Skaudūs išgyvenimai lietuvių literatūroje

(Jonas Biliūnas „Liūdna pasaka“, Balys Sruoga „Dievų miškas“, Juozas Tumas -Vaižgantas „Dėdės
ir dėdienės“)

Skausmą galėtų apibūdinti kiekvienas, nes visi savo gyvenime yra su juo susidūrę.
Sugebėjimas nepalūžti kančios akivaizdoje lemia mūsų gyvenimo sėkmę. Skausmas ir kančia yra
vieni iš esminių žmogiškosios egzistencijos klausimų. Skaudūs žmogaus išgyvenimai ir jų laikysena
plačiai aprašomi ir literatūroje. Nagrinėjant, kaip skausmas paveikia žmogaus asmenybę, bus
remiamasi Jono Biliūno, Balio Sruogos bei Juozo Tumo – Vaižganto kūryba.

XX amžiaus pr. rašytojas Jonas Biliūnas psichologinėje apysakoje ,,Liūdna pasaka”

atskleidžia skaudžius žmonių išgyvenimus 1863 metų sukilimo metu. Dažnai sunkūs gyvenimo
išbandymai palaužia žmogų, padaro neatitaisomą žalą jo psichinei būsenai bei likimui. Mylimojo
praradimas – skaudi, dažnai iš pagrindų žmogaus gyvenimą pakeičianti situacija. Prarasti žmogų,
buvusį dalimi tavo gyvenimo ir išlikti sveiko proto – sunki užduotis. Tokie skaudūs įvykiai ir
neišsipildžiusios vizijos vaizduojamos ir XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių prozininko,
publicisto, lyrinės prozos pradininko Jono Biliūno kūrinyje ,,Liūdna pasaka”. Ši psichologinė
apysaka perteikia dviejų žmonių: Juozapotos ir jos vyro Petro Banio išgyvenimus, skaudžiai
paliestus 1863 metų sukilimo. Atskleidžiamamos veikėjų vidinės būsenos, pasakojimas pirmuoju
asmeniu - tipiški J. Bilūno kūrybos bruožai. ,,Liūdna pasaka” mažai kuo ir panaši į tą pasaką, kokią
įsivaizduojame. Juozapota ir Petras Baniai yra besąlygiškai vienas kitą mylintys žmonės,
svajojantys apie laimingą ateitį drauge. Jie abu labai troško gražesnio gyvenimo, nes moteris
svajojo apie darnią šeimą, o Petras pynė iš balanų lopšį ir pats tikėjo kitokio gyvenimo vizija:
„Vyras klausės tų savo moters svajojimų ir pats tais svajojimais ėmė tikėti.“ Svarbu tai, kad Petrui
buvo reikšminga ir pamatinė žemę dirbančio lietuvio laimė: ,,sava žemė ir namai”. Jis troško ne tik
vaikų ir namų, bet jam reikėjo ramiai dirbti ir gyventi. Petrui laisvė ir lygybė buvo labai svarbios ir
reikalingos vertybės, o norėdamas geresnio gyvenimo jis tampa savanoriu ir išeina kartu su
sukilėliais. Būtent 1863-iųjų metų sukilimas buvo didelių vilčių ir kančių laikas, turėjęs pakeisti
žmonių gyvenimus, tačiau sunaikinęs daugelio žmonių likimus ir svajones. Taip pat ir Petras Banys
ėjo į sukilimą tikėdamas geresnio gyvenimo galimybe sau ir savo šeimai, tačiau jo žuvimas kartu
yra ir Juozapotos dvasinė mirtis. Valstietė Juozapota, sužinojusi, jog savo vyro Petro Banio, išėjusio
į 1863 metų sukilimą nebesulauks, išprotėja. Petrui tik išėjus pas sukilėlius, jo žmona pradeda labai
keistis: ,,Nuo tų minčių sublogo ir pajuodavo, niekados niekam linksmo veido neberodė. Atsimainė,
kaip atsimaino gražus jurginas, rudens šalnos nukąstas. Niekas jai neberūpėjo, niekuo nebetikėjo.“.
Tiesioginis jos kelias į nebūtį atskleidžiamas rašytojo ypač pabrėžiamu moters akių pasikeitimu,
kurios anksčiau buvo spindinčios ir šviesios: „Ne, tai ne akys. Tai du taškai, klaikūs, be gyvybės.“
Žmogus, ribinėje situacijoje esantis bejėgis, dažnai neatsilaiko prieš likimo siunčiamus smūgius. Jo
protas nebepajėgia suvokti situacijos žiaurumo ir pasiduoda. Taigi, Jono Biliūno psichologinėje
apysakoje ,,Liūdna pasaka” vaizduojamas tragiškas dviejų mylinčių žmonių likimas 1863 m.
sukilimo metu.

XX a.vid. katastrofų literatūros rašytojas Balys Sruoga memuariniame romane „Dievų

miškas“ atskleidžia skaudžią patirtį: tremtyje praleistas dienas, nepriteklių, kančias ir kankinimus.
Šioje atsiminimų knygoje B.Sruoga aprašė iki sielos gelmių graudinantį skausmą, pažeminimą ir
ironišką požiūrį į gyvenimą. Autorius atskleidė ne tik atmintyje išlikusius skaudžius išgyvenimus,
bet ir sukūrė įsimenančius bei giliai jaudinančius žmonių, atsidūrusių fašistinėje sistemoje,
paveikslus. Kūrinio veiksmas vyko Antrojo pasaulinio karo laikais, kai Vokietiją valdė Hitleris,
SSRS valdė Stalinas ir šios dvi pusės kariavo kartu su savo sąjungininkais. Rašytojas atkūrė
žmogaus prigimčiai ir humanistinei kultūrai priešišką aplinką, kurioje jam teko gyventi, jausdamas
nenumaldomą skausmą, o drauge – ir dvejones. „Ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo
amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus staiga žmogėdra darosi?“ – retoriškai klausė Balys
Sruoga, kuomet intelektas buvo bevertis ir bejėgis ginklas prieš siautėjančius žemiausius instrinktus
ir aukštosios kultūros bejėgiškumą. Autorius atskleidė visą to laikotarpio žmogaus naikinimo
sistemą, plačiai aprašė vadovų, sargybinių, tariamos kalinio savivaldos ir pačių kalinių paveikslus.
Atsidūrus tokioje bejėgiškoje situacijoje, išlikti padėjo tik ironiškas žvilgsnis. Balys Sruoga teigia,
kad ne žmonių, esančių stovykloje, atžvilgiu yra ironiškas, bet viso pasaulio - ,,kaip pasaulis galėjo
nusiristi iki to, kad nebevertintų žmogaus gyvybės?”. Matyti vaizdai – negyvi kaliniai, žaizdos
kūnuose bei patirtos traumos sukrėtė ir amžinai išliko pačio rašytojo atmintyje. Autobiografiškumo
atspindžių turintį kūrinį Balys Sruoga parašė vos per kelis mėnesius, vos tik grįžęs iš koncentracijos
stovyklos į Lietuvą ir besigydydamas Birštono sanatorijoje. Taigi, Balys Sruoga – XX a. vid.
katastrofų literatūros rašytojas, asmeniškai susidūręs su gyvenimu Štuthofo koncentracijos
stovykloje ir skaudžius išgyvenimus atskleidęs memuariniame romane ,,Dievų miškas”.

XIX a. pab. - XX a .pr. rašytojas Juozas Tumas – Vaižgantas apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės"
vaizduoja dėl meilės besiaukojančio žmogaus paveikslą. Toks žmogus, tik įsitikinęs, jog pasidalino
savo gėriu, šiluma ir rūpesčiu su kitais, pajunta gyvenimo pilnatvę. Atvira širdimi ir vertingais
darbais pasižymėjo baudžiavos laikotarpiu gyvenęs prozininkas, tautos budintojas ir tolerancijos
skleidėjas Juozas Tumas - Vaižgantas. Šis rašytojas ir realizmo atstovas, paskatintas meilės
Lietuvai, aktyviai dalyvavo knygnešių veikloje, prisidėjo prie tuo metu draudžiamų leidinių
spausdinimo ir platinimo. Jo apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės“ kalbama apie baudžiavos paveiktus
žmones, kurie sunkiai dirbdami savo artimųjų namuose įgauna nevisaverčio giminaičio, daugiau
tarno statusą. Šalia nelengvų kasdienių pareigų vykdymo aprašomi ir romantiški išgyvenimai, kurie
suteikia dramatiškumo kūriniui. Pagrindinis veikėjas Mykolas Šiukšta yra neturtingas dėdė,
besiglaudžiantis brolio namuose. Nepaisant vargingos buities, už ūkio priežiūrą gaunamo maisto ir
kuklių drabužių atlygio, vyras gyvena gan ramiai, yra susitaikęs su tokiu likimu ir neketina jo keisti.
Žmogus su didžiule meile ir atsakomybe atlieka visus darbus, taip parodydamas kilnią prigimtį.
Tačiau yra viena moteris, kuri sukrečia Mykoliuko vidinį pasaulį. Severja Paukštaičia gundo ne tik
dailia išvaizda, bet ir kruopštumu, tolerantišku ir šiltu bendravimu. Deja, judviejų santykiams nėra
lemta pasiekti aukštesnį lygmenį, nes Severiutė pasiduoda turtingo ir valdingo Tijūno Rapolo
Geišės žavesiui ir, paskatinta tėvo, tampa jo žmona. Geraširdis Mykolas Šiukšta sutinka pagroti
smuikeliu poros tuoktuvėse, nors šis įvykis jį giliai sukrečia ir įskaudina. Mykoliukas jaučia, kad
Severiutė yra jam „skaistesnė už saulę“, be galo artima, kad jeigu jos netektų, jo gyvenime atsirastų
didžiulė spraga. Tačiau, net ir labai mylėdamas Severiją, kuri įnešė į jo gyvenimą šviesos,
džiaugsmo, atsisako laimės būti kartu su ja, nes suvokia, kad neturi jai ko duoti, neturi jos kur
parsivesti. Vyras nedrįsta bandyti tapti Dovydu kovoje su Galijotu, tad nemėgina išplėšti
mylimosios iš Geišės glėbio, išsaugodamas orumą gerbia tokį moters pasirinkimą. Užgniaužęs savy
buvusią meilę, atsidavė vien darbui. Meilę, kurios trupinius tebenešiojo širdy, atidavė dabar žemei,
jaučiams: … skubinos į laukus, į pamiškę, kur nėra žmonių, kur jautėsi vienas pats besąs, kur, jam
rodės, niekas į jį nebežiūri, niekas jo nebeklauso, nors buvo girdimas visiems trims apylinkės
kaimams. Čia jis reiškė visą savo įpykimą, visą nepasitikėjimą gyvenimu – savo jauteliams, kurie
tačiau niekur nieko nebuvo jam prasikaltę”. Ir čia pat : “atsiprašinėjo dėdė savo jautelius už
daromas jiems skriaudas ir kiek galėdamas teikės – ganė, šėrė, trinko, glostė”. Taigi, Juozo Tumo -
Vaižganto kūrinyje ,,Dėdės ir dėdienės“ nelaimingos meilės išgyvenimas Mykoliuką paskatino
pasinerti į darbą.

Taigi, galiu teigti, jog mano minėtų autorių kūryboje vaizduojami kenčiantys, nelaimingi
žmonės bei skaudūs jų išgyvenimai. XX amžiaus pr. rašytojo Jono Biliūno psichologinėje
apysakoje ,,Liūdna pasaka” dėl mylimojo praradimo Juozapota išprotėja. XX a.vid. katastrofų
literatūros rašytoją Balį Sruogą skaudūs išgyvenimai paskatino kurti bei į sunkumus žiūrėti
ironiškai. Na, o XIX a. pab. - XX a .pr. rašytojo Juozo Tumo – Vaižganto apysakoje ,,Dėdės ir
dėdienės" Mykoliukas, išgyvendamas nelaimingą meilę, atsiduoda darbui.
Literatūros šaltiniai:
1. Alijauskienė N. Vienu smūgiu pasirenk lietuvių kalbos valstybiniam egzaminui. - Kaunas:
Dakra, 2012.
2. Daujotytė V., Tamošaitis R., Tūtlytė R., Viliūnas G. Literatūra XI–XII klasei. Pirmoji knyga. -
Kaunas: Šviesa, 2004.
3. Dilienė R., Šervenikaitė N., Žukas S. Lietuvių literatūros konspektas 12 kl. abiturientui. -
Vilnius: Baltos lankos, 2003.
4. G. Liaudinskienė. Lietuvių kalba prieš egzaminą.- Kaunas: Šviesa, 2013.
5. http://www.mosedis.lt/attachments/File/Naujienos/E-Chrestomatija_11-12_kl.pdf6
6. Balys Sruoga. Romanas „Dievų miškas“ | Edukamentas