Gėtė “Faustas”

Dar Strasburgo studentas J.V. Gėtė pradėjo rašyti „Faustą”. Su pertraukomis rašydamas, 1808 m. išleido
pirmą dalį, o prieš pat mirtį ir antrą. Tai 60 metų darbas.

Fausto tragedija. – Tragedijos tema ir mintis paskelbta didingame Dangaus prologe, kur angelai Gabrielius,
Rafaelis ir Mykolas skelbia Viešpaties galybę ir tvarką, kuri rikiuoja saulės ir žemės, dienos ir nakties, jūros ir
audros kelius.

Bet apie šitą pasaulio harmoniją ir didybę nieko nenori žinoti Mefistofelis. Jis žiūri tik į žmonių gyvenimą ir
nemato tenai jokios harmonijos. Nors žmogus yra gavęs protą, bet gyvena, jis sako, kaip ir kiekvienas
gyvulys. Viešpats pasitiki žmonėmis. Nors „žmogus tol klysta, kol žemėje gyvena “, bet „geras žmogus ir
miglotuose siekimuose nujaus visad teisingą kelią”. Mefistofelis netiki. Tada Viešpats leidžia jam gundyti
Faustą, tą nepaprastų siekių žmogų, kurio „nei toliai, nei artybė negali nuraminti spaudžiančios krūtinės”.

Nors Mefistofelis įtrauks Faustą į nuodėmę ir klaidą, bet amžinai išlaikyti jo neįstengs. Kol teisingą kelią
suras, turės pereiti daugybę klaidų ir kančių. Jis norės pažinti, naudotis, grožėtis, kurti. Tik kūryboje, darbe,
pavesdamas save kitų gerovei jis pasijus laimingas.

Pirmoji dalis
Pažinti. – Iš Dangaus veiksmas nusileidžia į žemę, į celę, kur yra Faustas, pražilęs, sunykęs, sielvarto
draskomas. Iki šiol Faustas ieškojo pasitenkinimo moksle. Jis studijavo filosofiją, teisę, mediciną ir net
teologiją, bet mokslas jam neatsakė, kur gyvenimo esmė ir jo laimė. Buvo griebęsis ir magijos, bet veltui.
Širdis nepažino džiaugsmo ir nebesitiki jo pažinti, o troškimas pažinti tebekankina.

Faustas pasijunta esąs nebe Dievybės paveikslas, bet šliaužiojąs ir besisotinąs dulkėmis kirminas, kurį
sutriuškins praeivis. Ir desperacija įbruka Faustui į rankas nuodus.

Jau kelia indą prie lupų, bet sugaudžia Velykų varpai, suskamba angelų ir žmonių – Dangaus ir Žemės
triumfo himnas. Jaunystės šviesių atsiminimų banga, kada ir jis jautėsi laimingas, stiprus jo kūno ryšys su
žeme pažadina Faustui norą gyventi. Ir nusivylėlis iš savo „urvo” išeina į žmones.

Besilinksminančioje minioje ir jis prablaivėja: „Čia aš žmogus, čia aš galiu juo būti”, bet neilgam džiaugsmas.
Nors gamtoje jis ilsisi, bet nusileidžia saulė, su ja veržiasi ir jo mintys, o kita jo pusė norėtų žemėje pasilikti,
„Mano krūtinėje gyvena dvi sielos, kurios nori viena nuo antros atsiskirti. Viena su šiurkščiu pamėgimu
kausto prie žemės, antra galingai kyla į erdves”. Ir to dualizmo Faustas negali pakęsti. Jis šaukiasi dvasių,
jeigu tokių yra, kad jį nuvestų į naują gyvenimą. Šitą juodžiausio pesimizmo valandą pasirodo juodas
šuniukas.

Faustas pareina namo su šuniuku. Šuniukas pavirsta Mefistofeliu ir siūlosi Faustui patarnausiąs: jis
pasotinsiąs Fausto troškimus, duosiąs tikrą gyvenimą. Faustas netiki, kad Mefistofelis, velnias, jį patenkintų:
„Ką, vargše velnie, gali duoti? Ar tu gali žmogaus siekius išmatuoti?” Bet Faustas jau neturi jėgų atsispirti. Ir
susitaria, kada Faustas pasakys: „Sustok, akimirka žavinga”, kada jo širdis pasijus laiminga ir nebebus
troškimų, tada jis atitenka Pragarui.

Naudotis. – Iš vienatvės Faustas išeina į viešumą, iš noro pažinti į norą gyventi ir naudotis, iš teorijos į
praktiką, tenkindamas nebe proto galios, bet kūno žemuosius geismus. Faustą laimėjo ta dvasia, kuri jį
traukė į žemę.
Mefistofelis siūlo Faustui dabar visokių džiaugsmų: veda jį į Auerbacho rūsį, kur studentai puotauja. Faustas
nepatenkintas. Nugabena jį į raganų pirtį, kur jam duoda stebuklingo gėrimo ir grąžina jaunystę su jos
aistromis. Ir tada aistros užvaldo jį. „Jis nori gyvuliškesnis už bet kuriuos gyvius būti”.

Toks Faustas pažįsta Margaritą. Reikalauja jos sau. Net pats Mefistofelis stebisi jo įžūlumu.

Mefistofelis nuveda jį į Margaritos kambarėlį. Kiekvienoje kertelėje spindi savininkės kilnumas ir

skaistumas. Ir Faustas ima bjaurėtis savimi. Jis norėtų pabėgti, bet aistros tokios stiprios, jo bičiulio
Mefistofelio įtaka tokia didelė, kad jis negali ja nusikratyti.

Ir jau visai pasiduoda aistroms, aiškiai jausdamas visą kaltę: „Kas tur įvykti, teįvyksta, te jos likimas ant
manęs sugriūva”. Nusikalto. Nusikaltimas rieda naujomis aukomis: miršta Margaritos motina, Faustas
nužudo Margaritos brolį Valentiną, kuris norėjo užstoti sesers garbę, pameta pačią Margaritą, danginąsi į
Valpurgiją su raganomis džiaugtis. Bet raganų orgijose prieš jo akis iškyla blankus Margaritos paveikslas,
atbunda sąžinė, ir jis reikalauja, kad Mefistofelis vestų pas Margaritą ir išvaduotų ją iš kalėjimo. Kai pamato
Margaritą kalėjime sukaustytą, mirštančio brolio prakeiktą, savo kūdikį nužudžiusią, Faustas pajunta
skausmą. Jis nori ją išgelbėti. Bet Margarita, pamačiusi Mefistofelį, atstumia Faustą ir, šaukdama Dievą,
miršta, „Ji išgelbėta!”,- aidi iš aukštybių – Faustas su Mefistofeliu dingsta. Juos lydi tik šauksmai: „Henrikai,
Henrikai!” – Ar tai pasmerkimo, ar dovanojimo šauksmas?

Antroji dalis
Tenkindamas žemuosius geismus, užuot radęs tikrąjį gyvenimą, Faustas kitiems gyvenimą sugriovė. Padaręs
nusikaltimą, pamatė savo klaidas.

Grožėtis. – Susijaudinęs dėl Margaritos nelaimės, negali daugiau be sielvarto galvoti apie žemę ir aistras.
Tikrojo gyvenimo ieško mene. Faustas veržiasi į antikos meną, į Graikiją. Mefistofelis nori sutrukdyti. Jis
žino, kad tikrasis menas žmogų kilnina. Bet Faustas jau nebesuvaldomas. Jis veržiasi į tą meną, kuriame
„visa, kas praeina, yra tik atspindys”.

Kurti. – Nepatenkintas Faustas ir menu. Tačiau menas Faustą pakėlė arčiau tobulybės, padarė jį
harmoningą. Kaip meną valdo tam tikri dėsniai, taip žmogaus gyvenimas turi laikytis tam tikros tvarkos.
Menas tik ugdo idėjas, o realizuoti jas gali tik veikimas. Dėl to Faustui veikimas yra viskas.

Dirbdamas visuomenės gerovei, matydamas savo darbo vaisius, Faustas jaučiasi galįs ištarti: „Sustok,
akimirka žavinga!” Miršta. Faustas kyla prie Dievo Motinos kojų, kur jo laukia Margarita ir maldauja, kad
būtų jam maloninga: „Kas nuolatos siekė, tą galime išgelbėti”. O kaip su Mefistofeliu ir sutartimi? Jos kaip
nebūta. Kodėl? – paaiškės, kai sužinosim, kas yra Mefistofelis.

Mefistofelis ir Faustas. – Mefistofelis gali būti trejopai suprantamas: demonas, žmogus, Fausto dalis.
Tiesiogine prasme Mefistofelis yra demonas, piktoji dvasia, kuri nori paveržti Fausto sielą, pasirašo krauju
sutartį, daro antgamtinius darbus: iš sienos leidžia vyną, skrenda oru ir t.t. Bet jis nieko didingo ar baisaus
neturi. Toks Mefistofelis sutinkamas kiekvienos tautos pasakose.

Netiesiogine prasme Mefistofelis yra toks pat žmogus, kokių randame gyvenime. Jo charakteryje glūdi
amžinas noras viską neigti. Jis žiūri tik į žmonių kankinimąsi; netiki, kad Faustas galėtų pakilti į tobulybę, jis
net nesupranta žmogaus siekių. Tokie žmonės nesupranta, kad žmogui tik šiltos vietos neužtenka. Bet jie
gerai pažįsta žmogaus silpnumus ir juos išnaudoja.
Mefistofeliui nieko nėra švento. Kur reikia ką sugriauti, jis visada geriausias gundytojas, padėjėjas ir tarnas.
Bet bjaurų darbą ir atsakomybę jis palieka kitam. Išprovokavęs kitą blogam darbui, pats juokiasi; juokiasi ne
humoro, bet sarkazmo juoku, kuris dar labiau griauna visa, kas buvo šventa.

Pagaliau Mefistofelis yra paties Fausto dalis. Būtent, jo jutiminė, materialinė pusė, kūnas. Savaime kūnas
nėra blogas daiktas. Dėl to Mefistofelis taip pat yra tarp Viešpaties tarnų (Prologe). Bet jis blogas tada, kai
pavergia žmogaus dvasią. Iš tikrųjų Mefistofelis ir pasirodo tada, kai Faustas atmeta savo siekius ir ryžtasi
„naudotis” gyvenimu. Mefistofelis tada užvaldo Faustą, ir Faustas tegali tik bejėgiškai skųstis.

Bet „Mefistofelis ir griaudamas kuria”. Jo skatinamas Faustas sugriovė Margaritos gyvenimą. Bet nuo tada
Faustas pradeda taisytis; jis supranta, kad, tenkindamas aistras, jis laimės neras. Nuo tada Faustas ima kilti;
Mefistofelio valdžia mąžta. Jis pavirsta ištikimu tarnu ir klusniu Fausto valdiniu. Ne Mefistofelis valdo
Faustą, dirbantį dėl visuomenės gerovės, bet Faustas Mefistofelį. Dvasia apvaldė medžiagą. Iš čia ir aiškėja,
kodėl Mefistofelis nelaimėjo sutarties. Nors Faustas buvo patenkintas, bet jis patenkintas gerais darbais; jo
dvasia išaugo, kūnas jai pakluso. Pats Mefistofelis valios nebeteko arba pats Mefistofelis įkinkytas gera
daryti. Čia reiškiasi J.V. Gėtės mintis: žmogus per klaidas kyla į tobulybę. Šitokia mintis J.V. Gėtės laikams
buvo sava.

Faustas – tai kiekvienas žmogus su savo dvilype prigimtimi, kurių viena su šiurkščiu pamėgimu kausto prie
žemės, antra galingai kyla į erdves. Tai racionalizmo žmogus, atmetęs visokį autoritetą, besistengiąs savu
protu ir mokslu surasti gyvenimo paslaptis. Čia to racionalizmo ir tragedija. Tai sentimentalizmo,
humanizmo atstovas. Pagaliau tai yra pats J.V. Gėtė su visais savo gyvenimo tarpais. Visi jame randa dalelę
savęs.

Vagneris. – Faustas turi mokinį Vagnerį, bet jie labai skirtingi. Negalima nesižavėti Vagnerio pagarba
mokslui. Knyga, sudulkėjęs rankraštis jam suteikia tokį pat malonumą, kaip Faustui gamtos reginiai. Kai
Faustas džiaugiasi besileidžiančia saule, Vagneris svajoja apie džiaugsmus, kurie kyla verčiant knygą po
knygos, lapą po lapo.

Nereikia jam nei minios, nei triukšmo, nei pasilinksminimų, vien knygų užtenka. Ir nors jis vienašališkas,
nors jis negabus, bet jaučiama, kad darbo meile jis nustebins pasaulį mokslininko garbe. Ir tikrai, antrojoje
dalyje jau jis vadinamas „daktaru”.

Simpatiška, nors ir naivi, Vagnerio meilė savo mokytojui, kuris jam visą gyvenimą buvo didžiausias
autoritetas. Net tada, kai pats Vagneris jau iš katedros mokė ir turėjo savo mokinių, jis visada gerbia
atminimą savo mokytojo, kuris nežinia kur pradingo. Jis ištikimai saugo jo butą, palaiko jame tvarką ir laukia
sugrįžtant Fausto.

Vagneris yra ir pats J.V. Gėtė. Ir jis pedantiškai rinko visokias iškarpas ir iškasenas mokslo reikalams.

Faustas ir Vagneris išreiškia visų tautų dvejopus žmones: teoretikus problematikus ir pedantus praktikus.

Margaritos tragedija. – Tik išeina Faustas į viešąjį gyvenimą, jo paveikslą nustelbia Margarita. Jeigu Faustas
buvo didelių norų individualistas, tai Margarita yra mažų, kuklių norų miestietė. Faustas siekė „nuo
dangaus žvaigždes nurėkšti ir iš žemės išgert visus džiaugsmus”, o Margarita pasitenkina savu mažu
pasaulėliu, į kurį įeina sodas, motina, sesuo ir brolis. Faustas nemėgsta jokio autoriteto, o Margarita klauso
Dievo, paskui motinos. Faustas tik pabaigoje susiprato visuomenei dirbti, o Margarita visą laiką dirbo
mažutei visuomenei. Faustas, ieškodamas tikrojo gyvenimo, sugriauna kitų gyvenimą; Margarita, kuriai
gyvenimą sugriauna, padeda griovikui savąjį susirasti. Margarita yra mažai kultūros paliesta, natūrali
gamtos moteris su gerais ir blogais polinkiais, instinktais. Instinktyvus, įgimtas yra jos moteriškumas,
kuriame susipynę naivumas, meilė, religingumas. Taip pat instinktyvus atrodo ir jos tuščias puošnumas.

Margaritos istorija vaizdais atskleidžia jos charakterį ir meilės pergyvenimus, kurie prasideda idiliškai ir
greitai nurieda į tragizmą.

Bendras „Fausto” apibūdinimas. – Sakoma, kad J.V. Gėtė nieko neišgalvojo savo „Faustui”. Jis paėmė visa,
kas jau buvo gyvenime ar literatūroje. Paėmė padavimą. Apie jį pynė savo amžiaus vaizdus, daugiausia
imtus iš vokiečių gyvenimo (antrojoje dalyje – fantastinis fonas): centre miestiečių luomas, toliau mokytojų,
studentų. Įpynė čia ir savo gyvenimo įvykių; Fauste – save, Margaritoje -Friderikę Brion.

Šią realistinę medžiagą papildė įvairių pasaulėžiūrų apeigomis ir idėjomis. Nudažė ją savu jausmu.

Tam įvairialypiui turiniui atsako margaspalvė forma. Čia randi visokių poezijos žanrų ir visokių jų rūšių:
dramą, epą, lyriką. Nors veikalas parašytas dramos forma, tačiau jame tiek menkai paisoma intrigos ir
dramos konfliktų, o iš antros pusės su tokiu pamėgimu piešiamos detalės, kad veikalas atrodo daugiau
epiškas. O epiškai sudarytose scenose yra įvairių lyrikos formų: filosofinė gamtos, etinė lyrika Fausto
tragedijoje, religinė ir meilės lyrika Margaritos tragedijoje.

Ir išorinės formos įvairialypės: eiliuota ir ritminė, antikinė su tautosakinė, deklamuotinė su dainuotine. Tai
ištisas amžiaus visuomeninio gyvenimo ir literatūrinių formų margumynas.

Fausto ieškojimų kelias

Mokslo ribos panašios į horizontą : kuo labiau artėji , tuo labiau jos tolsta . Visa , ko žmonija išmoko , yra ne
daugiau , kaip kruopelytė pajūrio smėlio , prilygstančio begalybei .

Mes nuolat ko nors siekiame , tačiau iš tiesų visų mūsų laimei reikia tik kažko , kas skatintų mus stengtis . O
kai žmogus ko nors imasi , sugeba padaryti daugiau , nei įmanoma .

Pasekęs tėvo pėdomis Faustas leidžiasi į ieškojimų kelią . Naujos idėjos užvaldo jo protą , kuris jau niekada
nebesugrįš į pradinę padėtį . Daktaras apimtas entuziazmo , žinių troškimo . Tikriausiai jis dar nesuvokia ,
koks akmenuotas , painus ir klaidinantis gali būti tas kelias . Visų darbų pradžia sunkiausia , ir Faustas tą
gerai supranta . Bet kas gyvenime nepatiria nesėkmių , vadinasi per mažai rizikuoja . Kartais sunkumai
tampa priemone tikslui pasiekti , nugalėti kliūtis .Faustas , giliai mąstantis žmogus , stengiasi semtis
patirties ne tik iš savo laimėjimų , bet ir klaidų . Joks darbas neturi ateities . Ateitis – jį dirbančio žmogaus
rankose . Faustas dirba sukaupęs valią , tiki esąs pasaulio šeimininkas ir kūrėjas , Kuriam tenka visa
atsakomybė už nelaimes ir nesėkmes , tačiau priklauso garbė už nuopelnus . Išgarsėti galima ir per vieną
naktį , bet iki tol reikia daug dirbti . Visa paslaptis slypi žodyje atkaklumas . Reikia nepamiršti daryti to , kas
neįmanoma , kad pasiektum tai , kas įmanoma . Nėra pasaulyje tokio kalno , kurio viršūnės nepasieks
atkaklumas . Viskas ateina laiku tiems , kurie moka laukti . Svarbiausia niekada , niekada , niekada
nepasiduoti . Daktarui Faustui pritrūko kantrybės , jis suabejojo savimi ir prarado „ jėgą “. Sakoma , kad
netikėdamas savimi genijum netapsi . Tikriausiai šis ilgas kelias Faustui pasirodė per sunkus , todėl sustojęs
pusiaukelėje jis nusprendžia pasiduoti . Mokslininkas numoja ranka į visus tuos triūso ir vargo metus ,
norėdamas sunaikinti savo knygas ir patį save . Atrodo , kad čia jo kalias ir baigsis . Bet ne . Pasinaudojęs šia
silpnumo akimirka , pasirodo Mefistofelis su pritrenkiančiu pasiūlymu . Kai atrodo , kad viskas baigta ,
sužiba menka viltis . Jau senas , nebepajėgiantis kovoti dėl savo svajonių , Faustas priima pasiūlymą. Viso
gyvenimo troškimas tampa ranka pasiekiamas .dar niekada jo nebuvo apėmęs toks džiaugsmas , rodos ,
metų našta nuo pečių nukritusi .Kai beveik viskas sužinota , pasiekta , likimas iškrečia bjaurią staigmeną .
Faustas privalo tesėti duotą pažadą , keliauti į pragarą ir vykdyti baisius Mefistofelio planus . Atrodo , kad jis
nesugebės pasipriešinti . pažinęs gamtos paslaptis jis nugali Mefistofelį . Pagaliau baigiasi Fausto ieškojimų
kelias .

Viltis panaši į nakties dangų . Nėra tokio kampelio , kur atkakliai ieškanti akis galų gale nesurastų kokios
nors žvaigždės . Jei nori būti pripažintas , ko nors pasiekti yra tik vienintelis kelias : išmintis , atkaklumas,
darbas ir viltis . Šių savybių dėka , su Mefistofelio pagalba Faustas įgyvendina savo svajones ir palieka gilų
pėdsaką ateinančioms kartoms . Tų pastangų , mokslui paaukotų gražiausių gyvenimo metų dėka jis
pasiekia , ko norėjęs .

Ar mokslas daro žmogų laimingesnį?

Jau nuo seniausių laikų žmogus pradėjo domėtis dauguma dalykų, kurių jis nesuprato, nežinojo, kokia
paskirtis ir vartojimas bei jų egzistencinė reikšmė. Dėl šių priežasčių atsirado mokslas – domėjimasis ir
aiškinimasis to, kas nežinoma, ir ieškojimas kažko naujo. To pasakoje atsirado daug išradimų, mes nemažai
visko sužinojome ir taip palengvinome savo gyvenimą. Vis dėlto šiais laikais iškilo klausimas, ar mokslas
padarė mus laimingesniais?

Dauguma skaitytojų yra įvertinę vieną iš nuostabiausių pasaulinės literatūros kūrinių – J.V. Getis ,,Faustas‘‘.
Šioje dramoje daktaras Faustas nori, kuo daugiau sužinoti, pažinti, naudotis, grožėtis ir kurti. Jam tai
padeda siekti velnias Mefistofelis. Daktaras daug sužinojo, bet nepasidarė laimingesnis, nes jam kilo dar
daugiau klausimų. Jis gerai jautėsi tik kurdamas ir pavesdamas save kitų gerovei.

XX a. įvyko labai didelė mokslo pažanga. Šiuo metu mes adaptuojamės prie naujų gyvenimo sąlygų,
naujausių išradimų ir norim jų vis daugiau. Mokslas atrado techniką, lengvinančią mūsų gyvenimą. Išrasti
įvairūs buities prietaisai, automobiliai ir pan. Bet ar mes nuo to esame laimingesni? Ne. Tai tik palengvina
kasdieninį gyvenimą, bet nesuteikia laimės. J.V. Gečio dramoje ,,Faustas‘‘ rašoma, jog daktaras, atsivertęs
astrologo Nostradamo knygą ,garsiai perskaitė : -,,Laikas – niekai. ‘‘Visa esmė mylėti ir siekti‘‘. Faustas tai
suprato tik nugyvenęs savo ilgą, įvairų gyvenimą. Faustas pamatė, kad esmė slypi meilėje ir siekime kažką
sukurti bei po savęs ,,palikti pėdsaką‘‘, tai, kas padėtų kitiems.

Mokslas palengvina mūsų gyvenimą. Mums gerai, kai yra sukurta kažkas naujo, bet tai mums nesuteikia
laimės. Esame laimingi tik tuomet, kai mus myli kiti, esam kažkam reikalingi, kai patys mylime, turime
mėgstamą profesiją. Net Faustas buvo laimingas tuomet, kai mylėjo ir kai darė tai, ką mėgo, o mokslas, per
didelis žinių troškimas jį nuvedė į pražūtį.
 FAUSTAS
Filosofinė poema „Faustas” (Faust). 1831 m. baigtas „Faustas” laikomas Gėtės kūrybos viršūne, tačiau tai
nėra vien klasikinio periodo kūrinys. Veikalas buvo kuriamas maždaug 60 metų, kūrinys lydėjo kūrėją visą
gyvenimą, keitėsi kartu su juo. Sumanyta aštuntajame XVIII a. dešimtmetyje, poema sugėrė ir iki kito
amžiaus pradžios išsaugojo maištingą „Audros ir veržimosi” dvasią, įgijo gilesnę filosofinę prasmę.

Faustas, kaip Prometėjas ar Don Žuanas, priklauso amžiniesiems paveikslams. Į literatūrą jie ateina iš
tolimos praeities, dažniausiai iš legendų. Pasakojimai apie daktarą Faustą atsirado vėlyvojo Renesanso
epochoje, legenda čia susipina su istoriniais faktais. Iš istorinių šaltinių žinoma, jog apie 1500 m. Vokietijoje,
Reino srityse, buvo sutinkamas klajojantis stebukladaris daktaras Johanas Faustas (1480-1540), juodosios
magijos žinovas. Literatūros kūrinio personažu daktaras Faustas pirmą kartą tapo XVI a. knygoje (1587).
Liaudies pasakojimas tapo drama Kristofero Marlou (Christopher Marlow, 1564-1593) „Tragiškoje daktaro
Fausto istorijoje”. Šis Šekspyro amžininkas vaizduoja tragišką Renesanso epochos koliziją, rodo
humanistinių idealų krizę. Marlou Faustas žūsta ir patenka pragaran. Pragaro motyvai Fausto istorijoje
pabrėžiami ir XVII amžiuje. Tuo metu Faustas ir Mefistofelis tampa populiarių lėlių vaidinimų personažais.
Ryškėja neigiamas požiūris į Faustą dėl jo sandėrio su velniu, jis smerkiamas kaip juodosios magijos
skleidėjas. Lėlių vaidinimai, dažniausiai rodomi miestų aikštėse, išgarsina daktaro Fausto istoriją visoje
Europoje, o Fausto tema, nutolusi nuo K.Marlou veikalo folkloro dėka, XVII a. vėl grįžta į ankstesnę poziciją.
XVIII a. Fausto tema išgyvena tikrą renesansą. Fragmentus apie Faustą sukūrė J.M.R.Lencas, Miuleris,
G.E.Lesingas (jo fragmentai neišliko). Maksimilianas Klingeris pirmasis parašė romaną „Fausto gyvenimas,
darbai ir nusileidimas pragaran (Faust Leben, Taten und Höllenfahrt). Pagaliau populiarioji tema pateko
Gėtės akiratin ir jo kūrinyje pasiekė savo apogėjų. Vėlesnių amžių kūriniai apie Faustą jau negali būti
suvokiami be Gėtės kūrinio. Fausto paveikslo istorija siekia nelabai senus laikus, o jo nuolatinio palydovo
Mefistofelio paveikslo ištakų reikia ieškoti daug gilesnėje praeityje: pirmuosiuose krikščionybės amžiuose ir
senovės rytų religijose.

Gėtės kūryboje faustiškojo herojaus tipas matomas ankstyvajame romane „Jaunojo Verterio kančios”. Nuo
Verterio pereinama prie Vilhelmo Meisterio; jie abu gilinasi į savo vidinį pasaulį, trokšta pažinimo,
nesitenkina tuo, kas pasiekta. Jiems, kaip ir Faustui, būdingas vidinis prieštaringumas, nerimas, harmonijos
siekimas. Sąvoka pasaulio sielvartas (Weltschmerz) galima apibūdinti ir Verterio, ir Fausto būseną,
skatinančią mintis apie savižudybę. Verteris iš tikrųjų baigia gyvenimą savižudybe, o nugalėjęs save Faustas
tarsi iš naujo jį pradeda. Su Vilhelmu Meisteriu Faustą sieja tai, kad, ieškodami pusiausvyros, jie nueina ilgą
pažinimo kelią, patirdami sielos pasikeitimų. Romano pabaigoje Vilhelmas apriboja savo siekimus, susitaiko
su biurgeriška egzistencija, o Fausto gyvenimo ritmas yra nuolatinė pasitenkinimo ir nusivylimo kaita. Šį
pulsavimą sustabdo tik mirtis. Fausto tragizmas yra susijęs su viena pagrindinių Gėtės epochos problemų –
nepasitenkinimu žmogaus pažinimo galimybėmis. Faustas kenčia supratęs, kad žmogui skirtas tik ribotas
žinojimas, prasminga veikla jam neprieinama. Fausto nepasitenkinimą ir nusivylimą didina tai, kad iš
kiekvieno savo gyvenimo epizodo jis tikisi daugiau negu gyvenimas gali pasiūlyti. Atsiranda prieštaravimas
tarp absoliutumo, begalybės bei nemirtingumo troškimo (,,žinau, kad pėdsakas darbų manųjų per amžių
amžius niekad nepražus”) ir gyvenimo formų baigtinumo. Dėl tokio prieštaravimo ir atsiranda faustiškoji
problematika.

Gėtės „Fausto” pagrindinė tema – faustiškojo tipo žmogaus nepasitenkinimas. Klaidinga būtų manyti, kad
pasitenkinimas gyvenimu suvokiamas kaip ilgo tobulėjimo galutinis rezultatas ir tikslas. Faustiškojo tipo
žmogaus savybė – kiekvieno išsipildymo akimirką atsiranda nauji troškimai, todėl neįmanomas pastovus,
ilgalaikis pasitenkinimas. Dėl tos priežasties ir sandėris su velniu Faustui nebaisus, pagal sutartį Fausto siela
turėtų atitekti velniui tada, kai herojus patirs galutinį savo troškimų išsipildymą ir panorės sustabdyti
akimirką:

Še! Jeigu tu išgirsi iš manęs:

„O, stabtelėk, akimirksni žavingas!”-
Tai kuo greičiau užnerk man grandines,
Ir tepaskelbia varpas gedulingas,
Kad Fausto nebėra…

Bet taip negali būti, nes kiekvienoje pažinimo pakopoje Faustas patiria aukščiausios palaimos, ekstazės
akimirką, po kurios ateina skaudus nusivylimas ir naujo pažinimo siekimas.

Gėtė buvo universali asmenybė, šis bruožas būdingas ir „Faustui”. Pirmoji veikalo dalis lyg ir susieta su
viduramžiais – gotikiniai skliautai, seni rankraščiai, magija, bažnytinė muzika, dvasių šaukimas, velnio
pasirodymas; antrojoje dalyje į šią epochą nebegrįžtama, nes Fausto kelias parodomas kaip visos žmonijos
istorija.

Fausto, kaip visos žmonijos atstovo misija, jo pažinimo kelias parodomas jau veikalo pradžioje. „Faustas”
turi du prologus, vienas vyksta teatre, kitas – danguje. Mūsų neturi stebinti tai, kad Gėtės ,,Fauste” vaidina
Biblijos personažai – archangelai, Dievas, velnias Mefistofelis. Tai amžinosios, tarpusavy kovojančios gėrio ir
blogio jėgos, dangus ir pragaras čia sutartinės sąvokos, atitinkančios viduramžių dvasią, du kraštutinumai,
tarp kurių blaškosi žmogus, kai dėl jo kovoja priešiškos jėgos. Dievo ir Mefistofelio dialoge ryškėja Fausto
ateities perspektyva:

Taip, jis tamsybėj klaidžioja; bet aš

Savajam tarnui šviesą tuoj atskleisiu.
Juk sodininkas žino, kokį vaisių
Jo laistomas medelis jam atneš.

Tai, ką Gėtė įdeda į Dievo lūpas, yra paties poeto tikėjimas, kad ,,žmogus per klystkelius atranda tikrą
kelią”. Dievo ir Mefistofelio lažybos dėl žmogaus, kaip visos žmonijos atstovo, yra gal net svarbesnės negu
Fausto ir Mefistofelio sandėris. Pagal viduramžių tikėjimą žmogus yra Dievo tarnas, bet jo siela dvilypė, jis
neapdraustas nuo blogio. Todėl Mefistofelis, žinodamas amžinąjį Fausto nepasitenkinimą bei titaniškus
užmojus, tikisi nesunkiai laimėti jo sielą.

Jisai pasauly ieško rojaus džiaugsmo,

Žvaigždžių skaidriausių prašo iš dangaus.

Gėtė humanistas, pripažindamas blogio egzistavimą pasaulyje, vaizduoja dialektinę gėrio ir blogio
priešpriešą, reiškia tikėjimą galutine gėrio pergale. Prologe paaiškėja ir Mefistofelio funkcija – jis yra
išjudinantis iš apsnūdimo bei inercijos, neleidžiantis žmogui nurimti pradas. Mefistofelis pasirodo kaip
neigimo dvasia, griovimas ir naikinimas yra jo tikroji stichija. Tačiau dialektinė gėrio ir blogio sąveika,
kurioje du prieštaringi pradai negali egzistuoti vienas be kito, lemia paradoksalią situaciją: siekdamas
blogio, objektyviai Mefistofelis skatina gėrį ir pripažįsta savo bejėgiškumą:

Tasai niekingas, mažas pasaulėlis

Nebijo mano smūgių anaiptol
Ir, siaubingiausius negandus pakėlęs,
Ramiai sau tebestovi, kaip lig šiol.
Veikalo pradžioje Faustą matome skliautuotoje celėje, kurioje jis ne tik įveikė teisės mokslus, filosofiją,
teologiją, tapo magistru, daktaru, išmoko magijos, bet ir siekė suprasti ,,visatos esmę, jos sandaros galingą
prasmę”. Kai tai nepavyko, Faustą apėmė didelis nusivylimas. Fausto nepasitenkinimo priežastis ne tai, kad
jis nesusikrovė žemės turtų, neįgijo šlovės. Žmogaus proto, pažinimo galimybių ribotumas, atotrūkis tarp
mokslinių studijų ir siekimo tarnauti žmonių giminei, negalėjimas atspėti didžiosios būties mįslės, pagaliau
burtais iššauktos Žemės dvasios paniekinantys žodžiai ,,Nepanašus nė kiek tu į mane!”, negalėjimas jai
prilygti – visa tai verčia Faustą kelti prie lūpų nuodų taurę.

Norėtųsi atkreipti dėmesį į vieną įdomią detalę: pagal tradiciją, šis nusivylęs Faustas buvo laikomas senu
mokslininku, kuriam būtina stebuklingai pajaunėti prieš pasineriant į jutiminių džiaugsmų pasaulį. Viename
naujesnių tyrinėjimų, remiantis Gėtės tekstu, teigiama, kad veikalo pradžioje Faustas yra tik į ketvirtą
dešimtį įkopęs žmogus, todėl jo jaunėjimas ne fizinis, o dvasinis. Iš tikrųjų dar prieš atsijauninimo epizodą
Faustas reiškia tokius troškimus, kurie sunkiai suderinami su senatvės būsena:

Aš noriu pult į aistrų jūrą,

Paskęsti jų sūkuryje,
Aš noriu į stebuklų sritį
Įžengti širdimi drąsia…

Panašių vietų yra ir daugiau, iškeltoji hipotezė neatrodo visai nepagrįsta.

Dėl sandėrio su Mefistofeliu drąsūs troškimai gali tapti realybe. Pradėjęs pažinimą iš naujo, Mefistofelio
padedamas, Faustas tikisi išplėsti savo veiklos galimybes. Mefistofelis, žinodamas, kad Faustas tėra tik
žmogus, kurio gyvenimas trumpas, o pažinimas ribotas, tikisi nesunkiai pasiekti tikslą: nuolatinis
nepasitenkinimas nuvargins Faustą, negalėjimas aprėpti neaprėpiama privers jį pasitenkinti vienu
akimirksniu. Mefistofelis nenumato ateities – Faustas sugeba išgyventi visos žmonijos likimą, jis lieka
ištikimas žodžiams:

Mano siela, atšalusi nuo mokslo ir žinių,

Atsiveria skausmams visų žmonių,
Pajusti trokšta ji pasaulio viso gėlą,
Geismais jo pagyvent ir viltimis.

Žinant tokius maksimalistinius Fausto užmojus, naivūs ir primityvūs atrodo pirmieji Mefistofelio mėginimai
sustabdyti Faustą jo pažinimo kelyje (pavyzdžiui, epizodas Auerbacho rūsyje).

Pirmosios „Fausto” dalies pagrindinė idėja – Margaritos tragedija. Fausto jausmas Margaritai, iš pradžių
paviršutiniškas, vėliau, po patirto sukrėtimo, tampa gilus ir tyras. Suvokęs savo kaltę, Faustas iš tikrųjų
pasiryžta aukotis, atsisakyti tolesnių siekių, tačiau tam prieštarauja ir faustiškoji prigimtis, ir Gėtės veikalo
koncepcija. Čia svarbiausia yra tobulėjimo idėja. Faustas negali, neturi teisės sustoti kelio pradžioje, nes tai
reikštų ne tik titaniškų užmojų žlugimą, bet ir prasmės išsižadėjimą. Faustas lieka savimi, bet tai neatperka
jo kaltės. Atsisakydamas riboto Gretchen pasaulėlio, iš anksto žinodamas, kad negalės juo pasitenkinti, jis
vis dėlto įžengė į jį ir sugriovė. Autorius nesmerkia ir neteisina Fausto, ši situacija reiškia tik objektyvų
pripažinimą, kad pasaulyje visada kas nors turi kentėti. Pirmoji „Fausto” dalis susijusi su ankstyvuoju
kūrybiniu laikotarpiu, joje yra ir autobiografinių motyvų, atsispindėjusių to meto lyrikoje.
II DALIS / PABAIGA

Penktajame veiksme drąsūs užmojai jau įgyvendinti, Faustas yra iš jūros atkovotų ir imperatoriaus jam
padovanotų žemių valdovas. Jo situacija dabar itin sudėtinga, todėl tyrinėtojų nuomonės apie tai dažnai
prieštaringos. Vieni tvirtina, kad praktinė veikla ir yra patyrimas, suteikęs Faustui visišką pasitenkinimą. Kiti,
remdamiesi tuo, kad Faustas negali išsivaduoti nuo kaltės jausmo, teigia, jog žmogus žemėje apskritai
negali turėti taurių tikslų. Todėl Fausto žemiškoji veikla neturi moralinio turinio, esanti pažymėta blogio
antspaudu. Iš tikrųjų veikalas neteikia pagrindo nei per dideliam optimizmui, nei visiškam pesimizmui,
tiesos reikėtų ieškoti tarp dviejų minėtų kraštutinumų. Mes nedarome išvados, kad nusikaltimai yra
neišvengiamos Fausto titanizmo, jo drąsių troškimų pasekmės. Kūrinyje teigiama, kad Faustas pažinimo ir
veiklos kelyje yra lydimas blogio jėgų, įsikūnijusių Mefistofelyje. Todėl blogio apraiškas turime suprasti kaip
neišvengiamas, suvokdami, kad tik per gėrio ir blogio sąveiką Faustas atėjo iki paskutinio pažinimo etapo.
Kuo baigiasi pažinimo kelias?

Herojaus patirti išoriniai ir vidiniai išgyvenimai vyksta paraleliai, tačiau duoda visiškai skirtingus rezultatus.
Išorinė raida lyg ir patvirtina pradinį Fausto pesimizmą – jo iki visos žmonijos patirties pakylėtas gyvenimas
nepasiūlė nei vienos akimirkos, kurią jis būtų panoręs sustabdyti. Gyvenimo pabaigoje jam pasirodo
Graužatis, teigianti, kad žmogaus egzistavimas yra be tikslo, be prasmės. Faustas, kuris, jo žodžiais tariant,
kaip viesulas skrido gyvenimu, negali pasakyti, kad nepažino graužaties. Jis stengėsi jos atsikratyti, mesti jai
iššūkį:

Bet niekinu aš tavo slaptą valdžią,

Klastinga pasalūne, Graužatie!
Pūstelėjimu į veidą Graužatis apakina atsisakiusį
pasiduoti jos valdžiai Faustą.

Veikalo aiškintojai beveik vieningai sieja fizinį Fausto apakimą su jo dvasiniu praregėjimu, kartu ir
išsivadavimu nuo šėtono įtakos. Tai patvirtina jau apakusio Fausto žodžiai:

Aplink tamsa kaskart labiau juodėja,

Bet sieloje šviesu kaip niekada.
Turiu įkūnyt savo aš idėją!
Atėjo lemiamoji valanda.

Nesvarbu, kad Faustas šios idėjos jau neįkūnys, daug svarbiau, kad ne džiugią akimirką, o nykią priešmirtinę
valandą jis išsako optimistinį credo. Šiame monologe yra ir lemtingieji žodžiai ,,O, stabtelėk, akimirksni
žavus!”. Beribėje literatūroje apie ,,Faustą” randamas teiginys, kad paskutinėje gyvenimo bei pažinimo
pakopoje, susijusioje su praktine veikla, Faustui lemta pasiekti visų troškimų išsipildymą. Tokia
interpretacija turėtų būti vertinama kaip veikalo problematikos supaprastinimas, jo koncepcijos
vulgarizacija, nes minėtas teiginys prieštarauja faustiškojo herojaus esmei. Gėtė sugebėjo parodyti iliuzinį
šios scenos pobūdį. Pirmiausia akimirką sustabdyti panoro jau apakęs Faustas, todėl ne toks jau neteisus
Mefistofelis, kalbėdamas apie „nelemtą, tuščią mirksnį paskutinį”. Antra, Faustas, svajojantis apie vertą
sustabdymo akimirką, pasiduoda paskutinei savo gyvenimo iliuzijai: lemūrai kasa kapo duobę, o jis svaigsta
iš laimės manydamas, kad tai užtvankos statymo garsai. Tai veikla, atnešusi daug džiaugsmo, tačiau ne
visišką, o laikiną pasitenkinimą. Ir šioje patirties pakopoje Faustas, sustabdęs akimirką, nebūtų išvengęs
nusivylimo, jeigu jo gyvenimo nenutrauktų mirtis – taip tvirtinti verčia visa veikalo logika. Faustas akimirkos
nesustabdė ir prieš Mefistofelį nepralaimėjo: paskutiniame monologe jis kalba ne apie realią, bet apie
įsivaizduojamąją akimirką, kurią reikia priartinti aktyvia veikla:
Idant greičiau ateitų tie laikai,
Kada laisvoj šaly ir tarp laisvųjų
Galėsiu pasakyti iš tikrųjų:
„O, stabtelėk, akimirksni žavus!”.

Faustas suprato, kad nėra galutinės tiesos ir pažinimo, gyvenimas – tai veikla ir kova, tad „laisvės ir gyvybės
tas tevertas, kas grumiasi dėl jųjų nuolatos”. Faustas grumiasi iki paskutinės gyvenimo akimirkos
tikėdamas, kad žmogaus nuveiktų darbų pėdsakas „per amžių amžius niekada nežus”.

Negalutinis pasitenkinimas yra Fausto tikslas ir veikalo išvada. Nuėjęs ilgą pažinimo kelią Faustas nuo
pradinio ketinimo nusižudyti pereina prie optimistinės filosofijos. Tai neprieštarauja teiginiui, kad pasenęs,
vienišas ir apakęs Faustas neatrodo laimingas. Gyvenimą jis dabar vertina ne dėl jo teikiamų gėrybių ar
malonumų, o apskritai. Iš pradžių gyvenimo neigimas pasirodė klaida, gyvenimas, pripildytas veiklos ir
pažinimo siekio, tampa prasmingas. „Fauste” labai svarbi jo kūrėjo pasaulėjauta – jaunystėje
entuziastingais himnais šlovinęs pavasarį, saulę, meilę, kūrybos džiaugsmą, brandžiame amžiuje jau daug
santūriau, bet taip pat tvirtai Gėtė yra pareiškęs: „Kad ir koks būtų gyvenimas, jis yra geras”. Tai nereiškia,
kad gyvenime nebėra prieštaravimų, nebėra tragizmo. Beprasmiška ieškoti ,,Fauste” vienareikšmių
atsakymų į esmingiausius būties klausimus, tikėtis galutinio problemų sprendinio. Gėtė yra sakęs, kad
kiekviena išspręsta problema tuoj pat padiktuoja naują.

Kas svarbiau: pasiekti tikslą, atsakomybė ar jausmai?  

    „Faustas“ – filosofinė drama, kurioje rašytojas J. V. Gėtė pateikia daugybę apmąstymų apie žmogaus
proto ir jausmų įtampas, apie žmogaus pažintinės veiklos laisvę ir ribotumą. Šis kūrinys gana sudėtingas,
nenuoseklus, sudurstytas iš skirtingų epizodų, turbūt dėl to, kad drama buvo rašoma keliasdešimt metų,
beveik visą Gėtės gyvenimą. Tad „Faustas“ – viso gyvenimo knyga. Skaitant šį kūrinį, keblu suprasti rašytojo
pateiktą mintį, ją analizuoti. Ypač sudėtinga suvokti, kas pagrindiniam veikėjui Faustui svarbiau: jausmai ar
pasiekti tikslą? O kas svarbiau Margaritai? Atsakymas lyg ir neslepiamas, tačiau apmąsčius, viskas atrodo
kitaip. 
    Faustas – mokslininkas eksperimentatorius, apsiskaitęs žmogus, tačiau sulaukęs senatvės nusivilia knygų
išmintimi: 

                      Deja, nors knygų daug skaičiau, 

                      Kvailys jaučiuos kaip ir anksčiau. 

Šiais žodžiais veikėjas parodo nepasitenkinimą mokslo tiesomis, jis suvokia, jog mokslas laimės neatneš ir
griebiasi burtų, šaukiasi dvasių. Taip atsiskleidžia  Fausto gyvenimo tikslai: 
                      
                      Kad perprasčiau visatos esmę, 
                      Jos sandaros galingą prasmę. 

Skamba šiek tiek moksliškai, bet ar išminčius to negali perskaityti knygoje? Vis dėl to tai nėra taip paprasta.
Nei vienas žmogus neperpras visatos esmės, perskaitęs enciklopediją ar kitą mokslinę knygą. Tai gal
atsakymas slypi žmoguje? O gal tai nepasiekiama tobulybė? Juk žmogus pasauly veltui ieško tobulybės,
tobulumo nėra. O ką apie tai mano Faustas? Jis teigia: 
                      
                    Gyvenimas prabėga greit, 
                    O iki tobulybės – galas kelio. 

Fausto manymu, tobulybės siekimas -  nuolatinė kova kaip ir gyvenimas, tai kova su savimi, pasiaukojimas...
O jausmai? Ką jaučia Faustas? 
Ar jis yra kada mylėjęs? Tai dar keli klausimai kilę, perskaičius „Faustą“. Pasirodo, jog herojus nežinojo, kas
yra meilė iki tol, kol jo gyvenime nepasirodė esybė, dvasia, mitinė būtybė, kipšas, vadinamas Mefistofeliu. 
    Mefistofelis – velnias, kurio tikslas sugundyti Faustą ir gauti jo sielą: 

                    Kertu lažybų, jog kurią nors dieną 

                    Aš jį paveršiu iš tavęs vis viena, 
                    Jei man tiktai leidimas duotas bus. 

Iš to galima teigti, kad Mefistofeliui svarbiausia neigti ir viską griauti. Tačiau kai kada jis gali daryti ir gera.
Būtent jo pagalba Faustas pamilsta Margaritą ir sužino, kas per jausmas yra meilė. 
    Margarita – penkiolikmetė mergina, gyvenusi eilinį miestietės gyvenimą, kol į jos erdvę neįsibrauna
Faustas, paveiktas paslaptingo raganos jaunystės eleksyro. 
    Sutikęs gatvėje Margaritą, Faustas leidžiasi į viliojantį meilės nuotykį. Iš pradžių Faustas jautė Margaritai
nesuvaldomą aistrą, bet vėliau pamilsta ją iš tikrųjų ir trokšta paskęsti meilės ilgesy. Faustui Margarita
tampa ne tik  mylimąja, ji tampa kur kas daugiau. Jis dėl mylimosios pasiruošęs viskam, galbūt net atsisakyti
pažinimo: 

                    Man vienas tavo žvilgsnis, vienas žodis 

                    Brangesnis, negu žemės išmintis visa. 

Tai kas yra meilė? Gal kaip mąstymas padaro mus bailiais, tai meilė – kvailiais ir aklais? Ji susargdina
pamiršimu? Nuo to laiko, kai Faustas, pamatė Margaritą, vis rečiau prisimena savo tikslą – suprasti visatos
esmę. Jis sako: 

                    Dabar matau aš puikiai, kad žmogus 

                    Pasauly veltui ieško tobulybės. 

Ar Faustas atsisako pažinimo? Ar tobulybė yra kažkas kita? Tai man, kaip skaitytojai, liko mįslė. 
    Margaritos meilė Faustui  turi rėmus. Jai buvo įdiegta krikščioniška, tyra meilė. Ji svajojo apie šeimą,
namą ir sodelį. Tai buvo jos pagrindinis tikslas. Scenoje „Martos sodas“ sužinome, jog Margaritai laibai
svarbu tikėjimas Dievu. Ji kamantinėja Faustą, norėdama sužinoti, ar jis tikintis:
  
                  Sakyk, kaip tavo dvasios reikalai? 
                  Tu – geras, doras vyras, aš matau, 
                  Tiktai kažin ar pamaldus esi. 

Margaritos manymu, tikintis vyras – bus geras ir paklusnus vyras šeimoje. Tai gal Faustas netinkamas
mylimasis jai? Juk atsiradus jam, jos gyvenimas sugriūva. Miršta motina, brolis, dukrytė, ji pasmerkiama
žmonių akyse, nubaudžiama mirties bausme ir išvadinama paleistuve: 

                  Sesute, tu esi jauna, 

                  Dar neprityrus mergina 
                  Ir iškrypai iš doro kelio. 
                  Įspėti noriu aš tave: 
                  Kad jau tapai paleistuve. 

Iš tyro angeliuko pavirto paleistuve. Kodėl? Dėl to kaltas Faustas? Jo dėka Margarita pasijuto mylima. Tai
blogai? Margaritos pasaulėlyje tokia jų meilė vadinama paleistuvyste. Tai gal draudžiama mylėti? Margarita
nekaltina Fausto, apie tai net negalvoja. Ji jaučiasi pati kalta ir pasirenka atsakomybę už brangių žmonių
mirtis. O ką pasirenka Faustas? Meilę? O gal pažinimą? Jo pasirinkimas – pažinimas. Jis palieka Margaritą
kalėjime ir iškeliauja su Mefistofeliu. 
    Margarita ir Faustas pasirinko ne dievišką jausmą -  meilę. Pasirodo jų skirtinguose pasauliuose yra
kažkas svarbiau už tai. Margarita pasirenka atsakomybę, Faustas – pažinimą. Tokią meilės istoriją
pavadinčiau tragedija, nes nuo pat vaikystės galvojau, kad meilė nugali visas kliūtis....