Ką išgyvena žmogus palikęs tėvynę?

(Nėris, Škėma, Sruoga)

Šiuolaikinėje visuomenėje pasitaiko, jog žmogus, o ypač jaunas, nesuvokia, kokią

didelę reikšmę jo gyvenime turi tėvynė. Dauguma žmonių, palikusių tėvynę, nesuvokia, kokia
brangi ir nepakeičiama yra gimta žemė. Palikus tėvynę, žmogus išgyvena aibę įvairiausių
jausmų. Jie gali būti šviesūs, tačiau taip pat gali būti ir negatyvūs. Tačiau kiekvienas tų
jausmų yra individualūs ir taurūs,, o tai – svarbiausia. Nesunku suvokti, kad vieni žmonės
ilgisi savo gimtosios žemės, kai kitiems tas ilgesys absoliučiai svetimas. Tačiau Europidas yra
pasakęs, kad netekti savosios tėvynės yra didžiausia nelaimė. Kyla klausimas: ką išgyvena
žmogus, palikęs tėvynę? Šiandien savo kalboje, remdamasi Salomėja Nėrimi, Antanu Škėma
ir Baliu Sruoga, argumentuotai paaiškinsiu, ką išgyvena žmogus, palikęs tėvynę.
Žmogus, palikęs tėvynę susiduria su gyvenimo beprasmybe ir liga, neturi kito
pasirinkimo kaip kentėti. Mums labai sunku įsivaizduoti, ką turi išgyventi išeivijoje gyvenantis
žmogus, kuris neturi šalia artimų žmonių, tėvynės, savo gimtosios kalbos. Nesunku suvokti,
jog tokio žmogaus gyvenimą neretai užvaldo kančia, nes jo vidinis pasaulis yra netekęs
vertybių. Labai įtaigiai žmogų, susiduriantį su emigracijos kančia aprašė XX amžiaus
modernistas Antanas Škėma romane „Balta drobulė”. „Balta drobulė”- tai XX amžiaus
vidurio lietuvių istorinės patirties dokumentas ir modernaus žmogaus savijautos- vidinio
suskilimo, vienatvės, pastovių vertybių ilgesio išraiška. Romane pasakojama apie emigravusį
Antaną Garšvą, kuris stengiasi išlikti stiprus, nepasiduoti žmogų žlugdančiai rutinai, ir išlaikyti
blaivų protą. Šiame romane dominuoja sąmonės srautas, t.y. pasaulis vaizduojamas taip,
kaip jį suvokia pagrindinis veikėjas liftininkas Antanas Garšva. Garšva jaučiasi esąs absurdo
žmogus, skaudžiai išgyvena būties beprasmybę ir savo padėties tragizmą: jis yra tik
paprastas 87 numeris, kuris neturi asmenybės, jis jaučiasi esąs niekas, tik pastumdėlis,
neturintis teisės bendrauti su žmonėmis. Atlikdamas tokį darbą, negalėdamas savęs
realizuoti žmogus kenčia. Liftininką žlugdo kasdienybės rutina : up ir down, up ir down…
Būtent dėl tokios gyvenimo beprasmybės jis savo gyvenimą laiko didele kančia.. Kitas
kančios motyvas, kuris pasireiškia emigravusio menininko gyvenime- šizofrenija. Būtent šia
liga sirgo jo motina ir Garšva bijojo, jog bus paveldėjęs motinos ligą. Tačiau kūryba yra vienas
iš būdų sukilti prieš pasaulio absurdą ir kančią. Kad ir kaip stengėsi, naudojo ironiją ir
sarkazmą kad apsigintų nuo gyvenimiškos kančios, Garšva nesugebėjo išgyventi tarp svetimų
žmonių ir jį ištiko menininko mirtis. Taigi, nesunku suvokti, kad mylimą šalį palikusiam
žmogui gyvenimas tampa beprasmis, jis susiduria su kasdienybės rutina ir patiria begalinę
kančią.
Palikęs tėvynę žmogus patiria egzistencinę kančią ir susiduria su fašizmo ideologija.
Šiomis dienomis kalbėti apie katastrofų laikotarpį yra labai sunku, nes iš dalies suvokiame,
ką teko išgyventi Antrojo pasaulinio karo metu gyvenusiems žmonėms, kurie, atskirti nuo
Tėvynės, puoselėjo vienintelę viltį- sugrįžti į gimtąją šalį pas savo šeimą. Žmogui, atskirtam
nuo gimtinės, neretai vienintelė viltis ir stiprybės šaltinis buvo mintys apie tėvynę ir galimybė
kažkada į ją sugrįžti. Tokią situaciją randame ir labai įspūdingai savo laikyseną nacių
okupacijos laikotarpiu aprašiusi lietuvių prozininko Balio Sruogos memuariniame kūrinyje
„Dievų miškas”. Balys Sruoga kaip įkaitas kartu su dar keliolika Lietuvos inteligentų buvo
išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą.. Sruoga visus savo išgyvenimus ir skausmingus
prisiminimus stengėsi rašyti naudodamas ironiją: ji - puikus būdas pasislėpti nuo skausmo,
apsaugoti save nuo skaudžių ir nepakeliamų prisiminimų. Rašytojas ieškojo atsakymo į
pagrindinį XX amžiaus klausimą:kaip vieni žmonės pavirto žvėrimis, o kiti, silpni, iškankinti,
bejėgiai, iš paskutinių jėgų stengėsi išlikti žmonėmis. Iš autoriaus atsiminimų nesunku
suvokti, jog lageryje praranda vertę visa tai, kas normaliame gyvenime turi prasmę,-
pirmiausia kultūra, inteligentiškumas, žmogiškumas. „Slenka... kadaise, gal ne taip seniai,
buvę žmonės. Turėję pastogę, namus, tėvus, seseris, brolius, gal žmoną, gal vaikus. Turėję
Tėvynę, turėję gyvenimą - valią, laisvę, troškimus!“ Sruoga, gyvendamas nežmoniškomis
sąlygomis, stengėsi nepasiduoti, kovoti prieš žmogų žlugdančią aplinką ir sugrįžti į brangią
Tėvynę. Šiam iškiliam žmogui tik mintys apie taip branginamą tėvynę ir joje likusius
artimuosius suteikė vilčių išgyventi, susidūrus su baisiomis ir nežmoniškomis sąlygomis.
Meilė tėvynei buvo viena iš pagrindinių vertybių, kuria stengėsi vadovautis Balys Sruoga.
Galbūt stipri meilė ir atsidavimas tėvynei paskatino jį sukurti tobulą kūrinį ir atskleisti ne tik
nežmonišką Hitlerio fašizmo politiką, bet ir parodyti, kaip svarbu mylėti ir branginti tėvynę,
nes labai greitai jos gali netekti. Taigi, būtent dėl šitos priežasties jam pasisekė ištverti
koncentracijos stovykloje ir įrodyti ateinančioms kartoms, jog žmogus, susidūręs su
nežmoniškomis sąlygomis, privalo išlaikyti stiprų santykį su Tėvyne, nes tik ji vienintelė gali
suteikti vilčių išgyventi.
Atskirtis nuo tėvynės ir karo patirtis palieką pėdsaką ne tik žmogaus gyvenime, bet ir jo
kūryboje. Paprastam žmogui, kuris nesusidūrė su karu ir jo pavojais, labai sunku įsivaizduoti,
ką teko išgyventi su tokiu žmogų žlugdančiais pavojais susidūrusiems žmonėms. Nesunku
suvokti, kad karas paveikia ne tik fizinę žmogaus būklę, bet ir psichologinę. Karo patirtys
dažnai tampa poetų įkvėpimo šaltiniu. Viena iš tokių- Salomėja Nėris – XXa. pirmosios pusės
lyrikė. Vienas iš ryškiausių poetės gyvenimo momentų buvo tai, kad ji keliavo į Maskvą
norėdama paprašyti, kad Lietuva būtų prijungta prie Sovietų Sąjungos. 1940 metais
sovietams okupavus Lietuvą, Nėris su keliais kitais Lietuvos inteligentais dalyvavo Maskvoje
Sovietų Sąjungos delegatų suvažiavime ir pagal užsakymą parašė „Poemą apie Staliną“. Tai
sukėlė didžiulį nepasitenkinimą tarp Lietuvos gyventojų, nes viena iš iškiliausių to meto
Lietuvos poečių ne tik prisidėjo prie Lietuvos okupacijos, bet ir savo talentą leido švaistyti
propagandinėms Kremliaus užmačioms. Naciams užpuolus Lietuvą, Nėris su sūnumi bėga į
Rusijos gilumą. Rinkinio eilėraštis tuo pačiu pavadinimu parašytas 1942m. žiemą, Maskvoje,
poetės klajojimų Rusijoje metu, suvokiant visą gyvenimo dramą. Tiek rinkinio, tiek eilėraščio
pavadinimas – raktas į viso kūrinio bei kitų rinkinio eilėraščių suvokimą. Kelias literatūroje –
likimo, nueito gyvenimo, patyrimų simbolis. Jis dažnas pasakų motyvas, kritiniu momentu
simbolizuojantis apsisprendimo, pasirinkimo svarbą. Šiuo atveju tai galėtų reikšti S. Nėries
apsisprendimą pereiti į SSRS pusę, o taip pat jos klajonių metus. Karo meto traukimosi ir
gyvenimo Rusijoje patirtys išsiliejo skausmingais ir lyriniais apmąstymais brandžiuose
dramatiškuose eilėraščiuose. Bet vykstant karui iš poetės buvo reikalauta visai kitokios
kūrybos- optimistinės, herojiškos, kviečiančios į kovą su nacistine Vokietija. Jai nebuvo
lengva prisitaikyti prie tų reikalavimų, nes pati jautėsi visai kitaip, sakė “širdis skyla”,-
poetinis talentas neleido meluoti sau. Nėries poezijoje galime pajusti nemažai kančios,
gailesčio dėl savo praeities poelgių, bei atsiprašymo temų. Namų ilgesio, sugrįžimo temos
asmeninę poetės patirtį galėjo suartinti su to meto aktualijomis, bet abejonės gniaužė jai
balsą. Gimtinės ilgesio tema yra viena iš lyrinę poeziją maitinančių versmių, tačiau poetei
nedavė ramybės klausimas: ar gimtieji namai sugrįžusią priglaus, ar tėviškė liks sava, artima.
„ Kad mane taip sutiktų tėvynė!
Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos!“
Nesunku suvokti, kad poetė išgyveno vienas iš skaudžiausių savo gyvenimo akimirkų,
kai buvo pasmerkta visuomenės, atstumta, nors buvo garbinama svetimšalių, tai jos
savivertės nepakėlė ir skaudus tėvynės ir artimųjų ilgesys dar ilgus metus kankino iškilią
moterį. Taigi, skausmas, tėvynės ilgesys bei pasimetusio ir kenčiančio pokario žmogaus
vaizdavimas- tai katastrofų laikotarpio žmogaus patirtis.
Apibendrindama galiu teigti, kad kraštas, kuriame gimėme ir augome, stipriais saitais
mus pririša prie savęs ir iki gyvenimo pabaigos neleidžia užmiršti, kur yra tikroji mūsų vieta.
Ne savo noru gimtuosius namus palikęs žmogus patiria didelę kančią ir ilgesį. Dauguma
žmonių, praradusių savo namus, svajoja į juos sugrįžti, nes svetimas kraštas neteikia
džiaugsmo ir prasmės gyventi. Būtent apie tai rašė ir taip jautėsi mano aptarti rašytojai.