Ką reiškia būti tolerantiškam?

(Jurgis Savickis, Vincas Mykolaitis – Putinas, Jonas Biliūnas)

Helena Keler, amerikiečių rašytoja, dėstytoja, politinio judėjimo aktyvistė,

teigė: ,, Didžiausia proto dovana – tolerancija.“ Šiuo metu daug kalbama apie
toleranciją, tačiau, visi ją skirtingai supranta. Vienas supranta, kad
tolerancija tai būti atlaidžiam. Dar kiti, kad supratimas ir įžvelgimas
kiekvienoje situacijoje gerųjų savybių, o likusi dalis, kad atjauta tiems, kurių
gyvenimas nelepina.
Būdami tolerantiški, turime pasižymėti atlaidumu. Kai mes atleidžiame
žmogui, parodome, kad esame tolerantiški, nes nesigilinam dėl kokių
priežasčių individas vienaip ar kitaip pasielgė. Sugebėjimas išlikti
diplomatiškiem, nežinojimas mums suteikia tolerancijos, nes kartais ir mes
daug, ko gyvenime galime nežinoti, padaryti klaidų, bet už tai mūsų niekas
negali smerkti. Todėl tokią situaciją visada reikia vertinti švelniau ir
tolerantiškiau, žinoma, visada pasitaiko priežasčių, kai negalime taip elgtis,
bet mūsų nežinojimas ir širdis pasielgia kitaip. Tokią problemą galima
įžvelgti XX a. II pusėje Moderniojoje literatūroje, rašytojo Jurgio Savickio
kūryboje. Jis buvo lietuvių prozos atnaujintojas, visą savo gyvenimą skyręs
menui. Rašytojo novelėje ,,Vagis“ vaizduojama scena, kurioje vaikas išlaisvina
vagį, tačiau vaikas nesupranta žodžio ,,vagis‘‘. Nors vaiko poelgis paremtas
ne visai tolerantiškumu, o nežinojimu, bet vis vien galima įžvelgti tolerancijos
bruožų, tokių kaip: atlaidumas, nesmerkimas, užuojauta. Tai reiškia, kad
vaikas šiuo atveju savo nežinojimu ir menka gyvenimo patirtimi išliko
tolerantiškas. Taigi, būti tolerantiškam, tai pirmiausiai reikia būti atlaidžiam.
Kad būtume tolerantiški, neužtenka tik atlaidumo, reikia dar ir bandyti
supranti žmogų, stengtis kiekvienoje situacijoje įžvelgti gerųjų savybių ir
nesmerkti. Turime įsijausti į kiekvieno žmogaus būsena, kaip mums būtų, jei
mes atsidurtume jo kailyje. Tai gali mums padėti rasti gerąsias savybės,
kurios padės mums išlikti tolerantiškiems. Tokia problema, buvo
analizuojama XX a. prad. Realizmo laikotarpio literatūroje, rašytojo Jono
Biliūno. Autorius visada stengiasi suprasti žmonės ir pateisinti jei įmanoma.
Ne išimtis ir vienas jo kūrinių ,,Liūdna pasaka“, vaizduojama Juozapotos
gyvenimo tragedija – ji gedi, išgyvena stiprius gyvenimo sukrėtimus, nes dėl
tėvynės ją paliko vyras. Šie išgyvenimai ją privedė prie beprotybės. Nors
moteriškė ir neteko sveiko proto, tačiau, sodžiaus gyventojai ją priėmė kaip
savą ir nesmerkė. Tai rodo, kad šiuo atveju gyventojai buvo tolerantiški.
Taigi, mūsų tolerancija pasireiškia per supratingumą ir ieškojimą gerųjų
savybių.
Tolerancijos normose dominuojantis supratingumas nėra pagrindinis
bruožas, turime nepamiršti, kad atjauta tiems, kurių gyvenimas nelepina,
parodo, kad mes esame tolerantiški. Pirmiausiai, kad būtumėm tolerantiški,
turime būti nuoširdus, nesijuokti, pasilaikyti savo nuomonę sau ir stengtis
padėti, nes vargstančiam žmogui ir taip sunku. Jau daugelį metų
organizuojamas ,,Maltiečių ordino“ savanorių projektas. Jis skirtas padėti
senoliams, kuriuos slegia nepriteklius, vienatvė, ligos. Visiem labai keista, kad
į šį projektą susirenka daug jaunuolių, kuriems negeda ir nebaisu, o kaip tik
gera daryti gerus darbus ir matyti besišypsančius senolių veidu, tai rodo
toleranciją. Taigi, tolerancijai būtina atjauta, pagalba, nes tai padeda mums
išlikti žmogiškiems.
Apibendrinant galima teigti, kad tolerancijai būtinas atlaidumas, nes tik
atleisdami, mes išliekame tolerantiški ,bet ne ką mažiau svarbus išlieka
supratingumas ir ieškojimas kiekvienoje situacijoje gerųjų savybių. Tačiau,
nepamirškime ir lygiai taip pat svarbaus atjautimas, kuris būtinas, nes kada
mes išliekame tolerantiški, žmonės morališkai jaučiasi stipresni, nesumenkina
savęs kaip asmenybės. Todėl, kad būtume tolerantiški reikia, būti
atlaidesniems, supratingiems ir atjaučiantiems.