Programiniai privalomi ir privalomi kontekstiniai autoriai
Kūrinių ištraukos, citatos
1 J. Radvanas. Lietuvos didybės paminklas- Jono Radvano
Radviliada (I ,,Radviliada”
d. 31-96 eil., Įsigalėjus požiūriui, kad spausdintas literatūros kūrinys yra pats
III d. 85-169 geriausias paminklas, XVI a. pab. LDK poetai, norėdami, kad
eil. ) būsimos kartos turėtų kuo didžiuotis, ėmė eiliuotai aprašinėti ne
Jonas vien senovės istorijos, bet ir gyvenamo meto įvykius, šlovinti ne
Radvanas vien praeities didvyrius, bet ir kuo nors pasižymėjusius savo
 ( gimė apie
amžininkus.
XVI a. vidurį
– 1592) m. Radvanas kūrė anų laikų tarptautine lotynų kalba, tad jo eilėraščiai
– LDK poetas ir poemos buvo skirti ne tiktai lietuviams, bet taip pat lenkams ir
. kitiems Senojo Žemyno gyventojams. Savu metu šis poetas buvo
žinoma ir matoma Lietuvos sostinės kultūrinio gyvenimo figūra.
Poema ,,Radviliada“
Vienas ryškiausių XVI a. kūrinių Lietuvos literatūroje. Joje
aprašytos Lietuvos pergalės Livonijos kare, tuometės Lietuvos
aukštuomenės puoselėta valstybinė ideologija, valstybės
geografinis, istorinis, kultūrinis vaizdas. Poemoje atvaizduojama
Mikalojaus Radvilos Rudojo asmenybė, taip pat jo didžiausio
priešo Ivano Rūsčiojo portretas.
 „Radviliada“ yra literatūrinis, vieno autoriaus sukurtas
epas, skirtas Lietuvos valdovams, karžygiams, istorinėms
asmenybėms išaukštinti.
Į lietuvių kalbą „Radviliadą“ 1997 m. išvertęs literatūros
istorikas Sigitas Narbutas teigia:,,Sunku nepasiduoti šios ir kai
kurių kitų Radviliados vietų sugestijai. Taip yra dėl vienos
paprastos priežasties: poeto kuriamas Lietuvos vaizdas yra itin
artimas toms savarankiškos galingos valstybės romantinėms
vizijoms, kurias nepriklausomos Lietuvos atsiradimo
išvakarėse sekdami Daukantu puoselėjo Basanavičius ir Šliūpas,
Vileišis ir Klimas ir kurios per visą sovietmetį karts nuo karto
pasirodydavo pogrindžio savilaidos spaudinių puslapiuose bei
išeivių publikacijose. Tarp jų esama nedidelio, bet labai svarbaus
skirtumo. Radvanas buvo pirmasis, sukūręs tokį amžinos galingos
Lietuvos mitą. Priminęs savo skaitytojui lietuvių kilmės iš romėnų
legendą ir taip Lietuvos atsiradimą susiejęs su Europos istorija,
poetas mini tos valstybės valdovus, kitus dinastus, garsiuosius
(Radviliada 31–54) Lietuvos pašlovinimas
Ginklais galinga yra ir šlove išgarsėjusi žemė
čia, plačiuose laukuose, per kuriuos Lietuva nusidriekus —
motina derlių skalsių ir gentis, įgudus kariauti.
Sako, kad ją kitados nukariavo Italijos sūnus —
vyrai karingom širdim. (Ar yra toks žmogus, kurs nežino
šiandien Libono tremties, Palemono didvyriškų žygių?)
Virtine ilga iš jos atsiranda ainybė lietuvių —
šita valdovų gentis; juk nuo Baltijos ligi Juodosios
valdo lietuviai žemes, o šlove ir Olimpą pasiekia.
Ginklais patenkintiems, jiems išmintinga gamta pašykštėjo
klonių Kampanijos, kur Cerera, įstatymų motė,
varžos gausa su Bakchu, nepaskyrė Panchajos Tempėjų
nei Alkinojo miškų, nei derlingojo Pesto rožynų,
nedavė persų laukų ar upokšnių, turtingų metalo.
Derlių, kokį šventi dovanoja Gargarai, skyrė
jiems užtatai ir žemes, kur per amžius lengva išmisti.
Tyras kaip stiklas upes vainikuoja ta žemės grožybė —
girių aukštų karūna; jos viršūnėmis šičia žvaigždynus
remia, o medžių šaknim ligi Stikso vėlių nusileidžia.
Šičia atranda namus sau elniai, briedis ir stumbras
(šitas galiūnas yra sulaikyti, ką nutveria, pratęs
savo šiurkščiu liežuviu ir aukštai į orą išmesti),
šičia ir lūšis dėmėm išmargintu apdaru glaudžias,
randa namus sau žvitri stirnelė ir didelis tauras.

Radvano ,,Radviliados” pavadinimas primena
Antikinės literatūros pradininkų kūrinių pavadinimus:
Homero ,,Iliadą”, Vergilijaus ,,Eneidą”.
Trys pirmieji ,,Radviliados” ištraukos sakiniai
parodo, kokia Lietuva stipri, galinga, apsiginklavusi;
Žinoma kitiems kraštams kaip drąsi, įpratusi kariauti;
turtinga ( derlingų žemių) šalis.
Primenama legenda apie lietuvių kilmę iš romėnų,
siekiama išaukštinti Lietuvą/įrodyti lietuvių kilmingumą,
garbingumą ; siekiama skatinti pagarbą, meilę savo
šaliai/didžiavimąsi savo šalimi. Lietuvos kunigaikščiai
Algirdas ir Kęstutįs - narsiaširdžiai – epitetas.
1
 karvedžius.“
2 M. K. Motiejus Kazimieras Sarbievijus  M. K. Sarbievijaus nuopelnai Europos kultūrai
Sarbievijus. Vilniaus universiteto auklėtinis ir profesorius, vienas žymiausių
Lyrika XVII amžiaus poetų Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–
(pasirinkti 1640) gimė Sarbievo kaime netoli Pultusko, Lenkijoje.
eilėraščiai) Septyniolikos metų jis įstojo į Jėzuitų ordiną. Studijavo
Braunsbergo jėzuitų kolegijoje (1614-1617) ir Vilniaus
akademijoje (1620-1622). 1622 m. buvo išsiųstas studijuoti
teologijos į Romą, kur išsamiai susipažino su antikine literatūra
bei kultūra, parengė pirmą poezijos rinkinį –„Trys lyrikos
knygos“, už kurį popiežius Urbonas VIII vainikuoja jį laurų
vainiku. Grįžęs iš Romos, nuo 1627 m. Vilniaus universitete dėstė
retoriką, filosofiją, teologiją, ėjo įvairias administracines pareigas,
dirbo Šv. Jonų bažnyčios pamokslininku. Taip pat poetiką ir
retoriką dėstė Kražių ir Polocko jėzuitų kolegijose. 1635 m. išvyko
į Varšuvą, kur penkerius metus dirbo karaliaus Vladislovo IV
Vazos nuodėmklausiu, rūmų pamokslininku. Buvo palaidotas
Varšuvos jėzuitų bažnyčioje. XIX a. I pusėje jo palaikai perkelti į
pijorų bažnyčią Varšuvoje, o pastarąją pavertus cerkve, rusų kartu
su kitais slaptai palaidotas bendroje duobėje Povonzkų kapinėse,
netoli Šv. Karolio Boromiejaus bažnyčios.
„M. K. Sarbievijaus lyrika“ – galimybė apmąstyti žmogaus ir
pasaulio prieštaringumą“
Baroko epochos filosofinės minties ir estetikos ypatumai
1. Priešingai Renesanso kultūrai, iš principo neigusiai viduramžių
tradiciją, XVII a. kultūrai buvo būdingos sąsajos su viduramžiais.
Šio amžiaus filosofai kėlė didžiuosius metafizinius1 klausimus –
tuos pačius, į kuriuos buvo įsigilinę viduramžiai. Buvo
stengiamasi viena sistema aprėpti ir gamtą, ir Dievą. Tačiau XVII
filosofija akcentavo ir žmogaus proto savarankiškumą, jo galią,
tuo pratęsdama ne viduramžių tradiciją, o Renesansui būdingą
optimistinį tikėjimą žmogaus proto galimybėmis. Be to, to meto
Meniškai vaizduojami didingi miškai, pilni gyvūnijos ir
įvairios augmenijos;
Poetizuojamos gražiausios Lietuvos upės;
Minimas didingas, turintis daug gyventojų Vilniaus
miestas;
Didžiuojamasi Lietuvos kunigaikščiais ir jos valdovais.
Meninio meistriškumo viršūnė Lietuvos Baroko
literatūroje; VU profesorius; Žymiausias XVII a. poetas
Europoje, rašęs lotyniškai; XVII a. jo lyrikos knygos
išleistos Kelne, Vilniuje, Antverpene, Paryžiuje,
Varšuvoje, Romoje, Leidene.
XVII –XVIII amžiuje išleista 60poezijos leidinių anglų,
vokiečių, prancūzų, italų, lenkų, čekų, lietuvių kalbomis.
1632 m. lyrikos rinkinio antraštinį puslapį piešė
žymiausias XVII a. flamandų dailininkas P. P. Rubensas
Jo vardu pavadintas vienas gražiausių Vilniaus
universiteto kiemelių.
M. K. Sarbievijaus propaguojama dorybė neatitinka
žmonėse paplitusio jos vaizdinio: ji gyvuoja aukštesnėse
sferose. M. K. Sarbievijus taip pat vartoja „nuosavos
dorybės“ ir „atskiros dorybes“ sąvokas, pabrėždamas,
jog tik taip galima atsiriboti nuo išorinės šlovės, kalbų,
pavydo ir džiaugtis savo pilnatve:
Dorybė vengia, net jei verta yra,
Šlovingo garso. Kuo nuo žmonių toliau,
Tuo mus rečiau pasieks pavydas:
Mėgsta mat jis su draugais ateiti.
(Lyric. IV, 12, 29-32. Vertė E. Ulčinaitė)
Odėje „Krispui Levinijui“ M. K. Sarbievijus kalba apie
„laimingas“ ir „nelaimingas“ valandas, kurių vienos
kažką žmogui duoda, kitos – atima. Likimas taip pat
nusakomas kaip „kintantys, neaiškūs atsitiktinumai“. O
tų atsitiktinumų valdytojas vadinamas pasaulio
Viešpačiu. Tyrinėtojai yra pažymėję didžiulį Renesanso
humanistų dėmesį likimo temai. Fortūna – tai kitimo,
permainingumo, atsitiktinumo simbolis, kartais
2
mokslininkai (įskaitant ir filosofus) siekė sukurti visuotinę teorinę
gamtotyrą, ją paversti tiksliuoju mokslu, kurio pagrindas –
matematika, o tikslas – didžiųjų metafizinių problemų sprendimas.
Būtent tai skiria XVII a. filosofiją ir nuo viduramžių, ir nuo
Renesanso tradicijų.
2. XVII a. pradeda vyrauti naujo tipo pasaulėjauta, kuriai būtis yra ne
kažkas nekintama, kartą visiems laikams duota dieviška lemtis, bet
dinamiška, atvira visiems pokyčiams, susidūrimams ir dramoms.
Renesanso atstovai tikėjo, jog pasaulis ir žmogus yra tobulas Dievo
kūrinys, o būdamas toks, jis privalo būti harmoningas. XVII a. pasaulis
virto begaliniu mįslingu labirintu ar gal net dinamiška nepabaigiamų
metamorfozių2 visuma, kurioje žmogaus likimas priklauso nuo galingų
ir nuo jo nepriklausomų jėgų kaprizų. Tad dinamiškumas, kontrastai,
paradoksalumas ir dramatiškumas – specifinės XVII a. pasaulėjautos
išraiška.
3. Baroko teoretikai gebėjimą kurti siejo su sąmojumi arba „greituoju
protu“. Esminis sąmojo bruožas – sugebėjimas jungti tolimus savo
prasme dalykus: tai, kas juokinga, ir tai, kas liūdna; tai, kas reikšminga,
ir tai, kas žaisminga. Kitaip tariant, sąmojis – tai gebėjimas kurti
originalius, netikėtus įvaizdžius, sugretinimus, kita vertus, sąmojis – tai
dieviškojo prado reiškimasis, tai intuicija, leidžianti įspėti pasaulio
paslaptis. Specifiniu meno pagrindu baroko teoretikai laikė metaforą,
kuri turi panašią reikšmę kaip sąmojis. „Metafora – tai pagrindas
išreikšti visus pasaulio reiškinius, jį pažinti, per ją vyksta laipsniškas
kilimas nuo pagražinimų ir detalių į emblemas3, nuo emblemų – į
alegorijas4, nuo alegorijų – į simbolius5,“- teigė vienas iš Baroko
estetikos teoretikų Tezauro.
G. Vaitkūnas „Švietimo epochos estetinės kultūros metmenys“
1 metafizinis– protu nesuvokiamas, nesusietas su tikrove, nukreiptas į anapusybę.
2 metamorfozė – virsmas, pasikeitimas.
3emblema –sutartinis ženklas, reiškiantis kokią nors sąvoką arba idėją.
4alegorija – netiesioginės, paslėptos reikšmės vaizdas, pasakojimas.
5simbolis – ženklas, žymintis kokią nors sąvoką, turintis sutartinę reikšmę, reiškiantis tam tikrą
idėją.
Baroko pasaulėjauta buvo artimesnė viduramžiams, nes Barokas taip
pat, kaip viduramžiai, gilinosi į klausimus, susijusius Dievu, religija,
tikėjimu.
Filosofai kartu su kitais mokslininkais siekė sukurti mokslą,
matematiniais metodais aiškinantį būties paslaptis.
Filosofija siekia suderinti du, atrodo, visiškai priešingus dalykus –
mokslą ir tikėjimą.
Viduramžių žmogui svarbiausia yra Dievas, tikėjimas, o ne žemiškasis
pasaulis, Renesansas tiki žmogumi ir pasauliu, o baroko epochos
vaizduojama kaip savarankiška, žmogui priešiška jėga,
kartais – kaip Dievo ar aukštesnių jėgų dvasios reiškėją.
M. K. Sarbievijus ją apibūdino epitetais „skraji“,
„veržli“, „apgauli“. Ji panaši į besisukantį kamuolį
(Lyric. I, 7: ritu praecipitis pilae), į besisukantį ratą, į
išmestą burtų kauliuką (Lyric. I, 2: Fati difficilem ieserit
aleam). Ji tapatinama su likimo deivėmis Parkomis,
kurios verpia likimo siūlą ir jį savavališkai nutraukia. Ji
gali reikštis kaip „atsitiktinumas“, „burtas“, „dalia“, kaip
„įvykiai“, „smūgiai“, „kritimai“.
Nepaisant likimo galios ir jo įgeidžių, žmogus privalo
jam priešintis. Žinojimas, jog likimas yra kintantis kaip
besisukantis ratas, verčia ne tik per daug nesureikšminti
laikinų dalykų, bet ir tikėtis, kad blogus dalykus pakeis
geresni.
Bene svarbiausias dalykas, kuris leidžia atlaikyti likimo
smūgius ir tarsi pratęsti savo gyvenimą, – tai nuveikti
darbai ir šlovė, kurią paliekame po savęs:
Tas, kurio mirties gailestavo žmonės,
Dar ilgai gyvens. Tepaliks kiekvienas
Šlovę po savęs. Visa kita metai
Nuneša godūs.
(Lyric. II, 2,17-20. Vertė E. Ulčinaitė)
Pasaulį vaizduodamas kaip teatro sceną, o žmogų – kaip
joje vaidinantį aktorių, M. K. Sarbievijus rūpinasi tik
vienu: kaip jo vaidmenį įvertins Aukščiausioji Dievybė:
Mane tik viena jaudina: kaip aš pats
Atliksiu savo vaidmenį dramoj šioj,
Ar bus patenkinta Dievybė,
Ar pasitiks jį karštais plojimais.
(Lyric. IV, 12, 9-12. Vertė E. Ulčinaitė)
3
 žmogus besikeičiančiame pasaulyje atrodo sutrikęs ir bejėgis.
3 M. Mažvydas. M. Mažvydas buvo reformacijos šalininkas.
Katekizmas Prasidėjus kontrreformacijai, asmeniniu Prūsijos kunigaikščio
(lietuviška Albrechto kvietimu, jis paliko gimtąjį kraštą ir kaip kunigaikščio
eiliuota stipendiatas.
prakalba) 1547 metais, taigi dar būdamas studentas, M. Mažvydas
Karaliaučiuje išleido katekizmą „Chatechismusa prasty
Szadei‘‘ – pirmąją spausdintą lietuvišką knygą.
Katekizmas- svarbiausia ano meto kiekvieno krikščionio
knyga, kuri dažnai praversdavo ir kaip pradžiamokslis. M.
Mažvydas žengė dar toliau- be pagrindinio teksto, t.y. paties
katekizmo, jis pateikė trumpą elementorių, būtinų žmogaus
paprotinio elgesio ir žynių sąvadą bei giesmynėlį. Taigi jis sukūrė
universalią knygą, sudarytą lyg iš keleto skirtingo žanro knygų.
M.Mažvydo „Katekizmas‘‘ – pirmasis spausdintas kreipimasis
į lietuvius gimtąja kalba ir kartu lietuvių literatūros žingsnis,
suteikiantis lietuvių kalbai rašomosios kalbos statusą.
 Pradedama lotyniška epigrama, skirta LDK. Pratarmėje
kunigams kritikuojama katalikų bažnyčia, pabrėžiama
katekizmo, kaip tikėjimo pradžiamokslio, nauda.
 Elementoriuje pirmąkart pateikiama abėcėlė, pritaikyta
lietuvių k. garsams reikšti.
 Patį katekizmą sudaro 10 Dievo įsakymų, poterių tekstas,
keli Biblijos vertimų fragmentai, daugiausiai vietos
skiriama giesmėms (jų 11), kartu pateikiamos ir natos.
 Pratarmėje kreipiamasi į 3 skirtingus skaitytojų sluoksnius
(valstietį, kunigą ir poną). Nurodoma, kad krikščionių
Dievo išpažinimas yra prievolė, t.y. sąmoningas savo ir
šeimynos pareigos suvokimas. Minimi pagonių kaukai,
žemėpačiai ir laukasargiai menkinami, įvardijami kaip
velnio žabangai, įtrauksią ,,amžintojon tamsybėn”.
Reikšmė
Mažvydo katekizmas – lietuvių kultūros pradžios simbolis.
Lietuvių kultūra egzistavo ir anksčiau, tačiau rašyto žodžio,
knygos atsiradimas – tai jau kultūros brandos ženklas. Būtent todėl
katekizmo pasirodymo data – 1547 – yra itin reikšminga kaip
nacionalinės kultūros pradžios simbolis.
Just. Marcinkevičius ( 1930-2011). Dienoraštis be datų
Knygai lenkiuosi tarsi didžiausiam ir genialiausiam žmogaus
Martynas Mažvydas - KNYGELĖS PAČIOS
BYLO LIETUVININKUMP IR ŽEMAIČIUMP 
Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit
Ir tatai skaitydami permanykit.
Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti,
Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti.
Regėti to norėjo savo akimis,
Taip ir išgirsti savo ausimis.
Jau nūn, ko tėvai niekada neregėjo,
Nūn šitai vis jūsump atėjo.
Veizdėkit ir dabokitėsi, žmones visos,
Šitai eit jūsump žodis dangaus karalystos.
Maloniai ir su džiaugsmu tą žodį priimkit,
O jūsų ūkiuose šeimyną mokykit.
Sūnūs, dukterys jūsų tur tatai mokėti,
Visa širdžia tur tą Dievo žodį mylėti.
Jei, broliai seserys, tuos žodžius nepapeiksit,
Dievą Tėvą ir Sūnų sau mielu padarysit
Ir pašlovinti po akimis Dievo būsit,
Visuose daiktuose palaimą turėsit.
Šituo mokslu Dievą tikrai pažinsit
Ir Dangaus karalystosp prisiartinsit.
Martynas Mažvydas. Knygelės pačios bylo
lietuvninkump ir žemaičiump
(54 psl. Chrestomatija)
1. Prakalboje kalba knygelė. Personifikacija.
Siekiama įtaigumo.
2. Adresatas - lietuviai ( lietuvninkai ir žemaičiai).
Tai sužinome iš prakalbos antraštės: ,,Knygelės
pačios bylo...“
3. Adresato ir adresanto santykis artimas, šiltas. Tai
rodo kartojamas kriepinys ,,Broliai seserys“-
žmonės, susiję ne giminystės, kraujo, o gimtosios
kalbos ryšiais.
4. Argumentai, įrodantys knygelės naudą
skaitytojui: knygelė – tai paties(1) Dievo žodis, o
(2) Dievas myli tuos, kurie jo klauso, todėl
skaitantieji knygelę bus laimingi, nes (3)
skaitydami ją, pažins tikėjimo tiesas, gyvens
pagal Dievo mokslą.
5. ,,Katekizmo“ prakalbos žanras – pirmasis
4
 išradimui. Lenkiuosi žygdarbiui žmogaus, sukūrusio pirmąją
lietuvišką knygą.
Jo asmenybė, jo gyvenamoji epocha be galo konfliktiški.
Žemynas. Kurį jis atrado ir įdavė į rankas,- didžiulis ir amžinas. Ar
ne jis, Mažvydas, didžiai pasikliaudamas, prakalbino mus ir <...>
suteikė mums balsą istorijoje?
Sunkus buvo knygos kelias į mano gyvenimą. Maldaknygė,
kalendorius, na, dar ūkininkams skirtas laikraštis – tai viskas, ką
buvo galima skaityti mūsų namuose. Ryškiai prisimenu tą dieną,
kai iš įvairių raidžių netikėtai sudėjau žodį. Ir pats tada nesupratau,
kaip šis stebuklas įvyko.
Aš kreipiuosi į knygą, - ne, ne tas žodis ,,kreipiuosi“,- aš
gyvenu knygomis, jaučiu jas kaip gyvas. Mylėti knygą – vadinasi,
mylėti žmogų. Ištikimiausias esu klasikai. Na, o eiles skaityti man
jau ir paties Dievo prisakyta.
4 M. Daukša M. Daukša iš visų amžininkų Lietuvoje išsiskyrė savo
(1527- 1538- išsilavinimu, mokytumu, akiračio platumu. Daukša, matyt, mokėjo
1613) išvertė ne tik lotynų, bet ir graikų kalbą, savo bibliotekoje turėjo ir
Vujeko graikiškų knygų. Jo biblioteka, atrodo, buvo viena didžiausių XVI
postilę,
a. Lietuvoje (šalia Albrechto Goštauto, Abraomo Kulviečio,
kurioje
Žygimanto Augusto, Motiejaus Strijkovskio, Merkelio Giedraičio,
lenkiškai
parašė Jurgio Albino bibliotekų). Dvasininkų tarpe knyga (ypač
,,Prakalbą pasaulietinė) tuo metu mažai tebuvo paplitusi. Didesnius jų
į malonųjį rinkinius turėjo tiktai humanistai, Renesanso žmonės, siekę
skaitytoją“ universalumo, troškę praplėsti savo akiratį.
Pagrindinis Daukšos darbas, su kuriuo susijusi jo šlovė, yra
Jokūbo Vujeko Postilės vertimas. Tai stambiausias XVI a. lietuvių
raštijos paminklas
Tautos sąvoka Daukšos Postilės prakalboje
Lietuvoje ir Lenkijoje XVI amžiuje vyravo pažiūra, kad tauta – tai
feodalai, didikai ir  bajorai. Liaudis į tautos sąvoką nebuvo
įjungiama. Be to, tauta buvo tapatinama su valstybe.
Kalba neįėjo į tautos sąvoką, nebuvo laikoma esminiu dalyku.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvenę įvairių tautybių
žmonės (baltarusiai, ukrainiečiai, lenkai, lietuviai) neretai buvo
vadinami tiesiog lietuviais. Taigi lėmė ne etninė priklausomybė, o
pilietinė, teritorinė.
Feodalai, vadindami save lietuviais, kalbėdavo kitomis kalbomis,
daugiausia lenkiškai. Daukša išsiskiria iš amžininkų, ypač
eilėraštis lietuvių kalba.
,,Katekizmą“ sudaro ne tik svarbiausi poteriai,
doroviniai religiniai pamokymai, bet ir elementorius,
abėcėlė, skaitymo pratimai ir 11 giesmių su natomis.
Prakalba į malonųjį skaitytoją
Ištrauka iš „Postilės“
 1. Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir
niekinga, kad neturėtų šių savų ir tarsi įgimtų dalykų:
tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės
kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją
išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios
menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur
nebūtų vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai rašo
įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas,
senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją
gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje,
tarnyboje, namie. Pati prigimtis visus to moko ir
kiekvienas beveik iš motinos krūties įgauna potraukį į
savąją kalbą – ją mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti.
2. Tai akivaizdžiai matome ne tiktai žmonių, bet ir
neišmintingų padarų gyvenime. Kas per keistenybės
būtų, jei varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o
lakštingala krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas,
o liūtas – bliauti kaip ožys? Dėl tokio savo būdo
pasikeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų ir tokių
įvairių gyvulių esmė ir prigimtis. Jeigu toks sukeltų tarp
jų tokį sąmyšį, tai galime suprasti, koks sumišimas ir
netvarka kyla, kai žmogus, dėl kitos tautos kalbos savo
5
Lietuvos feodalų, daug gilesniu tautiniu sąmoningumu, nauja
tautos koncepcija. Tautą jam sudaro: 1) teritorija – tėvų žemė, 2)
papročiai – istoriškai susiformavęs kultūrinis bendrumas, 3) kalba.
Svarbiausiu iš jų Daukša laikė kalbą. Nors jis neišvengė
bajoriškojo tautos supratimo įtakos (svarbiausiu luomu, sudarančiu
tautą, laikė bajoriją), bet iš tautos sąvokos neišskyrė ir liaudies
(prastuomenės). Vadino ją mūsų pačių krauju, mūsų pačių
sąnariais, mūsų broliais, pabrėžė, kad visi mes esame vienas
kūnas […] tėvynėje. Taigi Daukša skelbė tautinį bendrumą su
liaudimi.
gimtąją visiškai paniekinęs, taip pamėgsta svetimąją,
(pamiršdamas savąją, kuria Dievas ir gamta liepia
kalbėti), lyg pats būtų ne to krašto ir kalbos.
3. Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne
šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja
tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo
kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir
brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės
motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink
ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją,
– užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką,
atimsi gyvybę ir garbę. Kas išsklaidė ir išvaikė tuos,
kurie buvo pastatę bokštą iki debesų, norėdami išgarsinti
savo vardą? Kas daugiausia pradėjo kovas, maištus ir
sukilimus pasaulyje? Kalbų skirtingumas. Visos
nesantaikos tarp tautų, visi šmeižtai, vienos tautos
niekinimas kitos, visa tai kilo iš kalbų skirtingumo, kaip
visokio sąmyšio šaknų.
Iš lenkų kalbos vertė J. Balčikonis
1. Prakalbos tekstas buvo parašytas lenkiškai.
Po unijos su Lenkija šalia lotynų ir senosios slavų Lietuvoje įsigali ir
lenkų kalba. Bajorai lenkėja. Šis tekstas skirtas bajorams.
2.  Lietuvos – Lenkijos unija pasirašyta 1569 m.
Šis istorinis reiškinys įvyko dėl Lietuvos nesėkmės Livonijos kare, kuris
vyko su Rusija dėl Livonijos žemių – Latvijos, Estijos.
3. „Prakalba“ -tai viešoji kalba, įžanginis straipsnis. Vartojamas
leidinio pradžioje.
4. Teksto pastraipų tezes:
1. Pasipiktinimas skeptišku požiūriu į gimtosios kalbos vaidmenį ir jos
sureikšminimas tautos gyvenime.
2. Argumentuojama iš gamtos gyvenimo pavyzdžių – daroma įtaiga.
3. Išreiškiamas tvirtas įsitikinimas gimtosios kalbos reikiamybe.
5. Gimtosios kalbos programa: leisti ja įstatymus, rašyti istorijas,
vartoti bažnyčioje, kitose tarnybose.
6. Pagrindinė mintis - ,, Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės
motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“
Renesanso laikotarpiu pasaulinėje kultūroje augo susidomėjimas
gimtąja kalba ir imta ją vartoti net bažnytinėse apeigose.
7. Adresatas - lenkėjantys LDK bajorai, kuriems tautinė savimonė dar
buvo svetima ir nesvarbi. Prakalbos tikslas susijęs su Renesanso idėjomis –
gimtosios kalbos reikšmės iškėlimu.
Aktualumas šiomis dienomis
Esame Europos Sąjungoje, didžiųjų kalbų apsuptyje. Reikia patiems saugoti
savo mažos tautos unikalią seną indoeuropiečių gyvąją kalbą. Yra žmonių,
prarandančių tautinės savigarbos šaknis – visų pirma kalbą. Taigi
6

5 K.Donelaitis
(1714-1780)- 1.Lietuviai 18 a. Mažojoje Lietuvoje.
lietuvių 18 a. lietuviai gyveno dviejose valstybėse. Pietvakarinė mažesnioji
grožinės lietuvių apgyvendinta teritorija priklausė Prūsijos imperijai – tai
literatūros
vadinamoji Rytų Prūsija arba Mažoji Lietuva, o Didžioji Lietuva
pradininkas.
įėjo į Lenkijos-Lietuvos valstybę. Mažosios Lietuvos lietuviai
daugiausia evangelikai liuteronai, o dauguma Lenkijos-Lietuvos
,,Metai“-
valstybėje gyvenusių lietuvių buvo katalikai. Taigi istorinės
poema.
aplinkybės suformavo dvi lietuvių raštijos tradicijas –
protestantiškąją ir katalikiškąją, kurios nuo 16 a. vystėsi paraleliai.
Lietuvių skaičių labai sumažino 1709-1710 m. maras.
Ištuštėjusiose sodybose karalius apgyvendino kolonistus,
atvykusius iš Vokietijos, Šveicarijos, Prancūzijos. Tarp senųjų
krašto gyventojų ir naujai atvykusių brendo nesantaika. Pastarieji
tapdavo daugiausia laisvais ūkininkais, amatininkais, valdininkais,
o lietuviai – baudžiauninkais. Apie šią nesantaiką ir pažeminimą
daug kalbama ir Donelaičio kūrinyje.
2.Poemos tematika. Poema yra apie keturis metų laikus. Joje
pasakojama, kaip gyvena Vyžlaukio valsčiaus lietuviai būrai,
ponai, prievaizdai. Rašoma apie būrų darbus ir papročius
kiekvienu metų laiku, kaip jie vargsta ir ilsisi, kenčia ar
linksminasi, triūsia ar tinginiauja, vaišinasi, vaidijasi. Kalbama
apie būrų santykius su ponais ir kitataučiais. Iš poemos sužinome,
apie ką žmonės galvoja, kaip samprotauja, kuo jie vilki, kokiose
trobose gyvena, kokius darbo įrankius naudoja, ką valgo ir geria.
Taigi Donelaitis aprašo 18 a. Mažosios Lietuvos būrų buitį ir jų
pasaulėžiūrą.
3.Gamta. Kasdienį būrų gyvenimą visur lydi gamtos vaizdai;
gamta čia sudaro ne tik foną, kuriame nuolat veikia žmonės, bet
yra susieta su žmonių gyvenimo įvykiais ir jų nuotaika. Pavasaris-
tai gamtos pabudimo metas, garsų, spalvų ir linksmybės bei
pavasarinių darbų metas. Rudens lietūs liūdnai nuteikia būrą, bet
kartu tai sotesnis metas, kai galima pasidžiaugti vasaros darbų
vaisiais, pasisvečiuoti, paplepėti. Šis gamtos pasikeitimų
vaizdavimas leidžia poetui kalbėti apie gyvenimo priešybes, kurti
įvairiapusį būrų gyvenimo paveikslą. Poemoje daug gamtos
vaizdų, kurie gretinami su žmogaus gyvenimu suteikiant jiems
alegorines reikšmes ( alegorija- perkeltinė reikšmė. Jomis
reiškiamos mintys aktualios ir mūsų dienomis.
Kristijonas Donelaitis. „RUDENS
GĖRYBIŲ“ GAMTOVAIZDIS
Ištrauka iš Vandos Zaborskaitės knygos
„EILĖRAŠČIO MENAS“ 
1. „Metų“ gamtos vaizdai lydi būrų gyvenimą ir darbus
ne tik sudarydami jiems foną, bet ir susiliedami su jų
buities ritmu, su savitu, valstietišku poemos
pasaulėvaizdžiu, teikdami medžiagos autoriaus
pamokymams ir alegorijoms. Donelaičio gamtovaizdžiai
– vieni tų klasiškųjų mūsų literatūros puslapių, kurie
padeda atidžiau pažvelgti į mus supantį pasaulį ir
pastebėti grožį – savitą ir ryškų – kasdienėje aplinkoje ir
įprastiniuose reiškiniuose. Ta prasme „Rudenio gėrybių“
įžanga yra viena įspūdingiausių poemos vietų.
2. Norint geriau suvokti Donelaičio – gamtos
vaizduotojo – savitumą, pravartu prisiminti kitą didį
gamtos poetą – „Anykščių šilelio“ dainių. Akivaizdu,
jog jie visiškai nepanašūs – ir ne vien todėl, kad Antanas
Baranauskas poetizuoja senovės miško grožį, o
Donelaitis kalba apie purviną ir liūdną baudžiavinio
kaimo rudenį. Pats jų gamtos suvokimas ir vaizdavimas
yra skirtingas.
3. Baranausko talentas tapybiškas ir muzikalus. Jo
vaizdams būdingos gyvos ir švelnios spalvos, šviesos ir
šešėlių žaismas, regimo pasaulio daiktų sodrumas.
Daugelis poemos vietų, ypač garsusis šilo nubudimo
aprašymas, pasižymi muzikinės raiškos stiprumu.
Vaizdų kaitą poemoje lydi intensyvaus jausmo
bangavimas: kūrinyje suvokiame ne tiktai gamtos
gyvenimą, bet ir su juo susipynusį ir juo reiškiamą
turtingą vidaus pasaulį.
4. Kitokia Donelaičio gamta. Čia visiškai nėra spalvų
tarsi grafikoje, kur baltame fone juodi brėžiai sudaro
paveikslą, atitrūkstantį nuo pasaulio spalvingumo, kad
geriau atsiskleistų jo linijų įvairybė, ritmas ir raiškumas.
Ir iš tikrųjų – neduodamas spalvų, nevaizduodamas
daiktų formos ir faktūros, Donelaitis meistriškai atkuria
judesį, pozą, mostą, mimiką – ne tik žmonių, bet ir
7
konkrečiu vaizdu išreiškiamos abstrakčios sąvokos, pvz., apie
tuščiažodžiavimą pasakoma- ,,žodžiais kailinių nepasiūsi”.
Alegorijoje perkeltinė reikšmė aiški ir mažai kintanti). Pagal
pasakėčios pavyzdį didelę dalį gamtos vaizdų lydi pamokantis
apibendrinimas- moralas.
4.Būrų ir ponų santykiai. Aprašydamas sunkius ir begalinius
būrų darbus, nuolat juos persekiojančią alkio ir nepriteklių grėsmę,
Donelaitis pateikia daug ryškių vargingo lietuvių gyvenimo
vaizdų. Kartu jis rodo nežmonišką vokiečių ponų ir vachmistrų
elgesį, kitataučių šaipymąsi. Nors poemoje būrai yra peikiami už
tinginystę, girtavimą, nepadorų elgesį, savo papročių niekinimą,
bet apie jų ydas kalbama gana atlaidžiai. Tuo tarpu ponai
smerkiami kur kas kategoriškiau, jiems neatleidžiama jų neteisybė,
savivalė. Būrus Donelaitis užstoja ne tik dėl to, kad jie nuskriausti
ir bejėgiai, bet dar ir dėl to, kad jie laikomi doresni už ponus, vien
dėl savo gyvenimo verti ne paniekos, o pagarbos. Kai kada būrai
guodžiami ne visai įprastu būdu: įrodinėjama, kad jie kai kuriais
atžvilgiais net laimingesni už ponus – daugiau dirbdami, doriau
gyvendami, saikingiau valgydami ir gerdami jie neturį ir poniškų
ligų kentėti.
5.Pasakojimo būdas. Poemoje į vaizduojamus dalykus žvelgiama
iš šalies, kaip ir būdinga epiniam pasakojimui. Pasakojama lėtai,
ramiai, vietomis net iškilmingai. ( Homeriškasis pasakojimas).
Būtent gamtos vaizdai poemai suteikia savotiškos rimties.
Poemoje daug pamokslaujama, tačiau pasakojas, kaip pastorius,
poemoje nepasirodo. Neretai pasakotojo vaidmenį perima kai
kurie teigiamai vertinami veikėjai: Pričkus, Selmas. Kartais galima
pajusti, kad į gamtą žvelgiama būro akimis Trakim, aprašydamas
rudens darganas, Donelaitis tiesiogiai gamtos ir nevaizduoja, jos
vaizdas perteikiamas pasakojant, kokia vargana būro buitis šiuo
metu.
6. Svarbiausios būrų savybės ( pagal Jovaišą)
Svarbiausia savybė- darbštumas, nes darbas yra pirmučiausia
žmogaus reikmė, jis daro žmogų fiziškai tvirtą. Reikalaujama
taupumo, saikingumo. Smerkiamas tingumas.
Tautiškumas. Seniau būrai nemokėjo vokiškai, neavėjo batais ir
klumpėmis, bet buvo daug geresni lietuviai. Nors nėjo į mokyklą,
bet labiau mylėjo Dievą. Dabar , nors kalba lietuviškai, bet elgiasi
kaip vokiečiai ( vokiškai dainuoja, keikiasi, geria, pusnuogiai ant
gamtos gyvių. Vietoj gamtos poetizavimo, romantinių
jausmo polėkių čia atskleidžiamas stipriai apvaldytas,
valia ir intelektu sutvardytas emocinis pradas Jo gamtos
vaizdai neprilygsta „Anykščių šilelio“ vaizdų emociniam
turtingumui, bet kiek čia pastabumo objektyvaus
pasaulio reiškiniams, kaip poetiškai moka Donelaitis
įprasminti kasdieniškiausios, „žemiausios“ buities
vyksmą!
5. Keli čia paminėti „Anykščių šilelio“ ir „Metų“ stiliaus
skirtumai (o jų esama ir daugiau) negali būti aiškinami
tik didžiųjų mūsų poetų kūrybinės individualybės ir
temperamento skirtumais. Abi poemos yra kito istorinio
laiko kūriniai, susiformavę skirtingoje visuomeninėje ir
literatūrinėje aplinkoje. Nuo jos tad didele dalimi
priklauso ir minėtos stilistinės ypatybės.
6. Donelaičio poemoje dar nėra tokio gamtos jausmo,
kuriuo literatūrą praturtino J. J. Rousseau „Jaunojo
Verterio kančios“ ir romantizmas: intymaus bendravimo
su gamta ir jos pažadinto žmogaus dvasios atsiskleidimo
– viso to, ko apstu „Anykščių šilelyje“. Žinoma, ir į
Donelaičio gamtos vaizdus yra įsipynusi emocija, bet į
platesnę gamtos pažadintų jausmų analizę poetas niekur
nesileidžia: objektyvaus pasaulio reiškiniai jo kūrybinę
fantaziją skatina labiau negu jo paties išgyvenimų
turinys.
7. Rudenio lietui žmonių nugaras skalbiant ir purvams
teškant, jis elegiškai prisimena prabėgusios trumpos
vasaros džiaugsmus, melancholiškai žvelgia į vėtros
draskomas plikas šakas, tačiau įsisiūbuoti šiems
sentimentams neleidžia ir tuoj pat pereina į buitinį, net
humoristinį toną, imdamas kalbėti apie gausias vasaros
vaisių atsargas ir paukštienos kepsnius. Tiesiogiai
emociją išsakančių eilučių tekste labai nedaug, poetas
nesileidžia į prabėgusios vasaros prisiminimus ar rudens
nuotaikas. Donelaičiui svarbu ne jausminis santykis su
gamta, o ji pati. Ir tik iš to, kaip pastabiai, su kokia
simpatija, su kokia dažnai geraširdiška šypsena jis
parodo gamtos pasaulio įvairovę, jo daugiaformę
gyvybę, matyti meilės ir artimumo ryšiai, siejantys poetą
8
apjuoko rėplinėja suvalgo greit visą zopostą)
Moralumas. Krizui moralu tai, kas seniau buvo lietuviška ir
kuklu ( vyžos, margi sijonai, kisielius su pienu, košė su lašiniais).
Todėl jis klausia, ar būtini dabar auliniai batai, suknelės, geras
maistas, doleriai.
Labai piktinamasi girtuoklyste, bedievyste.
Ugdomas žmogiškasis orumas. Tai ypač ryšku, kai per vestuves
kalba senyvi būrai.
Būrai barami dėl nemandagaus elgesio, bet paskui pasakotojas
susimąsto, kad ponai dar nemandagesni ( Pričkus stebi, ką ir kaip
valgo ponai, pasakoja, kad jie net nepersižegnoja).
Keliama visuotinė žmonių lygybė. Sakoma, kad ponai ir būrai
gimsta lygūs, nes gimsta nuogi, tik gyvenimas juos išskiria.
Užtariamas vogimas, nes vagia iš pono miško ir ne sau, bet kad
galėtų užmokėti mokesčius. Bet tie būrai, kurie vogs iš kitų, bus
siunčiami šunims šėko pjauti.
Raginama bijoti ir klausyti ponų, nusižeminti jiems.
7. Būro gyvenimo kelias nuo nerūpestingos vaikystės iki
apgailėtinos senatvės
1. ,,Vaikesčiai savo vasarą švenčia, ant ūlyčių krūvon susibėgę
žaidžia.“ Vaikystė, kaip visada, nerūpestinga.
2. Paaugęs vaikas jau piemenauja ir tada ,,... kita prova, kad
piemenio skrandą/jau užsimovęs ožkas ir
kiaules varinėji / ar kad dargana su lytum pluk nugarą skalbia“.
3. Kai jau pusbernis : ,,.... ir koktu dūšelei pasidaro, / kad jau
akėčias reik sekinėti. /Ar kad Margis su
laukiu nenori rėplinėti“. ( laukas- su balta kakta ar baltu snukiu).
4. Dar sunkiau, kai sukuriama šeima, kai ,,jau gyvos randasi
lėlės /ir nenaudėlės dėl niekų kvaršina galvas“.
5.Visas būro gyvenimas prabėga bevargstant, skubinai bedirbant
sunkiausius nepabaigiamus darbus.
8.Nacionalinė ir tarptautinė poemos reikšmė
1.Didžiulė poemos nacionalinė reikšmė. Pirmiausia- tai pirmasis tokio
dydžio grožinis kūrinys, kuriame su didele užuojauta kalbama apie
būrus, meniškai aprašoma gamta ir veikėjai.2.Pirmasis poemos leidimas
pasirodė tik 1818 m, praėjus 38 m. nuo poeto mirties. Leidimą parengė
lietuvių literatas ir folkloristas, Karaliaučiaus universiteto profesorius
Liudvikas Rėza. Jis ir sugalvojo poemos dalims pavadinimus.
3.Lietuvoje poema buvo išleista tik 1914 m.4.Poema įrašyta į Europos
su kasdieniška, neįmantria, būro akimis pamatyta, o vis
dėlto tokia gražia ir įdomia tėviškės gamta.
 Iš knygos: Vanda Zaborskaitė. „Eilėraščio menas“,
Vilnius, Tyto alba, 2002, p. 12-14.
1. Tekste lyginami du kūriniai: K. Donelaičio „Metai“ –
epinė poema; A. Baranausko „Anykščių šilelis“ – lyrinė
poema.
2. Gamta K. Donelaičio poemoje ,,Metai“ sudaro foną
būrų gyvenimui, taip pat – didaktinį, estetinį,
kompozicinį ir kt.
4. A. Baranausko talentas muzikalus. A. Baranausko
poemoje ,,Anykščių šilelis“ šilo nubudimo epizodas
pradedamas tylos, o baigiamas balsų choro vaizdu
(aprašymu).
5. K. Donelaitis kuria objektyvų, A. Baranauskas –
subjektyvų gamtovaizdį.
6. K. Donelaičio gamtovaizdyje, kaip ir grafikoje, nėra
spalvų (yra tik dvi spalvos – balta ir juoda).
7. A. Baranausko „Anykščių šilelis“ priklauso
Romantizmui. Aukštinama, poetizuojama Lietuvos
praeitis, gamta, būdingas romantinių jausmų polėkis.
.
 Alegorija – abstrakčios sąvokos reiškimas
konkrečiu vaizdu, netiesioginės reikšmės
pasakojimas. Pasakėčios.
9
 literatūros geriausių kūrinių ( šedevrų) sąrašą, kurį sudarė 1977 m.
tarptautinė Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija
( UNESCO).5.Išversta į beveik 20 užsienio kalbų.
6 Adomas Romantizmas – XVIII a. pab.–XIX a. I pusės Europos meno, filosofijos
Mickevičius ir literatūros kryptis. Romantizmas pabrėžė
(1798-1855) stiprias emocijas, vaizduotę, laisvę nuo antikinių ir klasikinių griežtų
meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas.
 Žavėjimasis gamtos grožiu;
 bendras emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų, virš intelekto;
 posūkis į save ir žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių
sugebėjimų nagrinėjimas;
 genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas
ir dėmesio sutelkimas į jų jausmus ir vidinę kovą;
 naujas požiūris į menininką kaip individualų kūrėją, kurio
kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių taisyklių ir
tradicinės tvarkos laikymasis;
 vaizduotės kaip vartų į transcendencinius potyrius pabrėžimas;
 ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir etnine kilme
bei Viduramžiais;
 potraukis egzotikai, keistenybėms, paslaptims.
Adomas Mickevičius įėjo į pasaulinę literatūrą kaip kovingas
romantikas: karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo
prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš galingą anuomet reakcijos tvirtovę –
carizmą. Jis visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo
istorijai. Kaip ir kiti to meto romantikai, skelbėsi esąs kilme – lietuvis,
tautybe – lenkas (lot. gente lithuanus, natione polonus).
o Istorinėse poemose „Gražina”, „Konradas Valenrodas”
išaukštino lietuvius, kovojusius su kryžiuočiais, jų valingumą,
patriotizmą. Jose, kaip ir žymiausioje poemoje „Ponas Tadas”,
poetizuojama Lietuvos gamta, sukurta daug ryškių lyrinių
Lietuvos kraštovaizdžio paveikslų, epiškų senosios Lietuvos
buities, kasdienio gyvenimo vaizdų. Kūriniai, ypač istorinės
poemos, skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės
ugdymą, turėjo įtakos lietuvių literatūrai. Nuo mitingo prie A.
Mickevičiaus paminklo Vilniuje faktiškai prasidėjo
Lietuvos atgimimas.
o Vieni pirmųjų A. Mickevičiaus kūrybą į lietuvių kalbą pradėjo
versti Simonas Daukantas.
Tremtis 1824- 1829 m.
 Caro valdžios suimtas už dalyvavimą filomatų veikloje ir
ištremtas į Rusiją. Kurį laiką gyvena Odesoje, lankosi Kryme.
 Odesoje Mickevičių prižiūri policija, bet pasitaikius progai jis
Akermano stepės ( Chrestomatija XI kl. II d. 70 psl.)
 Žanras – sonetas.
 Kompoziciją perėmė iš Petrarkos: pirmąją dalį sudaro
du ketureiliai, antrąją – du trieiliai.
 Aptarkite ketureilius ir trieilius kaip atskiras soneto
dalis. Kuo jie skiriasi?
 Ketureiliuose piešiamas peizažas.
 Trieiliuose kalbama apie lyrinio subjekto jausmus,
pasigirsta netgi tiesiogine kalba išreikštos kelios
replikos.
Individualioji patirtis
 1.Kelionė stepe. Regimieji vaizdai.1-2 strofa.
Sonete aprašomas keliavimas stepe, kurios žolynų
bangavimas ir bekraštis tolumas leidžia šią kelionę palyginti
su plaukiojimu.
Jūros ir pievos palyginimas ( ,,vežimas tartum laivė”)
plėtojamas, kartais paverčiamas metafora ( ,,tarp ošiančių
bangų, kur žiedus srautais žarsto...”); kartais grįžtama prie
realistiškesnio vaizdo – bandant ieškoti kelio minimos kalvos,
vadinamieji kurhanai.
Paskutinėje antros strofos eilutėje abi temos (kelionė sausuma
ir kelionė jūra) vėl greta.
 2. 3-4 strofa – lyrinio subjekto jausmai.
o Prasideda replika, galbūt vežikui: ,,Palaukim!...”;
norima įsiklausyti į tylą stepėje.
o Kai nieko nematyti, atrodo, gali išgirsti kur kas
daugiau ir silpnesnių garsų.
o Tylos garsus iliustruoja ant smilgos besisupantis
žiogas ir šliaužiantis per žolę žaltys.
o Pastarieji vaizdai kiek hiperbolizuoti, jų tikslas
pabrėžti įtemptą klausą.
Kodėl reikia įtempti klausą? Kas stepėje priminė Lietuvą?
 Viena iš interpretacijų – gervių balsai; visai galimas
dalykas, kad jos traukia iš šiaurės. Gervių nematyti, tyloje
girdėti tik jų balsai. Tremtinys nori išgirsti kvietimą, tolimą
šauksmą iš tėviškės, deja, ,,nieks nešaukia”. Paskutiniai
žodžiai, pripažįstant esamą padėtį, skirti tiek vežikui, tiek
sau pačiam ( ,,Važiuokim, nieks nešaukia.”)
Jūros ir stepės panašumas
 Tai gali būti svetimšalio, pirmąkart matančio stepę,
10
 slapta išvyksta į netoliese plytinčias Akermano stepes.
 Kelionės teikia daug kūrybinių impulsų.
 1826 metais pasirodo ,,Krymo sonetai”.
,,VĖLINĖS “ – romantinė poema.
( Chrestomatija XI kl. II d. 73 psl.)
Anot Česlovo Milošo, ,,Vėlinės”-,,tipiškiausias lenkų
romantizmo teatro veikalas. Jo sąrangos – tarytum pagal
sapno logiką sujungtų fragmentų – prasmė užsieniečiui
sunkiai suvokiama’’.
Poemos meninis pasaulis kuriamas iš liaudies fantazijos,
tikėjimų, apeigų elementų ir iš asmeniškų išgyvenimų. Poeto fantazija
skirtingus vaizdus jungia į vieną kūrinį, apie kurį pats Mickevičius rašė:
,, Iš ,,Vėlinių” noriu padaryti vienintelį savo kūrinį, vertą skaityti, jeigu
Dievas leis man jį baigti.”
I d. išlikę fragmentai, II ir IV dalys buvo sukurtos Lietuvoje,
todėl kartais vadinamos Vilniaus ,,Vėlinėmis”.
II dalies veiksmo aplinkybės paslaptingos: vėlų
vakarą į nuošalią koplyčią susirenka kaimiečiai atlikti senoviškų Vėlinių
apeigų. Kaimiečių choras perteikia tvyrantį nerimą, paslapties baugumą:
,,Kas gi bus čia, kas gi bus čia/ Naktį tamsią, naktį rūsčią?” Burtininko
iššauktos vėlės pasakoja savo istorijas, atskleidžia suvoktas tiesas apie
žemiškąjį ir pomirtinį gyvenimą.
Išvada
 Vaikų, žiauraus pono ir merginos vėlės pačios pasako joms
skirtą ištarmę.
 Taigi jų pasakojimai baigiasi išvadomis: ,,Kas šios žemės vargų
nepatyrė, / Tas saldybių dangaus neragaus”; ,,Kas nebuvo
žmogum niekados,/ Tam žmogus ir padėti negali”; ,,Kas
nepalietė žemės nė sykį, / Tam į dangų įeit nevalia.”
 Šios trys maksimos aprėpia žmogaus gyvenimą, atskleidžia
žemiškosios skirties sunkumą ir, svarbiausia, moralinę pareigą
būti žmoniškam, gyventi ne vien sau. Taip Mickevičius
išaukština socialinio teisingumo, atsakomybės už savo
gyvenimą, žmoniškumo idėjas.
II ir IV d. sąsaja
Baigiantis II d. pasirodo nešaukta dvasia kraujuojančia širdimi.
,,Atsibastęs iš kažkur čia,/ Šaltas, nebylus ir kurčias” vaiduoklis nebijo
nei užkeikimų, nei šventinto vandens ar kryžiaus. Jo tylėjimas – ženklas,
kad tai gyvo žmogaus dvasia. Šis paslaptingas veikėjas susieja II ir
IV ,,Vėlinių” dalis.
IV dalis
Veiksmas vyksta kunigo kambaryje, kur Vėlinių vakarą atvyksta
įspūdžiai: ir jūrai, ir stepei būdingas bekraštis platumas,
žolynai banguoja kaip jūra, abiem atvejais kelionė klaidi,
reikalaujanti orientuotis pagal žvaigždes.
PONAS TADAS (Chrestomatija XI kl. II d. 103
psl.)
 Žanras – poema.
 Ją rašė Paryžiuje, užsidaręs ,,nuo Europos triukšmo”.
 Kūrinys radosi iš tėvynės ilgesio, kuris, poeto
žodžiais tariant, virto ,,chroniška, lėtine liga”.
 Paantraštė nurodo, kad kūrinyje vaizduojami 1811 ir
1812 m. ( tiesa, į pasakojimo dabartį neretai įsiterpia
dar ankstesni laikai).
 Poetas grįžta į savo vaikystės ir paauglystės žemę,
kuria vaizdingą senosios bajorijos gyvenimo
paveikslą, dėlioja praėjusių laikų buities, papročių
epizodus, piešia įspūdingus istorinės Lietuvos
peizažus.
 Per laiko nuotolį vaizduojamas pasaulis neretai
primena idilę.
Poemos siužetas
 Poemoje pinasi ,,didžiosios” istorijos įvykiai ir
kasdienės buities vaizdai, nuosekliai rutuliojamos
pagrindinės siužetinės linijos- dviejų šeimų
nesantaika, Tado ir Zosės meilės istorija,
vienuolio Robako likimas.
 Kūrinio pabaiga šviesi, pakili: kivirčai blėsta,
su Napoleono žygiu siejamos viltys atkurti valstybę.
Tadas, jaunasis dvaro šeimininkas, paleidžia
kaimiečius iš baudžiavos.
 Taigi poemoje svarbūs patriotiniai motyvai,
moralinės vertybės: drąsa, kilnumas, teisingumas.
 Kūrinys atskleidžia žmogaus ir pasaulio darną,
laimingos praeities, įsispaudusios atmintin, grožį.
Odė jaunystei
Romantizmas glaudžiai susijęs su Vidurio ir Rytų Europą
apėmusiu Tautų pavasariu, su bundančiu tautiškumo vertės
suvokimu.
Pavergtų Europos tautų literatūros formavosi veikiamos
romantizmo idėjų.
Ir Lietuvoje romantizmas prasideda su kylančiu
pasipriešinimu Rusijos priespaudai, stiprėjant tautinei
savimonei, viltims atkurti prararstą valstybingumą.
Išlikti priespaudos naktyje šviesuomenė matė vienintelį būdą
11
 Atsiskyrėlis – keistas jaunuolis, galintis priklausyti ir mirusiems, ir
gyviesiems. Visa dalis – lyg ilgas monologas, kurį pertraukia laikrodžio
dūžiai, kunigo replikos, vaikų balsai. Atsiskyrėlis Gustavas dar kartą
apmąsto dramatišką savo istoriją. Jis ieškojo idealios meilės,
,,nežemiškos, šventos”, rado ją, bet mylimoji pasirinko žemiškus turtus.
Jis patyrė didžiausią laimę, nes mylėjo, ir didžiausią kančią, nes
mylimoji ištekėjo už kilmingo ir turtingo vyro. Per tris meilės, nuliūdimo
ir įspėjimo valandas jis iš naujo išgyvena savo didžiąją dramą ir
nusižudo. Tai simbolinis veiksmas – miršta nelaimingas įsimylėjėlis. Jis,
kaip ir vėlės II dalyje, skelbia savo ištarmę: ,,Kas dar gyvas buvo
danguje,/ Tas negreitai jį numiręs randa.”
IV dalis atskleidžia skaudų
o svajonės,
o idealo,
o susikurtų miražų ir tikrovės neatitikimą.
Gustavas- tai romantiškai didi, išskirtinė asmenybė: ,,kančios ir
svajonės” jį iškelia aukščiau už paprastus mirtinguosius.
Remdamiesi tekstu paaiškinkite, kuo
ypatinga romantinė meilė.
7 A.Baranaus-     A.Baranauskas (1835– 1902)   Perskaitykite tekstą (TSU)
kas. Poetas A. Baranauskas 1858 ir 1859 m. vasaromis gimtuosiuose
Anykščių Anykščiuose sukūrė „Anykščių šilelį“ – svarbiausią, pasak
šilelis literatūrologų, kūrinį po Donelaičio „Metų“ ir reikšmingiausią iki
Maironio „Pavasario balsų“.
Poeto Justino Marcinkevičiaus įsitikinimu, „Anykščių šilelis“ yra
„antrasis mūsų literatūros šedevras“, leidžiantis „didžiuotis, kad
mūsų gimtasis žodis išugdė šitokią amžino aktualumo giesmę“.
A.Baranausko poema ,,Anykščių šilelis" - klasikinis lietuvių
poezijos kūrinys. Antras šimtas metų tebejaudina daugiaprasme
metafora ,,Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę". Romantiška
elegijos intonacija, susiliejusi su folklorine rauda, tarsi sielvarto
šauksmas ne vien dėl prarastų girių, bet ir dėl pavergtos tėvynės,
kartų kartoms atveria vis naujus prasmių ir meninių idėjų klodus.
,,Anykščių šilelis" - pirmoji romantinė poema, kurioje girios,
medžio įvaizdžiai išaugo į romantinį laisvo gyvenimo simbolį.
A.Baranausko Anykščių šilelis - amžinas ir nesunaikinamas,
iškertamas, išparduodamas ir vėl atželiantis, laiminantis ranką, ką
kirvį išrado, ir atgyjantis poetų giesmėse - nenugalėtos ir
nenugalimos tėvynės metafora. Poetas įvardino ne tik Anykščių
– mokslo, kultūros darbą, jį vertino kaip patriotinę pareigą.
Kultūros ir mokslo centru XIX a. tapo Vilniaus universitetas,
čia išryškėjo visuomeninės minties pokyčiai. Akademinio
jaunimo netenkino senosios kartos racionalizmas; jis troško
veikti, dirbti savo kraštui. Patriotiškai nusiteikę moksleiviai ir
studentai būrėsi į draugijas. 1817 m. keli universiteto
studentai
įkūrė Filomatų ( mokslo mylėtojų) draugiją. Filomatai
stengėsi pažinti kraštą, kuriame gyveno, domėjosi istorija,
kūrė prozą ir poeziją. Jie ne tik rūpinosi savišvieta, bet
svajojo skleisti švietimą ir taip darbuotis krašto gerovei.
Jaunajai kartai būdingą stiprių jausmų ir plačių užmojų siekį,
jaunatvišką entuziazmą išreiškė 1820 m. Adomo
Mickevičiaus parašyta ,,Odė jaunystei”.
Liepsningi poeto žodžiai kvietė jaunuosius drąsiai imtis
didžių darbų, stoti į kovą su smurtu ir prievarta. ,,Odė
jaunystei” skambėjo kaip veiklios jaunosios kartos
manifestas.
 
„Anykščių šilelis“ – tai ir įžeistos, paniekintos lietuvių
kalbos šauksmas, jos poetinė apeliacija į pasaulio ir
istorijos teismą, siekimas įrodyti visiems savo grožį ir
turtingumą – nes ir ją, kaip tą Šilelį, kirto, kas tik
pasiekė. „Anykščių šilelis“ – tai ir nacionalinio
charakterio istorija, jo kova už teisę žaliuoti, ošti, augti.
Skaitydami mes skaudžiai išgyvename kiekvieną Šilelio
nuniokojimą, nes jaučiame, kad tai mūsų pačių, mūsų
istorijos ir kultūros, mūsų kalbos ir kūrybos
nuniokojimas, augimo ir žaliavimo nulaužimas.
Baisiausia, kada tai daroma savo rankomis, siekiant
vienadienės naudos, kada, kaip sako poetas,
Po keturias dešimtis vežimų pardavę
Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį gavę.
Pagaliau, „Anykščių šilelis“ – tai ir mūsų dvasios Šilelis.
Kiek čia spalvų, kvapų, garsų, kokią vienovę čia pajunta
žmogus su viskuo, kas yra! Ir kiek čia veržimosi
aukštyn, būties pilnatvės pajautimo, kada nepajėgdamas
to grožio ir gražumo išreikšti žodžiais, žmogus tiktai
12
šilelio genezę, bet ir nacionalinio atgimimo idealus, siekius žadinti
tautos savimonę. A.Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje
lyriniais miško spalvų, garsų, kvapų, net tylos vaizdais,
sudvasintais tautosakinių asociacijų, išaukštino liaudies kalbos ir
ją išsaugojusio kaimo žmogaus dvasinį pasaulėvaizdį. Tai
pirmosios lietuvių poezijoje užuominos apie kaimo žmogaus
dvasinį turtingumą, apie jo kūrybines galias, dvasines vertybes.
A.Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ir
žmogaus dvasinio turtingumo ryšius. Gamtos grožis žadino
kūrybines galias, skatino jas reikštis. Gamtos praturtinta vaizduotė
kūrė tautodailės raštus, liaudies dainų melodijas, teikė, anot paties
poeto, žodžiais nenusakomą lyrizmą liaudies poezijai,
neišsenkamą siužetų šaltinį pasakų ir legendų išmonei. Ir
atvirkščiai, sugriauta gamtos pusiausvyra gresia psichinės
harmonijos praradimu, dvasiniu išsekimu.
Poemoje pasakojama labai tikroviška Anykščių šilelio dramatiška
istorija, siekianti pagonybės laikų šventąsias girias, ir baigiama
carinių pareigūnų savivalės aktu. Poemoje atkurta miško proistorė,
kaip jis keitėsi, nyko, vėl atžėlė.Žmonių pasakojimu, čia
stūksojusios pagonybės laikų šventosios girios, sunaikintos įvedus
krikščionybę. Šventų girių - pagonybės židinių naikinimą poetas
laikė ne tik Lietuvos grožio ir turto niokojimu, bet jis matė čia ir
senosios patriarchalinės moralės, nacionalinių tradicijų, liaudies
kultūros ir estetikos pagrindų griovimą, jų išniekinimą, kurio
negalima pateisinti jokiu naujosios kultūros kūrimo vardu.
Poema ,,Anykščių šilelis" yra ne tik poeto kūrybos viršūnė, bet ir
žymiausias XIXa. pirmos pusės lietuvių poezijos kūrinys.
Poema buvo parašyta per dvejas vasaros atostogas (1858 -
1859). ,,Anykščių šilelis" parašytas silabine eilėdara, rytų
aukštaičių tarme.
Antanas Baranauskas .Anykščių šilelis
Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
Kas jūsų grožei senobinei tiki?
Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?
Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,
Kai balto miško lapeliai šlamėjo
Ir senos pušys siūravo, braškėjo?
nubraukia sudrėkusias akis:
Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.
Galbūt verkiame, suvokę savo laikinumą, galbūt
regėdami, kaip griūva mumyse aukšti svajonių, siekių ir
ketinimų medžiai, galbūt girdėdami, kaip šaukiasi
globos, priežiūros ir kasdieninio rūpesčio tai, kas gyva,
gražu, gera ir teisinga mumyse...
Savo „Paskaitoje apie vysk. Ant. Baranauską“ Maironis
pabrėžė: „Be jo gal ir mūsų nebūtų buvę“. Taip
sakydamas, jis bene pirmas mūsų literatūroje
suformulavo meninio žodžio tradicijos svarbą; tai, ką
mes tariame šiandien, gyvybingom, nors dažnai ir
nematomom šaknim remiasi į seniau ištartą. Tikrai,
galingą „Anykščių šilelio“ ošimą virš savo galvos jaučia
visa XX amžiaus lietuvių poezija. Be šios poemos
didelis mūsų poetinės žemės plotas, o su juo ir
nacionalinės sąmonės žymi dalis būtų lyg kokia
„išgriuvus pūstynė“, socialinės ir tautinės priespaudos
nualinta, bebalsė ir beteisė. Pačiu laiku išdygo
„Anykščių šilelis“, suteikdamas priebėgą ir užuovėją
spaudos draudimo persekiojamam mūsų žodžiui,
skatindamas tautos kūrybingumą, kurstydamas jos viltį ir
tikėjimą išlikti, gyventi, būti. Nesvarbu, kad poema
baigiasi nusiaubto, iškirsto miško vaizdu – mumyse lieka
įsitikinimas, kad negalima sunaikinti to, kas jau kartą
išdygo, žaliavo, ošė. Šitas tragiškas optimizmas, tas
amžinas Šilelio gyvenimas po kirviu, nepaprastai
suaktualina poemą, mes tartum pripildome ją savo
istorinės – socialinės patirties ir nustebę pamatom, kad
daugiau nei prieš šimtą metų parašytas kūrinys supranta,
saugo ir gina mus nuo XX amžiaus prievartos ir smurto
kirvių. Atrodo, kad mes šį kūrinį suvokiame geriau ir
giliau negu jo amžininkai: karų, konclagerių, žmonių,
tautų ir gamtos naikinimo ideologija ir praktika dar
niekad nebuvo pasiekusi pasaulyje tokio masto kaip
mūsų laikais. Užtat ir sodrų miško žaliavimą, tylų
žmogaus dvasios ošimą, kūrybinių tautos galių
išsiskleidimą mes ir suvokiame kaip dramatišką visų
gyvybės formų priešinimąsi mirčiai, išnykimui, nebūčiai.
13
Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,
Katrų čilbančių teip ramu klausytis?
Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?
Kur žvėrų olos, laužai ir urveliai?
Visa prapuolę; tik ant lauko pliko
Kelios pušelės apykraivės liko!..
Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą
Kepina saulė nenaudingą plotą,
In kurį žiūrint teip neramu regis:
Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs,
Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė,
Lyg kokio raisto apsvilus kimsynė!..
Būtent tragiška istorijos ir žmogaus egzistencijos
samprata „Anykščių šilelis“ įsirašo ir į visą XX amžiaus
Europos kultūros kontekstą. Galime didžiuotis, kad
mūsų gimtasis žodis išugdė šitokią amžino aktualumo
giesmę, šitokį Šilelį, į kurį žiūrėdami, galime sau ir
kitiems pasakyti: štai kas yra mes.
(Ištrauka iš Just. Marcinkevičiaus teksto „Štai kas yra
mes“ – Just. Marcinkevičius. Tekančios upės vienybė. –
Kaunas, 1995, p. 42 - 44
Klausimai - atsakymai:
1. Teksto tema-A. Baranausko „Anykščių šilelio“ esmė,
prasmė, aktualumas.
2. Kas, pasak Just. Marcinkevičiaus, yra „Anykščių
šilelis“? Parodymas, kad lietuvių kalba yra labai graži,
bet svetimtaučių niekinama. Pasakojimas apie
nacionalinį charakterį.
3. Kodėl cituojami šie poemos žodžiai:
Po keturias dešimtis vežimų pardavę
Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį gavę.
Norima parodyti, kad Šileliu (Lietuva) nesirūpino ir dalis
lietuvių, kurie ieškojo sau naudos.
4. Anykščių šilelis – konkreti vietovė. Šilelis – metafora.
Kiekvieno žmogaus dvasinis Šilelis.
5. Kas yra Šilelio niokojimas? Tai yra Lietuvos istorijos,
kultūros, kalbos, kūrybos niokojimas.
6. Kodėl cituojama ši poemos eilutė:,,Dažnai miške
lietuvis, ko verkia, nežino“?
Norima pasakyti, kad miškas reikalingas lietuvio sielai,
kad čia lietuvis medituoja.
7. Kas rodo, kad Just. Marcinkevičius aiškina šios eilutės
esmę nekategoriškai?Žodis „galbūt“, daugtaškis sakinio
pabaigoje, pateikiama daug suvokimo variantų.
8. Kuriai literatūros krypčiai priklauso A. Baranausko ir
Maironio kūriniai? Nurodykite bent tris tos krypties
literatūros bruožus.
Romantizmui. Būdinga: dėmesys tautos vertybėms,
gražių, pakylėtų jausmų vaizdavimas, nepasitenkinimas
dabarties situacija, idealizavimas ir poetizavimas.
9. Kodėl Just. Marcinkevičius teigia, kad poema
14
 „Anykščių šilelis“ pasirodė laiku?
Ji buvo svarbi spaudos draudimo laikotarpiu; skatino
tikėjimą, kad spaudos draudimas bus panaikintas, kad
Lietuva bus laisva, kad lietuvių kalba nemirs.
10. Kodėl Just. Marcinkevičius primena Maironio
žodžius?
Maironis yra autoritetas. Maironis nurodo ypatingą
Baranausko kūrybos reikšmę – lietuvių išlikimo
priežastį.
11. Išrašykite iš teksto sakinį, kuriuo nusakoma poemos
svarba XX a. lietuvių poezijai.
„Tikrai, galingą „Anykščių šilelio“ ošimą virš savo
galvos jaučia visa XX amžiaus lietuvių poezija.“
12. Kaip suprantate pasakymą „tas amžinas Šilelio
gyvenimas po kirviu“?
Lietuva tik retai kada buvo laisva. Bet kada Šilelis
(Lietuva) galėjo būti iškirstas.
13. Kuo motyvuodamas Just. Marcinkevičius kalba apie
„Anykščių šilelį“ Europos kontekste?
Istorijos, žmogaus egzistencijos samprata.
14. Dėl ko „Anykščių šilelį“ galime vadinti amžino
aktualumo giesme? Visada reikės ginti savo tautos,
kalbos, asmeninę laisvę.

8 V. Kudirka ,,Žmogus gali aiškiausią ir artimiausią dalyką –patį save Maištingos dvasios kovotojas
(1858–1899) padovanoti labiausiai abejotinam – pačiai Nežinomybei, kurioje Labora
Tautiška jis sukuria savo vietą. Ir tai jau yra žmogaus misterija.“ V. Kol jaunas, o broli,
giesmė, Kavolis. sėk pasėlio grūdus
Varpas, Ir dirvos ne'pleiski!
Vincas Kudirka – vienas iškiliausių lietuvių tautinio sąjūdžio
Labora, Iš Tuomet, kada jausi,
ideologų, stipriausių tautine savimone XIX a. pab. asmenybių
mano Kaip kūns ima stingti,
atsiminimų Lietuvos istorijoje, gydytojas, lietuvių prozininkas, poetas,
dvasia jau susnūdus,
keletas žodelių publicistas, kritikas, vertėjas, varpininkas, laikraščio ,,Varpas“ Vėlu juk prie darbo: nesėsi - nepjausi.
redaktorius, Lietuvos Respublikos himno autorius, visuomenės
veikėjas, kompozitorius. VINCAS KUDIRKA ir „VARPAS“ Tai buvo
 1877–1879 m. tėvo verčiamas pradėjo mokytis Seinų literatūros, politikos ir mokslo žurnalas, spausdinamas Tilžėje
kunigų seminarijoje, kurioje dar ryškiau jautėsi ir Ragainėje.
lietuvybės nuvertinimo nuotaikos. Kudirka 10 metų buvo ,,Varpo” siela: redaktorius,
 Pasimokęs seminarijoje 2 metus, buvo pašalintas dėl korektorius, bendradarbis, administratorius.
pašaukimo stokos. V. Kudirką gerbė net priešai
15
  1881m. sidabro medaliu baigė Marijampolės  Kudirkos kova su carizmu už Lietuvą buvo
gimnaziją, tačiau atsisakė vykti į Maskvos optimistinė tragedija: jėgos nelygios, dirbo beveik
universitetą, kur galėjo gauti lietuviams skiriamą vienas, bendradarbių ir skaitytojų turėjo mažai,
stipendiją. tačiau net savo priešus privertė jį gerbti,
nes kultūrą, laisvą mintį gynė kultūringai.
 Įstojo į Varšuvos universiteto  istorijos - filologijos
Vincas Kudirka - kūrėjas
fakultetą. Po metų perėjo į medicinos fakultetą.  Rinkosi tokias kūrybos sritis, kurios reikalavo
 Studijuodamas be tėvų paramos, patyrė daug vargo. racionalumo, lakoniškumo, analitiškumo:
,,Aušros“ poveikis  minties poeziją, patriotinį-pilietinį eilėraštį,
1883 m. išėjo pirmasis „Aušros“ numeris, sukrėtęs V. Kudirką. alegorinę satyrą, groteską, pasakėčią, literatūros
,,Aušra" paskatino įsijungti į Lietuvos tautinio atgimimo sąjūdį. kritiką, publicistiką.
Yra rašęs, kad perskaitęs ,,Aušros” pirmąjį numerį: „Rodos,  Savo Satyromis V.Kudirka siekė praktinių tikslų:
girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį...“ paskatinti ir padrąsinti lietuvius kovai su rusintojais ir
Nuo tokio Tėvynės balso „naujos pajėgos pradėjo rastis... Rodos, Lietuvos skriaudėjais. Jo aštri plunksna nukreipta
užaugau išsyk, ir ta pasaulė jau man per ankšta... Pajutau save prieš visus, kurie Lietuvą ūkiškai ir kultūriškai
didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs...“ žlugdė. Lietuvių tautinio atgijimo pagrindu jis laikė
tautos ūkinį atkutimą ir stiprėjimą, su kuriuo kartu
žengė ir kultūrinis atgijimas. (Parašė satyrinius
Tautiška giesmė
apsakymus: „Viršininkai“, „Vilkai“, „Lietuvos tilto
Lietuva, Tėvyne mūsų, atsiminimai“, „Cenzūros klausimas“).
Tu didvyrių žeme,  Išleido poezijos rinkinį „Laisvos valandos“.
Iš praeities Tavo sūnūs VARPAS
Te stiprybę semia. Kad rytą saulė spinduliu pirmiausiu
Apreiškė žemei tekėjimą savo,
Tegul Tavo vaikai eina Užgaudė varpas liepimu aiškiausiu,
Vien takais dorybės, Tarytum jisai žmogaus lūpas gavo:  
Tegul dirba Tavo naudai  Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...
Ir žmonių gėrybei. V. Kudirka ir gimtoji kalba
 Didelis varpininkų nuopelnas ir lietuvių literatūrinei
kalbai, kurią, galima sakyti, teko iš naujo sukurti,
Tegul saulė Lietuvoj
šalinant iš jos svetimybes, įvedant naujų terminų,
Tamsumas prašalina, normuojant gramatiką.
Ir šviesa, ir tiesa  Ypač daug šiuo atžvilgiu pasidarbavo artimas V.
Mūs žingsnius telydi. Kudirkos draugas, vienas aktyviausiųjų Varpo
bendradarbių kalbos klausimais – Jonas Jablonskis.
Tegul meilė Lietuvos V. Kudirka ir liaudies daina
Dega mūsų širdyse,  Jis vienas iš pirmųjų rinko liaudies dainas,
Vardan tos Lietuvos  išleido pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį
Vienybė težydi! „Kanklės“ (1895 - Id., 1898 - II d.).Pats griežė
smuiku, violančele, citra,
 harmonizavo liaudies dainas.

16
9 Maironis. Maironis ( 1862-1932) – romantizmo atstovas.
Pavasario  Atsiranda kaip priešprieša klasicizmui dėl proto padiktuotų
balsai principų: taisyklingumo, aiškumo, simetriškumo, nuosaikumo.
(pasirinkti  Reikalauja vaizduotės, jausmo, kūrybinės laisvės, autoriaus
eilėraščiai) individualumo.
 Filosofija pabrėžia nebe proto pirmenybę, bet jausmą ir intuiciją.
 Literatūroje vertinama tai, kas fantastiška, neįprasta, egzotiška, o
ne tai, kas paprasta, kasdieniška.
 Realaus ir įsivaizduojamo pasaulio priešybė
 Romantikai nesitenkina esama tikrove ir bėga į svajonių, idealų
pasaulį, nes tikrovė nehumaniška, priešiška žmogaus prigimčiai,
slopinanti jo polėkius.
 Romantikams svetimas daiktų kultas.
 Pasaulyje turi vyrauti ne materialiosios vertybės, o dvasinės. Tad
iškeliamas nuoširdumas, tyrumas, meilė.
Gamta
 Romantikams labai svarbi gamta.
 Gamta turi būti didinga, paslaptinga, lemti veikėjų nuotaikas.
 Todėl vilioja šėlstantys vandenynai, snieguotos kalnų viršūnės,
gilūs ir niūrūs tarpekliai, tankūs miškai, mėnesienos burtai ir t.t.
Laikas ir erdvė
 Nerasdami vietos dabartyje, veikėjai dažnai perkeliami į
įsivaizduojamą pasaulį: tolimus viduramžius, pasakų šalis, ateitį.
 Romantikus žavi pietų ir rytų kraštai, utopinės šalys, kur
egzistuoja idealizmas.
Pasakiškasis pasaulis
 Ypač patraukli pasakos erdvė, nes ji sujungia realųjį pasaulį su
fantastiniu.
 Kūryboje daug dvasių ir demonų: iš kalnų plyšių išlenda
nykštukai , bangose teškenasi laumės, po žemę slankioja
numirėliai, šiurpus ir baisus velnių ir vaiduoklių pasaulis
skverbiasi į gražų gyvenimą.
Maironio lyrika tradiciškai skirstoma į patriotinę – visuomeninę ir
individualiąją – asmeninę. Individualiojoje lyrikoje gilinamasi į
žmogaus asmeninį gyvenimą, jo jausmus. Patriotinėje lyrikoje
jaučiama jo, kaip poeto šauklio, tautos pranašo, pozicija. Jis
ragina lietuvius vieningai dirbti tėvynės labui, nepamiršti tautos
vertybių, kovoti už laisvę.
Mano gimtinė
Maironio eilėraščio „Mano gimtinė“ analizė
Maironis (Jonas Mačiulis) – vienas žymiausių lietuvių
romantikų, tautos atgimimo dainius, taikliai, esmingai
suformavęs tautos būties XIX amžiaus pabaigoje problemas,
parodęs ateities perspektyvą. Jis sukūrė idealizuotą tėvynės
Lietuvos paveikslą, aiškiai pasakė, kas yra lietuvis, o kas ne.
Jis praturtino mūsų poeziją visuomeninėmis- patriotinėmis
idėjomis, asmeniniu individo santykiu su savimi ir pasauliu,
ištobulino poetinę kalbą, sukūrė įvairių poetinių žanrų.
Ypač populiarus jo kūryboje lyrinis eilėraštis ,,Mano
gimtinė“. Jame atskleidžiama Lietuvos, gimtinės, samprata.
Tėvynės grožis, kraštovaizdis, skaudus Lietuvos likimas –
svarbios Maironio kūrybos temos.
Eilėraštis ,,Mano gimtinė” yra iš rinkinio ,,Pavasario
balsai”. Eilėraščio pavadinimas jau iš karto pasako, kad
lietuviui svarbiausia yra meilė tėvynei, laisvės ilgesys ir kova
už tautos gerovę. Eilėraštyje vaizdžiai atskleidžiama tėvynės
praeitis, kuri palyginama su dabartimi.
Pirmame posme įvardijama konkreti erdvė: ,,kur Nemunas
banguoja.“ Nemunas- Lietuvos simbolis. Čia poeto tėvynė,
čia eilėraščio subjektas savas tarp vargstančių brolių.
Anaforiškai kartojama nekonkreti laiko ir erdvės nuoroda
,,ten“ nukelia skaitytoją į praeities laikus, prisiminimus.
Pereinama prie bendresnių gimtinės kraštovaizdžio
elementų: ,,tarp kalnų lankų“. Ir laikas nekonkretus, istorinės
praeities: ,,Nuo senų laikų“ parodo, jog bus nusikeliama į
praeities laikus.
Antras posmas atspindi daugiau asmeninius subjekto
skausmus, išgyvenimus, perimtus iš artimųjų, brangių
žmonių: ,,Į krūtinę skausmą savo/ Liejo nežinia“.
Eilėraščio veikėjai: broliai vargdieniai, močiutė ir ,,aš‘,
persiėmęs kantrių, ištvermingų savo tautiečių skausmu.
Trečiame posme nusikeliama į dar tolimesnę praeitį, kuomet
dar niekas neįsivaizdavo tokios tamsios tautos ateities, jos
vergovės ( ,,Kai lietuvis netikėjo,/Jog belaisviu bus”). Šioje
strofoje išryškinamas žmogaus santykis su gamta, kuris nuo
senų laikų yra labai glaudus. Girios yra personifikuojamos
(,,Girios minėjo”), sutapatinamos su žmonėmis. Ūžiančios
girios simbolizuoja laisvę ir nepriklausomą lietuvių tautą, kai
17
1.Ten, kur Nemunas banguoja ji dar nebuvo pavergta, nes girios ūžia, ošia laisvai ir
Tarp kalnų, lankų, nevaržomai.
Broliai vargdieniai dejuoja Ketvirtame posme vaizdingais veiksmažodžiais (,,griūva”,
Nuo senų laikų. ,,pūva”) pabrėžiamas galingos Lietuvos praeities nykumas,
2.Ten močiutė užlingavo istorinių vertybių merdėjimas. Čia yra ir epinių motyvų, nes
Raudomis mane, milžinai yra mitinių laikų veikėjai, atklydę iš labai tolimos
Į krūtinę skausmą savo praeities. Milžinai yra personifikuojami: ,,Verkia jų kapai”.
Liejo nežinia. Nors garbingos istorijos ženklus laikas negailestingai naikina,
3. Girios ūžė ten, minėjo gramzdina nebūtin, jie nuolat primena kovų už laisvę amžius,
Praeities laikus, saugo tautos dvasią, istorinę patirtį.
Kai lietuvis netikėjo, Penktame posme pasakojama tai, kaip lyrinis subjektas
Jog belaisviu bus. priprato prie sunkaus ir suvaržyto gyvenimo. Jo iškęstos ir jau
4. Ten apleistos pilys griūva pasibaigusios kančios pabrėžiamos baigtiniais
Ant kalnų aukštai; veiksmažodžiais (,,užaugau”, ,,iškentėjau”). Jais parodoma,
Milžinų ten kaulai pūva, kad viskas liko praeity.
Verkia jų kapai. Paskutinėje eilėraščio dalyje, kurią sudaro paskutinis
5. Ten užaugau, iškentėjau posmas, grįžtama į dabarties laikus. Eilėraščio kalbantysis su
Aš kančias visas skausmu prisimena sunkius praeities išgyvenimus, kurie jau
Ir pamėgau, pamylėjau virtę ,,amžina žaizda”.
Vargdienių dūmas. Erdvė eilėraštyje neapibrėžta: ji kinta nuo bendrų gimtinės
6. O tos dūmos vargdieninės Lietuvos kontūrų iki trobos, nuo girių iki aukštų pilių. Pagal
Gražia kai kada erdvę eilėraštyje galima skirti dvi vaizdų grupes: aukštoji- tai
Tartum rūdys geležinės pilys, milžinkapiai, girios ir žemoji- vargdieniai broliai,
Amžina žaizda. močiutės raudos įsivaizduojamojoje gimtojoje troboje. Visus
vaizdus gaubia graudi pesimistinė nuotaika. Ją stiprina
nuoširdus lyrinio subjekto prisipažinimas, savęs tapatinimas
Alfonsas Nyka-Niliūnas. MAIRONIO LIKIMO PARAŠTĖJE su brolių vargdienių kančiomis.
                               (ištrauka)
 
1     Maironį su tauta jungė poezija, ir nuo jos skyrė kartais tiesiog fatališka Taigi, galima sakyti, Maironio eilėraščiai yra labai svarbūs
tarpusavio nesupratimo bei įvairiausių nesusipratimų grandinė. Jau savo ankstyvojo visai lietuvių tautai, siekusiai laisvės ir garbės. Jo lyrikoje
periodo eilėraščiuose Maironis čia patetiškai skundėsi būsimojo nesupratimo galimybe, iškeliamas žmogaus vidinis jausmų pasaulis, drąsinama ir
čia vėl ramindamas guodėsi atsigriebimu ateisimose kartose, tuo išreikšdamas savo ilgesį raginama kovoti. Taip pat aptariamos visuomenės problemos.
būti suprastam. Tačiau, nežiūrint to, Maironio, žmogaus ir poeto, santykis su savo
skaitytojais ir dainuotojais visuomet buvo ir pasiliko tipingu vienišojo santykiu su minia.
Ne išimtis ir eilėraštis ,,Mano gimtinė”, kuriame raginama
Poetas nesistengė ar neįstengė išeiti iš savo tour d'ivoire (pranc. dramblio kaulo bokšto) ginti tautos gerovę, papročius ir tradicijas, nepaisant visų
vienatvės, o minia savo ruožtu jokiu būdu nesutiko įsivaizduoti savojo poeto kasdienybės patirtų kančių praeityje.
plotmėje bei fone, ir šitaip buvo sudarytas tarsi abiem pusėm priimtinas tarpusavio
nepažinimo paktas. Minia, arba, tiksliau, tauta, gyvu Maironiu nesidomėjo ir tą savo
Maironis. Išnyksiu kaip dūmas
nesidomėjimą nedviprasmiškai išreiškė, nerasdama jam vietos savo tarpe ir ištremdama Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,
šį pusdievį į abstrakčios legendinės egzistencijos Parnasą. Ir niekas manęs neminės!
2     Ir taip jis visą gyvenimą pasiliks savo paties, t. y. oficialaus Maironio nelaisvėje, Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,
tautos jam specialiai pastatytame auksiniame narve. O kas jų bent vardą atspės?
3     Maironiui tatai buvo gal pirmas tikrai sunkus nusivylimas bei pralaimėjimas.
Nežiūrint išdidžios odi profanum vulgus (lot. nekenčiu tamsios minios) kaukės bei
laikysenos, ši „dieviškoji tremtis“ buvo skaudus smūgis, nes emocinė jo Kaip bangos ant marių, kaip mintys žmogaus,

18
prigimtis ieškojo žmogiškųjų kontaktų, kurių plėtoti neleido kunigystė ir kuriuos Taip mainos pasaulio darbai!
eventualiai būtų galėjusi pakeisti betarpiškai gyvu jausmu reaguojanti tauta, toji pati Kur Sardės? Atėnai? Ar Rymo garsaus
tauta, kuriai jis buvo daug paaukojęs.
4     Tauta žinojo ir mokėjo jo populiariausius eilėraščius, bet visiškai nesidomėjo jų Kur vyrai ar jų veikalai?
sukūrimo kaina, neįvertino jo aukos. Bet argi galėjo tuometinis skaitytojas arba
dainuotojas įvertinti? Net ir šiandien daug kam tebėra sunku teisingai suprasti, kokia O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas?
didelė buvo toji auka. Pagrindinė Maironio auka buvo ta, kad jis išdrįso savo poeziją Tie dvasios sumirgę žaibai!..
rašyti merdėjančia, visų niekinama leisgyvės tautos kalba ir nedviprasmiškai pasisakyti
už lenkų romantikų su Adomu Mickevičium priešaky tik fiktyviai egzistencijai
Tik kraujas sujudęs, širdies tik plakimas,
pasmerktą savo tautą, nė kiek neatsižvelgdamas į galimus pralaimėjimus grynai Kuriems nebužilgo - kapai!
asmeninėje, t .y. dvasininko karjeros plotmėje.
5     Jo „litvomanija“ ir ne paskutinėje vietoje jo poezija užkirto kelią į vyskupystę, Užmirš mano giesmes! Poetai kiti
kuri, šalia poeto garbės, buvo viena pagrindinių jo gyvenimo ambicijų. Ir tai poetui buvo Ieškos įkvėpimo brangaus;
antras skaudus smūgis, ypač žinant (tatai liudija jo bendralaikių prasitarimai), kad jis
niekuomet gerai nesijautė antraeiliame vaidmenyje. Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti,
6     Trečias ir ne mažiau skaudus smūgis Maironiui buvo jo poezijos reikšmės ir net Bet vėl kaip mane ji apgaus!
vertės kvestionavimas, pirmajai modernizmo bangai Lietuvą pasiekus. Pirmojo
prieškario, karo meto ir nepriklausomo gyvenimo pradžios literatūrinio jaunimo idealas Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota?
buvo nebe absoliutus nuskambėjusios herojinės epochos patriotas, bet gyvas, pilnakraujis
žmogus, glaudžiai susijęs su gyvenamojo laiko tikrove. Neilgai trukus Maironis, kaip
Šešėlis, kurs bėga greta!
senojo režimo ir ordre établi (pranc. nusistovėjusios tvarkos) simbolis, tapo pirmųjų Išnyko žmogus: ir svajota-sapnuota
mūsų literatūros revoliucijų auka. Kiekvienas naujas literatūrinis sąjūdis laikė šventa Išblyško kaip ryto aušra!
pareiga savo žygį pradėti atsiribojimu nuo Maironio. Šį žmogiškai ir istoriškai visiškai Viename DELFI straipsnyje žurnalistas R.Meškėnas retoriškai
suprantamą bei pateisinamą jaunosios kartos revoliucinį nusiteikimą ir to nusiteikimo klausia: „Ar dar ilgai svaiginsimės patosu iš praeities?“
padiktuotą jo poezijos atmetimą Maironis palaikė asmeniniu įžeidimu, bet tylėjo.
7     Paskutinis ir gal skaudžiausias nusivylimas buvo nepriklausomybę atgavusios Gailma būtų samprotauti „Ar verta patriotizmo semtis tik iš
tautos laisvo gyvenimo realybė. Išsipildžius pranašiškiems poeto lūkesčiams bei
žodžiams, išsivadavusi tauta, vadovaudamasi realistine nemirtingojo ginklanešio Sančo
praeities kapų milžinų?“ , ,, Ką šiandien reiškia būti patriotu?“
Pansos išmintim lavonus kuo greičiausiai guldyti į grabą, o gyviesiems pulti prie Kurios iš Nykos-Niliūno keliamų egzistencinių problemų aktualios
ragaišio, buvo per daug užimta kasdieniškais rūpesčiais, kad dar galėtų rūpintis praeities ir šiandien?
liekanomis ir sentimentais. Kokio nors dėmesio galėjo tikėtis tik aktyvus kovotojas ir Maironis. Nebeužtvenksi upės
praktinės veiklos žmogus. <...> Todėl visi be žodžių sutiko, kad senstantis poetas naujam
gyvenimui nebetinka ir turi pasitenkinti statiška praeities kovų paminklo situacija.
*** Nebeužtvenksi upės bėgimo,
8     Kone kiekvienas šios dienos lietuvis, paklaustas, kas yra didžiausias mūsų Norint sau eitų ji pamažu;
lyrinis poetas, nė nemirktelėjęs atsakytų, kad Maironis. Paprašytas šią savo nuomonę Nebsulaikysi naujo kilimo,
pagrįsti, jis neabejotinai griebtųsi tradicinės tautinio atgimimo poeto formulės, tuo Nors jį pasveikint tau ir baisu.
akivaizdžiai paliudydamas, kad Maironio poezija mūsų akyse iki šiol tebenešioja
nelaisvės metais užvilktą patriotinį rūbą, trukdantį įžvelgti ir suvokti tikrąją jos prasmę
bei vertę. Naujos idėjos - darbas ne vaiko:
9     Dėl to tiesiog nesuprantama daug kieno šiandien skelbiama tezė, jog Maironio Užtvenktos mėto audrų žaibus!
poezija esanti ypatingai aktuali tik tautos nelaimių metais etc (lot. taip toliau; ir Nesustabdysi bėgančio laiko:
panašiai). Čia dar tenka pridėti, kad visi ligšioliniai Maironio poezijos suaktualinimo Vaikas tik trukdo amžių darbus.
bandymai didele dalimi nepavyko kaip tik dėl to, kad buvo skelbiami aukščiau minėtos
tezės pagrindu.
10  Trūkstant išsamesnių Maironio kūrybos nagrinėjimų, ir toliau lieka kaip reikiant Vyrai lietuviai, auštančią dieną
neišryškintas jo tiesiog neišmatuojamai didelis vaidmuo lietuvių poezijos evoliucijoje. Mūsų nors sūnūs visgi išvys!
Milžiniškai jo reikšmei nusakyti užtenka tiktai prisiminti, kad prieš Maironio atėjimą Griaukime amžiais užverstą sieną,
lietuviškai rašyti poeziją dar buvo beveik neįmanoma, nes trūko pačių elementariausių
priemonių.
Norint gailėtųs jos beprotys!
11    Maironis ir šiandien tebėra nežinomas, neįvertintas, neatskleistas ir, iki tam
tikro laipsnio, nesuprastas. Ir čia kaltas ne kas kitas, kaip tik tam tikras iš kartos į kartą Amžiais pavergta kelias tėvynė;
19
paveldimas „patriotinis kompleksas“, vis dar fatališkai tebežlugdantis gyvo ir iš anksto Jos atgimimą jaučia dvasia.
nenulemto kontakto su Maironio poezija galimybę.   1962 Ginkim, ką mūsų proseniai gynė!
 1. Probleminiai klausimai :Ar tauta pakankamai suprato bei Žadinkim brolius meile drąsia!
vertino Maironio asmenybę ir kūrybą? / Maironį? / Kodėl tauta
nepakankamai vertino Maironį? Ginkime kalbą, žemę, jos būdą!
2. Šiame tekste gausu kultūros ženklų: pusdievis, legendinės Stokim į darbą kaip milžinai!
egzistencijos Parnasas, auksinis narvas, dramblio kaulo bokštas, Laimina Dievas sėjamą grūdą,
„dieviškoji tremtis“, vienišasis (poetas) ir minia, praeities kovų Laimina vaisių: gema šimtai.
paminklas. (Senovės graikai tikėjo, kad Parnasas − viena iš
dievo Apolono ir mūzų  buveinių. Parnaso pietinėje papėdėje Kas vakarykščio sapno ieškotų,
Tam labą naktį galim užtraukt;
buvo Delfų miestas su garsia Apolono šventykla) Parnaso vardas
Svetimą rūbą kas dar nešiotų,
simbolizuoja poeziją. Auksinis narvas – dorybės.Dramblio kaulo Tam nusibostų galo belaukt.
bokštas – uždarumas.
3. Autorius kalba apie poeto patirtus likimo smūgius: Tema. Žmogaus ir tėvynės santykis, pažymėtas patriotine
1) Tauta nesidomėjo Maironio asmeniu. Poetas dėl to skaudžiai laikysena.
išgyveno, jam trūko bendravimo. Problema. Koks turėtų  būti žmogaus ryšys su savo tėvyne,
2) Apsisprendimas kurti poeziją lietuvių kalba pakenkė jo tauta?
dvasininko karjerai. Maironis turėjo . Maironis turėjo ambicijų  Lyrinis „aš" kalbasi su lyriniu „tu" (I ir II posmai).
tapti vyskupu. Eilėraščio žmogus užima visažinio poziciją, kurią
3) Modernistai suabejojo Maironio poezijos verte, netgi pabrėžia būsimojo laiko
atsiribojo, o poetas tai palaikė asmeniniu įžeidimu. veiksmažodžiai ir neiginio vartojimas:
„nebeužtvenksi", „ne vaiko", „nesustabdysi",
4) Maironį įskaudino tai, kad nepriklausomybę atgavusi tauta
„ nebsulaikysi “ . Atsiranda alegorinis kontrastas:
užmiršo idealus. žiema- pavasaris ( carizmas- sąjūdis).
4. Nors ir netiesiogiai, tekste kalbama apie Maironio asmenybę.  Atsiranda lyrinis „mes" (III-V posmai), išreikštas
1) Buvo jautrus žmogus, skaudžiai išgyveno dėl bendravimo retoriniu kreipiniu „Vyrai lietuviai“. Lyrinis „aš"
stygiaus, reiškė ilgesį būti suprastas. įgyja daugiau klausytojų ir, tapdamas didesnės
2) Buvo ambicingas, siekė aukštų postų, niekuomet gerai nesijautė žmonių bendruomenės dalimi, ragina visus veikti
antraeiliame vaidmenyje.  bendrai. Šio kūrinio genezė susijusi su kova prieš
Gali būti įžvelgta ir kitų būdo savybių (pvz., savitvarda, lenkų dvarininkiškąjį nacionalizmą ir tuo metu
išdidumas),  svarbu, kad jos būtų pagrįstos tekstu. eilėraštis buvo drąsus iššūkis.
5. Paaiškinkite, apie kokį istorinį laikotarpį ir kokias jo ypatybes  Poeto lyrikoje kariavimas, aktyvus dalyvavimas
kalbama šioje citatoje iš teksto: Pagrindinė Maironio auka buvo ta, formuojant istoriją, kuriant tautos ateitį būdingas tik
vyrams. Antrojo segmento kalbėjimo būdui būdingos
kad jis išdrįso savo poeziją rašyti merdėjančia, visų niekinama
aktyvios tonacijos (liepiamosios nuosakos
leisgyvės tautos kalba.. veiksmažodžių gausa), retorinės priemonės
6.Autorius teigia, kad iki Maironio „lietuviškai rašyti poeziją dar (kreipinys, šaukiamieji sakiniai), lakoniškumas.
buvo beveik neįmanoma“. Remdamiesi literatūros žiniomis,  Paskutinis posmas (VI) skamba tarsi viso kūrimo
nusakykite Maironio kūrybos svarbą lietuvių poezijos raidai. reziumė, jame reiškiamas kovos ryžtas. Tie, kurie
 Pirmasis pradėjo reikšti subjektyvius žmogaus nenori ginti Lietuvos, tegu miega, o tiems, kurie
išgyvenimus. pasidavė carizmui, atsibos laukti, kol patriotai

20
  Sukūrė poetinę kalbą asmeniniams išgyvenimams
reikšti.
 Įtvirtino nekasdienišką kalbėjimą, iškilmingą
aukštąjį stilių.
 Įtvirtino silabotoninę eilėdarą
 Iš Maironio mokėsi kiti poetai.
 Maironis padėjo pagrindus lietuvių poezijai.
 Romantizmo atstovas.
10 J. Biliūnas. J.Biliūnas gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Kaimo daraktoriaus
Liūdna paruoštas, 1896 – 1899 m. mokėsi Liepojos gimnazijoje, kur
pasaka. įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą. Subūrė slaptą būrelį
Pasirinkti .Parašė atsišaukimą „Lietuviai ir Lietuvaitės“.1893 mirus abiem
apsakymai tėvams ir atsisakęs stoti į kunigų seminariją, neteko giminių
materialinės paramos. Vertėsi privačiomis pamokomis.1900 m.
baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Tartu universiteto medicinos
fakultetą. Už dalyvavimą studentų demonstracijose, būreliuose ir
riaušėse 1901 m. iš universiteto buvo pašalintas.1901 – 1902 m.
gyveno Liepojoje, 1903 m. įstojo į Leipcigo Aukštąją prekybos
mokyklą, kur greta studijų domėjosi literatūra. 1904 m. įstojo į
Ciuricho universitetą studijuoti literatūros. Paaštrėjus džiovai 1905
m. grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais išvyko gydytis į Zakopanę,
vasaromis gyveno Lietuvoje (Niūronyse, Rozalime, Kačerginėje).
Tuo metu daug rašė. 1907 m. metų pabaigoje vėl išvyko gydytis į
Zakopanę. Mirė Zakopanėje.
Apysaka „Liūdna pasaka“
Apie ką kūrinys?
 Kūrinys apie 1863 m. sukilimą;
 tai tragiški sukilimo numalšinimo aidai.
Tema sietina su apysakos parašymo laikotarpiu:
 1906- 1907 m. revoliucijos atoslūgio ir pralaimėjimo metai,
todėl apysakoje ryškios minorinės nuotaikos.
 1906 m. lemtingi J. Biliūno gyvenime: senka jėgos, ligonio
padėtis darosi kritiška.
 Skamba skausmo, praradimo motyvas.
Įžangoje pasakotojas išgirsta dejonę
 Pasakotojas pasakoja apie poilsį vasariniuose namuose, gražią
gamtą, giedrą nuotaiką.
 Nuotaika: ligoniui lengva, gera.
pasiduos ir liausis gynę tėvynę.
 Meilė  tėvynei Maironio žmogui - ne pasyvi būsena, o
įpareigojantis veiksmui jausmas. Eilėraštyje
iškeliamas veiklios, savimi pasitikinčios ir
kovojančios asmenybės idealas.
Apsakymai:„Brisiaus galas“, ,,Nemunu“, „Vagis“,
„Laimės žiburys“ ,„Kliudžiau“ ,„Žvaigždė“, „Lazda“ ,
„Joniukas“ ,„Ubagas“ .
Visoms Jono Biliūno novelėms būdingas objektas –
kaimas, jo žmogus. Veikėjai – nereikalingi, nuskriausti,
atstumti. Refleksijos (apmąstymai) gimsta iš tų
atstumtųjų situacijos. Vyrauja dvi laiko plotmės: realioji
ir prisiminimų. Labai iškalbūs erdvės ženklai.
Pasakotojas subjektyvus. Jaučiamas jo buvimas šalia
arba jis pats yra veikėjas. Lyrizmas gimsta iš gilaus
Biliūno humanizmo – noro suprasti, užjausti. Kūryboje
gausu autobiografinio konteksto.
,,Taigi jeigu norime būti tikrais dailos rašytojais, patys
turėkime jautrias širdis ir mokėkime giliau pažiūrėti į
širdis žmonių, kuriuos norime aprašyti.” J. Biliūnas
I. Kaltės ir skriaudos tema-pagrindinė tema
,,Ubagas“
 Tai ryškiausias šios temos Jono Biliūno apsakymas.
 Žmogus apibūdinamas ne pagal panašumus į kitus, o
pagal skirtumus.
 Nelaimė yra didesnė už jį patį. Slegia ne tiek
tiesioginės tos nelaimės pasekmės, kiek moralinė
skriauda.
,,Kliudžiau“
 ,,Tai buvo nedidelė balta katytė”.
 Gyvūnėlis apibūdinamas kaip žmogus – nelaimingas.
 Atsiminimas, grįžimas į vaikystę.
,,Brisiaus galas“
 Šūvis į save, į savo žmogiškumą
 Idėja - žudydamas kitą, nekaltą, silpną, bejėgį, žudai
21
Staiga į vasaros grožį, jausmų pilnatvę įsiveržia dejonė.
 Pasakotojas: ,,Krūtinėje pajutau šaltą sopulį.”
 Juozapota:,,Kiek ponų...kokie jie visi gražūs.”
Epiškoji kūrinio dalis
 Veiksmas nukeliamas į praeitį. Pasakojama ramiu tonu.
 Pasakojama apie Banių šeimą, jų meilę, sutarimą.
 Net sunkiausiomis sąlygomis jie sugeba susikurti paprastą
žmogiškąją laimę.
Kas keičia Banių gyvenimą? Naujos viltys, nauji vėjai.
Kuo skiriasi Juozapotos ir Petro laimės supratimas?
 Juozapotos svajonėse – grynai moteriškas laimės supratimas.
 Jo esmė – meilė, šeima.
 Gyvenimas Juozapotai yra prasmingas, kai ji myli, kai laiminga
šeima.
 Kai to nelieka, gyvenimas sudūžta.
 Petras džiaugiasi namų židiniu, bet to jam negana.
 Laisvės troškimas, savo žmogiškosios vertės supratimas skatina
Petrą kovoti.
 Jo laimės samprata remiasi platesniu visuomeniniu turiniu.
 Petras eina į sukilimą savo rankomis, savo gyvenimu siekdamas
laimės.
Aktyvus valstietis lietuvių literatūroje nedažnas. Dominuoja
pasyvus.
 Vedama paralelė tarp Petro nuotaikų ir kitų apysakos valstiečių.
 Banių likimas neatsiejamas nuo visos tautos likimo .
Sapno epizodas
 Sapnas- lyg tragiška baigties nuojauta;
 Sapne išsipildžiusi laimė;
 Sapno baigtis tragiška.
Ruduo
 Pasikeitė Juozapotos portretinė charakteristika.
 Juozapotos likimas siejamas su visos tautos likimu.
Pabaiga
 Juozapota nekenksminga.
 Meilės atgarsiai- ji, meilė, buvo moters gyvenimo prasmė.
Išvada
 Dramatiškus 1863 m. sukilimo vaizdus rašytojas sugebėjo
atskleisti vaizduodamas Juozapotos likimą, susiedamas jį su
visos tautos likimu.
žmogų savyje.
 Nusikalsdamas gyvybei, kito silpnumui ar
bejėgiškumui, prarandi savo stiprumą, teisumą.
,,Lazdos“ pasakotojas
 Charakterizuodamas Dumbraucką, savo mokytoją, jį
kontrastingai gretina su vaiko bejėgiškumu.
 Pirštų detalė rodo jo, kaip mokytojo ir prievaizdo,
žiaurumą.
 Netikėta pasakotojo reakcija – gailestis, išvykus
mokytojui, rodo tolerantišką požiūrį į žmogų, taurų
humanizmą.
Lazda – socialinės ir moralinės skriaudos simbolis
 Skausminga tėvų praeitis turi gyventi vaikuose,
siedama kartas: ,,Tegul šioji lazda lieka tarp jūsų...”.
 Ši pagarba praeičiai ( lazda neliečiama) praplečia
pagrindinį socialinės ir moralinės skriaudos motyvą,
paryškina liaudies žmogaus gyvybingumą.
II tema - aukojimasis dėl kitų laimės.
Pasakiškas Jono Biliūno kūrinys - ,,Laimės žiburys”.
„Ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys.
Žibėjo jis kaip žvaigždė, apsiaustas šviesiu ratu iš aukso
raidžių.”
Senelis sako: „...tas, kuris užlips ant to kalno ir prisilies į tą
žiburį, visus žmones padarys laimingus...”
,,Bet atsirado dr1suolių...“
Drąsuoliai
Galvoja apie žmonių laimę.
Patys ryžtingai apsisprendžia.
Drąsiai kopia į kalną.
Nesibijo mirties.
Žmonės, pasilikę papėdėje
Pasiryžėlių elgesio nesupranta.
Daug kas iš jų tyčiojasi.
Nesiryžta kopti.
Saugo artimųjų gyvybes.
,,Ir rados stebuklas!”
„ Tos šalies žmonės staiga pajuto savo laukuose,
namuose ir pirkiose ypatingą malonią šviesą, savo
širdyse ir galvose –neapsakomą ramumą...”
Laimė prasideda nuo namų, nuo malonios šviesos,
nuo žmogaus širdies ramybės, jo teisių gerbimo.
Visa dabar žmonės suprato ir su pagarba nulenkė
22

 ALTRUIZMAS – tai nesavanaudiškas rūpinimasis kitų žmonių
gerove, kur pagrindiniu moraliniu principu tampa kitų žmonių, o
ne asmeniniai interesai;
 Priešybė – egoizmas arba savanaudiškumas, kuris pasireiškia
hedonizmu – gyvenimas savo malonumui kai:
 Perfekcionizmas kai savęs ugdymas ir tobulinimas laikomas
vienintele gyvenimo prasme (Kasparavičienė, 1999);
,,Norint padėti kitam, nebūtina paaukoti savo gyvenimo. Gyventi
vardan kito nereikalauja, kad žmogus save paneigtų, o atvirkščiai,
liepia gyventi, kad žmogus galėtų daryti gera, nesavanaudiškai padėtų
kitam “ (Kalenda, 1991)
savo galvas žemyn: tat buvo jų išganytojų kūnai,
kurie, patys numirdami, jiems atnešė laimę...”
Auka ne visada ir negreit įvertinama.
III.Sąžinės balsas apsakyme ,,Vagis“
Iš šio kūrinio matyti, kad Biliūnas labiausiai domisi žmonių
išgyvenimais. Novelėje viskas sukasi apie pasakotoją, viskas su juo
susiję. Valstietis Jokūbas pats nustato daiktų ir reikšmių vertę. Jis
prisimena jaunystę ir skaudžiausią savo gyvenimo įvykį. Kaimynai
nežino, kad jis užmušė žmogų. Jo išsipasakojimas panašus į
išpažintį, kai tikimasi bent trumpai pagerinti savo savijautą.
Pašnekovo nėra, veikėjo kalba yra menamoji, bet ji labai sustiprino
tikroviškumo įspūdį. Pasakotojas yra kartu ir veikėjas. Jo akimis
matome aplinką, perteikiama nuotaikų kaita, intensyvūs
išgyvenimai daro veikėją psichologiškai įtaigų, gyvą. Nemažai
fraziologizmų, tarmybių, kurios rodo, kad kalba kaimo žmogus.
Pasakojimas remiasi kontrastu, iš pradžių Jokūbas giriasi, bet po
nelaimės netenka ramybės ir santarvės su pačiu savimi. Ši išpažintis
skiriama skaitytojui, taigi lyg ir neturėtume Jokūbo smerkti, bet
išteisinti negalime.
Erdvė
 Įprasta realistinei prozai kaimo erdvė: namai,
užmuštas žmogus vežamas kuo toliau nuo namų,
saugios erdvės, į svetimą erdvę.
 Nusikaltėliui atimama galimybė būti saugioje erdvėje
– pažeistos moralės normos ( minimas kalėjimas).
Pasakotojas
 Pagyvenęs sodietis.
 Prisimena jaunystę ir tuomet įvykusį atsirikimą, kai,
susiklosčius aplinkybėms, jis užmušė vagį.
 Niekas tuomet apie tą įvykį nežinojo, bet sąžinė
Jokūbą graužė visą gyvenimą.
 Pasakotojas lyg su personažo kauke.
 Kai pasakojimas subjektyvėja, kai atidžiai
įsiklausoma į personažo poelgius, nusitrina ribos tarp
teigiamų ir neigiamų veikėjų. Jokūbo išpažintis
neleidžia jo pasmerkti.
Kankinio tema
 Ieško palengvėjimo, mirtiną nuodėmę pasako
kunigui, žmonai, kaimynams, net nori pasakyti
valdžiai. Tai rodo, kad žmogus yra tikintis,
dievobaimingas, negali nusikaltimo savy nuslėpti,
būtina išsipasakoti, nes graužia sąžinė.
23

11 J.Tumas- Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933) – vienas
Vaižgantas. ryškiausių XIX a. pabaigos-XX a. pirmosios pusės
Dėdės ir lietuvių rašytojų, savo kūryba ir asmenybe sujungęs
dėdienės tautinio atgimimo epochą, XX a. pradžioje lietuvių
kultūros pakilimą ir nepriklausomą Lietuvą.
Vaižgantas – senovės lietuvių dievas, skatinantis augmenijos
augimą ir derlių. Manoma, kad iš tikrųjų lietuviai garbino deivę
Vaisgamtą, tik vėliau jos pavidalas paverstas į vyriškąjį.
Vaižganto šventė buvo švenčiama trečiąją Ilgių (Vėlinių) dieną,
nuėmus nuo laukų derlių. Merginos tą dieną prašydavo dievo, kad
užderėtų linų ir kanapių derlius, kad joms „netektų vaikščioti
nuogoms“. Paprastai maldą dievui kalbėdavo aukščiausia
mergina, atsistojusi viena koja ant kėdės, o dešinėje rankoje
laikydama ąsotį. Sukalbėjusi maldą žemėn nuliedavo iš ąsočio
alaus ir iš sijono sterblės numesdavo duonos. Manyta, kad jei
mergina tvirtai išstovi visos maldos metu, kitąmet bus geras
derlius. Jei neištveria – susiūbuoja, pasiremia kita koja, derliui
gresia pavojus.
Apie tėviškę. Maleišius:
,,Gražus tai kraštas, tie pašvenčai, dainomis
apdainuotas, A. Baranausko pagarsintas, mano svajonė, mano
poetiškumo šaltinis. Nuo pat mažens aš negalėdavau sulaikyti
širdies plakimo, lig tik atsitikdavo vykti į pašvenčius.’’ Juozas
Tumas - Vaižgantas
Vaižgantas – gamtos vaikas
 ,,Pragiedruliuose” išryškinama vaižgantiškoji gamtos
koncepcija: gamta – dievybė, gamta – istorija, gamta –
motina.
 ,,Aš čia gyvenu gamtos padavimų įspūdžiais ir taikių
žmonių meile. Tie veiksniai sudarė mano sielą, jais ir
tegaliu save išaiškinti. Mano raštų tipai, vietų vardai,
aprašymai ir padavimai iš čia semti, ne permanyti.”
Vaižganto santykis sugimtinės žmonėmis
 Šeima Vaižgantui – dvasinių vertybių ugdytoja ir
puoselėtoja.
 Nužudęs vagį, Jokūbas suvokia, kas yra skriauda,
kaltė, moralinė atsakomybė.
 Jaučiasi nusikaltęs savo sąžinei.
 Jis yra sąžinės kankinys.
Kūrybos bruožai
 Vaižganto kūryba savita formos požiūriu. Ji netelpa į
tradicinių literatūros rūšių, žanrų ribas.
 Viena būdingų jos ypatybių – publicistiškumas .
Kiekybiškai didžiausią Vaižganto rašytinio palikimo
dalį ir sudaro publicistika - įvairūs laikraštiniai
rašiniai, poleminiai pasisakymai, kelionių įspūdžiai,
recenzijos. Šiai raštijos rūšiai įprasta meninį vaizdą
derinti su sąvokine kalba, beletristiniais elementais
pagyvinti, iliustruoti teiginius.
 Ir savo grožinėje kūryboje Vaižgantas mėgsta
publicistiškai apibendrinti, pakomentuoti menines
scenas.
 Kita būdinga Vaižganto kūrybos savybė -
fragmentiškumas.
 Nors rašęs ir didžiulių kūrinių - apysakų, romanų, -
Vaižgantas pirmiausia yra nedidelio apsakymo,
vaizdelio meistras. Pats jis savo kūrybą ir apibūdino
kaip vaizdus.
 Visus didžiuosius rašytojo kūrinius sudaro serija
mažesnių pasakojimų, vaizdų, kuriuos neretai galima
skaityti ir kaip savarankiškus kūrinius. Šių vaizdų
tarpusavio jungtys, siužetas, intriga rašytojui ne
visada pasiseka, ne sykį čia vaduojamasi minėtais
publicistiniais intarpais.
 Reikšmingiausia rašytojo kūryba telkiasi apie du
probleminius centrus: lietuvių tautos būdo, jos
kultūros prigimties apmąstymus ir vienišo žmogaus
jausmų ir etinių nuostatų, aistrų ir valios susidūrimus.
 Pirmajai grupei atstovauja didžiausias Vaižganto
kūrinys - tautinio atgimimo epopėja „Pragiedruliai"
(1918-1920, pataisytas leidimas 1923-1926), o
antrajai - apysakos „Dėdės ir dėdienės" (1920-1921),
„Nebylys" (1930), apsakymas „Išgama" (1929).
 Minėtuose kūriniuose Vaižgantas sukūrė visą galeriją
bendriniais tapusių veikėjų, įvaizdžių, be kurių
neįsivaizduojama XX a. lietuvių tautinė savivoka:
Mykoliukas, Severja, Napalys Šešiavilkis,
24
  Buvo mylimas tėvo, motinos, seserų Marijonos, Onos,
Severijos, brolio Jono.
 Tėvas, pasak Vaižganto, ,,mokėjo giliai pykti, nors to
audringai ir nereiškė”, motina - ,,gyva nervų pynė,
virpanti styga, šnekutis ligi bekraščio atvirumo,
perregimas krištolas ne be gudrybės.”
 Gimtinė – vienas svarbiausių jo kūrybos šaltinių.
 Mylėjo ir buvo mylimas žemiečių: iš svėdasiškių sužinojo
daug tautosakos, iš jų sėmėsi žmogiškos stiprybės,
svėdasiškiai tapo jo kūrybos objektu.
 Svėdasų kraštas, jo žmonės skiepijo rašytojui optimistišką
pasaulėjautą, jautrumą grožiui, meilę žmogui, teisybės
jausmą, pagarbą savo krašto istorijai.
 ,,Kone nuo pat kūdikio lopšio ir iki pasenusio lazdos aš
nieko tiek konkrečiai nemylėjau, deja, nė pono Dievo,
<...> kiek slieko širdžia tą velėną, po kurią aš jau septintą
dešimtį landžioju. <...> Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė,
bet mano! Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai
padlecai tie lietuviai, bet – mano broliai.”
1893-1914 m. Vaižganto ,,odisėjų‘‘ laikotarpis
 Per 21 metus gyvena Mintaujoje, Mosėdyje, Kuliuose,
Vadatkėliuose, Micaičiuose, Sidabrave, Stakiuose,
Vilniuje, Laižuvoje.
 ,,Ir tapau savosios, lietuviškos visuomenės tarnas, ne, dar
daugiau – jos vergas.”
 Idėjinis nusiteikimas: konfliktavo su klierikais, bet
konfliktų priežastimi netapo ideologija ar politinės
pozicijos. Į juos pastūmėdavo ,,aukšti idealai, karštas
temperamentas ir tauri prigimtis, nepakenčianti
veidmainiavimo bei savanaudiškumo”.
Vaižganto pažiūra į žmogų apysakoje ,,Dėdės ir
dėdienės“
I. Vaižgantas – žmogaus sielos deimančiukų ieškotojas.
II .Liaudies žmogaus grožis apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės“.
1.Glaudus ryšys su gamta – viena patraukliausių vaizduojamo
žmogaus savybių:
a) gamta Mykoliukui – svarbiausia užuovėja nuo baudžiavinės tikrovės
ir viengungiškos vienatvės (artimas gamtai, susilieja su ja),
b) praktinis, o vėliau ir dvasinis Severjos ryšys su gamta,
Dzidorius Artojas, Saulius ir kt. Tokie bendriniai
literatūriniai vaizdiniai sudaro nacionalinės
kultūros šerdį. Jų kaskart nauja interpretacija,
atitinkanti naujo laiko žmonių dvasinius
poreikius, garantuoja mūsų kultūros tęstinumą.
 Nacionalinio charakterio bruožai apysakoje
Kiekvieną tautą charakterizuoja jos kalbos,
psichologijos, moralinio gyvenimo ir kultūros
bendrumas. Vaižgantas remiasi savo gimtąja
rytų aukštaičių tarme. Veikėjai – tipiški XIX a.
aukštaičiai, šviesūs
melancholikai, gyvenantys gamtos ir darbo
pasauly.
Apysaka ,,Dėdės ir dėdienės”- Vaižganto
kūrybos viršukalnė
,,Tas prakeiktas nuolankumas"
- 1970 m. Lietuvos kino studijoje sukurtas
meninis filmas pagal Juozo Tumo-
Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės“.
Drama. Spalvotas, plačiaekranis. Filmo trukmė -
84 min.
 Tai vienas geriausių Vaižganto kūrinių.
 Sumanymas buvo parodyti sodžiaus žmogaus širdies
švelnumą, būdo gerumą, nelaimingą jo dalią.
 ,,Dėdės” ir ,,dėdienės” - tai ne giminystės ryšius
rodančios sąvokos. ,,Dėdės” - tai tarpinis asmuo tarp
šeimos nario ir samdinio, jie dirbdavo savo brolių
ūkiuose tik už išlaikymą. Toks ir buvo Vaižganto
pavaizduotas Mykoliukas. Likimas kaimo
pastumdėliui uždėjo dvigubą baudžiavą- dvaro ir
namų. Neliko Mykoliuko kaip žmogaus, nebent tiek,
kiek gali pasakyti lūpos ir graudi smuiko melodija.
 Vaižganto sukurtas pasaulis trinaris: gamta, kultūra,
visuomenė. Pats rašytojas jautėsi toje triadoje
natūraliai esantis: girdintis ir jaučiantis gamtą,
kuriantis kultūrą, visuomenei tarnaujantis ir ją
analizuojantis, vertinantis. Jau ryškėjo atsikūrusios
Lietuvos kontūrai, o rašytojas gręžėsi atgal,
norėdamas įvesti literatūron tipus, lyg ir likusius
nuošalėje, bet reikšmingus.
,,Dėdės‘‘ ir ,,dėdienės“
• Tai lyg ,,atliekami’’ žmonės, kai ūkio šeimininku
25
 c) filosofiškas, panteistinis senojo karšinčiaus Rapolo santykis su
gamta.
2.Stiprus šeimos jausmas – svarbus apysakos veikėjų etninis ypatumas:
a) Mykoliuko šeimos jausmas išsakomas meile brolio vaikams ir
tėvišku rūpinimusi ,,savo vargo bendrais“ – jaučiais,
b) šeima, jos interesai – Severjos gyvenimo prasmė ir tikslas,
c) vėlyvas Rapolo šeimyniškumo jausmas.
3.Vaižganto žmogus yra mylintis:
a) dvasinga, tauri Mykoliuko meilė: prarasdamas mylimąją
nepraranda meilės,
b) dvasiškų ir kūniškų pradų susiliejimas Severjos meilėje
( dvasiškumo ir kūniškumo vienovė),
c) Rapolo meilės jausmo pobūdis: nuo kūniškos tijūno meilės –
galingojo teisės turėti ir valdyti –iki dvasingos vyro meilės žmonai.
4. Rašytojas apysakoje išaukština ir kitą žmogaus dvasinę vertybę –
kūrybinę galią:
a) Mykoliukas - ,,sodžiaus artistas“: jam smuikavimas – užuovėja
nuo gyvenimo nykumo ir vienatvės, ,,gaivališkų jo išgyvenimų
gamtoje išraiška ir materializacija“ ( A. Radzevičius),
b) Severiutės klėtelė – mergelės svajonių apie gražesnį gyvenimą
įkūnijimas, jos meninių polinkių ir sugebėjimų išraiška,
c) karšinčius Rapolas – talentingas pasakotojas, patriarchalinių
liaudies tradicijų ir papročių saugotojas.
5. Darbe atsiskleidžia apysakos veikėjų asmenybės grožis:
a) Mykoliuko darbas broliui ir dvarui – tai prievolė, našta
( inertiškumas, kantrumas, ištvermė),
b) Dzidorius Artojas save įprasmina darbe, kuris, pakylėtas į poetines
aukštumas, tampa moraline vertybe ( orė, jaučių jungas saulėtekyje),
c) poetiniai krembliavimo, klėtelės tvarkymo darbai – tai ne tik
Severjos kūrybiškumo kibirkštėlių, bet ir praktinių, buitinių poreikių,
darbštumo įprasminimas,
d) sudėtingas Rapolo santykis su darbu.
6. Religingumas, pamaldumas – dar vienas etninis patriarchalinio
Lietuvos kaimo žmogaus dvasios ypatumas.
7. Mykoliukas, Severja, Geišė –kaimo bendruomenės nariai.
III. Kuo savitas J.Tumas-Vaižgantas spręsdamas nacionalinio
charakterio problemą?
PRAGIEDRULIAI
1.Šioje epopėjoje Vaižgantas užsimojo sukurti apibendrintą XIX a.
tautinio atgimimo laikų lietuvių visuomenės ir kultūros paveikslą.
Kūrinio žanrą ir temą aiškina paantraštė - „Vaizdai kovos dėl
kultūros". „Pragiedrulių" siužetas yra gana šakotas; reikšmingiausi
tapdavo vienas iš brolių, o kiti turėjo gyventi drauge,
negalėjo vesti, turėti savo šeimos. Vyko tylios,
nematomos žmonių dramos.
• ,,Man teks kalbėti apie savo brolį – nevedusį ir apie
tėvo brolienę- našlę. Šitokių tipų, manau, visai
nebėra Lietuvoje, kitokioms ekonominėms ir
socialinėms sąlygomis susidarius, nes dėdės ir
dėdienės pavadinimai anuolaik reiškė visai ne
giminės ar šeimos santykį, tiktai tam tikrą socialinį
vienetą šeimoje.” Vaižgantas
Apysakos laikas
 Be istorinio laiko ( XIX a., baudžiava ir jos
panaikinimas), apysakoje yra biografinis, t.y.
žmogaus gyvenimo laikas- laikas nuo jaunystės iki
senatvės.
 Vaizduojamasis laikotarpis nukelia skaitytoją į tuos
laikus, kai baudžiava jau ėjo prie galo ir pagaliau
buvo panaikinta. Tačiau dėmesys apysakoje sutelktas
ne į baudžiavos vaizdus, ne į pakitusio gyvenimo
socialines ir kultūrines problemas, o į žmogaus vidų, į
charakterių gilumą, jų ryšį su gamta, su pasauliu, į jų
pasaulėjautą.
Apysakos erdvė
 Galima išskirti dvi erdves:
 kultūros, t.y. žmogaus gyvenimą,
 natūros, t.y. laukinės gamtos.
 Dominuoja kultūros erdvė, tačiau lemtingas
įvykis Severjos ir Geišės susitikimas- įvyksta
girioje.
 Kultūros ir natūros erdvės komponuojamos pagal
tradicinį ,,aukštai- žemai” modelį.
 Apysakos erdvę dar galima apibūdinti kaip
uždarą, apribotą: klėtelė, sodžius, karčema.
 Jei veiksmas vyksta atviroje erdvėje (kaimo
pakrašty, miške), tarsi tyčia ,,sutankinamos” ribą
ženklinančios erdvės nuorodos: nuolat minima
pakluonė, galulaukė, paraistė ir kt.
Mykoliukas
 Mykoliuko žvilgsnis nukreiptas ne į išorę – daugiau į
savo vidų.
 Vaižgantas išryškina jausmų gilumą, sudėtingumą,
atsiribojimą nuo žmonių.
26
juose atskiri vaizdai, susitelkiantys apie svarbiausią temą - lietuvių  Tokį pasaulį įstengia susikurti lakios vaizduotės
kultūros prigimtį ir jos skleidimosi istoriją. Panagrinėkime keletą žmonės, menininkai.
šio didžiulio veikalo epizodų. Kasdienis Mykoliuko pasaulis
2.Vaižganto „Pragiedrulius" sudarančios dvi dalys „Gondingos  ,, Niekur Mykoliukas nėjo...”
 ,,nei savo lovos...”
kraštas" ir „Vaduvų kraštas" susijusios su svarbiausiais Lietuvos
 Jis tarsi tuo patenkintas ( ,,Ak, jis tik
regionais - Žemaitija ir Aukštaitija. Žemaitiją rašytojas sieja su Mykoliukas, ne Mykolas, tai ir reikalai jo
praktiškumu, ūkine pažanga, o Aukštaitiją - su „tautos dvasia", maži.”)
poezija, legendomis, mitais. Svarbiausi kūrinio veikėjai yra dvi  Gyvenimas įteigė mažumo jausmą - jis
šeimos - Prūsijos lietuviai Vidmantai ir aukštaičiai Šešiavilkiai, tapo ,,dėde” <...> tuo būtinuoju ūkio
taip pat daktaras Gintautas (jo paveiksle galima atpažinti inventorium, be kurio <...> šeimininkas gautų
idealizuotą Vincą Kudirką), kunigas Vizgirda (tai pačiam išeiti elgetauti”.
Vaižgantui artimas veikėjas), nusigyvenę dvarininkai Sviestaičiai Mykoliuko paveikslas kuriamas dviem plotmėm
ir kelios dešimtys mažesnių. Buitinė:
3.„Gondingos krašte" vyrauja praktinio darbo tautos labui vaizdai.  Niekieno nevertinamas.
Susipina dvi istorijos: Lietuvos ūkio pertvarkymo ir kovos prieš  Priklauso žemiausiai socialinei pakopai.
Rusijos caro valdžios priespaudą - lietuviškos spaudos draudimą.  Pats save laiko ,,mažu”.
Verslūs lietuvių ūkininkai perima dvarininko Sviestavičiaus Vidinio pasaulio plotmė
žemes, jam pačiam įkvepia energijos, atveria naujas gyvenimo  Liaudies menininko pasaulio turtingumas
perspektyvas, susijusias su tautiniu atgimimu, su pasitenkinimu, (šypsosi, žvilgsnis atgręžtas į save, ,,žmonių jis
nebuvo reikalingas”)
teikiamu darbo savajai visuomenei. Rašytojas kuria poetiškus ūkio
 Artimas gamtai, susilieja su ja ( groja saulei,
darbų vaizdus, tikrus himnus dirbančiam, kuriančiam žmogui miškui, pievai).
(Napalio darbai - tą epizodą galbūt prisimenate iš žemesniųjų  Stiprių jausmų.
klasių skaitinių). Dvasinis pasaulis
4. Su ūkininkais puikiai sutaria naujosios lietuviškosios  Svajotojas, ,,sodžiaus artistas”,
inteligentijos atstovas daktaras Gintautas; skirtingus luomus  Vaižgantas akcentuoja jo meniškos prigimties ryšį su
susieja ir meilės ryšiai. Tai optimistiška, idealizuota tautinio gamta.
atgimimo laikų visuomenės vizija. Per romaną nusidriekia ir  ,,Mykoliuko meilės daina”
intriguojantys, beveik detektyviniai knygnešystės, knygų  Baudžiavos suformuotas Mykoliuko charakteris
slapstymo nuo žandarų siužetai. Dėl lietuvybės reikalų čia pasyvus .
susilaukiama net kitataučių - žydų pagalbos. Vyrauja šviesi, Dzidorius artojas
 Praėjo 30 metų, panaikinta baudžiava.
optimistinė pasaulėvoka, nors pirmosios kūrinio dalies siužetas
 Mykoliukas ir toliau šalia šeimos, tylus ir dirbantis
baigiasi nelinksmai - suėmimu ir tremtimi. Tad Vaižganto kūrinys tai, kas paliepta.
skaitytoją supažindina su spaudos draudimo epochos Lietuvos  Vidinio pasaulio plotmėj sudužęs likimas žmogaus
realijomis, leidžia pajusti to meto lietuvių visuomenės nuotaikas. nesugniuždė. Stiprus jausmas, išgyventas jaunystėje,
5.„Vaduvų krašte" vyrauja šeimos gyvenimo ir gamtos vaizdai. suteikė stiprybės, taurumo. Ištvermė gyventi tarsi
Čia atsiskleidžia giluminiai lietuvių pasaulėvokos ir dorovinės ataidi iš liaudies dainų.
kultūros pagrindai. Šviesūs Aleksiuko vaikystės, bendravimo su  Darbas iškeliamas iki moralinės vertybės, iki poetinių
tėvais epizodai perteikia tas lietuvių tautos būdo savybes, kurias aukštumų.
rašytojas labiausiai vertino: rūpestingumą, rimtumą, atidumą Kodėl Mykoliukas negalėjo būti laimingas?
27
kitam, atjautą. Prie šių bruožų šliejasi ir gyvas gamtos jausmas,
mistinių jos paslapčių jutimas.
6. „Vaduvų krašte" daug mitologinių, legendinių elementų. Atvirai
stebuklinė Valiulio pasaka apie kalnų, ežerų, akmenų kilmę - tai
kūrybiškai perpasakota lietuviškų etiologinių sakmių pynė.
Alijaušo pasakose panaudoti padavimai apie baudžiavą - bene
šiurpiausi lietuvių tautos atmintyje išlikę liaudies kančių,
nežmoniško išnaudojimo atgarsiai.
7. Mitologiniais, tautosakiniais vaizdiniais rašytojas perteikia ir
jam rūpimą tautinio atgimimo ideologiją, ir romantizuotą
lietuviškos kultūros viziją. Šuo požiūriu svarbus vaizdinys yra
kalnas, piliakalnis, kuriame miega kariuomenė, budi ir bręsta
tautos dvasia. Prie kalno neretai yra akmuo (aukuras), medis,
primenantis mitinį Pasaulio medį (Juodžiaus kelmas), pasirodo į
žynį panašūs veikėjai (Valeras Burzdulis). Prie piliakalnių
prigludusios sodybos, į juos atbėga vaikai - čia jie išmoksta išgirsti
gamtos šnabždesį, pajunta istorijos paminklų bylą. Taip rašytojas
parodo senosios ir naujosios Lietuvos kultūros tęstinumą,
atskleidžia, kaip mitų, pasakų, gamtos aplinkoje skleidžiasi
naujosios tautinės kultūros pradai. Ir pasaulėvokos, ir stiliaus
požiūriu čia itin akivaizdus Vaižganto artumas neoromantizmui.
8.Didžiausio Vaižganto kūrinio savitumą rodo ir jo stiliaus
ypatybės. Jis labai įvairus, jame persipina ir publicistiniai,
dokumentiniai, ir simboliniai, alegoriniai elementai. Verta
atkreipti dėmesį į publicistiniuose samprotavimuose Vaižganto
vartojamas gamtos atbudimo metaforas (kūrinio „Įžangos vaizdas"
vadinasi „Ilga, smarki Žiema ir ūmas Pavasario polaidis") -jos
siejasi su daugeliui tautinio atgimimo laikų rašytojų būdingu
pavasario, tautos atgimimo, simboliu (Maironio eilėraščių rinkinį
„Pavasario balsai"). Su šia simbolika susijęs ir kūrinio
pavadinimas.
9.„Pragiedruliai" - gana sudėtingas kūrinys. Jis netelpa nei į
romano, nei į esė, nei į novelių ciklo žanro rėmus. Jį įdomiausia
skaityti ne kaip realistinį, o kaip simbolinį, kultūros filosofijos
kūrinį. Tai tikras paminklas lietuvių tautinio atgimimo epochai.
Vaižgantas ,,nebuvo dvilypis ir prieštaravimų draskomas, gal net
vientisesnis už kitus. Gili meilė žmogui, pasišventimas savo tautai,
nesavanaudiška visuomeninė veikla, tiesumas, miesčioniškų
konvencijų ir etiketo nepaisymas – visa tai išliko kaip pastovios jo
Negalėjo būti laimingas be Severijos
Nesugebėjo kovoti už savo laimę
Per daug geras, kartu pasyvus
Socialinės sąlygos. Dvasinis baudžiauninkas.
Severjos likimas
 Buvo, rodos, laiminga.
 Meilę slėpė širdyje.
 Šeimos rūpesčiai užgožia jausmų pasaulį.
 Geišei netekus vietos, griūva jų ekonominis ir
moralinis gyvenimo pamatas.
 Ir naujoje situacijoje Severja daugiau veiksmo
žmogus, siekianti apginti save ir savo vyrą. Tai
tarsi įprasmina jos gyvenimą.
 Palūžta, kai nebeturi kuo rūpintis.
 Jos maištas trumpas, beprasmis.
 Toliau rezignacija – susitaikymas su ,,dėdienės”
dalia.
Rapolas Geišė
 I d. Stiprus, gaivališkos jėgos.
 Šviesieji pradai: humaniškumas, aukštesnis negu
kitų intelektas, išminčiaus, kaimo filosofo
bruožai.
 Geišė- sudėtingas personažas. Vaižgantas į
tradicinį senosios mūsų literatūros personažą-
dvaro tijūną-pažvelgė naujai.
Vaižganto žmogus
Vaizduojamasis laikotarpis nukelia skaitytoją į tuos
laikus, kai baudžiava jau ėjo prie galo ir pagaliau buvo
panaikinta. Tačiau dėmesys apysakoje sutelktas ne į
baudžiavos vaizdus, ne į pakitusio gyvenimo socialines
ir kultūrines problemas, o į žmogaus vidų, į charakterių
gilumą, jų ryšį su gamta, su pasauliu, į jų pasaulėjautą.
Vaižgantas literatūros istorijoje dažnai apibrėžiamas
kaip
,,deimančiukų ieškotojas”.
 Mykoliuko jautrumas gamtai, meilė brolio
vaikams, svajingumas;
 Severjos darbštumas, švara, polinkis į grožį
28
 asmenybės ir kūrybos dominantės.” A. Zalatorius
12 V. Krėvė. V. Krėvė (1882-1954)
Skirgaila Kūryba
Vincas Krėvė kūrė labai įvairiais žanrais. Derino realistinį pasaulio
vaizdą su romantine dvasia (pavyzdžiui, apsakymas „Skerdžius“), jungė
tradicinės lietuvių tautosakos motyvus su Rytų egzotika, rašė istorinius
veikalus.
Emigracija
 1944 m. V. Krėvė pasitraukia į Vakarus: kurį laiką gyveno
Austrijoje,  dramos kanonus atitinkantis V.Krėvės veikalas, žmogaus
 1947 m. persikėlė į Ameriką, apsigyveno Filadelfijoje,  egzistencijos ir pasaulėžiūros problemomis, tragiškojo
 Pensilvanijos  u-te dėstė rusų ir lenkų kalbas ir literatūrą.
Kūrybos ypatybės.
Vincas Krėvė-Mickevičius, prozininkas ir dramaturgas, savo
raštais sukūrė Lietuvos legendą, kuri XX a. pradžioje teikė stiprių
impulsų lietuvių nacionalinės kultūros ir valstybingumo kūrybai,
atgaivino Lietuvos valstybingumo idėją. Romantiški Krėvės raštai
nustelbė tikrąją, kur kas proziškesnę Lietuvos istoriją; meniškai
įtaigiai ir talentingai pavaizduota tautos praeitis lietuviams tapo
nacionaliniu epu, kurio valstietiškoji kultūra neturėjo ar buvo
praradusi. Rašytojas priminė tautai jos karių ir valdovų laikus,
išnykusius Lietuvai nepalankioje istorijoje.
Krėvė gimė ir išaugo Dzūkijoje, Subartonyse - pasakomis,
legendomis bei padavimais apipintoje vietovėje. Gimtasis kraštas,
jo spalvingų charakterių žmonės ir turtinga tautosaka įkvėpė
rašytojo kūrybinę vaizduotę, tapo didžiuoju gyvenimo mitu -
legendine „Dainavos šalimi“. Kaip ir jo dramų vaidilos ir kriviai,
Krėvė buvo savotiškas Lietuvos dainius ir žynys, romantiškais
kūriniais siekęs prikelti praeities milžinų dvasią. Lietuviškos
dvasios Krėvė ieškojo tautosakoje, liaudies išmintyje, taip pat ir
Rytų filosofiniuose, religiniuose tekstuose, atrasdamas juose
panašumo su lietuvių tikėjimais bei senojo kaimo žmogaus
pasaulėjauta.
Šalia tradicinės valstietiškosios literatūros vertybių - Donelaičio,
Žemaitės, Vaižganto kaimo buities vaizdų, graudoko žemdirbio
gyvenimo poetizavimo, darbštumo ir kuklumo garbinimo - Krėvė
nepaisant skurdžios buities;
 Rapolo porinamos pasakos, gebėjimas
padavimais ir mitais palenkti vaiko sielą.
V.Krėvė. Skirgaila.
Istorinė drama, kurios centre – prieštaringa ir
dramatiška Skirgailos figūra.
Jai lemta skausmingu būdu jungti dvi epochas –
pagonybę ir krikščionybę, ginti krašto šlovę ir matyti
prasidėjusį jo žlugimą. J. Lankutis
,,Skirgaila“ – keturių dalių drama, labiausiai Vakarų
herojaus paveikslu bei draminio veiksmo įtampa artima
Šekspyro kūrybai.
Dramos situacija. Krėvė šiame veikale vaizduoja
Lietuvą istorijos kryžkelėje ( krikščioniškosios Europos
ir ,,pagoniškosios“ Lietuvos susidūrimas) ir žmogų
vertybių krizės situacijoje. Aštraus proto, valingas bei
ryžtingas dramos herojus – kunigaikštis Skirgaila-
pranoksta savo aplinką, blaiviai vertina istorijos
procesus, jaučia permainų būtinybę ir ieško Lietuvai
tinkamiausio kelio.
Pagrindinė tema – Skirgailos pastangos suderinti tautos
dvasinę sanklodą su naujomis idėjomis, išsaugoti tautos
kultūrinę tapatybę ir garbingai įsijungti į Europos
valstybių gyvenimą. Senieji papročiai ir tradicijos yra
netekę galios, todėl visa atsakomybė už Lietuvos ateitį
tenka herojui. Tai dramatiško pasirinkimo situacija, kai
veikėjas yra priverstas viską spręsti pats, aiškiai
suvokdamas savo sprendimų svarbą. Tokia situacija
herojui teikia didybės ir kartu tragizmo, nes jis nėra
visažinis ir negali numatyti savo sprendimų pasekmių,
be to, jam tenka kaltė dėl senų tradicijų laužymo.
,,Skirgailos“ herojus turi prometėjiškų bruožų ( mitinis
Prometėjas padeda žmonėms, bet pažeidžia dievų
nustatytą tvarką ir yra baudžiamas). Skirgaila nori
žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo
29
iškėlė herojiškąjį ir dvasinį tautos egzistencijos aspektus: vaizdavo
arba praeities didvyrius, arba kaimo išminčius. Pagal tematiką ir
personažo tipą Krėvės kūrybą galima skirstyti į dvi grupes.
Pirmojoje kuriama romantinė Lietuvos vizija, herojiškas,
maištingas personažas. Tautosakos stilistika paremti poetiški
„Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1912) vaizduoja
lietuvių kovas su kryžiuočiais, išaukština pasiaukojimą dėl
tėvynės, laisvės siekį, taip pat meilės jausmus, asmeninės laimės
ryžtingą siekimą. Padavimams artimoje dramoje „Šarūnas“ (1911)
kuriamas išdidaus, nesusitaikančio su aplinka herojaus paveikslas.
Drama „Skirgaila“ vaizduoja XIV-XV a. kovas dėl Lietuvos
valstybingumo; joje svarbios pareigos ir jausmo, valdovo ir
žmogaus psichologinės prieštaros. Krėvės draminei kūrybai
būdingas maksimalistiškas ir konfliktiškas, romantinių
demoniškumo bei antžmogio bruožų turintis personažas.
Antroje - ramybe bei išmintimi dvelkianti Krėvės proza.
Apsakymų rinkinys „Šiaudinėj pastogėj“ (1921-22) ir apysaka
„Raganius“ (1939) vaizduoja tuometinį kaimo gyvenimą. Šie
kūriniai turi realizmo bruožų, tačiau už tikroviškų vaizdų sistemos
slypi archetipinės (amžinosios) gyvenimo reikšmės bei mitologinis
pasaulio įprasminimas. Senieji personažai („bedievis“ Vainorus
(,,Bedievis“), skerdžius Lapinas (,,Skerdžius“) - civilizacijos
nepaliesti kaimo išminčiai. Jie nėra linkę dirbti tradicinius
žemdirbio darbus, kur kas mieliau filosofuoja, klausinėja apie
Dievą, apie gyvenimo prasmę, ieško tiesos. Autorius žavisi jų
naivia išmintimi, panteistine pasaulėjauta (Dievo ir pasaulio
sutapatinimu). Įsiklausantis į aplinką žmogus suvokia esmines
būties tiesas, yra tvirtas ir pasitiki savimi. Sutapdamas su gamta jis
tarytum susijungia su dieviškąja pasaulio esme ir pats įgyja
dieviškumo reikšmę.
PERSONAŽŲ YPATYBĖS
1.Kūrybos centre - stiprios asmenybės, galinčios ne tik aukotis dėl
kitų, bet ir mesti iššūkį stipresniems už save, netgi dievams (dramų
personažai Šarūnas ir Skirgaila).
 2. Krėvė pirmasis lietuvių literatūroje pavaizdavo individualią
asmenybę, suabejojusią visuomeniniais idealais ir susitelkusią į
asmenines problemas.  prievarta.
a) Jo personažams svetimas paklusnumas autoritetams, o laisvė ir
galėjimas elgtis pagal savo norą - didžiausia vertybė. Tolerancijos
veiksmais griaudamas nusistovėjusias gyvenimo normas
atneša žmonėms daug sukrėtimų. Todėl tragiškas herojus
yra kaltas be kaltės: jis sukelia daug kančių kitiems,
kenčia pats, nes per jį tartum išsipildo lemtis. Tai
ypatingas veikėjas, savotiškas likimo vykdytojas,
priimantis pasaulio iššūkį; jam tenkanti atsakomybė
pranoksta paprasto žmogaus galimybes ir verčia jį
kentėti arba žūti. Taigi Krėvė ,,Skirgailoje“ vaizduoja
epochinės reikšmės Lietuvos istorijos lūžį ir žmogaus
dvasios dramatiškas permainas.
,,Tarp dviejų pasaulių“: kurį iš dviejų pasaulių renkasi
Skirgaila?
Protu priėmęs sprendimą gelbėti ne dievus, o tautą, jis
turėtų keisti ir savo elgesį: griebtis gudrumo,
diplomatijos, nesibodėti apgavystės. Deja, Skirgaila
negali prisitaikyti: tiesus ir teisingas jis negali persiimti
kitų morale – viena kalbėti, kita daryti. Tai ir yra
Skirgailos tragizmas.
Konfliktai: pagonybės ir krikščionybės, Skirgailos proto
ir širdies.
,,Aistrų sūkury“. Naujas konflikto pobūdis; susiduria
Skirgailos, valdovo, pareiga ir noras būti laimingam,
mylimam.
Skirgaila vienišas ir, atrodo, gana rimtai nusprendžia
prievarta vesti Oną Duonutę, nes to reikalauja valstybės
interesai. Tuo tarpu širdis trokšta meilės, ramybės. Dėl
to pasiryžęs atsisakyti net sosto.
Ona Duonutė nenori būti kovojančių politinių jėgų
įrankis, paaukoti laimės kitų primestai misijai.
Vienuoliui Skarbekui ji sako: ,,Negaliu pakelt naštos,
kurią tu nori užkelti ant mano silpnų pečių, šventasis
vyre.“ Tai silpna moteris, neturinti galingų užtarėjų, bet
kartu ji ir valinga, dvasiškai tvirta. Ji trokšta mylėti ir
būti mylima, pati nori lemti savo likimą, nesitaikstyti su
prievarta. Pamilusi Kelerį, ji nepaiso jokių kliūčių,
nebijo pavojų, atvirai atstumia Skirgailą, bet sutuokiama
Būdama tiesios prigimties negali
veidmainiauti.
Keleris – kryžiuočių riteris. Įsižiebusi meilė Onai
30
ir meilės savo artimui principas nugali visas kliūtis paskutinėje
„Raganiaus“ novelėje, o meilės stoka daro žmogų žiaurų ir piktą
„Šarūne“ ir „Skirgailoje“. Nėra meilės - nėra ir laimės, - pasakytų
ir padavimų narsus kunigaikštis, ir senas kaimo skerdžius Gugis
(„Raganius“), net ir pačiu savimi nusivylęs Judas („Dangaus ir
žemės sūnūs“).  Šviesusis vyras ragina geriau mirti negu pražudyti
b) Kritinę gyvenimo akimirką Krėvės personažai ima maištauti
prieš kažkieno nustatytą tvarką. Nesvarbu, ar jų maištas reikalauja
daugelio gyvybių („Šarūne“ nesiskaitoma su niekuo).Prisiminkite
romantizmo herojų - laisvą, išdidų, dažnai vienišą, atstumtą
visuomenės. Net taikius kaimo skerdžius Lapiną (apsakymas
„Skerdžius“) ir Gugį (apysaka „Raganius“) galima laikyti
savotiškais pasyviais maištininkais, nes jie savo gyvenimo būdu,
skelbiamomis vertybėmis išsiskiria iš visos kaimo bendruomenės
lyg kokie atstumtieji, „užribio“ žmonės (neturi kaip kiti sukaupę
turtų), bet kartu visą laiką yra kaimo dėmesio centre, nes jų
nešabloniškas mąstymas, netradiciniai sprendimai stebina
inertiškai mąstančius kaimiečius ir kursto aistras.  Nelikus siekių. Lieka viena- naudotis kieta kunigaikščio
c) Taigi skirtingus žanrus ir tematiką vienijo tos pačios idėjos,
kurias visą gyvenimą Krėvė siekė įkūnyti savo kūriniuose
Duonutei sutaurina jo aistras, padaro jį žmogumi,
galinčiu viską atiduoti mylimos moters labui. Cit. 63-66
psl. Kaip tikras riteris, Keleris geriau sutinka mirti, negu
pakenkti mylimos moters garbei.
Pasislepia Stardo karste.Tamsusis vyras skatina jį bėgti.
mylimą moterį. Laimi Šviesusis vyras - Kelerio
asmenybės taurumas, pareigos ir garbės jausmas.
,,Palūžusios sielos“- tai dramos kulminacija,
Skirgailos nevilties bedugnė.
Nežinodamas tikrų aplinkybių, Skirgaila patiki Stardo
krikštu, laiko vaidilą niekšu ir išdaviku :Cit. 81 psl.
Išdavystė jam atrodo ir Skurdulio žodžiai apie dievų
laikinumą: Cit.83 psl.
Pralaimi kovą prieš Vytautą, nes kai kurie kariai pereina
į Vytauto pusę. Cit.79-80 psl.
Atstumtas Onos Duonutės, kai ją pamilo. Cit.91 psl.
valdžia ir keršyti. Skirgailos dvasinis lūžis- tai jo
tolesnių žiaurių poelgių prielaida.
,,Bedugnė“ – dramos atomazga.
Prie Kelerio kapo matome Skirgailą ne tik žiauriai
vykdantį savo kerštą, bet ir rūsčiai didingą, tragiškai
vienišą.
Žiauriai atkeršijęs Keleriui, palikęs parblokštą Oną
Duonutę Skirgaila ,,nusigręžia ir išeina“. Išeina visko
netekęs, pralaimėjęs beviltišką kovą, bet nepraradęs
žmogiško orumo.
Skirgaila valstybine išmintimi pranoksta savo laiko
žmones, jis mato toliau už juos, bet vis dėlto sustoja
pusiaukelėje, nepajėgia visiškai atsisakyti senųjų
tradicijų, susitaikyti su naujovėmis, neranda išeities iš
susipynusių prieštaravimų.
Jo tragediją sukėlė dviejų epochų – senosios ir naujosios
– negailestingas susidūrimas. Skirgailos kančios ir
abejonės prasmingos; jis ieško kelio savo kraštui, siekia
tiesos ir galvoja apie ateitį.
Senųjų tradicijų atstovai: vaidila Stardas ir krivis
Skurdulis
31
 Vaidila Stardas: jo dainos jau neatitinka laiko dvasios,
negali būti atrama tautos kovoje dėl ateities. Stardas
nepajėgia suvokti neišvengiamų istorinių permainų,
atkakliai ragina laikytis senųjų tradicijų, grįžti prie
senųjų dievų.
Krivis Skurdulis atstovauja toms visuomenės jėgoms,
kurios norėtų sugrįžti į praeitį, išlaikyti tikėjimą.
Baigdamas amžių Skurdulis ima suprasti, kad istorijos
eigos nesulaikysi, kad dievai keičiasi. Jis siūlo Skirgailai
etinio dorumo idealą: ,,...svarbiausias gyvenimo
uždavinys išgyventi taip amžių, kad savo darbais
nenuskriaustai ir nepriverstai jų kentėti.“ Bet ir suvokęs
šią tiesą jis nepajėgia prisitaikyti prie naujų laikų.
Abu jie taurūs, išmintingi žmonės, bet būdami savo
dvasia suaugę su senove, su pagonybe, gina tai, kas
istorijos jau pasmerkta pražūčiai.
Skirgailos tragizmas
Daugumoje situacijų Skirgaila atsiduria ant
negalimumo ribos ( negali atšaukti krikšto, bet negali
jo ir priimti – meluotų pats sau, nenori atsižadėti
pagonybės, bet nepajėgia jos nuosekliai laikytis,
nežino visos tiesos, bet negali priimdamas
sprendimus abejoti, nemoka gyventi be žmonių
užuojautos, bet tuo pat metu ir negali jos tikėtis, nori
būti mylimas, bet nemoka mylėti) – iš čia kyla jo
tragizmas. Per visą dramą brėžiama herojaus dvasios
žlugimo linija, rodomas jo savigriovos procesas.

13 Mykolaitis- SIMBOLIZMAS kaip meno kryptis susiformavo 19 a. pab. ROMANAS „ALTORIŲ ŠEŠĖLY"
Putinas. Prancūzijoje. ROMANO DALYS
Tarp dviejų 1. Simbolistai teigė, jog kiekviename realiame daikte, Trijose romano dalyse atskleidžiami trys Liudo Vasario
aušrų, reiškinyje glūdi paslaptis, kurią įžvelgti gali tik gyvenimo etapai.
Altorių menininkas.Savo buvimo žemėje prasmę žmogus galįs tik Pirmoje dalyje ,,Bandymų dienos“ vaizduojami Liudo
šešėly nujausti, o ne protu suvokti.( Pasaulio suvokimas) Vasario gyvenimo seminarijoje metai. Uždara, nuolat
2. Simbolistų uždavinys – fiksuoti nematomus žm. ryšius su skendinti prieblandoje veiksmo erdvė (seminarijos celės,
visata, atskleisti žmogaus sielos kosmosą, nes sielos koplyčia, bažnyčios skliautai) yra fonas Vasario
pasaulis neišmatuojamas. Simbolistai stengėsi ne atspindėti išgyvenimams ir apmąstymams. Jis ne kartą perkrato
gyvenimą, o kurti naują poetinę tikrovę, kurios vaizdo stojimo į seminariją motyvus. Daug lėmė tėvų norai,
pamatas –simbolis. tačiau ir kiti „sumetimai lenkė jį į seminarijos pusę":
32
 3. Poetas, jų manymu, -Dievo pateptasis genijus, o kūrybos
procesas- nuo sąmoningų žmogaus pastangų
nepriklausomas dalykas.
4. Literatūros atstovai: O.Vaildas (airis), M.Metrlinkas
(belgas),Lietuvoje-Jurgis Baltrušaitis, B.Sruoga, Putinas
5. Dailės atstovai. Vientisos krypties nesudarė, apraiškos
būdingos O.Rodeno, P.Gogeno ir kt.
,,Tarp dviejų aušrų”- Putino simbolistinių eilėraščių rinkinys.
,,Simbolizmas tarsi brendo psichologinėse asmenybės gelmėse”.
( V. Daujotytė)
Pro simboliškai traktuojamus gamtos vaizdus žvelgė gilyn į savo
sielą atrasdamas vis bendresnius pasaulio ir vidinės būties dėsnius,
grįstus augančiais disonansais ir opozicijomis ( disonansas-
nedarna). Dvasinis pradas išaukštinamas.Labai svarbi lyrinio ,,aš”
plotmė- visi kūniško žmogaus jausmai ir aistros virsta poezijoje
dramatiškais lyrinio subjekto išgyvenimais.
,,1927 m. išleidau eilėr. rinkinį ,,Tarp dviejų aušrų“, kuriame, kaip
manau, atsispindėjo ir mano jaunystės pabaigos, ir mano
savarankiško gyvenimo pradžios kai kurios nuotaikos. Tada aš
buvau jau pajutęs aštrių prieštaravimų savyje ir aplinkoje. Jie vertė
gilintis į save, analizuoti, maištauti, kartais žadino šviesių vilčių,
kartais gramzdino į nusiminimą‘‘,-rašė V.Mykolaitis-Putinas.
Vilties, džiaugsmo, nusiminimo, sielvarto, nevilties kaita-
ryškiausios rinkinio būsenos.
Eilėraštis ,, Tarp dviejų aušrų“
Tarp dviejų aušrų pasaulis kaip pasaka.
Iš žvilgančių bokštų veizi visareginčios akys,-
ir jų regėjimais žaviesi tu pats,
patirdamas tolimą,
paslaptingąją,
nesibaigiamąją,
vientisą būtį.
Rytuose jau nuspėji besiartinančią šviesą,
bet vakarų atošvaistos atgyja tavy
kaip seniai girdėtų
giedojimų aidai.
bodėjimasis gyvenimo aplinka, ketinimas pasiaukoti
dideliam darbui, Maironio pavyzdys. Vasaris naiviai
tikėjosi, kad studijos seminarijoje jam pažadins stipresnį
religinį jausmą, gilesnį dvasios prasiskleidimą
bendraujant su dievybe, tačiau su nepasitenkinimu
konstatuoja, kad išpažintys nepadeda tobulėti, o
teologijos mokslai tekalba apie pasaulio nuodėmingumą.
Pirmą kartą Vasaris pajunta, kad jo vidinis gyvenimas
nesutampa su išoriniu. Kitų išstojimas, artimo draugo
Varnėno, kuriuo Vasaris pasitikėjo ir gerbė, išmetimas iš
seminarijos tik dar labiau nugramzdina jį į apatiją ir
rezignaciją, sukelia jo mintyse chaosą. Katedros
Nepažįstamoji, kurią klierikas Vasaris pamato
bažnyčioje, sužadina jam „mistišką idealo ilgesį", o
pažintis su Liuce sukelia drovumo bangą ir kartu
provokuoja vyriškas ambicijas, norą patikti moterims.
Idealo ilgesys ir numanymas, kad jo niekada nepasieks,
įkvepia pirmąjį eilėraštį. Kūryba Vasariui sukelia ir
didelį džiaugsmą, ir liūdesį, kad kunigo sutana atitveria
jį nuo pasaulio. Tačiau Vasaris išgyvena ne tik dėl
egzistencinių dalykų - bundančios meilės, kūrybos,
atšalusių santykių su tėvais (tėvai kreipiasi į sūnų „jūs,
kunigėli"). Jautri psichika skaudžiai reaguoja į
menkiausią įsivaizduojamo pasaulio ir tikrovės
neatitikimą. Kai be jokios priežasties seminarijos
inspektorius jį, jau antrakursį klieriką, vėl perkelia
gyventi į bendrą pirmakursių kambarį, vadinamą
„labirintu", Vasaris pasijunta, tarsi skęstų į „nevilties
bedugnę". vadinti ne tik psichologiniu, bet ir
intelektualiu romanu.
Pirmoji romano dalis, kurioje užsimezga kunigo ir poeto
konfliktas, baigiasi kunigystės laimėjimu.
Atsisveikinimas su savo jaunystės ir prigimties
vilionėmis virsta sunkia Vasario dvasine kova.
I DALIES APIBENDRINIMAS. Pirmojoje romano
dalyje „Bandymų dienos" Liudas Vasaris ieško
gyvenimo idealo, emociškai išgyvena vidinius
prieštaravimus, dar nesuvokdamas jų sąmoningai kaip
33
Visi daiktai kaip blankūs šešėliai
dvilypuojasi tavo regėjime,
ir tu nebežinai,
kokiu vardu juos vadinti.
Tavo paties būtis
nykiais aidėjimais skrenda atgalios,-
ir tau be galo liūdna.
Analizė
Eilėraštis remiasi gamtiniu motyvu - trumpa vasaros naktis, kada
vakaro sutemas nuo aušros skiria tik trumpas prieblandos tarpsnis.
Tačiau poetą domina ne gamtos vaizdas, o jo reikšmė: būsena tarp
šviesos ir tamsos, dienos ir nakties, ryto ir vakaro tampa būties
atvirumo, begalinės jos paslapties simboliu. Šį simbolinį tikrovės
išgyvenimą tiesiogiai apibūdina antra pirmojo posmo pusė. Daiktai
eilėraštyje tirpsta, dvilypuojasi, virsta fantastiškais regėjimais („iš
žvilgančių bokštų veizi visa reginčios akys"), „atošvaistomis" ir
„šešėliais" kalbančiojo sąmonėje. Nyksta riba tarp vidinio ir
išorinio pasaulio; tarp praeities, dabarties ir ateities; tarp kūno ir
dvasios. Stiprus pasaulio grožio įspūdis („Tarp dviejų aušrų pa-
saulis kaip pasaka") atsiveria save patį stebinčio kosmoso „akims",
su kuriomis kalbantysis susitapatina („jų regėjimais žaviesi tu
pats"), gamtoje nuspėjamą būsimą šviesą pasitinka „vakarų
atošvaistes" suvokėjo atmintyje. Įdomu, kad čia jos atgimsta ne
kaip regimasis, bet kaip girdimasis prisiminimas („kaip seniai
girdėtų giedojimų aidai").
Tokiame pasaulio suvokime, kuriame viena kitą pakeisdamos ir
praturtindamos dalyvauja visos juslės, labai aiškiai pasireiškia
simbolistinis „atitikmenų" principas, dar vadinamas sinestezija
(vienkartinis kelių juslių veikimas, vieno pojūčio potyrio
išreiškimas kitu). Erdvė, laikas, daiktų vardai nustoja įprastinio
konkretumo, įgyja simbolinės galios: ryto šviesa gali reikšti ir
nujaučiamą dievišką būtį, vakarų atošvaistes - žemiškos žmogaus
prigimties naštą. Kosminės paslapties akivaizdoje žmogus galbūt
pajunta jai tolygią, tačiau netapačią savo paties begalybę (išorėje
„besiartinančią šviesą" atsveriančios vidaus „atošvaistes",
„giedojimų aidai" ir „tavo paties būtis"). Šios slėpiningos būties
vienovės, tačiau kartu ir begalinių jos tolumų (pirmame posme
„žaviesi [...], patirdamas tolimą [...] būtį", trečiajame -„tavo paties
būtis / Nykiais aidėjimais skrenda atgalios'') patyrimas užlieja
savo vidaus dramos.
Vasaris nuoširdžiai bando patirti religinį jausmą, bet turi
pripažinti sau, kad meditacijos nesuteikia jokių gilesnių
išgyvenimų, kad jis stokoja kunigo pašaukimo. O eiliniu
kunigu tapti Vasaris nenori.
Panelė Liucija vilioja klieriką nepatirtu jausmu, jis
trokšta išgyventi bundančią meilę, džiaugtis gyvenimu,
atsiverti jam ir tuo pačiu metu bando savyje šį jausmą
slopinti, kunigystėje ieškodamas išsigelbėjimo ir savojo
pašaukimo.
Liudas Vasaris - drovus, neryžtingas, kontempliatyvios
prigimties, auklėtas tradicinėje lietuvių valstiečių
šeimoje. Polinkis nusileisti, savyje užgniaužti
nuoskaudas lemia ir maišto stoką, komplikuoja
psichologinį charakterio vystymąsi, tarsi stabdo vyksmą.
Seminarijoje jis vis labiau užsisklendžia savyje,
nuolatinį nepritapimą, ginčą su tikrove kompensuodamas
ypatinga vidine sutelktimi, susikurdamas savo dvasinį
pasaulį.
Ryškėja kūrybinė Liudo Vasario prigimtis. Poeto
pašaukimas - tai reikšminga vidinė, subjektyvi priežastis,
nulemsianti tolimesnius romano įvykius.
Antroje romano dalyje ,,Eina gyvenimas“ Vasaris jau
paskirtas į Kalnynų parapiją. Tapęs vikaru, jis sąžiningai
klauso išpažinčių, tvarko bažnyčią, dalyvauja religinėse
apeigose. Nuo savo entuziazmo greit atšąla pamatęs, kad
jo uolumas tampa pajuokos objektu. Vasaris bjaurisi
kunigu Platūnu, tik tvartais susirūpinusiu ūkininku, jam
atgrasi ir kito kunigo Stripaičio politinė veikla. Vasaris
jaučia, kad nesuartės su paprastais žmonėmis, nepajėgs
jų vesti į aukštesnį gyvenimą. Nuo sunkių, varginančių
pareigų jis bėga į gamtą, kuri žadina meniškuosius
poreikius. Susipažinus su baroniene Rainakiene,
Vasariui atsiveria kitoks dvasinis gyvenimas. Dvaras „jį
traukė kaip kokia užburta pasakos pilis, kurioje piktas
raganius slepia ir auksą, ir sidabrą, ir deimantus, ir perlus
ir kalina gražuolę karalaitę". Vasaris godžiai skaito iš
34
kalbantįjį liūdesiu. dvaro parsineštas knygas, pokalbiai su drąsia ir
išsilavinusia baroniene pažadina jam savos vertės
pajutimą, paskatina atviriau svarstyti kunigo ir poeto
santykį. Nuolat išgyvendamas tai entuziazmą ir kūrybinį
ROMANAS „ALTORIŲ ŠEŠĖLY" įkvėpimą, tai vėl grauždamas save, kad netinkamai
AUTOBIOGRAFIŠKUMAS
elgiasi, vikaras Vasaris ieško atramos bend¬raudamas su
Autorius - buvęs kunigas - rašo apie kunigą. Atrodytų, jog Putinas pavyzdingais kunigais Ramučiu ir Šlavantų tėveliu,
parašė apie save. Tačiau rašytojas autobiografiškumą griežtai neigė. Jis tačiau jam svetimas jų asketiškas gyvenimo būdas.
sakė, kad romane nėra pasakojama apie save: įvykių požiūriu tarp Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, kelionė į užsienį
autoriaus ir veikėjo nieko nėra bendra (nebūta tokių įvykių, apie kuriuos tęsti mokslų nutraukia Vasario ryšius su Kalnynų
pasakojama romane, nebūta gyvenimo kely nei Kalnynų parapijos, nei parapijos aplinka. Simbolinis griūvančio bažnyčios
Liucės, nei Rainakienės). bokšto vaizdas pranašauja Vasario išsivadavimą iš
Romanas kiek autobiografiškas kitu požiūriu - jame pasakojama apie kunigų luomo varžtų.
veikėjo Liudo Vasario sielos patirtį. Romano pradžioje jis vaizduojamas Atvykęs į Kalnynus, Vasaris susimąsto, kodėl jis negali
jaunas ir naivus, o gyvenimo patirties turi pasakotojas, esantis labai arti kurti ir prieina išvadą, kad nori kurti apie meilę gamtai ir
pagrindinio veikėjo - žino jo brandos raidą. Jis labai atidžiai stebi veikėją
moteriai, bet neturi tokių išgyvenimų patirties. O apie
ir svarsto, kur romano esamajame laike šis klysta ir nepakankamai
suvokia savo situaciją ir ką suvoks daug vėliau. Pasakotojas, tarsi Dievą kurti jis nenori. Susipažinęs su Rainakiene, ima
užbėgdamas už akių, vis primena, kad jaunučio seminaristo idealai, kurti simbolistinę poeziją, nes nenori viešai deklaruoti
įsipareigojimai ir sampratos vėliau smarkiai kito, nyko, kad turėjo praeiti savo jausmų.
daug dienų, kol Liudas Vasaris kai ką suprato. Tad galime sakyti, kad
istorija pasakojama iš savo likimą apmąsčiusio pasakotojo pozicijų. II DALIES APIBENDRINIMAS. Antrojoje dalyje
Būtent šitoks pasakojimo būdas ir suteikia romanui autobiografiškumo, „Eina gyvenimas" Liudas Vasaris tampa vikaru Kalnynų
nors, kaip minėta, romanas nėra autobiografinis. parapijoje. Ryškėja Lietuvos gyvenimas prieš Pirmąjį
pasaulinį karą.
KOMPOZICIJA IR IŠORINIS SIUŽETAS
Bažnytinė Kalnynų rutina jį varžo ir slegia.
Romaną sudaro trys dalys. I dalyje „Bandymų dienos" pasakojama apie
klieriko Liudo Vasario šešerius metus Seinų kunigų seminarijoje, apie Vikaraudamas jis pajunta, kad visos jo pasiaukojimo,
kūrybinius bandymus, lytinį brendimą, užsimezgusią ir neatpažintą savęs varžymo pastangos neturi prasmės, nereikalingos,
meilę, gyvojo tikėjimo ir kasdienės rutinos svarstymus. II dalis - vienerių blėsta anksčiau puoselėtas kunigiškas idealizmas.
metų kunigavimo istorija, kunigų visuomeninė veikla ir pastoracinis Liudas Vasaris dar bando laikytis, ieško atramos
darbas, Liudo Vasario erotiniai potyriai ir pasaulietinės literatūros aplankydamas Šlavantų tėvelį - „idealų kunigą", bet tai
atradimas. III dalis skirta kunigo supasaulėjimui. Matome gerą negelbėja, abejonės dėl kunigo pašaukimo stiprėja ir
dešimtmetį Vakarų Europoje praleidusį ir grįžusį į Nepriklausomos giliau įsišaknija.
Lietuvos sostinę Kauną nepraktikuojantį kunigą. Jis atsiriboja nuo parapinės aplinkos rašydamas,
Romanas turi išorinį ir vidinį siužetą. Išorinis labai paprastas: romane užsisklęsdamas savyje. Taip tikisi turėti vidinę
nuosekliai pasakojamas pagrindinio veikėjo Liudo Vasario gyvenimo nepriklausomybę, niekieno neliečiamą sritį, kurioje
kelias iki brandaus amžiaus. Aplinka vaizduojama tik tiek, kiek ji
jaustųsi laisvas, jaustųsi poetas esąs. Surasta
susijusi su pagrindinio veikėjo istorija. Atsijusių nuo Liudo Vasario
istorijos epizodų romane nėra. kompromisinė išeitis atskirti du pašaukimus: „Kaip
Išorinis siužetas romane nėra svarbiausias. Daug svarbesnė Liudo kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas"
-pasirodo esanti tik iliuzija, tik jo sąmonės padarinys ir
35
Vasario vidinių patyrimų ir jų apmąstymų istorija.
Pažvelkime, kiek Putinas atitinka savo laiką kurdamas personažų
charakterius. XIX a. Europoje rašomi romanai apie žmogų tarp žmonių,
t.y. visuomenėje: apie jo karjerą arba nesėkmes, vietą luomų
hierarchijoje (Stendalis, O. Balzakas). Jau anksčiau esate nagrinėję F.
Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė". XX a. dar labiau
susidomima individu. Individas pasirodo esąs ne mažiau sudėtingas nei
pasaulis, kosmosas, visuomenė. Po Z. Freudo, Jungo psichoanalitinių
tyrinėjimų domimasi sielos gyvenimo istorija.
Psichologizmas XX a. literatūroje kyla kaip pasipriešinimas
natūralizmui, kurio šalininkai aiškino žmogaus gyvenimą kaip
biologiškai nulemtą. Nesitenkinant tokia žmogaus samprata imta gilintis
į žmogaus vidų, psichiką, jausmus.
Prozoje išryškėja dvi linkmės: vieni autoriai rašo apie asmenybės
saviauklą, tapimą ja, vietos visuomenėje ieškojimą; kiti, t. y. kraštutiniai
modernistai, į individą žiūri pesimistiškai - bando vaizduoti silpną,
žlungančią asmenybę. Tipiška modernaus pasaulio asmenybė pažįsta
idealo šviesą, bet suvokia ir savo silpnumą. Vakarų Europoje tokio
modernaus romano herojus - skeptikas, neturintis ryškių savybių, ne
gebantis užmegzti žmogiškų ryšių, jaučiasi kitiems esąs svetimas, kad ir
kaip stengiasi bendrauti.
Aktualia tema tampa vyro ir moters ryšys (atidžiai tyrinėjamas
lytiškumas, erotika, seksualumas).
XX a. pradžios romano herojus - dažniausiai menininkas, silpnas,
pažeidžiamas, dirglus, neryžtingas, kankinamas kūrybos problemų.
Vis daugiau randasi romanų, kur istoriją pasakoja ne objektyvus
pasakotojas, o pats veikėjas. Tokio tipo romanuose pasakojama pirmuoju
arba trečiuoju asmeniu, bandomas pateikti minčių srautas (vartojama
menamoji kalba). Pasakotojas ir veikia, ir save stebi bei bando aprašyti.
Savistaba (savęs stebėjimas) - vienas būdingiausių XX a. prozos bruožų.
Tokio tipo kūriniams daug įtakos turėjo Oskaro Vaildo (Oscar Vilde)
„Doriano Grėjaus portretas", Knuto Hamsuno „Badas", „Panas", Rilkės
„Maltės Laudriso Brigės užrašai" bei kitų autorių veikalai. Lietuvių
modernistinės prozos pradininku laikomas J. Biliūnas.
PSICHOLOGINIS ROMANAS
Iki Putino lietuvių romane buvo vaizduojamas visuomeniškas,
tautai įsipareigoję žmogus. Ignas Šeinius, Šatrijos Ragana
apysakose atvėrė tokio visuomenei įsipareigojusio žmogaus
išgyvenimų pasaulį. Putinas visą dėmesį sutelkia į žmogaus
individualybę.
tik pastarojoje galįs egzistuoti. Liudas jautė, kad
bėgimas nuo pasaulio yra beprasmis, kad dėl kūrybos jis
turįs atsiverti įvairialypei patirčiai, nes gyvenimo
pažinimas ir yra kūrybos versmė.
Liudo Vasario kūrybinį pradą dar labiau sustiprina
pažintis su dvaro ponia baroniene Rainakiene. Ji skatina
Liudą rašyti, atskleidžia jam pasaulio įvairumą ir
daugialypiškumą. Išryškėja didysis paradoksas: Vasaris,
eidamas tarnauti Dievui, slopina savyje jo dovaną -
talentą.
Liudo Vasario pažintis su baroniene Rainakiene stiprina
tolimesnę vidinio konflikto raidą. Intymus ir artimas
ryšys su turtinga, aristokratiška, dosnia ir laisva
moterimi sužadina ne tik erotinį potraukį, bet ir
žmogišką išdidumą, pasiryžimą priešintis rutinai.
Stiprėja individualizmo jausmas, modernėja
pasaulėjauta. Didelis nusivylimas sąlygoja būtinybę
atsinaujinti. Kunigo ir poeto konfliktas sprendžiamas
poeto naudai.
Antros ir trečios dalies įvykius skiria dešimt metų. Per tą
laiką baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, atkurta Lietuvos
valstybė. Vasaris baigė mokslus dvasinėje akademijoje,
keletą metų studijavo ir gyveno Vakarų Europoje.
Trečios dalies ,,Išsivadavimas“ pradžioje matome
Liudą Vasarį jau grįžusį į Lietuvą, išsimokslinusį, įgijus;
filosofijos daktaro laipsnį ir kartu subrendusį kaip
menininką. Vasaris vengia religinių apeigų visaip
išsisukinėdamas ir meluodamas, bet galų gale sutinka
laikyti mišias nebuvęs išpažinties trejus metus.
Atsinaujina jo santykiai su Liuce. Sužinojęs, kad Liucija
yra kunigo Kimšos, artimo Vasariui žmogaus, duktė, ir
skaudžiai išgyvenęs jos savižudybę, Vasaris mato, kad
kunigystė gali pražudyti žmogų, ir jaučia, kad jam taip
pat gresia dvasinė katastrofa. Su kunigais susietas savo
darbu (Vasaris dirba gimnazijos direktoriumi),
pasaulėžiūra ir materialine padėtim, jis nesiryžta iš karto
nutraukti ryšių. Be to, bijo įskaudinti tėvus ir prarasti
36
 Pagrindiniam romano veikėjui skirta daugiausia vietos. Kiti
pavaizduoti siauriau, labiau iš išorės nei iš vidaus (išskyrus Liucę).
Jie reikalingi pasakotojui tiek, kiek padeda atskleisti Liudo
Vasario jausmus. Svarbiausia šiame romane - asmenybė, bandanti
rasti individualius savo būties dėsnius, ieškanti savęs.
Veikėjo patyrimus ir išgyvenimus pasakotojas pateikia ne
visuomeninės analizės, o psichologine plotme - atidžiai stebi
veikėjo jausmus ir mintis. Liudo Vasario išgyvenimų, patyrimų,
poelgių apmąstymui skiriama daugiausia vietos. Taip
atskleidžiama daug svarbių žmogaus saviauklai dalykų.
Į savianalizę linkęs ir pats veikėjas. Jis pats atidžiai save stebi,
nuolat svarsto, apmąsto savo poelgius. Rūsčiausias teisėjas yra jo
paties viduje.
. toliau?" - kreipia Vasario mintis į galimybę kurti šeimą.
Eilėraš
geriausią, kaip pats mano, su kunigyste įgytą savo
asmenybės dalį - gebėjimą dėl idealo išsižadėti
gyvenimo pagundų, moralinį tvirtumą. Jo grožinių
kūrinių pasisekimas skatina Vasarį ryžtis pragyventi vien
iš literatūros darbo. Nauja Vasario draugė Auksė
Gražulytė, turtingo Amerikos lietuvio dukra, ragina
kovoti su savo dvilypumu, Vasario išgyvenamus sielos
disonansus vadina dvasios menkyste. Auksės paveikslas
šiek tiek teziškas, ne toks gyvas kaip Liucės ar
baronienės. Akivaizdūs ir jos tikslai: būdama veikli,
ambicinga moteris, ji siekia žūtbūt suvaidinti Vasario
gyvenime lemtingą vaidmenį, tapti jo mūza kelyje į
išsilaisvinimą. Pagrindinis Auksės klausimas - „kas bus
Tačiau Liudui labiau rūpi jo talento ir kūrybos likimas,
dėl jų jis pasirengęs mesti kunigystę - ne dėl šeimos. Ir
prieblandoje skendintys seminarijos skliautai, ir darbas
Kalnynuose, ir šeimos gyvenimas jam atrodo per
ankštas, jis vis viena jausis atitvertas nuo tikrojo savo
pašaukimo - kurti. Kaip ir visame romane, paskutinėje
dalyje Vasariui yra svarbiausias dvasinis gyvenimas.
Romano pabaigoje jis aiškiai suvokia save kaip poetą ir
supranta savo egzistencijos prasmę: „Be vidaus kovų ir
kentėjimų nėra kūrybos. Tik nuolatos degdamas ir
atsinaujindamas meno žmogus gali kūrybiškai save
pareikšti." Romanas baigiamas Vasario pareiškimu NN
vyskupystės kurijai.
III DALIES APIBENDRINIMAS
Antrosios ir trečiosios dalies įvykius skiria dešimties
metų laikotarpis. Pakitusi istorinė situacija: praėjęs
Pirmasis pasaulinis karas, susikūrusi Lietuvos valstybė.
Liudas Vasaris grįžta į Kauną, į laikinąją Lietuvos
sostinę, po studijų Peterburgo dvasinėje akademijoje,
Vakarų Europos universitetuose. Grįžęs į Lietuvą,
Liudas Vasaris aiškiai suvokia būtinybę pasirinkti, nes
kompromisas žudo talentą, žlugdo žmogų. Nors ir
apsisprendęs mesti kunigystę, vengdamas kunigiškų
priedermių, jis delsia, ima abejoti, nesiryžta.
37
 Užsimezgusi pažintis su Aukse, susitikimas su Liucija
Glaudžiuviene, jaunystės mylimąja, sudrumsčia Liudo
Vasario jausmus, trikdo dvasinę ramybę, didina įtampą.
Liucės savižudybė - iššūkis aplinkai, reikšmingas siužeto
posūkis - skubina Liudo Vasario vidinio konflikto
atomazgą, lemia jo apsisprendimą ir ryžtą.
Liuciją Liudas atranda naujai - kaip dramatiško likimo
žmogų, kaip visą gyvenimą jį mylėjusią moterį, kaip
„pirmąją pažadinusią širdį jausmams ir iškėlusią
gyvenimo klausimą".
Galų gale jis rašo pareiškimą NN vyskupystės kurijai,
pradėdamas naują gyvenimo ir kūrybos etapą, galbūt
aiškiai suvokdamas, kad iš kaltės jausmo jis niekada
neišsivaduos, kad visiška asmenybės laisvė
nepasiekiama ir kad jis renkasi tik naują nelaisvės formą.
Bet žmogui duota galimybė laisvai pasirinkti, ir Liudas
Vasaris ta galimybe pasinaudoja, sąmoningai suvokęs
savo paskirtį, pašaukimą, įprasmina individualią būtį.

ROMANO APIBENDRINIMAS

Dėl didžiulio dėmesio žmogaus vidiniam gyvenimui,

savistabai ir savianalizei „Altorių šešėly" laikomas
psichologiniu, o dėl raiškos (stiliaus) -intelektualiu
romanu. „Altorių šešėly" ketvirtojo dešimtmečio
pradžioje iš tiesų buvo naujas žingsnis lietuvių
literatūroje. Modernia anuo metu pasakojimo technika,
aktualia problematika Putino romanas praaugo Antano
Vienuolio, Juozo Grušo, Petro Cvirkos stambiosios
prozos kūrinius.

14 J. Savickis. Jurgis Savickis- prozininkas, ekspresionistas (1890 – 1952) Apsakymas ,,Vagis“

Novelės  Tikras šiandienos lietuvio – europiečio, laisvo ir atviro pasaulio  Paviršinis sluoksnis:
(Kova, gyventojo, pirmtakas.  Vagystė kaime
Fleita,  J. Savickis – Vakarų kultūros žmogus.  Vagies sugavimas
Vagis, ir kt.)  Domėjosi menu (daile, teatru).  Kaimiečių kerštas, stebimas vaiko
 Laisvai kalbėjo keliomis Europos kalbomis  Vaiko naivus žmoniškumas paskatina
 Lietuvos diplomatas. Užsienyje rūpinosi lietuvių kultūros vagį paleisti
populiarinimu. Vagystė- moralinis žmonų išbandymas

38
  Ekspresionizmas (pranc. expressionisme - expression -
išreiškimas, išraiškingumas, išraiška)
 XX a. pirmųjų 3 dešimtmečių avangardistinė V. Europos dailės,
literatūros, muzikos, architektūros ir teatro srovė, kuriai būdinga
o atviras, pabrėžtas autoriaus pasaulėjautos, emocijų,
vizijų reiškimas,
o anarchistinės, pacifistinės ir antimiesčioniškos idėjos,
o apibendrinti, hiperbolizuoti, dažnai groteskiški vaizdai.
J. Savickio kūrybos bruožai
 Žmogaus vienišumo tema, susvetimėjimo jausena
 Netikėtas susidūrimas su likimu
 Karo, miesto motyvai
 Vaizdai ir žodžiai netikėti, ryškūs, intensyvūs, tapybiški
 Subtilios užuominos
 Kultūrinės nuorodos
 Minties šuoliai
 Rimtumo ir komiškumo dermė
 I fragmentas ( I pastraipa)
1.Kaip gerai turėti savo namas. 2.Savo namas, šiluma. 3.Pilna
troba žmonių, pančius vejančių. 4.U ta ta, šilta, gerai! - Taip
gali manyti žmogus, kuris kaip šuva išguitas po pasaulį
bastos.
 II pastraipa
Užrūkytoj ir dūmų prileistoj gryčioj seni žmonės pasakojo
apie senos gadynės plėšikus, kaip jų pavogti arkliai buvo
rišami prie medžių, kaip arkliai iš bado žieves graužė, kaip
kunigams įkaitintais virbalais padus svilino.
III pastraipa I fragmentas
1. Vaikas, drožinėdamas lentelę ir norėdamas iš jos smuiką
padaryti, svajojo ir klausė.
2.-Nagi, kad dabar ateitų per prisnigusį darželį plėšikas...
3.Plėšikas rodėsi vaikui aukštas, malonus, gražiais juodais
rūbais apsirėdęs, lyg kunigas su blizgančiais kaliošais.
4.Kodėl jam taip rodėsi - jis nežinojo.
Kuo vaikas skiriasi nuo suaugusiųjų?
 Vaikas smuiką drožia (meninis pašaukimas),
muzikalumas
 Žmonės kankina plėšiką
II fragmentas .
Vaikas tyliai stovėjo ties piktadariu, lyg jį kas būtų tvirtai
laikęs. Jis negalėjo atspėti, kur jis bus jį matęs. Rarotų vaizdas
minė jam šį piktadarį: žalias veidas, suplėšyti marškiniai,
pasvirusi galva... Dideliame altoriuje prikaltas ant kryžiaus
Kristus turėjo tokio pat panašumo. Kas tai „piktadarys“!
 Žmonių elgesys nemoralus
 Sarkazmas -pikta pašaipa, noras pažeminti
 Fizinis smurtas
 Vaikas atstovauja žmonių požiūriui
 Vaiko sąmonės nubudimas
 Vidinio, psichologinio veiksmo kulminacija
 Priima savarankišką sprendimą
Novelės ekspresionizmo bruožai
Gyvenime lyg teatre žmogus atlieka tam tikrą vaidmenį.
Veikėjai - kompleksuoti, pasidavę instinktams. Gyvenimas-
rūsti komedija.
Vaizduojamas pasaulis – žiaurus, negailestingas, keliantis
grėsmę egzistencijai. Žmogaus santykis su tikrove
konfliktiškas. Dėmesys vidinei žmogaus įtampai.
Gyvenimą fiksuoja stambiais, grafiškais brūkšniais, jaudinsi
39
 dėl meilės bei kitų amžinųjų vertybių likimo.
Išpažįstama dabartis.
Ekspresionizmas
 Ekspresionizmas buvo individualaus maišto prieš
visuomenės moralę ir tvarką išraiška. Pavadinimas
(lot. „expressio – „išraiška“) atspindi siekį laisvai ir
spontaniškai perteikti subjektyvius vidinius
išgyvenimus, neretai – labai sutirštintomis
spalvomis.
 Ekspresionistai buvo itin griežti visuomenės kritikai.
Jie kovojo su miesčioniškumu, jį priskirdami
„penktajam luomui“ (nusikaltėliams, valkatoms,
prostitutėms ir menininkams) bei bohemai.
Jonas Aistis.
15 Eilėraščiai J. Aistis(1904 – 1973) – poetas neoromantikas. Peizažas (Poetui rūpėjo įprasminti būdingiausius Lietuvos peizažo,
1.Nuo Putino Aistis suko atgal į folklorą, žodį pervedė per sodiečio vaizduotei kaimo buities detales, atskleisti gimtinės gyvybės paslaptis .)
būdingas formas, pratęsė tą lyrizmo variantą, kurio ištakų ieškojome liaudies
dainose. ( Viktorija Skrupskelytė ) Laukas, kelias, pieva, kryžius,
2. Jonas Aistis pratęsė tyriausias lietuvių lyrikos tradicijas, į viršūnes iškėlė Šilo juosta mėlyna,
mūsų eleginę  (eleginis – graudus, liūdnas) poeziją, suteikė jai formos Debesėlių tankus ižas
preciziškumą, lankstumą ir spindėjimą, pagilino lietuvių poezijos kalbinį Ir graudi graudi daina.
meistriškumą, parodė mums kuklų, o drauge pasakiškai gražų Lietuvos peizažą,
šalia savo individualios gėlos atverdamas kosminę tragediją ir sielvartą. Bėga kelias, ir berželiai
(A.Vaičiulaitis) Linksta vėjo pučiami;
3.J. Aistis, S. Nėris, A. Miškinis ir B. Brazdžionis – poetai neoromantikai.  Samanotas stogas žalias
Neoromantinei pasaulėjautai būdinga : Ir šuns balsas prietemy.
tautosakos stilistika bei įvaizdžiai,
domėjimasis egzotiškais rytais, O toliau – paskendęs kaimas,
tautinio charakterio paieškos, Tik žirgeliai tarp klevų, –
bibliniai įvaizdžiai, Šlama liepos tokia laime,
sąlytis su kitų kraštų kultūra, Tokiu liūdesiu savu.
katastrofos nuojauta.
4. Noeromantikai nesiima tautos vedlio vaidmens, kaip tai darė Maironis Tik sukrykš lyg gervė svirtis,
(romantikas ). Jie tiki taurios asmenybės galia ( pasaulis tobulėja, kai asmenybė Sušlamės daina klevuos…
šviesėja ). Kiekvienas, anot jų , susijęs su istoriniu procesu ir jame aktyviai Gera čia gyvent ir mirti!
dalyvauja. Gera vargt čia, Lietuvoj!..
5.J. Aistis nuo jaunystės daug galvojo apie Lietuvos likimą, apie lemtingą Rytų Kaunas, 1929 10 29
– Vakarų kryžkelę. Negalėjo susitaikyti su Lietuvos gyvenimo posūkiu 1940
metais. ,,Pasiskundimas“ – tai išpažintis pačiam sau, skaudžių prisiminimų
blykstelėjimas, toli nuo tėvynės užrašyta širdies rauda.( S.
Vienas kraujo lašas Pudževienė)
Pasiskundimas
Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs, Ne dėl to, kad ruduo, ne dėl to...
Bet varge jo vieno tu pasigedai Ne dėl to, kad nukando lapus
Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės, Ir kad rūstauja vėtros piktos

40
 Liko netesėti mūsų pažadai... Šakose vėl kaukimas kraupus!

Vienui vienas žodis būt tave apgynęs, Ne dėl to man graudu, ne dėl to...
Bet varge jo vieno tu pasigedai — Ne dėl to, kad žvarbusis lietus
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę, Mums likimo kely nuolatos
Liko netesėti mūsų pažadai... Veiduose išvagoja metus!

Išeivijoje kūrė iš ilgesio. Ne dėl to man graudu, ne dėl to...

,,Vienas kraujo lašas” – miniatiūrinis eilėraštis, kurio pagrindinė mintis – Ne dėl to, kad užgriuvo dangus
skausmas dėl neįvykdytos pareigos tėvynei. Ir palaužė mus čia...Ne dėl to,
1948m.parašytame eilėraštyje apibendrino savo požiūrį į Lietuvą. Ne dėl to, o tautieti brangus!
Kreipdamasis į Tėvynę, poetas prisimena ankstesnes lietuvių poezijos temas: Brooklynas, 1953 12 04
poetai skelbė ryžtą apginti Lietuvą, nuo Maironio laikų ragino semtis stiprybės Eilėraštis elegiškai graudus. Poetui gelia širdį, tačiau dėl ko,
iš senovės. Bet Lietuva neteko nepriklausomybės- ,,Liko netesėti mūsų užgniaužęs balsą graudulys taip ir neleidžia pasakyt. Tik vienintelis
pažadai“. žodis ,,tautieti” leidžia nuspėti poeto kančios motyvą: jis ilgisi
,,Vienas kraujo lašas“, ,,Vienui vienas žodis“- apibendrinti pasiaukojimo už gimtojo krašto. Tai jausmas, kurio neišreikši, todėl prasitariama
tėvynės laisvę įvaizdžiai, juk ,,visi žadėjom mirti už tėvynę“. Pažadų Tėvynei kukliai, tarsi pro ašaras. Tarytum išsigandęs savo jautrumo, poetas
netesėjimas ypač skaudus poetui išeiviui. palieka nenuritęs sunkaus akmens nuo širdies, nepasakęs- dėl ko
taip ,,graudu”, ,,baisu”... Lieka vien prasmingas daugtaškių
tylėjimas.
Pasikartojantis žodžių junginys ,,ne dėl to” kiekviename posmelyje
praplečiamas, ,,argumentuojamas”, kartu padidinant emocinę
įtampą: pirmajame posmelyje ,,ne dėl to” atsiveria ne iki galo;
antrajame ši frazė jau praplečia - ,,ne dėl to man graudu”.
Paskutiniame posme pasikartojimas kiekybiškai nepakinta, tačiau
emocinis krūvis sustiprinamas prieveiksmį ,,graudu‘‘ pakeičiant
stipresniu - ,,balsu”. Paskutiniame posme pratrūksta rauda, dejone,
pasibaigiančia skaudžiu, iki sielos gelmių persmelkiančiu kreipiniu.
Gimtinės netekties , atskirties jausmai perteikiami pasitelkiant
gamtos įvaizdžius: ruduo ,,nukando lapus”, likimas ,,veiduose
išvagoja metus”, palaužia ,,užgriuvęs dangus”.
16 H. Radauskas. Henrikas Radauskas (1910-1970) - Nepriklausomos Lietuvos H. Radauskas. Homero jaunystė
Eilėraščiai  lyrikas, augęs ir brendęs Lietuvoje, kūrybos viršūnių pasiekęs Aš gėriau putojantį pieną,
Aš valgiau nežemišką duoną,
išeivijoje.
Žiūrėjau į žėrinčią dieną:
H. Radauskas – vienas žymiausių lietuvių poetų modernistų, estetas. Į žydinčią gėlę raudoną.
Jo poezija išsiskiria spalvų, vaizdų bei garsų įvairove. Poetas  
gamtoje, aplinkoje, buityje ieško grožio, estetinių emocijų, meninės Man piemenys grojo vamzdeliais
prasmės. Pavėsyje aukšto platano,
Ir bitės auksiniais indeliais
H. Radauskas . Pasaka Man kvepiantį medų gabeno.
Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono,
Pro užrakintas geležies duris, O, kaip man beprotiškai sekės!
Pro šaltą žiburį beprotiškai geltoną, Man vynuogės nokti skubėjo,
Pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris, Ir sunkios, įsirpusios kekės
Laimingos prie lūpų virpėjo.

41
Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia,  
Pro gnomų požemiuose suneštus turtus – Su lyra klajodami dviese,
Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė, Mes karą ir kardą giedojom
Ir mirga margas spindulių lietus. Ir vasarą aukštą ir šviesią
Ir riedančią bangą po kojom.
Septynias mylias žengia vaiko koja.  
Našlaitės neliečia vilkai pikti. O žvaigždės, pradėjusios kilti,
O Eglės broliai dalgiais sukapoja Ant jūros rankas auksines
Jos vyrą žaltį jūros pakrašty. Uždėjo ir liepė nutilti,
Kad ji neprikeltų manęs.
Voras su trupiniu į dangų kelias. Analizė
Kalba akmuo ir medis nebylys. HOMERAS (IX ar VIII a. pr. Kr.)
Ir ieško laimės, ant aklos kumelės  vadinamas pirmuoju Europos poetu, epo tėvu (herojinės
Per visą žemę jodamas, kvailys. poemos „Iliada“, „Odisėja“);
 Manoma, kad gimė Smirno mieste, Mažojoje Azijoje.
Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą  Homeras reiškia „neregys“, todėl atsirado legenda, kad
Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.  poetas buvo aklas. Kita vertus, Homeras taip pat – „įkaitas“
Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala, - tai galėjo nurodyti
Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu. jo socialinę padėtį.
Pasaka yra grožio, svajonės, dvasingumo simbolis. Matome, kad Pavadinimas
eilėraštyje turėtų būti pasakos motyvų ar bent jos atspindžių.  Nuoroda į Antikos kultūros pasaulį;
Žmogaus kelionė iš tikrovės į pasaką. Pasakos įtaka žmonėms ir  Homero nežemiškumas, dieviškoji prigimtis, nemarumas,
pasauliui. šlovė;
Pirmoje ir antroje strofose poetas vaizduoja pasakos kelionę. H.  kūryba – žmogaus gyvenimo įprasminimas;
Radauskas neapsiriboja paprasčiausiu pasakos sekimo būdu - jis aprašo  Lyrinis subjektas –kaukė, kalba Homero vardu;
Eilėraščio pasaulis – grožis , šviesa
pasakos ,,kelionę” telefono laidais, traukiniu, pro šaltą žiburį, karštą
 Idiliškas (ramus, giedras, be rūpesčių, idealizuotas gamtos
ašarą, gervių virtinę, gnomų požemius. Pirmoje strofoje taip pat prieglobstis);
galima įžvelgti sumišimą ir nerimastį, nes pasakoma ,,pro užrakintas  Skonis – rega – garsai (skirtingais pojūčiais ryškinama
geležies duris”, kurios simbolizuoja kalėjimą, nelaisvę. Homero, kaip poeto, dieviškoji prigimtis);
Antros strofos pabaigoje pasaka nusakoma metaforiškai „atogrąžų  Dievų maistas, teikęs jiems amžinybę, nemirtingumą:
karšta plaštakė“, kuri ir niūriausiomis sąlygomis į gyvenimą gali atnešti „putojantis pienas“ – dieviškasis nektaras, „nežemiška duona“ –
šviesą, gėrį, viltį ir svajonę. ambrozija.
„Ir mirga margas spindulių lietus“ - ima lyti pasakomis, spalvingais Eilėraščio žmogus
epizodais, veikėjais.  Kaukė – kalba Homero vardu;
Trečioje ir ketvirtoje strofose paberiami garsiausių lietuvių liaudies  Poetas, kūrėjas („su lyra klajodami dviese“).
pasakų motyvai. Poetas pasitelkia šių pasakų dėlionę tam, kad skaitytoją  Laimingas, besidžiaugiąs lydinčia sėkme, šlove;
 Idiliška aplinka skatina jo kūrybišką prigimtį.
nukeltų į jo mėgstamą pasaką, o mintys apie ją priverstų atsiriboti nuo
Ryškūs Homero kūrinių motyvai
realybės. H. Radauskas remiasi kontrasto principu, nes ,,našlaitės  „Iliada“ – „Mes karą ir kardą giedojom“:
neliečia vilkai pikti”, o iš pažiūros geri Eglės broliai ,,dalgiais Trojos karo, kovų motyvas (achajai (graikai) nori atkovoti gražiąją
sukapoja/Jos vyrą žaltį jūros pakrašty”. Taip pat vaizduojama Eleną, Menelajo,
paradoksali situacija, nes kvailys joja ant aklos kumelės. Spartos karaliaus, žmoną, kurią pagrobė Paris, Trojos karaliaus
Paskutinėje strofoje stebuklingas pasaulis sugretinamas su realybe. Priamo sūnus);
Tikrasis pasaulis eilėraštyje vaizduojamas žiaurus, negailestingas,  „Odisėja“ – „Ir riedančią bangą po kojom“: Odisėjo
,,juokiasi” ir yra tarytum valdovas, ,,paspendęs savo tinklą”. klajonių jūromis,

42
 Dviejose paskutinėse eilutėse lyrinis subjektas vėl primena, kad iš blaškymo po svetimus pasaulius motyvas;
valdingo, technizuoto pasaulio padės ištrūkti tik giedanti ir tikėjimą Eilėraštis – prisiminimas, sapnas
įkvepianti pasaka. 1. Paskutinė strofa: „Kad ji neprikeltų manęs“;
Eilėraščio žmogus 2. Poetiškas pasaulis, vizija virš realiojo, kasdienybės;
3. Realybė „nužudyta“, išlaisvinama kelias vaizduotei,
Eilėraščio žmogus sunkiai taikosi su realybe, todėl persikelia į
dominuoja šviesus sapno, pasakiškas, svajų pasaulis – kūrėjo
pasakos pasaulį, kuris jam daug mielesnis, šviesesnis ir spalvingesnis. įkvėpimo versmė.
O eilėraščio pabaigoje lyrinis subjektas atsiriboja nuo tikrojo
pasaulio, jį ignoruoja ir naiviai, tartum vaikas ištaria: ,,Pasauliu netikiu,
o Pasaka tikiu”.
Nuotaika
Pasaulis žiaurus, šaltas, klastingas, jis tyčiojasi iš žmogaus
svajonių, jo kančių: ,,Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą". Žiauriai
tikrovei priešinasi Pasaka. Joje viskas galima, ji - laisvė. Nusivylęs
pasauliu, poetas pasineria į Pasaką, nes ji leidžia žmogui pajusti šilumą,
kurios jis nejaučia realybėje.
Idėja. Pasakos pasaulis gali suteikti viltį, tikėjimą ir svajonę, kurie
žmogui tikrai pravers realiame gyvenime.
Išvada. H.Radauskas atskleidžia skaitytojui pasakos paslaptį,
atveria jos duris ir parodo, kad jei labai sunku, visada galima pabėgti į
gražesnį, mielesnį ir jaukesnį pasaulį, kuriame gali pasisemti energijos,
stiprybės ir grįžti į realybę. Tačiau tik nuo paties žmogaus priklauso, kuo
jis tikės PASAULIU ar PASAKA.

17 Nėris. Prie Salomėja Nėris ( Bačinskaitė – Bučienė ) gimė 1904m. spalio 17d. Kiršų Lietuvai
didelio kelio kaime, Vilkaviškio apskrityje.  Vaiskus tėviškės peizažas su rymančia ežerų
Mokėsi Alvito pradžios mokykloje. Nuo 1918m. -Marijampolės gimnazijoje.
1919m. persikėlė į Vilkaviškio ,,Žiburio" gimnazijos ketvirtą klasę. Gimnazijoje
tyla, žydromis upelių juostomis;
pasižymėjo kaip dailininkė ir poetė, dalyvavo ateitininkų kuopos veikloje.  Karo neganda su grėsmingu dundesiu, gaisrų
Baigusi Vilkaviškio gimnaziją, 1924 m. S. Nėris įstojo į Lietuvos universiteto pašvaistėmis
Teologijos-filosofijos fakultetą, kur studijavo lietuvių literatūrą, taip pat Iš negandingų vakarų 
vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogiką –psichologiją, ateidavo į Humanitarinių Audrų perkūnijų prikrauti 
mokslų fakultetą pasiklausyti Juozo Tumo-Vaižganto, Vinco Krėvės-
Mickevičiaus, Balio Sruogos
Lingavo debesų laivai. 
 paskaitų, dalyvavo ateitininkų draugijos „Šatrija“ veikloje. Tada graži, graži buvai, 
Darbas Akim tyliųjų ežerų... 
Baigusi Kauno universitetą dirbo mokytoja Lazdijuose, Panevėžyje, Kaune. Lyg eidama linelių rauti. 
1936 m. ištekėjo ir gyveno Paryžiuje iki 1937 m. 1938 m. buvo išleistas
geriausias S.Nėries poezijos rinkinys Diemedžiu žydėsiu, už kurį poetei paskirta Dangus įkaito nuo žarų, 
Valstybinė literatūros premija.
Grįžusi į Lietuvą, gyveno Palemone prie Kauno. Jos vyras B. Bučas, sukūręs
Gaisravietės žėravo baisios. 
šeimą, nusipirko plotelį žemės, pats projektavo ir kukliomis abiejų lėšomis statė Ties vieškeliu, ties vėjuotu 
namą, pasisodino didelį sodą. Poetė turėjo savo darbo kambarį, kuriame rašė Nustebusi stovėjai tu 
eilėraščius ir ruošėsi pamokoms, skulptorius čia įsirengė dirbtuves. Akim tyliųjų ežerų, 
1937-ųjų rudenį S. Nėris savo prašymu atkelta iš Panėvežio į Kauną ir Upelių kaspinais žydraisiais. 
43
pradėjo dirbti Kauno III Valstybinėje gimnazijoje, kasdien važinėjo iš Palemono
į Kauną traukiniu. Gimnazijoje dėstė vokiečių ir lietuvių kalbas žemesnėse Negaila juodbėrių bėrų, 
klasėse.  Spalio 23 d. gimė sūnus, kuriam davė Sauliuko – Balandžio vardą.
1938 m. buvo išleistas geriausias S.Nėries poezijos rinkinys Diemedžiu
Jaunų dienų jaunam negaila. 
žydėsiu, už kurį poetei paskirta Valstybinė literatūros premija. Man gaila tik tavęs vienos 
Karas Įsigalvojusios, liūdnos - 
1941 m. vasarą, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, bėgdama nuo vokiečių, Akim tyliųjų ežerų... 
S. Nėris su mažu sūneliu pasitraukia į Rusijos gilumą.1942 m. S. Nėris su Tavęs man begaliniai gaila 
sūnumi grįžta Maskvą. 1944 m. rugsėjo 30 d. vakare S. Nėris grįžo iš Maskvos į
Kauną, susitiko su vyru Bernardu, bet Palemono namelyje nebegyveno. 1945
m. birželio 8 d. S. Nėris paguldyta į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę. 1945
Ir tavo ašarų tyrų... 
m. liepos 7 d. mirė (Maskvoje ). Jom dulkių vieškelio nelaistyk. 
Neoromantizmas XX a. pradžioje iškilusi romantizmo atmaina. Neverk daugiau ir neliūdėk, 
Vienas iš skiriamųjų neoromantikų bruožų buvo idealizmas. Jis skatino keisti Kovon mane tu. palydėk 
gyvenimą, aukotis dėl idealų, žadinti viltis. Neoromantikai siekė savo tautos Akim tyliųjų ežerų... 
kultūrą išvesti į pasaulį, tautos dvasią išreikšti naujoje kūryboje.
Eilėraščių rinkinys ,,Anksti rytą“ ( 1927)
Tau dovanų parnešiu laisvę.
Šio rinkinio dominantė - džiaugsminga emocija. Džiaugiamasi savo Maskva, 1944.
jaunyste ir atsivėrusiu pasauliu. Svaigina viskas: žiedai, dienos „saulėtais Rinkinio motyvas – begalinis ilgesys, skausmas, neviltis,
žvelgimais", naktys „žvaigždėtais sapnais", myluojančios bangos, glamonėjantis pasigailėjimo laukimas, sugrįžimo viltis. Erdvė bekraštė. Svetima
vėjas. Visa gamta puošia lyrinio subjekto jaunystės takus: „Kur einu - margi erdvė šalta. Vyrauja juoda spalva. Būsenos- benamė, nuklydusi
drugeliai mane lydi. / Kur sustoju - man lelijos baltos žydi." Kalbančioji tremtinio keliu. Kelias yra žemės ženklas, likimo simbolis. Ne vien
bendrauja su gamtos gaivalais, pasiekia žvaigždes, laukia ateinant sutemų žmogaus, bet ir tautos. Ypač jei skirta jai būti prie didelio kelio, ir
viešnios, nardo bangose. svetimų trempiamo, ir savus svetimybėn išvedančio: ,,Ir gluosniais
Eilėraštis ,,Anksti rytą“ mes virtom prie didelio kelio/Beržais svyrūnėliais prie stepės
Anksti rytą parašyta plačios./Ir svyra mums šakos, ir krinta lapeliai,/ Ir veria mus speigas
Daug naujų skambių vardų. lig šerdies pačios.“
Versiu knygą neskaitytą
Nuo rytų lig vakarų. S. Nėris. Troškulys

Anksti rytą baltos laumės Skaudžia maudžia troškulys krūtinėj - 

Laimę lėmė man jaunai; Lyg žaizda, išdeginta žarijom.
Ir išbūrė ir nulėmė
Būti jauna amžinai.
Jei atrasčiau avinėlio pėdą 
Saulė žeria anksti rytą Gimtame takelyje išmintą... 
Daug auksinių valandų. Sklidiną rasos tulpelės žiedą, 
Rytą auksu parašytą Troškulį galėčiau nuraminti.
Savo vardą aš randu.
Lyrinis subjektas. Dramatizmo dar nepaliestas, šviesus lyrinio subjekto
žengimas į gyvenimą („Aš su saule ateinu"); pasiryžimas pažinti tai, kas dar Buvo ten kalneliai, pievos, miškas, 
nepažįstama („Versiu knygą neskaitytą"); savosios vertės suvokimas („Rytą Mano rudenio aušra išblyškus...
auksu parašytą / Savo vardą aš randu"). Lyrinio ,,aš“ dominavimas: pirmoje
strofoje „parašyta / Daug naujų skambių vardų", o paskutinėje išskiriamas tik
vienas, pažymėtas tradiciniu išskirtinumo požymiu (auksu): „Rytą auksu Sėmėm vandenį šaltinio žalio 
parašytą, / Savo vardą aš randu." Antroje strofoje aš ir kiti vėl atsiduria Pro geltonus lapelius berželio.

44
skirtingose pusėse: vienoje - žemės pavergti (t.y. sustabdyti) keleiviai be sparnų
(sparnai - tipiškas romantinio herojaus atributas), kitoje - aš, lydimas saulės.
Žemiškosios ir dangiškosios sferos priešstata būdinga romantizmui. Trečioje Ir tada, tada nepažinojau 
strofoje aš iš kitų išskiriamas laumių burto, amžina jaunystė - išrinktojo Aš tavęs, o širdgėla juodoji!
likimas.

Prie didelio kelio Rodos, ir manęs ten pasigenda, -

Dūsauja saulėlydžiu motutė... 
Prie didelio kelio stovėjom - žiūrėjom. .. 
Girdžiu - gervės į dausas jau skrenda. 
O liūdesiai gūdūs kelių didelių!  Rytmečiais tenai šalna baltutė,
Nuėjo, nuėjo... žiūrėkit! - nuėjo 
Pavasaris mūsų didžiuoju keliu!
Ten į vandenį šaltinio žalio 
Už kalno, už juodo pavasaris nyko  Byra šaltos ašaros berželio.
Su gęstančia saule, su balta diena. .. 
Ištįso prieš mus be dainų, be vainikų  Gėrėm vandenį šaltinio žalio,
Nutilus pakalnė - šalta ir liūdna. Gėrėm šaltas ašaras berželio.

Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio, 

Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios.
Ir svyra mums šakos, n krinta lapeliai, 
Ir veria mus speigas lig šerdies pačios.
Maskva, 1942.XII.21.
 Eilėraštis yra iš to paties pavadinimo eilėraščių rinkinio,
pačios poetės sudaryto 1944 metais, tačiau išėjusio tik
1994 m. Šiame eilėraštyje galima perskaityti visą to
rinkinio poetinę programą.
Kelias yra žemės ženklas, likimo simbolis. Ne vien žmogaus, bet
ir tautos. Ypač jei skirta jai būti prie didelio kelio, ir svetimų
trempiamo, ir savus svetimybėn išvedančio:
 Kelias.
 Kelias gali reikšti ir fizinę, ir dvasinę žmogaus kelionę.
 Kelias dažna nugyvento gyvenimo metafora, žmogaus
ieškojimų, pažinimo, sukauptos patirties ženklas.
 Kelio motyvas įsivyravo tik paskutiniajame S. Nėries
eilėraščių rinkinyje.
Kieno vardu kalbama?
 ,,Mes“, o ne ,,aš“ vardu.
 Išsakomas ne vieno žmogaus jausmas ar požiūris, o
daugelio žmonių patirtas.
 Poetė čia kalba savo tautos, patekusios į karo negandų
45
 sūkurį, vardu.
 Kalbėjimas ,,mes“ vardu yra tylus, paslaptingas, tarsi
kalbant pašnibždomis.
Kaip perteikiamas baugumo, skaudumo įspūdis?
 Į gūdžią karo nuotaiką įveda pirmosios strofos balsė ,,ū“,
vienoje eilutėje pasikartojanti net keletą katrų: ,,O
liūdesiai gūdūs kelių didelių“.
 Ši balsė savo gūdžiu skambesiu perteikia baugumo,
skaudumo, žvarbumo įspūdį, o šis įspūdis užuominomis,
nutylėjimais padeda išplėtoti minėtąjį kelio motyvą.
 Šalia pirmoje strofoje sukurtos plačios vaizdo
perspektyvos toks garsu perteiktas įspūdis padeda sukurti
vidinę regėjimo perspektyvą: ,,Prie didelio kelio stovėjom
– žiūrėjom.“
 ,,Žiūrėjom“ perspektyva atsiveria ne tiek erdviniu
vaizdu, kiek stipriu emociniu išgyvenimu, kuris padeda
atskleisti pagrindinę eilėraščio mintį – karo, istorijos kely
patiriamą gėlą ir skausmą dėl paliktos Tėvynės.
Kaip kuriama praradimo tema antroje strofoje?
 Nykstančio pavasario ir juodo kalno kuriamą laisvės ir
laimės temą ryškiai papildo balsiai ,,į“ ir ,,i“.
Veiksmažodis ,,ištįso“ sustiprina ,,nutilusios pakalnės“
įspūdį kintančiu ,,i“ garsu.
 ,,Nutilusi pakalnė“ iš gėlos ir skausmo ,,ištįso‘‘ tartum
ilgesio kamuojamas veidas. Ir šis vaizduotėje susikurtas
ištįsęs veidas tiksliausiai perteikia mūsų, atsidūrusių toli
nuo Tėvynės, būseną – ilgesį, susiliejusį su gėla ir
skausmu.
Kaip išsakomi vidiniai išgyvenimai trečioje strofoje?
 Trečioje strofoje vidiniai išgyvenimai yra svarbiausi.
Eilutėse: ,,Ir svyra mums šakos, ir krinta lapeliai, / Ir
veria mus speigas lig šerdies pačios‘‘ – perskaitome tai,
kas paprastais žodžiais apskritai negali būti nusakoma.
Šio prasminio vieneto branduolys – įvardintosios medžio
šerdies ir neįvardintosios žmogaus širdies sugretinimas.
Ryški tautosakinė medžio – žmogaus paralelė.
Neįvardintoji žmogaus širdis, šalia įvardintosios medžio
šerdies iškyla kaip viso eilėraščio idėjinis centras: speigo
perverta medžio šerdis personifikuota gėlos, skausmo,
46
 ilgesio, atsidūrus ,,prie didelio kelio“, pervertą žmogaus
širdį.
Išvados
 Turėdami omenyje eilėraščio rašymo aplinkybes, galime
teigti, kad pavasaris šiame eilėraštyje – ir Lietuvos laisvės
personifikacija. Mūsų didžiuoju keliu nuėjęs pavasaris
tartum mūsų likimas praradus Tėvynę, prarasta
gyvenimo viltis.
 Taigi kelio motyvas šiame eilėraštyje yra vidinių
žmogaus, o tiksliau žmonių (,,mes“), išgyvenimų išraiška.
Šalia pavasario, kaip laisvės ir tėvynės reikšmių, matyti ir
atskiro žmogaus laisvės bei laimės reikšmės. Sugebėjimas
perteikti gilią bendražmogišką kiekvieno žmogaus
išgyvenamą emociją – išskirtinė S.Nėries lyrikos savybė.
18 B. Sruoga. B. Sruoga. Dievų miškas. Žmogus prievartos pasaulyje.
Dievų miškas 1943 m. hitleriniai okupantai suėmė B.Sruogą (1896 – 1947), Kauno
universiteto profesorių, ir kaip įkaitą išvežė į Štuthofo mirties stovyklą, netoli
Gdansko. Ten jis patyrė fašistų sugalvotus žmonių naikinimo sistemos
žiaurumus, tačiau nepasidavė nevilčiai, nepaliovė tikėjęs žmogumi ir jo galia.
Laiškuose jis rašė: ,,Nors aš ir sėdžiu lageryje, mano dvasia tebėra gyva ir
laisva.” Rašytojo valią ir ryžtą gerai apibūdina toks faktas: per visą savo buvimo
stovykloje laiką Sruoga nenešiojo kalinio kepurės, kad nereikėtų jos nuolat
nusiimti, t.y. žemintis prieš budelius. Apie Štuthofo koncentracijos stovyklą jis
parašė memuarų knygą ,,Dievų miškas”. Knygoje remiasi savo stebėjimais ir
patirtimi, gausu konkrečių faktų. Koncentracijos stovykloje žmogus patenka į
prievartos pasaulį, kurį B.Sruoga vadina ,,labai sudėtingu giltinės malūnu”.
Stovyklos budeliai, menko išsilavinimo ir proto žmonės, praeityje dažniausiai
buvę kriminaliniai nusikaltėliai, yra didžiuliai sadistai. Jiems žmonių
kankinimas, tyčiojimasis ir žudymai – tiesiog profesija. Žmogui, atsidūrusiam
šiame giltinės malūne, sunku išlikti žmogumi. Koncentracijos stovyklų sistema
buvo pagrįsta tuo, kad žmogus patekęs į šį pragarą, prarastų sąžinę, bet kokį
padorumą, pats žudytų kitus, norėdamas išlikti gyvas. Mirtis lageryje nebetenka
savo prasmės. Taip žalojama žmogaus psichika, palaužiama jo valia. Kalinys
stovykloje ,,reiškė mažiau, negu bet kuris daiktas, inventoriaus knygose
įrašytas.
Labai ryškūs, šaržuoti budelių paveikslai: lagerio viršininkas – ,,apsigimęs
banditas”, ,,budelis – mėgėjas Vacelis Kozlovskis”, ,,mušimo ideologas”
Zelionkė ir t.t. Prievartos pasaulis baisus: kalinius muša ,,lazdomis, pagaliais,
specialiais tam tikslui pritaikytais vielų rimbais”. Kiekvienas laisvojo pasaulio
žmogus čia turi užmiršti savo vardą, pavardę, dirbti nereikalingus darbus:
,,...darbo vaisiai visiškai nesvarbu – svarbu tiktai, kad visą laiką judėtum,
vargtum, kankintumeisi”. Baisų žmogaus paniekinimo pavyzdį rašytojas
pateikia vaizduodamas klipatas. Tai jau nebe žmonės, o kaip sako autorius,
,,išniekintas žmogaus vaizdas”.
Ištrauka iš memuarų ,,Dievų miškas“
Popiet – naujas mūsų galvelių surašymas. Šį kartą – pats
svarbiausias, pats rimčiausias.
Surašinėja įstaiga, vadinama Arbeitseinsatz – į darbus
paskirstymo įstaiga. Vardas, pavardė, bobutės mirimo metai.
Svarbiausia gi: kokį darbą moki dirbti? Čia – ypatingai svarbus
klausimas, lemtingas katorgininko buičiai, sprendžiąs: gyventi
jam ar mirti.
Kurpiai, siuvėjai, staliai, dailidės, kalviai, šaltkalviai,
monteriai, elektrikai, stikliai, mechanikai, mūrininkai,
tinkuotojai, barzdaskučiai ir kitokie amatininkai profesionalai
gauna darbą dažniausiai pagal savo specialybę, beveik visuomet
pastogėj. Iš pat pradžios jie atsiduria privilegijuotoj padėty. Jie
gali pradėti šiaip taip verstis, kol pripras lagery. O apsipratę –
gauna pašalinių darbų ir pajamų, darosi lagerio aristokratai.
Mūsų tarpe atsirado du ar trys buhalteriai – jie veikiai buvo
pareikalauti į lengvą darbą pastogėje. Atsirado vienas
ekonomistas, kainų kalkuliatorius, – ir tam neblogai išėjo: gana
greitai gavo vietą raštinėje, kurioje vertėsi anekdotų pasakojimu.
Gydytojas, vidaus ligų profesorius – tiktai po penkių savaičių buvo
pareikalautas į ligoninę kalinių gydyti. O visi kiti inteligentai –
teisininkai, kunigai, profesoriai, literatai, gamtos mokslininkai,
gimnazijų direktoriai, inžinieriai, ekonomistai – ko jie visi gali
būti verti koncentracijos lagerio požiūriu?
Mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, pasisakė
mokąs gerą alų daryti. Samagonas jam taip pat neblogai išeinąs...
Nusijuokė valdžios atstovai, išgirdę tokią specialybę. Į bendrą
lapą nieko neįrašė, bet vis dėlto ją pažymėjo – atskiroje privačioje
knygutėje. Ilgainiui mano bičiulio gabumai buvo valdžios vyrų
47
Memuarai išsiskiria ironišku autoriaus santykiu su pasakojamais reiškiniais, net plačiai panaudoti – ir tai išėjo jam į sveikatą.
su savo kančia. Nežmonišku žiaurumo akivaizdoje autorius juokiasi, bet tai yra – O tu ką moki dirbti? – klausia manęs darbo skirstytojas.
juokas pro ašaras. Juokas – iššūkis nežmoniškumui, žinant, kad kito ginklo toje 1. Įrodykite, kad įprastinė vertybių sistema lageryje
situacijoje žmogus neturi, žinant, kad verkšlenimas teiks malonumo budeliui. apsiverčia „aukštyn kojom“.
Pasakojo išgyvenimai niekur neatsiduria knygos centre. Autoriui atrodo, kad,  Nereikalingi inteligentai, netgi gydytojas.
kai nevertinama žmogaus mirtis, kalbėti apie savo jausmus yra neįmanoma,  Privilegijuotoj padėty atsiduria amatininkai.
barakų šalies nusikaltėliai nesupras žmogaus kančios. Tačiau B.Sruoga parodo,  Valdžios atstovai
kad ir šioje mirties karalystėje žmogus sugeba išlikti žmogumi. Ir pats rašytojas, naudojasi „samagono“ darytojo „gabumais“.
dirbdamas lagerio raštinėje, sugebėjo išgelbėti daug žmonių nuo mirties, ir jį 2. Kokios informacijos gaunate iš šios ištraukos?
patį bei jo draugus globojo kiti – patys paprasčiausi žmonės, kuriems taip pat
 Apie kalinių profesijas.
buvo labai sunku. Budeliams nepavyko sutrypti žmoniškumo, paversti žmogų
žvėrimi. Žmogus prievartos pasaulyje net ir neįmanomomis sąlygomis turi
 Apie valdžios požiūrį į žmonių profesijas.
išlikti žmogumi, - teigia rašytojas. Tačiau, rašytojo nuomone, jokia ideologija  Vertingiausios – antivertybės (pašalinės pajamos,
negalima pateisinti smurto, prievartos, žudymo. Tų, kurie siuntė žmones į anekdotų pasakojimas, „samagono“ varymas).
lagerius, ,,jokios politinės, jokios religinės, jokios pasaulėžiūrinės idėjos jų 3. Apibūdinkite pasakotoją.
niekuomet nepateisins”.  Iš pradžių pasakoja „mes“ vardu.
Martynas Pocius apie A. Puipos filmą ,,Dievų miškas“  Vėliau pereina prie „aš“, tai rodo įvardis mano.
Šis neįprastos stilistikos, originalios dramaturgijos ir režisūros filmas pasakoja  Tai kalinys, aprašantis savo patirtį.
apie žmogų, menininką, mąstytoją, kuriam buvo lemta likti nepalūžusiu dviejų
totalitarinių – nacių ir sovietinio – režimų kaliniu.
Filmo herojus Profesorius – išskirtinė asmenybė, gyvenanti pagal savo
Dekalogą, savus tiesos ir moralės principus. Įkalintas vokiečių koncentracijos
stovykloje Profesorius tampa myriop pasmerktų žmonių dramos dalimi.
Išgyventi šioje ekstremalioje situacijoje, atsiriboti nuo savęs ir žiaurios realybės
jam padeda ironija.
Grįžęs iš konclagerio, Profesorius parašo prisiminimų knygą, kurioje
sarkastiškomis spalvomis nupiešia mirties ,,Babelį‘‘ – Štuthofą, tačiau sovietų
valdžiai toks kūrinys nepriimtinas. Tariamoji sovietinė laisvė jam tampa ne
mažesniu išbandymu nei vokiečių konclageris.
Išgirdus pavadinimą, kiekvienam, bent kiek susipažinusiam su mūsų šalies
literatūra, prieš akis tarsi atsiveria ,,barakinė kultūra". B. Sruogos veidą
atsimintų retas, tačiau jo ,,Dievų mišką" savo vaizduotėse augino ištisos kartos.
Savaime supranta, iš anksto susidarytas vaizdas priverčia to paties reginio
reikalauti ir kino teatre.
Šitoje vietoje tenka kažkiek nusivilti. A. Puipos filmas nėra bandymas
ekranizuoti knygą. Gal nesuklysiu sakydamas, kad režisierius savotiškai žaidžia
pagal B. Sruogos sugalvotas taisykles: nesistengia surasti kažkokios vieningos
istorijos, tačiau ir nesigilina į atskirus personažus, siužetą surišdamas taip, kad
galybė, rodosi, nepriklausomų paveikslų visumoje atskleistų pagrindinį veikėją -
patį B. Sruogą.
Iš pirmo žvilgsnio sunku patikėti, kad ištrūkęs iš konclagerio, kuriame buvo
žalojamas fiziškai, žmogus gali papulti į kur kas baisesnį dvasinį, žodžio
cenzūros kalėjimą. Jo fone visa kūrybinio genijaus kančia pasiekia aukščiausią
tašką, o atsiminimai iš Štuthofo tampa tarsi atgaiva pavargusiai ir vis
silpstančiai sielai.
Dvi scenos - derybos dėl laiško išsiuntimo lageryje ir kova su cenzūra jau

48
 esant ,,laisvėje" - labiausiai parodo B. Sruogos gyvenimo kovą. Kovą už save,
už savo mintis, idėjas ir gyvenimo supratimą, kuris yra pakankamai aktualus ir
šiuolaikinei visuomenei.
V. Masalskio vaidmuo man buvo kiek netikėtas. Aktoriaus galimybės visiems
yra puikiai žinomos, tačiau šis vaidmuo buvo kiek nestandartinis, kadangi teko
pabandyti įsikūnyti į žmogų, apie kurį vaizdą susidaryti teko iš artimųjų
pasakojimų ar iš jo kūrybos. Galima pajausti, kad nesistengiama žūtbūt
,,pasiversti" Profesoriumi, tačiau analogiškai neleidžiama atsiduoti ir
improvizacijai.
Tarp antraeilių aktorių žiba Stevenas Berkoffas. Ne todėl, kad kažkuo
pritrenkia jo vaidyba (ji buvo kaip ir dera labai solidi): paprasčiausiai tokio
masto kino žvaigždė iš užsienio lietuviškame kine dar nebuvo pasirodžiusi. Man
asmeniškai kur kas labiau patiko Waceką Kozlowskį suvaidinęs Liubomiras
Laucevičius, savo herojui suteikęs žiaurų, bet kartu ir vertą gailesčio paveikslą.
Labiausiai įstrigęs neigiamas dalykas - nuolatinis šokinėjimas tarp įvairių
kalbų. Nuo lietuviškos iki lenkiškos, kurios, tiesa, daugiausiai vartoti buvo
keiksmažodžiai, ar vokiškos. Savaime suprantama, kad autentiška kalba
geriausiai atspindėtų tuometinę dvasią, tačiau žiūrovams tenka skubiai
persiorientuoti nuo garsinės informacijos prie vaizdinės. .
Privalu pabrėžti, kad A. Puipos ,,Dievų miškas" ir B. Sruogos ,,Dievų
miškas" nėra vienas ir tas pats, tik įvyniotas į skirtingą vizualinį pavidalą.
Naujasis ,,Dievų miškas" mūsų perskaitytus knygoje vaizdus pateikia naujuose
rėmuose, išaukštinančiuose žmogaus stiprybę kovoje už savo įsitikinimus ir
savo asmenybę.

19 A. Škėma. A. Škėma. Balta drobulė. Garšvos ir išorinio pasaulio santykis

Balta Romano modernumas: parašytas ,,sąmonės srauto” forma;
drobulė pasakotojas susidvejinęs (kalbėjimas trečiuoju
asmeniu);siurrealizmas (vizijos, sapnai, iracionalūs vaizdai);
groteskas.
Įvadas
Garšva neigiamai vertina savo darbą, kuriame svarbi ne asmenybė ar apskritai
žmogus, o darbuotojas, ,,sraigtelis didžiulėje mašinoje”. Garšva dirbo liftininku
New York’o viešbutyje. Jo numeris – 87. Antantas Garšva yra ligotas ir
vienišas žmogus, atsisakęs mylimos moters draugystės, tačiau iš paskutiniųjų
“kabinosi” į gyvenimą. Geria vaistus nuo neurastenijos, žada eiti pas gydytoją
Igną.
1-2 skyriai
1.Supažindinama su New York’o viešbučiu, kuris vaizduojamas kaip tikras
urbanistikos stebuklas – viename pastate sutalpinta visa Amerikos kultūra – tai
lyg miniatūrinis jos modelis. Garšva į visa tai žiūri iš šalies, ironiškai, jį supantis
dirbtinumas, nenatūralumas ir vartotojiškumas nepriimtinas veikėjui . Visko
5,6,7,8
3 skyriuje svarbi Šopenhauerio filosofija, kurią Garšva skaitė dar
paauglystėj. Fanatiškai atsidėjęs jis studijavo kančios ir pesimizmo
filosofiją, o Šopenhauerio idėjų paveiktas netgi norėjo nusižudyti
(pasakojami prisiminimai, kaip Garšva, būdamas paauglys, ėjo į
parduotuvę pirkti virvės pasikarti). Veikėjas mąsto apie kūrėją ir
kūrybą. Savo dvasinį gimimą sieja su knyga (“Aš nesu gimęs.
Neparašiau geros knygos.”).
Dirbdami porose pasirenkite aptarti ištrauką.
,, Norėčiau būti akmeniu, vandeniu, mėnuliu, žvaigžde.<...>Kai
Sizifas pargrius, kitas atsirems į akmenį.“
4 skyriuje svarbi scena su kunigu, kuris savo uždarbį išdalina
vargšams. Tai Garšvą sužavi, kadangi kunigo žodžiai nesiskiria nuo
darbų, o herojui tai atrodo keista, neįprasta. Antanas save ima
lyginti su Kristumi – juos abu sieja vienatvės būsena, dėl to Garšva
manosi esąs Kristaus epigonas (sekėjas).
,, Tobulas kentėjimas yra nepakeliamas skausmas, kuris sudarytas iš
brangakmenių, iš kurių taip pat pastatyta dangaus karalystė. Šičia
galbūt yra A. Škėmos pasaulio pažinimo paslaptis“ ( R. Šilbajoris).
44 psl. ,,Didelė ramybė staiga apniko mane. Aš suvokiu dykumą.

49
daug, tačiau trūksta dvasingumo.
2. Sužinome apie Garšvos tėvą ir jo įtaką veikėjui. Tėvas – smuikininkas,
grojantis improvizacijas. Taip pat neblogas oratorius. Tėvas Antaną Garšvą
išmokė pajusti gamtos stebuklą ir estetinius jausmus. Estetinis santykis su
pasauliu ir vienišumo jausena – tai nuolatiniai Garšvos dvasinio pasaulio
palydovai: menas ir grožis buvo vienintelė tėvo ,,priebėga”, įprasminę jo
gyvenimą, tai atsikartojo ir sūnaus likime.
Liftininko darbą Garšva prilygina graikų mitologijos personažui Sizifui
( beprasmybė).
,, Up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje. Nauji dievai čia perkėlė
Sizifą. Šie dievai humaniškesni. Akmuo neteko žemės traukos. Sizifui
nereikalingi gysloti raumenys. Ritmo ir kontrapunkto triumfas. Sintezė,
harmonija, up ir down, Antanas garšva dirba elegantiškai. Prašau, ir jo dantys
sublizga, dėkui, sublizga, jis plastiškai ištiesia ranką, jo liekna povyza maloniai
priimli važiuojantiems. ,,Tuoj pat pažinsi europietį“, tarė kartą maloni
senutė. ,,Europiečiai skaito knygas“- atsako. ( 2 skyriaus pabaiga, 33 psl.)
Antikinėje mitologijoje Sizifas buvo nubaustas už dievo Tanato sukaustymą ir
kelerius metus trukusią pasaulio laisvę nuo mirties, taigi už nenumaldomą norą
gyventi. Bausmė už tai – pomirtinės būties beprasmybė. Jei Sizifas atstovauja
antikos laikų žmogui ir jo troškimų archetipams, tai Garšva – mūsų laikmečio
herojus. Bausmė išlieka ta pati.
Suhumanintas Sizifo darbas? Taip, nebereikia fizinio darbo, gyslotų raumenų,
dirbama elegantiškai, su šypsena, bet savijauta prasta. Dievai nubaudė šio
pasaulio Sizifus- kaip mitologinį herojų- už norą gyventi, negalėjimą susitaikyti
su mirtimi, ir bausmė – iš tiesų pati aukščiausia: gyvenimas praranda prasmę ne
tik objektyviai, bet ir pačiam Sizifui.
Keltuvo darbo aprašymas savo ritmiškumu padeda atsiskleisti nykiam būties
vienodumui.
3-4 skyriai
3 skyriuje svarbi Šopenhauerio filosofija, kurią Garšva skaitė dar paauglystėj.
Fanatiškai atsidėjęs jis studijavo kančios ir pesimizmo filosofiją, o
Šopenhauerio idėjų paveiktas netgi norėjo nusižudyti (pasakojami prisiminimai,
kaip Garšva, būdamas paauglys, ėjo į parduotuvę pirkti virvės pasikarti).
Veikėjas mąsto apie kūrėją ir kūrybą. Savo dvasinį gimimą sieja su knyga (“Aš
nesu gimęs. Neparašiau geros knygos.”).
Dirbdami porose pasirenkite aptarti ištrauką.
,, Norėčiau būti akmeniu, vandeniu, mėnuliu, žvaigžde.<...>Kai Sizifas
pargrius, kitas atsirems į akmenį.“
4 skyriuje svarbi scena su kunigu, kuris savo uždarbį išdalina vargšams. Tai
Garšvą sužavi, kadangi kunigo žodžiai nesiskiria nuo darbų, o herojui tai atrodo
keista, neįprasta. Antanas save ima lyginti su Kristumi – juos abu sieja
vienatvės būsena, dėl to Garšva manosi esąs Kristaus epigonas (sekėjas).
,, Tobulas kentėjimas yra nepakeliamas skausmas, kuris sudarytas iš
brangakmenių, iš kurių taip pat pastatyta dangaus karalystė. Šičia galbūt yra A.
Škėmos pasaulio pažinimo paslaptis“ ( R. Šilbajoris).
44 psl. ,,Didelė ramybė staiga apniko mane. Aš suvokiu dykumą. <...> Tu
<...> Tu žinai – reikia ieškoti.“ I gr. 1 pastraipa ( Ats. priede)
1.Suformuluokite ir užrašykite teksto temą.2.Kokios problemos
keliamos tekste? Parašykite jas klausimo forma.3.Kodėl
protagonistas nesuvokia Šventosios Dvasios buvimo? 4.Remdamiesi
kontekstu, paaiškinkime ,,Up ir down, up ir down” prasme.5. Kaip
suvokiate žodžius: ,,Akmens ridenimas ramina”? Kokį mitą primena
ši frazė?6.Remdamiesi ir tekstu, ir kontekstu, atsakykite, kodėl
A.Garšvai gyvenimas atrodo beprasmiškas.7. Įrodykite, jog Antanas
Garšva - Dievo ir tikėjimo ieškantis žmogus.
II gr. 2 pastraipa ( Ats. priede)
8. Suformuluokite ir parašykite antros pastraipos pagrindinę mintį.9.
Kas yra Kristus Garšvai? Atsakymą argumentuokite.10. Kaip
suprantate pasakymą: ,,Tu žinai - reikia ieškoti”? Ko reikia ieškoti?
11. Ko tikisi Garšva iš kentėjimo Dievo, kreipdamasis į jį maldos-
litanijos intonacijomis?12. Kodėl Garšva sakosi esąs ,,vienumos
neofitas”(žmogus išpažįstąs vienatvę lyg kokią naują religiją) ir
,,Kristaus epigonas”(siekėjas)?13.Kokių kultūros ženklų pastebėjote
tekste? Išrašykite ir paaiškinkite juos.15. Apibūdinkinte romano
žanrą ir tipą.
1 pastraipa. Šventumą paliudija žodžiai: ,,paukštis“ ( Šv. Dvasios
simbolis), ,,geometriniai šviesos spinduliai“ ( nėra jokių suktybių,
jie eina tiesiai). Kristus atsiribojęs nuo pasaulio, nuo pragariškos
aplinkos, net ,,gnostiškasis Demiurgas“ ( velniūkštis)yra nublokštas.
Kristus yra laisvas, o protagonistas? ( Pasakotojas labai artimas
herojui.) ,,Up ir down“, ,,up ir down“. Monotoniškame būties narve
uždaryta intelektuali ii kenčianti veikėjo siela. Beprasmis judėjimas
aukštyn žemyn- tai žmogaus susvetimėjimas, neviltis. Žmogus
praradęs ryšį su aukštesne būtimi, todėl jaučiasi vienišas ir
nesaugus. Jis ,,tiesiogiai kybo tarp dangaus ir žemės, tarp dievo
karalystės aukštybėse ir žmogaus būties žemai- tarp dviejų erdvių,
kurios faktiškai niekada nesusijungia“ ( M. Kelertienė). Šis kilimas
ir kritimas romane kartojasi be galo, kaip ir protagonisto gyvenimas.
,,Akmens ridenimas ramina“- ne tik aiški užuomina į ,,Sizifo mitą“,
parodanti artimumą A. Kamiu filosofijai, bet ir ironija: ,,mėgstu
beprasmiškumą“, dar labiau pabrėžiantį tragišką žmogaus būklę
klaikiame pasaulyje. ,,Ar man suprasti visatos stipinų sukimąsi?“
2 pastraipa tarsi paaiškina pirmąją: ,,Aš esu vienumos neofitas
( neofitas-asmuo, priėmęs naują religiją) ir Kristaus epigonas“,-
teigia herojus. Škėmos žmogus įsigilinęs į Kristaus gyvenimą, mato
įvairius vaizdus: Lozorius- tai nustebęs žmogaus veidas prieš Dievo
galybę, Kristus vaiko tuos, kurie trokšta tik materialinių dalykų.
Kiekvienas vaizdas prasmingas, nes Kristaus gyvenimas
pritaikomas sau. ,,Aš“ pasikartojimas atskleidžia vis didėjančią
jausmo įtampą. Garšva lygina save su Kristumi, nes abu jie vieniši
ieškotojai, einantys Golgotos keliu. Svarbus sakinys ,,Tu žinai-
reikia ieškoti.“ Juk Garšvos gyvenimo esmė – ieškojimas Dievo,
50
žinai – reikia ieškoti.“ I gr. 1 pastraipa ( Ats. priede)
1.Suformuluokite ir užrašykite teksto temą.2.Kokios problemos keliamos
tekste? Parašykite jas klausimo forma.3.Kodėl protagonistas nesuvokia
Šventosios Dvasios buvimo? 4.Remdamiesi kontekstu, paaiškinkime ,,Up ir
down, up ir down” prasme.5. Kaip suvokiate žodžius: ,,Akmens ridenimas
ramina”? Kokį mitą primena ši frazė?6.Remdamiesi ir tekstu, ir kontekstu,
atsakykite, kodėl A.Garšvai gyvenimas atrodo beprasmiškas.7. Įrodykite, jog
Antanas Garšva - Dievo ir tikėjimo ieškantis žmogus.
II gr. 2 pastraipa ( Ats. priede)
8. Suformuluokite ir parašykite antros pastraipos pagrindinę mintį.9. Kas yra
Kristus Garšvai? Atsakymą argumentuokite.10. Kaip suprantate pasakymą: ,,Tu
žinai - reikia ieškoti”? Ko reikia ieškoti?11. Ko tikisi Garšva iš kentėjimo
Dievo, kreipdamasis į jį maldos-litanijos intonacijomis?12. Kodėl Garšva sakosi
esąs ,,vienumos neofitas”(žmogus išpažįstąs vienatvę lyg kokią naują religiją) ir
,,Kristaus epigonas”(siekėjas)?13.Kokių kultūros ženklų pastebėjote tekste?
Išrašykite ir paaiškinkite juos.15. Apibūdinkinte romano žanrą ir tipą.
1 pastraipa. Šventumą paliudija žodžiai: ,,paukštis“ ( Šv. Dvasios simbolis),
,,geometriniai šviesos spinduliai“ ( nėra jokių suktybių, jie eina tiesiai). Kristus
atsiribojęs nuo pasaulio, nuo pragariškos aplinkos, net ,,gnostiškasis
Demiurgas“ ( velniūkštis)yra nublokštas. Kristus yra laisvas, o protagonistas?
( Pasakotojas labai artimas herojui.) ,,Up ir down“, ,,up ir down“.
Monotoniškame būties narve uždaryta intelektuali ii kenčianti veikėjo siela.
Beprasmis judėjimas aukštyn žemyn- tai žmogaus susvetimėjimas, neviltis.
Žmogus praradęs ryšį su aukštesne būtimi, todėl jaučiasi vienišas ir nesaugus.
Jis ,,tiesiogiai kybo tarp dangaus ir žemės, tarp dievo karalystės aukštybėse ir
žmogaus būties žemai- tarp dviejų erdvių, kurios faktiškai niekada
nesusijungia“ ( M. Kelertienė). Šis kilimas ir kritimas romane kartojasi be galo,
kaip ir protagonisto gyvenimas. ,,Akmens ridenimas ramina“- ne tik aiški
užuomina į ,,Sizifo mitą“, parodanti artimumą A. Kamiu filosofijai, bet ir
ironija: ,,mėgstu beprasmiškumą“, dar labiau pabrėžiantį tragišką žmogaus
būklę klaikiame pasaulyje. ,,Ar man suprasti visatos stipinų sukimąsi?“
2 pastraipa tarsi paaiškina pirmąją: ,,Aš esu vienumos neofitas ( neofitas-
asmuo, priėmęs naują religiją) ir Kristaus epigonas“,- teigia herojus. Škėmos
žmogus įsigilinęs į Kristaus gyvenimą, mato įvairius vaizdus: Lozorius- tai
nustebęs žmogaus veidas prieš Dievo galybę, Kristus vaiko tuos, kurie trokšta
tik materialinių dalykų. Kiekvienas vaizdas prasmingas, nes Kristaus gyvenimas
pritaikomas sau. ,,Aš“ pasikartojimas atskleidžia vis didėjančią jausmo įtampą.
Garšva lygina save su Kristumi, nes abu jie vieniši ieškotojai, einantys Golgotos
keliu. Svarbus sakinys ,,Tu žinai- reikia ieškoti.“ Juk Garšvos gyvenimo esmė –
ieškojimas Dievo, meilės, laisvės, vienintelio eilėraščio, gyvenimo pilnatvės.
Dievoieška – svarbi veikėjo vidinio gyvenimo problema. Išeivijos
mokslininkas V. Kavolis teigia, jog ,,visa Škėmos kūryba, visi kraštutiniai
jo geidulingo ir poetiško, ir iškankinto žmogaus pergyvenimai yra aštrus ir
nuogas klausimas tylinčiam XX a. Dievui. ( Ir vis dėlto, nors Jis ir tyli,
transcendencija ( būtis anapus- už šio pasaulio) palieka ,,mūsų vienintelis
draugas“)“. Ir didžiausias pesimistas gyvas viltimi.
meilės, laisvės, vienintelio eilėraščio, gyvenimo pilnatvės.
Dievoieška – svarbi veikėjo vidinio gyvenimo problema.
Išeivijos mokslininkas V. Kavolis teigia, jog ,,visa Škėmos
kūryba, visi kraštutiniai jo geidulingo ir poetiško, ir iškankinto
žmogaus pergyvenimai yra aštrus ir nuogas klausimas tylinčiam
XX a. Dievui. ( Ir vis dėlto, nors Jis ir tyli, transcendencija
( būtis anapus- už šio pasaulio) palieka ,,mūsų vienintelis
draugas“)“. Ir didžiausias pesimistas gyvas viltimi.
Garšva sakosi išpažįstąs vienišumą lyg kokią naują religiją. Jis
lygina save su Kristumi, nes jie abu yra tiesos ieškotojai,
Golgotos kelius praėję kankiniai. Senka žmoniškosios ir
kūrybinės Antano Garšvos jėgos, ir vargšas keltuvininkas
kreipiasi į kentėjimo Dievą, prašydamas išvesti iš
pražūtingos ,,niujorkinės dykumos“: ,,Mano Kristau – išgirsk
mane, mano Kristau – aš meldžiuosi į Tave“. ( 45 psl.)
II romano daly kūrybos ir žemiškos laimės konfliktas išsenka.
Elenos atsisakyta, bet viltis rusena. Psichologinio
Konflikto aštrumas telkiasi
9.Apmąstomas visas gyvenimas ir jis išskiriamas į tris pagrindines
dalis:
savęs suvokimo pradžia;
estetinis gėrėjimasis pasauliu;
lemties išsipildymo laukimas
Kolektyvinis darbas ,,Vėliau įsirėžė laukimas. <...> Ar išgirsiu?“
91-94 psl.
10.Svarbi skyriaus pabaiga, kai Garšva prisimena garsius
menininkus. Oskaras Vaildas, Bodleras, Dikensonas, Nyčė – visi jie
pasauliui paliko prasmingus kūrinius, to siekia ir pats knygos
personažas. Tiesa, visi šie menininkai prisimenami fantazijos forma,
jiems atliekant keistus dalykus (pvz.: valgant makaronus). Garšva
suvokia, kad kūrybinis genijus eina kartu su beprotyste.
11.Garšva prisimena motiną, jos ligą (šizofrenija), suvokia, kad ši
liga paveldima. Prisimena, kaip būdamas vaiku matė pasaulio
netobulumą, netikėjo autoritetingais žodžiais.
12.Prisimenama jaunystė, nepriklausoma Lietuva, Kauno Laisvės
alėja – visi šie prisiminimai vertinami ironiškai. Garšva mato Kauną
kaip apsimetantį didmiesčiu, kopijuojantį vakarus miestą. Jo
manymu ir pačių žmonių vertybių sistema iškreipta, jų moralė
žlugusi.
Garšvą ištinka pirmieji priepuoliai ir psichiatras pataria vengti
šeimyninio gyvenimo – nekurti šeimos. Svarbu tai, kad priepuolio
metu Garšva rašo geras eiles.
Kaukėto žmogaus vizija Garšvai išpranašauja: ,,vėlė balta drobule
apsisiautusi – jūsų išganymas”. Tai gali būti mirties ženklas.
13.Dažnai kartojama frazė ,,bijau mirti”, vadinasi, Garšvai
51
 Garšva sakosi išpažįstąs vienišumą lyg kokią naują religiją. Jis lygina save
su Kristumi, nes jie abu yra tiesos ieškotojai, Golgotos kelius praėję
kankiniai. Senka žmoniškosios ir kūrybinės Antano Garšvos jėgos, ir
vargšas keltuvininkas kreipiasi į kentėjimo Dievą, prašydamas išvesti iš
pražūtingos ,,niujorkinės dykumos“: ,,Mano Kristau – išgirsk mane, mano
Kristau – aš meldžiuosi į Tave“. ( 45 psl.)
20 Just. Justinas Marcinkevičius (1930-2011) -poetas, dramaturgas,
Marcinkevi- vertėjas.
čius. Just. Marcinkevičius- vienas talentingiausių vyresniosios kartos
Mažvydas lietuvių rašytojų išbandė įvairias dialogo su skaitytoju formas:
eilėraščiai ir poemos vaikams ir suaugusiems, pasakos, dramos,
apysakos, esė – sudėtinga žanrų įvairovė…ir dar vertimai.
Kūrybos bruožai
 Keli žodžiai – žemė, duona, namai, vanduo, ugnis – atidaro
pasireiškė noras gyventi (kai, anksčiau buvo atvirkščiai – norėjo
pasikarti). Garšva emigruoja į Vokietiją, kadangi jį taip pasielgti
priverčia įsigalėjęs sovietų režimas Lietuvoje.
14.Prisimenama pokario pabėgėlių stovykla Vokietijoje ir draugas
Vaidilionis. Garšva skeptiškai ir ironiškai vertina Vaidilionio
kūrybą, nors poetas tuo metu buvo labai populiarus ir garbinamas
(kadangi rašė apie Lietuvą, apie tėvynę ir pan., o tai pasak, Garšvos,
neturintis išliekamosios vertės menas). Garšva manė, kad menas
neturi būti politiškas, nes toks menas yra vienadienis ir ilgai
neišlieka.
Skyriaus pabaigoje apibendrinama dvasinė būsena. Jis nusprendžia
rašyti, nes mano, kad patyrė pakankamai daug ir geram eilėraščiui
turi daug medžiagos. Tvirtas apsisprendimas ir tikėjimas savo
kūrybos amžinumu išsakomas šiais žodžiais: ,,...aš tikiu, manęs
pasigailės amžinybės inkvizicija. Aš rašysiu”.
N.d. Ištraukos ,, Buvau privilegijuotas ir gyvenau kambaryje su
poetu Vaidilioniu. <...> Aš atrišau virveles ir numoviau batus.“
analizė (139-141 psl.)
15. Skyrius pradedamas pavasario vaizdu: ,,...ir pelkės būna
gražios”. Šiuo atveju, pelkės turi alegorinę prasmę, tai tarsi paties
Garšvos dvasinės būsenos atitikmuo. Tam tikri ženklai (bažnyčios,
varpai, pelkių vėlės) susiję su mirtimi. Pavasaris siejamas su noru
gyventi.
Svarbus epizodas – plaukimo varžybos Palangoje. Garšva jose
dalyvavo ir labai sunkiai, tačiau laimėjo. Šios grumtynės patvirtina,
kad Garšva turi teisę džiaugtis gyvenimu. Taip pat, Garšva randa
pamestinuką ir jį išgelbsti – nuneša į policiją. Susimąstoma apie
žmogiškąją laimę: ,,noriu vaiko, eilėraščių, pinigų, laimės, garbės” .
Pabaiga. Pabaigos pradžia labai viltinga, Garšva laimingas, nes
suvokia, kad gyvenimas yra vertingas pats savaime: ,,pamiršau, kad
gyvenu tik vieną kartą”. Deja, pats finalas yra Garšvos beprotystė, o
tai – dvasinė jo mirtis. Romano pabaigoje Garšva atgauna gyvenimo
džiaugsmą, kurio jam visą laiką trūko. Patį finalą galime susieti su
epigrafu (,,Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausieji žmonės
žemėje.”).
Kalba ir žodis yra svarbiausia ,,Mažvydo” tema, o šios
poetinės dramos pagrindinis personažas, pirmosios
lietuviškos knygos (1547) autorius Martynas Mažvydas
įgyja įspūdingų kultūrinio herojaus bruožų. Mažvydo
gyvenimą autorius interpretuoja laisvai, suteikia šiam
personažui gan problemiškų etinių moralinių niuansų.
Autorius svarbu ne istorinių biografinių faktų atkūrimas,
bet poetinė sužmoginta Mažvydo vizija, humanistinės
52
 duris į J. Marcinkevičiaus lyrikos pasaulį. figūros iškėlimas lietuvių kultūros istorijoje.
 Išlaiko nesugriaunamą tikėjimą pozityviomis vertybėmis. Just. Marcinkevičius, siekdamas platesnių idėjinių
 Nepasakytų reikšmių eilėraštyje lieka daugiau nei apibendrinimų, ryžosi rekonstruoti Mažvydo biografiją.
pasakytų, tačiau nepasakytosios nesunkiai nuspėjamos iš Jis kūrė ją gana laisvai, pasiremdamas tik pačiais
prasminių teksto akcentų. bendriausiais istorijos šaltinių duomenimis.,,…Rašytojas
 Pauzėmis, nutylėjimais, užuominomis ir prasminiais – ne istorikas. Jam svarbu ne buitis, o žmogaus ar įvykio
akcentais pasakoma tai, ko atvirai pasakyti negalima. prasmė,- rašė autorius pirmosios šio veikalo publikacijos
Lyrikos temos proga. – Tariuosi suradęs ir supratęs Mažvydo žygdarbio
 Žmogaus ir tėvynės ryšys pagrindinę idėją, nušvietusią jo gyvenimą ir veiklą
 Gimtosios kalbos likimas negęstančia amžinybės idėja”.
 Žodžio prasmė ir jėga Turėdama bendrą teritoriją, tauta privalo turėti ir bendrą
 Žemdirbiškos kultūros pasaulėvoka kalbą,- tai viena iš pagrindinių nacionalinės egzistencijos
 Gyvenimo grožio laikinumas būtinybių. Žodį tauta nusikala kaip ir valdžios kardą,
Lopšinė gimtinei ir motinai kuriuo ji gina savo laisvę, skinasi kelius į šviesą ir
laimę.Tuo požiūriu Mažvydo epocha tokia pat sudėtinga
Laukai gražiai sugulę,  ir lemtinga, kaip ir ta istorinė situacija, kuri susidarė
miškai gražiai sužėlę,  vienijant kraštą XIII a. Patekusi į religinių kovų sūkurį,
baltoji mano gulbe, 
juodų arimų gėle!  viduje stipriai veikiama svetimų kultūrų įtakų, perskelta
teritoriniu atžvilgiu, lietuvių liaudis turėjo įrodyti, ar
Kiek rovė — neišrovė.  sugeba ji savo gimtąjį žodį iškelti iki bendros rašto
Kiek skynė — nenuskynė.  kalbos. Neišlaikiusi šito egzamino, ji būtų pasmerkta
Todėl, kad tu — šventovė.  dvasiniam žlugimui.
Todėl, kad tu — tėvynė. 
1.Nemunas savo vandenų tėkme iš pat pradžių įsiterpia į
Vienų namie mylėta,  dramos erdvę, dalija ją į dvi dalis ir kartu išplečia į
kitų svetur vadinta —  tolimus Lietuvos horizontus. Nemunas prie Ragainės
mamos skara gėlėta,  kranto iš šventų Lietuvos miškų atplukdė ąžuoliuką. Šį
muziejuj pakabinta.  medį Mažvydas nori persodinti senojoj prūsų žemėj.
Atrodo, kad lig šiolei  Upės vaga giliai įsirėžusi veikėjų sąmonėje. Lemtinga
per lietų, vėją, sniegą  įstrižainė kerta ir jungia perskilusią Lietuvos žemę,
visi mes, tartum broliai,  atveria kraujuojančias jos istorinio likimo žaizdas. Nuo
po ta skara užmiegam.  priešingų upės krantų žvelgia vieni į kitus perskirti tos
pačios tautos žmonės. Tai ir meilės, ir pykčio upė.
Užmik ir tu, motule, 
juodų arimų gėle!  -Ąžuoliukas. Juntame, kad Martyną Mažvydą likimas
Vaikai gražiai sugulę.  taip pat, kaip tą ąžuolą, nubloškė prie kito kranto
Rugiai žaliai sužėlę. apdraskytom šaknim, aplaužytom šakom.
-Į plačią erdvę atvertas ne tik Ragainės klebonijos
langas, pro kurį Mažvydas godžiai žvelgia anapus
Justinas Marcinkevičius. ,,Dienoraštis be datų“- esė knyga. Nemuno. Į dramatinį epą retrospektyviai įsiveržia
 „Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas Vilniaus vaizdai. Patenkame į didelio visuomeninio
53
 dieviškosios ugnies pagrobimui – nes kuo gi mes ginamės
nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo šildom
sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir
veda pasaulio ir pačių širdies labirintais“.
I. NEREIKIA dievinti žmogaus - tai jį demoralizuoja, paralyžiuoja
moralines ir kūrybines jo pastangas, t. y. nužmogina jį. Be šitų
pastangų žmogus mažai ko vertas. Tai jau gyvenimo vartotojas, o
ne kūrėjas. Būna ir dar blogiau - šitaip dievindami žmogų,
pažadiname jame grobuonį, žvėrį, antžmogį, t. y. griaunančias,
naikinančias jėgas. Ir žengia paskui per gyvenimą žmogus-dievas,
griebdamas, ką galima nugriebti, nustumdamas, ką galima
nustumti; sudraustas jis net nesupranta savo poelgių amoralumo,
nes bedievindami - o, poetiškas mūsų nesantūrumas! - iškėlėme jį
virš konkretaus laiko, išplėšėme iš konkrečių aplinkybių.
II. Šitą abstraktaus žmogaus adoraciją kažkodėl vadiname
humanizmu. Iš tikrųjų humanizmas yra reiklus požiūris į žmogų.
Žmogus įgyja vertę tiktai realizuodamas savo kūrybinį ir moralinį
turinį, o mes savuoju jau rezultatyviu liaupsinimu tiktai trukdom
jam atlikti savo pareigą, - išgirdęs, kad jo galva jau dangų siekia,
žmogus iš tikrųjų ima galvoti, kad daugiau nebėra kur augti.
III. Suprasti žmogų, padėti jam pažinti save, pažadinti tą galią kuri
slypi jame, svarbiausia - meilę ir pagarbą į save panašiam, - toks
būtų bendriausias žodžiais mūsų uždavinys. Kaip sakė Spinoza
savo „Politiniame traktate:, Aš visą laiką stengiaus nesijuokti iš
žmogaus poelgių, stengiausi neliūdėti dėl jų ir ne keikti juos, o
suprasti.
IV. Suprasti žmogų! tai be galo daug, tai beveik nepasiekiama, nes
kiekvienas supranta tik tiek, kiek randa savyje, kiek turi savyje.
Taigi: suprasti save- suprasti kitą, suprasti kitą- suprasti.
Geros mintys iš ,,Dienoraščio be datų“
1. Kaip sunku poetui grumtis su pagunda šaukti, rėkti,
kaltinti!.. Atrodo, tartum garsiai išrėktas žodis iškelia tave
aukštai, aukštai , tu tampi visiems matomas. Bet – tik
akimirką. Žodis subliūkšta lyg pradurtas vaikiškas
balionėlis, ir tu nukrenti, ir guli nematomas tarp ,,garsių”
žodžių nuolaužų...
2.  Kuo įvairesnė literatūra, tuo daugiau širdžių ji aprėpia.
3. Reikia nuo kažko pasitraukti, kad galėtum prie kažko
sąjūdžio sūkurį.
-Kūrinio erdvę užlieja galinga reformacijos judėjimo
banga, persiritusi XV a. pab. ir XVI a.pr. per visą
Vakarų Europą. Ši religinė revoliucija suaktyvino ir
šviesiausią ano meto lietuvių inteligentijos dalį, kuri
išėjo į viešumą ne tik su naujomis kultūros bei švietimo
idėjomis, bet ir socialinio protesto šūkiais ( ,,Girtavimas,
godumas, aplaidumas / Susuko lizdą Dievo namuose...“).
Šitaip dramoje suskamba etinio ir socialinio tėvynės
apvalymo problema.
-Gimtoji kalba ir raštas turi būti ne šiaip sau žmonių
susižinojimo priemonė, bet visų pirma visuomenės
išsaugojimo ir ugdymo būdas. Apsiginklavusi knyga,
prasikirtusi kelius į tiesą, tauta turi pakilti iš melo ir
vergystės, sąmoningai suvokti savo žmoniškąjį
vertingumą, aktyviai dalyvauti visos žmonijos progrese.
 Kontinentas, kurį jis atrado ir įdavė mums į
rankas, - paaiškina veikalo mintį pats autorius,-
didelis, neaprėpiamas, amžinas. Knyga!
Nežinau, ką dar galima padaryti daugiau
žmogaus labui, humanizmo ir pažangos,
lietuviško žodžio labui“,-teigia Just.
Marcinkevičius.
-Išsigelbėjęs iš Vilniaus inkvizitorių, Prūsijos
kunigaikščio iškviestas į Karaliaučių, Mažvydas, atrodo,
turėjo pasijusti tartum paukštis, išleistas į laisvę.
Atsirado sąlygos studijuoti, rengti spaudai seniai
sumanytą knygą, skaidrinti žmonių sielas. Bet po visu
tuo slypėjo ir grėsmė. Vykstant religijų kovai, žodis ir
raštas lengvai galėjo pavirsti dogmų įtvirtinimo
priemone, naujos prievartos priemone.
-Just. Marcinkevičiaus Mažvydas, būdamas kartu ir
dvasininkas, ir plataus akiračio humanistas, idėjinis savo
liaudies vadas, gyvena ir veikia stiprios dramatinės
įtampos lauke.
-Su atlaidžia šypsena Mažvydas žiūri į savo tautiečių
prisirišimą prie pagonybės ir ne per daug juos baudžia
už aplaidumą bažnyčios atžvilgiu. Jam svarbu
žmogiškoji esmė, dorovė, socialinis teisingumas,
54
 prieiti.
4. Kas ta mūsų taip dažnai linksniuojama žmogaus širdis? Ar
ne praraja, į kurią bijome ar nemokame atvirai ir tiesiai
pažvelgti, o tuo labiau parodyti ją kitam? Vieniša, vieniša
savo dorybėm ir ydom...
5. Mirties akivaizdoje ir nuo mūsų pasitraukia gyvenimo
kasdienybė, buities smulkmenos, visa, kas žema ir menka,
tartum numiršta mumyse, mūsų mintys sukasi apie vienaip
ar kitaip suprantamą amžinybę, širdyje ima rusenti
nusiteikimas gyventi dorai ir teisingai.
6. Suprasti žmogų! Tai be galo daug, tai beveik
nepasiekiama, nes kiekvienas supranta tik tiek, kiek randa
savyje, kiek turi savyje.
7. Pasitaiko eilėraščių , kurių negalima suvaldyti – jie rašosi
patys.
8. Gyventi reikia,/ Ir toliau eiti reikia.
9. Meilė jo buvo rankos. Jo akys buvo daina .
10. Diena tuščia kaip nupjauta pieva, kurioje, galvą nuleidęs
stovi liūdesys.
 susiklėsčiusį savo likimą ir atsakomybę gimtajam
,,Mindaugas”(1968), ,,Mažvydas”(1975-1976), ,,Katedra”(1970)-
šią draminę trilogiją poetas rašė kaip savotišką nacionalinį epą iš
esmės aprėpdamas daugelį tautos ir žmogaus egzistencijos
klausimų. ,,Mindaugas” – XIII a. Lietuvos žemių vienijimo
aplinkybės ( valstybė); ,,Mažvydas”( kalba) –XVI a., kai atsirado
raštija;
Dramoje „Mindaugas“ nukeliama į XIII amžių, į Didžiosios
Lietuvos Kunigaikštystės formavimosi laikus. „Mindaugas“, kaip
ir kiekvienas dramos veikalas, turi konkrečius veiksmo rėmus,
kuriuose rutuliojasi veikiančių asmenų likimas ir tarpusavio
santykiai. Tuos rėmus sudaro valstybės kūrimas ir vienijimas,
kunigaikščio valdžios įtvirtinimo žygiai.
,,Katedra”( kultūra) – XVIII a. pab., Žečpospolitos žlugimo
laikotarpis, kai Mindaugo kurta Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
susiduria su išnykimo grėsme. Istorinė medžiaga tėra priemonė,
padedanti atskleisti giluminius žmogaus psichologijos klodus.
katedra
platesni liaudies švietimo reikalai ( scenos šventoriuje su
,,nusidėjėliais“).
-Skaudžiai sminga Mažvydui į širdį sūnaus Kasparo
žodžiai, kuriuos jis sako, tapęs kartu su savo motina
tragiškiausia religinio fanatizmo auka. Sunkiu
kaltinimu ant herojaus sąžinės krenta lemtis, kuri ištiko
jo jaunystės meilę – Mariją ir jos sūnų. Mariją
barbariškai nukankino raganų gaudytojai už tai, kad ji
kadaise globojo, slaugė ir mylėjo eretiką, pagimdė sūnų,
juokėsi iš melo ir tamsos, mokė sūnų rašto iš tėvo
elementoriaus, buvo graži ir į bažnyčią nelakstė kartu su
visais. Mažvydas paliko ją Butkiškėje, pats pasitraukė į
Rytų Prūsiją, kur vedė savo pirmtako pastoriaus
vyriausiąją dukterį Benigną, nes tokiu būdu buvo galima
gauti Ragainės pastoriaus parapiją. Taip pasielgdamas,
jis manė kilniai paaukojęs savo asmeninę laimę didžiai
pareigai.
-Suvesdamas Mažvydą su atbėgusiu iš Lietuvos sūnumi
Kasparu, veikalo autorius nepaprastai įaudrina herojaus
sielą, verčia skausmingai pajusti labai prieštaringai
kraštui. Visas herojaus gyvenimas, jo dideli siekiai ir
žygdarbiai, visa tai, kas, atrodo, galėtų būti laikoma
vertybe, staiga skyla, susvirduliuoja, nebetenka
pagrindų. Palikęs pražūčiai mylimąją, bejėgis išgelbsti
savo sūnų, kurį žandarai išveda ir atiduoda raganų
gaudytojams iš anapus Nemuno, Mažvydas krenta į
juodą nevilties prarają (,, Aš nežinau, kur nešti šitą
kryžių, / Nes stoviu vienas ant bedugnės krašto...“).
-Visi šie dramatiški herojaus gyvenimo ir veiklos
aspektai galų gale susikoncentruoja ties svarbiausia
veikalo problema – raštijos klausimu. Jis iškirto žodį
tautos istorijoje, iškalė tartum akmenyje ir milžino jėga
gina jį lyg riteris tvirtovę. Tačiau ši istorinė misija – ne
triumfinės pergalės žygis, o sudėtinga problema.
Išdavystės šešėlis, skaldomos tėvynės širdgėla neatstoja
ir nuo pirmosios lietuviškos knygos, apie kurią
iškilmingai kalba savo bendražygiui Vilentui :
,,Atsimeni, kaip savo Katekizmą / Tiesiog iš jono
55
„Katedroje“ veiksmas vystosi palaipsniui įsiliepsnojant dviejų Veinreicho spaustuvės / Mes kunigaikščiui nunešėm? Ar
pagrindinių veikėjų – tikrų istorinių asmenybių konfliktui. Tai – tu / Atsimeni, ką jis tada pasakė? / ,,Per Dievą,-sako,-
talentingas architektas, baudžiauninko sūnus Laurynas Stuoka- Lietuvą atvesiu /Į Prūsiją.“ Tautos skaldymas,
Gucevičius (1753-1798) ir Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis asimiliacija, krašto likimas, apraizgytas tinklais, iš kurių
(1726-1794), įtakingas bažnyčios ir valstybės veikėjas, menų globėjas ir
reikia narpliotis visą laiką. Žodis, kaip ir kardas, turi būti
mecenatas. Daugiabriaunis konfliktas savo viršūnę pasiekia įsiliepsnojus
švarus, teisingas, tarnauti laisvei, o ne prievartai ir melui.
1794 m. Vilniaus sukilimui. Dramoje J.Marcinkevičiui rūpi menininko
tema, socialinis ir moralinis šios temos turinys. Kūrinyje palaipsniui -Pareiga žodžiui, pareiga savo žmonėms tampa sunkiu,
atsiskleidžia pagrindinio herojaus – praaugusios savo laiką asmenybės –prieš kalną stumiamu akmeniu. Paleisi – jis nugarmės.
vienišumas ir drama. Šioje tragiškoje tamsoje per klaidas, skausmą ir Mažvydas kaip tas mitologinis Sizifas per kančią ir
kančias herojui vis labiau ima ryškėti tėvynės idealas, ta pagrindinė skausmą rita akmenį į kalną, nepaisydamas, jei tas ir
kolona, ant kurios kiekvienas žmogus privalo statyti savo katedrą nugarmės į prarają. Be tos naštos jis nebeįsivaizduoja
savo gyvenimo (,,Aš privalėjau čia atvykti, čia, / Kad
šičia ginčiau tūkstančius lietuvių / Nuo dvasiškos ir
Draminėje trilogijoje išryškėja būdingiausios Just. kūniškos mirties.“).
Marcinkevičiaus temos bei idėjos, sudarančios ir lyrinės poeto -Veikalo finalas skamba didingai, simboliškai. Apie
kūrybos branduolį. Tai Lietuva, tauta, žemė ir ją dirbantis Mažvydą susėdę, prie knygų palinkę žmonės, tartum
žmogus, žodis, kalba. stumdami į kalną didžiulį akmenį, stengiasi išmokti
Justinas Marcinkevičius. Pažadėtoji žemė. Užrašai, pokalbiai, pagrindinius gimtosios kalbos ženklus, iš atskirų raidžių
straipsniai, kalbos. 1988–2008. – Vilnius: Lietuvos rašytojų ir skiemenų bando sudėti žodį – ,,Lie-tu-va“. Idėjinė
sąjungos leidykla, 2009. – 520 p. išvada - pareiga Tėvynei. Pagal J.Lankutį
  Knygoje keliskart cituojamas apaštalas Paulius iš laiško Mažvydas
korintiečiams: „Nors aš nesijaučiu kaltas, bet dėl to aš dar nesu EPILOGAS
išteisintas.“ Kontekstas – sovietmečio konformizmas, kai kurių Už ilgo stalo prie katekizmo palinkę keletas galvų.
veikėjų noras apkaltinti kitą, pačiam išsibaltinant. „Lietuvoje MAŽVYDAS
turbūt nėra kuo nors nebuvusių“, jam būdinga ramia gaida Kad jau raides išmokot pavadinti,
konstatuoja poetas (p. 61), nors ir jaučiasi „šiek tiek stumtelėtas į Pradėsim skiemenuot, sąbalsines
šoną“ (p. 360). Pirmojo Sąjūdžio žmogus su neadekvačia tikrovei Pridėdami prie kiekvienos balsinės.
idealizmo įkrova patyrė nemenką vilčių sudužimą („labiausiai Žiūrėkite į knygą ir kartokit
nuvertėjo patriotizmas ir padorumas“, p. 344). Neliko Drauge su manimi.
monumentalesnio tikslo ir „visuomenės užsakymo“ kūrėjui – VISI CHORU
teatrams tapo nebeaktualus istorinės dramos žanras. Būtų galėjęs ,,bė-a‘‘ bus ,,ba‘‘,
tęsti istorinių dramų ciklą, bet renkasi minimalistinių formų lyriką ,,bė-e‘‘ bus ,,be‘‘, ,,bė-i‘‘ bus ,,bi‘‘,
(miniatiūrų poema „Carmina minora“). Prisipažįsta, kad rašyti ,,bė-o‘‘ bus ,,bo‘‘, ,,bė-u‘‘ bus ,,bu‘‘...
darosi vis sunkiau, o „šio darbo tąsą (nevilties valandomis) imi MAŽVYDAS
suvokti kaip beprasmybę“ (p. 461). Dvidešimties puslapių Labai gerai. Dar sykį.
apimties užrašai „Taburetė virš galvos“ visai perjungia registrą iš < >
aukštojo stiliaus į žemąjjį – skaudu, proziška, pakilieji motyvai MAŽVYDAS ( iškilmingai )
perrašomi rūsčiais žodžiais („ir aš ėjau Lietuvos pėdsakais, kaip Mėginsime sudėti pirmą žodį.
šuo, uosdamas juos“, p. 96). Pokario memuarų ir dabarties Klausykitės gerai...Širdim klausykit.
56
pagalvojimų apie savo kartą sampyna atveria ryškių biografijos Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų
detalių: ką reiškė paleistam iš Marijampolės kalėjimo gimnazistui Pajusite medaus ir kraujo skonį,
kopūstienės lėkštė, kaip užprogramavo kūrybai nuovoki ir Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,
patriotiška mokytoja, koks pažeidžiamas kūrėjas ir režimo, ir Užuosit šieno ir liepynų kvapą,
laisvės sąlygomis: „Nejaugi dalyvauti, veikti kultūroje reiškia tik Regėsit baugų debesio šešėlį
perstatinėti, perkabinėti, pervardinti, perdažyti, skelbti kozirius? Ir Per lauką bėgant... Taigi pamėginkim.
stumdytis?“ (p. 99). ( Skiemenuoja vienas )
      Just. Marcinkevičiui pirmajam įteikta Santarvės premija ,, El-ie‘‘ bus ,,Lie‘‘, ,,tė –u‘‘ bus ,,tu‘‘,
(1994). Pakantumo, santaikos, prieštarų sutaikymo motyvas ,,vė-a‘‘ bus ,,va‘‘
persmelkia kone visus tekstus, šio semantinio lauko žodžiai netgi Kartokite. Kartokit ir klausykit.
išlaipsniuojami: „tolerancija“ – „santarvė“ – „vienybė“, vienybę Tamsoje girdėti neaiškus murmesys
suvokiant kaip aukščiausią visa apimantį bendrybės laipsnį Ar girdit jau?
(Baltijos kelias, Atgimimo mitingai). Tai, kas pasakyta 1991 m., Skiemenavimas garsėja ir ryškėja. Pakilę nuo stalo, visi
atrodo aktualu ir naujosios prezidentės situacijai: „Politiko sėkmė priartėja prie Mažvydo
dabar priklausys nuo jo konsoliduojančios galios“ (p. 73). Todėl CHORAS
ypač ženkliškas yra itin dažnai besikartojantis „rankos rankoj“ ,, El –ie‘‘, tai ,,Lie‘‘, ,,tė –u‘‘, tai ,,tu‘‘,
motyvas: „Sakau, kokie mes stiprūs, kai mano ranka tavo rankoje, ,,vė-a‘‘, tai ,,va‘‘...
o tavo ranka – jo rankoje“ (p. 65). Tai frazė iš kalbos, pasakytos MAŽVYDAS (šaukia )
atsisveikinant su Sausio 13-osios aukomis Katedros aikštėje, Ar girdit?
tolygų atitikmenį turinti Baltijos kelio simbolikoje ir tampanti CHORAS ( sunkiai ir nedarniai sudeda iš skiemenų )
krikščionišku bendrumo argumentu viename eilėraštyje: Lii-eeet-uvvv-aaa...
  MAŽVYDAS
       leisk paglostyti tavo ranką Visi kartu. Dar sykį...
       piktas žmogau CHORAS ( darniau )
       manyje yra tavęs LIE - TU – VA
       tavyje yra manęs Kurį laiką visi klausosi, tarytum iš tikrųjų jausdami ant
       tai jau turime ką turėti lūpų medaus ir kraujo skonį, tarytum laukdami ir
       ką mylėti jau turim nesulaukdami sugrįžtant ką tik ištarto žodžio aido.
Tyloje leidžiasi uždanga.
            (p. 216)
 
       „Paimti už rankos šalia esančius“ – tai ir apie šeimą, ir apie
gentį. Viename interviu pasakojamas epizodas, kaip natūraliai
knygų mugės metu ištiesė ranką oponentui Tomui Venclovai (anot
Vytauto Kavolio, vienas labiau mylėjęs žmones, kitas – tiesą).
      Skaitant „Pažadėtąją žemę“ labai aiškiai iškyla
asmenybiškumo ir moralinio autoriteto bendruomenei būtinybė.
Just. Marcinkevičius kaip retas kas kėlė šią naštą ir sąmoningai
prisiimtą įsipareigojimą – liudyti, priminti, žadinti istorinę sąmonę
57
 ir tautinę savigarbą („man nebuvo nieko didesnio už Lietuvą“, p.
129). Kad ir kaip kvestionuotas jo vaidmuo sovietmečiu, žmonės
nepamiršo, kas nuo 1976 m. juos išmokė Mažvydo lūpomis
skanduoti „Lie-tu-va“. Lietuvybės riteris publikos labai mylimas ir
visur laukiamas. Liepos 5-ąją atidengiant paminklą Vincui
Kudirkai, minioje pasigirdo balsų: o kur Justinas Marcinkevičius?
Kodėl nesako kalbos?
       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 10
(spalis)    
21 M. Marius Katiliškis
Katiliškis. Biografijos bruožai
Miškais Marius Katiliškis (Albinas Marius Vaitkus) gimė 1914 m. rugsėjo
ateina ruduo 15 d. (kai kurie šaltiniai nurodo jį gimus 1915 metais)
Gruzdžiuose, Šiaulių apskrityje. Savo autobiografijoje sakosi
turėjęs devynerius metus, kai tėvai nusipirko žemės ir persikėlė
ūkininkauti į Katiliškių kaimą Žagarės valsčiuje. Buvo gegužės
mėnuo: ,,Akys apraibo nuo neišpasakytai balto žagarvyšnių
žydėjimo abiejose pusėse reto didumo Stungių ir Veršių kaimų
vyšnynuose. Čia pat švokštė miškas. Turėjau peilį ir iš alksnio
pasidariau švilpynę. Vasarai baigiantis tėvas nusivedė ir prirašė į
ketvirtą skyrių. <...> Ir tas nenugalimas gimtinės ilgesys, kad,
eidamas namo tris kilometrus, bliaudavau visa gerkle.“Vis dėlto
greitai priprato naujoje labai gražioje, miškingoje vietoje, ir visai
didelei šeimai Katiliškės tapo gimtaisiais namais. Marius buvo
devintas iš vienuolikos vaikų. Turėjo vyresnį brolį ir daug seserų.
Vasaromis ganė, ūgtelėjęs dirbo ir kitus ūkio darbus, nors
pašaukimo ūkininkauti nejautė.
Žagarėje baigęs progimnaziją, tarnavo kariuomenėje, o grįžęs
įsidarbino Pasvalio bibliotekoje. Labai traukė knygos, jų
prisiskaičius pačiam kilo noras rašyti. „Visi gerieji lietuvių
rašytojai žavėjo, ką čia ir sakyti. Pamenu tik, kad kartą
apmaudingai išsitariau – kad sugebėčiau rašyti taip kaip Petras
Cvirka, tai ko bereikėtų…“ Bibliotekoje, be abejo, buvo ir
pasaulinės literatūros vertimų. M. Katiliškiui artimi tokie autoriai
kaip Selma Lagerlof, Augustas Gailitas, Knutas Hamsunas,
Viktoras Hugo.
1944 m. buvo paruošęs spaudai apsakymų ir apysakų rinkinį
          Romano „Miškais ateina ruduo“ prasminis centras
– lietuvis ir miškas. Apie tai M. Katiliškis rašė: ,, Mes
esame miško tauta, todėl gamtos ritmas mums yra savas.
Jis apsprendžia mūsų vidaus gyvenimą ir mūsų kūrybą.
Savo viduje mes esame išlaikę tą pirmykštį gamtos
nekaltumą, kuris yra pagrindas kiekvienai sveikai tautos
ateičiai.‘‘
       M. Katiliškis pats savo prigimtimi buvo tikras
„miško tautos“ atstovas. Jo vaikystės pasaulį supo
„miškų lankas“, sodybą – paties sodinti medžiai. Apie
juos rašytojas graudžiai rašo romane „Išėjusiems
negrįžti“: ,,Jų šakos galingai susipins, sudarys užuovėją
nuo šiaurės vėjų. Dideliais medžiais suaugs jie, kai tuo
tarpu mano žingsnių aidas bus užgesęs nesvetingose
žemėse. Niekas medžiams neįstengs pakenkti. Iš jų
nukirstų kelmų veršis atžalos, plūs sula ir varvės sakais.
Jų sparnuotos sėklos pasklis ir iš naujo užsės dirvonus.
Kodėl manęs niekas nepasodino medžiu? Ir nedavė
šaknų plėšriai įsiskverbti į tėviškės molį?“
       Romano ,,Miškais ateina ruduo“ veiksmo erdvė –
miškų apsupta vieta kaip Lietuvos ženklas. Gimtinės
medis – lyg koks lietuvio sinonimas. Miškai fiksuoti
romano pavadinime, o jo struktūroje jie tapę vienu
svarbiausių vaizdinių. Virsnių kaimą riboja miškas:
„Tarpmiškio sodybos vienu žvilgsniu apžvelgiamos ir
vienu apvedimu uždarytos ankštame rate.“ Autorius ne
kartą pabrėžia tą ypatingą savojo pasaulio uždarumą:
„uždara, ir jokio pašalinio garso, išskyrus tai, kas
58
„Seno kareivio sugrįžimas“, tačiau tais pačiais metais rašytojas
pasitraukė į Vakarus, ir „Sakalo“ leidykloje likusio mašinraščio
likimas net šešis dešimtmečius buvo nežinomas. Pats autorius
laikė jį dingusiu. Tik 2002 metais Lietuvos literatūros ir meno
archyve Vilniuje juos atsitiktinai aptiko iš Čikagos atvykęs rinkti
medžiagos dokumentiniam filmui lietuvių televizijos vedėjas
Arvydas Reneckis. Atrastoji pirma M. Katiliškio knyga išleista
2003 m. Jos leidėjas Šiaulių universiteto doc. Stasys
Tumėnas įžanginiame žodyje rašo apie neįtikėtiną mūsų dienų
stebuklą: „Archyvo darbuotojos paslaugiai iš spintų ištraukė
pluoštą aplankų. Ant vieno p. Arvydas perskaitė kuklų užrašą:
„Seno kareivio sugrįžimas“. 1944. Apačioje antspaudas,
patvirtinantis, kad rankraštis gautas iš „Sakalo“ knygų leidyklos.
Kas lėmė, kad būtent šį aplanką iš šimtų greta buvusiųjų pasiūlė
žvilgtelėti archyvo darbuotoja? Matyt, liks paslaptis, kodėl 12
metų po Nepriklausomybės atgavimo archyvo darbuotojos šio
rankraščio „nepastebėjo“. Tikėtinos dvi versijos: 1. Sovietmečiu
uoli, patriotiškai nusiteikusi darbuotoja paslėpė šį rankraštį, kad jis
nebūtų sunaikintas. Vėliau jis galbūt buvo pamirštas, o gal
darbuotoja mirė… 2. Padėtis, verčianti pamąstyti ir paabejoti, ar
kruopščiai dirba mūsų įstaigų darbuotojai, nežinantys, kokias
tautos vertybes jie saugo savo saugyklose. Pačios darbuotojos apie
tai nieko nepasakė…“
Pasitraukęs į Vakarus, M. Katiliškis keletą metų gyveno
Vokietijoje, kurį laiką studijavo meną Freiburge. 1948 m. išėjo
novelių rinkinys „Prasilenkimo valanda“. Nuo 1949 m.
apsigyveno JAV, Čikagoje, vedė poetę Ziną Nagytę (Liūnę
Sutemą). Dirbo fabrikuose. Rašymui laiko turėjo labai mažai.
Tačiau išleido dar du apsakymų rinkinius („Šventadienis už
miesto“, 1963 bei „Apsakymai“, 1975 ) ir tris romanus:
„Užuovėja“, 1952 m., „Miškais ateina ruduo“, 1957 m.,
„Išėjusiems negrįžti“, 1958. Po autoriaus mirties išleistas ketvirtas
jo romanas - „Pirmadienis Emerald gatvėje“, 1993 m.
Rašytojui buvo svetimas didmiesčio gyvenimas. Kankino
Lietuvos ilgesys. Ieškodamas ramybės ir artimesnio kontakto su
žeme, nusipirko žemės sklypelį Lemonte, netoli Čikagos, pats
pasistatė namą, pasisodino medžių ir įsikūrė sodyboje. Pasijuto
arčiau žemės. Tačiau tėvynės ilgesys nenuslopo, visą gyvenimą
išliko skaudus. Premijos už romaną „Išėjusiems negrįžti“ gavimo
savaime gimė ir sklido pačiame miške“. „Miškų ratas“,
„miškų lankas“ – vis tai rašytojo mėgstami apskritimo,
uždaros erdvės vaizdiniai. Ir šiame romane rašytojo
kuriamas pasaulis ir jo žmonės gyvena gamtos laiko
rėmuose. Jų dvasinis gyvenimas plėtojasi ir lemtis
pildosi drauge su metų laikų kaita – nuo pavasarinio
atgimimo iki rudens liepsnos. Žiema neakcentuota, bet ji
yra veikėjų nuojautose („Geriau negalvoti, kas bus žiemą
<…> žiema žymi negandą ir vargą“).
       Miško vaizdai yra svarbiausia kompozicinė kūrinio
jungtis. Juose įspūdingai fiksuojama metų laikų kaita, jie
plėtoja romano veiksmą, atveria veikėjų charakterius.
Romano struktūros ir semantikos atraminiais taškais
tampa trys miško naikinimo aprašymai, trys jo kančios
etapai. Kūrinys prasideda ankstyvo pavasario vaizdu
miške. Dar ne pavasaris, dar tik traukiasi žiema. Mišką
apėmęs visuotinis nerimas. Žmonės puola: „žalios
metalinės musės balsu zirzė pjūklai, žlegėjo ir viauksėjo
kirviai“. Miškas pasmerktas. Iš jo traukiasi gyvatės –
pati gyvybės, gyvasties esmė.
       Nusausinimo darbai tyrelyje – antroji miško
naikinimo banga – iškyla kaip totalinių pasikeitimų riba.
Svieto perėjūnai zimagorai atneša į tarpmiškę savo
„kultūrą“, ir kaimas gyvena lyg drugio krečiamas.
Nesibaigia naktinės išgertuvės, muštynės. Senieji
bemiegėmis naktimis veltui saugo nuo įsibrovėlių savo
turtą ir dukrų klėtis, kurios vis lengviau atsiveria
įžūliems atėjūnams. Jaunų žmonių sielose tveriasi toks
pat chaosas kaip ir sudarkytoje gamtoje.
       Rudenį ateina atomazga („Tada užsidegė miškas“).
Gaisro apimto miško vaizdai yra trečioji romano
kompozicijos atrama. Tai paskutinis ir pats baisiausias
miško kančios etapas.
       Pasibaigia lietuvio gyvenimas „miškų lanke“; išseko
gamtiškasis jo laikas su „baigiančiais griūti senaisiais
kaimais, lūžtančiais praamžinų medžių pavėsiuose.
Uždara erdvė turi plėstis, atsiverti pasauliui, civilizacijai,
laisvei. Tačiau žmogus psichologiškai dar nepasirengęs
permainoms.
59
proga 1960 metais rašytojas kalbėjo: ,, Savoji žemė kaip buvo, taip
ir pasiliks ta pati, sunki, nepažeidžiama, nors viską mes
panaudotume savam niekingumui pareikšti. Viskas prieš ją
nublanksta, o mes tik plėšoms be reikalo. Bet gal tai būtina, kad
įrodžius savo teisę joje gyventi, savo protestu įrodžius
prigulmingumą žemei? <…>Visur ir visais laikais žemė paėmė už
save aukščiausias kainas. Žemė, kaip kempinė, permerkta krauju.
Ji verta kraujo! Ir aukščiausia jos kaina – nebesugrįžimas jon!
Nes tavo kaulai bus palaidoti kitur. Kur tave palaidos gerieji
žmonės, kai tu praradai savo žemę ir savo tėvų kapus?“
Anksti ėmė silpti rašytojo sveikata. Skundėsi širdimi. Atlaikė
kelias operacijas. Pagaliau kojas apėmė gangrena, jos buvo
amputuotos aukščiau kelių. Lemonte pragyveno iki mirties. Mirė
1980 metais gruodžio 17 dieną. Palaidotas Čikagos Lietuvių
Tautinėse kapinėse.
Novelės ,,Paukščiai“ ištrauka ir jos aptarimas
Trečią žiemą leido Kazimieras Ginčas po anos atmintinos
kelionės, ir ją taip gyvai tebeturėjo prieš akis, kaip ir tada, kada
buvo įgrūstas laivan ir perplukdytas vandenimis. Po to dar dvi
dienas vežė traukiniu į tą didelį miestą begalinėse lygumose, ir vėl
prie vandenų, kurie, nors ir vadinami ežeru, buvo neperžvelgiami
ir turbūt tokie pat, kaip anos plačios jūros. Jo vaikai iškart
pasidalijo senu tėvu – jis atiteko jauniausiajai dukteriai, kad tokiu
būdu galėtų būti naudingas, augindamas jos mažus vaikus. Tai
buvo labai svarbu ir įsidėmėtina gėrybių krašte, kur net šimtametės
senelės, jei netingi, geba pasidaryti pinigo ir užsidirba ne tik
laidotuvėms, bet ir pramogoms, ir papuošalams.
Ir prasidėjo savitas gyvenimas senajam Ginčui. Duktė ir
žentas, su tamsa kėlęsi, traukė į darbus ir grįždavo vėlai, išvargę,
pikti. Jis teriojosi su priaugančiais, ir taip nusiplūkdavo kaip
niekad anksčiau per sunkiausius darbymečius. Savaitės vijo
savaites, suskirstytas pagal išmokamus uždarbius, bet jis laukdavo
jų gal tik tam, kad galėtų išeiti gatvėn ir iškrėsti pypkės pelenus į
priešais augantį medį.<...>
Jį išleisdavo bažnyčion, įbrukę delnan sidabrinį pinigą, kad
jį galėtų įmesti krepšelin kaip tik tuo metu, kai jį pakiša prieš
atskleistą maldų knygą, pirm skardžiai sužvanginus. Arba
Veikėjai
Romane išsiskiria keturi ryškiausi charakteriai: Tiliaus,
Agnės, Monikos ir Doveikos. Jie sudaro dvi opozicines
poras. Tilius ir Agnė priklauso miško žmonių poliui, o
Monika ir Doveika – civilizacijos poliui. Visus keturis
Katiliškis „patikrina“ mišku. Tiliui miškas yra namai,
kuriuose telpa visas jo gyvenimas („Jo vaikystės pasaulį
talpiai, sandariai iš visų pusių juosė miškų padūmavęs
lankas“). Agnė tiesiog tapatinama su gamtos reiškiniais
(„Ji pati savimi buvo pavasaris, pati gražiausia pavasario
apraiška, kaip žibuoklė alksnynėlyje“; „Ji buvo kaip tas
medelis…“). O Monikai gyvenimas tarpmiškėje
prilygsta kalėjimui („Ji jautėsi įmesta gilion duobėn,
apkalta aklina statinių tvora, neperlipama,
neperlendama“). Doveikos valdose ypač gražus ir švarus
miškas. Bet šeimininko santykis tik pragmatiškas („Ten
žaliavo turtai, lobis, kapitalas…“).
       Tilius ir Agnė tebėra kaimo bendruomenės atstovai,
o ne savarankiškos individualybės, kurios galėtų imtis
atsakomybės už savo likimą. Apie tai yra rašęs kritikas
R. Šilbajoris:
       Katiliškio žmonių gilumas nėra pastatomas prieš
juos supančią tikrovę, bet tą tikrovę tiktai išreiškia;
žmogus savo mintimis ir jausmais tiktai išsako tai, kas
gamtoje jau savaime glūdi.7
       Doveika ir Monika, atėję į Basiuliškes iš kito
pasaulio, įkūnija aktyvųjį naujų laikų pradą. Tačiau jie
stokoja kultūros žmogaus intelekto ir moralės. Jų
aktyvumas primityvus, agresyvus, plėtojasi necivilizuo-
tomis formomis, atpalaidavus tamsiąsias prigimties
jėgas, nežabotus instinktus. Doveika tampa turtuoliu,
apgaule pasiglemžęs senųjų Striūnų ūkį ir visą gyvenimą
skriausdamas silpnesniuosius. Monika irgi turi
savanaudiškų kėslų, sutikdama ištekėti už turtingo senio.
Jie abu tampa pavojingo užkrato nešiotojais, kurie negali
nei patys būti laimingi, nei kitų padaryti laimingų. Visi
keturi, nors ir dėl skirtingų priežasčių, yra pavaldūs
likimui, neįspėjamiems jo dėsniams.
       Storiausiu brūkšniu brėžiama pagrindinio romano
60
nusivesdavo į parką, kur kiekvienas medis buvo nutrintas ir
nučiupinėtas, žolė nugulėta ir lapai nubraukyti.<...>
Sunkios dienos spaudė senio Ginčo pečius. Įsimetė dusulys. Jis
troško nuo dūmų ir suodžių.<...> Vaikai jau į mokyklas bėgo.
Kasdien pasiutesni darėsi. Tarpusavy jie riejosi svetima kalba, kuri
senajam buvo niekas kitas, kaip paukščių kalba. Ir dar nedorų,
svetimų paukščių.
Savųjų paukščių kalbą Kazimieras Ginčas suprato. Jis
užaugo kartu su jais. Kėlė ir gulė, dainavo ir verkė, ir pažino ne
vien iš plunksnų ir balso, bet ir iš jų skridimo ir cypsėjimo
gūžtose. Jis laukdavo to laiko, kada pradės padangėmis traukti
paukščiai. Jam sakė, kad per tokį miestą joks paukštis nedrįsta
skristi. <...>
-Va, jau netrukus patrauks paukščiai namo...Tai kad
galėčiau jais pasekti...
Žentas juokėsi kaip iš mažo vaiko <...>
Ir taip vieną drumzliną troškios miglos suvystytą naktį
duktė pabudo kaip sykis tuo metu, kai jos tėvas tylutėliai ištipeno
pro duris.<...>
Senis stovėjo vidury gatvės ties tuo vieninteliu apsususiu
medžiu, iškėlęs rankas. Jis mojavo ir šaukė:
- Klausykis!..Šit jos!..Va, va… Dar vienas, ir dar vienas...
Žentas nurijo apmaudą – taip jį paveikė senio žodžiai.
Gervės, ar iš tikrųjų? Jis įsiklausė... Viršum stogų kažin kas
sunkiai švankštė, vasnojo ir girgsėjo.
Tas pavasaris ir buvo paskutinis Kazimierui Ginčui.
Pagrindinis veikėjas – senasis Ginčas
1.Būtiškasis novelės motyvas - išėjimo- negrįžimo motyvas.
Išeinama ne tik iš tėviškės, bet ir iš gyvenimo.
2.Novelės konfliktas. Kazimieras Ginčas senas žmogus, su šaknim
išrautas iš gimtosios žemės. Net ir įprastoje aplinkoje senam
žmogui ne visada lengva prisitaikyti prie kintančio laiko ir
aplinkybių, prie naujų papročių ir kartų kaitos, o M. K. žmogus
atsiduria tragiškoje situacijoje, iš kurios nėra išeities.
3.Ką reiškia baigti dienas svečioj šaly?
Vaikai iš anksto pasidalijo senu tėvu – jis atiteko jauniausiajai
dukteriai, kurios vaikus turėjo auginti. Rašytojas čia pavartoja
kelis kandžius žodžius charakterizuodamas senojo Ginčo bejėgišką
padėtį, jo nuvertinamą beveik iki daikto: vaikai, ,,iš anksto“,
herojaus Tiliaus Gelažiaus likimo linija. Jo gyvenimas
tarsi pakartoja visos „miško tautos“ epopėją. Tiliaus
charakteris ir likimas skleidžiasi nuolatinio nerimo ir
įtampos situacijose, reikalaujančiose pasirinkimo,
apsisprendimo. Tokia yra jau pradinė situacija, nuo
kurios rašytojas pradeda vynioti savo veikėjo gyvenimo
kamuolį. Sutinkame Tilių dirbantį pavasarėjančiame
miške su zimagorais. Tačiau jam tai laikinas darbas. Jis
laukia pakvietimo į valdišką darbą. Šeštadienį rengiasi
namo, bet … neišeina, pasigeria, įsivelia į muštynes,
pakliūva daboklėn ir kaip baustas praranda teisę dirbti
pasienio policijoje. Laukia vėl zimagoro dalia prie
melioracijos darbų. Laikinai nueina padirbėti pas
ūkininką, bet… pasilieka. Meilės dilema Agnė-Monika
irgi išsisprendžia be jo pastangų. Laimi stipresnė,
agresyvesnė („Jis negalėjo atsispirti su įnirčiu
plaunančiai vilniai“). Ir pagaliau, kai su gaisrais ateina
ruduo, Tilius visai aiškiai pajunta savo išsipildysiančios
lemties valandą: „Akių vyzdžiai išsiplėtė, suvokus
negailestingą įspėjimą, kad laikas yra atėjęs ir jam“.
Kraupdamas iš mirtinos baimės, jausdamas, jog netrukus
viską praras, ‚jis lydėjo gęstančią saulę taip, lyg ją regėtų
paskutinį kartą. Ačiau vis tiek nuolankiai priima visa
kaip „lemties pirštą“. Jau romano pradžioje nu-
skambėjusiam retoriniame klausime – „Argi visa, ką jis
darys, jau iš anksto pasmerkta nesėkmei ir pražūčiai?“ –
daugiau pasmerktumo negu vilties.
   Prie kiekvienos dilemos rašytojas stabteli, drauge su
veikėju svarsto jo pasirinkimo variantus ir analizuoja
pasidavimo likimui priežastis. Tilius yra kryžkelės
žmogus, būdingas tarpukario nepriklausomos Lietuvos,
dar jaunos valstybės, nespėjusios įsitvirtinti Europoje,
situacijai. Pradėjęs, bet netesėjęs. Išėjęs, bet neparėjęs.
       Tilius, išeivis iš senojo kaimo, gamtos žmogus,
pakliūva į naujas, netradicines socialines aplinkybes.
Kraštas civilizuojasi, jaunimui veriasi platesnės
galimybės ir perspektyvos. Ne vienas išsiveržia iš uždaro
kaimo gyvenimo, išsimokslina, gauna tarnybas
miestuose. Tilius taip pat turi šviesių siekimų, bet dėl
61
 ,,pasidalijo“, kad ,,galėtų būti naudingas“. Jie atvyko į ,,gėrybių
šalį“, kurioje sėkmę garantuoja naudos principas.
Dukters ir žento karta – vidurinioji karta- prisitaiko prie naujos
aplinkos, jie turi konkrečių tikslų – geriau gyventi; anūkai be jokių
pastangų prisitaiko- absorbuoja svetimą kultūrą; vienintelis senasis
Kazimieras atsiduria aklavietėje, fiziškai ir morališkai izoliuotas.
Tradiciniai ryšiai suirę: vaikai susvetimėję, su anūkais
nebesusikalba, su vietiniais žmonėmis nebendrauja. )
4. Žmonių ir paukščių priešprieša novelėje.
Paukščiai išskrenda ir parskrenda pagal natūraliai nusistovėjusius
gamtos dėsnius, o žmonės ( šiuo atveju Ginčo šeima) būna
priversti palikti gimtinę. Žmonių ir paukščių priešprieša įgyja
svarbią reikšmę. Paukščiai laisvi, jų skrydis padiktuotas
prigimties, o žmonės atsiduria svečiose šalyse ir ne savo noru.
Rašytojas nedetalizuoja emigracijos priežasčių. Jam svarbi pati
emigranto situacija, visų pirma dvasinė. Kai žmogus senas ši
situacija ypač dramatiška.
5.Kas gelbsti Ginčą?
Svajonė, iliuzija, nes iš tikrovės nėra ko tikėtis. Senasis Ginčas
nori bent kartą pamatyti praskrendančius paukščius. Paukščiai
vienintelė jungtis tarp savo ir svetimo pasaulio. Pavasario naktį
ateina pilnatvės valanda- senis išvysta išsiilgtus paukščius, kurie
skrenda tiesiai virš jo galvos. Troškimas išsipildo. ,,Gervės!”
Akimirkai įsigali senojo valstiečio pasaulis, gamta nutildo
civilizaciją. Novelės pabaiga paprasta, rami: ,,tas pavasaris ir
buvo paskutinis Kazimierui Ginčui.“ Išplėštas iš gimtinės jis
neberado jokios gyvenimo prasmės.
22 J. Aputis. J. Aputis (1936 -2010) – prozininkas, vertėjas.
Keleivio Kūrybos bruožai
novelės Jau ankstyvojoje J. Apučio kūryboje jaučiamas:
(pasirinkti  stiprus autobiografiškumo podirvis,  primena apeigas, kaip ir R. Granausko kūryboje, lyg tas
 gimtinės ir artimų žmonių pasaulėvaizdis,
apsakymai)
 būties slėpinių, gyvenimo pilnatvės visuotinumo dėsniai,
 egzistencinio nerimo vedami yra visi J. Apučio personažai,
varganos socialinės padėties ir menko išsilavinimo
jaučiasi aplenktas bendraamžių ir paliktas vienas.
Neturtas, tėvo netektis, vienišumas išugdė
nepasitikėjimą savimi, menkavertiškumo jausmą.
Valingam žingsniui, sąmoningam poelgiui reikia
pastangų, kurių niekas nepalaiko, kurioms niekas
nepaskatina. Tokios aplinkybės kartu su pasyvia lietuvio
prigimtimi ir lėmė herojaus atsidavimą neįveikiamam
likimui.
       Kaip pats rašytojas suderina savyje lietuvio
konservatyvumą, idealistinį troškimą išsaugoti savo
žemdirbių tautos archajišką etninę ir etinę kultūrą ir
modernaus XX amžiaus žmogaus pasaulėžiūrą,
supratimą, jog ir socialinis bei ekonominis progresas, ir
intelektualinė kultūra eina kartu su civilizacija? Visa
suprasdamas, autorius tik parodo, per kokią sumaištį ir
chaosą kuriamos naujos gyvenimo formos, kokią didelę
kainą tenka mokėti už išėjimą į civilizuotos visuomenės
kelią.
       Romane „Miškais ateina ruduo“ gausu tarpukario
nepriklausomos Lietuvos laikotarpio ženklų. Knygą
galima skaityti kaip išplėstą metaforą apie lietuvio
išėjimą iš miško, t. y. iš mitologinės sąmonės į istorinę.
Mažas, miškuose užsimetęs Virsnių kaimelis tampa
miniatiūriniu visos Lietuvos modeliu.
       Romano pabaigoje trys prasminiai jo klodai –
miško, žmogaus ir tautos istorinė lemtis – sugula į vieną.
Tačiau didžiausia rašytojo sėkmė vis dėlto yra
charakteriai – be galo gyvi, savaimingi ir taip aistringai
trokštantys laimės, kad net negali smerkti jų, kai jie
klysta.
Pagal E. Bukelienę
,, J. Apučio žmonėse slypi kažkoks negalėjimas, užlūžimas
ar grėsmingas jausmas, jiems neretai tenka peržengti
nematomas ribas savyje. Jų ruoša, sulėtinti judesiai
apeigas atliktų užsispyrę pagonys, kai jau ir savo dievais
pradėta abejoti. <...> jaunesni ieško, kaip išsinarplioti iš šių
uždarų miško kaimų, senųjų žmonių minčių, horizontų,
62
 nepaisant jų amžiaus, kilmės, profesijos.  suskaidytų erdvių, pripildytų protėvių patirties,
Moderniosios novelės bruožai: subtilus psichologiškumas,
nuotaikos ir situacijų autentiškumas, asociatyvių vaizdų gausa,
lyrinė pasaulėjauta, eseistinė stilistika, kasdieniškumo ir giliųjų
tikrovės struktūrų dermė.
Lyrinės intelektualinės novelės bruožai
Lyrizmas:
 Novelės pagrindas – veikėjo vidaus pasaulis.
 Pasakotojas dažnai pagrindinis veikėjas ir vertintojas,
emocingas.
 Meninė erdvė lakoniška, įkomponuota į veikėjo vidinį
pasaulį.
 Dabarties laikas trumpas, prisiminimų – platus, pilnas
praradimų, skatinantis suvokti gyvenimo prasmę.
Intelektualumas:
 Gausu abstrakčių, apibendrinančio pobūdžio epizodų
(apmąstymų, samprotavimų).
 Veikėjai intelektualūs: įrodinėdami savo tiesą jie gina
žmogaus orumą, įžvelgia įvykių prasmę.
 Novelės siužetui būdingas skirtingų pozicijų supriešinimas,
įrodinėjimas.
 Veikėjai grupuojami.
Novelė ,,Šūvis po Marazyno ąžuolu”
Siužetas klasikinis:
 J. Biliūnas. Brisiaus galas.
 J. Savickis. Ad astra.
Autoriaus pozicija
• Pats dalyvauja veiksme kaip stebėtojas.
• Jam rūpi, kaip reaguos jo kaimynas Vinculis ( dažnas
Apučio novelių veikėjas).
• Vinculis ištipena iš trobos drebančiomis blauzdomis, bet
kalba ,,dirbtinai pastiprintu”, ,,suvaidinto pasitikėjimo”
kupinu balsu, gėrėdamasis šūviu.
• Taigi ,,ir Vinculis perėjo į šaudančiųjų ir stipriųjų lagerį!”.
Štai dabar ir pasidaro baisu ir mums , ir autoriui: ,,Kodėl į
pienininką žiūrėjome lyg į kokią neliečiamą jėgą...?
Kodėl taip dažnai tuos, kurie savo vikšrais negailestingai
įsipareigojimų, o senoliai lieka čia kaip išmirštančios
genties čiabuviai, nes nori išdidžiai pabaigti gyvenimą. Taigi
jiems būdingas kažkoks išnykimo didingumas.”
Marcelijus Martinaitis
Novelė. Autorius ieško išeities
Veikėjai: penki vyrai ( bevardžiai) ir dvi mergiščios – Jogasė
ir Vincė.
Fabula. Trumpasprandis traktoristas, nežinia ,,ko vis labiau
siusdamas”, prievarta numauna ,,baltakakliui”
vaikinukui kelnes ir patikrina, ką jose ,,turi”.
Trumpasprandžiui padeda du tvirti kaimo vyrai.
Penktasis – studentas- bando sutrukdyti
traktoristams, bet jį laiko ,,pagaliu” autoriaus
vadinamo vyro ,,geležiniai pirštai”. Traktoristai
patikrino, nutarė, jog ,,viskas tvarkoj”, ir paleido.
Viskas vyko ,,mergiščių” akivaizdoj. Rodos, nieko
neįvyko, bet kodėl perskaičius novelę darosi
nejauku.
Pasakotojas.
 Užima šiek tiek ironišką stebėtojo poziciją.
 Bjaurisi tuo, kas vyksta.
 Jo nuostata aiški – ropoti keliais, šliaužti, cypti iš
skausmo, kad tik padėtum žmogui, kad tik
sustabdytum traiškančią žmogaus orumo jėgą.
 Du kartus studento galvoje sutvinkčiojusi mintis
(,,Ką dabar galiu padaryti?”) tarsi ragintų skaitytoją
susimąstyti apie savo poziciją grubios jėgos,
nežmoniškumo atžvilgiu, lyg norėtų supurtyti – tik
nebūk abejingas.
,, Ką daryti, nuogomis rankomis susidūrus su geležimi
kaustyta niekšybe?”- paskutinėje pastraipoje esantį
klausimą pavadinčiau novelės moraline problema. Kovoti ar
duoti kelią? Aišku kovoti. Niekšybei novelėje atstovauja
dvokiantys benzinu kretinai, jie tokie nepatrauklūs, jog
skaitytojui savaime turėtų kilti noras pasirinkti teisingą
sprendimą.
Novelė ,,Erčia, kur gaivus vanduo“
Veiksmo erdvė
63
 važiuoja per mūsų nugaras, paliekame nejudinę,
priimame juos kaip savaime privalomus, lyg pats dievas
juos tokius mums būtų siuntęs?”
Išvada. Viskas priklauso nuo to, kiek tu esi savyje išsaugojęs
žmogiškumo, kiek sugebi pajusti menkiausius smurto
pasireiškimus ir kiek tavyje yra natūralaus poreikio smurtui
priešintis.
APIE ABEJINGUMĄ
Graikai nežinojo, kas yra nuobodulys, bet viduramžiais jis
jau įvardinamas abejingumu ir net tinginiavimu. Šiandien
žinomas posakis „Nebijokime priešų, bet  bijokime
abejingųjų“ aiškiai nurodo abejingumo neigiamą prasmę.
Na, o tinginystė? Kai dairausi interneto erdvėse aptinku
daugybę forumų, kur buriasi moterys, kad pasidalintų
mintimis apie mezgimą, nėrimą, siuvimą… Malonu
žiūrinėti jų rankdarbius, matyti jų neabejingumą grožiui.
Mugėse taip pat apstu amatininkų dirbinių, kas leidžia
galvoti, kad Lietuvai  tinginystė  nebūdinga. Telieka
galvoti apie abejingumą, nes dažnai tenka girdėti apie
vieno ar kito asmens pasyvumą.
Yra daug ir įvairių abejingumo apraiškų: abejingumas
žmogaus kančiai, nelaimei, nesėkmei, vargui; abejingumas
neįgaliesiems, seneliams; abejingas požiūris į moralės
normų pažeidimus, į tautos ir tėvynės likimą, pagaliau
abejingumas net savo dvasios būklei.
Viena negatyvių žmogaus psichikos savybių yra
abejingumas. Jis gali pasireikšti daug kur ir įvairiausiomis
formomis. Tai moralinis atbukimas, jautrumo stoka
viskam, kas mus supa, su kuo tenka susidurti bei daryti
išvadas, priimti sprendimus.
Labiausiai įkaitintos vietos pragare  vaizduojamas vienas įvykis: kaip tėvas alksnyne pakorė
skirtos tiems, kurie didžiųjų dorovinių  kalę Myrtą, o vaikas ją išgelbėjo. Deja, po kelių dienų ji
išbandymų metu laikėsi neutralumo.  vis dėlto dingo. Užaugęs sūnus vis grįžta į tėviškę ir vis
                                                  Dantė
Ne mano kiaulės, ne mano pupos?
Apsakymas ,,Dobilė. 1954 metų naktį ‘‘
Veikėjai nepasiruošę tam, kas vyksta ir kas netrukus bus, kas
Gaivališkoje miško erdvėje atsirado taisyklės, dėsniai,
griežtos ribos- tėvas atkartojo pirmapradį kūrimo aktą.
Novelės veiksmas – veikėjų judėjimas iš vienos sodybos
vietos į kitą.
Kambarys. Iš čia veikėjai išsivaikščiojo į skirtingas vietas.
Kiekvienas veikėjas turi savo veikimo zoną. Pradinis
judėjimo taškas-namai:
 Tėvas išeina į skiedryną.
 Motina užlipa ant aukšto.
 Mergaitės sodybos pakrašty, nesaugioj erdvėj.
Išeiti iš namų arba eiti toli nuo jų moteriai
nėra saugu. Peržengti ribą, pereiti iš vienos erdvės į kitą-
rizikinga, todėl tik tėvas taip gali elgtis.
Vyriškai erdvei priskiriama ir dobiliena.
Priešprieša tarp kartų paruošia svarbiausiam įvykiui-
novelės pabaigoj visi išeina iš erčios į kitą erdvę.
 Vyresnioji duktė išvažiuoja iš namų į tolimą kelionę, į
visišką nežinomybę.
 Į kelionę ji leidžiasi viena. Jaunos moters kelionė
tautosakoje nėra paprastas dalykas- ėjimas iš namų
buvo lydimas įvairių priesakų ir įspėjimų.
Tėvų sąmonėje vyksta lūžis
 Jie nujaučia visus dukters laukiančius sunkumus, bet
negali pasipriešinti jos išėjimui;
 Duktė privalo pradėti naują gyvenimą;
 Tas pasaulis, į kurį ji išeina, yra visiškai kitoks nei
mielas, jaukus, gaivus namų pasaulis.
Naujasis gyvenimas - tai įkaitusio asfalto, putojančių
autobusų ir šoferių žvilgsnių erdvė.
,,Erčioje” parodytas tradicinio pasaulio irimas.
Novelė ,,Šunelis alksnio viršūnėje“
J.Apučio apsakyme ,,Šunelis alksnio viršūnėje”
prisimena tą lyg ir nereikšmingą, bet iš tiesų labai svarbų
įvykį. Visa kita – prausimas išrūgomis, pyragiukų
virimas, tėvo rūkymas – įvykio fonas, detalės…
Kūrinio pabaigoje aiški laiko nuoroda – 1947 metai,
vasara. Tai pavojingas ir sunkus pokario metas, kai
64
artėja. žmogus nežinojo, kas priešas, o kas brolis. Naktimis
Kartais nieko nedarydami jie įsitempę žiūri, klausosi, prisimena. kaime lankydavosi miško broliai, o dienomis – stribai.
,,Dobilės” veikėjai taip pat klausosi: Lojantis šuo ne miegoti trukdė – jis pranešdavo visam
Marčius – radijo, kaimui, pas ką atėjo svečių. O tai buvo rizikinga…
motina – audros, žiūri į dobilieną, kurioje žaibų nutviekstaTekstą galima suskirstyti į šešias dalis (siūlomo plano
matyti jų karvė, o paskui išnyksta, dėl to abu sunerimsta. dalis galima pavadinti ir kitaip):
Marčius bėga į dobilieną ieškoti karvės, pasako motinai, kad ją o ,,Prisiminimai prie alksnio stagaro” (autorius,
parves. parvažiavęs į namus, alksnyne prisimena
Nieko daugiau neįvyksta, tačiau viduje jie labai persimaino. vaikystę – nuo ,,Parvažiavęs į namus…”).
Novelės veikėjai o ,,Virtuvėje su motina” (vaikas stebi motiną,
 artėjant bėdai, ištikus nelaimei, iškilus pasirinkimo verdančią pyragiukus, ir išprausiamas išrūgomis
būtinybei, nešoka tuoj pat daryti, ko reikėtų grėsmei – nuo ,,Virtuvėje vaikas buvo …”).
pašalinti. o ,,Nuojautos kieme” (vaikas sunerimęs stebi 
 Jie delsia, prisimena. Myrtą ir keistai besielgiančius tėvus, nujaučia
 Marčius ne iš karto šoka ieškoti karvės. grėsmę – nuo ,,Po kiemą jau lakstė kalė…”).
o ,,Gelbėjimas alksnyne” (vaikas alksnyne
Judant Marčiui tenka įveikti nematomas ribas išgelbėja kalę – nuo ,,-Melage!…”).
 Horizonto linija, miškas – riba, už kurios nustoja galioję o ,,Rūstybė” (vaikas grįžęs pyksta už
tradiciniai ryšiai, kelia nerimą visa, kas ten matoma. ,,žmogžudystę” ant tėvų ir drįsta jiems rodyti
 Todėl motina sunerimsta, kai iš akiračio dingsta karvė, o savo rūstybę – nuo ,,-O gal ir neik,…”).
Marčius, kad jo nemato motina. o ,,Susitaikymas” (nuo ,,Kitą rytą…”).
 Veikėjai daro taip, kad vienas kitą matytų. Jie būna Pasakotojas ir pagrindinis veikėjas yra tas pats asmuo.
poromis. Nors pasakojama trečiuoju asmeniu, bet aiškiai
Etninėje kultūroje taip pat veikiama poromis. Porų ryšiai ypač nurodoma, kad pasakojama apie save :,,…prieš keletą
svarbūs, kai sutrinka gyvenimas, kai lieka vienas. metų autoriui teko kaime prie ežero paskaityti seno
,,Dobilės“ žmogus mokytojo dienoraštį…” Į pasakojimą įterptas mokytojo
 pereidamas jam vienam žinomas ribas keičiasi. dienoraštis, nes ten taip pat išryškinta viena svarbi diena
 J. Aputis kalba apie žmogaus brandą: berniukas žiūri į – 1936 metai, tas pats birželis, beveik ta pati diena
sergančią motiną ir jaučia nepakeliamą gėlą dėl jos ligos ir (aštunta - devinta). Taip pat kalbama apie motiną, karves
dėl tėvo mirties. (šuo), bulves (cepelinai), rūgpienį (išrūgos). Labai daug
 Su ta gėla ir išžengia iš vaikystės pasaulio, besibaigiančio asociacijų su dienos, įstrigusios autoriui, detalėmis…
horizonte. Pirmoji apsakymo pusė pasakojama būtuoju laiku –
Tėvo svarba prisimenama rami vaikystė, buvimas šalia motinos
 Martynas jaučia, kad tik tėvas galėtų padėti, daugiau iš jaukioje virtuvėje. Kalbėjimas esamuoju laiku atsiranda
nieko nesitiki sulaukti pagalbos, todėl tėvas pasirodo kaip po pirmo konflikto su tėvu. Tai sustiprina įspūdį,
saldi svajonė sunkiausiom akimirkom. paryškina nerimą, leidžia viską suvokti ,,arčiau”…
 Berniukas užsikrauna belaikes likimo uždėtas pareigas, Diena, apie kurią kalbama apsakyme, taip ryškiai
kurios suteikia ir truputį džiaugsmo, nes slaugydamas įsirėžė į vaiko atmintį todėl, kad pakeitė jo mąstymą.
motiną ir stovėdamas eilėse prie duonos, jis pasijunta vyru,
65
 suaugusiu, panašiu į tėvą.
 Ėjimas per audrą, žaibus – ėjimas iš vaikystės.
Tai rodo jo mintys, kurios veikiau suaugusio žmogaus,
nei vaiko. Jis staiga subręsta, keičiasi, išdrįsta
prieštarauti: ,,pergalingai įžengia į kiemą”, ,,klesteli į
savo vietą ir pastumia dubenį”, ,,jautė, kad bus ne jis, jei
taip viskas ir baigsis”. Taria žodį. Ir tada vaikas ,,dar
niekada nepatirtos pergalės, džiaugsmo ir baimės jausmo
apimtas, supranta, jog kažką žiauriai nugalėjo, iš to
vakaro jis amžinai nešiojasi supratimą, kad ir mažiausio
kirminėlio tiesa sujudina milžinus, kai jie nori tiesą
paslėpti po kokia nors kita, viešai pasakyta.” Iš tiesų
berniukas buvo dar per mažas, kad tėvai jam sakytų tiesą
ir aiškintų mirties ar gyvybės prasmes: juk vaikai gali
neišlaikyti paslapties arba savaip viską interpretuoti…
Šeimos tarpusavio santykiai yra būdingi pokario kaimui
– žmonės tylūs, iš pirmo žvilgsnio šalti, bet rūpestingi ir
atidūs vieni kitiems. Santykių pagrindas – pagarba.
Berniukui didesnis autoritetas yra tėvas – didelis,
stiprus, raukšlėtas, vyriškas. Gali pasirodyti, kad tėvai
žiaurūs, bet taip nėra – tai tik lietuviškas kaimiškas
šiurkštumas. Berniukas vis dėlto yra mylimas, juo
rūpinamasi (veja miegot, norėdami apsaugoti nuo blogos
žinios, nebaudžia už nepaklusnumą). Į žiaurius berniuko
žodžius ir pyktį tėvai reaguoja tylėdami, lyg ir
prisiimdami kaltę, bet negalėdami pasiteisinti. Jie
supranta sūnaus skausmą. Iš tiesų tarp žmonių ir jų
globotinių gyvūnų nėra jokio priešiškumo, bet Myrtos
situacija kita – ji kelia grėsmę žmogaus šeimai,
galėdama išduoti ir prišaukti bėdą…
,,Kas apskritai iš pažinimo, kuris neužgauna žmogaus
jausmo?” – tikrai suprasti, suvokti, pažinti ką nors
žmogus gali tik tada, kai tai patiria visa siela, širdimi ir
protu, kai tai iškenčia ir išgyvena, kai pajunta skausmą ir
negali jo užmiršti visą gyvenimą…
Ezopinė kalba – tai ,,pasakėčių kalba”, kai pasakojimas
slepia savyje gilią pamokančią prasmę, kai kalbama
daug ką nutylint, leidžiant skaitytojui pačiam suprasti ir
pasimokyti, kai iš vienos nereikšmingos smulkmenos
galima padaryti didelę svarbią išvadą. Apsakymas
,,Šunelis alksnio viršūnėje” parašytas, norint atsargiai,
66
 užuominomis ir potekstėmis priminti žmonėms pokario
baimę, nerimą, grėsmę ir neleisti lietuviams to
pamiršti.

23 S. Geda Sigitas Geda (1943-2008)   S. Geda. Dėkojimas: mergų ir vandenio

Pasirinkti Biografija
eilėraščiai  1943 m. gimė Lazdijų rajone. Būk maloningas man, vanduo! 
 Poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, eseistas gyveno Vilniuje. Parodyk gerą valią! Aš daugiau negersiu, 
 1966m. Vilniuje baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas.
o atsilyginsiu, aš tau gerai užfundysiu, vanduo! 
 Kurį laiką dirbo redaktoriumi savaitraštyje ,,Kalba Vilnius” ir
žurnale ,,Mūsų gamta”.
 Nuo 1967m. S.Geda - Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Dangus tai regi, šuo ir tos gegužraibės prasprogę, 
 1988 -1990 dirbo Lietuvos rašytojų sąjungos sekretoriumi, tie violetiniai, tie mėlyni 
aktyvus Sąjūdžio narys, Lietuvos Seimo narys. žiedeliai. 
 Dirbo kultūros savaitraščio ,, Šiaurės Atėnai” redaktoriumi.
 2007m. S. Geda stojo prieš teismą apkaltintas dukters Teliudija: ilgai žiūrėjau į tave, 
sužeidimu. į tavo glotnų sėdmenų paviršių, 
 Mirė 2008 m. gruodžio 12d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio ypač mėnesienoj, kuomet neaišku, 
kapinėse. ar guli, ar srūvi... 
Kūrybos bruožai
 Kultūriniai kontekstai – tautosaka, senoji lietuvių literatūra,
Daugiau jau nematysiu, tik mylėsiu, 
Rytų poezija , viduramžių dailė, Biblija , senųjų kultūrų
( šumerų, babiloniečių ) mitologija.
arba mylėdamas matysiu, 
 S. Gedos eilėraštis daugiaklodis, jame susipina subjektyvus tylėsiu čia, ties tarpvartėm, ant kranto, 
asmeninis lyrinio subjekto požiūris, kasdieninis pasaulis ir kur mergos mirkė kojas ir prieš šimtą metų. 
mitinis kosmosas, poetinis laikas ir erdvė paneigia įprastinius
realybės dėsnius. Vanduo! Tai buvo 1957-aisiais, prieš potvynį, 
 Su šventumu susijusius teiginius ir stilius poetas mėgsta maišyti yra dar likus fotografija, daryta mažo, išdykaus
su buitine kalba, net piktždodžiavimu. berniuko, 
 Įvairios eilėraščio formos- ir griežtos (klasikiniu ketureiliu rašyti berods, Armino... Iš Šlavantų ar Gudelių? 
eilėraščiai, sonetai), ir laisvos, dažnai asociatyvių ryšių
jungiamos eilės; ir eilėraščių ciklai, ir trumpučiai minimalistinio Miręs, buvo mergininkas, 
rytietiško stiliaus eilėraščiai.
bet ne vaikštikas, ne koks bobeliautojas, 
LYRINIS SUBJEKTAS
 gali būti įprastas kalbantysis,
bobišius, bobelišius, kaip tas diedas, 
 gali užsidėti paties autoriaus kaukę ir būti vadinamas jo apsimelavęs, primelavęs man prieš pusšimtį, 
pavarde, vanduo...
 gali kalbėti kito žmogaus vardu, gali būti ir poetinio Vanduo, kur mergos buvo lig šlaunų, 
pasakojimo veikėjas ar pasakotojas. jos mano sąmonėj, - ar joms, ar tau meldžiausi - 
  30-ųjų kartos poetų (Just. Marcinkevičius, A. Baltakis, V.P. nežinau. Tau padėkot nemoku, jos - jau mirusios, 
67
Bložė, M. Martinaitis, J. Vaičiūnaitė, J. Juškaitis, S. Geda, T.
Venclova, J. Strielkūnas) kūrybai būdingos skirtingos estetinės
(semantikos ir poetikos) orientacijos: agrarinės kultūros
tradicija bei etnokultūrinės tradicijos ženklai; buities ir būties
reikšmių sąsajos, prasminė istorijos dramatizmo, gamtos
amžinumo ir žmogaus laikinumo raiška; ryškus etinis
(moralistinis) imperatyvas; romantinė žanrinė orientacija; folkloro
poetika; atviro ir aforistinio kalbėjimo nuostata (deklamacinė
retorika); mitų perkūrimas ir sykiu poetinį kartos balsą
atnaujinantis gilesnis mitinio mąstymo klodas; poezijos
polifoniškumas; avangardinis eksperimentinis pasaulėvaizdžio ir
kalbos pobūdis; miesto kultūros pasaulėvaizdis bei stilistika ir kita.
vanduo...
2002
Pasaulio medžio sakrališkumo esmė - ryšys su trimis
visatos sferomis – dangumi,žeme, požemiu.
Lietuviai pirminiu pasaulio elementu laikė vandenį:
,,Nieko nebuvo, tik vanduo...“
S. Gedos eilėraštyje ,, Dėkojimas: mergų ir vandenio“
dangus, vanduo su neįprasta kilmininko forma
,,vandenio“. Jau pirmoji eilėraščio strofa iškalbinga. Ja
Geda pradeda vynioti žmogaus Gyvenimo kamuolį,
neatitraukdamas žvilgsnio nuo vandens. Lyrinis
subjektas, prašydamas malonės retoriškai sušunka:,, Būk
maloningas man, vanduo!“ Eilėraščio objektas yra
,,nebylus“. Jis ,,žymi tariamą pašnekovą – tu, su kuriuo
bendraudamas lyrinis subjektas ir išdėsto savo mintis,
nusiteikimą“. Nuo pat pirmosios kūrinio eilutės ir
atsiranda ne tik kalbantysis ( adresantas), bet ir
klausantysis ( adresatas). Lyrinis subjektas kreipiasi į
vandenį, nes vanduo – ne tik žmogaus, bet ir viso
pasaulio egzistencijos šaltinis. Kai jis maloningas,
gelbsti nuo sausmečio, drėkina daigus, laukus, - atlieka
motiniškumo funkciją. Vanduo nuplauna ir nešvarumus,
todėl nuo seno naudotas apsivalymo apeigose.
Pasaulio centre - žmogus: vyras ir moteris. Vyras tvirtai
atsirėmęs į kultūrą, moteris – pati gamta. Šios sampratos
nesikeičia nuo XII a. Vadinasi, vanduo yra
moteriškosios stichijos ženklas. Moteriai vanduo
svarbus: jame glūdi gyvybė, o gimęs kūdikis tuoj pat
prausiamas, maudomas vandenyje. Vadinasi, lyrinio
subjekto sušukimas:,, Būk maloningas man, vanduo!“
verčia klausti, kodėl prašoma jo malonės. Gal vanduo
kai kam lemtis ar siaubinga stichija, visais laikais
pasigrobianti daug gyvybių. Eilėraštyje vanduo drumsčia
lyrinio subjekto jausmus, prisiminimus, išsakomus
įvairiais fiziniais pojūčiais stebint vandenį ir
svarstant, ,,ar jis guli, ar srūvi“... vandenyje lyrinis ,,aš“
įžvelgia veržlumą ir energiją. Vanduo – judėjimas, jis
gali sugriauti namus – prisiminimus. Lyrinis subjektas,
68
kaip ir vanduo, turi savų giliai glūdinčių paslapčių,
kurios neišjudinamos, ne visiškai atskleidžiamos. Su
gamtos reiškiniais siejamas žmogaus sielos gyvenimas.
Eilėraštyje apčiuopiama konkreti, geografiškai apibrėžta
erdvė( ,,... berods, Armino... Iš Šlavantų ar Gudelių?‘‘) ,
įrėminta poeto gyvenimo vingių, nekonkreti geografinė
erdvė ( Neįvardyto telkinio vanduo, krantas, dangus...)
bei prisiminimų ir beribės sielos erdvės ( Potvynis, miręs
Arminas, mergos, mirkiusios kojas ir prieš šimtą
metų...).
O aplinkui tyla...Girdėti tik sruvenantis vanduo. Lyrinis
subjektas tyli ir tylės ,,čia ties tarpvietėm, ant kranto“ bei
mėgins toje mėnesienos tyloje mintimis susikalbėti su
vandeniu, dangumi bei pačia tyla, nes paslaptinga
nakties būtybė Mėnulis, ne skaldo, bet vienija. Jis
atskleidžia gelmes, todėl dažnai vadinamas tėvu,
globojančiu skriaudžiamas mergeles. Iš čia aliuzija į
išdykusį berniuką, užaugusį būsiantį mergininką...,, Iš
Šlavantų ar Gudelių?‘‘ rimtis ir tyla, saugoma ir
globojama Mėnulio, lyriniam subjektui grąžina praeities
blyksnius ir jis sušunka: ,, Vanduo! Tai buvo 1957-
aisiais, prieš potvynį...“ Potvynį 1957-aisiais liudija
fotografija, daryta ,,mažo, išdykaus berniuko“. Laiko
priešprieša- fotografas miręs. Paminėta tik viena kita
berods Armino gyvenimo detalė – buvo mergininkas.
Proziškai primenamas, pasitelkiant epitetus, nusakančius
asmens savybę, gyvenimo būdas: mergininkas, ,, bet ne
vaikštikas, ne koks bobeliautojas, bobišius,
bobelinius...‘‘ ir akcentuojant, kad ne kaip ,, kaip tas
diedas, apsimelavęs, primelavęs man prieš
pusšimtį, vanduo...‘‘, kuris pakyla, sukeldamas
potvynius ir nuslūgsta... Tokių pakilimų ir nuosmukių
gausu ir lyrinio subjekto gyvenime. Taip vanduo
sluoksnis po sluoksnio užkloja praeitį, kuri vis labina
pasineria užmarštin.
Prasprogusios gegužraibės – nuoroda į gegužę.
Gegužraibes – žodžių metamorfozė.
Paralelė tarp vandens ir moters, nes vanduo – moteriškas
pradas: ,, ... ilgai žiūrėjau į tave, 
69
 į tavo glotnų sėdmenų paviršių...“, vandenį ir moterį
siedamas pagal panašumą, atkreipdamas dėmesį į melsvą
spalvą, reiškiančią vienišumą. Ta pačia spalva poetas
nuspalvina ir dangų, ir prasprogusias gegužraibes, tuos
violetinius, tuos mėlynus žiedelius. Žiedelius galima
greit sunaikinti vienu neatsargiu prisilietimu, širdies
šalčiu ar abejingumu... Ar ne stebuklas ,, tie violetiniai,
tie mėlyni žiedeliai‘‘, nenušluoti nuo žemės paviršiaus,
neišnykę be ženklo, nesunaikinti potvynių?
Paskutinėse strofose – vėl vanduo, kuriame ir ,, mergos
buvo lig šlaunų, /jos mano sąmonėj, - ar joms, ar tau
meldžiausi - /nežinau. Tau padėkot nemoku, jos - jau
mirusios, /vanduo...“ Tekste net šešis kartus žodis
vanduo vartojamas šauksmininko linksniu. Tai priemonė
dvasinei įtampai kurti. Paskutinėje strofoje jis skamba
kaip atodūsis. Atidūsėjama ne tik už save, bet ir
artimuosius, gimine, tautą.

Programiniai privalomi ir privalomi kontekstiniai autoriai (III ir IV klasei).

3.+M.Mažvydas. Katekizmas (lietuviška eiliuota prakalba)

2.+M. Daukša. Postilė (Prakalba į malonųjį skaitytoją)
4.+J. Radvanas. Radviliada (I d. 31-96 eil., III d. 85-169 eil. )
/V. Šekspyras (W. Shakespeare). Sonetai (1, 5, 24, 65, 116, 132, 154). Hamletas. *•
/J. V. Gėtė (Goethe). Faustas. I dalis, II dalies pabaiga.*
I.Kantas Atsakymas į klausimą Kas yra švietimas?
Šatrijos Ragana. Sename dvare•
/Ignas Šeinius. Kuprelis •
B. Sruoga. Milžino paunksmė•
2.+M. K. Sarbievijus. Lyrika (pasirinkti eilėraščiai)
5.+K.Donelaitis. Metai
6.+A. Mickevičius. Eilėraščiai Romantika Odė jaunystei Akermano stepės Vėlinės, II, IV dalis
Poema Ponas Tadas (I kn. 1–40 eil.)

70
7.+A.Baranauskas. Anykščių šilelis
8.+ V. Kudirka. Tautiška giesmė, Varpas, Labora, Iš mano atsiminimų keletas žodelių
9.+Maironis. Pavasario balsai (pasirinkti eilėraščiai)
Žemaitė. Sutkai, Autobiografija
F.Dostojevskis. Broliai Karamazovai (V knyga, V skyrius: Didysis inkvizitorius)
Nusikaltimas ir bausmė•
10.+J. Biliūnas. Liūdna pasaka. Pasirinkti apsakymai
11.+J. Tumas-Vaižgantas. Dėdės ir dėdienės
12.+V. Krėvė Skirgaila
13.+V. Mykolaitis-Putinas. Tarp dviejų aušrų, Altorių šešėly
***
14 +J. Savickis. Novelės (Kova, Fleita, Vagis, Jono Graužos nuotykiai, Mėnesiena)
15+J. Aistis. Pasirinkti eilėraščiai
16+H. Radauskas. Pasirinkti eilėraščiai
F. Kafka. Metamorfozė
A. Vaičiulaitis. Vidudienis kaimo smuklėje
H. Hesė. Stepių vilkas
17. +S. Nėris. Prie didelio kelio
18. +B. Sruoga. Dievų miškas
19. +A. Škėma. Balta drobulė
20.+ Just. Marcinkevičius
21. M. Katiliškis. Miškais ateina ruduo
22. J. Aputis. Keleivio novelės (pasirinkti apsakymai)
23. S. Geda. Pasirinkti eilėraščiai
(Gali būti rekomenduojami epochą reprezentuojantys autoriai ankstesnių laikų ir dabartiniai. Pavyzdžiui, realizmą – O Balzakas „Tėvas Gorijo“ ar
„Eugenija Grandė“, Mopasano romanai, Baroko – Sabaliauskaitė „Silva rerum“, romantizmą – V. Hugo romanai, Baironas ir pan.).

71