Ar atlikdamas pareigą žmogus aukojasi?

Dažnai, atlikdamas pareigą, žmogus turi aukotis. Užklupus apsisprendimų ir

pasirinkimų metui, žmogus dažnai atsidūria kryžkelėje tarp savęs ir pareigos kažkam
kitam, bet ne sau — šeimai, visuomenei, Tėvynei. Neretai, norėdamas tinkamai atlikti
savo pareigą, žmogus atsisako dalies savęs, aukoja savo ankstesnius norus ir siekius
ateičiai, meilę, gyvenimą. Tautos poetu laikytas, savo tautai ir kultūrai be galo atsidavęs
XXa. poetas Justinas Marcinkevičius, poetinėje dramoje „Mažvydas“ pasakoja istoriją
apie XVI amžiuje gyvenusį Mažvydą. Dėl savo naujoviškų pažiūrų pagrindinis dramos
veikėjas buvo priverstas palikti Lietuvą, o kartu joje paliko ir mylimą moterį Mariją bei
bendrą ir svajotą ateitį su ja. Pagrindinės Mažvydo vertybės — tai tautiškumas,
patriotizmas, gimtosios kalbos puoselėjimas, žmogaus laisvės. Taigi, gyvendamas kitoje
Nemuno pusėje, Mažvydas stengiasi, kad čia gyvenantys lietuviai neprarastų savo
tautinio identiteto, galų gale — nepamirštų gimtosios kalbos. Nors jis ir paaukojo savo
asmeninę laimę su mylima moterimi Tėvynėje vardan tautos, Mažvydas vis vien stengiasi
išlikti optimistiškas ir gyventi prasmingai, dėl to išsikelia sau tikslą rūpintis knyga, raštu,
gimtąja kalba. Su laiku Mažvydas pasiekia savo tikslą, išleidžia katekizmą, pradeda
mokyti špitolnikus. Taigi, Mažvydas įvykdo savo pareigą Tėvinei ir visai tautai.
Nepaisant to, kad Mažvydo pareiga kainavo jam mylimą moterį ir gyvenimą Tėvynėje, jis
išlaikė pozityvų požiūrį į gyvenimą ir stengėsi kuo geriau atlikti savo pareigą. Todėl,
svarbu suprasti, kad nors atliekant pareigą ir gali tekti paaukoti ne vieną brangų žmogų,
laiką ar dalyką, o galbūt net ir savo ateitį, tačiau visų svarbiausia yra nenusiminti ir
iškelta galva skintis kelią į pareigos ar tikslo įvykdymą, nes juk tai galbūt kainavo ateitį.