Romualdas Granauskas.

Apysaka „Gyvenimas po klevu“, apsakymai „Su

peteliške ant lūpų“, „Medinės akys“ (pastraipa apie individo ir bendruomenės
santykį, ir teoriniai klausimai)

## Apsakymas „Medinės akys“

1. Daubaras — protagonistas, tėvas. Nemėgo ūkio darbų, nes jis meniškos

prigimties. Paveikslas — abejingo, pikto, nedraugiško, bet iš tikrųjų kuklaus vyriškio,
atsiribojusio nuo visuomenės.

2. Nemanau, kad veikėjas kaimo žmogus, nes jo visas kaimas bijojo. Veikėją galima
vadinti kultūros žmogumi, bet ne kaimo bendruomenės, nes jis atsiribojo nuo kitų.

3. Kaimas jo „bijojo kaip bepročio“, laikė jį šiek tiek pavojingu ir keistu.

4. Ko gero, svarbios. Veikėjas parašė pareiškimą į kolūkį. Dėl kolektyvizacijos

(pasibaigusi 1953 m.) darbuotojų produktyvumas ir motyvacija smuko. Tikėtina, kad
tai žlugdė morališkai veikėją.

5. Akys menininko, kuris stebi žmones ir bando juos suprasti. Akys bendruomenės,
kuri yra egoistiška, nes rūpinasi tik savimi. Nepasikeitė kaimo bendruomenės
požiūris į Daubarą netgi po jo mirties, rašytojo tikslas priversti skaitytoją apmąstyti
individo santykį su kaimo bendruomene.

6. Taip, keičia nuomonę, nes sužinome, kad iš tikrųjų Daubaras buvo meniškos
prigimties, deja, bendruomenės nesuprastas žmogus.

7. Kiekvienas ieško tik savęs, tai liudija jų egoizmą ir egocentrizmą.

## Biografija

Romualdas Granauskas (g. 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose) – prozininkas,

dramaturgas.

Baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą, dirbo Skuodo laikraščio „Mūsų žodis” ir žurnalo
„Nemunas” redakcijose, statybininku, šaltkalviu, radijo korespondentu, mokytojavo
Mosėdyje.

Apsakymus pradėjo spausdinti 1954 m. Rinkiniuose „Medžių viršūnės” (1969 m.),

„Duonos valgytojai” (1975 m.) kalba apie išeinančią senąją žemdirbių kartą, jos
papročius, buitį, moralinį kodeksą. Bene svarbiausias R. Granausko kūrinys buvo
apysaka „Gyvenimas po klevu” (1988 m.), kuri atkreipė visos visuomenės dėmesį.
Gamta, istorija ir mitologija – visu tuo pasižymi brandžiausia apysaka „Jaučio
aukojimas” (1975 m.).

[Skaityti daugiau](http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1246)

## Kūrybos bruožai

R. Granauskas yra menininkas dviem veidais – ir archajiškas, ir modernus. Pagal

kūrinių tematiką Granauskas būtų tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos
kūrėjas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį. Rašytojas sukūrė paminklą
nykstančiam senajam kaimui, atskleidė agrarinės kultūros esmę, užčiuopė giliausias
jos šaknis. Tačiau nuo etnografinių ir buitinių realijų į būties gelmę krypstanti kūryba
jau reikalauja kitokios meninės kalbos.

R. Granausko tekstai kuria įsimintiną archetipinį veikėją ir labai savitą būties modelį,
pagrįstą archajine baltų pasaulėjauta. Rašytojo meninis pasaulis, kartais vadinamas
magiškuoju, tarytum iškrenta iš istorijos ir civilizacijos konteksto. Visas pasaulis tarsi
yra paslaptingo gyvybės prado sklaida, tačiau jį vis labiau užgožia technologinės
civilizacijos triukšmas ir chaosas.

Rašytojo meninės vaizduotės esmė – kolektyvinės atminties pradas žmoguje. Jo

kūrybai būdingi pastovūs gamtos ir buities vaizdai: kiemas, šulinys, medis, paukštis,
saulėlydis – visa tai, kas amžina šalia žmogaus. Šie archetipiniai vaizdai tampa
prasmingomis metaforomis, būties simboliais. Ties jais susikaupusi kūrybinė sąmonė
vengia nereikalingų žodžių, kūrinyje daug kas pasakoma užuominomis.

Veikėjai mažai kalba, labiau už žodžius juos sieja bendri darbai ir daiktai, o giliausi jų
santykiai skleidžiasi tiesiog tyloje. Tylinti būtis sumenkina egocentrinę žmogaus
reikšmę ir išryškina jo archetipinę esmę. Toks susikaupimas stabdo veiksmą,
skaitytojo dėmesį kreipia į metaforišką vaizdų sistemą. Tai – poetinės kalbos
ypatybės prozoje, moderniosios literatūros požymiai.

R. Granausko prozoje –
agrarinio pasaulėvaizdžio viešpatavimo laikas ir kartu jo griuvimas, irimas
totalitarizmo sąlygomis, kai sparčiai daugėjo nužemintųjų – atplėštų nuo žemės,
laisvės ir istorijos, nuo kūrybos, papročių ir paveldimų dorovės normų.

Kaime atsiranda sovietinių laikų padaras – ištuštėjęs prisitaikėlis.

R. Granauską galima vadinti agrarinės kultūros sutemų menininku. Taigi rašytojas

tarytum išardo ir išskaido modernųjį individą, sumažina jo asmeninių jausmų
reikšmę, įvairiausiais egzistenciniais ryšiais sujungia žmogų su jo aplinka, išskleidžia
gyvenimą kaip santykių sistemą, o tai yra jau vėlesnio, posmodernaus mąstymo
ženklai.

R. Granauskas naujai įprasmina tradicinę lietuvių literatūros tematiką ir savo kūriniais

žengia į XXI amžių.

## Apysaka „Gyvenimas po klevu“

[Mokytojai rekomenduoja peržiūrėti LRT pastatytą filmą]

(https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/12495/gyvenimas-po-klevu-i-dalis-r-granausko-
apysakos-motyvais)

„Gyvenimas po klevu“ (1988 m.) - pats svarbiausias ir įdomiausias R. Granausko

kūrinys, kuriame įtaigiausiai apmąstomas lietuvių tautos likimas po sovietinės
valdžios reformų.
Lietuva nuo seno – žemdirbių kraštas. Kaimo žmonės buvo mūsų nacionalinių
ypatumų bei vertybių saugotojai. Taigi kaimo fizinis bei moralinis sugriovimas gresia
visos tautos išnykimu.

Gyvenimas – ne tik egzistencinė sąvoka. Tai ir namai, sodyba – visa tai, kas supa
valstietį. Juk „namas“ ir „namai“ - taip pat skirtingos sąvokos: namas - tai tik
pastatas, o namai - šeimininko įdėtas dvasinis turinys. Ne kiekvienas namas yra
namai.

Klevas apysakoje - tai:

- pasaulio medžio įvaizdis,

- reiškiantis sutvarkytą,
- stabilią būtį, visų trijų sferų - požemio, žemės ir dangaus (šaknų, liemens ir
viršūnės)-amžiną ryšį.

Gyvenimas po klevu - tai buvimas ant šaknų, po šakomis, tai žmogui skirtas laikas
po amžinuoju medžiu. Žmogus, gyvenantis tokioje ypatingoje erdvėje, siekia išlaikyti
amžinąsias vertybes, perduoti jas kitai kartai.

„Gyvenimas po klevu“ - nedidelės apimties, koncentruotas, tačiau labai gilus kūrinys.

Jame tik viena pagrindinė veikėja - senutė Kairienė.

Apysakos laikas dvejopas: realusis-viena diena-ir prisiminimų, pagrindinės veikėjos

apmąstymų laikas - pokaris, kolektyvizacija.

Visą senosios Kairienės kelionę galima suskirstyti į tris epizodus pagal erdves, kurias
tenka senajai pereiti:

1. Namai. Tai sava, artima erdvė, kuri baigiasi ties didžiu asfaltu.
2. Plentas - svetima, pikta, agresyvi erdvė.
3. Gyvenvietė - uždara, negyva erdvė.

Kairienės kelias į gyvenvietę - jos atminties kelias per savo gyvenimą. Trys erdvės
atitinka tris gyvenimo tarpsnius. Tai trys nuopolio ratai - Kairienės žmogaus
Konstantino, jos sūnaus Stepono ir anūko Dariaus. Visų žlugimo priežastys išorinės,
tačiau kiekvienam nuopolio rate vis giliau prasiskverbiančios į žmogaus dvasią.

Gyvenvietė, kurioje tenka būti Kai-

rienei, žmonės, su kuriais jai tenka bendrauti, piešiami vis niūresnėmis spalvomis.

Ypač didelis dėmesys čia skiriamas jaunosioms moterims-marčiai ir anūkienei. Labai

ryškus kontrastas tarp Kairienės ir jaunųjų moterų mąstymo, meilės, ištikimybės,
pareigos supratimo.

Senutei nesuprantamas moters troškimas valdyti vyrą, kontroliuti jo pinigus. Ten, kur
žmona tampa duondaviu, šeimyniniai santykiai išsigimsta. Kiekvienas turi turėti savo
vietą; vyras pelno duoną, o moteris augina vaikus, globoja vyrą, atlieka moteriškus
ūkio darbus. Toks šeimos modelis priimtinas ir teisingas.
Įtampa vis auga. Senoji supranta, kad ji visai svetima šiame naujame pasaulyje.

Kairienės mirtis atrodo neišvengiama ir natūrali. Niekas nesieja jos su baisiu ir

išsigimusiu pasauliu. Ji gina, kiek pajėgdama, savo namus, klevą-viską, kas jai liko
gyvenime. Deja, naujojo gyvenimo sukurtas monstras sutraiško senutę.

---

Pokario laikotarpis, antroji sovietinė okupacija.

Filme matomi seno žmogaus simboliai, tradicinė kultūra: rožančius, kryžius,

maldaknygė, nuotraukos.

**Monika** — tradicinių vertybių agrarinio kaimo žmogus, likusi našle, viena visą
žiemą iš trobos neišėjo. Tarsi priešprieša M. Katiliškio romano veikėjai Monikai
Doveikienei

Vieną balandžio rytą ji junta kažką, galbūt tai senatvės nervas, bet išties junta klevą,
budinimą.

Ji prisimena praeitį, artimuosiuos ir gyvenimą prieš kolektyvizaciją, okupaciją — ir

tautos, ir gamtos sąstingį (žiemą).

> Steponas išraižė TSRS ženklą ⭐ ant stalo. Tėvas nubausmino ji.
>
> Okupacijos pradžioje pastatyti absurdiški mokesčiai už medžius.
>
> Atsiranda butelis. Ir kai lietuviui liūdna, jis dainuoja.
>
> Regis, ir rūko.
>
> Konstantinas (tėvas, Monikos vyras) gyvens be savo žemės ir grūdų — prasideda
kolektyvizacija.
>
> Lietuviškos knygos sudedamos į stalčių ir užrakinamos: V. Kudirkos, S. Daumanto.

Močiutė (Monika) išeina į lauką. Visi išsikėlę.

### Individo ir bendruomenės santykis grožiniuose kūriniuose

Neretai lietuvių literatūroje vaizduojami sudėtingo charakterio žmonės, kurie iš pirmo

žvilgsnio atrodo bendruomenei abejingi ir pikti, bet iš tikrųjų tiesiog nemoka išreikšti
savęs. Būtent toks veikėjas vaizduojamas Romualdo Granausko apsakyme
„Medinės akys“. Protagonisto Daubaro kaimas „bijojo kaip bepročio“. Šis vyriškis
užsidaręs savo kambaryje drožinėjo medines statulėles — kambaryje galima rasti
lentyną, ant kurios surikiuotas „stovėjo kone visas kaimas“ — tai kruopščiai išdrožti
kaimo gyventojai. Tikėtina, kad ir šiandien yra žmonių, kurie turi įdomių projektų,
netradicinių idėjų, bet nedrįsta pasidalinti su kitais. Galbūt dėl to, kad bijo kritikos
arba tiesiog jaučiasi svetimi ir nepriklausantys bendruomenei. Sovietų Sąjungos
socializmo, tiksliau komunizmo, ideologinė propaganda teigė, kad kiekvienas
žmogus dirba vardan proletariato, tik įvedus turto nusavinimo ir perskirstymo politiką
gali vyrauti lygybė tarp visų dirbančiųjų. Minėta ideologija nevertino tokių kaip
Daubaras, todėl jis jautėsi svetimas. Galbūt kaimas būtų gerbęs jo polinkį į meną,
nes kiekvienas drožinys „ buvo vis kitoks, išdrožtas vis kitaip, panašus ir kartu
nepanašus, ir net nejauku buvo žiūrėti“, tačiau jo nesuprato. Juk Daubaras nebuvo
girtuoklis ar beprotis, gyveno netgi skurdžiai: „Jis gulėjo savo senoj lovoj ant šono,
susirietęs kaip šuo, kuriam buvo šalta.“ Tačiau kaimo bendruomenei jis nerūpėjo,
todėl jo neužjautė. Kitaip sakant, Daubaras patenkino status quo ir nebandė
pasikeisti, o priėmė realybę tokią, kokia ji yra. Visas kaimas apžiūrinėdamas
statulėles „stebėjosi, veržė vienas iš kito, ieškojo savęs ir kaimynų“, jautė ryšį su
Daubaro menu, bet ne su juo. Deja, menininkas gulėjo užmirštas, net akių jam
niekas neužspaudė. Taigi, Romualdo Granausko vaizduojamas protagonistas buvo
vienišas ir nebandė užmegzti ryšių su bendruomene, ko gero, bijodamas, kad jo
nesupras ir nevertins.

270 žodžių

## Apsakymas „Su peteliške ant lūpų“

1.  Kokioms dviem kartoms atstovauja vaizduojami žmonės? Kaip jie bendrauja? (2

t.)
2.  Kur ir iš kur parsivežė jaunasis Vaitkus savo tėvą? Kaip tėvas jaučiasi naujoje
erdvėje? Koks jo požiūris į vaistus? (3 t.)
3.  Kodėl jie nusprendė pirkti naują sodybą? (1 t.)
4.  Kodėl tėvui nelabai patiko ši sodyba? Ką jis žinojo? (2 t.)
5.  Papasakokite apie Uršulę. (2 t.)
6.  Kokių filosofinių (egzistencinių) minčių tau kelia ši ištrauka? (3 t.)

„Laikrodis rodė pusę aštuonių vakaro. Nejaugi iš tikrųjų reikės gerti vaistų, kad
užmigtų? Burnoje buvo sausa, ir jis vėl nuėjo į virtuvę užsikaisti arbatos. Kol užvirė
arbatinukas, jis sėdėjo prie lango ir žiūrėjo į kiemą. Stalo viduryje stovėjo tuščias
baltas puodukas su raudonu apvadu, didelis toks puodukas, skirtas tikriausiai
buljonui, o ne arbatai, tai buvo tėvo puodukas, kurį jis atsivežė dar iš ten, „iš namų“,
kaip jis pats sakydavo. Vaitkus niekuomet jo neliesdavo, o dabar net krūptelėjo: juk
jis šiandien iš jo jau gėrė! Taip, šiandien, prieš eidamas gulti!.. ir nepastebėjo, kad
geria!.. Ir Vaitkus dabar aiškiai suprato, kas pasikeitė jo gyvenime. Nuo pirmos
gimimo akimirkos apie mus vaikšto mirtis. Tačiau glaudus kitų žmonių ratas –
senelių, tėvų, vyresniųjų brolių ir seserų – savo pačių mirtimis gina mus nuo jos. Jie
tarytum sako: „Pirma mus, mirtie, pirma mus, o tik vėliau, kai ateis eilė – patį
jauniausiąjį iš mūsų.“ Metams bėgant, artimųjų ratas mažėja, tirpsta jų gretos ir vis
didesni tarpai tarp pačių gynėjų. O dabar tarp Vaitkaus ir mirties jau nebestovi
niekas... Kažkodėl prisiminė, kaip tėvas, gyvendamas pas jį, visuomet pirmas eidavo
atidaryti lauko durų. „Tu sėdėk, sakydavo, aš pats įleisiu.“ Ir visuomet atsistodavo
tarp jo ir laiškininko, tarp jo ir kaimynės, tarp jo ir apsirikusio žmogaus. Jis žinojo
savo didžiąją pareigą ir iki galo ją atliko: sutiko, įsileido ir pats kartu išėjo. Grįžęs
vakare iš darbo, Vaitkus rado jį virtuvėj ant grindų – išėjimas buvo staigus ir trumpas,
nieko per daug neapsunkinantis: gyvenau, kol galėjau, bet atėjo laikas – ir išeinu,
neužtrukdamas ilgiau nė dienelės.“

7.  Kaip senoji karta vertina mirtį? (2 t.)

8.  Paaiškinkite apsakymo pavadinimą (ką simbolizuoja peteliškė, kodėl ji minima du
kartus kūrinyje?) (2 t.)
9.  Kuo neįprastas Granausko sukurtas meninis pasaulis? Kokių šio prozininko
kūrybos bruožų atpažinote šiame apsakyme? (2 t.)
10.  Ar tiki, jog egzistuoja ir kita tikrovė, nematoma akimis?  (1 t.)

### Ką slepia R.Granausko peteliškės sparnų plastėjimas?

> What does R.Granauskas conceal from the reader in a flap of butterfly‘s wings?

R.Granauskas – talentingiausias iš šiandien gyvenančių lietuvių prozininkų, Lietuvos

nacionalinės premijos laureatas.Malonu apie jį šiandien kalbėtis su žmonėmis,
išmanančiais, kas yra gera literatūra.

> R.Granauskas is the most talented modern prosaist of Lithuania, a recipient of the
Lithuanian National Award. It is a great pleasure to talk about him with people who
understand  what  good literature is.

R.Granausko kūryba – platus prozos žanrų spektras: romanai, apysakos, apsakymų

rinkiniai, esė, drama.

> There is a broad spectrum of  prose genres in R.Granauskas‘s creation – novels,

novellas/ narrative/stories, short story collections, essays, a drama.

### R.Granauskas – klasikas ir modernistas drauge

> R.Granauskas is both a classicist and a modernist.

Klasikiniai kūrybos bruožai:

- atsirėmimas į gimtąją žemę,

- agrarinės kultūros apmąstymas,
- dėmesys gamtai, žemdirbio mąstymui, jo darbams,
- senųjų žmonių vertybių akcentavimas,
- pastovi ženklų sistema:kiemas, šulinys, medis, paukštis, saulėlydis,
- puošni kalba.

> Features of classicism in his works:

>
> - relationship with native land,
> - the idea that nature and human  could be understood by reason and thought
peasants‘  way of life and customs,
>  - emphasis on the values of  the old generation and the laws of human existence
> - symbolism: a yard, a well, a tree, a bird, a sunset
> - persuasive, impressive style

Modernizmo apraiškos:

- pasaulį mato gražų, bet liūdną,

- teminis centras – mirtis,
- dėmesys pasąmonei,
- veikėjai mažai kalba, giliau jų santykiai skleidžiasi tyloje,
- magiško pasaulio ženklai,
- metafora – ne priemonė, o mąstymo būdas.

> Characteristics of modernism:

>
> - the world is observed as beautiful though sad,
> - in the centre of  his works  is death,
> - attention is paid to subconsciousness,
> - characters are never loud or provocative, they communicate in silent way
> - symbols of mystery
> - metaphor is not a device of writing but it is a way  of thinking.

### Novelė „Su peteliške ant lūpų“

... apdovanota prestižine A.Vaičiulaičio premija, kuri skiriama lietuvių rašytojams už

geriausią metų novelę.

> The novella "With a Butterfly on the Lips"  has received the prestigious
A.Vaičiulaitis award which is given to Lithuanian writers for the best novella of the
year.

Fabulos pagrindą sudaro pagrindinio veikėjo Vaitkaus būsenos po tėvo laidotuvių

vaizdavimas

> The plot of the story focuses on depicting Vaitkus‘s feelings and emotions after his
father‘s funeral.

![Simbolinis novelės struktūros vaizdas / Symbolical view of the novella]

(https://res.cloudinary.com/edukamentas/image/upload/v1585644240/lit/extra/dxwh2
8jfjq6aqlmxj5ei.png)

Simbolinis novelės struktūros vaizdas / Symbolical view of the novella

* Novelės pasaulį galime suvokti kaip uždarą gyvybės ratą.

* Buljono puodelis simbolizuoja vyrų erdvę, su kuria susijęs Vaitkus, jo tėvas, tėvo
draugai, atskubėję į laidotuves.
* Raudonas puodelio apvadas išreiškia gyvenimo/ mirties opoziciją, tai savotiškas
gynybos nuo mirties ratas.

> - The world of novella is portrayed as an endless cycle.

> - A cup of buillon symbolizes the men‘s space that Vaitkus, his father, father‘s
friends, attending the funeral are related to.
> - A red rim of the cup represents the antithesis of life and death, which stands for
particular defence against death.

* Jurginų puokštė įprasmina moterų erdvę, gamtos ir magijos pasaulį, su kuriuo

susijusi Uršulė ir Irenos teta. Jurginai, tradicinės senų lietuvių moterų gėlės, padeda
įveikti magijos ženklus ir grąžina pasauliui harmoniją.
* Peteliškė – dominuojantis įvaizdis, jungiantis abi erdves.
* Balta peteliškė įprasmina tyrą tėvo sielą, jo prasmingo gyvenimo paslaptį.
* Juoda peteliškė simbolizuoja Uršulės sūnaus, neradusio savo vietos nei šiame, nei
aname pasaulyje, neramią dvasią.

> A bouquet of  dahlias symbolizes an idea of women‘s space, the world of nature
and  magic, which Ursule and Irene‘s aunt, are related to. Traditional flowers adored
by elderly Lithuanian women help Jurgina to overcome magic and bring back
harmony to the world.
>
> The butterfly is a dominant image connecting both the spaces.
>
> The  white butterfly symbolizes innocent father‘s  soul,  the mistery of his
meaningful life.
>
>The black butterfly symbolizes Ursule son‘s , restless soul. He  failed to find his
place in neither of the worlds.

**Vertybės**

* Žmogaus gyvenime itin svarbus kartų ryšys( tėvo ir sūnaus santykiai).

* Mirusiųjų pasaulis toks pat reikšmingas kaip ir gyvųjų: mirusieji mus veikia,
kontroliuoja, perspėja (tėvas ir jo draugai, mirusi Uršulė ir jos sūnus).
* Brangintinas etinis dorovinis jausmas, kuris  yra prasmingo žmonių ryšio
pagrindas(tetos elgesys su mirusios Uršulės siela).
* Prasmingos modernaus žmogaus, vienišo ir pažeisto chaoso jėgų, pastangos
ieškoti harmonijos su savimi ir pasauliu(Vaitkus stengiasi prisijaukinti Uršulės
namus).

> **Values**
>
> Relationship between generations (between the son and the father) is extremely
significant in man‘s life.
>
> The posthumous life is as important as real one: the deceased influence, control
and warn us ( father and his friends, the late Ursule and her son).
>
> Ethical morality should  be cherished as it  is supposed to be the core of
meaningful relationship among people (aunt‘s behaviour  with the spirit of the late
Ursule.)
>
> A modern lonely man‘s, who has been hurt by the power of chaos, attempts to
make every effort to seek harmony with the world and himself.

**Išvados**

* Nuo darnaus kartų ryšio, anot R.Granausko, priklauso tautinės kultūros gyvybė.
* Gyvenimas – tai sudėtinga, jautri santykių ir sąveikų sistema.

> **Conclusions**
>
> According to R. Granauskas national cultural vitality  depends on harmonious
relationship between generations.
>
> Life is a system of complicated interactions and  subtle relations..

## Apsakymas „Duonos valgytojai“ (1975 m.)

Romualdas Granauskas aprašo senojo Lietuvos kaimo žmones, jų buitį, papročius.

Novelėje „Duonos valgytojai“ rašytojas vaizduoja ne tik kartų konfliktą, bet labai
subtiliai, jautriai atskleidžia gražų senųjų gyvenimą, pagrįstą tradicija, tikėjimu,
šventumu.

### Vaizduojamasis pasaulis

Apsakymo veiksmas vyksta vasarą, tuo metu, kai Lietuva buvo okupuota SSRS (jau
instaliuoti rubliai, tai SSRS valiuta) ir buvo steigiami kolūkiai. Viskas buvo atimta iš
žmonių, tačiau liko darbštumas, įpročiai ir papročiai, kuriuos išsaugojo senieji
žmones.

+ Išskiriamos dvi duonos rūšys: naminė duona ir sava duona. Sava duona-dabarties
asociacija, naminė duona – praeities, istorijos dalis dabartyje.
+ Kūrinyje vyrauja atsisveikinimo su žemdirbio kultūra nuotaikos.
+ Žmones jungia bendri darbai, meilė, draugystė ir kiti santykiai, o skiria savimeilė,
gobšumas, neapykanta.
+ Kūrinio erdvės: savi namai, kiemas, vartai, keliukas.

Pasakotojas objektyvus ir visažinis, visaregis, informuojantis apie veikėjų veiksmus,

kalbantis trečiuoju asmeniu. Taigi pasakotojas kartu susitapatina su pagrindiniais
veikėjais, įeina į jų sąmonę, išgyvena ir jaučia tą patį, ką senieji Rimkai.

Kūrinio kontekstas – biblinis ir mitologinis, nes ryškus duonos aukojimo dievams

motyvas, kuris siekia užtikrinti pasėlių derlių, apsaugą namams. R.Granauskas
duonos valgymą novelėje paverčia sakraliniu veiksmu – aukojimu, susitikimu su
mirusiaisiais ir pasiruošimu ramiai, šventai numirti.

Rašytojui svarbi ne tik šeima, jos vidinis grožis, savitumas, tradicijos, tačiau ir kartas
skirianti savitarpio nesupratimo, atšiaurumo siena, kurios dėka nyki realybė (miestų
kūrimasis, “naujasis” pasaulis) perskyrė dvasinį žmonių vientisumą, savitarpio
pagarbą, prieraišumą šeimai, namams, gimtajai žemei.

### Senųjų Rimkų gyvenimas: tarpusavio santykiai, vidinis pasaulis, vertybės,

pasaulėjauta

Tarpusavio santykiai ramūs ir harmoningi. Vertinama duona. Gyvena agrariniame

kaime ir atstovauja tradicinio, natūrinio ūkio (sau darau maistą) gyvenimo būdą.
Dėkingi, vertina duoną, savo namus laiko tarsi šventove.

### Rimkų dukters Marytės ir žento gyvenimas: tarpusavio santykiai, vidinis

pasaulis, vertybės, pasaulėjauta

Šie du veikėjai chaotiški, jų gyvenimas nėra toks stabilus kaip senųjų Rimkų. Naujoji
karta prisitaiko prie okupacijos. Okupantai aiškių vertybių neturi.
### Kokie įvaizdžiai simbolizuoja agrarinio kaimo nykimą?

Lietuvoje prasideda industrializacija, melioracija, todėl žmonės turėjo išsikelti į miestą

ir ten galėjo apsipirkti:  „jaunosios šeimininkės nė kepti nebemoka, užaugs vaikai,
neragavę naminės duonos skonio.“

### Ką simbolizuoja duona lietuvių kultūroje?

„Duona – tai sūnai, dirvos, arklių žvengimas, geležies žvangėjimas kalvėje,

apšarmoję rąstų vežimai iš miško, noras ilgai ir teisingai gyventi;“

### Kodėl žentas neturi vardo?

Nešilti santykiai, jis visiškai svetimas.

## Šaltiniai

Į pagalbą mokiniui „Tekstas ir komentarai“

Literatūros vadovėliai 11-12klasei, Romualdo Granausko kūryba

Kūrybos studijos ir interpretacjos:Romualdas Granauskas.Rimas Žilinskas

Mantė Dicevičiūtė, Giedrė Genytė, Kristina Zitikytė

Pastraipą sukūrė Mantas Vilčinskas