Apsakymas ,,Ubagas“

1. Kaip J. Biliūno kūriniuose žmogus priima nelaimę? Nelaimingi žmonės supranta ir atjaučia
vienas kitą. Įsijausti į kito nelaimę, išgyventi ją kaip savą – tai doro, geros širdies žmogaus
bruožas. Tokie yra ir novelės „Ubagas“ pagrindiniai veikėjai: sergantis pasakotojas ir sūnaus
išvarytas senas tėvas. Ir vienas, ir kitas oriai išgyvena savo nelaimę, nieko nekaltina.
2. Jono Biliūno apsakyme „Ubagas“ sūnus išvaro tėvą iš namų. Tai ne tik dorovinis, bet ir
metafizinis nusikaltimas, nes šis veiksmas reiškia: a) moralinį faktą – sūnaus nedėkingumą jį
auginusiam tėvui, b) loginį prieštaringumą – pasekmė paneigia savo buvimo priežastį. Išreiškus
pastarąjį santykį religinėmis sąvokomis, faktas, kad sūnus paneigia tėvą būtų lygus faktui, kad
žmogus paneigia jį sukūrusį Dievą. Tokia kūrinio pradžios situacija sukuria pasaulio nedermės,
moralinio nuopuolio katastrofiškas jausenas, dėl kurių abu veikėjai yra sutrikę ir sukrėsti (lygiai
nuskriaustasis Sabaliūnas, lygiai ir tos skriaudos ar pasaulio neteisybės liudininkas –
pasakotojas). Juos apėmusį nerimą dėl suirusios pasaulio moralinės tvarkos būtina įveikti,
ištaisyti blogį, ir ši užduotis tenka pasakotojui. Turėdami omenyje tokią kūrinio pradžios intrigą ir
konfliktinę situaciją, aptarkite pasakotojo veiksmų simbolines reikšmes.
3. Įrodykite, kad apsakymo ubagas nėra tipiškas ubagas. Bet jau iš pat pradžių pasakotojas
pabrėžia, kad Sabaliūnas nėra tipiškas ubagas; jis neturi didelių lazdų, nėra drąsus, kaip įprasta
ubagams, ir poterius kalba ne taip kaip kiti ubagai. Taigi atitrūkstamas nuo literatūroje įprasto
ubago teminio vaidmens.
4. Kuo neįprastas pasakotojas? Tačiau neįprastas yra ir pasakotojas, - mokslus baigęs ir iš užsienių
grįžęs žmogus neturėtų gulėti be jėgų ir būti neturtingas, negalintis nieko duoti prašančiajam:
„Atleisk man tamsta, kad niekuo negaliu tamstai padėti, - kalbėjau visas išraudęs, duodamas
seneliui duonos riekę.‘‘
5. Kuriuo metu ubagas ir pasakotojas tarsi apsikeičia vaidmenimis? Kokiais vaidmenimis
apsikeičia? Po minėtų Sabaliūno žodžių( Sabaliūno žodžiai: „Mano dienos neilgos, suskaitytos, e
daug man nereikia... pargyvėsiu...‘‘) personažai tarsi pasikeičia vaidmenimis, apie negalias dabar
ima klausinėti ubagas: „Girdėjau, ir tamsta sergi?‘‘ Šiuo klausimu bei ypač žodeliu „ir‘‘ tapatinami
abu likimai. Galima būtų pasakyti, kad Sabaliūno likimas apnuogina pasakotojui jo paties
gyvenimą. Jau nuo pirmųjų apsakymo eilučių kalbėdamas apie grįžimą į tėviškę pasakotojas
užsimena apie savąją negalią. Sabaliūno istorija dar kartą ją primena pabrėždama dvasinę
nereikalingo žmogaus savijautą. Pirmosiose apsakymo pastraipose buvęs apsiašarojęs ubagas
kūrinio pabaigoje virto aiškią nuomonę turinčiu vertintoju ir guodėju. Taigi jo vaidmuo pasikeitė,
pasakotojo ir Sabaliūno likimai suartėjo. Galbūt šiame apsakyme kalbama ne apie vieną ubagą?
6. Kaip ubagas įvertina pasakotojo likimą? Susitikimas su Sabaliūnu tarsi priverčia pasakotoją
apmąstyti savo likimą, bet tai išreiškiama ne kaip paties pasakotojo samprotavimai, o per
tolimesnį pokalbį su apsilankiusiu ubagu. Sabaliūnas ne tik guodžia pasakotoją, bet kartu įvertina
jo gyvenimą: „...šitą ligą tamsta miestuose gavai; tai nuo mokslo ir dulkių... Kad kuniguos; būtum
ėjęs, gal dabar sveikas būtum... Bet Dievas ne kiekvienam Dvasią šventą duoda, kad ir
mokytam...; Ubago žodžiai - tipiškas to laiko kaimo žmonių požiūris į iš lietuviško kaimo kilusius
inteligentus pasauliečius.
7. Žodis “ubagas” išduoda , kad pasakojimo tema yra susijusi su socialinėmis žmonių problemomis
– nusigyvenusiu žmogumi. Tačiau ar ši psichologinė novelė tikrai “ubagu” vadina iš namų išvytą
senelį , o galbūt čia minimas yra dvasios “ubagas” – pastarojo sūnus, išvijęs tėvą?
8. Pirmasis kūrinio segmentas nukelia skaitytoją į prisiminimų erdvę, kur pasakotojas , kalbąs
pirmuoju asmeniu, piešia senelio Sabaliūno paveikslą vaiko akimis. Šis segmentas yra taip pat ir
savotiška šios ištraukos užuomazga, kur retorikos gausa erdvei suteikia nostalgijos. Ryškaus
tautosakinio motyvo ( sodžius su bitėmis) kontekste Sabaliūnas vaizduojamas kaip doras ir
dosnus žmogus , o tai ypač pabrėžia glaudžiai aprašomas jo santykis su gyvąja gamta(labai
mylėjo bites). Taigi tampa visiškai nesuvokiama , kaip visų kaimo vaikų taip mylimas “dėdė
Petras” galėjo atsidurti gatvėje su ubago lazda?
9. Atsakymas į šį klausimą nukelia į antrąjį segmentą , kuris tiek sav forma ( dialogas ) , yra
priešingas , opoziciškas pirmajam. Pasakotojas čia veiksmą nukelia iš gražių , mielų prisiminimų į
skaudžią realybę. Šio segmento tragiškumą pabrėžia žodis “tamsta",kai tą patį žmogų prieš tai
veikėjas vadino daug šilčiau ( dėdė Petras ) , tas žmogus jam buvo artimas , o staiga tapo svetimu
,atitolusiu , tarsi jam prasikaltusiu. Slogią veikėjų nuotaiką atspindi trumpi dialogo sakiniai ,
išreiškiantys ir susijaudinimą , bei nusakantys situacijos pokytį . Retorikos gausa šio segmento
žodžius “sūnus išvarė” , paverčia tarsi savotiška ištraukos kulminacija : kur paprastai su šiluma ir
švelnumu besiasocijuojantis žodis “sūnus” , čia savotiškai įkūnija visas senelio skriaudas,
nelaimes, užgriuvusį sielvartą . Ši antitezė pabrėžia J.Biliūno lyrinės novelės neįprastumą . Poetui
yra ypač būdingas praeities ir dabarties išgyvenimų kontrastas , matomas šio segmento
pabaigoje, kur retorika ( supratau...sūnus..) gilų veikėjų susijaudinimą, susimąstymą apie dar
vaikystėje buvusio jo draugo , Sabaliūno sūnaus, žiaurumą, stebinantį šaltakraujiškumą ( išvija
savo tėvą ) ...
10. Trečiasis segmentas vėl pradedamas dialogu, dar kartą pabrėžia “visą medų” iš senelio Sabaliūno
širdies ir gyvenimo atėmusio sūnaus cinizmą. Šiame segmente Sabaliūnas pasiekia didžiausią
emocinį susijaudinimą ( tai išduoda retorika) . akivaizdu , kad pasakotojo paskirtis šiame
segmente yra išklausyti . labiausiai pabrėžiama čia yra žmogiškumo problematika ir padėtis
žmogaus , kuris yra nubaustas už tai , kad myli ( “taip juos mylėjau” ) . Šis segmentas – ištraukos
atomazga, nes visą laiką tvyrojusi įtampa prasiveržia į išorę ir yra atvirai demonstruojama kartu
su senelio ašaromis.
11. Šią J.Biliūno novelę galima vadinti didaktine, tačiau ne todėl, kad ji mokytų gerbti savo tėvus, bet
todėl, kad kiekvienam iš mūsų galima būtų pasimokyti iš senelio Sabaliūno rasti savyje jėgų ne
neapykantai , o meilei ir beatodairiškam gerumui susitaikant su žiauria ir negailestinga gyvenimo
realybe.
12. Kaltę žmogus gali išgyventi ir nenusikaltęs. Novelės „Ubagas“ pasakotojas, grįžęs į brolio
namus, sutinka senelį, kurį anksčiau gerai pažinojo. Pasakotojas jaučia kaltę, kad tik duonos rieke
gali padėti Petrui Sabaliūnui, kadaise vaikus medaus koriais vaišindavusiam. Beje, svarbesnis
moralinis veiksnys – kaltės jutimas už netinkamą vaikų elgesį su tėvais: „Jaučiau, kad dalį
amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.“ Pasakotojas prisiima kaltę už P. Sabaliūno sūnų, kuris
išvarė tėvą iš namų, atsiprašo senolio, kuriam nedaug kuo gali padėti, ir būdamas jautrus įrodo,
kad nėra moraliai degradavęs. Toks yra ir tėvas (novelė „Lazda“), kuris po baudžiavos
panaikinimo priima dvaro prievaizdą Dumbraucką gyventi savo namuose. Po skriaudėjo
išsikraustymo tėvas neleidžia vaikams deginti dovanotos obelinės lazdos, kuria kitados
Dumbrauckas smarkiai sumušė tėvą. Pateisinęs buvusio prievaizdo elgesį, tėvas pagarbos moko
savo vaikus: „<...> tegu šitoj lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atminsite, kad ir jūsų tėvai
skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motina jums kartais žabeliu
suduodavova. Darydavova taip dėl jūsų pačių gero... Gal ir mus ponai baudė dėl mūsų gero?..“
 Be to, šiose novelėse svarbus ir atjautos motyvas: pasakotojas yra jautrus P. Sabaliūno likimui ir
išgyvenimams, o tėvas atleidžia Dumbrauckui už skriaudą. Atjauta yra susijusi su gailestingumu,
kito supratimu, palaikymu, kančios pasidalijimu.
13. TEMOS/PROBLEMOS: vaikų ir tėvų santykių problema, skriaudos ir kaltės problema,
žmoniškumo, pagarbos tėvams problema.

Apsakymas ,,Lazda“
1. Kokie laikai vaizduojami novelėje? Baudžiava ir laikai po jos
2. Pasvarstykite, kokius žmonių santykius lėmė socialiniai konfliktai. Lėmė didelę socialinę
atskirtį, nepagarbą, netoleranciją žemesnio socialinio sluoksnio žmonėms, susvetimėjimą,
šaltumą.
3. Nurodykite bent vieną Dumbraucko būdo savybę, ją pagrįskite pavyzdžiais iš kūrinio.
Dumbrauckas yra atsakingas prievaizdas (būdo savybė), nes griežtai baudžia neatsakingai
besielgiančius baudžiauninkus: „<...> šaukė Dumbrauckas, pildamas man lazda per nugarą“
4. Apibūdinkite pasakotojo santykius su Dumbraucku. Tai nebuvo priešiški santykiai, greičiau
baimės, nepasitikėjimo kupini: „<...> žiūrėdavom į jį kaip į kokią ypatingą, mums nesuprantamą ir
nelabai gerą žmogystą ir bijodavom prie jos prisiartinti.“ Kadangi Dumbrauckas buvo pasakotojo
mokytojas, bijojo jo rūstybės („net mane visą prakaitas išmušdavo ir turėdavau akis pilnas
ašarų“), tačiau kai Dumbrauckas išvažiavo iš jų namų, „man pasidarė liūdna, gaila jo“.
5. Apibūdinkite tėvą. Kokie jo santykiai su ponais? Nuolankus, neprieštaraudavo ponams
(„nusiėmė už šimto žingsnių kepurę ir, visas susilenkęs, išsigandęs ir nelaimingas, puolė ponui
rankos bučiuotų“). „Tėvas visados kaip ir mėgindavo užstoti ponus prieš motiną, bet darydavo tą
taip nedrąsiai ir taip liūdnai visados nusijuokdavo <...>.“ „<...> paėmęs knygą, pradėdavo visiems
balsu skaityti Kristaus gyvenimą.“
6. Kodėl tėvas suteikė pastogę Dumbrauckui? Kokiais argumentais jis gina Dumbraucką? Pirma,
ko gero, iš pagarbos šiam ponui prievaizdui. Antra, pagailėjo jo, nes Dumbrauckas nebeturėjo,
kur gyventi.Primena karčią prievaizdo patirtį („<...> tik nereikia ant jo pykti: jį patį maišto metais
kazokai taip buvo primušę, kad tris mėnesius visas kraujuos išgulėjo...“). Svarsto, kad fizinė
bausmė irgi gali būti reikšminga („Gal ir mus ponai baudė dėl mūsų gero?..“).
7. Kaip į tėvo elgesį reaguoja kiti šeimos nariai? Kodėl? Kiti norėtų būti griežtesni negu tėvas, jie
nelinkę toleruoti nepagarbaus, žeminančio, žiauraus elgesio. Tėvas nuolat skaito apie Kristaus
gyvenimą. Atskleiskite, kokios žmogiškosios vertybės iškeliamos Biblijoje.
8. Kokiomis iš tų vertybių vadovaujasi tėvas? Neminėti pikta, nekerštauti, atleisti, mylėti artimą,
gyventi be išskaičiavimų, būti dvasiškai tyram ir pan. Ko gero, visomis šiomis vertybėmis ir
vadovaujasi tėvas.
9. Ką nurodo novelės pavadinimas? Temą (lazda – skriaudos įrankis)
10. Į kiek dalių galėtumėte padalinti apsakymą ir kokiu pagrindu? DABARTIS, PRAEITIS,KURI
IŠGYVENTA PASAKOTOJO , PRAEITIS,KURI PASAKOTOJUI ATSKLEIDŽIAMA JO TĖVO
11. 3. Kuris laikas apsakyme svarbiausias? Prisiminimų, nes jis susijęs su lemtingu įvykiu.
12. Kokius jausmus ir kodėl išgyvena veikėjas, klausydamas tėvo pasakojimo? Nuoskaudą ir
dvasinę kančią.Nuoskaudos jausmas J. Biliūno-pasakotojo sieloje kyla iš specifiškos biliūniškos
gyvenimo koncepcijos. Pagal šią koncepciją, tikrovės prieštaravimai – tai grubios jėgos,
prievartos kėsinimasis į jautrias, beteises, nesugebančias ar negalinčias savęs apginti natūras.
13. Kaip rašytojas bando atsakyti į klausimą, kas atsakingas dėl patiriamų kančių? Nors tiesioginis
nuoskaudos kaltininkas dažniausiai matyti, bet jo nebegalima apkaltinti vieno, – už jo tęsiasi visa
grandinė surizgusių aplinkybių, kurios sunkiai įveikiamos, grėsmingos, neapčiuopiamos. Tėvas už
žiauraus prievaizdo pečių mato didesnes jėgas, kurios nuoskaudą daro neišvengiamą. Skausmas
– nuolatinis palydovas toje antagonistinėje (priešiškoje) visuomenėje, kurioje jis gyvena,
nuoskauda – neišvengiamas žmonių tarpusavio santykių rezultatas.
14. Kaip kuriamas psichologizmas apsakyme? Kokias detales autorius fiksuoja? Apsakyme tėvo
nusižeminimas ryškinamas net keturių sceną stebinčių žmonių reagavimu. Ir tai padaryta vienu
sakiniu: Pabalusiom lūpom ir drebančia širdimi žiūrėjau int tą reginį ir mačiau, kokiu džiaugsmu
nušvito girininko veidas ir kaip svečiai buvo vieni pasigailėjimo, kiti paniekos pilni. Apskritai
kūriniuose Biliūno itin kruopščiai siekiama fiksuoti reakcijų derinius, rodyti jų įvairovę.
15. Kur tėvas ieško nusiraminimo? Nusiraminimo ieško skaitydamas Naująjį Testamentą. Galima
suprasti, kad Kristaus atlaidumas padėjo paprastam valstiečiui išsiugdyti šią krikščionišką dorybę,
paskatino mąstyti, nepalūžti ir elgtis oriai – būtent iš to atpažįstama stipri asmenybė. „Tėvas
liūdnai nusišypsojo ir, pasiėmęs knygą, įsikniaupė skaityti.“ Tėvas atleido skriaudėjui.
16. Apibūdinkite apsakymo pasakotoją. Pasakotojas vengia skaitytojo sieloje kurstyti staigias ir
apibrėžtas reakcijas, agresyvias nuotaikas, nes ir pats, matyt, nežino, kuria linkme tą agresyvumą
pakreipti. Jam artimesnė tokia pašnekesio atmosfera, kurioje pats pasakotojas nori įsitikinti, kiek
jis teisus, ir ieško atgarsių partnerio mintyse bei jausmuose. Nuolatinė minčių ir emocijų
apykaita, vykstanti tarp pasakotojo ir skaitytojo, skatina tikrinti savo tiesas ir savo sąžinę. J.
Biliūnas pasakoja taip, lyg kalbėtų mažoje, intymioje draugijoje. Kamerinė bendravimo forma
atitinka apsakymų idėjinį turinį: subtilios žmogiškos problemos, kurias analizuoja J. Biliūnas,
reikalauja švelnios, nuoširdžios skaitytojų reakcijos. Kameriškumo įspūdį sukelia ir tai, kad
pasakotojas kalba prislopintu balsu, vengdamas tiek sintaksės, tiek leksikos efektų.
17. Apsakymo pagrindinė mintis Pasakotojo moralinė nuostata – gailėtis nelaimingojo ir atleisti
skriaudėjui: „Tegu šitoji lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atminsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai
buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motina jums kartais žabeliu
suduodavova. Darydavova taip dėl jūsų pačių gero... Gal ir mus ponai baudė dėl mūsų gero?..
Žmogus savo kelyje turi vadovautis žmogiškumu, krikščionišku atlaidumu, būti dvasiškai tyras.
Toks požiūris tiesiogiai siejasi su krikščioniškomis vertybėmis.
18. Su kuo siejama atlaidumas j. Biliūno novelėse? O, ypač, lyrinės prozos pradininkas, realizmo
atstovas Jonas Biliūnas apsakyme ,,Lazda“. Novelėje „Lazda“ kalbama apie atleidimą skriaudėjui.
Pasakotojas nesmerkia buvusio dvaro prievaizdo Dumbrausko, kadaise jį žiauriai sumušusio, ir
panaikinus baudžiavą priglaudžia jį savo namuose. Toks atlaidumas siejamas su krikščioniškomis
vertybėmis: meile artimui, nuolankumu, atsidavimu lemčiai. Tėvas nepriima teisuolio vaidmens,
o stengiasi suprasti kitą.

Apsakymas ,,Vagis“

1. Apsakymas „Vagis“ galbūt yra vienas esmingiausių Jono Biliūno kūryboje, nes jame stipriausiai
parodyta žmogaus vidinio moralinio balso – sąžinės reikšmė. Sąžinė žmogų gali graužti, „kaip
kirminas“, bet kaip tik jos buvimas rodo individo subrendimą iki asmenybės lygmens. Be šito
 jausmo žmogus yra tik rūšinis individas, beveik vien biologinė būtybė, kurio gyvenimą reguliuoja
kūno refleksai ir išugdyti elgsenos standartai. Sąžinės jausmas – visai kita žmogaus gyvenimo
kokybė, tai jau nebe biologinis individas, o kultūros subjektas, moralinis veikėjas. Sąžinės
jausmas, be abejo, vėl susijęs su krikščioniškąja sielos metafizika, kuri žmogui suteikia
individualios egzistencijos reikšmę, išlaisvina jį iš kolektyvinio egzistavimo inercijos. Gamtos
religijose, kurios laiko žmogų laikina gyvybinės substancijos („motinos gamtos“) apraiška, sąžinės
idėja nefunkcionuoja, nes individo moralinį elgesį reguliuoja išoriniai veiksniai; tradicija,
papročiai, bendruomenės vertinimas ir pan. Žmogus čia vadovaujasi gyvybės instinktu (natūraliai
rūpinasi vaikais ir kitais su jo gyvenimu susijusiais žmonėmis), jis vertina savo elgesį ne tiek savo
paties požiūriu, kiek bendruomenės akimis. Vietoj individualios, asmeniškos sąžinės kaip
psichologinio moralinio veiksnio, jis vadovaujasi garbės kodeksu, dėl blogo elgesio jaučia ne
sąžinės graužimą, bet gėdą, kurią kartasi būtina nuplauti krauju (ritualinės savižudybės etika
samurajų tradicijoje). Anot filosofo Arūno Sverdiolo šmaikštaus pasakymo, „japonai sąžinės
neturi“. Užtat turi labai stiprų pareigos šeimai, bendruomenei, klanui ir pan. jausmą, kuris kartais
gali būti stipresnis už mirties instinktą. Taip kultūros jėgos kartais nugali natūralius gamtos
dėsnius (gyvybės savisaugos instinktas). Biliūnas. Jo personažas turi savo asmenišką gyvenimą
(tai „substancinis individas“, „esmingas žmogus“, „sielos žmogus“), turi savo vidinį teisėją ir savo
charakterį ruošia ne tautos teismui, bet amžinybei. Čia žmogus asmeniškai susiduria su
absoliučios tiesos ir tikrovės (Dievo) idėja. Asmuo čia gyvena ne „gimtajai dirvai“, bet savo paties
žmogiškajai prasmei, kuri gali būti kuriama tik atsiremiant į kitus žmones – kaip tokius pačius
nelygstamos vertės asmenis, unikalius „substancinius individus“. Archainės bendruomenės
požiūriu individų kova už būvį yra natūralus dalykas, tokiai kovai reikia rengtis, mokytis, nes
gamtiniame pasaulyje visi be išimties yra arba budeliai, arba aukos (Biliūno apsakymo
„Kliudžiau“ veikėjo romantinė motyvacija), todėl ką nors tikslingai užmušti (savigynos tikslais,
siekiant ypatingos naudos) nėra taip jau blogai. Tačiau krikščioniškųjų vertybių kontekste
(„Nežudyk“) tai yra Dievo sukurtos gyvybės sunaikinimas, todėl ir Biliūno veikėjas ne tik užmuša
pavojingą elementą – vagį (socialinė reikšmė), bet užmuša žmogų (humanistinė ir metafizinė
reikšmė). Žmogiškumas – kategorija universali, visuotinė, visi žmonės yra žmogaus idėjos
apraiškos, visi tarytum kyla iš jos, turi ją savyje. Žmogiškumas yra tokia dvasinė universalija, kuri
nedaloma ir kuri skleidžiasi per konkretybę – per individualius žmones kaip žmogiškumo
apraiškas. Todėl asmuo, nužudydamas žmogų, tuo pačiu nužudo ir save, sužaloja savo esmę, nes
visus mus jungia universali žmogiškumo idėja – kaip mūsų esmė, kaip idėja, kaip principas.
2. Pagrindinis veikėjas Jokūbas. Jokūbo pasakojimas remiasi kontrastu: iš pradžių jis, nevengdamas
pasigirti, kalba apie savo jaunystę, piršlybas, yra darbštus, stiprus, linksmas, mylintis darbą ir
žmones žmogus, nieko negalintis nuskriausti. O šią laimingą gyvenimą tą pačią sėkmingų piršlybų
naktį perkerta nelaimė – Jokūbas nužudo vagį. Nuo šio momento veikėjo gyvenimas yra
dviprasmis. Viena vertus, jam neblogai sekasi ūkininkauti, jis turi šeimą, yra gerbiamas kaimynų,
bet, kita vertus, jis yra užmušęs žmogų ir šito užmiršti negali.
3. Jokūbas, anksčiau jausdavęsis labai stiprus ir užtikrintas, naktį užklumpą vagį, bandžiusį pavogti
jo arklį. Jokūbas vagį užmuša, tačiau nesiryžta niekam prisipažinti. Iš tikrųjų pavogiama jo vidinė
ramybė: Jokūbas išgyvena didelį dvasinį skausmą, sąžinės graužatį, negali susitaikyti su lemtimi.
 Apysaka ,,LIŪDNA PASAKA“

Šią apysaką J. Biliūnas rašė Zakopanėje, jau sunkiai sirgdamas. Akstiną parašyti apysaką, matyt, bus davę
įspūdžiai, patirti 1906m. vasarą besigydant Kačerginėje, stebint 1905 m. revoliucijos antslūgį ir reakcijos
siautėjimą.

“Liūdną pasaką” sudaro dvi dalys, parašytos skirtinga intonacija. Pirmoji dalis – tartum lyrinė įžanga,
sujungianti dabartį ir ateitį į nedalomą visumą. Kūrinio pradžioje iškyla pasakotojo paveikslas. Šią dalį
persmelkia emocinis pasakotojo reagavimas į išorinį pasaulį, nepaisant logiško nuoseklumo.

Antrosios dalies ekspozicija – jaunos Banių šeimos gyvenimo istorija, jų šviesių svajonių atskleidimas.
Veiksmo užuomazga – Petro rengimasis eiti į mišką, pas sukilėlius. Nerimo nuotaika dar labiau sustiprėja
slapta išėjus Baniui. Nerimą keliančią laiko tėkmę J. Biliūnas pateikia keliais epizodais: baisus Juozapotos
sapnas, kampininkės Urbonienės atnešta žinia, apsilankymas pas Damulius, senelės elgetos atėjimas,
Juozapotos kelionė į miestą, skaudus susidūrimas su mylimo vyro mirtim miesto kartuvėse. Toliau seka
epilogas – Juozapotos atsigavimas, žiaurios ligos pasekmės.

Kūrinio veiksmą J. Biliūnas nukėlė į 1863 m. sukilimo laikotarpį. Pirmasis sakinys iškelia lietuviams šią
svarbią ir skaudžią datą. Petras išeina į sukilimą, jis trokšta gražesnio gyvenimo. J. Biliūnas pavaizduoja
šio sukilimo tragiškas pasekmes: sukilėlių (net kunigų) sušaudymą, nekaltų žmonių (Damulio) sumušimą,
uždarymą (net ir moterų) į kalėjimą.

Pirmąsias užuominas apie sukilimo žiaurias pasekmes išgirstame iš senosios ubagės pasakojimo, kuri
tvirtai įsitikinusi, kad sukilėliai tik “suguldys savo jaunas galvas, o vargų vargai kaip buvo, taip ir bus.”
Ubagėlė pasakoja apie generalgubernatorių, kuris “baisus esąs žmogus, kaip žvėris.” Jau šie senutės
žodžiai nežada nieko gero ir įspėja, kad “kas toliau bus, vienas Dievas težino.” Giliai sukrečia ir žiaurus
kazokų elgesys su Damuliu, kuris “taip buvo sumuštas ir sudaužytas, kad žmogaus negalima buvo
bepažinti…”

Jono Biliūno tikslas apysakoje “Liūdna pasaka” – pasmerkti carizmo priespaudą, valdžios neteisybes,
nežmoniškumą, iškelti liaudies kovos su carizmu moralinį aukštumą. Apie Muravjovo žiaurybes sužinome
iš Juozapotos dialogo su senute elgeta. Pesimistinis senelės požiūris į gyvenimą, požiūris žmogaus,
“kursai nieko savo gyvenime nebelaukia ir žiūri aplinkui be vilties”, nuteikia atitinkamai ir Juozapotą, ir
skaitytoją. Muravjovo charakteristika, sklindanti iš senutės lūpų, atskleidžia, kaip liaudies žmogus
smerkia priespaudą. Toliau iškyla kazokų atsilankymo kaime paveikslas, kuris sudarytas tartum iš dviejų
dalių: Juozapotos susitikimo su girtu kazoku ir baudžiamųjų būrių siautėjimo kaime. Antroji paveikslo
dalis nėra detalizuota. Rašytojas čia naudoja meistriškai vartojamą priemonę – neišsakymą, nutylėjimą.
Kas darosi kaime, mes tesužinome iš Juozapotos išgyvenimų, kai ji, rugių gubose įlindusi, tegirdėjo:
“Kažin kokie balsai, tartum verksmas ir klyksmas pasigirdo.” Vėliau, įėjus į Dumulių trobą, ji randa
sudaužytą Dumulį. Vaizdas glaustas, be detalių, baigiamas klausimu: “Dieve, už ką jį taip? Už ką?”

Epilogas padeda geriau suvokti Juozapotos tragediją, verčia susimąstyti, kodėl ši moteris, “klaiki ir
nelaiminga”, “liko tarp jaunųjų viena kaip žalio miško sausas stuobrys.” Kodėl ji, nors “kentė badą, stigo
kuo apsivilkti”, “dievas žino kuo mito” dar tebegyveno. Galbūt tam, kad primintų jaunosioms kartoms
žiaurųjį sukilimą?

1. Juozapota labai mylinti, rūpestinga moteris, pasiaukojanti šeimos labui. Ji puoselėja gražios
šeimos idealus, siekia laimės, šviesios ateities. Banių šeima siekė išsivaduoti iš priespaudos,
 laimingai gyventi. Tačiau jos vyras Petras Banys, trokšdamas laisvės, išeina į 1863 m. sukilimą ir
nebegrįžta. Juozapotos tikslai ir svajonės subyra, o jos likimas tragiškas – Juozapota išprotėja.
2. Skriaudos motyvas ryškus apysakoje „Liūdna pasaka“, kurios pasakotojas perteikia vargšės
Juozapotos išgyvenimus. Moteris per 1863 m. sukilimą neteko dėl socialinio teisingumo
kovojusio vyro, prarado sveikatą, kūdikį, namus. Pamišusi, kampininke tapusi moteris kelias
dešimtis metų ieško vyro („Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..), bet, anot pasakotojo,
nežinia: „Ar suprato pati tą savo klausimą? Ar atminė dar savo Petriuką? Ar tikėjosi nors
numirus, jį pamatyti?.. / Vienas Dievas težino...“ Tikra „Liūdna pasaka“, kai žmogus patiria ne tik
socialinę, moralinę, bet ir egzistencinę skriaudą.
3. Kaip skausmas keičia žmogų? Atsakykite remdamiesi J. Biliūno ‚Liūdna pasaka“. – Tą pačią
akimirką, kai Juozapota išvysta kartuvėse savo Petriuką, jos dvasia miršta. Aptemusioje
sąmonėje išlieka tik dvi frazės. Ilgai sirgusi, kankinta kalėjime, išvaryta iš savo kampo, ji tampa
kampininke ubage, kaimo našta.

Kadangi, kaip manė Diurkheimas ir visi kiti sociologinės krypties atstovai, sociumas nėra individų suma,
kurios vienybę palaikytų vien prievarta ar išorinė jėga, solidarumas turi ne išorines, o vidines priežastis.
Žmonės yra susiję vieni su kitais taip pat natūraliai kaip ląstelės organizme.

Darbą Marksas suvokia kaip žmogaus saviugdos aktą, t. y. tik dirbdamas žmogus atlieka savo paskirtį.

Levas Tolstojus:: Aš žinau žmogaus gyvenime tik dvi nelaimes: sąžinės graužimą ir ligą

Antonas Čechovas:: Meilė parodo žmogui, koks jis turėtų būti

Nikolajus Gogolis: Nežinau didesnio pasiaukojimo negu paduoti ranką žmogui, kuris visiškai neteko
vilties.