Jonas Aistis

1904-1973

Kultūrinė aplinka

„Granitas“ ir „Naujoji Romuva“

XX a. ketvirto dešimtmečio pradžioje abstrakti simbolistų
poezija ir keturvėjininkų eksperimentai jau nebedomino skaitytojų
taip, kaip šių sąjūdžių pradžioje, todėl imta ieškoti naujų estetinių
principų ir formų. Svarbų vaidmenį to meto kultūros gyvenime
suvaidino Juozas Keliuotis, Sorbonos universitete Paryžiuje studijavęs
visuotinę literatūrą, filosofiją, meno istoriją ir žurnalistiką. Jo
redaguojamas literatūros almanachas „Granitas“ (1930 m.) subūrė
jaunus rašytojus, kurie „moderniškumo nelaiko šmėkla“ ir remiasi
„didžiaisiais katalikybės principais“. „Granito“ autoriai Salomėja
Nėris, Antanas Vaičiulaitis, Bernardas Brazdžionis, Jonas Grinius
pasisakė prieš tiesmuką realizmą, palankiai vertino romantikų
literatūrą. Ištisą kultūrinį sąjūdį įkvėpusiame žurnale „Naujoji
Romuva“ (1931-1940 m.), irgi vadovaujamame Keliuočio, buvo
propaguojamos katalikybės ir lietuvybės idėjos, rašytojai raginami
taikyti įvairias modernistinių krypčių naujoves, kurti kitokį - sintetinį -
meną, kuriame derėtų skirtingos tradicijos. Šių leidinių bendradarbiai
nuolat aptardavo spaudoje įsižiebusią diskusiją apie lietuvių
romantizmą, taip atsirado naujos literatūros krypties pavadinimas -
neoromantizmas. Neoromantikais tuo metu paprastai vadinti poetai,
nors ne vienas prozos kūrėjas irgi buvo įrašytas į naujųjų romantikų
gretas.

Antroji neoromantikų karta

Pirmąja neoromantikų karta buvo laikomi Vincas Krėvė,
Vaižgantas: jų kūrybai būdinga tautosakos stilistika ir įvaizdžiai,
tautinio charakterio analizė, domėjimasis egzotiškais Rytais, bibliniai
įvaizdžiai. Ketvirtame dešimtmetyje lietuvių literatūroje įsitvirtino
antroji rašytojų neoromantikų karta - Jonas Aistis, Salomėja Nėris,
Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis. Visi jie - kūrybinės
individualybės, saviti menininkai, bet jų poezijoje esama ir tų pačių
motyvų (apie bėgantį laiką kalbama kaip apie trumpalaikį žydėjimą,
žmogaus gyvenimas suvokiamas kaip kelionė), stilistikos,
pasaulėjautos bendrybių.

Tradicija ir modernumas
Neoromantikų ypatumas, atsispindintis pačiame kartos
pavadinime, - tradicijos ir modernumo jungtis. Viena vertus, šie
menininkai tęsia romantizmo tradiciją: jų poezijai būdingas lyrinis
kalbėjimas, eilėraščio centre dažniausiai yra lyrinio subjekto vidinis
pasaulis, jausmai ir būsenos. Kita vertus, jie aiškiai supranta, kad
nuoširdžių jausmų gerai poezijai nepakanka. Jų kūryboje atsiranda
moderniajai literatūrai būdinga distancija ir ironija. Jausmingumo ir
ironijos derinys ypač būdingas romansui - jų dažnai stilizuojamam
dramatiškam meilės eilėraščiui. Neoromantikų poezijoje apstu pasakos
elementų: siužetų nuotrupų, personažų, pavienių detalių. Pati poezija
suvokiama kaip pasakiška - eilėraštis yra iš žodžių kuriamas stebuklas,
paneigiantis kasdienę buitinę logiką. Todėl eilėraščiuose ir peizažas
dažnai yra ne tik gamtos aprašymas, ne tik žmogaus jausmų atspindys,
bet ir pasakiškas vaizdas:

Tarytum laužo žarijas būt žarstę,

Rūsčiais veidais susėdę milžinai
Palei skaisčiosios karalaitės saulės karstą,
Kur jau žarijos blėsta, grindžias pelenais.

Jonas Aistis, „Kūrimo valanda“

Neoromantikų poezijoje derinami gamtos ir kultūros

elementai, gamtą linkstama apibūdinti kultūros sąvokomis:
 Pažvelgė naktis, lyg juodos akys per vualį
Su baltais taškais,
Ir nuėjo mėnuo, baltas Persevalis1,
Rymančiais miškais.

Jonas Aistis, „Persevalis“

Ironiška žodžių vartosena, pakilių romantiškų vaizdų

derinimas su pabrėžtinai proziškomis detalėmis - avangardistinės
stilistikos elementai. Mėgstami tarptautiniai žodžiai, intarpai užsienio
kalbomis:

Vakaro toks asketiškas vaizdas.

Liūdna ir gera, Dieve mano!
Aplink saulę Pranciškaus žaizdos,
Alyvos trenkia „loriganu“2.

Jonas Aistis, „Šv. Pranciškus“

Kaip ir ankstesni poetai, neoromantikai naudojosi tautosakos

stilistinėmis priemonėmis ir motyvais. Tačiau jiems bene pirmiesiems
lietuvių poezijoje toks svarbus buvo įvairių kraštų ir epochų
literatūrinis bei kultūrinis kontekstas. Vadinasi, jiems rūpėjo
universalios problemos, o lietuvių poeziją jie suvokė kaip pasaulinės
kultūros dalį.
Jų poezijoje ryški nuopuolio, žlugimo, katastrofos nuojauta.
Tai susiję su modernaus žmogaus savivoka istorijos pervartų
akivaizdoje. Artėjo Antrasis pasaulinis karas.

1
Persevalis - viduramžių legendų personažas, vienas iš
karaliaus Artūro Apvaliojo Stalo riterių.
2
„L'origan de Coty“ - nuo 1905 m. iki šiol gaminami garsūs
prancūziški kvepalai.
 Bet kas iš to, kad piršto nepajudini,
Bet kas iš to, kad ten, krūtinėj, sopa...
Aš gyvenu agonija, geltonu rudeniu
Drauge su merdinčia, su mirštančia Europa.

Jonas Aistis, „Džiazas“

Biografija
Jonas Aistis (tikroji pavardė Aleksandravičius) gimė netoli
Rumšiškių, Kauno apskrityje. Mokėsi Rumšiškių pradžios mokykloje,
vėliau Kauno „Aušros“ gimnazijoje. 1927 m. Jonas Aleksandravičius
įstojo į Kauno universitetą studijuoti lituanistikos. 1932 m. išleido
pirmąjį poezijos rinkinį „Eilėraščiai“. Iki 1940 m. išėjo dar trys
rinkiniai. 1936 m. poetas gavo Švietimo ministerijos stipendiją ir
išvyko į Prancūziją, Grenoblio universitetą, studijuoti prancūzų kalbos
ir literatūros. Į Lietuvą jis nebegrįžo. Po karo persikėlė į JAV, ten
išleido kelias poezijos ir eseistikos knygas. Pastarosiose Aistis išsako
asmenišką santykį su literatūros istorija, svarsto istorines,
visuomenines problemas, apmąsto išeivio padėtį.

Kūrybos bruožai

Nuoširdumas ir poetinė meistrystė

Aistis kuria lyrišką, elegišką eilėraštį, kuriame dominuoja
lyrinio subjekto skausmas ir kančia. Šiems jausmams reikšti
pasitelkiami pasaulinės kultūros įvaizdžiai, tautosakos motyvai,
romanso stilistika. Bet Aisčio eilėraštyje ryški ir distancija, ironiškas
santykis su išsakomu jausmu. Poetas supranta, kad nuoširdus, tikras
jausmas dar nėra pakankama sąlyga eilėraščiui rastis, nėra jo estetinės
vertės garantija, - poezija gimsta ne tik iš jausmų, bet ir iš žodžių,
išgyvenimo nuoširdumui perteikti būtina poetinė meistrystė. Tačiau ar
meistrystė padeda išsakyti jausmą? Šiuos klausimus Aistis svarsto
pačiame eilėraštyje kurdamas kraujo ir rašalo, gyvos širdies žaizdos ir
negyvo žodžio priešpriešas, neretai kalba apie kūrybos kančią arba
nesėkmę: „Ir nelaša kraujas rašalu juodu“ (eil. „Karunka“).

Katarsis1

Aš tik tau visas širdies gelmes atversiu,

Kaip aš niekad, kaip aš niekam nesakau.
Nusiplauk nekruvinos aukos katarsiu,
Mano žodžio kruvina auka.

Nesu niekad niekam sakęs šito,

Šito niekam pasakyti negaliu:
Žodis - žiedas pumpure nuvytęs,
Jis numiršta į pasaulį pakeliui.

Tujen niekam nebuvai širdies atvėręs,

Tujen šito nesuprasi niekuomet –
Tau smulkiom stiklų šukelėm žėri
Aukšto skliauto nemarioji klaikuma.

Netelpa many, tai veržias dėkingumas,

Nežinau aš pats, aš pats dėl ko,
O taip trokštu visas tapti dūmais
Ir sutirpti kruvinoj aukoj,

1
Katarsis - vidinis apsivalymas išgyvenus emocinį sukrėtimą.
Pirmas šią sąvoką pavartojo filosofas Aristotelis, veikale „Poetika“
aptardamas tragedijos poveikį žiūrovui.
 Kad tik tau kentėti nebereiktų
To paties gyvenimo - kančios:
Trupučiuką džiaugsmo sopuliui suteikti
Ir į tavo širdį pereit nejučiom...

Tai aš tau ant aukuro padėjau širdį –

Gal nė netikėsi, kad jinai gyva?!
Nenorėjau niekad aš tavęs nugirdyt,
O tiktai norėjau palytėt tave!

Paverstą į vyną mano kraują gersi

Ir mane pajusi širdyje, giliai.
Taip nusivalysi tu aukos katarsiu,
O ištikęs skausmas greit tave apleis!

1. Trumpai nusakykite eilėraščio temą.

2. Apibūdinkite eilėraščio lyrinį subjektą. Apie kokį
atsivėrimą jis kalba? Į ką kreipiasi?
3. Pirmoji strofa (ir tolesnis eilėraščio tekstas) mus verčia
prisiminti du kontekstus - antikinį (tragedijos poveikio, t. y. katarsio,
teoriją) ir biblinį (kruvinosios ir nekruvinosios aukos Dievui). Kas iš
šių kontekstų svarbu Aisčio eilėraštyje?
4. Ta pati žodžio auka - ir kruvina, ir nekruvina. Kaip
suprantate šį prieštaravimą?
5. Aptarkite, kaip eilėraštyje suprantama kūryba. Kokiomis
metaforomis ji nusakoma? Kuo kūryba pavojinga? Kuo prasminga?
6. Koks kultūros kontekstas veriasi eilėraščio pabaigoje?
Kaip jis papildo kūrybos sampratą?
7. Koks adresato - skaitytojo - vaidmuo kūrybos procese?
8. Aptarkite kūrybos ir aukos santykį eilėraštyje. Kaip
manote, kada kūrybos auka yra prasminga?
 Distancijos ir kitos realybės kūrimas
Distancija kuriama pagal spektaklio logiką: kokia nors
istorija pateikiama kaip tikra, o paskui parodoma, kad ji suvaidinta,
sugalvota. Polinkį į vaizdo teatrališkumą rodo pasikartojantis kaukės ir
tikro veido motyvas. Į žaidimą įtraukiamas pats skaitytojas: jam
siūloma eilėraštį skaityti kaip tikro jausmo, tikros gyvenimo situacijos
aprašymą: „Atėjo vakaras, suraukęs antakius. / Kaip žmogžudys,
krauju rankas sutepęs...“, o paskui parodoma, kad tai kitokios
prigimties realybė: „Tai vakaras netikras - mano sukurtinis“ (eil.
„Atėjo vakaras“). Toji kita realybė yra pasaka, iš žodžių sukurtas
stebuklas, kuriuo vieninteliu ir įmanoma pasidalyti su skaitytoju:
„Susikūriau savo pasakišką šalį - / Pats nepasidžiaugęs, perdaviau
žodžiu“ (eil. „Karunka“). Iš visų neoromantikų kaip tik Aisčiui
pasakiškumas svarbiausias. Šis poetas ne tik mėgsta pasakos motyvus
ir situacijas (bene dažniausia pasakiškos situacijos veikėja - karalaitė),
bet ir pačią poeziją suvokia kaip pasaulį, paneigiantį tikrovės dėsnius.
Nuo Aisčio - vienas žingsnis iki Radausko, paskelbusio: „Pasauliu
netikiu, o Pasaka tikiu.“

Pasaka

Vėl tu mano kerinti tikrovė, -

O tavęs taip trokštu!
Ten ant marių krašto stovi
Gintariniai bokštai.

O tie bokštai į padanges stiepias

Ten jinai gyvena;
Ten jai šlama šimtametės liepos,
Karalaitei mano.

Ten gėlėse rasos gailios

 Jai kas rytas juokias...
Buvo tokia mano meilė,
Mano laimė tokia.

O tenai ir jojo, ir važiavo,

Ir laivai ten plaukė.
Bėgo amžiai, karalaitės savo
Vartuose vis laukiau.

Ir išėjo... Laimė! Pažai dailiai

Šermuonėlius nešė...
Aš jos laukiau, jos ir meilės,
Kaip pavargęs grašio.

Karalaitė! Nužengė nuo sosto,

Ir nebuvo ilgu –
Pažvelgė, ir josios skruostas
Ašara sužvilgo.

Pažai žengiančiai į kalną

Šermuonėlius nešė...
Liko vienas mano delne
Sidabrinis grašis.

1. Kokia prieštara remiasi eilėraštis? Koks pasikeitimas jame

įvyksta?
2. Kokiais įvaizdžiais kuriama pasakos tema?
3. Kodėl šis eilėraštis priskirtinas meilės lyrikai?
4. Kaip apibūdintumėte lyrinio subjekto padėtį?
5. Kieno dar metafora gali būti karalaitė ir jos aplinka?
6. Kaip suprantate dvi paskutines eilėraščio eilutes?
 Tėvynė iš arti ir iš toli
Kaip ir kitų neoromantikų, Jono Aisčio eilėraščiuose meilė
tėvynei jau nebėra meilė abstrakčiai idėjai - kalbama apie konkrečią
vietą, detalę, situaciją. Kalbama be patoso, nevengiama parodyti
tėvynės kasdienybės, vargo ir skurdo.

Peizažas

Laukas, kelias, pieva, kryžius,

Šilo juosta mėlyna,
Debesėlių tankus ižas
Ir graudi graudi daina.

Bėga kelias, ir berželiai

Linksta vėjo pučiami;
Samanotas stogas žalias
Ir šuns balsas prietemy.

O toliau - paskendęs kaimas,

Tik žirgeliai tarp klevų –
Šlama liepos tokia laime,
Tokiu liūdesiu savu.

Tik sukrykš lyg gervė svirtis,

Sušlamės daina klevuos...
Gera čia gyvent ir mirti!
Gera vargt čia, Lietuvoj!..

1. Eilėraščio peizažas kuriamas nuosekliai einant nuo atskirų

detalių prie platesnio vaizdo. Aptarkite erdvinį detalių išsidėstymą.
Kuris vaizdas detales sutelkia į visumą?
 2. Pagrįskite arba paneikite teiginį, kad eilėraštį galima
perskaityti kaip pasakojimą apie žmogaus grįžimą namo.
3. Koks lyrinio subjekto emocinis santykis su tėviške?
4. Palyginkite „Peizažą“ su Maironio eilėraščiu „Lietuva
brangi“. Kaip juose piešiamas Lietuvos kraštovaizdis, kuo jis skiriasi?
Kaip viename ir kitame eilėraštyje išsakomi lyrinio subjekto jausmai
žvelgiant į tėvynės vaizdus?

Emigracijoje sukurta Aisčio poezija skiriasi nuo prieškarinės

- joje vyrauja tėvynės meilės, ilgesio motyvai, išpažįstama kaltė ją
palikus ir neapgynus (eil. „Vienas kraujo lašas“). Tiesa, tų jausmų
užuomazgų galima rasti ir ankstyvuosiuose eilėraščiuose - ,,Peizažas“,
„Einu šilan“, „Šilainė“, „Miškas ir lietuvis“, „Džiazas“.

Vienas kraujo lašas

Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,

O varge jo vieno tu pasigedai,
Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės –
Liko netesėti mūsų pažadai...

Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,

Bet varge jo vieno tu pasigedai,
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę –
Liko netesėti mūsų pažadai...

Thompson, 1948

1. Kas yra šio eilėraščio kalbančiojo adresatas?

2. Apie kokią kaltę kalbama eilėraštyje?
3. Kuo šis vėlyvosios, emigracinės, Aisčio poezijos kūrinys
skiriasi nuo jo neoromantinės lyrikos?
 Jono Aisčio kūrybos reikšmė

Nors po karo J. Aisčio kūryba Lietuvoje nepublikuota kone

keturiasdešimt metų (rinktinė „Katarsis“ išėjo tik 1988 m.), ji padarė
didžiulę įtaką lietuvių poezijos raidai, modernistiniam atsinaujinimui.
Tiesa, ji gana sudėtinga, todėl niekada nebuvo tokia populiari kaip,
pavyzdžiui, Salomėjos Nėries lyrika.