Šatrijos Ragana – išsilavinusi rašytoja moteris

 Gimnazijos kursą baigė namuose (buvo samdomos mokytojos).

 Varšuvoje lankė bitininkystės kursus.
 Studijavo Šveicarijoje pedagogiką.
 Dirba Marijampolės mergaičių progimnazijoje.
 1915 m. (per Pirmąjį pasaulinį karą) atvyksta į Židikus pas kunigą Bukantą, kur gyveno serganti jos
mama, o sesuo Sofija dirbo klebonijos ekonome.

Visuomeninė veikla Židikuose

 Įkūrė mokyklėlę, kurioje mokėsi apie 20 vaikų.Mokė skaityti, skaičiuoti, istorijos, literatūros… Buvo
reikli, pasiaukojusi, bet niekada nekeldavo balso, neskirdavo bausmių.
 Suorganizavo jaunimo chorą, mokė giesmių.
 Pastatė medinį namą su erdvia sale ir scena, kur vykdavo labdaros vakarai, vaidinimai.
 Globojo senelius, ligonius, neturtingus žmones.
 Atidarė senelių prieglaudą, ambulatoriją.

 Vaizdai aprašomi su romantinei (kūrinys neoromantinis) pasaulėjautai būdingu ilgesiu, melancholija.

 Dvaras ir jo aplinka (tvenkinys, gėlynai, paslaptingas sodas).
 Gamtos aprašymai išreiškia veikėjų būsenas, jausmus, nuotaikas.
 Pasakotoja - Irutė, kuriai teko išlydėti Anapilin artimuosius, su ilgesiu prisimena vaikystę, seka „seną
seną aukso sapną” – svarbi atminties tema.

Mamatės paveikslas:

 Jausminga,
 Religinga,
 Subtiliai jaučianti meną (skaito, skambina Šopeno kūrinius),
 Vertina gamtos grožį (gėrisi baltomis rožėmis ir jazminų kvapu),
 Svajotoja, romantikė,
 Altruistė (jaučia pašaukimą būti „gailestingąja seserim”),
 Patriotė (skaudžiai išgyvena giminaičių sulenkėjimą, įsigalintį prakticizmą, dykaduoniavimą).

Veiksmas vyksta carinės Rusijos priespaudos metu (1864 - 1904 m.) tėvo Liudviko dvare.

Liudvikas yra vedęs, Marija (lenk. Marinia) Daugirdienė jo žmona.

Šeima bajorų kilmės, tačiau ne itin turtinga.

Jie turi tris vaikus:

 Irusia (ką? Irusią, vadinama ir Irutė) Daugirdaitę — 8 metų.

  Nika (kieno? Nikos) — berniukas mažesnis už Irusią
 Jonelis — irgi berniukas, mažiausias iš visų
 Marija (pagr. veik.)

Marija — romantikė (ne realistė), idealistė, meniškos prigimties moteris.

Labai myli muziką, groja pianinu.

Ideali vaikų motina (mama, mamatė).

Tačiau dažnai jaučiasi vieniša, trūksta sielos draugo.

Liudvikas nelabai supranta Marijos, nes jis priešingai yra realistas ir materialistas.

Vieną kartą Liudvikas paprieštaravo, kad neturėjo vesti ūkininką.

Liudvikas paprieštaravo, kad mažai dėmesio skiria ūkiui. Labiau nori, kad kontroliuotų tarnaites
(viena iš jų: Uršulė, kurią sugavo samdinys Kazimieras), kad nevogtų pieno, mėsos. Sako, kad ji kaip
šeimyninkė turėtų žiūrėti, kad nevogtų iš virtuvės.

Marija rašo dienoraštį. Ant balto popieriaus išlieja blogas emocijas, susikaupusias mintis.

Rašo, kad bloga šeimyninkė, norėtų būti labdorininkė, meninkė, bet atsakingai atlieka motinos rolę.

Marija buvo paskutinis šeimoje vaikas (jauniausias).

 Bočelis (mamatės Marijos tėvas)

Mėgsta kalbėti žemaitiškai su tarnais.

Gyveno Kalnėniuose (į Kalnėnus).

Bočelis nelepino vaikų, bet nebuvo piktas.

Buvęs bajoras, dabar senas.

Daug knygų turėjęs.

Viską galima įkalbėti.

Kiekviena knyga šventenybė bočeliui, todėl taip mąsto ir Marija.

Dvaruose, aišku, kalbėdavo lenkiškai.

Vienas siužetas: bočelis išsigando, kai auklė runkelį išmetė iš rankų, bet, kai sužinojo, kad tai ne jo
kūdikėlis Marija, nepyko. Buvo labai laimingas. Iš pradžių tik užsidarė kambaryje, buvo didelė
išgastis.

Tik gaila, kad Marijos mama mirusi, sako Irusia.

Kiti veikėjai

 Marijos brolis dedė Kazė (Kazimieras)

Irgi groja pianinu.

 Pona Pranciška
Anksčiau prižiūrėjo Kalnėnų dvarelį, bet paseno ir nebegali.

 Pona Zuzana

Dabar prižiūri dvarą. Senmergė (be vaikų).

 Pona Verusia

Gresia apakimas.

 Liudviko sesė Karusia

Liudvikas turi seserį Karusią (pilnas vardas turėtų būti Karolina).

 Jos vyras Boleslovas. Vaikų neturi.

Jie turtingai gyvena Vilniuje.

Siužetas

Apie mamatę Mariją

Marija yra meniškos prigimties:

Kai atvažiuoja ponas Jonavičius (kuris groja violončele), ypač malonu groti.

Jonavičius išsilavinęs, grįžęs iš užsienio, ją simpatizuoja, galima sakyti, kad įsimyli, bet Marija lieka
ištikima žmona.

Egzistencinė problematika.

Mamatę slegia buitis, nes nori padėti žmonėmis, bet negali.

Išeitis bus tik tada, kai išeis pas Dievą. Kitaip sakant, mirs.

Liudvikas nesupranta Marijos (ne citata): gi visų vargšų neišgelbėsi.

Marija neturi draugų, kaimo moterys/kaimynės yra tamsuolės.

Vis dėlto Marija bando visiems, kurie eina į dvarą, padėti.

 Apie Karusią ir Marijos dvasingumą

Karusia (Liudviko sesuo) pasisiūlo Irusią paremti materaliai ir paruošti mokslui.

Bet Marija neleidžia Irusią atitraukti nuo ūkio gytvenimo, kol užaugs, nes gyvenimas mieste iškreiptų
jos sielą.

Liudvikas įsižeidžia, kad Marija atsisako Karusios paramos.

Marija supyksta, Liudvikui pasako, jog iš visų jėgų gins savo teises, bandys apsaugoti Irusią.

Karusia ir Boleslovas yra tuščiagarbiai, sulenkėję miestiečiai, materialistai, netikri žmonės.

Irusia irgi įsivaizduoja, kad labai gabi, graži, mėgsta pasirodyti.

Todėl Marija mato, kad Irusios viduje tuštoka, nors išoriškai švinta.
Marija nori, kad Irusia būtų dvasinga, kad pažintų užuojautą, gailėsį, krikščioniškąsias vertybes.

Pavyzdžiui, kai suserga nepagydoma liga ir reikia laidoti mergaitei, jai mamatė aiškina, kad džiaugsis,
kad nepagailėjo grožio ir padarė gerą darbą.

Karusia skirsto žmones į: mužikus (kuriuos nepripažįsta ir iš vis nevadina žmonėmis) ir bajorus.

Karusia sako (ne citata): ar nesi girdėjusi etiketo? Negalima bučiuotis viešosiose vietose. Ir tuo
labiau reikia bučiuotis su lygios klasės žmonėmis.

Priešingai, Marija mano, jog negalima žmones verinti pagal jų statusą, žeminti. Ji bando įsigilinti į
žmogaus gyvenimą.

Marija nenori kitų klausti (ne citata): ar tu mužikas ar ponas?

Ji stengiasi įkvėpti vaikus, mano, jog žmogaus vertė nepriklauso nuo kilmės, o doros.

Išties Karusia nemėgsta Marijos.

Čia citata iš knygos:

- Gali sau tamsta juokauti, tačiau faktas pasilieka faktu: nei literatė, nei muzikė niekados nėra gera
pati, motina nei šeimininkė, - tarė ciocia Karusia.

Taip pat priduria, kad norėtų, jog Liudviko vaikai turėtų būti tinkamiau auklėjami.

Tęsia: jis pats vargšas užsiėmęs ūkiu, o dėl Karusios priekaštavimo netgi Marijai širdyje pyktis sukilo,
bet nieko nesakė.

Dar apie Irusios dvasinį auklėjimą

Mamatė groja pianinu.

Liudvikas ateina, bet Irusia perspėja tėvą, kad motina groja, todėl reikėtų išeiti.

Mama sako, kad daugiau taip nedarytų, nes mama turi atlikti pareigas ir gyvenimas nėra tik apie
pianiną.

 Apie tuščiagarbystę

Liudvikas (kaip tikras bajoras) suorganizuoja medžioklę.

Tuščiagarbis žmogus prisiema nuopelnus, kurių nėra vertas.

Boleslovas girėsi (kaip tikras pagirūnas), kad nušovė stirną, nors tai ne tiesa.

Liudvikas patenkino jo savimylą.

Boleslovas yra įsivaizduoja, kad yra geresnis negu iš tikrųjų yra,

 Apie valstiečius kūrinio pradžioje

Atėjo 2 valstiečiai Rimeika ir Spūdis prašyti dvarininko Liudviko, kad išspręstų ginčą: ką daryti su
bitėm?

Iš Spūdžio bitės pabėgo, Rimeika pagavo, bet neatiduoda dėl to, kad Dievo valia.
Pats Liudvikas atidavė dalį asmeninių bičių, kad išsprestų ginčą, nes sako, kad kitaip pasipjaus tie
valstiečiai.

Marija šitokiu poelgiu pasidžiaugia: esi ideališkas teisėjas, bet Liudvikas žiūrį į valstiečius kaip
chamus, nes chamo nepriversi prie teisybės.

Taigi, Liudvikas panašiai žiūri į valstiečius, kaip ir Boleslovas, Karusia.

 Žemaitiškai kalbanti bobutė

Turėjo tėvelius, 3 vaikus.

Vyrą palaidojo.

Dabar vieniša ir kukliai (galbūt netgi skurdžiai) gyvena kaime, bet švari ir tvarkinga.

Prastai vaikšto.

Labai ori, nėra išdidi

Neprašo kitų išmaldos, stengiasi būti savarankiška.

Šviesos dvasios kaimo moteris.

Nemokyta.

Džiaugiasi už tą, ką turi.

Jai neša valgyti Irutė, Nika.

Vaikams ten gerai, sako, kaip ten miela.

Panašūs į pasakos namus.

 Žemaitiškai kalba Levanarda (vyras, knygnešys)

Viengungis, gyvena su mama.

** paraud meistas** — iškaptuoja šaukštus, visus skirtingai.

Religingas Dievo žmogus. Drožia šventuosius, juos pardavinėja (Šv. Jurgio, Šv. Vincento, Kristų kaip
išpažintoją).

Platina knygas ir turi 2 vežimo dugnus, kad žandrai nežinotų apie jo knygas, t.y. kontrabandą.

Jis išmokė Mariją (mamatę), kokia graži lietuvių kalba.

Todėl Marija sako, jog turi lenkų drabužius, bet lietuvių sielą.

VISIŠKAI nerūpi materialiniai dalykai: daugiau išdalina išdrožtus šventuosius.

Todėl, kai mirs jo motina, kuri tvarko jo finansus, Levanardai nebus, kur dingti.

Tačiau Marija prižada tvarkyti Levanardos finansus ir jį palaidoti.

 Panelės Paulinos vėstuvės

Paulinai nepatinka vyras, bet vis tiek su juo eina į vėstuves.

Vyras turtingas, bet, anot Paulinos, negražus.

 Mamatė Marija — svočia. Nepasitenkina tuo, sako, kad tai sakramento išniekinimas.

Sesys neužtekėjo už turtingų, išskyrus Pauliną.

Marija bando Pauliną perspėti, kad save žaloja, reikės visą taip gyvenimą išgyenti.

Kaimų žmonių tamsumas (arba: pagalba vargšams)

Jasaitienės — žiniuonės darbai. (Autoriaus pastaba: prilyginčiau su šėtonu.)

Kai truputį buvo paraudusios mergaitės akys, ir ji skundėsi, kad didelis skausmas (gėla), mama
nueina pas žiniuonę, kad pasiklaustų, ką daryti.

Žiniuonė sako, kad reikia taboko tirštis dėti į akis.

Tačiau, be abejo, tai sukelia daugiau problemų, todėl akys sutinsta, paraudonuoja. Citata:

Vokai buvo sutinę lyg rutuliai ir paraudonavę, o iš po jų vos težiūrėjo akys, raudonos lyg kraujas.

Mergaitė sako, kad žiūrisi kaip per miglą. Marija sako motinai, kad būtinai reikia apsilankyti pas daktarą.

 Baigėsi tuo, kad mamatė buvo labai linksma, nors ir liūdnas ruduo, bet gerai buvo vis tiek.

Neša valgyti tiems, kuriais rūpinasi. (Nes prižadėjo.)

Mamatė nori, kad užaugtų jos vaikai, bet tuo pačiu metu ir nenori, kad užaugtų, nes tada nebebus taip gerai.

 Esmė: laikas — nenustabdoma jėga.

Pasakojimas yra Irusios prisiminas, nostalgijos jausmas: kaip buvo gera augti.

Numirs Irusios tėvai: mirs Marija, Liudvikas.

Retai sugrįš Irusia ir Marijos kiti vaikai.

Vaikai turės savus gyvenimus.

 Po to kas buvo?

Dvaras suiro.

Pasikeitė laikmetis, buvo kita epocha.