Apšvieta(XVIIIa.

)
Apšvietos epocha – tai laikotarpis, kai ypač susidomėta mokslais, menais ir literatūra. Esminiu veiksniu tapo
vis didesnę reikšmę įgaunanti prancūzų kalba, kuri ne tik perėmė lotynų kalbos kaip Europos mokslinių
bendruomenių „organono“ funkciją, bet ir tapo visų išsilavinusių Europos visuomenės sluoksnių kalba,
palengvinančia keitimąsi informacija ir suteikiančia galimybę domėtis bendra lektūra bei perimti gyvenimo
papročius. Prancūzų kalba, tapusi vienu iš Prancūzijos kultūrinės ekspansijos elementų, stipriai integravo
europietišką Apšvietą, o pati Prancūzija per visą XVIII amžių išliko mados ir kultūros pavyzdžiu.
Vienas esmingiausių lietuviškos ir lenkiškos Apšvietos bruožų – tai politinių klausimų kėlimas, atsižvelgiant
labiau į bajorų Respublikos pavyzdį, o ne į demokratinės monarchijos principais valdomos visuomenės
modelį. Kitas specifinis elementas-tai ypač gili krizė, kurioje buvo atsidūrusi Abiejų Tautų Respublika, ir
vėlesnių modernizacijos procesų dinamika.
Lyginant su Europa, Apšvieta Lietuvą ir Lenkiją pasiekė kiek pavėlavusi. Pirmieji Apšvietos ženklai Lenkijoje
ėmė ryškėti apie 1730 metus, o Lietuvoje jie pasirodė dešimtmečiu vėliau.Apšvieta Lietuvoje brėžė naują
žmogaus ir piliečio suvokimo perspektyvą. Lieka atviras klausimas dėl modernios lietuvių tautos užuomazgų
formavimosi. Turint galvoje tai, kad europietiška Apšvieta paklojo pamatus bręsti ir augti šiuolaikinei
visuomenei, derėtų atsižvelgti į šią svarbią aplinkybę, svarstant lietuviškos Apšvietos kontekstą. Viena
svarbiausių jo dominančių buvo edukacinis nusiteikimas. XVIII amžiaus antroje pusėje Lietuvoje
pradėtas kurti parapinių mokyklų tinklas ir jo edukacinis turinys išpureno dirvą tokiam iškiliam
reiškiniui kaip Žemaičių kultūrinis sąjūdis, be kurio neįsivaizduojama XIX amžiaus Lietuvos kultūra. O ir
pati lietuvių tauta tapo mokslinių interesų objektu. XIX amžiaus pradžioje Pranciškus Ksaveras Bogušas
išleido veikalą, kuriame pirmąkart iš Apšvietos antropologinių pozicijų buvo bandoma aptarti lietuvių tautos ir
kalbos kilmę. Šie kultūriniai fenomenai liudijo edukacinės Apšvietos pergalę Lietuvoje.

 Manoma, kad lygiai kaip ir protas yra svarbi sąžinė, širdies gerumas
 po Europą pasklinda rašytojo, publicisto ir filosofo Žano Žako Ruso Prigimties lygybės idėja. Anot
jo, žmogus gimsta visiškai laisvas ir turi teisę laisvai mąstyti bei jausti. Kad jis būtų laimingas siūloma
jam grįžti į natūralų būvį(populiarus šūkis atgal į gamtą) Beje, šis šūkis suvoktas ir tiesiogine
prasme: iš salonų,dvarų, manufaktūrų, krautuvėlių Ruso kviečia išeiti į gamtą ir pasijusti jos vaikais.
 kuriasi įvairios bendrijos (masonai) siekinatys reformuoti gyvenimą, tobulinti žmoniją

Empirizmas-Visko aiškinimas tik per patyrimą, tai priešingai nei racionalizmas

nes racionalizmas teigia, jog protas turi autonimiškumą(pažinimo kryptį) pažinimo šaltinis yra protas.
Kristijonas Donelaitis

Kristijonas Donelaitis Lietuvių grožinės literatūros pradininkas. Gimė 1714 m. Lazdynėliuose (Mažoji

Lietuva), laisvųjų valstiečių šeimoje. Mirė 1780 m. Tolminkiemyje. K. Donelaitis mokėsi Karaliaučiaus
universitete, dirbo pastoriumi Tolminkiemio parapijoje, kurioje greta lietuvių gyveno vokiečiai, kitų tautų
atstovai. K. Donelaitis parašė 6 pasakėčias ir poemą „Metai". „Metus" sudaro keturios dalys: „Pavasario
linksmybės", „Vasaros darbai", „Rudenio gėrybės", „Žiemos rūpesčiai". Spėjama, kad savo kūrinius K.
Donelaitis skaitydavo bažnyčioje parapijiečiams.
Kūrybos   bruožai
1. „Metai" yra epinė poema apie keturis metų laikus. Daugiausia dėmesio joje skiriama gamtos
aprašymams, XVIII amžiaus Mažosios Lietuvos valstiečių baudžiauninkų, čia vadinamų būrais, darbų,
papročių pavaizdavimui, kalbama apie būrų santykius su ponais, lietuvių su kitataučiais.
2.  Poemoje yra daug gamtos vaizdų, kurie gretinami su žmogaus gyvenimu suteikiant jiems alegorines
reikšmes. Pagal pasakėčios pavyzdį didelę dalį gamtos vaizdų lydi apibendrinimas, „moralas". Pavyzdžiui, iš
pradžių gėrimasi lakštingalos balsu, po to kalbama apie pilką, neišvaizdų jos rūbą, kuris lyginamas su
neišrankiu būrų apdaru. Šitas palyginimas virsta pamokymu būrams - kukli lakštingalos išvaizda laikoma
sektinu pavyzdžiu.
3.  Poemoje gailimasi sunkiai gyvenančių, begalinius darbus dirbančių būrų, kuriuos engia ponai, šaiposi
kitataučiai. Bet poetas, nors ir gindamas lietuvninkus būrus, nuolatos juos moko: kaip dirbti, ką valgyti, kaip
rengtis, kaip elgtis per šventes.
4. XVIII a. Europos literatūroje, mene buvo mėgstama vaizduoti keturis metų laikus. Šis gamtos
pasikeitimų vaizdavimas leidžia kalbėti apie gyvenimo priešybes: gamta apmiršta žiemą ir atgimsta pavasarį;
pavasarį trūksta maisto, rudenį - gausesni valgiai; vasarą nepaliaujami darbai, rudenį šventės ir t.t. Tokia
galimybė aprėpti priešingus dalykus padeda autoriui sukurti įvairiapusį būrų gyvenimo paveikslą.
5. „Metuose" į vaizduojamus dalykus žvelgiama iš šalies, kaip ir būdinga epiniam pasakojimui.
Poemoje daug pamokslaujama, tačiau pasakotojas, kaip pastorius, poemoje nepasirodo. Neretai
pasakotojo vaidmenį perima kai kurie teigiamai vertinami veikėjai, pavyzdžiui, Pričkus, Selmas.
6. „Metuose" veikia nemažai personažų - būrai, dvarponiai, kitataučiai,- bet nėra piešiamas išorinis veikėjų
portretas, jie mažai individualizuoti. Būrai skirstomi į teigiamus („viežlybuosius") ir vertus pasmerkimo
(„nenaudėlius"). Šis skirstymas remiasi moraliniu jų vertinimu.
7. Autoriui nelabai rūpi nuosekliai kurti charakterius. Ryškiau apibūdinami ir individualesni yra „nenaudėliai"
būrai: Slunkius, Pelėda, Plaučiūnas, Dočys. Teigiamai apibūdinamų, „viežlybųjų" būrų - Selmo, Lauro, Krizo
paveikslai abstraktesni, labiau idealizuoti. Šiek tiek ryškiau piešiamas vien tik Pričkus, įdomiausi: „Metų"
veikėjas. Pričkus yra būrų ir ponų tarpininkas, ir ši prieštaringa jo padėtis plačiau aprašoma. Tai vienintelis
atvejis „Metuose", kai atskleidžiami vidiniai žmogaus išgyvenimai ir svarstymai. Pričkaus vardu būrams
dažnai aiškinama, kas yra dorybės ir kas - smerktini dalykai.
8. K. Donelaitis savo poemoje plačiai rėmėsi kasdienine kaimo žmonių kalba. „Metuose" nevengiama vartoti
šiurkščių posakių ar netgi vulgarių žodžių, o „nenaudėliai" būrai arba ponai tiesiog valstietiškai išplūstami.
Kita vertus, poema parašyta antikine eilėdara - hegzametru, kuris buvo tradiciškai vartojamas herojiškiems
žygiams aprašyti. Ši eiliavimo forma pakylėja aprašomus kasdieninės būrų buities vaizdus, sutaurina net ir
stačiokiškus posakius. Visa tai kuria savitą poemos stilių.
9.  K. Donelaičio kūrybai įtakos turėjo keletas literatūrinių epochų. Baroko pėdsakų aptinkame „Metų"
stiliuje, pomėgyje vartoti grubius posakius, vulgarius žodžius. Su klasicizmu galima sieti keturių metų laikų
formą bei poemos didaktiškumą/siekimą pamokyti. Tačiau griežti moraliniai vertinimai poemoje jau perauga
į švietėjams būdingą norą paaiškinti, patarti, kaip reikėtų ūkininkauti, kaupti maisto atsargas. Su
Šviečiamuoju amžiumi reikėtų sieti ir lietuviškų tradicijų gynimą „Metuose".

Pagrindinės vertybės:Darbštumas, kuklumas, paprastumas.

Žemdirbiui svarbiausia ir vieninelė tikrovė yra ji maitinanti žemė. tai, kas lemia žmogaus egzistencią, jam yra
šventa. Todėl žemė ir visa gamta, nuo kurių priklauso darbų ciklas, žemdirbio sąmonėje yra sudvasinta,
mitologizuojama, net sąvotiškai sudievinta. Gamta žemdirbiui yra magiškas, nuolat atsinaujinanti gyvybės
galia, kuri egzistuoja kaip amžinas laiko ratas, pereinantis keturis ciklus.

K.Donelaičio "Metai" - lietuvininkų (Mažosios Lietuvos lietuvių) epas. Kaip ir įprasta epinėms poemoms bei
epopėjoms, kūrinyje aprėpta tautos gyvenimo visuma. Tautą čia reprezentuoja būrai. Jie vaizduojami
remiantis cikline laiko, istorijos ir gyvenimo samprata. Atskleidžiami žmogaus (būro) santykiai su gamta, su
Dievu, parodomi būrų tarpusavio santykiai; būrų ir ponų santykiai; pavaizduojama būrų buitis, papročiai, jų
darbai ir šventės. Būrų, kaip ir gamtos, gyvenimas sukasi amžinu ratu, paklūsta tiems patiems Dievo
nustatytiems dėsniams. K. Donelaičio ,,Metai“ padėjo pagrindus pasaulietinei grožinei lietuvių literatūrai.
Su pavasario stebuklu viskas aplinkui atgimsta: visa gamta sukrunta, sujunda. Kartu su ja savo kasmetinį
darbą pradeda ir paukšteliai. Ištraukoje iš ,,Pavasario linksmybių“ Donelaitis aprašo būtent lakštingalą.
Poema parašyta hegzametru, Donelaitis savitas tuo, kad hegzametru pasakoja ne apie dievus ir herojus, kas
buvo būdinga antikinei literatūrai, o apie žmogaus, gamtos kasdienybę. Ši ištrauka, kaip ir visa poema yra
didaktinio pobūdžio, nes yra sutinkama pamokymų (parodoma žmonių ydos, kaip nederėtų elgtis):,,...žmogus
griekų dievs vargina svietą“, ,, Diksas, ans žioplys, mieste didei pasipūtęs/Ir su rūbais blizgančiais kasdien
išsirėdęs“.
štraukoje vaizduojama lakštingala yra labai išaukštinta, ypač jos gražus, skambus balsas. Prieš lakštingalą
visi nublanksta, nesvarbu ar tai būtų būras ar ponas visi be išimties garbina jos dainą, nei vargonai, nei
smuikas jei neprilygsta:,, Tu vargonų bei cimbolų niekini garsą/Smuikai tau ir kanklys tur su gėda nutilti“. Net
ir ponų apdarai neprilygsta lakštingalos plunksnų ,,liemenei“. Antroje ištraukos dalyje žmonės dar labiau
sumenkinami prieš šį Dievo kūrinį, kad tikrai autorius įrodytų žmonių menkumą prieš ją, parodomas prastas
žmonių gyvenimas(ydos):,,... skrandą būrišką viešėt užsimovęs/Po prastu savo stogu nei lakštingala
čiauška“.
Nuotaiką šioje ištraukoje vienu žodžiu sunku nusakyti: autorius žavisi nuostabiu lakštingalos balsu ir jos
išvaizda, kartu jis stebisi, kodėl ji slapstosi, nemėgsta pasirodyti žmonėms ir dažniausiai gieda kai tamsu:,,
Ale sakyk, gaidel! dėl ko tu vis pasislėpus/Ir, kad pradeda temt ar naktyj, paderi šūkauti?“. O vėliau jau
atsiranda tokia pašiepiama intonacija, kai autorius pasakoja apie būrų ir ponų ydas.
Ištraukos pradžioje yra aprašomas lakštingalos balsas, jis lyginamas su įvairiausiais instrumentais, kadangi
ištraukoje nėra kulminacijos truputį aukštesnė įtampa pastebima pirmajame stulpelyje, nes yra šaukiamųjų
sakinių, kurių gale panaudoti šauktukai. Toliau veiksmas dėstomas be įtampos kaitos, vėl Donelaitis
apibūdina
gražiai lakštingalą ir lygina ją su kitais paukščiais. Pabaigoje dar prijungiamas būrų, ponų gyvenimas.
Erdvė yra nedidelė, nors ištraukoje ir aprašoma lakštingala tačiau neminima apie jos gyvenamąją aplinką,
tačiau ir taip aišku, kad ji gyvena kartu su būrais ir ponais tiktai pasislėpusi. Dar minimas miestas:,, Diksas
ans žioplys, mieste didei pasipūtęs“ ir būro troba:,, Po prastu savo stogu...“. 
Laikas ištraukoje- pavasaris tai pasako net pats dalies pavadinimas ,,Pavasario linksmybės“.
Nors ištrauka ir neilga, tačiau joje K.Donelaitis vartoja nemažai meninių priemonių. Aliteracija:,, Vis dailiaus ir
šlovingiaus savo šūkteli šūtką“, onomatopėja- pamėgdžiojama lakštingala:,, kinkyt, paplakt, nuvažiuot“.
Deminutyvai : gaidel, paukštelių, dailiaus, šlovingiaus. Palyginimai: ,,...tarp kitų paukštelių nei
karalienė“(lakštingala prilyginama karalienei), ,,...besišypsodams kaip pons...“, hiperbolė- meniškai
išaukštinamas ponas:,,Nei dievaitis koks tarp būrų skiauterę rodo“... Šios meninės priemonės ištraukai
suteikia daug gyvumo ir vaizdingumo.
Donelaitį galėtume vadinti valstiečių gyvenimo prozininku ir gamtos pasaulio poetu. Donelaitis sugeba bet
kokį gyvą padarą ,,sudievinti“, jis išaukštinamas taip, kad paprastas žmogus ar ponas tampa tik menkas
sutvėrimas ir niekaip negali lygintis. Bet žmogus ir negali lygintis, kadangi ši ištrauka buvo skirta daugiausiai
parodyti lakštingalos žavumą. Gamta yra gyvenimo mokytoja- tai Donelaičio netiesiogiai išreikšta idėja. Jis
parodo tikrąją mūsų tautos dvasią. K.Donelaitis savo kūriniu nori įtvirtinti per amžius sukauptas tautos
moralines vertybes, išnaikinti ydas, išugdyti dvasinį tautos atsparumą.

Ne tik Pričkaus kalbomis, bet ir nedorų būrų bei ponų gyvenimo aprašymu Donelaitis parodo, kaip turėtų
elgtis doras, moralus bei išmintingas žmogus. Idealų žmogų mes gautume sudėję kiekvieno iš viežlybųjų
būrų savybes(Lauro bei Pričkaus išmintį, Selmo religingumą, Krizo darbštumą).
Ne veltui Pričkus yra būrų gerbiamas Vyžlaukio valsčiaus seniūnas, kadangi jis duoda išmintingus patarimus,
kaip reikia dirbti ūkio darbus. Bet daugiausia išminties slypi Lauro kalbose. Jis teisingai įvertina to laiko
padėtį, diskutuoja apie būrų ir ponų santykius, gyvenimo filosofiją. Pasak jo, šilkuose gimęs ponų vaikas yra
toks pat kaip ant šiaudų verkiantis būriukas, bet jis supranta, kad to pakeisti negalima, todėl sako, kad “taip
jau Dievulis surėdė” ir dėl to kiekvienas turi gyventi pagal savo socialinio sluoksnio įstatymus. Lauras
pabrėžia, kad gyvenimas žemėje laikinas, todėl reikia su juo susitaikyti, koks jis bebūtų. Pasaulis Lauro
akimis - vertikalus. Kadangi Kristijonas Donelaitis visai nekalba apie pragarą, todėl galime suvokti, kad
pasaulio apačia - žemiškas gyvenimas, pilnas priešingybių, jų kovos. Viršuje būrai mato visai kitokį,
harmoningą gyvenimą, kuriame jų nebevarys į baudžiavą, nebemuš
Selmas, kaip matyt iš jo kalbų ir poeto mums pateiktos charakteristikos, yra religingas ir apsišvietęs. Selmas
ypač mėgo dievobaimingai pamokyti ir pagraudinti savo kaimynus. Tačiau svarbiausia Selmo išmintingumo
ypatybė yra taupumas. Selmo taupumą ir gudrumą K.Donelaitis kaip pavyzdį rodo kitiems būrams:
Į Selmą` panašus yra Lauras pakamorė, kuris taip pat mėgsta postringauti. Lauro pastoriškų kalbų temos yra
mirtis, giltinė ir menkas gyvenimas. “Kytras pilosofas” visada postringauja “rymodams ant stripinio savo” arba
“ant kumpos lazdos pasirėmęs”. Jis lygina žmones su pievų žolėmis, kurias nukerta dalgis, moko juos
saikingumo.
 Krizas - praturtėjęs būras. “Metuose” jaučiamas poeto nuolankumas Krizui, tarsi K.Donelaitis norėtų
sužadinti būruose turtėjimo pastangas. Poemoje pats Krizas pasakoja apie savo gyvenimo kelią, savo
santykius su kaimynais ir “šeimyna”. Krizas vaikystėje labai vargo: mirus tėvui, “moma maitintis ubagais ėjo”,
o jam “kiaules varinėt pas Bleberį teko”. Kai Krizas jau buvo pusbernis, jis tiek “razumo” rodė, kad “ne vieną
žilį pranoko”. Vėliau jis prasimušė į pirmąsias būrų gretas ir penkiasdešimt metų valdė savo namą. Pasenęs
Krizas džiaugiasi, kad jis “ponams, taip kaip būrams įtikti mokėjo”. Vargu ar neįtikęs ponams, Krizas būtų
praturtėjęs. Krizo paveikslas rodo, kad įsiteikimas ponams yra vienas pagrindinių turtėjančio valstiečio
bruožų.
Kitas turtėjančio valstiečio bruožas yra nepasitenkinimas “šrimyna” - bernais ir samdiniais. Krizas prisimena
laikus, kai samdinys “dar už menką pinigą klausė”, mat labai jau daug dabar samdiniai užsiprašo. Krizas
skundžiasi: “…nelaba šeimyna jau mane visą suėdė.
Didžiausias išminčius “Metuose” yra “išmintingasis” šaltyšius pričkus. Tai są žiningas, darbštus, draugiškas
žmogus. Būdamas šaltyšiumi, jis jungia kaimo ir dvaro žmones. Pričkus, ramindamas vargšus būrus, aiškina,
kad visi gimsta lygūs, “…juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna”, “ir iš lopšio dar nei viens n’iškopo
neverkęs”. Pričkus ragina būrus dirbti sąžiningai. Jis giria Lietuvos būrus už gerus jų darbus, tačiau kartu
pasako būrams ir jų ydas. Jis smerkia tinginius, girtuoklius, vadina juos “veltėdžiais”, “šūdvabaliais”:
Pričkus giria darbščias moteris už tai, “kad staklės prieš pavasarį trinka ir šauyklė su šeiva šokinėdama
tarškia”. Tačiau kad ir kaip girtum ir mokytum kitus žmones, kad ir koks išmintingas bebūtum, nuo neteisybės
nesi apsaugotas. Kartą šaltyšius grįžo pardavęs pono grūdus. “Ponas amstrotas”, pinigus paskaičiavęs,
pasigedo vieno šilingo. Už tai Pričkus buvo mirtinai sumuštas:
Savo “viežlybuosius” būrus K.Donelaitis “Metuose” pavaizdavo kaip išminčius, kurių pavyzadžiu turėtų sekti
kiti būrai. Jis norėjo, kad visi valstiečiai būtų dori, blaivūs, darbštūs ir pasiturintys. Jis nesuvokė, kad
baudžiavinės santvarkos sąlygomis, klestint klasiniam išnaudojimui, to pasiekti neįmanoma.
 

Idėjos: išsakė socialines ir politines nuostatas

kėlė prigimtines zmoniu lygybės idėja
Aukština dorą, darbą
Žadina lietuvininkų, būrų tautinę savimonę.