Margarita buvo šeimos žmogus, jai rūpėjo vaikai, tiesiog buities dalykai, ji buvo paprasta, nebuvo labai išsilavinusi ir

protinga, neturėjo kažkokių aukštų siekių, tikslų nusistačiusi gyvenime. Priešingai nei mergina, Faustas turėjo didžių
siekių mokslo srityje, siekė išsiaiškinti gamtos paslaptis. Tad jiems nelemta būti kartu, manau, net jei ir jiems nebūtų
niekas trukdę, jie nebūtų galėję kartu laimingai gyventi.

Faustui mergina buvo kaip daiktas, tiesiog norėjo išbandyti kažką naujo, nors vėliau ją ir pamilo: „Mergytė turi būti
mano, ir prašyčiau/Tuo pasirūpinti.“

Gėtei manau Margaritos personažas buvo reikalingas tam, kad jis galėtų parodyti, kaip paprastai galima paveikti ir
suvilioti žmones, parodyti kokie jie yra naivūs ir patiklūs. Kaip galima išvesti iš doros kelio doriausius bei religingus.

Margarita kukli bei nelengvai prieinama: „Nei aš panelė, nei dailiausia iš dailių,/ O rasti kelią ir viena galiu.“ „Gal aš
atrodžiau kaip kokia mergiotė,/Kurią gali viens du ir suvilioti?“

Ji beprotiškai graži, Faustas: „Koks grožis šito kūdikio, dangau/ Vienoj esybėj jo negali būt daugiau!“

Ji religinga, Mefistofelis: „Ak, ta? Ji grįžta iš bažnyčios,/ Kur gavo dvasiško tėvelio išrišimą.“ Taip pat nekalta,
neturėjusi rimtų meilės santykių, Mefistofelis: „Ji dar visai nekaltas vaikas/ Ji nuodėmės net nepažino.“

Ji buvo beveik 16 metų paauglė, Faustas: „Bet ji beveik penkioliktus jau baigia!“

Iškart išryškėja Fausto susižavėjimas, aistra ir meilė merginai, Faustas: „Aš trokštu savo angelo, ką nors daryk./Aš noriu
atsidurt jos kambary. „Kaip širdį degina aistrų saldi kančia,/Ir tik vilties rasa ją apmalšina.“ „Tą angelą vienatinį
pagimdė.“

Ji smalsi: „Man taip smalsu, taip sužinoti knieti/Kas ten mane norėjo palydėti?“ „Smalsu, kas ten viduj? Jinai atrodo
stebuklingai./Tik žvilgtelsiu, tiesiog nekantrumu degu.“

Ji tvarkinga, Mefistofelis: „Retai kur pamatysi taip švaru kaip čia.“

Mergina po vaikinų apsilankymo jos kambaryje jaučiasi sutrikusi: „Keistai jaučiuosi, nežinau ko noriu,/Kažko
pasidariau kvailai baili.“

Ji troško prabangos: „Ak, jeigu taip bent auskarėlius pasilikus.“ Buvo materialistė: „Tik aukso klauso,/Ir tiktai nuo
aukso/Priklauso viskas.“

Savanaudė, nes piktinasi, jog papuošalus paaukojo Bažnyčiai: „Tiek ir naudos iš dovanoto arklio.“

Ji buvo sąžininga, nebandanti prisimesti kaukės, kai ją palaikė bajoraite, ji prisipažino: „Aš neturtinga paprasta
mergaitė.“

Tačiau ji buvo iš prigimties dama, Mefistofelis: „Laikysena, manieros, balso tonas/Daugiau pasako.“

Ji buvo suprantanti, palaikanti, užjaučianti ir neprarandanti vilties: „O Dieve! Marta, nepraraskite vilties!“ „Kiek vargo
iškentėti teko žmogui./Reikės ir man už jį maldelę sukalbėti.“ Mefistofelis: „Matau, kad jūs suprasti ir užjausti mokat.“

Gerbė tradicijas: „Čia žmonės papročių griežtokų laikos.“

Kukli: „Tik versit raudonuot mane prieš poną.“

Savikritiška: „Jaučiu, kad ponas tik iš gailesčio manim/Taip domitės ir atidžiai išklausot.“ „Ak, ką jūs nebučiuokit mano
rankų./Jos tokios šiurkščios ir sugrubusios, žiūrėkit.“

Darbšti: „Namuos visokius darbus dirbti tenka.“ „Tarnaitės mes nelaikom; šluoju, verdu,/Mezgu ir siūnu, dirbu nuo pat
ryto.“
Gyveno vargingai: „Taip, nors ūkelį turim menką,/Bet rūpesčių prie jo pakanka.“ „Nedaug naudos, jei apsirengus
skudurais.“

Pasiaukojanti, rūpestinga: „Sesutė vargšė mirus./Kiek daug su ja aš rūpesčių turėjau,/Tačiau galiu tik džiaugtis, juos
patyrus.“ „Pasiligojusi po gimdymo mamytė/Labai iš lėto atsigavo, po truputį,/Teko globoti ją ir sesės aukle
būti/Auginti seserį reikėjo vienai.“

Naivi, silpna, tapo lengvai prieinama: „Aš myliu./Tu brangiausias mano.“ „Koks jis protingas, Dieve mano,/Jis viską,
viską žino ir išmano.“ Mefistofelis: „Turėtum lėkt pas naiviąją draugužę.“ Faustas: „O čia mergaitė – patikli,
bejėgė/Pilna naivių ketinimų švelnių,/Kurie jos mažą pasaulėlį teaprėpia.“ Valentinas: „Panorai būt kekše –
gerai,/Kodėl gi nepadūkus.“

Mergina tapo nerami, liūdna, jautėsi vieniša, vis laukė savo mylimojo: „Vien nerimas juodas,/Slogus kaip naktis,/ Ir
niekur paguodos/Nemato širdis.“ „Prie lango per dieną/Vis laukiu brangaus,/O gatvėj jo vieno/Išėjus žvalgaus.“

Ji turi puikią intuiciją, yra nuovoki: „Visa širdim jaučiu, koks jis bjaurus;/Man dar gyvenime netekto susitikti/Žmogaus,
kuris taip imtų nepatikti.“

Patikli, pasiaukojanti: „Jau šitiek daug ką paaukojau aš,/Kad nebeliko ką daugiau aukot bėmaž.“

Požiūris į merginą Mefistofelio atžvelgiu neigiamas, mano, kad ji yra naivi, kvaila, patikli: „Tai ką, avelė dingo?“ Taip
pat jam ji buvo visiškai nesvarbi, viena iš tūkstančio aukų: „Ne ji pirma.“

Požiūris į merginą Fausto atžvilgiu teigiamas, mano, kad ji yra tikinti, ištikima, nuoširdi: „Kad tą būtybė, sklidina
ištikimybės,/Pilna tikėjimo ir nuoširdžios vilties.“

Ji buvo davatka: „Kaip man lig šiol nestigdavo drąsos/Pikčiausias žodžiais koneveikti ir keikti,/Kada suklysdavo kokia
mergaitė?“

Margarita atsiduoda ir praranda savo nekaltybę: „Dabar ir aš prieš nuodėmę esu.“ „Turėjau draugą – draugo
nebeliko./Nuplėšė žiedlapius ir sutrypė vainiką.“ Bei susilaukia vaiko: „Tik leisk dar kūdikį pažindyti, prašau.“ Kurį
vėliau nužudo: „Aš savo kūdikį nuskandinau“.

Ji nužudė motiną su Faustu: „Ji amžiams miega, mūsų užmigdyta.“ „Aš savo mamą pražudžiau.“ Piktoji dvasia: „Meldi
pas Dievą amžinos ramybės/Motušės sielai, dėl tavos kaltės/Per amžius pasmerktai kentėti?“

Ji nuogąstauja, kad per gyvenimą spėjo nedaug nuveikti, ir bijo mirti: „Aš dar tokia jauna. Tokia jauna./O jau turiu
numirti.“

Tampa išprotėjusi: „Greičiau. Skubėti reikia./Išgelbėk vargšą savo vaiką./Štai tvenkinys./Griebk jį greičiau,/Dar
kapanojas jis.“

Tačiau pabaigoje merginai sukalbėjusiai maldą ir atgailavusiai už savo nuodėmes atleidžia Dievas, Balsas iš aukštybių
jai tarė: „Išgelbėta“.