaip herojus, vertas ne
tik jos meilės, bet ir prieraišumo.
Liudvikas iš anksto mėgavosi savo planu ir, kuo jis bu­
vo neįtikimesnis, tuo labiau atitiko mistinę jo nuotaiką.
Mes netvirtiname, kad Liudvikas de Fontanjė visiškai
neturėjo egoistinių motyvų ir kad tokia atomazga buvo
miela jo širdžiai; bet šioje jo vaizduotės sukurtoje dra­
moje jam atiteko rolė, bent jau ne prastesnė už kitas dvi.
"Bet kaip geriau įgyvendinti šį planą?" - svarstė jis.
Kuo daugiau mąstė, tuo daugiau iškildavo kliūčių. Pir­
miausia jis baiminosi, kad markizė gali pakeisti apie jį
savo nuomonę, be to, ji gali įtarti, kad jis sudarė sąmoks­
lą su jos vyru. Apie tai jis ėmė galvoti nuo tos minutės,
kai Siuzana suabejojo nuoširdžia jo meile Emai.
Jis žinojo, kokią įtaką turi senoji žindyvė markizei, ir
81
galvojo, kad būtent čia gali patirti pačią didžiausią
nesėkmę.
Liudviką neramino mintis, kad markizo d'Eskomano
širdis be galo šalta ir užsispyrusi. Liudvikas nedaug ką
V

žinojo apie jo santykius su Želi, apie jo lėbavimus "Auk­

sinėje saulėje", bet jis jautė, kad jo charakteryje, suga­
dintame ankstesnio gyvenimo būdo, neliko vietos švel­
niai simpatijai ar geriems ketinimams. Būdamas egois­
tas, markizas neįstengs įvertinti Emos prieraišumo. Lai­
ką leisdamas Bertrano įstaigoje, jis negalėjo mėgautis šei­
myninio gyvenimo malonumais. Būdamas tuščiagarbis
žmogus, jis niekada nebandė ieškoti progos susitaikyti su
vargše Ema, kuri net neslėpė paniekos savo vyrui, su ku­
riuo ją tesiejo pavardė.
Nepaisydamas jam kilusių abejonių, Liudvikas de
Fontanjė nutarė išbandyti laimę. Tikėdamasis, kad pa­
veikti markizą padės jo draugai, jis daug vilčių dėjo į
ševaljė de Mongla - patyrusį šios srities intrigantą.
Turėdamas tokį tikslą, Liudvikas specialiai atėjo į "Auk­
sinės saulės" viešbutį dvidešimčia minučių anksčiau,
norėdamas pasikalbėti akis į akį su ševaljė de Mongla, ku­
ris visada atskubėdavo į viešbutį anksčiau nei jo bičiuliai.
Jauna apkūni mergina, atliekanti durininkės ir virėjos
pareigas, įleido Liudviką į vidų ir palydėjojį į šalia valgo­
mojo esantį kambarį.
Ten jau buvo senasis ševaljė.
De Mongla sėdėjo dideliame krėsle, priešaisjį ant stalo
stovėjo maderos butelis, dvi taurės, popieriaus lapas ir
rašalinė.
V

Salia savęs jis buvo pasisodinęs ponią Bertran. Jos vy­

ras, vilkintis išeiginius drabužius - baltą liemenę, apsi­
juosęs balta prijuoste, už diržo užsikišęs virėjo peilį, -
82
pagarbiai stovėjo kitame stalo gale.
Draugija kuo rimčiausiais veidais aptarinėjo vakarienės
meniu, mat markizas tą vakarą buvo pasikvietęs visą
V

prašmatnią Satodeno jaunuomenę, o ševaljė de Mongla

suteikėjam įgaliojimus pasirūpinti parengiamuoju darbu.
Jie labai gyvai aptarinėjo visas vakaro smulkmenas.
V

Netikėtai užkluptas Satodeno Veri galėjo pasiūlyti ga­

na kuklius patiekalus, kurie nelabai tiko išlepintam gar­
biojo ševaljė skoniui. De Mongla šį kartą labai norėjo
palepinti rinktiniais valgiais būsimus svečius.
Veltui Bertranas siūlė įvairiausius padažus, paskani­
nančius vištienos, avienos, ožiuko ir Luaros lašišos atsar­
gas, kurias jis laikė savo sandėlyje, ševaljė de Mongla bu­
vo neperkalbamas ir, jeigu žmona nebūtų parėmusi vi­
siškai sutrikusio savo vyro, dėl užgaidaus ševaljė kaltės
vakarienė tikriausiai nebūtų įvykusi.
Reikia pasakyti, kad ponia de Bertran buvo nebe pir­
mos jaunystės moteris.
Kol tęsėsi pasitarimas, ševaljė de Mongla, iš pradžių
priekabiavęs, po truputėlį tuštino maderos butelį. Be abe­
jonės, jis, tikras praėjusio šimtmečio mandagumo etalo­
nas, keldamas prie lūpų savo taurę, kaskart ragino ponią
Bertran atsakyti jam tuo pačiu, o ji droviai paklusdavo.
O į Bertraną ševaljė de Mongla nekreipė nė mažiau­
sio dėmesio ir visai nevaržė jo laisvės.
Kai Liudvikas de Fontanjė įėjo į kambarį, Bertranas
nuskubėjo prie savo žmonos. Reikia pridurti, kad mora­
linės taisyklės jam neleido, jog pašalinis asmuo matytų
tokį familiarų kliento elgesį su jo žmona...
- Kas atvijo jus čion patį pirmą? - nustebęs paklausė
ševaljė de Mongla Liudviko de Fontanjė.
- Aš tik norėjau jus pasveikinti su laiminga dvikovos
83
pabaiga, - atsakė Liudvikas. - Jau girdėjau kalbas, kad
jūs likote gyvas, man malonu jus matyti, ypač po per­
galės.
- Po perkūnais! Koks dėmesys! - suraukęs antakius,
piktai atsakė ševaljė.
Jis pagalvojo, kad Liudvikas de Fontanjė didesnį
dėmesį rodo jo damai, o ne jam.
Liudvikas nesuprato jo susierzinimo priežasties, jis
pastebėjo tik piktoką de Mongla šypseną. Buvo aišku,
kad jam dabar labiausiai rūpėjo būsimo vakaro progra­
ma ir vakarienė.
Liudvikas kalbėjo toliau: V

- Na, o kaip jaučiasi ponas de Ziskaras? Norėčiau

sužinoti, ar rimta jo žaizda ir kaip jis jaučiasi po jūsų
smūgio.
- Deja, brangus mano drauge, aš negaliu patenkinti
V

jūsų smalsumo. Šiaip ar taip, esu įsitikinęs, kad dabar jam

rūpi ne linksmybės ir apskritai vargu ar jis kada nors pra­
linksmės paragavęs aštrios mano špagos.
- Kaip?! Argi jūs jį sunkiai sužeidėte?
- Ne, bet vis tiek savaitę ar dvi jam teks gulėti lovoje,
o gal net visą mėnesį jis negalės išeiti iš namų. Žaizda
nekelia pavojaus gyvybei, ji suteiks jo veidui blyškumo, ir
jis taps dar įdomesnis moterims.
Liudviko ir de Mongla pokalbį nutraukė atėję nauji
svečiai, kurie buvo pakviesti į šią vakarienę.
Tai buvo įvairių sluoksnių ir padėties žmonės. Iš kos­
tiumų ir jų veido išraiškos galėjai spręsti, kad vieni iš jų
priklauso tai kategorijai žmonių, kurie visada mielai val­
go ir geria, kai užjuos moka kiti; antri, malonesnės išvaiz­
dos ir vėliau atvykę svečiai, staipėsfprieš veidrodžius, de­
monstravo savo šukuosenas ir brangius papuošalus. Jie
84
kreipdavosi į de Mongla šiek tiek pašaipiu tonu ir saky­
davo kalambūrus apie jo drąsą ir "anuos senus laikus",
kuriuos prisiminęs jis imdavo dūsauti, kaip kad sena pa­
na dūsauja savo jaunystės.
Buvo čia ir trečios rūšies žmonių, kurie panašiomis pro­
gomis kviečiami tik tam, kad pagausintų lankytojų gre­
tas ir suteiktų vakarui daugiau prašmatnumo. Savo svar­
ba jie niekuo nesiskyrė nuo tų statulų ir sietynų, kurie
kaip puošmenos statomi salėse.
Galiausiai pusę vienuolikos atvyko pats markizas, su­
pamas rinktinės svitos. V

Priekyje ėjo linksma Želi, prisidengusi veidąjuodu vu­

aliu, iš po kurio raitėsi mažytės garbanėlės.
Jos akyse, kai ji pakėlė vualį, žybčiojo valiūkiški, lo-
retę išduodantys žiburėliai. Išjos manierų galėjai atpažinti
savimi pasitikinčią moterį, kuri puikiai pažįsta žmonių
silpnybes ir geba taktiškai su jomis taikstytis. Aštrus jos
balsas rodė, kadji įpratusi kalbėti draugijose nesivaržyda­
ma rėksnių. Iš jos blyškaus ir kiek pavytusio veido buvo
galima spėti, kad ji dažnai leidžia bemieges naktis "Auk­
sinėje saulėje", o jos sielą kamuoja stiprūs jausmai, ku­
riuos tik kartkartėmis prislopina šampano taurė ar iste­
riškas bakchantės juokas.
Po šia kauke buvo pastebimi ir kiti puolusios mergi­
nos bruožai: apsimetinėjimas, panieka gyvenimui, gili
sielos apatija, atsidavimas vien žemiškiems malonu­
mams.
Draugija, markizui davus ženklą, susėdo prie stalų, pro
pravertas duris sklido garuojančios vakarienės kvapai.
Liudvikas, nematydamas galimybės pasikalbėti su po­
nu de Mongla, skubiai atsisveikino su svečiais, paspaudė
ranką markizui d'Eskomanui, ševaljė ir išėjo.
85
 Jis nepanoro dalyvauti vakarienėje, pasiaiškinęs, kad
neturi laiko čia pasilikti.
Mes neketiname pasakoti visų šio atėniško vakaro at-
kampioje Satodeno provincijoje smulkmenų. Apie juos
ir taip daug prikalbėta. Iki gilios nakties "Auksinėje
saulėje" buvo girdėti triukšmingi susirinkusiųjų balsai, bu­
vo išgerta daug vyno, papasakota nešvankių anekdotų,
daug ginčytasi ir karščiuotasi, o pokylio pabaigoje ir po­
nia Bertran atsisėdo prie bendro stalo, iš kairės ševaljė
V

de Mongla, o Želi sėdėjo ant savimi patenkinto ir girto

markizo d'Eskomano kelių. .
Liudvikas nusiminęs grižo namo - pirmasis jo bandy­
mas nepavyko. Visa, ką jis matė, nežadėjo greitos
sėkmės. Nusivylęs ir šiek tiek nuliūdęs, jis anksti atsigulė
j lovą, bet pilnas įspūdžių ilgai negalėjo užsnūsti - jo gal­
voje sukosi liūdnos mintys apie vargšės Emos likimą.
Tuo metu, kai "Auksinės saulės" viešbutyje linksmino-
V ___

si Satodeno aristokratai, markizo d’Eskomano pilyje vy­

ko kitokia scena.
Išsiskyrusi su Liudviku de Fontanjė, Ema pasinėrė į
savo mintis.
Po siūlelį narstydama savo prabėgusio gyvenimo įvy­
kius, ji su siaubu žvelgė į savo drauge su vyru nugyventus
trejus metus ir nematė jokios prošvaistės ateityje. Ji jautė
moralinę tuštumą, kai nėra nei tikslo, nei vilties - tokia
būsena pakertajėgas net pačioms stipriausioms natūroms.
Atimkite iš Emos jos seną bičiulę Siuzaną ir ji liks vienut
viena visame pasaulyje, kaip rudenio laukuose pavėlavęs
išskristi paukštis, kurį žiemoti paliko sparnuočių būrys.
Retkarčiaisji dar pasirodydavo aukštosios visuomenės
susibūrimuose, bet it šešėliai prieš ją šmėstelėję žmonės
neužgaudavo nė vienos gyvos jos širdies stygos.
86
 Mėgstamiausias jos poilsis buvo pasivaikščiojimai
V

tamsioje netoli pilies esančioje girioje. Čia ji dažnai

užtrukdavo iki vidurnakčio dūsaudama ir liedama
ašaras. Ir štai dabar, būdama vieniša ir atitolusi nuo visų,
ji atsitiktinai sutiko žmogų, kuris suprato slaptus jos jaus­
mus. Liudvikas, pats to nesuvokdamas, prisilietė prie
Emos krūtinėje įsisenėjusios žaizdos. Jis nepasakė jai
nieko naujo, bet atgaivino jos jau beveik užmirštas mer­
gaitės svajones. Markizė, tarytum atsibudusi iš sunkaus
sapno, pamatė, kad esama ir kitokio gyvenimo - pilno
džiaugsmų, vilčių ir lūkesčių, kurių taip seniai veltui
šaukėsi jos siela.
Paskendusi savo mintyse, atsirėmusi į plataus krėslo
ranktūrį, Ema ilgai rymojo balkone. Ji ir nepastebėjo, kaip
žemę apgaubė juodos sutemos. Iš užmaršties jos neišva­
davo nei dažnai pro šalį praeinančios Siuzanos balsas,
nei vėsus oras. Jos galva degė, pulsas stipriai tvinkčiojo,
jausmai kunkuliavo.
Laikrodis išmušė pirmą valandą nakties. Ema, primyg­
tinai raginama Siuzanos, nuėjo į savo miegamąjį ir atsi­
gulė į šaltą patalą.
 ANTRA DALIS
PIRMAS SKYRIUS
V

Sevaljė prašauna pro šalį

Rytojaus dieną po audringos nakties Liudvikas de
Fontanjė atsitiktinai susitiko ševaljė de Mongla gatvėje.
Jie ilgai ėjo greta tylėdami.
Galų gale de Mongla sustojo ir įdėmiai pažvelgė savo
draugui į akis.
- Na ir?.. - paklausė ševaljė.
- Na ir... - paantrino jam Liudvikas.
- Vadinasi, jums reikia mano patarimo?.. Prašom, bet
turiu žinoti, koks reikalas.
De Fontanjė pagalvojo, kad jis negali būti pernelyg
atviras, dabar reikia stengtis būti diplomatiškam.
-Ar jūs gerai pažįstate markizę d'Eskoman ir ar žino­
te, kokie jos santykiai su markizu d'Eskomanu? Be to,
89
norėčiau paprašyti, kad mūsų pokalbis liktų paslaptyje.
Noriu, kad duotumėte riterio garbės žodį, kurio, tikiuo­
si, ševaljė de Mongla nelaužo.
- Be abejonės, brangus drauge. Mano žodis tvirtas ir
amžinas, kaip saulės judėjimas, jūs galite pasikliauti išti­
kimu senuoju savo bičiuliu.
- O dabar norėčiau sužinoti, ar užjaučiate kenčiančią
moterį, ar galite ištiesti jai pagalbos ranką, jei nuo to pri­
klauso jos laimė?
- O kodėl neužjausti? - atsakė ševaljė tokiu tonu, iš
kurio nesunku buvo spręsti, kad jam visiškai nerūpi šie
dalykai.
- Bet kas slepiasi po mįslingais jūsų žodžiais? - pa­
klausė jis.
De Fontanjė, suglumintas tokio šaltakraujiškumo, nu­
tilo. Jis pagalvojo, kad, pasirinkdamas De Mongla savo
patikėtiniu, apsiriko, o ir jo pasirinkta taktika nepasiekė
tikslo. Antra vertus, svarstė jis, de Mongla - vienintelis
žmogus, kuris galėtų duoti jam keletą naudingų patarimų.
- Taigi, - vėl prakalbo Liudvikas, - aš kalbu apie nuo­
stabiosios Emos išgelbėjimą. Jūs, be abejonės, žinote, kad
markizas d'Eskomanas nepateisino jos jaunystės vilčių,
išdavė santuokinę meilę, ji tapo jo ištvirkavimų auka, jis
paniekino visus tyrus savo žmonos jausmus. Jums tikriau­
siai pasirodys keista, bet aš esu įsitikinęs, kad malonioji
markizė dar gali susigrąžinti savo vyrą ir, jei jis neįstengs
suteikti jai tikrosios laimės, tai bent nuramins ją. Ar su­
tiktumėte man padėti?
- Prašyčiau man atleisti, - paprieštaravo de Mongla, -
bet aš visiškai jūsų nesuprantu. Jūs, regis, norite įkurti
dorovingų Satodeno vyrų draugiją, o mane paskirti vy­
riausiuoju šios naujos ir, be abejonės, filantropinės įstai­
90
gos viršininku. Kokia geniali mintis: juk jau yra įkurta
draugija, kovojanti su alkoholizmu arba su tais. kurie
žiauriai elgiasi su gyvūnais. Kodėl gi nepradėjus ypatin­
gos kampanijos, ginančios dorovingus sutuoktinius? Tai
visai atitinka mūsų laikmečio dvasią ir būtų labai priimti­
na mūsų visuomenei. Ir, jeigu jūs man duotumėte premi-
V

ją už kiekvieną iš ištvirkavimo liūno ištrauktą Satodeno

gyventoją, aš mielai pritarčiau jūsų planams ir norams...
- Kalba sukasi visai ne apie tai, brangus de Mongla, -
nutraukė jo žodžius Liudvikas. - Mano norams ne taip
lengva išsipildyti. Ašjums kalbu apie markizę d'Eskoman
ir tik noriu sutaikyti ją su iš doros kelio išklydusiu vyru.
- Prašyčiau man atleisti, bet aš ir vėl nesuprantu jūsų.
Mūsų karta dieną naktį rezgė planus, kaip sukiršinti su­
tuoktinius, o paskui drumstame vandeny gaudyti žuvis
arba, kaip sakoma šiandien, tampyti liūtą už ūsų, o jūs
staiga imate ir pradedate kurti planus apie kažkokį su­
taikymą. Ir kas jums iš to? Prisipažinsiu, tikrai maniau,
kad esate kur kas išmintingesnis. Norėjau supažindinti
V

jus su Margarita Želi, žadėjau jums didelę sėkmę, o jūs

staiga imate vaidinti kažkokio raudonskruosčio pieme­
naičio vaidmenį.
-Apie mane galite galvoti, ką tik norite, bet mane per­
kalbėti labai sunku. Jūsų prašau tikvieno: patarkite, kaip
galėčiau išskirti markizą d'Eskomaną su Želi, kaip
_ V

galėčiau padaryti, kadjis pajustų visą savo gyvenimo nie­

kingumą ir galėtų įvertinti išskirtinius Emos privalumus.
- Tai labai paprasta: pasistenkite, kad Margarita įsi­
mylėtų jus, tuomet ji mes markizą, o jis, ramiai įsikūręs
prie židinio, ims žavėtis puikiąja savo žmonele.
- Jūs teikiatės juokauti, o juk aš kalbu su jumis labai
rimtai.
91
 - Aš nejuokauju. Kartoju: jūs galite nuslopinti marki­
zo aistrą tokia pat aistra, tai yra kylį reikia varyti tokiu
pat kyliu. Neužmirškite, kad jis gali rinktis arba Emą, ar­
ba Margaritą. Kito pasirinkimo markizas neturi. Jeigu
jums pavyks paveržti jo meilužę, jis nori nenori sugrįš pas
savo žmoną. Visos kitos jūsų pastangos neduos rezulta­
to, kurio tikitės, ir jūs, mielas Liudvikai, niekada nebūsi­
te apvainikuotas laurų vainiku. V

- Bet kodėl jūs manote, kad aš galiu paveržti Želi? -

abejodamas paklausė Liudvikas. - Prašyčiau man pa­
aiškinti, brangusis de Mongla.
- O kodėl gi ir ne? Pasistengsiu kuo aiškiau išdėstyti
savo nuomonę. Brangus bičiuli, klausykitės atidžiai, ne­
praleiskite pro ausis nė vieno mano žodžio. Satodenas
žino viską: jis žino, kas vyksta jo gyventojų širdyse, maža
to, jis žino, kiek gero kaupiasi jų piniginėse. Dar vakar
niekam nekėlė abejonių, kad nė viena nei šilko, nei mus­
lino sijonu dėvinti moteriškė nesužavėjo Liudviko de
Fontanjė, o ir aš tuo tikėjau iki tos akimirkos, kol jūs iš
savo kišenės neišsitraukėte piniginės, taip stebuklingai
padėjusios išvengti mirties. Tuomet aš supratau, kad ir
jūsų širdis nėra šalto ledo gabalas, kad ir jai nesvetimi
kur kas švelnesni jausmai, nei pareiga sutaikyti sutuokti­
nius. Tuo metu man dingojosi, kad po visu tuo slypi ne
noras pažaisti, o meilė ir, manau, tyra meilė, galbūt net
pirmoji...
- Ir jūs pamanėte...
- Taip, aš perkračiau savo atmintyje visas Šatodeno
gražuoles ir neradau nė vienos, išskyrus Margaritą Želi,
kuri būtų sugebėjusi taip greitai palenkti jus į savo pusę.
- Ir jūs manote, kad aš įsimylėjau Želi. Nejaugi jūs
nematote jokių kliūčių kelyje į jos širdį?
92
 - Atvirkščiai, aš matau, kad jums gali tekti įveikti dau­
gybę kliūčių. V

- Ir kas ji per burtininkė, toji Margarita Želi, toji jūsų

draugijos siela?
- Taip, ji iš tikrųjų burtininkė. Bet visai ne tai mane
baugina! Aš bijausi dėl jūsų, jaunojo savo draugo. Ji pa­
vergs jus, jūs pritapsite prie linkusio lėbauti mūsų rate­
lio, o šito aš mažiausiai norėčiau.
- Jūs labai malonus, ševaljė. Bet mane glumina viena
aplinkybė.
- Sakykite, kokia.
-Juk to ratelio, apie kurį jūs ką tik pasakėte savo nuo­
monę, lankytojai yra jūsų draugai.
- O! Puiki rekomendacija, ar ne tiesa?
- Jei taip, kas čia blogo, jei aš su jais suartėsiu?
- Čia slypi daug blogybių.
- Bet kokios tos blogybės?
- Už tai turėtumėte sumokėti bemiegėmis naktimis,
paaukoti tyrą savo širdį, o svarbiausia, savimeilę, nes jie,
priešingai nei jūs - turčiai.
- Kad ir koks būčiau vargšas, - paraudęs atsakė Liud­
vikas de Fontanjė, - vis dėlto manau, kad tie ponai man
lygūs, o mano padėtis visuomenėje nė kiek ne prastesnė
nei jų.
- Hm! Dabar matau, kad turiu atverti jums akis. Ką
gi, pasikliaukite manimi, aš iškelsiu švieson tikrąją padėtį.
Dabar stiprus tas, kas turtingas, ir, jeigu jūs negalite pa­
sigirti savo turtais, lygybę turėsite nusipirkti nusižemin­
damas, darydamas niekšybes ir leisdamas save žeminti.
Brangus drauge, ar norėtumėte, kad taip atsitiktų? Atsa­
kykite!.. Aš turiu tokią patirtį, kad, jeigu pasidalyčiau ja
su jumis, jūs visam laikui imtumėte nekęsti lygybės var-
93
dan auksinio veršio. O aš jau seniai už tai moku didelę
kainą. Vardan lygybės aukodamas savo dorą, būtumėte
toks pat juokingas kaip ir Don Kichotas. Nepamirškite,
kad jūs turite išlaikyti savo motiną ir pusseserę, o pasta­
rąją dar ir ištekinti. Be to, jūs turite išsikovoti padėtį
aukštuomenėje, o neturtingas žmogus šitai gali pasiekti
tik savo darbu ir kantrybe. Be abejonės, tai nėra labai
linksma, bet nieko nepaveiksi.
- Dėkoju, - su nuostaba žvelgdamas j ševaljė de Mon-
gla, pasakė Liudvikas. - Aš nebeatpažįstu jūsų! Imu ma­
nyti, kad priešais save matau vieną iš septynių išminčių.
- Brangus drauge, - padėjęs ranką ant jaunuolio pe­
ties, atsakė de Mongla, - kai aš esu blaivus, pats stebiuo­
si, kokios aiškios mano mintys. Bet patikėkite, aš ne su
bet kuo jomis dalijuosi.
- Jūs labai malonus, pone de Mongla, bet norėčiau
grįžti prie ankstesnio klausimo: ar norite man padėti įgy­
vendinti mano planą? Jei taip, galiujus patikinti, kad elg­
siuosi su jumis kaip sūnus ir padorus žmogus.
- Labai abejoju, bet vis tiek esu jums dėkingas ir pasi­
rengęs pasitarnauti. Tik norėčiau, mielas Liudvikai, jus
įspėti, kad pradedate žaidimą, kurį taip nesunku pra­
laimėti.
- Brangus ševaljė, pirmiausia norėčiau paprašyti su­
pažindinti mane su Margarita Želi arba bent jau dera­
mai jai mane pristatyti. Regis, dabar turėtumėte supras­
ti, kad jūs suklydotesamprotaudamas apie paslaptingąją
piniginę.
- Tikiuosi, kad ateis laikas ir jūs atskleisite man jos
paslaptį, bet greičiausiai tai atsitiks tuomet, kai jūs įsiti­
kinsite, kad senasis de Mongla niekada neišduoda savo
bičiulių paslapčių. Nėra nieko lengviau, kaip supažindin­
94
ti jus su Margarita Želi. Jeigu norite, galite ją pamatyti,
su ja pasikalbėti ir net jai patikti dar šiandien, tik...
- Norėčiau nutraukti jūsų šneką. Aš iš tikrųjų norėčiau
V

patikti Želi, bet kaip tai padaryti? Todėl ir prašau jūsų,

kaip patyrusio meilės žinovo, būti pirmuoju mano pa­
tarėju.
- Galiu tik pritarti jūsų pasirinkimui. Galite visiškai
manimi pasitikėti, o ašjums padarysiu tokią paslaugą, už
kurią seniau karaliai dovanodavo pilis ir suteikdavo
maršalų laipsnius. Kad nereikėtų šių reikalų atidėlioti
vėlesniam laikui, norėčiau nedelsdamas jums papasako­
ti, koks yra Margaritos charakteris. Kartąjūs ją jau matėte
ir, be abejonės, ji jums pasirodė esanti labai daili mergi-
V

na. Turiu jums pasakyti, kad ji yra Satodeno fermerio

duktė, ankstyvoje jaunystėje likusi našlaite.
Pirmieji jos gyvenimo žingsniai, be abejo, nebuvo la­
bai džiaugsmingi. Duoną ji turėjo užsidirbti labai sunkiu
darbu, žeminama ir stumdoma savanaudžių žmonių. Ji
įgijo savotišką pasirinkimo laisvę. Už tai turėjo paaukoti
viską, kas jai buvo brangu: vardą, garbę ir svajones apie
geresnę ateitį. Be abejonės, ji nepamirš patirtos skriau­
dos ir niekada neatleis visuomenei, kuri privertė ją taip
žemai pulti. Ji ne tokia kvaila, kad nesuprastų, kas atėmė
iš jos teisę dorai gyventi, antra vertus, ji niekada neten­
kins kažkieno užgaidų.
Taigi būkite atsargus ir neįžeiskite jos moteriškos sa­
vigarbos.
Turiu pasakyti, kad markizas d’Eskomanas - trečiasis
jos meilužis, pirmuosius du ji metė kaip tik tada, kai jie
ėmė elgtis suja kaip su savo užgaidų įrankiu. Be to, Mar­
garita labai išdidi. Čia kalbu ne apie tą išdidumą, kurį
esame pripratę matyti nuvėsusioje mūsų visuomenėje, kur
95
po gražiais žodžiais slepiasi niekšingi poelgiai. Ne, aš kal­
bu apie išdidumą tokios moters, kuri, suvokdama savo
vertę, skurdo verčiama turėjo žemintis. Ji šito niekada
nepamiršta, bet neleidžia kitam draskyti savo širdies žaiz­
dos.
Kuo nelaimingesnis yra žmogus, tuo jis ambicinges­
nis, o aš gerai suprantu, kad, jeigu atsitinka taip, jog mes
buvome priverstinai pažeminti, jokiu būdu nenorime, kad
kiti mums tai primintų. Niekada nepamirškite, kad ang-
lininko duktė visada labiau pasitikės savimi ir bus išdi­
desnė už prancūzų pero dukterį.
Galų gale turiu pasakyti, kad Margarita nėra sava­
naudė’, bet ji mėgsta pinigus, nes mano, kad tik būdama
turtinga gali būti nepriklausoma. Ji nė už ką neiškeistų
nė vieno savo bučinio į visas d'Eskomano valdas, jeigu
iš tiesų juo labai bjaurėtųsi, bet ir neatsisakytų kašmy-
rinės kaklaskarės ar smaragdų vėrinio, kurį jai dovano-
V

ja mylimas žmogaus. Štai jums keliais žodžiais nupasa-

V _
_

kotas Margaritos Želi portretas. Dabar jūs galėsite su­

daryti savo veiksmų planą, o visa kita aš palieku spręsti
likimui.
Pabaigęs savo ilgą monologą, už kurį ilgesnio jis tik­
riausiai niekada nebuvo sakęs, de Mongla su ypatingu
pasitenkinimu pažvelgė į Liudviką. Nesunku buvo nu­
jausti, ką ševaljė mąstė tą minutę; jam norėjosi parodyti
savo jaunajam mokiniui, kokio galingo proto buveinė
kažkada buvo ši žila ir jau gerokai praplikusi galva.
Liudvikas de Fontanjė, tarsi suvokęs slaptą ševaljė
mintį, susižavėjęs pasakė jam:
- Aš esu jums be galo dėkingas, mielasis de Mongla;
tokio protingo ir paslaugaus draugo kaip jūs man gyve­
nime tikriausiai nebepavyks sutikti...
96
 - Palaukite, jaunuoli, - pasakė ševaljė, pertraukdamas
de Fontanjė sakinio viduryje. - Jei jau prakalbote apie
mano protą, prašyčiau juo pernelyg nesižavėti; ši saulė
retai išlenda iš už debesų, ir mano galvos užtemimai yra
toks įprastas reiškinys, kad turbūt jūs manęs daugiau ne­
bepamatysite taip filosofiškai nusiteikusio. Be to, negal­
vokite, kad aš esu labai paslaugus. Man tik reikia gaudyti
žuvį ten, kur ji geriau kimba. Atsidėkodamas užvisus ma­
no patarimus, jūs šiandieną pastatysite dešimt dešimti­
nių ant mano kortos prieš d'Eskomaną. Jeigu aš išlošiu,
sugrąžinsiu jums pinigus, jeigu pralošiu - laikykite, kad
sumokėjote man juos už būsimas pamokas.
- Mielai siūlau jums visą savo piniginę, nors ji šiuo
metu ir apytuštė; o kur jūs ketinate praleisti šį vakarą?
- Kaip? Argi markizas nepakvietė jūsų praleisti su mu­
mis ne visai dorybingos nakties užmiestyje, garsiajame
Polinjako viešbutyje?
- Ne, šiandien d'Eskomano aš nemačiau.
-Tai eikite namo, ten tikriausiai rasite ant stalo laiškelį,
kuriame bus parašyta, kad jūs kviečiamas kartu su mu­
mis draugiškai praleisti naktį prie stalo... Ir aš patariujums
V

būtinai atvažiuoti; ten bus Želi ir tai puiki proga pirmą­

kart su ja susipažinti.
- Jeigu būsiu pakviestas, tikiuosi jus išvysti šiandieną
vakare, - pasakė Liudvikas, paduodamas de Mongla ran­
ką.
- Tegul taip ir būna! Dabar eikite į savo prefektūrą ir
gelbėkite dekretais ir neraštingais kaimo merų potvar­
kiais Prancūziją.
Draugai išsiskyrė ir nuėjo į skirtingas puses.

4.438
 ANTRAS SKYRIUS,
kuriame ševaljė de Mongla moko savo
jaunąjį draugą ž\’ejoti

Pono Polinjako viešbutis buvo vienintelis, išskyrus

V

Bertrano užeigą, kur rinkdavosi linkusi lėbauti Satode-

no jaunuomenė, nenorinti audringais susibūrimais
drumsti taikių miesto gyventojų ramybės. Viešbutis buvo
nuostabioje vietoje už dviejų mylių nuo Satodeno. Prieš
jį tekėjo nedidelė, bet švari ir srauni upė, ant kurios
lėkšto kranto iki pat tolumoje horizonte dunksančių
aukštų kalnų driekėsi didžiulės pievos. Ant kito aukšto
kranto žaliavo vynuogynai, skleidžiantys gyvybinių jėgų
teikiančius kvapus; netoliese buvo matyti tamsus šilas,
kurį supo užsėti laukai ir ganyklos.
Apylinkės ne itin vaizdingos, bet nepaprastai mielos.
Slėniai ir kalnai, kalnai ir slėniai kaitaliojosi taip simet­
riškai, kad akių nevargino nė vienas šio meniško paveiks­
lo vaizdas.
Pats viešbučio pastatas stovėjo nuokalnėje ir buvo ap­
tvertas balta akmenine siena. Ilga langų, žvelgiančių į ry­
tus, į pačią vaizdingiausią vietovę, eilė buvo vienintelė
pastato puošmena. Visa kita buvo labai neįmantru ir netgi
apšiurę. Balkonas iš sutrūkinėjusio granito su aprūdiju­
siomis grotelėmis seniai nebeatliko savo paskirties. Į jį
išeidavo tik užeigos tarnas, bet ne pakvėpuoti grynu oru
ar pasigrožėti nuostabiu vaizdu, o padžiauti šlapią ser­
vetėlę ar išmesti į upę sudužusią taurelę.
Priimamajame kambaryje stovėjo dvi dvivietės kušetės,
pustuzinis fotelių, tuzinas gerokai padėvėtų, tamsiai avie­
tine gelumbe aptrauktų, juodais pešiniais išmargintų rau­
98
donmedžio kėdžių; stalai buvo apdengti mėlynomis ge­
lumbės staltiesėmis, ant kurių buvo matyti daugybė įvai­
riausių formų ir spalvų dėmių.
Salės langus dengė kartūninės klostytos dekoratyvinės
užuolaidos, kurių pakraščiai buvo apsiūti galionais. Kar­
tūno piešinyje pynėsi raudonos ir juodos gėlės, mirgulia­
vo išsiuvinėtos tų pačių spalvų gilės ir varpeliai. Prie langų
staktų užuolaidos buvo pritvirtintos bronzinėmis juos­
telėmis.
Ant kambario sienų kabojo dvi varganos graviūros: vie­
na vaizdavo Mazepos19kovą, o kita Liudviką XIV Versa­
lio sode. Ant židinio stovėjo paauksuotas laikrodis su
Psichėjos20, besirengiančios ankštą drabužį, panašų į hu­
sarų kelnes, atvaizdu. Psichėjos liemuo per taliją buvo
labai plonas, o už jos nugaros matėsi peteliškės sparne-
V

liai. Salia jos menininkas pavaizdavo keistus baldus, ku­

rie atkreipdavo viešbučio lankytojų dėmesį ir šie nuolat
pasakydavo apie tuos egzotiškus daiktus ką nors juokin-
V

go. Štai ir visas nuostabus apstatymas, kuriuo garsėjo Po-

linjako įstaiga.
Kai ponas de Mongla įžengė į ką tik aprašytą patalpą,
joje jau lūkuriavo keletas pakviestų į vakarą jaunuolių.
Apie aštuntą valandą atvyko ir Liudvikas.
Pagaliau durys triukšmingai atsidarė, ir pats viešbučio
savininkas storulis Polinjakas įvedė markizą ir Margaritą
į apšviestą salę.
19 M a z e p a Ivanas (1644-1709) - vienas turtingiausių Ukrainos žem­
valdžių. Kairiakrantės Ukrainos etmonas (1687-1708). Siekė atskirti ją nuo
Rusijos. 1708 m. į Kairiakrantę Ukrainą įsiveržus Švedijos kariuomenei (per
1700-1721 Šiaurės karą), Mazepa su daugeliu kazokų perėjo į Švedijos ka­
raliaus Karolio XII pusę.
^ P s i c h ė j a - (gr. mit.) dvasios personifikacija, įsivaizduota kaip pete­
liškė arba sparnuota mergaitė.

4* 99
 Kai tik Želi pasirodė ant slenksčio, salėje kilo plojimų
audra. Ji pasisveikino suvisais, bet ypač smalsiai pažvelgė
į Liudviką de Fontanjė. Jos drabužiai buvo nauji, bet
kuklūs. Ji atvažiavo vilkėdama namine suknele, kurią ypač
mėgo, nes su ja atrodydavo itin įdomi.
Margarita buvo apsivilkusi mėlyną šilkinį palaidinį su
purpuriniais atvartais, kurio priekyje esanti iškirptė lei­
do grožėtis jos nuostabių krūtų apvaliomis formomis ir
neslėpė baltų kaip marmuras puikių pečių. Prašmatnios
palaidinio klostės gaubė liekną ir lankstų liemenį, kuris
pagal jos amžių atrodė net per plonas. Tačiau ant jos iš
prigimties grakščių rankų buvo matyti ankstesnio vargin­
go gyvenimo pėdsakai: ant plonos įdegusios odos jau
ryškėjo raukšlelės.
Kol svečiai, iš kurių daugelis norėjo įsiteikti markizui,
audringai žavėjosi jo meiluže, vienintelis Liudvikas išli­
ko šaltas ir abejingas.
V

Pamačius Želi, jo vaizduotėje vėl atgijo nuostabus mar­

kizės d'Eskoman paveikslas, ir tada Margaritos žavesys
nublanko. Palyginęs šias dvi varžoves, vieną kenčiančią,
o kitą triumfuojančią, jis tiksliai įvertino pirmosios pri-
valumus ir antrosios trūkumus. Tą minutę Želi jam at­
_ V

rodė kaip tironas, kuris išskyręs sutuoktinius žaidžia su

savo auka kaip katė su pagautu paukšteliu. "Nejaugi, -
pagalvojojis, - markizas d'Eskomanas galėjo iškeisti nuo­
stabiąją Emą į šią miesčionišką gašlumą įkūnijančią mo­
terį?" Bet kuo labiau Liudvikas suvokė tragišką markizės
padėtį, į kurią ji pateko dėl kurtizanės kaltės, tuo ryžtin­
giau ėmėsi įgyvendinti savo planą.
Liudvikas de Fontanjė atidžiai stebėjo meilužių porą
nuolat skatinamas pritariančio de Mongla žvilgsnio. Kai
markizas d'Eskomanas irjo draugė tarp svečių pastebėjo
100
Liudviką, markizas nusilenkė jam draugiškai šypsoda­
masis, Margaritos skruostai dar labiau paraudo, o akys
žvelgė dar ilgesingiau.
V

Sevaljė de Mongla visa tai matė ir patenkintas trynė

rankas. V

Jaunuolį Margaritai Želi pristatė pats markizas d'Es-

komanas. Markizas su savo meiluže elgėsi visai kitaip ne­
gu su Ema. Jo elgesyje dabar nebuvo galima įžvelgti net
pėdsakų to atsainumo ir arogancijos, kurie buvo tokie
ryškūs, kai jis bendraudavo su savo žmona. Priešingai, su
Margarita markizas elgėsi gana pagarbiai, norėdamas taip
sustiprinti jos prestižą savo draugų akyse. Aiškiai matėsi,
kad markizui d'Eskomanui jo aistros objektas daro
didžiulę įtaką. Su vergišku nuolankumu jis sekė kiekvie­
ną Želi judesį ir žvilgsnį.
- Na, ir kokį įspūdį ji jums padarė? - palydėjęs Mar­
garitą ir eidamas prie krėslo, kur sėdėjo Liudvikas, pa­
klausė markizas.
-Kas? V

- Margarita Želi.
-Nenorėčiau daryti nekuklių lyginimų, bet, jei jūs rei­
kalaujate, kad būčiau su jumis atviras, turiu prisipažinti,
kad nesena mano pažintis su markize labai gadina pirmą
įspūdį, kurį man padarė Margarita.
- Jūsų skonis labai keistas, - tarė markizas tokiu abe­
jingu balsu, tarytum kalbėtų apie visiškai pašalinę mo­
terį.
Ir vis dėlto jo veide buvo galima įžvelgti abejonę.
Markizo atsakymas labai užgavo jaunuolio širdį.
Liudvikas staiga pajuto stiprią neapykantą Želi: jis nie­
kaip negalėjo atleisti jai už tai, kad yra priverstas lyginti
ją su savo svajonių moterimi.
101
 Ševaljė, klausęsis jų pokalbio, taip linksmai ir
išraiškingai pažvelgė į Liudviką, kad šis net sutriko.
- Puiki pradžia, genialusis mano drauge! - eidamas
pro šalį, pasakė de Mongla. - Vienam sužadinkite pavy­
dą, kitam smalsumą, ir jūs būsite nugalėtojas.
O markizas d'Eskomanas, galbūt užgautas Liudviko
atsiliepimo apie Margaritą, o gal todėl, kad nenorėjo būti
palaikytas juokingu pavyduoliu, pareikalavo, kadjaunuo­
lis, kaip šiovakaro herojus, per vakarienę būtinai atsisėstų
šalia Margaritos.
Sakoma, kadjausmai, kuriuos norime nuslėpti, yraypa­
tingi, tai nesunku pastebėti, jei reikalas sukasi apie meilės
dalykus. Melas ir meilikavimas labai panėši į teisybę, o mo­
terys kur kas greičiau susižavi pagyromis nei pačia meile.
Tokios moters, kaip Margarita, jausmai buvo dar stip­
resni. Meilės jausmai jai nebebuvo pirmiena, o meilikau­
damas galėdavai tikėtis susukti jai galvą.
Liudvikas de Fontanjė labai greitai perprato šią tiesą.
Jis buvo labai paslaugus ir malonus savo kaimynei, bet,
dideliamjo nustebimui, Margarita reagavo labai šaltai ir
abejingai, į jo meilikavimus atsakydama bendromis
frazėmis. Tai sutrukdė Liudvikui kalbėtis su ja tuo tonu,
kokiu buvo pradėjęs pokalbį.
Užtat markizas d'Eskomanas rūsčiai raukėsi, matvt.
norėdamas parodyti, kad toks jo naujo bičiulio elgesys
jam ne prie širdies.
Pagaliau vakarienė baigėsi.
Svečiams tarnai patiekė desertą ir ėmė tvarkyti kortų
lošimo stalus. Tuo metu ševaljė de Mongla priėjo prie
Liudviko, kuris stovėjo šiek tiek sutrikęs, mat Margarita,
kildama nuo stalo, užuot padėkojusi jam už riterišką asis­
tavimą, išdidžiai ir perdėtai mandagiai linktelėjo galva.
102
 - Na, kaip sekasi? - paklausė ševaljė de Mongla Liud­
viko.
- Prastai, - šypsodamasis atsakė jis.
- Regis, jūs uždavėte Margaritai širdį. Ką padarysi L
Tęskite tai, ką pradėjote. Kaip matau, jūs neblogas takti­
kas, bet prastas diplomatas. Argi nesuprantate, kad, jei­
gu moteris pirmą kartą apsimeta esanti šalta ir mažakalbė,
vadinasi, ji nėra abejinga.
- Jūs tikrai taip manote? - nustebęs paklausė Liud­
vikas.
- Savaime suprantama. Tik man atrodo, kad jūs per­
lenkėte lazdą jai asistuodamas, - kalbėjo toliau ševaljė
de Mongla. - Dėkitės nuoširdesniu, neapsimetinėkite. Ar
esate žvejys?
- Ne, bet kodėl manęs šito klausiate?
- Ogi todėl, kad dabar jums labai praverstų žvejo pa­
tyrimas. Įsivaizduokite, kad priešaisjus plaukioja gardžios
žuvys, o jūs bent vieną iš jų norite pagauti. Jūs užmetate
meškerę su masalu ir laukiate, kol ji užkibs. Žuvis plau­
kioja prie pat masalo, bet jo negriebia. Tuomet jūs turite
apsimesti, kad rengiatės meškerę ištraukti. Tai pastebėju­
si, žuvis, nenorėdama atsisakyti skanaus kąsnelio, puls
masalą ir užkibs ant kabliuko. Mano drauge, taip reikia
žvejoti ir moteris.
- Jūsų patarimas, kaip visada, rodo puikų gyvenimo
patyrimą, ir aš pasistengsiu juo pasinaudoti.
- Taip ir padarykite, irjūs pamatysite, kad aš neklystu, -
pasakė de Mongla. - O dabar patarčiau keletui minučių
palikti Margaritą ramybėje ir sėsti prie kortų.
Liudvikas, pasiūlęs ševaljė pusę pinigų, kuriuos buvo
su savimi pasiėmęs, nusprendė išbandyti laimę, tokią pat
aklą kaip ir meilė.
103
 Taigi abu draugai atsisėdo vienas šalia kito prie kortų
stalo.
Margarita, atsirėmusi į krėslo ranktūrį, stovėjo netoli
markizo. Ji, bučiuodama savo meilužį, mėtė žvilgsnius į
Liudviką ir šis pirmą kartą pastebėjo, kad jos primerkto­
se, švelniose ir spindinčiose akyse šmėstelėjo aistringas
žvilgsnis, kuris tikrai buvo skirtas ne tam, prie kurio lūpų
ji buvo prigludusi.
Kaip naujokas, Liudvikas buvo nepaprastai laimingas
žaisdamas kortomis: jam sekėsi statyti pačias rizikingiau­
sias sumas, jis išlošdavo didelius pinigus, taigi aukso, si­
dabro ir banko čekių krūva prie jaunuolio vis didėjo.
Jaudulys, kurį patirdavo Liudvikas, prisilietęs prie
kortų, stiprūs gėrimai, jo azartiško partnerio ševaljė de
Mongla paskatinimai jaudrino jaunuolį: jį lydėjo nepa­
prasta sėkmė. Visa tai tarytum nuodai paveikė de Fon-
tanjė. Jis ėmė karščiuotis ir tikriausiai būtų padaręs
daug kvailysčių, jei laiku nebūtų prisiminęs, kad jis turi
vargšę mamą, kuri šią minutę būtų žvelgusi į jį kaip į
nusikaltėlį.
Nors markizas d'Eskomanas buvo patyręs žaidėjas, jo
daliai tekęs didelis pralaimėjimas išvedė jį iš pusiausvy­
ros.
- Pasižadu sumokėti du šimtus penkiasdešimt luidorų! -
sušuko jis, mat nebeturėjo su savimi grynųjų pinigų.
- Kiek tik norite, mano drauge, - atsakė Liudvikas de
Fontanjė, uždengęs dvi kortas.
- Dabar būtų per vėlu kažką keisti! - sušuko ševaljė
de Mongla, išsigandęs Liudviko azarto ir susirūpinęs dėl
bendro jų intereso.
- Bet man, teisybę pasakius, nepatogu, kad mane šian­
dieną lydi tokia sėkmė, - pasakė jaunuolis.
104
 Liudvikas metė trečią kortą. Jis ir vėl išlošė. Buvo
aišku, kad jį pradeda erzinti tokia didelė sėkmė.
- Puiku, mano drauge! - džiaugsmingai sušuko
ševaljė de Mongla. - Kurstykit laimę! Dėkitės, kad ji
jums nereikalinga ir ji kaip moteris dar atkakliau seks
paskui jus!
V

Žaidimo metu Liudvikas nė karto net nežvilgtelėjo į

Margaritą. Ji stovėjo netoli jo, prie to paties kortų žaidi­
mo stalo. Mergina slapčia mėtė į jį švelnius žvilgsnius,
bet jis tarytum pamiršo, kad ji netoliese.
Toks aiškus Liudviko elgesio pasikeitimas neliko ne­
pastebėtas, ir Margarita atrodė baisiausiai nustebusi. Ji
padarė išvadą, kad jis supyko dėl abejingo jos elgesio,
todėl darė viską, kad vėl sukurstytų jo aistrą. Ji koketavo,
mėgindama sugundyti Liudviką.
Dabar de Fontanjė buvo jai tikras idealas: kaip mo­
terį ją žavėjo nepaprastas žaidėjo pasisekimas, ją akino
aukso spindesys, ryžtas, ją stulbino ugningas jaunuolio
žvilgsnis, žvilgsnis žmogaus, taip stipriai tikinčio savo
laime.
- Penki šimtai luidorų! Kas stato penkis šimtus lui-
dorų? - sušuko de Mongla, mėgdžiodamas šaižų krupjė
balsą.
- Aš statau! - pasakė markizas d'Eskomanas, kurio
veidas, čia išblyškęs, čia paraudęs, išsiplėtę akių vyzdžiai
ir sunkus kvėpavimas rodė, koks jis yra susijaudinęs.
Liudvikas de Fontanjė linktelėjo, tai reiškė, kad jis su­
tinka tęsti žaidimą.
Tuo metu jis pajuto, kaip jam ima svaigti galva. Kad ir
kaip ten būtų, dabar jis nuoširdžiai troško pralaimėti. Jo
širdis mušte mušė, krūtinė kilnojosi, tokius jausmus yra
patyrę visi azartiški kortų lošėjai.
105
 Tomis akimirkomis jis negalvojo apie Margaritą, ir tik
puikiosios Emos vaizdas retkarčiais šmėstelėdavo jam
prieš akis.
Įsiviešpatavo mirtina tyla, kurią trikdė tik kortų šla­
mesys. Laimė ir šį kartą nusisuko nuo markizo d'Esko-
mano. Dabar buvo baisu į jį pažvelgti, jis kėlė vien gai­
lestį.
- Eime! - pagaliau pasakė jis, paėmęs už rankos Mar­
garitą.
Jauna moteris nepajudėjo iš vietos. Ji vartė rankose
kortas, kurias prieš keletą minučių buvo subadžiusi smeig­
tukais.
- Ne, - atsakė ji markizui. - Aš noriu įsitikinti, kam
palankesnis ponas de Fontanjė - jums ar man.
- Statoma tūkstantis luidorų! - šiek tieksutrikęs sušuko
ševaljė de Mongla.
- Kodėl tiek daug, de Mongla? Mano norai kur kas
kuklesni: aš tik norėčiau įsigyti apyrankę, kurią taip se­
niai man yra pažadėjęs markizas, aš statau jos kainą -
dvidešimt penkis luidorus! Tikiuosi, ponas de Fontanjė
su tuo sutiks.
- Jūs neturite pinigų, - nekantravo markizas.
-Tikrai neturiu, lygiai kaip ir jūs, markize; bet rytoj...
Ir, laukdama rytojaus, aš esu įsitikinusi, kad de Fontanjė
neatsisakys apmokėti mano vekselį. Tai pasakiusi, Mar­
garita metė ant stalo priešais Liudviką į keturias dalis
perlenktą savo kortą.
- Žuvytė kimba, - tyliai pasakė ševaljė de Mongla sa­
vo jaunajam kaimynui, - pasiruoškite laiku ištraukti
meškerę.
Suirzęs d'Eskomanas buvo sužeistas į pačią širdį. Pro­
tas patarinėjo jam išeiti, o aistra ieškojo dingsties pasi­
106
likti. Panašiais atvejais visada laimi aistra, ji nustelbia
proto balsą.
Taip atsitiko ir markizui: jis sutiko žaisti toliau.
Laimė ir šį kartą nenusisuko nuo dviejų draugų.
Margarita, stodamasi iš už stalo, atsidususi pasakė:
- Deja! Sudie, puikioji mano apyranke!
Išgirdęs šiuos žodžius, ševaljė de Mongla bakstelėjo
Liudviką keliu.
- Visai ne! - atsakė jai de Fontanjė. - Kaprizinga ma­
no sėkmė turi susitaikyti, ir, jei markizas neprieštaraus,
rytoj jūs galėsite pasipuošti apyranke.
- Labai gaila, kad jūs nesate milijonierius, - pasakė
ševaljė de Mongla taip garsiai, kad jį girdėtų Margarita, -
jūs esate be galo dosnus, būtų malonu būti jūsų meiluže
arba, blogiausiu atveju, drauge.
Markizas d'Eskomanas apsimetė nesupratęs užuomi­
nos ir, atsisukęs į Margaritą, pabučiavo ją j skruostą. Tai
reiškė, kad jai laikas išeiti.
Paskui drebančiom rankomjis ėmė maišyti kortas.
Kraujas jam mušė į galvą, akys svaidė žaibus, jis iš
visų jėgų bandė susitvardyti.
Po kiek laiko markizas išskubėjo iš kambario, pasakęs,
kad vyksta namo atsivežti pinigų ir netrukus sugrįš atga­
lios.
Paskutinis markizo pralošimas ir skubus jo išvykimas
šiek tiek sutrikdė visus čia susirinkusiuosius.
Tuo metu ševaljė de Mongla susirinko nuo stalo auksą
ir banko čekius, gulėjusius priešais Liudviką de Fontanjė,
nunešė viską į kaimyninį kambarį ir padalijo pusiau.
- Koks puikus dalykas žaidimas! - sušuko jis, liesda­
mas pirštais auksą ir banknotus. - Jūs tik pažiūrėkite, ma­
no bičiuli, šis niekam tikęs metalas ir tie nieko neverti
107
popierėliai gali suteikti tiek daug malonumų ir laimės!
Taip, jie gali suteikti jaunystę ir meilę, visokiausių malo­
numų ir draugystę. Jie žada nepaprastai daug malonumų!
Tai pasakęs, ševaljė de Mongla pastebėjo, kad jauna­
sisjo draugas, kuris ne itinvertino tokį didelį savo laimėji­
mą, stovi prie lango pasinėręs į savo mintis ir, žvelgda­
mas į žvaigždėtą dangų, kažką mąsto.
- O, jūs manęs nesiklausote! - žarstydamas auksą,
kalbėjo toliau de Mongla.
- Aš niekada neplanavau gyventi iš išloštų pinigų, -
pasakė de Fontanjė, - gal todėl jie manęs visai nejaudi­
na. Tenoriu vieno - išsimiegoti po tokio taip kvailai pra­
leisto vakaro.
- Labai gaila, - pasakė de Mongla, - kad jūs imate
V

daryti išvadas, dabar to daryti visai nevertėtų. Žaidimas

ir meilė nėra svarstymų objektas. Taip man yra kalbėjęs
mokytas mano dėdė. Beje, - pasakė jis rodydamas į sie­
ną, - čia viskas pasakyta.
- Ką turite galvoje?
- Aš kalbu apie Margaritą, velniai mane rautų! Jus
vieną nuo kito teskiria nedidelė užtvara; paskutiniuoju
metu ji apsigyveno čia tik todėl, kad galėtų mėgautis gam­
ta ir rytiniais pasivaikščiojimais.
- Bet jūs pamiršote vieną dalyką: markizas d'Eskoma-
nas dabar greičiausiai yra pas ją.
- Nejaugi jūs negirdėjote, kad jis išskubėjo namo? Jis
ketina prisikimšti į savo piniginę teisėtos žmonos aukso.
Išgirdęs de Mongla žodžius, jaunuolis sutriko. Jis dar
labiau ėmė neapkęsti iš de Mongla išlošto aukso.
V

- Čia tai bent! - sušuko de Mongla, tebesigėrėdamas

išloštais pinigais. - Kaip tarp mano pinigų galėjo atsidur­
ti šis daiktas?
108
 - Koks?
- Tai tik Margaritos korta!.. Ir nieko daugiau.
- Išmeskite ją! Tikiuosi, jūs nemanote, kad aš paimsiu
iš Margaritos dvidešimt penkis luidorus užjos apyrankę?
V

- Žinoma, ne! Bet visus mylimos būtybės daiktus mes

turėtume branginti, taigi jūs turite išsaugoti šią kortą!
Oho! Bet juk ant taip abejingai mestos kortos kažkas
užrašyta!
Ir iš tikrųjų ant kortos smeigtuku buvo išbadytas vie­
nas vienintelis žodis: "mylėkite".
- Naudokis proga! - kaip sakoma mūsų laikais, -
sušuko de Mongla. - Taigi žuvelė užkibo kur kas grei­
čiau, nei aš galėjau tikėtis. Leiskite, mielas drauge, pa­
smaguriauti jūsų sąskaita!

TREČIAS SKYRIUS
Apie dorybingumo nepastovumą,
kai įsimaišo nelabasis
Ševaljė de Mongla priėjo prie Liudviko de Fontanjė,
kuris vis dar tebestovėjo prie lango.
- Ir apie ką jūs taip susimąstėte? - paklausė jis.
- Aš galvoju, kad šįvakar pavargau labiau nei kada nors
anksčiau, - atsakė Liudvikas.
Klastingai šypsodamasis de Mongla paklausė:
- Kūnu ar širdim?
- Ir kūnu, ir širdim, - atsakė jaunuolis. - Betgi pažvel­
kite į šiuos apsnūdusius laukus, į šį žydrą dangų: koks
didelis kontrastas su šiuo tvankiu kambariu ir žaidimų
sale.
109
 Ir Liudvikas vėlei susimąstė.
V

Ir iš tikrųjų Satodeną apgaubė puiki naktis.

Mėnulio apšviesti žalumynai mirgėjo įvairiausiomis
spalvomis. Upę ir laukus dengė vos perregimas rūkas,
rasa gaivino žalumą. Kalnų šlaituose ryškėjo medžių
v

kontūrai. Žmogų bauginančią gamtos ramybę retsykiais

sudrumsdavo vabzdžių čirpimas ir naktinių paukščių
klyksmas.
Bet ševaljė de Mongla, pažvelgęs į šį paveikslą, išsi­
traukė nosinę, nusišnirpštė ir nusisuko nuo lango.
Gražius vaizdus ir sentimentalias nuotaikas aš vertinu
tik tada, - pasakė ševaljė de Mongla, - kai mano kišenėje
vėjai švilpauja ir kai nesu apsvaigęs nuo vyno garų. Taigi, -
pridūrė jis, kreipdamasis į Liudviką, - kaip mes pradėjo­
me ir kuo baigsime mūsų meilės nuotykį?
- Brangusis ševaljė, - atsakė jaunuolis, - jūs žinote vi­
sus mano ketinimus. Regis, aš elgiuosi taip, kaip man pa­
tarėte.
- Ir vėl imate filosofuoti! Liaukitės apie tai kalbėjęs.
Dabar pats laikas paišdykauti, juk mums šiandieną taip
pasisekė.
V

Šie senio pasakyti žodžiai visai neišmušė iš vėžių Liud­

viko de Fontanjė.
- Jei aš domiuosi Margarita, - pasakėjis, - tai tik todėl,
kad noriu įrodyti markizui d'Eskomanui, kaip jį kvailina
toji moteris, o juk jis dėl jos paliko nuostabiąją Emą.
Išgirdęs šiuos žodžius, de Mongla pašoko iš savo vie­
tos ir, pliaukštelėjęs ranka per kaktą, pakėlė rankas
aukštyn, kaip žmogus, patyręs kažkokį netikėtumą.
Jisjau ketino kažką atsakyti, bet tuo metu keletas balsų
iš salės ėmė šaukti abu draugus.
Jie nuėjo į salę.
110
 De Mongla veidas tebebuvo sutrikęs, svečiai ėmė jo
klausinėti, kas atsitiko.
- Nieko blogo, - atsakė ševaljė, - de Fontanjė pasako­
jo man apie tai, kaip reikia iš karto medžioti du zuikius.
Tokia jo teorija gerokai mane nustebino.
Jų pokalbis, visų džiaugsmui, nutrūko.
Prie stalo sėdintys svečiai tęsė kortų žaidimą. Niūrūs
ir tylūs jie dabar visą savo dėmesį sukaupė į kortas: tai
nebuvo vien paprastas žavėjimasis žaidimu, jie visi buvo
apimti ekstazės.
’V

Žvelgiant į žaidėjus, nejučia prieš akis iškildavo viena

iš tų kovų, tokių įprastų šešioliktajame ir septynioliktaja­
me amžiuose, kai narsūs dvarininkų būriai puldavo vieni
kitus. Skirtumas tik tas, kad anuomet kurtino ginklų
žvangėjimas, o dabar buvo girdėti prakeikto metalo skam­
besys. Raginimą eiti į mirtį pakeitė žaidimo terminai,
mirštančiųjų dejones - neviltingi pralaimėjusiųjų riksmai.
Žmonės buvo labai susijaudinę, vien tik ševaljė de
Mongla nepasidavė bendrai nuotaikai ir sugebėjo išlikti
ramus ir šaltakraujiškas.
Jis sėdo prie kortų stalo, bet šį kartą pralošė.
V

Keista, bet įprasta priešprieša! Žmogus vakaro

pradžioje, kai jį lydėjo sėkmė, džiaugėsi tarytum vaikas,
dabar tapo abejingas ir šaltakraujiškai stumdavo nuo
savęs praloštą aukso krūvelę.
Per pusvalandį de Mongla pralošė visą savo auksą ir
banko čekius, kurie prieš keletą minučių atrodė jam
didžiulis turtas.
Visiems besistebint, jis ramiai atsistojo iš už stalo ir
paėmė kepurę.
- Ar tik neketinate išeiti pirmas? - paklausė jo marki­
zas d'Eskomanas, jau seniai sėdintis prie kortų stalo.
Ill
 - Taip, išeinu, brangus markize, - atsakė de Mongla,
naršydamas po tuščias savo švarko kišenes.
- Betgi kodėl? Juk gerai žinote, kad mes sutinkame
žaisti iš bet kokios sumos, kokią tik pasiūlysite.
Linksma nuotaika vėl pagavo markizą d’Eskomaną, ku­
risjau spėjo žaisdamas susigrąžinti pusę prieš tai praloštų
pinigų.
- Markize, aš būčiau linkęs tikėti jūsų žodžiais, - at­
sakė de Mongla, - jei taip seniai nebūtumėte išsakęs man
savo abejonių.
V

- Sevaljė de Mongla! - sušuko markizas d’Eskoma-

nas. - Nejaugi jūs taip ilgai nepamirštate atsitiktinai mestų
žodžių? Juk mes pažįstame jus kaip kilniaširdį dvarinin­
ką, apie kurį tiek daug prisiminimų yra išsaugoję seni ar­
chyvai. Bet jei jau nusprendėte sugadinti mūsų vakarą,
bent jau leiskite išgerti į jūsų sveikatą. Tegul šis tostas
bus švelnus mano atsiprašymas, ponai! Išgerkime už gar­
bingą senųjų laikų atstovą, išgerkime į ševaljė de Mongla
sveikatą!
Tostas buvo sutiktas labai palankiai. Pamalonintas de
Mongla skubėjo išeiti iš salės, prabėgom pasakęs keletą
žodžių Liudvikui.
Netrukus žaidimas buvo baigtas, ir svečiai ėmė skirs­
tytis.
Prieš išeidamas iš salės markizas tyliai pasibeldė į Mar­
garitos kambario duris: iš ten nepasigirdo jokio atsako.
Liudvikas de Fontanjė palydėjo markizą iki namų ir,
kai tas įėjo į vidų, liko gatvėje vienas.
Stiprūs dvasiniai išgyvenimai, kuriuos patyrė šią die­
ną, sujaudino ir uždegėjo vaizduotę.
Nors neįpratęs taip ilgai užsibūti vakarėliuose Liud­
vikas de Fontanjė buvo labai pavargęs, tačiau jis dar ilgai
112
vaikštinėjo pirmyn ir atgal prie niūrių aukštų sienų, už
kurių gyveno markizė d'Eskoman. Veikiamos naujų
įspūdžių, jo mintys pamažu ėmė skaidrėti, dabar visus jo
jausmus užvaldė tyra ir nuostabi meilė Emai.
Markizo d'Eskomano namuose čia viename, čia kita­
me lange mirkčiojo šviesa, tikriausiai, žvakės, kuria pa­
sišviesdamas jis ėjo tamsiais kambariais.
V

Žvelgdamas į langus, Liudvikas pirmą kartą pajuto pa­

vydą; jis įdėmiai stebėjo, kur sustos markizas ir ar įeis jis
į tą ypatingą alkovą, tapusį Liudvikui šventenybės sim­
boliu.
Audringa jaunuolio vaizduotė nupiešė jam paveikslą,
nuo kurios jis krūptelėjo apimtas nevilties.
Vien mintis apie markizo meilę Margaritai neleido
Liudvikui banaliais spėliojimais menkinti savo idealo. Bet
ar jis galės nuslopinti juodas savo mintis?..
Nuo tos minutės, kai egoistiškos mintys užvaldė jo sie­
lą, tyrą meilės jausmą ėmė slopinti nedoros mintys, ku­
rios iki šiolei niekada jo nekamavo.
Liudvikas paskutinį kartą pažvelgė į markizės namą,
ketindamas bėgti iš tos vietos, kuri taip stipriai sudrumstė
jo ramybę, bet staiga ant savo peties pajuto lengvą kažkie­
no rankos prisilietimą, ir moters balsas tarė:
- Pone de Fontanjė, aš būtinai turiu su jumis pasi­
kalbėti.
Išsigandęs Liudvikas šiek tiek sutriko. Jis pamanė, kad
jį kalbina markizė ir juto, kaip jį apleidžia jėgos.
Liudvikas karštligiškai čiupo ją už rankos.
Dama norėjo atsitraukti, bet moteriai sujudėjus nuo
jos galvos nuslinko gobtuvas, ir jaunuolis atpažino Mar-
garitą.
- Margarita! Čia! Tokį vėlų vakarą! - sušuko jis.
113
 - Taip, - tyliai atsakė ji. - Aš būtinai turėjau šiandieną
su jumis pasimatyti. Negalėjau jūsų priimti pas save, aš
nežinau, kur jūs gyvenate, man beliko viena išeitis - sekti
iš paskos.
- Ar galėčiau sužinoti, kodėl mane taip pagerbėte? -
iš visų jėgų tvardydamasis ramiu balsu paklausė Liudvi­
kas.
- Tai aš, pone de Fontanjė, noriu paklausti jūsų, kodėl
nusipelniau tokio jūsų nepalankumo?
- Nepalankumo! - sutrikdytas netikėto klausimo,
sušuko Liudvikas.
- Taip!.. Aš būsiu su jumis atvira... Tuo metu, kai jūs
kalbėjotės su de Mongla prie praviro lango, aš stovėjau
prie kito ir, be abejo, girdėjau visą jūsų pokalbį. Jūs nori­
te išskirti mane su markizu.
- Visai ne, aš tik noriu sugrąžinti markizą nelaimingai
jo žmonai.
- Pone de Fontanjė, kad ir koks būtų jūsų tikslas, rei­
kia būti tikru niekšu, kad ryžtumeis pavogti moters meilę
tik tam, kad ją parduotum!
- Parduotum?..
- Taip, parduotum! Juk jūs negalėsite nei manęs, nei
aukštuomenės įtikinti, kad nepaaiškinamas jūsų elgesys,
jūsų nesuprantama užuojauta tai, kurią jūs pažįstate tik
nuo vakar dienos, su kuria jūs niekaip nesusijęs ir dėl ku­
rios asmeninių problemų jums nei šilta, nei šalta, kadjūsų
susidomėjimas jos pergyvenimais nėra sandėrio, žinoma
slapto, rezultatas... Paklausykite! Prisiekite man, kadjūsų
palankumas markizei neperžengė tyros draugystės ribų,
ir tuomet aš - jūsų kaprizo ar aistros auka - pati jums
padėsiu, pati nutrauksiu savo ryšius su markizu d'Esko-
manu.
114
 Liudvikas de Fontanjė nieko neatsakė. Jo mylinti šir­
dis pernelyg stipriai daužėsi nuo ką tik patirtų saldžių
jausmų, ir jis negalėjo pameluoti.
- Ak, Dieve mano! - skėstelėjusi rankomis sušuko
Margarita. - Ir tie ištvirkę žmonės dar drįsta smerkti puo­
lusiuosius ir niekinti jų aistras.
Ir ji ėmė raudoti.
Mes visada labiau užjaučiame verkiančią moterį.
Margaritos ašaros sujaudino Liudviką labiau nei jos
priekaištai. Jis atlyžo ir, paėmęs jaunąją kurtizanę už
abiejų rankų - drėgnų ir karštų - ėmė švelniu balsu ją
kalbinti.
- Nusiraminkite, - pasakė jis, - jūs klystate, jei mano­
te, kad aš, norėdamas padėti markizei d'Eskoman, turiu
kokių nors nedorų kėslų. Patikėkite, mane labai sukrėtė
tos jaunos, žavingos, turtingos ir nepaprastai simpatiškos
moters padėtis. Pačius gražiausius savo gyvenimo metus
ji leidžia liedama ašaras ir visų apleista. Be jokios abe­
jonės, jūs, pati to nesuprasdama, esate jos nelaimių kal­
tininkė. Aš nepažinojau jūsų, todėl apsirikau, pasirinkęs
tokį veikimo planą. Žinoma, būtų buvę kur kas geriau,
jei būčiau kreipęsis į jus ir atvirai papasakojęs apie mar­
kizės išgyvenimus, apie kuriuos jūs nieko nežinote. Esu
tikras, jūs būtumėte supratusi liūdną jos dalią ir pajutusi
jai nuoširdžią užuojautą.
Išklausiusi šiuos žodžius, Margarita atsisėdo ant šalia
namo esančio suoliuko, užsidengė rankomis veidą ir, ke­
lias minutes patylėjusi, prakalbo dusliu, trūkčiojančiu bal­
su:
- Dabar suprantu, kodėl taip elgiatės. Ji turtinga, graži
ir, jūsų žodžiais tariant, nenusipelnė taip kentėti. Bet ar­
gi jūs manote, kad mano - paprastos fermerio dukters -
115
gyvenimas kelia mažesnį liūdesį ir nevertas jūsų užuo­
jautos?
Nejaugi manote, kad mūsų širdys neapsipila krauju,
kai turime tenkinti gyvuliško jūsų apetito užgaidas?
Norėčiau papasakoti jums apie savo gyvenimą, bet kam
tai pasitarnaus? Toks gyvenimo būdas - daugelio mano
sluoksnio vaikų dalia.
Įsivaizduokite tyrą penkiolikametę merginą, kuri jau
turi jaunikį, kokį nors garbingą amatininką. Ir tuo pat
metu neprašytas svečias - siaubingas neturtas - it metalą
ėdantys rūdys apninka jos motinos širdį. Savo kūdikį my­
linti motinos širdis gali iškęsti visas nelaimes, bet skurdas
tarytum rūdys perveikia pačius švenčiausius jausmus.
Vargšė motina! Jei kartais mano protas ima ją kaltin­
ti, širdis visada ją išteisina!.. Siaubinga praeitis vertė ją
baimintis dėl mano ateities, ji ne kartą yra sau tvirtinusi:
"Mano mažoji Margarita, dabar tu tokia linksma, tokia
nerūpestinga, taip myli gėles ir mėgsti dainuoti, tu taip
dažnai bėgioji sode gainiodama peteliškes, bet kas bus
ateityje?.. Koks gyvenimas tavęs laukia? Baisus skurdas,
su kuriuo aš galėjau susitaikyti, bet juk tu to padaryti
neįstengsi".
Ir kaip tik tuo metu, kai ji šitaip samprotavo, pasirodė
jaunuolis, kur kas gražesnis ir patrauklesnis už neturtin­
gą meistrą: jis žarstė auksą, žadėjo meilę, neapsakomą
laimę ir didelius turtus!.. Dieve mano, bet argi jūs, pone
de Fontanjė, žinote, kokias oro pilis stato jauna mergi­
na?
Ji patikliai žvelgia į gyvenimą ir naiviai galvoja, kad
jos laukia vien džiaugsmai ir malonumai su tuo, kurį pa­
sirenka jos širdis. Ir štai motina, manydama, kad atiduo­
da dukterį į garbingo ir kilniaširdžio žmogaus rankas, ty-
116
 Ii, žvelgia į viską pro pirštus, kol nesužino apie siaubingą
atomazgą.
O kas paskui?.. Sena motina miršta iš sielvarto, o jos
apgauta duktė, iš kurios buvo atimtas vienintelis jos tur­
tas, patenka į nedorybės liūną, patiria viską, kas tik yra
baisiausia ir niekšiškiausia vadinamojoje jūsų išsilavinu­
sioje visuomenėje.
V _
___

Štai, de Fontanjė, kokia yra liūdna puolusios moters

išpažintis!.. Nejaugi, jos išklausęs, jūs drįsite sakyti, kad
mes neturime teisės kaltinti savo likimo?..
Argi po viso to aš privalaujums įrodinėti, kad mes irgi
kenčiame, irgi verkiame, kai matome, kad esame apgau­
tos, pažemintos, kai jaučiame meilužio panieką, kurios
jis neįstengia nuo mūsų paslėpti?
Ir jūs ryšitės mesti akmenį į mus, kurių niekas negina
ir kurios net neturi teisės to tikėtis?
Aš gerai supratau ką tikjūsų pasakytų žodžių prasmę!
Juose aiškiai nuskambėjo tokia gaida: "Ir kokią turit teisę
krūtinę puošti atlasu, pečius apsigaubti aksomu, į plau­
kus įsisegti gėlių, kada, kaip užmokestis už tai, kas iš tavęs
buvo atimta, tavęs laukia toks pat skurdas, kuriame gi­
mei. Kodėl ji stojo skersai kelio kilmingai ir laimingai mar­
kizei!"
Aš noriu jūsų paklausti, kokią teisę turi ta kilminga
ir turtinga dama, pati to nežinodama, nuodyti daugybės
į mane panašių moterų gyvenimą ir laimę? Ojūs, pone
de Fontanjė, kokią turite teisę būti mūsų teisėju bei bu­
deliu ir uždrausti vienintelį mums likusį džiaugsmą -
mylėti?
Margarita kalbėjo su tokiu įkarščiu, jos žodžiuose bu­
vo tiek tikėjimo, kad Liudvikas šiek tiek sutriko, pa­
matęs, kaip gerai ji supranta savo padėtį.
117
 - Mano vaike, jūsų žodžiuose labai daug tiesos! - at­
sakė jai jaunuolis. - Jūs sukilote prieš visuomenę, prieš
žmonių ydas, bet juk tai nuvalkiota tema. Niekam neke­
lia abejonių tai, kad gyvenime tik vienas iš tūkstančių yra
laimingas, o kiti kentėdami neša nelemtą savo naštą, kad
žmonija priversta žiauriai kovoti, išlieti ašarų ir kraujo
jūras. Bet meskite žvilgsnį į mansardą, kur pusbadžiu gy-
valioja moteris su krūva pusnuogių vaikų, ir palyginkite
tos moters padėtį su savąja. Ir jūs pamatysite, kad dabar­
tinei jūsų padėčiai galima tik pavydėti.
Jūs liejate ašaras čia, prie šio namo, o už keletos žings­
nių, už šių nėriniuotų šilkinių užuolaidų irgi verkia mo­
teris, - rodydamas ranka į nebylius ir niūrius pilies lan­
gus, pridūrė Liudvikas de Fontanjė. - Patikėkite, kad toji
moteris, kad ir kaip ją įžeidinėtumėte, nedvejodama
nušluostytų jūsų ašaras. Jūsų žodžiai įtikina, kad jūs ne­
sate kalta dėl savo praeities klaidų, o dabar tereikia įro­
dyti, kad jūs turite teisę tikėtis žmonių užuojautos ir pa­
garbos.
- Aš nebemyliu markizo d'Eskomano, - nutraukė
Liudviko kalbą Margarita.
V

Šiuos žodžius ji ištarė tyliu ir drebančiu balsu.

Jos akys, įsmeigtos į Liudviką, žybtelėjo nakties tam­
soje tarytum žaibas.
Jaunos merginos balsas išdavė visus jos širdyje slypin­
čius jausmus.
Dažniausiai nuoširdus moters meilės prisipažinimas
sukelia vyrams arba pasibjaurėjimą, arba nenugalimą
geismą...
Kai taurė pilna, tereikia vieno lašo - nesvarbu, nekta­
ro, ar vandens - ir skystis ims.lietis per kraštus.
Taip atsitiko ir Liudvikui de Fontanjė.
118
 - Ne! - trūkčiojančiu balsu pasakė jis. Jis kalbėjo tarsi
kažkokios nematomos jėgos verčiamas. - Tai ką gi jūs
mylite, Margarita?
- Jus, mano mielas Liudvikai, - aistringai atsakė Želi
ir prigludo prie jo krūtinės.
Tuo metu virš jų galvų su triukšmu užsidarė langas.
Margarita veriamu balsu sušuko ir akimirksniu dingo
tamsoje.
Liudvikas neskubriu žingsniu nusekė jai iš paskos.
Markizas d'Eskomanas negirdėjo jaunuolių pokalbio,
bet jis išgirdo paskutinį Margaritos šūksnį ir atpažino jos
balsą.
Po kelių minučių markizas šoko ant arklio ir nuskubėjo
į Polinjako viešbutį, norėdamas įsitikinti, ar jo spėlionės
pasitvirtins. Neradęs Margaritos namuose, jis grįžo atga­
lios ir nuėjo miegoti, bet iki pat ryto negalėjo sumerkti
akių.
Jis dažnai kėlėsi iš lovos, susijaudinęs vaikščiojo po
kambarį ir tik paryčiais, pavargęs nuo savo išgyvenimų,
atsisėdo krėsle ir užsnūdo.

KETVIRTAS SKYRIUS

Kas po visu tuo slypėjo ?

Šiuolaikiniai rašytojai įdėmiai analizavo žmogaus širdį

irsu stebėtinu tikslumu pastebėjo visusjos ypatumus, kuo
kruopščiausiai ištyrė šį nuostabų paskatų, instinktų ir
troškimų šaltinį.
Bet, nors ir kokia gili ir subtili buvo ši analizė, mums
atrodo, kad rašytojams nelabai pavyko nustatyti pačių
119
įvairiausiųjausmų maišaties, kuri dažnai pastebima žmo-
V

nių širdyse, priežastis. Si maišatis apsprendžia neįtikėti­

nus prieštaravimus tarp dorovinių nuostatų ir žmonių po­
elgių.
Mes manome, kad dėl moters neištikimybės labiau­
siai kenčia egoistas. Kad ir kaip ten būtų, egoistas išsau­
goja sau tokią meilės dozę, kokią žmogaus širdis niekada
nejaučia svetimai būtybei.
Bet koks egoistui suduotas smūgis įsirėžia į jo širdį
kur kas giliau nei į žmonių, kurie daugeliui geba dalyti
savo meilę. Tik kilniaširdiškumas gali sušvelninti žmo­
gaus skausmą ir kančią. Yra žmonių, kuriems kitų kan­
čia -jų pačių kančia. Neišsiskirdami iš kitų tarpo, daly­
damiesi su kitais įspūdžiais, troškimais ir poreikais, to­
kie žmonės dėl jiems artimų žmonių laimės pasiryžę bet
ką paaukoti, išskyrus vieną dalyką - jie negali liautis
mylėję.
Visai kitaip elgiasi egoistai. Jie nepatiria tikrojo meilės
jausmo - su visaisjos malonumais ir paklydimais. Meilė į
jų širdis ateina kaip savimeilė. Jie labiausiai myli patys
save. Kiti jausmai - tai tik nebylūs statistai scenoje, ir, jei
pagrindinė aktorė - savimeilė - paprasčiausiai nušvilpia­
ma, jie patiria visišką fiasko.
Bet grįžkime prie markizo. D'Eskomaną kamavo ne­
miga visai ne todėl, kad jis beprotiškai mylėjo Margaritą
arba suabejojo jos ištikimybe, jis dūsavo tik todėl, kad ji
jam buvo reikalinga. Reikalinga kaip šuo ar arklys.
Savimyla įsikimba į moterį turėdamas tikslą jos pade­
damas išaukštinti save. Jis paprasčiausias tuščiagarbis -
mat gerai visuomenei pažįstama moteris suteikia savo
meilužiui tiek reikšmingumo, kiek ir medžioklinių šunų
ruja ar puikus veislinių žirgų kinkinys.
120
 Prasčiokas įsikimba į moterį tik todėl, kad iki šiolei ją
išlaikė daugybė garsių vyrų; šykštuolis - todėl, kad ji jam
nebrangiai kainuoja; o daugumas žmonių įsikimba į mo­
terį tik todėl, kad ją išlaikydamai jau išleido daugybę pi­
nigų.
Paskutiniųjų vyrų kategoriją labai taikliai galima api­
būdinti vyrų įpročiais, kurie būdingi azartiniams lošėjams:
paprastai azartiškas žaidėjas, pralošęs stambią pinigų su­
mą ir mėginantis atsilošti, griebiasi paskutinės priemonės,
anot žaidėjų, vadinamojo martingalo. Martingalas - pa­
statymas ant kortos visos praloštos sumos ir dar pridėji­
mas prie jos pastovios, norimos išlošti sumos, arba tiesiog
pastatytos sumos padvigubinimas pralošus, žaidžiant anglų
maniera, tam tikras atsitiktinis procesas. Tokio pobūdžio
meilės žaidimas yra gana naudingas moteriai, todėl, kad
jos išlaikymui skiriama suma išauga kur kas greičiau, nei
jos turėtojas šaltakraujiškai apie ją susimąsto.
Lygiai taip žaidėjas dešimteriopai didina statomą su­
mą, nespėjęs suskaičiuoti, kiek pinigųjis išlošė ir pralošė.
Jis kaskart teisindamasis susigalvoja daugybę svarbių
priežasčių, kad pats save įtikintų, jog jo paskaičiavimai
teisingi. Bet mes nebevarginsime skaitytojo šiomis nie­
kingomis gyvenimiškos komedijos smulkmenomis, kurios
baigtis visuomet labai banali.
Markizas d'Eskomanas kaip tik ir priklausė šiai gru­
pei žmonių. Teisindamas savo įsiūtį, jis galvojo apie tai,
kad Margarita jam kainavo pernelyg daug pinigų ir pa­
stangų.
Ir iš tikrųjų ji buvo jo kūrinys. Jis perėmė ją iš vieno
karininko - grubaus ir netašyto it arklinės šukos - rankų.
Be abejonės, toks meilužis negalėjo išmokyti Želi nei
tinkamo elgesio, nei aukštuomenėje priimtų manierų. Kai
121
Margarita išsiskyrė su savo grenadieriumi, ji elgėsi kaip
tikra laukinuke. Negalime teigti, kad būtent markizas
d'Eskomanas ją perauklėjo, tamjis neturėjo reikiamų ga­
bumų. Bet Margarita, su juo bendraudama, tikrai turėjo
ko pasimokyti.
Jis atvedėją j gana padorią, ne tokią grubią visuomenę.
Ir koks jis buvo laimingas, kai pastebėjo, kad ji kuo pui­
kiausiai pasinaudojo jo pamokomis taip lengvai, kaip ge­
ba daryti vien tik moterys.
Markizas, negailėdamas pinigų, išpustėją tarytum lėlę.
Jis švaistė jos suknelėms, brangenybėms tokius pinigus,
iš kurių procentų galėtų normaliai išsimaitinti visa šei­
myna.
Bet buvo ir daugiau priežasčių, dėl kurių markizas
d’Eskomanas taip vertino Margaritą.
Ji sugebėdavojį prablaškyti, ji glostėjo savimeilę, būda­
mas su ja, jis galėjo demonstruoti, kad ji yra nuo jo pri­
klausoma.
Negana to, ne pagal metus išsekusiammarkizui be galo
patiko aistringa ir karšta kurtizanė. V

O dabar markizą ypač erzino ta mintis, kad Satode-

ne netrukus gali imti sklisti paskalos. Jam buvo labai
svarbu, ką kalbės aukštuomenė, klubo nariai, galų gale
jam rūpėjo, ką pasakys ševaljė de Mongla, kai visi
sužinos, kad gražuolis d'Eskomanas, prašmatniausias
Satodeno dendis, norėjęs padaryti įtaką miesto visuo­
menei, dabar apgautas, pamestas ir apjuoktas moters,
kurią jis ne taip seniai ištraukė iš varganos grizečių ap­
linkos.
Galvodamas apie tokį savo praradimą, markizas be
perstojo dūsavo. Galų gale, kai aprimo pirmas įsiūtis, jis
pravirko iš nuoskaudos, tuo tik įrodydamas, kad ašarų,
122
skausmo simbolio, šaltinis ne visada yra žmogaus širdis.
Markizas išblyško, jo lūpos be perstojo virpėjo, o vei­
das paniuro, kaip ir tada, kai pralošinėjo žaisdamas kor­
tomis. Mintyse jis visą laiką klausinėjo savęs, kas iš jo
draugų galėjo pavogti Margaritos širdj, kas tas laiminga­
sis, dėl kurio ji išdavė jį, markizą d’Eskomaną?
Perkratydamas atmintyje visus savo pažįstamus ir drau­
gus, jis mažiausiai įtarė Liudviką de Fontanjė. Anot jo,
tai greičiausiai galėtų būti koks nors aktorius ar įgulos
seržantas.
Toji mintis šiek tiek jį apramino. "Jei jau taip, - galvo­
jojis, - ar vertajos gailėtis? Ir ar galima tikėti jos žodžiais?
Jei jau kartąjį buvo neištikimajam, ar galima tikėtis, kad
Margarita nebus jam neištikima dvidešimt vieną kartą?"
Jo ryšiai su Margarita pernelyg užsitęsė, dabar jam pa­
sitaikė puiki proga atsisakyti jos paslaugų ir įsigyti kitą
meilužę.
Tokiam jo apsisprendimui pritartų visi klubo nariai,
ypač tuo atveju, jei jam pavyktų juos įtikinti, kad taip at­
sitiko tik todėl, kad jis to norėjo.
Bet kad ir kiek markizas galvojo apie savo meilužės
trūkumus, vidinis balsasjam šnibždėjo, kadji be galo puiki
moteris. Norėdamas užgniaužti tą balsą, jis bandė dėtis
žmogumi, kuriam dabar nori nenori tenka spręsti ham-
letišką klausimą "Būti ar nebūti?"
Markizas be paliovos girdėjo liūdną ir monotonišką
laidotuvių varpų skambesį. Paskui jo ausyse suskambo
Margaritos balsas. Dabar jis prisiminė praeitį, kadaise pa­
tirtus savo išgyvenimus: jam prieš akis iškilo pirmosios
pažinties su Margarita dienos, aistringos naktys, karšti
jos bučiniai ir daugybė kitų įspūdžių...
Jį ėmė kankinti košmarai.
123
 Atsipeikėjęs jis ėmė kaltinti Margaritą ir priekaištauti
jai dėl jos nedėkingumo. Juk ji naudojosi jo, markizo d'Es-
komano, padėtim.
Paskui jam atėjo į galvą mintis, kad reikėtųjai atkeršyti,
bet, šiek tiek pamąstęs, jis priėjo prie išvados, kad kerštau­
damas gali tik apsijuokti. Savigarba reikalavo, kad jis
dėtųsi esąs abejingas. Dabar svarbu, kad visi patikėtų, jog
jo visai nejaudina tai, kad jis neteko Margaritos, reikia,
kad visi manytų, kad jis pirmas nutraukė ryšius su mote­
rim, kuri jam atsibodo.
Tokios mintys atgaivino jo sielą, taigi markizas, bijo­
damas apsijuokti aukštuomenės akyse, įveikė savo skaus­
mą. Dabar jam buvo svarbu, kad ši naujiena pasklistų po
miestą, taigi jis paskubomis apsirengė ir išskubėjo iš namų.
Dar buvo labai ankstus metas, daugumas jo draugų
miegojo, išskyrus du dragūnų puskarininkius, kurie, gavę
kvietimą į vakarykštį pobūvį, specialiai atvyko į miestą
ir dabar, tokį ankstų rytą, privalėjo grįžti į tarnybos vie­
tą.
Išeidamas iš namų markizas d'Eskomanas nuskubėjo
tiesiai pas juos. Jie susitiko gatvėje, sustojo ir užmezgė
pokalbį.
Laimei, šokinėdami nuo vienos temos prie kitos, jie
prakalbo apie tai, kas dabar labiausiai jaudino markizą,
ir tuomet jis abejingu balsu jiems pareiškė išsiskyręs su
savo meiluže, su šypsena pridūręs, kad, jei ji bent vieną iš
jų domina, jis labai mielai galėtų pasiūlyti savo pagalbą.
Paskui jis akiplėšiškai ėmė girti gerąsias Margaritos
savybes.
Markizas d'Eskomanas gerai suprato, kad savo pasa­
kojimu suteikia karininkams naują temą pokalbiui prie
pusryčių stalo ir kad greičiausiai jų kalbos klausysis ne
124
vienas žmogus, o jie savo ruožtu viską perpasakos savo
draugams, kurių nuomonę jis taip brangino.
D'Eskomanas sugrįžo namo, kur, neįstengdamas ap­
simetinėti, nusimetė kaukę ir tapo dar griežtesnis savo
žmonai.
Jis netgi ėmė galvoti, kad žmona kalta dėl tokiojo mei­
lužės elgesio.
Vakare markizas, kaip buvo įpratęs, išvyko į klubą. Tą­
kart ten buvo susirinkę daug žmonių, visi jie susibūrė prie
stalo, kur kortomis žaidė jaunimas.
Pamatę į salę įeinantį markizą, visi džiaugsmingai ėmė
šnibždėtis. Jis tikėjosi tokios reakcijos, todėl suėmė save
į rankas.
Pirmasis asmuo, pasipainiojęs markizo akyse, buvo
ševaljė de Mongla. Kai jis pamatė įeinantįjį, jo akyse su­
blyksėjo klastingi žiburėliai, o lūpose ėmė žaisti nedvip­
rasmiška šypsena.
- Mano mielas d'Eskomanai, - pasakė jis, - jūs atėjo­
te pačiu laiku. Kad ir kaip ten būtų, mes baigėme žaisti
partiją.
- Ir nuo kada mano buvimas ėmė trukdyti jums žaisti?
Jei reikia, aš visuomet pasirengęs būti jūsų partneriu.
- Na, ar aš jums nesakiau, kad markizas visada supras,
kokia puiki mano situacija? - paklausė ševaljė de Mongla.
- Neskubėkite šito teigti! - pareiškė vienas iš jaunuo­
lių. - Palūkėkite, kol jis įsitikins, kaip klostosi reikalai, o
paskui girkite, kiek tik norite!
Paskui, atsisukęs į markizą d'Eskomaną, jis kalbėjo to­
liau:
- Ar galite įsivaizduoti, brangus mano markize, kad
mieste ėmė sklisti gandai, jog jūs išsiskyrėte su Margari­
ta! Mes niekaip negalime tuo patikėti!
125
 - Dėkoju už tokią savimeilę glostančią nuomonę apie
mane. - šiek tiek ironizuodamas pasakė markizas. - O
kodėl negalėčiau mesti Margaritos? Argi užsimezgus pa­
našiems ryšiams tokia pabaiga nebūtų logiška ir natūra­
li? Tie ryšiai trunka jau beveik treji metai, ir jie darosi
panašūs j vedybinius ryšius. O mane santuokiniai ryšiai,
kad ir kokie jie būtų, dirgina, mane ypač erzina ašaros,
skundai, dejonės, dantų griežimas... Siekdamas to išveng­
ti, aš ir nutraukiau mūsų ryšius...
- Ji verkė, vargšelė! - dėdamasis užjaučiąs savo drau­
gą, sušuko ševaljė de Mongla.
- Šaunu! - tarė vienas iš žaidėjų. - Taigi mes drąsiai
galime tęsti savo partiją! Maišykite kortas, pone!
- Bet kas yra bendra tarp mano ryšių su Margarita ir
jūsų partijos?
- O, tai labai svarbu!.. Sužinoję, kad gražuolė laisva,
mes visi trokštame tapti jos gerbėjais! Mes gerai supran­
tame, kad šis jūsų palikimas negali atitekti mums veltui,
brangus markize, taigi ševaljė de Mongla pasiūlė traukti
burtus.
Išgirdęs šiuos žodžius, markizas d'Eskomanas išblyško,
nors į kovą pakilę žmonės visada jaučia moralinių ir fizi­
nių jėgų antplūdį.
- Markize, o gal aš neteisus?.. Sakykite, juk mano pa­
siūlymas puikus... - mygo de Mongla.
- Man regis, - šiek tiek susijaudinusiu balsu atsakė
markizas, - kad tokios mintys buvo aktualios Regentystės
laikais, kurie mums atrodo tokie tolimi...
Iš markizo d'Eskomano veido išraiškos ševaljė de Mon­
gla aiškiai matė, kas dedasi jo širdyje. Akylas ir išmintin­
gas seniokas matė, koks įniršęs markizas, koks jis nusi­
minęs ir kaip slepia norą keršyti.
126
 Ponas de Mongla, norėdamas atsilyginti už ankstes­
nes iš markizo patirtas skriaudas, dabar jautė, kad pasi­
taikė puiki proga atsilyginti tuo pačiu.
Jis ėmė girti Margaritos vertybes ir patarinėjo marki­
zui dar palūkėti ir neatstumti savo puikiosios meilužės.
V

Sevaljė puikiai žinojo, kad markizas tik dedasi pametęs

Margaritą.
Sevaljė suprato, kad markizas d'Eskomanas šioje sce­
noje vaidina "žaliojo asilo" iš senos Provanso legendos
vaidmenį.

PENKTAS SKYRIUS
V

Margaritos Želi apsisprendimas

Liudvikas de Fontanjė gyveno prefektūros name. Į jo
butą, kuris buvo pirmame aukšte, buvo galima patekti
per atskirą įėjimą.
Anksti rytą, apie šeštą valandą, patyliukais atsidarė du­
rys, ir ant slenksčio pasirodė moteris. Įdėmiai apsidairiu­
si ir įsitikinusi, kad aplinkui nieko nėra, ji šmurkštelėjo į
gatvę ir dingo ryto brėkšmoje.
Ji skubėjo, giliai įkvėpdama gaivų ryto orą...
Jos veide buvo matyti įkvėpimas, bet jame nebuvo jo­
kio - nei fizinio, nei moralinio - nuovargio pėdsakų.
Nesunku suprasti, kad iš Liudviko de Fontanjė buto
V

išėjusi moteris buvo Margarita Želi. Ji juo susižavėjo, bet

šis susižavėjimas labiau panėšėjo į įnorį, būdingą mote­
rims, nemokančioms tramdyti savo norų ir nepaisančioms
gėdos ar pareigos jausmo. Bet šis įnoris vėliau pasirodys
esąs kur kas stipresnis, nei manė Margarita.
127
 Markizo d'Eskomano ir jo draugų širdies įkarštį ir
nuoširdžius jausmus, iššvaistytus beprotiškose audringo
jų gyvenimo orgijose, dažnai pakeisdavo apsimetimas ir
klasta, šį sykį Margarita pirmą kartą sutiko žmogų - Liud­
viką de Fontanjė, - kuris nebuvo praradęs gyvybiniųjėgų
ir aistros karščio.
Jo jausmų tyrumas, naivus atvirumas Margaritai buvo
didelis atradimas. Ji suprato, kad aistringo ir sumanaus
d'Eskomano gerumas tebuvo meilės parodija, ir, kai migla
pamažu išsisklaidė prieš Margaritos akis, ji išvydo tikros
meilės galimybę.
Akimirksniu jos įnoris virto stipria aistra.
Ji buvo apsvaigusi iš laimės,, jos širdis kunkuliavo
džiaugsmu. Nors ryto oras buvo vėsokas, ji nusiėmė vu­
alį, norėdama degantį savo veidą atgaivinti lengvu ryto
vėjeliu. Dabar jos sielai reikėjo erdvės, todėl ji leidosi už
miesto, pasirinkusi kelią, vedantį į lygumą. Ji atsisėdo ant
gilaus griovio krašto ir, nusiskynusi saulutės žiedą, kaip
vaikystėje ėmė skainioti jos lapelius klausdama: myli ar
nemyli ją tas, apie kurį dabar sukasi visos jos mintys.
Tokių moterų, kaip Margarita, meilėje slypi kažkas idi­
liška ir mistiška, žinoma, jei tai nėra susiję su išskaičiavi­
mu.V

Sį kartą gamta kaip niekada anksčiau atitiko idilišką

Margaritos sielos būseną. Vos tik saulė išsivadavo iš tiršto
rytinio rūko, apgaubusio visą lygumą, kaimas ėmė busti,
ore skardėjo vyturio giesmė, suartomis vagomis bėginėjo
kurapkos.
Didysis, į miestą vedantis kelias pamažu atgijo: vals­
tiečiai į miesto turgų vežė duoną ir daržoves, piemenys
ginė gyvulius į ganyklas, ausį glostė tylus varpelių
skambėjimas. Valstiečiai ėjo dirbti lauko darbus, garsiai
128
kalbėdamos ir maloniai juokdamosios melžėjos, vilkin­
čiosjuodomis dryžuotomis sukniomis, nešė ant galvų bal­
tus ąsočius su pienu.
Visi prošal traukiantys žmonės, pamatę Margaritą,
sulėtindavo žvilgsnį smalsiai žvelgdami į jauną moterį,
išsipuošusią šilku ir aksomu. Jie stebėjosi, kad ji tokį
ankstų rytą sėdi lyg niekur nieko ant plikos žemės.
Toks įkyrus smalsumas ėmė erzinti Margaritą. Ji atsi­
stojo ir pasuko namų link.
Linksmai nusiteikusi ji įbėgo į savo kambarį, tvirtai ap­
sisprendusi išeiti iš Polinjako viešbučio. Atidariusi langą,
Margarita nuskubėjo krautis daiktų. Besitvarkydama ji
kartkartėmis prieidavo prie lango ir nekantraudama smal­
siai žvelgdavo į gatvę. Trumpas išsiskyrimas su Liudviku
de Fontanjė dabar jai atrodė toks ilgas.
Bet Liudvikas neatėjo, ir Margarita ėmė nerimauti.
Sutrikusi ji vaikščiojo po kambarį pirmyn ir atgal, vis
dažniau sustodama prie lango ir vis ilgiau žvelgdama
pro jį į gatvę.
Tokį nekantrų norą kuo greičiau pamatyti Liudviką ji
aiškino paprasta priežastim: tas, kuriam nuo šiolei ji pri­
klauso, privalo būti šaliajos, jis turi pasirūpinti jos ateitimi.
' Mylimojo delsimą ji aiškino jo kuklumu. Atsisėdusi
prie lango, Margarita parašė Liudvikui laišką. Vos tik ji
baigė rašyti, kažkas ėmė belstis į jos kambario duris.
- Tai jis! - sušuko jaunoji moteris ir akimirksniu atsi­
dūrė prie durų, atidarė jas ir pamatė ant slenksčio sto­
vintį markizą d'Eskomaną.
Labai susijaudinęs ir išblyškęs, jis atsisėdo prieš
pradėdamas savo kalbą.
Margaritos veide, atvirkščiai, negalėjai įžvelgti jokio
susijaudinimo, atrodė, kad šis pasimatymas jai nemalo­
5.438 129
nūs. Abejingai žvelgdama j markizą, ji paklausė, ko jis
pageidautų.
Be jokios abejonės, markizas d'Eskomanas tikėjosi visai
kitokio sutikimo. Jis tikėjosi pamatyti ją apsipylusią ašaro­
mis ir atgailaujančią, o matė tik nepasitenkinimą. Nesunku
buvo suprasti, kadji visai nelinkusi dabar sujuo bendrauti.
V

Pamatęs tokį Želi elgesį, markizas iš karto ėmė vai­

dinti iš anksto sugalvotą vaidmenį.
Toks sutikimas buvo jam didžiulis smūgis. Sutrikęs jis
nežinojo, nei ką sakyti, nei kaip tą kalbą pradėti. Dabar
tik įniršis padėjo jam sukaupti jėgas.
Pirmasis jo siūlymas susitaikyti buvo sutiktas su aiškia
pašaipa. Margarita tvirtai atsakė markizui, kadji nutrau­
kia jų ryšius tik todėl, kad pati to nori.
Šie jos žodžiai apstulbino markizą. Jis nesitikėjo, kad
ji parodys tokią valios jėgą ir elgsis taip šaltakraujiškai.
Apsimetęs vos ne rūpestingu tėvu, jis ėmė jai kalbėti
apie padarinius, kurie jos laukia, jei ji ketina susieti savo
likimą su kokiu nors vargšu, kaip manė markizas d'Esko­
manas. Dabar Margarita išdidžiai ištarė Liudviko de Fon-
tanjė vardą. V

Markizą tarytumžaibas būtų trenkęs. Si tiesa akimirks­

niu sugriovė visus jo planus. Nieko aiškesnio ir būti ne­
galėjo. Markizas suprato, kad čia nagus bus prikišęs
ševaljė de Mongla ir numatė, kad jis pasinaudos proga ir
visiems papasakos apie tikrąsias jo ir Margaritos išsisky­
rimo priežastis.
Numanydamas, kad varžovas pareikalaus didelio
užmokesčio už savo pergalę, markizas staiga pakeitė sa­
vo ketinimus. Jis suprato, kad jam niekada nepavyks su­
sigrąžinti Margaritos ir visą savo pyktį dėl įžeistos savi­
meilės dabar nukreipė į Liudviką de Fontanjė.
130
 Nepasakęs nė žodžio, d'Eskomanas griebė kepurę ir,
neatsisveikinęs su Margarita, išbėgo iš kambario.
Įėjęs i vidų, jis sutiko Emą, kuri nekantriai laukė grįž­
tančio savo vyro.
Siuzana Molė, besidominti viskuo, kas bent kiek su­
siję su jos numylėtine, be abejonės, viena iš pirmųjų
sužinojo naujieną, apie kurią be perstojo mieste malė
liežuviai, ir paskubėjo šią žinią pranešti Emai.
V

Si naujiena dar kartą apgavo nelaimingos moters vil­

tis. Ji manė, kad, išsiskyręs su Margarita, markizas visą
dėmesį skirs jai, Emai, kuri taip ilgai buvo sujuo išskirta.
Kaip ir kiekviena moteris, ji vylėsi, kad, nutraukda­
mas santykius su savo meiluže, vyras nuoširdžiai trokšta
grįžti į šeimą. Dabar ji viskuo kaltino tik Margaritą.
Užtat Siuzana nebuvo tokia patikli. Ji iš markizo nesi­
tikėjo nieko gero ir mėgino įtikinti Emą, kad jos viltys
pernelyg naivios.
- Reikia luktelėti, - sakė ji, - markizas d'Eskomanas,
regis, ne iš tų žmonių, kurie greitai ima atgailauti dėl sa­
vo poelgių.
Tuo metu prie durų pasigirdo skambutis. Markizė išėjo
pasitikti savo vyro. Vedama kažkokio nenusakomo ins­
tinkto, ji norėjo pulti jam į glėbį ir išbučiuoti, kaip bu­
čiuojamas mylimas žmogus, grįžęs iš tolimos kelionės, bet
šaltas markizo žvilgsnis ją sustabdė. Ir kai ji švelniai į jį
pažvelgė, jis suprato jos žvilgsnį kaip priekaištą, todėl
šiurkščiai ją pastūmė ir tylėdamas praėjo pro šalį.
Pastumta markizo, Ema prarado pusiausvyrą, nugriu­
vo ant akmeninių laiptų ir iki kraujo susimušė kaktą.
Siuzana iš toli matė šią sceną. Nespėjo ji pribėgti prie
Emos, kai markizė jau atsistojo ir nuskubėjo paskui sa­
vo vyrą.
131
 Dabar joje prabudo kitas jausmas: nepelnytai buvo
įžeista jos moteriška savigarba. Ji iš visos širdies troško
pasipasakoti vyrui apie savo kančią, priminti jam, kaip
niekingai jis su ja elgėsi paskutiniuoju laiku. Markizė
norėjo ryžtingai pareikšti, kad yra laisva ir kad jos ne­
saisto jokie įsipareigojimai savo vyrui.
Tą akimirką Ema buvo nuostabiai graži.
Jos veidas spinduliavo, jame atsispindėjo ryžtas ir ne­
apykanta, kuri taip ilgai buvo slopinama jos širdyje.
Turėdama tokį tikslą, Ema nuėjo tiesiai į vyro kabinetą ir
uždarė duris. Ji norėjo likti su juo vienumoje.
Markizas d'Eskomanas, pamatęs kenčiantį žmonos vei­
dą, kraujo dėmę ant jos nuostabios baltos kaktos, gero­
kai sutriko ir, pagautas pirmo impulso, ėmė maldauti at­
leidimo. Neleidęs Emai pasakyti nė žodžio, jis priėjo prie
jos, paėmė už abiejų rankų, pabučiavo į kaklą ir pasodi­
no į krėslą.
- Aš esu jums nusikaltęs, - pasakė jis tokiu tonu, iš
kurio buvo galima spręsti, kad ką tik jo ištarti žodžiai ne­
atitinka vidinio jo nusiteikimo.
- Aš esujums nusikaltęs, - pakartojo markizas ir apsi­
pylė ašaromis.
Jei kas nors iš šalies tuo metu būtų matęs markizą,
būtų pastebėjęs, koks jis puikus aktorius, gebantis tuo
pat metu ir juoktis, ir verkti.
Ema, išgirdusi žodžius "aš esu jums nusikaltęs", šiek
tiek apsiramino. Ji manė, kad jos vyras nuoširdžiai atgai­
lauja, ji vėl atgavo viltį, kad dar nevėlu susitaikyti.
Kas stebi moters širdies kaprizus, tas žino, kad pavy­
das yra pačių prieštaringiausių jausmų ir kenčiančiojo
poelgių variklis. Moters panieka netrunka pavirsti nuo­
lankumu, jei tik ji mato bent menkiausią galimybę pa­
132
siekti pergalę. Tuomet ji triumfuoja, ji jaučiasi esanti
laiminga.
Ema jau seniai nustojo mylėti markizą, seniai nebe­
laikė jo savo vyru, jis keldavo jai tik pasibjaurėjimą. Bet
dabar, kai ji sužinojo, kad markizas išsiskyrė su Margari­
ta, viltis susitaikyti su vyru vėlei atgijo.
-Verk, verk, mano drauge! - kartojo ji.- Ašaros leng­
vina kančią. Ilgą laiką tik taip save ir guodžiau. Bet da­
bar tau nebus lengviau: auka, kurią aukoji iš pareigos, be
abejonės, labai didelė, bet tu turi mane.
Tokiais žodžiais guodė Ema vis labiau raudantį mar­
kizą, kuris niekaip negalėjo išstumti iš savo širdies aist­
ringos meilės Margaritai.
- Galbūt klystu taip karštai trokšdama, kad patirtum
šeimyninę laimę, bet esu įsitikinusi, kad tai padarytų ta­
ve laimingą. Tu net nežinai, kiek meilės ir švelnumo sly­
pi mylinčioje mano širdyje; iki šiolei į mano jausmus
nekreipei jokio dėmesio, bet dabar tavęs laukia dideli
atradimai... galų gale pažvelk į mane: argi aš negraži,
juk man viso labo tik dvidešimt dveji metai! O!.. Aš pri­
versiu tave mylėti mane taip, kaip mylėjai... Kalbama,
kad puolusios moterys turi stebuklingą galią sužavėti jus,
vyrus... Aš nežinau tos paslapties, tačiau galiu tvirtinti,
kad neišmylėtoje mano širdyje slypi daug jėgos ir
meilės...
Matyt, toji scena padarė markizui slegiantį įspūdį, ir,
kai Ema išsakė savo lyrinį monologą, jo mintys sukosi
apie Margaritą, o ne apie susitaikymą su savo žmona.
Tuo metu jis galvojo apie jį pametusią meilužę.
Kai markizė nutilo, jis atsiprašė ir pasakė, kad nori
pabūti vienas, dabar jam kaip niekada reikia ramybės ir
vienumos.
133
 Ema paklusniai išėjo iš kabineto ir, susitikusi Siuzaną,
sušnibždėjo jai į ausį:
- Tu apsirikai, markizas iš tikrųjų gailisi dėl ankstes­
nio savo elgesio.
Vos tikji peržengė kabineto slenkstį, savimi patenkintas
d'Eskomanas uždarė duris ir nuskubėjo prie rašomojo stalo.
Jis paskubomis parašė štai tokį laišką:
Aš negaliu be tavęs gyventi. Po dviejų valandų mes
vykstame į Paryžių, kur, prisiekiu dvarininko garbe,
sutvarkysiu tavo ateitį taip, kad visi pavydės. Naktį
Germanas at\yks tavęs paimti. Karieta lauks kelyje į
Orleano.
Baigęs rašyti, markizas užantspaudavo laišką ir užrašė
V

Margaritos Želi adresą.

Emos žodžiai dar labiau paveikė markizo vaizduotę:
aistringi markizės žodžiai, kuriais ji išsakė visą savo
meilę, tik dar labiau sujaudino d'Eskomaną: jis niekaip
negalėjo susitaikyti su mintimi, kad Margarita jį palie­
ka. Markizas d'Eskomanas jautė, kad niekada negalės
pamiršti savo meilužės, jis negalėjo įsivaizduoti, jogjam
gali tekti dalytis savo jausmais su kita moterimi.
Kaip ir visų sugadintų žmonių, kurių gyvenime beveik
nepasitaiko kliūčių tenkinant savo įgeidžius, taip ir mar­
kizas, kurio savimeilę nepaprastai stipriai įžeidė Marga­
rita, itin skausmingai išgyveno šią nesėkmę.
D'Eskomano, kaip ir kaprizingo mažovaiko, užgauta sa­
vimeilė niekaip nenorėjo susitaikyti su tokia įvykių raida.
Paskambinęs varpeliu, markizas d'Eskomanas pa­
sišaukė kamerdinerį Germaną ir įsakė jam nunešti laišką
V

nurodytu adresu Margaritai Želi.

134
 Po pusvalandžio Germanas grįžo su atsakymu.
Kamerdineris rado Želi be galo suirzusią. Įniršusi ji
blaškėsi po kambarį tarytum sužeista tigrė, daužė stikli­
nes, šeimininko indus ir plėšė savo nėriniuotas sukneles.
Jos plaukai buvo išsidraikę, akys karštligiškai blizgėjo.
Buvo aišku, kad Margaritą supykdė netikėtas Liudviko
atsakymas į jos laišką, kurį buvo parašiusi jam rytą.
Germanas padavė jai markizo d'Eskomano laišką. Ji
nekantriai nuplėšė antspaudą, greitai perbėgo akimis
laišką, paskui suglamžiusi įmetė jį į židinį.
- Pasakykite savo ponui, - garsiai sušuko ji, - kad jis
man įkyrėjo iki gyvo kaulo ir, jei tik aš užsimanysiu pake­
liauti, tikriausiai kaip nors apsieisiu be jo pagalbos. V

Kai kamerdineris perdavė markizui tokį griežtą Želi

atsakymą, išblyškęs d'Eskomano veidas pagelto. Jis įsakė
tuojau pat pakinkyti arklius, sudėti pačius būtiniausius
kelionei daiktus ir nunešti juos į karietą.
Kai viskas buvo paruošta, jis išvyko iš Satodeno*.
Pirmoje pasitaikiusioje stotyje markizas pakeitė savo
arklius į pašto arklius ir, įšokęs į karietą, sušuko vežikui:
- Į Paryžių!

SESTAS SKYRIUS

Laimingo meilužio kančios

V

Margarita Želi paliko Liudviką anksti rytą, o jis pabu­

do labai vėlai.
Pro langus besiskverbianti saulė nudažė užuolaidas
purpurinėmis juostomis, savo švytėjimu nustelbiančiomis
blyškią ant židinio degančios žvakės šviesą.
135
 Liudvikas atsisėdo, lyg per rūką prisimindamas šios
nakties įvykius. Dabar jam dingojosi, kad tai buvo tik
košmaras, bet netvarka kambaryje aiškiai liudijo, kad tai
buvo ne sapnas, o tikrovė...
Karštligiškas vakare jį apėmęs jaudulys atslūgo; vyno
garai, trumpam aptemdę jaunuolio protą, išsisklaidė, ir
jis, išsivadavęs iš kūniškų jaudulių, vėlei pajuto Emai ra­
mią ir tyrą meilę.
Dabar Liudviką ėmė graužti sąžinė, kuri jį vertė vis
stipriau krimstis ir atgailauti. Jis galvojo, kad leido sau
pernelyg daug, kad tyri jo jausmai nuslopo, kad jis su­
laužė sau duotą žodį, taigi išsipildė de Mongla pranašystė,
iš kurios jis dar vakar buvo linkęs pasijuokti.
Iš pradžių Liudvikas labai graužėsi ir sau negailestin­
gai priekaištavo, bet paskui, kaip paprastai atsitinka vi­
siems silpnavaliams žmonėms, ėmė teisinti savo elgesį tuo,
kad viską darė nesąmoningai.
Visą dieną jis buvo labai susijaudinęs, nežinojo, ko
griebtis: čia ketino eiti pas ševaljė de Mongla, norėda­
mas papasakoti jam savo naktinį nuotykį, čia norėjo
važiuoti pas Emą ir viską atvirai prisipažinti - anksčiau
ar vėliau ji vis tiek viską sužinos.
Taip svarstydamas, Liudvikas sėdėjo namuose iki ke­
turių valandų nesiryždamas nieko daryti. Tuo metu jis ga­
vo Margaritos laišką, kuriame buvo tiek daug aistringų
žodžių. Ji rašė apie audringą savo meilę, užpildžiusią jos
V m
sielą. Želi negražbyliavo, apie savojausmus pasakojo pa­
prastais žodžiais.
Ji išliejo savo jausmus popieriuje taip lengvai ir tiksliai,
kaip tai daryti geba tik garsūs dailininkai, piešdami eskizus.
Želi laiškas išgąsdino Liudviką. Jis pamatė, kad Mar­
garitos jausmas nėra vien kaprizingos moters įnoris ar
136
paprasčiausias išskaičiavimas, iš laiškojis sužinojo, kad ji
jam jaučia aistringą meilę - tokios jis negalėjo įsivaiz­
duoti net pačiose drąsiausiose savo svajonėse.
Margarita atkakliai reikalavo, kad Liudvikas de Fon-
tanjė nedelsdamas ateitų pas ją. Meilės laiške šis jos no­
ras buvo suformuluotas be jokių užuolankų, ir vis dėlto
Liudvikas jai nepakluso. Jis jautė, kad tik būdamas toli
nuo Margaritos, gali atsispirti jos kerams.
Jis sėdo prie rašomojo stalo, ketindamas rašyti atsa­
kymą įjausmingosios Margaritos laišką ir, sugadinęs dvi­
dešimt lapų popieriaus, plėšė juos vieną po kito.
Galų gale jam pavyko sukurti dviprasmišką laišką, ku­
riame buvo daug tuščių pažadų ir skambių žodžių su
daugybe "jeigu". Beje, dviprasmybės buvo tokios aiškios,
kad net ne tokia protinga mergina kaip Margarita iš kar­
to būtų supratusi jo prasmę. Įsivaizduokite moterį, iš
dangaus ar mėnulio nukritusią į Satodeno aikštę. Toji
moteris būtų kur kas mažiau nustebusi dėl susidariu-
V

sios situacijos nei Želi - po to, kai perskaitė savo myli­

mojo laišką.
Mirties nuosprendis, kurį Margarita perdavė buvusiam
savo meilužiui, nė truputėlio jos nenuramino, ji sėdėjo
nusiminusi tarp stiklo šukių ir suplėšytų suknelių, ant ku­
rių ką tik išliejo visą savo susikaupusį pyktį.
Tuo metu Liudviką aplankė ševaljė de Mongla. Liud­
vikas labai apsidžiaugė jį pamatęs. Jaunuolis jau ketino
papasakoti jam apie visus šios praėjusios audringos nak­
ties įspūdžius, bet ševaljė neleido jam kalbėti, jis įteikė
Liudvikui laišką, sukėlusį tokią didžiulę audrą.
- Štai, mano drauge, - pasakė jis, - jūsų autografas.
Turėtumėte įsiminti svarbiausią meilės įstatų taisyklę: savo
santykius privalote aiškintis žodžiu, jokiu būdu to nega-
137
Įima daryti raštu. Žodžiais galite išlieti viską, kas guli ant
širdies.
- Bet kaip mano laiškas pateko į jūsų rankas? - nu­
stebęs paklausė Liudvikas de Fontanjė.
- Tai diplomatinis žingsnis, galintis padaryti garbę pa­
čiamTaleiranui21. Mane pasiuntė pas jus kaip pasiuntinį,
taigi aš privalėjau gauti kažką tokio, kas patvirtintų ma­
no įgaliojimus. Aš pareikalavau, kad man duotų šį laišką.
O dabar sudeginkite jį, nedelsdamas užsidėkite kepurę,
pasiimkite lazdelę ir sekite paskui mane.
-Kur? V

- Pas valdovę, kuriai atstovauju!.. Pas Margaritą želi,

velniai rautų!
-Bet jūs, ševaljė, tikiuosi, tikriausiai neperskaitėte ma­
no laiško?!
- Aš pernelyg kuklus, kad leisčiau sau taip smalsauti,
bet man jį perskaitė. Kaip tik todėl atėjau jums pasakyti:
sekite paskui mane!
- Bet argi jūs nesupratote, kad aš nemyliu Margari­
tos?
- Atvirkščiai!.. O, jei jūs ją mylėtumėte, aš visai kitaip
kalbėčiausi su jumis!
V

- Sevaljė, nors ir privalėčiau būti taktiškas, turiu jums

pasakyti, kad jūs šiek tiek nenuoseklus. Dar vakar sten­
gėtės sukelti pasibjaurėjimą Margarita, o šiandieną stai­
ga tapote jos gynėju!
- Jūs esate teisus... Bet, kad ir kaip ten būtų, turiu pa­
siaiškinti dėl savo elgesio... Taigi taip ir padarysiu. Jūs

21 T a 1 e i r a n a s - Perigoras Šarlis Morisas (1754-1838) Prancūzijos

valstybinis veikėjas, diplomatas. Pasižymėjo dideliu įžvalgumu, užkulisinėmis
intrigomis, tikslo siekė bet kokiomis priemonėmis.

138
buvote liudytojas, kai markizas mane įžeidė. Aš negalėjau
iššaukti jo j dvikovą, toks žingsnis nebūtų buvęs protin­
gas... Be to, argi tai būtų kerštas? Laimėjęs dvikovą visa­
da išlieka teisus, vadinasi, aš turėjau sugalvoti kitą būdą,
kaip atkeršyti markizui. Taigi aš jus pasirinkau kaip savo
keršto įrankį... Mielas drauge, turėtumėte suprasti, kad
kitos išeities aš neturėjau. Ir jei jūs, laimingiausias iš mir­
tingųjų, nemylite Margaritos, šiaip ar taip, turėtumėte
leisti jai jus mylėti! Būdamas abejingas, jūs susikūrėte pa­
vydėtiną padėtį: nesunku kurstyti ugnį, kai žinai, jog ne­
nudegsi...
V

- Sevaljė, pakalbėkime rimtai, - atsakė Liudvikas de

Fontanjė, - pagautas akimirkos nuotaikos, aš suartėjau
su Margarita ir dabar be galo dėl to gailiuosi... Ir vis dėlto
nemanau, kad privalau dar labiau dėl to atgailauti.
Prašyčiau nereikalauti eiti sujumis ten, kur eiti dabar ne­
turėčiau.
- Tik dabar supratau, nors ir koks slapukas esate, kad
jūs įsimylėjęs markizę d'Eskoman - puikią moterį, kuri
jums padovanojo žaliąją savo piniginę. Turiu jums prisi­
pažinti, kad aš nieko neišmanau apie knygas, bet pakan­
kamai sėkmingai iš žmonių veidų galiu skaityti jų paslap­
tis, taigi žinau viską, kas jus slegia. Jūs norite, kad su ju­
mis kalbėčiausi rimtai - aš sutinku! Man regis, bepras­
miška spręsti apie moters charakterį lygiai kaip ir apie
chameleono odos spalvą. Tarkime, gražioji markizė do­
rybinga tiek, kiek dorybėmis ją apdovanojo Dievas, bet
argi tokiu atveju jums bus malonu vaidinti įsimylėjusio
prasčioko vaidmenį? Bet jeigu markizės dorybingumas
yra apsimestinis, tuomet, turiu jums atvirai pasakyti, dar
blogiau!.. Dievaži, blogiau!.. Hm! Jūs nesate toks turtin­
gas, kad galėtumėte merginti aukštuomenės damą!
139
Vargšas beproti! Argi jūs nesuprantate, kad mums visa­
da brangiau kainuoja tai, už ką iš mūsų neima pinigų?
Jūs branginate laiką ir laisvę - aukštuomenės dama at­
ima išjūsų ir viena, ir kita... Įsivaizduoju, kaip jūs jteikiat
jai gėlių puokštę ir žiovaudamas klausotės pasakojimo
apie jos vyro niekšystes. Taigi įsijautęs į kitų vedybinį gy­
venimą, pavargęs, sugniuždytas ir iškamuotas, galų gale
jūs pasijuntate esąs lyg ir tarnas, lyg ir kavalierius. O, jūs
iš tiesų skraidote kažkur padebesiuose. Nusileiskite ant
žemės, kol dar nevėlu, ir neiškeiskite šiltų paprastos mer­
gaitės jausmų į išdidų tituluotos koketės pakantumą.
Ir ševaljė de Mongla papasakojo Liudvikui, kad Mar­
garita Želi susiginčijo ir galutinai išsiskyrė su markizu
d'Eskomanu, kad apie šį įvykį kalba visi miestelėnai ir
kad, tikriausiai, markizė d'Eskoman viena iš pirmųjų
sužinojo šią naujieną. Baigdamas de Mongla priminė
Liudvikui jo įspareigojimus merginai, kuri dėl jo pametė
markizą d'Eskomaną.
Bet Liudvikas de Fontanjė tebesipriešino.
Norėdamas pasiekti pergalę, ševaljė išbandė paskuti­
niąją priemonę ir ėmė aukštinti tai, ką pats laikė bepro­
tyste: jis papasakojo, kaip karštai myli markizas Marga­
ritą Želi, jis papasakojo, kokias brangias dovanas jis jai
dovanoja. Jis ėmė aukštinti savojaunojo draugo jausmus
Emai, o paskui nejučiom leido jam suprasti, kad jo atsi­
davimas tai moteriai bus nieko nevertas, jei Margarita
sutiks priimti markizo d'Eskomano pasiūlymą ir išvyks
kartu su juo į Paryžių.
V

Šio paskutinio argumento pakako, Liudvikas de Fon­

tanjė buvo galutinai įtikintas ir galiausiai sutiko nueiti
V

pas Margaritą Želi.

%

140
 SEPTINTAS SKYRIUS
Apie tai, kaip galima panašiai galvoti ir visiškai
nesuprasti vienas kito

Liudvikas de Fontanjė buvo visiškai teisus, nu- V

sprendęs nutraukti ką tik užsimezgusius ryšius su Želi,

nes jis nebuvo toks stiprus kaip laimingasis Roberas Ab-
riselis.
Jis atėjo pas Margaritą kaip nusikaltimo vietoje užklup-
V

tas mokinukas. Želi, pastebėjusi, koks susijaudinęs

Liudvikas, pasistengė neparodyti savo nepasitenkinimo.
Užuot ėmusi jam priekaištauti, užuot skundusis ir liejusi
ašaras, ji išbučiavo savo mylimąjį apdovanodama jį džiu­
gia šypsena. Atsiklaupusi prieš Liudviką de Fontanjė, ji
ėmė jį glamonėti ir kalbėti karštus meilės žodžius. Sevaljė
de Mongla, nepanoręs būti tokios delikačios meilės see-
V

nos liudytoju, paliko Želi ir de Fontanjė vienus ir išvyko

V

pas savo draugą de Ziskarą.

Dabar Liudviko situacija tik dar labiau pasunkėjo; išvy­
kus de Mongla, jis pasijuto vienišas ir pernelyg silpnas,
jis nežinojo, kaip galėtų pasipriešinti tokiai stipriai mo­
ters aistrai. Pasidavęs likimo valiai, jis nusprendė išlaukti
V

tinkamos minutės, kad galėtų išsivaduoti iš karšto Želi

glėbio, ir pabėgti. Bet Margarita, suprasdama, kad šį kartą
jai nepavyks užkariauti jo sielos, darė viską, kad užka­
riautų Liudviko de Fontanjė kūną.
Jos liepsninga aistra perveikė Liudviką, ji glaudėjį prie
savo krūtinės, kaip motina glaudžia savo kūdikį, lęai jo
tyko pavojus. De Fontanjė nebeturėjojėgų atsispirti: Mar­
garita jį užvaldė, kaip užvaldo kūdikį švelnios, bet val­
dingos auklės rankos.
141
 Bet juo stipriau jį plukdė Želi jausmų banga, juo la­
biau jis ėmė nekęsti Margaritos ir savęs. Jis ėmė gailėtis
savo jaunystės svajonių ir idealų, jam buvo gėda, kad jis
išduoda tyrus savo jausmus. "Ką pagalvotų Ema, jeigu ji
dabar mane matytų?" - tą akimirką klausė jis savęs.
Liudvikas atstūmė Margaritą ir išsiveržė iš jos glėbio.
Jaunuolis staiga išbėgo iš kambario ir nuskubėjo na-
V

mo. Dar ilgai jį persekiojo želi balsas, kurį girdėjo pavy­

mui: "Iki vakaro, brangus mano drauge!" Skubėdamas jis
nematė nei žmonių, nei daiktų, pasipainiojusių jo kelyje.
Dangus, žemė, saulė, vanduo, - viskas susiliejo, dabar jis
regėjo tik liūdną markizės d'Eskoman veidą.
Pagaliau Liudvikas de Fontanjė parskubėjo namo.
Karštligiškiems jausmams atslūgus, jo sudirgusi fantazi­
ja užleido vietą šaltam protui.
Iš tikrųjų situacija buvo nepavydėtina. Viena vertus,
jis suprato, kad žinia apie jo apsilankymą pas Margaritą
netruks pasklisti po miestą: de Mongla pirmasis visiems
ją praneš, o tuomet vargu ar atsiras galimybė atsitraukti.
V

Po pirmo naktinio pasimatymo palikti želi nebūtų buvę

sunku, o dabar visi ims kaltinti Liudviką, kad jis įžeidė
jauną merginą. Antra vertus, ji apnuodys jo gyvenimą,
privertusi išsiskirti su Ema.
Toji kova taip išvargino de Fontanjė, kadjį keletą dienų
kamavo melancholija. Dėl jam primestų ryšių su Marga­
rita jis ėmė vengti savo draugų ir vis dažniau ieškojo vie­
natvės. Tik būdamas vienas, jis galėjo pasinerti į savo sva­
jones, mintyse kalbėtis su savuoju idealu.
Liudvikas kas vakarą eidavo prie Luaros kranto, kur,
sėdėdamas ant kranto ištisas valandas, žvelgė į tekantį
vandenį arba klausėsi monotoniško ąžuolų lapų šlame­
sio. Bet ar matė jis tai, ką taip labai norėjo matyti, pa­
142
sinėręs į savo svajones? Ar girdėjo tai, ką, įtempęs klau­
są, tikėjosi išgirsti? Vargu! Ne kartą pro šalį einantys ge­
raširdžiai praeiviai sustodavo ir smalsiai žvelgdavo į keis­
tai užsisvajojusį jaunuolį. Svajotojas nekreipdavo į juos
jokio dėmesio. V

Nuo to laiko, kai Margarita Želi išsiskyrė su markizu

d'Eskomanu ir suartėjo su Liudviku de Fontanjė, ją sun­
ku buvo atpažinti.
Margarita gyveno savame pasaulėlyje. Be galo jaus­
minga, imli įspūdžiams, ji neturėjo nei pakankamo išsila­
vinimo, nei tvirto charakterio. Jos širdis buvo kupina gerų
pradų, bet jie reiškėsi laukiniais proveržiais ir neturėjo
tvirto pamato.
Meilė Margaritai neatrodė tokia paslaptinga ir sudėtin-
V

ga, kaipji atrodo subtilesniems žmonėms. Želi meilė bu­

vo tiesiog nesutramdoma aistra ir ko nors didingo bei
dvasingo šiame jausme jis neįžvelgė.
Jaunoji kurtizanė, regis, dar labiau pagražėjo nuo to
meto, kai suartėjo su Liudviku. Už tai Margarita buvo be
galo dėkinga de Fontanjė. Ji mylėjo nesavanaudiškai, ji
pirmą kartą pati pasirinko sau mylimąjį. Teisybė, ji pir­
miausia vadovavosi jausmais, bet tiejausmai buvo stiprūs,
kaip stipri gali būti tik nesumeluota aistra.
Liudvikas de Fontanjė elgėsi su ja labai delikačiai, jis
V

nenorėjo įskaudinti Margaritos Želi. Jis kiek įstengda­

mas slėpė nuo jos tikrą savo dvasios būseną, savo blogą
nuotaiką aiškindamas su jų santykiais nesusijusiomis
priežastimis.
Taigi jaunoji kurtizanė net neįtarė, kokie melagingi
ryšiai juos sieja, ir, nors buvo aišku, kad jų meilė atvėsp,
ilgą laiką Margarita jautėsi viena iš labiausiai mylimų ir
laimingiausių moterų pasaulyje.
143
 Laimės pojūtis taip pakeitė jos charakterį, kad ji nu­
stebino visą miestelį.
Anksčiau Margarita buvo tingoka ir nerūpestinga, ją
dažnai kamuodavo apatija. Anksčiau net šypsotis jai bu­
vo varginantis darbas, užtat dabar, kai ji likdavo viena, ją
apimdavo džiaugsmo protrūkiai, ji šūkčiodavo ir triukš­
maudavo taip, kad net kaimynai ėmė jai priekaištauti.
Kai parimusi prie lango Želi nekantriai laukdavo ateina­
nčio Liudviko, ji žvelgdavo neįprastai nuolankiu ir šiek
tiek mąsliu žvilgsniu. Tomis akimirkomis ji panėšėdavo į
burkuojančią balandę, netekusią savo lizdo ir patinėlio.
Tačiau vos tik Margarita pamatydavo gatve ateinantį
V"

Liudviką, jos nuotaika iškart pasikeisdavo, Želi apimda­

vo begalinis audringas džiaugsmas.
Pasinėrusi į savo meilę, ji, nors ir buvo laiminga, ėmė
vengti didesnių susibūrimų,-tai labai stebino ankstesnius
jos draugus. Vyrų draugija dabar neteikdavojai jokio ma­
lonumo, ji darydavo išimtį tik Liudvikui de Fontanjė. Mar­
garita net nebandė slėpti savo jausmų. O kai ji pamatė,
kad toks jos elgesys juos stebina ir trikdo, paprasčiausiai
nustojo juos pas save kvietusi.
V

Galiausiai Margarita, Satodeno jaunuolių ratelio sie­

la ir žvaigždė, ankstesnių linksmų vakarėlių pažiba, stai­
ga visų liūdesiui tapo tikra atsiskyrėle.
Visi svarstė priežastis, privertusias ją taip smarkiai pasi­
keisti. Iš pradžiųvisi manė, kadji taip elgiasi todėl, kad Liud­
vikas de Fontanjėyralabai pavydus. Ir nors Margarita smuk­
lėskambarį iškeitėį puikųbutą Kliuni gatvėje, nors Liudvikas
de Fontanjė visą savo laimikį atidavė savo meilužei, daugu­
mas jaunuolių užjautė nelaimingą auką.
O vargšelė "auka" kvatodavo, kai ją pasiekdavo gan-
dai apie Satodeno jaunuolių samprotavimus.
144
 Beje, netruks ateiti laikas, kai nerūpestingoji Marga­
rita turės įsitikinti, kad didelę laimę beveik visada lydi
nelaimė.

AŠTUNTAS SKYRIUS,

arba Kuo baigėsi Siuzanos Molė sumanymas

V
Praėjo keletas mėnesių po mūsų papasakotų įvykių,
Satodenas gyveno nuobodų savo gyvenimą.
Išvykus markizui, ištvirkusio jaunimo orgijos aprimo.
Motinos lengviau atsiduso, senių miego vakarais ne­
drumsdavo triukšmas, jaunuoliai vis dažniau vakarus leis­
davo prie savo namų židinio. Bertrano viešbutis visiškai
ištuštėjo. Kai kurie jo langai buvo užkalti, viešbutis nete­
ko ankstesnio savo prašmatnumo, ant laiptų, kurie ir anks­
čiau neišsiskirdavo ypatinga švara, mėtėsi šiukšlės, o vi­
durnaktį šviesos viduje užgesdavo, ir nebebuvo girdėti
džiaugsmingų šūksnių.
V

Žalioji klubo salė, skirta rūkantiesiems, visada bu­

vo ginčų tarp rūkančiųjų ir vadinamųjų perukų - do­
rovės sergėtojų, kurie žaisdami vistą nestatydavo dau­
giau kaip du su už žetoną, - objektas. Dabar šioje salėje
karaliavo paskutinieji, ir nuo šiolei ten niekas neberū­
kydavo.
Pasikeitimai buvo milžiniški.
Kad ir kaip stengėsi ševaljė de Mongla, jis negalėjo
pakeisti situacijos. Tam jis neturėjo nei pinigų, nei ga­
bumų. Jį itin liūdino tai, kad jis vienas buvo priverstas
laidoti savo mėgstamą draugiją. Vargšui seniui buvo grau­
du žiūrėti, kaip viskas taip nelauktai pasikeitė.
145
 Čia nebevykdavo smagios vakarienės, čia niekas aist­
ringai nebežaisdavo azartinių žaidimų. Arklidės ištuštėjo,
V

Satodeno gatvėse nebesutikdavai dabitų ekipažų, o mies­

tiečiai pasijuto tikrais savo miesto šeimininkais. Krantinė,
retai lankoma žmonių, apžėlė žole.
Tik dabar ševaljė ėmė gailėtis, kad paskubėjo atkeršyti
markizui d'Eskomanui ir išskyrė jj su Margarita.
Bet staiga mieste pasklido gandas, kad markizas
sugrįžo. Miesto visuomenė šią naujieną sutiko labai abe­
jingai.
Markizas buvo praradęs ankstesnį savo žavesį ir daug
kam atsibodęs. Kurį laiką naujiena keliavo iš lūpų į lūpas,
vėliau kalbos nurimo.
Paskutinis d'Eskomano poelgis, kai jis paliko žmoną
suja net neatsisveikinęs, galutinai ją įtikino, kadji apsiri-
V

ko, vildamasi, jog, išsiskyręs su Želi, jis sugrįš į šeimą.

Prisiminusi visus savo paskutiniųjų metų išgyvenimus,
Ema pakraupo. Abejonės, ir anksčiau drumsčiusios jos
protą, dabar tik sustiprėjo. Ji niekuo nebepasitikėdavo:
nei savo šaltu protu, nei Siuzanos ištikimybe, nors ši taip
stipriai ją mylėjo.
Ema jau buvo įpratusi iš gyvenimo laukti tik sukrėtimų
ir nelaimių. Net atoki giraitė, kur Ema taip dažnai leis­
davo laiką paskendusi melancholiškose savo svajonėse,
dabar tapo jai atgrasi. Ji vijo mintis apie savo vyrą. Pro­
tas jai kalbėdavo, kad laikas užmiršti nedėkingąjį marki­
zą, bet širdyje vis dar ruseno viltis kaip nors sutvarkyti
jųdviejų gyvenimą.
Emos žindyvė suprato, kodėl taip kenčia jos augintinė
ir visaip stengėsi ją paguosti. Ji be paliovos kalbėdavo,
kad markizas ir toliaują apgaudinės. Ji pranešdavo Emai
apie kiekvieną niekšingąjo poelgį, ji be paliovos komen­
146
tuodavo jo elgesį. Molė greičiau būtų sutikusi apšmeižti
markizą, nei atleisti d'Eskomanui jo klaidas. Ir tai Siuza-
na darė labai taktiškai ir sumaniai. Galų gale jai pavyko
nuteikti Emą prieš markizą. Nors Ema ir pyko ant savo
žindyvės už tai, kad ji nuolat pasakoja apie jos ištvirkėlio
vyro gyvenimą, širdyje jai pritardavo.
Pagaliau vieną gražią dieną markizas grįžo į Šatode-
ną. Matyt, jis dar būtų viešėjęs Paryžiuje - toje pažadėto­
je tuščiagarbės aukštuomenės Mekoje - bet, išleidęs vi­
sus pinigus, kuriuos jam buvo atsiuntusi delikati Ema,
buvo priverstas grįžti namo. Emos kantrybė galų gale išse­
ko, ji markizui parašė nebeketinanti daugiau siųsti pinigų
jo pramogoms.
Toji žinia nepradžiugino d'Eskomano, ir jis, palikęs
daugybę skolų, paskubėjo nuraminti Hesperidžių22dra­
koną, saugojantį jo brangenybes. Turėdamas tokį tikslą,
jis atsisveikino su Paryžiaus kavinėmis ir lošimo namais
ir išskubėjo į savo gimtinę. V

Markizas atvyko į Satodeną vakare ir rytojaus dieną,

iš pat ankstaus ryto, nusiuntė pasiuntinį paklausti mar­
kizės, ar ši jį priimsianti.
Bijodama, kad prigesusi Emos meilė vyrui vėlei nesu-
liepsnotų jiems susitikus, Siuzana Molė atkakliai reika-

" H e s p e r i d ė s - nimfos, saugojusios auksinius obuolius, kuriuos Gaja

padovanojo Herai vestuvių su Dzeusu proga. Jas pagimdė Niktė arba Hes-
peridė. Hesperidės gyveno žemės rutulio vakaruose, jų buvo trys arba ketu­
rios: Aiglė, Eritėja, Hespera ir Aretūsa. Egipto karalius Busiridas įsakė pi­
ratams pagrobti gražiąsias Hesperides. Tačiau Heraklis apgynė Hesperides
nuo piratų, ir už tai jos herojui padovanojo auksinius obuolius. Pasak kito
mito varianto, Herakliui nugalabijus auksinius obuolius saugojusį drakoną
Ladoną, į Hesperidžių sodą atvyko argonautai ir nimfas labai išgąsdino:
pamačiusios atvykėlius, Hesperidės iš baimės pavirto dulkėmis, bet, argo­
nautų prašomos, vėl atvirto puikiais medžiais, o paskui ir pačios savimi.

147
lavo leidimo dalyvauti jų pasimatyme. Bet markizė at­
metė savo auklės prašymą, bijodama, kad karštakošė žin­
dyvė nesugadintų jos ir vyro susitikimo.
Markizas d'Eskomanas nebuvo iš tų žmonių, kurie
lengvai atsisako savo ketinimų, todėl, dėdamasis didžiai
įžeistas, išklojo žmonai viską, ką blogo patyrė gavęs nei­
giamą atsakymą į savo prašymą atsiųsti jam pinigų.
Ema, išklausiusi jo skundų, šaltakraujiškai papasako­
jo, kokia apverktina yra jos palikimo būklė, ir pareiškė,
kad dėl to kaltas markizo išlaidumas. Ji paaiškino, kad
atsisakė išsiųsti banko čekį ne dėl savo egoistinių sume­
timų, o tik todėl, kad išvengtų galutinio bankroto. Bet ji
neatsisakė pasidalyti su juo grynaisiais pinigais, kuriuos
turėjo su savimi.
Emos, kuri dar taip neseniai čia rausdavo, čia baldavo
vien nuo rūstaus savo vyro žvilgsnio, o dabar kalbasi su
juo kaip lygi su lygiu, pasitikėdama savimi tarytum paty­
rusi advokatė, ramybė suglumino markizą d'Eskomaną,
bet labiausiai jį pribloškė Emos abejingumas, kai ji šal­
takraujiškai padėjo priešais jį pažadėtuosius pinigus.
Pirma markizui į galvą šovusi mintis buvo atsisakyti
siūlomų pinigų, bet pasvarstęs jis nusprendė, kad porei­
kių patenkinimas svarbiau už viską, todėl susišlavė juos į
kišenę.
Pasimatęs su žmona, markizas nuskubėjo į klubą ir pa­
matė, kad ten, lygiai kaip ir šeimoje, jis jau prarado savo
įtaką.
Jis suprato, kad dabar jam iš naujo teks išsikovoti anks­
tesnę padėtį. Beje, markizas jau buvo atgavęs šaltą protą
ir gerai žinojo, kad patikimiausias kelias atkreipti į save
dėmesį ir susigrąžinti žmonos pasitikėjimą - keisti anks­
tesnį gyvenimo būdą.
148
 Po pietų, tą pačią dieną, jis gavo žmonos leidimą pra­
leisti suja vakarą, beje, per paskutiniuosius dvejus metus
namuose jis buvo vakarojęs vos keletą kartų. Visą vakarą
jis buvo Emai meilus ir paslaugus, tik jam sunkiai sekėsi
slėpti savo antipatiją Siuzanai, kuri kaip ištikimas šunytis
sėdėjo su mezginiu rankose ant taburetės prie savo šei­
mininkės kojų. Markizo atėjimas nebuvojai dingstis keisti
ankstesnius savo įpročius.
Markizė klausėsi meilių savo vyro žodžių šiek tiek su­
sijaudinusi ir susimąsčiusi. Galų gale apie dešimtą valan­
dą vakaro ji su juo atsisveikino. Ema nuėjo į savo kam­
barį ir, vos tik Siuzana uždarė duris, puolė jai į glėbį ir
apsipylė ašaromis.
Veltui Siuzana mėgino sužinoti, kas taip nuliūdino jos
auklėtinę. Ema neatsakinėjo įjos klausimus, ji tik tylėda­
ma verkė.
O markizas lyg niekur nieko išvyko į klubą ir išbuvo
ten iki pat ryto. V

Jo pasirodymas žaliojoje salėje padarė įspūdį Sato-

deno aukštuomenei. Naujieji šios salės šeimininkai bai­
minosi, kad markizas gali pareikšti ankstesnes savo tei­
ses.
Bet markizas net neketino šito daryti, jis numetė
rūkstantį cigarą į židinį ir pagarbiai pasisveikinęs prisėdo
prie būrelio žmonių, žaidžiančių vistą. Jis tik paklausė
savo partnerio, kokios sumos statomos žaidime.
Jo partneris, senas prefektūros patarėjas, painiodama­
sis ir mirksėdamas akimis atsakė, kad paprastai jie stato
po dešimt santimų už žetoną, bet, jei markizas pagei­
daus...
- Aš tik prisijungiu prie žaidėjų, - kuo mandagiau pa­
reiškė d'Eskomanas, - taigi darysiu, kaip daro visi.
149
 Ir, tarsi norėdamas patvirtinti savo žodžius, jis išsit­
raukė iš kišenės saują smulkių monetų ir padėjo priešais
save ant stalo.
Tai pamatę, markizo partneriai lengviau atsiduso.
Markizas d'Eskomanas žaidė taip susikaupęs, jis taip
artistiškai maskavo savo nuobodulį, kad jo žaidimo part­
neriai ir prie stalo susirinkę žiūrovai negalėjo atsistebėti
jo elgesiu.
Nuo to laiko, kai Liudvikas de Fontanjė susiejo savo
gyvenimą su Margarita, jis leisdavo laiką namuose ir vi­
sai atsisakė ankstesnių draugų ir viešų susibūrimų.
V

Sužinojęs, kad markizas sugrįžo į Satodeną, jis nedelsda­

mas išvyko į klubą, nusprendęs su juo pasimatyti.
Iš tikrųjų Liudvikas buvo pasirengęs priimti markizo
iššūkį. Žvilgsniais, kuriais jaunuolis smaigstė markizą
d'Eskomaną klube, Liudvikas, regis, provokavo jo pyktį,
nors 'markizas, išviskosprendžiant, nebuvo nusiteikęs leis­
tis į jokius ginčus. Baigęs žaisti, d'Eskomanas atsistojo,
priėjo prie savo varžovo ir, karštai paspaudęs jam ranką,
kurios, beje, Liudvikas jam net neištiesė, ėmė draugiškai
sujuo šnekučiuotis. Galų gale, kai visi klubo nariai, išsky­
rus ševaljė de Mongla, išsivaikščiojo, markizas d'Esko­
manas šaltakraujiškai, be jokio jaudulio balse paklausė
Liudviko, kaip gyvena Margarita.
Liudvikui šis klausimas buvo labai netikėtas, jis išklausė
markizo abejingai, užtat de Mongla trynė rankas iš
džiaugsmo. Jis džiūgaudamas mintyse kalbėjo: "Nuosta­
bu! Tai puikus kerštas, tik gaila, kad markizo veidas taip
pasikeitė, kai jis paminėjo savo mylimosios vardą. Bet ar
yra pasaulyje tobulybių?"
V

Sevaljė niekaip negalėjo patikėti, kad tokie žmonės,

kaip markizas d'Eskomanas, gali iš esmės pasikeisti. Ge­
150
rai žinodamas, kad šio žmogaus širdyje ir galvoje tėra ny­
ki tuštuma, patyręs senukas nujautė, kad dėdamasis ma­
lonus markizas rezga kažkokią klastą.
Kad ir kaip ten būtų, ševaljė jautėsi atkeršijęs savo
įžeidėjui.
Rytojaus dieną visas miestas kalbėjo apie pasikeitusį
markizo elgesį. Visi norėjo parodyti jam savo palanku­
mą, taigi vargšelė Ema ne savo valia turėjo priimti svei­
kinimus žmonių, kurių anksčiau niekada nebuvo mačiu­
si.
Priiminėdama sveikinimus, ji negalėjo nuslėpti savo
liūdesio, todėl visi, kurie pas ją apsilankydavo, išeidami
darė išvadą, kad markizo atgaila nebuvo nuoširdi. Mar­
kizas, išgirdęs tokius gandus, nekreipė įjuos jokio dėme­
sio. Teisybė, ankstesni jo jausmai Margaritai dar nebuvo
atvėsę.
Galų gale markizas sėdo su žmona prie pietų stalo. Jis
asistavo jai taip, kaip dar nebuvo asistavęs nė vienai savo
meilužei.
Ema išsiblaškiusi klausėsi aistringų vyro žodžių, ret­
karčiais įsmeigdama į jį savo liūdną ir pilną nevilties
žvilgsnį.%Matyt, tuo metu ji mintyse klausdavo savęs: "Ne-
jaugi tai tas pats Raulis, apie kurį aš kadaise svajojau?..
Bet kodėl jo žvilgsnis nebejaudina manęs taip kaip anks­
čiau?"
Taip pagalvojusi, ji sunkiai atsidusdavo, o jos akyse
sužibėdavo ašaros.
Pamatęsjos akyse ašaras, markizas parklupo prieš Emą
ir ėmė prisiekinėti visais šventaisiais, kad praeitis mirė ir
niekada daugiau nebesugrįš. Iš pirmo žvilgsnio atrodė,
kad jo patikinimai nuoširdūs, ir, jų klausydamasi, mar­
kizė ėmė raudoti.
151
 Siuzana Molė smalsiai sekė visą šią susitaikymo sce­
ną, ji nepraleido pro ausis nė vieno markizo žodžio.
Dabar ji buvo pasiryžusi atleisti markizui d'Eskoma-
nui visas ankstesnes jo klaidas, jei tik tai padės sutuokti­
niams susitaikyti. Bet niekas neprasprūdo pro įdėmų
auklės žvilgsnį: nei kebli sutuoktinių padėtis, nei markizės
liūdna nuotaika. Siuzana matė, kad markizas tėra papras­
čiausias veidmainis ir tik stengiasi kaip tikras artistas įgy­
ti Emos palankumą.
Žinoma, ji negalėjo niekuo pagrįsti savo abejonių, tik
vidinis balsasjai kuždėjo, kad ir šį kartą Ema bus apgauta.
Bet įvykių sustabdyti jau nebebuvo galima.
Markizas d'Eskomanas, vieną vakarą likęs namuose
su Ema, šnekučiavosi su ja iki vėlyvos nakties. Molė
klausėsi už durų įtempusi savo klausą, bet jos ausys ne­
galėjo sugauti nė vieno jų pokalbio žodelio.
Kitą dieną, matydama apsiverkusią Emą, Siuzana su­
prato, kad vakarykštis pokalbis buvo labai svarbus abiems
sutuoktiniams.
Vakare, kai markizas išvyko iš namų, Emą ištiko stip­
rus nervų priepuolis, labai išgąsdinęs Siuzaną. Ji nežino­
jo savo ponios ligos priežasties ir įtarė, kad jaunoji mote­
ris kažką nuo jos slepia.
Ištikimoji žindyvė negalėjo kantriai kęsti matydama,
kaip kankinasi jos numylėtinė, taigi Emos slapukavimas
labai ją skaudino, juolab kad ji tikėjosi visiško atvirumo
iš savo augintinės.
Galų gale, norėdama iki galo išsiaiškinti tokio jos el­
gesio priežastis, Siuzana Molė ėmė raustis savo atminty­
je, bandydama prisiminti visus paskutiniųjų mėnesių įvy­
kius, ji perkratė atmintyje jų namuose apsilankiusius sve­
čius... Kad ir kaip stengėsi, niekaip nerado net menkiau-
šio siūlo galo, už kurio nusitvėrusi galėtų išsiaiškinti keisto
Emos elgesio priežastis.
Emos gyvenimas buvo palyginti ramus, anksčiauji ne­
turėjo jokių paslapčių nuo savo auklės. Grėsmingas de­
besis, pranašaujantis didelę audrą, dar nebuvo pakibęs
virš jos galvos.
Kad ir kaip ten būtų, Siuzana neatsisakė minties
išsiaiškinti visas aplinkybes. Ji nustojo raustis Emos pra­
eityje ir ėmė analizuoti dabartinį Emos gyvenimą.
Markizė gyveno gana uždarą ir ramų gyvenimą. Ji la­
bai retai pasirodydavo viešuomenėje, užtat rytais ar prieš
pietus dažnai išvykdavo pasivažinėti ekipažu ar pasi­
vaikščioti parke. Siuzana sekė kiekvieną jos žingsnį, na­
muose visi visada žinodavo, kur išvyko šeimininkė ir ka­
da ji sugrįš. Kokią paslaptį nuo Siuzanos slėpė Ema? Štai
ši mintis nedavė ramybės auklei.
Ema kasdien darėsi vis labiau susimąsčiusi, galų gale
jos melancholija, kuri neramino Siuzaną, taip sustiprėjo,
kad geroji auklė, liovusis spėlioti, nutarė, kad Ema susir­
go kokia nors plaučių ar skrandžio liga. Įveikusi savo ne­
apykantą markizui, Siuzana nutarė sujuo pasikalbėti apie
Emos sveikatą ir pabandyti jį prikalbėti pasikviesti į na­
mus gydytoją.
Tą dieną, kai Siuzana ketino pasikalbėti su markizu,
palydėjusi savo ponią iki ekipažo, ji išgirdo, kaip į vežiko
klausimą, kur markizė įsakys vežti šį kartą, tarnas atsakė:
"Ten, kur važiuojame kiekvieną dieną".
Toks atsakymas sužadino įtariosios Siuzanos smalsu­
mą, ir ji, nelaukdama, kol sugrįš Ema, sumanė pati įsiti­
kinti, kur jos numylėtinė kasdien išvažiuoja.
Skubiai apsirengusi ir apsigaubusi šalių, pasiėmusi liet­
sargį, kuriuo anądien taip vikriai gynėsi nuo jas "užpuo-
lūšio" Liudviko de Fontanjė, ji drąsiai nudūmė paskui
dviem anglų veislės žirgais pakinkytą karietą.
Kai Molė išėjo iš namų, pastebėjo, kad karieta, kuria
važiavo Ema, už kampo pasuko į kairę, taigi nusprendė,
kad markizės kelionės tikslas - didysis Paryžiaus kelias.
Norėdama sutrumpinti kelią, Siuzana pasuko į prie­
miesti ir paspartino žingsnj. Ji klausinėjo visų sutiktųjų,
kur link nuvažiavo karieta. Deja, nė vienas iš jų nebuvo
susitikęs markizės d'Eskoman karietos. Vargšė žindyvė
labai sutriko, ji ėmė bėgioti pirmyn ir atgal. Galų gale
jai pavyko išsiaiškinti, kad karieta nuvažiavo prie Lua-
ros kranto.
Praėjusi paskutiniuosius priemiesčio namus, Siuzana
pagaliau išvydo dulkių debesyje skendinčią Emos karie­
tą. Skubiai išskleidusi savo lietsargį, ji pasislėpė po juo
kaip kareivis už žabinių.
Markizės karieta jau suko keliu atgalios, kelionė ėjo į
pabaigą. Netrukus namo parskubėjo ir Siuzana, taip nie-
V

ko tikro ir nesužinojusi. Šiaip ar taip, ji buvo įsitikinusi,

kad šios markizės išvykos slepia kažkokią paslaptį.
Vieną kartą, kai Siuzana buvo sustojusi atgauti kvapą
ir nusibraukti nuo kaktos prakaitą, pro šalį praėjo Liud­
vikas de Fontanjė.
Iki šiolei ji nekreipė į jį jokio dėmesio, mat jaunuolis
po pirmo pasimatymo su markize nebedrįso rodytis jos
V

namuose - jo santykiai su Margarita Želi mieste niekam

nebebuvo paslaptis.
Rytojaus dieną, prieš markizei įsakant kinkyti karietą,
Siuzana išsirengė į užmiestį. Ji pasislėpė už neaukštos kal­
velės, iš kur gerai buvo matyti visa apylinkė.
Emos karieta keletą kartų pravažiavo pirmyn ir atgal,
bet nesustojo ir markizė išjos nebuvo išlipusi.
154
 SiUzana Molė, pamaniusi, kad ir šį kartą veltui bus su­
gaišusi laiką, jau rengėsi išeiti iš savo slėptuvės, kai staiga
V

pamatė atskubantį Liudviką de Fontanjė. Sį kartą ji buvo

atidesnė ir ėmė stebėti mėgėją pasivaikščioti prie Luaros
krantų kur kas įdėmiau nei išvakarėse.
Dideliam savo nustebimui ji pastebėjo, kad jaunuolio
veide, kaip ir Emos, matyti liūdesys. Iš visko buvo galima
spręsti, kad jį kamuoja kažkokios mintys. Kaip ir Ema,
jis buvo išblyškęs, kaip ir ji, jis buvo labai susijaudinęs.
Molė grįžo namo tuo metu, kai vežikas iškinkė arklius.
Ji nuskubėjo į Emos kambarį ir pamatė ją dar labiau
nusiminusią, dar labiau susimąsčiusią nei anksčiau.
Geroji žindyvė nieko nelaukdama be jokių užuolankų
paklausė Emos:
- Ponia, atspėkite, ko šiandieną aš nepriėmiau?
- Kad ir kas jis būtų, jūs labai gerai padarėte, mieloji
Siuzana! Aš esu tokia pavargusi, kad nieko nenoriu ma­
tyti!
- Hm! Kai aš jums pasakysiu to žmogaus vardą, esu
įsitikinusi, jūs išbučiuosite mane atsidėkodama.
- Sakykite aiškiau, šiandieną aš nenusiteikusi spėlioti! -
paprašė Ema.
- Ponia, ar galite įsivaizduoti, - nieko nelaukdama
pradėjo Siuzana, sukryžiavusi rankas. Ji dėjosi sakanti tik­
rą tiesą. - Ar galite įsivaizduoti, koks įkyrus tas jaunuo­
lis!
Baltus Emos skruostus staiga nudažė rąudonis. Dar
prieš baigiant kalbėti auklei, ji suprato, ką turi galvoje
Siuzana.
- Tai tas pats ponas, kuris kartą vakare pastojo jums
kelią prie Luaros ir buvo toks akiplėšiškas ir nemanda­
gus. Tai tas pats niekšas, kuris leidžia laiką su viena
155
begėdiškiausių mūsų miesto moterų. Ir tas žmogus drįso
prašyti leidimo pasimatyti su markize d'Eskoman!.. Kaip
jums tai patinka?
Ir plepioji Siuzana dar ilgai būtų apie tai kalbėjusi, bet
staiga ji pamatė, kad rusvi Emos skruostai išblyško it bal­
to batisto nosinaitė. Ji paprašė žindyvės atnešti stiklinę
vandens.
Skubėdama vandens, Siuzana Molė buvo sunerimusi
ne mažiau nei jos ponia ir visą kelią šnibždėjo:
- Dieve mano! Dieve mano! Ir kas dabar bus?

DEVINTAS SKYRIUS
Ne visada meilė teikia tiek malonumų, kiek
svajonės apie ją
Galų gale Siuzanai Molė pavyko atspėti savo ponios
paslaptį. Ema myli Liudviką de Fontanjė. Ilgai ji kovojo
su šiuo jausmu, bet paskutinis markizo poelgis privertė
ją su panieka žiūrėti įjų vedybinius ryšius. Markizės siela
šaukėsi tikro gyvenimo, bet moteriai nėra gyvenimo, jei
nėra meilės.
Ema susidomėjo Liudviku de Fontanjė jau po pirmo
jųdviejų pasimatymo. Jai patiko, kad jo elgesyje nėra nė
truputėlio pasipūtimo. Ji matė, koks jis nuoširdus ir atvi­
ras, o tokie bruožai retai sutinkami tarp aukštuomenės
žmonių.
Liudvikas Emai padarė dar didesnį įspūdį, kai pasakė
ją užjaučiąs, ir pasisiūlė padėti atstatyti jos ir markizo
santykius. Ema pati akivaizdžiai įsitikino, kad jaunuolis
duotą žodį ištesėjo. Jos jautrios sielos neįžeidė netgi
156
 skandalingi pasakojimai apie Liudviko ryšius su Marga­
rita, nes Ema buvo įsitikinusi, kad jis taip pasielgė tik
norėdamas jai pagelbėti.
Ji manė, ir tikrai neklydo, kad toks Liudviko elgesys -
tai tik Liudviko nepatyrimas ir bloga tos moters įtaka
jam.
Galų gale didžiausią palankumą Emajampajuto todėl,
kad jis buvo pirmas pašalinis žmogus, kuris suprato jos
kančią. Ji matė jame draugą, o jai turėti artimą draugą
buvo labai svarbu. Pirmoji meilės kibirkštis, visai atsitik­
tinai įsižiebusi markizės sieloje, aplinkybių skatinama vir­
to didžiule liepsna. Kuo labiaują skaudino markizas, kuo
labiau ją nuo savęs stūmė, tuo labiau ji jautė prieraišumą
Liudvikui.
V

Šiaip ar taip, jis po ano pasimatymo daugiau nebuvo

atėjęs pas markizę.
Liudvikas jos vengė todėl, kad varžėsi damos, kuriai
per patį pirmą pasimatymą išdrįso prisipažinti meilėje, o
paskui taip lengvai ją išdavė.
Bet toks Liudviko elgesys tik išėjo jam į naudą, tokios
pergalės nebūtų galėjęs iškovoti net pats subtiliausias
meilės dalykų žinovas.
Jis neatvyko pranešti Emai apie jos vyro išsiskyrimą
V

su Margarita Želi, ir tokį jo poelgį markizė laikė labai

subtiliu žingsniu. Nuo to meto Emos akyse jis tapo tikru
švelniausių ir subtiliausių jausmų idealu.
Markizė d'Eskoman mažai pažinojo aukštuomęnę, jos
paauglystėje susiformavusios sampratos buvo be galo nai­
vios.
Po pirmojo pasimatymo savo namuose su Liudviku de
Fontanjė, Ema svajojo apie jį visą naktį. Pamažu tos sva­
jonės tapo kasdieninės, ir ji nuolatos apie jį galvodavo.
157
 Išvykus vyrui, markizė, vis dar nuolanki, bet palyginti
daug ryžtingesnė, ieškojo progų susitikti su de Fontanjė,
ir, nesakydama apie savo jausmus nė žodžio Siuzanai,
dažnai galvodavo, kaip galėtų pasikviesti Liudviką pas
save į namus.
Bet kai jos ranka siekdavo plunksnakočio, kai ji ketin­
davo parašyti jam laišką, norėdama pasikviesti į svečius,
jos skruostus nudažydavo skaistus raudonis, ir kraujas su­
plūsdavo į smilkinius. Ją užliedavo nenusakomas gėdos
jausmas. Tokiais atvejais ji atsisėsdavo į krėslą ir nutar­
davo atidėti laiško rašymą rytojaus dienai.
Į šiuos savo jausmus Ema žiūrėjo kaip į paprasčiau­
sias svajones, ir, tik grįžus markizui d'Eskomanui, kurį iš
pradžių naudos siekis, o paskui kaprizas parklupdė prie
markizės kojų, ji suprato, kad tai nebuvo tuščios svajonės:
jos siela šaukėsi mylinčios širdies.
Dabar Emos meilė Liudvikui iš svajonės virto stipria
aistra.
Nuo tos minutės tarp Emos ir markizo atsistojo vai­
duoklis, be perstojo juos persekiojantis. Jis sekdavo su­
tuoktinius per jų iškylas, jis įsprukdavo net į Emos mie­
gamąjį, ir visi jos bandymai jo atsikratyti baigdavosi
nesėkme.
Jis be atvangos visur ją sekiojo, net tuomet, kai ji
užmerkdavo akis, bandydamajo atsikratyti. Bet vaizduotė
net tuomet imdavo piešti jo paveikslą.
Jis kaip ištikimas sargybinis saugojo jos alkovą ir ne­
leisdavo vyrui peržengti jos miegamojo slenksčio.
Galų gale atsitiko taip, kad, pabučiuota markizo, Ema
iš siaubo krūptelėjo. Jai dingojosi, kad prie jos lūpų pri­
gludo ne jos vyras, o nė per žingsnį neatstojantis vaiduok­
lis, kuriam įaudrinta jaunos moters vaizduotė suteikė ir
kūną, ir gyvenimą, ir kalbą, kurią suprasti galėjo tik ji
viena.
Klausydamasi jo balso, Ema virpėjo tarytum vėjo
blaškomas drebulės lapelis, o jos širdis verkė iš ilgesio.
Ema turėjo tokią gerą vaizduotę, kad ilgą laiką gyve­
no tarsi antriniame, nuo realybės nutolusiame pasaulyje.
Ji nebegalėjo atsikratyti nuolatinių savo vaizdinių, štai
kodėl, nepaisydama savo sąžinės graužaties, markizė d'Es-
koman kasdien išvykdavo karieta ten, kur pirmą kartą
buvo susitikusi Liudviką de Fontanjė.
Siuzaną Molė pripažino tik dvi meilės rūšis: begalinę
žindyvės meilę savoglobotinei ir žmonos meilę vyrui, kuri,
anot jos, visada privalėjo turėti savo ribas. Ji niekaip ne­
galėjo įsivaizduoti, kad tokia nuolanki jauna moteris, ko­
kia, jos akimis, buvo Ema, galėtų aistringai pamilti žmogų,
panašų į Liudviką de Fontanjė.
Didelis moralinis sukrėtimas labai paveikė Emos svei­
katą, ir Siuzana Molė, išsigandusi ir nustebusi pamatė,
kad jos ponios išsekimas galų gale gali baigtis pavojinga
liga.
Į namus atvykęs daktaras labai greitai suprato tikrą­
siasjos negalavimo priežastis. Įsitikinęs, kad markizės or­
ganizmas labai nusilpęs ir kadją priepuoliai kamuoja dėl
išsekusios nervų sistemos, jis spėjo, kad markizė yra išgy­
venusi labai stiprų šeimyninį sukrėtimą.
Siuzana Molė pritarė patyrusio gydytojo diagnozei, tik
ji žinojo kur kas daugiau nei gydytojas, ji žinojo, kad Ema
jau seniai nebemyli savo vyro.
Ištikimoji žindyvė niekam neleido slaugyti ligonės. Ji
pati leisdavo prie jos patalo ištisas naktis ir mirksinčios
lempos šviesoje sekė menkiausią jos krustelėjimą ir
klausėsi sunkaus jos kvėpavimo.
159
 Žvelgdama į ją, Siuzana gėrėdavosi nuostabiu jos vei­
duku ir matiniais skruostais. Norėdama geriau įją įsižiū­
rėti, ji kartkartėmis nubraukdavo nuo jos veido užkritu­
sius pagalvių nėrinius.
Vieną iš tokių naktų, kai ligonės skruostus užliejo rau­
donis, Siuzanai pasivaideno, kad Emos lūpos sušnibždėjo
kažkokį vyro vardą.
Po kelių dienų daktaras, kurio Siuzana, kaip ir kas­
dien, paklausė apie ligonės sveikatą, tik trūktelėjo pe­
čiais ir iškalbingai nutylėjo...
Matyt, net pasaulinis tvanas taip baisiai nebūtų išgąs­
dinęs Siuzanos Molė, kaip išgąsdino šis daktaro nuosp­
rendis. Tą minutę, sušukusi it įniršusi liūtė, iš kurios-
medžiotojas nori atimti jos liūtukus, mylinčioji žindyvė it
viesulas įpuolė į savo ponios kambarį.
Negalvodama apie tai, kad jos neviltis ir baimė gali
išgąsdinti Emą ir dar labiau pabloginti jos sveikatą, ji pri­
puolė prie ligonės lovos, priglaudė ją prie savo krūtinės
ir ėmė bučiuoti jos veidą, laistydama jį ašaromis.
Vargšei Siuzanai atrodė, kad dabar ji gali prarasti pa­
čią didžiausią ir vienintelę savo brangenybę.
Galop įsiutusi Siuzana Molė, be galo mylinti Emą, ėmė
burnoti ir grasinti baisiai mirties šmėklai. Ji raudojo. Siu­
zana elgėsi labai keistai: čia ji buvo švelni ir rūpestinga,
čia kvatodavo lyg laukinė, čia suklupdavo prie Emos lo­
vos ir desperatiškai raudodavo.
Dabar Siuzana grėsmės akivaizdoje pati ištarė Liud­
viko vardą savo šeimininkei. Jos balse nebuvo nė mažiau­
sio priekaišto, dabar jai atrodė, kad nėra negalimų da­
lykų. Maža to, ji ėmė teisinti Emą, ji skatino jos meilę, ji
sakė, kad su tuo žmogumi jos laukianti laimė ir sutari­
mas.
160
 - Jūs neturite mirti anksčiau už mane! - šnibždėjo
Siuzana. - Tai neįmanoma! Tai būtų pati didžiausia ne­
teisybė! Juk po gilios žiemos visuomet ateina pavasaris...
- Daktarai, - kalbėjo Siuzana, ironiškai šypsodamasi, -
argi jie mums dabar reikalingi? Juk pakanka to, kad aš
esu šalia jūsų... Cha-cha-cha! Kad jie žinotų, kokį juoką
man kelia išmintingi jų samprotavimai!.. Ne!.. Jūs pasveik­
site, mano neprilygstamoji Ema, jūs privalote pasveikti -
kitaip ir būti negali, nes aš to noriu!
Bet pirmiausia liaukitės save graužusi... Ir kas gali jums
uždrausti mylėti de Fontanjė, jei jūs iš tikrųjų jį mylite?..
Nejaugi vyras? Bet ar ne jis pirmas sulaužė ištikimybę?..
V

Vyras!.. Čia tai bent, tai būtų gražu! Argi dabar, kai ser­
gate, jis vėl nepasuko klystkeliais? Jei ir reikia į ką nors
mesti akmenį, tai, be abejonės, ne į jus!.. Neįmanoma
būti jaunai ir gyventi be meilės... Ne, tai neįmanoma! Aš
irgi kadaise mylėjau, kaip kiti... (Turime pasakyti, kad Siu­
zana sutirštino spalvas.) Nusiraminkite, - kalbėjo toliau
žindyvė, - po viso to, ką jis jums padarė, jums viską gali­
ma atleisti!
Ema gulėjo bejausmė, tokią būseną ligoniai paprastai
patiria po karštligiško paroksizmo2': audringas žindyvės
jausmų antplūdis jos neišgąsdino, o tik nustebino.
Paskui, kai Siuzana keletą kartų pakartojo Liudviko
vardą, kurį ir be to Ema nuolat kartojo savo mintyse, ji
užmerkė akis, tarytum bijodama pabusti iš nuostabaus
sapno. Ji palengva užmigo su šypsena lūpose, beveik nu­
raminta Siuzanos žodžių, kuri tiek daug jai kalbėjo apie
laimingą ateitį.

r’ P a r o k s i z ma s - staigus ligos priepuolis.

6 .438 161
 Krizė baigėsi, ligonė jautėsi kur kas geriau, ir žindyvė
galutinai įsitikino, kad ji nesuklydo, iš nevilties kalbėda­
ma Emai apie Liudviką. Nuo tos akimirkos daktaru ji jau
nebepasitikėjo, ji nebeuždavinėjo jam klausimų, o į jo
klausimus apie ligonės savijautą atsakinėjo labai lako­
niškai.
Nesunku suprasti, kad žindyvė neapsiribojo vienu
sėkmingu savo ligonės gydymo seansu.
Siuzana Molė išnaudojo visas progas, kad tik ilgiau
galėtų likti su ligone viena, ir tomis valandėlėmis be per­
stojo kalbėdavo apie Liudviko de Fontanjė jausmus taip
smulkmeniškai, tarytum pati būtų įsiskverbusi į jaunuo­
lio, kurio beveik nepažinojo, širdį.
Ji gyrė Liudviko charakterio savybes, ji tirštino spal­
vas, kad tik galėtų pateisinti Emos jausmus de Fontanjė.
Dabar darosi įprasta poetizuoti žmonių negalias. Sirg­
damas organizmas paprasčiausiai silpsta ir vysta. Jis tam­
pa panašus į audinį, kurio spalva išblukusi, o siūlai su­
trūkinėję ir suirę. Žmogaus negalią sukelia ne vien fizi­
nis irimas. Labai dažnai liga paveikia ir protines mūsų
savybes, o tuomet ima sirgti ne tik kūnas, bet ir siela.
Taip atsitiko ir markizei d'Eskoman. Sirgdama ji pra­
rado gebėjimą skirti gėrį nuo blogio, todėl ir neatstūmė
taurės su nuodais, kuriuos jai padavė Siuzana Molė.
Ir nieko keisto čia nėra! Apsvaigusi nuo nuodų, Ema
pamiršdavo savo kančią. Gerdama savo taurę, ji atgavo
viltį, o viltis - tai sveikata, vadinasi, ir gyvenimas.
Bet kai jėgos vėl sugrįžo į markizės d'Eskoman kūną,
joje vėl prabudo pareigos jausmas, ir ji vėl ėmė kovoti su
savo meile, kuri dabar buvo užvaldžiusi visą jos sielą.
Kartą Siuzana Molė kaip paprastai vėl norėjo užvesti
kalbą apie būsimą savo ponios laimę, bet markizė ne­
162
tikėtai nutraukė jos žodžius pasakiusi, kad jai nelemta
būti laimingai, nes dėl jos ji turėtų nusikalsti ir įveikti
daugybę neįveikiamų kliūčių.
Tai pasakiusi, rausdama iš gėdos, ji ištarė Margaritos
vardą ir apsipylusi ašaromis priglaudė savoveidą prie žin­
dyvės krūtinės.
Siuzana Molė buvo priblokšta.
Ji labai sutriko ir tik dabar suvokė, kad nueita per toli.
Siuzana, atsakydama savo numylėtinei, kažką subur-
bleno, paminėjo kažkokią fantastinę būtybę, ėmė ieškoti
paralelių su Liudviku, tik dabar suvokusi, kad iš tikrųjų
jei ne jaunuolio širdis, tai bent jo kūnas priklauso kitai
moteriai.

DESIMTAS SKYRIUS,
pernelyg nekuklus dorybingiems žmonėms ir
pernelyg dorybingas pagedėliams
V

Kad ir kaip stengėsi Margarita Želi paveikti Liudviko

de Fontanjė jausmus, kurie kasdien vis silpnėjo, jos pa­
stangos nedavė rezultatų.
Nors situacija buvo visiškai aiški, vargšelė vis dar ne­
suvokė, kokia nelaimė ją ištiko. Liudvikas de Fontanjė
savojausmų atvirai nedemonstravo nenorėdamas įskau­
dinti Margaritos.
Daugumas iš jūsų tikriausiai pasmerks mūsų herojų,
suvertęjamvisą kaltę, taigi mes, norėdami išteisinti Liud­
viką, skubame pasakyti, kad Margarita Želi, iš visos šir­
dies norėdama pataisyti reikalus, vis labiau gadino juos
savo netaktiškumu.
163
 Jų ryšiai užsimezgė staiga ir abiems visiškai netikėtai.
Margarita žinojo, kad Liudviko širdis nepriklauso jai ir
pati tai jam pasakė. Kaip prisimenate, per patį pirmąjį jų
pasimatymą ji girdėjo atvirąjo pokalbį su ševaljė de Mon-
gla, taigi nepamiršo, kad Liudvikas teturėjo tikslą išskirti
ją su d'Eskomanu ir sugrąžinti markizą į šeimos židinį.
Visiškai suprantama, kad, matant Liudviko de Fon-
tanjė atšalimą, nors jis apie savo jausmus niekada Mar­
garitai neišsipasakodavo, ją ėmė kamuoti baisi nuojauta,
jog Liudvikas greičiausiai myli kitą moterį.
Tikriausiai nerastume visiškai vienodo charakterio mo­
terų. Pavyzdžiui, viena išjų apdovanota linksmu charakte­
riu, ir jos linksmas būdas labai dera jai prie veido. Kita
dažniausiai būna liūdna ir be perstojo lieja ašaras. Bet blo­
giausia, kai moteris nori suteikti savo veidui jai svetimą
išraišką; tai taip pat pavojinga, kaipbriunetei pavojingaužsi­
juosti mėlynąprijuostę, oblondinei ant galvosužsidėti ryškiai
raudoną vainikėlį. Taip eksperimentuoti gali tik karalienės,
nes jos kilmingos ir gali sau leisti absoliučiai viską...
V

Margarita Želi, net nenumanydama, kad klysta, kas­

dien puldavo į kraštutinumus. Ji turėjo vieną vienintelį
tikslą - patikti Liudvikui.
Kad ir kaip stengėsi Margarita, viską išduodavo jos
akys: kai ji dėdavosi linksma, norėdama išblaškyti liūdnas
de Fontanjė mintis arba kai vaidindavo susimąsčiusią,
norėdama padaryti įspūdį Liudvikui, jose buvo galima
išskaityti vien begalinę aistrą. Be to, ji nebuvo labai iškal­
binga. Liudvikas dažnai likdavo abejingasjos glamonėms
ir koketavimui.
Reikia nepamiršti, kad jaunuolis buvo tikras svajoto­
jas. Jis gyveno savo susikurtame pasaulyje, kuris dažnai
taip smarkiai skirdavosi nuo tikrovės.
164
 v
Bet tai dar ne viskas. Margarita Želi nepajėgdavo su­
prasti, kokia stipri gali būti platoniška aistra. Tokią aistrą
mūsų herojus puoselėjo savo širdyje. Jis niekaip negalėjo
pamiršti markizės d'Eskoman.
V

Želi, būdama prasta psichologė, ėmė labai netaktiškai

pulti Emą ir ją šmeižti, toks jos elgesys, savaime supran­
tama, tik aukštino Liudviko akyse jo mylimos moters ver­
tybes. Bandydamas ją apginti, jis primindavo geriausias
jos charakterio savybes, jis apdovanojo ją netgi tokiomis
savybėmis, apie kurių buvimą nė pats nenumanė. Ir tai
atsitikdavo kaskart, kai tik Margarita, kamuojama pavy­
do, imdavo peikti savo varžovę.
Bet kai jaunoji kurtizanė apsimesdavo be galo nuliū­
dusia, ji galutinai sugadindavo reikalą.
Tikrą melancholiką gali valdyti tik energingos moterys.
Liudvikas vijo mintis apie Emą kuo tolyn, bet jam
neužteko jėgų visiškai nuo jų pabėgti. Kad ir kaip ten
___ V

būtų, de Fontanjė ir toliau susitikinėjo su Margarita Želi.

Labiausiai kiekvieną iš mūsų gali paguosti nelaimin­
gos aukos vaidmuo. Liudvikas de Fontanjė nuolatos gal­
vodavo apie tai, kad jis pasiaukojo dėl mylimos moters
laimės.
Emos liga suartino de Fontanjė su markizu d'Esko-
manu. Liudviką pasiekę prieštaringi gandai labai jį su­
jaudino. Norėdamas sužinoti tiesą, jis kasdien ateidavo
prie markizės namų, trokšdamas iš Siuzanos lūpų išgirsti
teisybę apie jos sveikatą. Bet Siuzana lyg tyčia net trum­
pam nepasitraukdavo nuo ligonės patalo, taigi mūsų he­
rojui neliko nieko kito, kaip tik kreiptis j patį markizą
d'Eskomaną.
Kai markizė pasiligojo, d'Eskomanas vėl ėmė ištvir­
kauti. Gavęs išjos pinigų, jis ėmė susitikinėti su ankstes­
165
niais savo draugais. Markizas d'Eskomanas turėjo tikslą
patraukti į savo pusę ir Liudviką de Fontanjė.
Nuo tos akimirkos, kai Liudvikas pastebėjo, kad Mar­
garita visai nerūpi markizui, jis ėmė vis rečiau pas ją lan­
kytis. Kartą, kai Liudvikas prieblandoje skubėjo laiptais
iš savo meilužės kambario, jis susitiko moterį, kuri pasi­
rodė jam kažkur matyta. De Fontanjė buvo priblokštas,
kai atpažino markizės d'Eskoman žindyvę.
Jam buvo keista išvysti Siuzaną namuose, kuriuose gy­
veno Margarita, todėl jis, vedamas smalsumo, vėl užlipo
laiptais aukštyn.
V

Margarita Želi gyveno pirmame namo Kliuni gatvėje

aukšte.
Antrame aukšte buvo trys nedideli kambariai. Dvie­
juose iš jų gyveno skrybėlių meistro pameistriai ir moki­
niai. Jie šiuose kambariuose tik nakvodavo. Meistras ta­
me name turėjo skrybėlių parduotuvę. Trečiajame kam­
baryje gyveno batsiuvio našlė, kurią visi vadindavo mo­
tuše Brigita. Drauge su ja gyveno jos anūkas - dešimties
ar vienuolikos metų berniūkštis. Jis buvo našlaitis, mo­
tušės Brigitos globotinis.
Margarita Želi dažnai su užuojauta pasakodavo Liud­
vikui, kaip varganai gyvena motušė Brigita, ir jaunuolis
ne kartą davė jai išmaldą. Taigi dabar, naudodamasis pro­
ga, jis sumanė užeiti pas vargšę moteriškę.
Liudvikas drąsiai pasibeldė į duris. Durys netrukus at­
sidarė, ir jis išvydo ant slenksčio stovinčią motušę Brigi­
tą. Galėjai pamanyti, kad senutė tikėjosi jaunuolio vizi­
to. Ji žemai jam nusilenkė. Tuo metu Liudvikas žvilgsniu
nužvelgė jos kambarį. Jis pamatė senutės anūką, kuris
nekreipė jokio dėmesio į ateivį. Nikola - toks buvo ber­
niuko vardas - bandė iššukuoti savo plaukus, ne, ne, vi­
166
sai ne šukomis, o penkiais savo pirštais; kita ranka jis
mėgino ką nors ištraukti iš ant krosnies stovinčio puodo.
Motušės Brigitos kambaryje viso labo stovėjo trys
kėdės, o pats kambarėlis buvo toks mažas, kad Siuzana
nebūtų galėjusi jame pasislėpti. Buvo aišku, kad Emos
žindyvė skubėjo ne pas motušę Brigitą. Žinoma, Liudvikas
de Fontanjė galėjo apsirikti ir visai kitą moterį palaikyti
Siuzana.
Jaunuolis paklausė motušės, ar ji nepažįstanti Molė,
bet priekurtė senutė neišgirdo jo klausimo. Ji tik linkčio­
jo ir be perstojo dėkojo jam už suteiktą paramą.
Liudvikas de Fontanjė padavė senutei penkių frankų
monetą ir išskubėjo išjos kambario. Dabar jį pagavo azar­
tas: jis labai norėjo išsiaiškinti, pas ką į svečius atskubėjo
Emos žindyvė. Iš pradžių jis žvilgtelėjo pro pravertas pa­
meistrio kambario duris, paskui užlipo į palėpę. Deja,
moters, kurią prieš dešimt minučių jis buvo susitikęs ant
laiptų, nebuvo nė pėdsako.
Kad ir ką sakytum, tikras stebuklas! Ir vis dėlto mūsų
herojus negalėjo patikėti, kad Siuzanai Molė būtų išaugę
sparnai. Nuojauta Liudvikui šnibždėjo, kad Siuzana atėjo
vedama noro ką nors sužinoti apie jį, Liudviką.
Jeigu jis sekamas, iš to galima daryti išvadą, kad jis
parūpo kažkam iš markizo d'Eskomano šeimynykščių.
Antra vertus, po paskutinio pokalbio su Siuzana jis gal­
vojo, kad ji galėjo ateiti čion turėdama piktų kėslų.
Kad ir kaip ten būtų, Liudvikas de Fontanjė davė sau
žodį atsikratyti drovumo ir, kai tik markizė pasveiks, nu­
eiti pas ją ir viską prisipažinti. Turėdamas tokį tikslą, kaip
jau sakėme, jis susitikinėjo su markizu d'Eskomanu.
Viltis pasimatyti su Ema nedavė ramybėsjaunuoliui nuo
pat tos minutės, kai jis sugalvojo žūtbūt su ja susitikti.
167
 Jis iš anksto mintyse svarstė savo pokalbio su markize
detales, bandė spėlioti, kokius klausimus ji jam užduos.
Praėjus dviem dienom po to, kai Liudvikas de Fon-
tanjė Margaritos name sutiko Siuzaną, jaunuolis kaip pa­
prastai nuskubėjo prie markizės namų ir ten sutiko ševaljė
de Mongla.
Nors buvo tik septynios valandos ryto, senasis ševaljė
vilkėjo vakarinį kostiumą, ryšėjo baltą kaklajuostę, jo lie-
V

menė buvo prasegta. Ševaljė de Mongla pasikėlė frako

apykaklę, kad bent kiek apsaugotų savo gerklę ir veidą
nuo ryto vėsos; tuo metu buvo madingos aukštos apy­
kaklės, taigi, iš toli žiūrint į senį, atrodė, kad jis ant gal­
vos užsidėjęs gobtuvą.
Ševaljė tą rytą buvo puikios nuotaikos ir, dar iš toli
pastebėjęs Liudviką, nuėjo tiesiai prie jo.
- Taigi mes vis dar svajojame apieją? - paklausė ševaljė
de Mongla, mostelėjęs ranka markizės namo link.
Liudvikas de Fontanjė suprato, kad prieš senį nėra
ko apsimetinėti, jis jau turėjo ne vieną progą įsitikinti,
kad ševaljė širdyje liko sąžiningas žmogus ir niekada
neišduodavo paslapčių, kurias jam patikėdavo jo drau­
gai.
- Nuolat! - trūkčiojančiu balsu atsakė Liudvikas de
Fontanjė.
- Aš dažnai pagalvoju, kad jūs esate tikras beprotis.
Po perkūnais, ko dar galite norėti iš lavono?.. Girdėjau,
ji prie mirties...
Išgirdęs jo žodžius, Liudvikas išblyško.
- Atvirkščiai, girdėjau, kad ji jau sveiksta! - papriešta­
ravo Liudvikas.
- Juo blogiau, velniai rautų! Aš dariau viską, kad ištrin­
čiau išjūsų atmintiesjos paveikslą. Patikėkite, mano drau­
168
ge, jei ji pasveiks ir galų gale supras, kad vyras galutinai
ją paliko, taps tikra davatka.
V

- Sevaljė, turiu jums prisipažinti, kad net tokia per­

spektyva manęs negąsdina!
- Jūs labai drąsus žmogus!.. Bet davatka, brangus ma­
no bičiuli, visada tikisi, kad jai kaip nuopelnas bus užskai­
tyti visi tie išbandymai, kuriuos ji kentė žemėje už visus,
kurie buvo ją įsimylėję.
- Bet jūs paistote nesąmones, tai galima paaiškinti tik
tuo, kad šią naktį praleidote labai audringai!
- Apie tai vėliau pakalbėsime. Paklausykite manęs,
mielas drauge, būkite protingas ir liaukitės apie ją sva­
jojęs... Pasižiūrėkite į veidrodį, jūs taip sulysote per tuos
keturis mėnesius... Menki juokai..!
- Patikėkite, sakau jums tikrą tiesą: neįmanoma
užgniaužti tokios stiprios meilės, kokią jai jaučiu.
- Tuomet mylėkite ją kiek tik jūsų širdis geidžia, bet...
Velniai neraliuoti! Bent jau nebūkite juokingas! - piktai
mostelėjęs ranka, sušuko ševaljė de Mongla.
Nuo staigaus gesto jo frako apykaklė netikėtai atsi­
lenkė ir atidengė veidą.
- Paaiškinkite savo žodžius, ševaljė, aš nesuprantu, ką
turite galvoje, - ramiai atsakė Liudvikas.
- Žinoma, paaiškinsiu, juolab tai išeis jums į naudą.
Aš daugiau nebepykstu ant markizo d'Eskomano, mes
atsiskaitę. Aš parodžiau, kokie niekingi visi tie ponai! Jie
net negali su mumis lygintis! Ne viskas auksas, kas auksu
žiba! Širdy aš nebenešioju pykčio markizui, tačiau noriu
jums patarti, kad su juo būtumėte atsargesnis.
- Ką turite galvoje? - nustebo de Fontanjė.
- Nejaugi jūs nesuprantate, jog markizas laukia pro­
gos, kad galėtų jums atkeršyti?
169
 - Jūs manote, kad jis vis dar tikisi sugrįžti pas Marga­
ritą?
- Po perkūnais!
V

- Sevaljė, kodėl taip manote? Nuo to laiko, kai marki-

V

zas grįžo į Satodeną, jis nė karto neaplankė Margaritos.

- Gali būti. Bet vietoj savęs jis pasiunčia šnipą.
V _
___

- Čia tai bent! - sušuko Liudvikas de Fontanjė.

Ir vis dėlto senio žodžiai jo nei nustebino, nei išgąsdi­
no. Tai buvo labai netikėta de Mongla.
V

- Čia tai bent! - ironiškai mėgdžiodamas jaunuolio

balso intonaciją, pakartojo ševaljė. - Jeigu norite, galite
neginti Margaritos, bet, kadangi kalba sukasi ir apie jūsų
garbę, bent pasaugokite ją!
Liudvikas de Fontanjė nusišypsojo: ševaljė de Mongla
taip rimtai ištarė šiuos žodžius, tarytum būtų pranešęs
pirmosios imperijos išdaviko vardą.
- Taigi jis turi savo šnipą! - pakartojo Liudvikas ir
pridūrė: - Reikėtų išsiaiškinti, kas jis toks!
Liudvikas nusisuko, nenorėdamas išsiduoti, kaipjį pra­
juokino de Mongla žodžiai.
- Galite pabandyti, galiujums pristatyti dešimt tūkstan­
čių žmonių, - atrėžė ševaljė.
- Tarkime, aš perkračiau savo atmintyje devynis tūkstan­
čius devynis šimtus devyniasdešimt devynis asmenis ir ne-
atspėjau. Taigi jūs pasakykite man, kas jis, tas dešijmt-
tūkstantasis? *

- Tai Siuzana, mano drauge, toji pati Siuzana, kuri,

kaip tikra policijos agentė, nė per žingsnį neatstoja nuo
markizės. O dabar ji kūnu ir siela atsidavusi, tam vel­
niūkščiui d'Eskomanui.
V

- Sevaljė, to negali būti, - paprieštaravo Liudvikas de

Fontanjė.
170
 - Kodėl negali būti? Bet juk ašjums sakau, kad jau du
kartus savo akimis ją mačiau išeinančią iš namo, kuria­
me gyvena Margarita.
- Ir vis dėlto sunku patikėti, juk Siuzana Molė neap­
kenčia markizo d'Eskomano.
Liudvikas de Fontanjė, išsiskirdamas su savo senuoju
draugu, pažadėjo paklausyti jo patarimo.
Likęs vienas, mūsų pasakojimo herojus susimąstė. Jį
išmušė iš vėžių ševaljė žodžiai, juolab kad ir pats matė
Siuzaną Molė name, kuriame gyveno Želi.
Tą rytą Liudvikas de Fontanjė sudarė du savo veiksmų
planus.
Pirma: jis nutarė galutinai išsiskirti su Margarita.
Taip jis manė atsikratysiąs varginančio šnipinėjimo ir
apginsiąs savo garbę.
Antra vertus, Liudvikas ramia širdimi galėtų pasima­
tyti su Ema ir kaip nuoširdžios meilės įrodymą papasa­
koti jai apie savo santykių su Margarita nutraukimą.
Antras planas buvo susijęs su Siuzana Molė.
Jis nutarė įsitikinti, ar moteris, kurią jis buvo susitikęs
ant laiptų, tikrai buvo Siuzana Molė, ojei taip, išsiaiškin­
ti, kas ją ten atvijo.
Abu šiuos planus Liudvikas de Fontanjė nutarė įgy­
vendinti dar tą pačią dieną.
 TRECIA DALIS
PIRMAS SKYRIUS,

kuriame įrodinėjama, kad kur kas sunkiau

ištraukti rakštį iš kojos, nei ją įsivaryti

Ketvirtą valandą, baigęs tarnybą, Liudvikas de Fon-

tanjė patraukė pas Margaritą. Jis ėjo greitu žingsniu, kaip
neryžtingo charakterio žmogus, kuris deda didžiules pa­
stangas stengdamasis nesuskysti.
Pasukęs į Kliuni gatvę, Liudvikas atsidūrė priešais Mar­
garitos kambario langą, pro kurį mergina paprastai pa-
V

siųsdavo jam oro bučinį. Sį kartą dailaus veiduko ten ne­

buvo matyti. To dar niekada nėra buvę.
Pirma Liudvikui į galvą šovusi mintis buvo ta, kad jos
nėra namuose. Jis sunerimo, nes dabar buvo kupinas ryžto
įvykdyti savo planą.
Lipdamas laiptais, jis išgirdo prislopintą Margaritos
juoką.
173
 Nuo to meto, kai Liudvikojausmai jai atšalo, jis nebu­
vo girdėjęs taip skaniai jos juokiantis.
- Eik šen greičiau! - pamačiusi Liudviką, sušuko ji. -
Tu negali net įsivaizduoti, kokią įdomią istoriją tau papa­
sakosiu!
Kai tik Liudvikas įėjo į kambarį, ji puolė jam į glėbį ir,
abiem rankomis apkabinusi jo kaklą, aistringai pabučia­
vo. Ji visada taip jį pasitikdavo.
Margarita, pagaliau pažvelgusi Liudvikui į veidą, pa­
stebėjo, koks paniuręs jos mylimasis.
Suraukti antakiai, piktaveido išraiškažadėjo audrą. Mar­
garita nuleido rankas ir atsitraukė nuo jo per du žingsnius.
- Kas tau, mano drauge? - paklausė ji.
- Aš būtinai turiu su jumis pasikalbėti, - šaltai atsakė
Liudvikas.
- Ką gi, juo geriau man, - bandė juokauti mergina.
Ji norėjo išsklaidyti juodą virš jos galvos pakibusį de­
besį.
- Iš tiesų, mes nesikalbėjome jau dvi savaitės, o aš nie­
kada nepavargstu tavęs klausyti.
- Margarita, šį kartą norėčiau rimtai su jumis pasi­
kalbėti.
- Liudvikai, tu mane gąsdini! Gal tave pasiekė kokie
nors gandai?.. Bet aš tikiuosi, kad tu jais nepatikėjai, ar
ne, mano drauge?
Visos moterys bent kartą gyvenime myli vyrą, kuriam
būna ištikimos. Tokia buvo ir Margarita. Ji visa širdimi
mylėjo Liudviką ir per visą tą laiką nė sykio nebuvo jam
neištikima.
- Liudvikai, pats gerai pagalvok, argi aš galėčiau tave
apgauti? - paklausė kurtizanė. - Aš negaliu net pagalvo­
ti, kad galėčiau būti tau neištikima!
174
 - Margarita, aš jūsų visai nekaltinu. Atvirkščiai, galiu
tik patvirtinti jūsų žodžius!
- A, tai štai kokie tie rimti dalykai, kurie taip stipriai
V

mane išgąsdino! Šaunu! Ir prašyčiau nesikreipti į mane

"jūs", maldauju... Jei žinotum, kaip nemalonu tai girdėti!
Kas gali būti geriau, nei kreiptis vienas į kitą "tu"? Su
šiuo kreipiniu susiję viskas, kas yra geriausio mūsų gyve­
nime. Jei nebrangini šio žodžio, vadinasi, nemyli manęs
taip, kaip aš tave myliu!
Tai pasakiusi, ji jau norėjo atsisėsti jam ant kelių, bet
Liudvikas švelniai ją atstūmė.
- Ir vis dėlto jūs turėsite priprasti prie šio oficialaus
žodžio, - pareiškė Liudvikas. - Mano drauge, nuo šios
akimirkos kitokio bendravimo nebebus.
Margarita, nustebusi, kad Liudvikas ją atstūmė,
neišgirdo paskutiniųjų jo žodžių.
- Dieve mano! - sušuko ji. - Tu elgiesi su manim taip
kaip vakar, kaip užvakar, kaip kasdien! Tu nenori pagla­
monėti, nenori pabučiuoti vargšės savo Margaritos?.. Die­
ve mano! Kokia aš nelaiminga!
Ir, tarsi patvirtindama savo žodžius, Margarita pravirko.
Liudviko padėtis buvo be galo sunki. Skubėdamas į
Kliuni gatvę, jis tikėjosi, kad jam užteks energijos ir va­
lios viską užbaigti, bet netikėtas Margaritos nuolanku­
mas ėmė jį kaustyti. Vis dar tikėdamasis, kad jam pavyks
įtikinti merginą, jis pasisodino ją ant kelių.
- Tu teisi, mielas vaike! Aš suprantu, kaip tu kenti ir
kokia sunki tavo padėtis. Dėl to esu kaltas tik aš vienas.
Kodėl turėtume tai tęsti?
Margarita nesuprato dviprasmiškų jo žodžių.
- Kodėl? Ir tu dar manęs klausi? Tik vienas tavo buči­
nys išperka visas mano kančias, už vieną tavo bučinį aš
175
pasiryžusi kęsti pragariškas kančias. Kuo daugiau kenčiu
ir liūdžiu, tuo stipriau tave myliu! Kai tu sakei, kad mano
meilė tikra beprotybė, dar nemylėjau tavęs taip stipriai
kaip dabar, kai tu nebenori mano glamonių, kai draudi
man kalbėti apie savo meilę, draudi tave mylėti!
Kova prasidėjo, Liudvikas nebegalėjo pasitraukti iš šios
sunkios kovos.
Visuomet sunkiausia smogti pirmąjį smūgį - ne tik fi­
ziškai, bet ir dvasiškai. Ašaros kaip ir kraujas daro didelį
poveikį tam, dėl kurio jos liejamos.
- Paklausykite, Margarita, - šiurkščiu balsu pasakė
Liudvikas de,Fontanjė, - jūs gerai žinote, kokiomis atsi­
tiktinėmis aplinkybėmis mes suartėjome. Man visada bu­
vo šlykštu ieškoti meilės minutės svaigulyje, todėl ma­
niau, kad mums nėra ko toliau susitikinėti. Bet, būdamas
silpnos valios, dėl ko ne kartą esu gailėjęsis, aš užgniaužiau
šaltą proto balsą. Juo buvome artimesni, juo labiau ėmiau
jus vertinti, rasdamas jūsų sieloje tokias savybes, apie ku­
rių buvimą anksčiau net neįtariau. Tuomet atsirado vil­
tis, kad jūs ir būsite toji moteris, kurią galiu pamilti,
tikėjau, kad galite tapti mylimos moters idealu. O dabar
jaučiu, kad neturiu jėgų atsakyti meile į jūsų jausmus,
nes niekada jūsų nemylėjau.
Kai Liudvikas pradėjo šakyti savo monologą, Marga­
rita atsistojo, įbedė žvilgsnį įjaunuolį, tarsi jo žodžiai būtų
turėję kažkokį pavidalą ir net spalvą, į kurią ji norėjo ge­
riau įsižiūrėti.
- Kąjis kalba? - lėtai paklausė ji, trindama ranka kak­
tą ir, matyt, bandydama sukaupti mintis.
Pagaliaujos protas, pritemęs po tokių žiaurių-Liudviko
žodžių, prašviesėjo, ir ji, išsivadavusį iš stingulio, ėmė ne­
viltingai šaukti ir raudoti.
176
 -Ne! Ne! - be paliovos kartojo Želi. - Visi tavo žodžiai -
melas! Tu meluoji, jei sakai, kad niekada manęs ne­
mylėjai!.. Aš dar gebu skirti meilę nuo abejingumo!.. Aš
nemylėjau d'Eskomano, bet ar elgiausi su juo taip, kaip
tu su manim elgiesi? Argi nemylimai moteriai kas nors
sako tokius švelnius žodžius, kokius sakei man? Jie iki
šiolei skamba mano ausyse... Gal manai, kad aš prara­
dau atmintį?.. Ne, tu mylėjai mane, aš tai žinau... Bet jei
dabar sulaužei ištikimybę, kodėl nepasakai man tiesiai ir
atvirai? Kam reikia visų šių vingrybių, kam šis klastingas
delikatumas? Nori, aš palengvinsiu tavo dalią, tau ne­
reikės man meluoti, pati išklosiu visą teisybę... Tu pami­
lai kitą, aš varžau tave, todėl ir nori manimi atsikratyti...
Juk taip ir yra?.. Dieve mano! Kaip man sužinoti, kas ji,
toji moteris?... Jei tik aš sužinosiu, kas ji, tegul pasisau­
go... ir tu pasisaugok!.. Nė trupučio nesigailėdama, ne­
kreipdama dėmesio į sąžinę, užmušiu ją kaip šunį! Ar
girdi, saugokis, Liudvikai!
Kai Margarita tarė šiuos žodžius, jos šnervės virpėjo,
akyse blykčiojo žaibai. Jos plaukai išsidraikė ant pečių, ji
mosavo rankomis, buvo galima pamanyti, kad žmogžu­
dystė jau įvykdyta.
Tą minutę ji atrodė baisiai, žvelgdamas į ją, mūsų he­
rojus išblyško. Bet po kiek laiko Margarita nurimo, jai
pavyko sutramdyti pavydo proveržį.
- Ne, ne ir ne! Aš netikiu tavimi, visa tai melas! - pa­
sakė ji ir parklupo prie Liudviko kojų, bučiuodama ir lais­
tydama ašaromis jo rankas. - Ne, tai netiesa!.. Tu norėjai
mane tik išbandyti, norėjai iš manęs pasijuokti... Argi ne
taip? Tu norėjai įsitikinti, ar tikrai tavo kvailutė Margari-
ta myli tave taip stipriai kaip sako? žinoma, tu tik norėjai
mane išgąsdinti! Dieve mano! Bet jei tau tai patinka, jei
177
tai teikia tau džiaugsmą - kankink mane, kiek tik tavo
širdis geidžia... Juk aš priklausau tik tau... Aš esu tavo
nuosavybė... esu tavo daiktas. Beje, aš kenčiu taip stip­
riai, kad, regis, geriau sutikčiau mirti...
Teisėjo širdis ne tokia žiauri, kokia yra žiauri širdis žmo­
gaus, kurį persekioja kokia nors įkyri idėja ar kamuoja
jausmas, kurio jis niekaip negali nuslopinti.
Taip ir Liudvikas de Fontanjė: jis būtų galėjęs paau­
koti viską, kad tik nušluostytų nuo markizės d'Eskoman
skruostų bent vieną ašarą, bet, matydamas prie savo kojų
parpuolusią ir ašaromis apsipylusią Margaritą, nepajudi­
no nė pirštelio.
Jis galvojo tik apie tai, kad reikalai jau pajudėjo, ir
atomazga nebetoli.
- Liaukitės, Margarita, suimkite save į rankas! - ledi­
niu balsu pasakė jis. - Dabar jūs mane keikiate, bet vėliau
suprasite, kad aš buvau nuoširdus jūsų draugas tik todėl,
jog maniau, kad niekšinga naudotis jūsų draugyste ir mei­
le, neatsakant tokiais pačiais švelniaisjausmais, kurių tik­
rai esate nusipelniusi.
- Mano jaunystė!.. Argi nematai, kad, jeigu toji kan­
kynė truks bent dešimt minučių, aš pražilsiu?.. Manojau­
nystė!.. Bet man ji visai nerūpi! Mano jaunystė - tai tu,
mano gyvenimas - vėlei tu! Liudvikai, mielas Liudvikai!
Mylėk mane vien iš gailesčio! Jei nejauti man meilės, ap­
gaudinėk mane ir meluodamas tark saldžius meilės
žodžius!
- Margarita, jūs reikalaujate neįmanomo dalyko! Aš
kaltas, kad iki šiolei tylėjau, bet dabar tylėti būtų nusi­
kaltimas! Jau dvi savaitės, kai rengiausi pasakyti jums tei­
sybę, ir ištisas dvi savaites kamavausi pats ir jus verčiau
nežmoniškai kentėti!
178
 Bet Margarita jo nesiklausė, tikriau, ji nenorėjo girdėti
Liudviko žodžių.
- Tai pasakyk, ką turiu daryti, kad tau patikčiau! -
kalbėjo ji toliau. - Pamokyk, ką turiu daryti, kad priver­
sčiau tave mane pamilti! Argi aš kada nors tau skundžiau­
si, kad manęs nemyli... Sakyk, Liudvikai, kaip turėčiau
elgtis, kad būtum mano... Kodėl tyli?.. Aš galiu pasikeis­
ti, galiu daryti bet ką, kad tik būčiau su tavim...
Liudviko veide aiškiai buvo matyti nekantravimas.
- Paklausykite, Margarita, - atsakė jis, - jeigu norite
tęsti mūsų pokalbį, nepasiduokite jausmams, išlaikykite
bent kiek šalto proto.
V

-Salto proto!.. Bet juk šiais vaistais galima išgydyti tik

bepročius! Tokie vaistai niekada man nepadėjo ir ne­
padės... Aš tenoriu vieno - tavo meilės, o jei jos nėra,
nenuvilk manęs, leisk man gyventi savo iliuzijų pasauly­
je...
- Bet ką tai duos, vargšele? Ne, bus geriau, jei tuoj pat
baigsime mūsų pokalbį ir pratęsime jį tada, kai jūs nusi­
raminsite.
- Tu iš čia neišeisi! - pripuolusi prie durų, sušuko Mar­
garita. -Ne, tu neišeisi!.. Kas bus su manimi, jei tu išeisi?
V

Žinau, tu myli kitą, antraip nebūtum toks nepermaldau­

jamas... O! Aš viską kuo puikiausiai suprantu, todėl, kad
pati, nemylėdama d'Eskomano, sujuo elgiausi lygiai taip,
kaip dabar tu su manim elgiesi... Bet juk aš... aš pikta, o
tu, priešingai, tu geras... Ne, aš esu įsitikinusi, kad kažkas
tave paskatino žengti šį žingsnį, įkvėpė tave, tau patarė...
Prisipažink, būk su manim atviras, tuomet tave išleisiu.
Juk gerai žinai, kad nesu iš tų moterų, kurios pakenčia
savo varžovę... Taigi klok man viską, prisipažink, tik tuo­
met aš nurimsiu. Juk aš nesuklydau, sakydama, kad tu
179
myli kitą?.. Neapgaudinėk manęs, pažvelk man į akis ir
pasakyk - "taip" arba "ne".
- Ojeigu taip ir būtų, argi aš nesu savojausmų šeimi­
ninkas?
- Kas gali atimti iš tavęs šią teisę?.. Bet būk atviras,
kad bent kartą išgirsčiau teisybę iš tavo lūpų. Tavo prisi­
pažinimas - nuosprendis man. Turėk drąsos kaip budelis
jį įvykdyti!
- Margarita, jūs mane šmeižiate!.. Aš niekada jums
nemelavau ir nesakiau, kad jus myliu. Tai tokia pat tiesa,
kaip kad tiesa tai, jog ši mudviejų scena - paskutinė... Jūs
ne pirmą kartą mane kaltinate, kad esu jums abejingas.
- O, - pasakė Margarita didįjį uždavinį išsprendusio
Archimedo24balsu. - Be jokios abejonės, tai ji!
- Apie ką jūs kalbate?
- Apie ją, apie ją...
- Apie ką?
- Apie markizę d'Eskoman! Vadinasi, tu likai jai išti­
kimas? Tavojausmai jai neatvėso... Tu atkeršijai už mane
taip, kaip nesitikėjau.
- Už jus? Markizei d'Eskoman?.. Bet kaip galima ly­
ginti Emą...
- Su manimi, nori pasakyti! Kaip galima lyginti kil­
mingą damą ir puolusią merginą? Ar tai norėjai pasa­
kyti? Na, ko nutilai? Nesivaržyk, pabaik savo mintį! Be­
je, šią minutę aš nežinau, kurią iš mudviejų - ją ar ma­
ne - galima apšaukti puolusia... Dieve mano! Koks tu
pakantus kęsdamas žmonių neteisybę... Mes gimstame
vargšai ir, sulaukę šešiolikos metų, tebedėvime skarma-

24A r c h i m e d a s (apie 287 m. pr. Kr.-212 m. pr. Kr.) - graikų matema­

tikas, fizikas, mechanikas.

180
lūs, prie kurių jūs šlykštitės net piršteliu prisiliesti. Bet
štai prieš mūsų akis - nuostabūs šaliai ir brangenybės,
mums sakomi malonūs žodeliai... Ir ką gi? Žinoma, mes
neturime jėgų atsispirti ir pasiduodame tironų valiai...
Jie nusiperka mus už aukso trupinius... Ir štai dar viena
puolusi moteris! Kitos gimsta prabangoje... Dar būda­
mos lopšyje, jos gauna viską, ko tik užsigeidžia, viską,
apie ką galima tik svajoti, ką mes įgyjame tik paaukoju­
sios garbę ir sveikatą, tenkindamos žemus vyrų instink­
tus... Ir staiga tos kilmingos, viskuo aprūpintos damos
pasuka nedoros keliu vedamos vien kaprizo. Tuo tarpu
mes tai darome išvargintos baisaus nepritekliaus... Ir ką
gi? Vargšė mergina imama niekinti, o garsi aukštuo­
menės dama šildosi laimės ir visuotinės pagarbos spin­
duliuose... Ne! Ne!.. Aš ilgai kentėjau, todėl dabar pa­
sakysiu viską, kas slegia mano širdį. Liudvikai, jūs pri­
valote mane išklausyti!..
- Margarita, prašau nutilti!.. Daugiau nė žodžio!..
Prašau netarti visų gerbiamos moters vardo! Pasisaugo­
kite, aš neatsakau už savo veiksmus...
V

- Šit kaip! Tu gali dėl jos mane primušti... Dabar vis­

kas aišku - tu myli ją!.. Na, gerai, aš nutilsiu, bet tu grei­
tai įsitikinsi, kad vieną puolusią moterį iškeiti į kitą.
- Margarita! - sušuko Liudvikas ir suspaudė jos gerk­
lę rankomis. - Jau sakiau, aš neatsakau už savo veiks­
mus...
- Tuomet eime, eime! - atsakė ji, vesdama jį paskui
save.
V

Želi, karštligiškai drebėdama, greitai lipo laiptais

aukštyn.
Visi trys antro aukšto kambarėliai šį kartą buvo užra­
kinti.
181
 Margarita parodė į vienas iš tų durų, už kurių gyveno
fabriko meistras, jaunas gražios išvaizdos jaunuolis, kurį
visi vadino Satodeno Adoniu25.
V

- Štai čia yra markizės d'Eskoman buduaras, - garsiai

V

pasakė Margarita. - Čia ji skiria meilės pasimatymus.

- Pasimatymus?! Kam?.. - sušuko Liudvikas de Fon-
tanjė.
Jo širdį sužeidė pavydo demonas.
- Kam?.. To paklausk jos pačios! Matyt, kokiam nors
kukliam meistrui... Kol tu leidi laiką pas kurtizanę, mar- V

kizė linksminasi su kokiu nors paprastu darbininku. Čia

tai bent lygybė! Kodėl tyli?.. Tark bent žodelį! Beje, o kas
esi tu? Vikontas, grafas, baronas?.. Aš iš tiesų iki šiolei
nežinau, kas tu toks...
- To negali būti! - sušuko Liudvikas, užsidengdamas
akis rankomis. - Ne, šito aš neištversiu!
Ir jis pripuolė prie durų, bandydamas jas atidaryti. Du­
rys buvo užrakintos.
Išgirdę garsius kurtizanės šūksnius, koridoriuje ėmė
rinktis namo gyventojai. Motušė Brigita, išbėgusi iš savo
kambario su mažuoju anūku, bandė suturėti Liudviką,
kad jis nesilaužtų į svetimą kambarį.
V

Margarita Želi suprato tik viena: jei ši scena truks

dar bent dešimt minučių, jos sumanytas kerštas patirs
fiasko. Ji bijojo, kad Liudvikas, dabar neįsitikinęs, jog ji
sako tiesą, ateityje gali nustoti ja tikėjęs. Norėdama kuo
greičiau užbaigti šį reikalą ir pasiekti tikslą, Margarita

^ A d o n i s - senovės graikų augalų vegetacijos, mirštančios ir atgimstan­

čios gamtos dievas. Labai gražus jaunikaitis. Afroditės mylimasis, per
medžioklę sudraskytas šerno. Dzeusui leidus kasmet pusmečiui sugrįždavęs
iš mirusiųjų pasaulio į žemę. Jo kultas, atsiradęs Babilone (ten - Ištaręs
mylimasis), žinomas nuo 2000 m. pr. Kr., V a. pr. Kr. paplito Graikijoje.

182
puolė prie durų. Ji pastūmė Liudviką ir motušę Brigitą
taip stipriai, kad pirmasis vos išstovėjo ant kojų, o ant­
roji nugriuvo ant žemės. Paskui ji vienu kojos spyriu
išlaužė duris.
Nedideliame kambarėlyje sėdėjo dvi moterys. Viena
išjų ryžtingai žengė į priekį, ir Liudvikas de Fontanjė at­
pažino Siuzaną Molė. Antroji užsidengė veidą rankomis.
Iš jos figūros ir iš po skrybėlaitės lendančių garbanų jau­
nuolis atpažino Emą. Jo širdis dabar daužėsi taip, kad,
rodėsi, iššoks iš krūtinės.
Bet Margarita apsiriko: kambaryje nebuvo jokio vy­
riškio. Maža to, iš kambario buvo išnešta lova, o toje vie­
toje, kur anksčiau ji stovėjo, grindys buvo išardytos, ma­
tyt, tam, kad pertvara, skirianti šį kambarį nuo pirmojo
aukšto kambario, kuriame gyveno Margarita, būtų kuo
plonesnė.
Tai pamačiusi, jaunoji kurtizanė iš karto viską supra­
to, ir jos veidas išblyško.

ANTRAS SKYRIUS,
kuriame pasakojama apie tai, kaip pavojinga
klausytis slapčia

Taigi neliko jokių abejonių, kad tame mažame, ap­

gailėtiname kambarėlyje, esančiame šalia motušės Brigi­
tos buveinės, iš tikrųjų buvo markizė d'Eskoman ir jos
auklė Siuzana Molė.
Mums belieka paaiškinti, kaip juodvi čia atsidūrė.
Jau pasakojome, kaip sveikstančią markizę ėmė ka­
muoti pareigos jausmas ir sąžinės graužatis.
183
 Be abejonės, Ema mylėjo Liudviką, bet ji matė dau­
gybę kliūčių, trukdančių pasiekti laimę. Didžiausia, anot
jos, kliūtis buvo Margarita. Siuzana Molė pažadėjo pa­
daryti viską, kad pašalintų šią kliūtį.
Teisybę pasakius, Siuzanai, be proto mylinčiai savoglo­
botinę, ši užduotis nebuvo prie širdies. Bet ji, daug ne­
svarsčiusi, iš karto sutiko vykdyti sumanytą planą. Tai buvo
gyvybės ir mirties klausimas, taigi ji išmetė iš galvos visas
su šiuo reikalu susijusias abejones. Dabar jai rūpėjo tik
viena: ar Ema liks gyventi, ar liga nuvarysją į kapus? Siu­
zana nebekreipė dėmesio net į savo religinius įsitikini­
mus, ją užvaldė viena vienintelė mintis - Ema privalo gy­
venti!
Siuzana Molė visą laiką suko galvą, kur galėtų susitik­
ti Margaritą ir pasiūlyti jai didelę pinigų sumą, kurią per
savo tarnystės metus buvo susitaupiusi, ir pasiekti, kad ji
V

išvyktų iš Satodeno. Geroji moteriškė neabejojo, kad to­

kiu atveju Liudvikas de Fontanjė vėl imtų siekti markizės
palankumo, kuri, nežinodama šios intrigos paslapties,
mielai sutiktų su juo pasimatyti.
Visų klausinėdama apie Margaritą ir rinkdama apie
ją žinias, kurios buvo būtinos sumanytam planui įgyven­
dinti, Siuzana Molė įsitikino, kad pasiekti taip trokštamą
tikslą nebus taip sunku, kaip kad ji iš pradžių manė.
Sužinojusi, kad Liudvikas de Fontanjė nemyli Margari­
tos, dar daugiau, kad jis yra jai abejingas, Siuzana ėmė
galvoti, kad jaunuolis greičiausiai nepamiršo Emos ir te­
bejaučia jai simpatiją.
Kai ši mintis šovė žindyvei į galvą, ji net pašoko iš
džiaugsmo. Vėl sugrįžo viltis. Dabar ji pati norėjo viskuo
įsitikinti. Kaip tikra seklė, ji sekė visus Liudviko žings­
nius. Kiauras dienas ji persekiojo jį tarytum šešėlis. Ji
184
stebėdavo jį, kai jis išeidavo pasivaikščioti prie Luaros, ji
žvilgsniu sekdavo jį, kai jis susimąstęs ateidavo prie jų
namo. Siuzana netrukus padarė išvadą, kad jaunuolis vi­
sai nepanašus į laimingą įsimylėjėlį.
Taigi jai pasisekė surinkti daug žinių, bet tai nedavė
jokių rezultatų. Ojuk reikėjo kokio nors aiškumo, kad ji
galėtų nuraminti Emą.
Persekiojamo idėjos fiks žmogausjausmai labai paašt­
rėja, jis tampa imlus bet kokiems įspūdžiams.
Siuzana Molė įsijautė į savo vaidmenį, dabar ji tarsi
susiliejo su savo globotine: kai pastaroji kentėdavo, kan­
čia draskydavo ir Siuzanos širdį, kai ji džiaugdavosi, džiū­
gaudavo ir Molė. Siuzana bijojo, kad tokiajausmų ir nuo­
taikų kaita galutinai palauš Emos jėgas.
Vienintelis žmogus, iš kurio buvo galima sužinoti vi­
sas smulkmenas, buvo motušė Brigita. Siuzana nuspren­
dė, kad ji būtinai turi susipažinti su šia moterimi. Tai pa­
daryti nebuvo sunku, nes jos abi lankydavosi toje pačioje
bažnyčioje. Kartą, prieš prasidedant mišioms, Siuzana,
pastebėjusi, kad Brigita šnekučiuojasi su bažnyčios pa­
tarnautoju, nešiojančiu švęstą vandenį, priėjo prie jų ir
įsiterpė į pokalbį. Taip jos ir susipažino.
Iš pradžių jos kalbėjosi religinėmis temomis, paskui
perėjo prie pasaulietinių. Provincijos miesčionės labiau
nei aukštuomenės damos smerkia savo sluoksnio puolu­
sias moteris. Jos ypač nepalankiai vertina tas moteris, ku­
rios gyvena išlaikomos vyrų. Sunku pasakyti, kas jas ska­
tina tai daryti: pavydas, jų pačių dorovingumas ar papras­
čiausias pasibjaurėjimas tokiomis moterimis, kurios ne­
sugeba taikstytis su nepritekliais. Mes nesiryžtame šito
spręsti. Galime pasakyti tik tiek, kad motušė Brigita, nuo­
lat besinaudojanti Margaritos gerumu ir be jokios sąžinės
185
graužaties priimanti Liudviko išmaldą, išklojo Siuzanai
viską apie nepadorų Margaritos elgesį.
Siuzana, jos išklausiusi, pareiškė, kilip labai ji baisisi
tokiu Margaritos gyvenimo būdu. Ji lygniekur nieko išklo­
jo naujai savo pažįstamai, kad jaunuolis, kurio joms
abiems taip gaila, yra jos šeimininkės tolimas giminaitis
ir pridūrė, kad jis vedęs, o toks audringas jo gyvenimas
įvarė į neviltį jauną jo žmoną.
Siuzana taip gyvai nupasakojo, kaip kenčia jo žmona,
kad motušė Brigita ėmė neapkęsti Margaritos kur kas
labiau nei pati Emos žindyvė. Įniršusi senė pareiškė, kad
ant laužo reikėtų sudeginti visas kerėtojas, kurios savo
burtais neša nelaimes sutuoktiniams.
Norėdama numaldyti motušės Brigitos pyktį, Siuzana
pareiškė norinti sužinoti, kokius burtus naudoja Liudviką
užbūrusi moteris.
- Jūs tikrai norite tai sužinoti? - paklausė motušė Bri­
gita. - Bet juk tai padaryti visai nesunku. Virš tos pasi­
leidėlės buto gyvena meistrai, kurie grįžta namo tik per­
nakvoti. Mano anūkėlis Nikola dieną dažnai užsuka į jų
kambarį pažaisti ir paspoksoti pro langą į gatvę. Vieną iš
tų kambarių su Margaritos butu jungia židinio dūmtrau­
kis. Mano anūkėlis žaisdamas ištraukė keletą plytų, taigi
tereikia priglausti ausį prie angos, ir kuo puikiausiai gali­
ma girdėti kiekvieną tos ištvirkėlės žodį.
Siuzanai dabar visai nerūpėjo, kaip motušė Brigita pa­
darė tokį atradimą. Nors ji puikiai suprato, kad slapčia
klausytis kitų žmonių paslapčių yra didelė nuodėmė, ji
nemanė, kad dėl to turėtų kaltinti senąją Brigitą. Ji te­
galvojo apie tai, kaip pati galėtų pasinaudoti tokia puikia
galimybe. Siuzana nusprendė, kad nieko nelaukdama ji
pati turi įsitikinti motušės Brigitos žodžių teisingumu.
186
 Kai ji priglaudė ausį prie angos, išgirdo Liudviko
žodžius, kuriuos jis, ką tik atėjęs pas savo meilužę, jai
tarė. Siuzana dabar kasdien skubėdavo į šį kambarį. Vie­
ną kartą beeinančią į šį kambarį ant laiptų ją ir susitiko
Liudvikas de Fontanjė. Žindyvę sutikęs jaunuolis nebu­
vo tikras, kad sutiktoji moteris - Siuzana, užtat ji spėjo
gerai įsidėmėti Liudviką, bet, bijodama, kad jis jos
neužkalbintų, nuskubėjo į viršų. Ji atbėgo į motušės Bri­
gitos kambarį ir pasislėpė taip, kad atėjęs Liudvikas jos
nepastebėjo. Teisybę pasakius, motušė gerai mokėjo vai­
dinti, ji uždengė savo kubu duris, ir Liudvikas liko stovėti
anapus slenksčio.
Taigi Siuzana, kurį laiką sekusi Margaritą, įsitikino, kad
ji ne tokia jau nepavojinga Emos varžovė, nei ji anksčiau
manė. Svarbiausia, ji išsiaiškino, kad Liudvikas gana abe-
V

jingas Želi ir atsiradus progai mestų ją dėl markizės.

Siuzana suprato, kad jaunuolis jaučia stiprią trauką
prie jos globotinės.
Surinkusi visas šias žinias, žindyvė nuskubėjo pas Emą,
norėdama jai viską papasakoti.
Bet markizė d'Eskoman, priešingai nei tikėjosi Siuza­
na, išklausė jos pranešimo labai ramiai ir pareiškė, kad ji
yra nepatenkinta tuo, ką daro Siuzana. Ema pravirkdė
žindyvę. Siuzana pirmą kartą taip griežtai buvo išbarta
tos, kurią augino ir mylėjo kaip tikrą savo kūdikį.
Ema iš visos širdies bandė įtikinti savo auklę, kaip ji
niekingai pasielgė, koks šlykštus jos planas ir priemonės,
kuriasji pasirinko. Bet tuomet, kai negali nutildyti sąžinės
balso, argumentai bejėgiai ką nors pakeisti. Siuzana visai
nenorėjo, kad tarp Liudviko ir markizės užsimegztų nu­
sikaltėliški ryšiai, ji tikstengėsi išgelbėti jos gyvybę ir išsau­
goti sveikatą. Bet senoji auklė manė. kad tikslą ji pasieks
187
tik tada, kai Ema įsitikins, kad Liudvikas nemyli Marga­
ritos.
Ir jokie markizės d'Eskoman įtikinėjimai negalėjo pa­
keisti Siuzanos nuomonės. Nuo to vakaro ji vėl ėmė at­
kakliai atakuoti Emą su tokia jėga, kokia būdinga tik vai­
kams ir laukiniams. Susidūrusi su pasipriešinimu, ji nė
kiek nesutrikdavo dėl nesėkmės, o rytojaus dieną dar
ryžtingiau siekdavo savo tikslo. Siuzana savo auklėtinei
neduodavo net atsikvėpti: ji be perstojo kalbėdavojai apie
Liudviką, apie aistringą jo meilę Emai, apie jo ilgesį ir
kančias, apie jo didžiadvasiškumą ir riteriškumą.
Lašas po lašo ir akmenį pratašo, todėl nenuostabu,
kad Siuzanos nuolat kartojami pasakojimai apie Liudviką
suminkštino Emos širdį. Jie užgavo jos moterišką savi­
meilę, paveikė jausmus, markizė ėmė gailėtis ir užjausti
kenčiantį jaunuolį, kurį, kaip ir ją, beviltiška meilė gali
nuvaryti į kapus. Siuzana džiūgavo, ją jaudino tik vienas
dalykas: ką daryti, kad nebūtų nusižengta padorumui, ku­
rio turi paisyti aukštuomenės moterys.
Praėjo šiek tiek laiko, ir Ema jau nebedrausdavo Siu-
zanai kalbėti apie Liudviko meilę, nebesmerkdavo jos, o
tik bandydavo užginčyti jos teiginius.
Dabar buvo aišku, kad markizė d'Eskoman pasmerk­
ta prapulčiai: tereikėjo sulaukti laiko ir progos...
Triumfuojanti Siuzana atremdavo visas markizės ata­
kas, ji negalėjo atsakyti tik įvieną nuolat užduodamą klau­
simą. Ema niekaip negalėjo suprasti, kodėl Liudvikas, jei
V

jis tikrai nemyli Margaritos, nepalieka jos. Sis klausimas

išmušdavo iš vėžių Siuzaną. Išgirdusi šį klausimąjį steng­
davosi pasukti kalbą kita tema.
Ji labai vaizdingai pasakojo viską, ką buvo girdėjusi ir
mačiusi iš savo slaptavietės. Ji pasakodavo Emai pačias
188
skandalingiausias scenas, kad tik įkaitintų markizės vaiz­
duotę ir įtikintų, kad Liudvikas yra abejingas savo mei­
lužei.
Tie pasakojimai sužadino Emos vaizduotę. Sužinoju­
si, kaip aistringai Margarita įsimylėjusi Liudviką, Ema
ėmė jai pavydėti - anksčiau šito jausmo ji nebuvo paty­
rusi. Markizė ėmė neapkęsti savo varžovės, drovios jau­
nos moters širdis kunkuliavo pykčiu.
Tuo metu markizės d'Eskoman sveikata pablogėjo.
Ji leisdavo bemieges naktis bijodama susapnuoti koš­
mariškus sapnus, kurie ją kamavo. Jos jėgos pamažu
silpo.
Kartą naktį išvargusi Ema jau buvo beužsnūstanti, bet
staiga šoko iš patalo ir ėmė nežmonišku balsu šaukti.
Išgirdusi jos riksmą, į kambarį atskubėjo Siuzana Molė.
Ema karštligiškai drebėjo, jos žvilgsnis buvo įbestas į vie­
ną tašką, veidas degte degė. Ema sunkiai gaudė orą.
- Aš pati noriu tuo įsitikinti! - pasakė ji šaižiu, trūk­
čiojančiu balsu. - Taip, pati turiu tai išgirsti!.. Bet jei tu,
Siuzana, apgavai mane, aš mirsiu... Ojei jis manęs nemy­
li? Ne, ne, to negali būti!.. Aš pati turiu jam pasakyti, kad
jį myliu!
- Mielas vaike, jūs nemirsite, - švelniai atsakė auklė,
labai apsidžiaugusi, kad galų gale Emai nebereikės taip
kankintis.
Rytojaus dieną, anksti rytą, Siuzana išsiruošė pas mo­
tušę Brigitą, jaudindamasi, kad kokios nors aplinkybės
nesutrukdytų įgyvendinti plano. Senoji auklė sumelavo
Brigitai, kadjaunuolio giminaitė norėtų pati įsitikinti, kas
vyksta tarp jo ir Margaritos, mat jis ir toliau apgaudinėja
savo šeimą melagingais pažadais nutraukti savo ryšius su
ištvirkėle moterim.
189
 Įtikinami žodžiai, o dar labiau ausį glostantis mone­
tos skambesys, kurią jai į saują įbruko Siuzana, palenkė
senę auklės pusėn. Paslaugi auklė netgi pasisiūlė pasau­
goti Siuzaną, kol toji bus kambaryje.
V

Žindyvė nieko nelaukdama puolė prie darbo, dabar ji

buvo pasirengusi išardyti ne tik židinį, bet ir visą namą.
Nusidaužiusi krumplius, ji plėšė tvirtas plytas niūniuo­
dama linksmą dainelę - galėjai pamanyti, kadji siuvinėja
švelnų tiulį ar skina gėles.
Kūmutės susitarė, kad Siuzana lygiai trečią valandą at­
sives pas Brigitą Liudviko giminaitę, o prieš pusvalandį iki
joms atvykstant Nikola išeis prie namo durų ir, jei kelyje
pasitaikytų nenumatytų kliūčių, duos joms ženklą.
Bet atsitiko taip, kad Ema labai nekantravo, ir mote­
rys atskubėjo prie namo anksčiau nei buvo sutarta. Mar­
garita, kaip paprastai, stovėjo prie užuolaida užtraukto
lango.
Vienos į jų namą įeinančios moters išvaizda pribloškė
merginą. Ji tyliai pravėrė savo kambario duris ir, iš ar­
čiau pamačiusi jaunąją moterį, nors ji ir buvo užsidengu­
si veidą vualiu, iš karto ją atpažino.
Emos reputacija buvo tokia tvirta, kad Margarita ne­
galėjo jos įtarti darant kažką negera. Ji pagalvojo, kad
greičiausiai markizė, vedama krikščioniškų paskatų, nuėjo
pas motušę Brigitą, norėdama suteikti jai paramą.
Margarita dar kurį laiką lūkuriavo, bet moterys iš ant­
ro aukšto nenulipo ir iš namo neišėjo.
Tuomet jaunoji kurtizanė susimąstė. Ji pagalvojo, kad
Ema tik apsimeta geradare, o iš tikrųjų atėjo čia vedama
tokių pat tikslų kaip ir daugelis moterų.
Tai tik sustiprino ankstesnę jos nuomonę, kad aukštuo­
menės damos tik dedasi esančios dorovingos, o iš tikrųjų,
190
prisidengusios kauke, ieško malonumų kaip irjos sluoks­
nio merginos.
Staiga Margarita viršuje išgirdo šnabždesį, paskui su­
girgždėjo meistro kambario veriamos durys. Kažkas ty­
liais žingsniais nuėjo į tą kambarį.
__ V

Dabar Želi beveik buvo tikra, kad neapsiriko. Marga­

rita pagalvojo, kad markizė, vengdama apkalbų, pasirin­
ko meilužiu žmogų iš prastuomenės.
Margarita panoro viską išsiaiškinti iki galo. Ji užlipo
laiptais ir nuskubėjo į motušės Brigitos kambarį.
Senė priėmė Želi lygiai taip, kaip anksčiau buvo
priėmusi Liudviką de Fontanjė.
Tik berniūkštis nekreipė jokio dėmesio į atvykėlę: tuo
metu jis vaikėsi didžiulį juodą katiną, su kuriuo kasdien
kariaudavo.
Margarita, kaip ir Liudvikas, neaptiko moterų motušės
kambaryje. Tik išvadas ji pasidarė visai kitokias nei
Liudvikas.
Kurtizanė, išėjusi iš motušės Brigitos kambario,
pažvelgė į kambario, kuriame gyveno meistras, duris ir
pastebėjo, kad į jų spynos angą iš vidaus įkištas raktas ir
durys užrakintos. Grįžusi į savo kambarį, ji iš visos šir­
dies nusikvatojo. Margarita nutarė patykoti moterų, kai
jos eis iš meistro kambario, ir pasisveikinti. Ji svarstė, ko­
kią didelę naudą gali išpešti iš šio tokio netikėto mar­
kizės vizito. Bet, dideliam Margaritos nusivylimui, Ema
meistro kambaryje laiką leido ne su meilužiu, o su savo
žindyve.
Markizė girdėjo kiekvieną Liudviko ir Margaritos žodį.
Rūstusjaunuolio elgesys su Želi išaukštinojaunuolį Emos
akyse kur kas labiau nei patys didžiausi Siuzanos pagyri­
mai.
191
 Pavydi markizės širdis nebūtų atleidusi Liudvikui jo
užuojautos Margaritai; d'Eskoman, matydama Liudviko
abejingumą Želi, pasidarė išvadą, kad de Fontanjė ją tik­
rai myli. Ema su siaubu klausė savęs, kuoji galės pakeisti
tokią karštą Margaritos aistrą Liudvikui.
Margaritos ir Liudviko pokalbis nutrūko taip netikėtai,
jie taip staiga įsiveržė į kambarį, kad Ema nespėjo kaip
reikiant susigaudyti, kas vyksta.
Siuzana Molė, kuri meilužių pokalbio klausėsi kur kas
atidžiau nei jos globotinė, iš karto suprato jų ketinimus
ir jau norėjo pasiūlyti Emai pasislėpti senosios Brigitos
kambarėlyje. Deja, tai daryti jau buvo per vėlu, trauktis
nebebuvo kur. Ema, išgirdusi savovardą, kurį ištarė Mar­
garitos lūpos, visiškai sugniuždyta susmuko į kėdę.

TRECIAS SKYRIUS,
kuriame pasakojama apie tai, kokios netikėtos
atomazgos sulaukė tie, kurie labiausiai jos troško

Vos tik Margarita nužvelgė kambarį, ji iš karto supra­

to viską, kas čia vyksta.
Liudviko de Fontanjė pusiau prisipažinimas, markizės
d'Eskoman susijaudinimas, Siuzanos išgąstis, netvarka
meistro mansardoje ir ypač žiojėjanti skylė grindyse prie
židinio aiškiai leido Želi suprasti, kas čia vyksta.
Jei tokiam poelgiui pasiryžti markizę paskatino meilė,
suprantama, kad jos meilės objektas negalėjo būti nie­
kas kitas, kaip tik Liudvikas.
Dar daugiau, Margarita galvojo, kad markizė d'Es­
koman ryžosi žengti tokį gėdingą žingsnį tik todėl, kad
192
norėjo pati įsitikinti, ar Liudvikas įvykdys jai duotą
pažadą išsiskirti su savo meiluže ir kad ji čia atskubėjo
norėdama pasimėgauti savo varžovės neviltim ir ašaro­
mis.V

Si mintis išvedė iš pusiausvyros Margaritą, ir ji it

išprotėjusi puolė Emą. Liudvikas, matydamas, kokia
įniršusi Želi, prišoko prie moterų ir, apkabinęs d'Esko-
man, bandė kita ranka sulaikyti Margaritą, kuri siuntė
prakeiksmus markizei.
Markizė d'Eskoman, jausdama prie pat savęs mylimo
žmogaus širdies plakimą, juto, kaip jos kūną nutvilkė
karštis.
Teisybė, iš pradžių jaunoji moteris buvo lyg nesava,
atsidūrusi tvirtame mylimojo glėbyje ji virpėjo it drebulės
lapas.
Paskui jos siela tarytum atgijo. Ema apsvaigusi apka­
bino Liudviką už kaklo, padėjo švelnią galvutę ant jo pe­
ties ir švelniu garsiu balsu prabilo:
- Aš kenčiu iš meilės jums, Liudvikai, ir jūs turite ma­
ne apginti nuo tos moters.
Ema pirmą kartą garsiai pavadino jį vardu, savo sva­
jonėse ji jau seniai taip į jį kreipdavosi.
Siuzanos Molė šūksniai išgąsdino visus namo gyven­
tojus, sunerimę, nesuprasdami, kas vyksta, jie subėgo į
antrojo aukšto laiptų aikštelę.
Juos pamačiusi, Siuzana puolė prie durų, norėdama
jas uždaryti, bet Margarita buvo greitesnė: ji atsistojo tarp­
duryje, supratusi, kad dabar išmušė tikroji jos keršto va­
landa.
-Prašome užeiti! - surikoji. - Prašome užeiti, čia nėra
pašalinių! Markizė d'Eskoman turi akiplėšiškai žvelgti vi­
siems į akis, išdidžiai atlošusi galvą, kaip kad aš tai da­
7.438 193
riau visus trejus metus. Čia nėra ko kuklintis!.. Tikriau-
^ ^ J >
šiai jūs manote, kad tik aš esu puolusi moteris... Ne, to-
V

kios čia esame mes abi... Margarita Želi, norėjusi nusi­

plauti purvą ir išpirkti savo kaltes būdama ištikima- tik
vienam žmogui... Ir markizė d'Eskoman - kilminga,
ištekėjusi ir, kaip visi mano, garbinga moteris, atėjusi čia
atimti mylimąjį iš nelaimingos, puolusios merginos...
Žiūrovų eile nusirito šnibždesys.
- Gerieji žmonės, jūs vis dar abejojate? - susijaudinu­
si paklausė Margarita. - Pasižiūrėkite, markizė atėjo į šį
V

kambarį slapčia sekti mane ir mano meilužį. Žiūrėkite,

kaip jie abu paraudo... Jie aistringai myli vienas kitą, jie
glėbesčiuojasi net jūsų akivaizdoje... Man nereikia įro­
dymų, jų ir taip turiu pakankamai... Ko jūs tylite?.. Po­
nia, ginkitės, sakykite, kad aš meluoju, jeigu jums tam
pakaks sveiko proto... Pabandykite įtikinti mūsų klausy­
tojus. Jie laukia jūsų pasiaiškinimo, jie negali patikėti,
kad tokia žymi dama gali taip gėdingai elgtis apsimesda­
ma doruole... Įtikinkite juos, kad visa tai melas, kad taip
niekšiškai pasielgti jus privertė visai ne meilė Liudvikui
de Fontanjė! Siaubinga slapčia klausytis ir sekti nelaimin­
gą merginą! Pasakykite jiems, kad aš esu neteisi... Įrody­
kite, kad jus šmeižiu, viešai tvirtindama, kad jūs, mar­
kizė, esate puolusi moteris...
Kol Margarita kalbėjo, Siuzana visaip mėgino ją nu-
V

tildyti. Vos tik Želi ištarė paskutiniuosius savo žodžius,

Liudvikas de Fontanjė puolė prie jos ir čiupo už gerklės,
bet jis pavėlavo: ji jau buvo spėjusi apšmeižti jo mylimą
moterį.
V

Šios šlykščios scenos liudytojai nuskubėjo ginti Mar­

garitos. Jie jėga nuvedė Liudviką į motušės Brigitos kam­
barį, o Margaritą - į jos kambarį.
194
 Kai tik Liudvikui pavyko išsiveržti iš tvirtai jį laikančių
žmonių rankų, jis nuskubėjo ten, kur tikėjosi rasti Emą,
manydamas, kad jai reikia jo pagalbos. Bet markizės ten
nebebuvo.
Siuzana Molė, pasinaudojusi visuotine sumaištim, čiu­
po už rankos savo globotinę ir išsitempė ją iš šių namų.
Neradęs meistro kambaryje Emos, Liudvikas irgi
w_ v
išskubėjo laukan. Eidamas pro Margaritos Želi kamba­
rio duris, Liudvikas net negalvojo užeiti pas ją į vidų.
Margarita dabar jam atrodė kaip kokia baisūne. Nei aist­
ringa jos meilė, nei baisi neviltis nesuminkštino jo šir­
dies.
Liudvikas ėjo į priekį, kur akys vedė, jis matė kelią tarsi
per miglą. Galų gale jo protas šiek tiek prašviesėjo. Jis
prisiminė viską, kas atsitiko, pabandė įsivaizduoti situa­
ciją, į kurią pakliuvo markizė dėl Margaritos pavydo, įsi­
vaizdavo, kokia ji nusiminusi ir susigėdusi, ir tik dabar
suprato, kad tokiam žingsniui ją galėjo pastūmėti vien
meilė.
Sis atradimas pripildė jo sielą džiaugsmo ir beprotiškos
vilties, kad jis gali tikėtis tos laimės, apie kurią tiek daug
svajojo. Toji tokia nevykusi scena netikėtai galėjo pakeisti
visą jo gyvenimą.
Pagautas šių minčių, Liudvikas nusprendė tuojau pat
susirasti markizę, kojos pačios nunešė jį prie Luaros
krantų, kur kadaise jie buvo pirmą kartą susitikę.
Šį kartą nuojauta jo neapgavo: medžių šešėlyje pusiau
gulom sėdėjo Ema, dar neatsigavusi po tokio stipraus
sukrėtimo. Siuzanos Molė kartu su ja nebuvo.
Liudvikas parklupo šalia markizės, apipylė jos ranką
bučiniais, karštai įtikinėdamas, kaip labai jis ją myli, pri-
siekinėdamas, kad daugiau nebedarys lemtingų klaidų.
 Po abipusių prisipažinimų pokalbis pasisuko apie da­
bartinę jų padėtį. Markizė nebenorėjo gyventi taip kaip
anksčiau ir dabar tetroško vieno: išvažiuoti su mylimuo-
V

ju iš Satodeno.
Tuo metu grįžo Siuzana. Ji nežinojo, ko griebtis po
tokios klaikios, jos akimis žiūrint, scenos. Pamačius Liud­
viką, gerosios moters veidas nušvito iš džiaugsmo.
- O, pone, kokia laimė, kadjūs esate čia! Aš nebežino­
jau, kaip nuraminti savo kregždutę. Ji raudote raudojo,
paskui staiga nutilo, tarytum būtų praradusi amą. Nie­
kaip negalėjau jos įtikinti grįžti namo... Ir kodėl aš nusi-
vedžiau ją į tuos baisius namus? Kai pamačiau, kaip ji
staiga pasikeitė, nubėgau į miestą ieškoti pagalbos. Pats
Dievas jus čia atsiuntė!
Nors Liudvikas de Fontanjė net neįtarė, kad ką tik įvy­
kusio nuotykio sumanytoja buvo Siuzana Molė, žinoda­
mas, kokią didelę įtaką ji turi Emai, pakartojo auklei vi­
sus savo pažadus ir priesaikas, kurias iki jai ateinant jau
buvo susakęs markizei. Bet artėjo naktis, reikėjo nu­
spręsti, ką jiems daryti toliau.
Silpnavaliams žmonėms labai sunku priimti kokį nors
ryžtingą sprendimą, bet, jeigu aplinkybės susiklosto taip,
kad kito pasirinkimo nebegali būti, jie greitai susitaiko
su neišvengiamais pasikeitimais.
Lygiai taip markizei trūko stiprybės ir valios grįžti na­
mo ir išklausyti vyro priekaištų. Jai atrodė, kadji neištvers
aukštuomenės paniekos, nes buvo įsitikinusi, kad gandai
apiejos konfliktą su Margaritajau spėjo pasklisti po mies­
tą. Bet prisiminus, kas įvyko, jos ryžtas sustiprėjo.'
Markizė pajuto pavydą, dabarji pavydėjo Margaritai tos
karštos meilės, kurią ji išsakė Liudvikui nevilties valandą.
Jai buvo sunku tramdyti savojausmus. Ema buvo pasiryžusi
196
nutraukti ryšius su savo aplinkos žmonėmis, paaukoti savo
vardą, viską, kad tikgalėtų išvisos širdies atsiduoti meilei. Ji
nebijojo, kad gali būti pasmerkta ir apjuodinta, dabar jai
rūpėjo viena: ji turi likti su savo mylimuoju.
Ema tikėjosi, kad galų gale bus laiminga, o juk kiek
daug puikių jos sluoksnio žmonių dėl kažkokių niekingų
prietarų būdavo priversti atsižadėti savo jausmų. Mar­
kizė d'Eskoman tikėjosi, kad, šitaip pasiaukojusi, ji vi­
sam gyvenimui prisiriš tą, kurį taip stipriai pamilo.
Markizės sprendimas buvo toks viliojantis, jis žadėjo
ateityje tiek laimės, kad įsimylėjėlių protas visai susi­
drumstė, ir Liudvikas nesiryžo pasipriešinti Emos troški­
mui su juo nesiskirti.
Tik Siuzana Molė, likusi ištikima proto balsui, ėmė
maldauti Emos, kadji išdidžiai ir drąsiai pasitiktų atūžian­
čią audrą arba, blogiausiu atveju, bent neskubėtų ir šal­
takraujiškai apsvarstytų susiklosčiusią situaciją. Veltui įti­
kinėjo - markizė jos nesiklausė.
Įsimylėjėliai nusprendė dar šią naktį kartu su Siuzana
išvykti iš miesto. Markizė d'Eskoman šio pabėgimo laukė
V

kur kas labiau nekantraudama nei Liudvikas. Satodenas

buvo jai įkyrėjęs iki gyvo kaulo, ji troško kuo greičiau iš
jo išvykti.
Liudvikui ir Siuzanai reikėjo padėti daug pastangų, bet
galų gale jiems pavyko ją prikalbėti grįžti į miestą.
Iš pradžių Ema prieštaravo, ji norėjo prie Luaros pa­
laukti ekipažo, su kuriuoji, jos mylimasis ir Siuzana iške­
liaus iš Šatodeno.
Stiprus sukrėtimas, kurį Ema patyrė šią dieną, labai
susilpnino jos organizmą. Kad ir kaip ten būtų, markizė
nekreipė dėmesio į savo negalavimą, dabar visosjos min­
tys sukosi apie būsimą laimę. Jos siela prisipildė laimės.
197
 Kai jie galų gale patraukė miesto link, Liudvikas pa­
stebėjo, kokia ji nusilpusi, kaip sunkiai laikosi ant kojų.
Jis pasisiūlė nešti ją ant rankų, bet Ema ryžtingai atsi­
sakė. V ___

Kai jie pasiekė Satodeno priemiesčius, Emą sukaustė

siaubas, sutikusi pakeleivį, ji krūpčiodavo iš išgąsčio.
v

Laimei, Satodeno gatvės buvo ištuštėjusios, laikrodis

jau buvo išmušęs dešimtą valandą vakaro. Liudvikas ne­
galėjo pasiūlyti Emai kito būsto, kaip tik savo namus,
todėl nusprendė nusivesti ją pas save. Ir vis dėlto, nors
gatvėse žmonių nebuvo daug, būtų buvę labai pavojinga
vesti markizę tiesiai į prefektūrą. Prieš tai darant, reikėjo
nueiti ir išžvalgyti, ar iš tiesų nėra jokių kliūčių.
Liudvikas tai gerai suprato, todėl, kai jie ėjo pro šven­
to Petro bažnyčią, kurią supo senos apleistos kapinės, jam
šovė į galvą mintis, kad ši, nors ir niūri vieta būtų marki­
zei saugi užuobėga tol, kol jis pareis namo ir sužinos, ar
viskas tvarkoje.
Jie įlindo pro aplūžusią tvorą į kapines. Liudvikas pa­
lydėjo savo bendrakeleives į tolimiausią jų pakraštį ir pa­
liko po aukštu kiparisu.
Jaunuolis paprašė Siuzanos saugoti Emą ir net trum­
pam nepalikti jos vienos.
De Fontanjė buvo teisus manydamas, kad reikia būti
atsargesniems. Prie prefektūros pirmyn ir atgal vaikštinėjo
kažkokie du vyrai, atrodė, kad jie kažko laukia.
Suprantama, nors ir koks abejingas markizas d'Esko-
manas buvo savo žmonai, negalėjo likti abejingas, kai
sužinojo, kad jo žmona dingo.
Taigi buvo aišku, kad gandonešiai viską jamjau papa­
sakojo ir nurodė Liudviką, vienintelį žmogų, kuris būtų
galėjęs pranešti, kas atsitiko jo žmonai.
198
 Reikia bėgti negaištant nė minutės. Liudvikas tuojau
pat nuskubėjo pas vieną iš Satodeno vežikų, kuris nuo­
modavo ekipažus ir arklius. Pažadinęs jį, Liudvikas pa-
v
sakė, kad skubiai turi vykti į Sartrą labai svarbiais reika­
lais kartu su motina ir pussesere.
Vežikas pasižiūrėjo į Liudviką ir nusišypsojo nepatik­
lia šypsena, aiškiai rodančia, kad jis puikiai pažįsta pre-
V

fektūros sekretorių ir žino, kad Satodene negyvena nei

jo motina, nei pusseserė ir kad jį ne taip paprasta apmul­
kinti.
Bet keletas ekiu, kuriuos Liudvikas įdėjo į saują
vežikui, įtikino jį, ir jis nuskubėjo į savo arklidę kinkyti
arklių.
Viltis, kad jiems pavyks greitai išvykti, pradžiugino
Liudviką: lyg sunkią naštą nuo pečių nusimetęs, jis grei­
tu žingsniu patraukė prie švento Petro bažnyčios.
V

Šaltis perbėgo jam per nugarą, kai, įėjęs į kapines, jis

neberado Emos toje vietoje, kur buvo palikęs.
Keletą kartų Liudvikas tyliai pašaukė vardu markizę
d'Eskoman, bet atsakymo taip ir neišgirdo.
Jis pagalvojo, kad Ema, kažko išsigandusi, pasislėpė
medžių tankynėje ir ėmė sklaidyti rankomis šakas. Bet
Liudvikas apčiuopdavo tik apsamanojusius akmenis ir su­
krypusius kryžius.
Liudvikui ėmė suktis galva, gyslose ėmė stingti krau­
jas. Dabar jis įsivaizdavo, kad Ema žuvo, o jos žūties pa­
slaptį žino tik ant antkapių krentantys šešėliai - vieninte­
liai kraupios scenos liudytojai.
Liudvikas pamiršo bet kokį atsargumą, jis pasileido
tekinas per kapines, garsiai šaukdamas markizę.
Staiga jaunuolis išgirdo aimanas ir puolė ten link, iš
kur sklido garsas.
199
 Daugumas kapų jau seniai susmego į žemę ir jie at­
rodė tarsi nedideli aukšta ir tankia žole apaugę kau­
burėliai. Tik prie vieno kapo stūksojo didelis gerai išsi­
laikęs granitinis kryžius, kuris buvo pastatytas galbūt net
prieš kelis šimtmečius. Tik jis vienas šioje mirties ir
užmaršties karalystėje išliko toks koks buvo ir didingai
tebesaugojo besiilsinčiųjų žemėje ramybę.
Ant to kryžiaus pjedestalo, apaugusio tankiomis sama­
nomis ir gebenėmis, parklupusios meldėsi Ema ir Siuzana.
- Eime, eime! - priėjęs prie besimeldžiančių moterų,
paragino Liudvikas. - Karieta paruošta, negalime gaišti
nė minutės, iki aušros mes turime būti toli už miesto.
Markizė d'Eskoman nieko neatsakė j jo žodžius, liūd­
ną kapinių ramybę drumstė tyli jos rauda. Tikriausiai ji ir
toliau būtų taip klūpojusi, bet Liudvikui į pagalbą at­
skubėjo Siuzana.
- Ema, mano vaikeli! - pasakė ji. - Pagalvokite apie
savo padėtį. Mes neturime kito pasirinkimo, privalome
bėgti, ir, kol nakties sutemos mus slepia nuo pašalinių
žmonių akių, turime išvykti. Pasikliaukite Liudviku, jis
išgelbės jus ir senąją Siuzaną.
Bet Emos klausos nepasiekė nei žindyvės balsas, nei
jos maldavimas. Ją dabar buvo užplūdę kiti, toli gražu ne
meilės, jausmai. Paveikta kapines gaubiančios sutemos,
regėdama kapus ir kryžius, ant kurių krito liūdni gluos­
nių ir kiparisų šešėliai, ji prisiminė motiną, jaunystę ir
prabėgusias skaisčias savo dienas.
Atgavusi šaltą protą, Ema išsigando savo ketinimo. Da­
bar jos poelgis atrodė jai tikra beprotystė, liguistos są­
monės klejonė, nedorovingos sielos nusikaltimas. Jai din­
gojosi, kad viso to paskata nėra taurus meilės jausmas
Liudvikui.
200
 - Ne, - tarė ji de Fontanjė, - aš labai tave myliu, bet
negaliu užsimiršti ir patikėti savo likimo atsitiktinumui.
V

Šie markizės žodžiai, ištarti suvokiant moterišką savo

orumą, sujaukė visus Liudviko planus. Matydamas, kad
jo beišsipildančioms viltims lemta sudužti, jis įniršo taip,
kad buvo pasiryžęs nuversti kryžių, tikėjimo ir ramybės
simbolį, prie kurio klūpojo Ema.
Kai ši siaubinga mintis šmėstelėjo jo galvoje, jis paga­
liau atsipeikėjo, parklupo šalia Emos ir ėmė koneveikti
savo likimą.
Markizė d'Eskoman švelniai paėmė jį už rankos.
V

- Žegnokitės, Liudvikai! - pasakė ji. - Mes abu ken­

čiame, ir aš galbūt daugiau nei jūs, nes pirmoji sudedu
auką. Nusiraminkite ir nebeverkite, mano drauge! Aš jau
įrodžiau jums, kad niekas pasaulyje nesutrukdys, kad aš
būčiau jūsų, aš paaukojau savo garbę, vardą, ir tai dariau
tik todėl, kad be proto jus myliu... Taip, aš paaukojau vis­
ką... bet man labai svarbu, kad neprarasčiau jūsų pagar­
bos, aš nenoriu, kad imtumėte mane niekinti... Niekada!
Niekada!..
- Ką jūs sakote, Ema? Nejaugi manote, kad galėčiau
jus niekinti?
-Taip, galėtumėte! Kai aš atsipeikėjau ir ramiai apsvar­
sčiau savo padėtį, supratau, kad anksčiau ar vėliau vyras
pajus panieką moteriai, kuri, nepaisydamajo interesų, pri­
vertė jį ja rūpintis. Čia, klūpodama prieš šį kapą ir pakry­
pusį kryžių, aš suvokiau, kokie nepastovūs yra žmoniųjaus­
mai... Aš priimsiu sprendimą pakeisti savo gyvenimą, bet
kas bus tada, kai jūs nustosite mane mylėjęs? Neliks nie­
ko, jūs net nustosite mane gerbti!.. Ne!.. Dabartinės kan­
čios - tik juokai palyginti su tomis kančiomis, kurios lau­
kia manęs ateityje!.. Ne!.. Aš šito nenoriu!
201
 Kai ji baigė savo monologą, Liudvikas, įdėmiai jos
klausęsis, pasakė:
- Niekinti jus už tai, kad paaukojote dėl manęs viską,
kas jums brangiausia!? Bet juk tai beprotystė, jūs kalbate
nesąmones, brangioji Ema! Argi rasite žmogų, kuris nie­
kintų savo motiną? Arba artimą draugą? Koks niekingas
ir tuščiagarbis jums rodosi tas, kurį jūs mylite, kaip ką tik
pati sakėte... Jei panorėčiau kalbėti jums apie savo švel­
numą, meilę ir atsidavimą, apie mielus rūpesčius, kuriuos
patirčiau jus globodamas, neužtektų gyvenimo, kad
spėčiau viską išsakyti... Niekinti jus?! Ar tai įmanoma?..
Greičiau mirusieji prisikels iš karstų, nei mano sieloje
užgims toks niekingas jausmas! Nejus, o aš turėčiau mal­
dauti užuojautos! Aš nerandu žodžių, kurie pasiektų jūsų
širdies gelmes ir palenktų nepalenkiamą jūsų širdį! O,
kaip norėčiau, kadjūs įžvelgtumėte, koks liūdesys graužia
mano širdį, irjaustumėt man užuojautą... Patikėkite, Ema,
jūsų įtarimai man baisesni nei pragaras, baisesni nei pati
mirtis...
Tardamas šiuos žodžius, Liudvikas apkabino Emą ir
prispaudėją prie širdies. Jis karštai bučiavo jos nuostabų
veiduką. Jų skruostais riedėjo ašaros...
- Pasigailėkite manęs, Liudvikai! Nenoriu girdėti jūsų
žodžių! Mano širdis ir mano mintys jau seniai priklauso
jums, kodėl dabar norite, kad prarasčiau šaltą protą? Jei
maldaujate manęs su tokia neviltim, jei prakalbote apie
įtarumą, argi galiu jums nepaklusti? Aš priklausau jums
ir tik maldauju, kad pasigailėtumėte manęs... Nejaugi ne­
sate kilniaširdis ir nesuprantate teisingų mano nuogąsta­
vimų? Liudvikai, jūs neteisus! Duokite man laiko, būkite
kantrus ir nestumkite manęs į nešlovės liūną. Aš bijau!
Aš išvyksiu viena, pasislėpsiu vienuolyne, jūsų paveikslą
202
nešiosiu savo širdyje tol, kol galų gale nesigėdydami
galėsime pulti vienas kitam į glėbį... Mano beprotiškos
meilės vardan neatsisakykite įvykdyti mano prašymo.
Liudvikai, šito maldauju parklupusi priešais jus ant ke­
lių!
- Velniai rautų! Markizė d'Eskoman visiškai teisi, -
pasigirdo vyriškas balsas už kokių dviejų žingsnių nuojau­
nuolių. - Niekaip negaliu suprasti, kodėl de Fontanjė sil­
pnesnis už moterį.
Mūsų herojus puolė ten link, iš kur sklido tas balsas, ir
susidūrė akis į akį su ševaljė de Mongla.
- Ko jums čia reikia, de Mongla? - sušuko nustebęs
jaunuolis.
- Prieš jums atsakant, leiskite atlikti aukštuomenės
žmogaus pareigas, - tarė ševaljė de Mongla.
Jis pagarbiai nusilenkė markizei d'Eskoman ir man­
dagiai paklausė apie jos sveikatą, tarytum veiksmas būtų
vykęs ne kapinėse, o markizės salone.
- O dabar, - pasakė jis, kreipdamasis į Liudviką, - man
tenka atlikti labai sunkų vaidmenį, mano drauge, tai yra
turiu mokyti žmogų, kuris reikalauja žengti beprotišką
žingsnį.
- Ševaljė! - piktai sušuko de Fontanjė.
Jo jausmai buvo užgauti, juolab markizės akivaizdoje.
- Supraskite mano žodžius kaip norite. Aš labai gerai
pažįstu aukštuomenę ir žmones, taigi nė truputėlip ne­
nustebsiu, jei jūs, norėdamas atsidėkoti, sumanysite per­
pjauti gerklę mielam bičiuliui, kuris visai išseko ištisas
tris valandas ieškodamas jūsų visame mieste tik dėl to,
kad padarytų jums paslaugą.
- Bet kas jums pasakė, kad mane galite rasti čia, šiose
kapinėse?
203
 - Kas? Be abejonės, miesto aidas, velniai rautų! Ne-
V

jaugi jūs manote, kadjis nuslopo ir Satodeno ilgaliežuviai

nesukėlė mieste triukšmo?.. Nuostabu!
Markizė d'Eskoman krūptelėjo iš siaubo, išgirdusi, kad
taip mažai jai pažįstamas žmogus gebėjo taip atidžiai įsi­
klausyti įjos širdies balsą. Liudvikas de Fontanjė, pamatęs
siaubą Emos veide, iš karto suprato, apie ką ji mąsto.
- Nusiraminkite, markize, - pasakė jis, kreipdamasis į
Emą. - Sevaljė de Mongla - nuoširdus mano draugas, ir
mes galime pasikliauti jo kilniaširdiškumu ir kuklumu.
Ema draugiškai ištiesė ranką senajam ševaljė, ir de
Mongla labai pagarbiai prisilietė prie jos lūpomis.
- Kalbama, - tarė ševaljė de Mongla, - kad laikas, kurį
leidžiame sakydami komplimentus damai, nėra praras­
tas laikas. Ir vis dėlto bus geriau, jei tai atidėsime kitam
kartui, o dabar pakalbėsime apie reikalus. Markize, jūs
turite nedelsdama išvykti iš šio miesto. Patariu jums iš
visos širdies, kaip nuoširdus ir patyręs draugas.
Liudvikas lengviau atsiduso, mat jam pasirodė, kad se­
nasis plevėsa, prisiminęs savo audringą jaunystę, pritaria
savo jaunam bičiuliui, manančiam, kad jis turi pagrobti
markizę.
- Jau pusvalandis, kai karieta mūsų laukia, - ap­
sidžiaugęs pasakė Liudvikas. - Vežikas laidavo, kad pa­
rinks pačius geriausius arklius.
V

Sevaljė de Mongla paniekinamai trūktelėjo pečiais.

- Vos tik jūs iš jo išėjote, jis susirado markizą d'Esko-
maną ir papasakojo jam, kad markizė rengiasi išvykti iš
miesto, o jei karieta ir laukia jūsų, tai tik tam, kad nuga­
bentų jus ten, kur nesitikite nukakti. Brangus drauge! -
pridūrė ševaljė de Mongla, kuris niekaip negalėjo atsi­
spirti norui išdėstyti savąją seno šlaistūno teoriją. - Jei
204
nori tokį žmogų priversti elgtis padoriai, turi arba apipil­
ti jį auksu, arba įtikinti kumščių pagalba. Be abejonės, aš
visais atvejais pasirinkčiau paskutiniąją priemonę, bet čia
ne vieta apie tai kalbėti. Ojūs, mano drauge, nepadarėte
nei vieno, nei kito, taigi nėra ko stebėtis, kad vežikas jus
išdavė, ir dabar markizas d'Eskomanas su savo sėbrais
tyko jūsų pasaloje. Sutikite, būtų juokinga ir pavojinga
su jais susikauti.
Ema siubingai sukliko ir puolė prie Siuzanos krūtinės.
- Dieve mano! Ką mums dabar daryti? - nusiminęs
paklausė Liudvikas. - Patarkite, de Mongla!
- Aš ir atėjau čia turėdamas tokį tikslą.
-Tuomet kalbėkite! Kalbėkite, mes jūsų klausome! -
paragino de Fontanjė.
V
- Dabar pusė dvylikos, į Paryžių traukiantis ekipažas
iš Satodeno išvyks dvyliktą. Mes lauksime jo kelyje, taigi
markizas d'Eskomanas veltui tykos mūsų pasaloje su sa­
vo bendrais, kurie tikriausiai jam nepasiūlys sužaisti vis­
to partiją, - pasakė de Mongla.
- Bet kas gali garantuoti, kad ekipaže bus trys vietos? -
paklausė Liudvikas de Fontanjė.
- Trys vietos! Čia tai bent! Jūs vis dar norite vykti kar­
tu su markize?
- Kaip aš galiu palikti markizę vieną, kai vyras ją per­
sekioja? Niekada!.. Mes vyksime kartu.
- Ne, nevyksite, net jei jums reikėtų mirti ir atsigulti į
šią kapo duobę.
- Nuostabu! Puikus patarimas! Tik to ir tenoriu. Man re­
gis, geriau mirti, nei išsiskirti su markize! - sušukojaunuolis.
Išsigandusi Ema ir Siuzana Molė ėmė raminti susijau­
dinusį Liudviką, bet ševaljė de Mongla paėmė jį už pa­
rankės ir nusivedė į šalį.
205
 - Velniai rautų! - pasakė senis. - De Fontanjė, nepa­
kanka būti įsimylėjusiu, reikia būti ir garbingu žmogum.
Buvo laikas, kai ir aš viskam ryždavausi, bet, po perkū­
nais, niekada nuolankus jūsų tarnas nesielgė negarbin­
gai ir nenusižengė visuomenės priimtoms normoms. Per
visą savo amželį ir man yra tekę ne vienai moteriai nuplėšti
garbę, bet niekada nesielgiau taip niekšiškai, kad jas nu­
skurdinčiau. Niekada! Ojūs kaip tik to ir norite.
- Nuskurdinti! Nuskurdinti savo Emą!
V

- Žinoma, nuskurdinti. Nejaugi jūs nesuprantate, kad

apie šiandieninį jos poelgį žino visas miestas! Visas pen­
kias valandas man ausis išūžė apie tai kalbėdami. Nejau­
gi nesuprantate, kad šis įvykis gali pasitarnauti markizui
įvykdyti savo planus?.. Jis tik ir galvoja, kaip galėtų pa­
siglemžti jos turtą, o jūs lyg tyčia stengiatės padėti mar­
kizui įvykdyti jo kėslus.
- Bet prieš tai aš jį užmušiu! - karščiavosi jaunuolis.
Tai reikėjo padaryti tada, kai buvote nusitaikęs įjį špa­
ga... Mąstote kaip kūdikis... Dabar jau per vėlu! Nejaugi
manote, kad mes, senosios kartos atstovai, nesiryždavo-
me smogti tam, kuris stodavo mums skersai kelio? Vel­
niai rautų... Akis už akį, dantis už dantį! Bet dabar jau
vėlu, kaip turėjau garbės jums pranešti, mano drauge!
Markizas pasirinko kitą kovos lauką, dabar būtina jį nu­
galėti tame lauke. Ojūs nesunkiai galite tai padaryti.
- Bet kaip?
-Tegul markizė vyksta į Paryžių! Ji ten ras dešimt, dvi­
dešimt, šimtą advokatų, kurie imsis šios bylos ir ją ištei­
sins, ojį nubaus. Nesunku bus rasti įrodymų prieš marki­
zą, o markizės neįmanoma apjuodinti, nebent jūs vyk­
tumėte paskui ją, mano drauge. Pikti, po miestą sklin­
dantys šmeižtai, kad jūs esate markizės meilužis, nepasi­
206
tvirtins, tada visi prisimins, kokia ji iš tikrųjų dorovinga,
tuo tarpu apie d'Eskomaną to pasakyti niekas negalėtų.
Taigi iš anksto galima spręsti, kad jūsų byla bus laimėta,
tai aišku kaip dukart du keturi.
- Bet aš negaliu su ja išsiskirti! Kas bus, jei ji pamirš
mane?
- Liaukitės kalbėjęs niekus! Ji jūsų negalės pamiršti.
Ji nerimaus lygiai kaip ir jūs. Taigi pasibaigus procesui
jums niekas nebetrukdys susieiti. Žinoma, išsiskyrimas ir
abejonės nėra malonus dalykas, užtat markizės niekas ne­
drabstys purvais. Man smagu jus matyti abejojantį ir ne­
rimaujantį, - dūsaudamas pareiškė ševaljė, - bet vis tiek,
mano drauge, paklausykite mano patarimo! Po perkū­
nais! Jūs privalote pasielgti kilniai, kaip kad elgtųsi mūsų
laikų dvarininkas...
Paskui, atsisukęs į markizę d'Eskoman, ševaljė de Mon-
gla kalbėjo toliau:
- Taigi, markize, mūsų draugas tapo kur kas nuovo­
kesnis, jums belieka leistis į kelią.
Jaunuolis tylėjo panarinęs galvą.
Jo nuotaika sugedo. Ema irgi atrodė sugniuždyta ne
mažiau už jį, ji netgi nebandė slėpti savo jausmų nuo
pašalinio žmogaus.
Galų gale jie išėjo iš kapinių. Markizė viena ranka
rėmėsi į senąjį ševaljė, kita - į Liudviką de Fontanjė.
Varžydamiesi senio, įsimylėjėliai negalėjo išlieti vienas ki­
tam savo jausmų.
V

Ševaljė de Mongla aiškino markizei, ko ji pirmiausia

turėtų griebtis, kad palengvintų sunkią savo padėtį, ku­
rioje atsidūrė dėl savo neatsargumo.
Klausydamasi tokių rimtų pamokymų, Ema. švelniai rem­
damasi Liudvikui į ranką, tyliai šnibždėjo: "Myliu tave".
207
 Retkarčiais ji atsakydavo į de Morfgla klausimus. Ji
prašė, kadjis pasirūpintų Liudviku. Emos balse buvo tiek
maldavimo ir švelnumo, kad buvo aišku, kaip jai sunku
skirtis su savo mylimuoju.
Kai jie jau buvo toli už miesto ir sustojo ant kalniuko,
Siuzana priėjo prie jaunuolio atsisveikinti. Ji prašė Liud­
viko nepamiršti tos, kuri iš meilės jam paaukojo savo
padėtį aukštuomenėje. Geroji žindyvė, prisiminusi, kiek
skausmo suteikė Emai, sumaniusi savo planą, pajuto
sąžinės graužatį.
Ji norėjo, kad Liudvikas ją nuramintų, tuomet ji ne
taip jaudintųsi dėl Emos ateities. Bet ji, regėdama, kaip
kenčia Liudvikas, vijo blogas mintis į šalį. Iš visko buvo
matyti, kaip karštai jaunuolis myli jos globotinę.
Galų gale pasigirdo arklių kanopų kaukšėjimas. Ka­
rieta važiavo krantine. Sis triukšmas paveikėjaunuolį taip,
kaip kad nuteistą mirties bausme kalinį veikia atšauna­
mojo kameros skląsčio džeržgesys ir ištraukiamų kaiščių
dundesys.
Dabar Liudvikas de Fontanjė išvisos širdies geidė, kad
karieta prasmegtų skradžiai žemę.
Ir štai tolumoje jau matyti žibinto atšvaitas, mirkčio­
jantis it pasiklydęs žiburėlis ant visą horizontą užstojanč-
ios juodos užuolaidėlės.
V

Sevaljė de Mongla, būdamas atsargus žmogus, iš anks­

to pasirūpino, kad ekipažas sustotų ant to kalnelio, kur
jie jo laukė. Artėdami prie tos vietos, arkliai sulėtino žin­
ginę-
Senasis ševaljė pašaukė vežiką, ir tas pasakė, kad ka­
rietoje yra dvi vietos.
Liudvikas neteko paskutinės vilties.
Atėjo išsiskyrimo akimirka.
208
 Įsimylėjėliai paskutinį kartą puolė vienas kitam į glėbį
ir kurį laiką stovėjo it sustingę.
Ema buvo labai susijaudinusi. Liudvikas ir ševaljė pa­
sodino ją į karietą visiškai bejėgę. Ten jau sėdėjusi Siu-
zana paėmė ją už rankų ir prisiglaudė prie savo
auklėtinės.
Jaunuolis atsisėdo ant akmens, nekreipdamas dėme­
sio į draugą, kuris ragino jį drauge grįžti į miestą.
Jis tyliai lydėjo akimis tolstančią karietą, o kai toji dingo
iš akių, kurį laiką klausėsi vos girdimo arklių kanopų bil­
desio.
Taip jis sėdėjo tol, kol nebebuvo girdėti nei pasagų
kaukšėjimo, nei varpelio skambesio.
Vargšui Liudvikui dingojosi, kad tolstantis ekipažas nu­
sivežė su savimjo džiaugsmą, viltis ir patį gyvenimą.

KETVIRTAS SKYRIUS,
kuriame pasakojama apie tai, kaip Liudvikas de
Fontanjė pamiršo, kad ateitis šypsosi tik
kantriesiems
v
Sevaljė de Mongla dėjo visas pastangas, kad kaip nors
prablaškytų Liudviką. Iš pradžių jis jam priekaištavo,
paskui bandė pralinksminti pasakodamas juokingas isto­
rijas, piešdamas laimingos ateities paveikslą.
Jaunuolis, nors ir kaip stengėsi jo bičiulis, buvo pa­
niuręs ir prislėgtas kančios.
Atrodė, kadjis visai nesiklauso senojo ševaljė plepalų.
Tik prieš pat miestą jis ištarė keletą žodžių atsakydamas
į ševaljė pasiūlymą eiti ten, kur gyveno vežikas.
209
 Senis tikino, kad Liudvikas turi susitikti su jau dau­
giau kaip tris valandas ten jo laukiančiu markizu d'Esko-
manu. Išgirdęs neigiamąjaunuolio atsakymą, jis nusiminė,
mat tikėjo, kad turės gerą progą pasišaipyti iš markizo.
Nuliūdusiam Liudvikui de Fontanjė senasis de Mon-
gla buvo prastas pašnekovas.
Jam buvo sunku suprasti tokią kančią, nes patsjos nie­
kada nebuvo patyręs. Jis nebuvo išgyvenęs tokio stipraus
meilės jausmo kaip Liudvikas.
Jo susižavėjimo objektai dažniausiai būdavo apvalutės,
raudonskruostės merginos, kurių atvaizdais aštuoniolik­
tojo amžiaus tapytojai puošdavo duris ir židinius.
Senis mylėdavo ne pačias moteris, o jų linksmą būdą;
jos skraidydavo aplinkui jį kaip peteliškės, kurios traukia
auksą iš jaunuolių kišenių kaip kad bitės medų iš žiedų.
Taigi suprantama, kad ševaljė nelabai galėjo paguosti
liūdintį savo draugą.
- Nesuprantu, ko taip kamuotis ir verkti! - pasakė jis. -
Jumis dėtas, iš džiaugsmo aš šokinėčiau iki pat švento
Petro bažnyčios smailės.
Tai sakydamas, jis linksmai šokčiojo slidžia krantine.
V V

- Kaip! Žavingiausia, puikiausia Satodeno dama, mūsų

aukštuomenės dorybės etalonas, staiga ištirpsta priešjus...
ką aš sakau, ji be proto įsimyli jus, o jūs, nedėkingasis,
imate vaidinti liūdnojo riterio vaidmenį... Velniai rautų!
Jumis dėtas, džiūgaučiau... Įdomu, ką būtumėte sakęs,
jei markizė būtų paliepusi tarnams išvyti jus iš savo
namų... Teisybę pasakius, ji taip ir turėjo pasielgti. Vis­
kamsavas laikas, mano drauge! Dar bus progų lieti ašaras
ir dūsauti... Revoliucija labai pakeitė žmones: moterims
ima patikti verksmingi vyrai... Bet nėra reikalo suskysti,
kai markizės nėra šalia! Daugiau linksmumo, mano drau­
210
ge! Ko jums liūdėti? Gaila, kad nenorite aplankyti drą­
siojo d'Eskomano, kuris liūdi pasaloje šalia peralkusių
arklių... Būtų smagu jį tokį pamatyti, mes tikrai pra-
linksmėtume. Ir vis dėlto aš neleisiujums taip sielvartau­
ti, juk pažadėjau žavingajai markizei jumis pasirūpinti.
Per pirmą judviejų pasimatymą jūs turėsite jai paliudyti,
kad de Mongla ištesėjo duotą pažadą. Turiu jums ir kitą
pasiūlymą, jei pirmas ne prie širdies: eikime ir pasibels-
kime į gražiosios Bertran namų duris. Žinoma, vyras gal
ir neapsidžiaugs, bet jei jis ims per daug burbėti, mes pa­
sodinsime jį prie katilų ir puodų. Ojo antroji pusė tikrai
apsidžiaugs mane išvydusi, galite būti tikras. Užbaigti
naktį ištikimo bičiulio draugijoje kartu su žavinga mote­
rim, keliant šampano taures, - malonus dalykas, aš to ne­
atsisakyčiau net paskutiniojo teismo dieną.
Bet, pamatęs, kad ir šis pasiūlymas nepadarė Liudvi­
kui laukiamo įspūdžio, ševaljė de Mongla kalbėjo toliau:
- Galbūt jūs vengiate ponios Bertran? Paklausykite,
drauge, patyrusio žmogaus patarimo: niekada nekreip­
kite dėmesio į moters amžių. Ir jauna, ir sena gali mums
dovanoti saldžiausio užsimiršimo akimirkas. Norint, kad
pajustumėt tai moteriai simpatiją, tereikia papasakoti
apiejos privalumus, kuriuosji slepia nuo pašalinių akių...
Tik su manimji iki galo atvira. Kodėl traukote pečiais?..
Bet žiūrėkit, drauge, nesikėsinkit į svetimą gera, nes, tei­
sybę pasakius, jos grožis taip mane apžavėjo, kad aš
galėčiau elgtis kaip markizas d'Eskomanas, o tai daryti
nebūtų labai malonu.
- Bet paklausykite, mielas drauge, - pridūrė ševaljė
de Mongla, apsimetęs naivuoliu, - norėdamas jus paguos­
ti, aš net esu linkęs pro pirštus žiūrėti į jus ir žaviąją Ber­
tran, žodžiu, aš elgsiuos taip, kaip elgiasi tikri draugai.
Velniai rautų! Ko man bijoti?.. Kad ir kas atsitiktų, ta
nuostabi moteris priklauso man, ji ne tokia jauna, kad
susižavėtų pirmu pasitaikiusiu ir pamirštų senąjį savo bi­
čiulį.
Liudvikas atsisakė ir šio pasiūlymo. Labai sunku buvo
įrodyti, kad jis labai išvargęs ir prastai jaučiasi, todėl ne­
gali ūžauti per visą naktį.
Dar sunkiau buvo įtikinti senį, kad dabar, norint at­
statyti nusilpusias jėgas ir nuraminti sudirgusius nervus,
visų geriausia Liudvikui būtų pabūti vienam.
Pavargęs nuo bergždžių įtikinėjimų, bet pats neįtikin­
tas ševaljė palydėjo savo draugą iki jo namo durų ir, dar
kartą filosofiškai išdėstęs jam savo samprotavimus, atsi­
sveikino.
Senio iškalba buvo tikra kankynėjaunuoliui, jo žodžiai
nepagydė sužeistos Liudviko širdies, atvirkščiai, jie tik
dar labiau sustiprino jo sielos išgyvenimus.
Kiekvienas linksmas ševaljė žodis krito į mūsų hero­
jaus širdį kaip vandens lašas ant įkaitintos geležies ir, išga­
ravęs kaip garas, nė kiek nemažino jos karščio.
Nors senasis ševaljė buvo labai paslaugus Liudvi­
kui, jaunuolis labai apsidžiaugė pagaliau su juo išsis­
kyręs. De Fontanjė buvo pasiryžęs paaukoti dešimt sa­
vo gyvenimo metų, kad tik galėtų vienas, nevaržomas
pašalinio žmogaus, pasvajoti apie Emą. Svajonės apie
mylimąją jam dabar atrodė pats didžiausias pasaulio
malonumas.
Galų gale jis atsidūrė savo kambaryje.
Iki šiol, nenorėdamas suteikti ševaljė galimybę iš jo
pasišaipyti, Liudvikas tramdė ašaras. Likęs vienas, jis
ėmė raudote raudoti, tarytumtik prieš akimirką būtų išsis­
kyręs su markize d'Eskoman.
212
 Liūdesys buvo toks stiprus, kad jo būsena panėšėjo j
beprotybę. Lygiai taip kaip kapinėse jis parpuolė ant ke­
lių, rovėsi nuo galvos plaukus, draskė drabužius, garsiai
šaukdamas Emą, kurią, kaip jam dingojosi, prarado vi­
sam laikui.
De Fontanjė ėmė ieškoti kokio nors daikto, kuris jam
primintų Emą, ko nors, kur ji būtų palikusi savo pėdsa­
kus; bet jaunuolio neviltis buvo tokia stipri, kad penkias
minutes jis buvo užmiršęs markizės piniginę, kurią nuo­
lat nešiojosi prie savo krūtinės.
Pagaliau Liudvikas ją prisiminė, paėmė į rankas ir
ėmė karštai bučiuoti.
Bet pernelyg gyvi buvo Liudviko prisiminimai apie
aistringus Emos bučinius, jis niekaip negalėjo pamiršti
jos glamonių.
Vis kartodamas Emos vardą, tarytum ji būtų buvusi
šaliajo, jaunuolis mėgaudamasis klausėsi švelnaus ir aist­
ringo savo balso skambesio. ®
Pagaliau jaunuolio jėgos išseko, dabar jis troško pa­
matyti markizę. O
Lygsapnuodamasjis surinko visus savo pinigus, įsidėjo
juos į kišenę, išsiėmė iš spintos medžioklinius batus ir ėmė
jais autis.
Per vieną sekundę jis išgyveno tikrą dramą. Dabar jis
įsivaizdavo, kaip markizę d'Eskoman, jos vyrui pareika­
lavus, veda į teismo salę ir nubaudžia už tai, kad jis, Liud­
vikas de Fontanjė, nuplėšė jai šlovę.
Pagaliau atbudo sąžinės balsas.
Bet po kurio laiko Liudvikui pavyko užgniaužti sąžinės
balsą, jis šiaip taip nuvijo į šalį savo liūdnas mintis.
Vidinė kova nutyko tarytum audra po paskutinio, pa­
ties stipriausio protrūkio.
213
 Jaunuolis lengviau atsiduso. Atsitiko keistas dalykas:
dabar, be jokios sąžinės graužaties, jis būtų galėjęs įvyk­
dyti patį baisiausią nusikaltimą.
Jis ėmė teisinti savo poelgį, jam atrodė, kad viską lėmė
atsitiktinai susiklosčiusios aplinkybės. Paprastai taip tei­
sina savo elgesį silpnavaliai žmonės.
Ir iš tikrųjų, kas pasakė, kad markizas d'Eskomanas
ketina piktam panaudoti savo žmonos klaidas? Sevaljė
de Mongla. Bet jis niekada neskatino šios meilės. Kodėl?
Tikriausiai giliai širdyje jis jautė pavydą ir negalėjo šio
jausmo atsikratyti. Bet juk markizas d'Eskomanas per­
nelyg lengvabūdiškas žmogus, jis niekada nesiryš tokiam
niekingam poelgiui. Jis nesiryš viešai kaltinti savo žmo­
nos. Bet to, kas įvyko, nebeatšauksi. Kas gali garantuo­
ti, kad markizas rytoj pat neišskubės paskui savo žmo­
ną? V

Skandalingas įvykis sukėlė Satodene daug triukšmo,

buvo aišku, kad suprefektas nesutiks, kad Liudvikas ir
toliau eitų sekretoriaus pareigas. Tai bus dar vienas nusi-
vyllQas, kuris neigiamai atsilieps ir markizės d'Eskoman
sveikatai, kai ji apie tai sužinos.
V

Šios mintys sukrėtė Liudviką, jo protas tarytum susi­

drumstė.
Jam vaidenosi, kad Ema stovi šalia jo ir tiesia į jį ran­
kas. Jis girdėjo jos balsą, girdėjo jos tariamus žodžius:
- Ateik pas mane, mano drauge, aš tavęs laukiu! Tu
kaip ir aš tesi nekalta žmonių neteisingumo auka. Ne­
delsdamas atvažiuok pas mane!
Liudvikui atrodė, kad jis jaučia švelnių Emos rankų
prisilietimą, jos karštą kvėpavimą.
Klejodamas de Fontanjė skubiai apsirengė, išėjo iš
namų ir kaip beprotis pasileido miesto gatvėmis kelio,
214
vedančio į Paryžių, link, tarytum tikėdamasis pasivyti
pašto karietą, kuria išvažiavo markizė d'Eskoman.
Horizonte jau brėško aušra, kai Liudvikas atėjo ant
kalnelio, kur tik prieš keletą valandų atsisveikino su Ema.
V

Nusiminęs jis atsigręžė ir pasižiūrėjo Satodeno link.

Prieš jo akis atsivėrė tirštame rūke skendinčio, miegan­
čio miesto panorama. Virš kitų pastatų į dangų kilo
aukšti Monmoransi pilies bokštai, nudažyti pirmųjų
aušros spindulių.
Sužavėtas šio didingo paveikslo, jaunuolis žvelgė į pa­
tekančią saulę, j iš nakties sutemų palengva išnyrančius
ir iš gilaus miego prabundančius namus. Liudvikas ilgai
stovėjo tylėdamas, matyt, kažką labai rimtai svarstyda­
mas.
Staiga šalikelėje jis pamatė kažką boluojant. Tai buvo
batisto nosinaitė, kurią atsisveikindama pametė Ema. Ji
buvo sudrėkusi nuo ryto rasos.
Liudvikui atrodė, kad šis radinys žada jam laimę ir
sėkmę.
V

Si nosinaitė, priminusi Liudvikui markizės d'Eskoman

neviltį ir karštas ašaras, privertė jį nerimauti ir abejoti.
Tuomet jis galutinai apsisprendė: nudrožė keliu Pa-
V

ryžiaus link, nė karto neatsisukdamas į Satodeno pusę.

Taipjis keliavo iki pusiaudienio, pamiršęs valgį ir gėri­
mą. Septynių valandų kelionė jį išvargino, paskutinės jo
jėgos išseko. Jam ėmė pintis kojos, eiti darėsi vis sunkiau
ir sunkiau.
Tik dabar, pirmą kartą po to, kai išsiskyrė su Ema, jo
mintys praskaidrėjo, ir jis pagaliau suprato, kad tęsti ke­
lionės nebeįstengs.
Jis iš visos širdies gailėjosi, kad neužsisakė vietos di­
ližane.
 Išvargęs Liudvikas atsisėdo kelkraštyje, tikėdamasis
sulaukti kokio nors atriedančio ekipažo. Bet galop jo
kantrybė išseko, ir jis, sukaupęs paskutines jėgas, atsisto­
jo ir lėtu žingsniu patraukė į artimiausią pašto stotį.
Stotyje jis išsinuomojo arklį ir paragino jį taip greitai,
kad jį lydėjusio paštininko kakta apniuko.
Taip skubėdamas, Liudvikas vakare turėjo pasiekti
Paryžių.
Sevaljė de Mongla ir markizė d'Eskoman prieš jai
išvykstant buvo susitarę, kad, atvykusi į Paryžių, ji tuoj
pat pasislėps Grenelės gatvės vienuolyne.
Į šį vienuolyną pašaliniai lankytojai galėdavo patekti
tik specialiomis valandomis, Liudvikas neturėjo jokios
vilties, kad vakare bus ten įleistas.
Nors jis puikiai tai žinojo, nors buvo be galo pavargęs,
skubėjo į Paryžių, nes jam atrodė, kad nėra didesnės pa­
laimos, nei kvėpuoti tuo pačiu oru, kuriuo kvėpavo jo
mylimoji.
Šeštą valandą vakaro jis jau buvo Lonžiumo. Ragin­
damas paštininką paskubėti, Liudvikas staiga išgirdo ka-
V

rietos ratų dardesį. Ji suko iš Satodeno kelio.

DeFontanjė instinktyviai pasislėpė už šulinio, kur
būdavo girdomi arkliai.
Atvažiavusi karieta sustojo prieš pat šulinį. Liudvikas
pažvelgė iš savo slėptuvės ir dviejų, ryškiai karietą apšvie­
čiančių žibintų šviesoje pamatė joje sėdintį markizą d'Es-
komaną.
Kaip visuomet nerūpestingas markizas ramiai rūkė ci­
garą, jis net dabar nepraleido progos pajuokauti su mer­
gina, padavusia jam stiklinę vandens. Nors žmonos išvy­
kimas tikriausiai nepadarė jam didelio įspūdžio, buvo
aišku, kad jis vyksta nusiteikęs persekioti markizę.
216
 Liudvikas ėmė graužtis, kad taip vėlai sumanė iške-
liauti iš Satodeno. Jam buvo apmaudu, kad jis sugaišo
tiek laiko skendėdamas savo apmąstymuose, ir praleido
progą anksčiau už markizą atvažiuoti į Paryžių ir susitikti
su Ema.
Kas dabar bus? Jis nedrįso apie tai net pagalvoti.
Iškeikęs savo likimą, de Fontanjė ėmė šaltakraujiškai
svarstyti, kokių tikslų vedamas skuba į Paryžių d’Esko-
manas.
Dabarjis akivaizdžiai įsitikino, koks teisus buvo ševaljė
de Mongla, tvirtindamas, kad markizas ne taip lengvai
susitaikys su savo žmonos pabėgimu.
Tik dabar mūsų herojus ėmė suvokti, kokia kova jo
laukia ateityje. Jis džiaugėsi, kadjam pavyko sužinoti apie
tikruosius markizo d'Eskomano ketinimus.
Neliko nieko kito, kaip tik paklusti likimui. Kai at­
sipūtęs markizas paragino paštininką leistis į kelionę,
Liudvikas išėjo iš savo slėptuvės ir pranešė, kad yra pa­
vargęs ir šį vakarą nebekeliaus į Paryžių.
Stoties valdytojas turėjo viešbutį, kuriame apsistoda­
vo keliautojai. Liudvikas paprašė kuo greičiau pakloti
jam lovą. Jauna tarnaitė, kuriai Liudvikas padarė didelį
įspūdį, nustebusi paklausė, ar jis neketina prieš gulda­
mas pavakarieniauti.
Kad ir kaip būtų keista, dvidešimtmečiai retai atsisa­
ko tikrųjų savo teisių. Nors ir koks pavargęs ir išsekęs
buvo Liudvikas, jo skrandis reikalavo maisto.
Pajutęs stiprų alkį, jis sutiko su tarnaitės pasiūlymu, o
toji palydėjo jį į valgomąjį ir pasodino už stalo.
Skaniai pavakarieniavęs ir apsvaigęs nuo gero vyno,
Liudvikas ir vėl sugrįžo prie ankstesnių savo apmąstymų.
Prieš jo akis ir vėl iškilo mylimos moters paveikslas, bet
217
tai truko neilgai, nuovargis jį perveikė, ir jis užsikniaubė
ant stalo.
Jaunai tarnaitei pagailo tokio žavingo jaunuolio, ku­
ris jai atrodė be galo liūdnas ir pavargęs. Ji pasirūpino,
kad niekas nedrumstų jo ramybės.
Liudvikas jau miegojo, kai atsidarė valgomojo durys
ir kažkokia moteris su žvake rankoje įėjo į vidų. Susirū­
pinusi ji neatkreipė dėmesio į snaudžiantį lankytoją, bet,
kai tarnaitė paprašė, kad ji nekeltų triukšmo, moteriškė
pažvelgė į jaunuolį ir, išmetusi iš rankų žvakę ir arbatinį,
nustebusi garsiai sušuko:
- Ponas de Fontanjė!
- Siuzana! - savo ruožtu sušuko atsibudęs Liudvikas.
Jam dingojosi, kad jis regi Emos auklę sapne.
- Pati Panelė Aukščiausioji pasiuntė jus čia. Eime, ei­
me greičiau! - ragino Molė, jėga tempdama jaunuolį už
rankos laiptais, vedančiais į pirmojo aukšto galeriją.
Ji nekreipė nė mažiausio dėmesio į apstulbusią tar­
naitę, kuri niekaip negalėjo suprasti, kas čia vyksta.
- Ar žinote, jau maniau, kad šią naktį neteksiu savo­
sios Emos! Jei nebūčiau buvusi tokia atkakli ir neparei­
kalavusi čia apsistoti, ji būtų mirusi ekipaže. Bet eikime
greičiau!.. Jei kas nors pabandys jus įžeisti, aš ginsiu jus
nagais ir dantimis... Prisiekiu, tik per mano lavonąjie pri­
silies prie jūsų. Prisiekiu Aukščiausiuoju! - pridūrė Siu­
zana, pirmą kartą savo gyvenime ištarusi tokią baisią prie­
saiką. - Aš neleisiu, kad kas nors nuskriaustų mūsų
kūdikį. Bet bijau, kad išsiskyrimas su jumis nepražudytų
Emos, - prie pat markizės kambario durų tyliai sušnibž­
dėjo geroji auklė.
Vos tik Siuzana Molė atidarė duris, Liudvikas de Fon­
tanjė it žaibas nuskubėjo į priekį.
218
 Ant skurdžios viešbučio lovos jis išvydo sėdinčią mar­
kizę. Nerimaudama ji klausėsi iš gatvės sklindančio
triukšmo.
Pamačiusi Liudviką, ji ištiesė jam rankas, džiaugsmas
užliejo jai krūtinę.
Kraujas plūstelėjo Emai į galvą, ji negalėjo ištarti nė
žodžio. Jaunoji moteris sukniubo praradusi sąmonę.

PENKTAS SKYRIUS
Net iš pačių kvailiausių dalykų
galima išgauti naudą

Markizas d'Eskomanas labai rimtai nusiteikęs nu­

sprendė suieškoti be žinios pradingusią savo žmoną.
Jis turėjo begalę draugų, todėl Kliuni gatvėje įvykusi
drama labai greitai pasiekė jo ausis.
Net patys nuoširdžiausi bičiuliai slapčia visada džiū­
gauja galėdami pranešti draugui nemalonią naujieną ir
dar išgirsti padėkos žodžius. V V

Vienas iš artimiausių markizo draugų, Zoržas de Zis-

karas, netruko įrodyti, kaip riteriškai yra atsidavęs d'Es-
komanui. Kai jį pasiekė gandas apie Kliuni gatvėje įvy­
kusią sceną, jis nedelsdamas perrišo beužgyjančią savo
žaizdą ir išvykopas markizą d'Eskomaną, turėdamas tikslą
perduoti savo bičiuliui tokią nemalonią naujieną.
v

Mieste sklandė gandai, kad Margarita Želi užklupo

Liudviką su markize d'Eskoman. Pikti liežuviai pa­
gražino įvykius. Buvo kalbama, kad abi Liudviko mei-
v V

lūžės susimušė. Tad nėra ko stebėtis, kad Zoržas de Zis-

karas, būdamas toks draugiškas markizui, nieko nuo jo
219
nenuslėpė. Klausantis Žiskaro žodžių, markizo d'Esko-
mano galvon mušė kraujas, o plaukai ant galvos pasi­
stojo piestu.
Patys prasčiausi filosofai būna tie vyrai, kurie, gyven­
dami netvarkingą gyvenimą, turi labai dorovingas žmo­
nas. Išimtys čia labai retos, todėl norime pasakyti, kad
markizas kaip tik ir buvo vienas iš jų.
Jo savigarbą tenkino tai, kad, nors pats būdamas ne­
dorovingas, jis išvengė tokios nemalonios daugeliui vyrų
lemties. Ema, skirtingai nei kitos aukštuomenės mote­
rys, visuomet elgėsi nepriekaištingai, ir markizas visą lai­
ką manė, kad tai ne jos, ojo nuopelnas. Būdamas visiškai
ramus, jis ir toliau mėgavosi palaido gyvenimo teikiamais
malonumais.
Emos meilė jo nei šildė, nei šaldė, bet jis jautė jai pa­
garbą kaip turtingo palikimo savininkei. Markizas d'Es-
komanas būtų galėjęs nesunkiai iššvaistyti tuos turtus, bet
jis niekada nebūtų jų atsisakęs sava valia.
Štai kodėl de Žiskaro pasakojimas padarė jam kur kas
didesnį įspūdį, nei to buvo galima laukti.
Įvykiai Kliuni gatvėje jį jaudino dar ir todėl, kad jų
herojumi tapo tas pats de Fontanjė, kuris dar taip nese­
niai akiplėšiškai paviliojo jo meilužę.
Nors iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad d'Eskomanas lai­
ko Liudviką savo draugu, iš tiesų jis negalėjo atleisti
varžovui jo pergalės.
V V ___

Išklausęs Zoržo de Žiskaro, markizas d'Eskomanas at­

sakė, kad jis ketina iššaukti Liudviką į dvikovą ir kad šį
kartą vienas iš jų turi žūti.
Bet markizas suprato ir kitą dalyką: jis nebuvo tikras,
ar tai, apie ką visi mala liežuviais, yra tiesa. Galimas daik­
tas, kad markizė paprasčiausiai nekaltai šmeižiama. Tai­
220
gi, prieš iššaukdamas Liudviką į dvikovą, jis būtinai turėjo
pasikalbėti su Ema.
Markizas atidėjo šį reikalą rytojaus dienai, o pats ėmė
laukti sugrįžtančios žmonos.
Bet markizė negrįžo namo.
Iki šiolei jos vyras dar abejojo, bet dabar jis galutinai
įsitikino, kad markizė kalta dėl to, kas įvyko.
Markizas d'Eskomanasjau svarstė, ar nepasiuntus tar­
no, kad tas pakviestų Liudviką de Fontanjė ateiti su juo
susitikti, kai staiga išgirdo atsargų beldimą į kabineto du­
ris.
Kamerdineris pranešė, kad sujuo nori pasikalbėti mar­
kizo reikalų patikėtinis. D'Eskomanas liepė jį pakviesti.
Įėjęs į kabinetą, patikėtinis pareiškė markizui, kad šis galįs
juo pasikliauti.
Markizą nustebino toks keistas pasiūlymas. Tuomet pa­
tikėtinis markizui paaiškino, kad mieste sklinda gandai,
jog jis norįs skirtis su savo žmona. Visiems žinomas po­
sakis, kad advokatai nujaučia būsimus teisminius proce­
sus kaip pesliai dvėselieną.
V

Žodis "skyrybos" privertė markizą susimąstyti. Advo­

katas buvo čia pat, taigi jis nutarė pasinaudoti proga ir
užduoti jam keletą klausimų.
Advokatas dažniausiai būna sąžiningas su savo klien­
tu tiek, kiekjam pačiam naudinga. Jis lygpamušalas, ku­
ris siuvamas tam, kad suknelės medžiaga geriau kristų.
Bet koks niekšas moka advokatui didelius pinigus vien
už tai, kad šis gintų jo interesus.
Markizo d'Eskomano advokatas mielai sutiko patarti
savo klientui.
Paslaugusis patikėtinis savo kalbą pradėjo nuo to, kad
ėmė peikti laukinius prietarus, jis piktinosi, kad žmonių
221
teises ir visuomeninę nuomonę dažnai apsprendžia kru­
vinos dvikovos.
Pažėręs bendrų frazių, jis greitakalbe susakė keletą
piktų pastabų, kurios markizą d'Eskomaną pribloškė la­
biau nei visa advokato kalba.
Anot, jo, kviesdamas Liudviką kautis dvikovoje, mar­
kizas stotų į nelygią kovą. Liudvikas tokiu atveju rizikuotų
prarasti savo gyvybę, o markizas - ne tik gyvybę, bet ir
turtą.
Paskui advokatas pareiškė, kad markizas, kurio padėtis
tokia priklausoma nuo žmonos nuotaikų, neturėtų jos nu­
teikti prieš save, prieš tai neįsitikinęs, kad jam pakaks
jėgų smogti lemiamą smūgį.
Patyręs juristas pridūrė, kad, turint tokius abejotinus
ir dviprasmiškus įrodymus, nėra ko net galvoti apie sėk­
mingą teismo procesą. Net jei pirmos instancijos teismas
priimtų palankų markizui sprendimą, apeliacinis, be abe­
jonės, turėtų jam pražūtingų padarinių: apie nepadorų
jo elgesį žinojo visi Satodeno gyventojai.
Markizas d'Eskomanas, ramiai išklausęs advokato ar­
gumentų, paklausė, ar tik jis nelaiko jo bepročiu ir malo­
niu balsu pareiškė ketinąs išmesti jį pro duris.
Advokatas su pikta šypsenėle lūpose šaltakraujiškai
išsitraukė iš savo portfelio nedidelį vekselių pluoštą ir,
padavęs juos markizui d'Eskomanui, abejingai paklausė
jo, ar jis gali pagal šiuos dokumentus sumokėti apie dvy­
lika tūkstančių frankų, be to, ne vėliau kaip iki rytojaus
dienos.
Taip netikėtai pasisukus reikalams, markizas išblyško
ir užsikirto tardamas jau pirmą žodį.
Advokatas pasinaudojo šia pauze, kad galėtų kirsti ga­
lutinį smūgį.
 Markizas iki ausų buvo įklimpęs į skolas. Jis turėjo ga­
rantą - savo gyvybę ir didelį turtą, kurį kaip kraitį atsi­
nešė žmona.
Pirmasis garantas buvo labai nepatikimas, mat marki­
zo sveikata prastėjo dėl netvarkingo gyvenimo būdo. Ant­
rąjį šiek tiek sukompromitavo jo žmonos nuotykis Kliuni
gatvėje.
Atsidavęs markizui patikėtinis skolindavo jam pinigus
iš kitų savo klientų, kurių interesus jis privalėjo ginti taip
pat griežtai kaip ir markizo. Taigi mieste ėmę sklisti gan­
dai apie markizo ketinimą skirtis su žmona tikriausiai ir
privertėjį įspėti markizo kreditorius apie pavojų, gresiantį
jų kapitalui. Buvo aišku, kad kreditoriai pareikalaus
grąžinti skolas arba paprašys pateikti patikimesnį garan­
tą nei markizo gyvybė. Tik markizė d'Eskoman buvo pa­
tikimas garantas.
Reikalai kaip reikiant komplikavosi. Susirūpinęs mar­
kizas d'Eskomanas žingsniavo po kambarį pirmyn ir at­
gal, nuleidęs galvą ir susikišęs rankas į kišenes. Pasinėręs
į gilius apmąstymus, jis rūkė cigarą.
Advokatas nieko nelaukdamas ėmė dėstyti savo pla­
nus.
Jis patarė d'Eskomanui nesipykti su markize ir nekreip­
ti dėmesio į jos gyvenimo būdą. Galima griebtis tik pro­
tingų priemonių, kurios naudingos markizui.
Ryžtingai veikti galima tik tada, kai bus patikimų įro­
dymų prieš žmoną, tik tuomet teismas galėtų priimti
d'Eskomanui naudingą sprendimą. Jei markizas turės
patikimų faktų ir pats, o ne jo žmona pradės teismo pro­
cesą, jis gali tikėtis jį laimėti. Tuomet turtas pereitų į
d'Eskomano rankas, jis tik turėtų kasmet sumokėti žmo­
nai teismo nustatytą pensiją. Advokatas buvo įsitikinęs.
223
kad jo klientui pavyks surinkti nenuginčijamus įrody­
mus ir laimėti teismo procesą, juristas netgi buvo linkęs
skolinti pinigų tiek, kiek tik pareikalaus jo garbusis klien­
tas.
Paskutinieji patikėtinio pažadai padarė įspūdį marki­
zui. Patenkintas markizas d'Eskomanas užsirūkė naują
cigarą ir, atsisėdęs į krėslą, ramiu balsu paklausė savo
advokato, ką jis turi galvoje, sakydamas "nenuginčijami
įrodymai".
Patikėtinis šiek tiekvaržydamasis išdėstė markizui, ko­
kių įrodymų reikėtų sprendžiant tokį delikatų ginčą, o
paskui tiesiai šviesiai pareiškė, kad būtina markizę užklup­
ti su meilužiu intymioje aplinkoje. Labai svarbu, kad būtų
tą sceną mačiusių liudytojų, kurie teisme galėtų duoti pa­
rodymus.
Tai išgirdęs, d'Eskomanas pašoko iš krėslo. Jį papikti­
no gėdingos priemonės, kurias ką tik pasiūlė advokatas.
Bet jau buvo vėlu. Neatsargiai išsidavęs, jis nebeturėjo
kur trauktis. Markizui neliko nieko kito, kaip tik sutikti,
kad advokato reikalavimas visai pagrįstas.
Po dvidešimties minučių d'Eskomano abejonės išsis­
klaidė, sumanus advokatas paneigė visus jo argumentus.
Markizas galiausiai nusileido juristo reikalavimui. Jis su­
tiko pasikviesti policijos komisarą ir įteikti jam pareiški­
mą apie nepadorų savo žmonos elgesį.
Tuo metu kamerdineris pranešė markizui d'Eskoma-
nui, kad su juo nori pasikalbėti ekipažų savininkas
Moženas.
Mes jau žinome su kokiu tikslu jis atskubėjo pas mar­
kizą.
Išklausęs jo, d'Eskomanas prie Moženo namų surengė
pasalą.
224
 Bet ševaljė de Mongla, nuskubėjęs pas savo draugą pa­
klausti, ar tikri po miestą sklandantys gandai, jau žinojo,
kaip niekingai pasielgė vežikas, ir kad markizas tyko savo
žmonos ir Liudviko prie jo namų. Jis sutrukdė vargšams
įsimylėjėliams pakliūti įjiems paspęstus spąstus.
Tuo metu markizo agentai sekė prefektūros pastatą.
Jie tykojo grįžtančio Liudviko.
Jie pranešė markizo advokatui, kad Liudvikas de Fon-
tanjė grįžo namo apie pirmą valandą nakties, ir neilgai
užtrukęs išskubėjo. Atgal daugiau jis nebesugrįžo. Vėliau
markizas sužinojo, kad kažkas matė jo žmoną pusę dvy­
liktos nakties einančią Paryžiaus keliu. Matyt, ji ten ėjo
norėdama įsėsti į Paryžiaus link traukiantį ekipažą.
Markizasjautė antipatiją visamšiamreikalui, bet užsis­
pyrimas vertė jį tęsti kovą iki galo.
Markizas d'Eskomanas įsakė pakinkyti ketvertą arklių
ir išvažiavo paskui savo žmoną.
Mes matėme jį pravažiuojantį pro Lonžiumo.
Jis atvyko į Paryžių šeštą valandą vakaro ir pasuko tie­
siai prie centrinio pašto pastato. D’Eskomanas paprašė,
kad direktorius surastų vežiką, kuris šįryt atvažiavo iš
V

Satodeno, mat manė, kad markizė irgi keliavo ta pačia

karieta.
Direktorius mielai įvykdė turtingo pono prašymą ir,
pats būdamas vedęs, išvisos širdies užjautė apgautą vyrą.
Jis pakvietė vežiką į savo kabinetą.
Vežikas mielai atsakinėjo į markizo užduodamus klau-
V

simus. Jis papasakojo, kad iš tikrųjų netoli Satodeno į

ekipažą įsėdo dvi kelyje laukusios moterys. Iš jo pasako­
jimo buvo aišku, kad tai buvo Siuzana ir Ema.
Be to, pridūrė jis, kartu su moterimis buvo du vyriškiai,
bet jie į karietą nesėdo. Baigdamas vežikas pasakė, kad
8.438 225
jaunoji dama buvo labai išsekusi ir pavargusi, taigi ji kar­
tu su vyresniąja moterim išlipo Lonžiumo ir liko ten nak­
voti.
Markizas gerai prisiminė advokato žodžius apie dvi
galimybes: pačiam pradėti teismo procesą pateikus įro­
dymus arba susitaikyti su esama padėtimi ir atlaidžiai ver­
tinti žmonos elgesį.
Kaip žinome, jis pasirinko pirmąjį variantą, taigi jam
reikėjo įrodymų. Norėdamas užklupti Emą su Liudviku
de Fontanjė, jis turėjo nedelsdamas grįžti į Lonžiumo.
Prieš pat Lonžiumo markizas sustabdė karietą, su­
mokėjo vežikui ir, susitaręs, kad tas parveš jį atgal į Pa­
ryžių, vienas patraukė į viešbutį, kur buvo apsistojusi mar­
kizė d'Eskoman.
Apsimetęs paprasčiausiu praeiviu, jis tyliai pasibeldė į
namo duris. Kai jos atsidarė ir išėjo tarnas, markizas jam
pasakė, kad kelyje sulūžo karietos ašis, ir paprašė jį pa­
lydėti į kambarį.
Kol viešbučio šeimininkas žadino savo kambaryje mie­
gojusią tarnaitę, markizas kalbėjosi su pašto vežiku.
Iki 1830 metų keliuose dažnai sutinkami raiti ke­
liauninkai po Liepos revoliucijos beveik išnyko, nes ši
nepatogų keliavimo būdą pakeitė važiavimas lengvais
pašto vežimukais, pakinkytais vienu arkliu. Si trans­
porto priemonė buvo patogi keliauninkams ir naudin­
ga pašto stočių savininkams. Tokiame vežimuke pašti­
ninkas sėdėdavo greta keliauninko, kuris dažnai pats
važnyčiodavo.
Šuoliais atjojęs jaunuolis patraukė visų paštininkų
dėmesį. Susidomėjimas padidėjo ir galų gale virto neri­
mu, kai pastabi pašto stoties viešbučio tarnaitė papasa­
kojo apie tai, kad į stotį atjojęs labai liūdnas jaunuolis,
226
netikėtai susitikęs viešbutyje nuo ryto apsistojusios
aukštuomenės damos žindyvę, nepaprastai apsidžiaugė.
Dar labiau paštininkų smalsumą sužadino tarnaitės pa­
pasakotas faktas, kad atvykėlis dar neišėjo iš aukštuo­
menės damos kambario, nors jau buvo gerokai po vidur­
nakčio.
Paštininkas, lydėjęs jaunuolį, ir taip jau nekantriai
laukė aušros, kad galėtų išdėstyti kaimynams savo nuo­
monę apie šį įvykį. Todėl galima įsivaizduoti su kokiu ma­
lonumu jis malė liežuviu, kai ką tik atvykęs naujas ke­
liauninkas, tai yra markizas d'Eskomanas, teikėsi jo
įdėmiai išklausyti.
Kai paštininkas baigė savo pasakojimą, markizas d'Es-
V

komanas įspraudė jam į ranką auksinę monetą. Sis ap­

sidžiaugė pamanęs, kad markizas jam dėkoja už nepa­
prastai įdomų pasakojimą.
Paskui markizas paprašė palydėti jį pas merą. Jis pa­
reiškė turįs labai svarbų ir neatidėliotiną reikalą.
Paštininkas išpūtė akis, jį nustebino markizo ketini­
mas tokią vėlyvą valandą žadinti merą. Neslėpdamas nu­
stebimo, jis pasiūlė d'Eskomanui palaukti ryto.
Bet markizas teigė, kad tokio svarbaus reikalo jis ne­
galįs atidėlioti. Jis padavė paštininkui dar vieną auksinę
monetą, ir tik tuomet šis ryžosi pasibelsti į miegančio mero
namo duris.
Jis be reikalo nerimavo. Dideliam jo nustebimui, vos
tik meras permetė akimis markizo pasą ir atvirą laišką,
kurį buvo pasirašęs karališkasis Satodeno prokuroras, jis
sutiko vykdyti visus d'Eskomano pageidavimus.
Meras atsiprašė markizo, kad buvo priverstas jį sutikti
vilkėdamas chalatu, pašaukė savo padėjėją ir įsakė jam
tuojau pat atsivesti žandarus.
B* 227
 Po kelių minučių nedidelis žmonių būrys, pasipildęs
trimis žandarais, jau traukė tyliomis ir tuščiomis Lonžiu-
mo miestelio gatvėmis pašto stoties link.

SESTAS SKYRIUS,
kuriame pasakojama apie tai, kaip markizas
d'Eskomanas dėl savo įžeistos garbės keršija visai
kitaip nei ponas de Kusi
Kambaryje, kuriame apsistojo markizė d'Eskoman,
stovėjo dvi lovos.
Vienoje išjų, esančioje priešais židinį, miegojo Siuza-
na Molė.
Priešais langą, kambario viduryje, buvo įrengtas alko­
vas, kuriame miegojo Ema. Prie jos lovos galvūgalyje sto­
vinčiame krėsle sėdėjo Liudvikas de Fontanjė.
Visi trys išvargę žmonės kietai įmigo. Liudvikas mie­
gojo padėjęs galvą ant Emos lovos krašto, jų rankos bu­
vo susikibusios. Retkarčiais jaunuoliai suvirpėdavo, ir
Emos skruostus nudažydavo ryškus raudonis. Buvo gali­
ma pastebėti, kaip po plonais batisto naktiniais marški­
niais, vos dengiančiais nuostabią markizės krūtinę, plakė
karštai mylinti širdis.
Ant priešais Emos lovą stovinčio staliuko blyškią švie­
są skleidė žvakė. Ji čia gesdavo, čia vėl nutviksdavo ryškia
šviesa, mesdama ant sienos fantastiškus šešėlius.
Markizė d'Eskoman staiga pakirdo iš miego. Pirma,
ką ji pamatė, buvo šalia jos miegantis Liudvikas. Ji jau­
dindamasi ištraukė iš jaunuolio rankų savo rankas, bet
paskui švelniai prisiglaudė kakta prie jo rankos. Ji ne­
228
galėjo atitraukti akių nuo gražaus mylimojo veido, nuo
juodų garbanotų jo plaukų.
Markizė jau buvo išgyvenusi tą nuostabų susižavėji­
mo jausmą, kuris išvakarėse privertė ją pulti Liudvikui į
glėbį. Dabar jai atrodė, kad nepadoru rodyti švelnumą
ir, nors kambaryje nieko nebuvo, išskyrus miegančią Siu-
zaną, Ema paraudo.
Įsisupusi į apklotąjį ištiesė ranką, norėdama pažadinti
Liudviką.
Tuo metu gatvėje pasigirdo kažkieno skubūs žingsniai.
Kai nervai įtempti, nerimą sukelia net mažiausios smul­
kmenos. Markizė ėmė atidžiai klausytis, baimingai lauk­
dama, ar tik neišgirs triukšmo.
Bet žingsnių garsas nutilo. Tada Ema ėmė sau prie­
kaištauti, kad be reikalo nerimauja. Nėra ko stebėtis ir
jaudintis pasigirdus menkiausiam triukšmui, reikia ne­
pamiršti, kad čia pašto stoties viešbutis, o pro šalį važiuo­
jantys ekipažai dažnai sustoja pakeisti arklių. Bet susi­
jaudinimas neatslūgo, Ema juto begalinį norą būti arčiau
to, dėl kurio ji taip pasiaukojo, ir įsitikinti, kad jos drau­
gas ir gynėjas jaučia jai kuo nuoširdžiausius jausmus.
Ema pasilenkė ir pabučiavo Liudviką į kaktą. Tuo me­
tu pasigirdo stiprus smūgis į kambario duris.
- Kas ten? - vienu balsu sušuko pabudę Liudvikas ir
Siuzana.
Jiems atrodė, kad jie sapne girdėjo tą smūgį.
Tik Ema iš karto viską suprato. Ji neabejojo, kad jų
pėdomis pasekė ir juos užklupo nauja nelaimė.
Atsitokėjusi po pirmo išgąsčio, markizė d'Eskoman
įsikniaubė į pagalvę.
Tuo metu beldimas į kambario duris sustiprėjo, galiau­
siai pasigirdo įsakmus mero balsas:
229
 - Įstatymo vardu, atidarykite!
- Dėl Dievo meilės, neatidarykite durų! - ėmė šaukti
išsigandusi Siuzana.
Moteris ėmė stumti prie durų kėdes ir komodą. Ji nai­
viai tikėjosi, kad ši barikada padės atlaikyti apgultj.
Dabar ir Liudvikas suprato, kad tai įžeisto vyro kerštas.
Jis puolė prie lango, norėdamas šokti žemyn ir užsimuš­
ti.
Meras ir markizas tikriausiai buvo numatę šią aplin­
kybę, jie iš anksto prie lango pastatė sargyboje žandarą.
Kai Liudvikas su triukšmu atidarė langą, išgirdo apačio­
je pašaipų d'Eskomano juoką ir pamatė tamsoje šmėste­
lint jį patį.
- Mes ne pas Margaritą! - sušuko markizas. - Man
gaila, kad buvau priverstas jums sutrukdyti lieti savo
meilės jausmus, brangus de Fontanjė, bet tokį atvejį nu­
mato įstatymas.
- Markize d'Eskomanai, jūs esate niekšas! - apimtas
įniršio, sušuko Liudvikas. - Jei mano špagos smaigalys
kada nors bus nukreiptas į jūsų krūtinę, be jokio gailes­
čio užmušiu jus kaip pasiutusį šunį!
V

- Žinoma, jei tik keletas kalėjime praleistų mėnesių

neataušins karšto jūsų kraujo. Tokiu atveju aš mielai pa­
būsiujūsų chirurgu, mielas Liudvikai de Fontanjė! - pašai­
piu tonu pareiškė markizas.
Toks jo tonas labai suerzino jaunuolį, jis jau ieškojo
žodžių, norėdamas kaip reikiant atsikirsti, bet staiga išgir­
do Emos baisa.
Jis užtrenkė langą ir atsisuko. Priešais jį ant lovos
sėdėjo kaip numirėlė išblyškusi Ema.
Markizė d'Eskoman drebėjo visu kūnu. Ir vis dėlto jos
veide buvo matyti ryžtas, ji neprarado šalto proto.
230
 Nelaimingoji Ema suprato, kad nebelieka nieko kito,
kaip tik atsiduoti likimui.
Kasdieniniame gyvenime nuolankaus charakterio
žmonės atrodo silpni ir bejėgiai, bet, susiklosčius drama­
tiškoms aplinkybėms, jie rodo kur kas daugiau tvirtybės
nei kiti. Tokiais atvejais jie ryžtingai sutrauko pančius ir
geba atsispirti užgriuvusioms bėdoms, kurios, kaip galėjai
pamanyti, visai juos palauš.
Taip nutiko ir markizei d'Eskoman.
Kai Liudvikas priėjo prie lovos, ji jam pasakė:
- Mielas Liudvikai! Prisiekite man, kad jūsų jausmai
nepasikeis, kad ir kas beatsitiktų!
Jaunuolis karštai prisiekė.
- Puiku, - pasakė Ema, spausdama jo ranką. - Aš irgi
prisiekiu, kad niekas nesutrukdys mano meilei, niekas ne­
pakeis mano sprendimo tik tau vienam priklausyti šiame
pasaulyje... Taigi, mano bičiuliai, atidarykite duris!
Nustebęs Liudvikas tylėdamas žvelgė į Emą, o Siuza-
na ėmė šaukti, kadji verčiau sutiks mirti, nei paklus prie­
vartai.
- Siuzana! - griežtai pasakė Ema. - Tu žinai, kad aš
nemėgstu įsakinėti, bet dabar įsakau įvykdyti mano pa­
liepimą. Atidarykite duris!
Siuzana Molė nutilo. Jos krūtinę draskė rauda, bet ji,
sukaupusi visas jėgas, apsiramino ir nuskubėjo į pagalbą
Liudvikui, kuris jau ardė barikadą.prie durų.
V

Ir pačiu laiku. Žandaras, paklusęs mero įsakymui, jau

ketino jas laužti.
Pagaliau durys atsidarė. Meras įžengė į vidų, paliepęs
savo pavaldiniams laukti koridoriuje.
Jis buvo pasipiktinęs, kad kambario gyventojai iš kar­
to nepakluso jo įsakymui. Be to, kaip sakėme, jis buvo
231
vedęs, ir nė viena vyrui neištikima žmona nesulaukdavo
jo pasigailėjimo.
Taigi jis įėjo į kambarį, nutaisęs labai rimtą miną. Anot
jo, panašiais atvejais būtina rimtis, juolab mero.
- Kuri iš jūsų, malonios ponios, yra markizė d'Esko-
man? - išdidžiai paklausė jis.
Vargšelė Siuzana jau norėjo pati prisistatyti markizės
vardu ir atsakyti prieš įstatymą, bet Ema neleido jai net
prasižioti.
- Pone, aš esu markizė d'Eskoman, - ramiu balsu at­
sakė ji.
Meras atsisuko į alkovą ir pamatė žavingą, nėriniuose
skendintį Emos veiduką. Ant jos pečių buvo pasklidę ilgi
nuostabūs plaukai. Jos veide buvo tiek švelnumo, jame
taip aiškiai buvo matyti aistringos meilėsjėga, kad rūstu­
sis įstatymo sergėtojas nevalingai nudelbė akis, nusiėmė
kepurę ir taip liko stovėti it žado netekęs.
Pagaliau Ema pati nutraukė tylą ir priminė apstulbu­
siam merui jo pareigą.
- Ko jūs norėtumėte iš markizės d'Eskoman? - ne­
kantriai paklausė ji.
- Atleiskite, markize, - atsakė meras, - nors ir labai
nemalonu, turiu atlikti savo pareigą. Aš nebūčiau drįsęs
sutrukdyti naktinio jūsų poilsio, jei nebūčiau gavęs įsa­
kymo. Esu ponas Garnjė, šios apskrities meras.
- Dėl Dievo meilės! Nesivaržykite, vykdykite savo pa­
reigą! - dar labiau nekantraudama paragino Ema.
- Kaip pageidaujate, ponia! - šaltokai atsakė meras,
matyt, labai įsižeidęs, kad moteris, kurios grožiu jis taip
susižavėjo, nekreipė jokio dėmesio į jo gražbylystę. -
Markize, tuojau pat pereisime prie reikalo. Bet leiskite
paklausti, ką tokį vėlyvą metą jūsų kambaryje veikia
232
šis jaunuolis, kuris, iš visko sprendžiant, nėra jūsų vy­
ras?
Ir meras parodė j Liudviką.
- Jis slaugo ligonę. Vykdama į Paryžių, aš sunegalavau
ir buvau priversta apsistoti šiame viešbutyje. Kambarinė
nusiplūkė mane slaugydama, jai reikėjo pailsėti. Tuo metu
ponas de Fontanjė, mūsų šeimos draugas, važiavo per
Lanžiumo ir atsitiktinai irgi apsistojo šiame viešbutyje. Aš
paprašiaujo pakeisti pavargusią moterį, pasėdėti su mani­
mi, kolji pailsės. Jis buvotoks malonus ir sutiko man padėti.
- Velniai rautų! - vis labiau stebėdamasis sušuko me­
ras. - Patikėkite, markize, būdamas jo metų, aš sutikčiau
nesvarstęs nė minutės.
Paskutiniuosius žodžius meras ištarė tyliai, bet paskui,
atsiminęs, kad už durų stovintys žandarai gali viską girdėti
ir suprasti, kaip jis žavisi gražiąja markize, ėmė kalbėti
garsiai, kad jo pavaldiniai įsitikintų, jog jis liko ištikimas
savo pareigai ir atlieka ją su merui deramu oficialumu.
- Toks kilniaširdiškumas labai pagirtinas, bet aš priva­
lau atkreipti dėmesį į vieną aplinkybę. Visuomenė jūsų
šeimos draugą linkusi vadinti jūsų meilužiu.
Šis grubus juokelis iš pradžių sutrikdė Emą, ir ji pa­
raudo. Bet paskui ji suėmė save į rankas ir susitvardė.
- Brangus pone! - kaip tikra dama pasakė ji. - Jei ką
tik ištartu žodžiu jūs vadinate žmogų, už kurį neturiu
brangesnio šiame pasaulyje, jūs esate teisus. Tokiu atve­
ju de Fontanjė iš tikrųjų yra mano meilužis... Ojei šiam
epitetui suteikiate kitą prasmę, patikėkite mano žodžiais,
jūs labai apsirinkate!
Markizė kalbėjo labai oriai, susijaudinusi, jos išklausęs
meras šiek tiek sutriko iš netikėtumo. Vis dar stebėda­
masis jis žvelgė į ją su pagarba.
233
 - Vargše markize, - po trumpos tylos geraširdiškai pa­
sakė jis. - Aš tikiu, kad sakote tiesą. Nelaimei, ne aš
spręsiu šią bylą... Ir vis dėlto, - pridūrė jis, - aš norėčiau
būti jums naudingas, kad ir ką vėliau kalbėtų apie mano
dorovingumą. Man rūpi jūsų likimas, ir aš norėčiau bent
kuo nors jums pagelbėti... Tokiais atvejais geriau išlikti
santūriam, jei tik vyras nekelia balso... Markizas d'Esko-
manas pirmas jus apskundė, ir argi nėra būdo priversti jį
atsiimti skundą? Jis, man regis, ne toks jau blogas žmo-
V

gus. Juo dėtas, aš apsiribočiau pabarimu... Čia daug

triukšmo dėl nieko, kaip matyti iš jūsų atsakymo, todėl V

aš linkęs pasiūlyti savo, kaip taikytojo, paslaugas. Žino­

ma, jei tik to pageidausite... Gal norite, kad pakviesčiau
jūsų vyrą ir pabandyčiau jį perkalbėti? - baigdamas pa­
klausė meras.
- Aš labai jums dėkinga už parodytą man palankumą,
bet negaliu pasinaudoti jūsų gerumu ir prašyti, kad im­
tumėtės taikytojo vaidmens.
- Kodėl? Argi, anot jūsų, tai neįmanoma? Ogal drau­
gą jūs branginate labiau nei asmeninę savo laimę? Aš
pažinojau moterų, ne tokių gražių ir kilmingų, kurios, su­
siklosčius panašioms aplinkybėms, nesvyruodavo. Juk
įmanoma, kad jūsų draugas taptų ir jūsų vyro draugu...
O jei moteris pasiekia šį tikslą, ko daugiau ji galėtų
trokšti?..
Bet meras, regis, dabar pats išsigando savo atvirumo.
Įstatymo sergėtojas paskubėjo iškilmingu tonu pridurti:
- Markize! Visuomenė, kuriai atstovauju, siūlo jums
atsisakyti savo įsitikinimų ir pasukti teisingu keliu.
- Pone mere, be mane kaltinančių šio pasaulio teisėjų,
yra dar vienas teisėjas, kuris netarnauja Prancūzijos vy­
riausybei. Tegul jis teisia mane ir markizą, aš nebijau jo
234
nuosprendžio. Aplinkybės, išskyrusios mane ir vyrą, pa­
tikėkite, daugiau priklausė nuojo, o ne nuo mano valios.
Galiu pasakyti tik tiek, kadjokia valdžia neprivers manęs
grįžti pas vyrą...
Tardama šiuos žodžius, markizė pakėlė aukštyn ran­
ką, norėdama suteikti savo žodžiams iškilmingumo. Liud­
vikas de Fontanjė, nekreipdamas dėmesio į merą, pri­
puolė prie Emos ir ėmė bučiuoti jos ranką.
-Jūs negerbiate mano rango! - sušuko priblokštas me­
ras. - Velniai rautų! Jūs, jaunuoli, piktnaudžiaujate ma­
no palankumu ir tokiu savo elgesiu nusipelnote, kad šį
faktą užrašyčiau į protokolą!.. Tik iš pagarbos markizei
aš dėjausi nieko nepastebįs, prašyčiau, kad tai nebepasi­
kartotų!
Tai pasakęs, meras pasisuko į markizę ir tarė:
- Jūs taip ryžtingai išsakėte savo valią, kad aš daugiau
nedrįstu prieštarauti. Bet aš, markize, turiu pranešti, kad
man, trokštančiam jums pasiūlyti rojų žemėje arba bent
jau prašmatnius rūmus, labai liūdna ir sunku prašyti, kad
teiktumėtės vykti į kalėjimą.
Išgirdusi žodį "kalėjimas", vargšė markizė apsipylė kar­
čiomis ašaromis.
Mero žodžių priblokštas Liudvikas susmuko ant kėdės
ir užsidengė veidą rankomis. Tik viena Siuzana išliko ra­
mi.
- Į kalėjimą! Į kalėjimą! - azartiškai sušuko ji. - Mar­
kizę d'Eskoman - į kalėjimą! Ar taip jūs pasakėte?
-Tikrai taip, mano brangute!.. Prieš įstatymą net pats
karalius yra visiškai bejėgis, lygiai kaip ir aš. Visi privalo
paklusti įstatymui.
- Ne, to negali būti! Jūs nežinote visos tiesos, nebuvo
kam viską atvirai jums papasakoti. Paklausykite! Ji išti­
235
sus trejus metus siūlė niekšingam skundikui ir persekio­
tojui viską, ką matote: ir dangišką grožį, kuris pribloškė
jus, kaip pribloškia kiekvieną, kas tik ją išvysta, ir pačią
karščiausią meilę, ir dorovingumą, ir angelišką nuolan­
kumą... O kaip su ja elgėsi tas baisūnas? Jūs nežinote?
Tuomet žinokite, kad visus trejus metus jis svetimavo!
- Siuzana, prašau liautis! - pasakė markizė d'Esko-
man.
- Ponia, prašau leisti man kalbėti. Aš noriu kalbėti ir
kalbėsiu! Įstatymai turi būti teisingi, o kadangi ponas me­
ras atstovauja teisingumui, jis išklausys mane.
Įsikarščiavusi Siuzana Molė sučiupo jam už šalio ir vi­
sa jėga patraukė prie savęs.
- Mano brangioji, jūs klystate!.. - trūkčiojančiu balsu
pasakė meras. Jis svyravo į šonus tarytum švytuoklė. -
Velniai rautų! Patikėkite, aš tikrai neatstovauju teisingu­
mui, ojeigu taip būtų, argi būtina mane kratyti kaip krepšį
su kriaušėmis?
- Ne, pone mere, jūs privalote mane išklausyti, tuo­
met suprasite, kaip žiauriai apsirikote, siųsdamas mar­
kizę į kalėjimą... Patikėkite, jos vyras jau seniai turėtų
sėdėti kalėjime, ir toji bausmė jam nebūtų pernelyg
griežta. O dabar staiga siųsti į kalėjimą nekaltą kūdikį!..
V

Žinokite, pone mere, vos tikjai sukako septyniolika metų,

tas laukinis žvėris, markizas d'Eskomanas panoro užval­
dyti jos turtą. Jis vedė ją norėdamas pataisyti savo finan­
sinius reikalus, mat savo turtą spėjo prašvilpti jaunystėje.
Ar galite įsivaizduoti, kad jis jau kitą dieną po vestuvių
sulaužė ištikimybę, nors prieš keletą valandų davė prie-
saiką būti ištikimas ir ją ginti... Štai šią gražuolę, šį ange­
ląjis paprasčiausiai pametė, metė kitą dieną po vestuvių,
patikėkite mano žodžiais. Aš žinau apie visus jo nuoty­
236
kius, aš sekiau jį, sekiau žingsnis po žingsnio, kaip kad
katė seka pelę... Aš sužinojau viską, galiu tai įrodyti ir
įrodysiu!
Tai sakydama, Siuzana vis stipriau purtė vargšelį merą
už jo rudojo šalio.
- Aš tikiu jumis, tikiu!.. Vardan Aukščiausiojo, liau­
kitės mane purčiusi!.. Juk aš ne aplankas su kanceliari­
niais popieriais.
Siuzana Molė, regis, net neišgirdo dūstančio mero pa­
tikinimo ir, nepaleisdama iš rankų šalio, kalbėjo toliau:
- Jei tik jūs galėtumėte suprasti, kaip kamuojasi pa­
mesta žmona... Bet neverta burnos aušinti, jūs, vyrai,
niekada to nesuprasite... Galima guostis netekus turto,
galima ištverti vienatvę, bet ištvirkėliškas vyro gyveni­
mas sunaikina viską... viską... net pagarbą, kurios gar­
binga moteris turi teisę reikalauti... Paprastai žmonės
stebisi, kad žmona neįstengia į savo pusę patraukti vy­
ro, ir dažniausiai kaltina ir šmeižia ją... Vargšelei nebe­
lieka nieko kito, kaip tik atsisveikinti su visais gyveni­
mo džiaugsmais, su visomis šviesiomis viltimis... Jos ne-
bedžiugina pavasario spalvos ir dienos šviesa, net gyve­
nimas, kurį brangina kiekvienas gyvis, nebetenka jai
svarbos... Taip, pone mere, moteris, kurią dabar matote
priešais save, manoji Ema, mielas mano kūdikis, kurį
išmaitinau savo pienu, turėjo kęsti visus šiuos išbandy­
mus ir kankintis... Ir tik todėl, kad vieną vienintelį kar­
tą, kentusi pragariškas kančias, iš savo bedugnės drįso
pakelti akis į dangų ir išsirinkti draugą... Užteko pasi­
skųsti kankintojui, kuris pats yra visko kaltininkas, ir jūs
pasirengęs uždaryti ją į kalėjimą!.. Apie kokį teisingu­
mą mes kalbame? Ne!.. Ne!.. To negali būti, antraip ko­
kią turime teisę vadintis žmonėmis?
237
 - Jūs puikiai kalbate, - drebančiu nuo kratymo balsu
atsakė meras, - bet, nelaimei, aš nieko negaliu padaryti
ir, dar didesnei mano paties nelaimei, nebegalėsiu jūsų
net išklausyti, nes tuojau uždusiu...
Ir iš tikrųjų vargšelis meras, kurį Siuzana pagaliau pa­
leido, nugriuvo tarytum rąstas į krėslą, kuris, laimei,
stovėjo prie pat jo.
Nors ir supykusi, geroji žindyvė pasigailėjo savo au­
kos ir padavė merui stiklinę šalto vandens.
Kai meras pagaliau atsipeikėjo ir atgavo kvapą, jis pa­
prašė, kad Siuzana leistųjam pasikalbėti akis j akį su mar­
kize d'Eskoman.
Siuzana, nė kiek neabejodama, kadjos gražbylystė pa­
darė didelį įspūdį merui, nepriešgyniavo ir paklusniai
nuėjo prie Liudviko de Fontanjė, kuris sėdėjo ant kėdės
prie lango.
Meras, sėdėdamas krėsle, kuriame neseniai miegojo
jaunuolis, pareiškė savo užuojautą nelaimingajai marki­
zei.
Nuoširdūs jo žodžiai šiek tiek atgaivino markizę d'Es­
koman. Meras pažadėjo, kad jis kaip įmanydamas jai
padės, jis netgi pasisiūlė nuvežti ją karieta be jokios paly­
dos į Versalį, bet tik su sąlyga, kad apie jų kelionės tikslą
nieko nežinos žindyvė.
Galų gale meras pasakė norįs išeiti ir palikti markizę,
kadji galėtų persirengti. Eidamas iš kambario, jis paprašė,
kadji paskubėtų. Anot jo, jie būtinai turi išvykti iš Lonžiu-
mo iki išauštant. Tuomet gatvėse mažiau žmonių, o mi­
nios smalsumas dažnai baigiasi nemalonumais.
- Dieve mano! - sušuko Ema, iš nevilties tiesdama ran­
kas aukštyn. - Vadinasi, aš iki dugno turiu išgerti karčią
savo taurę!..
238
 Iš tikrųjų gatvėje jau buvo girdėti prie viešbučio susi­
rinkusių smalsuolių balsai.
Markizė d'Eskoman išėjo į balkoną; ten, apačioje,
būriavosi didžiulis būrys žmonių. Jie susirinko čia iš smal­
sumo, norėdami sužinoti, kodėl prie viešbučio stovi žan­
darai. Kažkas iš minios metė akmenį į markizės d'Esko­
man kambario langus. Ema siaubingai sukliko ir prisig­
laudė prie atskubėjusio Liudviko de Fontanjė krūtinės.
Išsigandęs meras sučiupo Siuzaną už rankos ir bandė
įtraukti ją atgal į kambarį.
Jis išgąstingai kalbėjo:
- Nejaugi norite, kad jus užmėtytų akmenimis?
Bet žindyvė buvo kur kas stipresnė už merą; įsitvėrusi
į balkono turėklus, ji atstūmė jį į šalį. Jos visai nebaugino
šūksniai ir į kambario langus lekiantys akmenys.
Siuzana Molė norėjo įrodyti miniai, kaip kad įrodinėjo
merui, jog jie labai apsirinka smerkdami markizę. Ji pa­
reiškė, kad Ema yra nusipelniusi visų pagarbos. Pagaliau
Siuzana ryžosi išrėžti kalbą Lonžiumo gyventojams.
Nuoširdžiais savo žodžiais jai pavyko sujaudinti minią.
Triukšmas pamažu nurimo, visi atidžiai klausėsi.
Molė beveik pažodžiui pakartojo tai, ką buvo sakiusi
merui, tik šį kartą jos žodžiai buvo kur kas karštesni.
Būdama nebloga oratorė, ji iš karto suprato, kad su
po balkonu stovinčia minia reikia kalbėtis kuo papras­
tesniais žodžiais. Jos liaudiškas žargonas patiko kaimo
auditorijai.
Ypač moterims buvo suprantamas žindyvės švelnumas
kūdikiui, kurį ji išmaitino savo pienu; jos smerkė neišti­
kimo vyro nusižengimus. Jos braukė nosinaitėmis ašaras
ir, kai Siuzana baigė ugningą savo kalbą, iš minios pasi­
girdo pritarimo šūksniai:
239
 - Bravo! Bravo!
Bet žinome, kad sujaudintai miniai visuomet reikia ko­
kios nors aukos. Atsirado keletas kūmučių, kurios pano­
ro čia pat susidoroti su žmoną persekiojančiu vyru. Mar­
kizui d'Eskomanui pasisekė. Jisjau buvo išvykęs iš Lonžiu-
mo į Paryžių. Teisybė, prieš išvykdamas markizas davė
merui nurodymus, kaip šis turėtų veikti.
Ir vis dėlto Siuzanos pastangos nenuėjo veltui. Ir kai
markizė d'Eskoman pojausmingo atsisveikinimo su Liud­
viku pasirodė viešbučio duryse lydima mero, minia pa­
garbiai prasiskyrė, visur buvo girdėti pritarimo šūksniai.
Matant tokias žmonių nuotaikas, markizės nuotaika
irgi šiek tiek pasitaisė.
Siuzana Molė triumfavo, išdidžiai spausdama jai tie­
siamas rankas.

SEPTINTAS SKYRIUS,
kuriame pasakojama apie tai, kaip galima
pakirsti meilei sparnus

Mūsų laikais skandalingi teismo procesai nėra rete­

nybė, publika be galo mėgsta tokius reginius, ypačjei abi
pusės - ieškovas ir atsakovas - yra aukštuomenės atsto­
vai.
Tokiais atvejais teismo salė būna perpildyta. Jei pa­
nagrinėtume, kokių jausmų vedini ten susirenka klausy­
tojai, juos būtų galima suskirstyti į keletą kategorijų, smar­
kiai besiskiriančių viena nuo kitos.
Dažniausiai tai būna žmonės, kuriuos domina istori­
jos apie pagrobimus ir suvedžiojimus. Tokie žmonės at­
240
vyksta j teismo salę norėdami patys įvertinti pagrindinės
herojės privalumus, juos domina ne pats nusikaltimas, o
patraukli nuodėmės istorija.
Jie įsivaizduoja atsidūrę teatre. Tokie žiūrovai, apsi­
ginklavę binokliais ir lometais, virpėdami iš nekantrumo,
begėdiškai stengiasi nepraleisti akimirkos, kai vargšė mo­
teris, norėdama nusišluostyti ašaras, bus priversta kils­
telėti vualį, slepiantį ir veido raudonį, ir gėdos jausmą.
V

Žiūrovai nesidrovi kilstelėti iš vietų, norėdami pama­

tyti, ar daili artistės kojytė, jiems visai nerūpi jos ašaros,
nebent jas liejančios akys būtų nepaprasto grožio.
Jei atsitinka taip, kad publika į salę neįleidžiama, su­
sirinkusieji labai nusimena. Nuteistosios sielos kančia kar­
tais sužadina jų gailestį. Bet tokių jausmų paskata būna
tik smalsumas.
Jei kaltinamoji žavinga, jie būna jai kur kas atlaidesni.
Vargšė moteris nori nenori turi iškęsti audringą jų reak­
ciją, lydimą garsių šūksnių ir įkyraus užuojautos reiški­
mo. Ji, dar prieš paskelbiant teismo nuosprendį, jaučiasi
taip, tarytum būtų prirakinta prie gėdos stulpo.
Yra ir tokių, kurie ateina pasidžiaugti kitų nelaime.
Jie įsitikinę, kad patys niekada taip žemai nepultų.
Liudytojai, tarp kurių buvo ir Lonžiumo miesto me­
ras, panėšėjo į striukauodeges lapes. Tai draugai, apie ku­
riuos nevertėtų daug kalbėti, čia ir taip viskas aišku: kuo
nors įsipareigoję arba vyrui, arba žmonai, jie ateina atsi­
teisti su viena ar kita puse.
Ir jei salėje imama ginti įžeidusioji pusė, būna aišku,
kad tai daro minėtosios kategorijos žmonės.
Yra dar dvi kategorijos. Tai studentai arba, tikriau pa­
sakius, moterys. Jos ateina turėdamos tikslą išsiaiškinti,
ką daryti, kad pačios neatsidurtų ant kaltinamųjų suolo.
241
Ir paskutinioji kategorija - naivūs žiopliai, kurie nuošir­
džiai mano, kad pats baisiausias dalykas žemėje - su­
laužyti santuokinę ištikimybę.
Kad ir kokių slaptų paskatų vedina ateina minia, visus
juos sieja vienas bendras bruožas - į teismo sales juos
atgina begėdiškas smalsumas.
Sunku suprasti, kokia nauda visuomenei iš šių viešų
teismo procesų, kurie net nekvepia teisingumu, o juo la­
biau pagarba tiesos idėjai.
Juk visiškai pakaktų penkių žmonių, kad nusikaltėlė
susigėstų. Kam reikia sušaukti du šimtus smalsuolių, ku­
rie skuba j teismo salę tarytum į maskaradą.
Kas žino, kaip auklėjami Prancūzijos piliečiai, tas pa­
tikės, kad mūsų viešieji teismo procesai greičiau prime­
na primityvų maivymąsi, o ne visuomenės protestą. Aš
neneigiu liaudies požiūrio ir valios pasireiškimo panašiais
atvejais, bet teigiu, kad teismo procesai mums yra įdomūs
ne kaip tiesos ieškojimo aktai, o kaip skandalingi regi­
niai.
Tai suvokus, nesunku įsivaizduoti, ką jaučia ant kalti­
namųjų suola,kaip scenoje sėdinti moteris, kuri turi sielą
ir savus įsitikinimus. Teismas dar nežino - nubaus ją ar
išteisins, - o žandaro ar budelio ranka jau nuplėšia jos
gėdą slepiančią paslaptingą skraistę, ir ji viešai pristato­
ma visuomenei kaip svetimaujanti žmona ar puolusi mer­
gina.
Ir kokia teise vadovaujasi ši visuomenė, kai gėdingai
viešina vedusiųjų paslaptį, neatskirdama šeimyninio gy­
venimo nuo viešojo bent kuklia užuolaidėle? Kas davė
jai teisę laikyti moterį nusikaltėle ir prikaišioti jai abejo­
tinus ir pačiai visuomenei neaiškius dalykus? Juk ta pati
visuomenė leidžia parduoti dukterį nusenusiam vyrui,
242
iškeisti jauną merginą į fermą ar pilį, o paskui pati baudžia
ją už svetimavimą ar už nusižengimus šeimyniniam dory­
bingumui. Kodėl ji sodina nelaimingąją ant kaltinamųjų
suolo vėpsant didžiulei miniai ir pritariant teisėjams, ku­
rie net negali įsivaizduoti, ką mąsto moteris ir kas dedasi
jos širdyje?
Nekyla nė mažiausios abejonės, kad kiekvienai mote­
riai, kad ir kas ji būtų, yra didžiausia kančia ir pažemini­
mas atsisėsti ant to paties gėdingo suolo, ant kurio sėdėjo
vagys ir žudikai. Todėl galima nesunkiai įsivaizduoti, ką
turėjo jausti markizė d'Eskoman, atsidūrusi tokioje siau­
bingoje padėtyje.
Markizė pernelyg pasitikėjo savo moralinėmis jėgo­
mis ir nė nepagalvojo, kad realybė gali būti tokia baisi.
D'Eskoman derybos su garsiu advokatu, sutikusiu ją gin­
ti, kurį laiką pridengė niūrią sceną, laukiančią jos ateity­
je-
Kruopščiai išstudijavęs markizės bylą, advokatas su­
teikėjai viltį. Ema įsivaizdavo, kad gali tikėtis savo teisėjų
ir žiūrovų atlaidumo ir kad toks palankumas, jeigu ir ne­
paslėps jos kaltės nuo Temidės žvilgsnio, tai bent jos nuo­
puolio istorija išspaus užuojautos ašaras iš teisėjų akių.
Ji manė, kad nešališka teismo proceso eiga ir nenuo-
laidžiavimas jo iniciatoriams išteisinsją kilniadvasių žmo­
nių akyse, vienintelių, kurių pagarba jai buvo svarbi.
Siuzana savo ruožtu ramino markizę. Ji niekaip ne­
galėjo įsivaizduoti Emos uždarytos į kalėjimą kaip nu­
sikaltėlės, ir nesuprato, kad menkiausias tardytojo pa­
teiktas įkaltis reiškė, jog markizei dėl jo reikės viešai
pasiteisinti teismo salėje. Ir vis dėlto, įkvėpta sėkmės
Lonžiumo, Siuzana buvo įsitikinusi, kad markizė bus
išteisinta ir kad gėdingai bus pamerktas tas, kurį ji laikė
243
tikruoju nusikaltėliu. Kai Liudvikas de Fontanjė ir mar­
kizė d'Eskoman buvo įkalinti, Siuzana lankė juos abu
kaip tarpininkė, kuri juos guosdavo ir ramindavo. Bet
vėliau advokatas uždraudė jos vizitus pas Liudviką de
Fontanjė, nes manė, kad tai galėtų turėti neigiamos įta­
kos markizės įvaizdžiui. Žindyvei buvo leidžiama ben­
drauti tik su Ema.
Nuo to momento geroji auklė nesiskirdavo su savo glo­
botine. Ji nuolatos kalbėdavo markizei apie jaunuolio
meilę, pasakodavo, kiek švelniųjausmų įžvelgdavojo aky­
se, kai jis prabildavo apie Emą. Tai buvo vienintelė mar­
kizės paguoda.
Galų gale atėjo diena, kai turėjo išsispręsti markizės
d'Eskoman likimas. Einant į teismo salę, lygiai taip kaip į
puotas ir iškilmingus pietus, reikia atitinkamai pasirūpinti
savo išvaizda.
Advokatas įspėjo Siuzaną, kad markizė apsirengtųjuo­
dos spalvos drabužiais, ir Molė darė viską, kad tie dra­
bužiai kaip galima geriau paryškintųjos globotinės grožį.
Prasidėjus teismo procesui, į salę buvo įvesta markizė
d'Eskoman.
Išvydusi daugybę į ją įbestų žvilgsnių, Ema su siaubu
žengtelėjo atgal. Markizė jautė nenugalimą norą pabėgti,
jai pakirto kojas, bet durys užsidarė, ir advokatas, vienin­
telis žmogus, kuris galėjo ją apginti, pasiūlė Emai ranką
ir palydėjo iki suolo, ant kurio jau sėdėjo Liudvikas.
Teismo posėdis prasidėjo. Markizė iš susijaudinimo
drebėte drebėjo. Akis tarytum migla užtemdė, ausyse ėmė
ūžti, ji beveik negirdėjo karališkojo prokuroro, skaitan­
čio kaltinamąjį aktą.
V

Šio formalaus dokumento autoriai, regis, bijojo gilin­

tis į markizės praeitį, būgštaudami, kad jos ankstesnio
244
gyvenimo faktai nesugriautų kaltinimo, taigi ir viso teis­
mo proceso.
Paskui turėjo kalbėti markizo d'Eskomano advokatas.
Savo kalbą jis buvo parengęs iš anksto. Advokatas ne­
pažinojo nei markizo, nei jo žmonos, bet tai buvo parsi­
davėlis valdininkas, auklėjimą įgijęs Teisingumo rūmų ko­
ridoriuose. Jo sąžinę apspręsdavo kliento piniginės sto­
rumas.
Būdamas netalentingas žmogus, šis advokatas kalbėjo
piktai ir liejo tulžingus žodžius.
Jis kalbėjo kaip teisingumo atstovas, kuris vadovaujasi
taip begėdiškai teisiamųjų paniekintais visuomenės priim­
tais įstatymais. Jis griausmingu balsu daugžodžiaudamas
siūlė taikyti kuo griežčiausias bausmes įstatymo pažei­
dėjams, tarsi būtų kalbama apie vieną iš tų baisūnų, ku­
riuos visuomenė retkarčiais su siaubu išstumia iš savo tar­
po. Jis buvo patrauklus, rūstus, čia jį įkvėpdavo Dantė26,
čiajis cituodavo Romos teisės tekstus, čia Mozės27žodžius.
Visa tai markizė dar galėjo pakęsti.
Bet štai advokatas prakalbo apiejos praeitį, ėmė iškrai­
pyti jos mintis ir veiksmus, melagingai aiškino jos ketini­
mus, skabė lapelį po lapelio, traukė gėlelę po gėlelės, kol
iš Emos jaunamartės vainiko nieko nebeliko.

26D a n t ė Aligjeris (1265-1321), italų poetas. Žymiausias Dantės kūrinys -

poema "Komedija", Džovanio Bokačo dėl poetinio tobulumo pavadinta
"Dieviškąja". Poemą sudaro trys dalys "Pragaras", "Skaistykla" ir "Rojus".
Joje vaizduojama nuodėmingą žmoniją simbolizuojančio Dantės kelionė
po pomirtinį pasaulį. Labai įspūdingai aprašomos nusidėjėlių kančios.
27 M o z ė, pasak Biblijos ir judaizmo tradicijos, pirmasis Jahvės pranašas,
Penkiaknygės, arba Toros (Mozės įstatymo), kurią jam apreiškęs Dievas,
autorius, ant Sinajaus kalno gavęs iš Jahvės ir davęs žydams dešimt Dievo
įsakymų, žydų genčių politinis vadas, gyvenęs ir veikęs XIII a. pr. Kr. Judėjai,
krikščionys ir musulmonai pripažįsta Mozę kaip vieną didžiausių pranašų.

245
 Kalbėdamas apie markizę, jis pareiškė, kad d'Eskoman
piktnaudžiavo vieno iš doriausių ir garbingiausių žmonių
pasitikėjimu. Anot jo, markizė suteršė savovyrovardą, lei­
dusi prie jo lovos įsiliepsnoti nusikaltėliškai aistrai.
Kai Ema pajuto purvą, kurį advokatas rieškučiomis
drabstė jai į veidą, kai atitraukė jos vedybinio gyvenimo
uždangą ir pateikė jos paveikslą palankioje savo klientui
šviesoje, nuogą kaip Mesalina, aistringą ištvirkėlę, nuo
tos akimirkosjaunajai moteriai ėmė rodytis, kad šį košma­
rą ji regi savo sapne.
Dabar ji girdėjo tik advokato žodžių nuotrupas, šaižus
jo balsas skambėjojos ausyse kaip laidotuvių varpų dūžiai.
Žvilgsniai, kurie ją taip išgąsdino įeinant į salę, dabar
ją varstė kaip ietys. Dabar jie žeidė ne tik markizės d'Es­
koman sielą, jie draskė gyvas jos kūno žaizdas. Iki šiol
vos pastebimas Emos drebulys ėmė purtyti ją visajėga ir,
sušukusi širdį veriančiu balsu, ji nugriuvo be sąmonės tam­
poma baisių konvulsijų.
Siuzanos jau seniai nebebuvo šalia Emos. Vos išgirdusi
pirmuosius markizo d'Eskomano advokato žodžius, ji pro­
testuodama nutraukė jo kalbą. Teisėjas įsakė išvesti ją iš
salės. Nieko nepadėjojos šūksniai, prašymai ir grasinimai.
Liudvikas de Fontanjė verkė. Visos jo pastangos
padėti markizei galėjo tik sukompromituoti vargšę mo­
terį. Ją, tampomą traukulių, išnešė iš salės. Liudviko ad­
vokatas paprašė, kad jis nedemonstruotų savo ašarų.
Kadangi kaltinamoji buvo priversta palikti salę, mar­
kizo d'Eskomano advokatui baigus kalbėti, teismo pir­
mininkas nutraukė posėdį.
Kai Ema atsipeikėjo, jos paklausė, ar ji sutinka, kad
posėdis būtų tęsiamas. Markizė d'Eskoman nieko neat­
sakė. Tyla buvo palaikyta sutikimu.
246
 Gamta, apribojanti mūsųjėgas, nubrėžia ribas ir mūsų
kančioms. Kai toji riba peržengiama, žmogus tampa ne­
jautrus kančiai. Jis nebejaučia skausmo, jokie kankini­
mai jo nebejaudina. Tomis akimirkomis siela, matyt,
išsprunka iš kankintojų rankų, kaip užstatą palikdama
vien varganą kūną.
Ema jau nebeverkė, ji tarytum paralyžiuota stovėjo
vos laikydamasi ant kojų. Nuleidusi rankas, ji žvelgė nie­
ko aplinkui nematančiomis akimis.
Kai markizė vėl pasirodė salėje, žiūrovai, kuriems
Emos neviltis nepadarė didelio įspūdžio, buvo pritrenkti
jos grožio, kurį iki šiolei nuo jų akių slėpė vualis. Ašaros
nė truputėlio nemenkino jos žavesio. Atvirkščiai, liūde­
sys teikė jos veidui kerinčio grožio.
Smalsaujanti minia šurmuliavo, kur ne kur buvo gir­
dėti užuojautos šūksniai. Nenuostabu, didingas grožis vi­
suomet jaudina žmonių širdis.
Emos klausos nepasiekė tai, kas vyko aplinkui.
Į teismo salę markizę palydėjęs advokatas pasilenkė
ir sušnibždėjo jai į ausį:
- Drąsiau! Mūsų priešininkai pernelyg įsikarščiavo: jie
perlenkė lazdą, aš labai apsidžiaugiau, kai pamačiau, kad
reikalai ima suktis mums palankia linkme... Net jei
būtumėte juos papirkusi, jie nebūtų labiau jums pasitar­
navę... Jie panoro pristatyti markizą d'Eskomaną kaip Ka­
toną28, deja, jo advokatas nebuvo labai iškalbingas... Kai
jis kalbėjo, mačiau ironiškai besišypsančius teisėjus... Jie
palaiko mūsų pusę! Beje, jūs pačiu laiku praradote amą...

^Kat onas , Markas Porcijus Katonas, Katonas Jaunesnysis (95-46 m. pr.

Kr.), Romos politinis veikėjas. Reikalavo griežtos bausmės Katilinos
sąmokslo dalyviams.

247
Tik pažiūrėkite, kaip jausmingai mus sutinka publika!
Galiu prisiekti, mes laimėsime procesą... Ir ne tik šį. Aš
spėjau pasikalbėti ir pasitarti su pono de Fontanjė advo­
katu. Nepraeis nė valanda, ir jūs būsite išteisinta... To­
kiam sprendimui pritars ir publika...
Gerasis advokatas nuoširdžiai įtikinėjo markizę, kad
ji padarė viską, ką galėjo. Iš visos jo kalbos Ema suvokė
tik vieną žodį - Liudviko vardą.
D’Eskoman atsisuko į advokatą ir, sukaupusi paskuti­
niąsias savo jėgas, nusišypsojo.
Dabar trumpai papasakosime, apie ką kalbėjosi Emos
advokatas su Liudviko de Fontanjė advokatu.
Prieš markizę šioje byloje buvo baisus įkaltis: ją apti­
ko kartu su Liudviku de Fontanjė.
Teisybė, kartu su jais kambaryje buvo Siuzana Molė,
be to, Liudvikas buvo tvarkingai apsirengęs.
Teisybė, buvo galima remtis Kliuni gatvėje įvykusios
scenos liudytojais, bet d'Eskoman patikėtinis nusprendė,
kad to nereikėtų daryti. Pagrindinę liudytoją buvo gali­
ma nesunkiai atstatydinti kaip bylos baigtimi suintere­
suotą asmenį, o kitų tos scenos liudytojų parodymai var­
gu ar būtų įtikinę teisėjus.
Aistringai Emai atsidavęs Liudvikas nė truputėlio ne­
svyruodamas būtų prisiėmęs kaltę sau, kad tik apgintų
savo mylimosios garbę.
Advokatas, kuriamjis pranešė savo sprendimą, nutarė
pasikalbėti su markizės d'Eskoman advokatu. Anksčiau
jiedu buvo susitarę neigti, kad Emą ir Liudviką sieja ko­
kie nors intymūs ryšiai. Markizės advokatas, pagal jų su­
sitarimą, turėjo apkaltinti Liudviką norėjus pasinaudoti
jaunosios moters draugyste, nors ši nedavusi dingsties
tikėtis artimesnių ryšių.
248
 Advokatas nesiliovė aiškinęs markizei savo sumany­
mą, o ji liko abejinga jo žodžiams ir viskam, kas ją supo.
Jis paneigė šmeižtą, kurio auka tapo jo ginamoji. Pas­
kui, prabilęs apie markizą d'Eskomaną, jis ėmė įrodinėti,
kad šis toli gražu nėra tokia dorybinga asmenybė, kokią
norėjo pavaizduoti iškalbingas markizo advokatas.
Jis be jokio pasigailėjimo papasakojo teismui apie
ankstesnius markizo nusižengimus. Advokatas akcenta­
vo, kaip sunku buvo markizei gyventi apsuptai tokio me­
lo ir veidmainystės. Gyvendama su tokiu veidmainiu, ši
moteris sugebėjo išlikti dora. Ją ėmė kaltinti nusikalsta­
mais ryšiais. Tuomet advokatas papasakojo teismui, kaip
nuolankiai ji susitaikė su savo likimu.
Kalbėdamas apie Liudviką de Fontanjė, juristas pa­
reiškė, kad šis jaunuolis buvo silpnavalis ir tuščiagarbis,
kad jis metė ankstesnę savo meilužę norėdamas paten­
kinti savo svajonę - palenkti markizę į savo pusę.
Išgirdusi šiuos žodžius, markizė d'Eskoman pakėlė gal­
vą. Ryškus raudonis nudažė jos skruostus, jos akys ėmė
klaidžioti. Galiausiai, įbedusi savo žvilgsnį į advokatą, ji
tarytum reikalaute reikalavo, kad jis nutiltų.
Paskui markizė d'Eskoman švelniai pažvelgė į Liud­
viką.
Kai jų akys susitiko, jaunuolis jau ketino paneigti ad­
vokato žodžius. Jis puikiai suprato, kaip kenčia jo myli­
moji, ir pagalvojo, kad tokia jų pasirinkta taktika gali ga­
lutinai susargdinti markizę.
Ir vis dėlto de Fontanjė tyliai sėdėjo nuleidęs akis
žemyn, nesiryždamas ištarti nė žodžio. Žvelgdamas į
didžiausiu nusikaltėliu dabar tapusį jaunuolį, mar­
kizės advokatas suprato, kad turi puikią progą impro­
vizuoti ir nugalėti.
249
 - Nuleiskite galvą! - sušuko jis. - Jus graužia sąžinė.
Nuleiskite galvą! Jus niekina visi čia susirinkusieji. Jūs,
niekada nemylėjęs tos moters, piktnaudžiavote jos drau­
gyste, o paskui ją išdavėte! Jūs suteršėte garbingąjos vardą
ir galbūt netgi piktnaudžiavote juo! Trokšdamas šlovės,
tapote šmeižiku, taigi dabar turite būti nubaustas: nuo
šiolei jums bus gėda pakelti akis j garbingą žmogų.
Išgirdusi šiuos žodžius, markizė d'Eskoman atsistojo
išdidžiai pakelta galva. Jos akys žėrėjo, lūpos virpėjo.
Tie, kurie joje iki šiolei matė nuolankią moterį, buvo pri­
blokšti tokio pasikeitimo.
- Pone, jūs esate šmeižikas! - sušukoji. - Liudvikas de
Fontanjė niekada manęs neapgaudinėjo. Jūs sakote ne­
tiesą! Liudvikas de Fontanjė niekada manęs neišdavė,
niekada manęs nešmeižė! Tai jūs, pone advokate, šmei­
žiate! Aš jį myliu!
Ir, pastūmusi į šalį žandarą, ji puolė į glėbį Liudvikui.
Ir, kaip pranašavo advokatas, salėje nugriaudėjo plo­
jimų audra.
Deja, tribunolas nuteisė markizę d'Eskoman kalėti
šešis mėnesius, o Liudviką de Fontanjė - trejus.
 KETVIRTA DALIS
PIRMAS SKYRIUS

Kuo trumpiau nupjaunama pirma žolė, tuo

tankesnė ji vėliau suželia
Po teismo markizė d'Eskoman susirgo karštine.
Sergančią Emą kaip visada slaugė jos žindyvė. Nepai­
sydamas Siuzanos Molė išpuolio prieš markizo advoka­
tą, tribunolo pirmininkas buvo labai sujaudintas jos atsi­
davimo. Jis sutiko, kad Siuzana sėstų į kalėjimą kartu su
markize.
Susirgusi Ema nebesuvokė ją ištikusios nelaimės siaubo
ir tai, kas būtų galėję ją pribaigti, dabar jai išėjo į naudą.
Pasveikusi Ema visai kitaip ėmė žiūrėti Įgyvenimą. Pra­
eitis liko kažkur toli, už tamsuojančio horizonto, o ateitį
ji regėjo šviesią, ten veržėsi visos jos mintys ir troškimai.
251
 v
Žmogaus širdyje užgimusi aistra pražysta ir miršta ta­
rytum augalas. Šešėlyje jis vysta, o augdamas itin trąšioje
dirvoje, neįstengia užmegzti vaisių.
Ir atvirkščiai, jei augalas dažnai trypiamas, jo syvai kau­
piasi šaknyse, taigi augalas ima augti greičiau, jis su­
tvirtėja.
Šaknys ima leisti ūglius, jie susiraizgo, ir dabar darosi
sunku išrauti iš žemės tokį dar taip neseniai atrodžiusį
gležną augalą.
Niokojamas augalas netrunka suaugti į medį.
Bet kokie prievartaujami jausmai užuot nuslopę tik
dar labiau sustiprėja.
Pats vertingiausias žmogaus privalumas yra tas, kad
jis gali kovoti ir kentėti dėl savo įsitikinimų, dėl mylimo
žmogaus. Net ir nusilpus organizmui, jis jaučia tą paslap­
tingąjėgą, kuri nepasiduoda prievartai ir persekiojimams.
Labai keista, kad žmogus, net labai kentėdamas, geba
rasti paguodos šaltinį. Vieną kartą pasiaukojęs, jis ir vėlei
aukojasi ir tai daro tol, kol nesudeda paskutiniosios au­
kos. Markizė d'Eskoman, savo meilės Liudvikui de Fon-
tanjė auka, svarstydama, ką ji gyvenime prarado, nekal­
tindavo nei savo aistros, nei tos aistros objekto. Ir jos
meilė, ir tas, kuris įkvėpė tą jausmą, po tiekos kančių
Emos akyse įgijo tokią vertę, kad jai atrodė neįmanoma
skųstis susiklosčiusia vargana savo padėtimi. Ji buvo sa­
vaip laiminga, mąstydama apie tai, kokią kainą sumokėjo
ir už savo meilę, ir už tos meilės objektą. Tarytum abejo­
dama, ar ji tikrai nusipelnė savo mylimojo meilės, Ema
kartais klausdavo savęs, ar ne per mažą kainą sumokėjo
už laimę mylėti ir būti mylima?
Bet ją retai kamuodavo tokios abejonės. Mes jau
sakėme, kad markizė d'Eskoman jau gyveno ateitimi.
252
 Markizė negalvojo apie aukštuomenę, kurios nuo­
monė - tarytum bankininko parašas, vertinamas tik vek­
selius turinčių žmonių. Emai Liudvikas de Fontanjė ir
Siuzana Molė atstojo visą pasaulį. Jie ją gerbė, ir to jai
visiškai pakako.
Vaizduotėje ji piešė dviejų vienas kitą mylinčių būty­
bių laimingą paveikslą. Laimė, apie kurią markizė tiek
daug svajojo iki savovedybų ir kurios taip troško ištekėju­
si, jai atrodė pati didžiausia palaima.
Ema sukaupė visas savo proto jėgas, kad nors truputėlį
pakeltų uždangą, kuri slepia nuo jos akių tą besišypsan­
čią ateitį, markizė troško bent akimirką į ją žvilgtelėti.
Ir kai Emai pavykdavo tai padaryti, ji regėdavo puikią
ateitį, nes žmogui, tikinčiam, kad jo viltys išsipildys, sva­
jonė visuomet atrodo kur kas puikesnė nei realybė.
Užsisvajojusiai Emai gyvenimas kalėjimo vienutėje
liūdnas ir nuobodus atrodė tik todėl, kad ji buvo privers­
tinai išskirta su tuo, kurį be proto mylėjo. Markizė buvo
įsitikinusi, kad tiek daug kentėjęs Liudvikas nusipelnė ap­
dovanojimo.
Galime tik įsivaizduoti, kaip jai buvo sunku net trum­
pam išsiskirti su mylimuoju. Tuo metu teismas sprendė
jos ir d'Eskomano skyrybų klausimą, advokatai reikalavo
dažnų pasimatymų su markize.
Siuzana nenorėjo trauktis nė per žingsnį, ji geriau būtų
sutikusi kalėti trisdešimt metų, nei daryti bent menkiau­
sią nuolaidą. Nors ir kaip priešiškai nusiteikusi prieš teis­
mą ir jo sprendimą įkalinti Emą ir Liudviką, ji po kurio
laiko apsiprato su esama padėtimi ir netgi išmoko kalbėti
teisiniais terminais. Ir kai su advokatu pasikalbėjusi mar­
kizė ruošdavosi pasinerti į savo svajonių pasaulį, į sceną
išeidavo Siuzana. Ji, kaip ir d'Eskoman patikėtinis,
253
švaistėsi teisiniais terminais. Molė berte berdavo žodžius:
tardymas, akistatos, apklausos, instancijos, apeliacijos...
Nutraukti šią tiradą Ema galėdavo tik apsimetusi užmi­
gusia arba pareiškusi, kad jaučiasi nesveikuojanti.
Geri žindyvės norai tik pagreitino atomazgą, kurios
taip atkakliai siekė markizė d'Eskoman. Ema gerai su­
prato, kad skyrybomis markizas d'Eskomanas nori pri­
dengti klastingus savo sumanymus. Ji žinojo, kad marki­
zo tikslas - pasiglemžti bent dalį jos turto.
Toksjo elgesys, Emos akimis žiūrint, buvo be galo nie­
kingas. D'Eskoman net pagalvoti nenorėjo, kad jai gali
tekti akis į akį susidurti su markizu teisme.
Ema laisva valia pasirinko savo kelią, todėl manė, kad
jos vyras turi teisę reikalauti jos turto. Juk jis vedė ją tik
todėl, kad tikėjosi pataisyti finansinius savo reikalus. Ge­
riau prarasti turtus, nei būti turtinga ir priklausyti nuo
ištvirkėlio vyro.
Teisybė, būta ir kitų motyvų, kuriais vadovavosi Ema.
Ji bjaurėjosi bet kokia prabanga. Ema žinojo, kad Liud­
vikas de Fontanjė - neturtingas jaunuolis, ji įsivaizdavo,
kadjos turtas tik trukdytų abiems įsimylėjėliams suartėti.
Suja bendraudamas Liudvikas jaustų nepilnavertiškumo
kompleksą. "Kai būsime neturtingi abu, - svarstydavo ji,
- dar labiau mylėsime vienas kitą. Be to, mes abu būsi­
me priversti dirbti, o tai vienintelis būdas neveidmainiauti
vienam prieš kitą".
Tuo metu Siuzana skaičiavo nuostolius ir praradimus.
Ji buvo įsitikinusi, kad vargšelis markizas beveik nieko
nepeš.
Vieną dieną Ema, nepasakiusi jai nė žodžio, parašė
savo patikėtiniui laišką, kad ji linkusi suteikti markizui
d'Eskomanui teisę valdyti visą jos turtą.
254
 Markizė savo nuomonę išsakė taip ryžtingai, kad jos
žodžių teisingumu vargu ar buvo galima abejoti.
Markizas be galo nustebo, gavęs tokį savo žmonos pa­
siūlymą. Jam buvo sunku suprasti, kokiais jausmais va­
dovaudamasi, žmona priėmė tokį sprendimą. D'Eskoma-
nui visai nerūpėjo jos sielos reikalai, taigi jis nedelsda­
mas parašė žmonai atsakymą, kuriame siūlė jai rentą.
Ema atsisakė.
Markizas, netikėdamas savo laime, labai apsidžiaugė.
Nutraukusi paskutinius pančius, siejusius ją su praei­
timi, Ema lengviau atsiduso. Ateitis dabar jai regėjosi dar
šviesesnė, ir ji dar nekantriau nei anksčiau laukė tos lai­
mingos dienos, kai galės išeiti iš kalėjimo ir pradėti naują
gyvenimą.
Liudviko de Fontanjė situacija buvo kur kas sudėtin­
gesnė.
Visi žinome, kad Prancūzijos gyventojai linkę dažnai
įsimylėti ir flirtuoti - šį bruožą jie paveldėjo iš savo pro­
tėvių. Prancūzijoje gimsta svajotojai, Anglijoje - hipo-
chondrikai29, Olandijoje - flegmatikai. Prancūzai - ne­
svarbu, kokią visuomeninę padėtį jie užimtų, - asistavi­
mą moteriai laiko riteriška vertybe.
Mūsų laikais nekaltybė tapo pajuokos objektu. Be abe­
jonės, tai kvaila. Bet dar blogiau, kai neapdairiais įstaty­
mais baudžiama tai, kas daugumai prancūzų yra pats pa­
traukliausias užsiėmimas.
Teisybė, nuo šių įstatymų labiausiai nukenčia mote­
rys. Esant tokiems papročiams, mažiausiai nukenčia vy­
rai, nors iš tikrųjų pirmiausia jie turėtų būti griežtai

2ųH i p o c h o n d r i k a s - žmogus, liguistai besirūpinantis savo sveikata,

įsikalbantis ligas, kurių iš tikrųjų nėra.

255
baudžiami. Bet vyrams rūstūs įstatymai nelyginant rožės
be spyglių. Gėdos stulpas, prie kurio įstatymai kausto kal­
tąjį, meilės nuotykiais besižavinčiai visuomenei atrodo tik
kaip pjedestalas vyriškam šaunumui:
Kad ir koks griežtas būtų šeimos galva, jei jo palaidū­
nas sūnus pernelyg nenusikalsta visuomenės priimtoms
padorumo normoms ir mylimos atžalos elgesys nekenkia
nei turto saugumui, nei palikuonio sveikatai, tėvo prie­
kaištus sušvelnina santūri šypsena ir įprastiniai pamoky­
mai, kaip reikia gyventi.
Tėvas atlieka savo pareigą nepaisydamas visuomenėje
nusistovėjusių normų ir visuotinio nusiteikimo.
O moterys, atsidūrusios panašioje situacijoje, didžiuo­
jasi savo sūnų meilės intrigomis.
Liudviko de Fontanjė motina nebuvo išimtis. Jos šir­
dis, kaip ir kitų prancūzių motinų, buvo atlaidi.
Tarnybinė Liudviko de Fontanjė karjera žlugo. Jis pra­
rado pelningą vietą, taigi ir išlaikymą. Tai buvo didelis
smūgis jo motinai. Bet kai ji atėjo į teismo salę ir pamatė,
kad jos sūnus laimėjo puikią pergalę prieš markizą, kai
pamatė, su kokiu dėmesiu visų akys buvo prikaustytos
prie jaunuolio, jos sąžinės balsas nuslopo. Dabar širdyje
ji jautė vien šiltus jausmus savo sūnui ir markizei d'Esko-
man. Kai Ema nutraukė savo advokatę kalbą, senutė ne­
galėjo sulaikyti iš akių pasipylusių ašarų.
Beje, po šiais jausmais slypėjo ir visai kiti jausmai. Kai
ponia de Fontanjė įsitikino, kad šis procesas tėra beužsi­
mezgančios dramos pradžia ir gali suduoti mirtiną smūgį
abiejų herojų aistrai, ji išsigando būsimų padarinių, ku­
riuos neišvengiamai ateityje patirs jos sūnus.
Ji gerai suprato, kad Liudviką su markize sieja tik aist­
ringas susižavėjimas, kada nors peraugsiantis į kūnišką
256
meilę, kuri galutinai sužlugdys jos vienintelio sūnaus kar­
jerą. Ir dabar toji pati moteris, kuri dar taip neseniai pri­
tarė aistringai Liudviko meilei, ėmė ją neigti ir vertinti
kaip nedorovingą: materialiniai interesai perveikė dvasi­
nius.
Dabar, kai neaiškumai išsisklaidė, ji darė viską, kad
tik apsaugotų savo sūnų nuo būsimų klaidų. Ji liejo ašaras,
prašė, maldavo, priekaištavo, net grasino - žūtbūt siekė
sugrąžinti Liudviką į doros kelią. Jei poniai de Fontanjė
būtų buvusi pasiūlyta markizės padėtis aukštuomenėje,
jos ryšiai, turtai, ji būtų džiūgavusi dėl savo sūnaus pasi­
rinkimo.
Dabar ji iš visų jėgų stengėsi sužadinti jame sūnaus
meilę motinai, priminė apie varganą pusseserės Oktavi-
jos padėtį, kuri, netekusi Liudviko globos, turėtų kęsti
dvigubą našlaitės dalią.
Be abejonės, labai pasistengusi, ponia de Fontanjė
būtų išskyrusi savo sūnų su Ema, nors tokį poelgį jau­
nuolis vertino kaip nusikaltimą ir niekšystę. Ji būtų su­
sigrąžinusi sūnaus meilę, jei tik jos charakteris nebūtų
buvęs toks moteriškas. Tarpusavyje kovojančios moterys
dažnai pasiduoda kovos instinktui - apgailėtinam ir nie­
kingam, - kuris neturėtų reikštis tose aukščiausiose vi­
suomenės sferose, iš kurių tos moterys kartais būna kilu­
sios.
Galų gale Liudviko motina nustojo smerkti patį po­
elgį ir viskuo ėmė kaltinti markizę, kamuojama įtarimo,
kad ši moteris nori atimti iš jos vienintelį sūnų.
Prisiklausiusi kvailų gandų, kuriuos skleidė piktava­
liai žmonės, ponia de Fontanjė ėmė jais tikėti. Netgi
nuoširdų markizės jausmų prasiveržimą dabar ji vertino
kaip įžūlų ir begėdišką.
9 .438 257
 Iš pradžių Liudviką sukrėtė jo motinos prašymai ir
ašaros. Jis verkdavo kartu suja. Jaunasis de Fontanjė pa­
galiau ėmė suprasti, kad šios aukos reikalauja jo, sūnaus,
pareiga ir jau ėmė apraudoti paliktos Emos padėtį.
Bet vos tik ponia de Fontanjė pradėjo pulti vargšę mar­
kizę d'Eskoman, Liudvikas nuščiuvo, ašaros nudžiūvojam
nuo skruostų, antakiai apniuko, akys sužibo, jis tapo abe­
jingas motinos žodžiams. Keletos tokių pokalbio minu­
čių pakako, kad tarp motinos ir sūnaus iškiltų ledinė sie­
na.
Būdama nuovoki moteris, ponia de Fontanjė suprato,
kas vyksta sūnaus širdyje. Ji suvokė, kad tolesni įkalbinėji­
mai ir prašymai neduos jokios naudos, atvirkščiai, jie tik
suteiks tvirtybės ir naujos energijos priešgyniauti.
Ir senutė, prisidengusi ašarotą veidą nosinaite, grau­
džiai raudodama, išėjo iš kameros.
Liudvikas tylėjo, jis nė pirštelio nepakrutino, kad ją
sulaikytų.
Motina nustojo lankyti jį kalėjime ir, nors jis teberašė
jai laiškus, nebeklausdavo, kodėl ji nustojo jį lankiusi, at­
rodė, savaime viskas išsisprendė.
Laiminga meilė - nelyginant tas medis, kuris augda­
mas užgožia visus kitus augalus aplinkui. Jei kokiam nors
augalėliui ir pavyksta išaugti prie tokio medžio šaknų, jis
greitai žūsta, nes medis ima traukti jo syvus.
Išėjęs iš kalėjimo, Liudvikas de Fontanjė nusprendė
nebegrįžti pas motiną. Kad ir kaip ten būtų, jo laukė sun­
ki kova tarp karštos aistros ir vaikystės prisiminimų. Ši
kova buvo labai banali, ir Liudvikas, panašiai kaip Ema.
visas savo mintis nukreipė į jųdviejų ateitį.
Surinkęs visus jam likusius pinigus, kuriuos atsivežė iš
Satodeno. jaunuolis išsirenge į Paryžiaus priemiesčius
258
ieškoti atkampaus būsto, kuriame nuo smalsių žmonių
akių galėtų paslėpti mylimą moterį.
Radęs kuklų ir atkampų užmiesčio namuką, jis rūpes­
tingai tvarkė jį kaip sukantis lizdą paukštelis, o likusį lai­
ką skirdavo laiškų rašymui Emai.
Nuo tos dienos, kai Liudvikas išėjo iš kalėjimo, Siuza-
na Molė kasdien atnešdavo Emai mylimojo laiškutį, o
išeidama paimdavo laišką, kurį markizė būdavo parašiu­
si savo mylimajam.
Laiškuose markizė išliedavo kuo švelniausius jausmus:
atsidavimą, ištikimybę. Ji dalydavosi su juo savo viltimis
ir svajonėmis.
Ir vis dėlto Ema manė, kad jos laiškai kur kas šaltesni
nei Liudviko, kuriuos jis rašydavo įaudrintas lakios savo
vaizduotės.
Artėjo taip trokštamos ir tokia didele kaina pirktos
laimės išsipildymo akimirka. Markizės d'Eskoman palei­
dimo iš kalėjimo išvakarėse Liudvikas de Fontanjė visą
naktį nesumerkė akių. Jis nuėjo prie niūrios kalėjimo sie­
nos ir keletą valandų vaikštinėjo pirmyn atgal mintyse
kalbėdamasis su savo mylimąja.
Jis siuntė jai bučinius, be perstojo kartojo karštos
meilės priesaikos žodžius. Kai Liudvikas jau nusprendė
šiek tiek pailsėti, laikrodžio dūžiai - skambios pranyks­
tančio laiko akimirkos, dar labiau priartinusios susitiki­
mą su mylima moterim, - ir vėl sutrikdė jo ramybę.
Liudvikas nekantraudamas laukė valandos, kai galės
nueiti pas markizę d'Eskoman ir Siuzaną, kad kartu su
jomis galėtų išvykti iš miesto, palikusio tiek daug liūdnų
prisiminimų.
Grįžęs namo, jaunuolis vaikščiojo po kambarį, krūp-
čiodamas nuo menkiausio triukšmo. Regis, jis bijojo, kad
9* 259
žemė neatsivertų po kojomis ir nesukliudytųjo laimei su­
sijungti su moterim, kurią be proto myli.
Liudvikui dingojosi, kad jis išeis iš proto, jei dėl kokių
nors nenumatytų priežasčių pasimatymas su Ema bus
atidėtas dar bent dienai.
Ir vis dėlto net atidžiausias stebėtojas nebūtų laidavęs
dėl šios aistringos meilės ateities, jei būtų pamatęs, kaip
rūpestingai Liudvikas de Fontanjė, nepaisant didžiulio
susijaudinimo, tvarko savo tualetą...

ANTRAS SKYRIUS
V'

Atvykimas į Senevjerą

Už keturių mylių nuo Paryžiaus plyti vaizdinga Mar-

nos lyguma.
Ten, kelyje tarp Sampanės kaimo ir Bone malūno, ne­
privažiavus Sent Hero perkėlos, kalvos papėdėje driekia-
V

si Senevjeras.
Čia, prie kelio posūkio, prieš keliautojo akis išnyra ne­
didelis namelis pilkomis sienomis ir raudonu stogu.
Išvisųpusių apaugęs žalumynais,jis slepiasi topolių, alks­
nių ir gluosnių šešėlyje, taigi jį galima pamatyti tik iš arti.
Vietiniai gyventojai šias apylinkes praminė Palaimin­
guoju kraštu.
Iš išorės namelio fasadas atrodė labai kaimiškas. Lan­
gai buvo apkalti geležinėmis grotelėmis, masyvūs ąžuoli­
niai vartai, išeinantys tiesiai į kelią, apleistas klojimas,
apšiurusi daržinė ir kiemą supančios trobos - išvisko bu­
vo galima spręsti, kad čia kadaise būta fermos, kurią
kažkoks kaimo gamtos mylėtojas pavertė vasarnamiu.
260
 Bet, nepaisant šeimininko norų, vietovės pavadini­
mas, matyt, nesuteikė laimės šiam kukliam būstui.
Įskilusios namo sienos, regis, tik neseniai buvo
užglaistytos moliu, kurisjau buvo spėjęs kai kur ištrupėti.
Senas stogas, apkaišytas samanomis ir kai kur apkal­
tas naujomis čerpėmis, panėšėjo į šachmatų lentą. So­
das, apaugęs erškėčių krūmais, dilgėlėmis ir piktžolėmis,
apleisti vynuogienojai ir takeliai - viskas liudijo, kad šis
Palaimingasis kraštas buvo labai apleistas ir tik dabar
šiek tiek patvarkytas.
Pirmo aukšto kambariai irgi buvo gerokai apleisti. Se­
novinėje virtuvėje stovėjo didžiulė krosnis su aukštu ir
plačiu dūmtraukiu, su milžinišku židiniu, kuriame lieps­
nos liežuviai, naikindami krūvas kelmų ir glėbius malkų,
pasiekdavo šešių pėdų aukštį. Prie šios ugnies būtų galėję
susėsti šildytis koks dešimt permirkusių ir sušalusių
medžiotojų, o alkiui numalšinti jie šiame židinyje galėtų
išsikepti visą nesukapotą aviną.
Trumpiau tariant, įrengiant virtuvę, buvo žiūrėta pa­
togumo, o ne prabangos.
Prie skersinių lubų sijų vorai sėkmingai medžiodavo
muses, o vienintelė virtuvės puošmena buvo šviesūs puo­
dai ir molinis praustuvas, uždengtas iš vytelių nupintu
dangčiu.
Valgomajame, kurį nuo virtuvės skyrė tik durys, viešpa­
tavo tokia pat netvarka.
Marmurą imituojantys popieriniai tapetai buvo sudrėkę
ir kai kur atsiklijavę nuo sienų. Jie paslaptingai šiugždėda­
vo, sujudinti mažiausio vėjelio, kuris prasiskverbdavo pro
suklypusias duris ir nesandarius langų rėmus.
Kambaryje stovėjo riešutmedžio stalas ir rankų darbo
kėdės, kažkada nudažytos balta spalva, bet dabar nuo lai­
261
ko pageltusios, kur ne kur mėtėsi nublukusios kandžių
sukapotos pagalvės, kampe stovėjo koklių židinys, ant jo -
senas suskilęs barometras.
Dar buvo ir trečias kambarys, bet jo durys buvo užkal­
tos, ir ne be priežasties.
Kadaise tai būta svetainės; bet paskui šis kambarys su­
silaukė tokios pat niekingos pabaigos kaip ir visi didingi
žemiški dalykai - tapo šiltnamiu.
Nukritusio karnizo liekanos, padengtos storu dulkių
sluoksniu, purvinas ir sutrūkinėjęs parketas priminė
pirminę šio kambario paskirtį. Gėlių svogūnėliai ir su­
džiūvę, ant sienų kabantys oranžerijos augalų stiebeliai,
pagaliau aštrus bjaurus kvapas kuo aiškiausiai bylojo
apie dabartinę šio kambario paskirtį - jis buvo pavers­
tas vištide.
Bet, kad skaitytojas iš anksto neimtų gailėtis busimųjų
Palaimingojo krašto gyventojų, iš anksto skubame pasa­
kyti, kad antrasis šio namo aukštas - visiška priešingybė
pirmajam.
Viršutiniai kambariai buvo iš naujo įrengti ir labai ko­
ketiškai sutvarkyti.
Kartą, apie pusiaudienį, puikią gegužės mėnesio die­
ną, keliu skubanti karieta sustojo prie uždarytų Palaimin­
gojo krašto vartų.
Iš karietos iššoko Liudvikas de Fontanjė. Paskui jį gra­
cingai išlipo markizė, remdamasi į jai ištiestą jaunuolio
ranką. Paskutinioji iš karietos išsiropštė Siuzana Molė.
Sumokėjęs vežikui, Liudvikas de Fontanjė išsitraukė
iš kišenės raktą ir atrakino vartus.
Kai naujieji gyventojai įėjo į kiemą, Ema džiaugsmin­
gai, sukaupusi visas jėgas, uždarė vartus, tarsi visam pa­
sauliui sakydama: "Niekas daugiau čia neįkels kojos".
262
 Paskui, paėmusi Liudviką už rankos, prisiglaudė prie
jo krūtinės ir nusišypsojo.
Pasigirdo garsus bučinys, Ema suvirpėjo visu k*nu. Ji
pajuto nenusakomą malonumą, kurį patiria tik jūrinin­
kai, savo kojomis pajutę tvirtą žemę po audros, kuri ką
tik grasino pražūtim.
Tą džiaugsmingą minutę bet kokie prisiminimai apie
praeitį buvo tokie nemalonūs Emai, kad ji, matyt, bijojo
net pravirkti, nors dabar būtų liejusi ne skausmo, o
laimės ašaras...
Norėdama užgniaužti jaudulį, ji paprašė Liudviko pa­
rodyti jai šį mažytį žemės rojų, kuris visam laikui išskyrė
ją su nuostabia pilim ir niūriu jos buvusiu gyvenimu.
Viskas, ką Ema dabar matė, jai be galo patiko, į viską
ji žvelgė tarsi pro rožinius akinius...
Už dviejų žingsnių nuo Emos kudakavo vištos. Išdidžią
skiauterę pakėlęs gaidys užgiedojo monotonišką savo
giesmę. Prie namo kraigo burkavo įvairiaspalviai ba­
landžiai, ir saulės spinduliai mirguliavo sidabraspalvėse
jų plunksnose...
Ema pirmą kartą iš arti matė tiek daug paukščių. Ji iš
anksto džiaugėsi, kad jie skaidrins jos vienatvės dienas.
Markizė pabėrė keletą saujų grūdų, ir paukščiai tuojau
pat atskubėjo, visai jos nesibaimindami.
Nekreipdama dėmesio į Liudviko prašymus eiti tie­
siai į antrą aukštą, Ema jo nepaklausė ir nusprendė
apžiūrėti pirmąjį.
Moters gyvenime būna išskirtinių situacijų, kai ji ap­
linką mato ne akimis, o širdim. Laimingos Emos nė kiek
nejaudino netvarka pirmajame aukšte. Nekreipdama jo­
kio dėmesio į savo auklės nepasitenkinimą, markizė be
perstojo kartojo, kaip čia'viskas puiku.
263
 Pagaliau ji užlipo laiptais aukštyn, ir Liudvikas pa­
lydėjoją į miegamąjį. Jo sienos buvo aptrauktos kartūnu.
Paskuj jis nusivedė markizę į nedidelę svetainę. Ten
V ___

stovėjo rusvo medžio baldai. Čia Ema galėtų dirbti if

ilsėtis dieną.
Ji džiaugėsi it kūdikis, nes dabar nebebuvo turtinga
dama, nuo pat vaikystės pripratusi prie prabangos ir kom­
forto.
Iš jos elgesio galėjai pamanyti, kad tai grizetė, ką tik
paveldėjusi nuosavybę, apie kurią tiek daug svajojo.
Ema šokčiojo nuo vieno daikto prie kito: čia ji sėsda­
vosi į krėslą, čia imdavo rikiuoti porcelianines skulp­
tūrėles, čia skubėdavo prie vazų, kurios dar jos atvykimo
išvakarėse rūpestingojo Liudviko dėka buvo primerktos
gėlių.
Paskui d'Eskoman apžiūrėjo biblioteką, kur puikavosi
jos mėgstamų autorių knygos, atidarinėjo spintas, langus
ir grožėjosi prieš jos akis atsivėrusiais nuostabiais gam­
tos vaizdais.
Ji pasišaukė Liudviką, norėdama drauge su juo pa­
sigėrėti puikia Mamos upe, kurios bangos tarytum pieno
puta mušė prie pat namelio...
Aukšti Ogo ir Karmero salelių topoliai buvo susipynę
virš juos skiriančios upės atšakos.
Saulės spinduliai žaidė vandens paviršiuje, tviskėda-
mi įvairiausiomis spalvomis...
Toli horizonte buvo matyti begalinė žaluma, žydrame
danguje juodavo niūrūs Venseno pilies bokštai... Ema su­
sižavėjusi žvelgė į tolį, ji nesiliovė grožėtis nuostabiais
gamtos vaizdais.
Keista, bet Liudviko visai nejaudino tai, kuo taip
nuoširdžiai žavėjosi Ema. Markizė dabar visa siela atsi­
264
davė savo meilei, jos viltys pranoko visus lūkesčius. Liud­
vikas, atvirkščiai, visai nesižavėjo jį supančia gamta, jis
nebejautė tos deginančios aistros, kurią išliedavAavo
laiškuose Emai. Jaunuolis išgyveno vidinę metamorfozę,
kurią dažnai patiria svajotojai. Vaizduotėje susikurtas pa­
saulis toli gražu neatitiko realybės.
Emai viskas, ką ji regėjo aplinkui, buvo nauja ir ne­
tikėta, ojau spėjusiam su Palaiminguoju kraštu apsipras­
ti Liudvikui tai nebedarė įspūdžio. Jis pyko ant savęs,
kad negali kaip Ema žavėtis ryškiai kaip niekada švie­
čiančia saule, tviskančiu vandeniu, gardžiais gėlių kva­
pais, medžių lapų spalvų palete, nuostabiomis paukščių
trelėmis...
Emai buvo nesuprantamas Liudviko abejingumas, į
jos širdį brovėsi abejonės...
Ji nevalingai pagalvojo, kad galbūt jis gailisi prarastos
prabangos. Jai pačiai visus pasaulio turtus atstojo vienin­
telis Liudviko bučinys. "Kas bus su juo?" - galvojo ji, ir
nerimo šešėlis nuslinko skaisčiu jos veidu.
Beje, liūdesio debesėlis netrukus išsisklaidė, prisiglau­
dusi prie Liudviko krūtinės, ji vėl atgavo sielos ramybę.
Tuo metu Siuzana triūsė virtuvėje ir tik retkarčiais at­
eidavo į įsimylėjėlių kambarį. Molė buvimasjuos šiek tiek
varžė, juolab kad nuolatiniais savo klausimais ji sugrąžin­
davo markizę iš svajonių pasaulio į realybę.
Po aistringo bučinio d'Eskoman buvo priversta atsa­
kyti į Molė klausimą, ką pagaminti pietų iš kuklių at­
sargų. Matytama, kaip sunku auklei šeimininkauti, ji nu­
skubėjo į virtuvę, norėdama jai padėti pagaminti kuk­
lius pietus.
Ema paprašė Liudviko sutvarkyti aikštelę, kur, blin­
džių ir alyvmedžių šešėlyje, ketino pietauti.
265
 Taigi įsimylėjėliai buvo priversti trumpam išsiskirti.
Pasiilgę kits kito, jie netrukus metė savo darbus ir puolė
vieiA kitam į glėbį. Liudvikas juokais erzino Emą, kuri
taip uoliai ėmėsi šeiminkauti.
Pagaliau jie sėdo prie pietų stalo.
Papietavę įsimylėjėliai švelniai apsikabino ir nuskubėjo
į sodą, plytintį ant upės kranto.
Siuzana Molė, žvelgdama įkandin jų, susigraudinusi
verkė. Dar niekada jos auklėtinės skruostai neliepsnojo
tokiu skaisčiu raudoniu. Niekada ant jos lūpų nežaidė
tokia džiaugsminga šypsena. Niekada taip nespindėjo
žavingos Emos akys.
Gėrėdamasi savo numylėtine, geroji Siuzana džiaugėsi,
kad mirties šešėlis atsitraukė nuo tos gležnos moters.
Atėjo vakaras. Laikrodis išmušė aštuonias valandas.
Saulė jau nusileido už horizonto, ir jos diskas, pusiau pa­
sislėpęs už kalvos, purpurine šviesa nudažė apylinkes. Pla­
čiai išsiliejusi upė panėšėjo į liepsnojantį ežerą.
Ore tvyrojo šviežios, ką tik nupjautos žolės aromatas,
savo nuostabius kvapus skleidė gėlės. Topolių lapų šla­
mesys, vakarinio vėjelio dvelksmas - viskas susiliejo
draugėn. Paukščiai, regis, giedojo himną tajam, kuris do­
vanojo jiems gyvybę, šviesą ir šilumą.
Aukštoje žolėje skraidė savo smuikeliais griežiantys
žiogai, dūzgė iš gėlių medų siurbiančios bitės.
Tai buvo valanda, kai gamta tarytum koketavo prieš
nugrimzdama į gūdžią nakties tylą.
Liudvikas ir Ema netardami nė žodžio ėjo aukšta
stataus upės kranto žole. Nors jie ir tylėjo, jų mylinčios
širdys plakė vienu ritmu: paveikti vakarėjančios gamtos
grožio, įsimylėjėliai švelniai spaudė vienas kitam ran­
ką.
266
 Kai jie priėjo upės krantą, Liudvikas atrišo valtį, paso­
dino į ją Emą ir nuplaukė pasroviui. Iš Ogo salos pusės
buvo matyti keletas seklumų. Valtis lengvai slyda van­
dens paviršiumi, matinė ką tik patekėjusio mėnuh*vie-
sa apšvietė kranto žalumą, ir Ema vėlei atsidavė palai-
V

mai. Šviesiose jos garbanose žaidė lengvas vėjelis.

Jos primerktos akys, regis, pavargo gėrėtis nuostabiu
gamtos grožiu ir, jei ne ant jos lūpų žaidžianti šypsena,
jei ne aukštai besikilnojanti krūtinė, galėjai pagalvoti,
kad kūną palikusi siela klajoja kažkur aukštybėse...
Deja, vakaro grožis Liudviką de Fontanjė veikė kur
kas mažiau nei d'Eskoman. Jis prisislinko arčiau prie
Emos, ir valtis tyliai nuplaukė pasroviui...
Niekada Ema nebuvo mačiusi tokios keistos Liudviko
veido išraiškos: dabar jis žvelgė į ją aistringu žvilgsniu, jo
lūpos drebėjo; išsigandusi ir nustebusi markizė nevalin­
gai kilstelėjo iš vietos, maldaujančiu žvilgsniu pažvelgė į
Liudviką ir ištiesė jam ranką, tarytum prašydama jos pa­
sigailėti.
- Negi tu bijaisi manęs? - susijaudinusiu balsu pa­
klausė Liudvikas.
Ema iš visųjėgų stengėsi nusišypsoti. Ji palingavo gal­
vą ir paprašė Liudviko atsisėsti šalia jos.
Jis apkabino rankajos liekną liemenį ir priglaudė Emą
prie krūtinės. Ema nesipriešino, ir Liudvikas pajuto, kaip
dreba jos kūnas.
- Ar tau nešalta? - paklausė jis. - Gal bus geriau, jei
mes grįšime namo?
V #

- Ne, ne! Čia taip gera... Man regis, nuo šios dienos aš
pradedu gyventi naują gyvenimą, nieko panašaus iki šio­
lei nebuvau patyrusi... Mano sielą užvaldė naujos jėgos,
apie kurių buvimą nė neįtariau. Mano širdis persipildė
267
meilės, jokie kiti jausmai jos nebejaudina... Meilė - mūsų
gyvenimas!
Irjįs dėlto mes ne iki galo naudojamės tuo gyvenimu! -
sušnibždėjo Liudvikas.
- Nejaugi galima mirti, taip ir nesužinojus, kokios
gelmės slypi šiame žodyje! Juk tai pati tikroji palaima!
Liudvikai! Pakartok, kad myli mane, - paprašė Ema.
- Ar dar abejoji mano jausmais? - nustebęs paklausė
Liudvikas.
- Be abejonės, ne! Bet aš noriu išgirsti tavo balsą, no­
riu girdėti, kaip tari man meilės prisipažinimo žodžius...
Užuot atsakęs, Liudvikas de Fontanjė įsisiurbė savo
lūpomis j rusvas Emos lūputes.
Sis aistringas ir ilgas bučinys nustebino Emą. Tokio
jausmo ji dar niekada nebuvo patyrusi. Susijaudinusi ji
sušuko ir pabandė išsivaduoti iš jaunuolio glėbio.
Tą akimirką valtis užplaukė ant seklumos, jaunuoliai
parklupo.
- Maldauju tavęs, Liudvikai, - sušuko Ema. - Ko dar
gali norėti? Mes abu tokie laimingi, mums taip gera...
Suprask mane ir netrikdyk tyrų mūsų sąjungos akimirkų...
Dieve mano! Ko dar gali iš manęs reikalauti', juk priklau­
sau tik tau...
Liudvikas de Fontanjė žvelgė į ją nieko nesuprasda­
mas. Jis negalėjo suvokti, kad toks staigus perėjimas nuo
platoniškos prie žemiškosios meilės Emai reiškė nuo­
puolį.
- Ne aš, o jūs manęs nemylite, - šaltai atsakė
Liudvikas.
Tai išgirdusi, Ema apsipylė ašaromis ir, užuot atsakiu­
si, puolė į glėbį Liudvikui. Aistringi jo bučiniai nudžiovi­
no ašaras nuo Emos skruostų...
268
 Atėjo naktis, slėnis ir upė paskendo tamsoje. Danguje
mirkčiojo žvaigždės, jų šviesa virpėjo veidrodiniame van­
dens paviršiuje.
Nakties sutemose ir spengiančioje tyloje, brauaamie-
si pro riešutmedžius, slinko du apsikabinę žmonės. At­
sargiai praskleidę vynuogienojų šakas, jie atsisėdo po
gluosniu ant plačios, taikiai lyguma savo vandenis nešan­
čios upės kranto.
Virš Senevjero kalvų tyliai plaukė mėnulis, jo spindu­
liai sidabru nuliejo virš jaunuolių galvų palinkusių
medžių lapus, vandens paviršiuje ribuliuojančios ban­
gelės dužo prie jų kojų tūkstančiais ribulių...
Staiga nakties tylą sudrumstė išraiškingos trelės.
Tai lakštingala ėmė suokti keistą meilės himną.

TRECIAS SKYRIUS

Palaimingasis kraštas

Mažytis Mamos lygumoje stovintis namelis galų gale

pateisino savo vardą.
Jau pusė metų, kai jo gyventojai gyvena laimingą gy­
venimą. Namelis net iš išorės pasikeitė.
Sodas sutvarkytas, takeliai pabarstyti smėliu, vais­
medžiai ir vynuogienojai tarytum atgijo. Visur buvo justi
rūpestinga šeimininko ranka, kuris viską tvarkė ne siek­
damas naudos, o savo malonumui. Namelis buvo sure­
montuotas, pirmasis jo aukštas, Siuzanai pareikalavus,
pertva'rkytas panašiai kaip antrasis.
Šiame tyliame kampelyje laikas bėgo greitai ir nepa­
stebimai. Gyvenimas kaime labai suartina mylinčias sie-
269
las. Vakariniai pasivaikščiojimai, darbas sode, pati gam­
ta žmones veikia raminamai.
Ema taip pamilo savo mažąjį gėlyną, kad, nekreipda­
ma dėmesio į kaitrius saulės spindulius, daug laiko pra­
leisdavo prižiūrėdama taip mėgstamas gėles.
Būdama laiminga, ji mėgavosi ramiu valstietišku gy­
venimu, kasdien vis labiau prisirišdama prie Liudviko. Ji
džiaugėsi, kad juos po tokių kentėjimų aplankė tikra šei­
myninė laimė.
Jos sąžinės balsas nutilo, Ema kūnu ir siela atsidavė
Liudvikui.
Liudvikas de Fontanjė net neįtarė, kad Emos meilė
kasdien vis stiprėja. Teisybė, jis irgi be galo ją mylėjo ir
buvo toks pat laimingas kaip ir Ema.
Jis mylėjo Emą iš dalies todėl, kad kaimo tyla slopino
jo širdies proveržius. Be to, būdamas šalia tokios žavingos
moters, kaip Ema, kuri kasdien vis labiau atverdavo jam
savo širdies lobius, Liudvikas negalėjo likti jai abejingas.
Ema iš kiekvieno jo žvilgsnio nuspėdavo visus jo no­
rus, kurie jai buvo įstatymas. Ji nebijodavo pažvelgti į sa­
vo sielos gilumą, analizuoti savo jausmų, ji niekada ne­
abejojo jų nuoširdumu. Liudvikas nebūtų ryžęsis to da­
ryti, jis baiminosi, kad patirs jausmus, nepanašius į tuos,
kuriuos privalo jausti kaip garbingas ir delikatus žmo­
gus. Pasąmonė jam šnibždėjo, kad dabartis, kad ir kokia
miela, toli gražu neatitinka paveikslo, kurį jis piešė savo
svajonėse.
Nuvijęs niūrias mintis į šalį, Liudvikas imdavo save įti­
kinėti, kaip stipriai jis myli Emą, kaip džiaugiasi jųdviejų
laime.
Bet būdavo dienų, kai nuolankus Emos charakteris ir
jos begalinis atsidavimas imdavo trikdyti Liudviką. To­
270
mis akimirkomis jis suvokdavo, kokie niekingi jo paties
jausmai, lyginant juos su tyrais Emos jausmais. Tomis va­
landėlėmis jis prisimindavo šaltą savo elgesį su aistringai
jį mylinčia Margarita, ir su siaubu klausdavo savęs: "Ne­
jaugi mano širdis nesugeba karštai mylėti?"
Apniktas tokių minčių, Liudvikas paniurdavo, ir Ema
niekaip negalėdavo suprasti, kas kamuoja jos mylimąjį.
Ji nesuprasdavo de Fontanjė liūdesio priežasties.
Būdama įsitikinusi, kad Liudvikas iš visos širdies ją myli,
Ema nenuogąstavo, kadjaunuoliojausmai jai galėjo atšal­
ti. Jei ji kartais ir nerimaudavo, tai tik todėl, kad bijodavo,
jogjų jausmams nepakenktų materialiniai sunkumai.
Ji nesiryžo atskleisti Liudvikui visų ją varžiusių aplin­
kybių, diena iš dienos atidėliodama prisipažinimą. Nei
jis, nei Siuzana nežinojo, kad Ema visas brangenybes ati­
davė savo patikėtiniui, paprašiusi, kad jis jas parduotų.
Už gautus pinigus ji tikėjosi kukliai verstis keletą metų.
Bet Ema dažnai galvodavo, kas bus, kai vieną gražią
dieną pinigai baigsis ir jie taps vargetomis. Dėl savęs ji
nesijaudino, bet kas bus su Liudviku?
Iš pradžių Ema galvojo savo nedidelį kapitalą įdėti į
kokį nors verslą ir taip apsirūpinti ilgesniam laikui. Bet ji
buvo tokia laiminga, taip džiaugėsi atsiskyrėlišku savo gy­
venimu, kad nenorėjo trikdyti susikurtos idilės.
Galų gale aplinkybės susiklostė taip, kad Ema buvo
priversta viską pasipasakoti.
Vieną dieną Liudvikas prakalbo jai apie savo motiną.
Pirmą kartą markizė pajuto lyg ir sąžinės graužatį. Ema
prisiminė, kad dėl jos Liudvikas nutraukė ryšius su pačiu
artimiausiu žmogum. Paskui ji pagalvojo, kad de Fon­
tanjė iš meilės jai atsisakė karjeros, ir ėmė kaltinti save
kaip kokią nusikaltėlę.
271
 Ir tada ji nusprendė atvirai pasikalbėti su Liudviku.
Rytojaus dieną Ema jam papasakojo, kad iš geros va­
lios tapo tokia pat vargše kaip ir jis. Ji prisipažino visą
palikimą atidavusi vyrui. Ji taip padarė tikėdamasi, kad
viską susikurs savo darbu ir, remiama Liudviko, gebės su
juo dalytis visomis gyvenimo negandomis.
Priblokštas šios naujienos, de Fontanjė stebėjosi tokia
beprotiška Emos meile, tokiu nesavanaudišku pasiauko­
jimu.
Mintyse Liudvikas prisiekė ištikimybę didžiadvasiškai
mylimajai, kuri dėl jo atsisakė viso savo turto ir padėties
aukštojoje visuomenėje.
Ema savo ruožtu paprašė priimti sprendimą dėl jų at­
eities ir pridūrė, kad jie nebegali ilgiau leisti laiko nieko
neveikdami.
Ir nors markizė buvo tikra aukštuomenės dama, kuri
anksčiau niekada nepatirdavo nepriteklių, ji pirma su­
galvojo būdus, kaip jie galėtų išsisukti iš keblios situaci­
jos.
Be abejonės, ji net galvoti nenorėjo, kad Liudvikas
imtųsi kokio nors administracinio darbo: tokiu atveju jie
būtų priversti išsiskirti. Jie taip puikiai leido dienas dvie­
se, kad joks, net trumpas išsiskyrimas būtų juos labai nu­
liūdinęs. Savo santykius jie vertino kaip tikrą santuoką.
Turime pasakyti skaitytojams, kad Liudvikui niekada
į galvą nebuvo šovusi mintis išsiskirti su Ema.
Ema siūlė jam įvairiausius variantus, neprimesdama
savo valios. De Fontanjė sutiko su jos pasiūlymu imtis
komercijos. Pasitarę jie'nusprendė, kad Liudvikas pradės
tarnybą banko kontoroje. Markizė pasakė {dėsianti ten
nedidelį savo kapitalą, tikėdamasi, kad Liudvikui pasi­
seks jį padvigubinti.
272
 Rytojaus dieną jie išvyko j Paryžių. Sutvarkyti reikalus
jiems nuoširdžiai padėjo Emos patikėtinis, kurį vienin­
telį jie ir pažinojo Paryžiuje.
Taigi Liudvikas gavo vietą banko kontoroje, o Ema,
pasivadinusi ponia Luji, išsinuomojo kuklią, nedidelę bal­
tinių krautuvę anuomet dar retai gyvenamame kvartale,
netoli šventos Magdalietės bažnyčios.
Bet pagrindinė kliūtis dar nebuvo įveikta. Apie tokį
didelį markizės d'Eskoman gyvenimo pasikeitimą
reikėjo pranešti Siuzanai.
Toks Emos sprendimas negalėjo nesujaudinti ištikimo­
sios Siuzanos, kuri turėjo gana aiškų supratimą apie vi­
suomenines žmonių priedermes. Tokia žeminanti jos au­
gintinės padėtis kėlė jai daugiau siaubo nei 1789 metų
įvykiai Prancūzijoje30.
Kai Ema ėmė pasakoti Siuzanai Molė apie savo keti­
nimus, apie tai, kad ji prarado turtą, apie jos laukiantį
skurdą, šios žinios priblokšta žindyvė abejodama palin­
gavo galvą ir pasakė, kad markizės žodžiai tėra tik
pokštas.
Siuzana niekaip negalėjo įsivaizduoti, kad kilminga da­
ma staiga ima ir tampa krautuvės šeimininke. Dvi dienas
ji be perstojo bambėjo priekaištaudama, kad Ema nu­
tarė pasišaipyti iš senosios savo auklės.
Ir tik tuomet, kai Ema ėmė krautis į lagaminus daik­
tus, Siuzana pagaliau patikėjo šiuo, anot jos, beprotišku
markizės sprendimu.

w 1789 m. pradžioje karalius buvo priverstas paskelbti rinkimus į Generali­

nius luomus, leisti išrinkti daugiau trečiojo luomo atstovų. 1789 m. birželio
17 d. šio luomo deputatai pasiskelbė Nacionaliniu, o liepos 9 d. - Steigia­
muoju susirinkimu. Sukilusiems paryžiečiams 1789 m. liepos 14 d. paėmus
Bastiliją, prasidėjo Prancūzijos didžioji revoliucija.

273
 Norėdama sužinoti visą tiesą, ji ėmė klausinėti Emą
sumanyto reikalo smulkmenų. Markizė atvirai viską jai
papasakojo ir baigdama savo kalbą pažadėjo žindyvei vy­
resniosios meistrės vietą savo parduotuvėje.
Siuzana nepatenkinta atsisakė tokioją žeminančio pa­
siūlymo.
Vargšė moteriškė įpuolė į neviltį. Ji keikte keikė mar­
kizą d'Eskomaną, laikydama jį vieninteliu šios baisios
permainos kaltininku.
Emai reikėjo padėti daug pastangų, kad nuramintų
savo mylimą žindyvę. Į visus markizės patikinimus, kad
laimė slypi ne piniguose, Siuzana, netardama nė žodžio,
tik lingavo galva, matyt, nepritardama Emai.
Atėjo laikas atsisveikinti su Palaiminguoju kraštu, prie
kurio markizė buvo be galo prisirišusi.
Mes visada branginame tas vietas, kur buvome laimin­
gi. Tokius jausmus šiam kraštui jautė ir Ema. Nebuvo nė
vieno kampo šiame namelyje, nė vienos alėjos sode, su
kuria nebūtų susijęs Emos širdžiai mielas prisiminimas.
Jos širdis imdavo virpėti vien pagalvojus, kad kažko­
kio svetimo žmogaus rankos abejingai sunaikins jos gėly­
ną, į kurį ji įdėjo tiek daug nuoširdaus triūso.
Ašaros pasirodė Emos akyse, kai ji pagalvojo, kad nie­
kada daugiau nebematys žalios kalvos, apaugusios riešut­
medžiais irvynuogienojais. Kiekkartųji ten kopė atsirėmu­
si į savobičiulio ranką. Ji nebepamatys nei tos plačios upės,
ramiai it mėlynas kaspinas vinguriuojančios žalia tarytum
smaragdas pieva, nei tų žaliuojančių krantų, kur tyliais va­
saros vakarais taip mėgdavo pakvėpuoti grynu oru.
Liudvikui irgi buvo liūdna skirtis su Palaiminguoju
kraštu, tačiau ryžtas keisti gyvenimo būdą, kurį išvakarėse
buvo įkvėpusi Ema, kitą dieną atlėgo.
274
 Liudvikas vėl paniro į svajonių pasaulį, jį apėmė tin­
gulys, jis iš visos širdies ėmė gailėtis nerūpestingo gyve­
nimo Palaimingajame krašte.
De Fontanjė pasiūlė Emai pasilikti šį mažą namelį,
tikėdamasis kaip norsjį išlaikyti. Tokiu atvejujie, sąžiningi
verslininkai, turės užuobėgą, kur, atitrūkę nuo kasdieni­
nių rūpesčių, galės leisti šventadienius. Ema su džiaugs­
mu jam pritarė, Liudviko pasiūlymas jai buvo prie šir­
dies.
Pagaliau išaušo liūdna įsimylėjėlių išvykimo iš Palai­
mingojo krašto diena.
Ema ir Liudvikas dar kartą apėjo namelį, nuskynė vi­
sas rožes ir sudėjo nuostabią puokštę, kurią norėjo nusi­
vežti į savo naująjį miestietišką būstą.
Nusiminusi, su ašaromis akyse markizė peržengė durų
slenkstį ir trumpam sustojo prie namelio, kur prieš šešis
mėnesius išlipo iš ekipažo tokia linksma ir laiminga.
Ir anuomet, ir dabar prie vartų stovėjo ekipažas, skir­
tumas tik tas, kad šį kartą jis buvo pasisukęs Paryžiaus
link.
Ema tvirtai suspaudė Liudviko ranką ir prisiglaudė
prie jo krūtinės.
Ją vėl ėmė kamuoti baisi nuojauta.
Ji panoro pėsčiomis nueiti ant kalvos, iš ten dar kartą
žvilgtelėti į namelį, kurį buvo priversta palikti su tokia
širdgėla. Bet nuo markizės akiųjį jau slėpė pageltę medžių
lapai.
Nejaugi Emos meilei ir džiaugsmui lemta taip pat pra­
nykti, kaip iš jos akių pranyko čerpėmis dengtas Palai­
mingojo krašto namelio stogas?

275
 KETVIRTAS SKYRIUS,
kuriame pasakojama apie tai, kaip klostėsi
reikalai krautuvėje ir Sez gatvėje
Markizės atvykimas į Paryžių buvo visiškai naujas jos
gyvenimo etapas. Tai buvo pats drąsiausias kada nors jos
žengtas žingsnis ir, turime pasakyti, kad čia ji atsiskleidė
kaip sumani ir ryžtinga moteris.
Aukštuomenės dama, auklėta prabangoje, įpratusi,
kad būtų pildomas kiekvienas jos noras, nuolankiai susi­
taikė su mintimi, jog tenka pradėti kitokį gyvenimą, atsi­
sakyti patogumų ir ramybės. Ema d'Eskoman gerai žino­
jo, kad tik dirbdama galės egzistuoti nuo nieko nepri­
klausoma.
Matyt, Ema pati net nepastebėjo šio pasikeitimo. Jos
nebaugino nei bemiegės naktys, nei monotoniškas dar­
bas, nei su darbu susiję nesibaigiantys rūpesčiai.
Apsivilkusi kuklia kartūnine suknele, užsidėjusi ant sa­
vo nuostabių plaukų skoningą skrybėlaitę, nė kiek nesu­
trikusi ji sėdėjo prie ąžuolinio darbo stalo, rūšiuodama
kokius nors apdarus, arba gracingai ir vikriai užlipdavo
ant suoliuko, norėdama nuo viršutinės lentynos paimti
daiktus, kuriuos maloniai ir paslaugiai rodė pirkėjams.
Visus parduotuvės lankytojus stebino puikios jaunos
pardavėjos manieros, bet niekas iš jų net neįtarė, kiek
kilnumo ir taurių jausmų slėpė šis paprastumas, kiek do­
rybių slėpė ši miestietiška išvaizda.
Ir kas būtų galėjęs patikėti, kad ši jauna, nuostabi par­
duotuvės šeimininkė, dar taip neseniai buvo kilminga da­
ma, vienos iš pačių seniausių ir aristokratiškiausių pilių
valdytoja? Ir kas galėtų patikėti, kad ši moteris, taip pa­
276
slaugiai siūlanti pirkėjams įvairiausias prekes, kažkada
turėjo pulką žmonių, kurie skubėdavo vykdyti menkiau­
sią jos paliepimą, kurios arklidėje stovėjo dešimt puikių
arklių ir kuri buvo nesuskaičiuojamų turtų savininkė.
Ema nerodė jokio nepasitenkinimo dabartiniu savo gy­
venimu. Siuzana iš jos lūpų neišgirdo nė vieno skundo.
Atsidavusi darbui Ema visą laiką rūpinosi, kaip paleng­
vinti savo artimųjų rūpesčius, ji nenorėjo, kad Liudviką
bent kiek imtų varžyti dabartinė jų padėtis.
Siuzana Molė elgėsi visai kitaip. Ji nuolatos priekaišta­
vo Emai dėl tokio beprotiško žingsnio ir kaltino Liudviką,
kad jis pasielgė taip nevyriškai ir sutiko priimti markizės
pasiūlymą keisti gyvenimo būdą.
Geroji žindyvė buvo įsitikinusi, kad jis turi pasirūpinti
Emos ateitimi. Abejodama, kad jo meilė iš tiesų nuoširdi,
ji nuolatos sekė įsimylėjėlius. Veltui markizė įtikinėjo Siu-
zaną, kadji yra laiminga. Auklė išklausydavojos žodžių, o
mintyse nesiliovė kartojusi, kad ši laimė tik tariama ir kad
Emą kol kas džiugina tik situacijos naujumas.
Anot Siuzanos, visa tai, kas galėjo teikti džiaugsmo
kokiai nors grizetei, greitai turėjo atsibosti markizei. Bet
ištikimoji žindyvė nenorėjo išsklaidyti savo numylėtinės
iliuzijų ir pagreitinti atomazgos, kuri neišvengiamai turėjo
ateiti.
Nepatenkinta Molė buvo grubi ir nepaslaugi krautuvės
lankytojams, jos elgesys labai skyrėsi nuo švelnios ir ma­
lonios šeimininkės elgesio.
Didžiausia klaida yra ta, kad kiekvienas įsimylėjėlis įsi­
vaizduoja, jog jo mylimasis jaučia jam tokius pat jaus­
mus, kokius jaučia jis pats savo meilės objektui. Ir Ema,
kantriai nešdama kasdienybės naštą, net neįtarė, kad
Liudviko jausmai keičiasi, kad jis jaučiasi sugniuždytas.
277
 Dabar tapo aišku, kad egoistiško ir smulkmeniško cha­
rakterio jaunuolis negali atlaikyti sunkaus susidūrimo su
rūsčia gyvenimo tikrove.
Liudvikas suprato: jam nepakanka vien Emos meilės,
kad jaustųsi laimingas. Jis norėjo užimti deramą padėtį
aukštuomenėje, norėjo, kad būtų patenkintajo savimeilė,
jam reikėjo prašmatnių namų ir prabangių baldų. "Ema
miela, labai miela, - galvodavo jis, - bet ar aš galėjau įsi­
vaizduoti, kad mūsų gyvenimas bus toks varganas, mo­
notoniškas ir nuobodus?"
Smulkaus prekeivio vaidmuo Liudviko netenkino.
Atidarius parduotuvę, jo savimeilė buvo užgauta. Jį erzi­
no kaprizingi pirkėjai, kurie reikalavo viso Emos dėmesio.
Liudvikas, pavargęs nuo skaičių ir visokiausių są­
skaitų, grįždavo iš kontoros apie ketvirtą valandą, keik­
damas tas sąskaitas, komisinius procentus ir kreditinius
laiškus.
Grįžęs namo, jis ir vėl rasdavo tas pačias sąskaitas,
užuot pailsėjęs, jis vėl būdavo priverstas skaičiuoti, kaip
geriau sutaupyti niekingą su.
Dažnai, nevilties minutėmis, jis atsisėsdavo šalia Emos
parduotuvėje ir imdavo jai skųstis, kaip nuobodu stumti
laiką banko kontoroje.
Ema jį guosdavo, ji pasakodavo, kaip nuo nieko ne­
priklausomi jie galės gyventi ateityje. Anot jos, po kele-
rių tokio sunkaus triūso metų jų gyvenimas taps kur kas
lengvesnis ir įdomesnis. Po tokių rimtų kalbų ji švelniai jį
paglostydavo, nuramindavo, iš visųjėgų stengdamasi su­
teikti jam energijos ir įkvėpti tikėjimą sėkme.
Bet tą akimirką, kai ji, prisiglaudusi prie Liudviko,
norėdavo jį pabučiuoti, krautuvės durys kaip tyčia atsi­
darydavo, ir į vidų įžengdavo kokia nors pirkėja.
278
 Išgirdusi durų girgždesį, Ema pašokdavo ir sutrikusi
parausdavo.
Dažniausiai tai būdavo netvarkingai apsirengusi, niurzg­
lį senė. įžūliai žvelgdama ji eidavo prie prekystalio, tary­
tumdžiaugdamasi, kad sutrukdė intymųjaunuolių pokalbį.
Savo pageidavimus paprastai ji išsakydavo įsakmiu bal­
su, bilsnodama į prekystalį varinėmis monetomis, už ku­
rias ketino nusipirkti ketvirtį aršino31kaspino.
Matydama sutrikusią Emą, senė nepatenkinta imda­
vo burbėti, priekaištauti, kad ją taip lėtai aptarnauja. Ji
triukšmingai derėdavosi, nenorėdama išleisti kelių var­
ganų santimų.
Paskui ateidavo ir daugiau pirkėjų, ir Liudvikas, suirzęs
ir paniuręs, negalėdamas matyti tokių žeminančių scenų,
išeidavo iš parduotuvės, širdyje išsinešdamas abejones.
Monotoniškas gyvenimas sekino Liudviko kantrybę,
jis ėmė bodėtis Ema ir jos meile.
Ema kaip ir anksčiau aklai ir labai stipriai mylėjo Liud­
viką, ji neįžvelgė giliai jo širdyje vykstančių permainų. De
Fontanjė nepasitenkinimą Ema aiškindavo nuovargiu po
sunkaus ir nuobodaus darbo banko kontoroje. Jai į galvą
niekada neatėjo mintis, kad Liudvikas galėtų nustoti ją
mylėjęs.
Ir vargšė Ema, apgauta savo pačios širdies balso, dar
daugiau dirbo, kad sukauptų kuo daugiau pinigų ir galėtų
pasiūlyti Liudvikui prabangesnį gyvenimą.
Taip, nesuprasdami vienas kito ir nejausdami permainų
savojausmuose, jie nieko negalėjo pakeisti, ir šis abu var­
ginantis gyvenimas ištįso į daugybę nuobodžiai ir lėtai
slenkančių dienų.

'‘ A r š i n a s - senovinis ilgio matas, lygus 71,12 cm.

279
 Padėtis darėsi juolab sunkesnė, kad jie nebuvo galuti­
nai nutraukę ryšių su ankstesniais savo pažįstamais. At­
sitiktiniai susitikimai su aukštuomenės žmonėmis, su ku­
riais anksčiau tiek daug buvo bendrauta, išvesdavo iš pu­
siausvyros Liudviką, ir jis imdavo maištauti.
Viršjaunuolių galvos ėmė rinktis tamsūs debesys, aud­
ra kėsinosi sugriauti tokią trapią Emos laimę.
Tarp Paryžiaus prekeivių nuo seno buvo susiklostę tvirti
ir patvarūs ryšiai, naujokai buvo sunkiai įsileidžiami į jų
bendriją. Emos ir Liudviko auklėjimas, įpročiai, mąsty­
mo būdas labai skyrėsi nuo miesčioniško mąstymo žmo­
nių iš tų sferų, į kurias dabar juos netikėtai pastūmėjo
toks permainingas likimas.
Teisybė, du meistrai - laikrodininkas ir stalius - buvo
gana malonūs žmonės, be to, jie buvo įsikūrę Emos ir
Liudviko kaimynystėje. Jaunuoliai, nors ir be didelio no­
ro, užmezgė su jais pažintį. Liudvikas - iš nuobodulio,
Ema norėdama paneigti kūmučių nuomonę, kurios jau
kaltino ją išpuikimu.
Laikrodininkas Bemjė gerai išmanė savo amatą, ta­
čiau šiaip jo žinios buvo gana seklios. Jaunutė jo žmona
V

iki atvykstant Emai buvo laikoma gražiausia Šventos Mag-

dalietės kvartalo gyventoja.
Auklėta pensione, ji didžiavosi savo išsilavinimu ir nie­
kino bemoksles savo kaimynes.
Kai Ema pradėjo dirbti savo krautuvėlėje, plepioji
Bernjė pirma atskubėjo su ja susipažinti. "Nors atvykėlė
tik paprasčiausia baltinių pardavėja, bet gana pavojin­
ga varžovė", - tokią išvadą padarė ponia Bernjė vos tik
ją pamačiusi. Iš prigimties smalsi, ji stengėsi suartėti
su Ema, norėdama kuo daugiau sužinoti apie ankstesnį
jos gyvenimą. Jai labai rūpėjo surinkti bent kiek žinių
280
apie šią paslaptingą moterį, kad paskui galėtų pa-
liežuvauti.
Gudri ir klastinga moteris, apsimetusi drauge, slėpė
tikruosius savo planus.
Atvirkščiai, stalius Verdiūras ir jo žmona buvo ge­
raširdžiai, sąžiningi, darbštūs ir malonūs žmonės. Vyras vi­
sada atidžiai klausydavosi protingų de Fontanjė kalbų ir
didžiuodavosi šia pažintim, o žmona, anksčiau dirbusi gėli­
ninke, labai prisirišo prie Emos ir buvo jai labai paslaugi.
Pagaliau atėjo pavasaris.
Patį pirmą sekmadienį Ema, Siuzana ir Liudvikas su­
siruošė aplankyti Palaimingąjį kraštą, kurį jie taip dažnai
prisimindavo gyvendami mieste.
Emą ir Liudviką viliojo ne tik gaivus kaimo oras, bet ir
pirmi, tokie ryškūs jų meilės ir laimės prisiminimai.
Paskui jie atvykdavo į kaimą kiekvieną sekmadienį,
Ema vis dažniau galvodavo, kad kada nors jie čia apsigy­
vens visam laikui.
Ji neįsivaizdavo didesnės laimės, kaip leisti ramias die­
nas kartu su Liudviku šioje nuošalioje vietovėje. Žino­
ma, tai bus galima padaryti tik tada, kai jie turės pakan­
kamai pinigų.
Kartą, po nuobodžiai praleistos savaitės, jie vėl atvy­
ko į savo namelį. Liudvikas susirengė pažvejoti. Ema pa­
noro palydėti savo draugą.
V

Žvejyba buvo sėkminga, ir linksmi mūsų herojai pa-

V

traukė upės krantu. Jie atėjo į Sampanji kaimą.

Jaunuolius lydėjusi Siuzana Molė ant aukšto kranto
išdėliojo atsineštą maistą, norėdama skaniais valgiais pa­
lepinti savo globotinius.
Ema ir Liudvikas jau buvo spėję, išalkti, taigi jie, gerai
nusiteikę, sėdo prie ant žolės padengto stalo.
281
 Grynas oras, smagi žvejyba, puiki gamta labai paveikė
Liudviką, jis pralinksmėjo.
Ema džiaugėsi, matydamajį tokį linksmą. Ji buvo žavin­
ga su savo kartūnine suknele, išryškinančia grakščiąjos ta­
liją, ir su dailia skrybėlaite, papuoštajožiniais kaspinais.
Staiga tylą sutrikdė arklių kanopų bilsmas, garsūs
šūksniai ir juokas. Po akimirkos pro šalį prajojo pulkas
vyrų ir amazonių. Jie greitai pradingo dulkių debesyje.
Viena iš žavingų amazonių, atsisukusi į pietaujančiuo­
sius, nužvelgė juos įdėmiu žvilgsniu ir nustebusi sušuko,
bet jos šūksnį nustelbė garsus jos kompanionų juokas.
Ema neatkreipė dėmesio į šį įvykį, užtat Liudvikas
aiškiai girdėjo ir nuostabos šūksnį, ir sarkastišką gražio-
V

sios amazonės juoką. Si aplinkybė taip jį sujaudino, kad

puiki jo nuotaika sugedo, ir jis likusią dienos dalį praleido
nuobodžiai ir liūdnai.
Po šio įvykio Emos ir Liudviko gyvenimas tapo dar
liūdnesnis.
Kartą, kai de Fontanjė grįžo namo iš kontoros, Ema,
kaip paprastai, laukėjo prie savo krautuvės lango. Po ke­
lių minučių ji pamatė ateinantį Liudviką. Jis pėdino susi­
mąstęs, nuleidęs galvą. Ema, norėdama jį prablaškyti, pa­
beldė į langą.
Tuo metu pro pat krautuvę nubildėjo ištaiginga karie­
ta. Joje sėdintis vežikas buvo apsirengęs prašmatnia livrėja.
Liudviko dėmesį prikaustė ne simpatiška Emos šypsena,
o puiki karieta, kuri lėkė pro šalį. Jaunuolis pakėlė galvą ir
nustebusiu žvilgsniu palydėjo nuvažiuojančią karietą.
Ema spėjo pastebėti tik baltas plunksnas, pasklidusias
ant damos, kuri sėdėjo karietoje, skrybėlaitės, ir nuste­
busį Liudviko veidą, įdėmų jo žvilgsnį, kai jis akimis lydėjo
karietą tol, kol ji pasuko už kampo.
282
 Ema smalsaudama išskubėjo į gatvę.
Liudvikas it prikaltas tebestovėjo toje pačioje vietoje
žvelgdamas ten link, kur nuvažiavo karieta.
Ema jį pašaukė, bet jaunuolis neišgirdo jos balso. Pa­
sinėręs į savo mintis, jis nematė nieko aplinkui.
Ema šūktelėjo garsiau.
Kai galų gale atsitokėjęs Liudvikas atėjo prie krau­
tuvėlės, Ema paklausė, kas toji dama, kuri ką tik karieto­
je pravažiavo pro šalį. Paraudęs Liudvikas kažką burb­
telėjo ir neatsakė į jos klausimą.
Kai Ema paklausė, kodėl jis taip sutriko pamatęs ka­
rietą, Liudvikas ėmė neigti ir aiškinti, kad jis visiškai ra­
mus.
Nujausdama kažką negero, markizės d'Eskoman šir­
dis suvirpėjo.
Ema ėmė įtarti, kad Liudvikas kažką nuo jos slepia,
kad yra kažkas, ko jis nenori jai prisipažinti.
Dabar Ema juto, kad jos viltims nelemta išsipildyti.
Markizę d'Eskoman apėmė nerimas. Liudviko sutri­
kimas, jo keista reakcija, kai ji uždavė klausimus, noras
kažką nuslėpti dabar kėlė markizei didžiulį nerimą. Ji ėmė
spėlioti, ką tai galėtų reikšti. Kokią paslaptį nuo jos sle­
pia Liudvikas? Kas jį taip sujaudino?
Pirmajai šovusi į galvą mintis buvo ta, kad yra kažkoks
ryšys tarp karieta važiavusios moters ir de Fontanjė.
Ją išpylė šaltas prakaitas.
"Nejaugi karšta ir aistringa Liudviko meilė man atša­
lo?" - galvojo markizė.
Ir, lyg pati sau atsakydama, ji papurtė galvą.
To negali būti! Ema pamažu nusiramino ir davė sau
žodį nekreipti jokio dėmesio į karietą, jei ji dar kada nors
važiuos pro krautuvėlę.
283
 Bet kitą dieną Ema anksčiau nei paprastai atsisėdo
prie lango už užuolaidos.
Išgirdusi gatvėje menkiausią triukšmą, ji virpėjo it vėjo
krečiamas drebulės lapas.
Tuo metu pas ją visai ne laiku atėjo kaimynė Bernjė, ji
kaip tyčia be perstojo plepėjo, nors Ema davė suprasti,
kad jos vizitas dabar nepageidautinas.
Klastinga kaimynė pastebėjo, kokia susijaudinusi jos
kaimynė.
- Kas jums, meilute? - paklausė ji Emos. - Gali pa­
manyti, kad jūs paskyrėte kažkam pasimatymą ir nekan­
traujate jo laukdama.
- Jūs teisi, ponia Bernjė, aš nekantriai laukiu savovyro, -
atsakė Ema. - Kaip tik šiuo metu jis turi grįžti iš kontoros.
Bernjė nusijuokė ir ėmė šaipytis, kad taip ilgai trunka
laimingas jaunavedžių medaus mėnesis. Tai buvo grubūs
juokeliai, gerą išsiauklėjimą turintys žmonės niekada taip
tiesmukiškai nejuokauja.
Sutrikusi Ema nusprendė geriau patylėti ir nekreipti
dėmesio į plepiąją kaimynę. Bernjė tik to ir reikėjo, ji
dabar nevaržoma tauškė visokiausius niekus.
Bet staiga kaimynės balsas nutilo. Pažvelgusi pro lan­
gą, ji nustebusi sušuko:
- O, Dieve mano! Tik pažiūrėkite, kokia puiki karieta
sustojo prie jūsų krautuvės durų!.. Dieve mano! Kokia
turtinga pirkėja!
Ema irgi žvilgtelėjo pro langą: prieš kuklią ir varganą
ponios Luji krautuvėlę stovėjo vakarykštė karieta, į ku­
rią vakar taip įdėmiai žvelgė Liudvikas.
Livrėja vilkintis liokajus vikriai nušoko ant žemės, ati­
darė karietos duris, nuleido pakoją ir padėjo išlipti iš ka­
rietos prabangiai apsirengusiai damai.
284
 Atsirėmusi į liokajaus ranką, dama gracingai nušoko
ant žemės.
Iš pradžių Ema negalėjo įžiūrėti jos veido, bet, kai ji
atsisuko į parduotuvės langą, norėdama perskaityti iška­
bą, Ema išblyško lyg drobulė ir su siaubu sušuko:
- Dėl Dievo meilės, mieloji Bernjė, likite čia ir pasa­
kykite tai damai, kad manęs nėra namuose... Pasakykite
jai... Dieve mano!.. O Dieve!
Ir, nelaukdama priblokštos kaimynės atsakymo, Ema
išskubėjo į šalia esantį kambarėlį. Įėjusi į vidų, ji užsira­
kino duris.
Kol ponia Bernjė gražinosi prieš veidrodį, kad dera­
mai galėtų sutikti tokią svarbią personą, dėl kurios aukštos
kilmės ji nė trupučio neabejojo, atvykėlė atidarė duris ir
įėjo į vidų.
Skaitytojai tikriausiai jau suprato, kad ši dama - sena
V

mūsų pažįstama Margarita Želi.

PENKTAS SKYRIUS
V

Margarita Želi vėl išeina į sceną

v
Per tuos prabėgusius metus Margarita Želi nė kiek
nepasikeitė. Tik jos liemuo truputį suapvalėjo, o skruos­
tai buvo ryškiau padažyti, nors Margarita iš prigimties
buvo skaisčiaveidė mergina.
Jos drabužiai buvo puošnesni nei anksčiau. Ji laikė
aukštai pakėlusi savo dailią galvutę ir tik vienu lengvu
akių judesiu sveikindavosi su pažįstamais; šito ji buvo
išmokusi iš kilmingų, netoli jos kaimyninėje Operos
ložėje sėdinčių damų.
285
 Nors jau visi metai, kai Margarita Želi gyveno Pa­
ryžiuje, didesnių permainų jos išvaizdoje ir elgesyje ne­
buvo matyti.
Margarita nerūpestingai įėjo į vidų, prisidėjo prie akių
lornetą ir ėmė žvalgytis po varganą krautuvėlę. Ji įdėmiai
nužvelgė baldus, prekes, žvilgtelėjo į ponią Bernjė, kuri
stovėjo žemai nusilenkusi, ir galų gale, paniekinamai nu­
sišypsojusi, pasakė:
- Ir vis dėlto kaip čia kuklu! Nematyti Liudviko ir
markizės poreikius atitinkančios prabangos... Beje,
miestiečius čia, matyt, traukia prekių pigumas?
Garsiai viską pasakiusi, Margarita atsisėdo ant kėdės,
išdidžiai atlošė galvą ir, pasisukusi į Bernjė, kuri nesiliovė
prieš ją lanksčiusis, tarė:
- Galbūt aš sutrukdysiu markizę, brangute, bet, ka­
dangi ji rūpinasi baltinių siuvimu, prašyčiau jai pranešti,
kad aš noriu duoti jai užsakymą.
Išgirdusi žodį "markizė", Bernjė sukluso. Jai kilo įtari­
mas, kad čia slepiasi kažkokia paslaptis.
Klastinga kaimynė sukluso, kaip koks kariuomenės ar­
klys, išgirdęs pirmus karo trimitų garsus.
- Ponios Luji nėra namuose, - atsakė ji, pabrėžtinai
garsiai ištarusi Emos pavardę. V __

- Ponios Luji!.. - sušuko Margarita. - Šit kaip! Dieve

mano, koks jausmingumas! Be reikalo jūsų šeimininkė
slepia tikrąjį savo vardą. Jei ji krautuvės iškaboje užrašytų
markizės d'Eskoman vardą, priviliotų daug turtingų
pirkėjų...
- Ponia Luji nėra mano šeimininkė, - įsižeidusios mo­
ters tonu pareiškė laikrodininko žmona. Nors jos smal­
sumas buvo patenkintas, ji negalėjo neįsižeisti, nes buvo
palaikyta eiline pardavėja. - Aš esu ponios Luji kaimynė,
286
ir ji paprašė, kad ją pavaduočiau, kol jos nebus. Gal jūs,
ponia, man galėtumėte pasakyti, ko pageidaujate, aš vis­
ką surašysiu kortelėje.
- Ne, - išdidžiai atšovė Margarita. - Kai aš ką nors
perku, esu įpratusi turėti reikalą su tos parduotuvės šei­
mininku arba šeimininke. O dabar ypač noriu su jais su­
sitikti. Viską atiduočiau, kad tik galėčiau su jais pasima­
tyti, taigi netrukus vėl čion sugrįšiu.
- Jei pasakysite laiką, kada malonėsite atvykti, - man­
dagiai pasakė Bernjė, - aš perduosiu poniai Luji, ir ji tik­
riausiai lauks jūsų.
- O, aš nenoriu, kad ji imtų slapstytis. Ne, brangute!
Pasakykite jai, kad aš kasdien čia atvažiuosiu. Važinėsiu
tol, kol ją rasiu. Juk negaliu atsisakyti malonumo kam
nors pasigirti: "Tik pažiūrėkite į šią skrybėlaitę, ją man
pagamino markizė d'Eskoman. Atkreipkite dėmesį į šią
bliuzelę - pati markizė man ją primatavo! Ne! Galima
būti teisiamai už ištvirkavimą, atvirai gyventi su savo mei­
lužiu ir tebesivadinti markize d'Eskoman - šito niekas
negali ištrinti... Štai kodėl aš noriu matyti markizę savo
patarnautoja. Ar ne tiesa, meilute, mano noras visai su­
prantamas?"
Užuot atsakiusi, laikrodininko žmona visa burna nu­
sišypsojo. Ji buvo sužavėta, kad atsitiktinumas suvedė ją
su kaimynės prieše, su tos kaimynės, kuri savo geromis
manieromis ir išsiauklėjimu visiškai ją užtemdė.
Ji palydėjo Margaritą iki ekipažo, paskui vėl nuskubėjo
į krautuvę, norėdama kuo greičiau išvysti tariamąjąUuji
ir pasimėgauti jos pažeminimu, nes paslaptis jau buvo
atskleista.
Bet tuo metu, kai karieta nuvažiavo ir klastinga kai­
mynė beldė į Emos kambarėlio duris. įėjo Liudvikas.
287
 Jis matė, kaip Margaritos karieta sustojo prie krau-
V

tuvės durų, kaip Želi įėjo į vidų. Norėdamas išvengti ne­

malonaus susitikimo, jis lūkuriavo netoliese, kol ji išeis.
Liudvikas buvo įsitikinęs, kad Ema spės pasislėpti nuo
įžūlios savo varžovės.
- Gal jums labiau pasiseks nei man, - pasakė Bemjė,
atsisukusi į Liudviką. - Regis, šios durys veda ne į rojų, ir
vis dėlto ilgokai beldžiuosi, ir niekasjų neatidaro. Aš turiu
perduoti jūsų meilužei ką tik čia buvusios damos žodžius!
- Mano meilužei!.. - sušuko Liudvikas.
De Fontanjė suraukė antakius, jo lūpos pabalo, pyktis
iškreipė veido bruožus.
- Kad ir kaip ten būtų, taip sakė toji dama... Sutikite,
brangus de Fontanjė, aš neketinu tikrinti jūsų sutuoktuvių
liudijimo. Beje, aš labiau linkusi manyti, kad toji dama be­
protė... Niekaip nepatikėčiau, kad gerai išauklėtas žmogus
drįstų pristatyti savo meilužę garbingiems žmonėms, kurie
gal ir neturi kilmingų titulų, bet vis dėlto nesislapsto po sve­
timomis pavardėmis ir nesibylinėja teismuose...
- Lauk iš čia! - įsiutęs sušuko Liudvikas. - Lauk, ir
dėkokite Dievui, kad jis sukūrėjus moterim...
Ir, nekreipdamas dėmesio į įžeistos kaimynės grasini­
mus, de Fontanjė išstūmė ją iš krautuvės.
V
Kojos spyriu išlaužęs duris, jis nuskubėjo prie Emos.
___

Salia Emos tupinėjo susijaudinusi Siuzana Molė.

V

Štai kas vyko tame kambaryje.

Išgirdusi pirmuosius Margaritos žodžius, matydama
susijaudinusią Emą, Siuzana iš karto suprato, kokio tiks­
lo vedina į krautuvę atskubėjo buvusi grizetė.
V

Žindyvė jau norėjo eiti į krautuvę ir išmesti pro duris

Margaritą, bet Ema šiaip ne taip ją sulaikė nuo tokio
žingsnio.
 Be to, stiprus ir staigus susijaudinimas taip sukrėtė
markizę, kad ją ištiko nervinis priepuolis.
Tik tuomet, kai Liudvikas jžengė į kambarį, ji paga­
liau atsipeikėjo.
Sunku įsivaizduoti, kad, išvydus kadaise mylėtą mo­
terį, neatgytų ankstesnė aistra, nors iš kadaise liepsnoju­
sios karštos jausmų ugnies bebūtų likę tik nusivylimo pe­
lenai. Kol žėruoja nors viena nąeilės kibirkštis, liepsna
netrunka įsidegti. Liudviko charakteris, kaip žinome, bu­
vojautrus ir pagaulus. Emos kančia jaunuolį labai sujau­
dino, juolab kad jis žinojo to jaudulio priežastį.
Liudvikas pripuolė prie mylimosios, apkabino ir ėmė
karštai ją bučiuoti.
Jo meilumas buvo kur kas geresnis vaistas nei Siuza-
nos Molė rūpestingumas.
Ema pakėlė galvą ir pažvelgė į Liudviką. Iš jo akių
skruostais riedėjo ašaros. Dabar jai buvo malonu matyti
verkiantį draugą...
- Vadinasi, vakar karieta pro šalį važiavo ji!.. - kiek
patylėjusi pasakė Ema. - Atleisk man, Liudvikai, jei nors
akimirką buvau suabejojusi tavo meile! Tik dabar supra­
tau, kodėl nepanorėjai sakyti, kas toji moteris. Nenorėjai
prisipažinti, kad ją atpažinai... Tu norėjai apsaugoti ma­
ne nuo nemalonių prisiminimų, o aš tave įtarinėjau... At­
leisk man, Liudvikai, dar kartą atleisk! Kokia niekinga
šią minutę mano meilė prieš tavąją... Aš verkiu... bet širdį
man gildo mano bejėgiškumas, o ne juokingi tos moters
išpuoliai. Kol gyva mūsų meilė, jos neapykanta - bejėgėL
Ne mes, o ji verta pasigailėjimo, nes mes mylime vienas
kitą, nes mano brangusis Liudvikas taip stipriai man atsi­
davęs. Galiu tai tvirtinti, nes matau tavo švelnų žvilgsnį,
regiu tavo karštas ašaras...
10. 438 289
 De Fontanjė patikino ją, kad taip ir yra. Tą minutę jis
iš tikrųjų jos neapgaudinėjo. Bet tai buvo tik jausmingos
širdies akimirkos plykstelėjimas.
Kai jie šiek tiek apsiramino ir jau galėjo sukaupti savo
mintis, Liudvikas pasinaudojo susiklosčiusia situacija ir
išliejo Emai savo širdį.
Jaunuolis prisipažino, kad jos verslas diena iš dienos
vis labiau jį erzina, o dabar, po šio įvykio, jis jaučia dar
didesnį nepasitenkinimą. Liudvikas prašė savo mylimo­
sios, kad ji rimtai pagalvotų apie jų laukiančią ateitį ir
atvirai prisipažino, kadjam nemalonu matyti Emą už pre­
kystalio, dėvinčią kažkokius baltus sijonus.
Jis dar pridūrė, kad aukštuomenė ima smerkti tuos,
kurie paniekina savo luomą ir, nepaisydami papročių, pa­
suka kitu keliu. Jų ramybė buvo tik tariama, ir Margarita
Želi čia niekuo dėta.
Emą buvo sunku įtikinti, kad garbingas darbas gali
pažeminti juos žmonių akyse. Būdama skaisčios sielos, ji
nesuprato, kad jos nesavanaudiška auka neperveiks
piktdžiugiškai nusiteikusių žmonių.
Markizė d'Eskoman negalėjo patikėti, kad visuomenė,
tokia atlaidi moterims, viešai ir išdidžiai pripažįstančioms
savo nuopuolį, bus nepermaldaujama tiems, kurie teno­
ri, kad juos paliktų ramybėje.
Ir vis dėlto Liudvikas neilgai jautė Emai užplūdusius
šiltusjausmus. Jis manė, kad kitomis aplinkybėmisjo meilė
markizei d'Eskoman būtų stipresnė, dabar jis kaltino vien
niekingą krautuvėlę, kuri taip paveikė jo jausmus.
Liudvikas dėjo daug pastangų, norėdamas įtikinti my­
limąją, kad jie turi išvykti iš Paryžiaus ir vėl apsigyventi
Palaimingajame krašte. Emai atrodė, kad jo reikalavimo
negalima įvykdyti.
290
 Pardavusi savo brangenybes, markizė gavo penkis
tūkstančius frankų. Už šiuos pinigus ji Įsigijo krautuvę,
nusipirko prekių, be to, nemažai jų išleido tvarkydama
savo namų ūkį. Taigi didžiuma gautų pinigų jau buvo
išleista.
Liudvikas maldavo pasikliauti juo, jis žadėjo daug dirb­
ti. Ema nepatikliai klausėsi visų tų pažadų, nes suprato,
kad Liudvikas juos taria skatinamas kažkokio nenusako­
mo egoizmo.
Ji dar kartą pabandė įtikinti Liudviką, kad tereikia kan­
triai triūsti, o paskui parduoti krautuvę, kad sugrįžtų bent
dalis į ją įdėtų pinigų. Tačiau jaunuolis laikėsi savo.
Emai neliko nieko kito, kaip tik paklusti.
Liudvikas džiūgavo, kai Ema skaudančia širdimi suti­
ko jo paklausyti, jam buvo nė motais, kad niekais paver­
čiamas pusės metų Emos darbas.
Emą baugino mintis, kad Margarita gali įvykdyti savo
grasinimą. Ji būgštavo, kad Margarita gali apkartinti pas­
kutines jos dienas šioje krautuvėje. Liudvikas nusprendė
susirasti Margaritą ir pabandyti ją priversti palikti ra­
mybėje Emą.
Banko kontoroje, kur tarnavo Liudvikas, dirbo kele­
tas stambių provincijos komersantų sūnelių. Be abejonės,
šie žmonės naudojosi proga pasinerti į audringą Paryžiaus
gyvenimą, todėl Liudvikui nebuvo sunku išjų gauti Mar-
V

garitos adresą. Iš visko buvo aišku, kad Želi maloniai

leidžia laiką lėbaujančių jaunuolių draugijoje.
Mūsų herojaus jausmai ankstesnei savo meilužei bu­
vo visai atšalę, jis netgi buvo pasirengęs pats pas ją nu­
eiti ir pasikalbėti. Bet, bijodamas nemalonumų, kurie
gali kilti suja susitikus, jaunuolis nutarė verčiau parašyti
jai laišką.
10* 291
 Laiške Liudvikas prašė, kad Margarita visus įvykius
vertintų šaltu protu. O jei ji norinti keršyti, tegul keršija
jam, nes jis ją įžeidė, o Ema visai nekalta dėl to, kas tarp
jųdviejų įvyko.
Laišką Liudvikas įteikė pasiuntiniui, kuris po pusva­
landžio atnešė jam Želi atsakymą.
Savo laiške Margarita rašė:
Pone de Fontanjė,
Jūs turėtumėte žinoti, kad esate vienas iš tų, ku­
riam niekas niekada negalės duoti neigiamo atsaky­
mo. Tik labai gaila, kad pats neatvykote perduoti sa­
voprašymo.
Margarita
Suplėšęs Margaritos laišką į skutelius ir išbarstęs juos
krantinėje, Liudvikas de Fontanjė grįžo namo kuo ge­
riausiai nusiteikęs.
Dabar jaunuolį džiugino viskas: jo paties ryžtingas poel­
gis, Ema, Margarita, ypač pastaroji, kuri šį kartą pasirodė
ne toks jau baisus demonas, kaip kad buvo galima tikėtis.
Jo įaudrinta vaizduotė piešė vieną vaizdą po kito, dėlio­
jo vieną mozaiką po kitos. Jaunuolio protas darbavosi
įtemptai ir atkakliai. Taip dėliodamas vieną bruožą prie
kito, jis nupiešė gana mielą Margaritos paveikslą.
Liudvikas prisiminė pirmą aistringą jųdviejų pasima­
tymą, audringus jos pavydo protrūkius, ašaras ir... puikią
neseniai matytą jos karietą... Dabar kaip didžiulis kon­
trastas prieš jaunuolio akis iškilo vargšės nuskriaustos ir
kenčiančios Emos paveikslas.
Ir štai po keturių dienų jis jau nebegalėjo išmesti iš
galvos Margaritos.
292
 Liudvikas sėdėjo šalia Emos, kai staiga mintys apie Mar­
garitą vėl užvaldė jo vaizduotę. Jis tuojau pat pasisodino
Emą ant kelių ir stipriai ją pabučiavo, tarytum norėdamas
nuvyti įkyrias, nuolat į galvą lendančias mintis.
Deja, jam nepavyko savęs perveikti. Kasdienjis regėda-
V

vo Želi savo mintyse vis įdomesnę, it lunatikas vogė iš

Emos geriausius jos charakterio bruožus ir apdovanoda­
vojais Margaritą. Kaip hašišo ir opiumo mėgėjai, kaip ir
visi žmonės, vienais ar kitais būdais dirginantys savo sme­
genis, Liudvikas jautė, kad šios jį užvaldžiUsios mintys
jam yra savotiškai malonios. Šios mintys kirbėdavo jau­
nuolio galvoje ir gulantis, ir keliantis.
Išpradžių de Fontanjė rasdavo būdų apgaudinėti Emą,
jis užsidėjo kaukę, nenorėdamasjos skaudžiai nuvilti. Bet,
pasikankinęs keletą dienų, jis visai paniuro. Liudvikui at­
rodė, kad tokia kankynė reikalauja iš jo pernelyg daug
jėgų-
Markizė d'Eskoman jau ėmė pastebėti, koks jaunuo­
lis nuliūdęs ir kaip nuobodžiauja, būdamas šalia jos.
Šis atradimas išgąsdino markizę, bet nepalaužė. Jos
krūtinėje plakė drąsi, kilni širdis. Tokios širdys liaujasi
kovojusios tik tada, kai nustoja plakusios.
Ema nusprendė, kad reikėtų paskubėti tvarkyti krau­
tuvės reikalus ir kuo greičiau ją parduoti. Nelaimei, buvo
vasara, pirkėjų labai sumažėjo, tik vienas kitas užsukda­
vo pažiopsoti į prekes.
Kerštingos Bernjė liežuvavimas tikriausiai pakenkė
krautuvės prestižui.
Ema kasdien tikrindavo balansą ir matė, kad padėtis
vis prastėja.
Kuo labiau mylinčio žmogaus jausmai panešėją į mo­
tiniškos meilės jausmus, tuo jie patvaresni. Matydama,
293
kaip kasdien vis labiau silpsta Liudviko jėgos, Ema gal­
vojo: "Tegul viskas pražūva, tegul viskas pradingsta, bet
aš privalau išgelbėti savąjį Liudviką".
Ir be jokio išskaičiavimo, negalvodama apie dabartį ir
nesibaimindama ateities, Ema paaukojo niekingą savo
turtą, kad tik kaip nors pagelbėtų Liudvikui. Maža to, ji
įlindo į skolas, kad tik prablaškytų savo mylimąjį. Ji mal­
daute maldavo, kad jis mestų darbą banko kontoroje ir
atsiduotų vien savo malonumams.
Vargšė kankinė, ji pati parinkdavojam įvairiausias, kuo
įdomesnes, pramogas, ji darė viską, kad tik nuvaikytųjuo­
das mintis nuo gražios jo kaktos.
Ema aukojosi kaip tik galėjo. Ji nedvejodama būtų su­
tikusi net badauti, kad tik Liudvikas neliūdėtų.
O de Fontanjė nė trupučio nejaudino Emos pastan­
gos. Nuobodulys sugraužia ne tik meilę, jis pražudo ir
žmogaus garbę.

SESTAS SKYRIUS

Liudviko išgyvenimai

Bėgo dienos. Liudvikas de Fontanjė vis rečiau ir re­

čiau leisdavo laiką su Ema.
Vieną vakarą jis išvyko į Operą. Per pirmąjį veiksmą
triukšmingai atsidarė vienos beletažo ložės durys.
Liudvikas atsisuko ir pamatė jauną damą, kuri, nerū­
pestingai nusiimdama nuo pečių šalį, paniekinamai šyp­
sojosi atsakydama į salėje pasigirdusį šurmulį.
Liudvikas atpažino Margaritą Želi, ir jo širdis ėmė
mušti stipriau.
294
 Įdomus spektaklis trumpam atitraukė Liudviko min­
tis nuo jaunos kurtizanės. Jis netgi nesiteikė pasigrožėti
nuostabiu jos profiliu, kuriuo kadaise taip žavėjosi.
Jaudulys, kuris jj apėmė pamačius Margaritą, nuste­
bino Liudviką, ir dabarjis bijojo netgi pats sau prisipažinti,
kad toji moteris tebedaro jam didžiulę įtaką. Jis nenorėjo,
kad Margarita pastebėtųjojaudulį, todėl visą savo dėmesį
sutelkė į sceną.
Nors Liudvikas ir dėjosi abejingas, jo kraujas virte virė,
akis aptraukė migla, jis nematė nieko, kas vyksta aplin­
kui.
Nerišlios mintys grūdosi jo galvoje, tarytum karštine
sergantį žmogų kamuojantys liguisti sapnai.
Mintysejis vaizdavosi Margaritos veidą, ryškiai boluo­
jantį juodos scenos uždangos fone.
Jaunoji kurtizanė buvo tokia nuostabi tarp šių teatro
dekoracijų!
Juodo aksomo suknia su didele iškirpte dar labiau
išryškinojos švelnių kaip atlasas pečių matinį baltumą ir
nuostabi, balta kaip marmuras krūtinė aiškiai išsiskyrė iš
sidabrinių vynuogių kekių, nusvirusių nuo Margaritos gal­
vos.
Geidulingumas, kažkada nuslopintas provincijos gy­
ventojos drovumo, dabar, kai Margarita labiau pasitikėjo
savimi, trykšte tryško iš kiekvieno jos judesio.
Želi akysjau nebeatrodė svajingos ir ilgesingos, dabar
jos geidulingai žaižaravo ir svaidė žaibus. Vien tik Mar­
garitos lūpos išliko tokios pat romantiškai viliojančios ir
tebegundė jas aistringai pabučiuoti.
Liudvikas dėjo visas pastangas, norėdamas atsikratyti
šio gundančio vaiduoklio. Bet vaiduoklis visur jį perse­
kiojo.
295
 Visos Liudviko mintys dabar sukosi tik apie Margaritą.
Netgi tobulų kūno formų Bajadierė, geidulingai besi­
sukanti scenoje dūmų kamuoliuose apie savo garbinimo
objektą ir svaidanti į jį aistringus žvilgsnius, Liudvikui de
Fontanjė atrodė besanti Margarita.
Galiausiai neapsikentęs de Fontanjė atsistojo ir, gru­
biai prasibrovęs per žiūrovų būrelį, išėjo iš parterio.
Jis it išprotėjęs skubėjo gatve, bet staiga sustojo ir ap­
sisukęs grįžo į salę.
Pirmas veiksmas jau buvo pasibaigęs. Margaritos ložė
buvo tuščia. Liudvikas nuskubėjo į fojė, tikėdamasis ten
ją sutikti. Deja, Margaritos ten nebuvo... Galų gale jis
pamatė ją pirmojo aukšto koridoriuje, apsuptą vyrų...
V

Margarita Želi buvo gerai nusiteikusi. Ją supantys jau­

nuoliai garsiai kvatojosi. Leisti moteriai patikėti, kokia ji
protinga, - geriausias būdas įgyti jos palankumą. Marga­
ritos gerbėjai sėkmingai taikė praktikoje šią gyvenimo tai­
syklę.
Liudvikas de Fontanjė drąsiai priėjo prie būrio vyrų,
stovėjusių prie Margaritos, turėdamas tikslą su kuriuo
nors iš jų susiginčyti.
Margarita, jį pamačiusi, draugiškai mostelėjo ranka.
Jaunuoliai atsisuko, norėdami žvilgtelėti į tą, kurį taip
maloniai sutiko Želi.
Paskui lyg niekur nieko ji atsakė į ką tik jai užduotą
pečiuito pono klausimą. Ji juokėsi abejingai, jau nebe­
kreipdama jokio dėmesio į de Fontanjė, tarytum jis jai
būtų visiškai pašalinis žmogus.
Toksjos abejingumas paveikė Liudviką it šaltas dušas,
jis pajuto stiprią neapykantą šiai moteriai. Jam neliko nie­
ko kito, kaip tik paniekinamu žvilgsniu nutvilkyti savo
buvusią meilužę.
296
 Liudvikas traukė gatve į namus, dėkodamas dangui,
dovanojusiamjam meilę moters, kuri yra reta išimtis tarp
kitų, tokių į ją nepanašių - ištikimos ir dorybingos.
Eidamas jaunuolis įtikinėjo save, kad, nors jo gyveni­
mas su Ema monotoniškas ir varganas, užtat būdamas su
ja jis patiria tikrąją laimę.
Beje, peržengęs savo namų slenkstį ir įėjęs į mažytį
kambarėlį, kur šviesą skleidė žaliu gaubtu apdengta lem­
pa, Liudvikas atsipeikėjęs turėjo prisipažinti, kad laimė,
kurią tikėjosi čia rasti, teikia jam tik nuobodulį ir liūdesį.
Ema sėdėjo ant lovos krašto laukdama iš Operos
grįžtančio savo draugo.
Nors Liudvikas ir vėl pabandė įtikinti save, kokią pa­
laimąjis jaučia būdamas kartu su ta nelaiminga nuo nak­
tinio darbo pajuodusiomis akimis moterimi, jis atsiduso,
pamatęs ją, vilkinčią padėvėta bliuzele ir kasdienine mus­
lino suknele. Pamačiusi Liudviką, Ema nuskubėjo jo pa­
sitikti ir pripuolusi pabučiavo jį į kaktą. Markizės lūpos
de Fontanjė pasirodė šaltos ir išblyškusios tarytum nu­
mirėlės. Jaunuolis prisiminė puikiąją Margaritą ir ši pra­
gariška mintis jį taip išgąsdino, kad jis krito į lovą ir ėmė
iš visos širdies raudoti.

SEPTINTAS SKYRIUS

Prabudimas
Kartą, praėjus mėnesiui po šio vakaro, Siuzana Molė
grįžo namo labai sunerimusi. Kelyje į Sen Zermeną Kon­
kordo aikštėje jos vos nepartrenkė pro šalį skubanti ka­
rieta.
297
 Žindyvė atsisuko ir apstulbusi pamatėjoje sėdintį Liud­
viką. Netikėdama savo akimis, ji puolė paskui karietą,
bet ji lėkė taip greitai, kad Siuzana probėgšmom tespėjo
pamatyti damą ir senyvą vyriškį. Jų veidų Molė nespėjo
įsidėmėti.
Tuo metu markizės d'Eskoman sveikata pablogėjo,
todėl Siuzana Molė nedrįso jos trikdyti savo abejonėmis.
Bet vakare krautuvėje ji nekantriai laukė ateinančio
Liudviko ir, išgirdusi gatvėje jo žingsnius, išskubėjo į gatvę
pasitikti.
- Mielas pone, - pasakė ji, užstodama jam kelią ir
spausdama jam ranką su tokia jėga, kad Liudvikui ne­
pavyko išsilaisvinti. - Jūs kaltas, kad Siuzana Molė su­
teršė savo garbingą vardą. Aš tikėjausi, kad tokia bran­
gia kaina nupirksiu laimę tai, kurią myliu kaip tikrą sa­
vo kūdikį, o štai dabar ašaros ir neviltis vėl atėjo į mūsų
namus.
- Siuzana, jei taip ir atsitiko, dėl to galima kaltinti ne
mane, o aplinkybes, - apsimestinai ramiu balsu atsakė
Liudvikas.
- Pone de Fontanjė, jūs žinote, kad aš priešinausi jūsų
meilei. Aš atkalbinėjau markizę, įtikinėjau, bet širdyje
džiaugiausi. Aš žinojau, kad Ema gali rinktis tik du va­
riantus: arba jus, arba kapo duobę. Ji įrodė savo meilę,
sudėjusi didžiules aukas, kurios stebino net visko mačiu­
sius žmones.
- Bet Siuzana, argi aš nevykdau savo įsipareigojimų
Emai?
- Ji liūdi, ojūs paliekate ją vieną. Ji verkia, ojūs bėga­
te nuo jos ir leidžiate laiką draugijose, kurios man pri­
mena...
- Siuzana! - įsiutęs sušuko Liudvikas de Fontanjė.
298
 - Ne, pone de Fontanjė! Jūs privalote mane išklausy­
ti! Aš esu jūsų namų draugė ir turiu teisę išsakyti savo
nuomonę. Aš nieko nebijau, bet sakau jums atvirai: bijo­
kite manęs!.. Aš labai nekenčiau pirmojo vargšės mano
Emos budelio. Bet jei jūs priversite mane gailėtis ir įti­
kinsite, kad aš savo rankomis iškasiau duobę ir įstūmiau
įją savo nelaimingą mergaitę, mano neapykantajums bus
kur kas didesnė nei toji, kurią jaučiau markizui d'Esko-
manui... Dar kartą kartoju: saugokitės!
Liudvikas tylėjo. Paprasti, bet tokie rūstūs mylinčios
žindyvės žodžiai jį pribloškė. Tą minutę jis pajuto tai, ką
visi pajuntame netikėtai prisiminę praeityje padarytą kokį
nors nusikaltimą arba praneštą žinią apie artimo žmo­
gaus mirtį.
Dabar Siuzana jam buvo klasikinis memento morP2.
Liudvikas negalėjo su ja nesutikti, nes Ema jau kuris
laikas iš tikrųjų kentėjo. Bet, teisybę pasakius, žindyvės
žodžiai nebedarė jam tokio įspūdžio kaip anksčiau.
Kai de Fontanjė dar mylėjo Emą, Molė grasinimai ir
priekaištai būtų sukrėtę jį iki sielos gelmių. Jam buvo su­
prantamas Siuzanos nerimas. Jaunuolis suvokė, kokia bai­
si Emos padėtis. Liudvikas netgi jautė, kad ji neištvers
šios paskutinės baisiosją užklupusios nelaimės, ir vis dėlto
nieko negalėjo pakeisti.
Jis nebemylėjo moters, kuri prieš metus jam buvo pati
brangiausia šioje žemėje.
Nėra nieko baisiau už sąžinės graužatį, kurios niekaip
neįmanoma nuslopinti.
Liudvikas buvo pernelyg jaunas, jo jausminga širdis
dar buvo nesugadinta, todėl vargu ar galime laikyti jį

- M e m e n t o mo r i - (lot.) atsimink, kad mirsi.

299
niekšu. Jam niekada nebuvo šovusi į galvą mintis paklausti
pačios Emos, kodėl ji tokia nusiminusi ir kas ją nuolatos
graužia. De Fontanjė nerūpėjo sužinoti jos nuomonę apie
savo elgesį. Liudvikas niekada nesvarstė, kas atsitiktų
Emai, jei jis ją paliktų.
Jis jau nebebuvo toks paslaugus markizei kaip anks­
čiau, atvirkščiai, jis dažnai skųsdavosi, koks yra nelaimin­
gas ir ieškojo savo draugės paguodos. Mintyse dėl visų
juos užgriuvusių bėdų jis imdavo kaltinti Emą. Jis netgi
ėmė įtarinėti, kad jos jausmai jam atšalo. Didžiadva­
siškuose Emos poelgiuose jis įžvelgė paprasčiausią kap­
rizą moters, norėjusios patenkinti savo užgaidą, minu-
tinį susižavėjimą simpatišku jaunuoliu.
Galiausiai Liudvikas de Fontanjė ryžosi atvirai pasi­
kalbėti su savo drauge. Keista, bet tokie neteisingi ir
žeidžiantys kaltinimai nesutrikdė Emos. Ji išliko rami ir
tvirta, tik klausėsi jo tarytum sustingusi.
Markizės akys, su siaubu žvelgiančios į Liudviką, bu­
vo sausos, ir tik gilūs atodūsiai, kurių ji neįstengė sulai­
kyti, išdavė, kas vyksta jos sieloje.
Kai Liudvikas išsakė savo priekaištus, nuolanki kaip
angelas Ema tarė:
- Liudvikai, aš turiu vieną prašymą, ar jį įvykdysi?
- Sakyk, - pasakė blykšdamas Liudvikas.
- Tu seniai man žadėjai nuvažiuoti pas savo motiną ir
susitaikyti su ja. Pažadėk, kad rytoj tai padarysi.
- O kodėl būtinai rytoj?
- Todėl, kad rytoj - liepos dvidešimt devintoji, tavo
dėdės ir tėvo mirties metinės. Jau seniai verkei prie jų
kapo kartu su vargše našle ir našlaite pussesere Oktavija.
Kas žino, gal visų mūsų nelaimių priežastis - abejingu­
mas? Liudvikai, ar pažadi įvykdyti šį mano prašymą?
300
 Iš Emos lūpų ką tik nuskambėjusiuose žodžiuose bu­
vo tiek tiesos, jie buvo tokie nuoširdūs, kad Liudvikas,
nors nervinė jo būsena reikalavo priešintis, šį kartą nesi­
ryžo atsisakyti įvykdyti markizės prašymo.
Jis sutiko dar ir todėl, kad iš Emos lūpų tikėjosi išgirs­
ti visai kitokius žodžius, ir dabar, jos išklausęs, lengviau
atsiduso.
Po šio pokalbio Liudvikas atsigulė ir užmigo.
Kai iš lygaus Liudviko kvėpavimo markizė suprato, kad
jos mylimasis kietai miega, priėjo prie lovos, atsisėdo gal­
vūgalyje ir ilgai žiūrėjo į mylimo žmogaus veidą, tarytum
norėdama įspėti, kokios paslaptys slypi jo sielos gelmėse.
Jai buvo sunku suprasti Liudviko būseną, ir ji pasken­
do liūdnuose apmąstymuose.
Kai išaušo rytas, pagalvė, į kurią buvo įsikniaubusi
Ema, buvo šlapia nuo ašarų.
Markizė priėjo prie stalo, paėmė iš dėžutės Liudviko
garbaną ir laiškus, kuriuos jis rašė jai į kalėjimą, pabučia­
vo šias relikvijas ir vėl uždarė dėžutėje.
Paskui, atsiklaupusi ir sukryžiavusi rankas, gūdžiu balsu
tarė:V

- Štai viskas, ką aš pasiimsiu su savimi iš šių namų. Be

abejonės, netrukus tik šie laiškai mus ir tejungs.
Ema ėmė raudoti. Kiek nurimusi, ji sušnibždėjo:
Dieve mano! Nejaugi tavo teisingumas visiems lai­
kams apleido šią žemę, kur tyros ašaros ir karštas kraujas
susimaišė su nusikaltimu bei purvu? Argi patys kilniausi
jausmai negali sulaukti užuojautos šioje tuščioje dyku­
moje, kur žmonėms lemta kentėti, nykti ir mirti dėl men­
ko atsitiktinumo?
Bet, o Dieve, jei esu baudžiama už savo paklydimus,
bausk mane stipriau, pasiųsk man nežmoniškas kančias,
301
aš pasiryžusi jas iškęsti, bet nebausk jo ir atleisk jam! Aš
esu įsitikinusi, ateis laikas, kai jis pajus baisią sąžinės
graužatį. Maldauju, palengvinkjo kančias ir saugokjį nuo
nelaimiu.
C

Ir Ema parklupo prieš nukryžiuotąjį, prikaltą ant sie­

nos virš miegančio Liudviko galvos.

AŠTUNTAS SKYRIUS
V

Rytiniai Margaritos Želi priėmimai

Margarita nuomojosi prabangų butą netoli Italų kvar-
V

talo. Ji turėjo daug pažįstamų jaunuomenės tarpe. Želi

pažinojo turtingi, mėgstantys palėbauti paryžiečiai.
V

Rytais Margarita Želi savo namuose priiminėdavo-no­

rinčius suja susipažinti ar senus draugus. Bulvarinius he-
V

rojus čia sutraukdavo buvusios Satodeno grizetės gebėji­

mas puikiai užimti svečius.
Bet Želi, naudodamasi savo populiarumu ir palankiai
jai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, griežtai rinkdavosi sa­
vo lankytojus, toli gražu ne kiekvienam būdavo suteikia­
ma laimė peržengti jos namų slenkstį.
Moteriai visai nesunku tapti salonų liūte. Ir jei laimė
nusišypso ne visoms, jos gali kaltinti tik save.
Šiek tiek tikro ar tariamo atlapaširdiškumo, šiek tiek
valios pastangų, gebėjimo džiaugtis blizgučiais, dėmesio
tam, kas audrina visuomenę - štai ko reikia Paryžiuje gy­
venančiai moteriai, kad ji atkreiptų į save dėmesį ir įsi­
gytų daug gerbėjų...
Viena iš būtinų sąlygų, kai kada net lemiama - }ote-
ris turi būti graži. O protu, kaip žinome, apdovanotos
302
visos moterys, nors jų protas, teneįsižeidžia gražiosios ly­
ties atstovės, yra ne kas kita kaip svetimo proto atšvaitas.
Kad ir kaip ten būtų, tai nėra svarbiausias jų privalumas,
ir ne nuo moters proto priklauso, ar ji bus laiminga.
V

Kai Margarita Želi atvažiavo į Paryžių, ji netruko už­

megzti pažintis su turtingais ir garsiais miestelėnais, ku­
rie mielai ėmėsi ją perauklėti.
Ir štai vieną gražią dieną puikiuose, kadaise pasiunti­
niui priklausiusiuose rūmuose visi išvydo aukštą, žavingą
merginą.
Atsirado drąsuolių, kurie atėjo suja susipažinti. Paskui
jie visiems pasakojo, kad ši paslaptinga būtybė laiko savo
arklidėse keletą juodbėrų žirgų, kuriais visi žavėjosi dar
tuomet, kai jie priklausė kitiems asmenims. Jos virtuvėje
dirba puikus virėjas, o dviejuose prabangiais baldais ap­
statytuose kambariuose galima šokti linksmąjį kotiljoną33.
V

Daugelio Želi aplankiusių paryžiečių nuomone, Mar­

garita - geros širdies mergina, linkusi bendrauti ir links­
mai leisti laiką.
To pakako, kad ja būtų susidomėta, apie ankstesnį jos
gyvenimo būdą nebuvo padaryta jokių užuominų.
Moters natūra, kaip žinome, labai permaininga: gražio­
ji lytis greitai prisitaiko prie įvairiausių gyvenimo pasi-
V

keitimų. Likimas nusišypsojo Margaritai Želi, ir šios per­

mainos nė truputėlio jos nesutrikdė. Lygiai taip ir mar­
kizė d’Eskoman gana greitai apsiprato su miesčionišku
savo gyvenimo būdu, kuriam pati save pasmerkė.
Praėjo daugiau kaip savaitė, kai Margarita Želi apsi­
gyveno puikiame viešbutyje Gelder gatvėje, ir atrodė, kad

' "Ko t i l j o na s - pramoginis šokis, sudarytas iš valso, polkos, mazurkos,

kadrilio figūrų; šokamas poromis, turi humoristinių žaidimo elementų.

303
visą savo gyvenimą ji ir tevaikščiojo brangiais rytų ki­
limais.
Matyt, Margarita jau spėjo pamiršti, kaip vaikystėje
gardžiuodavosi rasta obuolio nuograuža. Be abejo, griežtas
gero skonio žinovas būtų nurodęs daug jos trūkumų, bet
pirmiausia visų akį traukė prabangūs Želi drabužiai.
Globėjo pinigus ji visada mokėdavo tinkamai panaudoti.
Tikviena aplinkybė temdė šviesias Margaritos dienas -
tai neapykanta markizei d'Eskoman, paveržusiai iš Želi
jos mylimąjį.
Pirmą kartą Paryžiuje pamačiusi Liudviką, išjo jaudu-
V

lio Želi suprato, kad ji dar neprarado jam savo įtakos.

Dideliammūsų nustebimui, Margarita, padariusi tokį ma­
lonų atradimą, išliko visiškai rami. Širdis plakė kaip pla­
kusi, net veidas neišraudo, kaip kad atsitikdavo anksčiau,
vos tik ji pamatydavo prie jos artėjantį Liudviką. Greič­
iausiai paskutinioji nemaloni jų išsiskyrimo scena ir ne­
apykanta Emai pakeitė šios moters jausmus.
Margaritos neapykantą skatino ne tik įžeista savimeilė,
juk panašiusjausmus patiria visos pamestos moterys. Jau­
nąją kurtizanę dabar labiausiai erzino švelnus ir nuolan­
kus markizės d'Eskoman charakteris, jos kilniaširdišku­
mas, ištvermė ir išdidumas.
Be jokios abejonės, Želi imponavo šios Emos savybės,
bet Margarita negalėjo markizei atleisti už tai, kad ir Liud­
vikas jas labai vertino.
Margarita suprato, kad suvargusi Ema net dabar kur
kas dorovingesnė už prašmatniame viešbutyje prabangoje
gyvenančią kurtizanę. Tai tik įrodo, kad markizės pado­
rumas nuplovė tos nelaimingos moters gėdą.
Neapykanta, kaip ir meilė, daro didelę įtaką tam, kurį
užvaldo šie jausmai.
 Kai Liudvikas de Fontanjė atvyko pasją į viešbutį, Mar­
garita priėmė jį su dideliu dėmesiu ir labai svetingai. Želi
netgi apsimetė, kad šis susitikimas ją sujaudino, nors iš
tikrųjųjaunoji kurtizanė buvo visiškai abejinga. Ji dūsau­
dama ėmė kalbėti apie jų praeitį. Liudvikas galėjo pagal­
voti, kad Margarita laukia tik vieno jo žodžio, kad vėl
imtų gyventi su juo intymų gyvenimą.
Norėdamas dar labiau patraukti Margaritą į savo pusę,
jaunuolis ėmė skųstis nelaiminga savo dalia, pasakojo apie
skurdą ir patirtą pažeminimą, virkavo, kaip kenčia sužeis­
ta jo siela.
Deja, jis žiauriai apsiriko. Liudviko atviravimas nebe-
V

galėjo pažadinti atvėsusių Želi jausmų. Moterys papras­

tai užjaučia tik tuos, kurie neprašo jų užuojautos.
Margarita, įsitikinusi, kad Liudvikas klūpos prie jos
kojų, įdėmiai jo klausėsi, netrukdydama jaunuoliui išlie-
V

ti savo jausmus. Paskui Želi ėmė liaupsinti jo kilniašir­

diškumą ir atsidavimą, netiesiogiai menkindama Emą.
Jaunoji kurtizanė nesunkiai pasiekė savo tikslą: Liud­
vikas nustojo gerbti markizę.
V

Margarita Želi savo namuose taip dažnai priimdavo

Liudviką de Fontanjė ne todėl, kad norėjo jam sugrąžin­
ti ankstesnes jo teises, - ji pernelyg gerai perprato jo cha­
rakterį, - o todėl, kad troško išskirti jį su Ema. Ir, siekda­
ma šio tikslo, buvusi Liudviko meilužė sumaniai slėpė nuo
de Fontanjė tikruosius savo ketinimus.
v

Kartais Margarita Želi pasikviesdavo Liudviką, kad

galėtų sujuo draugiškai pasikalbėti apie praeitį, apie anks­
tesnį gyvenimą Šatodene, kitais kartais ji užjausdavo ne­
laimingą Liudviką ir kalbėdavosi su juo apie vakarykštį
spektaklį, puotą ar išvyką. Taip gudraudama, Margarita
pasiekė savo tikslą. Jai pavyko sukurstyti savo ankstes­
305
nio meilužio aistrą, jaunoji kurtizanė galutinai sujaukė
jo protą. V

Be reikalo Želi dėjo tiek daug pastangų, be reikalo

pylė alyvą į ugnį, Liudviką ir be to buvo pakerėjęs Mar­
garitos grožis ir jos turtai.
De Fontanjė troško būti šios karalienės alkovo vergu.
Nekeisdama savo taktikos, Margarita stengdavosi
išvengti intymumo akimirkų. Pristačiusi Liudviką savo
globėjui baronui Verdjė, ji stengėsi, kad jų susitikimuose
dalyvautų ir pats baronas.
V

Želi šito dar buvo negana. Ji stengėsi apjuodinti Liud-

viką markizės d'Eskoman akyse. Želi norėjo kirsti savo au­
kai mirtiną smūgį, ji degino savo varžovę lėta ugnimi.
Naudodamasi savo įtaka Liudvikui, Margarita vertė jį
rodytis suja viešuomenėje, lydėti išvykose į Eliziejaus lau-
V

kus. Į ten važiuodama, Želi įsakydavo vežikui sukti Sez

gatve.
Iki šiolei Liudvikui nebuvo leista rodytis jos viešbuty­
je priėmimo dienomis. Galų gale Margarita paprašė, kad
jis atvyktų į rytinius jos priėmimus, kuriuosjaunoji kurti­
zanė rengdavo varžydamasi su garsia mieste žinoma ak­
tore.
Liudvikas pažadėjo atvykti, bet atsitiko taip, kad jis
V

vos nesulaužė Želi duoto pažado.

Jau pasakojome, kaip karštai prašė Ema Liudviko, kad
jis nuvyktų aplankyti savo motinos ir pusseserės.
Nugalėjus sūnaus pareigos jausmui, de Fontanjė nu­
sprendė vykti į Sen Žermeną pasimatyti su motina.
Rengdamasis kelionei, Liudvikas pastebėjo, kokia su­
sijaudinusi Ema. Jis bijojo plepiosios Siuzanos, todėl ne­
siryžo paklausti markizės josjaudulio priežasties. Netaręs
nė žodžio, jaunuolis išėjo į gatvę.
306
 Atėjęs iki Rivoli gatvės, iš kur ketino sėsti į omnibu­
są34, Liudvikas prisiminė, kad namuose pamiršo piniginę
su pinigais, ir grįžo atgalios, bet, atėjęs prie parduotuvės,
rado ją uždarytą.
Vartininkas jam pasakė, kad netrukus po jo išėjimo
Ema ir Siuzana užrakino parduotuvę ir patraukė į skir­
tingas puses.
Taigi Liudvikui neliko nieko kito, kaip tik atidėti ke­
lione kitai dienai.
c
V

Jis patraukė pas Margaritą Želi.

Eidamas pro laikrodininko Bernjė dirbtuvę, de Fon-
tanjė pamatė ant slenksčio stovinčiąjo žmoną, kuri žvelgė
į Liudviką niekinančia ir triumfuojančia šypsena.
Pasinėręs į savo mintis, jaunuolis nekreipė jokio dėme­
sio į piktus savo kaimynės žvilgsnius.
Bet staiga kažkas stipriai sudavė jam per petį, ir jis
buvo priverstas sustoti.
Atsisukęs Liudvikas pamatė stalių Verdiūrą, kuris jau
tiesėjam ranką, norėdamas pasisveikinti.
- Norėčiau su jumis pasikalbėti, - tarė stalius.
Tai pasakęs, jis paėmė Liudviką už parankės ir nusi­
vedė į savo dirbtuvę.
- Ką norite man pasakyti, gerasis kaimyne? - nustebęs
paklausė Liudvikas de Fontanjė.
- Sunku būtų atsakyti keliais žodžiais, - kasydamasis
pakaušį, atsakė stalius. - Jūs žinote, kaip jus gerbiu.
- Aš gerai tai žinau, ir esu jums be galo dėkingas, -
pareiškė Liudvikas. - Bet, tikiuosi, mane sustabdėte ne

“ O m n i b u s a s - daugiavietė arklių traukiama karieta keleiviams mies-

tuose ir tarp miestų reguliariai gabenti; pirmoji visuomeninė transporto prie­
monė.

307
dėl to, kad norėtumėte išsakyti draugiškus jausmus, ku­
riuos man jaučiate?
- Ką gi, jei norite, kalbėsiu sujumis atvirai. Regis, jūsų
reikalai klostosi nekaip? - pritildęs balsą paklausė Ver-
diūras.
- Iš tikrųjų nekaip, - atsakė de Fontanjė. - Mes ren­
giamės parduoti savo krautuvę. Beje, žmona minėjo, kad
esama kažkokių sunkumų.
- Velniai rautų! Kur kas geriau būtų ją nuostolingai
parduoti, gerbiamasis Luji, negu leisti dykaduoniams iš
jos viską išsinešioti. Jeigu leisite šiems meistrams drožti,
obliuoti ir skobti jūsų krautuvėlę, tai netrukus jie nepa­
liks jums nieko, netgi skiedrų ar drožlių.
- Apie kokius dykinėtojus jūs kalbate? - paklausė
Liudvikas, nuostabos kupinomis akimis žvelgdamas j sta­
lių.
Verdiūras trūktelėjo pečiais.
- Na, neslapūkaukite, nuoširdžiai prašau jūsų, ponas
Luji, verčiau paklausykite manęs, aš tuojau jus nuramin­
siu. Nejaugi jūs manote, kad galima dvidešimt metų pre­
kiauti ir nė karto vienaip ar kitaip nenukentėti nuo tų
ponų, kurie taip negailestingai dabar jus puola? Prekyba-
taip pat baldas, kuris, nors ir būtų labai tvirtas, negali
neperdžiūti nuo kaitros. Tada šis baldas ima skeldėti.
Paskui, ištraukęs iš komodos stalčiaus ryšulėlį nučiu­
pinėtų ir pageltusių popierių, stalius kalbėjo toliau:
- Matote, mes irgi turime, net daugiau negu jūs, po­
pierių su herbiniais antspaudais ir nučiupinėtų bylų. Te­
bus pagarbintas Aukščiausiasis! Tai garbingų žmonių ne­
padaro negarbingais. Taigi kalbėkite, nesikuklinkite.
- Dievaži, mielas Verdiūrai, aš nieko nesuprantu. Ką
norite man pasakyti?
308
 - Neturiu nuo jūsų ko slėpti, brangus Luji, - atsakė
stalius. - Mes žinome, kad policijos atstovas jau tris kar­
tus šią savaitę lankėsi jūsų krautuvėje, taigi visiškai aišku,
kad po trečio apsilankymo bus paskirtos jūsų turto varžy-
V

tynės. Šiandieną jums duotas terminas pasibaigė. Velniai

rautų! Nejaugi manote, kad galite ką nors nuslėpti nuo
šio kvartalo gyventojų? Be reikalo taip galvojate, mano
drauge! Turite žinoti, kad visas Paryžiaus paslaptis žino
policininkai ir mūsų kiemsargiai. Nuo jų skvarbių akių
neįmanoma paslėpti nė vieno mūsų žmonių atodūsio, nė
vieno mūsų kreditorių reikalavimo.
- To negali būti! - sutrikęs sušuko Liudvikas.
De Fontanjė pirmą kartą išgirdo, kokia apverktina jo
ir Emos padėtis.
- Tai šit kaip! Vadinasi, jūs nieko nežinote! - pasakė
stalius, kuris pagaliau įsitikino, kad Liudvikas iš tiesų nie­
ko nežino apie susiklosčiusią situaciją. - Matyt, geroji jūsų
žmona, nenorėdamajūsųjaudinti, viską nuslėpė. Taip gali
pasielgti tik labai mylinti širdis. Bet blogai, kad ji nepra­
nešė apie jums gresiantį pavojų. Matote, mano drauge,
aš iš visos širdies myliu jūsų jauną žavingą Emą. Ji kukli,
darbšti, bet elgiasi kaip tikra grafienė. Pasklido gandai,
kad jūs nesate jos vyras. Bet aš netikiu piktais liežuviais
ir visada duodu jūsų žmoną kaip pavyzdį savajai, kuri,
kaip ir aš, neapkenčia liežuvavimo.
Stalius, matyt, dar ilgai būtų kalbėjęs, jei Liudvikas,
sunerimęs dėl ką tik jo pasakytų žodžių, nebūtų nustojęs
jo klausytis.
Jaunuolis su siaubu matė, kad likimas kasdien darosi
jiems vis žiauresnis, o ateitis žada tik naujus nemalonumus.
Liudvikas de Fontanjė jau atsistojo norėdamas išeiti,
bet stalius jį sulaikė.
309
 v
- Mes dar nebaigėme savo kalbos, - pasakė jis. - Sia­
me pasaulyje esama egzekutorių, bet turite nepamiršti,
kad esama ir gerų draugų. Paklausykite manęs, brangu­
sis Luji! Nors aš ir nesu turtingas, sukrapštysiu penkis
šimtus frankų, kad išgelbėčiau į sunkią padėtį patekusius
savo bičiulius. Gal ir nevykusiai pasakiau, bet nieko čia
keisto: aš daugiau pripratęs dirbti rankomis, o ne liežuviu.
Taigi, gerbiamas kaimyne, bėdoje drąsiai galite pasikliauti
staliumi Verdiūru.
Liudvikas paspaudė ranką gerajam amatininkui ir
nubėgo namo.
Ema dar nebuvo grįžusi. De Fontanjė jau buvo bepra­
dedąs nerimauti. Mintys apie tai, kiek Ema prisikentėjo
paskutiniosiomis dienomis, laikinai užslopino egoistiškus
jo jausmus.
Jis išėjo į gatvę ir ėmė žvalgytis, ar nepamatys atei­
nančios markizės.
Staiga prie jo priėjo juodai apsirengęs vyriškis ir pa­
reiškė, kad atvyko aprašyti jų turto. Jis ryžtingai pareiškė,
kad ketina nedelsdamas imtis šio reikalo, ir paprašė gera
valia atidaryti krautuvės duris, antraip jis bus priverstas
iškviesti policijos komisarą.
Liudvikas mašinaliai išlankstė jam paduoto popie­
riaus lapą ir pamatė stambų parašą po raštu. Ten
V

stovėjo Margaritos Želi globėjo Verdjė vardas ir pa­

vardė.
Liudvikas de Fontanjė atidžiai perskaitė visą rašto teks­
tą*
Iš jo buvo matyti, kad markizo d'Eskomano žmona,
dabar besivadinanti Luji, buvo persekiojama bankininko
barono Verdjė prašymu.
Išsisklaidė visos abejonės.
310
 Liudvikas sušuko iš džiaugsmo ir nuskubėjo į praš-
V

matnų Margaritos Želi viešbutį. Prie jo stovėjo visa vir­

tinė dabitų ekipažų. De Fontanjė teko skintis kelią pro
tirštą svečių minią. Dar sunkiau buvo prasibrauti prie
namų šeimininkės.
Galų gale Liudvikas ją pamatė apsuptą jaunuolių pul-
V

ko; tai buvo jos adjutantai. Želi davė jiems paskutinius

nurodymus dėl būsimo koncerto. Liudvikas priėjo prie
Margaritos, bet ji dėjosi nepastebinti jaunuolio.
- Margarita! - tyliai pasilenkęs sušnibždėjo de Fon­
tanjė.
V

Želi atsisuko.
- O, tai jūs, de Fontanjė! - pasakė ji. - Aš labai jums
dėkinga, kad išlaikėte duotą žodį. Aš taip bijojau, kad
jūsų žmona... (Margarita ypač pabrėžė paskutinįjį žodį)
nepriverstų jus vyti siūlų...
Nors Margaritą supantys jaunuoliai nepažinojo Liud­
viko de Fontanjė, išgirdę šį Želi juokelį, jie garsiai nusi­
kvatojo, tarytum ji būtų pasakiusi ką nors labai šmaikš­
taus.
- Margarita, - sumišęs tyliu balsu, iš susijaudinimo dre­
bančiu balsu pasakė Liudvikas, - man būtinai reikia su
jumis pasikalbėti.
- O, Dieve mano, man regis, jūs jau pradėjote savo
kalbą... - atsakė ji.
Liudvikas de Fontanjė maldaujančiu žvilgsniu parodė
į ją supančią minią.
- Pone de Fontanjė, jūs senas mano draugas, o prašote
audiencijos tarytum nežinodamas, kad, ją suteikusi, aš
galiu prarasti dviejų šimtų tūkstančių frankų metinių pa­
jamų. Ką pagalvos baronas? Jį gali ištikti apopleksija. Ak,
jūs tiesiog apie tai nepagalvojote...
311
 - Margarita, tai mirties ir gyvybės klausimas...
- Viskam savas laikas, brangus mano kūdiki’ Dabar
visą savo dėmesį privalau skirti-draugams, net jei man
pačiai iškiltų mirties ar gyvybės klausimas, nepalikčiau
savo bičiulių dėl tokių niekų.
Margarita Želi kalbėjo garsiai. Išgirdę paskutiniąjąjos
frazę, susirinkusieji pritardami ėmė linksėti galvomis, o
vienas iš svečių net pabučiavo jos pirštinaite aptemptą
ranką.
Ir vis dėlto, pažvelgusi į Liudviko veidą, Margarita su­
prato, kadji, matyt, leido sau pernelyg įsismarkauti ir kad
toks abejingumas senam draugui galų gale gali atverti jam
V

akis, ir jis supras tikruosius Želi jausmus, taigi sugadins

keršto planą, kurio įvykdymo ji taip nekantraudama
laukė.
- Na, gerai, nepykite! - pasakė Margarita, familiariai
paėmusi Liudviką už parankės. - Mes pasikalbėsime, ir
aš esu įsitikinusi, kad manasis baronas nesupyks: jis žino,
kad jūs kadaise buvote mano mylimasis... Taip, ponai, -
kalbėjoji toliau, nužvelgusi jaunuolius, - aš buvau be pro­
to įsimylėjusi šį gražuolį ir kiekvienam iš jūsų linkėčiau
sutikti taip stipriai mylinčią moterį, kokia buvau aš. Bet
mano mielas baronas žino, kokių griežtų taisyklių laikausi
šiandieną...
Tai pasakiusi, Margarita nusivedė Liudviką į nedidelį
buduarą ir uždarė duris.
- Na, ką norėjai man pasakyti? - paklausė ji, sėsda­
masi ant sofos.
Užuot atsakęs, Liudvikas de Fontanjė išsitraukė ir pa­
rodė jai lemtingą dokumentą.
Margarita Želi perskaitė raštą, ir jos veidas paniuro.
- O ką aš galėčiau padaryti? - nustebusi paklausė ji.
312
 - Argi nematai, kad dokumentą pasirašė baronas
Verdjė? - savo ruožtu nustebo Liudvikas.
- Baronas?.. Bet aš esu įsitikinusi, kad baronas net
nežino tos damos pavardės.
- Be abejonės. Bet jis gali nutraukti šią bylą, pakaktų
vieno tavo žodžio, ir vargšė moteris būtų išgelbėta... -
sušnibždėjo de Fontanjė.
Margarita susimąstė.
- Kaip manai, o gal bus geriau, jei aš pats šito pa­
prašysiu? -paklausė Liudvikas, pamatęs, kokia neryžtinga
V

Margarita Želi.
- Prašau to nedaryti! - skubiai pasakė ji. - Jei taip pa­
sielgtum, aš niekada tau to neatleisčiau. Verdjė labai pa­
lankus tau, tai aš jį taip nuteikiau... Paklausyk, aš dažnai
pastebiu, kad tu nelabai vertini mano prisirišimą. Bet tu
esi neteisus. Atvirai prisipažinsiu, susižavėjęs markize, tu
pakliuvai į labai nemalonią situaciją. Taip tave pažeminti
galėjo tik moteris, kuriai visai nerūpi tavo interesai. Pa­
svarstyk, kas tavęs laukia ateityje: niekingas smulkaus pre­
keivio arba vaikais apsikrovusio ir skolose paskendusio
šeimos tėvo vaidmuo. Štai ko gali sulaukti iš savosios
Emos. O aš, atvirkščiai, rūpinuosi tavo padėtim: aš turiu
planą, kaip galėtum padaryti karjerą aukštuomenėje ir,
kai ateis laikas, tu smulkiai viską sužinosi, brangus mano
cherubine35... Tik turi nepamiršti, kad tavo likimas - ge­
rojo Verdjė rankose, taigi būk atsargus, antraip viską su­
gadinsi...
- Margarita! Tu negalvoji, ką sakai. Prisimink atsako­
mybę, kuri slegia mano pečius. Be abejonės, aš padariau
kvailystę, bet mano garbė reikalauja, kad atsakyčiau už tų

35Ch e r u b i n a s - religinėje mitologijoje - aukščiausiojo rango angelas.

klaidų padarinius. Aš nuplėšiau markizei d'Eskoman šlovę,
garbė man neleidžia palikti ją skurde ir nevilty... Maldau­
ju, Margarita, tu turi mane suprasti... - pridūrė jaunuolis,
V

matydamas, kad Želi veidas dar labiau paniuro.

- Tu neturėjai man girdint ištarti tos moters vardo! -
tryptelėjusi kojyte ir svaidydama akimis žaibus sušuko
Margarita. - Tu nori visai išvesti mane iš pusiausvyros!
Aš neįvykdysiu tavo prašymo ir taip padarysiu tik todėl,
kad nuoširdžiai ir švelniai tave myliu! Tujos daugiau ne­
bemyli! Jei mylėtum, nebūtum atėjęs čia, pas mane... Būk
protingas, Liudvikai!.. Aš labai gerai tave pažįstu: tu lau­
ki palankios progos nutraukti su ja ryšius, ta proga tau
pasitaikė kaip tik dabar, o tu bijai žengti paskutinį
žingsnį... Nesitikėk mano paramos, tai viskas, ką norėjau
tau pasakyti... Savo nuomonės aš nebepakeisiu. Jei tau
reikia pinigų saviems malonumams, tik paprašyk ir gausi
jų tiek, kiek norėsi. Jei nori gauti gerą tarnybą, tik tark
žodį, ir tu ją turėsi... Galų gale, jei nori, kad mūsų santy­
kiai ir toliau išliktų draugiški, nedelsk nė vienos dienos,
palik savovargšę brangenybę, kurią dievinai tik todėl, kad
norėjai patenkinti savo kaprizą. Bet jei tikiesi, kad leisiu,
jog ši padėtis tęstųsi dar bent keletą dienų, tu klysti! Ne­
prašyk iš manęs jokios aukos, ir iš anksto žinok, kad aš
atsisakysiu vykdyti tavo prašymus. V

Pasakiusi šiuos žodžius, Margarita Želi taip stipriai

trinktelėjo savo raudonmedžio vėduokle į stalą, kad
vėduoklė subyrėjo į gabalus.
Nors atsakymas buvo labai aiškus ir pasakytas ryžtin­
gu tonu, Liudvikas de Fontanjė norėjo dar kartą prašyti
pagalbos.
Bet Šatodeno gražuolė nelaukė, kol jis prabils. Atidžiai
stebėjusi jaunuolio veidą, Margarita matė, kad jis, nors
314
ir nusiminęs, pasitiki ja ir tiki visais jos ką tik ištartais
žodžiais.
V 1 V • •

v
- Dieve mano! - pasakė Želi, taisydamasi prieš veidrodį
puošnų savo apdarą. - Jis vėl privertė mane pamiršti savo
svečius, kaip anuomet, kai už jį neturėjau nieko branges­
nio... Bet gana kalbų... Padėk man sutvarkyti papuošalus.
Jos suknelę puošė gėlės ir žalumynai. Prie jų prisilietęs,
V

Liudvikas netyčia prisilietė prie Želi kūno.

Jo ranka sudrebėjo. Pažvelgęs į veidrodį, Liudvikas pa­
matė padūmavusias, primerktas Margaritos akis.
Jų žvilgsniai susitiko.
Ir Liudvikas pamiršo Emą, pamiršo vargšės moters ne­
viltį. Palinkęs prie iškvėpinto Margaritos peties, jaunuo­
lis taip karštai jį pabučiavo, kad jaunoji kurtizanė vos ne­
sušuko iš išgąsčio.
Ji greitai atidarė duris į svetainę, kur Margaritos ne­
kantraudami laukė jos garbintojai.
- Ojeigu baronas klausėsi už durų mūsų pokalbio? -
šypsodamasi paklausė ji Liudviko. Paskui, tvirtai paspau­
dusi jam ranką, tyliai sušnibždėjo:
- Iki rytojaus, mano brangusis!
Šie žodžiai buvo pasakyti tokiu balsu, kad Liudvikas
neišdrįso dar bent akimirką būti šalia šios moters.
Susijaudinęs, vos laikydamasis ant kojų, jis brovėsi pro
svečių minią ir tik išėjęs į prieškambarį atsipeikėjo ir su­
tramdė savo jaudulį. V m

Tuo metu Margarita Želi paėmė popieriaus lapą ir pa­

rašė keletą žodžių: "Nekreipkite dėmesio įjokius malda­
vimus ir neduokite jokių pažadų!"
Pašaukusi liokajų, ji įsakė tuojau pat nunešti laiškelį
policijos tarnautojui, kuris tuo metu turėjo aprašyti Emos
turtą.
315
 DEVINTAS SKYRIUS,
kuriame pasakojama apie tai, kaip sulaukiama
netikėtos pagalbos
Tuo metu, kai Liudvikas de Fontanjė buvo pas Mar-
V ___

garitą Želi, Ema grįžo namo.

Prisiminusi, kaip stipriai anksčiau jos sveikatą veikda­
vo stiprūs dvasiniai sukrėtimai, Ema ne kartą stebėjosi,
kaip iki šiolei ji gali iškęsti tokias baisias ją užgriuvusias
negandas.
O paslaptis buvo labai paprasta: Ema vis dar aistrin­
gai mylėjo Liudviką. Jos nelaiminga, du kartus sužeista
širdis ryžtingai plakė besiblaškydama audringame gyve­
nimo okeane, niekaip negalėdama surasti patikimos prie­
plaukos.
Markizė d'Eskoman prisirišo prie Liudviko kur kas
stipriau, nei pati to galėjo tikėtis.
Praradusi pasitikėjimą savo mylimuoju, Ema pagaliau
išmoko tarytum aiškiaregė skaityti jo mintis ir numanyti,
kas vyksta jo sieloje.
Markizė nebuvo linkusi jo įtarinėti, ji netgi nenorėjo
sužinoti tikros tiesos: argi svarbi galėjo būti Emai niekin­
ga Liudviko išdavystė, kai ji netenka brangiausio, ką turi
šiame pasaulyje - jo meilės...
Į akimirkos laimę, jųdviejų meilę, kuria mėgavosi taip
trumpai, Ema nutarė žvelgti kaip į keistą sapną... Markizė
d'Eskoman apraudojo savo lemtį, bet nejautė nei panie­
kos, nei pykčio tam, kuris taip greitai sugriovė jos laimę.
Galų gale Ema savo akimis įsitikino, koks silpnavalis
ir nepastovus yra Liudvikas. Dabar markizė žinojo, kodėl
jaunuolio jausmai jai atšalo.
316
 D'Eskoman jautė Liudvikui gailestį, kaip mylimo
sūnaus gailisi motina, sūnaus, kuris sudrumstė jos širdies
ramybę. Ema, būdama atlaidi jo ydoms, su angeliška kan­
trybe kentė aiškią savo draugo išdavystę.
Ji tikėjosi, kad ateis diena, kai nugalės sveikas protas,
ir Liudvikas įstengs pakeisti savo charakterį.
Laukdama tos dienos, Ema, visai pamiršusi save, gal­
vojo tik apie tai, kaip paslėpti savo liūdesį nuo Liudviko
akių, kad tik netrikdytų jo ramybės.
Ir vis dėlto šis gyvenimo uždėtas kryžius buvo perne­
lyg sunkus gležniems Emos pečiams, mat prie visų bėdų
prisidėjo dar viena: jų laukė materialinė katastrofa.
Emajau seniai kentė baisius nepriteklius, bet Liudvikas
buvo abejingasviskam, kasvyko aplinkui. Jaunuolis lankėsi
pas Margaritą, todėl jo išlaidos gerokai padidėjo. De Fon-
tanjė, visai nesukdamas sau galvos dėl galimų padarinių,
leido namų ūkiui skirtus pinigus. Ema blykšdavo matyda­
ma tokį jo abejingumą, bet jis nė karto neišgirdo iš mar­
kizės lūpų priekaištų. Jai buvo gėda piniginius reikalus su­
plakti į krūvą su moraliniais nuostoliais, taigi Liudvikas
galėjo ir toliau netrukdomas švaistyti pinigus.
Nori nenori, markizė d'Eskoman įlindo į skolas, ku­
rios pamažėle vis didėjo ir didėjo.
Kartą Emai reikėjo apmokėti vekselį, mat ji buvo pir­
kusi didelį kiekį prekių.
Markizė negalėjo atsiskaityti laiku, bet tikėjosi, kad
kreditorius atidės mokėjimo terminą. Deja, šį kartą jis
buvo nepermaldaujamas. Toksjo elgesys labai nustebino
markizę d'Eskoman. Ji net neįtarė, kad į šiuos reikalus
y

galėtų būti įsipainiojusi Margarita Želi, kuri, pasislėpusi

už bankininko Verdjė pečių, visokiausiais būdais stengėsi
sužlugdyti markizę.
317
 Ema slėpė nuo Liudviko kritišką savo padėtį, todėl tą
dieną, kai turėjo įvykti jos turto aprašymas, paprašė, kad
Liudvikas išvyktų aplankyti savo motinos.
Markizė d'Eskoman norėjo viena sutikti šį baisųją išti­
kusį likimo smūgį.
Ema norėjo išlošti nors šiek tiek laiko. Markizė d'Es­
koman vis dar vylėsi, kad įstengs susigrąžinti Liudviką.
Viską išsipasakojusi ištikimajai Siuzanai ir palydėjusi
akimis išeinantį Liudviką, Ema išskubėjo iš namų, mėgin­
dama išbandyti vienintelį būdą, kuris, anot jos, dar galėjo
atitolinti siaubingą nelaimę.
Markizė d'Eskoman atėjo pas teisme ją gynusį advo­
katą, prašydama, kad juristas paskolintų jai pinigų.
Advokatas pasiūlė jai kreiptis į tuo metu Paryžiuje bu­
vusį markizą d'Eskomaną, bet Ema atsisakė, nenorėda­
ma patirti dar vieno pažeminimo.
Grįžusi į krautuvę, markizė jau rado ten policijos tar­
nautojus, kurie darė jos turto aprašą. Komisaras, remda­
masis įstatymu, paliepė staliui Verdiūrui atidaryti krau­
tuvės duris. Jam neliko nieko kito kaip tik paklusti įsaky­
mui.
Pamatę Emą, atėjūnai dar kartą pareikalavo sumokėti
pinigus, bet, nesulaukę teigiamo atsakymo, tęsė savo
pradėtą darbą. Jie ėmė grubiai aptarinėti, kokia daili šios
varganos krautuvėlės šeimininkė.
Ema dairėsi Siuzanos, bet jos nebuvo. Pirmą kartą mar­
kizė d’Eskoman suabejojo savo žindyvės ištikimybe.
Po tokios Liudviko išdavystės niekas negalėjo nuste­
binti Emos ir dabar, pasijutusi visiškai sugniuždyta, mar­
kizė pajuto, kad paskutinės jėgos apleidžia jos kūną.
Vargšė nelaimių nukamuota moteris susmuko ant
kėdės ir ėmė raudoti karčiomis ašaromis.
 Bet staigaji išgirdojai gerai pažįstamus žingsnius. Ema
pakilo nuo kėdės, pribėgo prie durų, atidarė jas ir puolė
į glėbį Siuzanai Molė.
Auklės veidas buvo išbalęs, jos kakta ritosi stambūs
prakaito lašai.
Siuzana sunkiai kvėpavo.
Iš visko buvo matyti, kad Siuzana Molė labai skubėjo
sugrįžti pas savo brangiąją Emą.
V

Žindyvė nusišypsojo ir švelniai pabučiavo markizę

d'Eskoman į skruostą.
Siuzana Molė greitai nužvelgė kambarį ir perbėgo aki­
mis visus jame susirinkusiuosius.
- Prašau visus daiktus padėti į savo vietas! - įsakmiu
balsu pareiškė ji pareigūnams, nekreipiantiems į auklę
jokio dėmesio.
Jie pašaipiai susižvalgė.
- Ir paskubėkite! - ragino Siuzana. - Judinkitės paga­
liau!.. Jei mano kišenėje yra tai, kuo galiu užkimšti jūsų
gerkles, tai ir rankose netruks atsirasti tai, kuo galėčiau
iškaršti jums kailius!
Tai sakydama, Siuzana davė valią savo rankoms: ji nu­
metė ant prekystalio kapšą su pinigais, kurį iki šios mi­
nutės slėpė po šalių, o kita, pagriebusi lazdą, grėsmingai
nusitaikė į atvykėlius.
Kapšas su pinigais padarė įspūdį pareigūnams. Policijos
tarnautojas, metęs žvilgsnį į kapšą, paklausė Siuzanos:
- Senjora, prašyčiau pasakyti, kieno šie pinigai!
- Ne jūsų reikalas! Gal manote, kad jie pavogti? Ne-
V

doreli! - ėmė šaukti įsikarščiavusi Siuzana. - Šie pinigai -

mano šeimininkės, ar girdi, parsidavėli?
- Taigi jūs tvirtinate, kad šie pinigai priklauso jūsų šei­
mininkei?
319
 - Be abejo!
- Bent man pasakyk, iš kur gavai tiek pinigų? - pa­
klausė Ema, vis dar glausdamasi prie savo auklės
krūtinės.
- Nutilkite! - tyliai sušnibždėjpo Siuzana. - Aš susi­
taupiau šiuos pinigus tarnaudama pas jus ir šiandieną
išėmiau juos iš banko. Ar galite suprasti, kad šie pinigai
priklauso jums?
- Taigi, - pasakė vykdytojas, - aš imu šį kapšą kaip
vieną iš čia esančių daiktų. Jei tame kapše nėra nei auk­
so, nei čekių, jame negali būti daugiau kaip trys tūkstan­
čiai frankų.
- Na ir kas?
- Jūsų skola neviršija dviejų tūkstančių astuonių šimtų
frankų, užtat išaugo procentai, ir dabar jūs turite sumokėti
tris tūkstančius du šimtus keturiasdešimt septynis fran­
kus. Taigi mes privalome tęsti turto surašymą, - pareiškė
policijos tarnautojas.
Jis liko ištikimas Margaritos Želi reikalų tvarkytojas.
Siuzana Molė baisiausiai įniršo. Jei jos nebūtų stipriai
laikiusi markizė, ji tikrai būtų paleidusi į darbą lazdą.
Sudužo paskutinė abiejų moterų viltis.
- Dieve mano! - sušuko Ema. - Ar gali būti, kad tavo,
Siuzana, pastangos nuėjo perniek?
- Niekada jokios pastangos nenueina perniek! - pasi­
girdo balsas už Emos nugaros. - Ir kaip geriausias įrody­
mas yra tai, kad dangus šit jau antrą kartą suteikė man
laimę jums pasitarnauti.
- Ševaljė de Mongla! - atsisukusi į duris, sušuko Ema.
Ir iš tikrųjų ant slenksčio stovėjo de Mongla. Jis labai
pagarbiai sveikino krautuvės šeimininkę, lyg koks senų
laikų Versalio kavalierius.
 Už jo pečių stovėjo Liudvikas de Fontanjė ir buku
žvilgsniu stebėjo čia vykstančią sceną.
- Liudvikai! - bandydama nusišypsoti pro ašaras
sušuko markizė d'Eskoman.
-Tss! Leiskite, markize, pirmiau išprašyti šiuos bude­
lius, - pasakė senasis ševaljė.
Paskui, atsisukęs į šios šlykščios egzekucijos vykdyto­
ją, de Mongla tarė:
- Taigi jūs tvirtinate, kad jums reikia sumokėti...
- Tris tūkstančius du šimtus keturiasdešimt septynis
V

frankus, - paskubom atsakė pareigūnas. - Štai dokumen­

tai, galite į juos žvilgtelėti.
V

Sevaljė de Mongla sviedė aukštyn iki pat lubų jam pa­

duotus popierius ir, išsitraukęs iš kišenės pluoštą tūkstan­
čio frankų vertės čekių, atskaičiavo pusę ir padavė poli­
cijos pareigūnui.
- Paimkite, kiek reikia, o kapšą su pinigais grąžinkite
tai moteriškei, - rodydamas į Siuzaną, paliepė ševaljė de
Mongla.
- Bet... - jau norėjo paprieštarauti geroji auklė.
Mat ji irgi be galo norėjo pasitarnauti brangiajai savo
Emai.
Bet ševaljė de Mongla nebeleido daugiau jai kalbėti,
jis tik švelniai pažvelgė jai į akis, tarytum norėdamas pa­
sakyti, koks kilnus yra jos elgesys.
Paskui ševaljė de Mongla pabučiavo markizės d'Esko­
man ranką taip vikriai ir pagarbiai, tarytum būtų ką tik
V

atėjęs į jos pilį Satodene.

Vykdytojas atidavė kapšą su pinigais Siuzanai ir, atskai­
čiavęs čekiais reikiamą sumą, pasakė ševaljė de Mongla:
- Jūs davėte man keturis tūkstančius frankų, o tai ge­
rokai daugiau nei reikia, gal atsiimsite grąžą?
11 4 3 A 321
 - Atiduokite ją savo raštininkams, - net neatsisukda­
mas pasakė ševaljė de Mongla.
Brangus pone, - išdidžiai pareiškė vykdytojas, - mano
raštininkai gauna algą, jiems nereikia kieno nors išmal­
dos.
- Šit kaip! O anksčiaujie nuolatos imdavo kyšius, nors,
teisybė, už tai juos smarkiai bausdavo! Bet, mano nuo­
mone, sulaukę tokių permainų, mes daugiau pralošėme
nei laimėjome. Kyšininkai iš tikrųjų dingo kaip musės nuo
musmirių, užtat šnipų prisiveisė kaip kirminų prie pūvan­
čio lavono.
Kol ševaljė de Mongla šaipėsi iš policininkų, kurie vie­
nas paskui kitą išslinko iš krautuvės, Liudvikas ir Ema
prišoko prie de Mongla ir karštai ėmė spausti jam ranką.
- Ševaljė, - pasakė Liudvikas, - kaip galėčiau atsidėkoti
už paslaugą, kurią mums padarėte?
- O argi jūs nepadėjote man kur kas keblesnėje situa­
cijoje? Jūs davėte man penkiasdešimt luidorų. Aš jums
duodu du šimtus, nes dabar turiu pinigų. Nuo kada sąži­
ningų žmonių paslaugumas matuojamas pagal aritmeti­
kos lenteles?
- Bet kaip atsitiko, kad atvykote pačiu laiku, brangus
ševaljė? - paklausė markizė d'Eskoman.
Ji negalėjo suprasti de Mongla, kaip tarpininko, vaid­
mens šioje istorijoje, Ema nežinojo, iš kur jis turi tiek
pinigų, juk anksčiau ševaljė tikrai nebuvo turtingas žmo-
gūs.
- Vadinasi, Liudvikas žinojo, kad jūs Paryžiuje? - pa­
klausė markizė d'Eskoman.
- Markize, net romanistai nesugalvotų tokių atsitikti­
nių susitikimo aplinkybių. Aš ėjau j svečius... pas bendrą
mūsų pažįstamą... Tuo metu ten vyko kviestiniai pusry­
čiai. Liokajus paprašė parodyti kvietimą, o aš jo, deja,
neturėjau. Ar galite jsivaizduoti, jis nepanoro manęs įsi­
leisti, manęs, ševaljė de Mongla! Velniai rautų! Aš net
įsivaizduoti negalėjau, kad būtina turėti kvietimą, jei no­
ri aplankyti seną draugą...
Liudvikas de Fontanjė maldaujamai pažvelgė į savo
seną bičiulį ševaljė de Mongla.
- Ir kol aš aiškinausi su tais niekšais, staiga pro duris
išėjo Liudvikas ir atskubėjo man į pagalbą. Kalbėdama­
sis su juo, pastebėjau, koks jis sutrikęs. Žinoma, aš susi­
jaudinau. Markize, jūs gerai žinote, kad mūsų draugas
ne iš tų žmonių, kurie moka slėpti savo nuotaikas. - Išgir­
dusi šiuos žodžius, Ema atsiduso. - Aš ėmiau jo klau­
sinėti, kodėl jis toks susirūpinęs. Nusprendęs, kad nebe­
verta bartis su nevykėliais liokajais, nutariau palydėti
Liudviką de Fontanjė ir pakeliui su juo pasišnekėti. Jis
niekaip nenorėjo patikėti man savo paslapties, bet aš bu­
vau kantrus ir maniau, kad Liudvikas vis tiek man pasi­
pasakos, kokios bėdos užgriuvo jo pečius. Be to, labai
norėjau pasimatyti su jumis, markize!
- Bet ar žinote, ševaljė, - šiek tiek sutrikusi pasakė
Ema, - mes negreit galėsime grąžinti savo skolą!
-Juo geriau, žinau, kad tie pinigai patikimose ranko­
se. Beje, galite nesijaudinti, turiu jums prisipažinti, kad
netrukus būsiu turtingas žmogus.
- Vadinasi, jūs gaunate nemažą palikimą? - smalsau­
damas paklausė Liudvikas.
- Ar aš? Atvirkščiai. Tie keturi tūkstančiai frankų, ku­
riuos jums atidaviau, yra pusė pinigų, kuriuos paveldėjau
iš paskutiniojo savo dėdės.
- Tai kodėl juos atidavėte mums? - sušuko Ema, da­
bar gailėdamasi. kad sutiko priimti pinigus.
ir 323
 - Aš tuojau nuraminsiu jus, markize, jei tik norite
išgirsti mano paslaptį. Aš atvykau į Paryžių, turėdamas
tikslą susituokti, - naiviai tarytum kūdikis pasakė ševaljė
de Mongla, taisydamasis savo kaklaskarę.
- Susituokti?! - sušuko Liudvikas.
- Koks jūs nedelikatus, mano brangusis drauge! Be
abejonės, aš ketinu susituokti! Juk kada nors kas nors vis
tiek mane pažabos! Štai jau dvidešimt metų, kai aš diena
dienon ruošiuosi atsisveikinti su viengungišku savo gyve­
nimu. Atidėlioti šio reikalo nebeketinu, taigi, kaip mato­
te, esu pasirengęs keisti savo gyvenimo būdą.
Ištaręs paskutiniuosius žodžius, ševaljė de Mongla gi­
liai atsiduso.
- O kas jūsų išrinktoji, ševaljė? - paklausė Liudvikas
de Fontanjė.
- Po perkūnėliais, koks jus nekantrus, brangus mano
drauge! Turėkite kantrybės! Aš iš karto jums pranešiu,
kai tik sužinosiu jos vardą. Nuo rytojaus dienos prade­
du paieškas, o kadangi esu tituluotas grafas, manau, kad
sugebėsiu pasinaudoti garbingu savo titulu. Paskutiniuo­
ju metu karalių supantys miesčionys trokšta titulų ir
kaip pašėlę vaikosi tituluotus asmenis, taigi pačiu arti­
miausiu metu tikiuosi pristatyti markizei ponią de
Mongla.
Senasis ševaljė kalbėjo taip nuoširdžiai, kad nebuvo
jokios dingsties abejoti gerais jo ketinimais.
Supratingas senis netruko pastebėti, kokia nusiminu­
si Ema ir koks sutrikęs Liudvikas de Fontanjė.
Jis suprato, kad Liudvikas sulaužė savo pažadą ir
dabar varžosi senio, kuriam anksčiau tiek daug pasa­
kodavo apie beprotišką savo aistrą markizei d'Esko-
man.
324
 Nepatenkintos Siuzanos žvilgsniai, kuriuos ji šaudė j
Liudviką de Fontanjė, galutinai įtikino senąjį de Mon-
gla, kad nuojauta ir šį kartą jo neapgavo.
Bet, būdamas taktiškas ir delikatus aukštuomenės
žmogus, jis nepadarė jokių užuominų ir nereikalavo at­
viravimo.
Linksmai šmaikštaudamas, jis mėgino praskaidrinti
liūdną mūsų herojų nuotaiką.
V

Sevaljė de Mongla norėjo atšvęsti susitikimą su senais

savo bičiuliais ir pasiūlė jaunuoliams kartu su juo papie­
tauti. Grafas garantavo, kad valgiais ir gėrimaisjie nenu­
sivils. Senio prašymas buvo toks nuoširdus, kad markizė
d'Eskoman nesiryžo atsisakyti sujuo papietauti. Liudvikui
ševaljė pasiūlymas taip pat patiko.
Papietavę viešbutyje jie išvyko į Operą, kad kartu ma­
loniai praleistų vakarą.
Per spektaklio pertrauką ševaljė de Mongla, pasi­
skundęs galvos skausmu, panoro trumpam išeiti iš ložės.
Senasis grafas paprašė Liudviko jį lydėti. Palikę markizę
d'Eskoman vieną, jie išėjo į lauką.
- Mano drauge, - šiurkščiai pasakė de Mongla, - vel­
tui stengiausi sulaikyti jus nuo kvailysčių, bet dabar būsiu
griežtesnis ir galbūt man pavyks suturėti jus nuo niekšiško
poelgio.
Liudvikas jau norėjo ištraukti savo ranką iš stiprių
ševaljė gniaužtų, bet senis su tokia jėga jį-sulaikė, kad jis
negalėjo net krustelėti.
- Prašyčiau man atleisti, jaunuoli, - kalbėjo toliau
ševaljė de Mongla, - leiskite man pabaigti: aš turiu po­
linkį kištis ten, kur niekas manęs neprašo. Taigi noriu
kalbėtis su jumis visai nesivaržydamas. Jūs nebemylite
markizės d'Eskoman, o blogiausia tai, kad tebejaučiate
325
sentimentų tai niekingai būtybei, kuri sėdi priešais jus
Operoje.
-Ševaljė, ar tik ne Margarita Želi pripūtė jums arabų? -
pyktelėjęs paklausė Liudvikas.
- O! - su panieka balse pasakė senis. - Aš pernelyg
gerbiu markizę d'Eskoman, kad klausyčiausi tokios mo­
ters išvedžiojimų! Teisybė, man jau šešiasdešimt penke-
ri, bet mano akys dar gerai mato, ir aš be niekieno pagal­
bos pastebėjau, koks jūs abejingas markizei. Kai tik pa­
mačiau Margaritą Operoje - ji sėdi vienu aukštu aukščiau
nei mes - ėmiau jus stebėti. Kad ir kaip stengėtės nepa­
rodyti savojaudulio, aš mačiau, koks padūmavęsjūsų akių
žvilgsnis. Aš mačiau, kokia išbalusi Margarita, kokia ne­
pasitenkinimo išraiška atsispindi jos veide, mačiau, ko­
kius piktus žvilgsnius ji svaido į markizę. Galų gale, kodėl
tuo metu, kai vargšė markizė kentėjo baisų pažeminimą,
v

jūs buvote pas Želi?.. O, mielas drauge, neverskite manęs

jums priekaištauti, antraip sugadinsiu jūsų nuotaiką vi­
sai savaitei.
- Net jeigu ir taip, jei aš iš tikrųjų ką nors jaučiu Mar­
garitai, tai ar jūs, ševaljė, turite teisę mane kaltinti?! Jūs,
tiek kartų gyręsis savo meilės nuotykiais?
- Nešmeižkite manęs, mielas drauge! Tarkime, aš esu
užkietėjęs niekšas, tikras nenaudėlis, bet, prisiekiu savo
garbe, aš niekada nieko neapgaudinėjau. Mano veide vi­
sada atsispindėjo ir mano dorybės, ir mano ydos. Mote­
rys, kurioms aš patikau, tuo naudodavosi. Jei jos ir
gailėdavosi, tai turėjo kaltinti vien save ir jokiu būdu ne
mane. Aš visada joms žadėdavau riterišką meilę, ojei jos
imdavo reikalauti jausmingumo, pačios dėl to būdavo kal­
tos. Bet juk jūs su markize d'Eskoman elgėtės visai ne
taip!
326
 - Bet ar aš kaltas, kad mano meilė jai išblėso? - nusi­
minęs paklausė Liudvikas.
- Ne aš esu jūsų teisėjas. Dar tada, kai davėte jai bai-
V

šią priesaiką, aš numačiau jūsų meilės baigtį. Šiaip ar taip,

maniau, kad taip elgdamasis jūs nepamiršite, ką dėl jūsų
paaukojo toji kilni moteris, ir įvertinsite jos pasitikėjimą,
kurio vedama ji jums atsidavė.
- Okaip aš turėjau elgtis? - nutraukė jo žodžius Liud­
vikas de Fontanjė.
- Jūs turėjote būti atviras. Jūs privalėjote jai papasa­
koti, kas darosi jūsų širdyje. Tarkime, toji žinia ją būtų
pribaigusi, jei jau taip būtų lemta, bet tai būtų kur kas
garbingiau, nei vaidinti niekingo Tartiufo vaidmenį.
- Ema nieko neįtaria.
-Jūs taip manote? Betgi jūs klystate! Patikėkite, ji žino
viską! Man keista, kad jūs nematote, kas vyksta jos širdy­
je! Paklausykite, - švelniu balsu pasakė ševaljė de Mon-
gla, - noriu duoti paskutinį patarimą. Jūs nebemylite mar­
kizės d'Eskoman - tai ne tik jos, bet ir jūsų nelaimė. Jei
meilės ir nebėra, turite nepamiršti savo įsipareigojimų.
Jūs, tikiuosi, nepamiršote, kad markizė dėl jūsų paauko­
jo viską: pilį, garbę, turtą, savo padėtį aukštuomenėje.
Jai nebelieka nieko kito, kaip tik numirti, kai jūs glaudžia-
V ___

te savo glėbyje Margaritą Želi. Taip kalbu todėl, kad ne­

galiu neužjausti jos nelaimės akimirką. Galite išsigelbėti,
jei tik suvoksite savo pareigą. Jūs turite elgtis kaip gar­
bingas žmogus: gerai apgalvokite susiklosčiusią situaciją
ir raskite garbingą išeitį. Mano drauge, turėtumėte
dažniau prisiminti, kad jūs esate nelaimingas ir kad turi­
te du kreditorius: markizę d'Eskoman. kuri dėl jūsų pa­
aukojo savovardą ir gyvenimą, ir vargšę žindyvę, kuri šian­
dieną norėjo paaukoti jums paskutinį savo franką. Jūs
327
privalote su jomis atsiteisti. Pradėkite rimtai dirbti, ant­
raip tapsite antruoju de Mongla, juolab kad nesate nei
drąsus, nei linksmas ir negalite sušvelninti savo poelgių.
Baigdamas, mano drauge, patariu susitaikyti su savo liki­
mu ir pabandyti išvengti pražūties, kurią taip sumaniai
V

jums rezga Satodeno grizetė.

Jaunuolis nuleido galvą, jis negalėjo ištarti nė žodžio.
Draugai kurį laiką ėjo tylėdami, paskui de Mongla su­
stojo ir tarė:
- Mano galva plyšte plyšta, aš nebegaliu grįžti į Ope­
rą. Perduokite markizei d'Eskoman kuo geriausius ma­
no linkėjimus ir apgailestavimą, kad negalėsiu palydėti
jos į namus. Jei norėtumėte su manimi susitikti, aš gyve­
nu Rivoli viešbutyje. Taigi sudie, mielas mano drauge!
Ir ševaljė de Mongla, net nepaspaudęs Liudvikui ran­
kos, greitai dingo minioje.
Liudvikas de Fontanjė grįžo į Operą, kurjo laukė Ema.
Jį pribloškė ševaljė de Mongla griežtumas.
 PENKTA DALIS
PIRMAS SKYRIUS,
kuriame toliau pasakojama tokio brangaus
Emai luidoro istorija
Kilniaširdžio ševaljė de Mongla pagalba kritinę mi­
nutę markizei d'Eskoman situacijos išgelbėti jau nebe­
galėjo.
Traukos dėsnis, aprašantis kūnų kritimą, teigia, kad
krintančio kūno greitis didėja ilgėjant jo nuskriestam ke­
liui. Tokį fizinį reiškinį atitinka ir netgi lenkia psichologi­
nis reiškinys: niekas negali nustatyti greičio, kuriuo ne-
laimė meta savo aukas į pražūtingą bedugnę.
t

Iš pradžių ji nusitaikė į Emos meilę. Bet, kai jaunoji

moteris nepasidavė pirmajam smūgiui, kuris nesunkiai
būtų galėjęs ją visiškai palaužti, naujas smūgis buvo su­
329
duotas materialiniams vargšelės interesams. Paskui vie­
nas po kito pasipylė patys baisiausi išbandymai.
Vargšė krautuvininkė neteko galimybės gauti kreditą,
be kurio neįmanoma komercija, ji prarado savo pirkėjus.
Markizei buvo primintos visos skolos, kuriasji privalėjo
nedelsiant apmokėti.
Nelaimingoji Ema niekaip negalėjo suprasti, kodėl
staiga taip prastai ėmė klostytisjos reikalai. Parduoti par­
duotuvę dabar buvo neįmanoma, nes visos su tuo susiju­
sios operacijos jai būtų pernelyg daug kainavusios.
Emos laukė neišvengiamas bankrotas. Neliko nieko
kito, kaip tik paimti Siuzanos Molė pinigus, kuriuos ji
taip atkakliai siūlė. Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl
markizė pirmenybę atidavė ševaljė de Mongla, juk Siu-
zana turėjo šiuose namuose daugiau teisių nei ševaljė.
Galų gale trys tūkstančiai Molė frankų ir pinigai, gau­
ti už parduotus užmiesčio namuko baldus, leido Emai
šiek tiek atsikvėpti. Jai pavyko parduoti krautuvę ir butą
Sez gatvėje.
Šiuose namuose Ema patyrė tiek kančių, kad sudžiaugs­
mu atsisveikino su šiuo būstu.
Sakoma, kad didesnė laimė būti mylimam, bet yra nuo­
stabių žmonių, kurie didesnę laimę patiria patys mylėda­
mi.
Nuo to meto, kai Liudviko de Fontanjė jausmai atšalo,
kai jis tapo abejingas Emai, markizė nuolankiai atsisakė
laimės būti mylima, guosdamasi tuo, kad galbūt jai pa­
vyks išsaugoti savo širdyje meilę Liudvikui.
Dvasinės ligos, kaip ir fizinės, sukelia karštligės išpro­
vokuotus kliedesius. Markizei d'Eskoman skirti išbandy­
mai buvo tokie žiaurūs, kad. regis, galėjo praskaidrinti
protą sudrumstusius jos jausmus.
330
 Bet vaizduotėje ji trečią kartą piešė laimės paveikslą,
laimės, į kurią visą laiką taip veržėsi jos širdis.
Ema dabar gerai pažinojo Liudviko charakteri, ji matė,
kokie prieštaravimai drasko jo širdį, patyrė, kad jo dar­
bai dažnai skiriasi nuo žodžių ir vis dėlto tebemylėjo, nes
mylimajame matė poetą ir artistą.
Markizė d'Eskoman skaudžiai klydo tikėdamasi, kad
jai pavyks išvesti Liudviką de Fontanjė į tikrą, kaip manė
jaunoji moteris, jam skirtą kelią.
Ema manė, kad, suteikusi visišką laisvę reikštis idea­
liems jo siekimams, apsaugos savo draugą nuo nelemtos
dalios nuolat kamuotisjaučiant čia nuoširdų susižavėjimų,
čia kartų nusivylimą.
Ji tikėjosi, kad, jei Liudviko mūza taps jo "meiluže",
nurims sudirginta jo vaizduotė, kuri, anot Emos, buvo
visų nelaimių šaltinis.
Tai buvo pirmoji markizės d'Eskoman klaida. Gerai
nepažinodama artistiškos natūros prigimties, Ema supai­
niojo ją su nuo neveiklumo nuobodžiaujančio svajotojo
natūra.
Kaip mylinti moteris, ji buvo parnelyg išdidi, kad stai­
ga imtų bodėtis savo mylimojo.
Ema vijo į šalį mintis, kadjos mylimasis - bevalis, silp­
no charakterio žmogus, žinodama, kad tokia būsena
žmogų žemina labiau nei baisiausia nedorybė.
Ema buvo įsitikinusi, kad gerai pažįsta savąjį Liudviką,
o iš tikrųjų buvo priešingai.
Markizė d'Eskoman nebuvo tokia patyrusi, kad galėtų
analizuoti jo sielos virpesius, kaip kad daktaras tiria žmo­
gaus kūną.
Markizė d'Eskoman užmerkė akis, bijodama, kad
Liudviko de Fontanjė sielos žaizdos jos neišgąsdintų.
331
 Tuo metu, kai Ema atkakliai kovojo su savo jausmais,
atsėlino ne tokia baisi, bet kur kas apčiuopiamesnė ne­
laimė - skurdas, nuo kurio ji negalėjo apsiginti.
Markizei neliko nieko kito, kaip tik išbandyti siuvėjos
amatą, ir Ema, nė truputėlio nesvyruodama, nusprendė
imtis šio darbo. Ji nenumatė, jog iš šios veiklos gaunamų
pajamų nepakaks, kad galėtų pataisyti pašlijusius savo
reikalus.
Siuzana Molė šį kartą pritarė savo numylėtinės suma­
nymui. Būdama silpno regėjimo, ji negalėjo'siūti, bet vi­
sada, kai tik reikėdavo, pagelbėdavo Emai.
Liudvikas de Fontanjė nusprendė vėl pradėti tarny­
bą banko kontoroje. Deja, nei jo, nei abiejų moterų
uždarbio nepakako didėjantiems poreikiams patenkin­
ti.
Siuzana Molė, nekreipdama dėmesio į markizės gyve­
nimo būdo pasikeitimą, darė viską, kad būtų laikomasi
ankstesnių įpročių. Ir Palaimingajame krašte, ir Paryžiu­
je ji iškilmingai dengdavo stalą lygiai taip, kaip anksčiau
tai darydavo d'Eskomanų pilyje.
Kviesdama Emą ir Liudviką prie stalo, Siuzana Molė
iškilmingu balsu pranešdavo:
- Markize, valgis paduotas!
Teisybė, ant stalo tebūdavo keletas itin kuklių patie­
kalų.
Kartą ji padengė stalą, sudėjo įrankius ir išėjo į arti­
miausią viešbutį, kur užsakydavo patiekalus pietums. Ne­
trukus Siuzana grįžo labai įniršusi, degančiomis akimis,
sutrikusi. Ji garsiai šaukė, taip reikšdama savo nepasi­
tenkinimą.
Ema nustebusi paklausė, kas atsitiko. Siuzana ne­
norėjo pasakyti. Bet markizė d'Eskoman buvo atkakli, ir
332
geroji auklė pagaliau nusileido. Pasirodo, viešbučio
smuklės šeimininkas šį kartą atsisakė tuoj pat neap­
mokėjus leisti Siuzanai išsinešti pietus į namus.
Ema jau buvo pardavusi visus savo daiktus, už juos
gauti pinigai baigė ištirpti. Buvo aišku, kad skurdo išvengti
nebeįmanoma.
Markizė išliko rami, ji tik rūpinosi, kad Liudvikas ne­
suvoktų viso situacijos baisumo ir kad nepritekliai jo per­
nelyg nekamuotų.
Galų gale atėjo metas, kai parduoti nebeliko ko, pi­
nigų niekas nebeskolino, taigi Ema buvo priversta pasa­
kyti Liudvikui tiesą apie tikrąją jų padėtį.
Sužinojęs teisybę, Liudvikas be galo nusiminė, dabar
jis verkė kartu su Ema. Pagaliau markizė sulaukė iš jo
lūpų taip seniai laukiamų šiltų paguodos žodžių.
Liudvikas ją guodė, kaltino save, tvirtindamas, kad jis
yra didžiausias jų nelaimės kaltininkas.
De Fontanjė maldavo atleidimo ir galiausiai pareiškė,
kad jų bėdos netrukus baigsis, ir kad jų laukia geresnė
ateitis. Ema labai nustebo išgirdusi tokius jo žodžius.
Ryžtingi Liudviko patikinimai sužadino markizės smal­
sumą.
Rytojaus dieną ji nuėjo pas baltinių krautuvės šeimi­
ninkę paprašyti pinigų už savo siuvinius.
Ema grįžo namo labai susijaudinusi: markizės kojos
linko, veidas buvo labai išblyškęs, drebulys retkarčiais su­
virpindavo visą jos kūną.
Rūpestingoji Siuzana iš karto pastebėjo Emos būseną
ir ėmė klausinėti, kas atsitiko.
Ema paaiškino, kad yra pervargusi ir prašė auklės ne­
kreipti dėmesio į jos negalavimus ir imtis kasdieninių
darbų.
333
 Liudvikas de Fontanjė nieko nepastebėjo, jaunuolio
galvoje virte virė mintys. Jis buvo labai susirūpinęs savo
reikalais.
Kai markizė d'Eskoman ir de Fontanjė liko vieni, Ema
priėjo prie Liudviko, savo šaltomis rankomis suspaudė
jo ranką ir tarė:
- Liudvikai, gal tu nori man kažką pasakyti?..
De Fontanjė sutriko ir, nieko neatsakęs, tik kažką su­
burbėjo.
- Mes neturime teisės tyčiotis ištikros meilės, - kalbėjo
toliau markizė.
- Ema, ką tuo nori man pasakyti? - sunerimęs paklausė
Liudvikas.
- Aš noriu pasakyti, kad neturi teisės reikalauti, kad
dar daugiau aukočiausi norėdama įgyti tavo pasitikėji­
mą.
Liudvikas de Fontanjė, nė karto iš Emos negirdėjęs
panašių, taip atvirai išsakytų priekaištų, visiškai sutriko
ir pabalo.
- Jei jūs, Ema, kalbėsite vien užuominomis, - po trum­
pos pauzės pasakė jaunuolis, - mes niekada nebaigsime
pokalbio. Sakykite be užuolankų, kuo nusipelniau tokių
jūsų priekaištų?
- Jūs neteisus, Liudvikai, - liūdnai sušnibždėjo mar­
kizė, - taip, jūs neteisus, bet aš turėjau tai numatyti, nes
jūs liovėtės mane mylėjęs.
- Kaip?! Aš lioviausi jus mylėjęs? - bandydamas
nuslėpti savo sutrikimą, sušuko Liudvikas de Fontanjė.
- Kaip aš galėjau nustoti mylėti jus, puikiausią iš visų
moterų? Kuo jūs mane laikote? Argi aš būčiau galėjęs
pamiršti savo priesaikas, argi būčiau galėjęs pamiršti
begalinį jūsų atsidavimą? Ne, Ema, jūs klystate, o da­
334
bar aš jus myliu kur kas stipriau nei mylėjau. Be abe­
jonės, mano meilė negalėjo išlikti tokia aistringa ir jau­
natviška, bet toks yra laiko dėsnis, kurį be išimties pa­
tiria visi įsimylėjėliai. Prisiminkite, kiek rūsčių išban­
dymų patyrėme nuo pat pirmų mūsų pasimatymų, kiek
rožių nuo mūsų meilės krūmo nuskynė juoda negan­
dos ranka. Nepaisant to, aš esu prie jūsų prisirišęs ly­
giai taip kaip pirmomis mūsų susitikimo akimirkomis.
Dabar, kaip ir anuomet, aš pasiryžęs paaukoti savo gy­
vybę dėl jūsų laimės.
- Mano prašymas ne toks didelis, kaip manote,
Liudvikai. Ir vis dėlto jūs atsisakote jį įvykdyti, - pareiškė
markizė.
- Ema, sakykite, ko iš manęs norite.
- Tik pasitikėjimo ir atvirumo, Liudvikai, - atsakė
Ema.
- O argi aš nebuvau sujumis atviras, argi nepasitikėjau
jumis? - nevalingai rausdamas, paklausė Liudvikas de
Fontanjė.
Staiga jaunosios moters galvoje blykstelėjo netikėta
mintis. Emos skruostai nusidažė raudoniu, ir ji prakalbo
drebančiu iš susijaudinimo balsu.
-Liudvikai, išklausyk mane šaltakraujiškai. Tu nežinai,
kaip tikra meilė pakeičia moterį, todėl įsivaizduoji, kad
aš esu apimta tik kvailo pavydo.
Deja, tu smarkiai klysti.
Kažkada visai nejuokaudama sakiau tau, kad markizė
Ema d'Eskoman mirė, ir ji tikrai mirė, skindama gėles
V

kaip Šekspyro Ofelija .

’" O f e l i j a - anglų rašytojo Viljamo Šekspyro (1564-1616) tragedijos

"Hamletas" herojė, danų princo Hamleto mylimoji.

335
 Aš nuoširdžiai sakiau tau, kad markizė Ema d'Esko-
man tapo tavo krauju ir kūnu, kad ji kenčia tavo kančio­
mis, džiaugiasi tavo džiaugsmais.
Tikėdama tavo duotomis priesaikomis, aš turėjau teisę
viltis, kad užimsiu tavo širdyje kur kas daugiau vietos,
nei dabar užimu.
Man regis, turėtum manimi pasitikėti. Mūsų draugystė
kur kas stipresnė nei meilė. Aš niekada nesiekiau kištis į
asmeninį tavo gyvenimą, nevaržiau tavo laisvės ir nekon­
troliavau tavo veiksmų. Bet norėjau, kad pasidalytum su
manimi visomis abejonėmis, patikėtum man savo mintis -
štai ir viskas.
Aš nereikalavau žmonos teisių, nors anksčiau, jei tik
prisimeni, vadinai mane tuo vardu.
Bet dabar aš noriu likti tau seserim, motina, drauge,
kuo nori... Norėdama įgyti tavo pasitikėjimą, aš nusižemi­
nau, tapau tavo verge... Ir kuo viskas baigėsi? Aš tylėda­
ma taiksčiausi su tavo silpnybėmis, aš daug ką atleisda­
vau, netgi laikiau tavo trūkumus privalumais, o tu, Liud­
vikai nepaisant viso to, nenori man patikėti savo jausmų
ir thj&kimų, tu nuslėpei manęs laimę, kuri tavęs lau­
kia...
- Aš nesuprantu tavęs, Ema!.. Ką tu nori man pasaky­
ti? - sušuko de Fontanjei
- Liudvikai! Maldauju tavęs: neatimk iš manęs pasku­
tinės paguodos - būk su manim atviras!
- Ema, mano kantrybė irgi turi ribas... Aš tikrai nesu­
prantu, kas dabar tau šovė į galvą.
- Ką gi, jei nenori man pasakyti, esu priversta pati tai
padaryti!..
- Kalbėk, Ema, aš klausau, - sunerimęs pasakė Liud­
vikas de Fontanjė.
336
 Įraudęs jaunuolio veidas staiga pabalo, širdis ėmė
daužytis krūtinėje.
Stojo nejauki tyla.
Vargšė Ema atrodė visiškai sugniuždyta. Ji sunkiai
gaudė orą. Kai Ema jau buvo bepasiryžtanti prabilti, rau­
da užgniaužė jai žadą, veidu pasipylė ašarų upeliai. At-
lošusi galvą, markizė pilnu nevilties balsu sušuko:
- Dieve mano! Aš negaliu kalbėti!..
- Kas atsitiko? Kalbėkite... Kalbėkite, aš klausau jūsų.
Tarkite nors vieną žodį! - maldavo Liudvikas de Fon-
tanjė.
Jis pagaliau sutramdė savo jaudulį, bet, pamatęs, kad
Ema nesiliauja raudojusi, pridūrė:
- Negaliu net įsivaizduoti, ką norite man pasakyti!..
Ir jaunuolis nutilo, priblokštas Emos nevilties.
- Jūs ketinate susituokti! - atsakė markizė, įdėmiai
žvelgdama į vis dar mylimo Liudviko akis. - Taip, jūs
tuokiatės, - drebančiu balsu pakartojo Ema.
- Tai melas!
Markizė d'Eskoman atidarė savo darbo staliuką ir c

ištraukė iš ten drobės ritinį su baltinių pavyzdžiais, ant

kurių buvo išsiūtos monogramos su grafo karūna.
- Jūs tuokiatės! - trečią kartą pasakė Ema. - Seimi­
ninkė nerado geresnės siuvėjos nei aš, taigi sutikau pa­
siūti kraitį jūsų nuotakai. Man sakė, kad jūsų nuotaka -
turtinga našlaitė. Jei ir dabar imsite viską neigti, rytoj
sužinosiu visas jūsų vedybų smulkmenas ir išsklaidysiu
jūsų abejones.
Liudvikas de Fontanjė tylėjo, užsidengęs veidą ranko­
mis.
- Tik nepagalvokite, kad aš kenčiu dėl kokių nors
egoistinių jausmų. Aš seniai nebelieju ašarų dėl savo
337
bėdų. Jei verkiu, tai ne todėl, kad esu priversta su jumis
išsiskirti. Seniai buvau numačiusi tokią baigtį... Aš rau­
du, kad jūs mane apgaudinėjote ir nieko nepasakėte.
Net mylimas savo šeimininko tarnas turi teisę sužinoti
tiesą.
Liudvikas de Fontanjė puolė Emai po kojų, sučiupo
jos rankas ir bučiuodamas ėmė jas laistyti atgailos ašaro­
mis.
- Nedėkingasai! - sušuko markizė d'Eskoman. - Ne­
jaugi manei, kad aš nieko nenujaučiu? Argi galima nuo
manęs ką nors nuslėpti? Pamačiusi, kad mano svajonėms
nelemta išsipildyti, buvau nutarusi kovoti iki pabaigos...
Paklausyk, Liudvikai!
Aš noriu, kad tu žinotum, ar išblėso mano meilė, kai
mus ėmė persekioti nelaimės! Ne, ji išliko, nes jai lygios
nėra šioje žemėje... Kai praradau tavo meilę, buvau nu­
sprendusi gyventi tavo laime, kad ir kam tu priklausy­
tum.
Kur kas anksčiau, nei tu sumanei vesti, aš nujaučiau
lemtingą atomazgą, su siaubu maldose kartojau šias min­
tis. Dabar žinai, kad galiu kęsti bet kokius nepriteklius,
bet, turiu prisipažinti, ne kartą gailėjausi, kad netekau
ankstesnių savo turtų, kurie galbūt būtų atitolinę mūsų
išsiskyrimą.
Bet nemanyk, kad dėl visų nelaimių kaltinau tave,
mano brangus Liudvikai! Ne, aš tave kaltinu tik dėl vie­
no - tu manimi nepasitikėjai! Kodėl iš svetimų turėjau
sužinoti tavo paslaptį, kodėl nieko man nepasipasako­
jai?
- Atleisk man, Ema, neprilygstamoji Ema! Aš pats bi­
jojau savo sumanymo ir, kai nutariau vesti, be paliovos
galvodavau apie tave. Mačiau, kaip manimi rūpiniesi, kaip
338
sunkiai dirbi darbus, kurių anksčiau nebuvai pratusi dirbti.
Aš norėjau išvaduoti tave iš tokios baisios situacijos...
- Tikiu tavimi, mano drauge, tikriau pasakius, noriu
tikėti tavo žodžiais. Bet pirmiausia reikia pagalvoti, kaip
geriau sutvarkyti tavo gyvenimą... Kodėl viską slėpei nuo
manęs? Argi nežinai, kad moters instinktas pats stipriau­
sias, kad ji turi kur kas geresnę nuojautą nei vyrai? Aš iš
karto būčiau pasakiusi, ar tavo pasirinkimas geras... ir ar
tu būsi su ja laimingas... Man sakė, kad tavo išrinktoji
labai jauna, vadinasi, gyvenimas dar nespėjo jos sugadin­
ti. Ji pamils tave, - vos girdimu balsu pridūrė Ema, - aš
melsiuosi, kad jums pasisektų...
Staiga Emos balsas nutrūko. Ji tarytum pati išsigando
savo kilniaširdiškumo.
- Bet kas bus su tavim, Ema, kas bus? - paklausė Liud­
vikas.
- Su manim? Bet kodėl turėtum dėl to jaudintis? Man
belieka viena išeitis - kapo duobė... - atsakė markizė.
Neištvėrusi ji vėl ėmė raudoti.
Baisi neviltis, nuskambėjusi Emos žodžiuose, pribloškė
Liudviką de Fontanjė. Pagaliaujame prabudo sąžinės bal­
sas, jis nuoširdžiai ėmė gailėtis nelaimingos moters, ku­
rią kadaise taip aistringai mylėjo.
- Nekalbėk taip, brangioji Ema! - sušuko Liudvikas. -
Ne! Nei turtai, nei garbė, nei mano egoizmas negali nu­
sinešti tavo gyvybės - tu ir taip pernelyg daug dėl manęs
aukojaisi... Aš viską pamiršiu ir visko atsisakysiu!.. Pa­
klausyk manęs, Ema! Mes privalome kuo greičiau iš čia
išvažiuoti... Ir kuo toliau! Ar prisimeni, kokie laimingi
buvome Palaimingajame krašte? Ir dabar rasime tokį
ramų, kuklų būstą. Aš pradėsiu dirbti, aš savomis ranko­
mis įdirbsiu žemę, aš atiduosiu visas savo jėgas bendram
mūsų labui. Ema, tu privalai gyventi! Vien todėl aš turiu
darbui atiduoti visas savojėgas. Ne, Ema, aš nenoriu, kad
tu dėl manęs mirtum, aš nenoriu, kad dar daugiau
kentėtum...
Ir Liudvikas apkabino Emą, pasilenkė prie jos ir įsi­
siurbė įjos karštas lūpas...
Iš Liudviko žvilgsnio, išjo balso skambėjimo Ema su­
prato, kad tą minutę jis buvo nuoširdus.
Ir ji panoro paskutinį kartą išbandyti savo laimę.
Bet po tiek apgaulių markizė d'Eskoman bijojo nau­
jos kovos labiau nei mirties.
Ema nuvijo nepasiekiamą svajonę. Sutelkusi paskuti­
nes savo jėgas, ji nusišypsojo.
- Mano kūdiki, - pasakė markizė, - apie kokią mirtį
tu kalbi? Aš gyvensiu ir būsiu laiminga vien todėl, kad
žinosiu, jog tu esi laimingas. Jei iš mano lūpų ir išsprūdo
žodžiai apie mirtį, tai nereiškia, kad aš iš tikrųjų mirsiu
neištvėrusi išsiskyrimo su tavimi.
Ne, kad ir kas atsitiktų, mano siela visuomet bus su
tavimi, niekas šioje žemėje neįstengs mūsų išskirti.
Tu teisus, mes turime išvykti iš Paryžiaus. Taip, tu turi
išvykti į kaimą, bet ne su manimi, o su savo išrinktąja...
- Nekalbėk taip, Ema! Man baisu, kai matau mus ski­
riančią prarają. Bet juk tu... - liūdnu balsu kalbėjo Liud­
vikas, - kas bus su tavimi, Ema?
- Su manimi! - sušuko vargšė moteris. - Aš ieškosiu
ramybės užmarštyje.
Ir ji pakėlė savo akis į dangų.
Toks nesavanaudiškumas pribloškė Liudviką. Tik da­
bar jis suprato, kokius stebuklus gali tverti mylinti mote­
ris, bet atgaila atėjo pavėluotai.
Tą vakarą jo laukė nuotaka.
340
 Ema pastebėjo, kad Liudvikas nerimaudamas žvalgo­
si į laikrodį, kad jis staiga išsiblaškęs ėmė atsakinėti į jos
klausimus.
"Jis skuba į pasimatymą", - pagalvojo d'Eskoman ir
pajuto, kaip jos kūnas nuėjo pagaugais. Markizė puikiai
suprato, kodėl jaunuolis taip nekantrauja, ji žinojo, kas
jo laukia.
Vargšė Ema giliai atsiduso ir pabalo tarytun numirėlė.
Matyt, akimirkai buvo nustojusi plakti jos mylinti širdis,
ir turėjo praeiti keletas minučių, kol jaunoji moteris at­
gavo jėgas.
Ji pasakė Liudvikui norinti truputį pailsėti, o jis, kaip
paprastai, galįs eiti į vakarinį pasivaikščiojimą.
Švelniai pabučiavęs Emą, de Fontanjė išėjo, mestelėjęs
skubų:
- Sudie!
Ilgesingai ir neramiai klausėsi markizė tolstančių savo
mylimojo žingsnių. Kiekvienas laiptinėje nuaidintis jo
žingsnis vertė krūpčioti mylinčią jos širdį.
Ema norėjo bėgti paskui Liudviką, susigrąžinti jį at­
galios, maldauti grįžti, prašyti bent truputėlio užuojau­
tos...
Bet tuo metu lauko durys sugirgždėjo ir trinktelėjo.
Jų girgždesys suvirpino jautriausias jos širdies stygas, o
trenksmo sukeltas aidas nuskambėjo Emai lyg laidotu­
vių varpas.
Pasidavusi staiga užplūdusiems jausmams, jaunoji mo­
teris puolė prie lango, pravėrė jį ir širdį draskančiu balsu
sukliko:
- Liudvikai!!!
Bet iš markizės d'Eskoman lūpų išsprūdęs vardas ištir­
po miesto gaudesy...
341
 Ema persisvėrė per langą, norėdama dar nors kartą
žvilgtelėti į Liudviką, bet nakties tamsa jau gaubė gatvę,
ir jaunoji moteris nieko negalėjo įžiūrėti...
Ir tik dabar, pamažu atsipeikėjusi markizė d'Eskoman
pajuto, kad jos troškimai, į kuriuos dėjo tiek daug vilčių,
niekada neišsipildys.
Tik dabar ji galutinai įsitikino, kad ne visada valiosjėga
gali pasipriešinti širdies vilionėms.
Nelaiminga, didžios negandos priblokšta moteris, ro­
dėsi, tik dabar pagaliau prabudo iš baisaus sapno. Mar­
kizė d'Eskoman klausė savęs: ar gali ji atsisakyti žmogaus,
kuriam iš meilės paaukojo visą savo gyvenimą?
Ir vargšė Ema pati sau atsakė, kad tai neįmanoma.
Visą tą laiką, kol ji guosdavosi mintimi, kad Liudvikas
laimingas, meilė jam buvo tylus ir ramus jausmas. Bet
dabar meilė visu stiprumu tarsi iš naujo atgijo Emos šir­
dyje ir virto deginančia aistra. Tokios stiprios aistros iki
šiolei Ema niekada niekam nebuvo pajutusi.
Markizė išsigando tokio stipraus savo jausmo. Iš pri­
gimties nuolanki Ema, vien tik pagalvojusi, kad meilė ir
priesaikos, kurios turėtų būti skirtos vien jai, tą minutę
skiriamos kitai moteriai, iš visos širdies neapkentė savo
varžovės.
Apimta baisaus įniršio, jaunoji moteris laužė iš nevil­
ties rankas, jos širdis dabar šaukėsi keršto...
Bet audra pamažu nurimo, ir markizės d'Eskoman
mintys nuplaukė visai kitur...
Ema prisiminė, kad galbūt jos keikiamo Liudviko bu­
činys buvo paskutinis, kad ji daugiau niekada jaunuolio
nebepamatys, kad jos mylimasis, matydamas, kaip ken­
čiajo paliekama moteris, paskutinį kartą jai ištarė "sudie".
Ema pagaliau atsitokėjo.
 Markizė ėmė graudžiai verkti, ji nebejautė Liudvikui
jokio pykčio, liko tik beribis, švelnus prisirišimas, nu­
stelbęs jos širdyje visus kitus jausmus.
Jaunoji moteris ėmė rankioti visus savo mylimojo daik­
tus su tokia neviltim, tokiu atsidavimu, tarytum motina,
renkanti savo ką tik mirusio kūdikio daiktus...
Tie brangūs Emos širdžiai daiktai buvo Liudviko
laiškai, žiedas ir įvairiausi niekniekiai...
Ema priglaudė tas brangenybes prie savo širdies, pas­
kui ėmė jas karštai bučiuoti.
Liesdama tuos daiktus, žvelgdama įjuos, markizė d'Es-
koman įsivaizdavo, kad Liudvikas yra čia, šalia jos, kad ji
tebėra jam artima...
Iš visų šių daiktų pats brangiausias Emai buvo luido-
ras, kurį ji pametė alėjoje pirmą kartą susitikusi su Liud­
viku de Fontanjė ant Luaros kranto ir kuris rytojaus die­
ną pasitarnavo jam kaip laimingas talismanas per dviko­
vą su markizu d’Eskomanu.
Tą luidorą, kartu su Liudviko plaukų garbana įdėtą į
medalioną, ant krūtinės pasikeisdami nešiodavo čia Ema,
čia Liudvikas.
Nuo tada, kai pirmasis jų meilės įkarštis atlėgo, meda­
lionas kabojo virš židinio, bet Ema, kad ir kokie nepri­
tekliai juos užgriūdavo, niekada nesiryžo su juo atsisvei­
kinti. Jis žadino markizės d'Eskoman vaizduotėje mielus
prisiminimus.
Kai markizė nukabino medalioną ir jau ketino prisi­
liesti prie brangiojo luidoro lūpomis, staiga apstulbusi pa­
matė, kad medalionas tuščias.
Iš pradžių Ema pagalvojo, kad jai susidrumstė protas, ir
puolė blaškytis po kambarį karštligiškai ieškodama luidoro.
Dabar jis markizei tapo dar brangesnis nei anksčiau.
343
 Tuo metu laiptuose pasigirdo sunkūs žingsniai, kam­
bario durys atsidarė, ir ant slenksčio pasirodė Siuzana
Molė.
Ema taip susikaupusi ieškojo savo luidoro, kad iš
pradžių net nepastebėjo savo auklės kostiumo, kuris
išdavė taip kruopščiai nuo markizės slepiamą paslaptį.
Tamsus Siuzanos galvą dengiantis gobtuvas buvo pa­
puoštas gėlėmis, ant kairės jos rankos kabojo pintinė, ku­
rioje buvo dvi ar trys šviežių gėlių puokštės.
Geroji žindyvė, norėdama bent kiek palengvinti savo
šeimininkės naštą, kas vakarą gatvėje pardavinėdavo
šviežių gėlių puokštes.
- Kur mano luidoras?.. Kur mano luidoras? Jis dingo
iš medaliono!.. Siuzana, kur jį padėjai? - pripuolusi prie
žindyvės, sušuko Ema.
- Aš jį tau atnešiau, brangus mano vaike, - atsakė
auklė, dėdama ant prekylentės auksinę monetą.
Ema nudžiugusi čiupo luidorą.
- Bet kodėl tu neklausi, kaip ta moneta atsirado ma­
no rankose? - nustebusi pasiteiravo Siuzana.
Ema įdėmiai pažvelgė į Siuzaną ir tik tada pastebėjo,
kad gerosios žindyvės skruostais rieda prakaitas.
- Sakyk, sakyk, - nekantriai maldavo markizė d'Esko-
man.
- Tai tas pats luidoras, kuris buvo tavo medalione...
Aš negalėjau jo neatpažinti: virš karaliaus Karolio Xgal­
vos pradurta skylutė... Šį luidorą šiandieną man padavė
Liudvikas de Fontanjė...
- Liudvikas? - visiškai išmušta iš vėžių nustebusi pa­
klausė markizė d'Eskoman.
- Taip, jis. Liudvikas jį sumokėjo man už dvi puokštes,
kurias, matyt, ketino įteikti Margaritai.
 - Margaritai!.. Ne... To negali būti... Tu suklydai, Siu-
zana!.. Toji moteris, ne, ne... To negali būti!..
- Nelaimei, de Fontanjė kur kas blogesnis žmogus už
markizą d'Eskomaną. Kad ir kaip ten būtų, markizas bu­
vo nedoras žmogus, bet Liudvikas pasirodė esąs kur kas
niekingesnis net už jį.
Liudvikas de Fontanjė tikras niekšas!.. Aš tik noriu
pasakyti, kad jūs negalite ir neturite daugiau jo mylėti...
O, Siuzaną Molė sunku apgauti! Kai tik jis įmetė į ma­
no prekydėžę luidorą, aš iš karto jį atpažinau. Man re­
gis, de Fontanjė privalėjo jį branginti kaip šventenybę.
Man kilo įtarimas, ir aš sekiau Liudviką iki pat tos
begėdės namų... Jis nuėjo pas ją su gėlėmis rankose...
Aš jau seniai žinojau, kad de Fontanjė pas ją lankosi,
tik nieko jums nepasakojau, nes žinojau, kaip jūs susi­
jaudinsite...
Bet šiandieną mano kantrybė trūko, ir aš daviau sau
žodį viską papasakoti... Tikėjausi, kad mano Ema paga­
liau praregės ir nustos mylėjusi tą klastingą gyvatę.
Tik aš viena nuoširdžiai jus myliu, o Liudvikas de Fon­
tanjė bet kuriuo momentu pasirengęs jus parduoti, kaip
kad jūsų dovaną iškeitė į gėles...
Seniai Ema neturėjo progos atvirai pasikalbėti su sa­
vo aukle. Išgirdusi tokius atvirus Siuzanos žodžius, mar­
kizė apstulbo, auksinė moneta iškrito jai iš rankų ir nu­
riedėjo grindimis...
Ema parpuolė ant kelių ir netekusi žado, lyg per
miglą žvelgdama į savo žindyvę, klausėsi baisių jos
žodžių...
Siuzana Molė apsikabino vargšę savo augintinę. Paju­
tusi artimo žmogaus šilumą, Ema pagaliau atsitokėjo ir
sušuko:
 - Eime, eime greičiau!.. Aš bijau, kad dabar, jį pama­
čiusi, galiu imti jo neapkęsti...
Ir Ema išskubėjo iš kambario. Ji bėgo gatve taip grei­
tai, kad vargšė žindyvė netrukus pamefė ją iš akių...

ANTRAS SKYRIUS
Moteris pamano, kad apopleksija yra
gana gera liga
___ v

Liudviko de Fontanjė piršlybas surengė Margarita Želi,

turėdama tikslą padaryti jaunuolį milijoninio kraičio šei­
mininku.
Tuo metu, kai Margarita įtikinėjo Liudviką neprašyti
barono Verdjė, kad tas atidėtų Emos kredito mokėjimo
terminą, ji dar nebuvo sumaniusi apvesdinti jaunuolio su
turtinga mergina.
Nors Želi puikiai žinojo, su kokiais nepritekliais ko­
vojo vargšė markizė d'Eskoman, Margaritos keršto pla­
nas iki galo nebuvo įvykdytas. Jaunoji kurtizanė norėjo,
kad praradusi Liudviką markizė patirtų tokias pat kanč­
ias, kokias kadaise ir ji patyrė.
V

Žinoma, Margarita nesunkiai būtų galėjusi susigrąžinti

Liudviką, tačiau ji gerai žinojo, kad de Fontanjė - savimy­
la, greit susižavintis ir nepastovus žmogus. Jis niekada
nebūtų tenkinęsis antraeilio partnerio vaidmeniu. Deja,
Margarita jau buvo pasimokiusi ir nebegalėjo rizikuoti.
Per tuos metus, kuriuos Želi praleido Paryžiuje, ji daug
ko išmoko. Dabar Margarita gebėjo įvertinti, ko gali
tikėtis iš buvusio savo meilužio, ir kokią naudą gali turėti
iš dabartinio savo globėjo.
346 t
 Bankininkai, ko gero, vieninteliai žmonės, kuriais šiais
laikais dar galima pasitikėti.
Baronas Verdjė visą savo gyvenimą turėjo dideli pasi­
sekimą tarp moterų. Jis turėjo dukterį, kurią norėjo ap­
rūpinti. Bankininkas sukrovė jai tokį turtą, kuris stebino
net visko mačiusius miestelėnus.
___ v

Teisybė, Verdjė niekada nesigyrė Margaritai Želi, kokį

konkrečiai turtą sukrovė savo dukteriai. Margarita dėl
to visai nesikrimto, ji tik pamanė, kad tai puiki proga kirsti
dvigubą smūgį: ji smogs lemiamą smūgį markizei d'Es-
koman ir tuo pačiu išspręs savo problemas.
v

Siam planui įgyvendinti ypač pasitarnavo pikti liežu­

viai, kurie nepaliovė nešioję gandus, kad Margaritą ir
Liudviką de Fontanjė tebesieja seni meilės ryšiai. Taigi
savaime suprantama, kad baronas Verdjė džiūgaudamas
V

priėmė Želi pasiūlymą apvesdinti jo dukrą su Liudviku

de Fontanjė. V

Margaritai Želi beliko įtikinti patį jaunuolį, kokia puiki

išeitis būtų jo santuoka su barono Verdjė dukra.
Kiekvieno žmogaus gyvenime esama minučių, kai jis
gali padaryti didžiausią kvailystę, ir tokia Liudviko gyve-
V

nimo minute Margarita nutarė pasinaudoti. Želi kantriai

tykojo jo, kaip kad katė tykoja pelės.
Jaunuolis visa siela atsidavė tai moteriai.
Margarita puikiai suprato, kokią didelę įtaką ji daro
de Fontanjė. Nepaisant to, jaunoji kurtizanė puikiai su­
vokė, kad jai bus nelengva įkalbėti Liudviką tuoktis su
Verdjė dukra.
Želi su didele kantrybe kasdien aiškindavojaunuoliui,
kokia naudinga visais atžvilgiais būtų toji santuoka. Stai­
ga Margarita liovėsi peikusi Emą, dabar ji reiškėjai di­
delę užuojautą, išgyveno dėl sunkios jos padėties, be per-
347
stojo liaupsinojos dorybes ir davė Liudvikui suprasti, kad
jis neteisus, taip elgdamasis su gerąja markize.
Paskui Margarita subtiliai užsimindavo, kad, matyt, jis
graužiasi dėl to, kad dėl jo Ema praradusi visą savo turtą.
Liudvikas taip susipainiojo savo jausmuose, kad Mar­
garitai teliko pakurstyti ugnį. Galų galejaunoji kurtizanė
suprato, kad atėjo jos keršto valanda. Dabar Margaritos
Želi širdis net nesuvirpėjo iš džiaugsmo. V

Keletas gundančių žodžių, truputis ašarų - ir Želi jau

džiaugėsi pasiekusi pergalę.
Ji galutinai susuko galvą Liudvikui ir, nedelsdama nė
minutės, privertė Liudviką de Fontanjė prašyti barono
Verdjė jo dukters rankos. Baronas, be jokios abejonės,
sutiko išleisti už jo savo dukrą.
Margarita, netverdama išdžiaugsmo, mėgavosi savoper­
gale, nors toks džiūgavimas ir galėjoją sukompromituoti.
Ji tuojau pat nuskubėjo pas krautuvininkę užsakyti
kraičio jaunamartei su sąlyga, kad jį siūtų ponia Luji.
O mes jau žinome, kaip šią žinią sutiko vargšė mar­
kizė d'Eskoman.
Teisybė, Liudvikas de Fontanjė dar nebuvo matęs sa­
vo nuotakos. Jis parašė apie savo ketinimus motinai ir
dabar laukė jos atsakymo.
Tą vakarą, kai jaunuolis viską išsiaiškino su Ema, jam
buvo paskirtas pirmas pasimatymas su būsima nuotaka.
Liudvikas buvo įvarytas į kampą, todėl, išblaškęs savo
abejones, nutarė eiti tiesiai į tikslą.
Dabar jis labai norėjo pasitarti su de Mongla, bet bi­
jojo iš jo lūpų išgirsti kaltinimus.
Tos dienos rytą, kai buvo paskirtas pasimatymas su
nuotaka, nereikšminga aplinkybė dar labiau sustiprino
Liudviko ryžtą vesti iš išskaičiavimo.
348
 Tą dieną jis buvo pakviestas j svečius pas Margaritą,
kur, kaip sakėme, turėjo susitikti su būsima savo žmona.
Liudvikas išsitraukė savo šventadieninį kostiumą ir, ge­
rai jį apžiūrėjęs, pamatė, kad kostiumą reikėtų gerokai
atnaujinti. Deja, jaunuolio kišenėse vėjas švilpavo...
Ir Liudvikas ėmė raustis namuose, ieškodamas kokio
nors daikto, kurį pardavęs papildytų savo kišenę. Juolab
kad ši diena buvo neeilinė jo gyvenime.
Bute tebuvo išlikęs vienintelis vertingas daiktas - me­
dalionas su luidoru, kurį kadaise jam padovanojo mar­
kizė d'Eskoman.
Liudvikas nukabino medalioną, atidarė jį ir susimąstė.
Bet vidinė kova truko neilgai, jaunuolis taip ir nesu­
prato, kad prisiminimus privalu gerbti.
Liudvikas jau buvo pamiršęs, kaip anksčiau brangino
šį talismaną, kaip tikėjo juo. Jis netgi pamiršo, kaip lui-
dorą brangino Ema, pamiršo, kad jai nebuvo brangesnio
daikto už šį medalioną.
Dabar Liudvikas regėjo tikgabalėlį aukso ir nieko dau­
giau.
Jaunuolis drąsiai, netgi įžūliai, išėmė iš medaliono
monetą ir nusišypsojo, pagalvojęs, kad kažkada šis lui-
doras išgelbėjo jam gyvybę, o dabar galbūt suteiks jam
turtus.
Barono Verdjė duktė, nors turtinga nuotaka, priklausė
tai visuomenės grupei, kuri taikliai buvo vadinama
aukštuomenės tarpsluoksniu.
Merginos motina buvo tikra miesčionė. Nesugebėda­
ma atskirti garbingo poelgio nuo nešlovės, ji su pavydu
žvelgdavo į Margaritą. Želi reikėjo padėti daug pastangų,
kad motina sutiktų skirti pasimatymą Margaritos apar­
tamentuose.
349
 Atėj ęs pas Margaritą, Liudvikas pamatė ją labai sutri­
kusią. Mat baronas Verdjė nesiteikė dalyvauti tokiame
svarbiame pasimatyme. Jis buvo davęs pažadą atvykti pas
v

Želi pietų, bet savo pažado taip ir neištesėjo.

Trečdalis salone besigrūdančių svečių nebuvo rinktinė
publika, mat nuotakos motina, gavusi barono sutikimą,
sukvietė čia visus, kas tik jai šovė į galvą.
___ V

Tai įsiutino Margaritą Želi, ji sunkiai įstengė nuslėpti

savo nepasitenkinimą.
Liudviko padėtis buvo dar liūdnesnė. Gana šaltai su­
tiktas savo nuotakos motinos, atsidūręs tarp visai jam ne­
pažįstamų žmonių, jaunuolis pasijuto svetimas šioje ap­
linkoje.
Margarita, supykusi ant ankstesnės Verdjė meilužės,
visai pamiršo Liudviką ir, tik atsitiktinai su juo susidūru­
si, paėmė už rankos ir nuvedė prie barono dukters.
Tai buvojauna dvidešimtmetė mergina, nei labai graži,
nei labai protinga. Bet ji buvo turtinga paveldėtoja, ir to
pakako, kad visi laikytų ją pakenčiama mergina.
Nors buvo išsidažiusi, jos veidas buvo suvytęs, akyse
nesimatė gyvybingumo.
Kai Liudvikas de Fontanjė nužvelgėją supančius žmo-
V

nes ir apsidairė aplinkui, jis pastebėjo de Mongla. Sevaljė

lūpas buvo iškreipusi sarkastiška šypsena.
Pamatęs jį, jaunuolis prisiminė visą savo praeitį. Jis pa­
suko prie senojo savo draugo, kuris stovėjo prie durų į
svetaine. c

Ševaljė de Mongla abejingai žvelgė į Margaritos Želi

svetainėje šurmuliuojančius žmones.
Kai Liudvikas de Fontanjė draugiškai ištiesė jam ran­
ką, senis ją paspaudė, neparodęs nė mažiausio nepasi­
tenkinimo. Teisybė, džiaugsmo irgi neparodė.
350
 - Po perkūnais! - prakalbo ševaljė de Mongla, kreip­
damasis j Liudviką. - Visi kalba, kad Prancūzijoje nėra
dvarininkijos, o aš šit jau visą valandą stoviu čia ir be per­
stojo girdžiu, kaip liokajus praneša tituluotų lankytojų
vardus. Kaip matyti, beveik visi jie turi teisę į barono ti­
tulą.
Gailiuosi, kad anksčiau nepasirūpinau įsigyti grafo ti­
tulo, kuris man priklauso pagal kilmę, šį reikalą vis
atidėliojau iki savovedybų dienos, tikėdamasisjuo su kuo
nors pasidalyti.
O dabar man gėda būti tarp tokių tituluotų aristok­
ratų...
Jaunuolis paraudo iki pat ausų, bet de Mongla apsi­
metė nieko nepastebėjęs ir toliau tęsė pradėtą pokalbį.
V

Sevaljė lyg niekur nieko prakalbo apie žirgų lenkty­

nes, apie politiką, jis netgi nusistebėjo, kad Margaritos
salone nematyti markizo d'Eskomano, bet apie Liudviko
būsimas vestuves nepratarė nė žodžio.
De Fontanjė nekantraudamas laukė tos minutės, ka­
da senis pagaliau atkreips dėmesį į būsimą jo nuotaką ir
pasakys apie ją savo nuomonę.
V

Žinoma, jaunuolis nesitikėjo, kad de Mongla pritars

jo pasirinkimui, bet vis dėlto troško pasikalbėti apie ba­
rono Verdjė dukrą ir apginti ją ševaljė akyse.
Nebegalėdamas paslėpti savo nekantravimo, jaunuo­
lis pagaliau pats prakalbo taip rūpima tema.
- Okadajūs pasielgsite taip kaip aš, mielas mano drau­
ge? - paklausė dėdamasis nerūpestingu Liudvikas.
- O! - atsiduso senis. - Aš gerokai vyresnis užjus, todėl
nėra ko stebėtis, kad kur kas lėčiau stumiuosi į priekį.
Jaunuolis nutilo, kurį laiką svarstydamas, ar verta tęsti
pradėtą pokalbį.
 Paskui neryžtingai prakalbo susijaudinusiu balsu:
- Kąjūs pasakysite apie mano ketinimą vesti, ar prita­
riate tokiam mano sprendimui?
De Mongla nusišypsojo ir nieko neatsakė.
- Kodėl šypsotės? - paklausė Liudvikas. - Kodėl ne­
norite duoti man patarimo, juk žinote, kad dabar man jo
reikia labiau nei kada nors anksčiau.
- Brangus de Fontanjė! Jei jūs bent kiekbūtumėte krei­
pęs dėmesį į mano patarimus, tikriausiai kur kas anks­
čiau būtumėte pasitaręs su manimi. Man gyventi liko vi­
sai nebedaug, kam veltui dalyti patarimus? Be to, aš nu­
tariau sėti tik ten, kur galiu tikėtis, kad bus užmegzti vai­
siai. Ar supratote?
Nenuoširdus de Mongla atsakymas neišmušė iš vėžių
Liudviko, bet privertė jį susimąstyti.
Nėra ko stebėtis, de Fontanjė apsisprendimas dar
buvo labai netvirtas, jam reikėjo atramos taško, ir jau­
nuolis ieškojo senojo savo draugo paramos. Draugiška
jo ranka galėjo suteikti stiprybės silpnavaliui Liudvi­
kui.
Norėdamas pasirodyti de Mongla akyse kaip auka-did-
vyris, Liudvikas stengėsi jį įtikinti, kad nori vesti turtingą
nuotaką turėdamas vienintelį tikslą išgelbėti nelaimingąją
Emą iš skurdo.
- Nejaugi jūs manote, kad markizė d'Eskoman priims
išmaldą iš panelės Miljon rankų? - paklausė de Mongla. -
Jūs stebinate mane...
Bet Liudvikas neišklausė senio iki galo. Jis skubėjo išsa­
kyti visas savo mintis, tarytum skubėtų pateikti patį įtiki­
namiausią argumentą.
- Galų gale, mielas ševaljė, - pasakė jis, - aš darau tą
patį, ką ir jūs ketinate daryti!..
352
 - Prašyčiau nelyginti šių atvejų! - nutraukė jo žodžius
de Mongla. - Ne kartą esujums aiškinęs, kad aš esu išim­
tis iš taisyklės. Dabar, jei elgčiausi taip kaip jūs, toks ma­
no poelgis nieko nestebintų. Bet kai buvau dvidešimties
metų, aš nepamiršdavau savo pareigos ir neparsiduoda-
vau už jokius milijonus...
Išgirdęs tokius rūsčius ir žiaurius žodžius, Liudvikas
nuščiuvo ir nuleido galvą.
- Prašyčiau man atleisti, - pridūrė de Mongla, - aš
nusižengiau savo taisyklei laikyti liežuvį už dantų!.. Bet
juk pats išsiprašėte šalto dušo. Bet jei pasielgsite negar­
bingai - kaltinkite pats save.
- Sevaljė, aš maniau, kad jūsų draugystė suteikė man
teisę prašyti jūsų patarimo.
- Patarimo! Bet argi aš nedaviau patarimų? Aš seniai
nujaučiau, kad, jeigu jūs neįsitvirtinsite gyvenime ir iš-
švaistysite savo gabumus, tai tik todėl, kad esate silpna­
valis... Jūs nepaklausėte mano patarimų, ir mano nuo­
jauta pasitvirtino.
Jūs nesugebėjote nugalėti savojausmų, tapote apgailėti­
nu savo aistrų žaisliuku, kaip ir aš neįstengėte jų atsisakyti.
Jūs aklai pasitikėjote savo liguista vaizduote. Jūs nuo­
latos gyvenote fantazijų pasaulyje ir tik dabar susipažįstate
su tikruoju gyvenimu, padaręs tiek daug klaidų, tiek daug
praradęs...
Nors gyvenau ištvirkėlio gyvenimą, vis dėlto sugebėjau
išsaugoti savigarbą. O jūs, būdamas silpnavalis žmogus,
ir to nesugebėjote padaryti. Dabar, kad ir kas atsitiktų,
kad ir kokių priemonių imtumėtės, nėra kelio iš tos pelkės,
į kurią taip neapdairiai įklimpote.
Jūs keliate tik pasigailėjimą, panašiai kaip žaidėjas, už
kurio veiksmus negali atsakyti...
12.438
353
 - Ševaljė! Neskubėkite manęs teisti! - sušuko Liudvi­
kas de Fontanjė.
Tą minutę buvo pranešta, kad vakarienė jau ant stalo.
Margarita ženklu parodė Liudvikui, kad jis pasiūlytų
ranką barono Verdjė dukteriai. Nors ir sutrikęs, jaunuo­
lis gana ramiai atliko savo vaidmenį.
Bet tą akimirką Liudvikas pajuto, kad kažkas stipriai
sugriebė jį už rankos.
Jaunuolis nustebęs atsisuko ir pamatė priešais save Siu-
zaną Molė.
Pasislėpusi už oficianto, pranešinėjančio apie vaka­
rienę, pečių, ir prisidengusi ševaljė de Mongla, kuris
stovėjo prie svetainės durų, Siuzana Molė niekieno ne­
pastebėta prasmuko į vidų.
Purvu apdrabstyta suknele, išsidraikiusiais plaukais,
padėrusiomis akimis, kažką neaiškiai bambėdama auklė
panėšėjo į vaiduoklį, klaidžiojantį tarp tviskančių, praš­
matnių svečių.
- Kur ji?.. Kas jai atsitiko?.. - sušuko Siuzana, iš visos
jėgos kratydama Liudviką už rankos.
Jaunuolis išblyško it lavonas.
Jis suprato, kad kalba sukasi apie Emą, ir nujautė, ko­
kia baisi katastrofa jo laukia.
- Išvykite lauk tą beprotę! - įsakmiu balsu paliepė Mar­
garita. V

Vos tik metusi įją žvilgsnį, Želi atpažino markizės d'Es-

koman žindyvę.
Bet Siuzana Molė nieko, išskyrus Liudviką, negirdėjo
ir nieko nematė.
- Kur mano kūdikis? - paklausė Siuzana. - Ema mirė
ir mirė dėl tavo kaltės, o tu tuo tarpu šypsaisi ir linksmi­
niesi šioje šventėje, šalia puolusios ir niekšingos moters...
354
v
Žudike, argi tavo gyslomis neteka nė vienas šilto kraujo
lašas? Argi ištvirkėliška tavo širdis nejaučia nei gailesčio,
nei baimės, argi tavęs negraužia sąžinė? Ir kodėl tau
padėjau, nejaugi tik tam, kad ją pražudyčiau?
Kartodama šiuos žodžius, Siuzana mušėsi ranka sau į
krūtinę.
- Dieve mano! Jei tik žinočiau, kur jos ieškoti, galbūt
dar spėčiau ją išgelbėti!.. Ji mirė... Ji pasiskandino... Kai
aš bėgau krantine ir pasižiūrėjau į vandenį, išgirdau vi­
dinį balsą: "Ji ten". Bet tu, niekše, net nebandyk mėgau­
tis savo nusikaltimais. Tu taip pat būsi ten, bet tik ne kar­
tu su Ema, ne, tu būsi pragare, ir net pragaras stebėsis
tokio piktadario juodais darbeliais...
Ištarusi paskutinius žodžius, Siuzana išsitraukė iš už
diržo nedidelį peilį ir netikėtai smogė Liudvikui į krūtinę.
Geležtė perplėšė marškinius ir nuslydo Liudviko krūti­
ne...
Svečiai sušuko iš siaubo.
Siuzana Molė dar kartą užsimojo, norėdama vėl smogti
de Fontanjė. Bet tą akimirką ševaljė de Mongla ištraukė
iš jos rankų peilį.
- Čiupkite, čiupkite ją! - įniršusi sušuko Margarita
Želi.
- Prašau palikti šią moterį ramybėje! - savo ruožtu
ėmė šaukti Liudvikas.
Jis atsistojo tarp Siuzanos ir tarnų, kurie jau ketino
sučiupti auklę.
- Ji turi teisę taip kalbėti... Ji sako tiesą... Taip, aš
niekšiškai pasielgiau su jos ponia!
Sukrėsta šios scenos, Margarita pargriuvo ant grindų.
Želi negalėjo ištarti nė žodžio, ją ėmė krėsti drebulys, ji
griežė dantimis.
 Ševaljė de Mongla pasakė:
- Dabar jūs turite kitų pareigų, leiskite man pasirū­
pinti ta moterim!
Liudvikas de Fontanjė puikiai supratojammestą užuo­
miną.
- Sudie! - sušuko jis, kreipdamasis į senį.
Ir Liudvikas tekinas išbėgo iš svetainės.
- Jeigu jūs bent kiek užjaučiate mūsų draugą, sveiki­
nu, - tyliai sušnibždėjo Margarita ševaljė.
Atsipeikėjusi ji įsakė tarnams palydėti Siuzaną Molė
iki de Mongla karietos.
- Užtat dabar jis laimingas, - atsakė senis Margaritai.
V

- Ką norite tuo pasakyti? - nustebusi paklausė Želi.

- Liudvikui de Fontanjė pasisekė, nes jis išvengė nely­
gios partijos.
- Aš jūsų nesuprantu.
- Jis išvengė nelaimės matyti, kaip dingsta milijonas
tą pačią minutę, kai jis jau vaizdavosi jį esant savo kiše­
nėje.
- Kodėl?
- Vienas iš barono Verdjė draugų man ką tik pranešė,
kad šeštą valandą vakaro vargšą baroną trenkė apoplek­
sija. Galimas daiktas, jis mirė nesurašęs testamento.
V

Margarita Želi siaubingai sukliko.

Ji prisivertė nualpti, bet de Mongla nelaukė šios tragi­
komiškos scenos pabaigos ir, kuo mandagiausiai atsisvei­
kinęs, nuskubėjo pas Siuzaną Molė.
Visą naktį Liudvikas de Fontanjė ieškojo markizės
d'Eskoman.
Jaunuolis ieškojo jos dar keletą mėnesių: Paryžiuje, jo
apylinkėse. Deja, markizės pėdsakųjam nepavyko aptik­
ti. Ema dingo tarsi būtų prasmegusi skradžiai žemės.
356
 TRECIAS SKYRIUS

Žilė galvon, velnias uodegon

Ir vis dėlto baronas Verdjė prieš mirdamas buvo su­

rašęs testamentą.
Jis labai domino Margaritą. Bet ne todėl, kad Želi būtų
troškusi sužinoti, ar turtingas bankininkas paliko kraitį
savo dukteriai.
Dabar, kai Liudvikas de Fontanjė dar kartą pade­
monstravo savo silpnavališkumą, jaunoji kurtizanė nu­
stojo domėtis Verdjė dukters turtais.
V

Margarita turėjo savų interesų. Želi tikėjosi, kad tes­

tamente bankininkas užsimins ir apie ją, ir nenusivylė.
Dosnusis baronas Verdjė ir mirdamas išliko dosnios
širdies: jis nepamiršo nė vieno žmogaus, kurie, bankinin­
kui gyvam esant, teikė jam malonumo.
V

Margaritai Želi baronas paliko nemažą turtą, tų pi­

nigų būtų pakakę kelioms šeimoms aprūpinti.
Net ir praturtėjusi Margarita nebuvo laiminga. Įžeista
savimeilė sužeidė jaunos moters širdį.
Lemtingas vakaras, kurį aprašėme prieš tai buvusia­
me skyriuje, liko jos atmintyje kaip vienas nemaloniau­
sių prisiminimų.
Margaritą išmušė iš vėžių nedėkingumas ir panieka
žmonių, kuriuosji taip džiaugsmingai priimdavo savo pra­
bangiame bute ir valgydino brangiais patiekalais.
Kai jaunos energingos moters aistros pamažu ima vėsti,
ji pradeda rūpintis tik savo gerove. Gamtos apdovanota
šaltu protu, Margarita suprato, kad aukštuomenė, nors
ir kokia ištvirkusi, iš įjos narių tarpą įžengiančių žmonių
reikalauja atlikti tam tikras priedermes.
357
 Ji sumetė, kad, norėdama įgyti šią teisę, turi pakeisti V

savo vardą ir daugiau nebesivadinti Margarita Želi.

Feniksas37sudegė, kad vėl atgimtų iš pelenų.
Lygiai taip ir panašios į Margaritą moterys išteka
norėdamos atsinaujinti.
Dabar turtingąją Margaritą ėmė vilioti titulai, herbai
ant karietos durų ir tarnų livrėjos... Ji buvo pasirengusi
aukoti viską, kad tik įgytų gerą vardą aukštuomenėje ir
galimybę savo ruožtu žeminti tuos, kurie anksčiau ją taip
juodino ir niekino.
Pirmoji Margaritai į galvą šovusi mintis buvo ištekėti
už žmogaus, kurį kadaise jaunoji kurtizanė taip stipriai
mylėjo.
Bet praėjo daug laiko, Liudvikas de Fontanjė pas ją
nebesilankė. Iš pradžių Margarita dar sutikdavo jį Pa­
ryžiuje, bet Liudvikas nepanoro atnaujinti pažinties,
vengė senų draugų ir klaidžiodavo gatvėmis sulysęs, su­
sirūpinęs ir paniuręs.
Paskui de Fontanjė staiga dingo. Kažkas Margaritai
pasakė, kad matė jį Sen Žermeno miške, kur jaunuolis
vaikštinėjo su pagyvenusia dama ir jauna mergina.
Nors Margarita dažnai vykdavo į Henriko IV38pavil­
joną, ji nė karto nesusitiko ten Liudviko. Galiausiai, nie-

’" Fe ni k s a s - senovės egiptiečių mitinis paukštis, turėjęs galią kartą per

500 metų lizde sudegti ir vėl iš pelenų atgimti. Amžinojo atsinaujinimo,
atgimimo simbolis.
s H e n r i k a s IV, Henrikas Navarietis (1553-1610) Navaros (nuo 1562) ir
Prancūzijos (nuo 1589) karalius. Burbonų dinastijos pradininkas. Nuo 1569 m.
hugenotų vadas. Siekdamas didikų katalikų palankumo 1593 m. perėjo Į
katalikybę ir 1594 m. faktiškai pradėjo valdyti. 1598 m> išleido Nanto edik­
tą, suteikusį hugenotams religinę laisvę, privilegijų. Henrikas IV buvo anti-
habsburginės opozicijos pagrindinis organizatorius. Rengiantis karui su
Habsburgais, kataliko fanatiko nužudytas.

358
kur nebesusitikdama de Fontanjė, Margarita nusprendė,
kad greičiausiai jis surado Emą ir išsivežė ją j kokią nors
ramią atkampią vietovę.
Margarita nutarė susirasti ševaljė de Mongla ir iš jo
lūpų sužinoti visas naujienas.
Turime pasakyti, kad jaunoji kurtizanė iki šiolei ne­
galėjo atleisti markizei, jog toji paveržė iš jos Liudviką.
Nusprendusi, kad vienuolynas, kuriame nėra vienuo­
lių, vis tiek neturi būti tuščias, ji pagaliau atvėrė savo sa­
lono duris, kur netrukus ėmė lankytis nauji jos dėmesio
siekiantys vyriškiai.
Margarita Želi nebepriiminėjo ankstesnių savo pažįs­
tamų, nenorėdama duoti progos svarstymams, kad ji no­
ri atnaujinti ankstesnį savo gyvenimo būdą.
V

Bet Želi pastangos nedavė jokių vaisių. Margarita

greitai įsitikino, kad net patys aistringiausi jos gerbėjai
visai neketina prašyti jos širdies ir rankos.
Sis naujas smūgis, įžeidęs Želi savimeilę, šiek tiek su­
trikdė grizetę.
Kalnas nepajudėjo iš vietos, kol kas Margaritos no­
rams nebuvo lemta išsipildyti.
Nusprendusi tapti kokio nors nukaršusio dvarininko
V

žmona. Želi stengėsi suartėti su tais savo salono lankyto­

jais, kurie lengviau galėjo užkibti ant jos meškerės.
Savaime suprantama, iš pradžių Margaritos reikalavi­
mai buvo labai griežti: jaunoji kurtizanė norėjo, kad būsi­
mas jos vyras būtų jaunas, turėtų padėtį aukštuomenėje
ir net mylėtų ją.
Svečių ratas didėjo, deja, rankos niekas nė nemanė jai
pasiūlyti.
Nesėkmė privertė Margaritą Želi pagalvoti apie tai,
kad, jei tokia dviprasmiška padėtis artimiausiu laiku ne­
359
pasikeis, aukštuomenė vargu ar beįsileis ją j savo tarpą, o
ji taip ir nenuplaus dėmių nuo savo suteršto vardo.
Toji mintis Margaritą išgąsdino, ir jaunoji kurtizanė
ėmė svarstyti: jei prancūzai nesiduoda paveikiami jau­
nos turtingos nuotakos vilionių, kodėl nepaieškojus jau­
nikio tarp užsieniečių, kurių anksčiau ji vengdavo.
Ir Margarita nieko nelaukdama pasiėmė Vokietijos
žemėlapį. Ji įdėmiai ėmė studijuoti visus tos šalies pajū­
rio miestus, tarytum norėdama nustatyti, kurioje iš tų
vietovių atstumta nuotaka galėtų rasti jai tinkamą titu­
luotą svetimšalį.
Tuo metu tarnas Margaritai pranešė, kad pas ją į sve­
čius atvyko ševaljė de Mongla. Margarita nusišypsojo,
jos galvoje šmėstelėjo mintis apie Liudviką de Fontanjė.
Jau kuris laikas, ypač po to, kai ševaljė de Mongla per­
sikėlė gyventi į Paryžių, jis labai pasikeitė.
Jis nebebuvo toks išdidus kaip anksčiau, greičiau nu­
siminęs ir net paniuręs. Gilių raukšlių dar neišvagota­
me de Mongla veide retkarčiais šmėstelėdavo valiūkiška
šypsena, akyse užsidegdavo ugnelės, kai jis prisiminda­
vo audringą savo jaunystę, tačiau dažniausiai ševaljė
būdavo susikaupęs ir netgi, kaip ką tik sakėme, nusi­
minęs.
De Mongla per visą savo gyvenimą daug bendravo su
tais aukštosios visuomenės sluoksniais, kuriems moteris,
net abejotinos moralės, visada buvo pagarbos objektas.
V

Ševaljė liko ištikimas seniems savo įpročiams, taigi ir da­

bar, įėjęs į Margaritos Želi saloną, mandagiai linktelėjo
ir pabučiavo jai rankutę.
Jie ėmė šnekučiuotis įvairiausiomis temomis. Paskui
Margarita prisiminė Šatodeną, senus jųdviejų draugus ir
galiausiai markizą d'Eskomaną ir Emą.
360
 Jaunoji kurtizanė labai sumaniai pakreipė pokalbį no­
rima linkme. V

Tačiau kad ir kaip diplomatiškai Želi stengėsi išgauti

iš ševaljė ją dominančią informaciją, senio taip lengvai
apgauti jai nepavyko. Užuot atsakęs, de Mongla ėmė
gražbyliauti, pasuko kalbą apie kitus dalykus, taigi Želi
pastangos, atrodė, eina niekais...
Galų gale de Mongla pakilo ketindamas atsisveikinti
su šeimininke.
Margarita labai mandagiai jam linktelėjo ir paprašė
jos nepamiršti ir dažniau užsukti į svečius.
- Aš mielai įvykdyčiaujūsų prašymą, - pasakė senis, - tik
gaila, kad negalėsiu pasinaudoti maloniujūsų pakvietimu.
- Kodėl?
- Pasižiūrėkite ir jūs suprasite, kodėl, - atsakė ševaljė,
tiesdamas jai vizitinę kortelę, kurioje buvo atspaustas
grafo herbas ir parašas: "Grafas de Mongla".
Vienas šios kortelės kampas, kuriame buvo parašytas
žodis "atsisveikinti", buvo užlenktas.
Kai Margarita kortelėje perskaitė grafo titulą, jos šir­
dis suspurdėjo iš džiaugsmo.
- Aš rengiausi atiduoti šią kortelę jūsų šveicoriui, jei
nebūčiau jūsų pačios radęs namuose.
- Vadinasi, jūs grafas? - giliai atsidususi paklausė Sato-
deno grizetė.
- Jūs gerai mane pažįstate, tikiuosi, nemanote, kad
dangstausi svetimu titulu.
- Taigi jūs išvažiuojate?
- Taip.
- Į Šatodeną?
- Ne, aš išvykstu į tolimą kelionę.
- Ar tik ne į Vokietiją?
361
 - Šiek tiek toliau.
- Tuomet kur? Mano karieta jau para kaip pasirengu­
si leistis j kelią. Jei jums pakeliui, sutinku, kad sudary­
tumėte man kompaniją.
- Nemanau, kad mums pakeliui.
- Kodėl taip mįslingai kalbate? Sakykite greičiau, kur
ketinate vykti... Ar puiki toji šalis, kurią susirengėte ap­
lankyti?.. Ar ten bus progų linksmai leisti laiką?.. Die­
važi, aš irgi noriu važiuoti su jumis...
- Apie tą šalį įvairiai kalbama. Vieni sako, kad ten
viešpatauja amžina ramybė, kiti, atvirkščiai, teigia, kad
ten išsipildo visos svajonės. Aš iš pradžių viską išsiaiškin­
siu, ir rytoj duosiu jums tikslų atsakymą.
- Ar tik neketinate ten pasimatyti su Liudviku de Fon-
tanjė? - paklausė nustebusi Margarita.
- O, su tuo nelaimingu jaunuoliu kaip tik ir žadu pasi­
matyti toje šalyje, į kurią ketinu vykti.
Išgirdusi paskutiniuosius de Mongla žodžius, Marga­
rita pagaliau suprato, apie kokią šalį taip mįslingai pra­
kalbo de Mongla.
Jaunoji kurtizanė su siaubu pažvelgė ševaljė į akis, bet
de Mongla lyg niekur nieko garsiai nusikvatojo.
- Ko jūs išsigandote? - paklausė jis. - Rytoj, per patį
vidurdienį, aš paleisiu kulką sau į smilkinį. Patikėkite, aš
labai džiaugiuosi, kad privertėte mane išsipasakoti, todėl,
kad dabar žinosiu, jog rytoj jūs prisiminsite senį ir, pri­
siekiu jums. žavioji Margarita, mintis, kad jūs mane pri­
simenate, sušildys paskutines mano gyvenimo akimirkas.
- Grafe, jums tikriausiai galvoje pasimaišė? - išsigan­
dusi sušuko Želi.
- Gal jūs ir teisi, paskutiniąsias savo dvidešimt gyveni­
mo valandų tikriausiai būsiu beprotis.
 Margarita Želi susimąstė.
- Atleiskite man, žavioji Margarita! - pasakė de Mon-
gla. - Man nebedaug liko laiko. Ojuk turiu suvalgyti tre­
jus pietus, išsiuntinėti savo pažįstamiems tris tokias pat
korteles. Nenoriu, kad jie prisimintų mane kaip žmogų,
nesilaikiusį aukštuomenės gero tono taisyklių.
- Grafe de Mongla, - greitakalbe išbėrė Margarita, -
ar jūs bjauritės santuoka?
- Tai priklauso nuo aplinkybių, - atsakė senasis de
Mongla.
- Aš kalbu apie vedybas su turtinga moterim.
- Visą gyvenimą jaučiau antipatiją vedybiniam gyve­
nimui, bandžiau nugalėti šį jausmą, bet, deja, to padaryti
nepavyko... Beje, paskutiniuoju metu ši antipatija gero­
kai susilpnėjo. V

- Ojeigu tai būtų Margarita želi?

- Tai nieko nekeičia!
- Tokiu atveju jums nėra ko skubėti atsisveikinti su
gyvenimu, aš siūlau jums savo ranką.
Išgirdęs tokį netikėtą pasiūlymą, senasis ševaljė nė kiek
nenustebo ir nesutriko.
- O! Koks aš nesupratingas! - pasakė jis. - Man net ir
į galvą nebuvo šovusi mintis, kad jums reikia tituluoto
vyro. Iš tikrųjų, žavioji Margarita, jūs niekur nerasite to­
kios puikios partijos, juolab kad ir įsigyti titulą galite taip
pigiai. Aš senis, prisipažįstu, man jau šešiasdešimt pen-
keri. Mane netrukus gali ištikti apopleksija, taigi galite
tikėtis, kad greitu laiku liksite turtinga ir kilminga našle.
Sunku pasakyti, kuris iš mudviejų turėtų didesnę naudą
iš tos sąjungos. Su jumis kalbu atvirai, nes mes puikiai
suprantame, kad kalba sukasi būtent apie sandėrį.
Pritardama Margarita linktelėjo galva.
363
 Taigi viskas buvo aptarta, ir laimingas jaunikis atsi­
sveikindamas nusilenkė savo sužadėtinei.
Margarita pritūpė darydama gilų reveransą.
Toks staigus seno džentelmeno sprendimas nustebino
visus jo pažįstamus ir atstūmė draugus, kuriuos jis jau
buvo įsigijęs Paryžiuje.
Jie neslėpė savo nepasitenkinimo, demonstratyviai nu­
sisuko nuo ševaljė.
Beje, tokia padėtis de Mongla visiškai nejaudino, da­
bar draugai jam mažiausiai rūpėjo. Ištisas dienas rūpin­
damasis būsimomis vestuvėmis, jis neturėjo nė vienos lais­
vos minutės, kad galėtų kreipti dėmesį į tokias smulkme­
nas.
Visą laiką senasis grafas skyrė savo nuotakai, rengda­
vo oficialius priėmimus pirmame savo pilies aukšte, vi­
sur lydimas kažkokio įtartinos išvaizdos nepažįstamojo,
kuris nuo pat de Mongla sužieduotuvių dienos sekė pas­
kui jį kaip šešėlis.
V

Margarita Želi džiūgavo: partija buvo puiki. Ji labai

nekantriai laukė tos dienos, kai grafienė de Mongla galės
iškelti pirmą šaunią savo puotą.
Jaunoji kurtizanė taip gerai pažinojo aukštuomenę ir
žmones, kad negalėjo neįvertinti šios santuokos svarbu­
mo ir naudos. Margaritą neramino tik viena - jos būsimo
V

vyro charakteris, prie kurio keistenybių Želi niekaip ne­

galėjo priprasti.
De Mongla buvo jai ypač atidus ir malonus, kaip ir
dera aštuonioliktojo amžiaus rūmų ševaljė. Senojo grafo
kalboje b'uvojusti sarkastiškas tonas, daug užuominų, jis
kalbėdavo tarytum juokaudamas, taigi dažnai iš surauk­
tos jaunosios nuotakos kaktos galėjai matyti, kad ji ne­
patenkinta.
364
 v

Si aplinkybė nesunkiai galėdavo išprovokuoti seno

jaunikio ir jaunos nuotakos ginčą ar net juos išskirti. Bet
V

Želi pernelyg brangino tokią naudingą partiją ir tylėda­

ma kentė visus jo juokelius.
Pagaliau atėjo taip ilgai lauktų vestuvių diena. Jos ne­
buvo prašmatnios, atvirkščiai, netgi kuklios. Niekas ne-
sukvietė gausybės svečių: iškilmėse dalyvavo tik keturi liu­
dytojai ir piršlys.
Margarita neužsidėjo ant galvos nekaltybės simbolio -
gėlių vainikėlio. Užtat jos suknia ir papuošalai išsiskyrė
prabanga ir puošnumu.
Jau seniai išmušė valandą, kai turėjo įvykti sutuok­
tuvės, bet nei jaunikis, nei liudytojai dar nebuvo atvykę
pas jaunąją.
Matyt, grafas de Mongla ne itin skubėjo pas savo nuo­
taką.
Laikas bėgte bėgo, Margaritos kantrybė išseko. Gražia­
me jos veide atsispindėjo nerimas ir karštligiškas lauki­
mas. Iš nervingų jos judesių buvo matyti, kaip sunkiai ji
tramdo savo pyktį.
Įniršusi nuotaka glamžė rankose baltą nosinaitę. Ji
piešėjos nėrinius ir atsainiai mėtė juos ant blizgančio par­
keto.
Be Margaritos, svetainėje dar buvo dvi šešiasdešimt-
metės damos, visų turtingų damų palydovės, pas ku­
rias atvykdavo turėdamos tikslą gerai pavalgyti ir išger­
ti.
Kad ir kaip šios garbios senutės stengėsi pralinksmin­
ti jaunąją šeimininkę, to padaryti joms nepavyko.
Pagaliau gatvėje pasigirdo prie namo privažiuojančio
ekipažo ratų bildesys, o vėliau ir skardus ševaljė de Mon­
gla balsas.
365
 Po kelių minučių svetainės durys atsidarė, ir ant slenks-
v

čio išdygo senas jaunikis. Salia jo ėjo gražus keturias­

dešimtmetis vyriškis.
Ilgo laukimo išvarginta nuotaka pažino ankstesnį sa­
vo draugą markizą d'Eskomaną.
Margarita išblyško. Jos galvoje šmėstelėjo mintis, kad
de Mongla specialiai surengė jai šį improvizuotą pasima­
tymą.
Grafas de Mongla priėjo prie vis dar sutrikusios nuo­
takos ir geraširdiškai pasakė:
- Atleiskite, žavioji grafiene, kad priverčiau manęs
laukti. Užtat dabar aš pateikiu jums puikų siurprizą.
Tuokdamasi su nukaršusiu praėjusio amžiaus kavalie­
riumi, be tos naudos, kurią aptarėme, jūs galite įgyti ir
kai ką daugiau. Turiu galvoje nesavanaudišką savo pa­
slaugumą.
Nujaučiau, kad mūsų vestuvių dieną jums bus labai
malonu pasimatyti su senais savo bičiuliais. Taigi man pa­
vyko įtikinti markizą d'Eskomaną keletai dienų išvykti iš
savo ramaus kampelio Diunua, o kitą jauną jūsų draugą
išplėšiau iš rūpestingų motinos rankų vienai parai...
Pirmąjį turiu garbės jums pristatyti, o antrasis... štai ir
jis... - pasakė jaunikis, rodydamas į svetainės duris, kur
stovėjo Liudvikas de Fontanjė. - Kaip puikiai prasideda
mūsų sąjunga, ar ne, grafiene?
Išmušta iš vėžių Margarita tylėdama žiūrėjo čia į vie­
ną, čia į kitą savo nuotykių herojų. Jų veidai buvo be galo
kontrastingi.
Markizo d’Eskomano nė trupučio nesutrikdė vaidmuo,
kurį jam skyrė de Mongla, jis nesivaržydamas dalyvavo
šioje komedijoje, kur garbingos tituluotos moters rolę at­
liko Šatodeno grizetė.
366
 Dar daugiau: markizo veide nebuvo matyti jokio jau­
dulio susitikus su žmogumi, kuris du kartus paveržė iš jo
moteris.
Į Liudviko de Fontanjė pasveikinimą markizas d'Es-
komanas atsakė šaltai, bet kartu ir mandagiai nusilenk­
damas. Senam savo draugui de Mongla jis karštai pa­
spaudė ranką. Tai reiškė, kadjis nejaučia seniui jokio pik­
tumo ir linkęs atnaujinti su juo ankstesnius santykius.
Atvirkščiai, Liudvikas buvo labai sutrikęs. Atrodė,
jam nejauku susitikti senus savo pažįstamus. Jis nusisu­
ko nuo markizo ir nuleido akis, vengdamas sutikti Mar­
garitos Želi žvilgsnį.
Margaritai neliko nieko kito kaip tik nuryti karčią de
Mongla jai pasiūlytą piliulę.
Tą iškilmingą gyvenimo minutę, kai Želi nuoširdžiai
ketino atsisveikinti su ankstesniu savo gyvenimu, de
Mongla parodė visą jos buvusio gyvenimo gėdą, atvedęs
čia du buvusius jos meilužius.
Pirmą akimirką sutrikusi Margarita jau ketino nusi­
imti nuo galvos skrybėlaitę ir pareikšti, kad atsisakė garbės
tapti grafiene de Mongla, bet paskui, šiek tiek apsirami­
nusi, ji paraudo nuo tokio silpnadvasiškumo ir, panieki­
namai nusišypsojusi, pažvelgė į savo jaunikį piktu ir
grėsmingu žvilgsniu.
Kad ir kaip ten būtų, Margaritai neliko nieko kito, kaip
tik pasiūlyti Liudvikui savo ranką, ir jie patraukė į muni­
cipalinę tarybą užregistruoti vestuvių kontrakto, o pas­
kui visi draugiškai nužingsniavo į bažnyčią.
Visą kelią Liudvikas buvo labai susijaudinęs. Jo lūpos
drebėjo. Čia jis balo, čia raudo sunkiai gaudydamas orą.
Stambūs prakaito lašai ritosi jo skruostais, nors diena ne­
buvo karšta.
367
 Margarita ėjo tylėdama. Ir nėra ko stebėtis: ji, ne­
tikėtai užklupta, negalėjo taip greitai atsitokėti. Jaunoji
kurtizanė ilgesingai žvelgdavo čia į žydrą dangų, čia į
šalia kulniuojantį Liudviką.
Po sutuoktuvių ceremonijos nuotaka kelioms minu­
tėms liko akis j akį su Liudviku. Pasilenkusi ji tyliai, kad
niekas negirdėtų, kažką sušnibždėjo jam į ausį.
Priblokštas Liudvikas visai užsimiršo, kur esąs, ir, su­
čiupęs mažytę grafienės rankutę, aistringai ją pabučia­
vo.
Nepatenkinta Margarita metė į jį nepatenkintą žvilgsnį
ir atsisuko į savovyrą, šypsodamasi triumfuojančios moters
šypsena, moters, kurios troškimams buvo lemta išsipildyti.
Grafas de Mongla tuojau pat nuskubėjo prie jaunos
savo žmonos, padavė jai ranką ir nusivedė į karietą, kuri
laukė jų prie bažnyčios durų.
Nuotaka tinkamai įvertino savo vyro paslaugumą, ji
ėjo jo vedama, akies krašteliu stebėdama Liudviką de
Fontanjė.
Liudvikas buvo labai susijaudinęs. Jis metė greitą
žvilgsnį į markizą d'Eskomaną ir kaip žmogus, kuris bijo
nelygios kovos, nuskubėjo Sent Onorė gatve.
Linksmu grafienės de Mongla veidu nuslinko nerimo
seselis.
V V •t#

- Kaip! - sušuko ji. - De Fontanjė mus palieka?

Senasis Margaritos vyras pažvelgė jai į akis ir puolė
paskui benueinantį draugą.
Markizas d'Eskomanas, iš karietos stebėjęs šią sceną,
leipo juoku.
- Velniai rautų, mano brangusis!.. Ar gražu taip var­
ginti seną jaunikį ir versti jį bėgti paskui jus? - sušuko
grafas de Mongla, pasivijęs Liudviką de Fontanjė.
368
 Jaunuolis atsisuko.
- Kur jūs skubate? - sunkiai gaudydamas orą, pa­
klausė senis. - Nejaugi jus išgąsdino gražios akutės, ku­
rias taip gerai pažįstate?
- Ne, - rimtu balsu atsakė Liudvikas. - Tik aš paža­
dėjau savo motinai šį vakarą grįžti namo. Bet, prieš eida­
mas į Sen Žeimeną, noriu aplankyti ligoninėje mirštan­
čią Siuzaną.
- Ak!.. Ir kaip ji jaučiasi? Paskutiniosiomis dienomis
buvau užsiėmęs vestuvių rūpesčiais, todėl negalėjau jos
aplankyti.
- Nelaimei, jos protas visai susidrumstė.
-Bet juk ji ten taip gerai prižiūrima, o jūsų apsilanky­
mas nė kiek nepalengvins jos kančių. Teisybė, ji jūsų net
nepažins. Jūs galite pasimatyti su ja kitą kartą, o dabar
eikime pas mane: grafienė įsakė žūtbūt jus atsivesti, ojos
paliepimas - man įsakymas. Sutikite, mielas drauge, kad
aš negaliu nepaklusti jaunai savo žmonai pačią pirmą ves­
tuvių dieną, antraip užsitrauksiu jos nemalonę, o tai ge­
ruoju nesib'aigs... Taigi paskubėkime, mūsų laukia!..
- Negaliu, ševaljė, - atsakė de Fontanjė, pagal seną
įprotį kreipdamasis į de Mongla "ševaljė".
- Bet jūs, brangus mano drauge, išsikraustėte iš pro­
to! - sušuko de Mongla. - Jūs mane provokuojate! Aš
galiu įtarti, kad nesate nuoširdus... Pasikviesdamas jus ir
markizą d’Eskomaną į savovestuves, norėjau, kadjūs abu,
pirmųjų Margaritos klaidų bendrininkai, paliudytumėte,
jog ji dabar pasuko kitu keliu... Laikydamas jus mąstan­
čiu žmogumi, aš tikėjausi, kad jūs sugebėsite bendrauti
su ja kaip su savo seno draugo žmona, tikėjausi, kad tai
sustiprins jos pasiryžimą atsisakyti ankstesnio
nuodėmingo gyvenimo būdo... Margarita, tikiuosi, bran­
369
gins grafienės de Mongla vardą ir pateisins savo padėtį
aukštuomenėje. Ką jums pasakė mano žmona? - galiau­
siai neapsikentęs paklausė de Mongla.
- Be reikalo manęs klausiate, aš vis tiek nieko jums
nepasakysiu. Palikite mane ramybėje, jei bent kiek mane
gerbiate. Gana to, kad mane nuolatos graužia sąžinė, kad
mane persekioja mirusios Emos paveikslas. Neturiu ra­
mybės nei dieną, nei naktį.
Paskutiniuosius žodžius Liudvikas de Fontanjė ištarė
taip nuoširdžiai, kad senis, užuot nustebintas tokių pa­
slaptingų de Fontanjė žodžių, pritardamas jaunuoliui šil­
tai tarė:
- Nuostabu! Tai puiku, vargšas mano vaike! - pasakė
de Mongla, karštai spausdamas jam ranką. - Gerbdamas
jus, aš nereikalauju, kad būtumėte su manimi atviras iki
galo... Viską ir taip buvau numatęs. Dabar suprantu, kad
jūsų bandymas pabėgti tėra paprasčiausia kova su pačiu
savimi, ir galiu pasakyti, kad šią kovą jūs laimėjote. Gai­
la, kad tai neįvyko prieš šešis mėnesius. Jei taip būtų atsi­
tikę, jums nereikėtų kentėti tokios baisios sąžinės grau­
žaties...
Liudvikas de Fontanjė giliai atsiduso, iš jo akių pasi­
pylė ašaros...
- Bet jūs pernelyg smarkiai atgailaujate, - pasakė de
Mongla. - Jūs be reikalo kaltinate vien save. Kaltas ne
tik jūs, greičiausiai reikėtų kaltinti laikmetį, kuriame gy­
venate. Beje, seniau viskas būdavo vertinama kitaip nei
dabar, - pridūrė senasis de Mongla.
- O, jeigu Ema būtų gyva, - liūdnai pasakė de Fon­
tanjė. - Ar galite suprasti, de Mongla, kad vien mintis
apie tai, jog ji išėjo iš šio pasaulio, slegia mano širdį kaip
akmuo ir kartina mano gyvenimą!
370
 - Bet juk ji gyva! Aš ne kartą esu jums tai sakęs. Jei
toks senas palaidūnas kaip aš ar toks aistringas patrakėlis
kaipjūs iš nevilties buvome pasirengę paleisti kulką sau į
kaktą, tai nemanykite, kad karštai mylinti ir tikinti mote­
ris, tokia kaip Ema puolė skandintis ar kaip kitaip žudy­
tis. Ne, tokia moteris niekada neatsisveikins su gyveni­
mu tol, kol išsaugos bent lašelį meilės ir tikėjimo. Taigi aš
ne kartą jums sakiau, kad ji gyva, o šiandieną esu pasi­
rengęs jums tai įrodyti.
- Negali būti, de Mongla, nejaugi jūs ją matėte?
- Ne, ašjos nemačiau. Bet prieš sąvaitę pas mane atėjo
žmogus, visiškai man nepažįstamas, ir įteikė man keturis
tūkstančius frankų, kuriuos kažkada turėjau laimę su­
mokėti už jos skolas.
- Ir jūs nepaklausėte, kas jis, nepaklausėte, kur dabar
Ema? - sušuko Liudvikas de Fontanjė.
- Ne, mano drauge, to padaryti aš negalėjau, nes jis
paprašė, kad nieko neklausinėčiau, dar daugiau, jis pa­
prašė, kad nieko jums nepasakočiau. Šiandieną pama­
čiau, jog jūs nusipelnėte, kad jums pasakyčiau šią žinią,
todėl ir pasakiau, nes labai norėjau nuraminti jūsų besiil­
ginčią sielą. Nenusiminkite, mielas de Fontanjė. Gali at­
sitikti taip, kad aš dar šoksiujūsų vestuvėse, kaip, tikiuo­
si, jūs šoksite manosiose.
Netikėta ir tokia džiaugsminga žinia šiek tiek nurami­
no Liudviką, kurį iš tiesų be paliovos kamavo mintis, kad
Ema, neištvėrusi jo išdavystės, nusižudė.
Jis staiga pagyvėjo. Nesusivaldęs jis apkabino de
Mongla ir išbučiavo jį į abu skruostus.
Draugai išsiskyrė.
Grafas grįžo prie karietos ir ėmė atsiprašinėti savo nuo­
takos, kad negalėjo įvykdyti jos prašymo.
 Jis paaiškino, kad Liudvikas griežtai atsisakė dalyvau­
ti vestuvių puotoje.
Iš visko sprendžiant, grafienė liko labai nepatenkinta.
Bet ekipažas pajudėjo ir netrukus sustojo prie ryškiai
apšviesto viešbučio durų.
Netikėtas ir nedelikatus Liudviko de Fontanjė elgesys
negalėjo neįskaudinti Margaritos, mat ji buvo numačiusi
jam namų draugo vaidmenį. Bet jis pabėgdamas ir vėl
sugriovė visus jos planus.
Savimyla Margarita, norėdama nuslėpti savo nepasi­
tenkinimą, visą savo dėmesį dabar sutelkė į markizą d'Es-
komaną, ankstesnį savo garbintoją.
V

Mergindama markizą, Želi visai pamiršo savo vyrą,

kuris sėdėjo kampe ir ramiai, į nieką nekreipdamas
dėmesio, skaitė laikraščius.
Paskui buvo patiekta vakarienė, kuri užtruko iki gi­
laus vidurnakčio.
D’Eskomanas atsisveikino su grafiene, kažką pašnibž­
dėjęs jai į ausį ir atsainiai paspaudė ranką grafui de Mon-
gla.
Pagaliau jaunavedžiai liko vieni.
V

Namuose tapo tylu. Šviestuvai ir žvakidės užgeso, gra­

fienė savo prabangų apdarą pakeitė peniuaru.
Nuo židinio sklindanti šviesa metė ilgus šešėlius ant
veidrodžių ir poliruotų baldų.
Laikrodis išmušė dvi valandas nakties, šeimyninio al-
kovo durys tyliai užsidarė...
Mes nepraskleisime jaunavedžių alkovo užuolaidos.
Norint aprašyti pirmąją jų naktį, reikėtų pasitelkti į pa­
galbą talentingą satyriką.
Kaip klostėsi tolesnis de Mongla gyvenimas, mes be­
veik nieko nežinome...
372
 Mieste sklandė gandai, kad Margarita itin pamėgo va­
karinius pasivaikščiojimus Eliziejaus laukuose... Buvo
pasakojami anekdotai apie šeimyninį žilojo de Mongla
nuolankumą, bet tai buvo tik gandai, nepatvirtinti rea­
liais faktais.
Mes žinome tik viena: Margaritos namuose kasdien
ėmė lankytis markizas d'Eskomanas.
Margarita visai nesivaržydama džiaugsmingai priim­
davo jį savo buduare. Iš pradžių ji dar gerbė savo vyro
teises, paskui, nepajutusi nei jo pavydo, nei priekaištų,
nesivaržydama bendravo su ankstesniais savo meilužiais.
Bet, kai de Mongla vieną gražią dieną aptiko vilką sa­
vo avidėje, jis įniršo ir šį kartą nepasitenkino vien sarkas­
tiška pastaba grafienei. Jis iškvietė įsibrovėlį į dvikovą.
Rytojaus dieną po šio skandalingo įvykio sunkiai gra­
fo de Mongla sužeistas markizas d'Eskomanas merdėjo
vienas, kamuojamas kankinančios agonijos.
Jamprieš akis nuolatos iškildavo Emos paveikslas. Ret­
karčiais atgavęs sąmonę markizas vijo nuo savęs tą baisų
jį persekiojantį vaiduoklį.
Po savaitės jo karstas buvo nuvežtas į Monmartro ka­
pines. Karstą lydėjo tik viena gedulinga karieta, kurioje
sėdėjo Margarita Želi.
Nebeilgai gyveno ir kitas mūsų pasakojimo herojus de
Mongla. Per vieną karštą ginčą su Margarita jį trenkė apo-
V

pleksija. Jis mirė palikęs grafo titulą Satodeno grizetei ir

gerą atminimą keliolikoje senovinių restoranų.
 EPILOGAS
Emos laiškas de Fontanjė motinai

Uršuliečių vienuolynas Kajene

1840 metai,
spalio 23 diena
Grafiene!
Nuo vakarykštės dienos aš priėmiau vienuolės
įžadus. Dabar su pasauliu mane tesieja vien malda.
Aš niekada anksčiau negalvojau užsidaryti nuo
visų vienuolyne, bet gyvenime dažnai susiklosto to­
kios aplinkybės, kai moteriai telieka dvi išeitys: užsi­
daryti vienuolyne arba atsisveikinti su šiuo pasauliu.
Aš apsivilkau vienuolės drabužiais norėdama pa­
sislėpti nuo žmonių irmanepersekiojančių nelaimių.
Esu įsitikinusi, kad Jūsų širdis supras šią mano
paskutinę auką ir atleis man už tai, kad buvau nuta­
rusi savo gyvenimą susieti su Jūsų sūnaus gy\’enimu.
375
 Dabar Jūsų širdis gali būti visiškai rami: Jūsų
sūnus niekada daugiau nebesimatys su manim, jis
neregės karštų mano ašarų, neišgirs mano maldos...
V

Viskas baigta. Si iškilminga priesaika neatšaukia­

ma.
Tikiuosi, Jūs liksite kilniaširdiška: neatstumsite
nei mano atgailos, nei prašymo.
Po staigios markizo d'Eskomano mirties atgavau
turtą, kurio anksčiau buvau atsisakiusi.
Dabar to turto man nebereikia. Man tereikia kelių
metrų žemės, kur bus užkastas karstas su mano kūnu.
Taigi aš atsisakaupalikimo. Esu įsitikinusi, kadjis
pasitarnaus tiems, kas dar gali mėgautis gyvenimu.
Gerai žinau, kaip sunkiai nepritekliai išgyvenami ten,
kur viešpatauja džiaugsmas ir viltis.
Kajeno notarijoje ašpadalijau man tekusį paliki-
V

mą į dvi lygias dalis: viena skirta vargstantiems Sato-

deno gyventojams, kurie minės mane savo maldose.
Kitą dalį skiriu Jūsų dukterėčiai Oktavijai irprašau,
kadji priimtų šią dovaną, kuriąjai skiria moteris, nu­
traukusi visus ryšius su pasaulietiniu gyvenimu.
Nenorėčiau aiškinti tokio apsisprendimo motyvų.
Galiu pasakyti tik tiek, kad toji dovana suteiks laimę
nekaltai būtybei, kurią taip branginate. Vien apie tai
pagalvojus, man atlėgsta širdis.
Ir vis dėlto tikriausiai Jūs nustebsite, kad nuo pa­
saulio atsiskyrusi ir už aukštų vienuolyno sienų užsi­
dariusi moteris žino viską, kas vyksta Jus supančių
žmonių širdyse.
Prašyčiau manęs išklausyti.
Priešpusę metų mano širdyje vėl buvo atgijusi ap­
gaulinga meilės viltis. Aš gavau laišką iš ševaljė de
376
Mongla, kuiis tikino mane, kad Jūsų sūnaus meilė
man dar neišblėso.
Tuometpamaniau, kad ašpakankamai kentėjau ir
prisiverkiau, galų gale tiek daug meldžiausi, tad galiu
tikėtis, jog likimas taps man bent kiekpalankesnis. Be
to, aplinkybės pasikeitė: aš tapau turtinga našle,
aukštuomenė vėlpriėmėmaneį savo tarpą, taigigalėjau
priklausyti Liudvikui nekovodama sugyvenimo negan­
domis, kurios visuomet kėsinasi sunaikinti meilę.
Patikėjusi de Mongla samprotavimais, aš nuvykau
į Sen Zermeną, norėdama pasimatyti su Liudviku ir
Jumis.
Bet prieš tai darydama panorau pati Įsitikinti, ar
jis tikrai trokšta mane matyti.
Tris dienas aš sekiau Liudviką ir pagaliau susiti­
kau jį. Mano širdis mušė taip smarkiai kaip per pir-
V

mąjį mūsų pasimatymą Satodene.

Jis išėjo iš Jūsų namų, vedinas už parankės savo
pusseserę, švelnią iržavią būtybę, kurią išpradžiųpa­
laikiau mergaite.
Paskuijuos su knyga rankoje ėjote Jūs.
Mano širdis prisipildė džiaugsmo, ir aš nusekiau
jums išpaskos.
Oktavija krykštavo it kūdikis, ji bėgo parko take­
liais gainiodamapeteliškes, gąsdindama lizduose ant
medžių šakų tupinčius paukštelius.
Liudvikas linksmas bėgopaskui ją, jis irgi džiūga­
vo, kaip mažas vaikas.
Paskui Oktavija, pabėgėjusi tolėliau, sulėtino
žingsnį ir dabar ėjo susimąsčiusi. Liudvikas neatsili­
ko nuo jos nė per žingsnį, Retkarčiais jis pasilenkda­
vo ir nuskindavo gėlės žiedą.
377
 Galiausiai, suskynęs pakalnučių ir žibuoklių
puokštę, Liudvikas įteikė gėles Oktavijai.
Ji paėmė dovanotas gėles, tylėdama nusisegė nuo
krūtinės prisegtą jau apvytusių gėlių puokštelę ir pa­
davėją Liudvikui.
Jis priglaudė ją prie lūpų su tokia meile, su tokia
man gerai pažįstama aistra, kad aš tuojau pat viską
supratau ir, nebegalėdama stebėti šios scenos,
nubėgau...
Visiškai sutrikusi, pasiklydau miške ir netikėtai at­
sidūriau toje pačioje vietoje, kur ką tik buvau.
Jaunuoliai tylėdami ėjo šalia vienas kito...
Jų žvilgsniai buvo iškalbingesni užpačius karščiau­
sius meilės žodžius. Tik dabar supratau, kadOktavi-
ja jau nebe vaikas, kaip kad anksčiau maniau.
Širdies balsas man pasakė, kadjie myli vienas ki-
tą.
Taip, grafiene, jie iš tikrųjų karštai myli vienas ki­
tą. Mano širdis negalėjo manęs apgauti. Mano akys
pasruvo ašaromis, kančia ėmė gniaužti krūtinę.
Dabar, kai tenoriu, kad gyvenimejuos lydėtų vien
meilė ir laimė, kai myliu Oktavijų, nes ją myli jis,
guodžiuosi viena mintimi: skurdas nesutraukys jų
ryšių, kaip kad sugriovė mano ir Liudviko sąjungą.
Liudvikas turi gerą širdį. Jis visą laiką rūpinosi ge­
rąja Siuzana, kol ji sirgo, jis-lydėjo ją iki pat kapo
duobės. Ne kiekvienas ryžtųsi tokiam žingsniui.
Teisybė, jis nepastovus, jis kartaispameta šaltąpro­
tą. Jei jis apsigyvens kaime su jauna žmona, ramus
gyvenimas nugludins jo charakterį. Galbūt ir aš te­
bebūčiau laiminga, jei anuomet nebūtume išvykę iš
Palaimingojo krašto.
378
 Paskutiniuosius žodžius norėjau išbraukti, betpas­
kui apsigalvojusi palikau... Jie rodo, kad aš, nors ir
kaip stengiausi, nesugebėjaupamiršti laimingos savo
praeities akimirkų...
Bet viską išperka nuoširdi mano atgaila, aš nuo­
lankiai atsiduodu likimui.
Jausdama, kokia bejėgė esu, kovodama su savo
prisiminimais, aš dar kartą prašau Jūsų atleidimo.
Esu įsitikinusi, Jūs irgi mylėjote, bet neįsivaizduo­
ju, aresama didesnės meilės nei toji, kuriąjutau Liud­
vikui.
Sudie, grafiene, nuolanki Jūsų
vienuolė Ema
Po trijų mėnesių, kai Liudviko de Fontanjė motina ga­
vo šį laišką, mūsų romano herojus vedė savo pusseserę
Oktavijų.
Liudviko motina nuslėpė nuo sūnaus, iš kur jie taip
netikėtai gavo pinigų. Ji būgštavo, kad Liudvikas, viską
sužinojęs, gali vėl susižavėti kilniaširdiška markize ir at­
gaivinti savo širdyje teberusenančius jausmus jai. Ji pui­
kiai suprato, kad Liudvikas niekada nebegalės susi­
grąžinti savo meilės, nebegalės atsiduoti visamlaikui nuo
pasaulio užsidariusiai Emai.
Vargu, ar tai būtų įvykę.
Liudvikas de Fontanjė, tapęs turtingu ūkininku, dabar
visą savo laiką paskyrė žemės ūkio darbams. Kai jį 1846
metais pasiekė žinia apie markizės d'Eskoman mirtį, jis
išklausėjos taip abejingai, kad nustebino net savo motiną.
Dažniausiai pirmoji meilė dingsta be pėdsako, ji kaip
tas išdžiūvęs žiedelis, kuris negalėjo išsaugoti nei savo
spalvos, nei gaivumo, nei kvapo.
379
 TURINYS
PIRMA DALIS

Pirmas skyrius, panašus j visus kitus

pirmuosius skyrius............................................. 5
Antras skyrius. Liudvikas de Fontanjė..................17
Trečias skyrius. Dvikovos išvakarėse....................36
Ketvirtas skyrius. Dvikova................................. 47
Penktas skyrius. Pirmas melagingas žingsnis -
tiesiausias kelias į pragarą..................................59
Šeštas skyrius. Siuzana Molė įsisiautėja...............67
Septintas skyrius. “Auksinės saulės” viešbutis........77
ANTRA DALIS

Pirmas skyrius. Ševaljė prašauna pro šalį..............89

Antras skyrius, kuriame ševaljė de Mongla
moko savo jaunąjį draugą žvejoti........................ 98
liečiąs skyrius. Apie dorybingumo
nepastovumą, kai įsimaišo nelabasis................... 109
Ketvirtas skyrius. Kas po visu tuo slypėjo?...........119
Penktas skyrius. Margaritos Želi apsisprendimas... 127
Šeštas skyrius. Laimingo meilužio kančios...........135
Septintas skyrius. Apie tai, kaip galima panašiai
galvoti ir visiškai nesuprasti vienas kito............... 141
Aštuntas skyrius, arba Kuo baigėsi
Siuzanos Molė sumanymas...............................145
Devintas skyrius. Ne visada meilė teikia tiek malonumų,
kiek svajonės apie ją ....................................... 156
380
Dešimtas skyrius, pernelyg nekuklus
dorybimgiems žmonėms ir pernelyg dorybingas
pagedėliams............................................ 163

TREČIA DALIS

Pirmas skyrius, kuriame įrodinėjama, kad

kur kas sunkiau ištraukti rakštį iš kojos nei
ją įsivaryti.....................................................173
Antras skyrius, kuriame pasakojama apie tai, kaip
pavojinga klausytis slapčia.................................183
Itečias skyrius, kuriame pasakojama apie tai,
kokios netikėtos atomazgos sulaukė tie, kurie
labiausiai jos troško.........................................192
Ketvirtas skyrius, kuriame pasakojama apie tai,
kaip Liudvikas de Fontanjė pamiršo, kad
ateitis šypsosi tik kantriesiems........................... 209
Penktas skyrius. Net iš pačių kvailiausių
dalykų galima išgauti naudą.............................. 219
V

Šeštas skyrius, kuriame pasakojama apie tai, kaip

markizas d’Eskomanas dėl savo įžeistos
garbės keršija visai kitaip nei ponas de Kusi......... 228
Septintas skyrius, kuriame pasakojama
apie tai, kaip galima pakirsti meilei sparnus......... 240
KETVIRTA DALIS

Pirmas skyrius. Kuo trumpiau nupjaunama

pirma žolė, tuo tankesnė ji vėliau suželia............. 251
Antras skyrius. Atvykimas į Šenevjerą................ 260
Trečias skyrius. Palaimingasis kraštas.................269

381
Ketvirtas skyrius, kuriame pasakojama
apie tai, kaip klostėsi reikalai krautuvėje ir
Sez gatvėje................................................... 276
V

Penktas skyrius. Margarita Želi

vėl išeina j sceną.............................................285
V

Šeštas skyrius. Liudviko išgyvenimai.................. 294

Septintas skyrius. Prabudimas.......................... 297
V

Aštuntas skyrius. Rytiniai Margaritos Želi

priėmimai..................................................... 302
Devintas skyrius, kuriame pasakojama apie tai,
kaip sulaukiama netikėtos pagalbos....................316
PENKTA DALIS

Pirmas skyrius, kuriame toliau pasakojama tokio

brangaus Emai luidoro istorija.......................... 329
Antras skyrius. Moteris pamano, kas
apopleksija yra gera liga...................................346
V

Trečias skyrius. Žilė galvon, velnias uodegon........357

Epilogas 375
ALEKSANDRAS DIUMA
MARKIZĖ D’ESKOMAN

Iš prancūzų kalbos vertė V. Malinauskienė

Dailininkas G. Pankevičius
Maketavo V. Milaknis

SL 2235.1997 04 17.12 leidyb. apsk. 1. Užsak. 438

Gražinos Petrėnienės leidykla, Veiverių g.20-1, 3018 Kaunas.
Iš užsakovo pateiktų pozityvų spausdino SPAB spaustuvė "Spindulys",
Gedimino 10, 3000 Kaunas

Kaina sutartinė
 Dumas, Alexandre (tėvas)
218 Markizė d’Eskoman / Aleksandras Diuma; iš pranc. k.
vertė Vita Malinauskienė. - Kaunas : Markas [i. e. Gražinos
Petrėnienės leidykla], 1997. - 381, [1] p.
ISBN 9986-779-10-3
Vienas iš A. Diuma meilės romanų ciklo kūrinių. Jame pa­
sakojama tragiška vyro ir meilužio išduotos jaunos moters Emos
gyvenimo istorija. Paini intriga, kova už gėrį šiame, kaip ir kituose
A. Diuma romanuose, nepaliks abejingų jo kūrybos gerbėjų.

UDK 840-3