Vaižganto apysakos ,,Dėdės ir dėdienės’’

pagrindinių veikėjų (Mykoliuko ir Severjos) ckarakteristika.

Mykoliukas:
Juozo Tumo-Vaižganto apysakoje ,, Dėdės ir dėdienės’’  pirmą kartą Mykoliuką pamatome tokį: ,,O
“Mykoliukas” – jau visas Mykolas. Jam arti trijų dešimtų.” Keista, trisdešimties metų vyrą vadinti
mažybiniu vardu, galima pamanyti, kad Mykoliukas paliegęs, silpnas ir dėl to taip šaukiamas. Bet
tikrai ne iš meilumo jį taip šaukia :,,niekas jo nepamalonino nei šiandien, nei bet kada per visą jo
amžių; niekas jo darbštumo ir spartumo nepamatė ar tyčia nepasirodė matą; juoba nieks nė gražiu
žodžiu neatlygino.”  Tokioje aplinkoje žmogus turėtų jaustis įskaudintas, nevertinamas ir
nelaimingas.  Tačiau Mykoliukas šypsosi, nors ir,,visai ne šiam pasauliui”. Būtent ta šypsena ir
išreiškia Mykoliuko sielos tvirtumą, nuolankumą ir susitaikymą su gyvenimo jam užversta našta,
kurią jis neša nesiskųsdamas. Dėdę matome taip pat kaip labai darbštų ,,visur šoka, bėga nė
neviptelėjęs’’ ir turintį ypatingai glaudų ryšį su gamta. Kitiems neregimą bendravimo su kitu
pasauliu būdą ryškiausiai atskleidžia paprasta Mykoliuko smuiku čirpinama melodija:,, Lygiai taip
pat čirškia jo gamtos brolis žiogas, čia pat žolyne drauge prisigaužęs.” Mykolo personažas kinta
visoje apysakoje. Jo vidinį pasaulį užgrūdino jo paties valia ir paaukojimas savo meilę vardam
brolio šeimos, žinant, kad be jo brolio ūkis neišsilaikys. Mykoliukas subręsta, įgauna vidinio orumo
taip tampa nebe Mykolu, o užsitarnauja Dzidoriaus Artojo vardą bei žmonių pagarbą. Nors matome
pagrindinio veikėjo keitimasį, bet negalima nepaminėti, kad dėdė Mykolas išlaikė gerą širdį iki pat
apysakos pabaigos. Kai skausmas suimdavo širdį: “…. Čia jis reiškė visą savo įpykimą, visą
nepasitikėjimą gyvenimu – savo jauteliams, kurie tačiau niekur nieko nebuvo jam prasikaltę”. Ir čia
pat : “atsiprašinėjo dėdė savo jautelius už daromas jiems skriaudas ir kiek galėdamas teikės –
ganė, šėrė, trinko, glostė”. Taigi šis stumdomas žmogus išliko gyvenime doras, darbštus,
pasiaukojantis, artimas gamtai ir geros širdies. 

Severja:
Viena pagrindinių apysakos veikėjų- Severja Pukštaičia..Ji savo prigimtimi artima Mykoliukui, abu
sieja širdies gerumas. Nors Severja ir buvo neabejinga Mykoliukui, bet žinojo, kad Mykoliukas,
būdamas tik “dėdė”, neturi savo kampo ir negalės suteikti jai prieglobsčio. Apysakoje Severja
pasižymėjo dviem bruožais tvarkingumu ir grybavimu: ,,- pas tave taip švaru, jog net nedrąsu
stotis”, sakydavo jos draugės ir vis klausdavo kaip ji spėjanti nuo anksčiausio ryto rinkti
šviežiausius grybus.,,Ji buvo savotiškai laiminga, ,,slauni’’ ir verta nemenko likimo’’, tačiau likimas
nepasigailėjo ir Severiutės. Pagrindinė veikėja ištekėjo ne iš meilės, bet šeima jai svarbi. Ji -
rūpestinga žmona, bet nuo namų ruošos jai buvo bepradedąs imti nuobodulys. Nuo jo gindamasi
bėgdavo grybauti į mišką, iš kur buvo matyti Mykolo namai, kas rodė, kad galbūt ir pati
nesuprasdama širdyje mylėjo jį. Tad Severja vaizduojama lyg nenuovokus gamtos padaras, santūri
ir nesugebanti analizuoti savo jausmų. Kaip ir Mykolo, taip ir Severjos veikėjas kinta. Gyvenant
Dovydų namuose išryškėja dar kitos Severjos charakterio savybės - ji drąsi ir kovinga. Drąsiai
barasi su Dovydiene dėl nuolat jai prikišamo tinginiavimo, nors dirba nuo pat ankstau ryto.
Užklupus sunkumams savo vyro ji neapleidžia ir dirbą už jį. Po vyro mirties: ,,Severja
nebesimeldžia, kaip pirma, ramiai, giliai, visa pasinerdama garbėje ar prašyme.’’, ji prarandą
pamaldumą. Netekusi meilės, užslėpusi jausmus Mykoliukui, Severja jau nieko gyvenime
nebegalės tikėtis, tik nuolankiai paklusti dėdienės rolėje.