Prieštaringas žmogus literatūroje

Prieštaringas žmogus – individas, kuriame nuolatos „verda“ vidinė drama, pasižymintis nenuoseklumu,
sudėtingu charakteriu. Tokius žmones geriausiai atskleidė lietuvių rašytojai Vincas Krėvė ir Vincas Mykolaitis
– Putinas. Vincas Krėvė dramoje „Skirgaila“ vaizduoja prieštaringą žmogų kaip griežtą, nuožmų ir piktą, bet
meilės ieškantį valdovą. Vincas Mykolaitis – Putinas psichologiniame romane „Altorių šešėly“ prieštaringą
žmogų atskleidžia kaip pasyvų, paklusnų, bet kurti trokštantį ir viduje maištaujantį kunigą – poetą.

Neoromantikų kartos prozininkas Vincas Krėvė dramoje „Skirgaila“ išryškino pagrindinį veikėją Skirgailą kaip
prieštaringą žmogų, pavaizduodamas jo asmeninių santykių su mylimaisiais problemas ir valstybės valdymo
sunkumus. Autorius buvo pirmasis lietuvių rašytojas, kurio kūryboje atsispindėjo jau nebe visuomenės ar
tautos, o individo vaizdavimas. Jo dėka lietuvių literatūra buvo susieta su Europos literatūros kontekstais
(Šekspyru, Nyče). Vincas Krėvė – neoromantikas, todėl domėjosi išskirtinio likimo istorinėmis asmenybėmis,
pasižyminčiomis nepastovumu, nesuderinamumu. Geriausiai dramos veikėjo Skirgailos prieštaringumas
išryškėja, kai valstybė atsiduria krikščionybės ir pagonybės kryžkelėj. Lietuvos valdovas, nemėgdamas
krikščionybės, yra priverstas prie jos derintis – savo pilyje priima jos pasiuntinius. Skirgaila supranta, kad
Lietuva turi pasikrikštyti, jog būtų sustabdyti vokiečių puldinėjimai. Tačiau bijo, kad valstybė, priėmusi
krikštą, praras ne tik savo savarankiškumą, unikalumą, bet ir ją ištiks Prūsijos likimas (germanizacija). Dėl
tokių vidinių abejonių Skirgaila nesukuria Lietuvos gerovės. Taip pat valdovo Skirgailos prieštaringumas
atsispindi asmeniniuose santykiuose su žmona Ona Duonute. Trečioje dramos dalyje „Palūžusios sielos“
Skirgaila praranda tikėjimą žmonėmis po to, kai sužino apie tariamąjį vaidilos Stardo pasikrikštijimą.
Lietuvos valdovą dar labiau nuliūdina pokalbis su kriviu Skurduliu, kurio metu yra sugniuždomos visos jo
svarbiausios vertybės. Vienišas ir palūžęs Skirgaila apsilanko pas savo žmoną, norėdamas sulaukti
moteriškos meilės, nuoširdumo, šilumos. Pagrindinis veikėjas prisipažįsta mylintis Oną Duonutę, tačiau iš jos
nesulaukia to paties atsako. Skirgaila pasijaučia galutinai išduotas ir ketvirtoje dramos dalyje „Bedugnė“
bando nužudyti moterį, kuriai prisipažino savo meilę („Skirgaila žengia, ranką ant durklo padėjęs“). Tačiau
nuo šios baisios nuodėmės jį sustabdo bajoras Daugaila. Skirgailai nepavyksta sukurti asmeninės laimės.
Taigi, Vinco Krėvės dramoje „Skirgaila“ prieštaringas veikėjas Skirgaila pralaimi kaip žmogus ir valdovas.

Modernizmo kartos atstovo Vinco Mykolaičio – Putino psichologiniame romane „Altorių šešėly“ pagrindinio
veikėjo Liudo Vasario prieštaringumas atsiskleidžia per jo santykius su tėvais ir nuolatos vykstančią` vidinę
kovą dėl gyvenimo kelio pasirinkimo – kunigo ir poeto. Autorius, pabaigęs gimnaziją, įstojo į Seinų kunigų
seminariją. Joje mokėsi lietuvių ir pasaulinės literatūros, istorijos. Vincas Mykolaitis – Putinas buvo
modernistas, todėl savo kūryboje mėgdavo naudoti aiškias priešingybes – polius, tarp kurių atsiduria kūrinio
veikėjas. Tai geriausiai atsiskleidžia pirmoje romano dalyje „Bandymų dienos“, kai Liudas Vasaris parašo
pirmąjį savo eilėraštį dar būdamas seminarijoje. Eilėraštyje pagrindinis veikėjas išlieja mintis apie
jaunuolišką nerimastį, laisvės pasiilgimą, nepasitenkinimą gyvenimu ir susižavėjimą kažkokiu nepasiekiamu
idealu. Vėliau pirmasis Liudo Vasario eilėraštis buvo išspausdintas laikraštyje „Draugija“. Jį perskaitęs
jaunasis klierikas nusigando kai kurių posakių, taip aiškiai rodančių jo nepasitenkinimą, maištingumą ir
nusprendžia, kad poezija - visai ne jam skirtas dalykas („Poetas?..Poezija?..Ne! Visa tai turbūt ne man...“).
Taip pat Liudo Vasario prieštaringumas išryškėja asmeniniuose santykiuose su tėvais. Tai geriausiai
pavaizduojama trečioje romano dalyje „Išsilaisvinimas“, kai Liudas Vasaris, po dešimties metų praleistų
užsienyje, grįžta atgal į tėviškę ir pirmą kartą susitinka su tėvais. Poetas bando atsiriboti nuo kunigo pareigų
ir atvykęs į Lietuvą nebedalyvauja bažnytinėje veikloje. Tačiau to neišdrįsta pareikšti tėvams ir praveda jų
užsakytas mišias Kleviškio parapijoje, nors trejus metus nėra buvęs išpažinties(<...>tik viena buvo aišku, kad
priešintis tėvam, nelaikyti tų egzekvijų reikštų skaudžiausiai įžeisti ir juos, ir visus gimines“). Liudas Vasaris
visados pasiduodavo tėvų valiai, net jeigu jų norai kirsdavosi su jo siekiais. Taigi, Vinco Mykolaičio – Putino
psichologiniame romane „Altorių šešėly“ veikėjas Liudas Vasaris yra prieštaringas, nes nuolatos vidiniame
pasaulyje išgyvena dvejones dėl poezijos ir jaučia spaudimą iš tėvų dėl kunigystės.
Apibendrinant galima teigti, kad rašytojai Vincas Krėvė dramoje „Skirgaila“ ir Vincas Mykolaitis – Putinas
psichologiniame romane „Altorių šešėly“ pavaizdavo du labai skirtingus prieštaringus individus. Skirgailos
prieštaringumas pasireiškia dėl valstybės valdymo naštos, o Liudo Vasario – dėl gyvenimo kelio pasirinkimo.
Liudą Vasarį ir Skirgailą jungia tai, kad šių abiejų veikėjų nenuoseklumas atsiskleidžia per santykius su
artimaisiais, šeima.