V. M.

Putinas ,,Altorių šešėly“

Pasiruoškite aptarti romaną ,,Altorių šešėly“
Spalio 14 d. ( ketvirtadieniui)
1. Liudo Vasario ieškojimų kelias – žmogaus tapsmo istorija
Anot J. Žėkaitės, romano dalių siužetas –nuosekli charakterio brendimo istorija.
Surašykite chronologine tvarka Vasario brendimo etapus: svarbiausi įvykiai ir jų
pasekmės raidai.
Atsakymus pagrįskite ryškiausiomis Vasario mintimis ( citatos) ir savo komentarais.
2. Kas paskatino Vasarį stoti į kunigų seminariją, nurodykite priežastis ( citatos)?

Pirmoji ta, kad „niekad ir niekur jis dar nebuvo konstatavęs savyje jokio jausmo, jokios dvasinės
šilumos į Dievą“, todėl „jis ėjo į religinį krizį ir tikėjimo netekimo kelią“. Būsimas klierikas
manė, jog seminarija sustiprins jo tikėjimą.
Taip pat, „tylus ir klusnus 16 metų jaunuolis nė mėginti nemėgino priešintis geležinei, visą
nulemiančiai tėvo valiai ir tylios, jautrios motinos norui“. Trečioji priežastis yra ta, kad „ne tik
mokinių tarpe, bet ir žemesnėse klasėse, tuo metu buvo pasireiškęs didokas patvirkimas“,
„Liudo draugas nusišovė, susirgęs veeneros liga“, – visa tai „darė gyvenimą juodą, purviną,
bjaurų“. Dar viena priežastis pastūmėjusi jaunuolį Liudą stoti į kunigų seminariją – jaunuoliškas
idealizmas, entuziazmas, „didelių darbų noras“, be to, „Maironis jam tapo milžinu, dievaičiu,
idealu. O Maironis – KUNIGAS!“.

3.Kaip veikėjas jautėsi seminarijoje, kokie klausimai jį kankino, kas trukdė priartėti prie
Dievo ( citatos, komentarai)? Skausmingas dievoieškos kelias.
Seminarijos sienos ir rutina malšino menišką dvasią, kėlė melancholiją, bet Liudas Vasaris ir toliau
stengėsi tapti geru kunigu „iš pašaukimo“ – pajausti savyje „Dievo kibirkštį“. Tačiau laikui bėgant,
jo požiūris į Bažnyčią nuolat keitėsi – teologinės dogmos ir jo nuomonė išsiskyrė: anksčiau norėjęs
tapti geru kunigu, suprato niekad tokiu nebūsiąs. Tokiais savianalizės momentais vyskūpai ir
klebonai, kiti patyrę kunigai abejojančiam patardavo dėl pašaukimo stokos nesirūpinti, gyventi
paprastai, ar net nusižengiant Dievo sargybinių kodeksui, bet nuolat būti atsargiu – nepapiktinti
visuomenės: „Tik žiūrėk, kad nebūtų viešo pasipiktinimo parapijoj.“
3. Poeto ir kunigo dilemos kulminacija I dalis ( gundymos scena prieš įšventinimą).
Išrašykite svarbiausias mintis, kur jis abejoja savo, kaip kunigo, pašaukimu, giliai
širdyje suvokia, kad turi kurti.

Kunigų seminarijos tvarkos ir rutinos suvaržytas jaunuolis pajunta, kad poezijos rašymas – ne
tik jo pomėgis, bet ir išsilaisvinimas. Dėl uždaro būdo Liudas Vasaris vien poetinėmis
sąvokomis ir simboliais drįsta išreikšti vidines dvejones, išgyvenimus. Kita vertus, drąsesni
kūrybiniai ieškojimai tampa viena pagrindinių priežasčių, sukeliančių būtinybę rinktis tarp
kunigystės ir rašytojo karjeros. Liudo Vasario pasirinkimą nulemia pilnavertiško, laimingo
gyvenimo siekis, įmanomas tik sekant savo pašaukimu.  Taigi, užgimęs kaip kūrybingo
žmogaus pomėgis Liudo Vasario poeto talentas vystosi jam įgyjant naujos patirties ir galiausiai
 perauga į pašaukimą, kuris, išgyvenus nemažai abejonių, suteikia veikėjui ryžto pasirinkti 
trokštamą gyvenimo kelią.

4. Vasaris jau kunigas. II dalis ( tarnystė). Koks Vasaris kunigas? Kaip jis stengiasi būti
geru Dievo tarnu? ( Epizodai, citatos).

Tapęs kunigu, Vasaris stengiasi gerai atlikinėti savo pareigas, tačiau tai jam greit nusibosta. Jis supranta jų

beprasmiškumą. Vasaris jaučiasi nepatenkintas, matydamas kitų kunigų gyvenimą, apie kuriuos jis taip
atsiliepia : „kunigas buvo ir ūkininkas, ir kooperatininkas, ir finansininkas, ir politikas, ir velniai žino kas.“
Liudui Vasariui ilgam įstringa į širdį prelato Girdvydo žodžiai: “ Griešyk, bet neapostazuok“. Kiudas supranta,
kad kunigų luomas siekia įsigalėti Lietuvoj, o tai jam nepatiko. Kaip didelės šviesos šaltinį Vasaris savo kelyje
atsimena Baronienę, kuri laisva, niekieno nevaržoma jį taip sužavėjo, kad jis irgi panoro tokiu tapti.

Liudas sėkmingai atlaikė pirmąsias mišias. Visi labai džiaugėsi. O senasis klebonas vis mažiau laiko skyrė
bažnyčiai. Vasaris turėjo ir gan sunkių išpažinčių, bei pamokslų, tačiau Liudui Vasariui atrodė, jog
tinkamiausias būdas įgyvendinti savo norą – tai kunigo kelias.Pasakotojas teigia, jog Vasarį buvo apėmęs
„jaunuoliškas idealizmas, entuziazmas, didelių darbų noras. Ir Liudą Vasarį tada jau buvo pagavusi pirmoji
patriotizmo banga. Dirbti Lietuvai!“ Liudas ima suvokti, kad tik būdamas poetu jis būna savimi, niekam
nemeluojantis ir prie nieką neveidmainiaujantis, bet galutinį taką padeda baimė ir neryžtingumas – Vasaris
priima šventimus, galvodamas, kad svyravimai tuo ir pasibaigs. Tačiau jie nenurimsta – jie sustiprėja. Liudas
Vasaris jau nebe drovus klierikėlis, bet subrendęs vyras, kurį vis stipriau ima kviesti prigimtis, vidinis balsas:
A būsiu pasaulietis poetas ir niekas daugiau.

Liudas pajunta, kad šiam darbui jis neturi nei menkiausios "Dievo kibirkšties". Tai pradeda žlugdyti jo asmenybę, tačiau
teikia medžiagos kūrybai. Dvasinė vyriausybė bando jam nurodinėti, ką jam kurti, kokias problemas nagrinėti. Šis
asmenybės žlugdymas teikia Vasariui daug abejonių dėl pašaukimo, spręndžia klausimą dėl asmenybės laisvės ir jos
sugniuždymo. Liudas Vasaris nusivilia seminarija, bet jos mesti neketina, nes bijo, kad jo gali nesuprasti tėvai, galvoja,
kad ateityje jis dar pritaps prie tvarkos. Tačiau abejones pagilina ir išoriniai veiksniai. Vasaris jaučia, kad jis turi talentą ir
gali gerai rašyti. Tą jis bando daryti įsijungęs į slapto būrelio veiklą. Nepaisnt to, kūrybą varžo kunigiškos dogmos, ir jis
sau taiko šiuos Tiutčevo žodžius: "Tylėk, dangstykis ir paslėpk svajones savo ir jausmus". Norą tapti laisvu žmogumi
padidina ir meilė. Vasaris, kaip ir kiekvienas žmogus, turi šį gilų jausmą ne tik moteriai, bet ir gamtai. Vasaris stengiasi
sugniuždyti savo poeto prigimtį, asmenybę, atsiriboti nuo šio pasaulio ir jodžiaugsmų, sakydamas, kad visa tai ne jam.
Kunigo pareigos ir reikalavimai trukdo ir Liudo kūrybai, bet jis sako: " Kaip kunigas aš ne poetas, kaip poetas aš ne
kunigas. " Tai būtų pirmieji žingsniai į asmeninę laisvę, kuriuos nugali baimė ir neryžtingumas, nes Vasaris priima
šventinimus, galvodamas, kad visi jo svyravimai tuio ir baigsis.
Antrąjį etapą į asmeninę laisvę atitinka antoji romano dalis "gyvenimas eina". Tapęs kunigu, Vasaris stengiasi gerai
atlikinėti savo pareigas, tačiau tai jam greit nusibosta. Jis supranta jų beprasmiškumą. Vasaris jaučiasi nepatenkintas,
matydamas kitų kunigų gyvenimą, apie kuriuos jis taip atsiliepia : "kunigas buvo ir ūkininkas, ir kooperatininkas, ir
finansininkas, ir politikas, ir velniai žino kas." Liudui Vasariui ilgam įstringa į širdį prelato Girdvydo žodžiai: " Griešyk, bet
neapostazuok". Kiudas supranta, kad kunigų luomas siekia įsigalėti Lietuvoj, o tai jam nepatiko. Kaip didelės šviesos
šaltinį Vasaris savo kelyje atsimena Baronienę, kuri laisva, niekieno nevaržoma jį taip sužavėjo, kad jis irgi panoro tokiu
tapti. 

Spalio 15 d. ( penktadienis)
6. Vadavimasis iš formalumu tapusios kunigystės ( II dalis, epizodas, kai vėjuotą naktį išeina
paklajoti po klebonijos apylinkes, suvokimas , kad nuo savo prigimties nepabėgs ( citatos)).
7. Platūno, Stripaičio, Šlavantų tėvelio pavyzdžiai, ką suvokia?
8. Romano moterys ir jų įtaka Vasario pasaulėjautai:
a) jaunystės idelas Liucė ir jos likimas, įtaka;
b) Katedros Nepažįstamoji - platoniška, vaizduotės moteris;
c) Baronienė Rainakienė, jos įtaka;
d) Auksė ir jos įtaka Vasariui.
Spalio 18d. ( pirmadienis)
9. Vasaris supasaulėjęs, filosofijos daktaras, kas jam trukdo ir galų gale nulemia jo
apsisprendimą?( epizodai).
10. Apibendrinimas: menui leista viskas, kas neprieštarauja natūraliai žmogaus prigimčiai,
svarbiausia prigimties, būties laisvė, o ne buvimas nuolatiniame ,,tarp“.
Medžiaga seminarui pasiruošti ir kūrinys
https://www.edukamentas.lt/wiki/literatura/putinas-altoriu-sesely/

Psichologinio romano “Altorių šešėly“ struktūra - Mokovas

mokovas.wordpress.com › , https://mokslai.lietuviuzodynas.lt/lietuviu-kalba/v-mykolaitis-putinas-altoriu-
sesely-kurinio-analize,

“Eik į gyvenimą pakelta galva ir atvira širdžia. Savo širdies vis tiek nenumarinsi. Priimk gyvenimą kaip
būtinybę, bet manyk, kad geriau nė negalėjo būti. Nieko nesibijok, nieko nesigailėk ir dėl nieko nesisielok.”

“Viskas baigta. Ir gerai, kad baigta. Prieš kiekvieną svarbų pasiryžimą kiekvienas žmogus ilgai svyruoja ir
abejoja. Bet pakanka vieną kartą pasiryžti — ir štai viskas aišku ir ramu.”

“Meilė niekada nebūna beprasmiška.”

“Dabartis savaime kuria ateitį. Jeigu mes visi norėtume numatyti, įspėti ateitį ir pagal ją formuoti dabartį,
mes rizikuotume žiauriai apsirikti: prasilenkti su ateitim ir nieko gero neduoti dabarčiai.”

“Dažnai atsitinka, kad gyvenimas tam tikrais momentais sutirštėja ir žmogus per vieną savaitę, ne tai kad jau
mėnesį, patiria ir pergyvena daugiau negu kitais atvejais per ištisus metus.”

“Širdis visuomet mokės apgauti ir gudriausią protą, ir kiečiausią valią.”

“Juk kiekvienoje vietoje, kur mums tenka ilgiau pagyventi, mes paliekam savo širdies, savo sielos dalelę.”

“Ar ne iš mėgstamųjų knygų pažįstame žmogų?”

“Žmogus nešiojasi tik pusę savo sielos ir lieka tobulas tik suradęs ir pamilęs kitą, kuris turįs antrąją pusę. Dėl
to mylėti galima tiktai vieną kartą, o tokia meilė esanti būtina ir amžina.”

“Meilė tik vienokia tegali būti: sielų bendravimas.”

“Mano dievas, kurį aš tikiu, nėra reikalingas jokių priesaikų ir neuždeda jokių pančių, dėl kurių reikėtų
beprasmiškai kankintis ir žudyti savo gyvenimą. Jis tereikalauja, kad aš dorai gyvenčiau.”

“Neišnyksta niekas, kas kartą yra buvęs.”

“Išvengti moteries yra vienintelis kelias — vesti ją.”

“Tapai mediku, o pamatei, kad esi mėsininkas, tai mesk gydęs, nes imsi žmones pjauti. Taip pat ir su
kunigyste.”

“Kad negalima, tai visai nerašyk, nes prievarta niekad nieko gero neparašysi.”

“Yra žmonių, kurių vienintelis paskyrimas — puošti pasaulį ir daryti kitiems malonumą. [...] Jie bus gerai
išauklėti, malonūs, turės geras manieras, bet absoliučiai niekam nenaudingi. Jie neturės jokių pareigų ir
nedirbs jokio darbo. Nedarydami niekam naudos, jie nedarys niekam nei žalos. Ir į klausimą, koks tų žmonių
buvimo pateisinimas, nerasi jokio atsakymo kaip vien tai, kad jie puošia pasaulį. Kai kas tokius žmones
vadina visuomenės parazitais.”

“Gyvenime esti visokių situacijų ir visokių pareigų. Kartais tenka vienaip jausti, o kitaip kalbėti, veidu juoktis,
o širdimi liūsti — ir atvirkščiai.”

“Pasvajoti — dar ne nuodėmė.”

“Rašytojas, poetas savo kūrybai pajėgų ir medžiagos semia iš dviejų šaltinių: iš savo asmenybės ir iš
aplinkinio pasaulio. Bet reikia, kad asmenybė būtų stipri ir vieninga, o pasaulis, gyvenimas, tikrovė jaučiama
tiesiogiai ir gyvai.”

“Vienas iš maloniausių subrendusio žmogaus jausmų yra patirti, kad pirmųjų jaunystės susižavėjimų dalyvis
dar ir šiandien tau ištikimas ir mielas.”
“- Kaune, brolyti, nepasislėpsi. Tu ties seimu nusičiaudėk, tai Šančiuose tau „į sveikatą“ atsakys.”

“Tie pirmiausia ir nueina blogais keliais, kurie nusivilia savo viltimis ir darbu.”

“Menininko gyvenime viskas vyksta savaime. Prievarta čia nieko nepataisysi, o greičiau pagadinsi. Bus
išgyventa, — bus padaryta.”

“Juk kiekviena meilė jaučiama. Ji nuolatos mums primena mylimą daiktą, liepia jo ilgėtis, jo netekus, liūsti, o
, jam esant, džiaugtis. Meilė mus jaudina, egzaltuoja, priverčia mūsų širdį smarkiau plakti.”

“Šešerius metus seminarijos gyvenimo gali pakelti tik tie, kas nuoširdžiai tiki, tie, kas save apgaudinėja arba
yra paskutiniai storžieviai kupranugariai.”

“— Buvai jau pas rektorių? — paklausė dar Vasaris.

— Buvau. [Variokas]
— Na, ir ką?
— Nieko. Palinkėjo, kad būčiau bent geras žmogus, jei negaliu būti kunigu. O aš manau, dėl to ir būsiu geras
žmogus, kad negaliu būti kunigu.”

“Niekas taip nesukelia pasaulio neapykantos prieš bažnyčią kaip per dideli kunigijos apetitai ir bandymai
atsisėsti į žemės kunigaikščių sostus.”

“Aš imu žmogų kaip žmogų, nepaisydamas jokių aplinkybių, kurios šiandien gali būti vienokios, o ryt
kitokios. Tik iškeltas iš aplinkybių žmogus parodo tikrą savo veidą.”

“Gudriai pakalbėti gali ir kvailas. Tai priklauso nuo įgudimo, nuo sekimo kitais, o kartais ir nuo paties
kvailumo, nes ir kvailumas kartais mums gali atrodyti gudrus ar bent įdomus.”

“Žmogaus pažiūros, o kartais ir tikėjimas, ne visuomet priklauso nuo žmogaus valios. Jaunuolis,
neturėdamas pašaukimo, tapo kunigu. Kunigo darbas netinka jo palinkimams, gabumams ir charakteriui. Jis
kankinasi, ima abejoti, jis bręsta, ir jo pažiūros keičiasi. Jis nebetenka tikėjimo jei ne dievu, tai bent
bažnyčios disciplinariniais nuostatais. Ir štai jis meta kunigystę, sudaro šeimą ir doriai gyvena. Ar tokį žmogų
mes turime smerkti kaip niekšą ir išdaviką?”