Literatrinis rainys

MENO REIKM MOGAUS GYVENIME

(Putinas, Savickis, Radauskas)
Remiantis dabartiniu lietuvi kalbos odynu, menas meistrikumo ir vaizdutots
panaudojimas, kuriant estetinius objektus, aplink ar patirt, kuria gali grtis mons. Yra dviej
tip mons: tie, kurie kuria men ir tie, kurie juo domisi. Kuriantys mons savo vaizduots
vaisius perteikia vairiais pavidalais: nuostabaus groio statiniais, skulptromis, menikais
tekstais, poezija. Kryba praturtina j dvasia groiu, suteikia peno sielai, padeda pabgti nuo
kasdienybs. moni, besidomini menu, sielos taip pat praturtja mogaus nykus ir skurdus
vidinis pasaulis pajauia laisv mstyti, matyti, girdti ir jausti tai, k nori. Be meno ms
kasdienyb bt tik pilka knyga, kurios lapus kasdien veriame. Meno, groio pojtis, kryba net
didiausioje pilkumoje sukuria stebukl. Lietuvi literatroje, XIX a. pab. XX a. pr., tikrus
stebuklus sukr ir men stipriai jaut poetas romantikas ir simbolistas Vincas Mykolaitis
Putinas, auktojo modernizmo raytojas Jurgis Savickis ir keturvjininkas Henrikas Radauskas.
Skaitydami j krinius galime pajausti tikrj meno reikm mogui.
Vincas Mykolaitis Putinas men suvok kaip galimyb isiskleisti asmenybei, atverti
individo siel. Poet, kuriam artimas romantinis, idealistinis pasaulvaizdis, avjo pasaulio ir
mogaus visumos suvokimas kosmosas. Menikiausia yra simbolistin Putino poezija
rinkinys Tarp dviej aur. Harmoninga jo kryba atsiskleidia eilraiuose Tarp dviej
aur ir Rpintojlis. Metafora Tarp dviej aur, yminti poet pamgt nakties laik,
atveria pasakos erdv ir veda skaitytoj uburt pasakos al, kur nepaliaujamai veriasi
mogaus siela, iekodama groio, paslapties, viesos, vientisos bties mogus skaitydamas
eilrat Rpintojlis gyja iminties ir jgos tikti, jog pasaulyje jis yra saugus, jog mogaus
gyvenimas yra vertingas jis gali grotis dangumi, vaigdmis (O vaigds, vaigds!
didels ir maos / Taip spindi, net graudu, Dievuli mano.), gali pajausti budraus Rpintojlio
meil. Skaitytojas nukeliavs paslapting, pasakik pasaul tarsi atsiveria sau paiam,
isiskleidia aplink pamato tikr, grai dalyk, kuri pirmiau nemat.
Ekspresionisto J. Savickio proza kupina auktj groio, meno, kultros ideal. Atidus
Savickio skaitytojas isiugdo gebjim pastebti gamtos vairov, mogaus emocij kait, patiria
intelektin ir estetin diaugsm. Vis dlto menininko gyvenim Savickis vaizduoja dramatik.
Fleitininkas iogas, novels Fleita protagonistas, dl mirtinos ligos atleistas i orkestro,

sunkiai randa prieglobst pas gimines, bando vl gyventi i savo profesijos prisidjs prie vietos
garsios kapelijos. Bet bdamas tikras menininkas, fleitos virtuozas, jis negali paksti
ventvagingai darkom muzikos gars ir stoikai pasirenka vienatv, skurd ir mirta fleit
prispauds prie krtins. Menininkas, nepaisydamas vis aplinkybi, mirt pasitinka oriai.
Meno vert vairi epoch ir vairi socialini sluoksni gyvenime esti skirtinga. J.
Savickio novelje Paskutinis rapsodas pieiami trys skirtingi poiriai men: valstieio kininko, jo snaus studento ir dvarininko. kininkas Erdzelynas netyia uklysta grivanio
dvaro valdas. Praktika valstieio akimi viskas ia atrodo peiktina ir neprotinga (tarsi
gimnastik darantys galvijai, sudarkyti parko mediai). Novelje vaizduojamas laikas, kai ne
ponas, o valstietis yra kikai stipresnis. Valstietis, nordamas patenkinti savo garbtrok,
susidraugauja su buvusiu valdovu ir paskui su monmis aiposi i dvaro keistenybi (t.y.
menik dalyk). Taiau dvar atvyks kininko snus studentas, apirdamas dvar pastebi:
sal

ipuot

barokiniais

veidrodiais,

auktus

dviej

sieksni

langus,

sunkius

kandeliabrus I jo pastebjim matyti, kad jis yra susipains su menu ir jo istorija. Grois,
menas, imtamets kultros tradicijos, teisingumo ir prakilnumo svokos, augusios skolose
paskendusio dvarininko savivok, - tai auktojo visuomens luomo, aristokratijos vertybs,
tolimos paprastam valstieiui. Menas svarbus visiems socialiniams sluoksniams - be auktosios
kultros, meno suvokimo, ilavinto skonio negalima suvokti net graiausio gamtovaizdio,
reikmingiausios istorins vietovs verts.
Kiekvienas menininkas savo kriniu siekia priversti mog susimstyti, atitraukti j nuo
kasdieni, danai buitik rpesi ir paskatinti i naujo apmstyti savo gyvenim. Vieni
menininkai tai pateikia subtiliai, o kiti kalba atvirai, be joki pagrainim. tai didysis men
alkoholikas, raytojas Henrikas Radauskas savo ironik (Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu),
kartais net sarkastik poir gyvenim poezijoje pateikia nepaprastai estetikai, subtiliai ir
originaliai. Jo kryba atsiremia ne tikrov, ne tvyns gamt, ne asmeninius igyvenimus, o
men, mit, paties poetinio odio galimybes i nieko sukurti savit pasaul. Radausko kryboje
atsiribojama nuo konteksto, orientacija pasaulin lyg pasireikia kultrini asociacij gausa,
klasikinio meno garbinimu, pastanga kurti laiko enkl nesutert grynj poezij. Perprats
Radausko poezij, skaitytojas supranta, kad i poezija nra nei tuia, nei alta ir kad joje svarbu
ne kas pasakyta, o kaip pasakyta (ydi ro, juoda kaip anglis,/ Apvalia ir kaitria ugnimi.).

Skaitant Radausko poezij laikas tarsi sustoja, aus diugina skambios metaforos, siel ulieja
diaugsmas, ironija, o kartais net lidesys.
Menas turt bti kiekvieno i ms gyvenimo dalis. Literatra, dail, muzika adina
moralinio tobuljimo poreik, skatina mus keistis ir nuolat ugdyti savo gyvenimo filosofij,
nepamirtant tikrj vertybi. Raytojai V. Mykolaitis Putinas, J. Savickis ir H. Radauskas
savo meno supratimu dalijosi su kitais monmis kurdami poezij, noveles. Savo kriniuose
raytojai svarsto ir apibendrina meno, groio esm bei reikm mogaus gyvenime. Vis
gyvenim mog supa menas ir daro tak jo gyvenimui. Svarbiausia, mokti teisingai naudotis
menu, j suprasti, juo mgautis, dalintis ir taip ilaisvinti savo siel.