 Garšvos kelyje būta ne vienos moters, tačiau svarbiausia jo gyvenimo

moteris vis dėlto buvo motina - romantiškos sielos moteris, dėl šeimos išsižadėjusi meilės,
nelaiminga ir palūžusi. Iš jos Garšva paveldėjo itin jautrią psichiką ir poetinę dovaną -
grožio jautimą, romantinį žvilgsnį į pasaulį, idealios būties ilgesį.
 Palangos pajūryje draugės Aldonos moteriškėjantis kūnas jaudina
šešiolikmečio jaunuolio erotinę vaizduotę ir skatina menininko ambicijas, kūrybines
improvizacijas.
 Pirmoji tikra meilė Antano garšvos gyvenime-Jonė. Jausmai, kuriuos sukelia
Jonė, vaikinui yra visai nauji ir pačiam nesuprantami. Iš pabučiuoti nedrįsusio įsimylėjėlio
jis virsta prievartautoju. Tokią netikėtą agresiją galima paaiškinti tik būsimos ligos
požymiu. Jauną, laimingą ir dar sveiką Garšvą kaip poetą formavo devyniolikmečio meilė
Jonei. Garšva gyvena gana nestabilų ir kontrastingą gyvenimą. Jo emocinį pagrindą sudaro
bendravimas su Jone, o tiksliau, jos apgaudinėjimas. Palikęs Jonę Garšva praranda
galimybę įsilieti į tradicinę visuomenę, kurios gyvenimo pamatai yra šeima ir giminės
pratęsimas. Netekęs vienos iš svarbiausių egzistencijos prasmių vieninteliu jo tikslu ir
paguoda lieka kūryba. Pažinęs išsiskyrimo su Jone skausmą, vėliau jis paniškai bijo
emocinio ryšio ir vos pajutęs, kad seksas gali peraugti į tikrą jausmą, nutraukia
bendravimą su pavojinga partnere.
 Antroji labai mylima moteris - Elena. Intelektu ir estetine nuovoka ji
nenusileidžia Garšvai, o intuicija ir dvasios stiprybe kovojant už žmogišką laimę net
pranoksta jį. Elena nenori būti nei kankine, nei šventąja, pasiryžusi kovoti už savo laimę.
Elena dvasiškai labai artima Antanui: ji dažnai kalba su Garšva kaip su pačia savimi.
Garšvai susidaro įspūdis, kad Elena yra motinos atspindys, todėl jai gana lengvai
atskleidžia savo fantazijas. Jai skiriamas žiedas - motinos dovana, senelės palikimas.
Tokiu veiksmu A. Garšva tarsi pripažįsta, kad Elena gali tapti jo žmona, pratęsti
bajoriškąją giminę. Garšva ją labai myli, pasitiki ja, vertina, nes pirmai duoda skaityti
savo užrašus. Jos dėka jis pradeda norėti gyventi. Jis ramus, jame pagaliau įsivyrauja
harmonija.
 Paprastai poetai labai vertina moters meilę, nes iš jos gauna stipriausius
impulsus kūrybai. Todėl Garšva, nors paklauso psichiatro patarimo nekurti šeimos, tačiau
neišbraukia moterų iš savo gyvenimo, apsiribodamas tik epizodiniais meilės nuotykiais. Jo
santykiai su meilužėmis - pabrėžtinai egoistiški: moteris jam reikalinga tik kaip sekso
objektas bei priemonė aštriau pajusti realybę, apsirūpinti kūrybine medžiaga. Garšva
nesigilina į paliktų meilužių išgyvenimus, neapsunkina savęs jokiais sąžinės priekaištais.