Potemė – „Gamta, tai vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas“.

Nuo pat neatmenamų laikų žmogui gamta buvo be galo svarbi. Ne veltui sakoma, kad
gamta yra tarytum antroji mūsų motina. Jau nuo seno žmogus būdamas gamtoje pasikrauna
energijos, atsipalaiduoja nuo kamuojančių rūpęsčių, ima svajoti. Būtent gamtoje esantis žmogus
gali visiškai atsiverti, pajusti savo tikrąją prigimtį, harmoniją, natūralumą, o svarbiausia –
tikrumą. Gamtoje labai lengva išreikšti savo jausmus ir išgyvenimus, rasti prieglobstį ir dvasinę
ramybę. Todėl gamtos santykis su žmogumi tema yra itin dažna lietuvių literatūroje. XVIII a.,
XIX a. ir XX a. lietuvių rašytojai vaizdavo gamtą gerbiantį žmogų, patyrusį priespaudą,
baudžiavos sunkenybę. Visus šiuos gyvenimo sunkumus ir negandas žmogui padėjo išgyventi
gamta. Ryškiausiai gamtos išskirtinumą ir ryšį su individu savo kūryboje atskleidė Antanas
Baranauskas, Kristijonas Donelaitis ir Marius Katiliškis.

Senovės lietuviams buvo labai svarbu turėti ryšį su gamta. XIX a. poetas A. Baranauskas
pirmasis lietuvių literatūroje atskleidė žmogaus ir gamtos bendravimą, sunkiai suvokiamus ir dar
sunkiau nusakomus vidinius jo ryšius su gamta. Jo parašytas kūrinys „Anykščių šilelis“ puikiai
perteikė gamtos paveikslą, kurį jis matė tuo metu. Vaizduodamas gamtos peizažą, A.
Baranauskas tartum perkėlė jį į žmogaus sielą, paryškindamas jo šviesos ir šešėlių kontrastus bei
kontūrus. „Anykščių šilelyje” gamtos fone iškyla žmogaus portretas. Jame atsispindi vidinis
žmogaus pasaulis, didelė, tauri ir kūrybinga asmenybė. Šitokiu būdu A. Baranauskas iškėlė
naujas liaudies žmogaus charakterio savybes – jo dvasines bei kūrybines galias, kurios skatino
žmogų ne vien protestuoti ar kovoti, bet ir mąstyti. Lietuviams labai didelę reikšmę turėjo
miškai. Vešlios Lietuvos girios buvo dosnios žmogui. Giriose knibždėte knibždėjo žvėrių,
žmogus nejutęs nei alkio, nei šalčio. Miškas lietuvį gynė nuo priešų, jam davė išgyvenimui
būtinų dalykų, bet svarbiausia miškas veikė lietuvį, jį ramindamas, guosdamas ir teikdamas
naujų vilčių. Senovės Lietuvos girių vaizdų potekstėje atsispindi gimtojo krašto meilė,
pasididžiavimas savo tėvyne, liaudies žmonėmis ir jų kūryba. Todėl Lietuvos girių likimas
poemoje yra neatskiriamas nuo visą kraštą ištikusių istorinių, socialinių negandų. Didingais
miškų vaizdais poetas tarsi idealizuoja ir pačią senovės Lietuvą. Baranauskas teigė, kad šilelio
iškirtimas, tai lyg žmonijos sunaikinimas. Apibendrinant, galima teigti, kad Antano Baranausko
kūryboje ypač pabrėžiama gamtos svarba žmogui yra ne kas kita, kaip žmogaus gerovės, laimės
ir pilnatvės priklausomumas nuo gamtos, todėl palaikyti taikius tarpusavio santykius yra būtina.

Žmogus su gamta yra glaudžiai susijęs. Ne paslaptis, kad nuo gamtos priklauso žmonių
darbai, gyvenimo būdas. Šį reiškinį puikiai pavaizdavo XVIII a. grožinės literatūros pradininkas,
kunigas Kristijonas Donelaitis. Hegzametru parašytoje poemoje „Metai“ Donelaitis atskleidė,
koks gamtos ryšys su žmonėmis. Vaizduodamas būrų gyvenimą per vienerius metus, K.
Donelaitis sukuria kiekvienam metų laikui būdingą, konkretų ir tikslų gamtinį foną. „Pavasario
linksmybės“ prasideda ryškiu gamtos atbudimo paveikslu: „Jau saulelė vėl atkopdama budino
svietą“. „Vasaros darbuose“ Kristijonas Donelaitis labai pabrėžia darbo svarbą šiuo metų laiku,
kadangi vasarą yra atliekami svarbiausi metų darbai. Be to, svarbų vaidmenį visoje “Metų”
gamtinio ciklo tematikoje atlieka gyvybės Žemėje palaikytoja – saulė. Pavasarį ji prižadina ir
atgaivina gamtą; vasarą karščiu vargina būrus. Poemoje saulė yra tarsi galinga gamtos širdis, nuo
kurios metinio ritmo priklauso Žemės, jos augalų, gyvulių ir galiausiai pačių žmonių
egzistencija. Kristijonas Donelaitis skatina žmogų įsiklausyti gamtos balso, atsiduoti jos ritmui,
gyventi, kurti ir viskuo džiaugtis. Taigi, kiekvienas žmogus yra priklausomas nuo jį supančios
gamtos ir jos reiškinių, todėl labai svarbu, kad individas gebėtų gerbti ir puoselėti ryšį su gamta.

Gamta yra ne tik mūsų gyvenimo dalis, bet taip pat ji labai atspindi žmogaus jausmus ir
išgyvenimus. Tai puikiai atskleista XX a. moderniosios literatūros atstovo Mariaus Katiliškio
romane ,,Miškais ateina ruduo”. Pats autorius labai mylėjo gamtą, būdamas joje gerai jautėsi,
todėl gamtos ir žmogaus ryšys atsispindi ir jo pačio kūryboje. Psichologinis romanas "Miškais
ateina ruduo" – tai M.Katiliškio meniškiausias kūrinys. Romane kuriamas pasaulis ir žmonės
gyvena gamtos laiko rėmuose. Jų dvasinis gyvenimas plėtojasi ir lemtis pildosi drauge su metų
laikų kaita - nuo pavasario atgimimo, vasaros šelionių iki rudens liepsnos bei žiemos sąstingio.
Miško vaizdai yra svarbi kompozicinė kūrinio jungtis. Jie įspūdingiausiai rodo metų laiką,
plėtoja romano veiksmą, atskleidžia veikėjus. Romane itin svarbūs ir miško gaisro vaizdai, kurie
siejasi su žmogaus vidiniais išgyvenimas. Tai paskutinis ir pats baisiausias miško kančios etapas:
pasibaigia lietuvio gyvenimas ,,miškų lanke”, išseko gamtiškas jo laikas su ,,baigiančiais griūti
seniaisias kaimais”. Buvusi uždara erdvė turi plėstis, atsiverti pasauliui, civilizacijai. Tačiau
miško gaisras siejasi tarsi su visko pabaiga: baigiasi ir karšta aistringa vasara, veikėjų laukia
pabaiga ir jų pačių gyvenimuose. Apibendrinus, žmogaus jausmai ir išgyvenimai siejasi su
gamta. Visais laikais žmogus buvo bent dalinai priklausomas nuo gamtos, kuri įtakoja ne tik
žmogaus laimę, bet ir kančias.

Apibendrinant drįstu teigti, jog šių trijų autorių kūryba ir požiūris į gamtą, suteikia
skaitytojui galimybę suprasti, kad gamta yra neatsiejama kiekvieno iš mūsų gyvenimo dalis. Nuo
pat seniausių laikų žmogus be galo norėjo turėti ryšį su gamta, joje atsipalaiduoti ir pasijusti
pilnaverčiu žmogumi. Gamta žmones išmokė prisitaikyti prie netikėčiausių jos išbandymų.
Tačiau vis dėlto, gamta siejasi ne tik su darbais, bet ir su žmonių jausmais. Ji nuolat supa žmogų,
sukelia galybę jausmų ir tam tikrų išgyvenimų. Gamta – tai mūsų įkvėpimo ir ramybės šaltinis.