Parengė Amanda Kvedaraitė, Eglė Lasytė ir Domas Kolpertas, IVa

 Trumpa biografija
 Dovydas prieš Galijotą
 Rudens melodija
 Žiaurusis dievas
 Bronius Krivickas (1919 m. lapkričio 17 d.
– 1952 m. rugsėjo 21 d.) – Lietuvos rašytojas,
literatūros kritikas, vertėjas.
 Poetas partizanas savo lyrikoje apmąsto
egzistencinius klausimus, likimo veiksmo
būtinybę begalinių erdvių akivaizdoje,
naudodamas „putiniškas“ „gelmės“, „viršūnių“,
„bedugnių“, „vergovės“, „aukuro“ ir „aukos“
įvaizdžius. Chaotiška priešingybių grumtis
įtraukia į savo sūkurį viską, kas egzistuoja.
Tačiau išlieka dieviškoji valia. Žmogaus būtis,
draskoma „siaubo ir pavojų“ paklūsta
žiauriam dievui.
 Gyvenimo tikslas, brėžiamas ties mirties
riba, Krivicko lyrikoje tampa aukščiausia
egzistencijos nuostata ir galutiniu būties
išsipildymu, kuriam atiduodama viskas.
Kovojantis žmogus neskeldėja ir nesigaili
savęs, jis susitelkia į vieną ryžtingą mostą –
nenusižeminusiojo „išdidumą“ ir „atkaklią
valią“, kad ištvertų „kruvinoj giesmėj“. Jis stovi
ribinėje situacijoje be jokių išlikimo vilčių ir
žvelgia į savo žūtį nesudrebėdamas, kaip į
bendro tautos likimo neišvengiamybę.
Šarvo žvynas ant manęs nešvyti
Ir nekabo kardas prie juosmens.
Mano rankoj tik lazda piemens
Ir svaidyklė akmenim svaidyti.
Kalnuose palikės savo bandą,
Į stovyklą karo ateinu,
Nes tenai, ganyklose kalnų,
Aš girdėjau tą gėdingą gandą,
Kad visoj tautoj jau nėr kas gina
Vardą vieno iš visų dievų,
Kurs, sukūręs mus kvapu savu,
Šviest mum siunčia saulę ir sietyną.
Iš gėdos jutau, lyg liestų veidus
Geležis, įkaitus raudonai:
Tik dėl Jo širdis taip mirtinai
Tegalėjo būti įsižeidus.
Ir todėl štai prieš tave aš stosiuos!
Nors žinau: ranka man per silpna...
Bet lyg žaibo žvilganti liepsna
Dega pyktis sielos įžeistosios!
Miesto mūrus persmeigti įstengia
Tavo rankoj geležis baisi.
Tu į kalną panašus esi,
Kurį žvynas metalinis dengia.
Bet kaip baisią tu turėtum galią,
Nepabūgsiu jos aš niekados,
Nes vis viena mirčiau iš gėdos,
Jeigu lenkčiau Jo šmeižikui kelią.
O Jehova, stiprink ranką kario,
Kurs galingas vien Tavu vardu!
Pulki, prieše, ietim ir kardu,
Denkis skydu, tartum vartais vario!
_________________
Ir išdidęs milžinas pakilo,
Saulėj šarvais žerdamas ugnis.
Ir stambus it skydas smilkinys
Nuo svaidyklės vieno smūgio skilo.
Partizano kova dėl teisingesnio pasaulio.
1) Žmoguje bunda didybė kai jis balansuoja tarp gyvenimo ir mirties („Ir todėl
štai prieš tave aš stosiuos! / Nors žinau: ranka man per silpna...“).
2) Kovai su blogiu jėgų suteikia Dievas („O Jehova, stiprink ranką kario, / Kurs
galingas vien Tavu vardu!“).
3) Svarbu nepasiduoti kovoje, nes tai yra gėdinga („Aš girdėjau tą gėdingą ganda,
/ Kad visoj tautoj jau nėr kas gina / Vardą vieno iš visų dievų“, „Nes vis viena
mirčiau iš gėdos, / Jeigu lenkčiau Jo šmeižiui kelią“).
4) Ne visada stipresni laimi prieš silpnesniuosius („Ir stambus it skydas smilkinys
/ Nuo svaidyklės vieno smūgio skilo“).
5) Prieš negandas reikia kovoti ne atskirai, o visiem kartu („<...> visoj tautoj jau
nėr kas gina“).
 1) Kodėl žmonės nėra vieningi?
 2) Ar verta aukotis dėl kitų?
 3) Kas suteikia stiprybės?
 4) Kodėl silpnesnieji laimi didžiules kovas?
 5) Kaip likti ištikimu pačiam sau, jei visa

vertinga žlunga?
 Aprašoma nelygi partizanų kova prieš
rusų okupantus. Dievas laimina partizano
kelius, o šis jaučia ryšį ir vykdo Jo valią.
Ruduo dūduot ir trimituot kas rytą
Pradėjo lūpom viesulų.
Ūkimą gūdų jo didingų dūdų
Ir riksmą trykiančiu trimitu
Jau šaukia šakos ąžuolu žilu.

-Žiūrėk! Regėk! Jau laikas paskutinis! –

Taip rėkia vėtra grodama:
-Jau žemėn purto savo didį turtą
Ruduo rudai raudonas ir auksinis...
Atūš,atūš tuoj iš žiemų žiema!..

Širdis jautri! Ją atdaryk! Jon rinki

Tu turtą rudenio keru.
O giriom raudant, ir tą skaudžią skriaudą,
Ir kraują broliu kritusiu atminki,
Ir sielvartą švelniuju seseru...

Ir tvirtas būk! Vėl vieną žiemą žiaurią

Dievų valia tu pereit privalai!
Pro plieno speigą, mirčiai aplink laigant,
Turėsi nešti tu tą skaudžią taurę,
Kai skeldės stambūs, rambūs ąžuolai.
 Rudens bei žiemos priešprieša, jų reikšmė.
1) Žmogus, išdidus neviltyje, puošia paskutinius gyvenimo mirksnius („Žiūrėk!
Regėk! Jau laikas paskutinis!“).
2) Žmogaus gyvenimas pats savyje brandina mirtį („Pro plieno speigą, mirčiai
aplink laigant, / Turėsi nešti tu tą speigą, mirčiai aplink laigant“).
3) Ieškoti dermės su pasauliu yra gražiausia vizija („Širdis jautri! Ją atdaryk! Jon
rinki / Tu turtą rudenio kerų“).
4) Žiema - kraujais nusėtas laikmetis („Ir kraują brolių kritusių atminki, / Ir
sielvartą švelniųjų seserų...“).
5) Išbandymus siunčia Dievas („Ir tvirtas buk! Vel vieną žiemą žiaurią / Dievu
valia tu pereit privalai!“).
 1) Kodėl žiema asocijuojasi su artimųjų
netektimis?
 2) Kokia rudens grožio prasmė?
 3) Kas suteikia stiprybės?
 4) Kuo lietuviui svarbi giria?
 5) Kur atrasti vidinę ramybę?
Metų laikų asociacijos su partizano gyvenimu
Tevu tevai pavesi ažuolynu Ir kai man akys lyg dvi ugnys žiba,
Kureno Tau ugnis šventas Skausmingai degdamos nuo neramios minties,
Perkunu ir Pikuoliu jie Tave vadino. Ir žvilgsnis atkaklus kaskart prieina ribą,
Aukas Tau neše. Siunte Tau maldas. Nesiekęs erdvėje žvaigždynų paslapties,
Sutrupo aukurai. Ir išsisklaide dumai. Kai įtampoj dar vienas žingsnis žengtas
Užgeso amžinai šventos ugnies liepsna. Grasina sielai sutema rūsčia
Tik man širdis pirmykšcio pamaldumo,
Ir, rodos, smilkinin, lyg peilis lenktas,
Tartum senieji amžiai, kupina.
Įsismeigia aštri delčia,
Bet prieš mane užaugai toks didingas,
Kad aš Tavoj didybej paklydau, Ir, rodos, žvaigždės ant kaktos liepsnoja
Ir nežinau, kokia malda Tau tinka Savosios paslapties ugnim žiauria, -
Nei kokia auka reikia nešti Tau. Aš Tau šią kančia degančią aukoju
Ir artinuos Tavin per ją,
Tiktai kai priešą piktąjį nukauju,
Mane šauki. Ir tan balsan sruvena
Į priekį puldamas, kovos ugny,
Gyvybės vilnys gyslose šiose,
Aš Tau jo kartą kraują atnašauju
Ir tartum žiedas ten atsilukštena
Tartum senovinis dievų žynys.
Ir švinta nuostabi dvasia.
Bet puola speigas. Siaubia vėtros grasios.
Daiktai nejautrūs sužeidžia žiauriai.
Ir įžūliai užlieja aušrą dvasios
Sukilę tamsūs kraujo sūkuriai.
Per šitą auką, nuoširdžią ir tyra,
Nei keikiu aš Tavęs, nei gailesčio Ateis man atpirkimo valanda,
maldauju: Ir tamsumos gelmė, kur sieloj tvyro,
Žinau, žiaurus Tu būsi amžinai, Užgis iš lėto lyg pikta žaizda.
Nes, rodos man, tavoj krūtinėj kraujas
Du priešingi ir didūs milžinai. Užplūs mane Tavos šviesos malonė
Ir, tartum žiedas spindulių tvane,
Lyg lašas vėtros jūrų bekraštybėj Žėrėsiu žemės žydinčiuose kloniuos,
Aš virpu mūšiuos jų didžiuos Kol nebūtis nukaus mane.
Ir kaujuosi prieš nebūties tamsybę
Ir į Gigantą Šviesųjį veržiuos.

Neliauja kraujas iš žaizdų sravėti.

Kovoj palūžta smogianti ranka. –
Taip visada už pergalę mokėti
Turiu aš kraujo ir kančios auka.
Dievo ir žmogaus santykis.
1) Senieji protėviai garbino Dievą, jam kūreno laužus, tačiau dabar tai pasikeitė.
Niekas tokių aukų Dievui neskiria („Sutrupo aukurai. Ir išsisklaidė dūmai“).
2) Žmogui reikia Dievo, kad galėtų tikėti kažkuo viršesniu. Dievas tarsi
siekiamybė, idealas („Ir į Gigantą Šviesųjį veržiuos“).
3) Žmogus yra labai dievobaimingas, bijo Dievo padaręs/pagalvojęs kažką pikto
(„Skausmingai degdamos nuo neramios minties“).
4) Kiekvienas dalykas turi savo kainą, tad jei sieki kažko švento – turi aukotis
(Taip visada už pergalę moketi/ Turiu aš kraujo ir kančios auka“).
5) Kova nesibaigia mirtimi. Visko pabaiga yra tada, kai nebūtis sunaikina žmogų.
 1) Kaip pasikeitė ryšys su Dievu, pagarba
jam?
 2) Kodėl lyrinis subjektas išlieka artimas
Dievui?
 3) Kokias aukas žmogus skiria Dievui dabar?
Kiek jis gali iškentėti?
 4) Kada žmogui reikia Dievo?
 5) Ar išties siekiant atpirkimo riekia žiauriai
kentėti?
Žmogus visada eina į priekį savo klajonių
keliu, kuriame jį nuolat lydi Dievas. Be Dievo
žmogus nieko nepasiektų, nes jis nuolat turi
kažkuo tikėti.