Patricija Paukštytė

Kalbėjimas
„Kokie veikėjų vidiniai konfliktai vaizduojami lietuvių literatūroje?“
(V. Krėvė, V. M. Putinas, A. Škėma)

Kiekvienas susiduriame su vienokiu ar kitokiu vidiniu konfliktu, kai norime rasti

tikrąjį gyvenimo kelią ir savąjį pašaukimą, suprasti vidinius išgyvenimus ar priimti
teisingą sprendimą visuomenės labui. Vidinio konflikto sprendimas įtakoja ir
tolimesnę gyvenimo kokybę, o kiekvienas pasirinkimas gali sustiprinti arba
sugniuždyti asmenybę. Literatūroje vidiniai konfliktai pradėti vaizduoti jau net XVII a.
Programinėje užsienio literatūroje pirmasis vaizdavo anglų poetas Viljamas
Šekspyras savo tragedijoje „Hamletas“, o lietuvių literatūroje vidinius konfliktus tik XX
a. pirmasis pavaizdavo lietuvių dramaturgas Vincas Krėvė–Mickevičius dramoje
„Skirgaila“. Taigi, kokie veikėjų vidiniai konfliktai vaizduojami ir kaip jie sprendžiami
šioje lietuvių literatūroje: Vinco Mykolaičio–Putino romane „Altorių šešėly“, Antano
Škėmos kūrinyje „Balta drobulė“ bei Vinco Krėvės–Mickevičiaus dramoje
„Skirgaila“?

Ieškant tikrojo savo gyvenimo pašaukimo žmogus dažnai susiduria su vienokiu ar

kitokiu vidiniu konfliktu. Kiekvienas nori rasti gyvenimo kelią tokį, kuris jam būtų
prasmingas ir teiktų laimės. Nepaklusus savo pašaukimui, pilnatvė yra nejaučiama, o
gyvenimas neatrodo prasmingas. Veikėjo vidinis konfliktas savęs ieškojimo kelyje
atsispindi 1933 metais Lietuvoje pasirodžiusiame rašytojo Vinco Mykolaičio–Putino
romane „Altorių šešėly“. Tai buvo pirmasis psichologinio pobūdžio kūrinys lietuvių
literatūroje bei pirmasis modernistinis lietuvių romanas, atitikęs tuo metu paplitusią
Vakarų Europos literatūrą. Su užsienio literatūra jis buvo susipažinęs, nes daug
keliavo studijų laikais. Studijavo Sankt Peterburge, Šveicarijoje ir Vokietijoje, o į
Lietuvą grįžo tik po pirmojo pasaulinio karo. Pats rašytojas mokėsi Seinų kunigų
seminarijoje, iš kurios vėliau pasitraukė dėl tikrojo savo pašaukimo – kūrybos. Jis
rašė poemas bei eilėraščius, o Stalino teroro metu parašė ir Sovietiniam režimui
palankių eilėraščių, tačiau nebuvo tokio visuomenės susidomėjimo dėl šių visų
kūrinių, kaip dėl romano „Altorių šešėly“. Pačiame romane yra nagrinėjamas
pagrindinio veikėjo Liudo Vasario vidinis konfliktas - svarstoma tarp kunigo ir poeto
kelio. Liudui sunku prisitaikyti prie kunigiškų įsipareigojimų, bet ir negali priešintis,
nes nėra galutinai apsisprendęs. Poetinės prigimties žmogui yra svetimas kunigo
gyvenimo būdas. Jis blaškosi tarp šių pasirinkimų ir teigia: „kaip kunigas, aš ne
poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas“. Liudui Vasariui pritapti prie kitų, reiškia
išsižadėti savęs, todėl jis vis ieško savojo pašaukimo. Galiausiai, po aštuoniolika
metų trukusių gyvenimo kelio paieškų, Liudas parašo pareiškimą, jog palieka kunigų
seminariją. Taip Liudas Vasaris pasijunta laimingas, pilnavertiškas bei išsivaduoja iš
dvasinės kančios. Taigi, Vinco Mykolaičio–Putino romane „Altorių šešėly“ vidinis
konfliktas atsiskleidžia ieškant tikrojo gyvenimo kelio, kai reikia pačiam surasti savo
pašaukimą ir pasukti teisinga kryptimi.

Vidinis konfliktas gali kilti iš patirtų išgyvenimų, kurie atsiranda dėl kaltės jausmo.
Būna, kad žmogų kamuoja įvairūs klausimas, tačiau niekaip į juos neranda atsakymų
ir dėl to išgyvena vidinę sumaištį. Ko pasekoje kyla vidinis konfliktas, kurio
atsakymus žmogus turi rasti pats. Vidinis konfliktas, kuris atsirado dėl asmeninės
kaltės išgyvenimų, vaizduojamas lietuvių išeivijos rašytojo Antano Škėmos viename
žymiausių XX a. lietuvių psichologiniame romane „Balta drobulė“. Šiame savo
kūrinyje jis mini įvairius literatūros atstovus, o Albertą Kamiu išskiria kaip savo
autoritetą. Šio rašytojo kūrinys gali būti siejamas su pačio Škėmos romanu dėl
nuobodžios rutinos, o vėliau ir kaltės jausmo. Antanas Škėma gyveno antrojo
pasaulinio karo metais, 1941 m. tapo partizanu. „Apie savaitę šaudžiau į
besivalkiojančius apylinkėse bolševikus“ - taip sakė pats rašytojas, kuris vėliau tai
perteikė ir savo knygoje, pasakodamas kaip pagrindinis veikėjas Antanas Garšva
nušauna ruselį. Dėl šio įvykio jis jaučiasi kaltas ir išgyvena vidinį konfliktą,
mąstydamas ar tai buvo būtinas veiksmas toje situacijoje. Kaltės jausmas Antaną
Garšvą slegia ir tuomet, kai jis vis prisimena savo motiną: „Aš prisimenu motinos
pamokas. Tai buvo įspūdžiai žmogaus, laikinai apsistojusio žemėje.“ Motina mažąjį
Garšviuką mokė įvairių gyvenimiškų pamokų, o jis jautėsi kaltas, kad negalėjo jai
atsilyginti geresniu ir prisiminęs motinos akis, jis visuomet prisimindavo savo kaltę,
kurią matydavo jos akyse. Jis išgyveno vidinį konfliktą, kad jai pamelavo, jog
važiuoja atostogaut, o iš tikrųjų dėl progresuojančios ligos nuvežė ją į psichiatrinę
ligoninę. Šis elementas kilo iš rašytojo biografijos – motina mirė anksti dėl psichinės
ligos. Prisiminus pirmąją savo gyvenimo meilę Jonę Garšva taip pat jaučia vidinį
konfliktą. „Jonės netekimas man yra jaunystės netekimas, kai tikrasis gyvenimas
pasibaigia, o prasideda atsargi ir sukta kova su mirtimi.“ Išgyvena kaltę dėl to, jog ji
nepasiliko jo gyvenime, jog paleido savo pirmąją meilę ir ši mintis jį verčia jausti
vidinę sumaištį. Taigi, Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ vidiniai konfliktai kyla
dėl asmeninės kaltės išgyvenimų, kurie neramina žmogų visą gyvenimą.

Valdovams vienas iš svarbiausių gyvenimo uždavinių yra išgyventi amžių taip,

kad nenuskriaustum kitų ir priimtum teisingą sprendimą visuomenės labui. Tampant
tautos atstovu, žmogus prisiima atsakomybę ieškoti atsakymų, kurie būtų teisingi ir
priimtini visuomenei. Noras teisingai valdyti šalį valdovą skatina ieškoti sprendimo į
įvairius klausimus,kurie vėliau gali privesti ir prie vidinių konfliktų. „Religingumu aš
vadinu tai, kas dirbtiniu būdu įskiepijama mūsų protui, pavyzdžiui: įvairias dogmas ir
panašias kvailystes. O tikėjimas yra tai, kas, nepaisant specialių pastangų išnaikinti,
gyvena mumyse, kalba mums. <> Visam pasauliui šaukiu, kad tikiu!“ - taip sakė
vienas iš labiausiai išsilavinusių lietuvių intelektualų ir aukščiausias pareigas ėjęs
Lietuvai sudėtingu metu rašytojas Vincas Krėvė–Mickevičius. XX a. pradžios
neoromantizmo rašytojas gyveno Lietuvoje, kai šalis buvo carinės priespaudos
gniaužtuose. Tačiau tai jam netrukdė domėtis pasaulietine kultūra. Vincas Krėvė
laikomas pirmuoju rašytoju, kuris Lietuvos literatūrą papildė klasikinės dramos
kūriniu – „Skirgaila“. Šiame kūrinyje vidinis konfliktas atsispindi, kai Lietuvos
kunigaikštį Skirgailą kamuoja proto ir jausmų kova ir reikia pasirinkti kelią, kuriuo
toliau eitų Lietuva. Lietuva jau pakrikštyta, tačiau koks sprendimas būtų teisingesnis
Lietuvai? Ar būti valdovu, pasikliauti protu ir priimti krikščionių tikėjimą, ar būti
žmogiškam ir neišsižadėti senojo tikėjimo – tradicijų bei papročių. Etiniai gyvenimo
principai, kuriuos knygoje samprotauja krivis Skurdulis: „Keisti tikėjimą nėra nieko
blogo, žmonės keičia rūbus, o tikėjimas yra rūbas.“ Kalbama kaip žmogus auga, o
auga ir jo požiūris į tikėjimą. Svarbu gyventi taip, kad nenuskriaustum kitų, o pakeisti
tikėjimą nėra nieko blogo. Tačiau dramoje Skirgaila sielojasi: „Aš visuomet noriu
gero, bet nežinau kaip to pasiekti.“ Galiausiai Skirgaila palūžta, pasiduoda ir vidinis
konfliktas užgožia jo asmenybę. Taigi, Vinco Krėvės–Mickevičiaus dramoje
„Skirgaila“ vaizduojamas vidinis konfliktas, kuris kyla iš klausimo – būti žmogiškam ar
būti valdovu?

Apibendrindama gelėčiau pasakyti, kad vidiniai konfliktai dažnai kyla dėl vidinių
išgyvenimų ir noro įprasminti savo būtį, o tai atsiskleidžia šioje lietuvių literatūroje:
romane „Altorių šešėly“, romane „Balta drobulė“ ir dramoje
„Skirgaila“. ...LITERATŪROS KRITIKĖ???