Citatos iš Vaižganto knygos „Dėdės ir dėdienės“

1. “Toks jau lietuvių būdas: kai du vaidijasi, nors užsimuštinai mušasi, trečias bėga šalin, kad jam
iš abiejų nekliūtų arba, vienam negyvam likus, kad liudytoju nereiktų būti.”
2. “Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu — tinginiauju.”
3. “Pavėlintąjį vasarojų seka piktžolės. Už ką jas pravardžiuoja "piktžolėmis", kad jos tokios pat
žolės, kaip ir kitos? Dažnai gal dar naudingesnės, tik žmogus dar nemoka jomis pasinaudot ir,
savo papratimu, ne save nupeikia, tik tai, ko jis netesi. <...> Mes pykstame and piktžolių, kam
jos tokios vislios. Argi tai ne kvaila? Argi vislumas - eibė? Tai pavyzdys, kaip reikia gyventi, kad
išliktumei. <...> Pačios sau paliktos, nesumaningo ar neapsukraus žmogaus "neglobojamos".”
4. “Katroji gi meilė tikroji: ar dvasių svyrimas, ar kūnų? Ar kūnai tik panaudoja dvasių krypsnį?
Kurgi tad laukiamoji ir žadamoji meilė: dvasių harmonijoj, ar kūnų patenkinime?”
5. “Štai stačiai prieš mano akis gautas laiškas, į kurį aš turiu atsakyti. Guli ir nervina mane jau
trečias ar ketvirtas mėnuo. Neturiu žodžių sau už tai papeikti. Bijau, kad sutrūks santykiai su
adresatu. Ir vis dėlto nerašau. Ir nebeparašysiu. Jau tai nebe pirmas kartas.”
6. “Gamtoje betgi viskas tikslu. Bet kas turi savo šaltinį, pradžią ar priežastį, ir plėtojasi, kol
prieina skiriamąjį galą.”