V.

Krėvės „Skirgaila“: romantiška

Lietuvos istorija
 V.Krėvės „Skirgaila“
• Istorinė keturių dalių drama „Skirgaila“ – labiausiai Vakarų
dramos kanonus atitinkantis V. Krėvės veikalas, žmogaus
egzistencijos ir pa­saulėžiūros problemomis, tragiškojo
herojaus paveikslu bei draminio veiksmo įtampa artimas
Šekspyro kūrybai.
• Kūrinyje atkuriami Viduramžių Lietuvos laikai (remarkose
stili­zuotai vaizduojama senovinė aplinka – nedažytos
ąžuolinės skobnys, žvėrių kailiai, rago taurės, ant sienų
kabo ginklai; veiksmas vyksta Vilniaus Aukštojoje pilyje,
išskyrus trumpą sceną Šventaragio slė­nyje), vyrauja rūsti
Viduramžių atmosfera.
• Kai kurios kūrinyje keliamos problemos aktualios iki šiol
(pvz., Lietuvos kultūrinio sa­vitumo likimas Europoje).
 ISTORINIS KONTEKSTAS
• „Skirgailos“ veiksmo laikas dramoje niekur tiksliai nenu­rodomas, tik
paantraštėje pažymėta: „Iš senovės lietuvių gyvenimo.“ Tekste nei
veikėjų dialoguose, nei remarkose neminimi konkretūs istoriniai įvykiai,
bet personažų var­dai (Skirgaila, jo brolis Jogaila) nurodo konkrečią epo­chą
— Lietuvos viduramžius, XIV amžiaus antrą pusę.
• Lietuvos padėtis XIV amžiaus pabaigoje buvo sudėtin­ga. Kai Jogaila tapo
Lenkijos karaliumi (1386), Lietuva, neturėdama savo raštinės ir kitų
valstybinių institucijų, pamažu virto provincija. Skirtingai nei Lenkijos
karalystę, kuri jau turėjo valstybines tarybas, bajorų seimą, teismus,
Lietuvą sudarė tik atskiros kunigaikštystės, dvarai, žemės, kurias valdė
skirtingos dinastijos.
• Jogaila, gyvendamas Krokuvoje, negalėjo stiprinti savo padėties Lietuvos
Didžio­joje Kunigaikštystėje, todėl ieškodamas išeities 1387 me­tais jis
paskiria savo brolį Skirgailą savo vietininku Vil­niaus kunigaikštystėje, o
Skirgaila savo ruožtu pažada ištikimybę Lenkijos karūnai.
• Nors ir iškeltas virš kitų ku­nigaikščių, Skirgaila nepajėgė suvienyti ir valdyti
Lietu­vos.
• Tai padaryti apie 1400 metus pasiseka tik Vytautui (Skirgaila mirė ar buvo
nunuodytas Vytauto bendražygių 1397 m.).
 ISTORINIS KONTEKSTAS
• Skirgaila (»1353-1397 01 11 Kijeve).
• Manoma, kad jis, o ne Jogaila, nužudęs Kęstutį, prieš tai
prieš jį suorganizavęs perversmą.
• Su Jogaila ir Vytautu nugalėjo K. Valenrodo
vadovaujamą kryžiuočių kariuomenę.
• Vytautui pradėjus karą Jogaila pašalino Skirgailą iš
valdžios su sąlyga, kad Vytautas neatsiskirs nuo Lenkijos.
Dėl to Vytautas paskiria jį valdyti Kijevą.
• Būdamas Vilniuje Skirgaila ieško kelių, kaip išsaugoti
Lietuvos suverenitetą, tuo labiau kad į kraštą kėsinasi
lenkai ir vokiečiai. Skirgaila nepasitiki ir Vytautu, kuris
tuo metu diplomatiškai taikstosi su kryžiuočiais.
 Istorinis kontekstas
• Europos kultūros lygis XIV amžiaus pabaigoje, kai krikš­tijosi
Lietuva, apibūdinamas kaip universitetų kultūra. Ato­trūkis
tarp Europos šalių ir Lietuvos buvo didelis. Vidurio Europos
šalyse visuomenė jau vadovavosi krikščionybės ideologija,
turto ir teismo reikalai buvo tvarkomi rašytine teise bei
aktais, buvo įdiegtas mokyklų tinklas, atsirado re­liginė
(Čekijoje ir pasaulietinė) literatūra gimtąja kalba, tau­tinės
kronikos. Viso to pagoniškoje Lietuvoje dar nebuvo, nes
nebuvo rašto. Kelias Lietuvai buvo vienas – priimti
krikščionybę.
• Tai suprasdamas Jogaila per vienerius metus (1387) pa­
krikštijo Lietuvą, išskyrus Trakų kunigaikštystę, priklau­siusią
Skirgailai, bei Žemaitiją. Vokiečių ordinas Lietuvos krikšto
nepripažino, skelbė jį esant parodomąjį ir tariamą, tačiau
1389 metais popiežius Urbonas VI pripažino Lie­tuvą
katalikiška šalimi.
 Žanras - tragedija
• Kūrinys yra tragedija, nes:
a) baigiasi Kelerio ir Stardo mirtimi, didžiuliu Onos
Duonutės sielvartu;
b) vaizduojami tragiški prieštaravimai tarp veikėjų ir jie
baigiasi pagrindinio veikėjo pralaimėjimu: pralaimi kaip
valdovas ir kaip žmogus; pats Skirgaila sukuria tragišką
situaciją ir pralaimi, bet jis buvo reikalingas būtent
toks: negailestingas ir žiaurus, nes tik tokia asmenybė
galėjo išlaikyti stiprią LDK;
c) susiduria stiprios asmenybės: Skirgaila- Keleris-
Duonutė; skirtingos idėjos: pagonybė ir krikščionybė.
Jų susidūrimai tragiški.
 ĮVADAS
• 1924 m. Kauno valstybės teatre ėjo į pabaigą B. Dauguviečio
režisuotas, 5,5 val. trunkantis premjerinis „Skirgailos“ spektaklis.
Ant kapo, kuriame gyvą užkasė Kelerį, raudodama sukniumba Ona
Duonutė. Skirgaila ( akt. P. Kubertavičius), kurio siautėjantis
žiaurumas ir taip kėlė pasibaisėjimą, žengia prie merginos ir įniršio
priepuolyje ją pasmaugia. Iš spektaklio žiūrovai išsinešė patį
niūriausią žiauraus Lietuvos valdovo įspūdį ir patį švelniausią
žavaus jaunikaičio Kelerio ir jo meilės Onai Duonutei paveikslą.
• 1966 m. Vilniaus akademiniame dramos teatre vėl įvyko „Skirgailos“
premjera. Spektaklį režisavo ir Skirgailą vaidino J. Rudzinskas.
Scenoje ant Kelerio kapo taip pat sukniumba O. Duonutė. Skirgaila
scenoje vienas vienužis. Nė vieno artimo žmogaus jis nebeturi.
Viskas prarasta. Skirgaila žengia kelis žingsnius ir skausmingai
prisiglaudžia prie šalto, negyvo akmens.
• Tad kyla klausimai: Kuris iš jų artimesnis Krėvės sumanytajam? Kas
tas Skirgaila: žiaurus nugalėtojas ar nelaimingas nugalėtasis?
 DRAMOS SITUACIJA
• Krėvė šiame veikale vaizduoja Lietuvą istorijos kryžkelėje
(krikščioniškosios Europos ir „pagoniškosios“ Lietuvos susidūrimas) ir
žmogų vertybių krizės situacijoje. Aštraus proto, valingas bei ryžtingas
dramos herojus – kunigaikštis Skirgai­la – pranoksta savo aplinką, blaiviai
vertina istorijos procesus, jau­čia permainų būtinybę ir ieško Lietuvai
tinkamiausio kelio. Jis yra priverstas rinktis naujas tautos gyvenimo
gaires ir kovoti dėl jos išlikimo ne tik su išorės priešais, kurie
prisidengdami krikščionybe kėsinasi į Lietuvos žemes ir į jos politinę
galią, bet ir su savo aplin­ka – tradiciniu mąstymu, sena papročių bei
tikėjimų sistema, kurią gina konservatyvūs kriviai, vaidilos, iš dalies – ir
bajorai.
• Jų politika – rėmimasis senaisiais dievais, mėginimas prikelti karinę
senosios Lietuvos šlovę – naujomis istorinėmis sąlygomis neveiksminga ar
net pražūtinga tautai. Herojiško tautos pasipriešinimo ir garbingos jos
žūties vizija, kurią siūlo senosios lietuvybės gynėjai, nepriimtina Skirgailai.
Jis, ryžtingas žmogus, siekia išsaugoti tautos egzistenciją ir teigia ne gražios
mirties, bet gyvenimo vertę.
 PAGRINDINĖ KŪRINIO TEMA
• Tema – Skirgailos pastangos suderinti tautos
dvasinę sanklodą su naujomis idėjomis,
išsaugoti tautos kultūrinę tapatybę ir garbingai
įsijungti į Europos valstybių gyvenimą.
• Senieji papročiai ir tradicijos yra netekę galios,
todėl visa atsakomybė už Lietuvos ateitį tenka
herojui.
• Galimybė išsaugoti vientisą Lietuvą yra pilna
dramatizmo, todėl veikėjas yra priverstas viską
spręsti pats, aiškiai suvokdamas savo sprendimų
svarbą.
 TRAGIZMAS
• Tokia situacija herojui teikia didybės ir kartu tragizmo, nes jis nėra
visažinis ir negali numatyti savo sprendimų pasekmių, be to, jam
tenka kaltė dėl tradicijų laužymo.
• „Skirgailos“ herojus turi prometėjiškumo bruožų (mitinis
Prometėjas padeda žmonėms, bet pažeidžia dievų nustatytą tvarką
ir yra už tai baudžiamas). Skirgaila nori žmonėms gero, tačiau
nežino, kaip tai padaryti, o savo veiks­mais griaudamas
nusistovėjusias gyvenimo normas atneša žmonėms daug sukrėtimų.
Todėl tragiškasis herojus yra kaltas be kaltės: jis sukelia daug kančių
kitiems ir kenčia pats, nes per jį tarytum išsi­pildo lemtis. Tai
ypatingas veikėjas, savotiškas likimo vykdytojas, priimantis pasaulio
iššūkį; jam tenkanti atsakomybė pranoksta pa­prasto žmogaus
galimybes ir verčia jį kentėti arba žūti.
• Taigi Krėvė „Skirgailoje“ vaizduoja epochinės reikšmės Lietuvos
istorijos lūžį ir žmogaus dvasios dramatiškas permainas.
 PROBLEMOS
• Kaip Lietuvoje po krikšto, visai naujoje
situacijoje buvo sprendžiami ištikimybės,
tikėjimo, žmoniškumo, valstybingumo
klausimai, kaip tų klausimų susipynimas
atsispindėjo žmonių charakteriuose.
• Skirgailos- žmogaus ir valdovo, atsidūrusio
pagonybės ir krikščionybės kryžkelėje,
tragedija.
 Idėjos, erdvė, laikas
Idėjos:
•Žmoniškumas turi būti žmonių širdyse ( taip
akcentuoja Skurdulis, Daugaila).
• Sena yra nebetinkama; norint eiti į priekį, reikia
siekti to, kas nauja.
•Erdvė - Viduramžių pilis (Vilniaus aukštesnioji).
•Laikas - 14 amžiaus pabaiga, jau po Lietuvos
krikšto (1387). Jos valdovas – Jogaila, Lietuvos ir
Lenkijos valdovas, juo tapęs po Krėvos unijos (1385-
1386).
 Kompozicija. Siužetas
• Dramos 4 dalys turi pavadinimus, kurie atspindi kylančią įtampą, he­rojaus būsenas ir veiksmo
slinktį į tragišką atomazgą: „Tarp dviejų pasaulių“, „Aistrų sūkury“, „Palūžusios sielos“, „Bedugnė“.
I d. – „Tarp dviejų pasaulių“ susideda iš 6 paveikslų.
I paveikslas – tai krikščioniškasis pasaulis. Du lenkų pasiuntiniai atvyksta atsiimti Volynės ir Podolės
žemių, kurios kaip kraitis pažadėtos Jogailai. Jie nepatenkinti, kad Skirgaila jų nepriėmė kaip
pasiuntinių.
II paveikslas- tai pagoniškasis pasaulis. Skirgaila nebenori klausytis vaidilos Stardo pagoniškųjų dainų,
nes jos nebeatitinka dabarties situacijos. Reikia priimti krikščionybę, nes ištiks prūsų likimas.
III paveikslas. Atvyksta kryžiuočių pasiuntiniai, kurių tikslas – sukiršinti lietuvius su lenkais.Vėliau
paaiškės ir kaip: siūlant Skirgailai karūnuotis Lietuvos karaliumi. Sužinoma, kad pilyje gyvena
sulaikyta Lydos kunigaikštytė Ona Duonutė, paskirta Mozūrų kunigaikščiui. Jaunas riteris Keleris
skiria pasimatymą kunigaikštytės tarnaitei, jaunai gražuolei Oligei.
IV paveikslas. Čia į vieną vietą suvedami visi veikėjai. Įvyksta susikirtimas dėl religijos ir dėl
susibičiuliavimo su priešais.
V paveiksle įvedama Ona Duonutė, kūrinio ašis, apie kurią sukasi visas veiksmas. Lenkai jai siūlo tekėti
už Skirgailos, bet ji nesutinka, įžiūrėdama čia klastą. Atėjęs Skirgaila aiškiai pasako, kad jis imąs ją į
žmonas, bet ne iš meilės, o dėl politikos: jis niekam neleisiąs skaldyti Lietuvos. Kai mergina
paprieštarauja, kad Dievas neleisiąs jos skriausti, valdovas aiškina, kas jos dievas pavydus ir nuolat
kovoja su kitais dievais, ir todėl per jį nėra gyvenimo ant žemės. (I-V paveiksluose- išoriniai
konfliktai).
VI paveikslas. Jame iškyla pirmąkart vidinis konfliktas. Atsisakydamas praeities, senų dievų, Skirgaila
galvoja apie ateitį, apie krašto išgelbėjimą. Bet kaip? Krikščionybė priimta, tai kodėl kryžiuočiai
puola Lietuvą? Todėl Skirgaila piktai pasisako ir prieš krikščioniškąjį dievą.
 Perskaitykite l veiksmo II paveikslą ir
atsakykite į klausimus.
• Kokia yra senovės reikšmė, kuo pagrįstas jų
poveikis žmogui? Kodėl sujaudintas Skirgaila
sako, jog dainomis norima jį sugundyti? Kodėl
naujais laikai reikia naujų dainų?
• Dainos nyksta, nėra linksmumo, pasaulis
paseno, dievai apleido – kaip
pakomentuotumėte šiuos bajorų teiginius?
(Siekite su romantine istorijos samprata).
• Skirgaila ir bajorai svarsto – ką turėjo, ką praranda ir kas jų laukia, jų
emocijas sužadina vaidilos daina, šlovinanti senovę ir skatinanti herojišką
veiksmą. Bajorai ilgisi senovės garsių žygių. Tai romantinis praeities ir
dabarties gretinimas: praeityje personažai mato žmogaus ir tautos galią,
stiprybę, laisvę. Dabartyje viso to nėra – ne dėl pačių lietuvių kaltės, o dėl
laiko permainų tarytum savaime viskas nusilpo: „pasaulis jau paseno“.
Nykstančios dainos rodo tautos gyvybinių galių išsekimą.
• Tačiau bajorai mąsto ir apie dabartį, ieško išeities ir realiai verti­na savo
galimybes, o jų idėjinis oponentas vaidila Stardas tarytum gyvena kitame –
senųjų dievų pasaulyje, sakralioje erdvėje. Todėl jis samprotauja
neistoriškai ir vadovaujasi pernelyg idealistiniais principais, savo poziciją
stiprindamas patriotinėmis emocijomis. Vaidila ignoruoja politines
aplinkybes, teigia, kad viskas priklauso nuo žmogaus valios. Lietuva jo
akimis – šventas, bet uždaras ir nesi­keičiantis kraštas, jokių permainų jame
negali būti. Tačiau šis Stardo puoselėjamas pasaulis, kuriame viešpatauja
protėvių dvasia, labiau primena dausas nei tikrą gyvenimą.
• Kaip vaidila Stardas reaguoja į liūdnus bajorų
apmąstymus, kokia jo laikysena, tonas? Kodėl
jis toks griežtas ir taip įsitikinęs savo teisumu?
Į ką labiausiai nu­kreipti jo žodžiai? Kas, Stardo
nuomone, yra didžiausias Lietuvos priešas?
• Kurie iš diskusijos dalyvių remiasi emocijomis,
kurie – protu?
• Vaidila yra ideologas, jis veikia žodžiu, daina, įtikinėjimu. Ape­liuoja į klausytojo
širdį, į jausmus, bet ne į protą. Kartais savo ugnin­gais žodžiais paveikia bajorus, bet
ne Skirgailą, kuris šiame epizode mąsto tyliai ir nesileidžia į kalbas. Stardo kalba –
manipuliacijos pa­vyzdys: naudojasi dainos ir žodžio įtaiga, intonacijomis, savo
autori­tetingumu, mėgina užgauti bajorų ambicijas (kuriama ryški vertybių
priešprieša: dabarties „vergai“ ir „senų tėvų narsumas“).
• Skirgaila – analitiškai mąstantis personažas, jis pastebi Stardo argumentavimo
būdą: „Tu gražiai kalbi, vaidila, ir malonu tavęs klausyti“. Bet graži kalba dar nėra
teisinga. Stardas žvelgia praeitin, o Skirgaila – į ateitį: „ateis laikai, kurių tu dar
nenujauti“, „Tautų likimo tu nenusima­nai, vaidila. Tu pažįsti praeitį, kuri tau jauna­
martės grožiu spindi. Apie ateitį tu negalvoji“. Stardas dėl senųjų idealų aukoja
tautos gyvybę, Skirgaila tuos idealus pasirengęs paaukoti dėl tautos gyvybės.
• Taigi esminiai šios scenos oponentai yra vaidila ir valdovas. Stardas gundo Skirgailą
garbės troškimu, bet valdovas atsispiria šiam gundymui, įveikia emocijas išmintimi,
proto ga­lia, „tautų likimo“ žinojimu (Stardui subtiliai pri­menamas prūsų likimas).
Dievai keičiasi, o tauta išlieka, todėl svarbesni už dievus tautai yra jos kalba ir
papročiai - kaip tautos gyvybinė esmė, jos kultūrinės savasties pagrindas.
• Personažų kalba emocinga, susijaudinimą išduoda gestai, gau­siai geriamas vynas
lyg atpalaiduoja bajorus, leidžia jiems atviriau pasisakyti.
• Kodėl šioje scenoje Skirgaila beveik nekalba?
Kokia jo tylėjimo prasmė ir kuo ypatingos jo
replikos bajorų ir vaidilos ginčo kontekste?
• Kodėl Skirgaila nesutapatina valstybės
valdymo ir tikėjimo reikalų? Kokios tautos
vertybės lieka esmingiausios, svarbesnės net
už krivių garbinamus dievus?
• Vienas iš Skirgailos charakterio bruožų yra jo ironija bei sarkaz­mas.
Šios komizmo rūšys reiškia intelekto galią – ironizuojantis vei­kėjas
geba įžvelgti oponentų silpnybes bei ydas ir demaskuoti jas juoku.
Todėl Skirgailos ironija rodo jo pranašumą prieš oponentus, kurie
net nesuvokia Lietuvos valdovo kalbos subtilybių, jo kandžių
klausimų ir pastabų.
• Šiame epizode Skirgaila su paslėptu pasitenkinimu, provokuo­damas
polemikos dalyvius tarytum naiviais klausimais atskleidžia
krikščioniškojo pasaulio tautų nesantarvę ir išryškina po religijos
skraiste slypinčius tikruosius lenkų ir vokiečių tikslus.
• Dabar jis ga­li konstatuoti tai, ką ir siekė įrodyti: teisingiausias yra
krivis, t. y. senosios Lietuvos papročių kodeksas, kurio jis ir yra
linkęs laikytis bei juo remtis gindamas Lietuvos interesus.
 Perskaitykite l veiksmo V paveikslą.
• Kaip šioje scenoje keičiasi personažų kalbos intonacija, santykiai?
• Kokius kunigaikštystės bruožus įžvelgia Skirgaila ir kaip juos vertina?
• Kokie Onos Duonutės argumentai ginant savo teises, kuo ji remiasi? Kokie ryškiausi
kunigaikštytės charakterio bruožai?
• Kokie Skirgailos tikslai išryškėja? Kaip jie siejami su Onos Duonutės likimu?
• Kokie svarbiausi Skirgailos argumentai prieš krikščionybę? Kokiais būdais
kunigaikštis turėtų išspręsti ginčą su krikščionių Dievu? Ką reiškia pasakymas:„Bet
aš vis dėlto tikiu, kad atsiras jėga, kuri nugalės šitą Dievą“ (prisiminkite Prometėjo
mitą)?
• Iš kurių šiame pokalbyje kylančių klausimų galima spręsti apie valdovo vidi­nius
prieštaravimus? Kas neleidžia Skirgailai būti geram, jeigu jis to nori?
• Jeigu susvyruoja Dievo idėja, kur žmogus turėtų ieškoti atraminių tiesos ir
• gėrio kriterijų? Pasamprotaukite apie išorinio autoriteto, dogmatinių tiesu ir
žmogaus proto, savarankiškos minties idėjas. Ar šios dramos Viduramžių tematika
neatspindi moderniojo žmogaus problemų, jo gyvenimo didžiųjų klausimų,
susijusių su tikėjimu, tiesos ir gėrio paieškomis?
• Kodėl tą patį reiškinį (griaustinį) abu personažai interpretuoja skirtingai?
• Kaip tai susiję su religijų kaitos, jų įvairovės ir kartu vienovės idėja (Skurdu­lio
Praamžius)?
• Rezgasi intrigos dėl Onos Duonutės, stiprėja jos vaidmuo, ryškėja
paveikslas. Lenkams ji yra tik politinis įrankis. Kai jos nepavyksta išlaisvinti
ir kartu su Lydos žemėmis ati­duoti Mozūrų kunigaikščiui, lenkai užsimano
ištekinti kunigaikštytę už Lietuvos valdovo. Tai nelauktas veiks­mo posūkis.
Lenkai mano, kad Ona Duonutė, tapusi Skir­gailos žmona, turėtų pakreipti
jį į krikščionių tikėjimą ir taip susieti Lietuvą su Lenkija. Todėl Henrikas
Mazovietis ciniškai žiūri į jos santuokos pažadus: „Fu! (Dumia jai į veidą)
Štai padūmiau – ir nebėra tavo pažadų. Bažnyčios duota man galia naikinu
visus tavo pažadus!“; „Kaipo Skirgailos žmona, tu būsi čia šventos katalikų
bažnyčios parama, dviejų tautų taikaus sugyvenimo ryšys. Tu būsi tiltas,
pratiestas nuo Lenkijos į Lietuvą, per kurį pereis Vo­lynė ir Podolė lenkų
globon. Taip lėmė visagalio Dievo apvaizda, ir nedrįsk jai pasipriešinti!..“
• Skirgailai patinka Onos Duonutės principingumas ir drąsa, bet jam jinai
taip pat pirmiausia yra tik politikos įrankis: „Kas man darbo, kad jau esi
kam žadėjusi! Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalimis niekam neleisiu“.
Valdovui šalies likimas rūpi labiau nei žmogaus laimė.
• Skirgaila šiame dialoge darosi atviras, išsikalba, net teisinasi: „Aš visuomet noriu
gero, bet nemoku jo pasiekti“. Tai būdinga didžiųjų epochos lūžių, krizės situacijai:
nežinia, kas yra gėris, taip pat nežinomos ir blogio priežastys. Gėris Skirgailai nėra
susijęs su krikščionybe – jos propaguojamą atgailą, jautrumą, užuojautą kuni­
gaikštis vertina kaip silpnų, todėl piktų ir klastingų žmonių religiją. Negalėdami
kovoti atvirai ir garbingai tokie žmonės prisidengia savo mylinčiu Dievu, kad galėtų
apgauti stiprų priešininką ir pakirsti jo galią. Jautriai Onai Duonutei krikščionių
Dievas geras, nes mylintis, Skirgailai – blogas kaip ir jo išpažinėjai. Taigi kokie
žmonės, tokia ir jų religija (ši mintis teigiama ir senovės indų filosofiniuose tekstuo­
se, kuriuose Krėvė ieškojo atramų savo pasaulėžiūrai). Dievo galios klausimas
Skirgailos požiūriu apskritai problemiškas (kodėl visų nepadaro gerų, jei toks
visagalis ir geras?).
• Tikėjimas – svarbiausių žmogaus tiesų ir vertybių įprasmini­mas, ypatinga pasaulio
interpretacija. Todėl gamtos reiškinį (griaus­tinį) palaikę dangaus ženklu, abu
veikėjai jį interpretuoja visiškai skirtingai, pagal savo išankstinius įsitikinimus. Abu
įsitikinę savo teisumu, o vienos tiesos nėra ir būti negali. Dievai šioje dramoje – po­
litinių principų simbolinė išraiška ir tautiškumo ženklai. Kovos ir konkurencijos
situacijoje kiekviena tauta tarytum pasisavina Die­vą, paverčia jį savo idėjiniu
sąjungininku, ir tik santarvės siekianti išmintis gali prabilti apie vieną pasaulio ir
visų tautų Kūrėją (krivio Skurdulio Praamžius).
Ištraukos analizė.
I dalies V paveikslo scena - nuo tada, kai ateina Henrikas iki
Skirgailos atėjimo“ (Baltos lankos,1995, p.49-52).
• Pirmą kartą skaitant dramos teksto fragmentą, atkreiptinas dėmesys į jo
KOMPOZICIJĄ – dauguma epizodų kuriami kaip maža drama, turinti savo
užuomazgą, vystymąsi iki kulminacijos, išorinio ar vidinio veiksmo peri­petiją,
atomazgą. Kompozicijos dalis reikia ne tik įvardyti, bet ir pagrįsti; nurodyti, kokios
temos ir problemos gvildenamos analizuojamame epizo­de (dialoge). Taip rašinio
pradžioje apžvelgiame ir aprašome analizuoja­mo fragmento teminę ir kompozicinę
visumą.
• Aptariamo „Skirgailos“ epizodą skirstome į 4 dalis pagal tai, kurie veikėjai dalyvauja
kiekvienoje scenoje.
• I dalyje Hen­riko Mazoviečio ir Onos Duonutės dialogo pradžia (užuomazga) vyksta
scenoje esant nebylioms stebėtojoms – merginoms, kurios V dalies pradžioje verpė
ir dainavo kartu su Ona Duonute. Šioje fragmento dalyje kalbama apie esamą Onos
Duonutės gyvenimo situaciją. Svarbu, jog situaciją personažai mato ir vertina
visiškai skirtingai – Onos Duonutės žodžiuose kartojasi ne­laimės, Henriko
Mazoviečio – džiaugsmo motyvas: O. D. „Kokia gi didesnė dar nelaimė gali ištikti
mergelės širdį?“ H. M. „Džiaugtis tau reikia, ne liūdė­ti“. Dialogas prasideda
užmezgant intrigą – kodėl Henrikas Mazovietis mano, jog iš tiesų į nepavydėtiną
padėtį pakliuvusi Ona Duonutė turėtų džiaug­tis.
• Antroji epizodo dalis prasideda Henrikui Mazoviečiui išvijus merginas iš
menės. Šis skaitomame kūrinyje nelabai pastebimas pasikeitimas suteikia
antrajai daliai – dialogo atkarpai – svarbaus, konfidencialaus, paslaptingo
pokalbio įspūdį. Pašaliniams nematant, personažai gali nusiimti savo kau­
kes ir pasirodyti tokie, kokie yra iš tiesų, atskleisti slaptus politinius suma­
nymus (H. M. „Niekur tau vykti nebereikia. <…> Tau skirta užbaigti mūsų
šventos karalienės darbas“).
• Henrikas Mazovietis kalba apie Onos Duonu­tės ateitį, jos istorinę misiją:
„Tu būsi tiltas, pratiestas nuo Lenkijos į Lietu­vą“. Šioje dialogo atkarpoje
įtampa stiprėja, nes, atskleisdamas savo planą, vyskupas sulaukia herojės
pasipriešinimo. Dialogas išsirutulioja į persona­žų konfliktą, jų kalboje ir
elgesyje ima dominuoti ne saikingumas ir etike­tas, o kraštutinumai (O. D.
„Geriau mirsiu.“ H. M. „Mirtis negelbės“). Kon­fliktas plėtojamas
supriešinant Onos Duonutės sugebėjimą tvardytis ir argumentuoti savo
nuomonę su Henriko Mazoviečio nemokėjimu tvardy­tis, logišką
argumentaciją užgožiančiu emocijų prasiveržimų, patyrus, jog moteris,
laikyta beteise ir silpna, išdrįso jam nepaklusti.
• Trečioji epizodo dalis – konflikto kulminacija. Čia dominuoja Ona Duo­nutė. Savo
poziciją ji pagrindžia dviem pagrindiniais argumentais: asmeni­ne valia („aš savo
likimo valdovė“) ir Dievo įsakymų pildymu („aš <…> Dievo akivaizdoj esu
pasižadėjusi“).
• Šioje dalyje mes daugiau sužinome apie Onos Duonutės praeitį (santykiai su
Mozūrų kunigaikščiu), apie da­bartinio elgesio motyvus, t. y. paaiškėja, kodėl ji
žavisi Mozūrų kunigaikš­čiu (O. D. „Mozūrų kunigaikštis tikras vyras. Jis mokės mane
ir nuo jūsų apginti, ir iš Skirgailos rankų išvaduoti“). Henrikas Mazovietis šioje dialo­
go atkarpoje netenka prieš tai turėtos pusiausvyros, jis neberanda logiškų,
krikščioniška morale pagrįstų argumentų. Į Onos Duonutės žodžius reaguo­ja vis
emocingiau ir tarsi praradęs sveiką protą savo elgesį ir Onos Duonu­tės tolimesnio
gyvenimo planą tapatina su Dievo valia (O. D. „Dievo aki­vaizdoj esu pasižadėjusi…“
H. M. „Bažnyčios duota man galia naikinu visus tavo pažadus!“). Henriką Mazovietį
išveda iš pusiausvyros netikėtas herojės pasipriešinimas jo planui („Negirdėtas
dalykas!.. Ir tai dar moteris drįsta!“).
• Konflikto kulminacijoje vyskupas išeina, taip ir nesugebėjęs priversti Onos
Duonutės paklusti. Viena vertus, taip jis pralaimėjo „dvikovą“, tačiau kita vertus, jis
atstovauja valdžios galiai, todėl išeidamas įsako Jonui Skarbekui: „Išaiš­kink tu jai,
kuo gresia jos sielai prieštaravimas man, kuris jai Dievo lėmimą skelbiu!“ (Išeina,
piktai trinktelėjęs durimis.)
• Ketvirtoji dalis – Onos Duonutės pokalbis su visą laiką tylėjusiu Jonu Skarbeku. Tai
aptariamo epizodo atomazga, herojės praregėjimas. Ona Duo­nutė supranta, kad
vyskupas siekia tik politinės naudos. Atkreipkime dėmesį, jog dialoge ji
nesureagavo į šį ketinimą išdavusią frazę (H. M. „Tu būsi tiltas, pratiestas nuo
Lenkijos į Lietuvą, per kurį pereis Volynė ir Podolė lenkų globon.“<…> O. D. „Ir aš
turiu būti Skirgailos žmona?“).
• Po emocingo dialo­go su Henriku Mazoviečiu pereinama prie ramaus kalbėjimo,
įsiklausymo į kito tariamus žodžius. Ona Duonutė savo pasikeitimą apibūdina
naujais žodžiais, nes supranta, kokie naivūs buvo vyskupui pateikti argumentai (O.
D. „Mozūrų kunigaikštis tikras vyras. Jis mokės mane ir nuo jūsų ap­ginti, ir iš
Skirgailos rankų išvaduoti“). Nauja herojės patirtis išreiškiama jos kalboje iki tol
negirdėtais, naujais žodžiais. Reikiamus žodžius ji išgirs­ta Jono Skarbeko kalboje (J.
S. „Kunigaikštyte, praregėk Dievo sprendimą“. <…> O. D. „Aš praregėjau“).
• Šioje epizodo dalyje - konflikto atomazgoje - herojė jau yra įgijusi daugiau patirties,
savo ateitį gina apeliuodama nebe į fizinę jėgą ar valdžios galią, o į garbę.
• Pasikeičia Onos Duonutės vertybių kriterijai, po dialogo su Henriku Mazoviečiu
svarbiausiomis vertybėmis tam­pa teisingumas ir garbė: „Jis apgaulingas žmogus, ir
aš jo nenoriu klausyti. Geriau išeik ir nekalbėk man, šventas vyre, nes galiu ir tau
pagarbos netekti“.
• Antrą kartą skaitydami epizodą, pasižymėkime DOMINUOJANČIUS PERSO­
NAŽO (-Ų) CHARAKTERIO BRUOŽUS. Atkreipiame dėmesį, jog dialoge tarsi
dviko­voje personažai puola ir atsitraukia, kalba atvirai arba veidmainiauja,
su­tinka arba prieštarauja. Būtinai atkreipkime dėmesį į remarkas
(autoriaus siūlomą personažo elgesio scenoje interpretacijos variantą;
pagalvokime, kaip jos galėtų būti pakeistos).
• Aptariamo epizodo pradžioje personažai elgiasi pagal tradicinės hierar­
chijos modelį – vyskupas Henrikas Mazovietis pranašesnis už Skirgailos
pilyje įkalintą Oną Duonutę. Remarkoje nurodoma: Ji bučiuoja jam ranką,
o jis, padėjęs kairiąją ranką jai ant galvos, pastebi, kad Ona Duonutė
nelaiminga ir apsiverkusi.
• Herojė pokalbio pradžioje nuolanki ir nusižeminusi: „Aš ne­užsitarnavau
Dievo malonės, jei mane ištiko tokia nelaimė“. Herojės nuolan­kumą ir
liūdesį vyskupas supranta kaip pasipriešinimą jo valiai („Kaip drįsti
priešintis ir netikėti manim, kuris esu Dievo sprendimų skelbėjas? A? Nu­
sišluostyk ašaras ir sukalbėk su kunigu Jonu „Te Deum laudamus“…).
• Taigi pirmoje dalyje liūdesys ir nuolankumas skatina tolesnį dialogo
plėtojimą.
• Antroje dialogo dalyje keičiasi emocinė Onos Duonutės būsena, liūdesį nustelbia noras suprasti
vyskupo mintis: „Ko verkti ir aimanuoti turiu, aš žinau, bet kodėl turiu džiaugtis, mano širdis
nenujaučia“. Čia sugretinamos protą ir emocijas žyminčios sąvokos – žinojimas ir jausmai (širdis
nejaučia). Ši nuoroda įspėja apie greitai įvyksiantį Onos Duonutės perėjimą nuo emocionalaus
reagavimo į logišką savo situacijos vertinimą, savosios pozicijos argumentavimą. Ona Duonutė, iš
bejėgės aukos tapdama lygiaverte vyskupo pašnekove, išprovokuoja Henriko Mazoviečio pyktį,
išmuša jį iš pusiausvyros: „Nesuprantu, bet juntu, kad nesi mano draugas“.
• Remarkoje nurodoma Henriko Mazoviečio reakcija – lyg nustebęs net paky­la ir eidamas į ją
susidėjęs rankas ant krūtinės: „Aš nesu tau draugas!“ Jis dar gali tvardytis, nors nepakantumą
herojės prieštaravimams išduoda kūno kalba, sudėtos ant krūtinės rankos, tarsi laikančios krūtinėje
kylantį susi­jaudinimą, pyktį. Vyskupas susitvardo ir „tvirtai“ praneša, kokia misija yra numatyta
Onai Duonutei: „Taip lėmė visagalio Dievo apvaizda, ir ne­drįsk jai pasipriešinti!..“ Bet Ona Duonutė
išdrįsta, ir Henriko Mazoviečio kalboje pasipila gąsdinimai pragaru, reikalavimai susitaikyti su
likimu: „A <…> turi nusilenkti Dievo lėmimui“.
• Emocinė įtampa pasiekia apogėjų, kai Henrikas Mazovietis pademonstruoja savo aukščiausią galią,
panaiki­na herojės pažadus: „Fu! (Dumia jai į veidą) štai padūmiau – ir nebėra tavo pažadų“. Tačiau
Onai Duonutei tai nepadaro įspūdžio, ji, priešingai, ima kalbėti išdidžiai, atsistojus: „Aš ne vergė, aš
savo likimo valdovė ir jūsų tikslų auka būti nenoriu“. Henrikas Mazovietis į šį pareiškimą reaguoja
sunkiai tvardydamasis, jo kalba ir elgesys rodo pasidavimą emocijoms, pykčiui; Onos Duonutės
savitvarda išprovokuoja jį atskleisti savo nepakantų, cholerišką charakterį. Šis – trečiasis – dialogo
epizodas kuriamas greitai kylant personažo emocijų išraiškos kreivei (priešais ją stovėdamas, rankas
ant krūtinės susidėjęs, rūsčiu balsu): „Tu manai, kad <…> ! Tu manai, kad <…> A? Pragare amžinai
degsi už tokią mintį! <…> A? Supranti? <…> Negirdėtas dalykas!.. Ir tai dar moteris drįsta! <….>“
(Išeina, piktai trinktelėjęs durimis.)
• Ketvirtajame epizode Jonas Skarbekas ir Ona Duonutė kalba visiškai ki­tokiu tonu, ramus kalbėjimas
pasitelkiamas išreiškiant aukščiausią herojės minties pakilimą, Ona Duonutė atrodo visiškai
pamiršusi ankstesnį savo bejėgiškumą ir verksmingumą.
• Trečią kartą skaitydami APIBENDRINKIME PERSONAŽŲ SANTYKIUS, PAGRĮSKIME DIALOGE
VYKSTANČIUS PASIKEITIMUS (IŠ NEŽINOJIMO Į ŽINOJIMĄ, IŠ SUTIKIMO Į PRIEŠTARAVIMĄ AR
ATVIRKŠČIAI). Šioje rašinio dalyje analizuojamo kūrinio FRAG­MENTĄ SUSIEKIME SU KŪRINIO
VISUMA. Turime atsakyti į klausimą, kaip perso­nažų santykių pasikeitimas siejasi su dramoje
vaizduojamais įvykiais (tra­dicinėje dramoje vaizduojami įvykiai siejami priežasties-pasekmės
ryšiais), kaip epizode įvykęs vidinis personažų pasikeitimas įtakos jų santykius su kitais, šiame
epizode nedalyvavusiais, dramos personažais.
Aptartame epizode itin reikšminga yra
1. Nauja Onos Duonutės patirtis: emocijas ir moterišką silpnumą nugali protas, ji suvokia politinių
žaidimų ir juos žaidžiant naudojamų priemonių negarbingumą. Herojės sąmonin­gumas
akcentuojamas neatsitiktinai – toliau, jai bendraujant su Keleriu, pagrindiniu žmogaus vertinimo
kriterijumi bus šiame epizode suvokta gar­bės vertybė, riteriškas garbės kodeksas. O juk tai nulems
tolimesnius dra­mos įvykius ir Kelerio – lengvabūdžio riterio – pasikeitimą. Tolimesnius tragiškus
įvykius (stojišką Kelerio pasiaukojimą) paryškina, išskiria kaip ypatingą vertybę ir aptartame epizode
vaizduojamas.
2. Nesusivaldantis, su stojišku riterio elgesiu kontrastuojantis Henriko Mazoviečio charakteris. V. Krėvė,
kurdamas šį fragmentą, susiejo personažų santykiuose keletą konflikto raiškos lygmenų: viena
vertus, tai idėjinis ir moralinis konfliktas, kita vertus – skirtingų personažų charakterių susidūrimas.
Tokio persona­žų santykių vaizdavimo vertė glūdi minties ir emocijų išraiškos suderini­me. V. Krėvė
nesiekia visko išreikšti žodžiais, jis palieka erdvės aktoriaus išreiškiamiems psichologiniams
niuansams, teatrinei interpretacijai. Tuo V. Krėvė išsiskiria XX a. pirmosios pusės lietuvių
dramaturgijos kontekste, kur dauguma dramaturgų neatsispiria pagundai visą personažo esybę iš­
reikšti viena – žodinės saviraiškos priemone.
 II d. „Aistrų sūkury“ iškyla romantiški meilės polėkiai.
• I paveiksle Kelerį įsimyli Oligė. Šis lovelasas prašo, kad jį įleistų pas
Duonutę slapta. Kryžiuočių tikslas – pagrobti merginą iš pilies.
• II paveiksle Keleris ateina pas Oną, įsimyli iš pirmo žvilgsnio ir prižada ją
išvaduoti iš Skirgailos jį nukaudamas. Ona Duonutė dovanoja jam savo
žiedą.
• III paveiksle Oligė, apgauta riterio, praneša Skirgailai apie riterių
sumanymą. Skirgaila įsako suimti Kelerį ir uždaryti į kalėjimą. Šiam
pasiseka pabėgti, padedant Stardui, kuris mano, kad svečias yra
neliečiamas. Pašaukęs popą, Skirgaila jam liepia sutuokti jį su
kunigaikštyte. Popas tai padaro prievarta.
• Taigi II dalyje Skirgaila, paisydamas Lietuvos interesų, nepaiso jokių
žmogiškųjų jausmų.
• II dalyje iškyla romantinės personažų peripetijos. Čia stiprėja Skirgailos,
kaip asmens, dra­ma. Jo širdis linksta į tai, kas sava. Tačiau jis skausmingai
suvokia, kad laikai ir papročiai pasikeitė: „Nekalbėk man apie dievus: jie
neteko jau galios ir nesugeba nei keršyti, nei bausti.“ Dievų valią turi
pakeisti žmogaus valia (vokiečių romantinės pasaulėjautos „gy­venimo
filosofo“ F. Nyčės atgarsiai Krėvės kūryboje).
• Į sceną išeina impozantiškas Kryžiuočių ordino riteris, moterų širdžių ėdikas Keleris
(„Nėra tokios moters, kuri, man panorėjus, nebūtų mano.“). Juo pasinaudodami
vokiečiai nori priartėti prie val­dovo ir sužinoti jo paslaptis. Tačiau veiksmas staigiai
pasisuka – ri­teris įsimyli Oną Duonutę tauria romantiška meile.
• Keleris – Don Žuano tipo personažas – išvydęs tikrąjį grožį pasi­keičia: „Toji
valandėlė, kada pažvelgiau į skaisčias, žydrias ir liūdnas akis, mane kitu pavertė <…
>. Tu kaip Dievo angelas tyliom akutėm, dangišku savo grožiu privertei mano sielą
pakitėti, mano širdį su­liepsnoti tyria kaip dangaus rasa meile. Ji nepanaši į tą, kurią
iki šiol buvau jautęs kitoms mergelėms. Aš galiu tave tik gerbti <…>, noriu būti vien
tavo draugas ir brolis.“ Toks staigus pasikeitimas psicho­logiškai neįtikinamas, bet
jis sudaro prielaidas dramos tragiškai atomazgai, suteikia kūriniui ryškesnio
romantinio kolorito. Roman­tizmas išaukština meilės galią, kuri keičia žmogų,
pažadina moralinį jausmą, sustiprina valią.
• Taigi Keleris Oną Duonutę ima vertinti kaip žmogų, o ne kaip priemonę, yra
pasiryžęs ją ginti ir net paaukoti dėl jos gyvybę. Jam baisi atrodo mintis, kad ši
trapi būtybė, jo vaizduotėje suspindusi šventosios aureole, galėtų atitekti baisiam
pagoniui: „Tu, kuriai kojas bučiuoti man būtų didžiausia laimė, turėsi jaukinti girtus
niauraus stabmeldžio lėbavimus!“
• Keleris – politinis Skirgailos priešas – tam­pa jo asmeniniu priešu, konkurentu
meilės srityje. Todėl dramą, pra­dėtą valstybių ir kultūrų konfliktais, pabaigoje
vainikuos tragiškas meilės trikampis.
III d.- „Palūžusios sielos“.
Trys herojaus žingsniai bedug­nės link. Stardo mirtis.
• I paveiksle mirtinai sužeidžiamas mūšyje, kurio metu dalis valdovo kareivių
perbėgo pas Vytautą ir Skirgaila pralaimėjo mūšį, Stardas . Mirusįjį pakrikštija
vienuolis Jonas. Ši žinia suglumina Skirgailą: „Galingas tavo dievas, pope, kad
pajėgė palenkti net jį“.
• II paveiksle Skirgailai pranešama, kad Keleris nori įsibrauti į pilį. Jo nuotaika bjauri
dėl pralaimėto mūšio ir Stardo atsivertimo prie naujųjų dievų. Dabar jis nebetiki
nei dievais, nei žmonėmis. Visur niekšybė, visur tik smarvė. Sliekai esame, šliužai,
rupūžės- kalba jis. Čia įvyksta lemtingas pokalbis su kriviu Skurduliu dėl religijos.
Skirgaila ima suprasti, kad svarbiausia ne išpažįstama religija, bet žmogaus moralė:
išgyventi savo amžių taip, kad savo darbais nenuskriaustum kitų ir nepriverstum jų
kentėti. Skurdulis per savo amžių suvokė, kad dievai- tai besivystančios žmogaus
sąmonės vaizdinys.
• III paveiksle Skirgaila eina pasikalbėti su Ona Duonute. Jis nori su ja kalbėtis kaip su
žmona, nori, kad ji suprastų jį, bet Ona Duonutė, įsimylėjusi Kelerį, ryžtingai
atsisako bendrauti su Skirgaila ir informuoja, kad ji renkasi garbingesnį riterį.
Supykęs valdovas pažada jai dovanoti Kelerio galvą.
• Taigi III dalyje Skirgaila, tariamojo Stardo krikšto ir Skurdulio kalbų apie dievus
paveiktas, pajunta, kokia našta istorijos jam uždėta, nusivilia žmonėmis, politika,
todėl nori ramiai gyventi tik asmeninį gyvenimą, ir siekia tariamosios žmonos
meilės. Bet supykęs už tai, kad Ona Duonutė pasirinko Kelerį, Skirgaila vėl tampa
žiaurus. Nuo dabar jis riedės tik į bedugnę.
• Trečioji dramos dalis reikšminga Skirgailos dvasios permainomis ir greitėjančiu
veiksmu – prasideda herojaus dvasinis ir moralinis žlugi­mas. Jis išdėstomas
tarytum trimis pakopomis.
• Pirmas lūžis susijęs su svarbiais religiniais pasaulėžiūros princi­pais. Jis įvyksta
Stardo mirties ir jo apgaulingo pakrikštijimo sceno­je. Vaidila Stardas buvo
Skirgailos idėjinis oponentas, o kartu – jo dvasinė atrama, jo slaptoji esmė.
Melagingas pranešimas apie Stardo priešmirtinį atsivertimą į krikščionybę Skirgailą
pribloškia. Žmogus, kurį jis laikė principingu ir patikimiausiu iš savo aplinkos,
tarytum išdavė visa, kas buvo vertinga, sudavė smūgį giliausiems kuni­gaikščio
įsitikinimams. Ši žinia išmuša pagrindus iš po Skirgailos kojų, sukausto jo, kaip
valdovo, valią.
• Skirgailos neviltis atsispindi replikoje bei remarkose: „(Priėjęs la­voną) Ech Starde,
Starde! Tik dėlei tavęs aš tikėjau žmonėmis ir kai kuriuos dar gerbiau… (Sumojęs
ranka) Na, visa pasmaugei tu mano sieloje dabar… (Palytėjęs lavoną koja) Tu
niekšas buvai, kaip ir visi kiti, ar gal aš vienas klystu…“ Valdovas nebeturi į ką
atsiremti: „Nuo to meto, kai Stardas atsižadėjo senų dievų ir mirdamas naują
pagerbė, aš nebetikiu nei dievais, nei žmonėmis.“ Todėl jo veiksmai netenka
motyvacijos, veikla – prasmės, o visi žmonės atrodo nepatikimi. Tai reiškia – visas
pasaulis yra priešiškas, visų reikia saugotis ir gintis.
 KRIVIO SKURDULIO MORALINIS MOKYMAS.
• Antras herojaus dvasios lūžis taip pat susijęs su svarbiais, šįkart labiau moraliniais
pasaulėžiūros klausimais. Jis įvyksta, kai Skirgaila tikisi išgirsti kito „ideologo“, krivio
Skurdulio, patarimą ( III dalis, II veiksmas) . Netekęs Stardo Skirgaila kreipiasi į
Skurdulį, nes šis taip pat yra senųjų vertybių gynėjas ir gali sustiprinti idėjines
valdovo pozici­jas, suteikti argumentų jo kovai. Taigi Skirgaila siekia nuraminimo,
prašo patarimo, tiesos žodžio, o Skurdulio apmąstymai jį pribloškia. Pasirodo, nėra
nekintančių tiesų ir vertybių, viskas mainosi, dievai yra išaugamas tautos rūbas, tik
dieviškoji esmė (Praamžius) lieka ta pati. O jei taip, tai nėra nei į ką atsiremti, nei dėl
ko kovoti. Vadinasi, dievai netikri, kovos bergždžios, tik žmogaus kančia reali
(budizmui artima idėja). Galų gale viskas priklauso tik nuo žmogaus vertinimo, nuo jo
požiūrio. Skirgailai kyla dar daugiau klausimų: jei dievai kei­čiasi, jei ir tauta su savo
papročiais turi keistis, – kam tada reikėjo tiek daug kovoti, kam tiek aukų?
• Lietuvių žynio siūloma išeitis – nepriversti kitų kentėti, būti geram – tai amžinas
moralinis principas, nereikalaujantis ypatingo heroizmo. Vadinasi, nėra tokių didelių
tikslų, dėl kurių būtų verta kankintis ir kankinti kitus, svarbu nugyventi kuo
paprasčiau, kuo taikiau. Skirgailai, veiksmo žmogui, tokia pasyvios etikos filosofija
netinka ir jis pagrįstai klausia: ar galima ramiai ir dorai gyventi, kai aplinkui tiek daug
grėsmės, kai visi vidaus ir išorės priešai siekia savo tikslų, pražūtingų Lietuvos žmogui
ir valstybei?
• Prieš tai Skirgailai smūgį sudavė Stardas, kuris, pasirodo, melavo apie ištikimybę tėvų
tikėjimui ir papročiams, dabar vėl viską supai­niojo Skurdulis savo miglotu mokymu
apie gėrį. Skirgaila norėjo gauti argumentų kovai, o išėjo priešingai – slysta iš po kojų
visi pa­grindai, vis daugiau randasi abejonių. Skirgaila yra protingas, bet neišauga iki
tikrosios išminties, lieka aistrų sferoje – tokia veikėjo dramatizmo esmė.
III veiksmas, III paveikslas.
I dalis. Onos Duonutės jausmai skirti kitam.
• Remdamiesi dramos kontekstu, paaiškinkite
Skirgailos vertybių pasikeiti­mą – kodėl svarbiausia
jam darosi meilė moteriai?
• Ką Skirgaila pasiryžęs paaukoti dėl šeimyninės
laimės?
• Kokia esminė Skirgailos klaida šioje scenoje?
Kodėl Ona Duonutė yra įsitikinu­si savo pozicijos
teisumu, o herojus apgailestaudamas prisipažįsta
klydęs?
• Palyginkite Skirgailos nuotaikas ištraukos
pradžioje ir pabaigoje ir argumen­tuokite jų
pasikeitimą.
• Trečioji Skirgailos palūžimo scena – asmeniška ir intymi, susijusi su Ona
Duonute. Skirgaila ateina pas ją išskėstom rankom ir atvira širdimi,
nuslopinęs savo egoizmą. Jis pirmą kartą veikale toks gera­noriškas, mylintis
– atsisakęs svarbių valstybinių reikalų mėgina rasti laimę ir ramybę bent
asmeniniame gyvenime. Jis apsisprendęs, yra net pasiryžęs atsisakyti
valdžios ir turi naują tikslą, naujus gyvenimo pagrindus – meilę moteriai.
• Veiksmo situacija dviprasmiška: Skirgaila pamato Oną Duonutę
besišypsančią ir, kaip būdinga mylinčiam žmogui, mėgina apgauti save,
aiškindamasis jos šypseną kaip palankumą sau. Tačiau moteris laiminga ne
dėl Skirgailos – ji skaito jo konkurento Kelerio laišką, džiaugiasi riterio jai
rodomais jausmais.
• Šioje scenoje svarbu herojaus būsenos pasikeitimas. Skirgaila atėjo su geru
žodžiu, ieškodamas paguodos ir meilės, jai atskleidžia savo sielvartą. Tačiau
jausmų pasaulyje kunigaikščio valdžia neturi galios. Onai Duonutei ūmus ir
niūrus Skirgailos charakteris, jo kategorišku­mas yra atstumiantis. Juo
agresyviau jis elgiasi, juo kunigaikštytė darosi tvirtesnė, o kunigaikščio
padėtis – beviltiškesnė.
• Paaiškėjus tiesai Skirgaila išeina žiaurus ir nusivylęs – viskas apsiverčia
aukštyn kojom. Atėjo ieškoti draugystės, o išsiskyrė kaip priešai. Jo
bedugnė vis gilėja, ir ją gilina jis pats. Onos Duonutės el­gesys išprovokuoja
herojų žiaurumui: Skirgaila pažada jai Kelerio galvą, ir kaip valdovas jis
privalės savo žodį tesėti. Visi geri norai dingsta, Skirgaila vėl užima rūstaus
valdovo poziciją.
• Išryškėja ir Onos Duonutės nauji charakterio bruožai. Kūrinio pradžioje ji
buvo tarytum žaisliukas likimo ir šio pasaulio didžiųjų rankose, o dabar
įgyja jėgos, oriai gina savo teises, dvasiškai yra net tvirtesnė už Skirgailą. Ir
Skirgaila tai supranta, todėl kaip pralaimė­jusiam, bet ambicingam žmogui
jam lieka vienintelis kelias – žiaurus kerštas, kuris padėtų bent kiek
primiršti skaudų pralaimėjimą. Skir­gailai, kaip ir kitiems Krėvės
romantiškiesiems herojams, žmogiškoji laimė nėra duota.
• Taip keliais etapais palūžta Skirgailos siela: jis nebeturi kuo tikėti,
nebelieka dėl ko gyventi, vienintelį toliau galimą jo veiksmą diktuoja
pyktis, įniršis. O neapykanta reiškia žmogiškojo prado sunaikinimą, dvasinę
tuštumą, vedančią į bedugnę.
GALIMA ŠIOS SCENOS INTERPRETACIJA
• TEMA. Kaip sunku būti vienišam.
• PROBLEMA. Ką daryti, kad nebūtum vienišas?
• IDĖJA. Žmogus turi remtis kitu žmogumi.
• VERTYBĖ. Žmogaus ryšys su žmogumi.
• KONFLIKTAS. Išorinis- Onos Duonutės ir Skirgailos, nes vienas kito
nesupranta. Vidinis- Skirgailai sunku susivokti, kas svarbiau: žmogus
ar valdovas.
• KOMPOZICIJA. 2 dalys. Pirmoje Skirgaila geras, antroje- piktas.
• SITUACIJA. Skirgaila, pralaimėjęs lemiamą mūšį ir praradęs Lietuvos
valdovo sostą, sužinojęs, kad Stardas prieš mirtį apsikrikštijo,
prarado tikėjimą žmogaus kilnumu ir dorumu. Jis suvokia, kad kaip
politikas ir žmogus pakliuvo į aklavietę. Niekas jam nebeteikia
stiprybės. Ir tada jis ryžtasi eiti pas Oną Duonutę ir pirmąkart
pasikalbėti normaliai, kaip žmogus su žmogumi.
• Šioje scenoje Krėvė kuria vis labiau intensyvėjančią Skirgailos jausmų ir
minčių kaitą. Iš pradžių abu veikėjai geros nuotaikos, bet ji kilusi dėl
skirtingų dalykų: Ona Duonutė gavo laišką iš Kelerio, Skirgaila, atėjęs
pasiguosti, mano, kad moteris džiaugiasi jo apsilankymu. Tą nurodo
merginos šypsena ir Skirgailos ištiestos rankos ir žodžiai: „Tu jau lioveisi
pykti“; Onos Duonutės atsakymas: „Atleidžiu, nes aš krikščionė“. Skirgailą,
atrodo, tai tenkina, bet tolimesni merginos žodžiai, kad savo meilę ji
atiduos Dievui, suneramina ir tą parodo remarkos: pažvelgia iš padilbų,
nuleidžia galvą. O gal jo prisipažinimas toks intymus, jam taip neįprasta
tarti paprastus žodžius, kuriais atsiprašoma, prašoma?
• Visgi suprantame, kad ryžtasi prabilti tiesiai, vyriškai, kaip ir šnekėdavo su
draugais ar priešais. Tik dabar atsiveria nebe valdovas, o žmogus: niekada
nemylėjęs moters, netgi nemąstęs apie meilę jai. Tik TĖVYNĖ, tik LIETUVA
buvusi jo didžioji meilė. Dabar pavargęs nuo viso to, tad trokštąs tik vieno:
kad Ona Duonutė, kurios šypsena jį pakerėjo, būtų su juo.
• Kuo didesnes viltis puoselėja Skirgaila, kuo intymiau atsiveria, tuo
didesnis vėliau prasiveržia pykčio ir nuoskaudos protrūkis. Tiesa,
pirmą kartą išgirdęs Onos Duonutės pastabą, kad ne jam skirta
šypsena, Skirgaila reaguoja ramiai.Kunigaikštytei antrą kartą
pakartojus savo pastabą, Skirgaila tęsia kalbą gana ramiai. Tik iš jo
žodžių išryškėja šio žmogaus tragizmas- jis be galo vienišas. Bet Ona
duonutė nusiteikusi ryžtingai. Balsas įgauna vis daugiau
neapykantos. Ji išaiškina, kaip galima įgyti moters meilę, ir išsako
savo nuostatą: prievarta mylimas nebūsi.
• Autorius kuria šią sceną ne kaip argumentuotą dialogą, bet kaip
kenčiančių ir vis labiau vienas kitą norinčių įskaudinti žmonių
konfliktą. Tad nenuostabu, kad Skirgaila į pyktį atsako pykčiu. Apie
santuoką jo nuomonė nepakitusi, patriarchalinė: mano žmona esi ir
turi klausyti. Taip pasibaigia I dalis.
• II dalyje pokalbis pasisuka apie Kelerį, kurį Ona Duonutė charakterizuoja taip:“Jis
kilnus riteris, narsus ir tvirtas vyras“. Skirgaila pritaria šiai nuomonei. Šis teiginys
sukuria paskutinį argumentą. Valdovas iš pradžių dar mano, kad merginai Keleris
imponuoja dėl savo nutrūktagalviškumo, bet išaiškėjus, kad ši iš tikrųjų įsimylėjusi
riterį ir jį pasirinktų, įtūžta. Bet pyktį dar valdo ir tai patvirtina remarka: „ilgai žiūri į
ją“. Gal jam patinka riteriškas kunigaikštytės tiesumas? Merginai vėl atsakius tokiu
pačiu tonu, Skirgaila supranta jos išdidumo esmę: ji- valdovo duktė, ne vergė, jos
poelgis garbingas, ji elgiasi pagal savo įsitikinimus.
• Dabar Skirgaila pakeičia sėdėjimo pozą. Iki tol pasilenkęs, žiūrėjęs šnairuodamas (
taigi kaip ir nusižeminęs), dabar jis išsitiesia oriai, kaip ir privalu sėdėti valdovui. Ir
atsako taip pat oriai, kaip valdovas ir riteris: padovanosiu jo galvą. Suprantame,
kad kova tarp dviejų vyrų bus negailestinga kaip riterių turnyre, nes įžeistas
valdovo vyriškumas. Ona Duonutė dar tiki dievo gailestingumu. Skirgaila
neprieštarauja:“ Ir lauk iš jo pasigailėjimo. Iš manęs jo nesulauksi nei tu, nei kiti“.
• Šiame epizode atsiskleidžia Skirgailos tragizmas –užslėptoji asmenybės dalis,
išdidaus valdovo ir bejėgiškumo persekiojamo žmogaus vidinis dvilypumas. Jis
trokšta moters meilės,bet ją suvokia ne kaip dviejų žmonių tarpusavio ryšį, o kaip
įsakymo vykdymą. Onai Duonutei tam pasipriešinus, prasiveržia įžeisto, pažeminto
vyro nuoskauda ir pavydas.
 Kuo reikšminga ši scena
1. Po Stardo mirties, pralaimėto mūšio Vytautui ( vadinasi, praradęs
Lietuvos valdovo sostą), Skirgaila pakyla į dar nuožmesnę kovą.
2. Skirgaila su Keleriu kovoja kaip su konkurentu ir mėgina apginti
įžeistą vyriškumą.
3. Skirgaila, praradęs viltį, kviečia į nebylią dvikovą krikščioniškąjį
dievą. Susitaikymą ir palengvėjimą jam galėtų atnešti tik Dievo
bausmė- tada jis patikėtų, jog kovojo ne prieš tuštumą.
4. Įtampa kuriama nuosekliai: teigimas ir neigimas išauga iki gyvybės ar
mirties klausimo, kurį dramaturgas kuria pasitelkdamas biblinę
asociaciją ( kuriama atvirkščia Salomės, pareikalavusios šv. Jono
Krikštytojo galvos, situacija- čia mylimojo galvą pasiūlo valdovas, o
siaubo apimta herojė turi laukti, ar šis pažadas bus ištesėtas).
 IV dalis- „Bedugnė“. Veikėjų sielos patekę į bedugnę.
I paveiksle Keleris patenka į pilį pas Oną Duonutę ir prisipažįsta ją
mylįs ir kviečia bėgti kartu. Duonutė atsisako. Keleris supranta
atsisakymo priežastį ir bučiuoja ją. Užgirdęs ateinant Skirgailą Keleris
bėga.
II paveiksle Keleris patenka į koplyčią, kur pašarvotas Stardas, išmeta
lavoną ir pats atsigula į karstą, nes kito išėjimo nėra. Skirgaila niekur
neranda riterio, nors visi jį įtikinėja, kad mergos mačiusios Stardo
šmėklą.
III paveiksle šalia karsto atsistoja Šviesusis ir Tamsusis vyrai. Tai idealas
ir realybė. Tai vidinės Kelerio mintys,sprendžiančios dilemą, ką daryti.
Jeigu sujudėsi, visi išsigąs ir kelias bus laisvas. Tai tamsiojo vyro mintys.
Bet tada tavo mylimosios bus suterštas vardas ( Šviesusis vyras), nes
kelias į koplyčią eina tik per jos miegamąjį. Tu šiandien baisia mirtimi
mirsi ( Tamsusis), bet užtat tavęs laukia amžina šviesa ( Šviesusis).
Pūsteli vėjas, atmeta marškos kraštą nuo velionio veido. Skirgaila
pastebi, kad ne Stardas karste ir įsako užkalti karstą ir laidoti.
IV paveiksle kareiviai bijo laidoto, nes karste girdėti dejavimas. Visgi
laidojama griežtai įsakius Skirgailai kiemo vidury, ant tako.
• Paskutinioji dramos dalis – tiesiog atomazga, kurioje tragiškai išsisprendžia visos
užsimezgusios intrigos. Baigiasi Skir­gailos – žmogaus ir valdovo – pralaimėjimo
istorija. Senieji dievai neteko galios, o naujieji nepriimtini. Artimi valdovui žmonės
miršta arba traukiasi nuo jo, Ona Duonutė jį atstumia. Skirgailos širdyje susikaupia
nerimas, jį apima visiška neviltis. Dramos finalas ypač niūrus, dvelkiantis gotikiniu
siaubu.
• Keleris slapta įsigauna į pilį pas Oną Duonutę. Persekiojamas ku­nigaikščio žmonių,
pasislepia, išmetęs Stardo lavoną, karste. Riterį kankina žiaurios abejonės: ar
gelbėti savo gyvybę ir užtraukti negar­bę mylimai moteriai, ar leistis tyliai
palaidojamam. Ši pasirinkimo situacija, susijusi su žmogaus laisvos valios idėja, yra
Krėvės teksto modernumo ženklas – tokias situacijas (arba-arba) vėliau savo
kūriniuose vaizduos egzistencinės literatūros autoriai – A. Kamiu, Z. P. Sartras ir kt.
• Labai svarbios finalinės scenos, kur autorius įveda sąlygiškas vei­kėjų figūras –
Šviesųjį ir Tamsųjį vyrus, simbolizuojančius Kelerio vidinę kovą tarp gyvybės
instinkto ir garbės principų. Taigi situacija ribinė – tai esminis žmogaus
išbandymas, jo principų ir vertybių patik­rinimas. Krėvė čia tarytum klausia – kas yra
žmogus, kaip jis gali atsi­skleisti nebūties akivaizdoje, kokia jo egzistencijos ir jo
tiesos vertė.
IV veiksmas, III paveikslas. Kelerio dvasios išbandymas
• Pakomentuokite šių sąlygiškų personažų simbolines reikšmes, aptardami juos
charakterizuojančias spalvas, jų esminius teiginius, argumentus. Ir šviesiosios, ir
tamsiosios Kelerio pusės argumentai yra įtikinami. Vis dėlto reikia rinktis arba
baisią, bet garbingą mirtį, arba gėdinga gyvenimą išsigelbė­jus. Ar galima įžvelgti
autoriaus poziciją? Argumentuokite. Kurį iš oponentų palaikytumėte jūs?
• Kaip šiam egzistenciniam apsisprendimui akompanuoja fone girdimas apeiginis,
Stardo laidotuvėms skaitomas Skarbeko tekstas? Kokias nuotai­kas sukelia? Ar jis
sustiprina Kelerio ryžtą aukotis dėl mylimo žmogaus, ar priešingai – skatina
abejones, palaužia drąsą?
• Kaip būtų galima interpretuoti tokį pasaulėžiūrų disonansą: žmogaus dvasios ir
moralinių principų išaukštinimas aukojant net gyvybę (Šviesusis vyras); gyvybės
laikymas vienintele vertybe ir jos gelbėjimas bet kuria kaina (Tam­susis vyras);
visiškas gyvenimo vertės paneigimas, pesimistinis žmogaus egzistencijos ir jo
dvasinių galimybių vertinimas (Skarbeko tekstas – mirties miegas geriau už
gyvenimą)? Pasamprotaukite, kas yra etinis idealizmas, materializmas ir nihilizmas.
• Ar Keleriui šioje laisvo pasirinkimo situacijoje gali padėti kokia nors kita –žemiškoji
ar antgamtinė -jėga? Pagalvokite, kodėl sąžinė vadinama aukščiau­siu žmogaus
teisėju. Žinodami, kad Keleris laisva valia pasirenka mirti, kaip jį vertiname? Kokią
žmogaus idėją autorius teigia šiuo paveikslu? Kodėl panašios moralinės vertės ir
tragiškos didybės neįgyja Skirgaila, pagrin­dinis dramos personažas, kodėl tokią
idealistinę aureolę autorius suteikia svetimšaliui ir net lietuvių tautos priešui –
Kryžiuočių ordino riteriui? (Jūsų samprotavimai gali būti visiškai originalūs ir
savarankiški, nes atsakymų į šiuos klausimus Krėvei skirtoje literatūroje nerasite.)