Aleksandras Diuma

TŪKSTANTIS IR
VIENA ŠMĖKLA,^
SAITEADORAS^
(KALNŲ BAJORAS)

Iš prancūzų kalbos vertė

STASĖ BANIONYTĖ

Kaunas
1996
UDK840-3 Versta iš leidinio:
Du218
AlexandreDumas. LES
NOLLEETUNFANTOMES
Paris, CaimanLevy, 1888

© Vertimas į lietuvių kalbą,

ISBN9986-779-03-0 Stasė Banionytė, 1996
 Ponui M...

Mano mielas drauge, tais vakarais, kurie dabar to­

kie reti ir per kuriuos visi šnekučiuodavo sau į valias,
liedami iš širdies svajones, rodydami proto vingrybes ar
švaistydami prisiminimų lobius, jūs man dažnai sakyda­
vot, kad po Secherezados ir Nodjė1aš —pats įdomiausias
pasakotojas, kokį tik esate girdėjęs.
O štai šiandien rašote, kad, laukdamas ilgo romano,
na, tokio nepabaigiamo, ištisą šimtmetį apimančio, romano,
kokius aš kuriu, norėtumėt keleto pasakų — dviejų, ke­
turių arba daugiausia šešių tomų pasakų, tų vargšių gėlių
iš mano soda, kurias išleistumėt per šio laikotarpio poli­
tinius įvykius, pavyzdžiui, tarp Buržo proceso ir gegužės
mėnesio rinkimų.
Deja, drauguži, laikai dabar liūdni, ir, perspėju, mano
pasakos taip pat nebus linksmos. Tik esu pavargęs nuo to,
ką kasdien matau tikrovėje, todėl siužetų leiskite pasiieškoti
fantazijų pasaulyje. Deja! Labai bijau, kad visos iįkdesnės,
poetiškesnės, svajingesnės natūros seks mano pėdomis, tai
yra ieškos idealo — vienintelio prieglobsčio, kurį Dievas
mums^ suteikia pasislėpti nuo realybės.
Šit aš apsikrovęs penkiasdešimčia atverstų tomų Re-
gentystės istorijos, kurią ką tik baigiau, ir, jeigu rašysite
apie ją recenziją, prašyčiau patarti motinoms neduoti tos
istorijos skaityti savo dukterims. Tai va kokie mano
reikalai! Berašant jums mano akys sustojo ties vienu marki­
zo d’Aržansono memuarų puslapiu, kur po žodžių "Apie
pokalbius kitados ir dabar”perskaičiau štai ką:
"Esu įsitikinęs, kad tais laikais, kai aukštuomenės toną
diktuodavo Rambujė rūmai2, mokėta geriau klausytis ir
1 Šarlis Nodjė (1780—1844) — prancūzu rašytojas. Jo kūryboje
yra juodojo romano ir fantastinių elementų, f jo rengiamus vakarus su­
sirinkdavo daug rašytojų romantikų.(Čia ir toliau — vertėjos pastabos.)
2 Rambujė rūmai Paryžiuje buvo pastatyti pagal markizės de Ram­
bujė (1588—1665) planą, ir į juos ji kviesdavosi rinktinius asmenis. Tie
asmenys daug prisidėjo prie kalbos gryninimo ir literatūrinės pažangos
nuo 1620 iki 1665 metų.
5
geriau samprotauti. Ugdytas skonis ir protas. Aš dar
mačiau, kai šitaip kalbėjosi seniai dvaruose, kuriuose esu
lankąsis. Jie mokėjo rasti reikiamą žodį, šnekučiavo ener­
gingai ir subtiliai, įterpdami vieną kitą antitezę ir
vartodami epitetus, kurie pabrėždavo reikšmę; jų kalbos
buvo išsamios, bet nepedantiškos, smagios, bet nepiktos."
Praėjo lygiai šimtas metų nuo to laiko, kai markizas
dAržansonas parašė šias eilutes, kurias pacitavau iš jo
knygos. Kai jas parašė, jam buvo maždaug tiek metų, kiek
mums dabar, ir mes, mielas drauge, galime pasakyti tą
pat ką ir jis: mes pažinojome senių, kurie buvo tokie, ko­
kie mes, deja, negalime būti, tai yra žmonės iš geros draugi­
jos.
Mes juos matėme, bet mūsų sūnūs jų nematys. Todėl
mes, nors ir ne kažin ką reiškiame, esame vertesni už savo
sūnus.
Tiesa, sulig kiekviena diena žengiame žingsnį link
laisvės, lygybės, brolybės — trijų didžių žodžių, kuriuos
devyniasdešimt trečiųjų metų revoliucija, na žinote, ta sena
dama, paleido į šiuolaikinę visuomenę kaip tigrą, liūtą ar
lokį avies kailyje; visa bėda, kad tai tušti žodžiai, kuriuos
pro birželio dūmus galėjai perskaityti ant mūsų visuome­
ninių paminklų, išvarpytų kulkomis.3
Aš išeinu kaip ir kiti. Seku paskui judėjimą. Gink
Dieve, nesu už sąstingį! Sąstingis — tai mirtis. Bet aš
einu kaip vienas tų žmonių, apie kuriuos kalba Dantė; jų
kojos, teisybė, žengia pirmyn, tačiau galvos vis gręžiasi į
kulnus.
Visų pirma aš dairausi, labiau už viską gailauju ir
praeitin nukreiptu žvilgsniu ieškau tos nueinančios
visuomenės, kuri sklaidosi ir nyksta kaip viena tų šmėklų,
apie kurias ketinu papasakoti.
Ta visuomenė gyvenimą darė elegantišką, malonų,
gyvenimą, vertą nugyventi (dovanokite už šį posakį, aš ne
Akademijos narys, todėl leisiu sau jį pavartoti), tai argi ta
visuomenė mirė, o gal mes ją nužudėm?
Prisimenu, kai buvau dar vaikas, tėvas nusivedė mane
pas ponią de Monteson. Tai buvo žymi dama, tikra praė­
jusio amžiaus moteris. Beveik prieš šešiasdešimt metų ji

3 Laisvė, Lygybė, Brolybė — Prancūzijos Didžiosios revoliucijos

(1789—1794) šūkis. 1793 m. gegužės 3 —birželio 2 d. įvyko sukilimas, per
kurį iš Konvento buvo išvaryti žirondistai ir valdžią paėmė jakobinai.
Netrukus prasidėjo teroro laikotarpis.
6
ištekėjo už Orleano kunigaikščio, karaliaus Liudviko Pily­
po senelio. Jai buvo devyniasdešimt metų. Ji gyveno dide­
liuose, ištaiginguose Sosė dAnteno rūmuose. Napoleonas
mokėjo jai šimto tūkstančių ekiu rentą.
Ir žinote, už ką jai buvo mokama ta renta, įtraukta į
Liudviko XVI įpėdinio raudonąją knygą? Ne? Tai štai!
Ponia de Monteson gavo iš imperatoriaus šimto tūkstančių
ekiu rentą už tai, kad savo salone iš saugo j o
Liudviko XIV ir Liudviko XV laikų aukš­
tosios visuomenės t radi ei j as.
Lygiai pusę tos sumos Rūmai šiandien moka jos
sūnėnui, kad jis priverstų Prancūziją užmiršti tai, ką jo
dėdė norėjo išsaugoti prancūzų atmintyje.
Nepatikėsite, drauguži, bet žodis Rū mai, kurį taip
neatsargiai ištariau, grąžina mane tiesiai prie markizo
dAržansono memuarų.
Kodėl?
Tuojau sužinosite.
“Žmonės skundžiasi, — sako jis, — kad Prancūzijoje
nebemokama šnekėtis. Aš žinau, kodėl taip yra. Ogi todėl,
kad mūsų amžininkai turi kasdien vis mažiau kantrybės
klausytis. Jie klausosi viena ausim arba ir visai nesiklauso.
Sitai pastebėjau geriausioje draugijoje, kokioje teko lankytis."
Ir dar, mielas drauge, kokia gi geriausia draugija,
kurioje mūsų laikais galima lankytis? Na, žinoma, ta, kurią
aštuoni milijonai rinkėjų nutarė būsiant tinkama atstovauti
Prancūzijos interesams, nuomonei, dvasiau Tai, savaime
suprantama, Rūmai4!
Ir ką gi? Užeikite atsitiktinai į Rūmus bet kurią die­
ną ir bet kurią valandą. Kertu lažybų iš šimto prieš vie­
ną, kad rasite tribūnoje kalbantį žmogų, o ant suolų pen­
kis ar šešis šimtus asmenų, kurie nesiklauso, tik nuolat
pertraukinėja kalbėtoją.
Tai, ką aš jums čia sakau, taip tikra, kad 1848 m.
konstitucijoje net yra straipsnis, draudžiantis pertraukinė-
ti kalbas.
Taip pat suskaičiuokite antausius ir kumščio smū­
gius, trenktus Rūmuose nuo pat jų įkūrimo: nesuskaičiuo­
jama daugybė!
Ir, kas be ko, visa tai dėl laisvės, lygybės, brolybės.

4 Turimi omeny Deputatų rūmai, Prancūzijos parlamentas Res­

tauracijos, Liepos monarchijos ir Trečiosios Respublikos laikais. Nuo 1946 m.
vadinami Nacionaline Asamblėja.
7
 Taigi, mielas drauge, kaip jau sakiau, man gaila daug
ko — ar ne tiesa? — nors nugyvenau maždaug pusę gyve­
nimo. Tai štai! O iš pranykusių ir tebenykstančių dalykų
užvis labiau gaila to, ko prieš šimtą metų gailavo ir marki­
zas d'Aržansonas: gal ant i š kumo.
Tačiau markizo dAržansono laikais niekam nešovė į
galvą vadintis piliečiu. Spręskite pats.
Jeigu markizui dAržansonui kas būtų pasakęs tuo
metu, kai jis rašė, pavyzdžiui, šiuos žodžius:
aŠtai iki ko prisigyvenome Prancūzijoje: uždanga
nusileido; spektaklis baigėsi; girdėti tik švilpimas. Netrukus
savo visuomenėje nebeturėsime nei nuostabių pasakotojų,
nei meno, nei tapybos, nei rūmų, visur liks vieni pavy­
duoliai"
Jei tuo metu, kai rašė šiuos žodžius, jam kas būtų
pasakęs, jog prisigyvensime iki to, kad pavydėsime, bent
jau aš, jo laikų, kaip vargšas markizas dAržansonas būtų
nustebęs, ar ne tiesa? Ką gi aš darau? Gyvenu daugiau­
sia su mirusiaisiais, o tarpais —su tremtiniais. Stengiuo­
si atgaivinti išnykusias visuomenes, dingusius žmones,
kurie kvepėjo ambra, o ne cigarais, kovėsi špagomis, o ne
kumščiais.
Štai kodėl man prabilus jūs stebitės, drauguži, nes
aš kalbu ta kalba, kuria daugiau nebekalbama. Štai kodėl
vadinate mane šmaikščiu pasakotoju. Štai kodėl mano bal­
so, praeities aido, klausomasi dar ir dabar, kai žmonės
taip mažai ir menkai tesiklauso.
Pagaliau mes, kaip tie aštuonioliktojo amžiaus
venecijiečiai, kuriems prabangą draudžiantys įstatymai
neleido nešioti nieko kito, tik gelumbę ir storą vilnonį au­
deklą, mėgstame žiūrinėti sklaistomus šilkus, aksomus ir
dailius aukso brokatus, iš kurių karaliaus valdžia siuvo
drabužius mūsų tėvams.

Nuoširdžiai jūsų
ALEKSANDRAS DIUMA
 I
DIANOS GATVĖ FONTENĖ
O ROZO KAIME

1831 metų. rugsėjo 1 dieną mano senas bičiulis,

karaliaus asmeninių valdų biuro viršininkas, pakvietė
mane kartu su jo sūnumi atidaryti medžioklę Fontenė
o Rože.
Tais laikais labai mėgau medžioklę, ir, kaip
prisiekusiam medžiotojui, kiekvienais metais man
buvo labai svarbu pasirinkti vietą medžioklės atida­
rymui.
Paprastai važiuodavom pas vieną fermerį, mano
svainio draugą; kaip tik pas jį pirmąsyk nušoviau
zuikį ir įnikau į Nemrodo ir Elzearo Blazo mokslus. Jo
ferma buvo tarp Kompjenės ir Viler Kotrė miškų, už
pusės mylios nuo žavingo Morienvalio kaimo ir už
mylios nuo didingų Pjerfono griuvėsių.
Du ar trys tūkstančiai arpanų5 fermai priklau­
sančios žemės plyti kaip didelė lyguma, beveik ištisai
apsupta miškų, o per vidurį perkirsta gražaus slėnio,
kuriame tarp žalių pievų ir įvairiaspalvių medžių sėte
prisėta žalumoje skendinčių namų su kylančiais virš
stogų balkšvų dūmų stulpais: iš pradžių saugomi aplin­
kinių kalnų jie kyla į dangų vertikale, o paskui, pasiekę
viršutinius atmosferos sluoksnius, išsiskleidžia kaip
pairųjų viršūnės ir palinksta ten, kur pučia vėjas.
Štai į šitą lygumų ant šito slėnio šlaitų kaip į neut­
ralią teritoriją ir susibėga palaigyti žvėrys.
Brasuaro lygumoje jų veisiasi visokių: pamiškėse
gyvena stirnos ir fazanai, ant plokštumėlių — zuikiai,
pakriaušėse — triušiai, aplink fermą — kurapkos.
Ponas Mokė —toks mūsų draugo vardas — žinodavo,
kad atvyksime; mes medžiodavom visą dienų o rytoj
apie antrą valandą grįždavom į Paryžių keturiese ar
penkiese nušovę šimtą penkiasdešimt žvėrių ir
1Arpanas — senovinis žemės matas Prancūzijoje (apie 42,21 aro).
9
paukščių, iš kurių šeimininkas nė už ką nesutikdavo
pasiimti nors vieno.
Tačiau šiais metais aš išdaviau poną Mokė,
nusileidęs primygtiniam savo bendradarbio prašymui
ir susiviliojęs paveikslu, kurį man atsiuntė jo sūnus,
puikus Romos mokyklos mokinys: tas paveikslas vaiz­
davo Fontenė o Rozo lygumą, kur ražienose gausybė
zuikių, o liucernoje — kurapkų.
Niekada nebuvau lankęsis Fontenė o Rože, ir nie­
kas Paryžiaus apylinkių nepažįsta taip menkai kaip
aš. Jei jau išvažiuodavau pro miesto vartus, tai nuke­
liaudavau penkis ar šešis šimtus mylių. Taigi bet koks
vietos pakeitimas man labai įdomus.
Šeštą valandą išvykau į Fontenė, kaip papras­
tai, iškišęs galvą pro užuolaidėles: pravažiavęs Praga­
ro vartus, kairėje palikau Isuaro Kapo gatvę ir pa­
sukau Orleano keliu.
Yra žinoma, kad Isuaras — garsus plėšikas, kuris
Juliano67laikais plėšė keliautojus, vykstančius į Liu-
teciją'. Regis, jis buvo pakartas ir palaidotas netoli
įėjimo į katakombas, toje vietoje, kuri šiandien vadi­
nama jo vardu.
Lyguma, nusidriekusi priešais įvažiavimą į Mažąjį
Monružą, keista pažiūrėti. Tarp kultūrinių pievų,
morkų rėželių ir burokų lysvių stūkso baltų akmenų
skaldykla su dantytu ratu viršuje, panašiu į užgesusio
fejerverko karkasą. Rato apskritime įtaisyti mediniai
skersiniai, kuriuos žmogus mina pakaitomis čia viena,
čia kita koja. Darbininkas sukasi kaip voverė, rodos,
juda pašėlusiu greičiu, o iš tiesų stovi vietoje ir vynio­
ja aplink stebulę virvę, kuri vyniodamasi kelia į žemės
paviršių karjero gelmėse iškirstą akmenį ir šis lėtai
išnyra į dienos šviesą.
Kablys ištraukia akmenį ant angos krašto, kur
laukia ristuvai nugabenti jam į reikiamą vietą. Paskui
virvė vėl nusileidžia į gelmes paimti kitos naštos,
bJulianas Apostatą (331 ar 332—363) — Romos imperatorius.
7 Li u t e c i j a —keltu genties pariziju gyvenvietė, buvusi Sitė saloje,
dabartinio Paryžiaus teritorijoje. Nuo III amžiaus vadinama Parizijais. Iš
šio pavadinimo atsirado Paryžiaus vardas.
10
duodama valandėlę atsikvėpti šiuolaikiniam Iksio-
nui8, tačiau šūksnis netrukus perspėja, kad jo laukia
kitas akmuo, kuri šis darbo jautis privers palikti
gimtąją skaldyklą, ir tas pats darbas kartojasi ir kar­
tojasi amžinai.
Iki vakaro, nepajudėdamas iš vietos, žmogus
nueina dešimt mylių; jei sulig kiekvienu užmynimu
ant skersinio jis palypėtų laipteliu aukštyn, po
dvidešimt trejų metų pasiektų mėnulį.
Vakare, kaip tik tą valandą, kai važiavau per
lygumą, skiriančią Mažąjį Monružą nuo Didžiojo,
peizažas su šiais nesuskaičiuojamais judančiais ratais,
ryškiai išsiskiriančiais ugninio saulėlydžio fone, atrodė
tikrai fantastiškai. Tarytum vienoje iš Gojos9graviūrų,
kur žmonės prietemoje trauko dantis pakaruokliams.
Apie septintą ratai sustoja, darbo diena pasibaigia.
Šios skaldyklos, dideli keturkampiai penkias­
dešimties ar šešiasdešimties pėdų ilgio ir šešių ar aš-
tuonių pėdų aukščio,— tai busimasis Paryžius, iškas­
tas iš žemės. Karjerai, kur imami šie akmenys, kas­
dien vis didėja. Jie tarsi pratęsia katakombas, iš ku­
rių išaugo senasis Paryžius. Tai požeminio miesto prie­
miesčiai, jie be paliovos auga ir plečiasi ratu. Kai
eini per Monružo pievas, eini virš bedugnių. Daik­
tais pasitaiko įgriuvų, miniatiūrinių slėnių, žemės
raukšlių: vadinasi, apačioje yra blogai prižiūrima skal­
dykla, kuriai įtrūko gipsinės lubos. Atsirado plyšys,
per kurį vanduo pratekėjo į urvą; vanduo įlenkė
žemę, žemė pasislinko: šitai vadinama nuošliaužomis.
Jei nežinosi, kad šis gražus viliojantis žalios žemės
sluoksnis ant nieko nesilaiko, ir pastatysi koją ant vie­
no iš tokių įtrūkimų, gedi prasmegti, kaip prasmen­
gamą Montanvere tarp dviejų ledo sienų.
Šių požeminių galerijų gyventojai skiriasi nuo
8 Iksi onas — lapitų karalius, kurį Dzeusas priėmė i Olimpą. Už
pasikėsinimą į Heros garbę jis buvo pririštas prie liepsnojančio rato, kuris
be paliovos sukosi.
9Fransiskas Chosė Goja i Liusjentas, (1746—1828) — ispanų tapy­
tojas, dvaro dailininkas, portretistas. Jo kūrybai būdingi šviesos ir šešėlių
kontrastai, fantastika, alegorijos, simbolika.
n
kitų. gyvensena, charakteriu, veido išraiška. Visą
laiką lindėdami tamsoje, jie pamažu įgyja naktinių
žvėrių instinktų, kitaip sakant, tampa tylūs ir
žiaurūs. Dažnai čia išgirsti apie nelaimingus atsitiki­
mus: čia atrama išvirto, čia virvė nutrūko ir akmuo
sutraiškė žmogų. Žemės paviršiuje tai laikoma ne­
laime, o trisdešimties pėdų gylyje žinoma, kad tai
nusikaltimas.
Apskritai kalnakasių išvaizda niūri. Dienos šviesoje
jie markstosi, atvirame ore kalba dusliu balsu. Nešioja
glotnius plaukus, užkritusius iki pat antakių, jų barz­
dos skustuvą mato tik sekmadienio rytais, iš po lie­
menės kyšo storos pilkos drobės rankovės, odinės pri­
juostės pabalusios nuo akmenų, kelnės pasiūtos iš
mėlynos drobės. Ant vieno peties užmestas perpus per­
lenktas švarkas, o ant jo kirstuvas arba laužtuvas,
kuris šešias savaitės dienas skaldė akmenis. Kilus ko­
kiam maištui, žmonės, kuriuos ką tik pamėginome
aprašyti, retai prie jo neprisideda. Kai prie Pragaro
vartų kas nors pasako: "Antai eina Monružo akmen­
skaldžiai!”, gretimų gatvių gyventojai palinguoja gal­
vomis ir užšauna duris.
Štai į ką aš žiūrėjau, štai ką mačiau tą priete­
mos valandą, rugsėjo mėnesį skiriančią dieną nuo nak­
ties; paskui, kai sutemo, vėl įtraukiau galvą į karie­
tą, kurioje niekas iš mano bendrakeleivių tikriausiai
nematė to, ką mačiau aš. Taip visada būna: žiūri
daugelis, bet mato mažai kas.
Apie pusę devynių atvažiavome į Fontenė; čia
mūsų laukė puiki vakarienė, o po vakarienės — pa­
sivaikščiojimas sode.
Sorentas — tai apelsinmedžių miškas, o Fontenė —
rožių puokštė. Prie kiekvieno namo yra rožių keras;
jo apačią saugo lentų dėžutė, o pats keras lipa per
sieną. Pasiekęs tam tikrą aukštį, jis išsiskleidžia į
milžinišką vėduoklę; oras aplinkui prakvipęs rožė­
mis, o kai pakyla vėjas, ima lyti žiedlapiais kaip per De­
vintines, kai Devintinės dar būdavo švenčiamos.
Sodo gale būtume pasigėrėję plačiai atsiveriančiu
vaizdu, jeigu būtų buvę šviesu. Tik po erdvę išsimėtę
12
žiburėliai rodė, kur yra So, Banjė, Šatijono ir Mon-
ružo kaimai; tolumoje driekėsi ilgas rusvas ruožas,
nuo kurio sklido duslus gaudesys, tartum Leviatano10
alsavimas: tai alsavo Paryžius.
Mus teko paguldyti per prievartą, kaip guldomi
vaikai. Mielai būtume sulaukę dienos po šiuo žvaigž­
dėmis nusėtu dangumi, pūkšnojant kvepiančiam vėje­
liui.
Penktą valandą ryto patraukėme į medžioklę,
vedami šeimininko sūnaus, kuris mums buvo paža­
dėjęs neregėtus stebuklus; reikia pasakyti, jis vis dar
nesiliovė gyręs žvėrių gausumo šiose vietose ir darė tai
su pavydėtinu atkaklumu.
Vidurdienį pamatėme triušį ir keturias kurap­
kas. Į triušį nepataikė mano draugas iš dešinės, į
vieną kurapką — draugas iš kairės, o dar dvi iš
likusių trijų kurapkų nušoviau aš.
Brasuare iki vidurdienio jau būčiau nusiuntęs į
fermą tris ar keturis zuikius ir penkiolika ar dvi­
dešimt kurapkų.
Mėgstu medžioklę, bet nekenčiu pasivaikščiojimų,
ypač po laukus. Todėl prasimetęs, kad einu apžiūrėti
liucernos lauko, kuris driekėsi man iš kairės ir kuria­
me tikrai žinojau nieko nerasiąs, suardžiau gretą ir
pasukau į šalį.
Mat jau daugiau kaip prieš dvi valandas apimtas
noro atsiskirti, tame lauke pastebėjau dauba einantį
kelią, kuris turėjo paslėpti mane nuo kitų medžiotojų
akių ir per So nuvesti tiesiai į Fontenė o Rozą.
Aš neapsirikau. Kai varpas parapijos bažnyčioje
mušė pirmą valandą, pasiekiau pirmuosius kaimo na-
mus.v
Žingsniavau palei sieną, juosiančią, kaip man pa­
sirodė, gana gražų namą, tik staiga toje vietoje, kur
Dianos gatvė kertasi su Didžiąja, nuo bažnyčios pusės
pamačiau link manęs einantį tokį keistą žmogų, kad
sustojau ir užsitaisiau abu šautuvo vamzdžius, skati­
namas paprasčiausio savisaugos instinkto.
"Levi at anas — biblinė jūrų pabaisa, milžiniškas jūrų žaltys, žuvis.
13
 Tačiau žmogus, išblyškęs, susitaršiusiais plaukais,
išsprogusiomis akimis, išsidraikiusiais drabužiais,
kruvinomis rankomis, praėjo pro šalį manęs nematy­
damas. Jo žvilgsnis buvo blausus ir nejudrus. Jis bėgo,
tarsi būtų. pasileidęs nuo kalno ir dabar negalėtų su­
stoti, tačiau gargaliuojantis kvėpavimas rodė, kad jis
labiau išsigandęs, negu pavargęs.
Toje vietoje, kur šakojasi du keliai, jis iš Didžiosios
įpuolė į Dianos gatvę; joje stovėjo tas namas, palei kurio
sieną ėjau septynias ar aštuonias minutes. Tą pat
akimirką mano akys užkliuvo už žaliaį dažytų durų,
virš kurių buvo užrašytas numeris “2”. Žmogus ištiesė
ranką prie skambučio anksčiau, negu galėjo jį pasiek­
ti. Paskui jį pačiupo, smarkiai papurtė ir apsisukęs
tučtuojau atsisėdo ant vieno iš dviejų stulpelių, atsto­
jančių išsikišusią durų atramą. Jis sėdėjo nejudėdamas,
nukoręs rankas, nuleidęs galvą ant krūtinės.
Aš grįžau atgal, nes supratau, kad šis vyriškis
tikriausiai yra nežinomos ir baisios dramos aktorius.
Už jo ir abiejose gatvės pusėse prisirinko žmonių,
kuriems jis buvo padaręs tokį pat įspūdį kaip ir man:
jie ėjo iš namų ir žiūrėjo į jį su tokia pat nuostaba,
kokią jaučiau aš.
Šaižiai nuskambėjus skambučiui, šalia didžiųjų
durų atsivėrė mažos durelės ir pasirodė keturias­
dešimties ar keturiasdešimt penkerių metų moteris.
— A, tai jūs, Zakmenai, — tarė ji. — Ką jūs čia
veikiat?
— Ar ponas meras namie? — dusliu balsu pa­
klausė užkalbintas vyriškis.
— Taip.
—Gerai, motuše Antuaną, pasakykit jam, kad aš
nužudžiau savo žmoną ir atėjau pasiduoti.
Motušė Antuaną riktelėjo, keletas šūksnių pasigir­
do ir iš pulkelio žmonių, stovėjusių pakankamai arti ir
girdėjusių šį baisų prisipažinimą.
Aš pats pasitraukiau atbulas ir, apčiuopęs liepos
kamieną, atsirėmiau į jį.
Visi, kurie girdėjo vyro balsą, stovėjo tarsi suak­
menėję.
14
 O žmogžudys nuo stulpelio nusmuko ant žemės,
tarytum po tų. lemtingų žodžių būtų galutinai netekęs
jėgų.
Motušė Antuaną dingo, palikusi mažąsias duris
atviras. Ji, be abejo, nuėjo pas šeimininką vykdyti
Zakmeno pavedimo.
Po penketo minučių ant slenksčio pasirodė tas,
kurio ji buvo nuėjusi pašaukti. Jam įkandin atsekė
dar du vyrai.
Ir dabar tebematau tą gatvę.
Kaip jau sakiau, Zakmenas susmuko ant žemės.
Motušės Antuanos pašauktas Fontenė o Rozo meras
stovėjo šalimais, užstodamas jį visu aukštu ūgiu. Tarp­
dury trypčiojo dar du vyrai, apie kuriuos netrukus
pakalbėsime plačiau. Aš stovėjau atsirėmęs į Di­
džiojoje gatvėje augančios liepos kamieną, bet mano
žvilgsnis buvo įsmeigtas į Dianos gatvę. Man iš kairės
stovėjo vyras, moteris ir vaikas; vaikas verkė, kad
motina paimtų jį ant rankų. Už jų pro antro aukšto
langą iškišo galvą kepėjas ir, užkalbinęs apačioje sto­
vintį berniuką, paklausė, ar tik čia prabėgo ne ak­
menskaldys Zakmenas; galiausiai ant savo durų slen­
ksčio pasirodė kalvis, juodas iš priekio, bet apšviestas
iš nugaros, nes parankinis ir toliau pūtė dumples.
Štai kas dėjosi Didžiojoje gatvėje.
O Dianos gatvė buvo tuščia, jei neminėsime pa­
grindinių veikėjų, kuriuos jau aprašėme. Tik pačiame
gale pasirodė du žandarai, kurie, ką tik apjoję lygu­
mą, tikrindami leidimus nešioti ginklą ir nenumany­
dami, kad jų laukia darbas, žingine artėjo prie mūsų.
Išmušė pirmą valandą penkiolika minučių.

II
SERŽANTŲ AKLIGATVIS

Pirmuosius žodžius meras ištarė dar tebeaidint

paskutiniam .varpo dūžiui.
15
 — Žakmenai, — pasakė jis, — ar tik motušė An­
tuaną neišėjo iš proto? Ji man ką tik pranešė, kaip
buvai liepęs, kad tavo žmona mirusi ir kad ją nužudei
tu!
— Gryna teisybė, ponas mere, — atsakė Zakme-
nas.— Mane reikia nuvesti į kalėjimą ir greičiau teisti.
Sulig šiais žodžiais jis pamėgino atsistoti, alkūne
kabindamasis už stulpelio; bet jo pastangos buvo
bergždžios, jis vėl susmuko, tarsi jam būtų. buvę su­
laužyti kojų kaulai.
— Eik jau! Ar pakvaišai? — tarė meras.
—Pažvelkit į mano rankas, —pasakė Zalemenąs.
Ir iškėlė kruvinus delnus, kurių pastirę pirštai
atrodė kaip grobuonio nagai.
Iš tiesų kairė buvo raudona iki riešo, o dešinė —
iki pat alkūnės.
Be to, ant dešinės rankos išilgai nykščio tekėjo
šviežio kraujo srovelė, trykštanti iš žaizdos, kur gin­
damasi žudikui, matyt, buvo įkandusi auka.
Tuo tarpu abu žandarai prijojo artyn, sustojo už
dešimties žingsnių nuo pagrindinio šios scenos veikė­
jo ir žiūrėjo į jį nenulipdami nuo arklių.
Meras davė jiems ženklą; žandarai nušoko nuo
savo ristūnų ir numetė pavadžius policininko kepurę
dėvinčiam berniokui, kuris veikiausiai buvo kieno nors
iš susirinkusiųjų sūnus.
Tada jie priėjo prie Zakmeno ir pakėlė jį už
parankių.
Jis nė kiek nesipriešino, buvo apatiškas, kaip
žmogus, kiurio galvoje sukasi vienintelė mintis.
Tuo metu atvyko policijos komisaras ir gydytojas;
jiems ką tik buvo pranešta apie įvykį.
— A! Eikšekit čionai, pone Roberai! Eikšekit čio­
nai, pone Kuzenai! — pakvietė meras.
Ponas Roberas buvo gydytojas, o ponas Kuzenas
—policijos komisaras.
— Eikšekit. Jau ketinau ką nors siųsti jūsų
pašaukti.
—Tai kas gi čia atsitiko? —kuo linksmiausiai pa­
klausė gydytojas. — Sako, žmogžudystė?
16
 Žakmenas tylėjo.
— Na, tėtuši Žalemenai, — toliau kalbėjo gydyto­
jas.— Ar tiesa, kad nužudėt savo žmoną?
Žakmenas neišstenėjo nė žodžio.
— Jis bent jau pats prisipažino, — pasakė meras. —
Bet aš vis dar viliuosi, kad tai, apie ką jis kalba, tik
haliucinacijos, o ne tikras nusikaltimas.
— Atsakykit, Zakmenai, — paragino policijos ko­
misaras.— Ar tiesa, kad nužudėte savo žmoną?
Vėl tyla.
— Šiaip ar taip, netrukus pamatysime patys,—
tarė gydytojas Roberas. — Juk jis gyvena Seržantų, ak­
lagatvyje?
— Taip,— atsakė abu žandarai.
— Ką gi, pone Ledriu, — tarė gydytojas merui,—
eime į Seržantų akligatvį.
— Aš ten neisiu! Neisiu! — suriko Žakmenas ir
plėšte išsiplėšė iš žandarų su tokia jėga, kad, jei būtų
norėjęs pabėgti, neabejotinai būtų atsidūręs už šim­
to žingsnių greičiau, negu kas būtų susivokęs jį vytis.
— Bet kodėl tu nenori ten eiti? — paklausė meras.
— O ko man ten eiti, jei viską prisipažįstu, jei
sakau, kad aš ją nužudžiau, nudūriau didele dviašmene
špaga, kairią paėmiau iš Artilerijos muziejaus? Veskit
mane į kalėjimą!
Gydytojas ir ponas Ledriu susižvalgė.
— Drauguži, — tarė policijos komisaras, kuris, kaip
ir ponas Ledriu, dar tikėjosi, kad Žakmenui trumpam
pasimaišė protas, — drauguži, turime skubiai patikrinti
faktus. Be to, jūs privalote ten būti ir nukreipti teisin­
gumą reikiama linkme.
— Kam gi tą teisingumą kreipti? — paprieštaravo
Žakmenas. — Rūsyje rasite kūną, šalia kūno, ant maišo
gipso — galvą. O mane veskite į kalėjimą.
— Jums reikės eiti, — tarė policijos komisaras.
— O Dieve, Dieve! — suvaitojo Žakmenas, apim­
tas klaikaus siaubo. — O Dieve, Dieve, jei būčiau
žinojęs...
— Ką gi tada būtum daręs? — paklausė policijos
komisaras.
17
 — Būčiau nusižudęs!
Ponas Ledriu palingavo galva ir, pažvelgęs į polici­
jos komisarą, rodos, sakė jam akimis: "Čia kažkas slypi”.
— Drauguži, — kreipėsi jis į žmogžudį, — pa­
aiškink man, kas čia yra.
— Taip, pasakysiu viską, ko panorėsit, pone
Ledriu, klauskit, teiraukitės.
— Kaip čia yra, kad tau užteko drąsos nužudyti
žmogų, o dabar nedrįsti pažvelgti į savo auką? Vadi­
nasi, kažkas nutiko, tik tu mums nesakai?
— O taip! Nutiko kažkas baisaus.
— Nagi pasakok.
— O ne! Jūs nepatikėsit, sakysit, kad išsi­
krausčiau iš proto.
— Na ką tu! Kas gi atsitiko? Pasakyk man.
— Tuoj pasakysiu, bet tik jums vienam.
Jis priėjo prie pono Ledriu.
Žandarai norėjo jį sulaikyti, tačiau meras davė jiems
ženklą ir jie paliko kalinį laisvą.
Beje, jei jis būtų sumanęs pabėgti, jam niekaip
nebūtų pavykę: Dianos ir Didžiąją gatves buvo
užtvindę pusė Fontenė o Rozo gyventojų.
Zakmenas, kaip jau minėjau, prisikišo ponui
Ledriu prie ausies.
— Ar patikėtumėt, pone Ledriu, — pusbalsiu pa­
klausė Zakmenas, — ar patikėtumėt, kad nuo kūno
atskirta galva galėtų kalbėti?
Ponas Ledriu aiktelėjo, arba veikiau suriko, ir
pastebimai išblyško.
— Sakykit, ar patikėtumėt? —pakartojo Zakme­
nas.
Ledriu susitvardė.
— Taip, — atsakė jis, — aš tikiu.
— Tai va, ji kalbėjo... kalbėjo!
— Kas?
— Galva... Žanos galva.
— Sakai?..
— Sakau, kad jos akys buvo atmerktos, ji kruti­
no lūpas. Sakau, kad ji į mane žiūrėjo. Sakau, kad
žiūrėdama į mane sušnibždėjo: “Niekše!”
18
 Žakmenas buvo baisus, kai tarė šiuos žodžius,
kuriuos norėjo pasakyti vienam ponui Ledriu, tačiau
juos galėjo išgirsti visi.
— Nieko sau! —juokdamasis sušuko daktaras. —
Ji kalbėjo... Kalbėjo nukirsta galva! Čia tai bent!
Žakmenas atsigręžė.
— Juk sakau jums! — patikino jis.
— Ką gi, — tarė policijos komisaras, — juo la­
biau turim nueiti į tą vietą, kur buvo padarytas
nusikaltimas. Žandarai, veskite suimtąjį.
Žakmenas suriko ir susimuistė.
— Ne, ne,— ėmė prašyti jis, — sukapokit mane
į gabalus, jei norit, bet aš ten neisiu.
— Eime, drauguži, — paragino ponas Ledriu, —
jei tiesa, kad įvykdėt baisų, nusikaltimą, kaip ką tik
prisipažinot, tai jau bus bausmė. Be to, — tyliai
pridūrė, — priešintis beprasmiška. Jei nenorite eiti
gražiuoju, jie nuves jus jėga.
— Gerai, eisiu, — pasakė Žakmenas. — Bet
pažadėkit man vieną dalyką, pone Ledriu.
— Koki?
— Nepalikit manęs, kol būsime rūsyje.
— Nepaliksiu.
— Ir leiskit laikyti jus už rankos.
— Leisiu.
— Gerai, eime! — sutiko Žakmenas.
Ir, išsitraukęs iš kišenės languotą nosinę, nusi­
šluostė prakaituotą kaktą.
Pulkelis patraukė Seržantų akligatvio link.
Policijos komisaras ir gydytojas ėjo pirmi, o jiems
iš paskos sekė Žakmenas su dviem žandarais. Už jų
žingsniavo ponas Ledriu ir du vyrai, pasirodę mero
namų tarpdury kartu su juo. įkandin kunkuliuojan­
čiu, ūžiančiu srautu ritosi minia, į kurią buvau įsi­
maišęs ir aš.
Po kokios minutės priėjome Seržantų akligatvį.
Tai buvo maža gatvikė, atsišakojanti į kairę nuo
Didžiosios gatvės ir einanti žemyn iki didžiulių me­
dinių apgriuvusių vartų, atsiveriančių iš dviejų pu­
sių, o vienoje tų vartų pusėje dar buvo iškirsti maži
19
varteliai. Tie varteliai laikėsi tik ant vieno vyrio.
Iš pirmo žvilgsnio namuose visur atrodė ramu;
prie durų, žydėjo rožių, keras, o šalia jo, ant akmeninio
suolo, palaimingai šildėsi saulėje storas rusvas kati­
nas. Pamatęs šitiek žmonių, ir išgirdęs tokį triukšmą,
jis išsigando, šoko bėgti ir šmurkštelėjo į rūsio angą.
^Priėjęs mūsą aprašytus vartus, Zakmenas susto­
jo. Žandarai norėjo jį įtempti jėga.
— Pone Ledriu, — atsigręžęs pašaukė jis, —
pone Ledriu, jūs pažadėjot manęs nepalikti.
— Gerai, aš čia, — atsakė meras.
— Ranką! Duokite ranką!
Ir jis susvyravo: atrodė, tuoj nugrius.
Ponas Ledriu priėjo prie jo, liepė žandarams
paleisti suimtąjį ir padavė jam ranką.
— Aš už jį atsakau, — tarė ponas Ledriu.
Akivaizdžiai matei, kad šią valandėlę ponas Led­
riu buvo ne bendruomenės meras, siekiantis nubausti
nusikaltėlį, o filosofas, tyrinėjantis nežinomą sritį. Tik
jo vadovas šiuose keistuose tyrinėjimuose buvo žmog­
žudys.
Gydytojas ir policijos komisaras įėjo^ į kiemą
pirmieji, o paskui juos — ponas Ledriu su Žakmenu;
jiems įkandin įžengė abu žandarai, o tada — keletas
privilegijuotą asmeną, tarp kurią ir aš, nes jau bu­
vau susidūręs su ponais žandarais, kai turėjau gar­
bės susitikti su jais lygumoje ir parodyti savo lei­
dimą nešiotis ginklą, todėl jie nebelaikė manęs pra­
šaliečiu.
Tada vartai užsidarė ir visi kiti kaimo gyvento­
jai pasiliko lauke, piktai erzeliuodami.
Mes žengėme prie mažo namelio durą.
Niekas nerodė, kad čia atsitiko baisus įvykis; vis­
kas buvo savo vietose: alkove stovėjo žalia sarža
užtiesta lova, jos galvūgalyje — juodo medžio Nu­
kryžiuotasis, papuoštas sudžiūvusią bukmedžio ša­
kele, likusia nuo praėjusią Velyką. Ant židinio, tarp
dvieją kažkada pasidabruotą Liudviko XVI stiliaus
žvakidžią, gėlėse gulėjo vaškinis Kūdikėlis Jėzus; mit
20
sienos kabojo keturios spalvotos graviūros juodme­
džio rėmuose, vaizduojančios keturis pasaulio kraštus.
Stalas buvo padengtas vienam žmogui, ant
ugniakuro kunkuliavo puodas sriubos, išžiojusi snapą,
pusvalandį iškukavo laikrodžio gegutė.
— Na, — linksmai tarė gydytojas, — kol kas aš
čia nieko nematau.
— Eikite pro duris dešinėje, — dusliai sumur­
mėjo Žakmenas.
Paklusę suimtojo nurodymui, atsidūrėme kažko­
kioje kamaroje; jos kampe žiojėjo anga, pro kurią iš
apačios sklido virpčiojanti šviesa.
— Ten, ten, — suvapėjo Zakmenas, viena ranka
kabindamasis į poną Ledriu, o kita rodydamas į rū­
sio angą.
— Aha! — šnipštelėjo policijos komisarui gydy­
tojas, šypsodamas baisia šypsena, kaip žmogus, ku­
rio niekas nejaudina, nes jis niekuo netiki. — Regis,
ponia Zakmen bus paklausiusi Adomo pamokymų.
Ir užniūniavo:
Okai numirsiu, prašau palaidot
Tarp statiniųgiliam rūsy...
— Nutilkit! — sudraudė gydytoją Žakmenas,
išblyškęs kaip lavonas, piestu pasišiaušusiais plau­
kais, prakaito išmušta kakta. — Nedainuokit čia!
Suglumintas jo balso intonacijos, gydytojas nuti­
lo. Bet netrukus, nulipęs pirmuosius laiptelius, pa­
klausė:
—O kas gi čia?
Ir pasilenkęs pelkelė špagą plačia geležte.
Tai buvo ta pati dviašmenė špaga, kurią Zakmenas
sakėsi paėmęs iš Artilerijos muziejaus 1830 metų lie­
pos 29 dieną; jos geležtė buvo kruvina.
Policijos komisaras paėmė ją iš gydytojo rankų.
—Ar atpažįstate šitą špagą? —paklausė jis suim­
tojo.
— Taip, — atsakė Žakmenas. — Eikite! Eikite!
Baikim šį reikalą.
21
 Tai buvo pirmas surastas žmogžudystės įkaitis.
Mes sulipome į rūsį tokia tvarka, kaip jau esu sa­
kęs.
Daktaras ir policijos komisaras — pirmieji, po­
nas Ledriu su Žakmenu — iš paskos, o įkandin —
du vyrai, buvę mero namuose, žandarai ir galiausiai
privilegijuoti asmenys, tarp kurių, buvau ir aš.
Nusileidus iki septinto laiptelio, mano akys įsmi­
go į rūsį ir išvydo siaubingą vaizdą, kurį pamėginsiu
aprašyti.
Pirmiausia žvilgsnis sustojo ties lavonu be galvos,
gulinčiu prie statinės; pro pusiau atsuktą jos čiaupą
tekėjo srovelė vyno, kuris grioveliu bėgo po lentiniu
statinės pastovu.
Lavonas buvo persikreipęs, tarsi liemuo agonijoje
būtų pasisukęs į nugarą, o kojos negalėjusios juo pa­
sekti. Vienas suknelės kraštas atsismaukęs iki pat
keliaraiščio.
Matyt, auka buvo užklupta tuo metu, kai atsi­
klaupusi prie statinės leido vyną į butelį, kuris jai
iškrito iš rankų ir dabar gulėjo šalimais.
Viršutinė kūno dalis plaukiojo kraujo klane.
Ant maišo gipso, atremta į sieną lyg biustas ant
kolonos, stovėjo, arba veikiau galėjai spėti, kad stovi,
plaukuose skendinti galva; ant maišo nuo viršaus iki
vidurio raudonavo kraujo vaga.
Gydytojas ir policijos komisaras apėjo aplink
lavoną ir sustojo priešais laiptus.
Vidury rūsio stovėjo du pono Ledriu draugai ir kele­
tas smalsuolių, paskubėjusių prasibrauti net iki čia.
Laiptų apačioje gunksojo Zakmenas, kurio niekas
taip ir neįstengė nutempti toliau nuo paskutinės pako­
pos. Už Zakmeno stovėjo abu žandarai.
Už žandarų ant laiptų spietėsi penketas ar šeše­
tas žmonių, tarp kurių buvau ir aš.
Šią niūrią patalpą krūpčiojančia liepsnele apšvietė
žvakė, pastatyta ant tos pačios statinės, iš kurios te­
kėjo vynas, o priešais gulėjo Zakmeno žmonos lavonas.
— Atneškite čia stalą ir kėdę, — paliepė polici­
jos komisaras, — reikia surašyti protokolą.
22
 III
PROTOKOLAS

Kažkas atnešė policijos komisarui baldus, kurių

jis buvo prašęs.
Jis lygiai pastatė stalą, atsisėdo prie jo ir paprašė
žvakės, kurią daktaras, peržengęs lavoną, jam padavė;
komisaras išsitraukė iš kišenės rašalinę, plunksną, po­
pieriaus ir ėmė rašyti protokolą.
Kol jis rašė įžangą, gydytojas smalsaudamas žengė
prie galvos, padėtos ant maišo gipso, tačiau komisaras
jį sulaikė.
— Nieko nelieskite, —perspėjo jis, —visų. pirma
tvarka.
— Teisingai, — sutiko gydytojas ir grįžo į savo
vietą.
Keletą minučių visi tylėjo, girdėjai tik policijos
komisaro plunksną skrebant į prastą valdišką po­
pierių ir matei, kaip sparčiai viena po kitos gula
rašančiajam įprastos formuluotės.
Parašęs keletą eilučių, policijos komisaras pakėlė
galvą ir apsidairė.
— Kas nori būti liudininkais? — paklausė jis,
kreipdamasis į merą.
— Pirmiausia šiedu ponai, — atsakė Ledriu,
rodydamas į draugus, stovinčius šalia policijos komisaro.
— Gerai.
Meras atsigręžė į mane.
—Paskui šis ponas, jei jam nebus nemalonu, kad
jo vardas figūruos protokole.
— Anei kiek, pone, — atsakiau aš.
— Tada tegul ponas nulipa čia, — tarė policijos
komisaras.
Man buvo truputį bjauru artintis prie lavono. Iš
čia, kur stovėjau, kai kurios detalės, visiškai nepra-
sprūsdamos pro akis, atrodė ne tokios šlykščios, kai
skendėjo prieblandoje, kuri ant tos baisumos laikė už-
klėtusi poezijos skraistę.
— Ar tai būtina? — paklausiau.
23
 — Kas?
— Ar būtina nulipti?
— Ne. Likite ten, jei jums patogu.
Aš linktelėjau lyg sakydamas: “Noriu likti ten,
kur esu”.
Policijos komisaras atsigręžė į vieną iš pono
Ledriu draugų, tą, kuris stovėjo arčiau jo.
— Jūsų pavardė, vardas, amžius, padėtis, pro­
fesija, gyvenamoji vieta?— paklausė jis, greitakalbe
berdamas žodžius, kaip žmogus, įpratęs davinėti to­
kius klausimus.
— Žanas Luji Alietas, — atsakė užklaustasis, —
atbulai Sateila, literatas, gyvenu Senosios Komedijos
gatvėje, numeris 20.
— Užmiršote pasakyti amžių, — priminė polici­
jos komisaras.
— Ar sakyti, kiek man metų iš tikrųjų, ar tiek,
kiek duotum?
— Sakykit, kiek jums metų, po galais! Juk žmo­
gus neturi dvejopo amžiaus.
— Ir vis dėlto, ponas komisare, kai kurie as­
menys, pavyzdžiui, Kaliostras11, grafas de Sen Žer-
menas12, Amžinasis Žydas13...
— Ar tik nenorite pasakyti, kad jūs Kaliostras,
grafas de Sen Žermenas arba Amžinasis Žydas? —
suraukė antakius komisaras, manydamas, kad iš jo
tyčiojamasi.
— Ne, bet...
— Septyniasdešimt penkeri metai, —pasakė po­
nas Ledriu, — rašykite septyniasdešimt penkeri
metai, pone Kuzenai.
11 Aleksandras de Kal i ost ras, (1743—1795) — italų avantiūris­
tas, medikas, okultinių mokslų šalininkas. Dalyvavo masonų judėjime,
turėjo didelį pasisekimą Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI dvare, bet,
prikišęs nagus prie deimantų vėrinio aferos, buvo ištremtas.
11 Sen Žermenas — XVIIIa. avantiūristas (mirė 1784m.), ste­
binęs Liudviko XV dvarą neregėta atmintimi. Jis tvirtino gyvenąs jau
daugelį amžių.
13 Amž i na s i s Žydas (Achašveras) — biblinis personažas,
amžinasis klajūnas, pasmerktas klajoti iki pasaulio pabaigos už tai, kad
neleido prie savo namų pailsėti į Golgotą vedamam Kristui.
24
 — Gerai, — tarė policijos komisaras.
Ir įrašė: septyniasdešimt penkeri metai.
— O jūs, pone? — paklausė jis antrojo Ledriu
draugo.
Ir pakartojo lygiai tuos pačius klausimus kaip
ir pirmajam.
— Pjeras Zozefas Mulis, šešiasdešimt vienerių
metų, Švento Sulpicijaus bažnyčios dvasininkas, gyve­
nu Servandoni gatvėje, numeris vienuolika, — švel­
niu balsu atsakė paklaustasis.
— O jūs, pone? — kreipėsi į mane komisaras.
— Aleksandras Diuma, dramatinis rašytojas,
dvidešimt septynerių metų, gyvenu Paryžiuje, Uni­
versiteto gatvėje, dvidešimt pirmas numeris, — at­
sakiau.
Ponas Ledriu atsigręžė į mane ir maloniai link­
telėjo, aš atsakiau tuo pačiu kaip galėdamas manda­
giau.
— Puiku, — tarė policijos komisaras. — Pa­
klausykit, ar taip gerai ir ar neturėsit kokių pastabų.
Ir monotonišku nosiniu balsu, būdingu valstybės
tarnautojams, perskaitė:
aŠiandien, 1851 metų rugsėjo 1 dieną,, antrą va­
landą po pietų, iš kaime kilusio triukšmo sužinoję, kad
Fontenė o Rozo bendruomenėje toks Pjeras Zakmenas
nužudė savo žmoną Mari Žaną Diukudrė ir kad
žmogžudys atėjo į pono Žano Pjero Ledriu, minėtos
Fontenė o Rozo benruomenės mero, namus ir laisva
valia prisipažino įvykdęs nusikaltimą, mes asmeniškai
tuoj pat nuvykome pas tą Žaną Pjerą Ledriu į Dianos
gatvę, Nr.2. I jo namus atėjome su ponu Sebastjenu
Roberu, medicinos daktaru, gyvenančiu minėtoje Fon­
tenė o Rozo bendruomenėje, ir ten radome žandarų jau
areštuotą Pjerą Žakmeną, kuris ir mums pakartojo
nužudęs savo žmoną. Tada pareikalavome, kad jis eitų
į namus, kur buvo įvykdyta žmogžudystė. Iš pradžių
jis nesutiko, bet netrukus nusileido primygtiniam pono
mero prašymui, ir mes patraukėme į Seržantų akli-
gatvį, kur yra pono Pjero Žakmeno namai. Atvykę te­
nai ir uždarę vartus, kad vidun nesuplūstų minia,
25
 įėjome į pirmą kambarį, tačiau jame nebuvo jokių
nusikaltimo žymių; paskui, minėto Zakmeno pakvies-
ti, iš pirmo kambario nuėjome į antrąjį, kurio kampe
buvo atvira anga ir laiptai. Mums buvo pasakyta, kad
tai laiptai į rūsį, kur guli kūnas; tada ėmėme jais leis­
tis, ir ant pirmųjų pakopų gydytojas rado plačią ašt­
rią špagą kryžiaus pavidalo rankena, kurią Zakmenas
prisipažino paėmęs iš Artilerijos muziejaus per Liepos
revoliuciją ir pasinaudojęs nusikaltimui įvykdyti.
Rūsyje ant žemės aptikome Zakmeno žmonos kūną,
atverstą ant nugaros, paplukusį krauju, nuo kūno
nukirsta galva, o ta galva buvo padėta dešinėje ant
maišo gipso, atremto į sieną. Minėtasis Zakmenas
pripažino, kad kūnas ir galva tikrai jo žmonos, daly­
vaujant ponui Žanui Pjerui Ledriu, Fontenė o Rozo
bendruomenės merui; ponui Sebastjenui Roberui, me­
dicinos daktarui, gyvenančiam tame pačiame Fontenė
o Rože; ponui Žanui Luji Alietui, vadinamam Sateila,
septyniasdešimt penkerių metų literatui, gyvenančiam
Paryžiuje, Senosios Komedijos gatvėje, Nr.20; ponui
Pjerui Žozefui Muliui, šešiasdešimt vienerių metų dva­
sininkui, gyvenančiam Paryžiuje, Servandoni gatvėje,
Nr.ll; ponui Aleksandrui Diuma, dvidešimt septynerių
metų dramatiniam rašytojui, gyvenančiam Paryžiuje,
Universiteto gatvėje, Nr.21. Po to pradėjome kaltinamo­
jo apklausą.”
— Ar viskas teisingai surašyta, ponai? — pa­
klausė policijos komisaras, su akivaizdžiu pasitenki­
nimu atsigręžęs į mus.
— Kuo teisingiausiai, pone, — choru atsakė-me.
— Gerai! Tuomet apklauskime kaltinamąjį.
Ir policijos komisaras atsigręžė į suimtąjį, kuris
visą tą laiką, kol buvo skaitomas protokolas, sunkiai
alsavo, kaip alsuoja labai prislėgtas žmogus.
— Kaltinamasis, —tarė jis, —pasakykite pavar­
dę, vardą, amžių, gyvenamąją vietą ir profesiją.
— Ar ilgai dar visa tai truks? —tarytum galuti­
nai netekęs jėgų, paklausė kalinys.
— Atsakykite: kokia jūsų pavardė ir vardas?
— Pjeras Zakmenas.
— Amžius?
26
 — Keturiasdešimt vieneri metai.
— Gyvenamoji vieta?
— Pats gerai žinot, nes esate čia.
— Nesvarbu, įstatymas reikalauja, kad atsaky­
tumėt į šį klausimą.
— Seržantų, akligatvis.
—Profesija?
—Akmenskaldys.
—Ar prisipažįstat padaręs nusikaltimą?
—Taip.
— Pasakykit, kodėl ir kokiomis aplinkybėmis
įvykdėte šį nusikaltimą.
— Kodėl?.. Nesvarbu, — tarė Zakmenas. — Tai
mano ir tos, kuri čia guli, paslaptis.
—Tačiau nebūna padarinio be priežasties.
— Sakau, kad priežasties nesužinosit. O dėl
aplinkybių, kaip jūs vadinat, tai ar norite jas ži­
noti?
—Taip.
— Gerai, aš jums papasakosiu. Kai žmogus dirba
po žeme, kaip mes, patamsyje, ir kai jį užgriūva siel­
vartas, iš graužaties jis ima save ėsti, į galvą pradeda
lįsti blogos mintys, suprantat?
— Aha! — pertraukė jį policijos komisaras. —
Vadinasi, prisipažįstat iš anksto planavęs nusikal­
timą?
—Juk sakiau, kad prisipažįstu viską, argi to dar
negana?
— Gana, pasakokit toliau.
— Tai va, mane apniko mintis nužudyti Žaną. Ji
gręžė smegenis daugiau kaip mėnesį, jausmai trukdė
protui, bet galiausiai draugas pasakė man vieną žodį,
ir aš apsisprendžiau.
— Kokį žodį?
— O, tai ne jūsų reikalas. .Šįryt pasakiau Žanai:
“Šiandien neisiu į darbą, noriu pasilinksminti kaip per
šventę. Pažaisiu su draugais rutuliais. Pasirūpink, kad
pietūs būtų gatavi pirmą valandą. Bet... Gerai, be jo­
kių atsikalbinėjimų. Pietūs turi būti paruošti pirmą,
girdi?” — “Gerai”, — atsakė Žana ir išėjo parnešti
27
produktų,.
O aš, užuot ėjęs žaisti rutuliais, paėmiau štai šitą
špagą. Ir pats išaštrinau į smiltainį. Tada nusileidau
į rūsį ir pasislėpiau už statiniu, taręs sau: “Ji tikrai
nulips į rūsį vyno. Tada pamatysime”. Nežinau, kiek
laiko tupėjau už šulės... štai ten, dešinėje. Mane pylė
karštis, širdis daužėsi, patamsiais akyse tvyrojo rau­
dona migla. Be to, mano viduje ir aplinkui kažkieno
balsas vis kartojo žodį, kurį vakar buvo pasakęs drau­
gas.
— Bet koks gi tas žodis? — atkakliai mėgino
išgauti komisaras.
— Veltui klausiat. Jau sakiau, kad niekada jo
nesužinosit. Pagaliau išgirdau suknelės šnaresį ir artė­
jančius žingsnius. Išvydau virpčiojančią šviesą, apati­
nę jos kūno dalį, viršutinę, o paskui ir galvą... Aiš­
kiai mačiau tą galvą. Žmona laikė rankoje žvakę.
“Aha, — tariau sau, — gerai!” Ir tyliai pakartojau
žodį, kurį man buvo pasakęs draugas. Tuo tarpu Ža­
na ėjo artyn. Galiu prisiekti! Ji tartum nujautė kaž­
ką negera. Bijojo, dairėsi į šalis. Bet aš buvau gerai
pasislėpęs ir nejudėjau. Ji atsiklaupė prie statinės,
prikišo butelį ir atsuko čiaupą. Tada aš atsistojau.
Ji klūpojo, suprantat? \ butelį bėgančio vyno čiurle­
nimas trukdė jai išgirsti mano keliamą triukšmą. Bet
aš ir netriukšmavau. Ji klūpojo kaip nusikaltėlė, kaip
pasmerktoji. Aš pakėliau špagą ir... čekšt!.. Net ne­
prisimenu, ar ji suriko. Galva nusirito ant žemės. Tą
valandėlę nenorėjau mirti, norėjau išsigelbėti. Keti­
nau iškasti rūsyje duobę ir ją palaidoti. Puoliau prie
besiritančios galvos, kūnas irgi pašoko jos pusėn. Tu­
rėjau paruošęs maišą gipso kraujui paslėpti. Taigi
aš čiupau galvą, arba tikriau galva čiupo mane. Žiū­
rėkit!
Ir jis parodė dešinę ranką, kurios nykštys buvo
smarkiai apkandžiotas.
— Ką? Galva jus pačiupo? — sušuko daktaras. —
Kokį velnią čia paistot?
— Sakau, kad ji man žiauriai įkando, kaip patys
matot. Sakau, kad nenorėjo manęs paleisti. Aš padė­
28
jau galvą ant maišo gipso, kaire ranka atrėmiau į
sieną, o dešinę pamėginau išplėšti jai iš burnos, bet
po valandėlės dantys patys paleido pirštą. Aš ati­
traukiau ranką. Gal tai ir kvailystė, bet, suprantat,
tada man pasirodė, kad galva gyva. Akys buvo plačiai
atmerktos — gerai mačiau, nes ant statinės stovėjo
žvakė, — o lūpos, lūpos krutėjo ir krutėdamos iš­
tarė: “Niekše, aš buvau nekalta!”
Nežinau, kokį įspūdį šis pasakojimas padarė ki­
tiems, bet man prakaitas žliaugė per kaktą.
— Na, to jau per daug! — sušuko gydytojas. —
Akys žiūrėjo į tave, o lūpos kalbėjo?
— Klausykit, pone gydytojau, jūs — medikas,
todėl niekuo netikit, ir tai natūralu, bet sakau jums,
galva, kurią čia matot, — štai čia, girdite? — man
įkando ir ištarė: “Niekše, aš buvau nekalta!” Galiu
įrodyti, kad ji šitai ištarė. Mat ją nužudęs norėjau
gelbėtis pats — ar ne tiesa, Žana? — bet, užuot gel-
bėjęsis, atbėgau pas poną merą ir įdaviau save. Ar
ne taip, ponas mere, pasakykit, argi ne taip?
— Taip, Žakmenai, — atsakė ponas Ledriu geru­
mo kupinu balsu. — Taip, tai tiesa.
— Gydytojau, apžiūrėkite galvą, — tarė polici­
jos komisaras.
— Kai aš išeisiu, pone Roberai, kai aš išeisiu! —
sušuko Žakmenas.
—Ar tik nebijai, kvaily, kad ji vėl tave užkalbins? —
paklausė daktaras, imdamas žvakę ir eidamas prie
maišo gipso.
—Pone Ledriu, dėl Dievo! —sušuko Žakmenas. —
Pasakykit jiems, kad leistų, man išeiti, prašau jūsų,
maldauju!
— Ponai, — tarė meras, mostu sustabdydamas
gydytoją, — šio nelaimingojo daugiau nėra ko klaus­
ti, tad leiskite vesti jį į kalėjimą. Kai įstatymas nu­
matė akistatą, buvo tikimasi, kad kaltinamasis turės
jėgų ją ištverti.
— O protokolas? — paklausė komisaras.
— Jis beveik baigtas.
— Kaltinamasis turės pasirašyti.
— Pasirašys kalėjime.
29
 — Taip! Taip! — sušuko Žakmenas. — Kalėjime
pasirašysiu viską, ką tik panorėsit.
— Žandarai, išveskite šį žmogų.! — paliepė po­
nas Ledriu.
— Ačiū, pone Ledriu, ačiū; — su didžiausiu dė­
kingumu ištarė Žakmenas.
Ir, pats įsikibęs žandarams už parankių, su ne­
žmoniška jėga nusitempė juos laiptais aukštyn.
Tas žmogus išėjo, o kartumu juo išėjo ir drama.
Rūsyje liko tik du siaubingi daiktai: lavonas be gal­
vos ir galva be kūno.
Tada aš pasilenkiau prie pono Ledriu.
— Pone, — paklausiau,— ar galiu eiti? Kai
reikės pasirašyti protokolą, būsiu jūsų paslaugoms.
— Taip, pone, bet su viena sąlyga.
— Kokia?
— Protokolo ateisite pasirašyti pas mane.
— Su didžiausiu malonumu, pone. O kada?
— Maždaug po valandos. Aprodysiu savo na­
mus. Kažkada jie priklausė Skaronui14, jums tai bus
įdomu.
Aš nusilenkiau ir taip pat užlipau laiptais.
Nuo aukštutinės pakopos mečiau paskutinį žvilgsnį
į rūsį.
Gydytojas Roberas su žvake rankoje skleidė
plaukus nuo nukirstos galvos: tai buvo dar graži mo­
teris, kiek galėjai spręsti, nes akys buvo užmerktos,
o lūpos suspaustos ir pamėlusios.
— Na ir kvailys tas Žakmenas! — pasakė gydy­
tojas. — Tvirtina, jog nukirsta galva gali kalbėti!
Nebent šitai sugalvojo norėdamas, kad jį palaikytų
pamišėliu. Gana gudri mintis: tai būtų lengvinanti
aplinkybė.
14 Polis Skaronas (1610—1660) — prancūzų rašytojas, Manso
vyskupo sekretorius. 1638 m. susirgo paralyžium. Jis buvo vedęs rašytojo
Agripos d'Obinjė (1552—1630) anūkę Fransuazą d’Obinjė, vėliau tapusią
markize de Mentenon. Po Skarono mirties ji auklėjo Liudviko XIV ir jo
favoritės ponios de Montespan vaikus (juodu jų turėjo aštuonis). Mirus
karalienei Marijai Teresei, Fransuaza slapta susituokė su karalium ir darė
jam didelę įtaką. Po Liudviko XIV mirties pasitraukė į Sen Siro pensioną,
kurį buvo įsteigusi kilmingoms ir vargšėms merginoms auklėti.
30
 IV
SKARONO NAMAS

Po valandos buvau pas poną Ledriu. Atsitikti­

nai sutikau jį kieme.
— Ak! — mane pamatęs tarė jis. — Štai ir jūs.
Juo geriau, man bus malonu su jumis pasišnekučiuo­
ti, prieš pristatant jus savo svečiams. Juk pietausite
su mumis, tiesa?
— Pone, atleiskite, bet...
—Jokių atsiprašymų. Pataikėt pas mane ketvir­
tadienį, juo blogiau jums, nes ketvirtadienis — mano
diena. Kas ateina pas mane ketvirtadienį, visiškai
priklauso man. Po pietų galėsit pasilikti arba išvyk­
ti. Jei ką tik nebūtų šis tas nutikę, būtumėt radęs
mane prie stalo, nes visada pietauju antrą valandą.
Šiandien padarysime išimtį ir pietausime pusę ke­
turių arba ketvirtą. Mat Piras, kurį štai čia matote, —
ir ponas Ledriu parodė didelį gražų sarginį šunį, —
pasinaudojo motušės Antuanos susijaudinimu ir nu­
gvelbė avies kulšį. Ką padarysi, teko eiti pas mė­
sininką parsinešti kitos. Todėl dabar spėsiu ne tik
supažindinti jus su savo svečiais, bet ir šį tą papasa­
koti apie juos.
— Šį tą papasakoti?
— Taip, tai personažai, apie kurių kostiumus ir
charakterį reikia šį tą paaiškinti, kaip apie Sevilijos
kirpėją ar Figaro. Bet pradėkim nuo namo.
— Rodos, sakėte, kad jis kažkada priklausė
Skaronui?
—Taip, būtent čia busimoji Liudviko XTV žmona,
kol dar nelinksmino to sunkiai pralinksminamo
žmogaus, slaugė vargšą luošį, savo pirmąjį vyrą. Jūs
pamatysite jos kambarį.
— Ponios de Mentenon?
— Ne, ponios Skaron. Nemaišykime: ponios de
Mentenon kambarys Versalyje ar Sen Sire. Eime.
Mes užlipome dideliais laiptais ir atsidūrėme
koridoriuje, išeinančiame į kiemą.
31
 — Žiūrėkite, — tarė Ledriu, — šitai jums pra­
vartu, ponas poete. Štai gryniausias stilius, kokiu
buvo kalbama 1650 metais.
— Oho! Švelnumo žemėlapis.
— Kelią pirmyn ir atgal nužymėjo Skaronas, o
vietovardžiai surašyti jo žmonos ranka. Tik tiek.
Iš tiesų tarpulangiuose kabojo du žemėlapiai.
Jie buvo nubraižyti plunksna ant didelio popie­
riaus lapo, priklijuoto prie kartono.
— Matote, —toliau kalbėjo ponas Ledriu, — šitą
ilgą mėlyną gyvatę? Tai Švelnumo upė. Šios mažos
karvelidės — tai Malonių Rūpesčių, Meilės Laiškelių,
Paslapties kaimeliai. Štai Troškimų viešbutis, Meily-
bių slėnis, Atodūsių tiltas, Pavydo miškas, pilnas pa­
baisų kaip Armidės15sodai. Ir galiausiai vidury ežero,
iš kurio išteka upė, — Begalinės Palaimos rūmai, ke­
lionės pabaiga, ėjimo tikslas.
— Velniai griebtų! O kas gi čia, ugnikalnis?
—Taip. Kėniais jis nuniokoja šalį. Tai Aistrų ugni­
kalnis.
—Jo nėra panelės de Skiuderi16 žemėlapyje.
—Ne. Tai ponios Skaron išradimas. Ir tik viename
žemėlapyje.
— O kitame?
— O kitame — Sugrįžimas. Matote, upė išsilie­
jusi iš krantų. Ji patvino nuo ašarų tų, kurie vaikščio­
jo jos pakrantėmis. Štai Nuobodulio kaimeliai, Ap­
gailestavimų viešbutis, Atgailos sala. Be galo išra­
dinga.
— Gal malonėsite leisti man nusikopijuoti šiuos
žemėlapius?
— Jeigu tik norit. O dabar prašom į ponios de
Skaron kambarį.
— Mielai.
— Jis čia.
16 Armidė — italu poeto Torkvato Tašo (1544—1595) poemos 'Iš­
vaduotoji Jeruzalė" herojė burtininkė.
16Madlena de S k i u der i , (1607—1701) — prancūzu rašytoja, žymi
aukštuomenės dama, rašytojo Žoržo de Skiuderi (1601—1667) sesuo,
keletą romanu išleidusi brolio vardu.
32
 Ponas Ledriu atidarė duris ir praleido mane pir­
ma savęs.
— Dabar tai mano kambarys. Jei neskaičiuosime
knygų, kurių, jis prikištas. Viskas čia taip pat, kaip
buvo garsiosios šeimininkės laikais: ta pati alkova,
ta pati lova, tie patys baldai. Šie tualeto kambariai
priklausė jai.
— O kur Skarono kambarys?
— Skarono kambarys buvo kitame koridoriaus
gale. Bet į ji jūs nepateksite. Ten negalima eiti: tai
slaptas kambarys, Mėlynbarzdžio buveinė.
— Velnias!
— Taip jau yra. Nors aš ir meras, bet irgi turiu
paslapčių. Eime, parodysiu jums ką kita.
Ledriu žengė pirmas; mes nulipome laiptais ir
įėjome į svetainę.
Kaip ir visas namas, svetainė turėjo savo dvasią.
Ji buvo išlipinta popieriais, kurių pirmykštę spalvą
vargiai galėjai nustatyti; išilgai sienos stovėjo dvi
eilės krėslų ir eilė kėdžių, aptrauktų senoviniais
apmušalais; šen bei ten pristatinėta kortų stalų bei
staliukų. O viso šito viduryje kaip Leviatanas tarp
vandenyno žuvų riogsojo milžiniškas rašomasis sta­
las, vienu galu įsirėmęs į sieną, kitu siekiantis
trečdalį svetainės; šitas stalas buvo visas apkrautas
knygomis, brošiūromis, laikraščiais, tarp kurių
nelyginant karalius dryksojo Constitutionnel, mėgsta­
miausias pono Ledriu skaitinys.
Svetainė buvo tuščia, svečiai vaikštinėjo po sodą,
kuris visas matėsi pro langus.
Ponas Ledriu žengė tiesiai prie rašomojo stalo
ir atitraukė didžiulį stalčių, kuriame buvo aibė pa­
ketėlių, panašių į sėklų pakelius. Visi daiktai šiame
stalčiuje buvo suvynioti į popierių su etikete.
— Žiūrėkite, — tarė jis, — štai jums, istorikui,
šis tas įdomiau už Švelnumo žemėlapį. Tai relikvijų
rinkinys, bet šios relikvijos ne šventųjų, o karalių.
Iš tiesų į kiekvieną popierių buvo įvyniotas tai
kaulas, tai plaukai, tai barzda. Čia buvo Karolio IX
kelio girnelė, Pranciškaus I nykštys, gabalėlis Liud-
2 . 749 33
viko XIV kaukolės, Henriko II šonkaulis, Liudviko
XV stuburo slankstelis, kuokštelis Henriko IV barz­
dos ir sruoga Liudviko XIII plaukų. Kiekvienas kara­
lius atidavė dalelytę savęs, ir iš visų šitų gabalėlių
galėjai maždaug atkurti kuo puikiausią prancūzų
monarchijos skeletą, kuriam jau seniai trūko pagrin­
dinių kaulų.
Be to, čia taip pat buvo vienas Abelaro ir vienas
Eloizos17 dantis — du balti priekiniai dantys, kurie
kadaise, kai juos dar dengė virpančios lūpos, galbūt
buvo susitikę bučinyje.
— Iš kur čia atsirado šie kaulai?
— Ponas Ledriu dalyvavo karalių ekshumacijoje
Sen Deni ir iš kiekvieno kapo pasiėmė, kas jam pa­
tiko.
Ponas Ledriu leido man patenkinti smalsumą; paskui,
pamatęs, kad peržiūrėjau beveik visas etiketes, tarė:
— Na, užteks bendrauti su numirėliais, pereikim
prie gyvųjų.
Ir nuvedė mane prie vieno iš langų, pro kuriuos,
kaip jau sakiau, žvilgsniu galėjai aprėpti visą sodą.
—Jūsų nuostabus sodas, — pagyriau aš.
— Kunigo sodas su šachmatiškai susodintu liepų
guotu, jurginų ir rožių krūmais, vynuogienojų pavėsi­
nėmis, persikų ir abrikosų špaleriais. Jūs visa tai
pamatysite. O kol kas pasidomėkime ne sodu, bet
tais, kurie po jį vaikštinėja.
— Gerai! Pirmiausia pasakykite, kas tas ponas
Alietas, atbulai Sateila, kuris andai klausė, ar polici­
jos komisaras nori sužinoti, kiek jam iš tikrųjų metų,
ar kiek duotum. Man rodos, jam kuo ramiausiai ir
galima duoti septyniasdešimt penkerius metus, kaip
kad jūs davėt.
—Būtent, —atsakė ponas Ledriu. —Nuo jo aš ir
norėjau pradėti. Ar skaitėte Hofmaną?
— Taip. O ką?
17 P5eras Abel aras, (1079—1142) — prancūzų teologas ir filoso­
fas, išgarsėjęs savo meile Eloizai (1101—1164), kanauninko Fiulbero duk­
terėčiai. Juodu buvo slapta susituokę, o kai juos išskyrė, Eloiza įstojo į
vienuolyną ir rašė Abelarui aistringus laiškus.
34
 — Tai Hofmano tipo žmogus. Visą gyvenimą mė­
gino iš kortų, ir skaičių atspėti ateitį. Viską, ką gau­
na, išleidžia loterijai: vienąkart laimėjęs tris sykius
toje pačioje loterijoje, daugiau niekada nieko neiš-
lošė. Jis pažinojo Kaliostrą ir grafą de Sen Zermeną,
mano jiems prilygstąs ir sakosi žinąs, kaip ir jie,
amžinojo eliksyro paslaptį. Jeigu paklaustumėt, koks
iš tikrųjų jo amžius, atsakytų kad jam jau du šimtai
septyniasdešimt penkeri metai: iš pradžių niekuo
nesirgdamas, jis gyveno šimtą metų Henriko II ir
Liudviko XIV valdymo laikais, paskui, žinodamas
paslaptį, nors ir numirė paprastų žmonių akyse, bet
tris kartus prisikėlė ir gyveno po penkiasdešimt metų
kiekvienąsyk. Dabar jis prisikėlęs ketvirtą kartą,
vadinasi, jam tik dvidešimt penkeri metai. Ankstes­
ni du šimtai penkiasdešimt metų likę tik jo atmin­
tyje. Jis garsiai visiems skelbiasi gyvensiąs iki pasku­
tiniojo teismo. Penkioliktame amžiuje Alietą būtų
sudeginę, ir be reikalo. Šiandien jo tik gailimasi, ir
taip pat be reikalo. Alietas — laimingiausias žmogus
pasaulyje: jis kalba tik apie kortas, Taro kortas18,
būrimus, egiptietiškus Toto19 mokslus bei Izidės20
paslaptis. Spausdina apie visa tai mažas knygeles,
kurių niekas neskaito, tačiau leidėjas, toks pat kuok­
telėjęs kaip ir jis, leidžia jas, pasirašytas pseudonimu,
arba veikiau anagrama Sateila; jo skrybėlė visada
prikimšta brošiūrų. Žiūrėkite, jis laiko ją po pažastim,
bijodamas, kad kas nepaimtų brangiųjų knygelių.
Pažvelkite į žmogų į jo veidą, į drabužius ir pama­
tysite, kokią gamta sukuria harmonijų kaip gerai ta
skrybėlė tinka tai galvai, o žmogus drabužiams — it
liejinys formai, kaip pasakytumėt jūs, romantikai.
Taip iš tikrųjų ir buvo. Aš apžiūrėjau Alietą. Jis
vilkėjo riebaluotais, apdulkėjusiais, užlopytais, dė-
1S Septyniasdešimt astuonios kortos, ilgesnės ir pažymėtos kito­
kiais ženklais negu paprastos.
19 Totas — senovės egiptiečių mėnulio, išminties, rašto ir skaičių
dievas, mokslo, šventųjų knygų ir magijos globėjas.
20 Izi dė — senovės egiptiečių deivė, derlingumo ir motinystės
globėja, gyvybės ir sveikatos, vandens ir vėjo deivė.
2* 35
metelis drabužiais; skrybėlė blizgančiais tartum lakuo­
tais odos kraštais į viršų, buvo be saiko išplatėjusi;
jis mūvėjo juodo satino kelnes, juodas, arba tikriau
rudas, kojines, avėjo riestanosius batus kaip tie kara­
liai, kurių valdymo laikais jis tvirtino atėjęs į šį pa­
saulį.
Jeigu kalbėsime apie Alieto išorę, tai jis buvo ne­
didukas, storas, kresnas, sfinkso veidu, išraižytu
gyslelėmis, didele bedantę ir todėl giliai įdubusia bur­
na, ilgais, retais, geltonais plaukais, išsidraikiusiais
aplink galvą lyg aureolė.
—Jis kalbasi su abatu Muliu, —pasakiau ponui
Ledriu, — tuo, kuris rytą ėjo kartu su mumis į eks­
pediciją. Juk mes prie jos dar grįšime, ar ne?
— O kodėl turėtume grįžti? — smalsiai paklausė
ponas Ledriu.
— Atleiskite, bet man pasirodė, kad jūs tikite,
jog nukirsta galva galėtų kalbėti.
— O jūs fizionomistas. Taip, aš tikrai tikiu. Mes
apie tai dar pašnekėsim, ir, jeigu jus domina tokios is­
torijos, čia rasit su kuo apie jas pasikalbėti. Bet
pereikim prie abato Mulio.
— Turbūt, — pertraukiau merą, — su tuo
žmogum labai malonu bendrauti. Mane pritrenkė jo
balso švelnumas, kai jis atsakinėjo į policijos komi­
saro klausimus.
—Ir šį kartą teisingai atspėjote. Aš draugauju su
Muliu jau keturiasdešimt metų, o jam dabar šešias­
dešimt. Pažiūrėkite, jis toks pat švarus ir tvarkin­
gas, koks Alietas purvinas, sulopytas ir riebaluotas.
Jis tikrų tikriausias aukštuomenės žmogus, kadaise
įvestas į ją Sen Žermeno priemiestyje. Tai jis tuokia
Prancūzijos perų sūnus ir dukteris. Per tas vestuves
turi progą pasakyti pamokslą, kurį besituokiančios
pusės išspausdina ir pagarbiai saugo šeimose. Mulis
vos netapo Klermono vyskupu. Ar žinote, kodėl ne­
tapo? Todėl, kad kažkada draugavo su Kazotu21. Pa­
21 Žakas Kazotas, (1719—1792) — prancūzų rašytojas, fantas­
tinės apysakos “įsimylėjęs velnias” autorius.
36
galiau todėl, kad, kaip ir Kazotas, tiki, jog egzistuo­
ja aukštesniosios ir žemesniosios dvasios, gerieji ir
blogieji genijai. Kaip ir Alietas, jis kolekcionuoja
knygas. Pas jį rastumėt viską, kas tik yra parašyta
apie pamėkles, vaiduoklius, baubus, šmėklas, vėles.
Abatas nenoriai ir tik su draugais kalba apie šiuos
dalykus, kurie nėra visai ortodoksiški, bet apskritai
jis jais tiki, tik yra santūrus ir viską, kas šiame pa­
saulyje nutinka nepaprasta, priskiria pragaro jėgoms
arba dangiškajai galybei. Antai jis tylėdamas klauso­
si, ką jam sako Alietas, rodos, žiūri į kažkokį daiktą,
kurio nemato jo pašnekovas, ir tarpais atsakinėja jam
sukrutindamas lūpas ar linkteldamas galva. Kartais,
būdamas su mumis, jis paskęsta niūriuose apmąs­
tymuose, ima krūpčioti, virpėti, sukioti galvą, vaikš­
čioti pirmyn ir atgal po svetainę. Tokiais atvejais jo
verčiau netrukdyti. Gal būtų. pavojinga jį pažadinti:
sakau pažadinti, nes man atrodo, kad tada jis yra
somnambulizmo būsenoje. Beje, jis pabunda pats, ir
pamatysite, koks tai būna žavus pabudimas.
— O, bet man atrodo, — tariau ponui Ledriu, —
kad jis ką tik iššaukė vieną iš tų dvasių, apie kurias
kalbėjote.
Ir pirštu parodžiau šeimininkui tikrą klaidžio­
jantį vaiduoklį, kuris priėjo prie dviejų pašnekovų
atsargiai statydamas kojas tarp gėlių: regėjos, jis
galėjo žengti per jas ir nesumindžioti.
— Tai dar vienas mano draugas, — tarė ponas
Ledriu, — ševaljė Lenuaras.
— Mažųjų Augustinų muziejaus įkūrėjas?
— Tas pats. Jis miršta iš liūdesio, kad jo mu­
ziejus išsibarstė. Devyniasdešimt antrais ir devynias­
dešimt ketvirtais metais jo dešimt kartų vos nenu­
žudė dėl to muziejaus, o Restauracijos22 laikotarpiu
buvo, kaip paprastai, pasielgta labai protingai, muzie­
jus buvo uždarytas, o paminklus įsakyta grąžinti į
tuos pastatus, kur jie anksčiau stovėjo, ir šeimoms,
22 Restauracija — laikotarpis nuo Burbonų sugrįžimo 1814m. iki jų
nuvertimo 1830 m.(Liudviko XVIII ir Karolio X valdymo metai).
37
kurios turėjo teisę jų reikalauti. Visa bėda, daugu­
ma paminklų buvo sugriauta, dauguma šeimų išmi-
rusios, todėl įdomiausi mūsų antikinių skulptūrų,
taigi ir mūsų istorijos, fragmentai išsibarstė, pražuvo.
Štai taip viskas ir iškeliauja iš mūsų senosios Pran­
cūzijos. Pradžioje liko tik fragmentai, o netrukus ir
iš tų fragmentų nieko neliks. Kas gi visa tai griau­
na? Ogi tie, kuriems būtų naudingiausia viską iš­
saugoti.
Ir ponas Ledriu atsiduso, nors buvo tikras libe­
ralas, kaip sakydavo tais laikais.
— Ar tai visi jūsų draugai? — paklausiau pono
Ledriu.
— Gal dar ateis gydytojas Roberas. Apie jį ne­
sakau nieko, manau, pats susidarėte apie jį nuomonę.
Tas vyrukas visą gyvenimą eksperimentavo su gyvais
žmonėmis kaip su manekenais, nė nepagalvodamas,
kad jie turi sielą skausmui suvokti ir nervus jam jaus­
ti. Jis mėgsta linksmai pagyventi ir daugelį nuvarė į
aną pasaulį. Laimė, jis gydytojas ir netiki vaiduok­
liais. Tai vidutinio proto žmogus, laikantis save są­
mojingu, nes visada triukšmauja, ir filosofu, nes yra
ateistas. Roberas — vienas iš tų žmonių, kuriuos
priimi ne todėl, kad nori priimti, o todėl, kad jie
patys ateina. Tačiau lankytis pas juos niekad nė į
galvą nešautų.
— Ak, pone, aš gerai tokius tipus pažįstu!
— Turėjo ateiti dar vienas draugas, jaunesnis už
Alietą, abatą Mulį ir ševaljė Lenuarą, bet jo galva
pramušta kortoms kaip Alieto, demonologijai — kaip
abato Mulio ir senienoms — kaip ševaljė Lenuaro.
Tai vaikščiojanti biblioteka, į krikščionio odą įrištas
katalogas, kurį jūs^ ir pats tikriausiai pažįstat.
— Bibliofilas Žakobas?
— Tas pats.
— Ir jis neateis?
— Dar neatėjo. Jis žino, jog visada pietaujame
antrą, o dabar greit bus keturios, tad veikiausiai
neateis. Turbūt ieško kokios nors Amsterdame 1570 me­
tais spausdintos knygos, pirmojo leidimo su trimis
38
spaustuvės klaidomis pirmame, septintame ir pasku­
tiniame puslapyje.
Tuo metu atsidarė svetainės durys ir pasirodė
motušė Antuaną.
— Pietūs paduoti, pone, — pranešė ji.
— Na, ponai! — atidaręs duris į sodą, pašaukė
Ledriu. — Prie stalo! Prie stalo!
Paskui, atsigręžęs į mane, tarė:
— Kažkur sode, be kitų svečių, kuriuos jūs
matėte ir apie kuriuos papasakojau, turėtų būti dar
vienas, kurio nematėte ir apie kurį nieko nesakiau.
Tas svečias pernelyg nutolęs nuo šio pasaulio, kad
išgirstų grubų mano šauksmą, į kurį, kaip matote,
atsiliepė visi mūsų draugėn. Jūsų užduotis jį suieško­
ti, o kai surasit tą nematerialią, perregimą būtybę,
eine erscheinung23, kaip sako vokiečiai, prisistatykite
jai, pamėginkit įtikinti, jog retkarčiais reikėtų paval­
gyti, bent jau kad palaikytum gyvybę, paduokit jai
ranką ir atveskite čia. Eikit.
Aš paklausiau pono Ledriu, nujausdamas, kad šis
mielas žmogus, kurį spėjau įvertinti per tas kelioli­
ka minučių, ruošia man malonų siurprizą, ir nuėjau
į sodą dairydamasis aplinkui.
Paieškos ilgai netruko, greitai suradau, ko ieško­
jau.
Tai buvo moteris; ji sėdėjo liepų pavėsyje, ir aš
nemačiau nei jos veido, nei stoto: veidas buvo
nugręžtas į laukus, o figūrą gaubė didelis šalis. Mo­
teris vilkėjo juodais drabužiais.
Aš priėjau artyn, bet ji nė nekrustelėjo. Mano
žingsniai, rodos, nepasiekė jos ausų: ji buvo tarytum
statula.
Šiaip jau pastebėjau, kad moteris buvo grakšti
ir elegantiška. Dar iš tolo pamačiau, jog ji blondinė.
Pro liepų lapiją prasiskverbęs saulės spindulys žaidė
jos plaukuose ir gaubė juos auksine aureole. Iš arti
išvydau, kokie ploni jos plaukai — jie būtų galėję
varžytis su šilkinėmis laumių gijomis, kurias draiko

23 Pamėklė, vaiduoklis (vok.).

39
po laukus pirmieji rudenio vėjai; jos kaklas, gal kiek
per ilgas, — žavingas padidinimas beveik visada
pabrėžia grakštumą arba net grožį, — buvo išlinkęs,
todėl galva patogiai gulėjo ant dešinės rankos, ku­
rios alkūnė rėmėsi į krėslo ranktūrį, o kairė buvo
nusvirusi su balta rože tarp plonų pirštų. Ir riestas
kaip gulbės kaklas, ir sulenkta ranka, ir kita nusvi­
rusi — viskas buvo to paties matinio blyškumo kaip
Paroso marmuras, be gyslelių paviršiuje ir be pulso
viduje. Pradėjusi vysti rožė buvo ryškesnė už ją lai­
kančią ranką.
Valandėlę žiūrėjau į ją, ir juo ilgiau žiūrėjau, juo
sunkiau buvo patikėti, kad man prieš akis — gyva.
būtybė. Aš net suabejojau, ar ji atsigręš, jeigu
užkalbinsiu. Porą ar trejetą kartų jau buvau išsižiojęs,
bet vėl užsičiaupiau neištaręs nė žodžio.
Pagaliau ryžausi.
— Ponia, — pašaukiau ją.
Ji krūptelėjo, atsigręžė ir nustebusi pažvelgė į
mane kaip iš svajonių pažadintas žmogus, mėginan­
tis susikaupti.
I mane įsmeigtos juodos akys ir šviesūs plaukai,
kuriuos jau aprašiau (jos akys ir antakiai buvo juo­
di), sudarė keistą derinį.
Keletą akimirkų mudu tylėjome, ji žiūrėjo į mane,
o aš tyrinėjau ją.
Tai buvo trisdešimt dvejų ar trejų metų mote­
ris, kuri turėjo būti stebuklingai graži, kai skruostai
dar nebuvo įdubę, o veidas išblyškęs; man ji ir dabar
atrodė nepaprastai daili: perlamutrinis veidas, tokio
pat atspalvio rankos ir jokių raudalų, todėl akys
panėšėjo į gagatus, o lūpos į koralus.
— Ponia, — pakartojau aš, — ponas Ledriu
mano, kad, jeigu pasisakysiu esąs “Henriko III”, “Kris­
tinos” ir “Antoni” autorius, tai būsiu jums prisistatęs,
ir jūs leisite pasiūlyti jums ranką ir eiti kartu į val­
gomąjį.
— Atsiprašau, pone, — atsakė ji, — jau ilgokai
čia stovit, tiesa? Pajutau jus ateinant, bet negalėjau
atsigręžti. Kartais man taip nutinka, kai žiūriu į tam
40
tikrą pusę. Jūsų. balsas išsklaidė kerus. Duokite ranką
ir eime.
Ji atsistojo ir paėmė mane už parankės; aš vos
jutau jos prisilietimą, nors ir neatrodė, kad ji nebūtų
rėmusis. Galėjai pamanyti, jog šalimais slenka šešė­
lis.
Mes atėjome į svetainę, daugiau netarę vienas
kitam nė žodžio.
Prie stalo buvo paliktos dvi vietos. Dešinėje pono
Ledriu pusėje — jai. Priešais ją — man.

V
ANTAUSIS ŠARLOTEI KORDE

Pietų stalas, kaip ir viskas pono Ledriu namu­

ose, buvo nepaprastas.
Sis pasagos formos baldas buvo pristumtas prie
langų į sodą, ir trys ketvirčiai didžiulio valgomojo li­
ko laisvi patarnautojams vaikščioti. Prie šio stalo ne-
sispausdami galėjo susėsti dvidešimt asmenų; val­
goma visada būdavo tik prie jo, nesvarbu, ar po­
nas Ledriu turėdavo vieną, du, keturis, dešimt,
dvidešimt svečių, ar pietaudavo vienas. Šiandien
mes pietavome tik šešiese ir užėmėme vos trečdalį
stalo.
xKiekvieną ketvirtadienį būdavo vaišinsima tais
pačiais patiekalais. Ponas Ledriu manė, kad liku­
sias savaitės dienas jo draugai valgė kitką arba na­
muose, arba svečiuose, kur buvo pakviesti. Todėl
galėjai būti tikras, kad kiekvieną ketvirtadienį pas
poną Ledriu gausi sriubos, jautienos, viščiuką su
peletrūnais, keptą avies šlaunį, pupelių ir salotų.
Pagal svečių poreikius viščiukų galėjo būti dvigubai
ar trigubai daugiau.
Ar svečių susirinkdavo daug, ar mažai, ar ne­
būdavo visai, ponas Ledriu visada sėdėdavo viename
stalo gale nugara į sodą ir veidu į kiemą. Štai jau
41
dešimt metų. jis įsitaisydavo inkrustuotame krėsle vis
toje pačioje vietoje; čia iš sodininko Antuano, virstančio
liokajumi, kaip metras Žakas, be paprasto vyno, šei­
mininkas paimdavo keletą butelių seno burgundiško­
jo, kuris būdavo atnešamas su šventa pagarba; Ledriu
su tokia pat šventa pagarba pats juos atkimšdavo ir
pripilstydavo svečiams.
Prieš aštuoniolika metų kai kuo dar buvo tikima;
po dešimties metų jau niekas niekuo netikės, net senu
vynu.
Po pietų visi eidavo į svetainę gerti kavos.
Pietūs praėjo kaip visada: svečiai gyrė virėją, garbs­
tė vyną.
Jaunoji moteris suvalgė tik keletą trupinėlių
duonos, išgėrė tik stiklinę vandens ir neištarė nė
žodžio.
Ji man priminė tą lavonų rijikę iš “Tūkstančio ir
vienos nakties”, kuri sėsdavosi už stalo kartu su vi­
sais, bet suvalgydavo tik keletą grūdelių ryžių, paka­
binusi juos dantų krapštikliu.
Po pietų, kaip paprastai, perėjome į svetainę.
Savaime suprantama, aš turėjau pasiūlyti ranką
tyliajai viešniai. Ji pati žengė prie manęs ir įsikibo į
parankę. Jos judesiai buvo vis tokie pat minkšti, laiky­
sena tokia pat grakšti, o rankos sakyčiau tokios pat
besvorės.
Aš nuvedžiau ją prie šezlongo, ir ji atsigulė.
Kol pietavome, į valgomąjį buvo įvesti dar du as­
menys: gydytojas ir policijos komisaras.
Komisaras atnešė mums pasirašyti protokolą,
kurį Žakmenas jau buvo pasirašęs kalėjime.
Ant popieriaus raudonavo mažytė kraujo dė­
melė.
Pasirašęs aš paklausiau:
— Iš kur šita dėmelė? Tai žmonos ar vyro krau­
jas?
— Tai kraujas iš žaizdos žmogžudžio rankoje, —
atsakė komisaras. — Ji vis dar kraujuoja, ir kraujo
niekaip negalima sustabdyti.
—Žinokite, pone Ledriu, —tarė gydytojas, —tas
42
galvijas užsispyręs tvirtina, kad jo žmonos galva su
juo kalbėjo.
— O jūs netikite, kad tai įmanoma, ar ne, dak­
tare?
— Po velnių!
— Jūs netikite net, kad ji būtų atsimerkusi?
— Netikiu.
— Ar nemanote, kad kraujas, kurį sustabdė gipso
sluoksnis, tuoj pat užkimšdamas visas arterijas ir ve­
nas, galėjo valandėlei grąžinti galvai gyvybę ir suge­
bėjimą jausti?
— Nemanau.
— O aš tuo tikiu, — pasakė ponas Ledriu.
— Ir aš, — palaikė jį Alietas.
— Ir aš, — pritarė jiems abatas Mulis.
— Ir aš, — prisidėjo prie jų ševaljė Lenuaras.
— Ir aš, — atsakiau.
Tik policijos komisaras ir išblyškusi dama ne­
pasakė nieko: policijos komisaras tylėjo, be abejo,
todėl, kad jo šitai nedomino, o dama — galbūt todėl,
kad šitai ją pernelyg domino.
—Aha, jūs visi prieš mane, todėl ir būsite teisūs.
Bet jei nors vienas iš jūsų būtų gydytojas...
—Jūs juk žinote, — atsakė ponas Ledriu, —kad
aš beveik gydytojas.
— Tuomet, — tarė Roberas, — turėtumėt žinoti,
kad, jei žmogus nieko nejaučia, tai ir nesikankina, o
nukirtus stuburą jutimai dingsta.
— O kas jums šitai sakė? — paklausė ponas
Ledriu.
— Protas, velniai griebtų!
— Puikus atsakymas! O argi ne protas padikta­
vo teisėjams, pasmerkusiems mirti Galilėjų, kad
Saulė sukasi aplink Žemę, o Žemė nejuda? Protas —
kvailys, brangusis daktare. Ar kada pats darėte ban­
dymus su nukirstomis galvomis?
— Ne, niekada.
— Ar skaitėte Someringo disertacijas? Ar skaitėt
daktaro Siu protokolus? Elcherio pareiškimus?
— Ne.
43
 — Bet tikit, tiesa, pono Giljoteno24 pranešimu,
kad jo mašina — patikimiausias, greičiausias ir
neskausmingiausias būdas gyvybei nutraukti?
— Tikiu.
—Tai va, mano mielas drauge. Jūs klystate, štai
ir viskas.
— Oho! Tik pamanykit!
— Klausykite, daktare, kadangi jūs remiatės
mokslu, aš pakalbėsiu su jumis apie mokslą, ir pa­
tikėkit, šioje srityje nė vienas nesam toks nemokša,
kad negalėtumėm dalyvauti pokalbyje.
Daktaras abejodamas pakraipė galvą.
— Nesvarbu, tuomet suprasite tik jūs.
Mes prisislinkom prie pono Ledriu, ir aš ėmiau ati­
džiai klausytis; mirties bausmės klausimas —tiek pa­
korimas, tiek galvos nukirtimas, tiek nunuodijimas —
mane visada ypač domino kaip žmogiškumo klausi­
mas. Aš net šiek tiek tyrinėjau visokeriopo pobūdžio
kančias, kurios kamuoja žmogų prieš įvairios rūšies
mirtį, per ją ir po jos.
— Gerai, kalbėkite, — nepatikliai tarė gydyto­
jas.
— Lengva įrodyti bet kokiam žmogui, jeigu jis
turi bent menkiausią supratimą apie mūsų kūno san­
darą ir gyvybines galias, — šnekėjo toliau ponas
Ledriu, — kad įvykdžius mirties bausmę jutimai vi­
siškai nedingsta, ir mano tvirtinimas paremtas
anaiptol ne hipotezėmis, o faktais.
— Kokie gi tie faktai?
— Štai kokie. Pirma, jutimų centras yra smege­
nyse, tiesa?
— Tikriausiai.
— Jutimai gali pasireikšti net tada, kai kraujo
apytaka smegenyse būna sustabdyta, susilpninta arba
iš dalies pažeista?

24 Žozefas Ignacijus Gi l j otenas (1738—1814) — prancūzų gydy-

tojas, Generalinių luomų narys, gynęs vienodos bausmės visiems prin­
cipą ir pasiūlęs sukurti įrankį, kuris palengvintų mirti nuteistojo kančias.
Vėliau tas įrankis buvo pavadintas jo vardu — giljotina.
44
 — Gali.
— Tad jeigu jutiminiai centrai yra smegenyse,
pasmerktasis viską suvokia tol, kol jo smegenys turi
gyvybinių galių.
— O kur įrodymai?
— Štai. “Fizinių elementų” ketvirto tomo trisde­
šimt penktame puslapyje Haleris rašo: “Nukirsta gal­
va atmerkė akis ir šnairai pažvelgė į mane, nes aš
piršto galu paliečiau jos stuburo smegenis”.
— Tebūnie taip. Bet Haleris galėjo ir apsirikti.
— Sutinku, tarkim, jis apsiriko. Imkime kitą
pavyzdį. Veikaras “Filosofijos meno” du šimtai dvi­
dešimt pirmame puslapyje rašo: “Aš mačiau, kaip
žmogus, kuriam buvo nukirsta galva, krutino lūpas”.
—Gerai, bet viena —krutinti lūpas, o kita —kal­
bėti...
—Palaukite, tuoj ir prie to prieisime. Štai čia tu­
riu Someringo kūrinius, galite pats pasižiūrėti. Some-
ringas sako: “Daugelis mano kolegų daktarų tvirtino
matę, kaip nuo kūno nukirsta galva iš skausmo griežė
dantimis, ir aš įsitikinęs, kad, jei oras dar cirkuliuo­
tų kalbos padarguose, galvos kalbėtų”. Tai štai, gy­
dytojau, — baldamas pasakė ponas Ledriu, — aš
pažengiau toliau už Someringą: viena galva su manim
kalbėjo.
Mes visi sudrebėjom. Blyškioji dama kilstelėjo ant
savo šezlongo.
— Su jumis?
—Taip, su manim. Pasakysite, kad ir aš išprotė­
jau?
— Prakeikimas! — sušuko gydytojas. — Jei jau
sakot, kad su jumis pačiu...
— Taip, šitai nutiko man pačiam. Jūs per daug
mandagus, ar ne, daktare, kad visiems girdint pa-
vadintumėt mane bepročiu, bet tyliai vis tiek pava­
dinsite, o tai absoliučiai tas pat.
— Gerai, papasakokit mums apie tai, — paprašė
gydytojas.
—Lengva pasakyti. O ar žinote, kad aš to niekam
nepasakojau trisdešimt septynerius metus, nuo tada,
45
kai tai atsitiko? Ar žinot, jog negarantuoju, kad pasa­
kodamas tą istoriją neapalpsiu, kaip apalpau tada,
kai ta galva su manim kalbėjo, kai tos mirštančios
akys įsmigo į manąsias?
Pokalbis darėsi vis įdomesnis, padėtis vis drama­
tiškesnė.
— Nagi, Ledriu, drąsiau! — paragino Alietas. —
Papasakokit mums apie tai.
— Papasakokit, drauguži, — paprašė ir abatas
Mulis.
—Papasakokit, —pritarė jiems ševaljė Lenuaras.
— Pone... — sušnibždėjo blyškioji dama.
Aš tylėjau, bet mano norą galėjai išskaityti iš akių..
— Keista, — tarė ponas Ledriu, neatsakydamas
mums ir tarsi kalbėdamasis pats su savimi, —keista,
kaip įvykiai veikia vieni kitus! Ar žinot, kas aš? —
atsisukąs į mane, paklausė ponas Ledriu.
— Žinau, pone, —atsakiau, — kad jūs labai išsi­
lavinęs, labai protingas žmogus, rengiantis puikius pie­
tus, ir kad jūs — Fontenė o Rozo meras.
Ponas Ledriu nusišypsojo ir padėkojo man galvos
linktelėjimu.
— Aš kalbu apie savo kilmę, apie šeimą, — tarė
jis-
— Nieko nežinau apie jūsų kilmę, pone, ir
nepažįstu jūsų šeimos.
— Gerai, klausykit, aš jums viską pasakysiu, o
paskui galbūt papasakosiu ir istoriją, kurią norite iš­
girsti ir apie kurią nedrįstu prasižioti. Gal paskui ji
išplauks savaime, ir jeigu išplauks, ką gi, jūs ją išgir­
site, o jeigu ne, daugiau neprašykit: vadinasi, man bus
pritrūkę jėgų jai apsakyti.
Visi susėdo ir kaip galėdami įsitaisė, kad pato­
giau būtų klausytis.
Beje, svetainė buvo kaip tik tinkama istorijoms
bei legendoms pasakoti — didelė, t amsi, nes langus
dengė tankios užuolaidos, o diena krypo vakarop;
kampai jau skendėjo tirščiausioje juodumoje, o pro
duris ir langus dar sunkėsi likučiai šviesos.
Viename iš tų tamsių kampų gulėjo blyškioji dama.
46
Jos juoda suknelė buvo susiliejusi su sutemomis. Tik
šviesiaplaukė galva bolavo atlošta ant sofos pagalvėlės.
Ponas Ledriu pradėjo:
— Aš — garsiojo Komiu, karaliaus ir karalienės
fiziko, sūnus. Mano tėvas, dėl juokingo vardo laikomas
fokusininku ir šarlatanu, buvo žymus Voltos25, Gal­
vanic*26 ir Mesmerio27 mokyklos mokslininkas. Jis pir­
masis Prancūzijoje pradėjo tyrinėti fantasmagorijas ir
elektrą, rengė dvarui matematikos bei fizikos sean­
sus.
Vargšė Marija Antuanetė28, kurią būdamas vai­
kas dvidešimt kartą mačiau, jai atvykus į Prancū­
ziją, ir kuri ne sykį ėmė mane ant ranką ir bučiavo,
dėl jo kraustėsi iš proto. Lankydamasis Prancūzijoje
1777 metais, Juozapas II29 pareiškė nematęs nieko
įdomesnio už Komiu.
Be viso kito, tėvas taip pat rūpinosi mano ir brolio
auklėjimu, perteikdamas mums savo žinias apie okul-
tinius mokslus, aibę dalyką iš galvanizacijos, fizikos,
magnetizmo sričią, kurios dabar visiems prieinamos, o
tada buvo paslaptis, tik kai kurią žmonią privilegija.
Dėl karaliaus fiziko titulo 1793 metais tėvas buvo
uždarytas į kalėjimą, bet aš turėjau keletą draugą
tarp montanjarą30 ir man pavyko jį išlaisvinti.
Tada tėvas pasitraukė į šituos namus, kur aš da­
bar gyvenu, ir 1807 metais mirė, sulaukęs septynias­
dešimt šešerią.
25 Aleksandras Volta (1745—1827) — italų fizikas ir fiziologas.
Atrado ir ištyrė degiąsias dujas, išrado elektros prietaisų, plėtojo eksperi­
mentinę fiziologiją.
26Luidzis Ga Iv an i s (1737—1798) — italų anatomas, fiziologas, el-
ektrofiziologijos pradininkas.
27Francas Mesme ris (1734—1815) — vokiečių gydytojas, gyvūnų
magnetizmo (mesmerizmo) teorijos kūrėjas.
28Marija Ant uanet ė (1755—1793) — Prancūzijos karaliaus Liud­
viko XVI žmona, Austrijos imperatoriaus Pranciškaus I ir Marijos Tere­
sės duktė. Nuvertus monarchiją (1792) suimta ir giljotinuota.
29 Juozapas II (1741—1790) — Sv. Romos imperijos imperato­
rius, Marijos Antuanetės brolis. Iki 1780 m. kartu su motina Marija Tere­
se valdė Habsburgų paveldimas žemes.
30Montanjarai — Prancūzijos Didžiosios revoliucijos laikotarpio Kon­
vento politinė kairiųjų deputatų grupė. Taip vadinama dėl to, kad per po­
sėdžius salėje užimdavo viršutinius suolus. (Montagne — pranc. kalnas.)
47
 Dabar grįžkime prie manęs.
Jau minėjau apie savo ryšius su montanjarais. Aš
tikrai draugavau su Dantonu31 ir Kamiliu Dėmu-
lenu32. Pažinojau Maratą33, bet veikiau kaip gydytoją,
o ne kaip draugą. Šiaip ar taip, aš jį pažinojau. Dėl
šios pažinties, kad ir kokios trumpos, kai panelę de
Korde vežė į ešafotą, nusprendžiau dalyvauti vyk­
dant jai mirties bausmę.
—Aš kaip tik norėjau, —pertraukiau poną Ledriu, —
paremti jus ginče su daktaru Roberu dėl gyvybinių,
funkcijų pateikdamas Šarlotės Korde pavyzdį, kuris
minimas istorijoje.
—Mes prie to prieisime, —tarė ponas Ledriu, —
'leiskite man pasakoti. Aš viską mačiau savo akimis,
todėl galite tikėti tuo, ką pasakysiu.
Antrą valandą dienos užsiėmiau vietą prie Lais­
vės statulos. Buvo karšta liepos popietė, oras tvankus,
dangus aptrauktas debesimis, pranašaujantis audrą.
Ketvirtą valandą audra prapliupo. Sako, kaip tik
tada Šarlotė sėdo į vežimą.
Ją išvedė iš kalėjimo tuo metu, kai jaunas dailinin­
kas piešė jos portretą. Pavydi mirtis, rodos, nenorėjo,
kad kas nors liktų iš merginos, net jos portretas.
Ant drobės buvo brūkštelėtas galvos škicas, ir —
keistas daiktas! —tuo metu, kai įėjo budelis, dailinin­
kas piešė kaip tik tą kaklo vietą, kurią turėjo nukirsti
giljotinos ašmenys.
Tvyksčiojo žaibai, pylė lietus, trankėsi griausti­
nis, tačiau niekas nepajėgė išvaikyti smalsios minios.
Žmonės buvo užtvindę krantines, tiltus, aikštes. Triukš­
mas žemėje beveik gožė triukšmą danguje. Moterys,
31 Žoržas Žakas Dant onas (1759—1794) — prancūzu politikas,
montanj aras. Reikalavo nutraukti terorą. Apkaltintas švelnumu revo­
liucijos priešams, buvo giljotinuotas.
32 Kamilis Demul enas (1760—1794) — prancūzu publicistas ir
politikas. Rengė Bastilijos puolimą, buvo Konvento narys, montanj aras.
Giljotinuotas kartu su Dantonu.
33Žanas Polis Ma r a t a s (1743—1793) — prancūzu gydytojas ir poli­
tikas. Konvento narys, montanjaras. Vienas iš teroro organizatorių, kurį,
norėdama baigti revoliucines žudynes, vonioje nudūrė Šarlotė de Korde
d’Armon (1768—1793).
48
vadinamos išraiškinga giljotinos smaližių pravarde,
siuntė Šarlotei prakeiksmus. Mane pasiekė tas stū­
gavimas, kaip pasiekia krioklio ūžesys. Minia ilgai
siūbavo, dar prieš ką nors pamatydama. Pagaliau
tarsi lemtingas laivas, kovojantis su bangomis, pa­
sirodė vežimas, ir aš išvydau pasmerktąją, kurios
nepažinojau ir niekada nebuvau matęs.
Tai buvo graži dvidešimt septynerių metų mergi­
na taisyklinga nosim ir tobula lūpų linija. Ji stovėjo
iškėlusi galvą, ne tiek norėdama iš aukšto pažvelgti
į minią, kiek todėl, kad jos rankos buvo surištos už
nugaros ir ji turėjo šitaip laikyti galvą. lietus liovė­
si, bet, kadangi mergina tris ketvirtadalius kelio mir­
ko po čiurkšlėmis, vanduo tekėjo per ją ir po šlapia
vilnone suknele išryškino nuostabią figūrą, lyg ji būtų
ką tik išlipusi iš vonios. Raudoni marškiniai, kuriais
ją buvo apvilkęs budelis, teikė tai išdidžiai, energin­
gai galvai keistumo ir niūraus spindesio. Tuo metu,
kai ji įvažiavo į aikštę, lietus liovėsi, pro debesis
švystelėjęs saulės spindulys nušvietė jos plaukus, ir
jie sutvisko kaip aureolė. Prisiekiu jums, nors mer­
gina buvo žmogžudė, nors buvo padariusi baisų
nusikaltimą, tiesa, keršydama už žmoniją, ir nors aš
smerkiau tą žmogžudystę, negalėjau pasakyti, ar tai,
ką matau, apoteozė, ar bausmė. Išvydusi ešafotą, ji
išblyško. Tą blyškumą dar labiau pabrėžė raudoni marš­
kiniai, siekiantys kaklą. Bet ji netrukus susitvardė
ir, atsigręžusi į ešafotą, su šypsena pažvelgė į jį.
Vežimas sustojo. Šarlotė nušoko ant žemės ne­
leisdama, kad jai kas padėtų, ir slidžiais nuo ką tik
prašniokštusio lietaus laipteliais užlipo ant ešafoto
taip greitai, kaip tik galėjo su tokiais ilgais marš­
kiniais ir surištomis rankomis. Pajutusi, kad budelis
uždėjo ant peties ranką norėdamas nutraukti kaklą
dengiančią skarelę, ji vėl išblyško, bet tučtuojau
paskutinė šypsena paslėpė blyškumą ir mergina pati,
nesidavusi pririšama prie gėdingo skersinio, apimta
kilnaus ir kone džiaugsmingo polėkio, įkišo galvą į
šlykščią skylę. Kirvis nusileido, nuo kūno atsiskyru­
si galva nukrito ant pakylos ir pašoko. Ir tada —
49
gerai klausykite, daktare, gerai klausykite, poete, —
tada vienas budelio parankinis, vardu Legro, čiupo
tą galvą už plaukų, ir, niekingai pataikaudamas mi­
niai, kirto antausį. Sakau jums, nuo to antausio galva
paraudo. Ne skruostas, o galva, aš tai mačiau, gir­
dite? Paraudo ne tik užgautas žandas, abu žandai pa­
raudo vienodai, nes ta galva dar nebuvo praradusi ju­
timų. ir supyko už įžeidimą, kuris neįėjo į nuosprendį.
Liaudis taip pat pamatė jos nuoraudį ir stojo mi­
rusiosios pusėn prieš gyvąjį, aukos prieš budelį. Minia
pareikalavo nedelsiant atkeršyti už skriaudą, ir niek­
šas tuoj pat buvo atiduotas žandarams ir nuvestas į
kalėjimą.
—Palaukite, —tarė ponas Ledriu gydytojui, pama­
tęs, kad šis nori kažką sakyti, — palaukit, čia dar
ne viskas.
Aš panorau sužinoti, kokie jausmai paskatino tą
žmogų, tokiam bjauriam poelgiui. Pasiteiravau, kur
jis yra, paprašiau leidimo jį aplankyti abatijoje, ku­
rioje jis buvo įkalintas, tą leidimą gavau ir nuvažiavau
pas jį.
Revoliucinio tribunolo nuosprendžiu jis buvo nu­
teistas tris mėnesius kalėti. Vyrukas nesuprato, kaip
jį galėjo nubausti už tokį paprastą poelgį.
Aš paklausiau, kas jį paskatino taip padaryti.
—Rado ko klausti! —nustebo jis. —Aš —Mara-
to šalininkas, nubaudžiau ją įstatymo vardu ir dar
norėjau nubausti nuo savęs.
—Nejaugi jūs nesuprantat, —paklausiau, —kad
įžeisdamas mirusiąją padarėte beveik nusikaltimą?
—Ak šit kas! —pasakė Legro, įdėmiai žiūrėdamas
į mane. — Tai jūs manot, kad jie numiršta, kai juos
giljotinuoja?
— Be abejo.
— Iškart aišku, kad nežiūrite į pintinę, kai jie
ten būna visi kartu. Nematote, kaip jie varto akis ir
griežia dantimis dar kokias penkias minutes po eg­
zekucijos. Keičiame pintines kas tris mėnesius: taip
jie sugraužia dugną. Matote, tai krūva galvų, priklau­
sančių. aristokratams, kurie nenori mirti, ir aš ne­
50
nustebčiau, jei vieną dieną kuri iš jų suriktų: ‘Tegy­
vuoja karalius!”
Sužinojau viską, ką norėjau žinoti. Išėjau kamuo­
jamas vienos minties: ar tos galvos iš tiesų dar būna
gyvos? Ir nusprendžiau tuo įsitikinti.

VI
SOLANŽA

Kol ponas Ledriu pasakojo, galutinai sutemo.

Žmonės svetainėje atrodė kaip šešėliai, ne tik nebylūs,
bet ir sustingę iš baimės, kad ponas Ledriu nenutiltų,
nes visi suprato, jog už šio baisaus pasakojimo slypi
kitas, dar baisesnis.
Bijojome net kvėptelti. Tik gydytojas buvo
beišsižiojąs. Aš čiupau jam už rankos perspėdamas,
kad užsičiauptų, ir jis iš tiesų nutilo.
Po keleto akimirkų ponas Ledriu vėl prabilo.
— Išėjęs iš abatijos, per Tarano aikštę pasukau
į Tumono gatvę, kur gyvenau, bet staiga išgirdau pa­
galbos šaukiančią moterį. Tai negalėjo būti plėšikai:
buvo dar vos dešimta valanda vakaro. Nubėgau į
aikštės kampą, kur girdėjosi riksmas, ir iš debesų išni­
rusio mėnulio šviesoje pamačiau moterį, besiginančią
nuo sankiulotų31 patrulių.
Moteris taip pat mane pamatė ir, iš drabužių su­
pratusi, kad aš ne visai iš liaudies, puolė prie manęs
šaukdama:
— Oi, žiūrėkit, štai ponas Alberas, aš jį pažįstu.
Jis jums pasakys, kad aš tikrai skalbėjos motušės
Ledjė duktė.
Ir vargšė moteris, visa išbalusi, drebanti, čiupo
mane už rankos ir įsikibo kaip skęstantysis išganin­
gos lentos.
94 Sanki ul ot ai (bekelniai) — Prancūzijos Didžiosios revoliuci­
jos metu aristokratai taip pravardžiavo revuliucionierius, kurie, ne taip
kaip bajorai, dėvėjo ilgas, o ne trumpas kelnes.
51
 —Na ir kas, kad tu motušės Ledjė duktė, gra­
žuole, bet neturi leidimo, todėl eisi su mumis į sar­
gybinę!
Moteris suspaudė man ranką; tame paspaudime
buvo justi siaubas ir maldavimas. Aš viską supratau.
Kadangi ji pavadino mane pirmu pasitaikiusiu
vardu, aš irgi pavadinau ją tokiu, koks pirmas šovė į
galvą. v
— Čia jūs, mano vargše Solanža? —tariau jai. —
Kas gi jums atsitiko?
— Na matote, ponai! — sušuko ji.
— Man rodos, galėtum sakyti “piliečiai”.
— Klausykite, pone seržante, ne mano kaltė, kad
aš taip kalbu, — pasiteisino mergina. — Motina dir­
bo pas kilminguosius ir išmokė mane mandagumo,
taigi žinau — įgijau blogų. įpročių, aristokratiškų
įpročių, bet ką gi daryti, pone seržante, aš negaliu
jų atsikratyti.
Drebančiame merginos balse nuskambėjo vos jun­
tama ironija, kurią supratau tik aš. Svarsčiau, kas
galėtų būti ta moteris. Šios mįslės neįmanoma buvo
atspėti. Tik galvą galėjau guldyti, kad ji ne skalbėjos
duktė.
— Kas man atsitiko, pilieti Alberai? — toliau
kalbėjo ji. —Ogi štai kas. Įsivaizduokite, nešiau skal­
binius, bet šeimininkės nebuvo namie ir turėjau lauk­
ti, kol ji grįš, nes norėjau atsiimti pinigus. Po šimts!
Šiais laikais visiems reikia pinigų. Tuo tarpu sute­
mo, o aš, tikėdamasi grįžti dieną, nepasiėmiau leidi­
mo. Taip ir pakliuvau šitiems ponams, atleiskit, norė­
jau pasakyti — piliečiams. Jie pareikalavo leidimo,
o aš pasakiau, kad neturiu. Jie norėjo nuvesti mane
į sargybinę. Aš pradėjau rėkti, tada atbėgote jūs,
mano pažįstamas. Dabar aš nusiraminau. Pasakiau
sau: ‘Ponas Alberas žino, kad mano vardas Solanža,
žino, kad aš motušės Ledjė duktė, ir laiduos už
mane”. Ar ne tiesa, pone Alberai?
— Žinoma, laiduosiu. Ir laiduoju.
— Gerai, — tarė patrulių vadas, — o kas man
laiduos už tave, pone puošeiva?
52
 — Dantonas. Ar tau to užteks? Ar jis pakanka­
mai geras patriotas?
— A, jei už tave laiduos Dantenas, nieko netu­
riu prieš.
— Šiandien Kordeljerų klube35 posėdis. Eime
tenai.
— Eime, — tarė seržantas. — Piliečiai sankiu-
lotai, žengto marš!
Kordeljerų klubas buvo įsikūręs buvusiame kor-
deljerų vienuolyne Observanso gatvėje; netrukus mes
ten nuėjome. Prie durų. išplėšiau iš knygelės lapą
popieriaus, pieštuku brūkštelėjau keletą žodžių ir
paprašiau seržanto nunešti raštelį Dantonui, o mes
tuo tarpu pasilikome kapralo ir patrulių rankose.
Seržantas nuėjo į vidų ir grįžo su Dantonu.
— Čia dabar! — tarė jis. — Tai tave areštavo!
Tave, mano draugą, Kamilio draugą! Tave, vieną ge­
riausių respublikonų, kokie tik gali būti! Tai bent!
Pilieti seržante, — pridūrė jis, atsigręžęs į sankiu-
lotų vadą, — aš už jį laiduoju. Ar to pakanka?
— Už jį tu laiduoji, o ar laiduoji už ją? — pa­
klausė užsispyrėlis seržantas.
— Už ją? Apie ką tu kalbi?
— Apie šitą moterį, velniai griebtų!
— Už jį, už ją, už visus, kurie su juo. Dabar
patenkintas?
— Taip, patenkintas, — atsakė seržantas, —
ypač kad pamačiau tave.
— Po perkūnais! Šitą malonumą gali gauti vel­
tui. Žiūrėk, kiek tik nori, kol aš čia.
— Ačiū. Toliau kovok už liaudies interesus ir
būk ramus, liaudis tau bus dėkinga.
— O taip! Aš tikiuosi, — atsakė Dantenas.
— Ar gali paspausti man ranką? — paklausė
seržantas.
— Kodėl gi ne?
35Kordeljerai — revoliucionierių klubas, kurį 1790 m. Paryžiuje
įsteigė Dantonas, Maratas ir Demulenas. Klubas nustojo gyvuoti 1794 m.
Tai taip pat katalikų vienuolių pranciškonų ordino šaka.
53
 Ir Dantonas padavė jam ranką.
— Tegyvuoja Dantonas! — sušuko seržantas.
— Tegyvuoja Dantonas! — pakartojo visi patruliai.
Ir nuėjo kartu su savo vadu, kuris už dešimties
žingsnių atsigręžė ir, mojuodamas raudona kepuraite,
dar kartą sušuko: “Tegyvuoja Dantonas!”, o jo vyrai
pakartojo šį šūkį.
— Dantonai! Dantonai! — girdėjosi balsai. — I
tribūną!
— Atleisk, brangusis, — tarė jis man. — Girdi?
Paspausiu tau ranką ir eisiu. Seržantui daviau dešinę,
o tau duodu kairę. Ką gali žinoti? Gal šaunusis patrio­
tas serga niežais.
Ir atsigręžęs šūktelėjo galingu balsu, kuris
gatvėje įaudrindavo ir nuramindavo minią:
— Einu! Palaukit, einu!
Dantonas nuėjo į vidų. O aš likau prie durų vie­
nas su nepažįstamąja.
—Dabar, ponia, —tariau jai, —kur jus palydėti?
Aš jūsų paslaugoms.
—Pas motušę Ledjė, po galais! —nusijuokė ji. —
Juk žinote, ji mano motina.
— O kur motušė Ledjė gyvena?
— Feru gatvėje, dvidešimt ketvirtame name.
—Eime pas motušę Ledjė į Feru gatvės dvidešimt
ketvirtą namą.
Pono Princo Griovių gatve nusileidome iki Šven­
to Justo Griovių gatvės, paskui Mažojo Liūto gatve
pakilome iki Švento Sulpicijaus aikštės ir pasiekė­
me Feru gatvę.
Visą kelią nepersimetėme nė žodžiu. Tik ryškiai
žėrinčioje mėnesienoje galėjau lig valiai į ją žiūrėti. Tai
buvo žavinga dvidešimties ar dvidešimt dvejų metų
mergina, tamsi, didelėmis mėlynomis akimis, veikiau
protingomis negu liūdnomis; plona tiesi nosis, pašai­
pios lūpos, dantys it perlai, rankos kaip karalienės,
kojos kaip vaiko — net po motušės Ledjė dukters
suknele visa tai buvo paženklinta aristokratiškumo
žyme, todėl narsiajam seržantui bei jo karingiesiems
patruliams visai pagrįstai kilo įtarimas.
54
 Priėję prie durų, mudu sustojome ir valandėlę
tylėdami žiūrėjome vienas į kitą.
— Na, ką pasakysite, brangus pone Alberai? —
šypsodamasi paklausė nepažįstamoji.
—Pasakysiu, brangi panele Solanža, kad nevertėjo
susitikti, jei taip greit išsiskiriam.
— Tūkstantį kartų atsiprašau. Aš manau, prie­
šingai, net labai vertėjo, nes, jei nebūčiau jūsų sutiku­
si, patruliai būtų nuvedę mane į sargybinę, ten būtų
nustatę, kad aš ne motušės Ledjė duktė, o aristokra­
tė, ir labai galimas daiktas — būtų nukirtę galvą.
— Tai jūs prisipažįstat esanti aristokratė?
— Nieko aš neprisipažįstu.
— Tai nors pasakykite savo vardą.
— Solanža.
—Juk žinot, kad aš atsitiktinai jus taip pavadinau
ir kad tai nėra jūsų tikrasis vardas.
— Nesvarbu! Jis man patinka, ir aš jį pasilieku,
bent jau dėl jūsų.
—Kam reikia jį pasilikti dėl manęs, jeigu jūsų dau­
giau nepamatysiu?
— Aš taip nesakau. Tik sakau, kad, jei dar pasi­
matysime, jums nėra reikalo žinoti mano vardą, o man —
jūsų. Aš jus pavadinau Alberu, pasilikite šį vardą, o
aš pasiliksiu Solanžos.
— Gerai, tebūnie taip! Bet klausykite, Solanža, —
tariau jai.
— Klausau, Alberai, — atsakė ji.
— Jūs aristokratė, juk pati prisipažinot?
— Jei ir nebūčiau prisipažinusi, jūs būtumėt
atspėjęs, tiesa? Taigi mano prisipažinimas — ne kažin
koks nuopelnas.
—Jūs persekiojama už tai, kad esat aristokratė?
— Panašiai.
— Ir jūs slapstotės nuo persekiotojų?
— Taip, Feru gatvės dvidešimt ketvirtame name,
pas motušę Ledjė, kurios vyras tarnavo vežėju pas
mano tėvą. Matote, aš nieko nuo jūsų neslepiu.
— O jūsų tėvas?
— Aš nieko neslepiu apie save, brangus pone Al-
55
bėrai, bet tėvo paslapčių, negaliu išduoti. Mano tėvas
taip pat slapstosi ir laukia progos emigruoti. Tai vis­
kas, ką galiu pasakyti.
— O ką ketinate daryti jūs?
— Išvyksiu kartu su tėvu, jei bus galima. Jei ne,
jis išvažiuos vienas, o aš atvažiuosiu pas jį paskui.
— Šį vakarą, kai jus areštavo, grįžote pasimačiu­
si su tėvu?
— Taip, aš grįžau iš jo.
— Klausykit, brangioji Solanža!
— Klausau.
—Ar matėte, kas nutiko šį vakarą?
—Mačiau ir įsitikinau, kad užimat aukštą padėtį.
— Deja, ne tokią jau aukštą. Bet turiu keletą
draugųv
— Šįvakar susipažinau su vienu iš jų.
— Žinote, šiais laikais jis nėra iš pačių nežy­
miausiųjų.
— Gal galite pasinaudoti jo įtaka ir padėti tėvui
pabėgti?
— Ne, tą įtaką panaudosiu jums.
— O tėvas?
—Tėvui padėti turiu kitą būdą.
—Turite kitą būdą? —sušuko Solanža, sugriebu­
si mane už rankų ir su nerimu žiūrėdama į akis.
—Jei išgelbėsiu jūsų tėvą, ar saugosit apie mane
gerus prisiminimus?
— O! Būsiu dėkinga visą gyvenimą.
Šiuos žodžius ji ištarė su dieviška išraiška,
pranašaujančia būsimą dėkingumą. Paskui maldauja­
mai pažvelgė į mane ir paklausė:
— Bet ar jums to pakaks?
— Taip, — atsakiau.
—Vadinasi, aš neapsirikau, jūs iš tiesų kilniašir­
dis. Dėkoju savo ir tėvo vardu ir, net jei jums nepa­
siseks ateityje, būsiu dėkinga už praeitį.
— Kada vėl pasimatysime, Solanža?
— O kada jums reikia mane pamatyti?
— Tikiuosi, rytoj turėsiu gerų žinių.
— Puiku, pasimatysime rytoj.
56
 — Kur?
— Čia, jei norite.
— Čia, gatvėje?
— Dieve mano! Juk matot, kad tai pati saugiau­
sia vieta. Štai jau visą pusvalandį šnekamės prie šitą
durų, ir dar nepasirodė nė gyva dvasia.
— Kodėl negalėčiau užeiti pas jus arba jūs pas
mane?
— Todėl, kad užėjęs pas mane sukompromituo-
tumėt tuos puikius žmones, kurie mane priglaudė, o
užėjusi pas jus, sukompromituočiau jus.
—Gerai jau, gerai! Paimsiu leidimą iš vienos savo
giminaitės ir atiduosiu jums.
— Tai juk giljotinuotų jūsų giminaitę, jei kar­
tais būčiau areštuota.
—Jūsų tiesa, atnešiu leidimą Solanžos vardu.
— Nuostabu! Pamatysit, galiausiai Solanža
pasidarys mano vienintelis tikrasis vardas.
— Kurią valandą ateiti?
— Tą pačią, kurią susitikome šiandien. Dešimtą,
jeigu jums patogu.
— Gerai, dešimtą.
— O kaip mes susitiksime?
—Tai visai nesunku. Be penkių minučių dešimtą
jūs būsite prie durų. Dešimtą išeisiu aš.
— Taigi rytoj dešimtą, brangioji Solanža.
— Rytoj dešimtą, brangus Alberai.
Norėjau pabučiuoti jai ranką, bet ji atstatė kaktą.
Kitą vakarą pusė dešimtos jau buvau prie Solanžos
namo.
Be ketvirčio dešimtą ji atidarė duris.
Abu atėjome anksčiau, negu buvome susitarę.
Aš pulte puoliau prie jos.
— Matau, turite gerų naujienų, —nusišypsojo ji.
—Tiesiog nuostabių. Pirmiausia štai jūsų leidimas.
— Pirmiausia dėl tėvo.
Ir ji atstūmė mano ranką.
—Jūsų tėvas bus išgelbėtas, jeigu panorės.
— Sakote, jeigu panorės? Ką jis turi daryti?
— Pasitikėti manimi.
57
 — Jau pasitiki.
—Jūs jį matėt?
— Taip.
—Vėl rizikavot?
—Ko gi jūs norite? Taip reikėjo. Bet Dievas mane
saugojo!
— Ir jūs viską tėvui papasakojot?
—Aš jam pasakiau, kad vakar išgelbėjote gyvybę
man, o rytoj galbūt išgelbėsite jam.
— Taip, tikrai rytoj. Jeigu jis norės, rytoj aš jam
išgelbėsiu gyvybę.
— Kaip? Pasakykit. Kalbėkite gi. Koks nuosta­
bus būtų. mūsų susitikimas, jei viskas pasisektų!
— Tik... — dvejodamas ištariau aš.
— Kas?
—Jūs negalėsite išvykti kartu su juo.
—Argi aš nesakiau, kad dėl to esu apsisprendusi?
— Beje, vėliau tikrai gausiu jums pasą.
— Pakalbėkim pirmiau apie tėvą, apie mane pa­
kalbėsim paskui.
—Tai va, aš jums minėjau, kad turiu draugų, ar
ne?
— Taip.
— Šiandien su vienu buvau susitikęs.
— Ir ką?
— Jūs pažįstat tą žmogų iš vardo, jo vardas —
narsumo, ištikimybės ir garbės garantas.
— Jo vardas...
— Marso36.
— Generolas Marso?
— Taip.
— Jūsų tiesa. Jeigu jis ką nors pažadėjo, tai ir
ištesės.
— Jis pažadėjo.
— O Dieve! Aš tokia laiminga! Sakykite, ką gi jis
pažadėjo?
— Pažadėjo mums padėti.
36 Fransua Severenas Marso (1769—1796) — prancūzu genero­
las. Jis nugalėjo austrus prie Neviedo ir buvo mirtinai sužeistas prie Al-
tenkircheno.
58
 — Kaip?
— Labai paprastai. Kleberas37 neseniai paskyrė
jį Vakarų, armijos vyriausiuoju vadu. Jis išvyksta ry­
toj vakare.
— Rytoj vakare? Bet mes nespėsime nieko paruošti.
— Nieko nereikia ruošti.
— Nesuprantu.
—Jis išsiveš jūsų tėvą.
— Mano tėvą?
—Taip, kaip sekretorių. Kai jie nuvažiuos į Van-
dėją38, jūsų tėvas duos generolui Marso garbės žodį
niekada nekariauti prieš Prancūziją, o naktį pereis į
vandėjiečių stovyklą. Iš Vandėjos jis išvyks į Bretanę,
o paskui į Angliją. Kai įsikurs Londone, jis praneš,
aš gausiu jums pasą, ir jūs išvyksite pas jį į Lon­
doną.
— Rytoj! — sušuko Solanža. —Tėvas išvyks rytoj!
— Negalima gaišti laiko.
— Tėvas nieko nežino.
— Perspėkite jį.
— Šį vakarą?
— Šį vakarą.
—Bet kaip tai padaryti tokiu metu?
—Duosiu jums leidimą ir pasiūlysiu savo ranką.
—Jūsų teisybė. Kur leidimas?
Aš padaviau jai leidimą, ir ji užsikišo jį už korsažo.
— Dabar duokite ranką.
Aš padaviau jai ranką, ir mes nuėjome. Netrukus pa­
siekėme Tarano aikštę, tą vietą, kur susitikome vakar.
— Palaukite manęs čia, — tarė ji.
Aš nusilenkiau ir ėmiau laukti. Ji dingo už senų
Matinjono rūmų kampo. Po ketvirčio valandos Solanža
vėl pasirodė.
— Eime, — tarė ji, — tėvas nori jus pamatyti ir
padėkoti.
Mergina vėl paėmė mane už rankos ir nusive­

37 Žanas Batistas Kl eberas (1753—1800) — prancūzų generolas,

daugelio karinių kampanijų vadas.
38 Vandėja — kontrrevoliucinių jėgų centras nuo 1793 m.
59
dė į Švento Vilhelmo gatvę priešais Mortemaro rū­
mus.
Atėjusi ji išsitraukė iš kišenės raktą, atidarė
mažas dureles, paėmė mane už rankos, nusivedė į
trečią aukštą ir pabeldė sutartiniu beldimu.
Duris atidarė keturiasdešimt aštuonerių ar penkias­
dešimties metų vyras. Jis buvo apsirengęs kaip dar­
bininkas ir atrodė besiverčiąs knygrišio amatu. Bet
sulig pirmais man ištartais žodžiais, sulig pirma pa­
dėka išsidavė esąs žymus senjoras.
— Pone, — tarė jis man, — tai Apvaizda mums
jus pasiuntė, ir aš jus priimu kaip Apvaizdos pasiuntinį.
Ar tiesa, kad galite mane išgelbėti ir, svarbiausia, ar
norite?
Aš jam viską papasakojau. Pasakiau, kad Marso
sutinka jį išsivežti kaip sekretorių ir nereikalauja nie­
ko daugiau, tik pažado niekada nepakelti ginklo
prieš Prancūziją.
— Iš visos širdies jums tai pažadu ir pakartosiu
šį pažadą jam.
— Dėkoju savo ir jo vardu.
— Kada Marso išvyksta?
— Rytoj.
— Ar turiu jam prisistatyti šią naktį?
— Kada panorėsite. Jis jūsų laukia.
Tėvas ir duktė susižvalgė.
— Manau, būtų išmintingiau nuvykti pas jį šį­
vakar, tėve, — tarė Solanža.
— Gerai. Bet, jei mane sulaikys, aš neturiu leidimo.
— Imkite mano.
— O jūs?
— O, aš žinomas asmuo.
— Kur gyvena Marso?
— Universiteto gatvės keturiasdešimtame name
pas savo seserį panelę Degravjė Marso.
— Ar palydėsit mane?
— Aš seksiu paskui jus, kad galėčiau parvesti
panelę namo, kai jūs įeisit į vidų.
—O kaip Marso sužinos, kad aš tas pats žmogus,
apie kurį kalbėjot?
60
 — Perduokite jam šią trispalvę kokardą, tai at­
pažinimo ženklas.
— Kuo galiu atsidėkoti savo išgelbėtojui?
— Paveskite man išgelbėti savo dukterį, kaip ji
man pavedė išgelbėti jus.
— Eime.
Jis užsidėjo skrybėlę ir užgesino šviesą.
Mes nulipome mėnulio šviesoje, plūstančioje pro
laiptinės langus.
Prie durų jis paėmė dukterį už parankės, pasuko į
dešinę ir Šventųjų Tėvų gatve nuėjo į Universiteto
gatvę. Aš sekiau įkandin jų, atsilikęs per dešimt
žingsnių.
Iki pat keturiasdešimto namo nieko nesutikome.
Aš priėjau prie jų.
— Tai geras ženklas, —pasakiau. — Norite, kad
palaukčiau ar kad eičiau su jumis?
— Ne, daugiau nesikompromituokit. Palaukit
mano dukters čia.
Aš nusilenkiau.
— Dar kartą ačiū ir sudie, — tarė jis, duodamas
man ranką. — Nėra žodžių išreikšti, ką jums jaučiu.
Tikiuosi, Dievas kada nors leis man deramai jums
atsidėkoti.
Aš jam atsakiau paprasčiausiu rankos paspaudimu.
Jis įėjo. Solanža nusekė paskui jį. Bet prieš
įeidama ji taip pat paspaudė man ranką.
Po dešimties minučių durys vėl atsidarė.
— Na kaip? —paklausiau.
— O! — sušuko ji. —Jūsų draugas tikrai vertas
juo būti. Jis toks delikatus. Supranta, kad aš būsiu
laiminga galėdama likti su tėvu iki jo išvykimo. Jo
sesuo pastatys man lovą savo kambaryje. Rytoj trečią
valandą dienos tėvui jau nebegrės joks pavojus. O ry­
toj dešimtą, tokiu pat metu kaip šiandien, ateikite į
Feru gatvę, ir aš parodysiu, kaip esu dėkinga už tėvo
išgelbėjimą, jeigu tik manote, kad verta dėl to
trukdytis.
— Žinoma, ateisiu. Ar jūsų tėvas nieko neprašė
man pasakyti?
61
 —Jis dėkoja už leidimą, štai jis, ir prašo atsiųs­
ti mane pas jį kaip galima greičiau.
— Atsiųsiu, kai tik panorėsite, Solanža, — atsakiau
suspausta širdimi.
— Reikia bent sužinoti, kur turėsiu važiuoti pas
tėvą, —tarė ji. — O, jūs manim dar neatsikratėte.
Aš paėmiau jos ranką ir prispaudžiau prie šir­
dies. Bet ji, kaip ir vakar, atstatė man kaktą ir tarė:
— Bd rytojaus!
Palietęs lūpomis Solanžos kaktą, priglaudžiau ne
tik jos ranką, bet ir virpčiojančią krūtinę, ir plas­
tančią širdį.
Grįžau namo džiaugdamasis kaip niekada. Gal
dėl to, kad padariau gerą darbą, o gal dėl to, kad
jau mylėjau tą žavingą būtybę.
Nežinau, ar miegojau, ar būdravau; tik žinau, kad
mano sieloje dainavo visa gamtos harmonija; žinau, kad
naktis man pasirodė begalinė, diena nesibaigianti;
žinau, jog stumdamas laiką sykiu norėjau jį sustabdy­
ti, kad nė minutės neprarasčiau iš tų dienų, kurias man
liko pragyventi.
Kitą dieną devintą valandą buvau Feru gatvėje.
Pusė dešimtos pasirodė Solanža. Ji priėjo prie manęs
ir apsivijo rankomis kaklą.
—Išgelbėtas! Mano tėvas išgelbėtas! —tarė ji. —
Ir už jo išgelbėjimą aš dėkinga jums! O! Kaip aš jus
myliu!
Po poros savaičių Solanža gavo laišką, kuriame
buvo rašoma, kad tėvas jau Anglijoje.
Rytojaus dieną atnešiau jai pasą. Paėmusi jį,
Solanža apsipylė ašaromis.
— Tai jūs manęs nemylit? — tarė ji.
— Myliu labiau už gyvybę, — atsakiau. — Bet
daviau jūsų tėvui žodį ir žūtbūt turiu jo laikytis.
— Tuomet aš netesėsiu pažado. Jei tau, Alberai,
užtenka jėgų mane išleisti, aš neturiu jėgų tavęs pa­
likti.
Deja, ji pasiliko.

62
 VII
ALBERAS

Ponas Ledriu pertraukė savo pasakojimą; ir vėl,

kaip aną kartą, stojo tyla.
Tik dabar ta tyla buvo dar slopesnė, nes visi jau­
tė, kad istorija eina į galą, o ponas Ledriu buvo sakęs,
jog gali pristigti jėgą jai pabaigti. Bet netrukus jis
vėl prabilo:
— Nuo to vakaro, kai kalbėjomės apie Solanžos
išvykimą, praėjo trys mėnesiai, bet per tą laiką mudu
nė žodeliu neužsiminėme apie išsiskyrimą.
Solanža panoro susirasti butą Tarano gatvėje. Aš
jai jį išnuomojau Solanžos vardu. Kitokio nė neži­
nojau, kaip ir ji nežinojo kitokio mano vardo, tik Al-
beras. Aš įtaisiau ją į vieną merginą mokymo įstaigą
mokytojos pavaduotoja, kad patikimiau apsaugočiau
nuo revoliucinės policijos, kuri tuo metu buvo veikli
kaip niekad.
Sekmadienius ir ketvirtadienius mudu praleis­
davome kartu mažame butelyje Tarano gatvėje; pro
miegamojo langus matydavom aikštę, kur susitiko­
me pirmą kartą. Kasdien gaudavom po laišką: ji —
Solanžos, aš — Albero vardu. Tie trys mėnesiai buvo
laimingiausi mano gyvenime.
Tačiau aš neatsisakiau ketinimo, kilusio per po­
kalbį su budelio parankiniu. Aš paprašiau ir gavau
leidimą tyrinėti žmogaus gyvybinią funkciją išlikimą
po mirties bausmės; tie tyrimai parodė, jog skaus­
mas tveria ilgiau už bausmę ir būna baisus.
— Su tuo tai jau nesutinku! — sušuko gydyto­
jas.
— Argi nesutinkate, — paprieštaravo ponas
Ledriu, — kad kirvis kerta per jautriausią mūsą
kūno vietą, nes ten susieina nervai? Argi nesutinkate,
kad kakle yra visi viršutinią galūnią nervai: simpa­
tinis, klajoklis, kaklo rezginys, pagaliau stuburo
smegenys, kuriose prasideda apatinią galūnią ner­
63
vai? Argi nesutinkate kad stuburo lūžis arba suža­
lojimas suteikia klaikiausius skausmus, kokie tik gali
tekti žmogaus daliai?
— Tebūnie taip, — tarė daktaras, — bet tie
skausmai trunka tik keletą sekundžių..
— O! Dabar aš nesutinku! — tvirtai įsitikinęs,
sušuko ponas Ledriu. — Be to, net jei skausmai trūk­
tą tik keletą sekundžių, per tas keletą sekundžių, juti­
mai, asmenybė, žmogiškasis aš tebebūna gyvi. Galva
girdi, mato, jaučia ir suvokia, kaip ji atskiriama nuo
kūno, ir kas pasakys, ar siaubingas kančios didumas
neatperka jos trumpumo?*
— Vadinasi, j ūsą nuomone, Steigiamojo su­
sirinkimo dekretas, kuriuo kartuves pakeitė giljoti­
na, buvo filantropinė klaida, ir verčiau būti pakar­
tam negu nukirsdintam.
— Be jokios abejonės. Daugelis pasikorusią ar
pakartą žmonią grįžo į gyvenimą ir galėjo papasako­
ti, kokius jausmus patyrė. Sitai esą panašu į apople­
ksijos smūgį, kitaip sakant, į kietą miegą be jokią
ypatingą skausmą, be jokią kančią: prieš akis suta­
varuoja liepsna, pamažu ji pakeičia spalvą, pamėly­
nuoja, paskui—tamsa, lyg apalpus. Daktare, jūs:šitai
žinot geriau už bet ką. Jei pirštu užspausime žmogui
smegenis toje vietoje, kur nėra kiaušo, jis nejaus jokio
skausmo, tik užmigs. Tas pat nutinka ir kraujui su-
plūdus į smegenis. Pakaruokliui kraujas suplūsta visą
pirma todėl, kad suteka į smegenis stuburo arterijo­
mis, kurios praeina pro kaklo slankstelią kanalus ir
išlieka nepažeistos, o antra, todėl, kad kraujas nega­
li ištekėti atgal kaklo venomis, nes ir kaklą, ir ve­
nas laiko užspaudusi virvė.
— Gerai, — tarė gydytojas, — bet grįžkim prie
bandymą. Nekantrauju greičiau išgirsti apie tą gar­
siąją galvą, kuri kalbėjo.

* Prie šios temos sustojome ne tam, kad šaltakraujiškai sampro­

tautume apie baisenybes: mums atrodo, kad šio klausimo nagrinėjimas
netuščias tokiu metu, kai svarstoma, panaikinti mirties bausmę ar ne.
(Aut. past.)
64
 Man pasirodė, jog iš Ledriu krūtinės išsiveržė
atodūsis. Jo veido negalėjai įžiūrėti. Buvo visiškai
tamsu.
— Iš tiesų, — tarė jis, — aš nutolau nuo temos,
daktare, grįžkime prie mano bandymų.
Deja, medžiagos tyrimams netrūko.
Buvo pats egzekucijų įkarštis, budeliai kasdien
giljotinuodavo po trisdešimt ar keturiasdešimt
žmonių* ir Revoliucijos aikštėje liedavosi tokią
gausybė kraujo, kad aplink ešafotą teko iškasti trijų
pėdų gylio griovį.
Griovys buvo uždengtas lentomis. Kartą per jas ėjo
aštuonerių ar dešimties metų vaikas, viena lenta pa­
krypo, vaikas įkrito į šitą klaikų griovį ir prigėrė.
Savaime suprantama, aš nesakiau Solanžai, ką
veikdavau tomis dienomis, kai būdavau ne su ja. Be
to, turiu prisipažinti, pradžioje ir pats bjaurėjausi to­
mis apgailėtinomis žmonių nuokartomis, bijojau, kad
mano tyrimai galbūt dar padidina kančias, kurias
patiria giljotinuotieji. Bet galiausiai pasakiau sau, jog
bandymus darau visuomenės labui, nes, jei man pavyk­
tų savo įsitikinimais palenkti įstatymų leidėjus, galbūt
pasisektų panaikinti mirties bausmę.
Kai tik tyrimai duodavo rezultatų, užsirašydavau
juos į atmintinę.
Po dviejų mėnesių padariau visus, kokius tik įma­
noma, bandymus apie gyvybines funkcijas, išliekan­
čias nukirtus žmogui galvą. Toliau nusprendžiau, jei
galėsiu, darysiu bandymus pasitelkęs galvanizaciją ir
elektrą.
Mano žinion buvo atiduotos Klamaro kapinės ir
giljotinuotųjų galvos bei kūnai.
Kapinių kampe, mažoje koplyčioje, man buvo įreng­
ta laboratorija. Juk žinote, kai iš rūmų buvo išvyti
karaliai, iš bažnyčių buvo išvytas Dievas.
Čia aš turėjau elektros mašiną ir tris ar keturis
instrumentus, vadinamus skatinamaisiais.
Apie penktą pasirodydavo baisioji procesija. Kūnai
būdavo bet kaip sumesti į karučius, galvos kaip pa­
kliuvo sukištos į maišą. Aš imdavau vieną ar dvi pir-
3 . 743 65
mas pasitaikiusias galvas ir vieną ar du kūnus, o visa
kita būdavo suverčiama į bendrą duobę. Kitą dieną iš­
tirtas galvas bei kūnus prijungdavau prie tos dienos
procesijos. Atlikti bandymus visada padėdavo brolis.
Nuolat susidurdamas su mirtimi, kasdien vis labiau
mylėjau Solanžą. Vargšė mergaitė taip pat mylėjo
mane visa širdimi.
Labai dažnai galvojau apie vedybas, labai dažnai
mudu svajodavom, kokia tai būtą laimė, bet, no­
rėdama tapti mano žmona, Solanža turėjo pasisakyti
pavardę, o jos pavardė, emigranto, aristokrato, trem­
tinio pavardė, reiškė mirtį.
Tėvas laiškuose daug kartą ragino ją atvažiuoti,
bet Solanža papasakojo jam apie mūsą meilę. Ji pa-
prašė tėvo duoti sutikimą vedyboms, ir jis davė. Šiuo
požiūriu viskas buvo gerai.
Iš visą šią baisią procesą vienas buvo baisesnis
už kitus ir mus abu labai nuliūdino. Tai buvo Mari­
jos Antuanetės procesas. Jis prasidėjo spalio ketvirtą
dieną ir sparčiai stūmėsi pirmyn: spalio keturioliktą
ji stojo prieš revoliucinį tribunolą, spalio šešioliktą,
ketvirtą valandą ryto, buvo nuteista ir tą pačią die­
ną vienuoliktą valandą užlipo ant ešafoto.
Rytą gavau Solanžos laišką, kuriame ji rašė neno­
rinti tokią dieną pasilikti viena.
Apie antrą valandą nuvažiavau į mūsą butelį
Tarano gatvėje ir radau Solanžą visą užsiverkusią.
Mane ta egzekucija taip pat baisiausiai nuliūdino.
Vaikystėje karalienė buvo man tokia gera, ir aš iš­
saugojau apie ją ryškius prisiminimus.
O! Niekada neužmiršiu tos dienos. Buvo trečia­
dienis. Paryžią kaustė ne tik liūdesys, bet ir siaubas.
Mane slėgė keista neviltis, tarytum didelės ne­
laimės nuojauta. Mėginau nuraminti mano glėbyje
verkiančią Solanžą, bet trūko paguodos žodžią, nes
ir mano širdyje nebuvo ramybės.
Naktį, kaip paprastai, praleidome kartu, bet
mūsą naktis buvo dar liūdnesnė už dieną. Prisime­
nu, bute po mumis iki antros valandos kaukė užda­
rytas šuo.
66
 Rytą pasiklausinėję sužinojome, kad jo šeiminin­
kas išėjo ir išsinešė raktą. Gatvėje patruliai jį su­
laikė ir nuvedė į revoliucinį tribunolą. Trečią valandą
jis buvo nuteistas, o ketvirtą giljotinuotas.
Mudviem reikėjo skirtis. Pamokos Solanžai
prasidėdavo devintą valandą ryto. Jos pensionas buvo
prie Botanikos sodo. Ilgai nesiryžau jos paleisti. Ji taip
pat nenorėjo manęs palikti. Bet, jeigu ji dvi dienas
nenueis į darbą, prasidės klausinėjimai, o jie Solanžos
padėtyje labai pavojingi.
Pasišaukęs ekipažą, nuvežiau ją iki Švento Ber­
nardo Griovių, gatvės kampo. Čia aš išlipau, o ji
nuvažiavo toliau. Visą kelią sėdėjome apsikabinę, ne­
tardami nė žodžio, ir mūsų. ašarų, gailuma maišėsi ant
lūpų. su bučiniu saldybe.
Aš išlipau iš fiakro, bet, užuot ėjęs sau, stovėjau
kaip įbestas, kad ilgiau matyčiau ją nuvežantį
ekipažą. Už dvidešimties žingsnių, ekipažas sustojo,
Solanža iškišo galvą pro užuolaidėles, tarsi būtą
atspėjusi, kad aš dar čia. Nubėgau pas ją, vėl įsėdau
į fiakrą ir uždariau langus. Dar kartą suspaudžiau
ją glėbyje. Bet Kalno Švento Stepono bažnyčioje išmu­
šė devynias. Aš nušluosčiau jai ašaras, užspaudžiau
lūpas trigubu bučiniu ir, iššokęs iš fiakro, nubėgau.
Man pasirodė, jog Solanža mane šaukė. Bet jos
ašaras ir neryžtingumą galėjo kas nors pastebėti. Man
pakako lemtingos drąsos neatsisukti.
Namo grįžau apimtas nevilties. Visą dieną rašiau
Solanžai. Vakare nusiunčiau jai ištisą tomą.
įmetęs laišką į dėžutę, gavau jos laišką.
Ją labai barė, pateikė aibę klausimų, grasino atim­
ti laisvą dieną.
Pirmoji jos laisva diena buvo kitą sekmadienį. Bet
Solanža prisiekė tądien žūtbūt su manimi pasimatyti,
net jeigu tektų, susipykti su pensiono direktore.
Aš irgi prisiekiau. Maniau, išprotėsiu, jei jos
nepamatysiu septynias dienas, o taip atsitiktų, jeigu
sekmadienį jos neišleistų..
Juo labiau kad Solanža nerimavo: tėvo laiškas,
kurį ji rado grįžusi į pensioną, jai pasirodė atplėštas.
3- 67
 Praleidau neramią naktį, dar neramesnė buvo ry­
tojaus diena. Kaip paprastai, parašiau Solanžai, o
kadangi buvo mano eksperimentų, diena, trečią va­
landą nuėjau pas brolį, ketindamas vestis jį į Klamarą.
Brolio nebuvo namie, ir aš nuėjau vienas.
Oras buvo baisus: nuliūdusi gamta plūdo lietumi,
tuo šaltu, smarkiu lietumi, pranašaujančiu žiemą. Visą
kelią girdėjau, kaip šaukliai užkimusiais balsais skaitė
tądien nuteistųjų sąrašą. Jis buvo ilgas: vyrai, moterys,
vaikai. Kruvinas derlius buvo gausus, taigi šio vakaro
tyrinėjimams man netrūks medžiagos.
Tuo metu temdavo anksti. Kai ketvirtą valandą
atėjau į Klamarą, buvo jau beveik tamsu.
Kapinės su plačiomis, neseniai iškastomis duobėmis,
retais medžiais, braškančiais nuo vėjo nelyginant
skeletai, atrodė niūrios ir beveik bjaurios. Nesukąs­
tą žemė buvo apaugusi žolėmis, dagiais ir dilgėlėmis.
Žalios žemės plotelių kasdien vis mažėjo: joje buvo
kasamos naujos duobės.
Tarp visų šitų kauburėlių žiojėjo šiandien išraus­
tas griovys, laukdamas savo grobio. Griovys buvo dides­
nis nei paprastai, nes žinota, kad nuteistųjų bus dau­
giau.
Nesąmoningai priėjau artyn. Griovys buvo pilnas.
vandens. Vargšus nuogus atšalusius lavonus sumes į
šitą šaltą kaip ir jų kūnai vandenį!
Ant griovio krašto paslydau ir vos neįkritau į jį.
Man pasišiaušė plaukai. Slapias, drebantis nuėjau į
savo laboratoriją.
Kaip jau sakiau, anksčiau čia buvo koplyčia. Pats
nežinau kodėl, akimis paieškojau, ar ant sienų ir alto­
riaus vietoje nelikę kokių nors kulto ženklų. Sienos buvo
plikos, altoriaus vietoje tuščia. Ten, kur kažkada
stovėjo tabernakulis, tai yra Dievas, gyvybė, dabar
buvo kaukolė, tai yra mirtis, nebūtis.
Aš užsidegiau žvakę, pastačiau ant savo darbo
stalo, apkrauto keistų formų įrankiais, kuriuos bu­
vau pasidaręs pats, ir atsisėdau galvodamas —žinote,
apie ką? — apie tą vargšę karalienę, kurią kažkada
mačiau tokią gražią, tokią laimingą, taip mylimą.
68
Vakar, lydima liaudies prakeiksmų, ji vežimu buvo
atvežta prie ešafoto, ir šią valandą nukirsta galva
gulėjo vargšų grabe, o juk ji gulėdavo tarp paauk­
suotų Tiuilri, Versalio ir Sen Klu rūmų pančlių.
Kol aš skendėjau šiuose niūriuose apmąstymuose,
lietus ėmė kliokti dar labiau. Tarp medžių šakų ir
linguojančių žolių gūdžiai dejavo įsismarkavęs vėjas.
Prie šių garsų prisidėjo lyg ir griaustinio grumėji-
mas, bet šis grėslus garsas girdėjosi ne danguje, o rito­
si per žemę ją drebindamas. Tai dardėjo kruvinos
vežėčios, iš Revoliucijos aikštės atvažiavusios į Klama-
ro kapines.
Koplytėlės durys atsidarė, ir du permirkę vyrai
įnešė pro jas maišą. Vienas jų buvo tas pats Legro,
kurį anąsyk aplankiau kalėjime, o kitas —duobkasys.
— Štai, pone Ledriu, — tarė man budelio paran­
kinis, —atvežėme jums darbo. Šįvakar galite neskubė­
ti, paliekam jums visą krovinį. Palaidosime rytoj, kai
bus šviesu. Taigi jie nesusigriebs slogos, praleidę naktį
ne lauke.
Ir šlykščiai juokdamiesi mirties samdiniai pastatė
maišą kampe, buvusio altoriaus vietoje, kairėje pusėje
priešais mane.
Tada išėjo neuždarę durų ir jos ėmė trinksėti į
staktą; vidun įsiveržę vėjo gūsiai suvirpino žvakės
liepsną, blyškią, vos vos plazdenančią išilgai apanglė-
jusio dagčio.
Girdėjau, kaip jie iškinkė arklį, uždarė kapinių
vartus ir nuėjo, palikę pilnas vežėčias lavonų.
Labai norėjau eiti kartu su jais, bet kažkas laikė
mane prikaustęs vietoje drebantį visu kūnu. Aš, aišku,
nebijojau, tačiau vėjo ūžesys, lietaus pliopimas, lin­
guojančių medžių braškėjimas, žvakės liepsną šokdi­
nančių oro gūsių švilpesys —visa tai kėlė man kažkokį
siaubą, kuris nuo šlapių plaukų pašaknų plito po visą
kūną.
Staiga man pasigirdo, kad švelnus gailus balsas,
sklindantis čia pat, koplytėlėje, ištarė Albero vardą.
O! Šįkart aš krūptelėjau. AlberasL Taip mane
vadino vienintelė būtybė pasaulyje. Išgąstingomis aki­
69
mis lėtai apžvelgiau koplytėlę: kad ir kokia maža ji
buvo, žvakės liepsna neapšvietė sienų.. Žvilgsnis sus­
tojo altoriaus kampe prie maišo, kurio kruvina drobė
ir išgaubos bylojo apie kraupų turinį.
Tą akimirką, kai akys užkliuvo už maišo, tas pats
balsas, tik dar silpnesnis ir gailesnis, pakartojo mano
vardą:
— Alberai!
Nustėręs iš siaubo, pašokau: balsas, rodos, sklido
iš maišo.
Aš apsičiupinėjau norėdamas įsitikinti, ar nemiegu,
paskui sustingęs, tarsi suakmenėjęs, ištiesęs rankas
žengiau prie maišo ir įkišau ten ranką.
Man pasirodė, kad prie jos prisilietė dar šiltos lūpos.
Mane pagavo toks siaubas, kokio ištiktas žmogus
pasidaro drąsus. Aš paėmiau tą galvą, grįžęs kritau į
savo krėslą ir padėjau ją ant stalo.
Staiga klaikiai surikau. Šita galva dar šiltomis
lūpomis, pusiau užmerktomis akimis buvo Solanžos!
Pamaniau, kad išsikrausčiau iš proto.
Tris kartus surikau:
— Solanža! Solanža! Solanža!
Sulig trečiu riktelėjimu akys atsimerkė ir pažvelgė
į mane; iš jų išriedėjo dvi ašaros, tartum išskrendanti
siela tvykstelėjo drėgnas blyksnis, akys vėl užsimerkė
ir daugiau jau nebeatsimerkė.
Aš pašokau kaip beprotis, visai paklaikęs, apimtas
įniršio. Norėjau bėgti, bet drabužių skvernu užkliudžiau
stalą, stalas apvirto kartu su žvake, kuri užgeso, gal­
va nusirito, o aš surikęs taip pat parkritau.
Kai gulėjau ant žemės, man pasidingojo, kad gal­
va plokščių nuolydžiu atsirito prie manęs ir jos lūpos
palietė manąsias. Mane nuvėrė ledinis šiurpas, sude­
javęs aš apalpau.
Kitą dieną, šeštą valandą ryto, duobkasys rado
mane tokį pat šaltą kaip plokštės, ant kurių gulėjau.
Atpažinta iš tėvo laiško, Solanža tą pačią dieną
buvo areštuota, nuteista ir giljotinuota.
Ta galva, kuri su manim kalbėjo, akys, kurios į
mane žiūrėjo, lūpos, kurios bučiavo mano lūpas, buvo
70
Solanžos galva, Solanžos akys, Solanžos lūpos.
— Jūs žinote, Lenuarai, — tarė ponas Ledriu,
atsigręžęs į ševaljė, — tada aš vos nenumiriau.

VIII
KATINAS, KURJERIS IR SKELETAS

Pono Ledriu pasakojimas padarė baisų. įspūdį;

tam įspūdžiui pasidavėme visi, net gydytojas.
Ledriu užkalbintas ševaljė Lenuaras atsakė tik
galvos linktelėjimu; blyškioji dama, kilstelėjusi nuo
kanapos, vėl nukrito ant pagalvėlių ir, išskyrus kvė­
pavimą, nerodė jokių gyvybės ženklų; policijos komisa­
ras, kadangi čia nebuvo ko protokoluoti, tylėjo. Aš
stengiausi užfiksuoti atmintyje visas tragedijos
smulkmenas, kad atsiminčiau, jeigu kada susimany­
siu tą tragediją atpasakoti. O Alietas ir abatas Mu-
lis nė nemėgino nieko neigti, nes šis įvykis net per
daug atitiko jų įsitikinimus.
Priešingai, abatas Mulis pirmasis nutraukė tylą
ir tam tikra prasme išreiškė visų nuomonę.
— Aš tvirtai tikiu tuo, ką mums papasakojot,
brangusis Ledriu, — tarė jis. — Bet kaip jūs paaiš­
kintumėt šį faktą, kaip būtų sakoma materialia kal­
ba?
— Aš jo neaiškinu, — atsakė ponas Ledriu. —
Papasakojau, ir tiek.
— Vis dėlto kaip paaiškintumėt? — paklausė
daktaras. — Kad ir kaip ilgai išliktų gyvybinės
funkcijos, jūs juk nemanot, jog nukirsta galva po dvie­
jų valandų galėtų kalbėti, žiūrėti, judėti?
— Jei būčiau galėjęs šitai paaiškinti, brangus
daktare, — atsakė ponas Ledriu, — po to įvykio
nebūčiau taip sunkiai susirgęs.
—O jūs, daktare, —paklausė ševaljė Lenuaras, —
kaip jūs tai paaiškintumėt? Turbūt nemanot, kad
Ledriu papasakojo mums išgalvotą istoriją? Jo liga
taip pat materialus faktas.
71
 — Visai paprastai, velniai griebtų.! Tai buvo tik
haliucinacija. Ponui Ledriu pasivaideno, kad matė ir
girdėjo. Ir jam tai prilygo tikrovei, lyg iš tiesų būtų
matęs ir girdėjęs. Organai, perduodantys suvokimą į
jutimų centrą, tai yra smegenis, gali būti pažeisti
juos veikiančių aplinkybių. Tokiu atveju jie sutrin­
ka, o tada perduoda klaidingą suvokimą: atrodo, kad
žmogus girdi, ir girdi, atrodo, kad mato, ir mato.
Šaltis, lietus, tamsa sutrikdė pono Ledriu orga­
nus, štai ir viskas. Pamišėliai taip pat mato ir girdi
tai, ką tariasi matą, ir girdi tai, ką tariasi girdį. Ha­
liucinacijos — trumpalaikis pamišimas. Bet joms din­
gus prisiminimas išlieka. Štai ir viskas.
—O jeigu jos nedingsta? —paklausė abatas Mulis.
— Na, tada liga tampa nepagydoma ir žmogus
nuo jos miršta.
— O ar jums, daktare, kada nors teko gydyti
tokias ligas?
— Ne, bet aš pažinojau keletą gydytojų, kurie
jas gydė, tarp jų ir vieną anglą, lydėjusį Valterį Skotą
į Prancūziją.
— Ir jis jums papasakojo...
— Kažką panašaus į tai, ką mums dabar pasa­
kojo šeimininkas, o gal net dar keistesnę istoriją.
— Ir jūs ją taip pat aiškinate materialiu po­
žiūriu? — paklausė abatas Mulis.
— Žinoma.
— O gal galėtumėt mums papasakoti tą faktą,
kurį jums pasakojo anglų gydytojas?
— Be abejo.
— Papasakokite, daktare, papasakokit!
— Ąr verta?
— Žinoma! — sušuko visi svečiai.
— Gerai. Valterį Skotą į Prancūziją lydėjo gy­
dytojas, pavarde Simpsonas. Tai buvo vienas iš
žymiausių Edinburgo fakulteto vyrų, todėl palaikė
ryšius su garsiausiais miesto žmonėmis.
Tarp tų žmonių buvo kriminalinio teismo teisė­
jas, kurio pavardės jis man nepasakė. Šioje istorijoje
jis laikė savo priederme nuslėpti tik pavardę.
Tas teisėjas, kurį jis paprastai gydydavo, be jokio
72
pastebimo sveikatos sutrikimo ėmė nykti tiesiog
akyse: jį graužė niūri melancholija. Jo šeima ne kartą
klausinėjo apie tai daktarą, o daktaras savo ruožtu
klausinėjo draugą, bet gaudavo vien miglotus atsaky­
mus, kurie kėlė jam dar didesnį nerimą, nes buvo
aišku, kad čia glūdi kažkokia paslaptis, tik ligonis
nenori jos atskleisti.
Galiausiai vieną dieną daktaras Simpsonas taip
prispyrė draugą pasisakyti savo ligą, kad tas paėmė
jam už rankų ir liūdnai nusišypsojęs tarė:
—Taip, aš tikrai sergu, brangus daktare, ir mano
liga neišgydoma jau vien todėl, kad slypi mano
vaizduotėje.
— Kaip tai jūsų vaizduotėje?
— Ogi taip, aš kraustausi iš proto.
— Kraustotės iš proto? Bet sakykit, kodėl? Jūsų
žvilgsnis šviesus, balsas ramus (jis paėmė jį už ran­
kos), pulsas kuo puikiausias.
— Kaip tik tai ir sunkina mano būklę, brangus
daktare, nes aš viską matau ir suprantu.
— Bet kuo gi pasireiškia jūsų beprotybė?
— Uždarykite duris, kad mūsų niekas netrukdy­
tų, daktare, ir aš jums viską papasakosiu.
Gydytojas uždarė duris ir atsisėdo šalia draugo.
— Ar prisimenat, — paklausė teisėjas, — pas­
kutinį teismo procesą, kur aš turėjau paskelbti nuo­
sprendį?
— Taip, vienam škotų plėšikui, kurį jūs pasmer-
kėt pakarti ir jis buvo pakartas.
— Būtent. Ir štai tada, kai skaičiau nuosprendį,
jo akys sužaibavo, ir jis pagrasino man kumščiu. Aš
neatkreipiau į tai dėmesio... Nuteistieji dažnai taip
grasina. Bet, įvykdžius nuosprendį, rytojaus dieną pas
mane atėjo budelis ir, nuolankiai atsiprašęs už vizi­
tą, pareiškė turįs perspėti mane dėl vieno dalyko:
plėšikas mirdamas mane prakeikė ir pasakė, kad
kitą dieną, šeštą valandą, tuo metu, kai jis buvo pa­
kartas, aš apie jį išgirsiu.
Pamaniau, kad jo draugai gali ką nors iškrėsti,
pamėginti atkeršyti su ginklu rankose, todėl šeštą
73
valandą užsirakinau savo kabinete, pasidėjęs ant sta­
lo porą pistoletą.
Laikrodis ant židinio išmušė šešias. Kiaurą die­
ną galvojau apie budelio perspėjimą, tačiau, plak­
tukui paskutinįkart dzingtelėjus į bronzą, neišgirdau
nieko daugiau, tik murkimą. Atsigręžęs pamačiau
didelį juodą katiną ugninėmis akimis. Kaip jis pate­
ko į kabinetą? Šito neįmanoma paaiškinti, nes durys
ir langai buvo aklinai uždaryti. Tikriausiai jį kas
nors čia įleido dieną.
Aš buvau nevalgęs pavakarių, todėl paskambinau
tarnui, bet jis negalėjo įeiti, nes buvau užsirakinęs
iš vidaus. Nuėjau prie durų ir atidariau. Tada pasa­
kiau jam apie juodą katiną ugninėm akim, tačiau
veltui jo ieškojome — jis buvo dingęs.
Daugiau dėl to nesukau galvos. Praėjo vakaras,
naktis, išaušo diena, toji diena pasibaigė, išmušė
šešias. Sulig ta akimirka už nugaros išgirdau tą patį
garsą ir išvydau tą patį katiną.
Šįkart jis užšoko man ant kelių.
Nejaučiu katėms jokios antipatijos, tačiau toks
nesivaržymas padarė man nemalonų įspūdį. Aš nu­
vijau jį nuo kelių. Bet, vos atsidūręs ant žemės, ka­
tinas vėl šoko ant manęs. Aš jį nustūmiau, tačiau tai
negelbėjo, kaip ir pirmąjį kartą. Tada atsistojau ir
ėmiau vaikščioti po kambarį: katinas neatsiliko nuo
manęs nė per žingsnį. Suirzęs dėl tokio įkyrumo, kaip
ir vakar, paskambinau savo tarnui. Jis atėjo, bet ka­
tinas spruko po lova, ir mes bergždžiai jo ieškojome.
Palindęs po lova, jis dingo.
Vakare išėjau iš namų. Aplankiau du ar tris
draugus, paskui grįžau ir, visrakčiu atsirakinęs duris,
įėjau vidun.
Kadangi neturėjau žvakės, laiptais lipau atsar­
giai, bijodamas už ko nors užkliūti. Užlipęs ant pasku­
tinio laiptelio, išgirdau savo tarną kalbantis su
žmonos kambarine.
Jis ištarė mano vardą, todėl atkreipiau dėmesį į
jo žodžius: jis papasakojo vakarykštį ir šiandienykštį
atsitikimą, tik dar pridėjo nuo savęs:
— Mūsų ponas turbūt kraustosi iš proto. Jokio
74
juodo katino ugninėmis akimis kambaryje nebuvo,
kaip jo nėra ir pas mane.
Šie žodžiai mane išgąsdino: katinas buvo arba rea­
lybė, arba tik vizija. Jeigu tai buvo realybė, mane
kamavo antgamtiškas reiškinys, o jeigu vizija, jeigu aš
matau neegzistuojantį gyvūną, vadinasi, kraustausi iš
proto, kaip sakė tarnas.
Galite įsivaizduoti, brangus drauge, su kokiu ne­
kantrumu ir baime laukiau šeštos valandos. Apsimetęs,
kad reikia tvarkyti kabinetą, sulaikiau tarną, ir, kai
išmušė šešias, jis buvo šalia manęs. Nuaidėjus pasku­
tiniam dūžiui, išgirdau tą patį murkimą ir išvydau savo
katiną. Jis tupėjo šalia manęs.
Valandėlę tylėjau, vildamasis, kad tarnas pamatys
gyvūną ir pirmas prabils apie jį, bet Džonas vaikščiojo
po kabinetą ir, atrodo, nieko nepastebėjo.
Nutaikiau progą, kai, vykdydamas mano įsaky­
mą, jis turėjo kone užlipti ant katino.
— Padėkite skambutį ant stalo, Džonai, — palie­
piau jam.
Tarnas stovėjo lovos galvūgalyje, o skambutis buvo
ant židinio, taigi, eidamas prie židinio, jis būtinai turė­
jo užminti katiną.
Džonas žengė žingsnį, bet, kai pakėlė koją virš
katino, tas užšoko man ant kelią. Džonas jo nematė,
bent jau neatrodė, kad būtą matęs.
Prisipažinsiu, kaktą man išmušė šaltas prakaitas
ir atmintyje visu baisumu iškilo žodžiai: “Mūsą ponas
turbūt kraustosi iš proto”.
— Džonai, — paklausiau, — ar nieko nematote
man ant kelią?
Tarnas pažvelgė į mane. Paskui, tarsi kažką nu­
sprendęs, atsakė:
—Taip, pone, matau katiną.
Aš lengviau atsidusau.
Paėmiau katiną ir pasakiau tarnui:
— Tuomet, Džonai, būkite malonus ir išneškit jį
laukan.
Džonas ištiesė rankas, aš padaviau jam katiną,
mostelėjau, ir jis išėjo.
75
 Man mažumėlę atlėgo širdis. Dešimt minučių dai­
riausi aplinkui, vis dar galutinai nenusiraminęs, bet
nepastebėdamas jokio gyvo padaro, nusprendžiau
pažiūrėti, kur Džonas dėjo katiną.
Išėjau iš kambario, ketindamas jį to paklausti, bet
ant svetainės slenksčio išgirdau garsų kvatojimą
žmonos tualeto kambaryje. Pirštų galais prisėlinęs ar­
tyn, išgirdau Džono balsą.
—Brangioji,—kalbėjo jis kambarinei, —ponas ne
kraustosi iš proto, o jau išsikraustė. Ir žinai, jo bepro­
tybė pasireiškia^ tuo, kad jis mato juodą katiną ugni­
nėmis akimis. Šįvakar manęs paklausė, ar nematau
to katino jam ant kelių.
— Ir ką tu atsakei? —paklausė kambarinė.
— Šimts velnių! Atsakiau, kad matau, — tarė
Džonas. —Vargšas žmogelis, nenorėjau jam prieštarau­
ti. Atspėk, ką jis tada padarė.
— Kaipgi aš atspėsiu?
— Tai štai! Jis paėmė katiną nuo kelių, padavė
man ir paliepė: “Išnešk, išnešk!” Aš mikliai išnešiau
katiną, ir jis buvo patenkintas.
— Bet jei tu tą katiną išnešei, vadinasi, jis iš
tikrųjų buvo?
— Kur ten! Katinas buvo tik jo vaizduotėje. Bet
kodėl gi turėjau sakyti teisybę? Jis būtų mane išvijęs.
Na jau ne, man čia gerai, ir aš pasilieku. Jis moka
man dvidešimt penkis svarus per metus, kad matyčiau
katiną: štai aš ir matau. Jei duotų trisdešimt, maty­
čiau ir du.
Man neužteko drąsos klausyti toliau. Atsidusęs
grįžau į savo kambarį.
Jis buvo tuščias.
Rytojaus dieną, kaip paprastai, mano palydovas
atsirado šalimais ir dingo tik kitą rytą.
— Ką dar galėčiau pasakyti, drauguži? —toliau
kalbėjo ligonis. — Ištisą mėnesį šmėkla pasirodydavo
kiekvieną vakarą, ir aš jau ėmiau su ja apsiprasti, bet
trisdešimtą dieną po plėšiko egzekucijos, laikrodžiui
išmušus šešias, katinas nepasirodė.
Jau maniau, kad būsiu jo atsikratęs, ir iš
76
džiaugsmo net neužmigau. Visą kitą rytą, taip sakant,
stūmiau laiką. Nekantravau greičiau sulaukti lemia­
mos valandos. Nuo penktos iki šeštos nenuleidau
akių, nuo laikrodžio. Sekiau, kaip minutė po minutės
slenka rodyklė. Pagaliau ji pasiekė skaičių XII. Laik­
rodis sudžerškėjo, plaktukas sudavė pirmą, antrą,
trečią, ketvirtą, penktą ir galiausiai šeštą kartą...
Po šešto dūžio atsivėrė durys, — pasakojo nelai­
mingasis teisėjas, — ir įėjo kažkas panašaus į kur­
jerį, vilkintį tokia livrėja, lyg jis būtų tarnavęs Škoti­
jos lordui leitenantui.
Iš pradžių pamaniau, kad lordas leitenantas bus
atsiuntęs man kokį pranešimą, ir ištiesiau ranką į
nepažįstamąjį. Bet jis į tai nekreipė jokio dėmesio ir
nuėjęs atsistojo už mano krėslo. Man nereikėjo atsi­
gręžti, kad jį pamatyčiau: aš sėdėjau priešais veid­
rodį ir jame jį mačiau.
Atsistojęs ėmiau vaikštinėti po kambarį. Jis sekė
paskui mane už keleto žingsnių.
Grįžau prie stalo ir paskambinau. Pasirodė tar­
nas, bet jis nematė kurjerio, kaip anksčiau nematė
katino.
Išsiunčiau tarną ir pasilikau vienas su tuo keistu
padaru, kurį galėjau lig valiai apžiūrinėti. Jis vilkėjo
dvariškio drabužiais ir siuvinėtu surdutu, plaukus buvo
apsigaubęs tinkleliu, prie šono turėjo špagą, o po
pažastim laikė skrybėlę.
Dešimtą valandą atsiguliau. Tada atėjūnas, tarsi
ruošdamasis kiek įmanoma patogiau praleisti naktį,
atsisėdo į krėslą priešais mano lovą.
Nusisukau į sieną, tačiau užmigti negalėjau. Du
ar tris kartus atsigręžiau ir naktinės lempelės šviesoje
kaskart išvysdavau kurjerį, sėdintį tame pačiame
krėsle.
Jis taip pat nemiegojo.
Pagaliau pro žaliuzių plyšius į kambarį ėmė skverb­
tis pirmieji aušros spinduliai. Paskutinį kartą atsi­
gręžiau į savo svečią: jis buvo dingęs, krėslas stovėjo
tuščias.
Iki vakaro šmėkla manęs daugiau nebekankino.
77
 Vakare pas bažnyčios komiteto pirmininką buvo
priėmimas. Radęs dingstį, kad reikia sutvarkyti ma­
no išeiginį kostiumą, be penkių, minučių šeštą pasišau­
kiau tarną ir liepiau jam užšauti durų sklendes. Jis
užšovė.
Kai laikrodis mušė šešias, aš sulig paskutiniu dūžiu
įsmeigiau žvilgsnį į duris: durys atsidarė, ir įžengė kur­
jeris.
Aš greit priėjau prie durų: jos buvo užšautos,
sklendės nė nepajudėjusios iš vietos. Atsigręžiau —
kurjeris stovėjo už mano krėslo, o Džonas vaikštinė­
jo sau po kambarį, nekreipdamas į jį nė menkiausio
dėmesio. Buvo akivaizdu, kad jis nematė žmogaus,
kaip pirma nematė gyvūno.
Aš pradėjau rengtis.
Tada atsitiko keistas dalykas: mano naujasis šei­
mynykštis su didžiausiu rūpestingumu ėmėsi visur
kur padėti Džonui, o šis tos pagalbos visiškai ne­
pastebėjo.
Džonas laikė mano fraką už apykaklės, o šmėkla —
už skvernų. Džonas tiesė man kelnes suėmęs už dir­
žo, o šmėkla — už klešnių.
Niekada nebuvau turėjęs paslaugesnio tarno.
Atėjo laikas važiuoti.
Tada, užuot sekęs iš paskos, kurjeris žengė pirma
manęs, išsmuko pro duris, nulipo laiptais, su skry­
bėle po pažastimi atsistojo už Džono, atidarinėjančio
karietos dureles, o kai Džonas jas uždarė ir užėmė
savo vietą užkarietyje, šmėkla atsisėdo ant pasostės,
vežėjas pasislinko į dešinę, palikdamas jai vietos.
Karieta sustojo prie bažnyčios komiteto pirminin­
ko namų. Džonas atidarė dureles, bet šmėkla jau stovė­
jo savo poste jam už nugaros. Vos spėjau pastatyti koją
ant žemės, šmėkla puolė pirma manęs, sprausdamasi
pro tarnus, susigrūdusius prie paradinių durų, ir
žiūrėdama, ar aš einu iš paskos.
Tada man kilo noras padaryti su vežėju tą patį
bandymą, kokį buvau daręs su Džonu.
—Patrikai, —paklausiau, —kas ten per žmogus
sėdėjo šalia jūsų?
78
 — Koks žmogus, jūsų prakilnybe? — paklausė
vežėjas.
— Tas, kur sėdėjo ant jūsų. pasostės?
Patrikas išvertė nustebusias akis ir apsidairė ap­
linkui.
— Gerai, — tariau jam, — aš apsirikau.
Ir įėjau į namą.
Kurjeris stovėjo ant laiptų ir laukė manęs. Pama­
tęs, kad ateinu, jis irgi žengė toliau, pirmas įėjo į
svetainę, tarsi norėdamas apie mane pranešti, o pas­
kui, kai aš taip pat įėjau į svetainę, jis užėmė jam
priderančią vietą prieškambaryje.
Šmėklos niekas nematė, kaip ir Džonas su Patriku.
Štai tuomet mano baimė virto siaubu: aš supratau, kad
tikrai kraustausi iš proto.
Nuo to vakaro žmonės ėmė pastebėti permainą.
Visi klausinėjo, koks rūpestis mane graužia, jūs taip
pat.
Savo šmėklą radau prieškambaryje. Kaip ir
važiuojant į priėmimą, taip ir išvažiuojant, ji nubėgo
priešais mane, užlipo ant vežėjo pasostės, kartu grįžo
namo, įkandin manęs įėjo į kambarį ir atsisėdo į tą
patį krėslą, kur sėdėjo vakar.
Tada aš panorau įsitikinti, ar šis vaiduoklis turi
ką nors realaus ir, svarbiausia, apčiuopiamo. Žiauriomis
pastangomis pergalėjęs save, atbulomis priėjau ir at­
sisėdau į krėslą.
Nieko nepajutau, bet veidrodyje pamačiau, kad jis
stovi man už nugaros.
Kaip ir vakar, atsiguliau, bet tik pirmą valandą
nakties. Vos atsidūręs lovoje, išvydau jį savo krėsle.
Rytą vaiduoklis dingo.
Tai truko mėnesį.
Po mėnesio šmėkla pakeitė savo įpročius ir vieną
dieną nepasirodė.
Šį sykį, ne taip kaip anąkart, aš nepatikėjau, kad
ji būtų išnykusi visam laikui, ir nujaučiau baisią per­
mainą, todėl, užuot džiaugęsis vienatve, su siaubu
laukiau rytdienos.
Kitą dieną, šeštą valandą, sulig paskutiniu laik­
79
rodžio dūžiu išgirdau tylų. šnaresį lovos užuolaidose ir
toje vietoje, kur jos susieina, tarp lovos ir sienos išvy­
dau skeletą.
Šį kartą, —juk suprantat, drauguži, — tai buvo
gyvas mirties paveikslas, jei galima taip pasakyti.
Skeletas stovėjo nejudėdamas ir žiūrėjo į mane tuščio­
mis akiduobėmis.
Aš atsistojau ir keletą kartų apėjau aplink kam­
barį. Skeleto galva sekė kiekvieną mano judesį. Jis nė
valandėlei nenuleido nuo manęs akių nors kūnas ir
nejudėjo.
Tą naktį nedrįsau gultis. Miegojau, arba veikiau
tūnojau, užmerkęs akis krėsle, kur paprastai sėdėdavo
šmėkla, kurios dabar jau gailėjausi.
Išaušus skeletas pranyko.
Liepiau Džonui perstatyti lovą į kitą vietą ir
užtraukti užuolaidas.
Sulig paskutiniu šeštos valandos dūžiu išgirdau
tą patį šnaresį, pamačiau judant užuolaidas, o paskui
išvydau kaulėtus dviejų rankų pirštus, skiriančius
lovos užuolaidas. Jas praskyręs, skeletas išdygo toje
pat vietoje, kur stovėjo vakar.
Šį kartą išdrįsau atsigulti.
Tada skeleto galva, kuri, kaip ir vakar, sekė visus
mano judesius, palinko virš manęs. Akys, kaip ir vakar,
įsmigo į mane ir nė valandėlei nenukrypo kitur.
Įsivaizduokite, kaip aš praleidau naktį! O tokių
naktų, mielas daktare, buvo jau dvidešimt! Dabar
žinote, kas man yra. Tai ar imsitės mane gydyti?
— Pamėginsiu, — atsakė daktaras.
— Įdomu, kaip?
—Esu įsitikinęs, kad šmėkla, kurią matote, egzis­
tuoja tik jūsų vaizduotėje.
— Kas man rūpi, egzistuoja ji ar ne, jeigu aš ją
matau?
—Norite, kad ir aš pamėginčiau ją pamatyti, ar ne?
— Daugiau nieko ir neprašau.
— Kada?
— Kaip galima greičiau. Rytoj.
— Gerai, tegul bus rytoj. O kol kas — tvirtybės!
80
 Ligonis liūdnai nusišypsojo.
Kitą dieną, septintą valandą ryto, gydytojas įėjo
į draugo kambarį.
— Na, — paklausė jis, — kur skeletas?
— Ką tik pranyko, — silpnu balsu atsakė šis.
— Gerai, pasitvarkysime taip, kad šį vakarą jis
nepasirodytą.
— Tvarkykitės.
— Sakote, jis įeina sulig paskutiniu šeštos va­
landos dūžiu?
— Visada.
— Pirmiausia sustabdysime laikrodį.
Ir daktaras sustabdė švytuoklę.
— Ką norite daryti?
—Noriu, kad negalėtumėte nustatyti, kuri valanda.
— Gerai.
— Dabar uždarysime langines ir užtrauksime
užuolaidas.
— Kodėl?
— Vis dėl to paties: kad negalėtumėt nustatyti,
kaip eina laikas.
— Gerai.
Langinės buvo uždarytos, užuolaidos užtrauktos;
kambaryje uždegėme žvakes.
—Tegul pusryčiai ir pietūs būna paruošti, Džonai, —
paliepė daktaras, — norime, kad paduotumėt valgį
ne nustatytą valandą, o tada, kai pašauksime.
— Supratot, Džonai? — paklausė ligonis.
— Taip, pone.
— Paduokit kortas, kauliukus, domino ir paliki­
te mus.
Džonas atnešė, kas jam buvo liepta, ir išėjo.
Gydytojas ėmė kaip įmanydamas linksminti ligonį —
kalbėjo su juo, lošė, o kai šis išalko, paskambino.
Džonas žinojo, kam jis šaukiamas, ir atnešė pus­
ryčius.
Po pusryčių, gydytojas su ligoniu vėl sėdo lošti ir
nustojo tik tada, kai gydytojas dar kartą paskambino.
Džonas atnešė pietus.
Juodu valgė, gėrė, mėgavosi kava ir vėl lošė.
81
Taip praleido dieną, kuri jiems pasirodė labai ilga.
Daktaras mintyse paskaičiavo laiką ir nusprendė, kad
lemtingoji valanda jau bus praėjusi.
— Puiku! — tarė jis stodamasis. — Pergalė!
— Kodėl pergalė? —paklausė ligonis.
— Na, žinoma. Dabar ne mažiau kaip aštunta ar
devinta valanda, o skeletas nepasirodė.
— Pažiūrėkit į savo laikrodį, daktare, jis vienin­
telis visuose namuose, ir, jeigu ta valanda praėjo, ta­
da, prisiekiu, aš kaip ir jūs sušuksiu: pergalė!
Daktaras žvilgtelėjo į laikrodį, bet nieko nepa­
sakė.
— Jūs suklydote, ar ne, daktare? — paklausė
ligonis. — Dabar lygiai šešios.
— Taip. Ir kas iš to?
— Ogi tas, kad štai įeina skeletas.
Ir ligonis, sunkiai atsidusęs, atsilošė.
Gydytojas apsidairė į visas puses.
— Kur jūs jį matote? —paklausė jis.
— įprastinėje vietoje, prie lovos, tarp užuolaidą.
Gydytojas pakilo, patraukė lovą, įlindo į tarpą ir
atsistojo palei užuolaidas toje vietoje, kur atseit stovė­
davo skeletas.
— O dabar, — paklausė jis, — ar vis dar jį ma­
tote?
— Nebematau apatinės dalies, nes jūs man ją
užstojat, bet matau kaukolę.
— Kur?
— Virš jūsą dešiniojo peties. Tarsi turėtumėt dvi
galvas — vieną gyvą, kitą mirusią.
Nors ir netikėjo vaiduokliais, gydytojas nejučiom
sudrebėjo. Jis atsisuko, bet nieko nepamatė.
— Drauguži, — grįžęs prie ligonio, liūdnai tarė
jis, — jei turite kokią nurodymą dėl testamento,
duokite juos.
Ir daktaras išėjo.
Po devynią dieną, įėjęs į šeimininko kambarį,
Džonas rado jį negyvą savo lovoje.
Tai atsitiko praslinkus lygiai trims mėnesiams nuo
plėšiko mirties.
82
 IX
ŠVENTO DIONYZO
ABATIJOS KAPAI

— Na ir ką gi tai įrodo, daktare? — paklausė

ponas Ledriu.
—Tai įrodo, kad organai, perduodantys į smege­
nis sąvokas, kurias jos priima, gali dėl kokią nors
priežasčią sutrikti ir tapti tarsi netikru veidrodžiu
protui, o tada žmogus mato neegzistuojančius daik­
tus ir girdi nesamus garsus. Štai ir viskas.
— Tačiau, — nedrąsiai, kaip patiklus mokslinin­
kas, tarė ševaljė Lenuaras, — pasitaiko, kad kai kurie
daiktai palieka pėdsakus, kai kurios pranašystės išsi­
pildo. Kaip jūs paaaiškintumėt, daktare, kad nuo vai­
duoklio suduotą smūgią ant žmogaus kūno liko mė­
lynės? Kaip paaiškintumėt, kad šmėkla prieš dešimt,
dvidešimt, trisdešimt metą galėjo atspėti ateitį?
Kaipgi tai, kas neegzistuoja, gali sužeisti tai, kas eg­
zistuoja, arba nuspėti, kas bus?
— A! — tarė gydytojas. — Jūs kalbate apie Šve­
dijos karaliaus regėjimus.
— Ne, aš noriu papasakoti apie tai, ką mačiau
pats.
— Jūs?
— Aš.
— Kur?
— Švento Dionyzo abatijoje.
— Kada?
— 1794 metais, kai buvo išniekinti karalią kapai.
— O taip! Pasiklausykite, daktare, — pasakė po­
nas Ledriu.
— Ką jūs matėte? Papasakokit.
—Tai štai. 1793 metais aš buvau paskirtas pran­
cūzą paminklą muziejaus direktoriumi ir kaip direk­
torius dalyvavau numirėlią ekshumacijoje Švento Dio­
nyzo abatijoje, kuriai apsišvietę patriotai pakeitė
vardą ir pavadino Fransiada. Po keturiasdešimties
83
metų. galiu papasakoti jums apie keistus dalykus, ku­
rie dėjosi per tą kapų išniekinimą.
Liaudžiai įskiepyta neapykanta karaliui Liudvi­
kui XVI, kurios nenumaldę nė mirtis ant ešafoto sau­
sio dvidešimt pirmą dieną, virto neapykanta visiems
jo dinastijos karaliams: monarchiją užsimanyta per­
sekioti iki pat jos ištakų, o monarchus —net ir kapuo­
se, todėl buvo nutarta paleisti vėjais šešiasdešimties
karalių pelenus.
Be to, galbūt smalsauta, ar išliko nepaliesti, kaip
buvo pasakojama, didžiuliai turtai, užkasti kai kuriuo­
se kapuose.
Taigi liaudis siūbtelėjo į Švento Dionyzo abatiją.
Nuo rugpjūčio šeštos iki aštuntos dienos ji sunaikino
penkiasdešimt vieną kapą, dvylikos amžių istoriją.
Tada vyriausybė nusprendė įteisinti netvarką,
savomis pajėgomis išnaršyti kapavietes ir paveldėti
viską, ką paliko monarchija, kuriai buvo suduotas
smūgis paskutinio jos atstovo Liudviko XVI asmenyje.
Ketinta sunaikinti net karalių vardus, net prisimini­
mą, net kaulus; ketinta išbraukti iš istorijos keturio­
lika amžių monarchijos.
Vargšai bepročiai nesupranta, kad žmonės kar­
tais gali pakeisti ateitį, bet praeities — niekada!
Kapinėse buvo iškasta didžiulė bendra duobė,
tokia kaip vargšams. Į tą kalkių pripiltą duobę tarsi
į šiukšlyną turėjo būti sumesti kaulai tų, kurie pa­
darė Prancūziją pirmąja pasaulio valstybe, pradedant
Dagoberu ir baigiant Liudviku XV.
Taip buvo patenkinta liaudis, bet didžiausias ma­
lonumas suteiktas įstatymų leidėjams, advokatams,
pavydiems žurnalistams, tiems plėšriems revoliucijų
paukščiams, kurių akis žeidžia net menkiausias spinde­
sys, kaip jų brolių naktinių paukščių akis žeidžia net
menkiausia šviesa.
Tie, kurie negali nieko sukurti, didžiuojasi griau­
dami.
Aš buvau paskirtas kasinėjimų inspektoriumi. At­
sirado galimybė išgelbėti aibę vertingų dalykų, todėl
sutikau.
84
 Spalio dvyliktąją, šeštadienį, kai buvo nagrinė­
jama karalienės byla, liepiau atidaryti Burbonų kapo rū­
sį nuo požeminių koplyčių pusės ir pirmiausia ištrau­
kiau Henriko IV karstą: sulaukęs penkiasdešimt septy-
nerių, jis buvo nužudytas 1610 metų gegužės 14 dieną.
O dėl statulos ant Naujojo tilto, Žano de Bolo-
nio ir jo mokinio šedevro, tai ji buvo perlydyta į gru­
bias monetas.
Henriko IV kūnas buvo nuostabiai išsilaikęs; pui­
kiausiai atpažįstami veido bruožai buvo tokie, ko­
kius piešė liaudies meilė ir Rubenso teptukas. Kai
jis pirmas buvo ištrauktas iš duobės, suvyniotas taip
pat gerai kaip ir kūnas išsilaikiusioje drobulėje, visi
nepaprastai susijaudino, ir po bažnyčios skliautais in­
stinktyviai vos nenuaidėjo kažkada Prancūzijoje
toks populiarus šūkis: “Tegyvuoja Henrikas IV!*
Išvydęs šiuos pagarbos, net sakyčiau meilės, ženk­
lus, liepiau atremti kūną į vieną iš choro kolonų, kad kiek­
vienas galėtų prieiti prie jo ir pažiūrėti.
Jis buvo aprengtas, kaip ir už gyvos galvos, juodo
aksomo striuke, ant kurios ryškiai išsiskyrė balta gof­
ruota apykaklė bei rankogaliai, apmautas tokio pat
juodo aksomo kelnėmis, šilkinėmis juodomis kojinėmis
ir aksominiais batais.
Gražūs žilstelėję plaukai aureole tebegaubė galvą,
daili balta barzda tebekrito ant krūtinės.
Tada ir pajudėjo milžiniška procesija lyg prie ko­
kio šventojo relikvijų: moterys lietė gerojo karaliaus
rankas, kai kurios bučiavo jo mantijos kraštą, kitos
klupdė vaikus ir tyliai šnibždėjo:
— Ak, jei jis būtų gyvas, vargšė liaudis taip ne­
skurstų!
Jos dar galėjo pridurti: “Ir nebūtų tokia žiauri”,
nes liaudies žiaurumas kyla iš skurdo.
Si procesija ėjo visą šeštadienį, spalio dvyliktą,
sekmadienį, spalio tryliktą, ir pirmadienį, spalio ketu­
rioliktą dieną.
Pirmadienį, darbininkams pavalgius pietus, tai
yra apie trečią valandą po pusiaudienio, vėl prasidėjo
kasinėjimai.
85
 Po Henriko IV į dienos šviesą pirmasis buvo išt­
rauktas jo sūnaus Liudviko XIII lavonas. Jis buvo
gerai išsilaikęs, ir, nors veido bruožai nublankę, jį
dar galėjai pažinti iš ūsų.
Po jo sekė Liudvikas XTV, atpažįstamas iš stam­
bių bruožų, būdingų visiems Burbonams; tik jo vei­
das buvo juodas kaip rašalas.
Paskui vienas po kito buvo ištraukti Marija de
Mediči, antroji Henriko IV žmona, Marija Teresė, Liud­
viko XIV žmona, ir didysis dofinas39. Visų jų kūnai
buvo suirę, tik didžiojo dofino palaikai pūdami sus­
kystėjo.
Antradienį, spalio penkioliktąją, ekshumacija tęsėsi.
Henriko IV lavonas tebestovėjo atremtas į koloną
ir ramiai stebėjo, kaip vienu sykiu niekinami jo pirm­
takai ir palikuonys.
Trečiadienį, šešioliktą dieną, kaip tik tuo metu,
kai Revoliucijos aikštėje buvo nukirsta galva karalie­
nei Marijai Antuanetei, tai yra vienuoliktą valandą
ryto, iš Burbonų rūsio buvo išvilktas karaliaus Liud­
viko XV karstas.
Pagal senuosius Prancūzijos ceremonialo pa­
pročius jis gulėjo prie rūsio durų, laukdamas savo
įpėdinio, kuris prie jo jau neprisijungė. Darbininkai
pakėlė karstą, išnešė į kapines ir tik čia, prie duobės,
atidarė.
Kai rūpestingai suvyniotą drobulėje ir suraišiotą
juostelėmis kūną išėmė iš švininio karsto, jis atrodė
nesudūlėjęs ir gerai išsilaikęs, bet, kai išvyniojo,
kūnas buvo taip šlykščiai supuvęs ir taip dvokė, kad
visi išsilakstė ir reikėjo sudeginti keletą svarų smil­
kalų orui išgryninti.
Darbininkai tučtuojau įmetė į kalkių pribertą
duobę tai, kas buvo likę iš Elnių Parko didvyrio, iš
ponios de Pompadur ir ponios de Diubari meilužio, ir
iš viršaus tuos bjaurius palaikus taip pat užžėrė nege­
sintomis kalkėmis.
39 Li udvi kas Prancūzas (1682—1712) — Burgundijos kuni­
gaikštis, Liudviko XIV anūkas, Liudviko XV tėvas.
86
 Aš likau paskutinis prižiūrėti, kaip bus deginami
smilkalai ir barstomos kalkės; staiga bažnyčioje iš­
girdau baisų triukšmą ir nubėgęs pamačiau, kad vie­
nas darbininkas ginasi nuo savo draugų, o moterys
grasina jam kumščiais.
Pasirodo, nelaimingasis, palikęs savo liūdną dar­
bą, nuvyko pažiūrėti dar liūdnesnio reginio: kaip vyk­
doma bausmė Marijai Antuanetei. Paskui, apsvaigęs
nuo savo ir minios riksmų, nuo kraujo, kurį matė prave­
jant, jis grįžo į Švento Dionyzo abatiją ir, pripuolęs
prie Henriko IV, atremto į koloną ir vis dar apsupto
smalsuolių, sakyčiau beveik gerbėjų, sušuko:
— Kokią turi teisę čia stovėti, kai Revoliucijos
aikštėje karaliams kapojamos galvos?
Ir, čiupęs kaire ranka lavonui už barzdos, jis ją
nurovė, o dešine trenkė antausį.
Kūnas nugriuvo ant žemės, sausai dunkstelėjęs,
lyg kas būtų numetęs maišą kaulų.
Iš visų pusių pasipylė garsūs riksmai. Galima buvo
rizikuoti šitaip įžeisti kokį kitą karalių, bet įžeisti
Henriką IV, liaudies karalių, reiškė kone įžeisti pa­
čią liaudį. Todėl padariusiam tokią šventvagystę dar­
bininkui grėsė didžiulis pavojus, ir aš atskubėjau jam
į pagalbą.
Pamatęs, kad gali tikėtis paramos, jis atsidavė
mano globai. Nors aš jį ir gyniau, tačiau norėjau paro­
dyti, kaip niekšiškai jis pasielgė.
— Vaikai mano, — tariau darbininkams, — pa­
leiskite šį nelaimingąjį. Tas, kurį jis įžeidė, užima dan­
guje pakankamai aukštą padėtį ir paprašys Dievą, kad
nubaustų įžeidėją.
Paskui, atėmęs iš darbininko barzdą, kurią jis te­
belaikė kairėje rankoje, pasakiau, kad jis daugiau pas
mane nebedirba, ir išvijau iš bažnyčios. Draugų šauks­
mai ir grasinimai vijosi jį ligi pat gatvės.
Bijodamas, kad Henriko IV vėl kas nors neįžeistų,
liepiau nunešti jį į bendrą duobę, bet velioniui net ten
buvo rodoma pagarba. Užuot numetę, kaip kitus kara­
lius, į krūvą, darbininkai jį nuleido, gražiai padėjo ir
rūpestingai paguldė į kampą; paskui pamaldžiai už-
87
barstė sluoksniu žemių, o ne kalkių.
Atėjus vakarui, darbininkai išsiskirstė, liko tik
sargas: tą šaunų vyruką pastačiau čia bijodamas, kad
naktį kas nors neįlįstų į bažnyčią ir ko nesugadintų ar
nepavogtų. Tas sargas dieną miegodavo, o nuo septin­
tos valandos vakaro iki septintos ryto budėdavo.
Naktį jis stovėdavo, vaikščiodavo, kad sušiltų, arba
sėdėdavo prie laužo, sukurto palei koloną, esančią
arčiausiai durų.
Bazilikoje viskas dvelkė mirtimi, o nusiaubtas vi­
dus tą mirties vaizdą darė dar baisesnį. Rūsiai buvo
atidengti, jų plokštės atremtos į sienas; ant bažnyčios
grindų mėtėsi sudaužytos statulos, tai šen, tai ten
stovėjo tušti karstai, nes iš jų buvo prisikėlę numirėliai,
kurie manė turėsią duoti ataskaitą tik paskutiniojo
teismo dieną. Stiprius protus tai vertė susimąstyti,
silpniems kėlė siaubą.
Laimė, sargas nebuvo proto galiūnas, o tik pa­
prasčiausias žmogelis. I visas šias skeveldras jis žiūrėjo
taip, kaip būtų žiūrėjęs į kertamą mišką ar šienau­
jamą pievą, jam rūpėjo tik skaičiuoti nakties valan­
das ir monotoniškus dūžius, mušamus laikrodžio —
vienintelio sveiko daikto nuniokotoje bazilikoje.
Kai išmušė vidurnaktį ir paskutinis dūžis dar te­
beaidėjo tamsiose bažnyčios gelmėse, sargas išgirdo
garsų riksmą, sklindantį nuo kapinių pusės. Tai buvo
pagalbos šauksmas, ilga aimana, skausminga dejonė.
Praėjus pirmai nuostabai, jis apsiginklavo kas­
tuvu ir žengė prie durų, jungiančių bažnyčią su ka­
pinėmis, bet atidaręs duris aiškiai išgirdo, kad šauks­
mas sklinda iš karalių duobės, todėl nedrįso eiti to­
liau, uždarė duris ir atbėgo į viešbutį, kur gyvenau,
pažadinti manęs.
Iš pradžių nenorėjau tikėti, kad iš karalių duobės
tikrai sklinda šauksmai, bet, kadangi gyvenau priešais
bažnyčią, sargas atidarė langą, ir vien šiurenančio
žiemio trikdomoje tyloje iš tiesų išgirdau ilgą aimaną:
man pasirodė, kad tai ne tik vėjo dejonė.
Aš atsikėliau ir kartu su sargu nuėjau į bažnyčią,
įžengę į vidų ir uždarę paskui save priebažnyčio du­
88
ris, aiškiau išgirdome aimanas, apie kurias jis man
pasakojo. Nesunkiai supratau, iš kur jos sklinda, nes
sargas buvo blogai uždaręs duris į kapinių pusę ir
jos iškart atsidarė. Kapinėse tikrai kažkas dejavo.
Mes uždegėme du fakelus ir žengėme prie durų,
bet iš lauko pučiantis skersvėjis, vos priėjus artyn, tris
kartus juos užgesino. Supratau, kad čia — kaip tuo­
se sunkiai įveikiamuose sąsiauriuose ir kad išėjus į
kapines jau nebereikės kovoti su skersvėju. Be fakelų,
liepiau uždegti dar ir žibintą. Fakelai užgeso, o ži­
bintas tabedegė. įveikę sąsiaurį ir atsidūrę kapinėse,
vėl uždegėme fakelus, ir vėjas jų pasigailėjo.
Bet juo artyn ėjome, juo labiau tilo riksmai, o kai
pasiekėme duobės kraštą, jų jau beveik nesigirdėjo.
Mes pamosavome fakelais virš plačios duobės ir
tarp kaulų, kurie kyšojo pro kalkių ir žemės sluoksnį,
išvydome kepėsčiuojant beformę figūrą.
Ta figūra buvo panaši į žmogaus.
—Kas jums ir ko jūs norit? —paklausiau tą šešėlį.
—Deja! — sušnibždėjo jis. — Aš — tas nelaimin­
gas darbininkas, skėlęs antausį Henrikui IV.
— Bet kaip tu čia atsidūrei? — paklausiau.
— Pirmiausia ištraukit mane iš čia, pone Lenua-
rai, nes aš mirštu, o paskui viską sužinosit.
Kai numirėlių sargas įsitikino, kad susidūrė su
gyva būtybe, iš pradžių jį apėmęs siaubas išsisklaidė;
jis jau buvo pakėlęs kopėčias, gulėjusias kapinių žolėje,
ir laikydamas jas stačias laukė mano įsakymo.
Liepiau sargui nuleisti kopėčias į duobę ir pa­
kviečiau darbininką išlipti. Jis prišliaužė prie kopėčių,
bet, kai reikėjo atsistoti ir lipti, pastebėjo, kad jam
lūžusi koja ir ranka.
Mes numetėm jam virvę su slankiojančia kilpa,
ir jis užsinėrė ją po pažastimis. Kitą virvės galą lai­
kiau aš. Sargas palypėjo keletą pakopų žemyn, ir trauk­
dami dviguba jėga įstengėme tą gyvąjį išvaduoti iš nu­
mirėlių draugijos.
Vos ištrauktas iš duobės, jis apalpo. Mes nunešėm
jį prie laužo, paguldėm ant šiaudų, ir aš pasiunčiau
sargą atvesti chirurgo.
89
 Sargas grįžo su daktaru, sužeistajam dar neatga­
vus sąmonės; jis atmerkė akis tik operuojamas.
Kai ligonis buvo sutvarstytas, padėkojau chirur­
gui ir, kadangi norėjau sužinoti, kokiomis keistomis
aplinkybėmis niekintojas atsidūrė karalių, kape, iš­
siunčiau sargą. Sis tik ir tenorėjo eiti miegoti po nak­
ties sukrėtimų, ir aš likau vienas su darbininku. At­
sisėdau ant akmens prie šiaudų, patalo, kur jis gulė­
jo, priešais laužą; virpčiojanti liepsna apšvietė tą
bažnyčios dalį, kur buvome mes, o visi pakraščiai
skendėjo tamsoje, juo tirštesnėje dėl to, kad mūsų.
pusė buvo gana ryškiai apšviesta.
Ėmiau klausinėti sužeistąjį, ir štai ką jis man
papasakojo.
Išvytas iš darbo, jis nelabai nusiminė. Kišenėje
turėjo pinigų, ir žinojo, kad, kol žmogus turi pinigų,
jam nieko netrūksta.
Taigi jis nuėjo į smuklę. Tenai pradėjo tuštinti
butelį, bet gerdamas trečią taurę pamatė šeimininką.
— Ar jau baigėt? — paklausė jis.
— O ką? — klausimu atsakė darbininkas.
— Girdėjau, jog tai tu trenkei antausį Henrikui IV?
— Taip, aš, — įžūliai atrėžė darbininkas. — Ir
kas iš to?
—Ogi tas, kad nenoriu girdyti tokio bjauraus niek­
šo, kuris užtrauktų, prakeikimą mano namams.
— Tavo namai — visų. namai, ir, jeigu aš moku,
esu savo namuose.
—Taip, bet tu nemokėsi.
— Kodėl?
— Man nereikia tavo pinigų. O kadangi tu nemo­
kėsi, būsi ne savo, o mano namuose. Ir, jeigu būsi
mano namuose, aš turėsiu teisę išgrūsti tave lauk.
—Taip, jei tu stipresnis.
—Jeigu aš ne stipresnis, pašauksiu savo vaikinus.
— Nagi pašauk! Tada pažiūrėsim.
Smuklininkas šūktelėjo. Įspėti iš anksto, atbėgo
trys vaikinai su lazdomis, ir darbininkas gavo tylomis
išsinešdinti, kad ir kaip norėjo priešgyniauti.
Išėjęs iš smuklės, jis kurį laiką bastėsi po mies­
90
tą, o sulaukęs pietų, meto, patraukė į užeigą kur pa­
prastai valgydavo darbininkai.
Jis buvo ką tik suvalgęs sriubą, kai, baigę darbą,
čia atėjo jo draugai. Pamatę jį, jie sustojo ant slenks­
čio, pašaukė šeimininką ir pareiškė, kad, jei šis žmo­
gus ir toliau valgys pas jį, jie visi nuo pirmo iki pas­
kutinio paliks užeigą.
Seimininkas paklausė, ką šis žmogus padarė ir už
ką visi jį taip smerkia. Jam buvo atsakyta, kad šis
žmogus skėlė antausį Henrikui IV.
— Tada lauk iš čia! — tarė šeimininkas, ženg­
damas prie darbininko. — Ir tegul viskas, ką suvalgei,
tau pavirsta nuodais!
Užeigoje jis negalėjo spyriotis nė tiek, kiek pas
vynininką. Prakeiktas darbininkas atsistojo, grasin­
damas draugams, o šie prasiskyrė prieš jį — ne todėl,
kad būtų bijoję grasinimų o todėl, kad bjaurėjosi švent­
vagystę padariusiu žmogumi.
Jis išėjo pykčiu verdančia širdimi ir dalį vakaro
klaidžiojo po gatves keikdamasis ir piktžodžiaudamas.
Paskui, apie dešimtą valandą, patraukė į savo butą.
Priešingai negu visada, durys buvo uždarytos.
Jis pabeldė. Lange pasirodė namo savininkas.
Naktis buvo tamsi, ir jis nepažino beldžiančiojo.
— Kas čia? —paklausė jis.
Darbininkas pasakė savo vardą.
—A! —tarė savininkas. —Tai tu skėlei antausį
Henrikui IV. Palauk.
— Kodėl? Ko gi man laukti? — nekantriai pa­
klausė darbininkas.
Tuo metu jam prie kojų nukrito ryšulys.
— Kas čia? — paklausė darbininkas.
—Tavo turtas. .
— Kaip tai mano turtas?
— Ogi taip. Gali nakvoti kur tinkamas. Aš neno­
riu, kad namas užgriūtų man ant galvos.
įsiutęs darbininkas griebė akmenį ir metė į duris.
— Palauk, — pagrasino namo savininkas, —
pažadinsiu tavo draugus, tada pažiūrėsim.
Darbininkas suprato negalįs nieko gero tikėtis. Jis
91
pasitraukė nuo namo ir, už šimto žingsnių, radęs atvi­
ras duris, įėjo į kažkokią pašiūrę.
Toje pašiūrėje buvo šiaudų; jis atsigulė ant jų ir
užmigo.
Be ketvirčio vidurnaktį jam pasirodė, kad kažkas
palietė petį. Jis atsibudo ir priešais save išvydo bal­
tą siluetą, panašų į moters, kuri ženklais kvietė sekti
paskui ją.
Jis ją palaikė viena iš tų nelaimingųjų, visada
pasiūlančių prieglobstį ir malonumą tiems, kurie gali
už tą prieglobstį ir malonumą užsimokėti. Kadangi
jis turėjo pinigų ir meilijo praleisti naktį bute, lovo­
je, užuot gulėjęs pašiūrėje ant šiaudų, tai atsikėlė ir
nusekė paskui moterį.
Moteris kurį laiką ėjo palei namus kairėje Di­
džiosios gatvės pusėje, paskui perkirto gatvę ir įsu­
ko į gatvelę dešinėje, visąlaik modama darbininkui sek­
ti įkandin.
Pripratęs prie naktinių pasivaikščiojimų ir iš pa­
tirties žinodamas vietas, kur paprastai gyvena tokios
moterys, paskui kokią jisai sekė, darbininkas be
baimės žengė į gatvelę.
Gatvelė baigėsi laukuose; jis pamanė, kad ši mote­
ris gyvena nuošaliame name, ir toliau ėjo jai iš paskos.
Už šimto žingsnių jie pralindo pro skylę tvoroje;
staiga, pakėlęs akis, jis išvydo priešais save senąją
Švento Dionyzo abatiją su milžiniška varpine ir lan­
gais, blankiai nurausvintais viduje besikūrenančios
ugnies, prie kurios budėjo sargas.
Darbininkas pasidairė moters; ji buvo dingusi.
Jis stovėjo kapinėse.
Darbininkas norėjo grįžti pro tą pačią spragą.
Bet spragoje jam pasivaideno tamsi, grėsminga Hen­
riko IV šmėkla, tiesianti į jį ranką.
Šmėkla žengė žingsnį pirmyn, darbininkas pasi­
traukė žingsnį atgal.
Žengęs ketvirtą ar penktą žingsnį, jis nepajuto
po kojomis žemės ir aukštielninkas įkrito į duobę.
Tada jam pasidingojo, kad jį apsupo visi karaliai,
92
Henriko IV pirmtakai ir įpėdiniai, kad jie užsimojo
ant jo kas skeptrais, kas teįsingumo rankomis40 ir
ėmė šaukti: “Vargas šventvagiui!”— jam pasidingo-
jo, kad, prisilietus toms teisingumo rankoms ir skep­
trams, sunkiems kaip švinas ir karštiems kaip ug­
nis, vienas po kito lūžinėjo jo kaulai.
Tuo metu laikrodis išmušė vidurnaktį ir sargas
išgirdo dejones.
Kaip įmanydamas stengiausi nuraminti nelai­
mingąjį, bet jam pakriko protas, ir, tris dienas pa-
kliedėjęs, jis numirė šaukdamas: ‘Pasigailėkit!”
— Atleiskite, — tarė daktaras, — bet aš gerai
nesuprantu, ką norite tuo pasakyti. Jūsų darbininko
nuotykis įrodo, kad susirūpinęs dėl to, kas nutiko die­
ną, naktį jis leidosi klaidžioti — gal būdraudamas, o
gal nugrimzdęs į somnambulizmą. Beklaidžiodamas
atsidūrė kapinėse ir, kadangi dairėsi į viršų, užuot
žiūrėjęs po kojomis, tai įkrito į duobę, o krisdamas
paprasčiausiai susilaužė ranką ir koją. Jūs minėjote
kažkokią pranašystę, kuri išsipildė, bet aš šiame
pasakojime nematau jokios pranašystės.
— Luktelėkite, daktare, — atsakė ševaljė. —
Jūsų teisybė, mano papasakota istorija tėra faktas,
bet veda tiesiai prie pranašystės, kurią jums minė­
jau ir kurioje slypi paslaptis.
Ta pranašystė štai kokia:
1794 metų sausio 20 dieną, sunaikinus Pranciš­
kaus I kapavietę, buvo atidengtas Flandrijos gra­
fienės, Pilypo Ilgojo dukters, karstas.
Šiedu kapai buvo paskutiniai, kuriuos liko išnar­
šyti; visi rūsiai buvo sugriauti, visi karstai tušti, visi
kaulai sumesti į duobę.
Paskutinis kapas liko neatpažintas: tai buvo
kardinolo de Reco41 kapas, nes žmonės kalbėjo, kad
jis palaidotas Švento Dionyzo abatijoje.
40 Dramblio kaulo ranka į viršų iškeltais pirštais, pritaisyta prie
karaliaus lazdos galo, karališkojo teisingumo simbolis.
41 Kardinolas de Recas, de Gondi (1613—1673) — prancūzų politi­
kas ir rašytojas, suvaidinęs svarbų vaidmenį Frondoje (Prancūzijos
visuomenės judėjimas prieš absoliutizmą, prieš Mazarinio vyriausybę).
93
 Visi arba beveik visi rūsiai vėl buvo uždaryti —
ir Valua, ir Karolingų, dinastijos karalių,. Liko tik
Burboną dinastijos rūsys, kurį buvo ruošiamasi
uždaryti rytoj.
Sargas paskutinę naktį nakvojo bažnyčioje, kur jau
nebebuvo ko saugoti, todėl jam buvo leista miegoti ir
jis tuo leidimu pasinaudojo.
Vidurnaktį jį pažadino vargonų, gausmas ir reli­
ginės giesmės. Jis atsibudo, pasitrynė akis ir atsigrę­
žė į chorą, tai yra ton pusėn, iš kur sklido giedojimas.
Ir tada su nuostaba išvydo, kad choro klauptuose
klūpo Švento Dionyzo abatijos vienuoliai, kad prie
altoriaus Mišias laiko arkivyskupas, katafalkas ap­
šviestas degančią žvakių, o ant katafalko —didžiulis auk­
su siuvinėtos gelumbės laidotuvių, užtiesalas, kokiu pa­
prastai klojami tik karalių, kūnai.
Kol sargas išsibudino, Mišios pasibaigė ir prasidė­
jo laidotuvių, ceremonija.
Skeptras, karūna ir teisingumo ranka, sudėti ant
raudono aksomo pagalvėlės, buvo paduoti heroldams,
o tie perdavė juos trims princams.
Netrukus, veikiau slysdami negu eidami ir nekel-
dami salėje nė menkiausio triukšmo, prisiartino dva­
riškiai, paėmė kūną ir nunešė į Burboną rūsį, vie­
nintelį atvirą, nes kiti jau buvo uždaryti.
Tada ten nusileido heroldą vyresnysis ir pašaukė
kitus heroldus ateiti ir atlikti savo pareigas.
Heroldą buvo ketvertas, o ją vyresnysis — penktas.
Vyresnysis iš rūsio pašaukė pirmąjį heroldą, ir
tas nusileido, nešinas pentinais; paskui nusileido ant­
ras — tas nunešė šarvines pirštines, tada trečias,
nešinas skydu, po jo —ketvirtas, nešinas herbiniu šal­
mu,ir galiausiai penktas, kuris nešė kovinius šarvus.
Paskui jis pašaukė vėliavnešį, kuris nunešė vėlia­
vą, šveicarą kapitonus, gvardijos šaulius bei du šimtus
dvariškią, vyriausiąjį arklininką, kuris nunešė kara­
liaus špagą, vyriausiąjį šambelioną42, kuris nunešė
42 Š a mb e l i o n a s — žmogus, tvarkantis visus valdovo rūmu
reikalus.
94
Prancūzijos vėliavą, vyriausiąjį ceremonimeistrą, prieš
kurį, lenkdamiesi trims princams, laikantiems karūną,
skeptrą ir teisingumo ranką, praėjo visi rūmą ceremo­
nimeistrai ir įmetė savo baltas lazdas į rūsį; paskui
juos nuėjo trys princai ir nunešė skeptrą, teisingumo
ranką ir karūną.
Tada heroldą vyresnysis tris kartus garsiai sušu­
ko: "Karalius mirė, tegyvuoja karalius! Karalius mirė,
tegyvuoja karalius! Karalius mirė, tegyvuoja kara­
lius!”
Vienas heroldas, kuris buvo likęs chore, tris kar­
tus pakartojo šį šūkį.
Galiausiai vyriausiasis ceremonimeistras sulaužė
savo lazdą: tai buvo ženklas, kad karališkieji namai
nustojo gyvavę ir kad karaliaus dvariškiai turi patys
savimi pasirūpinti.
Tučtuojau nuskardėjo trimitai, sugaudė vargonai.
Paskui trimitą garsai ėmė silpti, vargonai dejavo
vis tyliau, žvakią šviesa blanko, ceremonijos dalyvią
kūnai nyko ir sulig paskutine vargoną aimana, sulig
paskutiniu trimitą garsu viskas pradingo.
Kitą dieną sargas, apsipylęs ašaromis, papasakojo
apie matytas karališkas laidotuves, kuriose jis, vargšas
žmogelis, dalyvavo vienas, ir išpranašavo, kad nusiaubti
karstai bus pastatyti į vietą ir kad, nepaisant Konven­
to dekretą bei giljotinos siautėjimo, Prancūzija dar
pamatys naują monarchiją, o Švento Dionyzo abati­
ja — naujus karalius.
Už šią pranašystę vargšas vyrukas pakliuvo į
kalėjimą ir vos neatsidūrė ant ešafoto, o po trisde­
šimties metą, 1824-ąją rugsėjo 20 dieną, stovėdamas
prie tos pačios kolonos, kur matė savo vaiduoklius, jis
truktelėjo mane už skverno ir tarė:
— Na, pone Lenuarai, argi aš apsirikau saky­
damas, kad mūsą vargšai karaliai kada nors sugrįš į
Švento Dionyzo abatiją?
Iš tikrąją tą dieną buvo laidojamas Liudvikas
XVIII ir ceremonija vyko taip, kaip kapą sargas buvo
matęs prieš trisdešimt metą.
— Paaiškinkite tai, daktare.
95
 X
ARTIFALIS

Gydytojas tylėjo: gal jis patikėjo, o gal — grei­

čiausiai taip ir buvo — jam pasirodė sunku paneigti
tai, ką papasakojo toks žmogus kaip ševaljė Lenu-
aras.
Gydytojo tylėjimas paskatino svečius komentuo­
ti įvykį. I areną išėjo abatas Mulis.
— Visa tai patvirtina mano sistemą, — tarė jis.
— O kokia jūsų, sistema? — pasidomėjo gydyto­
jas, apsidžiaugęs, kad gali pradėti ginčą su silpnesniais
rungtyniautoj ais negu ponas Ledriu ir ševaljė Lenu-
aras.
— Kad mes gyvename tarp dviejų, nematomų pa­
saulių: viename —pragaro dvasios, kitame — dangaus
dvasios. Mums gimus šalia savo vietas užima du geni­
jai, gerasis ir blogasis, jie lydi mus visą gyvenimą, ir
vienas įkvepia geriems darbams, kitas — blogiems, o
atėjus mirties valandai mus pasiima tas, kuris nugali.
Taigi mūsų kūną apsėda velnias arba jame apsigyve­
na angelas. Vargšės Solanžos kūne nugalėjo geroji
dvasia, tai ji jums, Ledriu, tarė sudie nebyliomis jau­
nos kankinės lūpomis. Skotų teisėjo pasmerktą plėšiką
užvaldė velnias, tai jis lankė teisėją katino, kurjerio,
skeleto pavidalu. Ir galiausiai paskutiniu atveju
monarchijos angelas, atkeršijęs už šventvagystę ir
siaubingą kapų išniekinimą, parodė vargšui kapų
sargui, kaip kad Kristus apsireiškė nuolankiems
žmonėms, busimosios karaliaus valdžios restauraciją
ir surengė tokias iškilmes, tarsi vaiduoklišką cere­
moniją būtų stebėjusi visa busimoji Liudviko XVIII
dvaro aukštuomenė.
— Tačiau, pone abate, — tarė gydytojas, — bet
kokia sistema paremta įsitikinimu.
— Be abejo.
— O norint, kad įsitikinimas nebūtų klaidingas,
jis turi būti paremtas faktais.
96
 — Manasis ir paremtas faktais.
—Faktais, papasakotais kokio nors žmogaus, ku­
riuo jūs visiškai pasitikit.
— Faktais, atsitikusiais man pačiam.
— O, abate! Papasakokit.
— Mielai. Aš gimiau toje senųjų, karalių paveldo
dalyje, kuri šiandien vadinama Eno departamentu, o
kažkada buvo vadinama II de Fransu. Mano tėvas ir
motina gyveno mažame Fieri kaimelyje tarp Viler Kotrė
miškų. Prieš man gimstant tėvai jau turėjo penkis
vaikus, tris berniukus ir dvi mergaites, kurie visi mirė.
Todėl motina, pasijutusi nėščia, davė ižadus rengti
mane baltais drabužiais iki septynerių metų, o tėvas
pažadėjo kaip piligrimas nuvykti prie Ljeso Dievo
Motinos.
Šie du įžadai provincijoje nereti, jie susiję tar­
pusavyje, nes balta —nekaltybės spalva, o Ljeso Die­
vo Motina ir yra skaisčiausioji Marija.
Deja, motinai laukiantis manęs, tėvas mirė, bet ji
buvo pamaldi moteris ir pasiryžo griežtai vykdyti abu
įžadus: vos gimęs nuo galvos iki kojų buvau apreng­
tas baltais drabužėliais, o motina, kai tik pajėgė eiti,
pėsčia, kaip buvo pažadėta, leidosi į piligriminę ke­
lionę.
Laimė, Ljeso Dievo Motina buvo tik už penkioli­
kos ar šešiolikos mylių nuo Fieri. Trimis etapais moti­
na pasiekė galutinį tikslą. Ten ji atliko savo religines
priedermes ir gavo iš kunigo sidabro medaliuką, kurį
pakabino man ant kaklo.
Šie du įžadai apsaugojo mane nuo visų jaunystės
paklydimų, ir sulaukęs brandaus amžiaus, gal dėl re­
liginio auklėjimo, o gal dėl medaliuko įtakos, paju­
tau dvasininko pašaukimą. Baigęs Suasono semina­
riją, 1780 metais buvau įšventintas kunigu ir išsiųs­
tas į Etampą vikarauti.
Atsitiktinai buvau paskirtas į tą iš keturių Etam-
po bažnyčių, kuri buvo pavesta Dievo Motinos glo­
bai.
Ta bažnyčia —vienas iš nuostabių paminklų ku­
riuos viduramžiai paveldėjo iš romėnų epochos. Pradė­
4 . 749 97
ta statyti Roberto Stipriojo43 laikais, ji buvo baigta
tik dvyliktajame amžiuje. Dar ir šiandien išlikę pui­
kūs vitražai, kurie, neseniai perstačius bažnyčią, nuos­
tabiai derinasi su kolonas bei kapitelius puošiančia
tapyba ir paauksinimais.
Dar būdamas vaikas be galo mėgau stebuklingai
gražius granito statinius; tą granitą nuo dešimtojo iki
šešioliktojo amžiaus tikėjimas skatino kasti iš žemės
ir bažnyčių, mišku puošti Prancūziją, šią vyriausiąją
Romos dukterį, bet statybos liovėsi, kai širdyse nu­
mirė tikėjimas, nunuodytas Liuterio ir Kalvino.
Būdamas vaikas žaisdavau Švento Jono baž­
nyčios griuvėsiuose Suasone, gėrėdavausi fantastiš­
kais reljefiniais ornamentais, kurie man atrodė kaip
suakmenėjusios gėlės, todėl, kai išvydau Dievo Mo­
tinos bažnyčią Etampe, pasijutau laimingas, kad atsi­
tiktinumas, arba greičiau Apvaizda, man, kregždei,
davė tokį lizdą, žuvininkėliui pasiuntė tokį laivą.
Laimingiausios valandos man būdavo tos, kurias
praleisdavau bažnyčioje. Nenoriu pasakyti, kad mane
ten traukė grynai religinis jausmas; ne, tai buvo ma­
loni savijauta, tokia kaip paukščio, kuris iš tvankaus
narvelio paleidžiamas į erdvę, į laisvę. Mano erdvė
driekėsi nuo portalo iki apsidės, mano laisvė buvo
pora valandų svajoti atsiklaupus ant katafalko arba
atsirėmus į koloną. Apie ką aš svajojau? Anaiptol ne
apie teologines subtilybes. Ne, aš mąsčiau apie
amžiną gėrio ir blogio kovą, kuri neduoda žmogui
ramybės nuo pirmosios nuodėmės; aš mąsčiau apie
tuos gražius baltasparnius angelus, apie šlykščius
raudonsnukius velnius, kurie žvilgėjo vitražuose,
saulės spindulių nušviesti: vieni švytėjo dangiška
šviesa, kiti žioravo pragaro liepsnomis. Pagaliau Die­
vo Motinos bažnyčia buvo mano tikrieji namai, čia
aš gyvenau, galvojau, meldžiausi. Man duota mažytė
klebonija tebuvo laikinas prieglobstis, aš ten tik val­
giau ir miegojau.
43 Robertas St i prusi s (mirė 866m.) — Anžu ir Blua grafas,
kovojęs su bretonais, paskui su normanais.
98
 Dažnai savo gražiąją Dievo Motinos bažnyčią pa­
likdavau tik vidurnaktį ar pirmą valandą nakties.
Visi apie tai žinojo.^ Jei nebūdavau klebonijoje, bū­
davau bažnyčioje. Žmonės ten manęs ieškodavo ir
rasdavo.
Pasaulio naujienos manęs beveik nepasiekdavo,
nes aš slėpiausi religijos ir dar labiau poezijos šven­
tovėje.
Tačiau viena iš tų, naujienų domino visus, didelius
ir mažus, šventikus ir pasauliečius. Etampo apylinkes
ėmė siaubti Kartušo ir Pulėjė pasekėjas, arba veikiau
varžovas, drąsa nenusileidžiantis savo pirmtakams.
Tas plėšikas, puolantis visus,bet pirmiausia baž­
nyčias, buvo vardu Artifalis.
Mane labai domino to plėšiko žygiai, nes jo žmo­
na, gyvenanti žemutinėje Etampo dalyje, buvo viena
iš uoliausių mano atgailautojų. Ta puiki ir dora mo­
teris, kurią graužė sąžinė dėl vyro nusikaltimų,
kaip žmona, jautėsi už jį atsakinga Dievui, gyveno
melsdamasi ir vaikščiodama išpažinties ir tikėjosi šven­
tais darbais nors truputėlį atpirkti vyro bedieviškumą.
O plėšikas, kaip jau sakiau, nebijojo nei Dievo,
nei velnio ir manė, kad visuomenė blogai sutvarkyta
ir kad jis atsiųstas į žemę jos pataisyti, jis manė, kad
jo dėka įsivyraus turtinė lygybė ir kad jis yra ne kas
kitas, kaip vienądien atsirasiančios sektos pranašas,
o ta sekta skelbsianti tai, ką jis daro gyvenime, ki­
taip sakant, turto bendrumą.
Dvidešimt kartų jis buvo sučiuptas ir uždarytas
į kalėjimą, bet beveik visada antrą ar trečią naktį kame­
ra likdavo tuščia. Kadangi niekas nežinojo, kaip tuos
pabėgimus paaiškinti, žmonės kalbėjo, kad jis bus
radęs geležį perpjaunančią žolę.
Taigi šį žmogų gaubė tam tikri kerai.
Prisipažįstu, aš apie jį pagalvodavau tik tada, kai
vargšė jo žmona ateidavo pas mane išpažinties, papasa­
kodavo apie tas baisenybes ir paklausdavo mano pata­
rimo.
Tada, patys suprantate, patardavau jai panaudoti
visą savo įtaką, kad grąžintų vyrą į doros kelią. Bet
4- 99
vargšės moters įtaka buvo menkutė. Taigi jai belik­
davo vienintelė išaitis — melsti Viešpaties malonės.
Artėjo 1783 metų. Velykos.^Tai atsitiko naktį iš
ketvirtadienio į Didįjį penktadienį. Ketvirtadienį
išklausiau daugybę išpažinčių, o apie aštuntą valandą
vakaro pasijutau toks pavargęs, kad užsnūdau klau­
sykloje.
Zakristijonas matė, kaip aš užmigau, bet, žino­
damas mano įpročius, žinodamas, kad aš visada nešio­
juosi bažnyčios raktą, nė neketino manęs žadinti; man
ne kartą taip buvo nutikę.
Aš miegojau ir pro miegus tarytum girdėjau dve­
jopus garsus: vidurnaktį mušančio bronzinio plaktuko
dūžius ir per plokštes šnarančius žingsnius.
Atmerkiau akis ir jau norėjau lįsti iš klausyk­
los, bet pro vieno lango vitražus krintančioje mėnulio
šviesoje pamačiau pro šalį einantį žmogų.
Žmogus slinko atsargiai, dairydamasis sulig kiek­
vienu žingsniu, ir aš supratau, jog tai ne patarnau­
tojas, ne bažnyčios sargas, ne giedotojas ir ne vienas
iš nuolatinių, lankytojų, o kažkoks įsibrovėlis, atėjęs
čia su blogais kėslais.
Naktinis svečias žengė prie choro. Čia jis susto­
jo, ir po akimirkos išgirdau sausą skiltuvo trekš-
telėjimą į titnagą; pamačiau, kaip švystelėjo kibirkš­
tis ir užsidegė gabaliukas kempės, o paskui ugnelė
šokčiodama nuklydo ir uždegė žvakę ant altoriaus.
Tos žvakės šviesoje išvydau vidutinio ūgio vyriš­
kį, veikiau pašaipiu negu baisiu veidu, už diržo
užsikišusį du pistoletus ir durklą; tiriamu žvilgsniu
jis apmetė visą žvakės nušviestą ratą ir, rodos, vi­
siškai nusiramino po šios apžiūros.
Tada išsitraukė iš kišenės ne ryšulį raktų, o ryšulį
juos atstojančių, instrumentų, vadinamų, rosinjoliais, —
šis pavadinimas, be abejo, kilęs nuo garsiojo Rosin-
jolio44, kuris gyrėsi turįs raktą nuo visų. spyną.
Vienu iš tų. instrumentų, jis atidarė tabernakulį,
išėmė iš jo pirmiausia monstranciją, nuostabią seno
44 Rossi gnol — lakštingala (pranc.).
100
 sidabro taurę, raižytą Henriko II laikais, paskui ma­
syvų kieliką, kurį miestui padovanojo karalienė Mari­
ja Antuanetė, ir galiausiai du paauksuoto sidabro indus.
Kadangi tabernakulyje daugiau nieko nebuvo, jis
jį rūpestingai uždarė ir atsiklaupė atidaryti altoriaus
apačios, kur buvo relikvinė. Joje buvo laikoma vaškinė
Dievo Motina su deimantais nusagstyta aukso karūna
ir brangakmeniais išsiuvinėtu apdaru.
Po penketo minučių, vagis, kaip ir tabernakulį,
padirbtu raktu atrakino relikvinę, kurios stiklines
sieneles galėjo tiesiog sudaužyti, ir jau rengėsi prie
kieliko, monstrancijos bei paauksuotų indų padėti ir
Dievo Motinos apdarą su karūna, bet aš, norėdamas
sustabdyti vagystę, išlindau iš klausyklos ir žengiau
prie altoriaus.
Išgirdęs atsiveriant klausyklos dureles, vagis
atsigręžė. Jis palinko į mano pusę ir pamėgino įžvelgti
tamsius bažnyčios pakraščius, bet žvakės šviesa ne­
siekė klausyklos, todėl jis pamatė mane tik tada, kai
įėjau į virpančios liepsnelės nušviestą ratą.
Išvydęs žmogų, vagis atsirėmė į altorių, išsitraukė
iš už diržo pistoletą ir nukreipė į mane. Bet netrukus
iš ilgos sutanos suprato, kad aš tik nepavojingas kuni­
gas, kurio vienintelis ginklas — žodis.
Nepaisydamas atkreipto pistoleto, priėjau iki pat
altoriaus laiptelių. Jaučiau, kad, jeigu jis į mane šaus,
arba pistoletas užsikirs, arba kulka nepataikys. Laikiau
ranką ant savo medaliuko ir jaučiau, kad mane saugo
šventa Dievo Motinos meilė.
Toks vargšo vikaro ramumas, rodos, sujaudino
plėšiką.
— Ko jūs norit? — paklausė jis, stengdamasis
kalbėti tvirtu balsu.
—Jūs —Artifalis? —pasitikslinau aš.
— Velniai rautų! — nusikeikė jis. — Kas gi dau­
giau drįstų vienas įsigauti į bažnyčią, kaip kad aš?
—Vargše užkietėjęs nusidėjėli, tu didžiuojiesi savo
nusikaltimais, — pasakiau jam. — Nejaugi nesupran­
ti, kad žaisdamas tokį žaidimą žudai ne tik kūną, bet
ir sielą?
101
 — Cha! — nusišaipė jis. — Kūną išgelbėjau jau
tiek kartų, kad tikiuosi išgelbėsiąs ir toliau, o siela...
— Na o siela?
—Tai žmonos reikalas. Ji šventa už du ir išgelbės
mano sielą kartu su savąja.
— Teisybė, jūsų žmona — šventa moteris, drau­
guži, ir tikriausiai mirtų iš sielvarto, jei sužinotų, kad
šitas nusikaltimas, kurį dabar darote, įvykdytas jūsų.
— Oho! Tai jūs manot, kad mano vargšė žmona
numirs iš sielvarto?
— Esu tikras.
— Šit kaip? Tada aš liksiu našlys, —nusikvatojo
plėšikas, tiesdamas rankas prie šventų indų.
Bet aš užbpau tris altoriaus laiptebus ir čiupau jį
už riešo.
— Ne, — atsakiau jam, — neliksit, nes nepada­
rysit šitos šventvagystės.
— Kas gi man sutrukdys?
—Aš.
—Jėga?
— Ne, įtikinėjimu. Dievas atsiuntė savo tarnus
į žemę ne tam, kad vartotų jėgą, nes jėga — žmonių
ginklas, o tam, kad įtikinėtų, nes tai dangiška dory­
bė. Drauguži, aš jaudinuosi ne dėl bažnyčios, ji įsigis
kitus indus, aš jaudinuosi dėl jūsų, nes jūs negalėsite
išpirkti savo nuodėmės. Drauguži, jūs nepadarysit šitos
šventvagystės.
— Et! Gerasis žmogau, argi manot, kad man tai
pirmiena?
— Ne, žinau, kad jums tai dešimtas, dvidešimtas
ar net trisdešimtas sykis, bet negi tai svarbu? Iki šiol
jūsų akys buvo užmerktos, o šįvakar atsimerks, štai ir
viskas. Argi negirdėjote apie žmogų, vardu Paulių?
Jis saugojo drabužius tų, kurie persekiojo šventą Ste­
poną. Tai štai to žmogaus akys buvo tarsi aptrauk­
tos valkčiu, kaip jis pats sakė. O vieną dieną valktis
nukrito nuo akių, ir jis praregėjo. Tai buvo šventas
Paulius. Taip, šventas Paulius!..
— Sakykite, pone abate, argi šventas Paulius ne­
buvo pakartas?
102
 — Buvo.
— Tai kam gi jam tas praregėjimas?
— Jis padėjo jam įsitikinti, kad išsigelbėjimas
kartais glūdi kančioje. Dabar šventas Paulius garbi­
namas žemėje ir mėgaujasi amžina palaima danguje.
—Kiek šventam Pauliui buvo metų, kai jis prare­
gėjo?
—Trisdešimt penkeri.
—Aš jau praleidau tą amžių, man keturiasdešimt.
— Atgailauti niekada nevėlu. Jėzus ant kryžiaus
sakė piktam plėšikui: “Vienas maldos žodis, ir aš tave
išgelbėsiu”.
— Aha! Rūpiniesi savo sidabru? — žiūrėdamas į
mane, paklausė plėšikas.
—Ne, aš rūpinuosi tavo siela, noriu ją išgelbėti.
— Mano siela? Taip ir patikėsiu! Tu tyčiojiesi iš
manęs!
— Nori, įrodysiu, kad rūpinuosi tavo siela? —
pasiūliau jam.
— Taip, įrodyk, man bus malonu.
—Kiek įkainoji daiktus, kuriuos ruošiesi šią nak­
tį pavogti?
— Ėhė! — tarė plėšikas, su pasigėrėjimu žiūri­
nėdamas indus, kieliką, monstranciją ir Šventosios
Mergelės apdarą. —Tūkstančiu ekiu.
—Tūkstančiu ekiu?
—Puikiai žinau, visa tai verta dvigubai daugiau,
bet teks prarasti mažiausiai du trečdalius. Tie velnio
ž^dai tokie vagys!
— Eime pas mane.
— Pas tave?
— Taip, pas mane į kleboniją. Aš turiu tūkstantį
frankų ir duosiu tau grynais.
—O dar du tūkstančiai?
—Dar du tūkstančiai? Gerai! Kunigo garbės žodžiu
prisiekiu, kad nuvažiuosiu į savo tėviškę, —motina ten
turi šiokį tokį ūkelį, —parduosiu tris ar keturis arpa-
nus žemės už du tūkstančius frankų ir atiduosiu juos
tau.
— Kurgi ne! Paskirsi pasimatymą ir įviliosi į ko­
103
kius nors spąstus.
— Tu pats netiki tuo, ką kalbi, —pasakiau jam,
duodamas ranką.
— Taip, iš tiesų netikiu, — niūriai tarė jis. —
Vadinasi, tavo motina turtinga?
— Mano motina neturtinga.
—Tai ji nusigyvens?
— Kai pasakysiu, kad tokia kaina išgelbėjau
sielą, ji mane laimins. Be to, jei ji nieko nebeturės,
atvažiuos gyventi pas mane ir visko užteks abiem.
— Sutinku, —tarė plėšikas. — Eime pas tave.
— Gerai, bet palauk.
— Ko?
— Padėk į tabernakulį daiktus, kuriuos iš ten
paėmei, ir užrakink. Tau tai atneš laimę.
Plėšikas suraukė antakius, kaip žmogus, kuri prieš
jo valią užplūsta tikėjimas; jis grąžino šventus indus į
tabernakulį ir kuo rūpestingiausiai jį užrakino.
— Eime, — tarė jis.
— Pirmiau persižegnok, — pasakiau jam.
Jis pamėgino pašaipiai nusijuokti, bet juokas
užstrigo gerklėje.
Tada jis persižegnojo.
— Dabar sek paskui mane, — paliepiau.
Mudu išėjome pro mažas dureles ir greičiau nei po
penkių minučių buvome pas mane.
Kad ir koks trumpas buvo kelias, plėšikas, atrodė,
labai nerimavo, dairėsi į šalis ir bijojo, kad nenu-
sivesčiau jo į kokią pasalą.
Atėjęs pas mane, Artifalis sustojo prie durų.
— O kur tūkstantis frankų? — paklausė jis.
— Luktelėk, — pasakiau.
Nuo gęstančios židinyje ugnies uždegiau žvakę,
atrakinau spintą ir ištraukiau maišą.
— O kada gausiu likusius du tūkstančius?
— Prašau palaukti šešias savaites.
— Gerai, šešias savaites palauksiu.
— Kam atiduoti pinigus?
Valandėlę pagalvojęs, plėšikas atsakė:
— Mano žmonai.
104
 — Gerai.
— Bet ji neturi žinoti, iš kur ir kaip gavau tuos
pinigus.
— Nesužinos nei ji, nei kas nors kitas. Bet ir tu
niekada nemėginsi nieko padaryti nei Dievo Moti­
nos bažnyčiai Etampe, nei jokiai kitai bažnyčiai,
pavestai Švenčiausiosios Mergelės globai.
— Niekada!
—Prisieki?
—Artifalio garbės žodis!
—Eik, broli, ir daugiau nenusidėk.
Aš linktelėjau jam ir pamojau, kad gali eiti.
Valandėlę jis, rodės, dvejojo, paskui atsargiai ati­
darė duris ir dingo.
Aš atsiklaupiau ir ėmiau melstis už tą žmogų.
Dar nebaigęs maldos, išgirdau beldžiant į duris.
— įeikit, — neatsigręždamas pasakiau.
įėjo kažkoks žmogus ir, matydamas, kad aš
meldžiuosi, sustojo man už nugaros.
Baigęs poteriauti, atsisukau ir pamačiau Artifali,
kuris tiesus, nejudėdamas stovėjo prie durų su maišu
po pažastim.
— Štai, — tarė jis, — grąžinu tavo tūkstantį
frankų.
— Mano tūkstantį frankų?
— Taip, ir neimsiu kitų dviejų tūkstančių.
— Bet tavo pažadas tebegalioja?
— Žinoma.
— Vadinasi, tu atgailauji?
— Nežinau, atgailauju ar ne, bet nenoriu tavo pi­
nigų, ir tiek.
Ir jis padėjo maišą ant bufeto. Paskui sustojo,
tartum norėdamas kažko paklausti, bet jautei, kad
jam sunku tą klausimą ištarti. Jis atsispindėjo akyse.
— Ko jūs norėtumėt? — pasiteiravau. — Saky­
kit, drauguži. Dabar pasielgėte gerai, nesigėdykit
pasielgti dar geriau.
— Ar tu labai tiki Dievo Motina? —paklausė jis.
— Labai.
—Ir manai, kad jos užtartas žmogus, nors ir sun­
105
kiai nusidėjęs, mirties valandą gali išsigelbėti? Tai
štai: mainais už tris tūkstančius franką, kurią iš
tavęs nebereikalauju, duok man kokią relikviją, koki
rožančią, kokį šventą daikčiuką, kurį gedėčiau bučiuoti
mirties valandą.
Aš nusiėmiau medaliuką ir aukso grandinėlę,
kiniuos motina buvo man užkabinusi, kai gimiau, ir
su kuriais niekada nesiskirdavau, ir padaviau
plėšikui. Jis priglaudė lūpas prie medaliuko ir iš­
bėgo.
Visus metus nieko negirdėjau apie Artifalį; jis,
be abejo, išsikraustė iš Etampo ir darbavosi kitur.
Tuo tarpu gavau laišką iš savo kolegos Fieri
vikaro. Mano geroji motina labai sirgo ir kvietėsi
mane pas save. Pasiėmiau atostogas ir išvažiavau.
Šešios savaitės ar du mėnesiai geros priežiūros
ir maldą grąžino motinai sveikatą. Kai ji pasveiko,
mudu išsiskyrėme, ir aš smagus grįžau į Etampą.
Parvažiavau penktadienio vakarą. Visas miestas
buvo sujudęs. Netoli Orleano buvo sugautas garsusis
vagis Artifalis, to miesto teismas jį nuteisė ir išsiun­
tė į Etampą pakarti, nes daugiausia piktadarysčią
jis pridirbo Etampo apygardoje. Tą patį rytą bausmė
buvo^įvykdyta.
Šitai sužinojau gatvėje, o grįžęs į kleboniją suži­
nojau dar ir kitką: nuo vakar vakaro iki ryto, tai yra
nuo tada, kai Artifalį atvežė į Etampą pakarti, mo­
teris iš žemutinės miesto dalies daugiau nei dešimt
kartą buvo atėjusi pasiteirauti, ar aš dar negrįžęs.
Toks atkaklumas manęs nenustebino. Iš anksto
buvau parašęs, kad parvykstu, ir čia žmonės manęs
laukė bet kuriuo metu.
Žemutinėje miesto dalyje pažinojau tik tą vargšę
moterį, kuri neseniai tapo našle. Net nenusipurtęs
dulkią nuo koją, nusprendžiau eiti pas ją.
Nuo klebonijos iki žemutinės miesto dalies tebu­
vo pora žingsnią. Tiesa, laikrodis išmušė dešimtą, bet
aš pagalvojau, kad mano apsilankymas vargšės mo­
ters nesutrukdys, nes ji pati taip karštai troško mane
pamatyti.
106
 Taigi nuėjau į priemiestį ir paklausiau, kur jos
namai. Kadangi visi žinojo, kokia ji šventuolė, nie­
kas nekaltino jos už vyro nusikaltimus, niekas ne­
smerkė už jo užtrauktą gėdą.
Priėjau prie durų.. Langinės buvo atidarytos, ir
pro stiklą pamačiau vargšę moterį: ji klūpojo prie
lovos ir meldėsi. Jos pečiai krūpčiojo — buvo aišku,
kad melsdamasi ji rauda.
Aš pasibeldžiau.
Ji atsistojo ir greitai atidarė duris.
— A, ponas abatas! — sušuko ji. — Spėjau, kad
ateisite. Išgirdusi beldimą, supratau, jog tai jūs. Deja,
deja! Jūs pavėlavot: vyras mirė be išpažinties.
— Ar jis mirė apimtas blogų jausmų?
— Ne, priešingai. Esu įsitikinusi, kad širdies
gilumoje jis buvo krikščionis, bet pareiškė nenorįs
kito kunigo, tik jūsų, išpažinsiąs nuodėmes tik jums,
o jeigu neišpažins jums, tai neišpažins ir niekam ki­
tam, išskyrus Dievo Motiną.
— Jis jums taip sakė?
— Taip, ir kalbėdamas bučiavo medaliuką su
Švenčiausiosios Mergelės atvaizdu, auksine grandi­
nėle pakabintą jam ant kaklo, ir užvis labiau prašė
jo nenuimti, tvirtindamas, kad jokia piktoji dvasia
nenusineš jo kūno, jei jis bus palaidotas su tuo meda-
liuku.
— Ar jis daugiau nieko nesakė?
—Ne. Prieš išsiskirdamas su manim ir lipdamas
ant ešafoto dar pasakė, kad jūs grįšite šįvakar ir
ateisite pas mane. Todėl aš jūsų ir laukiau.
— Jis jums taip sakė? — nustebau.
— Taip, ir dar pavedė perduoti paskutinį pra­
šymą.
— Man?
— Jums. Jis sakė, nesvarbu, kurią valandą at-
eitumėt, kad paprašyčiau... Viešpatie! Niekad ne­
drįsiu pasakyti tokio dalyko, jums tai būtų taip
sunku!..
— Sakykit, mieloji, sakykit.
— Gerai. Jis liepė paprašyti, kad nueitumėt į
107
Teismą* ir ten, prie jo kūno, sukalbėtumėt už jo sielą
penkis "Tėve mūsą” ir penkis "Sveika, Marija”. Jis
sakė, kad jūs manęs paklausysit, pone abate.
— Jis sakė tiesą, aš ten nueisiu.
— O, koks jūs geras!
Ji suėmė mano rankas ir norėjo pabučiuoti. Aš
jas ištraukiau.
— Ką jūs, geroji moteriške, — pasakiau jai. —
Nepraraskit drąsos!
— Dievas man jos suteikia, pone abate, aš
nesiskundžiu.
— Ar jis daugiau nieko neprašė?
— Ne.
— Gerai! Jei išpildęs šį norą suteiksiu jo sielai
išganymą, jo siela ilsėsis ramybėje.
Aš išėjau.
Buvo maždaug pusė vienuoliktos. Baigėsi balan­
dis, pūtė dar žvarbokas vėjas. Bet dangus buvo
gražus, ypač gražus menininko akiai: mėnulis ritosi
per tamsią debesą jūrą, kuri teikė horizontui didybės.
Aš apėjau aplink senas miesto sienas ir priėjau
Paryžiaus vartus. Po vienuoliktos valandos vakaro
Etampe šie vartai vieninteliai būdavo atidaryti.
Mano kelio galas buvo esplanadoje, kuri, kaip ir
dabar, iškilusi virš miesto. Tik dabar iš kartuvią,
kurios tada stovėjo esplanadoje, belikę trys sugriuvę
mūriniai pastovai, laikę tris stulpus, sujungtus tar­
pusavyje dviem sijomis, —visa tai ir sudarė kartuves.
Norint patekti į esplanadą, esančią kairėje pu­
sėje, kai iš Etampo vyksti į Paryžią, ir dešinėje, kai
iš Paryžiaus važiuoji į Etampą, taigi norint patekti į
esplanadą reikėjo praeiti pro Ginetės bokštą, seną
statinį, kuris stovi lygumoje vienišas it sargybinis ir
saugo miestą.
Jūs, ševaljė Lenuarai, turėtumėt žinoti tą bokš­
tą, kurį Liudvikas XI mėgino susprogdinti, bet jam
nepavyko, ir dabar bokštas sprogimo išgriautu vi-
Taip buvo vadinama vieta, kur būdavo kariami vagys ir žmogžu­
džiai. (Aut. past.)
108
dumi, rodos, žiūri į kartuves, kuriu tik viršų temato
didelėmis juodomis akiduobėmis be vyzdžiu.
Dieną čia suskrenda varnai, o naktimis bokštas
tampa pelėdų ir apuoku rūmais.
Ju ūbavimo ir klyksmu lydimas, pasukau espla­
nados link siauru, sunkiai praeinamu, gruoblėtu ke­
liu, pramintu uolose tarp brūzgynu*
Negaliu sakyti, kad bijojau. Žmogus, kuris tiki į
Dievą ir atsiduoda jo globai, nieko neturi bijoti, tačiau
aš jaudinausi.
Aplinkui — jokio garso, tik žemutinėje miesto
dalyje monotoniškai stukseno malūnas, ūkavo apuo­
kai bei pelėdos ir brūzgynuose švilpavo vėjas. Mėnu­
lis nėrė į juodą debesį, balkšvais kutais papuošdamas
jo pakraščius, ir dingo.
Mano širdis daužėsi. Rodės, pamatysiu ne tai,
ko einu pažiūrėti, o kažką nelaukta. Bet vis tiek
žingsniavau tolyn.
Kai pakilau truputį aukščiau, ėmė ryškėti kar­
tuvių, viršus — trys stulpai ir du ąžuoliniai skersiniai,
apie kuriuos kalbėjau. Prie tų ąžuolinių skersinių ir bū­
davo kabinamos geležinės kryžmės, o ant jų kariami
pasmerktieji.
Jau įžiūrėjau ir nelaimingojo Artifalio kūną, kuris
nelyginant judrus šešėlis siūbavo vėjyje.
Staiga aš sustojau. Dabar mačiau kartuves nuo
viršaus iki pat apačios. O prie jų — beformį judantį
siluetą, panašų į keturkojo gyvulio.
Aš priguliau ir pasislėpiau už uolos. Tas gyvu­
lys buvo didesnis už šunį ir stambesnis už vilką.
Staiga jis atsistojo ant užpakalinių kojų, ir aš
pažinau, kad tai ne kas kitas, o dvikojis gyvulys be
plunksnų, kaip jį vadino Platonas, kitaip sakant,
žmogus.
Ką tokiu metu po kartuvėmis galėjo veikti žmo­
gus? Nebent būtų čia atėjęs melstis religinių jausmų
apimtas arba įvykdyti kokios šventvagystės su nedo­
rais ketinimais širdyje.
Šiaip ar taip, nusprendžiau tyliai tūnoti ir laukti.
Tuo metu iš už debesio išlindo mėnulis, kuris
109
valandėlę buvo ten pasislėpęs, ir ryškiai apšvietė kar­
tuves. Aš pakėliau akis.
Ir tada aiškiai išvydau žmogų ir viską, ką jis
darė^
Žmogus pakėlė nuo žemės kopėčias ir atrėmė į
stulpą, esantį arčiausia pakaruoklio. Po to užlipo to­
mis kopėčiomis.
Jis sudarė su pakaruokliu keistą grupę, — rodės,
gyvasis ir mirusysis susiglaudė ir apsikabino.
Staiga nuaidėjo klaikus riksmas. Abu kūnai susiū­
bavo. Išgirdau kimų pagalbos šauksmą, kuris ne­
trukus virto neaiškiu murmesiu. Paskui vienas kū­
nas nukrito nuo kartuvių, o kitas liko kaboti ant
virvės, mataruodamas rankomis ir kojomis.
Negalėjau atspėti, kas gi atsitiko po šiuo gėdin­
gu įrenginiu, bet, ar tai buvo žmogaus, ar velnio dar­
bas, čia nutiko kažkas nepaprasta, kažkas šaukėsi
pagalbos, prašėsi išgelbstimas.
Aš puoliau tenai.
Mane išvydęs pakaruoklis ėmė skeryčiotis dar
smarkiau, o po juo nejudėdamas gulėjo nuo kartuvių
nukritęs kūnas.
Pirmiausia pribėgau prie gyvojo. Greitai užlipau
kopėčiomis ir peiliu nupjoviau virvę; pakaruoklis
nukrito ant žemės, o aš nušokau nuo kopėčių.
Pakaruoklis raitėsi baisiose konvulsijose, kitas
lavonas gulėjo nejudėdamas.
Supratau, kad slankiojanti kilpa tebeveržia var­
gšui kaklą. Aš užguliau jį, kad nesimuistytų, ir šiaip
ne taip atrišau jį smaugiančią kilpą.
Mazgydamas virvę, norom nenorom įsižiūrėjau
į žmogaus veidą ir su nuostaba atpažinau, jog tai bu­
delis.
Jo akys buvo išsprogusios, veidas pamėlęs, žan­
dikaulis persikreipęs, jis ne kvėpavo, o veikiau gargė.
Bet į plaučius pamažu ėmė eiti oras, o su juo grįžo
ir gyvybė.
Atrėmiau jį į didžiulį akmenį; po valandėlės žmo­
gėnas atgavo sąmonę, užsikosėjo, pasukinėjo kaklą ir
pažvelgė į mane.
no
 Jis nustebo ne mažiau kaip aš.
— O, pone abate, — tarė jis, — tai jūs?
— Taip, tai aš.
— Ką jūs čia veikiat? — paklausė jis manęs.
— O jūs?
Žmogelis visiškai atsitokėjo. Jis dar kartą apsi­
dairė, bet šikart jo akys sustojo prie lavono.
— Ak! —tarė jis, mėgindamas atsistoti. —Eime
iš čia, pone abate, dėl Dievo meilės, eime iš čia!
—-Jei norit, eikit, drauguži, o aš turiu atlikti
pareigą.
— Čia?
— Čia.
— Kas tai per pareiga?
— Sis nelaimingasis, kurį jūs šiandien pakorėte,
norėjo, kad aš, atėjęs prie kartuvių, sukalbėčiau už
jo sielos išgelbėjimą penkis “Tėve mūsų” ir penkis
“Sveika, Marija”.
— Už jo sielos išgelbėjimą? O, pone abate, šitą
sielą jums bus sunku išgelbėti. Tai pats šėtonas.
— Kodėl šėtonas?
— Be abejo, argi nematėt, ką jis man padarė?
— O ką gi jis jums padarė?
— Po velnių, jis mane pakorė!
— Pakorė? Bet, man regis, priešingai, tai jūs jam
padarėt šią liūdną paslaugą.
— Na, žinoma, aš! Ir maniau kuo gražiausiai jį
pakoręs. Bet, rodos, apsirikau! Kaip dar jis nepa­
sinaudojo proga, kol aš kabojau, ii* nepabėgo?
Aš priėjau prie lavono ir kilstelėjau: jis buvo
šaltas ir sustingęs.
— Todėl, kad buvo miręs, — atsakiau.
— Miręs? — pakartojo budelis. — Miręs! O,
velnias, tai dar blogiau! Bėkime, pone abate, bėkime.
Ir jis atsistojo, bet tuojau persigalvojo.
— Ne, garbės žodis, ne! Jau verčiau pasiliksiu.
Ko gero, jis dar atsikels ir ims vytis. Jūs — šventas
žmogus ir mane apginsit.
— Draugužiu — pasakiau budeliui, įdėmiai žiū­
rėdamas į jį. — Čia kažkas ne taip. Jūs neseniai ma­
lu
nęs klausėt, ko atėjau prie kartuvių, tokiu metu. O
dabar aš jus klausiu: ką gi jūs čia veikėt?
—Ak, pone abate, vis tiek reikės jums viską pa­
sakyti per išpažintį ar kaip kitaip. Gerai, pasakysiu.
Bet palaukit...
Ir budelis pasitraukė atatupstas.
— Kas yra?
— O ar jis nejuda?
— Ne, būkit ramus, tas nelaimingasis tikrai
miręs.
— O, tikrai miręs... tikrai miręs... Ne, nesvarbu!
Vis tiek prisipažinsiu, ko atėjau, ir net jei norėčiau,
jis neduos man meluoti, štai kaip.
— Nagi.
— Reikia pasakyti, šitas netikėlis nenorėjo nė
girdėti apie išpažintį. Tik tarpais kartojo: “Ar aba­
tas Mulis negrįžo?” Jam atsakydavo: “Ne, dar ne­
grįžo”. Jis atsidusdavo, o kai kas nors pasiūlydavo
atvesti kitą kunigą, jis nesutikdavo: “Ne, tik abatą
Mulį, ir nieko kito”.
— Taip, žinau.
— Prie Ginetės bokšto jis sustojo. ‘Pažiūrėkit, —
paprašė manęs, — ar nematyti abato Mulio”.
— Ne, — atsakiau. Ir nuėjome toliau.
Prie kopėčių jis vėl sustojo.
— Ar abatas Mulis dar negrįžo? — paklausė.
— Ne, juk sakiau.
Nieko nėra įkyresnio už žmogų, kartojantį vis tą
patį.
— Pradėkite! — tarė jis.
Aš užmoviau kilpą jam ant kaklo ir liepiau: “Lipk”.
Jis ėmė lipti per daug neraginamas, bet užlipęs du
trečdalius tarė:
— Luktelėkite, man reikia įsitikinti, ar abatas
Mulis tikrai negrįžo.
— Žiūrėkit, — atsakiau, — tai neuždrausta.
Tada jis paskutinį kartą apžvelgė minią ir
nepamatęs jūsų atsiduso. Pamaniau, kad jis jau pasi­
rengė mirti ir reikia tik jį pastumti. Bet jis pastebė­
jo mano judesį ir tarė:
112
 — Palauk.
— Kas dar?
— Norėčiau pabučiuoti Dievo Motinos atvaizdą,
kabantį man ant kaklo.
— Teisėtas noras, — atsakiau. — Bučiuok.
Ir priglaudžiau medaliuką jam prie lūpų..
— Ko dar nori? — paklausiau.
— Noriu būti palaidotas su šituo medaliuku.
— Hm, — pasakiau, — man regis, visos paka­
ruoklio drapanos priklauso budeliui.
— Tai ne mano reikalas, noriu būti palaidotas
su savo medaliuku.
— “Noriu, noriu!” Dar ką sugalvosi!
— Noriu, ir tiek!
Man trūko kantrybė. Jis buvo visiškai paruoštas:
virvė užmauta ant kaklo, kitas jos galas pririštas prie
kablio.
— Eik velniop! — pasakiau jam.
Ir stumtelėjau nuo kopėčių.
— Dievo Motina, pasigai...
Štai ir viskas, ką jis spėjo pasakyti. Virvė už­
smaugė ir žmogų, ir jo žodžius. Tą pat akimirką, kaip
visada daroma, čiupau virvę, užšokau jam ant pečių,
ir — op! op! —viskas buvo baigta. Jis negali manimi
skųstis, užtikrinu jus, jis nesikankino.
— Bet visa tai nepaaiškina, ko tu čia atėjai šį
vakarą.
— O, matote, šitai ir yra sunkiausia papasakoti.
— Gerai, tada aš tau pasakysiu: tu atėjai nusi­
imti medaliuko.
— Na taip. Velnias mane sugundė. Ir aš tariau
sau: “Gerai, jei jau tu nori, tebūnie taip, bet kai su­
tems, būk ramus, pažiūrėsim”. Taigi sutemus išėjau
iš namų. Kopėčias buvau palikęs netoliese ir žinojau,
kur jas rasti. Pirmiausia pavaikščiojau, paskui su­
grįžau ilgiausiu keliu ir pamatęs, kad lygumoje jau
nieko nėra, nebeišgirdęs jokio garso, priėjau prie kar­
tuvių, pastačiau kopėčias, užlipau, patraukiau pa­
karuoklį į save, nuėmiau grandinėlę ir...
— Ir kas?
113
 — Garbės žodis, norit —tikėkit, norit — ne, bet
tą akimirką, kai nuėmiau medaliuką jam nuo kaklo,
pakaruoklis griebė mane, ištraukė savo galvą iš kil­
pos, užnėrė man ir —prisiekiu! —pastūmė taip, kaip
aš jį buvau pastūmęs. Tai va kaip.
— Negali būti! Jūs klystat.
— Argi neradot manęs pakarto?
— Radau.
— Užtikrinu jus, aš pasikoriau ne pats. Tiek te­
galiu jums pasakyti.
Aš valandėlę galvojau.
— O kur medaliukas? — paklausiau.
— Ieškokit ant žemės, neturėtą būti toli. Kai pa­
jutau, kad esu pakartas, aš jį paleidau.
Atsistojau ir ėmiau apžiūrinėti žemę. Tarsi pa­
dėdamas man, iš viršaus pašvietė mėnulis.
Aš radau medaliuką. Priėjęs prie vargšo Artifalio
lavono, užkabinau jį jam ant kaklo.
Tą akimirką, kai medaliukas palietė pakaruoklio
krūtinę, visu jo kūnu perbėgo drebulys ir iš burnos
išsiveržė šaižus, beveik skausmingas riksmas.
Budelis atšoko atgal.
Tas riksmas atvėrė man akis. Atsiminiau, kad
Šventajame Rašte pasakyta, jog, išvarant piktąsias
dvasias iš apsėsto kūno, jos rėkia.
Budelis drebėjo kaip lapas.
— Prieikit, drauguži, — pakviečiau jį, — nebijo­
kite nieko.
Budelis nedrąsiai priėjo.
— Ko jūs norit? — paklausė jis.
— Šį lavoną reikia grąžinti į vietą.
— Nieku gyvu! Kad vėl mane pakartų?
— Nėra jokio pavojaus, drauguži, garantuoju.
— Bet, pone abate, pone abate!
— Eikšekit, sakau jums.
Budelis žengė dar žingsnį.
— Hm! — sumurmėjo jis. — Aš juo nepasitikiu.
— Be reikalo, drauguži. Kol ant jo kūno kabos
medaliukas, galite nieko nebijoti.
— Kodėl?
114
 — Todėl, kad piktoji dvasia neturės jam jokios
galios. Šitas medaliukas jį gynė, o kai jūs jį nuėmėt,
piktoji dvasia, kuri stūmė jį į blogį ir kurią buvo
nuvijęs gerasis angelas, tą pat akimirką sugrįžo į
lavoną, ir pats matėt, ką iškrėtė.
— O tas riksmas, kurį ką tik girdėjome?
— Tai rėkė piktoji dvasia, pajutusi, kad grobis
išsprūdo jai iš nagą.
— Tikrai, — tarė budelis, — taip iš tiesą galėjo
būti.
— Taip ir buvo.
— Tai aš jį vėl pakabinsiu ant kablio.
— Pakabinkite. Teisingumas turi nugalėti,
bausmė turi būti įvykdyta.
Vargšas žmogelis dar dvejojo.
— Nebijokit, — nuraminau jį, — aš už viską at­
sakau.
— Vis tiek nepaleiskit manęs iš akią, —paprašė
budelis, — ir jei tik šūktelsiu, skubėkit man į pagal­
bą.
— Būkit ramus.
Jis priėjo prie lavono, atsargiai pakėlė jį už pečią
ir nutempė prie kopėčią, be perstojo kalbėdamas:
— Nebijok, Artifali, neimsiu tavo medaliuko. Jūs
nepaleidžiat mūsą iš akią, ar ne, pone abate?
— Ne, drauguži, būkit ramus.
— Aš neimsiu tavo medaliuko, — taikiu balsu
toliau kalbėjo budelis.— Ne, būk ramus. Kad jau
norėjai, būsi palaidotas su juo. Juk jis nejuda, tiesa,
pone abate?
— Pats matote.
— Būsi palaidotas su juo. O kol kas grąžinu tave
į vietą, kaip nori ponas abatas, nes aš, pats supranti...
— Taip, taip, — nesusilaikiau nenusišypsojęs. —
Tik paskubėkit.
— Dėkui Dievui, baigiau, — atsakė jis, paleido
kūną, kurį vėl buvo pririšęs prie kablio, ir nušoko
ant žemės.
Sustingęs, negyvas kūnas ėmė siūbuoti ore.
Aš atsiklaupiau ir ėmiau kalbėti maldas, kurią
115
mane buvo prašęs Artifalis.
— Pone abate,— tarė budelis, klaupdamasis ša­
lia manęs, — ar nesutiktumėt melstis garsiai ir lėtai,
kad aš galėčiau kartoti paskui jus?
— Ką tu sakai, nelaimingasis? Nejau užmiršai
poterius?
— Man rodos, niekada ir nemokėjau.
Aš sukalbėjau penkis "Tėve mūsų” ir penkis
"Sveika, Marija”, o budelis uoliai kartojo maldas
paskui mane.
Baigęs melstis, atsistojau.
— Artifali, — tyliai pasakiau pakaruokliui, —
aš padariau dėl tavo sielos, ką galėjau, o kitką pa­
darys gailestingoji Dievo Motina.
— Amen, — užbaigė mano draugas.
Tą valandėlę lavoną nuplieskė sidabrinis mėnu­
lio spindulių, srautas. Dievo Motinos bažnyčioje išmušė
vidurnaktį.
— Eime, — tariau budeliui, — daugiau mums
čia nėra ką veikti.
— Pone abate, — tarė vargšas žmogėnas, — gal
būtumėt toks geras ir suteiktumėt man paskutinę
malonę?
— Kokią?
— Gal palydėtumėt mane namo? Kol durys ne­
užsitrenks ir patikimai neatskirs manęs nuo šito ne­
dorėlio, nesijausiu ramus.
— Eime, drauguži.
Mes išėjome iš esplanados, bet mano bendra­
keleivis kas dešimt žingsnių vis gręžiojosi pažiūrėti,
ar pakaruoklis tebėra savo vietoje.
Viskas buvo, kaip buvę.
Mudu grįžome į miestą. Palydėjau vyruką iki pat
jo namų. Palaukiau, kol jis uždegė šviesą, užrakino
duris, iš vidaus atsisveikino su manimi ir padėkojo.
Tada grįžau į kleboniją visiškai nusiraminęs kūnu ir
dvasia.
Kai kitą rytą pabudau, man pranešė, kad vagies
žmona laukia manęs valgomajame.
Jos veidas buvo ramus ir kone džiaugsmingas.
116
 — Pone abate, — tarė ji man, — atėjau jums
padėkoti. Vakar, kai Dievo Motinos bažnyčioje išmušė
vidurnaktį, man pasirodė vyras ir tarė: "Rytoj rytą
nueik pas abatą Mulį ir pasakyk, kad jo ir Dievo
Motinos dėka aš išgelbėtas”.

XI
PLAUKŲ APYRANKĖ

— Mano brangus abate, — tarė Alietas, — aš

jus labai gerbiu ir jaučiu didžią pagarbą Kazotui.
Visiškai su jumis sutinku dėl piktosios dvasios įta­
kos, bet jūs užmirštate vieną dalyką, kurio pavyzdys
esu aš: mirtis nenužudo gyvybės, mirtis — tik žmo­
giškojo pavidalo pasikeitimo forma, mirtis nužudo
atmintį, štai ir viskas. Jei atmintis nemirtų, kiekvienas
prisimintų visus savo sielos persikūnijimus nuo pa­
saulio pradžios iki mūsų dienų. Filosofinis akmuo —
ne kas kita kaip ši paslaptis. Šią paslaptį atskleidė
Pitagoras, o paskui iš naujo atrado grafas de Sen
Zermenas ir Kaliostras. Aš taip pat žinau šitą pa­
slaptį, ir nesvarbu, kad mano kūnas mirs, aš puikiai
prisimenu, jog jis buvo miręs jau keturis ar penkis
kartus, ir net kai sakau, kad mano kūnas mirs, aš
klystu: kai kurie kūnai nemiršta, o manasis kaip tik
toks.
— Pone Alietai, — tarė gydytojas, — ar galite iš
anksto kai ką man leisti?
— Ką?
—Atkasti jūsų kapą praėjus mėnesiui po mirties.
— Praėjus mėnesiui, dviem, metams ar dešimčiai
metų, — kada tik panorėsite, daktare. Tik būkite
atsargus, nes, pakenkdamas mano lavonui, galite pa­
kenkti kitam kūnui, kuriame bus apsigyvenusi mano
siela.
— Tai jūs tikite šiomis beprotystėmis?
— Man užmokėta, kad tikėčiau: aš mačiau.
117
 — Ką matėte? Vieną iš tokių, gyvųjų numirėlių?
— Taip.
— Klausykite, pone Alietai, visi papasakojo savo
istorijas, papasakokite ir jūs. Būtų įdomu, jei ji labiau
panėšėtų į tiesą nei kitos.
— Panėšėtų ar nepanėšėtų, daktare, bet štai ta
istorija su visa tiesa. Važiavau iš Strasburgo į Luešo
mineralinių vandenų gydyklą. Jūs žinote kelią, dak­
tare?
— Ne, bet nesvarbu, pasakokit toliau.
— Taigi iš Strasburgo važiavau į Luešo minera­
linių vandenų gydyklą ir, aišku, vykau pro Bazelį, kur
iš visuomeninio ekipažo turėjau persėsti į briką.
Apsistojęs '"Karūnos” viešbutyje, kuris man buvo
rekomenduotas, apsiklausinėjau karietos ir briko ir
paprašiau šeimininko pasiteirauti mieste, ar kas
nežada keliauti ten, kur ir aš. Jeigu kas nors atsiras­
tų, pavedžiau šeimininkui pasiūlyti tam žmogui ke­
liauti drauge, nes taip būtų maloniau ir pigiau.
Vakare jis grįžo radęs tokį žmogų: vieno Bazelio
pirklio žmona, ką tik netekusi trijų mėnesių kūdikio,
kurį pati maitino, susirgo, ir daktarai patarė jai va­
žiuoti į Luešo gydyklą. Tai buvo pirmas prieš metus
susituokusios poros vaikas.
Seimininkas papasakojo, kad sunkiai pavyko
įkalbėti moterį atsiskirti nuo vyro. Ji žūtbūt norėjo
likti Bazelyje arba važiuoti į Luešą kartu su juo. Bet
jos sveikatai pataisyti būtinai reikėjo mineralinių
vandenų, o vyro prekybos būklė buvo tokia, kad jis
būtinai turėjo likti Bazelyje, todėl moteris pasiryžo
ir kitą rytą rengėsi išvykti su manim. Ją lydėjo kam­
barinė.
Kartu su. mumis važiavo ir užėmė ketvirtą vietą
karietoje katalikų kunigas, tarnaujantis netolimo
kaimelio bažnyčioje.
Rytojaus rytą, apie aštuntą valandą, karieta
atvažiavo prie viešbučio paimti mūsų. Kunigas buvo
jau čia. Aš taip pat įlipau, ir mes nuvažiavome paimti
damos su kambarine.
Sėdėdami karietoje, matėme sutuoktinių atsi­
118
sveikinimą: jis prasidėjo dar jų bute, tęsėsi parduo­
tuvėje ir baigėsi tik gatvėje. Moteris, be abejo, kažką
nujautė, nes niekaip negalėjo nusiraminti. Tarytum
būtų važiavusi ne į gydyklą už penkiasdešimties mylių,
o leidusis į kelionę aplink pasaulį.
Vyras atrodė ramesnis už žmoną, tačiau ir jis
jaudinosi labiau, negu šiaip jau derėjo prieš tokį iš­
siskyrimą.
Pagaliau išvykome.
Savaime suprantama, mudu su kunigu geriausias
vietas užleidome bendrakeleivei ir jos kambarinei,
kitaip sakant, mudu sėdėjome priešakyje, o jos —
gale.
Važiavome Solero keliu ir pirmąją naktį nakvo­
jome Mundišvilyje. Visą dieną mūsų bendrakeleivė
sielojosi, nerimavo. Vakare, pamačiusi priešinga kryp­
timi važiuojančią karietą, norėjo grįžti į Bazelį.
Tačiau kambarinė įkalbėjo ją tęsti kelionę.
Kitą dieną išjudėjome iš vietos apie devintą va­
landą ryto. Diena buvo trumpa, nesitikėjome nuva­
žiuoti toliau kaip iki Solero.
Vakare, kai jau pamatėme miestą, mūsų ligonė
krūptelėjo.
— Sustokite, — tarė ji, — mus kažkas vejasi.
Aš išsilenkiau pro dureles.
— Jūs apsirikote, ponia, — atsakiau, — kelias
tuštut tuštutėlis.
— Keista, — nesiliovė ji. — Girdžiu šuoliuojantį
arklį.
Pamaniau, ged būsiu nepamatęs. Todėl dar labiau
išsisvėriau iš karietos.
— Nieko nėra, ponia, — pasakiau jai.
Ji pati iškišo galvą ir pamatė tik tuščią kelią,
kaip ir aš.
— Aš apsirikau, — pripažino moteris ir atsilošė
karietos gale. Ji užsimerkė, tarsi norėdama susikaupti.
Kitą dieną leidomės į kelią penktą valandą ryto.
Šį kartą ketinom važiuoti ilgai. Mūsų vežėjas norėjo
atvykti nakvynės į Berną tokiu pat metu kaip ir
vakar, kitaip sakant, apie penktą.
119
 Bendrakeleivė tarsi pabudo iš miego ir ištiesė
ranką į vežėją.
— Vežėjau, — tarė ji, — sustokit. Šį kartą esu
tikra, mus kažkas vejasi.
— Ponia klysta, — atsakė vežėjas. — Matau tik
tris valstiečius, kurie perėjo mums kelią ir ramiai
sau traukia toliau.
— O! Bet aš girdžiu šuoliuojantį arklį.
Šiuos žodžius ji ištarė su tokiu įsitikinimu, kad
aš nesusilaikiau neatsigręžęs atgal.
Kaip ir vakar, kelyje nebuvo nė gyvos dvasios.
— Negali būti, ponia, — pasakiau jai, — nema­
tau jokio raitelio.
— Kaipgi jūs nematote raitelio, jei aš matau
žmogaus ir arklio šešėlį?
Aš pažvelgiau ten, kur ji rodė ranka, ir iš tiesų,
pamačiau arklio ir raitelio šešėlį. Bet veltui dairiau­
si kūnų, nuo kurių tie šešėliai krito.
Pasakiau apie šitą keistą reiškinį kunigui, ir jis
persižegnojo.
Šešėlis po truputį ėmė šviesėti, blankti ir galiau­
siai visai išnyko.
Mes įvažiavome į Berną.
Visi šie pranašiški ženklai moteriai atrodė lemtin­
gi. Ji nuolat kartojo norinti grįžti, tačiau važiavo toliau.
Dvasios nerimas ar savaime sunkyn einanti liga
taip pablogino moters sveikatą, kad nuo Tuno toliau
ji turėjo keliauti neštuvuose. Šitaip ji pravažiavo pro
Kander Talį ir Žemi. Atvykusi į Luešą, ji susirgo
rože ir daugiau nei mėnesį buvo kurčia ir akla.
Be to, nuojauta jos neapgavo: žmonai nespėjus
nuvažiuoti nė dvidešimties mylių, vyras susirgo
smegenų uždegimu.
Liga progresavo taip greitai, kad jausdamas,
kokia sunki jo būklė, tą pačią dieną jis pasiuntė raite­
lį perspėti žmonos ir paprašyti ją grįžti. Bet tarp
Laufeno ir Brentenbacho arklys pargriuvo, raitelis
krisdamas susitrenkė galvą į akm en į ir pasiliko
smuklėje, nes negalėjo padaryti nieko daugiau, tik
perspėti apie nelaimę tą, kuris jį buvo pasiuntęs.
120
 Tada ligonis pasiuntė kitą žmogų, bet juos aiškiai
persekiojo lemtis: Kander Talio pakraštyje jis paliko
arklį ir nusisamdę palydovą, kad nuvestų į Svalba-
cho plokščiakalnį, skiriantį Oberlandą nuo Valė,
tačiau pusiaukelėje nuo Atelso kalno nusiritusi snie­
go lavina nusinešė jį į bedugnę. Palydovas per stebuk­
lą išsigelbėjo.
Tuo tarpu liga grėsmingai sunkėjo. Ligoniui,
nešiojusiam ilgus plaukus, teko nuskusti galvą ir dėti
ledo kompresus. Tada mirštantysis prarado bet ko­
kią viltį ir, kai jam valandėlę pagerėjo, parašė žmonai:
“Brangioji Berta,
aš greit mirsiu, bet nenoriu visiškai su tavim išsiskir­
ti. Pasidirbdink apyrankę iš plaukų, kuriuos man nukirpo,
aš liepiau juos padėti. Visada nešiok tą apyrankę, ir man
atrodo, kad tada tebebūsime kartu.
Tavo Frederikas"
Ligonis atidavė laišką trečiam pasiuntiniui ir
prisakė išjoti iškart, kai tik jis išleis paskutinį atodūsį.
Tą patį vakarą jis mirė. Praėjus valandai po jo
mirties, pasiuntinys išvyko; šis buvo laimingesnis už
savo pirmtakus ir baigiantis penktai dienai atjojo į
Luešą.
Bet čia rado pirklio žmoną aklą ir kurčią. Ir tik
po mėnesio gydymas mineraliniais vandenimis davė
rezultatų — moteris ėmė sveikti nuo šios dvigubos
ligos. Tačiau tik dar po mėnesio gydytojai išdrįso
pranešti ligonei lemtingą žinią, kuriai įvairūs regėji­
mai ją jau buvo parengę. Dar mėnuo praėjo, kol ji
galutinai pasveiko. Galiausiai po trijų mėnesių ji
grįžo į Bazelį.
Kadangi aš taip pat baigiau gydymo kursą ir liga,
dėl kurios buvau atvykęs į mineralinių vandenų gy­
dyklą, reumatas, labai palengvėjo, paprašiau moterį
leisti keliauti kartų su ja. Ji su dėkingumu sutiko,
nes rado žmogų, su kuriuo galėjo kalbėtis apie vyrą:
nors aš jį buvau matęs tik išvažiuodamas, bet vis
dėlto matęs.
Mes išvažiavome iš Luešo ir penktos dienos va­
karą jau buvome Bazelyje.
121
 Kas galėjo būti liūdnesnio ir skaudesnio už šios
vargšės našlės grįžimą namo! Kadangi jaunieji su­
tuoktiniai daugiau nieko neturėjo pasaulyje, po vyro
mirties parduotuvė buvo uždaryta, prekyba liovėsi,
kaip liaujasi siūbavusi švytuoklė sustojus laikrodžiui.
Moteris nusiuntė pašaukti daktaro, kuris gydė ligonį,
suieškojo įvairius žmones, buvusius prie jo paskutines
valandas, ir jų. dėka maždaug atkūrė agonijos vaizdą,
sužinojo apie mirtį, kurią abejingos širdys buvo jau
beveik užmiršusios.
Ji paprašė plaukų, kuriuos vyras jai buvo pa­
likęs.
Gydytojas prisiminė liepęs juos nukirpti. Barz­
daskutys prisiminė tikrai nuskutęs ligonį, bet tai ir
viskas. Plaukai buvo kažkur nukišti, išmėtyti, pra­
danginti.
Moteris puolė į neviltį. Ji negalėjo įvykdyti pas­
kutinio ir vienintelio velionio noro — nešioti jo plau­
kų apyrankę.
Praėjo daug naktų, beribio liūdesio naktų, per
kurias našlė klaidžiojo po namus, pati panaši veikiau
į šešėlį nei į gyvą būtybę.
Vos atsigulusi į lovą, arba tikriau vos užmigusi,
ji pajusdavo, kaip stingsta dešinė ranka, ir atsibus-
davo tik tada, kai sąstingis pasiekdavo širdį.
Ranka pradėdavo tirpti nuo riešo, kitaip sakant,
nuo tos vietos, kur turėjo būti plaukų apyrankė; jai
ten imdavo spausti, lyg uždėjus per siaurą geležinę
apyrankę. O nuo riešo užtirpdavo iki pat širdies.
Buvo akivaizdu, jog velionis apgailestauja, kad
nevykdoma jo valia.
Našlė suprato tą apgailestavimą, einantį iš ana­
pus kapo. Ji nusprendė atkasti duobę, ir, jei vyro
galva nevisiškai nuskusta, surinkti pakankamai
plaukų ir įvykdyti paskutinį jo norą.
Niekam nieko nesakiusi apie savo ketinimą, ji
liepė atvesti duobkasį.
Bet duobkasys, laidojęs jos vyrą, buvo miręs. O
naujas duobkasys, einantis savo pareigas dar tik pen­
kiolika dienų, nežinojo, kur jos vyro kapas.
122
 Tada moteris, vildamasi apreiškimo, — ji turėjo
teisę tikėti stebuklais, nes buvo mačiusi dvigubą
arklio ir raitelio vaiduoklį ir jautusi apyrankės ver­
žimą, — viena nuėjo į kapines, atsisėdo ant kau­
burėlio, apžėlusio šviežia žalia žole, kokia paprastai
auga ant kapų., ir ėmė laukti naujo ženklo, kuris
galėtų palengvinti jos paieškas.
Ant kapinių sienos buvo nupieštas mirties šokis.
Jos akys įsmigo į Giltinę ir ilgam sustojo ties šia
pašaipia ir sykiu baisia figūra.
Tada jai pasirodė, jog Giltinė pakėlė išdžiūvusią
ranką ir kaulėtu pirštu dūrė į vieną iš naujausių
kapų.
Našlė žengė tiesiai prie to kapo, o kai priėjo, jai
pasidingojo, kad aiškiai pamatė, kaip Giltinė nuleido
ranką į ankstesnę vietą.
Moteris pasižymėjo kapą, atsivedė duobkasį ir,
parodžiusi pažymėtą vietą, tarė:
— Kąskite, jis čia!
Aš dalyvavau toje procedūroje. Norėjau iki galo
pamatyti tą stebuklingą nuotykį.
Duobkasys ėmė kasti žemę.
Prisikasęs iki karsto, nukėlė dangtį. Iš pradžių
jis dar dvejojo, bet našlė tvirtu balsu jį paragino:
— Nukelkite, tai mano vyro karstas.
Duobkasys pakluso, nes ta moteris mokėjo savo
įsitikinimą įkvėpti kitiems.
Ir tuomet įvyko stebuklas, kurį mačiau savomis
akimis. Negana to, kad lavonas tikrai buvo jos vyro,
negana to, kad, išskyrus blyškumą, jis atrodė kaip
gyvas, nuo tada, kai buvo nuskustas, tai yra nuo mir­
ties dienos, plaukai taip ataugo, kad lyg šaknys lin­
do pro visus karsto plyšius.
Vargšė moteris pasilenkė prie velionio, kuris
atrodė tik užmigęs, pabučiavo jį į kaktą, nukirpo
sruogą ilgų, taip stebuklingai ant numirėlio galvos
ataugusių plaukų ir pasidirbdino iš jų apyrankę.
Nuo tos dienos ranka naktimis liovėsi tirpusi.
Tik kiekvienąsyk, kai moteriai grėsdavo didelis pa­
vojus, švelnus spustelėjimas, draugiškas apyrankės
123
paspaudimas perspėdavo ją, kad saugotųsi.
— Tai štai. Ar jūs manot, kad tas numirėlis iš
tiesų, numirė? Kad lavonas tikrai buvo lavonas? Aš
tuo netikiu.
— O ar negirdėjot, — paklausė blyškioji dama,
ir jos balso skambesys buvo toks neįprastas, kad mes
visi krūptelėjom sėdėdami patamsyje, nes kambaryje
nedegė šviesa, — o ar negirdėjot, gal tas numirėlis
buvo kada prisikėlęs iš kapo, gal kas nors jį matė ar
jautė jo prisilietimą?
— Ne, — atsakė Alietas, — aš išvažiavau iš tų
kraštų.
— Ak, pone Alietai, — tarė gydytojas, — be
reikalo jūs toks nuolaidus. Štai ponia Gregoriska jau
linkusi gerąjį šveicarų pirklį iš Bazelio paversti len­
kų, valakų ar vengrų vampyru. Ar būdama Karpatų
kalnuose, — juokdamasis toliau kalbėjo gydytojas, —
kartais nematėt vampyrų?
— Klausykite, — keistu, iškilmingu balsu tarė
blyškioji dama, — kadangi visi papasakojo savo is­
torijas, aš taip pat noriu papasakoti savąją. Daktare,
jūs negalėsite pasakyti, kad šita istorija netikra, nes
tai mano istorija. Dabar sužinosite, kodėl aš tokia
išblyškusi.
Tą akimirką pro užuolaidomis užleistą langą įspin­
do mėnulis ir jo šviesa, nuslydusi per kanapą, ant ku­
rios dama gulėjo, apgaubė ją melsva šviesa ir tarsi
pavertė juodo marmuro statula, paguldyta ant kapo.
Niekas nė žodeliu neatsiliepė į jos pasiūlymą, bet
svetainėje įsivyravusi mirtina tyla rodė, kad visi
laukia jos pasakojimo su kankinančiu nekantrumu.

XII
KARPATŲ KALNAI

Aš — lenkė, gimusi Sandomeže, krašte, kur le­

gendos tapusios dogmomis, kur šeimos tradicijomis
tikima gal net labiau nei Evangelija. Ten nerasi nė
124
vienos pilies, kurioje nebūtų, savo vaiduoklio, nė vie­
nos lūšnos, kuri neturėtų, savo aitvaro. Tiek turtuo­
liai, tiek vargšai, tiek pilėnai, tiek lūšnų, gyventojai
tiki draugiškomis ir priešiškomis dvasiomis. Kartais
tos dvi jėgos susikauna tarpusavyje. Tada pasigirsta
tokie paslaptingi garsai priemenėse, toks klaikus
staugimas senuose bokštuose, sienos ima taip baisiai
drebėti, kad žmonės išpuola iš lūšnų, ir iš pilių, vals­
tiečiai ir bajorai bėga į bažnyčią prie pašventinto
kryžiaus ar šventą relikviją —vienintelią gynėją nuo
mus kankinančią piktąją dvasią.
Bet ten viešpatauja ir dvi dar baisesnės, dar at­
kaklesnės, dar negailestingesnės jėgos — tironija ir
laisvė.
1825 metais tarp Rusijos ir Lenkijos įsiliepsnojo
tokia kova, kad, rodės, išseks visas liaudies kraujas,
kaip dažnai išsenka vienos šeimos kraujas.
Mano tėvas ir du broliai sukilo prieš naująjį carą
ir stojo už lenką nepriklausomybę, nuolat pasmau­
giamą ir vėl prisikeliančią.
Vieną dieną sužinojau, kad žuvo jaunesnysis bro­
lis, kitą gavau žinią, kad mirtinai sužeistas vyresny­
sis. Pagaliau, visą dieną su siaubu klausiusis vis artė­
jančio patranką riaumojimo, pamačiau tėvą, parjojan­
tį su šimtine raitelią — tiek buvo likę iš triją tūks-
tančią vyrą armijos, kuriai jis vadovavo.
Jis atjojo ketindamas užsidaryti pilyje ir numir­
ti po jos griuvėsiais.
Dėl savęs tėvas nieko nebijojo, bet drebėjo dėl
manęs. Iš tiesą tėvui nebuvo kito kelio, tik mirtis,
nes gyvas jis nė už ką nemanė pasiduoti priešams.
O manęs laukė vergija, negarbė, gėda.
Iš likusią šimto vyrą tėvas išrinko dešimt,
pašaukė valdytoją, atidavė jam visą mūsą auksą ir
brangenybes ir, prisiminęs, kad per antrąjį Lenkijos
padalijimą45mano motina, būdama dar beveik vaikas,
45 Žečpospolitai yrant ir silpnėjant, Rusija, Prūsija ir Austrija susi­
tarusios ją pasidalijo. Pirmas padalijimas įvyko 1772 m., antras — 1793 m.,
trečias — 1795 m.
125
rado neprieinamą prieglobstį Sahastru vienuolyne
Karpatų, kalnuose, įsakė jam nugabenti mane į tą
vienuolyną, kuris kažkada svetingai priglaudė moti­
ną, tai, be abejo, priglaus ir dukterį.
Nors tėvas mane labai mylėjo, atsisveikinimas
truko neilgai. Iš visko sprendžiant, rusai turėjo pa­
sirodyti prie pilies rytoj, taigi nebuvo kada gaišti.
Paskubomis apsivilkau jojimo drabužiais, su ku­
riais paprastai lydėdavau brolius į medžioklę. Man
pabalnojo patikimiausią arklį, tėvas į balno kišenes
įkišo savo pistoletus, Tūlos ginklakalią šedevrus,
pabučiavo mane ir įsakė leistis į kelią.
Per naktį ir kitą dieną įveikėme dvidešimt mylių,
jodami palei vieną iš tą bevardžiu upių, įtekančią į
Vyslą. Sis pirmasis kelio etapas pakankamai nutoli­
no mus nuo rusą.
Paskutiniuose besileidžiančios saulės spinduliuo­
se išvydome žėrint snieguotas Karpatą kalną vir­
šūnes.
Kitos dienos pavakare atsidūrėme kalną papė­
dėje, o trečios dienos rytą galiausiai įjojome į vieną
tarpeklį.
Mūsą Karpatai visiškai nepanašūs į civilizuotus
jūsą Vakarą kalnus. Čia akiai visu didingumu atsive­
ria keista, grandiozinė gamta. Amžinu sniegu padeng­
tos viršūnės slepiasi audrą debesyse, nesibaigiantys
eglynai atsispindi lygiame ežerą veidrodyje, o ežerai
panašūs į jūras; tą ežerą niekada nevagojo jokia
valtelė, ją gilaus kaip dangaus mėlynė krištolo nieka­
da nedrumstė žvejo tinklas. Žmogaus balsas pasigirs­
ta tik retkarčiais, nebent suskamba moldaviška dai­
na, kuriai atitaria laukimą žvėrią staugimas; tos
dainos ir staugimas pažadina vienišą aidą, kuris gero­
kai nustemba, kad kažkoks garsas priminė jam apie
jo paties egzistavimą. Ištisas mylias gali keliauti po
tamsiais mišką skliautais, pilnais netikėtą stebuklą,
kuriuos kas žingsnis mums pakiša atkampi vietovė,
kurie stulbina ir žavi protą. Čia jūsą visur tyko pavo­
jus, tūkstančiai įvairiausią pavojų, tačiau bijoti nėra
kada — tokie tie pavojai didingi. Šit nuo uolos ant
126
 uolos ūžteli krioklys, susidaręs iš tirpstančių, ledynų,
ir staiga užtveria siaurą keliuką, kuriuo jūs einate,
pramintą laukinio žvėries ir jį persekiojusio medžio­
tojo; šit su baisiu braškesiu, panašiu į žemės dre­
bėjimą, griūva nuo laiko sutrešę medžiai; šit pakyla
uraganas ir apgaubia jus debesimis, kuriuose nelygi­
nant ugninės gyvatės švysčioja, rangosi, kryžiuojasi
žaibai.
Toliau, už šių aukštų keterų už pirmykščių girių
už milžiniškų kalnų ir nesibaigiančių miškų praside­
da beribės stepės — tikra jūra, pasišiaušusi bango­
mis, audrota, — sausringos, kauburiuotos savanos,
per kurias žvilgsnis slysta iki pat bekraščio horizon­
to. Tada jus pagauna ne siaubas, o užgula liūdesys,
užlieja gili, neaprėpiama melancholija, kurios niekas
negali išsklaidyti, nes, kad ir kaip toli nuklystų
žvilgsnis, kraštovaizdis visur toks pat. Jūs dvidešimt
kartų kylat ir leidžiatės nuo vienodų šlaitų veltui
ieškodami praminto kelio: matydamas,jog esat toks
vienišas, pasiklydęs dykroje, jūs pasijuntat vienas
visame pasaulyje ir melancholija virsta neviltim. Ro­
dos, einat tuščiai ir niekada niekur nenueisit. Jūs
nesutinkat nei kaimo, nei pilies, nei lūšnos — jokios
žymės, kad čia gyventų žmonės. Tik kartkartėmis, lyg
dar labiau apniaukdamas niūrų peizažą, pastoja kelią
dauboje užmigęs ežeriūkštis, be meldų, be krūmų,
tartum dar viena Negyvoji jūra: jums artėjant, nuo
jo žalių vandenų šaižiai pratisai klykaudamas purpte­
li pulkelis vandens paukščių.
Paskui jūs darote linkį, pakylat į priešais gunk-
sančią kalvą, nusileidžiat į kitą slėnį, pakylat ant
kitos kalvos, ir tai trunka tol, kol pasibaigia vis žemė­
jančių bangų grandinė.
Bet jei šitai grandinei pasibaigus duodate lanks­
tą į pietus, peizažas vėl įgauna didingumo, ir jūs
pamatote kitą, aukštesnių, vaizdingesnių formų,
įvairesnių pavidalų kalnų grandinę. Ji taip pat visa
apkaišyta miškais, išvagota upokšnių ten, kur pavė­
sis ir vanduo, peizažas atgyja. Suskamba vienuolyno
varpas, kalno šlaitu nuvingiuoja karavanas. Pagaliau
127
paskutiniuose saulės spinduliuose nelyginant baltų,
vienas prie kito prigludusių paukščių būrys sušmė­
žuoja kažkokio kaimo namai, rodos, susispietę krū­
von, kad apsisaugotų nuo naktinio puolimo, nes su
gyvybe grįžta pavojus, ir čia, ne taip kaip anksčiau
perkirstuose kalnuose, reikia bijoti ne rujos meškų
ir vilkų, o gaujos moldavų plėšikų, kuriuos tektų
atremti.
Šiaip ar taip, mes stūmėmės pirmyn. Dešimt
kelionės dienų praėjo be jokių nuotykių. Jau pama­
tėme Piono kalno viršūnę, iškilusią visa galva aukš­
čiau už šitą milžinų šeimą: ant jo pietinio šlaito ir
stovi Sahastru vienuolynas, kur aš jojau. Dar trys die­
nos, ir būtume jį pasiekę.
I pabaigą ėjo liepa. Diena buvo karšta, ir apie
ketvirtą valandą su neregėta palaima įkvėpėme artė­
jančio vakaro gaivos. Prajojome Nianco bokšto griu­
vėsius ir ėmėme leistis į lygumą, kurią jau matėme
pro kalnų tarpeklius. Iš tos vietos, kur buvome, galė­
jome sekti akimis, kaip teka Bistrica, kurios pa­
krantės margavo nuo raudonų aguonų ir didelių bal­
tų katilėlių. Mes jojome palei prarają, jos dugnu ritosi
upė, kuri čia tebuvo vandens srautas. Arkliams vos
pakako vietos eiti po du.
Priekyje jojo vadovas, prisilenkęs prie pat arklio
ir dainuodamas monotoniškų intonacijų dainą, kurios
žodžių klausiausi su neįprastu susidomėjimu.
Dainininkas buvo kartu ir poetas. Reikėjo būti
vienam iš tų kalniečių, kad įstengtum perteikti
gaidą, visą jos laukinį liūdesį ir niūrų paprastumą.
Štai tos dainos žodžiai:
Kur Žliūgso pelkės Stavilos,
Kur kraujas liejas nuolatos,
Lavonas guli ant kalvos.
Tai ne Tlyrijos sūnus —
Plėšikas buvo jis žiaurus
Ir žudė, degino visus
Be savo Marijos žinios.
128
 Jam smygso durklas gerklėje,
Kulka įstrigus širdyje,
Jis krito mūšio audroje.
Stebuklas! Po trijų dienų
Paplūsta kraujas iš žaizdų.
Prie vienišų, liūdnų pušų
Parausta žemė tamsoje.
Žvilgsnis akių jo — netyras,
Pro šalį, kai sutemos tvyro,
Neik, tas plėšikas — vampyras.
Bėk nuo prakeikto lavono,
Net vilkas lenkia jį šonu,
Virš kalno pliko, geltono
Maitvanagis teišnyra.
Staiga driokstelėjo šūvis, sušvilpė kulka. Daina
nutrūko, mirtinai sužeistas vadovas nusirito į prara­
ją, o jo žirgas krūptelėjęs sustojo ir ištiesė protingą
galvą link bedugnės, kur dingo jo šeimininkas.
Tuo pat metu nuaidėjo garsus riksmas ir nuo
kalno šlaitą pakilo gal trisdešimt plėšiką; mes bu­
vome apsupti iš visą pusią.
Nors ir užklupti iš netyčią, mane lydintys seni
kareiviai, pripratę prie mūšią, neišsigando ir pa­
sipriešino užpuolikams. Suprasdama, kokia nepatogi
mūsą pozicija, ir duodama pavyzdį kitiems, čiupau
pistoletą, šūktelėjau: ‘"Pirmyn!”, paspaudžiau pentinais
arklį, ir jis nušuoliavo lygumos link.
Bet mes susidūrėme su kalniečiais, kurie šoki­
nėjo nuo uolos ant uolos kaip tikri pragarmią velniai,
šokinėdami šaudė ir neapleido mums iš šono užimtos
pozicijos.
Be to, jie buvo numatę mūsą manevrą. Toje vie­
toje, kur kelias išplatėja, o kalnas virsta plynaukštė,
mūsą laukė jaunuolis su dešimčia raitą vyrą. Pama­
tę mus, jie paleido savo ristūnus šuoliais ir pasitiko
iš priešakio, o vijikai nusirito nuo kalno šlaitą ir,
atkirtę kelią atgal, apsupo mus iš visą pusią.
Padėtis buvo sunki, bet, nuo vaikystės pripratu­
si prie karo vaizdą, aš viską stebėjau ir nepraleidau
jokios smulkmenos.
5. 74f> 129
 Šie vyrai vilkėjo avikailiais, jų galvas dengė mil­
žiniškos apvalios skrybėlės, papuoštos gyvomis gėlė­
mis, kokias dėvi vengrai. Kiekvienas laikė rankoje
ilgą turkišką šautuvą, kurį po kiekvieno šūvio pa­
purtydavo klykaudami kaip laukiniai, o už diržo bu­
vo užsikišę po lenktą kardą ir porą pistoletų..
Jų vadas buvo vos dvidešimt dvejų metų jaunuo­
lis, išblyškęs, įkypomis juodomis akimis, ilgais gar­
banotais ant pečių krintančiais plaukais. Jis vilkėjo
moldavišką, kailiu papuoštą kostiumą, per liemenį
susmauktą auksu bei šilku išsiūta juosta. Jo rankoje
žvilgėjo lenktas kardas, o už diržo blykčiojo keturi
pistoletai. Mūšio metu jis kimiai, nesuprantamai
kažką rėklojo; tie garsai buvo nepanašūs į žmonių
kalbą, tačiau išreiškė jo valią, nes jam paklusdami
plėšikai krito kniūbsti, kad išvengtų mūsų kareivių
kulkų, vėl kėlėsi ir šaudė, pakirsdami tuos, kurie dar
stovėjo, ir pribaigdami sužeistuosius, taigi mūšis virto
tikromis skerdynėmis.
Mačiau, kaip vienas po kito krito du trečdaliai
mano gynėjų. Keturi dar tebesilaikė, susispaudę
aplink mane, ir neprašė pasigailėjimo, nes žinojo, kad
jo nesulauks, todėl tetroško vieno — parduoti savo
gyvybę kuo brangiau.
Tada jaunasis vadas šūktelėjo išraiškingiau negu
pirma ir parodė į mus kardo smaigaliu. Be abejo, jis
davė įsakymą atidengti ugnį į šią paskutinę grupelę
ir sušaudyti visus iš karto, nes ilgi moldaviški šau­
tuvai vienu sykiu nukrypo į mus. Supratau, kad išmu­
šė paskutinė valanda. Pakėliau akis ir rankas į dan­
gų, kalbėdama paskutinę maldą ir laukdama mirties.
Tą akimirką išvydau jaunuolį, kuris ne leidosi,
o riste ritosi nuo kalno, šokinėdamas nuo uolos ant
uolos; jis sustojo ant akmens, stūksančio virš visos
šios scenos, nelyginant statula ant pjedestalo ir,
ištiesęs ranką į mūšio lauką, ištarė vienui vieną žodį:
— Pakaks!
Išgirdę jo balsą, plėšikai pakėlė akis ir, atrodo,
visi pakluso naujajam vadui. Tik vienas prisidėjo šau­
tuvą prie peties ir iššovė.
130
 Vienas iš mūsų. kareivių riktelėjo: kulka sulaužė
jam kairę ranką.
Jis atsigręžė ir jau norėjo pulti jį sužeidus; žmo­
gų, bet, jo arkliui nespėjus žengti nė ketverto žings­
nių, mums virš galvų tvykstelėjo žaibas ir nepaklus­
nus plėšikas griuvo kulkos sulmežinta galva.
Tiek įvairių emocijų pakirto mano jėgas, ir aš
apalpau.
Kai atgavau sąmonę, pastebėjau, kad guliu ant
žolės, o galva padėta ant kelių vyriškiui, kurio mačiau
tik baltą žiedais apmaustytą ranką, apkabinusią mane
per liemenį; priešais, susikryžiavęs rankas, po
pažastim pasikišęs kardą, stovėjo jaunas moldavas,
vadovavęs mus užpuolusiems plėšikams.
— Kostaki, — valdingu balsu prancūziškai tarė
mane laikantis vyriškis, — tuoj pat veskit iš čia savo
žmones ir leiskit man pasirūpinti šia jauna moterim.
— Broli, broli, — atsakė tas, kuriam buvo skirti
šie žodžiai ir kuris, rodės, vos tvardėsi, — saugoki­
tės, mano kantrybė gali baigtis. Aš jums palieku pilį,
o jūs man palikite mišką. Pilyje jūs šeimininkas, o
čia visagalis — aš. Pakaktų tik žodį tarti, ir jūs bū­
tumėt priverstas man paklusti.
— Kostaki, aš vyresnis, o tai reiškia, kad esu
šeimininkas visur — ir miške, ir pilyje, ir čia, ir ten.
O! Mano, kaip ir jūsų, gyslomis teka Brankovanų
kraujas, karališkas kraujas, linkęs įsakinėti, ir aš
įsakinėju.
— Jūs, Gregoriska, įsakinėkite savo tarnams, o
savo kareiviams įsakinėsiu aš.
—Jūsų kareiviai —plėšikai, Kostaki. Ir aš įsaky­
siu pakarti juos ant mūsų pilies bokštų dantų, jei šią
pat akimirką man nepaklus.
— Ką gi, pamėginkit jiems įsakyti.
Pajutau, kaip tas, kuris mane laikė, ištraukė kelį
ir atsargiai paguldė mano galvą ant akmens. Su neri­
mu pasekiau jį žvilgsniu ir pamačiau tą patį jaunuo­
lį, kuris, jei galima taip pasakyti, nukrito iš dangaus
pačiame kovos įkarštyje ir kurį mačiau tik probėgš­
mais, nes vos jam prabilus apalpau.
131
 Tai buvo aukštas kokių dvidešimt ketverių metų
jaunuolis didelėmis mėlynomis akimis, kurios spin­
dėjo nepaprastu ryžtu. Jo ilgi šviesūs plaukai —slavų
kilmės požymis — krito ant pečių kaip arkangelo
Mykolo, gaubdami jaunus skaisčius skruostus; jo lūpas
buvo pravėrusi niekinama šypsena ir matėsi dvi eilės
gražių kaip perlai dantų; ereliškame žvilgsnyje
blykčiojo žaibai. Jaunuolis vilkėjo juodo aksomo sur­
dutą, ant galvos buvo užsidėjęs panašią į Rafaelio
kepuraitę, papuoštą erelio plunksna,mūvėjo aptempto­
mis kelnėmis, avėjo siuvinėtais batais. Liemenį juosė
kardasaitis, už kurio buvo užkištas medžioklinis peilis,
ant peties kabojo nedidelis dvivamzdis karabinas, ku­
rio taiklumu vienas plėšikas jau turėjo progos įsitikinti.
Jaunuolis ištiesė ranką, ir ta ranka, rodės, įsaki­
nėjo net broliui. Jis ištarė keletą žodžių moldavų kal­
ba. Jo žodžiai, regis, padarė plėšikams didelį įspūdį.
Tada taip pat moldaviškai prabilo jaunasis va­
deiva, ir man pasigirdo, kad jo kalba persunkta pra­
keiksmais ir grasinimais. Bet į jo ilgus, karštus išve­
džiojimus vyresnysis brolis teatsakė vienu žodžiu.
Plėšikai nusilenkė. Jis davė ženklą, ir jie išsiri­
kiavo už mūsų.
— Gerai, tebūnie taip, Gregoriska, — perėjęs
prie prancūzų kalbos, pasakė Kostakis. — Si moteris
nekeliaus į urvą, bet vis tiek bus mano. Ji man graži,
aš ją užkariavau ir jos noriu.
Sulig šiais žodžiais jis puolė prie manęs ir čiupo
į glėbį. ^
— Si moteris bus nugabenta į pilį ir atiduota
motinai, čia aš jos nepaliksiu, — atsakė mano globėjas.
— Žirgą! — moldaviškai riktelėjo Kostakis.
Dešimt plėšikų puolė vykdyti įsakymo ir atvedė
vadui žirgą, kurio jis reikalavo.
Gregoriska apsidairė, čiupo už pavadžių be šei­
mininko likusį arklį ir užšoko ant jo, neliesdamas
balnakilpių.
Kostakis beveik taip pat lengvai kaip ir brolis
įšoko į balną, nors tebelaikė mane ant rankų, ir
pasileido šuoliais.
132
 Gregoriska taip pat paragino žirgą, ir jis, pavijęs
Kostaki, šonu ir galva prigludo prie jo ristūno.
įdomus buvo reginys — du raiteliai skriejo šali­
mais tylūs ir paniurę, nė valandėlei nepaleisdami vie­
nas kito iš akių, tačiau neparodydami, kad žiūri vie­
nas į kitą, palinkę prie savo žirgų, kurie šuoliavo kaip
paklaikę ir nešė juos per miškus, uolas ir prarajas.
Mano galva buvo užversta, ir aš mačiau, kad
gražios Gregoriskos akys įsmigusios į manąsias. Kos-
takis tai pastebėjo, pakėlė mano galvą, ir aš jau nie­
ko nebemačiau, tik ryte ryjantį niūrų jo akių žvilgsnį,
kuris smigo man į krūtinę ir draskė širdį. Tada iš­
vydau keistą haliucinaciją: man pasivaideno, kad esu
Lenora iš Biurgerio baladės ir mane neša vaiduoklis
raitelis, todėl, kai sustojome, su siaubu atmerkiau
akis —taip buvau įsitikinusi, kad pamatysiu aplinkui
sulaužytus kryžius bei atkastus kapus.
Vaizdas, kurį išvydau, atrodė neką linksmesnis:
tai buvo keturioliktojo amžiaus moldaviškos pilies vi­
dinis kiemas.

XIU
BRANKOVANŲ PILIS

Tada Kostakis nuleido mane ant žemės ir tuč­

tuojau nušoko pats, bet, kad ir koks buvo greitas,
Gregoriska jį aplenkė.
Kaip sakė Gregoriska, pilyje jis buvo šeimininkas.
Pamatę grįžusius jaunuolius, o kartu su jais —
nepažįstamąją, išbėgo tarnai; nors jie buvo paslaugūs
ir Kostakiui, ir Gregoriskai, jautei, kad didesnis
dėmesys ir pagarba rodoma vyresniajam.
Prie mūsų priėjo dvi moterys. Gregoriska kažką
pasakė joms moldavų kalba, o man ranka parodė sek­
ti paskui jas.
Šį gestą lydėjusiame žvilgsnyje buvo tiek pagar­
bos, kad aš nedvejojau. Po penkių minučių atsidū­
133
riau kambaryje, kuris net nereikliausiam žmogui
būtų pasirodęs tuščias ir negyvenamas, bet, matyt,
šis kambarys buvo gražiausias visoje pilyje.
Šioje didžiulėje kvadratinėje patalpoje stovėjo
sofa, aptraukta žalia sarža, —dieną ant jos buvo sėdi­
ma, naktį gulima, — penki ar šeši ąžuoliniai krėslai,
talpi skrynia, o viename kampe — fotelis su balda­
kimu, panašus į aukštą, puikų bažnyčios klauptą.
Savaime suprantama, nei ant langų nei ant lo­
vos nebuvo užuolaidų.
f šį kambarį reikėjo lipti laiptais, kurių nišose
stovėjo trys Brankovanų statulos, didesnės už žmogų.
Po valandėlės tarnai atnešė į kambarį daiktus,
tarp kurių buvo ir mano lagaminai. Moterys pasiūlė
man savo paslaugas. Susitvarkiusi tualetų nukentėjusį
per šiuos įvykius, likau su savo ilga amazone, kuri la­
biausiai iš visų mano turimų rūbų derėjo prie šeiminin­
kų aprangos.
Vos baigusi tvarkytis, išgirdau tyliai beldžiant į
duris.
— Prašau, — savaime suprantama, prancūziškai
pasakiau aš, nes mums, lenkams, prancūzų kalba
beveik kaip gimtoji.
įėjo Gregoriska.
— Ponia, aš laimingas, kad kalbate prancūziškai.
— Aš taip pat laiminga, kad kalbu šia kalba,
pone, — atsakiau, — nes dėl šio atsitiktinumo galiu
įvertinti jūsų kilnų elgesį su manimi. Šia kalba jūs
gynėt mane nuo brolio kėslų šia kalba aš reiškiu
jums savo nuoširdų dėkingumą.
— Ačiū, ponia. Nieko nuostabaus, kad pagelbė-
jau moteriai, atsidūrusiai tokioje padėtyje. Medžiojau
kalnuose, kai išgirdau nereguliarų, nesibaigiantį
šaudymą. Supratau, kad tai ginkluotas užpuolimas,
ir pasukau ugnies pusėn, kaip sako kariškiai. Dėkui
Dievui, suspėjau laiku. Bet leiskite pasiteirauti,
ponia, kokie vėjai atpūtė į mūsų kalnus tokią kilmin­
gą moterį?
— Aš — lenkė, pone, — atsakiau jam. — Du
mano broliai neseniai žuvo kare su Rusija. Tėvą pa­
134
likau besiruošiantį ginti mūsų. pilį nuo priešų, ir
dabar jis tikriausiai jau bus nuėjęs pas brolius, o aš,
tėvo liepta, pabėgau nuo tų žudynių ir norėjau
prisiglausti Sahastru vienuolyne, kur jaunystėje
panašiomis aplinkybėmis patikimą prieglobstį buvo
radusi motina.
— Jūs -—rusų priešė, juo geriau, — tarė jaunuo­
lis, — tai jums labai padės pilyje, nes mums teks
sukaupti visas jėgas, kad atlaikytume laukiančią
kovą. Dabar, kai žinau, kas jūs, ponia, jums taip pat
reikia sužinoti, kas esame mes. Brankovanų vardas
jums turbūt girdėtas, ar ne, ponia?
Aš linktelėjau.
— Mano motina — paskutinė princesė, turinti
šį vardą, paskutinė atžala toje šeimoje, kurios galvą
nužudė Kantemyrai, tie niekingi Petro I dvariškiai.
Pirmą kartą motina ištekėjo už mano tėvo Serbano
Vaivadžio, kunigaikščio kaip ir ji, bet ne iš tokios
garbingos giminės.
Tėvas buvo auklėjamas Vienoje, kur galėjo
įvertinti civilizacijos pranašumus. Iš manęs jis nu­
sprendė padaryti europietį. Mudu išvykome į Pran­
cūziją, Italiją, Ispaniją, Vokietiją.
Motina (puikiai žinau, sūnui nederėtų kalbėti
apie tai, ką ketinu jums papasakoti, bet dėl mudvie­
jų išsigelbėjimo jums būtina mus gerai pažinti, taigi
suprasite, kodėl atskleidžiu šią paslaptį), motina, kai
tėvas pirmą kartą išvyko ir kai aš buvau dar visai
vaikas, užmezgė nusikalstamą ryšį su partizanų vadu.
— Šioje šalyje, — šypsodamasis pridūrė Grego-
riska, — taip vadinami žmonės, kurie jus užpuolė.
Taigi, kartoju, mano motina užmezgė nusikalstamą
ryšį su grafu Džiordakiu Koproliu, pusiau graiku,
pusiau moldavu, apie viską parašė tėvui ir pareika­
lavo skyrybų. Savo reikalavimą parėmė tuo, neva ji,
Brankovanų palikuonė, nenorinti gyventi su žmo­
gumi, kuris sulig kiekviena diena darosi vis sveti­
mesnis savo šaliai. Deja, tėvui neprireikė sutikti su
jos reikalavimu, kuris jums gali pasirodyti keistas,
bet pas mus skyrybos — paprasčiausias ir natūra-
135
liausiąs dalykas. Tėvas buvo ką tik miręs nuo aneuriz­
mos, kuria sirgo jau seniai, ir tą laišką gavau aš.
Man nieko kito neliko, kaip nuoširdžiai palinkėti
motinai laimės. Tuos linkėjimus ir išsakiau laiške,
kartu pranešdamas, kad ji tapo našle. Tame pačiame
laiške paprašiau, kad motina leistų, man keliauti to­
liau, ir toks leidimas buvo duotas.
Ketinau įsikurti Prancūzijoje ar Vokietijoje, kad
nereikėtų susitikti su žmogumi, kuris manęs nekentė
ir kurio aš negalėjau mylėti, — su motinos vyru, bet
staiga sužinojau, kad grafas Džiordakis Koprolis žuvo;
žmonės kalbėjo, kad jį nužudė buvę mano tėvo kazo­
kai.
Aš mylėjau motiną ir skubėjau grįžti. Supratau,
kokia ji vieniša, kaip jai tokiu metu reikia žmonių,
kurie galėtų būti jai brangūs. Nors motina niekada
nejautė man švelnios meilės, buvau jos sūnus. Ir štai
vieną rytą nelauktai grįžau į protėvių pilį.
Čia radau jaunuolį, kurį iš pradžių palaikiau
svetimu, bet netrukus sužinojau, kad tai mano brolis.
Tai buvo Kostakis, pavainikis sūnus, kurį antro­
sios motinos vedybos įteisino. Kostakis — nesutram­
domas padaras, kaip pati matėte, vienintelis jo įsta­
tymas — aistros, jam nieko nėra šventa pasaulyje,
išskyrus motiną, jis paklūsta man kaip tigras tram­
dytojui, bet amžinai riaumodamas, neaiškiai vildama­
sis vieną dieną mane praryti. Pilyje, Brankovanų ir
Vaivadžių lizde, aš dar esu šeimininkas, tačiau už
jos sienų, tyruose, jis virsta laukiniu miškų ir kalnų
sūnumi, kuris viską nori palenkti savo geležinei va­
liai. Kodėl Kostakis nusileido šiandien, kodėl paklu­
so jo vyrai? Nežinau. Iš seno įpročio, dėl likusios
pagarbos. Bet nenorėčiau mėginti dar kartą. Likite
čia, neišeikite iš šito kambario, iš šito kiemo, paga­
liau už šitų sienų, ir aš atsakau už viską. O jei
žengsite žingsnį iš pilies, neatsakau už nieką, galiu
tik paaukoti gyvybę jus gindamas.
—O ar negalėčiau, kaip pageidavo tėvas, keliauti
į Sahastru vienuolyną?
— Keliaukit, pamėginkit, įsakykit, ir aš jus ly­
136
dėsiu, bet aš krisiu kelyje, o jūs... jūs nepasieksite
vienuolyno.
— Tai ką daryti?
— Likite čia, laukite, ką padiktuos įvykiai, ir
naudokitės aplinkybėmis. Supraskite, kad patekot į
plėšikų, landynę, ir tik drąsa gali padėti jums išsisuk­
ti, tik šaltakraujiškumas gali išgelbėti. Nors motina
teikia pirmenybę Kostakiui, savo meilės vaisiui, ji
kilni ir gera. Be to, ji —Brankovan, taigi tikra prince­
sė. Jūs ją pamatysite. Ji gins jus nuo grubių Kosta-
kio aistrų. Atsiduokite jos globai. Jūs graži, ir ji jus
pamils. O ir kas jus pamatęs nepamiltų? (Jis pažvelgė
į mane su nenusakoma veido išraiška.) Dabar eime į
valgomąjį, ji ten jūsų laukia. Nerodykit nei sutriki­
mo, nei nepasitikėjimo. Kalbėkite lenkiškai, čia šios
kalbos niekas nemoka. Aš versiu jūsų žodžius moti­
nai ir, būkit rami, sakysiu tik tai, ką reikia. Svarbiau­
sia, nė iš tolo neužsiminkit apie tai, ką jums pasako­
jau. Niekas neturi įtarti, ksfci mudu vienas kitą su­
prantame. Jūs dar nenutuokiate, koks klastūnas ir
veidmainis net nuoširdžiausias iš mūsų. Eime.
Aš nusekiau paskui jaunuolį laiptais, nušviestais
dervinių deglų, kuriuos laikė iš sienų kyšančios ge­
ležinės rankos.
Buvo akivaizdu, kad pilis taip neįprastai iliuminuo­
ta mano garbei.
Mudu įėjome į valgomąjį. Kai Gregoriska atidarė
duris ir moldaviškai ištarė “užsienietė”, — šį žodį aš
supratau, — prie mūsų žengė aukšta moteris.
Tai buvo princesė Brankovan.
Žili jos plaukai buvo supinti į kasas ir susukti
aplink galvą, o ant viršaus uždėta sabalo kepuraitė,
papuošta plunksnomis, — kunigaikščių kilmės ženk­
las. Ji vilkėjo auksu išsiuvinėta tunika, brangakme­
niais nusagstytu korsažu, o po jais — ilga turkiško au­
deklo suknele, papuošta tokiu pat kailiu kaip kepurė.
Rankoje ji laikė gintarinį rožančių ir greitai su­
kinėjo tarp pirštų jo karoliukus.
Salia jos stovėjo Kostakis prabangiu didingu mad-
jarų kostiumu, su kuriuo atrodė dar keistesnis.
137
 Jis vilkėjo plačiarankoviu žalio aksomo surdutu,
siekiančiu žemiau kelių., mūvėjo raudono kašmyro
kelnėmis, avėjo auksu išsiūtais tymo batais. Jis buvo
be kepurės, ilgi, juodi iki mėlynumo plaukai krito
ant nuogo kaklo, kurį juosė tik siaurutė baltų marš­
kinių apykaklė.
Jis nerangiai man nusilenkė ir moldaviškai iš­
tarė keletą žodžių, kurių nesupratau.
— Galite kalbėti prancūziškai, broli, — tarė
Gregoriska. — Ponia — lenkė ir moka šią kalbą.
Tada Kostakis kažką suburbuliavo prancūziškai,
tačiau aš beveik nieko nesupratau, kaip ir to, ką jis
pasakė moldaviškai. Motina, oriai ištiesusi ranką,
juos abu nutildė. Buvo akivaizdu, kad šitaip ji pa­
reiškė sūnums pati mane priimsianti.
Ir moldaviškai pradėjo sveikinimo kalbą, kurią
lengvai supratau iš jos mimikos. Ji parodė man stalą,
pasiūlė vietą šalia savęs ir mostu apvedė visą namą,
tarsi sakydama, kad jis priklauso man. Paskui pir­
moji išdidžiai, bet mandagiai atsisėdo ir persižeg­
nojusi ėmė kalbėti poterius.
Tada visi užėmė savo vietas,kurios jiems pri­
klausė pagal etiketą; Gregoriska atsisėdo šalia manęs.
Aš buvau užsienietė, todėl užleidau Kostakiui garbin­
giausią vietą šalia jo motinos Smerandos. Toks buvo
princesės vardas.
Gregoriska taip pat atėjo persirengęs. Dabar jis,
kaip ir brolis, vilkėjo madjariškais drabužiais, tik jo
surdutas buvo granatų spalvos aksomo, o kelnės —
mėlyno kašmyro. Jam ant kaklo kabojo puikus ordi­
nas: sultono Machmudo Nišamas.
Prie to paties stalą valgė ir kiti šeimynykščiai —
kiekvienas pagal savo rangą, kuris jam priklausė kaip
draugui arba kaip tarnui.
Vakarienė praėjo liūdnai. Kostakis neištarė man
nė žodžio, nors jo brolis buvo atidus ir visąlaik kal­
bėjo prancūziškai. Motina pati siūlė man valgius su ta
iškilminga išraiška, kuri nė valandėlei nedingo jai nuo
veido. Gregoriska sakė tiesą: tai buvo tikra princesė.
Po vakarienės Gregoriska priėjo prie motinos.
138
Moldavu kalba jis paaiškino jai, kad man reikėtų, pa­
būti vienai ir pailsėti po šios dienos sukrėtimų. Sme-
randa pritariamai linktelėjo galva, padavė man
ranką, pabučiavo į kaktą, kaip būtų bučiavusi duk­
terį, ir palinkėjo labos nakties savo pilyje.
Gregoriska neklydo: aš karštai troškau likti vie­
na. Todėl padėkojau princesei, palydėjusiai mane iki
durų, kur laukė dvi moterys, ir pirmąkart nuvedu-
sios mane į paskirtą kambarį.
Aš atsisveikinau su ja ir abiem jos sūnumis ir
grįžau į kambarį, iš kurio buvau išėjusi prieš valandą.
Sofa buvo virtusi lova. Štai ir visa permaina.
Padėkojau moterims ir parodžiau, jog nusireng­
siu pati. Jos tučtuojau išėjo, reikšdamos pagarbą, kas
liudijo, kad joms liepta visur man paklusti.
Likau viena milžiniškame kambaryje; žvakė
apšvietė tik tas jo dalis, po kurias vaikščiojau, bet
nepajėgė apšviesti jo viso. Dėl keisto šviesos žaismo
žvakės liepsna temdė mėnulio spindulius, krintančius
pro langą be užuolaidų.
Be durų į laiptus, pro kurias buvau įėjusi, kam­
baryje buvo dar dvejos durys. Bet jos turėjo didžiules
sklendes, užsistumiančias iš vidaus, ir tai mane
nuramino.
Žengiau ęrie pirmųjų durų, pro kurias vaikščio­
jau anksčiau. Šios, kaip ir abejos anosxturėjo sklendes.
Atidariau langą, už joTbuvo^praraja^
Tada supratau, kat^Gregorisfea:^ g a parinko šį
kambarį. "N
Grįžusi prie sofos, ant stalelio galvūgalyje radau
sulankstytą laiškelį.
Aš išskleidžiau jį ir perskaičiau lenkiškai parašy­
tus žodžius:
“Miegokit ramiai. Jums nėra ko bijoti, kol esate pilyje.
Gregoriska”

Aš paklausiau jo patarimo, atsiguliau ir užmigau,

nes nuovargis užgožė rūpesčius.
139
 XIV
DU BROLIAI

Nuo tada aš apsigyvenau pilyje ir nuo tada pra­

sidėjo drama, kurią noriu jums papasakoti.
Abu broliai mane įsimylėjo, kiekvienas pagal savo
charakterį.
Kostakis jau rytojaus dieną prisipažino mane
mylįs ir pareiškė, kad būsiu tik jo, ir niekieno kito,
ir kad verčiau mane nužudys, negu atiduos kam nors
kitam, nesvarbu, kas tai būtą.
Gregoriska nesakė nieko, bet apgaubė mane
rūpesčiu ir atida. Visi puikaus auklėjimo pranašu­
mai, visi prisiminimai apie jaunystę, praleistą gar­
siausiuose Europos dvaruose, — viskas buvo panau­
dota norint man patikti. Beje, tai nebuvo sunku: vos
išgirdusi jo balsą, pajutau, kad jis glosto man širdį,
vos sutikusi pirmą žvilgsnį, pajutau, kad jis įsmigo
iki pat sielos gelmią.
Per tris mėnesius Kostakis šimtą kartą sakė
mane mylįs, o aš jo nekenčiau. Per tris mėnesius
Gregoriska nė žodeliu neužsiminė apie meilę, o aš
jaučiau, kad, jei tik jis panorės, būsiu jo kūnu ir siela.
Kostakis atsisakė savo išpuolią ir niekada ne­
palikdavo pilies. Laikinai jis paskyrė vadu kažkokį
leitenantą, kuris retkarčiais atjodavo išklausyti pa­
liepimą ir dingdavo.
Smeranda taip pat mane pamilo ir rodė karštą
draugiškumą, kurio aš bijojau. Ji aiškiai globojo Kos-
takį ir, regis, pavyduliavo manęs labiau net už jį. Bet,
kadangi ji nemokėjo nei lenką, nei prancūzą kalbos,
o aš nemokėjau moldavą, tai negalėjo primygtinai
piršti man savo sūnaus. Tačiau ji išmoko pasakyti
prancūziškai tris žodžius, kuriuos kartodavo kiekvie­
nąsyk, kai tik jos lūpos paliesdavo mano kaktą:
— Kostakis myli Jadvygą.
Vieną dieną gavau haisią žinią, perpildžiusią
mano nelaimią taurę. Tie keturi vyrai, kurie liko gyvi
140
po mūšio, buvo paleisti į laisvę. Jie išvyko į Lenkiją,
davę žodį, kad vienas iš jų. greičiau nei po trijų mėne­
sių grįš ir atgabens žinių apie mano tėvą.
Vieną rytą pasiuntinys tikrai grįžo. Mūsų pilis
buvo paimta, sudeginta, nušluota nuo žemės pavir­
šiaus, o tėvas žuvo ją gindamas.
Nuo šiol likau viena pasaulyje.
Kostakis ėmė lįsti su dvigubu įkyrumu, o Sme-
randa su dvigubu švelnumu, bet dabar aš turėjau
pretekstą atsisakyti — gedulą dėl tėvo žūties. Kos­
takis spyrėsi ir tvirtino, kad juo aš vienišesnė, juo
labiau man reikia paramos. Jo motina taip pat mane
mygo, gal net labiau už sūnų.
Gregoriska buvo man sakęs, kad moldavai, ne­
norėdami parodyti savo jausmų, moka tvardytis su ne­
regėta jėga. Jis buvo gyvas tokio santūrumo pavyzdys.
Neįmanoma labiau tikėti kieno nors meile, negu
aš tikėjau jo meile, bet, jei kas būtų paklausęs, kodėl
aš tokia tikra, nebūčiau galėjusi atsakyti. Niekas pi­
lyje nematė, kad jo ranka būtų prisilietusi manosios,
kad jo akys būtų ieškojusios mano akių. Vien pavy­
das galėjo pakuždėti Kostakiui, kad jie varžovai, vien
meilė galėjo pakuždėti, kad Gregoriska mane myli.
Tačiau, prisipažinsiu, tas Gregoriskos santūru­
mas kėlė man nerimą. Žinoma, aš tikėjau jo meile,
bet to buvo maža, man reikėjo tikrų įrodymų. Ir štai
vieną vakarą, vos grįžusi į savo kambarį, išgirdau
tyliai beldžiant į vienas iš dvejų durų, kurios, kaip
jau minėjau, buvo užšaunamos iš vidaus. Pagal
beldimą atspėjau, kad tai draugo šauksmas. Priėjau
prie durų ir paklausiau, kas ten.
— Gregoriska, — išgirdau atsakymą ir iš balso
supratau, kad neapsirikau ir kad nėra ko bijoti.
— Ko jūs norite? — drebėdama paklausiau.
— Jei manim pasitikit, — atsakė Gregoriska, —
jei laikot doru žmogumi, išpildykit mano prašymą.
— Kokį?
— Užgesinkite šviesą, lyg būtumėt atsigulusi, ir
po pusvalandžio atidarykit duris.
—Grįžkite po pusvalandžio, —tiek atsakiau jam.
141
 Užgesinau šviesą ir ėmiau laukti.
Širdis daužėsi kaip pašėlusi, nes supratau, kad
atsitiks kažkas svarbaus.
Praėjo pusvalandis ir išgirdau dar tylesnį bel­
dimą. Laukdama buvau atitraukusi velkes, taigi be­
liko atidaryti duris.
Gregoriska įėjo, ir aš net neprašyta uždariau duris
ir užstūmiau velkes.
Valandėlę jis stovėjo tylus, nejudėdamas, pri­
glaudęs pirštą prie lūpą. Paskui, įsitikinęs, kad
mums kol kas negresia joks pavojus, nusivedė mane
į erdvaus kambario vidurį ir, iš mano virpulio su­
pratęs, kad neturėsiu jėgą stovėti, atnešė kėdę.
Aš atsisėdau, ar veikiau susmukau, ant tos
kėdės.
— O Viešpatie! — tariau jam. — Kas atsitiko ir
kam toks atsargumas?
— Todėl, kad nuo mūsą pokalbio priklausys
mano gyvybė, ir tai dar būtą niekis, bet galbūt ir jūsą.
Persigandusi čiupau jį už rankos. Jis pakėlė
mano ranką prie lūpą ir pažvelgė į mane, tartum at­
siprašydamas už tokią drąsą. Nuleidau akis, tuo pa­
rodydama, kad neprieštarauju.
—Aš jus myliu,—pasakė jis melodingu kaip dai­
na balsu. — O jūs ar mane mylite?
— Taip, — atsakiau.
— Ar tekėtumėt už manęs?
— Taip.
Jis persibraukė ranka kaktą ir giliai atsiduso iš
laimės.
— Vadinasi, neatsisakysite sekti paskui mane?
— Seksiu paskui jus nors į pasaulio kraštą!
—Jūs juk suprantat, —toliau kalbėjo jis, —mes
būsim laimingi tik pabėgę iš čia.
— O taip! — sušukau. — Bėkim!
— Tyliau! — krūptelėjęs perspėjo jis. — Tyliau!
— Jūsą teisybė.
Ir drebėdama prisislinkau prie jo.
— Štai ką aš padariau, — tarė jis man, — štai
kodėl taip ilgai neprisipažinau jus mylįs. Aš norė­
142
jau, kad niekas netrukdytų, mūsų sąjungai, kai būsiu
tikras dėl jūsų meilės. Aš turtingas, Jadvyga, pasakiš­
kai turtingas, bet, kaip ir visų moldavų bajorų, mano
turtą sudaro žemė, bandos, baudžiauninkai.
Todėl pardaviau Hango vienuolynui už milijoną
žemių, bandų, kaimų. Jie man davė brangakmenių už
tris šimtus tūkstančių frankų, o likusius sumokėjo
vekseliais, kuriuos galėsiu išsikeisti Vienoje. Ar jums
pakaks milijono?
Aš paspaudžiau jam ranką.
— Man pakanka jūsų meilės, Gregoriska, patikė­
kite.
— Gerai, klausykit. Rytoj vykstu į Hango vienuo­
lyną baigti tvarkyti reikalų su viršininku. Jis laiko
man paruoštus arklius. Tie arkliai nuo devintos va­
landos lauks mūsų, paslėpti už šimto žingsnių nuo
pilies. Po vakarienės, kaip ir šiandien, užlipsite į
savo kambarį, kaip ir šiandien, užgesinsite šviesą, ir,
kaip šiandien, aš ateisiu pas jus. Bet rytoj išeisiu ne
vienas, o su jumis, mes pasieksim duris, kurios at­
siveria į laukus, susirasime savo arklius, šoksim ant
jų ir poryt būsim už trisdešimties mylių.
— Ak, kodėl porytdiena dar ne šiandien!
— Brangioji Jadvyga!
Gregoriska priglaudė mane prie širdies, mūsų
lūpos susitiko.
O, jis sakė tiesą! Aš atidariau savo kambario
duris garbingam žmogui. Bet jis gerai suprato, kad,
nors ir nepriklausau jam kūnu, priklausau siela.
Kiaurą naktį nė valandėlę nesudėjau bluosto.
Įsivaizdavau save bėgančią su Gregoriska. Jau­
čiau, kaip jis neša mane, kaip andai nešė Kostakis.
Tik šį kartą baisus, grėsmingas, vaiduokliškas lėki­
mas virto švelniu, kerinčiu apkabinimu, kuriam grei­
tis teikė dar daugiau malonumo, nes greitis jau savai­
me yra malonumas.
Išaušo rytas. Aš nusileidau žemyn.
Man pasirodė, jog Kostakis pasisveikino su ma­
nim dar niūresniu nei paprastai veidu. Jo šypsena
buvo jau ne ironiška, o grėsminga.
143
 Smeranda atrodė tokia kaip visada.
Per pusryčius Gregoriska liepė pakinkyti arklius.
Kostakis tartum neatkreipė dėmesio į jo įsakymą.
Vienuoliktą valandą Gregoriska nusilenkė mums,
pasakė, kad grįš tik vakare, ir paprašė motinos ne­
laukti jo pietų; paskui, atsigręžęs į mane, paprašė
jam atleisti.
Gregoriska išėjo. Brolio akys sekė jį tol, kol jis
dingo iš kambario, o tada jose tvykstelėjo tokia ne­
apykanta, kad aš sudrebėjau.
Galite įsivaizduoti, kokia baimė kankino mane
visą dieną. Niekam neužsiminiau apie mudviejų pla­
nus, net savo maldose vos drįsau prasitarti apie juos
Dievui, tačiau man atrodė, kad tuos planus žino visi,
kad kiekvienas į mane nukreiptas žvilgsnis gali įs­
kaityti juos mano širdyje.
Pietūs buvo tikra kankynė. Tylus ir paniuręs Kos­
takis beveik nekalbėjo, tik du ar tris sykius moldaviš-
kai kažką pasakė motinai, ir nuo jo balso aš kaskart
sudrebėdavau.
Kai pakilau ir norėjau grįžti į savo kambarį,
Smeranda, kaip paprastai, pabučiavo mane ir ištarė
tą pačią frazę, kurios jau aštuonetą dienų buvau ne­
girdėjusi iš jos lūpų:
— Kostakis myli Jadvygą!
Si frazė persekiojo mane kaip grasinimas. Net
užlipusi į savo kambarį, rodos, tebegirdėjau lemtingą
balsą, šnabždantį man į ausį: “Kostakis myli Jadvygą!”
Be to, ir Gregoriska man buvo sakęs, kad Kos-
takio meilė tolygi mirčiai.
Apie septintą valandą vakaro, kai jau buvo
pradėję temti, pamačiau Kostakį einantį per kiemą.
Jis atsigręžė ir pažvelgė mano pusėn, bet aš atšokau
atgal, kad jis manęs nepamatytų.
Mane suėmė nerimas, nes, kiek galėjau pasekti
pro langą, jis nuėjo į arklides. Ryžausi atšauti durų
velkes ir išsmukti į gretimą kambarį, iš kur galėjau
matyti viską, ką jis daro.
Jis iš tiesų nuėjo į arklides. Pats išsivedė mylimą
žirgą, savomis rankomis jį pabalnojo, ir taip rūpes-
144
tingai, kaip žmogus, teikiantis didžiausią svarbą net
menkiausioms smulkmenoms. Jis vilkėjo tais pačiais
drabužiais, su kuriais išvydau jį pirmą sykį. Tik iš
ginklą turėjo vien kardą.
Pasibalnojęs arklį, Kostakis dar kartą žvilgtelėjo
į mano kambario langą. Nepamatęs manęs, šoko į
balną, liepė atidalyti tuos pačius vartus, pro kuriuos
buvo išjojęs ir turėjo grįžti jo brolis, ir nušuoliavo
Hango vienuolyno pusėn.
Man klaikiai suspaudė širdį, lemtinga nuojauta
kuždėjo, kad Kostakis nujojo pasitikti brolio.
Stovėjau prie lango tol, kol galėjau įžiūrėti kelią,
kuris už ketvirčio mylios nuo pilies darė lankstą ir
niro į prasidedantį mišką. Bet kas valandėlę vis la­
biau temo ir kelias išnyko galutinai.
Aš vis tebestovėjau.
Galiausiai nerimas, pasiekęs viršūnę, suteikė
man jėgų, o kadangi žinojau tik valgomajame galinti
išgirsti pirmąsias žinias apie vieną ar kitą brolį, nuli­
pau žemyn.
Pirmiausia pažvelgiau į Smerandą. Iš ramaus
veido mačiau, kad jos nekankina jokios nuojautos. Ji
davinėjo įprastinius įsakymus dėl vakarienės, abiejų
brolių įrankiai gulėjo savo vietose.
Nedrįsau ką nors užkalbinti ir paklausinėti. Be
to, į ką gi galėjau kreiptis? Pilyje niekas, išskyrus
Kostakį ir Gregoriską, nekalbėjo nė viena iš tų dvie­
jų kalbų, kurias aš mokėjau.
Krūpsėjau net nuo menkiausio garso.
Vakarieniauti paprastai sėsdavom devintą va­
landą.
Aš nulipau į valgomąjį pusę devynių. Nenu-
leidau akių nuo minučių rodyklės, kuri beveik paste­
bimai judėjo dideliame laikrodžio ciferblate.
Rodyklė pasiekė ketvirtį valandos.
Laikrodis ėmė mušti ketvirtį. Pasigirdo niūrus
skambėjimas, paskui rodyklė tyliai pajudėjo, ir aš vėl
žiūrėjau, kaip ji lėtai, reguliariai lyg kompaso adata
slenka savo keliu.
Likus keletui minučių iki devynių, man pasirodė,
145
kad kieme sukaukšėjo arklio kanopos. Smeranda taip
pat išgirdo dundesį ir atsigręžė į langą, bet naktis
buvo pernelyg tamsi, kad ką nors įžiūrėtum.
O! Jei tą akimirką ji būtą pažvelgusi į mane,
tikriausiai būtą atspėjusi, kas dedasi mano širdyje.
Kaukšėjo tik vieno arklio kanopos, ir tai buvo
savaime suprantama. Aš puikiai žinojau, kad grįš tik
vienas raitelis.
Taigi katras?
Prieškambaryje pasigirdo žingsniai. Tie žingsniai
buvo lėti ir, rodos, mindė man širdį.
Durys atsidarė, ir patamsyje sušmėžavo šešėlis.
Akimirką jis stabtelėjo tarpduryje. Man apmirė
širdis.
Šešėlis žengė artyn ir, kai įėjo į šviesos ratą, vėl
atgavau kvapą.
Aš pažinau Gregoriską.
Valandėlę mane sukaustė dar didesnis skausmas,
ir širdis sudužo į šipulius.
Aš pažinau Gregoriską, bet jis buvo baltas kaip
numirėlis. Vos jį pamačius buvo aišku, kad atsitiko
kažkas klaikaus.
— Čia tu, Kostaki? — paklausė Smeranda.
— Ne, mama, — dusliai atsakė Gregoriską.
— A, čia jūs, — tarė ji. — Kodėl verčiate motiną
laukti?
— Mama, — pasakė Gregoriską, žvilgtelėjęs į
laikrodį, — dar tik devynios.
Laikrodis iš tiesą ėmė mušti devynias.
— Teisybė, — sutiko Smeranda. — O kur jūsą
brolis?
Nejučiom pagalvojau, kad tokį klausimą Dievas
davė Kainui.
Gregoriską nieko neatsakė.
— Ar niekas nematė Kostakio? — paklausė
Smeranda.
Vyriausiasis liokajus pasiteiravo tarną.
— Apie septintą, — pasakė jis, — grafas nuėjo į
arklides, pats pasibalnojo žirgą ir nujojo Hango keliu.
146
 Tą valandėlę mano akys susitiko su Gregoris-
kos akimis. Nežinau, ar tai buvo tikrovė, ar haliuci­
nacija, bet man pasirodė, kad jam ant kaktos užtiškęs
lašas kraujo.
Pamažu pakėliau pirštą prie savo kaktos ir pa­
liečiau tą vietą, kur tariausi matanti kraujo dėmę.
Gregoriska mane suprato: išsitraukė nosinę ir nusi­
šluostė.
— Na taip, — sumurmėjo Smeranda, — greičiau­
siai pamatė mešką ar vilką ir dabar linksminasi jį
vydamasis. Štai kodėl sūnus verčia motiną laukti.
Sakykit, kur jūs jį palikote, Gregoriska?
— Mama, — susijaudinusiu, bet tvirtu balsu at­
sakė Gregoriska. — Mes su broliu išjojome ne kartu.
— Gerai, — tarė Smeranda. — Laikas paduoti
vakarienę, sėstis prie stalo ir užrakinti vartus. Tas,
kas ne namie, tegul nakvoja lauke.
Du pirmieji įsakymai buvo tiksliai įvykdyti. Sme­
randa atsisėdo į savo vietą, Gregoriska — jai iš
dešinės, aš iš kairės.
Paskui tarnai išėjo vykdyti trečio įsakymo, tai
yra užrakinti pilies vartą.
Tuo metu kieme kilo baisus triukšmas, į valgo­
mąjį įpuolė išsigandęs tarnas ir pranešė:
— Princese, grafo Kostakio arklys parbėgo vie­
nas ir visas kruvinas.
—O! —stodamasi sušnibždėjo Smeranda, išbalu­
si ir grėsminga. — Šitaip vieną vakarą parbėgo jo
tėvo arklys.
Pažvelgiau į Gregoriską: jis buvo ne šiaip sau
išbalęs, o pamėlęs.
Iš tiesą grafo Koprolio arklys vieną vakarą parbė­
go į pilies kiemą visas kruvinas, o po valandos tarnai
rado ir parnešė žaizdomis nusėtą jo šeimininko kūną.
Smeranda paėmė iš vieno tarno deglą, žengė prie
durą, atsidarė jas ir išėjo į kiemą.
Trys ar keturi tarnai laikė išsigandusį arklį ir
bendromis jėgomis mėgino jį nuraminti.
Smeranda priėjo prie gyvulio, pamatė ant balno
kraują ir rado jam ant kaklo žaizdą.
147
 — Kostakis nužudytas dvikovoje iš priekio, jis
kovėsi su vienu priešu. Ieškokit jo kūno, vaikai, o
paskui paieškosim žudiko.
Kadangi arklys grįžo pro Hango vartus, tarnai
išskubėjo pro juos, ir jų deglai sublykčiojo laukuose,
o paskui dingo miške; taip gražų vasaros vakarą
blykčioja jonvabaliai Nicos bei Pizos lygumose.
Smeranda, tarytum įsitikinusi, kad paieškos bus
neilgos, liko laukti prie vartų.
Nė viena ašara neištryško sielvartaujančiai mo­
tinai iš akių, bet jautei, kad jos širdį užgulusi neviltis.
Gregoriska stovėjo jai už nugaros, o aš — šalia jo.
Eidamas iš salės, jis lyg ir norėjo pasiūlyti man
ranką, bet neišdrįso.
Maždaug už ketvirčio valandos kelio posūkyje
pasirodė vienas deglas, paskui antras, o paskui ir visi.
Tik šį kartą jie nebuvo išsklidę po laukus, o susitelkę
aplink bendrą centrą. Netrukus pamatėme, kad tas
bendras centras —neštuvai ir ant jų gulintis žmogus.
Gedulingas kortežas artinosi iš lėto, bet vis tiek
artinosi. Po dešimties minučių jis priėjo prie vartų.
Išvydę motiną, laukiančią žuvusio sūnaus, neštuvus
nešantys vyrai instinktyviai nusiėmė kepures ir
tylėdami suėjo į kiemą.
Smeranda žengė paskui juos, o mes — paskui
Smerandą. Šitaip pasiekėme didžiąją salę, kur ir buvo
paguldytas kūnas.
Tada Smeranda neapsakomai didingu mostu
nustūmė visus į šalį, priėjusi prie lavono, atsiklaupė
ant vieno kelio, nužėrė nuo veido plaukus, ilgai
žiūrėjo į jį sausomis akimis, paskui, atsagsčiusi mol-
davišką surdutą, praskleidė kruvinus marškinius.
Žaizda buvo dešinėje krūtinės pusėje. Tikriausiai
buvo smogta tiesia dviašmene geležte.
Prisiminiau tądien mačiusi Gregoriskai prie šono
ilgą medžioklinį peilį — jo karabino durtuvą. Pa­
ieškojau akimis jam prie šono to ginklo, bet jo nebuvo.
Smeranda paliepė atnešti vandens, suvilgė nosi­
nę ir nuplovė žaizdą. Jos kraštus nudažė šviežias,
švarus kraujas.
148
 Man prieš akis atsivėrė gūdus ir kartu didingas
reginys. Tas erdvus kambarys, prirūkęs nuo dervinių,
deglų, tie barbariški veidai, tos žiaurumu degančios
akys, tie keisti drabužiai, ta motina, iš dar šilto krau­
jo sprendžianti, kada mirtis nusinešė jos sūnų, ta gili
tyla, trikdoma tik raudančių plėšikų, kurių vadas
buvo Kostakis, —kartoju, visa tai buvo gūdu ir didinga.
Pagaliau Smeranda pabučiavo sūnų į kaktą, at­
sistojo ir, atmetusi išsidraikiusias ilgas žilas kasas,
pašaukė:
— Gregoriska!
Gregoriska krūptelėjo, krestelėjo galvą ir tarsi
pabudęs atsiliepė:
— Ką, mama?
— Prieikit, sūnau, ir paklausykit manęs.
Gregoriska ėmė drebėti, bet pakluso.
Juo artyn jis ėjo prie kūno, iš žaizdos juo gausyn
ir raudonyn plūdo kraujas. Laimė, Smeranda nežiū­
rėjo ton pusėn, nes, jei būtų pamačiusi tą kaltinantį
kraują, jai nebūtų reikėję ieškoti žudiko.
— Gregoriska, —tarė ji, —gerai žinau, kad Kos­
takis ir tu nemylėjote vienas kito. Žinau, kad iš tėvo
pusės tu — Vaivadis, o Kostakis — Koprolis, bet iš
motinos pusės judu Brankovanai. Žinau, kad tu —
Vakarų miestų žmogus, o jis — Rytų kalnų sūnus,
bet, šiaip ar taip, jūs abu išnešioti tose pačiose įsčio­
se ir todėl esate broliai. Tai štai, Gregoriska, aš no­
riu žinoti, ar duosime priesaiką, prieš palaidodami
mano sūnų šalia jo tėvo? Ar aš, moteris, galėsiu ramiai
verkti, pasikliaudama, kad jūs, vyras, nubausit
žudiką?
— Pasakykit, kas brolio žudikas, ponia, ir paliep-
kit. Jei pareikalausit, prisiekiu, kad greičiau nei po
valandos jis bus negyvas.
— Prisiekit, Gregoriska, prisiekit, kad neužsi-
trauktumėt mano prakeikimo, girdit, sūnau? Prisie­
kit, kad žudikas mirs, kad nepaliksit akmens ant
akmens iš jo namų, kad jo motina, vaikai, broliai,
žmona arba sužadėtinė kris nuo jūsų rankos. Prisie-
149
kit ir pažadėkit, kad šauksitės dangaus rūstybės, jei
neįvykdysit šios šventos priesaikos. Jei neįvykdysit
šios šventos priesaikos, teištinka jus skurdas, tepa-
sibjauri jumis draugai, telydi jus motinos prakeiki­
mas.
Gregoriska ištiesė ranką virš lavono.
— Prisiekiu, kad žudikas mirs, — pasakė jis.
Po šios keistos priesaikos, kurios tikrąją reikš­
mę supratau tik aš ir galbūt žudikas, pamačiau, ar
tariausi pamačiusi, baisų stebuklą. Lavono akys
atsimerkė ir įsmigo į mane gyvesnės negu kada nors,
ir aš pajutau, kaip tie du spinduliai paliečia mane ir
perveria lyg įkaitinta geležis.
Šito jau nepajėgiau ištverti ir apalpau.

XV
HANGO VIENUOLYNAS

Atsipeikėjau savo kambaryje ant lovos. Prie

manęs sėdėjo viena iš dviejų, moterų.
Paklausiau, kur Smeranda. Moteris atsakė, kad
ji budi prie sūnaus kūno.
Paklausiau, kur Gregoriska. Moteris atsakė, kad
jis išvykęs į Hango vienuolyną.
Apie pabėgimą nebuvo nė kalbos. Argi Kostakis
nebuvo miręs?
Apie vedybas taip pat nebebuvo kalbos. Argi
galėjau tekėti už brolžudžio?
Taip praėjo trys dienos, aš skendėjau keistose
mintyse. Ar miegodama, ar būdraudama, visąlaik
mačiau tas gyvas akis numirėlio veide, ir tai buvo
siaubinga vizija.
Trečią dieną Kostakis turėjo būti laidojamas.
Tos dienos rytą nuo Smerandos man buvo atnešti
našlės drabužiai. Apsirengiau ir nulipau žemyn.
Namai atrodė tušti: visi buvo koplyčioje.
Aš irgi nuėjau ten, kur buvo susirinkę visi. Kai
150
peržengiau slenkstį, mane pasitiko Smeranda, kurios
nebuvau mačiusi tris dienas.
Ji atrodė kaip Skausmo statula. Lėtai, tartum
suakmenėjusi, ji priglaudė ledines lūpas man prie
kaktos ir lyg iš kapo sklindančiu balsu ištarė įpras­
tinius žodžius: "Kostakis jus myli”.
Negalite įsivaizduoti, kokį įspūdį man padarė tie
žodžiai. Tas meilės išpažinimas esamuoju, o ne bū­
tuoju laiku, tas "jus myli”, o ne "mylėjo”, ta meilė iš
anapus kapo, ateinanti pas mane gyvą, klaikiai mane
sukrėtė.
Kartu užvaldė keistas jausmas, lyg iš tiesų, bū­
čiau žmona to, kuris mirė, o ne gyvo žmogaus su­
žadėtinė. Tas karstas traukė mane prieš mano valią,
traukė skausmingai, kaip gyvatė traukia užhipnoti­
zuotą paukštį. Akimis paieškojau Gregoriskos.
Pamačiau jį išbalusį prie kolonos. Jis stovėjo,
pakėlęs akis į dangų. Nežinau, ar jis mane matė.
Hango vienuolyno vienuoliai ratu supo kūną ir
giedojo graikų ritualo psalmes, tarpais harmoningas,
bet dažniau monotoniškas. Aš taip pat norėjau mels­
tis, tačiau malda stingo lūpose. Buvau taip sukrėsta,
kad man vaidenosi, jog esu kažkokiame velnių pobū­
vyje, o ne dvasininkų susirinkime.
Kai kūnas buvo išnešamas, norėjau sekti iš pas­
kos, bet pritrūkau jėgų. Man pakirto kojas, ir aš at­
sirėmiau į duris.
Tada prie manęs priėjo Smeranda ir davė ženklą
Gregoriskai. Jis pakluso motinai ir priėjo prie mūsų.
Smeranda kreipėsi į mane moldavų kalba.
— Motina liepia man žodis žodin pakartoti tai,
ką ji sakys, — tarė Gregoriska.
Smeranda vėl ėmė kalbėti, o kai baigė, Grego­
riska tarė:
— Štai ką pasakė motina: "Jūs verkiate mano
sūnaus, Jadvyga, jūs jį mylėjot, tiesa? Dėkoju už jūsų
ašaras ir meilę, nuo šiol jūs — mano duktė, tokia,
kokia būtumėt buvusi, jei Kostakis būtų jus vedęs.
Nuo šiol turite tėvynę, motiną, šeimą. Išliekim tiek
ašarų, kiek priklauso išlieti už mirusius, o paskui
151
vėl tapsime vertos to, kurio nebėra... aš —kaip jo mo­
tina, jūs — kaip jo žmona. Sudie! Eikit į savo kam­
barį, o aš lydėsiu sūnų. iki paskutinės jo poilsio vietos.
Grįžusi užsidarysiu su savo sielvartu, ir jūs nepamaty­
sit manęs tol, kol jo nenugalėsiu. Būkit rami, aš
nužudysiu sielvartą, nes nenoriu, kad jis nužudytų mane”.
Vien aimana teįstengiau atsakyti į Smerandos
žodžius, kuriuos man išvertė Gregoriska.
Užlipau į savo kambarį, laidotuvių procesija nu­
tolo. Mačiau, kaip ji dingo kelio posūkyje. Nuo pilies
iki Hango vienuolyno tiesiai tebuvo pusė mylios, ta­
čiau dėl įvairių kliūčių kelias vingiavo ir juo einant
kelionė trukdavo apie dvi valandas.
Buvo lapkritis. Dienos šaltos ir trumpos. Penk­
tą valandą vakaro būdavo jau visiškai tamsu.
Apie septintą pamačiau deglus. Tai grįžo laidotu­
vių procesija. Velionis ilsėjosi kape šalia savo tėvo.
Viskas buvo baigta.
Jau minėjau, koks keistas jausmas mane kama­
vo nuo to lemtingo įvykio, kuris visus mus aprengė
gedulo drabužiais, o ypač nuo tada, kai pamačiau
atsimerkusias ir į mane įsmigusias akis, kurias buvo
užspaudusi mirtis. Tą vakarą, sugniuždyta dieną pa­
tirto jaudulio, buvau dar liūdnesnė. Klausiausi, kaip
pilies laikrodis muša valandas, ir juo labiau artėjo
tas laikas, kai žuvo Kostakis, juo didesnis liūdesys
mane slėgė.
Išgirdau, kaip išmušė be ketvirčio devynias.
Tada mane užplūdo keista savijauta. Visą kūną
nupurtė drebulys, sukaustė siaubas. Paskui kartu su
siaubu mane suėmė neįveikiamas miegas, kuris pri­
slopino pojūčius. Kažkas suspaudė krūtinę, aptraukė
akis. Aš ištiesiau rankas, atbulomis žengtelėjau iki
lovos ir kritau į ją.
Tačiau jausmai buvo ne tiek atbukę, kad
nebūčiau girdėjusi prie mano durų artėjančių žingsnių.
Paskui man pasirodė, jog durys atsivėrė. Daugiau
nieko nemačiau ir negirdėjau.
Tik pajutau aštrų skausmą kakle. O tada nu­
grimzdau į gilų letargą.
152
 Vidurnaktį prabudau, lempa dar tebedegė. Pano­
rau atsikelti, bet buvau tokia silpna, jog teko du kar­
tus kilstelėti. Tačiau aš įveikiau silpnumą, o kadan­
gi pabudusi jaučiau kakle tokį pat skausmą kaip ir
per miegus, ramstydamasi į sienas nuslinkau prie
veidrodžio ir pažvelgiau į jį.
Kaklo arterijoje buvo atsiradusi žaizdelė, panaši
į smeigtuko dūrį.
Pamaniau, kad miegant mane bus įgėlęs koks
nors vabzdys, o kadangi vos laikiausi iš nuovargio,
atsiguliau ir užmigau.
Rytojaus rytą pabudau kaip paprastai. Kaip pa­
prastai, vos atmerkusi akis norėjau ir keltis, bet jau­
čiau tokį silpnumą, koks mane buvo apėmęs tik kar­
tą gyvenime: kitądien po to, kai man nuleido kraują.
Priėjau prie veidrodžio ir apstulbau — tokia
buvau išblyškusi.
Diena slinko liūdnai ir niūriai. Pajutau keistą
dalyką: norėjosi likti ten, kur esu, net menkiausias
judesys mane vargino.
Sutemo, moterys atnešė lempą. Kaip supratau
iš gestą, jos siūlėsi pasilikti su manim. Bet aš pa­
dėkojau ir jos išėjo.
Tuo pat metu kaip ir vakar pajutau tokius pačius
simptomus. Norėjau atsikelti ir pasišaukti pagalbos,
tačiau neįstengiau nueiti iki durą. Neaiškiai išgirdau
laikrodį mušant be ketvirčio devynias. Sukaukšėjo
žingsniai, atsidarė durys, bet aš daugiau nieko ne­
mačiau ir negirdėjau.
Kaip ir vakar, aukštielninka kritau į lovą. Kaip
ir vakar, pajutau veriamą skausmą toje pačioje vieto­
je. Kaip ir vakar, vėl nubudau vidurnaktį, tik dar
labiau nusilpusi ir išblyškusi.
Kitą dieną mane vėl kamavo baisi savijauta.
Kad ir kaip buvau nusilpusi, nusprendžiau nulip­
ti pas Smerandą, bet tuo metu į kambarį įėjo viena
iš moterą ir ištarė Gregoriskos vardą.
Gregoriska įžengė jai iš paskos.
Norėjau atsistoti ir pasitikti jį, bet vėl susmukau
į krėslą.
153
 Jis šūktelėjo mane pamatęs ir jau buvo bepuoląs
artyn, bet man pakako jėgų ištiesti jam ranką.
— Ko jūs atėjote? — paklausiau.
— Deja, — atsakė jis, — aš atėjau atsisveikinti.
Atėjau jums pasakyti, kad palieku šį pasaulį, kuris
man nepakeliamas be jūsų meilės ir artumo. Atėjau
pasakyti, kad pasitraukiu į Hango vienuolyną.
— Jūs netekote mano artumo, Gregoriska, —
atsakiau jam, — bet ne mano meilės. Deja, aš jus
tebemyliu, ir didžiausia mano nelaimė ta, kad nuo
šiol ši meilė — beveik nusikaltimas.
— Tuomet galiu tikėtis, kad melsitės už mane,
Jadvyga.
— Taip, tik neilgai man skirta melstis, —
pridūriau su šypsena.
— Iš tikrųjų kas jums ir kodėl jūs tokia išblyškusi?
—Aš... Tikriausiai Dievas manęs gailisi ir šaukia
pas save!
Gregoriska priėjo prie manęs, paėmė už rankos,
kurios aš neturėjau jėgų ištraukti, ir įdėmiai žiūrė­
damas į veidą pasakė:
— Sis blyškumas nenatūralus, Jadvyga. Iš kur
jis?
— Jeigu pasakysiu, Gregoriska, pamanysit, kad
išprotėjau.
— Ne, ne, Jadvyga, sakykit, maldauju jus.
Aš jam viską papasakojau: ir apie keistą haliu­
cinaciją, apsėdančią mane tuo metu, kai žuvo Kos-
takis, ir apie siaubą, ir apie sustingimą, apie ledinį
šaltį, silpnumą, nuo kurio krentu į lovą, apie žings­
nius, kuriuos tariuosi girdinti, apie duris, kurias tar­
tum matau atsiveriančias, ir pagaliau apie tą aštrų
skausmą, nuo kurio vis labiau blykštu ir silpstu.
Maniau, kad šį pasakojimą Gregoriska palaikys
beprotystės pradžia, ir į pabaigą net ėmiau drovėtis,
bet, priešingai, pamačiau, kad jis klausosi su didžiau­
siu dėmesiu.
Kai baigiau, Gregoriska valandėlę galvojo.
— Vadinasi, —paklausė jis, —kiekvieną vakarą
užmiegate be ketvirčio devintą?
154
 — Taip, nors ir labai stengiuosi neužmigti.
— Jums atrodo, kad atsidaro durys?
— Taip, nors aš jas užstumiu velkėmis.
— Ir jaučiat aštru skausmą kakle?
— Taip, nors žaizdelė ant kaklo vos pastebima.
— Gal leistumėt pažiūrėti? — paprašė jis.
Aš palenkiau galvą ant peties.
Gregoriska •apžiūrėj o randelį.
— Jadvyga, — po valandėlės tarė jis, — ar pasi-
tikit manimi?
— Kam dar klausiat! — atsakiau.
— Ar tikite mano garbės žodžiu?
— Kaip šventomis Evangelijomis.
— Gerai. Prisiekiu garbe, Jadvyga, kad neiš-
gyvensit nė savaitės, jei šiandien pat nesutiksit pada­
ryti to, ką pasakysiu...
— O jei sutiksiu?
— Jei sutiksite, galbūt išsigelbėsit.
— Galbūt?
Jis tylėjo.
— Kad ir kas atsitiktų, Gregoriska, — tariau
jam, — padarysiu tai, ką paliepsite.
— Gerai, klausykit, — pasakė jis, — ir, svar­
biausia, neišsigąskite. Jūsų šalyje, kaip ir Vengrijoje, kaip
ir mūsų Rumunijoje, gyvuoja tradicija.
Aš krūptelėjau, nes prisiminiau tą tradiciją.
— A! —tarė jis. — Tai jūs žinot, apie ką kalbu?
—Taip, —atsakiau, —Lenkijoje mačiau žmonių,
ištiktų tokios siaubingos lemties.
— Jūs kalbat apie vampyrus, tiesa?
— Taip, vaikystėje mačiau, kaip tėvui priklau­
sančio kaimo kapinėse buvo atkasta keturiasdešimt
žmonių, kurie mirė per penkiolika dienų ir niekas
negalėjo atspėti nuo ko. Septyniolika iš jų turėjo visus
vampyrizmo požymius, tai yra jų kūnai buvo ne-
apgedę, rausvi, panašūs į gyvų žmonių. Kiti buvo jų
aukos.
— Ir kaip kaimiečiai išgelbėjo nuo jų kraštą?
— Jų širdis persmeigė mietais, o kūnus paskui
sudegino.
155
 — Taip, paprastai šitaip daroma, bet jums to
nepakaks. Kad išgelbėčiau jus nuo vaiduoklio, pirmiau­
sia turiu sužinoti, kas jis, ir su Dievo pagalba suži­
nosiu. Ir, jei reikės, kausiuos su juo vienas prieš vieną,
nesvarbu, kas jis būtų..
— Ak, Gregoriska! — sušukau išsigandusi.
— Aš pasakiau “nesvarbu, kas jis būtų” ir dar
kartą šitai kartoju. Bet, kad sėkmingai atlikčiau šį
baisų reikalą, turėsite sutikti su viskuo, ko pareika­
lausiu.
— Sakykit.
— Septintą valandą būkite pasiruošusi. Nusi­
leiskit į koplyčią, eikite ten viena. Turite nugalėti
silpnumą, Jadvyga, taip reikia. Ten mus sutuoks.
Sutikite, mylimoji. Kad galėčiau jus ginti, Dievo
ir žmonių akivaizdoje privalau įgyti teisę saugoti
jus. Tada grįšime čia ir pažiūrėsim, ką toliau da­
ryti.
— O Gregoriska! — sušukau. —Jeigu tai jis, jis
jus užmuš!
— Nieko nebijokit, mylimoji Jadvyga, tiktai su­
tikite.
— Gerai žinot, kad padarysiu, ką tik panorėsit,
Gregoriska.
— Tuomet iki vakaro.
— Taip, darykit, kas reikia, o aš padėsiu jums
kiek galėdama. Eikite.
Jis išėjo. Po ketvirčio valandos pamačiau vienuo­
lyno keliu šuoliuojantį raitelį. Tai buvo Gregoriska!
Kai jis dingo iš akių, puoliau ant kelių ir ėmiau
taip karštai melstis, kaip daugiau nesimeldžiama jūsų
netikinčiose šalyse, laukiau septintos valandos, iš
visos širdies siųsdama savo mintis Dievui ir šven­
tiesiems. Atsistojau tik tada, kai laikrodis ėmė muš­
ti septynias.
Buvau silpna kaip mirštančioji, išblyškusi kaip
numirėlė. Užsimečiau ant galvos didelį juodą vualį
ir prisilaikydama sienų, nieko nesutikusi, nulipau į
koplyčią.
Gregoriska laukė manęs su tėvu Bazilijum, Han-
156
go vienuolyno viršininku. Prie šono jis turėjo šventąją
špagą — relikviją, paliktą vieno seno kryžiuočio,
kuris kartu su Vilarduenu ir Boduenu Flandriečiu46
užkariavo Konstantinopolį.
— Jadvyga, — tarė Gregoriska, dėdamas ranką
ant savo špagos, — štai kas su Dievo pagalba iš­
sklaidys burtus, gresiančius jūsų gyvybei. Drąsiai pri­
eikit artyn. Štai šventasis tėvas, kuris išklausė mano
išpažinties ir išklausys mūsų priesaikų.
Prasidėjo jungtuvių ceremonija. Gal dar nieka­
da ji nėra buvusi tokia paprasta ir sykiu tokia iškil­
minga. Vienuoliui niekas nepatamavo. Jis pats už­
dėjo mums ant galvų jungtuvių vainikus. Abu apsi­
vilkę gedulo drabužiais, mes apėjome aplink altorių
su žvakėmis rankose. Ištaręs sakramentinius žodžius,
vienuolis pridūrė:
— Dabar eikite, vaikai, ir tesuteikia jums Die­
vas jėgų ir drąsos kovoti su žmonių giminės priešu.
Jūsų ginklai — nekaltumas ir teisybė, jūs nugalėsite
velnią. Eikit ir būkit palaiminti.
Mes pabučiavome šventas knygas ir išėjom iš
koplyčios.
Tada pirmąsyk atsirėmiau į Gregoriskos ranką ir
man pasirodė, kad, prisilietus prie tos narsios ran­
kos, prisiglaudus prie tos kilnios širdies, į mane
sugrįžo gyvastis. Neabejojau, kad nugalėsime, nes
Gregoriska buvo su manim. Mudu grįžom į mano
kambarį.
Laikrodis išmušė pusę devynių.
—Jadvyga, —tarė Gregoriska, —negalima gaiš­
ti laiko. Ar norėtum užmigti, kaip paprastai, kad vis­
kas vyktų tau miegant? O gal norėtum likti apsiren­
gusi ir viską matyti?
—Salia tavęs nieko nebijau, noriu budėti ir viską
matyli.
Gregoriska išsitraukė prie krūtinės paslėptą
46 Veikiausiai turimi omeny achaju princas Žofrua I de Vilardue-
nas, valdęs apie 1209—1228 ar 1230 metus, ir lotynų imperatorius Rytuo­
se Boduenas I, valdęs 1204—1205 metais, vienas iš ketvirtojo kryžiaus
žygio vadų.
157
šventintą buksmedžio šakelę, dar drėgną nuo švęsto
vandens, ir padavė man.
— Trnk šitą verbą, —pasakė jis, — gulkis į lovą,
melskis Švenčiausiajai Mergelei ir be baimės lauk.
Dievas su mumis. Svarbiausia, nepaleisk iš rankų
verbos. Nešauk manęs, nerėk. Melskis, tikėkis ir
lauk.
Aš atsiguliau į lovą, susikryžiavau rankas ir pa­
sidėjau ant krūtinės šventintą verbą.
Gregoriska pasislėpė už baldakimo, apie kurį
jau esu kalbėjusi: jis buvo atskyręs mano kambario
kampą.
Skaičiavau minutes, Gregoriska, be abejo, taip
pat jeis skaičiavo.
Laikrodis išmušė tris ketvirčius.
Dar tebevirpėjo paskutinio dūžio aidas, kai pa­
jutau tą sąstingį, tą siaubą, tą ledinį šaltį, bet pri­
glaudžiau prie lūpų šventintą verbą ir šie pirmieji po­
jūčiai išsisklaidė.
Tada aiškiai išgirdau ant laiptų lėtus, vienodus
žingsnius, artėjančius prie mano durų.
Paskui durys atsivėrė, pamažu, be triukšmo, tar­
si stumiamos antgamtiškos jėgos, o tada...
Pasakotojai užgniaužė gerklę, balsas nutrūko.
— O tada, — vargais negalais vėl prabilo ji, —
pamačiau Kostakį, tokį pat išblyškusį kaip ant neš­
tuvų. Nuo ilgų, juodų, ant pečių išdrikusių plau­
kų varvėjo kraujas. Jis vilkėjo įprastiniais drabužiais,
tik krūtinė buvo atlapota ir matėsi kraujuojanti
žaizda.
Viskas buvo negyva, viskas buvo numirėliška —
kūnas, drabužiai, eisena... Gyvos buvo vien akys, tos
baisiosios akys.
Keistas daiktas! Užuot nuo šio vaizdo išsigandu­
si dar labiau, pajutau drąsos antplūdį. Be abejo, tai
Dievas pasiuntė man tą drąsą, kad galėčiau įvertinti
savo padėtį ir gintis nuo pragaro.
Kai tik vaiduoklis žengė žingsnį lovos link, drą­
siai pasitikau jo švininį žvilgsnį ir ištiesiau į jį šven­
tintą verbą.
158
 Šmėkla pamėgino eiti toliau, bet už jos jėgą stip­
resnė galia sukaustė ją vietoje. Ji sustojo.
— O! — sušnibždėjo šmėkla. — Ji nemiega, ji
viską žino.
Kostakis kalbėjo moldaviškai, tačiau aš viską su­
pratau, lyg jis būtų. ištaręs tuos žodžius tokia kalba,
kurią mokėjau.
Vaiduoklis stovėjo priešais mane, o aš negalėjau
atitraukti akių nuo jo žvilgsnio ir tada, net nepasuku­
si galvos, pamačiau Gregoriską, kuris lyg angelas
baudėjas išėjo iš už medinio klaupto su špaga rankoje.
Jis persižegnojo kaire ranka ir, atkišęs į vaiduoklį
špagą, lėtai žengė artyn.
Išvydęs brolį, vaiduoklis taip pat išsitraukė kar­
dą ir klaikiai nusikvatojo, bet, vos palietęs kardu šven­
tąją geležį, bejėgiškai nusvarino ranką.
Kostakis suvaitojo iš pykčio ir nevilties.
— Ko nori? — paklausė jis brolio.
— Gyvojo Dievo vardu liepiu tau atsakinėti! —
tarė Gregoriską.
— Klausk! — sugriežė dantimis vaiduoklis.
— Ar aš tavęs tykojau?
— Ne.
— Ar aš tave puoliau?
— Ne.
— Ar aš tau smogiau?
— Ne.
— Tu pats užsivėrei ant mano špagos, štai kaip
buvo. Vadinasi, Dievo ir žmonių akivaizdoje aš nekal­
tas dėl brolžudystės. Vadinasi, tu atlieki ne dievišką,
o pragarišką misiją. Tu prisikėlei iš kapo ne kaip
šventas šešėlis, o kaip prakeikta šmėkla, todėl grįši
atgal į kapą.
— Su ja — taip! — riktelėjo Kostakis ir neįtikė­
tinomis pastangomis pamėgino mane sugriebti.
— Vienas! — sušuko Gregoriską. — Si moteris
priklauso man.
Sulig šiais žodžiais šventintos špagos smaigaliu
jis palietė neužsitraukusią žaizdą.
Kostakis suriko, lyg jį būtų palietęs ugninis ka­
159
lavijas, ir, prisidėjęs ranką prie krūtinės, pasitraukė
žingsnį atgal.
Tuo pat metu, tarsi suderinęs savo judesius su
brolio judesiais, Gregoriska žengė žingsnį pirmyn,
įsmeigęs akis į numirėlį, įrėmęs jam į krūtinę špagą.
Tada prasidėjo lėta, baisi, iškilminga eisena, panaši
į Don Zuano ir Komandoro47eitynes. Šmėkla traukėsi
nuo šventojo kalavijo, nuo nepalenkiamos Viešpaties
kario valios. O Gregoriska žingsnis po žingsnio sekė
paskui jį, netardamas nė žodžio. Abu buvo uždusę,
abu perblyškę; gyvasis stūmė numirėlį priešais save
ir varė iš pilies, kuri kažkada buvo jo namai, į kapą,
kuris bus jo namai ateityje.
Prisiekiu jums, tai buvo klaikus reginys!
Tačiau aš, genama aukštesnės, nematomos, ne­
pažįstamos jėgos, nesuvokdama, ką daranti, atsi­
kėliau ir nusekiau paskui juos.
Mes nusileidome laiptais, apšviestais tik degan­
čių Kostakio vyzdžių. Perkirtome galeriją, po to — kie­
mą. Tokiu pat vienodu žingsniu išėjome už vartų:
vaiduoklis traukėsi atbulas, Gregoriska laikė ištiesęs
ranką, o aš sekiau jiems įkandin.
Šios fantastiškos eitynės truko valandą. Reikėjo
grąžinti numirėlį į kapą. Bet, užuot ėję paprastu ke­
liu, Kostakis ir Gregoriska pasuko tiesiai, nesirūpinda­
mi dėl kliūčių, kurios kažkur nyko: jiems po kojų
lyginosi žemė, džiūvo vandens srautai, nuo jų traukėsi
medžiai, prieš juos skyrėsi uolos. Tas pats stebuklas,
kuris radosi dėl jų, radosi ir dėl manęs, bet visas
dangus man atrodė aptrauktas juodu krepu, mėnulis
ir žvaigždės buvo dingę, ir tamsoje visąlaik švietė tik
liepsnojančios vampyro akys.
Taip atėjome į Hangą, taip perkirtome gy­
vatvorę, atstojančią kapinių tvorą. Vos įėjusi tamsoje
pamačiau Kostakio kapą, esantį šalia jo tėvo kapo.
Nežinojau, kad jis čia, bet dabar atpažinau.
Tą naktį žinojau viską.
47 Ž.B. Moljero pjesės “Don Žuanas” personažai. Komandoro statu­
la užtraukė dangiškąją ugnį ant nusidėjėlio Don Zuano galvos.
160
 Prie atkastos duobės Gregoriska sustojo.
— Kostaki, — tarė jis, — dar ne viskas praras­
ta, dangaus balsas man kužda, kad tau bus atleista,
jei gailėsies. Ar pasižadi grįžti į kapą? Ar pasižadi
niekada iš jo nebeišeiti? Pagaliau ar pasižadi tarnauti
Dievui, kaip dabar tarnauji pragarui?
— Ne! — atsakė Kostakis.
— Ar gailiesi? — paklausė Gregoriska.
— Ne!
— Paskutinį kartą kartoju, Kostaki.
— Ne!
— Gerai! Šaukis pagalbon Šėtoną, kaip aš šau­
kiuosi Dievą, ir pažiūrėsim, kas šįsyk nugalės.
Vienu metu nuskambėjo du šūksniai, kardai
susikryžiavo, pažerdami kibirkštis. Kova truko mi­
nutę, bet ji man pasirodė ištisa amžinybė.
Kostakis pargriuvo. Tada išvydau, kaip baisioji
špaga pakilo, pervėrė jo kūną ir prismeigė prie nese­
niai iškastos žemės.
Orą sudrebino priešmirtinis nežmogiškas riksmas.
Pribėgau artyn.
Gregoriska stovėjo, tačiau svyravo.
Puoliau prie jo ir sugriebiau į glėbį.
— Jūs sužeistas? — su nerimu paklausiau.
— Ne, — atsakė jis, — bet tokioje dvikovoje,
brangi Jadvyga, nužudo ne žaizda, o pati kova. Aš
kovojau su mirtimi, todėl priklausau mirčiai.
— Drauguži mano! — sušukau aš. —Bėk, bėk iš
čia, ir gyvybė galbūt sugrįš.
— Ne, — atsakė jis, — štai mano kapas, Jad­
vyga. Bet negaiškime laiko. Paimk grumstelį šitos
žemės, persigėrusios jo krauju, ir prisidėk prie tos
vietos, kur jis tau įkando. Tai vienintelė priemonė
apsisaugoti ateityje nuo jo siaubingos meilės.
Drebėdama paklusau jam. Pasilenkiau pasiimti
kruvinos žemės ir lenkdamasi pamačiau prie jos pri­
smeigtą lavoną. Šventinta špaga buvo pervėrusi jam
širdį, ir iš žaizdos gausiai plūdo juodas kraujas, lyg
jis būtų, miręs tik dabar.
6. 74!) 161
 Suminkiau su krauju žiupsnelį žemės ir prisidė­
jau šį baisų, talismaną prie įkandimo vietos.
— Dabar, dievinamoji Jadvyga, — nusilpusiu
balsu pasakė Gregoriska, — gerai klausykis pasku­
tinių mano nurodymų. Kai jau galėsi, palik šitą ša­
lį. Tik atstumas tave apsaugos. Šiandien tėvas Ba­
zilijus išklausė mano priešmirtinės valios ir ją
įvykdys. Jadvyga, paskutinį bučinį! Vienintelį! Aš
mirštu, Jadvyga!
Sulig šiais žodžiais Gregoriska parkrito šalia
brolio.
Kitokiomis aplinkybėmis, atsidūrusi kapinėse prie
iškastos duobės šalia gretimai gulinčių dviejų lavonų,
būčiau išprotėjusi, bet, kaip jau sakiau, Dievas man
davė tiek jėgų, kad pakaktų atlaikyti įvykiams, kurių
buvau ne tik liudininkė, bet ir veikėja.
Apsidairiau ieškodama pagalbos ir pamačiau,
kaip atsidarė vienuolyno vartai ir pro juos, vedami
tėvo Bazilijaus, gretomis po du išėjo vienuoliai, neš-
damiesi rankose degančius fakelus ir giedodami
gedulingas giesmes.
Tėvas Bazilijus buvo ką tik grįžęs į vienuolyną.
Jis numatė, kas turi atsitikti, ir brolių bendruomenės
priešakyje atėjo į kapines.
Jis rado mane gyvą prie dviejų numirėlių.
Kostakio veidas buvo iškreiptas paskutinės kon­
vulsijos.
Gregoriska, priešingai, buvo ramus ir beveik šyp­
sojosi.
Kaip ir pageidavo, Gregoriska buvo palaidotas
šalia brolio: krikščionis saugojo prakeiktąjį.
Smeranda, sužinojusi apie šią naują nelaimę ir
apie mano vaidmenį joje, panoro mane pamatyti. Ji
atvažiavo į Hango vienuolyną ir iš mano lūpų su­
žinojo, kas nutiko tą baisiąją naktį.
Papasakojau jai šią fantastišką istoriją su viso­
mis smulkmenomis, bet ji, kaip ir Gregoriska, iš­
klausė mane be nuostabos ir be išgąsčio.
— Jadvyga, — valandėlę patylėjusi, tarė ji, —
kad ir kaip keista atrodytų tai, ką papasakojot, jūs
pasakėte gryną teisybę. Brankovanų giminė prakeikta
162
iki trečios ir ketvirtos kartos, nes vienas Brankova-
nas nužudė kunigą.
Bet prakeikimas nustojo galios, nes jūs, nors ir
ištekėjot, likote skaisti, o su manim giminė pasi­
baigia. Jeigu mano sūnus paliko jums milijoną, im­
kite jį. Po mano mirties, be labdaringiems tikslams
skirtos dalies, kurią žadu paaukoti, likęs turtas
atiteks jums. Dabar paklausykite vyro patarimo.
Grįžkit greičiau į tas šalis, kur Dievas neleidžia vykti
tokiems baisiems stebuklams. Man nereikia, kad kas
nors verktų, mano sūnų kartu su manim Sudie, ne­
klausinėkit daugiau apie mane. Mano likimas nuo šiol
priklauso tik man ir Dievui.
Ir, kaip paprastai, pabučiavusi mane į kaktą, ji
išvažiavo ir užsidarė Brankovanų pilyje.
Po aštuoneto dienų išvykau į Prancūziją. Kaip
ir tikėjosi Gregoriska, naktimis mane nustojo lankęs
baisusis vaiduoklis. Pasitaisė net sveikata, ir tą
klaikų įvykį primena tik numirėliškas blyškumas, ligi
pat kapo duobės nepaliekantis tų, kuriuos pabučia­
vo vampyras.
Dama nutilo. Išmušė vidurnaktį; drįstu pasaky­
ti, kad net narsiausias iš mūsų sudrebėjo, išgirdęs
laikrodžio dūžius.
Buvo laikas skirstytis, ir mes atsisveikinom su
ponu Ledriu.
Po metų šis puikus žmogus mirė.
Pirmąkart po jo mirties pasitaikė proga atiduo­
ti duoklę geram piliečiui, kukliam mokslininkui ir,
svarbiausia, doram žmogui. Skubu tai padaryti.
Niekada daugiau nebuvau nuvažiavęs į Fontenė
o Rozą. Bet tos dienos prisiminimai paliko man
neišdildomą įspūdį, tos keistos istorijos, papasa­
kotos per vieną vakarą, gilia vaga įsirėžė į atmintį,
todėl, tikėdamasis sužadinti tokį kitų žmonių susi­
domėjimą, kokį pajutau aš, pririnkau įvairiose šaly­
se, kurias aplankiau per aštuoniolika metų — Švei­
carijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Sicilijoje,
Graikijoje ir Anglijoje — šios rūšies padavimų. Juos
6* 163
man atgaivino įvairios tautos, o aš iš jų sudariau
šitą rinkinį, kurį dabar pateikiu savo nuolatiniams
skaitytojams, pavadinęs “Tūkstančiu ir viena šmėkla”.
Aleksandras Diuma
SALTEADORAS
(KALNŲ BAJORAS)
Aleksandras Diuma
SALTEADORAS
(KALNŲ BAJORAS)

Iš prancūzų kalbos vertė

STASĖ BANIONYTĖ
UDK840-3 Versta iš leidinio:
Du218
AlexandreDumas.
LEGENTILHOMME
DELAMONTAGNE
Paris, Nelson, editeur, 1932
 I
SIERA NEVADA

Tarp kalnų, grandinių — sierų,— vagojančių Is­

paniją skersai išilgai, nuo Bilbao iki Gibraltaro ir
nuo Alikantės iki Finistero rago, be abejo, poetiškiau­
sia tiek nuostabiais vaizdais, tiek istorine praeitimi
Siera Nevada, tartum pratęsianti Sierą Guarą, at­
skirtą nuo jos tik žavingu slėniu, kuriame prasideda
nedidelis Orchivos upelis, įtekantis į jūrą tarp Amul-
nekaro ir Motrilio.
Čia ir po šiai dienai viskas arabiška —papročiai,
drabužiai, miestų pavadinimai, paminklai, peizažai,
nors maurai Almohadų karalystę paliko prieš du su
puse amžiaus.
Mat ši žemė, kurią pranašo sūnums padėjo užval­
dyti grafo Chuliano išdavystė, buvo jiems pažadėtoji
žemė. Andalūzija, esanti tarp Afrikos ir Europos, ga­
lima sakyti, tarpinis kraštas, apdovanotas Afrikos
grožiu ir Europos turtais, bet nekamuojamas nei jų
bėdų, nei sunkumų; vešlią kaip Metidžos augaliją
drėkina vėsūs Pirėnų vandenys; saulė čia nedegina
kaip Tunise, o klimatas neatšiaurus kaip kad Rusijo­
je. Būk pasveikinta, Andalūzija, Sicilijos sese, Ka­
narų salų varžove!
Gyvuokit, mylėkitės, mirkit džiaugsmingai, lyg
būtumėt Neapoly, tie, kuriems teko laimė gyventi Se­
vilijoje, Granadoje arba Malagoje!
Reikia pasakyti, Tunise buvau sutikęs maurų,
kurie man rodė raktą nuo savo namų Granadoje.
Raktą jie buvo paveldėję iš tėvų ir tikėjosi per­
duoti savo vaikams.
Ir jei kada jų vaikai grįžtų į Abu ai Hamaro mies­
tą, rastų ir gatvę, ir namą, kuriame gyveno jų prose­
niai, ir, nors nuo 1610 iki 1854-ųjų praėjo jau du šim-
169
tai keturiasdešimt ketveri metai, niekas labai nepasi­
keitė, nebent tai, kad didelis pusmilijoninis miestas
sumažėjo iki aštuoniasdešimties tūkstančių, galvų;
todėl paveldėtas raktas tikriausiai atvertų duris į
tuščią namą arba į tokį, kuriame tingūs įpėdiniai ne­
sivargino net pakeisti spynos.
Iš tiesų nieko ispaniško neišdygo šioje žemėje,
kurios įprastinė augalija — palmės, kaktusai, alavi­
jai, ničnieko, net rūmai, kuriuos pradėjo statydintis
pamaldusis Karolis V, nenorėjęs gyventi emyrų bei
kalifų būstuose, užgožti Alhambros taip ir neiškilo
aukščiau už pirmą aukštą, stebimi pašaipaus varžovo
žvilgsnio.
Sutelkusi visus meno ir civilizacijos stebuklus,
kokių niekada nesukurs dabartiniai gyventojai, Gra­
nados karalystė, arabų imperijos Ispanijoje pasku­
tinė skeveldra ir paskutinis pavyzdys, driekiasi ant
Viduržemio jūros krantų nuo Tarifos iki Almasarono
apie šimto dvidešimt penkių mylių atstumu ir įsirėžia
tolyn nuo Motrilio iki Chaeno, tai yra trisdešimt pen­
kias ar keturiasdešimt mylių.
Siera de Guara ir Siera Nevada kerta du trečda­
lius šios karalystės.
Nuo Mulaseno viršūnės —aukščiausios šios kalnų
grandinės smailės — žvilgsniu gali aprėpti ją visą
nuo vieno galo ligi kito.
Pietuose nuo Amulnekaro iki Alžyro plačia mėly­
na staltiese nusidriekusi Viduržemio jūra; šiaurėje —
nuo/Huelmos iki Venta de Kardenjaso lyg milžiniškas
žalias kilimas plyti Granados lyguma.
O rytuose ir vakaruose be galo, be krašto tęsiasi
milžiniška kalnų grandinė snieguotomis viršūnėmis,
kurių kiekviena ketera atrodo lyg į dangų ūžtelėjusi
ir staiga suledėjusi vandenyno banga.
Galiausiai apačioje, šitos ledo jūros dešinėje ir
kairėje, — kalnų vandenynai, pamažu virstantys kal­
vomis, kurių viršūnės apaugusios balkšvomis ker­
pėmis, žemiau prižėlę rausvų viržių, dar žemiau dunk­
so tamsūs eglynai, žali ąžuolai, geltonuojantys kamšte-
niai, o paskui įvairių rūšių medžiai marguoja viso-
170
kiaušiais atspalviais, daiktais palikdami progumėles,
nuklotas arbūzų, mastikmedžių ir mirtų kilimais.
Dabar snieguotą kalnų grandinę kerta trys keliai —
vienas iš Motrilio, antras iš Vėlės Malagos, trečias iš
Malagos, vedantys nuo jūros krantų į Granadą ir ei­
nantys vienas per Chaenų antras per Alkasiną, trečias
per Kolmenarą.
Bet tais laikais, kai prasidėjo šita istorija, 1519
metų birželio pirmosiomis dienomis, tų kelių dar ne­
buvo, arba veikiau tai tebuvo vos žymūs takeliai, kur
su akiplėšiška drąsa ryžosi žengti vien arrieros1 bei
jų mulai. Šie takeliai, retai einantys per lygias vieto­
ves, vingiuodavo pro tarpeklius ir viršukalnes tai kil­
dami, tai leisdamiesi, tarsi tyčia praminti keliautojų
kantrybei bandyti. Kartais jų siaura spiralė vydavosi
aplink stačią uolą, raudoną, įkaitusią kaip milžiniška
Egipto piramidė, ir tada keliautojas tikra to žodžio
prasme pakibdavo su savo nerūpestingu ristūnu virš
prarajos, į kurią smigdavo jo pastėręs žvilgsnis. Juo
stačiau kildavo takas, juo karštesnė būdavo uola ir
juo didesnis pavojus paslysti žmogui ar mului nuo
akmenų, kuriuos pražygiuojantys karavanai taip išly­
gindavo, kad jie pasidarydavo slidūs it marmuras.
Tiesa, praėjus pro šį erelio lizdų vadinamą Ala-
ma, kelias pagerėdavo ir gana nuožulniu šlaitu, jeigu
keliaudavai iš Malagos į Granadą, leisdavosi į Chae-
nos slėnį; bet tada vietoj tam tikra prasme fizinio
pavojaus iškildavo kitas, kurio nepastebėdavai, kol
jis tavęs neužgriūdavo, tačiau vaizduotę jaudindavo
nė kiek ne mažiau: ten, kur prasidėdavo lengviau
praeinamas takas, iš šonų apaugęs prieglobstį tei­
kiančiais krūmynais, abi jo pusės pasišiaušdavo kry­
žiais su liūdnais užrašais.
Tie kryžiai stovėjo tose vietose, kur keliautojus
būdavo nužudę plėšikai, kurių tais pilietinių nera­
mumų laikais knibždėte knibždėjo Kordobos ir Gra­
nados kalnuose, tai yra Siera Morenoje ir Siera Ne-
vadoje.
Varovai (isp.).

171
 Reikia pasakyti, užrašai ant kryžių, nepalikdavo
jokių abejonių, kokia mirtimi mirė tie, kurie ilsėjosi
jų šešėlyje. Kirsdami tas pačias kalnų grandines tri­
mis amžiais vėliau už keliautojus, kuriuos netrukus
parodysime skaitytojams, mes matėme panašių į
minėtus kryžius ir nuo jų nykių skersinių persirašėme
užrašus, anaiptol nenuraminančius tų, kurie juos per­
skaito:
Čia
buvo nužudytas keliautojas.
Melskitės už jo sielą!

Čia
buvo nužudyti tėvas ir sūnus.
Jie ilsisi viename kape.
Tepasigaili jų Viešpats!
Bet dažniausiai pasitaikydavo toks užrašas:
AOUI MATARON UN HOMBRE
O tai paprasčiausiai reiškia: "Čia nužudytas žmo­
gus".^
Si savotiška gedulinga gyvatvorė tęsėsi pusan­
tros ar dvi mylias, per visą slėnį; paskui keliautojas
perkirsdavo upokšnį, kuris, pašonėje palikęs Kasino
kaimą, įteka į Chenilį, ir atsidurdavo kitoje kalnų
grandinės dalyje. Reikia pripažinti, ši dalis buvo ne
tokia varginanti ir lengviau įveikiama. Takas niro į
didžiulį pušų mišką, užpakaly palikęs siauras perė­
jas ir stačias uolas. Jautei patekęs į ramesnį kraštą;
pusantros mylios gavęsis vingiuotais ūksmingais
kalnų takeliais, išvysdavai rojų, į kurį reikėdavo leis­
tis nuolaidžių šlaitu per pievelę, marguojančią nuo
geltonais kvapniais žiedais žydinčių krūmokšnių bei
krūmų, aplipusių raudonomis kaip žemuogės uogomis,
kurių riebokas skonis primena veikiau bananus nei
tas gardžias žemuoges, tokias panašias į šio krūmo
uogas.
Atvykęs į šį tašką, keliautojas galėdavo su pa­
172
lengvėjimu atsidusti, nes, regis, būdavo išvengęs dvi­
gubo pavojaus —nukristi į kokią prarają ir užsimušti
arba žūti nuo pikto plėšiko rankos.
Iš tiesą kairėje kelio pusėje maždaug už ketvir­
čio mylios baltavo, tarsi jo sienos būtą buvusios krei­
dinės, nedidelis pastatas, panašus tiek į smuklę, tiek
į tvirtovę.
Tas pastatas turėjo terasą dantytu parapetu ir
ąžuolinius vartus, apkaltus skersiniais ir geležinėmis
vinimis.
Virš šią vartą kabojo portretas, vaizduojantis tam­
saus gymio vyrą juoda barzda, su turbanu ant galvos
ir skeptru rankoje.
Po portertu buvo užrašyta:
AL REY MORO2
Nors niekas nerodė, kad šis maurą karalius, ku­
rio globojama smuklė klestėjo, buvo paskutinis Gra­
nados valdovas, žmogui, kuriam ne visai svetimas
puikus tapybos menas, vis tiek buvo aišku, jog daili­
ninkas norėjo pavaizduoti Sorajos sūną Abu Abdalą,
pramintą Al Sakiru: būtent jį Florianas, pavadinęs
Boabdilu, padarė pagrindiniu herojum, rašydamas sa­
vo poemą “Gonsalvė iš Kordobos”.
Mes, kaip ir keliautojai, greičiau pavarėme arklį
šuoliais, skubėdami į smuklę, todėl prajodami nė ne-
dirstelėjom į vieną personažą, kuris iš pirmo žvilgs­
nio galėjo pasirodyti nevertas dėmesio, tačiau nusi­
pelno kuo smulkiausio aprašymo.
Teisybė, tas personažas slėpėsi seno ąžuolo šešėly­
je, už kalvelią.
Tai buvo šešiolikos ar aštuoniolikos metą mergi­
na: sprendžiant iš kai kurią bruožą, ji galėjo priklau­
syti maurą genčiai, bet kiti bruožai davė jai teisę
reikalauti vietos didelėje europiečią šeimoje; greičiau­
siai čia susikryžmino dvi rasės, ir ji buvo tarpinė
grandis, jungianti į ypatingą mišinį karštą, kerintį

2 Pas maurų karalių (isp.).

173
Pietų, moters žavesį ir švelnų ramų nekaltos Šiaurės
mergelės grožį. Juodut juodutėliai, net melstelėję kaip
varno sparnas plaukai, krisdami ant kaklo, rėmino
tobulą neregėtai oraus veido ovalą. Didelės mėlynos
lyg žibuoklės akys, pritamsintos plaukų spalvos blaks­
tienų ir antakių, matinė pieno baltumo oda, gaivios it
vyšnios lūpos, už perlus gražesni dantys, grakščiai iš­
riestas dailus gulbės kaklas, kiek per ilgos, bet ne­
priekaištingos formos rankos, lankstus stuomuo ta­
rytum ežere atsispindinti nendrė ar oazėje svyruo­
janti palmė, basos žavaus mažumo ir elegancijos ko­
jytės — štai taip atrodė būtybė, į kurią leidome sau
atkreipti skaitytojų dėmesį.
O apsirengusi ji buvo su laukine fantazija. Galvą
puošė vainikas, nupintas iš jazminų šakelių kurių ji
buvo prisiskynusi nuo mūsų jau aprašyto namelio pi­
nučių —jų tamsiai žali lapai ir purpuro raudonumo
uogos nuostabiai derėjo prie juodų kaip derva plaukų.
Kaklą dabino grandinė iš plokščių auksinės mone­
tos didumo viens į kitą suvertų žiedų blykčiojančių
ryškiais ugniniais atšvaitais. Keisto sukirpimo suk­
nelė buvo pasiūta iš dryžuoto šilko — vienas ruožas
baltas, kitas spalvotas, — koks tais laikais buvo au­
džiamas Granadoje, o dabar dar tebeaudžiamas Alžyre,
Tunise ir Smirnoje. Liemenį juosė seviliškas diržas
auksiniais kutais, kokius mūsų dienomis nešioja išsi-
gašinę dabitos, kurie, pasikišę po mantija gitaras,
eina dainuoti mylimosioms serenadų. Jei diržas ir
suknelė būtų buvę nauji, akis gal būtų rėžęs šiek tiek
perkrautas ryškių spalvų derinys, labai mėgstamas
arabų ir ispanų bet nuo ilgo nešiojimo viskas apsi­
trynė, apibluko, ir tais laikais šis žavus ansamblis bū­
tų pradžiuginęs Ticiano akį, o vėliau jį išvydus Paolo
Veronezės širdis būtų pašokusi iš džiaugsmo.
Bet keisčiausia, kad ši mergina, —nors tokių keis­
tenybių Ispanijoje pasitaiko dažniau nei kur kitur,
ypač mūsų pasakojamu laikotarpiu, — taigi kartoja­
me, kad ši mergina buvo gerai apsirengusi, palyginti
su kukliu darbu, kurį dirbo. Atsisėdusi ant didžiu­
lio akmens prie vieno iš tų niūrių kryžių apie ku­
174
riuos neseniai kalbėjome, milžiniško žalio ąžuolo pa­
vėsyje, kojas įmerkusi į upelį, kurio ribuliuojantis
vanduo buvo užklojęs jas sidabriniu lengvučiu audek­
lu, jį verpė su verpste ir kuodeliu.
Salimais po uolas šokinėjo ožka, skabydama karčio­
jo palėpščio lapus, — anot Vergilijaus, nenustygstan­
tis, drąsus gyvulys, įprastinis skurdžią turtas.
Kaire ranka sukdama verpstę, o dešine traukda­
ma siūlą, mergina žiūrėjo į kojas, aplink kurias kunku­
liavo, čiurleno upelis, ir pusbalsiu niūniavo liaudišką
dainelę; ta dainelė neišreiškė merginos minčių, vei­
kiau pritarė širdies balsui, kurio niekas negirdėjo.
Tarpais dainininkė pertraukdavo dainą ir darbą ir
šūkteldavo ožkai; ji nenorėdavo sugrąžinti jos atgal, o
tik draugiškai užkalbindavo, kreipdamasi arabišku žo­
džiu, reiškiančiu šį gyvulį, ir kaskart, išgirdusi žodį
Maža, ožka išdykėliškai papurtydavo galvą, suskam­
bindama sidabro varpeliu, ir vėl imdavo skabyti la­
pus. ^
Štai ta dainelė, kurią dainavo verpėja"lėta, mono­
toniška gaida ir kurios pagrindinius motyvus vėliau
girdėjome Tanžero lygumose ir Kabilijos kalnuose.
Pridursime, kad tai buvo romansas, Ispanijoje žino­
mas kaip “Karaliaus dono Fernando daina”.
O mylimoji Granada!
Tavo grožis man džiaugsmą žada,
Būki mano žmona amžinai.
Dovanosiu tau iš širdies
Tris vienuolynus šalies,
Tris tvirtoves iškilias,
Tris miestus, tolumoj kur matai.
Andalūzijos skrynioje rinkis,
Kas tavo širdžiai patinka.
Viešpats man ją yra davęs.
Jei Chiralda tave vilioja,
O mano nepastovioji,
Paklosiu ją tau prie kojų,
Iš Sevilijos atkariavęs.
Tegu sau siunta Sevilija,
Tegu sau siunta Kastilija,
175
 Nerūpi man, po paraliais!
Mielesnė tu už visus miestus,
Nors matęs esu jų šimtus,
O Granada, atverki vartus,
Aš — Fernandas, tavo karalius!
Tą akimirką mergina pakėlė galvą, norėdama
pašaukti ožką, bet, vos spėjo ištarti Maža, balsas sus­
tingo jos lūpose, o žvilgsnis įsmigo tolyn į Alamos kelią.
Horizonte pasirodė jaunuolis, raitas ant anda­
lūziško žirgo; jis šuoliais lėkė nuo kalno, išmarginto
plačiomis šviesos ir šešėlių, juostomis, nelygu retai ar
tankiai ten augo medžiai.
Mergina valandėlę žiūrėjo į jį, paskui vėl ėmėsi
darbo, bet verpė išsiblaškiusi ir, nors nebesidairė ton
pusėn, klausėsi, kaip raitelis artėja, o tada užtraukė
ketvirtą savo dainos posmą — atsakymą karaliui do-
nui Fernandui.
O donai Fernandai, — lemtis!
Meile dega ir mano širdis.
Bet aš pikto mauro nevalioj.
Jis laiko mane įkalinęs,
Sidabro raktu užrakinęs.
Karūnuotą belaisvę kankina,
Aukso grandinėm apkalęs.

n
EL CORREO D’AMOR3

Kai verpėja dainavo paskutinį posmą, raitelis jau

buvo gana arti, ir pakėlusi galvą ji galėjo įžiūrėti ir jo
drabužius, ir veido bruožus.
Tai buvo gražus dvidešimt penkerių ar dvidešimt
šešerių metų jaunuolis su plačiakrašte skrybėle, ku­
rios ugniaspalvė išlinkusi plunksna jojant plazdėjo
vėjyje.

3 Meilės pasiuntinys (isp.).

176
 Skrybėlės kraštai metė ant veido šešėlį ir toje
prieblandoje blizgėjo gražios juodos akys, kurios —
tai iškart buvo matyti — lengvai galėjo užsiliepsnoti
tiek pykčiu, tiek meile. Jo nosis buvo tiesi, tobulos
formos, ūsai truputį užriesti į viršų, o tarp jų ir
barzdos baltavo puikūs, aštrūs lyg šakalo dantys.
Nors buvo karšta, o gal kaip tik dėl to, jis vilkėjo
pagal Kordobos paprotį pasiūtą apsiaustą, panašų į
amerikietišką pončą: su skyle per vidurį galvai įkišti,
nuo pečių krintantį iki batų kulnų. Tas ugniaspalvės,
kaip ir skrybėlės plunksna, gelumbės apsiaustas,
apačioje ir aplink kaklą išsiuvinėtas auksu, slėpė dra­
bužius, kurie, sprendžiant iš to, ką galėjai pamatyti,
tai yra iš rankogalių ir pūstų kelnių kaspinų, turėjo
būti neregėtai puošnūs.
O žirgas, kurį raitelis mitriai valdė, puikus penke-
rių ar šešerių metų ristūnas riestu kaklu, besiplaiks­
tančiais karčiais, tvirtu pasturgaliu, žemę šluojančia
uodega, buvo to vertingo plauko, kurį paskutinė Kas­
tilijos karalienė Izabelė įvedė į madą; beje, tiesiog
stebuklas, kad abu, ir žirgas, ir raitelis, taip įsi­
karščiavę galėjo įveikti stačius takus, kuriuos pamėgi­
nome aprašyti, ir dešimt kartų nenusirito į Alkasino
ar Alamos prarajas.
Ispanų patarlė sako, kad girtuokliai turi juos
globojantį dievą, o įsimylėjėliai — deivę.
Mūsų raitelis neatrodė panašus į girtuoklį, bet,
reikia pripažinti, kaip du vandens lašai panėšėjo į
įsimylėjėlį.
Tai buvo akivaizdu, nes raitelis, įsmeigęs akis pir­
myn, ko nešokančia iš krūtinės širdimi, pralėkė pro
merginą net nežvilgteldamas į ją ir, rodos, net jos ne­
matydamas, nors prieš ją tikriausiai būtų sustojęs pats
karalius donas Karlas, kad ir koks buvo rimtas ir san­
tūrus, nepaisant, jog turėjo tik devyniolika metų, —
tokia ji buvo graži, kai pakėlusi galvą pažvelgė į
didžiuoklį keliautoją ir sušnibždėjo:
— Vargšas vaikinas!.. Gaila!
Kodėl verpėja gailėjosi raitelio? Apie kokį esamą
ar būsimą pavojų užsiminė?
177
 Tikriausiai mes tai sužinosime palydėję puošnųjį
raitelį iki smuklės “Pas maurų karalių”.
Norėdamas nukakti į tą smuklę, kur, regis, taip
skubėjo, jis turėjo perkirsti dar du ar tris slėnius, pa­
našius į ką tik prajotą, kuriame nematė merginos, ar
veikiau nė nežiūrėjo į ją. Kiekvienos šių daubų gi­
lumoje, kur ėjo vos aštuonių ar dešimties pėdų pločio
kelias, pramintas tarp tankių mirtų bei mastikmedžių
atvašynų stovėjo du ar trys kryžiai, liudijantys, jog
smuklės kaimynystė jokiu būdu neapsaugo keliautojų
nuo čia tokio įprasto likimo, ir žmonėms, jojantiems
tais pačiais takais, kur tiek daug keliautojų yra žuvę,
matyt, reikėjo turėti širdį, apkaustytą trigubais plie­
no šarvais, kuriuos mini Horacijus, pasakodamas apie
pirmąjį jūrininką. Artėdamas prie šių niūrių vietų
raitelis tik pasitikrino, ar prie šono tebemaskatuoja
špaga ir prie balno tebekabo pistoletai; paskui, greičiau
mašinaliai nei su nerimu įsitikinęs, kad jie ten tebėra,
jis tokiu pat ramiu veidu šuoliais jojo pro ei mal
sitioĄ, kaip tuose kraštuose sakoma.
Užjojęs ant aukštumos, raitelis atsistojo balna­
kilpėse, norėdamas pamatyti smuklę; ją išvydęs, du­
kart spustelėjo pentinais savo ristūną, ir tas, saky­
tum troškimas pasitarnauti šeimininkui būtų išvaikęs
visą nuovargį, nuskriejo į slėniuką nelyginant klus­
nus laivelis, kuris, iškilęs ant bangos keteros, vėl
neria gelmėn.
Menkai stebėdamas kelią, kuriuo jojo, ir trokšda­
mas greičiau atsidurti smuklėje, raitelis nepastebėjo
krūmynuose abipus kelio pasislėpusių lyg medžiotojų
tuzino vyrų —jie gulėjo ant žemės išsidėstę maždaug
ketvirčio mylios atstumu ir kuo rūpestingiausiai laikė
pasiguldę šalimais šautuvus uždegtais dagčiais. Su­
kaukšėjus arklio kanopoms, šie nematomi žmonės pa­
kėlė galvas, pasirėmė ant alkūnės ir kairio kelio, o
dešine ranka paėmė rūkstančius šautuvus ir priklaupę
prisidėjo jų buožes prie peties.

* Blogą vietą (isp.).

178
 Matydami, kaip greitai šuoliuoja žirgas su raiteliu,
vyrai pasaloje tyliai pasitarė, kad jojikas, be abejonės,
laukiamas smuklėje ir ten užsuks, vadinasi, neverta
kelyje kelti triukšmą ir išsiduoti, nes taip gali išbai­
dyti didelį karavaną, žadantį gausesnį grobį nei tas,
kurį gausi iš vieno keliautojo, kad ir koks jis būtų
turtingas ir pasipuošęs.
Vyrai pasaloje buvo ne kas kitas, o duobkasiai:
kaip geri krikščionys, ant kapų. jie pastatydavo kry­
žius, paguldę ten neatsargius keliautojus, kurie, rizi­
kuodami gyvybe, mėgindavo ginti piniginę, kai garbūs
salteadoresP, suspaudę šautuvus, pasveikindavo juos
sakramentalia fraze, kuri beveik vienoda visomis kal­
bomis ir visose tautose: “Pinigai arba gyvybė!”
Tikriausiai apie šitą jai žinomą pavojų ir pagalvojo
jaunoji verpėja, kai, žiūrėdama į gražųjį jaunuolį, at­
sidususi ištarė:
— Gaila! ^ —
Bet, kaip matėme, vyrai pasaloje dėl vienokios ar
kitokios priežasties niekuo neišsidavė/. Tiktai kaip
medžiotojai, su kuriais juos palyginame, pakyla is
savo vietų prabėgus žvėriui, taip ir keletas plėšikų
prajojus raiteliui pirma iškišo galvas, paskui jau ir
patys išlindo iš miško ir patraukė į smuklę, kurios
kieman šuoliais įdundėjo žirgas su raiteliu.
Kieme stovėjo mozueloę, pasiruošęs čiupti žirgo
pavadžius.
— Saiką miežių arkliui, stiklą chereso man, ge­
riausius pietus tiems, kurie atvyksta čia paskui
mane!
Sulig šiais keliautojo žodžiais lange pasirodė hos-
talero1, o vartuose — plėšikai iš krūmyno.
Smuklininkas su jais persimetė supratingais žvilgs­
niais, kurie reiškė tokį plėšikų klausimą: “Tai mes
gerai padarėm jo nesulaikę?” — ir šeimininko atsa­
kymą: “Labai gerai!”67
6 Plėšikai (isp.).
6 Tarnas (isp.).
7 Smuklės šeimininkas (isp.).
179
 Raitelis tuo metu purtė dulkes nuo apsiausto ir
batų ir nepastebėjo jų žvilgsnių.
—Prašom, bajore! —pakvietė jį smuklininkas.—
Nors la posada8“Pas maurų karalių” ir kalnų užkam­
pyje, bet, ačiū Dievui, šio to turime! Maisto sandėlyje
yra visokios žvėrienos, išskyrus kiškį, nes jis bjaurus.
Jau ant ugnies olla podrida9, nuo vakar mirksta gas-
pacho10, o jei teiktumėtės palaukti, mano draugas,
puikus lokių medžiotojas, vejasi vieną tų žvėrių, ku­
ris nusileido iš kalnų ėsti mano miežių. Netrukus
galėsim pasiūlyti jums šviežienos.
— Nėra kada laukti, kol grįš tavo medžiotojas,
nors pasiūlymas ir viliojantis.
— Tuomet aš jau pasistengsiu, bajore.
— Gerai. Nors esu įsitikinęs, kad senjora, kuriai
pasisiūliau pasiuntiniu, tikra deivė, gyva vien gėlių
aromatais ir ryto rasa, vis dėlto paruošk, ką turi ge­
riausia, ir pasakyk, kokiame kambaryje žadi ją įkur­
dinti.
Smuklininkas atidarė duris ir parodė raiteliui
erdvų, kalkėmis išbaltintą kambarį su baltomis užuo­
laidomis ant langų ir ąžuoliniais stalais.
— Šitame,— tarė jis.
—Gerai,— atsakė keliautojas.— įpilk man stiklą
chereso, pažiūrėk, ar paduota arkliui miežių, ir pri-
skink savo sode puokštę gražiausių gėlių.
— Bus padaryta,— pasakė smuklininkas.— O
keliems žmonėms padengti stalą?
— Dviem, tėvui ir dukteriai. Šeimynykščiai, patar­
navę savo ponams, pavalgys virtuvėje. Negailėk jiems
geriausio vyno!
—Būkit ramus, bajore, kai žmogus kalba taip kaip
jūs, gali neabejoti, kad bus greitai ir gerai aptarnau­
tas.
Ir smuklininkas, be abejo, norėdamas įrodyti
sakąs tiesą, išėjęs šūktelėjo:
6 Užeiga (isp.).
9 Mėsos ir daržovių troškinys (isp.).
10 Žalių daržovių patiekalas (isp.).
180
 —Ei, Chili, padenk stalą dviem! Peresai, ar pada­
vei arkliui miežių? Amapola, bėk į sodą ir priskink
gėlių!
— Puiku! — sumurmėjo raitelis ir patenkintas
nusišypsojo.— Dabar mano eilė!
Nuo kabančios ant kaklo grandinėlės jis nusiėmė
auksini rutuliuką, didumo sulig balandžio kiaušiniu,
visą ažūriškai išraižytą, atsinešė iš virtuvės degančią
žariją, įdėjo ją į auksinę skrynutę, o ant viršaus užbėrė
žiupsnelį miltukų, ir per salę tučtuojau nuvingiavo
dūmebs, skleidžiantis švelnų, skvarbų aromatą, koks
pamalonina uoslę įžengus į arabų moters kambarį.
į salę grįžo smuklininkas, vienoje rankoje laiky­
damas lėkštutę, ant kurios stovėjo stiklas chereso, o
kitoje — ką tik atkimštą butelį; jam iš paskos sekė
Chilis, nešinas staltiese, servetėlėmis ir krūsnim
lėkščių; galiausiai įkandin Chilio pasirodė Amapola
su glėbiu ryškiaspalvių gebu — Prancūzijoje tokios
neauga, o Andalūzijoje jos taip įprastos, kad aš ne­
sužinojau net jų pavadinimų.
— Iš gražiausių sudėkite puokštę, mergaite,—
pasakė raitebs,— o likusias duokite man.
Amapola, išrinkusi gražiausias gėles, padarė
puokštę.
— Ar gerai? — paklausė ji.
—Nuostabiai,— atsakė keleivis.—Dabar suriški­
te jas.
Mergina pasidairė kokio siūlo, virvutės ar juos­
telės.
Tačiau keleivis išsitraukė iš kišenės auksu ir
purpuru spindintį kaspiną, kurį tikriausiai buvo pa­
ruošęs šiam tikslui iš anksto, ir durklu atrėžė ga­
balą.
Tada padavė kaspiną Amapolai, ši surišo puokštę
ir jaunuolio įsakymu padėjo ją ant vienos iš dviejų
lėkščių, kurias Chibs buvo pastatęs ant didžiojo stalo.
O raitebs savo rankomis priskabė žiedlapių ir nu­
barstė jais taką nuo laukujų durų iki stalo, tarsi ruoš­
damas kebą šventam sakramentui per Devintines.
Paskui, pasišaukęs smuklininką, tarė:
181
 — Drauguži, štai tau auksinis už visus vargus,
kurių čia pridariau.
Smuklininkas nusilenkė.
— O dabar,— toliau kalbėjo jaunasis raitelis,—
jei donas Inigas Velaskas de Aras paklaus, kas užsakė
jam pietus, atsakysi, kad nežinai to žmogaus vardo.
Jei donja Flora paklaus, kas jai nubarstė šitą taką,
kas suskynė puokštę, kas pasmilkė smilkalų, atsaky­
si, kad tai padarė jos meilės pasiuntinys donas Rami-
ras d’Avila.
Ir, lengvai užšokęs ant savo gražaus žirgo, kurį lai­
kė už pavadžių patarnautojas, jis vienu gaištu išrūko
iš smuklės kiemo ir nušuoliavo keliu Granados link.

III
DONAS INIGAS
VELASKAS DE ARAS

Pasilikusi ten, kur buvo, viename iš tų slėnių,

apie kuriuos jau kalbėjome, ožką gananti gražuolė
negalėjo matyti, nei kaip jaunasis raitelis įėjo į smuklę,
nei kaip išėjo iš jos, bet ji, rodės, atidžiai klausėsi, ar
neišgirs kokio triukšmo, iš kurio atspėtų, kas ten
dedasi, ir, pakėlusi į dangų gražias klausiančias akis,
tartum stebėjosi, kodėl tokio dailaus ir turtingo bajo­
ro pasirodymas nesukėlė jokių nepaprastų įvykių.
Savaime suprantama, nepajudėjusi iš vietos ir
negirdėjusi keleivio pašnekesio su smuklininku, ji
nežinojo, dėl kokių savanaudiškų paskatų nuolatiniai
smuklės lankytojai paliko gyvą ir sveiką gražiosios
donjos Floros meilės pasiuntinį.
Beje, tą valandėlę, kai donas Ramiras d’Avila,
davęs visus nurodymus, kad smuklė “Pas maurų ka­
ralių” deramai priimtų doną Inigą Velaską ir jo duk­
terį, išjojo iš kiemo ir nušuoliavo Granados keliu,
čigonė išvydo karavano avangardą — puošnų puska­
rininkį, jojantį priešaky.
182
 Karavanas buvo susiskirstęs į tris aiškias dalis.
Pirmoji, avangardas, kaip jau sakėme, niro iš už va­
karinio nedidelio kalno šlaito, ją sudarė vienas vienin­
telis žmogus — dono Inigo Velasko šeimynykštis; ta­
čiau, kaip Sicilijos campierin, taikos metu būnantys
tarnais, o pavojaus valandą tampantys kareiviais, šis
vilkėjo lyg ir livrėja, lyg ir kariškais drabužiais, o prie
šono turėjo didelį apvalų, skydą ir tiesiai kaip ietį lai­
kė, atrėmęs į kelį, arkebūzą, kurios uždegtas dagtis ne­
kėlė abejonių, kad karavanas ginsis, jei bus užpultas.
Maždaug už trisdešimties žingsnių nuo avangar­
do jojo pagrindinė karavano dalis, susidedanti iš še­
šiasdešimties ar šešiasdešimt penkerių metų senio ir
šešiolikos ar aštuoniolikos metų merginos.
Galiausiai už jų, tokiu pat atstumu kaip ir kelią
rodantis vyras, jojo ariergardas — du tarnai su apva­
liais skydais prie šonų ir rūkstančiomis arkebūzomis,
įremtomis į kelį.
Iš viso du šeimininkai ir trys tarnai.
Kadangi šioje istorijoje tarnams skirta nedaug vie­
tos, o šeimininkai, priešingai, atliks pagrindinius vaid­
menis, tebūnie mums leista nekreipti dėmesio į po­
nus Nunjesą, Kamačą ir Toribiją ir smulkiai papasa­
koti apie doną Inigą Velaską de Arą bei jo dukterį
donją Florą.
Donas Inigas Velaskas, kaip jau sakėme, buvo per
šešiasdešimtmetį peržengęs senis, nors žodis “senis”,
ko gero, netinka kalbant apie žmogų, galbūt seną
amžiumi, bet tikrai jauną kūnu.
Iš tiesų, pažvelgęs į vos žilstelėjusią barzdą, il­
gus pagal Pilypo Gražiojo ir Ferdinando Kataliko
madą plaukus, šiek tiek pabarstytus žiemos šerkšnu,
jam nebūtum davęs daugiau kaip penkiasdešimt ar
penkiasdešimt penkerius metus.
Tačiau jis, kaip ir visi žmonės, šlovingai praleidę
jaunystę, buvo paženklintas nelaimės žyme, trukdan­
čia nuslėpti amžių, nes įvairiais laikais ne kartą buvo

11 Valstiečiai, lauko sargai (it.).

183
palikęs gilų pėdsaką savo šalies istorijoje. Trisdešim­
ties metų donas Inigas Velaskas, vienos garsiausių
pavardžių ir vienos turtingiausių šeimų visoje Kasti­
lijoje paveldėtojas, užsidegęs nuotykių troškimu iš
meilės vienai merginai, kurios negalėjo ves'ti, — mat
donjos Mersedesos de Mendo (toks buvo tos grožio
karalienės vardas) tėvas gyveno nesantaikoje su jo
tėvu ir juodu buvo prisiekę vienas kitam amžiną ne­
apykantą, — taigi, kartojame, trisdešimties metų do­
nas Inigas Velaskas, kurio auklėtojas buvo tėvas
Marčena^ vienas pirmųjų kunigų, nepabijojusių su­
abejoti Šventuoju Raštu ir sutikti su Kristupo Ko­
lumbo teiginiu, kad Žemė galinti būti apvali, donas
Inigas Velaskas, veikiau iš nevilties negu iš įsitikini­
mo, tapo Genujos jūrininko teorijų pasekėju ir jo su­
manymų rėmėju.
Visiems žinoma, kiek katalikiškų karalių dva­
ruose gavo iškentėti tas vargšas genijus, kurį net
palankiausi Izabelės ir Ferdinando patarėjai laikė
svajotoju ir pamišėliu, kai savo tėvynėje Genujoje
veltui išdėstė planą, kad plaukiant į vakarus galima
surasti Katajaus12 imperiją, minėtą jo pirmtako Mar­
ko Polo, kai, atstumtas Jono II, kuris slapta išdavi­
kiškai pavedė vienam kapitonui plaukti į ekspedi­
ciją, garsiai visų vadinamą beprotiška, jis atvyko pas
Aragono karalių Ferdinandą ir Kastilijos karalienę
Izabelę ir pasiūlė praturtinti Ispaniją ne miestu, ne
provincija, ne karalyste, o ištisu pasauliu.
Praėjo aštuoneri metai, bergždžiai vaikštant nuo
vienų pas kitus su prašymais.
Garsiojo genujiečio laimei, —mes jau ne sykį sam-
protavom plačia tema apie menkas priežastis ir dide­
les pasekmes, — taigi garsiojo genujiečio laimei, tuo
metu, kai Kristupas Kolumbas norėjo plaukti į ke­
lionę, tuo metu, kai kartu su paskutine tvirtove Ispa­
nijoje žlugo kalifų imperija, Apvaizdos valia geriau­
sios karalienės draugės sūnėnas beprotiškai įsimylėjo

12 Viduramžiais taip buvo vadinama Kinija.

184
merginą, kurios vesti neturėjo jokios vilties.
Nuolankiai atsiprašome meilės, kad priskiriam
ją prie menkų, priežasčių.
Menka tai buvo priežastis ar didelė, bet jos pa­
sekmės buvo milžiniškos.
Priežastį jau pasakėm, dabar papasakosim apie
pasekmes.
To sūnėno vardas mums žinomas — tai donas
Inigas Velaskas, grafas de Aras.
O jo teta — Beatrisė, markizė de Moja.
Taigi karalienė Izabelė neturėjo geresnės drau­
gės, artimesnės patikėtinės už markizę de Moją. Pri­
siminkite šį faktą, netrukus mes prie jo grįšim.
Velaskas buvo nusprendęs baigti gyvenimą ir jau
būtų žuvęs dešimt kartų, jei mirtis nebūtų traukusis
nuo jo, kaip traukiasi prieš visas narsias širdis.
Mūšiuose, kuriuose katalikų karaliai grūmėsi su mau­
rais, jis nuolat kovėsi pirmosiose gretose: dalyvavo
šturmuojant Iloros ir Moklino tvirtoves, šiuos be galo
svarbius miestų karalienės bastionus, kurie net bu­
vo vadinami Granados akimis; kartu su kitais laikė
apgulęs Velesą, kai žagai13 Abdala mėgino išvaduoti
šį miestą ir, patyręs baisių nuostolių, buvo atstum­
tas; jis buvo tarp karių, užėmusių Chibalfarą, kai
Ibrahimo miestas buvo nugalėtas ir apiplėštas; pa­
galiau jis kariavo prie Baobdilo sostinės sienų, kai,
ispanų žodžiais tariant, sėklytė po sėklytės suval­
gę granatą, kitaip sakant, miestas po miesto užka­
riavę karalystę, katalikų karaliai apsupo apgultą
miestą nauju miestu su namais, bažnyčiomis, įtvir­
tinimais ir pavadino jį Santa Fe14, kupini vilčių ir
davę įžadus laikyti Granadą apgultą, kol ji pasiduos.
Granada pasidavė 1491 metų lapkričio 25 dieną,
897 hidžros15 metais, 22 Moharemo16 mėnesio dieną.
10 Jaunuolis (isp.).
14 Šventasis tikėjimas (isp.).
15 Hidžra — Mahometo ir jo pasekėju išsikėlimas iš Mekos į
Mediną dėl diduomenės persekiojimo. Nuo hidžros skaičiuojami musul­
monu kalendoriaus metai.
16 Musulmonu Mėnulio metu pirmasis mėnuo.
185
 Kolumbui, pralaukusiam aštuonerius metus, atėjo
laikas grįžti prie savo sumanymo; karalius Ferdinan­
das ir karalienė Izabelė baigė darbą, prieš septynetą
amžių, pradėtą Pelagijaus: galiausiai jie susidorojo su
Ispanijos netikėliais.
Kolumbas pasiūlė surengti ekspediciją, kurios tiks­
las būtų atversti Naujojo pasaulio netikėlius.
Šiam tikslui pasiekti jis teprašė dviejų kara-
velių, šimto žmonių ekipažo ir trijų tūkstančių
kronų.
Galiausiai, be religinių tikslų, jis kalbėjo ir apie
materialinius rezultatus: neišsemiamus aukso telki­
nius, neįkainojamas deimantų šachtas.
Tai kas gi trukdė godžiajam Ferdinandui ir pa­
maldžią)'ai Izabelei imtis reikalo, kuris ir materialiu,
ir dvasiniu požiūriu žadėjo būti sėkmingas, jeigu tas
nežinomas pasaulis iš tiesų egzistuoja?
Tuoj papasakosim, kas trukdė.
Kristupas Kolumbas iš anksto reikalavo atlygio už
savo tarnybą — ispanų laivyno admirolo laipsnio,
žemių, kurias atras, vicekaraliaus titulo, dešimtosios
dalies pelno, gauto iš ekspedicijos, ir teisės perduoti
visus titulus bei garbės vardus, kurie jam bus suteik­
ti, vyriškosios lyties įpėdiniams.
Jo reikalavimai atrodė juo labiau perdėti, kad Kris­
tupas Kolumbas, nors ir tvirtino esąs kilęs iš vienos
garsiausių Pjačencos šeimų, nors rašė karalienei Iza­
belei, kad, jei ji paskirtų jį admirolu, jis būtų ne pir­
mas admirolas savo giminėje, Kristupas Kolumbas,
kartojame, negalėjo pateikti kilmingumo įrodymų ir
dvare sklido gandai, neva jis esąs tik vargšo audėjo
sūnus, kilęs iš Kogorėjo ar Nervio.
Galiausiai Kolumbo reikalavimai supykdė Gra­
nados arkivyskupą Ferdinandą de Talaverą, ku­
riam jų katalikiškosios didenybės buvo pavedu-
sios išstudijuoti projektą, paruoštą genujiečių ka­
pitono, kaip dvare paprastai visi vadino Kristupą
Kolumbą.
Dono Ferdinando Talaveros religinius skrupulus
labiausiai įžeidė reikalavimas atiduoti dešimtąją pel­
186
no dalį — lygiai tiek, kiek Bažnyčia ima mokesčio,
vadinamo diksma17.
Vargšas Kristupas Kolumbas užsitraukė nelaimę,
nes kiti jo reikalavimai — pakelti į admirolo rangą,
suteikti vicekaraliaus titulą, pagaliau leisti tą titulą
paveldėti, kaip karalių, ar princų šeimose, — įžeidė
Ferdinando ir Izabelės išdidumą, mat valdovai tais
laikais dar buvo nepratę elgtis su paprastais žmonėmis
kaip su sau lygiais-, o Kolumbas, neturtingas ir nie­
kam nežinomas, kalbėjo su jais taip išdidžiai, lyg jau
būtų nešiojęs ant galvos Gvakanagario ar Montesu-
mos aukso karūną.
Štai kodėl po karštų ginčų taryboje, kur Kristupas
Kolumbas teturėjo du šalininkus — doną Luisą de
Sent Anchelį, Aragono bažnytinių mokesčių rinkėją,
ir doną Alonsą de Kintanilją, Kastilijos finansų di­
rektorių, — pasiūlymas buvo galutinai atmestas, o
tai labai pradžiugino karalių Ferdinandą, viskuo abe­
jojantį materialistą, ir didžiai nuliūdino karalienę Iza­
belę, poetišką, pamaldžią moterį.
Kolumbo priešai, —dvare jis jų turėjo gausybę, —
manė, jog sprendimas neatšaukiamas, ir tikėjosi vi­
siems laikams atsikratę to juokingo svajotojo, kuris
norėjo įrodyti, kad kitų padarytos paslaugos nieko
vertos, palyginti su jo žadamomis.
Bet jie nepagalvojo apie doną Inigą Velaską, grafą
de Arą, ir jo tetą Beatrisę, markizę de Moją.
Rytojaus dieną po to, kai arkivyskupas Ferdinan­
das de Talavera perdavė Kolumbui jų karališkųjų di­
denybių neigiamą atsakymą, kurį mėgino sušvelninti
donas Luisas de Sent Anchelis ir donas Alonsas de
Kintanilją, tačiau ir jie nepaliko vargšui jūreiviui jokių
vilčių donja Beatrisė įėjo į karalienės maldyklą ir pas­
tebimai susijaudinusi paprašė audiencijos savo sūnėnui.
Izabelė, nustebusi, kad jos draugė kažko varžosi,
pažvelgė į ją; paskui švelniu balsu, kokiu paprastai
kalbėdavo su artimais žmonėmis, paklausė:

■' Dešimtinė (lot.).

187
 — Ką tu sakei, dukra?
Dukromis Kastilijos karalienė turėjo įprotį vadin­
ti geriausias drauges, tačiau šiuo vardu nesišvaistė.
—Aš sakiau, jūsų didenybe, kad mano sūnėnas do­
nas Inigas Velaskas turi garbės prašyti jūsų atsisvei­
kinimo audiencijos.
— Donas Inigas Velaskas? — pasitikslino Iza­
belė, matyt, stengdamasi prisiminti tą, kurį jai pa­
minėjo!— Ar tai ne tas jaunas kapitonas, taip smar­
kiai pasižymėjęs mūsų paskutiniame kare per Iloros
ir Moklino šturmą, Veleso apgultį, Chibalfaro pa­
ėmimą ir daug kur kitur?
— Tas pats! — sušuko donja Beatrisė, be galo
džiaugdamasi ir, svarbiausia, didžiuodamasi, kad jos
sūnėno vardas pažadino karalienės širdyje tokius pri­
siminimus.— Taip, taip, didenybe, tai tikrai jis!
— Sakai, jis išvyksta? — paklausė Izabelė.
— Taip, didenybe.
— I ilgą kelionę?
— Bijau, į ilgą.
— Ar jis paliks Ispaniją?
— Manau, taip.
— Šit kaip.
—Jis teisinasi tuo, kad čia daugiau niekuo nega­
li pasitarnauti jūsų didenybei.
— Kur jis vyksta?
— Tikiuosi,— atsakė donja Beatrisė,— karalienė
teiksis leisti, kad į šį klausimą atsakytų jis pats.
— Gerai, dukra. Pasakyk, kad jis gali užeiti.
Kai markizė de Moja, laikydama savo pareiga
būti sūnėno palydove, ėjo durų link, karalienė Izabe­
lė atsisėdo ir, veikiau norėdama atrodyti oresnė nei iš
tiesų ketindama dirbti, pasiėmė bažnytinę vėliavą, ku­
rią siuvinėjo Švenčiausiosios Mergelės garbei, nes tikė­
jo, kad tik su jos pagalba taip laimingai kapituliavo Gra­
nada, kaip žinome, pasidavusi be kraujo praliejimo.
Po valandėlės atsidarė durys ir pasirodė jaunuo­
lis, lydimas donjos Beatrisės; už keleto žingsnių nuo
Izabelės jis sustojo, pagarbiai laikydamas rankoje
skrybėlę.
188
 IV
IZABELĖ IR FERDINANDAS

Donas Inigas Velaskas, kurį parodėme skaityto­

jams kaip išvaizdų, šešiasdešimties ar šešiasdešimt
penkerių metų senį, Granados užkariavimo laikais
buvo gražus trisdešimties ar trisdešimt dvejų metų
jaunuolis didelėmis akimis ir ilgais juodais plaukais;
blyškus jo veidas buvo paženklintas gilia melancholi­
ja, bylojančia apie nelaimingą meilę, o tai visada pui­
ki rekomendacija moteriai, net jei ta moteris —kara­
lienė.
Ką tik užsitraukusi žaizda, — vėliau randas pra­
nyko tarp pirmųjų senatvės raukšlių, — tada rausvu
ruožu kirto kaktą ir rodė, kad jis iš arti, akis į akį,
puolė maurus, kurių platus lenktas kardas paliko
jam ant kaktos šią kruviną žymę.
Karalienė ne kartą buvo girdėjusi, kad tai esąs
gražus įsimylėjėlis ir puikus karys, bet matė jį pirmą
kartą, todėl pažvelgė į doną Inigą su tuo dvigubu do­
mesiu, kurį rodė visų pirma geriausios draugės sū­
nėnui, o paskui — kariui, taip narsiai kovojusiam už
savo Dievą ir savo karalius.
— Jūs — donas Inigas Velaskas? — paklausė
Izabelė, įdėmiai jį tyrinėjusi valandėlę, per kurią mal­
dykloje tvyrojo mirtina tyla, nors ten buvo apie dvy­
lika damų: vienos šalia jos, kitos toliau, vienos sėdėjo,
kitos stovėjo — nelygu, kiek kurią savo artumu pa­
gerbė karalienė ir kokio kiekviena buvo rango.
— Taip, aukštybe,— atsakė donas Inigas.
— Maniau, jūs rico hombre18.
— Taip ir yra, aukštybe.
— Tai kodėl tuomet neužsidedat skrybėlės mūsų
akivaizdoje?
— Todėl, kad pagarba moteriai neleidžia man
pasinaudoti teise, kurią teikėsi priminti karalienė.
16 Turtingas žmogus (isp.).
189
 Izabelė nusišypsojo ir ėmė sakyti jam "tu”, kaip
dar ir šiandien daro Kastilijos karaliai ir karalienės,
kalbėdami su tais, kurie dabar vadinami Ispanijos
grandais, o tada buvo vadinami ricos hombres.
—Tai ką, donai Inigai,—paklausė ji,—vadinasi,
susiruošei keliauti, sūnau?
— Taip, aukštybe,— atsakė jaunuolis.
— Kodėl?
Donas Inigas tylėjo.
—Bet, man regis,—toliau kalbėjo Izabelė,—ma­
no dvare atsirastų, ne viena vieta, tinkama tavo metų
jaunuoliui ir tokiam nusipelniusiam nugalėtojui.
—Jūsų aukštybė klysta dėl mano metų,—atsakė
donas Inigas, liūdnai linguodamas galva.— Aš senas,
ponia.
— Tu? — nusistebėjo karalienė.
—Taip, ponia, nes seniu tampi tą dieną, nesvar­
bu, kiek tau būtų metų, kai prarandi bet kokią viltį!
O dėl nugalėtojo titulo, kuriuo teikėtės mane apdo­
vanoti kaip Sidą19, tai netrukus jį prarasiu, nes, kapi­
tuliavus Granadai ir nuvertus paskutinį maurų kara­
lių Abu Abdalą, savo karalystėje jūs nebeturite priešų,
kuriuos reikėtų nugalėti.
Šiuos žodžius jaunuolis ištarė tokiu liūdnu balsu,
kad karalienė su nuostaba pažvelgė į jį, o donja Be-
atrisė, be abejo, žinanti apie savo sūnėno meilės kan­
čias, nusišluostė ašarą, iš po voko tyliai nusiritusią
ant skruosto.
— Kur tu nori važiuoti? — paklausė karalienė.
— Noriu važiuoti į Prancūziją, aukštybe!
Izabelė pamažu suraukė antakius.
— Gal Karolis VIII pakvietė jus į vestuves su
Britanijos paveldėtoja? — paklausė ji, paliovusi saky­
ti jaunuoliui "tu”.—O gal jis jums pasiūlė tarnybą ar­
mijoje, kurią, šnekama, telkia Italijai užkariauti?

19 Sidas — tikrasis vardas Rodrigas Dijas de Vivaras (tarp 1026

ir 1043—1099), rekonkistos veikėjas. 1094 m. nugalėjo Almoravidus ir
tapo Valensijos valdovu. XII a. “Giesmės apie mano Sidą" ir P. Komelio
tragedijos “Sidas" herojus.
190
 — Aš nepažįstu Karolio VIII, ponia,— atsakė do­
nas Inigas,— ir, nesvarbu, kokią tarnybą jis man pa­
siūlytą savo armijoje, aš jos atsisakyčiau, nes tai, sa­
vaime suprantama, reikštą tarnauti mano mylimos
valdovės priešams.
— Tai ką tu veiksi Prancūzijoje, jei neieškosi
valdovo, kuris tau tiktą labiau nei mes?
— Lydėsiu ten draugą, kurį jūs išvijote.
— Ką tokį?
— Kristupą Kolumbą, ponia.
Valandėlę tvyrojo tyla, ir visi išgirdo, kaip atsi­
verdamos girgžtelėjo karaliaus kabineto durys.
— Mes, gink Dieve, neišvijome jūsą draugo, donai
Inigai, —pasakė Izabelė, nepajėgdama paslėpti liūde­
sio,—tik mūsą patarėjai pareiškė, jog genujiečio iškel­
tos sąlygos tokios didelės, kad mes negalime ją pri­
imti nepažeisdami savo ir dvieją karalysčią interesą.
Jei jūsą draugas, donai Inigai, būtą šiek tiek nusi­
leidęs, tai gera karaliaus Ferdinando valia ir mano
pritarimu lengvai būtą įvykdęs savo sumanymą, taigi
dėl nesėkmės jis pats kaltas.
Izabelė patylėjo laukdama dono Inigo atsakymo,
tačiau jaunuolis neištarė nė žodžio.
— Be to,— toliau teisinosi karalienė,— nekalbant
jau, kad genujiečio teorija apie Žemės apvalumą ker­
tasi su Šventuoju Raštu, mokyčiausi karalystės vyrai,
kaip žinote, laiko Kristupą Kolumbą fantazuotojų.
—Atsisakyti veikiau savo vilčią nei savigarbos,—
paprieštaravo donjos Beatrisės sūnėnas,— nereiškia
būti fantazuotojų. Kolumbas tikisi atrasti imperiją,
kaip jis mano, dešimt kartą didesnę už Ispaniją, todėl
jo reikalavimai atitinka nuopelnus. Aš jį suprantu.
— Sūnėne! — šnipštelėjo donja Beatrisė.
— Gal aš, pats to nenorėdamas, pristigau pagar­
bos karalienei? —paklausė donas Inigas.— Labai dėl
to apgailestaučiau.
— Ne, sūnau, ne! — karštai sušuko Izabelė.
Paskui, valandėlę pasvarsčiusi, paklausė dono Inigo:
— Vadinasi, tau atrodo, kad to kapitono svaičio­
jimuose yra kažkas rimta, įmanoma, tikra?
191
 — Aš negaliu atsakyti jūsų. aukštybei mokslo
požiūriu,— tarė donas Inigas,— užtat atsakysiu kaip
žmogus, tikintis Kolumbu: jo įsitikinimai palenkė ir
mane, ir, kaip kažkada jūsų aukštybė davė įžadą ne­
palikti Santa Fe miesto, kol nebus paimta Granada,
taip aš daviau įžadą nepalikti Kolumbo, kol jis neįkels
kojos į tą nežinomą pasaulį, kurį norėjo padovanoti
jūsų aukštybei, bet jūsų aukštybė atsisakė.
— Tai kodėl gi tu,—tarė Izabelė, mėgindama pa­
juokauti, nors po rimtų jaunuolio žodžių juokauti ne
tik nesinorėjo, bet ir nebuvo kaip, — jei jau taip tiki
genujiečio mokytumu ir jei jo sumanymui įvykdyti te­
reikia dviejų karavelių, šimto jūrininkų ir trijų tūks­
tančių kronų, kodėl gi tu iš savo išteklių, kurių turi
triskart daugiau nei reikia tavo draugui, nepastaty­
dini dviejų karavelių, nepasamdai šimto jūrininkų ir
neduodi trijų tūkstančių kronų? Tada Kolumbas, nie­
kam už nieką neskolingas, galėtų tapti įsivaizduo­
jamos karalystės karalium, o tave paskirti viceka-
ralium.
— Aš jam tai siūliau, aukštybe,— rimtai atsakė
donas Inigas,— ir visai nesitikėjau tokio didelio atly­
gio, nes aš ne garbėtroška, bet Kolumbas atsisakė
mano pasiūlymo.
— Kolumbas atsisakė tikslo, kurio siekia nuo
dvidešimties metų, kai jam buvo pasiūlyta jį įgyven­
dinti? — sušuko Izabelė.— O! Nė už ką nepatikėsiu,
sūnau!
— Tačiau tai tiesa, aukštybe,— pasakė donas
Inigas, pagarbiai nusilenkdamas.
— Ir kaipgi jis paaiškino savo atsisakymą?
—Jis sakė, jog tokiam sumanymui reikia galingo
karaliaus vardo ir globos, o kadangi to negali padary­
ti po portugalų ar ispanų vėliavomis, vyks pažiūrėti,
gal Karolis VIII sutiks priglausti jį po trimis Prancūzi­
jos lelijomis.
— Genujietis išvyko į Prancūziją? Genujietis nu­
gabeno savo projektą Karoliui VIII? Ar jūs tuo tikras,
senjore donai Inigai? — paklausė Ferdinandas Ara-
gonietis, staiga įėjęs ir įsikišęs į pokalbį, kurio
192
klausėsi jau keletą minučių.
Taip nelauktai įėjus karaliui, visi atsisuko —vieni
negarsiai riktelėjo, kiti kitaip išreiškė savo nuostabą.
Tik donas Inigas, lyg būtų girdėjęs durų girgž­
telėjimą ir atspėjęs, kas jas pastūmė, parodė vien
pagarbą nusilenkdamas karaliui, kaip anksčiau kara­
lienei.
Be abejo, norėdamas patvirtinti savo teisę prieš
Aragono karalių būti su skrybėle, jis užsidėjo ją ant
galvos, bet, vos atsisukęs į Izabelę, vėl ją nusiėmė ir,
rodos, laukė, kada jo vienintelė valdovė duos ženklą,
kad audiencija baigta.
O karalienė net sudrebėjo iš džiaugsmo pamačiusi,
kaip karštai Ferdinandas, paprastai toks ramus, su­
tiko žinią, kad Kolumbas išvyko prašyti kito valdovo
paramos.
Kadangi donas Inigas vis dar neatsakė į kara­
liaus Ferdinando klausimą, ji tarė jaunuoliui:
—Ar girdėjai, ko tavęs klausė Aragono karalius?
Jis tavęs klausė, ar tiesa, kad genujietis išvyko į
Prancūziją, ir ar tikrai jis ketina pasiūlyti savo pa­
slaugas karaliui Karoliui VIII.
— Šįryt išsiskyriau su Kristupu Kolumbu prie
Baros vartų, ponia. Jis iškeliavo- pakrante, tikėdama­
sis Alikantėje, Valensijoje ar Barselonoje sėsti į laivą
ir plaukti į Provansą.
— O kas tada?
— Tada, sire,— atsakė donas Inigas,— aš atvy­
kau prašyti karalienės leidimo sekti paskui tą didį
žmogų, sėsti kartu su juo į laivą ir dalytis bendru
likimu — geru ar blogu.
— Tai tu žadi prie jo prisijungti?
— Kai tik gausiu savo maloningosios valdovės
sutikimą,— atsakė donas Inigas.
— Jis, be abejo, išvyksta prislėgtas, kad pas mus
jį ištiko nesėkmė?
— Jis išvyksta pakelta galva ir giedru veidu,
aukštybe. Nors širdį jam spaudžia# apgailestavimas ir
nusivylimas, bet ta širdis pakankamai tvirta, kad a t­
laikytų šią. dvigubą naštą.
193
 Išgirdęs tokį išdidų, atsakymą, Ferdinandas tru­
putį patylėjo, paskui susirūpinęs persibraukė ranka
kaktą.
— Bijau,— nejučia atsidusęs, sumurmėjo jis,—
kad mano patarėjai bus paskubėję atmesti šio žmo­
gaus pasiūlymą. O ką pasakysite jūs, ponia?
Bet sulig pirmaisiais karaliaus žodžiais Izabelė
pakilo ir žengė prie jo.
— O monsinjore,— tarė ji, pamaldžiai susidėjusi
rankas,— aš paklusau tarybos nuosprendžiui todėl,
kad maniau, jog jis pareina nuo jūsą. Bet, jei aš apsi­
rikau, jei jūs dar nors truputį prijaučiat žmogui, įkve­
piančiam tokį atsidavimą, sukeliančiam tokį entu­
ziazmą, reikėjo tartis tik su jumis, genialiu ir didingu!
— Ar jūs tikite, donai Inigai,— paklausė Ferdi­
nandas tokiu balsu, kad kiekvienas žodis krito Izabe­
lei į širdį kaip ledinio vandens lašas,— ar tikite, kad
net jei, sakykim, Kolumbas atras Katajaus žemę ir
Sipango karalystę, tame Naujajame pasaulyje bus pa­
kankamai prieskonių, aromatų, brangiųjų akmenų ir
aukso, kad padengtų milžiniškas išlaidas, kurių rei­
kia tokiai ekspedicijai suruošti?
Izabelė pajuto, kaip kaktą jai išmušė prakaitas; ji
jautė tai, ką jaučia visos poetiškos sielos, kai asmuo,
turintis teisę į jų meilę ar pagarbą, valandėlei užmirš­
ta kalbėti kaip pridera pagal jo rangą ir aukštą padėtį.
Jai neužteko drąsos atsakyti. Už ją atsakė donas
Inigas.
— Jūsų aukštybė vadina milžiniškomis išlaidas,
kurių reikia dviem karavelėms su šimto vyrų įgula?..
O dėl trijų tūkstančių kronų, tai tokią sumą ne kartą
per naktį pralošia ar iššvaisto kai kurie jums tarnau­
jantys dvariškiai.
— Be to,— skubiai įsiterpė Izabelė,— jei kliūtis
tik ekspedicijai reikalingi pinigai, aš jų surasiu.
— Jūs? įdomu, kur? — paklausė Ferdinandas.
— Tikiuosi, Kastilijos iždininko skryniose,— at­
sakė Izabelė,— o jei tos menkos sumos ten neatsi­
rastų, verčiau užstatyčiau ar parduočiau savo bran­
genybes, negu leisčiau Kolumbui atiduoti savo pro­
194
jektą kitam karaliui ir kitai tautai, nes, jei jis pavyks,
Kolumbą globojusi karalystė taps turtingiausia ir ga­
lingiausia pasaulyje.
Ferdinandas kažką sumurmėjo, nei pritardamas,
nei prieštaraudamas; markizė de Moja šūktelėjo iš
susižavėjimo, donas Inigas priklaupė prieš karalienę
ant vieno kelio.
— Ką jūs darot, donai Inigai? — nusišypsojo Iza­
belė.
— Dievinu savo valdovę, kaip ji nusipelno,— at­
sakė jaunuolis,—ir laukiu, kad ji lieptų, man pasivyti
Kristupą Kolumbą kelyje ir sugrąžinti į Santa Fe.
Izabelė maldaujamai pažvelgė į Aragono karalių.
Bet baltas apsukrus politikas strimgalviais ne­
puolė reikšti susižavėjimo: net jaunuoliams ir mote­
rims jis nenoromis už tai atleisdavo, nes tokius
protrūkius, anot jo, reikia laikyti pagarbiu atstumu
nuo ministrų proto ir karalių širdies.
— Liepkite šiam jaunuoliui stotis, ponia,— tarė
jis,— ir ateikit pasikalbėti su manim šiuo svarbiu
reikalu.
Izabelė žengė prie karaliaus, atsirėmė į jo ranką,
ir juodu, neišeidami iš maldyklos, pasitraukė į nišą
prie lango, kurio spalvoti vitražai vaizdavo Švenčiau­
siosios Mergelės triumfą.
Jauuuolis ištiesė rankas į Madonos atvaizdą.
— Šventoji Dievo Motina,— ėmė maldauti jis,—
įžiebk šito karaliaus širdyje dievišką ugnį, nušvie­
čiančią Tavo kaktą!
Dono Inigo malda, be abejo, buvo išklausyta, nes,
Izabelei primygtinai prašant, nuo Ferdinando veido
pamažu tirpo ledinė kaukė; jis pritariamai linktelėjo
galva ir garsiai pasakė:
—Tebūnie taip, kaip nori mūsų brangioji Izabelė!
Laiddmo kamuojami, dabar visi lengviau atsiduso.
— Šokit ant arklio, jaunuoli,— toliau kalbėjo do­
nas Ferdinandas,— ir jokit pranešti tam užsispyrėliui
genujiečiui, kad karaliai nusileidžia, jei jau nenusi­
leidžia jis.
— Tai kaip, ponia?..— paklausė donas Inigas,
7 195
norėdamas gauti ne tik karaliaus, bet ir karalienės
pritarimą.
— Mes su viskuo sutinkame,— pasakė Izabelė,—
ir jūsų. draugas Kolumbas gali grįžti nebijodamas su­
sidurti su naujais sunkumais.
—O, ponia! Ar tai tiesa, ir ar aš gerai išgirdau? —
sušuko donas Inigas.
— Štai mano ranka,— tarė Izabelė.
Jaunuolis pribėgo prie karalienės, pagarbiai pri­
glaudė prie jos rankos lūpas ir puolė iš maldyklos
šaukdamas:
— Mano arklį! Arklį!
Po penkių minučių grįstame dvaro kieme greitai
sukaukšėjo dono Inigo žirgo kanopos, ir tas kaukšėji­
mas netrukus nutolo.

V
DONJA FLORA

Donas Inigas pavijo Kolumbą už dešimties mylių

nuo Santa Fe ir grąžino į katalikiškųjų karalių dvarą.
Kolumbas grįžo piktas, kupinas abejonių, bet ne­
trukus naujieną, kurią jam pranešė donas Inigas ir
kuria jis nenorėjo tikėti, patvirtino abu valdovai.
Paskui, gavęs visus reikalingus nurodymus, jis
išvyko į Palos de Mogero uostą — kaimą prie Tinto
žiočių, netoli Huelvos miesto.
Ferdinandas pasirinko šį uostą ne todėl, kad jis
buvo prie Atlanto vandenyno ir trumpino kelią, kaip
galėjai pamanyti, o todėl, kad Paloso kaimas teismo
sprendimu už bausmę turėjo duoti karūnai dvi kara-
veles su įgula.
Taigi, be tų trijų tūkstančių kronų, Ferdinandas
kitų išlaidų neturėjo. Teisybės dėlei reikia pasakyti,
jog birželio pradžioje Kolumbui buvo pranešta, kad
Izabelės, jo pripažintos globėjos, prašymu jam paskir­
tas trečias laivas.
196
 Tiesa, Ferdinandas neseniai buvo sužinojęs, kad
Baltramiejaus Kolumbo, garsiojo jūreivio brolio,
rūpesčiu Henrikas VII pasiūlė šiam tokias pat nau­
dingas sąlygas, kokias buvo suteikusi Ispanija.
O donas Inigas, palydėjęs savo draugą į Palosą,
per nepaprastąjį pasiuntinį gavo laišką ir grįžo į Kor­
dobą, priprašęs Kolumbą pažadėti, kad neišplauks iš
Ispanijos be jo ir praneš jam į Kordobą tikslią išvyki­
mo datą.
Kolumbas už daug ką buvo dėkingas savo ištiki­
mam draugui, todėl negalėjo neįvykdyti jo prašymo.
Ir štai 1492 metų, liepos mėnesį jis pranešė donui
Inigui, kad pakels bures rugpjūčio trečiąją.
Rugpjūčio antrą dieną jaunuolis atvyko dar
liūdnesnis ir ryžtingesnis nei bet kada.
Taigi donas Inigas buvo šalia savo draugo Kolum­
bo visuose pirmojo plaukiojimo pavojuose. Jis stovėjo
ant denio tą naktį iš spalio vienuoliktosios į dvy­
liktąją, kai budintis “Pintos” jūrininkas sušuko: “Že­
mė!” Jis antrasis įžengė į San Salvadoro salą tarp
nustebusią vietinių, gyventojų, kurie tylėdami žiūrėjo
į keistus ateivius iš nežinomo pasaulio. Pirmasis bu­
vo Kolumbas, pasilikęs sau garbę įsmeigti Kastilijos
vėliavą į žemę, kurią jis atrado. Donas Inigas plaukė
kartu su juo į Kubą į San Domingą o 1493 metą kovo
mėnesį kartu grįžo į Ispaniją Tą pačią metą rugsėjo
mėnesį jis vėl išplaukė drauge su Kolumbu, dvare jo
nesulaikė nei tetos, nei karalienės Izabelės ir kara­
liaus Ferdinando prašymai; kartu su Kolumbu jis api­
plaukė Mažuosius Antilus, Dominiką arba, kitaip sa­
kant, Gvadelupą, San Kristobalį, Pavėjines salas.
Drauge su Kolumbu jis kovėsi su kasikais20 ir su
maištaujančiais jo paties jūrininkais; jis grįžo drauge
su Kolumbu ir antrą kartą, kai priešą apkaltintas
garsusis genujietis turėjo palikti savo vicekaralystę
ir vykti teisintis prieš tuos, kurie jo dėka tapo turtin­
giausiais valdovais pasaulyje. Galiausiai 1498 metą
20 Kasikas — Centrinėje Amerikoje ir Vest Indijoje — indėnų
giminės arba kaimo vyresnysis.
197
gegužės 30 dieną jis su Kolumbu išplaukė į trečią
kelionę, bet šį kartą į Ispaniją negrįžo: anapus jūrą
jis sužinojo, kad Kolumbas ir jo brolis Baltramiejus
pateko nemalonėn, buvo uždaryti į kalėjimą, o paskui
mirė.
Ispanijoje tie, kurie dar prisiminė, kad kažkur
pasaulyje yra toks donas Inigas Velaskas, apie 1504
ar 1505 metus sužinojo, kad jis prasiskverbė tolyn į
tas žemes, buvo priimtas vieno kasiko dvarei vedė to
kasiko dukterį ir gavo kraičio tiek aukso, kiek tilpo
jaunavedžių miegamajame; vėliau sklido gandai, esą
uošvis miręs ir Jnigas atsisakęs karūnos, kurią šalies
gyventojai jam. siūlę, o galiausiai — kad jo žmona
mirusi ir palikusi jam tokią gražią dukterį, jog jis
nesugalvojęs jai kitokio vardo kaip tik donja Flora21.
Ir štai prieš trejetą metų iki mūsų pasakojamo
laikotarpio, ką tik mirus karaliui Ferdinandui, kuris
atsilygino Kolumbui už dovaną kalėjimu ir skurdu,
staiga pasklido gandas, kad į Malagą grįžo donas
Inigas Velaskas su dukra ir kad laive vietoj balasto
prikrauta, aukso luitų. Bet karalienė Izabelė buvo
mirusi, donja Beatrisė —taip pat, ir, be abejo, niekas
daugiau nesidomėjo donų Inigu, kaip ir jis nesidomėjo
niekuo. Tik vienas jo draugas, vardu Ruisas 'de Toril-
jas, atvyko jo aplankyti į Malagą. Kažkada — prieš
dvidešimt penkerius ar dvidešimt šešerius metus —
jie kartu kariavo su maurais ir kartu paėmė Malagos
miestą, kur dabar buvo. Tas draugas gyveno Grana­
doje; jis kvietė doną Inigą persikelti į tą patį miestą,
bet jokie įkalbinėjimai negelbėjo.
Po Ferdinando mirties regentų buvo paskirtas To­
ledo arkivyskupas, aštuoniasdešimtmetis kardino­
las Chimenesas, kuris, išgirdęs apie dono Inigo do­
rumą ir turtus — tą dvigubą garbę, lydėjusią jį ke­
lionėse ir grįžusią kartu, pasikvietė doną Inigą Ve-
laską į Toledą padėti tvarkyti valstybės reikalų ir,
svarbiausia, patarti naujam karaliui donui Karlui,

21 Flor — gėlė (isp.).

198
kaip užmegzti ryšius tarp Ispanijos ir Vakarų. Indijos.
Reikalas lietė šalies gerovę, ir donas Inigas ne­
dvejojo; jis su savo dukra paliko Malagą, persikėlė į
Toledą ir ten ėmė tvarkyti ne tik visus užjūrio, bet. ir
karalystės reikalus kartu su kardinolu Chimenesu ir
Adrianu Utrechtu, buvusiu dono Karlo mokytoju, kurį
šis pasiuntė pirma savęs į Ispaniją.
Sis regentų triumviratas valdė Ispaniją maždaug
metus; bet staiga paėjo girdas, kad Vilja Visiosoje,
mažame Astūrijos uoste, išsilaipino karalius donas
Karlas ir patraukė į Tordesiljo vienuolyną, kur po jo
tėvo Pilypo Gražiojo mirties — jis mirė 1506 metų
rugsėjo 25 dieną, penktadienį, — gyveno jo motina
Chuana, kastilietiškose legendose vadinama Chuana
Pamišėle.
Kai donas Inigas Velaskas išgirdo šią žinią, nie­
kas negalėjo sulaikyti jo Tolede ir, remdamasis tuo,
kad, į Ispaniją atvykus karaliui donui Karlui, regen­
tų taryba nebereikalinga, jis atsisveikino su savo ko­
legomis, nors šie visaip mėgino jį atkalbėti, ir su duk­
ra grįžo į savo rojų Malagą. Ten jis jautėsi ramus ir
pasislėpęs nuo visų akių, bet 1519 metų birželio
pradžioje pas jį atvyko karaliaus dono Karlo pasiun­
tinys ir pranešė, kad karalius norįs aplankyti pietų
Ispanijos miestus — Kordobą, Seviliją, Granadą — ir
liepiąs jam laukti jo Granadoje.
Tas pats pasiuntinys įteikė jam pergamentą su
karaliaus antspaudu, ir tai buvo ne kas kita, o jo
paskyrimas vyriausiuoju teisėju.
Sis paskyrimas, savo ranka rašė donas Karlas, —
tai pagarba, kurią kardinolas Chimenesas, gulėda­
mas mirties patale, ir Adrianas Utrechtas išreiškė ne
tik dono Inigo Velasko žinioms, bet ir nepaprastam,
tvirtam dorumui: Ispanijoje to niekas neginčija.
Širdies gilumoje gailaudamas Malagos rojaus, do­
nas Inigas Velaskas susiruošė išvykti; atėjus numa­
tytai dienai, jis su donja Flora leidosi į kelią, nė
neįtardamas, kad prieky joja donas Ramiras d'Avila,
aistringai įsimylėjęs jo gražuolę dukterį ir tikintis,
jog mergina jam taip pat ne visai abejinga, mat pro
199
žaliuzių, groteles- juodu buvo persimetę keletu žvilgs­
nių.
Kaip jau sakėme, jį Įjojėjo trys tarnai — vienas
tyrinėjo kelią, o kiti du jojo užnugaryje.
Jeigu tikėsime gandais, tokia ar net didesnė paly­
da šiame krašte buvo ne pro šalį: sklido kalbos, kad
kelyje apstu plėšikų, kad naujasis jų vadas, neregėtai
drąsus, net palyginti su tais bebaimiais vyrais, per
metus pavertė juos tokiais akiplėšomis, jog ne kartą
dešimt, dvylika ar penkiolika jo vadovaujamų žmonių,
nusileidę iš vienos pusės, atsibastė iki pat Malagos
vartų, o nusileidę iš kitos pusės — net iki Granados.
Iš kur tas vadas atsirado, niekas nežinojo ir-niekas
negalėjo. pasakyti, kas jis. Niekam nebuvo žinoma nei
jo pavardė, nei krikšto vardas. Jis net nepasirinko,
kaip daro jo amato žmonės, kovinio slapyvardžio; visi
jį vadino tiesiog Salteadoru, kitaip sakant, Plėšiku.
Visi šie pasakojimai apie paslaptingąjį vieškelių
padūkėlį, kaip. matome, privertė doną Inigą imtis
atsargumo priemonių; išvydusi šį nediduką karavaną,
jaunoji čigonė iš keliautojų išvaizdos suprato, kad jie
bijo užpuolimo ir yra pasiruošę gintis.
Galbūt jūs nustebsite, kodėl, prisiklausęs negerų
gandų apie kalnų perėjas, donas Inigas, taip mylėda­
mas savo brangiąją donją Florą, pasirinko šį Jselią,
užuot daręs lankstą, ir kodėl, jei jau pasirinko, nepa­
sirūpino gausesne palyda.
I tai mes atsakysime, kad ne kažin kiek laiko prieš
mūsų minimus įvykius donas Inigas su dukra du kar­
tus perkirto šituos kalnus be jokių nuotykių; be to,
neginčijama ir tai, kad žmogus pripranta prie pavojų
ir, ne kartą su jais susidūręs, nustoja jų bijoti.
O kiek įvairiausių pavojų per savo audringą gyve­
nimą patyrė donas Inigas! Ir kare su maurais, ir
plaukiodamas jūromis, ir laive kilus maištui, ir gy­
vendamas nepažįstamame pasaulyje tarp laukinių! Pa­
lyginti su visais anais pavojais, ką reiškė tie, kurie
jam grėsė pačioje Ispanijos širdyje, vos dvidešimties
mylių kebo atkarpoje, skiriančioje Malagą nuo Gra­
nados?
200
 Todėl klausydamas apie juos donas Inigas tik
traukė pečiais.
Ir vis dėlto vyriausiasis teisėjas pasielgė neatsar­
giai, leidęsis į šį žygį su tokiu jaunystės ir grožio
lobiu, koks jojo jam iš dešinės.
Šnekos apie neregėtą donjos Floros grožybę, at­
sekusios paskui ją iš Naujojo pasaulio į Senąjį, nė
kiek nebuvo perdėtos. Donja Flora, ką tik sulaukusi
šešiolikos metų, būtų pranokusi visus įmantriausius
palyginimus, kuriais ją galėjo apiberti ispanų ir net
arabų poetai. Joje derinosi gėlės ryškumas ir aksomi­
nis vaisiaus švelnumas; mirtingosios grakštumas ir
deivės didybė; jaunoji čigonė, su naiviu susižavėjimu
žiūrinti, kaip ji artėja, buvo dviejų rasių — arabų ir
ispanų — mišinys, o donjos Floros išorėje taip pat
galėjai pastebėti dviejų rinktinių rasių bruožus, ir ne
bet kokius, o gryniausius, subtiliausius. Meksikos ir
Ispanijos duktė turėjo nuostabią matinę odą, puikias
rankas, žavingas plaštakas, neprilygstamo dailumo
andalūzietės kojas, juodus antakius, aksomines akis,
ant pečių krintančius plaukus, lankstų saulės duk­
terų indėnių liemenį.
O ir gražiosios keliautojos drabužiai, rodos, tyčia
buvo parinkti stebuklingai figūrai ir kerinčiam vei­
dui išryškinti. Ji vilkėjo dangiškai mėlyno šilko suk­
nele «su rausvais ir sidabriniais atspalviais, nuo
viršaus iki apačios susagstytą perlais, kurių kiekvie­
nas galėjo papuošti grafienės karūną; suknelė pabrėžė1
liemenį ir pečius pagal XIV amžiaus pradžios ispanų
madą, ir tik nuo alkūnių rankovės platėjo ir perkirp­
tos krito iš abiejų šonų, o pro Mursijos nėrinių ban­
gas matėsi nuogos iki linkymų rankos, kurios, kažka­
da nebijojusios Meksikos saulės, galėjo nepaisyti jos
ir Ispanijoje, juoba kad dabar joms ir nebuvo ko bijoti,
nes jas dengė plati pelerina, pasiūta iš baltos vilnos,
plonos ir minkštos kaip dabąrtinis kašmyras; tos pe­
lerinos' apačia buvo panaši į meksikietišką drabužį, o
gobtuvas, kurio karštoje prieblandoje spindėjo mergi­
nos veidelis, atrodė kaip arabų humusas.
Donas Inigas su donja Flora jojo ant savo mulų,
201
purtančių, raudonos vilnos sultonais papuoštas gal­
vas, sparčia risčia, bet be nerimo, — donja Flora,
kaip ir jos tėvas, matyt, buvo įpratusi prie kelionių,
per kalnus ir prie audringo tų. laikų, gyvenimo.
Tačiau tarnas, einantis žvalgo pareigas, atrodo,
nebuvo toks ramus kaip jo šeimininkai, nes, pamatęs
jaunąją čigonę, sustojo ir ėmė ją kažko klausinėti; kai
tėvas su dukra prijojo prie jų, atsargusis tarnas tei­
ravosi, ar saugu donui Inigui ir donjai Florai sustoti
mažoje smuklėje, kuri šioje dauboje dingo jiems iš
akių, bet jie buvo ją pastebėję tolumoje, leisdamiesi
nuo kalno, likusio jiems už nugarų..
Prijojus donui Inigui ir donjai Florai, oriojo tar­
no abejonės, užuot išsisklaidžiusios, dar padidėjo, nes
jaunoji čigonė atsakinėjo neaiškiai ir kone su pašai­
pa; kalbėdamasi su tarnu, mergina sėdėjo ir toliau
sau verpė, bet, pamačiusi, kad sustojo ir šeimininkai,
ji pakilo, padėjo kuodelį ir verpstę, lengvai it gazelė
ar kielė peršoko per upelį ir atsistojo šalikelėje, o jos
ožka, smalsus gyvulys, nusileido nuo kalvos, kur skabė
gervuogių, lapus, ir atbėgusi ėmė spoksoti į raitelį ir
raitelę didelėmis, protingomis akimis.
—Tėve, pažvelkit, kokia daili mergaitė! —sušuko
donja Flora, stabdydama senį ir žiūrėdama į čigonę
su tuo susižavėjimu, kokį kitiems keldavo pati.
Donas Inigas pritariamai linktelėjo galva.
— Ar galėtumėm su ja pasikalbėti, tėve? — pa­
klausė donja Flora.
— Kaip sau nori, dukrele,— atsakė senis.
—Kuo tu vardu, gražuole? —paklausė donja Flora.
— Krikščionys mane vadina Chinesta, o maurai
Aisa, nes aš turiu du vardus: vieną gavau Mahometo
akivaizdoje, antrą — Jėzaus Kristaus.
Tardama šventą mūsą Išganytojo vardą, mergina
persižegnojo; tai liudijo, kad ji krikščionė.
—Mes — geri katalikai,—nusišypsojo donja Flo­
ra,— todėl vadinsim tave Chinesta.
— Vadinkit, kaip norit,— atsakė čigonė,— ištar­
tas jūsą gražią lūpą ir tokiu švelniu balsu, mano var­
das vis tiek man patiks.
202
 — Na, Flora,— įsiterpė donas Inigas,— jei tau
kas būtų. pasakęs, kad šioje dykynėje sutiksi Pataika­
vimo nimfą, būtum pavadinusi jį melagiu, ar ne? O
juk tai būtų buvusi tiesa!
— Aš nepataikauju, aš gėriuosi,— paprieštaravo
čigonė.
Donja Flora paraudo ir šypsodama pakeitė po­
kalbį, susigėdusi naivių pagyrimų.
. —Ką tu atsakei Nunjesui,- gražuole? —paklausė ji.
— Pirmiausia paklauskit, ko jis manęs teiravosi.
— Na, tai ko gi?
— Klausinėjo apie kelią, domėjosi, ar jis saugus,
ar gera smuklė.
— Ir ką tu jam atsakei?
— Aš jam atsakiau keliautojų dainele.
— O kokia ta dainelė?
— Paklausykit.
Čigonė be jokių pastangų it paukštelis padainavo
andalūziškos dainelės kupletą, kurio melodija, regis, bu­
vo tik paprasčiausia jos natūralaus balso moduliacija:
Jei giedras dangus,
Žiūrėk!
Jei kelias saugus,
Netikėk!
O Mergele skaisčiausioji,
Jam padėk!
Sudie, keliautojau, sudie!
Te Viešpats saugoja tave!
— Tai štai ką tu pasakei Nunjesui, gražuole,—
tarė donja Flora.— Na, o ką pasakysi mums?
— Jums, gražioji senjora,— atsakė čigonė,— pa­
sakysiu tiesą, nes jūs pirmoji miestietė mergina, kal­
banti su manim švelniai ir be paniekos.
Tada ji žengė dar porą žingsnių, ir, uždėjusi dešinę
ranką mului ant kaklo, o kairiosios smilių priglaudu­
si prie lūpų, perspėjo:
— Nejokit toliau!
— Kaip tai nejoti?
— Grįžkit atgal!
203
 — Mergaite, tu iš mūsų. tyčiojiesi? — paklausė
senis.
—Dievas liudininkas, aš jums patariu taip, kaip
patarčiau savo tėvui ir seseriai.
— Gal tu iš tiesų grįžk į Albaną su dviem tar­
nais, dukrele? — suabejojo donas Inigas.
— O jūs, tėve? — paklausė donja Flora.
— Aš su trečiu tarnu keliausiu toliau. Karalius
atvyks į Granadą rytoj. Jis man įsakė ten būti šian­
dien, ir aš neversiu karaliaus laukti.
— Tai ir aš josiu kartu su jumis. Kur prajosite
jūs, prajosiu ir aš, tėve.
— Gerai! Nunjesai, pirmyn!
Ir, išsitraukęs iš kišenės piniginę, donas Inigas
ištiesė ją merginai.
Bet ši karališku mostu ją atstūmė.
—Jokie pinigai neatlygins už patarimą, kurį tau
daviau, senjore keliautojau,—tarė mergina.— Taigi
pasilik tą piniginę sau, jos prireiks ten, kur vyksti.
Tada donja Flora išsisegė iš suknelės sagę ir, žen­
klu paprašiusi merginą prieiti dar arčiau, paklausė:
— O šitą ar priimsi?
— Nuo ko? — rimtai paklausė čigonė.
— Nuo draugės!
— O taip!
Ir priėjusi artyn atstatė donjai Florai kaklą ir
kaktą.
Donja Flora įsegė sagę čigonei į apykaklę ir, kol
tėvas, pernelyg geras krikščionis, kad pakęstų tokį
dukters draugiškumą pusiau netikėlei, davė Nunje-
sui paskutinius nurodymus, donja Flora guviai pa­
lietė lūpomis gražiosios merginos kaktą.
Nunjesas buvo jau už trisdešimties žingsnių.
— Jojam! — paragino donas Inigas.
—- Gerai, tėve,— atsakė donja Flora.
Ir vėl užėmė savo vietą seniui iš dešinės, o jis
leidosi į kelią, pamojavęs ranka jaunajai čigonei ir
riktelėjęs savo trims vyrams, ir tam, kuris jojo pir­
mas, ir tiem dviem, kurie jojo paskui juos:
— Ei jūs, būkit atsargūs!
204
 O čigonė tebestovėjo toje pačioje vietoje ir, žvilgs­
niu lydėdama gražiąją merginą, kuri ją pavadino drau­
ge, pusbalsiu niūniavo savo dainelės priedainį:
Sudie, keliautojau, sudie!
Te Viešpats saugoja tave!
Ji lydėjo keliautojus žvilgsniu su aiškiu ir vis
didėjančiu nerimu, kol ir šeimininkai, ir liokajai din­
go už kalniuko, užstojančio horizontą; tada, jų. nebe-
matydama, ji palinko ir ėmė klausytis.
Taip praėjo penketas minučių, o čigonės lūpos
nejučia vis kartojo:
Sudie, keliautojau, sudie!
Te Viešpats saugoja tave!
Staiga trinktelėjo keleto arkebūzų šūviai; pasi­
girdo grasinimai, skausmo riksmai; paskui, plūsdamas
krauju iš žaizdos petyje, ant kalniuko užlėkė vienas
iš dviejų ariegardo tarnų ir, prigludęs prie arklio,
varstydamas jo pilvą pentinais, žaibu praskriejo pro
merginą šaukdamas:
— Gelbėkit! Padėkit! Žudo!
Čigonė valandėlę pastovėjo tartum dvejodama, pas­
kui, rodos, galutinai apsisprendusi, nubėgo prie
verpstės, prie vieno jos galo lyg vėliavą pririšo savo
diržą ir, užkopusi į kalniuką tokiu greičiu, kad ožka
vos spėjo jai įkandin, šokinėdama nuo akmens ant
akmens, pasiekė virš slėnio iškilusią uolą, tada, pur­
tydama ryškiaspalvį ant liemens juosiamą šalį, tris
kartus iš visų jėgų sušuko:
— Fernandai! Fernandai! Fernandai!

VI
SMUKLĖJE “PAS MAURŲ KARALIŲ ”

Jei mes būtumėm bėgę į tą vietą, kur viskas vyko

ir kur girdėjosi triukšmas, taip greitai, kaip dono
205
Inigo tarnas jojo iš ten, jei būtumėm užlėkę ant iški­
lusio virš kelio kalniuko tokiais šuoliais, kokiais čigonė
ir jos ožka pasiekė patį uolos viršų, iš kur Chinesta
pamosavo diržu, būtumėm vis tiek pavėlavę į kauty­
nes, krauju užliejusias siaurą takelį į smuklę.
Būtumėm pamatę tik Nunjeso ir jo arklio lavonus,
užtverusius taką, ir sunkiai sužeistą Toribiją, kuris
nušliaužė prie kapo kryžiaus ir leisgyvis atsišliejo į jį.
O donas Inigas ir jo duktė dingo smuklėje, ku­
rios durys užsitrenkė paskui juos ir būrį plėšikų,
paėmusių juos į nelaisvę.
Bet mes, romanistai, galime padaryti sienas per­
matomas, kaip Mefistofelis22, arba pakelti stogą, kaip
Asmodėjas23, ir neleisime, kad mūsų valdose kokie
nors įvykiai būtų paslėpti nuo skaitytojų akių todėl
paliesime plunksna smuklės duris, jos atsivers, lyg
burtų lazdele mostelėjus, ir mes pasakysime: “Žiūrė­
kite!”
Ant smuklės grindų iš pat pirmo žvilgsnio į akis
krito kovos pėdsakai: prasidėjusi lauke, ji tebesitęsė
ir viduje. Kraujo šliūžė, nutįsusi daugiau nei du šim­
tus žingsnių pasiekė slenkstį ir baigėsi jau už jo,
kampe palei sieną, kur Amapola, kambarinė, atnešusi
į salę keliautojams suskintų gėlių ir smuklės patar­
nautojas, laikęs už pavadžių dono Ramiro d’Avilos
žirgą, tvarstė plėšiką, kurį sužeidė vieno iš dono Ini­
go žmonių arkebūzos kulka.
Ant laiptelių iš kiemo į virtuvę mėtėsi aksominė
dono Inigo kepuraitė ir balto donjos Floros apsiausto
skiautė — tai reiškė, kad čia kova atsinaujino, kad
belaisvius nuvilko šiton pusėn, vadinasi, čia reikia jų
ieškoti.
Nuo lauko durų atsiveriančių į šiuos du laipte­
lius, prasidėjo žiedų takelis, kurį buvo nubarstęs
22 Vokišku padavimų ir J. V. Gėtės (1749—1832) “Fausto* perso­
nažas, nelaboji dvasia, demonas,' velnias.
23 Senojo Testamento Tobijo knygos personažas, mėgęs nedorus
malonumus. Prancūzų rašytojas A. R. Lesažas (1668—1747) savo roma­
ne “Šlubas velnias” šiam personažui suteikia galią kilnoti Madrido namų
stogus ir sužinoti gyventojų paslaptis.
206
gražiosios donjos Floros meilės pasiuntinys; bet šis
takelis buvo sumindytas, sutryptas purvinais batais,
suterštas nuo apsiaustų nupurtytomis dulkėmis ir
pažymėtas kraujo lašais, kurie lyg skysti besiridinėjan­
tys rubinai tai šen, tai ten blizgėjo ant rožių, lelijų ir
anemonų.
Durys, skiriančios virtuvę nuo kambario, kur do-
no Ramiro rūpesčiu stovėjo dviem keliautojams pa­
dengtas stalas ir dar jautėsi prieš valandėlę sude­
gintų smilkalų kvapas, šios durys buvo atlapos, ir ant
slenksčio būriavosi smuklės tarnai, persirengę plė­
šikai, pasiruošę padėti vieškelio plėšikams; pro duris
laukan plūdo srautas piktų riksmų, grasinimų, ai­
manų, prakeiksmų.
Ten tęsėsi ir, iš visko sprendžiant, turėjo greit baig­
tis žiauri scena, kurią iš anksto su siaubu įsivaizdavo
čigoniukė, kai patarė dviem keliautojams grįžti atgal.
Ir iš tiesų, jei būtum galėjęs nustumti gyvą bari­
kadą, užtverusią duris, ir prasiskverbti į kambarį,
būtum išvydęs štai tokį reginį.
Donas Inigas, parverstas ant smuklės grindų, dar
mėgino gintis nebenaudinga nulaužta špaga, kurios
geležte, kol buvo sveika, pervėrė du plėšikus: tai jų
kraujo lašai apšlakstė gėlių takelį.
Trys vyrai vargais negalais jį nuturėjo, vienas spau­
dė keliu jam krūtinę ir laikė prikišęs prie gerklės ka-
talonišką peilį. Kiti du naršė po jo drabužius, gal ne
tiek norėdami apvogti, kiek ieškodami paslėptų ginklų.
Už poros žingsnių, atsirėmusi į šieną, kad ne-
pargriūtų, stovėjo donja Flora palaidais, išsidraikiu­
siais plaukais; jos apsiausto gobtuvas buvo suplėšytas,
brangios suknelės sagos išrautos. Buvo akivaizdu, kad
plėšikai, nors ir tyčiojosi iš gražiosios keliautojos, ta­
čiau dėl suprantamų priežasčių elgėsi su ja geriau
nei su seniu.
Kaip jau minėjome, donja Flora buvo nuostabiai
graži, o gaujos vadas, šios istorijos herojus, Salteado-
ras, garsėjo galantiškumu, kuris tokiomis aplinky­
bėmis buvo gal dar baisesnis nei negailestingiausias
žiaurumas.
207
 Mergina buvo tikrai puiki: ji stovėjo atrėmusi gal­
vą į baltą sieną, o gražios akys, pridengtos ilgomis
aksominėmis blakstienomis, mėtė pasipiktinimo ir
rūstybės žaibus, jose nebuvo nei drovaus maldavimo,
nei baimės.
Baltos rankos buvo nuleistos ir nuogos; nes, rau­
dami brangius segtukus, plėšikai sudraskė rankoves,
ir dabar jos atrodė lyg du bareljefai, įgudusio meistro
išskaptuoti toje pačioje sienoje. Nuo to laiko, kai pa­
teko į nelaisvę, iš jos lūpą neišsprūdo nė vienas žo­
dis, nė vienas skundas, nė viena aimana; skundėsi ir
aimanavo tik du plėšikai, perverti dono Inigo špa­
gos.
Graži, tyra mergina, be abejo, manė, kad jai gre­
sia Vien mirtis, o tokio pavojaus akivaizdoje, kaip jai
atrodė, kilmingai ispanei žema skųstis, dejuoti ir mal­
dauti. #
įsitikinę, kad ji nepabėgs, ir nudraskę beveik vi­
sas brangenybes, plėšikai apsupo gražiąją keliauninkę
ratu ir spigino tokiais žvilgsniais, laidė tokius juo­
kus, jog būtą privertę merginą nuleisti akis, jei tos
išsiplėtusios akys nebūtą žiūrėjusios aukštyn ir pro
lubas, sienas bei dangaus skliautą nebūtą ieškojusios
nematomo Dievo, kurį vienintelį kilnioji krikščionė
teikėsi šauktis į pagalbą.
Galbūt donja Flora galvojo ir apie grąžą jaunuolį,
kurį per šiuos metus vakarais matydavo slankiojant
po savo kambario langais ir kuris naktį užtvindydavo
jos balkoną gražiausiomis Andalūzijos gėlėmis.
Mergina tylėjo, bet aplink ją, o ypač aplink jos
tėvą, kaip jau sakėme, aidėjo riksmai, keiksmai, gra­
sinimai.
—Niekšai! —šaukė senis.—Nužudykit mane, pa­
smaukti, bet perspėju —už mylios nuo Alamos buvau
sutikęs būrį kareivių, kurią vadą pažįstu. Jis žino,
kad aš iškeliavau, žino, kad joju į Granadą karaliaus
dono Karlo įsakymu, o kai pamatys, kad aš neatvy­
kau, supras, jog esu nužudytas, ir jums teks susidurti
ne su šešiasdešimtmečiu seniu ir penkiolikamete mer­
gina, o su visu būriu. Tada pažiūrėsim, banditai, tada
208
pažiūrėsim, galvažudžiai, ar būsit tokie drąsūs su
karaliaus kareiviais, vienas prieš vieną, kaip dabar,
kai dvidešimt užpuolėte vieną!
—Puiku! — atsakė kažkuris plėšikas.—Tegul at­
eina karaliaus kareiviai. Mes juos pažįstam, vakar
matėm praeinančius pro šalį. Mes turim gerą tvir­
tovę su požeminiais tuneliais, išeinančiais į kalnus.
— Be to,— įsiterpė kitas,— kas tau sakė, kad
norim tave- nužudyti? Klysti, jei taip manai. Mes žu-
dom tik vargšus, iš kurių, nėra ko paimti, o kilmingi
senjorai, tokie kaip tu, gali sumokėti išpirką, ir mes,
priešingai, jais labai rūpinamės. Štai įrodymas: nors
tu ir švaisteisi špaga, nors sužeidei du mūsiškius,
niekas tavęs nė neįdrėskė, nedėkingasis!
Tada kimius, grėsmingus balsus pertraukė skambus
kaip angelo balselis. Tai pirmą kartą prabilo mergina.
—Gerai! —tarė ji.—Jei kalbama tik apie išpirką,
ji jums bus sumokėta, senjorai. Paskirkite tokią kaip
už princą ir nebūsite apgauti.
— Prisiekiu šventu Jokūbu, mes to ir tikimės,
gražuole! Todėl ir norim — suprantat? — kad garbu­
sis senjoras, jūsų tėvas, truputį apsiramintų. Po vel­
nių, reikalai yra reikalai, jie sprendžiami ginčais, o
kova juos tik supainioja. Štai matote, jūsų tėvas viską
gadina!
Iš tiesų donas Inigas vėl pamėgino gintis ir špa­
gos nuolauža, kurios niekas nepajėgė išplėšti jam iš
rankos, spaudžiančios ginklą lyg geležiniais gniauž­
tais, sužeidė vieną plėšiką į veidą.
— Prisiekiu Kristaus kūnu! — sušuko plėšikas,
laikantis peilį seniui prie gerklės.— Dar vienas mėgi­
nimas, ir dėl išpirkos jums teks derėtis su Dievu, o
ne su mumis, mano bajore!
— Tėve! — išsigandusi suriko mergina ir žengė
žingsnį pirmyn.
— Taip,— tarė vienas plėšikas,— verčiau pa­
klausykit gražiosios panelės. Jos žodžiai auksiniai, o
burna kaip tos arabų princesės, kuriai pravėrus lūpas
sulig kiekvienu žodžiu krisdavo perlai ir deimantai.
Nusiraminkit, narsuoli, pasižadėkit nemėginti pabėgti
209
ir duokit mūsų, garbiajam draugui smuklininkui ap­
saugos raštą, kad jis galėtų vykti į Malagą nebijoda­
mas valdžios. Ten jūsų valdytojas įteiks jam tūkstantį,
du ar tris tūkstančius kronų — tai priklausys nuo
jūsų dosnumo, mes nenustatinėjam išpirkos dydžio
už keliautojus — ir, kai smuklininkas grįš su pini­
gais, jūs būsite laisvas. O jei jis negrįš, savaime su­
prantama, jūs atsakysit dantis už dantį, akis už akį,
gyvybė už gyvybę.
— Tėve, tėve! Paklausykit šitų žmonių,— ėmė
maldauti mergina,— nestatykit į pavojų savo bran­
gios gyvybės dėl keleto maišų pinigų.
—Girdite, ponas prince? Juk jūs tikriausiai prin­
cas, vicekaralius, karalius arba imperatorius, nes ši
gražuolė taip paprastai ir lengvai kalba apie šio pa­
saulio turtus. Girdite?
— Na,— paklausė senis, pirmą kartą teikęsis
prabilti į priešus, kuriuos iki šiol tik įžeidinėjo ir
kapojo,— o kol jūsų garbusis bendras smuklininkas
vyks su laišku pas mano valdytoją, ką darysite su
mumis šitoje galvažudžių landynėje?
—Galvažudžių landynėje? O, tik paklausykit, sen­
jore Kalabasai, kaip jis vadina smuklę “Pas maurų
karalių”! Galvažudžių landynė! Eikš čia ir parodyk
oriajam idalgui, kad jis klysta.
— Ką darysim su tavim? — tarė kitas plėšikas,
donui Kalabasui nespėjus apginti savo smuklės gar­
bės.— Ką darysim su tavim? Viskas labai paprasta,
mes tau pasakysim. Pirmiausia paprašysim bajoro
žodžio, kad nebėgsi.
— Bajoras neduoda žodžio plėšikams.
—Tėve, bajoras duoda žodį Dievui,—pasakė don-
ja Flora.
— Paklausyk gi tu vieną kartą, ką sako ši
gražuolė, nes jos lūpomis kalba dangiška išmintis.
— Na gerai! O kai aš duosiu žodį, jeigu, tarkim,
duosiu, ką tada darysit?
— Visų pirma nenuleisim nuo tavęs akių.
— Ką! — sušuko donas Inigas.— Gavę mano
garbės žodį, neleisit keliauti toliau?
210
 — O! — tarė plėšikas.— Dabar ne tie laikai, kai
Burgoso žydai paskolino Sidui tūkstantį markių24auk­
so, užstatu paėmę skrynią žemių. Užuot pasielgę kaip
tie garbūs izraelitai, kurie atskaitė tūkstantį markių
nepažiūrėję į skrynią, mes pirmiausia jon pažiūrė­
sime.
— Niekšai! — sumurmėjo donas Inigas.
:—Tėve,— maldė senį donja Flora,— dėl Dievo,
tėve!
—Na gerai, o ką darysite nepaleisdami manęs iš
akių?
— Stora grandine pririšim prie šito geležinio žiedo.
Taip sakydamas plėšikas parodė į sieną įmūrytą
žiedą, kuris, atrodo, ir buvo čia įtaisytas tokiems
atvejams ir tokiam tikslui.
— Mane pririšit kaip vergą maurą? — pasipikti­
no senis.
Išgirdus tokį grasinimą, sukilo dono Inigo išdi­
dumas, ir jis pašoko taip smarkiai ir greitai, kad už
trejeto žingsnių nusviedė plėšiką, keliu prispaudusį
jam krūtinę, ir pats grėsmingai priklaupė ant vieno
kelio.
Kaip uola atmeta bangą, bet banga tučtuojau vėl
ją užlieja, taip ir plėšikai tą pat akimirką penkiese ar
šešiese užgriuvo ant dono'Inigo ir su baisia jėga, kuri
būtų sulaužiusi jam ranką, jei ji nebūtų atsileidusi,
išplėšė špagos efesą su likusiais šešiais coliais ge­
ležtės, o plėšikas su peiliu, susigėdęs, kad jį nutrenkė
senis, šoko ant jo iškėlęs ginklą ir prisiekinėdamas
Dievu, jog kaliniui išmušusi paskutinė valanda.
Blykstelėjus peilio ašmenims, donja Flora klai­
kiai suriko ir puolė prie tėvo. Bet vienas plėšikas
sulaikė ją, o kitas sugriebė už rankos savo bendrą.
— Visente! Visente! — sušuko plėšikas, laikyda­
mas draugo ranką, nors baisusis peilis galėjo atsigręžti
į jį.— Kokį velnią ęia darai?
— Nužudysiu šitą pasiutėlį!
24 Markė — senovinis svorio matas, lygus 8 uncijoms. Uncija
lygi 30 gramų.
211
 — Klysti, tu jo nenužudysi.
—Kaip tai nenužudysiu? Prisiekiu šventu Jokūbu,
mes dar pažiūrėsim.
— Sakau tau, nenužudysi! Juk pradurtum maišą
aukso ir per skylę išbyrėtų, visa išpirka. Visente, aš
visada sakiau, tavo bjaurus charakteris! Leisk man
pasišnekėti su šiuo garbiu senjoru ir pamatysi, kaip
aš jį atvesiu į protą.
Plėšikas, pavadintas Visente, matyt, suprato, ko­
kie teisingi draugo žodžiai: nors ir niurnėdamas, vis
dėlto pasitraukė.
Kai sakome pasitraukė, nereiškia, kad išėjo iš
kambario, jis tik žengė porą trejetą žingsnių atgal, —
šitaip daro sužeistas jaguaras, pasiruošęs bet kada
vėl pulti grobį.
Tarpininku pasisiūlęs plėšikas užėmė Visentės
vietą.
— Klausykite,— tarė jis,— būkit protingas, sen­
jore riteri. Jūsų nieks nepririš prie geležinio žiedo,
tik uždarys į puikių vynų rūsį, kurio durys tokios pat
storos kaip Granados kalėjimų, o už tų durų stovės
sargybinis.
— Ką, niekše? Tai taip jūs ketinate elgtis su
mano rango žmogum?
—Tėve, aš būsiu su jumis! Tėve, aš jūsų nepalik­
siu! — sušuko donja Flora.—Be to, dvi ar trys dienos
.netruks praeiti...
— O, gražuole,— tarė vienas plėšikas,— šito mes
jums negalime pažadėti.
— Ko negalite pažadėti?
— Kad liksite su tėvu.
— Dieve mano! Ką jūs norite daryti? —sušuko
mergina.
— Ką norim daryti? — pakartojo tarpininkas.—
Mes ne kokie dideli ponai, kad jums tai pasakytumėm.
Tokios jaunos, gražios ir kilmingos merginos — vado
grobis.
— Dieve! — sušnibždėjo donja Flora, o senis su­
staugė iš pykčio.
— Nebijokit,— nusijuokė plėšikas,— mūsų vadas
212
jaunas, gražus ir net, sako, kilęs iš geros šeimos. Tai­
gi, kad ir kas atsitiktų, jūs, narsuoli, nors būtumėt
kilmingas kaip karalius, galite guostis mintimi, jog
nelygių vedybų nebus.
Tik po šių žodžių donja Flora suprato, koks siau­
bingas likimas ją gali ištikti; ji suriko, žaibiškai išsit­
raukė iš už keliaraiščio mažą, aštrų kaip adata durklą,
ir jo^ašmenys blykstelėjo jai prie krūtinės.
Sitai išvydę plėšikai per žingsnį atsitraukė, ir don-
ja Flora vėl liko viena: ji stovėjo prie sienos rami, ta­
čiau ryžtinga, panaši į tvirtybę vaizduojančią statulą.
— Tėve,— paklausė ji,— ką įsakysite?
Tyros mergaitės žvilgsnis ir balsas bylojo, kad
sulig pirmu senio žodžiu aštri geležtė visa įsmigs jai
į širdį.
Donas Inigas nieko neatsakė, bet, atsidūręs kraš­
tutinėje padėtyje, valandėlei atgavo jaunuolio jėgas,
staigiu netikėtu judesiu nutrenkė du jį laikančius plėši­
kus ir, vienu šuoliu atsistojęs, išskėtęs rankas su­
šuko:
— Čionai, dukra! Eikš čia!
Donja Flora puolė tėvui ant krūtinės, įbruko jam
durklą ir pusbalsiu tarė:
— Tėve, tėve, prisiminkit istoriją apie romėną
Virginijų, kurią man pasakojot!
Vos ji spėjo ištarti šiuos žodžius, vienas plėšikas,
ištiesęs į ją ranką, nusirito donui Inigui prie kojų:
jam širdį pervėrė plonytis durklas, veikiau panašus į
žaisliuką negu į ginklą.
Tą pat akimirką smuklėje sugriaudėjo pikti riks­
mai. Sužvilgo dešimt peilių, ištraukti iš makštų, blyks­
telėjo dešimt durklų, dešimt špagų ir vienu sykiu
nukrypo į du belaisvius, kurie, pamatę, kad artinasi
mirtis, paskutinį kartą pasibučiavo, sukalbėjo pasku­
tinę maldą ir iškėlę į dangų rankas sušuko:
— Kirskite!
— Mirtis! Mirtis! — riaumojo plėšikai ir iškėlę
ginklus puolė senį su mergina.
Bet staiga džerkštelėjo smarkiu kumščio smūgiu
išdaužtas langas. į kambarį lengvai įšoko jaunuolis
213
be jokio kito ginklo, išskyrus baskišką durklą už diržo,
ir įsakinėti pratusiu balsu paklausė:
— Ei, šaunuoliai, kas čia dedasi?
Išgirdę šį balsą, nors jis buvo ne garsesnis už
įprastinę žmonių, kalbą, visi nutilo, paslėpė peilius,
įsikišo į makštis durklus bei špagas ir tylėdami pasi­
traukė, plataus rato viduryje priešais atvykėlį palik­
dami apsikabinusius tėvą su dukteria.

VII
SALTEADORAS

Tas, kuris taip staiga pasirodė, —jo pasirodymas

buvo netikėtas tiek grasinantiems plėšikams, tiek ją
aukoms ir padarė visiems keistą įspūdį, — dėl savo
neįprasto atsiradimo ir vaidmens, skirto jam šioje
istorijoje, nusipelno, kad mes valandėlei pertrauktu­
me savo pasakojimą apie įvykius, kuriuose jis daly­
vaus, ir nupieštume savo skaitytojams jo portretą.
Tai buvo dvidešimt septynerią ar dvidešimt aštuo-
nerią metą jaunuolis. Jo drabužiai, tokie kaip Anda­
lūzijos kalniečią, buvo be galo elegantiški. Jaunuolis
dėvėjo pilko fetro plačiakraštę skrybėlę, papuoštą
dviem erelio plunksnomis, siuvinėtos odos striukę,
kokias dar ir dabar nešioja Kordobos medžiotojai,
eidami į Sierą Moreną, šilku ir auksu spindintį al-
žyrietišką diržą, šviesiai raudono aksomo kelnes su
raižytomis sagomis, panašios į striukės odos batus,
suvarstytus iš šoną bet tik prie kulno ir pakinklią o
ant visą blauzdą buvo matyti kojinės.
Paprastas durklas, panašus į Pirėną lokią medžio­
toją, — drožinėto rago rankena, papuošta sidabro
vinutėmis, dvieją pirštą pločio, aštuonią colią ilgio
dviašmene geležte užaštrintu galu, įmautas į odines
makštis, papuoštas sidabru, —buvo, kaip jau sakėme,
vienintelis jaunojo vado ginklas; akivaizdu, kad tai
buvo vadas, nes jo balsas taip smarkiai ir greitai
214
paveikė mušeikas ir kraugerius, jog jie iškart pasi­
traukė.
Vadas buvo užsimetęs dryžuotą berankovį apsiaus­
tą ir atrodė su juo didingas kaip imperatorius su
purpurine mantija.
O dėl atvykėlio išvaizdos, tai plėšikas, kuris, ra­
mindamas dono Inigo skrupulus, buvo sakęs, kad ją
vadas ne tik jaunas, gražus ir elegantiškas, bet ir
toks didingas, jog visi jį laiko idalgu, nė kiek neper-
dėjo, veikiau, priešingai, kažką nutylėjo ir nepagražino
portreto.
Išvydusi jaunuolį, donja Flora su nuostaba šūk­
telėjo, ir jos šūksnis atrodė džiaugsmingas, tartum
atvykėlio pasirodymas būtą buvęs ne paspirtis plė­
šikams, o dangaus siąsta pagalba tėvui ir jai.
Donas Inigas suprato, kad nuo šiol jam nereikės
turėti reikalą su plėšiką gauja ir kad jo ir dukters li­
kimas dabar priklausys tik nuo šio jaunuolio.
Bet jis buvo pernelyg išdidus, kad prabiltą pir­
mas, todėl įrėmė kruviną durklą donjai Florai į
krūtinę ir laukė.
Tad prakalbo Salteadoras.
— Neabejoju jūsą drąsa, senjore,— tarė jis,—
tačiau, man regis, jūs per daug pasitikite savim, jei
manot šita adata apsiginti nuo dvidešimties vyrą,
ginkluotą durklais ir špagomis.
— Jei ginčiau savo gyvybę,— atsakė donas Ini­
gas,— tai iš tiesą būtą kvailystė. Bet aš tenoriu
nužudyti merginą, o_ paskui nusižudyti pats, ir tai
man atrodo įmanoma, netgi lengva.
— Kodėl norite nužudyti senjorą, o paskui nusi­
žudyti pats?
— Todėl, kad grasinama iš mūsą pasityčioti, ir
mes verčiau renkamės mirtį.
— Senjora jūsą žmona?
— Ji mano duktė.
—Kokia suma vertinate savo gyvybę ir jos garbę?
—Savo gyvybę —tūkstančiu kroną o jos garbė —
neįkainojama.
— Aš dovanoju jums gyvybę, senjore,— pasakė
215
Salteadoras,— o dėl senjoros garbės, tai čia ji saugi
kaip savo kambaryje motinos priežiūroje.
Plėšikai nepatenkinti ėmė murmėti.
— Lauk iš čia! — paliepė Salteadoras, ištiesęs
ranką, ir laikė ją ištiestą tol, kol iš kambario išsineš­
dino paskutinis plėšikas.
Kai dingo paskutinj^sis, Salteadoras uždarė du­
ris ir grįžo prie dono Inigo ir jo* dukters, kurie sekė
jį nuostabos ir nerimo kupinomis akimis. x
— Jiems reikia atleisti, senjore,— tarė jis.— Tie
žmonės grubūs ir ne bajorai, kaip mes.
Dono Inigo ir donjos Floros nerimas truputį at­
lėgo, bet jie su dar didesne nuostaba žiūrėjo į plėšiką,
pasivadinusį bajoru, kuris kilniomis manieromis ir
oria laikysena labiau nei kalba įrodė, jog nemeluoja.
— Senjore,— tarė mergina,— tėvui, suprantama,
pritrūko žodžių jums padėkoti. Tad leiskite man iš­
reikšti dėkingumą savo ir jo vardu.
— Jūsų tėvas teisus, senjora, nes dėkingumas iš
tokių gražių lūpų vertesnis net už karaliaus dėkin­
gumą.
Paskui, atsigręžęs į senį, tarė:
—Žinau, kad skubat keliauti toliau. Kur jūs jojat?
— Į Granadą, ten man įsakė prisistatyti karalius.
— Ak šit kaip! — šyptelėjęs su karčia pašaipa,
pasakė Salteadoras.—Taip, mus pasiekė gandas apie
jo atvykimą. Vakar matėme kareivius, kurie apšaudė
kalnus. Karalius sakė norįs, kad dvylikametis ber­
niūkštis galėtų iš Granados nuvykti į Malagą su maišu
aukso kiekvienoje rankoje ir kelyje nesutiktų nieko
kito, išskyrus žmones, kurie pasakytų jam įprastinį
keliautojų sveikinimą: “Te Dievas saugoja tave!”
— Iš tiesų tokia jo valia,— tarė donas Inigas,—
ir žinau, kad jis davė atitinkamus įsakymus.
— Per kiek laiko karalius donas Karlas ketina
užkariauti kalnus?
— Sako, vyriausiajam teisėjui jis davęs tik pen­
kiolika dienų.
— Kaip gaila, kad jojot pro čia šiandien, o ne po
trijų savaičių, senjora! — kreipėsi į merginą Saltea-
216
doras.—Šitame kelyje, kur jus taip išgąsdino plėšikai,
būtumėt sutikusi vien dorus žmones, kurie jums būtų lin­
kėję: “Te Dievas saugoja tave!" ir prireikus lydėję.
— Mums pasisekė dar labiau, senjore,— atsakė
dono Inigo duktė,—mes sutikome bajorą, kuris mums
grąžino laisvę.
— Nereikia man dėkoti,— tarė Salteadoras,—
nes aš paklustu galiai, stipresnei už mano valią, už
mano temperamentą.
— Kokiai?
— Nežinau,— atsakė jis.— Deja, aš pasiduodu
pirmam įspūdžiui. Tarp mano širdies ir galvos, tarp
galvos ir rankos, tarp rankos ir špagos cirkuliuoja
kažkokia simpatija, kuri stumia mane tai į gėrį, tai į
blogį, dažniau į blogį. Kai tik jus pamačiau, ta simpa­
tija išrovė man iš širdies pyktį ir nusviedė toli toli,
taip toli, kad, bajoro garbės žodis, paieškojau akimis,
bet neradau.
Kol jaunuolis kalbėjo, donas Inigas žiūrėjo į jį ir —
keistas daiktas! — ta simpatija, kurią Salteadoras
kaip mokėdamas reiškė pusiau pašaipiais, pusiau švel­
niais, maloniais žodžiais, ta simpatija atsiliepė pa­
našiu jausmu, kuris skverbėsi seniui į širdį prieš jo
valią.
Donja Flora pamažu vis labiau glaudėsi prie tėvo —
ne iš baimės, o priešingai, apimta to keisto saldaus
virpulio, kuris ją pagavo klausantis jaunuolio balso,
ir naivi mergaitė tėvo glėbyje ieškojo prieglobsčio
nuo to nepažįstamo ją užplūdusio jausmo.
— Jaunuoli,— tarė donas Inigas, atsakydamas į
paskutinius Salteadoro žodžius,— aš jums jaučiu tą
pat, ką ir jūs man. Vadinasi, ne nesėkmė, bet gera
lemtis atvedė mane čia šiandien, o ne po trijų sa­
vaičių, nes po trijų savaičių gal nebūčiau spėjęs pada­
ryti jums paslaugos, tolygios tai, kurią jūs man pa­
darėte šiandien.
— Paslaugą man? — nusišypsojo plėšikas.
Ir paaštrėję jo bruožai išdavė mintį, reiškiančią:
“Visagalis bus tas, kuris padarys man vienintelę dar
įmanomą, paslaugą!"
217
 Tarsi supratęs, kas dedasi jaunuolio širdyje, do­
nas Inigas kalbėjo toliau:
— Gailestingasis Viešpats kiekvienam nurodė
vietą šiame pasaulyje. Karalystėms jis davė karalius,
karaliams —bajorus, kurie ir yra ją įprastinė palyda.
Miestams jis davė gyventojus, kurie juose įsikūrė,
buržua, pirklius, liaudį. Jūroms davė narsią jūreivią,
plaukiančią per vandenynus atrasti užmirštą ir
nežinomą pasaulią. Kalnams jis davė plėšiką ir tuose
pačiuose kalnuose apgyvendino grobuonis mėsėdžius
žvėris, tartum norėdamas parodyti, kad prilygina juos
vienus kitiems ir plėšikus stato ant žemiausios vi­
suomenės pakopos.
Salteadoras susimuistė.
—Leiskit man pasakyti,—sulaikė jį donas Inigas.
Paklusdamas jaunuolis nulenkė galvą.
— Tai štai! — vėl prabilo senis.— Kartais sutin­
ki žmonią ne iš to rato, kurį jiems skyrė Dievas ir
kur jie gyvena kaip tos pačios rūšies, bet skirtingą
savybią individą gentys, todėl tik didelis visuomenės
sukrėtimas, baisi šeimyninė tragedija žiauriai
išsviedžia tuos individus iš jiems įprasto rato į kitą,
sukurtą ne jiems. Taip, pavyzdžiui, mudu, gimę būti
bajorais, karaliaus palyda, patyrėme skirtingus liki­
mus. Man likimas lėmė būti jūreiviu, o jums...
Senis nutilo.
— Baikite,— nusišypsojo jaunuolis.— Nepasaky­
sit man nieko naujo, be to, iš jūsą lūpą viską galiu
išklausyti.
— ...O jums likimas lėmė būti plėšiku.
— Taip, bet jūs žinot, kad tas pats žodis reiškia
ir tremtinį, ir banditą.
— Taip, žinau, ir patikėkite, nemaišau tą dvieją
dalyką.
Paskui klausiamu tonu ištarė:
— Jūs — tremtinys?
— O kas jūs, senjore?
— Aš — donas Inigas Velaskas de Aras.
Išgirdęs šiuos žodžius, jaunuolis nusiėmė skrybėlę
ir nusviedė ją tolyn.
218
 —Atleiskite man,—tarė jis,— aš buvau su skry­
bėle, nors nesu Ispanijos grandas.
—Aš — ne karalius,— nusišypsojo donas Inigas.
— Ne, bet jūs kilnus kaip karalius.
—Tai jūs mane pažįstat? —paklausė donas Inigas.
—Tūkstantį kartų, girdėjau apie jus kalbant tėvo
namuose.
— Vadinasi, jūsų, tėvas mąne pažįsta?
— Jis ne kartą sakė turįs tokią garbę.-
— Kuo vardu jūsą tėvas, jaunuoli?
— O taip,— sušnibždėjo donja Flora.— Kuo jis
vardu, kuo vardu? .
— .Deja, senjore! — su didžiu liūdesiu atsakė
plėšikas.—Mano tėvui joks džiaugsmas ir jokia garbė
girdėti tokį žmogų, kaip aš tariant jo vardą, vardą
seno ispano, kurio gyslomis neteka nė lašas mauriš­
ko kraujo. Todėl nereikalaukit, kad dar padidinčiau
jo sielvartą ir nešlovę, kuriuos jis dėl manęs kenčia.
— Jo teisybė, tėve! — karštai sušuko mergina.
Senis pažvelgė į donją Florą, ir ji paraudusi nu­
leido akis.
— Argi jūs ne tokios pat nuomonės kaip ši graži
senjora? — paklausė Salteadoras.
— Gerai,— atsakė donas Inigas,— saugokit pa­
slaptyje savo vardą, bet, jei neturite panašių, priežasčių,
slėpti nuo manęs, kodėl pasirinkote tokį keistą gyve­
nimą, jei buvote ištremtas iš visuomenės ir pašitraukėt
į kalnūs dėl jaunatviško lengvabūdiškumo, kaip aš
manau, jei jus nors truputį graužia sąžinė ar, geriau
pasakius, jei nors mažumėlę apgailestaujat dėl savo
gyvenimo būdo, Dievo akivaizdoje prisiekiu būti jūsų,
globėju ir net laiduoti už jus.
—Ačiū, senjore! Aš priimu jūsų. priesaiką, tačiau
abejoju, kad, išskyrus tą, kuriam Dievas suteikė aukš­
čiausią valdžią, atsirastą žmogus, galintis grąžinti
man ankstesnę vietą aukštuomenėje, nors nieko gėdin­
go neturiu sau prikišti. Karštas kraujas ir pernelyg
greit užsiplieskianti širdis pastūmėjo mane į tam tik­
ras klaidas, o klaidos — į nusikaltimus. Šiandien
klaidos jau padarytos, nusikaltimai įvykdyti. Tai lyg
219
prarajos, atsivėrusios man už nugaros, todėl negaliu
grįžti atgal ir tik nežmogiška galybė pajėgtų nutiesti
man kitą kelią, be to, kuriuo čia atėjau. Kartais ma­
nau, kad toks stebuklas įmanomas. Būčiau laimingas,
jei jis įvyktų, ir dvigubai laimingas, jei tą stebuklą
padarytumėt jūs, tuomet, globojamas angelo sargo,
kaip jaunasis Tobijas grįžčiau į tėvų namus. O kol kas
aš viliuosi, nes viltis —paskutinė nelaimingųjų drau­
gė, nors ji tokia pat neištikima ir dažnai net neištiki-
mesnė už kitus! Taigi aš viliuosi, bet netikiu. Gyve­
nu, kasdien vis tolyn eidamas sunkiu, stačiu, prieš
visuomenę ir įstatymus sukilusio maištininko keliu.
Aš kopiu į viršų, o kadangi kopiu, manausi kyląs
aukščiau už kitus. Aš įsakinėju, o kadangi įsakinėju,
manausi esąs karalius. Tik kartais naktimis, vienat­
vėje, užgulus liūdesiui, imu galvoti ir suprasti, kad
kylama ne tik į sostą, bet ir į ešafotą.
Donja Flora dusliai suriko
Donas Inigas ištiesė Salteadorui ranką. Bet šis
atsisakė garbės, kurią jam suteikė senas bajoras, ir
nusilenkė priglaudęs ranką prie krūtinės, o kita ro­
dydamas krėslą.
—Vadinasi, jūs man viską papasakosit? —sėsda­
masis paklausė donas Inigas.
— Viską, tik nepasakysiu tėvo vardo.
Senasis idalgas savo ruožtu parodė jaunuoliui
kėdę, bet šis, užuot sėdęsis, pasakė:
— Jūs išgirsit ne pasakojimą, o išpažintį. Kuni­
gui ją atlikčiau klūpodamas, o kitam žmogui, nors tas
žmogus būtų donas Inigas arba pats karalius, atliksiu
ją stovėdamas.
Mergina atsirėmė į tėvo krėslą, o Salteadoras,
nuolankus, bet tiesus, liūdnu, bet ramiu balsu pradėjo
savo pasakojimą.

220
 VIII
PASAKOJIMAS

—Tai štai, senjore,—pradėjo Salteadoras,—ma­

nau galįs tvirtinti, kad kiekvieno nusikaltusio žmo­
gaus prigimtyje —nesvarbu, kokį nusikaltimą jis būtą
padaręs, — visada glūdi jėga, nepriklausanti nuo jo
valios, ir ta jėga pastūmėja jį žengti pirmuosius žings­
nius iš tiesaus kelio.
Pakreipti žmogą į nedorybę reikia stiprios ran­
kos, ir kartais tai būna geležinė likimo ranka!
Bet pakreipti į nedorybę vaiką, kurio žvilgsnis silp­
nas ir žingsniai netvirti, tarpais užtenka pūstelėjimo.
Toks pūstelėjimas padvelkė virš mano lopšio.
Tai buvo tėvo abejingumas, sakyčiau beveik ne­
apykanta man...
— Senjore,— sušnibždėjo mergina,— nepradėki­
te kaltinti, jei norit, kad Dievas jums atleistą.
— Aš ir nekaltinu, apsaugok Viešpatie! Tas klai­
das ir nusikaltimus padariau aš ir paskutiniojo teis­
mo dieną niekam ją neužkrausiu. Bet turiu pasakyti
viską, kaip yra.
Mano motina kažkada buvo viena gražiausią mer­
giną Kordoboje, o dabar, turėdama keturiasdešimt tre­
jus metus, tebėra viena gražiausią moterą Granadoje.
Nežinau, kodėl ji ištekėjo už tėvo, tik galiu pasa­
kyti, ką visada mačiau,—kad jie gyvena kaip svetimi,
o ne kaip vyras su žmona.
Jiems gimiau aš. Dažnai girdėjau bendrus ją drau­
gus sakant, jog jie tikėjosi, kad mano gimimas porą
suartins, bet taip neatsitiko. Tėvas buvo šaltas moti­
nai, šaltas ir vaikui, ir tądien, kai man atsivėrė akys,
pajutau, kad neturiu vieno iš dvieją ramsčią, kuriuos
Dievas duoda žmogui įžengti į gyvenimą.
Tiesa, motina, norėdama sumažinti likimo man
padarytą skriaudą, apgaubė mane tokia didele ir švel­
nia meile, kad jos meilė galėjo atstoti tą, kurio man
trūko, ji viena mylėjo mane už du.
221
 Bet, kad ir kaip mane mylėjo motina, ji mylėjo
moteriška meile. Ne tokiame švelniame, bet tvirtame
tėvo prieraišume yra kažkas, kas maldo vaiko kapri­
zus ir jaunuolio aistras, panašiai kaip Dievas maldo
Okeaną sakydamas: “Tu nepakilsi aukščiau! Neišsi-
liesi toliau!” Tėvo rankos sutramdyti kaprizai, vyro
rankos numalšintos aistros įgauna tokį pavidalą, koks
nuliejamas visuomenės liejimo formoje, tuo tarpu vis­
kas veržiasi per kraštus, kai vaikas auga prižiūrimas
atlaidžios moters akies ir vedamas neryžtingos ran­
kos. Motinos atlaidumas — beribis kaip ir meilė —
pavertė mane karštu, narčių žirgu, kuriam, deja, pa­
kako vieno šuolio iš miesto atsidurti kalnuose.
Tiesa nuo tokios nežabotos laisvės mano charak­
teris sugedo, užtat įgijau jėgų. Kadangi nebuvo
griežtos tėvo rankos, kuri užtrenktų prieš mane namų
duris, aš iš anksto šaipydavausi iš švelnių priekaištų,
kurių susilauksiu grįžęs, ir amžinai klaidžiodavau su
kalniečiais po Sierą Moreną. Iš jų išmokau ietimi
pulti šerną, o durklu — lokį. Kai sulaukiau penkioli­
kos metų, tie žvėrys, kurie būtų išgąsdinę bet kokį
mano amžiaus vaiką, man tebuvo priešai, su kuriais
reikia ilgiau ar trumpiau kovoti ir ta kova daugiau ar
mažiau pavojinga, bet jie būdavo pasmerkti iš anksto.
Pamatęs kalnuose pėdsakus, aš atpažindavau žvėrį,
imdavau jį persekioti, surasdavau ir užpuldavau. Ne
sykį kaip žaltys įšliauždavau į urvą, kur kelią man
rodydavo ir šviesdavo tik degančios laukinio žvėries
akys, ir aš turėdavau jį nugalėti. O! Tada — nors
niekas, išskyrus Dievą, nematydavo, kas žemės gel­
mėse įvyks tarp žvėries ir manęs, —tada mano širdis
šokinėdavo iš džiaugsmo ir pasididžiavimo. Kaip Ho­
mero didvyriai, kurie tyčiodavosi iš priešų, prieš
užpuldami juos špaga, ietimi ar drotiku, aš erzinda­
vau ir mesdavau iššūkį vilkui, šernui ar lokiui, kurį
būdavau aptikęs. Paskui tarp žmogaus ir žvėries užvir­
davo kova, žiauri ir tyli, kuri baigdavosi agonišku
staugimu ir triumfo šūksniu. Tada kaip pabaisų tram­
dytojas Heraklis, su kuriuo save lygindavau, išlįsda-
vau į dienos šviesą, vilkdamas nugalėto žvėries kūną,
222
įžeidinėdamas jį su laukiniu džiaugsmu ir šlovinda­
mas savo pergalę čia pat sukurta daina, kurioje nuo
kalnu šniokščiančius srautus vadindavau savo drau­
gais, o virš galvos sklandančius erelius — broliais.
Paskui sulaukiau tokio amžiaus, kai šiuos malo­
numus pakeitė aistros, ir tos aistros užvaldė mane su
tokiu pat įkarščiu kaip ir malonumai. Motina mėgino
sulaikyti mane nuo lošimo ir meilės nuotykių, bet
viskas buvo veltui, jos valia buvo man pernelyg men­
ka kliūtis. Tada ji pasitelkė pagalbon tėvą.
Bet buvo jau per vėlu: aš nebuvau pratęs klausy­
ti ir priešinausi net tėvo balsui. Pagaliau ir tas bal­
sas, skambantis šėlstant audrai, man buvo nepažįsta­
mas. Aš užaugau ir pakrypau į blogį. Jaunas medelis
gal ir būtų palinkęs, bet suaugęs medis atsilaikė, liko
tiesus ir toliau jautė, kaip po šiurkščia gruoblėta lyg
ąžuolo žieve kunkuliuoja karšti blogio syvai.
O! Aš nepasakosiu —tai per daug ilgai užtruktų,
be to, jūsų nekaltos dukters akivaizdoje pagarba
užspaudžia man bumą, — aš nepasakosiu, kiek buvo
ginčų, naktinių orgijų, beprotiškų meilės nuotykių,
kol per mane nusigyveno tėvas, o motina nugrimzdo
į begalinį sielvartą. Ne, aš praleisiu tūkstančius įvy­
kių, sudarančių mano gyvenimo audeklą, margesnį
nuo ginčų serenadų po balkonais, susitikimų gatvių
kampuose nei šis ryškių spalvų mano apsiaustas.
Todėl, kartoju, praleisiu tuos tūkstančius įvykių ir
pereisiu prie to, kuris galutinai pasuko mano gyve­
nimą kita linkme.
Aš įsimylėjau... Maniau, kad įsimylėjau vieną mer­
giną, savo draugo seserį. Galėjau prisiekti ir tvirtinti
visam pasauliui — atleiskit, senjora, tada dar nebu­
vau matęs jūsų! — kad ji gražiausia iš visų. Ir štai
vieną naktį, arba veikiau rytą, grįžęs namo, prie durų
radau tą draugą, savo mylimosios brolį, sėdintį balne
ir laikantį už pavadžio kitą arklį.
Man kilo įtarimas, kad jis bus atskleidęs mano
meilės paslaptį.
— Ką čia veiki? — paklausiau.
— Pats matai, laukiu tavęs.
223
 — Aš čia.
— Spagą turi?
—Ji visada su manim.
— Lipk ant arklio ir sek paskui mane.
— Aš neseksiu, lydėsiu tave arba josiu priešaky.
— O ne! Priešaky tu nejosi,— pasakė jis,— nes
aš skubu ten, kur turiu būti.
Ir paleido arklį šuoliais.
Aš taip pat, ir gyvuliai, šonas prie šono, pilvais
kone liesdami žemę, atskraidino mus į kalnus.
Už penkių šimtų žingsnių įjojome į aikštelę, pri­
augusią minkštos žolės, kuri atrodė tartum sulyginta
žmogaus^ ranka.
— Čia,— tarė donas Aivaras. Toks buvo mano
draugo vardas.
— Gerai,— atsakiau.
— Lipkit nuo arklio, donai Fernandai,— pasakė
jis,—ir traukit špagą, nes juk puikiai suprantat, kad
pakviečiau jus čia kautis.
— Aš iškart supratau,— atsakiau jam,— tik ne­
žinau, kodėl mūsų draugystė virto neapykanta. Va­
kar buvome broliai, šiandien — priešai!
— Todėl ir priešai, kad iš tiesų esam broliai! —
pasakė donas Aivaras, traukdamas špagą.— Broliai
dėl mano sesers. Nagi, traukite špagą, donai Fer­
nandai!
— Juk žinote,— atsakiau jam,— tokio kvietimo
man dukart nereikia kartoti, bet vis dėlto laukiu
paaiškinimo, kodėl pasikvietėt mane į šią aikštelę.
Norėčiau žinoti, kas jus taip supykdė, donai Aivarai.
Kuo jums nusikaltau?
— Tų nusikaltimų tiek, kad verčiau patylėsiu,
nes vien juos prisiminęs prisiekiu ir vis kartoju prie­
saiką nuplauti įžeidimą tavo krauju. Greičiau trauk
špagą, Fernandai!
Tiesiog neatpažinau savęs — toks buvau ramus,
matydamas jo pyktį, toks abejingas, girdėdamas iš­
šūkį.
— Nesikausiu su jumis tol,— pasakiau,— kol ne­
sužinosiu, dėl ko kaunuosi.
224
 Jis išsitraukė iš kišenės pluoštą laiškų.
— Ar pažįstat šituos popierius? — paklausė.
Aš krūptelėjau.
— Meskit juos žemėn, ir aš paimsiu.
— Štai, imkit ir skaitykit.
Jis nusviedė laiškus ant žemės.
Aš juos pakėliau ir perskaičiau. Jie tikrai buvo
mano.
Šito negalėjau paneigti... Buvau įžeisto brolio va­
lioje.
“O varge! — pagalvojau sau.— Na ir kvailys, pa­
tikėjau popieriui savo širdies paslaptį ir moters
garbę! Tai paleista strėlė. Aišku, iš kur ji skrenda,
bet nežinia, kur nukris nei kam paklius”.
— Ar atpažinot laiškus, donai Fernandai?
— Jie rašyti mano ranka, donai Aivarai.
—Tai traukit špagą, kad vienas iš mudviejų liktų
čia negyvas ir atsakytų už sutryptą sesers garbę.
— Man apmaudu, kad jūs į tai šitaip žiūrite ir
grasinat, donai Aivarai, galbūt aš turėjau jums kai ką
pasiūlyti.
—Ak tu baily! — sušuko Aivaras.— Kai pamatei
brolio rankoje špagą, siūlaisi vesti moterį, kuriai nu­
plėšei garbę.
— Jūs žinot, aš ne bailys, donai Aivarai. O jei
nežinot,^ prireikus įrodysiu. Todėl paklausykit.
— Špagą! Kur turi kalbėti geležis, liežuvis tetyli!
—Aš myliu jūsų seserį, donai Aivarai, ir jūsų se­
suo mane myli. Tai kodėl negalėčiau vadinti jūsų broliu?
— Todėl, kad vakar tėvas pareiškė niekada ne­
pavadinsiąs sūnumi žmogaus, paskendusio ydose, sko­
lose, orgijose!
Nuo tokių įžeidinėjimų mano šaltakraujiškumas
ėmė sekti.
— Jūsų tėvas taip pasakė, donai Aivarai? —
sušukau, iš pykčio grieždamas dantimis.
— Pasakė, o aš kartoju ir priduriu: trauk špagą,
donai Fernandai!
— Tu to nori? — atsakiau, dėdamas ranką ant
špagos efeso.
8.740 225
 — Imk špagą! Špagą! — pakartojo donas Aiva­
ras.— Arba aš tave prilupsiu plokščiąja puse, o ne
smaigaliu!
Aš tvardžiausi, patikėkite, senjore donai Inigai,
nes sakau teisybę: tvardžiausi tol, kol gedėjo tvardy­
tis bajoras.
Aš išsitraukiau špagą.
Po penketo minučių donas Aivaras buvo negyvas.
Jis mirė be išpažinties, kartodamas prakeiks­
mus... Tai man ir užtraukė nelaimę...
Salteadoras susimąstė ir valandėlę tylėjo, nusva­
rinęs galvą ant krūtinės.
Staiga prie lango, pro kurį buvo įšokęs plėšikas,
pasirodė jaunoji čigonė ir skubiai, kaip žmogus, at­
nešęs svarbią naujieną, triskart pašaukė Fernandą
vardu.
Salteadoras, rodos, išgirdo tik iš antro karto ir
tik iš trečio atsigręžė.
Bet, kad ir kaip Chinesta skubėjo pranešti nau­
jieną, Salteadoras mostu liepė jai palaukti, ir ji pa­
kluso.
—Aš grįžau į miestą,—pasakojo toliau donas Fer­
nandas,— ir, pakeliui sutikęs du vienuolius, paaiški­
nau jiems, kur rasti dono Aivaro kūną.
Dviejų jaunuolių dvikova ir mirtis nuo špagos
smūgio — paprasčiausias dalykas, bet mūsų dvikova
Vyko kitokiomis sąlygomis negu kad įprasta. Dono
Aivaro tėvas neteko vienturčio sūnaus ir įniršęs ap­
kaltino mane žmogžudyste.
Deja, turiu prisipažinti, mano reputacija manęs
negynė. Teisėjai patikėjo kaltinimu, kad ir koks jis
buvo šlykštus. Alkaldas25 mane nuteisė, ir trys algva-
silai26 atėjo manęs sulaikyti.
Aš pereiškiau eisiąs į kalėjimą, bet vienas. Jie
nesutiko. Daviau bajoro garbės žodį, kad eisiu šimtą
25 Alkaldas — Ispanijoje ir Lotynu Amerikos šalyse — bendruo­
menės seniūnas, teisėjas.
26 Algvasilas — tvarkos saugotojas, policininkas.
226
žingsnių prieky arba paskui juos, kaip panorės.
Bet jie nutarė tempti mane jėga.
Du aš nužudžiau, trečią sužeidžiau. Tada šokau
ant arklio be balno ir be pavadžių, pasiėmęs vienin­
telį daiktą — savo namų raktą.
Aš nespėjau pasimatyti su motina ir norėjau grįžti
apkabinti ją dar kartą.
Po poros valandų buvau saugus kalnų prieglobstyje.
Kalnuose knibždėte knibždėjo visokiausio plau­
ko tremtinių, pasitraukusių čia dėl kokio nors kivir­
čo su teisingumu, neturinčių ko laukti iš visuomenės
ir degančių troškimu atkeršyti jai už blogį, kurį iš jos
buvo patyrę.
Tiems žmonėms trūko tik vado, kad sutelktų juos
į baisią galybę.
Aš pasisiūliau būti vadu. Jie sutiko.
Visa kita jūs žinote.
— Ar kada nors dar matėt savo motiną? — pa­
klausė donja Flora.
— Ačiū,— padėkojo Salteadoras,—jūs dar laikot
mane žmogumi.
Mergina nuleido akis.
— Taip,— pasakė Salteadoras,— aš ją mačiau ne
kartą, o dešimt ar dvidešimt kartų! Motina —vienin­
telis ryšys, jungiantis mane su pasauliu. Kartą per
mėnesį, nenustatydamas dienos, — viskas priklauso
nuo mano persekiotojų, — kartą per mėnesį, atėjus
nakčiai, aš palieku kalnus ir su kalniečio drabužiais,
susisupęs į platų apsiaustą, perkertu slėnį ir niekie­
no nepastebėtas arba jei pastebėtas, tai neatpažintas,
bent jau iki šiol, grįžtu į namus, kurie niekad nebuvo
man tokie brangūs, kokie pasidarė tada, kai tapau
tremtinys, užlipu Įsuptais, atidarau motinos kamba­
rio duris, tyliai prieinu prie jos ir pažadinu bučiniu į
kaktą.
Tada atsisėdu ant jos lovos ir, kaip vaikystėje,
kiaurą naktį praleidžiu laikydamas jos rankas savo-
siose^ padėjęs galvą jai ant krūtinės.
Šitaip praeina naktis besikalbant apie prabėgu­
8* 227
sias dienas, apie tuos laikus, kai buvau nekaltas ir
laimingas, tada ji pabučiuoja mane į kaktą, ir man
atrodo, kad tas bučinys sutaiko mane su gyvenimu,
su žmonėmis, su Dievu...
—O tėve! Tėve, ar girdit? — susuko donja Flora,
šluostydamasi dvi ašaras, riedančias per skruostus.
— Ką gi,— pasakė senis,— jūs pamatysite mo­
tiną ne naktį, ne slapčia, o dienos šviesoje prie visą.
Bajoro garbės žodis!
— O! — sušnibždėjo donja Flora, bučiuodama
doną Inigą.— Koks jūs geras, neregėtai geras, tėve!
— Donai Fernandai! — nerimo kupinu balsu vėl
pašaukė plėšiką jaunoji čigonė.—Turiu pranešti jums
nepaprastai svarbią žinią. Paklausykit manęs, dėl Die­
vo, paklausykit manęs!
Bet, kaip ir pirmą kartą, tik dar valdingesniu
mostu Salteadoras liepė jai palaukti.
— Mes jus paliekam, senjore,— tarė donas Ini-
gas,— ir neužmiršim jūsą mandagumo.
— Vadinasi,— paklausė Salteadoras, pagautas
keistos simpatijos, kurią jautė donui Inigui,— vadi­
nasi, jūs man atleidžiat?
— Ne tik atleidžiam, bet laikom save jūsą skoli­
ninkais, ir aš tikiuosi su Dievo pagalba įrodyti savo
dėkingumą.
— O jūs, senjora,— droviai paklausė Salteado­
ras,— ar pritariat dono Inigo jausmams?
— O taip! — karštai sušuko donja Flora.— Jei
tik galėčiau įrodyti...
Ir ji apsidairė aplinkui, tarsi ieškodama kokio
matomo daikto, apčiuopiamo įrodymo, kuriuo galėtą
išreikšti jaunuoliui savo dėkingumą.
Salteadoras suprato jos ketinimą. Ant lėkštės jis
pamatė puokštę, kurią Amapola buvo suskynusi do­
nui Ramirui.
Salteadoras paėmė puokštę ir padavė donjai Florai.
Ji klausiamai pažvelgė į tėvą, ir donas Inigas
pritardamas linktelėjo galva. Mergina ištraukė iš
puokštės vieną žiedą. Tai buvo anemona, liūdesio
gėlė.
228
 — Tėvas pažadėjo sumokėti jums išpirką,— tarė
ji,— o štai manoji.
Ir ji padavė gėlę Salteadorui.
Sis ją paėmė, pagarbiai priglaudė prie lūpų, pas­
kui paslėpė prie krūtinės ir užsisegiojo striukę.
— Iki pasimatymo! — pasakė donas liūgas.— Iš
anksto drįstu tvirtinti, iki greito pasimatymo!
— Elkitės, kaip liepia jūsų gera širdis, senjore,
ir tepadeda jums gailestingasis Dievas!
Paskui garsiai pridūrė:
—Jūs laisvi, eikite, ir tas, kuris dešimt žingsnių
nepasitrauks jums iš kelio, bus miręs.
Donas Inigas su dukra išėjo.
Nejudėdamas iš vietos, Salteadoras pro salės
langą matė, kaip jie smuklės kieme sėdo ant savo
mulų ir išjojo.
Tada jaunuolis išsitraukė iš užančio anemoną ir
dar sykį pabučiavo su tokia išraiška, dėl kurios ne­
galėjai apsirikti.
Tą akimirką ant savo peties jis pajuto švelnų
rankos prisilietimą.
Tai buvo Chinesta: tyliai, lengvai kaip paukštelis
jį įšoko pro langą ir, išjojus donui Inigui su donja
Flora, pareikalavo Salteadoro dėmesio, kurio jų aki­
vaizdoje jis nenorėjo jai rodyti.
Ji buvo išblyškusi kaip mirtis.
— Ko nori? — paklausė Salteadoras.
— Noriu pasakyti, kad karaliaus kareiviai dabar
jau turbūt arčiau nei už ketvirčio mylios nuo čia ir
kad greičiau nei po dešimties minučių tu būsi už­
pultas!
— Ar tu tuo tikra, Chinesta? — suraukęs anta­
kius, pasitikslino Salteadoras.
Sulig šiais žodžiais sudrioksėjo šūviai.
— Štai, girdi? — tarė Chinesta.
— Prie ginklų! — sušuko Salteadoras ir puolė
laukan.— Prie ginklų!

229
 IX
DONJOS MERSEDESOS ĄŽUOLAS
Štai kaip viskas buvo.
Donas Inigas minėjo netoli Alamos sutikęs būrį
karaliaus kareivių, kurių vadą pažinojo.
Plėšikai, kaip prisimenam, juokdamiesi prisi­
pažino,, kad būrys čia praėjo vakar.
Maždaug keturių šimtų vyrų būriui buvo įsakyta
išnaršyti kalnus ir žūtbūt išvalyti juos nuo kraštą
siaubiančių plėšikų.
Už kiekvieną valdžiai pristatytą gyvą ar mirusį
plėšiką buvo paskirta šimto auksinių premija, o už
vadą — tūkstančio.
Karalius donas Karlas prisiekė Ispanijoje išnai­
kinti plėšikavimą, vyti banditus nuo vienos kalnų
grandinės prie kitos, kol jie bus įstumti į jūrą.
Per pustrečių metų, nuo tada, kai įkėlė koją į Is­
paniją, jis atkakliai siekė šio tikslo, — o atkaklumas
buvo vienas išskirtinių jo charakterio bruožų, — ir
užspeitė paskutinius plėšikus Siera Nevadoje, kuri
pati yra užspeista prie jūros.
Taigi jo valia buvo jau beveik įvykdyta.
Vakar pasiųsto būrio vadas buvo patenkintas ke­
lio apžiūra; ant to kelio jis nepamatė nieko nepapras­
ta, išskyrus smuklę, prie kurios jo būrys sustojo at­
sipūsti; bet joje gyveno tik šeimininkas ir įprastiniai
andalūziškos smuklės šeimynykščiai; smuklininkas
buvo atviro, mandagaus, malonaus veido — ne toks,
kokie paprastai būna ispanų smuklininkai; niekas
nerodė, kad smuklėje būtų plėšikų landynė; vadas
įsakė keliauti toliau, ir būrys nuėjo.
Iki pat Alamos kareiviai nieko ypatinga nepama­
tė, išskyrus kryžius, vienur rečiau, kitur tankiau su­
smaigstytus šalikelėse; bet Ispanijoje kryžiai toks įpra­
stas daiktas, kad kareivių jie pernelyg nesudomino.
Alamoje būrio vadas apsiklausinėjo, ir jam buvo
patarta nepaleisti iš akių smuklės “Pas maurų kara­
lių”, kur planuojamos visos operacijos ir kur plėšikai
230
 susisukę gūžtą. Todėl vadas įsakė savo vyrams grįžti
atgal ir sekti paskui jį.
* Nuo Alamos iki smuklės “Pas maurų, karalių”
buvo šešios mylios. Nužygiavę daugiau nei pusę ke­
lio, kareiviai išvydo pašėlusiu greičiu į juos lekiantį
dono Inigo tarną: sužeistas, visas aptekęs krauju, jis
skubėjo ieškoti pagalbos.
Tarnas papasakojo, kas nutiko.
Kaip donas Inigas buvo sakęs, jis pažinojo būriui
vadovaujantį bajorą. Išgirdęs, koks pavojus gresia
žymiajam idalgui ir jo dukrai gražuolei donjai Florai,
jis įsakė kareiviams tučtuojau leistis į kelią ir pa­
spartinti žingsnį.
Stovėdama ant uolos viršūnės, Chinesta pamatė
kolonos priekį; ji iškart suprato, kodėl būrys grįžta,
ir, drebėdama dėl Salteadoro gyvybės, pasileido į
smuklę, įbėgo pro sodo vartelius —tuos pačius, pro ku­
riuos neseniai buvo įėjęs Fernandas, — pripuolė prie
jo išdaužto lango ir čia, sustabdyta įsakmaus jo gesto,
laukdama girdėjo ir matė, kas įvyko tarp jaunuolio ir
belaisvių ypač tarp Fernando ir donjos Floros.
Išblyškusi, apmirusia širdimi Chinesta įlipo pro
langą ir pranešė Salteadorui, kad ateina karaliaus
kariuomenė.
Salteadoras puolė iš kambario šaukdamas: “Prie
ginklų!”
Virtuvėje jis tikėjosi rasti savo draugus, bet ten
buvo tuščia.
Jis išbėgo į kiemą; ir ten nebuvo nė gyvos dvasios.
Dviem šuoliais jis atsidūrė prie smuklės durų.
Prie jų rado žemėn numestą arkebūzą, o šalia —
vieną tų XVI amžiaus perpečių į kurias būdavo pri­
kaišiojama gatavų šovinių.
Jis paėmė arkebūzą, persijuosė perpetę ir išsi­
tiesęs visu ūgiu pasidairė, kur jo draugai.
Neseniai drioksėję šūviai greitai nutilo; tai liudi­
jo, kad tie, į kuriuos buvo šaudoma, menkai tesi­
priešino.
Staiga ant kalvos viršūnės Salteadoras išvydo
karališkojo būrio avangardą.
231
 Jis atsigręžė pažiūrėti, ar visi jį apleido.
Už jo stovėjo tik Chinesta, išblyškusi, maldauja­
mai susidėjusi rankas; iškalbinga siaubo išraiška ji
prašyte prašė jį bėgti.
— Reikės,— sumurmėjo Salteadoras,— nes tie
niekšai mane paliko!
— Gal jie prie tavęs prisijungs kalnuose? —
nedrąsiai pasakė Chinesta, traukdama Fernandą at­
gal. • ...
Tokia galimybė grąžino Fernandui viltį.
— Iš tiesų, tai įmanoma,— atsakė jis.
Ir grįžęs į kiemą uždarė paskui save masyvius
vartus, o ant jų uždėjo geležinį skersinį.
Paskui, visąlaik sekamas Chinestos, įėjo į vir­
tuvę, iš virtuvės — į nedidukę šeimyninę, pakėlė
dangtį, o kai jis ir jaunoji čigonė pralindo, dangtį
nuleido ir užstūmė velke, tada, pasišviedamas vien
arkebūzos dagčių, nulipo laiptais į požemį, kuris ten
buvo išraustas.
Apie šitą požemį donui Inigui ir buvo užsiminę
plėšikai, kalbėdami apie gynybą ir pabėgimą.
Po penketo minučių Salteadoras su čigoniuke
priėjo požeminio tunelio galą. Fernandas tvirtais
pečiais atkėlė kitą dangtį, paslėptą po plokščiu apsa­
manojusiu akmeniu.
Bėgliai atsidūrė kalnuose.
Salteadoras giliai atsiduso.
— Ak! — tarė jis.— Čia mes laisvi!
—Taip,— atsakė Chinesta,—bet negaiškime laiko.
— Kur nori eiti?
— Prie donjos Mersedesos ąžuolo.
Fernandas krūptelėjo.
— Eime,— tarė jis,— gal ta mergelė, kuri jį glo­
boja, atneš man laimę.
Ir juodu abu, o veikiau trise, nes paskui bėglius
sekė ožka, tuoj pat leidosi į tankynę, stengdamiesi
eiti tik laukinių žvėrių takais, kurių čia buvo tiek
daug ir taip gerai išmintų jog jie atrodė kaip tikri
keliai.
Tik šiais keliais reikėjo eiti, kaip eina laukiniai
232
žvėrys — prilenkus galvą prie pat žemės; daiktais,
kur šakos buvo susipynusios, teko šliaužte šliaužti;
bet juo sunkiau įveikiamas buvo kelias, juo saugiau
šioje gamtos tvirtovėje jautėsi plėšikas ir čigonė.
Šitaip jie skverbėsi tris ketvirčius valandos; ta­
čiau nueito kelio negalėjai matuoti prabėgusiu laiku:
stumtis pirmyn buvo sunku, todėl bėgliai judėjo lėtai
ir per tris ketvirčius valandos nuėjo ne daugiau kaip
pusmylį. Bet žmonėms, nepažįstantiems kalną ir ne­
žinantiems elnių, lokių bei šernų takų, tam pusmy-
liui įveikti būtų prireikę visos dienos.
* Juo tolyn jie ėjo, juo tankesnis darėsi sąžalynas,
tačiau nei Fernandas, nei Chinesta nė akimirkos ne­
dvejojo. Juodu veržėsi prie užsibrėžto tikslo, pasime­
tę tarp mastikmedžių bei milžiniškų mirtų labiau ne­
gu jūreiviai, klaidžiojantys po beribius vandenis, kur
jiems kelią rodo bent jau kompasai ir žvaigždynai.
Galiausiai, prasiskverbę pro paskutinę skrobjų
užtvarą, kuri pažvelgus atrodė neįžengiama, juodu
atsidūrė mažoje gal dvidešimties pėdų diametro
aikštelėje. Jos viduryje augo ąžuolas, prie kurio ka­
mieno paauksuoto medžio rėmeliuose buvo pritvir­
tinta nedidelė šventos Mersedesos, Fernando moti­
nos globėjos, statulėlė.
Sį medį, kurio pavėsyje dažnai svajodavo ir ilsėda­
vosi ir kurį vadino savo vasaros buveine, jis pavedė
saugoti motinos globėjai, arba veikiau pačiai motinai,
nes dievino ir garbino ją ne mažiau kaip šventąją,
kurios vardą ji turėjo.
Bėgliai pasiekė savo tikslą, ir buvo akivaizdu,
kad čia tuo tarpu galės jaustis visiškai saugūs, jei jų
niekas neišduos.
Mes pasakėme "jei jų niekas neišduos”, nes plė­
šikai žinojo šią mėgstamą vado vietelę, nors niekada
neidavo čia nekviesti; tai buvo savotiškas prieglobs­
tis, kur Fernandas liūdesio valandomis galvodavo apie
negrįžtamai prarastą pasaulį; atsigulęs ant apsiaus­
to, pro nejudančius ąžuolo lapus žiūrėdavo į lopinėlius
dangaus, kuris driekėsi jam virš galvos žydras kaip
Vilties sparnai, ir prisimindavo laimingą vaikystę.
233
Tie prisiminimai taip ryškiai skyrėsi nuo žiaurių, kru­
vinų įvykių, kuriuos jaunuoliui teks prisiminti senatvėje!
Kai turėdavo duoti kokį įsakymą ar gauti kokių
žinių, iš ąžuolo drevės jis išsitraukdavo sidabrinį ragą,
nuostabiai išraižytą kažkokio maurų meistro, ir šai­
žiai, pratisai sušvilpdavo: jei šaukdavosi vieną bendrą,
sušvilpdavo vienąkart, jei jam reikėdavo dešimties vy­
rų, sušvilpdavo dukart, o jei kviesdavosi visą būrį —
papūsdavo ragą tris kartus.
Atsidūręs aikštelėje, jis pirmiausia priėjo prie
šventosios statulėlės ir pabučiavo jai kojas; paskui
atsiklaupė ir sukalbėjo trumpą maldelę, o Chinesta,
dar pusiau pagonė, stovėjo ir žiūrėjo į jį; paskui jis
pakilo, nuėjo kitapus ąžuolo, iš jau minėtos drevės
išsitraukė sidabrinį ragą ir, prisidėjęs prie lūpų, tris
kartus sušvilpė — šaižiai, veriamai, pratisai. Kažka­
da, išgirdęs tokius garsus, nuaidėjusius už penkių
mylių nuo Ronsevo slėnio, Karolis Didysis, vedantis
savo armiją, sudrebėjo, staiga sustojo ir tarė: “Ponai,
tai mano sūnėnas Rolandas šaukia mane į pagalbą!”
Veltui tris kartus suskardėjo ragas; jo garsas nu­
vilnijo ir užgeso tolumoje, tačiau niekas nepasirodė.
Nebuvo ko manyti, kad plėšikai jo neišgirdo: Fer­
nando ragas aidėjo kalnuose toliau nei per mylią.
Plėšikai arba buvo suimti, arba išdavė savo vadą,
o gal išvydę tokią gausybę užpuolikų nutarė, kad
priešintis neverta, kad išmintingiau bus išsiskirstyti
ir mėginti pabėgti pavieniui.
Kokį ketvirtį valandos Fernandas stovėjo at­
sirėmęs į medžio kamieną ir laukė, gal kas atsilieps
į jo šauksmą; bet aplinkui buvo tylu, tad, numetęs
žemėn apsiaustą, atsigulė ant jo.
Chinesta atsisėdo šalimais.
Fernandas su begaliniu švelnumu pažvelgė į ją:
vien ši čigoniukė liko jam ištikima.
Chinesta švelniai nusišypsojo. Si jos šypsena
žadėjo amžiną ištikimybę.
Fernandas ištiesė ranką, apkabino merginos galvą
ir pabučiavo ją į kaktą.
Kai Salteadoro lūpos palietė Chinestos kaktą,
234
mergina šūktelėjo, ir jos šūksnyje buvo beveik tiek
pat skausmo kiek ir džiaugsmo.
Fernandas pirmą kartą ją paglamonėjo.
Keletą akimirką ji sėdėjo užmerkusi akis, atrėmu­
si galvą į grublėtą ąžuolo kamieną, pravėrusi lūpas,
sulaikiusi kvapą — lyg būtą nualpusį.
Jaunuolis pažvelgė į ją pradžioje su nuostaba,
paskui su nerimu ir tyliai pašaukė:
— Chinesta!
Čigonė pakėlė galvą kaip vaikas, kurį motinos bal­
sas pažadina iš miego, ir lėtai atmerkė gražias akis;
paskui, pažvelgusi į Salteadorą, sušnibždėjo:
— O Dieve!
— Kas atsitiko, vaikuti? — paklausė Fernandas.
— Nežinau,— atsakė mergina,— tik pamaniau,
kad mirštu...
Ji atsistojo, svyruodama lėtai nuėjo nuo donjos
Mersedesos ąžuolo ir nulindo sąžalynan, susiėmusi
rankomis galvą, vos sulaikydama ašaras, nors niekada
nebuvo patyrusi tokio džiaugsmo ir laimės.
Salteadoras sekė merginą žvilgsniu, kol ji dingo
iš akivu bet ožka liko prie jo ir nebėgo paskui šeimi­
ninkę, tad jis nusprendė, kad mergina toli nenuėjo.
Jis atsiduso, susisupo į apsiaustą, atsigulė ir už­
merkė akis, lyg ruošdamasis miegoti.
Fernandas snūduriavo ar svajojo kokią valandą,
o paskui išgirdo, kad jį šaukia švelnus, bet neramus
balsas.
Prietemoje priešais jį stovėjo čigonė ir rodė ran­
ka saulėlydį.
— Na,— paklausė Fernandas,— kas atsitiko?
— Žiūrėk! — tarė čigonė.
— Koks raudonas šįvakar saulėlydis! — pašokęs
tarė plėšikas.— Rytdienai jis pranašauja kraują.
— Klysti,— paprieštaravo Chinesta,— tai ne
saulėlydžio žaros.
— O kas? — paklausė Salteadoras, uosdamas
dūmą kvapą ir klausydamas tolimo spragsėjimo.
— Tai ugnies pašvaistė,— atsakė čigonė.— Kal­
nuose gaisras!
235
 Tą akimirką iš vakarų. į rytus žaibu pralėkė pa­
klaikęs elnias, o paskui jį — patelė su elniuku.
— Eime, Fernandai! — paragino Chinesta.— Šių
gyvūnų instinktas patikimesnis už žmogaus protą, jis
rodo, į kurią pusę bėgti, ir praneša, kad negalima
gaišti nė akimirkos.
Fernandas buvo tos pačios nuomonės; jis persi-
korė per petį ragą, susisupo į apsiaustą ir leidosi ton
pusėn, kur nubėgo elniai.
Chinesta su savo ožka nusekė paskui jį.

X
GAISRAS KALNUOSE

Salteadoras, čigonė ir ožka žengė šitaip apie pen­

kis šimtus žingsnių. Staiga ožka sustojo, stryktelėjo
ant užpakalinių kojų, pauostė orą ir sustingo tartum
dvejodama.
— Kas yra, Maža? — paklausė mergina.
Ožka papurtė galvą lyg klausydamasi ir subliovė
lyg kažkam atsakydama.
Salteadoras įsiklausė ir įtraukė sakais pakvipu­
sio oro.
Sutemos pasidarė tirštos tirštos, kokios esti Is­
panijoje gražiomis vasaros naktimis.
— Man rodos,— tarė Salteadoras,— girdžiu tokį
pat spragsėjimą ir jaučiu dūmų kvapą. Nejau būtume
apsirikę ir bėgtume ne nuo gaisro, o į jį?
— Gaisras buvo ten,— parodė į saulėlydį Chi­
nesta,— ir mes bėgom nuo jo į priešingą pusę.
— Tu tikra?
— Štai Aldebarano27 žvaigždė, ji buvo ir tebė­
ra mums iš dešinės. Turbūt gaisras kilo dviejose vie­
tose.
27 Pirmojo ryškumo žvaigždė milžinė Tauro žvaigždyne, 155 kar­
tus ryškesnė už Saulę.
236
 — Kilo arba buvo sukeltas,— sumurmėjo Fer­
nandas, pradėdamas įtarti teisybę.
— Luktelėk,— tarė Chinesta,— tuoj aš tau pasa­
kysiu.
Ir kalnų, duktė, kuriai jų prarajos, smailės, sąžaly­
nai, slėniai ir urvai buvo taip gerai pažįstami kaip
pilies parkas ten užaugusiam vaikui, šoko pirmyn
prie stačios uolos, nelygiu granito šlaitu greit užlipo
į pačią viršūnę ir atsistojo ant jos kaip statula ant
pjedestalo. Ji užkopė per penkias sekundes, o nusi­
leido per vieną.
— Na? — paklausė Salteadoras.
— Taip,— atsakė ji.
— Gaisras?
— Gaisras!
Paskui, rodydama į pietus, ji tarė:
— Mums reikia prasmukti čia, kol iš dviejų pu­
sių einanti ugnis nesusijungė.
Juo tolyn jie skverbėsi į pietus, juo tankesnė ir
raizgesnė darėsi augalija; čia žėlė aukšti gervuogy­
nai, kur paprastai gyvena šernai, vilkai ir lūšys; sil­
pni gyvūnai, tokie kaip danieliai, stirnos, retai užklys­
ta į savo mirtinų priešų teritoriją, bet dabar pro čia
kaip rusvi žaibai lėkė ištisos bandos šių persigan­
dusių gyvūnų: gaisro išbaidyti, jie bėgo ton pusėn,
kur tikėjosi rasti išsigelbėjimą.
— Čionai! Čionai! — šaukė Chinesta.— Nebijok,
Fernandai, štai mūsų kelrodė.
Ir ji mostelėjo į trigubo ryškumo žvaigždę, pagal
kurią vadovavosi bėgdama.
— Kol ji švies mums iš kairės, kaip neseniai
švietė iš dešinės,— toliau kalbėjo čigonė,— mes
neiškrypsim iš kelio.
Po dešimties minučių žvaigždę uždengė ūkanos.
— O! — sušuko Fernandas.— Nejau bus audra?
Gražu būtų pažiūrėti, kaip kalnuose kovoja ugnis ir
vanduo.
Bet Chinesta sustojo ir čiupo Fernandui už riešo.
— Žvaigždę užstojo ne debesis,— pasakė ji.
— O kas?
237
 — Dūmai.
— Negali būti! Juk vėjas pučia iš pietų..
Staiga sustaugė vilkas ir žybsėdamas akimis pra-
skūodė už keleto žingsnių nuo Chinestos ir Fernan­
do, nekreipdamas dėmesio į ožką; jis bėgo iš pietų į
šiaurę.
Ožka taip pat nekreipė dėmesio į vilką; jai rūpėjo
kitoks pavojus.
— Ugnis! Ugnis! — sušuko Chinesta.— Mes
pavėlavom, prieš mus ugnies siena!
—Palauk,—atsakė Fernandas,—tuoj pažiūrėsiu.
Ir, nusičiupęs už žemutinių šakų, ėmė ropštis į
eglę. Bet, vos atsiplėšęs kojomis nuo žemės, virš gal­
vos išgirdo baisų riaumojimą.
Chinesta išsigandusi trūktelėjo jaunuolį į save ir
parodė penkiolikos pėdų aukštyje tarp šakų kažkokį
kamuolį, tamsuojantį žydro dangaus fone.
— Veltui staugi, senas Mulaseno loky,— pasakė
Fernandas.— Gaisras nuo tavęs nesitrauks, o aš ne­
sitraukčiau juo labiau, jei turėčiau laiko...
— I šiaurę! I šiaurę! — sušuko Chinesta.— Ten
vienintelis laisvas kelias.
Ir iš tiesų visi kalnų gyventojai — elniai, stirnos,
ožkos, danieliai, šernai, tigrinės katės —dūmė į vieną
pusę, kur dar nepasirodė ugnis. Būriai patarškų ir
kurapkų skrido prieš ugnį kur papuolė, daužėsi į
šakas ir apsvaigusios krito bėgliams po kojų, o nak­
tiniai paukščiai, tamsos karaliai, kimiais, sumišusiais
balsais sveikino šią keistą šviesą, kuri kilo nuo že­
mės, užuot leidusis iš dangaus.
— Eime, Fernandai! Eime greičiau! — ragino
Chinesta.
— Kur? I kurią pusę? — paklausė Fernandas,
jau iš tiesų išsigandęs gal ne tiek dėl savęs, kiek dėl
merginos, kuri susidėjusi su juo pateko į tokį pavojų,
nors galėjo jo išvengti pasilikusi smuklėje.
— Čionai! Čionai! Štai priešais mus Šiaurinė
žvaigždė. Sekim paskui ožką, jos instinktas mus išves.
Ir abu pasileido kryptimi, kurią rodė ne tik na­
minis gyvulys, tapęs jų palydovu, bet ir laukiniai
238
žvėrys, lekiantys lyg genami karšto siroko alsavimo.
Staiga ožka sustojo.
— Nėra ko bėgti toliau,—tarė Fernandas,—mes
ugnies rate.
Ir atsisėdo ant akmens, nusprendęs, kad toliau
eiti nėra prasmės.
Mergina pabėgėjo dar šimtą žingsnių, norėdama
įsitikinti, ar Fernandas sakė tiesą; paskui, kadangi
ožka pasiliko ir stovėjo vietoje kaip įbesta, Chinesta
grįžo atgal ir priėjo prie Fernando, kuris sėdėjo pa­
rėmęs galvą rankomis ir, rodos, buvo pasiryžęs
nežengti toliau nė žingsnio ir laukti baisios katastro­
fos atomazgos.
Nebeliko jokių vilčių; ratu maždaug per mylią
pro dūmų debesis kruvinai raudonavo dangus.
Klaikus, greit artėjantis traškėjimas rodė, kad
gaisras plinta.
Mergina valandėlę stovėjo šalia Salteadoro, žiū­
rėdama į jį meilės kupinu žvilgsniu.
Jei kas būtų galėjęs perskaityti jos mintis, gal
būtų įžvelgęs baimę, sukeltą tokios beviltiškos pa­
dėties, bet sykiu ir slaptą troškimą apkabinti jau­
nuolį ir mirti kartu su juo čia, šioje vietoje, nė piršto
nepajudinus, kad išsigelbėtų.
Tačiau ji, regis, įveikė šitą pagundą ir atsidususi
sušnibždėjo:
— Fernandai!
Salteadoras pakėlė galvą.
— Vargše Chinesta,— tarė jis,— tu tokia jauna,
tokia graži, tokia gera ir mirsi dėl mano kaltės... Ak,
aš iš tikrųjų prakeiktas!
—Ar tau gaila gyvenimo, Fernandai? —paklausė
mergaitė tokiu balsu, kuris reiškė: “O man negaila”.
— O taip, gaila! — sušuko jaunuolis.— O taip,
prisipažįstu, man jo gaila.
— Dėl ko? — paklausė Chinesta.
Jaunuolis gal tik dabar suprato, kas dedasi mer­
ginos širdyje.
— Dėl motinos,— atsakė jis.
Mergaitė riktelėjo iš džiaugsmo.
239
 — Ačiū, Fernandai! — pasakė ji.— Eik paskui
mane.
— Kodėl turėčiau eiti?
— Sakau tau, eik!
— Et, argi nematai, kad mes žuvę? — patraukė
pečiais Fernandas.
— Mes išgelbėti, Fernandai! Aš už viską atsa­
kau,— pareiškė čigonė.
Fernandas atsistojo, •abejodamas tuo, ką išgirdo.
— Eime, eime! — ragino ji.— Kadangi tau gaila
tik motinos, nenoriu, kad ji tavęs verktų.
Ir, pačiupusi jaunuolį už rankos, nusitempė nau­
ja kryptimi.
Fernandas mašinaliai nusekė paskui ją, bet su
tuo instinktyviu įkarščiu, su kokiu kiekvienas gyvas
padaras stengiasi išsaugoti gyvybę.
Net ožka, išvydusi, kad bėgliai pasuko kita kryp­
timi, rodos, atgavo viltį ir vėl ėmėsi būti vedle, kai
tuo tarpu kiti gyvūnai, pasijutę ugnies rate, nepaisė
jokios krypties ir paklaikę blaškėsi į visas puses.
Gaisro ūžesys vis artėjo, ir oras darėsi karštas
kvėpuoti.
Staiga liepsnos suūžė dar smarkiau, ir sulig kiek­
vienu bėglių žingsniu triukšmas vis stiprėjo.
Fernandas sustabdė merginą.
— Bet juk čia ugnis! Ar tu girdi? Ar girdi? — su­
šuko jis, ištiesęs ranką ton pusėn, iš kur sklido ūžesys.
—Ar gali būti, Fernandai? —nusijuokė čigonė.—
Nejau taip blogai pažįsti kalnų garsus, kad krioklio
šniokštimą laikai liepsnos ūžimu?
— O taip! — pritarė Fernandas ir vėl pasileido
pirmyn.— Tavo tiesa. Mes galim išvengti ugnies ei­
dami palei krantą ir prasisprausti tarp dviejų ugnies
uždangų, kaip izraelitai su Viešpaties pagalba
pražygiavo tarp dviejų vandens sienų. Bet ar manai,
upės krantas nesaugomas?
— Eime, eime,— spyrėsi mergina.— Argi nesa­
kiau, kad atsakau už viską?
Ir ji nusivedė Fernandą į plynaukštę, nuo kurios
lyg permatoma juosta, užmesta ant kalno šlaito, dieną
240
panaši į vaivorykštę, o naktį — į mėnulio spindulį,
krito galingas krioklys: nusiritęs iš dvidešimt penkių,
pėdų, aukščio, jis skysta mase dužo į uolą, dundėda­
mas kaip griaustinis, ir ištiškęs putomis virto į trijų,
ar keturių šimtų, pėdų, gylio prarają, kurios dugne
prasigraužęs vagą plūdo šniokščiančiu įnirtingu srau­
tu ir už trijų mylių, tarp Armiljos ir Santa Fe, įtekėjo
į Chenilį.
Paėjėję dar keletą minučių, bėgliai pasiekė ply-
naukštę, nuo kurios į bedugnę krito krioklys.
Chinesta norėjo tuoj pat pradėti baisų žygį žemyn,
bet Fernandas ją sulaikė. Apsiraminęs dėl savo ir
draugės gyvybės, jis kaip tikras poetas nepajėgė atsi­
spirti troškimui įvertinti tą siaubingą pavojų, kurio
ką tik išvengė.
Kai kurioms širdims tokie pojūčiai sukelia svai­
gią palaimą. Reikia sutikti, reginys iš tiesų buvo nuo­
stabus. Ugnies žiedas į vidurį vis siaurėjo, o iš kraštų
plėtėsi. Milžiniškas liepsnos kaspinas juosė kalnus,
eidamas vis platyn ir greitai artėdamas prie bėglių.
Tai šen, tai ten ugnis prišliauždavo prie didžiulės
pušies, imdavo raitytis aplink jos kamieną lyg gy­
vatė, pasiekdavo šakas, ir pušis užsiplieksdavo kaip
kukmedis, skirtas iliuminacijoms per karališkas šven­
tes. Liepsna traškėdama valandėlę sušvisdavo, pas­
kui ugnies milžinas staiga netekdavo atramos ir
griūdavo į didžiulį laužą, ligi dangaus pažerdamas
spiečių kibirkščių.
Kitur liepsna užgriebdavo dervingų mastikme-
džių eilę ir nusidriekdavo kaip parako takelis, greita
ugnine strėle perkirsdamas tamsiai žalią kilimą, den­
giantį kalno šlaitus.
Dar kitur uolos luitas su užsiliepsnojusiais kamš­
čiamedžiais atsiskirdavo nuo viršūnės, kurios išdegin­
ta žemė nepajėgdavo jo išlaikyti, ir šokinėdamas
kaip ugninis krioklys nuriedėdavo į kokį tarpeklį ir
tą pat akimirką sukeldavo aplinkui naują gaisrą.
Jaunuolis, pagautas ekstazės, valandėlę stovėjo
priešais šią lavos jūrą, ugniniais dantimis sparčiai
graužiančią žalią salelę, nuo kurios viršūnės jis
241
stebėjo, kaip kyla žioruojantis potvynis, kuris viską
praris greičiau nei per pusvalandį.
Šioje ugnies dar nepaliestoje vietoje aidėjo įvai­
riausi riksmai — bliovė elniai, staugė vilkai, miaukė
tigrinės katės, kvykė šernai, viauksėjo lapės, — ir jei
būtą buvę šviesu, tikriausiai būtum matęs visus šituos
žvėris: užmiršę tarpusavio neapykantą ir nerimauda­
mi tik dėl vieno pavojaus, jie paklaikę grūdosi,
blaškėsi ankštoje progumėlėje tarp sąžalyną, į ku­
rią jau šliaužė karšti padriki garai, pranašaujantys
gaisrą.
Bet po valandėlės Chinesta, tartum bijodama dėl
Fernando labiau nei jis dėl jos, pažadino jaunuolį iš
kvaitulingo susižavėjimo ir priminusi, kokia pavojin­
ga ją padėtis, parodė, ką reikia daryti, mostelėjo sek­
ti paskui ją ir pirmoji ėmė leistis į prarają.

XI
BALANDĖS LIZDAS

Tas nusileidimas, toks paprastas Chinestai, buvo

pavojingas net Fernandui, o kam kitam tiesiog neįma­
nomas.
Balti garai, vėjelio draikomi po kalną šlaitus, ne­
buvo lengvesni ir grakštesni už jaunąją čigonę, kuri
leidosi žemyn kone sienos skardumo uola, statydama
kojas ant vos pastebimą išsikišimą.
Laimei, granito plyšiuose tai šen, tai ten augo
mirtą bei mastikmedžią guoteliai, į kuriuos prirei­
kus Fernandas atsiremdavo koja, pirštais kabinda­
masis už lianą, šliaužiančią išilgai uolos it milžiniški
šimtakojai.
Tarpais net ožka išsigąsdavo ir neryžtingai su­
stodavo, tada Chinesta nežinia kaip ją aplenkdavo ir
imdavo rodyti kelią.
Retkarčiais mergina atsigręždavo ir padrąsinda­
vo Ferdinandą gestu, nes balsą vis tiek būtą užgožęs
242
šniokščiantis krioklys, ūžiančios liepsnos, stūgaujan­
tys laukiniai žvėrys, vis labiau spaudžiami ugnies žiedo.
Ne sykį mergina sudrebėdavo ir sustodavo išvy­
dusi, kad Fernandas pakibo virš bedugnės, per kurią
ji skraidė tartum sparnais; ne sykį ji tiesė į jį rankas;
grįžo žingsnį ar du atgal, lyg norėdama jį prilaikyti.
Bet Fernandas, susigėdęs, kad jį aplenkė mote­
ris, kuriai čia, rodos, buvo tik žaidimas, o jam gal
dvidešimt kartą grėsė mirtis, sutelkė visas jėgas, visą
drąsą, visą šaltakraujiškumą ir lipo paskui ožką ir
merginą šituo nepaprastu šlaitu.
Nusileidusi apie dvidešimt penkias pėdas, ten,
kur vanduo dužo į uolą, čigonė toliau lipo ne vertika­
liai, o kirto kalną įžulniai, artėdama prie krioklio,
nuo kurio iš pradžią laikėsi atokiai, nes bijojo, kad
akmenys palei jį, šlapi nuo vandens dulkią, kylančią
iš sūkurio, bus dar slidesni ir pavojingesni.
Gaisro žaros buvo tokios ryškios, jog nušvietė
statą kelią beveik taip pat aiškiai kaip saulės spin­
duliai. Bet ta šviesa ne mažino, o galbūt didino pa­
voją, parodydama jį visą.
Fernandas ėmė suprasti, ką sumanė Chinesta, o
netrukus galutinai tuo įsitikino.
Ožka dviem ar trim šuoliais stryktelėjo ant uo­
los, į kurios tolimiausią kraštą dužo krioklys; čigonė
atsidūrė ten beveik kartu su ožka ir atsigręžė norėda­
ma prireikus padėti Fernandui.
Šitaip palinkusi virš jaunuolio su ištiesta ranka
tarp tamsios uolos ir krioklio lanksto, kuris gaisro
pašvaistėje atrodė nelyginant deimantinė tilto arka,
jungianti žemę ir dangą, mergina buvo panaši į kalną
dvasią, į vandeną fėją.
Fernandas ne be vargo įveikė tą trumpą nuotolį,
skiriantį jį nuo Chinestos. Basos čigonės kojos už­
čiuopdavo visus nelygumus, ant kurią slydinėjo kal­
niečio batai. Beveik pasiekęs granito aikštelę, jau­
nuolis skubėdamas paslydo ir jau būtą žuvęs, jei Chi­
nesta su tokia jėga, kokios negalėjai tikėtis iš šios tra­
pios būtybės, nebūtą sugriebusi jo už apsiausto ir pa­
laikiusi virš bedugnės, kol jis sugrabinėjo atbrailą kojai.
243
 Radęs į ką atsiremti, jis vienu šuoliu atsidūrė
šalia merginos ir ožkos.
Bet nušokusį ant uolos, į saugią vietą, Fernandą
apleido jėgos: kojos sulinko, kaktą išmušė prakaitas,
ir jis būtą nukritęs į bedugnę, jei po ranka nebūtą
pajutęs virpančio čigonės peties.
Jis valandėlei užmerkė vokus, kol svaigulio de­
monas nuskris tolyn. Kai Fernandas vėl atsimerkė,
net atsilošė apžilpintas nuostabaus reginio, atsivėru-
sio jam prieš akis.
Pro krioklio staltiesę, skaidrią ir permatomą kaip
krištolas, švietė gaisras, panašus į stebuklingą haliu­
cinaciją.
— O! — nejučiomis sušuko jis.— Žiūrėk, Chines-
ta! Koks grožis! Kokia didybė! Kokie kerai!
Poeto siela, tartum virš Etnos sklandantis ere­
lis, plasnojo virš šio kalno, virtusio vulkanu.
Pamačiusi, kad Fernandui nebereikia pagalbos,
Chinesta švelniai išsivadavo iš konvulsyviai ją su­
spaudusią ranką ir, palikusi jaunuolį gėrėtis reginiu,
įlindo į olą, kurią netrukus užliejo blyški lempos švie­
sa — švelni priešingybė kruviniems atšvaitams,
blykčiojantiems iš liepsnojančią kalną.
Atsižiūrėjęs Fernandas ėmė svarstyti. Visos abe­
jonės išsisklaidė: miško gaisras kilo ne atsitiktinai, šį
planą sugalvojo karininkai, vadovaujantys jį perse­
kiojančiam būriui.
Trys sidabrinio rago garsai, kviečiantys jo drau­
gus, nurodė kareiviams, medžiojantiems plėšikus, ku­
rioje vietoje yra ją vadas. Du šimtai ar daugiau karei-
vią išėjo su degančiais fakelais rankose; jie sustojo
dideliu ratu ir numetė fakelus kas į dervingą medžią
giraitę, kas į žole apaugusią pievelę, ir ugnis greitai
išplito, turėdama šitiek gamtinio peno po paskutinią
dieną sausros.
Fernandą galėjo išgelbėti tik stebuklas. Tas
stebuklas buvo Chinestos atsidavimas, tai ji jį pa­
darė.
Jis atsigręžė kupinas dėkingumo, nes tik dabar
suvokė, kiek yra merginai skolingas. Ir tik dabar su
244
nuostaba išvydo blyškios šviesos užlietą olą, apie ku­
rią jis, kalnų, žmogus, nė nenumanė.
Fernandas lėtai žengė prie olos, ir juo artyn ėjo,
juo labiau stebėjosi.
Pro siaurą skylę, įėjimą į olą, jis pamatė jaunąją
čigonę, kuri viduje pakėlė lentų dangtį ir išsiėmė iš
slėptuvės žiedą ir pergamentą: žiedą užsimovė ant
piršto, o pergamentą paslėpė prie krūtinės.
Ola buvo išrausta kalne; jos sienos daiktais buvo
iš granito, tokio pat kaip uola, per kurią Fernandas
ėjo, daiktais iš paprasčiausios žemės, arba veikiau
sauso biraus smėlio, kokio Ispanijoje visur gali rasti,
nukasęs ploną, dirvą dengiantį augalinių puvenų
sluoksnį.
Olos kampe buvo samanų guolis, pakreiktas švie­
žiais paparčiais; virš guolio ąžuolo rėmuose kabojo
veikiausiai XIII amžiuje negrabiai nutapytas paveiks­
las, vaizduojantis vieną iš tų juodaveidžių madonų,
kurias katalikai iš tradicijos linkę priskirti švento
Luko teptukui.
Priešais guolį kabojo dar du paveikslai, nutapyti
su didesniu skoniu, tik gal ne taip nuoširdžiai; jų rė­
mai buvo paauksuoti, bet auksas per laiką nusitrynęs.
Vienas paveikslas vaizdavo vyrą, kitas moterį, abu su
karūnomis ant galvų, o virš karūnų — titulai, vardai
ir pavardės.
Moteris vilkėjo keistais drabužiais — bent jau
kiek galėjai spręsti iš biusto, —turėjo fantastišką lyg
kokios Rytų princesės karūną ir buvo tamsiaveidė
kaip pietietė. Ją išvydęs kiekvienas, kas tik pažino­
jo Chinestą, būtų pagalvojęs apie jaunąją čigonę, ojei ta
graži mergaitė būtų stovėjusi čia, kiekvienas savai­
me būtų atsigręžęs į ją, nes, lygindamas dailininko
kūrinį su Dievo kūriniu, būtų pamatęs pritrenkiantį
panašumą, nors Chinestą, žinoma, dar nebuvo sulau­
kusi to amžiaus, kurio pozavo tapytojui portreto origi­
nalas.
Virš karūnos buvo užrašyta:
LA REYNA TOPAČIA LA HERMOSA
245
 Išvertus šitai reiškia:
KARALIENĖ TOPAZA GRAŽIOJI
Puikiais drabužiais pasipuošęs vyras karūną bu­
vo užsidėjęs ant juodos aksominės kepuraitės; jo ilgi,
šviesūs, tiesiai nukirpti plaukai krito abipus raudon­
skruosčio veido, kontrastuojančio su tamsiaveide mo­
terim, į kurią su meile žiūrėjo jo mėlynos akys, ro­
dančios, jog jis šiaurietis; reikia pasakyti, jis buvo
gražus vienaip, o moteris kitaip. Ir vienas, ir kitas
buvo verti prie vardą pridurtą giriamąją epitetą,
kurie abieją buvo vienodi, skyrėsi tik giminė.
EL REY FELIPPO EL HERMOSO
Tai reiškė:
KARALIUS PILYPAS GRAŽUSIS
Jaunuolis apmetė žvilgsniu visus daiktus, bet jo
akys, valandėlei sustojusios ties samaną guoliu ir
Madona, įdėmiai įsmigo į abu portretus.
Mergina veikiau pajuto, negu pamatė, kaip jis
priėjo; ji atsigręžė tuo metu, kai movėsi ant piršto
žiedą ir slėpė ant krūtinės pergamentą.
Tada, nusišypsojusi lyg princesė, priimanti svečią
savo rūmuose, Chinesta vaizdinga kalba pakvietė:
— įeik, Fernandai, ir balandės gūžtelę paversi
erelio lizdu!
—Bet gal balandė pirmiau man pasakys, kas čia
per lizdas? — paklausė Fernandas.
— Siame lizde aš gimiau, praleidau kūdikystę,
užaugau,— atsakė Chinesta.— Čia ateinu pasijuok­
ti ar paverkti, kai būnu laiminga arba kenčiu... Ar­
gi nežinai, kad kiekviena būtybė be galo myli savo
lopšį?
— O taip, žinau! Juk pats dukart per mėnesį,
rizikuodamas gyvybe, einu pabūti valandą su motina
tame kambaryje, kur gimiau!
Ir jaunuolis įžengė į olą.
—Jei jau Chinesta teikėsi atsakyti į mano pirmą
246
klausimą,— tarė jis,— gal teiksis atsakyti ir į antrą?
— Klausk,— sutiko čigonė,— ir aš atsakysiu.
— Kieno šiedu portretai?
— Aš maniau, kad Fernandas miestietis. Nejau
būsiu apsirikusi?
— Kodėl?
— Argi Fernandas nemoka skaityti?
— Moka.
— Tada tegul perskaito.
Ir, pakėlusi lempą prie abiejų, portretų, ji apšvietė
juos virpančia šviesa.
— Jau perskaičiau,— pasakė Fernandas.
— Ką perskaitei?
— Perskaičiau: “Karalienė Topaza Gražioji”.
— Na ir ką?
— Aš nežinau tokios karalienės.
— Net tarp čigonų?
— Tiesa,— susigriebė Fernandas,— užmiršau,
kad čigonai turi karalius.
— Ir karalienes,— pridūrė Chinesta.
— Bet kodėl portretas panašus į tave? — pa­
klausė Salteadoras.
— Todėl, kad tai mano motinos portretas,— su
pasididžiavimu atsakė mergina.
Jaunuolis sulygino abu veidus, ir panašumas, apie
kurį jau kalbėjome, jį pritrenkė.
— O antras portretas? — paklausė jis.
— Daryk tą pat, ką darei pirma, — skaityk!
— Gerai, skaitau: “Karalius Pilypas Gražusis”.
— Argi nežinojai, kad Ispanijoje buvo karalius
Pilypas Gražusis?
— Žinojau, nes vaikystėje esu jį matęs.
— Aš taip pat.
— Tu juk tada buvai dar visai vaikas?
— Taip, bet kai kurie prisiminimai giliai įsirėžia
į širdį ir išlieka visam gyvenimui, nesvarbu, kokiame
amžiuje juos patiri.
—Teisybė,—atsiduso Fernandas,—man pažįsta­
mi tokie prisiminimai! Bet kodėl šitie portretai kabo
greta?
247
 Chinesta nusišypsojo.
— Juk tai karaliaus ir karalienės portretai, ar
ne,— pasakė ji.
— Žinoma, bet...
Jaunuolis nutilo jausdamas, kad gali įžeisti Chi-
nestos išdidumą.
O ji su ta pačia šypsena kalbėjo toliau:
— Nori pasakyti, kad vienas — tikros karalystės
karalius, o antroji — tik įsivaizduojamos karalystės
karalienė.
— Prisipažįstu, aš taip ir pagalvojau, brangioji
Chinesta.
— O kas tau .sakė, kad Egipto karalystė — įsi­
vaizduojama? Kas tau sakė, kad gražiosios Nikolisos,
Sabos karalienės, palikuonė negali būti tikra kara­
lienė, kaip kad Austrijos imperatoriaus Maksimilia-
no palikuonis yra tikras karalius?
— Bet kas pagaliau tau Pilypas Gražusis? —
paklausė Fernandas.
— Pilypas Gražusis,— atsakė ji,— karaliaus do-
no Karlo tėvas, o jis rytoj atvyksta į Granadą. Todėl
negaliu gaišti laiko, jei noriu paprašyti karaliaus do-
no Karlo to, ką jis galbūt atsakys donui Inigui.
— Ką? — sušuko Fernandas.— Tu vyksi į Gra­
nadą?
— Dabar pat. Palauk manęs čia.
— Tu išprotėjai, Chinesta!
—'Šioje įduboje rasi duonos ir datulių. Aš grįšiu
greičiau, nei pasibaigs maisto atsargos, o dėl van­
dens, pats matai, tau jo nepritrūks.
— Chinesta, aš nepakęsiu, kad dėl manęs...
— Liaukis, Fernandai, jei neišleisi tuoj pat, ug­
nis gali užkirsti man kelią prie srauto.
— Bet mano persekiotojai, kurie žiedu padegė
kalnus, žinodami, kad aš čia, tavęs nepraleis. Jie gali
tave nuskriausti ar net nužudyti!
—Ką gi jie pasakys merginai, kuri, gaisro užklup­
ta kalnuose, bėga su savo ožka palei vandens srautą?
— Taip, tavo tiesa, Chinesta! — sušuko Fernan­
das.— O jei tave sugaus, tai verčiau toli nuo manęs.
248
 — Fernandai,— rimtu, įtaigiu balsu pasakė mer­
gina,—jei nebūčiau tikra, kad tave išgelbėsiu, likčiau
čia ir numirčiau kartu su tavim. Bet aš- tikra, kad
išgelbėsiu, todėl išvykstu. Eime, Maža!
Ir nelaukdama, ką pasakys Fernandas, Chinesta
paskutinį kartą pamojavo jam ranka, šoko nuo uolos
ant kalno šlaito ir lengva kaip snaigė, vikri kaip
priešais strykčiojanti lipike ožka nusileido į prarają,
tarsi būtų. buvusi tos prarajos dvasia.
Palinkęs virš bedugnės, Fernandas su nerimu
sekė ją akimis, kol ji pasiekė srautą: šokinėdama nuo
akmens ant akmens it kielė, mergina netrukus dingo
tarp dviejų ugnies sienų, stūkstančių abipus srauto
vagos.

XII
KARALIUS DONAS KARLAS

Palikime Fernandą ramiai sau tūnoti oloje, nes

po vieno pavojaus, kurio jis ką tik išvengė, jam grė­
sė kitas, galbūt dar didesnis, ir paskui Chinestą lieps­
nojančiu kalno šlaitu nusigaukime iki srauto, kurio
vaga ji nustraksėjo ir dingo už posūkio.
Srautas, kaip jau minėjome, už trijų ar keturių
mylių virsta nedidele upe ir tarp Armiljos ir Santa
Fe įteka į Chenilį.
Bet mes neisim net iki ten, o paliksim srautą toje
vietoje, kur jį, be abejo, paliko ir Chinesta: maždaug
už mylios iki Armiljos srautas po akmenine arka ker­
ta kelią, kuris iš Granados veda į Malagą.
Atėję čia jau galime nebijoti paklysti; šis kelias
kelio vardo nusipelno tik nuo Malagos iki Kasaber-
mechos, o toliau virsta tarpais vos įžiūrimu takeliu ir
taip perkerta kalnus, paskui vakariniame šlaite vėl
išplatėja ir nuo Gravija la Grandės tampa keliu.
Atvykę į Granadą pamatote, kad čia didelė šventė:
tūkstančiai bokštų papuošti Kastilijos ir Aragono,
249
Ispanijos ir Austrijos vėliavomis, septyniasdešimt
tūkstančių, miesto namų džiūgauja, trys šimtai pen­
kiasdešimt tūkstančių gyventojų, — per dvidešimt
septynerius metus, nuo tada, kai iš maurų karalių
rankų perėjo katalikiškų karalių valdžion, Granada
prarado apie penkiasdešimt tūkstančių, — taigi trys
šimtai penkiasdešimt tūkstančių gyventojų išsirikia­
vo gatvėse nuo Chaeno vartų, pro kuriuos turėjo
įvažiuoti karalius donas Karlas, iki Alhambros rūmų
kur jam buvo paruošti apartamentai, tie patys apar­
tamentai, kuriuos prieš ketvirtį amžiaus su tokiu
gailesčiu paliko karalius Boabdilas.
Ant pavėsingų laiptų nuolaidžių šlaitu vedančių
į Saulės kalno viršūnę, kur stūkso tvirtovė ir puikuo­
jasi Alhambra, tie Rytų genijų pastatyti rūmai, grūdosi
tokia didžiulė minia, kad ją turėjo tramdyti alebardi-
ninkų eilė; kartais, kai nepadėdavo įtikinėjimai, ale-
bardininkai grąžindavo smalsuolius į vietą darbuo­
damiesi savo ginklų kotais.
Tais laikais šlaitas, per kurį iš dviejų šonų ak­
menuota vaga čiurlena gaivūs upeliai, juo karščiau,
juo vandeningesni, nes jų vanduo, išvakarėse baltu
apsiaustu gaubęs Mulaseno pečius, teka nuo kalno
tirpstant sniegui, taigi tais laikais visas ^šlaitas dar
buvo tuščias, nes tik vėliau donas Luisas, markizas
de Mendosa, Mondecharų giminės galva, vidury kelio
pastatė šviesiaplaukio rudabarzdžio valdovo garbei
fontaną su herbais, kurio milžiniška srovė kilo į viršų
žerdama deimantų dulkes, ir krito žemyn lediniais la­
šais, valandžiukę pasiridinėjusiais ant jaunų skroblų
šakų susipynusių į šviesos nepraleidžiančią pavėsinę.
Granados gyventojai, rodydami pagarbą savo jau­
najam karaliui, iš dvidešimties ar trisdešimties rūmų
esančių jų mieste, išrinko jam šituos, nes į juos veda
pavėsingas kelias: nuo Granados vartų kur praside­
da Alhambros valdos, iki pat Teisingumo vartų pro
kuriuos patenkama į tvirtovės kiemą, joks saulės spin­
dulys nežilpins jam akių ir, jei ne duslus cikadų
čirpimas bei metalinis svirplių dūzgėjimas, karalius,
būdamas už šešiasdešimties mylių nuo Afrikos, galėtų
250
įsivaizduoti esąs gaiviame savo mylimos Flandrijos
pavėsyje.
Tiesa, visoje Flandrijoje jis veltui būtų ieškojęs
tokių vartų, kokius 1348 Viešpaties metais pastatydi­
no karalius Jusefas Abul Hadžiagas ir kurie buvo pa­
vadinti Teisingumo vartais dėl maurų karalių įpročio
vykdyti teisingumą ant savo rūmų slenksčio.
Mes sakome “vartai”, bet juos reikėtų vadinti bokš­
tu, nes tai tikras bokštas — aukštas, kvadratinis, su
didele širdies formos arka, nuo kurios karalius donas
Karlas lyg į permainingo žmonių likimo pavyzdį galės
žiūrėti į maurišką hieroglifą, vaizduojantį raktą ir
ranką; jei šalimais bus jo mokytasis auklėtojas Adria­
nas Utrechtas, tai jam paaiškins, kad šis raktas pri­
mena Korano eilutę, prasidedančią tokiais žodžiais:
“Jis atrakino...”, o ištiesta ranka saugo nuo blogos
akies, kuri arabams ir neapoliečiams pridarė tiek
vargo. Bet, jei karalius kreipsis ne į kardinolą Ad­
rianą, o į pirmą sutiktą vaiką, kurį iš gelsvos odos,
didelių aksominių akių ir gomurinio balso atpažins
priklausant maurų rasei, — netrukus jis pradės ją
persekioti, o jo įpėdinis Pilypas III galutinai išvys iš
Ispanijos, — tai vaikas, nuleidęs galvą ir paraudęs iš
gėdos, atsakys, kad ši ranka ir raktas buvo išgravi­
ruoti pakepus senovės pranašui, kuris išpranašavęs,
jog Granada pateks krikščionių valdžion tik tada, kai
ranka paims raktą.
Pamaldusis karalius donas Karlas persižegnojęs
su panieka nusišypsos iš tų melagingų pranašų, ku­
rių žodžius taip žiauriai paneigė krikščionių Dievas,
kai Ferdinandas Aragonietis ir Izabelė Kastilietė, jo
proseneliai iš tėvo ir motinos pusės, laimėjo tokią
puikią pergalę.
Prajojęs pro šitą arką, tokią panašią į dangaus
vartus, nes žiūrint iš apačios atrodo, kad jie atsiveria
tiesiai į dangų, karalius donas Karlas atsidurs di­
delėje Las Alchiveso aikštėje, galės valandėlei čia
sustoti, nuo savo žirgo persilenkti per parapetą ir
apžvelgti žalumoje skendintį maurų miestą, kuriame
praleido tik keletą dienų ir kuris jam visai nepažįsta-
251
mas; tada slėnio gilumoje jis pamatys Granadą ker­
tantį Darą ir ją juosiantį Chenilį; Chenilis blizga si­
dabru, o Daras švyti auksu; plačioje lygumoje, išsau­
gojusioje arabišką pavadinimą la vega28, karalius galės
pamatyti, kur teka abi upės, apaugusios kaktusais,
pistacijomis ir laurais, po kuriais jos daiktais visai
pranyksta, o paskui vėl pasirodo: plonos, vingiuotos,
žibančios lyg gijos, pirmųjų rudenio vėjų nuplėštos
nuo Dievo •Motinos verpsto.
Šioje didelėje aikštėje aplink šulinį marmuriniu
rentiniu vaikšto bajorai, laukdami karaliaus, kuris
turi atvykti, kai Vėlos bokšto laikrodis išmuš antrą
valandą po pusiaudienio; vieni jų turi ricos hombres —
turtingų žmonių — titulą, kurį šitas pats karalius
donas Karlas pakeis Ispanijos grandais, o aukštybės
titulą, kuriuo iki šiol tenkinosi Kastilijos ir Aragono
karaliai, pakeis iškilmingesnių didenybės titulu;
vaikšto čia ir donai su senjorais, bet šitų donų protėviai
buvo Sido Kampeadoro draugai, o šitų senjorų pro­
seneliai — Pelagijo bendražygiai, ir net menkiausi
iš jų — žinoma, turto atžvilgiu, nes kilmės atžvilgiu
jie visi mano esą lygūs, — taigi net menkiausi iš jų
be abejo, laiko save tokiais pat žymiais kaip tas Aust­
rijos karalius, kuris jų akyse ispanas, kitaip sakant,
idalgas, tik pagal motiną Chuaną Pamišėlę, Izabelės
Katalikės dukterį.
Beje, visi šie seni kastiliečiai nesitiki nieko gero
iš jaunojo karaliaus, kurio germaniška prigimtis iškart
krinta į akis dėl šviesių plaukų rusvos barzdos ir at­
sikišusio smakro — charakteringų Austrijos namų
princų bruožų. Jie neužmiršo, kad jo senelis Maksi-
milianas ne itin rūpinosi anūkui teksiančių Ispanijos
sostu, užtat labai nerimavo dėl imperijos karūnos ir
privertė nėščią jo motiną iš Valjadolido atvykti į Gen-
tą, kad ji čia pagimdytų sūnų kuris būtų ne tik Kas­
tilijos infantas, bet ir flamandų miestietis.
Veltui jiems buvo sakoma, kad visokiausi laimingi
ženklai rodėsi gimstant šiam nepaprastam vaikui,
28 Derlinga lyguma (isp.).
252
kuris atėjo į pasaulį 1500 metų. vasario dvidešimt
antrą dieną, sekmadienį, per šventą Mortą, kad žy­
miausias to amžiaus astrologas Rutiljas Beninkasa
išpranašavo nuostabiausių dalykų, apžiūrėjęs dova­
nas, kurias jam įteikė krikštatėvis ir krikštamotė,
princas Simėjas ir princesė Margarita Austrė, tą
dieną, kai paskui šešis šimtus ginklanešių du šimtus
raitelių ir penkis šimtus fakelininkų per kilimus,
nutiestus nuo pilies ligi katedros, nešė naujagimį
krikštyti Karolio vardu, išrinktu pagerbiant jo senelį
iš motinos pusės Karolį Burgundą, pramintą Drąsiuo­
ju; veltui jiems buvo sakoma, jog iš tądien vaikui
įteiktų dovanų — Margarita Austrė padovanojo jam
paauksuotą sidabro vazą, pilną brangiųjų akmenų o
princas Simėjas auksinį šalmą su Feniksu —Rutiljas
Beninkasa išpranašavo, kad tas, kuris gavo tokias
brangias dovanas, vienądien taps karaliumi šalyse,
kur kasamas auksas ir deimantai, ir kad, panašiai
kaip paukštis ant jo šalmo, jis bus karalių ir impera­
torių Feniksas, — veltui jiems visa tai buvo sakoma,
jie tik lingavo galvomis prisimindami nelaimes, nuti­
kusias princo jaunystėje ir nuo pat jo atėjimo į šį
pasaulį kategoriškai neigusias tą nuostabią lemtį, ku­
rią, jų nuomone, jam pažadėjo pataikūnai, o ne iš­
minčiai, gebantys numatyti ateitį.
Ispanai manė turį šiokią tokią teisę abejoti, nes
būtent tais metais, kai gimė jaunasis princas ir kai jo
motina dar buvo nėščia, ji pajuto pirmuosius simpto­
mus ligos, su kuria veltui kovojo devyniolika metų ir
dėl kurios istorijoje jai liko liūdna Chuanos Pamišėlės
pravardė; ispanai manė turį teisę abejoti, nes beveik
po šešerių metų nuo infanto gimimo, tą pačią dvi­
dešimt antrą dieną, sekmadienį, kai viskas turėjo
jam taip sektis, jo tėvas Pilypas Gražusis, kurio meilės
nuotykiai išvarė iš proto pavyduliaujančią vargšę Chu-
aną, taigi kartojame, Pilypas Gražusis nuvyko pus­
ryčiauti į pilį netoli Burgoso — tą pilį jis buvo pado­
vanojęs vienam savo favoritui, Chuanui Manueliui, —
o pakilęs nuo stalo nuėjo žaisti kamuoliu, žaisdamas
sušilo ir paprašė stiklinės vandens, kurią jam padavė
253
kažkoks žmogus, nepriklausantis nei karaliaus svi­
tai, nei dono Manuelio šeimynykščiams; karalius
išgėrė tą vandenį, ir beveik iškart jį surėmė pilvo
skausmai, bet jie nesutrukdė vakare jam grįžti į Bur-
gosą, o kitą dieną vėl pasirodyti, mat jis norėjo įveik­
ti ligą; tačiau ne jis įveikė ligą, o liga jį, ir antradienį
jis atgulė į lovą, trečiadienį veltui mėgino atsikelti,
ketvirtadienį nustojo kalbėti, o penktadienį, vienuo­
liktą valandą ryto, atidavė Dievui dvasią.
Nėra reikalo nė klausti: žmogaus, padavusio ka­
raliui stiklinę vandens, buvo atkakliai ieškota. Tas
žmogus daugiau nepasirodė, ir viskas, kas tais lai­
kais buvo pasakojama apie šį įvykį, labiau panėšėjo į
prasimanymus negu į tiesą. Pavyzdžiui, sklandė gan­
dai, esą tarp daugybės Pilypo Gražiojo meilužių buvo
viena čigonė, vardu Topaza, kurią jos tautiečiai kildi­
no iš Sabos karalienės, esą ta čigonė buvo susižadėju­
si su čigonų princu, bet įsimylėjusi Pilypą, — kaip
rodo pravardė, jis buvo vienas gražiausių bajorų ne
tik Ispanijoje, bet ir visame pasaulyje, — paniekino
kilmingojo čigono meilę, ir jis atkeršijo karaliui Pily­
pui paduodamas jam stiklinę ledinio vandens, nuo
kurio jis mirė.
Nesvarbu, ar tai buvo nusikaltimas, ar natūrali
mirtis, bet ji sudavė vargšei Chuanai lemtingą smūgį:
jos protas, jau ne sykį ištiktas pamišimo priepuolių,
galutinai pakriko. Ji nenorėjo patikėti vyro mirtimi;
jai atrodė, — ir artimieji greičiausiai neišsklaidė šito
įsitikinimo, — jai atrodė, kad jis tik miega, ir ji pati
aprengė velionį drabužiais, kurie, jos nuomone, jam
labiausiai tiko; ji apvilko jį auksu austos gelumbės
striuke, apmovė raudonomis kelnėmis, susupo į pur­
purinį, šermuonėlių kailiais pamuštą apsiaustą, apavė
juodo aksomo bateliais, ant galvos uždėjo kepuraitę
bei karūną, liepė paguldyti kūną ant paradinės lovos
ir dvidešimt keturias valandas laikyti rūmų duris
atviras, kad kiekvienas galėtų ateiti ir pabučiuoti
jam ranką, lyg jis tebebūtų gyvas.
Galiausiai Chuana buvo šiaip taip nuvesta nuo
kūno, lavonas išbalzamuotas ir paguldytas į karstą;
254
tada žmona, tebemanydama, kad seka paskui užmi­
gusį vyrą, atlydėjo karstą į Tordesilją, Leono kara­
lystę^ kur jis buvo pastatytas Sv. Klaros vienuolyne.
Šitaip išsipildė vienos burtininkės pranašystė;
pamačiusi iš Flandrijos į Ispaniją atvykusį Maksimi-
liano sūnų, ji atlošė galvą ir tarė: “Karaliau Pilypai
Gražusis, sakau tau, kad miręs nukaksi Kastilijoje
ilgesnį kelią nei gyvas!”
Tačiau Chuana, neprarasdama vilties, kad vyras
vieną dieną prisikels iš mirties patalo, nepanoro nu­
leisti jo į rūsį, o liepė pastatyti choro viduryje ant
pakylos, kur keturi alebardininkai dieną naktį stovės
sargyboje, o keturi kordeljerai, sėdėdami keturiuose
katafalko kampuose, be perstojo kalbės maldas.
Būtent čia prieš dvejus metus iki mūsų pasako­
jamų įvykių karalius donas Karlas, atplaukęs iš Fle-
singo į Ispaniją su trisdešimt šešiais laivais ir išsilai­
pinęs Vilja Visiosoje, taigi kartojame, būtent čia ka­
ralius donas Karlas rado savo pamišusią motiną ir
mirusį tėvą.
Tada pagarbus sūnus liepė atidaryti prieš vie­
nuolika metų uždarytą karstą, pasilenkė prie raudo­
nais drabužiais aprengto, puikiai išsilaikiusio lavono,
oriai, šaltai pabučiavo jį į kaktą ir, prisiekęs motinai
prie jos gyvos galvos nesivadinti Ispanijos karalium,
nuvyko į Valjadolidą ir karūnavosi.
Karūnavimo garbei buvo rengiamos šventės ir pra­
šmatnūs turnyrai, kur karalius rungėsi ir pats; bet
po rungtynių kilusiose muštynėse aštuoni senjorai
buvo sužeisti, du iš jų mirtinai, ir karalius prisiekė
niekada neleisti jokių turnyrų.
Beje, netrukus atsirado proga pakariauti iš tik­
rųjų, o ne pramoginėse rungtynėse: Saragosa pareiškė
norinti turėti karalium ispanų princą ir neatidary­
sianti vartų flamandų erchercogui.
Donas Karlas sutiko šią naujieną nerodydamas
nė menkiausio susijaudinimo. Jo mėlynos akys valan­
dėlę apsiblausė, vokai suvirpėjo, o paskui įprastu
balsu jis davė įsakymą žygiuoti į Saragosą.
Jaunasis karalius liepė sudaužyti vartus patran­
255
kų šūviais ir įžengė į miestą su nuoga špaga rankoje,
o už jo su uždegtais dagčiais riedėjo tos pačios pa­
trankos, kurios nuo pat savo pasirodymo buvo pava­
dintos Paskutiniu karalių, argumentu.
Iš ten jis ir ėmė leisti prieš plėšikavimą nukreip­
tus žiaurius dekretus, kurie nelyginant Jupiterio žai­
bai iš Olimpo išvagojo Ispaniją skersai išilgai.
Savaime suprantama, tas, kuris vieną dieną tu­
rėjo tapti Karoliu Penktuoju, žodžiu “plėšikavimas”
visų pirma vadino maištą. Todėl šis paniuręs jaunuo­
lis, šis devyniolikmetis Tiberijus29, neklausė jokių pa­
siteisinimų dėl neįvykdytų savo įsakymų.
Taip kasdieninėse kovose praėjo dveji metai; ka­
ralius tai šventė, tai kariavo, bet štai vasario devintą
dieną į Saragosą atvyko pasiuntinys. Dėl šalčių ir
atlydžių kelyje iš Flandrijos jis užgaišo dvidešimt
aštuonias dienas ir atnešė žinią, kad 1519 metų sau­
sio dvyliktąją mirė imperatorius Maksimilianas.
Imperatorius Maksimilianas, pats niekuo nepa­
sižymintis, iškilo per savo amžininkus. Pranciškus I
ir Aleksandras VI privertė jį susilyginti su jais.-
Popiežius Julijus II apie jį sakė: “Kardinolai ir
kurfiurstai apsiriko. Kardinolai paskyrė mane popie­
žium, o kurfiurstai išrinko Maksimilianą imperato­
rium. Imperatorium reikėjo rinkti mane, o popie­
žium — Maksimilianą”.
Jaunasis karalius labai susirūpino dėl šios ne­
tekties. Jei jis būtų buvęs prie senelio mirties patalo, jei
šiedu politikai — vedliu būtų buvęs jauniklis, — jei
šiedu politikai, jaunuoliui prilaikant senį, būtų žengę
šalia vienas kito keletą žingsnių per tiltą, nutiestą iš
žemės į dangų, jei pusiaukelėje į mirtį būtų stabtelėję
ir numatę veiksmų planą tam, katras grįš į gyvenimą,
Karolį, be abejo, būtų išrinkę imperatorium, bet nie­
ko panašaus neįvyko. Nebuvo imtasi jokių atsargumo
priemonių — taip staiga ir netikėtai jis mirė. Ir do-

29 Klaudijus Neronas Tiberijus (42 m. pr. Kr. — 37 m. e. m.) —

Romos imperatorius. Pradžioje valdė remdamasis Senatu, vėliau varė
autokratinę politiką.
256
nas Karlas, netekęs neseniai mirusio kardinolo Chi-
meneso paramos, apsuptas godžių, grobuoniškų fla­
mandų, kurie per trejus metus sugebėjo išsunkti iš
vargšės Ispanijos milijoną šimtą tūkstančių dukatų
donas Karlas padarė pernelyg blogą įspūdi Ispanijai,
kurią ateityje turėjo praturtinti, bet dabar smukdė,
todėl bijojo išvykti ir palikti šalį, kur kiekvienas jo
žingsnis kėlė nepasitenkinimą. Jis būtų išvykęs į Vo­
kietiją, bet nebuvo tikras, kad jį paskirs imperato­
rium, o jei paliks Ispaniją, buvo tikras, kad daugiau
nebebus karalium.
Vis dėlto daug kas patarė jam tučtuojau sėsti į
laivą ir plaukti iš Ispanijos. Tačiau jo patarėjas Ad­
rianas Utrechtas buvo kitokios nuomonės.
Dėl karūnos kovojo jis ir Prancūzijos karalius
Pranciškus I.
Donas Karlas neišvyko, užtat išvyko uoliausi jo
šalininkai, gavę karališkuosius įgaliojimus. Slapta bu­
vo pasiųstas pasiuntinys pas popiežių Leoną X. Ko­
kias instrukcijas gabeno slaptasis pasiuntinys? Galbūt
šitai sužinosime vėliau.
O kol kas, kad pasiuntiniui, turinčiam atgabenti
žinių apie imperatoriaus rinkimus, nereikėtų gaišti
dvidešimt aštuonių dienų donas Karlas pareiškė ke­
tinąs aplankyti pietines provincijas — Seviliją, Kor­
dobą, Granadą. Pasiuntiniui beliks perkirsti Šveica­
riją ir Italiją, Genujoje sėsti į laivą ir išlipti Valensi­
joje arba Malagoje.
Praėjus dvylikai dienų po rinkimų donas Karlas
žinos rezultatus.
Tada jam buvo pranešta, kad Siera Morenoje ir
Siera Nevadoje knibždėte knibžda plėšikų.
Jis panoro sužinoti, ar tai plėšikai, ar sukilėliai.
Todėl davė įsakymą išvalyti nuo jų vietovę, ir jo įsa­
kymas Salteadoro valdose buvo žaibiškai įvykdytas
padegant kalnus.

9. 749 257
 X III

DONAS RUISAS DE TORILJAS

Kai kalnuose siautėjo gaisras, Granadoje visi

laukė karaliaus dono Karlo.
Kaip jau sakėme, jis turėjo atvykti antrą valandą;
už keliolikos minučių Vėlos bokštas duos signalą, o
laukdami, kol Izabelės ir Ferdinando anūkas lyg rai­
telio statula pasirodys mauriškuose vartuose, žymiau­
sių. Andalūzijos šeimų senjorai vaikštinėjo po Las Al-
chiveso aikštę.
Tarp šitų kilmingų bajorų, vaikštinėjančių pir­
myn ir atgal po vieną arba po du, garsiai šnekučiuo­
jančių būreliais arba besišnabždančių nuošalyje, vie­
nas ypač išsiskyrė išdidžia mina ir giliu liūdesiu.
Jis sėdėjo ant marmurinio šulinio rentinio vidu­
ry kiemo, melancholišką žvilgsnį įsmeigęs į dangaus
žydrynę, delnu parėmęs ant šono pakreiptą galvą su
plačiakrašte fetrine skrybėle, viena tų, iš kurių šiuo­
laikinės skrybėlės, pakeitusios formą, pasiskolino som­
brero vardą; ilgi plaukai šviesiomis garbanomis krito
ant pečių žilstelėjusi barzda buvo nukirpta ketvirtai­
niu, o ant kaklo kabojo kryžiaus formos ordinas: pa­
ėmus Granadą, Izabelė ir Ferdinandas savo ranko­
mis dalijos juos tiems, kurie narsiai kovojo vydami
maurus.
Nors susigraužęs, į niūrias mintis nugrimzdęs
bajoras netraukė nekuklių smalsuolių ir nerūpestingų
plepių žvilgsnių vienas vyras, maždaug vienmetis su
tuo, kurį mėginame pavaizduoti, jau kuris laikas ati­
džiai žiūrėjo į jį, tartum norėdamas įsitikinti, ar ne­
suklydo ir ar čia tikrai tas pats žmogus.
Bet štai senis nusiėmė skrybėlę ir krestelėjo gal­
vą, lyg vydamas šalin beribį liūdesį, kuris išvagoja
raukšlėmis net stipriausių mirtingųjų kaktas, ir jį
stebinčiam žmogui nebeliko jokių abejonių. Tad lai­
kydamas rankoje skrybėlę priėjo prie jo ir tarė:
— Nuo pat ankstyvos vaikystės esu jūsų drau-
258
gas, todėl, man regis, būtų, negražu, matant jūsų. liū­
desį, nepaduoti rankos ir nepaklausti: “Donai Ruisai
de Toriljai, kuo galėčiau jums padėti? Kaip galėčiau
pasitarnauti? Ką man įsakytumėt?”
Sulig pirmaisiais draugo žodžiais donas Ruisas
de Toriljas pakėlė galvą ir, atpažinęs jį užkalbinusį
žmogų, padavė jam ranką.
— Dėkoju, donai Lopesai d’Avila,— atsakė jis.—
Taip, mes iš tiesų seni draugai, ir savo pasiūlymu
įrodėt, kad esat ištikimas draugas. Ar vis dar gyve­
nate Malagoje?
— Vis dar ten. Ir žinokit, kad arti ar toli, Mala­
goje ar Granadoje, galite manim pasikliauti.
Donas Ruisas nusilenkė.
—Ar seniai išvažiavot iš Malagos ir kada matėte
mano, tikiuosi ir jūsų, seną draugą doną Inigą?
— Matau jį kasdien. Iš savo sūnaus dono Ramiro
girdėjau, kad donas Inigas su dukra vakar atvyko čia,
išvengę didžiulio pavojaus kalnuose, kur juos buvo
sulaikęs Salteadoras.
Donas Ruisas išbalo ir užsimerkė.
— Bet galiausiai,—po valandėlės paklausė jis, ne­
žmoniška valios jėga nugalėjęs užplūdusį silpnumą,—
bet galiausiai jie nuo jo išsigelbėjo?
— Reikia pasakyti, tas plėšikas, įžūliai vadinan­
tis save bajoru, pasielgė su jais kaip princas: sūnus
pasakojo, jog jis juos paleido be išpirkos ir net be jo­
kių pažadų, ir jo poelgis juo gražesnis, kad donas Ini­
gas — turtingiausias bajoras, o donja Flora gražiau­
sia mergina visoje Andalūzijoje.
Donas Ruisas lengviau atsiduso.
— Šit kaip? — tarė jis.— Juo geriau.
— Aš vis kalbu apie savo sūnų doną Ramirą ir
užmirštu paklausti, kaip gyvuoja jūsų sūnus donas
Fernandas. Ar vis dar keliauja?
— Taip,— užgesusiu balsu atsakė donas Ruisas.
—Dabar gera proga įtaisyti jį į naujojo karaliaus
dvarą, donai Ruisai. Jūs —vienas kilmingiausių Anda­
lūzijos bajorų ir, jei paprašysit karaliaus dono Karlo ma­
lonės, jis jums neatsakys, nors ir mėgsta vien flamandus.
9* 259
 —Aš iš tiesų, noriu paprašyti karalių doną Karlą
vienos malonės,— atsakė donas Kuisąs.— Bet abejo­
ju, ar jis man ją suteiks.
Tą akimirką Vėlos bokšto laikrodis išmušė dvi
valandas.
Šie du dūžiai, kurie vibruodami paprastai tepra-
nešdavo, kad vanduo paleistas^ į miesto kanalus, šian­
dien turėjo kitokią reikšmę. Šiandien ne tik vanduo
plūstelėjo į kanalus, ištryško fontanuose, ėmė sūku­
riuoti baseinuose,— vienu sykiu sugaudė visi trimi­
tai, pranešdami, kad karalius donas Karlas joja Al-
hambros laiptais; bajorai nuskubėjo prie Jusefo vartų,
kad būtų ten, kai jis lips nuo žirgo.
Donas Ruisas de Toriljas liko aikštėje vienas, tik
dabar jis stovėjo. Donas Lopesas taip pat nuėjo su
kitais senjorais.
Fanfaros sugaudė dar smarkiau, pranešdamos,
kad karalius lipa laiptais ir vis artėja.
Staiga jis pasirodė ant didelio karinio žirgo, viso
apkaustyto geležimis lyg prieš mūšį. Pats karalius
taip pat buvo su šarvais, papuoštais aukso gran­
delėmis. Tik dono Karlo galva buvo nepridengta, tar­
tum jis būtų norėjęs pritrenkti ispanus savo išvaizda,
mažiausiai panašia į ispano.
Iš tiesų Pilypo Gražiojo ir Chuanos Pamišėlės
sūnaus veidas, kaip jau minėjome, buvo anaiptol ne
ispaniško tipo ir visą jį sudarė, jei galima taip pasa­
kyti, Austrijos giminės bruožai. Jis buvo mažo ūgio,
kresno sudėjimo, į pečius įgaužta galva; tą galvą su
šviesiais trumpai kirptais plaukais, rusva barzda,
mėlynomis mirkčiojančiomis akimis, ereliška nosimi,
raudonomis lūpomis, atsikišusiu smakru jis turėjo
nešti aukštai iškeltą, todėl ji buvo tiesi ir sustingusi,
lyg sukaustyta tokioje padėtyje plieninio antkaklio;
jo laikysenoje buvo kažkas nenatūralaus, ypač kai ei­
davo pėsčias, bet, kai tik užsėsdavo ant žirgo, viskas
pasikeisdavo, nes jis buvo puikus raitelis, ir tada juo nar-
tesnis būdavo žirgas, juo gražesnis atrodydavo raitelis.
Savaime suprantama, toks princas, iš išorės vi­
sai nepanašus nei į doną Pedrą, nei į Henriką, nei į
260
Ferdinandą, nors širdyje toks pat žiaurus kaip donas
Pedras, toks pat klastingas kaip Henrikas ir toks pat
garbėtroška kaip Ferdinandas, tačiau iš pirmo žvilgs­
nio atrodantis kaip tikras Habsburgas, negalėjo su­
kelti karšto susižavėjimo ispanams, ypač andalūzams.
Todėl jam pasirodžius varinis trimitų, gaudesys
dar sustiprėjo, gal ne tiek pagerbdamas Izabelės ir
Ferdinando anūką, kiek norėdamas triukšmingomis
fanfaromis paslėpti žmonių, tylėjimą.
Karalius šaltu blausiu žvilgsniu apmetė žmones
ir vietovę, neparodydamas nė menkiausios nuosta­
bos, nors ir vietovė, ir žmonės turėjo būti ir iš tiesų,
buvo jam visai svetimi; tada sustabdė žirgą ir nušoko
ant žemės — ne tučtuojau, ne norėdamas būti arčiau
savo liaudies, o todėl, kad pagal iš anksto numatytą
ceremoniją atėjo laikas nusėsti nuo žirgo.
Jis net nepakėlė galvos ir nežvilgtelėjo į gražius
mauriškus vartus, pro kuriuos ėjo; net nepakreipė
akių. ir neperskaitė šoninėje koplytėlėje užrašo, ro­
dančio, kad 1492 metų. sausio šeštą dieną pro šiuos
vartus praėjo jo senelis Ferdinandas ir senelė Iza­
belė, nuo savo karalių, triumfo apsvaigusios Ispanijos
širdyje pergalingai nužymėdami jam kelią, kuriuo po
dvidešimt septynerių. metų. žengs jisai pats, rimtas ir
niūrus, apsuptas tylios pagarbos, kokia palydimi ka­
raliai, kurių, dorybių, dar niekas nežino, bet visi jau
mato trūkumus. Dono Karlo galvoje sukosi viena min­
tis, ji kunkuliavo kaip bronziniame puode verdantis
vanduo, neišsiverždama į paviršių.: jį degino karštas
troškimas tapti imperatorium.
Ką gi galėjo matyti šis garbėtroškos žvilgsnis,
per nuotolį įsmeigtas į Frankfurto miestą, kur rinki­
mų. salėje posėdžiavo kurfiurstai, kur, kaip ir dono
Karlo, buvo nukreiptos popiežiaus, karalių, princų,
pagaliau visų, šio pasaulio galingųjų, akys ir ausys?
"Ar tapsi imperatorium, kitaip sakant, tokiu pat ga­
lingu kaip popiežius ir galingesniu už karalius?” — be
perstojo šnibždėjo ambicingas balsas dono Karlo širdyje.
Kokią reikšmę turėjo jam kitų. žmonių, balsai, kai
jo viduje skambėjo šitas balsas?
261
 Todėl, kaip jau minėjome, tik paklusdamas eti­
ketui, o ne pagautas karšto polėkio ir troškimo atsi­
durti arčiau jį apsupusių, bajorų, karalius donas Kar­
las nušoko ant žemės.
Tą pat akimirką flamandą svita pasekė jo pavyz­
džiu. Šią svitą sudarė visą pirmajo mokytojas Adria­
nas Utrechtas, pirmasis ministras grafas Sjevras, gra­
fas de Lašo, grafas de Porsianas, senjoras de Fume-
sas, senjoras de Borenas ir olandas Amersdorfas. •
Bet dar sėdėdamas ant žirgo donas Karlas savo,
atrodytą, pasmėlusiu ir kažkur klaidžiojančiu žvilgs­
niu vis dėlto pamatė būrelį bajorą su skrybėlėmis ant
galvą nors kiti buvo jas nusiėmę. Regis, tik šitas
būrelis ir patraukė jo dėmesį.
— Ricos hombresl — kreipėsi jis į juos ir ranka
davė ženklą stotis į jo svitą, bet už flamandą bajorą.
Andalūzijos senjorai nusilenkė ir užėmė nuro­
dytą vietą, bet tik kaip žmonės, paprasčiausiai
paklūstantys įsakymui.
Paskui karalius pirmas patraukė į Alhambros
rūmus, kurie, pažvelgus iš Las Alchiveso aikštės, at­
rodo tik didelis keturkampis pastatas su vienomis
durimis ir be langą.
Donas Karlas žingsniavo vienplaukis; jo šalmą
nešė iš paskos einantis pažas.
Kelias buvo laisvas, nes visi užėmė vietą kara­
liaus svitoje pagal savo rangą. Tik vienas žmogus sto­
vėjo ant kelio nenusiėmęs skrybėlės.
Karalius, dėdamasis, kad jo nemato, nepaleido
vyriškio iš akią ir gal būtą praėjęs pro šalį nė nestab-
teldamas, jei žmogus su skrybėle ant galvos, karaliui
artėjant, nebūtą priklaupęs ant vieno kelio.
Karalius sustojo.
—Jūs rico hombre? — paklausė jis.
— Taip, sire.
— Iš Aragono ar iš Kastilijos?
— Iš Andalūzijos.
— Ar giminėje maurą nėra?
— Aš — seno ir gryno krikščioniško kraujo.
— Kuo jūs vardu?
262
 — Donas Ruisas de Toriljas.
— Stokitės ir kalbėkit.
— Tik karaliaus ausys gali girdėti tai, ką noriu
jam pasakyti.
— Pasitraukit,— tarė donas Karlas, mostelėjęs
ranka.
Visi pasitraukė tokiu atstumu, kad negirdėtų
balsų, ir sustojo pusračiu, apsupdami karalių doną
Karlą ir rico hombre doną Ruisą de Torilją.
— Klausau,— pasakė karalius.

XIV
VYRIAUSIASIS TEISĖJAS

— Sire,— pradėjo donas Ruisas stodamasis,—

atleiskit, kad mano balsas dreba, bet aš sumišęs ir
susijaudinęs, jog turiu prašyti tokios malonės, dėl
kurios atsidūriau prieš jus.
— Kalbėkit lėtai, kad gerai jus suprasčiau, pone.
—Tiesa,—pasakė donas Ruisas veikiau išdidžiai
negu mandagiai,— aš užmiršau, kad jūsų aukštybė
dar sunkiai kalba ispaniškai.
— Aš išmoksiu, senjore,— šaltai atsakė donas
Karlas.
O po valandėlės pridūrė:
— Aš jūsų klausau.
— Sire,— toliau kalbėjo donas Ruisas,— aš turiu
dvidešimt septynerių metų sūnų. Jis mylėjo vieną
damą, bet bijodamas mano pykčio,— nes aš visų pir­
ma kaltinu save, kad buvau per daug abejingas ir per
daug griežtas tam nelaimingam jaunuoliui,— taigi
bijodamas mano pykčio jis susisaistė su ja be mano
leidimo ir, nors ji suteikė jam visas vyro teises, jis
kasdien atidėliojo vedybas ir nepavadino jos žmona,
kaip buvo žadėjęs. Ta senjora pasiskundė tėvui. Tėvas
donas Diegas buvo senas ir, jausdamas, kad jo ranka
per silpna kovoti su dvidešimtmečiu, pavedė savo
263
sūnui donui Aivarui atkeršyti. Donas Aivaras nenorėjo
klausyti mano sūnaus atsiprašinėjimų,—nors turiu pri­
pažinti, mano sūnus tokiomis aplinkybėmis elgėsi labai
išmintingai, ko negalėjau tikėtis iš jo charakterio,—
taigi donas Aivaras nenorėjo klausyti sūnaus atsipra­
šinėjimų, jaunuoliai susikovė, ir donas Aivaras žuvo.
— Dvikova? — pertraukė jį donas Karlas.— Aš
nemėgstu dvikovų.
— Esti tokių aplinkybių, aukštybe, kai garbingas
žmogus negali trauktis, ypač jei žino, kad po tėvo
mirties turės teisę duoti karaliui ataskaitą apie savo
elgesį ir prašyti malonės nenusiėmęs skrybėlės.
—Taip, žinau, kad tai jūsų, ricos hombres, privi­
legija. Aš tai sutvarkysiu... Pasakokit toliau.
—Dvikova vyko be liudininkų. Dono Aivaro tėvas
apkaltino mano sūnų žmogžudyste ir pasistengė, kad
jį areštuotų. Pas jį prisistatė trys algvasilai ir vidury
dienos jėga norėjo nuvesti į kalėjimą. Du iš jų sūnus
nužudė, o trečią sužeidė ir pabėgo į kalnus.
— Aha! Vadinasi, tu — rico hombre, o tavo sū­
nus — plėšikas? — pasakė donas Karlas, pirmąkart
kreipdamasis į doną Ruisą “tu”, ir tai buvo veikiau
grasinimas, o ne palankumas.
— Sire, dono Aivaro tėvas mirė, o kartu mirė ir
pyktis. Sire, jaunoji dama įstojo į vienuolyną, o aš
daviau jai tokį kraitį, lyg ji būtų karališko kraujo
princesė. Sire, aš atsilyginau dviejų nužudytų ir vie­
no sužeisto algvasilo šeimoms ir tam išeikvojau visą
savo turtą. Dabar iš tėvo palikimo beturiu tik namą
Viva Rambios aikštėje, kuriame ir gyvenu. Bet tai
nesvarbu, nes užmokėta už kraują, ir užtektų vieno
jūsų aukštybės žodžio, kad iš turto griuvėsių pakiltų
nuplauta šeimos garbė.
Donas Ruisas nutilo, bet, matydamas, kad kara­
lius irgi tyli, vėl prabilo:
—Todėl maldauju, aukštybe, parpuolęs prie jūsų
kojų ir, kadangi priešų jau nebėra tarp gyvųjų, ka­
dangi jam skersai kelio gali stoti tik jūsų karališkoji
galia, tūkstantį kartų prašau ir meldžiu jus, sire,
dovanoti mano sūnui!
264
 Karalius nieko neatsakė. Donas Ruisas kalbėjo
toliau:
— O mano karaliau! Drįstu sakyti, jog jis nusi­
pelno atleidimo, gal ne tiek dėl savęs,— nors kartoju
jūsų aukštybei, kad taip atsitiko, labai kaltas ir aš,—
kiek dėl savo kilniu protėvių, kurie visi jus maldau­
ja mano lūpomis: “Dovanokite, sire! Dovanokit!”
Donas Karlas tebetylėjo. Net atrodė, jog nustojo
klausytis. Todėl, palinkęs beveik prie pat karaliaus-
kojų, donas Ruisas atkakliai maldavo toliau:
— Sire, sire, užmeskite akį į mūsų istoriją ir pama­
tysit būrį herojų mano giminėje, kuriai Ispanijos kara­
liai dėkingi už garbę ir šlovę! Sire, pasigailėkit mano
žilų plaukų mano maldų mano ašarų! Ojei to nepakan­
ka jūsų širdžiai sujaudinti, pasigailėkit kilnios damos,
nelaimingosios motinos! Sire, sire, dėl jūsų sėkmingo
įžengimo į Ispanijos sostą, dėl jūsų motinos Chua-
nos, dėl jūsų senelių Izabelės ir Ferdinando, kuriems
narsiai ir ištikimai tarnavau, kaip liudija šis kryžius
ant mano kaklo, sire, suteikit malonę, kurios jus
prašau!
Karalius pakėlė galvą; migla, dengusi jo akis,
rodos, išsisklaidė, ir jis šaltu, bejausmiu balsu tarė:
— Tai ne mano reikalas. Kreipkitės į Andalūzi­
jos vyriausiąjį teisėją.
Ir žengė tolyn.
Flamandų ir ispanų senjorai nusekė paskui jį, ir
visi dingo Alhambros rūmuose. Donas Ruisas su­
gniužęs vienas pasiliko Las Alchiveso aikštėje.
Vis dėlto mes klystame sakydami, kad donas Rui­
sas vienas pasiliko Las Alchiveso aikštėje: vienas iš
dono Karlo svitos senjorų pastebėjo nuo karaliaus
žodžių naštos sulinkusį senį, nežymiai atsiliko ir neįėjo
kartu su visais į mauriškus rūmus, o greitai grįžo
prie dono Ruiso de Toriljo ir su skrybėle rankoje
sustojo priešais senį, kuris buvo taip priblokštas liūde­
sio, kad jo nė nepastebėjo.
— Jei bajoras laiko garbe prisiminti senus drau­
gus,— tarė jis,— leiskite, brangus donai Ruisai, pa­
sveikinti jus žmogui, kuris kuo nuoširdžiausiai prie
265
jūsų prisirišęs.
Donas Ruisas lėtai pakėlė apsunkusią galvą, bet,
vos tik išvydo tą, kuris taip širdingai jį pasveikino, jo
akyse sužibo džiaugsmo kibirkštėlės.
— A, tai jūs, donai Inigai! — tarė jis.— Aš lai­
mingas galėdamas paduoti jums ranką, bet su viena
sąlyga...
— Kokia, sakykit?
— Kol gyvensite Granadoje,— iš anksto įspėju,
kad nepriimu jokių pasiteisinimų,— taigi kol gyven­
site Granadoje, būsite mano svečias.
Donas Inigas nusišypsojo.
— Aš net nelaukiau jūsų kvietimo, donai Ruisai.
Šiuo metu mano duktė donja Flora jau įsikūrė pas
donją Mersedesą, ir, nors mes prašėme nesivarginti,
ji būtinai užsimanė užleisti jai savo kambarį.
— Kol nebuvo vyro, žmona padarė tai, ką vyras
būtų padaręs, jei nebūtų buvę žmonos. Taigi ten vis­
kas gerai...
Paskui atsidusęs tyliai sušnibždėjo:
—Kaip norėčiau pasakyti, kad viskas gerai ir čia!
Nors jis kalbėjo labai tyliai, donas Inigas išgirdo.
Beje, kaip ir visi senjorai, jis matė doną Ruisą
klūpant priešais karalių doną Karlą, kaip klūpo ma­
lonės prašantis žmogus, ir nesunkiai galėjo suprasti,
kad ta malonė nebuvo jam suteikta.
— Iš tiesų,— tarė jis,— man regis, pokalbis su
mūsų jaunuoju karalium jums nenusisekė, brangus
donai Ruisai.
—Ko gi jūs norit, senjore! Karalius donas Karlas
pats prisipažįsta dar nemokąs ispaniškai, o aš taip
pat prisipažįstu niekada nemokėjęs flamandų kal­
bos... Bet grįžkim prie jūsų ir pakalbėkim apie jūsų
žavingą dukterį, donai Inigai.
Paskui, valandėlę padvejojęs, virpančiu balsu
kalbėjo toliau:
—Tikiuosi, vakarykštis nelemtas susitikimas kal­
nuose nepakenkė jos sveikatai?
— Jūs jau žinot? — paklausė donas Inigas.
—Taip, senjore. Tai, kas nutinka tokiam žymiam
266
žmogui kaip jūs, igyja erelio sparnus. Donas Lopesas
man sakė...— sulig šiais žodžiais dono Ruiso balsas
ėmė dar labiau drebėti — donas Lopesas man sakė,
kad jus buvo sulaikęs Salteadoras.
— Ar jis jums taip pat sakė, kad Salteadoras
elgėsi kaip bajoras, o ne kaip plėšikas, ir kad tas bai­
susis atamanas, tas liūtas ir tigras kitiems, su mumis
buvo kaip šuo ar ėriukas?
— Kažką panašaus minėjo, bet -esu laimingas,
kad jūs tai patvirtinate.
— Ne tik patvirtinu, bet dar galiu pridurti, jog
būsiu atsiskaitęs su tuo narsiu jaunuoliu tik tada, kai
ištesėsiu jam duotą pažadą.
— O ar galiu sužinoti,— dvejodamas pasiteiravo
donas Ruisas,— koks tas pažadas?
— Savo šventu globėju prisiekiau, kad pajutau
jam nuoširdžią užuojautą ir neduosiu karaliui donui
Karlui ramybės tol, kol jis jam nedovanos.
— Karalius nesuteiks jums tos malonės,— palin­
gavo galva donas Ruisas.
— Kodėl?
— Jūs manęs klausėt, ko prašiau klūpodamas
prie karaliaus kojų.
— Na ir ko gi?
— Aš jo prašiau šitos malonės.
— Jūs?
— Taip.
—Kas jus sieja su tuo jaunuoliu? Pasakykit, sen­
jore donai Ruisai, aš būsiu dvigubai atkaklesnis, žino­
damas, kad stengiuosi dėl vakarykščio bičiulio ir dėl
žmogaus, su kuriuo mane sieja trisdešimties metų
draugystė.
— Duokit man ranką, donai Inigai.
— Imkite.
—Jaunuolis, apie kurį jūs kalbat,—mano sūnus!
Donas Ruisas pajuto, kaip jo delne suvirpėjo do­
no Inigo ranka.
—Jūsų sūnus? — dusliai paklausė jis.—Jūsų ir
donjos Mersedesos?
— Žinoma,— atsakė donas Ruisas su aitraus
267
liūdesio kupina šypsena,— nes donja Mersedesa ma­
no žmona.
— Ir ką jums atsakė karalius?
— Nieko!
— Kaip tai nieko?
— Tikriau, jis atsisakė suteikti man šią malonę.
— Kokiais žodžiais jis atsisakė tai padaryti?
—Jis pasiuntė mane pas Andalūzijos vyriausiąjį
teisėją.
— Na ir kas?
— Ogi tas, kad Andalūzijos vyriausiasis teisėjas
buvo donas Rodrigas de Kalmenarė, o donas Rodri­
gas de Kalmenarė miręs.
—Donas Rodrigas de Kalmenarė miręs, bet prieš
aštuonetą dieną karalius paskyrė jo įpėdinį, ir tas
įpėdinis vakar atvyko į Granadą?
— I Granadą?
— Taip. Ir užtikrinu jus,— girdite, donai Rui-
sai? — aš jus užtikrinu, kad karaliaus paskirtu žmo­
gumi galite pasitikėti ne mažiau kaip pačiu savim!
Donas Ruisas jau norėjo išklausinėti savo seną
kovą draugą, kurio pasitikėjimas Apvaizda ir An­
dalūzijos vyriausiuoju teisėju jį šiek tiek apramino,
bet rūmą tarpduryje, už dvidešimties žingsnią nuo
ją, pasirodė šauklys ir garsiai suriko:
— Donai Inigai Velaskai de Arą, Andalūzijos vy­
riausiasis teisėjau, jus kviečia karalius!
—Tai jūs, senjore donai Inigai,—baisiausiai nu­
stebęs sušuko donas Ruisas,— tai jūs — Andalūzijos
vyriausiasis teisėjas?
— Argi nesakiau,— tarė donas Inigas, pasku-
tinįkart spausdamas donui Ruisui ranką,— kad An­
dalūzijos vyriausiuoju teisėju galite pasikliauti kaip
pačiu savimi? Turėjau pridurti, kad net labiau nei
pačiu savimi, nes aš — dono Rodrigo de Kalmenarės
įpėdinis.
Ir nusprendęs, kad nereikia versti laukti kara­
liaus, kurio teks prašyti malonės, donas Inigas nu­
skubėjo vykdyti dono Karlo įsakymo taip sparčiai,
kaip tik leido ispaną rico hombre orumas.
268
 XV

LIŪTŲ KIEMAS

Tebūnie mums leista sekti paskui vyriausiąjį

teisėją į maurų, karalių rūmus, kur neseniai pirmąsyk
įėjo donas Karlas ir kur mūsų skaitytojams galbūt
neteks apsilankyti.
Sekdamas įkandin šauklio, pakvietusio jį kara­
liaus vardu, donas Inigas perkirto pirmąjį kiemą, ku­
ris dėl daugybės ten žydinčių mirtų buvo vadinamas
paprasčiausiai Mirtų kiemu, paskui perėjo Rezervu­
aro kiemą, taip vadinamą dėl milžiniško baseino jo
viduryje, ir Mezuaro, arba Pirčių kiemą, nes maurų
kalifų laikais jose maudydavosi rūmų moterys.
Jei dono Inigo proto ir širdies nebūtų slėgęs
didžiulis rūpestis, jis, nors per savo klajoklišką gyve­
nimą ir prisižiūrėjo Senojo bei Naujojo pasaulio pa­
minklų, žinoma, būtų sustojęs pirmajame kieme, prie
kurio vartų dar ir mūsų dienomis sustoja nustebę,
neryžtingi keliautojai, nes jaučia žengią į paslaptingą,
nepažįstamą Rytų pasaulį.
Bet vargu ar donas Inigas pakėlė galvą ir pažvel­
gė į puikią, milžinišką, ant pjedestalo stovinčią vazą,
kurią nerūpestingi ispanai dabar nugrūdo į kampą
kažkokiame niekieno nelankomame muziejuje, o ta­
da ji buvo svarbiausias papuošalas šiame kieme, iš
kurio matyti Komarės bokštas, iškilęs virš kedro rąstų
sienų bei paauksuotų čerpių stogų ir raudonais bei
oranžiniais dantimis įsirėžęs į vaiskią dangaus žyd­
rynę.
Iš Rezervuaro kiemo donas Inigas įėjo į Barkos
prieškambarį, o iš jo — į Ambasadorių salę, bet nei
originali prieškambario forma, dėl kurios jis gavo
Barkos — laivelio — pavadinimą, nei persipynusios
sienų arabeskos, nei puikus skliautas, ištapytas žalia,
mėlyna ir raudona spalva, nei neregėtai subtilaus
darbo lipdiniai, panašūs į tą kantrų gamtos triūsą,
kurį ji įdeda tūkstantmečiais kurdama stalaktitus,
269
nė valandėlei negalėjo atitraukti dono Inigo nuo jį
apsėdusios minties.
Šitaip bežadis, tylus jis skubiai praėjo pro žavingą
paviljoną, šiandien vadinamą Karalienės belvederiu,
pro kurio langus matyti Cheneralifė — nelyginant
milžiniškas žydinčią laurą guotas su viršūnėse tu­
pinčiais povais, panašiais į aukso ir safyrą paukščius;
jis žengė per balto marmuro plokštes, tas milžiniškas
smilkykles su mažytėmis skylutėmis, kur išėję iš pirčią
būdavo apsmilkomi sultonai; paskui nesustodamas
perėjo Lindakachos sodą, kuris šiandien virtęs krū­
mais apaugusia dykuma, o tada buvo marguojantis
gėlynas, kairėje paliko sultonienią pirtis, dar alsuo­
jančias gražiosios Širdžią Grandinės ir išdidžiosios
Zobeidos kvapu, ir įžengė į Liūtą kiemą, kur jo laukė
karalius.
Liūtą kiemas buvo taip dažnai aprašinėjamas,
kad mums nėra reikalo apie jį kalbėti, todėl pasiten­
kinsime brūkštelėję eskizą, pavaizdavę formą ir pa­
grindinius papuošimus — nupiešime skaitytojams tik
maketą, būtinai reikalingą mūsą pasakojimui.
Taigi Liūtą kiemas — šimto dvidešimties pėdą
ilgio ir septyniasdešimt triją pločio keturkampis, ap­
suptas šimtu dvidešimt aštuoniomis balto marmuro
kolonomis aukso ir lazurito kapiteliais.
Galerijos, iškilusios į dvidešimt aštuonią pėdą
aukštį, kyšo virš didžiulio vidinio kiemo, kurio vidu­
ryje trykšta garsusis Liūtą fontanas.
Kai šauklys įvedė doną Inigą į Liūtą kiemą, jis
buvo paverstas palapine ir uždengtas plačiomis rau­
dono, juodo ir geltono audeklo juostomis — Ispanijos
ir Austrijos vėliavą spalvomis; audeklas saugojo nuo
žilpinančios šviesos ir karštos saulės spindulią.
Liūtą fontanas švirkštė vandenį iš visą skylią ir
gaivino šį milžinišką valgomąjį, kuriame jaunajam ka­
raliui suruošė pietus Granados miestas ir Andalūzi­
jos ricos hombres.
Atsirėmęs į vieno auksinio liūto galvą, donas
Karlas klausėsi savo pirmojo ministro grafo de Sjev-
ro, išsiblaškiusiu žvilgsniu žiūrėdamas į raudonas dė­
270
mes granite: žmonės kalbėjo, jog tai kraujas, įsigėręs
čia tada, kai Segrisai, įvilioję į spąstus trisdešimt
šešis Abenserachesus, nukirsdino jiems galvas.
Apie ką mąstė donas Karlas ir kodėl jo blausus
klaidžiojantis žvilgsnis nepersimainė klausantis pir­
mojo ministro? Jis tiesiog užmiršo esąs Granadoje,
Liūtų kieme, ir mintimis nuskriejo į Frankfurtą, į
rinkimų salę, todėl maurų civilinių karų legendos,
kad ir kokios poetiškos, jo nejaudino, užgožtos vie­
nintelio klausimo, aidinčio kiekviename jo širdies dū­
žyje: “Kas bus Vokietijos imperatorius — aš ar Pran­
ciškus I?”
Tuo metu šauklys žengė prie karaliaus ir prane­
šė, kad paskui jį ateina Andalūzijos vyriausiasis
teisėjas.
Donas Karlas pakėlė galvą; karaliaus akys žyb­
telėjo, kai jis pažvelgė į doną Inigą ir, tarsi norėda­
mas atsiskirti nuo jį apsupusių flamandų favoritų ir
prisiartinti prie kitame kiemo gale stovinčių ispanų
bajorų jis žengė pasitikti to, kurį buvo kvietęs.
Donas Inigas, pamatęs, kad karalius eina prie jo,
suprato jo ketinimą, sustojo ir palaukė, kol karalius
kreipsis į jį.
— Ar pažįsti doną Ruisą de Toriįją? — paklausė
donas Karlas vyriausiąjį teisėją.
— Taip, aukštybe, tai vienas kilmingiausių An­
dalūzijos bajorų jis kariavo kartu su manim prieš
maurus jūsų šviesiųjų senolių Ferdinando ir Izabelės
laikais.
— Ar žinai, ko jis manęs prašė?
— Jis prašė jūsų aukštybę dovanoti jo sūnui do-
nui Fernandui.
— Ar žinai, ką padarė jo sūnus?
— Dvikovoje nužudė vienos damos, savo mei­
lužės, brolį.
— O dar?
— Nužudė du algvasilus, atėjusius jo areštuoti,
ir sužeidė trečiąjį.
— O dar?
— Pabėgo į kalnus.
271
 — O dar?
Trečiąkart tariant šiuos žodžius, dono Karlo akys,
paprastai apsiblaususios ir be spindesio, pažvelgė į
doną Inigą su neregėtu atkaklumu ir nežmoniškai
skvarbiai.
Donas Inigas žengė žingsnį atatupstas; jis nė
neįsivaizdavo, kad mirtingojo žvilgsnis galėtų, svaidy­
ti tokius akinančius žaibus.
— O dar? — sumurmėjo jis.
— Taip, aš tavęs klausiu, ką jis darė kalnuose.
— Sire, turiu prisipažinti jūsų aukštybei, kad
jaunatviško įkarščio pagautas...
—Jis tapo plėšiku! Jis plėšia ir žudo keliautojus!
Todėl tas, kuris nori nuvykti iš mano miesto Grana­
dos į mano miestą Malagą arba iš mano miesto Mala­
gos į mano miestą Granadą, prieš leisdamasis į kelią
turi surašyti testamentą.
— Sire!
— Ted štai... Dabar sakyk, mano vyriausiasis
teisėjau, kaip manai, ką reikėtų daryti tam plėšikui?
Donas Inigas sudrebėjo, nes šio devyniolikmečio
jaunuolio balse buvo justi nepermaldaujamas kietu­
mas ir jis išsigando dėl savo globotinio ateities.
— Aš manau, sire, jaunimui reikia daug ką at­
leisti.
— Kiek tam Fernandui de Toriljui metų? — pa­
klausė karalius.
Donas Inigas pasirausė atmintyje, stengdamasis
prisiminti tą skaudžią datą, paskui atsidusęs atsakė:
— Jam turėtų būti dvidešimt septyneri.
— Aštuoneriais metais vyresnis už mane,— pa­
sakė donas Karlas.
Jo tonas reiškė: “Ką tu čia kalbi apie jaunystę,
kai žmogui dvidešimt septyneri metai? Man devynio­
lika, o aš jau senas!”
— Sire,— tarė donas Inigas,— genialumas pirma
laiko pasendino jūsų aukštybę, ir karalius donas Kar­
las neturėtų spręsti apie kitus žmones pagal save,
neturėtų matuoti kitų savo matu.
— Kokia tavo, kaip vyriausiojo teisėjo, nuomonė?
272
 — Mano nuomone, sire, čia ypatingas atvejis.
Donas Fernandas kaltas, bet turi pateisinamų, prie­
žasčių: jis priklauso vieniems' žymiausių Andalūzijos
namų, jo tėvas, doras ir garbingas bajoras, padarė
aukų šeimoms viską, ko paprastai reikalaujama iš
žudiko, ir būtų gerai, jei karalius donas Karlas
pažymėtų savo kelionę per Andalūziją gailestingumo,
o ne žiaurumo aktu.
— Tu taip manai, donai Inigai?
—Taip, sire,—nedrąsiai atsakė bajoras, nuleidęs
akis nuo ereliško jaunojo karaliaus žvilgsnio.
— Tuomet aš gailiuosi pasiuntęs doną Ruisą pas
tave. Šią bylą pasilieku sau ir išspręsiu ją, kaip lieps
sąžinė.
Paskui karalius atsisuko į arčiausia stovinčius
bajorus ir pakvietė:
— Prie stalo, ponai! Ir valgykim greičiau! Šit
mano vyriausiasis teisėjas donas Inigas Velaskas ma­
no, kad aš pernelyg griežtas teisėjas, todėl noriu kaip
galima greičiau jam įrodyti, jog esu ne teisėjas, o
teisingumas.
Ir, atsigręžęs į doną Inigą, pritrenktą tokios ga­
lingos vos iš vaikystės išaugusio jaunuolio valios, pa­
sakė:
— Sėskis mano dešinėje, donai Inigai. Pakilę nuo
stalo, kartu aplankysim Granados kalėjimus ir ten
rasim žmonių, labiau nusipelniusių gailestingumo negu
tas, kuriam tu prašai malonės.
Paskui jis priėjo prie jam skirto krėslo ir, uždėjęs
ranką ant karūnos, vainikuojančios krėslo atramą,
sušnibždėjo:
—Karalius! Karalius! Ar verta būti karalium? O!
Pasaulyje tėra dvi geidžiamos karūnos: popiežiaus ir
imperatoriaus!
Kai karalius donas Karlas atsisėdo prie stalo, iš
dešinės pasisodinęs doną Inigą, o iš kairės — kardi­
nolą Adrianą, kiekvienas užėmė savo vietą pagal rangą
ir titulą.
Po ketvirčio valandos — šitai rodė, jog karalius
skuba, nes jis garsėjo kaip neprilygstamas valgytojas
273
ir paprastai pietaudavo dvi valandas,— taigi po ket­
virčio valandos donas Karlas pakilo nuo stalo ir, net
atsisakęs savo mėgstamos flamandu bajoru svitos, tik
su vyriausiuoju teisėju susiruošė lankyti Granados
kalėjimu.
Bet, nuėjęs iki vartų i Lindakachos sodą, sutiko
merginą, kurios šveicarai neleido toliau, todėl ji pa­
prašė leidimo pasilikti čia.
Nors ir keistai apsirengusi, bet nepaprastai graži,
mergina, pamačiusi karalių, priklaupė ant vieno ke­
lio ir viena ranka ištiesė jam aukso žiedą, o kita —
pergamentą.
Išvydęs šiuos daiktus, donas Karlas krūptelėjo.
Aukso žiedas priklausė Burgundijos kunigaikš­
čiams, o ant pergamento, po vokiškai parašytomis
keliomis eilutėmis, buvo visiems, ypač karaliui donui
Karlui, gerai pažįstamas parašas, jo tėvo parašas:
DER KOENIG PHILIPP
Donas Karlas su nuostaba pirmiausia pažvelgė į
žiedą, paskui — į pergamentą, o galiausiai — į mer­
giną keistais drabužiais.
— Skaitykite, sire,— gryniausia saksonu tarme
pasakė mergina.
Donas Karlas pasijusdavo baisiausiai pamalonin­
tas, kai į jį kas prabildavo kalba tos Vokietijos, kurio­
je jis buvo išauklėtas ir kurią taip mylėjo.
Karalius ėmė skaityti savo akiai įprastas raides,
sulig kiekviena eilute, beveik sulig kiekvienu žodžiu
nuo pergamento kreipdamas žvilgsnį į merginą ir
nuo merginos į pergamentą.
Baigęs skaityti, jis tarė:
— Donai Inigai, man kai kas atsitiko, todėl mud­
viejų vizitą į kalėjimus atidėsiu vėlesniam laikui. Jei
turit kokių reikalų, tvarkykite juos, jei ne —palaukit
manęs čia.
— Aš palauksiu jūsų aukštybės,— atsakė donas
Inigas, atpažinęs, kad mergina, atnešusi aukso žiedą
ir pergamentą,— ta pati čigoniukė iš smuklės “Pas
maurų karalių”, ir nujausdamas, kad tarp šio Chines-
274
tos vizito ir malonės Salteadorui, kurios taip ne­
sėkmingai doną Karlą maldavo juodu su donų Ruisu,
yra kažkoks ryšys.
O karalius donas Karlas pasitenkino tarstelėjęs
merginai porą žodžių ta pačia kalba, kokia ji buvo į jį
kreipusis:
— Sekite paskui mane!
Ir jis parodė jai kelią į Karalienės belvederį,
kuris gavo tokį vardą todėl, kad būdama Alliambroje
Izabelė Katalikė ypač mėgdavo šį mažytį paviljoną.

XVI
KARALIENĖ TOPAZA
Mes jau žinome, kad donas Karlas nekreipdavo
dėmesio į jį supančius daiktus, kai įtemptai apie ką
nors mąstydavo. Todėl ir dabar užlipo kelis laiptelius
į buvusį sultonienių tualeto kambarį, po Granados
užkariavimo tapusį Kastilijos karalienių maldykla,
nepastebėdamas fantastiškų skulptūrų, puošiančių sie­
nas bei lubas ir stovinčių ant tokio subtilaus darbo ir
tokių puikių mauriškų paaukštinimų, kad nusipelnė
karaliaus žvilgsnio.
Bet mes jau minėjome, kad jaunasis karalius, ap­
sėstas kokios nors minties, vaizdinio ar troškimo, ro­
dos, tyčia užmerkdavo akis prieš visus šiuos stebuk­
lus, kurie kas žingsnis iškildavo jo kelyje, tarsi pri­
mindami Rytus.
Atėjęs į Karalienės belvederį, donas Karlas su­
stojo ir, nė nežvilgtelėjęs į nuostabią panoramą, ku­
rią aplink jį buvo sukūręs menas ir gamta, atsigręžė
į Chinestą ir tarė:
— Aš atpažįstu žiedą ir pergamentą. Kaip jie
pateko į jūsų rankas?
— Mirdama man juos paliko motina,— atsakė
mergina.— Tai vienintelis palikimas, bet pats matot,
aukštybe, šis palikimas — karališkas.
— Iš kur jūsų motina pažinojo karalių Pilypą
275
Gražųjį? Kodėl tėvo laiškas rašytas vokiškai? Iš kur
jūs pati išmokot vokiečių kalbą?
—Motina susipažino su karalium Pilypu Gražiuo­
ju Bohemijoje tada, kai jis dar buvo Austrijos ercher-
cogas. Jis turėjo daugybę meilužių, bet galbūt tik
meilė mano motinai niekada neatšalo. Kai 1506 me­
tais jis išvyko į Ispaniją karūnuotis šios šalies kara­
liumi, motinai taip pat įsakė vykti kartu, bet ji sutiko
sekti paskui jį tik tuo atveju, jei jis pripažins savu
vaiką, kurį ji buvo pagimdžiusi prieš dvejus metus.
Tada jis jai ir davė šį pergamentą, sire.
— O vaikas? — paklausė donas Karlas, šnairai
dirstelėjęs į merginą.
—Tas vaikas,—atsakė čigonė, nenuleisdama nuo
jo išdidaus žvilgsnio,— tai aš, aukštybe!
— Gerai! — tarė donas Karlas.— Dėl pergamen­
to viskas aišku, na o žiedas?..
— Motina dažnai prašė karalių, savo mylimąjį,
žiedo, kuris simbolizuotų jei ne jų sąjungą žmonių
akyse, tai bent Dievo, ir karalius pažadėjo padovano­
ti jai ne šiaip sau žiedą, o štai šitą, su jo antspaudu,
kad, kaip jis sakė, kurią nors dieną teisėtas jo sūnus
pripažintų nesantuokinę dukterį. Motina patikėjo šiuo
pažadu ir neskubino savo karališko mylimojo. Ir kam
gi skubinti? Kam kreiptis į sūnų dėl to, ką galėjo pa­
daryti tėvas? Motinai buvo dvidešimt metų o jos my­
limajam dvidešimt aštuoneri... Deja! Vieną dieną ke­
liu iš Burgoso į Santivanesą šuoliais pralėkė raitelis.
Motina sėdėjo ant savo namų slenksčio, o aš žaidžiau
sode tarp gėlių su drugeliais ir bitėmis.
— Karaliene Topaza! — sušuko raitelis.— Jei
nori pamatyti savo mylimąjį dar gyvą, paskubėk!
Motina valandėlę stovėjo bežadė, sustingusi iš
siaubo: ji atpažino čigonų princą, kuris jau penkerius
metus ją mylėjo ir norėjo vesti, bet ji visada su panie­
ka jį atstumdavo. Tada, teištarusi: “Eime, dukrele!” —
ji paėmė mane ant rankų ir nubėgo į Burgosą. Kai
atsiradom prie rūmų karalius buvo ką tik grįžęs, ir
mes iš tolo pamatėme, kaip paskui jo svitą užsidarė
vartai. Motina norėjo patekti pro tuos vartus, bet
276
prie jų stovėjo sargybinis, kuriam buvo įsakyta nieko
neleisti. Ji atsisėdo su manim ant griovio krašto, nes
tvirtovė ir rūmai buvo kartu. Po keliolikos minučių
pro mus prabėgo kažkoks žmogus.
— Kur tu skubi? — šūktelėjo jam motina.
Tai buvo vienas iš karaliaus tarnų; jis ją atpažino.
— Pašaukti daktaro,— atsakė jis.
— Turiu pasikalbėti su daktaru,— tarė jam mo­
tina.— Girdi? Tai karaliaus gyvybės ar mirties klau­
simas.
Ir mes stovėdamos likome laukti daktaro.
Greičiau nei po pusvalandžio pasirodė tarnas su
daktaru^
— Štai ta moteris, kuri nori su jumis pasikal­
bėti,— tarė tarnas.
— Kas ji? — paklausė daktaras.
Pažvelgęs į motiną, jis garsiai sušuko:
— Karalienė Topazai
Ir tyliai pridūrė, bet mes vis tiek išgirdome jo
žodžius:
— Tai viena iš karaliaus meilužių, bet šitą jis
myli labiausiai!
Paskui daktaras kreipėsi į motiną:
—Ką nori man pasakyti, moterie? Sakyk greičiau,
karalius laukia.
— Noriu pasakyti,— tarė motina,— kad karalius
arba nunuodytas, arba nužudytas, jis miršta ne sava
mirtim.
— Tai karalius miršta? — paklausė daktaras.
— Karalius miršta! — pakartojo motina tokiu
balsu, kurio niekada neužmiršiu.
— Kas tau sakė?
— Žudikas.
— Kur jis?
— Paklausk uragano, kur dingo lapas, kurį jis
nunešė. Žirgas nuskraidino jį Astūrijos pusėn, ir da­
bar jis už dešimties mylių nuo čia.
— Bėgu pas karalių.
— Skubėk.
Paskui, pasisukusi į tarną, motina jam tarė:
277
 — Tegul jis žino, kad aš čia.
— Perduosiu,— atsakė tarnas.
Ir abu vyrai įėjo į tvirtovę. Motina vėl atsisėdo
ant griovio krašto. Mudvi ten praleidome vakarą,
naktį ir kitos dienos rytą. Tačiau apie karaliaus ligą
pasklido gandai, prie mūsų. susirinko minia, kuri išsis­
kirstė tik vėlai naktį, o išaušus suplaukė dar daugiau
žmonių, nerimaujančią ir prislėgtą. Sklandė visokiausi
gandai, bet labiausiai motiną pritrenkė pasakojimas,
kuris atrodė teisingiausias: kad karalius, žaisdamas
kamuoliu, sušilo ir paprašė stiklinės šalto vandens ir
kad vandens jam padavė kažkoks žmogus, kuris pas­
kui dingo. To žmogaus išvaizda visiškai sutapo su čigo­
no, kurį motina matė šuoliuojant pro šalį ir kuris me­
tė jai tuos baisius žodžius, atvedusius mus čionai, to­
dėl nė trupučio neabejojo, kad karalius nunuodytas.
Šiaip jokią tikslią žinią nebuvo. Daktaras nesi­
traukė nuo karaliaus, o iš pilies išeinantys žmonės
nežinojo, kokia ligonio būklė, todėl negalėjai remtis
ją žodžiais.
Visi laukė žinią nerimaudami, o motina — kan-
kindamasi.
Apie vienuoliktą valandą atsidarė vartai ir buvo
pranešta, kad karaliaus sveikata pagerėjo ir kad jis
tuoj išeis nuraminti liaudies. Iš tiesą netrukus raitas
ant žirgo pasirodė karalius; šalia jo buvo tik daktaras
ir du ar trys rūmą tarnautojai.
Aš ne pirmą kartą mačiau savo tėvą, bet dabar
pirmąsyk mačiau jį būdama tokio amžiaus, kai galėjau
prisiminti. O, aš gerai jį prisimenu: nors ir išbalęs, jis
buvo nuostabiai gražus, bet aplink akis nuo nemigos
tamsavo ratilai, šnervės mėšlungiškai trūkčiojo, pa­
mėlusios lūpos atrodė prilipusios prie dantą. Jo ar­
klys ėjo žingine, tačiau raitelis buvo toks silpnas, kad
laikėsi už balno gugos, ir, jei ne ši atrama, tikriausiai
būtą nugriuvęs. Jis dairėsi į kairę ir dešinę, lyg ko
ieškodamas.
Motina suprato, kad jis ieško jos. Ji atsistojo ir
iškėlė mane ant ranką.
Daktaras mus pažino, palietė karaliaus petį, ir
278
šis pažvelgė mūsų. pusėn. Jo regėjimas buvo taip nu­
silpęs, kad jis pats gal būtų mūsų neįžiūrėjęs. Kara­
lius sustabdė arklį ir davė 'motinai ženklą prieiti
artyn. Pamatę moterį sū trejų metų vaiku ant rankų,
karaliaus kortežo bajorai pasitraukė į šalį. Minia,
supratusi, kas atsitiko, o ir motiną ji pažinojo, taip
pat prasiskyrė. Karalius, motina ir aš atsidūrėme di­
delio rato viduryje. Tik daktaras stovėjo pakanka­
mai arti ir girdėjo, ką karalius kalbėjo su mano mo­
tina.
Ji nepajėgė ištarti nė žodžio, krūtinę jai draskė
tramdoma rauda, per skruostus upeliais tekėjo aša­
ros. Motina padavė karaliui mane, jis mane paėmė,
pabučiavo ir pasisodino ant balno gugos. Paskui uždė­
jo nusilpusią ranką motinai ant galvos ir, truputį
atlošęs ją atgal, vokiškai ištarė:
— O mano vargše Topazai Tu čia!
Motina neįstengė atsakyti. Ji priglaudė galvą rai­
teliui prie kojos ir raudodama ėmė bučiuoti kelį.
— Aš išėjau dėl tavęs,— pasakė karalius,— dėl
tavęs vienos!
— O mano karaliau! Mano gražuoli, mano bran­
giausias! — sušuko motina.
— Tėve, mano švelnusis tėve!* — vokiškai išta­
riau aš.
Karalius pirmąkart išgirdo mano balsą, be to, aš
prabilau tokia kalba, kurią jis taip mylėjo.
—Ak,—pasakė jis,—dabar galiu mirti! Aš išgir­
dau švelniausią vardą, kokį tik gali ištarti žmogaus
lūpos, ir dar savo tėvynės kalba!
— Mirti? — išsigando motina.— Mirti?.. O mano
brangusis karaliau, kokį žodį tu ištarei!
— Šį žodį nuo vakar kužda man į ausį Dievas,
leidžiantis numirti krikščioniškai. Nuo tada, kai
išgėriau tą stiklinę šalto vandens, virpa visos gyslos.

* Vokiškas posakis yra žavingas ir meilus, šie trys žodžiai, ištarti

prancūziškai, neišreiškia to paties, nors mes juos pakartojome taip,
kaip jie buvo ištarti, o ne taip, kaip parašyti. Štai tie trys žodžiai: Mein
suezer faterl {Aut. past.)
279
 —O mano karaliau! Mano brangusis karaliau! —
sušnibždėjo motina.
— Visą naktį galvojau apie tave, mano vargše
Topazai —pasakė jis.— Deja, neką tegalėjau padary­
ti dėl tavęs gyvas būdamas, o miręs negalėsiu nieko,
nebent mano šešėlis saugos tave, jei Dievo valia
kažkas išlieka po mūsų.
— Mano švelnusis tėve! Mano švelnusis tėve! —
verkdama kartojau aš.
— Taip, dukrele, taip,— atsakė karalius.— Apie
tave aš irgi pagalvojau. Imk,— tarė jis ir užkabino
man ant kaklo mažytę odinę piniginę, parištą šilko ir
aukso virvute.— Imk, nežinia kas gali atsitikti po
mano mirties... Palieku pavydžią našlę, tavo motinai
gal teks bėgti. Naktį išėmiau iš apsodų šituos dei­
mantus, jų vertė — apie du šimtai tūkstančių ekiu.
Tai tavo kraitis, brangioji dukrele! Jei tavo brolis, ta­
pęs Aragono ir Kastilijos karalium, tavęs nepripažins,
nors ir daviau tavo motinai dokumentą, nors duodu
jai šitą žiedą, tai bent galėsi gyventi turtingai kaip
žymi dama, jei ne prabangiai kaip karališko kraujo
princesė.
Motinai pakako žiedo, piniginės ji atsisakė, bet
karalius švelniai atstūmė jos ranką. Taigi motina ga­
vo žiedą, aš — piniginę. O vargšą mirštantįjį palaužė
nuovargis ir susijaudinimas.
Jis dar labiau išbalo, nors tai atrodė neįmanoma,
ir nusilpęs, kone alpdamas, palinko prie motinos. Mo­
tina apkabino karalių, priglaudė lūpas prie šaltos
kaip ledas kaktos ir pašaukė pagalbos. Ji pati linko nuo
to susmukusio kūno svorio, nes jis jau nebeturėjo jė­
gų laikytis pats. Atbėgo daktaras ir rūmų tarnautojai.
— Eikit! — paliepė motinai daktaras.— Eikit iš
čia!
Motina nejudėjo.
— Nejau norit, kad jis mirtų čia, jūsų akyse? —
papriekaištavo jis.
—Tai jūs manot, kad mano buvimas jam kenkia?
— Jūsų buvimas jį žudo!
— Eime, dukrele! — pasakė motina.
280
 — Tėve, mano švelnusis tėve! — be perstojo kar­
tojau aš.
Paskui pajutau, kad motina pakėlė mane ant
rankų.
— Ne, ne,— spyriausi aš,— nenoriu eiti iš čia!
Staiga nuo miesto pusės pasigirdo garsus, skaus­
mo kupinas riksmas. Tai buvo karalienė Chuana, visa
susitaršiusi, persikreipusiu veidu, baltesnė už savo
mirštantį vyrą; ji bėgo grąžydama rankas ir šauk­
dama:
— Jis mirė! Mirė! Man sakė, kad jis mirė!
Aš išsigandau ir prisiglaudžiau motinai prie
krūtinės. Žmonių ratas prasiskyrė, vienoje vietoje
išleisdamas mudvi su motina, o kitoje — delsdamas
karalienę Chuaną. Motina pabėgėjo gal šimtą žings­
nių, paskui, netekusi jėgų, atsisėdo prie medžio, pri­
spaudė mane prie krūtinės ir užsikniaubė ant manęs
galva, apgaubdama ilgais plaukais lyg vualiu. Kai ji
pakėlė galvą ir nubraukė plaukus, aš pasidairiau ka­
raliaus Pilypo, bet tvirtovės vartai jau buvo užsidarę
paskui jį ir karalienę Chuaną...
Kol Chinesta pasakojo, jaunasis karalius neištarė
nė žodžio, neparodė nė šešėlio susijaudinimo, bet, kai
smaugiama ašarų, įsiaudrinusi mergina nutilo, ne­
pajėgdama kalbėti toliau, jis ištiesė jai ranką ir pa­
rodė kėdę.
— Sėskitės,— tarė jis.— Jūs turite teisę sėdėti
mano akivaizdoje, nes aš dar ne imperatorius.
Bet Chinesta papurtė galvą.
— Ne, ne,— pasakė ji,— leiskite man pabaigti.
Aš čia atėjau ne pas savo brolį, o pas karalių. Atėjau
ne reikalauti pripažinimo, o prašyti malonės. Jei
pritruksiu jėgų, parkrisiu prie jūsų kojų, sire, bet
nesisėsiu Pilypo ir Chuanos sūnaus akivaizdoje. O
Dieve!..
Ir, pagarbiai pabučiavusi karaliaus jai ištiestą
ranką, mergina žengė žingsnį atgal ir ėmė pasakoti
toliau.

281
 xvn
PARADINĖ LOVA

— Motina taip ir liko ten, kur buvo atsisėdusi,

arba veikiau susmukusi.
Visą dieną apie karalių, teišgirdome tiek: “Grįžęs
karalius atgulė”.
Išaušus rytojui mus pasiekė žinia, kad karalius
mėgino prakalbėti, bet veltui. Poryt, apie antrą va­
landą dienos, karalius visiškai nustojo žado. Dar kitą
dieną, vienuoliktą valandą ryto, pilyje pasigirdo bai­
sus riksmas; jis išsiveržė pro duris ir pro langus,
pasklido po miestą ir apskriejo visą Ispaniją:
— Karalius mirė!
Deja, sire, tada aš dar nežinojau, kas yra mirtis
ir gyvenimas. Tačiau, išgirdusi riksmą: “Karalius mi­
rė!”, pajutusi, kaip iš skausmo plyšta motinos krūti­
nė, kaip mano veidą vilgo jos ašaros, supratau, kad
pasaulyje yra toks daiktas, kuris vadinamas nelaime.
Tas keturias dienas mes išbuvome prie pilies,
motina rūpinosi manimi, tenkino visus mano porei­
kius, bet neatsimenu, kad pati būtų valgiusi ar gėru­
si. Pasilikome ten dar vieną dieną ir naktį.
Rytą pamatėme atsiveriant pilies vartus. Pro juos
išjojo heroldas, lydimas trimitininko: sugaudė gedu­
lingos fanfaros, o paskui prabilo heroldas. Aš nesu­
pratau, ką jis sakė, bet, vos baigė kalbėti ir nujojo
toliau skelbti žinios miesto aikštėse ir sankryžose,
minia siūbtelėjo pro pilies vartus ir didelėmis bango­
mis užtvindė tvirtovę.
Motina atsistojo, paėmė mane ant rankų ir pa­
bučiavusi sušnibždėjo į ausį:
— Eime, dukrele, paskutinį kartą pažiūrėti į ta­
vo švelnųjį tėvą!
Nesupratau, kodėl ji sako, kad eina pažiūrėti
tėvo, ir verkia.
Mes nusekėme paskui minią, plūstančią pro pi­
lies vartus, ir kartu įėjome vidun. Kiemas buvo jau
282
pilnas žmonių.. Sargybiniai saugojo duris, pro kurias
lankytojai ėjo po du. Mes ilgai laukėme. Motina laikė
mane ant rankų., kitaip būčiau uždususi. Pagaliau
atėjo mūsų eilė. Mudvi įėjome kaip ir kiti, tada mo­
tina pastatė mane ant žemės ir paėmė už rankos.
Ir prieš mus, ir už mūsų, vora slenkantys žmonės
verkė.
Mes lėtai stūmėmės per ištaigingas sales. Prie
kiekvienos salės durų. stovėjo po du sargybinius ir
žiūrėjo, kad žmonės eitų. poromis.
Pagaliau pasiekėme kambarį, kur, atrodė, buvo
mūsų. liūdnos kelionės tikslas. įžengėme į vidų..
O monsinjore, aš buvau dar labai maža, bet ga­
lėčiau iki smulkmenų, atvaizduoti visus baldus, ap­
mušalus, kilimus, užuolaidas,— taip giliai mano at­
mintin įsirėžė kiekvienas daiktelis tame kambaryje.
Bet netrukus mano dėmesį niūriu iškilmingumu
prikaustė tai, kas kambaryje buvo svarbiausia,—juo­
du aksomu užklota lova. Ant tos lovos, aprengtas bro­
kato drabužiais, susuptas į purpurinę, šermuonėlių, kai­
liais pamuštą mantiją, su auksu siuvinėta striuke, rau­
donomis kelnėmis gulėjo sustingęs, nejudantis žmogus.
Tai buvo mano tėvas.
Mirtis išgiedrino jo veidą, kurį prieš keturias
dienas, tada, kai jį mačiau, buvo perkreipęs skaus­
mas. Miręs jis buvo, jei tai įmanoma, dar gražesnis
nei gyvas.
Tarp lovos ir sienos, apsivilkusi purpurinio akso­
mo mantija, pamušta šermuonėlių kailiais, su kara­
liška karūna ant galvos, su plačia balta suknele, pa­
laidais, ant pečių, krintančiais plaukais, stovėjo mote­
ris: jos akys buvo nežmoniškai išsiplėtusios ir įsmeig­
tos į vieną tašką, bruožai sustingę, lūpos pamėlusios,
veidas gal dar blyškesnis už numirėlio. Ji laikė prie
lūpų. pirštą ir neaiškiai, vos girdimai murmėjo:
— Tyliau, nepažadinkit jo, jis miega.
Tai buvo karalienė Chuana, jūsų motina, sire.
Ją išvydusi, mano motina sustojo, bet netrukus
suprato, jog karalienė nieko nemato ir negirdi, ir
sušnibždėjo:
283
 — Ji laiminga, nes pamišusi!
Mes žengėme prie velionio. Jo ranka svyrojo per
lovos kraštą; šią ranką visiems buvo leista bučiuoti,
todėl pasinaudojusios leidimu priėjome ją pabučiuoti
ir mudvi.
Kai motina priėjo prie lovos, pajutau, kad ji su-
sverdėjo. Vėliau ji ne kartą man sakė, jog norėjo pa­
bučiuoti ne ranką, o suspausti velionį glėbyje ir pas-
kutinįkart pamyluoti, norėjo atmerkti jam akis, savo
lūpomis sušildyti jo atšalusias lūpas... Jai pakako jė­
gų. susitvardyti. Net negirdėjau jos verkiant. Ji atsi­
klaupė nedrebėdama, nešaukdama, neraudodama,
paėmė velionio ranką, padavė man pabučiuoti ir pa­
sakė:
— O mano dukrele, niekada neužmiršk to, kurį
matai šią valandą, nes daugiau niekada nepamatysi!
— Mano švelnusis tėvas miega, tiesa, mama? —
tyliai paklausiau aš.
— Tai visos liaudies tėvas, dukrele! — pasakė
motina, ženklu liepdama man tylėti.
Ji ilgai ir švelniai bučiavo velionio ranką.
Mes išėjome pro priešingas duris, o ne pro tas,
kur buvome įėjusios. Bet kitame kambaryje, greta to,
kur stovėjo paradinė lova, motina susvyravo, paskui
tyliai riktelėjusi apalpo. Prie mūsų atskubėjo žmonės,
išėję iš gedulingos salės.
— Kelkis, kelkis gi, mama, nes pamanysiu, kad
ir tu miegi kaip mano švelnusis tėvas! — šaukiau aš.
— Žiūrėk,— pasakė vienas vyriškis,— tai ji.
— Kas? — paklausė kitas.
— Čigonė, karaliaus meilužė, kurią vadino kara­
liene Topaza.
— Išneškim ją iš čia su vaiku,—pasiūlė antrasis.
Vienas pakėlė ant rankų motiną, kitas patraukė
už rankos mane. Taip išėjome iš rūmų, o paskui ir iš
kiemo. Motiną nešęs vyras paguldė ją po medžiu, kur
buvom prasėdėjusios tris dienas ir tris naktis. Kitas
vyras paleido mano ranką ir paliko prie motinos.
Juodu nuėjo sau. Aš spaudžiau motiną glėbyje ir
bučiuodama jai veidą maldavau:
284
 —O mama, mama, neužmik kaip mano švelnusis
tėvas!
Gal padėjo grynas oras, gal vaiko ašaros ir gla­
monės atgaivino motinos širdį, o gal nuoalpis praėjo
savaime, bet ji atmerkė akis. Ir tuoj pat prisiminė,
kas atsitiko. Tada aš su žiauriu vaikišku naivumu
papasakojau, kaip ten buvo, ir ji viską prisiminė,
kaip prisimenamas košmaras.
— Eime, dukrele,— tarė ji man,— čia mudviem
daugiau nėra ko veikti!
Tą patį vakarą motina nukabino nuo sienos Ma­
donos paveikslą — Madoną ji ypač garbino,— savo ir
karaliaus Pilypo portretus, ir sutemus mudvi iškelia­
vome.
Ėjome daug dienų,— dabar, kai suvokiu laiką,
sakyčiau gal kokį mėnesį,— sustodamos tik trumpo
poilsio, ir galiausiai pasiekėme Sierą Nevadą. Čia
motina rado čigonų gentį ir pasisakė, kas esanti. Jie
jai užleido namą, kuris vėliau tapo smukle “Pas maurų
karalių”. Aplinkui įsikūrė čigonai, jie klausė jos kaip
karalienės.
Šitaip prabėgo keletas metų, bet pamažu ėmiau
pastebėti, kad motina keičiasi: ji tebebuvo graži, tik
tas grožis mainė pavidalą ir net sakyčiau formą. Ji
taip išblyško, kad buvo veikiau panaši į šešėlį negu į
gyvą būtybę. Manau, ji jau seniai būtų palikusi šią
žemę kaip ta migla, kuri rytą atsiskiria nuo kalnų ir
kyla į dangų, jei nebūčiau jos laikiusi.
Vieną dieną pastebėjau, kad kambaryje nebėra
nei Madonos paveikslo, nei jos ir karaliaus portreto.
Paklausiau, kur jie.
— Eime su manim, dukrele,— tarė ji man.
Mes nuklydom toli į kalnus, ir jai vienai pažįs­
tamu taku motina nuvedė mane į olą, paslėptą nuo
visų akių, atkampią, nesurandamą. Oloje, virš pa­
parčių guolio, kabojo Madona, o šalimais — abu por­
tretai.
— Dukrele,— tarė ji,— kada nors tau gali prisi­
reikti ieškoti prieglobsčio kalnuose. Si vieta nepasie­
kiama. Nerodyk jos niekam pasaulyje! Kas žino, gal
285
tu būsi persekiojama. Ši ola — gyvybė, net daugiau
negu gyvybė — tai laisvė!
Toje oloje mudvi pernakvojome, o rytojaus dieną
grįžome namo, bet grįždama pastebėjau, kad motina
eina lėčiau ir ne tokiu tvirtu žingsniu. Du ar tris
kartus ji atsisėdo pailsėti ir kaskart sodinosi mane
šalimais, glaudė prie širdies. Nuo kiekvienos gla­
monės, nuo kiekvieno bučinio krūtinę man draskė
rauda, nes nejučiomis vis prisimindavau tą dieną, kai
tėvas, išblyškęs, sverdėjantis, išjojo iš Burgoso pilies,
priglaudė mane prie širdies ir pavadino dukra —
pirmąkart, kai aš jau pajėgiau šitai suvokti.
Nuojauta manęs neapgavo. Kitą dieną po to, kai
parodė man olą, motina atgulė į patalą. Tada supra­
tau, kad ji jau kelyje į amžinybę ir iš to kelio negrįš.
Žinodama, jog artinasi valanda leistis į ilgą ke­
lionę,- atitolinančią mus nuo visko, kas brangu, ji ne­
kalbėjo su manim apie nieką kita, tik apie tėvą. Ji
priminė man visą vaikystę, apie kurią jums papasa­
kojau, sire, ir priminė taip, kad kiekvienas žodis gi­
liai, neužmirštamai įsirėžė į sielą. Ji atidavė man
žiedą ir pergamentą, pasakė, jog turiu — atleiskite,
aukštybe,— brolį, kuris vieną dieną taps karaliumi,
kad pati privalau nuspręsti, ar reikalauti iš brolio
pripažinimo, ar gyventi niekieno nežinomai, bet tur­
tingai, savo pasirinktoje pasaulio šalyje iš tėvo pado­
vanotą deimantą.
Aš klausiausi motinos verkdama ir klūpodama
prie jos lovos, nes ji daugiau nesikėlė, jos veidas
kasdien vis labiau blyško, balsas silpo, akys degė vis
ryškiau. Kai paklausdavau mūsą genties daktarą, sa­
vo meno išmokusį iš Rytą daktarą, kas yra motinai,
jis atsakydavo:
— Nieko. Ji eina pas Dievą!
Ir štai vieną dieną Dievas atvėrė jai savo amžino­
sios karalystės vartus.
Aš, kaip paprastai, klūpojau prie jos lovos, ji
man kalbėjo ne apie save, o apie mane. Rodės, jos
akys prieš užsimerkdamos su motinišku įžvalgumu
mėgino numatyti ateitį. Protas iš visą agonijos išse­
286
kintų jėgų kabinosi į neaiškią formą. Jos lūpomis
nuslydo kažkas panašaus į šypseną. Motina pakėlė
ranką, lyg rodydama priešais ją šmėstelėjusį šešėlį.
Paskui sušnibždėjo du žodžius, ir aš pamaniau, kad ji
pradeda kliedėti, nes tie žodžiai niekaip nesirišo su
mūsų bendrais prisiminimais. Tariausi blogai nugir­
dusi, todėl pakėliau galvą ir įsiklausiau geriau. Bet ji
silpstančiu balsu dar du kartus pakartojo:
— Donas- Fernandas! Donas Fernandas!
Paskui uždėjo rankas man ant galvos. Aš palin­
kau, priimdama šį paskutinį palaiminimą. Laukiau,
kol ji nuims rankas, bet veltui: ji mirė laimindama
mane!
Sakytum amžiams norėjo pridengti savo meilės
skydu!
Jei kada vyksite iš Granados į Malagą, aukštybe,
nedideliame klonyje, už mylios nuo smuklės “Pas
maurų karalių”, pamatysite mano motinos kapą. Jūs
jį atpažinsit iš upokšnio, kuris teka palei akmenį su
kryžiumi, nes per Viešpaties Jėzaus malonę motina
buvo krikščionė, ir, svarbiausia, iš užrašo, didelėmis
raidėmis durklu iškapoto akmenyje:
LA REYNA TOPAČIA LA HERMOSA
Ir žinokit, aukštybe: ta, kuri ilsisi po tuo akme­
niu, nėra jums visai svetima, nes mylėjo karalių Pi­
lypą, mudviejų tėvą, tokia meile, kad negalėjo gyven­
ti be jo... O motin, motin! —slopindama raudą kalbėjo
mergina, rankomis užsidengusi akis, kad paslėptų
ašaras.
— Jos palaikai bus perkelti į kokį nors šventą
vienuolyną,— ramiu balsu pasakė karalius,— ir aš
užpirksiu gedulingas Mišias, kad vienuoliai kasdien
jas giedotų už jos sielos išganymą... Pasakokit toliau.

287
 XVIII
BROLIS IR SESUO

— Praėjus kuriam laikui po motinos mirties,—

pasakojo toliau Chinesta,— čigonai nutarė iškeliauti
į kitą vietą. Nuo tos dienos, kai ji užmerkė akis,
karaliene jie laikė mane. Todėl atėjo pranešti genties
vyresniųjų, sprendimą ir prašyti mano sutikimo. Suti­
kimą aš daviau ir pareiškiau, kad gentis gali eiti, kur
nori, kad jie laisvi kaip dangaus paukščiai, bet aš
nepaliksiu akmens, po kuriuo ilsisi mano motina.
Susirinko čigonų taryba, ir aš buvau perspėta,
kad naktį prieš išvykstant mane ketinama sučiupti ir
nusivesti jėga.
Aš sukaupiau datulių atsargą ir nunešiau į olą, o
dieną prieš išvykstant — dingau. Vakare, kai čigonėli
rengėsi įvykdyti savo nutarimą, jie veltui manęs ieškojo.
Motinos apdairumas davė vaisių: aš turėjau
saugų, nepasiekiamą prieglobstį, paslėptą nuo visų
a k iv i~.
Čigonai pasiryžo neišeiti be manęs, o aš nu­
sprendžiau slėptis tol, kol jie iškeliaus.
Jie atidėliojo mėnesį. Per tą mėnesį išlįsdavau iš
savo slėptuvės tik naktį pasiskinti laukinių vaisių ir
nuo uolos viršūnės pažiūrėti, ar dega ugnys ir ar
čigonai vis dar čia.
Vieną naktį laužai užgeso. Tai galėjo būti klasta,
norint išvilioti mane į atvirą vietą ir sučiupti, todėl
tūnojau mirtų guote ir, iškišusi iš jų galvą, mačiau
visą kelią. Taip pralaukiau iki ryto.
Išaušus pamačiau, kad namai tušti ir kelyje —
nė gyvos dvasios. Tačiau vis dar nedrįsau nusileisti
ir atidėjau grįžimą iki vakaro.
Pagaliau atėjo tamsi, be mėnulio naktis. Tik
žvaigždės mirgėjo beveik juodame iš mėlynumo dan­
guje. Bet mums, čigonams, tamsybių vaikams, nėra
tokių tirštų sutemų, kurių neperžvelgtų mūsų akys.
Nusileidau palei kelią. Kitapus šito kelio buvo
288
motinos kapas, ir aš nuėjusi atsiklaupiau prie jo.
Melsdamasi išgirdau kaukšint arklio kanopas. Raite­
lis negalėjo būti kuris nors iš mano gentainių, todėl
ramiai laukiau, be to, naktį kalnuose nebijojau net
čigonų.
Tai buvo keliautojas.
Kai jis išjojo į taką, aš, baigusi maldą, atsistojau.
Jis, be abejo, palaikė mane šmėkla, pakilusia iš kapo.
Keliautojas suriko, persižegnojo, pavarė arklį šuo­
liais ir dingo.
Kanopų kaukšėjimas toldamas slopo, paskui nu­
tilo visai. Aplinkui vėl tvyrojo nakties ramybė, kurią
drumstė tik įprasti kalnų garsai: sugirgždėdavo koks
medis, nusirisdavo akmuo, sukiauksėdavo laukinis
žvėris, ūkteldavo naktinis paukštis.
Buvau tikra, kad šiose apylinkėse nėra jokio gy­
vo žmogaus. Vadinasi, čigonai išėjo. Dienos šviesa pa­
tvirtino tai, ką buvo apreiškusios nakties sutemos.
Man lyg akmuo nukrito. Aš buvau laisva: kalnai
priklausė man ir visa siera buvo mano karalystė.
Šitaip pragyvenau keletą metų, nieko netrokšda-
ma, nieko nestokodama, misdama — kaip dangaus
paukščiai — laukiniais vaisiais, šaltinių vandeniu,
nakties oru, ryto rasa, dienos saule.
Buvau tokio pat ūgio kaip motina. Nešiojau jos
drabužius, puošiausi jos brangenybėmis, bet man
kažko trūko: trūko draugės.
Vieną dieną nuėjau net į Alamą. Nusipirkau ožką
ir grįžau.
Kol manęs nebuvo, atklydo kažkoks smuklinin­
kas ir mano buvusiuose namuose atidarė smuklę. Jis
mane išklausinėjo, ir aš jam papasakojau, kas esu, tik
nesakiau, kur gyvenu. Pasiteiravo, ar daug pro čia
keliauja žmonių, ir aš jam pasakiau.
Atidarius smuklę, kalnuose po truputį vėl ėmė
rodytis žmonių. Smuklės lankytojai buvo žiauriais vei­
dais, tikri laukiniai. Jie mane gąsdino. Aš grįžau į
mišką ir jau tik iš tolo, iš kokios nepasiekiamos vie­
tos žiūrėdavau į smuklę arba į kelią.
Kalnuose kartais pasigirsdavo neįprasti garsai:
10.749 289
tai šūviai, tai pikti riksmai, tai pagalbos šauksmas.
Po čigonu ten apsigyveno plėšikai.
Man nebuvo didelio skirtumo. Aš nežinojau vi­
suomenės įstatymu, neturėjau jokio supratimo, kas
gerai ir kas blogai, gamtoje mačiau, kaip stiprieji en­
gia silpnuosius, ir maniau, kad miestuose tokia pati
tvarka kaip ir kalnuose. Tačiau plėšikai mane gąsdi­
no ir aš kaskart vis labiau ju šalinausi.
Vieną dieną, kaip paprastai, vaikščiojau po ato­
kiausią laukinės sieros užkampį. Mano ožka strykčio-
jo nuo uolos ant uolos, o aš šokinėjau paskui ją, bet toli
atsilikusi, nes nuolat stabčiojau nusiskinti vaisiaus,
gėlės ar miško uogos. Staiga išgirdau, kaip mano
brangi, ištikima draugė gailiai subliovė, paskui dar
kartą, bet jau toliau, o trečiąkart dar toliau. Sakytum
ją būtų. nešęs kažkoks sūkurys, ir ji, negalėdama at­
sispirti tai didesnei jėgai, šaukė mane į pagalbą.
Aš puoliau ten, kur girdėjau bliovimą. Už pusmy-
lio nuo manęs trinktelėjo šūvis. Pamačiau, kaip virš
brūzgynų pakilo dūmelis. Nubėgau į tą dūmelį ir į tą
garsą, net nepagalvodama, kad man gali grėsti pavo­
jus. Artėdama prie tos vietos, kur girdėjau arkebūzos
šūvį ir kur gryname sieros ore dar vinguriavo dūme­
lis, pamačiau savo ožką: ji klibikščiavo prie manęs
kruvina, sužeista į mentę ir į kaklą. Bet vos mane
išvydusi ji nėjo toliau, o apsigręžė, lyg kviesdama
sekti paskui ją. Vargšo gyvulio instinktas negalėjo
trokšti man blogo, ir aš nusekiau paskui ją.
Vidury miško progumėlės stovėjo gražus kokių
dvidešimt penkerių metų jaunuolis ir, pasirėmęs ant
arkebūzos, žiūrėjo į didžiulę vilkę, trūkčiojančią mir­
ties agonijoje. Ją išvydusi viską supratau: vilkė pačiu­
po mano ožką ir, be abejo, nešė savo jaunikliams,
norėdama kartu su jais suėsti grobį, bet pikto žvėries
kelyje pasipainiojo jaunasis medžiotojas ir kulka su­
trupino jam dvi šlaunis. Sužeista vilkė paleido ožką,
ši grįžo pas mane, paskui iš dėkingumo nuvedė pas
tą, kuris išgelbėjo jai gyvybę, nužudydamas jos priešę.
Juo labiau artėjau prie jaunuolio, juo smarkiau
jutau keistą susijaudinimą: jis man atrodė pranašes­
290
nis už visus, kuriuos buvau regėjusi iki tol. Ir beveik
toks pat gražus kaip mano tėvas. Jis taip pat su nuos­
taba žiūrėjo į mane. Buvo akivaizdu, jog jis abejoja,
kad aš mirtinga būtybė, ir laiko mane vandenų, gėlių
ar sniegynų dvasia, kurios, kaip pasakoja legendos,
ypač mūsiškės, klaidžioja po kalnus.
Jis laukė, kol prabilsiu pirmoji, iš mano žodžių,
balso, gestų tikėdamasis atspėti, kas aš galėčiau būti,
bet staiga matant jį mano galvoje nutiko kažkas keis­
ta. Nors niekas nesiejo dabarties ir praeities, nors
nebuvo jokios analogijos tarp to, ką mačiau dabar ir
kas buvo prieš penketą metų, atmintyje visu ryšku­
mu iškilo vaizdas: gęstanti motina, prieš mirtį ap­
šviesta regėjimų, pakyla lovoje, ištiesia ranką ir
pirštu rodo man kažką nematoma, o jos balsas, toks
pat gyvas ir aiškus kaip mirties dieną, šnibžda man
į ausį tuos pačius žodžius: “Donas Fernandas!”
— Donas Fernandas! — garsiai pakartojau aš,
pasidavusi vidiniam impulsui ir net nesusimąstyda-
ma, ką sakau.
— Iš kur jūs mane pažįstat? — nustebo jaunuo­
lis.— Iš kur žinote mano vardą, jei aš nežinau jūsų?
Jis pažvelgė į mane beveik su pykčiu, įsitikinęs,
jog aš antgamtinė būtybė.
— Jūs iš tiesų donas Fernandas? — paklausiau.
— Pati žinot, nes pasveikinot mane kreipdamasi
šiuo vardu.
— Aš į jus kreipiausi šiuo vardu todėl,— atsa­
kiau jam,— kad šis vardas išsprūdo man iš lūpų, kai
jus pamačiau. Bet daugiau nieko apie jus nežinau.
Ir papasakojau, kad mirštanti motina ištarė šį
vardą ir kad nuo tada jis snaudė mano atmintyje, o
dabar staiga pabudo.
Gal tai buvo akimirksniu atsiradusi simpatija, o gal
tikrai paslaptingas ryšys iš anksto sumezga likimo
siūlus, bet nuo tos akimirkos aš pamilau tą jaunuolį,
pamilau ne taip, kaip pamilstamas atsitiktinai sutik­
tas nepažįstamasis, kuris tironiškai užvaldo jūsų min­
tis, o kaip būtybę, kurios gyvenimas, visai nesusijęs
su jūsų gyvenimu, anksčiau ar vėliau, padaręs vingį,
10* 291
susipins, susijungs, susilies su jūsiškiu, kaip susi­
maišo, susilieja, susijungia į dvi vagas išsiskyrę vieno
upelio vandenys, kurie, sudrėkinę du slėnius, pa­
metę viens kitą iš akių, užmiršę viens kito čiurleni­
mą, nusiritę nuo kalno priešingais šlaitais, staiga su­
sitinka, atpažįsta vienas kitą ir puola vienas kitam į
glėbį.
Nežinau, ar ir jis pajuto tą patį, bet žinau, kad
nuo tos dienos įžengiau į jo gyvenimą, ir man atro­
do, jei jo gyvenimas nutrūktų, manasis taip pat pa­
sibaigtų be jokių pastangų ir sakyčiau beveik be
skausmo.
Praėjo dveji metai. Fernandas staiga tapo vis
žiauresnių persekiojimų auka, ir aš sužinojau, kad į
Andalūziją atvykote jūs.
Užvakar per kalnus jojo donas Inigas su dukra.
Ar jūsų aukštybė žino, kas jiems nutiko?
Donas Karlas, tebežiūrėdamas padūmavusiomis
akimis, linktelėjo galva.
—Paskui doną Inigą ir jo dukrą atžygiavo karei­
viai, jie išblaškė Fernando būrį ir, kad nereikėtų jo
vaikytis nuo kalno ant kalno, padegė sierą ir apsupo
mus ugnies žiedu.
— Tu sakai "mus”, mergaite?
—Taip, aukštybe, mus, nes aš buvau su juo. Argi
nesakiau, kad mano gyvenimas surištas su jo gyve­
nimu?
— Ir kas gi atsitiko? — paklausė karalius.— Ar
plėšikų vadas pasidavė, ar buvo sulaikytas ir uždary­
tas į kalėjimą?
— Donas Fernandas saugus oloje, kurią man pa­
rodė motina.
— Bet jis negali amžinai slėptis. Alkis privers jį
išlįsti iš savo prieglobsčio, ir mano kareiviai jį
sučiups.
— Aš irgi taip manau, aukštybe,— atsakė Chi-
nesta,—todėl pasiėmiau žiedą ir pergamentą ir atėjau
pas jus.
—O atėjusi sužinojai, kad aš nedovanojau Salte-
adorui, kai jo tėvas donas Ruisas de Toriljas, o pas­
292
kui ir vyriausiasis teisėjas donas Inigas prašė jam
malonės?
— Taip, aš tai sužinojau ir todėl dar tvirčiau
pasiryžau patekti pas karalių.. Aš tariau sau: “Donas
Karlas gali atsakyti svetimam, kuris prašo jį iš žmo­
niškumo ar gailestingumo, bet donas Karlas neatsa­
kys seseriai, nes ji maldauja jį padaryti tai dėl tėvo
kapo!” Karaliau donai Karlai, dėl mudviejų tėvo Pily­
po tavo sesuo maldauja pasigailėti dono Fernando de
Toriljo.
Chinesta ištarė šiuos žodžius su begaliniu orumu
ir priklaupė prieš karalių ant vieno kelio.
Jaunuolis tylėdamas žiūrėjo į nuolankiai klū­
pančią merginą, ir iš jo veido negalėjai atspėti, kas
dedasi jo galvoje.
— O jei pasakyčiau,— valandėlę patylėjęs, ištarė
jis,— kad padarysiu malonę, kurios tu prašai ir ku­
rios prisiekiau niekam nesuteikti, bet su dviem sąly­
gomis?
— Vadinasi, tu man ją suteiksi? — sušuko mer­
gina, mėgindama sučiupti ir pabučiuoti karaliaus
ranką.
— Dar nedėkok, palauk, kol sužinosi sąlygas,
mergaite.
— Aš klausau, o mano karaliau! Aš laukiu, o
mano broli! — sušuko Chinesta, pakėlusi galvą ir
žiūrėdama į doną Karlą su neapsakomo džiaugsmo ir
atsidavimo šypsena.
— Pirmoji sąlyga būtų grąžinti man šį žiedą,
sunaikinti pergamentą ir duoti baisią priesaiką, jog
niekam niekada neprasitarsi apie savo karališką
kilmę, kurią įrodo tik šitas žiedas ir pergamentas.
—Sire,—atsakė mergina,—žiedas ant jūsų piršto —
pasilikite jį, pergamentas jūsų rankose — suplėšyki­
te jį, padiktuokite man priesaikos žodžius, ir aš pa­
kartosiu juos paskui jus. Kokia antroji sąlyga?
Karaliaus akys sužibo, bet tuoj pat užgeso.
— Tarp mūsų, religijos vadų taip jau įprasta,—
toliau kalbėjo donas Karlas,— jei pasigailime didelio
nusidėjėlio už kažkokią laikiną nuodėmę, tai tik su
293
sąlyga, kad kokia nors tyra siela, galinti išprašyti
jam atleidimą, melstųsi už jį prie gailestingojo Viešpa­
ties altoriaus. Ar pažįsti tokią nekaltą, skaisčią būtybę,
kuri sutiktų tapti vienuole, atsižadėti šio pasaulio ir
dieną naktį melstis už sielą to, kurio kūną neseniai
išgelbėjau?
— Taip,— atsakė Chinesta,— tik nurodykit vie­
nuolyną, kuriame turiu duoti įžadus, ir aš įstosiu į jį.
—- Bet į vienuolyną reikia atsinešti kraitį,— su­
murmėjo donas Karlas, tartum susigėdęs dėl šios Chi-
nestai iškeltos sąlygos.
Chinesta liūdnai nusišypsojo ir, išsiėmusi ant
krūtinės paslėptą mažytę odinę piniginę su Pilypo
Gražiojo herbu, atrišo ją ir pabėrė deimantus prie
karaliaus kojų.
— Štai mano kraitis,— pasakė ji.— Tikiuosi, jo
užteks, nes motina ne kartą tikino, jog šie deimantai
verti milijono.
—Vadinasi,—paklausė donas Karlas,—jūs atsi-
žadat visko: padėties visuomenėje, būsimos laimės,
šio pasaulio turtų, kad išmelstumėt atleidimą plė­
šikui?
— Visko! — atsakė Chinesta.— Ir prašau tik
vienos malonės: leiskite man pačiai nunešti jam ma­
lonės raštą.
—Gerai,— sutiko donas Karlas,—jūsų norai bus
išpildyti.
Ir priėjęs prie stalo brūkštelėjo keletą eilučių,
pasirašė savo ranka ir uždėjo savo antspaudą. Paskui
lėtu, iškilmingu žingsniu grįžo prie Chinestos.
— Imkite,—tarė jis,— štai malonės raštas donui
Fernandui de Toriljui. Atiduokit jam jį pati. Skaity­
damas jis pamatys, kad jūs išgelbėjot jam gyvybę ir
garbę. Kai grįšite, kartu nuspręsim, į kurį vienuo­
lyną jums stoti.
— O sire! — sušuko mergina, sugriebusi kara­
liaus ranką.— Koks jūs geras ir kaip aš jums dė­
kinga!
Ir lengvai kaip ant sparnų nuskrido laiptais,
purptelėjo per sodą, per rūmų sales, paliko už nuga-
294
ros Rezervuaro vartus ir atsidūrė Las Alchiveso
aikštėje. Visą tą kelią ji ne ėjo, ne bėgo, o skriejo
tarytum sapne.
Jai išėjus donas Karlas rūpestingai surinko dei­
mantus, subėrė juos į odinę piniginę, padėjo brangak­
menius, žiedą ir pergamentą į sekreterą ir, pasiėmęs
jo raktą, susimąstęs, lėtai nulipo laiptais žemyn. Ten
jis rado doną Inigą ir pažvelgė į jį su nuostaba, lyg
užmiršęs, kad jis jo laukia.
— Sire,— pasakė vyriausiasis teisėjas,— jūsų
aukštybė liepė man laukti, todėl aš čia. Ar jūsų
aukštybė turi man ką nors pranešti?
Donas Karlas, atrodo, stengėsi prisiminti, kas
buvo. Paskui, nuvijęs tą amžiną rūpestį dėl imperijos
karūnos, užtvindžiusį visas jo mintis, kaip nepaliau­
jamas, nenuslūgstantis potvynis užtvindo krantą, pa­
sakė:
— Ak taip, teisybė... Praneškite donui Ruisui de
Toriljui, kad aš ką tik pasirašiau malonės raštą jo
sūnui.
Donas Inigas nuskubėjo į Las Alchiveso aikštę
pranešti draugui geros žinios, o donas Karlas nuėjo į
Liūtų kiemą.

XIX
APGULTIS

Chinesta šiuo metu jau traukė kalnų taku.

Aplenkime ją ir pažiūrėkime, kas nutiko oloje jai
išėjus.
Fernandas sekė žvilgsniu merginą, kol ji dingo iš
akių, o tada pasijuto vienas.
Jis ėmė žiūrėti į gaisrą. Ugnis liepsnojančia
skraiste dengė visą kalną; žvėrių balsai nuslopo ug­
nyje ir dūmuose, ir dabar girdėjosi tik milžiniško
laužo traškėjimas, Fernando ausyse sumišęs su kriok­
lio ūžimu.
295
 Reginys buvo nuostabus; bet, kad ir koks nuosta­
bus, kiekvienas reginys galiausiai nusibosta. Nero-
nas, taip ilgai geidęs pamatyti degančią Romą, ga­
liausiai nusuko apžilpusias akis nuo liepsnojančio
miesto ir grįžo į savo mažą buveinę ant Palatino kal­
vos, svajodamas apie paauksuotus rūmus.
Donas Fernandas grįžo į savo olą ir atsigulė į
paparčių guolį, taip pat apniktas svajonių.
Apie ką jis svajojo?
Kažin ar net sau būtų tiksliai atsakęs. Gal apie
gražuolę donją Florą, kuri pralėkė pro jį kaip švytin­
tis meteoras ir kurią jis turėjo galios išgelbėti? Gal
apie gerąją Chinestą, paskui kurią sekė miško takais,
kaip jūreivis su savo laiveliu seka paskui žvaigždę,
gelbstinčią jį silpnumo valandėlę?
Kad ir kokįos buvo Fernando svajonės, galiausiai
jis užmigo taip ramiai, lyg dėl jo kaltės aplinkui pen­
kias ar šešias mylias nebūtų degę kalnai.
Prieš pat aušrą jį pažadino keisti garsai, rodos,
sklindantys iš kalno vidaus. Jis atmerkė akis ir įsi­
klausė.
Už keleto pėdų nuo jo galvos kažkas be paliovos
uoliai skrebeno, lyg šachtininkas būtų įnirtingai
rausęsis po žeme.
Donas Fernandas nė kiek neabejojo: priešai rado
slėptuvę ir, negalėdami užpulti jo iš priekio, kasasi
norėdami užpulti iš požeminio tunelio.
Fernandas atsikėlė ir apžiūrėjo arkebūzą; dagtis
buvo geras ir, be tų šovinių, kuriais ji buvo užtaisyta,
jis turėjo dar dvidešimt ar dvidešimt penkis; paga­
liau, jei pritrūks šovinių, jam dar liks pirėniškas pei­
lis, kuriuo pasikliovė nė kiek ne mažiau, o gal net
labiau negu visais šaunamaisiais ginklais pasaulyje.
Dėl viso pikto jis paėmė arkebūzą ir priglaudė
ausį prie olos sienos.
Kasėjas, regis, artėjo — negreitai, bet nepaliau­
jamai; buvo akivaizdu, kad po keleto valandų tokio
atkaklaus darbo jis pasieks olą.
Išaušus skrebenimas liovėsi. Kasėjas, be abejo,
ilsėjosi.
296
 Bet kodėl tada kas nors iš draugų, jo nepakeitė?
Šito Fernandas negalėjo paaiškinti.
Kaip visi logiškai mąstantys žmonės, jis nesi-
spyrė būtinai išspręsti uždavinį, kurio nesuprato, sa­
kydamas sau, kad ateis laikas ir paslaptis paaiškės
savaime, tik reikia kantriai laukti.
Jaunuolis turėjo priežasčių kantriai laukti.
Visų pirma, bent penkias ar šešias dienas jis ne­
bijojo bado: kaip prisimenam, Chinesta paliko jam
maisto atsargų, ir po poros valandų nuo saulėtekio
jis jas užpuolė su tokiu įkarščiu, jog aiškiai matei,
kad pavojinga padėtis nė kiek nenumušė jam apetito.
Be to, dabar jis turėjo dvigubą viltį išsisukti iš šios
padėties.
Pirmiausia, dono Inigo pasiūlymas. Antra, Chi-
nestos pažadas. Atvirai sakant, jaunuolis labiau pasi­
tikėjo donjos Floros tėvu negu čigoniuke, nors šį tą ir
sužinojo apie ją bei jos motiną. O ir žmogaus širdis
nedėkinga: Fernando dvasinė būsena buvo tokia, kad
jam labiau norėjosi gauti šią didžiulę malonę iš dono
Inigo, o ne iš Chinestos rankų.
Pagal tai, ką jautė donui Inigui, jis suprato, ko­
kią simpatiją pats įkvėpė kilniajam seniui. Juodu sie­
jo keistas, į kraujo balsą panašus ryšys.
Iš susimąstymo doną Fernandą pažadino tas pats
skrebenimas.
Jis prikišo ausį prie olos sienos ir tuojau supra­
to, kaip būna rytą, kai mintys aiškios, nes naktį jos
aptemusios kaip ir gamta, taigi jis suprato, kad vik­
rus atkaklus kasėjas rausiasi jo link.
Jei kasėjas baigs savo darbą, jei atakai nuties
tranšėją, kariniais terminais sakant, donui Fernan­
dui teks stoti į nelygią kovą, iš kurios nebus išsi­
gelbėjimo. Ar ne geriau būtų sutemus išsigauti iš čia
ir nakties priedangoje, gerai pažįstant vietovę,
pamėginti pasiekti kitą kalno šlaitą?
Tik gaisras nulaižė milžinišką stačią sieną ir pra­
rijo plyšiuose augančius mastikmedžius, mirtas bei
lianas, todėl bėgliui neliko į ką įsikibti rankomis ir
atsispirti kojomis.
297
 Donas Fernandas iškišo galvą iš olos pažiūrėti,
ar ir dabar, po gaisro, galima prasibrauti keliu, ku­
riuo išėjo Chinesta.
Visą dėmesį jis buvo sutelkęs į tą kelią, tik stai­
ga trinktelėjo šūvis, ir kulka atsimušė į granitą už
pusės pėdos nuo ten, kur jis buvo įsikibęs ranka.
Donas Fernandas pakėlė galvą. Ant uolos vir­
šūnės stovėjo trys kareiviai ir pirštu rodė į jį, o virš
jų kylantis baltas dūmų debesėlis rodė, jog tai jie
paleido arkebūzos šūvį.
Salteadoras buvo surastas.
Tačiau jis buvo ne toks žmogus, kad neatsakytų
į iššūkį. Todėl paėmė arkebūzą ir nusitaikė į tą iš
trijų vyrų, kuris užtaisinėjo savo ginklą,— vadinasi,
šovė jis.
Nuaidėjo šūvis, žmogus skėstelėjo rankomis, pa­
leido arkebūzą, padariusią jam tokią blogą paslaugą,
ir stačia galva nusirito šlaitu žemyn.
Pasigirdo garsūs riksmai. Nebeliko jokios abe­
jonės: tas, kurio jie ieškojo, surastas.
Fernandas pasitraukė atgal užtaisyti arkebūzos,
o užtaisęs vėl priėjo prie olos angos.
Bet abu nukautojo draugai buvo dingę, ir tiek,
kiek siekė jo akys, milžinišku pusračiu aplink olą
nieko nebuvo matyti. Tik keletas akmenų pasi­
šokinėdami riedėjo nuo kalno ir rodė, kad kareiviai
renkasi virš Salteadoro.
Kasėjas vis tebedirbo.
Buvo aišku, jog suradę Salteadorą kareiviai puls
jį visais įmanomais būdais. Todėl jis taip pat pasi­
ruošė gintis visais įmanomais būdais — pasitikrino,
ar baskiškas peilis lengvai išsitraukia iš makštų, ar
gerai veikia arkebūza, ir atsisėdo ant paparčių guo­
lio, iš km* girdėjo, kas daroma už jo, ir matė, kas
dedasi priekyje.
Po pusvalandžio, kai belaukdamas ir bebūdrau-
damas Fernandas nejučia nugrimzdo į svajones, jam
pasidingojo, kad tarp jo ir iš lauko sklindančios švie­
sos šmėstelėjo šešėlis, kad kažkas tamsus supasi ant
virvės prie olos angos.
298
 Negalėdami užlipti iki olos, kareiviai nutarė nu­
sileisti į aikštelę prie jos: vienas vyras su visais gin­
klais, pasislėpęs už didžiulio skydo, saugančio nuo
kulkų, beveik visą kūną, liepė pririšti jį prie virvės ir,
masinamas tūkstančio auksinių, pažadėtų tam, kuris
sučiups Salteadorą gyvą ar mirusį, ėmėsi šio reikalo.
Bet tą akimirką, kai nusileidęs žemiau krioklio
kareivis jau buvo beatsistojąs ant uolos, arkebūzos
šūvis pripildė olą triukšmo ir dūmų. Kulka negalėjo
pramušti skydo arba šarvų, todėl nukirto virvę virš
galvos tam, kuris už jos laikėsi. Kareivį prarijo be­
dugnė.
Tris kartus užpuolikai kartojo tą patį bandymą,
ir tris kartus pabaiga buvo tokia pati. Iš prarajos
kiekvienąsyk suskardėdavo baisus riksmas, ir toks
pat riksmas lyg aidas pasigirsdavo nuo kalno viršūnės.
Po trijų mėginimų, pasibaigusių trijų kareivių
mirtimi, puolėjai nutarė griebtis kito būdo, nes po
paskutinio riksmo stojo tyla ir Salteadoras daugiau
nieko nepamatė.
Tiesa, kasėjas požemyje tęsė savo darbą, ir tune­
lis greitai ilgėjo.
Prisiplojęs ausim prie sienos, Fernandas sulaukė
sutemų. Naktį jam grėsė dvigubas pavojus.
Tamsoje kareiviams galėjo pavykti nusileisti ant
uolos. O kasėjas buvo jau visai arti ir mažiau nei po
valandos turėjo pasiekti olą.
Įgudusi Salteadoro ausis nuklausė, kad po žeme
rausiasi tik vienas žmogus, tą žmogų nuo Fernando
skyrė toks plonas žemės sluoksnis, kad buvo girdėti,
kaip pakaitomis dirba abi jo rankos.
Salteadorą stebino tik viena: garsai nepanėšėjo
nei į kauptuko, nei į kastuvo smūgius, ir atrodė, kad
ten kažkas be paliovos krebžda. Tarytum darbinin­
kas žemei rausti neturėjo jokio įrankio, tik nuosavas
rankas.
Garsai vis artėjo. Salteadoras trečiąkart priglaudė
ausį prie olos sienos. Kasėjas buvo taip arti, kad gir­
dėjosi jo kimus, trūksmingas alsavimas.
Fernandas šįsyk įsiklausė atidžiau nei papras­
299
tai; staiga jo akys sužibo, veidas nušvito; lūpomis
nuslydo džiaugsmo šypsena.
Jis išlindo iš olos, priėjo prie pat slidaus uolos
krašto ir pasilenkė virš bedugnės, norėdamas įsiti­
kinti, ar iš išorės jam negresia joks pavojus.
Visur buvo ramu; tvyrojo tamsi, bežadė naktis.
Matyt, kareiviai nutarė nepulti, tikėdamiesi paimti
Salteadorą badu.
— O! — sušnibždėjo Fernandas.— Tegul tik man
duoda pusvalandį, ir tada karalius donas Karlas galės
nesuteikti man malonės, kurios jį dabar prašo.
Jis vėl grįžo į olą ir su baskišku durklu rankoje ėmė
rausti žemę, artėdamas prie to, kuris kasėsi jo linkui.
Kasėjai sparčiai artėjo vienas prie kito. Po dvi­
dešimties minučių, plona juos skyrusi užtvara griuvo,
ir Fernandas, kaip, be abejo, ir tikėjosi, skylėje pa­
matė atremtą ant dviejų didžiulių letenų baisingą
lokio^ galvą.
Žvėris sunkiai pūtavo. Jo pūtavimas panėšėjo į
trūkčiojantį staugimą. Sis garsas Fernandui buvo įpra­
stas ir ne kartą parodė bebaimiui medžiotojui, kur
yra baisusis grobis.
Klausydamasis pažįstamo žvėries alsavimo, Fer­
nandas sudarė pabėgimo planą. Jis nusprendė, kad
lokio irštva tikriausiai netoli olos, kad ta irštva nie­
kieno nesaugoma ir jis pro ją galės išeiti.
Matydamas, jog viskas vyksta taip, kaip buvo
numatęs, jaunuolis su šypsena pažvelgė į pabaisą.
— Aha! — sušnibždėjo jis.— Aš tave pažįstu,
senasis Mulaseno loky! Tai tavo pėdsakais sekiau,
kai Chinesta mane pašaukė. Tai tu riaumojai, kai
norėjau įlipti į medį pažiūrėti gaisro. Tai tu geruoju
ar piktuoju užleisi man kelią. Traukis šalin!
Sulig šiais žodžiais jis smeigė durklu lokiui į
snukį. Iš žaizdos trykštelėjo kraujas; žvėris sustaugė
iš skausmo ir atbulas pasitraukė į irštvą, palikdamas
atvirą landą.
Vikriai kaip gyvatė Salteadoras įsirangę į ją ir
atsidūrė už ketverto žingsnių nuo lokio jo paties
irštvoje, bet žvėris buvo užtveręs jam kelią.
300
 — O taip,— sušnibždėjo Fernandas,— puikiai
žinau, kad iš čia išeis tik vienas iš mudviejų.. Belieka
sužinoti, katras!
Lokys, tarsi supratęs, ką jam pasakė medžioto­
jas, atsakė grėsmingu riaumojimu.
Paskubtojo tyla: priešininkai tyrinėjo vienas kitą
žvilgsniu. Žvėries akys degė kaip dvi žioruojančios
anglys. Nei vienas, nei kitas nejudėjo, sakytum abu
laukė, kad priešininkas padarys klaidingą judesį, ku­
riuo bus galima pasinaudoti.
Žmogus neištvėrė pirmas. Tarp uolos skeveldrą
Fernandas pasidairė akmens; ir atsitiktinumas jam
padėjo: po ranka pasitaikė uolos nuolauža, didumo
sulig grindinio akmeniu.
Degančios žvėries akys buvo geras taikinys, ir
akmuo, lyg paleistas iš kariškos svaidyklės, dusliai
bumbtelėjęs, trenkė lokiui į kaktą.
Toks smūgis būtą suskaldęs net buliaus kaktą.
Lokio kojos sulinko, ir Fernandas pamatė, kaip užsi­
merkė žioruojančios jo akys.
Paskui žvėris, regis, ryžosi pulti ir grėsmingai
riaumodamas atsistojo ant užpakalinią koją.
— Aha! — tarė Fernandas, žengęs žingsnį prie
jo.— Pagaliau apsisprendei.
Durklo rankeną įrėmęs sau į krūtinę, o smaigalį
atsukęs į priešą, jis pakvietė:
— Eikš, drauguži, apsikabinkim!
Tas apsikabinimas buvo baisus! Bučinys buvo mir­
tinas! Fernandas pajuto, kaip jam į petį sulindo lokio
nagai, bet ir lokys pajuto, kaip Fernando durklas
įsmigo jam į širdį.
Žmogus ir žvėris susikibę raitėsi po irštvą, užlietą
sužeisto lokio krauju.

XX
SVETINGUMAS
Temstant Chinesta pasiekė kalnus.
Bet, prieš sekdami paskui ją aplankykime dono
301
Ruiso de Toriljo namus kartu su Andalūzijos vyriau­
siuoju teisėju.
Skaitytojai galbūt prisimena, kad karalius, grįžda­
mas su Chinesta iš Karalienės belvederio, pasakė
donui Inigui kelis žodžius.
Donas Inigas nesuko galvos, kokiu nepaprastu
būdu čigonė gavo iš karaliaus malonę, kurios jis ne­
suteikė nei donui Ruisui, nei jam; donas Inigas iškart
leidosi į dono Ruiso namus Viva Rambios aikštėje
prie Granados vartų.
Mes dar prisimenam, kad, kol donas Karlas bus
senojoje maurų sostinėje, vyriausiasis teisėjas taip
pat turėjo pasilikti Granadoje, ir donas Inigas nu­
sprendė, kad donas Ruisas įsižeistų, jei jis neateitų
tiesiai pas savo seną kovų draugą paprašyti pastogės,
kurią šis kartą pasiūlė jam, atvykęs į Malagą.
Todėl, kaip donas Inigas ir sakė donui Ruisui
Las Alchiveso aikštėje, atvykęs jis su dukra kitą dieną
nuėjo į draugo namus prašyti kažkada pasiūlytos pa­
stogės.
Donja Mersedesa buvo viena, nes donas Ruisas,
kaip jau žinome, nuo pat ryto laukė karaliaus Las
Alchiveso aikštėje.
Donja Mersedesa, vis dar graži, nors jau persiri­
tusi per keturiasdešimt, turėjo antikinės matronos
reputaciją, jos gyvenimas visų akyse buvo tyras ir be
jokios dėmelės, todėl Granadoje niekam nebūtų atėję
į galvą mesti ant dono Ruiso žmonos nors įtarimo
šešėlį.
Pamačiusi doną Inigą, Mersedesa tyliai suriko ir
atsistojo; jos visada išbalęs veidas staiga užsiplieskė
raudoniu, kuris tvykstelėjo kaip žaibas ir vėl išnyko,
o gražus veidas išblyško dar labiau. Ir — keistas
daiktas! — šis susijaudinimas, užlūdęs donją Merse-
desą, rodos, apėmė ir doną Inigą, nes tik po valan­
dėlės, per kurią donja Flora su nuostaba žiūrėjo į
tėvą ir į Mersedesą, taigi kartojame, donas Inigas tik
po valandėlės atgavo žadą.
— Senjora,—tarė jis,— aš kelioms dienoms atvy­
kau į Granadą, pirmą kartą nuo tada, kai grįžau iš
302
Amerikos. Ir būtų. negražu, jei, dar Malagoje seno
draugo pakviestas į jo namus, dabar apsigyvenčiau
viešbutyje arba pas kitą pažįstamą bajorą.
— Senjore,— nudūrusi žemėn akis, atsakė Mer-
sedesa, niekaip negalėdama suvaldyti susijaudinimo,
ir jos virpantis balsas išgąsdino donją Florą,— jūsų
teisybė, jei būtumėt pasielgęs kitaip, donas Ruisas,
be abejo, būtų pasakęs, kad jis arba jo žmona nustojo
jūsų pagarbos, ir, žinoma, nebūtų prisiėmęs kaltės, o
paklausęs, kaip teisėjas kaltinamojo, ar tik aš kuo
nors nenusižengiau.
— Taip, senjora,— atsakė donas Inigas, taip pat
nuleidęs akis,—be suprantamo noro pamatyti draugą,
kurį pažįsti jau trisdešimt metų, tai ir yra tikroji
priežastis (jis pabrėžė paskutinius du žodžius), kuri
atvedė mane pas jus.
— Gerai, senjore,— pasakė donja Mersedesa.—
Pasilikite čia su donja Flora, aš būsiu laiminga galėda­
ma apgaubti ją motinos meile, jei ji leis bent akimir­
ką įsivaizduoti, kad ji mano duktė. Einu pasirūpinsiu,
kad mano vyro namuose būtumėt priimti su deramu
svetingumu, koks tik įmanomas šiuose vargšuose na­
muose, taip nusmukusiuose per dono Ruiso kilnumą.
Ir, nusilenkusi donui Inigui ir jo dukrai, Merse­
desa išėjo.
Kalbėdama apie vyro kilnumą, donja Mersedesa
užsiminė apie tai, ką donas Ruisas sakė karaliui dėl
skurdo, į kurį beveik įpuolė atlyginęs dviejų sūnaus
nužudytų algvasilų šeimoms už jų kraują ir sumokėjęs
vienuolynui įnašą už dono Aivaro seserį. Tas kilnu­
mas buvo juo nepaprastesnis ir juo labiau pagirtinas,
kad, kaip sakėme, donas Ruisas niekada nejautė sūnui
pernelyg didelės tėviškos meilės.
Išėjus donjai Mersedesai, senas šių namų tarnas
atnešė ant varinio paauksuoto padėklo, papuošto ara­
biškais ornamentais ir piešiniais, saldumynų, vaisių
ir vyno.
Vyriausiasis teisėjas atstūmė padėklą ranka, o
donja Flora, naivi smagurė, kaip visi paukščiai ir
vaikai, bet kada pasiruošę paragauti vaisių, perlaužė
303
raudoną sultingą granatą ir suvilgė raudonesnes ir
gaivesnes, jei tai įmanoma, už granato kraują lūpas
auksiniu skysčiu, kuris vadinamas Chereso vynu.
Po ketvirčio valandos donja Mersedesa sugrįžo,
arba tikriau pravėrė duris, ir pakvietė svečius sekti
paskui ją.
Jos miegamasis virto donjos Floros miegamuoju,
o vyro miegamajame buvo įkurdintas donas Inigąs.
Nei donas Inigas, nei donja Flora nė nemanė
atsiprašinėti už rūpesčius, kurių, pridarė dono Ruiso
namuose; svetingumas turi savo įstatymus, juos ger­
bia ir tas, kuris tą svetingumą rodo, ir tas, kuriam jis
rodomas. Donas Inigas ir donja Flora būtų elgęsi taip
pat, jei savo namuose būtų priiminėję doną Ruisą ir
Mersedesą.
Kol donja Flora kūrėsi Mersedesos miegamaja­
me, donas Inigas įsitaisė dono Ruiso kambaryje, nu­
simetė kelionės drabužius ir apsirengė kitais, tinka­
mais eiti pas karalių.
Mes matėme, kaip jis dono Karlo svitoje traukė
per Alchiveso aikštę, o paskui grįžo pas doną Ruisą
pranešti apie savo atvykimą.
Mes taip pat žinome, jog šauklys, pakvietęs An­
dalūzijos vyriausiąjį teisėją pas karalių atskleidė do-
nui Ruisui naujieną, kurios niekas dar nežinojo,—
kad jo senam draugui suteiktas šis titulas.
Donas Ruisas grįžo namo toks paniuręs, kad žmo­
na nedrįso maišytis jam po akių ji užsidarė savo
naujame kambaryje, kuris buvo virš senojo, liepusi
ilgamečiui tarnui Visentei palaukti šeimininko, pra­
nešti, kokių pasikeitimų įvyko jų namuose, ir nuvesti
jį į naująjį jo kambarį.
Karalius taip griežtai pasiuntė doną Ruisą pas
Andalūzijos vyriausiąjį teisėją, kad jis jau nelabai
tikėjo, jog donui Inigui pavyks išmelsti malonę jo
sūnui. Vos žvilgtelėjęs į šaltą, sustingusį jaunojo ka­
raliaus veidą, galėjai suprasti, kokia nepalenkiama
valia slypi už tos marmurinės kaktos; todėl dono
Inigo vėlavimas nė kiek nestebino šeimininko, priešin­
gai, jis labai nustebo tada, kai donja Flora švytėdama
304
 staiga atlapojo abiejų, kambarių, duris ir sušuko don-
jai Mersedesai ir donui Ruisui:
— O! Ateikit, ateikit! Grįžo tėvas ir sako, kad
karalius donas Karlas suteikė malonę senjorui donui
Fernandui.
Visi susirinko į svetainę.
— Gera žinia! Gera žinia! — sušuko donas Ini-
gas, pamatęs sutuoktinius.— Atverkit duris laimei,
nes laimė eina paskui mane!
— Ji bus juo mielesnė,— atsakė donas Ruisas,—
kad tokia viešnia jau seniai nesilankė mūsų. namuose.
— Viešpaties gailestingumas neišmatuojamas,—
pamaldžiai pasakė donja Mersedesa,— ir net jei
gulėdama mirties patale nematyčiau tos viešnios, apie
kurią jūs, senjore, pranešėte, vis tiek tikėčiausi, kad
ji suspės laiku ir ateis prieš man išleidžiant pasku­
tinį atodūsį.
Tada donas Inigas smulkiai papasakojo keistą
atsitikimą, apsakė, kaip karalius griežtai atmetė jo
prašymą ir kaip, be abejo, paklausė čigoniukės, kuri
atsiklaupusi padavė jam žiedą ir pergamentą.
Donja Mersedesa, kaip motina, domėjosi visomis
sūnų. liečiančiomis smulkmenomis, ji nežinojo, ką vy­
rui papasakojo donas Inigas, nežinojo, kad vakar jį ir
jo dukrą buvo sulaikęs Salteadoras, todėl ėmė klau­
sinėti, kas ta čigonė.
Tada donja Flora paėmė ją už rankos ir, vadinda­
ma kilniąją matroną vardu, kurį ši, regis, troško
išgirsti, pakvietė:
— Eime, mama!
Ir nusivedė donją Mersedesą į savo kambarį.
Ten, norėdama kuo labiau sušvelninti skausmą,
kurį Fernando motinai galėjo suteikti jos pasakoji­
mas, donja Flora atsiklaupė priešais ją ir, alkūnėmis
atsirėmusi į jos kelius, žiūrėdama jai į akis, pamaldžiai
suglaudusi delnus, apsakė donjai Mersedesai, į savo
žodžius įdėdama visą jautrią širdį, kas jai ir jos tėvui
nutiko smuklėje “Pas maurų, karalių”.
Donja Mersedesa klausėsi sulaikiusi kvapą, pra­
sižiojusi, drebėdama sulig kiekvienu žodžiu, nuo siau­
305
bo pereidama prie džiaugsmo, nuo džiaugsmo prie
siaubo, ir karštai dėkojo Dievui, kai išgirdo, kad baisu­
sis Salteadoras, apie kurį žmonės, nežinodami kalbą
su jo motina, dažnai pasakodavo jai kaip apie žiauru,
nepermaldaujamą žmogžudį, buvo geras ir gailestin­
gas donui Inigui ir jo dukrai.
Nuo tos valandėlės donjos Mersedesos širdį ap­
ėmė didelis švelnumas donjai Florai, nes motinos
meilė — neišsenkantis lobis ir, visą šią meilę atida­
vusi sūnui, ji dar sugeba mylėti tuos, kurie myli jį.
Donja Flora, džiugi, kupina švelnumo Fernando
motinai, visą vakarą glaustėsi prie donjos Mersedesos
peties, lyg ji būtu buvusi jos tikra motina, o abu
seniai vaikštinėjo po alėją priešais namą, rimtai šne­
kučiuodami apie ateitį, kurią Ispanijai žada šis jau­
nas karalius šviesiais plaukais ir ruda barzda, taip
nepanašus į savo pirmtakus Kastilijos ir Aragono
karalius.

XXI
KOVOS LAUKAS

Tuo metu, kai seni draugai šnekučiavosi, o donja

Mersedesa ir donja Flora šypsojosi viena kitai tyloje,
raiškesnėje nei iškalbingiausi žodžiai, Chinesta, kaip
jau sakėme ankstesnio skyriaus pradžioje, pasiekė
kalnus.
Už ketvirčio mylios nuo smuklės “Pas mauru ka­
ralių” >i susidūrė su kareiviu kordonu.
Sį kartą ji ne bėgo nuo persekiotoju, o veikiau ju
ieškojo.
—Ehė! — sušuko jie.—Juk čia gražuolė su ožka!
Mergina žengė tiesiai prie vado.
— Senjore kapitone,— tarė ji,— perskaitykit šį
popierių.
Tai buvo dono Karlo pasirašytas ir užantspau­
duotas įsakymas nesulaikyti Salteadoro.
306
 —Šit kaip! —burbtelėjo karininkas.—Kam tada
sudeginom septynias ar astuonias mylias miško ir
pražudėm keturis vyrus?
Paskui jis dar kartą perskaitė dokumentą, tary­
tum iš pirmo sykio nepatikėjęs tokiu keistu įsakymu.
— Tai tu imiesi nunešti jam šitą popierių? —
paklausė jis, laikydamas merginą paprasta čigone.
— Imuosi,— atsakė Chinesta.
— Tada eik.
Chinesta skubiai pasišalino.
— Tik štai ką tau patarčiau! — pridūrė karinin­
kas.— Iškart pasisakyk jam, kas esi ir ko ateini, nes
jis tave gali sutikti kaip mano kareivius.
— O, man nėra ko bijoti,— atsakė Chinesta.—
Jis mane pažįsta.
— Prisiekiu šventu Jokūbu! Nežinau, ar verta
girtis tokia pažintim, gražuole!
Ir karininkas mostelėjo merginai, kad ji gali eiti.
Chinesta jau buvo tolokai. Kelią ji žinojo: grįžti į
rūkstančią gaisravietę reikėjo ta pačia akmenuota
kunkuliuojančio srauto vaga, kuria buvo išėjusi iš
liepsnojančio miško.
Šitaip ji pasiekė krioklį.
Čia prieky straksėjusi ožka pasibaidė ir ėmė
trauktis atatupsta.
Chinesta priėjo artyn. Jos akys, apsipratusios su
tamsa ir sutemose matančios beveik taip pat gerai
kaip ir skaisčią dieną, pastebėjo lavoną.
Tai buvo pirmasis kareivis, nugarmėjęs į bedugnę.
Ji pasitraukė į dešinę ir koja užkliudė antrą la­
voną.
Chinesta puolė pirmyn ir gavo peržengti per
trečią negyvėlį.
Mirusiųjų nepaklausi, bet net ši mirties tyla liu­
dijo, kad čia būta kovos, žiaurios kovos.
Kas atsitiko Fernandui toje kovoje?
Chinesta vos nepašaukė Salteadoro, tačiau susi­
griebė, kad krioklio šniokštimas nustelbs jos balsą, o
jei kartais Fernandas ir išgirstų, tai išgirstų ir tie,
kurie laiko jį apsupę.
307
 Todėl ji tylėdama vikriai nubėgo prie sienos, ant
kurios užlipusi pateks į olą.
Tik fėja ar angelas galėjo įveikti tokį statų, skar­
dį. Nė paukštis nebūtų greičiau ten užskridęs už Chi-
nestą.
Palietusi kojomis uolos atbrailą, ji priglaudė
ranką prie širdies: ši daužėsi taip, jog, rodės, iššoks
iš krūtinės.
Paskui mergina pašaukė Fernandą. Ir pajuto, kaip
iš nerimo plaukų šaknis suvilgė prakaito lašeliai.
Tą prakaitą jai ant kaktos stingdė vėjelis —taip
traukia pro praviras duris.
Ji pašaukė dar kartą.
Neatsiliepė net aidas.
Tamsoje jai pasivaideno, kad olos gilumoje juo­
duoja kažkokia skylė.
Chinesta uždegė žiburį.
Skylė tikrai žiojėjo, ir iš jos sklido gąsdinantis
grumėjimas: tai nebuvo nei gyvenimo garsai, nei mir­
ties tyla, nei nežinomybės šiugždėjimas.
Mergina prikišo žiburį prie skylės. Bet skersvėjis
jį užpūtė.
Chinesta vėl uždegė žiburį, pridengė liepsnelę
delnu ir iš pirmos olos pralindo į antrąją.
Didžiulė krūva žemių antrojoje oloje bylojo, kad
čia kažkieno darbuotasi kasant tunelį ir kad tą darbą
jei ne pradėjo, tai bent pabaigė Fernandas.
Mergina ėmė apžiūrinėti irštvos sienas. Be-
žiūrinėjant koja paslydo ant drėgno purvo. Ji nuleido
žiburį ir pamatė, kad žemė persigėrusi krauju. Žibu­
rys vos neiškrito jai iš rankų. Bet ji sukaupė jėgas ir
pakėlė jį į viršų, norėdama kuo geriau apžiūrėti visą
olą.
Kampe gulėjo juodas plaukuotas kamuolys. I nosį
tvokstelėjo aitrus laukinio žvėries kvapas. Tas kva­
pas ir išgąsdino ožką.
Chinesta žengė prie kamuolio; jis nejudėjo. Priėju­
si artyn, mergina atpažino, jog tai didžiulis juodas
kalnų lokys.
Ji pasilenkė prie jo ir apšvietė žiburio liepsnele.
308
Lokys buvo negyvas. Iš gilios žaizdos krūtinėje, toje
vietoje, kur širdis, almėjo kraujas.
Čigonė įsidrąsinusi palietė žvėrį; jis buvo dar
šiltas. Vadinasi, kova vyko ne daugiau kaip prieš
valandą. Ji pradėjo suprasti, kas atsitiko.
Sugniaužtuose naguose žvėris laikė iš vilnonio
Fernando apsiausto išplėštą skiautę. Taigi žvėris ko­
vėsi su Fernandu. Be to, kas gi kitas būtą įveikęs
tokį priešą?
Dabar jai viskas paaiškėjo.
Kareiviai puolė Fernandą, ir jis nužudė vyrus,
kurią lavonus ji matė. Paskui, bijodamas, kad karei­
viai užklups jį šiame prieglobstyje, išrausė šitą urvą.
Iš urvo pateko į lokio irštvą. Lokys jo nepraleido, ir
jis nužudė žvėrį. Po to pabėgo pro kitą urvo angą,
skendėjančią liepsnojančiuose brūzgynuose, ir jo nie­
kas nepastebėjo. Sitai patvirtino ir kruvini Fernan­
do koją pėdsakai, einantys iki pat urvo angos. Požemi­
nis tunelis buvo šimto ar šimto dvidešimties metrą
ilgio.
įėjusi iš krioklio pusės, Chinesta išėjo pro
priešingą angą.
Būrelis kareivią tebestovėjo ant kalno viršūnės,
vadinasi, jie manė, kad Fernandas tebėra oloje.
Gaisravietėje daiktais vis dar plykstelėdavo ug­
nis. Liepsna pašokdavo tose vietose, kur būdavo sa­
kingą medžią. Visur kitur, linguodami vėjyje, stūkso­
jo baltą dūmą stulpai, panašūs į šmėklas, apsigaubu­
sias įkapėmis ir kojomis įaugusias į žemę. Pati leng­
vutė kaip rūkas Chinesta dingo tarp ją.
Kitą dieną auštant mergina su mantija, slepiančia
veidą nuo pašalimą akią, atėjo į Viva Rambios aikštę,
pasibeldė į dono Ruiso namą duris ir pasiprašė
įleidžiama pas donją Florą.
Donja Flora, švytinti, džiaugdamasi geromis nau­
jienomis, kurias vakar parnešė donas Inigas, priėmė
merginą, kaip priimami net nepažįstami žmonės, kai
širdyje šventė.
O kai širdyje šventė, veidas panašus į apšviesto
namo langus: kad ir kaip rūpestingai užtrauktos užuo­
309
laidos, kad ir kaip gerai uždarytos langinės, vidinės
šviesos spinduliai vis tiek išsiveržia į išorę. Ir praei­
viai, pamatę tuos išdavikiškus spindulius, sustoja ir
sako: “Siame name gyvena laimingi žmonės!”
Išvydusi spindintį donjos Floros veidą, dėl ko ji
atrodė dar gražesnė, mergina tyliai atsiduso.
Nors atodūsis buvo vos girdimas, neprasprūdo
pro donjos Floros ausis. Ji pamanė, kad mergina atė­
jo ko nors prašyti.
— Jūs norėjote su manim pasikalbėti? — pa­
klausė ji.
— Taip,— sušnibždėjo Chinesta.
— Eikšekit arčiau ir sakykit, kuo galiu jums
pasitarnauti.
Chinesta papurtė galvą.
— Aš atėjau padaryti jums paslaugos, senjora, o
ne jos prašyti.
— Man? — nustebo donja Flora.
— Taip,— atsakė Chinesta.— Jūs klausiat save,
kokią paslaugą galima padaryti turtingo ir galingo
dono Inigo dukrai, juk ji jauna, graži ir ją myli donas
Fernandas?
Donja Flora paraudo, bet nesigynė.
— Tai štai! — toliau kalbėjo Chinesta.— Šiai
moteriai galima įteikti neįkainojamą dovaną, be ku­
rios visa kita nieko nereiškia: jai galima įteikti raštą,
kuriame sakoma, kad ją mylinčiam žmogui suteikta
malonė.
— Bet aš maniau,— tarė donja Flora,— kad tas
raštas nuneštas donui Fernandui, kuris slapstosi kal­
nuose.
— Dono Fernando nebėra ten, km jį palikau,—
liūdnai pasakė Chinesta.— Aš nežinau, kur jis...
— Viešpatie! — drebėdama sušuko donja Flora.
— Tik žinau,— pridūrė Chinesta,— kad pavojus
jam negresia.
—Ak! — lengviau atsiduso donja Flora, ir jos lū­
pomis nuslydo šypsena, o į skruostus grįžo raudonis.
—Tą malonės raštą aš atnešu jums, kad jūs jam
jį įteiktumėt.
310
 — Malonės raštą? — suvapėjo donja Flora.— Bet
aš nežinau, kur donas Fernandas. Kas man šitai pa­
sakys? Kur aš jį rasiu?
— Jūs jį mylit, ir jis jus myli! — tarė Chinesta.
— Nežinau... Bet tikiu, viliuosi,— sušnibždėjo
donja Flora.
— Tada jūs jį rasite, nes jis jūsų ieškos!
Ir Chinesta ištiesė donjai Florai pergamentą, ku­
riame buvo rašoma, jog- Fernandui suteikta malonė.
Bet, kad ir kaip Chinesta stengėsi slėptis, nuo
neatsargaus judesio gobtuvas nusmuko, ir donja Flo­
ra pamatė merginos veidą.
—O! —sušuko ji.—Juk tai čigoniukė iš smuklės
“Pas maurų karalių”!
—Ne,—atsakė Chinesta, ir vienas Dievas težino,
kiek skausmo buvo jos balse.—Ne, tai sesuo Felipa iš
Apreiškimo vienuolyno.
Apreiškimo vienuolyną jaunajai čigonei išrinko
donas Karlas: ten ji turėjo išbūti noviciato laiką ir
duoti įžadus.

XXII
RAKTAS

Apie vidurnaktį donja Flora iš balkono grįžo į

savo kambarį, kuris jai buvo skirtas dono Ruiso na­
muose.
Mes prisimenam, tai buvo donjos Mersedesos mie­
gamasis; šeimininkai pasiūlė svečiams, ką turėjo ge­
riausia.
Kodėl donja Flora taip ilgai užsibuvo balkone?
Kodėl taip vėlai ir atsainiai nuleido žaliuzes? Kas ją
laikė balkone ligi vidurnakčio, kodėl ji vis dairėsi
įsmeigusi į tamsą akis ir klausėsi įtempusi ausis?
Gal laukė pasirodant gražuolės Vakarinės žvaigž­
dės, kuri pateka saulei nusileidus? Gal klausėsi lak­
štingalos, giedančios nakties himną žydinčiuose lau-
311
ruošė ant Daro krantų.? Ar gal jos akys nieko nematė,
ausys nieko negirdėjo, o siela skendėjo šešiolikametės
mergaitės svajonėse, kurios vadinamos meile?
Chinesta, be abejo, verkė ir meldėsi Apreiškimo
vienuolyne.
Donja Flora kvėpavo visa krūtine ir šypsojosi.
Galbūt donja Flora dar nemylėjo, bet kaip šven­
toji dvasia apreiškė Mergelei Marijai apie arkangelo
Gabrieliaus- pasirodymą, taip nepažįstamas dvelks­
mas paskelbė donjai Florai, kad artėja dievas, vadi­
namas Amūru.
Keisčiausia, kad merginos širdis linko prie dviejų
jaunuolių.
Vienas, kurio ji bijojo, kurio būtų vengusi, jei jis
būtų pasirodęs, šalia kurio instinktyviai būtų pajutu­
si, kad jos skaistybei gresia pavojus, buvo gražus rai­
telis, elegantiškas meilės pasiuntinys, kaip jis pats
pasivadino, pirma jos iš Malagos jojęs į Granadą,—
donas Ramiras.
Antras, prie kurio kojos pačios nešė, ant kurio
peties būtų be baimės užsnūdusi, į kurį būtų žiūrėju­
si valandą, nė nemanydama rausti arba nuleisti akių,
buvo vieškelių plėšikas, banditas iš smuklės “Pas
maurų karalių” — donas Fernandas.
Apimta tokios nuotaikos, kai siela kyla į aukšty­
bes, o kūnas kažko ilgisi, donja Flora priėjo prie
veidrodžio — paskutinio moters garbintojo vakare ir
pirmutinio pataikūno rytą — ir linktelėjusi galva pa­
liepė kambarinei ją nurengti.
Kambarinė puikiai suprato savo šeimininkės dva­
sinę sumaištį, žinojo, kad nesulauks atsakymo į jokį
klausimą, todėl netardama nė žodžio ėmėsi jaunos
gražios merginos naktinio tualeto.
O donjos Floros ilgomis aksominėmis blakstieno­
mis pridengtos akys, išsiplėtusios šnervės, praviros
lūpos, atidengiančios eilę baltų kaip emalė dantų,
niekada taip aiškiai nesakė nakčiai: “Man šešiolika
metų, aš noriu mylėti ir būti mylima!”
Kambarinė neapsiriko. Moterys savo stebuklin­
ga nuojauta atspėja, kad Amūras jau čia arba kad jis
312
artėja. Ji iškvėpino šeimininkę ne taip kaip skaisčią
merginą prieš miegą, o taip kaip jaunamartę, lau­
kiančią savo vyro.
Donja Flora svyruodama, apsalusi, virpančia šir­
dimi, netvirtu žingsniu pasiekė lovą ir, panašiai kaip
hermafroditė Borgezė, atlošusi gražią tamsiaplaukę
galvą, pasidėjo ją ant baltos dailios rankos.
Ji neskubėjo eiti į lovą, bet troško greičiau likti
viena. Ji-tarsi atsiskyrė nuo visų, nugrimzdusi į tylą,
bet tokio atsiskyrimo jai neužteko; jai reikėjo visiškos
vienatvės.
Donja Flora pakilo klausydamasi, kaip tolsta kam­
barinė, kuri vis vaikščiojo po jos miegamąjį ieškoda­
ma nežinia ko, kol pagaliau ryžosi išeiti, puikiai su­
prasdama, jog šito karštai trokšta jos šeimininkė, bet
vis dar dvejodama, ar negrįžti ir neatsiprašyti, kad
paliko ją vieną tokią prislėgtą.
Kambarinė išsinešė žiburį, ir miegamasis pasken­
do blausioje fantastiškoje prieblandoje, kurią pa­
skleidžia naktinė lempelė, pridengta alebastro gaub­
tu. Bet net ši švelni šviesa, matyt, buvo per ryški
merginos akims, nes ji vėl atsikėlė, alsiai atsiduso ir
užtraukė lovos užuolaidas, tarsi atsiskirdama jomis
nuo naktinės lempelės, ir dabar du trečdaliai lovos
nuo kojūgalio buvo užlieti melsvos šviesos, panašios
į mėnulio spindulius, o galvūgalis skendėjo tamsoje.
Kiekvienai merginai kažkada buvo penkiolika
metų, kiekvienam jaunuoliui — aštuoniolika, ir kiek­
vienas vyras, kiekviena moteris tapačioje širdžiai at­
minties kertelėje išsaugojo prisiminimus apie tai, ką
matė pro jaunystės vartus, atvertus į rojų. Tačiau
nemėginsim materializuoti donjos Floros svajonių;
rožės spalva — balta ir raudona, o merginos svajos
nuaustos iš vilties ir meilės.
Pamažėliais graži, švelni mergina iš svajonių nu­
grimzdo į sapną. Praviri vokai užsimerkė, sučiauptos
lūpos prasivėrė, tarp jos minčių ir išorinio pasaulio
iškilo tartum koks debesėlis; ji du ar tris kartus
atsiduso, ir rodės, jog tai ne atodūsiai, o meilės aima­
nos; paskui jos alsavimas pasidarė lygus, vienodas,
313
švelnus kaip paukščio; krūtinė ėmė ritmingai ban­
guoti. Jos angelas sargas įkišo galvą taip lovos užuo­
laidų, palinko prie jos, pasiklausė. Mergina miegojo.
Dešimt minučių jokie garsai netrikdė šios šven­
tos tylos; paskui staiga sugirgždėjo raktas; durys lėtai
atsidarė ir vėl užsidarė; susisupęs į platų tamsų ap­
siaustą, prietemoje pasirodė vyriškis; jis užstūmė vel­
kes, kad niekas neužkluptų iš netyčių, tyliai priėjo
prie lovos, atsisėdo ir pabučiavo miegančiąją į kaktą,
sušnibždėjęs: “Mama!”
Miegančioji krūptelėjo, atmerkė akis ir suriko;
jaunuolis nustebęs pašoko, jo apsiaustas nukrito, ir
naktinės lempelės šviesoje pasirodė puikūs raitelio
drabužiai.
— Donas Fernandas! — šūktelėjo mergina ir iki
pat smakro užsitraukė apklotą.
— Donja Flora! — pritrenktas sumurmėjo jau­
nuolis.
— Ką jūs čia veikiat tokiu metu, senjore? Ko
jums reikia? Ko norit?
Bet prieš atsakydamas Salteadoras aklinai už­
traukė tankias lovos užuolaidas, uždarydamas donją
Florą brokato palapinėje, paskui žengė žingsnį ata­
tupstas ir priklaupė ant vieno kelio.
—Aš atėjau, senjora,— atsakė jis,— tarti pasku­
tinio “sudie” savo motinai, prieš visiems laikams išvyk­
damas iš Ispanijos, ir mano ketinimai tokie pat tikri,
kaip tikra, kad jūs graži ir kad aš jus myliu.
— Kodėl jūs paliekat Ispaniją visiems laikams,
donai Fernandai? — paklausė mergina iš šilko ir
aukso kalėjimo.
— Todėl, kad aš ištremtas, pabėgęs, persekioja­
mas, todėl, kad tik per stebuklą likau gyvas, todėl,
kad nenoriu savo tėvams, ypač motinai, kurios mie­
gamajame nežinia kaip atsidūrėte jūs, užtraukti gė­
dos, kurią jie patirtų matydami savo sūnų lipant ant
ešafoto.
Stojo tyla, tik buvo girdėti, kaip daužosi gražuolės
širdis; paskui lovos užuolaidos vos pastebimai su­
judėjo, ir pro plyšį balta ranka ištiesė popierių.
314
 — Skaitykite,— pasigirdo susijaudinęs balsas.
Donas Fernandas paėmė popierių, nedrįsdamas
prisiliesti prie jį laikančios rankos, ir išlankstė, o
ranka tuo tarpu vėl pasislėpė, palikdama tarp užuo­
laidų plyšį, kurį ten buvo praskleidusi.
Jaunuolis, nejudėdamas iš vietos, nekeisdamas
pozos, palinko prie naktinės lempelės ir ėmėsi skai­
tyti:
“Mes, Karlas, iš Dievo malonės Ispanijos, Neapo­
lio ir Jeruzalės karalius, skelbiame visiems, kad vi­
siškai, besąlygiškai dovanojame donui Fernandui de
Toriljui už klaidas ir nusikaltimus, kuriuos jis pa­
darė...”
— O! — sušuko donas Fernandas ir, pro lovos
užuolaidas čiupęs donjos Floros ranką, pabučiavo ją.—
Ačiū! Donas Inigas ištesėjo pažadą, o jūs lyg karvelis,
išskridęs iš Nojaus laivo, atnešėt vargšui kaliniui
alyvų šakelę30.
Donja Flora paraudo, švelniai ištraukė ranką ir
atsiduso:
— Deja! — tarė ji.— Skaitykit.
Donas Fernandas nustebęs vėl pakėlė prie akių
pergamentą ir ėmė skaityti toliau:
“Kad tas, kuriam ši malonė suteikta, žinotų, kam
turi būti už ją dėkingas, pranešame, jog ji suteikta
prašant čigonei Chinestai, kuri pasižada rytoj įstoti į
Apreiškimo vienuolyną ir, pasibaigus noviciato lai­
kui, priimti įžadus.
Sis raštas išduotas mūsų Alhambros rūmuose
1519 Viešpaties malonės metų birželio 9 dieną.”
— O brangioji Chinesta! — sušnibždėjo Salteado-
ras.— Ji man šitai pažadėjo!
— Jūs jos gailitės? — paklausė donja Flora.
— Ne tik gailiuosi, bet ir nepriimu jos aukos.
— O jei tą auką atnašaučiau aš, ar priimtumėt,
donai Fernandai?
50 Per pasaulinį tvaną, trukusį keturiasdešimt dieną, Nojus iš
savo laivo išleido karvelį, ir galop jis grįžo, nešinas žalia alyvos šakele.
Tai reiškė, kad tvanas pasibaigė. (Pradžios knyga, 10—11.)
315
 —Nė už ką. Jei aukos dydį matuosime pagal tai,
ką žmogus praranda, tai jūs, turtinga, aukštos kil­
mės, gerbiama, prarastumėt daug daugiau negu vargšė
čigoniukė, neturinti nei padėties, nei tėvų, nei at­
eities.
— Todėl ji ir atrodė patenkinta, kad stoja į vie­
nuolyną! — išdrįso pasakyti donja Flora.
—Patenkinta? — palingavo galva donas Fernan­
das.— Jūs taip manot?
— Ji pati taip sakė, be to, vargšei benamei, ne­
kilmingai merginai, prašančiai išmaldos palei vieške­
lius, vienuolynas — tikri rūmai.
— Klystate, donja Flora,— paprieštaravo jaunuo­
lis, nuliūdęs, kad tokia tyra dono Inigo duktė meta
šešėlį ant jo ištikimosios Chinestos, kurią galbūt lai­
ko savo varžove.— Klystate: Chinesta ne tik ne elge­
ta, bet po jūsų ji bene turtingiausia paveldėtoja Ispa­
nijoje. Chinesta ne bekilmė, nes ji pripažinta Pilypo
Gražiojo duktė. Be to, tai platybių ir saulės dukrai,
tai kalnų fėjai, tam vieškelių angelui net rūmai atro­
dytų lyg kalėjimas. Tad spręskit pati, kuo jai taps
vienuolynas... Ak donja Flora, donja Flora, jūs graži,
mylima, ir niekas šito iš jūsų neatims, tad nejuodin­
kite tos merginos meilės ir atsidavimo!
Donja Flora atsiduso.
— Vadinasi, jūs atsisakot malonės, gautos jos
atsidavimo kaina?
— Žmogus tampa niekingas, kai ko nors labai
trokšta,— atsakė donas Fernandas,— ir aš bijau, kad
pasielgsiu niekingai norėdamas likti su jumis, donja
Flora.
Jaunuolis išgirdo virpantį, džiaugsmingą mergi­
nos atodūsį.
—Tai aš galiu pranešti apie jūsų sugrįžimą don-
jai Mersedesai, donai Fernandai?
—Aš atėjau pranešti jai apie savo išvykimą, don­
ja Flora! Pasakykite jai, kad pasimatysime rytoj, arba
veikiau šiandien. Jūs — angelas, skelbiantis geras
naujienas!
— Tad iki greito pasimatymo! — pasakė donja
316
Flora ir antrąkart iškišo pro užuolaidas baltą ranką.
— Iki pasimatymo! — pakartojo Salteadoras ir
atsistojęs palietė lūpomis jam ištiestą ranką su tokia
pagarba, lyg tai būtų. buvusi karalienės ranka.
Jis pakėlė savo apsiaustą, susisupo į jo plačias
klostes ir, nusilenkęs lovai su užtrauktomis užuolai­
domis kaip kokiam sostui, išsiėmė iš kišenės raktą,
atsirakino duris, dar kartą sustojo žvilgtelėti į donją
Florą, kuri sekė jį akimis pro užuolaidų plyšį, ir
tyliai it šešėlis dingo tamsiame koridoriuje.

XXIII
SŪNUS PALAIDŪNAS

Rytojaus dieną dono Ruiso de Toriljo namuose

tvyrojo šventiška nuotaika ir laimės aromatas.
Donja Mersedesa pranešė seniems tarnams —
tai saujelei jų, kurie liko taip pat prisirišę prie nusi­
gyvenusių dono Ruiso namų kaip ir klestėjimo dieno­
mis,— donja Mersedesa pranešė gavusi iš dono Fer­
nando žinią, kad jaunasis jų šeimininkas šiandien pat
parvyksta iš ilgos kelionės, kurioje toli nuo Ispanijos
išbuvo beveik trejus metus.
Savaime suprantama, šią gerą žinią pranešė don­
ja Flora, todėl nuo pat ryto donja Mersedesa elgėsi
su dono Inigo dukra kaip su savo ir negailėjo jai
bučinių, kuriais būtų norėjusi apiberti doną Fernandą.
Apie devintą valandą ryto donas Ruisas, jo žmo­
na ir Beatrisė — sena Mersedesos kambarinė ir Fer­
nando žindyvė — susirinko žemutinėje salėje, kurią
šeimininkai buvo pasilikę sau.
Mergina nusileido ten nuo pat ryto pranešti apie
Fernando sugrįžimą, bet nesakė, iš kur šitai sužinojo,
ir nuo tada pasiliko salėje kaip šeimos narė.
Donja Flora ir donja Mersedesa sėdėjo šalia vie­
na kitos; Flora laikė Mersedesą už rankos, pasidėjusi
galvą jai ant peties. Moterys tyliai kalbėjosi.
317
 Tačiau Mersedesos laikysenoje atsirasdavo
kažkokia įtampa, kai tik mergina ištardavo Fernando
vardą tokiu balsu, kuriame buvo justi ne vien drau­
giškumas ir užuojauta, bet ir dar kai kas.
Donas Kuisąs vaikštinėjo nuleidęs galvą ant
krūtinės; jo ilga barzda ryškiai baltavo ant juodo ak­
somo striukės, išsiuvinėtos auksu; kartkartėmis, kai
ant aidaus gatvės grindinio sukaukšėdavo arklio ka­
nopos, jis pakeldavo galvą ir suraukęs kaktą, dėbčio­
damas niūriu žvilgsniu, imdavo klausytis. Jo veidas
buvo tikra priešingybė donjos Mersedesos veidui, ku­
ris švytėjo beribe motiniška meile; net senoji Beat-
risė, įsitaisiusi salės kamputyje, troško kuo greičiau
pamatyti doną Fernandą, bet iš pagarbos laikėsi ato­
kiai nuo donjos Floros ir šeimininką. Dono Ruiso vei­
de neatsispindėjo džiaugsmas, džiaugsmas tėvo, lau­
kiančio mylimo sūnaus, dėl kurio paaukojo savo turtą.
Ką reiškė šitas dono Ruiso griežtumas? Gal jis
visai pagrįstai priekaištavo jaunuoliui, nors ir kaip
atkakliai siekė išmelsti sūnui malonę? O gal jo šir­
dies gilumoje glūdėjo kažkokia paslaptis, kurios nie­
kam nebuvo atskleidęs?
Kaskart, kai donas Ruisas, sukaukšėjus į grin­
dinį arklio kanopoms, pakeldavo galvą, abi moterys
virpančia širdimi nutraukdavo pokalbį ir imdavo klau­
sytis įsmeigusios žvilgsnį į duris, o Beatrisė bėgdavo
prie lango, tikėdamasi pirmoji sušukti šeimininkei:
“Tai jis!”
Raitelis prajodavo pro šalį; arklys nesustodavo,
kanopą kaukšėjimas nutoldavo. Donas Ruisas vėl nu­
svarindavo galvą ant krūtinės ir imdavo vaikštinėti
po salę. Beatrisė dūsaudama, purtydama galvą grįžda­
vo iš balkono, ir visa jos išvaizda aiškiai bylodavo:
'Tai ne jis!”, o abi moterys vėl įsitraukdavo į savo ty­
lą nuoširdą pašnekesį.
Šitaip pro šalį prajojo penketas ar šešetas rai-
telią, penketą ar šešetą kartą pasigirdo ir vėl nutilo
tie patys garsai, sužadinę tuščią viltį tiems, kurie ją
klausėsi, bet staiga nuo Sakatino pusės vėl sucaksė­
jo arklio kanopos.
318
 Kaip ir kiekvienąsyk, vėl pasikartojo ta pati sce­
na, tik šįkart Beatrisė suplojo delnais ir garsiai sušuko
iš džiaugsmo:
— O, tai jis! Tai mano vaikelis, atpažįstu jį!
Mersedesa pašoko, motiniško polėkio pagauta.
Donas Kuisąs pažvelgė į ją keistu žvilgsniu, ir ji
sustojo nesisėsdama, bet ir nežengdama toliau nė
žingsnio.
Donja Flora čia raudo, čia balo; ji pakilo kaip ir
donja Mersedesa, bet buvo silpnesnė už ją ir vėl krito
į krėslą.
Palei langus sušmėžavo raitelis; šįkart arklio ka­
nopą kaukšėjimas nenutolo nuo durą, ir prie ją nu­
aidėjo bronzinio plaktuko dūžiai.
Tačiau nė vienas iš šią žmonią, su skirtingais
jausmais laukiančią to, kuris ką tik pakėlė durą plak­
tuką, nepajudėjo iš vietos; tik veidai išdavė, kokios
mintys kamuoja tris moteris ir vyrą, kuris su ispa­
nišku pasipūtimu, paklusdamas etiketui, XVI amžiu­
je įsigalėjusiam ne tik dvare, bet ir visose aukštuo­
menės šeimose, tramdė jas žvilgsniu.
Lauko durys atsidarė, žingsniai priartėjo, ir pa­
sirodė donas Fernandas, tačiau ir jis sustojo ant
slenksčio, tarsi sukaustytas tos pačios įtampos.
Jis vilkėjo elegantiškais kelionės drabužiais ir
atrodė kaip žmogus, ką tik grįžęs iš ilgą klajonią.
Jis greit apmetė žvilgsniu žemutinę salę ir jo
laukiančius žmones: pirmiausia jo akys užkliuvo už
dono Ruiso, paskui dono Ruiso kairėje, pačiame prie­
kyje, jis pamatė abi moteris —motiną ir donją Florą,
atsirėmusias viena į kitą; salės gale sėdėjo senoji
Beatrisė, kuri jo laukdama niekaip negalėjo nustygti,
o dabar nė nekrustelėjo.
Kad ir kokia skubri buvo ta apžiūra, kiekvieną
jis nužvelgė vis kitaip: doną Ruisą — šaltai ir pa­
garbiai, donją Mersedesą — švelniai ir išraiškingai,
donją Florą — aistringai, prisiminimą kupinu žvilgs­
niu, Beatrisę — meiliai.
Paskui donas Fernandas nusilenkė tėvui, lyg iš
tiesą grįžęs iš paprastos kelionės, ir tarė:
319
 — Senjore, tebūnie palaiminta ta diena, kai jūs
leidžiate savo mylinčiam sūnui ateiti ir pulti jums po
kojų, nes tai laimingiausia diena mano gyvenime.
Ir jaunuolis, aiškiai bjaurėdamasis, bet tarsi at­
likdamas būtiną ceremoniją, priklaupė ant vieno
kelio.
Donas Ruisas greitosiomis žvilgtelėjo į nuolan­
kia poza sustingusį sūnų ir prabilo tokiu balsu, kuris
anaiptol nesiderino su žodžiais, nes žodžiai buvo švel­
nūs, o balse skambėjo šiurkšti gaida.
—Stokitės, donai Fernandai,—tarė jis,—ir svei­
kas sugrįžęs į šiuos namus, kur jūsų seniai ir nekan­
triai laukia tėvas su motina.
— Senjore,— atsakė jaunuolis,— kažkas man
kužda, kad turiu klūpoti prieš tėvą tol, kol jis duos
man pabučiuoti ranką.
Senis žengė ketvertą žingsnių prie sūnaus.
— Štai mano ranka, ir te Dievas atveda jus į
protą, kaip aš karštai maldauju jo savo širdyje!
Donas Fernandas paėmė tėvo ranką ir palietė
lūpomis.
— O dabar,— tarė senis,— eikite į šiuos namus
ir pabučiuokite ranką motinai.
Jaunuolis atsistojo, nusilenkė donui Ruisui ir
žengė prie motinos.
— Senjora, su baime ir gėdos kupina širdimi
stoju prieš jūsų akis, kurios — teatleidžia man Die­
vas ir, svarbiausia, jūs, senjora,— per mane išliejo
tiek ašarų!
Šįsyk jis parpuolė ant abiejų kelių ir ištiesė į
donją Mersedesą abi rankas.
Ji priėjo prie jo ir prabilo švelniu motinišku bal­
su, kuris glosto net priekaištaudamas.
— Fernandai,— tarė ji ir pati pakėlė abi rankas
prie sūnaus lūpų,— be tų ašarų, apie kurias čia kal­
bi, aš lieju jas ir dabar, bet patikėk, mylimas ma­
no vaikeli, anos buvo gailios, užtat šitos — laimės
ašaros!
Paskui ji pažvelgė į jį su neapsakomai švelnia
moters ir motinos šypsena ir pridūrė:
320
 — Sveikas sugrįžęs, širdele!
Donja Flora stovėjo už Mersedesos.
— Senjora,— kreipėsi į ją donas Fernandas,—
žinau, ką jūsų. tėvas, žymusis donas Inigas, ketino dėl
manęs padaryti. Ketino — tai, mano akimis žiūrint,
tas pat, kas ir padarė, todėl priimkite memo nuo­
širdžiausią dėkingumą, kurį reiškiu jam ir jums.
Ir, užuot prašęs merginą leisti pabučiuoti jai
ranką, kaip prašė dono Ruiso ir motinos, jaunuolis
išsitraukė iš užančio nuvytusią gėlę ir aistringai pri­
gludo prie jos lūpomis.
Mergina paraudo ir pasitraukė atatupsta: ji at­
pažino anemoną, kurią padovanojo Salteadorui smuk­
lėje “Pas maurų karalių”.
Bet tada senoji žindyvė neteko kantrybės ir žengė
prie Mersedesos.
— O ponia,— tarė ji,— argi aš nesu truputį mo­
tina šiam brangiam berniukui?
— Senjore,— pasakė jaunuolis, grįžtelėjęs į doną
Ruisą ir tuo pat metu su vaikiška šypsena tiesdamas
rankas žindyvei,— gal leistumėt savo garbingoje aki­
vaizdoje apkabinti šią gerą moterį?
Donas Ruisas linktelėjo galva.
Beatrisė puolė į glėbį tam, kurį vadino savo ber­
niuku, ir ilgai glaudė prie krūtinės, vis užspausda­
ma jam ant skruosto skambų, nuoširdų bučinį, liau­
dies pramintą švelniu žindyvės bučinio vardu.
— Ak! — sušnibždėjo donja Mersedesa, matyda­
ma žindyvės glėbyje savo sūnų kuris dono Ruiso aki­
vaizdoje drįso tik pabučiuoti jai rankas,— Ji tikrai
laimingiausia iš mūsų visų!
Ir per motinos skruostus nusirito dvi. pavydo
ašaros. Donas Ruisas nė valandėlės nenuleido niūraus
žvilgsnio nuo mūsų pavaizduoto paveikslo.
Pamačius per donjos Mersedesos skruostus rie­
dančias ašaras, jo veidas virptelėjo, o akys užsimerkė,
tartum kažkoks prisiminimas lyg nuodinga gyvatė
būtų įgėlęs jam į širdį.
Jis tvardėsi žiauriomis pastangomis, čia prasi­
žiodamas, čia užsičiaupdamas, jo lūpos virpėjo, bet
11. 740 321
neištarė nė garso. Atrodė, šis žmogus veltui stengia­
si išspjauti nuodus, kuriuos buvo prarijęs.
Bet ne tik dono Ruiso žvilgsnis nepraleido jokios
šios scenos smulkmenos, donjos Mersedesos akys taip
pat viską matė.
— Donai Fernandai,— tarė ji,— regis, tėvas nori
jums kažką pasakyti.
Jaunuolis atsigręžė į senį ir nuleidęs akis linkte­
lėjo galva ir pečiais, tuo parodydamas, kad klausosi.
Bet po išoriniu nuolankumu slypėjo aiškus ap­
maudas ir, jei kas būtų. perskaitęs jo mintis, kurias
širdis diktavo protui, būtų pasakęs, kad sūnus palai­
dūnas laukia neišvengiamo pamokslo ir kad tas pa­
mokslas jam labai nemalonus, ypač girdint donjai Florai.
Mergina šitai pastebėjo ir, jautriai, kaip sugeba
vien moterys, įvertinusi padėtį, pasakė:
— Atleiskit, man pasirodė, kad trinktelėjo du­
rys. Tikriausiai parėjo tėvas. Einu pranešiu jam gerą
žinią, kad grįžo donas Fernandas.
Ji paspaudė donjai Mersedesai ranką, nusilenkė
seniui ir išėjo nė nežvilgtelėjusi į jaunuolį, kuris nu­
leidęs galvą laukė tėvo pamokymų veikiau klusniai
negu pagarbiai.
Donjai Florai išėjus, Salteadorui atleido krūtinę
ir jis lengviau atsikvėpė. Net senis, rodos, pasijuto
laisviau, kai klausytojais ir žiūrovais liko vien šeimos
nariai.
— Donai Fernandai,— tarė jis,— grįžęs tikriau­
siai pastebėjot, kokios permainos įvyko namuose, kol
jūsų nebuvo. Mūsų turtas pradingo, daiktai —jų man
mažiausiai gaila — parduoti arba įkeisti. Dono Aiva­
ro sesuo sutiko stoti į vienuolyną, ir aš sumokėjau už
ją įnašą. Žuvusių algvasilų tėvai sutiko priimti atly­
ginimą už nuostolius, tad aš sumokėjau jiems tam
tikrą svirną ir parūpinau rentą. Bet dėl to jūsų motina
ir aš beveik įpuolėme į skurdą.
Donas Fernandas linktelėjo galva, reikšdamas
veikiau apgailestavimą nei atgailą, bet neprarado kil­
nios savigarbos ir tik liūdnai nusišypsojo.
— Nekalbėkim daugiau apie tai,— vėl prabilo
322
donas Ruisas.— Viskas užmiršta, nes jums dovanota
malonė, sūnau, ir už ją aš nuolankiai dėkoju karaliui
donui Karlui. Nuo šiol sakau sielvartui sudie, ir to
sielvarto dabar kaip nebūta. Bet štai ko noriu jus
paprašyti su ašaromis akyse, donai Fernandai, pa­
prašyti gražiausiais žodžiais, aš net atsiklaupčiau
prieš jus, jei pati prigimtis nepasibaisėtų, kad tėvas
klūpo priešais sūnų, senis lenkiasi jaunuoliui, žilas
plaukas maldauja juodaplaukio, tad štai ko noriu jus
paprašyti, sūnau: kad pakeistumėt įpročius ir gyve­
nimo būdą, kad pradėtumėt dirbti, o aš kiek įmany­
damas padėsiu jums vėl pelnyti žmonių pagarbą. Te­
gul net jūsų priešai pripažįsta, jog karčios nelaimės
pamokos kilnioms širdims ir blaiviems protams ne­
nueina veltui. Iki šiol aš buvau jums tik tėvas, o jūs
man tik sūnus, bet to nepakanka, donai Fernandai.
Nuo šiol būkime draugai! Gal tarp mudviejų stoja
negeri prisiminimai? Atsikratykite jų, o aš atsikraty­
siu savųjų. Gyvenkime santarvėje ir darykime vienas
kito labui, ką galėsime. Aš pasistengsiu dovanoti jums
tris jausmus, kuriuos tėvas privalo jausti sūnui: meilę,
švelnumą, atsidavimą. O mainais prašau tik vieno,—
nes jūsų amžiuje, nežabotų aistrų amžiuje, neturima
tiek valios kaip senatvėje,— taigi aš jūsų prašau vien
paklusnumo ir pasižadu niekada nieko daugiau ne­
reikalauti; tik elgtis garbingai ir dorai. Atleiskit, jei
mano kalba buvo ilgesnė negu norėjau, donai Fernan­
dai: senatvė plepi.
— Senjore,— nusilenkdamas atsakė donas Fer­
nandas,— bajoro garbės žodžiu prisiekiu, kad nuo
šiandien neturėsit už ką man priekaištauti, iš tos
nelaimės aš taip pasimokysiu, jog jūs net džiaugsitės,
kad ji mane buvo ištikusi.
— Gerai, Fernandai,— tarė donas Ruisas.— O
dabar leidžiu jums apkabinti motiną.
Mersedesa suriko iš džiaugsmo ir ištiesė sūnui
rankas.

ir 323
 XXIV
DONAS RAMIRAS

Motina, su meilės ašaromis spaudžianti glėbyje

sūnų,— toks vaizdas jaudina net pašalinį žmogų,
tačiau niūriam dono Ruiso žvilgsniui šis reginys pa­
sirodė skaudus ir jis tylomis išėjo; šitai pastebėjo tik
senoji Beatrisė.
Likęs vienas su motina ir žindyve, jaunuolis papa­
sakojo, kas nutiko vakar, tik neužsiminė apie keistą
jausmą donjai Florai, apsakė, kaip, naktį atėjęs aplan­
kyti motinos, rado jos miegamajame gražiąją viešnią.
Paskui donja Mersedesa nusivedė sūnų į savo
naująjį kambarį. Motinos kambarys donui Fernandui
namuose buvo tai, kas pamaldžioms širdims altorius
bažnyčioje. Motinos kambaryje jis praleido gražiau­
sias valandas būdamas vaikas, paauglys, jaunuolis;
tiktai ten jo užgaidi širdis plakdavo ramiai, tiktai ten
jo klajūnės mintys drįsdavo pakilti į erdves lyg tie
paukščiai, kurie, gimę viename Žemės pusrutulyje,
tam tikru metų laiku patraukia į nežinomus kraštus.
Ten, parpuolęs prie motinos kojų, kaip nekaltos
vaikystės ir jaunystės dienomis, bučiuodamas jai ke­
lius ir jausdamas tą laimės pilnatvę, kokios jau seniai
nebuvo patyręs, Fernandas, veikiau didžiuodamasis
negu gėdydamasis, papasakojo motinai apie savo nuo­
tykingą gyvenimą nuo tada, kai pabėgo, iki dabar, kai
grįžo namo.
Anksčiau, aplankęs motiną, jis jai šito nepasako­
davo: žmogus nepasakoja blogo sapno, kol jį sapnuoja,
bet kai pabunda, juo sapnas buvo baisesnis, juo mie­
liau jis jį pasakoja ir juokiasi iš siaubą kėlusių nakti­
nių vaizdinių.
Mersedesa klausėsi sūnaus nenuleisdama nuo jo
akių, bet, kai donas Fernandas prabilo apie susiti­
kimą su donų Inigu ir donja Flora, Mersedesa ėmė
klausytis dar įdėmiau; ji čia raudo, čia balo. Donas
Fernandas, veidu prigludęs prie motinos krūtinės,
324
pajuto, kaip daužosi jos širdis; o kai jis prisipažino iš
pirmo žvilgsnio pajutęs donui Inigui keistą simpatiją,
kažkokį potraukį, kuris jo vos nepastūmėjo nuolan­
kiai pulti po kojų donjai Florai, ji delnu užspaudė jam
bumą, lyg prašydama atokvėpio.
Buvo akivaizdu, kad ją apleido jėgos, kad dau­
giau ji negali šito pakelti.
Paskui, kai donja Mersedesa vėl leido sūnui pra­
bilti, jis ėmė pasakoti apie patirtą pavojų, apie bėgimą
per kalnus, gaisrą, slėptuvę čigonės oloje, apie karei­
vių apgultį ir galiausiai apie kovą su lokiu.
Kai dono Fernando lūpos ištarė paskutinius
žodžius, Mersedesa atsistojo ir išbalusi, svyruodama
nuėjo ir atsiklaupė šio maddykla paversto kambario
kampe.
Donas Fernandas stovėjo ir su didžiausia pagar­
ba žiūrėjo į ją, bet staiga pajuto, kaip kažkieno ranka
švelniai palietė jam petį. Jis atsigręžė.
Tai buvo senoji žindyvė. Ji atėjo pranešti, kad
vienas geriausių jo draugų, donas Ramiras, sužinojęs
apie jo sugrįžimą, laukia svetainėje ir nori su juo
pasikalbėti.
Jaunuolis paliko besimeldžiančią Mersedesą: jis
puikiai žinojo, kad ji meldžiasi už jį.
Donas Ramiras, apsirengęs dailiais rytiniais dra­
bužiais, nerūpestingai išsipleikęs dideliame krėsle,
laukė draugo.
Abu jaunuoliai kažkada iš tiesų artimai drauga­
vo, todėl dabar, nesimatę trejus metus, puolė vienas
kitam į glėbį. Paskui pasipylė klausimai.
Donas Ramiras žinojo apie Fernando meilę don­
jai Estefanijai, apie jo dvikovą su donų Aivaru ir apie
pabėgimą po priešininko mirties, bet tuo viskas ir
baigėsi.
Beje, sklido gandai, kad po dvikovos donas Fer­
nandas išvyko į Prancūziją ir Italiją, kalbėjo, neva jį
kažkas matęs Pranciškaus I ir Lorenso II dvaruose;
pastarasis labai išgarsėjo tuo, kad buvo Kotrynos de
Mediči tėvas ir kad po mirties paliko Mikelandželo
išskaptuotą savo biustą.
325
 Šitaip manė ir donas Ramiras.
Tada šalia karaliaus ir dono Ruiso niekas arti
nestovėjo ir negirdėjo jų pokalbio, todėl net tie, kurie
matė, kaip senis klūpo prieš doną Karlą, manė, jog jis
prašo tik atleisti sūnui už dono Aivaro nužudymą.
Fernandas nieko ir nepasakojo donui Ramirui.
Paskui, tiek iš smalsumo, tiek norėdamas pa­
sukti pokalbį kita linkme, pats ėmė klausinėti doną
Ramirą.
— Labai džiaugiuosi, kad atėjot,— tarė jis,—
norėjau pranešti apie savo parvykimą.
— O aš negaliu džiaugtis,— atsakė donas Rami-
ras,— nes mano širdyje dega meilė, kuri iki šiol su­
teikė daugiau sielvarto negu džiaugsmo.
Fernandas pastebėjo, kad dono Ramiro jausmai
liejasi per kraštus ir jis, ne taip kaip Fernandas, tik
ir trokšta pasidalyti širdį perpildžiusiomis paslapti­
mis. Tad nusišypsojo ir padavė jaunuoliui ranką.
— Brangus drauge,— pasakė Fernandas,— mu­
du esam iš tų, kurių širdims ir aistroms reikia lais­
vės. Šioje salėje tvanku. Ar nenorėtumėt papasako­
ti savo nuotykių gražioje alėjoje priešais mūsų na­
mus?
— Norėčiau,— sutiko donas Ramiras,— juo la­
biau, kad kalbėdamasis su jumis galbūt pamatysiu ją.
—Šit kaip? — nusijuokė donas Fernandas.—Tai
ji gyvena šitoje aikštėje?
— Eime,— paragino Ramiras.— Po valandėlės
sužinosit, ne tik kas man nutiko, bet ir kokios pa­
slaugos iš' jūsų tikiuosi.
Jaunuoliai išėjo susikibę už parankių ir ėmė
vaikščioti po alėją, tačiau abu lyg susitarę nežengė
toliau, nei siekia namo fasadas.
Be to, ir vienas, ir kitas tarpais pakeldavo galvą ir
pažvelgdavo į antro aukšto langus. Bet nei tas, nei tas
neaiškino, kodėl šitaip daro, ir abu kurį laiką tylėjo.
Pagaliau donas Ramiras neištvėrė.
— Fernandai, drauge mano,— tarė jis,— man
rodos, mudu čia atėjom ne šiaip sau: jūs — išklausyti
mano išpažinties, aš — jos atlikti.
326
 — Gerai, brangusis Ramirai,— atsakė Fernan­
das,— aš klausau jūsų.
—Ak, drauguži,—pradėjo Ramiras,—koks žiau­
rus tironas meilė, kaip ji pavergia širdis, kurias už­
valdo!
Donas Fernandas nusišypsojo pritardamas jo nuo­
monei.
— Bet,— atsakė jis,— kai žmogus mylimas...
— Taip,— pritarė Ramiras.— Ir, nors turiu pa­
grindo tikėtis, kad taip ir yra, vis dėlto abejoju.
— Jūs abejojate, donai Ramirai? Bet, jei gerai
prisimenu, tada, kai išsiskyrėme, kuklumas meilėje
nebuyo vienas iš trūkumų, dėl kurių moterys jums
priekaištaudavo.
—Bet, prieš sutikdamas ją, aš niekada nemylėjau,
brangus donai Fernandai!
— Nagi papasakokit, donai Ramirai,— paprašė
Fernandas,— kur radot tokią stebuklingą grožybę,
išdidųjį doną Ramirą pavertusią kukliausiu Andalūzi­
jos žmogumi.
—E, drauguži, o kaip pamatome žiedą tarp lapų,
žvaigždę tarp debesų?.. Vieną vakarą jodinėjau po
Toledo gatves ir pro praviras žaliuzes pamačiau nuo­
stabiausią gražuolę, kokia tik kada nors džiugino žmo­
gaus akis. Aš sustojau tarsi užkerėtas. Mano susi­
žavėjimą ji, be abejo, palaikė įžūlumu, nes nuleido ža­
liuzes, nors aš, netekęs žado, maldaujamai suglaudęs
delnus, prašiau jos nesislėpti.
— Kokia žiauri! — nusijuokė donas Fernandas.
— Ilgiau kaip valandą stovėjau priešais tą langą,
vildamasis, kad ji vėl jį atidarys, bet veltui. Tada
ėmiau ieškoti to namo durų, bet fasade, priešais kurį
stovėjau, buvo tik langai.
— Tai tas namas buvo užburtas?
— Ne, tiesiog gatvė, kuria jojau, buvo tuščia ir
nuošali, todėl supratau, jog durys tikriausiai atsi­
veria į kitą gatvę. Šitaip apsaugota nepažįstamoji
gražuolė ir atidarė langą. Iš to nusprendžiau, kad jos
nesaugo nei griežtas tėvas, nei pavydus globėjas, nes
ji laisvai pakėlė žaliuzes, nors langas buvo tik per
327
dvylika ar penkiolika pėdų. nuo žemės. Aš net nepa­
galvojau, kad ji ištekėjusi,— jai atrodė ne daugiau
kaip keturiolika metų.
— Pažįstu jus, donai Ramirai! — tarė Fernan­
das.— Juk jūs nesat iš tų žmonių, ar bent jau nebu­
vot, nes meilė jus labai pakeitė, juk jūs nebuvot iš tų
žmonių, kurie ilgai ieškotų išeities tokiais atvejais.
Kiekviena mergina — taip sutvarkė gamta ar visuo­
menė —turi duenją, kiekviena duenja turi silpnybių
tos silpnybės turi spyną, o ta spyna atsirakina aukso
raktu.
—Ir aš taip maniau, brangus donai Fernandai,—
atsakė jaunuolis,— bet šįkart klydau.
—Vargšas donas Ramiras! Kokia nelaimė! Nejau
jums nepavyko net sužinoti, kas ji?
— Pavyko, ir tam nereikėjo papirkti nei tarno,
nei duenjos. Aš apjojau kvartalą ir atsidūriau didelėje
gražioje gatvėje kitapus namo. Tas namas Riterių
gatvėje buvo tikri rūmai. Pasiteiravau kaimynų ir su­
žinojau, kad šitas turtas priklauso...
— Mergina ar namas?
— Po galais! Abu... Kad abu jie priklauso pasa­
kiškai turtingam užsieniečiui, prieš metus ar dvejus
atvykusiam iš Indijos, ir tą užsienietį, pagarsėjusį
išmintim ir teisingumu, kardinolas Chimenesas par­
sikvietė iš Malagos, kur jis anksčiau gyveno, ir pa­
skyrė į regentų tarybą. Ar nutuokiat, apie ką aš kal­
bu, donai Fernandai?
— Garbės žodis, ne!
— Negali būti!
— Jūs užmirštat, brangus donai Ramirai, kad
dvejus metus nebuvau Ispanijoje ir beveik nieko ne­
žinau, kas čia per tą laiką nutiko.
— Teisybė, ir prisipažinsiu, jūsų nežinojimas pa­
sakojimo pabaigoje man labai padės. Turėjau du būdus
prieiti prie savo nepažįstamosios gražuolės: pasinau­
doti savo kilme ir padėtimi, susipažinti su tėvu ir
prasiskverbti pas dukterį arba laukti, kada ji pakels
žaliuzes ir pro jas suspindės jos grožis, kaip kalinys
laukia, kol pro lango grotas suspindės saulė. Aš pa­
328
sinaudojau pirmuoju būdu. Tėvas jaunystėje pažinojo
tą žymų. asmenį, kurio man reikėjo. Aš jam parašiau.
Jis atsiuntė man laišką. Aš buvau nuoširdžiai priim­
tas, bet norėjau pamatyti ne tėvą, o dukterį. Tačiau
ta duktė, ar kad tėvo taip buvo liepta, ar kad mėgo
vienatvę, nepasirodė iš savo kambario. Ir aš griebiau­
si antro būdo, paslaptingo: ryžausi pagauti jos žvilgs­
nį, kai vakare, manydama esanti viena, ji prie lango
kvėpuos gaiviu, aromatingu oru, dvelkiančiu nuo Ta-
cho. Be to, argi šis būdas ne geresnis, argi mergina
ne smalsiau žiūrės į raitelį, gražią žvaigždėtą naktį
arba audringose sutemose sustojusį po jos balkonu,
negu į tą, kuris jai pristatomas buduare arba sve­
tainėje?
—Moterų klausimu jūs visada buvot labai pasta­
bus, donai Ramirai. Pasakokite, aš klausau, nes ne­
abejoju, kad jums pavyko.
Donas Ramiras papurtė galvą.
— Aš nesusilaukiau sėkmės, bet ir nesėkmės
nepatyriau,— atsakė jis.— Du ar tris kartus, užsi­
glaudęs už kokio namo kampo, vikriai pasislėpdavau
nuo jos žvilgsnio, o pats ją matydavau, bet, vos tik
išlįsdavau, ji neskubėdama, be pykčio nuleisdavo
žaliuzes.
—O pro žaliuzes nepastebėdavot, ar ji į jus žiūri?
— Prisipažinsiu, šita viltis mane ilgai ir palaikė,
bet kartą, priverstas savaitei išvykti, grįžęs radau
namus tuščius: durys ir langai buvo uždaryti. Dieną
nepasirodė nei mergina, nei senis, nei duenja. Naktį
joks žiburėlis neapšvietė namo vidaus. Visur buvo
tamsu kaip kape. Aš apsiklausinėjau žmonių. Regentų
taryba buvo paleista, nes į Ispaniją atvyko karalius
donas Karlas ir, jam artėjant prie Toledo, memo prin­
cesės tėvas grįžo į Malagą. Aš patraukiau į Malagą,
pasiryžęs sekti paskui ją nors į pasaulio kraštą. Ten
vėl pradėjau mėginti laimę ir, tikiuosi, man sekėsi
labiau. Ji ne taip greit nueidavo nuo lango, ir man
pavyko tarstelėti jai keletą žodžių, paskui ėmiau mėty­
ti puokštes į jos balkoną. Iš pradžių ji nustumdavo jas
kojyte, paskui apsimetė nekreipianti dėmesio, o ga­
329
liausiai pradėjo kelti jas nuo žemės. Du ar tris kartus
ji net atsakė į mano klausimus, bet, tartum susi­
drovėjusi savo nuolaidumo, tartum išsigandusi savo
balso, tuoj pat vėl pranykdavo, ir jos žodžiai veikiau
buvo panašūs į žaibą, kuriam tvykstelėjus naktis at­
rodo dar tamsesnė, negu į aušrą, kuri pranašauja
dieną.
— Ir iki kol šitai truko? — paklausė donas Fer­
nandas.
— Iki tol, kol jos tėvas gavo karaliaus įsakymą
vykti į Granadą.
— O, vargše donai Ramirai! — nusijuokė Fer­
nandas.— Vadinasi, vieną gražų rytą radote namus
Malagoje uždarytus, kaip ir Tolede?
—Ne! Sį sykį ji padarė malonę ir perspėjo, kurią
valandą išvyksta ir kuriuo keliu jos. Užuot sekęs
paskui ją, nusprendžiau joti priekyje. Ir tai turėjo
savų privalumų: kiekvienas sustojimas priminė jai
apie mane, kiekvienas kambarys, į kurį įžengdavo,
bylojo apie mane. Aš tapau pasiuntiniu — meilės
pasiuntiniu.
— Šit kaip! — tarstelėjo Fernandas, bet Rami-
ras, įnikęs į savo pasakojimą, nepastebėjo permainos
draugo balse po paskutinių žodžių.
— Taip, mūsų varganose smuklėse nieko nerasi.
Bet aš užsakinėjau valgius. Žinojau, kokius kvepalus
ji mėgsta,— aš juos nešiojuosi ant kaklo auksiniame
indelyje,— ir pasmilkydavau jų koridoriuose, kur ji
turėjo praeiti, kambariuose, kur turėjo apsistoti. Žino­
jau, kokios gėlės jai patinka, ir nuo Malagos iki Gra­
nados ji žengė tik per jų žiedus.
— Tai kam gi tokiam galantiškam kavalieriui
kaip donas Ramiras,— vis labiau jaudindamasis pa­
klausė Fernandas,— gali reikėti draugo pagalbos, kai
pats turi tiek priemonių?
— Ak, brangusis donai Fernandai, atsitiktinu­
mas, ne, aš klystu, Apvaizda sujungė du įvykius, ku­
rie, jei ant mano galvos neužgrius kokia bėda, turi
atvesti mane tiesiai į laimę.
— Ir kokie gi tie įvykiai? — paklausė donas
330
Fernandas, ranka braukdamasis kaktą išmušusį pra­
kaitą.
— Mano mylimosios tėvas — jūsų tėvo draugas,
o jūs, brangusis Fernandai, kaip angelas sargas pasi­
rodėte čia šį rytą.
— Ir kas iš to?
— Kadangi jūsų tėvas pasiūlė pastogę...
—Vadinasi, pro sukąstus iš pavydo dantis iškošė
Fernandas,— ta, kurią jūs mylite...
— Argi dar neatspėjot, brangus drauge?
Donas Fernandas atstūmė jaunuolį, kuris taip ne
laiku pavadino jį šiuo vardu.
—Nieko aš neatspėjau,—niūriai burbtelėjo jis,—
viską turite pasakyti. Kuo vardu jūsų mylimoji, donai
Ramirai?
— Ar reikia sakyti, kuo vardu saulė, jei ir pats
jaučiat jos karštį, jei ir jus apakino jos spinduliai?
Pakelkit akis, donai Fernandai, ir, jei galite, atlaiky-
kit mano žvilgsnį, kuriame dega širdyje liepsnojančios
ugnies atšvaitai!
Donas Fernandas pakėlė akis ir pamatė donją
Florą, persilenkusią per balkoną ir žiūrinčią į jį su
švelnia šypsena; tartum tik ir laukusi, kada donas
Fernandas ją pamatys, mergina persimetė su juo skub­
riu žvilgsniu, šoko atgal, ir langas trinktelėjęs užsi­
darė. Tačiau jis užsidarė nelabai greitai ir pro jį spėjo
iškristi gėlė.
Tai buvo anemona.

XXV
ANEMONA

Abu jaunuoliai sykiu puolė pakelti gėlės, atsitik­

tinai ar tyčia iškritusios iš merginos rankos.
Donas Fernandas stovėjo arčiau prie lango ir
pakėlė gėlę.
Bet donas Ramiras ištiesė ranką ir tarė draugui:
331
 — Ačiū, brangus Fernandai. Duokit man gėlę.
— Kodėl turėčiau ją duoti?
— Todėl, kad ji numesta man.
— Kas jums sakė?
— Niekas. Bet kas gali šitai paneigti?
— Tas, kuris nepabijos pasakyti jums to į akis.
— Kas?
— Aš!
Donas Ramiras apstulbęs pažvelgė į doną Fer­
nandą ir tik dabar pastebėjo, koks jis išbalęs ir kaip
mėšlungiškai dreba jo lūpos.
— Jūs? — paklausė jis, žengęs žingsnį atgal.—
Kodėl jūs?
— Todėl, kad tą, kurią mylite jūs, myliu ir aš!
— Jūs mylite donją Florą? — suriko donas Ra­
miras.
— Myliu! — patvirtino donas Fernandas.
— Kur jūs ją pamatėt ir nuo kada pažįstat?—
taip pat išbalęs paklausė donas Ramiras.
— Kas jums rūpi?
— Bet juk aš myliu ją jau dveji metai!
—Aš galbūt myliu tik dvi dienas, bet per tas dvi
dienas pasiekiau daugiau nei jūs per dvejus metus!
— Įrodykit, donai Fernandai, arba aš garsiai pa-
reikšiu, kad jūs iš pasipūtimo teršiat merginos garbę.
— Sakėt, kad jojot priešais ją iš Malagos į Gra­
nadą, tiesa?
— Sakiau.
— Ir jojot pro smuklę “Pas maurų, karalių”?
— Net buvau ten sustojęs.
— Ir užsakėt pietus donui Inigui ir jo dukrai,
pasmilkėt smilkalų ir palikote puokštę?
— Taip.
— Puokštėje buvo anemona.
— Na ir kas?
— Ji man tą anemoną padovanojo.
— Padovanojo?
— Padovanojo! Štai ji, prie mano širdies, ji jau
nuvyto, kaip nuvys ten ir šita.
— Tą anemoną jūs pasiėmėt pats, išsitraukėt iš
332
puokštės be jos žinios arba pakėlėt nuo žemės, kai ji
netyčia ją numetė. Prisipažinkit, ir aš jums atleisiu.
— Visų pirma, atleidimą aš priimu tik iš Dievo
arba iš karaliaus,— išdidžiai atrėžė jaunuolis.— O
gėlę ji man padovanojo.
—Jūs meluojat, donai Fernandai! — sušuko Ra-
miras.— Jūs pavogėt pirmąją gėlę, kaip pavogėt ir
antrąją!
Donas Fernandas suriko iš pykčio ir, dešine ran­
ka išsitraukęs špagą, sviedė donui Ramirui po kojų
abi gėles — ką tik nuskintą ir jau nuvytusią.
— Ką gi! — pareiškė jis.— Nesvarbu, padovano­
tos ar pavogtos, štai jos abi ant žemės. Tas, kuris po
penkių minučių liks gyvas, pakels jas.
— Puiku! — atsakė donas Ramiras ir, žengęs
žingsnį atgal, taip pat išsitraukė špagą.— Tokia su­
tartis man patinka!
Paskui jis kreipėsi į bajorus, kurie vaikštinėjo po
aikštę ir, išvydę blykčiojant nuogas špagas, atsigręžė.
— Klausykite, ponai! —pašaukė jis juos.— Atei­
kit čionai, nenorėčiau kautis be liudininkų: jei donas
Fernandas mane nužudys, tegul žmonės nesako, kad
nužudė negarbingai, kaip sakė, kai jis nužudė doną
Aivarą.
— Gerai, tegul ateina,— sutiko donas Fernan­
das.— Prisiekiu Viešpačiu, donai Ramirai, jie pama­
tys įdomų reginį!
Ir du jaunuoliai, atsitraukę vienas nuo kito per
penketą žingsnių, nuleidę žemyn špagų smaigalius,
laukė, kol aplinkui susirinks žiūrovų ratas.
Kai prisirinko žmonių, kažkas pasakė:
— Pradėkit, senjorai!
Pralaužęs užtvanką vanduo nesiveržia taip grei­
tai, kaip žaibiškai du jaunuoliai pasileido vienas prie
kito. Tą akimirką už žaliuzių kažkas suriko; išgirdę
šį riksmą, priešininkai pakėlė galvas, bet ne tik ne­
nutraukė kovos, o puolė viens kitą dar įnirtingiau.
Donas Fernandas ir donas Ramiras buvo vieni
narsiausių ir geriausiai valdančių špagą bajorų. Šiuo
požiūriu Andalūzijoje nei vienas, nei kitas neturėjo
333
varžovų, ir, jei norėjo rasti rimtą priešininką, turėjo
kautis vienas su kitu.
Kaip donas Fernandas ir buvo pažadėjęs, žiūro­
vai pamatė įdomų, reginį.
Iš tiesų špagos susikryžiavo taip greitai ir
nuožmiai, jo&atrodė, net kibirkščiuojanti geležis per­
siėmė tomis pačiomis aistromis kaip ir ją laikantys
žmonės. Per keletą pirmojo susirėmimo minučių
priešininkai pademonstravo visą savo meną, vikrumą,
jėgą, tačiau nei vienas, nei kitas nė per žingsnį nepa­
sitraukė atgal ir stovėjo lyg tie medžiai, kurių pavėsy­
je vyko kova; juodu grūmėsi taip, kad pavojus regėjo­
si jau dingęs ir žiūrovai stebėjo šią įnirtingą dvikovą,
tarsi tai būtų buvusios pratybos fechtavimosi salėje
mokomosiomis rapyromis.. Be to, reikia pasakyti, kad
dvikovos atitiko tų laikų papročius ir retą dieną ne­
vykdavo tokie spektakliai, kokį dabar rodė donas
Fernandas ir donas Ramiras. Pertrauka buvo trum­
pa. Abu jaunuoliai tenorėjo atsikvėpti ir, nors žiūro­
vai šaukė: “Neskubėkit! Neskubėkit!”, priešininkai su
nauju įniršiu puolė vienas kitą. Bet šįkart, vos spėjus
susikryžiuoti špagoms, pasigirdo uždusęs balsas:
— Sustokit, donai Fernandai! Sustokit, donai Ra-
mirai!
Visi atsigręžė į tą pusę, iš kur nuskambėjo šie
žodžiai.
— Donas Ruisas de Toriljas! — sušuko žiūrovai
ir prasiskyrė.
Ir donas Ruisas atsidūrė rato viduryje šalia sū­
naus.
Be abejo, perspėtas donjos Floros, jis atbėgo
išskirti peštukų.
— Liaukitės! — griežtai pakartojo jis.
— Tėve!..— nekantriai sumurmėjo Fernandas.
— Senjore!..— pagarbiai ištarė donas Ramiras.
—Aš negaliu įsakinėti donui Ramirui,— tarė se­
nis,— bet jūs, donai Fernandai, mano sūnus ir aš
jums įsakau: liaukitės!
— Liaukitės, senjorai! — pritarė ir žiūrovai.
— Ginkitės, donai Ramirai! — sušuko Fernandas.
334
 — Ak tu nenaudėli! — suvaitojo donas Ruisas,
susiėmęs rankas.— Nejau negali įveikti savo bjaurių
aistrų? Vakar gavai atleidimą už dvikovą, o šiandien
vėl darai tokį pat nusikaltimą?
— Tėve, tėve,— murmėjo donas Fernandas.—
Netrukdykit man, prašau jus!
— Čia, gatvėje, dienos aky! — sušuko donas
Ruisas, grąžydamas rankas.
—O kodėl gi ne čia? Juk čia, gatvėje, dienos aky
aš buvau įžeistas. Jie matė, kaip mane įžeidė, tai
tegul mato ir kaip atkeršysiu!
— Kiškite špagą į makštis, donai Fernandai!
— Ginkitės! Ginkitės, donai Ramirai!
— Tai tu manęs neklausai?
— Nejau manot, kad per jus leisiu nuplėšti sau
garbę, kurią paveldėjau iš jūsų, kaip kad jūsų tėvas
perėmė ją iš savo senolių?
— O! — sušuko donas Ruisas.— Dieve duok, kad
būtum išsaugojęs nors lašelį tos garbės, kurią tau
perdaviau!
Paskui senis kreipėsi į doną Ramirą:
— Senjore donai Ramirai, mano sūnus nė trupu­
čio negerbia žilų plaukų ir drebančių rankų, nors tie
žili plaukai jo maldaujančio tėvo, tad paklausykit ma­
nęs jūs ir parodykit aplinkiniams, kad svetimas ger­
bia mane labiau nei sūnus.
— Taip, taip! — sujudo žiūrovai.— Paklausykit
jo, donai Ramirai!
Donas Ramiras žengė žingsnį atgal, nuleido špagą
ir nusilenkė.
— Gerai padarėt, kad kreipėtės į mane, senjore
donai Ruisai de Toriljai,— atsakė donas Ramiras.—
Ir jūs gerai padarėt, kad pasitikėjote manimi, senjo­
rai. Žemė didelė, kalnai nuošalūs, ir aš susitiksiu su
savo priešininku kitoje vietoje.
— Aha! — sušuko donas Fernandas.— Juk iš
tiesų tai jūs gudriai slepiat baimę!
Donas Ramiras, kuris jau buvo įsikišęs špagą į
makštis ir pasitraukęs atgal, vienu šuoliu atsidūrė
kovinėje pozicijoje su špaga rankoje.
335
 — Aš bijau? — sušuko jis.
Riteriai ėmė murmėti, aiškiai smerkdami Fer­
nandą, ir du vyriausi ar išmintingiausi puolė skirti
varžovų. Bet donas Ruisas de Toriljas rankos mostu
juos sustabdė. Bajorai tylėdami pakluso.
Vėl sudžerškėjo špagos. Donas Ruisas žengė prie
sūnaus.
Donas Fernandas, sukandęs dantis, pabalęs iš
pykčio, žaibuojančiomis akimis, puolė priešininką su
baisiu įniršiu, kuris būtų pakenkęs ne tokios tvirtos
rankos žmogui.
— Beproti! — papriekaištavo senis.— Ką tu sau
galvoji? Net svetimas mane gerbia ir klauso, o tu
nepaisai ir nesiskaitai.
Ir senis užsimojo lazda, kurią laikė rankoje.
— Dievas mato! — įpykęs sušuko donas Ruisas,
ir jo akys blykstelėjo kaip jaunuolio.— Kaip kažin ką
prie visų pamokysiu tave paklusnumo!
Tebelaikydamas savo špagą įremtą į priešininko
špagą, Fernandas grįžtelėjo į tėvą.
Jis pamatė pakeltą lazdą ir iš balto staiga pasi­
darė tamsiai raudonas, tartum visas kraujas iš šir­
dies būtų plūstelėjęs į galvą.
Senio veidas, galima sakyti, degė neapykanta,
Fernando veide taip pat įsižiebė neapykanta.
Rodės, jei koks neatsargus praeivis paklius tarp
dviejų jų žvilgsnių žaibų, bus nutrenktas vietoje.
— Saugokitės, tėve! — drebančiu balsu sušuko
jaunuolis ir krestelėjo galvą.
— Spagą į makštis! — pakartojo donas Ruisas.
— Pirmiausia nuleiskit lazdą, tėve!
— Pirmiausia paklausyk, niekše, jei liepiu klau­
syti!
— Tėve! — sušnibždėjo donas Fernandas ir vėl
išblyško kaip lavonas.— Nelaikykit ilgiau iškėlęs tos
lazdos arba, prisiekiu Viešpačiu, padarysiu ką nors
baisaus.
Paskui, atsigręžęs į doną Ramirą, tarė:
— Nepabėkit, donai Ramirai. Aš galiu vienu me­
tu atremti ir senio lazdą, ir pagyrūno špagą!
336
 — Matot, senjorai? — sušuko donas Ramiras.—
Ką gi man dalyti?
— Elkitės, kaip liepia drąsa ir kaip reikalauja
įžeistas orumas, senjore donai Ramirai,— patarė žiū­
rovai, traukdamiesi į šalį ir nenorėdami trukdyti to­
lesnei kovai.
— Nedėkingasai! Nedorėli! — sušuko donas Rui-
sas, tebelaikydamas sūnui virš galvos iškeltą lazdą.—
Nejau net priešininkas tau neparodė, kaip sūnus turi
elgtis su tėvu?
— Ne,— atsakė donas Fernandas,— nes mano
priešininkas nusileido iš bailumo, o bailumo aš nelai­
kau dorybe.
— Tas, kuris sako ar mano, kad aš bailys...
— Meluoja, donai Ramirai,— pertraukė senis.—
Aš turiu šitai pasakyti, o ne jūs.
—O! Kada pagaliau baigsim? —tiesiog sustaugė
iš pasiutimo donas Fernandas, kaip staugdavo kovo­
damas su laukiniais žvėrimis.
— Paskutinį kartą sakau, niekše! Klausysi ar
ne? Isikiši špagą ar ne? — dar grėsmingiau pareika­
lavo donas Ruisas.
Ir visi suprato: jei donas Fernandas nepaklus tą
pat valandėlę, tą pat minutę, tą pat sekundę, ant jo
nusileis gėdinga lazda. Bet donas Fernandas, greitas
kaip mintis, atgalia kaire ranka pastūmė doną Rui-
są, o dešine vikriu fintu kiaurai persmeigė žąstą ne­
spėjusiam smūgio atmušti donui Ramirui.
Donas Ramiras liko stovėti, o senis parkrito —
toks stiprus buvo smūgis.
Ir pataikyta tiesiai į veidą.
Žiūrovai pasibaisėję suriko: sūnus trenkė antausį
tėvui.
— Šalin! Šalin! — suriaumojo donas Fernandas,
puolė prie gėlių., pakėlė jas ir paslėpė prie krū­
tinės.
— Teužgriūna tave dangus, šlykštyne! — stoda­
masis sušuko donas Ruisas.— Taip, dangus, o ne
žmonės, nes už tėvo įžeidimą keršija dangus!
337
 —Mirtis! Mirtis jam! —vienu balsu sušuko bajo­
rai.— Mirtis šventvagiui sūnui, pakėlusiam ranką
prieš tėvą!
Ir išsitraukę špagas visi apsupo Fernandą.
Valandėlę girdėjosi, kaip žvanga špagos —dešimt
prieš vieną; paskui lyg nualsintos šunų rujos gena­
mas apsiputojęs šernas Salteadoras, degančiu žvilgs­
niu, putotomis lūpomis, prasiveržė pro žmones.
Jis prabėgo pro parkritusį doną Ruisą, pažvelgė
į senį greičiau su neapykanta nei su atgaila, smuko į
vieną gatvelę, vedančią į Sakatiną, ir dingo.

XXVI
PRAKEIKIMAS

Šios scenos žiūrovai, pabaigoje visi tapę akto­

riais, sustingo vietoje.
Tik donas Ramiras, apsiaustu apsivyniojęs krau­
juojančią dešinę rtinką, priėjo prie senio ir, ištiesęs
jam kairiąją, tarė:
— Senjore, gal suteiktumėt man garbę ir leistu­
mėt pakelti jus šita ranka?
Donas Ruisas paėmė dono Ramiro ranką ir var­
gais negalais atsistojo.
— O nedėkingas sūnau! Išsigimėli sūnau! —
sušuko jis, ištiesęs ranką ton pusėn, kur dingo donas
Fernandas.— Tegul visus tavo žingsnius persekioja
Dievo kerštas! Tegul tavo ranka, įžeidusi mano žilus
plaukus ir sukruvinusi veidą, nepajėgia gintis ir
keršyti tiems prašaliečiams, kurie pakėlė špagas
užstodami mane! Tegul Dievas, matydamas tokią
šventvagystę, atima orą, kuriuo tu kvėpuoji, žemę,
kuri tave nešioja, ir saulę, kuri tau šviečia!
— Senjore,— priėjęs prie dono Ruiso, pagarbiai
tarė vienas bajoras,— štai jūsų skrybėlė.
— Senjore,— taip pat pagarbiai pasakė antras,—
gal leistumėt susegti jums apsiaustą?
338
 — Senjore,— tarė trečias,— štai jūsų lazda.
Sis žodis, regis, pažadino doną Ruisą iš sustingimo.
— Lazda? — pakartojo jis.— Kam man lazda?
Man reikėtų špagos. O Sidai! Sidai Kampeadorai!
Pažiūrėk, kaip mes pasikeitėm, kai tu atidavei Die­
vui savo didžią dvasią! Tavo laikais sūnūs keršydavo
svetimiems, jei tie įžeisdavo jų tėvus, o dabar svetimi
keršija sūnums už tėvų įžeidinėjimą.
Paskui senis atsigręžė į lazdą laikantį bajorą.
—Taip, taip, duokit ją man,—tarė jis.—Už įžei­
dimą ranka reikia keršyti lazda. Todėl šia lazda aš
tau ir atkeršysiu, donai Fernandai. Bet aš tik
guodžiuosi. Kaipgi galėčiau atkeršyti, jei pajėgiu ja
tik pasiramsčiuoti, o ne pulti? Kaipgi galėčiau at­
keršyti, jei keršto įrankis nepasiekia to, kurį norė­
čiau pavyti, jei tinka tik belsti į žemę, lyg ta lazda
sakytų: "Žeme, žeme! Atsiverk ir praleisk mano šei­
mininką į kapą!”
— Senjore! Senjore, nusiraminkit! — ėmė maldy­
ti jį vienas žiūrovas.— Štai atbėga jūsų žmona donja
Mersedesa ir graži kaip angelas mergina.
Donas Ruisas atsigręžė ir pažvelgė į donją Mer-
sedesą tokiu žvilgsniu, kad ši sustojo ir susverdėjusi
atsirėmė į donją Florą, gražią kaip angelas, bajoro
žodžiais tariant, bet išbalusią kaip statula.
— Kas yra, monsinjore? — paklausė ji dono Rui-
so.— Kas atsitiko?
— Atsitiko tai, ponia,— sušuko donas Ruisas,
kuris, pamatęs žmoną, vėl plykstelėjo pykčiu,— kad
jūsų sūnus kirto man per veidą. Atsitiko tai, kad
kraujas ištryško nuo rankos to, kuris vadino mane
tėvu, ir kad parkritusiam nuo smūgio ranką man
ištiesė ne jis, o donas Ramiras! Padėkokite donui
Ramirui, ponia, kad jis ištiesė ranką jūsų vyrui, kurį
pargriovė jūsų sūnus.
— O, nurimkit, nurimkit, senjore,— ėmė mal­
dauti donja Mersedesa.— Pažiūrėkit, kiek žmonių
aplinkui.
— Tegul visi ateina! Teprieina arčiau! Juk jie
susirinko manęs ginti! Eikšekit visi! — suriko donas
339
Ruisas.— Ir tegul visi iš manęs paties sužino, iš ma­
no lūpų išgirsta, kad aš niekingas žmogus, kad man
trenkė antausį! Vyrai, žiūrėkite į mane ir bijokit tu­
rėti sūnų! Moterys, žiūrėkit į mane ir bijokit prigim­
dyti vaikų, kurie už dvidešimt penkerių metų rū­
pesčius, aukas, sielvartą atsilygins antausiais jūsų
vyrams! Aš maldavau teisingumo Aukščiausiąjį, da­
bar prašau teisingumo jus ir, jei šią pat valandėlę
nepasakysit, kad apsiimat tą teisingumą atstatyti,
prašysiu jo iš karaliaus!
Matydama tokią baisią neviltį, pašiurpusi minia
tylėjo.
—Ak jūs taip pat! Jūs irgi! — sušuko donas Rui­
sas.—Jūs irgi atsisakote atstatyti teisingumą? Ką gi!
Aš kreipsiuos į karalių doną Karlą. Karaliau donai
Karlai! Karaliau donai Karlai! Teisingumo! Meldžiu
teisingumo!
— Kas šaukia karalių doną Karlą? — pasigirdo
balsas.— Kas prašo jį teisingumo? Karalius čia.
Minia akimirksniu prasiskyrė, ir į tarpą, apsivil­
kęs paprastu raitelio kostiumu, žengė jaunuolis, kurio
mirksinčios akys ir šviesus išblyškęs veidas slėpėsi po
plačiakrašte skrybėle, o kūną dengė tamsus apsiaus­
tas.
Už jo, apsivilkęs tokiu pat paprastu kostiumu,
ėjo vyriausiasis teisėjas.
— Karalius! — suūžė minia.
— Karalius! — blykšdama suvapėjo Mersedesa.
— Karalius! — triumfuodamas pakartojo donas
Ruisas.
Tuoj pat susidarė didelis ratas, kurio viduryje
stovėjo karalius su donų Inigu, donas Ruisas ir donja
Mersedesa, atsirėmusi į donją Florą.
— Kas prašo teisingumo? — paklausė karalius.
— Aš, sire,— atsakė donas Ruisas.
Karalius pažvelgė į jį.
— A, vėl tu? Vakar prašei malonės, o šiandien
teisingumo? Ar tu visada ko nors prašai?
—Taip, sire... Ir šįkart nesitrauksiu nuo jūsų di­
denybės, kol neišpildysit mano prašymo.
340
 — Jei jis teisėtas,— atsakė karalius,— be vargo
gausi tai, ko prašai.
— Jūsų. didenybė nuspręs,— pasakė donas Rui-
sas.
Donas Inigas mostelėjo, kad minia pasitrauktų ir
prašytojo žodžiai pasiektų tik karaliaus ausis.
— Ne, ne,— paprieštaravo donas Ruisas,— tegul
visi girdi, ką sakysiu, kad paskui galėtų patvirtinti
mano žodžius.
— Visi pasilikit ir klausykit,— paliepė karalius.
— Sire,— paklausė donas Ruisas,— ar teisybė,
kad uždraudėt dvikovas savo valstybėje?
— Teisybė, ir šįryt įsakiau donui Inigui perse­
kioti duelistus be atvangos ir be gailesčio.
—Tai štai, sire! Visai neseniai čia, šioje aikštėje,
priešais mano namų langus, apsupti būrio bajorų,
kovėsi du jaunuoliai.
— Oho! — tarė donas Karlas.— Iki šiol maniau,
kad karaliaus įsakymų neklausantys žmonės ieško
nuošalesnės vietos, kur niekas jų nematytų ir nusi­
kaltimas galbūt liktų neišaiškintas.
— O šiedu jaunuoliai, sire, kivirčui išspręsti pa­
sirinko dienos šviesą ir judriausią Granados aikštę.
— Girdite, donai Inigai? — pasisukęs į vyriau­
siąjį teisėją, paklausė karalius.
— O Dieve, Dieve! — sušnibždėjo Mersedesa.
—Ponia,—paklausė donja Flora,—nejau jis įskųs
sūnų?
— Ginčo priežastis nesvarbu! — kalbėjo toliau
donas Ruisas, metęs į vyriausiąjį teisėją žvilgsnį, ku­
ris bylojo, kad jis saugo paslaptį dėl jo šeimos garbės.—
Aš jos nežinau ir žinoti nenoriu. Žinau tik, kad du ba­
jorai su špagomis rankose įnirtingai kovėsi prieš ma­
no duris.
Donas Karlas suraukė antakius.
— Ir jūs neišėjote? —paklausė jis.—Neišskyrėte
tų jaunų bepročių, pastatydamas tarp jų špagų savo
garsų vardą ir garbingą amžių? Tuomet kaltas ir jūs,
nes tas, kuris padeda dvikovai ir nesipriešina, yra
bendrininkas.
341
 — Aš išėjau, sire, ir, pribėgęs prie jaunuolių,
liepiau įsikišti špagas į makštis. Vienas paklausė.
— Gerai,— tarė karalius,— jam bus skirta
mažesnė bausmė. O kitas?
— Kitas man nepakluso, sire. Jis ir toliau provo­
kavo varžovą, kuris jau buvo įsikišęs špagą į makštis,
privertė jį vėl išsitraukti ginklą, ir kova tęsėsi toliau.
— Girdite, donai Inigai? Nepaisydami dono Rui-
so, jie kovėsi toliau.
Paskui karalius vėl atsigręžė į senį ir paklausė:
— Ką jūs tada darėte, donai Ruisai?
— Iš pradžių prašiau, paskui ėmiau grasinti, o
galiausiai užsimojau lazda.
— Ir kas toliau?
— Tas, kuris paklausė manęs pirmą kartą, pa­
klausė ir antrą.
— O kitas?
— Kitas, sire... Kitas trenkė man per veidą!
— Jaunuolis trenkė antausį seniui, rico hombre,
donui Ruisui?
Ir donas Karlas klausiamai nužvelgė minią, tar­
tum tikėdamasis, kad žiūrovai paneigs dono Ruiso
žodžius. Tačiau niekas nepravėrė burnos ir šioje tylo­
je girdėjosi tik tylūs donjos Floros atodūsiai ir tram­
doma Mersedesos rauda.
— Kalbėkite,— paragino doną Ruisą karalius.
— Sire, kokios bausmės nusipelno jaunuolis,
skėlęs antausį seniui?
— Jei jis prasčiokas, nuplakti rykštėmis viešoje
aikštėje ir pasiųsti į galeras kartu su Alžyro turkais
ir Tuniso maurais. Jei kilmingas — nusipelno kalėti
iki gyvos galvos ir viešai netekti visų titulų.
— O jeigu,— niūriai paklausė karaliaus donas
Ruisas,— jeigu sūnus skėlė antausį tėvui?
— Ką tu kalbi, seni? Aš gerai nesuprantu ispa­
niškai ir, matyt, būsiu blogai nugirdęs?
Donas Ruisas lėtai pakartojo kiekvieną žodį, ir
jo balsas skausmingu aidu atsimušė dviejų moterų
širdyje.
— O jeigu sūnus skėlė antausį tėvui?
342
 Per minią nuvilnijo murmesys.
Karalius žengė žingsnį atatupstas ir abejodamas
pažvelgė į senį.
— Negali būti! — pasakė jis.
— Sire,— priklaupęs ant vieno kelio, tarė donas
Kuisąs,—as jus prašiau pasigailėti maino sūnaus, žmog­
žudžio ir vagies, o dabar prašau teisingai nubausti
sūnų, pakėlusį ranką prieš tėvą!
—O donai Ruisai! Donai Kuisai! —sušuko donas
Karlas, valandėlę praradęs tą giedrą ramybę ir šal­
takraujiškumą, kuris jam buvo būdingas.— Ar žinot,
kad prašote sūnui mirties?
—Aš nežinau, sire, kaip Ispanijoje baudžiama už
tokius nusikaltimus, nes anksčiau tokių nėra buvę ir
greičiausiai nebus ateityje. Bet štai ką sakau, o mano
karaliau! Pamynęs šventą priesaką, kuris po Bažny­
čios įsakymų yra svarbiausias, mano sūnus donas Fer­
nandas išdrįso pakelti prieš mane ranką, o kadangi
aš pats negaliu atkeršyti už šį nusikaltimą, todėl
apskundžiu nusikaltėlį jums. Jei jūs neatstatysit tei­
singumo, sire,— paklausykit, kaip įžeistas tėvas gra­
sina karaliui,— jei neatstatysit teisingumo, aš
apskųsiu doną Karlą Dievui.
Donas Ruisas atsistojo ir pridūrė:
— Sire, jūs girdėjote, ką pasakiau, ir dabar šį
reikalą turite spręsti jūs, o ne aš.
Ir nuėjo šalin, žengdamas pro prasiskyrusią
bežadę minią; visi kėlė skrybėles ir lenkėsi įžeistam
tėvui.
Mersedesa, pamačiusi, kad donas Ruisas praėjo
pro ją nė nežvilgtelėjęs, neprataręs nė žodžio, apalpo
ant donjos Floros rankų.
Donas Karlas metė į sielvartaujančius jam tokį
įprastą kreivą žvilgsnį, paskui atsigręžė į doną Inigą,
išbalusį ir drebantį labiau, negu būtų balęs ir drebėjęs,
jei jis būtų buvęs kaltinamasis.
— Donai Inigai,— tarė karalius.
— Klausau, sire,— atsiliepė vyriausiasis teisėjas.
— Ar tik šita moteris ne motina?
Ir per petį parodė į Mersedesą.
343
 — Taip, sire,— išspaudė donas Inigas.
— Gerai.
Donas Karlas patylėjo, o po pauzės vėl prabilo:
—Jūs —mano vyriausiasis teisėjas, ir šis reika­
las liečia jus. Panaudokite visas savo galioje esan­
čias priemones ir nesirodykit man į akis, kol nusi­
kaltėlis nebus sulaikytas.
— Sire,— atsakė donas Inigas,— būkite tikras,
padarysiu viską, kas įmanoma.
—Darykite, ir negaišdamas, nes šis reikalas man
svarbesnis, negu jūs manote.
— Kodėl, sire? — drebančiu balsu paklausė vy­
riausiasis teisėjas.
— Todėl, kad, galvodamas apie šį įvykį, neprisi­
menu istorijoje nė vieno karaliaus, kuris būtų gavęs
tokį skundą.
Ir jis nuėjo, rimtas, susimąstęs, murmėdamas vie­
nas sau:
— Viešpatie, ką gi tai reiškia? Sūnus kirto an­
tausį tėvui!
Karalius meldė Dievą atskleisti paslaptį, kurios
žmonės jam negalėjo paaiškinti.
O donas Inigas tebestovėjo vietoje tartum suak­
menėjęs.

XXVII
UPĖ IR SRAUTAS

Kai kurių žmonių gyvenimas nulemtas iš anksto.

Vienų jis teka lėtai, didingai kaip plati upė, kuri lyg
Misisipė ar Amazonė tūkstančius mylių plukdo per
lygumas savo vandenis nuo ištakų iki pat jūros ir
neša didelius it miestai laivus su tokia daugybe žmo­
nių, kad užtektų ištisai kolonijai įkurti.
Kitų gyvenimo versmė ištrykšta aukšto kalno
viršūnėje ir ritasi kaskadomis, virsta kriokliais, ur­
duliuoja srautais, o tenubėgusi vos dešimt ar pen­
344
kiolika mylių. įteka į kokį upelį, upę arba ežerą ir
susilieja su jais, bet kurį laiką dar sūkuriuoja ir
drumsčia vandenį, nes tik tai ir belieka.
Keliautojas, norintis smulkiai ištyrinėti ramią­
sias upes, aprašyti jų krantus, susipažinti su apylin­
kėmis, gaus sugaišti daug savaičių, mėnesių, metų, o
apžiūrėti veržliosioms srovėms pėsčiajam užteks vos
keleto dienų; versmė, virtusi kaskada, kaskada —
kriokliu, krioklys — srautu, gimsta ir miršta dešim­
ties mylių atkarpoje, ir tą atkarpą galima nueiti per
savaitę.
Bet per tą savaitę pėsčiasis, eidamas srauto pa­
krante, patirs gal daugiau įspūdžių negu keliautojas,
kiaurus metus žingsniavęs palei upės krantus.
Istoriją, kurią pateikiame savo skaitytojams, ga­
lima palyginti su kaskadomis, kriokliais ir srautais;
nuo pat pirmojo iki paskutinio puslapio įvykiai ritasi
pirmyn, taškosi putomis, verčiasi, šniokščia.
O tiems, kuriuos veda Dievo ranka, negalioja jo­
kios judėjimo taisyklės, ir pasiekus tikslą jiems atro­
do, kad tą kelią įveikė ne pėsčiomis, ne arkliu, ne
karieta, o pralėkė fantastine mašina, riedančia per
lygumas, kaimus ir miestus it dundantis, spjaudantis
ugnimi lokomotyvas arba perskrido kažkokiu balio­
nu, skrodžiančiu orą taip greitai, jog lygumos, kai­
mai ir miestai lyg taškeliai nyko begalybėje; nuo to­
kio greičio net stipriausiems apsvaigsta galva ir
užgniaužia kvapą.
Mes įveikėm jau nemažą šio baisaus kelio gaba­
lą, galima sakyti, du trečdalius, ir, išskyrus šalta­
kraujišką vadovą doną Karlą, kuriam Karolio Penktojo
vardu bus lemta spręsti visuomeninius kataklizmus,
kaip kad šiandien lemta spręsti asmenines tragedi­
jas, visi paliko arba ruošėsi palikti aikštę, kur vyko
mūsų ką tik papasakoti įvykiai, su skaudama širdi­
mi ir svaigstančia galva.
Pirmiausia pamatėme, kaip nubėgo donas Fer­
nandas, antras, keikdamas sūnų, grasindamas kara­
liui, šaukdamasis Dievo, nuėjo donas Ruisas, ir ga­
liausiai, kaip visada ramus, bet paniviręs labiau nei
345
paprastai nuo minties, kad jam valdant įvyko iki šiol
negirdėtas nusikaltimas — sūnus trenkė antausį
tėvui,— karalius lėtu, ramiu žingsniu užlipo laiptais
į Alhambros rūmus, kur ir ėjo, kartu su vyriausiuoju
teisėju aplankęs kalėjimus.
Vieninteliai šios neseniai įvykusios scenos ak­
toriai, sukrėsti, it suakmenėję, stovintys tarp žmo­
nių, žiūrinčių į juos su nuostaba ir gailesčiu, buvo
Mersedesa, alpėjanti ant donjos Floros peties, ir do­
nas Inigas, sustingęs, lyg griausmo pritrenktas tokių
karaliaus žodžių: “Nesirodykit man į akis, kol nusi­
kaltėlis nebus sulaikytas”.
Jam reikėjo sulaikyti žmogų, kuriam jautė tokią
didžiulę simpatiją, žmogų, kuriam jau kartą nesėk­
mingai maldavo malonės, kai jis buvo kaltas tik dėl
žmonėms padarytų nusikaltimų, ir kurio dabar lau­
kia dar sunkesnė bausmė, nes jis įvykdė šventva­
gystę, įžeidžiančią Dievą, taigi jis turėjo sulaikyti šį
jaunuolį arba pats tapti sukilėliu, vieno didžiausių
žmoniją pašiurpinusių nusikaltimų bendrininku, ir
daugiau nesirodyti karaliaus akyse.
Širdyje jis galbūt linko prie antrojo sprendimo,
nes, nedavęs įsakymų areštuoti doną Fernandą,
nubėgo į namus pašaukti pagalbos, kuri buvo būtina
donjai Mersedesai.
Ją reikėjo parnešti namo, bet — keistas daik­
tas! — kai tik donas Inigas, tvirtas ir stiprus kaip
jaunuolis, prisiartino prie dono Fernando motinos,
norėdamas ant rankų parnešti ją namo, donja Merse­
desa, išgirdusi jo žingsnius, krūptelėjo, atmerkė akis
ir kone su siaubu sušuko:
— Ne, ne, ne jūs! Tik ne jūs!
Ir donas Inigas, sugniuždytas, kad jį nei iš šio,
nei iš to atstūmė, nuskubėjo pakviesti dono Fernan­
do žindyvės ir seno tarno, kuris buvo dono Ruiso
ginklanešys karuose su maurais, o donja Flora, bai­
siausiai nustebusi, tyliai kartojo:
— Kodėl ne mano tėvas, ponia?
Tačiau Mersedesa atmerkė akis ir, atgavusi šiek
tiek jėgų, nors alpulys nebuvo praėjęs, donjos Floros
346
prilaikoma žengė keletą žingsnių, namų link ir be­
veik pasiekė jų slenkstį, kai pasirodė tarnai, išbėgę
jai į pagalbą.
Donja Flora norėjo eiti su Mersedesa, bet prie
durų ją sustabdė tėvas.
—I šiuos namus mes įžengiam paskutinį kartą,—
pasakė donas Inigas dukteriai.— Atsisveikinkit su
donja Mersedesa ir grįžkit pas mane.
—Atsisveikinti? Paskutinį kartą įžengiam į šiuos
namus? Kodėl, tėve?
— Argi galiu gyventi pas motiną, kurios sūnų
atiduosiu mirčiai?
—Mirčiai? Doną Fernandą? —blykšdama sušuko
mergina.— Tai jūs manot, karalius pasmerks doną
Fernandą mirčiai?
— Jei būtų išrasta bausmė, sunkesnė už mirtį,
donas Fernandas būtų ja nubaustas.
— Tėve, ar negalėtumėt nueiti pas doną Ruisą,
savo draugą, ir perkalbėti jį?
— Negaliu.
— O argi donja Mersedesa negali nueiti pas vyrą
ir paprašyti, kad atsiimtų skundą?
Donas Inigas papurtė galvą.
— Negali.
— O Viešpatie! — sušuko mergina ir puolė vi­
dun.— Aš prabilsiu į motinos širdį, ir, tikiuosi, moti­
nos širdis ras būdą išgelbėti sūnų.
Donja Mersedesa sėdėjo toje pačioje žemutinėje
salėje, kur prieš valandą stovėjo su sūnumi spausda­
ma ranką prie širdies, kad ji neiššoktų iš džiaugsmo,
o dabar ji taip pat spaudė ranką prie širdies, tik šį
kartą — kad neplyštų iš skausmo.
— Mama, mama,— sušuko donja Flora,— nejau
niekaip negalima išgelbėti dono Fernando?
— Ar tavo tėvas suteikė tau nors kokią viltį,
vaikeli? — paklausė donja Mersedesa.
— Ne.
— Tada tikėk savo tėvu, vargše dukrele.
Ir ji pravirko.
— Betgi, ponia,— spyrėsi donja Flora,— man
347
rodos, jei po dvidešimties vedybinio gyvenimo metų
paprašytumėt šitos malonės doną Ruisą...
—Jis man atsakytų.
— Bet, ponia, tėvas visada lieka tėvu.
— Taip, tėvas! — atsakė Mersedesa.
Ir nusvarino galvą ant rankų.
— Vis tiek, ponia, maldauju jus, pamėginkite!
Mersedesa valandėlę dvejojo.
— Iš tiesų,— tarė ji,— tai ne tik mano teisė, bet
ir pareiga.
Ir ji paklausė ginklanešio:
— Visente, kur šeimininkas?
— Jis grįžo ir užsidarė savo kambaryje, ponia.
— Matot,— tartum teisindamasi pasitaikiusia
dingstimi, pasakė Mersedesa.
— Paprašykite jo švelniu balsu, ponia, ir jis ati­
darys.
Mersedesa pamėgino atsistoti, bet vėl krito į
krėslą.
— Neturiu jėgų,— tarė ji,— pati matot.
— Aš jums padėsiu, ponia,— pasisiūlė mergina
ir apglėbusi Mersedesą pelkelė su tokia jėga, kokios
negalėjai tikėtis tokiame trapiame kūne.
Mersedesa atsiduso ir leidosi vedama.
Po penketo minučių motina ir mylimoji apsiašaro­
jusios pasibeldė į dono Ruiso duris.
— Kas ten? — niūriai paklausė donas Ruisas.
— Aš,— vos girdimai atsiliepė donja Merse­
desa.
— Kas jūs?
— Jo motina.
Kambaryje pasigirdo aimana, paskui priartėjo
lėti, sunkūs žingsniai, ir durys atsivėrė.
Ant slenksčio pasirodė donas Ruisas padėrusio-
mis akimis, susitaršiusiais plaukais ir barzda. Per
pusvalandį jis tarsi paseno dešimčia metų.
— Jūs? — paklausė jis.
Paskui, pamatęs donją Florą, pridūrė:
— Betgi jūs ne viena. Stebėčiausi, jei būtumėt
išdrįsusi ateiti viena.
348
 — Aš viską išdrįsčiau, kad išgelbėčiau sūnų.! —
atsakė Mersedesa.
— Tuomet įeikite, bet viena.
— Donai Ruisai,— pralemeno donja Flora,— ar
neleistumėt ir jūsų draugo dukrai prisidėti prie mo­
tinos prašymo?
— Jei donja Mersedesa sutinka jūsų akivaizdoje
pasakyti man tai, ką turi pasakyti, įeikit.
— O ne, ne! — sušuko Mersedesa.— Aš eisiu
viena arba neisiu visai!
— Tada eikite viena, ponia,— atsakė donja Flo­
ra, nusileisdama nelaimingosios motinos valiai ir
traukdamasi nuo dono Ruiso, kuris gestu liepė jai
pasišalinti.
Paskui Mersedesą užsidarė durys.
Donja Flora liko stovėti vietoje, pritrenkta to, ką
matė: čia vyko vidinė drama, bet ji nesuprato veiks­
mo, kuris rutuliojosi jai prieš akis.
Galėjo atrodyti, kad mergina klausosi, tačiau ji
nieko negirdėjo. Širdis taip plakė, jog, rodės, iššoks
pro gerklę. Vis dėlto jai pasivaideno, kad į gailų,
neryžtingą Mersedesos balsą donas Ruisas atsiliepė
piktai, grėsmingai.
Paskui ji išgirdo, lyg kažkas su trenksmu nukri­
to, net dunkstelėjo grindys. Ji pamanė, kad čia donja
Mersedesa bus griuvusi visu ūgiu. Donja Flora puolė
prie durų ir atidarė jas: iš tiesų ant parketo kiek il­
ga tysojo Mersedesa. Mergina pribėgo prie jos ir
pamėgino pakelti, bet donas Ruisas mostu ją sulaikė.
Buvo akivaizdu, kad Mersedesa pargriuvo su­
gniužusi nuo nepakeliamo susijaudinimo.
Donas Ruisas stovėjo už dešimties žingsnių nuo
jos ir, jei jis būtų ją pastūmęs ar jai sudavęs, nebūtų
spėjęs atšokti tokiu atstumu.
Be to, pagautas jausmo, kuriame buvo ir lašelis
meilės, jis paėmė ją ant rankų, nunešė į prieškamba­
rį ir paguldė ant sofos.
— Vargšė žmona! Vargšė motina! — sušnibždėjo
jis.
Paskui grįžo į savo kambarį ir vėl užsidarė jame,
349
neištaręs merginai nė žodžio ir lyg iš viso jos nema­
tydamas.
Po penketo minučių Mersedesa atmerkė akis,
susikaupė, apsidairė ir, pagal daiktus susivokusi, kur
ji ir kodėl čia atsidūrė, atsistojo ir palingavo galva.
— O, aš žinojau, gerai žinojau, kad taip bus! —
sušnibždėjo ji.
Merginos padedama ji grįžo į savo kambarį ir
krito į krėslą.
Tuo metu donas Inigas pašaukė dukterį prie durų,
nes nedrįso žengti vidun.
— Dukrele, dukrele, mes negalim ilgiau čia pa­
silikti.
— Taip, taip,— skubiai pritarė Mersedesa.— Ei­
kit.
Mergina parpuolė ant kelių.
— Ponia,— paprašė ji,— palaiminkit mane, kad
tai, ko žadu imtis, pasisektų labiau, negu pasisekė
jums.
Mersedesa ištiesė prie merginos abi rankas, pa­
lietė jai kaktą ir gęstančiu balsu sušnibždėjo:
— Telaimina tave Dievas, kaip laiminu aš.
Tada mergina atsistojo, svyruodama nuėjo pas
tėvą ir, atsirėmusi į jo ranką, kartu su juo paliko
šiuos namus.
Bet, vos žengusi gatve keletą žingsnių, sustojo.
— Kur mes einame, tėve? — paklausė ji.
— į apartamentus, kuriuos karalius liepė mums
paruošti Alhambroje: aš verčiau pasirinkau juos, ne­
gu tuos, kuriuos man pasiūlė donas Ruisas.
—Gerai, tėve, aš eisiu kartu su jumis, bet leiskit
man pakeliui užsukti į Apreiškimo vienuolyną.
— Taip,— pritarė donas Inigas,— tai iš tiesų
paskutinė viltis.
Po penkių minučių vienuolyno durininke įleido
donją Florą vidun, o jos tėvas, atsirėmęs į sieną, liko
laukti dukters.

350
 XXVIII
ŠUNŲ VEJAMAS ŠERNAS

Donas Inigas šitaip prastovėjo visai neilgai, ir

staiga jam pasirodė, kad žmonės susidomėję kažko
skuba prie Granados vartų.
Iš pradžių, jis sekė juos abejingu žvilgsniu, kaip
žmogus, kuriam rūpi svarbesni dalykai; galiausiai
triukšmas ir lakstymas norom nenorom atkreipė jo
dėmesį į šį sujudimą, ir jis pasiteiravo, kas čia de­
dasi.
Tada sužinojo, kad bajoras, kurį yra išleistas įsa­
kymas suimti, nepasiduoda ir, užsidaręs Vėlos bokšte,
įnirtingai ginasi nuo jį puolančių vyrų.
Pirmiausia donui Inigui turėjo šauti ir iš tiesų
šovė mintis, kad tas bajoras — donas Fernandas.
Negaišdamas nė akimirksnio, donas Inigas puolė ton
pusėn, kur skubėjo minia. Kol jis lipo Alhambros
laiptais, minia vis tirštėjo ir erzeliavo vis labiau; pa­
galiau donas Inigas vargais negalais pasiekė Las Al-
chiveso aikštę.
Čia ir vyko pagrindinis veiksmas; minia lyg
įniršusi, riaumojanti jūra laikė apgulusi Vėlos bokštą.
Kartkartėmis šita minia prasiskirdavo ir pra­
leisdavo sužeistąjį, kuris traukdavosi ranka užspaudęs
žaizdą, arba žuvusįjį, kurį išnešdavo draugai.
Vyriausiasis teisėjas pasiklausinėjo ir sužinojo
tai, ką mes tuojau papasakosime jums.
Jaunasis bajoras, persekiojamas penkių ar šešių
šūkaujančių vyrų, pavargo ir užsidaręs bokšte ėmė
laukti persekiotojų.
Užvirė mirtina kova. Su penkiais ar šešiais jį
užpuolusiais vyrais bėglys gal būtų ir susidorojęs,
bet, išgirdę jų riksmus, špagų žvangesį, grasinimus,
atbėgo rūmų sargybos kareiviai ir, sužinoję, kad pats
karalius davęs įsakymą suimti šį bajorą, prisijungė
prie puolėjų.
Tada užvirė beviltiška kova.
351
 Donas Fernandas, nes tai buvo jis, įsitvirtino sint
siaurų sraigtiniu laiptų, kurie per du aukštus vedė
ant plokščiastogio: čia jam buvo lengva gintis. Kauda­
masis jis lipo nuo laiptelio ant laiptelio, ir ant kiek­
vieno jų krito po vyrą.
Mūšis truko jau kokią valandą, kai atskubėjo do­
nas Inigas. Jis pribėgo artyn visas drebėdamas, vis
dar turėdamas kibirkštėlę vilties, kad ten ne donas
Fernandas, bet ta viltis tuojau išsisklaidė.
Vos užkėlęs koją ant laiptų, jis išgirdo jaunuolio
balsą, perrėkiantį triukšmą.
Donas Fernandas šaukė:
— Eikšekit, eikšekit, bailiai! Aš vienas prieš jus
visus! Puikiai žinau, kad krisiu čia negyvas, bet savo
gyvybę parduosiu kuo brangiau ir dar nepakanka­
mai jūsų paklojau!
Tai tikrai buvo jis!
Jei įvykiai tekės sava vaga, Fernandas, kaip pats
sakė, bus pasmerktas mirti. Jo laukė greitas ir ne­
išvengiamas galas.
O jei donui Inigui pavyktų jį areštuoti, dar liktų
paskutinė viltis, kurios nuteistasis visada gali tikėtis
iš motinos meilės ir karaliaus gailestingumo. Todėl
donas Inigas ryžosi nutraukti mūšį.
— Sustokit! — riktelėjo jis puolėjams.— Aš —
donas Inigas, Andalūzijos vyriausiasis teisėjas ir at­
einu nuo karaliaus dono Karlo.
Bet ne taip lengva buvo nuraminti dvi dešimtis
įtūžusiu vyrų, negalinčių įveikti vieno.
— Mirtis! Mirtis jam! — atsakė iškart penki ar
šeši balsai, o ant laiptų nuskardėjęs riksmas ir per
pakopas su trenksmu besiritantis kūnas rodė, kad
nuo dono Fernando špagos krito dar viena auka.
— Ar girdit mane? — galingu balsu suriko do­
nas Inigas.— Sakau, kad esu vyriausiasis teisėjas ir
ateinu nuo karaliaus.
— Ne! — paprieštaravo vienas iš puolėjų.— Te­
gul karalius leidžia mums patiems surengti teismą,
ir teisybė nugalės.
—Ponai, ponai, saugokitės! — ėmė maldyti donas
352
Inigas, norėdamas nukreipti minios pyktį nuo bėglio
į puolėjus.
— Bet ko gi jūs norit? —pasigirdo keletas balsų.
— Kad leistumėt man praeiti.
— Kam?
— Noriu paprašyti, kad maištininkas atiduotų,
man špagą.
— Iš tikrųjų,— pritarė keletas žmonių,— tai bus
įdomus reginys. Praleiskime jį.
— Na ką? — sušuko donas Fernandas.— Dvejo-
jat? Traukiatės? Ak jūs niekšai, bailiai!
Vėl pasigirdęs riksmas liudijo, kad jaunuolio špa­
ga įsmigo į kažkieno kūną. Ir vėl kilo šurmulys, su-
džerškėjo susikryžiavusios špagos.
— Nežudykite jo! Nežudykit! — apimtas nevil­
ties sušuko donas Inigas.—Man reikia paimti jį gyvą!
— Gyvą? —riktelėjo donas Fernandas.— Kažkas
pasakė, kad paims mane gyvą?
— Taip, aš! — iš laiptų apačios atsakė vyriau­
siasis teisėjas.
— Jūs? Kas jūs? — paklausė donas Fernandas.
— Aš — donas Inigas.
Fernandas sudrebėjo visu kūnu.
— O! — sušnibždėjo jis.— Atpažinau tavo balsą
pirmiau, nei pasisakei, kas esi.
Paskui garsiai pridūrė:
— Gerai! Ko jūs norite? Lipkit, bet vienas.
— Senjorai! — tarė donas Inigas.— Praleiskite
mane.
Vyriausiojo teisėjo balsas skambėjo taip įsakmiai,
kad visi pasitraukė ir prisiplojo prie sienos ant siaurų
laiptų.
Donas Inigas pakopa po pakopos ėmė lipti aukš­
tyn, bet ant kiekvienos jų gulėjo žuvusysis ar sužeis­
tasis. Jis gavo peržengti dešimt lavonų kol pasiekė
antro aukšto aikštelę, kur jo laukė donas Fernandas.
Kairė jaunuolio ranka buvo apvyniota apsiaustu,
kuris jam atstojo skydą; drabužiai buvo suplėšyti, iš
dviejų ar trijų žaizdų tekėjo kraujas.
— Ko jūs iš manęs norit? — paklausė jis doną
12.740 353
Inigą.— Jūs vienu savo žodžiu įvarėt man daugiau
baimės nei jie visi su savo ginklais.
— Noriu,— atsakė vyriausiasis teisėjas,— kad
atiduotumėt špagą.
— Spagą? — nusikvatojo donas Fernandas.
— Noriu,— toliau kalbėjo donas Inigas,— kad
nustotumėt gintis ir pasiduotumėt man.
— Ir kam gi jūs pažadėjot padaryti tokį ste­
buklą?
— Karaliui.
, — Tai štai! Grįžkite pas karalių, ir pasakykite
jam, kad jis jums pavedė neįvykdomą misiją.
— Ko gi tu tikiesi? Ko nori, vargšas beproti?
— Mirti žudydamas!
— Tai žudyk! — pasakė vyriausiasis teisėjas ir
žengė prie jaunuolio.
Donas Fernandas grėsmingai kilstelėjo špagą ir
vėl ją nuleido.
— Klausykite,— tarė jis,— nesipainiokit į šį rei­
kalą. Leiskit jį baigti man ir tiems, kurie pradėjo.
Prisiekiu, jūs nieko nelaimėsite! Ir, bajoro garbės
žodis, man bus labai gaila, jei jums atsitiks kokia
nelaimė.
Donas Inigas žengė žingsnį į priekį.
— Spagą! — pareikalavo jis.
— Jau sakiau, kad veltui prašote, o atimti ją
būtą pavojinga.
— Spagą! —pakartojo donas Inigas ir žengė prie
Fernando dar vieną žingsnį.
—Tai nors išsitraukite savąją! —sušuko jaunuo­
lis.
— Gink Dieve, kad aš jums grasinčiau, donai
Fernandai. Jokiu būdu. Aš noriu jus įtikinti. Prašau
atiduoti špagą.
— Niekada!
— Maldauju, donai Fernandai.
— Jūs turit man keistos galios! — sušuko jau­
nuolis.— Bet ne, ne, neatiduosiu špagos.
Donas Inigas ištiesė ranką.
— Duokite špagą!
354
 Stojo tyla, ir vyriausiasis teisėjas vėl išmėgino
keistą savo burtų galią, kuriai donas Fernandas pasi­
davė jau pirmąkart jį išvydęs.
— O! — sušnibždėjo jaunuolis.— Kai pagalvoju,
kad tikras tėvas negalėjo priversti manęs įsikišti špa­
gos į makštis, kai pagalvoju, kad dvidešimt vyrų ne­
pajėgė išplėšti jos man iš rankų, kai pagalvoju, kad
lyg sužeistas bulius galėčiau ištaškyti visą pulką, o
jūs nuginkluojat mane vieninteliu žodžiu!
— Duokite! — tarė donas Inigas.
— Bet žinokit, kad atiduodu ją tik jums vienam,
tik jūs vienas įkvepiat man baimę ir pagarbą ir kad
net ne prie karaliaus, o tik prie jūsų kojų dedu ši­
tą špagą, nuo smaigalio iki rankenos nudažytą
krauju.
Ir jis nuolankiai padėjo špagą prie dono Inigo
kojų. Vyriausiasis teisėjas paėmė ją.
— Gerai,— tarė jis,— ir dangus liudytojas, donai
Fernandai, mielai pasikeisčiau su tavimi vietomis,
nors tu kaltinamasis, o aš teisėjas, ir man lengviau
būtų ištverti pavojų, kuris tau gresia, negu skausmą,
kurį jaučiu!
— Ką ketinate man daryti? — suraukė antakius
donas Fernandas.
— Pasižadėsi man, kad nemėginsi pabėgti, eisi į
kalėjimą ir lauksi ten karaliaus malonės.
— Gerai, pažadu.
— Sekite paskui mane.
Tada donas Inigas priėjo prie laiptų ir paliepė:
— Traukitės! Ir niekas tenedrįsta įžeidinėti ka­
linio. Dabar jį saugo mano garbė.
Visi pasitraukė. Vyriausiasis teisėjas su donų
Fernandu nulipo krauju aptekusiais laiptais.
Prie durų jaunuolis niekinamai apsidairė aplin­
kui; tada, nepaisydama dono Inigo perspėjimo, minia
pasiuto rėkauti, pasipylė grasinimai. Donas Fernan­
das mirtinai išbalo ir puolė prie špagos, iškritusios
vienam žuvusiajam iš rankos. Bet pakako vienintelio
dono Inigo gesto.
— Juk jūs davėte garbės žodį,— priminė jis.
12- 355
 — Galite juo pasikliauti,— nusilenkdamas at­
sakė kalinys.
Ir vienas pasuko į miestą ir nužingsniavo į
kalėjimą, o kitas perkirto Las Alchiveso aikštę ir
nuėjo į Alhambros rūmus pas doną Karlą.
Karalius laukė tylus ir paniuręs, vaikštinėdamas
po Dviejų Seserų salę, kai jam pranešė, kad atėjo
vyriausiasis teisėjas.
Jis sustojo; pakėlė galvą ir įsmeigė žvilgsnį į
duris. įėjo donas Inigas.
— Jūsų didenybe,— kreipėsi į karalių vyriausia­
sis teisėjas.— Leiskite pabučiuoti jums ranką.
— Jei jūs pasirodėte pas mane,— tarė donas
Karlas,— vadinasi, nusikaltėlis suimtas?
— Taip, sire.
— Kur jis?
— Dabar jau turėtų būti kalėjime.
— Ar pasiuntėte jį ten su gera apsauga?
— Geriausia, kokią galėjau rasti, sire, ta apsau­
ga — jo garbės žodis.
— Jūs patikėjote jo žodžiu?
— Jūsų aukštybė užmiršta, kad bajoro garbės
žodis — tai tvirčiausia grandinė, kokia tik galima jį
surišti.
— Gerai,— atsakė donas Karlas.— Šįvakar pa­
lydėsit mane į kalėjimą. Aš jau girdėjau tėvo skundą,
belieka išklausyti sūnaus pasiteisinimo.
Donas Inigas nusilenkė.
— Bet kuo gi gali pasiteisinti sūnus, sudavęs
tėvui! — sumurmėjo karalius.

XXIX
ATOMAZGOS IŠVAKARĖSE

Diena, ir taip jau perpildyta įvykių, turinčių vie­

naip ar kitaip baigtis rytoj, žadėjo smalsuoliams dar
daugiau naujo, kol saulė, patekėjusi iš už žėrinčių
356
Siera Nevados viršūnių, nusileis užtarusių Siera Mo­
renos keterų.
Kaip jau sakėme, donas Inigas nuėjo i rūmus, o
donas Fernandas, savo garbės žodžio belaisvis, ėjo į
kalėjimą išdidus, iškėlęs galvą, ne kaip nugalėtasis, o
kaip nugalėtojas, nes, jo akimis žiūrint, jis ne pasi­
davė, o pakluso jausmui, kuris, nors ir liepė sutram­
dyti pyktį ir galbūt paaukoti gyvybę, vis dėlto turėjo
tam tikro žavesio. •
Taigi jis žingsniavo į miestą, o iš paskos sekė da­
lis žmonių, mačiusių žiaurų jo mūšį; bet, kadangi
donas Inigas buvo uždraudęs įžeidinėti kalinį, ka­
dangi už vyriausiojo teisėjo draudimą buvo dar stip­
resnis kilnios ispanų širdies balsas, reiškiantis susi­
žavėjimą, kurį drąsiems žmonėms visada įkvepia kito
drąsa, lydintieji kalbėjosi, kaip smagiai jis kapojo smū­
gius ir atrėminėjo atakas, ir veikiau panėšėjo į gar­
bės svitą negu į gėdingą sargybą.
Posūkyje prie Alhambros rūmų donas Fernan­
das sutiko dvi moteris su vualiais; abi sustojo ir
šūktelėjo iš nuostabos ir džiaugsmo. Jis taip pat su­
stojo — galbūt išgirdęs šūksnius, o gal pagautas to
jausmo, kai mes lyg įmagnetinti suvirpam ne tik su­
tikę mylimą būtybę, bet kartais net prieš ją pamaty­
dami.
Tačiau, jam nespėjus susivokti, kas tos moterys,
prie kurių instinktyviai traukė širdis, viena prispaudė
prie lūpų jo rankas, o kita ištiesė jam savąsias, kar­
todama jo vardą.
— Chinesta! Donja Flora! — sušnibždėjo donas
Fernandas, o minia, sekusi paskiri jaunuolį nuo Las
Alchiveso aikštės ir ketinusi lydėti iki pat kalėjimo,
su pagarba, kokia rodoma didelės nelaimės ištiktiems
žmonėms, sustojo nuošalyje, kad kalinys ir dvi mote­
rys galėtų pasikalbėti niekieno nevaržomi.
Jie stovėjo neilgai; Fernandas tik persimetė ke­
letu žodžių su Chinesta ir keletu žvilgsnių — su
donja Flora. Po to merginos nuėjo į Alhambrą, o do­
nas Fernandas — į kalėjimą.
Visi suprantame, ko Chinesta ėjo į rūmus: donjos
357
Floros perspėta, į kokį pavojų įkliuvo donas Fernan­
das, ji antrąkart ryžosi išmėginti savo galią donui
Karlui.
Tik dabar neturėjo pergamento, įrodančio jos
kilmę, nei milijono, kurį atidavė vienuolynui kaip
kraitį.
Manydama, jog Ispanijos karaliaus atmintis to­
kia pat trumpa kaip ir visų karalių, mergina nu­
sprendė, kad savo broliui, kaip ir kitiems, ji dabar
tebus vargšė čigonė Chinesta.
Bet jai dar buvo likusi širdis, ta neišsenkama
maldų ir ašarų versmė, kuriai galbūt pavyks sujau­
dinti šaltą, nepasiekiamą dono Karlo širdį.
Chinesta bijojo tik vieno: kad jai nepasiseks pa­
tekti pas karalių. Koks buvo jos džiaugsmas, kai,
ištarusi savo vardą, pamatė atsiveriant duris.
Donja Flora drebėdama laukė jos prie vartų, nes
į ją dėjo paskutines viltis.
Chinesta nusekė paskui ją įleidusį žmogų. Sis ty­
liai atidarė duris į kambarį, paverstą darbo kabine­
tu, pasitraukė į šalį praleisdamas merginą ir, nepra­
nešęs apie ją, vėl uždarė duris.
Donas Karlas dideliais žingsniais vaikščiojo po
kabinetą, nuleidęs ant krūtinės galvą ir įsmeigęs į
žemę akis. Atrodė, pusės pasaulio našta jau slegia šio
devyniolikamečio Atlanto- pečius.
Chinesta priklaupė ant vieno kelio ir sustingo
tokia poza, o karalius, rodės, jos nė nepastebi. Pa­
galiau jis pakėlė akis, išsiblaškęs žvilgsnis pamažu
virto klausiamu, ir jis pasiteiravo:
— Kas jūs?
— Ar neatpažįstat manęs, sire? — atsakė čigo­
nė.— Kokia aš nelaiminga!
Tada donas Karlas pamėgino ją prisiminti, ir
pagaliau, atrodo, jam tai pavyko; kartais jo žvilgsnis
lengviau permatydavo ateitį, negu grįždavo į praeitį.
— Chinesta! — tarė jis.
— Taip, taip, Chinesta,— sušnibždėjo mergina,
laiminga, kad jis ją prisiminė.
— Ar žinai, kad šiandien arba rytoj, jei dėl ko
358
nors nesusivėlins, grįš pasiuntinys iš Frankfurto? —
sustojęs priešais čigonę, paklausė karalius.
— Koks pasiuntinys? — nesuprato Chinesta.
— Tas, kuris praneš, katram, Pranciškui I ar
man, nuo šiol priklausys imperija.
— Duos Dievas, ji priklausys jums, sire! — at­
sakė Chinesta.
— O! Jei tapsiu imperatorium,— sušuko donas
Karlas,— pirmiausia vėl atsiimsiu Neapolį, kaip
pažadėjau popiežiui, Italiją, kurią užleidau Prancūzi­
jai, Sardiniją, kurią...
Karalius susigriebė esąs ne vienas ir garsiai sa­
kąs mintis, kurios sukosi jo galvoje.
Jis ranka persibraukė kaktą.
Chinesta pasinaudojo šia tylos valandėle.
— Jei tapsite imperatorium, ar pasigailėsit jo,
sire? — paklausė ji.
— Ko?
— Fernando, to, kurį aš myliu, to, už kurį mel­
siuos iki gyvenimo pabaigos!
—Sūnaus, kuris skėlė antausį tėvui? —šiurkščiai
pasakė donas Karlas, tartum balsas būtų. strigęs jam
gerklėje.
Chinesta nuleido galvą.
Ką gi šis vargšas vaikas dar galėjo daryti prieš
tokį kaltinimą ir, svarbiausia, prieš tokį kaltintoją,
jei ne lenktis ir verkti?
Todėl ji sukniubo ir pravirko.
Donas Karlas valandėlę žiūrėjo į merginą, ir gal­
būt jai nepasisekė, kad nedrįso pakelti į jį akių, nes
ją, be abejo, būtų labai nustebinusi kibirkštėlė užuo­
jautos, švystelėjusi tame žvilgsnyje.
— Rytoj,— tarė jis,— tu, kaip ir visa Granada,
sužinosi, ką dėl jo nusprendžiau. O kol kas pasilik
rūmuose, nes, ar nusikaltėlis gyvens, ar mirs, tau
pereikės grįžti į vienuolyną.
Chinesta pajuto, jog maldauti beviltiška, ir kel­
damasi sušnibždėjo:
— O karaliau! Neužmiršk, kad aš tau svetima
prieš žmones, bet Viešpaties akyse esu tavo sesuo!
359
 Donas Karlas mostelėjo ranka. Chinesta išėjo.
Donja Flora tebelaukė prie vartų. Chinesta pa­
pasakojo jai, kas įvyko pas karalių.
Tuo metu pro jas praėjo durininkas, karaliaus
liepimu ieškodamas vyriausiojo teisėjo. Merginos nu­
sekė paskui durininką, tikėdamosi ką nors sužinoti
iš dono Inigo.
O Mersedesa tuo tarpu klūpojo savo kambaryje
ir meldėsi, laukdama ir nerimaudama ne mažiau už
Chinestą su donja Flora.
Ji grįžo į savo buvusį miegamąjį; juk tame
kambaryje donas Fernandas, kai buvo ištremtas, bet
laisvas, ateidavo jos aplankyti. Laimingi buvo lai­
kai!
Vargšė motina! Susilaukė to, kad laimingais va­
dina tuos baimės, nerimo, kančios metus!
O! Tada ji dar galėjo tikėtis. Dabar tikėtis nebe­
buvo ko, viltis beveik užgeso.
Ji išsiuntė Beatrisę ir Visentę parnešti naujienų
apie sūnų.
Naujienos ateidavo kaskart vis baisesnės.
Iš pradžių ji vylėsi, kad donas Fernandas pa­
sieks kalnus.
"Atsidūręs kalnuose,— sakė sau donja Mersede­
sa,— jis nusigaus į kokį uostą ir išplauks į Afriką ar
į Italiją”.
Ji daugiau nebepamatys sūnaus, bet jis gyvens!
Apie pirmą valandą ji sužinojo, kad, persekioja­
mas rėkaujančios minios, jis sustojo Las Alchiveso
aikštėje.
Antrą valandą ją pasiekė žinia, kad jis kaunasi
Vėlos bokšte ir jau nužudė arba sužeidė aštuonis ar
dešimt žmonių.
Trečią valandą ji išgirdo, kad jis pasidavė donui
Inigui ir, prisiekęs garbės žodžiu, be sargybos nuėjo
į kalėjimą.
Ketvirtą valandą jai buvo pranešta, kad karalius
pažadėjo vyriausiajam teisėjui neskelbti nuosprendžio,
kol nepasikalbės su kaltinamuoju.
Penktą valandą ji sužinojo, ką karalius atsakė
360
Chinestai: kad rytoj kartu su visa Granada ji išgirs jo
nuosprendį.
Vadinasi, nuosprendis bus paskelbtas rytoj?
Koks jisai bus?
Vakare ją pasiekė neaiškūs, bet baisūs gandai.
Mieste žmonės kalbėjo,— tiesa, tik kalbėjo, nes
jokią įrodymų, nebuvo,— mieste žmonės kalbėjo, kad
karalius įsakė vyriausiajam teisėjui naktį Las Alchi-
veso aikštėje pastatydinti ešafotą.
Kam tas ešafotas? Karalius su donų Inigu ap­
lankė kalėjimus ir dalijo tik malones. Kam tada skir­
tas tas ešafotas, jei ne donui Fernandui? Tik ar tei­
sybė, kad toks įsakymas buvo duotas?
Visentė pasišovė parnešti tikrų, žinių; jis kiaurą
naktį budėsiąs Las Alchiveso aikštėje, matysiąs viską,
kas ten vyks, ir pranešiąs šeimininkei.
Apie devintą valandą vakaro jis išėjo iš namų,
bet po valandos grįžo ir pasakė negalėjęs patekti į
Las Alchiveso aikštę, nes prie kiekvieno įėjimo stovi
sargybiniai.
Beliko tik laukti ir melsti Dievą.
Donja Mersedesa nusprendė visą naktį melstis.
Ji klūpojo ir girdėjo, kaip serenos31 vieną po kitos
pranešinėjo valandas. Kai niūrus balsas, paskelbęs
vidurnaktį ir pakvietęs Granados gyventojus ramiai
miegoti, dar tebeaidėjo ore, donjai Mersedesai pasi­
vaideno, kad sugirgždėjo raktas duryse, pro kurias
paprastai įeidavo donas Fernandas.
Tebeklūpodama ji atsigręžė į duris ir išvydo, kaip
jos atsidarė ir į kambarį įėjo žmogus, paslėpęs veidą
po plačiakrašte skrybėle, susisupęs į platų apsiaustą.
Raktą turėjo tik jos sūnus.
— Fernandai! Fernandai! — sušuko ji ir puolė
prie naktinio svečio.
Bet staiga moteris sustojo: ji pastebėjo, kad vy­
riškis, įėjęs į kambarį ir uždaręs paskui save duris,
visa galva žemesnis už Fernandą.

01 Naktiniai sargai (isp.).

361
 Nepažįstamasis nusiėmė skrybėlę, nusimetė ap­
siaustą.
— Aš ne Fernandas,— tarė jis.
Mersedesa pasitraukė atatupsta.
— Karalius! — sušnibždėjo ji.
Nepažįstamasis papurtė galvą.
— Ponia, aš ne karalius... bent jau čia,—pasakė
jis.
— Tai kas jūs, sire? — paklausė Mersedesa.
— Nuodėmklausys. Klaupkitės, moterie, ir prisi­
pažinkit, kad apgavote savo vyrą. Neįmanomas daik­
tas, kad sūnus kirstų, antausį tėvui.
Mersedesa parpuolė ant kelių ir, tiesdama į ka­
ralių drebančias rankas, sušuko:
— O sire, sire! Pats Dievas jus siunčia! Klausy­
kite, aš jums viską papasakosiu.

XXX
IŠPAŽINTIS

Išgirdęs šį pirmąjį prisipažinimą, karalius leng­

viau atsiduso.
— Aš jūsų klausau,— tarė jis griežtu, įsakmiu
balsu.
— Sire,— sušnibždėjo Mersedesa,— aš jums pa­
pasakosiu tai, ką moteriai sunku prisipažinti, nors
anaiptol nesu tokia kalta, kaip gaili pasirodyti iš pir­
mo žvilgsnio. Maldauju jus, būkit atlaidus main bent
žodžiais, kitadp negadėsiu pasakoti.
— Kadbėkit be baimės, donja Mersedesa,— tru­
putį švelniau paragino ją donas Karlas,— kunigui
patikėta paslaptis nebus saugoma švenčiau už tai, ku­
rią išpažinsite savo kairaliui.
— Telaimina jus Dievas, sire! — atsakė Merse­
desa.
Ji persibraukė ranka kaiktą, bet ne tam, kad su­
sikauptų ar sutelktų prisiminimus,— iškart matei,
36 2
jog visi prisiminimai gyvi,—ji norėjo nusišluostyti iš
susijaudinimo išmušusį prakaitą.
— Sire,— prabilo donja Mersedesa,— aš augau
kartu su tėvo draugo sūnum kaip brolis su seseria,
nė nenumanydama, kad pasaulyje, be broliško prisi­
rišimo, yra ir kitokių jausmų, bet štai kartą du drau­
gai susiginčijo dėl turto ir susipyko, nors atrodė
neišskiriami.
Tai dar buvo ne viskas, po ginčo sekė byla dėl pi­
nigų. Kas buvo kaltas, kas teisus? Šito aš nežinau.
Tik žinau, jog tėvas sumokėjo reikalaujamą sumą ir iš
Sevilijos, kur tada gyvenome, persikėlė į Kordobą,
kad nereikėtų gyventi tame pačiame mieste su žmo­
gum, kuris kažkada buvo jo draugas, o paskui tapo
mirtinu priešu. Iširus tėvų draugystei, buvo išskirti
ir vaikai.
Tuo metu man buvo vos trylika metų, o tam, kurį
vadinau broliu,— septyniolika. Mes niekada nekal­
bėjome vienas kitam apie meilę, gal net niekada apie
ją ir negalvojom, bet tas nelauktas staigus išsisky­
rimas padėjo susivokti, kas dedasi mūsų širdyse.
Mudviejų sielos verkė, gilios žaizdos plūdo krauju.
Draugystė, staiga sudaužyta tėvų rankų, virto meile.
Ar jie dėl to nerimavo? Ar žinojo, kiek blogo
mums padarė? Tikriausiai nė nenumanė. O jei ir nu­
manė, juos buvo taip užvaldžiusi žiauri neapykanta,
kad jie nekvaršino sau galvos, kaip ji paveiks mūsų
meilę.
Taigi mūsų šeimas išskyrė ir neapykanta, ir nuo­
tolis. Bet per paskutinį pasimatymą mes vienas ki­
tam prisiekėme, kad niekas mūsų neišskirs.
Ir iš tiesų argi mums, vargšams vaikams, gimu-
siems ir užaugusiems vienas šalia kito, rūpėjo tėvų
neapykanta? Dešimt metų mums kasdien buvo kar­
tojama: “Mylėkite vienas kitą!” — tad argi ne atleis­
tina, jei nepaklusom, kai mums stenga pasakė: “Ne-
apkęskite vienas kito!”
Mersedesa, prieš pasakodama toliau, rodos, laukė
padrąsinančio karaliaus žodžio, bet šis teištarė:
363
 — Aš nežinau, kas yra meilė, ponia, nes niekada
nemylėjau.
— Tuomet, sire,— nusiminusi atsakė Mersede-
sa,— aš labai nelaiminga, nes jūs nesuprasite to, ką
turiu jums papasakoti.
— Atleiskit, senjora, aš — teisėjas, nes nuo vai­
kystės esu karalius, todėl žinau, kas yra teisybė.
Ir Mersedesa ėmė pasakoti toliau:
Mes laikėmės duoto žodžio. Išsiskyrimas stipri­
no mūsą meilę, apie kurią tėvai nieko nežinojo. Kor­
doboje tėvo namai stovėjo ant Gvadalkviviro kranto:
grotuotas mano kambario langas — o kambarys buvo
atokiausias visame name — žiūrėjo į upės pusę. Ma­
no mylimasis nusipirko laivelį ir tris kartus per
mėnesį dingdavo iš Sevilijos, apsimetęs, jog eina
medžioti į kalnus, o pats, persirengęs žveju, atplauk­
davo pas mane pasakyti, kad tebemyli, ir išgirsti, kad
aš jį taip pat myliu.
Iš pradžią vylėmės, kad šeimą neapykanta išblės,
bet ji tik didėjo.
Mylimasis visaip stengėsi įkalbėti mane bėgti su
juo. Aš nesutikau. Tada jį apėmė juoda neviltis. Da­
bar jam buvo negana naktinią pasimatymą, kurie iš
pradžią teikė tiek laimės.
Karas tarp krikščionią ir maurą liepsnojo kaip
niekada įnirtingai. Vieną vakarą jis man pasakė ne­
norįs daugiau gyventi ir eisiąs ieškoti mirties. Aš
verkiau, bet jis nenusileido.
Mylimasis išvyko. Nemačiau jo ištisus metus, bet
per tuos metus mane nuolat pasiekdavo girdas apie
jo žygdarbius, ir, jei būčiau galėjusi pamilti jį dar
labiau, būčiau pamilusi už drąsą ir šlovę.
Tas naujienas dažniausiai mums atnešdavo jau­
nuolis: jis pasakodavo apie mūšius, kuriuose dalyva­
vo kartu su juo ir dalijosi jam gresiančiais pavojais.
Tas jaunuolis, kovojęs su juo petys į petį, buvo mano
tėvo draugo sūnus, vardu Ruisas de Toriljas...
Karalius klausėsi paniuręs, tylus, sustingęs lyg
marmurinė statula. Donja Mersedesa išdrįso pakelti
364
akis, norėdama iš jo žvilgsnio atspėti, pasakoti toliau
ar sustoti.
Donas Karlas suprato jos nebylų klausimą.
— Pasakokit,— paragino jis.
Aš taip įdėmiai klausiausi dono Ruiso pasako­
jimų, taip skubėdavau pas jį, kai pranešdavo apie jo
atvykimą, kad jis, be abejo, pagalvojo, jog ta simpatija
skirta jam, nors iš tiesų visos mano mintys sukosi ne
apie tą/ kuris buvo su mumis, o apie tą, kurio čia ne­
buvo. Jis ėmė lankytis dažniau ir, nors nieko nepri­
sipažino, akys išdavė man jo širdies paslaptį.
Nuo tada, nors buvo labai sunku atsisakyti pa­
sakojimų apie tą, kuris buvo užvaldęs visas mano
mintis ir išsinešęs visus džiaugsmus, aš daugiau ne-
nusileisdavau iš savo kambario, kai ateidavo donas
Ruisas.
Beje, netrukus jis taip pat nustojo lankytis: ar­
mija, kurioje jis kariavo, laikė apgulusi Granadą.
Vieną dieną sužinojome, kad Granada paimta.
Mums, krikščionims, buvo didelis džiaugsmas, kad
maurų sostinė perėjo į katalikiškųjų karalių rankas.
Bet įsisenėjęs liūdesys temdė visą mano džiaugsmą,
o tėvas tuo metu taip pat turėjo naujų rūpesčių.
Iš viso mūsų turto liko tik tai, ką buvo atsinešusi
pirmoji tėvo žmona, ir tas turtas priklausė jos sūnui,
nuotykių ieškotojui, kurį visi laikė mirusiu ir kiurio
aš beveik nepažinojau, nors buvau jo sesuo.
Jis atsirado ir pareikalavo savo turto. Tėvas pa­
prašė jį tik duoti laiko sąskaitoms sutvarkyti, o su­
tvarkęs sąskaitai perspėjo mane, kad mes visiškai
nusigyvenę.
Pamaniau, jog atėjo tinkamas metas, ir išdrįsau
užsiminti apie seną jo draugą, su kuriuo buvo nu­
traukęs santykius, bet sulig pirmaisiais žodžiais jo
akys užsidegė pykčiu. Aš nutilau.
Ištikus naujai bėdai, jo neapykanta kaskart atgy­
davo. Nebuvo ko net svajoti grįžti prie šios kalbos.
Tą naktį, negalėdama užmigti, buvau balkone,
išeinančiame į upę. Lango pinučiai buvo atidaryti,
365
nes man rodės, kad oras neprasiskverbia pro tas ge­
ležines grotas.
Nuo tirpstančio sniego Gvadalkviviras buvo patvi­
nęs, ir jo vandenys tekėjo beveik man po kojų. Žiū­
rėjau į danguje plaukiančius debesis, kurie, gainio­
jami nepastovaus vėjo, per ketvirtį valandos dvide­
šimt kartų keitė formą ir dydį, ir staiga virš upės
tvyrančiose sutemose išvydau laivelį, irkluojamą vie­
no žmogaus. Aš pasitraukiau, kad jis manęs nepamaty­
tų, ketindama vėl grįžti į savo vietą, kai žvejys pra­
plauks, bet staiga žvaigždes užstojo šešėlis ir per bal­
kono turėklus peržengė žmogus. Aš išsigandusi suri­
kau, ir į mano šūksnį atsakė gerai pažįstamas balsas:
— Tai aš, Mersedesa! Tyliau!
Iš tiesų tai buvo jis. Man reikėjo bėgti, bet aš
apie tai net nepagalvojau. Kone apalpusi kritau jam
į glėbį. O kai atsipeikėjau... deja, sire, aš jau nebepri­
klausiau sau!
Nelaimingasis visai neketino padaryti šio nusi­
kaltimo: jis atėjo paskutinį kartą pažvelgti į mane ir
pasakyti sudie. Mat ruošėsi kartu su genujiečiu Ko­
lumbu plaukti ieškoti naujų kraštų. Jis dar iš tolo
pamatė mane balkone, o kai pasitraukiau, niekas ne­
trukdė jam įeiti. Lango pinučiai visada būdavo užda­
ryti, jis pirmą kartą atsidūrė mano miegamajame.
Tada jis vėl ėmė maldauti bėgti. Jei noriu plauk­
ti kartu su juo į pavojingą kelionę, jis siūlė gauti
Kolumbo sutikimą lydėti jį persirengus vyru. O jei
pasirinkčiau bet kurią kitą pasaulio vietą, jam būtų
gerai kiekviename žemės kampelyje, svarbu, kad gy­
ventų ten su manimi. Jis buvo turtingas, nepriklau­
somas, mes mylėjome vienas kitą ir bet kur būtume
buvę laimingi.
Aš nesutikau.
Prieš aušrą jis išėjo. Mes atsisveikinom amži­
nai —bent jau taip manėme. Jis išvyko pas Kolumbą
į Palos de Mogerą. Kolumbas turėjo išplaukti kitą
mėnesį.
Netrukus apsižiūrėjau, kad mes kur kas nelai­
mingesni nei manėm: aš laukiausi kūdikio. Parašiau
366
jam tą lemtingą naujieną, ir trokšdama, kad jis būtą
išplaukęs, ir bijodama šito, o tada, vienumoje lieda­
ma ašaras, ėmiau laukti, ką Dievas nuspręs dėl
manęs.
Vieną naktį, kai, nesulaukusi jokio atsakymo, jau
maniau, kad jis plaukia link to nežinomo pasaulio,
kuris atnešė Kolumbui nemirtingą šlovę, po langu
išgirdau signalą, pranešantį apie jo pasirodymą.
Pamaniau, kad apsirikau, ir visa drebėdama
ėmiau laukti. Signalas pasikartojo.
O! Prisipažinsiu, aš neapsakomai apsidžiaugiau
ir puoliau atidaryti lango.
Jis stovėjo laivelyje ir tiesė į mane rankas. Ko­
lumbas susivėlino išplaukti, ir jis perkirto pusę Is­
panijos, norėdamas paskutinį kartą mane pamatyti
arba išsivežti su savimi.
Deja! Mudvieją nelaimė suteikė jam vilties, kad
sutiksiu bėgti.
Aš priešinausi. Juk buvau vienintelė nusigyve­
nusio tėvo paguoda, vienintelis artimas žmogus.
Ryžausi viską jam prisipažinti, užsitraukti jo rūstybę,
bet nepalikti jo.
O! Tai buvo siaubinga naktis, sire! Bet ji buvo
paskutinė.
Kolumbas turėjo išplaukti rugpjūčio trečią dieną.
Tik per stebuklą jis spėjo taip greitai atvykti ir tik
per stebuklą turėjo spėti laiku grįžti atgal.
O sire, sire, negaliu apsakyti, kaip jis tą naktį
mane prašė, maldavo, spyrė bėgti su juo. Dvidešimt
kartą lipo į laivelį ir vėl grįžo į balkoną. Paskutinį
kartą čiupo mane į glėbį ir norėjo išsinešti jėga. Aš
surikau, pašaukiau pagalbos. Išgirdome, kad kažkas
atsikėlė ir skuba pas mane. Jis turėjo bėgti, arba jį
būtą užklupę.
Jis šoko į laivelį, o aš, jausdama, kad netekau jo,
griuvau ant grindą. Čia Beatrisė mane ir rado...
Ir beveik taip pat susijaudinusi, kone alpdama,
kaip tą lemtingą naktį, grąžydama rankas ir raudo­
dama, Mersedesa, nors vis dar tebeklūpojo, atsirėmė
į krėslą.
367
 — Atsikvėpkite, ponia,— rimtai ir šaltai pasakė
donas Karlas.— Aš galiu skirti jums visą naktį.
Valandėlę buvo tylu, girdėjosi tik donjos Mersede-
sos aimanos. O donas Karlas buvo sustingęs kaip sta­
tula. Jis taip gerai tvardėsi, kad net alsavo be garso.
— Jis išvyko! — sušnibždėjo Mersedesa.
Atrodė, jog su šiais žodžiais išskrido ir jos siela.
— Po trijų, dienų pas tėvą atėjo jo draugas donas
Fransiskas de Toriljas. Jis paprašė tėvo pasikalbėti
akis į akį, nes sakė turįs pranešti nepaprastai svarbų
dalyką.
Abu seniai užsidarė kambaryje.
Donas Fransiskas atėjo pas tėvą savo ir sūnaus
vardu prašyti mano rankos. Jo sūnus karštai mane
mylįs ir sakąs, kad be manęs negalįs gyventi.
Niekas taip nebūtų pradžiuginęs tėvo kaip šis
pasiūlymas, bet jį slėgė vienas rūpestis.
— Ar žinai,— paklausė jis draugo,—kokia mano
turtinė padėtis?
— Ne, bet tai nesvarbu.
— Aš nusigyvenęs,— pasakė tėvas.
— Na ir kas?
— Visiškai nusigyvenęs.
— Juo geriau,— atsakė draugas.
— Kodėl juo geriau?
—Aš turtingas už mus abu. Kad ir kaip brangiai
vertintum mums atiduodamą brangenybę, galiu už ją
užmokėti.
Tėvas padavė donui Fransiskui ranką.
— Leidžiu donui Ruisui pasipiršti mano duk­
rai,— pasakė jis.— Ir, jei Mersedesa sutiks, ji bus jo.
Tos trys dienos man buvo siaubingos. Tėvas, ne­
numanydamas, kokia liga sergu, kasdien mane lanky­
davo ir klausdavo, kaip jaučiuosi.
Kai donas Fransiskas išėjo, po dešimties minučių
tėvas užlipo pas mane ir papasakojo, kas atsitiko.
Prieš ketvirtį valandos nė nepagalvojau, kad mane
gali užgriūti dar didesnė nelaimė, tačiau aš klydau.
Tėvas išėjo pranešęs, kad rytoj mane aplankys
donas Ruisas.
368
 Kol tėvas buvo kambaryje, neturėjau jėgų jam
atsakyti, o kai jis išėjo, pasijutau visai sugniužusi.
Tačiau pamažėliais tas sąstingis atlėgo ir aš akis į
akį susidūriau su realybe, kuri man atrodė ne kaip
praeities šmėkla, o kaip ateities baubas. Baisiausia
buvo tai, kad turėjau viena saugoti savo lemtingą
paslaptį. O, jei būčiau galėjusi kam nors ją išpažinti,
turbūt nebūčiau taip kankinusis!
Atėjo naktis. Nors Beatrisė spyrėsi pasilikti su
manim, aš ją išsiunčiau. Vienatvėje galėjau bent išsi­
verkti. Tos ašaros liejosi upeliu, sire, nors turėjo
seniai išsekti: gailestingasis Viešpats leido ašarų, šal­
tiniui niekada neišdžiūti.
Kai žemę apgaubė sutemos ir viskas nutyko, iš­
ėjau į balkoną, kur buvau tokia laiminga ir sykiu
tokia nelaiminga.
Man vaidenosi, kad mylimasis ateis.
O, dar niekada nebuvau jo šaukusi taip karštai,
iš pačių širdies gelmių!
Jei jis tąkart būtų atėjęs,— atleiskit man, tėve! —
aš būčiau nesipriešinusi. Kad ir kur būtų mane vedęs,
būčiau ėjusi su juo, kad ir kur vežęs, būčiau važiavusi
kartu.
Pasirodė laivelis. Gvadalkviviru dainuodamas
plaukė žmogus.
Tai buvo ne jo balsas. Jis būtų tylėjęs. Bet aš vis
tiek pasidaviau iliuzijai ir, ištiesusi savo vizijai ran­
kas, ėmiau šaukti:
— Ateik! Ateik! Ateik!
Laivelis praplaukė pro šalį. Žvejys, be abejo, ne­
suprato, kodėl naktyje aidi tas balsas, nematė, kad
sutemose prie jo lenkiasi moteris.
Tačiau suprato, kad tamsą draskantis šauksmas
kupinas kančios, nes, dar nepriplaukęs mano lango,
žvejys nutilo ir vėl uždainavo tik tada, kai nusiyrė
gana toli.
Laivelis dingo. Aš likau viena. Aplinkui buvo ty­
ku tyku — rodės, girdėjai, kaip alsuoja gamta.
Vandenyje atsispindėjo žvaigždėtas dangus. Aš
tartum kabojau ore. Ta gelmė mane traukė ir svaigi­
369
no. Buvau tokia nelaiminga, kad troškau mirties. Nuo
troškimo iki veiksmo — vienas žingsnis... Tai buvo
taip lengva: už trejeto pėdų po manim mirtis vėrė
man savo glėbį.
Jaučiau, kaip galva svyra žemyn, kaip kūnas len­
kiasi per balkoną, o kojos pačios keliasi nuo žemės.
Staiga pagalvojau apie kūdikį. Juk puldama į
upę ne tik nusižudysiu pati, bet nužudysiu ir jį.
įsikibau į balkoną, pasitraukiau atgal, uždariau
pinučius ir įmečiau raktą į vandenį, kad nepasiduočiau
beviltiškai pagundai, paskui atatupsta grįžau į kam­
barį ir kritau į lovą.
Nors laikas slinko lėtai ir skausmingai, valandos
bėgo. Pamačiau, kaip išaušo, išgirdau, kaip bunda
visi dienos garsai. Beatrisė atidarė duris ir įžengė į
kambarį.
Prasidėjo įprastas gyvenimas.
Vienuoliktą valandą Beatrisė pranešė, kad atėjo
donas Kuisąs. Jį atsiuntė mano tėvas.
Aš buvau apsisprendusi ir pakviečiau jį.
Jis buvo drovus ir spindėjo iš laimės. Tėvas jam
pasakė nė kiek neabejojąs, kad aš priimsianti jo pa­
siūlymą.
Bet, pažvelgęs į mane, pamatęs, kokia aš išbalusi
ir tartum suledėjusi, jis sudrebėjo ir taip pat išblyško.
Aš pakėliau į jį akis ir ėmiau laukti.
Jam užkando žadą, jis dešimt kartų, mėgino pasa­
kyti, ko čia atėjo.
Donas Ruisas kalbėjo ir jautė, kad jo žodžiai at­
simuša į kietą sieną, supančią mano širdį.
Galiausiai jis prisipažino, kad jau seniai mane
myli, kad mudviejų tėvai susitarė dėl vedybų, kad
trūksta tik mano sutikimo ir jis būtų laimingiausias
žmogus pasaulyje.
— Senjore,— atsakiau jam tvirtu balsu, nes se­
niai buvau paruošusi atsakymą,—negaliu priimti jūsų
siūlomos garbės.
Jau ir taip išblyškęs jo veidas pamėlo kaip la­
vono.
— Dieve mano, kodėl? — paklausė jis.
370
 — Aš myliu kitą žmogų, ir po septynių mėnesių
būsiu motina!
Jis susvyravo ir vos nepargriuvo.
Sis prisipažinimas bylojo apie mano baisią ne­
viltį: juk patikėjau savo paslaptį žmogui, kurį buvau
mačiusi vos penketą ar šešetą kartų, ir neprašiau net
tą paslaptį saugoti, lyg būčiau visiškai pasitikėjusi jo
garbingumu ir net neradusi reikalo to prašyti ar bent
priminti.
Jis nusilenkė man, pabučiavo suknelės kraštą ir
išėjo teištaręs šiuos tris žodžius:
— Tesaugo jus Dievas!
Aš pasilikau viena.
Laukiau, kad štai pasirodys tėvas, ir drebėjau
vien pagalvojusi, jog turėsiu jam viską paaiškinti,
bet, didžiausiai mano nuostabai, jis apie tai nė neužsi­
minė.
Per pietus perdaviau jam, kad truputį negaluoju
ir prašau leisti valgyti savo kambaryje.
Tėvas neprieštaravo ir nieko neklausinėjo.
Praėjo trys dienos.
Trečią dieną Beatrisė, kaip ir anąkart, pranešė,
kad atėjo donas Ruisas.
Kaip ir anąkart, liepiau jį pakviesti. Tada, kai
mane paliko, jis elgėsi taip, jog aš buvau didžiai su­
jaudinta: toje pagarboje, kurią donas Ruisas rodė
vargšei puolusiai merginai, buvo kažkas nepaprastai
kilnaus.
Jis įėjo ir sustojo prie durų.
— Prieikite, senjore donai Ruisai,— pakviečiau
aš.
— Mano atėjimas jus stebina ir varžo, tiesa? —
paklausė jis.
— Stebina, bet nevaržo,—atsakiau,—nes jaučiu,
kad jūs mano draugas.
— Jūs neklystat,— pasakė jis,— bet nebūčiau
lindęs jums į akis, jei to nereikėtų dėl jūsų ramybės.
— Paaiškinkit, senjore donai Ruisai.
—Aš negalėjau pasakyti jūsų tėvui, kad nesutin­
kate už manęs tekėti, nes jis būtų liepęs jums pasi­
371
aiškinti, o jūs nebūtumėt jam pasakiusi to, ką pa­
sakėte man.
— Verčiau būčiau numirusi!
— Matot, aš teisingai pasielgiau.
— O kaip jūs pasielgėt?
— Pasakiau, kad paprašėt keletą dienų, palaukti,
kol apsispręsit, ir kad pageidaujat tas keletą dienų
pabūti viena.
— Vadinasi, jums turiu būti dėkinga už savo
ramybę?
Jis nusilenkė.
— Dabar,— tarė jis,— patikėkite, kad aš
nuoširdžiausias jūsų draugas, nes tai labai svarbu.
Aš ištiesiau jam ranką.
— O taip, tikiu, kad jūs nuoširdžiausias mano
draugas! — sušukau.
— Tada atsakykite tiesiai, kaip ir aną kartą.
— Klauskite.
— Ar turite vilties kada nors ištekėti už to, kurį
mylit?
— Jokios!
— Tai jis miręs? — paklausė donas Kuisąs.
— Jis gyvas.
Jo akyse blykstelėjęs džiaugsmas užgeso.
— Tiek ir norėjau sužinoti,— pasakė jis.
Donas Ruisas vėl nusilenkė man ir atsidusęs iš­
ėjo.
Praslinko dar trys dienos.
Per tas tris dienas nebuvau iškėlusi kojos iš savo
kambario ir niekas, išskyrus Beatrisę, nebuvo pas
mane atėjęs, net tėvas.
Ketvirtą dieną vėl prisistatė donas Ruisas. Aš jo
beveik laukiau. Nustojau bijoti. Jis buvo mano vienin­
telis patikėtinis, ir aš supratau, jog jis nemelavo,
sakydamas esąs nuoširdus mano draugas.
Jis įėjo pagarbiai, kaip visad, ir prisiartino prie
manęs tik tada, kai daviau ženklą.
Aš ištiesiau jam ranką. Jis ją paėmė ir lengvai
prisilietė lūpomis. Po to valandėlę tylėjo ir žiūrėjo į
mane su nuoširdžia užuojauta.
372
 — Nė akimirkos nesilioviau galvojęs apie jūsų.
padėtį,— tarė jis.— Ji siaubinga!
Aš atsidusau.
— Kad ir kaip stengčiausi jums padėti, negalime
amžinai vilkinti jūsų atsakymo.
— Deja! — sušukau.
— Galėčiau pasakyti, kad atsiimu savo prašymą.
Mielai ištverčiau gėdą, leisdamas žmonėms manyti,
kad jūsų tėvo neturtas atšaldė mano jausmus. Bet
kuo jums tai pagelbėtų? Atidėtų viską dviem ar trims
mėnesiams.
Aš apsipyliau ašaromis, nes jis sakė tikrą tiesą.
— Anksčiau ar vėliau,— kalbėjo jis,— tėvas vis
tiek sužinos apie jūsų padėtį, sužinos žmonės, o ta­
da... (jis pritildė balsą) tada užsitrauksit negarbę.
— Tai ką man daryti? — sušukau.
— Ištekėti už atsidavusio žmogaus, kuris kitų
akyse būtų jums vyras, o iš tikrųjų — tik brolis.
Aš palingavau galva ir sušnibždėjau:
— Bet kur rasti tokį žmogų?
— Aš atėjau jums to pasiūlyti, Mersedesa. Argi
nesakiau, kad jus myliu?
— Mylite, bet...
— Jei jau aš myliu, Mersedesa, tai myliu ne tik
visa širdimi, bet ir visa siela, o atsidavimas — viena
iš tos sielos aistrų.
Aš pakėliau galvą ir kone pasibaisėjusi žengiau
atatupsta. Nemaniau, kad gali būti šitaip atsidavusių
žmonių.
— Būsiu jums brolis,— pakartojo jis.— O jūsų
vaikas bus mano vaikas, ir, prisiekiu bajoro garbe,
niekada apie tai neužsiminsim nė žodeliu.
Žiūrėjau į jį kupina abejonių ir neryžtingumo.
— Klausykite,— tarė jis,— juk tai geresnė išei­
tis, negu šokti pro šitą langą į upę, tekančią palei
jūsų namus.
Aš netekau žado, paskui puoliau jam po kojų.
— Broli,— pasakiau,— pasigailėkit savo žmonos
ir išgelbėkit mano tėvo garbę!
Jis pakėlė mane, pabučiavo ranką ir išėjo.
373
 Po penkiolikos dienų, tapau dono Ruiso žmona.
Donas Ruisas laikėsi žodžio kaip garbingas bajo­
ras, bet pati gamta pasipriešino šitai apgavystei, ir,
nors donas Ruisas visada rūpinosi donų Fernandu
kaip tikras tėvas, Fernandas niekada jo nemylėjo kaip
sūnus.
Dabar, sire, jūs žinote viską...
— Išskyrus tikrojo tėvo vardą,— tarė karalius,—
bet jūs man jį pasakysite.
— Donas Inigas Velaskas,— nuleidusi akis, su­
šnibždėjo Mersedesa.
— Gerai,— tarė karalius,— dabar žinau viską,
ką norėjau žinoti.
Ir, palikęs klūpančią moterį, išėjo rimtas ir
niūrus, pats sau murmėdamas:
—Taip ir žinojau —negalimas daiktas, kad sūnus
kirstų antausį tėvui.
 PABAIGA

Kitą dieną nuo pat aušros Las Alchiveso aikštę

užtvindė minia, grūsdamasi aplink ešafotą, pastatytą
aikštės viduryje. Prie ešafoto susikryžiavęs rankas
stovėjo budelis. Virš miesto sklandė didžiulė paslap­
tis, buvo kalbama, kad karalius donas Karlas pa­
skelbs pirmąjį nuosprendį.
Šitoje žmonių, jūroje maišėsi ir maurų, kuriuos
galėjai atpažinti iš rytietiškų drabužių, o dar la­
biau — iš degančių akių. Jų akys žėrėjo džiaugsmu,
kad pamatys, kaip vykdoma mirties bausmė bajorui,
rico hombre ir krikščioniui.
Kai Vėlos bokšto laikrodis išmušė devintą va­
landą ryto, atsidarė Alhambros vartai, išsirikiavo sar­
gyba ir pastūmė minią, kad ji sustotų dideliu ratu
aplink ešafotą.
Paskui pasirodė karalius donas Karlas, mirk­
sinčiomis akimis neramiai dairydamasis į visas pu­
ses. Atrodė, jis iš įpratimo ieško žvilgsniu taip ilgai
laukto pasiuntinio.
Pasiuntinio nebuvo, ir karaliaus akys vėl įgavo
neįskaitomą išraišką.
Salia karaliaus ėjo mergina su vualiu; jos veido
nebuvo matyti, bet iš puošnios ir kartu griežtos ap­
rangos galėjai spręsti, kad ji iš kilmingųjų.
Donas Karlas žengė pro minią ir sustojo už kele­
to žingsnių nuo ešafoto.
Už jų pasirodė vyriausiasis teisėjas ir donja Flo­
ra. Ji rėmėsi į tėvo ranką. Pamatę ešafotą, abu susto­
jo, ir nežinia katras, tėvas ar duktė, išbalo labiau.
Karalius atsigręžė pažiūrėti, ar vyriausiasis
teisėjas seka iš paskos, ir, pamatęs, kad jis sustojo,
prilaikydamas jėgų netekusią dukterį ir vos nealpda-
maš pats, pasiuntė karininką jo pakviesti.
375
 Tuo metu iš kitos pusės pro minią ėmė skverbtis
du žmonės — tai buvo donas Ruisas ir donja Merse-
desa. Abu jie su skirtinga veido išraiška žiūrėjo į
ešafotą.
Mažiau nei po penkių minučių, sargybiniai atve­
dė du varžovus — doną Fernandą ir doną Ramirą.
Donas Fernandas, kaip jau sakėme, buvo sulaikytas
vakar, o donas Ramiras, gavęs įsakymą, pats atėjo į
kalėjimą.
Keturi pirmieji šios dramos veiksmai buvo jau
suvaidinti, ir aktoriai susirinko į paskutinę sceną.
Stojo tyla, visi laukė nežinomos atomazgos, kuriai čia
esantis budelis teikė paslaptingos ir sykiu baisios
reikšmės.
Karalius donas Karlas pakėlė galvą, paskutinį-
kart dirstelėjo į mauriškus vartus ir, pamatęs, kad
niekas neatjoja, įsmeigė akis į doną Inigą, kuris nuo
jo ledinio žvilgsnio sudrebėjo visu kūnu.
— Donai Inigai Velaskai de Arą,— prabilo jis
tokiu skambiu balsu, kad visi jį išgirdo, nors kara­
lius kalbėjo ne garsiau kaip paprastai,—jūs du kar­
tus, nepateikdamas jokių pateisinimų, prašėt manęs
pasigailėti žmogaus, kuris du kartus nusipelnė mir­
ties. Jūs daugiau nebe Andalūzijos vyriausiasis
teisėjas.
Šios scenos aktoriai ir minia subruzdo, o donas
Inigas buvo bežengiąs prie karaliaus, be abejo, norėda­
mas pasiteisinti.
— Jūs daugiau nebe Andalūzijos vyriausiasis
teisėjas,— toliau kalbėjo ^karalius donas Karlas,— o
karalystės konetablis32. Žmogus, nenulaikantis tei­
singumo svarstyklių, gali tvirtai laikyti rankoje ko­
vinę špagą.
— Sire! — sumurmėjo donas Inigas.
— Tylos, konetabli,— pertraukė jį donas Kar­
las,— aš dar nebaigiau.
— Donai Ruisai,— toliau kalbėjo karalius,— aš
22 Nuo XII a. iki 1627 metų — vyriausiasis karaliaus kariuo­
menės vadas.
376
jus seniai pažįstu kaip vieną kilniausių. Ispanijos vals­
tybės bajorų, o vakar sužinojau, kad ir jūsų širdis —
viena kilniausių pasaulyje.
Donas Ruisas nusilenkė.
— Nuo šiol jūs būsite Andalūzijos vyriausiasis
teisėjas vietoj dono Inigo. Vakar prašėt manęs teisin­
gumo, skųsdamasis dėl įžeidimo. Dabar vykdykit tei­
singumą pats.
Donas Ruisas krūptelėjo. Donja Mersedesa išba­
lo kaip mirtis.
— Donai Fernandai,— toliau kalbėjo karalius,—
jūs kaltas dvigubai. Pirma, kad sukilote prieš visuo­
menės įstatymus, ir už tai aš jums dovanojau. Antra,
kad sukilote prieš gamtos įstatymus, ir šį kartą aš
jaučiuosi nepajėgus bausti už tokį didelį nusikalti­
mą, todėl palieku spręsti tam, kurį jūs įžeidėt, dova­
noti jums ar nuteisti. Bet, šiaip ar taip, nuo šiol
išbraukiu jus iš bajorų, atimu rico hombre titulą ir
palieku, deja, ne tokį tyrą, užtat tokį pat vargšą,
vienišą, nuogą, koks buvot tą dieną, kai išvydote šį
pasaulį.
— Chinesta! — kreipėsi karalius į merginą,—
dabar jūs ne čigonė iš smuklės “Pas maurų karalių”,
ne Apreiškimo vienuolyno vienuolė, o kunigaikštytė
de Karmona, markizė de Montefrįjo, grafaitė de Pul-
gar. Jūs — aukščiausio rango dama ir šitą rangą
kartu su savo vardu galite duoti vyrui, net jei tą vy­
rą pasiimtumėt iš prastuomenės, iš maurų genties ar
nuo ešafoto.
Galiausiai karalius atsigręžė į doną Ramirą ir tarė:
— Donai Ramirai, jūs laisvas. Jums buvo mestas
iššūkis, ir jūs negalėjote į jį neatsakyti. Bet net ir
kaudamasis gerbėte senatvę, kurią po Viešpaties Die­
vo reikia gerbti labiau už viską pasaulyje. Nedovano­
siu jums turtų, nes turite jų pakankamai, bet mano
atminimui prie savo vardo pridėkit dar Karlo vardą,
o savo herbo priekyje — Burgundijos liūtą. Na, o
dabar tegul kiekvienas gauna bausmę ar atpildą!
Pradėkite, donai Ruisai, vyriausiasis karalystės
teisėjau.
377
 Stojo mirtina tyla. Visi įsmeigė akis į doną Ruisą,
visi ištempė ausis ir štai ką išgirdo.
Donja Mersedesa, iki šiol stūksojusi nejudri kaip
statula, sunkiai atplėšė nuo žemės kojas, lėtai, iškil­
mingai perėjo atstumą, skiriantį ją nuo vyro, kuris
stovėjo susikryžiavęs rankas, ir tarė:
— Senjore, dėl to, kas švenčiausia danguje ir
žemėje, motina maldauja jus pasigailėti sūnaus!
Valandėlę dono Ruiso širdyje vyko -kova, kuri
atsispindėjo ir jo veide. Paskui jis nuleido ranką,
uždėjo ją Mersedesai ant galvos ir su begaliniu švel­
numu žvilgsnyje ir balse pasakė:
— Aš jam atleidžiu!
Per minią nuvilnijo lalesys. Donas Fernandas
siaubingai išbalo. Jis pasigraibė prie šono ginklo ir,
jei būtą radęs savo baskišką durklą, tikriausiai vei­
kiau būtą nusižudęs, negu priėmęs iš senio tokią
malonę. Bet donas Fernandas buvo beginklis ir sau­
gomas sargybinią.
— Jūsą eilė, kunigaikštyte de Karmona! — pa­
sakė donas Karlas.
Chinesta priėjo prie dono Fernando, atsiklaupė
ir pakėlusi vualį tarė:
— Donai Fernandai, aš tave myliu!
Jaunuolis riktelėjo, valandėlę stovėjo suglumęs,
paskui metė ilgą žvilgsnį į donją Florą ir ištiesė ran­
kas Chinestai, o ši, pagauta neregėto džiaugsmo, puolė
jam ant krūtinės.
— Kunigaikštyte de Karmona, markize de Mon-
tefrijo, grafaite de Pulgar, ar imate į vyrus nuteistąjį
Fernandą, netekusį vardo, titulo, turto? — paklausė
donas Karlas.
—Aš myliu jį, sire! Myliu! —pakartojo Chinesta.
Ir, timptelėjusi doną Fernandą, kad atsiklauptą,
kartu su juo puolė prieš doną Karlą ant kelią.
— Ką gi,— tarė jis,— karalius laikosi žodžio.
Stokitės, kunigaikšti de Karmona, markize de Mon-
tefrijai, grafe de Pulgarai, aukščiausio rango Ispani­
jos grande pagal savo žmoną — karaliaus seserį ir
karaliaus dukterį!
378
 Paskui, neleisdamas aktoriams ir žiūrovams at­
sitokėti iš nuostabos, pašaukė:
— Donai Ramirai, jūsų. eilė!
Donas Ramiras netvirtu žingsniu perėjo tarpą,
skiriantį jį nuo donjos Floros. Jam prieš akis tavara­
vo aukso ir purpuro debesėlis, o ausyse skambėjo
dangaus angelų choras.
Jaunuolis priklaupė priešais donją Florą.
— Jau dveji metai aš jus myliu, ponia,— tarė
jis.— Donas Ramiras d’Avila nedrįso jums to pasa­
kyti, bet dabar karaliaus, savo krikštatėvio, akivaiz­
doje donas Karlas d’Avila nuolankiai prašo jūsų ran­
kos.
— Senjore,— sušnibždėjo donja Flora,— klauski­
te mano tėvo.
— Šiandien aš jūsų tėvas, donja Flora,— atsakė
donas Karlas,— ir atiduodu jūsų ranką meilės pa­
siuntiniui.
Trys grupelės dar tebestovėjo taip, kaip ap­
rašėme, bet staiga prie Teisingumo vartų kilo baisus
triukšmas ir netrukus pasirodė dulkėmis aptekęs rai­
telis; iš drabužiu donas Karlas pažino, jog tai vo­
kiečių bajoras. Jis mosavo pergamentu ir šaukė:
— Karalius! Kur karalius?
Dabar jau donas Karlas išblyško kaip lavonas:
atrodė, jog tas, kuris teisė, pats tuoj bus teisiamas.
— Karalius! Kurgi karalius? — šaukė raitelis.
Minia prasiskyrė.
Donas Karlas žengė dešimtį žingsnių į priekį ir,
nors mirtinai išblyškęs jo veidas išdavė baisų nerimą,
tvirtu balsu pasakė:
— Aš čia!
Žirgas staiga sustojo virpėdamas visu kūnu, jo
plieniniai pakinkliai linko.
Visi laukė sulaikę kvapą.
Raitelis atsistojo balnakilpėse.
— Klausykite visi! — sušuko jis.— Visi čia esan­
tys! Klausyk, Granada! Klausyk, Burgosai! Klausyk,
Valjadolidai! Klausyk, Ispanija! Klausyk, Europa! Vi­
sas pasauli, klausyk! Tegyvuoja Karolis Penktasis,
379
išrinktas imperatorium! Šlovė jo vaikams ir jo vaikų
vaikams!
Ir, nušokęs nuo žirgo, jis puolė ant kelių ir ištiesė
pergamentą, patvirtinantį, kad karalius donas Kar­
las išrinktas į Vokietijos imperatoriškąjį sostą.
Donas Karlas paėmė pergamentą drebančia ran­
ka, bet, kai prabilo, jo balse nebuvo justi nė menkiau­
sio susijaudinimo.
— Ačiū, pone Bavarijos hercoge,— tarė jis.—
Jums turiu būti dėkingas, kad atnešėt šią svarbią
žinią, ir aš to neužmiršiu.
Paskui, kai minia prapliupo garsiai kartoti pa­
siuntinio žodžius: "Šlovė Karoliui Penktajam! Šlovė
jo vaikams! Šlovė jo vaikų vaikams!”, imperatorius
iškėlė į dangų rankas ir pasakė:
— Ponai! Šlovė Viešpačiui, nes jis vienas yra
didis!
 Turinys
Tūkstantis ir viena šmėkla
I. Dianos gatvė Fontone o Rozo kaime............. 9
II. Seržantų, akligatvis..................................... 15
III. Protokolas.................................................. 23
IV. Skarono namas....................... 31
V. Antausis Šarlotei Korde............................... 41
VI. Solanža..................................................... 51
VII. Alberas...................................................... 63
VIII. Katinas, kurjeris ir skeletas......................... 71
IX. Švento Dionyzo abatijos kapai...................... 83
X Artifalis...................................................... 96
IX. Plaukų apyrankė.......................................... 117
XII. Karpatų kalnai........................................... 124
XIII. Brankovanų pilis......................................... 133
XTV. Du broliai................................................... 140
XV. Hango vienuolynas........................................ 150
Saltedoras (Kalnų bajoras)......................... 165
I. Siera Nevada.............................................. 169
II. EI Correo d'amor......................................... 176
III. Donas Inigas Velaskas de Aras...................... 182
IV. Izabelė ir Fernandas..................................... 189
V. Donja Flora................................................. 196
VI. Smuklėje "Pas maurų karalių"..................... 205
VII. Saltedoras.................................................. 214
VIII. Pasakojimas............................................... 223
IX. Donjos Mersedesos ąžuolas.......................... 230
X Gaisras kalnuose......................................... 236
XI. Balandės lizdas........................................... 242
XII. Karalius donas Karlas................................. 249
XIII. Donas Ruisas de Toriljas............................... 257
XIV. Vyriausiasis teisėjas..................................... 263
XV. Liūtų kiemas.............................................. 269
XVI. Karalienė Topaza........................................ 275
XVII. Paradinė lova............................................. 282
XVII. Brolis ir sesuo............................................. 288
XIX. Apgultis..................................................... 295
XX Svetingumas............................................... 231
XXI. Kovos laukas.............................................. 306
XXII. Raktas...................................................... 311
381
 XXIII. Sūnus palaidūnas.......................................... 317
XXIV. Donas Ramiras............................................... 324
XXV. Anemona................................................... 331
XVI. Prakeikimas.... ........................................... 338
XXVII. Upės srautas................................................ 344
XXVIII. Sūnų. vejamas šernas............. 351
XXIX Atomazgos išvakarėse..................................... 355
XXX Išpažintis..................................................... 362
Pabaiga........................................................ 375
 Dumas Alexandre
DU 218 Aleksandras Diuma: romanai; iš pranc. k. vertė S. Ba­
nionytė. — Kaunas: Markas [i. e. Gražinos Petrėnienės
leidykla], 1996. 380 psl.
ISBN 9986-779-03-0

Tūkstantis ir viena šmėkla

Sį išskirtinio siužeto Diuma kūrinį būtu galima pava­
dinti siaubo apsakymu rinkiniu. Kalba nukirstos galvos, at­
gyja pakaruokliai, kerštauja vampyrai...
Salteodoras
Siame romane nutolstama net iki Kristupo Kolumbo lai­
kų. Vaizduojami dvieju ispanijos bajoru šeimų, kurių vie­
nos sūnus tapęs kalnų plėšiku, susipynę likimai. įdomiai
psichologiškai pateikiama tėvo ir sūnaūs, patėvio ir įsūnio
siužetinė linija.
ALEKSANDRAS DIUMA
TŪKSTANTIS IR VIENA ŠMĖKLA.
SALTEODORAS
Romanas
Iš prancūzu kalbos vertė S. Banionytė
Dailininkas G. Pankevičius

SL 2235. 1996.08.08. 17,1 leid. apsk. 1. Tiražas 10 000 Užsak. 749.

Gražinos Petrėnienės leidykla, Veiveriu 20-1, 3000 Kaunas.
Spausdino Spindulys', Gedimino 10, 3000 Kaunas.
Kaina sutartinė v v-~
J