Novelė „Balta balta buvusio laiko dėmelė“

Siužetas: Kūrinyje pasakotojas kalbasi pats su savimi menamuoju būdu, t.y

savianalizuoja, stebi ir gilinasi į save trečiuoju asmeniu. Vėliau pastarasis prisimena ir
papasakoja vieną iš savo jaunystės akimirkų - Gvildžio rankos paspaudimas. Daug kam
atrodytų niekuo nereikšmingas įvykis, tačiau pasakotojo atmintyje ji išliko kaip vienas
svarbiausių patyrimų,nes šis sugebėjo atlaikyti labai sunkų išbandymą
rankoje pamažu, palaipsmiu jutau kaip skausmas eina nuo pirštų iki dilbio iki peties
paskui lyg gyvatė vyniojasi apie kaklą, kaire puse leidžiasi žėmyn, pasiekia širdį, iš tenai
pačiais kaulais – smenga į kojas, į žemę.
Kai jau manė, kad pasiduos, jam prieš akis išniro maža balta dėmelė ir paskatino
laikytis.
Mano balta smegenų dėmėlė įsako atvaryti kraujo į popieriaus baltumo pirštus, kraujas
atbėga lyg daugybę žuvelių, baksnoja snukučiais užtirupusias vietas – pirštai ima šilti ir
rausti.
Pabaigoje pasakotojas prisimena kaip vieną pavasarį grįžo į savo gimtąjį kaimą. Čia
lankydamasis nežinia užtiko Gvildžio laidotuves. Pasakotojas apibūdina jo išvaizdą ir
novelė baigiasi.
Pereinant prie kūrinio pavadinimo „Balta balta buvusio laiko dėmelė“. Tai kančios
susidūrimo su šiurkščia jėga ir smurtu, simbolis. Baltoji dėmelė išliko pasakotojo
atmintyje visą gyvenimą kaip neįkainojama patirtis, kuri suteikia vilties ir ryžto jam
nelaimingai gyvenant dabartyje.
Tema: Dabarties ir praeities priešprieša. Niekieno nepalaikomas žmogus ieško atramų
savyje, pradeda suvokti atsakomybę už savo veiksmus ir pasirinkimus, už praėjusį ir
dabartinį laiką – herojus užjaučia Gvildį ir supranta, kodėl jis taip pasielgė.
Problema: Kodėl žmogus pasiduoda spaudimui? Gvildys, spausdamas ranką vaikams,
ugdė vaikų valią, užsispyrimą, mokė kovoti su gyvenimo sunkumais ir jiems priešintis.
Tie kurie pasiduodavo spaudimui buvo nepakankamai stiprūs dvasiškai.