Tėvynės vizija Salomėjos Nėries rinkinyje „Prie didelio kelio“

Salomėja Nėris žinomiausia nepriklausomybės laikų lietuvių poetė, neoromantikė

parašiusi daugybe eilėraščių tėvynės ilgesio tema. Poetes eilėraščių rinkinys „Prie didelio
kelio“ plėtoja emigrantės tėvynės netekties temą. Ji savo poezijoje atskleidžia tėvynę
palikusio, tautines vertybes išdavusio žmogaus kaltę bei ilgesį. Eilėraštį „Tolimas sapnas“
Salomėja Nėris parašė Antrojo pasaulinio karo metais ne Lietuvoje, kadangi prasidėjus karui
teko palikti Lietuvą ir keliauti į Rusiją. Poetę kankino širdį alinanti nostalgija, sunkiai
pakeliamas gimtinės ilgesio jausmas, kurį ji išreiškė lyrinio subjekto išgyvenimais. Eilėraščio
pavadinimas tarsi atskleidžia, jog kūrinyje vyksta kažkas nerealaus, neįtikėtino,
nesuprantamo šiame pasaulyje gyvenančiam žmogui, o veiksmas vyksta tarsi sapne.
Eilėraščio veiksmas vyksta prie raudonos bažnytėlės, kuri, kaip teigia lyrinis subjektas, buvo
jo vaikystė. Lyrinis subjektas stovi prie kolonos ir nedrįsta prisiartinti arčiau prie altoriaus,
prie Dievo, nes jaučia, kad ilgi metai neinant į bažnyčią bei nesimeldžiant atitolino jį nuo
Viešpaties, jis jaučia kaltę dėl šio apsileidimo ir laiko tai klaida, nuodėme, mano, jog Dievas
jam neatleis, nepriims. ,,Tiek daug, tiek daugel klydę”. Ketvirtojoje strofoje iš sakyklos
prabyla Dievas, jis lyriniam subjektui atleidžia už visas jo nuodėmes, neteisingus, klaidingus
pasirinkimus. Kitas poetės eilėraštis, kuriame jaučiamas tėvynės ilgesys yra „Prie didelio
kelio“. Kūrinio pavadinimas tarsi atveria platų regėjimo lauką. Lyrinis subjektas tarsi
susvetimėja, nebesijaučia savas. Lyrinis subjektas gyvena prisiminimais, jis jaučiasi svetimas
jam esančioje, naujojoje aplinkoje, jis besąlygiškai ilgisi tėvynės. Antroje kūrinio strofoje
atsiranda „juodasis kalnas“, kuris simbolizuoja siena tarp vilties ir sielvarto riboja lyrinį
subjektą nuo to, kas už jo. Eilėraščio kalbantysis šią svetimą vietą prilygina gūdžiai, liūdnai,
šaltai žiemai: „Nutilus pakalnė – šalta ir liūdna.“ Jo virtimą medžiu galima sieti su mirtimi,
tačiau jo galvos vis tiek nepalieka mylima tėvynė, kurią prisimena kaip šiltą, gerą, malonų
pavasarį. Iš poetės eilių galime suprasti, jog lyrinis subjektas be galo trokšta grįžti namo, į
gimtinę, tačiau bijo, jog bus atstumtas, nelaukiamas.