Kokius kelius nueina žmogus, kad atrastų save?

(V. Mykolaitis – Putinas, A. Škėma)

Atrasti savo kelią visada buvo ir bus aktualu. Žmogus, suradęs savo pašaukimą, atranda ir laimę.
Tačiau kiekviena dvasinė pažinimo kelionė yra skirtinga, nes tai priklauso nuo individualių asmenybės
aspektų. Taigi kokius kelius reikia išminti žmogui, kad galėtų atrasti save?

Visų pirma, individo kelionė į save yra kupina abejonių. Kad priartėtume prie visavertiško
savipažinimo, reikia išgyventi tiek daug sunkumų, tiek daugybę sielai malonių akimirkų. Lietuvių poetas
V. Mačernis yra pasakęs: „Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose“, o ir jo gyvenimo filosofija buvo
panaši į tai, jog kančia mus ugdo ir brandina kaip asmenybes, todėl abejonės ir sunkumai yra tik dalis
sudėtingos kelionės į save. Nelengvas ir prisodrintas dvejonių buvo ir Vinco Mykolaičio – Putino
gyvenimas, kuomet jis bandė suderinti kūrėjo ir kunigo gyvenimo kelią. Štai ir jo intelektualinis romanas
„Altorių šešely“ pasakoja apie labai panašų protagonisto Liudo Vasario likimą (nors autorius neįvardina
knygos autobiografine, tačiau pripažįsta, jog pirmoji romano dalis yra itin artima jo asmeniniam
gyvenimui). Romano laikas trunka 18 metų: nuo jaunuolio įstojimo į kunigų seminariją iki knygos
pabaigoje rašomo prašymo palikti kunigų luomą. Istorija savyje saugo pagrindinio veikėjo išgyvenamą
sielos konfliktą, kurio dilema – noras suderinti kunigo gyvenimą ir troškimą rašyti. Visą laiką garbinęs
kūrybos idealą Maironį, jis tikisi tapti tokiu kaip didis Lietuvos poetas, kuris sugeba suderinti abu dalykus
(kunigystę ir kūrybą), tačiau kelionė į Vilnių su kitais klierikais jam atveria akis. Paprašytas „apdainuoti“
Vilniaus mūrus ir miesto istoriją, jis supranta, jog visiškai neturi jokio prigimtinio noro rašyti
patriotiškumo tematika. Priešingai, jis trokšta išreikšti vidinius išgyvenimus, jausmus ir sielos sunkumus,
o būtent tai ir priešinasi su kunigyste, nes tokia rašymo paskirtis yra tabu. Galiausiai, kunigo sutana tarsi
įgyja metaforišką reikšmę – ji varžo Liudą Vasarį tiek fiziškai, tiek dvasiškai („Kaip kunigas, aš ne
poetas, kaip poetas, aš ne kunigas.“) Dilemą sukelia ne tik seminarija, konfesiniai nuostatai, bet ir
pagrindinio veikėjo nepasitikėjimas savimi: „Ne. Tai turbūt ne man.“ Tačiau vėliau sutikta baronienė
Rainakienė sumažina jo savikritiškumą ir skatina jį kurti. Visos dvejonės tęsiasi iki romano pabaigos,
kuomet galų gale Liudas Vasaris nusprendžia nebūti blaškomas abejonių ir pasitraukia iš kunigystės.
Pagrindinis veikėjas supranta, kad religinis gyvenimas niekada nesutaps su jo intymiu širdies ir kūrybos
pašaukimu, todėl ir pasitraukia iš šio luomo. Jog kelias į save yra pilnas abejonių, pasakoja ir japonų
rašytojas Haruki Murakami knygoje „Kafka pakrantėje“. Tai knyga apie paauglį, kuris pabėga iš namų,
nes abejoja savo individualumu. Pagrindinis veikėjas Kafka mano, kad jo tapatybė yra tarsi formuojama
jo pasiturinčio tėvo. Pabėgęs jis klysta, dvejoja, tačiau eina savo kelio link. Taigi žmogus, norėdamas
atrasti save, susiduria su be galo daug abejonių, kurios sukelia daug dvasinių sunkumų.

Taip pat žmogus, bandydamas atrasti save, išgyvena kančia. Jungas tiki, jog didysis drąsos
išbandymas yra pažvelgti į savo sielos gelmes. Neretai tai gali tapti tarsi žiauria kova su savimi, kuri
priveda prie kančių ir dvasinės destrukcijos. Visą šį Ariadnės siūlą bando išnarplioti ir A. Škėma sąmonės
srauto romane „Balta drobulė“. Tiesa, šis kūrinys taip pat turi ir autobiografinių motyvų: tiek
protagonistas Antanas Garšva, tiek Antanas Škėma iš Lietuvos emigruoja į Ameriką, kur dirba visiškai
priešingą darbą nei yra jų pašaukimas. A. Garšva, norėdamas išgyventi, turi dirbti liftininku Niujorko
viešbutyje, kur jis netenka savo individualybės apsirengęs uniformą. Tuomet jis tampa tik numeriu „87“,
kuris tik keliauja „up and down“. Prie individualumo menkinimo prisideda ir baltos pirštinės, kurios
slepia jo žiedą, nes taip jis praranda savo identitetą. Taigi tapęs šio didelio mechanizmo dalimi jis negali
kurti, o kūryba yra jo didysis gyvenimo pašaukimas. Tik kurdamas jis gali išsigelbėti nuo pasaulio
absurdo, kasdienybės, banalumo. Tarkime, epizodas, kai Garšva lifte mintimis keikia visą pasaulį, o
žodžiais glosto klientų širdis, parodo, jog jis kenčia nuo šios rutinos, kuri varžo ne tik jo kūrybinį kelią,
bet ir individualumą. Galiausiai sutikęs Eleną jis atranda gyvenimo džiaugsmą, kuris vis tiek netruko
ilgai. Elena ir Antanas yra įsimylėjėliai, kurie dalinasi gražiausiomis akimirkomis ir bando kurti kartu
ateitį: pagrindinis veikėjas pažada Elenai mažiau gerti ir rūkyti, sako daugiau rašysiąs ir ilgiau būsiąs su
ja. Vėliau net svajoja apie jų sužadėtuves, tačiau savo smūgį kerta liga. Antanas Garšva, paveldėjęs
psichologinę ligą iš motinos visą gyvenimą baiminasi jos pasekmių. Jis tikėjosi įveikti šį sutrikimą, tačiau
galiausiai pasiduoda ir nusprendžia palikti Eleną. Taigi protagonistas, atrodo jau beveik atradęs savo
laimę, ją vėl praranda dėl sveikatos problemų, kurios jį paveikė tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Apie skausmą
ir kančia savęs pažinimo kelyje pasakojama ir filme „Atskalūno laiškai“. Jaunuolis, bandydamas atrasti
save, susiduria su itin dideliais sunkumais, kurie jį priveda prie harmoningo gyvenimo destrukcijos.
Savipažinimo kelyje jis kenčia dėl psichologinių traumų, kurias teko patirti dar vaikystėje. Taigi
individas, besistengdamas atrasti savo kelią, išgyvena karčius kančios skausmus, kurie kartais net priveda
prie gilių psichologinių sutrikimų.

Tad apibendrinant, šis dvasinis savęs pažinimas yra pilnas sunkumų, kančių ir abejonių. Tačiau
tokios sukrečiančios aplinkybės žmogų daro tik dar stipresniu ir leidžia visavertiškai save atrasti. Kelias į
save yra ilgas ir kupinas klystkelių, bet pastangos kurti save yra neįkainojamos.