148psl.

1. Pasakotojas yra „visažinis, romane kalbama trečiuoju asmeniu ( jis arba ji – „ Jis jau žinojo, kad
beveik visi didžiausi lietuvių literatūros vardai priklauso kunigam“) – į veiksmą žvelgiama iš šalies.
Pasakotojas stebi įvykius į juos nesikišdamas, bet matydamas personažų poelgius, įžvelgdamas
slapčiausias mintis, jausmus. „Bet abejonių turėjo. Juk jis vis dėlto buvo laikomas patikimu ir
pažangiu draugu“ Pasakojimas gana detalus „ Ryto scena“
2. Motyvai : tėvo ir motinos noras „ Tėvų noras, žinoma, nusvėrė daug. Liudas jau nuo pat mažens
buvo skirtas leisti kunigus. Pabaigęs 5 klases, jis, tylus ir klusnus 16 -metis jaunuolis, ne mėgino
priešintis geležinei, visa nulemiančiai tėvo valiai ir tylios jautrios motinos norui jam vienam žinomi
sumetimai
3. Svajojo dirbti Lietuvai – rašyti. „Ir Liudą Vasarį tada jau buvo pagavusi pirmoji patriotizmo banga.
Dirbti Lietuvai! Ką dirbti? Rašyti! Rašto darbais jis jau buvo pasižymėjęs klasėje. Neseniai jis buvo
skaitęs Maironio „Jaunąją Lietuvą" Šitos poemos įspūdis ji pavergė ir užbūrė. Maironis jam tapo
milžinu, dievaičiu, idealu. O Maironis - kunigas!“
4. Motyvų aiškinimas leidžia teigti, kad Liudas Vasaris buvo paklusnus, gerbiantis tėvų norą,
neryžtingas. Iš kitos pusės buvo idealistas, entuziastas, trokštąs didelių darbų. Motyvų pateikimas
gali suteikti galimybę paaiškinti poelgius, sprendimus.
5. Liudas Vasaris „<...>ėjo i religinį krizį ir tikėjimo netekimo kelią“ . Jam atrodė, kad jis pats stovi ant
bedugnės krašto, nes „Daugybė jam žinomų pavyzdžių iš mokinių elgesio ir pagaliau draugo
nužudymas tarsi patvirtino tuos išvedžiojimus ir darė gyvenimą juodą, purviną, bjaurų“, taip pat
Primiciantas įvardina grėsmę ir būtinybę – kovoti su rusais ir lenkais. Turimas tikėjimas ir tėvų įtaka
šaukė gelbėtis įstojant į kunigų seminariją ir ten dirbant Lietuvai, nes „beveik visi didžiausi lietuvių
literatūros vardai priklauso kunigam.“
6. Liudo Vasario dramos užuomazgas pajuntame iš idealo ir realybės sankirtos. Jis tikėjo, kad didelė
dalis nusipelniusių žmonių Lietuvai yra kunigai, tačiau vienas tapo alkoholiku, kitas metė rašės, kitas
pabėgo iš seminarijos.

152psl .
1. Liudui vidinė būsena lėmė poreikį kurti.
2. Sukūręs eilėraštį Liudas Vasaris buvo pilnas neaiškių vilčių- „Jam buvo gera ir ramu su savo liūdesiu“
3. 3.1 Pritariu teiginiui Eilėraštis kuria poetą, o ne atvirkščiai, nes parašęs eilėraštį pasijunta drąsus,
pasitikinantis savimi, nes „ Citata“ .
3.2 Pritariu , nes vidiniai išgyvenimai veda kūrybos keliu ir apima visą jo esmę ir reiškia nekonkretų
atsitikimą, bet jo

152psl

1. Tiutčevo eilėraštis taip sujaudina Vasarį, nes eilėraštyje žodžiai „ Tylėk, dangstykis ir paslėpk /
Svajones savo ir jausmus“ , buvo atjausti , išgyventi ir lyg išvogti iš jo pačio širdies.
2. Sužinome, kad jis ketverius metus slapstė savo norus, troškimus, idėjas, tikrąjį save. Jis teigia, kad
„jeigu nieko nebūčiau slėpęs, tai man daros ir baugu, ir malonu. Aš beveik nieko nebūčiau
perskaitęs, visai nieko nebūčiau rašęs, nebūčiau priimtas į „Šviesos“ kuopelę, nebūčiau važinėjęs į
Vilnių, nebūčiau kalbėjęs ir mąstęs daugybės dalykų.” Bet kitu aspektu, jis nesislapstęs galėjo tapti
puiku klieriku.
3. Jis norėdamas save paslėpti - savo mintis, idėjas, nenorėjo atsidengti , todėl jis nuolat meluodavo ir
tuo prisitaikydavo prie kitų.
4. Vasaris taip mano, nes dangstydamas save, jis nieko prie savęs neprisileidžia ir neleidžia savęs
pažinti. Jis išgyvena nestiprų pavydą „Kodėl aš negalėčiau džiaugtis gyvenimu, mylėti ir būti mylimas
ir duoti pasauliui bent kiek šviesos ir džiaugsmo? Ė, bet gal aš klystu ir be reikalo save kamuoju?“

154psl

3. Pasak Rainakienės kurti gali nesuvaržytas, laisvas, gyvenimą pažinęs žmogus, nes jos manymu
„Menas verda, kunkuliuoja visais žinomais širdies jaus mais ir aistromis žmoniškumo ribose, o
kunigo širdis - apmarinta ir suvaržyta griežtomis normomis ir dėsniais.“. Be to, ji mano, kad kunigui
kenksminga kurti, nes gali pritrūkti kūrybinės medžiagos arba „meniško blaivumo“ ir tai privers
kunigą supasaulėti. Vasaris išsianalizavęs skaitytus kūrinius supranta, kad „ mūsų kunigų poetų
„sesutės", liūdesiai, ilgesiai, ašaros, visi tie švelnūs jausmai yra kilę iš suvaržymo vaizduotės,
išgyvenimo ir išsireiškimo. Ir čia pirmą kartą įkrito jam noras praplėsti savo patyrimų sritį, „pažinti
gyvenimą“ dėl kūrybos, nes pamažu vis labiau ėmė jame įsigalėti nuojauta, kad jis poetu ar apskritai
rašytoju bus.“ Vadinasi, norint būti kūrėju reikia pažinti gyvenimą. Tokį sprendimą priima ir Liudas
Vasaris.

156psl

4.Liucė yra dramatiška asmenybė, nes jos gyvenime būta konfliktų arba prieštaravimų. Jos
garbintojai iš jos tyčiojosi ir melavo. Vyras gindamas šeimos garbę galėjo pateikti melagingą jos
mirties priežastį. Dvigubas jos gyvenimas „Daug kas lai ko mane turtinga išdidžia ponia, o maža kas,
gal niekas, nežinojo, kad savo širdy aš jausdavausi nuskriausta, pa žeminta, paniekinta ir ujama kaip
laukinė katė...“ ir žinia apie dėdę – tikrąjį tėvą veda prie lemtingo sprendimo mirties.