Eilėraščio analizės planas

1. Tema, problema, pagrindinė mintis

2. Eilėraščio sandara (kiek posmų, kokie jie yra, kokia kompozicija (žiedinė, linijinė)

3. Eilėraščio žmogus (lyrinis subjektas)

4. Nuotaika, išgyvenimai (pasakyti, kaip kinta: pradžioje, pabaigoje)

5. Laikas ir erdvė

6. Kontekstas (kūrybos bruožai)

Visą tai aptarti nuolat įterpiant menines raiškos priemones.

Jonas Aistis. Pastoralė

Rinkinys Imago mortis (1934) išsiskyrė tamsesniais tonais, gilėjančiu pesimizmu, kurį lėmė tuometinės
nuotaikos, jaunystės draugo Juodelio pasaulėžiūros lūžis, staigus posūkis į kairę. Knygoje nebuvo
silpnų eilėraščių. Subjektas darėsi vis asmeniškesnis, kankinosi apimtas nusivylimo gyvenimu –
„didžiuliu bokso ringu“ arba maratonu, kurį įveikęs bėgikas krinta negyvas. Kūrybos kaip kančios ir
dieviško stebuklo motyvai nelauktai susipynė su jai priešinga susinaikinimo tema.

Kodėl pasirinkau elnią, o ne ką kitą? Pirmą kartą mačiau elnią labai keistose aplinkybėse: vieną
pavasarį žmonės išvydo Nemunu sunkiai bepaplaukiantį elnią ir ėjo vėzdais ir kuolais jo pasitikti.
Vargais negalais jis išplaukė prie stataus kranto, ir ten jį sodiečiai užmušė. Dvėsdamas elnias paliko
labai sunkų įspūdį: jo akys buvo gailios, prašančios pasigailėjimo. Mušamas ištiesė kaklą, ir taip giliai
atsiduso, jog man net kaulais šiurpuliai perėjo — visai kaip žmogus atsiduso — paskui galva nusviro
žemėn, ir tik tada konvulsijos pradėjo traukyti jo ištiestas kojas. Ta agonija turėjo įtakos ir "Pastoralei",
kur vakaras, kaip žmogus miršta. 

1.

Tema: apie mirtį, mirties paveikslą

Problema: kaip jaučiasi sielvarto kupinas žmogus gamtos akivaizdoje?

Pagrindinė mintis: žmogaus agonijos perteikimas pasitelkiant gamtos peizažą.

2. Eilėraštyje yra 4 4-eiliai posmai ir pati eilėraščio kompozicija yra linijinė.

3. Lyrinis subjektas yra sielvartingas, liūdnas, nerimastingas. Jis sulygina vakarą su mirštančiu žmogumi ir
mirties simboliais patį vakarą apibūdina, pvz., toli ji mato baltus liūliuojančius laivus, kuriuos sulygina su
baltomis chrizantemomis. Baltos chrizantemos yra mirties ir gilaus tylaus sielvarto simbolis. Saulė, kuri
eilėraštyje personifikuojama ir apibūdinama epitetais „balta“ ir „pailsusi“, taip pat galėtų atspindėti
lyrinio subjekto būseną. Epitetas „pailsusi“ galėtų reikšti, kad ji, kaip ir lyrinis žmogus, yra pavargusi ir
išsekusi.`

Saulė šiame eilėraštyje personifikuojama, t. y. jai yra suteikiamos žmogui būdingos savybės: Manome,
kad saulė galėtų vaizduoti žmogų, pavyzdžiui, saulė personifikuojama ir apibūdinama epitetais „balta“ ir
„pailsusi“, kurie galėtų atskleisti, kad ji pavargusi, išsekusi ir blausi. Per gamtos peizažą poeto lyrinis „aš“
atskleidžia savo jausmus, savo sielvartingą agoniją.

4. Nuotaika yra labai liūdna, sielvarto kupina. Viso eilėraščio metu lyrinis subjektas yra liūdnas, jis
sulygina vakarą su žmogaus mirimu, kas galėtų vaizduoti lyrinio subjekto kosminį sielvartą. Daugtaškiai,
reiškiantys nutylėjimą, trečios strofos pirmame bei antrame sakinio pabaigoje galėtų indikuoti, kad
lyrinis subjektas tampa taip apimtas sielvarto, nusivylimo ir liūdesio, kad pasidaro sunku pratęsti sakinį.
Poeto lyrinio „aš“ sielvartą atskleidžia ir pirmoje strofoje panaudotas žodžio „baltos“ pakartojimas, kuris
sustiprina mirties įvaizdį. Lyrinis žmogus išgyvena sielvartą, kuris su laiku vis stiprėja. 1 strofoje, nors
lyrinis žmogus jaučia sielvartą, mes dar galime įžvelgti nors kruopelytę vilties, o jau paskutinėje strofoje
pasireiškia visiškas tragizmas. Už šilo nusileidę spinduliai sulyginami su skęstančiojo ranka. Medžiai ir
girios personifikuojami, nes rašoma, kad medžiai gieda šermenų giesmes, o girios gaudžia ir verkia.
Paskutiniame paskutinės strofos sakinyje suderinamas sulyginimas su personifikacija.

5. Laikas ir erdvė. Laikas – vakaras

Erdvė – nors ji nėra labai tiksliai apibrėžta, bet galima įsivaizduoti, kad veiksmas vyksta kažkur lauke,
saulei leidžiantis, kur aplinkui girios ir miškai.

6. Kūrybos bruožai:

 Tautosakos motyvas – liūliavimas. „Toli balti laivai liūliavo mariomis…“

  Jo eilėraščiai elegiški, melodingi, suteikiantys tam tikrą nuotaiką, galimybę apmąstyti, susimąstyti.
Būtent šių Jono Aisčio eilėraščių subjektas dažniausiai būna nusivylęs ir pavargęs nuo visko žmogus.
 Esminis Aisčio kūrybos principas – su muzikalumu susieti skaudų ir katarsį keliantį poetinį išgyvenimą.
 Jis, kaip tikras eseistas ir lyrikas, yra parašęs nemažai kūrinių, kuriuose atsiskleidžia jo bandymas
pamėgdžioti neoromantikų kartos idealus bei tam tikras idėjas. (vienišas žmogus – susvetimėjimo
problema)
 Lyrinis „aš“ turi atlikti žygį, tik jo įrankis ne kalavijas, o žodis.

1 klausimas: užsimenama apie piemenėlių ragelius, pasakojama apie gamtos vaizdus. Pastoralinei
poezijai labai dažna tema yra mirtis ir sielvartas. Svarbus pastoracinio eklogo arba monologo pogrupis
yra elegija, išreiškianti poeto sielvartą netekus draugo ar svarbaus žmogaus. Pastoracinei elegijai
būdinga ir gėlių simbolika.

2 klausimas. Realistiniai kūriniai, kuriuose viskas vaizduojama taip, kaip yra.

3. „Atėjo vakaras“ saulėlydis ryškus, tai perteikia metafora „Kaip žmogžudys, krauju rankas sutepęs.“, o
„Pastoralėje“ saulėlydis blausus.

4. Puoselėja emocingumą, jausmingumą, dramatizmą. Keliamos žmogaus egzistavimo

problemos, pavyzdžiui, susvetimėjimo problema. Santykis su laiku – kūrėjo mintis sukuria
veiksmo lauką, neapibrėžtą griežtais vietos ir laiko kontūrais. Nepaisoma istorinio
konkretumo. Santykis su aplinka – realybė perkuriama, suromantinama, paverčiama
pasaka ar svajone. Izoliuojamasi nuo socialinės aplinkos.
Išvada: lyrinis subjektas yra nusivylęs žmogus. Taiga, šiame eilėraštyje vyrauja elegija, t. y.
liūdno pobūdžio eilėraštis. Šis kūrinys vienas svarbiausių lietuvių lyrinio pasaulėvaizdžio
atramų.

http://cola.calpoly.edu/~dschwart/engl339/pastoral.html