Visuomeninė/patriotinė lyrika

„Mano gimtinė“

1.Eilėraščio tema.(1) 2. Paaiškinkite gimtinės sąvoką. (1) 3. Kokiu Lietuvos

simboliu pirmose eilutėse įvardijama vyksmo erdvė? Kaip ji plečiama? (2)
4.Aptarkite aukštosios ir žemosios kraštovaizdžio ribos (erdvės) detales.(2) 5.
Kokie minimi veikėjai? Charakterizuokite juos (2) 6. Ką galėtų reikšti anaforinis
prieveiksmio „Ten“ kartojimas? (1) 7. Aptarkite lopšio ir kapo santykį(2) 8.
Kuriose eilutėse sakomas lyrinio subjekto skausmas, išgyvenimai. Pakomentuokite
tai. (2) 9. Kuriose eilutėse idealizuojama Lietuvos praeitis?(1) 10. Kuris posmas –
priekaištas dėl užmirštos garbingos praeities?(1) 11. Pagrįskite teiginį, kad šiame
eilėraštyje Maironis išsako modernią tautos ir tautinės kultūros sampratą(2).

„Mano gimtinė“

1.Eilėraščio tema.(1) – gimtinė, meilė tėvynei. 2. Paaiškinkite gimtinės sąvoką.

(1) - tai vieta, kur žmogus gimęs, kur gyvena artimieji, jos nepasirinksi, nes ji
yra duota, prigimta, ji žmogų save sieja ne tik su šeimos aplinka, bet su
platesne žmonių bendruomene, gyvenančia toje pat teritorijoje. 3. Kokiu
Lietuvos simboliu pirmose eilutėse įvardijama vyksmo erdvė? Kaip ji plečiama?.
(2) – Nemunu, vyksmo erdvė – visa Lietuva, Nemunas Maironio poezijoje
paprastai ženklina Lietuvos – tėvynės teritoriją; antroje eilutėje erdvė
detalizuojama – „tarp kalnų, lankų“, „Girios ūžė“, „Ant kalnų aukštai“ –
pabrėžiama aukšta ir žema kraštovaizdžio riba. 4.Aptarkite aukštosios ir
žemosios kraštovaizdžio ribos (erdvės) detales. (2) – su aukštąja riba siejamos
pilys („Ten apleistos pilys griūva/Ant kalnų aukštai“), milžinkapiai (milžinų
kaulai kapuose), kuriuos įsivaizduojame kaip kalną, kalvą, girios, nes brėžia
aukštesnę horizonto ribą nei lanka; žemoji plačiau neišryškinta, su ja siejami
žmonės – vargdienių brolių dejonės, močiutės raudos, siejasi su nelaisve, o
girios išlaiko laisvės atmintį. 5. Kokie minimi veikėjai? Charakterizuokite juos
(2) – „broliai vargdieniai“ – rodomas santykis su tauta, močiutė, aš;
kraštovaizdžio paminklai – girios, pilys, milžinkapiai – jie aktyviai veikia –
ūžia, atsimena, verkia, tik veiksmažodžiai pūva, griūva rodo pasyvumą. 6. Ką
galėtų reikšti anaforinis prieveiksmio „Ten“ kartojimas?(1) – akcentuoja erdvę,
lyrinio subjekto ryšį su tauta – gamta, istorine praeitimi; ko gero, lyrinis
subjektas nori įvardinti įgytą patirtį, aplinkos įspūdžius, prisiminimus, kuriais
užpildyta gimtinės erdvė. 7. Aptarkite lopšio ir kapo santykį(2) - jie ženklina
gyvybę ir mirtį, bet reikšmės paradoksaliai sukeičiamos - : močiutė gyvąjį
lopšyje raudomis užlinguoja (paprastai apraudamas mirusysis), o kapai
verkia – verkia kūdikis lopšyje; jie susiję su liūdesiu, skausmu (rauda, dejonė,
verksmas), gyvųjų jis išgyvenamas nesąmoningai („močiutė užlingavo
/Raudomis mane“), o negyvieji žino, dėl ko verkia (dėl nykstančios,
vargstančios ir varguose užsimiršusios tautos). 8. Kuriose eilutėse sakomas
lyrinio subjekto skausmas, išgyvenimai. Pakomentuokite tai. (2) – paskutiniuose
dviejuose posmuose, jis patyręs ir močiutės raudų skausmą, ir ūžiančių girių,
verkiančių kapų liūdesį dėl krašto likimo, o skausmas (Maironio) – kūrybos,
įkvėpimo – dvasinės gyvybės- versmė. 9. Kuriose eilutėse idealizuojama Lietuvos
praeitis?(1) – 3,4 posmai. 10. Kuris posmas – priekaištas dėl užmirštos garbingos
praeities?(1) – 4. 11. Pagrįskite teiginį, kad šiame eilėraštyje Maironis išsako
modernią tautos ir tautinės kultūros sampratą(2) – į tautos sudėtį įtraukia ir
brolius vargdienius, ir jų dūmas vargdienines, o XIX a. tauta buvo laikomas
pirmiausia kilmingųjų luomas (bajorai), kultūra laikyta tik šio luomo
kuriamos dvasinės ir materialinės vertybės (rašto, dvaro kultūra), liaudies
kultūra buvo nuvertinta, o Maironis pripažįsta, jog tėvynei gali priklausyti ir
nekilmingieji, nes tai tas pats emocinis šaltinis, kaip ir rašytinė kūryba.

„Lietuva brangi“

Eilėraščio tema – Lietuvos grožis, meilė tėvynei. Kalbama pirmuoju asmeniu

( „Graži tu, mano brangi tėvyne“ ), atskleidžiamas jausminis santykis su ja.
Įvardžiu „mano“ paprastai kreipiamasi į labai artimą žmogų, o čia į tėvynę. Tuo
pasakoma, kokia ji artima, sava, graži „savo dangaus mėlyne“, brangi dėl
iškentėtų kančių. Lyg naujas jausmo virptelėjimas pajuntamas tada, kai tėvynės
grožis primena jos liūdną, bet garbingą praeitį („miega kapuos didvyriai“). Kitose
strofose pristatomi nauji tėvynės gamtovaizdžio elementai: „slėniai sraunios
Dubysos“, kalnai, apaugę „lyg rūta“ žaliuojančiais miškais (rūta – merginų
darželių papuošalas, tyros jaunystės simbolis). Dubysos vaizdas nebūtų toks
artimas ir mielas be akustinių įspūdžių, tai yra brangių sesučių, „graudžiai maloniai
dainas“ ringuojančių. Nevėžis vaizduojamas kaip gyva būtybė – „susimąstęs,
tamsus“, o jo gili mintis neįspėjama. Iš aukšto matoma upės vaga „Kaip juosta
juosia žaliąsias pievas“. Prasmingas sugretinimas – gili vaga – gili mintis.
Kalbančiajam gražūs ir iš sodų žalių balti dvarai „bekyšą“, bet strofos pabaigoje
akcentuojamas jų svetimumas lietuviams („Jie mūsų širdis mažai ką riša“), nes jie
„brangią kalbą tėvų pamynę“. Paskutinėje strofoje kartojasi eilėraščio pradžios
tema, bet papildyta naujomis mintimis: tėvynė verta bočių pasiaukojimo ir
didvyriškumo, šiltų dainiaus žodžių. Eilėraštyje atskleidžiami lietuvio patriotiniai
jausmai, rašytojas V.Mykolaitis-Putinas rašė, kad „tautinį charakterį Maironio
kūrybai suteikia bendrai lietuviškas jos koloritas, plati, tartum iš aukštybių matoma
Lietuvos panorama su svarbiausiomis upėmis, ežerais, miškais, laukais ir pievomis,
su herojinio praeities peizažo bruožais – piliakalniais, milžinkapiais, Vilniaus ir
Trakų siluetais“.

„Kur bėga Šešupė“

1.Eilėraščio tema (1) 2. Suskirstykite eilėraštį į du segmentus. Pagrįskite tokį

skirstymą. (2) 3. Eilėraščio nuotaika (1). 4. Apibūdinkite eilėraščio žmogų(1) 5 .
Erdvė(1) 6. Kaip regima gamta? Pagrįskite (1) 7. Eilėraščio laikas (1) –8. Kokie
yra istorijos vietų svarbiausi akcentai?(1). 9. Kokie istorijos ženklai iškeliami kaip
pagrindiniai? Kas laikoma karų, kovų tikslu?(2) 10. Kaip keičiasi kalbėjimas,
lyginant su pirmaisiais posmais?(1) 11. Kokie yra svarbiausi mylimos šalies
ženklai?(1)

„Kur bėga Šešupė“

1.Eilėraščio tema (1)– meilė tėvynei, atskleidžiamas stiprus dabarties ryšys su

praeities kartomis. 2. Suskirstykite eilėraštį į du segmentus. Pagrįskite tokį
skirstymą. (2) – I – 1-3 posmai, nes kalbama apie Lietuvos kraštovaizdį, jo
grožį, II - 4-6 posmai – Lietuvos istorija, tuometinė padėtis. 3. Eilėraščio
nuotaika (1) – pasididžiavimas savo šalimi. 4. Apibūdinkite eilėraščio žmogų(1) –
jis objektyvus stebėtojas, viską matantis, kalbama „mes“, brolių artojų
vardu. 5 . Erdvė(1) – atvira, visa Lietuva-„Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva“,
eilėraštis panoraminis, nes kraštovaizdis stebimas iš aukštai, toli. Panorama
siaurėja, susitelkia į mažesnį plotą – gėlynai, sodas sesutės, močiutė – sodybos
akcentai. 6. Kaip regima gamta? Pagrįskite (1) – kaip metų ciklas, 3 posmas. 7.
Eilėraščio laikas (1) – Praeitis ir dabartis, dabartį pabrėžia prieveiksmio „čia“
anaforinis vartojimas, es.l., 5 posme minimi Vytauto laikai. 8. Kokie yra
istorijos vietų svarbiausi akcentai?(1) – Žalgirio mūšis, Vilnius. 9. Kokie istorijos
ženklai iškeliami kaip pagrindiniai? Kas laikoma karų, kovų tikslu?(2) – Žalgirio
mūšis, didinga, garsi šalis, svarbiausia laisvė. 10. Kaip keičiasi kalbėjimas,
lyginant su pirmaisiais posmais?(1) – pradžioje - kraštovaizdžio pristatymas,
tarsi vardijimas, o vėliau įtampa kyla, kadangi didėja pasididžiavimas tėvyne,
kalbama herojine pakilia intonacija. 11. Kokie yra svarbiausi mylimos šalies
ženklai?(1) – Mūsų sodybos ir bočių kapai. 12.Į kokio pobūdžio kūrinį ir kodėl
panašus paskutinis posmas? (1)– į maldą, nes prašoma pagalbos.

„Kur bėga Šešupė“

Eilėraščio tema – meilė tėvynei, atskleidžiamas stiprus dabarties ryšys su praeities

kartomis. Kūrinį galima skirstyti į du segmentus: pirmasis – 1-3 posmai, nes
kalbama apie Lietuvos kraštovaizdį, jo grožį, antrasis - 4-6 posmai, kadangi
minima Lietuvos istorija, tuometinė šalies padėtis. Eilėraščio nuotaika pakili, nes
didžiuojamasi savo šalimi. Kalbantysis - objektyvus stebėtojas, viską matantis:
kalbama „mes“, brolių artojų vardu. Eilėraščio erdvė atvira, regima visa Lietuva:
„Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva“, todėl kūrinys panoraminis, nes kraštovaizdis
stebimas iš aukštai, toli. Panorama siaurėja, susitelkia į mažesnį plotą – gėlynus,
sodą, sesutes, močiutę. Gamta regima kaip metų ciklas: „Ar giedros išaušta
pavasario pavasario dienos“, „Ar dreba nuo šalčio apleistos rugienos.“ Stebimas
dvejopas laikas - praeitis ir dabartis, dabartį pabrėžia prieveiksmio „čia“ anaforinis
vartojimas, esamasis laikas („šneka“, „teka‘), o penktame posme minimi Vytauto
laikai. Taip pat minimi istorijos vietų svarbiausi akcentai – Žalgirio mūšis, Vilnius.
Kovų pagrindinis tikslas – laisva, garsi šalis. Keičiasi ir kalbėjimas, lyginant su
pirmaisiais posmais: pradžioje - kraštovaizdžio pristatymas, tarsi vardijimas, o
vėliau įtampa kyla, kadangi didėja pasididžiavimas tėvyne, kalbama herojine,
pakilia intonacija. Svarbiausi mylimos šalies ženklai – „mūsų sodybos“ ir „bočių
kapai“. Paskutinis eilėraščio posmas panašus į maldą, nes prašoma Aukščiausiojo
pagalbos.
 „Praeitis“

Praeities gilų miegą kas pažadint galėtų?

Kas jos dvasią atspėtų? Jai įkvėptų gyvybę?

Kas suprasti pajėgtų tamsią amžių tolybę?

Kas bent uždangos kraštą mums praskleisti mokėtų?

Jos paveikslas kaip žaibas kartais dvasia pagauna,

Kartais, rodosi, dvelki stebuklingas jos kvapas;

Kartais prašneka širdžiai amžiais kerpėtas kapas

Ir sušildo krūtinę ir vaidentuvę jauną.

Štai senelis į kapą žengia, drebąs ir baltas;

Man jo gaila: daug matęs, apsakyti daug gali…

Ten po pilį apleistą vėjas šūkauja šaltas:

Kas ten amžiais kalbėta, kad paskelbtų bent dalį!

Nemuns matė kryžiuočius, plieno ginklais apkaltus:

Apie žilą senovės apsakytų jis šalį.

„Praeitis“. Tema – istorinės praeities atminimas. Pavadinimas „Praeitis“ – tai, ką

verta atminti, ko nebėra, bet kas svarbu tautai. Tai ir pilys, ir milžinkapiai, ir
klaidūs miškai, upės. Praeitis aukštinama, mitologizuojama. Pirmąjį posmą sudaro
penki retoriniai klausimai, teigiantys vis kylančią įtampą, didėjantį ilgesį,
atspindintys praeities dvasią, lyrinio subjekto norą įkvėpti jai gyvybę. Praeitis
personifikuojama: „Praeities gilų miegą kas pažadint galėtų?“ Antrajame posme
iškyla tos istorinės praeities „kerpėtas kvapas“. Praeitis lyginama su žaibu;
sublyksi ir tuoj pat pradingsta. Taip sukuriamas greitai bėgančio laiko įspūdis,
praeities vizija. Trečiajame posme stebimas iš praeities į kapą žengiantis „drebąs ir
baltas“ senelis. Toks vaizdas pažadina lyrinio subjekto gailestį, sukuria liūdną
nuotaiką, nes senelis – didingos praeities liudytojas, į kapą nusinešantis turbūt dar
niekam neišpasakotų istorijų. Praeitį mena ir Nemunas (gimtinės ženklas), matęs
„kryžiuočius, plieno ginklais apkaltus“, galintis papasakoti „Apie žilą senovės <...>
šalį“. Taigi svarbiausia visus šiuos eilėraščio vaizdus jungianti grandinė – tėvynės
praeitis – įspūdinga, didinga, bet drauge ir paprasta, tauri. Eilėraštis kupinas
jausmų, artimo emocinio santykio su tautos dvasine praeitimi.