J. Biliūno ir J.

Apučio novelių lyginamoji analizė

„Brisiaus galas“ „Šūvis po Marazyno ąžuolu“

Pavadinimo prasmė: tai tiesioginis pavadinimas, Pavadinimo prasmė: atviras ir konkretus: šūvis –
reiškiantis pagrindinio veikėjo – šuns Brisiaus kas atsitiks; vieta – po Marazyno ąžuolu (tikrinis
mirtį. daiktav.)
Paantraštė primena dramos kūrinį.
Situacija: seno nebereikalingo šuns mirtis. Situacija: ta pati - seno nebereikalingo šuns
mirtis.

Pasakotojas: kalba 3 asmeniu, iš šalies pasakoja Pasakotojas: daugiausiai kalba 3 a., yra dgs. 1 a.
Brisiaus gyvenimo istoriją. (visai atsiribojęs nuo įvykių, nors pats dalyvauja
veiksme, bent taip sako).

Erdvė: jaunystėje Brisiui visos namų erdvės
buvo savos ir saugios, nes jis visur buvo
mylimas ir reikalingas – tiek vaikams, tiek
suaugusiems. Senatvėje jam nebesaugu troboje
nes veja lauk. Saugu tik prie diendaržio durų ant
didžiulės spalių krūvos, kur nevaikšto žmonės.
Ypač nesaugi pamiškė, kur jį išveda šeimininkas
nušauti. Savą erdvę šeimininkas apsaugo,
nenusakralina jos – nesutepa krauju: nušauti
Brisių išveda į pamiškę, kur niekas nemato, ypač
vaikai.
Laikas: skirstomas į dabarties (Brisiaus senatvė)
ir praeities (šuns jaunystė). Prisiminimų laikas
ilgas. Pradedama ir baigiama dabarties laiku.
Paties įvykio laikas labai trumpas: šeimininkas
pasivadina Brisių, nusiveda į pamiškę, nušauna
ir pabėga.
Metų ir paros laikai nekonkretizuojami, nes jie
nesvarbūs.
Veikėjai: pagrindinis veikėjas – šuo Brisius.Jis
svarbus, nes vadinamas vardu.Jo jaunystė ir
senatvė kuriamos kontrasto principu: jaunas,
reikalingas, mylimas, naudingas – senas,
apžabalęs, savų nuo svetimų neskiriantis,
nebenaudingas, besimaišantis po kojų, ujamas,
nebereikalingas, todėl nusprendžiama juo
atsikratyti. Bet jis laimi, nors yra silnasis: prieš
mirtį, pamatęs nubėgantį šeimininką, nori jam
atsisveikindamas kojas paskutinį sykį palaižyti.
Šeimininkas bevardis, vadinamas jiss, tasai,
žmogus su šaudykle ant pečių. Jis stiprusis, bet
pralaimi, nes nušovęs Brisių neatsigręždamas
pabėga. Negailestingas, nes už gera piktu
atsilygina. Jis nusprendžia, kad Brisus turi mirti.
Erdvė: nuosavas kiemas, už kurio didelis ąžuolas
(gamtos paminklas, nors jau sutrešęs, vertas
pajuokos, ąžuolinė lenta), šuns būda (namai).
Turėtų būti saugu pagal pateiktas detales, bet čia
nušauna kalę.
Stebėjimo erdvė – kalvelė (iš toli), prie trobos
akmuo – atvirai; Vinculio troba, langas, prie jo
žydi obelys. Uždara – atvira.
Sava erdvė nusakralinama.
Laikas: metų – gegužės vidurys, pavasaris,
atgimimas, prisikėlimas; obelys žydi – ne tik
gražu, bet ir užuomina, kad bus vaisų (ruduo).
Paros laikas – vidudienis, ypatingo dvasingumo,
maldos, poilsio laikas.
Laikas nusakralinamas.
Viskas vyksta dabarty – retrospektyvinis į
praeitį, kuri susijusi su pienininko atsiradimu
šioje vietoje, jo vaikystė, jaunystė. Ąžuolo
jaunystė.
Paties veiksmo laikas l. trumpas: ateina,
nušauna, išeina.
Veikėjai: Marazyno (parodoma priklausomybė
nuo šeimininko) kalė – motina (pratęsia giminę,
nes šalia šeimininkės rubuilis šuniukas, kuris
užims būdą. Nusakralinama motinystė ir pats
šuns-žmogaus ryšys (šuo be vardo, priklauso
nuo šeimininko). Šeimininkas (stovi, be
veiksmo, žiūri ir laukia. Jis nesitepa rankų, o
pasamdo kitą. Jis tik šnekina šunį (prieraišumas)
ir jį apgauna. Po atlikto veiksmo atsidėkoja,
vadina vardu žudiką.
Pienininkas – svetimas, įsibrovėlis, nes ne čia
gimęs, o atsikraustė dar vaikas, augo pas pušų
sakintoją, augino jo žmona ir mokė visko, net to,
ko netiktų kaip motinai. Išaugo be vertybių,
vėliau ėmė dirbti. Jam niekas nesvarbu: jis neša
žudymo įrankį akivaizdžiai, leidžia stebėti
vaikams, santūrus padėkai, nesureikšmina
nužudymo.
 Pušų sakintojas – nuasmeninamas kaip žmogus,
nes atima gyvastį medžiui. Jo žmona susitaiko,
nesipriešina.
Autorius ir Vinculis – stebintys, bet
nepasipriešinantys, tarsi prisitaiko, pasiduoda
blogui, jėgai, žiaurumui. Vinculis dar ir bailys
kaip senosios kartos atstovas, nes išėjęs bando
pajuokauti – tarsi pereina į šaudančiųjų pusę.
Įvykiai: vienas pagrindinis – Brisiaus nušo- Įvykiai: vienas įvykis – nušauna kalę.
vimas. Jam skiriama nedaug laiko, svarbiausia
yra paruošti tam įvykiui, todėl vaizduojama jo
jaunystė ir senatvė. Po įvykio nemoralizuojama,
leidžiama mąstyti ir suvokti pačiam skaitytojui.
Konfliktas – tarp stipriojo (šeimininko) ir Konfliktas; išorinis – tarp stipriojo (šeimininko)
silpnojo (Brisiaus). Tai išorinis konfliktas. ir silpnojo (šuns).
Vidinio šeimininko konflikto nevaizduoja.

Jausmų pasaulis. Labai svarbus. Brisius
išgyvena, kad yra nebereikalingas, slepiasi. Tai
skaitytojui kelia užuojautą, gailestį. Šeimininko
poelgis piktina, bet jo jausmai nerodomi.
Jausmų pasaulis: jausmai nevaizduojami, ypač
gailestis. Nė vienas veikėjas, net vaikai neparodo
savo emocijų. Visa, kas vyksta, apgaubiama
ironija: nes iškeliamos brutalios jėgos,
žiaurumas, kuriems net vaikai duoda kelią, t.y.
priima kaip sektiną pavyzdį.

Žanras, kūrybos bruožai: psichologinė novelė,
nes ryškinami jausmai, vartojamas kontrastas,
mažai dėmesio skiriama įvykiui. Gamta
nevaizduojama, tik tampa veiksmo (egzekucijos)
vieta.
Žanras, kūrybos bruožai: tai lyrinė novelė, kuri
sukomponuota pagal modernios novelės
tradiciją. Svarbią vietą užima potekstė, kuri
išplečia skaitytojo apmąstymų erdvę ir laisvę.
Net gamta pavaizduota ironiškai, nusakralinta
(ąžuolas).