Vidinį psichinį žmogaus pasaulį neretai sujaukia ir asmens vidinė

suirutė, kuomet troškimai ir supanti reali aplinka, net ir įdedant daug

pastangų, tampa nesuderinami. Lietuvių išeivijos rašytojas,
dramaturgas, modernizmo atstovas bei didžiausias novatorius lietuvių
literatūroje Antanas Škėma taip pat gvildeno šią problemą savo
inteliaktualiniame-psichologiniame romane „Balta drobulė“. Kūrinyje,
parašytame „sąmonės srauto“ forma, maištingo būdo ir nepriklausomos
laikysenos rašytojas vaizduoja pagrindinį veikėją Antaną Garšvą, jo
gyvenimą Niujorke, jaunystės prisiminimus bei darbą didžiausiame
Niujorko viežbutyje keltuvininku. Analizuojant veikėjo paveikslą galima
įžvelgti panašumą su kūrinio autoriumi, pvz.: darbas keltuvininku
viežbutyje, gyvenimas išeivijoje, maištingas požiūris į visuomenę.
Garšva iš tuometinės jį supančios aplinkos išsiskiria tuo, kad yra poetas,
kuris kasdienybės rutinai ir aplinkos gniuždymui priešinasi nuolatinėmis
kūrybinėmis pastangomis. Poezijos rašymas jam yra ne tik kovos su
gyvenimo banalumu būdas, bet aistringas, vos ne manija virtęs noras
išreikšti save ir ne mažiau stiprus troškimas įveikti mirtį paliekant savo
pėdsaką literatūros istorijoje, tačiau kaip poetas, Garšva stipriau jaučia
svetimumą ir priešiškumą sumaterialėjusios Amerikos atžvilgiu. Jis
norėtų nusivilkti uniformą, bet, deja, jo laisvę negailestingai suvaržo
būtinybė užsidirbti pragyvenimui. Kitų galimybių, išskyrus bukinantį
keltuvininko darbą, emigrantas Garšva neturi. Pagrindiniui kūrinio
veikėją, kuriam nepavyko atrasti suderinamumo kelio tarp troškimo
kurti ir sumaterealėjusios visuomenės priešinimosi bei troškimo
pragyventi, ištinka tragiška pabaiga-jis išprotėja. Tokia tragiška romano
pabaiga yra susijusi su Škėmos samprata, kad XX – karų ir tremčių
-amžiuje pasauliui nebereikia tikrojo meno ir poetas, ieškantis tiesos,
galiausiai pats save sunaikina.