Danielius Kunickis IVGA

Vilniaus „Žaros" gimnazijos mokinys

2023 kalbėjimas
Nereikalingojo dalia lietuvių literatūroje. (J. Biliūnas, J. Savickis)

Kuris iš mūsų bent vieną kartą gyvenime nėra suabejojęs savo reikalingumu? Kuris nėra
įsižeidęs, pastebėjęs, jog jį ignoruoja, į jį nekreipia dėmesio, jo negirdi ir nemato? Iš tikrųjų
nereikalingas yra tas, nuo kurio visi laikosi atokiau, nenori bendrauti ir mato jį kaip naštą. Tai
nereiškia, kad tokie žmonės yra blogi. Dažniausiai nereikalingieji, ypač lietuvių literatūroje,
yra tie asmenys, kuriems likimas buvo negailestingas ir jie nenusipelnė tokios dalios. Jų
lemtis – mirtis, vargas ir skurdas. Tačiau ir nereikalingasis gali suteikti dvasinių pamokų.
Šioje kalboje pristatysiu, kaip nereikalingojo dalios temą savo kūryboje atskleidė rašytojai J.
Biliūnas ir J. Savickis.

XX a. pradžios rašytojas, psichologinio realizmo pradininkas J. Biliūnas savo kūryboje

įvairiapusiškai atskleidžia nereikalingojo dalią. Stambiausio rašytojo kūrinio, apysakos
„Liūdna pasaka" pagrindinė veikėja – Juozapota nereikalinga tampa dėl istorinių aplinkybių,
nulėmusių jos likimą. Autorius per vieno asmens istoriją parodo 1863 metų sukilimo
pasekmes. Juozapotos akys kūrinyje daug kartų palyginamos su žvaigždėmis. Jos akys
simbolizuoja meilę ir svajones apie geresnį gyvenimą su vyru Petriuku ir būsimu vaikeliu.
Šios moters gyvenimo pagrindas mylimas ir artimas žmogus, dvasinė puselė, be kurios
gyvenimas tampa tuščias ir beprasmis, namai šalti, o pati Juozapota keičiasi, jos širdį slegia
nerimas dėl mylimo Petriuko, veidas pilkėja. Jinai išprotėjo pamačiusi mylimąjį pakartą.
Moters akys, kurios buvo tarsi švytinčios gražios žvaigždės, tapo du negyvi taškai:„Ne, tai ne
akys. Tai buvo du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos jos akys, gali ant žmogaus
padaryti tik užgesusios žvaigždės, iš arti matomos“. Tas momentas, kai pamatė mylimąjį
kartuvėse buvo ir jos mirtis - Juozapotos siela mirė, ji tapo niekam nereikalinga. Mes matom
Juozapotos dalią: be namų ir artimųjų, sena ir baisi. Žmonės nori kuo greičiau jos nusikratyti,
ir jei moteris, kuri jau daug panašesnė į mirtį, prieina prie ko nors su klausimu – „Gal jus
matėt mano Petriuką?", jie tiesiog duoda pinigų, kad kuo greičiau ja atsikratytų. Kitame
kūrinyje, novelėje „Kliudžiau", baltas, benamis, šlapias kačiukas žuvo dėl neapgalvoto
berniuko veiksmo. Katytę toks likimas ištiko dėl žmonių žiaurumo: gal jie norėjo ją
nuskandinti, bet paliko patvoryje mirti badu. Patvoryje ji kankinasi šlapia, alkana, purvina.
Gyvūnėlio nereikalingumas keletą kartų pabrėžiamas, todėl ir vaikui jis nerūpi: „Bet kas man
darbo? Juk ji niekam nereikalinga... <...> tik maža sudžiūvusi katytė“. Nušovęs nekaltą
katytę, berniukas pajunta neapsakomą kaltės jausmą. Nereikalingas kačiukas tapo svarbiausia
jo gyvenimo pamoka – jis išmoko vertinti gyvybę „Tai buvo vienintelis mano gyvenime
šūvis. Bet laimingas: aš jį lig šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje“. Biliūno pavyzdys ir
Antono Čechovo citata - „Geram žmogui būna gėda net prieš šunį" įrodo mums, kad netgi
nereikalinga katytė gali suteikti dvasinių pamokų tiems, kurie gali pripažinti savo klaidas.
Taip pat ir novelėje „Ubagas" parodoma dar viena nereikalingojo dalia. Pagrindinis veikėjas
Petras Sabaliūnas, bitininkas, turtingas ūkininkas, buvo išvarytas iš namų savo sūnaus, todėl,
kad buvo jau senas, reikėjo juo rūpintis, jokios naudos jau nedavė ir tapo nebereikalingas. Jis
buvo dosnus žmogus, tikrai mylėjo savo vaikus, bet patyrė pačią didžiausią skriaudą. Tiesiog
toks neteisingas yra pasaulis, ir senatvėje tapęs ubagu Sabaliūnas priima savo likimą.
Nepaisant patirto skurdo ir neteisybės, Petras išliko savimi, geraširdžiu, doru žmogumi.
Vadinasi, J. Biliūnas savo kūryboje vaizduodamas nereikalingąjį parodo jį ir kaip visuomenės
atstumtąjį, ir kaip vertingos pamokos teikėją, ir kaip moralinį pavyzdį.

XX a. pradžios rašytojas, ironijos meistras J. Savickis novelėje „Fleita“ parodo nereikalingo

asmens likimą, praradus mėgstamą darbą ir statusą bendruomenėje. Žiogas - muzikantas,
fleitininkas, inteligentas, 18 metų dirbo teatre „Žydrioji tulpė“. Uždirbdavo tiek, kiek reikėjo
drabužiams, maistui ir kambarėliui pensione. Darbas teatre buvo vienintelės jo pajamos.
Fleitininkas gyveno tik savo menu ir santaupų nesukaupė, jis negalvojo, kad kažkas gali
pasikeisti jo gyvenime. Renesanso rašytojas V. Šekspyras sakė: „Mes žinome, kas esame, bet
 Danielius Kunickis IVGA
Vilniaus „Žaros" gimnazijos mokinys
2023 kalbėjimas
nežinome, kuo galime būti“ Deja, Žiogas susirgo plaučių liga, todėl nebegalėjo dirbti teatre.
Tai buvo tragedija, nes fleitininkas prarado savo mėgstamą darbą, kuriam skyrė didžiąją
gyvenimo dalį ir kuris suteikė jo egzistencijai prasmę. Be jokių santaupų ir galimybių rasti
kitą darbą Žiogas nusprendžia vykti pas Viksvų šeimą, giminaičius, kurių niekada nematė. Jie
visi nustebo, manė, kad atvažiavo turtingas ponas, todėl iškart kvietė prie stalo, skyrė
geriausią kambarį ir dubenį, kuris buvo skirtas tik ypatingiems svečiams kaip kunigas ar
daktaras. Viksvos tikėjosi, kad iš miesto atvykęs ponas duos daug pinigų. Bet vienintelis
dalykas, kurį jis galėjo pasiūlyti, buvo jo muzika. Viksvoms Žiogo muzikavimas nelabai
patiko, jie nesuprato ir nesugebėjo įvertinti profesionaliai atliekamos muzikos. Kai Žiogas
kaimiečiams jokių pinigų nedavė, jis buvo nusiųstas dirbti ūkio darbų. Ūkio šeimininkas
pastatė jį prie kuliamosios, bet dėl kylančių dulkių, Žiogui buvo sunku kvėpuoti. Viksvos,
supratę, kad Žiogas neturi pinigų ir negali dirbti, pradėjo elgtis žiauriai. F. Dostojevskis sakė -
„Žmogui sunaikinti reikia labai nedaug: tereikia jį įtikinti, kad verslas, kuriuo jis užsiima,
niekam nenaudingas.” Buvusį profesionalų muzikantą Viksva pavadina valkata:
„Darbininkas... – piktai pajuokė jį Viksva. – Valkata! –nei iš šio, nei iš to supyko Viksva“.
Žiogo statusas pakinta ir jis tampa nereikalingas, kai Viksvos supranta, jog giminaitis
neturtingas ir negali dirbti. Iš Žiogo buvo atimtos visos privilegijos: seklyčia užrakinta,
praustis turėjo tame pačiame vandenyje kaip ir visi kiti, šviesos deginti neleido, o miegojo
tvankioje troboje. Vieną naktį jis išgirsta šeimininkų pokalbį, kad jie tikisi, jog iki pavasario
Žiogas numirs. Kažin ar galima išgyventi baisesnį nereikalingumo jausmą negu išgirdus, kad
kažkas laukia tavo mirties? Be vilties būti naudingas, be mėgstamos veiklos, be jokių ateities
perspektyvų fleitininkas renkasi mirtį. Jis mirė darydamas tai, kas jam patiko ir buvo jo
gyvenimo prasmė – grojo fleita. Taigi, Jurgis Savickis savo novelėje „Fleita" parodo, kad
nereikalingojo dalia yra tragiška ir negalintis įprasminti savo gyvenimo mėgstamoje veikloje
žmogus turi tik vieną pasirinkimą - mirtį.

Apibendrinant galima teigti, kad nereikalingojo dalia lietuvių literatūroje yra atskleidžiama
įvairiapusiškai ir dažniausiai yra  tragiška. Vienus personažus, kaip J. Biliūno apysakos
„Liūdna pasaka“ veikėją Juozapotą, tokia dalia ištiko dėl istorinių įvykių: netekusi mylimo
vyro per sukilimą ji išprotėjo, tapo niekam nereikalinga atstumtąja. J. Savickio novelės
„Fleita“ veikėjas Žiogas dėl sveikatos problemų netekęs darbo tampa našta giminaičiams,
kurie laukia jo mirties. Balta benamė katytė iš J. Biliūno novelės „Kliudžiau“ nereikalinga
tapo dėl beširdžių žmonių abejingumo gyvūno likimui. Tačiau neatsakingas vaiko elgesys su
ja tampa svarbiausia gyvenimo pamoka - išmoko gerbti gyvybę. O novelės „Ubagas“ veikėjas
Petras Sabaliūnas, senatvėje tapęs nereikalingas sūnui ir išvarytas iš namų, priima savo
likimą, išlikdamas geraširdžiu ir doru žmogumi.