A P O L I N A R A S ČEPULI S

Likimo upč
RĖVOS
Romanas

II dalis

Alma littera
UDK 888.2-3
Če218

© Apolinaras Čepulis, 2007

ISBN 978-9955-24-684-8 © Leidykla „Alma littera“, 2007
 Seniai prabėgusių metų prisiminimai dažniausiai
būna nenuoseklūs, išsimėtę laike, kaip akmenys pa­
kelėse... Žmogus atkreipia dėmesį tik į tą akmenį, ku­
ris jam pasipainioja po kojomis ir skaudžiai užgauna.
O kiek tų akmenėlių lieka nepastebėta...
Mažas akmenėlis įkritęs į upės tėkmę vos vos tesu-
judina vandens paviršių, pabaido tik arti esančias žuvy­
tes, o srovėje jo sukeltų bangelių net nesimato, nes ten
vanduo visą laiką raibuliuoja. O kaip gyvenime? Mažas
nutikimas tėra svarbus tik tam, kuris yra šalia jo. Taip
buvo kitą kartą ir Akmenaičiuose.
Stengdamasi prisiminti prabėgusio gyvenimo metus
Viktorija svarsto, abejoja... Ar tikrai atmintis jos neap­
gauna, juk tai buvo taip seniai, kitą kartą, kaip žmonės
sako? O gal dabar jai viskas tik taip atrodo?..
 GEGUTĖ SVETIMAME LIZDE

Didelio čia daikto, kad ji lyg vakar parsivežė pribuvė­

ją... Visas kaimas jau seniai žinojo, kas turi nutikti, jau
seniai moterėlės ir kiemuose, ir šventoriuje liežuviais
buvo apmetusios ir ataudusios visus galimus įvykius.
Kasmet kas nors miršta, kasmet kuriame nors kieme su-
krykščia nauja gyvybė. Dabar tik jos kieme sujudimas...
Tada pirmas vaiko krenkštelėjimas ir verksmas giliai
įstrigo Viktorijai į širdį. Stebėdama naujo žmogelio at­
ėjimą į pasaulį ir drebėdama dėl jo ateities ji visa savo
esybe persiėmė tuo nepatirtu motinystės jausmu, kurio
jai nedavė likimas. O kai paėmė nupraustą vaikutį iš
geldos į savo rankas, kai savo rankomis pajuto trapų jo
kūnelį, pamatė raukšlėtą veidelį ir mažytes rankutes ir
kojytes, per kūną nuėjo nesuprantamas šiltas drebulys,
kokio gyvenime ji dar nebuvo pajutusi. Ji džiaugėsi ir
bijojo. Džiaugėsi, kad galės patirti tą motinų džiaugs­
mą, kurį jos nešioja širdyje augindamos savo atžalas,
ir bijojo palūžti prisiimdama didžiulį rūpestį ir atsako­
mybę prieš tą bejėgę tik ką atėjusią pasaulin būtybę.
Nuo pat ryto paskirstęs šeimynai darbus Aleksas
zujo po namus. Moterys, supykusios už painiojimąsi
po kojų, išprašė jį lauk. Kurį laiką pasistumdęs kieme
pradėjo tempti į seklyčią lopšį, vygę, vadžias... Nekreip­
damas dėmesio į moterų priekaištus, kad yra laiko, kad
dar spės lopšį pakabinti, kad suvystytas vaikas ir lovoje
ant patalų gali pagulėti, darė tai, kas jam atrodė reika­
linga... Palubėje prie skersbalkio per vidurį pririšo vygę,
o storąjį jos galą pritvirtino prie lubų. Supjaustęs naujai
nuvytas vadžias jų galus pririšo prie lopšio kampų ir
pakabino lopšį prie vygės plongalio... Pabandė, ar sti­
priai laikosi, ar gerai linguoja...
- Ar gerai, ar pasieksi? - pasilenkęs prie Elenos pa­
klausė Aleksas.
Žvilgtelėjusi į Aleksą Elena tylėdama nusisuko į sie­
ną. Dabar ji su niekuo nenorėjo šnekėti. Kai Viktorija
paguldė prie jos krūtinės suvystytą vaikutį ir jis apžio­
jęs jos krūtį pradėjo čepsėti, ją netikėtai nupurtė vidinis
šaltis. Ji pasijuto kaip lapė, įkišusi koją į brakonieriaus
gudriai paspęstus spąstus... O čia ir pats brakonierius
atėjęs lenda, neduoda ramybės...
Klausydamasi žindomo vaiko inkštimo ji net žiūrėti
į Aleksą nepanoro, o stengėsi suvokti, į kokią padėtį ji
pakliuvo ir ką toliau daryti.
„Maža, ką Aleksas paisto. Gyvenk čia, girdi, visą gy­
venimą, augink vaiką ir būsi ponia... Durnas jis, ar ką?
Svietas dar to nematė, kad savamvyrui gyvamesant gy­
venčiau su svetimu, svetimoje šeimoje kaip antra žmo­
na, o tikroji jo pati, gaspadinė, būtų laikoma tarnaitės
vietoje. Vargšė moteris ta Viktorija. Ji nieko blogo nei
sakė, nei darė, kai su Aleksu škurlius į krūvą sumečiau.
O ir ką ji galėjo sakyti? Aleksas vis tiek nebūtų jos klau­
sęs. Imdama auginti vaiką Viktorija klauso Alekso ir
gelbėja save iš bėdos. Apšturkijo kartą kitą, kai norėjau
atsikratyti vaiko, o daugiau nė pusės žodžio... Viktori­
ja bijo Alekso, kaip įmanydama nori įtikti, pataikauja
jam, gatava dėl jo utėlę į peklą varyti, tik tas ar nemato,
ar nenori matyti jos atsidavimo? O prie manęs priki­
bo kaip lapas pirtyje prie šlapio užpakalio... Velniai jų
nematė! Ne mano reikalas dėl jų galvą sukti! Ne aš, o
jie abu norėjo vaiko, tai dabar tegu juo ir džiaugiasi,
tik kaip nuo jų atsikratyti, ištrūkti iš tos bėdos ir toliau
gyventi?“
Neapsikentusi Alekso priklumu Viktorija dar kartą
bandė išprašyti jį iš trobos:
- Ar kito darbo neturi, kad painiojiesi visiems po
kojų, baladojiesi, neduodi nei bobai, nei vaikui pa­
ilsėti...
- Ne tavo reikals, - riktelėjo Aleksas, bet susizgri­
bęs, kad troboje jis ne vienas, nutilo ir apsisukęs išsty-
rino lauk.
Saulei krypstant vakarop Aleksas paliepė vaikiui:
- Tamošiau, pakinkyk Bėriuką, parveši namo Dona­
tą į Micaičius.
Tuo tarpu pats nukabino iš kamino kumpį, lašinių
paltį, porą rinkių dešros, sukrovė į naujai pintą krep­
šį ir padavė Donatai. Donata pavartė krepšį, keistu
žvilgsniu dėbtelėjo į Aleksą, į Viktoriją. „Čia dabar kas
per prajovai, - toptelėjo Donatai klausimas, - svetima
boba gimdo, o gaspadoriai storojasi... To dar sviete ne­
mačiau.“ Donata šyptelėjo, bet nieko nesakė. Aleksas
sunerimęs paklausė:
- Ar užteks?
- Cibulių kasą dar galėjai pridėti, - nesivaržydama
paprašė Viktorijos Donata.
- Tuoj atnešiu... - Viktorija nukabino nuo sienos
virtuvėje kasą svogūnų ir įdėjo į krepšį.
- O tai dėkui... Manosios jau visai pasibaigė, - su­
bambėjo Donata, pūškuodama palengva apsiavė veilo-
kus, apsivilko kailinius, apsisiautė skara. Apsitutūlojusi
išsirito į kiemą ir Viktorijos padedama įsiropštė į ratu­
kus. Krepšį su atlygiu Aleksas padėjo prie Donatos kojų
ratukuose.

Išleidęs Donatą Aleksas iki vakaro vaikščiojo pasi­

pūtęs kaip kalakutas, sukdamas ir Tiesdamas ūsų galus
į viršų. Džiaugėsi: „Pagaliau! Po tiek metų laukimo, rie­
tenų ir teismų nors viena boba jį suprato ir neapgavo.
Dabar augs įpėdinis, bus kam palikti žemę, savo triū­
su ir prakaitu užgyventą turtą, o paaugęs galės padėti
dirbti... Pradžioje ganys karves, o paskui ir prie sunkes­
nių darbų stos... Jei Elena iki šiol nesipešė su Viktorija,
tai ir toliau nesipeš. Elena bus ponia, o Viktorija tegu
sau dirba kaip dirbusi. Elena, žinoma, taip pat nesėdės
rankas sudėjusi: iš pradžių prižiūrės vaiką, tvarkysis
apie namus, verps, aus, o paskui pamatysim... Justukas
jau nuo pavasario gali karves ganyti, taigi...“
 Viktorija džiaugėsi, kad Agota pasiliko tarnauti an­
triems metams, nes Elena perėdama sunkesnių darbų
vengė. Nepakėlusi sunkesnio kibiro su jovalu kiaulių
nepašersi, pamelžusi karves pieno namo neparneši.
Viena pati, be Agotos paspirties ji būtų galą gavusi be­
siplėšydama, nes Elena per žiemą sėdėjo prie šilto pe­
čiaus, verpė linus ar vilnas, net austi nenorėjo: nėščiai
rankas kilnoti audžiant mat nesveika... O dabar tai vi­
sai būtų riesta, nes ji nebespėtų ir gimdyvę slaugyti, ir
vaiką žiūrėti, ir kitus darbus dirbti. Nuo ryto lakstyda­
ma nuo vieno darbo prie kito iki vakaro Viktorija visai
nusiplūkė. Eidama gulti suklupusi prie Mergelės Šven­
čiausiosios paveikslo Viktorija meldėsi ir prašė kūno ir
dvasios stiprybės:
- Motina Dievo, visų motinų užtarėja, gyvybės šal­
tini, suteik man jėgų pakelti sunkią gyvenimo naštą...
Tu auginai savo sūnų, matei jo kančias, žinai, kaip Tavo
vaikas kentėjo nuo piktų, nedorų žmonių, tai pamo­
kyk mane, kaip apsaugoti jį nuo neprietelių, gyvenimo
negerovių, ligų ir pasaulio pykčio, suteik man jėgų ir
meilės jam, kad prireikus nedvejodama atiduočiau už
jį savo sveikatą ir gyvybę... Tu motina, Tu patyrei ne­
apsakomą skausmą matydama nukryžiuotą savo sūnų,
Tu žinai viso svieto motinų skausmą, kurį joms tenka
patirti dėl savo vaikų, tai, prašau Tavęs, suteik man
dvasios tvirtybės atsispirti visoms nelaimėms, visiems
sunkumams, kurie manęs dar laukia, kad aš jį užaugin­
čiau Dievo meilėje ir išleisčiau į svietą. Išmokyk mane
tos meilės, kuria motinos myli savo vaikus. Aš norėjau
savo vaiko, aš laukiau, aš kentėjau, tik ne mano kaltė,
kad nuo mano žmogaus ne iš mano įsčių tas vaikas iš­
vydo pasaulį... Prisiekiu Tau, kad mylėsiu jį labiau už
save, negailėsiu dėl jo nei sveikatos, nei gyvybės ir nuo
šios dienos aš gyvensiu tik jam...

Išaušus sekmadienio rytui Aleksas nusiskuto, nusi­

prausė, užsukęs į seklyčią pažiūrėjo į miegančią Eleną,
vos vos pajudino lopšį ir džiaugdamasis saulėtu rytu
pagautas pakilios nuotaikos pavenčiais nustyrino dar
kartą pažvelgti į savo žemės valdas. Praėjęs pro Kadric-
kio, Vinkaus, Verbos ir Varnelės gyvenimus atsisėdo
ant Ventos kranto prie jau seniai apleistų, pušimis ir
beržais apaugusių kapelių. Žiūrėdamas į raibuliuojantį
upės vandenį susimąstė.
„Kiek vandens nutekėjo pro šiuos kapelius, kiek
žmonių likimų slepia apleistų kapelių žemė? Čia, ant
šio smėlėto Ventos kranto, bene paskutiniai buvo palai­
doti jo tėvai. Gal čia guli ir jo tėvų tėvai? Dar tebestovi
pakrypęs į akmenį įcementuotas geležinis kryžius su
prikalta prie jo alavine mūkele. Šiuose kraštuose augo,
dirbo, gyveno ir mirė jo tėvai ir seneliai. Prie šio Ven­
tos kranto užaugo, ganė karves, išmoko dirbti žemę jis
pats, tai dabar to išmokys savo vaiką...
Kai gerai pamislini, tai kožną gyvą sutvėrimą gy­
venimas savaip mūčija, vis prie kitokio kryžiaus kala,
o mirusį visada į žemę užkasa. Po mirties žemėje tik
žmogaus kaulai belieka, o kūnas išnyksta ir, kaip sako
Šventas Raštas, iš žemės dulkės atsiradęs žmogus į to­
kią pačią dulkę vėl pavirsta... Taigi, kad iš žemės atėjęs,
į žemę ir nueina amžino poilsio, o kryžius tik ženklina
tą vietą, kurioje miręs žmogus vėl susimaišė su žeme.
Negi tik mūkelė gali įamžinti gyvenusio žmogaus kan­
čią? Ar supras kas nors, kiek nerimo naktų jis pralei­
do galvodamas apie gyvenimo prasmę... Kam jis būtų
gyvenęs, jei po savęs įpėdinio nebūtų palikęs? Lengva
kunigui samprotauti, kad žmogus turi dorai pragyventi
tam, kad po mirties patektų į dangų... Dangus dangumi,
iš jo dar niekas negrįžo, nepasakė, kas ten per gyveni­
mas, jei jis iš viso ten yra... Kvailystės... Gyvam ne apie
peklą ar dangaus karalystę reikia galvoti, o apie žemę,
ką žemėje po savęs palikti? Tik darbo vaisiai primins
kitiems, kad ir tu, žmogau, šioje žemėje gyvenai...“
Dar kartą pažiūrėjęs į Ventos vingius, numojęs ran­
ka, lyg su kažkuo besiginčydamas, Aleksas pakilo, pa­
mėgino ištiesinti pakrypusį kryžių, o nepasisekus nu­
tarė kitą kartą atsinešęs kastuvą apkuopti tėvų kapą ir
ištiesinti kryžių. Pažiūrėjęs į mišką už upės, į tėkmėje
raibuliuojantį vandenį Aleksas patraukė link kalvos,
pirktos iš Ketūnų. Ėjo žvalgydamasis aplinkui ir galvo­
damas:
„Gerai susiklostė... Į Ventą prie kapų rėmėsi jo tėvų
žemės rėžis, o dabar į ją remiasi visa jo žemė. Prie upės
priesmėlis, toliau gera derlinga dirva, tik tose pelkėse
įkalnėje link Ventos pavasariais, nors jau daug griovių
iškasta, dar ilgai tyvuliuoja vanduo... Dar daug darbo
bus sausinant tą pakalnę... Verbą reikės samdyti. Jo
žemė greta. Tada ir iš jo žemės vanduo nutekės į Len-
drupj, abiem bus geriau, darbas mažiau kaštuos... Ir
durpynas kitoje kalvos pusėje neduoda ramybės: kiek
jau rauta, kiek kirsta, bet dar vis pilnas kadagių, kemsy­
nų, karklynais apaugęs...“
Praklampojęs tyvuliuojančią pelkę, praėjęs apušrotą
Aleksas sustojo proskynoje ant kalvos ir apsižvalgė...
„Graži vieta, ąžuolai auga, lazdynai aplinkui, keli
milžiniški beržai dangų remia. Bus pavasarį sulos, o
riešutų - rudenį... Nuo čia visa jo žemė kaip ant delno
matosi... Tikrai gera vieta. Pradžioje pastatysiu pirtį,
tvartus... Kol perstatysiu trobą, pirtyje galėsim ir pa­
gyventi... Po poros trejeto metų išrovus karklynus pa­
didės pievų plotai, bus šieno, bus kur karves ganyti...
Reikės bandą didinti, veislinių karvių pirkti... Tik kaip
tuos akmenis iš kalvos išrupūžinti? Sėdi įsirausę į mo­
lėtą žemę taip, kad, rodos, nei pats velnias jų iš jos ne­
išraus...
Gerai, kad pagaliau gimė įpėdinis! Dabar jau ne tik
pavasario, bet ir rudens dienos bus ilgesnės ir švieses­
nės... Ką ten dienos - visas gyvenimas! Dabar mano gi­
minės joks velnias iš čia nebeiškrapštys...“
Pelke ir pakrūmėmis pro Klumbio tvartus Aleksas
grįžo namo ir dar ilgai užsisvajojęs, užmiršęs ūkio dar­
bus trynėsi troboje, painiojosi moterims po kojų, žings­
niavo iš kampo į kampą, o išėjęs į kiemą vaikščiojo kai­
mo keliu pakiemiais, žvalgėsi kurį kaimyną pašnekinti,
pasigirti įpėdiniu, tik visi buvo užsiėmę savo reikalais,
o į Alekso pusę nors ir pažiūrėdavo su pašaipa veide,
bet nudavė, kad jo nemato, ir niekas nieko neskubėjo
teirautis...
Supratęs, kad be reikalo tuščiai stumdosi po paša­
lius, Aleksas sukruto: gana be darbo valkiotis ir tuščiai
svajoti. Svetimi, samdyti be jo paties ir jo priežiūros gali
visą gyvenimą vėjais paleisti. Dabar, kai jis jau turi kam
gyventi, reikia suimti save į nagą ir keleriopai daugiau
dirbti...

Elena po kelių dienų pakilo iš lovos, o Aleksas, kur

buvęs, kur nebuvęs, žiūrėk, jau ir sėdi greta jos, ir ne
tiek į vaiką, kiek į ją spokso. Neapsikentusi jo įkyrumo
Elena ne kartą apsimetė negaluojanti, kad tik jis grei­
čiau išeitų iš trobos, o kai jis, radęs ją vieną su vaiku
kambaryje, norėjo apkabinti, supykusi drėbtelėjo:
- Nedurniuok, nelįsk, gavai, ko norėjai, bene dar
negana...
- Apetitas kyla valgant, - sukdamas ūsą mėgino
juokauti Aleksas.
- Bene darbo neturi, kad po trobą triniesi? - Jau ge­
ruoju Elena bandė išprašyti Aleksą lauk, nes jai pradėjo
nusibosti nuolatinis jo trainiojimasis aplink.
Dar kiek pasisukaliojęs Aleksas išdyrino lauk...
Taip tęsėsi ne vieną dieną. Elena suko galvą, kaip jai
išbristi iš tos dviprasmiškos klampynės, į kurią ją įstū­
mė Aleksas. Vystydama vaiką ji prasitarė Viktorijai, kad
galvojanti paieškoti darbo kitur, o gal gyventi pas tėvus,
kurie neseniai persikraustė į Bijūnėlius.
- Negyvensiu aš čia visą gyvenimą. Įpėdinio norėjot,
gavot, tai ko dar jum reikia? Man Justuką reikia užau­
ginti, išleisti į žmones...
- Pabūk dar mėnesį kitą, pažindyk vaiką, kol su­
stiprės...
- Vaikui žindyti galit ožką nusipirkti...
Viktorija pasibaisėjo tokia Elenos šneka. Taip, ji žino,
kad Elena nenorėdama vaiką susigavo, bet kad krūtimi
savo pagimdyto vaiko maitinti nenorėtų, to ji negalėjo
suprasti. Viktorija supykusi drėbtelėjo:
- Tau, matyt, papų labiau gaila, kaip savo pagimdyto
vaiko...
- Tu pati žinai, kad aš jo nenorėjau, o gimdžiau
Alekso ir tavo prašymu...
Viktorija suprato, kad susibarusi su Elena nieko ne­
peš, o bus tik dar blogiau, todėl nutilo. Ji mato, kad Ele­
na ne iš meilės nuo Alekso vaiką susigavo, o pasikutenti
tenorėdama, tik kaip Aleksas to nesupranta ir suprasti
nenori. Visai dėl tos bobos, matyt, pakvaišo...
Dabar Viktorijai jau nebesvarbūs pasidarė Elenos
ir Alekso santykiai. Vienintelis jos rūpestis - kad tik
jie prie jos pačios nelįstų ir netrukdytų auginti vaiko.
Dingstimi, kad jai bus geriau prižiūrėti vaiką, o iš tikrų­
jų norėdama atsikratyti Alekso artumo miegant vieno­
je lovoje, Viktorija pasiūlė Elenai persikelti miegoti į
alkieriuką, o ji pati su mažiuku ir Agota liks seklyčioje.
Justukas gali su vaikiu miegoti...
- Ar tau ne geriau būtų susikeisti su Agota ir miego­
ti alkieriuke. Aš pereičiau miegoti su Agota į seklyčią.
Tau nereikėtų naktį prie vaiko šokinėti...- pasiūlė Ele­
nai Viktorija.
Ilgai negalvojusi Elena sutiko.
Sugrįžęs pietų ir pamatęs iš seklyčios patalynę ne­
šančią Eleną Aleksas išsigando.
- Kur dabar kraustaisi? - nesupratęs, kas namuose
dedasi, paklausė Aleksas.
- Nuo šiandien alkieriuke miegosiu...
Aleksas net paraudo, kad be jo žinios tokia velnia­
va namuose darosi. „Po velnių! Kaip jam dabar naktį
aplankyti Eleną? Alkieriukas čia pat, beveik greta lo­
vos, kur jis su Viktorija guli, tik už durų... Kaip su Elena
pašnekėti, kai iš jo viskas girdėsis... Jam pačiam nusi­
spjauti į tai, ką Viktorija gali pasakyti, tik kodėl Elena
to nori?“
- Katra sumislijot tas nesąmones? - piktai primer­
kęs akis ir suspaudęs lūpas pro dantis iškošė Aleksas
- Gaspadinė pasiūlė... Man bus dar geriau, nereikės
naktį prie vaiko šokinėti...
- Aš jai, rupūžei, parodysiu tokį gerumą... Dantų ne­
surinks...
Pamatęs į trobą iš tvarto grįžtančią Viktoriją Aleksas
užriko:
- Ko Eleną iškraustai? Ar gyventi nusibodo?
 - Ko čia dabar durniuoji? Aš su Agota ir vaiku mie­
gosiu seklyčioje, o Elena alkieriuke. Ir tau bus geriau
vienam lovoje knarkti... Nežadinsiu naktį po kelis kar­
tus bėgiodama prie vaiko...
Aleksas iš karto nesuprato, ką jam sako Viktorija.
Dar norėjo ant jos rėkti, tik kai suvokė, kad durys į al-
kieriuką greta jo lovos, mestelėjo:
- Mat jus velniai, jei jau taip norit... - numojo ranka
ir tylėdamas atsisėdo prie stalo.

Dienos, kaip ir vanduo Ventoje, nesustabdomai sku­

bėjo kažkur į nežinią. Jau kelinta savaitė, kai vaikutis
krykštauja lopšyje... Viktorija per Velykas norėjo šne­
kinti Aleksą ir Eleną, kad laikas vaiką krikštyti, tvarkyti
popierius, bet vis dar laukė, galvodama, kad Aleksas
pirmas prašneks. Kažkodėl Aleksas tylėjo. Netekusi
kantrybės, kai pavalgiusi šeimyna išėjo darbuotis, o
Aleksas dar krapštėsi troboje, ji prašnekino Eleną:
- Kada galvoji vaiką krikštyti? Gal jau sumislijai pati
auginti, kad nieko nebesakai?..
- Ką dar sakyti? Seniai laikas.
- Aleksai, - kreipėsi Viktorija, - girdėjai, ką Ele­
na sako? Gal per Dievakūną Micaičiuose po pamaldų
pakrikštykim, kaip tu sakai? Per krikštą aš jį įrašysiu į
savo metrikus, o paskui tu su Elena teisme sutvarkysi
popierius...
Aleksas tylėdamas atsisėdo prie stalo. Visokios min­
tys sukosi galvoje. „Gal ir laikas... Ilgai pagalį drožiant
šuo'mėsą nuneš... Kad tik Elena atidavusi vaiką pati ki­
tur neištratėtų, bet ko reikia, tai reikia...“
- Kokiu vardu galvoji krikštyti? - pasiteiravo.
- Nežinau... Gal, sakau, Roko vardą duokim... Tavo
tėvas buvo Rokas... - garsiai paabejojo Viktorija.
Alekso savimeilė buvo paglostyta. Jis net nepagalvo­
jo apie vaiko vardą, bet kai Viktorija pasiūlė, o paliko
spręsti jam, jis patenkintas susimąstė: „Gal ir gerai, tik
ne visada saldu ant dūšios tėvą prisiminus... Tėvas buvo
ūmus ir piktas, ne kartą nuo jo už neklausymą, o kar­
tais ir visai be reikalo į kailį gavo, ir klausė jis tėvo ne
iš meilės, o iš baimės... Bet kas iš jo pažįstamų kaimo
vaikų nuo tėvų nebuvo gavęs diržo ar beržinės košė"s?-
Bus lyg koks tėvo atminimas.“
- O kaip tu manai? - pasisukęs į Eleną paklausė
Aleksas.
- Man vis tiek, kad tik tau patiktų...
Toks Elenos atsakymas suerzino Aleksą, bet jis ne­
bandė priešgyniauti.
- Gerai, tegu bus Rokas. O kas bus krikšto tėvai?
- Ogi tu ir Viktorija. Norėjot vaiko, gavot, tai patys
krikštykit ir auginkit, kaip visam sviete. Ko dar galvą
sukti? Būdami krikšto tėvais ir savintis vaiką labiau ga­
lėsit... - kaip kirviu nukirto Elena.

Išaušo saulėtas Dievakūno rytas. Šiandien tas rytas

Viktorijai buvo daug reikšmingesnis už tuos, praėjusius
vaikystėje, kai piemenaudama papuošusi karvių ragus
beržų šluotomis varydavo bandą namo ir tikėdavosi
gauti iš mamos sūrio gabalėlį, ir už daugelį metų, pra­
gyventų čia, Akmenaičiuose. Šiandien ji važiuos krikš­
tyti išsvajoto, iškentėto, mintyse ir širdyje daug metų
nešioto, nors ir ne pačios gimdyto, bet dabar jau savo
vaiko, kurį pasiryžo auginti ir mylėti iki grabo lentos.
Daug, oi daug kūno ir dvasios kančių teko iškęsti lau­
kiant tos dienos, gal ir ne visai tokios, bet nuo šiandien
jos gyvenimas prisipildys naujų vargų ir rūpesčių, ku­
rie tik vieni niekai, palyginti su džiaugsmu motinos,
laikančios ant rankų gležną silpną būtybę, į kurią, jei
Dievas duos, gal gyvenime ir pačiai teks atsiremti... Gal
ir Aleksas dabar mažiau durniuos...
Išėjusi į kiemą Viktorija pasidžiaugė dūzgiančiomis
prie avilių bitėmis, gandru, savo ilgu snapu kalenančiu
gandralizdyje, pasigrožėjo prie durų staktų prikaltais
berželiais ir paliepė Agotai užvirinti visą poros dienų
pieną ir suslėgti didelį didelį, kiek tik tilps į sūrmaišį,
sūrį, o gal net du, kad būtų ne tik kuo pradžiuginti Jus-
tuką, kai pargins karves beržų šluotomis papuoštais ra­
gais, bet ir kad visai šeimynai užtektų... Išvirti didžku­
kulių su varške ir peletrūnomis, susukti kastinį...
Daug kaimo vaikų ji krikštijo, bet tai buvo svetimi
vaikai, ir nors ji džiaugėsi laikydama juos rankose, bet
nė vienas nebuvo toks mielas ir brangus... Kas, kad ne
jos kūno, ne jos kraujo dalis, bet jis jos išmelstas, min­
tyse išnešiotas dar tada, kai Aleksas jos nebuvo permu-
šęs... Tik geriau to neprisiminti, apie tai visai negalvoti,
o tik džiaugtis, kad jis dabar yra, kad jis bus jos...
Aleksas neskubėdamas pustė skustuvą į odinį diržą,
pakabintą ant vinies prie durų staktos, palengva skuto­
si, prausėsi, šukavosi, blizgino batus, apsivilkęs šven­
tadieniais rūbais, pasipūtęs kaip kalakutas vaikščiojo
po kiemą, žvalgėsi, ar kaimynai jo nemato, bet arklio
nekinkė. Kai Viktorija bandė paraginti, kad nespės į mi­
šias, atkirto:
- Nėra reikalo lėkti į bažnyčią nuo ankstyvo ryto.
Kunigas neturės laiko, laikys pamaldas, o kai vaikas per
sumą primyš vystyklus ir pradės rėkti, pati nebežinosi
ką daryti...
Pamačiusi įeinančią į seklyčią Eleną Viktorija pa­
klausė:
- Gal ir tu kartu važiuosi? Spaviednės prieitum, o jei
klebonas pradėtų ko nors teirautis...
Elena supyko tai išgirdusi.
- Tam ir yra krikšto tėvai, kad man nereikėtų vargti.
Tėvas bus, o man ko ten nosį varvinti?
Bijodama, kad tokią svarbią ir šventą dieną neprasi­
dėtų kivirčai, Viktorija nieko nebesakė, tik kai Aleksas
pasiūlė važiuoti pavalgius pietus, Viktorija užginčijo:
- Grįžus po krikšto bus linksmiau prie šventinio
stalo...
Viktorija, matydama, kad Elena stumdosi šen bei ten
ir nepadeda darbuotis, nudavė visai jos nematanti ir
pati ėmėsi padėti Agotai: spaudė sūrius, minkė varškę
su peletrūnomis, darė didžkukulius... Baigusi ruošti pie­
tus pamaitino, nuprausė ir suvystė vaiką. Pabučiavusi
mažiuką į žandelį ant jo galvelės užrišo naujai pasiūtą
kepuraitę su mėlynais apvadais, o visą apvyniojo žydru
šilku, kurio atraižą dar buvo išsaugojusi nuo savo ves­
tuvinės suknios, ir ėmė laukti...
Elena net nekrustelėjo ko nors daryti, o atsisėdusi
prie stalo rymojo žiūrėdama pro seklyčios langą...
Jau gerokai įdienojus Tamošius išstūmė iš daržinės
naujai apkaustytą bričką, raštuota gūnia apklojo sė­
dynę, įmetė į bričkos pasturgalį žiupčių avižų arkliui
pašerti ir pakinkė vakarykščiai Ventoje išmaudytą, ne­
nustygstantį vietoje Bėriuką. Pririšęs arklį prie vartų ir
pamatęs į kiemą išėjusį Aleksą perspėjo:
- Bėriukas nusistovėjęs kūtėje, tvirtai laikyk už va­
džių, kad neišdaužytų...
Pamačiusi, kad Aleksas jau lipa į pakinkytą bričką,
Viktorija įdėjo vaikui į burnelę žinduką, peržegnojo
vaikutį ir paėmusi ant rankų palengvėle, kad nesukra-
tytų, Agotos lydima išėjo į kiemą ir paprašė:
- Agotėle, prilaikyk mudu, kol įlipsim...
Akies kraštu Viktorija pažiūrėjo, ar neišeina vaiko
palydėti Elena, tik jos nei prie lango, nei tarpduryje ne­
simatė...
Aleksas timptelėjo vadžias ir Bėriukas šoko pirmyn,
kaip širšės įgeltas. Viktorija vos neiškrito iš bričkos su
vaiku.
- Ar pasiutai, vaiką užmuši...
 - Užtat nežiopsok, o laikykis...- suvaldęs arklį atsi­
kirto Aleksas.
Kaimo keliu Bėriukas linksmai bėgo ristele, o kai
išvažiavo į vieškelį ir pasirodė po pamaldų grįžtantys
parapijiečiai, Aleksas paragino savo ristūną ir šis ėmė
lėkti zovada.
- Aleksai, nedurniuok, ne bulvių maišą veži, spė­
sim, - bandė raminti Viktorija.
- Tepamato rupūžės, kad įpėdinį vežu krikštyti, -
atsilošęs sėdynėje atšovė Aleksas ir kaip pasiutęs varė
arklį iki pat Micaičių.
Klebonas dar krapštėsi zakristijoje. Senasis altarista
buvo bepradedąs klausinėti, kaip čia tikrieji tėvai dar
ir krikšto tėvais nori būti, bet kai Aleksas paklojo pen-
kiasdešimtinę, tepasakė:
- Dovanos Dievas mums visiems tą grieką...
Po krikšto, kol Viktorija zakristijoje vystė vaiką,
Aleksas nubėgo į krautuvėlę burbtelėjęs:
- Tokią dieną ir arielkos butelis, cukierkos šeimynai
pamylėti ne pro šalį...
Važiuojant namo Aleksas buvo ramesnis ir nebegi­
nė arklio, o šis ir neraginamas žvaliai risnojo. Rokutis
miegojo, o Viktorija žiūrėdama į jo užmerktas akutes
džiaugėsi. „Pirmas žingsnis padarytas: Rokutis įrašytas
į Micaičių bažnyčios knygą kaip jos ir Alekso vaikas.
Ateinančią savaitę ji, Aleksas ir Elena nuvažiuos į Kur­
šėnus ir teisme įvaikins Rokutį, o Elena jo atsisakys...
Tada jau niekas Rokučio nuo jos nebeatims, nebent,
neduok Dieve, smertis...“ Ją net šaltis nupurtė apie tai
pagalvojus.
Šeimyna su džiaugsmu kieme sutiko grįžtančius. Ta­
mošius tuoj čiupo už apinasrio Bėriuką, kad šis nenu­
stygdamas vietoje bėdų nepridarytų, o Agota paėmusi
iš Viktorijos rankų miegantį Rokutį pasiteiravo:
- Ar ramus buvo, ar neverkė?
- Sukrenkštė kelis kartus, kai kunigas švęstu vande­
niu pašlakstė, o pakeliui namo visą laiką miegojo, - pa­
sidžiaugė Viktorija.
- O Elena kur? - sunerimęs pasiteiravo Aleksas.
- Jau kuris laikas, kai Justukui į ganyklą valgyti nu­
nešė...- nešdama į trobą vaiką lyg nenoromis atsakė
Agota.
Seklyčioje ant stalo visu gražumu gulėjo didžiulis
sūris, puode virė didžkukuliai... Tik Elenos nesimatė...
Aleksąs suirzo ir tylėdamas stumdėsi tai kieme, tai se­
klyčioje. Galiausiai neiškentęs riktelėjo:
- Ar galit, po velnių, kas nors Eleną pašaukti?..
- Agotėle, nubėk, paieškok, kur ji prapuolė, kad taip
ilgai nesirodo... - nenorėdama triukšmo paprašė Vik­
torija.
Agota grįžo po gero pusvalandžio.
- Ar radai Eleną? - pasiteiravo Viktorija.
Priėjusi arčiau prie Viktorijos, patyliais, kad niekas
negirdėtų, Agota pašnabždėjo:
- Paventy su Kačinskų Juozu burkuojančią radau...
 - Vajėzau...- persigando Viktorija. - Nesakyk nie­
kam, nes jei sužinos Aleksas, užvirs tokia pekla, kokios
dar svietas nematė.
Netrukus grįžo ir Elena. Kai visa šeimyna susėdo prie
stalo, kai šalia sūrio atsirado garuojantys didžkukuliai
ir dubuo su kastiniu, Aleksas atnešė butelį arielkos ir
papylė kelias rieškutes saldainių... Pavalgius ir išgėrus
į įpėdinio sveikatą visiems pasidarė šilčiau, ir kalbų, ir
klausimų atsirado:
- Ar ramus buvo vaikas? Ar nereikėjo vystyklų keis­
ti pakeliui? Ką sakė kunigas? Gal matėt, gal sutikot ką
nors iš pažįstamų?..
Tik Elena sėdėjo tylėdama, kažko užsigalvojusi. Pri­
slinkęs arčiau prie Elenos Aleksas patyliais paklausė:
- Kur taip ilgai buvai prapuolusi?
Elena iš padilbų dėbtelėjusi į Agotą nuraudo.
- Paventy užtrukau, žiūrėjau bandą, kol Justukas pie­
tus valgė...
Pradėjo verkti pabudęs Rokutis. Viktorija iškėlė vai­
ką iš lopšio ir paguldžiusi ant lovos išvyniojo. Pajutęs
laisvę mažiukas patenkintas žvalgėsi, čepsėjo lūpytė­
mis, niurzgėjo, mostigavo rankutėmis ir kojytėmis.
Neiškentė nepažiūrėjęs į savo įpėdinį ir Aleksas. Pa­
kilęs nuo stalo priėjo prie lovos, atsigręžęs į sėdinčius
prie stalo nusišypsojo, perbraukė ranka per ūsus ir pa­
ėmęs vaikutį už pažastėlių į savo tvirtas, sugrubusias
nuo darbo letenas pakėlė aukštai virš galvos.
 - Va mano įpėdinis žemėje, kaip Šventame Rašte pa­
sakyta...
Dar kažką Aleksas norėjo sakyti, tik Rokutis sukrykš­
tė, pasiskėtriojo rankutėmis ir kojytėmis lyg plaukda­
mas ore ir paleido čiurkšlę. Vaiko šlapimas nutekėjo
Aleksui per veidą, ūsus, krūtinę...
- Po velnių, to dar betrūko, kad nuo pirmų dienų ant
tėvo myžti pradėtų, - susikeikė Aleksas ir vos neišmetė
vaiko. Viktorija čiupo Rokutį iš Alekso rankų ir apkabi­
nusi švelniai priglaudė prie krūtinės, o paglamonėjusi
paguldė į sausus vystyklus.
Aleksas pasipurtė kaip vandeniu apipiltas šuo, dar
kartą susikeikęs nusivilko šlapius marškinius ir išėjo į
kiemą nusiprausti. Visus paėmė juokas, bet bijodami
dar labiau supykinti Aleksą šyptelėję tylėjo. Tik Tamo­
šius atsirėmęs į palangę garsiai išpyškino:
- Paženklino tėvą....- O kiek patylėjęs panosėje su­
murmėjo: - Taip jam, žalčiui, ir reikia...

Persikrausčiusi miegoti į alkieriuką Elena greitai su­

vokė, kokią klaidą padarė sutikusi jame miegoti. Ge­
rai, kad nereikia naktimis prie vaiko šokinėti, maitinti,
keisti vystyklų, kad gali ramiai pailsėti, išmiegoti... Dėl
to Viktorija buvo teisi... Tik kodėl ji padarė taip, kad
Aleksas niekieno nevaržomas gretimam kambary gulė­
tų... O Aleksui tik to ir tereikėjo. Dar pirmą vakarą, kai
ji persikraustė į alkieriuką ir vos spėjo palįsti po ant­
klode, tuoj prisistatė Aleksas... Reikėjo šnekėti, aiškinti,
kad dar serga, kad negali... Ir taip kiekvieną dieną, tai
rytą, tai vakare neduoda ir neduoda ramybės... Gana,
jau ir taip ji prisibaikavojo... Neduok Dieve, dar to be­
trūko, kad vėl reiktų su gandrais reikalų turėti... Do­
nata prieš išvažiuodama jai sakė, kad keli mėnesiai po
gimdymo labai pavojingi, kad vengtų su vyrais reikalų
turėti. Nenorėdama prisileisti Alekso Elena sukosi kaip
išmanydama, o Aleksas širdo.
- Kas čia tau pasidarė? Tada košė, tada kleckai... Jau
kiek laiko praėjo, o tau vis ne ir ne...
- Bepigu tau... Užsimovei kelnes, kepurę ant galvos
ir eini sveikas... Reikia po gimdymo pailsėti, atsigauti...
Antro vaiko nuo tavęs aš nebenoriu, - atsikalbinėjo
Elena.
- Ne durnas, mačiau, kad ir pirmo nenorėjai, - su­
pyko Aleksas.
- Ne man, o tau to vaiko reikėjo, tai ko dabar išmeti-
nėji, - piktinosi Elena.
- Ko, ko... Pati žinai ko... Kodėl nenorėjai gimdyti,
kai pajutai, kad jau? Matyt, buvo ko bijoti?
- Nešnekėk niekų. Pats gali suprasti, ko bijojau...
- Aš ir supratau... Bijojai, kad Juozo... Turbūt dar ir
su juo tada gulėjai?
- Ale kad tu ir durnas, - nebeiškentusi atšovė Elena.
Tai išgirdęs Aleksas visai pasiuto.
- Tylėk, o tai...
Nespėjo Aleksas baigti sakinio, kai Elena pašoko iš
lovos:
 - Ką - „o tai“? Aš tau ne žmona, ne Viktorija. Ją
gana pridaužei, manai, dabar mane daužysi? Nesulauk­
si! Von iš alkieriuko! Ateisi ne tada, kai tu, o kada aš
norėsiu!..
Aleksas pasijuto lyg iš trobos varomas šuo. Po vel­
nių! To betrūko, kad jį, gaspadorių, svetima boba lauk
iš jo trobos varytų...
Išeiti apsisukus ambicijos neleido, o ir sakyti nebe­
buvo ko. Jau buvo bekylanti ranka, tik vidinis balsas su­
laikė. Delnai niežtėjo - norėjosi išmalti snukį, tik kas iš
to? Išeis viską palikusi... Tada ne laikas bėgti iš paskos.
Patrypčiojęs vietoje Aleksas atsisėdo ant lovos krašto
ir tylėdamas šnypštė. Ilgai tylėjo, ilgai šnypštė, laukė
galvodamas: „Kad nors ji pradėtų šnekėti, būtų galima
nusukti kalbą į šoną, bandyti susitaikyti, o dabar ir ji,
rupūžė, tyli... Nesėdėsi ant lovos krašto kaip durnas per
visą naktį. O nusileisi - pats nebe gaspadorius...“
- Eik gulti, neknapsosi čia per naktį... Pasiškaradijai,
ir gana. Rytą pats pamislyk, ar ne be reikalo šakojai-
si? - atsisėdusi greta ant lovos pirmoji prašneko Elena.
Dar kiek pasėdėjęs Aleksas burbtelėjo:
- Labanakt, - ir akies kraštu žvilgterėjęs į greta sė­
dinčią Eleną neskubėdamas pakilo ir kaip pamuštas
šuo pabrukęs uodegą išdyrino iš alkieriuko.
Ilgai tą vakarą jis vartėsi lovoje nuo vieno šono ant
kito negalėdamas užmigti. „Namuose bobos dvi, o nor­
malios nei vienos. Viena nors ir gaspadinė, bet šalta
kaip ledas, o kita gali deginti, tik neprisileidžia... Kada
pati panorės, girdi... Kol Roko nebuvo, taip nešnekė­
jo, tai kodėl dabar škaradytis pradėjo? Sveika, raudona
kaip ridikas... Ko ji spardosi?“ Samprotaudamas Alek­
sas net nepajuto, kaip miegas užmerkė blakstienas.

Po gimdymo Elena kasdien vis gražėjo, pražydo kar­

tu su pavasariu. Suapvalėjo ir paraudo skruostai, veidas
pasidarė ne toks šlakuotas, sužvilgo akys, stambiomis
garbanomis ant pečių krito juodi plaukai... Nuo pirmų
dienų, kai Aleksas pamatė Eleną, negalėjo be širdies
virpesio praeiti pro ją nepašnekinęs, nepalietęs, o atsi­
gavusi po gimdymo pasidarė tokia patraukli ir geistina,
kad Aleksas nestygo savo kailyje dirbdamas ir laukda­
mas, kol pareis pietų, kol ateis vakaras... Ir dar... Jis siekė
mergų glamonių, stengėsi, norėdamas įpėdinio, tik jos
jo nemylėjo. Jei būtų mylėjusios, nebūtų susidėjusios
su kitais. Pradžioje jam atrodė, kad Amelija laukdavo
jo, bet velniai žino, ko ji norėjo raitydamasi po juo...
Bronė visai nuo jo kratėsi... Ievikė? Ta durnelė, vaikas
dar buvo, todėl vaikiškai ir padarė... O Elena - patyru­
si boba, su kitomis nepalyginsi... Jis matė, kad iš karto
krito jai į akį, ne be reikalo pradėjo akimis blizginti,
kibinti... Nors velniai žino? Buvo pradėjusi su Juozu
rodą braukti... Ne dieną ir ne dvi reikėjo vargti, kol nuo
Juozo atmušo, o paskui nė su viena taip gerai nebuvo.
O dabar ji jam įpėdinį padovanojo! Gimęs vaikas jį su
Elena krauju surišo. Joks kunigas to padaryti negali!
Dabar ji jam jau ne bažnyčios, o Dievo dovanota, ne­
svarbu, kad prie altoriaus nepakrapyta, bažnyčioje ne­
palaiminta. Ji jo namuose, jo širdyje... Tegu gyvena sau
kaip ponia, duonos užteks... Tik dabar, kai gimė vaikas,
jis niekaip negali suprasti, kodėl Elena vengia jo artu­
mo. Nieko jai netrūksta, sunkių darbų dirbti nereikia,
trinasi per dieną po namus, suka kalvaratą, paaudžia,
pasisukalioja prieš veidrodį, retkarčiais padeda karves
pamelžti... „Pats velnias tų bobų nesupras, - galvojo
jis. - Anksčiau pati lindo, erzino, kuteno, o dabar... Tai
dar ne laikas, tai jau nebe laikas... Ir vis apie mėnulį
šneka: tai jai jaunas nepatinka, tai pilnatis negerai... Ir
kiek tai gali tęstis? Negi ji tokia kvaila, kad nesupranta,
jog negali jis per dienas prie jos sėdėti, nes reikia ir dar­
bus dirbti. Žemė pati iš savęs, jei jos nepalaistysi pra­
kaitu, neįdirbsi, nepatręši, be piktžolių, daugiau nieko
neduos, o nieko iš jos negavęs ir džiaugtis gyvenimu
neturėsi iš ko...“
Kuo labiau Elena nuo jo šalinosi, tuo labiau jis niršo,
tuo labiau galvojo apie ją. į širdį įlindo kažkoks neiš-
krapštomas kirminas, kuris dieną naktį graužė ir dras­
kė krūtinę, nedavė ramybės... Dėl to prakeikto kirmino
graužaties jis ir Roką užmiršo. O ir ką ten apie jį galvo­
ti? Jis jau yra. Ko norėjo, tą turi. Apie vaiką tegu Vik­
torija šokinėja. Dabar jam reikia ūkiu rūpintis, žiūrėti,
kad bobos namuose nesirietų, kad Elena prie namų pri­
prastų, kokių kvailysčių neprisigalvotų...
Agota prižiūri kiaules ir paukščius, melžia karves,
krato mėšlą laukuose, grėbia ir padeda vežti šieną, vi­
rina ir skalbia žlugtą Ventoje... Viktorija plėšyte plėšo­
si tarp darbų: minko ir kepa duoną, verda pusryčius,
pietus ir vakarienę šeimynai, tvarko, lopo plyštančius
drabužius, padeda skalbti žlugtą, prosija marškinius
Aleksui, ruošia ir veža į turgų parduoti sviestą, sūrius,
kiaušinius, galvoja ką nupirkti... O dabar dar vaikas pri­
sidėjo... Maitinti, vystyti, skalbti vystyklus, prosyti, siūti
rūbelius... Taip kas savaitę, kiekvieną dieną, be galo, be
krašto... Viktorija anksčiau ir negalvojo, kad taip sunku
bus. Džiaugsmą teikė tik tai, kad vaikas prie jos prisi­
rišo: tik ji sugebėdavo nuraminti verkiantį Rokutį, tik
ją pamatęs jis pradėdavo džiaugsmingai krykštauti...
Kad nors kiek Elena padėtų vaiką žiūrėti ar kitus dar­
bus dirbti... Tik kur tau... Sėdi prie kalvarato per dienas,
kartais į stakles įlipa, o kai tik saulėta diena, išsineša
kalvaratą į kiemą ir nuduoda, kad verpia, o pati snau­
džia patenkinta saulėkaitoje. O kai nuneša pietus Jus-
tukui į ganyklą, tai visam pusdieniui prapuola... Ir ką ji
ten veikia? Ar tik su Juozu vėl nepradėjo rodos braukti?
Neduok dieve, jei Aleksas suuos...
Nors niekas nesibarė, niekas nesikivirčijo, bet įtam­
pa namuose didėjo... Trintis pakampiais ir Elenai nusi­
bodo. Negražu sunkiai dirbančiai šeimynai į akis prie
pietų stalo pažiūrėti, todėl valandą kitą pasisukaliojusi
apie Rokutį pradėjo klausinėti Viktorijos, ką jai daryti,
kuo galinti padėti... Padaugėjus darbo rankų Viktorijai
pasidarė šiek tiek lengviau, galėjo prie Rokučio ilgiau
pasėdėti.
 Aleksas negalėdamas prisišnekinti Elenos ėmė širsti.
Parėjęs iš laukų namo ir radęs visus užsiėmusius savo
darbais ėmė ieškoti, kur prapuolusi Elena, o jos neradęs
pradėjo kaltinti Viktoriją.
- Prie kokio darbo Eleną išvarei?
- Niekur aš jos nevarinėju. Paklausė, ką daryti, tai
pasakiau, kad gali eiti padėti Agotai šieno grėbti...
- Negi arčiau namų darbų nėra? - susiraukė
Aleksas.
- Neturiu laiko dėl jos galvą sukti... Jei tau nepatin­
ka, pasiimk į kalniuką, padės karklynus ar akmenis rau­
ti, vis linksmiau bus, - supykusi pašiepė Viktorija.
- Nutilk, o tai...
- Tiek ir težinai, kad tylėčiau... Geriau pats pažiū­
rėk, kas jau kuris mėnuo namuose darosi. Visi dirba,
pluša, vos spėja suktis, tik ji viena tai prie kalvarato, tai
saulėkaitoj snaudžia, tai paventy po pusdienį Justuką
pavaduoja... Žmonių pilni namai, tik dirbti nėra kam.
Sarmata žiūrėti, - neištvėrusi išpyškino Viktorija.
- Ne tavo reikalas... Jei ji panorės, gali per dieną gu­
lėti, - atkirto Aleksas.
- Tada pats su ja ir šnekėk, nepainiok manęs į savo
reikalus...
Tuo sykiu kalba pasibaigė. Bet kaime pradėjo sklis­
ti kalbos, kad tai vienas, tai kitas matė Eleną su Juozu
bešnekant... Netruko jos pasiekti ir Alekso ausį. Alek­
są pradėjo imti siutas, tik maža ką bobos plepa... Jis
norėjo pats įsitikinti... Kelis kartus mėgino - pasako,
kad išeina į pelkes karklynų rauti, o pats, gerą valandą
prieš pietus pakrūmėmis parkiūtinęs, slapstydamasis,
kad niekas nematytų, užlipa ant jaujos lubų iš žiūri pro
langelį čiukure, kur link Elena eis dirbti, ar neš pietus
Justukui, ar nesutiks ko pakeliui... Tik nieko įtartino ne­
pamatė. Kartą sliūgindamas pakrūmiais Aleksas sutiko
Klumbienę...
- Sveikas ženteli, - su pašaipa pasveikino Klumbie-
nė. - Kur taip skubi susikūprinęs pakrūmėmis? Bene
nori sučiupti savo bobikę su Juozu beūturiuojančius...
Klumbienės žodžiai Aleksui smigo kaip kadagys į
pauodegį.
- Ne tavo reikalas...
- Skubėk, skubėk... Pamatysi, pakoros tave Dievas
už levikę...
Aleksas tylėdamas skuto kiek kojos įkerta, toliau nuo
kaimynės. Iš paskos dar ilgai girdėjosi Klumbienės pra­
keiksmai...
Parėjęs ir neradęs namuose Elenos užsipuolė Vik­
toriją:
- Kur Elena?
- Išėjusi kažkur. Aš jos neganau...
Aleksas tylėdamas dairėsi aplinkui, vaikščiojo tai šen,
tai ten, paskui murmėdamas panosėje su savim numo­
jo ranka ir nuėjo pro jaują į ganyklas prie Ventos. Nieko
neradęs grįžo į kiemą, o priešais keliuku nuo Kačinskų
pusės - Elena. Aleksui iš pykčio akys aptemo.
- Kur valkiojiesi ? Ar namuose vietos nebėra?
 - Čia dabar kas per naujiena? Negi neleisi ir į kaimą
su bobomis paplepėti?
- Aš tau parodysiu su bobomis... Su Juozu pakampė­
mis triniesi... Visas kaimas pilna burna šneka...
- Išdurnėjai, ar ką... - tokio kaltinimo užklupta Ele­
na nebežinojo ką besakyti.
- Ne aš, o tu, matyt, išdurnėjai... Ir Roką tau, ko gero,
Juozas prisiuvo, tik mane durnium laikai.
- Manęs tu prie lovos kojos nepririši, - įširdo Ele­
na. - Gal ir šikti einant tavęs reikia pasiklausti. Maža
ką ten bobos pliauškia... O jei ir su Juozu šnekėjau, tai
kas? Gal tu man pasakysi, su kuo šnekėti, o su kuo ne...
Aleksas net pažaliavo iš pykčio, delnai panižo... Pa­
stovėjo tylėdamas, nusispjovė ir apsisukęs nuėjo link
jaujos save keikdamas. „Taip nieko nebus... Gudri boba,
rupūžė... Gal jis ir be reikalo užsipuolė... Reikia su Vik­
torija kaip nors, kad pašnekintų Eleną meilesnę būti...“
Elena ne juokais supyko. „Pasakys jam, kad išeina,
ir tegu žinosi. Norėjo įpėdinio - turi... Vaiko mat jam
dar negana. Dabar ir ją pradeda savintis, žingsnius
skaičiuoti... Ponia, girdi, būsi... Kaip perekšlė višta prie
lovos kojos pririšta ponia. Ne jam pasakyti, su kuo jai
šnekėti, o su kuo ne.“
Viktorija ne kartą tylėdama klausėsi jų barnių, bet
nenorėdama kištis į jų reikalus tyliai kraipė galvą ir
tylėjo.
Aleksas matydamas, kaip Viktorija pamilo mažiu­
ką, nutarė pagrasinti, kad grąžins vaiką Elenai. „Vik­
torija nenorės atiduoti vaiko, o Elena nenorės imti...
Bobos tarp savęs susitars, gal tada Elena meilesnė pa­
sidarys..."
Taip sugalvojęs jis kartą prasitarė Viktorijai:
- Jei Elena dar man šakosis, tegu pasiima vaiką ir
eina sau iš kur atėjusi...
Išgirdus tokią nesąmonę Viktorijai net plaukai šiauš­
tis pradėjo:
- Čia tu pats sumislijai ar koks durnius pasakė? Vai­
kas ne naginė, kad panorėjęs lauk ar j užpečkį išmes-
tum... Dabar vaikas jau visai ne jos ir ne tik tavo. Jis
mano. Taip ir teisėjas pasakė. Aš apsiėmiau jį auginti,
aš jį ir auginsiu, o jūs kruškitės, kaip išmanot...

Slinko tai saulėtos, tai darganotos vasaros dienos.

Dirbama žemė - laukas paventyje - nekėlė daug rū­
pesčių. Aleksas žinojo, kur ką sėjo, kur ką kitais metais
sės ar sodins. Didžiausias rūpestis - priaugusi krūmų
ir karklynų loma ir akmenuotas kalnas, ant kurio ruo­
šėsi įkurti sodybą. Dabar į tuos šabakštynus Justukas
retkarčiais nugena ganyti karves.
Pradėjus ganyti naujoje vietoje Viktorija sunerimo:
vakare melždama karves ji pajuto, kad pirštai už kaž­
ko nemaloniai kliūva. Kai pažiūrėjo, nustebo pamačiu­
si, kad tai vienai, tai kitai karvei į tešmenis ir spenius
įsisiurbusios erkės, ir taip stipriai, kad vos įmanoma
pirštais jas išrauti. Apžiūrėjusi visas karves Viktorija
perspėjo Agotą:
 - Agotėle, prieš melždama neužmiršk iš tešmenų iš­
pešioti erkes.
- Aš jas pešioju nuo tada, kai pradėjom karklynuose
ir šabakštynuose ganyti.
Vieną rytą Agota pamelžusi karves susirūpinusi pa­
sakė Viktorijai, kad viena veislinė karvė, pavasarį pirkta
iš Gruževskio dvaro, kraujais šlapinasi. Viktorija išsi­
gandusi pasakė Aleksui, bet ir jis nežinojo ką daryti.
Viktorija virė visokių žolelių arbatas, užvertusi galvą iš
butelio girdė sergančiai karvei tuos viralus, tik niekas
nepadėjo. Nepadėjo ir iš Kuršėnų parvežti veterinaro
duoti vaistai... Po kelių dienų Aleksas karvę papjovė ir
nulupęs odą, užkasė.
Šeimynai buvo didelis vargas ganyti toli nuo namų.
Justukui reikėjo kiekvieną rytą nuvaryti, vakare pargin­
ti visą karvių bandą, avių būrį... Pakelės neužtvertos,
reikia saugoti, kad gyvuliai peršokę per griovius neiš­
tryptų kaimynų pasėlių. Kol buvo ganoma viso kaimo
banda, buvo būrys piemenų, buvo skerdžius, buvo kam
saugoti, kad karvės peršokusios per griovį nenukėblin­
tų į kaimynų daržus... Tada ir tvoros prie daržų iš kar­
čių šalikelėse buvo užtvertos. O dabar, kai kiekvienas
kiemas savo karves pradėjo atskirai ganyti, pasidarė
daug sunkiau. Rytą ir vakare karves pamelžia namuose,
o dieną? Kol Agota nueina, kol pareina, vos ne pusdienį
sugaišta, o pienui parvežti reikia ir arklius gaišinti, nes
pieno į namus ant pečių naščiais nebeparneši...
 Aleksas jau seniai galvoja didinti bandą, tik kur
karves, avis laikyti, kur naktimis arklius ganyti? Buvo
užtveręs laidarį įkalnėje. Pradžioje buvo lyg ir geriau,
nereikėjo bandos kasdien tai šen, tai ten varinėti, kol
vieną rytą Justukas nuėjęs pasigedo karvės. Kelias die­
nas Aleksas lakstė po apylinkes, klausinėjo kaimynų,
ar kas nematė vagies vedančio karvę, tik niekas nieko
negalėjo pasakyti. Dingo kaip į vandenį... Galvojo apie
Zarembą, bet geras vilkas savo kaimo nei avių, nei kar­
vių nepjauna, o ir paslėpti nebūtų turėjęs kur... Karvė
juk ne adata, šieno vežime nepaslėpsi. Reikėjo vėl ga­
nyti paventyje, bet čia ganyklos didesnei bandai buvo
akivaizdžiai per mažos.
Pasikeisdamas su Tamošiumi Aleksas drauge su vie­
nu ar keliais kaimynais naktimis pievose, pamiškėje
prie Ventos, netoli Vinkaus, ganė ir nuo vagių saugojo
arklius. Budėdami kūrendavo laužą, kepdavo bulves.
Didesniame būryje vis smagiau, ypač kai nelyja, o ir
nusnūsti retkarčiais kuriam nors pasiseka susisukus
į burnosą. Kad naktis greičiau praeitų, tai vienas, tai
kitas pusbutelį atsinešdavo, o išgėrę ir būtų ar nebū­
tų istorijų vieni kitiems pripasakodavo... Neprailgdavo
naktys, kai naktigonėje būdavo Grinius, nors jo tikros
ar prasimanytos istorijos vyrams jau buvo gerokai pa­
bodusios.
Nusibodus naktimis ganyti arklius Aleksas kalvėje
pas Satkų nusikalė geležinius pančius su spyna ir jais
naktimis pančiojo arklius jau savo ganyklose. Taip su­
pančioto arklio vagis toli nenuves, todėl ir nevogs... Bet
reikėjo vakarais ir rytais, tai nujojus, tai einant arklių
parsivesti, toli iki ganyklų kulniuoti, o darbymetyje pa­
vargusiam brangus kiekvienas žingsnis... „Trūks plyš
reikės kuo greičiau keltis į vienkiemį ant kalvos“, - ne
kartą pats sau šnekėjo Aleksas.

Šalia Alekso pirktos žemės ant kalvos Papeikiu pusė­

je sklypą buvo pirkęs plikbajoris Butkus. Aleksas kartą
nuėjęs net išsižiojo nustebęs: būrys vyrų baigė rauti
lazdynus, alksnius... Kai išgirdo iš Butkaus, kad tas jau
ir pamatus trobai padėjęs, Aleksui net pakaušis niežtėti
pradėjo. Per naktį užmigti negalėjo svarstydamas, ką ir
nuo ko pradėti. Daug darbo, daug išlaidų... Paskolą iš
banko reikės imti... Iškirsti medžius, išrauti šaknis, išly­
ginti žemę ant kalniuko. Aukščiausioj vietoj bus troba,
kiek tolėliau pirtis, o pakalnėje - kūtė ir daržinė šienui.
Kelią link Ventos jis nuties pakalniau nuo trobos, pro
apušrotą. Lieka klėtis. Kur ją statyti? O jauja? Reikės
pirmiausia sužymėti sienojus, budinkus nugriauti, vis­
ką pervežti ir iš naujo statyti... Ar iš anksto viską apgal­
vosi, ar ko nepražiopsosi? Kiek darbų?! Baisu ir pagal­
voti!.. Bet juk visada taip: ne kartą įsitikinta, kad akys
baisininkės - rankos darbininkės... Reikia tik pradėti...
Taip viską mintyse pasvėręs Aleksas ėmėsi darbo.
Keldavo dar saulei netekėjus, o grįždavo pavargęs jau
temstant. Reikėjo padėti pamatus pirčiai ir tvartams.
Medžiaga pamatams čia pat - akmenys, kuriuos te­
reikia tik išrauti, iškrapštyti iš žemės. Su akmenimis,
kurie buvo paviršiuje, nors ir dideli rodėsi, dar galėjo
šiaip taip susirokuoti, nuridenti nuo kalno pamatams
kūtei. O tie, kurių tik viršus iš žemės kyšo? Pradžioje
atrodo, kad tik vieni niekai, atkasi ir išrausi. Ale kur tau!
Neužtenka aplinkui atkasti žemę, reikia kasti giliau, o
ten - molis, toks pat kietas kaip akmuo. Kai pradedi
kasti, tai ir galo nesimato: tas akmuo lyg į šulinį įleistas,
baisu ir pažiūrėti... Tokio ir pats velnias iškelti iš to mo­
linio gulto negalėtų... Be parako tokio iš šimtmetinio
migio neiškrapštysi...
Aleksas pirkdamas kalnelį iš Ketūnų ir nepagalvo­
jo, kad jis toks kietas riešutėlis... Kai pradėjo kasti, kai
pradėjo rausti, pasirodė, kad akmuo ant akmens, o po
jais dar keli akmenys... Velnias čia juos ir sunešė? Vi­
same kaime galvai prasiskelti akmens nesurasi, o čia jų
be galo, be krašto... Gal Viktorija ir teisybę sakė, kad
velnias link Urkuvėnų pildamas kalną nebaigė supilti
iki Lykučių, nes gaidžiui sugiedojus čia išbėrė neša­
mus akmenis... Gal nuo to kalnelio ir kaimo pavadini­
mas atsirado, nes pačiame kaime akmens nei su žibu­
riu nerasi?
Kuo sunkiau darėsi, tuo labiau Aleksą siutas ėmė. Dar
to nebuvo, kad jis savaip nepadarytų... Užmiršęs viską,
kas jaudino ir graužė jo širdį - nesantaikas su bobomis
ir ginčus su kaimynais, - nusivilkęs marškinius pakai­
tomis tai lopeta, tai dalba jis šokte šoka apie akmenį už­
sispyrėlį, kasa aplinkui, kasa įdubą pakalnės link, rau­
sia ir judina, kol tas akmuo pajuda iš vietos. Taip vieną
akmenį išvertęs ir vargais negalais nuridenęs į pakalnę
rauna kitą. Žiūri, jau ir saulė vakarop krypsta...
Nunešusi valgyti Viktorija nustebo ir išsigando pa­
mačiusi, kaip Aleksas ridena į pakalnę akmenį kelis
kartus didesnį už jį patį. Pasišiaušęs, purvinas... Ato­
kiau atsistojusi žiūrėjo ir atsistebėti negalėjo. Padeda
kaladę, pakiša po akmeniu tai štangą, tai dalbą atrem­
damas į tą kaladę ir spaudžia žemyn. Akmuo pajuda
pėdą - kitą... Paskui Aleksas vėl kiša kaladę, vėl su štan­
ga ar dalba keikdamasis verčia... Atsiremia į ridenamą
akmenį, atkalia ranka nusišluosto prakaitą, surinka:
„Oop... To dar nebuvo, žalty, kad ant savo nepastaty-
čiau“, - ir vėl iš naujo... Priėjusi arčiau Viktorija išgirdo,
kaip jis su savimi šneka, su akmeniu ginčijasi ir nieko
aplinkui nematydamas apeina aplink riedulį, apžiūri jį
iš visų pusių, pasispjaudo delnus ir vėl iš naujo...
Padėk Dieve pasakiusi Viktorija pamatė, kad Aleksas
visas šlapias nuo prakaito, rankos kruvinos... Pagailo
Viktorijai Alekso.
- Ar ne geriau būtų buvę trobas arčiau Ventos sta­
tyti? Mažiau vargo, mažiau prakaito, ir greičiau būtų, -
suabejojo Viktorija. - Žiūrėk, Kadrickis, Vitkus, Ka­
činskas ir kiti lauke, ant Ventos kranto, statosi, tik tu į
tuos krūmus pasišovei...
 - Kai boba, tai ir durna... Dirbamą žemę po trobomis
kišti... Ar pati nematai, kad dirbamos žemės tik treč­
dalis. Įsikūrus paventy vėl per laukus bandą į ganyklas
kožną dieną varinėti? - Aleksas apsidairė aplinkui. -
Išrovęs karklynus ir krūmus, apsėsiu dobilais, žole, prie
namų bus ganyklos, užveisiu sodą, per durpyną tiesiai
pro Čiuinius nutiesiu keliuką į vieškelį, nereikės rudenį
ir pavasarį per visą kaimą purvynais iki vieškelio klam­
poti... Pažiūrėk, kokia vieta graži...
- Tai kur troba, kad kūtė pakalnėj?
- Čia, ant kalno...
- Ir kožną dieną su pilnais viedrais tai į kalną, tai į
pakalnę, kai reikės gyvulius šerti... - bandė abejoti Vik­
torija.
- Tylėk, jei nieko neišmanai...
Viktorija nieko nebesakė. Ji žinojo, kad jei jau ko
nors užsispyrė, tai niekas jo nebeatkalbės, vis tiek da­
rys savo. Tik sunku bus namuose jovalą paruošus toli
iki tvarto nešti kiaulėms, sunku pilnus kibirus pieno iš
kūtės namo tempti...
- Vyriškiems lauko darbams gal ir gerai, tik boboms
bus sunku... O kur šulinys? Čia ant kalno vandens
ar bus?
- Pažiūrėsim, kai dugną dėsim...- atrėžė Aleksas.
Kol Aleksas valgė, Viktorija žvalgėsi, galvojo, bet
nieko nebesakė. Gal ji ko nors dar nesuprato, gal jis ne
viską iki galo pasakė... Geriau dabar, kai nusiplūkęs, pa­
vargęs, nieko nesakyti. Susipykti galima greitai, tik kas
iš to?
Pavalgęs Aleksas nusišluostė nuo kaktos prakaitą,
atsipūtė, apsidairė ir susimąstė. Akmenis jis išraus, ne­
svarbu, kiek jų, kaip giliai ir kokie dideli tie akmenys,
bet ar ne per daug laiko tam reikia skirti? Pagalvojęs
nutarė daryti kitaip... Pamatams didesnių akmenų gali
ir iš paviršiaus priridenti, o tuos, kurie giliau, palikti
vėlesniam laikui, nes dar karklynus ir krūmus rauti ir
retinti reikia.

Elenai nusibodo Alekso nuolatiniai priekabiai ir prie

jos pačios, ir prie Viktorijos. Dabar, gyvendama Alek­
so šeimoje, ji matė, kad Viktorija ne tik stengiasi sugy­
venti, bet pagal savo būdą sugyvenama, darbšti vargo
bitė: žiūri šeimyną, myli vaiką, dirba kiek įmanydama,
stengiasi užkamšyti visas kitų padarytas spragas, tik
Aleksui tas visai nerūpi. O Aleksas? Anksčiau jis ją šne­
kino dėl įpėdinio, o dabar, kai jau vaikas jo, jis apie jį
nebešneka... Vaikas yra - ir gerai... Dabar jam jau ji pati
parūpo... Tik visai ne taip, kaip ji norėtų... Kaimo bobos
juokiasi, ją antra Alekso pačia vadina, tyčiojasi už nu­
garos... Maža ką Aleksas pliurpia apie tai, kaip jis išplės,
išgražins ūkį, o jai kas iš to? Jai reikia galvoti apie savo
gyvenimą... O jis amžinai kabinėjasi tik apie savo ma­
lonumus tegalvodamas. Neduok Dieve... Dėl tų jo ma­
lonumų dar ir su gandrais gali prisieiti reikalų turėti...
To tai jau ne! Dabar, kai jos tėvai persikraustė gyventi
į Bijūnėlius, kai nori, kad ji pas juos gyventų ir jiems
padėtų, nebėra reikalo pas svetimus žmones stumdytis.
O gal dar ir iš Brazilijos kokią žinią gaus...
Sulaukusi progos, kai namuose daugiau nieko nebu­
vo, kai ji pasiliko viena pati su Aleksu, o jis pagal savo
gaidišką įpratimą pradėjo apie ją suktis, nutarė su juo
ne piktai, o rimtai pašnekėti.
- Aleksai, nesitrink apie lovą, o einam, susėskim
prie stalo ir pašnekėkim ramiai, kaip žmonės, - pradė­
jo Elena.
- O ligi šiol kaip šnekėjom... Ką jau čia naujo bepa­
sakysi? y
- Palauk, patylėk... Šnekėti tai šnekėjom, tik kas iš
to... Tankiai pradedu galvoti - kas toliau?
- Ką tu čia man pradedi niekus pliaukšti... Matyt,
Viktorija pradėjo kabinėtis. Parvažiuos rupūžė...
- Tu tylėk, klausyk ir nepradėk purkštauti. Viktorija
čia niekuo dėta, be reikalo visas savo bėdas tu krauni
ant jos galvos... Aš turiu savo galvą...
- Tai ko tau čia trūksta, jei niekas nemaišo?
- Aleksai, negi tu manai, kad vien pilvu žmogus gy­
vas... Reikia pagalvoti apie ateitį... Tu galvoji apie savo,
aš apie savo gyvenimą... Man reikia Justuku pasirūpinti.
Neganys jis pas tave bandos visą gyvenimą, nebernaus
užaugęs... Aš mergos, pastumdėlės, vietoje irgi gyventi
nenoriu...
- Tu čia gyveni ir gali gyventi kaip ponia...
 - Aleksai, ar tu misliji, ką šneki? Kokia aš čia ponia?
Argi tu pats nematai, kad visas kaimas jau iš mūsų ty­
čiojasi?
- Pasakyk kas, aš jiems, rupūžėms, žiaunas už­
čiaupsiu...
- Palauk, tu tiek ir težinai... Sumalsiu snukį, už­
čiaupsiu...
- Šunys lojo ir los, o žmonės gyveno ir gyvens...
- Ne kožno žmogaus skūra tokia stora, kad šunys
neperkąstų, o žmonių liežuviai aštresni už šunų dan­
tis... Tu palauk, nesiginčyk, paklausyk... Pasakysiu tau
aiškiai: aš pas jus nei gyventi, nei dirbti, nei ponia būti
nebenoriu...
Aleksas pašoko nuo suolo ir pradėjo vaikščioti tro­
boje iš kampo į kampą.
- Tai ko tu nori, po velnių? Kad Viktoriją iš namų
išginčiau?
Elena buvo beprasižiojanti, kad ne Viktorija, o jis jai
nusibodo iki gyvo kaulo, kad jam tik jo rūpesčiai gal­
voje, o apie kitą jis visai negalvoja, bet suprato, kad jis,
pradėjęs nervintis, ims trankytis, kvailioti, ir šnekos vi­
sai nebebus.
- Aleksai, tu nešokinėk, o geriau atsisėsk ir paklau­
syk... Va taip, gerai, atsisėsk greta, patylėk ir paklau­
syk... Išvysi tu Viktoriją iš namų, ar ne, aš vis tiek nei su
tavim, nei pas jus negyvensiu. Mano tėvai persikraustė
į Bijūnėlius. Buvau sutikusi Kuršėnuose. Prašė, kad pas
juos pareičiau... Reikia jiems padėti... Užmokėk, kiek
esam sutarę, už atbūtą laiką, iššerk karvikę iki pavasa­
rio, kol apsiteliuos... O aš netrukus...
Aleksas tylėjo ir galvą nuleidęs klausė. Dabar jau ne
juokais susimąstė, kaip sulaikyti, kad Elena neišeitų.
Tokios šnektos jis nesitikėjo. Kraujas palengva plūdo į
smegenis, žandai raudo, ūsų galai nusviro, rankos už­
tirpo...
- Sakyk, kas tau čia negerai, ko tu nori? Dar kartą
klausiu, jei nori, Viktoriją išvysiu po velnių, tada jau ne­
besakysi, kas čia ponia...
- Nepradėk durniuoti, geriau pats pagalvok, ką šne­
ki? Kuo čia dėta Viktorija? Ji niekur neprapultų... Tokios
kantrybės, kokią turi Viktorija, visam sviete nerasi, o tu
pasmirstum be jos vienas likęs, nes aš tvirtai nuspren­
džiau nei pas jus, nei su tavim negyventi. Tau svarbu,
ko tu nori, o paklausk, ar aš to noriu? Tu į save pažiū­
rėk. Tu tik pats sau svarbus, tik tavo rūpesčiai tau gal­
voje... Pareini pavargęs, susiraukęs, piktas, su tavim nei
pašnekėti, nei gyventi kaip su žmogum neįmanoma...
Dabar jau Aleksui visai kailis užkaito.
- Tai kas, po velnių, tau žmogus? Gal Juozas ne toks
pavargęs, gražiau šnekėti moka? Ko tu iš manęs nori?
- Todėl ir išeinu, kad nieko iš tavęs nenoriu... O Juo­
zas čia niekuo dėtas...
Aleksui jau norėjosi drėbti: „Ir eik po velnių“, tik pri­
kando liežuvį. Jei taip šneka, tai tik ir laukia, kad taip
pasakyčiau... O ką daryti? Aleksas tylėdamas vėl pašo­
ko nuo suolo, priėjęs prie lango ėmė pro jį žiūrėti, tik
akys nieko nematė... Kol Elena nepasakė, kad gali išeiti,
apie tai net nepagalvodavo, o dabar? Dabar jis visu savo
kūnu, visa širdimi pajuto, kokia reikalinga ji jam pasi­
darė. Jis kasdien apie ją galvojo, mintyse su ja gyveno,
tarėsi, tik tos mintys plaukė lyg šalia jo, kaip vanduo
Ventoje, o dabar, kai ji ne susibarusi su juo, o ramiai pa­
sakė, kad nusprendusi ir ruošiasi išeiti, ta minčių srovė,
kaip užtvanka upėje sukelia vandenį, taip ir jo širdį pri­
pildė nerimo... Jis ir nepagalvojo, kad Elena pasidarys
jo širdies liga. Ne vieną mergą gyvenime kirkino, bet nė
viena neįkrito taip giliai į širdį. Nė viena jam nedavė, o
ir nenorėjo duoti to, ką davė Elena, - tolesnę jo gyve­
nimo šaką... Dabar ji lyg ir krauju prie jo pririšta, negi
jai nebus gaila palikti Rokučio? Juk ji Roko gimdytoja,
tikroji jo motina. Jei ji leidosi mylima ir su juo pradėjo
vaiką, tai vaiką turėtų širdyje mylėti, o ne jo kratytis?
Pagalvojęs apie vaiką Aleksas bandė jo vardu dar pa­
mėginti sulaikyti Eleną.
- O kaip Rokutis? Negi tu jo nemyli, nemyli savo vai­
ko? Negi tau negaila bus jį palikti? - užsikabinęs už tos
minties paklausė Aleksas.
- Tu pats žinai, kad aš to vaiko nenorėjau... Kodėl
dabar turiu jo norėti? Tu norėjai... O dabar manai, kad
jis mane pririš prie tavo namų, kaip vištą prie tvoros,
kad nelįstų į svetimą daržą vedžiodama viščiukus. Jei
būčiau vaiko norėjusi, nebūčiau jo išsižadėjusi per teis­
mą... Aš jo neišsivesiu, o paliksiu jums su Viktorija. Ko
norėjot, tą turit, kiek apie tai galima pliurpti?
 Aleksas tylėdamas kramtė lūpas. Jausmai netilpo kai­
lyje. Raumenys įsitempė, tik atsiradusios jėgos nebuvo
kur dėti, o žodžiais jis jau nebežinojo ką sakyti, kaip
atšnekėti... Anksčiau jis nepagalvojo, kad taip lengvai
motina paliktų savo vaiką... Ne naujiena, kad žmonės
rasdavo išplaukusius prigirdytus vaikus Ventoje, bet, jo
galva, tai buvo nelaimingai apgautų mergų vaikai... Pa­
gimdė, išsigando pirmo klyksmo, atsikratė... Net kape­
liai tokiems šalia Bacaičių aptverti. Bet čia visai ne tas.
Ne kartą prie krūtinės glaudė, lopšyje supo, nešiojo...
Ir net balsas rupūžei nesudreba... Ne į vieną mergą jis
nusispjovė, tai kodėl dabar tos vėtytos ir mėtytos bobos
negalės užmiršti? Ne tiek saulės, kiek pro langą, bet ką
daryti, kai tos saulės ir pro langą nebebus? Su kuo pa­
sitarti, su kuo pašnekėti, kai savo galvoje sprendimo,
ką daryti, nebegali rasti? Gal dar prieiti, apkabinti, pri­
glausti... Kad nors iki Kalėdų pabūtų, kaip buvo sutar­
ta... O paskui gal vėl kaip nors...
Aleksas priėjęs mėgino apkabinti Eleną, priglausti,
pasakyti, kaip ji jam reikalinga...
- Aleksai, nelįsk, ne vieta ir ne laikas, tuoj šeimyna
iš lauko sugrįš... Ir iš viso, ar tu supranti, ar nenori su­
prasti, ką tau sakiau...
Lauke pradėjo loti šuo. Elena atstūmė Aleksą ir ap­
sisukusi išėjo lauk pro duris. Aleksas taip ir liko stovėti
vienas su savo mintimis.
 Viktorija jau ne viena diena negali suprasti, kas na­
muose pasidarė, kokia juoda katė per slenkstį perbėgo.
Aleksas vaikšto susiraukęs, šnypšdamas, Elena tyli, visi
bijo vienas kitam žodį pasakyti. Neiškentusi paklausė
Elenos:
- Kas čia dedasi, kad visi vaikšto kaip žemę par­
davę?
- Ruošiuosi išeiti pas tėvus į Bijūnėlius. Pasakiau
Aleksui, todėl vaikšto sujukęs...
Nei šioks, nei toks gyvenimas pasidarė Viktorijai, kai
Elena pas juos atsirado, bet buvo ramiau. Aleksas lįs­
davo tik tada, kai su Elena kuo nors nepasidalindavo,
o dabar kas bus? Sius bobos negavęs, pradės be reika­
lo kabinėtis... O gal ateis į protą? Anksčiau kabinėjo-
si, kad vaiko norėjo, o dabar ko? Rokutis auga sveikas,
linksmas, ko jam daugiau norėti? Tik kodėl Aleksas
pats, anksčiau taip vaiko norėjęs, dabar tik retkarčiais
į jį tepažiūri, nenori pabovyti, paliūliuoti... Kai kartą
mėgino papriekaištauti, kad daugiau su vaiku būtų, net
nemalonu buvo girdėti: „Darbus kas dirbs, jei prie vai­
ko sėdėsiu. Vaikui į subinę bulvės nemirkysi. Paėdęs,
nesušalęs, o ko jam daugiau reikia?“ Tada rėkti norė­
josi: „Durniau, tėvo meilės vaikui reikia, o tau tik prie
bobos subinės sėdėti laiko yra.“ Bet ar tokiam pasakysi?
Kas jis per žmogus iš viso... Tik jei dabar Aleksas ret­
karčiais durniuoja, tai per patį darbymetį Elenai išėjus
visai blūdyti gali pradėti. Tada nei darbai bus padaryti,
nei ramybės namuose...
 - Juk esam sutarę, kad išbusi iki Kalėdų... Dabar vi­
durvasaris. Išeisi tu, išeis Justukas... Kur vidury vasaros
ieškoti piemens? Laikykimės sutarimo, - Viktorija mė­
gino atkalbėti Eleną nuo tokio sprendimo. - O ir Roku-
tis per tą laiką paūgės...
- Nežinau ką ir bedaryti, - suabejojo Elena. - Gerai
tau sakyti, būk iki Kalėdų... Pasakysiu tau teisybę: nusi­
bodo man tas tavo Aleksas iki gyvo kaulo. Negana, kad
vakarais lenda, bet dar ir be reikalo kabinėtis pradeda,
Juozą prikaišioti ima...
- O tu pati ar šventa? Kaime nuo žmonių akių nepa-
sikavosi, todėl bobų liežuviai ir jo ausį pasiekė, - nebe­
ištverusi pasakė Viktorija.
- Negi ir tu, kaip Aleksas, nori mane prie durų stak­
tos pririšti, kad toliau namų slenksčio neišeičiau, - su­
pyko Elena.
- Aš tave prašau pasilikti iki Kalėdų ir dirbti kaip su­
tarta... Ar aš tau nors kartą piktą žodį pasakiau? Man
rūpi, kad Rokutis sveikas augtų, o su kuo tu gulėsi, man
visai nė motais. Ne aš, o tu pati apie Juozą prasitarei.
Kitam kambary pabudęs Rokutis pradėjo verkti. Ne­
baigusi kalbos Viktorija nuėjo žiūrėti, ar sausi vaiko
vystyklai. „Neišeis Elena, bus gerai, išeis - dar geriau.
Vis tiek visą gyvenimą ji čia negyvens...“ - pagalvojo
Viktorija
Elena jau senokai, po to, kai gimė Rokutis, jautė ir
matė, kad Aleksas pasikeitė. Suktis apie ją sukasi, tri­
nasi kaip įmanydamas, bet nebe toks mielas pasidarė.
Anksčiau tai dovaną kokią, skarelę, medžiagos sukniai,
saldainių Justukui ar dar ką... O dabar, be jos, jam ir
darbai parūpo: reikia, girdi, karklynus, akmenis kal­
ne rauti, kad būtų kur budinkus vienkiemyje statyti...
Prasitarė, kad dar žemės rendavoti nori... Ir kaip jam
negana to, ką jau turi? O ji? Ji reikalinga tik vakarais...
O kai vakare ateina pavargęs, tai kokia iš jo nauda? Ge­
ras, kol prisilaižo, o paskui nugriūva ir užknarkia, net į
savo lovą nenuėjęs... Ir taip jau kuris laikas: nei išmie­
goti patogiai, nei pabūti, nei pašnekėti per dieną nėra su
kuo. Anksčiau su Viktorija dar buvo galima apie šį bei
tą papostringauti, o dabar ir su ja kalbos nebėra. Laiko,
girdi, plepalams nebeturinti... Dirbti? Kam dirbti? Kas
iš to? Stepuliams turtą krauti? Vaikas tai jau nebe jos, jis
jau Alekso pavarde metrikuose įrašytas. Niekas jai pa­
čiai čia nepriklauso, gyvena ne ponios, o samdinės vie­
toje, sūnus Justukas bandą gano... Kas iš to, kad Alek­
sas jai ne kartą, kol dar Roko nebuvo, sakė: „Pagimdyk
man įpėdinį, ir būsi čia ponia, pyragais išmaitinsiu...“ Ir
kokie čia pyragai? Dirbti nėra nei tikslo, nei prasmės,
o sėdėti prie stalo per dieną prasistumdžius ir žiūrėti
į pavargusius, žvairakiuojančius - nei šis, nei tas... Ne
kvaila ji, mato, kaip Tamošius su Agota skersakiuoja į
ją... O kai Agota ją paventyje su Juozu bešnekančią per
Dievakūną pamatė, nors ir žadėjo niekam nesakyti, bet
pati nuo to karto kažkokia keista pasidarė, visai nebe­
nori šnekėti... Anksčiau ji abejojo, ar Viktorija suuodžia
ką nors apie Juozą, o dabar netyčia pati prasitarė...
 Pas tėvus gyventi irgi ne pyragai. Iš jų jau ilgas lita­
nijas teko išklausyti, kai buvo susitikusi turguje, o kai
gyvens kartu, dar išgirs ko negirdėjusi... Kitus mokyti
visada lengviau... O bambėti, ginčytis su tėvais irgi nei
šis, nei tas. Pasvarsčiusi, ką daryti, Elena nutarė nesku­
bėti. Netruks ir Kalėdos ateiti...

Darbai kaime kartojasi metai po metų: išarei, nua­

kėjai, pasėjai, pasodinai, nušienavai, nuėmei derlių,
pasėjai žiemkenčius, nukasei bulves, nurovei burokus,
iškūlei javus - žiūrėk, jau ir spalio pabaiga. Apie namus
visai kita kalba: šerti ir ganyti gyvulius, melžti karves,
vežti į turgų parduoti paršiukus, veršiukus, sviestą, sūrį,
kiaušinius, malūne malti grūdus, kepti duoną... Rodos,
atsikvėpti ir pailsėti galėsi, žmogau, rudenį ar žiemą.
Tik kur tau! Čia savi vargai ir rūpesčiai: reikia ruošti
žemę kitam pavasariui, arti pūdymus, parduoti derlių,
per vasarą užaugintus bekonus, žiūrėti, kokių uždarbių
žiemą atsiras... Taip ir šoka žmogus iš metų į metus,
kaip voverė nuo šakos ant šakos ieškodamas naudos
ar laimės trupinėlio. Gerai, jei ūkis jau sutvarkytas, o
Stepuliams dabar į naują gyvenvietę, į vienkiemį keltis
reikia. Kūrimosi darbai vienkartiniai, bet jie labai daug
laiko, daug jėgų reikalauja.
Aleksas, vos spėjęs ryto metą, o kartais iš vakaro pa­
sakyti, kur ką reikia dirbti šeimynai, lekia į kalnelį tai
karklynų ir alksnių, tai akmenų rauti, deda pamatus
tvartams ir pirčiai. Džiaugiasi, kad stiprus, kad svei­
kas... Dirba sunkiai, dirba daug, o vakare pažiūrėti nėra
į ką. Tenka džiaugtis namo klumpes parvilkus, o kada
gyventi, žmogumi būti? Kažką jis ne taip daro. Daugiau
šeimynos samdyti? Bet šeimyna ir taip jau didelė, čia
meistrų reikia, o meistrams - pinigus mokėk... Vadina­
si, reikia ne pačiam akmenis ir krūmus rauti, o galvo­
ti iš kur pinigų paimti, kur pinigus uždirbti? Pagaliau
iš suridentų akmenų baigęs mūryti pamatus tvartui ir
pirčiai, drauge su Tamošium ėmėsi darbų apie namus.
Jau pasėti ir sudygę žiemkenčiai, suartos ražienos
ir pūdymai, nukastos ir kapčiuose sukavotos bulvės,
burokai. Kaime prasidėjo kūlimo talkos, išgėrimai per
pabaigtuves. Arklinėmis kuliamosiomis jau niekas kulti
javų nebenori - per ilgai reikia vargti ir dulkėmis al­
suoti tiek kuliant, tiek javus arpuojant ar fukteliuojant.
Kur kas geriau parsivežti dyzeliu ar garine mašina su­
kamą kuliamąją ir per dieną padirbėjus beveik švarius
grūdus supilti į aruodus. Vakare pavaišinai talkininkus,
alumi išplovei pridulkėjusias burnas, dainą užtraukei, o
kitą dieną brauki pas kitą kaimyną...
Rytą po pabaigtuvių ne vienam talkininkui gal­
vą skauda, o bernai net su mėlyna, pamušta akim
vaikšto, kad ne tą mergą šiauduose kirkinti išdrįso...
O boboms kiek čia šnektų, įtarinėjimų ir apkalbų! Jų
užteks iki pavasario, kol tik bus viskas apmesta ir lie­
žuviais atausta.
Skauda ar neskauda galvą, o kitą dieną reikia kinkyti
keturis ar šešis, o kartais ir visus aštuonis arklius, kad
per purvynus nutemptų sunkias mašinas iš vieno kie­
mo į kitą. Ir taip per visą kaimą mėnesį ar du...
Javus į kuliamosios gerklę leidžia pats stipriausias ir
sumaniausias kaimo vyras. Tai atsakingiausias darbas.
Nuo daržinės ar jaujos galo, kur sudėti javai, šakėmis
pameta vyrai, o merga perpjauna pėdo raištį ir paduo­
da jį leidžiančiam į mašiną. Pastarasis prilaikydamas
pėdą leidžia besisukančiam rotoriui nudaužyti varpas,
o paskui rotorius pačiupęs pėdą su didžiuliu triukšmu
ir jėga įtraukia ją į mašiną. Iš tolo girdisi: uuum, uuum,
uuum... Jei tik būsi kiek neatidus, per stipriai laikysi
pėdą, tuoj gali netekti pirštų, rankos ar gyvybės.
Ritmingai kalena dyzelis: pak, pak, pak...
Vyrai su šakėmis mašinos išvemiamus šiaudus neša
ir perduoda moterims, kraunančioms žagą. Prie maši­
nos paskuigalio prikabinti maišai, į kuriuos byra grū­
dai. Pilnus maišus gaspadorius krauna į ratus ir veža į
klėtį.
Taip per dieną su nedidele pertrauka pietums iki va­
karo, iki pabaigtuvių... O per jas alus, užstalė, dainos,
moteriškių pakutenimai, juokai, klyksmai...
Mašinistas - gerbiamas žmogus. Jis valgo ne būryje
prie stalo su talkininkais, o atskirai, švariau ir skaniau.
Šeimininkės jam stengiasi baltesnę staltiesę patiesti,
skanesnį pyragą iškepti, o vakare ne tik alaus, o ir vel­
nio lašelį, pasaugotą nuo vyrų, į stikliuką įlašinti.
Elena į talkas nėjo, kol atėjo eilė kulti pas Stepulius.
 Viktorija per kūlę sukasi kaip vijurkas: Roką žiūri,
gyvulius šeria, karves melžia, talkininkams pietus ir
vaišes pabaigtuvėms ruošia... Elena padeda ruošti vai­
šes, per pietus nuneša valgyti mašinistui.
Nuo to karto Elenai patiko talka ir ji pradėjo talki­
ninkauti kaimynams. Aleksas buvo stipriausias talki­
ninkas. Jis ir mašiną padeda pervežti, o kai reikia, ir
įklimpusią iškelia, ir javus į mašiną leidžia, o leisdamas
javus į drumulį stebi, kad kur buvus, kur nebuvus - tai
Elena apie mašinistą, tai mašinistas apie ją sukasi. Per
pabaigtuves pavargęs Aleksas išgeria alaus kvortą, ir
jam gana, antros neįduosi. O Elena ant žago kraudama
šiaudus nepavargo, išgėrusi alaus ji pasiausti, su vyrais
pasistumdyti, pasierzinti nori.
Per pabaigtuves pas Satkų Aleksas pamatęs, kad prie
pečiaus mašinistas su vyrais kirkina Eleną, nebeišlaikė.
Apsidairęs pakilo nuo stalo ir priėjęs prie Elenos įsak­
miai pakvietė:
- Einam namo...
- Jei tu nori, eik, aš dar pabūsiu...
Aleksui kraujas plūstelėjo į galvą. To dar nebuvo,
kad boba jo neklausytų... Griebęs už rankos jis jėga pa­
bandė ištempti Eleną iš vyrų rato pro duris, tik ši pa­
sipriešino.
- Nesitampyk, kelią ir be tavęs namo rasiu, - ištrau­
kusi ranką suriko Elena.
Kambaryje valgę, gėrę talkininkai nuščiuvo, susižval­
gė: kas čia dabar dedasi? Vyrai pradėjo juoktis. Aleksas
pažaliavęs iš pykčio, paraudusiomis akimis apžvelgęs
visus, mestelėjo:
- Dar pamatysim...- Ir griebęs kepurę nuo gembės
nėrė pro duris.
Kiemas skambėjo nuo talkininkų juoko troboje.
Aleksas siusdamas iš pykčio kieme sustojo, apsidairė.
Nakties vėsa prablaivino galvą. Ėmė trypčioti vietoje
nesuvokdamas, ką toliau daryti. Aplink tamsu, nors į
akį durk. Eiti namo Eleną pabaigtuvėse palikus? Viduje
dar Agota ir Tamošius liko. Reikėtų liepti visiems eiti
namo, tik kaip dabar į vidų grįžti? Jau dabar talkininkai
žvengia, o rytoj visas kaimas tyčiosis. Laukti, kol pradės
visi skirstytis į namus? Po valandos kitos eidami namo
pamatę jį bestovintį kieme kvailiu palaikys...
Piktas, supratęs, kad pasikarščiavo, Aleksas pardy-
rino namo ir, sulaukęs iš tvarto su naščiais grįžtančios
Viktorijos, užsipuolė:
- Kurių velnių čia viena tampaisi? Nereikėjo Elenos
į talką leisti...
- Tu pats visus išsivedei, ko kabinėjiesi be reikalo.
- Tai ko tylėjai? Kad daugiau man Elenos į talkas ne­
leistum.
- Man geriau, kad Agota namuose būtų, o su Elena
tarkis tu pats... Jau kuris laikas viena pati draskausi...
Tai vaiką žiūrėk, tai darbus dirbk. Pats tvarkos namuo­
se visai nebežiūri, o dar kabinėjiesi...
- Nutilk, rupūže... Dar, matai, ji man egzekvijas skai­
tys... - užriko Aleksas ir buvo beeinąs prie Viktorijos
sukilusiam siutui išlieti, tik pabudęs nuo triukšmo pra­
dėjo verkti Rokutis.
- Nedurniuok, matai, vaiką išgąsdinai...
Viktorija suprato - jau kažkas tarp Elenos ir Alek­
so atsitiko. Parėjo piktas, vienas pats, visą šeimyną pa­
baigtuvėse palikęs. To dar nebuvo... Išlįs yla iš maišo,
Agota papasakos.
Netrukus iš pabaigtuvių grįžo visi. Aleksui labai no­
rėjosi suvesti sąskaitas su Elena, bet girdint šeimynai
jis drįsdavo tik Viktoriją pulti. Susiraukęs sėdėjo prie
stalo - laukė, kol visi nueis gulti ir sumigs. Tada jis pa­
šnekės...
Nespėjo Viktorija dar akių sudėti, kai alkieriuke pa­
sigirdo barnis, bet neilgai trukus trinktelėjo durys ir
balsai nutilo. Rytą papusryčiavęs Aleksas tylus ir piktas
su Tamošium paėmę iš tvarto arklius išėjo padėti per­
vežti kuliamosios į kitą kiemą. Išėjus Agotai šerti gyvu­
lių Viktorija pasiteiravo Elenos:
- Kas vakar nutiko, kad Aleksas parlėkė piktas kaip
širšė, kabinėtis puolė?
- Išdurnėjo tas tavo Aleksas visai. Nebežinau, ar be-
ištversiu iki Kalėdų. Net su žmonėmis pabūti, pašnekėti
per jį nebegalima... Ne tik namuose, bet ir prie žmonių
kabinėtis pradeda...
Viktorija suprato, su kokiais žmonėmis panoro pabū­
ti Elena, kodėl Aleksas toks piktas parėjo, kodėl Alek­
sas panoro, kad Elena nebeitų į talkas. Neduok Dieve,
jei susipjaus kaip šuo su kate.
 - Gal, sakau, nebeik tu į tas kūles... - suabejojo Vik­
torija. - Ir tau bus lengviau, ir man sunku vienai na­
muose pasilikus. Nebespėju ir vaiko, ir namų žiūrėti...
Elena pažiūrėjo į Viktoriją ir nieko nesakiusi nuėjo
padėti Justukui šerti karves.
Vakare liūliuodama Rokutį Viktorija girdėjo, kaip
Aleksas barėsi su Elena, skandalijo, kažkuo dalijosi,
kaip velniai parakvijomis... Viktorija jau seniai nebesi-
kišo į jų reikalus. Jai rūpėjo, kad tik prie jos nesikabintų
ir vaikui duotų šventą ramybę...

Prasidėjus adventui pas Stepulius apsilankė Kur­

šėnų klebonijos zakristijonas. Pagarbinęs Kristų ir iš
mandagumo pasišnekėjęs apie šį bei tą paklausė Vik­
torijos, ar nesutiktų Stepuliai pavaišinti pietumis ka­
lėdojantį Kuršėnų kleboną. Priblokšta tokio netikėto
klausimo Viktorija nežinojo, ką atsakyti, todėl išbėgo
paklausti Alekso, kuris netoliese kaustė Griniaus arklį.
Jonas už apinasrio laikė arklį ir žiūrėjo, kaip Aleksas
dirba. Aleksas atsiklaupęs ant vieno kelio, o ant kito
padėjęs priekinę arklio koją kaišė kanopą ir taikė prie
jos pasagą.
- Labas, Jonai, - pasisveikino Viktorija. - Girdėjau,
kad jau antra pati tavo trobą kūrena?
Nespėjus Jonui atsakyti Viktorija pasisuko į Aleksą:
- Aleksai, Kuršėnų zakristijonas atvažiavo paklausti,
ar nepavaišintumėm pietumis klebono, kai kalėdos?
 Nesitikėjęs tokios žinios Aleksas nustojo dirbęs, pa­
žiūrėjo į Grinių ir nežinodamas, ką iš karto atsakyti,
paliepė:
- Tepalaukia, tuoj pareisiu.
- Oho, - nustebo Grinius. - Didelę garbę tau rodo
klebonas.
- Anokia čia garbė, kai pats ponu būdamas ubagau­
ti eina...
- Bagotam daugiau ir reikia...
- Tik galo nematyti... Bažnyčios statybai pinigų da­
viau, kelis vežimus akmenų nugrūdau, tik, matyt, dar
negana, - piktinosi Aleksas.
- Gal su savo tanabylium kalėdoti atitratės... Jau ke­
linti metai kai važiuotas...
- Velniai jį žino. Ubagauti su mašina gal ir sarmaty-
sis. O gal dar ir nesutaisė, - abejojo Aleksas.
- O kas ten sugedo?- nesuprato Jonas.
- Sako, kad ir į ganyklą bandos pažiūrėti pėsčias ne-
bevaikšto, o su mašina važinėja. Negi negirdėjai? Ne tik
šventoriuj, bet ir bobturgyje plepėjo. Sakė, kad važiuo­
jantį kleboną užpuolė jo veislinis bulius ir pakėlęs ant
ragų apvertė su visa mašina.
- O čia tai bent, - nusistebėjo Jonas. - O ką kle­
bonas?
- Šnekėjo, kad bulių papjovė... Gerai nežinau.
- Matyt, pats ir kalėdoja, kad pinigų ar bažnyčiai
baigti, ar mašinai taisyti, ar kitam buliui pirkti bus pri­
trūkęs...
 - Kas ten supaisys, kai visi pinigai vienoj kišenėj...
Jonai, neplepėkim niekų, geriau tvirčiau laikyk arklį.
Kaldamas uknolius Aleksas tyliai svarstė: „Kodėl nei
iš šio, nei iš to klebonas nori pas juos atsibelsti? Visada
kalėdodavo kunigėlis, bet niekada pietauti nesiprašė, o
dabar pats klebonas? Ko jam prireikė? Pietūs tikriausiai
tik prieina, o ko iš tikrųjų jam reikia? Gal per spavie-
dnes iš bobų ko prisiklausė? Gal iš micaitiškio sužinojo,
kad vaiką įsisūnijau? Ir kas čia blogo? Atsisakyti, kai net
zakristijoną iš anksto pasiteirauti atsiuntė, irgi negražu.
Anksčiau, kai pietaudavo pas Aitmanį, tai tas pusmetį
atsilošęs vaikščiodavo, girdavosi, kaip jį savo apsilan­
kymu pagerbė pats Kuršėnų klebonas... Unoras būtų ir
jam prieš visą kaimą...“
Dvejodamas Aleksas parėjo namo. Vaišinamas arba­
ta zakristijonas seklyčioje laukė.
- Sveikas, Aleksai, - pašokęs nuo stalo ir spausda­
mas ranką prašneko zakristijonas. - Šiais metais kle­
bonas Dambauskas nori kalėdoti jūsų parakvijoje. Sako
bagočiausią kaimo gaspadorių norėčiau aplankyti, o
bepietaudami ir pašnekėti galėtumėm, sako...- bėrė
zakristijonas. - Senokai, sako, bešnekėjom...
- Senokai, senokai... - atitarė Aleksas. - Ar nebus
klebonas skolų prisidaręs bestatydamas bažnyčią, kad
kalėdoja jis pats, o ne kunigėlis? O gal per daug išleido
vaišėms per bažnyčios šventinimą? Girdėjau, svečių tu­
rėjo ir iš Telšių, ir iš Vilniaus...
 - Ko nežinau, Aleksai, to nežinau, - nustebęs dėl
tokios šnekos gynėsi zakristijonas. - Kožnais metais
klebonas kalėdoja vis kitame krašte. Sakosi norįs dau­
giau savo parapijiečių pažinti... O apie tamstą man tai
jis labai gražiai šnekėjo...
Pamalonintas tokio zakristijono atsakymo Aleksas
paklausė Viktorijos:
- Motin, kaip tu sakai, ar neapsisarmatysim priim­
dami tokį garbingą svečią?
- Reikės pasistoroti, - sutiko Viktorija. - Klebonėlis
pašventintų namus, kad juose Dievo malonėje geriau
augtų Rokutis.
Sutaręs, kokią kitos savaitės dieną kalėdos klebonas,
zakristijonas su žinia apie kalėdojimą išėjo į kaimą, o
Viktorija susirūpino, kaip reikės priimti tokį netikėtą
svečią.
Apsikrovusi namų rūpesčiais, darbais ir Rokučio
priežiūra Viktorija buvo šiek tiek užmetusi tvarką na­
muose, todėl dabar reikėjo viską peržiūrėti, išvalyti vi­
sus namų kampus, pasirūpinti vaišėmis. Aleksas pasa­
kė, kad žuvies jis sugaus, o visa kita - bobų reikalas...
Eleną tokia žinia pribloškė. „Kaip pažiūrėti klebonui
į akis? Ką pasakyti, kas ji čia per ypata? Maža, kad vai­
ką atidavė auginti, o ko tiek ilgai pati čia gyvena? Kle­
bonas, be abejo, žino, kieno vaiką Stepuliai augina, tai
kas ji tokia šiuose namuose? Gaspadoriaus sugulovė? Ir
kaip Aleksas buvo toks kvailas, kad sutiko, kad apie ją
nepagalvojo, jos nepaklausė? Tik dabar jau šaukštai po
pietų, nebeatšauksi, nieko nebepakeisi.“ Per naktį Elena
neužmigo, o rytą susibarė su Aleksu.
- Tu nori, kad pas jus gyvenčiau, o pats ką darai?
Kam čia to klebono reikėjo? - ėmė priekaištauti Elena.
- Ir kas čia tokio? Neįkąs tas klebonas pavalgęs nei
vienam į užpakalį, - nesuprato Aleksas.
- įkąsti neįkąs, tik kaip man į akis jam pažiūrėti, ar
tu pamislijai? Kas aš čia tokia, klebono akimis žiūrint?
Tavo sugulovė, ir daugiau nieko... Kalėdokitės, kaip iš­
manot, o manęs namuose nebus!
Aleksas įkaito. Ar ne Viktorija čia bus jam pakiauli-
nusi? Palaukęs, kol iš lauko grįš Viktorija, bematant ją
užsipuolė:
- Kurių velnių tą kleboną man įpiršai, negi nesuvo­
kei, kaip gyvenam?
- Kožnais metais kalėdoja, tai kas dabar kitaip? Ar
kad valgyti reikės duoti?
- O apie Eleną ar pagalvojai, ką jai daryti?
- Niekam dar kunigai neįkando. Aš tavęs klausiau.
Tu sutikai, tai ko prie manęs dabar kabinėjiesi? - jau
supykusi atšovė Viktorija.
- Neieškok durnių... Tu, rupūže, tyčia man jį atsiva­
dinai...
Klausydamasi barnio Elena nebeiškentė:
- Aleksai, Viktorijos be reikalo nekaltink, o geriau
pagalvok... Dabar pats matai, kad man gyventi pas
jus nei šis, nei tas. Negana, kad visas kaimas pirštais
bado... Dar pakentėsiu iki Kalėdų, kaip sutarta, o po jų
mano ir kojos čia nebus. Kalėdokitės sau į sveikatą, tik
be manęs.
Aleksas raukėsi, tylėjo kaip musę kandęs, pyko, tik
nebuvo į ką delnus pakasyti. „Na ir mat jas velniai, tas
bobas. Nė pats šėtonas jų nesupras... Klebonas atva­
žiuos ir išvažiuos, o jis kaip gyveno, taip gyvens... Čia
jo namai, jo reikalas, kaip gyventi...“
- Pasiuskit dėl manęs su tuo savo klebonu, - metė
Aleksas ir trenkęs durimis išėjo.
Per keletą dienų ne tik troba, bet visas gyvenimas
tviskėjo. Visi daiktai, kurie kažkada buvo pamesti bet
kaip, dabar surado savo vietą, o kieme smulkmę snie­
gas paslėpė. Net patiems smagiau pasidarė apsidairius.
Kalėdoms žadėjo pjauti kiaulę, tik dabar per anksti, o ir
klebono juk nevaišinsi lašiniais per adventą... Reikėjo
kepti pyragą, sukti kastinį, valyti ir čirškinti žuvis, ku­
rių parnešė iš Ventos, patikrinęs bučių, Aleksas.
Važiuodamas į Kuršėnus pirkti silkių ir šio bei to iš
kromo klebono vaišėms Aleksas sukrovė į bričką porą
maišų bulvių, kviečių, miltų - sutartą Elenos ir Justuko
algą - ir pasisodinęs Eleną su Justuku išbildėjo, išvežė
kelioms dienoms pas Elenos tėvus į Bijūnėlius, kad ne­
kristų klebonui į akis.
Viktorija lydėdama išvažiuojančius lingavo galvą:
„įtikti Elenai nori, kad tik nepyktų, kad tik malonesnė
būtų... Visai pablūdo...“
 Išaušo gražus, saulėtas rytas. Aleksas nusiskuto, pa-
sičiutnijo ir vaikščiojo tai po trobą, tai po kiemą susi­
krimtęs, piktas. Tamošius šėrė gyvulius, o Viktorija su
Agota sukosi nuo ankstyvo ryto puošdamos seklyčią.
Kampe balta staltiese uždengė stalelį, ant jo pastatė du
vazonus su gėlėmis, o tarp jų porą žvakių ir mūkelę,
dengė ir puošė stalą... Lovytę su Rokučiu išnešė į kitą
kambarį, kad pamatęs svetimus žmones verksmu mal­
dos netrukdytų. Dėliojo indus, puošė patiekalus. Ne­
gražu, kad bagočiausias kaimo ūkininkas prastai pasi­
rodys...
Pamatęs atvažiuojančius Tamošius atkėlė vartus į
kiemą, o Aleksas išėjo pasitikti. Prieangyje padėjo kle­
bonui nusivilkti kailinius. Zakristijonas nusivilko pats.
Aleksas pakvietė svečius į vidų.
Troboje visi pamaldžiai suklaupė. Pagiedojęs ir pa­
garbinęs Kristų klebonas lotyniškai pasimeldė, paskiau
lietuviškai kartu su visais sukalbėjo poterius ir pamir­
kęs krapylą į zakristijono laikomą indą su šventintu
vandeniu palaimino namiškius, pašlakstė visus trobos
kampus.
Moterys pakilusios pagarbiai pabučiavo klebonui
ranką. Aleksas pakvietė svečią sėsti prie stalo. Zakristi­
jonui ir Tamošiui su Agota stalas buvo paruoštas kita­
me kambaryje, kur lovytėje miegojo Rokutis.
- Negi tokiam dideliam ūkyje tik tiek šeimynos? -
apsidairęs paklausė klebonas. - Girdėjau, jau įpėdinį
Aleksas augini...
 - Motin, atnešk Rokutį, - sukruto Aleksas.
Viktorija išėjo į kitą kambarį ir atnešė gražiai pa­
puoštą pabudusį Rokutį.
- Kaip iš akies trauktas, - palaiminęs vaiką žiūrėda­
mas į Aleksą nusišypsojo kunigas. - Tuoj matosi, kieno
vaikas...
Aleksas patenkintas perbraukė per ūsus...
- Klebonėli, sėsk, tamsta, prie stalo, va čia, visi sės­
kit, bevalgydami pašnekėsim. Sako, stovint nelabasis
liežuvį supainioja... - pakvietė Viktorija, o pati nunešė
Rokutį žiūrėti Agotai.
Susėdus prie jau šventiškai papuošto, vaišėmis ap­
krauto stalo, kurio viduryje tviskėjo leisdamas garus
šviežiai nublizgintas žalvarinis virdulys, Aleksas pa­
klausė:
- Gal macnesnės paieškoti kokį lašelį, klebone? Grei­
čiau sušilsit, o ir toliau važiuojant ne taip šalta bus...
- Gal ir nepamaišytų koks lašelis, - sutiko kle­
bonas.
Kol Aleksas atnešė pusbutelį, Viktorija atlakino ga­
ruojantį dubenį didžkukulių ir puodą grietinės.
- Pasninkas, sakau, - teisinosi Viktorija. - Nebeži­
nojome, kuo karštu pamylėti per adventą tokį garbingą
svečią. Didžkukulius išvirėm su varške ir peletrūno-
mis... Gal neišbrokysit...
- Kam čia tiek storonių, tiek klapato... Užtektų ir to,
kas ant stalo, - kuklinosi klebonas.
 Viktorija visiems įdėjo į lėkštes po porą didžkukulių,
užpylė grietine ir pakvietė valgyti. Klebonas atsistojo,
sukalbėjo maldą, palaimino stalą. Visi persižegnojo.
Aleksas įpylė į stiklelius macniosios ir pakėlęs palinkė­
jo skalsos.
Pirmą kirminą numarinus Aleksas nedrąsiai pasiūlė:
- Gal dar po lašelį ant antros kojos?
Neišgirdęs atsisakymo įpylė... Klebonas išgėrė. Suši­
lęs ir paraudęs pažiūrėjo į Viktoriją, į Aleksą:
- Senokai bebuvom susitikę, Stepuli.
- Kai bažnyčią statyti baigei. Gerą zakristijoną turi,
klebone, tai ir parapijiečių paramos mažiau tereikia... -
bandė nusukti šneką į šoną Aleksas.
- Bet ir bažnyčioje jau kelinti metai, kai nebema­
tau... - nesutiko klebonas. - Net per šventą Mykolą,
kai vyskupas Staugaitis šventino bažnyčią, tamstos ne­
mačiau...
- Daug žmonių per tokias iškilmes, kur ten kožną
bepamatysi. Šiaip tai Micaičių bažnytėlė arčiau, joje ir
meldžiamės... - išsisukinėjo Aleksas.
Pasiūliusi dar ko nors užkąsti prie arbatos Viktorija
dėbtelėjo į Aleksą. Taip ir norėjosi sušukti: „Klebone,
jau daug metų, kai su pagaliu jo į bažnyčią nenuvarysi...
Bijo, kaip velnias kryžiaus...“ Tik ne vieta ir ne laikas
apie tai šnekėti,..
- Taip tai taip, - maišydamas šaukšteliu aviečių ar­
batą abejojo klebonas. - Žmonelei Micaičiai irgi arčiau,
bet ji ir Kuršėnų bažnyčios neužmiršta... O ir tamstai
esam dėkingi už aukas ir paramą statant bažnyčią.
Nesuprasdamas kur link klebonas suka šneką, Alek­
sas pradėjo širsti ir piktai dirstelėjo į Viktoriją.
- Klebone, sakyk, tamsta, ar Dievui ne ta pati garbė,
kurioje bažnyčioje žmogus meldžiasi?
- Dievui garbė, žinoma, ta pati, tik svarbu, kad žmo­
gus melstųsi, kad neužmirštų Dievo įsakymų...
Aleksas paraudo, tylėdamas pažiūrėjo į kleboną, į
Viktoriją.
- Ar seniai rūgojai Dievą, Aleksai, kad neturi įpėdi­
nio, o dabar pats matai, koks gražuolis auga, - paakino
klebonas.
- Jei tik Dievo pagalbos būčiau laukęs, o pats nieko
nebūčiau daręs, Dievas nebūtų padėjęs, - jau piktokai
rėžtelėjo Aleksas. - Dar neužmiršau mūsų šnekos anais
metais klebonijoje...
Po tokių Alekso žodžių Viktorijai net kvapą užėmė.
Taip kalbėti su kunigu! Kaip jam liežuvis apsiverčia?
- Daug našlaičių sviete, galėjai ir be grieko apsiei­
ti, - papriekaištavo klebonas. - Girdėjau, Micaičiuose
krikštijot... - kreipėsi į Viktoriją kunigas.
- Senasis altarista Micaičiuose suteikė pirmą pate­
pimą, - patvirtino Viktorija. - Kuršėnuose teisme po­
pierius surašėm...
- O kas vaiko gimdytoja? Girdėjau, ji iki šiol pas jus
tebegyvena...
- Dabar pas tėvus išėjusi, - bandė teisintis Viktorija.
 - Matai, Stepuli, kas nusidėjo, tam Dievas atleidžia,
bet negalima visą laiką grieke gyventi, ar ne teisybę
sakau? - žiūrėdamas į Aleksą paklausė klebonas. -
Adventas - laukimo metas. Visas svietas laukia, kada
ateis Išganytojas, kuris mirdamas ant kryžiaus išpirks
visos žmonijos nuodėmes. Ir mes, broliai ir seserys
Kristuje, laukdami Šventų Kalėdų, turime pažiūrėti į
save, ar dorai, ar dievobaimingai nugyvenome metus,
kur klydome, kokių klaidų ir nuodėmių reiktų vengti
kitais Kristaus metais... Klysti, kaip sakoma, žmogiška,
tik klaidoje pasilikti - velnioniška... Blogas pavyzdys -
kaip piktžolė gražiam javų lauke...
Klebonui nebaigus sakinio Aleksas pašoko lyg širšės
įgeltas ir vėl atsisėdo.
- Neširsk, Aleksai, kad taip sakau. Žmonėms bur­
nos neužriši, jie visaip šneka... Pats žinai, kad svetimi
griekai geriau už savus matomi. Kaip sakoma, ant sa­
vęs vežimo nemato, o ant kito ir šiaudą pastebi. Tiek
metų vienas kitą pažįstam... Seniai norėjau pasišnekėti,
tik jau ne vieni metai kaip akių nerodai... Visa parapija
piktinasi... Toks garbingas žmogus, visai parapijai sek­
tinas krikščionis būti galėtum... Negi pats apie tai ne­
pagalvoji... Bijok Dievo...
Aleksas širdyje siuto. Gal ir teisingai klebonas šneka,
tik koks jo, po velnių, reikalas kištis ne į savo gyvenimą?
Aleksas nebeištvėrė:
- Klebone, kodėl man Dievo bijoti? Valdžios aš la­
biau bijau... Ji čia pat, o Dievas toli, nepasiekiamas... Jis
visus myli, visiems griekus atleidžia, tereikia tik papra­
šyti... Ateis laikas, paprašysiu per paskutinį patepimą,
atleis ir man...
- Nepiktžodžiauk, Aleksai... Nė vienas gyvas su­
tvėrimas nežino, kada išmuš paskutinė valanda. Savo
gyvenimu ir darbais reikia užsitarnauti Dievo palaimą,
kitaip gali ir nebesuspėti atleidimo paprašyti... Nepyk,
Aleksai, už mano žodžius. Ne blogo, o gero linkėti ap­
silankiau...
Klebonas patylėjo, persižegnojo, atsistojęs plačiu
mostu peržegnojo ne tik stalą, bet ir visą trobą ir nebai­
gęs vaišių pajudėjo iš užstalės:
- Laikas judėti. Dienos trumpos, netruks ir vakaras
ateiti... Telaimina Aukščiausias jūsų pastogę...
Pažaliavęs iš pykčio Aleksas tylėjo, šnypštė pro su­
kąstus dantis: „Gerai, kad tik boba tegirdėjo, o tai būtų
nutildęs... Ir sutana nepadėtų... Žaltys, juodaskvernis
mat koks! O ta sėdi, kaip rupūžė akis išvertusi ir tyli
patenkinta. Gal pati spaviedodamasi ir užsiprašė? Pa­
manyk tik, pats ubagaudamas dar ima kitus mokyti! Ko
pats, po velnių, senos davatkos už gaspadinę nelaiko,
visokių panelių, giedorkų pilna klebonija, o kitus moko
su kuo gyventi... Būtų žinojęs, ko atvažiavo, ne rugių
pūrą, lašinių paltį ir mėsos šinką, o kumelės klecką Ta­
mošiui būtų liepęs į ratus įmesti... Dabar nebeatimsi...
O su boba pašnekėsiu, kai išvažiuos...“
Išvažiavus klebonui Aleksas visai pasiuto.
 - Rupūžė... Koks jo reikalas į kitų gyvenimą kištis. Ir
tu gera, - užpuolė Viktoriją. - Kurių velnių bažnyčioje
parkritusi prieš altorių snargliavaisi? Spaviednės eida­
ma, matyt, velniai žino ko pripliurpei klebonui į ausį...
Norėjai, kad visi matytų, norėjai klebonui pasirodyti?
Na ir kas, kad jis čia papliurpė, ar tau nuo to lengviau?
Seniai kailį bekaršiau...
Viktorija žinojo, kad kol troboje Tamošius ir Agota,
Aleksas kumščių nelaidys, bet kai jie išeis gyvulių šer­
ti, visko galima tikėtis. Nieko nesakydama ji nutaikiusi
momentą apsivilko, aptutūlojo Roką ir pro užpakalines
duris nešina vaiku išėjo pas Kadrickį. Pas jį jau kalėdo­
ta. Naujienų, pletkų pasiklausys, paklaus, gal Kadric-
kienė juodų dažų turi vilnoms dažyti?.. O per tą laiką ir
Aleksui siutas praeis...

Artėja Kalėdos. Artėja laikas, kada gaspadoriai at­

siskaito, išmoka algas samdiniams, kada pastarieji nu­
sprendžia ar pasilikti kitiems metams, ar ne. Vieniems
samdiniams darbai per sunkūs, kitiems valgis per pras­
tas, tretiems gaspadorių būdas ne prie širdies, tik jau
taip įprasta, kad visi laukia Kūčių vakaro.
Užmiršę metų vargus, nesantaikas ir barnius visi dir­
ba: vyrai pjauna akselį, šeria gyvulius, ruošia roges, tai­
so šventadienius pakinktus Kalėdų rytui į bažnyčią va­
žiuoti; moterys kepa pyragus, pamirkiusios aguonas su
ližės ar kirvio kotu čerpėje mala, ruošia aguonų pieną
šližikams, kietai minko pikliuotus miltus, iš jų padaro
ilgą ilgą gyvatę, o tada pjausto mažais gabalėliais ir pila
į verdantį vandenį, kad neištižtų. Išvirusius išpila į rėtį
ir išneša lauk, kad atvėstų. Pjausto silkę, verda span­
guolių ar avižų kisielių... Tik žiūri, kad ant stalo nieko
riebaus nebūtų, nes adventas nepasibaigęs, dar pasnin­
kauti reikia.
Parnešę iš daržinės gerą saują šieno pakloja ant stalo
ir uždengę stalą gražiausiai pelenuose išvirinta ir vasa­
ros saulėje išbalinta linine staltiese pradeda dėti Kūčių
vakaro valgius, kurių turi būti dvylika, kaip apaštalų
per Paskutinę vakarienę...
Susėdusi prie Kūčių stalo šeimyna sukalbės poterius,
pasidalins iš kunigo per kalėdojimą gautu plotkeliu, tuo
simbolišku Kristaus kūnu, palinkės vienas kitam der­
lingų ir sveikų ateinančių metų... Tai iškilminga vaka­
rienė. Pavalgę ištrauks iš po staltiesės šieną ir nunešę
išdėlios į ėdžias gyvuliams: tebūna ir jiems šventinio
stalo trupinėlis... Valgius paliks ant stalo, gal naktį mi­
rusiųjų vėlės apsilankys...
Dar reikės išeiti lauk, pažiūrėti į žvaigždes, paklausy­
ti, iš kurios pusės šunys loja... Suprantančiam tai daug
ką pasako... Visi nori žinoti, kokie bus ateinantys metai.
Apie juos galima sužinoti ir buriant. Reikia sugniaužius
sudeginti popieriaus lapą ir apšvietus lempa pažiūrėti, į
ką panašus sienoje atsimušęs šešėlis... Galima ištirpinti
vašką ir supylus į šaltą vandenį pažiūrėti, į ką bus pana­
ši atvėsusio vaško figūra... Senoliai pasakoja, kad lygiai
dvyliktą nakties visi gyvuliai prašneka žmogaus balsu,
tik kas jų kalbą girdėjo, tas iki namų gyvas nebegrįžo,
todėl niekas jų kalbų papasakoti negali... Tai - stebuklų
naktis, apipinta pasakomis, legendomis...
Nuo pat ryto, net nesulaukusi Kūčių vakaro Elena
patyliais, niekam nieko nesakydama, pradėjo krauti
į lagaminą savo ir Justuko rūbus, patalynę, apavą. Tai
pamačiusi Viktorija paklausė:
- Tai jau tvirtai nusprendei?
Kiek patylėjusi Elena burbtelėjo:
- Negi pati nematai? Nenoriu tik, kad Aleksas pa­
matytų. Pradės durniuoti... Pakišiu rogėse po šienu, o
po Bernelių mišių pametėsi mus su Justuku iki Bijūnė­
lių... Seniai jau apmislijau...
Viktorijai per tuos metus nusibodo toks dvilypis
gyvenimas, bet ji tylėjo ir meldė Dievą, kad Jis duotų
kantrybės... Su Elena ji stengėsi sugyventi, nesipyko,
vengė blogesnį žodį pasakyti, bet ar gali būti kitoniš­
kai? Kiekvienas gyvena pagal savo protą, savo sąžinę,
savo supratimą... Dievas paleido žmones į svietą, kaip
avių būrį... Dievas pasirinko avinėlį kaip paklusnumo
simbolį. Jis ir pjaunamas tyli, nebando mekenti... Vie­
nos avelės laikosi bandos, o kitos nuklysta... Vienoms
pasiseka, o paklydusias vilkai suėda...
Tik kas bus, kai Aleksas sužinos, kad Elena jau išėjo?
Neduok Dieve pagalvojus, kokia pekla namuose už­
virs... Bet Aleksas žino, Elena pati jam sakė, kad ilgiau
kaip ligi Kalėdų nebus, tik jis, matyt, tuo netiki, nemato
ar nenori matyti, kad Elena ruošiasi išeiti.
 Išleidęs pačią, Tamošių, Eleną ir Justuką į Bernelių
mišias, palaukęs, kol įdienos, šiltai apsivilkęs Aleksas
išėjo pavaikščioti pavenčiais, pasižvalgyti po laukus.
Namuose liko tik Agota prižiūrėti Rokučio.
Sniego buvo nedaug: užuovėjose pripustyta, o kal­
neliai pliki, kaip senukų pakaušiai. Ventos senvagės
užšalusios. Siauresnėse vietose, kur greitesnė srovė,
juoduoja raibuliuojantis vanduo. Tai pačios geriausios
vietos bučiams statyti, tik kol upė neužšalusi, kol ledas
plonas, neįlūžęs, nesušlapęs kojų bučiaus nei pastatysi,
nei patikrinsi... Reikės palaukti, kol visa Venta sustos, o
dabar nuėmus nuo jaujos lubų visus bučius belieka tik
skyles juose lopyti... Daugiau žuvies sugavus bus galima
ir turgun nuvežti, vis šis tas į kišenę... Bet ką daryti, kad
dirbamos žemės mažoka? Su tiek neprasigyvensi... Rei­
kės pasižvalgyti po aplinkinius kaimus, paklausinėti, iš
ko nuomoti dar porą desėtkų dešimtinių... O nuo pava­
sario reikia galvoti apie kalniuką... Gaišatis, išlaidos, o
kur pinigų uždirbti? Bagočiausias, girdi, ūkininkas pa­
rapijoje... Žemės daug, o naudingos kiek? Šūdas tokia
bagotystė. Reikia ką nors sugalvoti... Arkliui sustojus ir
vežimas nebejuda...
Pavaikščiojęs pavenčiais Aleksas grįžo namo, pašė­
rė gyvulius ir jau ruošėsi eiti į trobą, kai pradėjo loti
šunys. Atsisukęs pamatė parvažiuojančius namiškius.
Rogėse sėdėjo tik Tamošius ir Viktorija. Alekso širdis
sunerimo.
- Kur Eleną su Justuku padėjot?
 - Kuršėnuose sutiko tėvus ir išvažiavo su jais. Ar iš­
važiuodama į bažnyčią ji tau nieko nesakė, kad suvi-
sam išvažiuoja? - nuduodama, kad ir jai tai naujiena,
paklausė Viktorija.
- Čia tavo darbas, rupūže, - pradėjo rėkti Aleksas. -
Būtum prašiusi, kad grįžtų, niekur nebūtų išėjusi... Tu
manęs durnium nelaikyk...
- Aleksai, juk ji ne kartą tau sakė...- teisinosi Vik­
torija.
Viktorija dar mėgino jam aiškinti, tik Aleksas nie­
ko nenorėjo girdėti. Užmiršęs viską, ką vaikščiodamas
Pavenčiais galvojo, ką planavo kitiems metams, pra­
dėjo baisiausiai keiktis, rėkti, trankytis, kad net sienos
drebėjo.
Viktorija nenorėdama klausytis jo burnojimo greitai
nubėgo žiūrėti, ar neverkia Rokutis. Aleksas nepasius,
parėkaus ir nustos, ne pirmas kartas... Kai šeimyna na­
muose, ji nebe taip jo bijo... Prie svetimų, dėkui Die­
vui, jis valdosi. Pamaitinusi Rokutį Viktorija su vaiku
užsidarė alkieriuke, kuris Elenai išėjus liko tuščias ir
iš vidaus užkabino duris. Aleksas ne kartą norėjo įsi­
veržti į vidų, bet padaužęs, padraskęs už klemkos, durų
nelaužė.
Neradęs namuose vietos išėjo pas Kadrickį, paskui
pas Vinkų... Ir vieni, ir kiti kaimynai šventė, jam įėjus
trobon nutildavo, kreivai žiūrėjo į neprašytą kieminė-
jantį svečią ir į kalbas nesileido. Neradęs su kuo pašne­
kėti grįžo namo, vėl šnypštė, trankėsi, keikė kaimynus,
keikė bobas už jų liežuvavimą, už jų kišimąsi į kitų gy­
venimą.
Tamošius su Agota dar nebuvo jo tokio matę, to­
dėl žvalgėsi tarpusavyje, patyliais šaipėsi ir gūžčiojo
pečiais.
Ne pirma diena Viktorija gyvena ir niekaip nesupran­
ta, kas jam taip sumaišė protą, kodėl jis galvoja tik apie
save, savo norus, užmiršęs, kad ir kiti, kaip ir jis, nori
savaip siekti laimės, savaip gyventi. Kartais - žmogus
kaip žmogus, darbštus, sumanus, protingas, o kai tik
mergos pasipainioja ant tako, visai protas susimaišo...
Dabar jam Elena galvoje, o anksčiau juk ir dėl kitų mer­
gų iš proto kraustėsi... Laimė, kad jis nors ir kvailioja,
bet arielkos negeria, kaip kiti kaimo vyrai. Tada protui
susimaišius iš viso nežinia, ko sulauktum. Su amžium,
rodos, žmogus daugiau proto turėtų įgyti. Matyt, žmo­
nės ne be reikalo sako - žilė galvon, velnias uodegon.
Ar seniai Kuršėnų klebonas kalėdodamas gėdino, ban­
dė įstatyti į doros kelią, tik kur tau... Iš durno tik atimti
gali, o įduoti ne - niekaip neims. Daiktą išmes iš kiše­
nės, o patarimą - iš galvos...
Viktorija su Rokučiu užsikabinusi alkieriuke gulėjo
bijodama iš jo net nosį lauk iškišti.
Grįžęs ir dar pasitrankęs Aleksas kažkur išėjo. Grį­
žo sutemus. Ryto metą tylėdamas, šnypšdamas skutosi,
prausėsi, papusryčiavęs apsivilko, išdyrino pro duris ir
pasikinkęs arklį į šlajukus išvažiavo. Grįžo naktį. Pa­
duodama valgyti Viktorija paklausė:
 - Kur buvai?
- Pas Eleną, - burbtelėjo Aleksas ir pavalgęs nuėjo
miegoti.
Nestygo Aleksas per visą žiemą. Bučių statymas
Ventoje, nors ji visai sustojo, išgaravo iš galvos. Pabū­
na namuose porą trejetą dienų - žiūrėk, jau ir traukia
į Bijūnėlius. Jei ten nesusibarė, jei pavaišino, pareina
patenkintas, linksmas... Bet, neduok Dieve, jei kokia
juoda katė per kelią perbėgo ar Elenos namuose nera­
do, - Viktorijai nors iš namų bėk.
Apsnigę laukai, vėjo ūbavimas už lango, tvorų pyš­
kėjimas nuo šalčio stingdo dvasią, kausto sąmonę. Tik
joks žiemos šaltis nebaisus, jei šeimoje ramybė, susi­
klausymas, taika. Tada ir jėgų kūne daugiau atsiranda,
ir menkesnis rūbas saugo nuo šalčio. O kai namuose
erzelynė? Kai žmogus net nežinai, už ką gali būti už­
pultas kiekvieną šventą minutę, koks tada gyvenimas?
Ir šiltai apsivilkus kūną drebulys krečia.
Ne vieną šaltą žiemą drebėdama kūnu ir dvasia per­
gyveno Viktorija, tik ši žiema jai pasidarė kitokia: ji turi
tikslą! Kad ir kokie šalti pučia vėjai, kad ir kokiomis šal­
tomis akimis žiūri Aleksas, jai širdį ir gyvenimą šildo
mažasis Rokutis. Dabar ji kaip niekad supranta, kaip
svarbu žmogui meilė ir tikslas - motinos meilė mažam
vaikui ir tikslas jį užauginti, išleisti į žmones. Tą tikslą
žmogui į sielą įskiepijo Dievas, sukūręs Adomą ir Ievą
ir liepęs jiems gyventi ir daugintis... Meilę ir tikslą už­
auginti savo vaiką juk turi ne tik žmogus, bet kiekvie­
nas gyvas sutvėrimas. Visi, visi, kas gyvas, augina į save
panašius, aukojasi jiems... Katė pasišiaušusi ir išskėtusi
nagus gina savo vaikus nuo šuns, kurapka krinta šuniui
ar žmogui po kojomis, kad tik nuviliotų toliau nuo žo­
lėse išsislapsčiusių savo paukščiukų... Kiekviena motina
kaip įmanydama gina savo vaikus, gatava už juos savo
gyvastį atiduoti...
Retkarčiais Viktoriją sukrečia klausimas, kodėl žmo­
nės tokie skirtingi, kodėl jie nenori eiti Dievo ir tiesos
nubrėžtais keliais, o nuklysta į šunkelius, kokiais ir žvė­
rys nevaikšto... Kodėl? Žvėrys nemuša, nedrasko savo
patelių... O patelės neprileidžia patinų prie savo vaikų,
kol jie dar visai maži... Negi vyrams, kaip ir žvėrių pa­
tinams, nerūpi savi maži vaikai, negi jais rūpintis pra­
deda tik tada, kai jie paauga, sutvirtėja, pradeda duoti
naudos? Tik, matyt, ne visi žmonės vienodi...
 BROLIAI

Liūdnos, juodos mintys ir visokiausios abejonės pri­

slėgdavo Viktoriją tamsiomis, šaltomis žiemos nemigo
naktimis vėjui ūbaujant už lango. O išaušus rytui nuo­
latiniai namų darbai, vargai, rūpesčiai, Alekso prieka­
bės, o dabar dar ir mažo Rokučio priežiūra užgožė visą
Viktorijos gyvenimą. Rodos, ji taupė kiekvieną žingsnį,
kiekvieną minutę, stengėsi negaišti be reikalo, numa­
tyti visus darbus iš anksto, bet sutaupyti laiko nesise­
kė. Laiko visada trūko. Dirbdama kokį monotoniškesnį
darbą ji svajojo, kaip būtų gera aplankyti Jasių, pažiū­
rėti, kaip mama laikosi, su Levanardu pašnekėti, bet vis
nebuvo kada. Nuvažiavusi į turgų skubėjo išparduoti
savo skarbą, nusipirkti, ko namuose jau visai pritrūko,
ir vėl kuo greičiau lėkė namo, nes ten jau nauji darbai,
nauji rūpesčiai laukė. O sekmą dieną susitikus švento­
riuje vėl nėra kada: visiems namai rūpi, visi papoteria­
vę į juos skuba. Jei ir susitinki ką, pasikeiti žodžiu kitu,
ir tiek. Taip noromis nenoromis Viktorijos gyvenimas
tolo nuo Marytės, tolo nuo Jasiaus, o nuo Levanardo ir
visai nutolo. O vaikystėje, rodos, jie tokie artimi buvo...
Dabar jau net nebeatsimena, prieš kiek laiko paskutinį
kartą aplankė Jasių. Sužinojusi iš Marytės, kad Jasius
nori pratinti prie darbo Petriuką, sulaukusi sekmos
dienos prieš pat šventą Jurgį, padėjusi Agotai ir Stapu-
tei apliuobti gyvulius, jau gerokai po pietų, paliepusi
Tamošiui pakinkyti arklį, pabučiavo Rokutį, iš po pa­
galvės paėmė cukierkų vaikams ir paprašiusi Agotos
vaiką prižiūrėti išvažiavo į Naujikus Jasiaus ir mamos
aplankyti, o kartu ir dėl piemenuko pasiteiraus...
Naujikai, rodos, ranka pasiekiami, tik labai ne pa­
keliui, o ir šunkelis duobėtas, provėžos išmuštos, tik
ir laikykis, kad iš ratukų neišvirstum. Nusikapstei iki
vieškelio, pervažiavai Užlaukius, pasižvalgei į šviežiai
suartus, dailiai šukuote sušukuotus laukus, dar vienas
kitas varstas pro pienių ir purienų žydinčius laukus ir
pakeles, pelkėtu keliuku pro karklynus, kuriuose nuo
kačiuko ant kačiuko laksto bitės, per alksnyną, pilną
baltai žydinčių ožkabarzdžių, - štai ir Jasiaus gyveni­
mai... Gėlėmis apsipylę laukai malonina akį, džiugina
širdį... O įvažiavus į kiemą koks gražumas!.. Kairėje pu­
sėje už trobos - didžiulis sodas, pilnas obelų ir jau žilte
pražilusių kriaušių, o prie keliuko į laukus - baltas bal­
tas, lyg apšarmojęs, žydinčiomis vyšniomis pasipuošęs
pakraštys. Viktorijai net širdis apsalo pamačius tokią
grožybę... Gal ir jos gyvenimas kada nors apsipils gėlė­
mis, tik kad sveikatos užtektų sulaukti.
Viktorija nebežiūrėjo į piktai ją puolantį prie klėties
pririštą šunį, o lyg pirmą kartą matydama žvalgėsi po
kiemą... Teisybę sakant, niekas čia nepasikeitė. Kaip ir
anksčiau, taip ir dabar dešinėje tebestovi didžiulis tvar­
tas, toliau - daržinė, o kairėje - dviejų galų šiaudais
dengta troba nuolaidžiais stogo galais, priešais - klėtis,
prie kurios draskosi šuo, o tarp jų - šulinys su didžiule
svirtimi, beveik tokia pat, kokia buvo Rūveliuose.
Pro atsivėrusias priemenės duris išėjo pasitikti šven­
tiškai apsivilkęs Jasius.
- Kokie vėjai atpūtė šventą popietę? Neseniai iš Mi-
caičių grįžom, tikėjomės ten sutikti... - eidamas pasi­
tikti šnekėjo Jasius.
- Nebuvau šiandien Micaičiuose. Namuose darbų
daugybė...
- Darbų niekada netrūksta, - pritarė Jasius. - Lipk
iš ratukų, einam į trobą. Arklį tuoj šalia klėties pri­
rišiu.
- Gražybė čia pas jus neapsakoma, - džiaugėsi eida­
ma trobon Viktorija.
- Bus dar gražiau, kai visas sodas sužydės, - braukė
per ūsą patenkintas Jasius.
- Viešnelė seniai bematyta, - skubėdama pasitikti
Viktorijos džiaugėsi Bronislava. - Kur tiek laiko pra­
puolusi buvai? Rodos, ne už jūrių marių gyvenam, o
tiek laiko nesimatėm... Metai ar dveji? Prašom arčiau
prie stalo, sėskis, pašnekėsim...
- O čia kas dabar ropinėja, - nustebo Viktorija.
- Albiniukas, mūsų pagrandukas, jau greitai dveji
metukai sueis... Negi užmiršai, juk Jasius anąkart gyrė­
si Micaičiuose?
 - Kur čia užmirši, tik dar mačiusi nebuvau... Ir pro
uždarytas duris laikas bėga, kaip žmonės sako... Al-
biniuk, ateik, saldainių duosiu, - pašaukė vaiką Vik­
torija.
- Girdėjom, kad ir tamstelė jau augini, kaip čia pasa­
kius, įpėdinį ar augintinį...
Išgirdusi tokius žodžius Viktorija pasijuto užgauta.
- Ne augintinį, o savo vaiką... Rokutis mano metri­
kuose įrašytas.
Prasivėrė kambario durys ir pro jas apsiavusi seno­
mis, dar tėvo darytomis klumpėmis, galvą apsirišusi
nublukusia, kažkada gėlėta skarele, pasiremdama sto­
ra lazda, susilenkusi dvilinka, sudžiūvusi kaip kobinys
per slenkstį vidun ropštėsi mama. Viktorija pašoko nuo
kresės ir puolė pabučiuoti mamos, padėti peržengti
slenksčio.
Sodinama prie šeimanto Marija sunkiai vepeno:
- Girdžiu, šuo loja, veiziu pro langą, kas čia dabar
atbildėjo... Einu pažiūrėti... - Marija pakėlė galvą ir il­
gai žiūrėjo į Viktoriją. - Kas tokia būsi?.. Silpnai akys
berodo...
Skausmas nudiegė Viktorijai širdį. Neatpažįstamai ir
staigiai paseno mama. Jau prieš porą metų Jasius apie
tai sakė, o dabar visai nebesuprasi, ar ji blogai mato, ar
jau visai nebeprisimena.
- Čia aš, Viktutė, tavo duktė...
- Vajetau... Tai iš kokio krašto atkakai?
- Iš Akmenaičių, negi nebepameni?
 - Motina vos bekruta, - įsiterpė Jasius. - Nieko ne­
beatmena. Jau antri metai, jei kur išeina, namo kelio
neberanda. Nebeprigirdi...
- Sunku įtikti. Nebežinom, kaip vilkti, ką valgyti duo­
ti... Viskas negerai ir negerai, - ėmė skųstis Bronislava.
Mama pakėlusi galvą migla apvilktomis akimis žiū­
rėjo kažkur į tolį...
- O kur Petriukas, kad nematyti, kur tas busimasis
mano padėjėjas, kur Levukas? - žvalgydamasi aplinkui
teiravosi Viktorija. - Kur Aleksiukas, Pranukas...
- Petriukas su Levuku kažkur laksto, dindas muša.
Dėl to ir noriu leisti piemenauti. Tesimoko duoną už­
dirbti, - iš lėto bosavo Jasius. - Tepamato, kas kitur,
kas sviete darosi... O jei dirbs pas tave, o ne pas sve­
timus, vis ramiau ant dūšios... Vyresnieji apie namus
sukasi, gyvulius prižiūri.
- Kas taip, tai taip, - pritarė Viktorija prisiminu­
si, kaip ji pati pas savo tėvus karves ganė. Buvo savi,
o vargo buvo ne mažiau nei pas svetimus. Tik dabar,
prisiminusi tuos vargus, ji labiau užjaus ir savo, ir bro­
lio vaiką, nelaikys alkano ir apiplyšusio. - Užteks ir
valgio, ir apsivilkimo... Mano piemenukai nebevargsta
taip, kaip pačiai teko vargti Rūveliuose... Net prisiminti
nesinori, - užbaigė Viktorija ir pažvelgė į prie pečiaus
sėdinčią sukumpusią mamą.
Mama pasirėmusi į lazdą savo menkai bematančio-
mis akimis žiūrėjo į grindis ir lyg su kuo šnekėdama
ėmė aiškinti savo rūpesčius:
 - Nebėra sveikatos... Kam bereikalingas senas škra-
balas... Gerai, kad dar savas kampelis yra, sudžiūvusios
duonos papentis... Jasius geras, vaikai geri, poterius
moka... Mažai kas beprisimena, nebeaplanko... Migla,
tuštybė aplinkui... Svirplys be galo nusibodo...
- Motinai ausyse cypia, jai atrodo, kad svirplys, -
paaiškino Jasius. - Einam, motin, geriau pagulėk, pa­
vargai per dieną...
Jasius priėjęs pakėlė mamą. Viktorija pribėgusi kaip
įmanydama stengėsi padėti jai perlipti slenkstį į kaminą,
paskui antrą, nusigauti į kitą trobos galą, kur alkieriu-
ke su langu į kiemą stovėjo jos lova, o greta - stalelis ir
spinta prie sienos. Beveik visai taip, kaip jos jaunystėje,
kai gyveno pas tėvus... Jaunystė... Švystelėjojaunų dienų
prisiminimai... Tada buvo visai kitaip, visas gyvenimas
buvo priešaky, o dabar, matai, kaip? Gulėk žiūrėdama
per dienų dienas į lubas ir lauk, kol vienas ar kitas anū­
kas Jasiaus prispirtas išves į lauką dangumi ir saule pasi­
džiaugti... Viktorijai nudiegė širdį pagalvojus, kokia bus
jos pačios senatvė, pas ką jai karšti reikės.
- Jei kas, tuoj varo gulti... Nei su žmonėmis pašnekė­
ti neduoda... Jasius dar kaip Jasius, o marti tai visai...-
skundėsi mama.
- Ką čia motina niekus tauziji, - greitai nutraukė
mamos šneką Jasius. - Ilsėkis, mums apie reikalus pa­
šnekėti reikia.
- Tai Elenajau išbildėjo su savo palkusu, kad piemens
prireikė? - grįžus trobon ėmė teirautis Bronislava.
 - Viskam savas laikas, - nenorėdama leistis į ilgas
šnekas atsakė Viktorija. - Jasiau, parodyk, kas nau­
jo tavo gyvenime, vaikus kieme rasim... Sodas gražiai
žydi, pasidžiaugti noriu... Naujoj vietoj dar neįsikūrėm,
o kieme tik dvi grūšės... Jos irgi dabar žydi, bet ne taip,
kaip pas jus...
Bronislava susiraukė supratusi, kad Viktorija nenori
su ja apie savo gyvenimą šnekėti, ir apsisukusi nutapsė-
jo žiūrėti Albiniuko, išgirdusi, kad jis virtuvėje pradėjo
kibirus barškinti.
Vaikščiojant po sodą Jasius pasakojo, kur kokia slyva
auga, kokios derlingos vyšnios, kuri kokios veislės obe­
lis... Sustojęs prie šakotos obels, augančios šalia namo,
Jasius lyg pasiteisindamas pradėjo pasakoti:
- Pagal išimtinę motinai priklauso pilnas išlaikymas.
Kai reikia mums išeiti prie darbų, motinos vienos juk
nepaliksi. Vaikams nusibosta šalia seno... Motinai pri­
žiūrėti laikom tokią Alejūnienę, senutę iš Užlaukių. Da­
bar ji išėjusi pas saviškius... Kartu su mama Alejūnienė
pernai ir užpernai per vasarą dar prižiūrėjo ir Marytės
dukrą Staselę...
- Čia dabar kas per cūdai, - nesuprato Viktorija. -
Man Marytė apie tai nieko nepasakojo... Nors, teisybę
pasakius, seniai ir ją beaplankiau. Vargai ir rūpesčiai
taip suėda laiką, kad ir saviškių nebėra kada aplankyti...
O dabar kur ji?
- Prieš Kalėdas Marytė dukrelę išsivežė į Urku-
vėnus. Savų vaikų būrys, o kai dar Staselė sukosi, tai
Bronislavai labai sunku buvo su tokiu būriu rokuotis,
kantrybės nebeužteko... - atsakė Jasius ir nusuko kal­
bą į šoną: - O va ta obelis - motinos. Jos obuoliai kaip
špižiniai, kieti, vėlai subręsta, bet laikosi iki pavasario ir
labai skanūs. Motinai Jie patinka... Per žiemą laiko juos
po lova krebėse sudėjusi...
Viktorija klausė Jasiaus pasakojimo apie obelį, o gal­
voje kilo klausimas: kodėl Marytė jai nepasakoja apie
savo dukrelę, kodėl jinai augo Jasiaus šeimoje, o ne
namuose. Supratusi, kad Jasius nelabai tenori apie tai
šnekėti, nutarė kada nors apie tai pasikalbėti su pačia
Maryte, todėl nuleido kilusį klausimą negirdomis.
- Juk mama jau visai be dantų, kaip ji gali tokius
obuolius... - nustebo Viktorija.
- Ne, ne... Jai niekas nedraudžia, ji renkasi visokius,
tik tie ilgiausiai laikosi... - skubėjo paaiškinti Jasius.
Viktorija daugiau nieko nei apie mamą, nei apie Ma­
rytės dukrą neklausinėjo. Ne viską iš Jasiaus šnektos ji
suprato. Buvo tik aišku, kad čia ne viskas gerai, o kas
negerai, laikas parodys. Pasiteiravo tik, ar nežino, kaip
Levanardas laikosi.
- Buvau prieš mėnesį sutikęs Kuršėnuose. Labai
suvargęs, sukritęs, kosi be perstojo... Bene bus džiovą
gavęs...
- O kaip jo pati, ar nieko apie ją nesakė?
- Numojo ranka, kai paklausiau, ir nusisukęs nudy­
rino sau... Matyt, nelabai kas, kad nenorėjo nieko pa­
sakoti.
 Nudiegė Viktorijai širdį išgirdus tokius Jasiaus žo­
džius. Ji pati kalta, kad nerado laiko su Levuku susitikti,
pašnekėti... O koks stiprus, unoravas vyras buvo... Gal
dėl to unoro ir dabar, kai gyvenimas pradėjo nesisek­
ti, jis ir pats vengia susitikti su sau artimais žmonėmis,
kad nepamatytų užuojautos jų veiduose. Juk jie, nors ir
artimiausi žmonės, kartu augę, drauge purvą bridę, jam
nieko nebepadės. Gal... „Reikės rasti laiko ir aplankyti
Levanardą“, - mintyse nutarė Viktorija prisiminusi, kad
geresnio draugo už brolį Levuką jaunystėje ji neturėjo.
Viktorija staiga prisiminė, kaip kaimynė sakė, kad
prieš dvi ar tris savaites matė Jasių piršliaujant Kuršė­
nuose, todėl neištvėrė nepaklausiusi:
- Kačinskienė man anąsyk prasitarė, kad matė tave
piršliaujant Kuršėnuose. Ką tu ten apženijai?
- Balčiūną Petrą su tokia Sidabrike iš Mingėlių. Ne­
duok Dieve... Pirmą kartą tiek klapatų turėjau... Nema­
žai porų jau supiršau, bet to dar nebuvo...
- Tai kas ten nutiko? - pasmalsavo Viktorija.
- Ilga litanija... Balčiūnas buvo pabėgęs nuo alto­
riaus, palikęs jaunąją, Sidabrikę iš Mingėlių... Pasoga
jam tiko, tik jaunosios nosis per kreiva... Suradęs kar-
čiamoje vos prišnekinau sarmatos nedaryti. Kai grįžom
bažnyčion, zakristijonas jau žvakes gesino... Pamatęs
apgirtusį jaunikį klebonas nebenorėjo šliūbo duoti, bet
kai įkišau į kišenę penkdešimkę, apženijo... Prieš nedė-
lią buvau sutikęs, pusbutelį pastatė... Tokios saldžios
bobos, sako, turbūt nei pats velnias neturi... Biblijoje,
rodos, skaičiau, kad jei nori gerai gyventi, tai vesk žmo­
ną ne tada, kai ji tau patinka, bet tada, kai nebežinai
kur dėtis...
- Ale kad tu ir pasiutęs, - nusistebėjo Viktorija.
- Kožną žiemą po kelias poras superšu, kelias vese-
les atšokam su Bronele...
Pažiūrėjusi, kad saulė jau visai vakarop krypsta, Vik­
torija nutraukė Jasių:
- Nuo mažens tu buvai velnių priėdęs, tai ir dabar
nustygti negali... Paplepėsim kada nors, kai daugiau lai­
ko bus...
Aptardami ūkio bėdas abu su Jasium grįžo į trobą.
Čia drauge su Bronislava sutarė, kaip atsilygins už Pe­
triuko piemenavimą, ir sulaukusi, kol iš kiemo partratė-
jo triukšmaudami Petriukas su Levuku, pradėjo ruoštis
namo. Prieš išvažiuojant grįžo vyriausias Jasiaus sūnus
Aleksis - lyg iš Jasiaus akies trauktas, taip į tėvą pana­
šus. Ir balsas toks pat žemas, kaip basedlos, ir ūgis...
Pabučiavęs Viktorijai ranką išbosavo:
- Ko ciocelė taip skubi, pasėdėtum, paviešėtum, pa-
šnekėtumėm...
- Namuose reikalų pilna... Apvilks Petriuką ir brauk­
sim ant namų. Vakaras nebetoli...
O Viktorijos galvoje sukosi visai kitos mintys... „Ko­
kios viešės, jei tiek laiko išbuvus Bronislava net arbatos
nepasiūlė. Petriuką apvilko suplyšusiomis kelnikėmis
ir švarkiuku, - prie karvių, girdi, ir taip bus gerai, - ir
tegu važiuoja... Ir mama, matyt, ne be reikalo apie su­
džiūvusį duonos papentį prašneko...“
 Atsisveikinusi su Bronislava Viktorija nuėjo į alkie-
riuką ir pabučiavo ant lovos rymančią mamą. Skaudu
buvo atsisveikinti matant suvytusią, sukumpusią mo­
tiną, bet dabar ji niekuo negali padėti. Širdyje jaučia
jai gailesį ir užuojautą, tik mamai nuo to ne lengviau.
Laikas ir gyvenimo našta sudėvėjo, suėdė jos kūną kaip
kandys drabužį... Dabar viskas Dievo valioje... Mamai
pas jos numylėtą sūnelį jei ir ne pyragai, bet stogą virš
galvos turi, prižiūrėta, pavalgiusi... Ar ji pati galėjo kuo
nors padėti mamai? Daug metų nežinojo, kaip padėti
sau, o kitus tylėjimu saugojo nuo savo gyvenimo skaus­
mo ir rūpesčių, tai kuo ji galėjo padėti tėvui ar mamai?
O kad bamba, nepatenkinta, tai kuris senas žmogus be­
turi kantrybės... Jei kažkada dukros negalėjo įtikti, tai
ar marti įtiks?
- Kada kitą kartą aplankysi? - rūku aptrauktomis
akimis žiūrėdama į Viktoriją paklausė mama.
- Kai laiko prigausiu, - šluostydama ašarą pažadė­
jo Viktorija ir peržegnojusi mamą išėjo į kiemą. Širdis
jautė, kad mama jau greitai bus nebe šios žemės gyven­
toja... Gal ir paskutinį kartą ją gyvą mato?
Pasodinusi šalia savęs Petriuką Viktorija pamojavo
ranka išėjusiai į kiemą jos palydėti brolio šeimynai ir
lydima piktai lojančio šuns pasuko į kelią namų link.
- Ar myli savo babytę, Petriuk? - pasiteiravo Vik­
torija.
- Myliu... Dar ir vakar nuo babytės obuolį gavau...
Kai norim su Levuku obuolio, nueinam pas babytę. Ba-
bytė liepia balsiai sukalbėti poterius, o kai sukalbam, ir
traukia iš po lovos...
- O jei nesukalbat poterių, obuolio neduoda?
- Ne...
Viktorija taip ir liko nesupratusi, ką labiau Petriukas
myli: babytę ar obuolius? Žmogus savo gyvenimą ne
visada supranti, tai kaip suprasti kitus, nors ir artimus
žmones, ypač vaikus?.. Gali tik numanyti...

Viktorijai retkarčiais tai iš Jasiaus, tai iš Marytės pa­

sisekdavo sužinoti tik nuotrupas apie Levanardą. Pa­
sakojo, kad jo pati Anastazija visai nustekeno krautuvę
Kuršėnuose. Baisiai mandra ir unorava buvo ta Anas­
tazija. Viktorijai pačiai teko matyti, kaip ji nemoka pre­
kiauti su žmonėmis. Atvažiavę ūkininkai buvo įpratę su
žydais derėtis ir beveik visada nusiderėdavo. O kai už­
eidavo į krautuvę ir mėgindavo derėtis, jei tik dirbdavo
Anastazija, ta tuoj: „Nenori, nepirk, eik pas žydą...“ Tas
supykęs ir išeidavo. Palengva apie Levanardo krautu­
vėlę pasklido blogos šnekos, joje niekas nebesilankė ir
teko ją uždaryti. Jis pats buvo labiau linkęs medžioti, o
ne prekiauti, ne žemę dirbti, todėl ir ūkis nusmuko. Visi
aplinkui šnekėjo, kad jo pati dar nuo tada, kai jis buvo
Amerikoje, pro šalį braukia, juo nesirūpina, tai bene
rūpinsis sergančiu, paliegusiu... Grįždama iš atlaidų
Juozapavoje Viktorija nutarė aplankyti brolį.
Vos įvažiavusi į Levanardo kiemą Viktorija pasi­
baisėjo: tvoros sulūžusios, visur priteršta, pakraščiai
 kiečių, dilgėlių ir šalpusnių priaugę, tvarto durys išvir-
tusios... Įėjusi į trobą ir pasilabinusi Viktorija pamatė
prie krosnies atsisėdusį ir kurstantį ugnį Levanardą. Jis
buvo apsisiautęs kailiniais, kosėjo ir spjaudė kraujais į
greta pastatytą kibirą.
Pasisveikinusi Viktorija nesuprasdama, kodėl taip
apleistas jos brolis ir jo namai, tiesmukai paklausė:
- Kas čia dabar dedasi, kad velniai vaikus vesti tavo
namuose gali? Kur Anastazija, tavo pati? Kur vaikai?
- Jau seniai pas tėvus ištratėjo. Bijo džiova apsikrėsti.
- Tai tu dabar vienas?
- Taip ir laikausi. Žiūriu, kada paskutinį plautį iš-
spjaudysiu... Prieš kelias dienas sūnus buvo Selvastra-
vičių, daktarą, atvežęs... Tas sakė, kad dar nedėlią gy­
vensiu...
Viktorija puolė tvarkos daryti, valgyti virti, žolelių
arbatos plikyti... Tik ką bepadarysi, kai nežinia kur kas
padėta, namai metų metais apleisti... Pakeitė patalą lo­
voje, iššlavė aslą... Užtruko iki vėlumos. Dar daug ką
reikėjo padaryti, bet per pusdienį nesutvarkysi to, kas
mėnesių mėnesiais netvarkyta. Artėjo vakaras, atėjo
laikas atsisveikinti...
- Neik artyn, dar pačiai džiova prikibs... - atstūmė
Viktoriją Levanardas, kai ta norėjo jį pabučiuoti.
Viktorija paliko Levanardą, mylimiausią savo brolį,
braukdama ašarą, nusiminusi, galvodama apie tai, koks
jis buvo šaunus vyras... Važiuodama namo ji nejučiomis
mintyse grįžo į Rūvelius, tą savo vargo ir ašarų pakalnę.
Tada Levanardas mokėjo savaip suktis, savaip gyventi
nuo jaunų dienų. Dar pusvaikis buvo, kai pradėjo kir­
kinti talkon atėjusią iš kaimo Barbikę. Levukas gniaužo
ją, o ta - kvi kvi, kvi kvi... Tada tėvas: „Ar nenusiramin­
si? Darbą dirbk.“O Levukas dar labiau... Tėvas pačiupęs
iš pakampės bezmėną kad svies į Levuką... Gerai, kad
nepataikė, antraip būtų smarkai pritrėškęs... Levukas
persigandęs puolė lauk, o Barbikė iš paskos... Daugiau
Barbikė niekada į talkas nebėjo, o Levukas pradėjo tėvo
privengti, nors nelabai jo teklausė, eidavo per nibres
mergas kirkindamas, prašmatnas buvo... Labai smailas
ant mergų buvo, tikriausiai dėl to ir už tos piemenės
Anastazijos Smilgytės užkliuvo, kai grįžo iš Amerikos,
o su piemene toks ir gyvenimas... Dar kol sveikatos
buvo, kol pinigų iš Amerikos parsivežęs turėjo, buvo
geras, o kai pinigų ir sveikatos neliko, pasidarė ir pats
nebereikalingas... Neduok Dieve... O koks strielčius. Jei
kas mesdavo griviną į viršų, šaudavo ir pataikydavo...
Kai pradėjo paliavoti, tai užtekdavo tik pereiti per lauką
ar nukakti už jaujos, žiūrėk, jau ir parneša zuikį... Drą­
sus, stiprus medžiotojas buvo. Kai bajorai eidavo pa­
liavoti, visada jį, nors ir mužiką, kompanijon imdavo.
Nušauna kas lapę ar zuikį, o jis du ar tris... Taiklią akį
turėjo, žinojo, kur zuikis ar lapė kavojasi... O dabar štai
kad nori. Nusigyveno vedęs piemenę, nieko doro apie
gyvenimą neišmanančią... Matyt, teisybę žmonės šne­
ka, kad gaspadinė laiko tris namų kertes, o gaspadorius
tik vieną... Ar nebus buvęs teisus tėvas kažkada sakęs,
kad per tokį neklausymą verksi trobos kertę apkabinęs,
kad geruoju toks palaidas gyvenimas nesibaigs...

Naujai sužaliavusiais žiemkenčių želmenimis, suar­

tais pūdymais ir purvinais keliais į Akmenaičius atsėli­
no ruduo suvarydamas galvijų bandas į tvartus. Tik žą­
sys laidariuose vaikščiojo gargėdamos ir klykaudamos,
aukštai iškėlusios galvas, žiūrėdamos į padangėmis
praskrendančias savo giminaites. Atėjo laikas vaikams
į mokyklą. Pasiuvusi naują švarkelį ir kelnikes, sulauku­
si sekmos dienos popiečio, įmetusi į ratukus porą pūrų
kviečių, pasodinusi greta Petriuką Viktorija išsiruošė į
Naujikus.
Per tuos metus Petriukas porą kartų buvo išbėgęs
tėvų aplankyti. Grįžęs pasakojo, kad jo babytė jau ne-
bevaikščioja, visai nebemato, nieko nebeprisimena.
Sunku buvo Viktorijai tai girdėti, norėjo ne kartą ap­
lankyti mamą, tik kaip visada pritrūkus laiko atidėdavo
kitam kartui. Pagaliau išsiruošė...
Įvažiuodama į Jasiaus kiemą Viktorija vėl buvo ma­
loniai nustebinta sodo gražumo: obelų šakos linko nuo
prinokusių ir nokstančių vaisių - obuolių ir kriaušių.
Kaip ir praeitą kartą, pririštas prie svirno piktai dras­
kėsi šuo. Kol Petriukas rišo arklį prie sklandos tvoroje,
pasitikti išėjo Bronislava.
- Jau prieš nedėlią laukėm atitratant, - su priekaišto
gaidele sutiko atvažiavusius. - Jau seniai laikas Petriu­
kui į mokyklą.
 - Aleksas sakė, kad su Jasium dėl to buvo sutarta...
O kur vyrai, vaikai, kad nesimato?
- Jasius su vaikiais gyvulius tvarko, vaikai troboje.
Einam į vidų, - pakvietė Bronislava.
- Labiausiai noriu mamą aplankyti, - žengdama per
slenkstį pasakė Viktorija ir pasuko tiesiai pas ją.
Mama gulėjo aukštielninka apytamsiame alkieriuke
ir nematančiomis akimis žiūrėjo į lubas. Pravira bedan­
tę burna prasižiojusi, žandai įkritę... Virš apkloto išties­
tų rankų pirštai - vieni kauleliai...
- Mama, kaip tu? - buvo beklausianti Viktorija, bet
per pusę žodžio sustojo. Ji pati matė, kokia mama, to­
dėl ir toks klausimas jai pasirodė neprotingas. - Čia aš
tavo duktė, Viktutė...
Mama giliai atsiduso. Vos girdimu balsu sušnibž­
dėjo:
- Vaje, vaje... Tai čia tu? Maniau, visai mane už­
miršai...
Viktorija nudžiugo, kad mama dar nėra visai prara­
dusi atminties, kad ją atpažino.
- Neužmiršau, mama, neužmiršau, tiktai...
- Kur ne, kur ne... Nebemislijau, kad gyva besulauk­
siu... Akelės jau nieko neberodo. Duok rankelę...
Viktorija paėmė šaltą, kaulėtą, bejėgę mamos ranką.
Ieškojo šiltesnio, malonesnio žodžio, bet širdgėlos ap­
imta nemokėjo nieko pasakyti. Bejėgiškai sėdėjo gre­
ta ir tylėjo, žiūrėdama į susenusią mamą. Ką ji dabar
begali padaryti, kad palengvintų jos gyvenimą? Nieko!
Pragyventas amžius, prabėgęs laikas, darbai ir rūpes­
čiai suvytino mamos kūną, atėmė dvasios jėgas. Belieka
laukti tik Dievo paskutinio žodžio... Net pati nepajutusi
Viktorija pradėjo melstis ir prašyti Dievo malonės...
Neilgai trukus grįžo Jasius.
- Einam į trobą, pašnekėsim...
Pabučiavusi mamai ranką ir kaktą, širdyje jausdama,
kad gyvą ją mato paskutinį kartą, Viktorija peržegnojo
mamą ir pakilo. Ant apkloto padėta jos ranka bejėgiš­
kai nuslydo žemyn. Mamos lūpos dar kartą sukrutėjo,
bet Viktorija nieko neišgirdo.
Didelis skausmas suspaudė Viktorijai krūtinę, ašaros
tekėjo per skruostus.
- Einam... Dabar jau nei tu, nei aš nieko mamai ne-
bepadėsim. Dabar jau viskas Dievo valioje...
Jasius paėmė Viktoriją už rankos ir išvedė į kitą kam­
barį. Šnekino, klausinėjo, bet Viktorija negalėdama nu­
siraminti dar ilgai tylėjo. Atslūgus krūtinę užgulusiai
širdgėlai palengva grįžo mintys.
- Kur Albiniukas, tas jūsų mažasis papenčiukas? -
apsižvalgiusi aplinkui paklausė Viktorija. - Saldainių
atvežiau...
- Lauke su vaikais obuolius karvėms renka, - iš vir­
tuvės atsiliepė Bronislava.
Dar pasikeitusi su broliu vienu kitu žodžiu Viktorija
pakilo:
- Einu pabučiuosiu mamą... Gal paskutinį kartą...
Namai laukia...
 Kieme Jasius iškėlė iš ratukų maišus su grūdais - Pe­
triuko uždirbtą algą - ir sudėjo ant prieklėčio. Iš sodo
atbėgo Jasiaus vaikai. Apdalinusi vaikus saldainiais Vik­
torija atsisveikino ir išvažiavo kaip musę kandusi. Gaila
buvo mamos, bet kodėl ją taip nesvetingai priėmė? Tik
ar pirmą kartą?
Važiuodama namo Viktorija ilgai galvojo, bet nie­
kaip negalėjo suprasti nei brolio, nei brolienės: sodas
lūžta nuo obuolių ir kriaušių, vaikai juos renka ir šeria
gyvuliams, o jai niekas nepasiūlė nei arbatos puodelio,
nei obuolio suvalgyti, nei kokio krituolio namo Roku-
čiui parvežti. Juk žino, kad savo sodo ji neturi... Ar tai
nuovokos trūkumas, ar nežmoniškas skūpumas, sunku
pasakyti. Gal ir viena, ir kita... Nejučiomis Viktorija pri­
siminė, kaip Jasius gailėdavo jos vištai vieno kito grūdo
dar tada, kai pas tėvus gyveno... Negi nuo to laiko nė
kiek nepasikeitė? Jasius tai Jasius, bet ir Bronislava, ma­
tyt, ne kitokia... Atitiko kirvis kotą...

Po savaitės Viktorija, sužinojusi, kad Levanardas

mirė, važiavo jo laidoti. Už mėnesio teko laidoti ir
mamą... Į laidotuves buvo atvažiavusi Marytė su vai­
kais... Norėjosi Viktorijai ir su jais pasišnekėti, tik ar
laikas tokiu metu plepalams? Viktorija jautėsi taip, lyg
kas būtų iš jos pačios išplėšęs po širdies dalį... Buvo
gaila brolio, sunkų gyvenimą nugyvenusios mamos.
Mažai saulės, o daug tamsių vargo dienų jie matė, tik
kažkodėl į galvą lindo negeros mintys, juodi vaikystės
ir mergystės, o paskui jau ištekėjusios prisiminimai.
Kodėl mama jai tokia pikta ir ne visada teisinga buvo?
Galvodama apie praeitį ji mintyse ieškojo priežasties ir
pateisinimo... Važiuodama namo iš pagrabo ir brauk­
dama ašarą ji kaip per miglą prisiminė mamą pasako­
jus, kokią piktą motiną ji pati turėjusi. Kai ištekėjusi už
Petro išėjo iš Gotauto ir pradžioje apsigyveno pas tė­
vus, motina jos ir į namus nenorėjo įsileisti: „Per daug
poniškumų prisiėdė dvare gyvendama...“ Po to pusmetį
jai teko gyventi pas Petro tėvus, pas uošvienę, kol susi­
rado Urkuvėnuose rendavojamos žemės... Uošvienė jos
irgi baisiai nekentusi... Žiemą mama buvo paslydusi ir
susitrenkusi koją, tik ropa tegalėjusi vaikščioti. Eidama
pro šalį uošvienė užkliuvo už jos ir kad suriks: „Pasi­
trauk, o kad spirsiu...“ Nekentusi marčios baisiai. Gal
dėl sunkios vaikystės mama pati pasidarė skūpaus ir
pikto būdo, gal dėl dar ko nors, kas dabar pasakys? Bet
tokia ji buvo ne visiems savo vaikams... Jasių ir Marytę
mylėjo... Kodėl tada jos taip nemylėjo? Kas dabar gali
žinoti? Teatleidžia jai Dievas, o aš seniai jai atleidau...
Tik kodėl taip ne laiku tokios negeros mintys į galvą
lenda? Ar gali žmogus jas sulaikyti? Gerai tik, kad jų
niekas nei girdi, nei mato... O pačiam žmogui tos min­
tys kaip paukščiai: kartais margi ir gražūs, o kartais kaip
juodų varnų būrys praskrenda pro šalį užtemdydamos
visą padangę...
 GYVENIMO DUOBĖS

Baigėsi kovas. Tuoj atšils, prasidės lauko darbai. Ne

laikas šunis lakinti, kai prasidės medžioklė. Po Velykų
Stepuliai sukruto. Aleksas pasamdė pusvaikį Vaciuką,
o Viktorija šešiolikmetę Staputę iš Pūšilių. Viktorijai
iš pirmų dienų labai patiko jaunėlė Staputė: greita, su­
mani, visokiausių baikų prisirinkusi, nė vienu žingsniu
neatsiliko darbuose nuo suaugusių ir priminė jaunystės
draugę Jagminų Vacikę. Matyt, ne be reikalo jos mama
samdant prisakė: „Tik per daug į tuncius neleisk, per
jauna dar, kad neprisitunciavotų ko nors... Ar truks to­
kiai bernas galvą apsukti...“
Tamošius su Vaciuku pasitempė, guvesni pasidarė,
mažiau keiksnojo norėdami patikti, o Staputė su Agota
vaikius traukė per dantį. Pasibaigus gavėniai jaunimas
greit sužinodavo, kur nibrė - Jokšiuose, Čiuiniuose ar
Ketūnuose, o sužinoję tuoj visu būriu ir traukia šokti,
linksmintis... Viktorijai smagiau pasidarė, nes prie sve­
timų ir Aleksas labiau valdėsi, mažiau kabinėjosi.
Stebėdama, kaip Tamošius žaidžia su Rokučiu, Vik­
torija atsidžiaugti ir atsistebėti negali, kad bernas vaiką^
myli labiau negu tikrasis jo tėvas. Tamošius sugavęs iš
po pamatų išlindusį triušiuką parneša į trobą, moko,
kaip su juo žaisti, kaip laikyti paėmus ant rankų, kaip
kelti už ausų ar čiupros, kad neužgautų, nesusargdintų
gyvulėlio... Padarė narvelį, ant aukšto sugavo balandį,
kurį Molinuku pakrikštijo... Ir laiko, ir sveikatos jam
užtenka, nors dirba ne mažiau už kitus. Rokutis irgi
džiaugiasi, kad Tamošius jį dviračiu, pasisodinęs ant
skersinio, pavažinėja: „Mums taip gėlai su Tamošėliu
pašnekėti važiuojant dvilaciu - bulnos alti...“ Viktorija
šypsosi ir džiaugiasi.
O Aleksas beveik niekada vaikui neranda laiko.
Anksčiau ji manė, kad Aleksas tikrai norėjo įpėdinio.
Dabar įpėdinį jis turi, bet jo jam lyg ir nebereikia. Jis
nebesirūpina nei kaip vaikas auga, nei ko jam gali trūk­
ti. Tada kas Aleksui pasidarė, kas sumaišė jam protą?
Gal Elena jam uždavė kokių nors jaukų? Bobos visaip
šneka... Bet kai Kuršėnų turguje susitiko, Elena prašne­
ko visai ne taip, kaip ji buvo begalvojanti:
- Kas per žmogus tas tavo Aleksas? Atsikratyti ne­
begaliu. Priskreto kaip piktas pinigas, kaip vantos lapas
pirtyje prie nuogo užpakalio.
- Pati kalta, kad prasidėjai... - atrėžė Viktorija.
- Maža, kad prasidėjau, bet kad toks durnas bus, ne­
pagalvojau. Nieko jis neklauso. Šnekėk jam nešnekėjus,
viskas kaip žirniais į sieną. Lyg kurčias būtų... Per jį nei
su kaimynu pašnekėti nebegaliu... Kai atėjęs aplankyti
namuose neranda, tai sutikęs koliotis, siusti pradeda,
muštis nori. Negi per jį aš visą laiką namuose turiu sė­
dėti? Tėvai mane dėl jo baigia užkranksėti. Ne kartą iš
namų jį išprašė. Dabar atėjęs sarmatijasi į trobą eiti, tai
stovi už daržinės ir erzina šunis, kad lojimą išgirdusi ei­
čiau pažiūrėti... Ir kožną sykį, ką jam besakytum, viskas
iš pradžių, nors į pasaulio kraštą bėk...
Viktorijai nusibodo klausyti Elenos skundų, todėl
nebeištvėrė tylėjusi:
- Kam tu man visa tai pasakoji. Negi tikiesi, kad aš
jam perpasakosiu? Tu ne man, o jam pasakyk, kas tau
nepatinka... Negi tu galvoji, kad man namuose pyragai
dėl jūsų nesutarimų? Vietos su vaiku namuose negalim
rasti, kai jūs susikivirčijat... Aš jūsų meilių neskatinau.
Patys uždegėt pirtį, patys ir gesinkit...
- Tegujį velniai, - nusikeikė Elena. - Tokio durniaus
dar nebuvau sutikusi. Skubu namo. Kvietkai duos porą
padvadų. Kraustausi iš Bijūnėlių į Kuršėnus.
Daugiau nieko nepasakiusi Elena nudulkėjo tarp ve­
žimų.

Praslinko dar vieneri metai. Pūstelėjo šiltas pavasa­

rinis vėjas pažemiais nešdamas pritvinkusius lietingus
debesis. Roges reikėjo slėpti pastogėse kitai žiemai ir
tepti ratų stebules... Sučiurleno upeliai, subraškėjo le­
dai patvinusioje Ventoje, laukuose su pavasariu pradėjo
sveikinti pempės. Netrukus reikės tręšti laukus, mėž­
ti mėšlą, kratyti jį, arti, akėti, sėti vasarojų...Tamošius
su Agota apsiženijo ir išėjo gyventi pas savo pasenu­
sius tėvus, o jiems išėjus verkiant trūko darbo rankų...
Aleksas su Vaciuku plušėjo kiek galėdami/ bet matėsi,
kad laiku nieko padaryti nebespės. Pradėjo klausinėti,
ar kas nežino, iš kur pasisamdyti gerą darbininką, bet
dienos slinko, o darbo rankų trūko.
- Sveika, gaspadine, girdėjau neturi, kas žabų pa-
kapoja?
Išgirdusi ryškiai žemaičiuojantį vyrišką balsą Vikto­
rija atsisukusi pamatė apšiurusį kokių dvidešimt pen-
kerių metų iš povyzos stiprų vyrą.
- Ar ne per daug lengvo darbo ieškai? Šiuo metu jau
ne žabai galvoje... Gal už vaikį tarnauti galėtum? - ties­
mukai paklausė Viktorija.- Iš ko sužinojai, kad vaikio
ieškom?
- Jūsų kaimynas iš kalvikės sakė, tik ar priimtum su­
žinojusi, kas aš toks?
Viktorija suprato, kad Grinius bus jam pasakęs, kad
Aleksui vaikio reikia, jei tiesiai į čia atkako.
- Manau, kad nesi didelis razbaininkas. Kitaip tur-
moj tupėtum... Sėskis, barščių įpilsiu, pareis gaspado-
rius, tada ir pašnekėsim...
- Teisybę sakant, barščių ir ubagais eidams gausiu...
O lašinių barščiuose ar bus?
- Įdėsiu gabalą, jei jau taip išalkęs... Koks tavo var­
das, iš kur būsi? Ar ne telšiškis kartais, kad nemūsiškai
šneki?
- Antanas, tik nuo vaikystės mane visi Untaniu
vadina.
Bešnekant grįžo Aleksas. Pamatęs nelauktą už stalo
bevalgantį svečią Aleksas nustebo.
 - Kas toks, kad ne prie darbo, o tiesiai prie to-
rielkos?
- Darbo žmogus ieško, - įsiterpė Viktorija. - Gri­
nius prirodijo. Už vaikį galėtų tarnauti, jei tau tiktų...
- Iš kokio krašto būsi?
- Iš Tirkšlių aš. Ar žinai tokią parakviją?
- Gal netoli Žemaičių Kalvarijos?
- Arčiau Mažeikių... Kalvarija toliau.
- Tai kokie vėjai į mūsų kraštus atpūtė?
- Aš ir kunigui ne visus griekus pasakoju... Tai reikia
jums darbininko ar ne?
- Kodėl gi ne, - pažiūrėjęs į ateivį sutiko Aleksas. -
Ar moki ūkio darbus?
- Daug mokslo šūdui kopti nereikia. Dirbti netingiu,
tik aš velnių priėdęs. Nežinau, ar įtiksiu, - suabejojo
Untanis.
- Kokie tie velniai? - nustebo Viktorija.
- Alkanas ar silpnai ėdęs dirbti ir nemoku, ir neno­
riu... Po nibrės negaliu anksti kelti, iš mergų parėjęs
miego noriu... Čierkelės nebrokiju... Už blogą žodį galiu
snukį sumalti...
Aleksas išgirdęs pagalvojo: „Pamėgink tik“, - bet
nieko nesakė.
- Pas mus badu nemirsi, darbo irgi netrūks. Pirma­
dieniais pamigdysiu, tik gal per didelis ponas, brangi­
ninkas tamstelė? - pasiteiravo Viktorija.
- Pradžiai geresnį garnitorių norėčiau gauti, kad
būtų kuo pas mergas einant pasičiutnyti, o toliau susi-
rokuotumėm... - sutiko Untanis. - Tai kaip, gaspado-
riau, ar tiksiu toks?
- Jei gerai dirbsi, tiksi... Įpilk ir man barščių, - pa­
prašė Aleksas.
Po kelių dienų, pasamdžiusi už mergą Teklę iš Mi-
caičių, Viktorija lengviau atsiduso: bus laiko gėlėms
darželyje paravėti, su Roku pabūti...
Kurį laiką Stepuliai džiaugėsi nauju bernu. Untanis
buvo grubokas, bet stiprus darbininkas: ūmus, mėgėjas
merginėti, savaitgaliais po nibres trankytis, išgėręs su
kaimo bernais niekaip šokėjomis nepasidalindamas ne
vienam nosį sumalė, o kartais ir pats grįždavo su pa­
mušta akimi. Mėgino ir Teklę kibinti, bet ta kai pašven­
tino su mazgote, nuo jos atstojo.

Atėjusi pasitarti dėl naujo rašto audimo Kosto pati

Kačinskienė Viktorijai pasakojo:
- Vakar turguje sutikau Jankienę. Rėkė, aimanavo ir
bėdavojo, kad Elena jos vyrą paviliojo. Keikėsi, kad net
pusė turgaus skambėjo. Negana tai kurvai, sako, vieno
Stepulio, tavo, sako, gyvenimą suėdė, tai dar ir kitiems
gyvenimą griauna. Paskui sutikau pačią Eleną. Tiesiai
paklausiau: „Ar teisybė, kad tu Jankienės vyrą pavilio­
jai. Jankienė rėkia, dejuoja, plaukus raunasi... Pasius
Aleksas sužinojęs...“ Elena tai išgirdusi nusijuokė: „Mat
kokia ji mandra... Jai vyras visada, o man nei biškio. To
jos vyro nesuėsiu, o Aleksui irgi užteks“, - atžagariai
atrėžusi Elena nukulniavo. Man net šiurpas nuėjo iš­
girdus. Kas ji per žmogus, kaip tu su ja sugyventi galė­
jai? - stebėjosi Kačinskienė.
Viktorija klausydama mintijo: „Neduok Dieve, jei
Aleksas suuos. Visai pasiusti gali. Reikia kentėti. Gal
ta žinia jo ausų ir nepasieks, gal tai tik Kačinskienės
išmislas?“
Norėdama nutraukti nemalonią šneką Viktorija pri­
minė:
- O kaip tu pati su ja surokavai, kai į tavo trobą ji su
Aleksu sulindusi burkuodavo, tada kai Juozas Aleksą iš
savo gryčios išgujo?
- Velniai žino... Tada dar ir nepamislinau, kad ji to­
kia pasiutusi...
Yla visada išlenda iš maišo, o paskalos tarp bobų
sklinda greičiau už griaustinio dundesį. Netruko jos
pasiekti ir Alekso ausis.
Grįžęs iš turgaus Kuršėnuose Aleksas buvo įsiutęs,
blaškėsi, iki pusiaunakčio lakstė pasiėmęs brauningą.
Atsisėdęs pasidėjo brauningą ant stalo. Staiga pakilo,
išėjo lauk. Pastovėjo kieme, nuėjo link jaujos, paskui
apsisukęs grįžo atgal, parymojo troboje prie stalo ir vėl
išėjęs lauk nudyrino link jaujos. Už pusvalandžio grįžo
be brauningo, matyt, paslėpė jaujoje.
- Kodėl tėvelis toks piktas? - susigūžęs į kamuolėlį
ir prisiglaudęs prie mamos klausė Rokutis.
- Nežinau... Neklausinėk nieko. Pyktis, kaip ir
džiaugsmas, - užeina ir praeina... - bandė vaikui aiš­
kinti Viktorija.
 Viktorija apsikabinusi Rokutį tylėjo drebėdama iš
baimės, kol Aleksas nuėjęs užsidarė klėtyje.
Užmigdžiusi Rokutį ji per naktį nesudėjo akių, ry­
mojo prie vaiko, nežinodama ko laukti.
Išaušo rytas. Šeimyna papusryčiavusi išsiskirstė kas
sau jau iš vakaro numatytų darbų dirbti. Vaciukas pasi­
kinkęs arklius išėjo laukų akėti, Untanis - pūdymo arti,
Teklė - kiaulių šerti, karvių melžti. Viktorijai šis rytas
buvo toks pat, kaip ir kiti, tik kažkodėl Aleksas valgy­
damas šnypštė pro ūsus ir visą laiką skersakiavo tai į
kairę, tai į dešinę. Viktorijai toks Alekso elgesys buvo
gerai pažįstamas ir nieko gero nežadėjo. „Ne ta koja iš
lovos išlipo“, - pagalvojo sau Viktorija. Bet ji labai nu­
stebo, kai nei iš šio, nei iš to po valandos Aleksas grįžo
ir pradėjo kinkyti į ratukus arklį. Viktorija ruošėsi na­
muose retkarčiais žvilgčiodama pro langą. Staiga pro
duris į vidų su didžiausiu triukšmu ir keiksmais įsiver­
žė Aleksas.
- Greitai taisykis ir važiuok, atiduok vaiką Elenai.
Kai vaiko nenorės, tada su manim šnekės. Aš jai, rupū­
žei, parodysiu Jankų...
Tokių Alekso žodžių užklupta Viktorija pasijuto kaip
stabo ištikta. Akimirksniu suprato, ko Aleksas šnypštė
ir tyliai siuto, tik dabar ne dėl to pradėjo galva svaigti.
Norėjo atsikalbėti, papriešgyniauti, tik negalėjo tinka­
mų žodžių rasti.
- Ar iš proto išsikraustei, kaip dabar nei iš šio,
nei iš to...
 Viktorija nespėjo sakinio užbaigti, kai Aleksas pri­
puolęs čiupo už pečių ir ėmė purtyti.
- Važiuok, rupūže, jei nevažiuosi, užmušiu...
Kai Alekso akys pasrūva krauju, kai pradeda pro su­
kąstus dantis rėkti, nebeaišku, ko gali laukti, ko gali ti­
kėtis. Viktorija persigando.
Išgirdęs barnio garsus iš lovos išlipęs stovėjo pus­
nuogis Rokutis ir žiūrėjo tai į mamą, tai tėvą, bet kai
Aleksas pradėjo purtyti mamą, persigandęs vaikas
klykdamas puolė prie jos ir apkabino kojas.
- Mamel, ką tėvelis žada su mumis daryti?..
Viktorija netekusi jėgų susmuko prie lovos. Rokutis
verkdamas apkabino jos kaklą, o Aleksas vaikščioda­
mas iš kampo į kampą rėkė:
- Kelkis nedrybsojusi ir važiuok... Paskutinį kartą
sakau, jei nori gyva būti...
Siaubo apimtomis akimis Rokutis žiūrėjo į įsiutusj
besiblaškantį tėvą.
- Mamel, pasiimkim drabužėlių, paimkim arkliu­
ką, kur Tamošėlis padarė, ir važiuokim, kad tėvelis
nepyktų...
Viktorijai galva svaigo, mintys pynėsi, nebesuvok-
dama ką daro, drebančiom rankom, virpančia širdimi,
Viktorija sukaupusi paskutines jėgas vos krutėdama
ji rengėsi, rinko daiktus, vilko Rokutį. Ašaros plūdo
per skruostus, rengėsi apgraibomis. Tėvus laidodama
Viktorija taip neverkė, kaip verkė dabar, ruošdamasi
važiuoti, varoma išvežti iš namų vaiką, savo gyvenimo
tikslą ir svajonę, tą svajonę, su kuria jau suaugo minti­
mis, jausmais ir kūnu...
- Greičiau krutinkis, kad nereikėtų padėti, - vaikš­
čiodamas po kambarį ragino Aleksas.
Šiaip taip iš paskutinių jėgų apsivilkusi, įkėlusi Ro-
kutį į ratukus, vos matydama kelią Viktorija išvažiavo.
O Rokutis:
- Mamel, kodėl tėvelis toks piktas? Mamel, kur tė­
velis mus išvaro?
Rokučio žodžiai draskyte draskė jau ir be jų sužeistą
širdį, todėl nebesuvokdama, kaip paaiškinti mažam vai­
kui suaugusiųjų klystkelius, kurie ir jai pačiai pasidarė
nebesuprantami, Viktorija dar labiau pradėjo verkti.
- Mamel, aš daugiau nebešnekinsiu, daugiau nebe-
klausinėsiu, gal tada nebeverksi...
Prisiglaudęs prie mamos, retkarčiais pažiūrėdamas
į akis Rokutis tylėjo. Viktorija, viena ranka apkabinu­
si Rokutį, o kita laikydama vadžias pasikūkčiodama
verkė, o kiek aprimusi pradėjo susivokti ir galvoti: „Ką
daryti? Ką sakyti nuvažiavus? Bet ar tai pirmas kartas?
Ar seniai, dar kai Elena Bijūnėliuose gyveno, jis įsiu­
tęs ją varyte išvarė prašyti, kad Elena ateitų pašnekėti
į Beržtvų alksnynus. Mat pamatęs einančią su grįžusiu
iš Amerikos savo dėde Kuršėnuose norėjo ją pašnekin­
ti, o ta net į jo pusę nepažiūrėjo... Tada irgi draskėsi,
baisu buvo, kad neužmuštų, teko važiuoti, sugalvoti
priežastį, ko atvažiavo, šnekėti ir dėl Rokučio ramy­
bės prašyti, kad ji nepykdytų Alekso... O dabar?.. Gal
nevažiuoti pas ją, o iš viso nebegrįžti į namus. Geriau
mirti negu Rokutį grąžinti tai, kuri jo kratėsi, nenorė­
jo sulaukti. Ji tada jos prašė vaiko negalabyti, atiduo­
ti auginti, o dabar pati vyro varoma vaiką veža atgal...
O juk tada ir Aleksas vaiko norėjo. Rokutis dar mažas,
bet jis žmogus, ne daiktas, kad vieną dieną paimtum,
o kitą vežtum atiduoti... Geriau pačiai mirti! Lengva
pagalvoti. O kas tada Rokučiui bus? Kaip jis augs, kas
jį augins, kas jį mylės? Vardan vaiko, vardan jo ateities
dabar reikia kęsti pažeminimą, smurtą, gėdą... Vikto­
rija prisiminė savo vaikystę. Sunku buvo, ji iškentė, tik
tokio vargo, tokių širdies kančių, kokias jai tenka iškęsti
ir kentėti dabar, ji nepatyrė ir nenori užkrauti Roku­
čiui. Jai buvo sunku dirbti, bet ją mylėjo tėvas. O kaip
vaikui reikėtų gyventi su jo nenorėjusia, nenorinčia ir
nemylinčia gimdytoja, kai dabar jo ir tėvas atsižadėjo?
Rokutis dabar gali būti nebereikalingas nei gimdytojai,
nei tėvui. Tada, Rokučiui ateinant į pasaulį, ji prisiekė
Dievui, kad išaugins jį, išauklės doru žmogum, išmokys
mylėti gyvenimą... Kokį gyvenimą? Ar tokį, kokį dabar
vaikas mato? Iš ko jis augdamas pavyzdį ims, jei tėvas
pavyzdžiu būti netinka? Ar mylės vaikas užaugęs savo
tėvą? Ar mylės, ar bijos? Meilė iš baimės - ne meilė,
o tik paklusnumas, susitaikymas, kai nebėra kur dėtis.
Meilė turi eiti iš širdies, o kokia vaiko širdis dabar, kada
jau jis suprato, kad tėvo išgujamas iš namų dėl jam dar
nežinomų ir nesuprantamų priežasčių?“
 Arklys ramiai, žingsnis po žingsnio, nevaromas
kėblino link Kuršėnų. Prisiglaudęs prie mamos Roku-
tis užsnūdo, o Viktorijos galvoje sukosi viena už kitą
juodesnės mintys: „Ką daryti? Ne, kol gyva, ji nieką*
da niekam neatiduos Rokučio... Tada ką sakyti nuva­
žiavus? Gal ateis kokia gera mintis į galvą, o jei nieko
nesugalvos, eis pasitarti pas Dambauską, pas kleboną...
Gal jis ką nors patars... Dieve, Dieve, už kokias nuodė­
mes siunti man tokius sunkius išmėginimus?“
Pririšusi arklį prie tvoros ir paliepusi pabudusiam
Rokučiui pasėdėti ratukuose Viktorija pasibaladojo į
duris. Atidarė Elenos dėdė Kasparas.
- Garbė Jėzui Kristui, - pasisveikino Viktorija. - Ar
Elenos nėra namuose?
- Bulves ravi. Tuojau pašauksiu...
Kasparas išėjo. Netrukus sugrįžo Elena. Iš pirmo
žvilgsnio ji suprato, kad Viktorijos namuose kažkas ne­
gerai, nes Viktorija buvo išraudusi, akys patinusios nuo
ašarų.
- Kas atsitiko, kad taip nei šventą, nei turgaus dieną
atbildėjot? - nustebo Elena.
- Nežinau nei nuo ko pradėti. Aleksas blūdyti pra­
dėjo. Žada užmušti, pasmaugti... Tave dėl Jankaus gar-
bavoti pradėjo...
- Durnius tas tavo Aleksas, daugiau nieko... Kuo tu
čia dėta? Nesuprantu, kaip su tokiu gyventi gali... Ei­
nam į trobą, pašnekėsim. Iškelk vaiką iš ratų...
 Elena išvirė arbatos, pavaišino, rado saldainį
Rokui...
- Koks tu didelis užaugai, - paglosčiusi Rokui galvą
pasidžiaugė Elena. - Kaip gyveni?
- Tėvelis mus iš namų išvarė, - išpyškino Rokutis.
- Rokuti, nešnekėk niekų, - nutraukė vaiko šneką
Viktorija nustėrusi iš nuostabos. Ir dėl to, ką Rokutis
pasakė, ir dėl to, kad Elena jai matant pirmą kartą pa­
glostė Rokučiui galvytę, pašnekino jį. Tuo tarpu Elena
išgirdusi vaiko žodžius sužiuro į Viktoriją.
Viktorija net prasižioti nenorėjo Elenai apie tai,
kad Aleksas liepė atiduoti Rokutį. Dabar ji greičiau
mirtų negu atiduotų vaiką, bet tas ėmė ir leptelėjo ko
nereikia...
- Gal tu pašnekėk su juo taip, kad jis suprastų... -
nuleidusi galvą samprotavo Viktorija. - Taip jau susi­
klostė, kad tu galvojai vienaip, o išėjo visai kitaip. Jei
nori jo atsikratyti, tai taip jam ir pasakyk. Dabar vieną
kartą sakai viena, o paskui darai visai ką kita, o dėl to
mums su vaiku ramybės visai namuose nebėra...
Elena nežinodama, ką atsakyti, tylėdama žiūrėjo pro
langą. Galiausiai ryžosi:
- Gerai... Kai važiuosit į jomarką, teateina, pašne­
kėsiu... Ir tegu jis eina velniop man iš akių... - piktai
užbaigė Elena.
Drebančiom rankom ir nerimo pilna širdimi atsi­
sveikino Viktorija ir vesdamasi už rankos Rokutį pas­
kui save uždarė Elenos namų priemenės duris. Galva
svaigo nuo minčių: „Kiek dar laiko, kiek metų jis mane
kankins? Vaikas jam jau nė motais, vaiko jam jau nebe­
reikia, o anksčiau beveik kasdien dėl vaiko nebuvimo
kaltino. Tiek jam to vaiko ir tereikėjo, vaikas buvo tik
dingstis... Kas dedasi griešno žmogaus galvoje, nei pats
nelabasis nesupras...“
Einant prie vežimo Viktoriją netikėtai pasveikino
kažkokia moteris. Prislėgta savo rūpesčių ir širdies
skausmo, vesdama už rankos Rokutį ji ėjo nieko aplin­
kui nematydama.

- Labas, Stepulien. Kokie vėjai tave po Kuršėnus

nešioja? Eini galvą nuleidusi, kaip žemę pardavusi, ir
buvusių susiedkų nebematai, - pasisveikinusi pašneki­
no senutė Šimkienė, rūveliškė, kuriai kažkada jaunys­
tėje Viktorija buvo ne vieną aštuonianytį abrūsą išau-
dusi. - Gražų vaiką užsiauginai, greitai karves ganyti
galės, - žiūrėdama j Rokutį porino Šimkienė. - Prieš
kelerius metus kai buvau užsukusi, apie vaiką net sapne
nesapnavai...
Viktorija atsitokėjo iš savo minčių. Kažkada guvi se­
nutė pasikeitė taip, kad Viktorija ne iš karto ją tepažino,
o prisiminusi nustebo.
- O pati kaip čia? Gal ir pas Lukašių į Akmenaičius
nebeapsilankai?
- Seniai jau nebe... Ar negirdėjai? Dabar gyvenu pas
pusseserę, čia, Kuršėnuose, netoliese už kampo... Vie­
na kaip pirštas... Sunku pasenus... Kai sveikatos nebėr,
niekam žmogus nebereikalingas. Kartais paubagauju
ant šventoriaus... Galėčiau vaiką pasaugoti, jei papra­
šytum, - pasisiūlė Šimkienė.
Viktorijai pagailo senos kaimynės. Nei pati nebesu-
vokė, kaip sutiko:
- Gal ir gerai sakai... Jei nori, važiuojam... Miegoti
rasim kur, viralo užteks, kiek galėsi, tiek krutėsi. Vis ne
ant bruko... Nereikės ant šventoriaus sėdėti.
Senutė patrypčiojo, paglostė Rokučiui galvą, o paty­
lėjusi paklausė:
- Ar gali palaukti?.. Aš tuoj... Nubėgčiau pasakyti,
kad nesistriošytų...
- Gerai. Palauksiu tavęs prie šventoriaus, kur ark­
lius riša.
Senutė nuskubėjo, o Viktorija džiaugėsi. Bus kas vai­
ką prižiūri per darbymetį, vis gyvas žmogus namuose,
jei reikės kur išeiti...
- Mama, kas ta ciocė?
- Pažįstama nuo senų laikų. Dabar neklausinėk, pas­
kui sužinosi...
Važiuojant namo Rokutis užmigo susiraitęs ratu­
kuose prie mamos kojų, o Šimkienė palengva, su per­
trūkiais, neskubėdama ir prisimindama pasakojo:
- Nuo škarlatinos mirė vaikai... Per karą sudegė tro­
bos... Paskui mirė vyras. Pardavusi žemę persikraus-
čiau gyventi į Kuršėnus. Pradžioje dirbau tai pas vieną,
tai pas kitą žydą... Susirgusi buvau... Pas Lukašių nepri­
tapau. Gyvenant ant bruko pinigai už žemę greitai ištir­
po... Blogai senatvėje, kai nėra kur galvos priglausti...
- Ar prisimeni eigulį Margį iš Naryškino miškų?
Ne? Ir aš buvau užmiršusi... Tai va, ką tau papasako­
siu... Vieną dieną atėjo toks senukas su kirviu, paprašė
valgyti, o valgydamas ir klausia, ar nereikia žabų paka­
poti, malkų paskaidyti, karvių paganyti... Įsišnekom...
Nei jis manęs, nei aš jo nebepažinau, daug metų praėję,
o kai įsišnekom, prisiminėm, kad pažinom vieni kitus
dar nuo Rūvelių laikų. Likau, sako, vienas kaip pirš­
tas, namai sudegė, gyventi nebeturėjau iš ko, pradė­
jau eidamas per kaimus ubagauti... Prisiubagaudavau,
sako, tiek, kad nebeturėdavau kur dėti... Pasibaisėjau,
sako, tokiu gyvenimu, išsigandau, kad ponas Dievas
gali nubausti už tokią tinginystę. Tada sugalvojau, kol
sveikatos užteks, už pavalgymą eiti pas žmones žabų
pakapoti, karvių paganyti, padėti, jei kam ko reikės...
Taip ir einu per žmones, sako, tai pas vienus, tai pas
kitus... Žmonės geri, pavalgydina, duoda kampą per­
miegoti...
- Gerai, kad dar sveikatos turėjo, o kur jis dėsis, kai
pasiligos, kas tada jį priglaus? Ir aš, kol sveikatos turė­
jau, pas žydus dirbau, o kai susirgau, tai neduok Dieve,
kai nebeturi savo kampo, nebeturi įš ko gyventi...
Senutė ilgai šnekėjo, pasakojosi gyvenimo bėdas, bet
apimta savų rūpesčių Viktorija mažai besiklausė, nieko
neklausinėjo. Nutilo ir senutė.
 Kaimo pakraštyje, pakrūmėje, Viktorija pastebėjo
bekiurksantį Aleksą. Pamatęs grįžtančius Aleksas per­
šoko per griovį:
- Ką sakė?
- Be reikalo blūdiji. Sakė ateiti, kai važiuosi į švento
Jono jomarką... Nežinau, ką ji tau sakys...
Aleksas įlipo į ratukus. Kiek patylėjęs pagrasino:
- Aš jai, rupūžei, parodysiu, iš kur kojos dygo. Kokią
čia ubagę vežiesi?
- Namuose papasakosiu...

Namuose pritrūko pikliuotų kvietinių miltų putrai.

Ruošdamasis į jomarką Aleksas sugalvojo:
- Į jomarką važiuosim abu. Tu malūne pabūsi, kol
sumals ir pikliavos kviečius, o aš kitus reikalus tvarky­
siu, - išklojo savo mintis Aleksas.
- Kas vaiką namuose žiūrės? - nenorėjo važiuoti
Viktorija.
- O tą senę kam parsivežei? Tepažiūri, nepasius...
Greitai, jei sakau...
Ką dabar jis sumanė? Gali ir vienas važiuoti į ma­
lūną, kol sumals, arkliams nieko neatsitiks, ne pirmas
kartas, pašerti ir pririšti pastovės. Tik nėra kur dėtis,
reikia važiuoti.
Aleksas tylėdamas atsisėdęs ant maišų vadelėja, o
Viktorija guli ratų paskuigalyje. Važiuoja tylėdami, abu
savo mintyse paskendę...
 Viktorija su vežimu liko Natuzo malūne, o Aleksas
tekinas dui į miestą.
Jau seniai grūdai sumalti ir supikliuoti, saulė kryps­
ta vakarop, alkaname pilve grobas grobą ryja, o Alekso
vis nėra ir nėra. Galiausiai beateinąs. Tylus, susiraukęs,
šnypšdamas.
- Važiuojam...
Viktorija tyli, nieko neklausia. Aleksas tylėdamas pa­
kraipo galvą, lyg su kuo ginčydamasis pamojuoja ran­
komis, bet neiškentęs prabyla:
- Rupūžė mat kokia... Pasakė atvažiuoti, o pati na­
muose nesėdi... O kai parėjo, tai...- Aleksas riebiai nu­
sikeikė ir nusispjovė. - Ateis ožka prie vežimo...
Važiuojant pro kapus Aleksas staiga sustabdė
arklius.
- Lipk lauk, eik ir iškoliok ją... Kai tu ją išlojosi, ji ta­
vęs nekęs ir su manim šnekės. Eik... Eik, sakau, jei nori
sveika ir gyva namo parsigauti...
- Ką aš jai nuėjusi sakysiu? Pats pagalvok...
Alekso piktai pastumta Viktorija vos neiškrito
iš ratų.
- Išvaksyk, išdek į šuns dienas tą kurvą, tegu žino,
ko verta esanti... Marš, o tai vietoj krisi...
Viktorijos jau niekas nebestebino, tik ji niekaip ne­
suvokė, kaip Aleksui vis naujos kvailystės į galvą šauna.
Sveiko proto žmogus tokių nesąmonių ir norėdamas
nesugalvos. Žinoma, kad ji ne šventoji, bet Aleksas juk
irgi ne kitoks... Taip jau yra, kad kuo pats kvepia, tuo ir
kitą tepa... Reikia eiti, nes nežinia, kas dar gali jam ateiti
į galvą, tik ką nuėjus sakyti?..
Viktorijai galva svaigo nuo užplūdusių minčių ir
jausmų krūtinėje. Ji pasidarė savo negalios auka. Nuo
mažens įpratusi nesipriešinti nei tėvui, nei motinai,
visą savo gyvenimą pavedusi Dievo valiai, ji liko kan­
kinės vietoje. Ar ji teisingai elgiasi nuo pat mažų die­
nų? Brolis Levanardas nuo mažų dienų pats kūrė savo
gyvenimą, nepasidavė tėvų valiai, ir tie jam nusileido...
Sesuo Marytė savaip ginčijosi su gyvenimu, neklausė
tėvų, o išėjusi iš gimto lizdo gyveno taip, kaip jai geriau
atrodė... Bet ar jie laimingi? Gal retkarčiais... Ir iš viso
ar žmogus gali būti visą gyvenimą laimingas? Visus sle­
gia kasdieniai, didesni ar mažesni rūpesčiai. Reti metai
būna saulėti, o tankiausiai tik protarpiais pasirodžiusi
saulė pradžiugina pavargusią dvasią... Marytė nusika­
mavo kasdien bekovodama dėl savo norų, Levanardas
susirgo džiova... Ar jie buvo laimingi?
Sustojusi prie Elenos trobos durų Viktorija dar kurį
laiką parymojo ir nutarė pasakyti taip, kaip yra...
Atidariusi duris ir pamačiusi Viktoriją Elena nu­
stebo:
- Čia dabar kas per prajovai?..
- Sudurnėjo manasis visai, - Viktorija netikėtai pra­
dėjo juoktis. - Sėdi vežime prie šventoriaus kaip koks
rūpintojėlis iš koplyčios, o mane atvarė, kad tave išlojo-
čiau, į šuns dienas išdėčiau... Kaip tau patinka?
 Elena pradėjo juoktis:
- Užeik, sėskis, pašnekėsim...
- Matyt, tu jam šiandien geras egzekvijas atskaitei,
kad atėjo kaip pašventintas, net keiktis ne iš karto pra­
dėjo...
Elena klausydama šypsojosi ir neskubėdama dengė
stalą, pastatė butelį arielkos. Atsisėdusi prie stalo Elena
patylėjo, įpylė degtinės Viktorijai, pati įsipylė, tylėdama
išgėrė, įsipylė dar ir išgėrusi antrą, kiek patylėjusi pra­
šneko:
- įkyrėjo, nusibodo man tas tavo Aleksas. Manasis
iš už marių jau kiek metų jokios žinios neduoda. Ma­
tyt, jau ir nebeduos, nes gal ir gyvo nebėra... Gerai, kad
Kasparas, dėdė, gyventi padeda... Man reikia kaip nors
pačiai gyvenimą susitvarkyti, Justuku rūpintis, kol į
vyrus išaugs, o Aleksas - kaip šūdas eketėje... Negana,
kad gavo, ko norėjo, tai tegu džiaugiasi, bet dabar jam
mat manęs pačios prireikė. Nebūsiu aš jam šventadie­
nė... sugulovė, ar kaip ten sakoma. Kas man iš jo? Kaip
iš ožio tekio - nei pieno, nei vilnos... Maišosi, painio­
jasi kaip akmuo ant tako, nei bėk, nei rėk. Šiandien ir
išklojau iš dūšios viską... Ne kartą sakiau, kad eitų po
velnių, tik niekaip ar nesuprato, ar suprasti nenorėjo...
Gerai pagalvojusi šiandien pasistengiau pasakyti taip,
kad suprastų... Gal ir suprato galų gale...
Viktorija klausėsi, dėjosi į galvą tai, ką išgirdo, tik
klausydama savaip, pagal savo gyvenimišką patirtį
stengėsi suvokti ir įvertinti kiekvieną Elenos pasakytą
žodį, prisimindama viską, ką teko matyti ir išgyventi
būnant kartu su ja.
Kas ta kūniška meilė? Ji pati palengva priprato prie
Alekso, tik paskui, jau kuriam laikui praėjus jos kūnas
buvo užsidegęs tarsi nuo žaibo audros metu Rūveliuo-
se. Tas jausmas tada uždegė ne tik kūną, bet ir dvasią,
dar ir dabar, kai būna geresnis, iš naujo rusenti prade­
da... Ji kasdien širdimi, visais jausmais ir kūnu laukdavo
jo prisilietimo, pasakyto malonesnio žodžio, šiltesnio
žvilgsnio, glamonės... Tai buvo šventės, atėjusios po
sunkių ir kankinančių laukimo valandų, dienų, metų,
kol grįžo iš užjūrių... Kuo ilgiau teko laukti, tuo dides­
nės ir šviesesnės tos šventės buvo... O dabar? To paties
žmogaus rankomis jos kūnas užgesintas, bet dvasia dar
rusena... Tos dvasios varoma ji gyvena visaip kanki­
nama ir vis tikisi, kad grįš laikas, kada jis susipras... Ji
tiki, nepraranda vilties, kad Dievas apšvies jam protą ir
sąžinę, nes jis, kaip ir ji, prisiekė prieš Dievą bažnyčio­
je, prisiekė iki grabo lentos... Ji tos priesaikos laikysis,
niekada jo nepaliks nei džiaugsme, nei nelaimėje, ne­
bent jis pats jai galą padarytų, tik kodėl jis tą priesaiką
užmiršo, o gal tik prisiminti nenori... Ji dabar augina jo
pasėtą sėklą, jo vaiką, nors ir iš svetimų įsčių atėjusį į
jos gyvenimą. Ji pamilo ir myli tą vaiką, gatava už jį sa­
vigarbą, savo moterišką savimeilę ir gyvybę, jei to pri­
reiks, atiduoti... Ir jai pačiai net keista: kuo labiau Alek­
sas ją niekina, tuo labiau aplinkiniai ją gerbia ir myli, tik
ta jų akyse matoma pagarba ir meilė panašesnė į gailesį,
į užuojautą, o tai nė kiek ne mažiau ją užgauna...
O štai priešais ją sėdi kita moteris, jaunesnė, rodos,
kūnu ir dvasia stipresnė, nes sugeba pati ieškoti gyve­
nimo kelio taip, kaip ji tai supranta... Ar ji tikrai ką nors
mylėjo visa širdimi? Ar tik kūnu?.. Pasimyli, pasipurto,
ir jausmai - kaip vanduo nuo žąsies... Nesvarbu, ar su
vienu, ar su kitu... O Aleksui, matyt, visai ne taip. Jis
puolė ne prie vienos, bet prie kelių, tik tada ir jam, kaip
ir Elenai, buvo kaip vanduo nuo žąsies, o dabar įklim­
po, gal jau ir jausmais, kaip musė į išrūgas. Kapanojasi,
krapštosi, bet išplaukti negali... Pats įkliuvo į savo pa­
ties paspęstus spąstus... Kur jo protas, jei protas čia kuo
nors dėtas... Gal ateis kada laikas, gal Dievas nušvies
jam protą ir širdį, gal...
O Elena? Ji visada šneka tik apie save, o apie Roku-
tį nė žodžio, ar jis sveikas, ar didelis užaugo, nieko...
Tiesa, praeitą kartą paglostė galvutę, pasiteiravo, kaip
gyvena, bet anksčiau nė karto... Gal ji savaip ir teisi, kas
ją žino? Viskas Dievo valioje...
Nuo išgertos degtinės Viktorijai krūtinėje palengvė­
jo, pašviesėjo mintys, bet negi dabar išklosi viską, kas
galvoje ir širdyje dedasi?
- Žinai, Elena, klausau tavęs, galvoju, bet tavęs, kaip
boba bobos suprasti negaliu. Neblogas tu žmogus, gra­
ži, nedurna... Bet kaip tu gali šitaip? Gal bobos ir be
reikalo, gal iš pavydo daugiau apie tave pripliauškia, tik
nepyk, jei pasakysiu, kaip kartais galvoju ir ko nega­
liu suprasti... Štai gaidys, nuo vienos strykt ant kitos...
Tokį jį Dievas sutvėrė... Vyrai irgi kaip tie gaidžiai - ir
iš pasiutimo vienas prieš kitą, ir paskui bobas, kai tik
gražesnį užpakalį pamato... Bet tu moteriška... Visaip
galvoju, bet tavęs nesuprantu... Ką tu širdyje jauti tai su
vienu, tai su kitu rodą braukdama?
Elena tyliai klausė Viktorijos ir galvojo.
- Nežinau, kaip tau pasakyti, kaip paaiškinti... Ir aš
kartais mislinu... Visaip mislinu... Kartais nerimas taip
pradeda graužti širdį, kad vietos negaliu rasti. Tada,
rodos, spjausiu į viską - į žmonių pliurpalus, į sarma­
tą, į bažnyčios ir Dievo priesakus... Bažnyčia ne tokius
griekus atleidžia... Sugriešiji, prieini spaviednės prieš
Kalėdas ar Velykas, ir vėl kaip nekalta avelė... O kar­
tais pradedi galvoti, kad jei joti į peklą, tai ant gero ar­
klio. Taip ir mėtausi tai dūšioje, savo mintyse, tai tarp
vyrų... Nelengva tau, nelengva ir man vienai be vyro li­
kus. Kiekviena sukamės savo rate, kaip kuri išmanom...
Dažnai aš pati savęs nesuprantu, todėl ir tau nežinau
kaip pasakyti...
Elena nutilo. Abi moterys pasijuto savaip gyvenimo
apgautos, savaip to paties pasiutusio šuns į kampą įva­
rytos. Nepastebėjo, kaip laikrodis ant sienos išmušė
septynias.
- Laikas eiti, - sukruto Viktorija. - Nepyk, jei ką ne
taip pasakiau... Vienas sau žmogus kartais dar ne taip
pagalvoji... Kai sutiksi Aleksą, pasakyk, kad tave išvak­
sijau, į šuns dienas išdėjau, kaip tik bemokėdama, - at­
sisveikindama paprašė Viktorija.
Grįždama prie ratų Viktorija jau iš tolo pamatė, kad
Aleksas nerimaudamas vaikščioja aplink ratus. Pa­
matęs ateinančią Viktoriją įtariai pažiūrėjęs pradėjo
bambėti:
- Ar negalėjai greičiau apsisukti?
- Padirbau tokį škandalą, kokio dar svietas nematė,
vos nesusimušėm, - širdyje juokdamasi, tik rimtu veidu
ir piktu balsu atšovė Viktorija. - Traukiam ant namų...
- Gerai padarei... Ir mat ją velniai... Nebeisiu dau­
giau aš pas ją, - lipdamas į ratus pažadėjo Aleksas.
„Kad iš tavo burnos Ponadievui į ausį... Tik ar ilgai
prisiminsi, ką dabar šneki?“ - tyliai sau mintijo Vik­
torija.
 Į VIENKIEMĮ

Nerimo ir širdies graužaties apimtas Aleksas ilgai

vaikščiojo užsigalvojęs, susiraukęs, piktas. Pyko ant
viso svieto, ant gyvenimo apskritai... Pyko ant Elenos,
pyko ant Viktorijos, galiausiai pradėjo pykti ant savęs...
Po velnių... Negi toje boboje visas jo gyvenimas, kad
be jos apsieiti negalima? Tik kodėl taip jo gyvenimas
sutvarkytas, kad kai įkrinta kokia merga ar boba į šir­
dį, tai niekaip jos atsikratyti nesugeba? Ar taip yra tik
jam, ar ir kitiems taip būna? Velniai žino... Apie tokius
dalykus niekas balsu nešneka, nėra su kuo pašnekėti,
su kuo pasitarti. Galiausiai visas gyvenimas ne į vieną
sijoną įvyniotas, yra darbai, yra rūpesčiai, yra, galų gale
tai, ko jis norėjo, - Rokas. Yra, vadinasi, ir neprapuls,
tegu auga. Viktorija jį myli, juo rūpinasi... Bobų dar­
bas vaikus auginti... Tik kodėl taip yra, kad ir ką be­
dirbtum, ką bedarytum, vis ji ir ji galvoje... Tik tada,
kai būna užimtas kokiu nors dideliu rūpesčiu ar darbu,
ji kažkaip savaime išeina iš galvos... O juk tų rūpesčių
gyvas galas: keltis į vienkiemį, plėsti dirbamos žemės
plotą. Vien tik save grauždamas, darbų nedirbdamas,
nieko doro ir nepasieksi. O lauko darbų tai padaugėjo,
ypač prie cukrinių runkelių. Ir ne tik vyrams, bet ir bo­
boms - ruošk dirvą, vagok, barstyk, retink, vėl vagok,
ravėk... Taip bus per visą vasarą...
 Ne vieną dieną galvą sukęs, ne vieną nemigo naktį
akis įrėmęs į lubas, pats su savimi šnekėjęs ir galvojęs,
galiausiai rytą atsikėlęs lyg Viktorijai, lyg šeimynai, lyg
sau išpyškino:
- Nėra durnių čia sodoje ilgiau gyventi... Namai
vienur, laukai kitur, ganyklos velniai žino kur... Reikia
kraustytis į vienkiemį. Vieta ant kalnelio trobesiams
nuo krūmų išvalyta, palikti tik ąžuoliukai... Pamatai
jau pernai sucementuoti. Pradėsim nuo pirties... Kai
ją perkelsim, reikalui esant joje ir permiegoti galėsim.
Paskiau tvartą... Vasarą gyvuliai ir lauke laidaryje ap­
tverti gali nakvoti, pakėravosim naktimis tai vienas, tai
kitas... Klėtį neišardytą sutvirtinęs per Klumbio gany­
klas ir pelkes ant paklotų balkių volais nuridensim. Su
Klumbiu jau sutariau. Šeimyna galės klėtyje gyventi...
Nebereikės moterims su pienu per laukus tampytis, ne­
bereikės vaikių ir arklių pienui parvežti gaišinti. Kitais
metais visi darbai bus aplinkui, arti, tik ranką ištiesk...
Rytoj iš banko pinigų pasiskolinsiu... Jocas iš Laumakių
žadėjo kelis tūkstančius pažyčyti, jei reikės...
Ir prasidėjo...
Nei saulės tekėjimo, nei laidos Viktorija ir Aleksas
nebematė iki vėlyvo rudens, nes tamsoje gulė, tamsoje
kėlėsi. Pavargusiai šeimynai reikėjo leisti pamiegoti, pa­
ilsėti, o gaspadoriams ilsėtis nebuvo kada. Jie abu nuo
vaikystės buvo savo kailiu patyrę ir žinojo, kad nepa­
ilsėjęs ir alkanas darbininkas - blogas darbininkas. Jei
nori, kad tau tarnaudamas vaikis ar merga gerai dirbtų,
duok jiems iki soties pavalgyti, pailsėti šventos dienos
rytą, pamigdyk pirmadieniais grįžusį po išgertuvių ar
mergų iš nibrės, kinkyk gerus arklius į plūgą ar drapaką,
tada jie tau ir dirbs iš peties... Ne be reikalo samdiniai
keikdavo Aitmanį iš Užlaukių, kuris pusiau alkaniems
liepdavo dirbti. Ne vienas neapsikentęs iš jo ir išeidavo
darbymečiui net neįpusėjus... Tik ką daryti, kai per patį
darbymetį ir jo samdytas vaikis pasileido kaip žydo kel­
nės. Ne kartą Aleksui kantrybės trūko, velnius laidyti
buvo bepradedąs:
- Išvysiu kartą tą Untanį po šimts velnių... Pats dar­
bymetis, o jis drybso pagiringas grįžęs iš nibrės su pa­
mušta akimi, o paskui dar porą dienų velkasi kaip šūdi-
nas pantis... Darbininkas yra, o dirbti nėra kam.
- Reikia kentėti, - ramino Viktorija. - Kur gausi kitą
per patį darbymetį. Pats matai, kaip jis storojasi, kai iš-
sipagirioja... Jau samdomas sakė, kad taip bus...
Aleksas nieko Untaniui nebesakė, tik piktai dėbčiojo
į jo pusę ir garsiau keikėsi.

Slinko dienos, tai saulėtos, tai darganotos. Darbai

kulnis mynė. Šeimyna suplukusi dirbo įprastus lauko
ir namų darbus. Keldami dar saulei netekėjus, o gul­
dami jau sutemus, Viktorija ir Aleksas, padedami sam­
dytų meistrų, nugriovė pirtį ir perkėlė į vienkiemį ant
kalnelio. Pakalnėje, kaip buvo numatęs, Aleksas išardęs
perstatė tvartą ir priestatą prie jo šienui krauti, atokiau
prie keliuko link Ventos - daržinę javams. Tarp tvarto
ir daržinės užtvėrė pintą tvorą mietus iš gluosnių nuta­
šęs: prigiję užaugs gražiais kepurėtais medžiais...
 Ilgai Aleksas vaikščiojo iš žilvičio pasidaręs virgules.
Vieną laikė kairėje rankoje, kitą dešinėje ir vaikščiojo
tai iš rytų į vakarus, tai iš šiaurės į pietus, ir vis žiūrėjo
kurioje vietoje kur link virgulė krypsta. Pakalnės pa­
kraštyje radęs vietą, kur virgulės parodė jam po žeme
esant vandenį, pradėjo kasti šulinį.
Viktorija ir gražiuoju, ir bambėdama aiškino Alek­
sui, kad toli nuo trobos jis parinko vietą tvartams ir šu­
liniui, kad toli bus nešioti jovalą kiaulėms, toli vaikščio­
ti karvių ir arklių šerti, kad nesigirdės, jei vagys tvartų
duris lauš, tik Aleksas nieko nenorėjo klausyti. Galiau­
siai vieną dieną neiškentęs atrėžė:
- Nešikniok, jei nieko neišmanai... Va ten, prieš
tvartus ant kalnelio, statysiu atvaręs klėtį, o greta jos
jau duobė rūsiui iškasta, pamatas išmūrytas, ten naują
trobą statysiu...
- O ta troba, kur dabar gyvenam?.. - nesuprato Vik­
torija.
- Joje šeimyna gyvens... Jau dabar perstatydamas an­
trą trobos galą, kur buvo seklyčia, šeimantu padalinsiu
į dvi dalis, iš abiejų šeimanto pusių sumūrysiu dvi ku-
knes... Bus du atskiri kambariai, juose galės vaikiai ir
mergos gyventi, o reikalui esant į juos įnamius įleisim,
padės dirbti, kai reikės...
- O kur bus duonkepis pečius?
- Tarpuangyje tarp abiejų trobos galų... Pamieravau,
užteks vietos ir jam, ir praeiti...
Viktorija abejodama pakraipė galvą, bet nieko nebe­
sakė. Jai sunku buvo suvokti, kada Aleksas tiek darbų
spės nuveikti. „Kol saulė patekės, rasa ir akis išės", - pa­
galvojo sau Viktorija, tik žinodama, kad vyro neperkal­
bės, nieko nebesakė ir nebeklausinėjo.
Viktorija prie gyvenimo sodoje buvo pripratusi, kaip
katė prie namų. Venta ir pievos buvo čia pat, už jaujos,
ranka pasiekiamos. Kaimynai - taip pat. Nors ji nebu­
vo pratusi bobinėti pakiemiais, bet reikalui atsiradus
parama buvo čia pat. Kieme augančios dvi kriaušės
kiekvieną pavasarį džiugino ankstyvais žiedais, dar­
želis - tiek metų puoselėtas - po langu. Visas gėlytes
reikės persodinti, o ar prigis? Ar ji pati prigis naujo­
je vietoje? Čia kiekvieną pavasarį ir vasarą ją džiugino
savo kalenimu gandrai topolyje, o tenai kas? Krūmai,
alksnynai, pelkės aplinkui... Venta toli... Vėl visą gyveni­
mą reikės pradėti tvarkyti iš naujo. Neduok Dieve, jau
bene trečią kartą...
Kiek vargelio čia iškentėta, kiek ašarų išlieta... O juk
buvo ir gražių dienų. Ne visą laiką Aleksas toks pasiu­
tęs buvo. Dabar jau Rokutis paaugo, jis bus jos dvasios
ramstis naujoje vietoje. Kas liks atmintyje? Tolesnis gy­
venimas parodys...
Sukrovė į paskutinį vežimą iš jaujos pastogių ir kitų
kampų visus reikalingiausius daiktus: ratelį, staklių rė­
mus, volus, muštuvus, nytis, skalas, pakojas, skietus,
skridinius, takučius, mestuvus, vytuvus, šaudykles,
šeivas, kultuves, brauktuves... Tik ir žiūrėk, kad nieko
neužmirštum, o visi tie daiktai tai ant jaujos ar trobos
lubų, tai pastogėse laikomi. Jei ką nors užmiršusi palik­
si, kur reikės ieškoti... Gerai, kad šventųjų paveikslai,
vazonai, žvakidės, šaukštai, peiliai, puodai, dubenys jau
sudėti ir užrakinti klėtyje taip, kad nesudužtų, nepasi­
mestų, kad naujoje vietoje greitai būtų galima rasti.
„Bala nematė, - pagalvojo Viktorija, - ne į pasaulio
kraštą kraustausi. Jei ką ir užmirštu, ateisiu ar atvažiuo­
siu kumelę pasikinkiusi, pašniurinėsiu aplink nugriau­
tų trobų pamatus ar jaujos pasieniais ii* surasiu. Būtų
geriau, žinoma, nieko neužmiršti, nieko nepalikti.“
Viktorija dar kartą apsidairė aplinkui, peržegnojo
griaunamos trobos likučius ir paragino arklius. „Visas
gyvenimas - kelionė. Net toje pačioje troboje gyvenda­
ma, eini ir eini iš kambario į kambarį, o ką jau begalvo­
ti, kai kraustytis reikia.“
Ne be reikalo žmonės sako, kad kraustymasis iš vie­
tos į vietą - beveik kaip gaisras: nebežinai nei ką su sa­
vimi vežtis, nei ką sudeginti ar palikti. Kol daiktai buvo
sudėti jiems skirtose vietose, jų lyg ir nesimatė, bet kai
reikėjo griauti namus, nebebuvo kur tų rakandų dėti. Po
atviru dangum jų nelaikysi, nes užėjus lietui iš jų nieko
gero nebeliks, o kišti bet kur irgi negerai, nes reikalui
atsiradus pats jų neberasi, o jei rasi, tai nebeištrauksi...
O trobesiai... Kol vietoje stovėjo, jie dar visai gerai at­
rodė, bet kai pradėjo ardyti, griauti, žiūrėk, tai kazilai
ardant sulūžta, tai sienojai papuvę... O labiausiai supu­
vę pasirodė paskiausiai ardomi sienojai, arčiau pamatų,
po langais... Tokių naujon vieton nebeklosi... Dar Alek­
so užmačios pailginti, pertverti ir praplėsti perstatomą
trobą! Balkių trūksta... Nebuvo laiku pagalvota... Reikia
ieškoti iš ko pirkti, tik parduodančių nėra... Kaimynai,
pamatę, kad Stepuliai kraustosi, patys sukruto. O suži­
noję ir patys patyrę, kokių bėdų kraustantis atsiranda,
nieko nei paskolinti, nei parduoti nebenorėjo.Patiems,
girdi, gali prireikti.
Aleksui prisiėjo važinėti į girininkijas, į kitas para­
pijas... Pinigai pinigais, dykai niekas nieko neduos, bet
tokiu metu laikas brangesnis už pinigą... Nors persi­
plėšk. Dalį sienojų, langus, duris, gegnes dar galėjo iš
senos trobos panaudoti, bet duonkepį pečių, šeiman-
tus, krosnis virtuvei reikėjo mūryti iš naujo. Iš Daugelių
pirkti visas plytas brangu, nebent tik šamotinių pečiaus
vidui... Aleksui galva ūžė nuo lauko darbų ir krausty­
mosi rūpesčių.
- Mes su Vaciuku plytų prikepsim, - pasisiūlė Unta-
nis. - Aš esu plytas dirbęs. Ne tik akmenų, bet ir mo­
lio jūsų kalnelyje daugybė, nors namams sienas drėbk.
Rokuti, ar padėsi man plytas daryti? - paklausė šalia
žaidžiantį vaiką.
- Padėsiu, - nudžiugo Rokas. - O balandžiuką iš
molio galėsiu nulipdyti?
- Gerą padėjėją auginiesi, Aleksai, - pagyrė Rokutį
Untanis. - Būtinai nulipdyk, ir aš tau padėsiu, - paža­
dėjo.
Aleksas vėl ėmė paskolą iš banko, nes reikėjo papildo­
mai samdyti meistrus, pirkti balkius, vinis, kitas medžia­
gas, o pinigai garavo, nyko kaip kamparas be pipirų...
 URKUVĖNAI

Ne kartą Viktorijai kilo klausimų, į kuriuos ji negalėjo

rasti atsakymo. Tai prasidėjo nuo tada, kai ji išsikraustė
iš Rūvelių į Akmenaičius. Ji, kai tik prigaudavo laiko,
bėgdavo aplankyti tėvų, pašnekučiuoti su seserimi, su
broliais, o jie niekada jos neaplankė. Ji visada sugalvo­
ja kokią priežastį ar reikalą ir aplanko Jasiaus šeimyną,
nuvažiuoja arba grįždama iš bažnyčios Varputėnuose
užsuka pas Marytę, o jie - niekada... Kodėl jie taip nu­
tolo vieni nuo kitų? Gal jie ne jos, o Alekso vengia, tik
nenori to jai pasakyti? O gal juos taip pat savi reikalai ir
rūpesčiai spaudžia, todėl pasižmonėti laiko nebelieka?
Bet tų rūpesčių ir jai netrūksta... Su Maryte nors ret­
karčiais ir susikivirčija, bet visada maloniau nusiteikusi
grįžta namo, o Jasius, Bronislava sutinka su šypsena,
maloniai, bet ji jų širdyje jaučia šaltį, atsisveikina su jais
lyg musę kandusi, su kartėliu širdyje. O gal ji jų nesu­
pranta? Bet Viktorijai vis tiek džiugu nors retkarčiais,
nors bažnyčios šventoriuje ar turguje susitikus vienu
kitu žodžiu su Jasium pasikeisti, vieną kitą naujieną su­
žinoti. Tačiau kartais pats Jasius iš jos tų naujienų tikisi.
Matyt, ne tik su ja, bet ir su Maryte Jasius retokai tesu­
sitinka, kad sutikęs pradeda teirautis:
- Vikte, sakyk, kokia pekla Urkuvėnuose užsikūrė?
 - Senokai ten bebuvau, nieko nežinau. O kas tau
ką sakė?
- Staselė, Marytės duktė, buvo atėjusi, tai pasakojo,
kad Staponas riejasi su mama, kad tėvas vos gyvas...
Sunerimusi dėl tokios žinios Viktorija, sulaukusi su-
batos popietės, pasakė Teklei, kur ką dar reikia padary­
ti, pasikinkė Bėriuką ir palikusi namuose Rokutį išbil­
dėjo sesers aplankyti.
- Neduok Dieve tokio gyvenimo, - rišdama arklį
prie klėties išgirdo atbėgančios pasitikti Marytės bal­
są. - Namai pilni žmonių, o dirbti nėra kam.
- Kas jau čia tokio nutiko, kad taip baisiai garbavo-
ji? - nustebo Viktorija.
- Pasiusti galima... Viena pati nors persiplėšk. Senis
tik perdžia ir kosti tai už pečiaus užlindęs, tai prie stalo
susirietęs, Stapukas per dienas pas mergą snarglį varvi­
na, su Stasike visai sunku besusišnekėti... Alberčiukas,
dėkui Dievui, dar šiek tiek klauso, padeda, bet jis dar ne
vaikis, - aimanavo Marytė.
- Negali būti, kad jau taip visai... - negalėjo suprasti
Viktorija. - Einam į trobą, ramiau pašnekėsim.
Troboje, kampe po šventųjų paveikslais, žiūrėdamas
pro langą, alkūnėmis atsirėmęs į stalą, o delnais apka­
binęs galvą sėdėjo Jokūbas.
- Tebūnie pagarbintas, - peržengusi slenkstį pasi­
sveikino Viktorija. - Ko švogerėlis toks nuliūdęs sėdi?
- Taigi, kad nėra kuo džiaugtis, - kildamas nuo už­
stalės užkimusiu balsu atsiliepė Jokūbas. - Niekada
nebus taip gerai, kaip žmogus norėtum, ale gyventi ga­
lima... Tik va boba visai pasiuto. Viskas jai negerai ir
negerai...
- O kas jau čia gerai? Ar kad tu steni už pečiaus už­
lindęs ar prie stalo susirietęs, čiulpdamas pypkę skre-
plioji? Dirbti nėra kam, va kas negerai, - širdo Marytė.
- Netaukšk niekų prie svetimų, - bandė raminti Jo­
kūbas, bet ir tie žodžiai nepatiko Marytei.
- Dar to betrūko, kad mano sesuo jam svetima pasi­
darė... - buvo bepraplyštanti Marytė, bet Viktorija pri­
trūko kantrybės jų barnio klausyti.
- Maryte, palauk, gal ne viskas čia taip blogai, kaip
tu sakai. Ramiai pašnekėkim, paklausykim, ką Jokūbas
nori pasakyti... Ar ne geriau gražiuoju pasišnekėti?
- Neturiu laiko jo vapėjimo klausytis. Jei tu nori, tu
ir klausyk, o aš jo tauškalus ant pometies žinau.
Marytė apsisukusi trenkė durimis ir išlėkė lauk.
Marytei niekada neužteko jai artimų žmonių dė­
mesio, meilės, paklusnumo... Nuo mažens nelinkusi
klausyti kitų, ji visada norėjo, kad jos kiti klausytų. Jos
reikalai ir rūpesčiai buvo patys svarbiausi, o apie kitų
vargus ir rūpesčius ji net girdėti nenorėjo. Ji niekada
niekam laiko neturėjo, nes dažniausiai tą laiką be rei­
kalo eikvojo beprasmiams lakstymams, šnekoms, gin­
čams, skundams. Ji dažniausiai ne darė, o tik šnekėjo
apie tai, ką reikia daryti... Ji labiau linkusi komanduoti,
reikalauti, kad jos klausytų, o jei neklausė, darė savaip,
nors ir gerai, vis tiek jai neįtiko. Nepatiko darbai pas
tėvus, paskui nepatiko Jokūbas.
Kol Viktorija mažiau su ja bendravo, mažiau šnekėjo,
rodėsi, kad jų santykiai geri ir gražūs, bet vos tik ji paro­
dė norą pasakyti savo nuomonę, Marytė tuoj supyko. Ir
ką tokio blogo ji būtų pasakiusi? Ji žino, kaip sunku gy­
venti, kai namuose erzelynė, todėl norėjo perspėti, kad
Marytė nesipyktų su saviškiais, o dabar pati ją supykdė.
Matyt, ne be reikalo sakoma, kad gerais norais pekla
grįsta. Važiuodama sesers aplankyti Viktorija galvojo
pasiguosti, savo ir sesers vargais ir rūpesčiais pasida­
linti, bet sudirginta Marytės žodžių, jos nepakantumo
kito nuomonei, neapykantos Jokūbui, liko nemaloniai
priblokšta.
- Kas čia pas jus darosi, kad jau net pasišnekėti ra­
miai nebegalit? - stebėjosi Viktorija.
- Škoda gadat... Pasiligojau paskutiniu metu, - ėmė
pasakoti Jokūbas. - Staponas pritrūkęs kantrybės išger­
ti pradėjo... O labiausiai pati siunta, kad jis pas Domą
ir pas Domą Gaškiškėse tupi... Ir ne tik šventą... Pri­
gauna laiko, ant dviračio ir dui pas Domą... Stasikė irgi
pasiutusi, neklauso motinos, ginčijasi... Subatvakarį ar
sekmos pavakarį nei karvių pamelžti padeda, nei kiau­
lių pašerti... Snarglė dar, o jau merga dedasi, vakaruš­
kose sienas trina... Viskas būtų niekai, bet aš tau va ką
pasakysiu... - Jokūbas sunkiai užsikosėjo. Nurimęs vėl
kalbėjo: - Mano ramybė tai jau seniai pasibaigė, nuo
tada, kai Juozas namuose priklytis pradėjo. Negi tu ne­
žinai... - Jokūbas klausiamai pažiūrėjo į Viktoriją. - Kai
atsiranda kitas, ką savasis bedarytų, viskas negerai ir
negerai... Ką bedaryčiau, kaip besistengčiau, ką besaky­
čiau, viskas ne taip ir ne taip. O ką aš begaliu padaryti?
Nesimuši juk... O ar muštynėmis žmogus gyvenimą pa­
keisi? Tyliu, kenčiu, bet ir tai nepatinka...
Jokūbas nutilo. Viktorija klausėsi galvą nuleidusi, bet
niekaip nesurado geresnio žodžio švogeriui užjausti.
Per daug skaudūs ir jai suprantami buvo iš jo išgirsti
žodžiai. Ne per vieną dieną susiklosto žmogaus gyve­
nimas, o lašas po lašo ir akmenį pratašo... Ar žodžiais
nuraminsi per ilgus metus širdyje susikaupusį skaus­
mą? Galbūt gali tik kiton pusėn nukreipti mintis, kad
galvotų apie ką nors reikalingesnio, svarbesnio... Bet jei
širdį skauda, mintys vėl sugrįš ir kaip rūdys grauš be­
vystančią širdį...
- Ar tik nebus senis būtų ir nebūtų istorijų pripais-
tęs? - grįžusi piktinosi Marytė.
- Šnekam apie ūkio darbus, ir tiek... - nuramino se­
serį Viktorija. - Gerai jums, sakau, kai gyvenat vietoj,
kai nereikia niekur kraustytis, o kai reikia visą ūkį, bu-
dinkus griauti ir naujoj vietoj statyti, tada tai neduok
Dieve...
- Bepigu tau, kai iš naujo statotės, o kai čia akyse
viskas griūva... - vėl iš naujo pradėjo bėdoti Marytė.
Nebenorėdama nei savo rūpesčių pasakoti, nei
kitų girdėti, Viktorija dar buvo beprasitarianti apie
turguje krintančias kainas, bet ir čia išgirdo Marytės
nuomonę:
- Kam jau kam, tik ne tau dejuoti... Banda didžiau­
sia, o dar, girdėjau, žadat didinti, žąsų pilnas laidaris,
arkliai gražiausi...
Viktorija per pusę žodžio prikando liežuvį. Ko čia jai
reikėjo skųstis, negi ji iki šiol nežino, kad kiekvienam
tik jo rūpesčiai galvoje, o kitas visada ir rūpesčių ma­
žiau turi, ir geriau, turtingiau gyvena.
- Kur kiti taviškiai, kad tik vieni su Jokūbu namuo­
se? - pasižvalgiusi pro langus paklausė Viktorija.
- Laukuose, kurgi daugiau, - piktai išpyškino Ma­
rytė.
Supratusi, kad Marytės vaikų iki vėlumos nesulauks,
Viktorija atsisveikino ir išvažiavo namo su skausmu
širdyje, kad atstumas tarp jos ir Marytės didėja, kad
laikui bėgant joms darosi vis sunkiau ir sunkiau vienai
kitą suprasti... Jau ne kartą ji įsitikino, kad ne tik jos
pačios namai ne be dūmų. Visi turi savo vargų ir rū­
pesčių, tik neperžengus svetimo slenksčio dūmų nesi­
mato, jų kartėlis nei akių, nei širdies negraužia. O gal ji
pati kalta, kad bandė išsakyti savo nuomonę Marytei?
Kas iš to, kad pasakė? Marytė supyko, nepasisekė nei
jos paguosti, nei apie savo vargus pasipasakoti. Norom
nenorom kiekvienas turi nešti savo kryželį, sunkus jis
ar lengvas...
 Pavargo Viktorija nuo kasdienių rūpesčių. Diena po
dienos vis tas pats ir tas pats... Virtuvė, tvartas, galvo­
sūkis, kokie dar moteriški darbai laukia, ką turgun nu­
vežti, ką nupirkti... Vienintelė laimė, jei dar randa laiko
kartą ar du per metus į atlaidus nuvažiuoti, pasimelsti.
Štai ir dabar ji vėl nuvažiavo į Varputėnus ir tikėjosi su­
tikti Marytę, pasišnekėti, sužinoti, kaip jai sekasi, kaip
Staponas, kaip Jokūbas laikosi, bet Marytės atlaiduo­
se nebuvo. Sunerimo Viktorijos širdis: ar tik nebus ir
Urkuvėnuose kas nors negero atsitikę. Taip pagalvoju­
si Viktorija nutarė aplankyti seserį - pasuks grįždama
pro Lykučius į Urkuvėnus, o darbai namuose palauks...
Dar neįvažiavusi į kiemą Viktorija išgirdo iš namų
barnį:
- Kad jos ir kojos čia nebūtų. Maža, kad vaiką pada­
rei, bet dabar visas kaimas šneka, kad ji išdurnėjo po
gimdymo... - girdėjosi skardus Marytės balsas.
- Tu pati išdurnėjai bobų pletkų klausyti. Jei nenori
jos čia matyti, tai tiek ir mane tematysi... - kiek tik ger­
klėje balso turėdamas rėkė Staponas.
Kiek galėdama greičiau pririšusi arklį prie klėties
Viktorija įbėgo į trobą, o čia vos ne karas.
- Ar proto turi taip šnekėti? Tėvas prie smerčio, o jis
mat kokių biesų...
Pamačiusi tarpduryje Viktoriją Marytė nutilo, bet
vėl pradėjo rėkti jau ne Steponui, o Viktorijai:
- Pasakyk tam durniui, įkrėsk, jei gali, proto... Visai
pasiuto vaikis...
 - Kas čia dabar dedasi, kad garsas jau Naujikus ir
Akmenaičius pasiekė? Kuo dabar nepasidalinat kaip
velniai parakvijom?
- Tėvas prie smerčio, o jis ženytis užsidegė... Ar ne­
gali palaukti, geresnės pasiieškoti... - buvo vėl bepra­
dedanti keikti Staponą Marytė, tik Viktorija bandė su­
stabdyti kivirčą.
- Palauk, palauk, ar negalim ramiai pašnekėti, o da­
bar tik rėkiat abudu, kad nieko negaliu suprasti...
- Nėra čia ko suprasti, nėra čia ko tylėti, - toliau
rėkė Marytė, bet įsiterpė Staponas.
- Ciocel, juk žinai, kad jau seniai su Kerų Domike
mylimės. Mamai ji nepatinka, o aš ją ženytis noriu...
Dabar pasakiau, tai ir pasiuto...
- Pasiuto, nepasiuto... Tu pats pasiutai... Vikte, pa­
klausyk, ar jis proto turi? Negana to, kad namuose
dirbti nėra kam, tėvui jau kunigą vežėm, o jis per dienas
prie mergos subinės kaip prikepęs kiurksojo, kol vaiką
pasidarė, o dabar visai išeisiu, girdi, jei į namus neįsilei­
si. Kur jo protas? - rėkė Marytė.
Nežinodama, kaip užgesinti tą barnį, Viktorija pa­
prašė Marytės atsigerti.
- Gal turi kokios arbatos maukelį, labai gerklę
skauda...
Staponas priėjo prie lango ir tylėdamas spoksojo į
koplytėlę, prikaltą prie klevo. Marytė išėjo į virtuvę ar­
batos atnešti. Viktorija priėjo prie Stapono ir atsisėdusi
šalia jo prie stalo paklausė:
 - Ar seniai tavoji pagimdė?
- Prieš nedėlią...
- O kodėl anksčiau neapsiženijai, kai pamatei, kad
jau storėja? - nesuprato Voktorija.
- Ciocel, motina jau daugiau kaip metai siunta, at-
kratyti nori. Nerasdamas namuose ramybės tenai ir bū­
davau, o motina dar labiau siuto, kad dirbti nėra kam.
Namų juk irgi nepaliksi... Riejomės kaip du šunys...
Daugiau nebeturiu kantrybės: jei nenori Domikės, tai
ir aš išeinu, tesižino...
Nešdama puodelį arbatos grįžo Marytė.
- Bene būsi ant motinos jau pripliurpęs... - buvo be­
pradedanti Marytė, bet Viktorija ją nutraukė:
- Niekas ant nieko čia nepliurpė, - kiek galėdama
ramiau prašneko Viktorija. - Geriau sėskis, ramiai pa­
šnekėkim visi. Nuo to, kad rėksim, ginčysimės, niekam
geriau nebus.
- Apie ką jau čia bešnekėsi, kad ir taip viskas aišku, -
atkirto Marytė, bet šiek tiek nurimusi atsisėdo kitame
stalo gale ant suolo. - Tai ką jau dabar tokio negirdėto
pasakysi?
- Kartu, sakau, pamislykim... To, kas jau atsitiko,
nebepakeisi... Nebe pirmi metai Staponas, kiek žinau,
draugavo... Ne dyvai, kad per tiek laiko ir vaikutis at­
sirado. O dabar pati pamislyk, kas bus, jei jis išeis? Al-
berčiukas dar ne vyras, Staselė taip pat dar ne merga...
Jokūbas jau beveik iš lovos nebesikelia. Kur tu viena li­
kusi dėsies? Kas darbus dirbs? Džiaukis, kad Staponas
doras vaikis, kad neprigauna mergos, o į namus nori
parvesti... Nespjaudyk į šulinį, iš kurio dar pačiai gerti
reikės... Ar truks ta senatvė ateiti? Ar pagalvojai, kas
tave pačią nukaršins?
- Tik jau ne ta ubagė...
- Neprasitark blogoj adynoj, - perspėjo Viktorija.
- O tu čia manęs negąsdink... - toliau nerimo Ma­
rytė. - Kaip man su tokia gyventi, kuri ir sveikintis ant
šventoriaus pamačiusi nenori...
- Matyt, išgirdo arba bobos pasakė, kaip tu ją garba-
voji, tai bijo net pažiūrėti į tavo pusę. Pati pamislyk...
- Eik tu šikt, - piktai susikeikė Marytė, bet nebeži­
nodama ką pasakyti pakilo nuo stalo ir išėjo lauk. Sta-
ponas priėjo prie Viktorijos ir pabučiavo ranką.
- Dėkui, ciocel, kad atvažiavai... Kuo toliau, tuo sun­
kiau su mama susišnekėti. Nebežinau, kas jai pasida­
rė, - pasiskundė Staponas.
- Einu į kamarą su Jokūbu pašnekėti. Pažiūrėsiu,
kaip jis besilaiko...
Jokūbas gulėjo švariai paklotoje lovoje šoniniame
kambaryje su langais į kelią. Saulė jau suko vakarop
ir švietė pro langus. Viduryje kambario stovėjo stalas,
o kampe po šventųjų paveikslais - mažas staliukas su
kryželiu ir žvake ant jo.
- Kaip laikaisi, švogeri? Negi jau iš lovos nebeno­
ri kelti?
- Koks čia laikymasis, kai kunigas pradeda su pate­
pimais namuose lankytis, - giliai atsidusęs ištarė Jokū­
bas. - Čia nors šviesos, ramybės daugiau, o kol gulėjau
kambarėlyje šalia seklyčios, tai neduok Dieve... Tamsu,
pati šaukia, vaikai rėkia, barasi... Nusibodo viskas.
Supratusi, kad nieko šviesaus iš pasiligojusio ir ant
visų pikto Jokūbo nebeišgirs, Viktorija pasėdėjo, pasi­
klausė seno žmogaus bambėjimo ir palinkėjusi kantry­
bės ir sveikatos išėjo dar pašnekėti su Maryte. Bet išgir­
dusi iš sesers tuos pačius rypavimus išskubėjo namo.
Po dviejų savaičių Viktorija su Aleksu buvo pakviesti
į Stapono vestuves, o po jų už kelių dienų teko dar kartą
važiuoti į Urkuvėnus laidoti Jokūbo.
 VĖL PAPŪTĖ ŽVARBYS

Laiko trūko visą vasarą iki vėlyvo rudens. Meistrai

mūrijo krosnis, šeimantą, kaminą, virykles, kol galų
gale persikraustė gyventi į perstatytą trobą, kol gy­
vulius suvarė į perkeltus tvartus, javus suvežė į naują
daržinę... Tik jauja liko nepajudinta, o klėtis dar stovėjo
ant balkių, jau perstumta per pelkėtus Klumbio laukus.
Liko dar porą šimtų metrų ją stumti įkalnėn. Sunku
bus įveikti kalniuką, bet, dėkui Dievui, kad spėjo prieš
prasidedant rudeninėms liūtims, prieš pažliungant lau­
kams perstumti ją per pelkę ir užvilkti ant kalvos.
Ruduo užsitęsė, sutrumpėjo dienos. Nelauktai stai­
ga prasidėjo rudeniniai lietūs. Vėlai išskrido gervės,
žąsys. Medžiai nemetė lapų iki pat lapkričio, o ąžuo­
lai - iki gruodžio pradžios. Lijo ir lijo. Pažliugo keliai.
Patvino Venta. Įmirko laukai, lomose užtvino žiem­
kenčių pasėliai.
Susimetusios krūvon dievobaimingesnės moterėlės
pirko mišias prie Mergelės Švenčiausiosios, kad Dievas
pasigailėtų, nustotų laistyti permirkusią žemę. Sklido
kalbos, kad artėja naujas tvanas, apie kurį pranašavo
Mikalda.
Dėkui Dievui, kad nuo naujos sodybos į Kuršėnus,
Micaičius ar malūną nuvažiuoti buvo galima per dur­
pyną pro Čiuinius, kad nebereikėjo klampoti mulvinu
ir klampiu kaimo keliu link vieškelio pro Aitmanį.
Pagaliau pašalo. Laukų ir kelių purvas sustiro į gruo­
dą. Ledas pelkėse švytėjo kaip milžiniškas veidrodis.
Sustojo Venta, o ledo sukaustyti upės vingiai sutvisko
kaip ilgos gyvatės nugara saulėkaitoje.
Aleksas galiausiai išsitiesė ir atsilošė, nes galėjo prieš
visą kaimą didžiuotis: jis pirmas persikraustė gyventi į
savo žemę iš sodos. O kaimynai kaip perekšlės vištos
dar tebesikapstė, viena koja apžergę savo senas sodybas
kaime, o kita jau lyg ir vienkiemyje, ir keikėsi, kad be
reikalo skubėjo, kad dar galėjo palaukti metus kitus...
Viktorija džiaugėsi, kad Aleksui jau niekas daugiau
neberūpi, tik darbas. Iki advento jis atrodė aprimęs. Pa­
valgęs vakarienę, vos spėjęs priglausti galvą prie pagal­
vės, pradėdavo knarkti. Galų gale, dėkui Dievui, Šven­
toji Dvasia apšvietė jam protą, nuramino širdį...
Tik kur tau... Kasdien jis vis labiau niaukėsi, buvo ne­
kalbus, be jokios priežasties prie visų pradėjo kabinėtis,
bet į Kuršėnus be rimto reikalo nebelakstė.
Viktorijai pradžioje buvo keista, nejauku ir baugu...
Gražu ant kalvos tarp ąžuolų, beržų, bet kiek tolėliau
nuo trobų - lazdynai, alksnynai, pelkės... Jei kokia ne­
laimė, kaip iš kaimo pagalbos prisišaukti? Sodoje buvo
daug geriau: visi kaimynai ir kaimynės tik per kelią, tik
per kiemą, ar ko reikia, ar bėda ištiko, tik ranką ištiesk...
Tiesa, Butkai netoliese už krūmų, bet nuo tada, kai ban­
da nutrypė jų javus ir Butkus pareikalavo atsilyginti už
padarytą žalą, Aleksas su jais nesutaria... Kai pagalvoja,
kad Aleksui pradėjus draskytis visas kaimas girdėda­
vo, tai dabar... Nėra to blogo, kad neišeitų į gera, kaip
nėra ir gero, kas blogu nepavirstų... Visada žmogui kas
nors ne taip... Sunkiai dirbdami ir skubėdami Stepuliai
net nepajuto, kaip greitai artėjo Kalėdos, kaip pradėjo
pūsti žvarbus šiaurys atnešdamas saujas sniego. Vos tik
pasnigo, Aleksas su Untaniu ištraukė iš jaujos šlajukus
ir parsinešęs iš klėties plėškes pradėjo šveisti.
- Bene piršliauti baudiesi? - neiškentusi paklausė
Viktorija.
- Ne tavo reikalas, - piktai atrėžė Aleksas ir toliau
tylėdamas krapštėsi.
Pagaliau vieną rytą atsikėlę visi nustebo: laukai ir
medžiai buvo padengti storu sniego apklotu. Išbėgęs
lauk po sniegą voliojosi ir griuvinėjo Rokas. Iki tvarto
reikėjo giliai bristi, kol bus pramintas takas. Už kelių
dienų - Kalėdos. Moterims vėl rūpesčiai - reikia ruoš­
tis Kūčioms, kepti pyragus... Nėra kada atsipūsti nei
vasarą, nei žiemą...
Antrą Kalėdų dieną pasisvečiuoti pas saviškius iš­
bildėjo Vaciukas ir Teklė. Naujų metų išvakarėse na­
muose liko tik senutė Šimkienė ir Untanis. Vakarėjant
gausiai pasnigo, pakilo vėjas, pradėjo pustyti. Aleksas
tylėdamas blizgino batų aulus, vilkosi Viktorijos švariai
išskalbtus ir iškrakmolytus marškinius, švarką, kaili­
nius - kažkur ruošėsi.
- Pakinkyk Bėriuką į šlajukus, - paliepė Untaniui.
 - Kur tėtė važiuosi? - paklausė Rokutis.
- Su reikalais, - nenoromis atsakė vaikui Aleksas.
- Aš irgi noriu, - prašėsi Rokutis.
Aleksas pažiūrėjo į vaiką, į Viktoriją, susimąstė.
- Motin, vilk vaiką, vilkis pati, važiuosim į Kuršėnus
Naujų metų sutikti. Tu su Roku pabūsi bažnyčioj, o aš
kitų reikalų turiu...
- Ar tau galvoje negerai? - ėmė priešgyniauti Vik­
torija. - Bažnyčia įšalusi kaip ledaunė, lauke sninga,
pusto, velniai vaikus veda, bene mus su Roku tokiu oru
susargdinti nori... Žiūrėk, ir pats dar plaučių uždegimą
gausi...
Aleksas dvejojo. Išgirdusi, kur ruošiasi Aleksas, Šim­
kienė pasiprašė:
- Gaspadoriau, jei į Kuršėnus baudiesi, mane nu­
vežk, seniai bebuvau... Grįšiu po poros dienų, - pasisu­
kusi į Viktoriją aiškinosi senutė.
- Ma jus velniai, - nusikeikė Aleksas Viktorijos pu­
sėn. - Smirdėkit namuose, jei jau taip norit. O tu tada
krapštykis greitai, - paliepęs Šimkienei Aleksas iškiūti­
no pro duris.
- Mama, kur tėvelis važiuoja? Kodėl mūsų neima?
- Džiaukis, kad neima, - ramino vaiką Viktorija. -
Sušaltum, susirgtum... Geriau ugnį pakurstyk, kad tro­
ba neatvėstų per naktį.
Viktorijai įtarimas nudiegė širdį, kur Aleksą velnias
neša, tik reikia dėkoti Dievui, kad ją su vaiku namuose
paliko, kad nors tiek proto užteko. Norėdama sužinoti,
ar tikrai Aleksas pas Eleną važiuoja, patyliukais papra­
šė skubančios Šimkienės:
- Pažiūrėk, ar tik ne pas Eleną Aleksas trauks nuva­
žiavęs...
Linktelėjusi galvą Šimkienė iškiūtino pro duris.
Išleidusi keliauninkus ir paguldžiusi miegoti Rokutį
Viktorija sukrovė į orkaitę vakarienės likučius ir pama­
čiusi besipuošiantį Untanį pasiteiravo:
- Tai ko dabar čiutnijiesi, kur žadi traukti?
- Pas mergas, kurgi daugiau... Girdėjau, kad Ketūnų
dvare nibrė bus. Negi kiurksosi vienas namuose tokį
vakarą... Gal turi arielkai kokį litą. Nesmagu šventą va­
karą, kai tuščios kišenės.
- Ar Aleksas už metus dar nesumokėjo?
- Pinigai niekada nenustygsta mano kišenėje. Skolų
buvau prisidirbęs.
- Ot tai tau... Pragėrei, matyt... Rasiu, kaip nerasiu.
Tik nepasigerk taip, kaip kitais kartais... Per Kalėdas
namuose sėdėjai, net tėvų neaplankei. Negi nepasi­
ilgai?
- Motinos pasiilgau, tik tėvo ne...
- Už ką jau taip ant tėvo piktas?
- Neleidau motinos mušti, tai ant manęs puolė, o kai
gavo grąžos, tai ir palikau leisgyvį.
Nesuprantamas šiurpas perbėgo Viktorijos kūnu.
„Ar gins užaugęs Rokutis nuo tėvo kumščio?“ - pagal­
vojo, o paklausė visai apie kitką:
 - O mylimos mergos savam krašte ar nepalikai? Gal
akis pražiūri belaukdama?
- Dėl panos velnių esu prikrėtęs... Jei ten policijai
pakliūčiau, kokį pusmetį cypėj reikėtų tupėti. Per daug
snukių esu išdaužęs... Reikėjo iš savo parapijos kudašių
nešti ne tik dėl tėvo.
- Tai ir dabar išgėręs nesusimušk, - sunerimo Vik­
torija.
- Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda... Negriebs
velnias savo vaiko, - nuramino Untanis.
Untaniui išėjus pakursčiusi ugnį Viktorija atsisėdo
verpti vilnų milui patyliukais niūniuodama giesmes,
kol miegas pradėjo merkti blakstienas. Buvo jau besi­
ruošianti gulti, kai pradėjo loti šunys. Kieme pasigirdo
šunis raminančio Alekso balsas, o netrukus trypdamas
ir daužydamas nuo kojų sniegą į trobą įvirto jis pats.
Ūsai kruvinu sniegu aplipę, susiraukęs, lyg musę kan­
dęs, kailiniai suplėšyti...
- Kur Untanis? Tenukinko arklį...
- Untanis į nibrę išbraukė. O kas tave šitaip?.. - išsi­
gando Viktorija.
- Rupūžė, kurva, bus dar laikas, ateis ožka prie ve­
žimo, aš jai dar parodysiu, - nerišliai, neatsakydamas į
klausimą keikėsi Aleksas. Palengva nusivilko kailinius,
pažiūrėjo į suplėšytus atlapus, žvilgterėjo į veidrodį ant
sienos ir dar kartą baisiai susikeikė. - Įpilk šilto van­
dens į bliūdą, - sukomandavo Viktorijai.
 Viktorija nieko neklausinėjo, o kiek galėdama sku­
bėjo kurti ugnį, šildyti vandenį, virti arbatos... Ateis
laikas, gal kada pats papasakos, o dabar klausdama tik
bėdos sau prisišauks.
- Nusiprausk, sušilk, arklį aš pati nukinkysiu, - vilk-
damasi kailinius ramino Aleksą Viktorija.
Nusiprausęs ir pavalgęs, tylėdamas, retkarčiais at­
sidusdamas, sau panosėje kažką šnypšdamas, marmė­
damas ir keikdamas Aleksas ilgai sėdėjo prie stalo, kol
nuėjo gulti.
Grįžusi iš tvarto Viktorija apžiūrėjo kailinius, nuplo­
vė nuo jų kraujo dėmes ir atsigulė. Nuo tada, kai gimė
Rokas, ta dingstimi, kad vaikui pradėjus verkti nerei­
kėtų žadinti Alekso, ji su vaiku jau kelinti metai miega
vienoje lovoje ir džiaugiasi, kad dėl to Aleksas nieko
nesako... Tik šią dvasiai ir kūnui šaltą naktį ir šiltais pa­
talais apsiklojus miegas neėmė, o mintys grįžo į praeitį
šokinėdamos nuo vieno įvykio prie kito...
Dar buvo tamsu, kai Viktorija atsikėlė. Reikėjo virti
pusryčius, taisyti jovalą kiaulėms, ruoštis kitiems ryto
darbams.
Untanis grįžo tik švintant. Girtutėlis, vos pastovintis
ant kojų. Vos nusivilkęs kailinius griuvo į lovą.
Atsikėlęs Aleksas buvo susiraukęs kaip devynios pė-
tnyčios, piktas. Pamatęs miegantį Untanį susikeikė ir
išėjo į tvartą gyvulių šerti. Pavalgydinusi ir apvilkusi
Rokutį paliepė prinešti žabų į virtuvę ir lėkti palakstyti
ant durpyno ledo su Čiuinių vaikais.
 Atsikėlęs Untanis keikdamasis trynė, valė drabužius,
prosijo, įsipylė iš puodo kopūstų, nusilupo keletą bul­
vių, pavalgė, apsivilko ir eidamas pro duris išpyškino:
- Išeinu į svietą, kada grįšiu, nežinau...
- Kur Untanis išsivilko? - grįžęs iš tvarto paklausė
Aleksas.
- Nežinau, nieko nesakė išeidamas, - atsakė Vikto­
rija ir padėjo ant stalo garuojančių kopūstų dubenį.
Untanis grįžo po trejetos dienų pamėlusiais paakiais,
netpažįstamai suveltais ir apskretusiais rūbais, perka­
ręs, kaip katinas per morčių. Buvo piktas, nekalbus.
Viktorija nieko neklausinėjo, nes suprato, kad jo gir­
tauta iki paskutinio cento kišenėje. Aleksas keikdama­
sis darbavosi vienas.

Iš Kuršėnų užsnigusiu keliu parklampojo Šimkie­

nė. Apsižvalgiusi, kad niekas negirdėtų, Viktorija pa­
klausė:
- Kas tuose Kuršėnuose naujo, papasakok...
- Cūdai pono Dievo, - pradėjo Šimkienė. - Nuva­
žiavom. Arklį pririšo prie tvoros už kapų, ne ten, kur
Elena gyvena, o toliau... Nudaviau benueinanti, o paskui
užlindusi už trobos kampo veiziu, kur Aleksas brauks.
Patyliukais, iš tolo, kad nepatėmytų, šliaužiu iš paskos.
O jis link Elenos trobos... Pasikavojau už tvoros, lau­
kiu, kas toliau bus... Elenos troboj langai šviečia, viduje
dainos, tunciai... Aleksas pastovėjo, pažiūrėjo pro lan­
gą, pavaikščiojo aplink namą, o paskui pradėjo j langą
baladoti. Ilgai baladojo, tik nieks nieko. Paskui matau -
atsidaro durys, išvirsta vyrų būrys... „Kurių velnių čia
apie svetimus langus trankaisi?“ - girdžiu. „O tau kas
darbo?“- jau Alekso balsas. Pradėjo muštis... Aleksas
ne vieną partrenkė, tik kai paslydo, parvirto, tada jam
kliuvo... Ropa, klupdamas Aleksas spruko, o vyrai pasi­
vydami tai koja, tai kuloku į kuprą, į kuprą...
Viktorija klausėsi ir savo ausimis nenorėjo tikėti, ko­
kią pirtį kuršėniškiai Aleksui buvo užkūrę. Štai kodėl
toks grįžo naktį... Matyt, Elena, nujausdama, kas gali
apie jos langus trintis naktį, ir paprašė vyrų... Maža kaip
ten galėjo būti, gal Elena ir niekuo dėta, tik Aleksas liko
pašventintas kuriam laikui.

Prikrovęs pilnas šlajas grūdų Aleksas su Untaniu iš­

važiavo į Kuršėnus, į turgų. Aleksas - grūdų parduoti,
nes su pinigais striuka, o Untanis - pas žydą naujo gar-
nitoriaus užsisakyti. Namo Aleksas grįžo linksmas, tik
Untanio akis buvo aplinkui pajuodusi.
- Kas čia dabar tau nutiko? - susirūpino Viktorija.
- Nesirūpink, gaspadine... Ant turgaus sniečkomis
svaidėmės... Netyčia pataikė... Kol ženysiuos, užgis, o
iki smerčio ir ženklo neliks, - nusijuokė Untanis pasi­
žiūrėjęs į Aleksą.
Kitą dieną vos atsikėlęs Aleksas liepė Untaniui pri­
krauti pilnas šlajas malkų ir pakinkyti arklius.
 - Pusryčius pavalgysi paskui, man išvažiavus.
Žabų nedėk, žiūrėk, kad būtų storesnį beržiniai ar
alksniniai.
- Ar gerai miesčionkos už malkas moka? - su pašai­
pa balse paklausė Untanis.
Aleksas nudavė neišgirdęs klausimo.
- Kur dabar išsibaudei iš pačio ryto su tais paga­
liais? - nesupratusi, kas dedasi, pasiteiravo Viktorija.
- Elena malkų žiemai nebeturi, - trumpai atrėžė
Aleksas.
„Vėl prasideda“, - dingtelėjo Viktorijai.
Pavalgęs pusryčius Aleksas išvažiavo. Rokas troboje
žaidė su kačiuku. Šeimynai išsiskirsčius prie darbų grį­
žo Untanis. Atsisėdęs prie krosnies pakišo į ugnį žabų
ir kiek patylėjęs prašneko:
- Rodos, jau ilgai dirbu, bet iki šiol kaip reikiant pa­
sišnekėti, kas čia pas jus dedasi, nei karto nepasisekė, -
pradėjo Untanis.
- Ar kas nors negerai, ar kuo nepatenkintas? - nu­
stebo Viktorija.
- Pasakysiu tiesiai, kaip yra. Ne viską suprantu. Na­
muose ugnį žabais kūrenat, o geresnes malkas Aleksas
velniai žino kam ištarabanijo...
- Parduoti... Pinigų reikia... - bandė aiškinti Vik­
torija.
- Nė velnio, jei nenori sakyti, nesakyk, pats nedur­
nas, viską matau...
- Tai ko nepatenkintas?
 - Aš tamsta patenkintas labiau nei savo mama. Pa-
migdai, skaniai valgyti duodi, net marškinius išplauni
ir išprosiji, mama to man niekada nedarė... O gaspado-
rius kasdien vis labiau mane į siutą varo.
- Čia dabar kas per naujiena? - nustebo Viktorija. -
Kuo nepasidalijot?
- Ne dėl darbų. Kasdien didesnė zlastis ima matant,
kad jis tamstą už durną laiko, už nosies vedžioja... Ne­
suprantu, ar tamsta žinai jo darbus, ar žinoti nenori.
Man jūsų kaimynai per tuos metus tiek pripasakojo,
kad ausys pradėjo linkti besiklausant. Man ir tamstos,
ir vaiko gaila. Pats panašiai augau... Kol mažas buvau,
kentėjau, bet kai paaugau... Kartą, kai tėvas pradėjo
mamą mušti, taip tvojau, kad vos kojų neištiesė. Nuo
tada teko namus palikti.
- Žmonės per daug pripaisto būto ir nebūto...
- Ne aklas, matau, kad gaspadorius mums matant
prie tamstos nesikabinėja, bet akys paraudusios nuo
ašarų, matyt, ne be reikalo...
- Ką padarysi, visko pasitaiko. Visų namai ne be
dūmų, o jie ir saviems, ir svetimiems akis graužia. Ge­
riau nuduok, kad nieko nematai.
- Gyvenkit, kaip norit, ne mano reikalas... Tik ma­
tant tokias nesąmones delnai niežti...
Untanis pakilo ir išėjo.
Viktorija nustebo dėl tokios jai svetimo samdinio
kalbos. Iki šiol nei vienas samdytas į jos ir Alekso san­
tykius nesikišo ir jai apie savo nuomonę nešnekėjo.
O tas? Rodos, velnių kaip slyvų priėdęs, mušeika, sta­
čiokas, girtuoklis, o dūšioje visai kitoks...
Eidama į klėtį miltų Viktorija sutiko pro šalį nuo
Čiuinių einančią Kaverienę. Pasilabinusi ta užklausė:
- Ar ne naują pečių Aleksas pradėjo kūrenti, kad su
pilnomis malkų šlajomis link Kuršėnų traukia?
- Nežinau, - nenorėdama aiškintis bandė išsisukti
nuo atsakymo Viktorija.
- Jei nežinai, tai aš tau pasakysiu. Vakar mes jau sto­
vėjome turguje, kai atvažiavęs su grūdais greta sustojo
Aleksas. Untanis pašnekėjęs su Aleksu kažkur nuėjo.
Mano vyras nuėjo pas žydus į krautuves vinių, kitų ra­
kandų nusipirkti, aš targavoju kiaušinius, sūrį, sviestą,
o Aleksas dėl grūdų derasi... Grįžo Untanis. Žiūriu -
Elena beateinanti... Pamačiusi Aleksą tuoj prie jo: „Kur
prapuolęs buvai, kad jau vos ne metai, kaip akių nebe-
rodai?“ Aleksas pradžioje kažką jai piktai sumarmėjo,
gerai neišgirda'u, o Elena: „Einam, pašnekėsim.“Paėmu­
si už kailinių rankovės ėmė tempti Aleksą į šoną. Alek­
sas paliepė Untaniui pakėravoti grūdus ir nuėjo. Un-
taniui besėdint rogėse priėjo Ruzgys iš Pūšilių. „Duok
užsirūkyti“, - sako. O Untanis: „Neturiu.“ Ruzgys jam:
„Tai by...“ - „ Kas, ar aš?“ - nesuprato Untanis. „Žino­
ma tu.“ Pašokęs Untanis kad žiebs Ruzgiui - tas ir guli.
O pakilęs - į atlapus Untaniui. Ruzgiui į pagalbą atlėkė
jo kaimynai, tik Untanis visus ištaškė. Atskubėjusi poli­
cija muštynes nuramino, o Untanį nusivedė į nuovadą.
Savo skarbą ištargavojus nusibodo laukti, kol atsirado
Aleksas. Papasakojau jam, kas nutiko. Tada Aleksas
nuėjo į nuovadą ir išsivedė Untanį. Ar tau jie nieko ne­
pasakojo?
- Man nerūpi tokie niekai...
- Tarp tų niekų ir ne niekai... Ar tik ne Elenos pečius
vėl bus atvėsęs, kad malkų pristigo? - pašaipiai užbaigė
kaimynė.
Dabar Viktorija suprato, ką aną kartą Elena turėjo
galvoje sakydama, kad „jei joti į peklą, tai ant gero ar­
klio“. Matyt, geresnio nesuradusi pasibalnojo Aleksą...
Ar tik vėl neprasidės viskas iš naujo?.. Neduok Dieve!
Nuo to karto nebebuvo savaitgalio, kad Aleksas ko
nors netemptų į Kuršėnus. Iki pavasario kirto alksnyną,
žabus kraudavo j malką namams, o stambesnius me­
džių storgalius vežė Elenai. Paskui vežė lašinius, kiau­
šinius, sviestą...

Pradėjus tirpti sniegui Aleksas iš Kuršėnų pradėjo

tempti į namus visokiausius indus ir kitokius rakandus:
cinkuotus kibirus, koštuvą, bidonus, centrifūgą pienui
separuoti...
- Ką čia dabar sumislijai? - nesuprato Viktorija.
- Ne laikas bus šunis lakinti, kai reikės medžioklėn
eiti, - atkirto Aleksas. - Bene užmiršai, kad žadėjau
bandą didinti? Bus į ką karves melžti, kuo centrifuguoti
sau ir turgui, kuo pieną į pieninę vežti...
- Už ką tas karves pirksi, ar už utėles? Jau už kraus-
tymąsi į skolas įklimpom... - baiminosi Viktorija.
 - Anokios čia skolos. Metai kiti, ir grąžinsim.
- Tai iš ko galvoji skolintis?
- Dar nenusprendžiau.
- Ar bus iš ko grąžinti tiek prisiskolinus? Nuomo­
damas Ventą žvejybai irgi sakei, kad didelius pinigus
uždirbsi, o išėjo šnipštas... Suvargai pats, susargdei šei­
myną... Ar ne geriau palengva prasigyventi? - jau ne
juokais naujų Alekso užmačių išsigandusi ėmė ginčytis
Viktorija. - Jau ir dabar bekonų niekas nebenori pirk­
ti... Sviesto, pieno, kiaušinių, grūdų kainos krinta. Mo­
kesčiai spaudžia, algas mokėti reikia, nebežinau kaip
suktis. Ar pats nematai, kas namuose dedasi?
- Nepliurpk niekų... Vieną dieną krinta, kitą kyla...
O namuose irgi nieko netrūksta.
- Tau tik taip atrodo. Prisivežėm iš sodos visokiau­
sių kandžių suėstų rakandų, kad sarmata ne tik žmogui
parodyti, bet ir pačiam pažiūrėti. Bagočium dediesi, o
kad klynas kiauras, nematai...
- Tai užlopyk, juk tu kraučka.
- Nešnekėk niekų. Pats ne durnas, supranti, kad ne
apie kelnes šneku. Tau stambūs pirkiniai galvoje, o aš
nebežinau kaip suktis. O skolas juk grąžinti reikia, ir ne
bile kada, o kaip sutarta...
- Ateis laikas, ir grąžinsim...
- Bene užmiršai, kad jau ne vieną antstoliai ištaksa-
vojo, kai laiku bankui skolos negrąžino? - nenusileido
Viktorija.
- Be rizikos kelnių neprišiksi...
 - Tu prišiksi, o mums su Roku skalbti reikės... - jau
piktai atrėžė Viktorija.
- Tylėk, po velnių, - suriko Aleksas. - Ne tavo bo­
biškai galvai tokius reikalus spręsti. Geriau eik kiaulių
šerti, jei nieko neišmanai. To dar trūko, kad tavęs im­
čiau klausyti.
Viktorija nutilo. O gal ji ir be reikalo baiminasi?
Aleksas daugiau žmonėse būna, daugiau su kuo šneka,
gal daugiau ir žino... Bet ji ir pati jau ne kartą pusdykiai
išpardavė viską, ką buvo nusivežusi į turgų. O iš greta
stovinčių girdi ir mato, kaip gaspadoriai vis labiau ir la­
biau bėdoja, kad reikia grįžti iš turgaus su pilnais veži­
mais: už centus parduoti nenori, o geresnės kainos gau­
ti negali. „Lietūkis“ irgi kažkodėl mažai beperka, sako
kad užsienyje rinkų sumažėjo, kad Lietuva su Vokietija,
su Anglija kažko susipyko...
Vos paaugo pavasarinė žolė ir piemenukas išginė
bandą į ganyklą, Aleksas per porą savaičių iš Ketūnų
dvaro, iš klebono Dambausko ūkio, iš Gruževskio ban­
dos pripirko visą būrį danų veislės juodmargių karvių.
įpusėjus vasarai pelkėse ir alksnynuose ganomas
karves vėl pradėjo pulti erkės. Karvių tešmenys ir spe­
niai kaip žirniais aplipo erkėmis, buvo labai nemalonu
ir sunku melžti, karvės spardėsi. Jos vėl pradėjo sirgti
kraujalige. Iki rudens liko tik viena pirktinė karvė, o ki­
tas teko nudyrus kailį užkasti.
Viktorija, puldinėdama nuo vieno darbo prie kito,
visai suvargo. Dar vaikystėje peršalusios kojos kasmet
vis labiau ir labiau skaudėjo. Nuo sunkių naščiais ne­
šamų kibirų, kai reikėjo šerti kiaules, pradėjo skaudėti
nugarą. O kam pasiskųsi? Bandė kartą pasiguosti Alek­
sui, tiktai išgirdo:
- Nešiksi... Ne tau vienai sunku. Tegu merga dau­
giau dirba... Didelio čia daikto... Šią vasarą nepasisekė,
pasiseks kitą... Ne svieto pabaiga. Padvėsė tai ne visos.
Nupirksiu dar...
- Dar mažai būnant tėvas kartojo Levanardui pono
Gotauto pamokymus, kad „vaiką reikia mušti ne todėl,
kad pralošė, o todėl, kad atsilošti norėjo“... Gal neberei­
kia rizikuoti? - abejojo Viktorija.
- Ne durnais pamokymais, o savo galva reikia gy­
venti, - piktai šneką nutraukė Aleksas. - Kad viso ūkio
neištaksavotų, nuvažiuosim į Kuršėnus ir pusę žemės
tau užrašysiu. Jau pernai apie tai galvojau, su advokatu
tariausi...

Prasidėjus šienapjūtei Aleksas talkininkauti parsive­

žė Eleną: padės, girdi, Teklei ir Vaciukui šieną grėbti,
vežimus krauti...
Viktorija nieko nepagalvojusi Elenai miegoti paklojo
vienam kambary su Tekle ir Šimkiene. Baigęs darbus
po vakarienės Aleksas sukosi tai šen, tai ten ieškoda­
mas Elenos, o kai pamatė, kad ji jau guli ir plepa su Te­
kle, įėjęs į kambarį prigrasino Viktorijai:
- Tu, rupūže, tyčia ją taip paguldei, kad aš nepriei­
čiau... Pašnekėsim rytoj...
 Viktorija per naktį akių nesudėjo. Ji pradžioje nepa­
galvojo, kokių minčių vedamas Aleksas parsivežė Ele­
ną. Pasirodė, kad toli gražu ne šieno grėbti... Dabar, kai
visa šeimyna namuose, jis tik patyliais šnypščia ir kei­
kiasi, vengia triukšmą kelti, o kas bus rytoj, kai visi išeis
į laukus darbo dirbti?..
Ryto metą Aleksas su Untaniu užsivertę dalgius iš­
traukė į lankas šieno pjauti. Teklė padėjusi Viktorijai
apliuobti gyvulius ruošėsi eiti šieno grėbti į pievas prie
kalnelio. Elena pasisiūlė jai padėti. Abi užsimetusios ant
peties grėblius patraukė per laukus. Viktorija atsisėdu­
si ant suoliuko kieme plakė sviestą muštuvėje. Rokutis
bėgiojo aplink ridendamas lankstą Untanio iš kibiro
lanko suraitytu kobiniu. Rokas retkarčiais atriedėdavo
prie mamos palaižyti grietinės, kuri prilipusi prie muš-
tuvės koto susikaupdavo ant dangtelio viršaus.
Staiga kieme pasirodė Aleksas.
- Kur Elena?
- Su Tekle ir Vaciuku išėjo į kalniuką šieno grėbti.
- Tu, rupūže, tyčia vakar ją paguldei, kad aš nepriei­
čiau pašnekėti, o šiandien į pievą pasiuntei...
- Pats parsivežei, pats su ja ir tarkis, kuo aš čia
dėta, - bandė atsikalbėti Viktorija.
Tik ne tiesos, o tulžies išlieti Aleksui reikėjo. Puolęs
prie Viktorijos Aleksas spyrė ir jai nugriuvus pradėjo
spardyti gulinčią ant žemės.
Rokutis, pamatęs, kaip tėvas spardo mamą, pribėgo
ir vožė Aleksui su kobiniu per nugarą:
 - Nemušk mamos...
Aleksas pradžioje nesuprato kas darosi. Atsisukęs
pamatė, kad Rokutis vėl užsimojo...
- Tai tu, rupūžiok, prieš tėvą nuo mažens... Negana,
kad vos gimęs apmyžai, dabar dar ranką keli? To dar
betrūko...
Aleksas staiga nusijuosė diržą ir ėmė čaižyti Rokutį
per nugarą, kojas, galvą... Viktorija pašoko ir kaip katė
nuo pikto šuns saugodama kačiuką puolė Aleksą, pa­
stūmė jį ir savo kūnu uždengė Rokutį:
- Nedrįsk, proto turėk. Jis mažas...
- Težino šiknius, kaip ranką prieš tėvą kelti...
Aleksas daužė diržu kur pakliūdamas tai Roką, tai
savo kūnu jį nuo smūgių saugančią Viktoriją. Viktorija,
apkabinusi Rokutį, dengdama vaiką nuo smūgių, kiek
kojos neša puolė į klėtį ir užsisklendė. Aleksas pasivijęs
spardė, kumščiais daužė svirno duris, kol atlyžęs nusi­
spjovė ir nuėjo grasindamas:
- Aš dar jam parodysiu, kaip tėvą mylėti...
Verkdamas ir kūkčiodamas Rokutis ilgai nerimo.
Viktorija vėdino, pūtė ant vaiko nugaros, kojų ir vei­
delio iššokusius dryžius ir kaip įmanydama liūlia­
vo, ramino vaiką, pati užmiršusi savo kūno skausmą.
O Rokas drebėdamas iš baimės, skausmo, kūkčioda­
mas lemeno:
- Mama, už ką tėvas tave mušė? Ką tu jam pa­
darei?..
 Viktorija klausė ir savo ausimis netikėjo: vaikui skau­
da, jis dreba visas, o neklausia, kodėl tėvas jį mušė, o
nori žinoti, už ką mušė ją, jo motiną.
- Nežinau, gal kas nors jam nepatiko...
- Aš mačiau, kad tu nieko jam nedarei... Aš jau dide­
lis, aš neleisiu tavęs mušti, aš jam atkeršysiu, aš jo kapą
apšiksiu, kai jis numirs...
Viktorija nuo tokių Rokučio žodžių amo neteko.
Kaip mažas vaikas jau savaip nori kovoti su neteisy­
be, kaip jis pradeda savo silpnomis jėgomis priešintis,
kokios baisios mintys ateina į jo mažą galvelę. Ji pri­
siminė, kaip Rokutis klausinėjo, kas yra mirtis, kodėl
reikia lankyti ir puošti tėvų kapus, kai prieš kurį laiką
ji pureno žemę, sodino gėles ant savo tėvų kapo Micai-
čiuose. Tada Rokutis sakė: „Mama, kai tu ir tėvelis nu-
mirsit, aš irgi sodinsiu gėlytes ant jūsų kapo.“ O dabar?
Pamatęs ir savaip supratęs, ką daro tėvas, ėmė ją ginti,
o nesugebėjęs jos apginti dabar, žada jam atkeršyti po
jo mirties... Jis mažas, jis dar nesupranta, kas gyvenime
gali nutikti, bet kaip išaiškinti, kaip įskiepyti į jo protelį
ir širdelę, kad ne kerštu, o gerumu reikia nugalėti blogį
ir pyktį?
- Rokuti, mano mielas, mažas mano užtarėjau, ne­
galima taip negražiai apie savo tėvą kalbėti... Jis nekal­
tas... Kai supyksta, jis pats nebežino ką daro... Tu matai,
kai jis nepiktas, jis visai kitoks...
- Mama, aš tėvelio jau seniai bijau. Jis labai piktai
veizi...
 - Rokuti, tėvelis geras, jis tik piktesnis, kai pavargęs
būna.
- O kas ta ciocė Elena, dėl kurios tėvelis tave mušė?
Tas vaiko klausimas Viktorijai visai atėmė žadą. Kaip
vaikui pasakyti, kas jam Elena? Ar tokiam vaikui įma­
noma paaiškinti taip, kad jis tą suprastų? Ar jis sugebės
suprasti tokius susipainiojusius žmonių reikalus, kurių
ir ji pati sau dar negali iki galo išsiaiškinti. Nežinoda­
ma, ką pasakyti, Viktorija tylėjo.
- Mama, Kadrickio Vaciukas, kai mes dar sodoje gy­
venom, man sakė, kad ne tu mano mama. Jis melavo,
ar ne? Aš jam už tai į galvą su kuloku, o jis man liežuvį
parodė.
- Aš tavo mama, Rokuti, o tu neklausyk, ką negeri
vaikai šneka. Tu klausyk, ką aš tau sakau...
Viktorija pradėjo suprasti, kas dedasi mažoje vaiko
galvelėje. Jai atrodė, jis per daug mažas, kad galvotų
apie suaugusių žmonių reikalus. Jis žaidžia troboje, kie­
me, pas kaimynus su vaikais, rodos, visai nekreipia dė­
mesio į tai, kas ką daro, kas ką šneka, tačiau viską mato,
viską girdi ir savaip sau į galvą dedasi, o ko nesupranta,
ima klausinėti... O ką jam atsakyti? Tėvas savo elgesiu
jau įmetė į vaiko širdį baimės jausmą, neapykantos sėk­
lą. O čia dar ne tik tėvo, bet ir Elenos... mamos klausi­
mas. Gal dabar vaikui nieko neaiškinti, nieko nesakyti...
Suaugę, rodos, jam apie tai dar nieko nėra pasakoję, bet
kaimo vaikai? Jiems burnų neužčiaupsi, su jais žaisti
neuždrausi? Iš kur gali žinoti, ką žmonės vaikams gir­
dint namuose šneka. Dėkui Dievui, kad jie dabar toli
nuo kaimo bobų šnekų ir vaikų erzelynės.
Dabar Elena Viktorijai jau buvo ne gegutė, padėjusi
kiaušinį į jos lizdą, o gyvatė, sušilusi už jos namų pe­
čiaus ir pradėjusi nuodyti jos ir Roko širdį iš vidaus.
Tik ar Elena čia kalta? Jei ne Aleksas - Elenos čia nebū­
tų. Elena seniai norėjo juo atsikratyti, o kai nepasisekė,
pradėjo naudotis... Dabar Elenai prireikė ne Roko, ne
Alekso, o tik to, ko iš Alekso gali išmelžti... Viktorija
mato, kad ji ne Roku pasidžiaugti atvažiuoja, ji į vaiko
pusę net žiūrėti nežiūri, ne dėl reikalo padėti dirbti, o
tik norėdama dar ko nors iš Alekso išpešti... Tik kodėl
Aleksas toks aklas, kad to nemato, nors visas kaimas
balsu iš jo juokiasi?
O ką sakyti vaikui apie Eleną? Visi vaikai myli savo
gimdytojas, mamomis jas vadina... Rokutį pagimdė ne
ji, o mama jis ne Eleną, o ją, Viktoriją, vadina... Dabar
ji Rokučio mama, per krikštą ir teismą prisiėmusi visą
motinos atsakomybę, prisiekusi prieš Dievą ir visa šir­
dimi jį pamilusi. Ne, ji Elenos, jo gimdytojos, vaikui ne­
peiks, nieko blogo apie ją nesakys, nors ir kiek dėl jos
reikėtų kentėti... Bet ką tada jam sakyti, jei jis pradės
klausinėti? O Aleksas? Ką jis Roko paklaustas vaikui
sakys? Nei Alekso, nei Elenos nepamokysi, burnos ne­
užriši. Bet jie ne vaikai, gal patys supras, gal neskaudins
jautrios vaiko širdelės...
Viktorija nutarė maldomis, gerumu ir savo meile
saugoti Rokutį nuo žiaurių ne tik tėvo, bet ir gyvenimo
skersvėjų, savo patirtimi ir žiniomis skiepyti į jautrią
vaiko sielą meilę tėvui ir žmonėms. O Elenai?

Pavasarį Aleksas vėl pripirko telyčių ir melžiamų

karvių. Nepadėjo Viktorijos prašymai ir aiškinimai.
Alekso atsakymas buvo trumpas:
- Pati matei, kiek uždirbom, kol pieno buvo dau­
giau... Visa banda neišdvėsė, neišdvės ir dabar. Jokio
pelno nebūna be išlaidų... Linų daugiau auginsim, už
juos gerai moka.
Išrautų karklynų vietoje, pakalnėje, Aleksas pasėjo
linų lauką. Viktorija iš patirties žinojo, kiek darbo rei­
kalauja linų apdorojimas. Kiek dainų sudėta apie linelių
rovimą, kūlimą, mirkymą, džiovinimą, mynimą, brau­
kimą, šukavimą... Iš lino siūlą suverpti, audeklą išaus­
ti - tai ne dainą padainuoti, ką ir apsakyti, kiek su jais
darbo. O čia jau ir taip sunku spėti, ypač rudenį, kai
runkelių pilnas laukas.
- Kam tokį didelį lauką tais linais apsėjai? Pančiams,
virvėms, audeklams ir mažesnio užtekdavo, - stebėjosi
Viktorija.
- Nesikišk ne į savo reikalus. Negi nežinai, kad nau­
jai paruoštoje žemėje linai gerai auga...
Tik rudenį Viktorija suprato, ką sėdamas linus galvo­
jo Aleksas, kai jis pasakė, kad važiuoja parsivežti Elenos
linų rauti.
Kol jis važinėdavo pas Eleną, kol tempdavo iš namų
ką geresnio nutverdamas, taip neskaudėjo širdies, bet
dabar, kai šeimynai ir praeinantiems pro šalį kaimynams
matant parsivežęs pradės su ja burkuoti, bus skaudu ir
baisi gėda. Ką ten gėda... Rokas jau nebe toks mažas,
kad jam nekiltų klausimų, į kuriuos nežinia, kaip atsa­
kyti... Nežinia, kaip pati Elena su Roku šnekės, ką ji Ro­
kui sakys? „Kad Rokutis mažiau matytų ir girdėtų, kas
namuose dedasi, reikės jį išsiųsti drauge su piemenuku
prie bandos“, - pagalvojo Viktorija.
Vakare padėdama šerti kiaules Teklė juokėsi:
- Pamatytum, kaip Elena linus rauna... Išrauna porą
saujų, atsistoja, įremia kulokus į strėnas, suka ratais už­
pakalį ir dejuoja. Sarmata žiūrėti. Lyg kitiems lengviau
būtų...
- Miesčionka, prie darbo nepratusi... - bandė teisin­
ti Viktorija.
- Aš tau tiesiai pasakysiu - tinginė, o ne prie darbo
nepratusi, - atšovė Teklė.
Ryto metą visi patenkinti, linksmai nusiteikę valgė
pusryčius. Buvo pats kūlės metas. Aleksas vežė skaldy­
tus akmenis į stotį. Vaikiai išėjo talkon prie kūlės pas
Kaverą, o mergos linų rauti. Tik Elena nepanoro rauti
linų:
- Nepatinka man tas linų rovimas... Visą laiką su­
silenkus. Vakare dorai išsitiesti nebegaliu, taip nugarą
skauda. Aš geriau eisiu su vyrais javų kulti.
Viktorija nieko nesakė. Ne ji darbams ją prašė, ne
jai nurodinėti, ką ta „ponia“ dirbs, o ko ne... Grįžęs iš
Pavenčių stoties Aleksas nulėkė prie linų, o ten Elenos
nėra. Parlėkė namo putodamas iš pykčio. Viktorija vir­
tuvėje ruošė šeimynai pietus, susirietusi prie krosnies
Šimkienė kurstė ugnį:
- Kur Elena?
- Su vyrais talkon prie kūlės išėjo...
Aleksas čiupo prie durų gulėjusį svarstį ir sviedė į
Viktoriją. Svarstis pralėkė pro galvą ir atsitrenkė į sieną.
Tada čiupo nuo stalo peilį:
- Papjausiu, rupūže...
Viktorija susigūžusi puolė į kitą kambarį, paskui pro
duris į prieangį, o iš jo kiek kojos neša dui į klėtį ir už­
sirakino... Aleksas iš paskos. Draskė duris, daužė su
kirvio pentim, keikė, bet nieko negalėdamas padaryti
rėkaudamas nuėjo. „Dėkui Dievui, kad Rokutis to ne­
matė“, - toptelėjo mintis.
Šimkienė, pakliuvusi tarp tokių šeimyninių girnų, iš­
sigando ir nubėgusi į tuščią kambarį kitame trobos gale
užsidarė ir drebėdama kalbėjo poterius.
Viktorija verkė, sėdėjo užsirakinusi klėtyje ir bijojo
net nosies lauk iškišti, nes nežinia ko sulauksi, kai jam
siutas užeina.
Grįžo iš laukų šeimynykščiai. Viktorija pro klėties
langelį pamatė ateinantį Aleksą.
- Eik namo, nejuokink žmonių, visi susirinko...
Kai šeimyna namuose, jau nebe taip baisu. Tik val­
gis neparuoštas... Vėl reikia drebančiom rankom dirbti,
skubėti ruošti vakarienę. Teklė žiūri į užverktas gaspa-
dinės akis. Ji viską supranta, bet nieko nesako, nes jai
tai ne pirmas kartas...
Išgirdusi Viktorijos balsą į virtuvę įslinko Šimkienė.
Palaukusi, kol Viktorija liks viena, priėjusi patyliukais
pasiteiravo:
- Girdėjau, kad Aleksas rytoj žada į Kuršėnus va­
žiuoti, sakau, gal ir mane galėtų nutarabanyti, - pasi­
prašė senutė.
- Ko jau taip skubi į tuos Kuršėnus, bene pas mus
vietos per mažai pasidarė? - nustebo Viktorija.
- Bijau, kad Aleksas netyčia neužmuštų... Taip per-
sigandau, kad iki šiol dar rankos dreba... Ar negalėtum
porą krepšelių bulvių pakasti?
Šimkienės žodžiai buvo dar vienas dyglys į įskaudin­
tą Viktorijos širdį. „Bepigu senutei, ji gali išsigandusi
išeiti, o ką daryti, jei esi pririštas nematomais saitais ir
privalai diena iš dienos kentėti? Ir senutei juk burnos
neužriši, dabar jau visi Kuršėnai žinos, kas šiuose na­
muose dedasi...“ - pagalvojo Viktorija.
- Nebijok, tau niekas nieko nedarys, - bandė senutę
atkalbėti Viktorija. - Pasitrankė, pasidraskė, pasiuti­
mas praėjo ir vėl bus kaip žmogus.
- Tai kad jau ne... Ne pirmą kartą girdžiu jo keiks­
mus, bet neduok Dieve... - senutė patylėjo. - Geriau
važiuosiu...
Viktorija dar bandė atkalbėti Šimkienę, prašė pasi­
likti, bet pamačiusi, kad jos kalbos jau nieko nebepa­
dės, pažadėjo:
 - Grįš iš lauko Vaciukas, pasakysiu, kad pakastų di­
desnių bulvių, įdėsiu puspaltį lašinių, dešrų... Šiokių to­
kių drabužių paieškosiu...
- Tai jau dėkui, tai jau dėkui, - nudžiugo senutė, -
kalbėsiu ir kalbėsiu poterėlius už tamstelės sveikatą ir
kantrybę.
Rytojaus rytą Aleksas pakinkė į ratus arklius: važiuos
į turgų... Greta jo atsisėdusi ištratėjo Elena. Gale ratų
ant šieno su savo manta atsisveikindama su Roku ranka
mojavo senutė.
- Ciocel, ar greitai grįši? - bėgdamas paskui ratus
klausė Rokas.
- Nežinau, vaikeli, gal kada nors, jei sveikatos tu­
rėsiu...
Rokutis dar ilgai mojo rankute išvažiuojančiai se­
nutei.
- Mama, ar ciocelė suvisam išvažiavo? - ašarotom
akim žiūrėdamas į mamą paklausė Rokas.
- Nežinau...
Kol buvo Šimkienė, vis buvo gyva dūšia, buvo kas
Rokutį pagano, pašneka su juo, pasakų paseka, o dabar
ir tokios paramos nebeliko. Gera buvo senutė, Rokutis
ją mylėjo, todėl ir dabar išlydėdamas vos neverkia.
Nuvežęs Eleną į Kuršėnus ir grįžęs namo, valgyda­
mas vakarienę šeimynos akivaizdoje Aleksas čiupo iš
lėkštės mėsos gabalą ir paleido Viktorijai į veidą.
-Ar negalėjai geriau pašildyti?.. Baigi sukumpti,
o valgyti virti dar neišmokai...
 Untanis pašoko nuo kėdės, pažiūrėjo į Aleksą, bet
tuoj pat nieko nesakęs atsisėdo. Viktorija tylomis nu­
sišluostė veidą, pažiūrėjo, ar ko nors ant stalo pietums
netrūksta, paėmusi nukritusią mėsą įmetė į dubenėlį
šuniui ir išėjo į prieangį. Visa šeimyna susižvalgė tar­
pusavyje... Rokas susigūžė ir žiūrėjo nesuprasdamas,
kas darosi. Dar pasrėbęs kelis šaukštus pakilo nuo stalo
Aleksas.
- Pavalgę ateikit prie klėties, darbo yra, - piktu bal­
su subambėjęs išėjo.
Grįžus į virtuvę Viktorijai Untanis neištvėrė:
- To dar man neteko matyti... Vos susilaikiau netren­
kęs gaspadoriui į snukį. Kopūstai skanūs, karšti, mėsos
kiek nori, bulvės greta, kurių velnių jam trūksta?
- Nesikišk, vaikeli, į mūsų reikalus. Būtum susimu­
šęs, pats būtum nukentėjęs, reikėtų išeiti... Bėdos bū­
tum pridaręs ir sau, ir man, - nustebusi dėl tokios Un-
tanio kalbos paprašė Viktorija.
- Nė velnio nenukentėčiau. Žinau, kad Aleksas kie­
tas, bet aš muštis moku geriau už jį. Pamatyčiau dar
prieš tamstą pakeliant ranką, žegnotis nebespėtų...
- Nereik, Untanėl, nei taip šnekėti, nei taip dary­
ti... Čia mūsų reikalai. Pasiunta, pasiunta, o pasiutimui
praėjus vėl žmogus kaip žmogus...
„Ir kas dabar jam atsitiko? Ar tik su Elena vėl nebus
kokia nors dyvalionė nutikus?“ - pagalvojo sau Vik­
torija.
 Durpyne jau kelinti metai šnypščia garo katilas. Tokį
katilą Rokas jau matė, kai rudenį kūlė javus. Tada jo di­
desnysis tekinis diržu suko kuliamosios mašinos ma­
žesnįjį ratą, o čia visai kitaip.
Viktorija neleidžia Rokui nė iš tolo eiti prie to juo­
dais dūmais rūkstančio katilo, kad, neduok Dieve, kur
pirštų ar galvos neįkištų, tik ar vaikas klausys...
Todėl ir nudžiugo pamačiusi pareinantį Rokutį, nes
jau buvo jo pasigedusi, tik nustebo, kodėl jis ne vienas.
- Ar tik nebuvo manasis durpyne paklydęs? Sakiau,
kad prie mašinos net kojos nekeltų...
- Nieko baisaus. Vaikščiojo iš tolo žiūrėdamas.
O aš atėjau norėdama paklausti, ar neturit laisvo kam­
po man su dukra. Mes durpyne dirbam, o gyvenam
toli... Turėdamos laiko ir jums ūkyje padėtumėm, - pa­
siteiravo moteris.
Nuo tos dienos namuose atsirado naujos įnamės -
Marijona ir jos duktė Verutė.
Marijona buvo vidutinio ūgio, dailiai sudėta, apskri­
taveidė, pro nuolat besišypsančias lūpas spindėjo baltų
dantų vėrinys, galvą puošė gražūs šviesūs plaukai, pati
nepaprastai judri, linksma ir daininga moteris. „Vaikš­
to, lyg būtų sūrį įsikandusi“, - toptelėjo Viktorijai.
Vos tik Marijona iškelia koją į kiemą, tuoj per lau­
kus nuaidi jos skambi daina. Viktorijai, kuri turėjo gerą
balsą, bet jau senokai per rūpesčius dainuoti buvo pa­
miršusi, iš pirmų dienų patiko naujos įnamės. Kiemas
papilnėjo, suklego naujais balsais, pasidarė smagiau,
ypač subatvakariais ir sekmomis dienomis, kai Mari­
jonai užtraukus dainą prie jos prisijungdavo Verutė ir
kiti šeimynykščiai.
Atėjus subatvakariui pas Marijoną į svečius atėjo
Vaišvilas iš Papeikiu. Ėjo sunkiai, pasiramsčiuodamas
lazda, vilkdamas kairę koją.
- Kas tau koją išsuko, kad tokioj jaunystėj su laz­
da? - stebėjosi Viktorija.
- Einant pas mergas šunys užpuolė, kai spyriau ir iš­
sisukau, - juokavo Vaišvilas.
Untanis jau seniai jį pažinojo, todėl labai nudžiu­
go - bus kompanija prie butelio. Paskui jis Viktorijai
pasakė, kad muštynėse girtam Vaišvilui Pūšilių bernai
peiliu kojos sausgyslę perpjovė.
- Keista tu, - stebėjosi Viktorija tokiu Marijonos pa­
sirinkimu. - Išsirinkai vaikį, vos koją beklibinantį...
- Užtat jo trečioji koja gerai kliba, - linksmai nusi­
juokusi atrėžė Marijona.
- Nors tu patyrusi višta, bet žiūrėk, kad užpakalio ne-
išsidilgintum bemandravodama, - perspėjo Viktorija.
Untanis, išgirdęs Marijoną dainuojant, nuo to karto
pradėjo šaipytis:
- Marijona karkinti pradėjo, ar tik nebus gaidžio už­
simaniusi...
Untanis vis labiau ir dažniau pradėjo gerti. Vikto­
rija jau ne kartą pastebėjo, kad sumažėja tai kiauši­
nių krepšyje, tai dešrų ant aukšto. Pradžioje pamanė,
kad Aleksas išveža Elenai, o gal jai tik pasirodė, o kai
pradėjo stebėti, pamatė, kad tai Untanio darbas. Po
kurio laiko Čiuinių bobos pasakė Viktorijai, kad Un-
tanis su Čiuinių kumečiais maino kiaušinius ir dešras
j naminę.
Talkininkaudamas pas Satkų taip prisisiurbė alaus ir
degtinės, kad vos gyvą Klumbių Adulis iki namų parvil­
ko, o po to tris dienas gulėjo paslikas. Alekso kantrybė
trūko - jei nėra gero darbininko, tai ir tokio nereikia.
Untaniui išsipagiriojus Aleksas svirne su juo susibarė ir
pasiūlė eiti iš kur atėjęs...
Untanis piktas, keikdamas Aleksą virste įvirto į tro­
bą ir puolęs prie spintos pradėjo krauti savo rūbus į če­
modaną.
- Ko dabar toks pasiutęs, kur išsibaudei? - nustebo
Viktorija.
- Dėkui tau, gaspadine... Tu man už motiną buvai,
bet su tavo durnium man kantrybės nebeužtenka. Išge­
riu tai išgeriu, bet pamiegojęs dirbu už du... Negerai -
tepasiunta be manęs, kad nori... Gali ir kito pasiieškoti,
jei aš blogas, - kraudamas rūbus piktinosi Untanis.
- Taip jau užsidegė, kad nė Kalėdų nebelauki? - pa­
klausė Viktorija.
- Kiek atsimeni, man dviejų kartų sakyti niekada ne­
reikėjo, nereikės ir šį kartą. Apsieisit jūs be manęs, o aš
be jūsų irgi neprapulsiu.
Užsegęs čemodaną Untanis pabučiavo Viktoriją ir
trinktelėjęs durimis nukulniavo per pievelę Čiuinių
link.
 Koks buvo Untanis, geras ar blogas, girtuoklis ar ne
visai doras, bet Viktorijai jo buvo gaila: dar nė vienas
samdinys jos taip nesuprato ir neužjautė, kaip jis.

Saulė krypo vakarop. Netrukus šeimyna namo su­

sivoks, reikia skubėti ruošti vakarienę, virti bulves,
maišyti jovalą kiaulėms. Nebuvo laiko net pasižiūrėti,
ko Tigris prie būdos iš visų jėgų draskosi. Suprato tik
tada, kai iš prieangio pro praviras duris į virtuvę įžengė
seniai bematytas, dėmėtu burnosu apsivilkęs, su juoda
raukšlėta kepure ant galvos Angelėlis, laikydamas už
virvagalio didelį kaip veršį, margą, gauruotą šunį.
- Būk pasveikinta, gaspadine. Šiuose namuose dar
nesilankiau...
- Būk ir tu pasveikintas... Kokie dabar vėjai atpūtė,
nes jau senokai besilankei Akmenaičiuose, o gal tik pro
mūsų kiemą vingį duodi?..
Angelėlį pamačiusi Viktorija visada prisimindavo,
kaip seniai seniai, kai Aleksas dar nebuvo iš Amerikos
grįžęs, jis jos vardą įspėjo, nors gal ir buvo sužinojęs iš
ko nors, bet iš kur jis tada galėjo žinoti, kad „didžiau­
sios jos neprietelkos bus mergos, kad pikų merga jos
gyvenimą prišiks“... To niekas negalėjo žinoti, o jis pa­
sakė, ir tai pildėsi... Tie „velnio abrozdėliai“, nori tikėk,
nori ne, kartais, matyt, ir žino, tik ne kiekvienas moka
juos skaityti.
Ne dykai, o už kortų metimą, būrimą iš rankos ir kitus
tauškalus ta sukrypusi, viena primerkta akimi, bedan-
te burna besišypsanti skarmaluota žmogysta eidama iš
kaimo į kaimą ir per metus apeidama gal visą Žemai­
tiją nešiodavo žinias ir paskalas. Kaip rodė Viktorijos
patirtis, Angelėlis nebuvo toks kvailas, kaip kai kurie
kaimynai manė. Vaikščiodamas po žmones, stebėda­
mas juos, jis gana gerai pažinojo žmonių gyvenimą...
Burdamas kortomis ar iš delno raukšlių jis nejučiomis
paklausinėdavo apie kaimynų gyvenimą, kartais ir pats
pripasakodavo kokių linksmesnių istorijų, artimų toms,
kurias išgirsdavo. Maža to - jis gerai prisimindavo kur
kada buvęs, kam ką sakęs... Iš naujo burdamas dažnai
paklausdavo: „Ar praeitą sykį aš daug primelavau?“ Ka­
dangi jo burtai buvo tokie aptakūs, tai jų klausydamas
visada galėjai pritaikyti ką nors savo gyvenimui, todėl
niekas nesiryžo jo vadinti šarlatanu. Čigonės irgi pliur­
pia tai į kortas žiūrėdamos, tai iš delnų raukšlių burda-
mos, tada kuo Angelėlis blogesnis už jas?
- Praėjau pro šalį, kai kraustėtės, o dabar, sakau, už­
suksiu, gal pavalgydinsi, apnakvydinsi, gal mano šune­
liui kokį skanesnį kaulelį rasi.
- Tai kad čia jau ne šunelis, o visas veršis. O kur savo
Judošių padėjai?
- Paseno ir nugaišo šunelis... Protingas, mokytas
buvo, gailėjau... Dabar Kudlį mokau...
- Kaip ir iššeri tokį?
- Žmonės geri. Visi po kąsnelį, mums ir gana... Ar
daug žmogui ar šuniui reikia? Žmogaus tik akys dides­
nės, o šuniui užtenka to, ką gauna.
n
 - Gal ir teisybę šneki... Atsisėsk, pakurstyk ugnį, pa­
ilsėk, paruošiu vakarienę, susirinks namiškiai, tada visi
ir pašnekėsim, - pasiūlė Viktorija.
Angelėlis paliepė Kudliui lįsti po stalu, pastatė į kam­
pą šakotą, raštais išraižytą lazdą, nusivilko apsiaustą,
nusiėmė kepurę, pakabino ant gembės prie durų ir at­
sisėdęs prie kuknės prieš degančią ugnį šildydamasis
pradėjo trinti rankas.
Netrukus pamelžusi karves grįžo Teklė, iš lauko su
Vaciuku parbėgo Rokutis, grįžo iš darbų pavargęs Alek­
sas. Išėjus Untaniui darbų nesumažėjo, o rankų trūko,
todėl visi dirbo iki vėlumos, buvo pavargę.
Visiems sugužėjus į trobą, pasidarė smagiau pama­
čius tokį retą ir prašmatną svečią.
Rokučiui labiausiai parūpo Kudlis.
- Dėde, ar tavo šuo man neįkąs, jei paglostysiu?
- Nebijok, jis vaikus myli, nieko nedaro, - padrąsino
Angelėlis.
- Per svietą eidamas daug naujienų girdi... Papasa­
kok, ką žmonės šneka, - teiravosi Aleksas.
- Daug tenka prisiklausyti, o dar daugiau mano kor­
tos rodo... Artėja tokie laikai, kokių dar svietas nematė,
kokių net Mikalda nepranašavo... Miškai virs dyklau-
kiais, dyklaukiai - miškais... Audros šluos žmones
iš vienų kraštų į kitus, kaip vėjas medžių lapus rude­
nį... Kaimynas eis prieš kaimyną, brolis - prieš brolį...
Žmones užguls vargai, niekas nebevertins jų darbo, ne
Dievas, o velnias pradės tvarkyti gyvenimą...
 Viktorija dar prieš pirmąjį karą buvo skaičiusi Mi-
kaldos pranašysčių knygą, panašių minčių buvo ir te­
nai, tai kuo Angelėlis už Mikaldą blogesnis, juo labiau
kad ir jo, kaip ir Mikaldos, pranašystės kartais pildosi.'
Klausydamasis tos kalbos Aleksas galiausiai numojo
ranka:
- Tuščios šnekos. Pliurpalai, daugiau nieko... Taip ir
aš galiu pašnekėti...
- Gal tamsta ir geriau žinai, ale tamsta klausi, aš pa­
sakoju, - bandė teisintis Angelėlis.
- Eikit valgyti, sėskit prie stalo, nes viralas atšals. Kai
Angelėlis pavalgys, gal mažiau meluos, o daugiau teisy­
bės pasakys, - paragino Viktorija.
Baigiant valgyti vakarienę į trobą tyliai pradariusios
duris įslinko Marijona su Verute.
- Išgirdom Angelėlį atėjus. Sakom, gal ir mums atei­
tį išvaražys...
Angelėlis žvilgtelėjo į atėjusias, bet nieko nepasakė.
- Sėskit ant lovos, palaukit, kol stalą nurinksiu, - pa­
kvietė Viktorija.
Pavalgydinusi šeimyną, pašėrusi Angelėlio šunį Vik­
torija atsisėdo prie stalo ir paprašė:
- Išmesk kortas pirmiausiai gaspadoriui... Kiti pa-
kentės...
Angelėlis pasirausė kelnių raukšlėse ir iš kišenės iš­
traukė senų, keistais paveikslėliais išmargintų, aptrintų
kortų kaladę ir padėjo ant stalo. Pasispjaudė pirštų ga-
lūs, pasitrynė rankas. Maišydamas kortas pradėjo lyg
kitiems, lyg pats sau šnekėti:
- Tie velnio abrozdėliai daug kam teisybę pasakė...
Mislinu, kad nemeluos ir jums... Gaspadoriau, perkelk
kortas į tris dalis link savęs... Gerai... Pažiūrėsim, ką jos
tau pasakys...
Angelėlis versdamas kortas metė ant stalo vieną po
kitos ir ėmė porinti:
- Nemalonumų per valdiškus namus turėsi, gaspa­
doriau... Daug žmonių tau neprieteliais pasidarė, bet
va, korta rodo, kad gerai baigsis. Tik va, žiūrėk, pikinė
merga iškrito ir lopšys iš paskos...
Moterys susižvalgė, o Aleksas piktai susiraukė:
- Nepliurpk niekų, geriau boboms pasakyk, kas jų
laukia... Eikit visi miegoti, rytoj anksti keltis, - eidamas
pro duris paragino.
- Kuo aš dėtas, jei abrozdėliai taip rodo, - nustebęs
teisinosi Angelėlis.
Išėjus Aleksui Angelėlis lyg ir atkuto, drąsesnis pa­
sidarė.
- Matau, kad gaspadoriui kažkas nepatiko... Jei jau
taip, tai gaspadinė gal dabar?
Angelėlis vėl maišė kortas, liepė Viktorijai perkelti į
tris dalis link savęs ir dėliodamas aiškino:
- Valdiški namai, bėdos... Kažkokia juoda boba kiša
pagalius j tavo ratus... Lopšys iškrito... Didelės ligos
laukia tavęs ar tavo namiškių... Grabas... Liksi viena,
gyvenimą baigsi ne savo namuose... Nieko gero, gaspa-
dinėle, manieji abrozdėliai tau nežada...
- Kas dar? - paklausė Angelėlis.
Pirmoji prišoko Marijona.
- Man pavaražyk...
- Nori tikėk, nori ne, bet žiūrėk, va kaip šalia ta­
vęs tai bartukai, tai karaliai gulasi... Smaila, matyt, ant
vyrų būsi tamstelė, bet lopšio nematau... Vargų, širdies
skausmo turėjai ir turėsi daug, tik džiaugsmo greitai
nematau... Nevieryk vyrais... Žinai, kaip sako: „Pažadė­
jo - patiešijo, neišpildė - nesugriešijo...“
- Pasakyk, kas jauniausios laukia, - paprašė Vikto­
rija.
- Parodyk ranką, - paprašė Angelėlis. Žiūrėdamas į
delno raukšles trumpai išdėjo: - Nekaltybę prarasi pati
to nenorėdama... Paskiau labai mylėsi, bet nedėk daug
vilčių, kita pavilios tavo meilę...
Visi pradėjo juoktis.
- Graži mergelka, negi tokiai iki smerčio su rūtelė­
mis vaikščioti?.. - nusijuokė Teklė.
Ilgai dar tą vakarą Angelėlis kilnojo savo kortų ka­
ladę, būrė moterims, kol Viktorijai nusibodo ir ji visus
nuvarė gulti:
- Gana čia niekus pliurpti. Einamgulti, rytoj prie dar­
bo anksti keltis reikės... Angelėli, tu eik su Vaciuku ant
šieno, tik pypkės nesmalyk, kad namų neuždegtum.
Paguldžiusi Rokutį ir pati atsigulusi Viktorija dar il­
gai negalėjo užmigti. Ką reiškia „valdiški namai“? Gal
tai bankai... Nežinia, iš ko mokesčius mokėti, kaip sko­
las grąžinti, todėl ir su valdiškais namais reikės reikalų
turėti... „Juoda boba“- irgi aišku, ne toks kvailas tas An­
gelėlis, kad eidamas per kaimą apie Eleną nieko nebūtų
girdėjęs, tik lopšys kuo čia dabar dėtas? Ir ne tik jai, bet
ir Aleksui! Neduok Dieve, jei kortos teisybę sako... Li­
gos? Nuo jų niekas neapdraustas... Bet lopšys?..
Besvarstant Angelėlio pranašystes Viktorijos akys
palengva merkėsi, kol ji nugrimzdo į sapnų karalystę.
 BALSAI IŠ PASAULIO

Prieš keletą metų išgirdęs, kad Kostas nusipirko kaž­

kokią radijušu vadinamą dėžę, sekmos dienos vakare
išmaudęs arklį Ventoje nujojo pas kaimyną. Pamatęs
Kostą, kišantį kažkokią vielą pro trobos langą vidun,
pasiteiravo:
- Kokį čia voratinklį tarp medžių priraizgei, kad viso
kaimo bobos pradėjo šaukti. Visus debesis, sako, nugai-
niojai?
- Matai, Aleksai, prakiuro mano armonikos dum­
plės, tai žmonos sesuo atvažiavusi iš Amerikos nupirko
bandoną ir radijušą. Dabar, sako, gali pats groti, gali ir
klausytis...
Aleksas, pasiklausęs radijušo, stebėjosi:
- Reikia tik pamanyti - biesai žino kur kas šneka, o
girdėti čia, kaimo pakraštyje, pelkėse, šabakštynuose...
Nuo to laiko subatvakarį ar sekmą dieną, žiūrėk, ir
traukia kaimynai į pamiškę: jaunesni - muzikos pasi­
klausyti ir snarglio pavarvinti, o senesni - pypkės pa­
čiulpti ir apie politiką papostringauti.
Laikraščių Akmenaičiuose niekas negaudavo, pa­
rapijos naujienas išgirsdavo bobturgyje, šventoriuje,
malūne ar turguje... O čia iš viso svieto!.. Pamanyk tik!
Ir groja kaip! Gražiau už Kosto bandoną. Klausant pa­
čios kojos kilnojasi...
Ne kartą Vinkus pasiklausęs žinių pasakojo kai­
mynams:
- Klausiau Maskvos. Kad žinotumėt, kokia bagota ta
Rusija. Prie caro buvo bagota, tik, sako, prastiems žmo­
nėms tada sunku buvo, o dabar, kai tenai darbininkų
valdžia, pasidarė tikras rojus...
Pasiklausęs porą sekmadienių radijo Aleksas pakrai­
pęs galvą ir nusispjovęs kaip kirviu nukirto:
- Niekai. Dykaduonių išmislai. Jei tik radijo klausysi,
nebebus kada darbo dirbti.
Daugiau pas Vinkų radijo klausyti Aleksas nebe­
vaikščiojo, bet susitikęs Kostą ar kurį kitą kaimyną ne­
iškęsdavo nepaklausęs, ar tas ko nors naujo iš pasaulio
negirdėjo...
Kelerius metus Kosto namuose iš „Telefunkeno“skli­
do visokiausios kalbos ir muzika, o paskui vis dažniau
pasigirsdavo kaimui ne visai suprantamos neramios
žinios iš Kauno apie įvykius pasaulyje. Trisdešimt de­
vintų rudenį, vos vaikams pradėjus eiti į mokyklą, per
radiją pasakė, kad Vokietija lenkus užpuolė. Mėnesio
pabaigoje Kuršėnuose Aleksas pamatė kiteliais apsiren­
gusius lenkų ulonus su keistomis kampuotomis kepu­
rėmis... Šnekėjo, kad tai nuo vokiečių į Lietuvą pabėgę
lenkų kareiviai. Tiek metų dainuota, kad „sėdi lenkas
už kalniuko, žiba akys kaip velniuko“, o dabar - štai kad
nori - vaikšto nusiminę, galvas nuleidę, o jų akys visai
nežiba... Sklido gandai, kad ir rusų kareiviai gali greit
pasirodyti.
Aleksas neiškentęs jau ne tik sekmos, bet ir prastų
dienų pavakariais, nukakęs į kadagyną pas Kostą, nosį
prikišęs ir ausis išpūtęs klausėsi, ką tas Telefunkenas
pasakys...
Spalio pradžioje per radiją maršai: Vilnius grąžintas
Lietuvai. Kuršėnuose šneka, kad nebereikia dainuoti
„mes be Vilniaus nenurimsim“, bet visi sako, kad „Vil­
nius mūsų, o mes rusų“. Iš pasaulio per „Telefunkeną“
vėl neramios žinios - gruodį Rusija su suomiais karą
pradėjo...

Skolintojai pradėjo varstyti Alekso namų duris ir rei­

kalauti skolų. Aleksas prašė, kad palauktų, žadėjo ru­
denį parduoti porą dveigių eržiliukų, jautį, surinkti dalį
pinigų, užmokėti procentus, o paskui palengva ir visas
skolas grąžinti su nuošimčiais, bet ne visi sutiko lauk­
ti, keikėsi, grasino užprotestuoti vekselius ir per banką
ištaksavoti visą Stepuliu ūkį. Galiausiai Aleksui atnešė
kvietimą atvykti į banką.
Grįžęs iš Kuršėnų Aleksas buvo pajuodęs, ūsų galai
nukarę, akys įkritusios. Viktorija nebeprisiminė, kada
tokį jį matė... Atsisėdęs, rankas bejėgiškai padėjęs ant
stalo jis nieko nematančiu, sustingusiu žvilgsniu žiū­
rėjo į aslą ir tylėjo. Viktorija skubėjo padėti dubenį su
sriuba, duoną, skuto bulves, čirškino mėsą keptuvėje, o
Aleksas net nesilietė prie šaukšto... Ilgai sėdėjo... Sriuba
nustojo garuoti, atšalo bulvės, atvėso kepta mėsa ant
stalo...
Viktorija tyliai skubėjo darbuotis, jaudinosi iš neži­
nojimo, kas galėjo Aleksui nutikti, ir dėbčiodama į prie
stalo sėdintį vyrą stebėjosi: grįžęs būdavo piktas, pa­
siutęs, gatavas viską išdaužyti, visus iš namų išgainioti,
bet kad būtų toks susmukęs ir bejėgis, tai dar neteko
matyti... Galiausiai Viktorija ryžosi paklausti:
- Kas nutiko, kad grįžai kaip žemę pardavęs?
- Už poros dienų antstoliai atvažiuos ūkio aprašyti...
Bankas akceptavo vekselius... Įpilk kokį mauką...
Viktorija nesuprato, ką tas keistas žodis „akceptavo“
reiškia, bet iš Alekso elgsenos ji matė, kad tai baisus
žodis, todėl puolė prie lentynos, rado stikliuką, padėjo
ant stalo ir pripylė arielkos. Aleksas vienu mauku iš­
tuštino stikliuką, prisipylė dar vieną, užsivertęs išgėrė,
atsilaužęs nuo kepalo duonos plutą pauostė, pasipurtė
ir šakute pasisiekęs mėsos pradėjo kramtyti.
Taip iki šiol Aleksas dar niekada nebuvo daręs... Vik­
torija visa savo esybe suprato, kad atsitiko kažkas bai­
saus, nepataisomo, kad jų gyvenime jau velniai vaikus
pradeda vesti, o ne juokus krėsti... „Ne veltui Angelėlis
apie valdiškus namus varažijo“, - norėjo Viktorija pa­
sakyti, bet prikando liežuvį: ne laikas pakaruoklio na­
muose apie virvę šnekėti.
Dabar Viktorijai galva pradėjo skaudėti dėl Rokučio
likimo, jei, neduok Dieve, reikės padėti dantis ant len­
tynos ar išeiti į svietą šunų lodyti, kai bankas ištaksavos
jų ūkį. Bet Aleksas sakė, kad ūkio pusę jai užrašė, tada
gal taksavos tik jo pusę, o jos dalis ūkio paliks, tik kas
iš tos dalies, jei liks alksnynai, durpynas ir šabakštynai.
Kas žino, kaip ten Aleksas viską sutvarkė, ar iš viso jis
ką nors padarė, jei grįžo viltį praradęs... Gal tik plepėjo,
o popieriai taip ir liko nesutvarkyti.
Praėjo ne pora dienų, o beveik mėnuo, bet antstoliai
nesirodė. Nors ir be nuotaikos, bet Aleksas nenuleido
rankų. Pjovė pievas, arė pūdymą, palengva atsitiesė,
aprimo, dažnai vaikščiodavo susirūpinęs, o vakarais
parėjęs padėdavo ant stalo rankas, užsikniaubdavo ant
jų ir ilgai snausdamas sėdėdavo.
- Eik gulti, ko čia knapsai, - ragindavo Viktorija.
- Pailsėsiu, tada ir atsigulsiu, - atsakydavo Aleksas
ir toliau sėdėdavo užsikniaubęs.
Neramios ir visai nesuprantamos žinios iš pasaulio
per Kosto radiją pasiekė akmenaitiškių ausis: per An­
tanines radijas iš Kauno pasveikino Lietuvos preziden­
tą su vardadieniu, o paskui nutilo... Kodėl? Visi trau­
kė pečiais, stebėjosi. Po kelių dienų Kostas pasakojo
per radijušą išgirdęs jau kitą prezidentą, ne Smetoną,
o Merkį, aiškinantį, kad Rusijos armija atėjo į Lietuvą
kaip draugiška sąjunginė kariuomenė pačios Lietuvos
saugumo palaikyti, o dėl to reikia, girdi, žiūrėti tvar­
kos, nepolitikuoti, nenešioti paskalų... Akmenaitiškiai
susitikę visaip samprotavo ir niekaip negalėjo suprasti,
kokia velniava pasaulyje ir Lietuvoje prasidėjo....Gal
Kostas klausydamas savo radijušo ką nors ne taip su­
prato“, - kalbėdamas su kaimynais abejojo Aleksas.
„Kas dabar bus, kas bus?“ - patyliais turguje vieni kitų
klausinėjo miesčionys ir kaimiečiai.

Netruko žiema prabėgti. Viktorija net nepastebėjo,

nuo kada ji pradėjo vis labiau ir labiau pavargti. Anks­
čiau, rodos, ji irgi plušėjo nuo tamsos iki tamsos. Pa­
vargdavo, bet ne taip, kaip dabar. O dabar vis labiau
pavargsta ne tik kūnas, bet ir galai žino kas... Per nak­
tis nuo nuolatinių rūpesčių akių nebeįmanoma sudėti,
o nemiegojęs, nepailsėjęs ir darbų daug nebeįveiksi.
Alekso su Elena krečiamos dyvalionės ėdė širdį, bet su
jomis ji jau buvo apsipratusi, nors širdyje niekaip nega­
lėjo susitaikyti, o dabar, kai prasidėjo nauji rūpesčiai, tai
jos širdį jie visai pakirto, rankos pradėjo svirti. Sveikata
pradėjo blogėti jau nuo tada, kai persikrausčius gyventi
į vienkiemį Aleksas pradėjo pirkti naujus galvijus ban­
dai didinti, kai kasmet nuo kraujaligės krito po keletą
brangiai kainavusių veislinių karvių.
Kiek ji prašė Alekso pagalvoti, nelįsti į skolas, bet jis
nieko neklausė. Norėjo vienu užpakaliu du krėslus už­
sėsti... Niekada jis nevažiavo į Kuršėnus tuščias, visa­
da ką nors geresnio tempė Elenai. Gal jinai jį kursto, o
gal jis pats nebesuvokia, kas pasauly dedasi? Ji jau nebe
pirmi metai girdi, kaip žmonės turguje dejuoja, o ne ki­
taip ir radijušo prisiklausęs Kostas šneka, kad pasaulyje
kilo nesuprantama sumaištis... Kai reikia pilnu vežimu
nieko nepardavus grįžti iš turgaus ar jomarko, kai „Liet­
ūkis“ nebesuperka bekonų, kai valdžia per prievartą
prisakinėja valdininkams pirkti iš ūkininkų žąsis, vištas
ir kitus produktus, o tų ūkyje užaugintų gėrybių dau­
giau, negu sekasi parduoti, trūksta pinigų mokesčiams
mokėti, skoloms grąžinti... Negi visai atbuko Alekso
protas, kad jis to nemato? O kai jam primeni, supyksta,
bamba, kad pats ne kvailas, pats žino ką daro... Vikto­
rija mato, kad jis nesėdi rankų sudėjęs, dirba nuo anks­
tyvo ryto iki vakaro, bet, matyt, vien rankomis dabar
jau nieko nebepadarysi. Reikėjo anksčiau galvoti... Ne
dyvai dvi šeimynas maitinti... Negi jis visai nebegalvoja
apie Rokučio ateitį, kad taip blūdyti pradėjo... Ar ne dėl
to ir nemigo naktys, ir rankos svyra.
Bažnyčia visada nuramindavo Viktorijai dvasią, to­
dėl ir turgaus dieną nuvažiavusi į Kuršėnus ji nubėg­
davo pasimelsti. Vėsi erdvė, aukštais pilioriais parem­
ti bažnyčios skliautai, altoriuje degančios žvakutės,
šventųjų paveikslai, kryžiaus kelio stacijos ant sienų,
nuo mažiausio brakštelėjimo ar kostelėjimo skliautais
sklindantis aidas dvelkė ramybe, leido susikaupti, be-
šnabždant maldos žodžius atitrūkti nuo kasdieninių
žemės rūpesčių...
Ir tą dieną išeidama iš bažnyčios Viktorija buvo nusi­
raminusi, užmiršusi namuose laukiančius darbus ir ūkį
užgulusias bėdas, kai prie jos priėjo sena liežuvininkė
Milašauskienė iš Padvaiskių. Širdį nudiegė nesupranta­
ma negera nuojauta, nes ši moteriškė dar niekada nieko
gero jai nebuvo pasakiusi.
 - Labas, Stepulien. Kaip begyveni? - pasiteiravo.
- Kaip ir visada - po senovei... Darbai, rūpesčiai...
Kaip ir pas visus...
- Ar nieko naujo negirdėjai? - lyg nustebusi paklau­
sė Milašauskienė.
- Dabar tiek naujo mūsų Lietuvėlėj, kad visi mes,
matyt, vienodai ir žinom, ir nežinom... - nenorėdama
leistis į ilgas šnekas atsainiai atsakė Viktorija.
- Tai tu iš tikro nieko nežinai? - nustebo.
- O ką aš galiu žinoti?
- Ogi tai, kad Elena užperėjo... Paklausk vyro, jei ne-
vieriji... Matyt, per daug gerai gyveni, kad nežinai, kas
pačios panosėje dedasi, - su pašaipa veide išpyškino
Milašauskienė ir nusisukusi nudulkėjo.
Viktorija prisiminė, kaip kažkada dar seniai seniai
Milašauskienė jai širdį uždavė plepalais apie Daugir­
dienę. Bet, kaip parodė gyvenimas, tai buvo ne vien
plepalai, o gryna teisybė. Gal ir dabar taip pat... Šiurpas
nukrėtė Viktoriją, tai prisiminus. Ir Angelėlis apie lopšį
Aleksui ir jai varažijo... Negi pildysis?
Priblokšta tokios naujienos, bet vis dar abejodama,
ar tai plepalai, ar teisybė, sujauktomis mintimis ir vir­
pančia širdimi Viktorija pavarė arklį namų link.
Važiuodama namo ji tylėjo ir galvojo: „Jei visa tai tei­
sybė, tai kaip toliau reikės gyventi, ko iš tokio gyvenimo
gali tikėtis ji ir Rokas? Štai kodėl Aleksas pasidarė toks
suirzęs, tai tulžingas, tai užsigalvojęs. Matyt, susirū­
pino ir pats, iš ko reikės dvi šeimynas maitinti, -Jei iš-
taksavotų... O ką Elena mislijo rodą braukdama su juo?
Tada dievagojosi, kad Aleksas ją prigavo... O dabar kas
prigavo bobą su trečiu vaiku? Ką galvoja Aleksas? Ką jis
dabar darys? Negi vėl parsives tą „kotrę“, vėl reikės apie
ją šokinėti? Neduok Dieve... Ką dabar daryti, ką galvoti,
kaip toliau gyventi? Aplink sumaištis, visi tik ir klausi­
nėja, koks gyvenimas bus prie ruskio, jei ir be ruskio
nebežinai, kaip toliau gyventi...“
Tylėdama, stengdamasi kalbėti poterius, nors maldą
nutraukdavo neprašomos į galvą plūstančios visai ne­
dievobaimingos mintys, Viktorija grįžo namo. Rokui
parginus iš durpynų ganyklos karves Viktorija pati to
nepajutusi apkabino virtuvėn įbėgusio Rokučio galvą
ir pradėjo taip graudžiai pasikūkčiodama verkti, kad
Rokutis persigando, pradėjo glostyti mamai rankas, ra­
minti ir klausinėti:
- Mama, kas atsitiko, ko verki? Gal vėl tėvas mušosi?
- Nieko, mano mielas, nieko... Praeis, tuoj nusira­
minsiu... Darbų daug, o sveikatos nebeturiu, - nebeži­
nodama, kaip pasiteisinti prieš vaiką, kūkčiodama aiš­
kinosi Viktorija.
Viktorija kiek galėdama tylėjo, neklausinėjo Alekso,
tikėjosi, kad pats prasitars, jei teisybę bobos šneka, bet
jis nieko nesakė. Pritrūkusi kantrybės vieną pavakarę
Viktorija paklausė:
- Elena kažko nebepasirodo...
Aleksas patylėjo, lyg galvodamas, sakyti ar tylėti, bet
nebeiškentė:
 - Todėl, kad peri...
- Koks velnias ją vėl užkišo? - nuduodama, kad tai
išgirdo pirmą kartą, paklausė Viktorija.
- Ar aš velnias? Ar aš tau velnias? - staiga supykęs
pradėjo rėkti Aleksas.
- Ak tai tu? Iš kur aš galėjau žinoti?.. Maniau, gal jos
dėdės Kasparo darbas...
- Tai nepliurpk niekų, jei nežinai...
Viktorija giliai atsiduso: „Nori tikėk, nori ne, o kor­
tos, pasirodo, nemelavo..." Dabar ji jau tikrai žinojo, kas
yra, tik nežinojo, ko dar ateityje tikėtis...
 MAIŠALYNĖ

Sužinojęs iš Kosto, kad per radiją šnekėjo, jog nauja

valdžia panaikino ūkininkų skolas bankams, Aleksas iš­
skubėjo į Kuršėnus sužinoti naujienų, o drauge ir dalgį
nusipirks. Apsilankęs banke ir vaikščiodamas nuo aino-
šiaus prie kaipošiaus prisiklausė kalbų, nuo kurių jam
pradėjo galva suktis. Klausėsi, stebėjosi, galvą kraipė ir
niekaip nesuprato, kur teisybė, kur prasimanymai. Ant
bačkos užsilipę tai žydeliai, tai kažkokie nežinomi perė­
jūnai visa gerkle rėkė, kad reikia džiaugtis atėjusiu švie­
siu rytojumi, kad atėmus turtą iš buržujų ir išdalinus
biedniokams visų gyvenimas pasidarys kaip rožėmis
klotas: galima bus mažiau dirbti ir geriau gyventi... Tuo
tarpu kaimiečiai pašnibždomis, lyg ko bijodami, gąsdi­
no vieni kitus: nauja valdžia žemę atims, samdyti ne­
beleis, mokesčius didins, visus į kolchozus varys, o ten
visi iš vieno bliūdo barščius srėbs, bobos bus bendros,
visi kaimo vaikai, kaip kokie avinai, bus viename darže
auginami, vyrai su bobomis pirtyje kartu maudysis...
Važiuodamas namo iš KuršėnųAleksas pasivijonamo
bekulniuojantį Grinių. Sustabdęs arklius pakvietė:
- Jonai, sėsk, bešnekant linksmiau važiuoti bus...
- Žinai, Aleksai, kad dabar ir pėsčiam, ir važiuotam
linksma... - lipdamas į ratus šaipėsi Grinius.
 - Dėl ko taip nudžiugęs? Bene žydelių, rėkaujančių
ant bačkos, prisiklausei?
- Negi tau, Aleksai, jų rėkavimai nepatiko? - nuste­
bo Jonas. - Namuose sėdėdamas apkerpėji kaip kel­
mas, o čia pasiklausęs sužinai, kad iki laimės ranka pa­
sieksi, laimingus, girdi, nauja valdžia padarys, reikia tik
ją išsirinkti... Ar tau nebūtų smagu su kaimynų bobo­
mis pirtyje ant plautų pasiperti? Išsirink naują valdžią
ir perkis iki valiai...
- Tu, Jurgi, gerai gurgi... Ir aš važiuodamas galvoju...
Bobos bobomis lieka, o jei rimtai, tai ne viską supran­
tu. Paaiškink, jei gali, į ką mes visi pavirsim, jei neisim
balsuoti?
Jonas nustebo išgirdęs tokį nesuprantamą klausimą.
- Kaip - į ką? Būsim nebalsavę, ir tiek...
- Tai va, Jonai, gudrus tu žmogus, bet klausei ir nesu­
pratai ar neišgirdai... Mes „liaudies priešais“ pavirsim...
Gal tu žinai, kas per paukštis tas „liaudies priešas“? Kas
priešas, žinau, o kas ta „liaudis“, tai bala žino. Akmenai­
čiuose net pats Angelėlis dar apie ją nevaražijo...
- Kostas sakėsi girdėjęs apie „liaudies priešus“ per
savo „Telefunkeną“, bet kas jie tokie, tai ir jis nesupra­
tęs, - gūžtelėjęs pečiais nusistebėjo Jonas. - Gal, sakau,
„liaudis“ tai mes, žmonės...
- Tai ką, mes patys sau priešais pasidarysim, jei bal­
suoti neisim? Kodėl tada šviežiai iškepti valdininkai
nori pečėtes į pasus dėti? Mes juk patys žinosim, bal­
savom, ar ne. Išeitų, kad pagal pečėtę pase valdininkai
nori žinoti, kas balsavo, o kas ne. O kas nebalsavo, tas
jų priešas? Vadinasi, valdininkai ir yra ta „liaudis“?
- Velniai žino, - nusispjovė Grinius. - Tu čia tiek
pripaistei, kad besiklausant net galva apsisuko.
- Tai va... Galva ir man sukasi... Ir man atrodo, kad
apmaus mus ta nauja valdžia, kaip bernas mergą su tre­
čiu vaiku, ir liksim durniaus vietoj...
- Jei taip šneki, tai eiti balsuoti ar ne? - paklausė
Grinius.
- Žinai, Jonai, aš taip galvoju... Eisim ar ne - niekas
nuo to nepasikeis... Jei Smetona pabėgo, jei Lietuvos
kariuomenė nė karto nepykštelėjo, tai mes, paprasti
kaimo žmogeliai, nieko nebepadarysim... Ką ruskis no­
rės, tą jis su mumis ir padarys... O jei nebalsuosim, tai
tik patys sau bėdą prisišauksim...
- Gal tu ir teisybę sakai, - abejodamas sutiko Jonas.
Besvarstydamas su Jonu mieste girdėtus gandus ir
naujienas Aleksas pasuko senu keliu pro Aitmanj ir
parvežė Grinių per kalvikes iki pat jo kiemo, o nuo čia
iki namų vos puskilometris. Kad skolas bankas panaiki­
no, Aleksas Jonui nieko nesakė - ne jo reikalas...
Grįžo iš miesto Aleksas ir patenkintas, ir sujukęs.
Nusipirkęs porą dalgių sau, kad netyčia vieną nulaužus
laiko gaišti nereikėtų, ir vieną trumpą dalgiuką Rokui:
tegu mokosi ir vaikas vyro darbų... Supančiojęs ir pa­
krūmėje paleidęs arklį įėjo į virtuvę.
- Kodėl ne prie bandos? - paklausė pamatęs užsta­
lėje Roką.
 - Pusvakario parbėgo, - paaiškino Viktorija. - Gal
ir tu alkanas? Aš tuoj... Ką naujo Kuršėnuose išgirdai?
- Maišalynė, velniava kažkokia... Nieks nieko dorai
nesupranta ir paaiškinti negali... Man atrodo, kad mes
patys sau, o gal ir visai Lietuvai, duobę kasam... Velniai
žino, kokia ta sovietų valdžia bus, bet dabar, dėkui Die­
vui, skolą bankas tikrai panaikino. Štai vekseliai, nori
degink, nori draskyk.
Aleksas atsisėdo, išsitraukė iš švarko kišenės vekse­
lius ir numetęs ant stalo pašaukė beišeinantį pas kar­
ves Roką.
- Tai va, Rokai, gerai įsižiūrėk į tuos prakeiktus vel­
nio popierius ir atsimink, kad geriau su jais nesusidė-
ti. Dabar tuos popiergalius geriausiai sudeginti, kad į
svetimas rankas nepakliūtų, o kai aš numirsiu, galėsit
mane į grabą kniūpsčią paguldyti...
- O kam kniūpsčią?- nesuprato Rokas.
- Kad vekselius protestavę skolintojai atėję į pagra-
bą galėtų į subinę pabučiuoti... Galėjo vekselių nepro­
testuoti, palaukti... Prieš pusmetį tyčiojosi: jei greitai
neatiduosi, girdi, antstoliai tavo ūkį iš varžytinių pus­
dykiai ištaksavos... Gyvenime dar niekam nelikau sko­
lingas. O dabar, kai norėjo mane ubagais paleisti, patys
įklimpo. Ne be reikalo žmonės sako, kad nekask kitam
duobės - pats įkrisi...
- Valsčiuje pasakė, kad dabar žemė jau nebe mūsų,
o valstybės, - srėbdamas barščius pasakojo Aleksas. -
Dar sakė, kad tiems, kurie žemės turi daugiau, dalį at­
ims, o su vekseliais galiu, girdi, subinę pasišluostyti.
Velniai žino, ko ateityje iš tos valdžios laukti? Dažniau­
siai būna, kad valdžia viena ranka duoda, o kita dvigu­
bai atsiima...
Aleksas patylėjo galvodamas, sakyti ar ne, pagaliau
ryžosi:
- Rytoj vėl į Kuršėnus reikia braukti...
- Tai kodėl šiandien visko ten nepadarei, kad kožną
dieną lakstai, lyg namuose darbų nebūtų? - nesuprato
Viktorija.
- Elenai reikia padėti iš Kuršėnų į Gilaičius persi­
kraustyti.
Viktorija besirūpindama namų darbais buvo iš galvos
išmetusi mintis apie Eleną, o dabar Aleksui priminus
tyliai nurijo karčią seilę: „Dėkui Dievui, kad į Gilaičius,
o ne į Akmenaičius...“ - pagalvojo, bet nieko daugiau
neklausinėjo.
Papietavęs Aleksas išėjo šienauti. Iškalęs dalgį ir
pjaudamas pievą suko galvą: „Kokią žemę gali atimti:
dirbamą ar durpyną, pelkes, šabakštynus? Negi pačią
geriausią žemę, į kurią tiek prakaito lieta, ir reikės kam
nors atiduoti? Negali būti... Ir iš viso - sena valdžia vos
neištaksavojo, o nauja skolą bankui grąžino, bet žemę
nusavino. Negana to, dalį jo išpuoselėtos žemės kitiems
dirbti žada atiduoti, lyg jis būtų ją blogai dirbęs... Nei
šis, nei tas... Matyt, dar ne to, o velniai žino ko iš tos
rusiškos tvarkos reikia laukti...“
 Ilgai laukti neteko. Ūkininkams užkrovė naujus mo­
kesčius ir pyliavas. Kaimas pašiurpo: iš kur reikės sėklos
pavasariui imti, kuo gyvulius šerti, kas patiems liks, jei
dabar viską valdžiai atiduosi?
Sutikęs paventyje Kostą Aleksas su kartėliu balse
priekaištavo:
- Štai tau ir pasirodė visas naujos valdžios gerumas
ir Rusijos bagotumas, apie kurią tu šnekėjai prisiklau­
sęs radijušo... Visi bagoti, kai giriasi... Kokie mes durni
buvom, kad anksčiau apie tai nepagalvojom... Ir aš toks
pats - džiaugiausi vekselius atgavęs, o dabar še, kad
nori... Viena ranka grąžino, o kita atima. Ne be reikalo
paventiškiai šneka, kad kai traukinys važiuoja Rusijos
pusėn, tai garvežys sunkiai dūsauja - sala masla, sala
masla, o kai į Lietuvą, tai linksmai ir lengvai - spieki
machorka, spieki machorka...

Diena buvo karšta, saulėta. Banda pargyliavusi nuo

aklių, bimbalų ir kitų kraugeringų vabzdžių trejetą
valandų ilsėjosi tvarte. Praėjus karščiui Rokas išvarė
karves pasiganyti šalia namų, pievelėje prie apušroto.
Vakarėjo. Pamelžusi karves Viktorija nustebo pama­
čiusi, kad dar gerokai iki saulės laidos. Iš pievos grįžo
Aleksas. Ant skersbalkio pakabino dalgį, greta padėjo
pustą, apžiūrėjo vienkinkius ratukus, paklibino ratus,
patikrino, ar neperdžiūvę, ar tvirtai laikosi ratlankiai, ir
nuėjo link klėties. Netrukus parsivedė arklius ir pririšo
prie tvoros.
 - Motin, prižiūrėk bandą, mudu su Roku jojam į
Ventą arklių maudyti... - riktelėjo.
- Darbų daugybė, rytoj sekmadienis, rytoj ir išmau-
dysi tuos arklius, - bandė prieštarauti Viktorija.
- Rytoj kiti reikalai... - burbtelėjo Aleksas ir pašaukė
nuo bandos Roką.
Atbėgus Rokui Aleksas užkėlė vaiką Kaštanei ant
nugaros o pats apžergė Bėriuką. Rokas jau buvo ne kar­
tą jojęs, todėl nudžiugo tai išgirdęs, nes jodinėti jam
patiko, tik nukristi bijojo.
- Kur josim?
- Tvirtai laikykis įsikibęs į karčius, kad nenudribtum.
Josim į Ventą arklių maudyti. Ir tu galėsi pasitaškyti...
Viktorijai džiugu matyti, kad tėvas nors retkarčiais
stengiasi bendrauti su Roku, tik kažkoks kirminas įlin­
do dūšion išgirdus, kad rytoj kiti reikalai. „Kokie tie kiti
reikalai šventą rytmetį?“ - nesuprato Viktorija.
Po geros valandos vyrai grįžo šnekėdamiesi, susiki­
bę rankomis, už pavadžio vesdami dar šlapius arklius.
Aleksas buvo gerai nusiteikęs, padėjo suvaryti į laidarį
karves, avis, ko anksčiau niekada nedarydavo. Viktorija
atsistebėti negalėjo tokiu Alekso elgesiu, nors širdyje
krebždėjo nesuprantamas nerimas: „Ne prieš gera, ne
prieš gera toks švelnumas?“ - dingtelėjo mintyse.
Viktorija atsikėlė anksti ir išleido bandą į ganyklą,
kad prisiėstų žolės, kol neįdienojo, kol bimbalai gal­
vijams neįkyri. Rokutis visada iš ryto ilgiau pamiegoti
nori... Grįžusi trobon rado Aleksą atsikėlus}. Jis skutosi,
prausėsi, blizgino batus. Sulaukęs pareinančios iš lauko
Viktorijos paragino:
- Apvilk šventadieniškai Rokutį, į svečius va­
žiuosim...
- Į kokius dabar svečius nei iš šio, nei to? - nustebo
Viktorija.
- Važiuoju į Gilaičius. Noriu Elenai parodyti, koks
didelis Rokutis užaugo.
Viktorija net pritūpė iš netikėtumo. Jai pasirodė lyg
kas per pakinklius būtų tvojęs.
- To dar betrūko... - išsprūdo jai.
- Ko čia dabar stovi išsižiojusi? Paprašyk, bandą Ve­
rutė pažiūrės, o nuo Roko Elena nieko iki šiol neatkan-
do, neatkąs ir dabar.
Viktorijai tai išgirdus širdis pradėjo taip smarkiai ba­
ladotis, kad net smilkiniuose tvinksėti ėmė. „Ką dabar
Aleksas sugalvojo? Dar nė karto jis Roko pas Eleną ne-
sivežė, o ir jinai niekada juo nesidomėjo. Štai tau ir se­
kmos dienos rytas... Bet priešgyniauti lyg ir nėra kaip.“
Priėjusi prie lovos Viktorija pamatė, kad Rokutis
tokiu saldžiu miegu miega, kad net gaila žadinti: ant­
klodė nuspardyta, prasižiojęs, per skruostą iki pagalvės
nutįsusi seilė, tik pirštai kažko trūkčioja....Matyt sa­
pnuoja“, - pagalvojo Viktorija ir bučiuodama į žanduką
švelniai pažadino.
- Kelkis, vaikuti, tėvas nori su tavim į svečius va­
žiuoti...
Rokas prasimerkė ir pamatęs mamą nusišypsojo,
rankute nusivalė seilėtą skruostą.
 - Sapnavau, kad uogas rinkau... Norėjau tau par­
nešti...
- Gražiai sapnavai.
O savyje Viktorija pagalvojo: „Sapnas negeras. Sa­
pnininke rašo, kad jei per sapną uogas rinksi - verkti
teks“, - bet nieko nesakė. Daug ko tame sapnininke pri­
rašyta, tik ne viskas pildosi.
- Kelkis, vaikuti. Prauskis. Pavalgyk pusryčius...
Pilna nerimo širdim Viktorija puošė Rokutį. Norėjo­
si tai „gegutei“ parodyti, kad vaikas dailiai sušukuotas,
papuoštas, gražiai prižiūrimas. O drauge į širdį plūdo
kiti jausmai, į galvą - kitos mintys. Kodėl dabar Alek­
sas užsimanė važiuoti su Roku? Gal dabar, kai užperėjo,
pati Elena Aleksui padedant kraustytis į Gilaičius užsi­
norėjo pamatyti, ar didelis vaikas užaugo. Bet jei iki šiol
niekada vaiko matyti nenorėjo, tai kodėl dabar užsima­
nė? Ne, tikriausiai ne tai... Tikriausiai pačiam Aleksui
užėjo noras pasigirti... Kuo pasigirti? Ar tuo, kad ji,
Viktorija, gražiai vaiką prižiūri, puošia, moko, augina?
Juk jis tik retsykiais randa jam laiko... Nuoskaudos ir
nesuprantamo pavydo jausmas perėmė Viktoriją ren­
giant vaiką kelionei.
- Per kur važiuosi?
- Per brastą Ventoje, dabar vanduo nuslūgęs.
- Nešnekėkit prie vaiko ko nereikia, kad jam ko nors
nesupratus širdelė neskaudėtų, - atsisveikindama pa­
prašė Viktorija.
- Ne tau nurodinėti, apie ką šnekėti, o apie ką ne, -
piktai atkirto Aleksas ir paragino Bėriuką.
 Viktorija peržegnojo išvažiuojančius ir skaudžiai at­
siduso: „Dieve duok durnam proto prie vaiko nešnekėti
ko nereikia... Jau iki šiol vaikas ne kartą matė, kaip jinai
dėl Elenos nuo Alekso kentėjo, tai ką jis tenai nuvažia­
vęs pamatys ir sužinos? Gal Dievas apsaugos jautrią
vaiko širdelę?..“
Žiūrėdama į nuvažiuojančius Viktorija nustebo pa­
mačiusi, kad Aleksas pirmiausiai pasuko prie klėties,
iš jos išnešė porą maišų ir sumetė j ratukų paskuiga­
lį. Tik tada išvažiavęs pro diendaržio vartus nudardėjo
keliuku link Ventos. Smalsumo vedama Viktorija nuėjo
pasižiūrėti, kokių lauktuvių Elenai išvežta, ir rado, kad
trūksta poros maišų pikliuotų kvietinių miltų.
Viktorijai prailgo diena belaukiant grįžtančio Roku-
čio. Po pietų dirbdama troboje kas keliolika minučių
bėgo ir bėgo pažiūrėti Ventos pusėn, ar nepamatys
grįžtančių. O išėjusi lauk tik ir tesižvalgė ton pusėn, kol
pagaliau jau visai saulei krypstant vakarop pamatė par­
važiuojančius. Dar nespėjus Aleksui iš keliuko pasukti
į daržinę, kur stovėdavo brička, iš jos iššokęs Rokutis
tekinas atbėgo prie Viktorijos ir apkabinęs kojas pra­
dėjo verkti.
Nesuprasdama, kas nutiko, Viktorija glostė vaikui
galvutę ir ramino:
- Neverk, nusiramink... Kas dabar atsitiko, kad verk­
damas grįžai?
- Daugiau niekada su tėvu pas tą Eleną nebevažiuo­
siu. Jei nori, namuose tegu muša, o ne pas svetimus... -
pasikūkčiodamas ir springdamas ašaromis nerišliai va­
peno Rokutis.
- Na kas dabar, kodėl, už ką? - net pati nebesupras­
dama, ką nori sužinoti, klausinėjo vaiką Viktorija.
- Paskiau papasakosiu, kai tėvas nematys, - pama­
tęs iš daržinės ateinantį tėvą sušnabždėjo Rokas ir nu­
bėgo į trobą.
- Ko vaiką rikdai? Kas tokio nutiko, kad grįžo visas
apsiašarojęs?
- Šiknius, piemens šmotas, tas tavo vaikas, štai ką
tau pasakysiu... Aš jam dar ne tiek įkrėsiu... Jei ne per
galvą, tai per subinę proto įdėsiu, tada žinos...
- Už ką? Kuo vaikas taip baisiai nusidėjo? - nesu­
prato Viktorija.
- Ir tau ne pro šalį būtų kailį iškaršti, - piktinosi
Aleksas. - Už ką? Už ką? Už tai, kad motinai rankos
nenorėjo bučiuoti, štai už ką.
Tai išgirdusi Viktorija net išsižiojo iš nuostabos. Gal­
voje pynėsi jai pačiai iki galo nesuvokiamos mintys. Iš
vienos pusės Alekso piktumas, iš kitos - vaiko atsakas
į tai. Pagaliau Viktorija suprato, ką pakeliui į Gilaičius
bus šnekėjęs Rokučiui tėvas, o šnekėjo jis vaikui, be
abejo, tai, ką Viktorija tiek metų nuo jo slėpė. O Rokas
to ar negalėjo, ar nenorėjo suprasti...
Viktorija daugiau nieko nebeklausinėjo. Rokutis pas­
kui papasakos...
Visą likusį vakarą Rokutis sukosi apie namus, visaip
stengdamasis nepasipainioti tėvui po kojų, net vakarie­
nės jo negalėjai prisišaukti prie stalo. Tik einant gulti,
kai Viktorija nuvilko vaikui marškinėlius, pamačiusi
pašiurpo: visa Roko nugara buvo išvagota raudonai
pamėlusiais dryžiais... Pažiūrėjusi, ar iš lauko negrįžęs
Aleksas, Viktorija paklausė:
- Rokuti, mielas, už ką tave taip?..
- Mama, kai nuvažiavom, tėvas liepė pabučiuoti tai
bobai, na tai, tu žinai, ranką... Kai aš nebučiavau, tėvas
pradėjo ant manęs rėkti, čaižyti diržu... Bučiuosi mo­
tinai ranką, sako, ar ne... O jinai sėdėjo atkišusi lete­
ną ir laukė... Aš vis tiek nebučiavau... Aš apsnargliojau,
bet nebučiavau, - Rokas vėl pradėjo verkti. - Tu mano
mama. Kitos aš nenoriu...
Klausydamasi Rokučio Viktorija net nepajuto, kaip
jos skruostais pradėjo riedėti ašaros. Apkabinusi vai­
ko galvelę Viktorija priglaudė jį prie krūtinės ir giliai
atsiduso. Dingtelėjo mintis: „Tėvai, tėvai... Ar tu suvo­
ki, ką darai? Dryžiai ant nugaros palengva išnyks, bet
ar išnyks randai vaiko širdelėje? O ir Elena ne geresnė.
Tėvas daužo vaiką, o ji nesudraudžia, tik leteną atkišusi
laukia, kad pabučiuotų...“
- Aš tavo mama, mielas mano vaikeli, kol sveikatos
turėsiu, kol gyva būsiu...
Paguldžiusi Roką Viktorija dar ilgai sėdėjo prie jo lo­
velės glostydama vaikui galvelę, kol jis užsimerkė ir ra­
miai pradėjo alsuoti. Pakilusi baigė visus namų ruošos
darbus ir tik tada atsigulė. Iki pat aušros Viktorija nega-
Įėjo akių sudėti. Bandė melstis, bet tarp maldos žodžių
galvoje plaukė visai kitos, nelabai šviesios, o kartais ir
visai juodos mintys: „Kodėl jai, o dabar jau ne tik jai,
bet ir jos vaikui gyvenimas toks žiaurus ir piktas? Negi
už tėvo nuodėmes turi kentėti nekaltas vaikas? Kur
teisybė, jeigu ji iš viso gyvenime yra? Kodėl gimdyto­
ja, matydama, kaip jos vaikas daužomas, nesudraudė
nuožmaus tėvo? Kodėl?“

Baigėsi rugpjūtis. Vakare po darbų su Rokučiu išsi­

maudęs Ventoje Aleksas eidamas namo ežia tarp Ver­
bos ir savo žemės džiaugėsi būsimu derliumi:
- Žiūrėk, Rokuti, koks gražus miežių laukas, varpa
varpon - katinas varpomis gali bėgti...
Nuskynęs miežio varpą Aleksas patrynė saujoje, nu­
pūtė ašakas, pakramtė.
- Grūdas kietas, jau laikas guldyti į pradalges... Rytoj
iš pat ryto eisim miežių pjauti.
- Kad aš dalgio neturiu, pjauti nemoku...
- Aš jau seniai turiu nupirkęs tokį mažiuką, trumpą
dalgiuką, kaip tau... Rytoj įtversim, iškalsim, prie dalgi­
kočio galo pririšim lazdyno šakutę, kad gražiau miežiai
į pradalgę gultų... Ar gerai sakau?
- O kas karves ganys?
- Karves valandėlę mama pažiūrės. Pjausi, kiek
galėsi... Vyriškus darbus nuo mažens reikia mokytis
dirbti...
 Išaušo saulėtas gražus rytas. Iš Iaidario Rokas iš­
varė karves į pievelę prie apušroto ir pradėjo suktis
apie tėvą.
Aleksas nuobliavo dalgikotį, nulygino, pro plongalį
užkalė pirma šunkojį dešinei rankai, paskui rankavėtą
kairei.
- Ateik arčiau. Dabar tave pamieruosiu. Vyrui tai
tarp rankavėto ir šunkojo turi būti keturios penkios
saujos, o nuo šunkojo iki dalgio įtvaro - devynios.
Mano saujos tau per didelės, o tavo dar per mažos. Rei­
kia tada pagal ūgį žiūrėti, kad nereikėtų pjaunant per
daug susilenkti, kad nugara nepavargtų... Tai va, ateik,
pamieruosiu...
Nubėgęs į krūmus Rokas nupjovė lazdyno šake­
lę kaip tėvas buvo sakęs, o grįždamas prie baigiančio
plakti dalgį tėvo pamatė nuo Ventos pusės keliuku pro
apušrotą ir šulinį į kiemą ateinančius ketvertą vyrų.
- Tėte, žiūrėk, kas ateina, - parodė Rokas.
Vienas vyras nešėsi portfelį, o kitas - per petį per­
mestą sieksnį. Kiti rankose nieko neturėjo. Nuo jų atsi­
likęs, nuleidęs galvą, užsivertęs kastuvą ant peties kiūti­
no Verba. Aleksas atrėmė dalgį į pentikotį ir įsižiūrėjęs
nustebo, pažinęs tarp ateinančių pas jį tarnavusį Unta-
nį. Tas ėjo išdidžiai atsilošęs ir plačiai mostigavo ranko­
mis, kažką rodydamas kitiems tai kairėn, tai dešinėn.
- Sveikas, Stepuli, ar svečių nelauki? - pasisveikino
Untanis.
 - Sveiki tai sveiki, tik į svečius su sieksniu niekas ne­
vaikšto.
Pamačiusi atėjusius lauk išbėgo Viktorija.
- Kur šiokią dieną tiek vyrų traukia? Ką tuo sieksniu
matuosit? - nustebusi paklausė.
- Negi užmiršai, gaspadine, kas ką sieksniu ma­
tuoja? - juokdamasis atsiliepė kažkuris. - Žemę da-
linsim...
- Vajetau, ir tu, Untani, čia. Jau kiek laiko nebesiro-
dei šiuose kraštuose. Kokie vėjai dabar tave atpūtė? -
stebėjosi Viktorija.
- Dabar aš tau ne Untanis, o Antanas Gedvilas, Ste-
pulien. Ne tarnauti pas jus, o matininkui padedu tei­
singai iš kulokų žemės atrėžti. Dabar va nuo Stepulio
gabalą Verbai, o paskui ir nuo kitų, jei rasim bagotesnį.
„Ubagas, naują lazdą gavęs, nebežino, kuriuo galu
remtis“, - pagalvojo Aleksas. Jis jau buvo girdėjęs, kad
nauja valdžia dvarus taksavoja, bet kad tokius, kaip jis?
Ar seniai skolas panaikino? Jei valdžia žinojo, kiek buvo
prasiskolinęs, tai žino ir apie jo bagotystę, todėl dabar
klausėsi ir savo ausimis netikėjo. Jis tą žemę tiek metų
dirbo... Vertė akmenis, kirto karklynus, alksnius, rovė
šaknis, liejo prakaitą, kol tie kemsynai dirbama žeme
tapo, kol pradėjo derlių duoti. Jis jos nevogė, iš nieko
neatėmė, iš tėvų paveldėjo, dalį pirko. Untanis tai žino,
nes pats pas jį tarnaudamas kelmus rovė... O dabar nei
iš šio, nei iš to atiduok kaimynui, kuriam niekada už
nieką skolingas nebuvai.
 - Vyrai, palaukit, čia kažkas ne taip, - nesuprasda­
mas, ar Untanis juokauja, ar rimtai šneka, bandė prieš­
tarauti Aleksas.
- Neapsimesk durnium, Stepuli. Dabar žemė jau ne
tavo, ne mano, ne Verbos, o valstybės... Dar liepą so­
vietų valdžia pasakė, kad tokie, kaip tu, kurie iki šiol
valdo daugiau kaip trisdešimt hektarų, dalį žemės turi
atiduoti mažažemiams. Todėl nesisprečyk, o einam
matuoti. Nėra laiko ilgai aiškintis... - ragino Untanis.
- Palauk, palauk... Negali būti, kad taip nei iš šio, nei
iš to, be jokio dokumento... Aš juk dalį žemės dar prie
senos valdžios pačiai užrašiau, - vis dar bandė aiškintis
Aleksas.
- O kas, jei ir užrašei... Dabar niekam nerūpi, su kiek
bobų gulėjai, svarbu, kad pats visą žemę valdei. Manęs
neapgausi. Draugas Jonai, parodyk planą, gal tada su­
pras, - pašaipiai pažiūrėjęs Alekso pusėn Untanis krei­
pėsi į matininką.
Žvilgtelėjęs Rokas pamatė, kaip nukaito tėvo veidas,
akys piktai pažiūrėjo į Untanį, susigniaužė kumščiai.
Tuo tarpu Jonu pavadintas vyras atsisegė portfelį, iš­
ėmė kažkokį aplanką su popieriais, portfelį padėjo ant
žemės ir išskleidė didelį lapą.
- Einam į trobą, prie stalo, kaip čia lauke su tais po­
pieriais... - kvietė Viktorija. - Neskubant prie arbatos
gal aiškiau pasidarys...
- Nepyk, gaspadine, nėra kada, - kiek švelnesniu
balsu atsisakė Jonu pavadintas vyras. - Dabar mes val­
džios žmonės, negalim už stalo reikalų tvarkyti. Dar
reikia ir pas kitus eiti...
Priėjęs prie Alekso Untanis, tarsi koks viršininkas,
jau griežtu balsu paliepė:
- Draugas Aleksai, žiūrėk planą, tada pamatysi. Tu
ne pirmas ir ne paskutinis, iš kurio reikia žemės atrėžti.
Dabar darbininkų ir mažažemių valdžia. Dabar ne ba-
gočiai, o darbininkai visus mokys gyventi. Čia ne mano
išmislas... Jei būtum buvęs švancas, kai pas tave dirbau,
ne taip šnekėčiau. O dabar, jei dar ginčysies - už pa­
sipriešinimą valdžiai gali ir cypės gauti... Nei tau, nei
man to nereikia... Geriau einam ir padėk matuoti.
- Aš tau ne draugas, karvių su tavim neganiau, todėl
neieškok durnių. To dar trūko, kad kariamas sau virvės
storočiaus...
- Aleksai, nesisprečyk, kad blogiau nebūtų, - išsi­
gandusi ramino Viktorija.
- Nepyk, Aleksai, aš čia niekuo dėtas... Matai, vadžia
liepia, taip reikia... - priėjęs prie Alekso vapėjo Verba.
- Stepuli, einam kartu, kad žinotum, kur jau nebe
tavo žemė, kad paskui ginčų nebūtų...- paragino Un­
tanis.
- Rokuti, bėk ir tu, grįžęs papasakosi, - paragino
vaiką Viktorija.
Vyrai patraukė pakalnėn ir per pievą pasuko link
miežių lauko, kurį Aleksas buvo besiruošiąs pjauti. Su
kastuvu ant peties ir sieksniu rankoje iš paskos kiūtino
Verba. Susiraukęs, drebėdamas iš pykčio ir nuoskaudos
paskui sekė Aleksas.
Untanis sustojo prie Verbos žemės kampo.
- Nuo čia ir pradėsim... Dabar tiesiai link keliuko, o
paskui link Ventos... Ar ne taip plane parodyta?
- Vyrai, nebūkit pasiutę, palaukit, - bandė stabdyti
Aleksas. - Leiskit nors miežius nusipjauti. Jei jau tokia
tvarka, tai matuokit, kiek priklauso, iš kito šono, kur
dar karklynai nerauti... Kas iš to, kad žemės daug, tik
patys pažiūrėkit, kiek tos dirbamos... Pelkės, alksny­
nai, durpynai... Untani, pats dirbai, matei ir žinai, kiek
aš prakaito išliejau, kol tą gabalą dirbama paverčiau...
Negi užmiršai, kad čia velnias vaikus vedė, kai pradė­
jom tuos kemsynus rauti?
- Keičiasi laikai, draugas Stepuli, - atrėžė Untanis. -
Miežius Verba ne blogiau už tave nusipjaus. Valsčiuje
tokius planus nubrėžė, dabar jau nieko nepakeisi... Jei
gerai būtum pažiūrėjęs į planą, būtum pamatęs, kad
buvęs tavo durpynas jau nebe tavo, o valdžios bus val­
domas. Ir už durpes jau pinigų nebegausi... Negi norė­
tum, kad vietoj durpyno dar didesnį gabalą dirbamos
nurėžtumėm? Nemėgink, Stepuli, su mumis ginčytis,
jei nenori, kad blogiau būtų... O tu, Verba, mieruok
miežių lauką ir ne Stepuliui, o darbininkų valdžiai dė-
kavok... Rudenį neužmiršk ant alaus paprašyti, - pašai­
piai žiūrėdamas į Aleksą paliepė Verbai.
Verba bejėgiškai skėstelėjo rankomis žvalgydamasis
tai į Aleksą, tai į Untanį ir nuėjo prie ežios. Matininkas
plačiais žingsniais žergdamas, dešine sukdamas sieksnį
matavo, o Verba iš paskos kastuvu braukdamas žymėjo
biržę, tai vienur, tai kitur iškasdamas duobutę.
- Kai baigsim matuoti, į tas duobeles mietus įkalk.
O va čia kask kapčių. Nuo čia mieruosim link Ventos...
- Nepyk, kaimyne, ką padarysi, jei valdžia taip lie­
pia... - kasdamas kapčių atsiprašinėjo Verba.
Aleksas nusispjovė ir nieko neatsakė. Stovėjo kaip
įbestas. Gyslose virė kraujas, delnai niežtėjo, bet tylė­
jo ir mintyse ramino kylantį įtūžį. „Prieš vėją nepapūsi,
prieš vėją nepaspjaudysi... Tik kodėl šitaip? Darbininkų
valdžia, girdi... Ar jis per visą savo gyvenimą nedirbo?
Tik kruvinu prakaitu ir pūslėtais delnais nuo aušros iki
saulėlydžio vargstant padidėjo dirbamos žemės sklypas.
Ar jis ne darbininkas? Ne kartą per Kosto „Telefunkeną“
girdėjo, kad Rusijoje ūkininkų nebėra, kad ten kažkokie
kolchozai, kur viskas visų... Vyrai tada šaipėsi: ir bobos
bus visų, su kuria norėsi, su ta miegosi... Bet čia jau ne
juokas, čia nei keiksmai, nei ašaros nieko nepadės...“
Aleksas dar kurį laiką tylėdamas stovėjo, žiūrėjo į
matuojančius jo žemę vyrus, mostiguojantį rankomis
buvusį samdinį, paskui nusikeikė ir piktai nusispjovęs
jų pusėn paėmė Roką už rankos:
- Na ir mat juos velniai... Einam namo, vaikeli, mes
čia nebereikalingi... Visą gyvenimą vargau, prakaitą lie­
jau, raudamas krūmus ir akmenis, tikėjaus, kad tau bus
ką palikti, kad tau užaugus mažiau vargo vargti reikės,
o dabar viskas velniop. Visi mano geri norai šuniui ant
uodegos... Greitai tas pats šuo ant uodegos galo nusi­
neš ir viso gyvenimo darbą, kai bernai, anksčiau mokė­
ję tik šūdą kopti, arielką lakti ir nibrėse kitiems snukius
daužyti, toliau už savo nosį nieko nematę, dabar pradės
ūkius tvarkyti. Nebeliko teisybės žemėje, kai ubagai ir
durniai valdžią paėmė...

Rytojaus dieną valgant pusryčius į duris kažkas pa­

sibeldė. Paprašius įeiti nedrąsiai per slenkstį peržengė
Verba. Nusiėmė kepurę ir sustojo prie slenksčio.
- Skalsink Dieve... Vakar nei šiaip, nei taip, tai, sa­
kau, ateisiu pašnekėti, kaip su tais miežiais? Katras
dabar juos pjausim, sakau? - glamžydamas kepurę pa­
klausė Verba.
- O kaip pačiam atrodo? - piktai klausimu į klausi­
mą atrėžė Aleksas.
- Untanis sakė pjauti man, nes, girdi, žemė jau
mano... Tik jos aš nei ariau, nei sėjau, tai ir atėjau pasi­
tarti kaimyniškai...
- Dabar ubagų valdžia... Kaip pasakysi, taip ir bus.
Nuo to, kiek ten tų miežių, tu nepraturtėsi, o aš ubagais
neišeisiu. Daryk, kaip nori...
- Taip tai taip, tik tiek metų gyvenom geruoju, aš čia
niekuo dėtas... Ar ne teisybę sakau?
- Tavęs, kaimyne, niekas ir nekaltina, - įsiterpė Vik­
torija. - Tokie laikai atėjo. Reikia melsti Dievą, kad dar
blogiau nebūtų...
 - Taigi taigi, - vapeno Verba. - Pagal teisybę tai tu,
Aleksai, sėjai, tu ir pjauk. O paskui gyvendami rokuo-
simės...

Trumpėjo dienos, ražienas pradėjo traukti voratin­

kliai, retkarčiais laukus apglėbdavo rūkų drobulės, po
giedrių naktų ant žolynų pasirodydavo šarma, miškai
pradėjo puoštis rudeninėmis spalvomis. Artėja ruduo,
bobų vasara čia pat...
Po pusryčių Aleksas pasikinkė arklius, įsikėlė į ratus
plūgą ir dar kažką galvodamas žvalgėsi.
- Kur baudiesi? - nesuprasdama, kur Aleksas ruo­
šiasi, eidama į tvartą paklausė Viktorija.
- Elena paprašė, kad padėčiau bulves nukasti.
Jei jau Elena paprašė, tai niekas jo nesulaikys. Ne­
svarbu, kad savo darbai dar nedirbti, kad vieni be šei­
mynos likę nebespėja. Tik ką padarysi. Durnam proto
neįdėsi...
- Gal, sakau, ir Rokas tepadeda bulves parinkti...
Viktorijai net akys aptemo tai išgirdus. Negana to,
kad praeitą kartą Rokas grįžo sumuštas, apsiašarojęs,
dabar vėl jis nori vaiką kamuoti. Viktorija supyko:
- Ar proto nebeturi? Jis dar per mažas tokiems
darbams. Rokui jau mokyklon laikas, o jis dar karves
tebegano... Aš viena nieko nebespėju... įnamės savo
reikalų turi...
- Nešiksi lapų priėdusi...
- Tai kada grįši?
 - Kada ponia pazvalysi...
Darbų ūkyje begalės. Aleksui išėjus Viktorija nebe­
žino, už kokio darbo griebtis. Nervai pakirto sveikatą.
Įsimetė baisus skausmas į petį. Be Rokučio pagalbos
Viktorija nebegali pakilti iš lovos. Belieka džiaugtis
įnamių, ypač Verutės, parama. Mergaitė sukasi kaip vi­
jurkas, vos spėja apkopti būtiniausius darbus. Viktorija
net nebežino, kuo jai atsilyginti...
Kai antram trobos gale, kitame šone už šeimanto,
greta kambario, kur jau gyveno Marijona su Verute,
apsigyveno našlė Jankienė su Roko amžiaus sūnum Bo-
liuku, pasidarė šiek tiek lengviau. Jankienė uždarbiau­
davo padėdama tai vieniems, tai kitiems kaimynams,
o dabar, kai sukrypo Viktorija, daugiausiai padeda jai.
Boliukas jau lanko mokyklą Aitmanio troboje. Viktori­
jai gėda net pagalvoti - įnamės vaikas jau mokosi, o jos,
ūkininkės, vaikas bandą tebegano, jo tėvas pas bobas
laksto, velniai žino ką daro. Ne kartą Viktorija ragino
Aleksą, kad Rokučiui jau laikas į mokyklą, o jis - spės,
nėra, girdi, kas bandą gano. „Kas skaito rašo, duonos
neprašo“, - prisiminė Viktorija savo tėvo žodžius. „Pir­
mas darbas, kai pakilsiu, - Roką į mokyklą. Darbams
galo niekada nebus... Jei tėvas nesirūpina, tai man rei­
kia apie vaiko ateitį galvoti...“ - nusprendė Viktorija.
Tai viena, tai kita moteris pamelžia karves, pašeria
kiaules. Gerai, kad Rokas jau žino kur ganyti, kur žolės
daugiau, kada namo į diendaržį karves ir avis pargin­
ti. Gerai, kad ganyklos čia pat aplink namus... Grįžęs iš
mokyklos Boliukas padeda Rokui, papasakoja, ką vei­
kia mokykloje, ko išmoko.
Už poros dienų grįžo Aleksas.
- Kur gaspadinė? - paklausė iš tvarto pareinančią
Jankienę.
- Serga. Jau antra diena guli...
- Kas jai? Smerčio be pričinos nebūna.
Aleksas pasimuistė, susiraukė ir įgoglinęs į kambarį
paklausė:
- Kas dabar tau?
- Labai petį ir nugarą skauda. Pajudėti nebegaliu...
Aleksas priėjo prie gulinčios Viktorijos, pažiūrėjo ir
sumurmėjo:
- Gerai atrodai, nesprogsi dar... - apsisuko ir iš­
ėjo lauk.
Viktorijai šiurpas nubėgo per kūną tai išgirdus.
„Mano smerčio laukia, - dingtelėjo mintis. - Bet ar tai
naujiena? Tik kas Rokutį augins, kas jį mylės, kai manęs
nebebus?" Nejučiomis Viktorijos akys pritvinko ašarų,
bet ji greitai susivaldė supykusi ant savęs: „Iš kur, po ga­
lais, tos ašaros imasi? Jos rieda kai reikia ir kai nereikia,
tik kai paverki kur į kampą įlindusi, kad niekas nema­
tytų, lyg ir lengviau pasidaro... O darbų, ar verki, ar ne,
nemažėja. Reikia laikytis, negalima pasiduoti...“
Moterys kamparo spiritu trina Viktorijai nugarą, ko­
jas, pečius, deda visokiausius kompresus, ir Viktorija
palengva atsistoja ant kojų. Dabar pirmas rūpestis Vik­
torijai - nors ir pavėluotai, trūks plyš, bet kuo greičiau
įstatyti Roką į mokyklą.
 - Aleksai, seniai laikas Rokučiui į mokyklą, o tu vis
atidėlioji, - neapsikentusi pradėjo Viktorija.
- O kas karves ganys? Spės dar... Mačiau, kad raides
pažinti pati išmokei, - priešgyniavo Aleksas.
- Mokykloje ne tik raides pažinti moko...
- Nei tu, nei aš jokių klasių nebaigėm, o pusę am­
žiaus nugyvenom ir ubagais neišėjom...
- Nebe tie laikai, negi pats nesupranti? Įnamės vai­
kas mokosi, o mūsiškis paskui karvės uodegą vaikšto.
Negi tau pačiam ne sarmata? Bandą apie namus patys
galim pažiūrėti, - nesutiko Viktorija. - Karvėms reikia
barškalus po kaklais parišti, kad krūmuose lengviau
rastumėm...
- Daryk, kaip nori, jei jau taip užsidegė, - pagalvojęs
nusileido Aleksas
Sulaukusi pirmadienio Viktorija su Rokučiu išsiruo­
šė į Ketūnų mokyklą, Įsikūrusią Aitmanio ūkyje. Ait-
manio namas buvo didelis, jame užteko kambarių ir
gaspadoriams, ir mokytojai gyventi, ir dar pusė namo,
kurio vienoje didžiulėje seklyčioje tilpo visos keturios
klasės, apylinkės vaikams. O nuo kitos dienos Rokutis
tai pats vienas, tai drauge su Boliuku pradėjo minti mo­
kyklos slenkstį.

Beveik nėra sekmos dienos, kad pasičiutnijęs, užsi­

metęs batus ant vieno peties, o terbą su dovanomis ant
kitos, pėsčias, tiesiai per Ventą Aleksas netrauktų į Gi-
laičius lankyti Elenos. Viktorija nulydėdama jį akimis
nuryja karčią seilę, bet tyli. Gyvenimo patirtis jai parodė,
kad, sakyk nesakęs, nieko gero nebus, gali tik sau nelaimę
prisišaukti... Dabar, kai Elena užperėjo, - tuo labiau...
Pagaliau vieną vakarą grįžęs pasigyrė, kad turi dukrą.
- Elena kelia krikštynas. Liepia ir tave atsivežti...
Viktorijai net silpna pasidarė. „Ar galėjo būti kitaip?
Krušosi krušosi, kol prisivirė košės, o dabar - ką pasė­
jo, tą ir pjauti reikės... Tik ką dabar daryti, koks mano
ir Rokučio likimas? Ar apie tai jis pagalvojo nors trupi­
nėlį? Pyliavos didžiausios, samdytis nebeleidžia, darbų
galo ir krašto nematyti, valdžia iš valsčiaus ramybės ne­
duoda... Seniūno pasiuntinys eina ir eina per kaimą, o
jam ne darbai, bet krikštynos galvoje. Išprotėjo senis!"
Viktorija, paprašiusi, kad Jankienė pamelžtų karves,
atsigulė ir apsimetė serganti. Ką ten apsimetė! Juodos
mintys taip užgulė galvą, prispaudė kūną, kad nusvi­
rusios rankos šaukšto iki burnos nebegalėjo pakelti, o
kojos linko.
Pasičiutnijęs, prisikrovęs pilnus ratukus dovanų į
dukros krikštynas Aleksas išvažiavo vienas. Grįžęs
klausinėjo įnamių:
- Ar sirgo gaspadinė?
- Sirgo, - patvirtino Jankienė. - Negi pats nema­
tai, kad nabagėlė vos kojas bepavelka... Jei gaspadorius
daugiau savo namų žiūrėtum, mažiau po svetimus kie­
mus lakstytum ir klausti nereikėtų...
- Ne tavo reikalas, - atkirto Aleksas.
 ROKO LIGA

Baigėsi kovas. Pašalas dar nebuvo išėjęs. Krūmuose

lazdynų žirginiai paraudo, pasipūtė, rodos tik ir laukė,
kad kam nors prisilietus apipiltų dulkelių lietumi. Sula
iš beržų jau nebenorėjo lašėti: jos prireikė besiruošian­
tiems sprogti prinokusiems pumpurams ant šakelių.
Sniego lopinėliai bolavo tik kur ne kur pasislėpę krūmų
ar didesnio akmens šešėlyje. Saulės atokaitoje alksny­
nuose pradėjo mėlynuoti pirmosios žibutės. Lomoje
link Ventos vandens užlieti laukai ir pievos, pasidengę
plonu ledo sluoksniu, tviskėjo saulėje.
Rokas jau už ranką ilgesnis. Jamjau aštunti. Jis parė­
jęs iš mokyklos jau vandens iš šulinio pasemia ir namo
parneša, šieno ar šiaudų gyvuliams iš stirtos pripeša,
malkų atneša, ugnį pakursto... Tik jam labai nuobodu
tarp suaugusiųjų. Įnamės Jankienės Boliukas jau savai­
tė pas tetą Užlaukiuose, iš tenai į mokyklą vaikšto, o
kiti jo amžiaus vaikai toli vienkiemiuose. Tik Butkus čia
pat už krūmų, bet jo Antaniukas keleriais metais dides­
nis, nelabai draugauti nori, dažnai mušasi.
Parbėgęs namo Rokas džiaugėsi:
- Mama, buvau pas Butkų nubėgęs. Pas juos į sve­
čius vakar atvažiavo Vytukas iš Kuršėnų.
 - Ko lakstai pakiemiais, ar namuose vietos mažai, -
pradėjo bartis Viktorija. - Ar seniai nuo Antaniuko į
kailį gavai?
- Aš ne su Antaniuku, o su Vytuku draugausiu...
- Ugnį pakurstyk. Žabų atnešk iš malkos nekiemi-
nėjęs. Matai, kad pasibaigė...
Viktorija džiaugėsi. Rokas auga stiprus, sveikas, dar­
bo nevengia, tik tų jėgelių jam, vaikui, trūksta. Bet kar­
ves apie namus jau pernai ganė: ganyklos čia pat, ne­
reikia toli ginti... Ir ji pati namuose besiruošdama pro
langą pažiūri, pasiklauso, kurioje pusėje karvės barška,
o jei kas - išbėgusi patikrina, ar per toli nenuklydo.
Šiais metais bus dar geriau - Rokutis prastypo, stipres­
nis pasidarė...
Kol laukai nepradžiūvo, kol keliai nepravažiuojami,
Aleksas jau antri metai skaldo akmenis, kaltais tašo at­
skilusius luitus, lygina jų šonus, daro vienodus stačia­
kampius gabalus ir krauna į stirtas. Keliams pradžiūvus
juos veš į Pavenčių geležinkelio stotį, o iš ten - į Šiau­
lius, gatvių grindiniams. Zokniuose rusai aerodromą
stato, ten akmenų irgi reikia. Aleksas džiaugiasi, kad
kalnelis jam gali pasitarnauti, kad parduodamas akme­
nis uždirbs pinigų, baigs skolas žmonėms atiduoti, mo­
kesčius sumokės, o nuo akmenų išvalytoje žemėje bus
daržai, augs javai, bulvės.
Rokas kartą stebėjo, kaip tėvas ruošiasi sprogdinti
akmenį. Padeda ant akmens šiaudų prikištą maišą, at­
sisėda ant jo ir muša plaktuku į ilgą plieninį kaltą su
aštriai užgaląstu galu jį sukinėdamas. Akmuo po kal­
tu palengvėle trupa, išgrąža jame gilėja... Ištrupėjusį
akmens paviršių nušluoja, nupučia, kala, o paskui ir
vandeniu palaisto, išgrąžą išvalo ir vėl kala... Atbukusį
kaltą pagalanda ranka sukamu tekėlu, ir vėl, ir vėl... Kai
kiaurymė pasidaro pakankamai gili, į ją pripila parako,
įstato dagtį ir skylę užkemša. Kai viskas paruošta, dagtį
degtuku uždega ir nubėgęs laukia... Užtaisas sprogsta
su didžiausiu garsu, akmens skeveldros išlaksto į šalis,
likęs akmuo sueižėja.
Kartais akmenyje, jei jis labai didelis, iškala eilę ne­
gilių duobių, į juos įstato nusmailintus plieninius pleiš­
tus ir paskui vieną po kito kūju muša, tie lenda gilyn ir
akmuo plyšta.
Rokui labai knieti būti drauge, tik tėvas neleidžia,
veja narna iš tolo pamatęs. Dar mamą apibara, kad ne­
leistų:
-Neduok Dieve, jei koks atskilęs akmens gabalas
sukoliečys vaiką...
Viktorija gano Roką, sugalvoja kokį nors lengvesnį
darbelį, kad nuklydęs nuo namų bėdų neprisidarytų.
Taip pavasarėjančios dienos ir slinko, kol vieną vaka­
rą atlėkė suprakaitavusi, persigandusi Butkienė.
- Stepulien, duok rodą, nežinau ką ir bedaryti. Vy­
tukas, sesers vaikas, kur prieš keletą dienų atsivežėm,
susirgo. Dega karščiu. Šaukia, kad baisiai galvą skauda,
tamposi, vemia...
- Vajėzau, - sudejavo Viktorija. - Žolelių galiu
paieškoti. Tuojau užlipsiu ant aukšto.
 Viktorija metusi darbus kopėčiomis užsiropštė ant
aukšto, parinko pernykščių liepžiedžių saują, čiobrelių,
metėlių nuo pilvo.
- Lekiam abi, pažiūrėsim, kas jam atsitiko.
Kaimynės tekinos nuskuodė keliuku per krūmus.
Vytukas lovoje blaškėsi, žiaukčiojo lyg vemti norė­
damas, buvo raudonas nuo karščio, skundėsi, kad akys
bijo šviesos. Viktorija priglaudė ranką prie vaiko gal­
vos - galva degė karščiu.
- Ledų reikia galvai atšaldyti. Metėlių arbatos išvir­
kit, sugirdykit vaikui, gal užvalgė ko nors... Gal vėjarau-
pėmis susirgo, kad bijo šviesos...
Antaniukas išbėgo į pakrūmes parinkti dar neištir­
pusio sniego. Moterys suskubo virti arbatos. Gal padės,
gal praeis...
Nerimo apimta Viktorija parbėgo namo ir pradėjo
klausinėti Rokutį:
- Ar valgėt ko nors su Vytuku? Gal nuvirtęs buvo,
gal galvą užsigavo?
Rokutis žiūrėjo akis išpūtęs, nieko nesuprasdamas ir
viską neigė.
Priglaudusi ranką prie Roko galvos Viktorija patikri­
no, ar neserga ir jos vaikas. Šiek tiek apsiraminusi nu­
ėjo gulti, nors ilgai negalėjo užmigti. Atsikėlė rytą vos
prašvitus ir nulėkė pas kaimynus. Butkus kieme kinkė
arklį į ratus.
- Ar nepagerėjo Vytukas? - nekantraudama paklau­
sė Viktorija.
 - Blaškėsi, dejavo per naktį... Akių nesudėjom. Lėk­
siu į Kuršėnus daktaro Petkaus parvežti.
Vytukas lovoje dejuodamas sunkiai kvėpavo. But­
kaus duktė Jadzikė sėdėjo greta vaiko lovos ir laikė pri­
glaudusi prie galvos šaltame vandenyje suvilgytą rank­
šluostį.
- Nei arbatos, nei ledai, niekas nepadeda. Lekiam
daktaro, - aimanavo Butkienė.
Parskuodusi namo Viktorija puolė prie Rokučio lo­
vos žiūrėti, ar ir tas nebus susirgęs. Rokutis dar miego­
jo, bet buvo išraudęs. Pridėjusi ranką prie vaiko galvos
patikrino - galva karščiavo.
Nuo prisilietimo Rokas pabudo ir sunkiai alsuoda­
mas pradėjo dejuoti:
- Mama, man dideliai skauda galvą...
Vos tai pasakęs, Rokas pradėjo žiaukčioti lyg vemti
norėdamas.
Viktorija persigando.
- Tėvai, ką darysim, vaikas susirgo. Skundžiasi taip
pat, kaip ir Butkaus Vytukas. Butkus daktaro į Kuršė­
nus išlėkė.
- Pakėravok. Kai daktarą parveš, paprašysim, kad ir
Rokutį pažiūrėtų, - nuramino Aleksas.
- Mama, man akys šviesos bijo, - skundėsi Rokas.
Viktorija drobulėmis užtamsino langus, pamatavo
temperatūrą. Pažiūrėjusi į termometrą žado neteko:
gyvsidabrio stulpelis buvo pakilęs iki keturiasdešim­
ties. Galva buvo įkaitusi kaip per dieną kūrentas pe­
čius... Viktorija išbėgusi krūmų šešėliuose parinko už­
silikusio sniego ir ėmė dėti šaltus kompresus Rokučiui
ant galvos nenuleisdama akių nuo kelio, kuriuo turėjo
važiuoti Butkus su daktaru. Pagalvojusi, kad nebus kam
prižiūrėti namų ir gyvulių, jei teks vežti gydyti Rokutį,
Viktorija paprašė įnamės:
- Rokutis staiga susirgo, gali prireikti vežti gydyti.
Prižiūrėk namus, gyvulius... Butkaus Vytukas jau nuo
vakar guli...
- Nestriokavok, ne pirmas kartas, žiūrėsiu, kaip
savo... - pažadėjo Jankienė.
Už geros valandos Viktorija pro langą pamatė veža­
mą daktarą. Ilgai nelaukusi tekina nubėgo pas Butkus.
Petkus jau sėdėjo šalia Vytuko lovos laikydamas pridė­
jęs ranką prie vaiko galvos. Namiškiai stovėjo prie durų
ir tylėdami žiūrėjo. Nenorėdama trukdyti Viktorija at­
sisėdo priemenėje ir ėmė kantriai laukti. Po keliolikos
minučių atsidarė kambario durys ir Butkienė pakvietė
Viktoriją įeiti. Daktaras jau plovėsi rankas. Paskui atsi­
sėdo prie stalo ir ėmė kažką rašyti.
- Jūsų vaikui smegenų uždegimas, - atsisukęs į su­
sispietusius prie durų namiškius prašneko daktaras. - Tai
labai staigi ir sunki liga. Norint išgelbėti vaiką reikia kuo
skubiausiai vežti į ligoninę, į Šiaulius. Čia nieko negalim
padėti, gal tik ledus prie galvos... Greitai, nieko nelaukę,
judėkit... Paduosit ligoninėje šį raštelį, ir vaiką priims...
- O Dieve, - persigandusi sudejavo Viktorija. - Dak­
tare, būkit geras, einam pas mus, čia netoli už krūmų...
Mano vaikas, panašiai kaip ir Vytukas, pradėjo baisiai
karščiuoti, skundžiasi galva, vemti nori... Mes daktarą
nuvešim į Kuršėnus, o jūs Vytuku rūpinkitės, - pasisu­
kusi į kaimynus pasiūlė Viktorija.
Apsivilkęs paltą ir paėmęs rankon savo keturkampį
daktarišką lagaminėlį daktaras jau buvo beišeinąs su
Viktorija, tik pasivijusi Butkienė įbruko daktarui į kiše­
nę atlygį už apsilankymą. Eidama Viktorija pasakojo:
- Vakar rytą vaikai kartu žaidė pas Butkus. Vakare
susirgo Vytukas, o šįryt mūsų Rokutis. Gal ta liga lim­
pama?
- Nesijaudinkit, kaimyne. Tuojau nuėję pažiūrėsim,
tada ir paaiškės...
Pamačiusi iš trobos išeinantį Aleksą Viktorija paliepė:
- Aleksai, kinkyk arklį, daktarą reikės į Kuršėnus
vežti, o gal ir Rokutį... Butkai Vytuką turi į Šiaulius, į
ligoninę vežti...
Aleksas kartu su Viktorija ir daktaru įėjo į kambarį,
kur karščiuodamas gulėjo Rokutis.
Daktaras skubiai nusivilko paltą, padavė Aleksui ir
atsisėdęs ant kėdės prie lovos nustūmė kompresą su
ledu nuo Roko galvos ir priglaudė ranką prie kaktos.
Sekundę kitą palaikęs greitai nuklojo antklodę ir paė­
męs Roko koją staigiai ją sulenkė ir bandė ištiesti. Vai­
kas sudejavo iš skausmo. Atsistojęs daktaras pabandė
prilenkti Roko galvą prie krūtinės - vaikas net cypte­
lėjo neiškentęs...
 - Gerai darėt, kad iš karto pradėjot dėti ledus prie
galvos... Jūsų vaikui, kaip ir kaimynui, ūmus smegenų
uždegimas. Skubiai į Šiaulius, į ligoninę...
- O Viešpatie, - sudejavo Viktorija. - Ar priims se­
kmą dieną?
- Priims, aš siuntimą parašysiu. Gaspadoriau, jei
nori sveiką ir gyvą vaiką turėti, greitai kinkyk arklius,
kol aš čia popierį rašysiu. O gaspadinė pakeisk kompre­
są ir renk ligonį kelionėn, - ragino daktaras. - Pakeliui
į Kuršėnus važiuodami pašnekėsim.
Aleksas sunerimęs patrypčiojo vietoje, dar norėjo
kažko paklausti, bet nieko nesakęs užsimaukšlino ke­
purę ir išskubėjo kinkyti arklių.
Daktaro žodžiai Viktorijai pakirto rankas ir kojas.
Daktaras, matyt, ne be reikalo ragina. Reikia skubėti,
o per tą skubėjimą nežinia nuo ko pradėti, ko griebtis.
Arkliais iki Šiaulių - gabalas kelio - tris keturias valan­
das užtruks. Kuo rengti vaiką, kad nesušaltų, kuo reng­
tis patiems, ką įdėti valgyti kelionei? Kaip tyčia Aleksui
dar už akmenis nesumokėjo. Viktorija džiaugėsi, kad
buvo pasikeitusi porą šimtinių litų į rublius ir nuslėpusi
nuo Alekso juodai dienai: bus kuo atsilyginti daktarui,
bus vaistams... Puldinėdama šen ir ten Viktorija ruo­
šėsi kelionei. Staiga kambario duris verkdama pravėrė
Butkų Jadzikė:
- Daktare, benešant į ratus Vytukas mirė... Atvežėm
iki čia... Tėvas čia pat su mirusiu ratuose... Gal pažiū­
rėsit...
 Daktaras išskubėjo lauk. Apžiūrėjęs vaiko lavonėlį
liūdnai palingavo galvą, skėstelėjo rankomis:
- Ponas Butkau, liūdna, bet dabar aš jau bejėgis kuo
nors padėti... Kuršėnuose jūsų Vytuko mirties doku­
mentus sutvarkysiu.
Jadzė verkdama nubėgo namo, o Butkus nesuvokda­
mas, ką reikės pasakyti mirusio vaiko tėvams, stovėjo
kaip įbestas šalia vežimo, nežinodamas ką daryti.
- Jam aš nebepadėsiu, o dar gyvą ligonį reikia kuo
skubiau gelbėti. - Lyg stengdamasis paguosti dar ban­
dė aiškinti daktaras. Šį pavasarį ta liga vaikus kaip šieną
pjauna...
Paspaudęs nuliūdusiam Butkui ranką, nuleidęs galvą
daktaras apsisuko ir grįžo į kambarį, kuriame jau baigė
ruošti kelionėn Rokutį.
Pakinkęs arklius Aleksas privažiavo prie durų. Įbėgęs
į trobą greitai persivilko, šiltuose pataluose suvyniojęs
Rokutį išnešė ir paguldė ratuose.
- Gaspadine, prikrauk kibirą ledų ir sniego, kad pake­
liui turėtum kompresams galvai, - paragino daktaras.
Žingine pervažiavęs durpynus ir pakilęs į Čiuinių
įkalnę Aleksas aplenkė su lavonėliu važiuojantį Butkų,
o vieškeliu ėmė varyti arklius, kiek tik jie įkerta, tai ris­
čia, tai zovada, pliekdamas botagu.
- Nenuvaryk arklių pirma laiko, kad iki Šiaulių iš­
tvertų... - perspėjo daktaras. - Ta liga šį pavasarį vaikus
šienauja kaip niekad. Išgyja mažai. Apkursta, apanka,
ant proto krinta, ir tik nedaugelis išgyja ir auga sveiki.
Nenoriu jūsų gąsdinti, tik perspėju, kad gerai sektumėt
gydymą ligoninėje. Labai svarbu žiūrėti, kad dėl karščio
vaikui neužkietėtų viduriai, kad galva būtų gerai šaldo­
ma ar vėdinama... Būtų gerai, kad motina būtų arčiau
vaiko... Seselėms, žinot, visi ligoniai vienodi... - per­
spėjo daktaras.
Pasiekus Kuršėnus daktaras išlipo iš ratų:
- Iki namų aš nukulniuosiu pats, o jūs negaišdami
skubėkit... Tik nenuvaryk arklių, gaspadoriau, dar jie
bus tau reikalingi... - dar kartą perspėjo daktaras.
Atsisveikindama Viktorija užmokėjo daktarui už rū­
pestį ir nuoširdžiai, vos sulaikydama ašaras, padėkojo.
Nežinios, galimos nelaimės laukimas baisesnis ir labiau
kankina už jau atėjusią nelaimę. įvykusią nelaimę pri­
imame kaip likimą, kurio jau nebepakeisi, o artėjančią
nelaimę dar lyg ir galima nutolinti, tik niekada žmo­
gus nežinai, kaip tai padaryti. Ypač skaudi ilgus metus
puoselėtos ir augintos vilties praradimo galimybė. Nori
to žmogus ar nenori, mintimis prabėgi praeitį, vargus,
patirtus skausmus, išgyvenimus, netektis ir nelaimes,
dvasios kančias, ir nebežinai, ar bepajėgsi ištverti, ar
beužtektų jėgų vėl siekti savo svajonių iš naujo. Tada
žiūri į ateitį kaip į ugnies naikinamą trobą, kurioje už­
augai, pro kurios langus žiūrėjai į saulėtą ar dargano­
tą dangų, į tūkstančius kartų mintą slenkstį, varstytas
duris, ir nebežinai, ar užteks jėgų naujai trobai staty­
ti, naujoms viltims puoselėti... Ne veltui sakoma, kad
skęstantis ir už šiaudo griebiasi. Tai paskutinė viltis dar
užsikabinti už gyvenimo, išlikti toje nors ir sunkioje
ašarų pakalnėje... Išlikti pačiam... O ką daryti, kad gali
mirti tavo vienintelis, augintas, mylėtas, svajotas, dau­
gelį metų širdyje lauktas, mintyse nešiotas, ašaromis
aplaistytas viso gyvenimo tikslas, siekimas, prasmė.
Atiduoti savo mylimiausio vaiko likimą į nežinomų,
nepažįstamų žmonių su baltais chalatais rankas, kurie
su mirtimi jau įprato bendrauti, susitinka su ja kasdien,
pavargo besipriešindami jai ir gal kartais jau nuleidžia
rankas praradę jėgas ir viltį nugalėti, susitaiko su jos
sprendimu, nebekovoja...
Dešimtmečiais vėjų ir audrų gairinamas medis pa­
lūžta, nunokęs obuolys nukrinta - visi tai supranta,
žino, kad taip kada nors turi būti, bet niekas negali ir
nenori suprasti jauno daigo, mažo vaiko netekties. Nie­
kas negali suprasti motinos skausmo, kuri nuo pirmo
vaiko krykštelėjimo kasdien jį žiūrėjo, budėjo naktimis,
užstojo nuo šaltų gyvenimo vėjų, skaudžių pralekian­
čių audrų... Motinos, kuri išskėtusi rankas saugojo jį
žengiantį pirmą žingsnį, kad nepargriūtų, kad neužsi­
gautų... O dabar? Negi viso gyvenimo svajonė, viltis ir
tikslas nueis niekais? Ir nieko žmogus negali padaryti?
Viktorija retkarčiais pakelia galvą, pažiūri į Aleksą.
Ką jis galvoja tylėdamas, botagu ragindamas, varyda­
mas arklius, neleisdamas jiems nors vieną kitą varstą
eiti žingine. Be atodūsio, risčia ir risčia, kartais net šuo­
liu lekia suprakaitavę arkliai... Gal ir jis susimąstė apie
tai, ko taip anksčiau norėjo, ko siekė, tik jau pasiektą
tikslą buvo užmiršęs, jau svetimiems, jai nesupranta­
miems dievams buvo pradėjęs melstis.
Gal dabar, kai pakibo netekties grėsmė, jis susipras,
pagalvos, kam jie gyvena kartu, supras, kaip atsidavusi
tarnauja ir savo, ir jo gyvenimo tikslui ir prasmei? O gal
dabar, kai jau Elena pagimdė dukrą, Rokas jam visai ne­
besvarbus? Kas dabar jo galvoje? Negi jis pasisakys?
Ratai monotoniškai bilda plento akmenimis nustelb­
dami ritmingą kaustytų arklių kanopų tapnojimą. Ro-
kutis retkarčiais prasimerkia, bet įgeltas dienos ir saulės
šviesos sudejuoja ir vėl užsimerkia. Viktorija laikas nuo
laiko pažiūri, ar nesušilo kompresas, vėl vynioja ledo ar
sniego gniūžtę į rankšluostį ir deda prie galvos, šluos­
to per smilkinius nutekantį vandenį, bando pašnekinti,
klausia, gal išalko, gal gerti nori? Tik Rokutis nenori
nieko ir dantis sukandęs, atlošęs galvelę, užsimerkęs
retkarčiais sudejuoja. Tada Viktorija meldžiasi, prašo
Dievo, prašo Mergelės Švenčiausiosios, Dievo Motinos
užtarimo, paramos ir pagalbos nugalėti piktai, negailes­
tingai ligai, prisiekinėja užpirkti Šiluvoje mišias, keliais
eiti prie Dievo Motinos, kad tik ji padėtų jos svajonei,
jos mažam Rokučiui likti gyvam ir sveikam...
Ne pirmą kartą ji važiuoja į Šiaulius, tik šį kartą kaž­
kodėl kelias toks neapsakomai ilgas... Kodėl?
Jau pravažiavo kryžkelį, Kužius... Dėkui Dievui, pa­
galiau pasimatė pirmi miesto namai... Kur ta ligoninė?
Parodo sutiktieji... Aleksas pririša nuvarytus, garuo­
jančius arklius ir numetęs šieno čiumpa į glėbį Rokutį,
neša laiptais. Viktorija puola pirma, atidaro duris... Pa­
mačiusi baltai apsivilkusią seselę drebančiomis ranko­
mis ieško skarelėje suvynioto Petkaus raštelio.
- Mano vaikui smegenų uždegimas. Daktaras sakė,
kad reikia labai greitai... - norėdama viską vienu saki­
niu pasakyti Viktorija nebežinojo, kas svarbiau, ir tylė­
dama ištiesė raštelį su visa skarele.
- Tuojau, tuojau, tamstele, nesijaudinkit, eikit pas­
kui mane į priimamąjį, tuojau pakviesiu daktarą.
Toks ilgas ir vingiuotas tas baltų sienų koridorius...
Ir ko tas daktaro priimamasis taip toli?
Pagaliau. Seselė atidaro duris, liepia įeiti ir laukti.
Aleksas paguldė užsimerkusį Rokutį ant baltai uždeng­
tos lovos ir atsistojo greta. Viktorija priglaudė ranką
vaikui prie galvos. Ledas dar nebuvo ištirpęs, bet gal­
va buvo karšta, lyg jos niekas nebūtų šaldęs visą kelią...
O daktaro kaip nėr, taip nėr... Ir ko jie taip skubėjo, taip
lėkė kaip akis išdegę, jei čia visi vos juda, kaip utėlės
plaukuose? Aleksas sunerimęs pradėjo vaikščioti iš
kampo į kampą, kai galiausiai pasirodė baltu krakmo­
lytu, dailiai išlygintu chalatu apsivilkęs daktaras.
- Parodykit siuntimą. Gerai... Tuojau viską surašy-
sim... - sėsdamas prie stalo ir visai nežiūrėdamas į li­
gonį prašneko daktaras. - Jūsų pavardė? Vardas? Vaiko
vardas. Gimimo metai. Gyvenamoji vieta. Socialinė
padėtis...
Viktorija nekantraudama atsakinėjo.
- Daktare, vaikas prie mirties, popierių paskui sura­
šysi, - nebeištvėrė Aleksas.
 - Tamsta netriukšmauk. Čia sava tvarka. Mes ne tik
tamstos vaiką gydom. Palaukit už durų, mes su vaiko
motina viską sutvarkysim.
Aleksas net pažaliavo iš pykčio, tik čia ne jis, čia kitas
gaidys kiemą kapsto... Sugriežęs dantimis ir suspaudęs
kumščius Aleksas išėjo.
- Daktarėli, nepykit... Kaimynų vaikas per nepilną
parą pasimirė... Tai mūsų vienintelis, ilgai lauktas...-
Viktorija pribėgo prie daktaro, ėmė bučiuoti rankas ir
įkišo penkiasdešimt daktarui į chalato kišenę.
- Nereikia, ką tamsta čia darai... - daktaras lyg norė­
damas grąžinti, lyg susinepatoginęs atstūmė Viktoriją,
ištraukė iš kišenės pinigą, pažiūrėjo ir vėl įkišo atgal. -
Nesijaudink, tamstele, viskas bus gerai.
Daktaras paskambino, paliepė kažką atvežti. Tuoj
seselė atstūmė aukštą ilgą stalą ant ratų ir ant jo pagul-
džiusi išvežė Rokutį. Viktorija šoko iš paskos, tik dak­
taras neleido.
- Tamsta palauk čia, tuojau atneš vaiko drabužius,
tada ir pašnekėsim...
Nei tada, kai Aleksas ją partrenkė, nei tada, kai iš-
mušo dantį, Viktorijai nebuvo taip skaudu, kaip sugėlė
širdį dabar. Jai pasirodė, kad tie balti žmonės išplėšė
širdį jai iš krūtinės ir nusinešė... Netekusi jėgų ji su­
kniubo ant lovelės, kur ką tik gulėjo Rokutis. Galva
ūžė, akys temo, o lūpos nejudėjo, nebetarė jokių mal­
dos žodžių. Galvoje sukosi tik vienas klausimas: ar iš­
gyvens, ar gyvens?..
 Praėjo gera valanda, kol grįžo daktaras. Seselė atne­
šė vaiko patalynę ir drabužius. Paskui juos į vidų įslinko
Aleksas.
- Neverk, motin, viskas bus gerai. Padarėm punk-
ciją, nuleidom skystį nuo smegenų, paguldėm į palatą.
Lankyti galėsit kasdien, pagal tvarką... Rasit koridoriuj
ant sienos parašyta. Dabar galit nesirūpinti, atvažiuo­
kit poryt. Tiesa, jūs turbūt žinot, gydymas pas mus
mokamas.
- Iš paskutiniosios sukrapštysim, daktare. Dova­
nok tamsta, - skubėjo neužmiršti Viktorija, - mums
daktaras Petkus liepė žiūrėti, kad vaikui neužkietėtų
viduriai...
- Mes geriau už jūsų Petkų žinom, kaip gydyti, - pa­
sijutęs užgautas nutraukė daktaras. - Važiuokit ramūs
namo, nebijokit, viskas bus gerai. Tiesa, dar va čia pra­
šom pasirašyti.
Net nepaklausęs, kam to parašo reikia, Aleksas priė­
jęs išvingiavo savo pavardę. Jei liepia, matyt, reikia...
Aleksas tylėdamas paėmė Rokučio patalynę, drabu­
žius ir pasuko prie durų. Viktorija pėdino iš paskos su­
sirūpinusi, nuleidusi galvą, lyg kažko nusikaltusi, kažko
nesupratusi. Kodėl tie miesto daktarai tokie pikti, ne­
kalbūs, kitų net, rodos, žmonėmis nenori laikyti.
Išėjęs už ligoninės durų Aleksas piktai nusikeikė.
- Kažkoks šundaktaris, šunlupys, gyvulys, rupūžė, o
ne žmogus... Vaikas jau su anuo pasauliu pradeda šne­
kėti, o jam ne vaiko gyvybė, o popieriai labiausiai rūpi.
Kai manęs paprašo gyvuliui padėti, einu į kūtę prie gy­
vulio, o ne į trobą... Žaltys koks... - nerimo Aleksas, -
sumalčiau tokiam snukį, tai ir dantų nesurinktų... Te­
pabando nugydyti vaiką...
- Kas vaiką tada gydytų, Aleksai, - bandė raminti
Viktorija. - Ne piktuoju, o geruoju reikia. Pašnekėjau,
pazalatijau, tuojau kitoks pasidarė...
- Šunlupiai tik taip ir tedaro... Pažiūrėk į Petkų, jis
irgi daktaras, o ar toks kaip tas... Jamirgi gyventi reikia,
bet vaiką puolė žiūrėti ir neklausė, kiek duosi.
Aleksas dar ilgai keikėsi sukdamas arklius namų link.
Viktorija paprašė nuvažiuoti iki geležinkelio stoties:
- Aleksai, pažiūrėkim, kada kokie traukiniai iki Pa­
venčių stoties iš Šiaulių ir iš Pavenčių link Šiaulių eina.
Nevarinėsi juk arklių kiekvieną dieną tokį kelią...
Sakoma, kad į namų pusę arkliai greičiau bėga, tik
šį kartą buvo ne taip. Arkliai buvo pavargę. Retkarčiais
paraginti botagu parisnodavo keliolika žingsnių, o pas­
kui vėl palengva, koja už kojos... Gal kartais ir jiems,
kaip žmogui, atrodo, kad namai ne varna, į mišką ne­
nulėks, o nusigauti iki jų kaip nors reikia... Aleksas su
Viktorija namo važiavo ilgai ilgai tylėdami. Kiekvienas
užsisklendęs galvojo apie savo rūpesčius.
Kažkokie keisti, nesuvokiami tie rūpesčiai... Jie ne
daiktai, ne akmenys, ne medžiai, kuriuos reikia rauti,
nešti, tempti... Rūpesčiai svorio lyg ir neturi, o per die­
ną jų prislėgtas žmogus iki vakaro vos lovą pasiekia.
Rodos, iki ryto pailsėt turėtų, bet tie rūpesčiai ir per
naktį slegia, užmigti neduoda. Ryto metą pakyla žmo­
gus dar labiau pavargęs, vos kojas pavelka, o išaušusi
diena jau naujų jėgų iš jo nori... Kai tų rūpesčių nedaug,
žmogus dirba ir jie palengva nyksta, kaip kamparas be
pipirų... Tik, matyt, toks tas žmogaus gyvenimas, kad
be rūpesčių, be darbo niekas gyvas neapsieina. Vie­
niems išnykus, kitų atsiranda. Taip ir sukasi žmogus
kaip voverė rate. Retkarčiais sustoja, atsikvepia, pasi­
dairo aplinkui, ir vėl iš naujo. Taip iki grabo lentos...
O kai pagalvoji, rūpesčiai slegia ne tik atskirą žmogų.
Kartais vienas rūpestis apima visą žmonių giminę, jis
vienodas visiems. Susirūpina visas kaimas, miestas,
valstybė. Tada žmonės buriasi krūvon ir bendromis
jėgomis, sutelktu darbu stengiasi įveikti atsiradusias
bėdas, bet išgyvena kiekvienas žmogus tą bendrą rū­
pestį savaip, atskirai. Vienas palinksta, suklumpa, kitas
palūžtą tos nematomos naštos prislėgtas, o trečiam lyg
niekur nieko, jam kaip vanduo nuo žąsino;.. Kokios jė­
gos padeda atsispirti prislėgtam rūpesčių žmogui? Jo
sveikata, valia, Dievas?
' Štai kad ir dabar... Ji su Aleksu rūpinasi dėl Rokučio
ligos, o virš galvos kabo kitas, didesnis rūpestis, apė­
męs ne tik Akmenaičius, Kuršėnus ar Šiaulius, o visą
Lietuvą, kiekvieną jos žmogų. Užėję rusai skelbiasi iš­
vaduotojais. Nuo ko jie išvadavo? Ir kas jų prašė vaduo­
ti, jei niekam to nereikėjo? Tuos, kurie turėjo daugiau
žemės, jau išvadavo nuo jos: dalį žemės atėmė ir davė
tiems, kurie jos mažiau turėjo... Tegu būna taip... Bet
vėl kalba, kad paskui iš visų žemę atims ir visus varys
į kažkokius kolchozus, kaip Rusijoj... Tai kam dabar iš
vienų atimti, o duoti kitiems, jei paskui iš visų atims? Ir
kas tie kolchozai? Viskas bus visų, girdi... Jei visų, tai ir
niekieno. Durnynas, ir gana...
Pernai vasarą būdamas turguje Aleksas klausėsi, kaip
Bierkaus sūnus, užsirišęs ant rankovės raudoną raištį,
gargaliuodamas šaukė:
- Galų gale atėjo laikas. Išvijom buhržujų valdžią
iš Lietuvos. Atėję sovietai išlaisvino mus nuo sunkaus
dahrbo buhržujams, buožėms... Prie valdžios vaihro
stos dahrbo žmogus, bežemis, dahrbininkas ir valstie­
tis... Dabahr žmogus bus laisvas, jo niekas neišnaudos...
Kolektyvinis dahrbas padahrys žmones laimingus... Iš­
silaisvinusios iš phriespaudos naujomis spalvomis su­
žydės mūsų motehrys... Dhraugai, ahr ne ghražu bus,
kai mehrgos ir bobos, hraudonais žandukais, stačiais
papukais, kaip lygios su lygiais, apšviestos Stalino sau­
lės ves mus į šviesų komunizmo hrytojų?..
Kaip bitės tada aplink Bierkiuką susispietė miesčio-
nys ir kaimiečiai. Nuėjo ir Aleksas pasiklausyti. Žmo­
nės kartais juokėsi, kartais galvas kraipė. Drauge su
kitais klausė, trūkčiojo pečius, kraipė galvą ir jis, tik
niekaip suprasti negalėjo, kaip išlaisvintas nuo sunkaus
darbo jis bus bagotas ir laimingas. Dar niekur jis ne­
matė laimingo ubago, bagoto tinginio. Retas samdytas
dirbo kaip sau. O dabar bus lyg ir visi samdyti? Gal jis
ką ne taip suprato? Ir kokia ta Stalino saulė? Lietuvoje,
Amerikoje švietė ta pati saulė, o Rusijoje bene kitokia?
Velniai žino, to dar jis nebuvo girdėjęs...
Aleksas staiga nusispjovė į griovį ir atsisukęs pasi­
žiūrėjo į už nugaros ratuose ant šiaudų gulinčią Vikto­
riją. Vaiko liga dabar juos sujungė bendru rūpesčiu.
- Motin, sakau, kol neprasidėjo laukų darbai, poryt
vėl važiuosiu akmenų vežti ir dirbti į Zoknius. Rusai
gerai moka. Už Roko gydymą bus iš ko sumokėti, o ir
skolos žmonėms dar ne visos grąžintos...
- Taip tai taip, - dvejojo Viktorija. - Visaip galvoju.
Man reikia dažniau pas Rokutį pabūti, žiūrėti, kad ne-
nugydytų... Nebesumislinu, kas namus, gyvulius žiūrės.
Jankienės reikės prašyti, o daugiau nėra ko.

Besidarbuojant namuose netruko tas porytojus at­

eiti. Aleksas pasikrovęs šieno į ratus ir prisipylęs porą
maišų avižų arkliams išvažiavo dirbti į Zoknius. Vikto­
rija jau žinojo, kada kokie traukiniai eina link Šiaulių,
todėl išbildėjo traukiniu.
Viktorijai dar ilgai reikėjo laukti, kol prasidėjo lan­
kymo valandos. Krepšelyje Viktorija atsinešė Roko
mėgstamo spanguolių kisieliaus, kastinio, krautuvėje
nupirko pyrago, saldainių, limonado. Rokas gulėjo pir­
mo aukšto didelėje palatoje prie lango. Kambaryje dar
buvo gal dešimt lovų su tokio pat amžiaus vaikais. Visų
lovų kojūgalyje kabojo lentelės su vaiko vardu, pavarde,
o laužyta linija rodė ligonio temperatūrą. Viktorija pa­
žiūrėjo Rokučio lentelę. Linija svyravo tarp trisdešimt
devynių ir keturiasdešimties. Pastovėjusi šalia lovos
Viktorija pataisė nuslinkusią nuo Roko galvos šaltą gu­
minę pūslę. Rokas prasimerkė.
- Kaip tu? Ar skauda kas ? - patyliais pasiteiravo.
- Gerti noriu...
Viktorija norėjo duoti atsigerti kisieliaus iš butelio,
bet Rokas negalėjo pakelti galvos. Šalia lovos ant sta­
lelio stovėjo stiklinė ir šaukštelis joje. Viktorija įpylė į
stiklinę kisieliaus ir šaukšteliu pamažėliais pradėjo gir­
dyti vaiką.
- Gal valgyti nori?
- Ne. Labai galvą skauda.
- Ką tau daro, kaip gydo?
- Bado su adata į nugarą. O kai nuveža ir paguldo
ant stalo, suriečia ir stora adata duria į nugarą... Labai
skauda... Man daro taip pat, kaip ir kitiems... Mačiau...
Ta adata kiaura ir iš jos pradeda kažkas varvėti.
- Ar tankiai bado?
- Po du kartus per dieną...
- Ar darei kakos?
-Ne.
Viktorija sunerimo. Pamačiusi įėjusią seselę ėmė tei­
rautis apie Roko sveikatą. Labiausiai rūpėjo Petkaus
perspėjimas:
- Kokie vaiko viduriai, bijau, kad neužkietėtų...
- Nusiraminkit, tamstele. Mes visą laiką čia, visus
žiūrim. Viskas bus gerai. Vaikas gerai laikosi...
 Viktorija, pasėdėjusi šalia vaiko iki kol reikėjo eiti į
traukinį, pabučiavo Rokutį ir išvažiavo namo pilna ne­
rimo širdimi. O kai vėl atvažiavo kitą dieną, pamačiusi
Rokutį persigando: vaikas gulėjo susirietęs, pamėlyna­
vęs, vos kvėpavo. Linija lentelėje buvo nubrėžta prie
keturiasdešimties...
Nieko nelaukusi Viktorija nubėgo ieškoti seselės.
Pirmas klausimas buvo:
- Ar vaikas kakojo?
- Kuris? - paklausė seselė.
- Mano vaikas, - sumišo Viktorija. - Rokas, tas kur
prie lango.
- Nežinau. Gal naktinėj pamainoj...
- Kur rasti daktarą? Negi nematot, kad vaikas prie
mirties...
- Tamsta čia nešūkauk ir savo tvarkos neįvedinėk.
Mes geriau žinom, ką daryti...
Viktorija nebeklausė seselės postringavimo. Išbėgu­
si į koridorių rado gydytojų kabinetą, rado daktarę... Ši
bandė aiškinti, kad laiko neturinti, bet kai įbruko dešimt
rublių į kišenę, sukruto... Pakilusi nuo stalo daktarė nu­
ėjo su Viktorija į palatą, pažiūrėjo vaiką, liepė seselei
skubiai atnešti ir pastatyti klizmą. Tokių anglių, kokio­
mis išsituštino Rokutis, Viktorija dar nebuvo mačiusi...
Baigėsi lankymo valandos. Piktoji seselė norėjo iš­
prašyti Viktoriją lauk, bet kai gavo penkinę, nieko ne­
besakė. Viktorija išsėdėjo šalia Rokučio lovos iki vaka­
ro, iki sutemos. Sužinojusi, kiek valandų, ji suprato, kad
traukinys link Pavenčių jau išėjęs. Išprašyta lauk Vik­
torija atsisėdo lauke ant suoliuko po palatos, kurioje
gulėjo Rokutis, langu, ir retkarčiais pasilipusi ant suo­
liuko žiūrėjo pro langą į vidų kalbėdama maldas. Taip
ištūnojo palangėje iki ryto. Džiaugėsi, kad naktis nors
ir labai šalta, bet nelijo. Ypač pasidarė šalta prieš saulės
tekėjimą. Bijodama peršalti ir pati susirgti ji nurisnojo
j bažnyčią, bet ar bažnyčioje sušilsi ankstyvą pavasa­
rį? Mūrai per žiemą įšalę kaip ledaunyčia... Pasimeldu­
si - vėl prie ligoninės. Pažiūrėjusi pro langą ji pamatė,
kad palata pilna baltai apsirengusių daktarų. Palaukusi,
kol visi apžiūrėję ligonius išeis lauk, ji vėl, įkišusi jau
kitai seselei penkinę į kišenę, įslinko į palatą ir tyliai,
kaip pelytė, atsisėdo greta Rokučio lovos. Naujoji sese­
lė buvo malonesnė ir sukalbamesnė. Ji paaiškino Vikto­
rijai, kaip ir dėl ko daromos punkcijos, pasidžiaugė, kad
Rokui pradėjo kristi temperatūra. Būdama šalia vaiko,
per dieną ji daug prisižiūrėjo, daug išgirdo iš lankančių
vaikus mamų ir tėvų.
Greta Rokučio lovos vaikas darė po savim, o padary­
ta koše tepė patalynę, lovą, veidą... Seselė plovė, keiks­
nojo, sakė, kad vaikui visai pasimaišė... Kitam kampe
vaikas nebegirdėjo, ką jam mama sako... Vaikai klykė,
spardėsi, motinos verkė, kai reikėjo išeiti, palikti ser­
gančius vaikus. Tik dieną pabuvusi Viktorija pamatė ir
suprato, koks sunkus tų seselių darbas, kaip sunku vi­
sus valyti, prižiūrėti, apkloti, pamaitinti...
 Dar ne vieną naktį Viktorija sėdėjo po Rokučio pala­
tos langu, ne vieną penkinę kišo daktarei ar seselei, kad
galėtų ilgiau pabūti prie vaiko, pažiūrėti, ar neužkietėjo
viduriai, ar krinta temperatūra, ar sveiksta...
- Mama, ar ten tu vakare pro langą žiūrėjai? - kar­
tą paklausė Rokutis. - Lauke sušalti gali. Kodėl neini
į vidų?
- Viduje neleidžia būti. Aš šiltai apsivelku, tu manim
nesirūpink...
Baigėsi antra savaitė. Sekmą dieną kartu su Viktorija
Roko aplankyti atėjo Aleksas, atnešė saldainių. Pama­
tęs, kad vaikas jau sėdi ir šypsosi, pasidžiaugė, kad gyja,
ir pasuko į duris.
- Ar ir sekmą dieną Zokniuose dirbsi? - nustebo
Viktorija.
- Elenos einu aplankyti į Gilaičius. Seniai be­
mačiau...
Viktorijai nuo tokių Alekso žodžių smilkiniuose
tvinksėti pradėjo: „Dabar jam naujagimė labiau už ser­
gantį vaiką rūpi. Prijunko prie tos Elenos, kaip veršis
prie karvės tešmens... O ta nebesispardo, bet melžia
jį be galo, be saiko... Gal ir dukrą įsitaisė, kad galėtų
daugiau išpešti... Kai vaikščiojo su Roku, tai „nunovy­
siu, išmesiu“, o dabar nebebėgo nei pas košerkas, nei į
Ventą metė...“

Jau beveik mėnuo, kai Aleksas veža į Zoknius akme­

nis iš geležinkelio stoties. Kol kiti atveža du vežimus
prikrovę akmenų - jis tris, o jo atvežti akmenys vos ne
dvigubai didesni už kitų. Daugiau atveš, daugiau už­
dirbs, nes prižiūrėtojas matuoja, skaičiuoja, rašo... Su­
prakaitavęs, kruvinomis rankomis, dulkinas, purvinas.
Jau kelinta diena jis mato, kaip vienas rusų kareivis,
nusiskutęs, švariau apsivilkęs, auliniais batais apsiavęs,
o ne autkojais apsivyniojęs, matyt, karininkas, jį stebi,
bet nieko nesako. O Aleksas paima didžiulį akmenį iš
ratų į glėbį ir nunešęs tvarkingai padeda į krūvą. Iškro­
vęs vežimą ruošiasi važiuoti į stotį ir mato, kad tas ka­
reivis priėjęs mėgina pajudinti jo padėtą akmenį, tik tas
nė krust... Atsisukęs kareivis pažiūrėjo Alekso pusėn,
mostelėjo ranka ir nuėjo.
Po kelių dienų tas pats kareivis priėjo prie Alekso ir
prašnekino:
- Zdrastvui otiec, govoriš po ruski?
- Nemnogo...
Karininkas toliau ir stebėjosi, ir teiravosi:
- Silion otiec. Vižu, kak rabotaješ. Počemu tak sta-
raješsia?
- Dengi nužny. Dolgi, syn bolen, za lečenije platit’
nado.
- Skolko liet synu?
- Vosiem.
- Mnogo detei imeješ?
- Odin.
- Zavtra podoidu k tebe. Postarajus’, čtob tebe ne
nado bylo platit^ - nueidamas pasakė.
 Nustebo Aleksas dėl tokio ruso elgesio, apsidžiaugė
ir laukė rytojaus. O kai nuvežė vėl pilną akmenų veži­
mą, priėjęs karininkas pakvietė jį eiti paskui.
- Sadisi otiec. Imia, očestvo, familija... Imia syna...
Chorošo... - keliolika minučių karininkas barškino
mašinėle, paskui kažkur išėjo. Netrukus atnešė rusiš­
kai parašytą popierių, patvirtintą mėlynu apskritu ant­
spaudu su kūju ir pjautuvu.
- Kogda nado budėt platit) dai etų bumagu. Poniai?
Bud’ zdorov... - karininkas paspaudė Aleksui ranką ir
patapšnojo per petį. - Bogatyr’mužik...
- Spasibo, - ištarė Aleksas ir užsimaukšlinęs kepu­
rę nuklumpino prie arklių. Tokio dėmesio iš ateivio jis
nesitikėjo. Tas nepaklausė, kas jis, ar biedniak, ar ku-
lak, kaip jie sako... Pamatė, kad stiprus, kad gerai dir­
ba, patiko ir še tau... Iki vakaro ir dar kitą dieną, ilgai
Aleksas negalėjo to ruso užmiršti. Daug blogo jis apie
juos buvo girdėjęs, o tas visai kitoks. Ir pas juos, kaip
ir visur, visokių, matyt, pasitaiko. Pradžiugins Viktoriją
susitikęs...

Daug dienų ir naktų Viktorija praleido tai šalia Ro-

kučio lovos, tai už lango. Gerai, jei nelijo, o kai lydavo,
glausdavosi geležinkelio stotyje, sėdėdavo per naktį.
Pažįstamų mieste neturėjo. Namuose spaudė pyliavos,
naujos valdžios uždėti mokesčiai. Reikėjo atsirokuoti
su žmonėmis, kurie juos anksčiau parėmė skolindami
pinigų, o nebuvo užprotestavę vekselių.
 Valdžia samdyti nebeleido. Tuos, kurie buvo bago-
tesni ir nepajėgė mokėti mokesčių, gąsdino, baudė.
Aleksas visaip stengėsi neužsitraukti valdžios rūstybės:
parvažiavęs iš Zoknių dieną kitą dirbo namuose, o pas­
kui vėl dui akmenų vežti. Kur jis gyveno, kur Šiauliuose
nakvojo, ką valgė? Viktorija džiaugėsi, kad Jankienė na­
mus, gyvulius prižiūri, o ji pati gali dažniau Roką ap­
lankyti, žiūrėti, kad liga neatkristų.
Jau beveik mėnuo, kai Rokas ligoninėje sveiksta. Ji
džiaugiasi ir dėkoja Dievui. Lankydama Rokutį ji ne
kartą matė, kaip seselės su daktarais paguldę ant ratu­
kų vežė iš palatos ne vieną vaiką, kaip pagalį, suvyniotą
į baltą paklodę. O kiek išsivežė tėvai kurčių, praradusių
regėjimą, protą...
Viktorija nusiplūkė, pavargo, sukrito lakstydama šen
ir ten tarp namų ir ligoninės, kol daktaras pasakė, kad ji
galės atsirokavusi už gydymą vežtis vaiką namo.
Viktorija ir apsidžiaugė, ir susirūpino. Visos jos san­
taupos išgaravo bevažinėjant, betepant tai daktaro, tai
seselių kišenes. Gerai, jei gautas Alekso popierius pa­
dės, o ką reikės daryti, jei ne?
Nurodytą dieną ji pasiėmusi Roko rūbelius išbildėjo
traukiniu. Apvilkusi Rokutį ir pasodinusi laukiamaja­
me lydima seselės drebančia širdimi užėjo pas daktarą,
tą patį, kuris tada priėmė gydyti vaiką.
- Prašom sėstis, ponia, - staiga pasitaisė, - drau­
ge Stepuliene. Be reikalo tamstos vyras ir tamsta taip
labai nerimavot... Matot, vaikas jau sveikas. Tiesa, už
mėnesio dar vienai punkcijai reikės atvažiuoti, pati­
krinti, kad nebūtų recidyvo. O dabar, kaip buvo sutar­
ta, paimkite šį mano raštelį ir nuėjusi į kasą sumokėkit
už gydymą.
Viktorija ištraukė iš kišenės ruskai parašytą raštą,
kurį buvo gavusi iš Alekso, ir padavė gydytojui. Tas pa­
ėmęs skaitė, vartė, vėl skaitė, pažiūrėjo į Viktoriją, pas­
kui paliepė seselei:
- Nubėk, atnešk priėmimo dokumentus iš raštinės.
Buhalterė teateina...
Kai popieriai buvo atnešti, daktaras juos peržiūrėjęs
nustebo:
- Kaip suprasti, drauge... Jūs valstietė, ūkininkė, pri­
valot mokėti už gydymą, o čia rašoma, kad jūsų vyras -
akmenų vežikas... Gal aš neteisingai suprantu? Išeikit,
mums reikia pasitarti...
Viktorija stovėjo už durų ir drebėdama laukė. Girdė­
jo, kaip viduje ginčijasi, skamba telefonas, daktaras kaž­
kur išskubėjo, paskui grįžęs paprašė įeiti į vidų. Susirau­
kęs, nepatenkintas, piktu balsu trumpai mestelėjo:
- Gali tamsta pasiimti vaiką. Esi atleista nuo mokes­
čio už gydymą... Paimk paskyrimą patikrinimui...
Viktorijai lyg sunkus akmuo nuo pečių nusirito išgir­
dus nors ir piktai ištartus, bet jai malonius žodžius.
Paėmusi nuo stalo paskyrimą Viktorija padėkojo ir
lydima nemalonių žvilgsnių išėjo. Paėmusi už rankos
Rokutį lengviau atsidususi ji uždarė ligoninės duris ir
pasuko geležinkelio stoties link. Vaiko paimti Aleksas
neatvažiavo, sakė laiko neturįs... Vaikas nusilpęs po
tokios baisios ligos, ar užteks jam sveikatos dabar iki
stoties, o paskui vėl pėsčiomis nuo Pavenčių iki Akme­
naičių?
„Dėkui Dievui, šį kartą mano maldos nenuėjo vė­
jais? - mintyse džiaugėsi Viktorija. - Tik kodėl Aleksas,
tiek metų priekaištavęs, mušęs ją, kankinęs už tai, kad ji
jam nepagimdo įpėdinio, dabar, kai tam įpėdiniui kilo
mirties pavojus, tik vieną kartą jį teaplankė? Kodėl vai­
kas jam visai neberūpi, visai nebereikalingas?.. Kodėl?
Ar tai nebuvo tik dingstis kabinėtis? Matyt, ne vaiko
jam reikėjo, o jos pačios nebenorėjo. Visaip norėdamas
atsikratyti jis ją kaltino vaiko nebuvimu, o kai atsirado
vaikas, jam jau ne vaiko, o vaiko gimdyvės prireikė, o ta
nė karto neaplankė vaiko. Dabar mat ji jau dukrytę au­
gina. Taip tai taip, bet Rokas taip pat jos kraujas, tik jis
jai nebuvo ir dabar nėra reikalingas... Kas jie per žmo­
nės? Ko žmonėms reikia, kad jie gražiai gyventų?“
Jaunystėje jos draugės daug kalbėjo apie meilę, sakė,
kad netekės už nemylimo, nes širdis ne ožka, šieno
nepaduosi... Tėvai tuo tarpu sakė, kad ištekėjusi pa­
milsi... Tėvai buvo teisūs... Ji pamilo Aleksą... Ta meilė
atėjo į jos širdį kaip audra su perkūno trenksmu. Ji te­
bemyli jį, kenčia nuo jo, kartais apimta nevilties kei­
kia jį, bet užtenka jam tik nors kiek būti švelnesniam,
pasakyti nors vieną malonesnį žodį, ir ji užmiršta jo
padarytas skriaudas. Širdyje atsiradusi viltis nušviečia
ne vieną dieną.
 Dabar pradeda aiškėti, kad vienpusės meilės neuž­
tenka. Norint gražiai sugyventi, reikia, kad ne tik ji, bet
ir jis ją mylėtų... O ji buvo jam primesta, kaip daiktas,
kaip priedas prie viso to, ko tada reikėjo jam, jo ūkiui.
Bet juk pirmi keleri metai buvo gražūs. Tai nuo kada
velnias sumaišė jam protą, jų gyvenimą? Ameriko­
je? Grįžus iš Amerikos? Daugirdienė sukurstė? Bet ar
mylėjo jis tas mergas, su kuriomis gulėjo? Jis joms tik
žadėdavo, kad padarys poniomis, kol gaudavo tai, ko
norėjo, o paskui greitai užmiršdavo... Ir ne tik užmirš­
davo, bet Ievikę negyvai užgraužė. O dabar prie Elenos
prisvilo... Prisvilo taip, kad ji nuo jo nebegalėdama at­
sikratyti pradėjo juo naudotis ir naudojasi iki šiai die­
nai. Jis juk žinojo, matė, kad ji jo nenori, kad su kitais
gulinėja, o jis nespjauna į jos pusę, bet tykoja kaip šuo
nugraužto kaulo... Kuo ji jam taip susuko protą, kuo ji
jam kitokia už kitas?.. Kas sumaišė jam protą, kokios
jėgos valdo jo kūną? Jausmai? Negi jausmai galingesni
už protą? Bet juk ir ji turi jausmus, bet nepameta proto.
O gal Alekso, kaip vyro, jausmai kitokie? Ji moteris, ji,
kaip ir daugelis jos pažįstamų, saugo namų šilumą, la­
biau prie vaiko prisirišusi. O vyrai? Jie nuo mažens visai
kitokie. Jos sesuo Marytė pradėjo žaisti su šiaudine lėle,
o Levanardas vos paaugęs šautuvo užsimanė... Gyven­
dama Rūveliuose, palivarke, nuošaliau nuo kaimo, daug
ko ji nematė, nežinojo, kas tenai tarp žmonių dedasi.
Akmenaičiuose ji pamatė ko nebuvo nei girdėjusi, nei
sapnavusi. Moterys susipykusios špygomis badėsi, už-
vertusios sijonus rodė viena kitai nuogus užpakalius, o
vyrai tuoj kumščiu pradėdavo reikalus spręsti...
Dabar, po daugelio metų, Viktorija, veždama pasvei­
kusi miegantį Rokutį, vėl susimąstė apie savo ir Alekso
gyvenimą. „Ar ji buvo, ar yra laiminga? Ar jis buvo lai­
mingas, ar laimingas dabar, pasiklydęs tarp ūkio reika­
lų, jos ir Elenos? Gyventi gyvena su ja, o laimės, meilės
ieško pas kitą. Kas ta meilė, kad dėl jos žmogus praran­
da protą, gėdą prieš žmones, sąžinę... Galų gale kuris
laimingesnis, tas, kuris myli ir gyvena su nemylinčiu,
ar tas, kuris nemyli, bet jam tenka gyventi su mylinčiu?
Matyt, gyventi su mylimu, nors ir negeru, daugiau lai­
mės negu kitaip...
O laimė? Kas ir kokia ji? Vargsti žmogus ilgus metus,
o laimingas pasijunti tik akimirksniais. Iš kur ta kantry­
bė laukti? Gal todėl, kad tikiesi, jog ta laimės akimirka
čia pat, ne už kalnų, reikia tik šiek tiek pakentėti, pa­
laukti, ir ji ateis... O laukti kartais tenka metų metus...
Taip žmogus ir apgaudinėji save visą gyvenimą...
Aleksas, rodos, buvo įsispitrėjęs, o gal įsimylėjęs Bro­
nę, levikę... Praėjo metai, kiti... Pasipainiojo Elena - vėl
meilė? Negana to, kad apie naują bobą ar mergą dieną
naktį šneka, bet šnekėdamas vis apie jos užpakalį suka­
si. Pasisekė - laimingas, nepasisekė - lyg svieto pabai­
ga būtų atėjusi, protą praranda... Bet ne tik Aleksas, ne
tik vyrai. Mergoms užpakalis užsidega nė kiek ne ma­
žiau. Nereikia toli ieškoti... Jos sesuo Marytė su Juozu
rodą braukė savam vyrui dar gyvam tebesant. Ievikė,
nežiūrėdama Alekso grasinimų, su Kudarų Stasiuku
jaujoje sugulė, o paskui nusinovijo... O jos brolis Jasius
su pačia gražiausiai gyvena. Matyt, ne be reikalo sakė,
kad iš pirmo pamatymo, iš pirmo karto, kai piršliauti
nuvažiavo, patiko ir pamilo. Bet ne, kur tau, Lekų Jo­
nas su Elze iš Užlaukių iš meilės, prieš tėvų valią slaptai
nubėgę apsiženijo, o po pusmečio muštis pradėjo, vie­
nas į kito pusę žiūrėti nebenori? Galas žino, kas valdo
žmogaus jausmus ir protą, kad jie tokie permainingi,
nepastovūs?“
Svarstydama apie žmonių gyvenimo ir likimo vin­
gius Viktorija pamatė, kad jau traukinys pūškuoja per
Ventos tiltą. Už minutės - Pavenčių stotis. Reikia ropš­
tis lipti lauk ir kulniuoti namo.
- Mama, o kada j mokyklą? - lipdamas iš traukinio
paklausė Rokas.
- Dabar po ligos tau pailsėti reikia, o ne apie mo­
kyklą galvoti. Nuo rudens... Ne tiek daug to pavasario
beliko...

Nauja valdžia padidino mokesčius už žemę, už tą

žemę, kuri jau valdžios, o nebe jų. Vos spėjo Aleksas at­
pilti pyliavas, atėjo reikalavimas naujų. Gerai, kad buvo
likę sėklos, kad spėjo vasariniais javais užsėti dirbamą
žemę. Valdininkai grasina, kad tie, kas laiku neatiduos
prievolės valstybei, bus baudžiami...
Likę be samdomų darbininkų Stepuliai sukasi kaip
beišmanydami, kelia prieš saulės tekėjimą, gula jai nu­
sileidus: sodina bulves, ravi daržus, šienauja pievas,
džiaugiasi, kad jau Rokas bandą gano, kad įnamiai ret­
karčiais padeda.
Prigavęs kelias dienas laiko Aleksas važiuoja į Zo­
knius akmenų vežti, tačiau nepatenkintas burba:
- Tokį kelią ten ir atgal lakstydamas arklius nuvarai,
pats nepailsi ir laiką be reikalo gaišti...
„Ne tiek tau tie darbai Zokniuose rūpi, kiek tai, kad
Gilaičiuose pas Eleną panakvoti galėtum“, - sukosi Vik­
torijai ant liežuvio, bet ar pakeisi ką taip pasakiusi.
Tie Alekso važinėjimai Viktorijai - papildomi rū­
pesčiai. Reikia valgyti įdėti, rūbus paruošti, kad sušilęs
turėtų kuo persirengti. Neduok Dieve, jei pasakytų, kad
tegu Elena pasirūpina... Geriau įdėti tiek, kad užtektų
ne tik jam...
Prispausta darbų Viktorija nebenuvažiavo į švento
Antano atlaidus Juozapavoje, nebeaplankė Jasiaus šei­
mynos. Nebe tas buvo galvoje...

Grįžęs iš Zoknių Aleksas buvo susirūpinęs, suirzęs,

neramus. Nukinkęs ir paleidęs ganyklon arklius, įėjęs
į trobą atsisėdo prie stalo, paskui pakilęs išėjo lauk,
pasižvalgė vaikščiodamas aplink trobą ir grįžęs vėl at­
sisėdo.
- Kas dabar nutiko, kad vietoje nustygti negali? -
paklausė Viktorija.
- Kad aš žinočiau... Grįžau pro Šiaulių geležinkelio
stotį, o ten baisus sujudimas... Ant šalutinių bėgių pri­
statyta gyvulinių vagonų su grotomis užkaltais lange­
liais, o šautuvais ir brauningais ginkluoti civiliai ir rusų
kareiviai kiša į tuos vagonus žmones: vyrus, moteris,
vaikus... Baisūs riksmai, klyksmai, ašaros...
- Reikėjo pasiteirauti, kas ten dedasi...
- Norėjau arčiau priėjęs paklausti, tik ginkluoti
policininkai su raudonais raiščiais ant rankovių nu­
varė. Pošol von iš čia, jei nenori, kad ir tave į vagoną
įgrūstų...
- Taip nieko ir nesužinojai?
- Nuėjęs toliau klausinėjau, tik niekas dorai negalėjo
pasakyti. Sako, kad Sibiran žmones veža...
- Už ką, kodėl? - nesuprato Viktorija.
- Grįžau pro Gilaičius. Ten pasakojo, kad veža į Si­
birą bagotesnius ūkininkus, kurie, sako, pyliavų neiš-
pylė, buvusius Lietuvos valdininkus, mokytojus... Vel­
niai žino...
Aleksas patylėjo, pažiūrėjo pro virtuvės langą Čiui-
nių pusėn, nuėjęs į kitą kambarį pasižvalgė dar pro
langus... Grįžo ir atsisėdęs prie stalo valgydamas pa­
sakojo toliau:
- Kuršėnuose sutikau Balčiūną iš Staponiškių... Ten,
sakė, vakare tas pats dėjosi... Važiuodamas traukinys,
sako, atkabino kelis gyvulinius vagonus grotomis už­
kaltais langais ir paliko... Už valandos pilna stotelė pri­
gužėjo padvadų su manta ir žmonėmis, o aplink pilna
ginkluotų... Matė, kaip tarp kitų policininkų jo pažįsta­
mi komunistai, kažkokia Šeinė Mankova, Bierkaus vai­
kis, kažkoks Stupuras, aš visų pavardžių ir nebeatmenu,
katruos jis minėjo, švaistėsi su šautuvais ir revolveriais
ir grūdo žmones į vagonus... Vyrų keiksmai, moterų
klyksmai, raudos, vaikų rėksmas, sako, baisu klausyti...
Už valandos atvažiavęs garvežys nustūmė tuos vago­
nus link Pavenčių... O Pavenčiuose, sako, vakar naktį
ta pati velniava...
- Tai ką dabar daryti? - persigando Viktorija.
- Velniai žino... Žvalgausi ir aš pro langus... Bet gal­
voju, kad mūsų nejudins. Mokesčius sumokėjau, pylia­
vas irgi beveik visas atpyliau... Negali būti, kad taip nei
iš šio, nei iš to...
Viktorija sukdamasi virtuvėje ir liuobdama gyvulius
stebėjo, kaip pavalgęs Aleksas tylus ir susirūpinęs pa­
vaikštinėjo po kiemą, užėjo į tvartą, paskui grįžęs į vir­
tuvę pradėjo galąsti peilį.
- Ką dabar ruošiesi pjauti, kad tą peilį galandi?
- Pjausiu veršį... Elenai mėsos reikia nunešti, kol dar
mūsų neištarabanijo... Sakė pritrūkusi...
Viktorijai tai jau nebebuvo jokia naujiena, bet mintys
savaip sukosi: „Štai kodėl grįžo pro Gilaičius. Dabar jam
Elena galvoje... Jei mus veš į Sibirijas, kad Elena mėsos
nepritrūktų... O apie mus su Rokučiu ar galvoja?..“
Aleksas su skerdiena darbavosi iki sutemos. Ryto
metą prikimšo pusmaišį veršienos, užsimetė ant
pečių.
- Ką mums su Rokučiu daryti, jeigu kas? - suneri­
musi paklausė Viktorija.
 Aleksas atsisukęs pasižiūrėjo, norėjo kažką sakyti,
bet mostelėjo ranka ir išpuškėjo per Ventą į Gilaičius.
- Mama, kur tėvelis išėjo? Kamjis tą mėsą išnešė? -
teiravosi Rokas.
- Su reikalais... - sūdydama likusius veršio kaulus
atsakė Viktorija ir nurijo gomurin bekylantį kamuolį.
Diena pasitaikė labai karšta. Pusiaudienį, sukdamos
uodegas nuo bimbalų, barškėdamos į tvartą pargyliavo
karvės, iš paskos parbėgo avys. Parginęs Rokas pasi­
prašė, kad leistų eiti maudytis į Ventą.
- Ar prižadi giliai nebristi? - apkabinusi Roką pa­
klausė Viktorija. - Atmink, kad jei, neduok Dieve, nu­
skęstam, tai ir man nebeliktų kam gyventi...
Rokas pažiūrėjo į ašarotas mamos akis ir susijaudino:
- Nebijok mama, aš tik iki juosmens... Maudysiuos
ten, kur žlugtą skalbi, ten visai negilu...
Viktorija pabučiavo Roką ir dar ilgai žiūrėjo, kaip
jis keliuku pro apušrotą tekinas nulėkė maudytis. Vik­
torija peržegnojo tolstantį vaiką, o galvoje nejučiomis
šmėkštelėjo prisiminimai apie Roko ligą ir baimė, kad
upė nepasiglemžtų jos gyvenimo vilties... „Dieve, Die­
ve, - meldėsi Viktorija, - Tu suteikei man gyvenimo
ramstį, tegu tavo angelas sargas saugo jį, nes be jo lik­
čiau visam sviete viena... Kam aš tada bebūčiau reika­
linga?“
Rokutis jai niekada nemelavo, visada klausė, bet vai­
kas yra vaikas. Jam ir nenorint gali kokia nelaimė at­
sitikti... Dirbdama Viktorija vis žvalgėsi Ventos pusėn,
kol galiausiai pamatė namo grįžtantį Roką. Širdyje iš
karto lengviau pasidarė.
- Ar šaltas vanduo? - pasiteiravo Viktorija.
- Vanduo nešaltas, tik dėdės, kur buvo atėję maudy­
tis, buvo pikti, - skundėsi Rokas.
- Kas tokie? Ką jie tau padarė? - nusigando Vik­
torija.
- Kačinskas, Kadrickis... Nieko jie man nedarė, tik
negražiai iš tėvelio juokėsi...
- O ką jie sakė?
- Visaip negražiai šnekėjo... Sakė, neduok Dieve, kai
mažasis pradeda didįjį už galvos vedžioti, tada, sakė, jo
proteliui amen... Mama, aš nesupratau, ką tai reiškia?
Viktorija suprato kaimynų patyčias, bet nenorėjo to
aiškinti vaikui.
- Nežinau ir aš... O daugiau ką jie šnekėjo?
- Daugiau nieko... Sakė, kad tu vargo vabalas... Dau­
giau nieko...
Viktorija daugmaž suvokė, kokios ten galėjo būti
šnekos. Suvokė ir tai, kodėl Rokas nenori pasakoti, to­
dėl nieko nebeklausinėjo.
- Eik pavalgyti ir prigulk pokaičio pusvalandžiuką.
Netrukus reiks karves ginti.
Aleksas grįžo vėlai vakare visai nusistekenęs. Vos pa­
valgęs, tylus, net nenusivilkęs nugriuvo į lovą ir pradėjo
knarkti.
Nuo tos dienos Aleksas dirbti į Zoknius nebevažia­
vo, neramus šienavo pievas, tvarkėsi apie namus ir vis
žvalgėsi aplinkui... Neiškentęs ne kartą vakare buvo
nuėjęs į pamiškę pas Vinkų pasiklausyti radijo, tik ten
išgirdęs, kokia gera darbininkų ir valstiečių valdžia,
kaip ji rūpinasi darbo žmogumi, kokia dabar laiminga
Lietuva sovietinėj tautų brolijoj, kai milžiniški Stalino
pečiai pralaužė jai vartus į saulę, bet nieko apie vežimus
į Sibirą neišgirdęs, nusispjovęs, lyg karčią musę kandęs,
grįždavo namo ir ilgai vaikščiodavo apie trobas nera­
miai žvalgydamasis aplinkui, klausydamasis, iš kurios
pusės loja šunys...
 VOKIETMETIS

Išaušo gražus saulėtas rytas. Saulė, rodos, žeme ridi­

nėjasi... Dangus - be debesėlio. Vėjelio jokio. Gamtoje
ramybė, kokios seniai nebuvo. Apušrote ant drebulių
šakelių nejuda nė vienas lapelis. Vidurvasario saulė
dabar pakils į patį zenitą, o už dienos kitos - pradės
žemėti, dienos trumpės... Už poros dienų - šventas
Jonas.
Pievas Aleksas jau nušienavo. Šienas kupstuose lau­
kia, kol bus suvežtas į daržinę prie kūtės. Liko pjauti
tik lanka paventy. Bet jos tik gabalėlis beliko, nes nauja
valdžia lankas išdalino mažažemiams. Kaip ir Stepuliu
dirbamą žemę, kurios patį geriausią gabalą atrėžė ir ati­
davė grioviakasiui Verbai. Durpyną pasiėmė pati val­
džia, gerai tik, kad ten nedraudžia karvių ganyti, tada
būtų visai riesta. Pernykščio derliaus, nei kviečių, nei
rugių, beveik nebeliko, viskas pyliavoms atiduota...
Kaime jau pilna burna šneka, kad komunistuojančių
lietuvių ir žydų padedama valdžia suiminėja turtinges­
nius ūkininkus su šeimomis, veža į Pavenčių ir Kuršė­
nų stotis, grūda į gyvulinius vagonus ir bildina į Sibirą.
Niekas nesupranta už ką. Vieni sako, kad pyliavų nesu­
mokėjo, kiti, kad per daug turtingai gyveno, kad samdė
vaikius, mergas...
 Neramu pasidarė visoje parapijoje. Niekas nežinojo,
ko reikia laukti nei dieną, nei naktį. Turtingesni ūkinin­
kai namuose nenakvoja, slapstosi... Tik ar ilgai nuo val­
džios pasislėpsi: nerado naktį, ras dieną. Vis tiek reikės
namo grįžti, gyvulius ganyti, karves melžti.
Neramių minčių kankinamas Aleksas nebeištvėrė
namuose, pakinkė į bričką Bėriuką ir grįžęs į trobą pra­
dėjo raginti Viktoriją:
- Greičiau bobutuokis, važiuojam... Reikia sužinoti,
kas sviete dedasi... Tu šventoriuje, klebonijoje, bobtur-
gyje pasiteirausi, aš tarp vyrų pasisukaliosiu... Velniai
žino, ko dabar laukti...
- Vakar reikėjo sakyti, kad važiuosim... Bėgsiu Ro­
kui pasakyti, kad nesistriošytų vienas namuose likęs,
kad pokaičiui į diendaržį karves, avis suvarytų, kad su
Čiuinių vaikais neitų į Ventą maudytis, dar prigers be
priežiūros... - susirūpino Viktorija.
Nespėjo Viktorija su Aleksu susitarti, ką dar namuo­
se reikėtų padaryti, kai iš padangės pasigirdo gausmas.
Rytuose nesimatė nieko, o vakarų pusę užstojo troba.
Pabėgėjęs klėties link Aleksas pradėjo dairytis Čiuinių
ir Jokšių pusėn, kur vieškelis. Gal ten kokios mašinos ar
rusų tankai bilda. Tik nieko nesimatė. Nubėgo žiūrėti ir
Viktorija.
Neilgai trukus danguje, toli už vieškelio, iš už krūmų
kaukdami išlindo trys lėktuvai su juodais kryžiais ant
šonų ir sparnų. Tokių dar niekas nebuvo matęs. Laksty­
davo parpdami lėktuvai ir anksčiau, bet jokių kryžių ant
jų nebūdavo. Pradžioje pasirodė trys, paskui dar trys,
dar... Nukaukė jie kažkur Kuršėnų link. Už kelių minu­
čių pasigirdo baisus dundėjimas, lyg perkūno trenks­
mas iš giedro dangaus, sudrebėjo žemė po kojomis...
Virš beržų pakilo krankdamos varnos, nusigandęs, pa­
likęs durpyne bandą, parbėgo namo Rokas. Kuršėnų
pusėje pradėjo kilti į dangų juodų dūmų stulpai...
Išgirdusios dundesį lauk išbėgo Jankienė, Marijona
su Verute. Visi dairėsi, stebėjosi ir nesuprato, kas ap­
linkui darosi.
Stepuliu kieme sustojo pro šalį važiuodamas Kos­
tas Vinkus. Pamatęs į dangų kylančius dūmų stulpus ir
besižvalgančius Kuršėnų pusėn Stepulius Kostas išsi-
kerėplino iš ratų, prišlubavo prie Alekso ir laikydamas
rankose botagą pradėjo stebėtis:
- Aleksai, kas čia tas tavo varnas baido ir bobas iš
namų išginė?
- O pats ar nematai?
- Per alksnynus važiuodamas girdėjau tik baisų
kauksmą ir dundesį, kaip perkūno, tik dangus giedras,
debesų nėra... Kas tai per prajovai?..
- Kaukė orlaiviai su kryžiais ant šonų... O dabar,
matyt, jie bombas mėto Pavenčių ir Kuršėnų pusėje.
Buvau besibaudžiąs važiuoti į Kuršėnus, tik dabar jau
velniai jų nematė... Ar tu per radijušą, tą „Telefunkeną“,
nieko negirdėjai?
- Rytą Maskva kažkokias dainuškas, Berlynas mar­
šus trenkė... Negi karas bus prasidėjęs?
 - Karas su dainomis ir maršais neprasidės... Tikriau­
siai manevrai, - abejojo Aleksas. - Velniai žino...
- Negi vėl karas? - pasibaisėjo Viktorija. - Viešpatie
brangiausias, negi vėl, kaip keturioliktais, vėl vokietis
su ruskiu...
Visi sustoję gūžčiojo pečiais. Tuo tarpu vieni lėk­
tuvai su kryžiais per galvas skrido atgal į vakarus, o
kiti - Kuršėnų ir Šiaulių link. Po kelių minučių vėl bai­
sus dundesys, kad net žemė sudrebėjo, suskambo langų
stiklai, dūmų stulpai pradėjo kilti jau ne tik nuo Kuršė­
nų, bet ir nuo Kužių pusės.
- Tikriausiai karas prasidėjo, be reikalo bombų ne­
mėtys, - nutraukė abejones Aleksas.
- Kas dabar bus, ką dabar daryti? Negi pradeda pil­
dytis Mikaldos pranašystės... - baiminosi Viktorija.
- Velniop tuos Kuršėnus, geriau eisiu blindažo kasti
alksnyne. Jei neprireiks, tai nors bulves rudenį bus gali­
ma laikyti, - nusprendė Aleksas.
- Suksiu ir aš namo, - pritarė Kostas. - Ne laikas to­
kiu metu svetur bastytis...
- Rokuti, bėk prie bandos, žiūrėk, kad išsigandę gy­
vuliai neišlakstytų, - paragino Viktorija. - Suvaryk gy­
vulius į alksnyną.

Didžiulis rūpestis užgulė Stepuliu pečius. Ką daryti,

kas bus, negi vėl, kaip per pirmąjį karą, reikės bėgti vis­
ką palikus? O kur bėgti, į kurią pusę? Tarp jų kalvos ir
vieškelio - durpynai ir šabakštynai, kitame šone - Ven­
ta ir miškas... Aplink visą sodybą - krūmai... Gal visas
tas šurmulys praslinks pro šalį? Bet svarbiausius daik­
tus, maisto atsargas, ratus, arklius reikia slėpti. Radę
kareiviai, vieni ar kiti, rusai ar vokiečiai, gali atimti, o
tada amen... Ir gyvas likęs būsi kaip be rankų. Kuo tada
žemę dirbti, kuo maitintis?
O lėktuvai su juodais kryžiais gaudė ir gaudė padan­
gėmis tai iš vakarų į rytus, tai atgal...

Už poros dienų vieškeliu Kuršėnų link pradėjo

traukti nenutrūkstama mašinų, tankų ir arkliais kinky­
tų gurguolių vilkstinė po vilkstinės. Tokios daugybės
karo mašinų dar niekas nebuvo matęs. Visiems buvo
aišku, kad rusai bėga... Nebereikėjo jau nieko suprasti,
kai per pelkes ir alksnynus pasipylė alkanų, apiplyšusių,
basų, tik marškiniais ir kelnėmis apsivilkusių rusų ka­
reivių būriai ir pavieniai kareivėliai. Kai kurie dar buvo
ginkluoti, o kiti ir visai be jokio šautuvo. Kokie jie buvo
drąsūs, atsilošę, kai važiavo per Kuršėnus keturiasde­
šimtaisiais, ir kokie pasimetę, persigandę, nežinantys
kur dėtis dabar... Suvargę ir pajuodę, kaip rudens vėjo
nešami medžių lapai...
Vieni skubėjo tylėdami, bailiai dairydamiesi į visas
puses, kiti klausė, kurioje pusėje „Šauli“, treti prašė
duonos ar pieno puodelio...
Ištraukusi iš šulinio kanę su pienu ir išsinešusi lauk
kepalą duonos Viktorija raikė duoną ir dalino prašan­
tiems kareiviams. Vieni godžiai gėrė, o kiti liepė pirmai
gerti Viktorijai, tik po to gėrė patys. „Bijo, kad nenuno­
vytų“, - pagalvojo Viktorija.
- Kuriems velniams tu juos girdai? Tegu neša kuda­
šių iš kur atėję... - pyko Aleksas.
- Kareivėliai nekalti, jie tik vargo skruzdėlės... Val­
džia viskuo kalta... - užginčijo Viktorija ir toliau tai
pienu, tai vandeniu girdė ištroškusius pro šalį bėgan­
čius kareivius.
- Kuda tak spiešiš, soldat? - pusiau juokais, pusiau
rimtai paklausė Aleksas pro šalį bėgusio ir paprašiusio
atsigerti kareivio.
- Piat’ minut - fric kaput, - pasakė atsigėręs karei­
vis ir tekinas nudūmė pakrūmėmis link Ventos.
- Durnius, - pats sau panosėje sumurmėjo Aleksas.
Nespėjo to „durniaus“ pėdos ataušti, kaip iš alksny­
no parbėgo verkdama, sudraskyta suknute, sukruvintu
veidu Marijonos duktė Verutė.
- Kas tau dabar nutiko? - išsigandusi paklausė Vik­
torija.
- Ruskis išgvoltavojo, - drebėdama visu kūnu pro
ašaras vos ištarė mergaitė. - Bandžiau gintis, tik kai
trenkė į galvą... - pamačiusi iš paskos ateinantį kareivį
su revolverio dėklu prie diržo parodė: - Va tas žaltys...
Kareivis eidamas baigė sagstytis diržą, o sustojęs pa­
prašė:
- Dai napitsia mat!.. Ne plač’, duročka... Posle voiny
svatov prišliu...
 Viktorija tylėdama žiūrėjo tai į kareivį, tai į išniekin­
tą drebančią mergaitę.
Kareivis, pasėmęs puoduką vandens iš kibiro, go­
džiai atsigėręs paprašė Alekso:
- Dai zakurit’, choziain...
- Ne kuriu, ne imieju, - trumpai atsakė Aleksas.
- Vsie vy svoloči... Gotovy v spinu strieliat’... - Karei­
vis piktai nusispjovė ir nukiūtino per lauką link Ketūnų.
- Politrukas, matyt... Kiek teko girdėti, iš tokių ir
kulkos gali greitai sulaukti, - žiūrėdamas pavymui nu­
einančiam ištarė Aleksas.
- Džiaukis, vaikeli, kad gyva likai... Namuose sėdėk
ir niekur nelakstyk, kol ta pavietrė pro šalį praūš... -
patarė Verutei Viktorija.
Nuo kalnelio matėsi, kaip vieškeliu tarp Jokšių ir
Čiuinių, kur topoliai ir krūmai neužstojo kelio, Kuršė­
nų link traukė karo gurguolės ir technika. Kartkartėmis
virš vieškelio praskrisdavo mėtydami bombas ir iš kul­
kosvaidžių tratindami lėktuvai su kryžiais. Tada metę
savo vežimus, kaip musės, pabaidytos nuo dvėselienos,
pasipildavo į šalikeles gurguoles lydėję kareiviai, o lėk­
tuvams nuskridus rinko sužeistuosius ir likusius nesu­
daužytus vežimus ir judėjo toliau.
Aleksas naktimis kasė krūmuose duobes, slėpė jose
reikalingesnį skarbą ir maskavo nukirstais alksniais ir
lazdynų šakomis. Rokas karves ganė arčiau namų, kad
reikalui atsiradus galėtų pagelbėti mama ar tėvas. At­
bėgę iš Čiuinių buvę Jokūbausko kumečiai pasakojo,
kad visos pakelės nuklotos sudaužytų mašinų, tanke­
čių ir tankų griuvenomis, mėtosi negyvų rusų kareivių
lavonai...

Netrukus vieškeliu pasirodė kryžiais žymėti tankai,

motociklininkai, pilnos vokiečių kareivių mašinos.
Staiga nuo Papeikiu pusės per durpyną ir krūmus ati-
tratėjo trys motociklai su priekabomis, ant kurių buvo
pastatyti kulkosvaidžiai. Kiekviename motocikle sėdėjo
šalmuoti atraitytomis rankovėmis kareiviai, persimetę
per krūtines automatus, už batų aulų užsikišę durtu­
vus, ant kupros - veršio odos kuprinės su pririštomis
apskritomis pailgomis dėželėmis. Vieni motociklinin­
kai sustojo kieme, kiti arčiau šulinio, pakalnėlėje.
Vienas vokietis, matyt, vyresnysis, priėjo prie Alek­
so, išsitraukęs iš kišenės pasiūlė cigaretę, o Aleksui pa­
rodžius, kad nerūko, rodydamas rankomis į apylinkę,
įpindamas vieną kitą lietuvišką žodį klausė:
- Ar nėra rus, rus, soldaten?..
Supratęs, ko vokietis klausia, kaip mokėdamas tai
žodžiais, tai gestais Aleksas aiškino:
- Rus soldaten nėra troboje... O daržinėje, tvarte ar
šiauduose - nežinau... Gal yra koks pasislėpęs, bet ne­
žinau...
Pamatęs, kad vokietis nesupranta, rodydamas ranka
į tvartą ir daržinę ėmė traukyti pečius. Vokietis, matyt,
suprato, ką Aleksas nori pasakyti, nes numojo ranka ir
nuėjo prie kitų.
 Iš vokiečių elgesio Viktorija suprato, kad kareiviai
ruošiasi pietauti, nes šeimininkavo lyg seni gaspado-
riai: vieni kūrė ugnį, kiti pasėmę iš šulinio vandens radę
švarų katilą dar kartą jį išplovė, užkaitė ant ugniakuro,
treti darinėjo konservų dėžutes... Kol vieni ruošė valgį,
kiti nusirengę iki pusės prausėsi prie šulinio.
Vienas vokietis priėjęs prie Viktorijos pradėjo kažką
šnekėti vis kartodamas „eier, butter, speck“...
Viktorija jau iš pirmojo karo žinojo, ką reiškia „eier“
ir „butter“, todėl atnešė krepšį su kiaušiniais, sviesto
lėkštę, sūrį. Ištraukė iš šulinio kanę su pienu ir davė
atsigerti kareiviams. Vokietis pasakė „danke“ ir išsi­
traukęs iš kišenės piniginę atkišo Viktorijai keletą rei­
chsmarkių. Viktorija bijojo imti pinigus ir mostu rodė,
kad nereikia.
- Deutsche Soldaten stehlt nicht šie kaufen...* -
brukdamas Viktorijai į ranką kelias markes sumarmė-
jo kareivis. Pažiūrėjęs į atbėgusį Roką vokietis nuėjo
prie motociklo, pasirausė ir atnešęs padavė plytelę šo­
kolado.
Vokiškus pinigus Viktorija matė pirmą kartą. Ją nu­
stebino ir vokiečio dovana Rokui, todėl žiūrėjo ir šyp­
sojosi... Tai matydami vokiečiai juokėsi savaip tarpusa­
vyje marmėdami.
Pagaliau nusiprausę, pailsėję, sušveitę po samtį ko­
šės iš sulenktų puodelių dangčių, vokiečiai užkūrė savo

* Vokiečių kareiviai nevagia, o perka (vok.).

tarškynes, riktelėjo „aufiderzein" ir ištratėjo keliuku pro
apušrotą link Ventos, paskui kaimo keliu link Ketūnų...
Aleksas su Viktorija jau pirmojo karo metais buvo
patyrę, kad su vokiečių kareiviais maži juokai, todėl
nusiteikė nieko nesakyti, nesiginčyti, ką nori, tą tegu
ima, todėl labai nustebo, kad šitie vokiečiai visai kito­
kie negu per pirmąjį karą? Jie nepuolė į aptvarą gau­
dyti vištų ir žąsų, o už paimtą maistą mokėjo pinigus.
Ar būtų galėjęs jiems dabar kas nors paprieštarauti, jei
būtų ėmę ir nieko neklausę?..
Karo audra Akmenaičius paliko nuošalėje ir praūžė
pro šalį. Nieko nesudegino, nieko neužmušė, nenušo­
vė... Tik vieškeliu link Kuršėnų dieną ir naktį dar bildė­
jo pilnos kareivių mašinos, šarvuočiai ir tankai... Tokia
galybė, kad jai nei galo, nei krašto nebuvo matyti...

Nespėjo net savaitė praeiti, kai vieną pavakarį Stepu-

lius aplankė Viktorijos pažįstama Bačkienė, prie Sme­
tonos dirbusi krautuvėje pas Bierkų, kurioje Viktorija
visada pirkdavo, o kartais bargan paimdavo vienokių ar
kitokių smulkmenų, reikalingų ūkyje.
- Iš kur čia dabar atsiradai? - pamačiusi Bačkienę
nustebo Viktorija.
- Iš Kuršėnų, iš kurgi daugiau...
- Ar nebijai tokiu laiku? Vieškelis pilnas vokiečių,
tankų, mašinų...
- Aš ne vieškeliu, o tiesiai pro Pavenčius, Ketūnus...
Dabar jau ir vieškelis tuštesnis. Vokiečių kareiviai civi­
liams nieko nedaro.
 - Tai kokios bėdos prispaudė, kad namuose nesisė-
di? - nesuprato Viktorija.
- Kai pilvas gurgia ir bijant reikia judėti. Dabar bai­
siai sunku miesto žmogui. Kaime vis koks duonos kąs­
nis ar mėsos šmotas atsiranda, o mieste juk akmenio
iš bruko paėmęs nekramtysi... Atitempiau šiokių tokių
vaikiškų drabužėlių, o ir tamistai gal kas nors tiks...
Gal, sakau, pas jus ar pas kitus kaime išmainysiu į ką
nors burnon tinkamo... Ar ramu pas jus? - teiravosi
Bačkienė.
- Prieš kelias dienas buvo užsukęs būrys vokiečių su
motociklais... Šalmais, strielbomis apsikarstę... Prašė
kiaušinių, sviesto. Nusiprausė prie šulinio, pavalgė, už­
mokėjo ir nukūrė link Ketūnų... Daugiau ramu. O kaip
jūsų krašte, kaip Kuršėnuose?
- Neduok Dieve, kas pas mus dėjosi ir dedasi... Visko
neišpasakosi... Pats to nematęs ir patikėti negalėtum...
- Einam į trobą. Alkana tikriausiai? Bevalgydama
ir papasakosi, - pakvietė Viktorija nelauktą viešnią į
vidų.
Srėbdama barščius Bačkienė springdama ėmė pasa­
koti miesto naujienas.
- Kai tik į Kuršėnus užėjo vokiečiai, tuoj visiems vy­
rams ir boboms, kuriuos tik pasisekė rasti namuose ar
sugauti gatvėse, liepė eiti nušautų žmonių ir kareivių,
kurie mėtėsi pakelėse, laidoti... Tarp Pavenčių ir Kur­
šėnų vokiečių orlaiviai buvo išmušę labai daug rusų
kareivių ir arklių, kurie neapsakomai smirdėjo. Baisu
buvo, kad pavietrė neprasidėtų... Varė dirbti visus - žy­
dus, lietuvius, vyrus, bobas, kas tik vokiečiams po ranka
pakliuvo. Neduok Dieve, ko teko prisižiūrėti... Užvakar
grįždami namo pamatėm, kad Gruževskio dvaro parke
tarp medžių bombos išverstoje duobėje įvirtęs nušau­
tas arklys. Vokiečių karininkas liepė pagilinti duobę ir
užkasti arklį... Į duobę įlipę vyrai pradėjo kasti ir pa­
matė blizgant lakinį batą. Kai pradėjo tą batą traukti
lauk, ištraukė ir žmogaus koją... Išvilkę lauk iš duobės
arklį vyrai atkasė ir rado negyvus du vyrus... Veiziu
veiziu ir savo akimis netikiu, kad tai mūsų klebonas...
O kitas vyras, kaip sakė jį pažinę, - Poškus iš Vozbučių,
dar jaunas vyras... Dieve, Dieve... Ir Poškaus, ir klebono
Dambausko išbadytos akys, durtuvais subadytos krūti­
nės... Ištinę baisiausiai... Kai vyrai juos atkasę ištraukė
iš duobės, buvo baisu žiūrėti. Dabar visi šneka, kad tai
komunistės žydės Šeinės Mankovos darbas, nes daug
kas matė, kaip ji komandavo ir pati daužė vesdama
juos žudyti... Buvo ir daugiau galvažudžių - ir žydų, ir
lietuvių komunistų... Stupurienės sūnus, Justas, buvo
komsorgas kažkoks... Nevieryčiau, jei pati nebūčiau
nabašninkų mačiusi...
- O paskui kas, negi taip ir paliko lauke gulėti na-
bašninkus?
- Klebono kūną vyrai parvežė į kleboniją, nuprausė,
sutvarkė, aprengė bažnytiniais drabužiais. Klebonijos
tarnas Fokas suskubo daryti grabo... Vakare, kai gra­
bas buvo gatavas, nabašninką paguldė į grabą ir pastatė
lauke prie daržinės...
- Kodėl lauke, ar bažnyčioje vietos nebuvo?
- Nabašninkas jau buvo pradėjęs pūti, baisi smar­
vė... Šnekėjo, kad rytoj laidos...
Kraipydama galvą ir iš nuostabos traukydama pe­
čius Viktorija klausėsi tokio baisaus Bačkienės pasa­
kojimo, kad ir tikėti nesinorėjo. Jos nuodėmklausys,
jos dvasios ramstis, užtarėjas ir paguoda buvo žiauriai
nukankintas...
- Kąjie blogo padarė? Už ką, dėl ko juos taip?.. - bai­
sėjosi Viktorija.
- Bala juos žino... Komunistams bagotas ir katali­
kas - kaip velniui kryžius... Poškus, sako, buvo bagotas
ūkininkas, prie rusų šaipydavosi iš žydų ir komunistų,
červoncus „žydais“ vadino. Leniną irgi žydu vadino,
nes jo snukis su barzda ant červonco nupaišytas, gal
dėl to...
- O kas laidos tą Poškų?
- Nežinau... Kur ten viską per tokį armidelį su­
vaikysi...
Bešnekant pradėjo brėkšti.
- Bijau temstant eiti namo. Gal galėčiau pernakvo­
ti? - pasiprašė Bačkienė.
Kai grįžo po darbų Aleksas, o Rokutis uždarė karves,
avis, žąsis ir vištas į tvartą, valgydami vakarienę vėl visi
klausėsi Bačkienės pasakojimų apie bolševikų ir karo
pridarytas baisenybes Kuršėnuose.
 Per naktį Viktorija negalėjo bluosto sudėti. Dar sau­
lei netekėjus ji pakilo, pašėrė kiaules, paruošė pusry­
čius, pakėlė Baškienę. Vos tik atsikėlė Aleksas, ji paža­
dino Roką, padėjo pusryčius ant stalo, pasakė Rokui,
kur ganyti karves.
- Mes su Bačkiene brauksim į Kuršėnus klebono lai­
doti... Rokuti, per pietus neužmiršk iš katilo kiaulėms į
lovį jovalo įpilti.
- Ir be tavęs palaidos. Pakeliui pati čiuprą įduosi... -
prieštaravo Aleksas.
- Čia irgi nieko neatsitiks...
Aleksas susiraukė, buvo bepradedąs bambėti, bet
nusileido.
- Mat jus velniai, drožkit pėsčios, jei jau taip užside­
gė, arklio neduosiu. Pakeliui dar vokiečiai atims... Pasi­
teirauk bobinčiuje apie Eleną, gal kas nors girdėjo...
- Gerai gerai, pasiteirausiu, - pažadėjo Viktorija sa­
vyje galvodama: „To dar betrūko...“
Basos, persimetusios per pečius batus, kad rasoje
nesušlaptų, per durpyną, tiesiai pro Čiuinių dvarą, taku
per karo kapus į vieškelį... Čia Viktorijai žinomi, tik da­
bar jau sunkiai beatpažįstami takai. Bombų išmuštos
duobės, skeveldrų apdraskyti medžių kamienai, o Die­
ve... Buvę tvarkingai aptverti ir eglėmis apsodinti pir­
mojo karo kapeliai dabar visai suniokoti: tankų išversti
cementiniai aptvaro stulpeliai, išlaužytos eglės, nulauž­
ti medžiai tarp antkapių, išvartyti kryželiai, visur drai­
kosi spygliuotos vielos...
 - Kas karo metu bežiūrės pagarbos mirusiems, jei ir
gyviesiems jos visai nebeliko, - sudejavo Viktorija. - Ir
kuo tiems komunistams klebonas nusidėjo? - dar kartą
nusistebėjo Viktorija. - Dėl ko tie žydai prie komunistų
prilipo, kaip lapai pirty prie pliko užpakalio?
- Sunku pasakyti, - atsakė Bačkienė. - Pas žydus
dirbdama visko prisižiūrėjau. Negi neatmeni, kaip lu-
patninkai po kaimus važinėdavo supirkdami visokiau­
sius skarmalus, targavodami šiuo bei tuo... Bagotieji
taip nevažinėjo... Ubagai ir metėsi prie ubagų valdžios,
nes tie rojų žemėje padaryti visiems ubagams žadėjo?
Ne visi žydai blogi buvo, ne visi bagotai gyveno... Dabar
kenčia kaltas, kenčia ir nekaltas...
- Gerai sakai, - antrino Viktorija. - Blogo žodžio ir
aš negaliu pasakyti. Su Bierkum sutarėm, su Koganais,
su Judeikinais... j miestą nuvažiavęs kur arklį pastatysi,
jei nereikia turguje nuo vežimo targavoti. pas Benskų
ar Judeikiną... Tik kuo jiems ta valdžia taip labai patiko?
Aleksas pasakojo, kad jis pats matė ant bačkos už rus-
kių valdžią rėkaujantį jaunąjį Bierkiuką...
- Aš tamstelei taip pasakysiu... Už ruskių valdžią la­
biausiai ėjo tie, kurie tingėjo dirbti, toks ir Bierkiukas
buvo. Man pačiai jo mama skundėsi... Tinginiams visa­
da visos valdžios blogos. Jei pritrukai pinigų, pas žydą
visada bargan gausi. Jų buvo ir bagotų, o daugelis var­
ganai gyveno. Visko buvo, visaip gyveno. Su žydais kar­
tais geriau galėjai sugyventi, kaip su savais, lietuviais.
 - Mokėjo jie su žmonėmis... - pritarė Viktorija. -
Mane pačią žydas kriaučiavoti išmokė. O žmonės ne­
gerai šneka gal dėl to, kad tikėjimas kitas, kalba kita,
kad barzdotų daug...
O pakelės, pakelės... Pilna sulaužytų vežimų, tankų,
visokiausių dėžių, rakandų... Paugų malūno sparnai
apdraskyti... Micaičių bažnytėlės stogas kiauras. Ir kuo
arčiau Kuršėnų, tuo pilnesnį grioviai visokiausių ma­
šinų, vežimų, tankų... O toliau nuo kelio naujai supiltų
žemių kauburėliai su greitosiomis iš pagalių sukaltais
kryželiais, o kitur tik pagalys įsmeigtas ir šalmas ant jo
užmautas... Žydkapių tvora išlaužyta, antkapiai išvarty­
ti, sudaužyti, išverstos kelios pušys...
Nuskubėjusios į Kuršėnus moterys rado klebono
palaikus jau įneštus į bažnyčią. Nepažįstamas kuni­
gas laikė mišias. Bažnyčia buvo pilna žmonių, matėsi
iš kažkur atvažiavę dar keli nematyti kunigai. Aplinkui
žmonės kuždėjosi patyliais, kad visa tai komunistų dar­
bas... „Kai nespėjo visų bagotų į Sibirą išvežti ir jų turto
pasidalinti, tai ir pasiuto“, - išgirdo Viktorija.
Po mišių kunigai ir zakristijonas padedami kelių vyrų
uždengė grabą ir nabašninką nunešė į bažnyčios rūsį.
Sukalbėjusi paskutinius poterius už klebono vėlę
Viktorija šventoriuje pamatė seną savo prietelką, aša­
romis apsipylusią klebono gaspadinę. Viktorija priėjo ir
švelniai apkabino skausmo prislėgtą Valeriją.
- Kad aš būčiau pamislijusi, kad aš būčiau pamisli-
jusi... - pasikukčiodama guodėsi Valerija. - Aš klebo­
ną buvau pas savo pažįstamas davatkėles pakavojusi.
Vieną dieną, kai jo ieškojo, nerado ir išėjo... Dabar tai
jau mano kaltybė... Ant rytojaus atėjo du nepažįstami
ir paprašė pašaukti kleboną, nes, girdi, jų nekrikštytas
vaikas prie mirties... Aš ir patikėjau... O kai atėjo klebo­
nas, tuoj prisistatė ta kraučka Šeinė su savo šutve... Ir
Stupurienės Justukas, klebono augintinis, galima saky­
ti, ir tas su jais... Ir mane suėmė... Pakeliui atvedė Poškų
iš Vozbučių... Varė mus visus mušdami per Ventos tiltą
į Gruževskio parką... Daužė ir daužė šautuvų buožė­
mis.... Tie vargšai krito, kėlėsi, vėl krito... Kiek varė, tiek
mušo, daužė, vargšai vos begalėjo paeiti... Girdėjau,
kaip klebonas klausė:
„Už ką, Justai? Aš tave krikštijau... Ką aš tau blogo
padariau?“
„Klaupkis, kalbėk poterius...“ - liepė kažkuris. Visa
buvau kaip apmirusi, nebeatmenu, nei ką jie sakė, tik
atmenu, prašiau, kad mane paliktų gyvą... Puoliau ran­
kas Šeinei bučiuoti... Tada ji liepė man bėgti ir neatsi­
sukti, jei noriu gyva likti... Tik kur aš bepabėgsiu, jei ir
paeiti vos begalėjau, buvau visai sustirusi iš baimės...
Nebeatmenu, ar toli nuėjau... Atsipeikėjau tame pačia­
me sode... Paskui išgirdau, kaip šaudė... Pavaro, pavaro,
trenkia su šautuvo buože į nugarą ar pakaušį, tie par­
krinta, liepia keltis, vėl varo... O klebonas vis klausia:
„Vyrai, už ką?“ Nušovė jau mažai gyvus...
- O ką tas Poškus padarė?
 - Kas dabar gali žinoti? Gal kad bagotai gyveno,
kad negražiai apie bolševikus šnekėjo... Bijau ir aš da­
bar kam nors pasakoti, bene gali žinoti, su kuo šneki...
Dabar visokių pilna... Neduok Dieve... - šluostydamasi
ašaras patyliais pasakojo Valerija.
„Kai sviete nebeliko nei Dievo, nei valdžios baimės,
neturintys sąžinės žmonės visai sužvėrėjo... Ko dar ga­
lima tikėtis?.. Kiek kartų maldoje kartota: nuo bado,
maro, ugnies ir karo apsaugok, Viešpatie... Reikėtų
melstis, kad dar ir nuo suirutės Viešpats saugotų“, -
galvojo Viktorija.
Atsisveikinusi su Valerija Viktorija jau ne vieškeliu,
o tiesiai, per Pavenčių geležinkelio stotį ir Ketūnus,
pro Grinių skuto namo kiek tik sveikata leido. Reikėjo
skubėti. Jei Rokas kiaules ir bus pašėręs, tai karvės ne­
melžtos...
Vos peržengus namų slenkstį pirmas Alekso klausi­
mas buvo:
- Ar nieko negirdėjai apie Eleną?
Viktorija sudrebėjo tai išgirdusi. Aplinkui karas, ne­
laimės, visiems savo kailis rūpi, o jis mano, kad kitiems
jo Elena galvoje. Norėjosi piktai atrėžti, tik ir nekurs­
tomas jo pyktis gali prasiveržti, todėl, nenorėdama
užsitraukti Alekso pykčio, susivaldžiusi kiek galėdama
ramiau pamelavo:
- Klausiau vieną kitą pažįstamą, tik dabar visiems ne
tas galvoje...
 Aleksas susiraukęs pažiūrėjo į Viktoriją, pakilo iš už­
stalės, užsimaukšlino kepurę ir kažkur išdyrino. Vaikš­
čiojo piktas, neramus, užsigalvojęs, nekreipdamas
dėmesio, kad Viktorija viena pati plėšosi tarp darbų.
Pamelžusi karves, palesinusi paukščius, paruošusi jo­
valo kiaulėms Viktorija puolė virti vakarienę.
Vos ryto metą spėjo Rokas išginti karves ir avis į ga­
nyklą, vos spėjo Viktorija padėti pusryčius ant stalo, kai
Aleksas išpyškino:
- Reikia Elenai nunešti duonos...
- Aš nebespėju viena nieko padaryti... Padėk ir pats
bent kiek. Nemirė Elena iš bado iki šiol, nemirs ir dar
dieną kitą...
- Jei jai nebus gyvenimo, tai ir tau nebus gyveni­
mo, - pagrasino Aleksas.- Tada nė vienam nebus gy­
venimo. Taip ir žinok. Užmušiu už tokias šnekas...
Aleksui grėsmingai pakilus nuo stalo Viktorija puo­
lė pro duris ir išbėgusi pasislėpė lazdynuose. Aleksas
nusikeikęs nuėjo j klėtį, sukišo į maišą visą duoną, kiek
tik rado ant lentynos, ir užsimetęs ant peties patraukė
keliuku link Ventos...

Praėjo keletas savaičių. Dundesiai nubildėjo kažkur

rytų link. Žmonės šnekėjo, kad Kuršėnuose jau vokie­
čių statyta valdžia, kad jau daug lietuvių jiems tarnauja.
Visur pilna vokiečio su ūsiukais panosėje ir ant kaktos
užverstų plaukų kuokštu paveikslų su užrašais: „Lietu­
vos išvaduotojas“. Ir vėl išvaduotojas! „Nuo ko dabar
būsim išvaduoti? - patyliais vienas kitą klausinėjo žmo­
nės. - Nebent tik nuo Sibiro?“ Nesuprato ir Aleksas.
Valgydama pusryčius Viktorija prašė:
- Aleksai, tik tu niekur nekišk liežuvio. Dabar nesu­
prasi, kas ką galvoja, ko bijoti reikia... O ką su žeme, kur
ruskiai atidavė Verbai, galvoji daryti?
- Žemė, kaip žemė, dabar jau aš dirbsiu...
- O javai, kur Verba pasėjo?
- Jis pasėjo, tegu jis ir pjauna. Neėmė jis mano, ne­
imsiu ir aš jo...
Žvilgtelėjusi pro langą Viktorija pamatė, kaip kaž­
koks vyras pakrūmėmis nuo Ketūnų pusės susikūpri­
nęs, dairydamasis aplinkui, kiūtina trobos link.
- Aleksai, ateik, žiūrėk, kas ten toks susikūprinęs
pakrūmėmis atsliūgina?
Aleksas nustojo valgyti ir padėjęs šaukštą priėjo prie
lango.
- Bala jį žino, sunku pažinti iš tolo... Eisiu pa­
žiūrėti...
- Gal razbaininkas koks, kad nenušautų, - baimino­
si Viktorija.
- Negriebs velnias savo vaiko, - atrėžė Aleksas ir
užsimaukšlinęs kepurę išėjo.
Viktorija susirūpino, kad Rokui nebūtų kas nors atsi­
tikę, bet pažiūrėjusi pro langą pamatė, kad Aleksas labi-
nasi su atėjusiu vyru, o iš krūmų išlenda Rokas palikęs
karves. Netrukus visi trys sugriuvo į trobą... Viktorija
žiūrėjo į atėjusįjį, lyg ir matytą, bet lyg ir nepažįstamą
žmogų.
- Nesidyvyk, Stepulien, čia aš, Biehrkus, tik bahrzdą
nusiskutau... Einu bijodamas vokietį ar kokį policininką
sutikti... Žinot, koks dabahr laikas... Kuhršėnuose vi­
siems žydeliams geltonas šešiakampes žvaigždes phrie
dhrabužių phrisisiuvus liepia vaikščioti... Ir tik gatve, o
thratavahrais nevalia. Phradėjo mūsų žmones suiminė­
ti, jau kelis ir nušovė...
- Vajetau... To dar betrūko... - stebėjosi Viktorija. -
Tai kur dabar trauki namiškius palikęs?
- Maniškiai jau pabėgo, thraukiu ihr aš paskui... Ui,
gal, sakau, Aleksas pahrodys bhrastą pehr Ventą... Sa­
kiau aš sūnui, kad nesikištų į politiką, kad neliptų ant
bačkos džiaugtis sovietais... Bet ahr kada vaikai klausė?
O dabahr dahr pasklido kalbos, kad klebono smehr-
tis - žydų dahrbas, mat Šeinė ten buvo pasipainiojusi,
kad žmones vežė... Dabahr jau kenčia kaltas, kenčia ir
nekaltas... Jei vienas žydelis pasipainiojo - visi žydai
kalti... Mišiuganos, daugiau nieko... Aleksai, padėk, juk
ihr aš tau padėjau, kai galėjau, Dievas tau atlygins...
- Sėsk prie stalo, alkanas tikriausiai... - pakvietė
Viktorija.
- Nėhra kada... Duok duonos abhrakėlį kelionei ir
bus gehrai... Ahr padėsi, Aleksai, a?
- Motin, suvyniok duonos, sviesto, kiaušinių... Gerai
gerai, tik pasakyk, kurion pusėn trauki, pamačysiu...
 Vyrams išėjus Viktorija susirūpino, kad Rokas kam
nors neprasitartų ką matęs ir girdėjęs:
- Rokuti, kas ko beklaustų, kas ką besakytų, kas čia
buvo, ką matei, ką šnekėjo, ką girdėjai, niekam nieko
nesakyk... Niekas pro šalį nei ėjo, nei užėjo... Tu ganei
karves ir nieko nematei... Ar supratai?
- Supratau, tik kodėl? Juk tas žmogus nieko blogo
nepadarė...
- Taip reikia... Tu dar per mažas, kad viską supras­
tum... Dabar toks laikas. Dabar geriau nieko nežinoti,
nieko nematyti ir nieko negirdėti... Dabar vieno žodžio
gana, kad žmogų pražudytum... Jei tik pasakytum, kad
matei, tavęs klaustų, kas čia buvo, o jei nepasakytum,
muštų, o tėvelį ir nušautų... Tylėk kaip žemė... O dabar
bėk prie karvių...
Vos spėjo Aleksas grįžti, kai nuo Čiuinių pusės pa­
sirodė trys nematyti ginkluoti vyrai su baltais raiščiais
ant rankovių vesdami Roką.
Net nepasibeldę, atstatę šautuvus visi virste įvirto į
prieangį ir staiga atidarė trobos ir kitų kambarių duris.
Nieko neradę liepė vienam lipti pažiūrėti ant aukšto,
o kiti nubėgo žvalgytis į tvartą, daržinę, pirtį... Klėtis
buvo užrakinta. Grįžę į trobą liepė Aleksui paimti raktą
ir atidaryti klėtį. Nieko ir ten neradę vėl grįžo ir pradėjo
klausinėti:
- Ar prieš kokią valandą niekas pro šalį nepraėjo?
- Nematėm nieko, o ką? - lyg ir nustebęs paklausė
Aleksas.
 - Namuose kuitėmės, pietus valgėm... Rokuti, ar tu
nieko nematei prie bandos būdamas? - žiūrėdama Ro­
kui į akis paklausė Viktorija.
- Nemačiau nieko, - išsigandęs, bet prisiminęs, ką
jam mama buvo sakiusi, melavo Rokas.
- Meluojat, rupūžės. Čiuiniuose sakė matę per kar­
klynus jūsų pusėn einantį vyrą. Kur jis?
- Gal per alksnynus kas ir ėjo, iš kur mes galim žino­
ti, - gynėsi Aleksas. - Pas mus niekas neužėjo...
- Meluoji, žalty... Ar žinai, kad mano tėvus Bierkiu-
kas ir Mankova Steponiškėse į gyvulinius vagonus su­
kišę Sibiran išgrūdo? Bierkaus pėdomis mes nuo Kur­
šėnų einam, o tu, žalty, nieko nežinai...
- Vyrai, į tokius reikalus aš niekada nesikišau... - gy­
nėsi Aleksas. - Jei būčiau matęs...
Nespėjo Aleksas sakinio baigti, kai...
- Čia tau, kad ir ateity žinotum, - revolverio ranke­
na trenkdamas Aleksui į veidą suriko vienas. - Gal nori
vaiką našlaičiu palikti dėl kažkokio žydpalaikio?
Aleksui čiurkšle kraujas pasipylė iš nosies.
Viktorija pati nepajuto, kaip atsidūrė tarp policinin­
ko ir Alekso.
- Ko čia dabar daužaisi? Ką blogo jis jums padarė? Jis
jūsų tėvų į Sibirą nevežė, o pats bijojo, kad neišvežtų...
Jūsų, o ne mūsų reikalas gaudyti vėją laukuose... - visa
drebėdama vienu atsikvėpimu išpyškino Viktorija.
Rokas persigandęs stovėjo prisiglaudęs prie krosnies
ir nesuprato, kodėl tėvas, toks stiprus, stovi kruvinas ir
tiems kerėploms nieko nedaro.
- Mat juos velniai, - nusikeikė vienas, matyt, vyres­
nysis. - Gal jie ir nieko nematė. - Ir pridūrė: - Jei ką
žinosi, o nutylėsi, kulka į kaktą. Taip ir žinok. O tu, -
kreipėsi jis j kitą, - ant aukšto rūkytą kumpį mačiau...
Paimk užlipęs. Gal nesiginčysi, gaspadoriau? - užbaigė
pašaipiai žiūrėdamas į Aleksą.
Aleksas tylėjo ir galvojo: „Kodėl taip? Kodėl vokie­
čių kareiviai pirko, nelipo ant aukšto, nevogė... O čia
savi, lietuviai, bjauresni už vokiečius? Vieni bjauresni
už vokiečius, o kiti anksčiau buvo bjauresni už rusus...
Ką tie svetimšaliai blogo čia padarytų, jei savų pakalikų
nebūtų...“
Sulaukęs, kol sėbras nulips nuo aukšto, policininkas
vienu rankos mostu ištraukė iš abrūsinės dešimtme­
čiais saugotą Viktorijos pasoginį aštuonianytį abrūsą,
suvyniojo į jį kumpį ir pakilęs nuo suolo pagrasino:
- Jei mums meluosi ar nutylėsi, save kaltink.., O tu,
boba, per daug savo stuobrio neužstok, jei nenori už­
pakalio įduoti. Einam.
Viktorija virpančiom iš baimės rankom įpylė į du­
benį vandens Aleksui nusiprausti. Rokas persigandęs
tebestovėjo prisiglaudęs prie krosnies ir išpūtęs akis
žiūrėjo į tolstančius policininkus.
- Mama, kodėl ant tų raiščių juodi raityti kryžiai nu­
paišyti?
 - Tai ženklai, kad vokiečiai savus atpažintų, - kaip
mokėdama paaiškino Viktorija.
- Rokai, geriau bėk prie bandos niekų neklausi-
nėjęs, - paskatino Aleksas. - Gal avys jau vasarojų
trypia...
- Tėveli, kodėl tu netrenkei jam atgal su kuloku į
snukį?
- Kai vaikas, tai ir durnas, - nutraukė Roko klau­
simą Aleksas. - Aš vienas, o jie trys ir su šautuvais.
Visus mus iššaudę būtų... Geriau bėk prie karvių ne­
šnekėjęs...

Parėjusi namo iš Papeikiu Marijona dejavo ir verkė.

- Vakar Vaišvilą palaidojom.
- Kas jam nutiko, kad taip staiga mirė? - nustebo
Viktorija.
- Kaimynai pasakojo, kad ėjo vieškeliu ir netoli namų
rado pamestą brauningą. Paėmė ir įsikišo į kišenę. Pro
šalį motociklu važiavo vokiečių kareiviai. Sustabdė, pa­
kratė kišenes ir rado... Pasivedė prie ravo, sako, nušovė
ir nuvažiavo... Ir už ką? Juk jis niekam nieko blogo ne­
padarė?..
- O kamtokiam šlubiui tas brauningas buvo reikalin­
gas? Būtų praėjęs pro šalį ar paspyręs koja į griovį ir iki
šios dienos galėjo šlubuoti... - samprotavo Viktorija.
Viktorija suskubo papasakoti naujienas Aleksui, kad
jis radęs kokį nors trantą nesusigundytų. Tik ar pasa­
kysi tokiam...
 - Nevapėk nieki;, pats žinau... - buvo trumpas atsa­
kymas.

Vokiečiai, kaip ir rusai, ūkininkus apdėjo mokes­

čiais, pyliavomis, tik jie žiūrėjo, kad ir ūkininkams
pragyvenimui liktų... Vokiečių atstovas su valsčiaus
valdininku apeidavo ūkius ir nuspręsdavo, kas, kiek
ir ko turi tiekti vokiečių valdžiai. Vokietis dažniausiai
sėdėdavo ir vaišindavosi, o lietuvis, valdininkas iš vals­
čiaus, kaip ištikimas šuo kaišiodavo nosį į visus ūkio
pakraščius, skaičiuodavo arklius, karves, avis, vištas,
žąsis... Paskui apskaičiuodavo, kiek palikti ūkininko
reikalams - maistui, gyvuliams, sėklai pavasariui, - o
visa kita reikėjo atiduot vokiečiams. Kad būtų galima
mažiau atiduoti, Aleksas stengėsi „patepti“ valsčiaus
atstovą, dalį bandos slėpė alksnynuose arba pelkėse,
bet sunkiau buvo paslėpti žiemą. Tikrintojas pats bijo­
jo savo kailį įduoti, todėl reikėjo susitarti, kaip sužino­
ti, kada tie tikrintojai ateis...
Jei kas laikė avis, tiems būdavo uždedama duoklė
vilnomis arba užsakymai nunerti vilnonių kojinių,
kumštinių pirštinių su vienu pirštu smiliui kareiviams,
kad jie nesušaltų žiemą, kad jiems patogiau būtų šau­
ti... Laikantiems didesnę bandą reikėjo tiekti nustatytą
normą pieno arba pieno produktų.
Už duoklę vokiečiai duodavo „taškais“ vadinamus
talonėlius, už kuriuos galėjai gauti muilo, vinių, batų,
cukraus, druskos.
 Valdžių pasikeitimai, žemės nacionalizavimas, žmo­
nių vežimas į Sibirą, o paskui praūžęs karas ir atėję vo­
kiečiai atnešė nežinią, pakirto tikėjimą ateitim, niekas
nebežinojo, ko laukti išauštant rytojaus dienai. Aleksas
iš įpratimo dirbo kaip dirbęs, bet jau lyg nebe savo ran­
komis. Nebeliko nei reikalo, nei noro plėsti dirbamos
žemės plotus, rauti šabakštynus, didinti pasėlių laukus.
Dalis žemės buvo palikta pūdymams, dalis pievoms ir
ganyklai. Pasiguodęs, kad pievose mažai tenupjauna
šieno, Aleksas gavo kultūrinės žolės sėklų pievoms su­
kultūrinti, ganykloms pagerinti.
Dabar Aleksas matė, jog dirbti reikia tik tiek, kad
gaunamo derliaus ir pajamų užtektų savo reikalams,
kad būtų kuo Eleną paremti ir dar šiek tiek, kad ir vo­
kiečiui liktų, bet net pats nejuto, kaip lyg senas jautis
ėmė tempti įprastą jungą. Nors Rokas dar buvo mažas,
nors Viktorija neleisdavo, bet Aleksas jį stengėsi imti
beveik prie visų darbų - jei nepadeda, tai tegu nors pa­
sižiūri, kaip ką reikia daryti, gyvenime pravers...
Aleksas dažnai tai važiuotas, tai pėsčias traukia į Gi-
laičius padėti Elenai darbų dirbti vis vilkdamas ką nors
iš namų. Viktorija jau priprato prie tokių jo kelionių ir
tyli dantis sukandusi...
Nupjovęs ir išdžiovinęs dobilus Marijonos padeda­
mas prikrovė didžiausią vežimą, priveržė su kartimi ir
parvažiavęs sustojo kieme.
- Ko nevežei dobilų į daržinę? - nustebusi paklausė
Viktorija.
 - Elenos karvei pašaro neužteks. Prašė atvežti...
Nuėjęs į klėtį Aleksas dar kažką atsinešė maiše ir už­
metė ant vežimo.
Viktorija tik nurijo karčią seilę. Ką ji galėjo pasakyti?
Ji žinojo, kad jokie žodžiai nieko nepadės...
- Eik į trobą, pavalgyk, išalksi važiuodamas žingsniu
tokį kelią, - pakvietė Viktorija.
Valgydamas Aleksas lyg netyčia porą kartų dirstelėjo
durpyno pusėn.
- Bene per durpyną baudiesi važiuoti, kad vežimo
nepalikai pakalnėje?
- O per kur ponia pazvalysi? - su pašaipa balse pa­
klausė Aleksas.
- Per kaimą. Per durpyną arkliai nepatrauks...
- Tave pakinkysiu, jei reikės...
- Kada grįši?
- Gal šįvakar, gal rytoj...
Supratusi, kad Aleksas suirzęs ir jos neklausys, Vik­
torija išnešė jovalą kiaulėms, o kai grįžo iš tvarto, jis
jau suko arklius aplink trobą pro beržyną į pakalnę link
Čiuinių. Pamačiusi namo parbėgantį Rokutį paprašė:
- Nubėk pažiūrėti, ar tėvas durpyne neįgulė su ve­
žimu.
Neilgai trukus Rokas grįžo.
- Mama, vežimas durpyne pakrypęs stovi, o tėvas
vaikšto aplinkui ir lasavoja...
- Rokuti, bėk, pasakyk tėveliui, kad palauktų, mes
padėsim pastumti...
 Rokui nubėgus Viktorija susirado Jankienę, Marijoną
ir visos trys nukūrė į pagalbą. Vežimas stovėjo pakry­
pęs, vos negriūvantis, ratai iki stebulių įsmukę į purią
durpyno žemę.
- Aleksai, arkliai nebeištrauks...
- Nešikniok, pastumkit ir išvažiuosiu...
Moterys kiek pajėgdamos surėmė pečius į begriū­
vantį vežimą ir visomis jėgomis stengėsi stumti, o Alek­
sas ragino arklius. Vežimas nejudėjo iš vietos.
Arkliai lupo iš visų jėgų, bet vežimo ištraukti neva­
liojo. Aleksas įsiutęs pradėjo tampyti vadžias, pliek­
ti arklius botagu... Rokutis matė, kaip įsitempė arklių
kojų raumenys, į paviršių iššoko gyslos galvose, išspro­
go akys... Iš pažabotų nasrų pro žąslus pradėjo dribti
kruvinos putos.
- Aleksai, nemušk, pagailėk gyvulių, matai, kad nie­
ko nebus...
- Pasitrauk, kvaiša, jei pati botkočiu nenori gau­
ti, - riktelėjo Aleksas ir jau ne botagu, o botkočiu ėmė
čaižyti arklius.
Arkliai pradėjo blaškytis, lyg pritūpė, lyg atsitraukė
kiek atgal ir kad šoks... Trūko pastarankos, o arkliai
sulaikyti už apinasrių prie dišliaus pririštais pavadžiais
drebėdami sustojo. Šonai kilnojosi kaip dumplės kalvė­
je. Iš žąslais sužalotų nasrų varvėjo kraujuotos putos...
Aleksas netekęs savitvardos pripuolęs pradėjo muš­
ti arklius botkočiu per galvas. Gyvuliai stenėjo, stojosi
piestu, krito, kėlėsi, kol pagaliau nuo dišliaus nutrūko
pavadžiai ir jie kiek kojos neša nulėkė į durpyną paskui
save už vadžių vilkdami Aleksą...
Rokas tai matydamas pradėjo raudoti. Jam buvo la­
bai gaila niekuo nekaltų arklių. Norėjo pribėgti prie
tėvo ir sulaikyti, bet baimė suturėjo jį prisiminus kietą
tėvo ranką. Moterys, nepajėgdamos matyti taip daužo­
mus gyvulius, verkdamos nusisuko ir užsidengė veidus
rankomis...
- Ar beturi jis proto bent trupinėlį, - lyg sau, lyg ki­
tiems sušnabždėjo Viktorija ir persižegnojo. Jai trūko
žodžių dar ką nors pasakyti.
Kol Aleksas sugaudė arklius, sutvarkė pakinktus už­
truko iki vakaro. Vežimą teko nugriauti, dobilus per
trejetą kartų nuvežti iki vieškelio pro Čiuinius ir viską
iš naujo sukrovus tik kitą rytą pajudėti į kelią.
Rudenį nukasus bulves Aleksas prikrovė pilną ve­
žimą bulvių ir išklibėjo į Gilaičius jau aplinkiniu kai­
mo keliu. Per durpyną važiuoti nebedrįso, buvo pa­
mokytas...
- Kodėl ta jo „kotrė“ neatvažiavo padėti bulvių kas­
ti? - paklausė Jankienė.
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais Viktorija. - Gal sar-
matijasi akis parodyti, o gal tingi?.. Žino, kad Aleksas
gatavų pristatys...

Rugsėjo pradžioje vėl prasidėjo mokslai Ketūnų pra­

džios mokykloje. Sužinojusi apie tai Viktorija susku­
bo užrašyti mokytis ir Rokutį. Toli vaikui nuo namų.
Vėl, kaip ir prieš metus, reikia klampoti per durpyną
iki Čiuinių, o nuo jų pro karo kapus vieškeliu dar ki­
lometrą.
Akmenaitiškiai svarstė, ar negalėjo vokiečių valdžia
Čiuinių rūme tokią mokyklą atidaryti? Tik kur tau...
Prieš užeinant rusams Jokūbauskai pasitraukė j va­
karus, o dabar vokiečių repatriantai apsigyveno. Tie
tuojau savo tvarką įvedė: buvusiems kumečiams įsakė
apie namus tvarkingai sudėti rakandus, aptverti dar­
žus, sutvarkyti kiemus. Prie ežios link karo kapelių,
kur nedarydami vingio žmonės eidavo į vieškelį, at­
sirado užrašas: „Jei turi žmogaus protą, nedaryk kelio
per javus.“
Taip nuo rugsėjo vienas pats arba palaukęs kaimynų
vaikų, kuriems buvo pakeliui pro Stepuliu vienkiemį,
šešis kartus per savaitę traukė į mokyklą.

Vėžlio žingsniu praslinko ruduo ir šalta žiema. Vik­

torija tvarkėsi apie namus, šėrė gyvulius, leido Roką
mokyklon, tik Aleksas nestygo vietoje - traukė ir trau­
kė į Gilaičius dukters aplankyti, kaskart vis ką nors
tempdamas dovanų... Atrodė, lyg Roką jis būtų visai
pamiršęs. Rokas parėjęs iš mokyklos padeda Viktorijai
pripešti šieno, pašerti gyvulius, praeidamas pro beragį
aviną patapšnoja į kaktą, pamoko muštis.
Prasidėjo pavasario darbai, o darbininkų ūkyje trūks­
ta. Samdytis nebėra iš kur. Visi sukasi kaip išmanydami,
stengiasi įsidarbinti prie geležinkelio, prie kitų valdiškų
darbų, neriasi iš kailio, kad nepakliūtų vokiečiams po
ranka, kad neišvežtų darbams į Vokietiją.
Grįžęs iš Kuršėnų Aleksas pasakojo:
- Čiuiniuose apsigyveno kažkokie vokiečių repa­
triantai. Buvę Jokūbausko kumečiai dabar jų dvare dir­
ba. Užlaukiškiai šneka, kad iš Klaipėdos krašto, o tikrai
iš kur, velniai juos žino. Tarpusavyje šneka vokiškai, o
su kitais vokiečiuodami lietuviškai. Kai važiavau namo
per kiemą, vienas jų sustabdė. Gal darbininkų, sako,
trūksta... Nesupratau pradžioje, ko jam reikia, o jis: „Jei
reikia, sakyk. Valsčiuje yra rusų belaisvių, komendan­
tas sakė, kad ūkininkai gali juos imti darbams. Paklausk
kaime, gal dar kam nors reikės. Jau rytoj žadėjo atvežti
desėtką...“ Galvoju paimti kokį vieną, nes pats visko ne­
bespėju...
- O jei pabėgs, ką tada vokiečiams sakysi?
- Kas savaitę turėsiu Čiuiniuose pasakyti, ar viskas
gerai. Jei pabėgs, sako, karo komendantūra pasirūpins
sugauti...
Rytojaus dieną po pietų Aleksas parsivedė vidutinio
ūgio tamsiaplaukį apskrito veido rusiška kareiviška pa­
laidine ir kelnėmis apsivilkusį basą rusų belaisvį. Vyras
nedrąsiai žvalgėsi aplinkui nesuvokdamas, kaip jam
elgtis naujoje vietoje. Viktorija tuoj pakvietė prie stalo.
- Sadis! Goloden naverno... Kak tvojo imia?
- Spasibo... Aleksandr ja, no vsie menia žvali Sašoi.
Saša ja.
 Padėjusi kopūstų lėkštę, duonos papentį, bulvių ir
gabalą mėsos Viktorija stebėjo, kaip godžiai nepakel­
damas galvos Saša ryte surijo viską, kas tik buvo ant
stalo, o paskui dar kimšo vienas bulves. Viktorija įpylė
dar vieną lėkštę kopūstų išbadėjusiam kareiviui.
Su dėkingumu akyse Saša pažiūrėjo į Viktoriją.
- Spasibo, choziaika. Boršč takoj vkusnij, kak u mo-
jei mamy, - vos ne ašarodamas ištarė.
Viktorija buvo patenkinta, kad dar ne visai užmiršo
lenkiškai, o po pirmojo karo dar ir ruskai buvo pramo­
kusi, todėl dabar galės susikalbėti.
Aleksas paliepė pakurti pirtį, kad gerai pakaitinęs iš­
naikintų kareiviškas utėles, rado savo padėvėtus batus,
kojines, kelnes, švarką.
Išsimaudęs, išskalbęs ir pirtyje padžiovęs savo ka­
reiviškas drapanas Saša nedrąsiai vaikščiojo po kiemą,
žvalgėsi, čiupinėjosi pilvą ir staiga susirietęs dui į alks­
nyną...
- Aleksai, žiūrėk, ar nepabėgs į mišką tas tavo dar­
bininkas?
- Kur jis pabėgs... Einant namo džiaugėsi... Žadėjo
dirbti, kiek tik jėgos leis, o dabar nulėkė į krūmus, nes,
matyt, vidurius susuko... Buvo išbadėjęs, o dabar per­
sirijo...
Saša palengva pradėjo apsiprasti. Aleksas ėmėjį prie
visų darbų, rodė, kaip su kokiais įrankiais dirbti, o Saša
klausinėjo, kaip koks padargas vadinasi, ką koks žodis
reiškia. Už poros mėnesių Saša visai gerai kalbėjo lie­
tuviškai, nors dažnai įmaišydavo ne vieną rusišką žodį.
Greitai susidraugavo su Roku. Turėdamas laiko vaka­
rais ėjo su Roku maudytis į Ventą, radęs Alekso staliaus
įrankius sumeistravo dėžutę, supjaustęs ąžuolo šakigalį
padarė šaškes, o paskui ir šachmatų figūrėles išpjaus­
tė, pradėjo mokyti Roką žaisti šaškėmis ir šachmatais,
kalbėti rusiškai. Rokas ir Jankienės Boliukas svilte pri­
svilo prie Sašos. O tas rodė fokusus su kortomis, mokė
vaikus visokiausių žaidimų su kortomis, degtukais, su
plonais sunumeruotais šakaliukais, padirbo ratukus,
kuriuos stumiant plasnojo plaštakė... Turėdami laiko
visi trys erzindavo aviną, kuris užaugęs pasidarė nepa­
prastai piktas, pradėjo pulti praeinančius be jokio pa-
silaižymo.

Kuo ilgiau Viktorija stebėjo Sašą, tuo labiau jai aiškė­

jo, kad tas vaikis ne iš prasčiokų... Visada buvo manda­
gus, malonus, stengėsi padėti kur tik galėdamas...
Pamažu Saša smailiomis akimis pradėjo žvalgytis
Verutės pusėn. Verutė nudavė jo visai nematanti, pra­
eidavo pro šalį nuleidusi akis, o Marijona sublizginusi
akimis kartais net pamerkdavo.
- Ar tik nebus tau Saša į akį kritęs? - tai pastebėjusi
paklausė Viktorija?
- Grieko vertas, - susijuokė Marijona ir užtraukusi:
„Bijūnėlis žalias, bijūnėlis gražus, bijūnėlio žali lapai,
raudoni žiedeliai“, - nukulniavo vandens į šulinį.
Neilgai trukus Jankienė Viktorijai apšvietė protą:
 - Ar nepatėmijai, kad Marijona jau prie Sašos suka­
si? Še tau ir meilė, kad nori... Ar seniai Vaišvilą palaido­
jusi ašarojo... Varna nuo mieto, kita į jos vietą...
- Eik sau, negali būti, - netikėjo Viktorija. - Man at­
rodo, kad jis į Verutę žvalgosi, tik ta į jo pusę nežiūri.
- Pati mačiau, kaip daržinėje Marijona jį šnekino... -
nenusileido Jankienė.
- Ne mažas vaikas, pati žino, ką daro. Tik kaip jai
prieš dukterį ne gėda, jei tu teisybę sakai, - stebėjosi
Viktorija.
- Badmetyje viskas gerai. Jei duktė neprisileidžia, tai
ir motina gali tikti, - samprotavo Jankienė.
- Saša rimtas, doras vyras, neprasidės su sena
boba, -- niekaip nenorėjo sutikti Viktorija. - O kaip ten
iš tikrųjų, tai nei tu, nei aš su žvake nešvietėm...
Vis dažniau Viktorija matė Sašą šnekinant Verutę, o
kartą nustebo pamačiusi, kaip sekmos dienos vakare
ant prieklėčio abu susėdę šnekučiavo... Po kurio laiko
Verutė paklausė Viktorijos, ar nereikia gaspadoriui ir
Sašai pietus į paventį nunešti...
- Čia dabar kas per naujiena, - nustebo Viktorija. -
Pareis namo ir pavalgys. Geriau prisipažink, ar širdelė
nepradėjo niežtėti?
Verutė nuraudo kaip aguona ir nuleido akis.
- Ne, ciocel... Mama prašė vaistų nuo galvos nubėgti
pas Verbienę, tai pakeliui, sakau...
- Tada padėk sudėti viską į ragažę, nes išalkę netru­
kus ir patys gali pareiti...
 Verutė nušvitusi suskubo ruošti lėkštes, šaukštus,
peilius, šakutes... Viktorija pripylė puodą barščių, pri­
dėjo į lėkštę mėsos, į kitą bulvių, kelias riekes duonos,
viską sudėjo į ragažę ir uždengė staltiesėle.
- Neparvirsk lėkdama į pakalnę, - perspėjo išleis­
dama pro duris. O pati pagalvojo: „Abu jauni, akelės
smailios, širdelės plazda, kad tik neprisibaikavotų...“

Pavakary atjojo Grinius.

- Aleksai, ar negalėtum arklio pakaustyti? Atsine­
šiau butelį arielkos... Sakau, paprašykim prie stalo tavo
plienčiką, kai išgers, gal šnekesnis pasidaręs papasakos,
kaip ten pas juos prie Stalino... O gal tau jis jau ką nors
papasakojo?
- Pasišnekam retkarčiais... Saša jau visai gerai lie­
tuviškai kalba, bet daugiau žiūri ir klauso, o apie savo
gyvenimą beveik nešneka.
Vakare susėdę valgyti vakarienės vyrai pradėjo šne­
kėti apie ūkio darbus. Grinius iš žiupčiaus išvyniojo
butelį samagono ir pastatė ant stalo.
- Ar nebijai tos tručyznos su savimtampyti? Jei suti­
kę vokiečiai rastų, tau geruoju nesibaigtų...
- Dabar vokiečiai svarbesnių reikalų turi. Jie labiau
pasiunta, kai bevarantį samagoną aptinka, o dėl vieno
butelio...
Grinius išsitraukė iš avino kūlės padarytą tabokinę,
prisikimšo pypkę ir, priėjęs prie krosnies, užmetęs an­
glį užsirūkė. Grįžęs prie stalo padėjo ant stalo mašną su
taboka, atplėšė laikraščio skiautę.
- Kokią smarvę čia dabar smalysi? - pasipiktino
Viktorija.
- Jau senokai pasibaigė ruska machorka. Pradėjau
darže auginti multenką, ar kaip kitaip ta taboka vadi­
nasi, tai ta pypkėje daug skaniau kvepia, kosėju mažiau.
Anksčiau išdžiovinęs tabokos lapus supjaustydavau, su­
sukdavau į laikraštį, pasėdėdavau ir pridegęs tokį cyzą
traukdavau. Nuo jo ar nebaigto rūkyti kancaro dūmų
net musės pradėdavo kristi... Dabar traukiu tik pypkę...
Zakuri, multenką lučše čiem machorka, - pasiūlė prie
stalo atsisėdusiam Sašai.
Saša atplėšęs laikraščio skiautę pridėjo tabokos, su-
seiliojęs susuko ir ištraukęs iš krosnies rūkstantį nuo­
dėgulį užsidegė suktinę.
- Saša jau gerai lietuviškai šneka, nelaužyk be rei­
kalo liežuvio, - perspėjo Viktorija ir ant stalo pastatė
stiklelius.
- Pas mus vyrai degtinę iš stiklelių geria, o pas
jus, girdėjau, stiklinėmis maukia? - paklausė Sašos
Grinius.
- Visaip būna. Kai nėra riumok, geria iš stiklinių, o
pas jus ar kitaip? - nedrąsiai pasižūrėjęs į Aleksą atsakė
Saša.
Pradžioje kalba nesirišo. Aleksas išgėrė burnelę ir
daugiau prie stiklelio rankos nebekišo. Grinius, žino­
damas Alekso būdą, jam daugiau ir nebesiūlė, o ragino
Sašą. Vyrų žandai palengva kaito, kalba aštrėjo.
- Jūsų buvo tokia galybė, kai atėjot, o vos tik pasiro­
dė vokiečių vanagai, išlakstėt kaip žvirbliai į krūmus, -
tyčiojosi Grinius.
- Na nas vnezapno napali... Moskva nikakoj koman-
dy nedala... Voždi priedali...
- Visi visada valdžią kaltina, o kareiviai kodėl nesi­
priešino?
- S paikoj prieš tanką daug neustojiš...
- Iš kokio krašto būsi? - teiravosi Grinius. - Tėvai
kaime ar mieste gyveno?
- Iz Moskvy ja. Otec buvo profesor, v universitete
prepodaval. V tridcat’vosmom otca arestovali kak vra-
ga naroda, teper’ nežinau, gde on, živ ar ne, - nenoriai
pasakojo Saša.
- O į kariuomenę kaip patekai?
- Posle aresta otca mane v tiurmu iz universitetą, iz
tretjevo kursą vziali, a ottuda potom v armijų - v štra-
fnoi...
- Ką tas tavo tėvas padarė, kad jį turmon įkišo? Te-
bia za čto? - nesuprato Aleksas.
- Poka vy svojei škuroi neisprobovali, vam ne poniat!
U nas chvatalo vieno žodžio... Iš karto „vrag naroda“,
„liaudies priešas“ po vašemu, i za rešiotku...
- Kokie tie kolchozai? Pas mus apie juos visaip
šneka...
Saša palengva pasakoja, o Grinius kursto:
 - Sako, ten bobos visų, vaikus kaip viščiukus gar­
duose augina...
Sašos žandai kaito, klausinėjamas pradėjo pykti. Ma­
tėsi, kad Saša privengia kalbėti, bet galiausiai pratrūko:
- Choziaina ja uže znaju, poniai, kas jis per žmo­
gus, on ne prodast, o tu kto takoj, kad mane klausinėji?
U nas večerom skažeš, čto dumaješ, zavtra na piatna-
dcat let za rešiotku, i ty propal... Moi otec potomu v
tiurme, a ja v armiji i v pienu...
- Nebijok, Saša. Grinius geras žmogus, mūsų bičiu­
lis, kaimynas... - ramino Viktorija.
- Mojevo otca toks „geras žmogus“ i prodal...
- Nebijok, Saša, mes ne tokie žmonės... Jūsų valdžia
jau daug lietuvių į Sibirą ištarabanijo... Jei ne karas, ir
mus būtų išvežę, todėl mums įdomu žinoti, kaip ten
pas jus buvo?.. - ramiai teiravosi Aleksas.
- Jūs vis šnekat: u nas, u nas... Ką jūs čia sredi bo-
lot gyvendami soobražajete? Galvojat, tiesa, čto gaze-
ty pisali, čto radijo boltalo pered voinoj, eto pravda?
Propaganda, lož'... Duonos ir lašinių turit, o čto aplink
tvoritsia ni čiorta nesuprantat... Dabar esat dovolny,
kad niemcy nas plienych dajut na rabotu, kak rabov.
Ar nepagalvojat, čto niemcy viską savo naudai daro...
Jei nemcy pobediat Sovietskij Sojuz, vy stanete rabami.
Oni vezde kričat: „Deuschland ūber alles...“ Niemcam
eto patiko. Gott mit uns“, - na riemniach u soldatov
parašyta. - Saša įsikarščiavo, jau beveik nebeieškoda­
mas lietuviškų žodžių aiškino: - A jesli pobedit Sta-
lin, vy v Sibiri podochnete. On s Leninym obmanul i
ruskich. Grab’ nagrablenoje - agitiroval. Vozmiote u
buržujev, govoril, samim lučše budėt... Mnogim ponra-
vilos’. Komu ne ponravitsia bez diela chorošo žit! Poto-
mu i grabili... Odni ot goloda pomerli, kak vsio otniali,
drugich, kotorije soprotivlialis) uničtožili iii v Sibir’, kak
besplatnuju rabočuju šilu. Teper’vsie odinakovo nišči-
mi stali... Tak Stalin chotiel vieš’mir oduračit’, tolko ne
uspiel, Gitler operedil...
- Jei taip gražiai šneki, tai ko prieš vokiečius ėjai ka­
riauti? - erzeliojo Jonas.
- A ty dumaješ čto menia kto sprosil? Čirikneš ne
tak, i k stienke, o dabar dar gyvas...
- O dabar, kada taip keiki Staliną, jei nebūtum ne­
laisvėj, ar kariautum prieš vokiečius?
- Koniečno. Voždi mieniajutsia, a rodina ostajotsia.
Vsie zaščiščajut svoju rodinu, tolko vy ochotno svoju
nam otdali, dievuški s cvietami vstrietili...
- Jei toks mokytas esi, tai gal ir vokiškai moki?
- Umieju, tolko ne boltaju... Skažu, niemcy perevo-
dčikom sdielajut, a eto uže predatelstvo. Ne soglašus’-
zastrieliajut. Nepykit za to, čto pasakysiu. Voina ėst’
voina, kto kovo... No teper’ ne o voine, a o politike, o
kotoroj vy zdies sredi bolot i kustov ni čiorta nesupran­
tat... Mne neskolko let nazad otec govoril: Stalin i Gi­
tler oba odinakovije svoloči, tolko odin duračit Rosiju i
vieš’ mir, a drugoj obmanul svoj narod, angličan i vsiu
Evropu, vodil za nos Staliną, duračit samich niemciev...
Mogu dobavit’, čto v tom čisle i vas...
Staiga Saša nutilo, susiėmė už galvos.
- O Bože, čto ja zdies naboltal... Vied’ nado znat’,
kogda boltat’, kogda molčat! Ja vam otkril dušu, a jesli
vy tolko komu... mne pulia v lob... Vypil sliškom navier-
no... Prostite, jesli svojei boltovnioj obidel kovo...
Saša pakilo nuo stalo ir svyruodamas išėjo pro duris.
Aleksas su Jonu skliaustydami ausis, prasižioję sėdėjo
prie stalo ir žiūrėjo vienas į kitą. Tokios kalbos dar jie
nebuvo girdėję, todėl nesuprato, teisybė tai, ką Saša
šnekėjo, ar tik girto ir pikto belaisvio tauškalai.
- Mokytas, pasirodo, gudrus rupūžiokas... Blaivas
nebūtų taip prašnekęs. Bet, kaip sako, kas blaivam
galvoje, tas girtam ant liežuvio, - samprotavo Alek­
sas. - Gal ir teisybę šnekėjo, bet jei teisybė, tai neduok
Dieve...
- Velniškai mandras tas jūsų plienčikas, - kildamas
nuo stalo stebėjosi Jonas. - Gaila tokio, jei kur nabagui
teks galvelę padėti...
Viktorija net pati nepajuto, kaip pamilo tą rusų be­
laisvį. O Saša taip pat stengėsi lyg dirbtų savo tėvams:
vos prigavęs laiko padėdavo Viktorijai namų ruošoje,
visokiausių žaidimų ir gudrybių mokė Roką...
Pas Sašą pradėjo lankytis belaisviai iš Jokšių, Čiui-
nių, Papeikiu, Užlaukių... Retkarčiais susirinkę krūvon
užtraukdavo labai gražias, liūdnas, melodingas dainas.
Išgirdusi dainuojant neiškentė prie jų nenuėjusi Mari­
jona. Šalia vyriškų tada pasigirsdavo ir skardus Marijo­
nos balsas. Netrukus vis dažniau pas Marijoną pradėjo
lankytis su Saša draugavęs belaisvis Igoris.
Kartą Marijona parlėkė nuo klėties uždususi:
- Ciocel, leisk pasikavoti, plienčikai visai pasiuto,
vos pabėgau į kailį negavusi...
- Už ką gi? Tokia neperpučiama meilė su tuo Igoriu
buvo užsidegusi, tai kuo dabar nepasidalinot?
- Aš jiems uždainavau jų pačių dainą lietuviškai:
„Trys tankistai, apsitrydo skystai, prisiėdę riebių laši­
nių..." Suprato, žalčiai, vos į kalį negavau... Tu pati, kur-
va, sako, pratrysi. Vos išnešiau kudašių, dabar bijosiu
iš tolo...
- Pati kalta, kam be reikalo liežuvį laidai. Niekam
nepatinka, kai kiti iš jų tyčiojasi...
Belaisviai retkarčiais iki išnaktų susėdę prieklėtyje
dėl kažko tarėsi, pykosi, ginčijosi... Kuo jie ten nepasi­
dalijo, Viktorija nesuprato, o Saša nieko ir nepasakojo.
Kartą, kai paklausė, kaip kitiems sekasi, Saša pasakė:
- Už namus geriau nebūna. Pas lietuvius geriau kaip
vokiečių lageryje, kur badu marina... Visus namų link
traukia...

Įpusėjo ruduo. Lynojo. Viktorija ir Jankienė išleido

vaikus į mokyklą. Aleksas nuėjo į klėtį žadinti Sašos.
Grįžo sunerimęs.
- Ar Saša tau nieko nesakė? - paklausė Viktorijos.
 - O ką jis man turėjo sakyti?
- Lova tuščia, drapanų taip pat jokių nesimato...
- Gal Jokšiuose pas Igorį nakvojo? - suabejojo Vik­
torija. Vakar vakare mačiau juos šnekant. Verutės pa­
klausiu, gal ji žino... Veruteee... - pradariusi virtuvės
duris ėmė šaukti Viktorija.
- Aš čia... Ko reikia?
- Sašos klėtyje nėra. Ar tau jis vakar nieko nesakė? -
paklausė Viktorija.
- Ne. Nesakė nieko, - lyg nustebusi gynėsi Verutė.
- Motin, ateik čia, - Aleksas pašaukė Viktoriją į kitą
kambarį. - Kur padėjai iš šėpos mano švarką, kelnes,
puspaltį, batus?
- Ar tau galvoj negerai... Niekur aš jų nedėjau...
- Saša, žaltys, bus išsinešęs... Pabėgo, matyt...
- Vajetau... - nustėro iš baimės Viktorija. - Ką da­
bar daryti? Kas dabar bus, ką pasakys vokiečiai?
- Verute, ar tikrai tau nieko nesakė Saša? Ar ne­
prasitarė, kad nori bėgti? - dar kartą piktai paklausė
Aleksas.
- Tikrai nieko, kaip Dievą myliu, - gynėsi Verutė.
- Tai rupūžė, - keikėsi Aleksas. - To dar betrūko...
Mat juos velniai tuos škurlius, tik, nori ar nenori, reikės
eiti į Čiuinius pranešti vokiečiams, nes paskui apkal­
tins, kad padėjom pabėgti... Bobos, rupūžės, ar tikrai
nieko nežinojot? - pamatęs į triukšmą atbėgusias Ma­
rijoną ir Jankienę užsipuolė Aleksas. - Marijon, tu su
tuo Igoriu krušaisi, gal jis tau ką nors sakė?
 - Eik tu nuo mano galvos, - gynėsi Marijona. - Ne-
sikabinėk be reikalo...
- Štai jums ir Saša, kad norit... Geras, švelnus,
darbštus, malonus... Gaudyk dabar vėją laukuose... Kai
atėję vokiečiai užkurs pirtį, tada sužinosit, ko jis ver­
tas, - susikrimtęs, apimtas baimės ir pykčio bambėjo
Aleksas. Dabar nebėra kur dėtis, ir nenorint reikia eiti
į Čiuinius.
Užsimetęs ant pečių apsiaustą Aleksas išėjo. Baimės
apimtos moterys skėsčiojo rankomis ir stebėjosi:
- Ką tie nabagėliai plienčikai sumislino? Kur jie da­
bar dėsis? Nušaus sugavę vokiečiai, ir tiek...
- Girdėjau, kad miškuose slapstosi buvę prie rusų
Kuršėnų valdininkai, - prasitarė Marijona.
Viktorija persigando tai išgirdusi.
- Girdėjai, negirdėjai... Verčiau tylėk kaip vandens į
burną prisisėmusi. Išgirstų kas nereikia, sveiko kailio
neišsaugotum...
Verutė apsisukusi tyliai išslinko pro duris. Viktorija
pastebėjo, bet nudavė nemačiusi. Ji suprato, kad Verutė
kažką žino...
Netrukus grįžo Aleksas lydimas Čiuinių repatrianto
ir kelių vokiečių kareivių su automatais ant krūtinių.
Išnaršė trobą, klėtį, apžiūrėjo tvartą, daržinę. Vienas,
matyt, vyresnysis, su čiuiniškiu palydovu klausinėjo
Jankienę, Marijoną, Viktoriją... Baigdamas pagrasino:
- Gerai, kad suskubot pranešti... Toli jie nenubėgs,
o jei sugavę bėglius sužinosim, kad padėjot pabėgti, ži­
nokit - karo lauko teismas, kitaip sakant, pakabinsim
ant šakos... Ar gerai supratot? Dabar karo metas, niekas
nejuokaus...
Vokiečiams išėjus Viktorija paklausė Alekso:
- Kaip tu taip greitai apsisukai?
- Per durpyną ateinančius sutikau... Kai pasakiau, ko
einu, tai pasakė, kad ir iš Jokšių vienas pabėgo. Ėjo mū­
siškio paimti...
Po pietų Čiuinių pusėje pasigirdo mašinų gausmas,
o paskui iš ten pasipylė Jokšių ir Akmenaičių pusėn keli
būriai ginkluotų vokiečių su šunimis. Dar kartą aplan-
dę visus pašalius šunų vedami vokiečių kareiviai nulėkė
per laukus link Ventos.
- Lynoja, laukai šlapi, nieko šunys nesuuos. Gudrus
tas Saša, matys jį vokiečiai kaip savo ausis be veidro­
džio, - lyg Viktorijai, lyg pats sau panosėje subambėjo
Aleksas.
Pavakary kieme sutikusi Verutę Viktorija paklausė:
- Man rodos, kad tau Saša iš vakaro kažką sakė, tik
tu nenori prasitarti?
- Ciocel, tik tu niekam nesakyk...- Verutė apsižval­
gė, ar kas negirdi, ir priėjo arčiau prie Viktorijos. - Saša
sakė, kad jie su Igoriu ruošiasi bėgti, bet nesakė kada...
- Negi tik tiek ir tešnekėjot sėdėdami iki išnaktų?
Verutė paraudo.
- Šnekėjom... Sakė, jei išliks gyvas, po karo būtinai
mane susiras...
 - Vaikeli mano, vaikeli... Visi bernai geri, kol prašo...
Matysi tu jį kaip pernykštį sniegą... O gal jau košės pri­
sivirė!? - įtariai pažiūrėjusi paklausė Viktorija.
- Ne tokia aš kvaiša... Vienas ruselis jau mane pamo­
kė... O Saša buvo labai geras, gaila man jo...
Verutė pabučiavo Viktoriją ir nubėgo šluostydamasi
ašaras.
Paskui kaimynai pasakojo, kad tos pačios dienos va­
kare rusų belaisviai buvo surinkti iš visų kaimų ir su­
varyti į aptvarą prie Pavenčių stoties. Pasakojo, kad,
kol jie ten buvo laikomi, juos lankė nemažai jų buvusių
darbdavių ir ašarojančių mergaičių, atnešdavo jiems
valgyti, tik vokiečių sargybiniai neleisdavo arti prieiti,
nors gavę dovanų stengėsi nematyti...
Žinia, mergaitėms nelaimėn patekusio svetimo ber­
nelio, gyvenimo nuskriausto, švelnesnio, labiau gaila
negu savo, dažnai tiesmuko ir gruboko, jau seniai įky­
rėjusio... O kaimų bernai, apimti pagiežos, o gal pavydo
ar pykčio, sudėjo dainą:

Žaliuose Lietuvos laukuose

žolynai žiedus skleidžia,
o tavo lūpos norspabalę,
bet ruskio bučkiogeidžia.
Pilkieji Lietuvos arimai gailėsis tavęs,
Kai pasisotinęs mongolas kitam tavepaves...
 Vokiečių karo mašina kaip vėtra nupūtė rusus į ry­
tus, bet paliko laukuose ir keliuose primėtytų karo
nuolaužų: sugedusių ir sudaužytų visokiausių mašinų,
tankų, tankečių, šautuvų, minų, granatų, šovinių, para­
ko... Moterys į tuos pasibaisėtinus gyvybę atimančius
trantus nė iš tolo žiūrėti nenorėjo. Kitaip elgėsi vyrai
ir vaikai... Ūkininkui atrodė, kad bet koks gelžgalys ar
dėžė bus kur nors pritaikoma ūkyje, o vaikams - pasi­
žiūrėti, kaip jis padarytas, ar galima išardyti, uždegti,
susprogdinti...
Vokiečiai mirties bausme grasino ir baudė už ginklų
rinkimą ir laikymą. Kareiviai radę pas ką nors ginklą
šaudydavo vietoje.
Iš gretimų kaimų pasiekdavo žinios, kad tai vienų
pažįstamų, tai kitų vaikai susisprogdino: vienų tik batus
laukuose berado, kitų grobai ant medžių šakų išmėtyti,
dar kiti liko be akių, be rankų... Vos apie tai sužinojusi,
Viktorija pasišaukė Roką ir prisaikdino:
- Rokuti, mielas mano sūneli, neimk radęs ant že­
mės jokių daiktų. Jei pamatysi vaikus mokykloje ar
einančius iš mokyklos ką nors knibinėjančius, nežiop-
sok, o bėk nuo jų... Jei vaikai degina laužą, neik prie
jų. Girdėjau, kaip Bacaičiuose vaikai kūreno pakrūmėje
ugnį ir įmetė kažką į ją. Kai sprogo tas daiktas, tai visus
ištaškė, po šlunkelį tėvai besurinko į grabą... Prižadėk
man, sūneli... Ar prižadi?
- Prižadu, mama, prižadu, kaip Dievą myliu, priža­
du, - pasižadėjo Rokas.
 Pavasarėjo. Visą ilgą žiemą Rokas klampojo per
sniegą į mokyklą. Atšilus reikėjo bristi per šlapią snie­
gą, kasdien džiovinti apavą. Gerai, kad kaime apsigy­
veno šiaučius, kuris kurpė naujus batus ir taisė suply­
šusią avalynę, nes krautuvės buvo tuščios. Sunku buvo
su knygomis, sąsiuviniais, koteliais ir kitais mokyklos
reikmenimis. Rokas nuo mažens buvo linkęs meis­
trauti. Švilpuką pasidaryti Rokui buvo ne naujiena.
Pasirausęs tėvo įrankiuose jis vis kažką meistravo,
obliavo, dirbo...
- Pamokoms pasibaigus nueik į Paugos malūną pa­
žiūrėti, gal jau sumalti mūsų grūdai, - paliepė Alek­
sas. - Malūninkas žino, kurie mūsų maišai...
Toks paliepimas Rokui buvo didžiausias malonu­
mas. Jis jau ne kartą su tėvu buvo vėjiniame. Jam labai
įdomu buvo žiūrėti, kaip sukasi drobe aptraukti grotė-
ti vėjinio sparnai, kaip vyniodamasi ant didžiulio volo
stora virvė kelia maišą į viršutinį malūno aukštą, kaip
tas maišas kildamas praveria dvigubas duris, o joms
užsidarius nukrinta ant jų... O ten, viduje, barška, juda
toks pagaikštis ir iš bunkerio byra grūdai į besisukančių
girnų vidurį. O kai buvo palipęs dar aukščiau, tai ten
pamatė besisukančius tokius didelius medinius dantra­
čius... Tada tėvas jam neleido ilgai žiopsoti, užtat dabar
nuėjęs žiūrės iki valiai...
- Tik nagų nekaišiok kur nereikia, - perspėjo
mama.
 Toks žygis Rokui buvo net labai reikalingas. Tėvo
dėžutėje jis buvo radęs kažkokius plonus vamzdelius,
kurie labai tiko pasidaryti plunksnakočiui, tik vienas
jų galas buvo uždaras ir dar jo viduje kažko pridėta...
Bandė vinimi iškrapštyti, bet nepasisekė. Tą galą nuga-
landus ant besisukančių girnų būtų tai, ko reikia... Ro­
kas skubėjo į mokyklą galvodamas apie būsimas meis­
trystes ir su nekantrumu laukė pamokų pabaigos pro
langą vis pasižiūrėdamas, ar linguoja medžių viršūnės,
ar pučia vėjas...
Vos nubėgęs į malūną ir sužinojęs, kad pradėti malti
jų grūdai, Rokas pasitrainiojo apačioje, o palaukęs, kol
malūnininkas išėjo lauk, užlipo prie girnų ir pradėjo
galąsti atsineštą vamzdelį. Uždarasis vamzdelio galas
palengva, šokinėdamas per girnų nelygumus dilo ir
kaito. Šiek tiek atvėsinęs Rokas nutarė dar nugalandinti
likusį galą, tik...
Vaikas nesuvokė, kas atsitiko... Sugriaudėjo trenks­
mas, aplinkui pakilo dulkių debesis, persigandęs klup­
damas laiptais atlėkė malūnininkas...
Ties girnomis sklaidėsi dulkės ir dūmai, jautėsi sieros
ir degėsių kvapas. Roko veidas ir rūbai buvo aptaškyti
krauju, dešinė ranka kruvina...
- Vajėzau! - sudejavo Pauga. - Ką tu, vaikeli, pada­
rei? Bėgam greitai į trobą... Reikia ranką aprišti...
Pamačiusi kruviną vaiką Paugienė persigando, bet
susivaldžiusi, vyro padedama apipylė kruviną ranką
degtine su apmerktais juodalksnio pumpurais, aprišo
švariais naminės drobės raiščiais, nušluostė kraują nuo
veido... Sužeista buvo tik ranka.
- Ar toli namai, ar pareisi vienas? - paklausė. - Kie­
no vaikas būsi?
- Alekso iš Akmenaičių, - pasakė Pauga.
Rokas buvo išsigandęs, drebėjo, nors jokio skausmo
nejuto. Išsigando sprogimo, o dar - namuose barsis
tėvas, gailėsis ir verks mama. Bet ką daryti, reikia eiti
namo...
- Pareisiu... - vos girdimu balsu pažadėjo Rokas ir
su parišta po kaklu ranka išbindzino namo. „Ką pasa­
kyti parėjus? Ką sakys pamačiusi mama, ką sakys tė­
vas? Barsis tikriausiai... Pradės mušti, kaltinti... Mama
juk sakė, kad jokių sprogstančių daiktų neimčiau. Aš ir
neėmiau. Iš kur aš galėjau žinoti, kad tėvo dėžutėje tarp
vinių ir kitų daiktų tie vamzdeliai sprogsta? Dieve, Die­
ve, kas dabar bus?“ - galvojo Rokas sunkiais žingsniais
artėdamas prie namų.
Pro virtuvės langą Viktorija pamatė pareinantį, bet
keistai atrodantį Roką: kairėje nešė portfeliuką su kny­
gomis, o dešinė buvo pakišta po švarko skvernu. Tuščia
rankovė tabalavo. Nudiegė širdį įtarimas, kad bus kas
nors negero vaikui atsitikę. O kai išbėgo lauk pasitikti,
pamačiusi iš arčiau visai nustėro.
- O Viešpatie mieliausias, kas dabar tau atsitiko?
- Nesibark, mama... Malūne... Aš nežinojau, kad gali
sprogti...
 - Tėvai, greitai kinkyk arklį, Rokas malūne susiko-
liečijo, - ragino Viktorija. - Reikia greitai pas daktarą
vežti...
Atbėgęs iš kiemo Aleksas nesuvokė, kas atsitiko,
pradėjo klausinėti:
- Kas dabar tau atsitiko, kur nagus tame malūne
įkišai?
Bijodamas tėvo drebančiu balsu nerišliai Rokas aiš­
kinosi:
- Krebikėje ant lentynos, kur vinys sudėtos, ra­
dau tokį vamzdelį... Norėjau ant girnų nugaląsti, o jis
sprogo...
- O Jėzau, - sudejavo Viktorija. - Gerai, kad vaikas
gyvas liko. Tėvai, tu ne vaiką kamantinėk, o arklį kin­
kyk, - ragino Viktorija.
- Negriebs velnias, - piktai atrėžė Aleksas. - Jei nuo
Paugos parėjo pėsčias namo, tai, matyt, nieko baisaus...
Nereikia landyti po lentynas...
- O tau nereikia tose lentynose visokiausių bjaury­
bių laikyti... Dar namus būtum susprogdinęs, - supyko
Viktorija.
- Ne tavo reikalas, - atrėžė Aleksas ir trenkęs duri­
mis išėjo.
Rokas sėdėjo kaltai nuleidęs galvą, laukė, tylėjo ir
klausėsi tėvų barnio.
Netrukus pakinkęs arklį grįžo Aleksas.
- Apvilk vaiką, įdėk valgyti, - sukomandavo. - Jei
bus labai sukoliečytas, gali prisieiti iki Šiaulių važiuoti.
 - Dieve, Dieve, - ašarodama dejavo Viktorija ir ruo­
šė vaiką kelionėn.

Nuvažiavusi į Šiaulius aplankyti vaiko Viktorija rado

jį paguldytą didelėje palatoje tarp daugybės vyrų: vieni
gulėjo su pakeltomis parištomis kojomis, kiti vaikš­
tinėjo subintuotomis galvomis, parištomis po kaklu
rankomis.
- Inžinierius tamstos sūnus bus, - juokėsi vyrai. -
Nuo mažens technika susidomėjo.
- Dėkui Dievui, kad ta technika jam galvos nenu­
traukė, - nenorėdama leistis į nereikalingas kalbas Vik­
torija atsisėdo prie Roko lovos.
- Ar labai skaudėjo rankelę?
- Visai neskaudėjo...
- O kai operaciją darė?
- Užmarino. Paguldė ant tokio baltai dengto stalo,
uždėjo šlapios marlės ant burnos ir liepė skaičiuoti...
Suskaičiavau iki dvidešimties... Labai sunku pasidarė
alsuoti... Paskui galvoje sucypė ir daugiau nieko nebe­
atmenu... Atsibudau lovoje. Labai skaudėjo galvą, no­
rėjosi vemti...
- O ką rankai padarė? Ar sugis ranka? - su baiminga
nuojauta teiravosi Viktorija.
- Nupjovė pusę nykščio ir visą smilių... Perrišdamas
daktaras sakė, kad tų pirštų nebegalėjo išsaugoti...
- Dieve, Dieve, - vėl sudejavo Viktorija.
 - Nedejuok motin, - juokėsi vienas vyras su apibin-
tuotu dilbiu. - Pagrindinis pirštas liko sveikas, o užpa­
kaliui pasikasyti rankoje pirštų užteks... Va mano deši­
nę visai nurėžė...
Viktorija nenorėjo klausyti tokių tauškalų, todėl nu­
davė neišgirdusi, o Roko paklausė:
- Ar užteks pirštų paišiukui ar plunksnakočiui lai­
kyti rašant?
- Nežinau... Manau, kad užteks, - dvejodamas atsa­
kė Rokas.

Grįžęs iš ligoninės ir gulėdamas lovoje Rokas girdėjo

tėvą su mama šnekant virtuvėje:
- Gerai, kad tik pusantro piršto tenutraukė. Jei būtų
visą ranką, anoks bebūtų darbininkas... Tokio nebemy­
lėčiau, - sakė tėvas.
- O aš mylėčiau dar labiau... Ar vaikas kaltas, kad
laikei tas bjaurybes... Ir kamjos tau buvo reikalingos? -
girdėjosi mamos balsas.
- Akmenims sprogdinti, kam daugiau... Geresnių
sprogdiklių niekur nerasi...
- Užtat reikėjo taip padėti, kad niekas nerastų, o da­
bar tu pats kaltas. Ir kaip tau liežuvis apsiverčia taip
šnekėti... Nebemylėčiau... Dievo bijok prasitardamas
tokioj nelaimėj...

Beveik kiekvieną naktį pasigirsta lėktuvų gausmas,

o Kuršėnų ir Šiaulių pusėje dangų pradeda raižyti pro­
žektorių šviesos. Lėktuvams kažkur nuūžus užgęsta ir
prožektoriai. Po kurio laiko danguje pasigirsta kažkoks
plerpimas: pa pa pa pa... Vėl į dangų nukrypsta šviesų
srautai. Plerpimas staiga nutyla, o po kurio laiko pasi­
girsta sprogimo garsai.
- Ruskių „kukurūzninkai“ naktimis vokiečiams ra­
mybės neduoda, - šneka kaime žmonės.
- Pradėjus temti reikia skubiai dangstyti langus arba
gesinti taukines. Užkalniuose kažkas tamsoje bandė
prisidegti pypkę, tai iš orlaivio, kai pamatė šviesą, tuoj
bombą ant kupros numetė. Neduok Dieve, kiek strioko
tie „kukurūzninkai“ pridaro naktimis...
Aleksas dar kartą norėjo nukakti aplankyti Elenos,
bet prie Vaškiškių miško jį sulaikė vokiečių kareiviai.
Bandė eiti per Kuršėnus - vėl nesėkmingai. Keikėsi,
trankėsi sugrįžęs, bet supratęs, kad prieš vėją nepapūs,
aprimo.
Akmenaitiškiai susirūpino: vokiečiai traukiasi, artėja
frontas. Aleksas išskerdė kiaules ir susūdęs mėsą ku­
biluose naktimis užkasė alksnynuose, duobes užlygino
ir užvertė jau seniai nukirstais medžiais. Nuėjęs dieną
patikrino, ar gerai paslėpė, ar nesimato šviežiai kastos
žemės.
Netrukus pilnas kaimas prigužėjo vokiečių kareivių.
Gal dešimt apsigyveno Alekso ūkyje. Nakvoja darži­
nėje ir tvarte ant šieno, vyresnysis įsikūrė svirne. Kasa
apkasus, blindažus. Dirba patys, gaudo kaimo vyrus ir
varo apkasų kasti. Dirba nuo ankstaus ryto iki vėlaus
vakaro. Retkarčiais pasirodžius rusų lėktuvams darbas
nutrūksta, o jiems nuskridus vėl prasideda. Visas pa-
ventys jau vingių vingiais išvagotas, spygliuota viela ap­
raizgytas. Pievose ir šalpoje už Ventos vokiečiai kažką
kasa naktimis.
Alekso iškastas blindažas, kurio lubos buvo sudėtos
iš kryžmai perdėtų jaujos sienojų, jau užimtas vokiečių
kareivių. Aleksas džiaugėsi, kad laiku spėjo alksnyne
duobėse užkasti suvyniojęs į brezentą grūdų ir miltų, o
kubiluose - lašinių, kumpių, užkulo, dešrų... Bulvės dar
nekastos... Durpyno damboje po karklu paslėpė oblius,
pjūklus, kaltus, teblius ir kitus staliaus įnagius: jei na­
mus sudegins, bus kuo naujus pasistatyti.
Alekso prie darbų nevaro, bet dažnai ko nors tai
pusryčiaudami, tai pietaudami paprašo. Kartais ir at­
silygina kokia nors smulkmena... Elgiasi draugiškai, tik
jų marmėjimo niekaip nei Aleksas, nei Viktorija nesu­
pranta. Valgyti susirenka į trobą. Duoda Rokui žiūroną
pasižvalgyti po apylinkes, dažnai pavaišina šokolado
plytele su užrašu „Gott mit uns“... Vyresniojo padėjėjas
porą kartų per dieną ima iš Viktorijos pieno savo vir­
šininkui. Kiekvieną kartą Viktorija maloniai nustemba
pamačiusi, kaip švariai išplautas puodelis, į kurį jai ten­
ka pilti pieną.
Pavakary Viktorija supylusi grietinę į muštuvį pra­
dėjo mušti sviestą. Kareiviai prie stalo ruošėsi valgy­
ti - atidarinėjo konservų dėžutes, pjaustė keturkampį
duonos kepalą. Priėjęs vokiečių karininkas padavė Vik­
torijai adatų ir siūlų rinkinį ir ženklais parodė, kad nori
sviesto.
Senu papratimu, Viktorija sumušusi sviestą įdėjo
dalį į lėkštutę ir gražiai nudailinusi šaukšto galu svies­
te įspaudė pusmėnulio formos duobutes, kad būtų
gražiau, ir padėjo ant stalo. Vokiečių karininkas peiliu
sviestą iš visų pusių suspaudė į stačiakampį, padalino į
lygias dalis, o kiti iš kuprinių išsiėmę apskritas dėžutes
susidėjo į jas savo sviestą. Ant duonos sviesto tepė tik
vos įžiūrimą plonutėlį sluoksnį.
Rokas žiūri ir neišlaikęs balsiai stebisi:
- Mama, ar matei, kaip jie pasidalino sviestą?
- Mačiau, mačiau, vaikeli, kaip nematysi... Labai
draugiškai pasidalino.
Viktorija ir Aleksas stebėjosi matydami, kaip tie vo­
kiečių kareiviai visur buvo tvarkingi, nešiukšlino, elgėsi
draugiškai. Rodės, frontas jau čia pat, mirtis ant nosies,
ko čia dar tos tvarkos laikytis? Bet vokietis vokiečiu ir
lieka - visur ir visada turi būti „ordnung“...
Kalnelis jau skersai ir išilgai apkasų zigzagais išva­
gotas, susikirtimo vietose iškasti ir iš viršaus balkių ei­
lėmis uždengti blindažai. Paventys taip pat. Vokiečiai
tvirtina paventį, kasa apkasus, raizgo spygliuotų vielų
užtvaras, ruošia gynybos linijas Ketūnų pusėn...
Slenka dienos. Rusai dar nepuola, bet „kukurūznin-
kai“ naktimis ramybės neduoda. Rokas gano bandą
durpyne. Tiek jau tos bandos beliko: dvi karvės, pa­
siutėlis avinas ir kelios avys. Nuo Čiuinių pusės prie
bandos atvažiavo mašina su vokiečių kareiviais. Išlipę
vokiečiai parodė Rokui stovėti nuošalėje, o patys ėmė
gaudyti avis. Įsibėgėjęs beragis kai plieks prie mašinos
stovėjusiam vokiečių karininkui su aukšta kepure, tas
ir guli... Pašokęs vokietis piktai riktelėjo: „Zum Don-
nerwetter noch einmal!“ - ir išsitraukęs Valterį keliais
šūviais patiesė aviną. Kareiviai pačiupę už kojų įmetė
aviną į mašiną ir nuvažiavo.
Pamatęs, kaip avinas paguldė vokietį, Rokas vos ne­
ėmė juoktis, bet kai vokietis pradėjo šaudyti, juokas
virto išgąsčiu. Vokiečiams nuvažiavus Rokas tekinas
lėkė namo pasakyti, kas nutiko, bet staiga ore susiko­
vė vokiečių ir rusų lėktuvai. Aplinkui, Jokšių ir Čiuinių
pusėje, sproginėjo bombos, medelių lapai čežėjo nuo
kulkų ir skeveldrų lietaus... Nežinodamas kur slėptis
Rokas prisiglaudė prie ąžuolo kamieno ir tūnojo dre­
bėdamas. Šaudymui nurimus parskuodė namo. Mamą
sutiko pusiaukelėje ant tako. Išgirdusi, kas nutiko, ji vos
beištarė:
- Dėkui Dievui, kad gyvas likai...
Vokiečių kareivio, mokėjusio šiek tiek rusiškai ir ke­
lis žodžius lietuviškai, paraginti Aleksas ir Viktorija riša
į baltas drobules visą galimą mantą ir krauna į ratus.
Ryt ar poryt gali būti duotas įsakymas pasitraukti, nes
frontas jau visai netoli... Nežinia, kada puls rusai...
Tik Marijona nesuka sau galvos. Vaikšto apsikabinusi
vokiečių kareivį ir juokiasi... Verutė, jau kartą kareivių
pamokyta, nė per žingsnį nesitraukia nuo Viktorijos ir
pyksta ant mamos', bet kai ta pavaišina iš vokiečio gau­
ta šokolado plytele, tyli. Kartą nebeiškentusi Viktorija
pradėjo piktintis tokiu Marijonos elgesiu:
- Visaip galvoju, bet niekaip suprasti tavęs negaliu.
Draugavai, gulėjai su Vaišvilų, paskui apie rusų plien-
čiką uodegą vizginai, o dabar su vokiečiu rodą brauki...
Kaip tau ne sarmata prieš žmones ir dukterį...
- O man visai nesvarbu, lietuvis, rusas ar vokietis...
Svarbu, kad geras vyras būtų... - atkirto Marjona.
- O mano ožkai svarbu... Nuvedžiau pas aviną, tai
nė iš tolo neprisileido, - pradėjo tyčiotis Viktorija. - Jei
žmonių nesisarmatiji, tai nors Dievo bijok...
- Per Kalėdas, jei būsiu gyva, eisiu spaviednės, kuni­
gas visus griekus atleis. Jei su kuo ir pasimyliu, tai nie­
kam jokios žalos nedarau...

Pro šalį prisikrovę vežimus skarbo, apdangstę balto­

mis drobulėmis link Papeikiu pravažiuoja Kadrickiai,
Kačinskai, Lukašiai, Verbos... Vyrai beviltiškai skėsčioja
rankomis, moterys verkia, vaikai nesuprasdami suau­
gusiųjų skausmo blausiomis akimis dairosi aplinkui...
Marijona pašnekėjusi su Kačinskiene pakviečia Veru­
tę, suriša savo mantą į paklodes, užsiverčia ant pečių ir
atsisveikinusios su Viktorija iškeliauja kartu su kaimy­
nais. Visi patraukia per durpyną link Jokšių... Kaverų,
Spargalių, Ignacų, Satkų ir Vinkų jau seniai nebesima­
to. Juos vokiečiai iš pavenčio jau senokai išvarė kažkur
per miškus. Jankienė su Boliuku išėjo pas Butkus. Sakė
nuo fronto bėgs su jais...
Naktimis plerpia „kukurūzninkai“, dienomis dangu­
je susišaudo lėktuvai, bet rusai nepuola. Kol vokiečiai
iš namų nevaro, Aleksas neskuba. Turėdamas laiko
tempia į alksnyną spintas, varstotą, žemės ūkio padar­
gus, šlajas, ardo bričką ir skirtingose pusėse krūmuose
slepia tekinius... Jei trobas sudegins, vis kas nors liks
gyvenimo pradžiai... Viktorija paslapčia lesina daržinė­
je sukištas į doklą dar vokiečių neišgaudytas vištas ir
gaidį, žąsį su žąsinu, šeria karves, avis...
Alekso svirne gyvenęs vokiečių karininkas atėjęs
griežtai įsakė greitai ruoštis ir bėgti, nes iš už Ventos
gali pulti rusai.
Tylus, mintyse keikdamas ir rusus, ir vokiečius, su­
kandęs dantis, suspaudęs lūpas, neramiai dairydama­
sis į dangų Aleksas kinko arklius į jau seniai daržinėje
pakrautus ratus su reikalingiausiais daiktais ir maisto
atsargomis. Vėl, kaip ir per pirmąjį karą, reikia palikti
viską, kas per amžių užgyventa, sukaupta... Ar liks kas
nors, ar vėl reikės viską pradėti iš naujo? Ar neišvogs
kareiviai, vokiečiai ar rusai, alksnynuose paliktų mais­
to atsargų? Kur Elena su vaikais? Ją prisiminęs Aleksas
pasikaso pakaušį, o pagalvojęs tyliai nusikeikia: „Ne­
klausė rupūžė... Kiek kartų prašiau atsikraustyti, kar­
tu gyventi... Nenorinti... Negalinti... Justukas nenorįs...
Piemengalys, ką jis apie gyvenimą išmano... O dabar ir
norėdamas nieko negali jai padėti...“
 Aleksas surišo ir ratų paskuigalyje ant šieno suguldė
avis. Rokas ir Viktorija riša prie ratų galo karves, trau­
kia iš po šiaudų paslėptą doklą su vištomis ir žąsimis,
murdo paukščius į krepšius ir riša prie vežėčių, deda
dar likusius kibirus, puodus...
Aplink užimti savo reikalais zuja vokiečių kareiviai.
Vėl atėjęs vokiečių karininkas jau piktai ima rėkti ant
Alekso:
- Verschwindet schleuningst, wenn ihr mit dem Le-
ben davon kommen vvollt!*
Aleksas nieko nesuprasdamas skuba, linkčioja galvą
ir kartoja kaip užsuktas jam žinomą:
- Ja, ja, jawohl... ja, ja jawohl...
Pagaliau arkliai trūkteli sunkiai traukdami pakrau­
tą vežimą pro šulinį į kalniuką. Rokas varo iš paskos
karves ir žiūri į pajuodusį nusvirusiais ūsais tėvą. Tokio
nusiminusio tėvo jis dar niekada nematė. Matė piktą,
matė įtūžusį ir mušantį mamą, matė dirbantį ir linksmą,
bet taip nusiminusio niekada. Todėl dabar varydamas
iš paskos galvijus jis stebi ir dedasi galvon ką mato...
Važiuodamas pro trobą Aleksas sustoja, atsisuka
namų link, nusiima kepurę ir žemai nusilenkia, tarsi
visiems laikams atsisveikindamas su labai senu ir myli­
mu prieteliu, atkala ranka perbraukia per ūsus, sukerta
arkliams botagu ir pro trobos galą pasuka per alksnyną
pro Butkų link Papeikiu, žinomais keliais į nežinią...

* Mikliai dinkit, jei norit sveiką kailį išnešti (vok.).

 Viktorija dar įbėgo į kambarį, nukabino nuo sienos
Mergelės Švenčiausiosios paveikslą, paėmė nuo lango
tėvo dovanotą kryželį ir suvyniojusi į abrūsą išsinešė.
Palikusi atidarytas trobos duris pažvelgė į darželyje jos
puoselėtas gėles, perėjo per kiemą, nejučiomis uždarė
vartelius ir jau buvo beeinanti keliuku paskui vežimą,
bet atsisukusi dar kartą pažiūrėjo į namus. Norėjo atsi­
sveikinti su jais ir peržegnoti, bet kojos nebeišlaikė ir ji
net nepajuto, kaip apsipylusi ašaromis suklupo ir pra­
dėjo kalbėti poterius, prašyti Dievo pagalbos...
Ji matė, ji suprato ir žinojo, kad reikia palikti namus,
jei nori likti gyva, kuriuos gal mato paskutinį kartą.
Laukdama to atsisveikinimo ji prisiminė pirmąjį karą...
Bet tada nebuvo kada galvoti, o sproginėjant aplinkui
sviediniams ir kulkoms švilpiant buvo tik viena mintis,
kaip pabėgti nuo mirties ir likti gyviems... Dabar irgi
vokiečiai skubino, bet ne taip... Dabar irgi reikėjo pa­
likti sunkiai perkeltus ir naujai sutvarkytus namus, savo
prakaitu aplaistytus laukus, kiekvieną pažįstamą taką,
medelį... Reikia ne bėgti, o palikti...
Rokas virbu ragindamas karves atsisukęs pamatė su­
klupusią mamą... Viską pamiršęs puolė prie jos ir paė­
męs už rankos bandė kelti.
- Mama, neverk, kelkis... Viskas bus gerai, matysi,
mes sugrįšim...
Tylėdama, Roko palaikoma Viktorija palengva atsi­
stojo, pabučiavo Roką, peržegnojo namus ir sunkiai,
lyg nešdama viso gyvenimo naštą, tarsi per didžiausią
 klampynę, kokią ne kartą gyvenime teko bristi, nusekė
keliuku paskui tolstantį vežimą. Rokas paėmęs mamą
už rankos bandė skubinti, tik ji kažkodėl nenorėjo
klausyti...
Pro Butkų ūkį, kuriame jau nė gyvos dvasios nebe­
buvo, per Papeikiu durpynus Aleksas pasuko į vieškelį
link Varputėnų. Kelias buvo pilnas važiuotų ir pėsčių
pabėgėlių. Niekas paklaustas nežinojo, kur toliau bėgti
ir ko tikėtis. Liko tik džiaugtis, kad neskraido lėktuvai
ir aplinkui nešaudo. Ties keliu į Saulučius stovėjo trys
vokiečių kareiviai su šalmais, ant kaklo kabančiais au­
tomatais ir kažkokiomis skardomis ant krūtinių. Šalia
. motociklas, ant priekabos pastatytas kulkosvaidis. Vi­
sus važiuojančius vokiečiai mostais suko link Žaigėnų.
Ten vokiečiai parodė važiuoti ir Aleksui.
Privažiavęs kelią, sukantį link velnio sukasto kalno į
Lykučius, Aleksas apsižvalgė aplinkui ir, arti nematyda­
mas vokiečių kareivių, pliekdamas arklius botagu, kiek
tik arkliai sugebėjo traukti sunkiai pakrautą vežimą,
nuvažiavo link Urkuvėnų. Viktorija su Roku iš paskos
ragindami virbais varė karves. Baimės pilnomis akimis
Viktorija žvalgėsi atgal norėdama įsitikinti, ar nesiveja
vokiečiai... Paskui juos pasuko dar keli vežimai, tik jie
buvo gerokai atsilikę. Vos įvažiavus į mišką, jau per­
važiavus Žaigės upelį kažkur kelyje link Papeikiu pa­
sigirdo šūviai. Aleksas greitai pasuko arklius į siaurą
miško keliuką ir nusileidęs nuo kalnelio sustojo tankiai
sužėlusiuose krūmuose. Visi uždusę vos gaudė kvapą,
arklių šonai kilnojosi kaip dumplės kalvėje, o nugaros
garavo, karvės kaip girtos vos laikėsi ant kojų, o kai su­
stojo, atsigulė. Nė vienas netarė nė žodžio, tik pastatę
ausis klausėsi, ar kas nesiveja...
Aleksas patyliukais dairydamasis į šalis nukiūtino
arčiau kelio pažiūrėti, ar nėra vokiečių. Grįžo nusira­
minęs. Pastovėję iki pavakario bėgliai neskubėdami iš­
važiavo iš miško ir pasuko į kelią link Urkuvėnų.
Pravažiavę Ūselių sodybas jau buvo besuką į Karklio
kiemą, o čia jau pilnas kiemas pabėgėlių... Prie svirno -
keli vokiečių kareiviai su šautuvais. Pamatęs pro langą
atvažiavusius lauk išėjo Marytės vyras Juozas.
- Ar berasim vietos prisiglausti? - dairydamasis
aplink paklausė Aleksas.
- Kur Marytė, kur vaikai, kad nematyti? - stebėjosi
Viktorija.
- Ar nematot, kad vietos nėra... Toliau važiuokit,
dar bombarduoti pradės pamatę tiek vežimų, - pradėjo
rėkti kažkuris iš anksčiau atvažiavusių pabėgėlių.
Aplink pradėjo buriuotis moterys, vaikai.
- Sutilpsim kaip nors, - ėmė raminti Juozas. - Čia
mūsų giminaičiai... Pastumkit vežimus, patraukit ratus
į šoną, kad galėtų pravažiuoti...
- Rokuti, padėk tėvui, aš bėgu Marytės paieškoti, -
paliepė Viktorija ir nuskubėjo per kiemą į trobą.
Aleksas nelaukdamas, kol kas palaisvins pravažiavi­
mą, apsižvalgė, priėjęs pastūmė pirmyn vienus ratus,
kitus pakėlęs už tekinio patraukė į šoną.
 - Visi gyventi norim... Jei kuriam nusibodo, ateikit,
pašnekėsim...- pro sukąstus dantis piktai dairydamasis
į aplink stovinčius vyrus prakošė Aleksas. - Juozai, ar
ne geriau bus, jei nuvažiuosim pro svirną už daržinės...
Gal jaujoje vietos yra?
- Gerai sakai, važiuok, aš atidarysiu duris j jaują... -
sutiko Juozas.
Į kiemą išbėgo Alberčiukas. Jo kairė ranka buvo su­
bintuota ir parišta po kaklu. Nuėjęs prie vokiečių ka­
reivių, vartydamas kažkokią knygutę ir rodydamas į ją
pirštu, kažką šnekėdamas ėmė jiems aiškinti.
Nekreipdamas dėmesio į nepažįstamų bambėjimą ir
nepatenkintus žvilgsnius Aleksas paėmęs už apinasrio
pasuko arklius į kiemą paskui priekyje einantį Juozą.
Vokiečiai stovėjo prieklėtyje, aiškinosi kažką su Al-
berčiuku ir Aleksui netrukdė... Privažiavęs jaują Alek­
sas sustpjo.
- Į jaują nevažiuosiu... Jei kas, dar padegti gali, o iš
čia, jei gaisras, į ganyklą galėsim greitai ratus nustum­
ti... Rokai, atrišk karves ir supančiok ganykloje už jau­
jos, aš avis iškelsiu ir paleisiu klojime, lauke gali prapul­
ti... Paskui vištas ir žąsis sunešk į klojimą...
Atbėgo Alberčiukas.
- Dėde, aš vokiečių prašiau, kad jie nieko nesakytų,
kai jūs važiuosit... Aš turiu tokią pašnekesių knygelę,
mes su jais šiaip taip susišnekam...
- Gudruolis tu, ką ir bepasakysi, - pagyrė Aleksas. -
Ką vokiečiai prie jūsų svirno daro?
 - Jie čia įsirengė sandėlį... Ginklai, drabužiai, kon­
servai, duona, rakandai visokiausi... Sargyba stovi...
- Ar galiu arklius jaujoje pašerti? - paklausė Alek­
sas. - Iš ganyklos dar nujos kas, paskui gaudyk vėją lau­
kuose...
- Gerai, gerai, - sutiko Juozas. - Tuoj padėsiu nu­
kinkyti ir pašėrę galėsim eiti pašnekėti į trobą.
Troboje kitos šnekos...
- Neduok Dieve, - skundėsi Marytė. - Pilni namai
prigužėjo pažįstamų ir svetimų. Saviems nebėra kur
apsisukti. Dieną naktį nebėra ramybės. Visur lenda, vis
ko nors prašo, o kartais ir neprašydami ima...
- O ką žmonėms daryti, kai tokia bėda spiria? Kol
gyvi, vis ko nors pristinga, tai ir eina prašyti, - bandė
teisinti pabėgėlius Viktorija.
- Galėtų ir pakentėti, - piktinosi Marytė.
Viktorija dar norėjo priešgyniauti, bet prisiminusi
pačios Marytės nekantrų, priekabų būdą nieko nebe­
sakė. Dabar ne laikas ginčą pradėti. Galų gale ir ji pati
dabar čia neprašyta, ji pati maišysis po kojų...
- O kaip taviškiai? Stapono ar nevarė vokiečiai ap­
kasų kasti?
- Apsimetinėja, kad serga...
Išgirdęs Viktorijos balsą iš užpečkio raišuodamas iš­
lindo Staponas.
- Kas tau atsitiko, kad eini klūpčiodamas kaip koks
ubagas? - nustebo Viktorija jį pamačiusi.
 - Bėgau sykį slėptis vokiečius pamatęs ir virsdamas
prasidrėskiau į vinį koją. Dabar prikišu žaizdą vilnų, kad
negytų, o vokiečiai, kai pažiūrėję pamato, kad krank,
nieko nebesako, nebevaro apkasų, blindažų kasti. Einu
su lazda pasiramsčiuodamas... O kai paklausia vokietis,
aš tuoj - krank... Taip ir išsisukau iki šios dienos.
Nerūkus parėjo iš lauko vyrai.
- Albertėl, kaip tau sekėsi, pasipasakok.
- Ciocel, kaip dabar gali sektis. Džiaugiuosi, kad ne­
pakliuvau, ir tiek. Kavojuosi dieną ir naktį tai šen, tai
ten... Jau kelios savaitės, kai vokiečiai Narbutijoj, Mi-
lašauskijoj bunkerius kasa. Tingi, žalčiai, patys dirbti,
tai vyrus gaudo... Parėjau išlindęs iš peludės, o motina
pamačiusi pradėjo šaukti: „Vokiečiai, vokiečiai...“Aš įlė­
kiau į trobą ir užsiropščiau ant pečiaus, o jie pamatę
iš paskos šautuvus atstatę... „Wie alt bist du?“ - klau­
sia. Aš vokiškai graibausi, turiu tokią knygutę... „Fūhnf-
zehn“, - sakau. Nuleido šautuvus. Mama kiaušinių at­
nešė ir kiaušiniais išpirko... O man ant kairės rankos
buvo užaugęs baisiausias skaudulys. Parodžiau... Prie-
brėkšmis jau buvo, troboje tamsu. Pašvietė su batarei-
ka, pažiūrėjo, krank, sako, o aš galvoju sau, kad eikit,
rupūžės, greičiau lauk. O jie, žalčiai, pabarstė ranką
kažkokiais milčiukais, užtvėrė, parišo po kaklu ir kitą
dieną aš beveik sveikas... Gerų vaistų, žalčiai, turėjo.
- O kas tokia ta graži žvitrių akių mergikė, kad suka­
liojasi visur kaip namiškė, - pasiteiravo Viktorija.
- Zoselė... Nuo pavasario dirba pas mus.
 Aleksas nakvojo lauke, ratuose prie jaujos: aplink
šmirinėja nepažįstami miesčionys pabėgėliai, vaikai, o
jei prapuls kas, ko tada paklausi?
Išaušus rytui ir pakilus saulei motociklu atbirbė vo­
kiečių kareivis, kažką pašnekėjo ir susisodinęs du sar­
gybinius išsivežė. Klėties saugoti liko vienas vokietu­
kas, ne ką vyresnis už Alberčiuką. Padėjęs šautuvą ant
tvoros stovi žiūrėdamas į pamiškę, nuo kurios kalnelio
nusileidžia kelias, junginėja šautuvo spynos saugiklį ir
laukia... Ko laukia? Kas gali pasakyti ko? Gal įsakymo
palikti postą, gal atvažiuojančių paimti... Gal?
Aplink tylu, niekas nešaudo, tik tai vienon pusėn, tai
kiton prazvimbia lėktuvai.
Viktorija pamelžusi karves nuneša puoduką pieno
vokietukui, o paskui troboje stebisi:
- Matyt, vokiečiams jau visai striuka, kad vaikus į
kariuomenę ima... Gaila man to vokietuko, vaikas dar
visai...
- Tas vaikas gal jau ne vieną vyrą paklojo, nėra ko jo
gailėti, - pasipiktino Juozas.
- Jei jis atsisakytų šauti, patys vokiečiai jį nušautų...
Va ir dabar. Visi pasitraukė, o jis negavo įsakymo trauk­
tis ir stovi šautuvą atkišęs. O jei paliks postą savavališ­
kai, vyresnieji jam kulką į kaktą už tai... Drausmė! Ki­
taip ne kariuomenė, o avių banda būtų, - paaiškino už
stalo sėdintis nepažįstamas vyras.
Slenka valandos, saulė krypsta vakarop, o vokietukas
stovi prie tvoros žiūrėdamas į kelią... Niekas jam nieko
nesako, tyli ir jis. Palydi akimis praeinančius pro šalį, ir
vėl akys į kelią...
- Reikėtų valgyti jam nunešti, - samprotauja Vik­
torija.
- Jau bobos piktinosi, kam tu jam pieno davei... Duo­
si dar, kai ateis rusai, apskųs, tada pati gailėsies, - per­
spėja Marytė.
Viktorija pasipiktino išgirdusi tokius sesers žodžius.
- Alkaną papenėk, ištroškusį pagirdyk, pasakyta
evangelijoje. Ar jis kaltas, kad kiti jį vieną paliko. Neįkąs
man tie ruskiai į subinę, jei duosiu kokį kąsnelį, - atšo­
vė Viktorija ir atpjovusi riekę duonos ir gabalą lašinių
nunešė vokietukui.
Tokio dėmesio sujaudinto vokietuko žandais nurie­
dėjo ašaros. Pasakęs „danke“ kareivis, atrėmęs šautuvą
į tvorą, ašarodamas godžiai pradėjo ryte ryti paduotą
valgį. Bežiūrėdama ir Viktorija vos nepradėjo ašaroti...
Jos broliai taip pat ne savo noru ėjo kariauti rusų pu­
sėje. Ar jiems geriau buvo? Už svetimus reikalus utėles
apkasuose šėrė, Levanardas džiovą gavęs anksčiau lai­
ko palindo po velėna. Ar jų kas pagailėjo, ar davė kokį
kąsnelį išalkusiems? Ar tas vokietukas savo noru išėjo
kariauti? O rusų kareiviai, kurie jau greitai bus čia, ar
savo noru kariauja? Visokių, matyt, būna. Tas belais­
vis, Saša, tiek baisybių pripasakojo apie sovietų valdžią,
kad net plaukai šiaušėsi...
Iki vėlyvo vakaro pabėgėliai zujo kas sau, tarėsi, gąs­
dino ar ramino vieni kitus, o vokietukas stovėjo prie
tvoros laikydamas šautuvą ir žiūrėjo į kelią...
 Naktį Kuršėnų pusėje kilo baisus dundėjimas. Bildė­
jo tratėjo iki ryto. Saulei patekėjus išėjusi į kiemą Vik­
torija pamatė prie tvoros tebestovintį apsnūdusį tą patį
sargybinį... Pažiūrėjusi į kelią pamatė, kaip nuo kalnelio
nusileido trys raiteliai ir zovada nulėkė kaimo pusėn.
Pamatė juos ir vokietukas. Ištaręs Viktorijai „aufider-
zein“ pasibruko šautuvą po pažastim ir dairydamasis į
šalis nukūrė lauko taku į vakarus miško link...
- Vargšas kareivėlis... Padės galvelę nė pats nežino­
damas už ką, - gailėjosi Viktorija.
Sargybiniui pasitraukus visi pabėgėliai kaip skėriai
puolė laužti svirno durų. Nepadėjo jokie Marytės ir
Juozo keiksmai ir prašymai palaukti, kol atras raktą,
kad negadintų budinko. Kol pasirodė rusų kareiviai,
užraktai buvo išlaužti, beveik viskas išplėšta. Žmonės
Viktorijai pasirodė baisesni už alkanas kiaules prie lo­
vio. Puolė į svirną vienas per kito galvas, čiupo ką tik
galėjo pasiekti. Tempė keturkampius duonos kepaliu­
kus, konservų dėžutes, batų tepalą, dėžes nuo šovinių...
Per keliolika minučių sandėlyje liko tik šautuvai, grana­
tos, minos, kažkokios dėžės...
Išsinešę lauk pabėgėliai apžiūrinėjo savo grobį... Vie­
ni draskė vokiškų uniformų antpečius, erelius nuo ke­
purių, kilnojo apatinius baltinius ir paklodes, kareiviš­
kus batus, matavosi ir dalinosi, kiti, kuriems kliuvo jau
sudėvėti skarmalai ar kareiviški puodukai, spjaudėsi su
pavydu žiūrėdami į kitus, slepiančius tarp savo daiktų
konservus, duoną...
 Aleksas, Viktorija ir Rokas žiūrėjo į tą godžią, nors
ir ne alkaną gyvuliškai svetimo turto ištroškusią minią
ir stebėjosi.
Kol atjojo rusų žvalgai, išplėšto svirno skarmalai jau
buvo sukišti j pabėgėlių ryšulius.
- Gdie niemcy, počemu tak ticho?- įjojęs į kiemą
paklausė rusų kareivis su automatu ant krūtinės. Kiti
du raiteliai stovėjo kelyje ir pro žiūronus dairėsi į apy­
linkes.
- Davno udrali, - paaiškino Aleksas.
- Čerez čas zdies’budut naši... A eto čto za sklad? -
pamatęs atidaras svirno duris paklausė. Nulipęs nuo
arklio įėjo į klėtį, pažiūrėjo ir pasisukęs į Aleksą rikte­
lėjo:
- Zakroi i nikovo nepuskai, poka naši pribudut. Go-
lovoi otviečaješ, poniai?
Žvalgas užšoko ant arklio, pajojo kiek toliau ir greitai
visi trys nuliuoksėjo atgal.
Supratęs, kad vokiečiai pasitraukė ir Urkuvėnuose
fronto nebus, Aleksas paskubomis su Juozu įstūmė ra­
tus į jaują ir duris užvertė akmenimis, medžių šakomis.
Po valandos kaimą užplūdo pėsčia ir važiuota, alka­
na ir apiplyšusi, linksma ir pikta rusų kariuomenė. Sun­
ku buvo suprasti, ar rusai vokietį vejasi, ar savo keistą
tvarką kaimo sodybose bando įvesti.
Alberčiukas jau buvo pramokęs rusiškai kalbėti iš
ruso belaisvio, kurį buvo davę darbams vokiečiai, todėl
dabar jautėsi tarp kareivių kaip žuvis vandenyje, tik dėl
to vos nenukentėjo.
- Choziain, dai vody napitsia... Možet chleba maš, -
kareiviai klausinėjo Juozo.
Tai išgirdęs, Alberčiukas išnešė iš trobos kelis ke­
paliukus vokiškos duonos, ėmė raikyti ir dalinti karei­
viams. Paskiau Alberčiukas pasakojo:
- Visi alkani kaip žalčiai... Akys blizga duoną pama­
čius... Kai duona baigėsi, aš į trobą, o kareiviai iš pas­
kos... Vienas kai puolė paskui mane į trobą, toks rudom
įkypom akim, kazaks ar mongols, matyt, kad šovė, gal­
vojau, kad į mane. Persigandau. Čto ti dielaješ, sakau, v
mienia strielial?
„Net. Pošli otsiuda v svoi otriad, svoloči, - pradėjo
šaukti ant trobon įvirtusių kareivių. - Ne dai im bolše
etovo nemeckovo chleba.“
- Dar vienas kareivis pamatęs pačiupo kepaliuką
duonos ir nėrė pro duris. Kitas radęs bespalvio vakso
batams pradėjo maliavotis veidą. Pagalvojo, matyt, kad
kremas. Prie šulinio atėjo toks juodbruvas, gal turi pie­
no puoduką, klausia. Ištraukiau kanę pieno iš šulinio,
dar buvo koks puslitris. Geria... „Čiem strieliat’ budeš,
čto vintovki ne imieješ?“ - klausiu. „Kogda piervuju li­
nijų perebjut, togda u nich vozmiom...“
- Pro šalį ėjo kareiviai ant pečių užsimetę vokiškus
šautuvus. Apsivilkę buvo vokiškais drabužiais, šime­
liais, tik antpečiai buvo nudraskyti. Atėjo per daržus
nuo kaimyno svirno, kur irgi vokiečių sandėlis buvo.
0 mūsų kieme, kai pabėgėliai išplėšė svirną ir nuo vo­
kiečių uniformų draskė antpečius, tų antpečių mėtėsi
pilnas kiemas. Pamatęs juos kai šoks ant manęs:
„Kur paslėpei tuos vokiečių kareivius? Pošli...“ - „Jo­
kių kareivių, sakau, nėra, vaši soldaty pogony pokida-
li...“
- Kareivis vis tiek prie manęs kimba. Velniai žino, ko
jis norėjo... Einam į kambarį, sakau... O troboj mama
davė valgyti tokiam su raudonais lampasais. Aš jam:
„Menia rugajet, sako, kad pas mane vokiečių kareivių
yra, nes rado primėtytų vokiškų pogonų kieme...“ Tas
su lampasais atsisukęs žiūri, žiūri: „Tyčevo, bl..., hočeš?
Von otsiuda, bl..., a to zastrieliu.“ Kareivis kad movė
lauk, o tas su lampasais iš paskos: „ Marš v svoj otriad,
svoloč.“ Nuvijo tą kareivį ir grįžo į trobą.
- Rusai neturėjo kuo apsivilkti, tik šinielius ir ru-
baška, o daugiau nieko. Jiems būdavo šalta. „Ar netu­
ri, sako, kokio šimto gramų, visai nervai genda.“ Radau
šėpoje užkištą butelį už puodų, kur mama pieną laikė.
Įpyliau... Gerk iki dugno, sakau, valgyk... Dėkui, sakau,
kad išvijai tą kareivį, galėjo nušauti...
„Voina, paren’, - sako. - Vsiem tiaželo, i oficeram,
1 soldatam, nervy ne deržat... Ozvereli nekotorije... Za
každym ne uslediš...“
Išgėrė butelį iki dugno ir išėjo svyruodamas...
Palaukęs, kol per kaimą perėjo pirmoji rusų kariuo­
menės banga, Aleksas paskubomis, džiaugdamasis, kad
niekam jaujoje už akių neužkliuvo arkliai, neišvogtos
avys, sveikos liko karvės, ruošėsi traukti namo. Reikia
skubėti, kad paskutinių namuose likusių paslėptų ra­
kandų neprašyti svečiai neištampytų...
 ALEKSO MIRTIS

- Rokai, kol aš iškrausiu daiktus iš ratų, suvaryk kar­

ves ir avis į kūtę, pažiūrėk, ar ten viskas gerai, prikišk
ėdžias šieno, gyvuliai alkani... - paliepė Aleksas.
Nukinkęs arklius ir iš ratų sunešęs į trobą visą skar-
bą, ką vežėsi bėgdamas nuo fronto, pasidžiaugė, kad
daržinė pilna nekultų javų, prie tvarto - šieno, šiaudų...
Nei vokiečiai, nei rusai nesudegino, neišvogė, užteks
pašarui, užteks kreikui iki pavasario... Liko pora arklių,
dvi karvės, kelios avys... Gana tam kartui, pamažu pra­
sigyvens, kad tik sveikatos užtektų...
Nuėjęs į krūmus patikrinti, ar niekas neiškasė jo pa­
slėpto kubilo su lašiniais, dešromis ir užkulais, Aleksas
grįžo patenkintas: niekas nieko neišvogė, užteks sau,
bus galima dalį parduoti arba išmainyti, o už gautus pi­
nigus nupirkti ką nors iš gyvulių, ko ūkyje reiks. Tik tie
červoncai dabar menkaverčiai...
Eidamas pro trobos galą Aleksas pakėlė akis ir nuste­
bo - kažko trūko, kažkas ne taip... Staiga susivokė - visi
aviliai išvartyti. Priėjęs arčiau pamatė ant žemės išmė­
tytus rėmelius, tuščius korius, kamšą... Pastatęs avilius,
sudėjęs į vidų išmėtytus rėmelius ir uždengęs stogelius
Aleksas piktai susikeikė ir vaikščiojo aplink niūrus,
susimąstęs. „Nors pasiusk... Ką benorėtum daryti, ne­
gali persiplėšti. Čia reikia ūkį, turtą, nors tik jo liku­
čius saugoti, žiūrėti, kad rytoj turėtum iš ko gyventi, o
širdį dar ir kiti rūpesčiai spaudžia. Pats velnias Eleną
sukurstė tą mergelką pradėti... Pradžioje neprisileido,
saugojosi kaip įmanydama, o paskui pati priskreto, kad
jau ir norėdamas neturėjai kur dėtis... Pats, girdi, lindai,
pats norėjai, tai dabar ir rūpinkis... Nors velniai žino,
bobos visaip kalbėjo, kad ir su kitais buvo susidėjusi,
rodą braukė... Gal kartais to jos dėdės Kasparo darbas,
gal visai mergaitė ne jo, bet kai striuka pasidarė, tai
jau tada - “tavo, Aleksai“... O kai tavo, tai ir rūpinkis...
O kaip rūpintis? Besirūpindamas jau ne kartą vos gal­
vos vokiečiams neįdavė... Dabar ruskiai, tie gal nieko
nedarys, bet kur jinai dabar? Per Gilaičius tikriausiai ėjo
frontas. Dabar tenai nenueisi, laukai ir pievos už Ven­
tos užminuotos. Jie iš ten tikriausiai bus pabėgę, tai kur
dabar ieškoti? Reikės Kuršėnuose, Bijūnėliuose, Užlau-
kiuose, Padvaiskiuose, Gaudučiuose pasiteirauti... Tik
kas ten žinos... Gal pati Elena per ką nors žinią duos...
Po velnių, o Justas? Kodėl tas negali ateiti ir pasaky­
ti, kaip motina gyvena? Ar jam pačiam nieko nereikia?
Tik jis, žaltys, jau seniai skersakiuoja, nei sveikintis, nei
šnekėti nenori. Kai paklausė motinos, ko Justas jo ven­
gia, tai ta taip nieko aiškaus ir nepasakė. Nudavė lyg
klausimo neišgirdusi... O mažoji Julytė? Ta dar durnelė,
vaikas, jai visi geri, kas galvelę paglosto... Jinai jam už
Roką daug meilesnė pasidarė. Tas tik prie Viktorijos
prisirišęs... Klauso ir jo, tik aiškiai matosi, kad Viktoriją
labiau myli... Kodėl jis apie savo tikrą motiną nė girdėti
nenori, o prie Viktorijos tai tik mama, mama... Rodos,
ne mažas, galėtų suprasti, kas tikroji mama... Pats vel­
nias nesupras nei vaikų, nei bobų... Justukas? Jau prieš
karą, prieš užeinant bolševikams Justukas buvo geras
pusvaikis, jau tada matėsi, kad jis pyksta ant motinos,
o dar labiau ant jo, Alekso. O pabuvęs tarp bolševikuo-
jančių pradėjo dar labiau jo neapkęsti, vengia su juo su­
sitikti. Net kivirčytis bandė ne kartą, piemuo... Ką jis
apie gyvenimą išmano...“
Viktoriją slėgė savi rūpesčiai: javai dar nekulti, bul­
vės nekastos, burokai laukuose, o tie laukai apkasų
vingių vingiais iškasinėti. Nei praeisi, nei pravažiuosi...
Bet kai tos pačios bėdos slėgė visą kaimą, tai drauge
su kitais ir jie kaip nors išsisuks. Reikia džiaugtis, kad
pasisekė išsaugoti ir parsivežti paltį lašinių, porą kum­
pių, užkulą, maišą ruginių miltų. Virtuvėje, diibbėje po
lova dar yra užkasti keli maišai kviečių ir rugių... Javus
daržinėje iškuls, bulvių prisikas... Pragyvens, nereiks
badauti iki kitų metų pavasario. Gal Aleksas visko ne­
ištampys Elenai...
Aleksas iš Griniaus sužinojo, kad Ketūnuose liko
didelis vokiečių sandėlis, iš kurio kaimynai prisitempė
visokiausio skarbo: batų, šinielių, patalynės, visokiau­
sių konservų, granatų, ginklų... Buvo nuėjęs pasižiūrė­
ti, bet jau rado tik plikas sienas. Viskas buvo išplėšta,
išnešta. Kaimynai apsiginklavo. Atsirado tarpusavio
pavydas, prasidėjo pykčiai: vienas parsinešė daugiau,
kitas mažiau, dalintis geruoju nenori... Naktimis pra­
dėjo eiti plėšikai...
Pats blogiausias laikas buvo, kol nebuvo jokios val­
džios. Kiekvienas piemuo turėdamas revolverį buvo
valdžia... Neduok Dieve, pasipainioti tokiam ant tako...
Iš kažkur atsirado Untanis. Pasiprašė nakvynės padė­
jęs revolverį ant stalo. Negi atsakysi tokiam? Pernakvo­
jęs kitą dieną nuėjo pas Klumbius. Pagrasinęs mauzeriu
atėmė kelias poras batų, vokišką švarką, šinielių...
- Ar aš kaltas, kad jie prisiplėšė anksčiau? Dabar ly­
gybės ir brolybės metas. Paaiškinau ir pasidalino, kai
revolverį pamatė... Geri jie žmonės, ar ne teisybę sa­
kau? Kaip galvoji, Aleksai?
Aleksas neprieštaravo...
Kaimus užgulė visai nenumatytos bėdos: rusai pra­
dėjo gaudyti jaunus vyrus į kariuomenę: „Nenorėkit,
girdi, kad mes vieni jus nuo fašistų vaduotumėm.“
Žmonės keikėsi:
- Lietuviai kaip žirniai prie kelio, kas eina pro šalį,
tas skina...Vėl vaduotojai, po velnių, atsirado... Nuo ko
jie išvadavo? Nuo laisvo, nepriklausomo gyvenimo?
Kad juos kur velniai tokius vaduotojus...
Nors Aleksas drauge su kitais keikėsi, bet kartu ir
džiaugėsi - ne tik jo namai, bet ir viso kaimo sodybos
liko nesudegusios. Daugelis kaimynų grįžo anksčiau.
Vieni skubėjo kasti bulves, kiti parsivežę kuliamąją
kvietė talkon. Nebuvo kada snausti ir Aleksui, reikėjo
skubėti dirbti ne tik laukų darbus, bet padėti ir kaimy­
nams, o kartu ieškoti kur kokį gyvulį nusipirkti, nes
gyvenimas su šia diena nesibaigs... Dienos trumpėjo,
netruks ir žiema ateiti, reikia skubėti...
Darbams trūko vyriškų darbo rankų, ypač jaunų.
Sunkūs darbai užgulė kaimo senius ir moteris. Vyrai,
kurie tiko rusų kariuomenei, bėgo į miškus, slėpėsi kur
kas galėjo, kad tik į rusų rankas nepatektų... Kasė slėp­
tuves, bunkerius miškuose ir lindėdavo ten per dienas
ir naktis... Juozas ir Stasys Vitkai, Kaverų vyrai, Vinkai...
Vengė namų kaip velniai kryžiaus. Retkarčiais nusibo­
dus tupėti slėptuvėse, matydami, kad nėra rusų karei­
vių, padėdavo kaimynams ar namiškiams, o dažniausiai
slampinėjo pakrūmiais, dažnai užsukdavo ir į Stepuliu
vienkiemį...
Rodos, dar taip neseniai vokiečiai prie Ventos kasė
apkasus, rausė duobes ant kalnelio krūmuose, iš spy­
gliuotos vielos darė užtvaras tikėdamiesi, kad iš už
Ventos, iš rytų pusės, nuo Vaškiškių miško puls rusas.
Tik visi vokiečių darbai nuėjo šuniui ant uodegos. Ru­
sai puolė iš kito šono, nuo Latvijos, nuo Kuršėnų pusės,
todėl visi įtvirtinimai liko nepanaudoti, o kaimas nesu­
degė. Kadangi vokiečiai buvo Ketūnuose ir Akmenai­
čiuose, tai pievas ir pamiškes minavo už Ventos, Mi-
neikių, Vaškiškių miško ir Bacaičių pusėje. Visi, kas tik
turėjo laiko ir sveikatos, ardė spygliuotų vielų užtvaras
ir tempė namo - bus kuo ganyklas aptverti pavasarį...
Savo laukuose akmenaitiškiai vaikščiojo drąsiai, bet kai
Ketūnų moterys norėjo pasirinkti bruknių Vaškiškių
miške ir perbridusios per Ventą ėjo per pievą, atsitiko
nelaimė: Girčienė užlipo ant minos. Jai nutraukė kojas.
Draugės bijojo prie jos eiti, o kol pakvietė išminuoto­
jus, moteris nukraujavo ir mirė.
Per kaimą ėjo šlubi, apiplyšę, be dantų, dar ne visai
sugiję rusų kareiviai. Paleisti iš karo lauko ligoninių jie
neskubėdami vilkosi į paskirstymo punktus, kad vėl
stotų į rikiuotę ir eitų į frontą. Nė vienas neskubėjo,
nors buvo sušalę ir alkani. O alkanas - blogiau už žvėrį.
Tokio ir baisu, ir gaila. Ar žinai, ko iš tokių atėjūnų gali
tikėtis dieną, o ką kalbėti apie naktį? Ne kartą teko ir
pamaitinti, ir apnakvydinti...

Po Naujų metų parsivežęs iš malūno porą maišų mil­

tų Aleksas buvo susirūpinęs ir piktas.
- Motin, greitai maišyk ir plikyk duoną...
- Dar yra pora kepalų, kas čia per striokas? - nesu­
prato Viktorija.
- Kepk, jei sakau! - supykęs riktelėjo Aleksas. - Ma­
lūne pažeriškiai sakė, kad Elena Pažeriuose pas kaimy­
nus duonos ubagauja, ėsti nebeturi...
Viktorijai net rankos nutirpo. Savų bėdų per akis. Ei­
dami pro šalį alkani rusų kareiviai šluoja viską, kas tik
į akis papuola, nebespėja nei ji, nei Rokas nuo jų slėpti
maisto, o dabar dar reikia ir kitą šeimyną maitinti...
- Žiūrėk, kad patiems ko valgyti užtektų iki pavasa­
rio... - buvo bepradedanti spyriotis Viktorija, tik Alek­
sas kai užriks:
 - Seniai, matyt, kailį bekaršiau? Kad man nereikėtų
kartoti... - trenkęs durimis Aleksas išėjo gyvulių šerti.
- Rokuti, nubėk vandens į šulinį... - supratusi, kad
kitaip ramybės namuose nebus, paliepė Viktorija.
Kitos dienos vakare šviežia plikyta duona jau kve­
pėjo ant stalo. Aleksas laukdamas, kol duona iškeps,
nestygo savo kailyje. Vos pamatęs ant stalo suguldytą
duoną, atsinešė maišą, suvyniojo į užvalkalą ketvertą
kepalų, iš kažkur atsitempė gabalą lašinių, rinkę dešros,
sukišo viską į maišą ir ėmė vilktis kailinius.
- Proto turėk važiuoti naktį... Tamsu, lauke pūga,
šalta, aplink pilna perėjūnų ir kareivių, arklį atims ir dar
galvą kas nusuks, - bandė atkalbėti Viktorija. - Nenu­
mirs iš bado iki rytojaus. Rytoj rytą nuveši...
- Ne tavo reikals... Pėsčias eisiu. Iki ten keliai užpus­
tyti, neišvažiuojami, - atšovė Aleksas ir užsimaukšlinęs
ant galvos kepurę, užsivertęs ant peties maišą išdyrino
pro duris.
„Velnias, matyt, malūne bus protą supainiojęs...“ -
peržegnodama išeinantį Aleksą pagalvojo Viktorija.
Pavalgydinusi ir paguldžiusi Roką Viktorija įmetė į
krosnį keletą didesnių alksninių pliauskų, kad per naktį
troba neatšaltų, ir apšviesta degančios ugnies atsisėdo
verpti vilnų: reikia saugoti, kol ugnis užges, kad užda­
rius jušką smalkių trobon neprieitų... O belaukiant ir
siūlų kojinėms ar milui austi bus...
Ilgai tą naktį Viktorija negalėjo užmigti. Vėjas kaukė
už lango, nuo šalčio pyškėjo tvoros, o Aleksą nelaba­
sis išnešė tokiu naramiu laiku velniai žino kur... „Dieve,
Dieve, apsaugok nuo bėdos tą nelaimingą paklydėlį“, -
meldėsi Viktorija.
Išaušo. Lauke švilpė vėjas. Pro apšalusius langus nie­
ko nesimatė. Pakilęs iš lovos Rokas ilgai pūtė į langą,
kol ištirpino akutę užšalusiame stikle, bet ji tuoj vėl už­
sitraukė naujais raštais.
- Rokuti, nesibovyk, o vilkis, padėk, matai, kad vieni
likom...
Aptutūlojusi Roką, kad nesušaltų, Viktorija liepė pri­
nešti žabų, kad užtektų visai dienai, iš šulinio prisemti
vandens.
- Rokuti, eidamas vandens paimk lopetą... Jei šuli­
nys per naktį bus užšalęs, prakirsti reikės...
O lauke - velnias vaikus veda... Vos spėjo Rokas ati­
daryti į prieangį lauko duris, vėjo ir sniego gūsis už­
gniaužė kvapą.
- Mama, kaip tėvelis pareis namo tokiu oru? - par­
nešęs glėbį žabų stebėjosi Rokas.
- Gal padės Dievas, - patyliais kalbėdama poterius
burbtelėjo Viktorija.
Besisukant tarp tvarto ir namų netruko diena pra­
eiti, pradėjo temti. Viktorija jau seniai laukdama Alek­
so išvirė kopūstus ir užpylė spirgintais lašiniais, išvirė
bulvių. Pakišo po pagalvėmis, kad neatšaltų. Pareis
sušalęs, pavargęs, alkanas... Ne laikas tada šildyti. Tik
Alekso kaip nėr, taip nėr... Pakišusi ranką po pagalve
patikrino, ar kopūstai neatvėso? Reikėjo vėl šildyti, vėl
saugoti, kad šilti būtų, kol pareis... Jau Rokutis seniai
miega. Baigė degti paskutiniai žabai gulėję prie kros­
nies, kai į lauko duris pasibeldė...
- Įleisk, atidaryk...
Pažinusi Alekso riksmą Viktorija kūlversčiais išlėkė
į priemenę ir atsklendė duris. Pamačiusi Aleksą per­
sigando: vienomis kojinėmis, be kailinių, be kepurės,
kruvinu veidu, sudraskytais marškiniais...
- Vajėzau! - vos teištarė Viktorija. - Plikas tokiame
šaltyje...
- Burliokų kareiviai, rupūžės, prie Čiuinių išru-
bavojo...
Viktorija, užklupta tokio netikėtumo, nebežinojo,
ką daryti. Aleksas puolė šildytis prie ugnies. Viktorija
greitai nuvilko sudraskytus marškinius, apsiautė savo
kailiniais, puolė numauti prišalusių kojinių...
- Rokuti, kelkis, padėk sušildyti tėvelį...
Aleksas drebėjo kaip epušės lapas. Trynė delnais ko­
jas, krūtinę...
- Negalėjot, po velnių, daugiau malkų prinešti,
ugnis - kaip nabašninko užpakalis, - pradėjo keiktis
Aleksas.
Viktorija nelaukdama, kol apsivilks Rokas, pati puolė
į prieangį, kur laikė sausas malkas prakurams, ir kiek
apglėbdama įnešusi padėjo prie krosnies, puolė į len­
tyną ieškoti krūmine užpiltos rupkės, kurią laikė vais­
tams. Nelaukdamas, kol Viktorija įpils, Aleksas čiupo
butelį jai iš rankų ir užsivertęs nurijo porą maukų.
 - Tėveli, ar negalėjai tu jiems snukių sumalti? - iki
tol tylėjęs pasiteiravo Rokutis.
- Kai mažas, tai ir nušneki... Jų ten keturi ar penki
buvo... Kai mėginau priešintis, brauningu į galvą tren­
kė... Nušauti norėjo...
Viktorija pasiūlė dar karštų kopūstų, tik Aleksas nu­
mojo ranka.
- Nenoriu nieko... Klok lovą... Baisiai šaltis krečia.
Sudrėkinusi šiltu vandeniu rankšluostį Viktorija
nuvalė Aleksui nuo veido kraujo krešulius. Galva virš
kairio smilkinio buvo prakirsta, dar sunkėsi kraujas.
Aprišusi galvą ir paklojusi lovą Viktorija ištrynė deg­
tine Aleksui nugarą ir krūtinę, paguldė ir iš visų šonų
apkamšė patalais. Paguldžiusi Roką Viktorija per naktį
kūreno ugnį, virė visokiausias žoleles, kurias sudžiovi­
nusi laikė ant aukšto: liepžiedžius, čiobrelius, aviečių
lapus... Tik gal tos žolelės jau paseno, nes rinktos prieš
porą metų, o pernai vasarą ne tas rūpėjo, svarbu buvo
sveiką kailį išnešti tai nuo vokiečių, tai nuo rusų... Dar
rado spaliuose ant aukšto paslėptame butelyje degtine
užpiltą gyvatę...
Aleksas per naktį miegodamas blaškėsi, kažką mar­
mėjo... Viktorija priglaudė ranką prie jo galvos: galva
degė... Išaušus rytui Viktorija bandė girdyti Aleksui per
naktį virtas arbatas, įpylė gyvatės antpilo.
' - Kokias paplavas čia kiši, nutručyti, matyt, nori...
- Aleksai, nešnekėk niekų, niekada tavęs netruči-
jau, - girdydama arbatą ramino Viktorija.
 Aleksą pradėjo krėsti šaltis... Po kurio laiko išpylė
prakaitas. Jis pradėjo sunkiai alsuoti, kosėti ir skre-
pliuoti...
- Aleksai, reikia lėkti į Kuršėnus ieškoti daktaro... -
nerimavo Viktorija.
- Nešikniok, o geriau liepk Rokui pakurti pirtį. Pa­
sikaitinsiu gerai ant plautų ir praeis... Senasis Jankus
Papelkiuose taip ne vieną, girdėjau, išgydė...
- Aleksai, būk geras, paklausyk... Visas karščiu degi,
tai drebi, tai prakaituoji, kur tai matyta... Per tokį šaltį
sergančiam eiti į pirtį, o paskui atgal.., Sveikas gali su­
sirgti, o ligonis... - prieštaravo Viktorija.
- Nesiginčyk, o daryk ką liepiau, - sušvokštė Alek­
sas ir užsikosėjęs nutilo.
„Negi visai pablūdo senis?" - toptelėjo Viktorijai. Tik
ką daryti? Nepaklausius bus dar blogiau. O lauke vėjas
ūbauja, šaltis gniaužia kvapą. Viktorija vėl kaip išmany­
dama apvilko Roką, kad ir tas nesušaltų, parinko prie­
angyje pakurų pirčiai.
- Rokuti, paimk degtukus, už durų yra prakurų, nu­
bėgęs pakurk pirtį, prinešk vandens į kubilą. Pripilk
vandens į katilą ant krosnies, kad sušiltų.
Rokui išėjus Viktorija puolė ieškoti švarių apatinių
Aleksui apvilkti, suko galvą ką daryti. Rokas vienas pats
vos pakrutančio, ligos nuvarginto tėvo nenupraus, rei­
kia prašyti, kad kas nors padėtų, tik ko prašyti? Arčiau­
siai už krūmų Butkus, bet su juo Aleksas neseniai susi­
pyko... Klumbiai netoli, gal jie padės... Senis Klumbys,
žinoma, neis, jo pati iki šiol dar dėl Ievikės ant Alekso
širsta, tai ir vyrui neleis, gal sūnus, Adulis, sutiks padė­
ti, jei bus namuose...
Kai Rokas užkūręs pirtį ir prinešęs vandens grįžo į
trobą, Viktorija paliepė:
- Rokuti, nubėk pas Klumbius, pasakyk, jei rasi Adu-
lį, jam į ausį, kad tėvas susirgo, paprašyk, gal Adulis gali
ateiti padėti...
Išėjus Rokui Viktorija dar užvirino ir nunešė Aleksui
atsigerti liepžiedžių arbatos. Aleksas sunkiai su girdi­
mu iš plaučių švilpesiu kvėpavo ir vis nerimo:
- Ar užkūrei pirtį?
- Užkūriau, užkūriau... Rokas išbėgo paprašyti, kad
ateitų Adulis tau pertis padėti...
- Dar kurių velnių, - sušvokštė Aleksas, bet daugiau
nieko nebesakė.
Palikusi ligonį Viktorija nulakino į pirtį švarius abrū-
sus, muilo, iššlavė grindis, sutvarkė prieangį, nuplovė
plautus, patikrino, ar gerai dega ugnis krosnyje, prime­
tė į pakurą sausų beržinių malkų, šliūkštelėjusi puodelį
vandens ant krosnies patikrino, ar gerai kaista akme­
nys, ar pakankamai ant krosnies katile šyla vanduo, ar
yra vantų.
Už geros valandos grįžo Rokas su Aduliu.
- Kas kaimynui nutiko, kad iki pirties jau nueiti ne­
begali? - nesuprato Adulis.
- Peršalau... - sunkiai švokšdamas ištarė Aleksas. -
Pirtyje išsikaitinsiu ir praeis...
 - Praeitą naktį namo grįžo basas, pusplikis... Ruskių
kareiviai išrubavojo... - bandė aiškinti Viktorija. - Adu-
li, būk geras, padėk jį pirtyje išvanoti... Sako, kad pirtis
padės pasveikti. Mėginau atšnekėti, bet užsimanė... ir
ką tu jam padarysi...
Adulis iš nuostabos gūžtelėjo pečiais. Rokas eidamas
jam sakė, kas nutiko, tik jis ir nesuprato, ir patikėti ne­
galėjo.
Viktorija dar kartą nuskubėjusi patikrino, ar gerai
įkaito pirtis, o įsitikinusi, kad jau viskas gerai, grįžu­
si aptutūlojo Aleksą, radusi senus veilokus apavė, kad
pakeliui į pirtį dar labiau nesušaltų, pažiūrėjo, ar šiltai
apsivilkęs Rokas, padavė naują abrūsą Aduliui.
- Einam, viską, ko reikia, rasit pirtyje, - paragino
Viktorija.
Paėmusi už parankės Aleksą Viktorija norėjo padėti
eiti, tik Aleksui puikybė neleido prieš kaimyną silpnam
pasairodyti.
- Pasitrauk, ne mažas, pats nueisiu...
Bet ligajau buvo pakirtusi Alekso sveikatą. Lipdamas
per priengio slenkstį jis suklupo, ir jei ne Adulis, spėjęs
jį palaikyti, būtų nugriuvęs. Prilaikydamas už pažasties
Adulis nuvedė Aleksą iki pirties. Aleksas kosėjo ir vos
krutėjo sunkiai remdamasis į Adulio ranką.
Viktorija dar kartą norėjo atkalbėti Aleksą, tik tas
neklausė:
- Aš pats geriau žinau, kas man gali padėti...
 - Rokuti, kai tėvelis išsikaitins, tu apsivilkęs parbėk
ir pasakyk, kad padėčiau tėveliui apsivilkti ir pareiti
namo.
- Nesirūpink, aš padėsiu, ko reikės, tą padarysiu, -
nuramino Viktoriją Adulis.
Su dideliu rūpesčiu ir skaudama širdimi paliko Vik­
torija savo vyrus pirtyje bijodama, kad ligoniui gali dar
blogiau pasidaryti. Nesulaukusi pareinant Rokučio ke­
lis kartus bėgo iki pirties, baladojo į langą, klausė, ar ko
netrūksta, kol išgirdo Rokučio balsą:
- Mama, mes jau rengiam tėvelį...
įėjusi į priepirtį Viktorija paskui save uždarė duris
ir paėmusi nuo gembės Alekso viršutinius drabužius
greit įžengė į pirtį. Šalto oro gūsis kaipmat pripildė pirtį
nepermatomo garo. Viktorija sukrovė Alekso viršuti­
nius drabužius ant krosnies, kad įšalusiais priepirtyje
neperšaldytų ligonio. Prasisklaidžius garui Viktorija
pamatė žvakės apšviestą žemai po plautais ant suolo
susirietusį jau apatiniais apvilktą vos kvėpuojantį Alek­
są. Greta vilkosi Rokas ir Adulis. Padėdama Aduliui ap­
vilkti Aleksą Viktorija norėjo jį barti, priekaištauti, kad
taip neprotingai padarė, bet pagalvojusi, kad jau nieko
nebepakeis, tylėjo ir skatino vaiką:
- Rokuti, gerai apsivilk, kad nesušaltum bėgdamas
namo.
Drauge su Aduliu parvedusi iš pirties į trobą įkaitu­
sį, vos ant kojų pastovintį Aleksą Viktorija nuvilko jį,
paguldė į švariai paklotą lovą ir užklojo pašildytais prie
krosnies patalais.
Adulis dar pasėdėjo kurį laiką žiūrėdamas, kaip Vik­
torija tupinėja apie Aleksą, išgėrė arbatos ir pakilo eiti
namo.
- Dėkui tau, Aduli, kad padėjai... Atsilyginsim gyvi
būdami... Tepadeda tau Dievas...
Viduržiemy tiek tos dienos. Belakstydama, šerdama
gyvulius, tupinėdama apie ligonį Viktorija ir nepajuto,
kaip pradėjo temti. Uždegusi žvakę, žibalo lempai jau
seniai nebebuvo, Viktorija pamatė, kad Alekso veidas
raudonas, suprakaitavęs. Jis sunkiai alsavo, o kūnas dre­
bėjo. Išgėręs karštos liepžiedžių arbatos Aleksas nusto­
jo drebėti ir užmigo. Per naktį Aleksas tai prakaitavo,
tai skundėsi, kad jam šalta, miegodamas ėmė kliedėti.
Iki ryto ligoniui dar blogiau pasidarė... Pradėjo sunkiai
kosėti, skrepliuoti... Viktorija girdė visokiausių žolelių
arbata, bet niekas negelbėjo.
Reikėjo daktaro, tik iš kur jį tokiu laiku prisišauksi?
Rokas dar mažas, vienas pats neįstengs tokiu laiku būti
prie sergančio tėvo ir namų žiūrėti, kol ji nuvažiavusi
atsiveš daktarą, o daugiau padėti nėra kam. Nebežino­
dama ką daryti Viktorija bėgo į kaimą, prašė Kačinsko,
prašė Varnelės, tik visi buvo užsiėmę savo rūpesčiais...
Pas Klumbius eiti ji jau nebedrįso. Dar nubėgo pas Ka-
veras ir prašė, ką ten prašė, maldaute išmaldavo Kaverų
Adomą, kad tas parvežtų daktarą Petkų iš Kuršėnų, pa­
dėjusį išgelbėti nuo mirties Rokutį.
 Atėjęs Adomas pasikinkė į roges Širvį ir išvažiavo
į Kuršėnus. Grįžo jau temstant. Parsivežė iš Pavenčių
rusų kareivėlį, po miline apsivilkusį kažkada baltą cha­
latą, ant kurio dar matėsi neišplauto kraujo dėmės.
- Sumaištis Kuršėnuose, niekas nežino, kur kokį
daktarą rasti... Pavenčiuose užsukau į rusų kareivių
lazarietą, vos ne vos išprašiau... Pažadėjau atgal par­
vežti...
Kareivis įėjo į trobą, nusivilko milinę, atsisėdo prie
ligonio.
- Čto s toboi slučilos’, batia? - paklausė.
- Zachvoral nemnogo... - sušvokštė Aleksas.
Pridėjęs ausį prie Alekso krūtinės pasiklausė, pasi­
klausė priglaudęs ausį prie nugaros, pražiodęs pažiū­
rėjo į gerklę, pridėjęs kairės rankos du pirštus dešinės
smiliumi per juos padaužė krūtinę, nugarą, pamaigė
pilvą...
- Navierno prostudilsia silno, otiec? - Pasisukęs į už
nugaros stovinčią Viktoriją pridūrė: - To Ii tif, to Ii vos-
palenije liogkich schvatil bolnoj...
- Ką dabar daryti, kuo gydyti, kas tas „tif“? - teira­
vosi Viktorija.
- Šiltinė galbūt, - paabejojo Adomas.
- Vajėzau! - vos beištarė Viktorija. - Kuo dabar gy­
dyti?
Nusiplovęs rankas ir pasiskundęs, kad jokių vaistų
neturi, daktarėlis apsivilko milinę ir pažiūrėjęs į Ado­
mą eidamas pro duris vaptelėjo:
 - Pojechali...
Pasivijusi išvažiuojančius Viktorija padavė daktarė­
liui lašinių gabalą. Dar pusiau rusiškai, pusiau lenkiškai
paklausė:
- Čiem liečit’ten hvory? Možet liekarstva maš?
- Niet u menia ničevo. Lieči travkami... Bolše pit’
čaju, dyšat’varionuju kartošku...
Viktorija pastovėjo kieme žiūrėdama į išvažiuojan­
čius ir skarele kiečiau suveržusi skaudančią galvą grįžo
prie ligonio.
- Ką dar tau sakė tas burliokėlis? - susirūpinęs klau­
sė Aleksas.
- Liepė gydyti žolelėmis, alsuoti neluptų bulvių
viralą...
- Durnius, matyt... - nusprendė Aleksas.
Aleksas tai karščiavo, tai jį šaltis krėtė. Kartkartėmis
pylė prakaitas, buvo karšta, norėdavo nuspardyti pa­
talus, o praėjus kuriam laikui pradėdavo drebėti kaip
epušės lapas.
Viktorija nemiegojo visą naktį. Virė žoleles, virė bul­
ves, atnešusi garuojantį puodą liepė pasilenkus alsuoti...
O ką rytą ir dieną daryti? Išaušus rytui paliepė Rokui
Šerti gyvulius, o pati kaip išmanydama slaugė Aleksą.
Aleksas silpo. Akys įkrito, lūpos suskilinėjo ir apša-
šo... Blaškėsi, keikė Viktoriją, keikė visą svietą, kosėjo,
springo, iš visų jėgų nenorėjo pasiduoti, tik jėgos vis
labiau ir labiau silpo... Pagalvojęs, kad dar Elena jam gal
kuo nors padės, pašaukęs Viktoriją paliepė:
 - Motin, pasiųsk Roką į Pažerius, kad ateitų Elena...
Pašnekėti noriu...
- Kam čia dabar jos reik? Gal kunigą, sakau...
Aleksas įsiuto:
- Paduok, rupūže, peilį, parodysiu kunigą...
- Ką aš dabar siųsiu per tokius šalčius?
- Pasiųsk Roką, sakau...
- Ar iš proto išėjai? Vaiką sušaldęs dar numarin­
ti nori...
- Aš tau, rupūže, parodysiu, kaip prieš mane spre-
čytis... Pati išėjai. Apie kunigą prašnekai, matyt, mano
smerčio lauki...
Aleksas siekė krėsliuko norėdamas jį mesti į Vikto­
riją, kilo iš lovos, bet pritrūkęs jėgų susmuko atgal, už­
sikosėjo, ėmė keiktis, pritrūkęs oro plaučiuose inkštė,
vos judindamas sukepusias, apšašusias lūpas.
- Aleksai, nedurniuok, jei jau taip nori, pašauksiu
per ką nors tą tavo Eleną, tik nusiramink, kad dar blo­
giau nepasidarytų...
Rokas stovėjo prisiglaudęs prie šeimanto ir nesupra­
to, ko tėvas širsta. Juk mama taip dėl jo stengiasi...
Prisiminusi, kad pas Kaverus yra atėjusi jų giminaitė
Teresė iš Vileišių, o nuo ten iki Pažeriu tik keli žings­
niai, Viktorija pasakė Rokui, kad greitai pareis, vėl bėgo
pas Kaverą, vėl prašė, vėl maldavo padėti, žadėjo atsily­
ginti kuo tik galės, jei tik sveika bus, kad Teresė nueitų
į Pažerius, paprašytų ateiti Eleną.
 Senoji Kaverienė, išgirdusi, ko Viktorija prašo, juok­
tis pradėjo:
- Matyt, nelabai serga, kad prieš smertj dar bobos
užsimanė...
Aleksui pritrūko kantrybės vienam gulėti, nerimas
nedavė ramybės.
- Kur motina išsivilko, kad taip ilgai nesirodo? - pa­
šaukęs iš virtuvės Roką pasiteiravo Aleksas.
- Išėjo pas Kaverus.
- Kurių velnių? - nesuprato Aleksas.
- Išėjo prašyti, kad kas nors Elenai žinią duotų, pats
liepei...
- Ne Elenai, o tavo motinai, šikniau, - supyko
Aleksas.
- Aš su savo mama gyvenu. Kitos man nereikia.
- Džiaukis, kad sveikatos neturiu... Iškarščiau kailį,
tada žinotum, ko reikia...
- Aš ir žinau, - atšovė Rokas.
- Piemengalys, - išsiplūdo Aleksas, bet sunkiai už­
sikosėjęs nutilo.
Išėjęs į virtuvę Rokas atsisėdo prieš besikūrenančią
krosnį ir giliai atsiduso. „Kuo jis tėvui nusikalto? Kuo
mama jam nusikalto? Kodėl tėvas visą laiką kabinėjasi
tai prie mamos, tai prie jo? O kabinėjasi dažniausiai,
kai ta Elena pasimaišo. Jie abu su mama stengiasi jam
padėti, dirba kiek galėdami, o jam vis negerai ir negerai.
Ko jam iš tos Elenos prireikė? Per tą bobą visos bėdos
namuose...“
 Grįžusi namo Viktorija rado Roką kurstantį krosnį.
Aleksas miegojo. „Dėkui Dievui, nors valandėlė bus ra­
mybės“, - pagalvojo Viktorija.
- Ar seniai tėvas užmigo?
- Prieš gerą pusvalandį.
- Gal norėjo ko nors?
- Buvo bambėti pradėjęs. Paskui nieko nenorėjo...

Sužinojusi iš Teresės, kad iš jos einantį namo Alek­

są ruskių kareiviai išrubavojo ir jis peršalęs susirgo,
Elena buvo begalvojanti visai neiti lankyti, o kai Te­
resė prasitarė, kad Aleksui gali būti šiltinė, visai išsi­
gando. Po Julytės gimimo ji su Viktorija jau senokai
bebuvo susitikusi, ir ką jinai nuėjusi pasakys? Ilgai Ele­
na dvejojo, svarstė... „Kur jis ta šiltine užsikrėtė? Gal
tik peršalo tokiu oru? Bet jei daktariukas abejojo, tai
gal ir šiltinė... Toli bristi per pusnis, šalta, dar pati už-
sikrės... Kas Julytę namuose žiūrės? Nesitempsi mažo
vaiko per pusnis tokiam šalčiui spaudžiant... Aš ne
daktaras, ką jam padėsiu... Bet kai pasveiks, išmetinės,
kad žinojau, bet nelankiau sunkiai sergančio... Negra­
žu būtų... Jis tai rūpinosi, rodos, nors galėjo ir daugiau
pasistoroti... Tik ko jis taip ilgai tada murksojo atsisė­
dęs prie pečiaus, o per daug sušilęs ir peršalti netruko.
Ji ne kartą jį ujo skubėti namo, kol nesutemo, gal tada
nieko ir nebūtų atsitikę... Ką dabar bedarysi, norom
nenorom reikia eiti, o perėjus per trobą gal nieko ir
neatsitiks...“
 Galiausiai nusprendė: palikusi Julytę saugoti kaimy­
nei šiltai apsitutūlojo ir išėjo...
- Tebūnie pagarbintas, - įėjusi pro duris pasisveiki­
no Elena. - Kur čia tas ligonis? Kas jam nutiko? Namo
išėjo sveikiausias...
- Per amžius, - atsiliepė Viktorija. - Kitam kamba­
ry... Grįžtant iš tavęs naktį ruskiai išrubavojo, primu­
šė... Parėjo pusplikis, basas... Neduok Dieve...
- Sakiau, kad nesivėlintų namo, tik kur tau... Teresė
sakė, kad šiltinė bus pristojusi... Ar smilkėt trobą su
verbom ir ruginiais miltais, kad patiems liga nepri­
kibtų?
- Pirmą kartą girdžiu tokius prajovus... - nusistebė­
jo Viktorija.
- Elenut, ar čia tu šneki? - pasigirdo Alekso balsas
iš kito kambario.
- Aš, aš... Palauk, tuojau ateisiu. Ar neturi kur ant
aukšto pakištos pernykštės verbos? - paklausė Elena.
- Nebeatmenu, gal ir yra kokia kadagio šakelė, jei
sudžiūvusi nenubyrėjo... Tuoj pareis iš kūtės Rokas,
paieškos...
- Elenut, ateik, ko tu ten taip ilgai bobutuojiesi, -
nerimavo Aleksas.
- Pakentėk, per minutę kitą nieko neatsitiks, - atsi­
liepė Elena. - Paieškok ruginių miltų. Aš tuoj anglių iš
kuknės prikrausiu į prosą, - kreipėsi į Viktoriją.
Nelaukdama pareinant Roko Viktorija pati užsiropš­
tė kopėčiomis ant aukšto ir radusi po kazilu pakištą be­
veik visai nubyrėjusią kadagio šakelę atnešusi padavė
Elenai. Pasėmė iš maišo ruginių miltų...
Pridėjusi prosą degančių anglių Elena sulaužė kada­
gį, užmetė ant anglių ir užpylė saują miltų. Iš lygintuvo
pakilo kamuolys karčių dūmų. Mojuodama prosu Ele­
na ėmė smilkyti virtuvę ir kambarį, kur gulėjo Aleksas.
- Kokių velnių čia primislijai? - kiek galėdamas gar­
siau sušvokštė Aleksas. - Uždusinti gyvą nori? Bene
pasiutai... Jau ir taip alsuoti neturiu kuo, o dabar vi­
sai... - Aleksas norėjo dar kažką piktai sakyti, bet pra­
dėjo sunkiai konvulsingai kosėti ir springti.
Prirūkiusi pilną kambarį aitrių, akis graužiančių
dūmų Elena atsisėdo atokiau nuo ligonio, prie stalo
ir pažiūrėjusi į Aleksą išsigando. Per kelias dienas jis
neatpažįstamai pasikeitė: veidas neskustas, apšepęs,
prakaituotas, akys įkritusios, ūsai sulipę nuo prakaito,
lūpos - vieni šašai...
Nuo dūmų ašarojančios Alekso akys nušvito ją pa­
mačius, tik nebeprisiminė, ką norėjo jai pasakyti, nes
smilkalai sujaukė mintis, varė į pasiutimą... Nugalėjęs
kylantį pyktį, ištraukęs ranką iš po patalų Aleksas pa­
tapšnojo greta savęs, duodamas ženklą, kad Elena pri­
eitų ir atsisėstų prie jo ant lovos krašto. Elena nudavė
nieko nesuprantanti, o Aleksas žiūrėjo į ją ir vos kruti­
no lūpas, lyg mėgindamas kažką sakyti. Nenorėdama
jiems trukdyti, Viktorija paprašė Elenos:
- Nusiplūkiau per dienas naktis... Pabudėk prie ligo­
nio valandėlę kitą, pašnekėkit... Noriu nors kiek prigul­
ti, kojos visai nebelaiko... Paskui nuprausim, sutvarky­
sim, nes viena sveikatos nebeturiu... Rokuti, pabūk ir
tu prie tėvelio, gal ko prireiks, paduosi... - grįžusiam iš
tvarto Rokui paliepė Viktorija.
įėjęs į kambarį Rokas nustebo pamatęs atokiai nuo
tėvo sėdinčią Eleną. Pamačiusi Roką Elena dėbtelėjo jo
pusėn, o Rokas net nepasisveikinęs atsirėmė į šeimantą
greta durų.
Nespėjo Viktorija bluosto sudėti, kai Aleksas pradėjo
kosėti ir dusti. Viktorija įbėgo į kambarį norėdama kuo
nors padėti, gal pakelti, gal šiltos arbatos duoti išgerti...
Kiek atsikrenkštęs Aleksas vos girdimu balsu paprašė:
- Elenut, prieik, pakelk mane aukščiau ant poduš-
kos, gal lengviau atsidusti galėsiu...
Bijodama užsikrėsti šiltine Elena persigando išgir­
dusi tokį Alekso prašymą... „Kaip dabar pakelti, kad
net greta sėdint vemti verčia... Negi su savim į kapą ir
mane nusitempti nori? - toptelėjo mintis. - Ar taip jis
atrodė prieš kelias dienas... Baisu net pažiūrėti... Iš gil­
tinės nagų jau nebeišplėšiu, tik pačiai liga gali prikibti...
Jam vis tiek jau smertis ant nosies, o man dar gyventi
reikia...“
-Rokai, padėk tėvui atsisėsti, - pasisukusi į vaiką
paliepė Elena.
- Elenut, pakelk tu, Rokas dar mažas, nepasieks...-
prašė Aleksas.
Nežinodama, ką daryti, Elena dvejojo, o Aleksas iš­
traukęs iš po patalų nuogas rankas tiesė į Eleną, siek­
damas gal apkabinti, gal dar kartą prisiglausti... Elena
buvo beprieinanti, bet pajutusi jo karštą alsavimą pa­
sitraukė atatupsta ir ištiesusi rankas bandė iš tolo jį
pasiekti... Aleksas sukaupęs visas jėgas sėdosi, konvul-
singu judesiu stengėsi įsikibti į atkištas Elenos rankas,
bet nusilpę pirštai nebeišlaikė ir jis aukštielninkas krito
atgal į patalą...
Aleksas sunkiai atsiduso, veidas persikreipė, akys
piktai paraudo, prisimerkė. Širdį nudiegė skausmas.
Galva svaigo... Pagiežingai pažiūrėjęs į Eleną Aleksas
pradėjo nerimastingai markstytis, lyg kažko akimis ieš­
koti. Degančioje nuo karščio galvoje lėtai slinko padri­
kos mintys, abejonės, prisiminimai...
„Kas jai dabar pasidarė? Ko jinai dabar jo šalinasi?
Kodėl dabar, kai jis susirgo, ji bijo jo kaip pavietrės?
Nuo tada, kai gimė Julytė, jis buvo gatavas kalnus jai
supilti, tempė viską, ką galėdamas, o ji nuo jo visą lai­
ką bėgo kaip nuo raupsuotojo... Bėgo ir traukė... Roką
nešiodama pas košerką ruošėsi bėgti, tai ko paskui ne­
bėgo, o pagimdė? Gal su ta mergiote dar labiau jį prie
savęs pririšti norėjo? Geresnė pasidarė tik tada, kai
trumpoji prispyrė... Roką atidavė? Numetė kaip nudė­
vėtą naginę, o daugiau nieko apie jį žinoti nenorėjo...
O Viktorija ir dėl jo, ir dėl Roko buvo gatava į ugnį lįs­
ti... Dėl Elenos jis Viktorijos norėjo atsikratyti, ją mušo,
nevertino, elgėsi blogiau kaip su samdyta merga, o ji už
jį galvą guldė... Eleną jis mylėjo, tempė jai iš namų, ko
tik jai reikėjo, rizikavo dėl jos dabar, kaip mokėdamas
dalinosi su ja savo gyvenimu, nors ji duodama ėmė, o jo
paties kratėsi... O kai jis nebeturi sveikatos lovoje atsi­
sėsti, nenori prie jo arčiau prieiti, prisiliesti vengia... Ir
kaip jis anksčiau nenorėjo matyti ir nematė, kokia ji!..
Jei ne jo, tada ko jai reikėjo? Negi tik to, ką jis sugebė­
jo jai nutempti atėmęs nuo savo šeimos, nuo jos vieno
gimdyto vaiko kitam vaikui ir jai pačiai?..
Jis tikėjo, kad ji atėjusi sušildys jo kūną ir dvasią, su­
teiks jėgų toliau gyventi, dirbti, padėsi pakilti iš ligos
patalo, o ji net prisiliesti prie jo nenori... Geras buvo tik
sveikas, o kai neteko jėgų - nebemato naudos, nebeli­
ko net šešėlio švelnumo... Ką ten švelnumo, paprasto
žmogiškumo nebeliko... Kur jo akys buvo, kur jo pro­
tas, juk ji visada, beveik visą laiką tokia buvo, kratėsi jo,
jau seniai atsikratyti norėjo, tik jis to nematė... O gal ir
matė, tik bijojo sau prisipažinti? Jis džiaugėsi galėdamas
pabūti su ja, o ji, matyt, džiaugėsi, kai galėjo išvengti jo
artumo... Negi jis klydo beveik visą savo gyvenimą, rin­
kosi ne tą gyvenimo ramstį? Ar teisingai jis gyveno? Ar
skyrė šiaudus nuo grūdų?..“
Atsidusęs Aleksas pažiūrėjo į Viktoriją ir pilnomis
ašarų akimis paprašė:
- Motinel, ateik, pakelk muni glėbelie...
Tie keli paprasti Alekso žodžiai, pasakyti Elenos
akivaizdoje, suskambo Viktorijos širdyje džiaugsmu
ir meile ir pasiliks atmintyje visam gyvenimui kaip
atpildas už padarytas skriaudas ir suteiktas kančias...
Apimta giliausio padėkos jausmo, pilnomis meilės ir
džiaugsmo ašarų akimis Viktorija priėjo prie lovos, pa­
silenkė, apkabino Aleksą per pečius ir delnais prilaiky­
dama svyrančią galvą palengva pakėlė aukštyn.
- Rokuti, prieik, papurenk podušką, kad minkščiau
tėveliui būtų...
Išpurenęs pagalvę Rokas stovėjo lovos galvūgalyje,
laukė, ką dar mama palieps, ir žiūrėjo į karščiu alsuo­
jantį tėvą.
Aleksas nusilpusiomis rankomis apkabino Viktori­
jos kaklą, prisispaudė sukepusiomis lūpomis prie jos
lūpų...
Dar ilgai, bent taip Viktorijai pasirodė, Alekso ran­
kos laikė apkabinusios jos kaklą, o kai paleido, patyliais,
drebančiu balsu ištarė:
- Dėkui tau, motinel... Ar bespėsiu kada...
Pabučiavimas degino lūpas... Taip karštai jis jos dar
niekada nebuvo bučiavęs... Gal jaunystėje, tik dabar ji
to nebeatsiminė. O šis pabučiavimas niekada nenu­
stos jos deginęs... Širdyje ir sąmonėje skamba ir, matyt,
iki mirties kasdien skambės Alekso žodžiai: „Motinel,
pakelk muni glėbelie...“ Tik ką jis dar norėjo spėti? Ti­
kriausiai padėkoti už jos meilę, atsiprašyti už gyvenime
suteiktą skausmą, kančias... Už tą meilę, kurią ji iki šiol
tebenešioja krūtinėje...
Aukščiau paguldytas Aleksas giliai atsiduso. Pykčio
ir pagiežos pilnomis akimis, iš kurių lėtai viena po kitos
skruostais riedėjo ašaros, Aleksas pažvairavo į Eleną,
atsikrenkštė, nusispjovė jos link ir nusisuko į sieną...
Matyt, ką nors pikčiau padaryti ar pasakyti jam jau ne­
beužteko jėgų.
Nuo Alekso spjūvio Elena atšoko kaip žaibo trenkta,
ranka nusivalė seiles nuo drabužių ir išėjusi į virtuvę
prisipylė į dubenį vandens ir nusiplovė rankas...
- Durnas buvo sveikas, tai ir ligoto, matyt, protas
nebeaplankys...
Dar pasisukaliojo minutę kitą virtuvėje, pažiūrėjo
pro praviras duris į Aleksą, įsmeigusį į lubas ašaro­
tas akis...
- Nesuprantu, kaip tu galėjai gyventi su tokiu...- Ele­
na patylėjo, - visą gyvenimą. Skubėsiu namo, netruks
ir sutemti...
Elena net neatsisveikinusi trinktelėjo durimis ir iš­
dūlino.
Aleksas blaškėsi kažką kliedėdamas per dieną ir per
naktį, o atsibudęs ir pamatęs greta sėdintį Rokutį vos
girdimu balsu paklausė:
- Kur Elena?
-Vakar išėjo namo.
- Ir mat ją velniai...
Aleksas pažiūrėjo į Roką, pasukęs galvą žvilgterėjo į
apšalusį langą, pagalvojo.
- Rokuti, mylėk mamą, nepalik jos, o padėk, kai už­
augsi didelis... O dabar pašauk mamą...
Pamatęs įėjusią Viktoriją paprašė:
- Motinel, ateik, atsisėsk arčiau, pašnekėti noriu...
 Viktorija priėjo ir atsisėdo ant krėsliuko šalia lovos. Ji
jau nebeatsiminė, kada jis taip švelniai ją šnekino. Alek­
sas paėmė Viktorijos ranką, įsmeigė į ją akis, prasižiojo
norėdamas kažką sakyti...
Netikėtai jo kūną nukrėtė drebulys, lūpos judėjo, tik
balso nebebuvo... Alekso pirštai kaip replės konvulsin-
gai iki skausmo suspaudė Viktorijos ranką ir ilgai ilgai
laikė suspaudę... Palengva pirštų gniaužtai pradėjo at­
sileisti, kvėpavimas rimo rimo ir nutilo...
- Aleksai, mylimas, nepalik manęs vienos, - apim­
ta siaubo pradėjo klykti Viktorija ir, nevilties pagauta,
raudodama suklupo prie lovos: - Kam tu palikai mane
vieną?.. Ką man dabar daryti visam sviete vienai pasi­
likus?..
Rokas, nespėjęs suprasti, kas atsitiko, puolė raminti:
- Mama, neverk, tu ne viena, aš jau didelis, aš tau
padėsiu...
Viktorija dar ilgai kūkčiojo apsikabinusi Rokutį, rijo
ir springo nevilties ašaromis, o aprimusi, sukaupusi vi­
sas jėgas atsistojo pasiremdama į Rokučio petį, užspau­
dė Aleksui akis, drebančiomis rankomis paėmė nuo
stalo dar jos tėvo dovanotą alavinį kryželį su Kristaus
mūkele, peržegnojo Aleksą, paėmusi iš lentynos užde­
gė vaškinę grabnyčių žvakę, pastatė ant krėslelio prie
mirusio galvos, sustabdė laikrodį ant sienos, uždengė
veidrodį. *
- Rokuti, klaupkis greta, pasimelskim už tėvelio dū­
šią, paprašykim jam Dievo malonės.
 - Viešpatie, atleisk jam už jo nuodėmes, kaip ir mes
atleidžiam savo kaltininkams, nes jis nekaltas, nes jis
pats nežinojo, ką negerai darė... Viešpatie Dieve, atleisk
jam jo nuodėmes, priimk jo dūšią j dangaus karalystę...
Ir tik dabar, maldai apraminus širdį, praėjus pirmoms
skausmo ir nevilties minutėms, ji tarsi aidą iš tolumos
išgirdo, ką jai pasakė Rokutis, kuris, dabar jau supratęs,
kas atsitiko, klūpo greta jos ir ašarotomis akimis žiūri
tai į užgesusį tėvą, tai į ją.
- Rokuti, mylimas mano sūneli, tik tu likai vienin­
telis mano padėjėjas, mano ramstis... Be tavęs, aš dau­
giau nieko neturiu... Dieve, Dieve, padėk mums, suteik
dvasios ir kūno tvirtybės mano vaikui ir man išgyventi,
ištverti šioje ašarų pakalnėje...
Graudulys ir širdies skausmas vėl suspaudė krūtinę,
akyse temo... Viktorija apkabino, priglaudė prie krū­
tinės ir pabučiavo Rokutį. Galva svaigo, rankos sviro,
mintys pynėsi. „Ką daryti? Staiga, be nuodėmių atleidi­
mo, be atgailos, be paskutinio patepimo, be kunigo pa­
laiminimo... O kiek kartų sakė, kad kai reikės, tada Die­
vo atleidimo ir paprašys... Nebespėjo... Nebepaprašė...
O ji lakstydama, besirūpindama jo kūno gyvastimi no­
rėjo jam padėti, siūlėsi parvežti kunigą, tik jis neklausė,
supyko... Manė, kad yra tvirtas, pasveiks, nes serga ne
pirmą kartą, kad jinai jį dar stiprų nori giltinei atiduo­
ti... Kaip jis galėjo taip galvoti? Negi jis buvo aklas, kad
visą gyvenimą nematė, kaip jinai kentėdama jį mylėjo,
atleido jam už visus savo kūno ir širdies skausmus, ne­
gerus jo darbus, nes tik Dievui, o ne jai jį teisti, savo
vaiko tėvą, paklydusį likimo vingiuose...
Širdies skausmas ir netektis kaip perkūnija vidury
žiemos užgriuvo Viktoriją. Viena bėda, ne bėda, o dvi
trys - gyvą žmogų suėda. Sviete suirutė, visi aplinkui
tik savo gyvenimu rūpinasi... Bet kol gyva - reikia gy­
venti, ne dėl savęs, dėl Rokučio, nes visam gyvenime
dabar tik ji jam begali padėti, nes aplinkui tik ji, Rokas
ir nabašninkas.
Ką daryti? Rankos svyra, kojos nebelaiko. Vienintelis
artimiausias kaimynas - Butkus. Gal padės... Sukaupu­
si visas kūno ir valios jėgas, Roko padedama atsirėmusi
į krėsliuką Viktorija pakilo.
- Rokuti, apsivilk šilčiau, bėk pas Butkų, pasakyk,
kad tėvas mirė. Paprašyk, gal kas nors ateis padėti pa­
šarvoti tėvelio...
Pasilikusi viena su nabašninku Viktorija atsirėmė
į durų staktą ir pasistengė sukaupti visas jėgas, visas
mintis... Ar tai pirmas širdies skausmas, pirma nelaimė
jos gyvenime? Nė vienos bėdos ji nelaukė, visos ateida­
vo nelauktai, netikėtai, bet ji atlaikė, ištvėrė, išgyveno...
Tadaji turėjo ramstį, spygliuotą, skaudų... Koks jis buvo,
geras ar blogas, bet reikalui esant buvo, nors skriaudė,
bet neatsisakė jos... O dabar į ką jai atsiremti? į ką galės
atsiremti Rokutis? Dabar ta atrama ir sau, ir Rokučiui
lieka ji pati. Tad reikia nepasiduoti, reikia laikytis, nors
širdis plyšta iš skausmo, o kojos linksta...
 Kartais dar stiprūs medis audroje palūžta... Jo pa­
sėtos sėklos, nuneštos tolyn gyvenimo srovės, išauga
naujais daigais. Jei dirva gera, jei jaunos šaknys tvirtai
įkibo į žemę, augs jauni daigai, tvirtai laikysis ir nebus
jiems pavojingos jokios gyvenimo vėtros.
O kai žmogus palūžta? Jei užaugino vaiką, stiprų
kūnu ir dvasia, įskiepijo gyvenimo ir artimo meilę į
jo širdį, vaikas iki mirties gailės jo, bus jam dėkingas,
prisimins jį, tęs jo pradėtus darbus... O jei tos meilės
vaiko širdyje nebuvo? Jei savo širdyje jautė tik baimę ir
tik iš baimės jam pakluso? Rokas bijojo tėvo, o kiek tos
meilės buvo jo mažoje, bet jautrioje širdelėje, kas žino.
Tik mirusiam jau niekas neberūpi. Jo buvę rūpesčiai ir
nespėti nudirbti darbai lieka gyviesiems... Dabar tie rū­
pesčiai visa jėga užgulė jos ir vaiko pečius, ir nuo to,
kiek ji pajėgs nešti tą sunkią gyvenimo naštą, priklau­
sys, ar nepalūš jauni Rokučio pečiai...
Viktorija pati nesuprato, kokia ji stipri dvasia. Ne
kartą palinko kaip nendrė audringo gyvenimo vėjo
užklupta. Palinko, bet nė karto nelūžo. Audrai ūžėjus
ji nuolankiai pasvirdavo, o jai praėjus vėl atsitiesdavo.
Silpnas ne tas, kuris gyvenime buvo paklupdytas, o tas,
kuris suklupęs atsistoti nebegalėjo... Ji visada, nuo ma­
žens išmoko laikytis. Visada žinojo, kad reikia, nes pa­
lūžusio, suklupusio gyvenimas nepagailės...
Netrukus atskubėjo Butkienė, jos dukra Jadzė ir sū­
nus Antaniukas. Viktorija paprašiusi, kad kas nors pa-
budėtų namuose, išbėgo į kaimą prašyti kaimynų, kad
sukaltų grabą. Bėgo pas Satkų, pas Kadrickį, Kačinską...
Tik visi atsikalbinėja: vienam trūksta vinių, kitas lentų
neturi, trečias nemoka... Reikia duoti žinią į Urkuvėnus
seseriai, į Naujikus Jasiui, užsakyti pazvanus... O nėra
ko pasiųsti, ko paprašyti, visi turi savo rūpesčių... Yra ir
tokių, kurie jau seniai ant Alekso dantį griežia, padėti
nenori... Nesupranta, kad dabar jau padeda ne jam, o
Viktorijai.
- Rokuti, apsivilk šiltai ir eik į Urkuvėnus, pasakyk
ciocei, kad Aleksas mirė, kad ateitų padėti palaidoti...
Atbėgo kaimyno Varnelės duktė Onelė. Viktorija ati­
davė jai paskutinius červoncus, kad nueitų į Micaičius
pazvanų užsakyti, o grįždama užsuktų į Naujikus pra­
nešti apie nelaimę Jasiui.
Į laidotuves atėjo Jankienė. Viktorija paprašė jos grįž­
ti gyventi pas ją, nes kai namuose nieko nelieka, niekas
negyvena, tai iš namų nosies neiškiši - pilna visokiau­
sių perėjūnų, viską išvogs...
Viktorija su Butkiene tvarkė namus. Iš Urkuvėnų
drauge su grįžtančiu Roku atėjo Marytės vyras, švoge-
ris Juozas. Nuplėšęs nuo daržinės keletą platesnių lentų
ir radęs įrankius, vinių, ėmė meistrauti grabą. Rytą iš
Urkuvėnų atvažiavo Marytė ir Staponas. Kartu su sū­
num Aleksiu iš Naujikų atvažiavo Jasius.
- O Bronislava kur? - pasisveikinusi pasiteiravo
Viktorija.
- Tokiu metu namų vienų juk nepaliksi, - išbosavo
Jasius.
 Visi stengėsi padėti, kuo kas galėjo. Vieni padėjo pa­
statyti ir papuošti eglišakiais katapolį, kiti papjauti avį,
ruošti šermenis. Pagaliau atėjo Grinius, Kaverų Ado­
mas, Vinkus, Ignacas, Adulis su tėvais, kiti kaimynai ir
kaimynės.
Visu būriu nuvažiavę vyrai Micaičių kapinėse iška­
sė duobę. Parvažiavę skundėsi, kad labai sunkiai sekėsi
kasti, nes žemė pavirtusi akmeniu, labai giliai įšalusi...
Rokas išgirdo šnekant:
- Buvo bedievis, pasileidėlis, todėl šventa kapų že­
melė ir nenori tokio parmazono priimti, - bambėjo
Klumbienė.
- Žemė visų motina, visus vienodai priglaudžia, -
Klumbienės piktus žodžius malšino Satkienė.
- Mirė tai be paskutinio patepimo, - piktinosi senoji
Kaverienė.
- O kaip tie, kur kare žuvo, kas juos prieš smertį
patepė?
- Kažin kaip ta jo „kotrė"? Išdrįs akis parodyti ar
ne? - paklausė kažkuri.
- Eikit karunkos giedoti neliežuvavusios priemenė­
je, - eidamas pro šalį subarė kaimynes Grinius. - Ar
nematot, kad vaikas jūsų pliurpalų klausosi?
- Ir gerai, tesiklauso, težino, ko buvo vertas jo tė­
vas, - atrėžė Klumbienė.
Pagaliau visi susėdo prie stalo šalia pašarvoto Alekso
ir nulingavo palubėmis laidotuvių giesmė...
 Staponas Kuršėnuose užpirko mišias, atvežė kunigą
kapo pašventinti. Elenos laidotuvėse nebuvo. Viktorija
per sumaištį žinios jai nedavė, ne tas buvo galvoje, o iš
kaimynų jei ir sužinojo... O gal nelabai tenorėjo eiti į
laidotuves? Kas žino? Gal?
Spaudė šaltis, visi skubėjo namo, niekas neberado
laiko su ja pasišnekėti, paguosti Rokutį netekus tėvo...
Bet ar nuo tos paguodos gyventi būtų lengviau? Reikia
džiaugtis, kad tokiu neramiu metu dar tiek daug kaimy­
nų į laidotuves susirinko... Viktorija jau ne kartą įsitiki­
no, kad tik artimo mirtis tegali nors trumpam sušaukti
į krūvą kaimynus ir giminę, tik irgi toli gražu ne visą.
Iš kapų visi išsiskirstė kas sau...
 NAŠLĖ

Viktorija su Roku iš kapų grįžo vieni. Vakarėjo - tiek

tos dienos tokiu metų laiku. Spaudė šaltis. Pro tvarto
kampą nubėgo susigūžusių kurapkų būrelis, viduje try­
pė likęs arklys, baubė alkanos karvės, mekeno avys.
Pastačiusi daržinėje prie tvarto roges, nukinkiusi ir
įvedusi arklius į kūtę Viktorija apsižvalgiusi nustėro: iš­
važiuojant į kapines avys buvo trys, o dabar - tik dvi...
Vieną kažkas pavogė... Kiti gyvuliai, paukščiai - visi...
Dėkui Dievui, kad tik tiek...
- Matai, Rokuti, neužrakinom kūtės per tuos rūpes­
čius, jau ir nebėra avelės... Kai neliko tėvelio, niekas
mūsų nebesaugo, niekas ir nepagailės. Tuoj atsiranda
tokių, kurie nori ką nors nugvelbti. Neužmiršk vakare
pašėręs gyvulius kūtę užrakinti, o dabar nubėk ir pri-
pešk šieno karvėms, arkliams...
Drauge su Roku pašėrė gyvulius, palesino paukščius,
pažėrė porą saujų grūdų kurapkoms ir grįžo į trobą.
Kambariai buvo atvėsę, langai apmūryti šalčio gėlėmis.
Be Alekso namai Viktorijai pasidarė tušti ir šalti, kaip
ledaunyčia.
- Rokuti, greitai parnešk žabų, kurk ugnį, parnešk
vandens. Aš pataisysiu paršiukams jovalą...
 Abu sukosi kaip įmanydami. Rokas ne tik klausė,
bet ir pats galvojo, ką ir kaip geriau daryti, nes matė,
kad mamai, be jo, daugiau nėra kam padėti. Parnešęs
stambesnių malkigalių ir užkūręs ugnį greitai nulėkė į
pakalnę ir parvilko du kibirus vandens. Viktorija tuo
tarpu katile sukapojo virtas bulves su burokais, įmaišė
miltų ir pataisė visą kibirą ėdalo paršiukams.
- Rokuti, nešk, supilk į lovį... Paimk raktą, neužmiršk
pašėręs gyvulius nakčiai kūtę užrakinti...
Išėjus Rokui į tvartą Viktoriją nupurtė šaltis. Kol šėrė
gyvulius, kol greta triūsė Rokas, buvo lyg ir užsimiršu­
si. Kol buvo gyvas Aleksas, ne visada būdavo jauku, bet
buvo kas saugo namus, nors kirminas dažnai grauždavo
širdį. O kai jo nebeliko, atsirado didžiulė tuštuma, pri­
pildyta skaudaus nerimo ir nesuprantamos baimės. Kol
atėję į šermenis namuose sukosi kaimynai, kol reikėjo
rūpintis, kuo pamaitinti giedorius, ruoštis laidotuvėms,
nebuvo laiko grimzti į save, liūdėti. Tie rūpesčiai buvo
užslopinę skausmą, liūdesį. O dabar, kai liko viena, pa­
juto tuštumą širdyje ir namuose. Viskas buvo lyg ir savo
vietose, bet kažko trūko... O kai pradėjo tvarkyti kam­
barį, kuriame gulėjo pašarvotas Aleksas, šluoti grindis ir
aslą virtuvėje, tvarkyti priemenę, širdį netikėtai apėmė
nykus skausmas, trūko jėgų, nuovargis slėgė pečius, ne­
migos nuvargintas kūnas silpo... Viktorija atsisėdo pail­
sėti prieš degančią krosnį. Šilumos pamalonintas kūnas
svaigo, akys merkėsi kaip kažkada vaikystėje, kai nusi­
kraustė į Rūvelius. Tada ji buvo maža ir silpna, o dabar
jau linkstanti nuo sunkios gyvenimo naštos...
Grįžęs iš tvarto Rokas rado mamą atsirėmusią į šei-
manto kampą ir užsnūdusią prieš degančią ugnį. Tyliai,
kad nepažadintų, paklojo patalą ir tik tada priėjęs at­
sargiai pajudino:
- Mama, atsibusk, gulk, aš lovą paklojau, sėdėdama
nepailsėsi...
Viktorija krūptelėjo pabudusi iš gilaus snaudulio, pa­
sitrynė akis, o supratusi, ką sako Rokas, pakilo.
- Net nepajutau, kaip užsnūdau... Gerai sakai... Už-
sklęsk duris į prieangį. Palauk, kol visai užges ugnis, ir
tik tada uždaryk liuktą, kad smalkių neprieitų, kad ry­
toj ir mūsų laidoti nereikėtų, - guldama į lovą paprašė
Viktorija.
Pabudo Viktorija jau saulei patekėjus. Rokas dar sal­
džiai miegojo. Reikėjo skubėti gyventi, nes laikas nelau­
kė. Pro užšalusio lango kampučius į kambarį skverbėsi
saulės spinduliai. Užsukusi sieninį laikrodį, pajudinusi
švytuoklę Viktorija nudengė veidrodį ir pažvelgusi į jį
vos bepažino save: galva buvo balta baltutėlė... „Dieve,
Dieve, - sudejavo Viktorija, - žilų plaukų ir anksčiau
užteko, o dabar visai galva pabalo... Kaip greitai rūpes­
čiai sendina žmogų... O pailsėti taip ir nėra kada. Dar
nebaigtos pilti pyliavos... Reikia Roką leisti į mokyklą...
Pinigų trūksta. Nors persiplėšk.“

Prisnigo. Šaltis atlėgo. Palaukusi, kol atėjo Jankienė,

Viktorija papasakojo jai kur ir ką daryti, šiltai apsivilko
pati, apvilko Roką, pakinkė arklį į šlajukus, suvyniojo
į rankšluostį kepalą duonos, gabalą lašinių, atsinešė
iš klėties pusmaišį pikliuotų miltų ir padėjusi šlajukų
priekyje pasodino Roką, greta atsisėdo pati, apvyniojo
kojas dekiu ir abu išvažiavo į Kuršėnus. Reikia sužinoti
kur mokykla, o jei ras, tai gal ir Roką tenai paliks, kad
dar kartą važiuoti nereikėtų... Kai baigė keturias klases,
mokytoja Regina sakė, kad gabus mokslui, pareigin­
gas, tik kartais pritingi. Bet kuris vaikas nesižvalgo kur
dindas mušti. Paaugs, ateis į protą... Iš žemės vis tiek
užaugęs duonos nevalgys. Dar tėvui gyvam esant sakė,
kad žemės dirbti nenorės. „Nepliurpk niekų... Kuriems
velniams aš prakaitą liejau kemsynus raudamas? Kad
tau lengviau būtų, kai užaugsi... Baigsi keturias klases
ir gana, žemei dirbti užteks“, - tada pradėjo bartis tė­
vas. O dabar, prie ruskio, kaip bus? Žemę jau valdžia
atėmė, ji jau niekieno... Anksčiau ar vėliau bus kaip
Rusijoje - visus į kolchozus suvarys... Nemokytas likęs
svetimiems turės mėšlą kopti... Reikia mokyti, jei nori,
kad vaikui lengvesnė duonelė būtų...
Mieste pasakė, kad mokykla atsidarė Kuršėnų stotyje.
Viktorija patraukė ten, atidavė Roko dokumentus, užra­
šė į penktą klasę. Dar reikia ieškoti, kur vaikui gyventi.
Prisiminusi, kad netoli mokyklos prie kelio į stotį gyve­
na nuo seno pažįstamas, užsuko į jo kiemą. Pasveikinu­
si išėjusį į kiemą gaspadorių be užuolankų paklausė:
- Ar nerastum kokio kampo mano vaikui prisiglaus­
ti? Į mokyklą įstačiau, o gyventi nėra kur... Susirokuo-
tumėm...
 - Einam j trobą... Paklausysim, ką pati pasakys, - pa­
kvietė Burba. - Mūsų Mykoliukas jau vaikšto į moky­
klą. Dviese vaikams smagiau būtų...
Viktorija džiaugėsi, kad nors čia jai pasisekė: sutarė,
kur miegos, kuo apsiklos, ką valgys, kuo atsirokuoti rei­
kės. Ko šiai dienai trūksta, atveš kitą kartą... Atsisveikin­
dama peržegnojo Roką, patyliais nubraukė ašarą, paža­
dėjo greitai aplankyti ir pabučiavusi išvažiavo namo.
Tik dabar, pakeliui į namus, tyliai sniegu čiuožiant
šlajukams ir ritmingai į kelią tapnojant arklio kojoms,
Viktorija suprato, kad nuo šios dienos ji gyvenime lieka
vienų viena. Giminės toli, jų savi rūpesčiai, o aplinkui
nors ir kaimynai, bet jie jai svetimi žmonės. Roko ir jos
likimas dabar tik jos pačios rankose. Ar atlaikys, ar ne­
suklups? Dievas iki šiol padėjo, gal jo Apvaizda neap­
leis jos, saugos ir ateityje? Kaip jis ten mokysis niekie­
no neprižiūrimas, niekieno neraginamas? Kaip ir ką jis
ten valgys, ar pašildys Burbienė arbatos, ar neišdykaus,
ar nesipriklys šeimininkams, ar sutars su Mykoliuku?
Ji lankys jį, tvarkys rūbelius, veš valgyti, bet tai bus ne
kasdien, tik retkarčiais... Dabar ji tik mintimis dieną ir
naktį gyvens ir šnekėsis su Rokučiu, kasdien vis labiau
laukdama sekmos dienos, kada pamatys grįžtantį iš mo­
kyklos, arba kada nors ir be būtino reikalo neiškentusi
pati nukaks jo aplankyti... Kelias tolimas, kasdien ne-
prilakstysi... Dabar troboje tik laikrodis monotoniškai
tiksėdamas ant sienos kas pusvalandį suskambindamas
primins, kad ji ne viena, kad jis padeda jai skaičiuoti
likusio gyvenimo valandas...
Važiuodama pro Micaičius Viktorija prisiminė Jasių.
Per laidotuves nebuvo kada pasišnekėti, slėgė visai kiti
rūpesčiai, o dabar pakeliui kodėl neužsukus. Paragi­
nusi arklį Viktorija pasuko link Gaudučių, kur kelias
labiau pravažinėtas, o nuo vieškelio keli žingsniai iki
Jasiaus kiemo.
- Kokie vėjai mano sesę atpūtė šiokią dieną? - pa­
sisveikinęs, rišdamas arklį prie svirno kampo išbosavo
Jasius. - Liūdna, matyt, vienai namuose likus...
Iš balso tono ir povyzos Jasius Viktorijai pasirodė
kažkoks suvargęs, o gal ir pasiligojęs. Jis nuo mažens
lėtai šnekėjo, vangiai sukosi. Visada krutėdavo nelygi­
nant apatinė girnapusė, o jei laiko trūkdavo, tai sakyda­
vo, kad nėra ko skubėti, nes vis tiek nespėsi. Be rimto
reikalo jis ir žingsnio nežengdavo. Tik kaime tarp mer­
gų jo liežuvis atsirišdavo. O kai vedė ir senstelėjo, jo
kalba pasidarė rami, pasverta, su pauzėmis. Žodžiai iš
jo burnos krito svariai, reikšmingai, rodėsi, kad teisin­
giau ir norėdamas nepasakysi. Gal todėl jis ir pas ją, ir
pas Marytę reikalų neranda, o be svarbaus reikalo negi
giminių duris varstys. Taip ir tenka tenkintis trumpais
susitikimais su broliu šventoriuje arba turguje. Prisimi­
nusi šaltokus Bronislavos priėmimus ir ji pati tik ret­
karčiais brolį beaplanko...
- Išleidau savo vaiką į mokyklą. Važiuodama prisi­
miniau, kad tavo Petriukas jau seniai mokosi, o Albi-
niukas Ketūnų mokyklą kartu su mano Rokučiu baigė.
Užvažiavau pasiteirauti, kaip taviškiams su mokslais...
Tu kažkoks sublogęs, ar nesergi?
- Su amžium visiems sveikatos trūksta. Einam į
vidų.
Užstalėje apsikrovęs knygomis sėdėjo Leonas. Jis
pamatęs Viktoriją greitai pašoko nuo stalo ir pribėgęs
pabučiavo savo ciocelę.
- Mokslo knygas ar kokias balabuškas skaitinėji? To­
kią krūvą prisikrovęs... - nusistebėjo Viktorija.
- Levukas nori per metus eksternu išlaikyti visus
gimnazijos egzaminus ir lėks į Kauną... Daktaru nori
būti, - išbosavo Jasius. - Sėsk, Vikte, prie stalo, besto­
vėdama dar pameluosi ką nors...
- O Petriukas kaip?
- Petras irgi nori braukti į Kauną. Jis nori elektros
inžinierium patapti. Ne be reikalo Šiauliuose kelnes
trynė, tik mūsų kišenės per plonos visiems padėti, -
pasiskundė Jasius.
- Reikia vaikams padėti... Teužsuka rudenį pas
mane, į Urkuvėnus, visi po trupinėlį ir paremsim. Da­
bar mes juos, paskui jie mus, kai kojų nebepavilksim...
Ar ne teisybę sakau? - Viktorija paklausė Leono.
- Šventą teisybę, ciocel... Kam jau kam, o saviems
tai sirgti neleisiu, kai baigsiu mokslus, - patvirtino
Leonas.
- O kur Bronislava, Petras, Albiniukas?.. Kur kiti? -
dairėsi aplinkui Viktorija.
 - Petriukas kūtėje elektrą tvarko, ten ir Bronelė kar­
ves šeria...
Netrukus visa Jasiaus šeimyna sutratėjo į trobą. Su­
sėdę prie stalo visi viens per kitą pasakojo savo naujie­
nas, savo planus... Albiniukas tik rudenį eis į mokyklą.
Petras nuo rudens brauks į Kauną... Per visą vokietmetį
jis su vyresniuoju broliu Pranu, kuris dirbo Šiaulių gar­
vežių depe, gyveno kartu ir mokėsi elektriku.
- Tai greitai namuose liksit vieni seniai, - nusistebė­
jo Viktorija.
- O ką padarysi, kad taip susiklosto, - atsakė Ja-
sius. - Norėjau prie žemės vieną kitą vaiką pririšti, bet
jie nenori, sprečijasi, o dabar pati žinai, kad žemė jau
nebe mūsų. Greit visi iš vieno bliūdo barščius srėbsim...
O mums, seniams, nebedaug ir to gyvenimo beliko.
Tegu vaikai pasiieško, kur jiems geriau...
Pasiguodusi, sužinojusi naujienas, pasikeitusi vienu
kitu žodžiu su Bronislava Viktorija pakilo judėti link
namų.
- Šuns tavo namuose per pagrabą nemačiau. Jei nori,
galiu duoti šuniuką, prieš kelis mėnesius kalė atsivedė,
skandinti gaila, o dėti neturiu kur, - pasiūlė Jasius. -
Petriuk, atnešk iš tvarto.
Atsisveikinusi, Jasiaus ir Bronislavos lydima, Vikto­
rija išėjo į kiemą. O čia jau Petriukas beatnešąs glėbyje
rudą vilnų, kamuoliuką.
- Dėkui už dovaną... Turėsiu tokį patį Meškiuką, kai
užaugs, kokį tėvų namus palikdama išsivežiau... Vokie­
čiai per pirmąjį karą nušovė...
 Padėjusi šunelį prie kojų ir užklojusi dekiu Vikto­
rija dar kartą atsisveikino ir pasuko ienas namų link.
Džiaugėsi važiuodama, kad namuose turės augantį sar­
gą, visada ją mylintį ir jos laukiantį draugą...

Viktoriją užgulė nauji rūpesčiai: reikia mokėti už

Roko priežiūrą ir kambarį mieste, žiūrėti, kuo jį apvilk­
ti, kuo pamaitinti, už ką knygas ir sąsiuvinius pirkti...
Reikės austi milo garnitoriui, drobių apatiniams, o gal
ir kokį raštuotą audeklą, kad pardavus atsirastų vienas
kitas červoncas kišenėje. Tik kur dabar po visus kam­
pus išmėtyti staklių rėmai, kur išslapstytos kitos reika­
lingos dalys? Reikia prisiminti, reikia suieškoti...
Viktorija pradėjo į trobą tempti iš pastogių staklių
rėmus, visuose kampuose ieškoti mestuvų, pakojų, ny-
čių, skietų, skalų, vytuvų, takučių, šaudyklių, šeivų, kal­
varato... O viskas prieš karą buvo paslėpta, nežinia kur
nukišta ar padėta.
Niekur nerasdama skrysčių Viktorija prisiminė, kad
jų buvo atėjusi skolintis Kaverienė. Žadėjo grąžinti, kai
baigs austi, tik pamaišė karas. Tada visiems ne tas buvo
galvoje. Skola niekada kojų neturi, jei paskolinai, tai
pats ir rūpinkis, kaip ją atsiimti. Kulniuoja Viktorija per
lauką pas kaimynę...
Kaverienė rado skrysčius. Pasiklausiusi kaimynės
kalbų apie kaimą užgriuvusius rūpesčius Viktorija jau
buvo beskubanti namo, kai išgirdo klausimą:
- Girdėjau, kad vaiką į mokslus leidi...
 - Reikia... Pati žinai, kaip sunku nemokytam...
- Namuose būtų, tau padėtų, bandą būtų kam pa­
ganyti...
- Kiek tos bandos beliko. Pati kaip nors prižiū­
rėsiu...
- Gegužiuką augini. Matysi tu jį kaip savo ausis be
zalkoriaus, kai baigs mokslus...
- Gyvenimas parodys...
- Paminėsi tu dar mano žodžius, - nerimo kaimynė.
Nenorėdama ginčytis, o širdyje net pyktelėjusi, kad
kaimynė kišasi ne į savo reikalus, Viktorija atsisveikino
ir išskubėjo namo. Ji džiaugėsi, dėkojo Dievui, kad pasi­
sekė surinkti visas audimui reikalingas staklių dalis, nors
tai buvo tik maža darbo dalelė. Kur vilnos, kur dabar jas
sukaršti, kur knatus padaryti, o dar suverpti reikės...

Kaip gyventi toliau? Ūkis didelis, o dirbti nebėra

kam. Kaip reikės suktis, kai prasidės pavasario ir vasa­
ros darbai? Iki vasaros, kol baigsis pamokos mokykloje,
Rokas tik retkarčiais namuose tepasirodys... Nesugal­
vodama, kaip toliau gyventi, Viktorija nuvažiavo į Ur-
kuvėnus pasišnekėti, pasitarti, vis gal kokia gera mintis
į galvą šaus bešnekant... Troboje rado besėdintį vieną
Alberčiuką. Kiti buvo kažin kur išlakstę... Nuo to laiko,
kai užėjus rusams išvažiavo iš Urkuvėnų, Viktorija jo
nebuvo mačiusi.
- Kur prapuolęs buvai, kad net į dėdės pagrabą neat­
ėjai? - pasiteiravo Viktorija.
 - Ciocel, nežinojau, kad dėdė mirė. Niekas man ži­
nios nedavė. Šiauliuose dirbau prie elektros tinklų tie­
simo, - teisinosi Alberčiukas.
- Kaip nuo ruskių išsisukai, kad į kariuomenę nepa­
ėmė? Po visus kaimus vyrus gaudo...
- Norėjo ir mane su Staponu sugauti, tik nepa­
sisekė...
- Kur mama, kur kiti, kad vienas troboje sėdi?
- Mama tai su Staponu, tai su Domą riejosi kaip dvi
katės... Dabar pas Juozą gyvena. Kiti čia pat apie namus
sukasi...
- Kol kiti susivoks, papasakok, kaip tau sekėsi, jei
niekur neskubi... - paprašė Viktorija.
- Kur čia dabar nuskubėsi... Nežinau nuo ko ir pra­
dėti... Kai jūs su dėde išvažiavot užėjus ruskiams, manęs
jie vos nenušovė... Aš šiek tiek mokėjau ruskai, tai vie­
nas durnius politrukas vokiečių šnipu palaikė... Mama
vos išpirko už samagono butelį... Slapstėmės kartu su
Staponu. Dar vokiečiams tebesant, kai vežėm šieną, tai
buvau iš alksnių daržinėje po šienu padaręs tuštumą,
kur galėjau slėptis. Kartą ten begulint kažko išsigandęs
atlėkė slėptis Staponas. Jis lipo per pastatytą kiaulių
lovį ant šieno, o aš tuo tarpu netyčia tik pliaukšt į viršų,
kad šoviau... Išsigandęs Staponas griuvo su visu kiaulių
loviu... Nebeišlaikiau nesijuokęs. Šūvį išgirdę ruskiai
galėjo mus rasti ir įkliūti galėjom... Greitai nunešiau ir
paslėpiau šautuvą jaujoje, o pats nubėgau slėptis į ap­
kasą. Sušalau, susirgau. Nakvoti parėjau į trobą. Rytą
atėjo iš Gutaučių atsarginio pulko kareiviai, pasakiau,
kad sergu, turiu daug karščio. Sako, nebijok, jei duo­
si arielkos, duosim vaistų... Kai radau samagono, davė
kažkokių miltukų. Kai išgėriau, tai išpylė prakaitas, li­
kau visas šlapias, kaip iš vandens trauktas, o jie sėdėjo
ir maukė... Per naktį sveikata pasitaisė...
- Rytą atėjo švogeris iš Varputėnų, Domicėlės brolis,
atsivedė ruskių kareivių. Jis pasakė ruskiams, kad čia yra
du broliai, kurie gali tarnauti armijoje, o tie tada gaudė
vyrus į kariuomenę... Nors duok į snukį giminaičiui už
tokį darbą. Jis visada buvo prisiplakėlis: prie Lietuvos
šaulys, prie vokiečių baltą raištį su kryžium nešiojo, o
ruskiams užėjus stribu pasidarė... Pripuolęs prie manęs
pradėjo marškinius draskyti: „Kur Staponas?" Palauk,
sakau, leisk, pašauksiu... Kai tik mane paleido, aš į pa­
kalnę ieškoti Stepono... O pats, apsukęs ratą, kad nepa­
matytų, per užmaskuotą skylę sienoj į slėptuvę po šie­
nu... Viduje turėjau kailinius, pagalvę... Lakstė, ieškojo,
keikėsi, bet nesuradę patraukė pro ąžuolą į pakalnę link
Varputėnų... O ten už žago su šiaudais buvo pasislėpę
Urkuvėnų vyrai - Kazlauskiukas, Jocukas, Rupšiukas,
dar kažkas... Bijodami, kad ruskiai prie jų neprieitų,
pradėjo į ruskius šaudyti, o ruskiai sugulę pradėjo šau­
dyti į juos. Prasidėjo tikras karas. Neiškentęs iškišau
galvą pažiūrėti, nes bijojau, kad neuždegtų... Šviečian­
ti kulka atsimušė į trobos kaminą. Rusiški šautuvai -
blinkt, blinkt, o vokiški - pliaukšt, pliaukšt... Pažinau iš
balso. Paskiau vyrai pasakojo, kad Kazlauskių Stasiuko
vos nenušovė, nes matė pagal liepsnas, iš kur šaudo.
Ruskiai pabėgo. Rytą buvo ramu.
- Dar ilgai gaudė vyrus, o sugavę uždarydavo į Rupšio
pirtį. Buvo sargybą prie pirties pastatę... Aš ilgai tūnojau
toje skylėje. Kartą vos mama spėjo užtaisyti skylę, kai
du rusai buvo beįeiną į daržinę. Mama put, put, pradėjo
šaukti vištas, barstyti grūdus... Čto tut dielajieš, mat'?“ -
„Vištas lesinu, ar nematot...“ Ruskiai patikėję išėjo.
- Vėl guliu per dienas. Staponui pataisiau pasą...
Kur buvo vienas, padariau nulį. Gerai pažiūrėjus gal
ir galima suprasti... Atėję ruskiai klausia: „Dokumenty,
pasport...“ Staponas parodo pasą. „Starij.“ Nesuprato,
durniai... Surinko visą būrį vyrų. Jašinskį ištraukė iš po
grindų. Buvo barzdą užsiauginęs, kad senesnis atro­
dytų. Aš tryniau, skutau, taisiau savo pasą, pajauninau
savo gimimo metus, nors liko vos matomas ženklas,
kad kažkas taisyta... Reikėjo suktis, vengti rekrūtų...
Vyrus gaudė iš Padvaiskių, Širminių, Saulučių, Papei­
kiu ir visus vežė į Šiaulius. Daug pabėgo... Dabar miš­
kuose slapstosi...
- O kaip tu nepakliuvai? - neiškentė nepaklausiusi
Viktorija.
- Atvažiavo Tupikas iš Saulučių. Prie Smetonos jis
pardavinėjo „Singer“ siuvimo mašinas. Sako, galėčiau
prirašyti prie elektros linijų tiesėjų Šiauliuose. Nuva­
žiavau į Šiaulius. Priėmė. Gavau pažymėjimą. Prabuvau
ten mėnesį. Porą stulpų pastačiau. Gavau rublių... Pas
Tupiką nakvodavau. Jis buvo tikras elektromonteris, o
aš - nei šis, nei tas prie tos elektros... Atvažiavo iš Kau­
no vyresni, atvežė klumpių su mediniais padais, davė
gerus dokumentus. Tos klumpės, sako, gerai prie elek­
tros, ne taip trenkia, bet eiti, tai tegu velniai... Šlapias
sniegas limpa prie padų, kojas gali išsinarinti. Tai va,
taip ir išsisukau...
Bekalbant namo parėjo Staponas, Domicėlė.
- Kokie vėjai ciocę atpūtė šiokią dieną? - pasisveiki­
nęs lėtakalbe užklausė Staponas.
- Bėdomis pasidalinti... Vis gal mažiau bus. Pava­
saris nebe už kalnų, Rokutis mokykloje, darbų greitai
padaugės, nebežinau ką daryti. Pasirokuoti atvažiavau,
vis ne viena galva... Žinau, kad visiems savi rūpesčiai,
bet gal, sakau, žinot kokį padegėlį, kuris turi darbinin­
kų, bet neturi kur dirbti... Išduočiau ūkį ant pusės... Yra
visi padargai, ko prie ūkio reikia, trejetas arklių, gyventi
irgi yra kur... - savo mintis pradėjo dėstyti Viktorija.
Staiga prasivėrė durys ir lyg viesulas į trobą įlėkė jau
matyta nedidelio ūgio, apskrito veido, žvitrių akių mer­
gaitė palaidais plaukais. Pamačiusi Viktoriją pasisveiki­
no ir skardžiu balsu pašaukė Alberčiuką:
- Albertel, einam į klėtį, padėsi nukelti maišą su mil­
tais, - ir išlėkė atgal. Alberčiukas pakilęs nuo stalo išėjo
iš paskos.
- Ar čia ne ta pati Zoselė, kur rusams užeinant dirbo
pas jus? - nustebo Viktorija.
- Ta pati. Pasiliko antriems metams. Nebespėjam
vieni, - paaiškino Domicėlė.
 - Pusininką sakai... - balsu galvojo Staponas. -
Domą, paieškok kuo ciocelę pavaišinti, - kreipėsi į
žmoną. - Reikia pagalvoti, kur čia dabar taip greitai tą
pusininką rasi... Paklausinėsim, gal kas ir atsiras...
- O kur mano seselė, Marytė, prapuolė, kad ne­
matau?
- Nepatiko jai pas mus. Išėjo pas Juozą gyventi. Da­
bar tenai nebegerai, - paaiškino Domicėlė.
- Reikės nueiti pažiūrėti, kaip jai ten sekasi...
- Ciocel, palauk, tuoj kiaušinių pakepsiu, užkąsi tru­
putėlį, tada ir nukaksi, - paprašė Domicėlė.
Pasivaišinusi ir dar keliais žodžiais pasikeitusi su
Marytės vaikais Viktorija išėjo sesers aplankyti, bet na­
muose nieko neradusi pasuko atgal. Namo važiavo lyg
musę kandusi: su seserim nesusitiko, nepašnekėjo, dėl
pusininko nieko nesužinojo. Reikės kitur per pažįsta­
mus teirautis, gal kas nors ir atsiras. Ir kas jai gali pa­
tarti, kaip gyvenime suktis, kai ir patys nežino, ko iš tos
naujos valdžios laukti, kai aplinkui tokia sumaištis...

Laikas su pavasario vėjais ir lietumis pūtė ir plovė

žiemos šalčius ir sniegą. Vanduo gurguliuodamas grio­
viais ir upeliais tekėjo pakalnėn. Lendrupis nebespėjo
perpilti tirpstančio sniego vandens į Ventą. Užlietas
laukas už apušroto tyvuliavo kaip ežeras. Galų gale tai
vienur, tai kitur besiteiraudama Viktorija rado kam iš­
nuomoti ūkį. Pati lengviau atsiduso: davė pusininkui
naudotis visais padargais, arkliais, ūkio darbams reika­
lingu inventoriumi. Tegu dirba...
Viktoriją kartkartėmis apima neapsakomas liūdesys
ir širdies skausmas. Kol buvo Aleksas, buvo saugiau dėl
ateities, buvo su kuo pasitarti nelaimei atsitikus. Kas iš
to, kad kitam trobos gale gyvena Jankienė, pusininkas...
Jie jai svetimi žmonės, o Aleksas buvo savas... Ką be­
dirbtų, kur beeitų, bet sopuliui suspaudus širdį Viktori­
ja net pati nepajutusi pradeda taip garsiai raudoti, kad
aidas net miške atsiliepia.
Važiuodama iš Kuršėnų Viktorijos aplankyti užsuko
Marytės duktė Staselė ir jau artėdama prie namų iš tolo
išgirdo raudant. Jai pasirodė, kad vėl kokia nors dide­
lė nelaimė bus atsitikusi, o kai priartėjo, pamatė nuo
tvarto link klėties einančią ir graudžiai raudančią savo
ciocelę.
- Kas atsitiko, bene Rokutis mirė, kad ciocelė taip
skaudžiai kukuoji? - pasisveikinusi paklausė Staselė,
- Savo Aleksėlio gailiuosi. Baisiai širdį suspaudė pri­
siminus...
- Ar jis tamstelei geras buvo, kad taip graudžiai
dejuoji?
- Kas buvo negerai, viską seniai užmiršau ir dovano­
jau. Dabar atsimenu tik tai, kur buvo geras...
- Bet ašaromis ir rauda jo nebeprikelsi...
- Kai paverki, kai mintimis pasirokuoji su juo, su
savim, lyg ir lengviau pasidaro... Kai pasensi, jei viena
paliksi, gal tada mane suprasi, - teisinosi Viktorija. -
O kaip tau su Stasium sekasi tokiai jaunai ištekėjus? Ei­
nam, atsisėsim ant prieklėčio, papasakosi... Pasenau...
Stovint kojos greitai pavargsta...
- Nežinau, ciocel, nei kaip tamstelei apsakyti... Ar
reikėjo mamai mane tokią jauną už Stasiaus išgrūsti?
Nenorėjau aš tos veselės, nereik, sakiau, o veselę Sta­
sius iškėlė. Šešiolikos metų iškišo, bene nebeatmeni?
Prie vyskupo siuntė, kitaip šliūbo nedavė. Melavo. Ne­
buvau aš nėščia. Melavo, kad tik iškišti galėtų... Ruplie-
nė tokia su mama draugės buvo. Ta Ruplienė draugavo
su Kerų Jurgiu. Kaimo gale gyveno. Vyrai jodavo arklius
ganyti į pamiškę. Mes išvirdavom večerę, o Stasius, kai
nujojęs arklius grįždavo, užeidavo pašnekėti. Ruplienė
baisiai piršliauti mokėjo, o mama jos klausė. Taip ir
įšnekėjo. Bijojo, kad nuo jos Jurgio nepaviliočiau, nes
tas ir apie mane sparną rėžė... O Stasius prašo mamos
su ašarom, kad taisyk, mama, veselę... O kai ištekėjau
už Stasiaus, tai greitai iš namų išvarė... Nebuvau ma­
čiusi pijoko, o kai ištekėjau, tuojau sužinojau... Mama
juk matė, kokie tie Ūseliai pijokai, latrai, o mane* vaiką,
išgrūdo už tokio.
- Girdėjau, kad su mama nelabai tesugyvenai? - įsi­
terpė Viktorija.
- Ciocel, neduok Dieve ištekėjus su tėvais gyventi.
Pradžioje dirbom kartu, o viską per pusę dalinomės.
Prieš ruskiui užeinant dar žemės nusipirkom... Augi­
nom gyvulius, paukščius, kalakutus, būtumėm senus
ūkininkus apjuokę... Pakalnėje labai gerai augo runke­
liai... Tik su mama niekaip nesutarėm... Kol dar pas ją
gyvenau, tik penkias vištas tegalėjau laikyti... Kai į savo
ūkį parėjom, pasidarė visai kas kita.
- Kodėl aš atvažiavusi j Urkuvėnus tavęs mažos ne­
aptikdavau? - pasiteiravo Viktorija.
- Aš augau daugiau pas babą, Naujikuose. Kai pradė­
jau į mokyklą eiti, tik tada pradėjau gyventi namuose.
Staponelį mama labai mylėjo. Jis nuo mažens sirgdavo
ir sirgdavo, o aš buvau nors džiūsna, bet sveika. Neži­
nau kodėl, bet manęs mama nelabai... Stapukui buvo
labai didelė valia duota.
- O kaip pas Jasių gyventi sekėsi?
- Gerai buvo pas babą. Ji mane labai mylėjo... Kartą
su baba ėjom aukso ieškoti. Ji sakė, kad senutis turėjo
daug pinigų ir buvo kažkur pakavojęs. Sakė, kad jaujoje
į kažkokią skylę įkišęs. Man baba liepė ranką į vieną
ir kitą skylę pamatuose kišti. Ten turėjo būti kažkokia
krebikė, stiklinė ar molinė, nežinau, tik mes neradom.
Pas Jasių vaikų buvo daug... Petriukas, Levukas, Albi-
niukas... Kiti jau buvo dideli. Baba lopydavo ir lopydavo
jų drapanėles. Eidavom spanguolių rinkti į Gaudučių
durpynus.
- Pašėlusi buvai, namuose nenusėdėdavai, dėl to,
matyt, mama ir pykdavo...
- Ciocel, maudavom į šokius kaip patrakusios. Jau­
nos buvom, kaip iškentėsi? Urkuvėnai didelis kaimas,
trūko tik krautuvės ir bažnyčios. Daug kas dideles šei­
mynas samdydavo. Kai pakeldavo vakarušką, tai su­
sirinkęs jaunimas į trobą netilpdavo. Stasius ėjo per
vakaruškas smičių per skripką traukdamas, o aš šokda­
vau... Ant suolo sėdėti nereikėdavo... Stasius su skripka,
Skabeika su gitara, o Jocas su barabanu...
- Stasei, o kaip prie vokiečio gyvenot?
- Prie vokiečio urkuvėniškiai gerai gyveno. Už prie­
voles duodavo „taškų“, o už juos gaudavom visko...
Kaime buvo penkiolika plienčikų... Ukrainietis buvo
vienas, tas tai baisiai norėjo pabėgti į Ukrainą. Kai vo­
kiečiai juos atgal surinko, tai kaimo mergos kukuote
kukavo... Visokiausių žaidimų tie rusai mokėjo. Geri
žmonės jie buvo. Per daug nesistengė dirbti, bet ir ne­
tingėjo. Čia jų niekas neskriaudė, o kur skriaudė, tai jie
mokėjo atsilyginti...
- Ar tada iš miško niekas neateidavo?
- Buvokartą, vėlai vakare. Mes su Stasiumbuvompas
Staponą. Jau baudėmės eiti namo, kai pradėjo kažkas į
langą daužytis. Klausiam - kas, o iš lauko tik: „Greitai
atidaryk burnos neaušinęs." Vos spėjo Staponas atida­
ryti duris, kai pilna troba prigužėjo ginkluotų ir alkanų.
Reikėjo visus pašerti ir apnakvydinti... Neduok Dieve,
kaip išsigandom. Lietuviai, rusai... Urbonas, prie ruskio
buvęs Kuršėnų valsčiaus viršaitis... Kai pamatė Stapono
aulinius batus, tuoj - duok pasimieruoti, o kai tiko, tai
tiu tiu batams... Ir ne tik batams... Alberčiuką apšva­
rino, nebeliko kuo prieš mergas švytrauti... O vienas,
matyt, ruskis, bet aiškiai lietuviškai liepė perduoti gerų
dienų į Akmenaičius kažkokiai Veronikai... Nuo Sašos,
sako, ji žinos... Ar tik ne tas pats plienčikas Saša, kur iš
jūsų į mišką pabėgo?
- Bala žino, visko gali būti...
- Išeidami prigrasino, kad niekam nei mur mur,
sako, jei nenorit kulkos į kaktą ir kad ant stogo raudo­
nas gaidys užgiedotų...
- O ruskių plienčikai iš jūsų į mišką nebėgo?
- Mūsiškiai j mišką per daug nežiūrėjo. Jankus, kad
plienčikai lašinių nevogtų, buvo kleimą įtaisęs ir nu­
pjautas vietas užkleimuodavo. Plienčikai padarė tokį
patį kleimą... Taip ir išnyko visa paltis kleimuotų lašinių
kartu su Jankaus dukrelės rūtelėmis...
- Kaip mamai su Juozu sekasi? - neištvėrė nepa­
klaususi Viktorija.
- Retai su mama tepašnekam. Girdėjau, kad nekaip.
Riejasi, škandalijasi... Girdėjau, kad skirtis žada...
- O, rodos, tokia neperpučiama meilė buvo, - nusi­
stebėjo Viktorija. - Einam į trobą, ten daugiau pašne­
kėsim, pavalgysi, nuslabnėsi, kol iki namų parklibėsi, -
pakvietė.
- Dėkui, ciocel. Ir taip užsiplepėjau... Džiaugiuosi
aplankiusi. Tik nebeverk, nebekukuok kaip gegužėlė,
negraudink nei sau, nei kitiems širdelės. Laikas braukti
namo...
Staselė pabučiavo Viktoriją, sėdo į ratukus ir nubarš-
kėjo keliuku link vieškelio.

Netruko prabėgti vasara. Artėjo rugsėjis. Vėl Viktori­

ja skuba į Kuršėnus, klausinėja, kas gali Roką naujiems
mokslo metams ant kambario priimti. Vėl suka galvą,
kuo aprengti, kuo už kambarį mokėti, kuo maitinti vi­
sus metus. Pardavusi arklį nupirko seną dviratį - bus
kuo Rokui greičiau iki namų subatvakariais parsigauti.
Vos spėjo Viktorija išleisti Roką į mokslus, kai iš Ur-
kuvėnų pasiekė baisi žinia: Alberčiukas susisprogdino.
Vos gyvą išvežė į ligoninę... Pasakojo, kad labai sužalojo
dešinę ranką... „Visai taip pat, kaip Rokui“, - dingtelė­
jo mintis. Suaugęs, gražus vaikis, visų mylimas, kaimo
mergos juo nepasidalina, ženytis laikas, o padarė kaip
koks bambizas - prasidėk tu man su tokiais niekais,
kurie galvą gali nutraukti... Čia kažkas ne taip. Norėjosi
viską metus skubėti į Urkuvėnus, sužinoti kas ir kaip...
Tik kas iš to. Jei ir sužinosi, nieko jau nebepadėsi. Gal
geriau palaukti, kol grįš pasveikęs...
Viktorija iš visų Marytės vaikų labiausiai mylėjo Al-
berčiuką. Vidutinio ūgio, malonaus besišypsančio ap­
skrito veido, su iki pečių krintančiais plaukais, visada
malonus, šnekus, nors prie žaizdos dėk... Visada, jei tik
būdavo namuose, išbėgdavo pasitikti, kai tik pamaty­
davo Viktoriją į kiemą įsukus. Padėdavo išlipti iš ratu­
kų, pririšdavo, pašerdavo arklį. Urkuvėnų mergos dėl
jo buvo gatavos viena kitai kuodus nurauti. O labiausiai
prie jo sukosi Zoselė. Nedidelio ūgio, šviesių plaukų,
apskritaveidė, skardžiabalsė, greita kaip žebenkščiu-
kas, pati iš veido į Alberčiuką panaši...
Kiek Viktorija iš Marytės keiksmų suprato, tai ir Al­
berčiukas jai nebuvo abejingas... O dabar kam jis, luo­
šys, bebus reikalingas?
 Praslinko antra savaitė. Kur eina, ką daro, niekaip
Viktorijai neišeina iš galvos Alberčiukas. Jau buvo be­
siruošianti nukakti į Urkuvėnus ir tenai sužinoti visas
naujienas, kai lauke pradėjo loti Meškiukas ir kažkas
pasibeldė į duris.
- Prašom, atidaryta, - pakvietė Viktorija.
Pradžioje Viktorija nepatikėjo savo akimis - ant
slenksčio uždususi ir apsiašarojusi stovėjo Zoselė. Vik­
torijai nudiegė širdį ją pamačius - ar tik nebus miręs
Alberčiukas. Negi bėgs mergaitė iš Urkuvėnų tokį kelią
be rimto reikalo, be kokios svarbios žinios. Viktorija iš
netikėtumo atsisėdo ant lovos krašto.
-Vajėzau, kas dabar dar nutiko? - sudejavo.
Zoselė pribėgo prie Viktorijos ir verkdama pradė­
jo bučiuoti rankas. Viktorija nieko nesuprasdama dar
labiau išsigando, o Zoselė nerišliai, verkdama ėmė pa­
sakoti:
- Ciocel, ką man dabar daryti? Nežinau, kaip gyven­
ti, nežinau, kur man dėtis?
- Palauk, palauk, nusiramink. Negąsdink... Sėskis,
neskubėdama, palengva papasakok, kas dar nutiko?
- Ciocel, aš dabar iš Šiaulių, iš ligoninės... Alberčiu-
ko aplankyti buvau nuvažiavusi... Juk ciocelė žinai, kad
aš jį myliu... Jo motina su manim visai šnekėti nenori.
O kai nuvažiavau, tai ir jis mane išvyti norėjo, visaip
išvadino... Pats guli subintuotas, suraišiotas, pamatęs ir
atpažinti negalėtum... Kurių velnių, sako, jūs čia mane
gydot, kam aš toks bebusiu reikalingas? Nebegyvensiu,
sako, vis tiek galą pasidarysiu... O aš myliu jį. Negi jis
visai sudurniavo, kad to nesupranta. Aš laukiuosi... -
dusdama pasakojo Zoselė.
Viktorijai net amą užėmė tai išgirdus. Kas tos Mary­
tės vaikams pasidarė? Staponas prieš vedybas kraičiu
pasirūpino, Staselę Marytė, vos šešiolikos sulaukusią,
už Stasiaus išvarė, o dabar ir Alberčiukas prieš laiką
bus zbitkų prikrėtęs...
- Palauk, neskubėk. Nieko nebesusigaudau... Nusi­
ramink ir pasakok iš eilės...
Palengva, žodis po žodžio, kaip su kobiniu pešdama
šieną, Viktorija išklausinėjo Zoselę. Ligoninėje Zoselės
matyti vaizdai Viktorijai nebebuvo naujiena: jų prisi­
žiūrėjo tada lankydama Rokutį. Todėl dabar gerai su­
prato Zoselės skausmą ir išgąstį.
- Ciocel, ką man dabar daryti? Kai tėvai pamatys,
kad aš storėju, iš namų išvarys... Alberčiuko mama jau
dabar per slenkstį nenori įsileisti... Alberčiukas iš ligo­
ninės norėjo išvaryti... Ką man dabar daryti? - verkda­
ma klausė Zoselė.
- Neverk, nusiramink. Nėra to blogo, kad neišeitų
į gera... Ne svieto pabaiga. Reikia džiaugtis, kad gyvas
liko, o ir tu dar nemiršti...
Kiek pagalvojusi Viktorija paklausė:
- Zosei, o ar tu eitum už luošo?
- Ciocel, aš jį myliu. Aš su juo, jei ir be rankų būtų, į
pasaulio kraštą eičiau. Ciocel, Domą man sakė, kad tik
tamsta padėsi, patarsi, ką daryti, o daugiau tai niekas
man nepadės... Sakyk, ciocel, ką man dabar daryti?..
 - O tu dabar nieko nedaryk ir niekam nieko nesakyk.
Kai Alberčiukas grįš iš ligoninės, tada ir pašnekėsim...
O dabar užplikysiu arbatos, pavalgysi. Alkana juk, o iki
Urkuvėnų gabalas kelio...

Sužinojusi, kad Alberčiukas grįžo iš ligoninės, Vikto­

rija, paieškojusi lauktuvių mažajam Stapono Artūrėliui,
išskubėjo į Urkuvėnus. Labai rūpėjo jos mylimo Arber-
čiuko sveikata, o labiausiai Zoselės prašymas padėti.
Nespėjus net iš ratų išlipti, pro duris išbėgo dejuodama
Marytė.
- Jėzau švenčiausias, Dieve brangiausias, už ką to­
kios nelaimės mūsų namus apsėdo. Viena bėda, ne
bėda, o kai dvi ar trys - žmogų gyvą suėda...
- Kas dabar dar nutiko, kad toks gvoltas? - nesupra­
to Viktorija.
- Jokio gvolto čia nėra, be reikalo mama dejuoja, -
išėjęs lauk pro duris žemu tėvo Karklio balsu paaiškino
Staponas. - Vakar parsivežėm Alberčiuką. Kai mama
pamatė apraišiotą, tai niekaip nurimti negali...
- Neklausyk to durniaus, - piktinosi Marytė. - Pats
niekada neklauso, protingo žodžio jam nepasakysi, o
dar drįsta pliurpti... Be reikalo, girdi... Su Stasike nebe­
galiu susišnekėti, tas dūrnius savo liežuvį kiša kur rei­
kia ar nereikia, o dabar dar Alberčiukas susikoliečijo.
Viktorija tylėjo ir klausėsi Marytės aimanavimų. At­
rodė, kad tik sesuo viena ir tegali suprasti savo aimanas.
Kokia nuo mažų dienų buvo, tokia ir liko: tik ji viena tei­
si, o visi kiti jai tik skersai kelio stovi. Pamačiusi kieme
bėgiojantį Artūrėlį paglostė vaikui galvelę, pasidžiaugė,
kad jau didelis užaugo, padavė žiupsnį bambonkių ir
pasuko į trobą.
Įėjusi į trobą Viktorija rado Alberčiuką besėdintį prie
stalo. Dešinė ranka buvo sutvarstyta beveik iki alkūnės,
o galva apraišiota taip, kad tik viena akis, dalis žando ir
burna tesimatė. Viktoriją net šiurpas nukrėtė tai pama­
čius. „Ne be reikalo ir Zoselė išsigando tokį pamačiu­
si“, - dingtelėjo mintis.
Alberčiukas, pamatęs per slenkstį žengiančią cio-
celę, pakilo ir priėjęs, kaire paėmęs Viktorijos ranką
norėjo pabučiuoti, tik Viktorija švelniai jį apkabino ir
pabučiavo į neapibintuotą žandą.
- Matai, ciocel, kas iš manęs beliko... Kuriems vel­
niams aš toks bereikalingas. Geriau jau būtų visai galvą
nutraukusi ta rupūžė...
- Nešnekėk tokių niekų, - sustabdė Viktorija. - Ne
svieto pabaiga. Dėkok Dievui, kad gyvas likai, nebur­
nok be reikalo...
Iš kiemo į trobą įėjo Marytė.
- Kiek sykių aš jiems sakiau, kad neprasidėtų su tais
trantais... O ar klauso? Dabar jiems nieko nepasakysi,
dabar tik jie protingi, o motinos kai neklauso, tai taip
ir išeina...
- Mama, nesikišk, dabar aš su cioce noriu pašnekėti,
o tavo pamokslus jau ne kartą girdėjau, - supyko Al­
berčiukas.
 - Matai, ar aš nesakiau... Motinos ir balso girdėti ne­
nori. Kiek subinę šluostyti reikėjo, kol užaugo, o dabar
nesikišk, girdi... Sėdi per dieną kaip čiūčela, stumdosi
iš kampo į kampą, o motina ir žodžio pasakyti nebega­
li... Galą pasidarysiu, nusižudysiu, kam aš toks reikalin­
gas... Mala ir mala nuo vakar, kai tik parvažiavo... Aš jo
mat turiu klausyti, o jis - nesikišk...
Viktorija nekantriai laukė, kada baigsis Marytės ry-
pavimai, bet rodėsi, kad jų ir galo nebus. Jei visą laiką,
kol ji čia bus, taip tęsis, tai su Alberčiuku pasišnekėti
nebeišeis. Laimei, grįžo Staponas ir pašaukė motiną į
kiemą.
- Nepyk, Albertel, ant mamos. Jai dėl tavo nelaimės
širdį skauda ne mažiau negu tau pačiam...- prašė Vik­
torija.
- Tai ko, po velnių, mala ir mala tą patį nuo ryto iki
vakaro. Pats nebegaliu apsikęsti, o dar ji širdį graužia.
Nors iš namų bėk ar galą pasidaryk, - nerimo Alber-
čiukas.
- Daug vaikų ir suaugusių nuo tų bombų galą gavo...
Rokas irgi nukentėjo... O kaip tau atsitiko? - neiškentė
nepaklaususi Viktorija.
- Po karo už klėties gulėjo dvi tepaluotos vokiečių
paliktos skardinės bačkos. Sugalvojau jas išdeginti.
Būtų, rupūžės, tikusios samagonui varyti. Nuridenęs
toliau nuo klėties prikimšau šiaudų ir uždegiau. O kad
būtų smagiau, į vieną įmečiau dar nuo karo turėtą ra­
ketą - kaimynams pagąsdinti... Šiaudai išdegė, o ra­
keta, rupūžė, nesprogo. Palaukiau, kol bačkos atvės...
Galvojau, kad raketa nebesprogs. Pasilenkęs norėjau ją
pasiekti ir išmesti lauk, o ta, prakeiktoji, sprogo, kad ją
kur velniai... Sudraskė ranką, veidą, išmušė dešinę akį...
Norėjau nusižudyti... Persigandusios mama, Zoselė,
Staponas puolė, nutempė į trobą, apraišiojo kaip mo­
kėdami ir nuvežė į Kuršėnus, o paskui - į Šiaulius.
- Džiaukis, kad gyvas likai.
- Nėra ko čia džiaugtis. Kam aš dabar bebusiu reika­
lingas? Su dešine nebent tik subinę pasikasyti galėsiu,
viena akis...
- Nesibėdavok per daug. Iš visų kaimo mergų ti­
kriausiai liko nors viena, kuri nebrokys... Ar buvo kokia
sena meilė aplankyti atėjusi? - atsargiai teiravosi Vik­
torija.
Alberčiukas patylėjo, paskui pakėlęs galvą atidžiai
pažiūrėjo j Viktoriją, lyg norėdamas suprasti, ar tik cio-
celė ko nors neįtaria, bet nieko neatsakė. Tada Viktorija
pati jau kitaip paklausė:
- Anksčiau Zoselė čia pas jus sukdavosi. Tavo mama
jau seniai įtarė kažką... Ar ji tavęs neaplankė?
- Buvo... Tik kas iš to?
- Atvažiuodama buvau pas Staselę užsukusi, tai
sakė, kad labai jau neperpučiama meilė tarp jūsų bu­
vusi... Džiaukis, kad ji ir dabar nuo tavęs nenusisuko...
Maža kiek tų mergų nibrėse kirkinai. Visos išlakstė, o
tikroji liko. Džiaukis, kad ji tave myli...
 - Motina visai pasiustų, jei pasakyčiau, kad galvoju
ženytis. Dėl Stapono jau galus darėsi... Ir kaip čia mes
sutilptumėm vienoj troboj?
- Metus kitus pagyventumėt kambaryje antram tro­
bos gale, o per tą laiką pasidalintum ūkį su Staponu,
pasistatytum savo trobas... Jauni dar, viską spėsit, tik
nosies nenukabink, - akino Viktorija. - Visi kaimynai
tave myli. Jei tik imsies pats, visi padės, o jei žliumbsi
nosį nukabinęs, juoksis ir liurbiu laikys...
Alberčiukas klausė, galvojo ir tylėjo galvą nuleidęs.
- Staselė sakė, - toliau melavo Viktorija, - kad jau
jinai pradeda Zoselę įtarti... Ar nebūsi kartais ir tu jai
pasizbitkijęs?
- Tai rupūžės tos bobos, - staiga susikeikė Alber­
čiukas. - Pablūs motina tokias šnekas išgirdusi... O gal
ten ir visai ne mano darbas? Ar mažai bernų Urkuvė-
nuose...
- Albertel, nešnekėk taip negražiai... Negi savo vai­
ko nepripažintum? Staponas nepabūgo nei mamos, nei
svetimų plepalų. Negi tu už jį blogesnis? Dievo bijok
taip šnekėdamas. Džiaukis, kad ji tave myli, o ir pats juk
jai nebuvai svetimas. Abu jūs dar kalnus nuversit...
Alberčiukas ilgai tylėjo, kažką galvojo.
- Pamislysiu... Gal ciocelė ir gerai sakai...
- Ar mama iš Juozo išsikraustė, kad dabar čia suka­
si? - pasiteiravo Viktorija.
- Ciocel, dyvaliongai neapsakomi, pasaka be galo...
Rupūžės geri abudu, ar mes nesakėm jai, kas bus, tik
ar ji ko klausė? Tik tada, kai mama pradėjo su Juozu
gyventi vienoje troboje ir gulėti vienoje lovoje, tada pa­
matė, kuo kvepia tas jos numylėtinis, retą dieną parsi-
velkantis namo negirtas... Prasidėjo skandalai, pradėjo
pjautis kaip šuo su kate. Mama atėjusi pradėjo skųstis.
„Skirsiuos“, - sako. O Staponas prieš: „Nesiskirk -
sako, - gyvenk, ko tau ten trūksta? Visą amžių buvo
geras, o dabar - skirtis...“ O mama: „Tu nenori, kad pas
tave pareičiau gyventi, todėl ir liepi nesiskirti. Jei tu jau
toks mano vaikas, tai ir ubagais eidama pro šalį pas tave
neužsuksiu.“ Tada mama prašėsi pas Staselę, bet ta iki
šiol pikta ant mamos, kad be reikalo už Stasiaus iškišo,
nebebuvo kur dėtis... Pradėjo prašytis pas Domą: „Do-
mel, yra laisvas kampelis antram trobos gale, sutilp-
siu jame kaip nors...“ Tada Staponas pradėjo ginčytis
su Domą: „Nepriimsiu... Ar atsimeni, kaip ji šnekėjo,
kai liepiau nesiskirti. Ir ubagais eidama pro šalį neuž­
suksiu, girdi... Tesižino...“ Dabar jau Domicėlė pradėjo
prašyti Stapono: „Tegu pareina, tegu gyvena, užteks tos
vietos, maža ką senas žmogus pasako nebeturėdamas
kantrybės.“ Taip mama ir sugrįžo, apsigyveno pas savo
martelę, kurios kažkada net matyti nenorėjo, net kojos
į savo trobą įkelti kažkada sakė neleisianti... Tai va ko­
kios tokelės mūsų krašte dedasi, - baigė pasakoti Al-
berčiukas.
- O kur dabar Zoselė, kad nematau lakstant? - tei­
ravosi Viktorija.
 - Į kaimą išlėkusi, matyt... Nė pats velnias tų bobų
nesugaudys, - nenoriai sumurmėjo Alberčiukas.
- Tokios tokelės, Albertel... Nespjaudyk į šulinį, iš
kurio gerti reikės, kaip žmonės sako. Nekeiksnok, o
džiaukis, jei Zoselė tave myli. Laikui bėgant dar pami­
nėsi mano žodį... Eisiu pažiūrėti, ką ten Domą, ką Ma­
rytė beveikia, - kildama nuo krėslo užbaigė Viktorija.
Kieme kaire ranka atsirėmusi į rentinį, o dešine suk­
dama šulinio rankeną Domą sėmė vandenį. Pamačiusi
iš trobos išeinančią Viktoriją Domicėlė ištraukė kibirą,
pastatė ant rentinio ir suskubo pasiguosti:
- Matai, ciocel, kokios tokelės... Buvo laikas, kai ne­
kentė, nenorėjo martelės nei per slenkstį įsileisti, o da­
bar pačiai prisiėjo į trobą prašytis...
- Nebepyk, Domel... Visi mes ne šventieji, visiems
pasitaiko, kad protas aptemsta, o piktumui praėjus vėl
pasidarom kaip visi... Kaip dabar Marytė su Juozu, ar
dažnai jis apsilanko?
- Jei Juozas užsuka neišgėręs, tai pabamba, ir tiek,
bet neduok Dieve, jei girtas. „Ko čia girtas atsivilkai, ko
čia tau reikia, ablavos kelti užsimanei?“ O Juozas: „Ta­
vęs pabučiuoti, motin“, - ir lenda bučiuotis. Tada jau
kyla tokia pekla, kad nors iš namų bėk...
Pamačiusi ateinančią uošvienę Domą nutilo.
- Va ir ji pati pasirodė, o aš bėgsiu karvių girdyti...
Marytė buvo bepradedanti kažką sakyti, tik Viktorija
ją nutraukė:
 - Aną kartą, kai buvau atvažiavusi, aplankyti buvau
atėjusi, norėjau pažiūrėti, kaip jūs ten su Juozu įsikūrėt,
bet pabučiavau klemką nieko namuose neradusi ir iš­
bildėjau namo. O dabar išgirdau, kad jau skyrybos... Ar
tau neatrodo, kad žmones juokini?
- Juokintum ir tu, jei su tokiu rupūže, pijoku, latru,
tau pačiai gyventi reikėtų...
- Kaimynystėj gyvenot, negi anksčiau nematei,
koks jis?
- Anksčiau dar šiek tiek prisiturėdavo, o paskuti­
niais metais pasileido kaip žydo kelnės... Jau geriau pas
marčią už pečiaus negu su tokiu... O čia irgi, neduok
Dieve... Ką dabar Alberčiukui daryti? Pačioj jaunystėj
tokia nelaimė, pamanyk tik...
Dar pasiklausiusi Marytės dejonių ir keiksmų tai ant
Juozo, tai ant Staselės ar Stapono Viktorija suprato, kad
nieko doro tame gyvatyne ji nebepadarys. Dar kartą
aplankė gulintį Alberčiuką, pabučiavo mažąjį Artūrė-
lį, atsisveikino su visais, apsidairė akimis ieškodama
Zoselės, o jos nepamačiusi patraukė namų link. Zoselę
Viktorija sutiko jau pravažiavusi Ūselių trobas. Pirmas
Zoselės klausimas buvo:
- Ciocel, ar šnekėjai su Alberčiuku, ką jis sakė?
- Zosei, neik iš galvos be reikalo, viskas bus gerai...
Negi tu pati nesupranti, kad dabar, kai jis guli apvy­
niotas, apraišiotas, ne tas jam galvoje. Tegu pirma pa­
sveiksta...
 - Ciocel, o ką jis sakė? Mane jis keikia, visokiais ne­
gražiais žodžiais vadina, sako, kad ne jo...
- Man jis to nesakė... - pamelavo Viktorija. - Zosei,
negi tu pati vyrų nežinai... Visi jie geri, kalnus žada, kol
prisilaižo, o paskui visaip kratosi, ginasi kaip velniai
kryžiaus. Dabar jis pats nebežino, kai susikoliečijo, kaip
jam toliau gyventi. Apšturkijau kiek galėdama, manau,
kad ateis į protą. O tu nenusimink, turėk kantrybės,
viskas bus gerai, aš tau prižadu... - kaip mokėdama
Viktorija ramino mergaitę.
- Ciocel, Alberčiuko mama jau dabar gatava mane iš
namų išvaryti, o kas bus, kai pamatys?
- Pašūkaus, parėkaus ir nutils... Visos uošvienės to­
kios, negi nežinai. Ar Staponui ir Domai ne taip pat
buvo? Kur ji dėsis...
- Dėkui tau, ciocel, už gerą žodį. Kol gyva būsiu, ne­
užmiršiu... - Zoselė norėjo pabučiuoti Viktorijai ranką,
bet Viktorija nesileido, o pati išbučiavo mergaitę ir dar
kartą pažadėjo:
- Pakentėk, palauk, matysi, viskas bus gerai...
Iki pat namų ir dar porą dienų Viktorija niekaip ne­
galėjo užmiršti to, ką ji pamatė ir išgirdo Urkuvėnuose,
o ypač Alberčiuko ir Zoselės... O namuose ją pasitiko
jau ūgtelėjęs linksmai šokinėdamas ir lodamas Meš­
kiukas.

Kasdieniai darbai ir rūpesčiai užgožė Viktorijos

mintis. Reikėjo rūpintis gyvuliais, maistu ir rūbais Ro­
kui, važinėti į Kuršėnus, Šiaulius, į Bauskę Latvijoje
ieškant siūlų audimo apmatams, karšti vilnas, dažyti,
sukti ratelį, nuo ryto iki vakaro per dienų dienas poš­
kėti staklėse... Raštais išmarginti jos audeklai jau puošė
ne vienos kaimynės lovą ar stalą. Ji net nepajuto, kaip
rudens lietūs ir žiemos vėjai nuplovė ir nupūtė į praeitį
dar vieną žiemą.
Atidirbęs porą metų, iškūlęs javus ir nusikasęs bul­
ves pusininkas atsipylė sau priklausančią derliaus dalį ir
išėjo karvių ganyti į Užlaukiuose susitverusį kolchozą.
Seniūnas Malakauskis ir valsčiaus atstovai eina ir
vis atneša naujus popierius pyliavoms. Iš pusininko
jie nieko nereikalavo, o viską turėjo atiduoti Viktorija.
Pačiai beveik nieko nebeliko. Tada kam reikalingas tas
pusininkas? Kuriems galams jai laikytis to ūkio, jei iš jo
jokios naudos?
Jau antri metai visokie agitatoriai iš valsčiaus ne kar­
tą buvo atvažiavę, stribų su šautuvais lydimi, agitavo,
aiškino, kaip bus gerai, stokit, nelaukit, jokie ameriko­
nai nebeateis...
Stotų ir ji į tą kolchozą, tik akmenaitiškiai priešinasi,
niekas neskuba, nes miškas gąsdina, aiškina, kad ruskių
valdžios dienos suskaitytos, kad jau po mėnesio kito...
Tai mieste kažkas sakė, tai per radiją girdėjo... O kiti
pasakojo, kad kažkur, kai pasirašė į tą kolchozą, tai at­
ėję iš miško pasirašiusius iššaudė, o namus sudegino.
Visi laukia, patys nežinodami ko... Baisu darosi vaka­
re eiti gulti - nežinia, kas naktį atsibalados. Vieniems
reikia nakvynės, kitiems pavalgyti, tretiems ir vieno, ir
kito. Ir visų bijok. Visi gąsdina:
- Jei kam prasižiosi, kad buvom, kitos dienos nebe­
sulauksi...
- Ko jūs mane, seną bobą, gąsdinat? - piktinosi Vik­
torija. - Patys matot, kad ne viena troboje gyvenu...
- Pasakėm ir kitiems... Neklausysit, tai ant jūsų pa-
grabo raudonas gaidys sugiedos...
- Vyrai kaip mūrai, visokiausiomis strielbomis apsi­
karstę, radot kuo bobas gąsdinti. Protą ir sąžinę turėkit.
Pačios vos prasimaitinam, o dabar dar ir jus šerti reikia.
Eikit kur bagotesni gyvena, kur vyrų daugiau, kur miš­
kas arčiau... - nenusileido Viktorija.
- Pagyvensim, pamatysim, jei gyvi būsim...
Pareidamas iš mokyklos Rokas parsineša knygas ir
vakarais prie žibalinės ruošia pamokas, o kartais ir ki­
tokias knygas skaito. Viktorija eidama gulti teiraujasi:
- Ar pamokas vis dar darai?
- Pamokas...
- Jei pamokas, nieko nesakysiu, o jei kokias balabuš-
kas, varysiu gulti. Negadink akių be reikalo...
Po kaimus jau antri metai ubagauja padegėliai ir ki­
taip nukentėję nuo karo baltarusiai, ukrainiečiai ir iš
viso bala žino kokie perėjūnai. Visi ko nors prašo, o
kai jiems pasiūlo darbo, tuoj traukia kito kaimyno link.
Beubagaudami neretai ir pavogdavo ką nors ne vietoje
padėtą radę. Tuos ubagautojus akmenaitiškiai ameri­
konais pradėjo vadinti.
 Į kaimą vėl atvažiavo iš valsčiaus agituoti į kolchozą.
Stribai ėjo per visas kaimo trobas, varė vyrus ir mote­
ris į susirinkimą. Kai pamatė, kad daugiau į Kadrickio
seklyčią žmonių nebesutilps, kažkoks iš valsčiaus, gra­
žiau apsivilkęs, matyt, viršesnis, pradėjo:
- Draugai kaimiečiai. Lietuvių tauta, tvirtai stojusi
į naujo gyvenimo statybos kelią, didžiosios Lenino -
Stalino partijos prityrusiai vadovaujama, didžiosios
rusų tautos nuolatinės milžiniškos pagalbos dėka per
trumpą laiką pasiekė istorinius laimėjimus...
Kažkas kampe garsiai nusiperdė... Vienas kitas susi­
laikydamas, kad nepradėtų garsiai juoktis, ėmė prunkš­
ti. Agitatorius sukluso, patylėjo, o visiems nutilus rėžė
kalbą toliau:
- Išgydytos žaizdos, kurias buvo padariusi respubli­
kos liaudies ūkiui hitlerinė okupacija ir karas. Pramonė
ne tik atkurta, bet ir rekonstruota. Tik atkūrusi savo
krašte tarybų valdžią, įstojusi į broliškų tarybinių tau­
tų šeimą ir gavusi galimybę naudotis visais lenininės -
stalininės nacionalinės politikos vaisiais lietuvių tauta
įstojo į visokeriopo liaudies ūkio ir kultūros vystymosi
ir klestėjimo kelią. Praėjo tas laikas, kai lietuvių tauta
buvo pasmerkta likti Amerikos imperialistų vergovėje.
Draugai ūkininkai, jokie imperialistai mums nebaisūs,
jokie amerikonai nebeateis...
Nespėjo agitatorius baigti sakinio, kai verksmingu
balsu įsiterpė tolima Alekso giminaitė:
 - Ar nebeateis? Ot, kad gerai. Eina ir eina, kaip ru­
pūžės, durys neužsidaro, viską vagia, viską neša, net
tuščio sūrmaišio nebegaliu padžiauti...
Visi pradėjo kvatoti. Susirinkimas iškriko, agitato­
riai pradėjo keiktis, grasinti kalėjimu, Sibiru... Žmonės
spjaudydamiesi ir prunkšdami smuko pro duris lauk.
Ir vėl po kaimą vaikšto seniūno Mąlakauskio pa­
siuntinys, nešioja popierius naujoms pyliavoms. Kaime
žmonės piktinasi:
- Ar valdžia turi proto? Ūkis nusiaubtas, trąšų trūks­
ta, reikia džiaugtis, kad dar pavalgyti ir gyvulius pašerti
yra kuo.
O jis:
- Stokit į kolchozą ir pyliavų nebereiks pilti...
Akmenaitiškiai jam:
- Užlaukiškiai įstojo, ir kas iš to? Dirbo per vasarą,
o rudenį špygą gavo... Dabar dantis ant lentynos turės
padžiauti arba badu išdvės, jei nieko pavogti negaus...
 KATĖS

Pyliavos darosi nepakeliamos. Valdžiai tik pilk ir

pilk, kaip į kiaurą maišą. Jei tik spėjai vieną vežimą
nuvežti, tuoj ateina nauji raginimai vežti kitą. Valdžia
stengiasi žmones paversti ubagais, kad jie patys prašy-
tusi į kolchozus.
Kažkada, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, ištekėju­
si ir palikusi tėvų namus, važiuodama į Akmenaičius
Viktorija galvojo, kad žemė žmogui kaip motina, ne­
šanti laimę, pastovumą, ji augina duoną, saugo nuo
nepriteklių, priglaudžia amžino poilsio. Kas moka su
žeme elgtis, netingi, negaili savo jėgų ir prakaito, tam
žemė atsilygina. Taip mokė jos tėvai, tą ji patyrė pati,
taip ji galvojo iki šiol... O dabar žemė pasidarė kaip
sunkus akmuo ant kaklo skęstančiam ūkininkui. Ji jau
nebe tavo, ji valstybės. Kuo daugiau tos žemės anksčiau
turėjai, tuo sunkiau gyventi darosi dabar... Negana to,
dar buože, išnaudotoju vadina. Dabar padaryta taip,
kad kuo daugiau dirbsi, tuo mažiau turėsi, neš viską, ką
uždirbsi, valstybė iš tavęs atims. Džiaukis tik, kad nors
maistui liktų...
Viktorija sukasi kaip beišmanydama. Rokas tik sa­
vaitgaliais tepareina namo. Jam reikia valgyti įdėti, už
lovą kambario kampe kuršėniškiams mokėti, už kny­
gas, aprengti, apauti... O iš kur tų červoncų imti, tai
nei pats velnias nepasakys. Žiemą, dėkui Dievui, lauko
darbų mažiau. Pašeri gyvulius, pamelži karves, užkalti
viralus kitai dienai ir gali poškėti staklėse, nerti kojines,
pirštines, o paskui - į turgų. Vis viena kita kapeika į ki­
šenę... O ką reikės daryti pavasarį, kai prasidės lauko
darbai? Ir nenorint reikės į kolchozą prašytis...
Nuvežusi malkų atsilyginti už kampą Rokui Viktorija
Kuršėnuose sutiko Eleną.
- Kaip begyveni, Stepulien? Jau daug metų nesi­
matėm...
- Koks dabar gyvenimas, pati ne blogiau už mane
žinai. Sukuosi, ir tiek...
- Kas dabar ūkį dirba? Girdėjau, kad prieš Naujus
metus jau pusininkas išėjo...
Viktorija nustebo tai išgirdusi. Rodos, kam čia dabar
ji gali rūpėti, todėl neskubėjo pasakoti.
- O pati kaip laikaisi? Kur dirbi?
- Kaip čia dabar laikysies. Dirbam Pažeriuose kartu
su Justuku. Alekso paliktą dovaną dar reikia auginti...
Viktorijai net ausys nukaito. „Kuo aš čia dėta? Pati
norėjai, pati lindai ir jį po kaldra traukei, tai dabar ir
džiaukis gauta dovana...“ Tik negi dabar dėl to išmeti-
nėsi? Kol gyvas buvo, labai reikalingas buvo, o kai su­
sirgo, tai iš tolo į jį nebežiūrėjai. Taip ir norėjosi vožti į
akis, kad per tave jis ir smertį gavo... Tik galas žino, kaip
ten buvo iš tikrųjų... Pradžioje lyg ir kratėsi Alekso, o
kai pamatė, kad gali būti reikalingas, pradėjo naudo­
tis... Nebežinodama, ką atsakyti Elenai, Viktorija gūž­
telėjo pečiais:
- Apdovanoti tave ar ne, manęs jis neklausė, o ir tu,
rodos, tada ta dovana džiaugeisi...
- Kas buvo, tas buvo, to jau nebepakeisi, - norėda­
ma kalbą pasukti kitur lyg tarp kitko atsakė Elena. -
O dabar dėl to gyventi ne lengviau.
Elena patylėjo, o pamačiusi, kad Viktorija tylėdama
ruošiasi lipti į ratukus, ryžosi:
- Neskubėk. Norėjau su tavim dar pašnekėti. Taip
jau susiklostė, kad, rodos, draugės nebuvom, bet kaip
katės vienam maiše irgi nesipešėm... Tai aš ir pamisli-
jau: nei tu, nei aš nebuvom kaltos, kad taip mūsų gyve­
nimas susiklostė... Tai, sakau, gal dabar galim būti gal-
votesnės... Ir tau, ir man nelengva... Gal, sakau, jei nėra
kam žemės dirbti, gal mes su Justuku galim padėti?..
Justukas jau vyras, galės sunkesnius darbus... Aš apie
namus, apie gyvulius padėsiu suktis...
Viktorijai net akiniai suprakaitavo iš nuostabos. Apie
tai ji net nesapnavo. Galvoje sukosi prisiminimai, skau­
dūs sunkių dienų prisiminimai, kai ji nieko kito, o tik
ją kaltino... O gal ji buvo neteisi? Jei ne Alekso pasiuti­
mas, Elenos nereikėtų kaltinti... Bet kad pati Elena prie
Alekso lindo, tik paskui kratytis pradėjo... „Neteiskite
ir patys nebūsite teisiami“, - prisiminė Viktorija Švento
Rašto žodžius. Tik koks čia teisimas ar smerkimas? Gy­
venti reikia... Sunku vienai. Vasarą, kai nebereikia Ro­
kui eiti į mokyklą, jis dirba visus vyriškus darbus, aria,
akėja, pjauna šieną... Visų darbų iš tėvo išmoko... Tik
tos jo jėgos dar visai menkos... Jis dar tik pusvaikis, o
dirbti reikia vyro jėgos reikalaujančius darbus... O kai
mokosi? Parėjęs iš Kuršėnų sekmadieniais, nors ir pa­
vargęs, pakapoja žabų, paskaldo malkų pakurams, pri­
neša vandens... O tvartai toli... Ar ji nesakė Aleksui, kad
taip toli nuo namų kūtės nestatytų... Tik kur tau... Ar jis
tada paklausė? O dabar tampyk su naščiais tai jovalą
kiaulėms, tai vandenį arkliams ir karvėms... Iki vakaro
vos kojas begali pavilkti... Gal ir gerai Elena sako... Kur
du stos, visados...
Nežinodama, ką atsakyti į tokį pasiūlymą, Viktorija
galvojo, bet tylėjo. Elena nesulaukdama atsakymo dar
kartą paklausė:
- Tai kaip manai? Ar ne lengviau būtų dviese suktis?
- Nežinau. Taip staigiai užklupta nežinau, ką tau ir
atsakyti. Pagalvosiu. Su Roku reikia pasitarti...
Elena paraudo. To dar trūko, kad tas piemuo jai sker­
sai kelio stotų.
- Bene jau savo galvos nebeturi, kad su piemeniu dar
tartis reikia? - nustebusi paklausė Elena.
Lyg nieko negirdėjusi Viktorija pažiūrėjo į Eleną ir
užbaigė:
- Nedega. Pagalvosiu, dar yra laiko... Kitą kartą susi­
tikusios pašnekėsim, o dabar važiuosiu namo...
Daug visokiausių minčių sukosi Viktorijos galvoje
važiuojant namo. Elena lyg ir ne svetima... Rokas jos
pagimdytas... Tik kaip jinai vaiko kratėsi, kaip nenorėjo
gimdyti... O paskui? Paskui jinai Roko nei mylėjo, nei
juo rūpinosi. Jau kiek metų nė iš tolo akių nerodė. Da­
bar, matyt, trumpoji prispyrė. O Rokas kaip? Jis žino,
kad Elena jo gimdytoja. Bet jau daug metų apie ją nesi-
teirauja, nieko neklausinėja, lyg jos visai nebūtų. O kas
bus, kai ji atsikraustys? O Justukas? Jis dabar jau vy­
ras. Ar jis sugyvens su Roku? Ar neskriaus mažesnio?
O pati Elena? Ji dabar ne Rokui nori padėti, ne Roką į
mokyklą leisti, o savo mergelką žiūrės... Ką daryti? Ji
pati niekada nebūtų sugalvojusi Elenos kviestis, bet kai
ta dabar pati pasisiūlė? Gal ir neblogai būtų...
Šeštadienio vakarą, kai iš mokyklos grįžo Rokas, val­
gydama vakarienę Viktorija paklausė:
- Buvau Kuršėnuose Eleną sutikusi. Nori pareiti pas
mus gyventi....
- O ką ji čia veiks, ko jai čia reikia?
- Padėtų dirbti. Sunku man vienai gyvulius prižiū­
rėti, o kai prasidės žemės darbai pavasarį ir vasarą? Tau
pamokos tik biržely baigsis... Kas šieno pripjaus žiemai,
kas rugius nukirs, vasarojų, dobilus nupjaus?
- Aš pats viską padarysiu. Aš visus darbus moku...
Mažesnis būdamas viską dirbau, kodėl dabar kitaip?
- Pusininkas buvo. Jei nebus kas padeda, sunku tau
vienam bus, patrūksi, visai nusibaigsi... O Elenos Justas
jau vyras, jis daug daugiau jėgų turi...
- Mama, aš matau, kaip tau sunku... Padedu tau kiek
galėdamas, bet noriu mokytis... Nežinau, ką tau patar­
ti... Mama pati geriau žinai.
 Ilgus metus, nuo mažų dienų, kiek Rokas sugeba pri­
siminti, jam širdį graužė nerimas. Dirbdamas darbus,
sunkesnius ar lengvesnius, jis užmiršdavo Eleną. Ją pri­
mindavo tėvas, o kartais netyčia išgirstos kaimynų šne­
kos. Jis girdėjo, kaip nepagarbiai visi šneka apie mergų
vaikus, kartais net benkartais juos vadina... Tada jis
paklausė: „Mama, kas yra benkartas? Girdėjau vaikus
taip vienas kitą pravardžiuojant... Vaikai sako, kad taip
mergų vaikus vadina... Tai aš benkartas ar ne?“ - „ Ne,
vaikeli, tikrai ne... - užginčijo Viktorija. - Žmonės taip
vadina tuos vaikus, kurie nežino, kas jų tėvas. Tu turi
ir tėvą, ir motiną...“ - „Tėvas ir vaikai sodoje sakė, kad
Elena mane pagimdė. Jei ir taip, aš vis tiek galvoju, kad
tu mano mama, nes tu manim visada rūpinaisi, gydei,
auginai...“ - „Teisybė, Rokuti... Elena tave pagimdė, tas
teisybė. Aleksas tavo tėvas, tas irgi teisybė. O aš tavo
motina, nes aš tave auginu. Mes su Aleksu tavo tėvai,
taip ir visuose dokumentuose surašyta.“ - „Mama, aš
žinau, aš visada taip galvoju... Aš visada žinojau, kad tu
mano mama, bet aš nenoriu, kad kiti kitaip sakytų...“ -
„Žmonėms, vaikeli, burnos neužriši... Jei tu būsi geras,
doras, protingi žmonės net ir viską žinodami apie tave
niekada blogo žodžio nepasakys... O į kvailių pasaky­
mus nekreipk dėmesio, nes jie nekalti, kad jų galvelės
taip rodo...“
Rokas tylėjo. Jo galvoje sukosi skaudūs prisiminimai,
bet jei mama, tiek kentėjusi, ant Elenos nepyksta, tai ko
pykti jam? Gal tikrai dėl visko tik tėvas buvo kaltas?
 - Ką dabar padarysi, kad gyvenimas taip susiklostė...
Tai kaip, Rokuti, ką dėl Elenos pasakysi? - dar kartą pa­
klausė Viktorija.
- Daryk taip, kaip tau geriau...
Tuo kalba ir pasibaigė. Viktorija suprato, kad Rokas
didelio džiaugsmo nerodo, bet ir nepriešgyniauja. „Gal
tegu parsikrausto su visu savo „kraičiu“... Jei tikrai no­
rės, tai dar ateis ir pasiprašys, o pati neisiu ir neieško­
siu“, - nusprendė Viktorija.
Ilgai laukti nereikėjo. Po trejeto dienų pažiūrėjusi
pro virtuvės langą Viktorija pamatė nuo Čiuinių pusės
per pievelę ateinančią Eleną. Ji už rankos vedėsi savo
mažąją dukrytę, kurios Viktorija dar nebuvo mačiusi.
- Garbė Jėzui Kristui, - žengdama per slenkstį pasi­
sveikino Elena.
„Kokia nuobažni pasidarė“, - pagalvojo Viktorija,
bet senu papratimu atsakė kaip visiems:
- Per amžius... Kaip tu čia dabar? Tai čia tavo mažo­
ji? Kaip tavo vardas? - kreipdamasi į mergaitę paklausė
Viktorija.
Margaitė susigūžė ir prisiglaudė prie Elenos kojų.
- Julyte pakrikštijom. Negi Aleksas nesakė?
- Gal ir sakė, tik daug laiko praėjo, nebeprisimenu, -
išsisuko nuo atsakymo Viktorija, o galvoje sukosi kitos
mintys. Aišku, ko dabar atkako Elena, tik ką jai reikės
sakyti, kai pasiteiraus...
Ne vienus metus Viktorija pažino Eleną, ne vienus
metus matė, kokia ji darbininkė. Visada ji dirbo lyg su
atkalomis rankomis. Negi dabar ji bus kitokia? Bet Jus­
tas jau beveik vyras, jis vasarą galės padirbėti, tik neži­
nia, kiek ir kada jis dirbo ūkio darbus, o gal nusidavęs į
motiną ir toks pats tinginys? Bala žino, ką dabar reikės
sakyti? Bet gal nors sau užsidirbs? Gaila ir tos mažos
Julytės... Tik ar kada kas nors jos pačios pasigailėjo?
Tada, jau seniai, grįžęs iš Julytės krikštynų Aleksas
rado ją gulinčią lovoje. Nepaklausė, kas skauda, gal
daktaro reikia, o subambėjęs: „Gražiai atrodai, matyt,
dar greitai nedvėsi“, - apsisukęs išėjo lauk. Viktorija
neužmiršo, prisiminė ir mergaitės vardą, ir dar daug ką
prisiminė, tik ar dabar bepakeisi ką nors. Geriau nu­
duoti, kad užmiršo. Praeities nesugrąžinsi, o gyventi
reikia toliau.
- Kas kitam trobos gale gyvena? - pasiteiravo Elena.
- Jankienė su vaiku. O kitas kambarys tuščias. Pu­
sininką buvau įleidusi, bet rudenį išėjo į Užlaukių kol­
chozą...
- Tai kaip nusprendei? - be užuolankų paklausė
Elena.
- Atsikraustyk, gal sutarsim, gal nesipešim kaip
dvi katės, - sutiko Viktorija. - O dabar, jei neskubi,
palauk, pailsėkit, pavalgysit, kad alkanoms nereikėtų
namo eiti...

Viktorija su nesuprantama jai baime laukė, ką sakys,

kaip elgsis grįžęs iš mokyklos Rokas. Kadangi Elena su
vaikais gyveno kitame kambaryje, nors valgydavo prie
bendro stalo, tai pradžioje ji jokio pasikeitimo nema­
tė, gal tik tai, kad pasilabinęs Rokas su jais beveik ne­
šnekėjo.
Pagaliau baigėsi pamokos mokykloje, Rokas grįžo
atostogų visai vasarai. Prasidėjo darbai, kur Rokui ir
Justui reikėjo dirbti kartu. Rokas nenorėdamas pasi­
duoti vyresniam Justui stengėsi, bet jis buvo silpnesnis,
dažniau reikėjo nuo kaktos braukti prakaitą.
Pamatęs, kaip mėždamas mėšlą iš tvarto Rokas vos
atplėšia šake sugulėto mėšlo luitą, Justas pradėjo Roką
traukti per dantį:
- Matau, kad atsikandai šūdinos mužiko duonos, jei
į mokslus veržiesi...
- Man duona niekada šūdu nesmirdėjo, o mužikas -
aukso guzikas, - atkirto Rokas.
- Ant to guziko visi šunys šiko, - tyčiojosi Justas.
Nesitikėjęs tokios pašaipos Rokas užkaito.
- Prie mėšlo pabuvęs ir tu mėšlu pasmirsi. Matyt,
ne iš gero gyvenimo nepabūgai smarvės, jei atėjai tokio
šūdino darbo dirbti.
- Pamatėm su mama, kad nebeapsikopiat, ir pagailo,
kad badu nenudvėstumėt...
- Matai, kokie geradariai atsirado, - kaito Rokas. -
Ne mano mama jus kvietė, o tavo mama įsipiršo. Su­
pratot, kad be šūdo nebus grūdo, ir įsiprašėt... Jei ne
jūs, tai kiti už atlygį būtų padėję... Arklys arklio dykai
nekaso... Ir tu ne už dyka dirbi...
Dabar jau Justas pasijuto užgautas. Buvo jau išsižio­
jęs atsikirsti, bet Viktorija pakvietė pusryčių... Tą kar­
tą ginčas nutrūko, bet nuoskauda liko. Buvo tik laiko
klausimas, kada atsinaujins...
Viktorija pamatė, kad Rokas parėjo pusryčiauti suir­
zęs, nekalbus, žiūri kažkur lyg nieko nematydamas, bet
nieko nepasakoja, o Viktorija jo neklausinėjo. Likusią
dienos dalį vyrai dirbo piktai šnypšdami, prakaitavo,
bet tylėjo. Jautėsi, kad abiejų širdyse kaupiasi debesys...
Audra pratrūko pjaunant šieną...
Rokas iš tėvo buvo išmokęs teisingai įsitverti dal­
gį, prisitaikyti, kad dalgis pjaunant nesiraustų į žemę,
mokėjo iškalti ašmenis plaktuku nenusidaužęs pirštų...
Justui tai buvo naujas darbas. Jei anksčiau ir papjau­
davo karvei žolės, tai buvo tik trumpalaikis darbas, o
dabar reikėjo dalgiu mojuoti nuo ryto iki vakaro. Jei
dalgis blogai įtvertas, jis blogai slysta pjaudamas, be­
sirausdamas į žemę greitai atšimpa, nebepjauna žolės,
o tik šliaužia virš jos, reikia jį dažnai pustyti... Rokas
pačiupinėjęs Justo dalgį pamatė, kad jis per daug atsi­
lošęs nuo koto, bet nieko nesakė: mandru dedasi, te-
prakaituoja...
Justas į pradalgę stojo pirmas. Bet nors ir kaip jis
stengėsi, Rokas pjaudamas iš paskos visą laiką lipo jam
ant kulnų.
- Vyru dediesi, o pjaudamas nuo piemens negali ati­
trūkti, - pradėjo juoktis Rokas.
- Neriesk per daug nosies ir nesigirk rytą, kad vaka­
re verkti nereikėtų...
Rokas nepasidavė per visą šienapjūtę, o Justas neno­
rėdamas pasiduoti jaunesniam už save broliui nuvargęs
vos beparvilkdavo namo kojas. Vieną vakarą eidamas iš
pievos namo Justas užklausė:
- Kodėl j kolūkį neštojat, nereikėtų taip vargti?
- Žmonės šneka, kad užlaukiškiai dirbo per vasarą,
o rudenį už darbą špygą tegavo... Kaime dar niekas į
kolchozą nestoja, tai mama nenori būti pirmoji...
Justui visą laiką ausį rėžė tai, kad Rokas Viktoriją
savo mama vadina, o jo motinos mama vadinti visada
išvengia, kartais vardu pavadina, todėl nebeiškentė:
- Negi tu iš tikro manai, kad Viktorija tavo mama.
Būtų jau laikas suprasti, kad mano mama yra ir tavo
motina...
- Nelygink subinės prie akies, - staiga supykęs at­
kirto Rokas.
- Kaip, kaip pasakei, ar gali pakartoti? - dar ne visai
supratęs Roko žodžius primygtinai klausė Justas.
- Noriu pasakyti, kad mes skirtingai suprantam žodį
„mama“, - nenorėdamas aštrinti kylančio ginčo sušvel­
nino atsakymą Rokas.
- Bet tave ir mane pagimdė tai mano mama, - ne­
nusileido Justas.
- Bet tavo tėvas - tai ne mano tėvas, o jei sakai, kad
tavo mama yra ir mano mama, tai ko ji manęs neaugi­
no? Aš dar ne tokias šnekas iš kaimynų girdėjau...
- Dėl to tavo tėvas kaltas...
- O žmonės sako, kad ir tavo mama ne mažiau kalta,
kad vienas kaltas niekada nebūna, - ginčijosi Rokas.
 - Nebūk durnas, nesvarbu, kas užaugino, bet faktas
faktu ir lieka... Gyventumėm kartu, o greta ir Viktorija
neprapultų, - netikėtai išsprūdo Justui.
- O man faktas, kad jau gimusio tavo mama manęs
nenorėjo auginti, jei atidavė mano tėvams... O dabar,
kai aš jau didelis, gal jums ir neblogai būtų... Neišgrau-
ši... Man mama ta, kuri mane užaugino, aš ją myliu ir
mylėsiu... O dėl mano tėvo ir tavo mamos dar galėtu­
mėm pašnekėti, tik be reikalo nenoriu pliurpti...
- Matau, kad gerai motinos prieš mus prikurstytas
esi... - pradėjo pykti Justas.
- Jei nori žinoti, tai mama prieš jus man nė pusės
blogo žodžio nėra pasakiusi. Pats ne durnas, per šitiek
metų prisižiūrėjau ir iš žmonių prisiklausiau, - nenusi­
leido Rokas.
Kalba pasibaigė gana taikiai, bet skaudžiai palie­
tė Roko širdį. Per naktį negalėdamas užmigti svarstė
kiekvieną Justo pasakytą žodį. Ypač įstrigo pasakymas:
„Gyventumėm kartu, o greta ir Viktorija neprapultų.“
Galvoje nedavė ramybės klausimai: „Ar taip tik Justas
galvoja, ar ir Elena to nori? O gal jie susitarė, ir Justas
nori sužinoti jo nuomonę? Elena jau ne kartą sakėsi no­
rinti pašnekėti, tik jis laiko nerado... Gal...“
Viktorija ne kartą matė, kaip vyrai iš darbų, kai dirba
drauge, sugrįžta įkaitę, susiginčiję, susipykę, bet, dėkui
Dievui, nesusimušę, o to ji labiausiai bijojo. Rokas jai
nieko nepasakojo, tik kažkodėl visada labai nenorėdavo
kartu su Justu dirbti, visada klausdavo, ar nėra kokio
kito darbo, kurį galėtų dirbti jis vienas. Viktorijai at­
rodė, kad jam trūksta sveikatos, o išdidumas neleidžia
pasiduoti...
Prieš ateidama gyventi Elena šnekėjo, kad dirbsim,
girdi, kartu, ką uždirbsim, tuo dalinsimės. Atbildėjo su­
metę į ratus lovas, spintas, puodus, dubenis... O gyvu­
lių - tik vieną karvę. O kai reikėjo dirbti, tai Viktorijai
žiūrint į ją net silpna darydavosi... Sukosi kaip apatinė
girnapusė, krutėjo kaip utėlė per plaukus vis pažiūrė­
dama, ar ne per daug stengiasi... Tiesa, padėjo šerti gy­
vulius, pakrauti vežimus, į bendrą kibirą melžė pieną,
mušo sviestą, spaudė sūrius, tik tų sūrių, sviesto nei už
juos gautų červoncų Viktorija nematė. Pusininkas nors
savo bandą, paršus, paukščius turėjo, o Elena naudojosi
viskuo, lyg viskas jos būtų buvę... Begyvendama nusi­
pirko dar vieną karvytę, porą paršiukų, keletą vištų. Nė
karto jokio rūbelio ar apavo nenupirko Rokui, o gauti
pinigai ėjo Julytei ir Justui...
Artėjant rugsėjui Viktoriją aplankė Jasiaus vaikai -
Petras ir Leonas. Abu jie ruošėsi mokytis Kaune. Vikto­
rija džiaugėsi: gabūs, geri tie Jasiaus vaikai. Ji gerai pri­
siminė, ką kalbėjo, kai anąkart žiemą lankėsi pas Jasių,
todėl net neklaususi, ko jie apsilankė, lipo ant aukšto
lašinių atrėžti iš palties, dešros kokią rinkę nukabinti
nuo karties...
Viktorija nustėro pamačiusi, kad vos ne perpus su­
mažėję pernai pjautos kiaulės lašinių ir dešrų ant aukš­
to... Rokas niekada jų nelietė, Jankienė taip pat, ne pir­
mus metus ji čia gyvena ir niekada nieko... Tada kas?
Negi Elena visa tai galėjo ištaksavoti? Kuo tada Roką,
kai mokysis Kuršėnuose, reikės maitinti? Štai tau ir dar­
bininkai, štai tau ir padėjėjai... Gyventi pasidarė blogiau
negu su pusininkais. Viktorija jau visą vasarą matė, kad
Elena šeimininkauja, lyg viskas čia jai priklausytų, bet
niekaip nesiryžo ką nors sakyti. Būtų kilęs skandalas, o
ar nuo to būtų buvę geriau? Neduok Dieve, jei būtų išė­
ję per patį darbymetį... O dabar ką įdėti brolio vaikams?
Anksčiau žadėjusi negi sakysi, kad pati mažai beturi...
Giliai atsidususi, nutarusi visas likusias gėrybes nu­
nešti ir užrakinti klėtyje, o rakto daugiau niekam ne­
bepatikėti, Viktorija atseikėjo brolio vaikams kiek buvo
numačiusi. Ji pati kaip nors išsivers...
Leonas patenkintas krovė ciocelės dovanas į krepšį,
o Petras laižydamas lūpas rašėsi viską, ką jam Viktorija
krovė...
- Ką čia dabar rašai? - nustebo tai pamačiusi Vik­
torija.
- Atsilyginsiu baigęs mokslus, - žemu tėvo balsu
paaiškino Petras.
- Bus gerai, jei Rokui padėsit, kai jam prireiks, o
daugiau man jokio atlygio nereikia... Kaip tėvo, kaip
mamos sveikata? - pasiteiravo Viktorija.
- Tėvas pradėjo kažko silpnėti, dažniau sirguliuo­
ja, - pasiguodė Leonas.
- Matai, būtum daktaras, jau ir galėtum padėti...
Greičiau mokykitės, mačiau, kad ir mama nekaip be­
silaiko, jiems abiem jūsų pagalbos prireiks, - paskatino
atsisveikindama Viktorija.
Palydėjusi Jasiaus vaikus iki durpyno Viktorija namo
grįžo sunerimusi ne tiek dėl to, ką iš brolio vaikų išgir­
do, kiek dėl to, kaip toliau gyventi su Elenos šeimyna,
jei taip nieko nei sakę, nei pasitarę jie viską temps iš
namų? Pagalvojusi ji nusprendė dar nieko jiems ne­
sakyti...

Rudenį parvežė į kaimą kuliamąją. Kaip kiekvienais

metais per visą kaimą iš kiemo į kiemą eina talkos, o
vakarais - pabaigtuvės. Tik iš Viktorijos kiemo niekas
į talkas nevaikšto: Rokutis mokykloje, ji pati sveikatos
nebeturi, o Elena ir Justas eiti į talkas atsisakė. Pagaliau
vieną šeštadienį atėjo eilė kulti javus Viktorijai. Penk­
tadienio vakare atsiprašęs iš mokyklos parbėgo Rokas.
Prisiminusi, kad Elena pas Kačinskus gyveno, o su Juo­
zu dar ir rodą braukė, paklausė:
- Ar negalėtum paprašyti Kačinskų ar kitų kaimynų,
kad padėtų parvežti mašiną, kad padėtų javus iškulti?..
- Kad man nei šis, nei tas eiti per kaimą ir prašinė­
ti, - atsisakė Elena.
Viktorija suprato, kad Elenai ir Justui sarmata prašy­
ti kaimynų paramos. Jei būtų patys jiems padėję, tada ir
prašyti nereikėtų... Viktorija bėga tai pas vienus, tai pas
kitus prašydama padėti, bet visi atsisako, o kai kurie į
akis drebia:
 - Ar ta tavo gegutė su savo bernu mums padėjo? Tau
padėtumėm, jei viena su vaiku būtum...
Tik Kaverų Adomas paprašytas nė pusės žodžio ne­
pasakęs iškinkė iš jau pakrauto vežimo arklius ir par­
vežė kuliamąją. Jam iš paskos net neprašytas atbildino
dyzelį Grinius.
Viktorija pasiuntė Roką prašyti talkos į Urkuvėnus.
Šeštadienio rytą atvažiavo visa Marytės šeimyna - pil­
nas vežimas darbininkų, nebuvo tik pačios Marytės ir
Alberčiuko. Jie pasiliko namų žiūrėti... Net alaus bačką
Staponas atvežė.
Nebe tie laikai, kai abu daržinės galai buvo prikrauti
javų iki viršaus, kada kūlė užtrukdavo iki išnaktų, kai
baigti reikėdavo jau gilią naktį pasišviečiant liktarna.
Šį kartą visi skubėjo, dirbo net nepietavę, o kūlė buvo
baigta, vos saulei artėjant prie laidos...
Justas tvarkė šiaudus. Rokas su arkliais sukosi apie
mašiną, pripiltus grūdų maišus krovė į vežimą ir vežė į
klėtį. Kaimynai stebėjosi, kad dar tik pusvaikis, o maišą
rugių tik švyst į ratus ir jau kelia kitą...
- Stiprus. Visas į tėvą, - išgirdo šnekant.
Viktorija sukosi kaip vijurkas: reikėjo išdarinėti pa­
pjautą veršį, kepti ragaišį, kugelį, virti valgyti, ieškoti
samagono pas čiuiniškius, nes pageriančių tarp urku-
vėniškių netrūko, ruošti pabaigtuves... Elena padėjo
virtuvėje, bet prie mašinos nėjo. Padarydavo tai, ką
paliepdavo Viktorija, ganė Julytę ir pasičiutnijusi prieš
veidrodį trynėsi iš kampo į kampą.
 Pagaliau nusikratę dulkes ir nusiprausę talkininkai
susėdo prie pabaigtuvių stalo. Išgėrę po stiklinę nami­
nės, užgėrę po porą kvortų alaus prašneko, suklego...
- Matau, kad ciocelė dabar savo ūkyje už mergą dir­
bi, o Rokas bernauja, - žemu balsu lėtai ištriūbijo Sta-
ponas.
- Nešnekėk niekų, Staponel... Visi dirbam, kiek ga­
lim, kiek sveikatos turim, - mėgino Staponą raminti
Viktorija.
- Galiu ir nešnekėti, jei nenori... Tik ne aš vienas, o
visi, ne akli juk, matom, kad tavo pagalbininkė tik prie
stalo mandra, o prie mašinos tai net nosies neparo­
dė... - netilo Staponas.
- Ir kuknėje darbo užteko, - Viktorija ėmė teisinti
Eleną pamačiusi, kad ta raukosi išgirdusi tokią šneką.
- Ar į kolchozą akmenaitiškių nevaro? - susidomė­
jo Staponas. - Urkuvėniškius jau baigia pyliavomis ir
paskolomis pribaigti... Buvo užsukęs iš valsčiaus Urbo­
nas, tas pats, kur prie vokiečio atėjęs iš miško mano
batus rekvizavo... Pavaišinom... Kai pradėjo j kolchozą
agituoti, gąsdinti, aš nebeiškenčiau ir paklausiau: „Bene
mano batai kojas nuspaudė, kad taip piktai šneki?“ Pa­
žiūrėjo į mane, bet nieko nebesakė.
- Tas pats ir pas mus. Kitais metais reikės nešti pra­
šymą... Nebėra nei sveikatos, nei naudos iš tos žemės,
kai valdžia viską atima, - prisipažino Viktorija.
- Ar nebijai, ciocel, kad atėję iš miško subinės neiš-
tarkuotų? - paklausė Staselė.
 - To dar betrūko, - nustebo Viktorija. - Mūsų kraš­
te to dar neteko girdėti... O pas jus?
- Mūsiškiams buvo... Stasius parėjęs iš nibrės Lyku-
čiuose pas Jučą, kur jis skripkavo, spjaudėsi kelias die­
nas... - pradėjo pasakoti Staselė.
- Nepliurpk niekų, - Stasius bandė nutildyti pačią,
tik ji neklausė.
- Žinai, ciocel, jaunimui nusibodo visko bijoti ir po
namus trintis, tai susimetė į krūvą, tuncius pakėlė. Sta­
sių su skripka paprašė groti, kitus su kitais instrumen­
tais... Bešokant niekas ir nepamatė, kaip kažkas įėjęs
tik pykšt į lubas... Visi persigando, o čia jau pilna troba
ginkluotų... „Mes miškuose už Lietuvą vargstam, o jūs
linksmybes keliat... Gal dar ir gaspadoriams už trobą
nepadėkojot... Ką? Nieko negirdim. Gaspadoriau, ar
padėkojo šokėjai?“ Jučas išsigandęs nežino ką dary­
ti, mindžikuoja stovėdamas vietoje... „Reikia padėkoti
gaspadoriams, ar ne teisybę sakau, vyrai? Gaspadoriau,
greit mauk kelnes ir gulk ant stalo... Ne aukštielninkas,
o ant pilvo... O gaspadinė kelk sijoną ir gulk greta...
Greitai, greitai, nėra čia ko ilgai galvoti...“ Jučai drebė­
dami nesupranta - šposai tai ar tikrai reikia daryti kas
liepiama, tik vėl į lubas kelis kartus kai pykštels - Jučai
ir guli ant stalo plikomis subinėmis į viršų... „O dabar
muzikantų ir šokėjų eilė... Vyrai - bučiuokit gaspadi-
nei į subinę, o mergos - gaspadoriui... Greitai, greitai...
Padėkokit už trobą...“ Paskiau mergų klausiau, ar ir jūs,
sakau, bučiavot Jučui į subinę? „O kaip nebučiuosi?
Bijojom, sako, kad blogiau nebūtų... Po to visą nedėlią
spjaudėmės...“
- Gal ir pati Jučui į subinę bučiavai, kad taip gerai
viską žinai? - neiškentė nepaklausęs Staponas.
- Aš vaikus namuose žiūrėjau. Stasius nieko nebūtų
pasakojęs, sarmatijosi, iš kaimo mergų sužinojau... -
gynėsi Staselė.
Dar ilgai talkininkai juokėsi, šurmuliavo, kol pabaigę
tuštinti alaus bačką pakilo ir dainuodami sukritę į ra­
tus ištratėjo namo. Viktorijai norėjosi daugiau sužinoti
apie Marytę, kitų urkuvėniškių gyvenimą, tik ne vieta ir
ne laikas buvo apie tai šnekėti, kai talkininkų akys nuo
alaus ir naminės blausėsi, o liežuviai kliuvo už dantų.
Viktorijos širdyje liko ir džiaugsmo, ir kartėlio nuo­
sėdos. Elena ir Justas vaikščiojo tylūs, pikti. Nepatiko
jiems talkininkų šnekos.
Sekmadienio vakare, baigę krauti į daržinę šiaudus,
sustūmę į pastogę pelus, pavargę grįžo į trobą Rokas
ir Justas. Elena virė vakarienę. Pašėrusi gyvulius ir už­
rakinusi klėtį parėjo Viktorija. Ant stalo garavo dubuo
pražilintos bulvienės. Visi susėdo vakarieniauti, Rokas
įsipylė samtį bulvienės ir, vos pasėmęs šaukštą sriubos į
burną, pajuto tarp dantų neskustos bulvės lupeną. To­
kio neskanaus srėbalo mama dar jam niekada nebuvo
išvirusi, be to, jis nemėgo bulvienės ir mama tai žino­
dama jos beveik nevirdavo.
- Kas čia per pliurza iš neskustų bulvių išmarma-
liuota?.. - pasipiktino Rokas.
 Tai išgirdusi Elena paraudo iš pykčio.
- Matai, koks ponaitis atsirado. Aš, jo motina, val­
gau ir nieko nesakau, o jam mat pliurza...
Rokas visas užkaito tai išgirdęs.
- Tu mano motina? Ir tau liežuvis apsivertė taip pa­
sakyti?.. Gal tu mane užauginai? Pašikai ir palikai...
- Nutilk, šikniau, piemenie, ant motinos taip saky­
ti, - grėsmingai suriko kildamas nuo stalo Justas. - Aš
tave tuojau užčiaupsiu, buožiuko gabale...
Rokas žaibu pašoko nuo stalo ir čiupo prie krosnies
greta žabų gulėjusį kirvį.
- Ateik, pamėgink...
Viktorija puolė į tarpą.
- Vaikai, proto turėkit...
- Mama, negi tu akla, kad nieko nematai... Justas jau
seniai mane įkalbinėja, kad aš tavęs atsisakyčiau, kad
su jais gyvenčiau, kad ne tave, o ją mama vadinčiau...
Neišdegs. Negi tu nematai, kam ir kaip jie stengiasi. Jie
nori tave ubagais išvaryti... Ne toks aš durnas, kad nie­
ko nematyčiau...
- Tylėk, vaikeli, ką tu dabar paistai... - ramino vaiką
Viktorija.
Elena už rankos čiupo Justą.
- Justai, sėsk, neliesk to velnio išperos...
- Pati išperėjai... Kai užaugau, tada jau „aš tavo mo­
tina“... Kur tu buvai, kai tėvas mane diržu talžė? Kur tu
buvai, kai su smerčiu dalinausi? Motina atsirado... Tu
man šūdo vietoj, žinok tai...
 Justas vėl kilo nuo. stalo... Rokas pašoko nuo mamos
į šoną laikydamas rankoje kirvį.
- Mama, netrukdyk, tepamėgina prieiti. Gaus kirviu
ir nusiramins... Tegu susirenka savo Skurlius ir tesi-
krausto iš kur atėję... Pragyvenom iki šiol be jų, pragy-
vensim ir toliau...
- Žvėriuką užauginai... - supykusi piktai pradėjo
rėkti ant Viktorijos Elena, tik Viktorija ją šiurkščiai nu­
traukė:
- Netrizniok, o gerai pagalvok prieš sakydama. Ką
pasėjai, tą ir nusipjausi... Kiek tau jis anksčiau buvo rei­
kalingas, tiek tu jam dabar...
- Jei mes čia nereikalingi, tai greit mūsų ir nebema-
tysit, - visai piktai atkirto Elena.
- Boba iš ratų, ratams lengviau, - nebeiškentė
Rokas.
- Dar tu, šikniau, balsą kelsi? - riktelėjo Justas, bet
Viktorija kalbą užbaigė:
- Jei jau taip viskas susiklostė, tai nebesiriekim, o ge­
ruoju galim ir išsiskirti, ir akių draskytis nereikės. Pasi-
ieškokit, kur geriau, atsirokuokim ir gyvenkim kas sau,
kaip iki šiol...
Ankstų pirmadienio rytą dar tamsoje, kad Rokas
spėtų į pamokas, pasikinkiusi Kaštanikę Viktorija pri­
krovusi savaitei maisto išvežė Roką į Kuršėnus. Elena
su savo vaikais dar miegojo, o Viktorija jų nežadino:
ne maži, patys turi žinoti, kada kelti, ką daryti ir kaip
gyventi. Grįžusi nustebo radusi tuščią trobą ir alkanus
gyvulius tvarte. Jankienė pasakė, kad įdienojus Elena,
Justas ir Julytė atsikėlė, apsivilko ir kažkur išėjo.
Grįžo Elena su Julyte tik kitos dienos pavakary.
Vaikščiojo pikta, susiraukusi, o Viktorija tai matydama
net nebandė jos šnekinti: jei ko reikės, pati pasakys.
Tik dar kitą dieną, kai grįžo Justas, Elena prašneko:
- Justas susitarė dėl valdiško darbo Kuršėnuose. Ga­
lim susirokuoti ir už savaitės kitos išsikraustysim.
- Pirma atpilkim pyliavas valdžiai, o pasidalinsim
tai, kas liks, - pabrėžtinai priminė Viktorija. - Rodos,
taip buvom sutarusios. O toliau, kaip pasiklosi, taip iš­
miegosi...
Justas išėjo į Kuršėnus. Pasisakė gavęs darbo vyk­
domajame. Už poros savaičių atvažiavo su palutarke,
susikrovė savo baldus, grūdus, dalį bulvių ir, susodinęs
Eleną ir Julytę šalia vairuotojo, o pats įlipęs į kėbulą,
pasakė, kad pašarą, karves ir kiaules išsiveš kitą kartą,
ir išbildėjo.
„Dėkui Dievui, - pagalvojo Viktorija. - Jei nėra pa­
ramos gyvenime, tai tokia paspirtis irgi tik bėda. Kad
tik greičiau tas kolchozas susitvertų...“

Artėjo žiema, pradėjo šalti. Grįždamas namo iš

mokyklos, nusileidęs į Čiuinių pakalnę Rokas žiūrėjo
namų link ir priebrėkšmyje niekaip negalėjo atpažinti
savo namų kalnelio: kažko trūko. Tik gerai įsižiūrėjęs
suprato, kad nebėra beržų, tų didelių, gražių medžių,
kuriais jis visada džiaugėsi, kurie savo buvimu jau iš toli
rodė, kur jo namai... Eidamas pro šalį sustojo prie liku­
sių kelmų, aplink kuriuos mėtėsi skiedros ir smulkios
šakos, Rokas su gailesiu prisiminė, kaip tėvas mokė jį
leisti sulą, kaip gardžiai tą sulą gėrė arkliai, kokia skani
buvo mamos išvirta zacirka...
- Mama, kur beržai prapuolė? - vos įžengęs į trobą
paklausė Rokas.
- Buvau išvažiavusi į Urkuvėnus, o grįžusi vėlai tik
kitą rytą pamačiau, kad jų nebėra. Jankienė sakė, kad
Justas su čiuiniškiais juos nupjovė, sučvertavojo ir iš­
sivežė... Sakė, kad būrys vyrų dirbo suprakaitavę visą
dieną.
- Tai žaltys, - susikeikė Rokas. - Mama, ar jis tavęs
klausė, ar tu leidai?
- Vaikeli, negi dabar kas,mano leidimo prašo. Reikia
džiaugtis, kad paskutinio kąsnio dar neatima.
Kažkokia keista pagieža sukilo Roko krūtinėje. Jam
pasirodė, kad su beržais iš širdies išrauta tėviškės vaiz­
do pilnatvė, tie didžiuliai medžiai, ne vieną pavasarį
girdę jį savo saldžiu krauju, nutraukę nuo namų ne vie­
ną žaibo kirtį... O blogiausia, kad tėviškės vaizdą pade­
da griauti ne tik svetimi žmonės, o ir tas, kuris dar jo
broliu dėjosi... „Duok Dieve toliau nuo tokios brolys­
tės“, - šmėstelėjo mintyse.

Praėjo žiema... Nebematydama kitos išeities Vikto­

rija paprašė Roko padėti parašyti prašymą stoti į kol­
chozą.
 Kai tik akmenaitiškiai vėl buvo suvaryti į Kadrickio
trobą pasirašyti, kad savo noru prašosi į kuriamą kolek­
tyvinį ūkį, kai žmonės jau buvo visiškai nustekenti py­
liavomis ir mokesčiais, paversti ubagais, gyvenančiais
vis dar po nuosavais stogais, įbauginti ir bijantys tuos
stogus prarasti, kai nebematė nei reikalo, nei prasmės
ūkininkauti, greta jų ant stalo atsirado ir Viktorijos pra­
šymas.
Taip „savanoriškai“ iki pavasario buvo kolektyvi-
zuotas dar vienas Lietuvos kaimas ir prijungtas prie
anksčiau Užlaukiuose taip pat „savanoriškai“ sukurto
kolchozo...
Netrukus Užlaukių vyrai nugriovė ir išsivežė klėtį,
daržinę, dalį ūkio padargų... Viktorija pavaišinusi bri-
gadierių namine išprašė, kad paliktų jai prižiūrėti vieną
arklį ir ratukus, pažadėjusi vežti į pieninę sukolektyvin-
tos akmenaitiškių bandos pieną.
 TARP STRIBU IR MIŠKO

Viktorija nuėjo pasisemti vandens į šulinį. Užsimetęs

šautuvą ant peties, apsivilkęs rusišką kareivišką palaidi­
nę, nuo Čiuinių link kaimo apžergęs dviratį beriedąs į
pakalnę Grinius. Prie šulinio Grinius nušoko nuo dvi­
račio. Viktorija ne iš karto jį ir pažino, o pažinusi savo
akimis nepatikėjo.
- Jonai, ar čia tu?
- Kas gi kitas, jei ne aš... - lipdamas nuo dviračio
prisipažino Grinius. - Duok vandens atsigerti. Ištroš­
kau beskubėdamas.
- Niekada nebūčiau patikėjusi, jei kas būtų pasakęs,
o savo akimis nematyčiau... Kam čia tą bjaurybę ant pe­
čių tempi? Tai kas dabar tu? Miškinis ar stribitkaulis, o
gal žmones į Sibirą veži?
- Nei tas, nei anas...
- Velnių priėdęs visada buvai, o dabar kas per pra-
jovai? Einam, atsisėsk, papasakok, jei neskubi? Jauni, iš
piemenų išaugę vieni miške slapstosi, kiti į stribitkau-
lius pasidavė, o tu juk nebe piemuo, žilė galvoj - velnias
uodegoj... Ko bjaurojiesi, svietą juokini?
- Nesibark be reikalo... Negaliu tau visko pasakyti,
tik protinga esi, tai ir dabar iš pusės žodžio suprasi...
Stribas aš, tik ne toks, kokiu laikai... Piemenis miške
nuo smerčio ratavoju, kad tokiems, kaip aš, į nagus ne­
pakliūtų... Nėra kada plepėti. Ateis laikas, sužinosi...
- Jei jau toks mandras, tai pasakyk, kad tie piemenys
bobas ramybėje paliktų. Dabar naktį vienų, dieną kitų
reikia bijoti...
- Bijok nepažįstamų, žinomų nereikia bijoti... Gir­
dėjau, kad Elena jau iš tavęs išsikraustė. Mačiau Justą
valsčiuje besisukinėjant... O dėl Sibiro tai seniūno Ma-
lakauskio bijok, girdėjau, kad jis ir tave minavojo...
Atsigėręs tiesiai iš kibiro vandens Grinius apžergė
dviratį ir nurūko alksnyno taku link Ignaco. Žiūrėdama
pavymui Viktorija niekaip nesuprato, ką Jonas norėjo
pasakyti. Ko tam seniūnui iš jos prireikė? O Jonas, kam
jis, raudonam velniui ar žmogui, tarnauja?
Po to pašnekesio su Grinium Viktorija ne juokais
sunerimo, nemiegojo visą naktį. Ką daryti? Jonas be
reikalo burnos neaušins, jei pasakė, tai ką nors žino, o
visko tai ir jam niekas nesakys... Gal jis iš tikro savas
žmogus, tik į vilko kailį dabar įlindo?..
Atsikėlusi anksti rytą dar iki saulės patekėjimo Vikto­
rija įritino į ratus pikliuotų kvietinių miltų maišą, porą
palčių lašinių, kumpį - beveik viską, ką turėjo, „kad tik
padėtų, kad tik padėtų“, ir išvažiavo į Micaičius, į Ma-
lakauskio kiemą... Sauso nieks neklauso... Negana to,
reikės prašyti, žemintis, rankas bučiuoti...
Seniūnas sėdėjo prie stalo atsilošęs kaip koks vieš­
pats ir tylėjo... Tik tada, kai iš ratų į savo sandėlį iškrovė
Viktorijos atvežtą skarbą, išstenėjo:
 - Buožės buvot, šeimyną samdėt... Dabar visus to­
kius sovietų valdžia likviduoja kaip klasę. Pažiūrėsiu,
ne viskas nuo manęs priklauso...

Šeštadienio vakare grįžo iš mokyklos Rokas. Vikto­

rija paliepė užkurti pirtį. Rokas palengva prinešė iš šu­
linio kubilą vandens, užkūrė krosnį ir lipo ant pirties
aukšto nuimti vantų, kai akis akin susidūrė su kažkokiu
ant pirties įsitaisiusiu vyru, už kurio nugaros matėsi
dar kelios galvos. Vos spėjo Rokas šūktelėti:
- Mama...
- Tylėk, dar stribai išgirs, - suriko vyras ir norėjo
čiupti už apykaklės Roką, tik nespėjo. Rokas nušoko
nuo kopėčių ir kiek kojos kerta parskuodė namo.
- Mama, ant pirties pilna vyrų. Kai aš surikau, liepė
tylėti, kad stribai neišgirstų...
Viktorija nustebo: tie, kurie stribų bijojo, niekada ant
pirties nelipo, o gerai apsižvalgę eidavo tiesiai į trobą
arba jau sutemus tyliai pasibelsdavo į langą. Čia kažkas
ne taip... Metusi darbus Viktorija pakilo ir nukulniavo
prie pirties. Rokas sekė iš paskos. Čia jau vienas sėdėjo
ant kopėčių laiptelio ir rūkė.
- Ko čia šalinėjat, vaikus gąsdinat? Dar pirtį uždegsit
ant aukšto smalydami... Kas tokie būsit ir ko jums rei­
kia? - piktai paklausė Viktorija.
- Tylėk, motin, kad kas neišgirstų... Iš miško mes...
- Niekas čia iš miško niekada nevaikščioja ir ant pir­
ties nesėdi... Rokai, bėk greitai į Čiuinius, duok vyrams
žinią...
 - Stok, bambize... O tu, boba, tylėk, jei nieko neiš­
manai, - suriko vyras. - Mums Matjošiukai sakė, kad
pas jus ramu, stribų nėra, tai mes ir užlipom pamie­
goti...
Nuo pirties vienas po kito žemyn nulipo dar keli šau­
tuvais ir granatomis apsikarstę nepažįstami vyrai. Pri­
siminusi Griniaus pamokymą Viktorija nepasimetė.
- Jokių Matjošiukų nepažįstu, jokie miškiniai čia ne­
silanko. Jei tokių reikia, eikit kur didesnis miškas, gal
ten ką ir rasit... Palauk, palauk, ar ne tave Kuršėnuose
su šautuvu mačiau? - Pažiūrėjusi į ką tik nuo pirties
nulipusį vyrą paklausė Viktorija.
- Neieškok durnių, bobut... Geriau tylėk, o jei kam
prasižiosi, pačiai bus amen... Vyrai, einam, gaspadinė
žada valgyti duoti...
- Dar ko užsimanysit? Patys neišmanom, kaip galą
su galu sudurti, o dabar dar tokią vyrų bandą mai­
tink... Negi valdžia jau taip nubiednėjo, kad ir ėsti ne­
beduoda?
- Tai ką, vienus vaišini, o kitiems nieko nenori
duoti?
- Nieko nevaišinu, niekas čia nesilanko. Ne tą vietą
pasirinkot... Geriau eikit iš kur atėję...
Rokas išgirdo, kaip vienas kitam patyliais pasakė:
- Gudri boba, rupūžė. Nieko neišpešim. - Paskui
jau griežtai: - Mat tave velniai... Kad niekam nė mur
mur, kad mes čia buvom. Supratai? O jei banditams
pirtį kūreni, tai taip ir žinok, ir pati, ir tavo vaikigalis
galvą pašiks... Ar ant viršaus nieko nepalikot? - paklau­
sė kitų. - Einam be reikalo negaišę...
- Kas čia tokie buvo? - nesuprato Rokas.
- Stribai, kas daugiau, negi pačiam dar neaišku, -
supyko Viktorija. - Eik, pakurstyk krosnį...
Užlipusi ant pirties lubų Viktorija nustėro - jų čia ne
vieną dieną būta: prigulėta, popierių primėtyta, duo­
nos plutų... Stoge pilna skylių... O kai pro jas pažiūrė­
jo - visas kiemas, viskas aplinkui kaip ant delno. Ne­
duok Dieve, jei kas būtų iš miško apsilankęs...

Nuvažiavusi į turgų Viktorija pamatė tarp vežimų

besisukiojantį Grinių. Be šautuvo, diržu apsijuosęs...
Tai prie vienos bobos prieina, tai prie kitos, kažką
šneka, aiškinasi... Pamatęs Viktoriją Jonas ir pro ją ne­
praėjo...
- Ką čia parduodi?
- Kiaušinius, ar jau nebeatskiri? - nustebo Viktori­
ja. - O pats ko apie bobas, kaip gaidys apie vištas?
- Uždarbiauju... - Jonas prisiglaudė prie Viktorijos
ir parodė kažkokį apskritą daikčiuką, kurio viduje be
perstojo judėjo rodyklė.
- Kas čia per cūdai? - nustebo Viktorija.
- Čia kompasas. Tos rodyklės vienas galas visada
šiaurę rodo. Aš pažiūriu, kuri nepažįstama boba pieną
parduoda, prikišu tą kompasą prie kanės ir piktai klau­
siu: kiek vandens į pieną pripylei? Nė lašelio, ponuli...
O aš tuoj - žiūrėk, aparatas rodo, kad du uzbonus...
Boba žiūri, rodyklė kruta... Tik du puodelius, ponuli,
nebausk... Išgeriu pieno kvortą ir prie kitos...
- Kaip tau, Jonai, ne sarmata, bobas gąsdinti? Sar­
matos turėtum...
- Visiems gyventi reikia. Durną ir bažnyčioj muša. -
Juokdamasis Jonas nukiūtino tarp vežimų.

Įpusėjo gegužis. Niekas namuose ir pamatyti ne­

spėjo, kaip saulei krypstant vakarop iš visų pusių au­
tomatais ir šautuvais ginkluoti enkavedistai ir stribai
apsupo namus. Vieni landžiojo visur, ant aukšto, ant
tvarto, pirtyje, net palovius tikrino, o kiti išsiskleidę
per krūmus, šautuvus atstatę patraukė link Ignaco,
Satkaus, Vinkaus...
- Bobos, sakykit, ar niekas pas jus nesislepia? Bus
blogiau, jei patys rasim...
- Kas čia dabar darosi, negi vėl karas prasidėjo? -
nesuprato Viktorija. - Nieko neslepiam, nieko nėra.
- Banditus gaudom, - kažkuris trumpai atrėžė ir
toliau visur šniukštinėjo, kol nieko neradęs nuėjo per
alksnyną paskui kitus.
Po pusvalandžio toli alksnynuose Vinkaus pusėje
pradėjo tratėti, pyškėti, o paskui vienas po kito dar
pokšt, pokšt ir nutilo. Saulei jau leidžiantis pažiūrėju­
si pro langą Viktorija pamatė, kaip keleliu nuo Ventos
pro apušrotą atvažiuoja dveji arkliais kinkyti ratai. Vik­
torija paėmė kibirą ir nuėjo prie šulinio: vandens pasi­
sems, o kartu pamatys, kas tokie važiuoja. O kai pama­
tė, vos neapalpo. Pirmuose ratuose gulėjo du kruvini,
negyvi, pusplikiai vyrai. Kraujas varvėjo pro vežėčias
palikdamas raudonai juodas dėmes provėžose. Vieną
jų, nors ir kraujuotą, Viktorija pažino, tai buvo Juozas
Matjošiukas, ne kartą pas ją ant aukšto nakvojęs, val­
gyti prašęs. Antrame surištomis rankomis pamestas
ant šiaudų gulėjo Ignacas, Bronelės vyras. Už kasų prie
ratų pririšta klupdama, griūdama ir vėl pakildama ėjo
buvusi Roko mokytoja Regina. Kylant į kalnelį Regina
pargriuvo ir tempiama skaudžiai sudejavo. Iš paskos
žingsnis po žingsnio bindzino būrys ginkluotų stribų
ir enkavedistų. Čia jau Viktorijos savitvarda, kantrybė
ir baimė dingo. Viktorija puolė ir sustabdė arklius.
- Vyrai, judošiai, velnio išperos, ko jūs tą mergą kan-
kinat? Ką ji jums padarė? Proto turėkit.
- Težino kurva, kaip su banditais jodytis... - suriko
kažkuris.
Viktorija puolė prie kraujuojančios Reginos ir iš visų
jėgų mėgino atpančioti plaukus nuo virvagalių.
- O jūs, nevidonai, ko stovit? Sąžinės turėkit... Gin­
kluoti iki dantų pusplikės mergos išsigando...
Atrišusi Reginą Viktorija čiupo nuo svirties kibirą
su vandeniu, apipylė gulinčios merginos galvą ir prisi­
glaudusi prie krūtinės ėmė klausytis. Širdis plakė. Tada
pradėjo trinti žandus, krūtinę, kol iš Reginos burnos
pasigirdo dejonė. Mokytojai atsigavus stribai surišo jai
rankas ir įmetę į ratus šalia Ignaco paragino arklius.
 - Nerėk, vilkom tik kelis metrus, kai nuvirto, o visą
kelią ėjo pririšta prie ratų... Negriebs velnias, - lyg ir
pasiteisindamas pasakė Viktorijai vienas iš stribų.
Tik dabar Viktorija pamatė, kad tarp stribų surišto­
mis rankomis paskui ratus varoma Ignaco pati, Brone­
lė. Pasėmusi kvortą vandens Viktorija pribėgo ir davė
atsigerti leisgyvei užsiverkusiai Bronelei.
- Viešpatie brangus, ir tave. Už ką?
- Toks laikas. Kenčia kaltas, kenčia nekaltas...
- O kas dabar tavo Antanuką žiūrės?
- Ignaco mama...
Viktorija norėjo dar žodelį kitą pasakyti, tik kad su­
riks kažkuris rusiškai:
- Pošla von, stierva. Vsie vy banditskije vyrodki...
Viktorija norėjo duoti ir Ignacui atsigerti, tik nebe­
spėjo.
- Von namo, nesipainiojusi po kojų, - riktelėjo kaž­
kuris, - jei nenori pati cypėn pakliūti. Atsirado, bl...,
banditų užtarėja.
Dar ilgai stovėjo Viktorija ant kalnelio akimis lydė­
dama vargšus žuvusius miškinius ir leisgyvius kaimy­
nus, kurie, jos akimis, buvo niekuo nekalti, tik likimo
vinimis kalami prie pakrypusio gyvenimo kryžiaus...

Po kelių dienų vidurnaktį į langą kažkas pasibeldė.

Niekaip Viktorija negalėjo priprasti prie tų naktinių ba-
ladojimų. Juos išgirdus visada suvirpėdavo širdis, nes
tokiu neramiu laiku mažai kas naktimis bevaikšto, tik
miškiniai arba stribai.
- Kas čia?
- Įleisk, nebijok, čia aš, Bronelė...
- O Jėzau, - sudejavo Viktorija ir nuskubėjo į prie­
angį atsklęsti durų. - Iš kur tu vidury nakties?
Bronelė buvo purvina, suplėšyta suknute, suveltais
plaukais, su mėlynėmis paakiuose.
- Tik dabar iš rūsio Kuršėnuose paleido. Jau kelios
dienos, kaip burnoje nieko neturėjau. O kaip baisu
buvo eiti...
- Eik greitai į vidų. Tuoj įpilsiu vandens, nusiprausi...
Aš tuoj rasiu ko užvalgyti...
- Negaliu, nenoriu... Namuose Antanėlis laukia. Ar
gyvas, ar sveikas? Juk nieko nežinau, niekas nieko apie
namus nepasakė...
- Kur tu vidury nakties? Palauk, pailsėk, nusiramink
mažumėlę... Nebijok, Pranienė padeda prižiūrėti tavo
mažiuką, pamelžia karves, pašeria gyvulius. Jau ir taip
sustirai į ragą, pavargai, kol iki čia parsigavai, - ramino
Bronelę Viktorija skubiai kurdama ugnį, riekdama duo­
ną, dauždama kiaušinį į keptuvę.
Nusipraususi Bronelė šiek tiek nurimo, o atsisėdusi
virtuvėje prieš degančią ugnį nerišliai, su pertraukomis
virpančiu balsu pasakojo:
- Aš ėjau pamelžusi karves, nešiau pieną, o nuo Kla-
bio pusės stribai... Pradėjo rėkti: „Kamtą pieną girdysi?
Ar banditams?“ Namo nešu, sakau. Pamelžiau karves ir
einu namo. Jau buvo pirtis iškūrenta... Juk rytoj turėjo
būti Šeštinės. Vakare Ignacas su Vinkum norėjo mau­
dytis... Matjošiukas su Keru, kai pradėjo loti šuo, puolė
į mišką... Paskiau Matjošiuko kepurę ant žemės radau.
Pametė bėgdamas į krūmus. Gerai, kad stribai nepa­
matė. O kai pradėjo pyškinti, tai Dieve Dieve... Pas mus
buvo atėjęs Vitkus, pradėjo ir jį kaltinti, bet jis popie­
rius turėjo, tai jį paleido. Parvarė iš miško pridaužytą
Reginą...
- O kaip ji ten atsirado?
- Jinai per mūsų ganyklą Satkaus karvių melžti ėjo...
Ir tu, kurva, sako, su jais. Džiaukis, kad nenukepėm...
Paskiau paėmė iš kūtės arklį, užmovė pavalkus ir pas-
tarankomis pririšę partempė iš miško nebegyvus Kerą,
buvusį Kuršėnų policijos viršininką, ir Matjošiuką, vy­
resnįjį, jaunėlis pabėgo... Kai paklausė Vitkų, ant kieno
žemės nušauti banditai, tas nieko blogo negalvodamas
ir pasakė, kad ant mūsų... Tada Ignacą taip pridaužė,
primušo, kad tas ant kojų negalėjo pastovėti. Daužė
visus, vyrus su lazda per pečius, moterims per veidą.
Mano mažasis Antanėlis klykė išsigandęs... Kai pama­
čiau pareinančius iš miško, sakau vyrui - renkis, grei­
čiausiai ir tave suims. Ignacas pradėjo drebėti. Iškratė
viską, kiekvieną skudurėlį, ką tik rado geresnio, viską
pavogė...
- Eik, užvalgyk, paskui papasakosi, suspėsi dar... Pa­
būk, kol saulė patekės, nusnausk truputėlį...
 Springdama, pasikūkčiodama, sunkiai rydama kąs­
nius Bronelė pasakojo:
- Nuvarę į Kuršėnus pradėjo tardyti, šokdinti, bet aš
nieko nesakiau... Tardė, daužė dieną ir naktį... Už poros
dienų, kai kambaryje liko vienas lietuvis, matyt, vyres­
nysis, man ir sako: „Kotu giniesi, tavo vyras prisipažino,
kad užeina banditai.“O aš jam - ką jis galėjo prisipažin­
ti? Ar kad naktimis miškiniai užeina? Mes neklausiam
nė vieno, kai kas užeina, ar tu miškinis ar enkavedis­
tas. Pagalvok, tamsta, pats... Kaip mes galim ko nors
klausti, kas tokie būsit? Juk visi ginkluoti. Bijom, kad ko
nepadarytų. Jūs ginkluoti, jie irgi ginkluoti, o mes nieko
neturim... Ateina ir vėl išeina... Valgyti prašo. Ir duodi...
Pamėgink neduoti... „Sunkūs laikai“, - sako tardytojas.
O aš jam - žinoma. Bet mes nekalti, kad tokie laikai
atėjo... „Bet vyro nepaleisim“, - sako. O už ką laikysit?
Jis nieko nedarė, jums nesipriešino... Per mūsų žemę
vaikšto visi kas nori ir mūsų leidimo neprašo...
Bronelė nutilo, nusišluostė ašaras, patylėjo.
- Kitą naktį tardė toks nebejaunas rusas. Šiek tiek
supratau ruskai... Kai jis liko vienas, puoliau prie jo ant
kelių, pradėjau rankas bučiuoti... Turėk širdį, sakau, na­
muose liko trijų mėnesių vaikas. Juk tu irgi žmogus, juk
tu gali suprasti... „Ne plač’,atvažiuos viršininkas, tada...“
Praėjo dar diena. Paleido šį vidurnaktį. Klupdama,
verkdama ir atsigavau iki jūsų... Pati žinai, kaip naktį
šiais laikais. Dieną nežinai, ką eidamas sutiksi, o naktį
tuo labiau nežinai, nei ką sutiksi, nei kas atsitiks...
 Trupinėlį užkandusi Bronelė pakilo:
- Dėkui, ciocel... Jau šviesu. Namai rūpi... Kaip An­
tanėlis tenai...
Bronelė pabučiavo Viktoriją ir išbėgo tekina tiesiai
per alksnynus namų link.
Už savaitės Viktorija pamačiusi pro šalį bėgančią
Bronelę pasiteiravo:
- Girdėjau, kad Ignacą jau paleido...
- Jau, dėkui Dievui. Klumbio Aduliui dėkui, jis pa­
gelbėjo. Adulis atėjęs pasakė, kaip gelbėti mano Igna-
cėlį... Sako, reikia vyriausiajam duoti tūkstantį... O iš
kur imti? Šimtą dar iš vienur ar kitur galėjau sukrapš­
tyti, bet tūkstantį... Nuėjau pas pusseserę Kuršėnuose.
Ji dirbo banko kasoje. „Surizikuosiu, - sako. - Greitai
parduok karvę ir atiduosi.“ Davė. Pati turmon pakliūti
rizikavo. Kai per Adulį pinigus perdaviau, kitos dienos
rytą paleido. Devynias dienas išbuvo...
- Ar labai nukentėjo tavasis?
- Grįžęs pasakojo, kad vieną naktį po tardymo taip
blogai buvo, tiek primušo, kad vilkte įvilko į rūsį ir nu­
metė leisgyvį ant aslos. Gerai, kad stribu ten dirbo toks
Kryžius, piemeniu tarnavęs pas Satkų. Atnešė samago-
no, davė išgerti, po kurio laiko dar maukelį, taip šiek
tiek atsigavo... Kai parėjo namo, tai kurį laiką nenorėjo
nei valgyti, nei šnekėti.
- Kaip gali žmogų be jokios kaltės taip daužyti? -
stebėjosi Viktorija.
 - Tokie laikai, ciocele. Nieko nepadarysi... Per am­
žius visko pasitaiko. Kad tik dar blogiau nebūtų...
- O kaip Satkų giminaitė, Regina? Ar apie ją nieko
negirdėjai?
- Prapuolė kaip į vandenį, sunku pasakyti, kur ją pa­
dėjo... Nekalta, niekuo dėta merga, ne vietoj pasitaikė ir
prapuolė... Matai, kaip būna...
- O kaip Satkus išvežė, jūs juk arčiau, gal žinai, kaip
ten buvo? - teiravosi Viktorija.
- Kai grįžau iš rūsio Kuršėnuose, kitą dieną atėjo
Satkienė. Sako, buvo iš miško atėjęs Matjošiukas, jau­
nėlis... Sako tu, rupūže, mūsiškius įdavei. Aš niekam
nieko nesakiau, nieko neįdaviau, sakau, o jie jau ir savo
šešėlio bijojo, visus įtarinėjo... Kodėl, sako, Reginą, Bro­
nelę, Ignacą išsivedė, o jūsiškių nieko... Mane, sako, pa­
statė prie sienos, įrėmė brauningą į galvą... Baisiausiai
persigandau, nebenorėjau net savo namuose gyventi.
Jei veš į tą Sibirą, tai tegu ir veža. Blogiau nebebus. Tai
stribai eina, tai miškiniai... Bijok dieną, bijok naktį. Vi­
sai nebėra gyvenimo, tik viena baimė...
Bronelė nusišluostė ašaras ir pasakojo toliau:
- Ant rytojaus vėl atėjo Satkienė pasiskolinti Smeto­
nos į barščius, nes jos karvė užtrūkusi. O po pietų at­
važiavo palutarkė jų vežti. Pradžioje apsiriko, įvažiavo
į mūsų kiemą. Baisiausiai persigandom. Aš jau ir vaiką
pradėjau rengti. Ignacas iš baimės visas drebėjo ir nie­
ko nebegalėjo daryti. O kai sužinojo pavardę, pasuko
pas Satkus. Pas mus buvo atėjusi Satkų Marytė. Kai tik
jie iš mūsų kiemo link Satkų, ji tuoj j mišką. Taip ir pa­
bėgo. Sukrovė į mašiną visą šeimą ir išbildino. Verkėm
visą naktį. Kai Satkus išvežė, nutrūko jų šuo ir kaukė
lakstydamas vingiais per lauką. Likęs vienas šuo kelias
savaites kaukė dieną ir naktį taip, kad sunku ir žmogui
apsakyti... Norėjom mes priglausti, tik jis nesileido. Net
ėsti neėmė. Sukūdo, nušiuro, kaukė ir lakstė perkaręs
po laukus, kol kažkur dingo... Liko tušti namai... Sveti­
mi, mums nepažįstami kitą dieną išvedė gyvulius, iška­
sė bulves, ištampė viską, kas buvo likę... Neklausinėjom
kas, bijojom...
- Ar leido daiktų, maisto pasiimti?
- Nežinau... Gal ir leido, tik ką čia dabar paklausi...

Kaip ir kiekvieną subatvakarį, iš mokyklos sunerimęs

grįžo Rokas. Matydamas, kokia suvargusi, susirūpinusi
mama, jis ilgai tylėjo, trynėsi aplinkui nesugalvodamas,
pasakoti ar ne apie tai, ką jis matė, dėl ko jaudinosi, bet
neiškentęs pradėjo:
- Mama, aš bijau...
- Kas tau atsitiko, kad bijai? Papasakok, gal velnias
ne toks baisus, kaip jį kartais maliavoja...
- Nežinau nei nuo ko pradėti... Žmones į Sibirą
veža...
- Anokia čia naujiena. Jau ir mūsų Satkus neseniai
išvežė, negi negirdėjai?
- Bet kad mama pamatytum... Mokykloje buvo per­
trauka. Išbėgom lauk, o ten plentu link Kuršėnų stoties
vežimas po vežimo, kiek akys mato... Tai mašinomis,
tai arkliais... O vežimuose vyrai, moterys, mergaitės,
vaikai... O aplink vežimus po du, po keturis, tai stribai
su šautuvais, tai kareiviškai apsivilkę, matyt, enkave­
distai... Vyrai eina galvas nuleidę, moterys verkia... Vie­
nam vežime mačiau senutė su tokiu kaip aš berniuku,
maišas greta ir kalvaratas su linų kuokšteliu... Paskui
mokytojai sakė, kad liaudies priešus tremia... Mama, ar
tokia senutė gali būti visos liaudies priešas? Tas jos ber­
niukas užaugęs tikrai bus valdžios priešas...
- Nežinau, vaikeli... Tu jau mokytesnis, tu jau taip
šneki, kad aš ne viską besuvokiu. Kaip bus, taip bus,
prieš vėją nepapūsi...
- Mama, mums mokytojai liepė greitai bėgti į klasę
nevėpsojus... Staiga kažkas suriko, kad bėkit, stribai į
mokyklą eina... Vytukas iš koridoriaus puolė j klasę ir
pro langą dui į kiemą... Vos jis pabėgo, tuoj į klasę mo­
kytoja su kažkokiu nepažįstamu... Ar yra klasėje Ma­
žeika? Mes tylim, žvalgomės... Klausė dar kartą. Tada
viena mergaitė sako, kad buvo, bet nebėra... Pabėgo
Vytukas, iš kitos klasės pabėgo jo sesutė... Mama, o ką
man daryti, jei norės mane suimti?
- Tavęs vieno niekas niekur neveš, tu dar vaikas.
- Mama, o ta senutė, kur aš mačiau, irgi su tokiu
kaip aš... Manęs ieškos, jei tave veš...
- Tada tu bėk, aš jau sena, manęs vienos tikrai ne­
veš... Bėk į Urkuvėnus, jie tave priglaus, pakavos...
 - Tavęs, mama, aš niekada vienos nepaliksiu. Kur tu,
ten ir aš...
Roko žodžiai nesuprantamu karščiu užliejo Viktori­
jos širdį, pasidarė skaudžiai saldu ir ji nebeišlaikiusi ap­
sipylė ašaromis. Priėjusi apkabino Roką ir nustebo, lyg
tik dabar pamačiusi, kad jis jau už ją beveik visa galva
didesnis.
- Mielas, mylimas tu mano sūneli, nebijok, niekas
mūsų neveš... Aš darau viską, kas mano valioje, kad ne-
vežtų... Mokykis, nebijok, viskas bus gerai. Gal ta audra
praeis pro šalį mūsų nepalietusi...

Kad nereikėtų be reikalo kambarių šildyti, kaip ir

kiekvieną pavasarį Viktorija pakrūmėje kieme ant plyt­
galių uždėjo špižius ir čia virdavo valgyti, ruošdavo jo­
valą kiaulėms. Jau buvo praėjęs koks mėnuo nuo tų bai­
sių dienų. Rokas pievoje pjovė šieną. Viktorija kūreno
ugnį ir virė pietus, kai netikėtai iš krūmų išlindo Kazys,
jaunesnysis Matjošiukas. Viktorija net žagtelėjo nuste­
busi. Savo akimis negalėjo patikėti - rodos, ne taip se­
niai pro šalį ratuose pravežtas nušautas, o paskui Kur­
šėnuose, ant bruko už tilto per Ventą, stribų numestas
basas, pamėlynavusiomis kojomis, kruvinas, pusnuogis
tarp kitų miško vyrų gulėjo Juozas, vyresnysis brolis, o
jaunėlis čia pakrūmėmis slampinėja...
- Kur dabar trankaisi pamiškėmis? Brolis jau pa­
dėjo galvelę, negi nebijai, kad ir tau ją gali nevidonai
nusukti?
 -Nekarksėk taip.negražiai! Nebijai, kad už tokius
žodžius galiu nušauti?
- Sarmatos turėk ir Dievo bijok taip šnekėti. Tave
mažą prie krikšto nešiau, o dabar mat jau didvyris, seną
bobą gali nušauti. Kaip tau liežuvis apsiverčia...
- Nepyk, ciocel, norom nenorom sužvėrėsi. Nervai
nebelaiko, kantrybės nebėra...
- Būtumėt su broliu pas tėvus žemę arę, nereikėtų
po miškus šlaistytis, kraują lieti... Per jus dabar tėvai
Siberijon išgrūsti, brolis galvą paguldė... O ir pats ne­
truksi kulką sutikti. Kiek dar nekaltų žmonių per jus
nukentės...
- Vien gailesiu ir nuolankumu priešui nieko nepa­
sieksi... Žydai nesipriešino vokiečiui, o kas iš to? Išpjovė
visus, kaip avinus, ir tiek. Negi mums, lietuviams, sėdė­
ti ir laukti, kol visus išskers arba Sibiran išgrūs.
- Vaikeli, ar jūs keli kaimo berneliai atsispirsit? Ma­
tei, kokia vokiečių galybė nuo ruskių bėgo, tai ką jūs su
vienu kitu pištauninkėliu padarysit...
- Smetona pabėgo, bet Lietuva liko. Kas, jei ne to­
kie, kaip mes, ją apginsim? Tamstelė nieko nežinai.
Miškuose mūsų daug... Vakarai žada padėti. Reikia tik
nepasiduoti. Svarbu visus savus išdavikus išnaikinti, o
be išdavikų ruskiai čia nieko nežino, juos lengviau su­
tvarkysim...
- Vaikeli, vaikeli, - sudejavo Viktorija, - kad iš
tavo burnelės Ponadievui į ausį. Atmink, kad evange­
lijoj parašyta: „Kas prieš kitą pakėlė kardą, pats nuo
kardo žus...“
- Evangelijoj daug kas parašyta, bet gerumu blogio
dar niekas neišnaikino. Prisieina ir pakariauti...
- Tai kur dabar brauki? Gal valgyti nori?
- Neturiu laiko. Susirokuoti su geradariais reikia.
Kaip ten sakoma? Akis už akį, dantis už dantį. Duok
atsigerti ir trauksiu...
Keliais maukais išgėręs kvortą vandens Kazys mos­
telėjo ranka ir per diendaržį pro tvartus patraukė link
Klumbių sodybos. Viktorija dar ilgai žiūrėjo įkandin nu­
einančio, paskui peržegnojo savo krikštasūnį ir sudeja­
vo: „Dieve, Dieve, kas per laikai... Brolis brolį, kaimynas
kaimyną, artimas savo artimą... Už kokius griekus taip
žiauriai Dievas baudžia žmones? Koks nelabasis jiems
protą sumaišė?“
- Kas toks buvo atėjęs? - parėjęs valgyti pietų pa­
klausė Rokas.
- Pažįstamas, - nenorėdama nieko Rokui pasako­
ti trumpai atsakė Viktorija. Kuo vaikas mažiau žinos,
tuo geriau jam pačiam. Neduok Dieve, jei kam netyčia
prasitars. - Jei kas klaustų, tu nieko nematei ir nieko
negirdėjai...
Už poros valandų Viktorija pamatė per pievą at-
skuodžiančią Klumbienę. Jau iš tolo išgirdo didžiausią
klyksmą. O atbėgusi šaukė, rėkė, plaukus nuo galvos
rovėsi:
 - Banditai, rupūžės, nevidonai, kaip tokius šventa
žemė nešioja... Ką mes jiems padarėm, už ką taip mus
nelaimės persekioja visą gyvenimą?..
- Kas dabar atsitiko, ko taip garbavojiesi? - nesu­
prato Viktorija.
-Dieve, Dieve... Garbavotumeis ir tu, jei tavo vyrus
banditas išpleškintų... Einam, padėsi kaip nors sutvar­
kyti nabašninkus...
Tik dabar Viktorijai nudiegė širdį. Ar tik nebus Mat-
jošiuko darbas?.. Ne be reikalo, matyt, sakė, kad akis už
akį, dantis už dantį... Už brolį keršijo...
Išgirdęs klyksmus iš lauko parbėgo Rokas.
- Kas nutiko, kad taip ciocė rauda?
- Nebėra Adulėlio, nebėra tėvelio, kaip dabar mums
gyventi... - raudojo Klumbienė.
- Rokuti, neklausinėk nieko, o tvarkykis namuose.
Aš einu padėti...
Netoli nuo kalnelio tie Klumbių budinkai, bet kai
jaudulys ir tokia baisi žinia pakerta kojas, ir keli žings­
niai pasidaro sunkūs...
- Kaip visa tai atsitiko? - bėgdama paskui kaimynę
teiravosi Viktorija.
- Mes ir nepamatėm, kaip iš kažkur į trobą įėjo
Matjošiukas. Tėvas su Aduliu troboje pietus valgė...
Kai įėjo į vidų, pasisveikino, nei aš, nei vyrai nieko ir
nepamislinom... Paprašiau prie stalo, įpyliau zacirkos.
O jis atsisėdęs ir sako: „Gerai, ramiai gyvenat, kas svie­
te dedasi, matyt, ir žinot nežinot.“ Maniškiai tylėdami
susižvalgė. O jis: „Gal sakysit, kad nieko nežinot, kieno
liežuvis mano brolį...“ Tėvas staiga šoko nuo stalo, o jis,
nevidonas, į Adulį, o paskui į tėvą... Tėvas tarpduryje
krito... Jei būtumėm ateinantį pamatę... Tėvas turėjo
automatą, Adulis irgi...
- Reikėjo ne pas mane lėkti, o į Kuršėnus...
- Jaunėlė nulėkė į Kuršėnus... Tik kas iš to, mano
vyrų vis tiek nebeprikels...
Klumbys gulėjo kniūpsčias kraujo klane tarpdury.
Adulis - aukštielninkas troboje ant kanapos.
Šiurpas nukrėtė Viktoriją tai pamačius. Klumbienė
pati nieko nebegalėjo daryti. Atsiklaupusi prie vyro,
susiėmusi galvą rankomis raudodama lingavo ir ai­
manavo:
- Ar aš jums nesakiau, ar aš jums nesakiau... Nelįskit
ne į savo reikalus, nekiškit nosies, kur jums nepriguli,
tik ar jie klausė?.. Dieve, Dieve, ką dabar daryti, ką da­
ryti?
- Nebeverk, nusiramink... Geriau grabnyčios paieš­
kok... Padėk pakelti nabašninką, paguldyti ant lovos...
Moterys net nepajuto, kaip pilna troba prigužėjo
stribų ir enkavedistų. Ginkluoti, pikti, šunimis vedini.
Vieni klausinėjo kas kur, o kiti šunų vedami nulėkė
link Ventos... Gaudyk vėją laukuose...
Klumbienė pasakojo, kas nutiko, o Viktorija sakėsi
nieko nežinanti, nieko nemačiusi. Ir ką ji naujo galė­
jo pasakyti? Kad su žudiku šnekėjo, kad atsigerti jam
davė? Ar tai nusikaltimas? Juk ir evangelijoje pasakyta,
kad „alkaną papenėk, trokštantį pagirdyk“. Ar galėjo ji
pakeisti jo kruvinus kėslus, jei juos ir būtų žinojusi?
Sunkiai per pievą žingsniuodama namo Viktorija
svarstė ir stebėjosi likimo vingiais: „Štai tau, kad nori...
Prie vokiečio į nibrę Ketūnuose kartu vaikščiojo, dėl
Kaverikės Julės varžėsi, susimušę buvo... O dabar dėl
brolio žūties keršijo... Kitus nužudęs brolio vis tiek ne­
beprikels, tik dar didesnę neapykantos sėklą tarp žmo­
nių pasės. Dieve, Dieve, kokie pasidarė laikai, kokie
pasidarė žmonės. Baisesni už žvėris. Gatavi vieni kitus
gyvus suėsti...“

Slinko sunkūs, vargani metai. Dėkui Dievui, iš Ak­

menaičių daugiau nieko į Sibirą neišvežė, iš miško jos
namuose niekas nebepasirodo. O jei kaime kas ir apsi­
lanko, tai visi tyli, lyg vandens pilną burną būtų prisi­
sėmę... Rokas šį pavasarį jau baigs mokyklą. Prasidės
nauji rūpesčiai, nauji vargai. Kur jis toliau mokysis? Gal
Jasiaus vaikai patars, padės? Petras jau baigė mokslus
Kaune, Leonas taip pat.
Pasikinkiusi arklį į ratukus Viktorija kiekvieną rytą
tarabanija kolūkio pieną į Kuršėnų pieninę, renka var-
gadienius, nes jei nesurinks nustatyto jų skaičiaus,
sakė, kad karvės laikyti nebeleis, o ir arų gali nebeduo­
ti... Tada nebebus kur nei bulvių, nei jokio grūdo už­
siauginti. Iš ko tada gyventi, kuo Roką maitinti? Vien
staklėmis visko nebepripoškėsi... Pasidarė blogiau kaip
baudžiavos laikais, apie kuriuos ji dar vaikystėje buvo
girdėjusi. Nei jos sveikas protas, nei gyvenimiškoji pa­
tirtis niekaip nepadėjo suprasti naujos tvarkos.
Važiuodama pro Čiuinius ir norėdama sužinoti, ar
teisybę sakė Rokas, kad iš bado išdvėsė beveik visa kol­
chozo banda, atsargiai pasiteiravo apie tai tenykščių
moterų, o sužinojusi nustėro: nelikus pašaro kolchoz-
ninkams buvo liepta nuo tvartų stogų lupti šiaudus ir
šerti galvijams. Iš karvių liko tik griaučiai, tino kojų są­
nariai, jos nebepastovėjo. Tada vyrai bandė jas palaikyti
rišdami prie skersbalkių virvėmis... Iki pavasario Čiui-
niuose badu krito vos ne penkiasdešimt karvių...
Taip pamažu pradėjo ryškėti kolektyvinio darbo
pranašumai, apie kuriuos nesustodama šnekėjo mies­
te „gavarilka“, apie kuriuos buvo prirašyti pilni laik­
raščiai...

Kada baigsis tie niūrūs, pilni neramių gandų ir ži­

nių metai? Daug baisybių pripasakodavo Rokas šešta­
dieniais parėjęs iš Kuršėnų. Ne kartą Viktorijos ausis
pasiekdavo žinios, kad vėl iš vieno ar kito kaimo išvežė
žmones į Sibirą. Niekas nežinojo už ką. Gal todėl, kad
iš miško pas juos ateidavo. O kai važiuodavo į Kuršė­
nus aplankyti Roko ir pasimelsti bažnyčioje, tai dažnai
už tilto, kad visi įvažiuodami į miestą galėtų pamatyti,
gulėdavo pusplikių kruvinų aplinkinių parapijų vyrų
kūnai. Žmonės šnekėjo, jog enkavedistai taip daro tam,
kad stebėdami pravažiuojančius ar preinančius kaimo
žmones pamatytų, kas jų gailisi, kas juos atpažino, kad
paskui atpažinusius -galėtų tardyti, kankinti, į Sibirą
vežti... Pasakojo, kad visoje Lietuvoje taip... Dabar bro­
lis brolį žudo, per sapną žmonės bijo prasitarti. Tokių
baisybių Viktorija ir Mikaldos pranašystėse nebuvo
skaičiusi.
Viktorija meldėsi: „Dieve, Dieve, pasigailėk mūsų,
apsaugok mus, nusidėjėlius, nuo tos atėjusios kruvinos
pavietrės, leisk mums nors numirti savo tėvų žemelė­
je, atsigulti šalia savo tėvų, kad svetimuose kraštuose
varnai netampytų mūsų kaulelių... Dieve, ar prašvie­
sės kada nors žmonėms padangė, ar suteiksi jėgų iš­
gyventi ir sulaukti šviesesnių dienų? Dieve, tu sutei­
kei mums tikėjimą, suteik ir jėgų neprarasti vilties ir
atleisk mums už mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame
savo kaltininkams...“

Viktorija darbavosi virtuvėje, laukė pareinant iš mo­

kyklos Roko. Išgirdusi lauke lojant Meškį pažiūrėjo pro
virtuvės langą, bet nieko nepamatė. Staiga prasidarė
virtuvės durys ir ant slenksčio kaip grybas po lietaus
išdygo Grinius. Nespėjusi net atsakyti į pasveikinimą,
nustebusi, su priekaištu balse paklausė:
- Koks velnias dabar tave nešioja mūsų kraštuose?
Apie tave čia būtos ir nebūtos istorijos vaikšto... Kai va­
žiuoju į Kuršėnus ir už tilto pamatau suguldytus kruvi­
nus pusplikius miškinius, dažnai ir tave prisimenu...
- Duok krėslą atsisėsti, paprašyk prie stalo, kaip
senais gerais laikais, gal samagonėlio lašelį ant rupkės
ar gyvatės užpiltą rasi... O dabar tiesiai - koks velnias,
girdi...
- Nuo kada jau toks poniškas pasidarei, kad saviems
kloniotis reikėtų...
- Gerai jau gerai, nebambėk, pats pasiimsiu krėslą,
pats atsisėsiu... Tai ar rasi kokį lašelį...
- Rasiu, rasiu... Kitam neieškočiau, o tau visada...
- Nebegaliu ištverti neišgėręs... Nervai nebelaiko.
Ne kartą galvojau galą pasidaryti, tik namų pagailo...-
Kiek patylėjęs Jonas išsitraukė mašnelę iš avino kūlės,
prisikimšo pypkę, senu papratimu paėmęs iš krosnies
nuodėgulį užsidegė ir paklausė: - Pati samagonėlį sun­
ki, ar kaimynai padeda?
- Prisidedu kuo galėdama, tai ir man lašelis nuvarva.
Nebeturiu sveikatos tokiems darbams, o be to skystimo
dabar nei žingsnio. Mėšlą vežti, kratyti, bulves sodinti,
vagoti, daržą apdirbti jau nebe man. Gerai, kad Rokutis
paaugo, padeda, bet daug darbų reikia dirbti, kai jo na­
muose nėra. O pats dar vis tą pypkę smaliji...
- Ką darysi, dūmas nervus ramina... Tai kur tas tavo
vaikas, kad namuose nesėdi?
- Kuršėnuose mokosi, o kai grįžta savaitgalį, tai ką
per vieną dieną bepadės. Per atostogas jau visai kas
kita...
Viktorija papjaustė lašinių, svogūnų, padėjo duonos
puskepalį, pastatė butelį.
- Ar gaspadinė išgesi lašelį kompanijon?
 - Gal tik lašelį dėl mados... Jonai, papasakok, kaip tu
sukaisi tuos metus. Jau sakiau, kad apie tave visokiau­
sias gavendas pasakoja, - nugėrusi maukelj ir pripylusi
stiklinę naminės priminė Viktorija.
Jonas vienu mauku ištuštino stiklinę, pūstelėjo, pa­
sipurtė, pauostė duoną, užkando lašinių su svogūnu ir
pakramtęs atsikvėpė.
- Ale kad ir macni, bjaurybė, matyt, du kartus
varyta...
Neraginamas Jonas įsipylė dar vieną stiklinę, išmau­
kė, vėl pasipurtė ir užkandęs nusivalė ūsus, užsirūkė.
- Matai, kaimyne, kaip laikai keičiasi. Anksčiau
arielką čierkiukais gėrėm, dar iš ruskių juokėmės, o da­
bar patys kaip ruskiai stiklinėmis maukiam. Iš ruskių
išmokom... Visi skuba užsimiršti, nervus nuraminti...
Kad tik greičiau, kad greičiau. Nėra kada po lašelį lai­
žyti... Ir ne aš vienas, pasižiūrėk aplinkui... Pati sakai,
kad niekas ir žingsnio nežengia, jei butelio neparodai...
Jonas paraudo, patenkintas atsilošė, pasėdėjo, pa-
papsėjo pypkę, patylėjo.
- Žinai, Stepulien, ką aš tau pasakysiu... Taviškis pa­
siutęs buvo, daug tu nuo jo vargo matei... Laiku numirti
spėjo. Jei būtų gyvas, dabar Sibiro meškas ganytų, nes
daug kam jis nepatiko... Būtų gyvą suėdę... O tave visas
kaimas myli. Nesiraukyk, nesiginčyk, ne mažas, žinau,
ką ir vyrai, ir bobos apie tave zalatija... Va, kad ir aš da­
bar... Su tavim kaip su mama galiu pašnekėti...
- Išgėrei lašelį, ir liežuvis atsirišo...
 - Jei jau taip sakai, tai gali tikrai žinoti: kas blai­
viam galvoje, tas girtam ant liežuvio. Jau aš nebe tas,
kas anksčiau... Būdavo, sunku pro bobą praeiti į šoną
neįgnybus, kokio šposo neiškrėtus, o dabar aptingau,
sveikata nebe ta... Daug kas apie mane velniai žino ką
galvoja, gal net įtaria, kad dūšią velniui, kad kaimynus
pardaviau... Pati juk matei su šautuvu...
Grinius nuo išgertos degtinės apsvaigo, susigrau­
dino. Atkala ranka nusišluostė per žandą riedančią
ašarą.
- Kas nežino, gal ir niekšu, išdaviku mane laiko, tik
niekam nieko blogo nesu padaręs... Buvau į stribus
įstojęs. Ką ten įstojęs. Per gvoltą, savo ir pačios kailį
ratavojau... Ateidavo stribai, ateidavo miškiniai. Vieni
iš miesto, kiti iš miško... Dėl to ir Satkus išvežė. Reikė­
jo sugyventi ir su tais, ir su tais. O kaip nesugyvensi?
Turi sugyventi... Ne savanoriais į stribus ėjom. Valsčius
mane apgavo. įskundė, kad pas mane miškiniai lankosi.
Arba, sako, cypėj utėles šersi, arba mums padėsi... Sako,
tu daug ką apylinkėse žinai... Išsigandau. Galvoju - kiek
man seniui to gyvenimo liko, jei pasiseks, pavedžiosiu
žalčius už nosies, o paskui dui į kojas... Dėkui Dievui,
gyvas likau. Kadrickiai išsipirko, Stapukas išsipirko,
Vitkiukai išsisuko, Kaveriukai, Vinkaus vyrai, Luka-
šiukąi - visi slapstėsi. Adomas irgi... Ir čia ryšio buvo,
ir čia ryšio reikėjo... Pareinu į namus, ateina miškiniai
vakarienės. Ir susitinkam. Reikėjo ir per Ventą perkelti,
ir kartu per naktį pabūti, ir laikraštį atnešti. Kiti stribai
nieko nesuprato. Kitaip būčiau Sibire ar po velėna pas
Abraomą... Tekinas ar ant dviračio iš Ketūnų ar Kuršė­
nų lėkdavau pasakyti, kada kratos bus kadagyne. Visi
tada slapstėsi. Jei tik pagaudavo, tuoj išsiųsdavo į ka­
riuomenę. Jauni buvo, reikėjo nebijoti, jei norėjo svei­
ką kailį išsaugoti. Tik ne visiems sekėsi. Kaverų Stasį
pagavo namuose, nes nenorėjo į mišką bėgti, išsiuntė į
karą, ten ir žuvo. Tuo laiku aš sunkiausiai gyvenau savo
amžiuje. Reikėjo susitikti ir pabūti ir su tais, ir su tais, ir
nesusipykti. Ne kartą miškinius nuo enkavedistų gelbė­
jau, perspėjau, kada ablavos bus... O kartą miškiniai jau
ėjo manęs. Kai Matjošiuką su Keru nušovė, manė, kad
aš įdaviau. O tada aš jų perspėti nespėjau... Kai Klum­
bius iššaudė, sakė, kad Matjošiukas ir manęs ieškojo,
tik aš buvau niekuo dėtas... Paskui jis sužinojo, kieno
tai darbas.
Jonas patylėjo, pažiūrėjo pro langą.
- Klumbių Adulis labai mandras buvo. Jis ir stribų
būstinėje dažnai sukiojosi... Buvo stiprus ir grasus vai­
kis. Mušdavosi net su kareiviais, nieko nebijojo. Gin­
klus abu su tėvu turėjo. Buvo daug turto prisiplėšęs. Kai
artėjant frontui mus evakavo, daug skarbo liko namuo­
se, tai paskui radom pas juos. O vėliau labai daug turto
prisiplėšė iš vokiečių sandėlio Ketūnuose, kai vokiečiai
pasitraukė. Daug buvo į stribus varu suvaryti... Vis ar­
čiau namų, kad nereikėtų į frontą su vokiečiu, kiti buvo
savanoriai. Su tais mes nesirokuodavom. Kainavo ner­
vų visiems. Ir dėl miškinių, ir dėl pyliavų, ir dėl „savų“.
Mūsiškiai, per gvoltą į stribus suvaryti, į miškinius ne­
šaudė. Šaudė tik į tą pusę... O miškiniai, mūsų mobili­
zuotų, nušovė apie desėtką. Gynėsi, o mums ant kaktos
neparašyta, ar tu savo noru eini, ar per prievartą...
- Tu gal ir nešaudei, o iš kur žinai, kad nešaudė
kiti? - nenorėjo sutikti Viktorija.
- Iš tikro tai velnias žino, bet jie taip sakė. Jei en­
kavedistai nebūtų varę, nebūtumėm ėję į miškus vyrų
gaudyti.
- Pats tai po svietą trankeisi, o žmonelė nabagėlė
viena pati vargelį vargo.
- Taip susiklostė. Kas galėjo pagalvoti, kad taip atsi­
tiks... Tai va, kaip buvo... Praradau sveikatą, praradau
žmonių pasitikėjimą... Klebonui ne visus savo griekus
pasisakydavau, tai negi dabar kiekvienam sutiktam
spaviedosiesi?
- Gal šį kartą ir teisybę sakai, kas tave žino... - sua­
bejojo Viktorija.
- Gali tikėti. Tau aš kaip motinai...
- Eikjau... Katras vaikas motinai ar tėvui visą teisybę
sako?
- Gal ir gerai šneki, - pagalvojęs ir pakrapštęs pa­
kaušį sutiko Grinius. - Kur tavo Rokas, kad nematau?
Ar dar nebaigė mokyklos?
- Dar iš mokyklos neparėjo. Baigs šį pavasarį... Ge­
riau tu pasakyk, ar besitrankydamas po pasaulį mūsų
plienčiko Sašos nebuvai sutikęs? Urkuvėniškiai man
sakė, kad kažkoks Saša dar prie vokiečio atėjęs su miš­
kiniais prašė gerų dienų perduoti Veronikai į Akme­
naičius?
- Gerai, kad paklausei, būčiau visai užmiršęs, - pri­
sipažino Grinius. - Buvau Šiauliuose sutikęs... Pra­
džioje nepažinau, gražiai civiliai apsivilkęs... Žiūrim
viens į kitą ir tylim. Paskui jis priėjo prie manęs ir pa­
sivedęs į šoną, kad niekas negirdėtų, griežtai pasakė:
„Jei nori gyventi, užmiršk, kad mes vienas kitą kada
nors matėm.“
- Kodėl jis taip? - nesuprato Viktorija.
- Girdėjau šnekant, kad visus kareivius, kurie buvo
pakliuvę į vokiečių belaisvę, Stalinas išdavikais laiko,
šaudo arba į Sibirą tremia. Jis su partizanais buvo susi­
dėjęs, o apie belaisvę, matyt, nutylėjo, todėl dabar bijo...
O gal prisimena ką kažkada šnekėjo... Bala žino... Todėl
dabar ir tu nė mur mur...
- Vaje vaje, kaip viskas gyvenime susiklosto! - nusi­
stebėjo Viktorija.
Atsisveikinusi su Jonu ir laukdama pareinant Roko
Viktorija dar ilgai galvojo apie žmonių gyvenimo klyst­
kelius. Kas kada galėjo pamanyti, kad kryžkelėje žmo­
gų sutikti bijosi...
 VIENA

Laisvuose trobos kambariuose apsigyvena tai vienas,

tai kitas įnamis. Gerai, kad tokių atsiranda, vis ne taip
baisu vienai naktimis. O kai pagalvoja, tai ko bijoti? Kas
jai ką gali blogo padaryti ir už ką? Už tuos kolchozo
vargadienius, už kuriuos ji nieko negauna? Savo liko tik
karvė, kiaulė ir daržas. Kambaryje šiokie tokie rakan­
dai, audimo staklės, ratelis, apmatai ir ataudai... Arklys
su sukiužusiais ratais pienui į pieninę vežti - kolcho­
zo. Kam tokie dabar gali būti reikalingi? Tai ko bijoti?
Aprimo miškai, ištuštėjo laukai. Vieni todėl, kad ten už
Lietuvą kariavusius iššaudė, išnaikino, kiti todėl, kad
kaimuose gyvenusius į Sibirą išvežė. Žmonės išmoko
mažiau šnekėti, o daugiau tylėti.
Dabar Viktorija, poškėdama staklėse, sukdama ra­
telį, pavasariais sodindama jurginus, valydama nuo
rudens lapų rūtas, purendama žemę aplink gėlytes
darželyje po langais ar ravėdama daržą, gyvena prisi­
minimais. Retkarčiais eidamas pro šalį užsuka vienas
ar kitas kaimynas. Įnamiai išeina savo darbų dirbti.
Dažniausiai namuose būna ji viena... Tik Meškiukas,
jei nepririštas, sukiojasi aplinkui. Tada ji svarsto, gal­
voja apie gyvenimą, apie sau artimus žmones, ne vieną
kartą perkrato atmintį vis norėdama pasitikrinti, kodėl
taip buvo, kodėl taip atsitiko, ar galima buvo ką nors
padaryti kitaip...
Džiaugiasi, kad Rokas gerai baigė mokyklą, tik liū­
dna, kad taip toli tie aukštesni mokslai. Išvažiavo į Kau­
ną egzaminų laikyti, inžinierium nori būti... Gal ir ge­
rai, jis geriau žino, dabar jis mokytesnis...
Malonu buvo Viktorijai, kad jos vaikas ruošdamasis
išvažiuoti mokytis tarėsi su ja, galvojo apie ją, padėjo
kiek galėdamas. Visą birželį per dienų dienas kildamas
dar saulei netekėjus kalė dalgį, pjovė žolę visose pa­
kampėse, grėbė, vežė ir ant pečių tempė šieną, ruošė
karvei pašarą... Kirto alksnius, kapojo žabus... Tik Die­
ve, Dieve, kaip baisu būdavo, kai vienas pats bėgdavo
į Ventą maudytis, kad tik neprigertų, nes kaimynai ne
kartą sakė matę, kaip jis drąsiai po visus giliausius sen-
venčius nardo.
O paskui, kai išbildėjo traukiniu į Kauną, - vėl rū­
pestis. Kur jis gyvens? Kai Jasiaus Petras ir Leonas
rudenį atvažiuodavo paspirties - lašinių, kumpių ar
miltų, Petras visada užsirašydavo ko kiek gavęs, žadėjo
atsilyginti mokslus baigęs... Dabar Petras jau inžinie­
rius, jau vedęs, Jasius sakė, kad jo žmona savo namą
Žaliakalnyje turi... Viktorija davė Rokui adresą... Gal
priims pernakvoti, tik kažin... Petras pats tenai užkurio
teisėmis... Bet žadėjo, gal nemelavo...
Dieną ir naktį, kur eina, ką daro, vis iš galvos neiš­
eina, kaip ten jos vaikui sekasi. Grįždama iš tvarto net
pati nepajutusi nueina prie lazdynų proskynos ant kal­
nelio ir žiūri link Čiuinių - ar nepareina... Dirbdama
virtuvėje ar poškėdama staklėse, prisiminusi, kada į Pa­
venčius ateina traukinys, pasižiūri į ant sienos tiksintį
laikrodį ir vėl žvalgosi pro langą, o kartais ir patyliais
kalbėdama maldą vis pro langą pasidairo, ar dar nepar­
eina... Kad nors kokį laiškelį parašytų... Bet dabar jam
ne tas galvoje...
Pagaliau... Tą kartą ji nebeprisimena apie ką galvo­
dama ėjo iš tvarto, kai pamatė kūliavirsčiais į pakalnę
atlekiantį Roką. Puolęs prie jos jis apkabino, išbučiavo,
vos nenuvertė, vos akinių nenumetė... Ir koks jis dide­
lis užaugo... Anksčiau ji to lyg ir nepastebėdavo, o da­
bar, kai Rokas ją apkabino ir priglaudė, pamatė, kad ji
jam vos iki pažasties. „Jis auga, o aš jau susitraukiau...
Dievas žino, kiek man beliko...“ - tada pagalvojo. O kai
Rokas pasakė, kad pas Jasiaus Petrą jis buvo apsilankęs,
bet jam ten gyventi nepasiūlė, žiūrėdama pro langą pa­
lingavo galvą: „Štai tau ir giminė... Jei žinojai, kad nete­
sėsi, tai kam ir žadėti reikėjo... Bet ar tas Petrelis kaltas?
Žadėjo dar neženotas būdamas, o užkuriu į svetimą
trobą, į svetimą šeimą gyventi nuėjęs pats džiaugiasi
stogą turėdamas. Tada ir norėdamas pažado negali te­
sėti. Gerais norais pekla grįsta..."
- Ar egzaminus išlaikei?
- Viskas gerai. Mokysiuos ten, kur norėjau. Stipen­
diją gausiu.
- Dėkui Dievui, - išsprūdo Viktorijai ir ji lengviau
atsikvėpė. - Tik, vaikeli, laikyk liežuvį už dantų, nie­
kur niekada nešnekėk ko nereikia, žinai, kokie dabar
laikai...
- Žinau, mama, kaip nežinosi, - pažadėjo Rokas.

Visokiausios neramios mintys sukosi Viktorijos gal­

voje, neleido ramiai miegoti. Kol Rokas mokėsi Kur­
šėnuose, jis buvo čia pat, ranka pasiekiamas, o dabar
išvažiuos toli toli... Gerai, jei viskas gerai, o jei, neduok
Dieve, kokia nelaimė? Kaip tada jam padėti? O ir jos
pačios sveikata vos besilaiko. Kai išvažiuos, tai be
Naujų metų jo nebepamatysi... Kelias tolimas, nebe-
prilakstysi... O ką jis ten valgys, kuo apsivilks? Mies-
čionys, kurių tėvai geriau gyvena, vaikščios išsipustę,
pasičiutniję, o jis apsivilkęs jos austais miliukais, jos
siūtais marškiniais, seno kirpimo rubaškėle... Ar ne­
skaudės jam širdelė? Bet vaikas iki šiol suprato, ką ji
gali ir ko ne, todėl iki šiol niekada nė žodelio dėl to
nepasakė... O ką jam įdėti valgyti?.. Kur jis ten pasi­
dės? Valgyti virti jis neišmoko, tai kaip jis ten maitin­
sis? Sakė, kad studentų valgykloje pavalgys, tik kad tų
kapeikų užtektų...
Greitai prabėgo tos kelios dienos, atėjo laikas atsi­
sveikinti. Radusi nuo karo išlikusią veršio oda aptrauk­
tą vokišką kuprinę prikimšo lašinių, džiovintų sūrių,
stiklainį sviesto, miltų... Įdėjo į švarko kišenę trejetą
dešimčių rublių kelionei ir palydėjo iki durpyno.
- Skubėk, vaikeli, kad į traukinį nepavėluotum... -
paraginusi pabučiavo ir peržegnojo.
 Rokas tolo retkarčiais atsisukdamas ir pamojuoda­
mas ranka. Ilgai, kol tik Roką pasiekė jos akių šviesa, ji
šluostydamasi ašaras žiūrėjo į nutolstantį jau užaugusį
savo vaiką. Ar seniai jis buvo mažiukas, vaikščiojo įsi­
kibęs į jos sijoną, o dabar jau daugiau nei galva už ją
aukštesnis jaunuolis, juodais tankiais banguojančiais
plaukais, skvarbiomis rudomis akimis, rūstoku veidu,
kumpa nosimi. Iš išvaizdos labai panašus į tėvą, tik
būdo švelnesnio... Nors labai jautrus, supratingas, bet
ūmus ir nekantrus... Nežinia, kaip jam seksis tarp sve­
timų žmonių tolimam miesčioniškam krašte? Kad tik
liežuvį laikytų už dantų, kad neužmirštų, ką šiais laikais
galima šnekėti, o ko ne, kad į jokias partijas neįsiveltų,
kad nepakliūtų į blogą kompaniją...
Viktorijai tuo tarpu net minties nekilo, kaip ji gy­
vens. Ji buvo įpratusi suktis savo kaimiškame gyvenime
tarsi savaime, amžinu, pagal metų laikus besisukančiu
ratu, apie kurį, rodės, ir galvoti nereikia. Dabar ant jos
vienos pečių laikysis visas jos ir Roko gyvenimas, pa­
rama jam... Tik kuo jį paremti, kai jėgų jau pati men­
kai beturi. Kasdien vis sunkiau darosi vaikščioti. Kojos
sunkiai beišsitiesia, kažkas juosmenyje skauda, reikia
pas daktarus eiti.
Viktorijos gyvenimas vėl pasidarė vienodas. Vie­
nintelis, nuolatos kiekvieną žingsnį lydintis jos sargas
ir draugas buvo gauruotasis Meškiukas, visada supra­
tingai žiūrintis jai į akis, bet nieko negalintis pasakyti.
Kasdien bildėjo jos ratukai su pienu į pieninę. Tada pri-
rištas prie būdos kieme Meškiukas liūdnomis akimis
palydėdavo ją retkarčiais sulodamas, o paskui ilgai ir
liūdnai kaukdavo laukdamas. Kasdien reikėjo žiūrėti,
ganyti ar šerti gyvulius, lesinti vištas ir barškėti staklėse
ar sukti ratelį... Taip diena dienon. Gerai jei eidamas
pro šalį kaimynas pašnekina, papasakoja naujienas, kas
sviete ar kaime dedasi. Giedra ar apsiniaukę, saulė ar
lietus, taip visą laiką. Ir nuolatinis laukimas: ar neat­
neš kas laiško iš Kauno, ar neatskris kokia žinutė, kaip
ten Rokui sekasi. Prabėgo vienas mėnuo, slenka kitas, o
laiško kaip nėra, taip nėra...
Pagaliau... Paštininkas atnešė laiškelį, trumpą, bet
jame viskas, ką ji norėjo sužinoti... Rašo, kad nieko jam
netrūksta, kad viskas gerai. Lanko paskaitas, mokosi,
gyvena bendrabutyje drauge su septyniolika kitų stu­
dentų viename kambaryje... Nerimas vėl apima širdį:
kaip vienam kambaryje, kai tiek daug jaunų sueina,
galima mokytis, pailsėti? Matyt, galima, juk ir kitiems
taip pat sunku, gal sutaria, nesipyksta...
Slenka dienos, artėja žiema... Kuo jis apsiaus, kuo
apsivilks, kad nesušaltų... Sukrapščiusi keliolika rublių
Viktorija skuba į paštą, siunčia pinigus, siunčia laiškelį,
pataria ką nusipirkti, o po to vėl triūsia ir laukia...
Prieš pat Kalėdas vėl ateina laiškelis. Rokas sveiki­
na su artėjančiomis šventėmis, dėkoja už laiškelį, už
pinigus, prašo nesirūpinti, rašo, kad viskas jam gerai,
mokslai sekasi, nieko netrūksta, kad parvažiuos po
Naujų metų, kai išlaikys pirmą egzaminų sesiją.
 Praėjo Kalėdos, praslinko Naujų metų šventės, o jo­
kios žinelės. Dienos pradėjo ilgėti tik vos vos, o Viktori­
jai jos pasidarė tokios ilgos, kokių ir vasarą nebūna. Jai
atrodo, kad ji beveik nieko nedirba, o tik žiūri ir žiūri į
keliuką per kalnelį Čiuinių link ir laukia, ar dar nepar­
eina, ar nepareina...
Ir štai visai netikėtai linksmai sulojo Meškiukas. Vik­
torija nespėjo net pro langą pažiūrėti, kaip atsidarė du­
rys ir:
- Mama, labas...
- Vajėzau! - sudejuoja iš netikėtumo krūptelėjusi
Viktorija. - Ko taip netikėtai, net žinios nedavei, bū­
čiau valgyti išvirusi, alkanas tikriausiai...
Vos neklupdama Viktorija ropščiasi iš staklių, skuba
pasitikti, bet Rokas pirmas pribėga, paėmęs į glėbį iške­
lia ją iš staklių ir pabučiavęs pasodina ant lovos krašto.
- Matai, mama, kad aš sveikas ir gyvas, kad be reika­
lo bijojai, be reikalo jaudinaisi...
- Bijotum ir tu, manim dėtas... Akis pražiūrėjau laiš­
kelio laukdama... Negi taip baisiai užsiėmęs, kad net
minutės neprigauni brėžtelėti žodelį kitą... Man sunku
iškeverzoti - rankos nebeklauso, akys nebeprimato, o
tu jaunas, - švelniai priekaištauja Viktorija.
- Nesibark, mama... Tas mano gyvenimas toks vie­
nodas, kad nėra ką rašyti. Nuo ryto iki vakaro paskai­
tos, paskui namų darbai... O kitą dieną vėl tas pats, -
teisinasi Rokas, nors pats jaučia, kad negerai darė, kad
to laiko užteko, tik galvojo, kad jei parašys, kur buvo, ką
veikė šalia paskaitų, vakarais ar sekmadieniais, mamai
bus tik dar didesnis rūpestis, ji dar labiau jaudinsis, o
kai nežino, tai ir širdies neskauda...
Viktorija klauso, o širdyje suprasdama daug dau­
giau, nei Rokas jai pasako, tyliai galvą linguoja: „Jaunas,
mano, kad man neįdomus tas jo gyvenimas, o jei kas ir
buvo negerai nutikę, tai geriau nutylės, kad man širdies
neskaudėtų, mano, kad aš jo nesuprasiu, lyg pati jauna
nebuvusi... Visi jauni tokie...“
- Ar egzaminus gerai išlaikei? - rūpinasi Viktorija.
- Išlaikiau...
Tos trumpos Roko žiemos atostogos Viktorijai pralė­
kė kaip viena diena. Smagiau poškėjo staklės, karščiau
traškėjo žabai ir malkos krosnyje, didėjo malkų krūva
skiedryne. Atėjo laikas, kai Viktorijai vėl reikėjo atsi­
sveikinti, palydėti savo vaiką iki pakalnėlės, peržegnoti
ir pamojuoti nutolstančiam...
Ir vėl tos pačios laukimo dienos, savaitės ir mėnesiai
iki vasaros... Vėl nuo laiškelio iki laiškelio...

Grįžęs vasaros atostogų Rokas kala dalgį, pjauna pa­

miškes ir pievų kampus, nes pievose šienauti kolūkis
neleidžia, kerta alksnius, kapoja žabus, ruošia malkas
žiemai, vagoja ir padeda ravėti daržą.
- Rokuti, nueik kokią dieną, padėk kolchozo vyrams
lankas pjauti, kad nesakytų, jog įsivaizdini, jog su senais
kaimynais net pašnekėti nenori... Dar kokį vargadienį ir
man brigadierius užrašys...
 Iš vakaro Rokas išsikalė dalgį. Vos patekėjus saulei
Viktorija pažadino:
- Kelkis, vaikeli, kad nebūtum paskutinis, pavalgyk,
kad nenusilptum... Vyrai juoksis paskui...
Užsivertęs dalgį ant peties, už diržo užsikišęs pustą
Rokas iškeliavo. Pietų parėjo švilpiniuodamas, nusnū-
do pokaičio ir striksėdamas vėl išėjo šieno pjauti. Parė­
jo Rokas dar gerokai iki saulės laidos.
- Ko taip anksti? Kaip sekėsi, ar neatsilikai pradal­
gėje, ar nesijuokė vyrai iš miesčionio? - domėjosi Vik­
torija.
- Mama, tu nuo pat ryto raginai, skubinai mane, tai
štai ką aš tau pasakysiu... Rytą nuėjęs Kaverų kieme vyrų
laukiau beveik dvi valandas. Kol nuėjom pjauti, praėjo
dar pusvalandis... Išpjovėm porą pradalgių. Tada vyrai
susėdo parūkyti, užsimanė nusimaudyti Ventoje. Rūkė
apie valandą. Dar išpjovėm porą pradalgių ir Adomas
sako, kad jau laikas papietauti, pokaičio nusnūsti... Nu­
ėjęs po pietų vėl laukiau gal pusantros valandos. Nu­
pjovę kelias pradalges susėdo parūkyti, pašnekėti, o čia
jau ir laikas namo... Man buvo nūdna žiūrėti į tokius
darbininkus. Ką jie gali uždirbti taip tekrutėdami? Ne
be reikalo ir iš kolchozo už savo vargadienius jie beveik
nieko negauna... Nieko aš jiems nesakiau. Nežinau,
kaip jie mane būtų pavadinę, jei apie jų darbą būčiau
pasakęs taip, kaip tau dabar?
- Komunistu, ne kitaip... Ar neatsilikai nuo kitų
pjovėjų?
 - Ne. Jie nuo manęs atsiliko, nes mane pastatė pjauti
pirmą...
- Ką jie sakė?
- Išsidykavojęs, išsitingėjęs, sako. O jei būčiau atsi­
likęs, tada, matyt, būtų sakę, kad čia tau ne prie kny­
gų knapsoti. Negi, mama, nežinai, kad žmonės visada
moka pasakyti taip, kaip jiems patinka... Mama, o kodėl
žmonės šitaip tingi dirbti?
- Todėl, kad ne sau dirba... Pirmais metais stengėsi,
o kai špygą gavo, tai atmestinai ir tekruta. Žino, kad vis
tiek nieko neuždirbs. Žiūri, kur daugiau pavogti iš val­
džios, kaip daugiau apie savo arus suktis, iš ko samago-
no išsisunkti... Ir seniau retas samdinys dirbo kaip sau,
ir tik gerai pavalgęs, o dabar ką ir bešnekėti, dabar visi
samdiniais paversti... Tokios tokelės, mano vaike...

Viktorija, nors ir sunku jai, senatvės slegiamai, suk­

tis, džiaugiasi, kad Rokutis sėkmingai baigė mokslus.
Pripjovęs šieno ir prikapojęs malkų žiemai, pasibaigus
liepai Rokas išbildėjo traukiniu į Vilnių... Dabar jau il­
gam, iki kol atostogų gaus. Gal aplankys per didžiąsias
šventes... Vėl reikės laukti laiškelio, žvalgytis praeinan­
čio paštininko ar kaimyno...
Ji nustebo, kai baigiantis rugpjūčiui paštininkas at­
nešė popieriuką, kad iš pašto reikia atsiimti pinigų.
O ten atsiėmusi dešimt rublių ji važiavo namo aukštai
iškėlusi galvą. Gavęs pirmą algą Rokas jos neužmiršo...
Nereikėjo jai tų rublių, tiek metų pati sukosi, suktųsi
ir toliau, bet buvo smagu ir gera ant širdies, kad jos
neužmiršo... Jam pačiam, vaikui, pradžioje gyvenimo
kiekviena kapeika brangi, bet ir su ja jis neužmiršo pa­
sidalinti... Dabar ji Kaverienei ar kitai kaimynei, kurios
sakė, kad gegužiuką augini, kad tiek tu jį ir tematysi, kai
baigs mokslus, galės pasididžiuoti ir špygą parodyti...
Tikėjimas jos neapgavo...
Nebėra sveikatos... Viktorija atsisakė vežti pieną.
Kolūkis atėmė arklį. Dabar visur tik pėsčia kulniuoja
pasiramsčiuodama lazdele, nebent pakeliui važiuoda­
mas kas paveža... O kai ruošiasi kur nors iš namų eiti,
Meškiukas lyg nujausdamas pasislepia, o pasirodo tik
tada, kai ji jau būna tolokai nutapnojusi. Tada varyk jį
namo nevariusi, neklauso ir neprisileidžia, bijo barti
gauti... Tikjau toli nuo namų pradeda linksmai apie ko­
jas suktis. Iš ko jis ją supranta, kaip jaučia? Kartą žiemą
jis buvo likęs namuose, o kai ji grįžo, tai eidama pro
Čiuinius pamatė kažkokį kamuolėlį atskubantį jos pa­
sitikti. Netrukus pamatė, kad tai Meškiukas. Kaip jis ją
pajuto per kilometrą nuo namų?
Palengva ir šunelis, kaip kiekvienas gyvas padaras,
ėmė senti. Vis dažniau tūnodavo palindęs po lova vir­
tuvėje, o paskui pradėjo kosėti. Kartą neapsikentu­
si Viktorija išvarė ji lauk. Tada išeidamas šunelis liū­
dnomis akimis pažiūrėjo į savo globėją... Kitą dieną jis
parėjo, pagulėjo padėjęs galvą ant slenksčio, į vidų eiti
nedrįso. Paskui suinkštė, lyg norėdapias ką pasakyti, ir
palengvėle nukudleno į krūmus. Nesulaukusi Meškiu­
ko pareinant palakti Viktorija pradėjo jį šaukti, o paskui
ieškoti... Rado prie lazdyno nebegyvą...

Viktorija gavo žinią iš Naujikų, kad labai pasiligojo

Jasius, kad jam ir kunigą paskutinio patepimo buvo
parvežę... Jei jau taip, tai ne juokai, ne kokia sloga. Nors
pėsčiai ir tolimas kelias, kai vos bepakruta pasirams­
čiuodama lazdele, vis tiek reikia aplankyti, negalima
neiti. Gal jau paskutinį kartą gyvą savo brolį bematys...
Pavargusi, šiaip taip nuklibėjusi ji rado aplink Jasių
susispietusius tylius susirūpinusius namiškius. Nebuvo
tik kauniškių. Bronislava nuleidusi galvą sėdėjo greta
lovos ir laikė Jasių už rankos. Pagarbinusi Kristų Vikto­
rija visiems nusilenkė ir priėjusi pažiūrėjo į brolį. Jasius
gulėjo sunkiai alsuodamas, žandai įkritę, tik ašarotos
akys šiek tiek prašvito ją pamačiusios.
- Dėkui, Viktutė, kad atėjai... Artėja laikas...
Bronislava pasikūkčiodama pradėjo raudoti. Viktori­
ja norėjo paguosti brolį, bet žodžiai springo gomuryje.
Ji patyrė, kaip sunku pergyventi artėjančią netektį, nors
tikėjo, kad dar yra vilties. O dabar ypač sunku Bronisla-
vai, visą gyvenimą gražiai meilėje ir supratime gyvenus,
todėl tai suvokdama ji pati net žodžio ištarti negalėjo.
Viktorija vakare paliepė Bronislavai eiti pailsėti pa­
žadėjusi budėti šalia brolio lovos visą naktį. Jasius tar­
pais ramiai miegojo, retkarčiais pradėdavo knarkti, o
kartais kvėpavimas visai nutrūkdavo. Rytą atvažiavo
Marytė su Staponu.
 Pabudęs iš sunkaus miego Jasius sunkiai alsuodamas
ašarojančiomis akimis žiūrėjo į susirinkusius, klausė­
si liūdnai šypsodamasis Marytės, kad jis tuoj pasveiks,
kad nėra ko baimintis... Viktorija atsisėdo greta Jasiaus
lovos ant krėsliuko, paėmė už rankos. Ranka buvo šal­
ta, tik kažkokia gyslelė karštligiškai tvinkčiojo...
- Kur mano Bronelė, teateina arčiau, - paprašė Ja­
sius. - Kur vaikai? Teateina, pašnekėti noriu...
Apžvelgęs visus Jasius atsiduso, pagalvojo.
- Jaučiu, kad mano valandėlės suskaitytos... Neverk,
Bronele, ateis laikas, tenai susitiksim... Myliu tave...
Gaila, kad Petras su Leonu nespėjo parvažiuoti, atsi­
sveikinti... Dėkui jums sesutės, kad aplankėt... Vaikai,
gyvenkit krikščioniškai, nesikivirčykit... Neliūdėkit, vi­
siems savas laikas...
Jasiaus skruostu nuriedėjo ašara... Jis dar kartą giliai
atsiduso, lyg dar kažką norėjo sakyti, bet galva staiga
pasviro ir pusiau pravertos lūpos nustojo judėti, žvilgs­
nis sustingo... Viktorija pajuto, kad nebetvinksi gysla
Jasiaus rieše... Bronislava suklykė ir nualpo... Pranas su
Albiniuku spėjo sugriebti begriūvančią mamą ir pagul­
dyti ant kanapos, padavė puodelį vandens. Kiti suklau­
pę pradėjo kalbėti poterius, prašyti Dievo malonės...
Visada, kai tik prisimindavo Jasių, Viktorija negalėjo
užmiršti, su kokiu aiškiu protu ir dvasios ramybe su vi­
sais atsisveikino jos brolis.
O'kitą vasarą atvažiavo Alberčiukas ir išsivežė ją į
Marytės laidotuves.
 - Kas jai nutiko, kad taip staiga? - tada ji paklausė.
- Ravėdama daržą vagoje sukniubo ir nebepakilo...
Per pagrabą namiškiai šnekėjo, kad gavo saulės
smūgį, tik Domą tada liūdnai lingavo galvą žiūrėdama
į Staselę. Kodėl ji taip darė, Viktorija tik vėliau iš jos
išgirdo.
Pamečiui Viktorija neteko pačių artimiausių sau
žmonių. Nuo dabar ji pradėjo laukti savo eilės...

Rokas gavęs atostogų parvažiavo, padėjo mamai

pasiruošti pašaro žiemai, o rudenį atsiuntęs laišką pa­
sidžiaugė, kad gavo vieno kambario butą pačiame Vil­
niaus centre, ir atsiuntęs pinigų paprašė atvažiuoti ir
gyventi pas jį. O kur karvę palikti, kur paršiuką dėti,
mažas dar, ne laikas skersti. Reikia nors Kalėdų palauk­
ti... Netrukus vėl gavo laiškelį. Rokas pataria gyvulius,
vištas žiemai atiduoti Alberčiukui. Šieną taip pat tegu
išsiveža... Jei Vilniuje gyventi nepatiks, pavasarį grįžusi
atsiimsi... Ką daryti? Nutarė paklausyti Roko.
Kasmet rudenį važiuoti į Vilnių ir ten per žiemą gy­
venti Viktorijai pasidarė sunkiau ir sunkiau. Kai Rokas
išeina į darbą, kai namuose lieka viena tarp keturių
sienų, jaučiasi kaip kalėjime. Pro langus tik miesto sto­
gai matosi. O kol užsirepečkioja į trečią aukštą, tai ir
dvasios pritrūksta... Gerai tik, kad bažnytėlės buvo arti.
Aušros vartai, Švento Mikalojaus, Šventos Teresės, Do­
minikonų... Visos čia pat, per dieną visas gali aplankyti...
O kokia grožybė... Tik aplinkui dar daug karo sugriautų
namų. O daugiau kas? Žmonės aplinkui svetimi, dažnas
šneka lenkiškai ar rusiškai, nepažįstami, pašnekėti nėra
su kuo... Marti? Miesčionka. Rokui ji patiko, gerai, kad
jam ji gera, bet kai pažiūri, kaip ji namuose tvarkosi,
tai net silpna darosi... Krapštosi valandų valandas kaip
višta skiedryne, o viskas vietoje, nors tų darbų mies­
to namuose beveik jokių. Kaime tokia badu numirtų...
Viktorija žiūri, bet nieko nesako nei jai, nei Rokui. Jei
jam gerai, jai irgi gerai...
Vienintelis džiaugsmas atsirado, kai gimė Aliukas,
jos anūkėlis. Ji džiaugėsi, kad gimė berniukas. Prisimi­
nusi savo, o paskui daugelio mergaičių ir moterų gyve­
nimą, matė, kad moterų gyvenimas sunkesnis už vyrų,
kad jos dažniau būna nuskriaustos. Geriau berniukas,
gal jam bus lengviau...
Viktorija, kiek jėgos leido, visaip stengėsi padėti vys­
tyti, maitinti anūkėlį, žaidė su juo, keldavosi naktį iš­
girdusi verkiant, bet martelei ji neįtiko, o nenorėdama
ginčytis tik žiūrėjo ir stebėjosi. Rokas anksti atsikėlęs
išeina į darbą, grįžta vėlai pavargęs, o su mieste gimusia
ir augusią martele ji kalbos nesugebėjo rasti. Viktorija
kasdien vis labiau jautė, kad ji martelei darosi našta...
Nesiginčijo, nesipyko, nesibarė, o tylėjo, bet tylėjimas
dažnai daugiau pasako už žodžius...
Kai atėjo pavasaris, kai pro langą pašvietė pakilusios
saulės spindulėlis, ji nieko kito, o tik apie savo namelius
begalėjo galvoti... Namuose paukšteliai čiulba, kaimy­
nai praeidami pro šalį pašnekina, paklausinėja, kaip jai
ten Vilniuje sekėsi, patys papasakoja, kas kaime nuti­
ko... Tada ji nebedavė Rokui ramybės ir jis, nors ne­
norėdamas, palydėjo į stotį ir įsodino į traukinį. O kai
nukakusi į Urkuvėnus pasiskundė gyvenimu Vilniuje,
nustebo išgirdusi iš Zoselės:
- Ar ne gana ciocelei po tą Vilnių trankytis? Gyvenk
pas mus. Kambarys už šeimanto tuščias, žiemą ir vasa­
rą šiltas, aplink visi savi, pažįstami, užeis, pašnekins...
Alberčiuk, ar ne tiesą sakau?
Ir štai jau antri metai Viktorija gyvena Urkuvėnuose,
Alberčiuko troboje. Pradžioje dar vaikščiojo pasirams­
čiuodama lazdele, paskui tik pasiremdama krėsliuku, o
dabar jau visai nebepaeina. Džiaugiasi, kad Alberčiu-
kas geras, kad Zoselė ją myli... Viktorija džiaugiasi, kad
Alberčiukui užteko proto imti už pačią Zoselę. Jei ne
ji, Alberčiukas vienas būtų prapuolęs... Dabar netoli
jų namų kolūkio ferma, joje Zoselė dirba, o Alberčiu­
kas jai padeda. Jo viena akis mato už dvi, o kad gra­
žiau būtų, jis kitą stiklinę įsidėjo. Jis mėgsta sakyti, kad
kvailas nesupras, o protingas nepadyvys... Sunku jam
su viena ranka arklį pakinkyti, vadžias laikyti, nes deši­
nėje tik vienas pirštas, bet pamažu priprato, tvarkosi...
Zoselė dažnai parbėga namo, paklausia, ar ko nereikia,
užsuka ir Alberčiukas pašnekėti, užeina jų vaikai, o jei
jie sukasi virtuvėje, ji girdi jų šnekas... Vis ne viena. Ne
taip, kaip Vilniuje.
Ne, Vilniuje jai nepatiko... Pasidarė dar blogiau, kai
Rokas gavo kitą, didesnį butą šalia gamyklos, kur jis
dirbo. Iš ten iki bažnytėlių toli... Rokas duoda pinigėlių
pasisamdyti taksiukui, bet kasdien neprilakstysi tokią
tolybę.
Po pirmos žiemos praleistos Vilniuje pavasarį grį­
žusi į Akmenaičius ji išgirdo kaimo laukuose traktorių
gausmą, pamatė skersai išilgai grioviais išvagotus lau­
kus. Labiau nei per karą, kai vokiečiai apkasus buvo iš­
kasę. Melioracija... Verba jau ne su lopeta griovius kasė,
o paskui traktorių griovyje susirietęs eidamas drenažo
molinius vamzdelius dėliojo. Kaimo žmonės ruošėsi
palikti Akmenaičius, statėsi namus Micaičiuose, kraus­
tėsi tenai gyventi. Niekas jų neklausė, nori jie to ar ne.
Nauji laikai, nauji vėjai pučia... O kai šiaip taip nukerė-
plino iki Ventos, tai savo akimis nepatikėjo: upės kaip
nebūta. Jos vietoje tik platokas griovys. Lankos ir sen-
venčiai užversti šviežiai iškastomis žemėmis... Tik ke­
lios pušelės, berželis ir pakrypę kryželiai nuo senkapių
liūdnai žiūri į pro šalį tekantį murziną vandenį... O ko­
kia graži upė buvo...
Viktorija į savo trobą įleido gyventi senuką plikbajorį
Spargalį su dukromis. Jo mažą namelį, panašų į pirtį,
nugriovė melioratoriai kasdami Ventą. Tik ar ilgam?
Melioratorių brigadierius sakė, kad greitai iškirs apuš-
rotą, ąžuolus, buldozeriais pelkėse ir nuo kalnelio nu­
šluos visus karklynus, lazdynus, alksnynus... O tada ir
jos trobas nugriaus. Kaimo vietoje liks plynas laukas...
Kai nutarė apsigyventi Urkuvėnuose atvažiavęs Ro­
kas nusivedė ją prie topolio su gandralizdžiu, kuris
augo šalia jų sodybos, kol dar visas kaimas nebuvo išsi-
skirstęs į vienkiemius, ir nupaveikslavo. Bus seno kai­
mo prisiminimui...
Su širdies skausmu Viktorija žiūrėjo, kaip Rokas
nukabina nuo sienos seną laikrodį, daugelį metų savo
dūžiais skaičiavusį jos gyvenimo valandas, ji pati su­
dėjo į skrynelę savo austas raštuotas gūnias, paklodes,
abrūsus, virtuvės rakandus, alavinį, dar tėvo dovanotą
kryželį su mūkele... Dabar jau ant visados ji paliks savo
namus, kur pažįstamas kiekvienas krūmelis, kiekvie­
nas takelis, ne kartą sūriu prakaitu ir ašaromis aplais­
tytas...
Dar kartą apsidairiusi ji paprašė Roko iškasti bijūnų
ir jurginų šaknų, keletą rūtų krūmelių. Pasodins Urku-
vėnuose po Alberčiuko trobos langu.
Ketvirtą, dabar jau paskutinį kartą ji kraustosi suvi-
sam. Širdis dar skaudžiau suspurdėjo, kai ji pagalvojo,
kad gal jau greitai jos kūną amžinam poilsiui Rokas
perkels į Micaičių kapelius... Ten ji vėl bus greta Alekso,
greta kaimynų... „Dieve, Dieve, duok greitą smertį, kad
nereiktų nei pačiai kankintis, nei kitų varginti“, - per­
žegnodama savo namus tada meldė Viktorija.

Netruko prabėgti tie metai, kai Viktorija gyvena Ur-

kuvėnuose... Čia ji džiaugiasi. Aplinkui visi savi, visi pa­
žįstami. Gretimoje sodyboje Staselė... Jos vaikai irgi jau
po svietą išsibarstė. Vienas Kaune gyvena, kitas kažkur
orlaiviais laksto ar aerodromuose dirba, net ji pati gerai
nežino. Kitam šone Stapono šeimyna... Tai vieni, tai kiti
užsuka pas ją pašnekėti, papasakoti, kas jų krašte dėjo­
si. Jai daug kas rūpėjo, norėjosi sužinoti, ko tos marčios
su uošviene nepasidalino, kodėl Marytė su Stasele ne­
sutarė...
- Domel, kaip tu su mano seserele sutarei? Žinau,
kad su ja gyventi ne pyragai buvo ne tik tau... - kartą
paklausė jos aplankyti atėjusios Domicėlės.
- Ciocel, kuri marčia su uošviene sutarė? Žinojau,
kad ji manęs į marčias nenorėjo, bet kai skyrėsi su Juo­
zu, aš ją priėmiau, nors jos vaikas, Staponas, nenorėjo...
Valgyti visada daviau, iki jos mirties žiūrėjau, kaip mo­
kėjau... Negana to... Visą jos turtą prižiūrėti padėjau.
Ir karvę pamelždavau, ir vištas palesindavau, ir kiaulę
pašerdavau, ir pieną namo parnešdavau.
- O kaip su dukra, su Stasele? Girdėjau, kad jos bai­
siai nesugyveno...
Pasižvalgiusi, ar niekas negirdi, Domicėlė pasislinko
arčiau Viktorijos.
- Marytė labiausiai pradėjo pyktis su Stasele, kai
Staselė ištekėjo... Pradėjo neapkęsti viena kitos, o ko­
dėl, tai galas žino... Visko čia neapsakysi... Ne visada ir
Staselė kalta buvo. Ciocelė juk žinai, kad kai kepdavom
duoną ar ragaišį, tai visada pakepdavom pagrandžiuką.
Kartą žiūriu, kad pareina mama užsiverkusi, po pažas­
tim pasikišusi pagrandžiuką. „Ko mama verki?“ - klau­
siu. „Žiūrėk, vaikei, ar yra dorybė ant svieto? Ragaišis
po pečiaus, bandos didžiausios, o man dukrelė ištrau­
kė pagrandžiuką ir sako - gali eiti... Pamanyk tik, kaip
uždavė širdį...“ O paskutinį kartą kai parėjo iš dukters,
tai greitai ir pasimirė... Parėjo tiek užsirėkusi, tiek už­
sirėkusi, kad baisu matyti... Kai paklausiau, kas nutiko,
tai pradžioje nieko nenorėjo sakyti, o paskui aprimusi
papasakojo... Duktė, sako, išginė iš braškių... Ot kokią
dukrelę užauginau, sako... Pasakyk, sako, kai aš numir­
siu, kad į mano pagrabą neateitų... Iš grabo aš ją koja
nuspirsiu, sako... Gal mama teisybę apie tas braškes
sakė, o gal tik jai taip pasirodė... Ar Staselė taip mamos
nemylėjo, nežinau, ale baisiai nesugyveno... Grįžusi
ravėdama krito vagoje ir nebepakilo... Gal iš širdies
skausmo, o gal nuo saulės galva perkalto, kas dabar gali
pasakyti?
O kitą kartą prisiminusi Domicėlės pasakojimą Vik­
torija pradėjo klausinėti Staselę:
- Stasei, kodėl tu su mama nesutarei? Papasakok,
jei gali...
-Juk ciocelė žinai, kažkada pasakojau, kad mama
mane ne laiku iškišo už Stasiaus. Kai po veselės išėjau
pas jį gyventi, tada visi pamatė, kad nei aš storėju, nei
ką, tik mamai norėjosi mane greičiau iš namų iškraus­
tyti. O ištekėjusi pamačiau, kad tas jos išgirtas Stasius
niekaip su buteliu negali skirtis... Dėl tokių savo vestu­
vių tik mamą tegaliu kaltinti.
- O kaip su Stasium sugyvenai? Ar mylėjot viens
kitą?
 - Reikėjo sugyventi, kur dėsies... Pradžioje visai
smagu buvo. Mūsų kieme dažnai šokiai būdavo... Sta­
sius nebuvo durnas, nepavydėdavo... Nei jis man, nei
aš jam...
- Gal per šoną braukti buvai pradėjusi? - nejučio­
mis paklausė Viktorija.
- Per šoną braukti? Nebuvo reikalo... Negi čia dabar
viską pasakysi... Seniai buvo, nebeatmenu...
- Tai ko ant mamos pykai, jei linksmai gyvenai? -
nesuprato Viktorija.
- Už tai, ciocel, kad jis baisus pijokas buvo... Reta
diena, kad nebūtų girtas... Negi mama nematė, neži­
nojo? Visas kaimas žinojo, o ji ne... Ko tada ji manęs,
jaunos, nepagailėjo už tokio pijoko išvarydama?
- Ar buvai kada į Kauną pas Jasiaus vaikus, Petrą ir
Leoną, nuvažiavusi? Jūs juk juos irgi rėmėte, kai jie te­
nai mokėsi?
- Buvau... Kai rudenį ar žiemą ateidavo, prikrauda­
vom pilnus krepšius lašinių, miltų... Petras viską užsira­
šydavo. Kai paklausiau, kamrašo, tai sakė, kad atsilygins
baigę mokslus, - pasakojo Staselė. - O kai nuvažiavusi
su Leonu išėjau po miestą pasižvalgyti, tai nespėjau nė
apsisukti, kaip Leonas dingo lyg skradžiai žemę...
- Kur jis prapuolė? - Nesuprato Viktorija.
- Pradžioje nesupratau ir aš. O paskui, kai apsižval­
giau aplinkui, man paaiškėjo... Miesčionai gražiai, ma­
dingai apsivilkę, o aš kaimietiškai... Matyt, jam sarma­
ta su manim vaikščioti buvo, todėl ir paspruko nieko
nesakęs...
- Ar vakare nepaklausei kodėl?..
- Klausiau... Numykė lyg klausimo nesupratęs... Ma­
tai, ciocel, kaimo miltus ir lašinius ryti nebuvo sarmata,
o su pussesere per gatvę pereiti sarmata... Labai greitai
išponėjo...
- Jei kas kitas pasakotų, nepatikėčiau... - nusistebė­
jo tada Viktorija.
Daug, oi daug Viktorija prisiklausė visokiausių isto­
rijų iš Staselės, Domos, Zoselės, kitų kaimo moterėlių.
Daugelį jų ji jau buvo girdėjusi, kitos buvo perpasako­
tos su dar didesniais pagražinimais...
Zoselė dirbo kaip bitelė, visur ji suspėjo, visur jos
buvo pilna, o Alberčiukas keikė visą svietą, o kartu ir
savo pačią... Jamvis atrodė, kad vaikai ne jo... Ne kartą
Viktorija jį apramdė:
- Proto turėk... Tave myli, šokinėja apie tave kaip
beįmanydama, o tau vis negerai ir negerai... Bene iš
savo mamos tokį nekantrumą paveldėjai... Vyras esi, ne
boba, kantrybės turėk, jei ir ne viskas patinka...
Alberčiukas klausydavosi galvą nuleidęs, o kitą die­
ną keikdavosi, kaip ir anksčiau. Tai matydama Viktorija
jam nieko nebesakė.
Zoselė su Viktorija ne tik sutarė, bet dažnai ir pasi­
tarti atbėgdavo. Jos mylėjo ir gerbė viena kitą, suprato
viena kitą iš pusės žodžio.
 Su kaimo vyrais Viktorijai buvo maloniau pasirokuo-
ti, nes jiems labiau rūpėjo svarbesni gyvenimo reikalai,
o apie tarpusavio rietenas jie nešnekėdavo.

Artėjo bene trečios Kalėdų šventės, kai Viktorija guli

prie šilto šeimanto pas Alberčiuką. Neseniai gavo laiš­
ką, kad prieš Kalėdas žada atvažiuoti jos aplankyti Ro­
kas su visa šeimyna. Tiek tos šeimynos - Roko pati ir
Aliukas. Retokai jis beaplanko - darbai neleidžia. Net
ir žinodama, kad jis negali dažniau atvažiuoti, ji pro
langą akis pražiūri, gal kartais netyčia, nieko nesakęs...
Taip belaukdama ji net nepajuto, kaip prabėgo ne vieni
metai... Per tą laiką anūkėlis Aliukas jau mokyklą lan­
kyti pradėjo, o tokio amžiaus būdamas Rokas jau vos
ne porą metų karves ganė... Nebe tie laikai... Mieste ant
bruko žolė neauga, karvių tenai neganys, ten vaikams
nėra jokio darbo, ten visai kitoks gyvenimas, prie kurio
ji niekaip negalėjo priprasti...
Tiek tos dienos prieš Kalėdas: čia rytas, čia vakaras,
bet laukiant ir tokios dienos prailgsta. Jau sutemo, grei­
čiausiai atvažiuos tik rytoj rytą... Greičiausiai rytoj...
Bet kaip sunku laukti, kai nežinai kada... Norėtų ne­
belaukti, kad ilgesys nedraskytų širdies, reikėtų galvoti
apie ką kita, bet negi mintims įsakysi. Lauke suloja šuo,
netikėtai staiga atsidaro durys, užsidega šviesa:
- Mama...
Nesupratusi, kas ją šaukia, Viktorija ieško po pagal­
ve pakištų akinių, o juos užsidėjusi žiūri ir savo akimis
netiki.
- Vaje...
Daugiau susijaudinusi ji nieko nebepasako. Raukšlė­
tais skruostais ritasi dvi didžiulės ašaros. Sulaukė. At­
važiavo. Bejėgės rankos juda ant krūtinės. Prasižioja ir
vėl susičiaupia lūpos: ji nurijo ašarą. Galiausiai Viktori­
ja suprato, kad tai jos vaikai, ir nudžiugo:
- Kodėl taip ilgai reikėjo laukti? Vakar laukėm, šian­
dien per dieną, akis pražiūrėjom...
Rokas bučiuoja rankas, skruostus... Per Viktorijos
skruostus vėl teka ašaros. Ji traukia iš po pagalvės nosi­
nę ir šluostosi...
- Mama, neverk, ko tu taip? - nesupranta Rokas.
- Aš neverkiu... Jos pačios rieda...
Netrukus Viktorijos akys sužvilga.
- O kur Aliukas, kur mano anūkėlis?
Jos gyvenimas jau ritasi pakalnėn, o anūkas jai pri­
mena jos pačios vaikystę, kada visas gyvenimas buvo
ateityje, kada ir minties galvoje nebuvo, jog reikės išti­
sus metus lovoje gulėti...
- Alyti, koks tu didelis užaugai! Ateik, pabučiuosiu...
Viktorija stengiasi pasisukti ant šono, paslinkti prie
lovos krašto, bet neužtenka jėgų. Ji tik sukruta, sublizga
akys, nusišypso skruostai...
Aliukas porą kartų čmoktelėja močiutę į žandą, pa­
duoda dovanų atvežtą savo pieštą paveikslėlį ir apsisu­
kęs išrūksta į kitą kambarį, kur ant šilto mūro miega
katiniukas.
Viktorija nori jį sulaikyti už rankos, bet nespėja. Jam
visai kiti reikalai rūpi. Ji žvalgosi aplinkui lyg ko ieško­
dama...
- O mano martelė kur?..
- Ji neatvažiavo, jos mama serga... - teisinasi Rokas.
Netrukus iš fermos, iš darbų grįžta Alberčiukas,
Zoselė, kiti namiškiai, klausinėja, kaip sekėsi kelionė,
kaip iki Papeikiu atvažiavo, kaip per užpustytus laukus
tokioje tamsoje kelią rado... Sutiktuvių įtampa slūgs­
ta, kalba pradeda suktis apie pačius kasdieniškiausius
reikalus.
Lauke tamsu, nors į akį durk, tik šviesos pluoštas,
prasiveržęs pro langą, nušviečia alyvų krūmą, dalį kie­
mo. Zoselė sukasi kaip vijurkas ruošdama vakarienę.
- Alberčiuk, pritrauk stalą arčiau lovos, kad ciocelė
ir matytų, ir girdėtų mus, - ragina Zoselė.
Netrukus visi susėda prie stalo. Ant jo atgula at­
vežtos lauktuvės, Alberčiukas pastato savo gamybos
butelį.
- Teparagauja Rokas kaimietiškos, gal labiau
patiks...
- Bene gerti pradėjai? - nustebo Viktorija žiūrėda­
ma į Roką.
- Nepradėjau, mama... Nei gerti, nei rūkyti neišmo­
kau, - aiškinasi Rokas. - Išgeriu lašelį kompaniją palai­
kydamas, ir gana.
 - Ir gerai darai, - džiaugiasi Viktorija.
Nuplovus kelionės nuovargį ir nurijus vieną kitą kąs­
nelį prasidėjo įprastos, nors ir ne dažnai susitinkančių
artimų žmonių šnekos.
- Matai, Rokai, kaip susiklosto, - pradėjo Alberčiu-
kas. - Miško paukštis į mišką ir žiūri... Nepatiko tavo
mamai Vilnius...
- Nepatiko... Matyt, nemokėjau įtikti, nors sten­
giausi... įsisodinęs į motociklo lopšelį gražią pavasario
dieną vežiojau mamą po Trakų apylinkes, prie Strėvos,
prie Aukštadvario... Žiūrėk, mama, sakau, kaip čia gra­
žu prie Vilniaus - kalneliai, miškai, ežerai, gojai... Ilgai
mama tylėjo, žvalgėsi, galvojo... O paskui sako: „Kur čia
tą gražumą matai? Ubagų krašts. Ant kalno nudžiūvo,
pakalnėje numirko... Kas čia gali augti?“
Viktorija klausosi ir šypsosi.
- Žiemą, kad linksmiau mamai būtų, kad ne vien
bažnytėlėmis džiaugtųsi, nuėjom į teatrą... Mama neap­
sidžiaugė, tik baisiai pasipiktino, kai parodė bažnyčioje
prie klausyklos liežuvaujančias bobas, mat spektaklyje
buvo visai sudarkytas rašytojo kūrinys... Galutinė ma­
mos išvada buvo: „Šūds toks teatras. Nieks bažnyčioje
taip nedaro... Ir iš viso, pamanyk tik, - mergai vaiką
padirbo... Didelė čia naujiena, kad reikia po teatrus ro­
dyti...“ Iki šiol gailiuosi, kad neparodžiau mamai spek­
taklio apie karalių gyvenimą. Manau, kad toks teatras
būtų patikęs ir ji taip nebūtų pasakiusi. O po to karto
eiti į teatrą atsisakė.
 - Per dieną po tris bažnytėles aplankydavau... Jos
man daug gražesnės už visus tuos parmazoniškus
miesčionų teatrus... - neiškentusi prašneko Viktori­
ja. - Nieko gero tam Vilniuj... Ūlyčioje tik lenkai ir ru­
sai, lietuviškai mažai kas tešneka, o su senu žmogum
tuo labiau... Parėjusi iš bažnytėlės sėdi kaip varna, net
pašnekėti nėra su kuo, nes visi darbuose... O kai visi
namuose, išūžia galvą blevizorius, ar kaip ten jį...
Ilgai dar tą vakarą jie šnekučiavo, pasakojo vieni ki­
tiems įspūdžius, naujienas. Viktorija daugiau klausėsi,
galvojo, mažai tešnekėjo. O kai visi išsiskirstė miegoti,
ji iki ryto bluosto nesudėjo. Galvoje sukosi pragyvento
amžiaus vaizdai, žmonės, įvykiai, daug kartų svarstytos
ir persvarstytos mintys...
Ar galėjo jos gyvenimas susiklostyti kitaip? Ne kartą
ji apie tai galvojo, bet kaskart prieidavo tą pačią akla­
vietę. Ar klausė tėvai jos valios išleisdami už Alekso?
Ar galėjo ji pasipriešinti tėvų valiai? Tada net tokios
minties negalėjo būti... O paskui? Paskui gyvenimas
kažkaip savaime klostėsi... O gal ji per daug pasidavė
gyvenimo tėkmei? Nors kas būtų buvę, jei ji būtų pa­
sipriešinusi? Kur būtų reikėję dėtis palikus namus? Už
tai niekas jos nebūtų pagyręs. Nėra namų be dūmų...
Daugeliui tie dūmai akis graužia, bet jiems išsiskirsčius
gyvenimas vėl nušvinta. Ar jai ne taip pat buvo? Buvo
skausmo, bet buvo ir džiaugsmo... Ko daugiau? Bene
dabar pasversi? Skausmas užmirštas, o džiaugsmo vai­
siai liko... Sunku buvo laukti atvažiuojančio Roko, užtat
kaip džiugu ir lengva ant širdies, kai jis čia... O paskui
vėl laukimas... Laukimas ko? Atvažiuojančio aplankyti
ar paskutinės dienos? Ne vieną rudenį ar žiemą išleis­
dama Roką į Kauną ir mojuodama nutolstančiam ska­
rele ji nebesitikėjo gyva jo sulaukti, o sulaukė taip pat,
kaip ir vakar... Ne ji rinkosi gyvenimo kelią, gyvenimas,
o gal Dievas vedė ją tuo keliu, kuris jai buvo skirtas. Gal
ir dabar, šiuo metu, šią dieną ar naktį, reikia džiaugtis
gyvenimu, tuo, kas yra ir ką turi dabar, ir nekrauti sau
ant pečių praeito gyvenimo negandų ir galimų rytojaus
vargų, rūpesčių ir širdies skausmų. Ar galėtų žmogus
pakelti viską šiandien, ką jam teko pakelti per visą gyve­
nimą? Ar galėtų jis nepalūžti, jei žinotų, ką dar jam teks
pakelti? Tik kai nežinai, kokių vargų gali atnešti ateitis,
esi stiprus. Tie būsimieji vargai žmogaus visu sunkumu
neužgriūva iš karto, o po vieną net nepajunti, kaip juos
įveiki... Žmogus palūžta tik kantrybės pritrūkęs... Taip
jau gyvenime būna, kad plaukdamas prieš srovę grei­
čiau gali pavargti ir nuskęsti, o pasroviui dar užsikabini
už po ranka pasipainiojusios šakos ar šiaudo... Ji plaukė
pasroviui ir išliko, o kiek žuvo plaukusių prieš srovę?
Negi visus dabar besuskaičiuosi? Vienas žmogus upės
vagos nepasuks... Jei nėra bendraminčių, apie tai geriau
net negalvoti. Ji ir negalvojo...
Kai virtuvėje užsidegė šviesa ir Viktorija išgirdo
vaikštančią Zoselę, kuriamą krosnį ir barškančius kibi­
rus, ji suprato, kad dar nebuvo užmigusi.
 Netrukus prašvis, visi sukils, prasidės nauja diena,
kuri gal bus paskutinė, kai ji dar kartą pamatys Roką
ir savo anūkėlį... O gal ir ne paskutinė? Vienas Dievas
težino...
Netruko prabėgti sekma diena. Nuo pat ryto visi
sukosi greta jos, pusryčiavo, pietavo, šnekučiavo... Vik­
torija džiaugėsi, kad Rokas su Aliuku aplankė Staselę,
Stapono šeimyną, kad ir jiems lauktuvių nebuvo už­
miršęs... Maloniau būtų buvę, jei būtų ilgiau greta jos
pasėdėjęs, pašnekėjęs... Bet savo dėmesiu, savo pagarba
ir meile jis turėjo dalintis ir su kitais jai artimais žmonė­
mis - to ji mokė savo vaiką visą gyvenimą. O ką naujo
jis dar galėjo jai pasakyti per minutę kitą, kai per metų
metus viskas buvo išpasakota, išsakyta... Neprivalgęs
neprilaižysi... Bet širdžiai brangi kiekviena drauge pra­
leista minutė, ypač kai gyvenimas eina į pabaigą, kai to
laiko būti kartu tiek nedaug beliko.
Viktorija supranta, kad artėja laikas važiuoti į stotį.
Ji girdi, kaip vaikus išsiuntęs į fermą Alberčiukas išėjo
kinkyti arklio, kaip Zoselė sukasi virtuvėje ieškodama
ko įdėti svečiams į kelionę... Viktorija lyg per miglą
mato, kaip į kambarį įeina Rokas, anūkėlis... Greta pa­
galvės drebančiomis rankomis apčiuopusi paima ir už­
sideda akinius. Rokas atsisėda ant lovos krašto...
Rokas nori kažką svarbaus ir malonaus pasakyti ma­
mai, bet sunku rasti atsisveikinimui reikalingų žodžių
širdimi jaučiant, kad tas atsisveikinimas gali būti pa­
skutinis... Tyla užsitęsia ir pradeda skausmingai slėg­
ti... Viktorija pasiekia ir paima Roko ranką. Ne kartą, o
gal tūkstančius kartų nuo mažens ji laikė savo vaiką už
rankutės, kad jis nenugriūtų, neužsigautų... Paskui jis
daug kartų vedė ją laikydamas už rankos... Kaip tada
buvo gera jaučiant stiprią atramą. Viktorijai visada bū­
davo džiugu savo mylimą vaiką laikyti už rankos, jaus­
ti jo gyslomis tekančią jaunystės jėgą, su kuria ir į jos
kūną maloniai sklisdavo širdį raminanti šiluma ir dva­
sios palaima. Todėl ir dabar ji paėmė Roką už rankos,
pati norėdama pajusti stiprybės, šilumos ir paramos
savo silpstančiam kūnui.
Reikėjo atsisveikinti, bet Rokui gomuryje įstrigo
kažkoks kamuolys, galva svaigo, akyse kaupėsi aša­
ros. Žiūrėdamas į gyvenimo vėjo nugairintame veide
pro akinių stiklus vis dar išmintimi spindinčias mamos
akis, jausdamas atvėsusios kaulėtos rankos prisilietimą,
Rokas nebeišlaikė, suklupo prie lovos ir prisiglaudė lū­
pomis prie mamos rankos.
- Atleisk, mama... Norėčiau dar pabūti, bet laikas ju­
dėti... Rytoj darbai laukia...
- Važiuokit, vaikeliai, negraudinkit širdelės... Žinau,
kad reikia... Gyvenkit gražiuoju, mylėk Alytį... Kada da­
bar beatvažiuosit?
- Per Kalėdas, jei galėsiu...
Viktorija dar norėjo pasakyti: „Kažin ar besulauksiu“,
bet nebenorėdama skaudinti širdies teištarė:
- Lauksiu...
 - Paskubėkit, pavėluosim į traukinį, - įėjęs vidun
paragino Alberčiukas.
Aliukas priėjęs pabučiavo močiutę ir sustojo lauk­
damas tarpduryje. Rokas išbučiavo drėgnus nuo ašarų
mamos skruostus, suklupęs prie lovos dar kartą prisi­
glaudė veidu prie jos rankų ir pakilo... Rokui dar nė kar­
to nebuvo taip suskaudėjusi širdis atsisveikinant.
Viktorija peržegnojo išeinančius... „Gal paskutinį
kartą laiminu“, - tyliai pagalvojo ir nurijo į burną įrie­
dėjusią ašarą.

Grįžęs iš Pavenčių stoties Alberčiukas atėjo prie Vik­

torijos, atsisėdo šalia.
- Ciocel, taviškius jau išlydėjau... Kada Rokas dar ža­
dėjo atvažiuoti?
- Toli tas Vilnius. Žadėjo dar per Kalėdas, tik kažin
ar besulauksiu...
- Ciocel, ilgą gyvenimą nugyvenai, daug matei, daug
girdėjai... Užauginai vaiką, o jis toli. Kilnojam ir gydom
mes, svetimi... Ar neskauda širdies?
- Skauda širdį ne dėl to... Skauda dėl to, kad dar tiek
ilgai giltinė gyvą laiko, kad tiek daug rūpesčių jums pri­
darau... Tu, Albertel, man ne svetimas, o ir aš tau ne
svetima... Mūsų gyslomis teka tas pats mano tėvų krau­
jas... O kad Rokas toli, tai ne jo kaltė. Žiūrėk, Jasiaus
vaikų buvo daug. Visi išlakstė po svietą... Pasiliko tik
tie, kurių sparnai toliau nenunešė, kurie pasiliko žemės
kopti. O Petras, Levukas, Pranukas... Kas Šiauliuose,
kas Kaune... Išėjo į žmones... Susirinko krūvon tik per
pagrabą. Matyt, ir Rokas tik per pagrabą beatvažiuos,
nes ilgai netempsiu...
- CioceI, gyvenai, vargai, o kas iš to?
- Kaip tau pasakius... Kiekvieno gyvo sutvėrimo gali
paklausti, kas iš to, kad jis gyveno? Daug ką pamačiau,
daug sužinojau... Užauginau Rokutį, Jasiaus vaikams
padėjau į mokslus eiti, jums kaip įmanydama stengiau­
si padėti... Daug džiaugsmo turėjau galėdama padėti...
O dabar daug skausmo turiu, kad jums tiek rūpesčio
pridarau... Pas Roką Vilniuje gyventi, paskutinių dienų
baigti negalėjau... Kol dar turėjau sveikatos, kol galėjau
iki bažnytėlės nuklepsėti, dar buvau tarp žmonių, dar
gyvenau. O kai reikia namuose sėdėti visą dieną tarp
keturių sienų, jautiesi kaip kalėjime... Kaime gimus,
kaime užaugus, vargus vargelius išvargus, neduok Die­
ve, mieste paskutines dienas gyventi...
Viktorija nutilo ir dar pagalvojusi pasakė:
- Klausi, Albertel, kas iš to? Jei nieko po savęs nepa­
likai, niekam nieko gero nepadarei, galėjai ir negyventi.
Tavo paties nei džiaugsmai, nei rūpesčiai niekam nebu­
vo ir nebus reikalingi. Gyviems likusiems bus reikalingi
tik tavo palikti darbai... O tu ar aš? Jei gražiai užauginom
vaikus, išmokėm, mylėjom, jie mus prisimins, mylės...
O jei ne, greitai užmirš... Kapai užaugs žolėmis, supuvę
kryžiai nulūš... Neliks ir ženklo, kad gyvi buvom... Lai­
kui bėgant ne tokius žmones, kaip mes, užmiršta...
- CioceI, tai kam tada žmonės gyvena?
 - Tokia, matyt, Dievo valia. Ne mums, žemės dul­
kėms, apie tai spręsti...
Ilgai tą vakarą Viktorija negalėjo užmigti. Alberčiuko
klausimai nedavė ramybės. Ar laimingesnė ji būtų bu­
vusi, jei nebūtų užauginusi Rokučio? O jei būtų buvęs
kitas vaikas, ar jis būtų buvęs geresnis? Ar laimingesnė
ji būtų, jei dieną naktį Rokas sėdėtų prie jos šono? Ar
jis tada būtų laimingesnis? Juk ji dažnai jausdavosi lai­
minga tik tada, kai kitą pasisekdavo laimingesnį pada­
ryti. Ar ji dabar laiminga, kai savo senatve, savo dar vis
klebetuojančia širdimi jos plazdenanti gyvybė trukdo
kitiems poilsį. Pati ji dabar nieko gero nebegali pada­
ryti, tik vargina kitus. Žmogus gali būti laimingas, kai
netrukdo gyventi kitiems, kol dar nepasidaro našta. Per
savo ilgą gyvenimą ji nemažai matė, nemažai patyrė. Ir
niekad nematė, kad senas žmogus būtų laimė jaunes­
niam. Marytės Jokūbas senas būdamas nesulaukė mei­
lės iš savo pačios. Levanardas kentėjo piemenę vedęs.
Abu jie mirė vieniši. O ji pati? Gal ir lengviau būtų skir­
tis su gyvenimu, jei mylimas vaikas akis užmerktų, tik
ar vaikui tai nebūtų per daug skaudu? Dar niekas nepri­
sikėlė iš numirusių ir niekas negali pasakyti, kokia mir­
tis saldesnė. Gal tik ta, kuri ateina staiga ir nelauktai,
kada žmogus net nežinai, net nespėji suvokti, kad ji jau
čia. Per pamokslą sakė, kad mirties nėra, kol žmogus
gyvas, o kai mirtis ateina, žmogaus jau nebebūna. Iš
dulkės atėjęs į dulkę pavirsta. Mokytesni gal ir daugiau
žino, bet ir jiems nepasiekiama nei Dievo išmintis, nei
jo galybė... Visiems tokia pati Dievo valia. Kad tik grei­
čiau Jis tą galybę parodytų ilgai nekankinęs...
Ilga ta žiemos naktis... Kai nėra laikrodžio ant sienos,
nei užsimerkus, nei akis atvėrus, nežinai, kada išauš, ar
dar ilgai reikės ryto laukti, o mintys galvoje vis sukasi
apie pragyventus metus...
Bėda ne ta, kad gyvenimas trumpas, o ta, kad jėgų
netekus ilgai reikia laukti mirties... Dažnai ji ir nelau­
kiama ateina, bet kai jau antri metai guli ant lovos, kai
be kito pagalbos nebegali net ant šono apsiversti, kai
jau skauda visą kūną ir nebelieka vilties ant savo kojų
atsistoti, o metų našta pradeda spausti ne tik pečius,
bet ir protą, kai jau suvoki, kad kito kelio nebėra, o lau­
kia tik amžina tamsa ir nežinomybė, pradedi bijoti...
Ko bijoti? Gyvenimo nebesugrąžinsi. Geras jis buvo ar
blogas, sunkus ar lengvas, bet prie jo pripratai, jis buvo
žinomas... Net antri metai žiūrint pro tą patį langą jis
tebėra gražus, nuostabiai gražiai besikeičiantis. Pro jį
pašviečia kylanti pavasario saulė, matai, kaip sprogsta
krūmų pumpurai už lango, kaip visas krūmas apsipila
lapais, kaip skleidžiasi ant šakelių alyvų žiedai... Paskui
langą laisto lietus, dangus niaukstosi, girdisi perkūno
dundėjimas, plinta, į kambarį veržiasi vasaros saulės
šviesa ir šiluma, kol vėl papučia šaltesnis rudens vėjas,
kuris vieną po kito nudrasko medžių lapus, o tie plaz­
dena ir krinta žemėn, kol krūmas už lango vėl pasidaro
nuogas, tik jo šakelės, linguojamos vėjo, tarsi norėda­
mos pasišnekėti, baladoja į langą... O paskui pradeda
skraidyti pavienės baltos snaigės, kol palengva viskas
aplinkui apsikloja baltai baltai... Tada į langą pradeda
savo snapeliais baladoti geltongūžės zylės, pasigirsta
balandžio burkavimas ant aukšto...
Jau antri metai tas pats ir tas pats, lyg ir nieko naujo,
bet vis tiek norisi sulaukti to malonaus pasikartojimo,
to žinojimo, kad kitais metais bus tas pats...
O kas bus, kai nieko to nebeliks, kai viską apims ne­
žinoma tamsa, kai jau iš jos, kaip iš miego, nebepakilsi,
nebegrįši į savo atmintį, nebežinosi nei kas buvo vakar,
nei kas bus rytoj? Tada jausdama viso kūno skausmą
lauki, kada pasibaigs tos kančios, apima nežinios bai­
mė, nors mintimis ir lauki to nesuvokiamo amžinojo
gyvenimo, bet vis tiek bijai susitikti su ta amžina neži­
nomybe...
Mintimis bėgi per gyvenimą, gal ir daug, tik ne viską
bespėji prisiminti, svarstai, kur nusidėjai žmonėms ir
Dievui... Jei nusidėjai žmonėms, tai nusidėjai ir Dievui...
Mintyse vėl plaukia kažkada rudens vakarais dar tėvo
Rūveliuose iš senos maldaknygės skaitytos maldos:
„Pone Dieve mielaširdingiausias, tu žinai, jog aš nieko
gero iš savęs negaliu daryti, o tik griešyti... Tai dovanok
man už mano negerus darbus, už mano griešnas min­
tis. Tu, o Viešpatie, sukūrei mane pagal savo paveikslą,
tad šią nūdną dieną prieš užmerkdamas akis meldžiu
Tavo atleidimo, idant nereikėtų pamatyti mano pelny­
tos Tavo rūstybės..."
 Ji stengėsi gyventi pagal visus dešimt Dievo įsakymų,
kuriuos atnešė Mozė nuo Sinajaus kalno. Ji stengėsi...
O ar visada pasisekė nenusidėti jei ne darbais, tai min­
timis? Vadinasi, vis tiek kalta... Kokia nesąmonė. Išeitų,
kad žmogus nuodėmingas jau vien dėl to, kad išvydo šį
pasaulį. Bažnyčia taip ir sako, kad nekrikštytas vaikas
yra nuodėmingas, nes gimė nuodėmėje... Tik krikšto
vanduo nuplauna gimtąją nuodėmę... O daugiau visą
gyvenimą reikia bijoti Dievo ir jį mylėti...
Bet Viktorija vėl prisimena, kad ypač po karo, kai
užėjo bolševikai, labiausiai visi ne karo, o valdžios ir
žmonių bijojo... Tai kodėl Dievas sutverdamas žmogų,
panašų į save, įdėjo jam tiek daug velniško, skatinan­
čio nusidėti? Kodėl visą gyvenimą žmogui visi tik ir
kala į galvą, kad reikia visada ko nors bijoti, jei ne Die­
vo, tai valdžios, jei ne valdžios, tai stipresnio už save
žmogaus? Visą gyvenimą žmogų lydi baimė ir baimė...
O evangelija moko: „Mylėk savo artimą, kaip pats save...“
Bijok ir mylėk... Ne kažin kokia meilė iš baimės...
Viktorija išsigąsta: ar tik į pievas nebus nuklydusios
jos mintys... Bet minčių, kol gyvas, kol nemiegi, nesu­
stabdysi. Jos vis tiek lenda, įkyriai lenda, sukasi apie tai,
ko per visą gyvenimą neįstengei suprasti...
Kai žmonės bijo valdžios, kai jie žino, kad už blo­
gus darbus būtinai bus nubausti, jie tų blogų darbų ir
vengia daryti. O kai po karo kurį laiką nebeliko jokios
valdžios, kai žmonės pradėjo galvoti, kad valdžios gal
greitai ir nebebus, jie sužvėrėjo vykdydami stipresnio
valią, valdžią to, kuris turi stipresnį kumštį ar geresnį
šautuvą...
Ar taip seniai, dar prieš Rokui atvažiuojant, Alber-
čiukas buvo parvežęs kunigą paskutinio patepimo.
Tada per išpažintį kunigėlis aiškino jos mąstymo klai­
das, atleido nuodėmes, davė išrišimą, širdis pasidarė
pilna amžinojo gyvenimo vilties... Tenai ji susitiks su
savo tėvu, mama, broliais ir seserimi, ten pas ją kada
nors ateis Rokas ir tenai ji galės ramiai ilsėtis ramybė­
je... Kūno ramybę ji gaus Micaičių kapeliuose, šalia savo
tėvų, kaimynų ir pažįstamų...
Tada ji buvo atgavusi dvasios ramybę ir buvo pa­
siruošusi be baimės susitikti su nežinomybe. Bet tos
mintys mintys... Jos, kaip neprašyti svečiai, kaip juo­
dų varnų pulkas rudenį zuja, galvoje kelia visokiausias
dvejones.
O kaip norėtųsi likti ta niekieno nematyta dūšia, kuri,
kaip sakoma, išskrenda į dausas, į dangų... Jei kūno ir
nebeliks, tada nebeliks ir kūno kančių, bet jei liks dū­
šia, jei ji iš aukštybių plevens ir matys gyvųjų gyvenimą,
matys visą pasaulį, daug daugiau, negu Viktorija dabar
mato pro langą, ji gyvens kartu su savo numylėtais
žmonėmis, vaikais ir anūkais, tai to kūno gali ir nebū­
ti... Jos mintys vis tiek bus tarp jų... Juk mintys kūno
neturi... Jei žmogus dorai gyvenai, jei tavo sąžinė švari,
jei ji nekankino tavęs gyvo, tai ir mirusio nekankins... Ir
mirusio dūšia, jo mintys plevens danguje be graužaties,
ramios... Ne be reikalo prie kapo gyvieji linki mirusia­
jam ilsėtis ramybėje...
Viena po kitos lėtai slenka dienos... Dar kartą per­
žvelgdama savo gyvenimą ji šnekasi su savo sąžine,
svarsto bažnyčios mokymą, abejoja, galvoja, ar ji
galės ilsėtis ramybėje. Kol dar kas nors skauda, kol
mintyse abejoja, ji dar gyva... Kai nustos jausti kūno
skausmą, nustos abejoti, ji jau nieko nebežinos, jos
jau nebebus...
Viktorija išsigąsta savo nedievobaimingų minčių,
nusilpusia ranka žegnojasi, bet tos negeros mintys jos
nepalieka.
Rodos visą gyvenimą ji gyveno dorai, stengėsi vi­
siems tik gerą daryti, bet prisiėjo visą gyvenimą kentėti
ne tik kūnu, bet ir dvasia, širdimi... Už ką? Negi už savo
tėvų, senelių ir prosenelių nuodėmes? Svarstydama,
ką jai gyvenime teko patirti, ji niekaip negali suprasti
Dievo meilės sau. Ji gyveno su meile Dievui ir Jo bai­
me, o Jo meilės ir nepajuto... O gal... Gal ji jau užmiršo,
kad Dievas jos pasigailėjo, davė jėgų užauginti Rokutį,
išleisti jį j žmones, pastatyti ant kojų... Kaip ji dėkojo
Dievui, kai jis pasveiko tada po sunkiausios ligos, kad
jo neužmušė, kad tik dalį rankos tenunešė sprogmuo...
Tik kodėl Dievas ją baudė per Alekso kumštį, Roko ne­
laimes, o savo meilę rodė tik per mirties grėsmę Rokui,
bet visada jį gyvą palikdamas? Kodėl? Viskas, ką tik ji
darė, pasirodo, buvo ne jos, o Dievo daryta?
 Matyt, žmogaus protas bejėgis suprasti Dievo galybę.
Tenka tik jai nusilenkti ir prašyti malonės už padarytas
ir nepadarytas nuodėmes... Tik kaip dabar susitikti su
Dievu, kai tiek daug abejonių dar lenda į protą ir širdį?..
Dūšia juk nulėkusi į dausas nepaklaus Dievo, teisingai
ar ne aš tada galvojau...
„Viešpatie Dieve, gyvendama daug meldžiausi, daug
kentėjau, daug gal ne kūnu, o mintimis tau nusidė­
jau. Palikai Tu mus lyg aveles savo bandoje ganytis ir,
rodos, nesikišai į mūsų gyvenimą... Ir ganėmės mes,
žmonės, kaip avelės Tavo siųsto Piemens mokymo glo­
bojami. Buvo ir klystančių avelių, kurias už paklydimą
Tu baudei...“
Visa tai tikra, visa tai lyg žmogaus gyvenimą pri­
menanti pasaka. Viktorija vėl šneka pati su savimi, gin­
čijasi:
- Dieve, tu nusiuntei į žemę savo Sūnų, kuris mirti­
mi turėjo atpirkti žmonių nuodėmes. Tu suteikei viltį
nusidėjusiems... bet viltis lyg ir žuvo, kai Kristus mirė
ant kryžiaus... Bet ar galėjo mirti viltis? Tu savo evange­
listų lūpomis ir evangelijos raštais tvirtini, kad Kristus
prisikėlė... Vadinasi, prisikėlė viltis...
Kas prikelia žmogaus dvasią? Ar ne ta pati viltis?
Taip, tik ji - viltis - sąmonėn sugrįžusi iš naujo pakelia
dvasią gyvenimui...
- Dieve, gal aš ir nusidedu Tau tokiomis nedievobai­
mingomis mintimis, bet gyvenimas man parodė, kad
Kristuje Tu įkūnijai viltį žmogui ir žmonijai. Kaip žmo­
gus, Jis mirė visų akivaizdoje ant kryžiaus, bet prisikė­
lęs jis suteikė mums naują viltį ir liko mūsų širdyse kaip
Dievas, Tavo sūnus...
- Dėkui tau, Dieve, kad Tu įkūnijai man supratimą,
jog nėra tokios kančios, kurios žmogus nepakeltų, jeigu
jis dar neprarado vilties. Įsitikinau, kad tamsa visada iš­
sisklaido, jei dar turi vilties ir tikėjimo viltimi kibirkštė­
lę... Tik Dieve, Dieve, kokios ilgos ir sunkiai pakeliamos
tos gyvenimo tamsos naktys...
- Dėkui tau, Dieve, kad apšvietei man protą ne vieną
kartą, kad prikėlei mane iš nevilties tolimesniam gyve­
nimui, kad suteikei man viltį ne vieną kartą, tada, kai
jau lyg ir nebeturėjau išeities...
Nebedaug man liko... Gal diena, gal dvi, o gal ir tiek
neliko, bet iki paskutinio atodūsio mano širdyje ir min­
tyse liks vilties kibirkštėlė, kad, mano ašaromis, pra­
kaitu ir krauju kančiose palaistytoje žemėje užaugęs,
mano augintas vaikas bus doras ir garbingas... Suprantu
ir žinau, kad gyvenimo takų akmenys aštrūs, kad sunku
jam nenuklysti į minkštesnius takus, bet jei nors dalelė
doros ir sąžinės liko įskiepyta jo širdyje, man mirties
valandą lieka vilties, kad ne be reikalo gyvenau...
- Atleisk man, Viešpatie, už mano nuodėmes ir pa­
klydimus gyvenime... Su viltimi gyvenau visą gyveni­
mą, nors kartais jau buvau ją beprarandanti. Viešpatie,
dėkoju Tau, kad suteikei man dvasios stiprybės niekada
neprarasti vilties...
 Ilgai, dar labai ilgai Viktorija galvojo, svarstė, laukda­
ma, kada pro langą pradės skverbtis šviesa, kada išauš,
tik kažkodėl taip ilgai nešvinta naujas rytas... Tiesa, ku­
nigas sakė per paskutinį patepimą, kad niekas nežino,
kada Viešpats mus pašauks į aną pasaulį, kada mes kito
ryto nebesulauksim...
Viktorija pamatė, o gal tik jai pasirodė, kad atskridęs
paukštelis snapeliu subarbeno į lango stiklą. „Gal ma­
nęs pasitikti atskrido,“ - toptelėjo mintis
Palengva akys merkėsi, jėgos ir mintys blėso, kūnas
suglebo, nurimo skausmas kojose, pasidarė šilta ir ne­
apsakomai lengva, aplink viskas nyko, o tamsa gilėjo.
Viktoriją apėmė saldus amžinas miegas, iš kurio niekas
niekada nebepabunda...
 EPILOGAS

Laikas keitė Akmenaičių žemę ir žmones, raukšlėjo

jų veidus, širdį ir dvasią. Jo paliktos raukšlės - gilios ir
skaudžios.
Keitėsi gyvenimas. Atėjo metas, kai Ventos vagą iš­
kasė ir pagilino iš kitur atėję svetimi žmonės, o jų pri­
mestas gyvenimas nušlavė nuo žemės visą kaimą...
Vienišą topolį su gandralizdžiu nulaužė vėtra. Vis
kitas vanduo Ventoje tekėdamas pro Akmenaičių sen­
kapius plauna ir ardo smėlėtą krantą. Ardo palengva,
įkyriai, lėtai, nuolatos.
Netruko pro šalį praslinkti keli ramesni ir audringes­
nį, žmonių gyvenimą ir sąmonę sujaukę dešimtmečiai.
Nors daug kas laukė, bet niekas nesitikėjo, kad taip
staigiai pasikeis laikai. Beveik kasmet per Vėlines atva­
žiuodamas aplankyti mamos kapo, pašnekinti jau ki­
tose vietose gyvenančių buvusių akmenaitiškių, kurių
kasmet vis mažiau belieka gyvųjų tarpe, Rokas pasuka
vieškeliu pro Čiuinius link Urkuvėnų, kur paskutines
savo gyvenimo dienas praleido jo mama, dairosi į tė­
viškės, į buvusių Akmenaičių kaimo, ištuštėjusius lau­
kus, kuriuose triūsia jau kiti savininkai, jam nepažįsta­
mi žmonės. Kasmet Rokui širdį suspaudžia skaudžios
prisiminimų replės matant, kad tik vienintelis vėjo gai­
rinamas ąžuolas dar vis stovi ant kalvos, kur kadaise
buvo jo trobos, kur buvo pažįstamas kiekvienas akme­
nėlis, ne kartą numušęs jam basas kojas. Dabar vietoje
Akmenaičių kaimo - plynas laukas... Ar sugrįš kada
nors į jį čia gyvenę žmonės ar jų vaikai, ar sužydės so­
dai, ar giedos parskridę paukščiai?
Tiek tos dienos vėlyvą rudenį. Vos spėjo Rokas pa­
šnekinti vienus kitus giminaičius Urkuvėnuose, kai
sutemos apgaubė kaimą, laukus... Atsisveikinęs ir pa­
sukęs vairą link Kuršėnų, jau visai sutemus Rokas dar
kartą sustojo prie mamos kapo Micaičiuose.
Naktis tyli, be debesų, be vėjo. Dangus juodas, tik
mėnulio pjautuvas ir žvaigždės kaip vėlių akys šviečia
iš padangių. Jos tarsi šneka su kapinių žvakučių lieps­
nelėmis uždegtomis ant kapų. Medžių šakos tamsiame
dangaus fone lyg rankos tiesiasi į dangų, šaukiasi gyvų­
jų dėmesio, prisiminimo, negirdimo praeities aido...
Ne ant visų kapų dega žvakutės. Daug senų kapų
apleista, užmiršta... Ant jų tik ramybės mirusiems lin­
kintys kaimynai Vėlinių vakare vienur kitur uždega
žvakutę, o daugelis čia palaidotų jau nebeturi kas juos
prisimintų, kas aplankytų... Jų vaikai užaugo, išlaks­
tė į pasviečius... Kai kurie grįžta gyventi į savo senas
gūžtas, kiti - aplankyti savo gimtųjų vietų, o jų vaikai?
J tolimus kraštus išskridę vaikai laikui bėgant aplanko
tėvų kapus dažniausiai tik per Vėlines, ir tai ne visi...
O anūkai, atėję į pasaulį kitose vietose? Jie senelių ka­
pus kažin ar belankys...
 Sustojęs prie mamos kapo prieš akmenyje iškaltą
kryžių Rokas nusilenkė ir, žiūrėdamas į žvakučių meta­
mus šešėlius ant akmens paviršiaus, nejučiomis prisi­
mena mamos ir savo likimo vingius, kuriuose nuplaukė
daug prakaito, vargo ir ašarų. Rokas ilgai stovi susimąs­
tęs, palenkęs pražilusią galvą, nuo gyvenimo naštos jau
pakumpęs, kitaip, nei jaunystėje, žiūrintis į gyvenimą.
Pats to nesuvokdamas ir negirdėdamas savo balso min­
tyse šneka su savimi, su savo sąžine, su kapo dvasia, su
motina, kuri guli čia pat, užpilta žemių sluoksniu, o jos
vietą žemėje dabar ženklina tik antkapinis akmuo su
jame iškaltu kryžiumi, vardu ir gyvenimo datomis.
Mama, miela mano, mylima mama... Atleisk, kad re­
tai, kartais tik per Vėlines teaplankau tavo kapą... Nors
mintimis, rodos, visada esu su tavim ir tavo prisimini­
mas, kol būsiu gyvas, degs mano širdyje, o dabar noriu
pasišnekėti su tavimi ir išlieti iš krūtinės susikaupusį
skausmą...
Gilų pėdsaką tu palikai ne tik mano, bet ir savo
kaimynų širdyse. Daugelis akmenaitiškių ilsisi netoli
tavęs, o gyvieji, kurie tave pažinojo, iki šiol nepraei­
na abejingai pro tavo kapą. Nežinau, kas tai daro, bet
visada padėdamas gėlių ir degdamas žvakutę ant tavo
kapo randu man nežinomų žmonių padėtų gėlių arba
uždegtą žvakutę...
Mama, manau, kad tu man atleisi už tai, kad šian­
dien, pirmą kartą savo gyvenime, aplankiau savo gim­
dytojos kapą, uždegiau žvakutę ir padėjau ant jo gėlių...
Ilgai ieškojau jos kapo, nes niekas man nedavė žinios
nei apie Justo, nei apie jos mirtį, nei kur jie palaidoti.
Tik Kuršėnų kapus prižiūrinti moterėlė man pasakė,
kad Elena ilsisi ne vyro, o mergautine pavarde, parodė
kur. Ji buvo tavo, mama, gyvenimo kančios ir vargo šal­
tinis... Ne ji kalta, kad pasipainiojo tėvui po kojomis...
Ne ji, tai kita būtų pasipainiojusi... Bet tokia Dievo va­
lia, kad tėvo ir jos gyvenimo kryžkelėje aš pamačiau
pasaulį. Ji mano mintyse iki šiol lieka tik gimdytoja, o
širdyje - tik tu mano tikroji motina.
Jau paūgėjęs iš kaimynų aš sužinojau, kad esu šiame
pasaulyje ne tiek gimdytojos, kiek tavo ir tėvo valia...
Dar vaikystėje supykęs aš išsiskyriau su ja, mūsų gyve­
nimas nuėjo skirtingais keliais ir niekada juose mes vie­
nas kito nebesutikome. Širdyje liko tik man pačiam ne­
suprantamas skausmas ir visą gyvenimą persekiojantis
neaiškumo šešėlis, kad esu ne toks, kaip kiti, kurie turi
visų pripažintus savo tėvą ir motiną. Be gimdytojos ir
tavo pastangų aš nebūčiau atėjęs į šią ašarų pakalnę, o
be tavęs, mama, nebūčiau išėjęs į žmones... Todėl dabar
galiu aiškiu protu ir nuo visos širdies pasakyti, kad my­
lėdamas tave, aš negalėjau su niekuo dalintis savo meile
tau. Visada man atrodė, kad net ją prisiminęs aš savo­
tiškai išduodu tave, o bet koks šiltesnis jausmas jai man
atrodė kaip dvasinė išdavystė. Ir šiandien aš aplankiau
jos kapą ne iš meilės, o tik iš supratimo, kad ji išnešiojo
mane savo įsčiose, kad jos gyvenimo kelias taip pat ne­
buvo rožių žiedais klotas, kad spygliai ir jai badė kojas...
Tik myliu tave, o ne ją... Nežinau, ką ji jautė man, gal
širdyje gailėjosi, bet iki šiol ji man liko svetima...
Kiek aš prisimenu, man girdint tu niekada piktu žo­
džiu Elenos nepaminėjai, o dalinaisi su ja savo vargais
ir rūpesčiais, todėl neturiu ko ant jos pykti ir aš. Tik
mano meilės ji nenusipelnė, o savo meile tau aš su ja
dalintis negalėjau. Nors ji turėjo būti man artima, bet
liko visiškai svetima...
Nežinau kodėl, bet iki šios dienos negaliu suprasti
ir savo tėvo. Gal tame gyvenimo kelyje ir jis buvo pasi­
klydęs, nei savo jausmuose, nei mintyse negalėjo rasti
atsakymo į klausimą, kodėl ir jį savaip skriaudė gyve­
nimas? Ir tu, mama, ir jis, abu buvot pakliuvę į jausmų,
anų laikų gyvenimo, papročių, tikėjimo, bažnyčios įsa­
kymų ir valdžios sudarytus gyvenimo spąstus...
Dabar, kai gerai pagalvoju, kai jau esu daug sužino­
jęs apie žmogaus gyvenimo ir sielos vingius, negaliu
nei ant jų pykti, nei jų smerkti. Jie taip pat buvo savaip
nelaimingi ir kovojo su ta savo nelaime, norėjo iš jos
išsivaduoti. Bet kol esi gyvas, nuo gyvenimo niekada
neišsivaduosi. Tik su mirtimi ateina išsivadavimas. Su
amžiumi kitaip pradedi galvoti, atidedi buvusius vai­
kystės ir jaunystės jausmus į šoną. O gal taip tik atrodo?
Tie jausmai žmogui taip giliai įsismelkia į sąmonę, kad
visomis proto jėgomis neįstengi jų nugalėti.
Tave, mama, aš gerbiau ir mylėjau, o tėvą? Bijojau
ir... Labiau jį būčiau gerbęs, o gal ir mylėjęs, jei jis būtų
palikęs geresnį prisiminimą ir jausmą mano širdyje.
Visą gyvenimą, kiek jį prisimenu, aš ne mylėjau, o tik
bijojau jo...
Ne tiek iš meilės, kiek iš pareigos ir širdies skaus­
mo šį vakarą ir ant tėvo kapo padėjau gėlių ir uždegiau
žvakutę... Virš tėvo palaikų palaidoti kiti, man svetimi
žmonės. Jų, o kartu ir tėvo kapas menkai prižiūrimas,
jo laidojimo vietą ženklina senas sukrypęs geležinis
kryžius. Matyt, taip gyvenime susiklosto, kad kiekvie­
nas, kol gyvas, ant pečių neša tik jam skirtą kryžių, o
nuo to, ko jis gyvendamas nusipelnė iš jį atmenančių,
toks ženklas trūnija ir virš jo kaulų.
Dabar aš suprantu, kad tėvų gyvenimo pavyzdys nuo
jaunų dienų juos stebinčiam vaikui palieka neišdildomą
įspūdį, prisiminimus visam gyvenimui. Tas pavyzdys
tiek giliai įaugo į mano sąmonę, kad ir suaugus mano
poelgiai ir klystkeliai jau yra nebe mano paties, o tėvo
ir motinos gyvenimo paliktas antspaudas. Vaikystėje
traumuotas ir suaugęs aš jau ne visada galiu suprasti,
kodėl vienaip ar kitaip elgiuosi gyvenime.
Mama, juk niekas senovėje nemokė, kaip auklė­
ti vaikus. Visi auklėjo taip, kaip juos auklėjo jų tėvai.
Žiaurus tėvas paliko žiaurumo pėdsakų savo vaikui,
mylinti motina - jautrumą ir meilę savo artimui, savo
gyvenimo draugui. Dabar jau daug ištirta, daug žino­
ma, įlįsta į žmogaus paveldimumą... Kas tą galėjo žinoti
anksčiau? Vaikai augdami ėmė pavyzdį iš savo tėvų, jų
vaikai iš savo... Ar aš kitoks? Daug savybių, matyt, per­
ėmiau iš savo tėvo, daug iš tavęs, mama, tik nežinau,
kiek tų gerų ar blogų savybių man teko iš gimdytojos?
Prisiminimuose ir gyvenimo patirtyje - nieko. O pri­
gimtyje? Nežinau.
Savo sesers Julytės aš nepažįstu, nemačiau nuo vai­
kystės, nežinau, kaip ji gyvena, nors kartais pagalvoju
apie ją... O kai pagalvoju - nejaučiu noro ją sutikti nei
žinios apie save duoti, nes nebenoriu draskyti senos,
bet vis dar skaudžios širdies žaizdos ne tik sau, bet ir
jai. Tik užsimiršę mes jaučiamės laimingesni...
Dar ir dar kartą permąstau gyvenimą, smerkiu ir tei­
sinu savo jausmus ir mintis, o drauge ir savo poelgius.
Jausmai nugali, o protas abejoja...
Ar mes kalti, kad vienus tėvus mylim ir gerbiam, o
kitų ne? Skaudu prisipažinti, bet pats jau būdamas tėvu
ir norėdamas, kad vaikai tave mylėtų, ne visada suvo­
ki, ar esi tos meilės nusipelnęs. Dabar aš suprantu, kad
tik nuo tėvų elgesio, nuo tėvų gyvenimo būdo ir meilės
vaikams priklauso, mylės vaikai tėvus ar ne. Vaikų pa­
garbą ir meilę tėvai turi užsitarnauti, o ne reikalauti jos
iš vaikų. O kaip dažnai mes darom priešingai?
Dešimtyje Dievo įsakymų pasakyta: gerbk savo tėvą
ir motiną. Pasakyta - gerbk, bet nepasakyta - mylėk.
O mylėti už ką? Ar už jų meilę, ar dėl baimės ir skriau­
dų? Gal reikia gerbti už tai, kad be jų mes šio pasaulio
nebūtumėm pamatę? O mylėti už ką? Dabar manau,
kad už tėvų meilę mums...
Ar visada aš geras buvau Tau? Rodos, stengiausi, o
kai dabar prisimenu, kažin... Ar gali vaikas kada nors
atsilyginti savo tėvams, o ypač motinai už jos vargą, rū­
pesčius, ašaras... Gal tik per savo vaikus... Bet tai jau
bus ne atpildas tėvams, o tik savęs pateisinimas prieš
save patį...
Visada lengviau mylėti mirusį, nes jam jau iš mylin­
čio nieko nebereikia. Mama, stebėdamas save ir kitus
aš ne kartą susimąstau, kaip mes, stovėdami prie sau
artimo žmogaus karsto ir liedami ašaras, užmirštam,
kad dar taip neseniai ne mylėjom, o kankinom nedė­
mesingumu, egoizmu, menkavertėmis užgaidomis...
Padėkim ranką prie širdies ir sąžiningai prisipažinkim,
ar kartais ne per daug mes veidmainiaujam palydėdami
sau ypač artimus žmones į nebūtį... Bet mes žmonės,
o klysti juk žmogiška, ir tuo teisinam save. O gal mes
neveidmainiaujam, tik gyvenimo rūpesčių prislėgti už­
simirštam ir nebesuprantam, kokie mes? O gal verkiam
prisiminę, kaip blogai elgėmės su išėjusiu, kol jis dar
gyvas buvo? O gal mes ne visi tokie nesąžiningi? Gal?
Kas gali pasakyti?
Mama, tu laukdavai manęs, kad tave aplankyčiau,
laukdavai nors mažo laiškelio, mažos žinutės... O ar vi­
sada sulaukdavai? Tu rašei: „Sveiki, vaikeliai. Sveikinu
visus, o labiausiai mažą Alytį. Trečią šeštadienį laukiau,
akis pražiūrėjau belaukdama laiškelio. Musiet kokia ne­
laimė atsitiko. Aš sapne tave mažą mačiau. Turėjau už
rankelės, kai šokom per griovį. Atrašyk laiškelį. Labai
lauksiu. Pas mus viskas po senovei. Visi sveiki, tik orai
nekokie. Linkėjimai nuo namiškių. Su pagarba, mano
mylimi, aš tavo mamytė.“
Tokių laiškelių ne vienas.
Man rodydavosi, kad tos mano dienos tokios vieno­
dos, tokios viena į kitą panašios, kad nuo tada, kai tau
paskutinį kartą rašiau, paskutinį kartą su tavim šnekė­
jau, mano gyvenime niekas nepasikeitė, tai apie ką ra­
šyti?.. O tavo laiškeliuose, nors būdavo tik keli žodžiai,
kad gyveni po senovei, kad sveikata mažėja, jausdavosi
begalinis ilgesys, o ne priekaištas, kad taip ilgai laiškelio
tau neparašau...
Tik dabar aš suprantu, kad ne kokių nors naujienų
tau, mama, reikėjo išgirsti iš manęs, o tik sužinoti, kad
esu gyvas, kad man nieko blogo nenutiko, kad minti­
mis esu su tavimi... Dažnai tu rašei, kad tavo sveikata
ta pati, kad jautiesi gerai... Aš žinojau, kad tos sveikatos
beturi kasdien vis mažiau ir mažiau, kad jau dviem laz­
delėmis, o paskui tik krėsleliu pasiremdama begali pa­
eiti... Bet tu nesiskundei. Tau rūpėjo tik, ar aš sveikas,
ar man kas nors negero neatsitiko...
Dabar, kai nebeilgai man liko svečiuotis žemėje, kaip
niekad anksčiau aš suprantu tave...
Mama, išmokei mane bitininkauti ir įskiepijai meilę
tam darbščiam vabalėliui. Mano, jau pasenusio, moks­
lo metais įgytų žinių ir patirties niekam nebereikia, nes
jos nebeatitinka naujų gyvenimo poreikių, todėl mano
likusio gyvenimo vasaros dienas užpildo darbas su bi-
temis, o čia yra laiko ir laisvės mintims. Mano sūnus
gyvena netoliese, jam sekasi gerai, bet dažnai galvoju
apie jj ir laukiu žinios iš jo. Net pats to nepajusdamas
dažnai žvalgausi į kelią. Žvalgausi vildamasis, kad sū­
nus atvažiuoja manęs aplankyti... Žinau, kad jo nesu­
lauksiu, kad jis turi savo reikalų, kurie, mano nuomone,
nėra svarbūs, kad tuo metu jis dindas muša, bet tas din-
das muša ten, kur jam maloniau ir įdomiau, o manęs
jis neaplankys. Žinau, bet vis tiek triūsdamas prie bičių
žvalgausi į kelią... Žvalgausi kasdien, kas pusvalandį,
bėgu pažiūrėti į kelio vingį, ar pro jį neatskuba mano
vaikas, o jo kaip nėra, taip nėra...
Nesulaukdamas atvažiuojant klausausi ausis ištem­
pęs, ar neskamba telefonas mano kišenėje, bet ir jis
tyli... Laukiu, ir netekęs kantrybės skambinu pats, nors
nieko man iš jo nereikia. Aš jo pasiilgau, noriu tik jo
balsą išgirsti, žinoti, kad jis yra, kad jam nieko blogo
neatsitiko. Jis džiaugiasi išgirdęs mano balsą. O juk jis
pats galėjo mane pradžiuginti...
Paskui galvoju kitaip. Jis turi savo gyvenimą, savo
rūpesčius. Jam tie rūpesčiai savaip svarbūs... O jei rū­
pesčių neturi, galbūt galvoja kaip ir aš kadaise, - ko
skambinti, jei nieko svarbaus neatsitiko, jei „viskas po
senovei“ ir nėra ko pasakyti...
Kodėl? Gal aš jau pasenau ir kantrybės nebeturiu?
Gal ir tu, mama, panašiai galvojai ir elgeisi? Gal tu tik
bijojai, kad man kas nors negero nenutiktų?.. Gal tau
tik širdį iš ilgesio gėlė?..
 Kaip buvo iš tikrųjų, aš nežinau. Iš savo patirties ga­
liu tik dabar suprasti, kaip tėvai pasiilgsta savo vaikų, o
vaikai tėvus ar dažnai prisimena, ar tik tada, kai jiems
ko nors iš tėvų reikia. O gal kartais tik per didžiąsias
šventes, laikydamiesi senų tradicijų todėl, kad taip iš
savo tėvų išmoko. Jei išmoko...
Iš kartos į kartą viskas sukasi ratu. O savo nuodė­
mes ir paklydimus mes teisiname sakydami: „Toks gy­
venimas...“
Viskas pasaulyje - žemė ir žmonės - pavaldūs nesu-
stojančios likimo upės tėkmei...
 TURINYS

Gegutė svetimame lizde......................................7

Broliai.......................................... 77
Gyvenimo duobės............................................96
Į vienkiemį................................................... 120
Urkuvėnai.....................................................127
Vėl papūtė žvarbys.......................................... 138
Balsai iš pasaulio............................................175
Maišalynė.....................................................185
Roko liga...................................................... 210
Vokietmetis................................................... 247
Alekso mirtis................................................ 320
Našlė...........................................................354
Katės............................................................ 390
Tarp stribų ir miško........................................ 414
Viena.......................................................... 443
Epilogas........................................................484
 Čepulis, Apolinaras
Če218 Likimo upė : romanas / Apolinaras Čepulis. - Vilnius : Alma
littera, 2003. - 512 p.

D. 2: Rėvos. - 2007. - 496 p. - ISBN 978-9955-24-684-8

„Rėvos" - tai romano „Likimo upė“ (2003) antroji dalis, kurioje toliau
pasakojama apie kaimo moters Viktorijos gyvenimą prieškario, karo, dviejų
okupacijų Lietuvoje. Sodrus realizmas, ryškūs charakteriai, gyvas krašto ko­
loritas, dramatizmas, turtinga kalba išskiria šį memuarine medžiaga paremtą
romaną iš dabartinės lietuvių literatūros ir nepalieka skaitytojo abejingo.

UDK 888.2-3

Apolinaras Čepulis
LIKIMO UPĖ
Romanas
Redaktorė Bronė Balčienė
Viršelio dailininkė Judita Židžiūnienė
Maketavo Zita Pikturnienė

Tiražas 1500 egz.

Leidykla „Alma littera“, A. Juozapavičiaus g. 6/2, LT-09310 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė AB spaustuvė „Spauda“, Laisvės pr. 60, LT-05120 Vilnius
Interneto svetainė: www.spauda.com