Kaip elgtis, susidūrus su „geležimi apkaustyta niekšybe“?

  

Vienas žymiausių kinų filosofų Mencijus buvo kadaise pasakęs: „Dorumas nugali niekšybę, kaip
vanduo įveikia ugnį.“ Iš tikrųjų žmonės, gyvenantys sociume, dažniausiai palaiko draugiškus ryšius
ir tarp jų įsiviešpatauja santarvė.Tačiau kartais galime susidurti su neišvengiamais konfliktais ir
klasta. Tai gali būti menki ir nepavojingi nesusitarimai, bet kartais tai perauga į grėsmingas
niekšybes. Todėl doro ir moralaus žmogaus pareiga yra išmokti elgtis niekšybės akivaizdoje. Taigi
kaip turėtų pasielgti individas, kai patenka į akistatą su piktadaryste? 
  
   Žmogus, susidūręs su niekšybe, privalo drąsiai pasipriešinti įsiviešpatavusiam blogiui. Neretai į
niekšybę žiūrima pro pirštus, o tai labai blogina bendrą situaciją. Todėl moralaus žmogaus pareiga
yra apginti gėrį. Tai padaryti nėra lengva. Žmogus turi būti drąsus ir brandus bei nuolat tas savybes
ugdyti, nes tik tada nebijo prisiimti atsakomybės. XX amžiaus modernizmo atstovo, ezopinės
kalbos meistro, novelisto Juozo Apučio novelėje „Autorius ieško išeities“ yra vaizduojama
akivaizdi kova su blogiu. Pagrindinis kūrinio veikėjas studentas nelieka abejingas vyrų, su kuriais
tenka kartu dirbti siloso duobėje, žiaurumui. Brutalių traktorininkų auka tampa baltakaklis, kurį
galima apibūdinti kaip „nedrąsų, visada žiūrinti kažkur į pievas“. Vyrų jėga yra gaivališka,
nepateisinama, valdoma primityvių instinktų. Jie be priežasties užpuola baltakaklį, norėdami jį
išrengti. Tai baisus pasikėsinimas į žmogaus orumą. Studentas jokiu būdu negali susitaikyti su tokia
niekšybe, todėl puola į pagalbą baltakakliui. Susidūręs su smurtu, nepasiduoda blogiui, bet jėgos
nelygios. Studentas įprasmina žmogiškumu pagrįstą būtį. Jis vadovaujasi moraliniais principais ir iš
prigimties susiformavusiu gerumu, negali susitaikyti su geležimi apkaustyta niekšybe. Ši jėga yra
fiziškai galingesnė ir baisumu primena negailestingą Lietuvos kaimų  sovietizaciją. Studentas per
skausmą apmąsto situaciją ir retoriškai savęs klausia: „Kas dabar nuo manęs priklauso? Kokia mano
vieta toje duobėje?“. Studentas suvokia, kad jis teisingai elgiasi priešindamasis blogiui, bet vienas
yra nepajėgus atkurti teisingumą.  Taigi, neteisybės akivaizdoje moralinių principų nestokojantis
individas privalo ginti gėrį. 
  
    Kartais susidūrus su niekšybe reikia mokėti atleisti skriaudėjui. Dažniausiai žmonės, susidūrę su
klasta ir neteisybe, yra užsidegę kerštauti. Bet kerštas dažnai ne sumažina blogį, bet jį padidina.
Todėl žmogus, kurio blogis nepalaužia ir kuris įskaudintas sugeba atleisti, parodo savo vidinę
stiprybę. Apskritai atleisti gali tik kilnūs, išmintingi individai. Lyrinės psichologinės novelės
pradininkas lietuvių literatūroje Jonas Biliūnas novelėse „Ubagas“ ir „Lazda“ vaizduoja žmones,
kurie sugeba atleisti savo skriaudėjams. Novelėje „Ubagas“ atskleidžiama istorija apie
Petrą Sabaliūną, anksčiau buvusį turtingą žmogų, kuris negailėdavo vaikams medaus korių, o dabar
– vargšą senelį, kuris, išvytas sūnaus iš namų, klaidžioja duoneliaudamas. Sabaliūnui labai sunku
prašyti išmaldos, bet jis nepyksta ant savo sūnaus, labiau gailisi, kad  taip elgdamasis jis pamynė
savo orumą. Kitoje novelėje „Lazda“ vaizduojamas tėvas, kuris po baudžiavos panaikinimo priima
dvaro prievaizdą Dumbraucką gyventi į savo namus. Kadaise Dumbrauckas sumušė tėvą lazda,
kurią kaip padėkos už tėvo kilnumą, o gal ir savo atsiprašymo už žiaurų elgesį simbolį palieka tėvui
atsisveikindamas, kai išsikrausto. Tėvas neleidžia vaikams deginti dovanotos obelinės lazdos. Abu
kūriniai turi vieną bendrą bruožą – pagrindiniai veikėjai Petras Sabaliūnas ir tėvas geba atleisti savo
skriaudėjams: Sabaliūnas tyliai atleidžia sūnui, o tėvas, laikydamasis krikščioniškų nuostatų, sugeba
atleisti Dumbrauckui už kančią (tris savaites guli lovoje, kol pasveiksta) ir priima jį gyventi į savo
namus. Vadinasi, stiprios asmenybės sugeba išsaugoti savigarbą ir atsiskleisti kaip krikščioniškai
atlaidūs. Taigi kartais susidūrus su niekšybe reikia ne kerštauti, o mokėti atleisti. 
  
  Apibendrindama teigčiau, kad su niekšybe susidūrusiam žmogui reikia išlikti blaivaus proto.
Reikia vengti keršto, nes dažniausia per kerštą žmogus praranda savo moralinius principus ir savo
orumą. Reikia išmokti kovoti, net jeigu už blogio stovi galingesnė jėga. Tačiau kartais reikia
pasirinkti pasyvią poziciją ir mokėti atleisti skriaudėjui, nes tai yra būtina žmogaus dorėjimo
sąlyga.