Ar tėvynė - žmogaus būties centras?

Pasak prancūzų rašytojo Voltero: „Tėvynė - tai šalis , kurioje įkalinta siela“. Šių žodžių reikšmė
gali reikšti didžiulį ryšį tarp žmogaus ir jo gimtojo krašto, pavyzdžiui, net jeigu žmogus yra toli
nuo savo tėvynės, jis jausis didžiulę ilgesį ir turės daug prisiminimų apie ją, tai gali būti jos
įvaizdis, gamtos vaizdai, taip pat artimieji žmonės, kurie joje gyvena. Aš manau, kad kiekvienam
žmogui tėvynė yra labai svarbi ir turi didžiulę reikšmę visam gyvenimui. Bet ar galima teigti, kad
tėvynė gali būti žmogaus egzistencijos centru?

Pirmiausia, tėvynė - tai vieta, kur žmogus pradeda pažinti gyvenimą. Pirmi žmogaus įspūdžiai
susiję su gimtojo krašto gamta, kalba, tradicijomis, o taip pat istorija, kultūra ir literatūra. Tai yra
pagrindai, kurių pagalba žmogus vėliau gali susipažinti su kitų tautų kultūra, įvertinti ją, palyginti
su savo krašto kultūra ir tokiu būdu vystytis ir tobulėti. Mano nuomone tai, kad tėvynė yra visko
pradžia patvirtino ir daugelis Lietuvos rašytojų kūrinių, kuriuose yra panašių minčių. Taip XIX a.
vidurio romantizmo poeto A. Baranausko kūrinyje „Anykščių šilelis“ aprašoma gimtojo krašto
gamta ir jos ryšys su žmogumi ir dar senoviškos Lietuvos tradicijos ir papročiai, turintys įtaką ir
šiuolaikiniam gyvenimui. Būtent Lietuvos tradicijos ir papročiai išsaugo tautinę savimonę ir
neduoda ištirpti svetimoje kultūroje. Šiame kūrinyje taip pat aprašoma Šilelio istorija nuo
senovinės pagonystės laikų iki nykios dabarties. Su skausmu poetas kalba apie miško nykimą ir
duoda suprasti, kad miškas yra neatsiejama lietuvių gyvenimo būdo, charakterio dalis. Naikinant
krašto gamtą, žmogus tuo pačiu naikina ir dalį savęs, nes žmogus ir gamta yra vieningi. A.
Baranauskas „Anykščių šilelis“ parašė, kai Lietuva buvo caro Rusijos priespaudoje. Tais laikais
labai svarbu buvo išsaugoti savo kalbą ir kultūrą, todėl šis kūrinys buvo itin aktualus ir padėjo
lietuviams išsaugoti savo kalbą bei savo tradicijas, o ne išrauti su šaknimis, kaip buvo naikinami
medžiai miške. Tokiu būdu savo pirmą gyvenimo patirtį žmogus įgyja per tėvynės gamtą,
tradicijas, papročius, kalbą ir kultūrą, kas ir įrodo, kad žmogaus tėvynė yra jo būties pradžia.

Antra vertus, žmogaus charakteris ir jo gyvenimo būdas priklauso nuo vaikystėje įgytų moralinių
vertybių. Visos moralinės vertybės yra auklėjami žmoguje pagal jo gimtojo krašto tradicijos.
Pagrindinės Lietuvos tautos vertybės yra meilė tėvynei ir kova už laisvę. Meilė tėvynei atsispindi
lietuvių poeto J. Maironio poezijoje. Kiekvienam lietuviui žinomi eilėraščiai : „Lietuva brangi“,
„Kur bėga Šešupė?“ ir daugelis kitų. V. M. Putinas yra pasakęs apie Maironio kūrybą: „Tačiau
apie ką jis rašytų, jo kūrybos esmė viena – Lietuva“. Beveik visuose kunigo eilėraščiuose rašoma
apie meilę tėvynei, sakoma kaip ją reikia branginti ir saugoti. Eilėraščių rinkinyje „Pavasario
balsai“ rašoma apie praeities buitį, laisvės kovų heroiką ir aukštinama gimtoji kalba. Taip
eilėraštyje „Lietuva brangi“ jis rašo: ,,Graži tu, mano brangi Tėvynė, šalis kur miega kapos
didvyriai: Graži tu savo dangaus mėlynė, brangi: tiek vargo, kančių prityrei“. Maironis pasirinko
meilės tėvynei temą todėl, kad jam nuo vaikystės tėvų buvo įdiegta meilė Lietuvai. Jo šeimoje
„paaugantys vaikai jau žinojo kokia brangi savo kalba ir raštas, suprato, kad caro valdžios
uždrausti, o sulenkėjusių dvarininkų paniekinti dalykai“. Tais laikais buvo draudžiama lietuvių
kalba ir lietuviai neturėjo galimybės skaityti lietuviškai, todėl labai svarbu buvo išsaugoti kalbą,
nes kalba yra viena iš tautos esminių vertybių ir išreiškia tautos tapatybę. Taip pat Maironį veikė
tėvynės ilgesys, kai jis mokėsi Kijeve. Dažniausiai žmonės pradeda suprasti tai kas svarbu tik
tada, kai būna toli nuo gimtųjų kraštų. Taigi galima teigti, kad tėvynė žmogui yra labai svarbi
ypač dvasiškai, nes be jos pilnavertis ir prasmingas gyvenimas yra neįmanomas.
Taigi galima padaryti išvadą, kad tėvynė yra žmogaus būties centras, nes būtent tėvynėje
žmogus pradeda pažinti pasaulį. Tėvynės gamta sukėlė jam vidinę ramybę, žmogus didžiuojasi
savo gimtuoju kraštu, semia moralines vertybes, susipažįsta su tautos kultūra, kalba. Tik
tėvynėje žmogus jaučia sielos ramybę.