Šuns egzekucija J.Biliūno, J. Savickio ir J. Apučio novelėse.

Šuns egzekucijos tema dažnai atskleidžiama lietuvių literatūroje. Kasdieniniame gyvenime

žmogus susiduria su tam tikrais sunkumais ir išbandymais, kurie atskleidžia individo charakterį,
sąveiką su aplinka, moralines vertybės. Kiekvienas žmogus, kaip ir kiekviena gyva būtybė, trokšta
būti suprastas, mylimas, rūpimas, tačiau, to nepatyręs, tampa svetimas, abejingas. Negailestingą
žmogaus elgesį su šunimi, jo egzekuciją vaizduoja J. Biliūnas – XIX a. II pusės – XX a. I pusės
realizmo atstovas, lietuvių novelės klasikas, kurio pasakojimas „Brisiaus galas“ atskleidžia
neteisybės prislėgtą būtybę. J. Aputis – XX a. II pusės – XXI a. I pusės rašytojas, modernizavęs
lietuvių novelę ir apysaką, pasakojime „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ atskleidžia žmogaus
tradicinių vertybių naikinimą, humaniškumo praradimą. Jurgis Savickis – XX a. vidurio
modernistas, ekspresionistas, lietuvių prozos atnaujintojas, novelėje ,,Ad astra“ kalbėjęs apie
intelektualų miesto, ir vertybes praradusį kaimo žmogų, atskleidęs negatyvią individo prigimtį.

Pirmasis šuns egzekuciją atskleidžia XIX a. II pusės – XX a. I pusės realizmo atstovas, lietuvių
literatūros rašytojas Jonas Biliūnas. Jo kūrybai būdingos humanistinės idėjos, subtilus
žmogaus sielos pažinimas. Ypač ryškus pasakotojo, vaizduojančio dorovines nuostatas,
vaidmuo novelėje „Brisiaus galas“. Šiame kūrinyje vyrauja stiprus mirties motyvas, mat J.
Biliūnas jį rašė paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, atskleidė ne tik nuskriaustųjų likimą,
neteisybę, bet ir atlaidumo, ištikimybės svarbą. Novelės pasakotojas artimas kūrinio
veikėjams, todėl, atidžiai stebėdamas jų veiksmus, atskleidžia ir jų išgyvenimus. Jis kalba ne
pirmuoju (kaip įprasta J. Biliūno kūrybai), o trečiuoju asmeniu, apžvelgdamas ir
komentuodamas tam tikrus įvykius, stebėdamas veikėjų veiksmus. Tiesioginė pasakotojo
kalba tarsi liudija Brisiaus išgyvenimus bei jo santykį su šeimininku. Apsakymas pradedamas
aplinkos aprašymu, pristatant pagrindinį veikėją – Brisių, kuris guli šalia “dienadaržio durų”.
Brisius - senas, žilas, apžabalęs šuo, kuris mato “kaip per dūmus”. Pilki dūmai simbolizuoja
menkumą, senatvę, vienatvę. Šuo jaučiasi nereikalingas, tačiau trokšta būti naudingas.
Brisius dažnai aploja savo šeimininką, nes jo nebemato, atpažįsta jį tik iš balso, o susigėdęs
pradeda inkšti, tarsi jo atsiprašydamas. Jis sapnuoja savo jaunystę, prisimena save kaip
stiprų, reikalingą ir gerbiamą šunį, galėjusį vilką ar vagį pavyti. Tai prisiminęs, jis pradeda loti,
taip supykdo namiškius, ir tuomet jie veja Brisių į lauką: „Verčiau jau ant spalių gulėti – vis
mažiau kitiem po kojom maišytis.“J. Biliūnas kūryboje gretina dabartį su praeitimi, kuria
retrospektyvinę kompoziciją, parankią moralinėms vertybėms iškelti, prisiminimams
išreikšti. Brisius susapnuoja ir kartą, kai su šeimininku ėjo į mišką šaudyti ančių, išgirsta
šeimininko balsą, pramerkęs akis iš tiesų pamato jį su šautuvu ant pečių, piktai ant jo
šaukiantį. Novelėje šeimininko paveikslas nėra detaliai apibūdinamas, tačiau keletą kartų
pasigirsta jo žodžiai: „Sa, Brisiau, sa!“, ragininantys šunį sekti jam iš paskos. Šeimininkas
vedasi Brisių pamiškėn, kur artimą namų erdvę keičia svetima erdvė, todėl šuo nujaučia
besiartinančią grėsmę. Nejauki aplinka byloja apie gyvenimo pabaigą - jaunystėje buvęs
stiprus ir mylimas, senatvėje Brisius tapo visų užmirštas ir nekenčiamas, galiausiai paties
šeimininko nušautas. Įvykdžius šį nusikaltimą, šeimininką sudrumsčia sąžinė, jis tarsi bėga
nuo blogio, kurį pats ir sukėlė, suvokia savo žmogiškumo praradimą. Taigi, Biliūno novelė
„Brisiaus galas“ atskleidžia žmogiškumo praradimą bei mirčiai pasmerkto šuns ištikimybę.

Panašiai šuns egzekuciją vaizduoja ir XX a. II pusės – XXI a. I pusės moderniosios lyrinės

psichologinės prozos kūrėjas Juozas Aputis, tęsiantis Biliūno tradiciją, novelėje „Šūvis po
Marazyno ąžuolu”. Šioje novelėje vaizduojama pokario laikotarpio žmogiškojo nesupratimo
prislėgta būtybė. Nors Biliūno novelėje ,,Brisiaus galas“ šeimininkas šunį nušauna atokiai nuo
žmonių, skubotai, nenorėdamas, kad seno šuns kančią kas matytų, Apučio novelėje šuns
egzekucija atliekama gegužės vidury, vidurdienį, viešai ir demostratyviai; ji paverčiama tarsi
spektakliu, kuriuo džiaugiasi net vaikai. Marazyno kalė - „labai juokinga, nes su baltut
baltutėliais ūsais“, kurios akys „apžlibusios“, todėl ji nemato pienininko, besirengiančio ją
nušauti. Rašytojas nesuteikia šuniui ir jo paveikslui didelės reikšmės, o šuns egzekucija
atskleidžia tai, jog kaime visa, kas sena, yra nereikalinga. Šuns šeimininkas, stovėdamas už
tvoros, už kurios „yra rubuilis mažas šunaitis“, švelniai pakviečia šunį, kad šis išlystų iš būdos,
vėliau ramiai stebi egzekuciją. Nuaidėjus šuviui, šeimininkas ramiai padėkoja pienininkui už
atliktą darbą. Pienininkas Jurgis nusenusią Marazyno kalę nušauna prie pat jos būdos,
stovėjusios po dideliu, senu ąžuolu. Įvykdęs šį nusikaltimą, negailestingai nušovęs šunį,
pienininkas sutinkamas tarsi didvyris: „<..>vaikai prasiskiria, duoda kelią<..>.“ Tokia
smurtaujanti aplinka tampa tarsi visuomenės norma – žmonių gyvenime įsiviešpatauja
doroviniams įsitikinimams prieštaraujanti brutali jėga, o silpnieji jai pataikauja, slopindami
savo jausmus, tarytum bijodami patys tapti aukomis. Visus įvykius iš šalies stebi pasakotojas,
į vykdomą šuns egzekuciją jis žiūri objektyviai, neteisia kaltininkų ir liudininkų, tačiau novelės
pabaigoje iškelia retorinius klausimus, kurie priverčia skaitytoją susimąstyti apie žmogiškumo
svarbą: ,,<..> kodėl į pienininką žiūrėjome lyg į kokią neliečiamą jėgą<...>“, ,,Kodėl taip dažnai
tuos, kurie vikšrais važiuoja per mūsų nugaras <..> priimame<...>.“ Pasakotojas sarkastiškai
vaizduoja miesto žmones, kuriems kaimas tėra tik etnografinis reginys, nebeturintis gyvybės.
Po egzekucijos pasakotojo akys nukrypsta į senio Vinculio trobą. Šis veikėjas įgauna “Bailaus
žvėrelio” įvaizdį. Baimė Vinculį verčia apsimestinai gėrėtis pienininko šūviu, atvirai parodyti
savo ištikimybę stipriesiems, prisidėti prie brutualios jėgos. Vinculis slepiasi savo troboje,
tačiau kai supranta, jog yra stebimas, išeina į lauką tam, kad parodytų, jog nėra bailys: „Jo
balsas dirbtinai pastiprintas, pilnas suvaidinto pasitikėjimo taip, taip, nieko tokio čia nebuvo,
ir Vinculis perėjo į šaudančiųjų ir stipriųjų lagerį!“ Vadinasi, Aputis vaizduoja gyvybės vertę
praradusius žmones, kurie paklūsta esamai tvarkai, susitaiko su pasaulio neteisybe.

Kitaip nei Biliūno ir Apučio pasakojimuose, šuns egzekuciją vaizduoja XX a. vidurio

modernistas, lietuvių prozos atnaujintojas Jurgis Savickis novelėje ,,Ad astra“. Kūrinio
pavadinimo reikšmė „Ad Astra“ – tai lotyniško posakio („Per asperam, ad astra“) žodžių
junginys, kuris reiškia „į žvaigždes“. Šis pavadinimas tarsi ironija, jog žmogus nesugeba
pasiekti žvaigždžių, būdamas kaimietis, paklūsta savo gyvuliškam instinktui. Šis posakis įgyja
teigiamą reikšmę, apibūdinant šuns paveikslą, jo ištikimybę ir atsidavimą savo šeimininkui.
Ūkininkas Dalba siekia modernaus gyvenimo, ūkinių reformų, todėl, nusprendęs tai pakeisti,
susimąsto apie savo šunį: „Kaip bankininkas <...> atrenka visai netikusius vekselius
sunaikinti, taip ir Dalba rado viena naikinti tinkama. Tai buvo šuva. Pasenęs, energijos
nustojęs, gaivalinėjąs po trobas“. Sekmadienio rytą, šventadienį, grįžęs iš bažnyčios,
pavalgęs pusryčius, ūkininkas nutaria įvykdyti savo sumanymą, nekreipia dėmesio į
šeimininkės perspėjimus ir kartu su šunimi išeina iš namų. Priėjęs prie eketės, Dalba kviečia
šunį „saldučiu, cukriniu balsu“, o egzekuciją vykdo slapta, nes nenori, kad kas nors pamatytų
žiaurų jo poelgį (priešingai nei Apučio novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“). Nors ūkininką
slegia graužatis, jis nori pabaigti pradėtą darbą. Visgi, šuo gerbia savo šeimininką ir klauso jo
nurodymų, pirmą kartą Dalbos įstumtas į eketę, atkakliai kovoja už savo gyvybę, stengiasi
išlipti iš vandens, o iššokęs ant ledo luito, išgelbėja savo šeimininką, kuris paslysta ir įkrinta į
vandenį. J. Savickis neanalizuoja šuns minčių taip, kaip J. Biliūnas, tačiau J. Savickio novelės
šuo taip pat yra kilnus ir protingas. Nepaisydamas šeimininko poelgio, išgelbsti jam gyvybę.
Dalba, įstumdamas jį į eketę, parodo savo silpnavališkumą ir savanaudiškumą. Jis tarsi nori
juo atsikratyti, tačiau, tai padaręs, Dalba supranta savo silpnumą ir menkumą. Net ir
išgelbėtas šuns, ūkininkas nekeičia savo tikslo ir šaltakraujiškai įstumia vargšą gyvulį į
vandenį. Įvykdęs egzekuciją, Dalba nuskuba namo ir elgiasi taip, lyg nieko nebūtų atsitikę.
Pasakotojas į kūrinio situaciją žvelgia su ironija, sarkastiškai. Dalbą jis vertina specifiniais
palyginimais: „lyg pionierius“, „kaip bankininkas“. Jis atokiai stebi, kaip jaučiasi, reaguoja,
mąsto veikėjas, atsidūrėręs vienoje ar kitoje situacijoje. Peršasi išvada, kad Savickio novelė,
kurioje vaizduojama šuns egzekucija, artima Biliūno pasakojimui, kuomet žmogus, įvykęs
nusikaltimą, susimąsto, suvokia praradęs žmogiškąsias vertybes.

Taigi, šuns egzekuciją vaizduoja daugelis lietuvių literatūros rašytojų savo kūriniuose. Jonas
Biliūnas novelėje atskleidžia neteisybės prislėgtą būtybę, kontrastą tarp senatvės ir
jaunystės, bejėgiškumo ir stiprybės, abejingumo ir pagarbos, kalba ne apie pragmatizmo
kupiną šeimininką, o apie ištikimą ir atleidų Brisių. J. Aputis pasakojime atskleidžia
negailestingą šuns mirtį ir žmogiškumą praradusius individus, kurie nedrįsta pakeisti
sujauktos pasaulio tvarkos. Savickis novelėje vaizduoja mirčiai pasmerkto šuns likimą, kuris,
neipaisydamas neteisybės bei abejingumo, išlieka ištikimas bei atlaidus savo šeimininkui.
Visi šie autoriai iškelia gyvybės vertę bei dorovinius įsitikinimus praradusius individus.