Tautinių mitų dekonstrukcija Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje „Madagaskaras“

1. Ką vadiname intertekstualumu?

Intertekstualumas – nuorodos į kitus tekstus ir į įvairius kultūros reiškinius

2. Kaip, kokiais būdais jis gali pasireikšti tekste?

Intertekstualumas gali reikštis keliais būdais: 1) citata 2) stilizacija 3) parodija 4) pastišas (vieno
teksto dėliojimas iš kelių skirtingų tekstų)

3. Kuris būdas ryškus pjesėje ,,Madagaskaras“?

Pjesėje „Madagaskaras“ ryškiausias pastišo būdas, nes „Madagaskaras“ dėliojamas iš labai

skirtingų pasakojimų būdų

4. Paaiškinkite, kaip supratote rašytojo, kaip tautos vedlio, stereotipą ir Č. Milošo

teiginį, kad mus sukūrė rašytojai.

Č. Milošo teiginį, kad mus sukūrė rašytojai suprantu taip, jog rašytojai yra tarsi Mesijai, kurie
turi išganyti mūsų tautą. Rašytojai savo darbe išreiškia svarbią mintį, kuri priverčia žmones
gilintis ir domėtis ne tik pačiu kūriniu, bet ir mus supančiu pasauliu, savo vertybėmis, kuri
priverčia žmones stengtis suprasti ir pajausti save bei kitus. Rašytojai net Lietuvai sunkiu metu,
kuomet lietuviška spauda buvo uždrausta, nepasidavė. Jie, rizikuodami savo gyvybe, skleidė
lietuvišką žodį, stengėsi, jog lietuviai neužmirštų lietuvių kalbos, todėl Č. Milošas ir teigia, jog
mus sukūrė rašytojai.

5. Kokius stereotipus pjesėje dekonstruoja Ivaškevičius ir kaip tai daro? Galite

pildyti lentelę:

Kaip šis mitas išardomas,

Mitas, stereotipas Ką reiškia šis mitas?
Patriarchalizmas – ištikimybė
šeimai, tradicijai, pasyvus tos
Patriarchalizmas
tradicijos perėjimas
nieko tame nepaveiksi“, tai parodo
Fatalizmas – susitaikymas su
tai, jog jis yra tarsi bejėgis, nieko su
aplinkybėmis tokiomis, kokios jos
Fatalizmas
yra ir nenoras nieko keisti,
atsinaujinti
dekonstruojamas pjesėje?
Pjesės pirmosios dalies pirmoje
scenoje, kuomet vyksta tėvo ir
motinos pokalbis, atskleidžiama
moters padėtis patriarchalinėje
visuomenėje, žemdirbiškas,
lietuviškas pasyvumas
Pokšto tėvas kalba apie tai, kad
reikia jautį pjauti ir sako, jog „ir
savo gyvenimu negali padaryti,
tačiau atrodo, jog jis nieko keisti ir
nenori. Pokšto motina taip pat yra
pasyvi, ji tik tam pritaria, susitaiko
su aplinkybėmis

Literatūroje dažnai vaizduojamas
tėvų požiūris į sūnus, judviejų
konfliktas
Tėvo ir sūnaus santykis
XIX a. pabaigoje – XX a.
pradžioje visuomenėje teigiama,
jog moters tikslas yra gimdyti,
kritiškai žiūrima į moters
galimybę dalyvauti tautos
Moters vaidmuo XIX a.pab.-XX
reikaluose, teigiama, jog moteris
a. visuomenėje
yra per daug nepastovi, jog jai
nebūdingas intelektualinio
tobulėjimo poreikis, todėl ji
neturėtų dalyvauti valstybiniuose
reikaluose
Perdėtas idealizmas ( nuo 51 Idealizmas – per didelis
min) pasitikėjimas savo vizija, savo
utopišku mąstymu
Nacionalizmas - ideologija,
grindžiama tautos didybės,
galybės kėlimu, tėvynės ir pačios
Nacionalizmas (1 val. 11 min) tautos šlovinimu, neapykanta
kitataučiams, tautinių simbolių
ikonizavimu, kalbiniu
Pokštui tėvas nurodo, kaip jis turi
gyventi. Tėvas nepatenkintas, kad
sūnus Kazimieras nieko neveikia,
tyli ir nuolat skaito: “Tėvas: Gana
su knygomis prostituoti. Darbas
pirma reik išpildyti”. Tėvo
manymu, nėra jokios naudos iš
knygų skaitymo, nes tėvams reikia
tik žemę dirbančio sūnaus, stiprios,
pajėgios darbo jėgos, o ne knygų
skaitytojo. Sūnus jaučiasi
nesuprastas, neįvertintas. Taigi,
tėvo ir sūnaus santykis nėra geras,
jų nuomonės nesutampa todėl, nes
Kazimierui rūpi savišvieta, o tėvas
tai vertina kaip laiko švaistymą
Pokštas pritaria tai minčiai, jog
moters tikslas yra gimdyti vaikus,
jog moterys netūrėtų kištis į
valstybės gyvenimą. Salė be vyro
jaučiasi nepilnavertė, ji sako, jog
moteriai reikia valdovo,
šeimininko. Į Salę sudedama tai,
kas stereotipiškai priskiriama
moteriai – jausmingumas,
nepastovumas
„Madagaskaro“ autorius nori
subtiliai parodyti, jog pjesės
veikėjai, Salė ir Pokštas, gyvena
nerealiuose savo utopijose, turi
vizijų, kurių nepavyksta
įgyvendinti. Salė ieško tobulos
meilės, o Pokštas siekia išsaugoti
tautos didybę, laisvos tautos idealą.
Jie yra nepataisomi idealistai, jie
gyvena nerealiais idealais ir tai
pjesėje yra pašiepiama. Salė savo
idealus greitai keičia: pirmiausia
susižavi slibinu komunaru, po to
slibinu literatu, galiausiai paaukoja
save ir tautą antžmogiui Stalinui.
Šis veikėjų idealizmas dažniausiai
baigiamas melancholija.
Pjesėje jaučiama neapykanta
lenkams, rusams: „Rusų nekenčiu
(...), bet dar baisesni yra lenkai“.
Pokšto kalboje apie Lietuvos
perkėlimą į Madagaskarą Lietuva
apibūdinama kaip auka, kuri daug
 išgyvena, ir yra puolama iš įvairių
pusių. Pjesės veikėjai užuot
nacionalizmu
realizavę laisvę, jie kuria tautines
ikonas ir mitus

6. Koks pjesės ,,Madagaskaras“ tikslas? ( 1 val. 26 min)

Pjesės „Madagaskaras“ tikslas – suprimityvinti, supaprastinti pasaulį, išjuokti tam

tikros grupės ar asmenų norą nustatyti vieną tiesą visiems, sustabdyti kultūrinę
stagnaciją, suprimityvinimą, yra siūloma pasišaipyti iš savęs, pasijuokti iš savo
naivumo kai kuriuose situacijose

7. Kaip šią pjesę panaudoti rašinyje? ( 1 val. 29 min ) Trys temos ir

komentarai.
1) Tapatybės paieškos lietuvių literatūroje – Pokštas ieško lietuvių tapatybės ir bando ją
išsaugoti. Pokštas suvokia save kaip tautos gelbėtoją, bet jis vaizduojamas komiškai, nes jis tiki
savo mitais ir nesuvokia, jog jie utopiški
2) Kam žmonėms reikalingi mitai? – Pokštas išpažįsta kelis mitus, o tie mitai reikalingi tautinei
tapatybei tvirtinti ir tam tikru istoriniu laikotarpiu jie yra svarbūs, nes kiekvienu laikotarpiu yra
tam tikri pasakojimai, kurie sutelkia tautą, tačiau tie pasakojimai nėra amžini, nes keičiantis
istorinei situacijai, gali keistis ir pasakojimai
3) Ką gali juokas? – apvalo nuo mąstymą stingdančių stereotipų, nacionalistinės klišės