Humaniškumas – esminis žmogaus gyvenimo principas

Kiekvienas žmogus nors vieną kartą mąstė apie savo gyvenimo pricipus ir neretai į
šį sąrašą patenka toks esminis žmogaus gyvenimo principas, kaip humaniškumas.
Humaniškumas skatina mums stengtis daryti gerą ne tik sau, bet ir aplinkiniams, duoda
jėgų apginti silpnesnįjį, arba kovoti už savo teises. O jeigu žiūrėti globaliniai,
humaniškumas saugo žemės taiką, neleidžia žmonėms peržengti etinį ribą, tarsi mūro
siena, be kurios nebus gyvenimo ir laisvės.
Visų pirma, humaniškumas – esminis žmogaus gyvenimo principas, nes jis yra
kiekvieno žmogaus gyvenime, todėl, kad labai stipriai susijęs su meile, sąžine ir pagarba.
Kaip buvo sakęs E. Telmanas „Mes gyvenam tokiu metu, kai tik žmogiškas ir mylintis
žmogus yra vertybė.“ Labai gerai žmoniškumo bruožai atsispindi XX amžiaus Lietuvių
psichologinio realizmo atstovo Jono Biliūno kūryboje. Šis rašytojas savo novelėse
atskleidė pačias svarbiausias žmogaus savybes, išaukštino nuoširdžius, šiltus jausmus.
Vienas tokių Biliūno kūrinių yra „Liūdna pasaka“, kuriame vaizduojamas gražus kaimo
šeimos gyvenimas. Kūrinyje išaukštinamas žmonių dvasinis pasaulis, čia susipina
daugybė gražių, humaniškumą simbolizuojančių jausmų. Apysakos centre - dviejų
žmonių, Juozapotos ir Petro, begalinė meilė vienas kitam. Čia vaizduojamas moters
pasiaukojimas dėl vyro, noras bet kokiu būdu palengvinti mylimam žmogui gyvenimą,
suteikti apsaugą. Vyras pateikiamas kaip tėvynės patriotas, kovojantis už laisvę ir lygybę,
šeimos ir visos tautos gerovę. Tai lyg idealios šeimos modelis, tobulai mylinčios moters
ir vyro, šeimos santarvės ir rūpinimosi vienas kitu pavyzdys. Biliūnas tarsi nori mums
parodyti, kad žmoniškumu galima viską pasiekti, rasti šeimą, mylinčią žmoną, ir
supratingumą iš kito žmogaus. Iš šio, mes galime suprasti, jog humaniškumas padeda
išgyventi sunkiausiose sąlygose, ir jo dėka galime tapti stipriau.
Antra, nėra kito svarbiausio principo kaip turėti ramią sąžinę. Anot Sokrato „Ne
tas turtingas, kas daug turtų turi, bet tas, kas su ramia sąžine“. Laikosi tų pačių žodžių ir
J. Biliūnas savo kūrinyje „Vagis“. Jis pateikia dvasingo, humaniško žmogaus ir jo sąžinės
kovą, vaizduoja žmogaus kančias ir išgyvenimus nepasakius tiesos. Apsakymo
pagrindinis veikėjas Jokūbas – darbštus, gyvenimu besidžiaugiantis vyras, kurį staiga
sukrėtė baisus atsitikimas – gelbėdamas savo arklį, jis užmušė vagį. Jokūbas
neprisipažino policijai, nes bijojo palikti savo šeimą vieną, jautėsi už ją atsakingas. Savęs
raminimas bei teisinimas, artimųjų palaikymas, išpažintis kunigui suteikė Jokūbui tik
trumpalaikę ramybę. Nors nusikaltimą jis atliko gindamas savo ir gyvulio gyvybę, šis
įvykis sugriovė visą ramią buitį, gražias dienas pavertė didžiausia kančia. Nutylėjęs savo
nusikaltimą jis visą gyvenimą buvo priverstas kęsti pačią žiauriausią bausmę - sąžinės
graužatį. Tačiau Jokūbo visą gyvenimą neapleido žmogiškumas – dėl savo blogo poelgio
jis jautėsi kaltas, negalėjo ramiai gyventi, atlikinėjo išpažintį, nuoširdžiai meldėsi Dievui.
Iš šio, mes galime suprasti, kad humaniškumas gali išsaugoti ir žmogaus vidinį erdvę, nes
nuo sąžinės priklauso tavo vidinė būsena.
Taigi, jeigu apibendrintume, humaniškumas – tai esminis gyvenimo principas, nes
tai gebėjimas padėti ir užjausti kitiems, tai sąžinės jausmas bei dėkingumas ir meilė bet
kuriam žmogui, tai ta vertybė, kuria daro iš gyvūno žmogų, be kurios mes negalėtume
ramiai gyventi ir laisvai kvėpuoti. Ne veltui buvo sakoma, jog be žmogiškumo žmogus
gali tik egzistuoti, bet negyventi.