XIX a. pab. – XX a. pradž. moderniosios prozos kūrėjas Jonas Biliūnas ir XIX a. pab. – XX a. pradž.

neoromantikas Juozas Tumas-Vaižgantas – skirtingų literatūros srovių rašytojai, tačiau savo kūriniuose jie
apžvelgia panašius aspektus. Jų apysakose vaizduojamiems veikėjams viena iš svarbiausių vertybių – meilė.
Jono Biliūno kūrinyje „Liūdna pasaka“ vaizduojama mylinti Banių šeima. Juozapota ir Petras buvo be galo
laimingi, turėdami ir mylėdami vienas kitą. Jie stengėsi sukurti laimingą šeimos gyvenimą, rūpinosi dėl savo
bendros ateities. Visomis išgalėmis stengėsi, kad jų šeimoje būtų laimė, o ne vargas. Tokia galinga judviejų
meilė padėjo Juozapotai sunkiomis gyvenimo akimirkomis išlikti laiminga ir tikėti šviesia ateitimi. Meilės
svarba atskleidžiama ir Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“. Šiame kūrinyje pagrindinis veikėjas –
jautrios sielos žmogus Mykoliukas įsimyli Severiutę, merginą, kurią pažįsta jau nuo vaikystės. Jų meilė tokia
tyra, švelni, bet tuo pačiu ir labai galinga. Mykoliukas supranta, kad mylimosios vesti negalės, nes tomis
vedybomis sugriautų savo brolio ir jų vaikų gyvenimą, tad pasiaukoja ir meilės dainą dainuoja tyliai širdyje.
Kaip bebūtų gaila, šiai meilei nebuvo lemta atsiskleisti, bet vis tik Mykoliukas susitaikė su likimu ir
neprieštaravo. Per Severiutės vestuves jis atsisveikindamas sugrojo paskutinį kartą savo smuikeliu. O vėliau
jam liko tik jos prisiminimai ,kurių dėka Mykoliukas išliko tauriu ir doru žmogumi, nepaisant visų negandų.

Tema – liūdna pasaka: laisvės tema, šeimos gerovės tema, meilės ir ištikimybės tema, istoriniai įvykiai
Lietuvoje, žmogaus pasiaukojimo tema, skurdo tema

Dėdės ir dėdienės: religingumo tema, meilės tema, šeimos santykių tema, žmogaus ryšio su gamta tema

Vertybės – liūdna pasaka: meilė, pagarba, užuojauta, supratimas, draugiškumas

Dėdės ir dėdienės: šeima, laimė, meilė, darbas

Problemos – liūdna pasaka: Kada žmogus gyvenime palūžta? Kodėl likimas siunčia išbandymus žmogui?
Kaip dideli išgyvenimai paveikia žmogų?

Dėdės ir dėdienės: vienišo žmogaus jausmų ir etinių nuostatų, aistrų ir valios susidūrimas; lietuvių tautos
būdo, jos kultūros prigimties apmąstymas

Veikėjai – liūdna pasaka: Juozapota – Mylinti, ištikima, darbšti, graži, svajinga, pamaldi, nemėgstanti
apkalbų ir melo, gailestinga; Petras - Pasišventęs šeimai, mylintis savo žmona, jautrus, ryžtingas, narsus,
drąsus, darbštus, tikintis savimi, svajingas, kovotojas už laisvę

Dėdės ir dėdienės: Severiutė - meniškos prigimties, subtili mergina. Severja stipri tol, kol turi už ką kovoti.
Kai nebėra kuo rūpintis, ką globoti, labai moteriškos prigimties Severja netenka pusiausvyros. Jos
maištavimas trumpas ir beprasmis, o po jo – susitaikymas su „dėdienės“ dalia.

Mykoliukas - Stiprus, darbštus, tylus ir vienišas, įsižiūrėjęs į kažką jam vienam matomą, vienam girdimą.
Mykoliukas – žmogus be socialinės vertės, jo sąmonė pavergta, nes jis yra Visų ujamas ir stumdomas, ir
dvare, ir namie išnaudojamas. Turtingas savo dvasia, bet užguitas kasdienybėje. Mykoliukas – svajotojas,
„sodžiaus artistas“, „romantinė siela“, kuri neišsitenka šiukščioje realybėj, nors ir nedrąsiai, bet kažkur
veržiasi, siekia dvasingumo.

Rapolas - Netipiškas dvaro prievaizdas. Savitą jį daro gerumas baudžiauninkams, būdo švelnumas. Jį gerbė
visa Saveikių seniūnija. „Nei jis mušės, nei jis keikės, nei ką piktino. Protingas beraštis ir nematyto
sąžiningumo. “ Geišė nemoka būti kitoks – tik valdyti.
Konfliktas – liūdna pasaka: Petras mylėjo savo žmoną ir nenorėjo jos palikti, tačiau dėl pareigos tėvynei jis
prisijungia prie sukilėlių, tampa savanoriu ir palieka Juozapotą, nes mylintys žmonės yra labiausiai pasiryžę
aukotis, jie be galo trokšta teisybės, šviesos, gražesnio gyvenimo ne tik dėl savęs bet ir dėl mylimų žmonių

Dėdės ir dėdienės: asmens laisvės ir pareigos konfliktas – Vaižgantas kūrinyje atskleidžia situaciją, kai
Mykoliukas yra priverstas atsisakyti asmeninės gerovės dėl įsipareigojimų artimiesiems

Religijos vaidmuo – liūdna pasaka: Juozapota ir Petras buvo religinga šeima. Autorius net pabrėžia, jog
negrįžus vyrui į namus, žmona nerimavo dėl jo, atsiklaupusi pradėjo melstis ir prašyti Dievo pagalbos. Ji
tikėjo, kad visagalis gali jai padėti, sugrąžinti vyrą į namus. Tai įrodo, jog Juozapota tikėjo Dievo pagalba

Dėdės ir dėdienės: taip pat ir severja buvo tikinti. Kiekvieną šventadienį eidavo į mišias, niekados jų
nepraleisdavo. Kartą ir Severja namuose atsiklaupusi prašė Dievo malonės. Ji tikėjo, kad jis suteiks jai
pagalbą, kad ateityje gyvenimas bus geresnis ir šviesesnis. Kaip ir Severja, taip ir dėdė Mykolas buvo labai
religingas. Stengdavosi niekad nepraleisti mišių, o savo kambarėlyje buvo pasikabinęs kryžių ant sienos.

Gamtos įtaka – liūdna pasaka: Mažai vaizduoja gamtą, kurioje žmogus užsimiršta, jaučia paslaptį, nes užvis
svarbiau yra žmogus. Gamta – tik fonas. Ji teikia sveikatos, yra moralinis fonas ( paprastai tai tėviškė, turinti
etinę reikšmę).

Dėdės ir dėdienės: Vaižgantas siekė parodyti ypatingą veikėjo ryšį su gamta. Gamtoje žmogus atranda save,
užpildo sielą idėjomis, atsipalaiduoja ir jaučiasi lyg namuose. Mykoliukas gamtoje atranda paguodą. JI jam
padeda išgyventi žiaurią baudžiavinę tikrovę, vienatvę. Severiutės ryšys su gamta daugiau praktinis nei
dvasinis: į gamta ji eina grybauti, linksmintis, šokti, o ne svajoti. Rapolą Geišę gamta sužmogino, apdovanojo
jį humaniškomis etinėmis savybėmis, tauriausiai išgyvenimais ir poelgiais

Istorinis laikas – liūdna pasaka: 1863m. sukilimas, baudžiava ir jos panaikinimas

Dėdės ir dėdienės: baudžiava ir jos panaikinimas

Biografinis laikas – liūdna pasaka:

Dėdės ir dėdienės: nuo jaunystės iki senatvės

Erdvė – liūdna pasaka: Šio kūrinio erdvę galima suskirstyti į vidinę, t.y. prisiminimų, sapnų ir į išorinę. Išorinė
šios apysakos erdvė yra detali ir apibrėžta: kūrinio pradžioje aprašoma pasakotoją supanti erdvė. Vėliau
apysakos erdvė persikelia į prisiminimų erdvę: pasakojama juozapotos istorija.

Dėdės ir dėdienės: apysakoje galime išskirti dvi erdves: kultūros, t.y. žmogaus gyvenimą, ir natūros, t.y.
laukinės gamtos