Miško vaizdavimas Lietuvos romantikų kūriniuose

Kiekvienoje epochoje pastebime išskirtinę literatūrinę charakteristiką. Viena iš epochų, Romantizmas, įsiminta kaip svarbus
laikotarpis Lietuvos istorijai, kultūrai. Romantizmas Lietuvoje susijęs su XIX a. – 1831 m. ir 1863 m. – sukilimais, nacionalinio
išsivadavimo kova. Ši meno kryptis padovanojo lietuvių tautai keletą puikių poetų, tarp jų – Adomas Mickevičius ir Antanas
Baranauskas. Jų kūriniai: „Ponas Tadas“, „Anykščių šilelis“ padarė daug įtakos žmonių tautinio sąmoningumo prikėlimui ir
puoselėjimui. Taigi, kaip šiuose kūriniuose vaizduojamas miškas, kuo skiriasi ir kokia jų išliekamoji vertė?

Epinė poema „Ponas Tadas” – paskutinis didelis Adomo Mickevičiaus kūrinys, parašytas emigracijoje. Tai epinis pasakojimas
apie istorinės Lietuvos bajorus ir valstiečius: apie seną dvarą, herojinius bajorų žygius ir juokingus nutikimus, dramatiškas paslaptis ir
paviršines gyvenimo intrigas. „Ponas Tadas” rašytas iš tėvynės ilgesio, iš noro kūryba grįžti į gimtąsias vietas. Retoriniais sušukimais
(„Miškai!“, „Gimtiniai mano medžiai!“, „Paminklai mūsų!“) ir klausimais („Ar būtų lemta man jus vėl tenai išvysti, / Jus, prie kurių
prabėgo mano kūdikystė?“, „O Ukrainoje, prie Holovinskio, rūmo, / Ar tebestovi liepa nuostabaus didumo?“) autorius išreiškia
nostalgiją ir mylimo krašto ilgesį. A. Mickevičius pakiliais ir paslaptingais vaizdais aprašo Lietuvos miškus. Mini mišką pilną įvairių
grybų: voveraičių, baravykų, musmirių, kazlėkų, tauriabudžių, baltikių, kubizdalių. Girios gelmėse gyvenančius „širšlius ir gyvatynus“,
gausu „bruzgynų“, pelkių, kuriose gyvena piktos dvasios („Greičiausia, kad velniai tuos ežeriukuos tūno“). Taip pat, aprašoma liaudies
buitis ir dvaro gyvenimas. Pasakojama apie žemesnio luomo žmonių grybavimą: „O grybų buvo daug. Vaikinai smalsiai žiūri, / Ar
neužtiks pakrūmėj voveruškų būrį. / <...> Na, o panaitės uoliai ieško baravyko, <...>“. poemos pasakotojas prisimena dvariškių veiklą
– medžioklę: „Šaulys ne koks, medžioklėj laimės neieškojau, - / Draugų pašiepiamas, <..>.“ Kaip matome, subjektas iš retrospektyvos
pasakoja apie gamtą, istoriją (pamini ankstesnius valdovus) ir medžioklę, todėl galima teigti, kad pasakotojas stebi mišką bajoro
akimis. Taip pat, iš pasirinktų ištraukų pastebime, kad šioje poemoje ryškiau atsiskleidžia Romantizmo bruožai: individualizmas
(pasakoja apie savo atsiskyrimą nuo draugų, vienišą sėdėjimą miške mąstant), nežabota menininko vaizduotė („Draugų pašiepiamas,
aš svajones medžiojau. / Tyloj ant kupsto sėdęs miško tankumyne, / Aš, būdavo, raizgau svajų žavingą pynę.“). Visą XIX a. lietuviai
mėgo ir skaitė „Poną Tadą”. Poema neabejotinai padarė poveikį literatūrai lietuvių kalba, į ją, ypač į gamtos vaizdus, buvo įsiskaitęs
„Anykščių šilelio” autorius Antanas Baranauskas.

A. Baranauskas – dabartimi nusivylęs, vis atsigręžiantis į praeitį poetas romantikas. Antanui buvo pasakyta, kad lietuvių
kalba negalima gražiai parašyti kūrinio, todėl Smalaūsis pasiryžo sukurti kažką prilygstančio A. Mickevičiui, tik lietuvių kalba.
„Anykščių šilelyje“ galime rasti šios situacijos užuominą: „Čia kazlėkai pakrūmėm ant piemenų tako, / Tartum kupkeliai kniūpsti, kaip
Mickevčius sako.“ Nepaprastai gražiai vaizduojantis gamtą poetas nori išryškinti meilę savajai gimtinei, jos grožiui. Bangpūtys aprašo
gamtą pasitelkdamas pagrindiniais jutimo organais: akimis, nosimi, ausimis, rankomis. Augalų pasaulį autorius aprašo labai
vaizdingai, kūrinyje daug epitetų („minkštučiukai“, „linksmutės“), palyginimų („kaip rūtos kelmais želia“, „lyg pievos kemsotos“),
metaforų(„Obelų šakos varške žydi“), kurie poemą puošia vaizdingumu, išraiškingumu. Labai smulkiai aprašoma augalų išdėstymo
tvarka, nuo pačių mažiausių (minkštučių samanų) iki aukščiausių (medžių). Siekdamas, kad vaizdai būtų artimesni, supratingesni,
autorius pasirėmė tautosaka, pavyzdžiui, vaizduodamas baravyką: „Ė iš visų viršesnis auga baravykas, / Valig dainuškos žodžių –
grybų pulkaunykas.“ Kai kurie medžiai: ąžuolai, uosiai, eglės, gluosnis, blendis, grūšia, obelėlė, sedulėlė- vaizduojami kaip dramatiško
likimo pasakų veikėjai: „Čia ąžuolai ir uosiai prie eglėm sustojo, / Lyg tartum čia žaltktienė patį apraudojo, / Kai pieno putos vietoj
kraujo puta plūdo, / <...> Ieva, gluosna ir blendis, grūšia, obelėlė, / Savo seserį skundžia liekna sedulėlė.“ Apibendrindami, peizažo
metų laikų vaizde pabrėžiama spalva: žalia („Kai juos dengia Apveizda žalių lapų stogu“), geltona ir raudona („Kai rudeniop lapeliai
geltoni, raudoni / Tartum krauju Marčiupio pakalnes aptraukia“). Šioje poemoje pastebimas miško ir žmogaus santykis – miškas
gydė: „Daktarai ir žiniuonys, ką po miškus klysta; / Jų lapais, jų žievelėm arba šaknia kieta / Nuo ligų ir padarų gydo visą svietą.“
Šiama kūrinyje, skirtingai nei A. Mickevičiaus, pasakotojas stebi į mišką valstiečio akimis ir yra susitapatinęs su savo tauta, su
bendruomene (vartojami įvardžiai(mes), antras asmuo: nori perduoti visiems savo patirtį). Kūrinyje miškas ir žmogus tarsi susilieja į
vieną visumą. Lyrinis veikėjas, kurį galime vadinti pačiu Baranausku, miške jaučia palaimą, dvasinę ramybę. „Anykščių šilelis – tai
tikras mūsų poezijos perlas, be jo ir mūsų nebūtų buvę,“- pasakė Maironis. Antanas Baranauskas savo poemoje norėjo parodyti ne tik
gamtos grožį, bet ir tai, kad lietuvių kalba graži, vaizdinga, kad ja galima sukurti pačius gražiausius kūrinius.

Kaip matome, Adomas Mickevičius ir Antanas Baranauskas padarė didelę įtaką lietuvių kalbai, literatūrai ir kultūrai.
A.Mickevičius vaizdavo mišką kaip išsiilgtą, gražią, bet paslaptingą vietą, o A.Baranauskas vaizdavo mišką kaip mylimą, gražią ir
žmogui artimą vietą. Šių poemų bendra išliekamoji vertė – istoriniai šaltiniai, rodantys, kad šviesuoliai stengėsi pakelti žmones iš
nutautėjimo miego ir meilės išraiška Tėvynei.