Tolerancijos ir pagarbos žmogui atskleidimas 20 a.

lietuvių literatūroje

Tolerancija, yra toks principas, kuris skelbia, kad kiekvieno žmogaus pareiga yra ne tik teigiamai vertinti
kitus žmones, bet ir gerbti jų teisę turėti savo pažiūras ir įsitikinimus bei laisvai juos reikšti ir skelbti.
Pagarba- viena svarbiausių visuomenėje ir šeimoje esančių vertybių, kuria žmogus turi ugdyti. Tolerancijos ir
pagarbos tema visais laikais buvo plėtojama  lietuvių literatūroje. Rašytojas modernistas Juozas Aputis savo
kūriniuose iškelia tokias vertybes kaip jautrumas, tolerancija ir empatija. Lietuvių novelės klasikas, realistas
Jonas Biliūnas sako, kad pagrindinė tolerancijos vertybė yra atjauta, kurios yra vertas kiekvienas.

XX amžiaus vidurio - XXI amžiaus pradžios rašytojo Juozo Apučio kūryboje tolerancija ir pagarba yra labai
svarbi palaikant žmogiškumo ryšį. Juozas Aputis yra vienas pirmųjų sovietmečio Lietuvoje, pradėjęs ieškoti
giluminio ryšio tarp individo ir Dievo. Rašytojas tikroviškai vaizdavo gyvenamojo meto dalykus, socialinę
aplinką, kaimo buitį, bet svarbiausia jam – žmogaus išgyvenimai, būsenos, sąmonės procesai, subtilūs ryšiai
su aplinka ir kitais žmonėmis. Dažnoje J.Apučio novelėje ryški įtampa tarp materialėjančio dabarties
pasaulio ir žmogiškumo. Akcentuojama tokių vertybių kaip jautrumas ir empatija svarba, kuri ryškiai
atsispindi novelėje „Vieniša sodyba“. Pirmajame novelės pasakojime, pasakojamas vaikystės prisiminimas
apie šeimą, iš kurios daugelis šaipydavosi, nes jie rąstą vadindavo ne „ransts“, kaip tame krašte buvo
priimta, o „reists“. Daugeliui tai atrodė nesąmoninga ir nereikšminga, tačiau tai šeimai tai buvo svarbu -
kartą šeimos tėvas, prie butelio prispirtas, net užpyko: „Nesukit galvos! Taip sakydavo mano senelis...“.
Pasakotojas gavo tolerancijos pamoka, jog nors ir kaimo žmonės kitaip taria tam tikrus žodžius, tačiau
tokios žmogaus ypatybės yra įdomesnės, išsiskiriančios, nei kad nieko neturėti ir būti niekaip
neišsiskiriančiam. Ryški empatija jaučiama kitame novelės pasakojime, kur susitinka du nepažįstamieji.
Pasakojimas vyksta mašinoje, vyriškis paima pakeleive nuo kelio, moteris pasakoje savo ir buvusio vyro
nelaimingą meilės istoriją(svarbus faktas jog ji yra atleidusi buvusiam vyrui neištikimybę veža jam vaistų, tai
rodo pagarbą ir toleranciją kitam), novelės pasakotojas norėdamas atsilyginti bendrakeleivei už atvirumą ir
padėti jai iškentėti netektį, sukuria prasmingą atsitikimą. Tai parodo pasakotojo empatija kitam. Trumpai
tariant, J.Aputis savo kūryba diegė žmonėms sąmoningumą, rodė pagarbą ir toleranciją.

300 ž.