LITERATŪROS LAIKOTARPIŲ, AŪTORIŲ IR KŪRINIŲ

KONSPEKTAS

AUTORIUS LAIKOTARPIS/ KULTŪRINIS, ISTORINIS LAIKOTARPIO KŪRINYS APIE KŪRINĮ

SROVĖ KONTEKSTAS/BIOGRAFINIS AUTORIAUS
KONTEKSTAS
Renesansas- XV-XVIa. Lietuvą pasiekia XVIa.
Vyrauja humanizmo idėjos. Žmogus,
skirtingai nei viduramžiuose (V-XVa.),
tampa didžiausia vertybe. Žmonės
nebeveržomi tikėjimo dogmų išdrįsta būti
Renesansas savimi, suvokia savo vertę. Kultūros ir
mokslo pažangos amžius. Grįžta antikos
idėjos- gyvenimas vaizduojamas kaip
maksimaliai gražus, svarbi kūno ir dvasios
harmonija. Svarb. bruožas- dėmesys
klasikiniam mokslui, menui bei vertybėms.
Humanizmas paskatino reformacijos sąjūdį,
o reformatorių ir kontrreformatorių kovos „Katekizmas“ kalbėjo reformacijos
pasiekė ir Lietuvos gyvenimą. Pirmoji idėjomis- mokė žmones tikėjimo
lietuviška knyga- Martyno Mažvydo „Katekizmas tiesų, skaityti gimtąja kalba.
Renesansas- „Katekizmas“ (1547m.)taip pat atsirado “ 1547m. Pateikiamas pirmas originalus
M.Mažvydas
reformacija Renesanso ir humanistinio judėjimo įtakoje. Karaliaučiuj lietuviškas eilėraštis „Knygelės
M.Mažvydas- reformacijos veikėjas, lietuvių e pačios bylo lietuvinykump ir
raštininkijos pradininkas, liuteronas. Dėl žemaičiump“, pirmą kartą
persekiojimų LDK persikėlė į Prūsiją pateikiama lietuviška abėcėlė.
(Just.Marcinkevičiaus „Mažvydas“)

Indrė Kemėšiūtė 2013m.

 Renesansas- žiaurių religinių kovų metas.
Europos visuomenėje brendo
nepasitenkinimas Bažnyčios viešpatavimu
daugelyje sričių. Reikėjo ieškoti kitokio
bažnyčios institucijos santykio su visuomene
Reformacija
ir valstybe, kitokio žmogaus ir Dievo
santykio. Šį poreikį suformavo teologijos
daktaras Martynas Liuteris, 1517m. ant
Vitenbergo pilies bažnyčios durų jis prikalė
95 tezes pries indulgenciją.
„Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta,
tokia prasta ir niekinga, kad
neturėtų šių trijų savų ir tarsi
įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių
ir kalbos? visais amžiais žmonės
kalbėjosavo gimtąja kalba ir visados
rūpinosi ją išlaikyti, turtinti,
tobulinti ir gražinti. Nėra tokios
menkos tautos, nėra tokio niekingo
žemės užkampio, kur nebūtų
vartojama savakalba. tąja kalba
paprastai visi rašo įstatymus, jąja
Postilė.
Pirmoji lietuviška knyga Lietuvoje, leidžia savosios ir svetimų tautų
„Prakalba į
M.Daukša Renesasas M.Daukšos „Katekizmas“ 1595m. istorijas, senas ir naujas, jąja
malonųjį
išspausdinta jėzuitų. aptaria visus valstybės reikalus, ją
skaitytoją“
gražiai ir padoriai vartoja visokiais
atvejais bažnyčioje, tarnyboje,
namie. Pati prigimtis visus to moko
ir kiekvienas beveik iš motinos
krūties įgauna potraukį į savąją
kalbą – ją mielai vartoti, išlaikyti ir
propaguoti. ne žemės derlumu, ne
drabužių skirtingumu, ne šalies
gražumu, ne miestų ir pilių
tvirtumu gyvuoja tautos, bet
daugiausia išlaikydamos ir
vartodamos savo kalbą, kuri didina
Indrė Kemėšiūtė 2013m.

Jonas Radvanas (apie XVI a. vidurį–po 1592)
– LDK renesanso poetas, herojinio lotyniško
epo Radviliada autorius. apie radvano
gyvenimą neišliko beveik jokių istorinių
Jonas Radvanas Renesansas
žinių, rekonstruotos tik kai kurios jo
„Radviliada“
biografijos detalės, daugiausiai remiantis
Radvano kūriniais, kurie visi paraš yti lotynų
kalba.
Viljamas Šekspyras- didysis vėlyvojo
Renesanso menininkas, anglų nacionalinis
poetas ir pasaulinės reikšmės dramaturgas.
Tragiška
Viljamas Didžiojo dramaturgo kūriniai atspindi
Renesansas
Šekspyras humanistinės filosofijos pokyčius- nuo
„Hamletas“
optimistinio požiūrio į žmogų ir šviesaus
gyvenimo traktavimo iki pesimistinių
nuotaikų svarstant žmogaus prigimties
ir išlaiko bendrumą, santaiką ir
brolišką meilę. kalba yra bendras
meilės ryšys, vienybės motina,
pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.
sunaikink ją – sunaikinsi santaiką,
vienybę ir gerovę. sunaikink ją –
užtemdysi saulę danguje, sumaišysi
pasauliotvarką, atimsi gyvybę ir
garbę.“
Kūrinyje šlovinamas žymus LDK
kariuomenės vadas, etmonas,
kancleris ir Vilniaus vaivada,
reformatus globojęs didikas
Mikalojus Radvila Rudasis. Tai
idealus herojus- veiklus ir stiprus,
pasiaukojęs tėvynei. Poemoje
pasisakoma už Lietuvos valstybės
savarankiškumą, poetizuojama
Herojinis
Lietuvos gamta, aiškinama lietuvių
epas
romėniškosios kilmės teorija,
įterpiama Vilniaus kūrimo legenda.
Šia legenda parodoma, kaip beveik
laukinis Lietuvos kraštas tampa
iškilia civilizuota ir galinga
valstybe; jos sostinei Vilniui
suteikiama net tautų globėjo
reikšmė. Poemoje jaučiamas
pasididžiavimas savo valstybe, jos
šlovinga kilme, stipriais vadovais.
Pasaulis šioje tragedijoje atrodo
tarytum netekęs moralinių
pagrindų, jame iškyla neįveikiamos
blogio jėgos, kurios iškraipo
drama
žmogaus gyvenimo tikslus, paneigia
jo buvimo prasmę, slopina valią
veikti.
„Būti ar nebūti“- lemtingas, esminis
Indrė Kemėšiūtė 2013m.
 problemas bei ją sąlygojančių istorinių
aplinkybių klausimus. Jo kūrybos centre -
amžinai svarbi žmogaus gyvenimo prasmės
problema.
Barokas- teatro epocha, kur „visas pasaulis
vaidina“, o pasaulis suprantamas kaip scena,
todėl dailėje taip pat sustiprėjo
Barokas (XVIa.
teatrališkumas, egzaltacija ir patosas. Pagr.
Pab.- XVIIIa.
Bruožai: nusivylimas žmogaus galiomis;
Vid)
baroko vardu mėginta nusakyti tai, kad
keista, neįprasta, netaisyklinga, įmantru.
Renesanso optimizmą keitė dramatiškas
vienišo tragedijos herojaus
klausimas: ar susitaikyti su likimu ir
išsaugoti gyvybę („būt“), ar
pasipriešinti blogiui, imtis veiksmo,
pakilti kovai, kuri, be abejo, turi
baigtis tragiškai, nes blogis
neaprėpiamas, neįveikiamas
(„marios nelaimių“)- prasminga
kova reikštų neišvengiamą pražūtį
(„nebūt“). Taigi, gyventi susitaikius
ir kenčiant dvasioje ar žūti kovoje
už savo principus, tiesas, idealus? Iš
esmės Hamletas klausia- gyventi
jam, ar mirti, ir tai, matyt, pats
sunkiausias klausimas žmogui.
Pasiryžęs kovai herojus įgyja
tragiškos didybės. Hamletui net
sunkiau nei tradiciniams herojams:
jis susigrumia ne tik su pasaulio
blogiu, bet ir su savim, su savo
paties abejonėmis, jame
atsiskleidžia visiškai naujos
žmogaus egzistencijos gelmės.
Išbandymų situacijoje ima ryškėti
nauja žmogaus kokybė, gimsta
naujas Vakarų civilizacijos žmogus-
prieštaringas, sudėtingas, nuo
pasaulio problemų atsigręžiantis į
savo vidines problemas.
Indrė Kemėšiūtė 2013m.
 supratimas, kad pasaulis yra prieštaringas
ir nepažinus, kad žmogus grėsmingoje
visatos begalybėje yra trapus, ribotas ir
silpnas. „Žmogus tik nendrė,-silpniausias
gamtos kūrinys, bet jis- mąstanti nendrė.
“Svarbiausi motyvai- žmogaus gyvenimo
trapumas, laikinumas, mirties visagalybė,
atgaila, Dievo ieškojimas ir dialogas su
Dievu. Diavizas- „Memento mori“.
Mikalojus Konstantinas Sarbievijus - „Odė Krispui
žymiausias lotyniškai rašęs to meto ATR Levinijui“-
poetas, jėzuitas, plataus pripažinimo kad
sulaukęs visoje Europoje. Jo 1625m. kūrinys nepasitikėtų
„Lyrikos knygos“ sulaukė daugiau kaip 50 per daug
leidimų. Oksfordo universitete vietoj jaunyste;
Mikalojus
Horacijaus buvo nagrinėjami M.K. „Odė Janui
Konstantinas Barokas
Sarbievijaus darbai. Popiežiaus vainikuotas Libinijui“-
Sarbievijus
aukščiausiu poeto pripažinimo ženklu- laurų teisina savo
vainiku. Vadintas Sarmatų Horacijumi. vienišumą;
„Odė Pauliui
Kazlovijui“-
žmogui reikia
poilsio.
Danielius Noborovskis
„Gyvenimo trumpumas“
Minutė po minutės, šitaip eina laikas.
Tėvus turėjai, štai jau gimė tavo vaikas.
Jei šiandien dar esi čia, jau rytoj nebūsi -
Numiręs šalto kapo duobėje supūsi.
Gyvenimas žmogaus- tai vėjas, blyksnis,
Barokas
dūmas
Dukart nebūna saulės vis toks pats
šviesumas.
Vis sukasi ir sukas laiko greitas ratas,
Nei pagailėti nieko, nei palaukt nepratęs.
Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj-tik sekundės kelios.
Indrė Kemėšiūtė 2013m.
 Vienam galbūt lopšys jau mirčiai guolį kloja,
Kitam tik gimus kapas motiną atstoja.

„Švietimas yra žmogaus išsivadavimas iš

nesavarankiškumo, dėl kurio pats žmogus
kaltas. Nesavarankiškumas yra
nesugebėjimas naudotis savo protu kitų
nevadovaujamam“- I.Kantas
Žmogus ima pasitikėti savo protu ir veikla.
Vyrauja racionalizmas- „protas gali pakeisti
pasaulį“. Skleidžiamos optimizmo, tikslingos
Apšvieta
veiklos idėjos. Iškeliama mokslo ir žmogaus
(Švietimo
proto galybė. Pirmoje XVIIIa. Pusėje protas,
epocha)
mokslas ir kitų mokymas (švietimas) imtas
XVIIa.pab- 18a.
vertinti labiau, nei žmogaus kilmė ar
priklausymas luomui. Tikėta, kad išsilavinęs,
protingas žmogus ras vietą visuomenėje,
išnyks visuomenės padalijimas į aukštuosius
ir žemuosius luomus, kad mokslas bei
išminties šviesa įveiks tamsą, skurdą,
prietarus. Tikėta, kad švietimas padarys
žmones laimingus.
Prologas danguje, Dievas sako: „Juk
J.W.Gėtė- vokiečių rašytojas, humanistas, XVIIIpab.-
Johanas sodininkas žino, kokį vaisių jo
politikas, mokslininkas ir filosofas. Vienas XIXa.pr.-
Wolfgangas Apšvieta laistomas medelis jam atneš.“- jis
svarbiausių vokiečių švietimo epochos drama
Gėtė nesistebi žmonių nuodėmėmis, jis
rašytojų. „Faustas“
žino, ką sukūrė ir ką iki šiol

Indrė Kemėšiūtė 2013m.


Kristijonas Donelaitis- lietuvių literatūros
klasikas, lietuviško tautinio epo autorius.
Profesorius Liudas Rėza jau po K.Donelaičio
mirties išleido keturias jo epinio pobūdžio
Kristijonas
Apšvieta giesmes- „Pavasario linksmybės“, „Vasaros
Donelaitis
darbai“, „Rudenio gėrybės“, „Žiemos
rūpesčiai“ ir pavadino jas „Metais“ (1818)-
iki šių dienų visoje Europoje vertinamą
lietuvišką literatūros šedevrą.
Romantizmas, iškilęs pačioje XVIIIa.
Pabaigoje, yra reikšmingiausia XIXa .
Europos literatūros, meno, filosofijos
Romantizmas
kryptis. Ji prasidėjo pasipriešinimu
klasicizmui, jo racionalumui, normoms,
taisyklėms. Romantikai skelbė laisvę
tebeaugina žemėje. Jis tiki žmogaus
dorove ir gerumu: „Tauri žmogaus
dvasia pati savaime vis vien tiesos ir
gėrio sieks.“ Taigi, Dievas tiki, kad
jo kūrinys- gėrio ir tiesos šaltinis, jis
tiki, kad padaręs daug klaidų
žmogus galų gale pasimokys, išmoks
nebekartoti savo klaidų ir
nuodėmių, visą gyvenimą
nevaikščios klystkeliais, tai įrodo jo
žodžiai: „Žmogus per klystkelius
suranda tikrą kelią.“
Poemoje stipriai jaučiama epochų
stilių sąveika- 1)hegzametras iš
Antikos laikotarpio; 2)iš realizmo
laikotarpio atėjo stiprus tikrovės
pojūtis, konkretus vaizdingumas,
personažas siejamas su socialinės
aplinkos veiksniais; 3)Barokas-
gamtos gaivališkumas bei jos kaitos
dėsnis- sureikšminta mirties tema,
Poema
fatališka pasaulėjauta, žemiškojo
„Metai“
gyvenimo pabaiga ir mirties
triumfas; 4)Klasicizmas- žmogus
linkęs į materializmą, simetrija,
tvarka. Hegzametro ritmas, keturių
metų laikų kompozicija, veiksmo
vietos, personažų sistemos
pastovumas. 5)didaktika- švietimas,
pamokymai; 6) racionalizmas
K.Donelaitis.Metai..pdf
Indrė Kemėšiūtė 2013m.
 gyvenime ir kūryboje, teikė pirmenybę tam,
kad natūralu, įgimta, neigė dirbtinumą,
šabloną. Romantizmo laikas yra revoliucijų,
sukilimų, tautų išsilaisvinimo iš svetimųjų
priespaudos laikas. Tautos ima domėtis savo
istorija, kūryba. Svarbus darosi ir žmogus, ir
tautos individualumas. Kūryboje
individualumas virsta individualizmu,
stipriu, net perdėtu individualiojo prado
pabrėžimu. Romantinis menas yra
herojiškas, jo herojai maištingi, nes tikrovė
slegia ir žeidžia, daro vienišą. Dvasios
pakilumas lemia romantizmo kūrinių
pakylėtumą , susijusį su jausmais ir
vaizduote.
Pagrindinė tema-gyvųjų ir mirusiųjų
regimojo ir neregimojo pasaulių
žmogaus išorinės ir vidinės dvasinės
Svarbus Europos romantizmo lenkų poetas. egzistencijos klausimai. Antroje
Lietuvių kultūrai (ypač per Baranauską, dalyje imituojamos archaiškos
Maironį) padarė didelį poveikį, paskatino Vėlinių apeigos. Pagarbą
romantizmo reiškimąsi. Įėjo į pasaulinę protėviams, mirusiems A.Mickevičius
literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai yra nusakęs kaip ypatingą lietuvių
gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, pasaulėjautos bruožą. Dramos II-oje
protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą dalyje burtininko iškviestos vėlės
Adomas prieš carizmą. Visokeriopai puoselėjo meilę Poema liudija „gyvąsias“ tiesas, susijusias
Romantizmas
Mickevičius gimtajam kraštui bei jo istorijai. Kaip ir kiti „Vėlinės“ su pagrindiniais žmogaus
to meto romantikai, skelbėsi esą kilme - egzistencijos klausimais- kančios ir
lietuvis, tautybe- lenkas. Kūriniai, ypač kaltės, tarpasmeninių ryšių ir
istorinės poemos, skatino lietuvių tautinį gyvenimo vertės. IV-oje dalyje
judėjimą, tautinės savimonės ugdymo, turėjo sukurtas pirmasis Lietuvos
įtakos lietuvių literatūrai. 1822m. literatūroje romantinio individo
A.Mickevičiaus pirmoji poezijos knyga- paveikslas, artimas J.V.Gėtės romano
Romantizmo Lietuvoje pradžia. „Jaunojo Verterio kančios“ herojui.
Tai individualistas, pasinėręs į savo
jausmų pasaulį, skausmingai
išgyvenantis atotrūkį tarp aukštų
Indrė Kemėšiūtė 2013m.

Visoje Mickevičiaus kūryboje svarbus
kraštovaizdis. “Ponas Tadas“ rašytas iš
tėvynės ilgesio, iš noro kūryba grįžti į
gimtąsias vietas.
Adomas Romantizmas/
Mickevičius Realizmas
Antanas Baranauskas (1835–1902) – XiX a.
vidurio lietuvių romantizmo poetas, katalikų
Antanas Romantizmas dvasininkas, Seinų vyskupas, kalbininkas,
Baranauskas /Realizmas matematikas, biblijos vertėjas. Baranausko
kūryba, ypač lietuvių tautinės kultūros
traktuotė (tautinio charakterio sąsaja
sielos polėkių ir tikrovės-
neišsprendžiamą žmogaus likimo
kančios paslaptį. Šia drama buvo
siekiama sukurti naują dramos
formą, pasižyminčią realistinės ir
simbolistinės poetikos jungtimis,
fragmentiškumu, neišbaigtumu.
Tokia forma leidžia apčiuopti tai, ko
žmogaus pasaulyje neįmanoma
išsakyti tiesiogiai.
Poema turi ilgesnį pavadinimą-
„Ponas Tadas arba Paskutinis
antpuolis Lietuvoje“ ir paaiškinamą
antraštę „Bajorų nuotykiai iš 1811 ir
1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų“.
Tai epinis pasakojimas apie
istorinės Lietuvos bajorus ir
valstiečius: apie seną dvarą,
herojinius bajorų žygius ir juokingus
Poema bajorų nutikimus, dramatiškas
„Ponas paslaptis ir paviršines gyvenimo
Tadas“ intrigas. Epinis ramumas, vaizdų
plastiškumas, žmonių ir pavidalų bei
charakterių ryškumas, giedros,
nuotaikingos poezijos paprastumas -
paskutiniojo A.Mickevičiaus šedevro
bruožai. Gausu gyvenimiškos
teisybės ir išminties. „vėlinės“ yra
ryškus romantizmo kūrinys, „Ponas
Tadas“- daugiau realistinis,
aprašomasis.
Poemoje „Anykščių šilelis“ atsispindi
glaudus žmogaus ir gamtos ryšys.
„Anykščių Miškas, kurį taip gražiai aprašo
šilelis“ A.Baranauskas, visais laikais buvo
atgaiva žmogaus sielai, gelbėtojas
nuo visokių ligų ar net bado. „Kur
Indrė Kemėšiūtė 2013m.
 Su vieta, lietuvių kalbos reikšmė) padarė
didelį poveikį Maironiui. „...be jo gal ir
mūsų nebūtų buvę“. Lietuvių literatūros ir
kultūros istorijoje Baranauskas dažnai buvo
vertinamas kaip
„besiblaškantis“ žmogus, didelius gabumus
iššvaistęs įvairiose srityse ir nė vieno iš savo
darbų galutinai neįgyvendinęs. iš tiesų
Baranauską tinkama būtų vertinti kaip
vieną paskutinių „organiškųjų“, moderniose
specializacijose neišsitenkančių visuminių
talentų, kokių būta Europos klasikinėje
kultūroje – kaip Leonardas da Vinčis,
Kristijonas Donelaitis ar Johanas Volfgangas
Gėtė.
Pradėjus eiti „Aušrai“, paskelbė joje savo
pirmąją lietuvišką publikaciją- eiliuotą
vertimą. 1889m. išėjo „Varpas“. Kudirka
buvo modernios lietuvių tautos šauklys ir
Vincas Kudirka Romantizmas didis kultūros darbininkas. Jo gyvenimas ir
kūryba, priklausydami Lietuvos atgimimo
istorijai, sykiu lieka ir kaip amžinosios
žmogaus ir tėvynės, žmogaus ir pasaulio
dramos liudijimas.
Maironis savo kūryboje sujungė etninės
lietuvių kultūros (žemdirbių patirties,
liaudies kūrybos) ir europinės
(krikščioniškosios kultūros) tradicijas,
nutiesė tiltą tarp praeities ir savo laiko - XIX
a. pabaigos ir XX a. pradžios. Maironio
Maironis Romantizmas
kūryba pradėjo formuotis lietuvių tautinei
savimonei, skatino laisvės,
nepriklausomybės siekius. Maironio talentas
universalus, daug apimantis: jungiantis
lyrinį eilėraštį, dainą, poemą, istorinę
dramą, vertimus ir apmąstymus apie istoriją
tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna,
gryna! Kur tik uostai, vis miela:
giria nosį trina! Kur tik klausai, vis
linksma: šlama, ūžia, išaudžia! Ką
tik jauti, vis ramu: širdį glosto,
griaudžia!“ ; „Dažnai miške lietuvi,
ko verkia, nežino...“
Eilėraščiai proginiai- „Labora“-
universiteto baigimui, „Varpas“-
pirmajam laikraščio numeriui,
Eilėraščiai
„Tautiška giesmė“- „Varpo“
„Varpas“,
dešimtmečiui paminėti.
„Labora“,
„Varpas“ jau yra atlikęs istorinę
„Tautiška
tautinio, socialinio budinimo misiją,
giesmė“
tačiau jo politinė bei pilietinė
potekstė nestokoja aktualumo ir
šiandien.
„Pavasario balsai“- svarbiausia
Maironio knyga. Maironio pavasaris
yra ne tik atbudusi gamta, o ir
atbudusių tautų, taip pat ir lietuvių,
Eilėraščių laikas. Pabudimas yra svarbus
rinkinys Maironio žodis. Perkeltine reikšme
„Pavasario jis reiškia ir tautų pavasarį,
balsai“ vadavimąsi iš svetimųjų
priespaudos. Poeto vaizdinys
kuriamas romantizmo stiliumi-
jaunas, nuliūdęs, kenčiantis,
pasiaukojantis. Eilėraščiai Lietuvos
Indrė Kemėšiūtė 2013m.
 ir literatūrą. Maironis reiškėsi kaip poetas, tema- „Kur bėga Šešupė“, „Milžinų
istorikas ir politikas. Rinkinys „Pavasario kapai“, „Eina garsas“, „Trakų pilis“,
balsai“ yra svarbiausia knyga lietuvių „Lietuva brangi“. Maironis
lyrikos istorijoje. Maironis pabrėžia eilėraščiais kūrė Lietuvos poetinę
socialinį teisingumą, teigia broliškus istoriją ir poetinę geografiją, jis
santykius tarp žmonių ir tautų, kelia atskleidžia ryšį tarp kraštovaizdžio
demokratijos, laisvo apsisprendimo, kaip ir kultūros. Lietuvos temą galima
svarbiausio politinio principo, svarbą: skaidyti į daugelį atskiru potemių
tautos „pačios tvarką ves teisingą“. (gamta, kalba, istorija, religija,
„Taip, tiesa tėra tik viena. Maironis išnyra iš praeitis ir ateities projektai). Jis
gelmių, kuriuose brendo didžiausi E uropos kalba apie praeitį didžiuodamasis,
talentai-Mikelandželas ir Rafaelis, aukštindamas protėvių žygius, jų
Leonardas da Vinčis, Gėtė, Baironas, Bachas. šlovę. Laisvė iškeliama kaip
Jis- vienas iš pavėlavusių milžinų- pakraštyje svarbiausias kovų- karų
prie Baltijos, šalyje, vadinamoje Lietuva“ argumentas.
Realistai nusigręžia nuo romantikų
suabsoliutinto žmogaus dvasios pasaulio ir
susitelkia ties daiktiškosios žmogaus
aplinkos vaizdavimu. Ši literatūros kryptis
paskatino šiuolaikinių literatūros žanrų,
pirmiausia romano, išpopuliarėjimą. XIX a.
žmonių pasaulėžiūrą paveikė naujos
filosofijos, gamtos bei visuomenės mokslų
idėjos, susijusios su materialistine pasaulio
Realizmas
samprata, žmogaus proto išaukštinimu.
Įtakingiausia to laiko filosofijos kryptis
vadinama pazityvizmu (pozityvus - realus,
tikras, apčiuopiamas). Realistai nustojo
gilintis į filosofinius žmogaus būties
klausimus, dėmesį sutelkė į žmogaus
kasdienybę. Dažniausiai pasakotojas-
visažinis. Realistiniuose kūriniuose -
kasdieninė, šnekamoji kalba, buities detalės.
J.Biliūnas- novelių ir psichologinės lietuvių Novelės „Liūdna pasaka“- svarbiausias
literatūros pradininkas; modernumo lietuvių „Liūdna Biliūno kūrinys. Veiksmas vyksta
Jonas Biliūnas Realizmas
literatūroje pradininkas. Dažna kūrybos pasaka“; 1863m.- sukilimas, didelių vilčių ir
tema- nuskriaustas, nelaimingas žmogus. „Vagis“; kančių metas. Pasaka apie
Indrė Kemėšiūtė 2013m.
Biliūnas pirmasis lietuvių literatūroje kalba
apie sąžinę- svarbiausią žmogaus teisėją.
Biliūno vaizduojami žmonės patiria
susitikimų, kurie yra nežymūs išoriškai,
beveik nepastebimi, bet kartu labai
reikšmingi. Svarbiausios situacijos Biliūnui -
skriauda, nuskauda, kaltė, išdavystė. Jis pats
į viską reaguoja, kenčia liūdi, prisiima kaltę
ir atsakomybę, daug ką pasako ir apie save.
Jonas Biliūnas- pirmasis lietuvių rašytojas,
modernizavęs pasakojimą, suteikęs jam
europietišką formą. Visažinį epinį
pasakotoją jis pakeitė pasakotoju, kuris
dalyvauja kūrinyje susitikdamas,
užjausdamas, suvokdamas, prisiimdamas
atsakomybę. Stengėsi vaizduoti ne tik
išorinius, bet ir vidinius žmogaus dvasios
įvykius.
„Kliudžiau“;“ Juozapotą yra liūdna, netgi
Brisiaus tragiška: jauna, graži, laiminga
galas“; moteris patenka į tokias istorijos
„Ubagas“; situacijas, kurioms negali
pasipriešinti, negali nei išgelbėti
mylimo vyro, nei pati išsigelbėti.
Biliūnas kelia moralinius, kartu ir
filosofinius žmogaus būties
klausimus: kas yra skriauda? Kas
yra kaltė ir jos suvokimas, kas yra
moralinė atsakomybė? „Vagis“- tai
susitikimas s vagimi, kuris įsilaužęs
naktį nori pavogti arklį, berno
pasididžiavimą. Ką galima daryti
tokioje situacijoje: „Bet ką turėjau
daryti? Pulti vidun? O galbūt tenai
ne vienas yra: užmuš kaip žvirblį iš
revolverio ar nudurs peiliu kaip
paršą. Bėgti pasišaukti vyrų? O tuo
tarpu ims ir išsives kumelį- tiek ir
tematysi.“ Galų gale bernas vagį
užmušęs, o po kiek metų, vis dar
kirminams krūtinę ėdant, pasakoja
apie šį įvykį, guodžiasi artimiesiems,
sąžinės šitaip graužiamas. Ramybės
neranda, klausia savęs: „Gal geriau
būčiau padaręs, jeigu atvirai
valdžiai būčiau prisipažinęs, teismo
rankosna atsidavęs“. Biliūnas leidžia
žmogui teisintis: o kam bus geriau -
išveš, uždarys į kalėjimą, kuris „juk
nepataiso žmonių“. Bet sąžinė vis
vien nerami. „O dėl to ir dabar
dažnai tas pats kirminas mano širdį
graužia. Ir nežinau dar, ką pasakys
man užtai Visagalis...“ . „Ubagas“-
tema (skriauda ir jos išgyvenimas).
Indrė Kemėšiūtė 2013m.
 Pasakotojas, išgyvenantis sunkią
savo paties situaciją (sergantis
parvažiavęs tėviškėn), suvedamas su
seneliu, kuris „drebančiom rankom
atidarė vartelius ir įėjo kieman“.
Ištikusi nelaimė yra apėmusi visą
žmogų. Slegia ne tiek nelaimė, kiek
moralinė skriauda, netinkamas
elgesys, kuris pažeidžia
žmoniškumą, sunaikina sandorą
(baigia nykti bitės: „kur namuos
vaidai, ten bitėms ne vieta“).
Apsakymo pasakotojas pasijunta
esąs kaltas: „jaučiu, kad dalį
amžinos vaikų kaltės ir aš savyje
nešioju“. Jis prašo atleidimo:
„Atleisk man tamsta, kad niekuo
negaliu tamstai padėti.“ Šioje
apysakoje silpnesni keičia
stipresnius- stiprieji ir silpnieji
Biliūno kūryboje keičiasi vietomis.
Neoromantizmas yra pirmoji lietuvių
literatūros kryptis, siekusi naujesnio,
problemiškesnio kūrybos suvokimo.
Ankstyvieji XX a. pradžios neoromantikai
siekė suprasti savo tautos dvasią, sukurti
savitą tautinį stilių. Neoromantikams buvo
svarbu sumoderninti kūrybos pasaulėvaizdį;
Neoromantizma jie kreipė žvilgsnius į nematoma (vidiniai
sXX a. pradžia išgyvenimai, regėjimai, slapti patyrimai), į
nepasiekiama (visatos, kosmoso gelmės),
neišsprendžiama (tikėjimo, Dievo
problematika). Atsigręžiama į romantizmą, į
jo stiprius jausmus, į praeities aukštini mą, į
žmogaus ir gamtos ryšį, į paslaptingumo
jutimą. Vienas neoromantizmo bruožų -
idealizmas, reiškiantis dvasinio idealo
Indrė Kemėšiūtė 2013m.
 taikymą gyvenimui ir menui. Neoromantikai
siekė savo tautos kultūrą išvesti į pasaulį,
mintis apie „tautos dvasią“ išreikšti naujoje
kūryboje.
Marija Pečkauskaitė- Šatrijos Ragana, XX a.
pradžios lietuvių rašytoja. Šatrijos Ragana -
idealistinės- romantinės pasaulėjautos,
krikščioniškos pasaulėžiūros kūrėja.
Lietuvių dvasinėje kultūroje Šatrijos Ragana
išsiskiria pasiaukojama meile žmonėms,
geradaryste. Ji gyveno taip, kaip mokė kitus.
Neoromantizma Kartu su Jonu Biliūnu Šatrijos Ragana žymi
Šatrijos Ragana
s naują lietuvių literatūros pakopą: intymesnį
ir įvairesnį pasakojimą, sudėtingesnius
žmonių charakterius. Šatrijos Ragana labiau
akcentuoja atskirą žmogų; ne tik vargą, bet
ir būties poetiškumą, kylantį iš meilės,
gamtos grožio, amžinybės, idealo ilgesio, iš
vaiko ir motinos ryšio, iš mirusiųjų,
išėjusiųjų begalinio gailesčio.
Juozas Tumas- Vaižgantas- vienas ryškiausių
XIX a. pabaigos- XX a. pirmosios pusės
lietuvių rašytojų, savo kūryba ir asmenybe
Juozas Tumas- Neoromantizma sujungęs tautinio atgimimo epochą, XX a,
Vaižgantas s pradžios lietuvių kultūros pakilimą ir
nepriklausomą Lietuvą. Savo veikla ir
raštais prisidėjęs prie dviejų svarbiausių to
meto Lietuvos politinių jėgų- krikščionių
Apysaka „Sename dvare“-
svarbiausias Šatrijos Raganos
kūrinys, parašytas gyvenimo
pabaigoje, jau turint didelę
gyvenimo, jo apmąstymo patirtį.
Pagrindinė veikėja mamatė- dvaro
ponia, trijų mažų vaikelių motina,
vargšų globėja ir užtarėja,
mokytoja, padėjėja, labai savitos
dvasios moteris. Graži, protinga
mamatė jaučia artimumą jai
Apysaka simpatizuojančiam Jonavičiui, bet
„Sename paklūsta žmonos ir motinos
dvare“ pareigoms. Pareigos Šatrijos Ragana
niekada nepamiršta. Kūrinyje
mamatė dienoraščio forma kalbasi
su savim apie pareigas, meilę,
atminimą, gailestį, gamtą, tėvynę. Į
pasaulį žvelgiama ne tik amžinybės
požiūriu, saugančius svarbaus ir
mažiau svarbaus ribas, bet ir
poetiškai: mamatė ieško grožio,
geba jį matyti ir apie jį pasakyti sau
(užrašai) ir vaikams, ypač dukrelei
Irutei, savo pačios sielos aidui.
Svarbiausia šiame kūrinyje- meilės
ir pasiaukojimo tema. Pagrindinis
veikėjas Mykoliukas- tik vadinamas
Apysaka
mažybiniu žodeliu, iš tikrųjų jis jau
„Dėdės ir
visas vyras, kuriam „jau arti trijų
dėdienės“
dešimčių“. Darbštus, spartus ir
geranoriškas kitiems žmonėms
Mykoliukas lengvai susitaiko su
Indrė Kemėšiūtė 2013m.
 demokratų ir tautininkų- susiformavimo.
Šviesiu optimizmu, atsidavimu artimui,
tolerancija, kalbėtojo ir publicisto talentu
bei grožine kūryba Vaižgantas pelnė
neprilygstamą populiarumą tiek tarp
šviesuomenės, tiek tarp paprastų žmonių.
Vaižganto kūryba savita formos požiūriu. Ji
netelpa į tradicinių literatūros rūšių, žanrų
ribas. Reikšmingiausia rašytojo kūrybą
telkiasi apie du probleminius centrus:
lietuvių tautos būdo, jos kultūros prigimties
apmąstymus ir vienišo žmogaus jausmų ir
etinių nuostatų, aistrų ir valios susidūrimus.
„Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė - bet mano!
Lininiai, arielninkai, mėšluočiai, dažnai
padlecai tie lietuviai, bet- mano broliai...“
Vincas Krėvė- Mickevičius, prozininkas ir
dramaturgas, savo raštais sukūrė Lietuvos
legendą, kuri XX a. pradžioje teikė stiprių
impulsų lietuvių nacionalinės kultūros ir
valstybingumo idėjoms. Romantiški Krėvės
raštai nustelbė tikrąją, kur kas proziškesnę
Lietuvos istoriją; meniškai įtaigiai ir
talentingai pavaizduota tautos praeitis
Vincas Krėvė- Neoromantizma
lietuviams tapo nacionaliniu epu, kurio
Mickevičius s „Skirgaila“
valstietiškoji kultūra neturėjo ar buvo
praradusi. Rašytojas priminė tautai jos
karių ir valdovų laikus, išnykusius Lietuvai
nepalankioje istorijoje. Krėvė iškėlė
herojiškąjį ir dvasinį tautos egziste ncijos
aspektus: vaizdavo arba praeities didvyrius,
arba kaimo išminčius.
gyvenimo sunkumais ir jam
užkrauta našta, tempia savo
„altruistišką naštą“ nė
nesiskųsdamas. Kartu jis- ir „Dėdė
Mykolas“- subrendęs ir užaugęs. Jis
lepina brolio vaikus, kuo
išgalėdamas padeda broliui ūkyje-
vis iš to gerumo ir pasiaukojimo
aplinkiniams. Nelaimingai įsimylėjęs
gražuolę Severiutę Mykoliukas
virsta Mykolu- iš nesuprasto
jaunuolio, neturinčio jokio orumo ar
išdidumo į nepakeičiamą
darbininką, užsitarnavusį pagarbos,
atsparų išoriniam pasauliui.
Pabrėžiamas keistas ir tragiškas jo
likimas- juk Mykolo mylimoji Sevrja
išteka už senio Rapolo Geišės!
Didžiausia jo brangenybė- jaunystės
meilė, vėliau tyliai slėpta širdyje.
Drama vaizduoja XIV-XV a. kovas dėl
Lietuvos valstybingumo; joje
svarbios pareigos ir jausmo, valdovo
ir žmogaus psichologinės prieštaros.
Istorinė keturių dalių tragedijos
žanro drama „Skirgaila“- veikalas,
žmogaus egzistencijos ir
pasaulėžiūros problemomis,
Drama
tragiškojo herojaus paveikslu bei
draminio veiksmo įtampa artimas
Šekspyro kūrybai. Kūrinyje vyrauja
rūsti viduramžių atmosfera, bet kai
kurios dramoje keliamos problemos
aktualios iki šiol (pvz. Lietuvos
kultūrinio savitumo likimas
Europoje). Krėvė šiame veikale
vaizduoja Lietuvą istorijos
Indrė Kemėšiūtė 2013m.

Vinco Mykolaičio- Putino įnašas į lietuvių
literatūrą išskirtinis, jis- vienas ryškiausių
Vincas pomaironinės poezijos kūrėjų, psichologinio
Neoromantizma
Mykolaitis- romano meistras. Putinas suformulavo ir
s nis
Putinas teorinius pagrindus moderniam literatūros,
kaip savarankiškos meninės kūrybos,
supratimui.
kryžkelėje ir žmogų vertybių krizės
situacijoje. “Skirgailos“ herojus turi
prometėjiškumo bruožų(mitinis
Prometėjas padeda žmonėms, bet
pažeidžia dievų nustatytą tvarką ir
yra už tai baudžiamas). Skirgaila
nori žmonėms gero, tačiau nežino,
kaip tai padaryti, o savo veiksmais
griaudamas nusistovėjusias
gyvenimo normas atneša žmonėms
daug sukrėtimų. Todėl tragiškas
herojus yra kaltas be kaltės: jis
sukelia daug kančių kitiems ir
kenčia pats, nes per jį tarytum
išsipildo lemtis. Tai ypatingas
veikėjas, savotiškas likimo
vykdytojas, priimantis pasaulio
iššūkį; jam tenkanti atsakomybė
pranoksta paprasto žmogaus
galimybes ir verčia jį kentėti arba
žūti. Skirgailos charakteris jungia
didybę ir tragizmą. Kunigaikštis yra
pasiaukojęs Lietuvai, svarbiausias jo
tikslas- Lietuvos žemių vientisumas.
Skirgaila yra rūstus ir garbingas
valdovas, nuslopinęs savyje visus
silpnus jausmus. Didinga,
maištaujanti ir pralaiminti žmogaus
dvasia- romantinės dramos esmė.
Romanas turi išorinį ir vidinį
Intelektua- siužetą. Išorinis labai paprastas:
linis romane nuosekliai pasakojamas
psichologi- pagrindinio veikėjo Liudo Vasario
gyvenimo kelias iki brandaus
analitinis amžiaus. Aplinka vaizduojama tik
romanas tiek, kiek ji susijusi su pagrindinio
veikėjo istorija. Išorinis siužetas
Indrė Kemėšiūtė 2013m.

Rašytojas priskiriamas „aukštojo“
modernizmo, ekspresionizmo tipui; J.Savickį
galime laikyti tikru šiandienos lietuvio -
Jurgis Savickis Modernizmas europiečio ir atviro pasaulio gyventojo,
pirmtaku. Atstovavo Lietuvą tuometinėje
Europos valstybių organizacijoje- Tautų
Sąjungoje. J.Savickis- novatoriškas rašytojas,
romane nėra svarbiausias- daug
svarbesnė Liudo Vasario vidinių
patyrimų ir jų apmąstymų istorija.
Visas romano dėmesys sutelktas į
žmogaus individualybę, pagrindinis
romano konfliktas- kurį kelią
pasirinkti: poeto ar kunigo? Pirmą
kartą patyręs meilės išgyvenimus
Liudas Vasaris ima suvokti save kaip
gyvą ir kūnišką žmogų, ne vien
užsidariusį savo dvasiniame
pasaulyje, ne vien ieškantį tikėjimo,
bet ir jaučiantį kažką kitam žmogui.
Romanas „Altorių šešėly“-
humanistinė knyga. Ji atsiranda ne
iš neigimo, pykčio aplinkai, kritikos,
o iš troškino atidžiai įsižiūrėti į
žmogų žlugdančius ir stiprinančius
veiksnius. Laikomasi nuostatos, kad
gyvenimą lemia ne išoriniai
kliuviniai, o vidiniai dalykai: nuo
paties žmogaus vidinio nusiteikimo
priklauso tolesni jo žingsniai. Ši
Liudo Vasario istorija, tai
„prasišviečiantys sąmoningumo
poslinkiai“, nepriklausomo žmogaus
nuostata- „būti savo tėvų, bet kurios
institucijos ar valstybinio autoriteto
nepraryjamu žmogumi“, o tai ir
reiškia išdrįsti būti savimi.
Novelės „Vagis“- tema:1)arkliavagio
„Vagis“; „Ad sugavimas 2) vaiko psichologija ir
astra“; drąsus jo poelgis. Vagis čia
„Fleita“; gretinamas su kunigu, paskui - su
„Jono Kristumu. Dviprasmiškas ne tik
Graužos vagies, bet ir vaiko paveikslas.
nuotykiai“; Poelgiai nėra motyvuoti, nuspėjami.
Indrė Kemėšiūtė 2013m.
 naujas, modernus. Jis neketina savo kūryba
siekti kokio nors kilnaus, praktinio tikslo:
kelti patriotinius jausmus, kovoti už kultūrą,
socialinę lygybę, krikščionišką dorovę.
Modernistinis menas nesislapto už idėjų, jis
atvirai demonstruoja sąlygiškumą,
teatrališkumą, iškelia estetinę funkciją.
Autorius siūlo abejingo ir atsainaus ne tiek
pasakotojo, kiek stebėtojo poziciją. Jo
novelių moterys ir vyrai neturi principų
arba juos sulaužo. Personažus apima
kūniškos nevaldomos aistros, nesveikos
idėjos, noras staiga pakeisti pasaulį.
Nuoseklų pasakojimą pakeičia siužetų
kaleidoskopas. Naujai pažvelgiama į
žmogaus būties laikinumą.
„Mano poezijos vienintelis akstinas ir
vienintelis šaltinis buvo gyvi žmonės.“ ; „Būti
Neoromantizma poetu ir likti be savo žemės yra gal daugiau
Jonas Aistis
s nei fizinė mirtis, ypač tokiam, kaip aš.“
Sekdami J.Aisčio mintis, matome jo savitą
įsižiūrėjimą į gamtą, tautosakišką gamtos
„Kova“ Pinasi keletas balsų, keletas
požiūrių. Jaučiama ironija,
iškilmingi ir netgi patetiški
išsireiškimai. Į rimtus dalykus
žvelgiama ironiškai, linksmai, su
šypsena. „Ad astra“- į liet.k.- „Į
žvaigždes“. Tema- ūkininko šuns
skandinimas, šuns egzekucija.
Novelei būdinga vertybių griūtis,
iškreipta moralė, paradoksai,
šokiruojanti pabaiga, modernizmo
požymiai. „Fleita“- tema: fleitininko
gyvenimas baigus savo karjerą.
Būdingos iškreiptos šeimos vertybės,
susvetimėję materialistai,
savanaudiškumas, ironija,
sarkazmas, gausu muzikinių
terminų. „Kova“- pagr. Tema: vaiko
gyvenimas, mintys alkoholikų
šeimoje. Kalbama apie alkoholizmą,
sudaromas įspūdis, žmonės
pateikiami kaip marionetės, vėl-
iškreiptos šeimos vertybės, šeimos
tragedijos, „juk meilę galima sukurti
ir su pusbuteliu“- ironija,
sarkazmas. Pavadinimas reiškia
vaiko kovą pakeisti savo dalią
šeimoje, tėvų elgesį. Vaikas kovą
pralaimi- kova dėl motinos baigėsi,
vaikas liko gulėti, atsikelti ir toliau
kovoti jam nepavyko.
Eilėraščiai
„Peizažas“;
„Karaliaus
šuo“;
„Vaikystė“ ir
kt. iš
Indrė Kemėšiūtė 2013m.
 sužmoginimą, ankstyvosios patirties
branginimą, mokėjimą ja pasinaudoti.
Poetas siekė atskleisti subtiliausias žmogaus
sielos būsenas, net tyrą džiaugsmą
pasiekiamą liūdesio išgyvenimu. Jis daug
galvoja apie žmogaus ir kūrybos paslaptis,
kurių negalima nei atskleisti, nei visai
paaiškinti, nes dažnai žmogus kaip epušės
lapas „virpa be vėjo“, o žodis „numiršta į
pasaulį pakeliui“. J.Aistis savo poetiniais
principais buvo klasikinės harmonijos
šalininkas. „Eilėraštyje niekas negali būti
taip sau- kiekvienas žodis, kiekvienas
brūkšnys svarbus.
H.Radauskas- vienas ryškiausių lietuvių
lyrikos modernistų, 1944m., iš Lietuvos
pasitraukiant inteligentijai, emigruoja į
Vakarus. Jis siekė savitos kūrybos, priskirti jį
vienai srovei sudėtinga. Poezija išsiskiria
spalvų, vaizdų bei garsų įvairove. Gamtoje,
aplinkoje, buityje ieško grožio, estetinių
emocijų, meninės prasmės. Radauskas-
vienas reikšmingiausių lietuvių poetų,
baigęs modernistinės poezijos formavimosi
tarpsnį ir ją galutinai sujungęs s
Henrikas
Modernizmas moderniosios Vakarų literatūros raidos
Radauskas
tendencijomis. Pagrindiniai jo kūrybos
bruožai-atsiribojimas nuo nepoetinių lyrikos
turinių, estetinis nuotolis, meno kaip grožio
kūrybos, samprata yra ne vieno vėlesnio
lietuvių poeto kūrybinės programos gairės.
Radauskas atstovauja būdingam XX a.
modernistinės literatūros reiškiniui -
“aukštajam modernizmui”, kuriam priklauso
ir didieji XX a. poezijos kūrėjai. Šiuolaikinės
lietuvių literatūros lobyną jis praturtino
bene tobuliausių grynojo žodžio meno
rinkinio
„Daina
graudyn ir
įstabyn“
Henriko Radausko eilėraščiai- tai ne
„paprastas žaidimas žodžiais,
veikiau pasaulio išraiškingumą
teigiantys poetiniai rebusai,
grindžiami vaizduotės žaismu“.
Poezija išsiskiria spalvų, vaizdų bei
garsų įvairove. Gamtoje, meninėje
aplinkoje ar paprasčiausioje buityje
poetas ieško išskirtinio grožio,
estetinių emocijų, meninės prasmės.
Jo kūryba- paprastos, lyg ir
Eilėraščiai „kasdieninės“ tematikos- gamtos
grožis, tikrovės keitimas, meilė,
gyvenimas, pasaulis, savotiškai
išreikštas nusivylimas tikrove-
tačiau išreikštos ypatingais spalvų
tonais, suskamba dar negirdėtais ir
konservatyvią ausį itin
„suerzinančiais“ garsais. Į lietuvių
literatūrą Radauskas įneša naujų
estetinių formų ir daugiaamžės
kultūros, muzikos ir dailės
užuominų. Jo kūriniai ilgaamžiai -
Indrė Kemėšiūtė 2013m.
 kūrinių pluoštu. „ne žmogaus, o dievų kūriniai“ +
interpretacijos ir straipsniai
sąsiuvinyje.
„Statykite namus ant Vezuvijaus ... Mokykitės
gyventi pavojuje. Ramioje buityje, rūtelių
darželyje visi esame gudrūs, bet kas moka
gyventi ant Vezuvijaus, kas moka gyventi
pavojuje..?“- B.Sruoga
Katastrofų literatūrai būdinga apmąstyti
būties pamatų praradimą, ieškoti naujų.
Katastrofų
Autoriams rūpi nupasakoti tragiškas
literatūra
patirtis, išreikšti tai, kuo žmogus stiprus,
kokias vertybes puoselėja. Rašytojų karta,
dalyvavusi pirmajame pasauliniame kare,
vadinama „prarastąja karta“. Literatūra,
kaip ir žmonės, atsidūrė tarp kraštutinių
priešpriešų, tragiškų patirčių, baugių
klausimų ir ateities nežinomybės.
Rinkinyje „Prie didelio kelio“
daugiausia kalbama apie Tėvynės
Salomėja Nėris- XXa. Neoromantikė, kurios
ilgesį, gailestį ir Tėvynę palikusiųjų
poezija mena tiek prieškario, tiek pačius
atgailą. Kūrinys gimė Rusijos
karo metu, kuriuos lyrikė praleido su savo
gilumose- vietoje, kur nesišypso
sūnumi išvykusi į Rusijos gilumas. Neries
Tėvynės saulė, kur šalia nėra
poezija- itin lyriška, romantiška, grįsta ne
brangių žmonių, kur akies
filosofiniais aprašymais, o tikrai, stipriais Svarbiau-
nedžiugina gimtosios šalies
poetės išgyvenimais. S.Nėries vaizduojamas sias
kraštovaizdžiai. Šiame kontekste
Katastrofų žmogus- itin emocingas ir pilnas eilėraščių
Salomėja Nėris labiausiai išryškėja tamsios,
literatūra „romantinių įžvalgų“. Nuo pat pirmųjų rinkinys-
rudeniškos emocijos. Vaizduojamas
kūrinių iki savo, kaip poetės, brandos, „Prie didelio
žmogus „skęsta“ gailesčio ašarose,
autorė vaizdavo nuolatos persimainantį kelio“
itin būdingi tėvynės ilgesio, atgailos
žmogų- besidžiaugiantį gamta, svajojantį,
motyvai. Išreiškiamas gailestis,
įsimylėjusį ir nusivylusį, vaikštantį plonu
graužatis dėl išdavystės, pateikiama
ledu ir vėl pakylėtą meilės, besiilgintį
nemažai tautosakos motyvų, tik
Tėvynės ir apraudanti savo atgailas ir
sustiprinančių tėvynės meilės ir
išdavystes...
ilgesio temų apraiškas. Nei viename
kitame poetės eilėraščių rinkinyje
Indrė Kemėšiūtė 2013m.
 nėra tokia ryškis tėvynės ilgesio
tema, kuri net lietuvių literatūrosje
itin išskirtinė ir autentiška.
Atsiminimų knygoje gana glaustai
aprašoma lagerio buitis, darbai,
bausmės, mityba, kasdieniniai
atsitikimai, kalinių ir pareigūnų
santykiai, paties ėezrašytojo ryšys
su stovykloje vykstančiais dalykais,
Sruoga- poetas, publicistas, literatūros
žmonėmis. Profesorius ištremiamas
mokslininkas, dramaturgas. 1943m.
už tai, kas nestojo į SS eiles ir
ištremtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą.
priešinosi nacistinei valdžiai.
Jo gyvenimo programa- maištinga laisvė ir
Pasakotojo laikysenoje matyti
individualizmas- išlieka svarbi iki pat
Atsiminimų visiška asmens nepriklausomybė nuo
Katastrofų mirties. Garsėja kaip karšto būdo,
knyga išorinių jėgų, neįveikta dvasios
Balys Sruoga laikotarpio neįtikėtinų poelgių, sunkiai susivaldanti, itin
„Dievų galia, sutramdytas skausmas. Ši
literatūra permainingų jausmų asmenybė. Linksmybę ir
miškas“ laikysena- knygos vientisumo
ekstazę keičia juoda melancholija,
pagrindas. Vertybių griūties vaizdai,
sarkazmas, dygumas; rūstų atokumą,
kaleidoskopiška siaubo grimasų
uždarumą- triukšmingas reagavimas.
kaita, ironija sieja Sruogos
„Balių Sruogų buvo koks šimtas, ir visi
memuarus su ekspresionistiniu
kitokie.“
stiliumi, o stojiška laikysena
suartina vakarų egzistencine
literatūra. „Dievų miškas“- viena
originaliausių knygų apie XX a.
Europos koncentracijos lagerius.
+++ kūrybos bruožų lapas...
Egzistencializmas- žmogaus gyvenimą
apmąstanti filosofijos kryptis. Susidarė XX a.
pradžioje. „Egzistencija- ne abstrakcija, o
konkretaus žmogaus gyvenimas. Be
Egzistencializ- konkretaus žmogaus nėra egzistencijos.
mas Kiekvieno žmogaus ji kitokia.“ Nyčė kalba
apie individą, asmenybę, antžmogį.
Heidegerio nuomone, egzistencija reiškiasi
kiekvienam konkrečiam asmeniui kaip jo
nykstantis laikas. Jaspersas kalba apie
Indrė Kemėšiūtė 2013m.
 egzistencijai būdingas ribines situacijas,
kančią, mirtį. Kas yra žmogaus būtis, kokia
jos prasmė?
Tai- reikšmingiausias Mačernio
Vytautas Mačernis- jaunasis lietuvių
eilėraščių ciklas. Jį rašęs labai
literatūros genijus, žuvęs vos 23-ejų, tačiau
jaunas, jis atkakliai ieškojo
jau turėjęs ką palikti- tai “Vizijos” ir
atsakymų į jaunystėje iįkilusius
eilėraščiai. Karo metais, kai Europoje siatė
klausimus: kodėl žmogus ateina į šį
toks patamsių gaivalas, vis dažniau imta
pasaulį, kokia gyvenimo prasmė?
svarstyti, kaip elgtis mažai tautai, kaip jai
„Vizijų“ ciklas sudarytas iš įžangos,
išlikti nesugniuždytai. Inteligentija ragino
septynių regėjimų ir pabaigos.
susitelkti. Maža tauta neturi daug fizinių
Vytautas Egzistencializ- „Vizijos“ „Vizijos“ yra asmens pastanga
išteklių kovoti su ginklu, todėl savo
Mačernis mas (sonetai) suvokti savo buvimo prasmę,
gyvybingumą išlaikyti gali tik kūrybingumu.
apmąstyti savo tapsmą. Savęs
Poetas, anot V.Mačernio, turi išreikšti tautos
ieškojimų kelias būtų toks: 1)
gyvybę ir jėgą, turi kalbėti apie tai, iš kur jis
įsijautimas į gimtųjų namų aplinką;
kyla. Pats bandė suvokti žemaitiškumą, save
2)jų vertės asmeniui supratimas ; 3)
kaip ūkininkų vaiką, aprašyti savo kraštą,
savo paskirties suvokimas,
savo šaknis. Jautėsi nemylimas motinos, bet
įsipareigojimas savo genčiai,
mylimas senelės- jos portretas ypač ryškus
namams ir savo genčiai, namams ir
“Vizijose”
savo paties kūrybingam gyvenimui.
Žinomiausiame „tėvo ir sūnaus“
kūri-niams priklausančiame
apsakyme „metamorfozė“ (1915)
stropus, šeimai visa širdimi
atsidavęs jaunuolis Gregoras
atsibunda pavirtęs milžinišku
Francas Kafka- žydų kilmės vokiškai rašęs
Apasaky- vabalu. Kafka meistriškai vaizduoja
prozininkas. Pragyvenęs vos keturiasdešimt
Katastrofų mas ne tik Gregoro dvasinę sumaištį, bet
Francas Kafka vienerius metus, jis laikomas vienu
literatūra „Metamor- ir fizinio būvio pasikeitimą (kaip
reikšmingiausių XX a. pirmos pusės, o gal ir
fozė“ žmogui vabalo kūne atsikelti iš
viso šimtmečio autorių.
lovos, kaip išmokti vaikščioti
daugybe kojyčių ir t. t.). nuodugniai
atskleidžiama šeimos bei visuomenės
reakcija į šį virsmą: Gregoras
griauna jų ribotą požiūrį į gyvenimą
ir žmogų, kelia gėdą ir grėsmę
Indrė Kemėšiūtė 2013m.

Prancūzų rašytojas ir filosofas, Nobelio
premijos laureatas Alberas Kamiu- viena
ryškiausių XX a. vidurino asmenybių
Europoje. Siekis suorasti gyvenimą jį be
pertrūkio aiškinantis filosofiniais traktatais,
romanais, pjesėmis, užrašai Kamiu daro
išskirtiniu Europos kultūros reiškiniu.
Katastrofų
Alberas Kamiu Kamiu biografija įsiterpia tarp 1913m.
literatūra
(prieš pat pirmąjį pasaulinį karą, kuriame
žuvo jo tėvas) ir 1960m., kai Europa tik ėmė
atsugauti po Antrojo pasaulionio karo.
Svarstydamas gyvenimo prasmės, t.y.
egzistencialistiniais klausimais, Kamiu
remiasi dviem svarbiausiomis idėjomis:
absurdo ir maišto.
geram vardui, be to, ir materialinei
gerovei. Nors rašytojas aiškiai
solidarizuojasi su pažemintu ir
atstumtu herojumi, vilties tai jam
neteikia: atgrasiu ir nenaudingu
padaru tapęs Gregoras šeimos
pasmerk-kiamas mirti, maža to,
sielodamasis dėl nepateisintos
atsakomybės, to ima trokšti ir pats.
Antrojo pasaulinio karo metais
tokiomis netikrumo sąlygomis gimė
tai, kas į pasaulio literatūros
istoriją įėjo kaip absurdo ir
egzistencializmo idėjų koncentratas.
Tai- romanas „Svetimas“. Merso,
dažnai vadinamas „mūsų laikų
herojumi“, arba tikriau- „absurdo
herojumi“. Tai žmogus, kuris
atsisako naiviai tikėti tuo, kuo tiki
visuomenės dauguma,- laimės
formulėmis, ritualais, privalomais
jausmais, padoraus piliečio elgesio
Romanas normomis, nes įžvelgė jose
„Svetimas“ veidmainystę. Visuomenė, praradusi
aukštesnius tikslus, nebesiekė
tobulumo, bet toliau vaidina
tvarkingą, padorią, tikinčią ir verčia
vaidinti kitus. Merso atsisako
meluoti, veltis į visuomenės žaidimą,
net atsisako dirbtinai išspaustų
ašarų ir pasitinka mamos mirtį
tokią, kokia ji yra- nyki ir
nereikšminga. Merso demaskuoja
visuomenę, trokštančią vaidinti
gražų spektaklį, o ši gindamasi
sutraiško jį pasitelkusi teismą ir
giljotiną.
Indrė Kemėšiūtė 2013m.

Antanas Škėma- vienas žymiausių XX a.
vidurio lietuvių prozininkų ir dramaturgų.
Savo kūryboje jis išreiškė katastrofų
Katastrofų/ laikotarpio žmogaus pasaulėvoką- vertybių
Antanas Škėma egzodo griūties, žmogaus vidinio suskilimo, baimės,
literatūra grėsmės, nevilties išgyvenimus. Šiai krizinei
patirčiai jis rado ir tinkamą meninę kalbą -
suaižytą, daugiasluoksnę, ir ataustą
metaforomis ir simbolinėmis nuorodomis.
„Žmogus, išgyvenęs nors vieną
vienintelę dieną, galėtų nesunkiai
išgyventi šimtą metų kalėjime. Jam
pakaktų prisiminimų, kurie neleistų
nuobodžiauti.“
„Mama dažnai sakydavo, kad
niekuomet žmogus nėra visiškai
nelaimingas.“
„ Jie taip pat vieną dieną bus
nuteisti. Jis taip pat bus nuteistas. Jį
apkaltins žmogžudyste, bet nužudys
už tai, kad neverkė per savo motinos
laidotuves.“
„Balta drobulė“- vienas žymiausių
XX a. lietuvių romanų.
Konservatyvesnių pažiūrų kritikai jį
peikė dėl perdėm atviros erotikos ir
pesimizmo, o modernieji rašytojai ir
kritikai kūrinį gyrė už sąžiningumą,
teigė, kad su juo lietuvių proza
pagaliau įveikė atsilikimą nuo savo
laiko Vakarų literatūros. „Balta
Romanas drobulė“- tai ir XX a. vidurio
„Balta lietuvių, europiečių istorinės
drobulė“ patirties dokumentas ir to
laikotarpio dvasinės katastrofos
apibendrinimas, ir modernaus
žmogaus savijautos- vidinio
suskilimo, vienatvės, pastovių
vertybių ilgesio- negailestingai
atvira, skausminga išraiška. Tai ir
XX a. vidurio lietuvių, europiečių
istorinės patirties dokumentas ir to
laikotarpio dvasinės katastrofos
Indrė Kemėšiūtė 2013m.

Vienas svarbiausių klausimų- ar puoselėti ir
rašyti gimtąja lietuvių kalba, ar savo
XX a. antrosios
kūrybai pasirinkti perspektyvesnę - rusų,
pusės proza
anglų, prancūzų kalbą? Temos: tėvynė,
istorija, kalba.
XX a. antroji Justinas Marcinkevičius lietuvių literatūroje
pusė- XXI a. užima savitą vietą. Svarbiausios jo kūrybos
pradžia temos- Lietuva, lietuvių kalba, gamta.
Klasikinė lietuvių literatūros tradicija, labai
Justinas svarbi šiam poetui, įvairių politinių
Marcinkevičius reikalavimų varžomai XX a. antrosios pusė s
lietuvių poezijai buvo ir patikima atrama,
padėjusi rasti savo kelią. Bene žymiausias
nepriklausomos Lietuvos poetas, vadinamas
mūsų „tautos sąžine“.
apibendrinimas. Tai ir romanas apie
kūrėją ir kūrybą, ir romanas apie
meilę; ir bene žymiausias XX a.
lietuvių miestietiškosios prozos
kūrinys.
Vienas esmingiausių motyvų yra
viešbučio keltuvas, kitas- romano
pavadinime nurodyta balta drobulė.
Su jais susijusios būties prasmės,
meilės, kūrybos, beprotybės, istorijos
temos sudaro problematikos rėmus.
„Balta drobulė“- iš esmės vieno
žmogaus sąmonės psichologinis
romanas. Kūrinys pagal pasakojimo
laiką tartum sudarytas iš trijų
aukštų: pirmą aukštą sudaro nepilna
para iš lietuvių poeto ir keltuvininko
gyvenimo, antrasis aukštas- tai
skyriai iš Antano Garšvos užrašų ir
trečią aukštą sudaro praeitis, kurią
atskleidžia ne pats Garšva, o
trečiojo asmens pasakotojas.
„Mažvydas“- antroji Marcinkevičiaus
trilogijos dalis. Pagrindinis šio
kūrinio veikėjas- pirmosios
Drama lietuviškos knygos autorius
„Mažvydas“. Martynas Mažvydas. Mažvydas-
Trijų dalių klebonas, kuris labiausiai turėtų
giesmė skleisti tikėjimą, savo pareigą jis
suvokia kiek kitaip: „Ne tikėjimas
svarbu, ne maldos, o tai, ką žmogui
gero padarai.“ Geri darbai- toli
Indrė Kemėšiūtė 2013m.
 gražu ne kertinis akmuo
išmintingoje ir dvasiškai svarioje
Mažvydo asmenybėje. Jis-
patriotiškas, siekiantis visa ko
geriausio savo tėvynei, savo misija ir
pareiga laiko „suglausti abu
Nemuno krantus“.
Poetinėje dramoje „Mažvydas“
susikryžiuoja pagrindinės Just.
Marcinkevičiaus kūrybos temos:
tėvynės, meilės, kalbos, kaltės,
atgailos. Būtent pastarosios
vertybės ir akcentuojamos šioje
dramoje ir pagrindinio veikėjo
Mažvydo paveiksle. Patriotiškumas,
broliška meilė, kalbos išsaugojimas,
kaltė, pareiga ir atgaila,
geranoriškumas- pagrindinės
poetinėje dramoje „Mažvydas“
akcentuojamos vertybės.
Žemė, duona, namai, vanduo, ugnis
atidaro duris į Justino
Marcinkevičiaus lyrikos pasaulį. Tai-
pagrindiniai žmogiškos būties
elementai: čia mūsų pradžia ir
pabaiga. Justino Marcinkevičiaus
eilėraštis pasiėmė šitus žodžius iš
Justinas kaimo gryčios, pakilo į filosofinius
Eilėraščiai
Marcinkevičius akiračius ir vėl leidosi į juos kaip į
gimtąjį lizdą. „Aš išaugau kaime ir
myliu jį kaip tikrai gali mylėti kaimo
žmogus. Myliu žemę, kuri mus
maitina, miškus, dangų, vandenį.
Lyriniame eilėraštyje svarbus
atsidusimas- tai, kas pasakoma
tiesiogiai ir tiesiogiai nepasakoma.

Indrė Kemėšiūtė 2013m.


Juozas Aputis- iškiliausias sovietinio
laikotarpio modernios psichologinės novelės
ir apysakos autorius, tęsęs Jono Biliūno
prozos tradiciją. Rašytojas tikroviškai
vaizdavo gyvenamojo meto dalykus,
socialinę aplinką, kaimo buitį, bet
svarbiausia jam- žmogaus išgyvenimai,
būsenos, sąmonės procesai, subtilūs ryšiai su
aplinka ir kitais žmonėmis. Bendra kūrybos
Juozas Aputis tema- žemdirbio kultūros ir lietuvių tautos
likimas istorijoje. Rašytojo proza,
atspindinti okupuotos tautos būseną,
persmelkta rūpesčio, nerimo ir graudulio.
Apučio novelė lietuvių literatūroje
reikšminga ne dėl kūrybinių ieškojimų ar
modernizmo bandymų, jos meninio savitumo
esmė- aiški autoriaus dorovinė pozicija,
etinis žmogaus vertinimas, humanistinio
dvasingumo įtaka.
Marius
Katiliškis
Sigitas Geda
Novelės „Dobilė. 1954 m. naktį“- po vienos
„Dobilė. nakties Martynas- nebe svajojantis
1954 m. vaikinas, nuleidęs rankas ir
naktį“; nekamuojamas rūpesčių, bet savo
„Šūvis po pasaulio su sodybom, laivais ir
Marazyno nupjautais laukais herojus, kuris
ąžuolu“; turi šeimoje, sodyboje atstoti tėvą,
„Įveikti motinos globėją, sodybos
save“; šeimininką, turintis apginti,
„Lidija išsaugoti savo pasaulį. „Šūvis po
Skoblikova Marazyno ąžuolu“- Kūrybos
ir tėvo procesas čia- šuns egzekucija, kurią
žingsniai“; stebi visi toje aplinkoje esantys
žmonės, o kaimo aplinka su
nusenusiu ąžuolu, išsigimusiu
kaimu, iškraipya kalba ir bailiais
žmonėmis- tik fonas nekasdieniniam
kaimo įvykiui. Svarbiausias veiksmo
motyvas- senatvė. Čia vaizduojami
bailūs žmonės, „nustekenti“ gyvūnai,
kuriuos išstumia jaunoji karta -
stipri ir pilna jėgų. Vaizduojami
ryškūs kontrastai tarp senosios ir
jaunosios kartos. „Įveikti save“-
(pastraipos sąsiuvinyje)
Indrė Kemėšiūtė 2013m.