Kaip lietuvių prozoje vaizduojama jauno žmogaus branda?

Brendimas ir tobulėjimas yra aspektas, kurio niekaip negalima atskirti nuo gyvenimo.
Lietuvių prozoje labai dažnai, kartu su žmogaus paveikslu ir charakterio tobulėjimu, vaizduojama jauno
žmogaus kelionė link suaugusiųjų pasaulio, mąstysenos brendimas. Šią brandą taip pat analizuoja autoriai
Jurgis Savickis kūriniuose „Kova“ ir „Vagis“ bei Juozas Aputis kūrinyje „Erčia, kur gaivus vanduo“.

Visi žmonės su laiku bręsta, visų mąstymas ir nuomonė tam tikrais atžvilgiais keičiasi, su laiku
paprasčiau suprasti pasaulyje vykstančias problemas ir kaip su jomis susidoroti, kaip priimti teisingiausius
sprendimus ir stengtis padaryti kuo mažiau klaidų, o jei klaidos yra neišvengiamos – kuo daugiau iš jų
pasisemti patirties. Jurgio Savickio kūryboje vaizduojami vaikai yra labai subrendę. Kūrinyje „Kova“ vaikas,
kuris praktiškai atsakingas už visą šeimą, pats priema sprendimus, nes abu tėvai nesugeba atlikti savo
pareigos ir prižiūrėti bei saugoti šeimą. „Kovoje“ vaikas yra šeimos galva. Tėvas girtuoklis, nesugebantis
suteikti vaikui reikalingo dėmesio, kartu su juo atlikti įvairius darbus, kaip kitos normalios šeimos, o mama
paleistuvė, kuri be perstojo laiką leidžia gerdama ir būdama su kitais vyrais. Nors iš motinos dėmesio
sulaukia daugiau, jis neatstoja vaikui visos reikalingos motiniškos šilumos. Vaikas nori, kad šeima gyventų
gerai, jam tenka atlikti visus įprastus ūkio darbus, jis negali pasidžiaugti vaikyste, todėl pokalbis su žydų
vaiku ir jų gyvenimo skirtumai paskatina iš pykčio, dėl neteisybės, trenkti žydui į krutinę. „Kovos“ vaikas iš
esmės panašus į „Vagies“ pagrindinį veikėją, vaiką, kuris dvasiškas, jautrus, kūrybingas. Pradžioje jis galvoja,
kaip būtų gerai, jei ateitų plėšikas, netrukus plėšiką, bandžiusį vogti arklius, pagavęs prie stulpo pririša
tėvas. Vagį spardo, įžeidinėja, kankina ir vaikui tai nepatinka, neatrodo humaniša. Nusprendžia su vagimi
pasikalbėti, elgiasi su juo kaip su žmogumi, galiausiai – paleidžia. Tai parodo, kad vaikas yra vienas iš
nedaugelio veikėjų kūrinyje, kuris turi žmogiškumo gyslelę, jo primtas sprendimas paleisti vagį buvo
paveiktas tėvo žiauraus elgesio su vagimi. Vaikas yra dvasiškai subrendęs ir turi savotišką savarankiškumą.
Jurgio Savickio kūryboje jauni žmonės yra dvasiškai, emociškai subrendę, sugeba patys priimti reikiamus ir
teisingus sprendimus, kas parodo jauno žmogaus brandą.

Jauno žmogaus branda taip pat yra vaizduojama Juozo Apučio kūrinyje „Erčia, kur gaivus
vanduo“. Vyresnioji duktė leisdama laiką su savo seserimi vis galvoja apie artėjančius mokslus, apie ateitį, ji
jau jaučiasi subrendusi ir pasiruošusi tapti suaugusia mergina, tuo tarpu jos sesė vis dar džiaugiasi vaikyste ir
nenoriai priima faktą, kad sesė privalo išvažiuoti, pyksta ant jos. Jųdviejų santykiai yra pakankamai
komplikuoti: vyresnioji atstumia jaunėlę, nes nebenori žaisti vaikiškų žaidimų, tuo tarpu jaunoji vis dar nori
džiaugtis vaikyste. Jaunesnioji nori išmokti plaukti, būti mokoma savo sesers, tačiau nesupranta, kad sesė
nebėra ta jauna, žaisminga mergaitė, kuri visada gali leisti laiką kartu. Vyresnioji supranta, kad noras
pasilikti kaime yra stiprus, tačiau laikas prisiimti atsakomybę ir keliauti mokytis, o jaunėlė su laiku lygiai taip
pat užaugs kaip ir ji. Kūrinyje yra atskleidžiama kaimo žmogaus savijauta, meilė šeimai, gimtiems namams.
Nors ir mergina privalo palikti namus, prisiminimai apie gimtąjį kraštą jai suteiks stiprybės ateityje. Tai
parodo, kad kūrinyje vaizduojama mergina yra brandi mergina, suprantanti savo vertę ir žinanti, kad
gyvenime viskas į rankas nepaduodama.

Jauno žmogaus branda lietuvių literatūroje yra svarbus aspektas nagrinėjant lietuvių autorių
kūrinius. Jurgio Savickio kūriniuose „Kova“ ir „Vagis“ vaikai yra ypač subrendę, sugeba priimti sprendimus
naudoamiesi savo įgytomis gyvenimo žiniomis. Juozo Apučio kūrinyje „Erčia, kur gaivus vanduo“ mergina
taip pat vaizduojama kaip subrendusi asmenybė, kadangi ji yra pasiruošusi gyventi savo gyvenimą, prisiimti
atsakomybę už save ir tobulėti.