Marta Stankevičiūtė

KAS LEMIA ASMENYBĖS VERTĘ

RENESANSO KŪRINIUOSE?

Klestinti, individualistinė, pasaulietiška Renesanso epocha palaipsniui pakeitė

Tamsiuosius Amžius. Staiga inkvizitorių mėgstamos kankinimo kriaušės, indulgencijos

ir gotikinė architektūra buvo nustumti šalin, jų vietą užėmė humanizmas, sparti mokslo

pažanga, nostalgija antikai. Neabejotinai šis kismas palietė ir tradicinio to meto žmogaus

asmenybę. Pavyzdžiui, Viduramžių (vėliau ir Baroko) pasaulėjautai būdingas absoliučiai

rezignacinis nuolankumas Dievui, likimui. Nė viena šių savybių nedera Renesanso

žmogaus definicijai. O kas gi lemia asmenybės vertę Renesanso epochoje? Koks yra

Renesanso literatūros herojus, kokios asmeninės, autentiškos savybės jį tokiu paverčia?

Šiam klausimui nagrinėti pasinaudosiu Viljamo Šekspyro „Hamletu“ ir Jono Radvano

„Radviliada“, Mikalojaus Daukšos „Postilės“ prakalba, juos narstydama, gretindama

ieškosiu atsakymo į šį klausimą.

Antropocentrinis Renesanso pradas žvilgsnį nukreipė į individą, išskyrė jį iš masės

– kartu su atgaivintais helenistiniais idealais naujai suskambo Protagoro žodžiai:

„žmogus yra visų daiktų matas”. Šitokia individualistinė pasaulėjauta kiekvieną skatino

dėmesį sutelkti į savo proto treniravimą, visapusišką išsilavinimą, apsiskaitymą bei

priminė, jog vertę asmuo kuria pats, nes kiekvienas žmogus yra svarbus ir gali likimą

suręsti pats. Svarbiausi archetipinio Renesanso žmogaus bruožai – smalsus, aštrus protas,

skatinantis kvestionuojantį, net skeptišką požiūrį į pasaulį, idealizmas, kovojimas už tiesą

ir savo įsitikinimus, humanizmas. Minėtosios savybės atsispindi Renesanso literatūroje

vaizduojamuose herojuose, pavyzdžiui, Viljamo Šekspyro Hamlete, Jono Radvano

Radviloje Rudajame. Šekspyro tragedijos „Hamletas“ ašis – taurus, jaunas idealistas,

kovojantis su blogiu. Dramaturgas nuo seno egzistavusios Hamleto legendos elementus

pakylėja iki humanistinių idėjų aukščiausia jų forma, jo veikėjuose meistriškai išreiškiami

epochos jausmai, mintys ir problemos. Nė kiek nenuostabu, jog Renesanso žmogaus

esybėje slypėjo tiek abejonių ir klausimų – juk Didžiųjų geografinių atradimų dėka
 Marta Stankevičiūtė

kardinaliai pakito pasaulėjauta, buvo suvokta, kokia Žemė didelė, juolab ji sukasi aplink

Saulę, ne atvirkščiai. Žmogus tampa mažytis šios didybės kontekste, mirtinga dulkelė

amžinoje visatoje. Šios abejonės atsispindi Hamleto charakteryje ir jį iš kitų dramos

veikėjų išsiskiria keliamais egzistenciniais klausimais, pilką būtį nušviečiančiais

metafizine šviesa, bei objektyviu, abejoti linkusiu protu: princas, išsyk, vos tik išvydęs

nužudyto tėvo dvasią, keršyti aklai nepuola – jaunuoliui svarbu ir patikrinti šią

informaciją, todėl jis sumano gudrų planą – apsimesti išprotėjusiu ir taip pažingsniui

atskleisti tiesą. Hamletas nuolat mąsto apie būties svarbą ir prasmę, garsiajame „Būti ar

nebūti“ monologe drąsiai, iškalbingai, nors ir kone nuolankia maniera, užduoda kertinį

egzistencijos klausimą. Juk vėliau ir Alberas Kamiu „Sizifo mite“ savižudybės-gyvenimo

klausimą įvardino kaip patį svarbiausią filosofijos klausimą, kadangi jo atsakymas lemia

būties likimą. Taigi, Šekspyro Hamletas – jaunas humanistas, pasižymintis visomis

būdingiausiomis, vertingiausiomis Renesanso žmogaus savybėmis – aštriu protu, iškalba,

išsilavinimu. Puikus Renesanso žmogaus pavyzdys yra ir Radvilos Rudojo portretas Jono

Radvano „Radviliadoje“. Poemos pabaigoje, prieš pat užgęstant Radvilos gyvybei

Livonijos karo metu, detaliai apdainuojama iškili etmono asmenybė: „Didis kare, o

namuos visada nuosaikus ir galvotas! Protą išlavino jam patirtis įvairiausiom pratybom;

<...> Mat po laiminga žvaigžde į pasaulį atėjusiam protą ir palaimingus kalbos gražumus

Išmintis dovanojo. Valdė minias kalbomis ir atskirdavo gėrį nuo blogio.“ Ši ištrauka bei

kitos replikos kūrinyje indikuoja išskirtinių gabumų žmogų: gerą, teisingą, kritiškai

vertinantį situaciją, ypatingai protingą, iškalbų, puikų strategą. Kūrinio humanistinė

jausena reiškiama liūdesiu dėl karo reiškinio iš esmės – gailima ne vien savų žuvusiųjų

kareivių, bet ir priešininkų kritusiųjų – juk visi jie – irgi žmonės. Be to, Radvila Rudasis,

kaip ir Hamletas, vaizduojamas kaip tikras idealistas, iki mirties kovojęs už tiesą ir tai,

kuo tikėjo – laisvą, didžią ir nuo nieko nepriklausomą Lietuvą. Šiuos kūrinius

vienijančiuose herojų bruožuose ir įžvelgiame vertingąsias Renesanso žmogaus savybės

– objektyvų protą, iškalbą, idealizmą, atsidavusį kovojimą už savo idealus.

Be to, būtent Renesanso epocha žmonių širdyse įžiebė tautinį sentimentalumą, net

patriotizmą. Tą puikiai indikuoja iš neapsakomai etniškai margos Lietuvos Didžiosios

 Marta Stankevičiūtė

Kunigaikštystės besikristalizuojanti lietuvių tauta. Neapsakomai svarbi būtent šiuo

laikotarpiu parašyta pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“, tačiau

norėčiau akcentuoti Mikalojaus Daukšos „Postilės“ lenkiškoje prakalboje aptartas idėjas,

kurias kunigas bandė perduoti sulenkėjusiems lietuvių bajorams. Būtent šiame pamokslų

rinkinyje pasirodo modernios tautos sampratos užuomazgos - anot Daukšos, tautą vienija

bendra kalba, teritorija bei papročiai. Žmonės angažuojami pajusti atsakomybę už savo

tautos palikimą ir būvį – skatinama raštija gimtąja kalba, akcentuojama vertimų į gimtąja

kalbą svarba – į lietuvių kalbą išversdamas šį pamokslų rinkinį, Daukša tapo šio judėjimo

pradininku, pavyzdžiu Lietuvoje. Tai, jog Renesanso žmogui svarbi jo gimtoji kalba ir

šeimos, tautos šaknys, galima pajusti ir iš rūstokos M. Daukšos pastabos “Postilės”

prakalboje. Jo teigimu, žmogus, nekalbantis gimtąja kalba, neigia savo prigimtį ir šitokiu

būdu priešgyniauja Dievui, kurdamas sąmyšį ir netvarką. Todėl tikram Renesanso

žmogui tikrai buvo būdingas suvokimas, jog yra tautos dalis, esanti atsakinga už ją tarsi

už save patį, o Daukša atliko svarbų vaidmenį šios idėjos sklaidoje Lietuvoje. Taip pat

verta vėl sugrįžti prie Jono Radvano literatūrinio epo „Radviliada“ herojaus. Mikalojus

Radvila Rudasis, vaizduojamas kaip fenomenalus lyderis, karvedys, atsidavęs patriotas.

Atkreiptinas dėmesys į istorines aplinkybes –1569 m. sudaryta Liublino unijos skaudžiai

sukrėtė visuomenės didikus, ypač Radvilą Rudąjį, kategoriškai atsisakiusį uniją

pasirašyti. Protesto nuotaikos ir stiprėjanti nacionalinė savimonė paskatino sofistikuotą

kai kurių didikų maištą, kuris reiškėsi kultūrinėmis formomis: būtent kunigaikščiai

Mikalojus Radvila Rudasis ir jo sūnus Kristupas Radvila Perkūnas pradėjo telkti aplink

save poetus, gebančius meniniu žodžiu ginti Lietuvos interesus. Iš nepriklausomos

Lietuvos aspiracijų ir atsirado „Radviliada“, joje apdainuoja Lituania Magna – stipri,

didelė ir suvereni valstybė, o didžiojo etmono Radvilos Rudojo gyvenimo istorija, nors

tais laikais ir būdingų panegirikų manieros gausi, turėjo tapti pavyzdžiu abejingai

Lietuvos bajorijai. Karvedys vaizduojamas toks pats atsidavęs savarankiškos, didingos

Lietuvos idėjai, kaip byloja ir istorinė faktografija. Draugų, artimųjų bandomas atkalbėti

nuo vykimo mūšin, esą, jis jau per senas, Radvila tik atsako: „Neveikia sidabrinių

blakstienų man neužspaus – tarp karių, legionams žmonių neprarandant, krisiu verčiau

kaip karys ar mirtis išvaduos iš šio kūno, rūpesčiuos dėl Lietuvos mane paskendusį
 Marta Stankevičiūtė

radus!” Radvila verčiau mirsiąs kovoje už Lietuvą, nei stebėdamas jos pralaimėjimus.

Taigi, iš šių šaltinių išryškėja vienas būdingiausių lietuviško Renesanso bruožų (nors idėja

atkeliavo iš Vakarų Europos) – tautinis angažuotumas, patriotizmas, savos kalbos

puoselėjimas ir vertinimas - be abejonių, šios savybės buvo vertingos ir svarbios visiems

išsilavinusiems Renesanso epochos žmonėms.

Istorinių aplinkybių ir kūrinių tarpusavio simbiozės dėka nesunkiai pavyko

atpažinti epochoje vertintas asmenybės savybes. Archetipinį Renesanso žmogų be

abejonės domino jį supusi aplinka, skatinusi ją pažinti, domėtis, skaityti. Todėl epochai ir

buvo būdingas intelekto, Homo universalis kultas. Priblokšti 180 laipsnių pasikeitusio

pasaulio suvokimo, išsilavinę žmonės buvo linkę objektyviai, net kiek skeptiškai vertinti

reiškinius ir įvykius, ieškoti tiesos ir už ją atsidavusiai kovoti. Aukštintas humanizmo

idealas – žmogus, pats tapęs vertybe. Smalsūs Renesanso protai jautė atsakomybę už savo

ainių paveldą ir tautos palikimo išsaugojimą, atsirado tautinis angažuotumas, todėl

būtent šioje epochoje atidus dėmesys skirtas raštijos gimtąja kalba, verstinių tekstų

kultūros puoselėjimui ir skatinimui. Renesansas iš tikrųjų buvo Atgimimo epocha,

atgaivinusi didžius antikinius idealus ir paskatinusi permąstyti seniai vyravusias

tradicijas, religijos pobūdį ir reikšmę žmonių gyvenimuose, intelekto ir savo šaknų

išsaugojimo svarbą.